Arxyzoom Vol 1. The mental map of architecture. Edited by Tomas Grunskis 2015 by _0* (Nulinis laipsnis)

窶ｩ

mental+mapping+architecture /mentalinis architektﾅｫros ﾅｾemﾄ様apis 1 tomas / Vol.1

_0* nulinis laipsnis

2015

arXYZoom: mental+mapping+architecture 1 tomas / Vol.1

mentalinis architektﾅｫros ﾅｾemﾄ様apis

_0* nulinis laipsnis

2015

Projekto rengėjai / Project is organized by

Architektūros katedra / Department of Architecture ISSN 2424-4848 Recenzentai / Reviewed by Prof. Marius P. Šaliamoras (VDA) Prf. Dr. Kęstutis Zaleckis (KTU)

Sudarytojas/ Editor,/

fotografijos/ photography:

Kalbos redaktorius/ Language editor: Vertimai / Translations by

Tomas Grunskis

Rima Bertašavičiūtė

Grunskienė

VDA Aukštųjų studijų fakulteto posėdžio protokolas Nr.15/1, 2015 metų spalio 20d. Pritarta leidinio spausdinimui, STUDIJŲ PROCESUI SKIRTAS LEIDINYS (Mokslo mokomoji knyga)

Dizainas

/ Design : aexn |

www.aexn.lt

Išleido/ Published by: Všį “Nulinis laipsnis” ir Vilniaus dailės akademijos leidykla 2015m.

_0* nulinis laipsnis 2015

Tiražas 200 egzempliorių. Išleista 20 kolekcinių egzempliorių. […………………………] Projektą

2014m. parėmė / Project in 2014 was supported by

Lithuanian Council od Science

Motto: “Iš esmės suvokta Architektūra yra kažkas kitko, nei tai, ką įsivaizdavome ją esant pradžioje . . .” “Architecture properly understood is . . . something else, than we thought it is in the beginning . . .”

Padėkos / Aknowledgements

Kūrybinių dirbtuvių, paskaitų ir seminarų ciklo idėja nebūtų buvusi įgyvendinta be Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros moralinės bei finansinės paramos. Šią idėją parėmus ir Lietuvos mokslo tarybai, bendradarbiavimas su lektoriais ir dėstytojais iš užsienio tapo įmanomas ir produktyvus. Atskirai už pagalbą vykdant seminarą norisi padėkoti Nidos meno kolonijos personalui ir Linui Ramanauskui, taip pat lektoriams ir lektorėms, pasidalijusiems savo patirtimis ir tyrimais, – architektei dr. Indrei Ruseckaitei, architektui doc. Linui Tuleikiui ir architektui Dariui Čiutai. Galiausiai didžiulę padėką norisi išreikšti Benjaminui Cope’ui ir Miodragui Kučui – už šiam renginiui skirtą laiką, dalijimąsi žiniomis ir patirtimi. Nuoširdžiai dėkoju visiems šio renginio dalyviams ir tikiuosi, naudingas, jog išplėtė asmeninius architektūros pažinimo laukus bei ribas.

jog

jis

buvo

Kuratorius, leidinio sudarytojas architektas dr. Tomas Grunskis Vilnius 2014.12.01

The Idea of ArXYZoom - the series of workshops, lectures and seminars couldn’t be implemented without moral and financial support provided by the Vilnius Academy of Arts and Department of Architecture. Productive cooperation with the Lecturers and Teachers from abroad was possible with the support of the Lithuanian Council of Science. The personel of Nida Art Colony and Linas Ramanauskas are among those without whom the process of realisation wouldn’t have been possible too. Personal gratitude we would like to express to the Lecturers of the Seminar for the sharing their ideas and experiences in various fields - Ph.D architect Indre Ruseckaitė, architect and Assoc. Professor Linas Tuleikis, architect and artist Darius Čiuta. And finally special thanks we would like to express to Ph.D. Benjamin Cope and Miodrag Kuč, for their time given to the event, cooperation and shared knowledge. At the same time I am grateful to the participants of the workshop and i hope, it was useful and expanded personal limits of knowlwdge in architecture. Curator,editor architect, Ph.D. Tomas Grunskis Vilnius 2014.12.01

1 pav. Pirmųjų kūrybinių dirbtuvių - seminaro plakatas 2014m. Fig.1. Poster of the First workshop and seminar in 2014.

Turinys / Contents

00. Pratarmė / Foreword

01. Įvadas / Introduction 02. Teoriniai diskursai / Theoretical Discourses

17 23

_02.1 Tomas Grunskis

Tarpdalykinis meninis tyrimas architektūroje/ Interdisciplinary Artistic Research in Architecture

Apie žemėlapiavimą kritinio urbanizmo kontekste/ About

_02.2 Benjamin Cope

Mapping in Critical Urbanism

_02.3 Mindaugas Reklaitis

Vietos pažinimo fenomenologija: K-Lab/ K-Lab: Phenomenology of place exploration

03. Metodas / Method

Tomas Grunskis Vietos žemėlapiavimas ir architektūra / Place mapping and Architecture

99 99

04. Procesai / Processes

108

Benjamin Cope, Miodrag Kuč Metodo taikymas / Aplication of the Method

109 109

05. Rezultatai / Results

121

žemėlapiai, konceptai, obketai, projektai/ Maps, Concepts,Objects, Projects _05.1 Žvejonė / Fish-dream Patricija Bernotaitė

_05.2

Tik-Tak / Tik-tak

_05.3

Steradianas / Steradian

_05.4

Migracijos sistema/ Migration sistem

_05.5

Urtė Bernotaitė Ježy Daveiko

Elena Gruodytė

Zona / The Zone

Vytas Lužys

121 122 122 128 134 142 150

PROJEKTAS/ Project _05.6 Žiemos žaidynės /Winter games Giedrė Mekaitė

_05.7 _05.8

Galima / Possible

Kristina Pilipavičiūtė

Laiko deformacija / Time warp Vaidas Vielavičius

06. Dalyviai / Participants and Contributors

128 134 142 150 157 158

158 164 171

164 171

178

2 pav. Pirmoji seminaro paskaita 2014 spalio 13d. Fig.2. First lecture of the seminar on 13th of October 2014

00. Pratarmė / Foreword

Šiuolaikinės architektūros ir urbanizuotos aplinkos tyrimų bei kūrybos ribos jau kurį laiką smarkiai išplėstos, palyginus net su XX a. pabaigos prieigomis, taikomomis formuojant architektūrines ir miesto terpes. Tas ribas išjudinančių tendencijų ir naujausių meninių kūrybos praktikų pažinimas Lietuvoje vis dar labai siauras ir gana ribotas – tiek pačioje architektūrologijoje, tiek miesto tyrimuose. Siekiant edukaciniame architektūros procese bei jo kūrybinėje praktikoje kaip įmanoma geriau pažinti alternatyvius architektūros ir aplinkos tyrimo metodus, mokslinių prieigų ir eksperimentinių kūrybinių praktikų laukus, Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedra inicijavo kasmetinį paskaitų ciklą ir seminarą – kūrybines dirbtuves „ArXYZoom“. Jų metu skirtingų sričių tyrėjai – mokslininkai, meninio tyrimo specialistai, eksperimentinio-tarpdalykinio meninio tyrimo praktikai bei architektai – perteikia metodines ir praktines žinias antrosios bei trečiosios studijų pakopos studentams, jauniesiems tyrėjams ir architektūros pedagogams. Šių seminarų ir kūrybinių dirbtuvių tikslas – pristatyti alternatyvias vietovės pažinimo ir suvokimo prieigas, metodus bei priemones, kuriomis naudojantis architektūrinę kūrybą būtų galima praturtinti papildomais lygmenimis ir analitiniais laukais. Juos pažinti ypač svarbu, turint omenyje naujausių architektūros ir miesto aplinkos analizės bei formavimo teorijų raidą ir praktikas, šiuolaikinei architektūrai (plačiąja prasme) tampant tarpdalykinės veiklos ir kūrybos lauku, o architekto profesijai darantis vis socialesnei. 2014 m. seminaras buvo skirtas žemėlapiavimo (mapping) teorijai ir praktikai, kurios taikomos sociologijoje ir miesto aplinkos tyrimuose vietovės tapatumui ir probleminiams

atvejams pažinti. Remiantis šia prieiga, viena esminių nuostatų – tai socialumas ir sąveika su konkrečioje aplinkoje esančiais veikėjais ir veikėjomis (agents), arba gyventojais ir gyventojomis. Bendraujant su jais gaunama nemažai žinių apie skirtingas, su vietove susijusias problemas, vietovės ypatybes. Jos ne visada tiesiogiai siejasi su konvencionalia architektūrine kūryba – ir reikia pripažinti, kad architektūrinėje analizėje (bei praktikoje) ši prieiga dar reta, nes architekto ir aplinkos, kurioje jis arba ji veikia, santykis dažnai gan formalus, o analizės metodai gan riboti, stokoja socialumo bei kokybinių aspektų. Ši prieiga dažniau pasitelkiama veiklose, kurios dar vadinamos architektūriniu aktyvizmu1. Keletą jo pavyzdžių turime ir Lietuvoje. Tai „Beepart“, „K-Lab“, platforma „vietos.org“ ir panašūs projektai. Apie šias iniciatyvas jau rašyta; visas jas vienija tai, kad iniciatyvos bei vykdymo lygmenyje juose dalyvauja architektai ir architektės ir kad šių projektų esminis aspektas – socialumas ir sąveika su vietos bendruomenėmis. Tad socialumas šiuolaikinėje architektūroje yra viena iš svarbesnių profesijos raidos tendencijų, verčianti persvarstyti tradicines architektūros kūrybos ir veiklos iš esmės priemones bei metodus. Vienas iš įdomesnių, su tarpdalykine veikla susijusių, ir yra žemėlapiavimo, vietovės tapatumo pažinimo metodas (kartais dar vadinamas technika). Šis modelis ir prieiga galėtų tapti labai svarbiu įrankiu giluminei architektūrinės terpės analizei, kuri neatskiriama nuo vietovės sociokultūrinės tikrovės lygmens ir kuri būtų naudojama siekiant geriau suvokti vietovės ypatybes bei susieti architektūrinį kūrinį su vietove ne tik išoriniais formos ar technologijos, bet ir fenomenologiniais saitais. Pagrindiniai seminaro lektoriai – Benjaminas Cope’as ir Miodragas Kučas – vieni iš architektūrinės ir urbanistinės aplinkos alternatyvių (fenomenologinių) tyrimų pradininkų bei vykdytojų. Jie vadovauja Kritinio urbanizmo laboratorijai, vykdančiai tarpdalykiniais principais grįstus miesto ir architektūrinių aplinkų tyrimus, kur renkama, apdorojama bei perteikiama informacija apie konkrečios vietovės sociokultūrinius fenomenus. Šis knyga yra tęstinis leidinys, apibendrinantis seminarų ciklo „ArXYZoom“ patirtis ir žinias bei skirtas alternatyvių tarpdalykinių architektūros ir miesto aplinkos tyrimų metodikos pažinimui, taikymui eksperimentinėje architektūros analizės bei meninėje kūrybinėje veikloje. Šie dalykai svarbūs metodologine, edukacine, sykiu ir praktine prasme, aktualūs architektams praktikams ir architektūros tyrėjams. Ciklo kuratorius architektas dr. Tomas Grunskis

Plačiau žr. straipsnį: „Archaktyvizmas“, in: _0* | nulinis laipsnis. Architektūros kultūros ir kritikos platformos zinas 1, 2014 (www.0-x.eu/Archaktyvizmas).

Foreword For some time already, the boundaries of research and making contemporary architectural and urbanized environment have been expanded in comparison to approaches and viewpoints of the second half of the 20th century that still are applied in architectural practice. Knowledge of the brand new artistic creative practices and trends making influence on such boundaries is still very narrow and limited in the academic circles of architecture and urbanism in Lithuania. In order to expand as much as possible such knowledge of alternative architectural and environmental research methodologies in educational processes and creative practices of architecture, the Department of Architecture of Vilnius Academy of Arts has initiated the annual series of lectures, seminars and creative workshop ArXYZoom. During the series, scientists, researchers in different fields, specialists and practitioners of experimentalinterdisciplinary artistic research and architects present the methodological and practical knowledge to students of the second and third study cycles, young researchers and architecture teachers. The seminars and creative workshops are aimed at introducing alternative approaches for understating and perception of a place, methods and tools, with the use of which architecture as creative practice may be enriched with additional levels and analytical fields. Their understanding is of special importance in the general context of theoretical and practical development of newest architectural and urban analyses, with contemporary architecture (in the broadest sense) becoming the field of interdisciplinary activities and creation, and an architect’s profession gaining more and more features of sociality. The seminar in 2015 was dedicated to the theory and practice of mapping applied in sociology and research of urban environment to understand the identity and problem cases of a place. One of the cornerstones of this approach is sociality and interaction with agents in a certain environment or local residents. Through communication with them a lot of information can be obtained on different problems related to the place and its peculiarities. This approach is not directly related to conventional architectural creation and is still quite rarely used as a tool of architectural analysis (as well as practice), whereas the relationship between an architect and environment, in which he (or she) is supposed to act, often is quite formal and methods of analysis applied - quite limited and lacking sociality and qualitative characteristics. The approach of mapping is more often used in activities called architectural activism2. Some of its examples can be found in Lithuania: Beepart, K-Lab, platform vietos.org and similar projects. Such projects have one thing in common: architects participate in them on the initiative and implementation levels, and they have an essential aspect of sociality and interaction with local communities. Thus, sociality in contemporary architecture has become one of the most important tendencies forcing to revise traditional tools and methods of architectural creation and practice. So, the aforementioned mapping can be considered an interdisciplinary method (sometimes also referred to as “the technique”) of understanding the identity of a place. This model and approach of cognition can be used as an especially important tool for deeper analysis of architectural environment, which is inseparable from the level of sociocultural reality of a place and can contribute to better

2 More on this read in the article „Archaktyvizmas“ (Archactivism), in: _0* | nulinis laipsnis. Architektūros kultūros ir kritikos platformos zinas, No. 1, 2014. Available on the Internet website: www.0-x.eu/Archaktyvizmas.

understanding of local peculiarities and relating an architectural object with the place not only by the external links of form or technology, but also of phenomenology. The main lecturers and speakers of the 2015 seminar were Benjamin Cope and Miodrag Kuc. They both are the pioneers and implementers of alternative (phenomenological) research of architectural and urban environment, leaders of the Laboratory of Critical Urbanism engaged in implementation of urban environment research based on interdisciplinary principles collecting, processing and disseminating the information on sociocultural phenomena of a specific place. This publication is aimed at successive generalization of knowledge and experiences of the ArXYZoom workshop, and is dedicated to the development of methodology of alternative interdisciplinary research of architectural and urban environment, as well as its application in experimental architectural analysis and artistic creative activities. The material presented in the book is important in the methodological, educational as well as practical sense, and could be useful for practicing architects and architectural researchers. Tomas Grunskis, Architect, Ph.D and Curator of the Series

. . .

3 pav. Prieplauka 1 (Tomo Grunskio fotografija( 2014m. Fig.3. Quay 1 (Photo by Tomas Grunskis) 2014.

01. Įvadas / Introduction

Ontinės architektūros sampratos kaita ir diskusijos apie ją – vis dar retas dalykas architektūros teorijos ir praktikos srityse net ir mūsų laikais. Gali būti, kad tai lemia keli veiksniai. Viena vertus, architektūros samprata laikoma dogmatiškai nusistovėjusia ir savaime suprantama, įtvirtinta teoriniame ir praktiniame diskursuose ir nebekvestionuojama, neginčijama. Kita vertus, šiuolaikinė profesinė segmentacija ir su architektūros sritimi siejamų reiškinių bei procesų įvairovė stipriai apsunkina galimybes aiškiai ir universaliai apibrėžti tai, kas paklūsta globalių dinaminių procesų dėsniams ir nėra statiška struktūra. Globali daugialypė sociokultūrinė aplinka, kur šiuolaikinė architektūra rečiau kuriama, o dažniau suformuojama ar „padaroma“, neretai lemia prieštaringą pačios architektūros būklę. Čia nesunku įžiūrėti primityvaus dvipoliškumo situaciją. Vienu atveju šia sąvoka (architektūra) galima pavadinti bet ką – tiek veiklą, tiek jos rezultatus, arba viską, kam būdingos architektoninės formos (nepriklausomai nuo to, kokiais argumentais ar principais jos grindžiamos bei formuojamos, – ir tai nebūtinai sietina su pastatais). Taigi turime abstrakčią formuluotę, į kurios ribas gali patekti įvairaus pobūdžio veikla, tiesiogiai ir netiesiogiai besisiejanti su architektūros sritimi bei jos kultūriniais reiškiniais. Kitu atveju žodžiu architektūra vadinama tik su pastatais ir jų statyba susijusi veikla bei jos rezultatai, ir tai siejama su socioekonominiais faktoriais ir tiesiogine architektūros praktika bei grynai formaliu jos rezultatų pristatymu estetizuotos ataskaitos forma. Ši architektūros apibrėžtis dažniau patenka į statybos teisinės bazės formuliarus, institucinius reglamentus bei socioekonominius diskursus, pastariesiems taikant pridėtinės architektūros vertės argumentus. Tokią formuluotę perteikiančius rezultatus dar galima pavadinti konvencionaliąja architektūra, kurioje kultūros dėmuo yra diskusinis objektas (nebent kultūra galima vadinti abstrakčiai visą su žmogumi ir visuomene susijusią veiklą). Šias dvi pozicijas – stipriai išplėstą ir stipriai susiaurintą poliškos šiuolaikinės architektūros sampratas – dažnai nulemia požiūrių, kuriems jos atstovauja, skirtumai arba tai, kaip architektūrą duotuoju laiku suvokia ir aiškina „isteblišmento“ bei „avangardo“ kartos atstovai ir atstovės. Pirmoji (konvencionali isteblišmento, arba realistinė) yra

veikianti ir realiai lemianti architektūros srities pobūdį ir veiklos priemones. Ja vadovaujantis, dažnai propaguojama stabili-statiškoji architektūros sampratos paradigma, o pati pozicija labiau siejama su praeitimi ir patirtimi. Priešinga pozicija (avangardinė, arba idealistinė) architektūros apibrėžtis ir sampratas sieja su perspektyva ir ateitimi. Jos atstovai ir rėmėjai paprastai dalyvauja naujausiuose architektūrinės kultūros procesuose nekonvencionaliosios tarpdalykinės architektūros praktikos laukuose, per kuriuos yra propaguojama ir pripažįstama reali naujausių architektūros tendencijų įtaka dabarčiai bei dinamiškas architektūros srities būvis. Jis labai dažnai perteikiamas architektūrą siejant su platesniu sociokultūriniu kontekstu ir jo reiškiniais bei reprezentuojamas per tarptautines kultūros parodas (bienales ir pan.). Tad ši pozicija (idealistinė) architektūrą perkelia į sociokultūrinio reiškinio lygmenį ir apie ją svarsto bendrakultūriniais terminais. Svarbu pažymėti, kad aptariama opozicija (realistinė–idealistinė) yra ir visada buvo labai svarbi architektūros kultūros laukui bei jo raidai, nes architektūros idėjos ir ideologijos ne mažiau svarbios už jų realizaciją. Tačiau reikia pabrėžti, kad vieno iš opozicijos narių dominavimas visada kenkia kultūrai iš esmės – kaip ir realios alternatyvos nebuvimas. Sykiu reikia pripažinti ir tai, kad jos nėra lygiavertės įtakos ir institucinės galios atžvilgiais. Idėjos ir ideologijos nukreiptos į sociokultūrinę tikrovę, joms reikia palankios kultūrinės terpės rastis bei vystytis. Sociokultūrinės tikrovės padėtis visada sąlyginė, jai būtinas socialinis atstovavimas bei parama, nes ji nėra pati save išlaikanti (kaip ir menas ar kultūra apskritai). Tuo tarpu konvencionaliai architektūrai rastis ir plėtotis tereikia palankios socioekonominės situacijos – ji dažniausiai yra pati save išlaikanti sfera ir jos atstovavimą dažniausiai grindžia socioekonominiai santykiai, išreikšti asociacijų ir profesinių sąjungų forma. Visa tai reiškia skirtingą atstovavimo bei veiklos pobūdį („skleisti idėjas, mokyti“ vs. „daryti, realizuoti pastatus“) ir skirtingus santykius su sociumu (sąveika vs. išnaudojimas) bei nevienodus požiūrius į architektūros sampratą ir jos vietą kultūroje bendrai. Šie skirtumai nesunkiai matyti Lietuvos architektūros kultūros erdvėje, kur idealistinė architektūros pozicija jau kurį laiką aktualizuojama vis stipriau, jai atstovauja tokios iniciatyvos kaip Architektūros fondas ir kt. Idealistinės pozicijos sklaidai architektūros edukacijos sfera – tradiciškai palankiausia terpė, ir dažniausiai būtent akademinė aplinka tradiciškai būdavo vieta, skirta naujų idėjų ir ideologijų paieškoms bei sklaidai, kur idealistinės architektūros pozicijos ir pačios idėjos galėdavo būti plėtojamos, su jomis galima buvo eksperimentuoti laisvai, be socioekonominių suvaržymų. Dalies šių savybių ši aplinka jau neteko, ir tenka konstatuoti, kad architektūros akademinė terpė Lietuvoje vis dar labai problemiška – nesuderinant skirtingų, priešingų požiūrių (ir jų propagavimo) bei nesant strateginių tikslų kaip esminės edukacinės koncepcijos. Gali būti, kad visa tai nulėmė faktą, jog vadinamoji lietuviškoji architektūros mokykla taip iki galo ir nesusiformavo. Taip pat gali būti, kad viena iš pagrindinių priežasčių ta, jog Lietuvos architektūros sfera iki 2000 m. neturėjo aiškios generalinės edukacinės ateities koncepcijos, o apytiksliai apie 2002–2004 m. galutinai atitrūko nuo sociokultūrinio lauko ir jau kurį laiką netenka idealistinių bruožų, kurie paprastai veikia architektūros kokybės kriterijų formavimąsi. (Konfliktiška padėtis ir įtampa tarp architektų ir visuomenės Lietuvoje tai iš dalies liudija.) Tačiau ši padėtis

dar nereiškia, kad architektūros akademinė terpė netekusi potencialo. Ir nors bendrinės architektūros edukacijos koncepcijos formavimas – vis dar diskusinis objektas, sinoptiniailokalūs edukaciniai procesai ir studentų iniciatyvos (pavyzdžiui, projektas „1 : 1“ ir kitos iniciatyvos, pristatytos XIV Venecijos architektūros bienalėje) tik parodo neatskleistas akademinės aplinkos galimybes ir edukacinių inovacijų poreikius, kuriuos formuluoja ir išreiškia patys architektūros studentai. (Tokių sinoptinių-branduolinių procesų realus poveikis didelis; jos, kaip matyti, pripažįstamos net tarptautiniu mastu.) Prie šių inovacijų gali būti priskirti ir alternatyvūs vietovės tapatumo pažinimo metodai – architektūros aktyvizmo ir žemėlapiavimo prieigos, kurios vis dar naujos architektūros edukacijai bei praktikai ir kurioms aptarti skiriama ši knyga. Ji apima ne tik aktualius teorinius diskursus, ne tik aptaria praktikas, bet ir iliustruoja gautų žinių taikymą mikromeninio tyrimo procesu. Tad labai konkrečiose akademinės institucijos ribose inicijuotas „ArXYZoom“ edukacinis ciklas ir jo patirtį reziumuojanti knyga siekia galimai užpildyti bent keletą paminėtų spragų ir perkonstruoti architektūros edukacijos nuostatas kad ir mikrolygmeniu, alternatyvių iniciatyvų ir tarpdalykinio bendradarbiavimo priemonėmis, galimai veikiant architektūros meninės kūrybos metodų ir prieigų kaitą. Tomas Grunskis

INTRODUCTION

Changing notion of the ontic architecture and discussions on it still are rare in the fields of architectural theory and practice nowadays. Such situation may be influenced by several factors. On the one hand, the notion of architecture is considered dogmatically established and taken for granted, entrenched in the theoretical and practical discourses and no longer questioned. On the other, contemporary professional segmentation and diversity of phenomena and processes related to the field of architecture aggravate the possibilities for clear and universal definition on what conforms to the laws of global dynamic processes and is not a static structure. Global and multiple sociocultural environment, where contemporary architecture is rarely created, but more often formed or made, usually preconditions the controversial state of architecture in it. The situation of primitive bipolarity can be discerned here quite easily. In one case, the term “architecture” can be used to define anything the activity, its results or just anything containing architectonic forms, regardless of the arguments and principles, on which they are based or formed (not necessarily related to buildings). In this case we face an abstract formulation, encompassing different activities, directly or indirectly related to the sphere of architecture and its cultural phenomena (this can cover a very broad spectrum of things). Whereas in the other case of this oppositional dual structure, the term “architecture” is referred strictly to activity related to buildings and construction and its results only to be in its turn related to socioeconomic factors and direct architectural practice, and pure formal presentation of its results in the format of aestheticized report. Such definition of architecture is often applied in the logbooks of the legal framework of construction, institutional regulations and socioeconomic discourses, with the use of arguments of value added architecture in respect to the latter. The results reflecting the aforementioned wording can be also called “conventional architecture”, in which the element of culture is an object of discussion (unless culture could be abstractly referred to any activity related to a human and society). These two positions of the bipolar notion of contemporary architecture - the excessively expanded and excessively narrowed ones - most often are influenced by representation of different approaches, or how architecture is perceived and interpreted by representatives of the “establishment” and “avant-garde” generations at a given time. The first (conventional establishment or otherwise “realistic”) position is active and actually determines the character and means of the field of architecture. It contributes to advocating the stable-static paradigm of architectural conception, and the position itself can be related more to the past and experience. The contrary (avant-garde or else “idealistic”) position relates the definitions and notions of architecture with prospects and future. Its representatives and supporters often take part in most advanced processes of architectural culture, non-conventional interdisciplinary fields of architecture practice, through which actual influence of the most advanced architectural trends on the present and the dynamic state of architectural sphere is advocated and acknowledged. The latter position is often expressed by relating architecture to the broader sociocultural context and its phenomena, and represented through international cultural exhibitions (biennales, etc.). Thus such idealistic position of the concept transfers architecture to the level of the sociocultural phenomenon and discusses it using common cultural terms. It is noteworthy that the realistic - idealistic oppositional balance under discussion has always been and still is extremely important in the field of architectural culture and development, because architectural ideas and ideologies are of the same importance as their realizations. It needs to be emphasized, however, that the dominance of just one of such oppositional structures is always harmful to culture in essence, as well as the total absence of any real alternative. It is also noteworthy that the two positions are not equal in the aspects of influence and institutional power. Ideas and ideologies are directed towards the sociocultural reality and they need favorable cultural medium for their appearance and development. The status of this particular position is always conditional and it requires some social representation and support, because it is not self-sufficient as is art and culture in general. Whereas just favorable socioeconomic situation is needed for occurrence and development of

conventional architecture, which usually is self-sufficient and its representation is based on socioeconomic relations expressed in the form of different associations and trade unions. All this also means different character of representation and activities (dissemination of ideas, education vs. making architecture and realization of buildings), different relationship with society (interaction vs. exploitation), as well as different approach to the concept of architecture and its place in culture in general. These differences can be easily noticed in the cultural space of Lithuanian architecture, where the idealistic position is getting more and more relevant and represented by quite popular social initiatives as Architektūros Fondas and others. Traditionally, the most favorable medium for dissemination of the idealistic position has been and still is the sphere of architectural education and most often the academic environment has been exactly a place for the search and spread of new ideologies, where the attitudes of the idealistic architecture position as well as ideas could be developed and experimented with freely, without socioeconomic restrictions. The aforementioned environment has lost some of these qualities, and it is noteworthy that the academic medium of architecture in Lithuania is still quite problematic due to the inconsistency (and propagation) of different oppositional approaches and absence of any strategic goals as essential educational conception. This may be a reason why the so-called Lithuanian school of architecture has not fully formed. One of the main reasons [of the present situation of Lithuanian architecture] also may be the absence of any general educational conception for the future within the stage of development of Lithuanian architecture up to 2000, and in the stage of development of approximately 2002-2004 it lost any contacts with the sociocultural field and for some time already it has been losing its idealistic characteristics, which usually influence the formation of criteria for architectural quality. (This is partially testified also by the conflict situation between architects and society in Lithuania.) But the existing situation does not mean that the academic medium of architecture has altogether lost its potential. Although the formation of general educational conception of architecture is still an object of discussion, synoptic and local educational processes and students’ initiatives (e.g. the project “1:1” and other initiatives presented at the 14th Architectural Biennale in Venice) just testify the undisclosed potential of academic environment and needs for educational innovations formulated and manifested by students of architecture. Alternative methods for understanding the identity of a place approaches of architectural activism and mapping may be also ranked among such innovations, still quite new in the process of architectural education and practice in general. This book actually is dedicated to such methods. It covers not only the relevant theoretical discourses, discusses practices, but also illustrates application of the obtained knowledge in the process of micro artistic research. Thus, the educational series ArXYZoom and book summarizing its experiences initiated within the framework of specific academic institution aim at filling in at least some of the above mentioned gaps and reconstructing the attitudes of architectural education at least on the micro level with the help of means of alternative initiative and interdisciplinary cooperation, possibly influencing the transformation of methods and approaches of architectural artistic creation. Tomas Grunskis

4 pav. Priepluka 2 (Tomo Grunskio fotografija) 2014m. Fig.4. The Quay 2 (Photo by Tomas Grunskis) 2014.

02. Teoriniai diskursai / Theoretical Discourses

Siekiant kuo nuodugniau aptarti teorinį pagrindą, kuriuo išplėstiniame architektūros kaip meninio tyrimo lauke grindžiama vietovės tapatumo suvokimo ir analizės prieiga, bei įvardyti esmines teorines analizės proceso nuostatas, šiame skyriuje siūloma tris skirtingus lygmenis apimanti hierarchinė struktūra: a) kontaktinis ontinis, b) objektinis metodologinis ir c) praktinis probleminis diskursai. Pagal ją pirmiausiai aptariamos esminės meninio tyrimo ypatybės ir bruožai šiuolaikinės architektūros kaip tarpdalykinės veiklos lauke. Jos įvardijamos ir išreiškiamos aptariant ontinį architektūros lygmenį bei analizuojant eksperimentą kaip architektūros sampratos revizijos formą. Šie bruožai atpažįstami ne tik moderniosios architektūros istorijoje bendrai, bet ir šiuolaikinės Lietuvos architektūros raidoje ir jos pavyzdžiuose konkrečiai. Šitaip nustatomos esminės meninio tyrimo ribos ir galimybių ratas architektūroje, akcentuojant šiuolaikinės architektūros būvio kaitos padėtį. (Tarpdalykinis meninis tyrimas architektūroje.) Antrajame lygmenyje pristatome esmines vietovės tapatybės tyrimo metodologines nuostatas ir teorines prieigas. Čia įvardijami ir akcentuojami žemėlapiavimo technikos principai ir priemonės kaip alternatyvus būdas vietos fenomenologinėms savybėms pažinti. Tai su objektine tyrimo informacija susijusi teorinio diskurso dalis, perteikianti tyrimo instrumentų ir jų taikymo galimybių visumą, pagrįstą kitų mokslo sričių žiniomis ir moksliniais teiginiais. (Apie žemėlapiavimą kritinio urbanizmo kontekste.) Trečiajame teorinio diskurso analizės lygmenyje aptariame alternatyvias architektūros kaip socialiai efektyvaus įrankio taikymo praktikas, kurių dalis įvardijama pirmame lygmenyje (tekste). Šiame lygmenyje parodomos metodologinės galimybės ir eksperimentavimo praktika kaip realus empirinis ir socialus vietovės ir jos bendruomenės tyrimo metodas. Sykiu ši dalis perteikia esmines šiuolaikinės architektūros kaip socialiai aktyvios tarpdalykinės veiklos sferos bruožus ir parodo alternatyvių architektūros praktikos prieigų ir metodologinės kaitos tikrovę Lietuvoje. Čia apžvelgiama ir apibendrinama „K-Lab“ Vilniuje projekto patirtis.

Theoretical Discourses In order to achieve as thorough as possible discussion of the theoretical background, on which the approach of perception and analysis of identity of a place is based in the expanded field of architecture as an artistic research, and develop the essential theoretical framework to be used in the process of analysis, the hierarchic structure covering three different levels is suggested in the present chapter: (a) a contextual ontological, (b) objective - methodological and (c) practical - problematic discourses. According to this hierarchy, essential qualities and features of artistic research in the field of contemporary architecture as interdisciplinary activity are discussed. They are named and expressed through discussion of the ontic level of architecture and analysis of experiment as a revising form of the conception of architecture. These features can be recognized not only in the history of modern architecture in general, but also in the development of contemporary Lithuanian architecture and its cases. Thus, the basic boundaries and possibilities of artistic research are established by accentuating the changing situation of contemporary architecture condition (Interdisciplinary Artistic Research in Architecture). The second level of the theoretical discourse introduces the fundamental methodological and theoretical approaches for the research of a place identity. The principles and tools of the mapping technique are named and emphasized as an alternative way for learning the phenomenological qualities of a place. This part of the theoretical discourse deals with the object-related information of the research providing for the entirety of the research instruments (tools) and their application possibilities based on the knowledge in other spheres of science and scientific statements (About Mapping in Critical Urbanism). The third level of the theoretical discourse discusses alternative practices of application of architecture as a socially-effective tool, some of which has been named in the first level (text). This level presents illustrations of methodological possibilities and experimental practice as an actual empirical and social research method of a place and its community. At the same time, this discourse level provides for essential characteristics of contemporary architecture as socially active interdisciplinary practice and proves the reality of alternative approaches of architectural practice and methodological transformations in Lithuania. This part reviews and summarizes the experience of the K-Lab Project in Vilnius (K-Lab: Phenomenology of Place Exploration). â&#x20AC;Š

. . .

â&#x20AC;Š

5 pav. Zoomai 2 (fotografij7 ciklas, Tomas Grunskis) 2014m. Fig.5. Zooms 2 (serie of photographies by Tomas Grunskis) 2014.

_02.1 Tomas Grunskis

Tarpdalykinis meninis tyrimas architektūroje/ Interdisciplinary Artistic Research in Architecture

Įvadui Architektūros bendrąja prasme, kaip socialiai svarbios ir aktyvios kultūros srities, viena iš kertinių savybių visada buvo ir tebėra paremta tarpdalykine mąstymo ir praktikos paradigma, kuri gali būti laikoma tradiciška architektūrai iš esmės. Tarpdalykinė prieiga architektūroje XX a. ir apskritai modernybėje labai dažnai reiškėsi skirtingomis inovacijomis, jas pritaikant tiek architektūros teorijoje (tai yra, kaip apie architektūrą mąstoma), tiek ir praktikose (tai, kaip architektūra kuriama bei realizuojama). Šiuolaikinės XX a. pab. – XXI a. pr. architektūros eksperimentinėse tendencijose neretai tarpdalykiškumas iškeliamas kaip esminė jos kokybės dimensija ar šiuolaikiškumo vertės kriterijus. Čia architektūra ir kaip ilgalaikis civilizacijos simbolis, ir kaip su „čia ir dabar“ laiku susietas sociokultūrinės padėties reprezentantas sutelkia aktualias (tuolaikes) kultūrines patirtis bei techninius pasiekimus ir įvairiu laiku skirtingai išreiškia inovaciją per architektūrines idėjas ar objektus – pastatus. Naujausios šių dienų architektūrinės kūrybos bei tyrimų technologijos, kurios nulemia dažnai ne tik architektūrines formas, bet ir jos kūrimo metodus (parametrizmas3, tinklinės dinaminės s i s t e m o s4, p r o t o l ą s t e l i n ė5 a r c h i t e k t ū r a b e i m o r f o g e n e t i n i a i6 a r c h i t e k t ū r i n i a i

Plačiau apie parametrizmo tendenciją žiūrėti: Patrik Schumacher, The Autopoiesis of Architecture, London: John Wiley & Sons Ltd., 2010; Idem, The Autopoiesis of Architecture, Vol. 2: A New Agenda for Architecture, London: John Wiley & Sons Ltd., 2012. 4

Network architecture nuoroda: http://www.networkarchitecturelab.org.

Plačiau žr. Neill Spiller, Rachel Armstrong, Protocell Architecture. Architectural Design, March, 2011.

Plačiau žr. Achim Menges (ed), Material Computation: Higher Integration in Morphogenetic Design, Architectural Design, March 2012.

eksperimentai), iš esmės yra pagrįstos kitų mokslo ir meno šakų integravimu į architektūrinio kūrybinio mąstymo procesus bei rezultatus, įtraukiant į architektūros eksperimentų lauką kitų mokslo šakų ir sričių tyrimus bei metodus, pavyzdžiui, biologijos, chemijos, fizikos, sociologijos, kognityvinės psichologijos, matematikos ir panašiai. Taip pat pažymėtina, kad XXI amžiuje aktualių ekologijos idėjų, inovatyvių technologijų ir prieigų kontekstuose šiuolaikinės architektūros formos ir struktūros (tiek teorine, tiek praktine plotme) jau nebėra unifikuota gamtos mimikrija ar su ja susijęs kombinatorinis žaidimas, kurie buvo būdingi XX a. bionikos ar biomorfinės architektūros tendencijoms. Dėl glaudžios sąveikos su skaitmenine technologija, moksliniais tyrimais ir pasiekimais bei plačiu mokslinių-techninių inovacijų taikymo joje pati architektūros eksperimentika jau perėjo į giluminį procesinį, (ne imitacinį) gamtos programavimo (auginimo) lygmenį, kuris, nors vis dar utopiniame eksperimentų lygmenyje, mūsų dienomis jau nulemia architektonines formas ir jų organizavimą. Paminėtos technologijos ir naujos architektūrinės paieškos bei eksperimentinės praktikos realiai keičia (ir iš dalies pakeitė) nusistovėjusias architektūros sampratas, veiklos ribas bei kūrybos metodus. Tai iš naujo provokuoja sociumą ir pačius architektus apmąstyti, kas yra ir kas dar (arba jau) nėra architektūra šiuo metu ir kokie kūrybos metodai bei tyrimo prieigos jai priimtinos ar net būtinos. Vienas tokių galimų metodų ir prieigų šiame diskusiniame lauke, tikėtina, yra meninio tyrimo, kaip požiūrio ir praktikos sąveikos su paminėtomis architektūros eksperimentinėmis praktikomis, klausimas. Jo aktualizavimas architektūros kultūros kontekstuose yra svarbus visų pirma tuo, kad šiandieninių technologijų ir produktyvumo dominijos aplinkoje, kai daugelis anksčiau su menais sietų veiklos ir kultūros sričių (dizainas ir pan.) dėl technikos pasiekimų, prarasdamos dalį prigimtinių meniškumo savybių, kito technologijos mokslo kryptimi, architektūros sritis, taip pat pakitusi dėl tos pačios tendencijos, meninio tyrimo lauke motyvuotai susiejama su šiuolaikiniu menu ir galimai tampa jo dalimi. Net jei pagrįstai sutikti, kad meno sampratos bei prieigos yra gerokai pakitusios, jas lyginant su XX a. pabaigos aktualijomis, tarpdalykiškumo bei moksliškumo kryptimis, architektūros, kaip tarpdalykinės veiklos, lauko sugretinimas su šiuolaikiniu menu ją daro vis dar aktualia ir aktyvia sritimi platesniame kultūriniame diskurse, nei tai yra apibrėžiama ir suvokiama šiandien. Taigi meninis tyrimas išplėstiniame tarpdalykiniame architektūros lauke ir yra šio teksto diskusinis dalykas. Tačiau jo tikslu nelaikoma rasti galutinį atsakymą ir tiksliai apibrėžti, kas yra meninis tyrimas architektūros srityje kaip tarpdalykinės veiklos lauke. Tai atlikti šiandienos situacijoje, kai legitimuotas požiūris ir sisteminė prieiga tebesiformuoja, dar neįmanoma. Šio teksto tikslas yra apžvelgti kelias apraiškas ir meninio tyrimo bruožus architektūroje, atkreipiant dėmesį į tai, kaip architektūros sampratos, metodai ir priemonės buvo revizuojami įvairiu laikotarpiu modernybėje ir kokios tarpdalykinio meninio tyrimo savybės joms buvo būdingos. Tam realizuoti apžvelgiami keli reikšmingiausi – „žymekliniai“ – eksperimentinės architektūros pavyzdžiai ir reiškiniai, apimantys eksperimentavimą nuo idėjų iki radikaliųjų socialinių praktikų. Joms iliustruoti pasirinkti skirtingų architektūros praktikų pavyzdžiai, kuriuos vienija esminis veiksnys – tarpdalykinis eksperimentas. Šios revizijos įvairiu laiku įtakojo architektūros ontines struktūras tiek teorijoje, tiek praktikoje. Jų bruožų ir tendencijų paralelių stengiamasi atpažinti šiuolaikinės Lietuvos architektūros pavyzdžiuose, kas leidžia naujai aktualizuoti jų vertę platesniame kultūriniame kontekste.

1. Sampratos revizija architektūroje. Idėjų eksperimentai ir jų įtvirtinimas parodoje Kas yra ir kas nėra architektūra bet kuriuo jos raidos laikotarpiu buvo nuolat daugiau ar mažiau revizuojama. Moderniojoje architektūros istorijoje ir ypač jos ankstyvuoju modernaus mąstymo paradigmų genezės laikotarpiu nesunku įžvelgti vyraujančią tendenciją, kai, tai kas peržengdavo konvencionalios ir bendrai priimtos architektūros sampratos ribas, dažnai atsidurdavo „kultūriniame užribyje“ ir iš pradžių būdavo gana stipriai kritikuojama, o vėliau neretai tos pačios idėjos ir teiginiai būdavo priimami ir adaptuojami. Tarp tokių pavyzdžių galima paminėti XIX a. industrinės revoliucijos ir konvejerinės gamybos priemonių pritaikymą inžinierinėje statyboje, kurioje dažniausiai būdavo naudojama atvira plieno konstrukcija ir tai ilgą laiką nebuvo laikoma architektūra (Eifelio bokštas ir Mašinų salė Paryžiuje, Miuncheno parodos paviljonas ir kt.). Kur kas vėliau – XX a. modernistinės architektūrinės dogmos laikais – atvira konstrukcija tampa visaverte architektūrinės kūrybos priemone. Iš dalies šį adaptacijos procesą galime susieti su brandifikacija7, kuri skirtingai reiškiasi architektūroje įvairiais jos raidos etapais. Tokius dėsningumus nesunku įžvelgti moderniosios architektūros istorijoje, kuri prasideda nuo modernaus mąstymo paradigmų raiškos architektūroje tiek jos teorijoje, tiek ir praktikose. Nors, kaip nurodo Kenethas Framptonas8, modernaus mąstymo užuomazgas ir jų raiškos architektūroje pradžią nustatyti yra gana sunku, tačiau modernaus mąstymo bruožų nesunku įžvelgti idėjose, kurios reprezentuoja mąstysenos transformacijas ir leidžia daryti prielaidas, susijusias su architektūros sampratos kaita ir jos sąsaja su platesniu sociokultūriniu kontekstu ir ten vyraujančiomis paradigmomis. Tradiciškai su modernybe ir modernaus mąstymo raiška architektūroje siejamas yra neoklasicizmas, kuriam būdingos modernios prieigos architektūros formavimo metodo, teorijos ir praktikos atžvilgiu. Šiame kontekste yra svarbūs tam tikrą opoziciją reprezentuojantys prancūzų Blondelio architektūros mokyklos atstovai: Étienne-Louis’as Boullée, Pierre’as Patte, Claude’as Nicolas Ledaux ir Jean’as Jacques’as Lequeu. Ši dažnai vadinama neoklasicizmo vizionierių mokykla gali būti laikoma eksperimentine ir net radikalia to meto architektūros tendencija, kuri ilgainiui lėmė moderniosios architektūros sampratos kaitą ar net proveržį. Tai, ką ir kaip XVIII a. viduryje kūrė šie architektai, buvo ir kritikuojama, ir atskirais atvejais vertinama kaip nearchitektūra, tačiau modernaus mąstymo paradigmų raiškai architektūroje bei jos kokybinei kaitai absoliučiai grynos ir geometriškai švarios modernios architektūros formos bei idėjinio-konceptualaus jos turinio komunikacijos link, jų kūriniai padarė nemažą įtaką. Čia pabrėžtina, kad esminės ir svarbesnės šiame kontekste yra idėjos, kurias perteikia architektūrinė forma, o ne jos fizinė raiška ar estetinė savybė. Būtent idėjos, o

Žr. Tomas Grunskis, „Kai kurie eksperimentinės architektūros tipologinės raidos ypatumai“, in: Urbanistika ir architektūra /Town planning and architecture, Vilnius: Technika, t. 35, Nr. 2, 2011, p. 159–168. Prieiga per internetą: <http://www.tpa.vgtu.lt/upload/urban_zur/ tpa_vol35_no2_159-168_grunskis.pdf>; Eadem, „Kūrybinio eksperimento sampratos architektūroje“, in: Urbanistika ir architektūra / Town planning and architecture, Vilnius: Technika, t. 35, Nr. 1, 2011, p. 21–27. Prieiga per internetą: <http://www.tpa.vgtu.lt/upload/urban_zur/ tpa_vol35_no1_21-27_grunskis.pdf>. 8

Plačiau žr. Kenneth Frampton, Modern Architecture: A Critical History reikia viso aprašymo

ne įgyvendinti pastatai, turi įtakos tam, kaip vėliau bus suvokiamas architektūrinės modernios formos turinys ir kaip jį galima išreikšti architektūrine forma. Svarbu, kad to meto sociokultūrinė aplinka tiesiogiai veikia šių idėjų raiškos pobūdį, kur ne tik matyti Prancūzų revoliucijos moderniųjų socialinių utopijų įtaka joms, bet ir tai, kaip pramoninės bei technologinės inovacijos produktyviai adaptuojamos į architektūrinę formą bei jos prasminį-idėjinį turinį, kuris sąlyginės, abstrakčios ir universalios architektūrinės kalbos būdu yra produktyviai komunikuojamas to meto visuomenei, vizualiai ir palaipsniui yra įtvirtinama tokio pobūdžio architektūros samprata kaip galimybė. Įdomu, kad skirtingų meninio tyrimo elementų čia rasime taip pat nemažai. Jie tampa įmanomi, kai architektūra nėra griežtai susaistyta realizacijos būtinybės ir yra perkelta į utopinio mąstymo lygmenį. Šių bruožų nesunku pastebėti įžūlia laikytoje Jean’o Jacques’o Lequeu kūryboje ir architektūroje9, Claude’o Nicolas Ledoux izomorfiniuose architektūros eksperimentuose, kurie buvo grįsti moderniomis socialinės sanklodos idėjomis10 ar net Charles’io François Ribart’o11 () inžinerinėse-architektūrinėse idėjose, kuriose šiandien nesunkiai įžvelgtume postmodernios architektūrinės kalbos bruožų (Roberto Venturi Duck konceptą). Visais šiais ankstyvojo modernybės idėjų raiškos architektūroje laikotarpiu atvejais buvo mentaliai dekonstruojamos architektūros galimybių ribos arba samprata, kas yra ir kas nėra tuo metu architektūra, kartais netiesiogiai klausiant, kas ja jau gali būti laikoma duotuoju metu ir kokia jos paskirtis bei prigimtis. Taip pat svarbu pabrėžti, kad minėti architektai eksperimentuoja ne tik su absoliučia forma ir jos prasminiu turiniu, bet tuo pat metu projektais komunikuoja ir reflektuoja socialiai aktualias idėjas (naujosios visuomenės sanklodą, vertybių sistemą ar kūrybos ir asmenybės emancipaciją) aktualiame tuolaikiame kultūriniame lauke ir tam pasirenka kartais provokatyvią kalbėseną, kas šiandien taip pat nesunkiai galėtų būti atpažįstama kaip meninio tyrimo bruožas ar net rezultatas. Taigi šiuo atveju meninio tyrimo bruožus galima įvardyti kaip: a) tarpdalykinį aspektą, kur jungiamos sociologija, istorija, semiologija ir net biologinės žinios; b) architektūros kūrybos metodo eksperimentą, išreikštą per absoliučią ir išgrynintą geometrinę formą, kas tuo metu yra inovatyvu; c) tyriminį aspektą – architektūrinės idėjos ir projektai yra pagrįsti skirtingo moksliškumo ir inotyvumo - istorijos, technologijos, filosofijos ir bilogijos tyrimu; d) meninį apsektą – sukurti objektai yra atskiri ir savarankiški meniniai architektūros kūriniai, kurių paskirtis nėra realizacija, bet idėjų raiška ir skirtingo lygmens socialinė kritika.

http://pruned.blogspot.com/2005/10/enigmatic-jean-jacques-lequeu.html.

10Žr.

https://quadralectics.wordpress.com/5-essentials/ (Malonumų namų projektas Monmartre (Paryžius)1787 metai. 11

Charles François Ribart, L'Elephant Triomphale, Paris, 1758, https://www.fulltable.com/VTS/i/imsc/ar/ mach/35.jpg; http://en.wikipedia.org/wiki/Charles_Ribart.

! ! ! a

b c

1 il. XVIII a. vidurio ir pabaigos prancūzų vizionierių darbai: a. Claude’as Nicolas Ledoux, Malonumų namų projektas Monmartre, Paryžius, 1787; b. CharlesFrançois Ribart’as, L’Elephant Triomphale (Triumfo dramblys), Paryžius, 1758; c. Jeanas Jacques’as Lequeu, La porte de la chasse du Prince et l'étable (Princo medžioklės namo įėjimas), 1777–1814 Fig. 1. Works by French visionaries of the mid and end of the 18th c.: (a) Claude Nicolas Ledoux, Design project of the Pleasure Home in Montmartre, Paris, 1787. (b) Charles François Ribart, L’Elephant Triomphale, Paris, 1758. (c) Jean Jacques Lequeu, La porte de la chasse du Prince et l'étable (Entrance to the Prince Hunting Cottage), 1777-1814.

Čia architektūra kaip naujosios formos ir prasminio turinio sąveikos rezultatas yra pasiekiamas ne tik abejojant to meto tikrove, bet ir tos tikrovės formavimo priemone – architektūra bei jos pamatinėmis nuostatomis. Šiame kontekste yra svarbus ir kitas aspektas – idėjų komunikacijai yra būtina auditorija ir atitinkama sklaidos forma. Dažnu atveju, jeigu idėjos lieka kurtuazinės kultūros ar uždaros grupės ribose, jų sklaida veikia tik labai ribotą dalį visuomenės. Tokiai sklaidai dažniausiai naudojama paroda. Minėtos neoklasicistinės vizionieriškos architektūros ekspozicijos nebuvo masinės ar organizuotos ir dažniausiai sklisdavo vieno socialinio sluoksnio ar interesų grupės ribose, tačiau apie tai patikimų duomenų yra mažai. Jau kur kas vėliau, XIX amžiuje, paroda, kaip architektūrą „įkultūrinantis“ reiškinys, kurios turiniui eksponuoti ir naudojamos pati architektūra, tampa efektyvia idėjų ir technologinių inovacijų sklaidos priemone. Su meninio tyrimo architektūros lauke ir architektūros sampratos revizijomis siejasi dar vėlesnis jau XX a. kultūrinis reiškinys – architektūros parodos12. Čia jau nebekalbame apie atvejus, kai architektūra tampa socioekonominę ar technologinę galią įkūnijančia valstybinės politikos etikete arba „EXPO“, bet apie architektūros kokybinės kaitos arba „žymeklines“ parodas,

Apie architektūros parodas rašė Aušra Visminaitė ir Julija Reklaitė straipsnyje „Architektūra parodoje“, http://www.archfondas.lt/leidiniu/alf-01/asta-visminaite-julija-reklaite-architekturaparodoje.

rodančias ir reflektuojančias tuolaikes architektūros, kaip kultūrinio reiškinio, būsenas ir būkles. Jų dėka architektūros kūryba kontekstualizuojama sociokultūrinėje aplinkoje ir yra susiejama su kitais jos reiškiniais. Labai dažnai dėl tokių parodų dekonstruojamos arba rekonstruojamos architektūros sampratos ribos svarstant, kas yra ir kas nėra architektūra konkrečiu laiku. Be to, jų metu neretai išreiškiami manifestai, kurie yra labai svarbi architektūros brandifikacijos proceso dalis. Jau tampa dėsninga, kad tada deklaruojamos architektūros kūrybos metodų bei prieigų inovacijos ir naujosios architektūrinės idėjos pristatomos skirtingoms elito grupėms ir visuomenei, kas leidžia šiek tiek vėliau jas įgyvendinti ir galutinai įtvirtinti kaip naująjį architektūros kokybės modelį ar net standartą. Šių naujų idėjų ir standartų įtvirtinimas mūsų dienomis vyksta įvairių bienalių13 dėka, o anksčiau – XX a. Pradžioje ir pirmojoje pusėje – tokios parodos tarnaudavo modernaus gyvenimo ideologijos sklaidai per architektūriškai ir estetiškai išbaigtas architektūrines aplinkas bei tradicines architektūros apžvalgines parodas. Taip modernizmo judėjimo architektūroje pradžioje šios parodos galėjo būti net pastatų ar kvartalo visavertė realizacija, pavyzdžiui, Deutscher Werkbund parodos14, kuriomis buvo siekiama priartinti ir pripratinti visuomenę ir vartotojus prie tuometinės modernybės įvaizdžių ir produktų – modernaus gyvenimo reprezentacijų bei jos kasdienių atributų. Taip buvo suformuluoti tarptautinio stiliaus ideologija ir bruožai moderniojoje architektūroje (paroda Modern Architecture: International Exhibition (Tarptautinė moderniosios architektūros paroda), 1932 Modernaus meno muziejuje (MoMA) Niujorke, kuratoriai Philipas Johnsonas ir Henry Russellas Hitchcockas15) bei vėliau nubrėžti dekonstruktyvizmo tendencijos metmenys architektūroje. Tačiau jei šiuose pavyzdžiuose rasime daugiau mokslinio (ar sumokslinto) tyrimo elementų – ypač kritinėje teorinėje plotmėje, tai vėlesnėse architektūros bienalėse, net ir architektūros reprezentacijose randame daugiau meninio tyrimo bruožų, vienas iš pavyzdžių yra 1980 m. Venecijos bienalės paroda, atskleidusi moderniosios architektūros būklės transformacijas, prieštaras ir jos sąsajas su platesniais postmodernios kultūros laukais. Tuo pat metu architektūrinė ekspozicija iš esmės atspindėjo tarpdalykinę prieigą, sujungiant mokslišką analizę, profesines žinias, visavertę meninę interpretaciją ir architektūros kūrinį kaip objektą. Venecijos bienalės architektūros paroda La Strada Novissima perteikė dar vis naują, tačiau tuo metu labai aktualią architektūrinės būklės situaciją, kuri stipriai siejama su esminiais tuolaikiais sociokultūriniais reiškiniais ir socialinėmis įtampomis. Panaši tendencija yra išlikus iki mūsų dienų, kai bienalėse meninio tyrimo suformuotas turinys yra perteikiamas kaip savarankiškas meno kūrinys, siekiant kuo didesnio paveikumo žiūrovui. Ir jeigu ieškotume tokio pobūdžio tyrimo bruožų architektūrinėje eksperimentinėje praktikoje ir teorijoje, tai kaip tik šiuolaikinių paroda bienalių atveju jie matomi aiškiausiai.

Turima omenyje Venecijos architektūros bienalė, Roterdamo architektūros bienalė ir kitos.

Deutcher Werkbund parodų chronologija: 1914 – Kelne; 1924 – Berlyne; 1927 – paroda Die Wohnung Štutgarte; 1929 – paroda WUWA Breslau; 1932 – Vienoje; 1949 – parodos Neues Wohnen ir Gute Form Kelne. 15

http://www.archdaily.com/409918/ad-classics-modern-architecture-international-exhibition-philipjohnson-and-henry-russell-hitchcock/; http://en.wikipedia.org/wiki/International_Style_(architecture).

! !

2 il. Venecijos bienalės architektūros paroda La Strada Novissima, 1980, kuratorius Paolo Porthoghesi Fig 2. Architectural exhibition La Strada Novissima (curator Paolo Porthoghesi), in Venice Biennale, 1980.

Architektūros paroda Lietuvoje istorinės chronologijos ir fenomenologijos požiūriais yra dar tyrinėtinas dalykas (preliminari raidos tinklo chronologija matyti 3 il.). Manytina, nors šį faktą dar reikia patikslinti, kad architektūrinė paroda, kaip savarankiškas socialiai orientuotas tikslinės atskiros parodos tipas, mūsų šalyje paplito po 1990 metų. Ankstesnių patikimų duomenų yra labai mažai, tačiau tiek tarpukariu, tiek ir sovietmečiu architektūra ir jos idėjos buvo eksponuojamos įvairiomis formomis. Sovietmečiu ir nepriklausomybės metais – iki 2006-ųjų– Vilniuje veikė Architektūros muziejus16, kurio pagrindinė paskirtis buvo architektūros kūrinių dokumentavimas, tyrimai ir eksponavimas. Labai retais atvejais čia galėtume kalbėti apie realiai platų poveikį architektūros kultūrai ir idėjų sklaidai, dažniausiai ši veikla atitiko to meto klasikinį muziejaus formatą su jam priskirtomis funkcijomis. Minėtina, kad, be architektūros muziejaus, įvairiais laikotarpiais vykdavo laikinos architektūros studentų darbų parodos, baigiamųjų darbų ekspozicijos (pirmoji – J. Muloko magistro baigiamųjų darbų paroda 1996 m. Vilniaus „Pergalės“ kino teatre), viena pirmųjų viešų Studentų idėjų konkurso SIKON paroda galerijoje „Langas“ 1994 m. ir pan. Po 1990 metų nepriklausomybės, pasikeitus sociokultūrinėms sąlygoms, pakito ir architektūros, kaip valstybinės reikšmės meno, kartu ir architekto padėtis. Su tuo, matyt, yra susiję ir architektūros parodų pobūdis bei jų turinio pasikeitimai. Įdomu, kad maždaug nuo 1996 m. Lietuvoje prasidėjo idealistinę, o

Daugiau žr. http://lt.wikipedia.org/wiki/Architektūros_muziejus.

kartais net radikaliąją architektūrą reprezentuojantys renginiai bei ekspozicijos. Viena tokių „žymeklinių“ ir su idėjų raiška susijusių buvo Nowa Litwa architektūros paroda Gdanske 1996 m., kurioje ekspozicijos architektūra ir joje esantys kūriniai atspindėjo naujausias šio meno tarpdalykiškumo tendencijas Lietuvoje. Jos kuratorius Valdas Ozarinskas su kolegomis architektais Audrium Buču, Gintaru Kuginiu, Darium Čiuta sukūrė paviljoną, kurio paviršiai buvo suformuoti iš pūslelinio apsauginio pakavimo polietileno – juo eidamas žiūrovas po kojomis girdėdavo oro pūslelių sproginėjimą. Svarbūs buvo keli aspektai: pirma, architektūra ir per ją buvo eksponuojama tuolaikė nauja meno padėtis valstybėje, be to, tai ekspozicijai tradicinės architektūros aplinkoje buvo pasirinktos nekonvencionalios ir nedokumentinės priemonės; antra, ekspozicija savo konceptualumu tapo atskiru meno kūriniu, rodančiu naujos architektūros sąveiką su kitais parodoje eksponuojamais menais bei tarpdalykinę jos būklę. Parodoje architektūra tapo meniniu performansu ar net instaliacija, peržengusia konvencionalias architektūros sampratos ir ekspozicijos ribas, ji pelnytai laikyta eksperimentine. Suprantama, ir ekspozicija, ir jos turinys tik iš dalies perteikė realią architektūros situaciją Lietuvoje, kur, kaip teigė ne vienas jos dalyvių, vyravo kitokia, nei tai matėsi parodoje, mąstysena bei estetinės nuostatos. Viena aišku, kad institucionizuotas konvencionalus kalbėjimas apie architektūrą tuo metu dar nebuvo susiformavęs, nors tai, kas iš tiesų yra tikroji architektūra ir kokia jos reikšmė, suvokiama buvo labai aiškiai. Ši padėtis leido į to meto reprezentacinės architektūros lauką patekti su alternatyviąja menine eksperimentika bei tarpdalykiškumu siejamoms architektūrinėms tendencijoms Lietuvoje17 ir jas pateikti platesniame Europos kultūriniame kontekste. Čia paminėta paroda svarbi ir kitu aspektu. Matyt, pelnytai ji gali būti laikoma ne tik savarankišku meno kūriniu, bet ir eksperimentu su architektūrinės parodos forma bei turiniu, tai išplėtė architektūros probleminį lauką – ji tapo kultūriniu reiškiniu. Žvelgdami iš mūsų dienų pozicijų, joje nesunkiai galime įžiūrėti meninio tyrimo elementų, kurį perteikė jos kuratoriaus įžvalgą, kas yra architektūra Lietuvoje kaip savarankiškas kultūrinis reiškinys, ir deklaravo architektūros, kaip meno, padėties ir idėjų konfliktiškumą per opoziciją įsigalinčiai komercinei tendencijai tuo metu.

Po nepriklausomybės 1990 m. su architektūros kritika susiję leidiniai Lietuvoje atsirado tik 1996 m. (Arkitektas, Archiforma), iš kurių publikacijų matyti, kad vienalyčio požiūrio į architektūros reiškinius tuo metu nebuvo. Architektūros raiškos, teoretizavimo bei kalbėjimo būdų apie ją spektras tuo metu buvo labai platus, kas aiškiai rodo kūrimosi – pradinės architektūrinės kritikos stadijos – bruožus.

3 il. Architektūros parodų chronologija Lietuvoje Fig. 3: Chronology of architectural exhibitions in Lithuania.

2. Metodo revizija architektūroje. Tarpdalykinė praktika kaip medijos eksperimentalizmas Tarpdalykinės meninės eksperimentinės praktikos architektūroje, kaip aiškiai išskiriama savarankiška tendencija, atsiranda XX a. antroje pusėje. Modernistinės architektūros raidoje 6 deš. viduryje Ianis Xenakis ir Le Corbusier 1954 metų EXPO parodai Briuselyje sukūrė Phillips paviljoną, kurio ypač ekspresyvią formą nulėmė Xenakio garso kūrinio struktūra, iš esmės suerdvinta garso kūrinio schema, perkelta į objekto

konstrukcijas. Kartu su Le Corbusier jis sukūrė kelis panašius kūrinius, tačiau šiam yra būdinga jo sąryšis su avangardine muzikine kompozicija. Xenakis buvo inžinierius, architektas ir kompozitorius. Jo sukurtas paviljonas buvo skirtas filmo ir garso ekspozicijai (aut. Le Corbusier ir Varèse) pavadinimu Poeme Electronique18. Įeidamas į paviljoną žiūrovas galėjo išgirsti ir Xenakio muzikinį kūrinį Concret_PH 19 . Šis architektūrinio eksperimento atvejis yra įdomus pirmiausia tuo, kad dar iki 7 deš. Pradžioje, dar vis vyraujant dogmatyviąjai ir klasikinei moderniiosios architektūros tendencijoms, jų pačių kūrėjai stengiasi praplėsti architektūros meninės raiškos priemonių arsenalą ir taikyti tarpdalykinius eksperimentinius formos bei metodo konstravimo principus ir prieigas architektūroje., Tuo pat metu jie sujungė skirtingų meno rūšių kūrinius, metodus ir elementus į vieną išbaigtą visumą. Be to, jis parodo, kad medijos eksperimentalizmas architektūroje kaip tendencija ar net reiškinys nėra toks naujas architektūroje ir kad joje, nežiūrint griežtų modernistinių racionalumo kanonų (suformuotų Le Corbusier anksčiau), buvo įmanomi esminiai eksperimentiniai bandymai už tuolaikių konvencionalių architektūros sampratos ribų. Šiuo kūriniu buvo praplėstos ne tik modernistinės formos kaip objekto, bet ir kaip metodo ribos, ir jis laikytinas „žymekliniu“ bei ekspresyvaus modernizmo tendencijos pavyzdžiu. Jo ir kitų panašių kūrinių dėka galima suvokti modernizmo architektūros raidos kompleksiškumą ir įvairovę – moderniajai architektūrai būdingi ir klasikinio, ir dogmatiško, ir ekspresyvaus modernizmo bruožai, kurie šį reiškinį atskleidžia kaip sudėtingą – daugiabriaunį ir nevienalytį20. Kitas savo architektūrinės formos kūrimo prieiga panašus šių dviejų architektų kūrinys yra Saint Mariede la Tourette abatija ir vienuolynas, statytas 1953–1960 m., Prancūzijoje. Jo fasado dalies dinaminei kompozicijai taip pat buvo panaudota garso kūrinio struktūra. Tiesa, ji nors ir aiškios geometrijos, visgi turi garso užrašymo metodinės inovacijos, kurią praktikavo Xenakis, bruožų. Abu minimi kūriniai siejami su meniniu tyrimu a) tarpdalykiniu aspektu, kur sujungiamos architektūros, muzikos, kino menai ir inžinerija; b) metodiniu eksperimentiniu aspektu – eksperimentuojama tiek su architektūrine forma, tiek metodu, tiek ir technologija kaip architektūra gali būti kuriama ir realizuojama; c) tyriminiu aspektu – visais atvejais randame įvairaus lygmens tyrimo bruožų, kurie apibendrinami iki apčiuopiamo rezultato. Garso tyrimas, konstrukcinės struktūros tyrimas, technologijos tyrimas; ir (d) meniniu aspektu – visais atvejais rezultatas yra išbaigtas, paveikus ir savarankiškas architektūros meno kūrinys, turintis visus jam būdingus bruožus bei elementus – idėjinį pagrįstumą, savitą – išskirtinę raišką, prasminę polichromiją bei kultūrinį aktualumą.

http://en.wikipedia.org/wiki/Po%C3%A8me_%C3%A9lectronique.

http://en.wikipedia.org/wiki/Concret_PH.

Apie tokią prieigą liudija profesoriaus Adriano Meyerio studija Architecture a Synoptic Vision,2008.

! 4 il. Philips paviljonas 1954 m. EXPO parodoje Briuselyje: garsinio kūrinio Metastasis struktūra (kairėje) ir paviljono archyvinis vaizdas (dešinėje) Fig. 4: Phillips Pavilion, EXPO 1958 in Brussels: the structure of the musical work Metastasis (left) and archival view of the Pavilion (right).

Medijos eksperimentalizmo tendencijos raiškos bruožų galima įžvelgti ir šiuolaikinėje Lietuvos architektūroje. Čia analogiškų paminėtam pavyzdžiui tiek mastu, tiek ir tarpdalykine prieiga medijos eksperimentų nebuvo sukurta, tačiau architektūros kūrinių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu galėtų būti siejami su šia tendencija, yra, – jie taip pat siejasi su paroda. Viena reikšmingiausių ir kelias meno šakas – vaizdo, garso menus ir architektūrą – integravusi paroda įvyko 2004 m. Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre (kuratorius V. Ozarinskas). Joje neįprastomis tradiciniam architektūriniam laukui priemonėmis buvo perteikti šiuolaikinės architektūros būviai ir eksperimentai su forma, prasminiu turiniu ir metodu. Kitas panašus ir medijos eksperimentalizmo tendenciją atitinkantis laikytinas EXPO 2005 m. parodos ekspozicijos projektas (V. Ozarinskas, A. Bučas, M. Bučienė – „Privati ideologija“) [5 il.], kuriame architektūrinės formos ir prasminio turinio ekspozicijai panaudotos technologinės inovacijos, o architektūrinisskulptūrinis objektas tapo polifunkciška ekspozicine priemone, užvaldžiusia erdvę ir perteikusią daugialypę parodos informaciją žiūrovui. Čia paminėti parodų kūriniai yra svarbūs architektūros metodo rekonstrukcijos prasme todėl, kad eksperimentuojant su

pamatiniais principais ir paradigmomis – kaip ir kodėl turi būti kuriama architektūra – šių kūrinių autoriai architektūrą traktuoja ne tik kaip tarpdalykinį meną, kurio konceptai atitinka ankstesnes modernistines prieigas, bet tuo pačiu ir deklaruoja tyriminįkontekstinį meninės kūrybos pradą, kurio bruožų vis mažiau lieka to meto architektūrinėje praktikoje. Ši savybė galimai išreiškia ir meninio tyrimo charakteristikas architektūroje, kurios reprezentuojamos per konceptualiąją architektūrą.

! a

5 il. a. 2005 m. EXPO parodos eskpozicija Tokijuje, autoriai V. Ozarinskas, A. Bučas, M. Bučienė „Privačios ideologijos grupė“) A. Bučo archyvo nuotrauka b. Paroda No_Leader, ŠMC, 2004. Fig. 5: (a) Exposition of the EXPO 2005 exhibition in Tokyo, by V. Ozarinskas, A. Bučas and M. Bučienė, photo from A. Bučas personal archives; (b) Exhibition No_Leader at the Contemporary Art Centre, 2004.

Su medijos eksperimentalizmu ir tarpdalykine menine prieiga siejasi ir kita svarbi architektūros tendencija – vadinamoji „4D architektūra“, pagal kurią pastato arba objekto išorinė forma gali kisti priklausomai nuo jos vidaus naudojimo. Objektas kuriamas kaip iš dalies dinamiška struktūra. Realistinė tokio sprendimo versija labai dažnai apsiriboja tiesiog pastato fasado skaitmenizavimu šviesos diodais, jį paverčiant gigantišku interaktyviu ekranu, kuriame gali būti transliuojamas bet koks turinys. Šis architektūrinis-technologinis sprendimas jau daug kur realizuotas: Pikadilio aikštėje Londone, Kopenhagoje ir kitur. “4D architektūros” - idealistinių eksperimentinių kūrinių yra sukūręs architektas Kęstutis Lupeikis (–pvz., Architektų sąjungos išplėtimo konkursas Vilniuje ir atsinaujinančių šaltinių tyrimo centro konkursas21, [6 il.]). Šie kūriniai jungia architektūrinės formos, metodo ir technologijos sritis ir yra eksperimentiški savo prieiga bei turiniu, tačiau gali būti, kad vis dar utopiški ir sunkiai įgyvendinami. Matyt,

Angliškai konkurso pavadinimas buvo “World Sustainability Competition in Aflsluitdijk / Netherlands. Plačiau žr. http://www.coroflot.com/dstukas/sphere-afsluitdijk

dėl tos pačios priežasties šios tendencijos kūriniuose dažniausiai yra sprendžiama statinio apvalkalo interaktyvumo ir keleriopo funkcionalumo problema, naudojamos naujausios skaitmeninės technologijos. Tarp panašių architektūrinių tendencijų paminėtina ir 3D žemėlapiavimo vizualinė technologija, kurios kūrime dalyvauja ir kai kurie architektai (pvz., Vodka Jugend22). Tai – vaizdo projekcijos, kuri vienokiu ar kitokiu būdu kompiuterinės technologijos ir vaizdo meno dėka yra transformuojama sukuriant vizualų tam tikro objekto fizinės ir mentalinės kaitos įspūdį, perkėlimo ant esamo pastato metodas. Šiuo metu ši technologija jau labai plačiai naudojama VJ videoperformansų srityje. Vienas įdomesnių su architektūra susijusių yra Maxo Bergo 1913 m. sukurtos betoninės Šimtmečio salės interjero vaizdo žemėlapiavimo (angl. video mapping) projektas23 Breslau (Vroclave). Konkrečiai šiame metode ir prieigoje meninio tyrimo bruožų rasime mažai, tik tiek, kiek kūrinys siejamas su tikrove ir jos nagrinėjimu per vaizdą ir mentalinį-semantinį turinį, tačiau nagrinėjimui jis yra svarbi mąstymo paradigmos taikymo architektūriniame objekte aspektu, kas leidžia nurodyti į neabejotiną architektūros, kaip meno, sampratos kaitą XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje. Jame egzistuoja ir svarbus tyrimo aspektas, siekiant suvokti konkretaus objekto konstrukcinę struktūrą ir išreikšti jos svarbą. Čia aptarti pavyzdžiai Lietuvoje ir užsienyje ne tik liudija minimų tendencijų egzistavimą, bet ir tai, kad inovatyvūs metodai, prieigos ir technologijos yra naudojamos ir plėtojamos Lietuvos kultūriniame architektūros lauke.

6 il. Kęstutis Lupeikis, Lietuvos architektų sąjungos pastato Vilniuje išplėtimo konkursinis projektas, 2002. Fig. 6: Design for the competition of extension of the Architects’ Union building, by Kęstutis Lupeikis, 2002.

Plačiau žr. www.vodkajugend.com.

Plačiau apie projektą žr. www.antivj.com.

Su vadinamuoju žemėlapiavimo (angl. mapping) metodu yra susijusi ir kita koncepcinėdeterministinė prieiga eksperimentinėje architektūroje, pagal kurią architektūros formos raiškos motyvacijos ieškoma pasitelkiant kontekstinius duomenis ir informaciją, kuri iš pirmo žvilgsnio sąryšio su architektūra neturi. Tai vienokios ar kitokios architektūrinės problemos lauke arba kontekste esančių duomenų iškodavimas ir panaudojimas architektūros kūriniui formuoti. Čia laikomasi koncepcinės nuostatos, kad architektūrinei meninei kūrybai yra privaloma motyvacinė loginė struktūra, kuri gali eliminuoti paties kūrėjo asmenines pastangas sukurti daiktą (kaip vidinės suasmenintos veiklos rezultatą) ir nurodyti sprendimą ar atsakymą, kuris pakeitus metodines nuostatas ir prieigas bus įvietintas ne per formalius bruožus, bet per jo meninį turinį. Viena vertus, tokia prieiga išlaisvina kūrėją, perkėlus kontekstualumo sampratą į kitą filosofinį kritinį lygmenį, ir suteikia papildomą dėmenį meninės kūrybos raiškai. Antra vertus, ji suvaržo, nes kūriniui sukurti ir rezultatui pasiekti (tai architektūroje dažniausiai yra privaloma) yra būtina surasti minėto loginio kodo ar motyvacijos struktūrą, kuriai taip pat yra būtinas tyrimas. Tai dažniausiai, o šiuo atveju tikrai, yra tarpdalykinis ir meninio tyrimo bruožų turintis procesas. Vienas tokių kūrinių yra Dariaus Čiutos Prekybos centro Vilijampolėje, Kaune, projektas [7 il.], kuriame panaudotos upės geografiškai apibrėžtos kranto linijos kontūro dalių projekcijos pastato formai sukurti. Iš esmės architektūra šiuo atveju taip pat įgauna procesiškumo bruožų, kur architektas pasiūlo esminį principą architektūrinės formos atsiradimui, tuo pačiu visiškai naujomis priemonėmis įvietindamas objektą – susiedamas jį su vietos topomorfologija. Šiame pavyzdyje taip pat aktyviai naudojama medijinė struktūra ir tarpdalykinė prieiga, išplečianti architektūros kūrybos metodines ribas iki meninio eksperimento.

! !

7 il. Darius Čiuta, Prekybos centro Vilijampolėje, Kaune, projektas, 2014. Fig. 6: Design project of a supermarket in Vilijampolė, Kaunas, by Darius Čiuta, 2014.

3. Priemonių revizija architektūroje. Socialinė akcija kaip radikalus eksperimentas Radikaliąja architektūra XX a. galime vadinti judėjimus ir tendencijas, kai reaguodami į bendrą sociokultūrinę situaciją ir socialines įtampas, siekiant architektūros kokybės ir ideologijos kaitos, reiškė kritiką konvencionaliai architektūros praktikai (ir mąstysenai) skirtingomis (meninėmis ir ne tik) priemonėmis ir neretai perkonstravo architektūrinę ideologiją bei jos mąstymo paradigmas – kas yra ir kas nėra architektūra bei kaip ją kurti24. Prie tokių judėjimų ir grupuočių priskiriami „Archigram“, „Superstudio“ ir „Archizoom“ ar net „Haus-Rucker-Co“, tačiau būta ir mažiau žinomų kūrėjų, kurie plėtė architektūros sampratos ir kūrybos ribas jungdami radikaliuosius architektūros įvaizdžius su technologijomis25. Jei XX a. architektūros istorijoje radikalumą formos, metodo ar technologijos aspektais dar galime analizuoti tiek kokybiniu, tiek ir socialinės svarbos pjūviais ar net idealistinė-realistinės architektūros raidos kontekstuose26, tai žvelgiant iš XXI a. pozicijų matyti, jog radikalios architektūros terminas jau nebetenka aktualumo. Naujausi architektūros reiškiniai, tokie kaip protoląstelinė, morfogenetinė technologijos, parametricizmas27, savo įtaka panašaus esminio poveikio architektūros istorijai dar nepadarė. Jomis akcentuojamos šiuolaikinė tvarumo, ekologijos ir energetinio efektyvumo idėjos bei jų ryšys su technologijomis ir įgyvendinimo galimybėmis. Manytina, kad tai lemia bendroji (globali) produktyvumo paradigma visoje kultūroje, labai greita technologijų raida bei stiprėjančios šiuolaikinės architektūros sąsajos su ja. Tačiau šiame kontekste aišku, jog tai, kas anksčiau buvo svarstoma kaip radikalus pasireiškimas architektūroje dėl jo kritikos, apimančios ir pirmiausiai nukreiptos į sociokultūrinius reiškinius, ir tada į architektūrą, kuri juos įkūnijo per formą, metodą ir technologiją, tai dabar šiai kritikai nunykus ir gerokai susiaurėjus, radikalumas architektūroje tapo siejamas tik su technologinėmis įgyvendinimo galimybėmis, net nekeliant klausimo: „ar yra/bus įmanoma tai įgyvendinti“, bet klausiant: „kada bus įmanoma tai įgyvendinti“, nes daugelis ankstesnių 24

Plačiau apie radikaliąją architektūrą žr. Kazio Varnelio straipsnius: http://varnelis.net/ network_culture/new_radical_architecture; http://varnelis.net/topics_152. 25

Šiame kontekste kaip architektūros formos ir technologijos inovatoriai paminėtini Jeanas Louis Chanéacas (1931–1993), Peteris Vetschas (g. 1943), Ant Farm (1968–1978); http://www.new-territories.com/ ZOO/?page_id=431. 26

Plačiau apie brendifikaciją architektūroje: Tomas Grunskis, „Kai kurie eksperimentinės architektūros tipologinės raidos ypatumai“, in:Urbanistika ir architektūra / Town planning and architecture, Vilnius: Technika, 2011, t. 35, Nr. 2, p. 159–168; <http://www.tpa.vgtu.lt/upload/urban_zur/ tpa_vol35_no2_159-168_grunskis.pdf>; Idem, „Kūrybinio eksperimento sampratos architektūroje“, in: Urbanistika ir architektūra / Town planning and architecture, Vilnius: Technika, 2011, t. 35, Nr. 1, p. 21–27; <http://www.tpa.vgtu.lt/upload/urban_zur/tpa_vol35_no1_21-27_grunskis.pdf>. 27

Kaip vieną realiausių technologinių architektūros kūrybos metodų, nulemsiančių architektūros kaitą Patrickas Schumacheris įvardija parametricizmą. Ši technologija yra pagrįsta kompiuterine technika ir programavimu, kurie esmingai įtakoja architektūros ir net miesto dalių morfologiją bei raidos scenarijus. Šios prieigos esmė pagrįsta kompiuterinės technikos galimybių pritaikymu priimant architektūrinės ir urbanistinės kūrybos sprendimus skirtinguose lygmenyse. Ši technologija ir prieiga yra naudojama ir Lietuvoje, tiesa, dažniau edukacinėje eksperimentinėje, nei realioje praktinėje veikloje.

radikalių architektūrinių idėjų šiandien jau nebėra nei technologinis, nei idėjinis iššūkis. Hipotetiškai galime padaryti prielaidą, kad architektūrinėmis problemomis dalis radikaliųjų idėjų virto mūsų dienomis, tokiomis jos nebuvo anksčiau. Tai buvo kritikos forma, kuriai išreikšti buvo pasitelkta architektūros raiškos kalba. Juk Archigram grupės kūrinys „A Walking City” (Vaikščiojantis miestas) perteikia kitas, kur kas svarbesnes idėjas, nors technologiškai šią idėją ir šiandien įgyvendinti būtų sunku. Radikalumai architektūroje perteikė mąstymo paradigmą ir atskleidė sociokultūrinės aplinkos ypatybes. Lietuvos kontekste prie radikalių tarpdalykinių reiškinių, susijusių su architektūra, socialine kritika ir mąstymo paradigmų bei priemonių kaita, reikia paminėti socialinio dalyvavimo praktikas, arba vadinamąjį architektūrinį aktyvizmą28, Protesto laboratoriją ir judėjimą „Už Lietuvą be kabučių“. Nors šis atvejis jau ne kartą yra aprašytas ir analizuotas29, tačiau prie architektūrinių radikalumų jį galime priskirti dėl kelių priežasčių. Pirma – šio judėjimo objektas yra architektūra – „Lietuvos“ kino teatras Vilniuje, antra – socialiai aktyvios ir intensyvios architektūros bei kultūrinės erdvės išsaugojimo pastangos lėmė socialinio dalyvavimo tradicijos atsiradimą Lietuvoje, kuris išsiplėtė už vienos teritorinės bendrijos ribų ir tapo realiu reiškiniu su socialinėmis akcijomis, provokacijomis, edukacija, plačiomis diskusijomis ir net instaliacijomis. Šiuo projektu, akcijomis bei diskusijomis apie jo poreikį buvo iškeltas labai svarbus klausimas apie tuolaikes (ir bendrąsias) socialines vertybes. Atsietai nuo minėto konteksto šis architektūrinis objektas pats savaime yra urbanistinė morfologinė kvartalo problema, kurią paprastai sprendžia profesionalai, ir menko reikšmingumo kultūros paveldo vertybė, kurios vertę nustatė paveldo specialistai. Tačiau tapęs simbolišku jis įkūnijo skirtingų socialinių vertybių konfliktą bei svarbą tam tikru metu ir perkėlė diskusijos objektą nuo architektūrinės problemos į vertybinį filosofinį lygmenį. Ir tada bet kokie tolesni veiksmai, susiję su juo, aiškiai rodys būtent socialinių vertybių hierarchijos kaitą ir aktualumą. Aišku, kad kintant sociopolitinei situacijai minėta vertybių hierarchija transformuojasi pagreitintai, be to, kas buvo kovos su kapitalistine merkantilika simboliu, labai lengvai gali tapti sovietinės okupacijos ženklu ir netrukdomai išnykti. Kol kas tai vienas radikaliausių tarpdalykinio socialinio bendradarbiavimo ir dalyvavimo pavyzdžių Lietuvoje, kuriame yra ne tik aktyvizmo bruožų, bet ir meninio tyrimo, kurį įvykdė jo bendraautoriai Gediminas ir Nomeda Urbonai, elementų. Savo forma bei turiniu panašus buvo ir judėjimas už „Romuvos“ kino teatrą Kaune, kuris 2013–2014 m. taikių socialinių akcijų „Žmonių kavingais veidais“ siekė pastato paskirties išsaugojimo. Šie reiškiniai taip pat priskirtini socialiniam protestui kaip architektūrinei kūrybinei alternatyvai, kai siekiama atkreipti visuomenės dėmesį ir išreikšti kolektyvinę valią vienu ar kitu klausimu. Juose architektūrinis objektas – dažniausiai pastatas – veikia kaip kolektyvinės pilietinės

Plačiau žr. „Archaktyvizmas“ architektūros kultūros ir kritikos zinas “Nulinis laipsnis“ 1 numeris 2014m. http://www.0-x.eu/archaktyvizmas/archaktyvizmas/ 29

Lina Michelkevičė, „Pro-testo laboratorija: bendradarbiavimo strategija kaip viesšosios erdveės steigtis“, in: Logos, 2013, Nr. 74, p. 199–212.

valios raiškos priemonė ir simbolis, perteikiantis ne tik tiesiogines, bet ir gilumines socialines įtampas ir padėtį30. Apibendrinimas Šiuolaikinėje architektūroje, kaip tarpdalykine ir skirtingus menus bei mokslus jungiančiame kultūros reiškinyje, meninio tyrimo bruožai ir pagrindinės prieigos dar nėra įvardytos ar legitimuotos. Daugumoje atvejų, kuriuose architektūrinė praktika ir teorija peržengia produktyvistines realizacijos ribas ir yra grindžiamos tarpdalykiniais tyrimais bei eksperimentavimo praktikomis, meninio tyrimo bruožai, sujungu profesines žinias, mokslinio tyrimo praktikas bei teorijas ir meninę-eksperimentinę kūrybinę veiklą, yra akivaizdūs. Jų aptikti galime ne tik XX a. medijos eksperimentiniuose kūriniuose ir utopiniuose architektūriniuose projektuose, ankstyvaisiais modernių mąstymo paradigmų raiškos architektūroje laikotarpiais, bet ir naujausiose socialiai orientuotose architektūrinio aktyvizmo praktikose Lietuvoje bei konceptualiosios architektūros eksperimentuose. Galima daryti prielaidą, kad šie bruožai yra fundamentalūs ir bendri architektūrinėje meninėje kūryboje, kurie architektūros istorijoje dažnai lėmė labai aukštą (išskirtinę) jos kokybę bei stiprų sociokultūrinį poveikį visuomenei ir architektūros raidai. Nors architektūros ir kultūros santykio apibrėžimai Lietuvoje tebėra nevienareikšmiai ir architektūros kultūra bei kūryba labai dažnai vadinama visa įmanoma architektūra (nuo komercinės iki pramoninės), meninio tyrimo ir tarpdalykinės praktikos bei teorijos bruožai dažniausiai siejami su ta jos dalimi, kuri architektūros mąstymo ir praktikos metodus, formas ir technologijas perkelia į eksperimentinį-konceptualųjį lygmenį ir teigia architektūrą esant visaverčiu kultūros reiškiniu, ne tik kasdiene projektavimo veikla. Literatūra De Kestelier Xavier, Peters Brady (ed.), Computation Works: The Building of Algorithmic Thought, Architectural Design, March 2013. Grunskis Tomas, „Archaktyvizmas”. Architektūros kultūros ir kritikos platformos zinas “Nulinis laipsnis”( _0*), 2014, Nr. 1. Grunskis Tomas, „Kai kurie eksperimentinės architektūros tipologinės raidos ypatumai“, in: Urbanistika ir architektūra / Town planning and architecture, Vilnius: Technika, 2011,t. 35, Nr. 2, p. 159– 168;<http://www.tpa.vgtu.lt/upload/urban_zur/tpa_vol35_no2_159-168_grunskis.pdf>. Grunskis Tomas, „Kūrybinio eksperimento sampratos architektūroje“, in: Urbanistika ir architektūra / Town planning and architecture, Vilnius: Technika, 2011, t. 35, Nr. 1, p. 21–27.

Šiame kontekste prie panašių ankstesnių architektūros radikalumų Lietuvoje būtina paminėti kelias svarbias akcijas. Viena jų Hanoverio pasaulinės EXPO parodos paviljono situacija 1999–2000 m., apnuoginusi architektūros bendruomenės, kūrybinės sąjungos ir biurokratėjančio valstybinio aparato skirtingų požiūrių konfliktiškumą. Vadinamasis „nulinės kainos akibrokštas“ iš esmės buvo pilietiška akcija, išreiškusi poziciją prieš architektūros kokybės vertinimą pagal mažiausios kainos kriterijų, kuris ilgą laiką galiojo viešųjų pirkimų sistemoje. Konkurso sąlygose buvo pateikta formulė, pagal kurią projektavimo kaina turėjo nulemti projekto sėkmę. Keli architektūrinio konkurso dalyviai pasiūlymuose nurodė, kad projektuos už 0 litų, tuo būdu parodydami vertinimo absurdiškumą. Po šių peripetijų keli konkursantai susibūrė į komandą ir realizavo EXPO paviljoną. Formos ir jos turinio prasme įdomūs šio kūrinio pirmtakai, kuriuos sujungus buvo sukurtas galutinis kūrinys.

Menges Achim (ed.), Material Computation: Higher Integration in Morphogenetic Design, Architectural Design, March 2012. Meyer Adrian, Architecture a Synoptic Vision, Birkhäuser, 2008, Michelkeviče Lina, „Pro-testo laboratorija: bendradarbiavimo strategija kaip viešosios erdvės steigtis“, in: Logos, 2013, Nr. 74, p. 199–212. Schumacher Patrik, The Autopoiesis of Architecture, London: John Wiley & Sons Ltd., 2010. Schumacher Patrik, The Autopoiesis of Architecture, Vol. 2: A New Agenda for Architecture, London: John Wiley & Sons Ltd., 2012. Spiller Neill, Armstrong Rachel, Protocell Architecture, Architectural Design, March 2011. „I Am Trying to Imagine a Radical Free Market Urbanism“, Conversation between Peter Eisenman and Patrik Schumacher, New York, 2013, in: Log, 28, Stocktaking, Summer 2013, Anyone Corporation. Treib Marc, Space Calculated in Seconds: The Philips Pavilion, Le Corbusier, Edgard Varèse, Princeton: Princeton Architectural Press, 1996. Xenakis Iannis, Music and Architecture, Hillsdale New York: Pendragon Press, 2008. Visminaitė Aušra, Reklaitė Julija, „Architektūra parodoje“, [interaktyvus], [2012.09.01 www.archfondas.lt/leidiniu/alf-01/asta-visminaite-julija-reklaite-architektura-parodoje.

http://

Internetinės prieigos http://www.archdaily.com/157658/ad-classics-expo-58-philips-pavilion-le-corbusier-and-iannis-xenakis/ http://socks-studio.com/2014/01/08/yannis-xenakis-polytopes-cosmogonies-in-sound-and-architecture/ http://www.plotmag.com/blog/2009/07/poeme-electronique/langswitch_lang/en/ http://users.skynet.be/P-ART/PARADISE/JOURNAL/JOURNAL1/journ1.htm http://en.wikipedia.org/wiki/Philips_Pavilion <http://www.tpa.vgtu.lt/upload/urban_zur/tpa_vol35_no1_21-27_grunskis.pdf>. http://www.domusweb.it/en/from-the-archive/2012/08/25/-em-la-strada-novissima-em--the-1980-venicebiennale.html. http://www.new-territories.com/ZOO/?page_id=431 http://en.wikipedia.org/wiki/International_Style_(architecture). http://lt.wikipedia.org/wiki/Architektūros_muziejus. http://en.wikipedia.org/wiki/Po%C3%A8me_%C3%A9lectronique. http://en.wikipedia.org/wiki/Concret_PH. http://www.coroflot.com/dstukas/sphere-afsluitdijk www.vodkajugend.com. www.antivj.com. http://www.0-x.eu/archaktyvizmas/archaktyvizmas/ http://www.new-territories.com/ZOO/?page_id=431. http://www.networkarchitecturelab.org. http://pruned.blogspot.com/2005/10/enigmatic-jean-jacques-lequeu.html. http://www.archdaily.com/409918/ad-classics-modern-architecture-international-exhibition-philip-johnsonand-henry-russell-hitchcock/; https://www.fulltable.com/VTS/i/imsc/ar/mach/35.jpg; http://en.wikipedia.org/wiki/Charles_Ribart. https://quadralectics.wordpress.com/5-essentials/

Introduction One of the key features of architecture in general sense, as socially important and active area of culture, has always been and still is based on the interdisciplinary paradigm of thinking and practice, which in essence may be considered traditional in architecture. In the 20th century and modernity in general, the interdisciplinary approach in architecture often manifested through different innovations and their application, both, in theory of architecture (i.e. when reflecting on architecture) and in practice (i.e. how architecture is made and implemented). Interdisciplinarity in experimental trends of contemporary architecture (of the end of the 20th â&#x20AC;&#x201C; beginning of the 21st century) is often treated as their essential qualitative dimension or criterion of contemporaneity value. Being a long-term symbol of civilization and representation of socio-cultural situation related to the real time, architecture consolidates relevant cultural experiences (of a given time) and technical achievements, and through architectural ideas or objects-buildings expresses innovation in different ways at different times. Brand new technologies of contemporary architectural creation and research, often determining not only architectural forms, but also methods of creation (parametricis31, dynamic network systems 32, protocell architecture33 and morphogenetic architectural experiments34), are essentially based on integration of other fields of science and art into the processes and results of creative architectural thinking, also by including researches and methods of other areas of science, such as biology, chemistry, physics, sociology, cognitive psychology, mathematics, etc., into the field of architectural experiments. It is also noteworthy that in the contexts of ecological thinking, innovative technologies and approaches relevant in the 21st century, forms and structures of contemporary architecture (both, in theory and practice) are no longer the unified mimicries of nature or the related combinatorial game, so typical for the styles of bionics or biomorphic architecture of the 20th century. Due to its close relationship with digital technology, scientific research and achievements, as well as extensive application of scientific-technological innovations in architecture, architectural experimentalism has transited into the deep procedural (rather than imitational) level of nature programming (growing), which, although still being in the utopian stage of experimenting, nowadays determines architectonical forms and their organization. The aforementioned technologies, search for new architecture and experimental practices have partially changed and actually changes the entrenched architectural concepts, boundaries of activities and creative methods. This provokes the society and architects to reconsider what is architecture and what it yet (or already) is not, what creative methods and research approaches are acceptable or even necessary to it at present. One of such possible methods and approaches in this discourse, likely, is the issue of interaction between artistic research, as attitude and practice, and the aforementioned experimental practices in architecture. Its updating in the contexts of architectural culture is important first of all because in the contemporary environment of prevailing technologies and efficiency many activities and cultural areas earlier related to arts (e.g. design) have transformed in the direction of technology science, even at the cost of losing a part of their artistic qualities. Whereas architecture in the field of artistic research has also changed due to the same tendency, is reasonably related to contemporary art and possibly has become its relevant part. Even if taking for granted the fact that the concepts and approaches of art have changed significantly in the direction of

More on the trend of parametricism see in: Patrik Schumacher, The Autopoiesis of Architecture, London: John Wiley & Sons Ltd., 2010; Idem, The Autopoiesis of Architecture, Vol. 2: A New Agenda for Architecture, London: John Wiley & Sons Ltd., 2012. 32

Network architecture reference: http://www.networkarchitecturelab.org.

More see in: Neill Spiller, Rachel Armstrong, Protocell Architecture. Architectural Design, March, 2011.

More see in: Achim Menges (ed), Material Computation: Higher Integration in Morphogenetic Design, Architectural Design, March 2012.

interdisciplinarity and scholarliness in comparison to those of the end of the 20th century, the juxtaposition of architecture as interdisciplinary activity and contemporary art makes architecture a relevant and active area in broader cultural discourse trespassing the boundaries of its present-day definition and understanding. Thus, an object of discussion of this text is artistic research within such extended interdisciplinary field of architecture. However, no goal is set to find a final answer or crystal-clear definition, what is artistic research in the area of architecture as interdisciplinary activity. It is so far impossible to do that in contemporary situation, when a legitimate attitude and systemic approach are still in the process of formation. The text is aimed at overviewing several manifestations and features of artistic research in architecture by focusing on the ways of how architectural conceptions, methods and tools were reconsidered at different times in modernity, and what features of interdisciplinary artistic research were typical to them. In order to do that, a few most significant – “signature” – examples and phenomena of experimental architecture covering the range of experimentation from ideas to radical social practices are taken and reviewed. Examples of different architecture practices have been selected for illustration, but they have one essential feature in common: interdisciplinary experiment. In different times, these revisions influenced the ontic structures in architecture, both, theory and practice. The features and parallels of the latter are looked for in contemporary Lithuanian architecture, and this allows for updating their value in broader cultural context. 1. Revision of Conception in Architecture. Experiments of Ideas and Their Consolidation in Exhibitions What is architecture, and what it is not, has been more or less reconsidered at each period of its development. In history of modern architecture, especially during the early period of genesis of its modern thinking paradigms, it is not difficult to discern a tendency that any idea or statement, which, after crossing the boundary of conventional and generally accepted architecture, initially was cast away to the cultural margins and faced severe criticism, but later usually was accepted and adapted. Among such examples it is worth mentioning the adaptation of tools of the 19th century industrial revolution and line production in engineering construction, where open steel structures were often used without even considering them architecture (e.g. Eifel Tower and Machinery Hall in Paris, Munich Expo Pavilion, etc.). Some time later, in the period of the 20th century modernist architectural dogma, open structure became a full-fledged tool in creation of architecture. This adaptation process may be partially associated with the process of brandification35 manifested in architecture differently at different stages of its development. The aforementioned regularities are easy to notice in history of modern architecture starting with expression of paradigms of modern thinking in architecture, both, theory and practice. Although, as stated by Keneth Frampton36, the exact genesis of modern thinking and outset of its expression in architecture are rather difficult to identify, but features of modern thinking can be quite easily discerned in ideas representing the transformations of thought and allowing to make premises related to changes of architectural conception and its interconnection with broader sociocultural context and paradigms that prevail in it. Traditionally, the modernity and expression of modern thinking in architecture are related to neoclassicism with its typical modern approaches to the method, theory and practice of architecture formation. Significant in this context are the representatives of French Blondel’s school of architecture manifesting a certain opposition, such as

See in: Tomas Grunskis, “Kai kurie eksperimentinės architektūros tipologinės raidos ypatumai”, in: Urbanistika ir architektūra /Town planning and architecture, Vilnius: Technika, vol. 35, No. 2, 2011, p. 159-168. Access on the Internet: <http://www.tpa.vgtu.lt/upload/urban_zur/tpa_vol35_no2_159-168_grunskis.pdf>; Eadem, “Kūrybinio eksperimento sampratos architektūroje“, in: Urbanistika ir architektūra / Town planning and architecture, Vilnius: Technika, vol. 35, No. 1, 2011, p. 21-27. Access on the Internet: <http:// www.tpa.vgtu.lt/upload/urban_zur/tpa_vol35_no1_21-27_grunskis.pdf>. 36

See more in: Kenneth Frampton, Modern Architecture: A Critical History.

Étienne-Louis Boullée, Pierre Patte, Claude Nicolas Ledaux and Jean Jacques Lequeu. Often referred to as “the School of Neo-classicist Visionaries”, it may be considered an experimental or even radical trend in architecture of the time, which eventually determined the transformation or even certain breakthrough in modern architecture. The architecture made by these men and their methods in the middle of the 18th century met with severe criticism and in some individual cases were not even treated as architecture, but their works have made a tremendous influence on the expression of modern thinking paradigms in architecture and its quality transformation, made a remarkable step towards absolutely pure and geometrically clean modern architectural form, as well as towards communication of its ideologicalconceptual content. It is noteworthy that in this context essential and even more important are ideas expressed by architectural form, rather than by its physical expression or aesthetic value. It is the ideas and not the implemented buildings that influence the later perception of content of modern architectural form and how it can be expressed by architectural form. It is also important that sociocultural environment of the time made a direct influence on the character of expression of these ideas with the impact of modern social utopia inspired by the French revolution, industrial and technological innovations were effectively adapted for architectural form and its semantic-ideological content, which with the help of relative, abstract and universal architectural language was communicated productively to society of the time, and the conception of such type of architecture was visually and gradually entrenched as a possibility. Interestingly, quite numerous elements of artistic research could be also found in architecture of the neo-classicist period. They became possible, as soon as architecture was no longer bound by the necessity of realization and was transferred on the level of utopian thinking. These features can easily be traced in artistic and architectural works by Jean Jacques Lequeu37, Claudde Nicolas Ledoux’s isomorphic architectural experiments based on modern ideas of transformed social structure38 or even engineering-architectural ideas developed by Charles François Ribart, in which today we could discern some features of postmodern architectural language (e.g. Robert Venturi’s Duck concept). In this early period of expression of ideas of modernity in architecture, all the aforementioned cases might be related because of their attempts to mentally deconstruct the boundaries of possibilities or conception of architecture, their time’s understanding of what was architecture and what it was not, sometimes by indirect questioning what could be treated as architecture at a given moment, what was its purpose and nature. It is also noteworthy that the aforementioned architects experimented not only with absolute form and its semantic content, but also by their designs communicated and reflected social ideas, relevant and within the cultural field of the time (of the new society structure, system of values, emancipation of creator and personality, etc.). Moreover, sometimes in order to achieve this, they chose provocative language, which today could be recognised as a feature or even result of artistic research. In such context, the features of artistic research can be listed as follows: (a) interdisciplinary aspect with related knowledge in sociology, history, semiology and even biology; (b) method of experiment of architectural creation expressed through absolute and purified geometric form, which was innovative at the time; (c) research aspect, where architectural ideas and designs were based on historical, technological, philosophical and biological research of different scientific and innovative value; and (d) artistic aspect, where created objects functioned as separate and independent artistic works of architecture, which had no purpose of realization, but rather were aimed at expressing some ideas and social criticism of different kind.

See in: http://pruned.blogspot.com/2005/10/enigmatic-jean-jacques-lequeu.html.

See in: https://quadralectics.wordpress.com/5-essentials/ (Design project of the Pleasure Home in Montmartre, Paris, 1787.

Thus in architecture of the time, the result of interaction between a new form and semantic content was achieved not only by doubting the reality of the time, but also by the means of formation of that reality – architecture and its foundational values. Such context had another important aspect – communication of ideas that needed some audience and appropriate form of dissemination. Often, when ideas were left within the boundaries of the court culture or some other enclosed group, their dissemination influenced only a very limited part of society. For the purpose of dissemination of ideas, most often exhibition was used. As shown by quite sparse reliable data, expositions of the aforementioned neo-classicist visionary architecture were not available to or organized for society at large, and usually spread within the boundaries of one social class or interest group. After some time, in the 19th century, exhibition as a phenomenon of “culturization” of architecture became an effective tool for dissemination of ideas and technological innovations. Architectural exhibition, the later cultural phenomenon dating back to the 20th century, was related already to revisions of artistic research in the field of architecture and conception of architecture39. Here we do not refer to cases, where architecture becomes the label (or EXPO) of the state policy embodying its socioeconomic and technological power, but rather speak about some “signature” exhibitions signifying the qualitative changes in architecture, demonstrating and reflecting conditions and shapes of architecture as a cultural phenomenon. Thanks to such exhibitions, architecture as creative process is contextualized in the sociocultural environment and may be related to other phenomena in it. Very often such exhibitions contribute to deconstructions or reconstructions of the boundaries of architectural conception, while considering what is architecture and what it is not at specific time. Besides, they are often used as platforms for making manifests, which is a very important part of the process of brandification in architecture. It has become regularity already, that in such exhibitions different innovations of architectural creation methods and brand new architectural ideas are presented to various groups of elite and society at large, and this enables later implementation of such ideas and their final consolidation as new models of architectural quality or even benchmarks. Nowadays such consolidation of new ideas and standards is implemented through various biennales40, while earlier, in the first half of the 20th century, exhibitions and traditional architectural review exhibitions served as platforms for dissemination of modern life ideologies through architectural media completed in architectural and aesthetical sense. Thus, in the beginning of the modernist movement in architecture, such exhibitions were even full-fledged realizations of buildings or blocks, e.g. the Deutscher Werkbund exhibitions41, which aimed at society and consumers getting closer and used to the images and products of the modernity of the time – representations of modern life and their daily attributes. In such a way, the ideology and features of the International Style were shaped in modern architecture (exhibition Modern Architecture: International Exhibition, the Museum of Modern Art, New York, 1932, curators Philip Johnson and Henry Russel Hitchcock42) and later the outline of the trend of Deconstructivism was drawn in architecture. Although in these exhibitions one can find more elements of scientific (or, sometimes, artificially made-scientific) research, especially in the critical and theoretical area, in later architectural biennales and architectural representations we can identify

More on architectural exhibitions see in the article “Architektūra parodoje” by Aušra Visminaitė and Julija Reklaitė, http://www.archfondas.lt/leidiniu/alf-01/asta-visminaite-julija-reklaite-architektura-parodoje. 40

Such as the Biennale of Architecture in Venice, Rotterdam Biennale of Architecture, etc.

The chronology of Deutcher Werkbund exhibitions: in Cologne, 1914; Berlin, 1924; Die Wohnung exhibition in Stuttgart, 1927; WUWA exhibition in Breslau, 1929; Vienna, 1932; Neues Wohnen and Gute Form exhibitions in Cologne,1949. 42

http://www.archdaily.com/409918/ad-classics-modern-architecture-international-exhibition-philip-johnson-and-henryrussell-hitchcock/; http://en.wikipedia.org/wiki/International_Style_(architecture).

more features of artistic research. One of such examples may be the Venice Biennale, 1980, which disclosed certain transformations of condition, contradictions and relations of modern architecture with extensive fields of postmodern culture. At the same time, its architectural exposition essentially reflected the interdisciplinary approach by connecting scientific analysis, professional knowledge, full-fledged artistic interpretation and architectural work as an object. The architectural exhibition La Strada Novissima organized in Venice Biennale, 1980, conveyed still new and also very relevant at the time situation of architecture, which could be closely related to essential sociocultural phenomena and social pressures of the time. Similar trend, when the content formulated by the biennale’s artistic research is presented as a separate work of art seeking to make the maximum impact on the audience, has remained till nowadays. If you look for the features of such research in architectural experimental practice and theory, most clearly they can be seen in contemporary biennales. In the aspects of historical chronology and phenomenology, architectural exhibition in Lithuania still is a subject of research (preliminary chronology of its development is presented in Fig. 3 below). Most likely, although the fact still needs to be specified, architectural exhibition as a separate type of socially orientated purposeful exhibition appeared in our country after 1990. The earlier reliable data is very sparse, but in the interwar and soviet periods architecture and its ideas were exhibited in different forms. In the soviet times and after the regained independence (up to 2006) the Museum of Architecture was functioning in Vilnius43, which had the main purpose of documentation, research and exposition of pieces of architecture. About the broader impact on the culture of architecture and dissemination of ideas we can speak only in very rare cases, usually the activities of the museum conformed to the classical museum format with appropriate traditional museum functions. Besides the museum activities, it is noteworthy that temporary exhibitions of architecture students’ works, expositions of their final projects were held from time to time (the first – of the final works by Jonas Mulokas’ Master degree students was held in Pergale cinema theatre, Vilnius, 1996; one of the first public exhibitions of students’ idea competition SIKON was held in the Langas Gallery, Vilnius, 1994, etc.). After the independence of 1990, with radical transformation of the sociocultural conditions, the status of architecture as art of the state significance and architect had also changed. This had also influenced the form and content of architectural exhibitions. Interestingly, starting with approximately 1996, events and expositions representing the idealistic and sometimes even radical architecture were organized in Lithuania. One of such “signature” exhibitions related to expression of ideas was Nowa Litwa architectural exhibition in Gdansk, 1996, where the architecture of exposition itself and exhibited pieces of architecture reflected the brand new interdisciplinary trends of this art in Lithuania. The exhibition curator Valdas Ozarinskas with his colleague architects Audrius Bučas, Gintaras Kuginys and Darius Čiuta made a pavilion with all its surfaces being formed of bubble safety package plastic. Walking on this surface, viewers could feel bubble-bursting sounds under their feet. Although some other aspects were equally important here: architecture served as a means to expose the new, changed condition of art in the state and installation art tools were chosen for exhibition rather than the conventional and documentary ones. Secondly, by its conceptuality, the exposition itself became a piece of art disclosing the relationship of new architecture with other arts displayed at the exhibition and its interdisciplinary state. In the Nova Litwa exhibition, architecture was presented as a performance or even installation with concepts of conventional architecture and exposition being trespassed, and it deservedly was referred to as experimental. It is understandable, the exposition and its content only partially revealed the actual situation of architecture in Lithuania, where, as it had

Find more in: http://lt.wikipedia.org/wiki/Architektūros_muziejus.

been emphasized by several interlocutors, different way of thinking and aesthetical standards prevailed at the time. It was evident, however, the institutionalized, conventional language of architecture had not been formed yet, although the perception of the real architecture and its significance had been realized very clearly. Such a situation enabled alternative artistic experimentalism and interdiscipnary trends in architecture to get into the field of representational architecture of the time 44 and present them in broader European cultural context. The aforementioned exhibition is important also in another aspect: it may be deservedly considered not only an independent piece of art, but also an experiment containing the form and content of an architectural exhibition, which expanded the problematic field of architecture – it became a cultural phenomenon. Looking retrospectively, elements of artistic research may be quite easily discerned in the Nova Litwa exhibition, which presented its curator’s insight what was architecture in Lithuania as an independent cultural phenomenon, and declared the clash between the condition and ideas of architecture as an art and its commercial trend starting to dominate at the time. 2. Revision of Method in Architecture. Interdisciplinary Practice as Media Experimentalism As a clearly distinguished separate trend, interdisciplinary artistic experiment practices in architecture appeared in the second half of the 20th century. In the mid 1950-ies, in the course of development of modernist architecture, for the EXPO exhibition in Brussels, 1958, Iannis Xenakis and Le Corbusier created Phillips Pavilion, the expressive form of which was determined by the structure of Xenakis’ musical piece, essentially spatialized scheme of the sound transferred to the structures of this object. In collaboration with Le Corbusier, Xenakis created a few similar works, but this one may be characterized by its relation to the vanguard musical composition. Xenakis was an engineer, architect and composer. The aforementioned pavilion was designed for the exposition of film and musical piece Poeme Electronique (authors Le Corbusier and Varèse)45. While entering and exiting the pavilion, the audience could hear Xenakis musical piece Concret_PH46. This case of architectural experiment, first of all, is interesting because up to the beginning of the 1960-ies, upon the prevalence of the dogmatic and classical trends of modern architecture, its creators tried to expand the limits of tools of artistic expression and apply the interdisciplinary experimental principles and approaches to construction of form and method in architecture. At the same time they joined the [pieces of] works, methods and elements of different kinds of art into a single and completed whole. Besides, the case of the Phillips Pavilion shows that media experimentalism as a trend or even phenomenon is not so new in architecture, and regardless of strict modernist canons of rationalism (formulated by Le Corbusier earlier) it was open for essential experiments trespassing the conventional understanding of architecture of the time. This piece of architecture expanded the boundaries of a modernist form, not only as an object, but also as a method, and it should be considered the “signature” example of the trend of expressive modernism. The Pavilion and other similar works help to perceive the complexity and diversity of the architecture of modernism: features of classical, dogmatic, as well as expressive modernism are characteristic to modern architecture presenting this phenomenon as complex – multifaceted and multiple47. Another work by the two architects, similar to the Phillips Pavilion by its approach of creation of architectural form,

After the Independence of 1990, periodicals related to architectural criticism first appeared in Lithuania only in 1996 (Arkitektas, Archiforma), the publications of which testify there was no unified approach to architectural phenomena of the time. The spectrum of architectural expression, theorising and speaking about it was very extensive, and clearly signified features of the initial stage of architectural criticism.

See in: http://en.wikipedia.org/wiki/Po%C3%A8me_%C3%A9lectronique.

See in: http://en.wikipedia.org/wiki/Concret_PH.

Such an approach is testified by the study of Professor Adrian Meyer, Architecture a Synoptic Vision, 2008.

is the Covenant of Sainte Marie de La Tourette, France, constructed from 1953 to 1960. A musical piece structure was also used for the dynamic composition of its façade part. Being of precise geometry, it also possesses some features of sound recording methodical innovation practiced by Xenakis. Both aforementioned works are associated with artistic research: (a) by their interdisciplinary aspect connecting together architecture, music, cinema and engineering; (b) methodological experimental aspect – the authors experiment with architectural form, method and even technology, how architecture can be created and implemented; (c) research aspect – in both cases features of research of different level – such as sound, construction structure and technological research – can be traced, which are generalized up to the tangible result; and (d) artistic aspect – in both cases the result is a completed, effective and separate piece of architecture possessing its all characteristic features and elements: ideological reasonableness, peculiar and exclusive expression, semantic polychromy and cultural relevance. Features of expression of the media experimentalism trend can be discerned also in contemporary Lithuanian architecture. Here no media experiments have been created, which could be equal to the aforementioned case by their scale and interdisciplinary approach, but we can find some architectural works, in one or another way related to this tendency and also to exhibition. One of the most significant exhibitions of the kind with integrated several fields of art – visual, sound arts and architecture – was No_Leader held in the Contemporary Art Centre, Vilnius, 2004 (curator Valdas Ozarinskas). Using the tools quite unusual for the traditional architectural field, the exhibition conveyed the conditions of contemporary architecture and experiments with form, semantic content and method. Another similar project, to be considered in compliance with the trend of media experimentalism, is the design project of the Lithuanian exposition at the EXPO 2005 exhibition in Tokyo (by Valdas Ozarinskas, Audrius Bučas and Marina Bučienė, the Private Ideology, see in Fig. 5), which uses technological innovations for exposition of architectural form and semantic content, and presents an architectural-sculptural object as a polyfunctional expositional tool dominating the space and conveying the multiple exhibition information to the audience. The aforementioned exhibition works are important in the aspect of reconstruction of architectural method because by experimenting with the basic principles and paradigms – how and why architecture is to be created – their authors not only treat architecture as an interdisciplinary art with its concepts being in line with the former modernist approaches, but also declare the research-context origins of artistic creation, the features of which vanish in architectural practices of the time. This value possibly represents the characteristics of artistic research in conceptual architecture. Another important trend in architecture – the so-called 4D Architecture – is also related to the media experimentalism and interdisciplinary artistic approach. Designed according to this trend, the exterior form of the building or object may change depending on its interior use. An object is created as partially dynamic structure. The realistic version of such solution usually is limited to light diode digitalization of the building façade turning it to a gigantic interactive screen, which may broadcast any content. This architectural-technological solution has been realized many times, e.g. in the Piccadilly Circus, London, Copenhagen and elsewhere. In Lithuania, a few idealistic experimental works of 4D Architecture were created by architect Kęstutis Lupeikis (e.g. design for the competition of extension of the Architects’ Union building in Vilnius (see in Fig. 6) and design for the the World Sustainability Competition in Aflsluitdijk, the Netherlands48). These works link together the areas of architectural form, method and technology, are experimental by their approach and content, however, they still are utopian and hard to implement. Probably due to the same reason, the problem of interactivity and multifunctionality of building skin are solved and brand new digital technologies are used in the works of this trend. 3D Mapping visual technology should be mentioned among similar architectural

See more in: http://www.coroflot.com/dstukas/sphere-afsluitdijk.

trends. Some Lithuanian architects take part in creation of it, e.g. Vodka Jugend49. It is a method of relocation of visual projection on the existing building, where the projection is transformed in one or another way with the help of a computer technology and visual arts to create a visual impression of physical and mental change of a certain object. At present, this technology is widely used by Vodka Jugend in the area of video performances. One of the most interesting and architecture-related projects is the project of video mapping50 of the concrete Centennial Hall created by Max Berg back in 1913 in Wroclaw. As far as the features of scientific research are concerned, we can find little of them in this method and approach, only in so far as the creative work is related to reality and its analysis through the view and mental-semantic content, but it [the method] is important in the aspect of application of the thinking paradigm in an architectural object, what allows us to state the certain transformation of perception of architecture as art by the end of the 20th – beginning of the 21st century. It also covers an important research aspect while attempting to understand the constructional structure of a specific object and express its importance. The Lithuanian and foreign examples discussed above not only testify the existence of the aforementioned trends, but also the fact of the use and development of innovative methods, approaches and technologies in the cultural field of architecture in Lithuania. Another conceptual-deterministic approach in experimental architecture is also related to the so-called mapping method. According to this approach, the motivation for expression of an architectural form is sought with the help of background contextual data and information, which at first glance has no relation to architecture. This is decoding of the data present in the field or context of one or another architectural problem and their use in the process of formation of an architectural object. This approach sticks to the conceptual principle that architectural artistic creation requires a motivational logical structure, which may eliminate the creator’s personal attempts to create a thing (as a result of his/her inner personalized activity) and present a solution or answer, which after transformation of methodical regulations and approaches is to be made site-specific (localized) not through its formal features, but rather through its artistic content. On the one hand, such approach liberates the creator by transferring the perception of contextuality to another philosophical critical level, and provides an additional element to expression of artistic creation. On the other, it binds him/ her as it is necessary to grasp the structure of the aforementioned logical code or motivation, which also needs a research, in order to create an object and achieve a result (in architecture this is usually mandatory). Often, and in our case – for certain, it is an interdisciplinary process with some features of artistic research. As an example here could be presented the design project of supermarket in Vilijampolė, Kaunas, by Darius Čiuta [Fig. 7], which uses the projections of geographically drawn coastal lines of a river to create the form of the building. In this case, architecture in essence also gains the features of procedurality, where architect suggests the key principle for appearance of architectural form, while at the same time making (localizing) the object site-specific with the use of completely new means – by relating it to the topomorphology of the place. This is also the case, where the media structure and interdisciplinary approach is actively used expanding the methodological boundaries of architectural creation up to artistic experiment. 3. Revision of Tools in Architecture. Social Campaign as Radical Experiment In the 20th century, movements and trends, which in response to the general sociocultural situation and social tensions and seeking for the change in quality and ideology of architecture, criticized

See more in: www.vodkajugend.com.

More on the project see in: www.antivj.com.

conventional practice (and thinking) by using different artistic and other means and often reconstructed architectural ideology and its thinking paradigms – what was architecture and what it was not, and how to create it, – can be called radical architecture.51 Archigram, Superstudio, Archizoom or even HausRucker-Co can be ascribed to such movements and groups, but there were also less known creators, who expanded the boundaries of perception and creation of architecture by connecting radical architectural images and technologies.52 Whereas in history of architecture of the 20th century, radicalness (as far as it concerns form, method and technology) may be analysed in the aspects of quality and social importance, or even in the context of development of idealistic-realistic architecture, 53 looking from the perspective of the 21st century, it becomes clear that the term of radical architecture is losing its relevance. The newest architectural phenomena, such as procellar and morphogenetic technologies and parametricism54, still have made no essential impact on the development of architecture. They are mostly used for emphasizing the contemporary ideas of sustainability, ecology and energy efficiency, as well as their relations to technology and implementation possibilities. It is believed, they have been determined by the general (global) paradigm of productiveness in the entire culture, extremely fast development of technologies and their strengthening connection with contemporary architecture. However, in this context, it is clear that what earlier was considered a radical manifestation in architecture because of its criticism, first of all directed to sociocultural phenomena and then to architecture, which embodied the latter through form, method and technology, nowadays, after the decline and significant shrinkage of such criticism, radicalness in architecture has been started to associate only to technological possibilities of implementation. Today the question, whether it is/will be possible to implement, is no longer asked, but rather the question of when it will be possible to implement, as many radical architectural ideas earlier considered new now are considered neither technological, nor ideological challenge. Hypothetically, we can assume that a part of radical ideas have turned into architectural problems just nowadays and were not such earlier. They were a form of criticism and architectural language was selected to express it. For example, A Walking City, the work by Archigram group, conveyed other, much more important ideas, although technologically this idea would be difficult to implement even today. Thus radicalness in architecture rendered a thinking paradigm and disclosed the peculiarities of sociocultural environment.

More on the radical architecture see in articles by Kazys Varnelis: http://varnelis.net/network_culture/ new_radical_architecture; http://varnelis.net/topics_152. 52

In this context Jean Louis Chanéac (1931–93), Peter Vetsch (b. 1943), Ant Farm (1968–78) could be mentioned as innovators of architectural form and technology; more on them see in: http://www.new-territories.com/ZOO/?page_id=431. 53

More on brandification in architecture see in: Tomas Grunskis, “Kai kurie eksperimentinės architektūros tipologinės raidos ypatumai“, in:Urbanistika ir architektūra / Town planning and architecture, Vilnius: Technika, 2011, vol. 35, No. 2, p. 159–168; <http://www.tpa.vgtu.lt/upload/urban_zur/tpa_vol35_no2_159-168_grunskis.pdf>; Idem, „Kūrybinio eksperimento sampratos architektūroje“, in: Urbanistika ir architektūra / Town planning and architecture, Vilnius: Technika, 2011, vol. 35, No. 1, p. 21–27; <http://www.tpa.vgtu.lt/upload/urban_zur/tpa_vol35_no1_21-27_grunskis.pdf>. 54

Patrick Schumacher mentions parametricism as one of the most real technological methods of architecture creation, which, according to him, will precondition the transformation of architecture. This technology is based on computer hardware and software that make essential impact on morphology of architecture or even scenarios of development of urban parts. The essence of this approach is based on application of computer technologies in making solutions in architectural creation and urban planning on different levels. Parametricism as technology and approach is also used in Lithuania, although more often in educational experimental activities rather than actual practice.

In the Lithuanian context, social participation practices or the so-called “architectural activism”,55 Pro_test Laboratory and the movement for Lithuania without Quotation Marks could be mentioned among radical interdisciplinary phenomena related to architecture, social criticism and transformation of thinking paradigms and tools. The case of Pro-test Laboratory has been described and analysed not once56, but still it is good to distinguish once again the reasons why it could be ascribed to the sphere of architectural radicalness. First of all, the object of this movement is architecture – the Lietuva cinema theatre in Vilnius. Secondly, socially active and intense attempts to preserve the architectural and cultural space determined the appearance of tradition of social participation in Lithuania, with expanded beyond the boundaries of a single territorial community and became a real phenomenon with its social campaigns, provocations, education, discussions and even installations. This project, its campaigns and discussions on its necessity raised an important question about the social values of the time (and in general). Disembodied from the aforementioned context, this architectural object [former cinema theatre Lietuva] per se is the urban morphologic problem of the block, usually solved by professionals, and of little significance as a piece of cultural heritage with its value being officially established by heritage specialists. Nevertheless, as soon as it became symbolic, it started embodying the conflict between and importance of different social values at a certain time, and shifted the object under discussion from the level of architectural problem to the philosophical level of value. After this, any further actions related to this object clearly testify the transformation of the hierarchy of social values and its relevance. Of course, in the process of changing socio-political situation, the aforementioned transformation of the hierarchy of values has been accelerated. Besides, what was considered a symbol of fight against capitalist mercantilism very easily may become a sign of soviet occupation and disappear without any obstacles. So far, this is one of the most radical examples of interdisciplinary social collaboration and participation in Lithuania, which contains not only some features of activism, but also elements of artistic research implemented by its co-authors Gediminas and Nomeda Urbonas. Similar by its form and content was the social movement to retain the function of the Romuva cinema theatre in Kaunas, 2013-14. These phenomena can be ascribed to the social protest as architectural creative alternative with attempts being made to attract the social attention to one or another problem and express the opinion of the entire community. In them, an architectural object – usually a building – functions as a tool for expressing the civic will and a symbol representing not only direct, but also deeper social tensions and situation. 57 Conclusion In contemporary architecture, as interdisciplinary cultural phenomenon linking together different arts and sciences, features and main approaches of artistic research still have been neither identified, nor

More on architectural activism see in: “Archaktyvizmas“, Nulinis laipsnis, architectural culture and criticism magazine, Vol. 1, 2014; http://www.0-x.eu/archaktyvizmas/archaktyvizmas/. 56

See, for example, in: Lina Michelkevičė, „Pro-testo laboratorija: bendradarbiavimo strategija kaip viesšosios erdveės steigtis“, in: Logos, 2013, No. 74, p. 199–212. 57

In this context, besides similar architectural radical movements in Lithuania, it is worth mentioning at least one important campaign held abroad. It was the situation with Lithuania’s pavilion at Hanover International EXPO, 1999-2000, which disclosed different and conflicting attitudes of architectural community, creative union and the state establishment getting more and more bureaucratic. The so-called “zero-bid slap in the face” in its essence was a civic campaign to express a position against valuation of architectural quality according to the least price criterion, which prevailed for a long time in the public procurement system. The competition requirements presented a formula, according to which the designing cost should have determined the project success in the competition. Some participants in this competition specified in their bids the designing cost being zero Litas, thus exposing the absurdity of such valuation system. After this, several contestants formed a team and realized the EXPO pavilion. The predecessors of this final work were also interesting in the sense of form and content, and after joining their elements together the final object was obtained.

legitimated. In many cases, where architectural practice and theory trespass the boundaries of productive realization and are based on interdisciplinary research and experimenting praxis, the features of artistic research including professional knowledge, practices and theories of scientific research and artistic-experimental activities are obvious. They can be found not only in media experimental works and utopian architectural design projects of the 20th century, in early periods of expression of modern thinking paradigms in architecture, but also in new, socially orientated practices of architectural activism and experiments of conceptual architecture in Lithuania. It can be assumed that these features are fundamental and common in architectural artistic creation; in the history of architecture they have often preconditioned its high (exceptional) quality and strong sociocultural impact on society and development of architecture. Although in Lithuania the definitions of the relationship between architecture and culture still are ambiguous and any possible architecture (from commercial to industrial) can be referred to as architectural culture and creation, the features of artistic research and interdisciplinary practice and theory are most often related to its part, which transfers methods, forms and technologies of architectural thinking and practice to the experimentalconceptual level and identifies architecture as a full-fledged cultural phenomenon, rather than being mundane designing activity. Bibliography De Kestelier Xavier, Peters Brady (ed.), Computation Works: The Building of Algorithmic Thought, Architectural Design, March 2013. Grunskis Tomas, „Archaktyvizmas”. Architektūros kultūros ir kritikos platformos zinas “Nulinis laipsnis”( _0*), 2014, Nr. 1. Grunskis Tomas, „Kai kurie eksperimentinės architektūros tipologinės raidos ypatumai“, in: Urbanistika ir architektūra / Town planning and architecture, Vilnius: Technika, 2011,t. 35, Nr. 2, p. 159–168;<http://www.tpa.vgtu.lt/upload/urban_zur/ tpa_vol35_no2_159-168_grunskis.pdf>. Grunskis Tomas, „Kūrybinio eksperimento sampratos architektūroje“, in: Urbanistika ir architektūra / Town planning and architecture, Vilnius: Technika, 2011, t. 35, Nr. 1, p. 21–27. Menges Achim (ed.), Material Computation: Higher Integration in Morphogenetic Design, Architectural Design, March 2012. Meyer Adrian, Architecture a Synoptic Vision, Birkhäuser, 2008, Michelkeviče Lina, „Pro-testo laboratorija: bendradarbiavimo strategija kaip viešosios erdvės steigtis“, in: Logos, 2013, Nr. 74, p. 199–212. Schumacher Patrik, The Autopoiesis of Architecture, London: John Wiley & Sons Ltd., 2010. Schumacher Patrik, The Autopoiesis of Architecture, Vol. 2: A New Agenda for Architecture, London: John Wiley & Sons Ltd., 2012. Spiller Neill, Armstrong Rachel, Protocell Architecture, Architectural Design, March 2011. „I Am Trying to Imagine a Radical Free Market Urbanism“, conversation between Peter Eisenman and Patrik Schumacher, New York, 2013, in: Log, 28, Stocktaking, Summer 2013, Anyone Corporation. Treib Marc, Space Calculated in Seconds: The Philips Pavilion, Le Corbusier, Edgard Varèse, Princeton: Princeton Architectural Press, 1996. Xenakis Iannis, Music and Architecture, Hillsdale New York: Pendragon Press, 2008. Visminaitė Aušra, Reklaitė Julija, „Architektūra parodoje“, [interaktyvus], [2012.09.01 ], http://www.archfondas.lt/ leidiniu/alf-01/asta-visminaite-julija-reklaite-architektura-parodoje. Internet Access: http://www.archdaily.com/157658/ad-classics-expo-58-philips-pavilion-le-corbusier-and-iannis-xenakis/ http://socks-studio.com/2014/01/08/yannis-xenakis-polytopes-cosmogonies-in-sound-and-architecture/ http://www.plotmag.com/blog/2009/07/poeme-electronique/langswitch_lang/en/ http://users.skynet.be/P-ART/PARADISE/JOURNAL/JOURNAL1/journ1.htm http://en.wikipedia.org/wiki/Philips_Pavilion <http://www.tpa.vgtu.lt/upload/urban_zur/tpa_vol35_no1_21-27_grunskis.pdf>. http://www.domusweb.it/en/from-the-archive/2012/08/25/-em-la-strada-novissima-em--the-1980-venice-biennale.html. http://www.new-territories.com/ZOO/?page_id=431 http://en.wikipedia.org/wiki/International_Style_(architecture).

http://lt.wikipedia.org/wiki/Architekt큰ros_muziejus. http://en.wikipedia.org/wiki/Po%C3%A8me_%C3%A9lectronique. http://en.wikipedia.org/wiki/Concret_PH. http://www.coroflot.com/dstukas/sphere-afsluitdijk www.vodkajugend.com. www.antivj.com. http://www.0-x.eu/archaktyvizmas/archaktyvizmas/ http://www.new-territories.com/ZOO/?page_id=431. http://www.networkarchitecturelab.org. http://pruned.blogspot.com/2005/10/enigmatic-jean-jacques-lequeu.html. http://www.archdaily.com/409918/ad-classics-modern-architecture-international-exhibition-philip-johnson-and-henry-russellhitchcock/; https://www.fulltable.com/VTS/i/imsc/ar/mach/35.jpg; http://en.wikipedia.org/wiki/Charles_Ribart. https://quadralectics.wordpress.com/5-essentials/

_02.2 Benjamin Cope

Apie žemėlapiavimą kritinio urbanizmo kontekste/ About Mapping in Critical Urbanism

Ivadui. Kiekvieną “žemėlapiavimo” projektą mes suprantame kaip eksperimentą, kurio tikslas sukurti metodiką tam tikros duotosios erdvės kasdienybės tyrinėjimui. Aplinka yra dinamiška, susidedanti iš daugybės įvairių mastelių ir ritmų – joje nėra nieko universalaus, ką būtų galima redukuoti į kažką kitą (Latour, 1993). Bet kuriuo atveju, erdvės formuojamos remiantis įvairių jėgų (pavyzdžiui, gamtos, politinių, ekonominių, meno, technologijų, pasikartojančių, libido, kultūrinių, medijos, istorinių, naratyvinių ir pan.) tarpusavio ryšių pagalba. Kaip visos šios jėgos siejasi tarpusavyje ir formuoja konkrečios erdvės sąvastį? Kaip derėtų tyrinėti ir pateikti tokios sąveikos istorijas (ir kokią įtaką tokiems naratyvams daro grafinė forma)? Kokio potencialo galima tikėtis išsamiau išanalizavus skirtingai pateiktas erdves? Atsakymas į visą tai yra mūsų “žemėlapiavimo” tikslas. Minėtų skirtingų jėgų – gamtos, technikos, medijų, politikos ir pan. – persipynimas Nidoje yra ypač ryškus ir įdomus, tačiau kol kas pakankamai mažai tyrinėtas ir tarsi slepiasi po vyraujančiu Nidos kaip unikalaus kraštovaizdžio ir trokštamo atostogų kurorto įvaizdžiu. Būtent su tokių erdvių, kurios nedaug ištirtos “žemėlapiavimo” aspektu ir egzistuojančių tikroje įvairiausių jėgų raizgalynėje, medžiaga mes ir stengiamės dirbti. Toliau šiame tekste, taip pat kūrybinių dirbtuvių dalyvių sukurtuose projektuose bus tiesiogiai nagrinėjamas klausimas, kaip “žemėlapiavimas” gali būti konkrečiai siejamas su Nida, arba kodėl jis gali būti ypač įdomus metodas mąstant apie šią vietovę. Straipsnyje labai norėtume išryškinti keletą minčių apie tai, kodėl “žemėlapiavimą” renkamės kaip nepaprastai įdomią ir įtikinamą šiuolaikinių socialinių mokslų metodiką, ypač dažnai taikomą kritinėje urbanistikoje (Critical Urbanizm)ir socialiniame aktyvizme. “Žemėlapiavimas” ir modernumas Kiekvieną kartą imantis bet kurio “žemėlapiavimo” projekto reikėtų nepamiršti, kad realus pavojus ir varginanti atsakomybė slypi tame, jog žemėlapiai vaidino lemiamą vaidmenį kuriant modernybę Europoje – akivaizdžiai universalią žinių ir galios ekpansiją. Žemėlapiai yra tiesioginis pavyzdys to, ką Bruno Latouras vadina “nejudančiu judrumu” (immobile mobiles), to, kas leidžia informaciją apie konkrečią vietą: a) užfiksuoti ir išsaugoti nekintamame būvyje ir b) perkelti į kitą vietą (Latour, 1986). Vos tik šią užfiksuotą informaciją imta perkėlinėti į kitą erdvę, ji įgavo naujos jėgos – padėta greta kitų žemėlapių ir su jais lyginama, ji leido kaupti žinias, o patekusi dvaro ambicijų akiratin, tamo pagrindu naujoms kelionių kampanijoms pradėti (užkariauti teritorijas, eksploatuoti jų išteklius, civilizuoti tautas). Pasak Latouro, būtent šis dvejopas fiksavimo technikų tobulinimo veiksmas, taip pat galimybė būti pakartonai perkeltiems į kitą vietą ir

mobilizuoti (nauji palyginimai, nauji iššūkiai ir nauji sumanymai), leido trapiems popieriaus lapams įtvirtinti tolimųjų kraštų dominavimą [atskirai] nuo galios centro. Latourui problema nėra vien istorinė žemėlapių įtaka kolonializacijos procesui, bet ir faktas, kad dvejopas jų [žinių] fiksavimo ir [kampanijų] mobilizavimo pobūdis per klaidą buvo sulietas į vieną visumą: Vakarų pasaulio pranašumas = proto triumfas. Aiškinamasis galios mokslas gavo jo atitraukimo nuo socialinių procesų kaina, nors būtent per šiuos procesus moksliniai paaiškinimai įgydavo svorio. Dabar, kai Vakarai nebeegzistuoja, arba, kitaip sakant, kai modernumo aspektų galima aptikti daugelyje pasaulio vietų (pradedant Kinijos urbanistika ir baigiant tiekimo grandinės kapitalizmu), proto triumfas arba modernybės padėtis nebeatrodo tokie užtikrinti. Latouras įrodinėja, kad dorojantis su šiuo istoriniu iššūkiu žinias būtina pamėginti skubiai perkelti į kultūrines praktikas (kažką panašaus jis bando daryti savo monumentaliajame, interneto platforma paremtame modernumo etnografijos traktate An Inquiry into Modes of Existence (Latour, 2013). Perkėlę šias idėjas į “žemėlapiavimo” sferą, mes galime teigti, kad: taip, žemėlapis rodo pasaulį; Ne, pats žemėlaps nėra pasaulis (Krygier and Wood, 2009); Žemėlapio sukūrimas tampa įmanomas per daugybę sąveikų ir procesų, kurių paprastai nepastebime (tiriant kraštovaizdį, atliekant matavimus, lyginant gautus duomenis su anksčiau sukurtais žemėlapiais, sprendžiat, kuri informacija iš tiesų aktuali, o kuri ne, ir pan.); Jis priklauso ir nuo socialinio – ekonominio konteksto (valstybinės ar privačios institucijos sprendžia, kurių erdvių ir kokius žemėlapius reikia sudaryti, leidėjai sprendžia, kurį žemėlapį leisti); galiausiai žemėlapio įtaka priklauso nuo to, ką su juo darome (kokia yra žemėlapio naudotojų sąveikia su tomis erdvėmis, kurias vaizduoja žemėlapis). Per pastaruosius 30 metų kritinio “žemėlapiavimo” tyrimai išsirituliojo į aktyvią visareginčio “dievo žvilgsnio”, būdingo tradicinei kartografijai, kritiką, suformulavo tokius klausimus, ką derėtų laikyti žemėlapiu ir kokias technikas galima pasitelkti “žemėlapiavimui” (Dodge et al., 2009). Čia svarbu pastebėti, kad per minėtą laikotarpį dėl skaitmeninių technologijų plėtros tiek žemėlapių sudarymo, tiek ir geolokacinių duomenų nuskaitymo technikos smarkiai ištobulėjo, o geografinės informacijos sistemų (GIS) ir sekimo sistemų tyrimai bei plėtra tapo itin aktyviomis akademinių, verslo ir aktyvizmo veiklos sritimis (Kitchin, 2014). Tačiau nepaisant “žemėlapiavimo” ir su juo susijusios veiklos suintesyvėjimo, ar mes šiais atvejais iš tiesų susiduriame su kažkokia naujove? Kaip galime tikėtis, atsakymas [į šį klausimą] greičiau yra neigiamas, tačiau skaičiavimo ir informacijos “pririšimo” prie vietos naujų galimybių išplėtimas reikalauja permąstyti procesus, kuriais duomenys susiejami su erdvėmis. Tai, ko gero, aiškiausiai iliustruoja skirtumai tarp Latouro ir fotografo Emilie Hermanto įgyvendinto internetinio “žemėlapiavimo” projekto Paris: Invisible City (Latour and Hermant, 1998) ir Google Earth sistemos. Palydovines technologijas ėmus taikyti verslo ir technikos invacijoms visame pasaulyje, su Google Earth mes galime matyti kiekvienos pasaulio gatvės vaizdą mažuose savo kompiuterių ekranuose. O Latouro ir Hermanto projekte esame tarsi pastatomi akistaton su daliniais, fragmentiniais, tam tikrų diagramų, bloknotų, lentelių ir grafų, architektūrinių maketų, ganėtinai senų kompiuterių monitorių, matavimo prietaisų ir pan. atskirų detalių vaizdais. Projekto autoriams tai - procesas, kuriame informacija įvertinama, atrenkama (taip pat atmetama) ir perkeliama iš jos šaltinio į įvairius kitus kontekstus. Juose ji atlieka kitas funkcijas, leidžiančias ir pačiam miestui funkcionuoti. Google Earth - tai

dvigubo spragtelėjimo (double click) klaida, nes šioje sistemoje informacija netransformuojama. O Latouras ir Hermantas savo projekte parodo, kad mes galime stebėti, kaip funkcionuoja Paryžius, atsisakydami ambicijų iš karto matyti viską, tačiau sekdami duomenų patiriamas transformacijas, jiems sklindant per įvairius tinklus, iš kurių susideda šiuolaikinio miesto kasdienio gyvenimo procesai. Skaitmeninius procesus plėtodamos visuomenės ir verslo sferose, tokios bendrovės kaip Google ar Facebook daro du dalykus: jos, regis, atskleidžia daugiau ir įvairesnės informacijos apie pasaulį ir mus pačius, tačiau tuo pat metu jos supainioja tai, ką rodo, su tikrove, ir tiesiog nuslepia daugybę informacijos apie procesus, per kuriuos toji jų kartografija yra įgyvendinama. Todėl šias bendroves būtų galima laikyti šiuolaikinėmis anksčiau aprašyto “nejundačio judrumo” versijomis, paprasčiausiai besinaudojančiomis naujomis skaitmeninėmis galimybėmis tam, kad išplėstų sritis to, ką galima užfiksuoti, ir to, ką galima mobilizuoti, tačiau kartojančiomis modernumo klaidą informaciją atsieti nuo dinamiškos kasdienės tikrovės. Mes gi įrodinėjame, kad žemėlapių kitados nustatytos ribos išsitrynė, atsirado daugybė prietaisų, pritaikytų jais naudotis, gerokai padaugėjo objektų, kuriems galima sukurti žemėlapius, o baimė, kad pernelyg greitai gali būti nustatyta tavo buvimo vieta, ir siekis to išvengti reikalauja iš naujo permąstyti santykius tarp to, kas išmatuojama ir apskaičiuojama, ir kokybės. Taigi, “žemėlapiavimas” mums reiškia pastangas dar sykį kvestionuoti kiekybines ir kokybines operacijas, kurias Latouras, sekdamas Franką Cochoy, vadina “qualculs” (Latour, 2013; Cochoy, 2002) ir per kurias atrandama, pristatoma ir naudojama informacija apie pasaulį. Todėl savo “žemėlapiavimo” eksperimentą mes suprantame kaip kuklų indėlį į mūsų epochos dramą, Latouro įvardijamą kaip poreikis permąstyti modernumą: kas liko iš modernybės šiandien (po kolonializmo, holokausto, socializmo valstybės žlugimo, postmodernizmo, globalizacijos, neoliberalizmo, kylančios ekologinės katastrofos grėsmės akivaizdoje, interneto eroje ir pan.). Ar žemėlapių kūrimas, anksčiau buvęs esminiu modernumo sėkmių ir nesėkmių veiksniu, gali padėti geriau suvokti santykius tarp idėjų ir kasdienio gyvenimo dinamikos pasaulyje, kurį būtina suvokti, komunikuoti ir pertvarkyti? Mėgindami tai padaryti, savo “žemėlapiavimo” projektais mes siekiame eksperimentuoti, keldami klausimą, kaip gali būti atskleista informacija apie erdves, taip pat kritiškai perteikti ir informacijos pateikimo būdus, ir poveikį, kurį gali daryti tie pateikimo būdai. Šios pastangos rizikingos, jų padariniai neaiškūs. Kol kas nėra aišku, ar mėginimas kurti kitokius žemėlapius gali padėti sėkmingai kurti kitokį pasaulį, o ne paprasčiausiai pasibaigti dar keliais naujais erdvių įdaiktinimo (objektyvinimo) būdais. Dėl anksčiau nurodytų priežasčių kitoks “žemėlapiavimas” yra itin aktualus klausimas, o mėginimas geriau suprasti tokio “žemėlapiavimo” galimybes bei trūkumus turėtų būti ilgalaikis procesas. “Žemėlapiavimas” kritinėje urbanistikoje (Critical Urbanizm) “Žemėlapiavimo” poreikį kritinėje urbanistikoje (Critical Urbanizm) mes vertiname kaip reakciją į tai, ką kai kurie architektūros kritikai apibrėžia kaip šiuolaikiniame pasaulyje nuolat didėjančią “duagiamasteliškumą” (Multi-scalarity)(Brenner, 2004, 2009; Swyngedouw, 2004; Jazairy, 2011). Kitaip sakant, tam tikroje vietovėje esančių [architektūros] reiškinių nederėtų suprasti kaip sietinų tik su ta [konkrečia] vieta - bet kuri konkreti vieta šiandien yra skirtingų mastelių (tokių kaip tarptautinis, nacionalinis

regioninis, miesto ir pan.) kompleksinio sąveikos tinklo susikirtimo taškas. Dėl tokių skirtingo mastelio erdvių konceptualizavimo niuansų kyla daug diskusijų ir kai kurias iš jų vėliau šiame straipsnyje apžvelgsime. Kol kas tik norėtume pabrėžti, kad “žemėlapiavimas” šiame kontekste tampa įrankiu mėginant iliustruoti tuos įvairialypius santykius, per kuriuos vietos yra formuojamos daugybės skirtingų mastelių sąveikos (Inter-scalar) kontekste. Žvelgiant iš politinės ekonomikos perspektyvos, išaugusi skirtingų mastelių sąveikos svarba suvokiama kaip padarinys tam tikros, nuo XX a. devintojo dešimtmečio besiklosčiusios situacijos, kurioje ekonomikos internacionalizavimas sukėlė santykinį tautinės valstybės savarankiškumo silpnėjimą (Jessop, 2002; Brenner, 2004). Galima įrodinėti, kad iki XX a. devintojo deš. sprendimai tam tikroje teritorijoje būdavo priimami būtent valstybės lygiu, o sprendimų priėmimas vietos, miesto ir regioniniu lygiu būdavo organizuojamas pagal atitinkamos valstybės hierarchinę strukūrą. Šiandien kokybinė situacija gerokai pakitusi, nes dėl pokyčių ryšio technologijų srityje, gamybos tinklų plėtros, išaugusios finansinio kapitalo svarbos, ypač Europos Sąjungoje, įvairių tarptautinių nuostatų galiojimo atskiroms valstybėms erdves pradėta charakterizuoti remiantis tam tikra daugiamate erdvės mastelių sampyna. Tokiame kontekste “žemėlapiavimas”, būdamas viena iš “kritinio urbanizmo” priemonių, tampa mėginimu perkelti (užfiksuoti) erdves kartu su visa daugybe įvairiausių, jose veikiančių jėgų. Tokiu būdu jis (žemėlapiavimas) atsiduria tarsi ant ribos to, kam iš viso galima sukurti žemėlapį. Tradicinis žemėlapių kūrimas buvo paremtas stabiliu erdvės masteliu, pavyzdžiui, 1:20,000. O Eamesų (Eames) filmas Powers of Ten (1979 m.) parodo, kaip technologijos nugalėjo šį statišką santykį: jame pateikiamas vienos prie ežero Čikagoje iškylaujančios poros vaizdas kintantis masteliu 1:102 per sekundę, kitaip sakant, masteliu padaugintu, o tada padalintu iš galios koeficiento 10 per sekundę. Todėl minėtos poros vaizdas greitai išnyksta tarpgalaktinio mastelio makroerdvėje, prieš tai lygiai taip pat greitai dingdamas žmogaus rankos atomų intrakorporalinio mastelio mikroerdvėse. Šie kintantys masteliai, kuriuos pasitelkia ir Google Earth, ir GPS sistemos, leidžiančios vartotojui priartinti dideles, toli esančias erdves ir pamatyti jas stambiu planu, ir atvirkščiai, [jas sumažinti] verčia užduoti klausimą: kaip technologijų pažanga pakeitė mūsų suvokimą apie žmogaus vietą (Dorrian, 2009). Tačiau, nepaisant tokio nestabilumo, šios žemėlapių kūrimo technologijos vis dėlto remiasi mastelio fiksavimu maršruto ar vietos nustatymo akimirką. O kritiniame “žemėlapiavime” stengiamasi atkurti mastelių tarpusavio sąveikos/ santykio įtaką, kitaip sakant, perteikti būdus, kuriuos taikant konkrečios erdvės kūrimui, kur santykiai tarp mastelių taip pat vaidina tam tikrą vaidmenį. Taigi, kritiniu “žemėlapiavimu” iš esmės siekiama perteikti daugybę įvairių mastelių, o tai savaime apima eksperimentus su žemėlapio forma, kai bandoma parodyti, kokį vaidmenį vaidina santykiai tarp vietovių konstruojant erdves. Šiuo aspektu galima įrodinėti, kad kritiniu “žemėlapiavimu” siekiama atkurti trintis tarp daugelio skirtingų mastelių (Interscalar Frictions) (Tsing, 2005), kitaip sakant, būdus, kuriais erdvės parodomos per konfliktus tarp nesuderinamų erdvinių logikų. Siekiant tyrinėti iš esmės įvairaus mastelio erdves, kritinio “žemėlapiavimo” praktika inicijuojama politinius debatus apie tai, kokie skirtingų matelių santykiai kiekvienoje duotojoje erdvėje yra reikšmingi. Labiausiai šie debatai buvo išplėtoti per

Brennerio ir Marsden diskusiją. Brenneris (2001 m.) įrodinėjo, kad mąstant apie mastelio keitimą (rescaling) visų pirma svarbiausia atkreipti dėmesį į tai, kaip šiuolaikinis kapitalizmas pertvarkė tarptautinio, regionio, nacionalinio ir miesto lygmenų tarpusavio santykius iš politinės-ekonominės perspektyvos, kadangi būtent šie performuoti santykiai turi lemiamos įtakos kasdieniam gyvenimui. Kita vertus, Marsden (2001 m.) įrodinėjo, kad būtina aptarinėti platesnį tarpmastelinį diapazoną. Kaip svarbiausią pavyzdį ji pateikė, kad buitiniai prietaisai XX a. suvaidino svarbiausią vaidmenį keičiant erdvinius mastelius, kuriuose veikia [pavyzdžiui] moterys. Nenorime nutraukti šių debatų, kurie vis dar atrodo svarbūs. Kritiniu “žemėlapiavimu” siekiame kuo plačiau išnagrinėti kiekvienos duotosios vietos, o ypač tos, kuriai sukurta per mažai žemėlapių, arba kuri paprastai nenagrinėjama mastelių įvairovės aspektu, mastelių tarpusavio santykius. Tuo pačiu siekiame nepamiršti ir to, kad metodai, kuriais fiksuojame minėtas įtampas tarp skirtingų mastelių, yra konceptualaus darbo dalis, apibrėžianti konkrečius santykius kaip politiškai svarbius platesniame kontekste. “Žemėlapiavimas” ir aktyvizmas Politinės raiškos formos per pastaruosius keletą dešimtmečių drastiškai pasikeitė, nuo tikrų politinių debatų buvo pereita prie konsensuso politikos (Zizek, 1999; Ranciere, 2001) ir technokratinio miestų valdymo (Kitchin, 2013). Šiuo pereinamuoju laikotarpiu svarbų vaidmenį suvaidino ir santykiai tarp technologijų bei žemėlapių, užtikrindami galimybes surinkti realaus laiko duomenis, o tuo pačiu ir užtikrinti informuotumą apie padėtį. Visa tai turėtų mums padėti suprasti, kokį poveikį vieni ar kiti įvykiai, informacija ar veiksmas darys tam tikrai nagrinėjamai teritorijai. Per pirmiau nurodytą laikotarpį pernelyg intensyvus žemėlapių kūrimas (ypač mobiliesiems įrenginiams) ir jų užimama vyraujančios, visiems suprantamos vizualiosios kalbos padėtis atnešė tam tikros painiavos ir apsunkina mėginimus suprasti, kada žemėlapiai kuriami, kai iš tiesų to reikia, o kada jie tampa priemone masiniam gyventojų sekimui ir valstybės kontrolei. Aktyvizmo reikšmė yra nepaprastai svarbi. Duomenys dabar suprantami kaip medžiaga, būtina realizuoti išmanųjį miestą, kuriame lemiamą vaidmenį vaidina skaidrumas, verslumas ir funkcionalumas (Kitchin, 2013). Didelės apimties duomenų atvertos galimybės leidžia kurti laisvos nuo bet kokios politinės ideologijos plėtros vizijas, prioritetą teikiant sudėtingam realaus laiko miestų kūrimui. Tačiau realybė kiek kitokia: nuolat didėjantis, technologijų sukeltas skaidymasis (Splintering) (Graham and Marvin, 2001) privertė iš naujo apmąstyti prieigos teisių, skaitmeninio privatumo, piktnaudžiavimo duomenimis problemas, ypač laikotarpiu po Snowdeno šnipinėjimo skandalo. Taigi, pastaruoju metu stebime, kaip visuomeninių iniciatyvų aktyvistai atkreipia dėmesį į skaitmeninės ekosistemos neskaidrumą, konstatuoja “daugybės internetų” poreikį. Sėkmingas darkneto ir kriptoanarchizmo egzistavimas taip pat rodo nuolatinį subkultūros gebėjimą greitai atsigauti, iš naujo perfrazuoti ir pertvarkyti esamus realios politikos kūrimo įrankius. Gana intensyvios pastangos plėtoti alternatyvias infrastruktūras rodo didėjantį kolektyvų gebėjimą greitai prisitaikyti, stengiantis apginti žodžio laisvę, užtikrinti informacijos aiškumą ir įvairių medijų prieinamumą aktyvizmui. Kritiniam “žemėlapiavimui” ypač didelę įtaką daro alternatyvios skaitmeninės infrastruktūros, pavyzdžiui, Wireless Meshworks (FreiFunk ir pan.). Priešingai nei tradicinis interneto “tiekėjas”,

alternatyviosios infrastruktūros užtikrina decentralizuotus komunikacijos modelius, leidžiančius kiekvienam “mazgui” turėti daugybę pasirinkimo galimybių, kai tik jų prireikia. Netgi dar radikalesnis besikeičiančių “žemėlapiavimo” ir aktyvizmo santykių rodiklis galėtų būti projektai, kuriuose kaip priešprieša išmaniojo miesto paragidmai yra užtikrinama galimybė nesudarinėti žemėlapių. Per kūrybines dirbtuves, pavadintas “Nužudyk savo telefoną” (Kill Your Phone), medijų menininkas ir interneto aktyvistas Aramas Barthollas kvietė dalyvius iš specialios ekranuojančios vilnos pasigaminti telefono signalą blokuojantį įrenginį (veikiantį “Faradėjaus narvo” principu), kuris mobiliuosius įrenginius paverčia nematomais ir nesusekamais jų ryšio operatoriams. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip gana subtilus asmens privatumo apsaugos būdas, kita vertus, jis kelia tam tikrą paniką duomenų perėmimo sistemų operatoriams ir valdžios institucijoms. Taigi, gana absurdiška, tačiau skaitmeninis nesusekamumas iškyla kaip sąlyga, užtikrinanti protestuotojams galimybę dalyvauti realioje politikoje nesekamiems valstybės saugumo radarų ir nesilaikant [ISO suformuluotų] pažadėtojo išmaniojo miesto realaus laiko principų. Taigi, vertinant iš aktyvizmo perspektyvos, naujoji kartografija, paremta decentralizuotu duomenų rinkimu ir apdorojimu, yra gana dviprasmiškas dalykas. Didieji rinkos dalyviai, pavyzdžiui, Twitter, protestų ir krizių valdymo kontekste (pvz., po cunamio Japonijoje ar Arabų pavasario) taip pat pastebėjo tam tikrą potencialą, pranokstantį tą, kurį teikia gyvenimo būdo ar nuomonių transliacijos gyvai, sulaukiantį itin didelio vartotojų skaičiaus pokriziniais laikais ir iš esmės keičiantį vietinę komunikacijos kultūrą. Turint galvoje, kad didelės apimties duomenų šaltinius galima režisuoti- kreipti norima linkme (vaizdo stebėjimo kamerų sistemos), automatizuoti (vaizdo įrašymo sistemos) ir jais naudotis savanoriškumo pagrindais (socialinės medijos) (Kitchin, 2013), akivaizdu, kad jie skatina vartotojus (pastaruoju metu taip vadinami tie, kurie anksčiau buvo “piliečiai”) patikėti, kad urbanistinius ir politinius procesus galima valdyti patiems. Šis miražas, panašus į išmaniojo miesto paradigmą, pagal kurią miestas yra kažkas tokio, ką mes galime išsamiai ir iki galo suprasti, jei tik turėsime pakankamai duomenų (Hill, 2013), tapo įmanomas tik dėl nuolat didėjančio pasitikėjimo savimi, kurio žemėlapių sudarytojai įgyja per vadinamąjį informacijos aktyvizmą. Pagaliau, nors žemėlapių sudarytojų ketinimai daugeliu atvejų yra geri (pvz., žemėlapiavimo “apsinuodijimo” rizika), veiklos rezultatai gali būti netikėtai supriešinantys (pvz., dideli nesutarimai tarp gyventojų). Štai tokiame naujame kontekste “žemėlapiavimo” ar duomenų sujungimo su erdve veiksmas tampa išties politiškai reikšmingas. Būtent dėl šos priežasties tyrinėdami erdvių įvairovę mes matome ir socialinę bei akademinę perspektyvą, taip pat matome ją (sudarome žemėlapius) visai kitose mastelių ir laiko konfigūracijose negu tos, kurios paprastai yra taikomos. Pavyzdžiui, Miodrago Kučo ir Alexo Heado inicijuotas projektas “Totalizatorius 2050” (Totalisator 2050) buvo paremtas anachronistine skaičiuokle, kitados naudota siūlomiems statymams apleistame Reklinghauzeno (Rūro regionas, Vokietija) hipodrome apskaičiuoti. Projekto esmė buvo panaudoti šią senovinę statymų skaičiuoklę, tačiau visai ne arklių lenktynių rezultatams, o šios apleistos teritorijos ateičiai nuspėti. Dėl intesyvios pramonės plėtros aplylinkėse hipodromas tapo nebenaudojamas, tačiau su laiku, visai priešingai tam, kas atrodė labai neįtikėtinas šansas, ši plėtra netikėtai baigėsi. Todėl organizavus sava eiga riedančių ekologiškų “transporto priemonių” varžybas tame

hipodrome, taip pat buvo paprašyta jo dalyvių statyti už tam tikras prognozes apie viso Rūro regiono ateitį iki 2050 metų. Suplanuotas kaip sociologinių tikimybių skaičiuoklė, “Totalizatorius 2050” prašė dalyvių “pamatyti” hipodromo ateitį ne tik kaip tariamą banko nuosavybę, bet šiek tiek platesniame nematomų jėgų, kurios per ilgesnį laikotarpį formuoja daugybę galimų tikrovių, sąveikos lauke. Totalizatorius paskatino piliečius įtraukti lošimą į demokratinius rizikingos mūsų visuomenės procesus ir suteikė galimybę permąstyti tuos horizontus, kuriuose veikia dabartinė politika. Toks ilgalaikio totalizatoriaus, kuriuo [rezultatais] buvo grindžiama apleisto hipodromo urbanistinė plėtra (anksčiau sunkiai įsivaizduojamas scenarijus), organizavimas leido jo dalyviams pasvarstyti apie numatymo miestų planavime potencialą ir ribas. “Žemėlapiavimo” technikos Pateikdami savo “žemėlapiavimo” idėjas architektūros studentams Nidos kūrybinėse dirbtuvėse, pabrėžėme tam tikrus žemėlapių kūrimo technikos elementus, kurie mums pasirodė svarbūs plėtojant kritinį požiūrį į “žemėlapiavimą”. Jie yra: koncepcija, duomenys, atranka, organizavimas, mastelis, ikonografija ir sutartinių ženklų paaiškinimas. Juos išsamiau apibrėžiame toliau šiame straipsnyje. Visi šie elementai yra tarpusavyje susiję, kitaip sakant, jie turėtų būti formuluojami santykyje vienas su kitu ir, žinoma, nėra išsamūs. Tačiau, mūsų nuomone, jų visuma sudaro veiksmingą priemonių komplektą žemėlapiams kurti. Koncepcija . Atsižvelgiant į daugiamatį ir dinamišką, mūsų ką tik aprašytą pasaulio pobūdį, bet kuriai vietai ar situacijai galima sudaryti begalinį skaičių žemėlapių, arba, kaip Neilas Brenneris primena Henri Lefebvre’o retorinį klausimą: “Kiek žemėlapių <...> gali prireikti, norint išsamiai ištyrinėti duotąją erdvę, užkoduoti ir atkoduoti visas jos prasmes ir turinius? Abejoju, ar galima atsakyti į šį klausimą kokiu nors baigtiniu skaičiumi.” (Brenner, 2009: 33) Šia prasme, “žemėlapiavimas” yra išties fundamentalus ir konceptualus darbas, kuriuo siekiama rasti kelią per svaiginančią daugybę reiškinių, stebimų bet kurioje erdvėje, įskaitant ir visus ją sudarančius santykius. Koncepcijos sukūrimui paprastos metodikos nėra. Pastangos sukurti koncepciją apima ir darbą lauke, anksčiau atliktų tyrimų analizę, teorinį tyrimą, sukauptą patirtį, tyrėjo ir visos tyrimo grupės asmenybės bruožus bei interesus. Kitaip sakant, tai idėjų ir duomenų susiejimo procesas, siekiant kitaip pasakoti duotosios vietos istoriją. Neretai tenka dirbti, atmetant visas vyraujančias vietos vizijas ar būdus, kaip jos buvo plėtojamos anksčiau. Pavyzdžiui, Nidoje svarbiausia mums buvo atmesti dominuojančius miestelio kaip išskirtinio atostogų kurorto ir paveldo saugomo žvejų kaimelio įvaizdžius, ir šią užduotį gerokai palengvino tai, kad atvykome ten dirbti ne atostogų sezono metu. Akivaizdu, kad tarp koncepcijos ir per lauko tyrimą surinktų duomenų užsimezga itin tamprus ryšys, ir šiedu žemėlapių kūrimo elementai nuolat veikia vienas kitą. Tai, ko ieškome atlikdami lauko tyrimą, priklauso nuo konkretaus “žemėlapiavimo” idėjos, lygiai taip pat idėja, kuriai sudarinėjamas žemėlapis , apibrėžiama ir plėtojama priklausomai nuo to, kas aptinkama per lauko tyrimą. Akivaizdu ir neįtikėtina yra tai, kad mikroduomenys, surinkti “šukuojant” erdvę it kokio medicinos ekspertizės tyrimo metu (kaip Nidoje įdomių formų kryžiai nežinomiems jūreiviams miestelio kapinėse), gali atverti visiškai naujas perspektyvas projekto koncepcijos karkasui. Nėra jokio iš anksto parengto šablono, kaip

sukurti gerą koncepciją ir surinkti duomenis. Kokia nors humoristinė idėja arba visai nereikšmingi ar nepatikimi duomenys gali padėti pagrindą sėkmingam “žemėlapiavimo” projektui, lygiai taip pat, kaip išsami teorija ar išsamūs duomenys. Projekto sėkmę lemia nebent koncepcijos ir duomenų gebėjimas “bendradarbiauti” ir papasakoti dėmesį prikaustančią, įkvepiančią ir įtikinamą istoriją apie erdvę. Duomenys. Duomenys – tai informacija, surinkta lauko tyrimo metu, sudarysianti kuriamo žemėlapio pagrindą. Ką laikyti duomenimis – vis dar iki galo neatsakytas klausimas, atsakymą į kurį iš esmės lemia koncepcija. Tačiau būtent duomenys užtikrina tai, ką žemėlapiu siekiama argumentuoti. Taigi, per nustatytą atitinkamų kūrybinių dirbtuvių ar vasaros praktikos laiką turi būti surinktas pakankamas kiekis kokybiškų duomenų, be to, jų turi užtekti įrodyti, kad žemėlapio iškeltas argumentas yra pagrįstas. Duomenys renkami atliekant lauko tyrimą ir šis procesas neišvengiamai susiduria su sunkiai įveikiamu erdvių daugiavalentiškumo neapibrėžtumu, kurį dar labiau sustiprina tai, kad reikia įveikti vyraujančių erdvės įvaizdžių ir jų interpretavimo būdų pasipriešinimą. Iš pradžių lauko tyrimas atliekamas atvykstant į erdvę ir po ją vaikštant, stebint, atsitiktinai aptinkant [objektus], atliekant apklausas (tiek oficialiai suplanuotas, tiek neoficialias), aplankant svarbiausias vietos institucijas, naršant internete, skaitant brošiūras, lankstinukus, lankantis [savivaldybės] administracijos, kitų politinių ir vietos institucijų svetainėse, sekant vietos įvykius. Tolesnę duomenų rinkimo eigą, taip pat, tai, kas laikytina duomenimis, ir koks kiekis duomenų yra pakankamas, apsprendžia koncepcijos organizavimas. Duomenų ir erdvės santykio klausimas taip pat suponuoja kitą klausimą apie tai, kas pateikia duomenis. Informaciją paprastai užrašo tam tikras duomenų įvedimo specialistas, tačiau duomenis pateikia dažniausiai vietiniai gyventojai per pokalbius, išsakydami savo įžvalgas, ar kasdienę veiklą. Todėl, nepaisant žemėlapių kūrėjų jautrumo ir geriausių ketinimų, kyla klausimas, kuo šis modelis pranašesnis už tuos išnaudotojiškus modelius, kurių aprašymu pradėjome šį straipsnį. Kvestionuojant šį, buvo išbandyta daugybė kitų dalyvavimo modelių, pradedant atviru gatvės žemėlapiu, baigiant tuo, kad į žemėlapio kūrimą buvo įtraukti vietos gyventojai, siekiant, kad žemėlapio kūrimas virstų visos bendruomenės projektu. Tai esminė problema, nes ji kelia klausimą, kokie turėtų būti “žemėlapiavimo” rezultatai – skirti ne tik akademikams, bet ir visai bendruomenei, kasdien susiduriančiai su erdvėmis, kurioms sudaromas žemėlapis. Duomenų rinkimas ir pritaikymas žemėlapyje taip pat kelia kokybės ir kiekybės santykio duotojoje erdvėje klausimą. Kaip susieti prieštaringus duomenų elementus, arba perteikti skirtumus tarp įspūdžių ir įvairių tipų duomenų (pavyzdžiui, šiltą žmogišką bendravimą kalbantis ir pareikštų politinių pažiūrų turinį) aptarsime toliau “Organizavimo” poskyryje. Atranka . Svarbus “žemėlapiavimo” darbo principas, visų pirma, yra nepasitikėti Google skleidžiamu melu, kad viską galima parodyti, tačiau tikėti, kad viskas yra svarbu ir kad skirtingumai gali būti puiki priežastis sujungti skirtingus (įvairius) informacijos vienetus; taip pat svarbiu laikytinas klausimas, kuriuos duomenis derėtų pašalinti ir kokiais principais vadovaujantis, kitaip sakant atranka. Visa tai itin svarbu tam, kad sąryšis tarp duomenų ir koncepcijos būtų iki galo ištobulintas, taip pat siekiant užtikrinti, kad “žemėlapiavimo” projektas būtų nuolat pildomas. Kaip gi galėtų atskiri

projektai būti iki galo užbaigti šiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje? Šia prasme, prioritetų atranka arba informacija, kurios reikėtų atsisakyti, yra svarbus “žemėlapiavimo” aspektas. Organizavimas . Organizavimo esmė tokia: kaip susieti visus tris pirmiau išvardintus elementus – koncepciją, duomenis ir atranką. Tai gana sudėtinga problema, nes duomenys gali būti itin skirtingų tipų ir tai, kas sieja vieną elementą su kitu, paprastai nebūna akivaizdu tol, kol į šį klausimą neatsako pats “žemėlapiavimo” projektas. Santykiai tarp jų gali būti neharmoningi, nederantys, bet lygiai taip pat derantys, panašūs, arba priežasties ir pasekmės [santykiai]. Šia prasme “žemėlapiavimą” galima apibūdinti kaip kūrybinį skirtingų įvairaus pobūdžio duomenų vienetų sąryšį. Čia susiduriame su santykių tarp kokybinių ir kiekybinių duomenų klausimu. Žemėlapyje duomenys visada vertinami kiekybiškai, ta prasme, kad jie pateikiami tam tikrame erdviniame santykyje, kadangi geometrinė ar konceptuali žemėlapio sandara siūlo tam tikrą jų ir pasaulio santykį. Tačiau kritiniame “žemėlapiavime” taip pat kyla matavimo vieneto klausimas (Lefebvre, 2004), pagal kokius principus vienas informacijos vienetas siejasi su kitu. Kitaip sakant, procesas, per kurį informacijos blokai susiejami tarpusavyje yra kokybinis; tai sprendimo klausimas, kaip tie informacijos blokai siejasi ir kodėl, ir kokį vaidmenį šis santykis vaidina erdvės formavime. Neturėtų būti manoma, kad šis, ko gero gana bauginantis žodis “duomenys” turi kokį kiekybinį pagrindą: bet kas gali būti laikoma duomenimis. Duomenys – tai bet kokia forma surinkta informacija apie pasaulį. Kritiniame žemėlapiavime siekiama ištirti, kaip galima susieti skirtingų tipų informaciją, kitaip sakant, čia iš kokybinės informacijos suformuojamas kiekybinis santykis ir reikalaujama tam tikros kokybinės bazės, kuria remiantis būtų galima lyginti kiekybinę informaciją. Viena svarbiausių duomenų organizavimo funkcijų yra kritiniam “žemėlapiavimui” būdingas duomenų bazių tyrinėjimas ir jų vaidmens kvestionavimas sudarant skaitmeninius žemėlapius. Būtina sąlyga sėkmingam skaitmeniniam žemėlapiui sudaryti yra veiksminga ir paprasta duomenų bazė. Veiksmingumas ir paprastumas šiuo atveju reiškia, kaip lengvai ir paprastai surinkta informacija gali būti įrašoma į įvairias informacijos saugojimo terpes, taip pat kiek ši pradinė strukūra leidžia daryti tolesnes pataisas ir papildymus, toliau renkant informaciją. Mums taip pat atrodo svarbu plėtoti būdus, kuriais gauta informacija būtų prieinama ir galima naudoti kitiems. Todėl, nors kritiniame “žemėlapiavime” duomenys yra svarbūs, jis kvestionuoja duomenų bazės ribas ir formą kaip vienintelį informacijos apie tikrovę organizavimo būdą. Mastelis. Kaip minėjome anksčiau, mastelio klausimas yra svarbiausias kritiniam “žemėlapiavimui”: kaip sudaryta bet kuri duotoji erdvė santykių tarp daugybės skirtingų mastelių aspektu? Kaip pastebėjome, tai kelia tam tikrą problemą žemėlapių kūrimui: kokie eksperimentai su tradicine žemėlapio dviejų išmatavimų projekcija reikalingi, norint iliustruoti šį skirtingų mastelių tarpusavio santykį? Čia tikrai gelbsti skaitmeninės technologijos, nes jos leidžia padidinti dokumentus ir sudėtinius informacijos blokus saugoti mikro lygyje, taip užtikrindamos, kad žemėlapiavimo dokumente iš tiesų “tilptų” daug skirtingų mastelių. Tačiau skaitmeninės “žemėlapiavimo” technologijos taip pat kelia klausimą, kaip informacijos saugojimą ir pateikimą sąlygoja kodų bei kompiuterinės technikos technolgijų teikiamos galimybės; kaip

technologijų daugiamasteliškumas siejasi su pasaulio daugiamasteliškumu? Kaip anksčiau pastebėjome, skaitmeniniame “žemėlapiavime” linkstama prioritetizuoti vaizdo priartinimą ir atitolinimą, arba informacijos išskleidimo skirtingais sluoksniais principus, o tikrovės daugiamasteliškumas yra dinamiškas. Be to, pati technologija yra aktyvus mastelio keitimo veiksnys, kuriuo šiuo metu formuojamos kasdienės erdvės. Todėl, ar gali būti taip, kad “žemėlapiavimo” strategijos, kuriose specialiai atsisakoma intesyvaus naujausių technologijų naudojimo, gali padėti pamatyti kai ką svarbaus apie besikeičiančią žmogaus vietą santykyje su technologiniais pokyčiais? Ikonografija. Su ikonografija susijęs klausimas iškyla tarsi savaime iš pirmiau pateiktų apmąstymų: kas atsitinka, kai apie erdves surinkti duomenys yra paverčiami žemėlapių vizualine ikonografija? Arba kaip sprendimas dėl vizualiosios žemėlapio formos gali padėti perteikti duotosios erdvės istoriją, kurią ir siekiama papasakoti žemėlapyje? Tai apima darbą su kartografijos amato tradicijomis, eksperimentus su bendrųjų informacijos sistemų (GIS) teikiamomis galimybėmis ir meninius vizualinės formos tyrinėjimus prasmės kūrime ir raiškoje. Kaip įrodinėja Krygier ir Wood (2011), šios projekto stadijos veikla apima ne tik įvairių elementų, iš kurių sudarytas žemėlapis, sujungimą bei suderinimą, siekiant perteikti idėjas ir informaciją apie erdvę, bet ir darbą su žemėlapių sudarymo semiotikos istorija, perteikiant informaciją ir intonaciją, kurioje ši informacija bus suprasta. Toks eksperimentavimas su žemėlapio kūrimo forma iškelia klausimą, kokios yra žemėlapio ribos, kas tai yra žemėlapis ir kaip žemėlapiai perteikia prasmę. Šis klausimas tampa ypač aktualus nenugalimo infografikos iškilimo, daugeriopo žemėlapių pritaikymo ir aktyvistų bei menininkų atliekamų žinių raiškos eksperimentų, (kurie aptarti ankstesniame skyriuje “Žemėlapiavimas ir aktyvizmas”), laikais. Šie įvairialypiai eksperimentai yra įdomūs tiek, kiek kelia klausimą apie “žemėlapiavimo” technikas ir kaip yra kuriama bei pateikiama informacija apie pasaulį. Jie yra pavojingi ta prasme, kad informacijos pateikimas pašalinamas iš tų procesų, per kuriuos ji buvo gauta. Kitas, su pirmiau minėtuoju susijęs pavojus slypi metoduose, kuriais konkrečios dizaino nuostatos, neretai įgytos kaip gyvybiškai svarbi tyrimo programos dalis, apriboja žemėlapio ikonografijos formą – čia vėl gi reikėtų geriau ištyrinėti technologijų įtakos ir ribų įtaką. Sutartinių ženklų paaiškinimas. Tradicinėje kartografijoje “sutartinių ženklų paaiškinimas” yra terminas, nusakantis tą žemėlapio dalį, kurioje jo sudarytojas paaiškina, ką reiškia įvairūs žemėlapyje naudojami ženklai ir simboliai. Kritiniame “žemėlapiavime” tai galima suprasti pažodiškai, kaip paaškinimą ar trumpą tekstą, pristatantį tam tikrą strukūrą ar rėmus, kuriuose žemėlapį reikėtų interpretuoti, pateikiantį papildomos informacijos, palengvinančios ir papildančios žemėlapio skaitymo procesą. Pats žemėlapis šiame kontekste gali būti suprantamas kaip susiejantis daugybę informacijos vienetų į vieną visumą, siekiant pagrįsti ar net konstatuoti be jokių įrodymų, kad “tai yra čia” (Krygier and Wood, 2009). Tokiu būdu sutartinių ženklų paaiškinimas tampa įrankiu aiškesniam argumentų pateikimui žemėlapio stebėtojui ar skaitytojui. Ši priemonė taip pat veiksminga ta prasme, kad iškelia klausimą, kuriam tikslui bus naudojamas žemėlapis ir kas juo naudosis. Jeigu tradicinėje kartografijoje žemėlapiai būdavo skirti orientuotis tam tikroje erdvėje (nors reikėtų pastebėti, kad skirtingų tipų ir lygių žemėlapiuose vaizduojamos labai skirtingos erdvės), o kritinio “žemėlapiavimo” projektuose

žemėlapis paprastai kuriamas pateikti argumentui, kuris gali būti tebesitęsiančio tam tikrų informacijos apie erdvę aspektų atskleidimo proceso dalis. Sutartinių ženklų paaiškinimas taip pat gali būti naudojamas kaip priemonė išsakyti tiesai, kad konkrečiai erdvei apibūtinti galima pasitelkti daugybę argumentų ir kelių, ką pastebėjome labai įvairiose Nidos vizijose, pateiktose šioje knygoje spausdinamuose projektuoe. Be to, kad vadovauja naudotojo santykiams su žemėlapiu, sutartinių ženklų paaiškinimas kelia rimtus ir įdomius klausimus apie akademijos vietą erdvių tyrinėjime šiandien. Vietoje išvados Šiame straipsnyje pateikiame keletą minčių apie tai, gali būti suprantamas “žemėlapiavimas” viena iš nuolatinių savo tyrinėjimų sričių, kuriose siekiama atrasti būdų idėjoms apie erdves plėtoti ir reikšti. Mūsų “žemėlapiavimo” potencialo ir ribų suvokimas yra vis dar tebevykstantis procesas, kylantis iš mūsų darbo kartu, taip pat su kolegomis studentais, taip pat ir Nidos kūrybinėse dirbtuvėse. Šių minčių interpretavimo bei įgyvendinimo Nidoje rezultatai aptariami toliau šioje knygoje ir atsispindi studentų darbuose, kurie taip taip čia pateikti. Bibliografija: Brenner N (2001). “The limits to scale? Methodological reflections on scalar structuration.” Progress in Human Geography 25(4), p. 591-614 Brenner N (2004). New State Spaces: Urban Governance and the Rescaling of Statehood. Oxford: Oxford University Press. Brenner N (2009). “A thousand leaves: notes on the geographies of uneven spatial development.” Keil R, Mahon R (red.) The New Political Economy of Scale. Vancouver, B.C.: University of British Columbia Press, p. 27-49. Cochoy F (2002). Une sociologie du packaging ou l’âne de Buridan face au marché. Paris: PUF. Dodge M, Kitchin R and Perkins C (2009). Rethinking Maps: New Frontiers in Cartographic Theory. London: Routledge. Dorrian M (2009). “The aerial image: vertigo, transparency and miniaturization.” Parallax 15(4), p. 83 – 93. Eames C and Eames R (dir.) (1977) Powers of 10 Freifunk - freifunk.net/ Graham S and Marvin S (2001). Splintering Urbanism: The City as Sociotechnical Process. London: Routledge. Hill D (2013).” On the smart city: or, a ‘manifesto’ for smart citizens instead.” Galima peržiūrėti: http://www.cityofsound.com/blog/2013/02/on-the-smart-city-a-call-for-smart-citizens-instead.html (last accessed 02.04.2015) Kill Your Phone: killyourphone.com Kitchin R (2013). “The real-time city? Big data and smart urbanism.” Geojournal 79, p. 1-14. Kitchin R (2014). The Data Revolution: Big Data, Open Data, Data Infrastructures and Their Consequences. London: Sage. Krygier J and Wood D (2009). “Ce n'est pas le monde (This is not the World).” In Dodge M, Kitchin R and Perkins C (red.) Rethinking Maps: New Frontiers in Cartographic Theory (London: Routledge), p. 189-220. Krygier J and Wood D (2011). Making maps: A Visual Guide to Map Design for GIS (2-asis leidimas) (New York: The Guilford Press). Jazairy, E (red.) (2011). Scales of the Earth. New Geographies, 4 tomas. Cambridge, Mass.: Harvard University Press. Jessop B (2002). The Future of the Capitalist State. Cambridge: Polity Press.

Latour B (1986). “Visualisation and Cognition: Drawing Things Together.” In Kuklick H. (red.) Knowledge and Society: Studies in the Sociology of Culture Past and Present (London: Jai Press) Nr. 6, p. 1-40. Latour B (1993), The Pasteurisation of France. Cambridge, Mass.: Harvard University Press. Latour B and Hermant E (1998). Paris: ville invisible. Paris: La Découverte. Galima peržiūrėti anglų k.: www.bruno-latour.fr/virtual/EN/index.html Latour B (2013). An Inquiry into Modes of Existence. Cambridge, Mass.: Harvard University Press. Projektas internete: www.modesofexistence.org Lefebvre H (2004). Rhythmanalysis: Space, Time and Everyday Life. London: Continuum. Marston S (2000). “The social construction of scale.” Progress in Human Geography 24(2), p. 219-242. Rancière J (2001) “Ten theses on politics.” Theory and Event 5(3). Swyngedouw E (2004) “Globalisation or ‘glocalisation’? Networks, territories and rescaling.” Cambridge Review of International Affairs 17(1), p. 25-48. Apie Totalizatorių galima peržiūrėti: totalisator2050.archipel-invest.eu/ Tsing A (2005). Friction: an Ethnography of Global Connection. New Jersey: Princeton Univ. Press. Žižek S (1999). “Carl Schmitt in the age of post-politics.” In Mouffe C (ed.), The Challenge of Carl Schmitt. (London: Verso), p. 18-38.

We understand every project of mapping as an experiment, the aim of which is to develop a methodology to explore the everyday life of a given space. Existence is dynamic, multi-scalar and polyrhythmic: nothing is universal and reducible to anything else (Latour, 1993). And in each case, spaces are formed by a concatenation of different forces, such as natural, political, economic, artistic, technological, habitual, libidinal, cultural, media, historical, narrative, etc. How do these forces come together to shape the life of any particular space? How can the stories of these coming togethers be researched and told (and how does a graphic form impact on this narration), and what potential emerges from this fuller understanding for spaces to be produced differently? This is what we seek in mapping. In Nida, the imbroglio of different forces – natural, technical, media, political, etc. - is especially vivid and interesting, but one that is underexplored and rather submerged under the dominant vision of Nida as unique landscape and desirable holiday resort. It is such spaces, both undermapped and existing within an intense coagulation of different forces, that are those with which we attempt to work. The question of how mapping can relate specifically to Nida, or why mapping might be a particularly rich approach for thinking about Nida, will be explored more directly in a following text and in the mapping projects developed by the participants in the workshop. What we want to sketch out in this article are some thoughts about why mapping is for us a compelling methodology in the contemporary social sciences, in critical urbanism in particular, and in social activism. Mapping and Modernity There is a real danger, a terrible guilt and an onerous responsibility in undertaking any project of mapping given that maps have had a key role in the production of European modernity as an apparently universal extension of knowledge and power. Maps are prime examples of what Bruno Latour refers to as “immobile mobiles”, that which enables information about a location to be (a) fixed and preserved in a fixed state and (b) be transported to another location (Latour, 1986). It is once this fixed information is moved to another space that it takes on a new power: when placed alongside and compared with other maps it enables advances in knowledge, and when placed amongst court ambitions it becomes a grounds for mobilising projects of new journeys (to conquer a territory, exploit its resources, civilise its people). For Latour, it is this double movement of improvements in techniques of fixing, plus the ability to be retransported and to mobilise (new comparisons, new claims and new projects) that allowed fragile pieces of paper to enable the domination of faraway lands from a centre of power. The problem for Latour is not just of the historical impact of maps in the process of colonialisation, but of the fact that their dual structure of immobilisation and mobilisation was mistakenly merged into a single unity: the superiority of the West = the triumph of reason. Science’s explanatory power was gained at the price of abstracting it from the social processes by which it achieved the power to make its explanations count. Now that the West no longer exists, or to put it another way, now that aspects of modernity are to be found in many places around the globe (from Chinese urbanism to supply chain capitalism), the triumph of reason or the place of modernity no longer seems so secure. Latour argues that in dealing with this historical challenge, there is an urgent need to try to resituate knowledge in cultural practices, something he attempts in his monumental web-based ethnography of the moderns, An Inquiry into Modes of Existence (Latour, 2013). To transfer these ideas into the realm of mapping, we might argue as follows. Yes, a map shows us the world. No, the map is not the world (Krygier and Wood, 2009): it is made possible by a huge array of networks and processes that we do not see (going out and measuring the landscape, comparing with past maps, deciding what information is relevant, what not, etc.), whose production depends on a socioeconomic context (public or private institutions decide that spaces need to be mapped in a particular way, publishers decided the map was needed) and whose impact depends on what we do with it (what kinds of interaction with the space depicted the map’s users perform). Over the last 30 years critical mapping studies have developed a vigorous critique of the God's-eye view of traditional mapping, emancipating

questions of who maps, what counts as a map and what techniques might be involved in mapping (Dodge et al., 2009). It is noteworthy that over the same period digital technologies have been revolutionising both the practices of making maps and reading geo-locational data, making of G.I.S. and surveillance studies two hot areas of academic, business and activist production (Kitchin, 2014). However, despite the flurry of activity in mapping and around map-making, are we really dealing with something new? We suspect that the answer is rather no, but that the extension of realms of calculation and the new possibilities of tying information to location necessitate a rethinking of the processes through which data are connected to spaces. This is perhaps most explicitly illustrated by the differences between Latour and photographer Emilie Hermant's internet mapping project Paris: Invisible City (Latour and Hermant, 1998) and Google Earth. In the latter, the international reach of business and technological innovations of satellite technology enable us to see the whole world, street view by street view on the small screens of our computers. In comparison, in Latour and Hermant's project we are confronted with partial, fragmented and detailed images of graphs, notebooks, tables and columns, architectural models, rather dated computer monitors, measuring gauges, etc. For Latour and Hermant, it is the process of measuring, selecting (thus also leaving out) and transposing information away from its source into different contexts in which it generates new actions that enables the city to function. Google Earth is the fallacy of DC (double click) – information without transformation. Whereas Latour and Hermant demonstrate that we can see how Paris functions by abandoning the ambition to look at everything, and by rather tracking the transformations that data undergoes as it passes through various networks that produce the processes of everyday life in the contemporary city. By extending the processes of calculation into popular and business fields, companies such as Google or Facebook do two things: they appear to bring more and a greater variety of information about the world and about us to light, at the same time as they mistake what they show for reality and hide more about the processes by which this cartography is realised. Therefore, these companies can be seen as contemporary versions of the “immobile mobile” model described earlier, simply using new possibilities for calculation to extend the domains of what can be immobilised and of who can be mobilized, but repeating the mistake of modernity of abstracting information from dynamic everyday reality. What we argue is that the blurring of the borders of maps, the multiplication of devices on which maps can be viewed, the extension of the range of what can be mapped and the concurrent fear of how to avoid being located too easily requires a rethinking of the relations between the calculable and the qualitative. Thus, mapping for us is an attempt to repose the question of the qualitative in the quantitative operations, what Latour after Frank Cochoy calls “qualculs” (Latour, 2013; Cochoy, 2002), through which information about the world is discovered, represented and used. We understand our experiment with mapping, therefore, as a modest contribution to the epochal drama that Latour sees as the need to rethink modernity: what is left of modernity today (after colonialism, after the Holocaust, after the fall of state socialism, after post-modernism, during globalization, neoliberalism, growing ecological threat, the internet-era, etc.) If mapping was central to the successes and catastrophes of modernity, can mapping differently enable relations between ideas and the everyday dynamics of the world to be understood, communicated and organised otherwise? In order to attempt this, we seek to develop mapping projects that experiment with how information about spaces is uncovered and that reflect critically both on the modes in which this information is shown and the effects that these representations can have. These attempts are risky and the outcomes uncertain. It is not clear that trying to map otherwise can succeed in producing the world differently and not result simply in multiplying modes of the objectification of spaces. It is for the reasons cited above that how to map differently is a high pressure question, and that trying to understand better the potentials and limitations of mapping as a tool is an ongoing process Mapping in Critical Urbanism We see the need for mapping in critical urbanism as a response to what authors have described as the intensifying multi-scalarity of the contemporary world (Brenner, 2004, 2009; Swyngedouw, 2004;

Jazairy, 2011). In other words, phenomena witnessed in any given location cannot simply be understood in relation to that location alone: rather, the form of any particular location today is the product of a meeting of a complex web of interactions on different scales, such as international, national, regional, urban, etc. The nuances of this conceptualisation of spaces as multi-scalar are much debated, and we will go into some of them below. What we want to argue is that, in this context, mapping becomes a tool to attempt to illustrate the diverse relations through which places are formed in an inter-scalar context. From a political economy perspective, the growing importance of inter-scalarity is depicted as a result of the ways in which, since the 1980s, the internationalisation of the economy has led to a relative weakening of the autonomy of the nation state (Jessop, 2002; Brenner, 2004). Prior to the 1980s, it is possible to argue that the nation was the decisive level of decision-making for its territory, with local, city and regional levels organised in a hierarchical power structure under its umbrella. Today, the situation is qualitatively different as changes in communication technologies, the expansion of production networks, the growth of the importance of financial capital and, especially within the E.U., the expansion of international regulation within nations have all led to spaces being characterised by a multi-dimensional interweaving of spatial scales. In such a context, mapping as a tool of critical urbanism emerges as an attempt to relocate spaces within the wide and diverse series of forces that cause them. As such, it also emerges on the edge of what it is possible to map. For mapping traditionally relied on a stable spatial scale, for instance 1:20,000. The Eames brothersâ&#x20AC;&#x2122; film, Powers of Ten (1979), meanwhile demonstrates how technology has overcome this static relation by presenting the image of a couple enjoying a picnic by the lake in Chicago at a scale of 1:102 per second: in other words, at a scale multiplied and then decreased by a factor of a power of 10 per second. Thus, the image of the couple soon disappears within the macro-spaces of an inter-galactic scale, before equally quickly again disappearing within the micro-spaces of the intra-corporal scale of the atoms within the man's hand. These sliding scales, also employed by Google Earth and G.P.S. permitting a user to zoom from large spaces at a distance to small spaces in close-up and vice-versa, open up a question as to how technological advances have changed our perception of the place of the human (Dorrian, 2009). However, despite their fluidity, these mapping technologies still rely on fixing scale for the moment of identifying route or location. What critical mapping endeavours to do is to reconstruct interscalar impact, in other words, the ways in which relations between scales play a role in creating any particular space. Thus, critical mapping attempts to be essentially multi-scalar, and this necessarily involves experimenting with the form of a map in attempting to show the role that the relations between locations play in constructing spaces. In this light, one could argue that critical mapping is the attempt to reconstruct interscalar frictions (Tsing, 2005), in other words the ways in which spaces emerge through conflicts between mutually exclusive spatial logics. In seeking to explore spaces as essentially multi-scalar, critical mapping enters a political debate about what are the significant interscalar relations for any given space. This debate was given its broadest terms in a discussion between Brenner and Marsden. Brenner (2001) argued that when considering rescaling it was necessary first and foremost to consider a political-economy perspective of how contemporary capitalism was reorganising the relations between international, regional, national and city levels, since it was these reconfigured relations that have a decisive impact on everyday life. Marsden (2001), on the other hand, argued that a broader interscalar range needs to be considered: her key example is that domestic appliances in the early 20th century played a key role in changing the spatial scales at which women were active. We do not wish to cut this debate which still seems to us significant. What we aim to do through critical mapping is to extend the range of inter-scalarity in any given location, especially those locations that seem undermapped or not generally considered in multiscalar terms, while also reflecting that the ways in which we fix inter-scalar tensions is an act of conceptual work defining particular relations as politically significant in relation to a wider context.

Mapping and Activism Forms of political expression have dramatically changed over recent decades, shifting from real political debate to a politics of consensus (Zizek, 1999; Ranciere, 2001) and technocratic urban governance (Kitchin, 2013). In this transition, the relations between technology and maps have played an important role, allowing real-time data gathering and thus a situational awareness which is supposed to help us understand the impacts events, information or action will have on a given area. Over the same period, the overproduction of maps (especially for mobile devices) and their positioning as a mainstream visual language, has brought a confusion between what is being usefully mapped and what is another attempt at state control/mass surveillance. The consequences for activism are enormous. Data is now understood as a crucial material for the realisation of the smart-city in which transparency, entrepreneurship and functionality play a decisive role (Kitchin, 2013). The possibilities opened up by big-data enable visions of growth liberated from any political ideology, through the prioritising of a sophisticated and real-time urbanity. Reality however looks rather different: the growing splintering (Graham and Marvin, 2001) caused by technology has led to a rethinking about right to access, digital privacy and data misuse, especially in the postSnowden era. Thus, we see grassroots activists being concerned about the non-transparency of the digital ecosystem, claiming the need for “many internets”. The successful existence of dark-net and cryptoanarchism represent the continued resilience of subculture to reformulate and restructure available tools for the purpose of producing real politics. The numerous attempts to develop alternative infrastructures indicate a growing elasticity of collectives to defend freedom of speech, provide informational clarity and open up different media for activism. Particularly, alternative digital infrastructures, such as Wireless Meshworks (e.g FreiFunk) are having an enormous effect on critical mapping: in contrast to a traditional internet ‘provider’, alternative infrastructures provide decentralised models of communication, allowing each ‘node’ to have many available options should they be needed. An even more radical indication of the changing relations between mapping and activism can be seen in projects enabling the possibility not to be mapped as an opposition to the smart-city paradigm. In the Kill Your Phone workshop format, media artist and net activist Aram Bartholl invites participants to make their own signal-blocking phone pouch from a shielding fleece (on the Faraday cage principle), which makes mobile devices invisible and not-trackable by the provider. Although this can be seen as an elegant way of protecting the privacy of the individual, it also produces a sort of panic for the capture systems and the authorities. Thus, rather absurdly, digital invisibility emerges as a condition to allow protestors the possibility to practice real-politics outside the state radars and real-time urbanity of the promised urban-smartness. Thus, in terms of activism, the new cartographies of decentralised data production are deeply ambiguous. Big players, such as Twitter, have also seen in the production of protests and crisis management (e.g. the Japan Tsunami or Arab Spring) potentials beyond those of live-streamed lifestyles/ opinions, gaining significant amounts of users during post-crisis periods and significantly changing local cultures of communication. Bearing in mind that sources of big data can be directed (CCTV), automated (image capture systems) and volunteered (social media) (Kitchin, 2013), it is obvious that the latter encourages users (a later stage of what used to be called citizens) to believe in the selfmanagement of urban and political processes. Such a mirage, similar to the smart-city paradigm in which the city is something we could understand in detail if only we had enough data (Hill, 2013), has become possible due to the increasing self-confidence that ‘mappers’ gain through so-called information activism. Finally, although the intentions of mappers are in most cases positive (e.g. mapping toxic risks), their results can be unexpectedly confrontational (e.g. deep disagreement between residents). Within this new landscape, the act of mapping, of connecting data to space emerges as highly politically significant. It is for this reason that we see a social and academic perspective in exploring the diversity of spaces and to see/map them in different inter-scalar and temporal configurations than those normally imagined. For example, the project Totalisator 2050 initiated by Miodrag Kuč and Alex Head, was based on an anachronistic mega-calculator once used to calculate the odds

of bets at the abandoned horse racing track at Recklinghausen, in the Ruhr area of Germany. The project was to use this retro-betting/calculating machine, but to apply it not to the outcome of horse races, but to the future of this abandoned site. Made possible by the industrial boom around it, the horse track became abandoned when, against what at the time seemed like all reasonable odds, this boom ended. Thus, while organising contests round the race course between self-propelling ecological “vehicles”, we asked participants to place bets and stake predictions on the future of the whole Ruhr area by 2050. Imagined as a sociological probability machine, the Totalisator 2050 asks participants to see the race course not just as the speculative property of a bank, but within a wider arena of invisible forces which reshape its multiple realities over an extended time horizon. The Totalisator invites citizens to incorporate gambling into the democratic processes of our risk society and creates a chance to rethink the horizons in which politics function. Performing the long term gambling on which urban development is also founded in the once impossible to imagine scenario of an abandoned horse-track enabled participants to consider the potential and limits of calculation in urban planning. Mapping and Technique In presenting our ideas on mapping to the architecture students at the workshop in Nida, we stressed a series of elements of the techniques of map-making, which seemed to us crucial to consider in developing a critical approach to mapping. These are: concept, data, selectivity, organisation, scale, iconography and key, and are described in more detail below. Each of these elements are interlinked, in other words they should be formulated in relation to one another, and they are for sure not exhaustive. However, we believe that they constitute a useful tool-kit for thinking about mapping. Concept Given the multi-dimensional and dynamic nature of the world postulated above, the number of potential maps of any place or situation is infinite, or as Neil Brenner recalls Henri Lefebvre's rhetorical question: “How many maps ... might be needed to deal exhaustively with a given space, to code and decode all its meanings and contents? It is doubtful whether a finite number can ever be given in answer to this sort of question” (Brenner, 2009: 33) In this light, fundamental is the conceptual work to determine how a route can be found through the dizzying plenitude of phenomena that can be observed in any space and the relations out of which the space is formed. There is no simple methodology for developing a concept. The quest for a concept involves both fieldwork, background and theoretical research, and the experience, personality and interests of the researcher or research group. In other words, it is a process of connecting ideas and data to tell the story of a place differently. Often this involves working against the dominant visions of a place or the way its development is framed. For instance, in Nida, it was particularly important for us to work against the dominant images of exclusive natural holiday resort and heritage fishing village – a task made easier by us working there in the off-season. The concept obviously develops in tight connection with the data discovered during fieldwork, and these two elements of map-making constantly impact on one another. What is sought for in the field will depend on the idea to be mapped, just as the idea being mapped will be decided and refined dependent on what is found in the field. Surprising and apparently micro-data found during a forensic combing of the field, such as in Nida the elaborate forms of crosses to anonymous sailors in a cemetery, can open up new avenues for the conceptual frame of a project. There is no pre-defined template for a good concept and data: a humorous idea and apparently insignificant or unsound data can form the basis of as successful a mapping project as heavy theory and big data. The ability of the concept and the data to work together to tell a compelling, enlightening and convincing story about a space is the coefficient of success. Data Data refers to the information gathered during fieldwork that will form the basis of the map. What counts as data is an open question and will be decided by the concept. However, it is data that

provides the grounding for the argument that the map makes. Thus, data must be found in sufficient quantity and quality, given the time parameters established by workshops and summer schools, to convince that the argument made by the map is grounded. Data is gathered through fieldwork and involves a stubborn openness to the multivalence of spaces, informed and fed by a resistance to the dominant images of spaces and the ways in which they are constructed. Fieldwork thus initially involves going into or moving through the space, making observations, chance encounters, carrying out interviews (both official and unofficial), visiting key local institutions, searching on the internet, reading brochures, fliers, websites of the relevant administration, other political instances and local institutions, and checking lists of local events. The further gathering of data, and what counts as data, and as enough data, will be decided through the organisational optic of the concept. The question of the relationship between data and spaces also poses the question of who produces the data. For while it is the incoming specialist who records the information, it is often locals who produce the information through their conversations, insights or everyday practices. Thus, despite the sensitivity and good intentions of mappers, one might pose the question of whether such a model can go beyond the exploitative models from which we started this article. To challenge this model, a variety of participatory models have been worked through, from open street map to engaging locals in constructing maps, in order to attempt to make the creating of the map a communal project. This is a vital issue as it poses the question of what can be the results of mapping not just for academics, but also for the community that deal on an everyday basis with the spaces being mapped. The gathering and mapping of data also raises the question of the relation between qualitative and quantitative in relation to spaces. How to relate to contradictory elements of data, or differences between impressions and data of different sorts (such as the warmth of the human interaction of a conversation against the content of the political views expressed) will be discussed further in the section on organisation. Selectivity Not believing in the Google fallacy that everything can be shown, but believing everything to be of consequence and that dissimilarity can be a good reason for connecting diverse items of information, the question of what to leave out and on what principles, in other words of selectivity, becomes an important working principle. It is important both in terms of refining the connection between data and concept, and also in ensuring that a mapping project can be a completable work. In an open and transforming world, how can individual projects achieve closure? In this ambition, foregrounding selectivity, or what to leave out, as an active principle is an important feature of map-making. Organisation The question of organisation is that of how to relate the three elements above: concept, data and selectivity. This is a complex issue as data can be of very different types and what connects one element to another is not obvious until defined by the mapping project itself: the relations can be those of dissonance as much as those of consonance or similarity, or cause and effect. In this sense, mapping can be described as the creative connection of diverse items of data of different sorts. Here we encounter the question of the relations between qualitative and quantitative data. Maps always involve a quantification of data in that they place data in a spatial relation, since the geometrical or conceptual framework of the map proposes a relation to the world. However, critical mapping also poses the question of the measure (Lefebvre, 2004), of what are the principles through which one piece of information is related to another. In other words, the process through which pieces of information are put into relation is qualitative, it is a question of deciding how these pieces of information relate and why, and what role this relation plays in the construction of space. The perhaps rather intimidating word data should therefore not be assumed to have a quantitative underpinning: anything can count as data. Data is information gathered about the world in whatever form.

Critical mapping seeks to explore how information of different types can be put into relation: in other words, it makes a quantitative relation out of qualitative information and asks about the qualitative basis on which quantitative information is compared. In the key function ascribed to organising data, critical mapping also explores and questions the role of databases in digital map-making. One of the keys to a successful digital map is an efficient and elegant database. Efficiency and elegance here refers to the ease and applicability with which information gathered can be recorded into various compartments, and the potential of this initial framework to allow further additions once more information is gathered. Developing ways to make available information obtained in mapping research for others to use is one that also seems important for us. Thus, while sharing the renewed interest in data expressed by software studies, critical mapping also interrogates the limits and the form of the database as a mode of organisation of information about reality. Scale As discussed above the question of scale is a key question for critical mapping: how is any given space composed through a multiplicity of scalar relations? As mentioned this poses a problem for mapping: what kinds of experimentation with the traditional two-dimensional projection of a map are needed to try to illustrate this multi-scalarity? Here digital technologies clearly help as they allow documents to be magnified and complex pieces of information to be stored at micro levels: thus enabling a mapping document to be genuinely multi-scalar. However, digital mapping technologies also ask the question of how the storage and presentation of information is conditioned by what the codes and hardware of the technology itself make possible: how does the multi-scalarity of technology relate to the multi-scalarity of the world? As noted above, digital mapping tends to prioritise zoom-in and out, or principles of enfolding information at different layers, whereas reality is dynamically interscalar. Moreover, technology is itself an active agent in the transformations of the scales through which everyday spaces are currently produced. Might, therefore, deliberately low-tech mapping strategies also not enable something valuable to be shown about the changing place of the human in relation to technological change? Iconography The question of iconography builds from the reflections above: what happens when data collected about spaces is transformed into the visual iconography of maps? Or how can decisions about the visual form of a map help in conveying the story about a space that a map wishes to tell. This involves work with the traditions of the craft of map-making, experiments with the possibilities opened up by G.I.S. and artistic explorations of visual form in the creation and expression of meaning. As Krygier and Wood (2011) argue the work involved in this stage is in combining the various elements of which a map is composed in order to convey the ideas and information about space that it wishes to tell, but also in working with the history of the semiotics of map-making in conveying both information and the tone in which the information is to be understood. This experimentation with the form of mapping opens up the question of what are the limits of a map, what is a map and how maps convey meaning. This question is especially significant at a time of the irresistible rise of info-graphics, mapping applications and activist and artistic experiments of performance, as discussed above in the section on mapping and activism. These various experiments are interesting to the extent that they pose a question about the techniques of mapping and about how information about the world is created and represented. They are dangerous to the extent that they remove the presenting of information from the processes from which it is gathered. A related danger is in the ways in which expertise in a particular design programme, often gained as a vital part of programmes of study, frames the form of a mapâ&#x20AC;&#x2122;s iconography: here again further work on the influence and limits of technology is required.

Key In traditional mapping, the key is the term used for the part of a map where the maker explains what the icons and symbols used in the map designate. In terms of critical mapping this may be understood literally as an explanation or as a short text introducing the frame in which the map is to be read or providing additional information making the reading of the map easier or richer. A map in this light can be understood as bringing together a variety of pieces of information with a view to making an argument or for positing that “this is here” (Krygier and Wood, 2009). The key is thus a tool for making the argument clearer for the map's viewer or reader. It is also a helpful device as it brings to the fore the question of what the map will be used for and who it will be used by. If in traditional mapping this was generally to navigate round a space (although here it should be noted that different types of spaces are covered by very different levels and types of mapping), with critical mapping projects generally the map is made to make an argument that can be part of an ongoing process of bringing certain aspects of information about a space to light. The key can also be used as a device for indicating that multiple arguments about and routes through a given space are possible, as we can see in the very different visions of Nida produced in the projects published in this book. In guiding, the user’s relation with the map, the key raises serious and interesting questions about the place of academia in the light of the spaces it works in today. In Place of a Conclusion These notes represent some thoughts about how we understand mapping as part of our ongoing search for ways to develop and express ideas about spaces. Our understandings of the potential and limits of mapping is also a work in progress, which is growing out of our work together and also out of our work with colleagues students, such as during the workshop in Nida. The results of how these ideas were interpreted and enacted in relation to Nida are developed further in the following text and in the student projects documented in this book. Bibliography: Brenner N (2001) The limits to scale? Methodological reflections on scalar structuration. Progress in Human Geography 25(4): 591-614 Brenner N (2004) New State Spaces: Urban Governance and the Rescaling of Statehood. Oxford: Oxford University Press. Brenner N (2009) A thousand leaves: notes on the geographies of uneven spatial development. In: Keil R, Mahon R (eds) The New Political Economy of Scale. Vancouver, B.C.: University of British Columbia Press, 27-49. Cochoy F (2002) Une sociologie du packaging ou l’âne de Buridan face au marché. Paris: PUF. Dodge M, Kitchin R and Perkins C (2009) Rethinking Maps: New Frontiers in Cartographic Theory. London: Routledge. Dorrian M (2009) The aerial image: vertigo, transparency and miniaturization. Parallax 15(4): 83 – 93. Eames C and Eames R (dir.) (1977) Powers of 10 Freifunk - freifunk.net/ Graham S and Marvin S (2001) Splintering Urbanism: The City as Sociotechnical Process. London: Routledge. Hill D (2013) On the smart city: or, a ‘manifesto’ for smart citizens instead. Available at: http://www.cityofsound.com/ blog/2013/02/on-the-smart-city-a-call-for-smart-citizens-instead.html (last accessed 02.04.2015) Kill Your Phone: killyourphone.com Kitchin R (2013) The real-time city? Big data and smart urbanism. Geojournal 79: 1-14. Kitchin R (2014) The Data Revolution: Big Data, Open Data, Data Infrastructures and Their Consequences. London: Sage. Krygier J and Wood D (2009) Ce n'est pas le monde (This is not the World). In Dodge M, Kitchin R and Perkins C (ed.) Rethinking Maps: New Frontiers in Cartographic Theory (London: Routledge): 189-220. Krygier J and Wood D (2011) Making maps: A Visual Guide to Map Design for GIS (2nd edition) (New York: The Guilford Press). Jazairy, E (ed.) (2011) Scales of the Earth. New Geographies Vol 4. Cambridge, Mass.: Harvard University Press. Jessop B (2002) The Future of the Capitalist State. Cambridge: Polity Press. Latour B (1986) Visualisation and Cognition: Drawing Things Together. In Kuklick H. (ed.) Knowledge and Society: Studies in the Sociology of Culture Past and Present (London: Jai Press) 6: 1-40. Latour B (1993) The Pasteurisation of France. Cambridge, Mass.: Harvard University Press. Latour B and Hermant E (1998) Paris: ville invisible. Paris: La Découverte. Available in English at: www.bruno-latour.fr/ virtual/EN/index.html

Latour B (2013) An Inquiry into Modes of Existence. Cambridge, Mass.: Harvard University Press. Address of webproject: www.modesofexistence.org Lefebvre H (2004) Rhythmanalysis: Space, Time and Everyday Life. London: Continuum. Marston S (2000) The social construction of scale. Progress in Human Geography 24(2): 219-242. Rancière J (2001) Ten theses on politics. Theory and Event 5(3). Swyngedouw E (2004) Globalisation or ‘glocalisation’? Networks, territories and rescaling. International Affairs 17(1): 25-48. Totalisator: totalisator2050.archipel-invest.eu/ Tsing A (2005) Friction: an Ethnography of Global Connection. New Jersey: Princeton Univ. Press.

Cambridge

Review

Žižek S (1999) Carl Schmitt in the age of post-politics. In Mouffe C (ed.), The Challenge of Carl Schmitt. (London: Verso): 18-38.

_02.3 Mindaugas Reklaitis

Vietos pažinimo fenomenologija: K-Lab/ K-Lab: Phenomenology of place exploration

Masiškai sovietmečiu statyti rajonai šiuo metu patiria neišvengiamas gyvenamosios aplinkos transformacijas, kurias sąlygoja miestiečių gyvenimo būdas ir poreikiai. Vyraujanti kultūrinė monofunkcija ir atskirtis, viešosios erdvės apmirimas, bendruomeniškumo trūkumas miegamuosius rajonus pavertė tam tikrais anoniminiais miesto užpildais, kuriuos visuomenės atmintyje nusako nusistovėję stereotipai. O kas, jeigu „miegamųjų“ rajonų anonimiškumas ir stereotipai – tik mitas? Ar galima tokius rajonus apibūdinti kaip savitą charakterį ir bruožus turinčią vietą, kurioje kažkas vyksta? Ar įmanoma įvardyti rajono genius loci, išskiriamą iš kitų vietų tik pagal jam vienam būdingas savybes?

! ! a

1 il. a. Karoliniškės (M.Reklaičio fotografija). b. K-LAB (Karoliniškių architektūros laboratorijos būstinė N.Tukaj fotografija) Fig. 1. a. Karoliniskes (photo by M.Reklaitis). b. K-LAB headquarters (photo by N.Tukaj)

Naudojantis įprastais akademiniais miesto tyrimo metodais, atsakyti į šiuos klausimus nėra lengva. Unifikuota standartinių architektūrinių elementų ir urbanistinių erdvių raiška sovietmečiu statytuose kvartaluose suvokiama beveik akimirksniu ir visai teritorijai iš karto, o fragmentiškai funkcionuojantis socialinis ir kultūrinis gyvenimas nedaug ką tepasako apie rajono vidinius ypatumus. Bet visgi masiškai statyti gyvenamieji rajonai savo plotu, socialine ir kultūrine reikšme užima svarbią vietą daugiasluoksniame miesto organizme. Tai įvairaus potencialo turintis miesto resursas, kurį ištyrus, suvokus ir įvertinus galima sukurti perspektyvų ir kontekstualų idėjų bagažą tolesnėms vietos transformacijoms. Kaip atsaką susidariusiai „miegamųjų“ rajonų problematikai nagrinėti įkūrėme Karoliniškių architektūros laboratoriją („K-LAB“). Tai 2013 m. pabaigoje veikusi atvira eksperimentinė komunikacijos erdvė tipiniame Karoliniškių daugiabutyje. Supratome, jog įprastu būdu pažinti Karoliniškes nebus lengva, todėl laboratorijoje siekėme peržengti tradicines miesto tyrimo ribas. Teko keisti pasyvią, stebinčio-dokumentuonačio tyrėjo dalyvavimo procese taktiką ir tapti aktyviu, provokuojančiu, katalizuojančiu tyrimo dalyviu. Pasitelkėme įvairias menines, socialines, pramogines akcijas, intervencijas ir kitas komunikavimo priemones. Provokavome gyventojus įsitraukti, atskleisti ir iš naujo atrasti savo gyvenamąjį rajoną. Nors laboratorijos pradiniai siekiai laikui bėgant keitėsi, galima teigti, jog komunikacijos erdvėje kūrėme, testavome ir praktikavome įvairius bendravimo būdus. Ir nesvarbu, ar bendravimas vyko tarp kelių žmonių, ar tarp grupių, su grįžtamuoju ryšiu ar be jo, ar pasirinktos priemonės davė norimų rezultatų. Svarbiausia buvo eksperimentais išplėsti vietos tyrimo metodiką, naudojant ne tik visiems suprantamus paskaitos, diskusijos, apklausos, bet ir įvairius meninius, socialinės provokacijos ar intervencinius komunikavimo įrankius. „K-LAB“ VEIKLA Karoliniškių architektūros laboratorijoje vykdėme platų veiklos spektrą – nuo paprasčiausių susibūrimų iki anoniminių provokacijų. Masinės statybos rajono transformacijos, kurią veikia šiandieninė gyvenamoji aplinka, standartų temą aptarinėjome laboratorijoje rengtose diskusijose. Klausėmės pranešimų, kalbėjomės prie apskritojo stalo, dalijomės patirtimi ir kaupėme perspektyvių idėjų bagažą Karoliniškėms. Kėlėme šiuo metu opiausius rajono klausimus ir čia pat ieškojome galimų sprendimo būdų, naudodamiesi susirinkusia auditorija ir pranešėjais. Su vietos gyventojais bendravome kultūros vakaruose, kur žiūrėjome filmus, rengėme susitikimus su režisieriais, menininkais, vietos gyventojų iniciatyva buvo suburtas knygų klubas, vyko „Pecha Kucha“ vakarai. Šiais renginiais siekėme praturtinti kultūrinę Karoliniškių įvairovę, mažinti vyraujančią erdvių monofunkciją ir trumpam tapome aktyviais konkrečiųos nedidelių šio rajono problemųos sprendėjais. Žmonių dalyvavimas ar nedalyvavimas renginiuose, reakcija ir atsiliepimai padėjo atskleisti vietos gyventojų kultūrinį skonį, ypatumus ir poreikius. Galima buvo susidaryti daugiasluoksnį kultūrinį karoliniškiečio portretą. Šiuo atveju tyrėjai („K-LAB“) tapo aktyviais tyrimo dalyviais, kūrusiais kultūrinį produktą ir kartu tapusiais jo vartotojais. O grįžtamasis ryšys buvo matyti iš santykio tarp konteksto (Karoliniškių) ir kultūrinio renginio.

! ! a

2 il. a. Diskusija su namų bendrijų primininkais (N.Tukaj fotografija). b. Diskusijų pašnekovai Fig. 2. a. Discussion with housing community leaders (photo by N.Tukaj) b. Participants of disussions

Maistas – viena iš žmones suburiančių ir atpalaiduojančių priemonių. O vartotojiškoje visuomenėje nemokamas maistas gali būti viena iš priežasčių paprastam gyventojui sekmadienio rytą išeiti iš namų. Kiekvieną savaitę kvietėme karoliniškiečius (ir ne tik) sekmadienio pusryčių – pasivaišinti kava ir čia pat iš suneštų ingredientų paruoštais pusryčiais. Neįpareigojanti atmosfera, lengvai suprantama susibūrimo programa skatino bendrauti. Noriai besirinkusieji diskutuodavo rajono aplinkos klausimais, dalydavosi problemomis, idėjomis ir patirtimi. Be didelių pastangų, bendraudami su vietos gyventojais, sužinojome daugybę dalykų apie gyvenimo būdą Karoliniškėse, gyventojų įpročius ir lūkesčius. Diskutavome, ką gyventojams reiškia Karoliniškės, kokios šio rajono išskirtinės ypatybės ir raidos potencialas. Į veiklos kalendorių taip pat įtraukėme ir kūrybines dirbtuves. Ten užsiėmėme skirtingo pobūdžio veikla – pavyzdžiui, suvenyrų gamyba. Prašėme gyventojų atnešti pirmųjų nuotraukų jiems tik įsikūrus Karoliniškėse, o iš jų gaminome atvirukus. Įdomus žvilgsnis – pro vietos gyventojo objektyvą į jo aplinką. Kartu sukaupėme ir nemažą rajono istorijos vizualikos archyvą, kurį neišvengiamai papildė įvairūs pasakojimai, istorijos ir prisiminimai. Tapome gyvosios istorijos liudytojais. Iš pasakojimų taip pat sužinojome apie kiekvieno Karoliniškėse užaugusio gyventojo ar gyventojos atmintyje gerai įstrigusius „pikselius“. Tai mažos keraminės plytelės, naudotos daugiabučių namų balkonų apdailai, kurių laikui bėgant prikrisdavo greta namo. Su „pikseliais“ buvo žaidžiami įvairiausi žaidimai, o jų vertė priklausydavo nuo spalvos – tie, kurių buvo mažiausiai (pavyzdžiui, rudi), buvo patys vertingiausi. Būtent „pikselį“ pasirinkome vienu iš identiteto objektų, kuriuos ėmėmės perdirbti, kurdami įvairius Karoliniškių suvenyrus. Mažas objektas, turintis su vieta sietiną istoriją ir perkeltas į kitą kontekstą, tapo rajono bendruomenės minisimboliu, skatinančiu tapatintis su tam tikra vieta mieste.

3 il. a. Kultūros vakaras – filmo peržiūra. b. Kultūros vakaras – filmo peržiūros įžanga (N.Tukaj fotografijos) Fig. 3. a. Cultural evening and movie playback. b. The intoduction to Cultural evening. (photos by N.Tukaj)

4 il. Sekmadienio pusryčiai.(N.Tukaj fotografijos) Fig. 4. Sunday breakfast.(photos by N.Tukaj)

5 il. Karoliniškių „pikseliai“.(M.Reklaičio ir I.Ruseckaitės fotografijos) Fig. 5. “Pixels” of Karoliniskes.(photos by M.Rekalitis and I.Ruseckaite)

Paprasčiausias būdas pažinti miestą – vaikščiojimas, tad Karoliniškes dar tyrinėjome ekskursijose. O rajoną geriausia pažinti kartu su vietiniais, kurie parodys tai, kas paprastai nematoma ir nėra pažymėta jokiame žemėlapyje. Karoliniškių gyventojai „K-LAB“ žemėlapyje žymėjo, jų manymu, įdomiausias rajono vietas, kurias sugrupavome pagal temas ir surengėme ekskursijų ir ekspedicijų seriją. Per jas aplankėme daugybę unikalių vietų, pamatėme įdomių objektų, klausėme gyventojų istorijų, tyrėme kasdieninį rajono gyvenimą. Taip pamažu pildėme ne tik fizinį, bet ir mentalinį Karoliniškių žemėlapį. Šitaip iš pilko, anoniminio masinės statybos rajono Karoliniškės mums tapo spalvótos, įdomios ir ypatingos, pilnos įvairiausių unikalių objektų ir reiškinių, kurie gali sudominti tiek mus, tiek turistus.

! 6 il. Mentalinis Karoliniškių žemėlapis po ekskursijų ir ekspedicijų (autorė I.Ruseckaitė(. Fig. 6. Mental map of Karoliniskes after excursions and expeditions (by I.Ruseckaite).

PROVOKACIJOS-INTERVENCIJOS Aptartų įrankių vietai pažinti, naudotų Karoliniškių architektūros laboratorijoje, neužteko. Gyventojų pasyvumas ir abejingumas vertė dar labiau plėsti urbanistinio tyrimo ribas, pasitelkti intervencines ir provokatyvias miesto pažinimo taktikas. Jomis siekėme kurti neįprastas situacijas, keisti rajono kasdienybę ir nekintantį aplinkos suvokimą. Surengėme provokacijų-intervencijų Karoliniškių viešosiose erdvėse seriją, trikdydami įprastus rutininius viešosios erdvės scenarijus ir, kartais veikdami ties įstatymo riba, stebėjome santykį tarp dirbtinai sukeltos probleminės situacijos ir nusistovėjusio gyventojų ritmo. Mums tai buvo unikali medžiaga, atskleidžianti tikrą žmonių reakciją, dėl kurios aplinką galėjome vertinti iš jos kasdieninio vartotojo pozicijos. „K-LAB“ atidarymas. Vaikščiodami ir tyrinėdami Karoliniškes, atradome, jog daugiabučių namų kiemai – akustiniu požiūriu unikali erdvė. Be kita ko, ją regi daugybė gyventojų – potencialių klausytojų, kuriems net nereikia išeiti iš namų. Tad pamanėme: kodėl gi nesurengus koncerto daugiabučių namų kieme? Mums buvo įdomi ne tik kiemo erdvės akustika, bet ir socialinis aspektas – santykis tarp daugiabučių namų rajono gyventojų, gerai jiems pažįstamo namų kiemo ir įsibrovėlio – kultūrinio renginio. „K-LAB“ atidarymo proga pakvietėme pučiamųjų kvintetą, muzikantus paprašėme išsiskirstyti po skirtingus Karoliniškių kiemus ir grojant susirinkti prie naujai įkuriamos Karoliniškių architektūros laboratorijos. Praktinis renginio tikslas (arba oficialioji versija) – pakviesti kuo daugiau gyventojų į „K-LAB“ atidarymą ir paskleisti šią naujieną kuo platesniam gyventojų ratui. Rezultatas pranoko lūkesčius: nors iš anksto nebuvome reklamavę atidarymo, į renginį besirenkantys gyventojai nešė dovanas, bendravo, sveikino iniciatyvą, o vakarą vainikavo improvizuoti šokiai čia pat gatvėje.

! !

7 il. K-LAB atidarymas.(M.Reklaičio ir N.Tukaj fotografijos) Fig. 7. K-Lab openning event.(photos by M.Rekalitis and N.Tukaj)

Daugiabučio namo gyventojų apklausa. Bendraudami su aplinkiniais gyventojais, nejučia įsitraukėme į jų kasdieninį gyvenimą ir susipažinome su jiems rūpimais probleminiais klausimais. Nusprendėme jiems padėti, surengdami namo gyventojų apklausą. Vienu veiksmu knietėjo pasiekti keletą rezultatų: išmėginti netradicinį apklausos būdą ir skatinti gyventojų iniciatyvumą, bendruomeniškumą ir kūrybiškumą. Nusprendėme apklausą atlikti žaidimo forma, kuri būtų patraukli respondentams ir paskatintų gausesnį jų dalyvavimą. Į namo gyventojų pašto dėžutes įmetėme apklausos balsavimo lapelius. Tačiau jie buvo nepaprasti. Be keleto klausimų, atspausdinome schemą, nurodančią, kaip iš lapelio pasigaminti lėktuvėlį. O šį lėktuvėlį, kaip balsavimo aktą, gyventojų prašėme išmesti pro langą tam tikrą dieną, tiksliai tam tikrą valandą. Tikėjomės, jog tai būtų smagus akimirkos reginys ir namo gyventojams, ir praeiviams, iliustruojantis ir skatinantis namo bendruomeniškumą. Ir pati apklausa, užuot buvusi dalykinė ir nuobodi, galėjo tapti įdomi. Tačiau pro langą išmestas tik vienas lėktuvėlis, kurį radome kitą rytą.

8 il. Apklausos balsavimo biuletenis.(N.Tukaj fotografija) Fig. 8. Survey voting bulletin. (Photo by N.Tukaj)

Šviesos instaliacijos daugiabutyje. Neapšviesti, apleisti ir nebenaudojami daugiabučių namų įėjimai – tai vieta, kur gali vykti įvairios marginalinio pobūdžio veiklos. O Karoliniškėse tokių yra beveik prie kiekvieno aukštuminio daugiabučio namo. Šviesos instaliacijų festivalis „Beepositive“ buvo puiki proga nors trumpam apversti tokią situaciją aukštyn kojomis. Nusprendėme vienam vakarui apšviesti apleistas vieno namo įėjimų pastoges ir atkreipti gyventojų dėmesį į tai, jog jie nesinaudoja savo namo privalumais ir jiems priklausančias erdves atiduoda bet kam, blogina savo pačių aplinką. Sumeistravome šviestuvus ir kiek galima ryškiau apšvietėme pastoges. Namas ir jo aplinkos atmosfera radikaliai pasikeitė. Praeiviai ir gyventojai įvairiai reagavo į pokyčius – ignoruodavo arba klausdavo, ką ruošiamės filmuoti. Buvo ir tokių, kurie be jokios priežasties ir tik viliojami šviesos užeidavo į namo pastoges, nors

ten niekada nebuvo kėlę kojos. Tačiau įspūdingiausia ir netikėčiausia reakcija – vienos namo gyventojos, kuri iškvietė policiją, įtardama mus piešiant ant namo sienų purškiamais dažais. Teko ilgai aiškinti atvykusiems pareigūnams, kad tai, ką mes čia darome, kaip tik ir yra nukreipta prieš sienų gadinimą ir kitą nelegalią veiklą. Nors ir likome klaidingai apkaltinti, bet susipažinome su gyventoja, kuriai rūpi jos namas.

! !

9 il. Šviesos instaliacija.(M.Reklaičio ir N.Tukaj fotografijos) Fig. 9. Light instalation.(photos by M.Rekalitis and N.Tukaj)

10 il. Koncertas požeminėje perėjoje.(M.Reklaičio ir N.Tukaj fotografijos) Fig. 10. Concert in the underground passage.(photos by M.Rekalitis and N.Tukaj)

Elektroninės muzikos koncertas požeminėje perėjoje. Karoliniškėse, kaip ir kituose masinės statybos rajonuose, žvelgiant iš urbanistinio taško vyrauja monofunkciškumas: be nedažnos

epizodiškos komercinės ir aptarnavimo, pastatai daugiausia atlieka tik gyvenamąją funkciją. Kultūriniai objektai ir renginiai – labai reta išimtis. Todėl koncertas mums pasirodė viena iš nesudėtingų priemonių į „miegamąjį“ rajoną įlieti kultūros. Tik šį kartą norėjome, pasinaudodami muzika, transformuoti vieną iš erdvių, vertinamų kaip grėsmingos: koncertą surengėme požeminėje perėjoje greta buvusio „Saturno“ prekybos centro. Tai buvo eksperimentas, kuriuo stebėjome netradicinės erdvės netradicinėje vietoje, elektroninės muzikos ir vietos gyventojų sąveiką. Pasirodyme buvo gyvai atliekama elektroninė muzika bei rodomos vaizdo projekcijos. Požeminės perėjos sienas drebinančio koncerto klausėsi aplinkos ir lietaus nepabūgę elektroninės muzikos gerbėjai ir praeiviai.

! !

11 il. „Urban golf“.(N.Tukaj fotografijos) Fig. 11. “Urban golf”. (Photos by N.Tukaj)

Miesto golfas. Dalis urbanistų ir architektų, dalyvavusių „K-LAB“ rengtose diskusijose, teigė, jog tokiuose miegamuosiuose rajonuose kaip Karoliniškės yra labai daug viešosios erdvės ir žaliųjų plotų, kurie menkai tenaudojami. Todėl nusprendėme, jog miesto golfas (urban golf) būtų puiki priemonė išnaudoti žaliųjų plotų potencialą ir užpildyti šias erdves nauju turiniu. Siekėme sudaryti gyventojams sąlygas aktyviai leisti laisvalaikį prie namų, skatinti bendravimą ir pasinaudoti čia pat esančia viešąja erdve. Taip pat buvo įdomu

santykis tarp golfo, laikomo prabangiu sportu, ir masinės statybos rajono, kuriame daugiausiai gyvena vidurinis visuomenės sluoksnis. Karoliniškių kiemuose įrengėme 9 duobučių aikštyną. Pagaminome vėliavėles, įsigijome golfo lazdas, o golfo kamuoliuką atstojo teniso kamuoliukas. Norint įveikti visą trasą, reikėjo susidoroti su daugybe kliūčių – medžiais, krūmais, tarpuvartėmis, mašinomis, žmonėmis. Žaidžiant paaiškėjo, jog miesto golfas – neįprastas, bet puikus būdas tyrinėti aplinką. Žaisdama(s) kiemo erdves, dangas, želdynus ir kitus objektus naudoji ne pagal pirminę jų paskirtį, o sekdama(s) paskui kamuoliuką viešosios erdvės elementus pradedi suvokti iš nekasdieniškos perspektyvos. Kertant kiemą tiesia linija, o ne pramintais takais, lendant po balkonais, traukiant kamuoliuką iš krūmo ir migruojant iš vieno kiemo į kitą galima lengvai identifikuoti viešųjų erdvių, jas užpildančių elementų įvairovę ir unikalumą, kurie nepastebimi kasdieniame gyvenime. Imituoto sklypo matavimas daugiabučių kieme. Pasak „K-LAB“ diskusijose dalyvavusių architektų ir urbanistų, miegamuosiuose rajonuose per mažas gyventojų tankumas, kad rajonas galėtų sėkmingai gyvuoti kultūriškai ir komerciškai. Remiantis užsienio pavyzdžiais, kvartalų tankinimas statant naujus pastatus, gyvenamųjų namų rekonstrukcijos ir perstatymai – tai vienas iš būdų spręsti masiškai užstatytų rajonų gyvybingumo problemas. Todėl norėjome sužinoti: kokia būtų gyventojų reakcija, jeigu Karoliniškės būtų tankinamos naujais namais daugiabučių kiemuose? Tai pavadinome provokacija, kuria siekėme patikrinti, kiek gyventojams rūpi jų gyvenamoji aplinka, kokia jų reakcija į bent jau teorines jų rajono transformacijas. Taip pat siekėme atkreipti gyventojų dėmesį į savo kiemą kaip į neišnaudotą rekreacinę teritoriją, kurią jie patys gali susitvarkyti ir naudoti savo reikmėms.

! !

12 il. Imituoto sklypo matavimas.(N.Tukaj fotografijos) Fig. 12. Imitative plot measurement activity. (Photos by N.Tukaj)

Vieną dieną „K-LAB“ komandos nariai M ir N, užsidėję šalmus, pasiėmę tuščią segtuvą, seną 50 m ilgio matavimo ruletę ir 100 m „STOP“ juostos, pasirinko atsitiktinį Karoliniškių kiemą ir po vieno namo langais ėmė matuoti netikrą sklypą. Akylesni gyventojai iš karto būtų įtarę klastą – bet šioje statybų stadijoje šiaip jau nereikalingi šalmai, surūdijusi matavimo ruletė ir vinimis prie žemės prismaigstyta „STOP“ juosta įtikino gyventojus, kurie jau po kelių minučių pradėjo dairytis pro langus ir klausinėti: kas čia vyksta? Gyventojams, išėjusiems į lauką ir kalbantiems pro langus, sakėme, kad nieko nežinome, kad turime tik sklypo, kuriame ketinama statyti blokinius individualius namus, koordinates. Tąkart žinojome tik tai, jog artimiausią sekmadienį tuometinėje „K-LAB“ būstinėje bus planuojamo statybos projekto aptarimas, į kurį gali ateiti visi norintys.

! 13 il. Imituoto sklypo matavimo reakcija virtualioje erdvėje Fig. 13. Social reactions on the internet after Imitative plot measurement activity.

Sekmadienį į „K-LAB“ atėjo neabejingų ir suirzusių gyventojų grupė. Ore tvyrant lengvai įtampai, vaišindami svečius kava ir pusryčiais, nedelsdami papasakojome tikrąsias šios provokacijos priežastis ir idėją. Mūsų laimei, gyventojai suprato pokštą, labai palaikė iniciatyvą ir netgi siūlė surengti daugiau tokių matavimų. Su susirinkusiaisiais diskutavome, ar reiktų imtis tokių tankinimo priemonių, aptarėme jų alternatyvas ir tai, ko trūksta Karoliniškėse. Tačiau tikroji diskusija apie naujuosius sklypus be mūsų žinios vyko virtualiojoje erdvėje. Kur akimirksniu buvo sureaguota į provokaciją, aiškintasi „kas čia per reikalas?“, mėginta gauti informacijos „aukštesniu lygiu“ ir suregzta sąmokslo teorija – jog mes iš tikrųjų esame siųsti statybos įmonių, kurios nori išsiaiškinti, kaip galima būtų įterpti naujus namus „miegamuosiuose“ rajonuose. Šiuo, nors ir kiek drastišku, atveju mums tikriausiai vienintelį kartą pavyko įsibrauti į bendruomenės vidų ir išgirsti tikrą net ir pasyvių gyventojų reakciją. Ir dar kartą pasitvirtino faktas, kad bendras priešas daug lengviau suburia bendruomenę negu kitos iniciatyvos. KAROLINIŠKĖS PRIEŠ IR PO... Šios iniciatyvos leido atskleisti tiek apčiuopiamas, tiek neapčiuopiamas vieno, sovietiniame mieste masiškai statyto „miegamojo“ rajono ypatybes. Miesto fizinė aplinka visuomenės globalėjimo ir virtualizacijos kontekste vis mažiau byloja apie miesto erdvę užpildantį turinį, kuris yra neatsiejamas vietos tapatumo elementas. Jo atskleidimas reikalauja įtraukti įvairias socialines, menines ir mokslines praktikas, kuomet (ypač masiškai statytuose rajonuose) neužtenka įprastų architektūrinių tyrimo ir stebėsenos įrankių. Tyrėjo pozicijos keitimas ir tapimas aktyviu tyrimo dalyviu – tai vienas iš strategijos elementų, padedantis spręsti urbanistines problemas ir leidžiantis ne tik ištirti esamą miesto dalies situaciją, bet ir sukaupti perspektyvių idėjų bagažą galimoms transformacijoms ateityje. Būtent perspektyvumas ir kūrybiškas prisitaikymas yra pagrindiniai tokio tyrimo pranašumai, kurie leidžia idėjas ir hipotezes eksperimento būdu modeliuoti čia pat, tyrimo metu, atmesti tas, kurios potencialiai nesėkmingos, pakeisti jas naujomis arba keisti visą procesą, veiklos įrankius, keliamus klausimus, reaguojant į tyrimo metu kintančią situaciją. Toks nevaržomas tarpdisciplininis tyrimas leidžia atskleisti iš pirmo žvilgsnio sunkiai identifikuojamus unikalius vietos tapatumo elementus, kurių pagrindu galima kurti savitą miestą.

15 il. Karoliniškės, iš p. Editos archyvo Fig. 15. Karoliniskes, from the archive of Mrs. Edita.

Residential districts massively built in the soviet period, at present undergo inevitable transformations of the living environment preconditioned by lifestyles and needs of urban population. Prevailing mono-function and separation, mortification of public space and lack of community spirit have turned “the sleeping” districts into certain anonymous filling of the city, defined in the collective memory by well-established stereotypes. But what if the anonymity and stereotypes of “the sleeping” districts is just a myth? Can such districts be defined as places with peculiar character and features, where nevertheless some things happen? Is it possible to define the genius loci of such district that distinguishes it from any other place by its own characteristic features? By using traditional academic methods of urban exploration, it is not so easy to answer these questions. The unified expression of standard architectural elements and urban spaces in blocks built during the soviet period is perceived almost instantaneously and by covering the entire territory at once. Even the social and cultural life that functions fragmentarily tells very little about the inner specifics of the district. Nevertheless, residential districts of mass construction play an important role in the multilayered organism of the city by their built-up area, social and cultural significance. They are a resource of the city with versatile potential, after the exploration, perception and valuation of which a prospective and contextual pool of ideas may be formed and used for further transformation of the place. In response to the existing problems of the “sleeping” districts we have founded the Architectural Laboratory of Karoliniškės (or K-Lab). It was an open experimental space of communication that functioned in a typical multi-storey residential building, in the district of Karoliniškės in the second half of 2013. We understood it wouldn’t be so easy to know Karoliniškės in the usual way, therefore in the K-Lab we attempted to trespass the traditional boundaries of urban research. We had to change the passive participation tactics of watching and documenting researchers and become active, provocative and catalysing participants of the research. Different artistic, social and even entertainment campaigns, interventions and other means of communication were applied. We provoked the residents of to get involved, disclose and find anew their own residential district. Although the initial aspirations by the K-Lab had changed with time, we can state in this common space we created, tested and practiced different ways of communication. Regardless of whether the communication was held among several persons or between groups, with or without a feedback, eventually the selected measures started producing some results. The most important thing was to expand the place exploration methodology not only by the use of usual lecture, discussion and interview, but also by different artistic, intervention and communication tools, or even social provocation. Scope of K-Lab Activities The Architectural Laboratory of Karoliniškės organized a broad range of activities – from simple meetings to anonymous provocations. The subject of transformation standards of a district of mass construction influenced by contemporary residential environment was analysed in discussions prepared by the K-Lab. We listened to presentations, organized the round-table talks, exchanged the experience and collected the prospective ideas for Karoliniškės. We also raised the most relevant issues of the district and looked for possible ways of their solution by using both, the audience and speakers. Special cultural events were good for communication with local residents; we watched movies, organized meetings with directors, artists; upon the local residents’ initiative, the book club and “Pecha Kucha” evenings were organized. These events were dedicated to enriching the cultural diversity of Karoliniškės, reduction of the dominant mono-function and becoming (at least for a while) active settlers of one or another relevant problem of the district. People’s participation or non-participation in different events, responses and feedbacks helped us to disclose the cultural tastes, peculiarities and needs of local residents. Thus we were able to make a multi-layered cultural portrait of a Karoliniškės’ dweller. In this case, the researchers (K-Lab) were actively involved in the exploration process, both, generating a cultural product and being its consumers. The feedback could be seen from the relation between the context (Karoliniškės) and specific cultural event. Food is often considered one of the best organizing and relaxing measures. In our consumerist society, free food may be a good reason for a simple “sleeping” district resident to leave his/ her home on a

Sunday morning. Each week we invited Karoliniškės’ residents for a Sunday breakfast (and more) – to get a cup of coffee and a meal prepared right on the spot from the brought in ingredients. Unofficial atmosphere and easy-to-understand program of each such meeting inspired good communication. People were willing to come to such breakfasts and discuss the issues of their district environment, share their problems, ideas and experiences. While communicating with local residents, even without making any huge efforts, we got to know many things about the lifestyles in Karoliniškės, residents’ habits and expectations. Discussions were held on what Karoliniškės meant to its residents, what were the exclusive features and potential of the district. Creative workshops were also on the schedule of our activities. During them, we suggested different types of activities, such as souvenir making. We asked the residents to bring in photographs with their first impressions after settling in Karoliniškės and produced cards of them. The views were interesting – through a camera lens of a local resident to his/ her living environment. At the same time, we collected a large archive of historical visualization of the district, which was successfully supplemented with different tales, stories and memories. Thus we have become witnesses of living history. These stories also revealed to us an interesting history of “pixels”, stuck in the memory of every person who grew up in Karoliniškės. “Pixels” are small ceramic tiles, once used for the balcony finish of multi-storey apartment blocks. With time, they would unglue and fell down close to a house. “Pixels” were used to play different games, and their “value “ depended on the colour – the most “valuable” were the rarest (for example, the brown ones). It was a pixel that was selected as one of the Karoliniškės’ identity objects to be remade into souvenirs of the district. Thus, after being shifted to another context, a small object having history related to the place has been turned into a minisymbol of the community encouraging to identify with a certain place in the city. One of the simplest ways to know the city is walking, thus we also explored Karoliniškės through excursions. The best way to know the district is walking with the locals, who can show you what is often unseen and unspecified on any map. Karoliniškės’ residents marked the most interesting, in their opinion, locations of the district on the K-Lab map, and we grouped them according to subjects and organized a series of excursions and expeditions. During such events we visited many unique places, saw interesting objects, listened to the residents’ stories thus exploring the everyday life of the district. In such a way, we gradually made not only physical, but also mental map of Karoliniškės. Thus from this grey, anonymous district of mass construction Karoliniškės for us turned into a colourful, interesting and special place, full of different unique objects and phenomena, possible to draw not only our, but also tourists’ attention. Provocations-Interventions The discussed-above tools used in the K-Lab for exploration of the place were not enough. The passiveness and indifference of the residents forced us to expand the boundaries of urban research with using the intervention and provocative tactics for city exploration. We attempted to create unusual situations, change the daily routines of the district and its residents’ immanent perception of environment. To disturb the usual routine scenarios of public spaces we made a series of provocationsinterventions in public spaces of Karoliniškės. In some cases, acting on the edge of lawfulness, we watched the relationship between an artificially caused problem situation and the steady rhythm of the residents. We collected the unique material disclosing people’s true reactions, which helped us to evaluate the environment from its mundane consumer’s position. Opening Event of K-Lab. By walking around and exploring Karoliniškės, we found out that yards of the multi-storey apartment houses are unique spaces in acoustic sense. Besides, they may be watched by many of its residents – potential listeners, who do not have even to leave their homes. So why not organizing a concert right in the yard of the multi-apartment block? We were interested not only in acoustics of the yard space, but also in social aspect: the relationship between the district residents, the yard, perfectly known to them, and an intruder – a cultural event. On the K-Lab opening occasion we invited a wind quintet and asked the musicians to drift away in different yards and then come while playing to the newly founded Architectural Laboratory of Karoliniškės. The practical purpose of this event (the official version) was inviting the residents to the opening of the K-Lab and spread the news to as many people as possible. The result was far beyond

our expectations: although we had never advertised the event beforehand, many residents came bringing gifts, communicating, welcoming the initiative, and the evening was crowned by a dancing party right on the street. Interviewing Residents of a Multi-apartment House. While communicating with local residents, accidentally we were involved in their daily lives and got to know their problems. We decided to help them by conducting an interview of house residents. We were willing to achieve a few results with such one action: to try a non-traditional way of opinion polling and encourage the residents’ initiative, community spirit and creativity. We decided to make an interview in the form of game, attractive to respondents and stimulating their active participation. We put the interview questionnaires into the residents’ post-boxes. Besides a few questions, they contained a scheme, how to make a paper plane from the questionnaire piece of paper. Then, as a voting act, we asked the respondents to throw this paper plane through a window on a particular day and hour. We expected this could be a funny momentary view for the residents and passers-by illustrating and encouraging the community spirit of the house residents. And the interview itself could have been interesting instead of being official and boring. But only one paper plane was thrown, which we found on the other morning. Light Installations in the Multi-apartment House. Unlit, shabby and unused entrances to multi-apartment houses are places, where various doubtful activities can take place. In Karoliniškės such entrances are quite typical in every high-rise multi-apartment house. Lighting installation festival Beepositive was a good occasion to turn the existing situation upside down, at least for a short period of time. We decided to illuminate the abandoned attic of one building just for one night, and thus attract the residents’ attention to the problem of their underuse of advantages of their house and giving the spaces that belong to them away to any stranger thus worsening their own environment. We made illuminators and enlightened the attic as bright as possible. The house and its environment had changed radically. Passers-by and residents’ reaction to the changes were quite different – some just ignored the situation, some asked what we were going to film. Some climbed to the attic of their house without any particular reason, just interested in the light, although had never been there before. But the most impressive and unusual reaction was by one resident, who called the police because she suspected we were making graffiti on the walls. After the police officers came, we had to explain them patiently that what we were doing, on the contrary, was against the damaging of walls and any other illegal activities. So, although we were falsely accused, we got to know the resident, who took care of her own house. Electronic Music Concert in the Underground Crossing. From the urbanistic point of view, the monofunction prevails in Karoliniškės, as in other residential districts of mass construction. Besides very fragmentarily commercial and service functions, in most cases buildings perform only the residential function. Cultural objects and events are very rare exceptions. Therefore a concert seemed to us as one of the easiest ways to bring some culture into the “sleeping” district. But this time, with the help of music we wished to transform one of the spaces, which was considered threatening – we organized a concert in the underground crossing, near the former shopping centre Saturnas. This was an experiment aimed at exploring the relationship between non-traditional space and place, electronic music and local residents. The show presented live performed electronic music and video projections. The concert grabbed the attention not only by electronic music fans, but also random passers-by, not scared by the unusual environment and unexpected rain. Urban Golf. Some of the urban planners and architects who took part in discussions organized by the KLab said that such “sleeping” districts as Karoliniškės has a large potential of underused public spaces and green areas. Thus we decided that urban golf could be an excellent thing to use the potential of local green areas and filling the new content in these areas. Our aim was to create conditions for the local residents to spend their free time actively, close to their homes, encourage communication and use the existing public spaces. We also were interested in the relationship between golf, which traditionally is considered luxury sport and the district of mass construction, basically settled by the middle class.

We constructed the golf course of nine holes in the yards of Karoliniškės, also made flags and obtained golf clubs, whereas for a ball we used a tennis ball. In order to make the entire course, a gamer had to overcome many hindrances, such as trees, shrubs, gateways, cars and even people. It turned out while playing that urban golf is a very unusual, but excellent way to explore the surroundings. When you play, you use the yard spaces, surfaces, green areas and other objects not according to their initial purpose, but while following a ball you start perceiving the elements of public space from absolutely different perspective. When you cross a yard straight, as the crow flies, rather than walking the worn tracks, go under the balconies, take the ball out of shrubs and migrate from one yard to the other, you may easily identify the diversity and uniqueness of public spaces and elements that fill them and under the daily circumstances remain unnoticed. Imitation Survey of a Land Plot in the Yard of Multi-apartment Block. According to architects and urban planners who took part in the K-Lab’s discussions, “sleeping” districts have too low density of population, in comparison to that what is required for the district’s successful existence in the cultural and commercial sense. Based on foreign experience, urban densification, such as new building construction, reconstructions and remakes of residential housing, is one of the most effective ways to solve the viability issues of districts of mass construction. Thus we wanted to know what would be the Karoliniškės residents’ reaction to their district densification in the yards of multi-apartment blocks. We called the activity a “provocation”, and it was aimed at finding out, how much the residents were concerned about their living environment, what would be their response to at least theoretical transformations of the district? We also attempted to draw the residents’ attention to their yards as the underused recreation territory, which might be arranged and used according to their own needs. So, one day the K-Lab members M and N with constructors’ helmets on their heads and with a fake binder, old 50 m tape measure and 100 m of the STOP tape in their hands came to a randomly chosen yard in Karoliniškės and started surveying a fake plot, just in front of the windows of a house. More watchful persons could have suspected some wiliness, but helmets, usually not required in this phase of construction, rusty spring tape measure and the warning STOP tape fastened to the ground with nails convinced the residents, who immediately, in a few minutes after the appearance of the fake surveyors started peeping through their windows and asking what was going on. To those, who asked, we answered we did not know anything, we were just given the coordinates of the plot, on which the prefabricated houses were planned to build. Then we told them only that on the next Sunday the discussion of the design project of the planned house was to be held in the K-Lab headquarters, and all willing were invited to come. On the next Sunday, a group of sensitive and irritated citizens appeared to the K-Lab premises. With light tension in the air and welcoming our guests with coffee and breakfast, we explained the true reasons and idea of this provocation. Fortunately, the residents understood the joke, welcomed the initiative and even suggested to make more of such “surveys”. We had a long discussion with the gathered persons, whether such densification measures were necessary, discussed their alternatives and the things that Karoliniškės lacked of. But the true discussion on the new plots was held in the virtual space, even without our knowledge. People immediately reacted to the provocation and tried to get the information on this matter, even on “the higher level”, and, moreover, the conspiracy theory about us as being sent by some large construction company willing to find out how to insert new houses in the “sleeping” districts was made. This, possibly a little bit drastic case, probably was the only one, when we succeeded in getting inside the community and receiving a true response even form the most passive residents. Thus, once again was proven a fact that with a common enemy it is much easier to unite a community rather than by use of any other initiative. Karoliniškės Before and After… All these initiatives enabled us to disclose the tangible and intangible peculiarities of one “sleeping” district of mass construction in the post-soviet city. In the context of globalization and virtualization, urban physical environment speaks very little on the content actually filling the city space, which is an integral part of the place identity. Attempts to disclose it requires application of different social, artistic and scientific practices, where (especially in districts of mass construction) the traditional architectural tools of research or monitoring are no longer sufficient.

The change of the researcherâ&#x20AC;&#x2122;s position and his/her becoming an active participant of the research is one of the key elements of the strategy contributing to solution of urban problems and enabling not only to explore the existing situation in the given part of the city, but also to collect a pool of prospective ideas which may be used for possible future transformations. It is the progressiveness and creative adaptation that are the main advantages of such research, and they enable the experimental modelling of ideas and hypotheses right on the spot, in the course of research, rejection of those, which are potentially inefficient, and their replacement with the new ones, or in response to the situation shifting in the course of the research, - changing the process, tools or raised issues. Such unlimited interdisciplinary research allows to disclose the unique elements of the place identity, which are difficult to identify at first glance, and, based on such elements, create the original city.

. . .

6 pav. Zoomai 2 (fotografij7 ciklas, Tomas Grunskis) 2014m. Fig.6. Zooms 2 (serie of photographies by Tomas Grunskis) 2014.

03. Metodas / Method

Tomas Grunskis Vietos žemėlapiavimas ir architektūra / Place mapping and Architecture

Prieigos lygmuo: bendrosios nuostatos šiuolaikinio architektūros diskurso atžvilgiu Šiuolaikinėje sukultūrintos rinkos (kalbant Fredricko Jamesono terminais) sociokultūrinėje situacijoje, kuri kaip liberaliojo kapitalizmo socioekonominė terpė vyrauja ir Lietuvoje, nesunku pastebėti, kad XX a. pab.–XXI a. pr. architektūros sąvoka yra įgavusi neigiamų bendrinio daiktavardžio bruožų, kuris labai dažnai traktuojamas taip abstrakčiai, kad net ontinis šios sąvokos turinys kasdienėje vartosenoje beveik išsitrynęs. Juk bendruoju atveju (ypač Lietuvoje) viskas, kas pastatoma (statinio pavidalu), lengvai pavadinama architektūra. Tarp šių trijų dalykų – statinio, pastato ir Architektūros – yra esminių skirtumų, kurie pasimato tik tada, kai Architektūrai keliami esminiai kokybiniai reikalavimai, ne vien socioekonominiai uždaviniai. Juk paprasta medinė troba – tradicinis gyvenamasis namas – anksčiau buvo technologinė statybinė (statinio), bet ne architektūrinė problema. Architektūrine ji tapo tada, kai gyvenamojo namo savininkas dėl skirtingų priežasčių šiam objektui pradėjo kelti aukštesnius nei bazinis funkcionalumas reikalavimus. Tiesa, čia socioekonominis aspektas yra vienas iš veiksnių, lemiančių architektūros kaip problemos atsiradimą. Tad dvaras arba skirtingam socialiniam elitui priklausantys gyvenamieji pastatai jau tampa architektūrine problema, nes tokiems objektams keliami kur kas didesni ir sudėtingesni, t. y. estetiniai, funkciniai, technologiniai, uždaviniai ir jų kompleksai, kada būtina sukurti kažką nauja arba nepakanka paprasto amato žinių. Tačiau visais šiais atvejais tų didesnių reikalavimų ribos ir kokybė beveik visada buvo ir, tikėtina, turi būti apibrėžiama kultūros lauku ir jos paradigmomis. Tokiu atveju pastatas yra pavadinamas Architektūra, nes dažniausiai tiek uždavinių sudėtingumu, tiek ir kompleksiškumu jo sprendiniai gerokai viršija paprastos statybos technologijos ir socioekonominių problemų mastą, o tuomet jis pagrįstai patenka į Architektūros meno kategorijos ribas ir jas atitinka. Taigi, matyt, ir mūsų dienomis nereikia architektūros menu ir kūryba vadinti to, kas tėra statybos (statinių) bei vadybos procesų organizavimo veikla, nes labai dažnai šiuose statybos rezultatuose tikrosios architektūrinės kūrybos

bruožų nėra. Dažniausiai tai tėra tipizuotų sprendinių taikymo ir jų vadybos veikla, statinį ar pastatą paverčianti vartojamu „sukultūrintos rinkos“ produktu, kuriame nėra kultūros elementų iš esmės. O toks produktas paprastai ir nulemia kokybinių reikalavimų architektūrai sistemas. Tad minėtasis architektūros sampratos platumas mūsų dienomis labai dažnai leidžia supainioti Architektūros, statinio ir pastato apibrėžimus, sunaikinant kokybinius atspirties taškus jų vertinimui. Sykiu sunaikinama vertinimo kriterijų sistema, nes, pagal Lietuvoje galiojančią architektūros sampratos paradigmą, viskas yra ir gali būti pavadinta architektūra. Šioje situacijoje, matyt, esti pakankamai priežasčių platesnei diskusijai, kurios rezultatas galėtų būti kokybinių kriterijų architektūros vertinimui sistema58, susieta su kultūrine, ne socioekonomine plotme. Tačiau esminis atspirties taškas jai rastis turėtų būti reali ir bendrai priimtina architektūros kaip šiuolaikinės meninės kūrybos koncepcija, kuri architektūros kūrybos veiklą padeda perkelti į išplėstinį šiuolaikinės kultūros lauką. Šis jos būvis, kaip nurodo daugelis tyrėjų, jau yra tikrovė, kurioje veikia ir plėtojasi daugelis naujausiųjų architektūros tendencijų XXI a. pr. Ir jei Architektūros sąsają su šiuolaikiniu menu laikysime aktualia, tuomet vieną iš šiuolaikinių jos traktuočių galėsime produktyviai taikyti architektūros kūryboje (praktikoje). Tai meninis tyrimas, kurio paradigmas ir teorines prieigas nesunku adaptuoti architektūros kaip meno lauke. Tiesa, bet kokio bendrinio termino adaptacija architektūroje iš pradžių yra problemiška, o rezultatai nevienareikšmiai (pavyzdžiui, terminas postmodernizmas, perkeltas į architektūros lauką59), tačiau meninio tyrimo atveju minėti adeptai kaip tik ir gali būti žymenimis, produktyviai susiejančiais architektūros kūrybą su šiuolaikine menine kūryba ir menu apskritai. Ji yra dinamiškai besivystantis procesas, kurio veiklos vektoriai labai dažnai krypsta į socialumą. Tad trilypę meninio tyrimo tipologiją60 taikant nesudėtingai architektūros lauko struktūrai, tos tipologijos bruožų nesunkiai aptiksime architektūroje. Ši prieiga yra: a) tyrimas apie meną ir architektūrą; b) tyrimas dėl meno ir architektūros, siekiant įvykdyti išsikeltus uždavinius ir pažinti technologijas; c) meninis tyrimas per architektūros meninės kūrybos praktiką. Trečiasis atvejis svarbus savo dinamiškumu, kuriame visi anksčiau paminėti dėmenys gali sėkmingai koegzistuoti kartu ar atskirai. Meninis kūrybinis eksperimentas ir antideterministinė prieiga čia galėtų būti keletu esminių nuostatų, kurios išplėstų architektūros kaip meninės kūrybos ir praktikos metodologijos bei temų (objektų) laukus. Visa tai galėtų reikšti galimybę grįžti prie

Šiam tema vyko mokslinė tarpdalykinė konferencija Lietuvos architektų sąjungoje „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“ (http://www.ltkt.lt/userfiles/Teziu%20rinkinys_Lietuvos %20architektūros%20rūmai.pdf). 59

Plačiau žr.: Mankus M., 2014: „Postmodernizmo idėjų raiška XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių Lietuvos architektūros darbų konkursuose ir neįgyvendintuose projektuose“, Mokslas – Lietuvos ateitis 6(3), p. 225–233; Mankus M., 2012: „Metafora kaip postmodernizmo architektūros raiškos priemonė. Lietuvos atvejis“, Journal of Architecture and Urbanism 36(3), p. 170–180; Mankus M., 2012: „Manifestations of symbolism in architecture of postmodernism“, Journal of Architecture and Urbanism 38(4), p. 274–282. 60

Plačiau žr. Michelkevičius V., 2015: „Meninio tyrimo sampratos ir kontekstai: paini pradžia ir atspirties taškai“, Acta Academia Artium Vilnensis 79, p. 31–42.

eksperimentavimo forma bei technologija, kurie atskirai labai dažnai būna sintetiški ir siejasi su vadinamuoju geometriniu fundamentalizmu, kada eksperimentuojama metodu ir su juo siejamos technologijos ir / ar technikos, turinčios nulemti architektoninę formą (forma, kaip atskiras savarankiškas ir nuo pirmųjų dviejų atsietas objektas, architektūroje nebeaktuali). Formos ypatybes gali nulemti technologija ir bendroji jos tvarkos paradigma, apibrėžta metodo61. Čia, tikėtina, paradigminė tvarkos prieiga ir gali būti esminis veiksnys, tas ypatybes lemiantis. Tad eksperimentavimas metodu architektūros meninio tyrimo lauke leidžia ne tik pagrįstai kelti kito pobūdžio klausimus (ne tik apie formą ar technologiją), bet ir kvestionuoti konvencionalius architektūros praktikos principus, siekiant naujos (arba tiesiog Architektūros) kokybės. Tai, kaip yra kuriama ir pagrindžiama Architektūra, visada nulems jos rezultatą (procesas ir prieiga visada tiesiogiai susiję su rezultatu). Čia, kaip rodo skirtingos šiuolaikinės architektūros praktikos, išankstinės socialumo ir fenomenologinės nuostatos kuriant architektūrą gali sudaryti prielaidas rastis prieigai, kurioje sėkmingai derėtų keli tarpdalykiniai aspektai – sociologija, mokslo metodologija ir meninė eksperimentinė kūryba. Tačiau tai nereiškia, kad tarpdalykiškumą reikėtų sieti tik su vienu veikėju, – tai sunkiai pasiekiama. Tai visų pirma reiškia tarpdalykinį bendradarbiavimą kaip esminę, pagrindinę architektūros meninės kūrybos proceso sąlygą. Tokiame architektūros kaip meninės tarpdalykinės kūrybos ir kultūros lauke bus įmanoma apie architektūros kokybę diskutuoti iš fenomenologinių proceso, materijos ir erdvės pozicijų, kurios iš esmės ir yra metodo paradigmos sąlygos, galimai nulemsiančios Architektūros kaip sociokultūrinės ir tarpdalykinės meninės veiklos būvį ateityje. Koncepcinis lygmuo: vietos tapatumo fenomenologiniai pjūviai ir žemėlapiai Kontekstualumas dar antrojoje XX a. pusėje tapo svarbia šiuolaikinės architektūros praktikos sąlyga. Daug architektų ir tyrėjų (tokių kaip Kevinas Lynchas, Aldo Rossi, Christianas Norberg-Schulzas, Gordonas Cullenas ir kt.) dar XX a. 7–8 dešimtmečiais, kritikuodami modernistinės architektūros ir tarptautinio stiliaus universalumą, išreiškė idėjas ir prieigas, aktualizuojančias konteksto svarbą architektūroje. XXI a. pr. kontekstualumas ir aplinka architektūroje jau seniai nėra diskusijų objektas. Tai universalus architektūros kūrybos principas. Problema ta, kad kontekstualumo interpretavimas ir raiška architektūroje niekada nėra vienareikšmė. Dažnai konteksto ypatybių perkėlimas ir adaptavimas architektūros kūrinyje būna formalus, tiesmukas ir vizualus – toks, kokį lengviausia suvokti didelei visuomenės ir profesionalų daliai. Jį lemia formalioji architektūrinės konteksto analizės metodika, kur dėmesys telkiamas labiau į vizualinius nei į fenomenologinius vietovės ir konteksto aspektus. Ir nors čia paminėtų autorių bei architektų idėjos nėra susijusios su deterministiniu požiūriu ir formalia analize, jų redukavimas ir keliami produktyvumo reikalavimai architektūroje dažnai lemia tai, kad tos idėjos naudojamos tik iš dalies. XXI a. pr. globalioje sociokultūrinėje aplinkoje vietos tapatybės ir išskirtinumo (unikalumo) aspektai vėl tapo madingi ir aktualūs, todėl išaugo ir dėmesys fenomenologijai.

Čia primintina viena reikšmingiausių Jacques’o Fresco frazių: daugelį etinių ir moralinių pasirinkimų bei problemų gali išspręsti technologija.

Svarbu ir tai, kad teorinė vietos (place) samprata ir su ja susijusios mokslinės prieigos šiandien yra peržengusios vienos mokslo srities ribas. Vietos tapatybę skirtingais aspektais tiria geografai, architektai, kultūros vadybininkai, miesto planuotojai, sociologai ir net filosofai. Sampratos aktualumas šiandien ją yra pavertęs tarpdalykinio tyrimo objektu. Iš esmės vietos ir vietos dvasios (genius loci) fenomenologinės koncepcijos struktūra aiški62. Nors ji ir susijusi su formaliu ir vizualiu kontekstualumu, kuris architektūroje ilgai buvo svarbi meninės kūrybos ir interpretacijos dalis (gal net esminė), pati prieiga yra nevienareikšmė, fenomenologinis jos aspektas labai svarbus. Taigi šiame kontekste taip pat galima persvarstyti jos taikymą architektūrinei kūrybai, o fenomenologinių tyrimo nuostatų taikymą architektūroje įvertinti kaip produktyvų ir naudingą. Pagaliau, jei sutiksime, kad kiekviena vietovė yra politipiška ir polichromiška, kad joje telkiasi skirtingi tapatybės lygmenys – tiek formalūs, tiek fenomenologiniai ar semiologiniai ar dar kiti – ir kad visi jie gali daryti įtaką architektūrai, tuomet norint suvokti ir suprasti kiekvieną tų lygmenų reikės naudoti skirtingus metodus ir prieigas, aiškiausiai perteikiančias tapatumą. Ir jei kelsime uždavinį aplinką suvokti, o ne padaryti – suformuoti (ar pagerinti), tuomet dėmesys kryps į kokybinius vietovės tapatybės ypatumus ir juos išryškins. Ir atvirkščiai: sutelkę dėmesį vien į formalius, iš pirmo žvilgsnio objektyvius dėmenis, gausime prielaidas per architektūrą interpretuoti vien formos aspektus, o tai gali nuvesti prie universalumo ir tuo pat metu tipiškumo63. Tad akivaizdu, kad ir čia susiduriame su architektūrinės formos ir jos komunikuojamo ar net semiotinio turinio problema, kuri vien formalaus lygmens artikuliavimo atvejais sunkiai išsprendžiama – tokiu atveju akcentuojama išorė, ne jos turinys ar metodas, dėl kurio ji būtų atsiradusi… Vieta kaip fenomenologinė koncepcija architektūroje jau kurį laiką buvo patekusi į subjektyvumo plotmę ir dažniausiai nebuvo priimama kaip metodinė nuostata ar kaip objektyvius tapatumo aspektus išreiškiantis metodas. Tiesa, kad jai yra priskiriama fenomenologinio pobūdžio analizes veikla, kurios viena iš esminių sąlygų yra lauko (empirinis) tyrimas. Jame egzistuoja ir turi būti patiriami visi minėtos vietos dvasios kokybiniai aspektai, tiek psichologiniai orientacijos bei identifikacijos, tiek kognityviniai jos elementai – suvokimas, percepcija (perception), pažinimas (cognizance), priklausymas - emocinis sąryšys (belongingness). Šios tyrimo dalyvaujant64 nuostatos taikymas architektūroje ir lemia proceso bei rezultatų kaitą. Viena vertus, tokio tyrimo metu gauti duomenys savo turiniu skiriasi nuo tokių, kurie yra tipiški tai sričiai. Jų interpretavimui nebepakanka siauros architektūros srities 62

Šiuo klausimu rašo Jūratė Markevičienė: http://www.icomos.org/quebec2008/cd/toindex/77_pdf/77LVfF-142.pdf, https://www.academia.edu/1305525/Genius_Loci_of_Vilnius http://www.tandfonline.com/doi/abs/10.3846/20297955.2012.679789?journalCode=ttpa20#.VqjUvrQWyr0 63

Nidos tapatybės raiška per tradicinę architektūrą ir jos kičinį interpretavimą, kur architektūros kokybė labai abejotina ir kurį nulemia prasto, mėgėjiško pobūdžio vadybinė veikla, politizuotai deklaratyvi veikla. (Panaši situacija – visų nacionalinių parkų ir pan. teritorijų.) 64

Plačiau žr. Poviliūnas A., 2003: „Tyrimas dalyvaujant kaip socialinių inovacijų technologija. Socialinių tyrimų metodologija“, Sociologija. Mintis ir veiksmas.

100

žinių, tad reikia skirtingų sričių specialistų bendradarbiavimo ir su tuo susijusių įgūdžių lavinimo poreikių. Kita vertus, socialinis lauko tyrimo pobūdis paprastai nulemia jo konkretumą, todėl galiausiai minimalizuojamas koncepcijos universalumo laipsnis, architektą verčiant susitelkti į mikrolygmens analizę. Tad nors nepakankamas mokslinis sąvokos vietos dvasia apibrėžtumas anksčiau dažnai keldavo problemų architektūros lauke65 ir dėl to jos praktinė nauda buvo ribota, į architektūros sferą ir jos kūrybos procesus įsileidus fenomenologinę prieigą aktualizuojamas tik konkretaus metodo ir detalaus nagrinėjamo aspekto klausimas bei problema, kaip pažinti ir išreikšti vietos tapatybę. Šią problemą padeda išspręsti žemėlapiavimo technikos. Galimybių turime daugybę, tačiau kuo mažiau kompleksiškumo siekiame, tuo siauresnį ir detalesnį aspektą galima analizuoti ir pažinti, – jis neperteiks visų ypatybių iš karto, bet parodys vieną konkretų vietovės tapatybės informacijos klodą – fenomeną. Jis galimai praturtins vietovės pažinimą makro- ir mikrolygmenimis. Metodologinis lygmuo: kontekstas ir koncepcija kaip užduotis Pagrindinę idėją, nulėmusią metodologines seminaro ir kūrybinių dirbtuvių paieškas, grindžia tipinė užduotis, būdinga architektūrinei edukacijai. Tai uždavinys sukurti sampratą, o tada objektą, susijusius su Architektūra, kurie būtų paremti konteksto ir jo analizės rezultatais ir jų sąlygoti. Tradicinė tokios užduoties interpretacija architektūros edukacijoje dažniausiai apsiriboja formalia vietovės ar konteksto analize, nustatant konteksto pobūdį, jo elementus, kiekvieną iš jų apibūdinant kiekybiniais ir kokybiniais aspektais, vėliau susisteminant rezultatus ir pateikiant išvadas. Konkretaus konteksto elemento analizei ir jos eksplikavimui renkamasi formalias analizės prieigas, nukreiptas į objektus ir jų bruožus. Tokio analizės būdo rezultatus ir su jais susijusias architektūrines koncepcijas paprastai grindžia formalūs ir sumokslinti argumentai, kurie dėl išankstinio produktyvumo nuostatų architektūros edukacijoje paprastai skatina architektoninėmis formomis pagrįstus (formalius) atsakymus ir sampratas. Siekiant pakoreguoti architektūros edukacinius procesus bei rezultatus, pagal seminare pristatytą žemėlapiavimo prieigą dalyviams buvo formuluojami konkretūs pažinimo (tyrimo) proceso uždaviniai – pasiekti galutinį rezultatą, eliminuojant išankstines „pasaulio gražinimo“ ir architektūrinio daikto darymo nuostatas ir telkiant dėmesį į vietovės fenomenus bei detales, kurios nurodo ar perteikia išskirtines jo ypatybes ar kokybinius aspektus (kurių iki tol mažai kas matė). Taigi, atsisakius architektūros edukacijai tipiškų produktyvumo nuostatų ir lūkesčių ir pakeitus metodus bei prieigas, gautas rezultatas, kuriame buvo kur kas daugiau meninio tyrimo elementų. Jie nulėmė, kad meninės kūrybos rezultatai buvo socialūs ir nesusiję su produktu. Rezultatai – idėjos, sugeneruotos pasitelkus kontekstą arba vietos tapatybės pažinimą.

Christiano Norberg-Schulzo vietos dvasios (genius loci) samprata buvo aptariama skirtingų mokslo

sričių atstovų, o produktyviai ją adaptavo kognityvinės psichologijos ir sociologijos mokslai. Plačiau žr. Norgerg-Schulz C., 1980: Genius Loci. Towards a Phenomenology of Architecture, New York: Rizzoli.

101

Method. Mapping of a Place and Architecture. Approach Level: General Guidelines for the Discourse of Contemporary Architecture In contemporary sociocultural situation of “cultured market” (according to Frederick Jameson), which as a socioeconomic medium of liberal capitalism also prevails in Lithuania, it is not difficult to notice that the concept of architecture of the end of the 20th - the beginning of the 21st century has gained some negative features of a common noun. Treatment of such features often is so abstract that the ontological content of the concept has been almost erased from the daily use. In the general case (especially in Lithuania), anything what is built (any given structure) is easily called architecture. Actually, the three things - a structure, building and Architecture - have certain essential differences, which become visible only when the principal quality requirements, not only socioeconomic tasks are set to Architecture. Earlier, to build a simple wooden cottage - a traditional residential house - was a technological or constructional rather than architectural issue. It gained architectural importance only when due to different reasons residential house owners started to raise higher requirements in addition to simple basic functionality. Telling the truth, a socioeconomic aspect is one of the factors determining the occurrence of architecture as a problem. So, an estate, manor or any other residential building belonging to different kind of social elite becomes an architectural issue, as soon as higher and more complex requirements, such as aesthetic, functional and technological goals (and their complexes), are set to such objects. In order to implement such goals, it is necessary to create something new or, in other words, simple understanding of the craft is no longer sufficient. In the aforementioned cases, however, the boundaries and quality of such higher requirements have always been and, plausibly, must be defined by the cultural field and its paradigms. This is the case when a building can be referred to as “Architecture”: when its solutions by the difficulty and complexity of the task surpass a lot a scale of simple construction technology and socioeconomic problems, and it can well enter the boundaries of Architecture as an art. Thus, it seems, even nowadays it is not right to call the art of architecture the things, which are just an activity of organization of construction and management processes, because in most cases the results of such construction do not contain any features of true architectural creation. Usually, this is an activity of application of some typical solutions and their management turning a structure or building into a consumable product of “cultured market”, which basically has no elements of culture. It is exactly such elements that determine the systems of qualitative requirements set to architecture. Therefore nowadays the broadness of the concept of architecture often allows for confusion of definitions of Architecture, structure and building, as well as destruction of any quality reference points for their evaluation. At the same time, the system of evaluation criteria is ruined, whereas according to applicable paradigm of architectural concept anything may be and is called architecture in Lithuania. In such a situation, it seems, there are enough reasons for broader discussion resulting in formation of the system of quality criteria for architecture evaluation66 to be related to cultural, as well as socioeconomic areas. But essential reference point for its occurrence should be real and commonly acceptable concept of architecture as contemporary artistic creation, contributing to the shift of architectural creation to the expanded field of contemporary culture. Its latter condition, as specified by a number of researchers, is already a reality, where most of the newest architectural trends of the beginning of the 21st century are developing. If we consider the relationship between Architecture and contemporary art relevant, then one of its nowadays treatments may be effectively applied to architectural creation and practice. This is an artistic research, the paradigms and theoretic approaches of which may be easily adapted in the field of architecture as art. As a matter of fact, adaptation of any common term in architecture initially is problematic and its

Interdisciplinary scientific conference Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė (Criteria for Architecture Quality and Their Legal Meaning) was held on this subject, see in: http://www.ltkt.lt/userfiles/Teziu %20rinkinys_Lietuvos%20architektūros%20rūmai.pdf.

102

results - ambiguous (for example, the term of postmodernism transferred to the field of architecture) 67, but in case of artistic research the aforementioned adaptations can become some benchmarks relating efficiently architectural creation with the contemporary sphere of art in essence. The latter knowingly is a dynamically developing process, vectors of which are very often directed to the sphere of sociality. Thus, in the general case, adapting uncomplicated structure of the field of architecture according to the known triple typology of an artistic research68, its features can be easily found in architecture. This approach is: (a) a research about art and architecture; (b) research for art and architecture in order to implement the set tasks and understand technologies; and (c) artistic research through practice of architecture as artistic creation. The third case is important for its dynamic possibilities, where all the aforementioned components can coexist together or separately. An artisticcreative experiment and anti-determinist approach could be at least a few essential guidelines to expand the fields of methodological and thematic (objective) possibilities of architecture as artistic creation and practice. All this could be perceived as an opportunity to return to experiment with form and technology, which, if taken separately, often are synthetic and related to the so-called “geometric fundamentalism” by emphasizing experiment with method and only afterwards relating to it technologies and/ or techniques, which later should determine an architectonic form, inasmuch as a form as a separate object separated from the first two is no longer relevant in architecture. Features of a form may be preconditioned by technology and general paradigm of its order as defined by the method69. The paradigmatic approach of order is likely to become an essential factor preconditioning the qualities of the form. Thus, an experiment with method in the field of architectural artistic research allows not only for reasonable raising of questions, other than related to form or technology, but also questioning conventional principles of architectural practice in search for the new [or just] quality in Architecture. The way, how Architecture is created and substantiated, will always determine its result (process and approach always being directly related to the result). According to different practices of conventional architecture, in such a situation preconceived guidelines of sociality and phenomenology of method for architectural creation may form the prerequisites for development of an approach, in which several interdisciplinary aspects, such as sociology, scientific methodology and artistic experimental creation, may successfully be matched together. This does not mean, however, that interdisciplinary approach should be associated just to one actor, what essentially is hardly achievable. First of all, it means the interdisciplinary cooperation as essential and basic condition for the process of architectural artistic creation. In such a field of architecture as artistic interdisciplinary creation and culture, discussions on architectural quality will be made possible from the phenomenological positions of a Process, Matter and Space, which in their essence are conditions of the paradigm of

More on this see in: Martynas Mankus, “Postmodernizmo idėjų raiška XXa. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių Lietuvos architektūros darbų konkursuose ir neįgyvendintuose projektuose” (“Manifestation of Postmodernist Ideas in Works of Architectural Competitions and Unrealized Projects in Lithuania of the 1970-ies and 1980-ies”). Mokslas - Lietuvos ateitis. 2014 No. 6 (3), p. 225-233. Martynas Mankus, “Metafora kaip postmodernizmo architektūros raiškos priemonė. Lietuvos atvejis” (“Metaphor as Means of Expression of Postmodern Architecture. Lithuanian Case”). Journal of Architecture and Urbanism. Volume 36, Issue 3, 2012, p. 170-180. Martynas Mankus, “Manifestations of Symbolism in Architecture of Postmodernism”. Journal of Architecture and Urbanism. Volume 38, Issue 4, 2012, 274-282p. 68

See more on this in the article by V. Michelkevičius “Meninio tyrimo sampratos ir kontesktai: paini pradžia ir atspirties taškai” (“Concepts and Contexts of Artistic Research: Complicated Beginning and Reference Points), Acta Academia Artium Vilnensis, No. 79, 2015, p. 31-42. 69

A remarkable phrase by Jean Fresco that the majority of ethical and moral choices can be made and problems solved by technology is very appropriate here.

103

method possible to determine the state of Architecture as sociocultural and interdisciplinary artistic activity in the future. Concept Level: Phenomenological Sections and Maps of Identity of a Place Since the second half of the 20th century, the aspect of contextuality in contemporary architectural practice has become an important condition. Back in the 1960-ies and 1970-ies, quite a number of architects and researchers, such as Kevin Lynch, Aldo Rossi, Christian Norberg-Schulz, Gordon Cullen and others, expressed ideas and approaches raising the importance of a context in architecture and criticizing universality of the architecture of Modernism and International Style. In the beginning of the 21st century, contextuality and environment in architecture is no longer objects of discussion. These have become a universal principle of architectural creation. A problem is that interpretation and expression of contextuality in architecture is always quite ambiguous. In many cases shift and adaptation of qualities and peculiarities of the context to a work of architecture is formal, straightforward and visual, made in the easiest way perceivable to the major part of society and professionals. It is determined by formal methodology of architectural context analysis, where a focus is made more on visual rather than phenomenological aspects of a place and context. Although the ideas of the aforementioned authors and architects are not related to such deterministic approach and formal analysis, often their reduction and productivity requirements raised in architecture precondition only the partial use of such ideas. In the global sociocultural environment at the outset of the 21st century, the aspects of local identity and exclusiveness (uniqueness) have become fashionable and relevant thus at the same time increasing attention to phenomenology. It is also noteworthy that today the theoretical concept of a place and the related scientific approaches have trespassed the boundaries of a single scientific field. Geographers, architects, culture managers, urban planners, sociologists and even philosophers explore different aspects of identity of a place. Due to its relevance this concept has become an object of interdisciplinary research. In fact, the structure of phenomenological concept of a Place and Genius Loci is clear (MarkeviÄ?ienÄ&#x2014;). Although it is related to formal and visual contextuality, which has been a significant (or even essential) part of artistic creation and interpretation in architecture for a long time, but its phenomenological aspect is much more important. Therefore in such a context, its adaptation in architectural creation can also be revised, as well as application of phenomenological aspects in research, which is productive and useful. Finally, if we agree that every place is polytypical and polychromic with different levels of identity - formal, phenomenological, semiological and others - and that they all may influence architecture, in order to perceive each of such levels, we need different methods and approaches, most clearly revealing certain qualities of a given identity. If we raise a task to perceive rather than make and form (or improve) the environment, we have to focus on the qualitative peculiarities of the place identity and emphasize them. And, on the contrary, if we focus on formal, objective at first sight elements only, we receive assumptions to interpret only the aspects of form with the help of architecture, which lead to universal and at the same time typical results70. Thus it is obvious that we face the problem of architectural form and semiotic content it communicates, and this problem is difficult to solve in cases of articulation of only formal level, as in such cases only the exterior is emphasized rather than content or method of its occurrence. For some time a place as a phenomenological concept in architecture has fallen in the sphere of subjectivity and been failed to acknowledge as a methodological approach or method to express the objective qualities of identity. As a matter of fact, this activity is attributed to analysis of phenomenological character, one of the essential conditions of which is a real field (empirical) research. All qualities of the aforementioned genius loci exist and must be experienced in it, including

This is the case of expression of Nidaâ&#x20AC;&#x2122;s identity through traditional architecture and its kitschy interpretation, where the quality of architecture is doubtful and determined by poor amateur management activities with political declarative savour (similar situation is in majority of National Parks and analogous territories).

104

psychological, orientation and identification aspects, as well as cognitive elements: perception, cognizance and belongingness. Application of this approach namely - participatory action research71 determines changes of the process and result. On the one hand, the data obtained during such (PAR) research differs by its content from the data typical for a given area, and the knowledge within the narrow field of architecture is insufficient for its interpretation, which leads to the needs of cooperation and training of the related skills. On the other, the social character of a field research usually influences its concreteness and minimizes the level of universality in the concept, and this forces an architect to concentrate on the analysis of the micro level. Thus, although earlier the insufficient scientific definition of the genius loci preconditioned a problematic situation in architectural field72 and its limited use in practice, the issue of a specific method and detailed aspect under analysis, as well as problem how to identify and express the qualities of a given place identity have been made relevant as soon as a phenomenological approach entered the sphere of architecture and creative processes excluding any inclinations to productivity. Besides other, mapping techniques also contribute to solving this problem. By applying them, we get a number of possibilities, and the less we seek for complexity, the narrower and more detailed aspect may be analysed and learned, which will express just one informational layer of a given identity of a place - a phenomenon, rather than all qualities at once. Such layer may possibly allow for the better understanding of a place on the micro and macro levels. Methodological Level: Context and Concept as a Task A general idea that has determined the methodological search for the seminar and workshop is based on an archetypal task, quite common in architectural education. This is a task to develop a concept and then an object related to Architecture, which could be based on and preconditioned by the context and results of its analysis. Traditional interpretation of such task in the process of architectural education is often limited to a formal analysis of the place or context by identifying the character of such context, its elements and defining each of them according to quantity and quality aspects, and later systemizing the results and making conclusions. In case of analysis of specific contextual element and its explication, formal approaches of analysis directed towards objects and their characteristics are selected. The results of such method of analysis and the related architectural concepts usually are supported by formal and scholarised arguments, which due to their inclination to productivity usually lead to formal answers and concepts based on architectonic forms in architectural education. In order to improve such processes and results of architectural education, on the basis of the mapping approach introduced to participants of the seminar, specific tasks for the process of learning (research) and its final result were formed by eliminating the predispositions to “cognition of the world” and making an architectural item, but rather concentrating on phenomena and details of the place, which emphasise and convey its exclusive features or qualities, still underexplored. Thus by refusing inclinations and expectations of productivity archetypal in architectural education, changing methods and approaches, the final result was obtained, in which much more elements and features of artistic research could be recognized, which determined the results that were social and not related to a product. The results were ideas generated thanks to cognizance of the context or identity of the place.

More on this see in: Arūnas Poviliūnas. “Tyrimas dalyvaujant kaip socialinių inovacijų technologija. Socialinių tyrimų metodologija” (“Participatory Action Research as a Technology of Social Innovation. Methodology of Social Research”). Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2003/1. 72

Christian Norberg-Schulz’s Genius loci concept was discussed among representatives of different academic fields, but parts of it were most productively adapted by the sciences of cognitive psychology and sociology. More on this seen in: Ch.Norgerg - Schulz. Genius Loci. Towards a Phenomenology of Architecture. Rizzoli, 1980.

105

7 pav. Kūrybinės dirbtuvės Nidose 2014m.spalis (Tomo Grunskio fotografijos) Fig.7. Workshop at Nida Art Colony in October, 2014. (Photos by Tomas Grunskis)

106

04. Procesai / Processes

Benjamin Cope, Miodrag Kuč Metodo taikymas / Aplication of the Method

Nors prieš atvykdami mes abu daug buvome girdėję apie Nidą ir matę tų puikiųjų vaizdelių, kuriuose Neringa vaizduojama kaip simbolinis kraštovaizdis Lietuvos gamtos malonumams reklamuoti, nei aš, nei Miodragas čia nebuvome lankęsi anksčiau. Kadangi mūsų pačių su pajūriu susiję potyriai buvo kitokie, – XX a. devintajame deš. gerokai nuskurdęs vėsusis ir vėjuotasis Velsas, kuriame vasaros atostogas leisdavo Benas, ir radikaliai pasikeitusi, tačiau karštesnio klimato Miodrago jaunystės Adrijos pakrantė buvusioje Jugoslavijoje, – mūsų mintyse susiformavę vaizdiniai-žemėlapiai, kokia galėtų būti Nida, buvo visiškai skirtingi. Kai pagaliau čia atvykome autobusu vis tirštėjančioje spalio tamsoje, prisiklausę paslaptingų ir egzotiškų istorijų apie vietinių gyventojų tradiciją medžioti varnas, apie pernelyg didelės čia besiveisiančių kormoranų populiacijos kraštovaizdžiui daromą žalą, mus išsyk nutvelkė suvokimas, kad šioje vietoje egzistuoja daugybė išmatavimų ir kad ne visus juos gali būti lengva atskleisti bei suvaldyti. Praleidę Nidoje savaitę, abu buvome tiesiog pakerėti šios vietos magijos, ypatingos, nulemtos vandens ir mobilųjų jėgų susidūrimo bei gausybės prieštaringų pastangų užfiksuoti, sumodeliuoti ir pertvarkyti šią dinamišką tikrovę. Kai darbavomės su studentais, stengėmės atremti dominuojančio, turistams skirto Nidos įvaizdžio, paveldo saugomo žvejų kaimelio, įtaką ir susitelkti ties daugiamačiu šios vietos realybės tyrimu. Mūsų tikslas buvo išnagrinėti daugybę įvairiausių ir tarpusavyje nesuderinamų “žemėlapiavimo” projektų, pagal kuriuos šiandien yra formuojama Nida, ir panaudoti juos kaip atspirties tašką konstruojant naujas perspektyvas, kurių pagrindu galėtume kurti savo žemėlapius. Norėdami to pasiekti, pirmiausia turėjome atrasti, kaip skirtingais būdais papasakoti Nidos istoriją, ir taip atverti sau naujus horizontus, kad galėtume dirbti su šia erdve ir joje. Šiame glaustame straipsnyje dalijamės keletu minčių, kurias mums įkvėpė Nida, arba, kitaip sakant, juo stengiamės susieti Nidos atvejį su mintimis apie “žemėlapiavimą”, pasidalytomis ankstesniame tekste. Be to, čia pristatome keletą išsamiau išplėtotų studentų darbų idėjų; taigi, skliausteliuose pateikti vardai nurodo projekto autorių, kuris ir plėtojo vieną ar

107

kitą idėją. Nors Nidos kilmę galima pradėti nagrinėti nuo moreninių uolienų slinkties ledynmečiu, tolesnį šios vietos egzistavimą lėmė vėjo, bangų ir srovių abejose Baltijos jūros pusėse, taip pat upių, įtekančių į Kuršių marias judėjimo srautai, dėl kurių kaupėsi smėlis, įgydamas siauro ir ilgo pusiasalio formą. Žvelgiant kasdienio žmonių gyvenimo aspektu, Kuršių Nerija tapo svarbi, kai ja vokiečių teutonų ordino riteriai pradėjo keliauti į šią Baltijos regiono dalį, taip pat per ją imta gabenti paštą į Sankt Peterburgą. Vėliau, XIX a. vietovę itin pamėgo Karaliaučiaus menų akademijos (Kunstakademie Köningsberg) menininkai. Tačiau nuo XVI a. gana sparčiai daugėjant vietos gyventojų pradėta intensyviai kirsti Neringos miškus, o tai itin pablogino gamtos sąlygas – vyraujantys vėjai darė neigiamą įtaką kopų judėjimui ir ne tik trikdė šiai vietovei svarbų transporto verslą, bet ir po smėliu palaidodavo namus ar net ištisus kaimus (Vaidas). Visgi už dabartinį savo pavidalą Nida turėtų būti dėkinga danų miškininko Soreno Bjorno išrastam kraštovaizdžio sutvirtinimo būdui, kuris plačiai taikytas XIX a. mėginant atsodinti miškus. Šiandien Nidą supanti žemės juosta sudaryta iš tam tikrais sluoksniais suformuotos specialių užtvarų ir augmenijos zonų sistemos, kuri užtikrina, kad arčiausiai jūros esančios apželdintos kopos būtų sutvirtintos, o jų užuovėjoje galėtų augti įvairios augalų rūšys. Tačiau visas kraštovaizdis vis dar yra nuolatinio judėjimo procese – Neringos smėlis marių pusėje yra kokybiškesnis ir kitos spalvos, palyginti su arčiau jūros esančiais smėlynais, kadangi jie nuolat juda, kinta net ir juos sudarantys mineralai. Pavyzdžiui, Didžioji kopa per metus pasislenka apie 0,5 – 10 m, o pernelyg dažnas lankytojų laipiojimas kopomis taip pat kelia kraštovaizdžio erozijos grėsmę. Taigi, šis nuostabus kraštovaizdis, vasarą pritraukiantis didžiulius žmonių srautus, yra intensyvios žmonių veiklos, kuria siekiama apriboti natūralų gamtos judėjimą, rezultatas. Maža to, šis modelis, kuriuo siekiama apriboti arba skatinti vienokį ar kitokį judėjimą, Nidoje aptinkamas daugybėje išmatavimų ir yra vienas svarbiausių, paverčiantis šią vietovę itin įdomia žemėlapių kūrimo aspektu. Pavyzdžiui, šiaurinėje pusėje Kuršių Neriją su Klaipėda jungia keltai (dėl to kyla problemų atvažiuoti avarinėms tarnyboms (Urtė)), važiuojant toliau [Nidos link] Nacionalinio parko teritorija yra atribota šlagbaumu ir mokamu įvažiavimo mokesčiu. Kaip pasikeistų Nidos ekologinė ir ekonominė padėtis, jeigu, kaip retsykiais yra kalbama, būtų pastatytas tiltas į pagrindinę krašto teritoriją? Pietų pusėje Nida nuo Kaliningrado srities yra atskirta išorine ES siena, kuri riboja žmonių judėjimą abejose jos pusėse ir sudaro kliūčių gretimų valstybių (Lietuvos ir Rusijos) bendradarbiavimui gamtosaugos srityje. Tuo pačiu, Nida traukia gretimos valstybės piliečius galimybėmis įsigyti čia nekilnojamojo turto, prekybos centrų ir suvenyrų paviljonų, o ypač didelių Klaipėdos prekyviečių prekių pasiūla. Tačiau būtent dėl šios sienos susidarančių skirtingų vartotojų įpročių, dėl kurių susiformuoja tam tikri komerciniai pranašumai (o su jais kyla ir baimė, kad tam tikrose rinkos sektoriuose ims dominuoti užsieniečiai, pvz., baiminamasi, kad rusai užvaldys didžiąją dalį Nidos nekilnojamojo turto), čia egzistuoja ir kur kas mažiau matoma prekyba kontrabandinėmis prekėmis, atgabentomis iš anapus sienos. Kol mes dirbome Nidoje, minėtą vartotojų migraciją čia, vietinių prekybininkų nusivylimui, buvo šiek tiek apribojusi Rusijos ekonomikos krizė. Be to, kadangi didžioji dalis gintaro, parduodamo net ir Lietuvos pusėje, pagaminama Kaliningrado gintaro fabrike, gintaro tiekimas tradicinių lietuviškų suvenyrų, parduodami

108

Nidoje ir jos apylinkėse, gamybai gerokai komplikavosi dėl politinių sankcijų ir augančios gintaro rinkos Kinijoje. Akivaizdu, kad ES siena yra išskirtinės svarbos veiksnys, tačiau nebūtinai teigiamas, nes jo įtakoje Nida išlieka ne tik sunkiai pasiekiama, natūralios gamtos erdvė, bet ir netenkusi antrosios, pietinės savo dalies tampa periferija. Taigi, mūsų išvada: situaciją Nidoje ir teigiamai, ir neigiamai veikia tarpusavyje konkuruojantys politiniai, ekonominiai, kultūriniai ir ekologiniai veiksniai, kurie ne tik riboja, bet ir skatina žmonių, gamtos ir prekių judėjimą. Situacija gerokai paaiškėja, kai palyginame, kaip teritoriniai žemėlapiai yra sudaromi valstybėje-ES narėje, turinčioje bendrą sieną su Europos Sąjungai nepriklausančia valstybe, ir kaip jie sudaromi atitinkamų tarptautinių organizacijų, turinčių įgaliojimus tvarkyti bei organizuoti erdves pagal savo nusistatytus kriterijus. UNESCO, Kuršių Nerijos kraštovizdį sauganti pagal Pasaulio paveldo programą, ir ES programa Natura 2000, nustatanti Kuršių Nerijos Nacionalinio parko apsaugos gaires, sudaro erdvių žemėlapius, remdamosi skirtingais kriterijais: pirmuoju atveju, kraštovaizdžio verte viso pasaulio mastu, ir antruoju – tam tikrų augalų, vabzdžių ir paukščių rūšių retumu Europos mastu. Maža to, jų kuriami žemėlapiai nesutampa su tautinės valstybės žemėlapiais, pvz., UNESCO pasaulio paveldo objektas yra abejose minėtos ES sienos pusėse ir yra ribojamas žemės bei jūros, kadangi didžioji Kuršių Nerijos Nacionalinio parko dalis iš tiesų yra Kuršių marių ir Baltijos jūros vandenyse. Tačiau, kadangi tiek UNESCO, tiek ES yra įtakingos tarptautinės organizacijos, jos turi teisę savo sukurtus žemėlapius įtvirtinti politiniais susitarimais ir jų pagrindu vykdyti kasdienę aplinkosaugos veiklą. Tačiau jų “žemėlapiavimo” pastangas gerokai apsunkina valstybių sienos – aplinkosaugininkų žemėlapiuose, kuriuos vartėme Nidoje, nebuvo matyti gamtos aspektu vertingų teritorijų už sienos, Kaliningrado srityje; o Nacionalinio parko darbuotojai aplinkosaugos veiklos trukdžius aiškino bendradarbiavimo tarp gretimų pasienio valstybių stoka. Be to, akivaizdu, kad kitaip nei žmonėms, augalų, gyvūnų ir paukščių judėjimui politinės sienos nedaro jokios įtakos. Taigi, “žemėlapiavimo” projektai ir patys žemėlapiai konstruoja bei organizuoja kasdienę veiklą, kurios įtakoje formuojamos Nidos erdvės; ir tai aiškiai galima pastebėti tame, kaip pats Nacionalinis parkas yra suskirstytas į daugybę mikrožemėlapių, ženklinančių skirtingų apsaugos zonų erdves, kurių kitaip plika akimi nepamatytume. Tačiau šių zonų [funcionavimo] tikslumas ir veiksmingumas priklauso nuo Nacionalinio parko administracijos sugebėjimų atsekti įvairių [augalų bei gyvūnų] rūšių paplitimą ir jas saugoti, atsižvelgiant į ribas, priklausomai nuo to, kas leidžiama ir kas draudžiama daryti skirtingose zonose. Nors tokių žemėlapių sudarymas yra gyvybiškai svarbus formuojant saugomas sritis, jo tikslumas ir veiksmingas gana apytikris. Toks gautosaugos zonų “žemėlapiavimas” neapima kintančio žmonių ir laukinės gamtos objektų judėjimo (juk trumpą vasaros sezoną smarkiai suintensyvėjantis turistų judėjimas yra nepaprastai svarbus vietos gyventojams, bet kelia nemažai problemų gamtai, o visus likusius metus kaip tik laukinės gamtos objektai linkę brautis į žmonių erdves, kaip matyti iš pavyzdžio su briedžiu, kurį pastebėjome klaidžiojantį po žmonių sodus ir daržus (Elena)). Taigi, aiškėja tam tikras paradoksas, kad [nors] Nida yra tikras gamtos lobis, ir [todėl] turi paklusti intensyviam žmonių vykdomam reglamentavimui. Tai buvo ypač pastebima mums lankantis Nidoje ne sezono metu: čia aptikome daugybę įvairiausių ženklų, ko negalima daryti, tačiau jie kabėjo ištuštėjusiame miške (Kristina), o klaidžiojantys gyvūnai buvo tik dar vienas įrodymas, kad

109

sienų, reguliuojančių santykius tarp žmonių ir gamtos, tikrovėje neįmanoma nustatyti taip aiškiai, kaip jos yra nubrėžtos žemėlapiuose (Elena). Ypač aiškiai tarpusavyje konkuruojantys Nidos žemėlapiai pasireiškia žvejybos srityje. Nidos žvejai ar kiti čia žvejojantys asmenys turi unikalią Kuršių Nerijos žemėlapio viziją, paremtą kasdiene savo patirtimi, susijusia su oro sąlygomis, žiniomis apie žuvų judėjimą ir įpročius, taip pat vietas ir orientavimosi technikas, taikomas plaukiant laivais visiškai skirtinguose Kuršių marių ir Baltijos jūros vandenyse. Gana simboliška, kad nebeveikia žuvų perdirbimo įmonė, kitados buvusi Nidos uosto širdimi (Vaidas). Žuvų kvotas nustato atitinkamos Europos Sąjungos institucijos, o prekybą žuvimi valdo pagrindinėje šalies teritorijoje esančios rinkos. O turizmas Nidoje iš dalies paremtas miestelio, kaip tradicinio, skandinaviško tipo žvejų kaimelio be jokios pramonės, įvaizdžio propagavimu. Bet vis dėlto, kaip visa tai susiję su tikrų žvejų, patekusių į griežto reglamentavimo ir ekonomikos gniaužtus, perspektyvomis, su jų, taip pat žuvį rūkančių, parduodančių ar gaminančių patiekalus iš jos restoranuose pasakojamomis istorijomis apie šią profesiją, arba netgi pačių žuvų gyvenimu (Patricija)? Su tokiais paradoksais Europos Sąjunga mėgina dorotis, skatindama tvariosios žuvininkystės koncepciją – Nidos žvejams Norvegijoje organizuojami mokymo kursai šia tema. Bet kaip vis dėl to panašias iniciatyvas vertina vietos žvejai, kovodami ir mėgindami atrasti nišą esamoje rinkos struktūroje? Šis klausimas – ypač įdomus, nes iškelia itin reikšmingą reglametavimo vaidmenį neoliberalizmo epochoje, ES žemės ūkio bei žuvininkystės politikos sričių įtaką naujųjų ES narių Rytų Europoje kaimo gyventojų gyvenimo būdui ir net kraštovaizdžiui. Puiki šio politikos ir tikrovės prasilenkimo su tikrove iliustracija būtų mūsų nugirsti pajuokavimai, esą kiekvienas, kas Nidoje žvejoja, tai daro neteisėtai, nes tam, kad jie [žvejai] išsilaikytų, turi surasti vienokių ar kitokių spragų sistemoje. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių, kas Nidoje yra laikoma nelegaliu. Kas tankiame galimų [sudarytinų] šios erdvės žemėlapių ir kontražemėlapių (angl. Counter – mapping) audinyje egzistuoja žemėlapyje neužfiksuoto, arba anapus reglamentų, ir kodėl? Šia prasme galima laikyti, kad po žmonių sodus klaidžiojantis briedis turi kažką bendra su žveju, rūkančiu žuvį savo reikmėms, arba dingusia socialistinės epochos aukščiausio rango funkcionieriaus vila. Paaiškėjo, kad po idilišku Nidos įvaizdžiu slypi intensyvios vietos bendruomenės pastangos išgyventi, užsiimant veikla, išeinančia už jos reprezentacinių ar sureglamentuotų ribų. Nors galimi [sudarytini] Nidos žemėlapiai ir kontražemėlapiai, regis, prisotinti mūsų dienų aktualijų, susijusių su aplinkosaugos nuostatais, Europos Sąjungos normomis ir tarptautinio verslo standartais, šioje vietovėje taip pat aptikome konkuruojančių įrėminimo technikų (būdų, kaip šios teritorijos erdvės yra įvaizdijamos) istorijos ženklų (Ježy). Marinistiniai peižazai pateikia plokščią panoraminį vaizdą, kurio horizontali padėtis siūlo vaizdus. Taigi, labiausiai dėmesį prikaustantys Nidos vaizdai atsiveria nuo į Kuršių marias įsikišusių prieplaukų. Šiame kontekste svarbų vaidmenį taip pat vaidina vertikalumas, ir leidžiantis būti matomam, ir siūlantis matymo perspektyvų. Gerokai pažengusios vertikalaus matymo, pvz., laivų stiebų ar garsiojo Nidos švyturio, technologijos pakeitė kadrus [rėmus], kuriuose žmonės gali judėti (šią sąvoką vėl aukštyn kojomis apverčia Ježio projektas, kuriame siekiama švyturio vaizdą padaryti visiems matomą). Tačiau Nidoje matymo galimybių ir technikų gausa apsunkina paprasčiausią santykį tarp matymo ir pažinimo.

110

Pavyzdžiui, viena stebėjimo vieta netoli Tomo Mano namelio, vadinama “itališku peizažu”, pažadina [stebėtojo] istorinę literatūrinę vaizduotę – tai, kas iš tiesų matoma marių toliuose, labai primena kitoje erdvėje ir kitame laikė vyraujančius peižazus; panašiai kaip pagoniškas saulės laikrodis Didžiosios kopos viršūnėje, tarsi prisotintas kerinčių pirmapradžių gamtos vaizdų. Šios vietovės medžioklės bokšteliai yra skirti ne panoramoms stebėti, bet aptikti gyvūnų judėjimą pomiškio sąžalynuose, todėl siūlo siaurus sutelkto vaizdo rėmus. O bokštai Kaliningrado srities pasienyje skirti nuolatiniam kraštovaizdžio stebėjimui ir bet kokiai netinkamai veiklai kontroliuoti (ironiška, kad jie pakankamai arti Nidos nudistų paplūdimo!). Taip įvairios Nidos apžvalgos vietos ir stebėjimo būdai, kurie išryškėja jose, kelia klausimą, kaip mūsų matymo būdai ir dalykai, kuriuos norime pastebėti, susiję su tuo, kaip mes save identifikuojame [kokią padėtį sau prisikiriame] aplinkoje. Tačiau Nidoje tam, kad pakeistum savo suvokimą apie šią vietą, labai svarbu ne tik tai, kur ir kaip žiūri, bet ir kada. Itin dramatiškas šio miestelio gyvenimo elementas yra tai, kad tris vasaros mėnesius jis kunkuliuoja nuo kasmetinio turistų antplūdžio, todėl jam tenka dorotis su daugybę kartų išaugusiu žmonių skaičiumi, o likusią metų dalį reikia prižiūrėti visą infrastruktūrą, pavyzdžiui, automobilių aikšteles (Vytas), pritaikytą kur kas didesniam skaičiui žmonių negu yra tikrųjų miestelio gyventojų. Didžiausias Nidos plėtrą planuojančių darbuotojų galvos skausmas yra, kaip pritraukti daugiau lankytojų žiemos mėnesiais (Gierdrė). Galimybė užsidirbti per atostogų sezoną ne tik skatina kitas migracijos rūšis (viena suvenyrų pardavėja papasakojo, kad jos viršininkas išvyko į Kiprą, kur praleis žiemą ir grįš naujam sezonui), bet ir savotiškai padalija žmones į tuos, kurie dirba turizmo ir valstybiniame sektoriuose. Pastarųjų pavyzdys būtų gelbėjimo ir avarinių tarnybų darbuotojai (Urtė), kurie dirba ištisus metus ir sudaro nuolat Nidoje gyvenančių žmonių bendruomenės dalį. Pastovaus, visus metus trunkančio darbo ir ilgesnio laikotarpio perspektyvų nebuvimas Nidoje skatina jaunosios kartos emigraciją, daugiausia į Jungtinę Karalystę ar Airiją. Politinė ir ekonominė vietos sankloda, genanti jaunimą į užsienį, yra suvokiama kaip rimta grėsmė tvariam Nidos vystymuisi ateityje. Turizmo sektoriaus ritmiką lemia orai ir tam tikri socialiniai veiksniai. Nida ne tik siūlo visai kitokį atostogų variantą nei Palanga, joje ir aplink ją taip pat gausu sovietinio laikotarpio įvairiausios atostogų infrastruktūros likučių. Griūvančios sovietmečio stovyklavietės, nebenaudojamas laivų, kadaise kursavusių iš Kauno į Nidą terminalas, stūgsantis pačiame uosto centre, ar apleistas viešbutis, ištaigingo restorano karkasas, buvusios diskotekos, kurioje kadaise savo įrašus leido buvęs parlamento pirmininkas, liekanos, ar elitio vila, stovėjusi pakelyje į paplūdimį, iškalbingai byloja, kaip ši itin vertinga erdvė galėtų būti suprantama ir naudojama (Vaidas). Netikėtai miške tarp jūros ir marių aptiktos, šios apleistos erdvės, kaip ir daugybė kitų vietų, naudojamų tik atostogų sezono metu, mums priminė, kiek daug smulkiai “žemėlapiuotų” ir kartais intensyviai naudojamų Nidos erdvių yra paskendusios užmarštyje. Šios įvairialypės liekanos rodo, kad spartūs Nidos pokyčiai, įvykę per pastaruosius trisdešimt metų, trukdė rastis socialiniam tankumui, iš kurio susiformuoja tvirtas bendruomenės audinys. Dėl to ši erdvė tapo svyruojančių išorinių jėgų auka. Galimas daiktas, šie [mūsų pastebėti] ankstesnio [objektų] panaudojimo pėdsakai ir dabartinės, naujosios pastangos įsibrauti tarp gamtos ir užstatymo erdvės padės suvokti kitokios Nidos bei jos apylinkių plėtros krypčių galimybes

111

(Vaidas). Taigi Nidą matome kaip skirtingų “žemėlapiavimo” praktikų, žmonių srautų įplaukimo ir išplaukimo, įprastų, kasdienių ir retų dalykų, įvairaus mastelio ir praktikų kompleksinę sąveiką. Pavyzdžiui, nors ženklus [sezoninis] žmonių skaičiaus sumažėjimas miestelyje yra tikra bėda ekonominiam ir socialiniam jo bendruomenės stabilumui, būtent tankio trūkumas ir reklamos įtaka padaro galimus tokius eksperimentinius projektus, kaip “Neringa FM” interneto radijas, sulaukęs didelės sėkmės visoje respublikoje ir leidęs buvusiems stoties darbuotojams išvykti bei siekti karjeros nacionalinio transliuotojo stotyse. Nidoje menininkų sutiksi mažiau negu Vilniuje ar Berlyne, bet it sultingoji jūrasmiltė, daugiametis augalais mėsingais lapais, aptinkamas pajūrio zonose, jie stengiasi pasinaudoti galinga infrastruktūra, remiančia trapias jų iniciatyvas ieškoti naujų sąveikos būdų tarp migruojančių menininkų ir studentų, rezidencijoje ir supančioje žmonių bei gamtos aplinkoje. Dviprasmišką terminą “meno kolonija” reikėtų suprasti giliamintiškai, bet buvo malonu kuriam laikui (čia apsigyvenus) tapti dalimi tų nuolatinių pastangų, kurias deda ši institucija ir menininkai bei studentai, ir kuriamuose žemėlapiuose pamatyti Nidą kitaip. Per tą Nidoje praleistą savaitę, kurią skyrėme “žemėlapiavimui”, mes mėginome išprovokuoti vieni kitus mąstyti kitaip, atsiverti šios erdvės daugialypumui, kurti teorijas, idėjas ir žemėlapius, remdamiesi savo patirtimi ir sąveika su šia vieta. Šios patirties anaiptol nepavadintume ramia. Neilgai trukusio mūsų lauko tyrimo metu prapliupo lyti, tad pirmasis įspūdis, kurį susidarėme užkopę ant Didžiosios kopos, buvo lietaus lašų pojūtis ant odos, peršlapę batai ir, žinoma, jokio vaizdo dėl susidariusio rūko. Per rytinę mankštą paplūdimyje rizikavome pernelyg neatsiduoti mąstymui apie tai, kaip žmonės priima erdvę, nes mintis blaškė nuolatinis smagumas ir pajuokavimai. Pašnekesiai su vietiniais, žinoma, suteikė mums informacijos apie šią vietą ir vertė pajusti empatiją kalbintiems žmonėms, tačiau ir dar sykį patvirtino, jog egzistuoja tam tikras barjeras tarp jų ir mūsų, atvykusių į Nidą tik trumpam, neapleido kažkokios paslapties jausmas, numanymas, jog egzistuoja nežinoma, jokiuose žemėlapiuose nepažymėta Nida, kuri tokia ir liks, nepaisant didžiausių mūsų pastangų ją ištyrinėti. Tikrai malonu buvo dirbti su grupe. Manome, kad dalyvių sukurti projektai yra išties intriguojanti pradžia įvairių gyvenimo dimensijų, iš kurių susideda Nida, tyrimui. Esame dėkingi studentams ir Tomui Grunskiui už puikią draugiją ir įdomų darbą, kuris atsispindi šiame leidinyje. Jis ir visa mūsų pažintis su Nida padarė reikšmingą postūmį mūsų suvokime, ką iš tiesų gali reikšti “žemėlapiavimas”.

112

While both of us had heard much of Nida and seen the images through which Neringa becomes a symbolic landscape for advertising the natural delights of Lithuania, neither of us had ever been before. With our varied experiences of seaside, of the since the 1980s declining fortunes of the wet and windy Wales of Ben's summer holidays to the changing paradigms but hotter weather of the ex-Yugoslavian coast-line of Miodrag's youth, our mental mappings of what Nida might mean were starkly different. And as we approached on the bus in the growing darkness of an October evening, amongst stories of the mysterious and wild-sounding local tradition of hunting crows and of the destructive impact on the landscape of too many cormorants, we were immediately immersed in a sense that there were many dimensions to the place, and that not all of them could be comfortably uncovered or controlled. After our week there, we were both struck by Nida as indeed a magical place, but one that it is a product of an encounter between fluid and mobile forces, and a range of conflicting attempts to record, model and reorganise this dynamic reality. In our work with the students, we sought to counter the prevalent touristoriented image of Nida as heritage fishing village and open ourselves up to an exploration of the multidimensional reality of the place. Our aim was to uncover the diverse and conflictual mapping projects from which Nida today is formed and use these as a basis for constructing new perspectives from which to map. The goal of so doing was to find ways to tell Nidaâ&#x20AC;&#x2122;s story differently and thus to open up new possibilities to work with and in the space. The following brief text covers some of the ideas that Nida inspired in us, in other words it relates the case of Nida to the thoughts about mapping expounded in the text above. It also introduces some of the ideas developed in more detail by the student projects: the names in brackets refer to the project that explored the given idea further. While the origins of Nida go back to the movements of moraines in the ice age, its continued existence is due to the encounter between the movements of flows of wind, waves and currents from both the sides of the Baltic Sea and the rivers flowing into the Curonian lagoon that maintain the accumulation of sand in the form of a spit. In human terms, the spit was a key element in the movements of the German speaking Teutonic knights around this part of the Baltic and of mail along the post road to St. Petersburg, before later becoming a favoured 19th century destination for artists from the Kunstakademie KĂśningsberg. However, increased human habitation from the 16th century led to a deforestation that exacerbated the impact of the prevalent winds on the movement of sand dunes, causing not just disturbance to transport, but also leading to houses and entire villages being buried (Vaitas). The current form of Nida, therefore, owes its shape to the maps and models that the Danish forester Soren Bjorn developed for stabilising the landscape as part of 19th century reforestation attempts. The spit around Nida today is the product of a layered system of barriers and zones of vegetation which enables the strengthening of the foredunes closest to the sea and the development of different types of vegetation in their lee. However, the whole landscape is still in a process of complex movement: the sands on the continental side are of a finer quality and different colour from those closer to the sea as the sands undergo a constant process of movement and mineral transformation, the great dune moves from 0.5m-10m per year, and too many human feet climbing up and over the dunes form movements capable of inflicting erosive damage to the landscape. Thus, the spectacular natural landscape that draws annual summertime movements of people is the product of intense human activities to limit natural movements. Moreover, this pattern of limiting and encouraging movement is one that can be witnessed in Nida in many dimensions and is at the heart of what makes it such an interesting location to map. On the northern side, for example, the Curonian Spit is connected to Klaipeda by a ferry ride (with consequent problems for access for emergency services (UrtÄ&#x2014;)) and the National Park is further separated by a barrier and the payment of an entrance fee. How would the ecology and economy of Nida be different, if, as is sometimes discussed, a bridge were to be built to the mainland? On the southern side, Nida is separated from Kaliningrad by an EU external border which limits movement of citizens on both sides and creates obstacles for cross-border collaboration in nature management. At the same time, the property trade, supermarkets and souvenir stands of Nida, as well as the more significant trading sites of Klaipeda and the less visible cross-border smuggling of goods, exist on account of the way the border creates a differentiated consumer landscape across which commercial advantages appear (with associated fears of foreign domination of market sectors, such as Russian domination of property ownership in Nida). These consumer migrations while we

113

were there were limited by the current depressions in the Russian economy, to the consternation of local tradespeople. In addition, since the vast majority of amber sold even on the Lithuanian side is produced at the Kaliningrad Amber Factory, political sanctions and the rise in the market for amber in China have complicated the supply of amber for making the traditional Lithuanian souvenirs sold in and around Nida. The role of the EU border is thus paramount but ambiguous, as it shapes the way Nida emerges both as a remote, natural space, but also one that is peripheral, missing the second half of its connection towards the south. Thus, our argument is that Nidaâ&#x20AC;&#x2122;s situation is both enabled and complicated by competing political, economic, cultural and ecological frames for limiting and allowing the movements of humans, nature and commodities. This situation is made particularly clear if we compare the logic of the territorial mapping of a nation state at an EU/non-EU border with that of international organisations that map the space according to other criteria, and that also have power to order and organise the space according to the representations thus formed. UNESCO, who protect the landscape of the Curonian Spit in the frame of the World Heritage programme, and the EU programme Nature 2000 that protects the Kursiu Nerijos National Park both map the space according to different premises: the value of the landscape on a world scale in the former case, and the rareness of particular species of plant, insect and bird on a European scale in the latter. These maps do not correspond with those of the nation state, as the UNESCO site exists on both sides of the border, or even with the borders of land and sea, as the larger part of the Kursiu Nerijos National Park is actually in the water areas of the lagoon and Baltic Sea. Yet, since both UNESCO and the EU are powerful international organisations they are able to assert the reality of their mappings through political agreements and the everyday activities of conservationists on the ground. However, these mappings are compromised by state borders: on the conservation maps we saw in Nida, the naturally valuable territories on the Kaliningrad side of the border were largely invisible and park managers described the disruptions to conservation activities by obstacles to cross-border cooperation. Obviously, political borders do not function in the same way for plant, animal and bird migrations, as they do for those of humans. Projects of mapping and maps themselves thus structure and organize the everyday practices through which the spaces of Nida are produced, as can clearly be seen in the ways that the interior of the national park is itself divided into a series of micro-maps of areas of different degrees of protectedness that would not otherwise be visible to the naked eye. But the accuracy and effectiveness of these zones relies on the ability of the staff of the national park to track the incidence of various species and to patrol the borders of what can and cannot be done in the different zones. While such mapping is vital in creating conservation areas, its accuracy and effectiveness are only ever approximate. This zoned mapping of conservation areas denies the varying movements of human and wildlife activity, whereby during the short summer the intensive migration of tourists is vital for locals but problematic for wildlife, while for the rest of the year it is rather wildlife that tends to incur into human spaces, as evidenced by the moose we witnessed wandering through private gardens (Elena). The paradoxes that thus emerge are that Nida is both a natural treasure and subject to intense human regulation. This was particularly visible since we were there in the off season and the multitude of signs instructing what cannot be done spoke to predominantly empty forests (Kristina), and the wandering of animals made clear that the borders of the interactions between human and natural interaction cannot be established as definitively in reality as they are on maps (Elena). These competing mappings of Nida emerge with particular vigour around the issue of fishing (Patricija). Those who do fish in Nida have a unique vision of the map of the spit, based around their daily experience of weather, knowledge of the movements and habits of fish and the points and techniques of orientation used when moving in boats on the very different waters of the Curonian Lagoon and the Baltic Sea. Symbolically, however, the fish processing plant that once constituted the heart of the Nida port no longer functions (Vaidas). Fish quotas are decided at the European level, while the fish trade is governed by markets on the mainland. At the same time, Nida's tourist industry is being focused around branding the town as a traditional, pre-industrial, Scandinavian-type fishing village. But how does this relate to the perspectives of fishermen working within the pressures of regulation and the economy, and the stories they tell of their profession, of those who smoke, sell or transform fish into dishes in restaurants, and indeed the experiences of fish themselves (Patricija)?

114

The EU tries to deal with such paradoxes by promoting the concept of sustainable fishing, through training courses for Nida fishermen that it organises on this issue in Norway: but how do such initiatives look from the perspective of a local fisherman struggling to find a niche in the current market configuration? This question is particularly interesting since it indicates the highly significant role of regulation in neoliberalism and also raises the issue of the on-going impact of EU agriculture and fishing policies on the rural livelihoods and landscapes of the new member states in Eastern Europe. To illustrate the dichotomy between policy and on the ground reality, we heard jokes that everyone in Nida who fishes, does so illegally, in the sense that their survival requires finding cracks in the system. This was just one example of what we came to refer to as illegal Nida: what in the dense network of mappings and counter-mappings of the space exists off the map or beyond the fringe of regulations, and why? In this context, a moose wandering through gardens might have something in common with a fisherman smoking fish for themselves or the disappeared villa of a communist era dignitary. Beneath the idyllic image of Nida, it seemed that a vital role in the survival of the community was played by activities beyond the frames for repesenting or regulating them. While the mappings and counter-mappings of Nida seem especially intense as a contemporary phenomenon of ecological regulation, European norms and international business, Nida also carries signs of a history of competing techniques of framing the way the space of this territory is viewed (Ježy). Maritime landscapes offer a flat panorama where position in a horizontal landscape offers views: thus some of the most compelling views of Nida are offered from the flat piers jutting out into the water of the lagoon. In this horizon, verticality also plays a vital role both in enabling one to be seen and in offering opportunities for seeing: advances in technologies of vertical vision, such as ship masts or Nida's famous lighthouse, have changed the frames in which humans are able to move (a notion which Ježy’s project again twists by seeking to make the lighthouse view available to all). However, in Nida the range of possibilities and techniques of seeing also complicate a simple relationship between seeing and knowledge. For example, one viewpoint close to Thomas Mann’s house called the Italian Landscape evokes a historical literary imagination to overlay landscapes from a different space and time on what is actually seen across the lagoon, just as mutatis mutandis the pagan sundial atop the great dune imbues its spectacular views with an elemental significance. The area’s forest hunting towers meanwhile are focussed not on panoramas but on detecting movement within undergrowth and tight frames of concentrated vision, while the towers at the border with Kaliningrad are focussed on the routine scanning of the landscape to control out-of-place movements (ironically rather close to Nida's nudist beach!). Thus, Nida's various points of view and the styles of viewing they foreground pose a question as to how the modes in which we see and what we are looking for relate to how we position ourselves within the world with which we are surrounded. Within Nida, however, it is not just the questions of where and how you look that can change what you understand about the place, but also when you look that is highly significant. For the most dramatic element of the town's existence is that for the three months of the summer season, it bulges with the annual migration of tourists, and thus copes with a huge increase in the number of people in the town, while for the rest of the year it deals with an infrastructure, such as that for cars (Vytas), constructed for a much larger number of people than those who inhabit the town for the majority of the year. How to draw more visitors to the city during the winter months is a headache for those working on the town's development (Gierdrė). The potential to earn money during the holiday season makes possible other migrations (one souvenir seller we talked to, recounted that her boss had gone to Cyprus for the winter months until the next season), but also creates divides between those in the tourist industry and those in the state sector, such as the emergency services (Urtė), who work all year round and form the majority of the community of those who live permanently in Nida. The instability of year-round work and longer term perspectives in Nida also leads to the outward migration of the younger generation, with many working in the UK or Ireland. The political and economic configurations driving this outward movement of the young is perceived as a serious threat to a sustainable future development of Nida. While the rhythms of the tourist industry are guided by the weather, they are also socially determined. Not only does Nida represent a very different version of how to holiday than Palanga, but also there are still visible in and around Nida many traces of the different vacation infrastructure of the soviet period. The disintegrating socialist era holiday camps, the terminal of the ferry that used to course between Kaunas and

115

Nida that now stands disused at the heart of the port, or the empty hotel, the shell of an extensive restaurant, the traces of the disco where the ex-speaker of the parliament once spun his tracks, or the elite villa that all stood between the town and the beach speak of competing understandings of how this highly prized space might be understood and used (Vaidas). The discovery of these abandoned spaces within the forest areas between sea and lagoon, along with the many places intermittently abandoned outside the summer season, was a reminder of how many of the densely mapped and sometimes intensely used spaces of Nida are off the map. These various relics indicate that the rapid transformations in Nida over the last thirty years have obstructed the emergence of a social density able to create a strong fabric for community, thus leaving the space at the prey of fluctuating outside forces. Perhaps however in these traces of former uses and in the new incursions between nature and built environment taking place at these locations, a potential for other trajectories of what might be done in and around Nida can be found (Vaidas). Nida thus emerges as a complex interaction of different mappings, of influxes and outflows of population, of commonplace and rarity and of the various scales and practices through which such criteria are measured. For instance, while the fall in the level of the human population over the winter months is a big problem for the economic and social stability of the community, it is equally the lack of density and concomitant pressure of advertising which makes possible such experimental projects as that of the Neringa FM internet radio which is enjoying nationwide success and has also enabled former workers at the station to go on to enjoy national broadcasting careers. In the context of Nida, artists are a much rarer breed than they are in Vilnius or Berlin, but like Honckenya peploides, a small succulent perennial to be found on sea shores, they benefit from a powerful infrastructure supporting their fragile initiatives to seek new ways to interact between the migrations of artists and students in residence and the surrounding environment, human and non-human. The ambiguity of the term â&#x20AC;&#x153;artists' colonyâ&#x20AC;? is to be understood deeply: but it was a pleasure for a while to be part of the on-going attempts being made by both the institution and the artists and students temporally resident here to map Nida differently. During the week of mapping Nida, we attempted to provoke each other to think differently, to be open to the multiplicity of space, and to build theories, ideas and maps based on our experiences and interactions with the place. This was not a calm experience. The rain descended on the brief time we had for fieldwork to the extent that our first view from the great dune was a tactile sensation of drips and dampening feet, and the nonview of mists. Our morning beach gymnastics ran the risk of not so much opening the scope of thinking about how humans experience spaces, as banishing thought through a plunge into fun. Likewise, discussions with locals opened up both information about the place and empathy for the people we talked to, while also reaffirming the barriers of our being incomers just there for a short time and a sense of secrecy to the unknown Nida that remains off maps despite our best efforts to explore it. It was a pleasure to work with the group, and we think the projects the participants developed represent an intriguing beginning to uncover the multifarious dimensions of which life in Nida is composed. We thank the students and Tomas Grunskis for their good company and the interesting work documented in this publication, which constitutes a significant step forward both in our views of Nida and our understandings of what mapping might mean.

116

. . .

117

â&#x20AC;Š

8 pav. NEseZONOS (Tomo Grunskio fotografijos) Fig.8. OFFseaZones (Photos by Tomas Grunskis)

118

05. Rezultatai / Results žemėlapiai, konceptai, obketai, projektai/ Maps, Concepts,Objects, Projects

Patricija Bernotaitė ………………………………………………………………………………………………………………………………. Žvejonė / Fish-dream Urtė Bernotaitė ……………………………………………………………………………………………………………………………………………………….Tik-Tak / Tik-tak Ježy Daveiko………………………………………………………………………………………………………………………………………………. Steradianas / Steradian Elena Gruodytė ……………………………………………………………………………………………………….Migracijos sistema/ Migration sistem Vytas Lužys…………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….… Zona / The Zone Giedrė Mekaitė ……………………………………………………………………………………………………………….Žiemos žaidynės/ The Winter Games Kristina Pilipavičiūtė …………………………………………………………………………………………………………………………………….Galima / Possible Vaidas Vielavičius ……………………………………………………………………………………………………………….Laiko deformacija / Time warp

119

_05.1

Žvejonė / Fish-dream

Patricija Bernotaitė

Įsivaizduokime

žuvienę

žuvies.

Apklausus

respondentus

atlikus

vietovės

socialinės

tapatybės tyrimą paaiškėjo, jog sumažėjusi žuvies prekyba, dideli mokesčiai, gamtinių išteklių mažėjimas, sezoninis žvejų darbas bei prastas darbų organizavimas – ne didžiausia Neringos žvejų problema. Netrukus čia gali nebekvepėti šviežiai išrūkytos žuvys, nes vietiniai žvejai, kurie šiuo verslu užsiima iš kartos į kartą, gali būti priversti padžiauti tinklus. Trumpiau tariant – žuvies nebebus. Aukcionas – žodis, kurį žino kiekvienas savo žvejybos verslą turintis pamario žvejys. Jį skelbti, politikų teigimu, būtina, kad būtų sudarytos sąlygos į rinką ateiti ir naujiems žaidėjams, taip užtikrinant galimybę vidaus vandenyse žvejoti visiems Europos Sąjungos piliečiams. Būsimame aukcione bus parduodami žvejybos įrankiai, tiksliau – tinklų, kuriais bus galima žvejoti mariose, kiekis. Kalbantis su vietiniais, justi nerimas, jog ne visi šiuo verslu užsiimantys žvejai pajėgs varžytis su turtingomis užsienio ar vietos įmonėmis. Likę be tinklų, jie bus priversti trauktis iš verslo, kuris maitina jų šeimas, ir „sėdėti savo trobelėse, kurios nuo marių yra už 20 m, ir žiūrėti, kaip žvejoja prancūzai ar lenkai“. Pasak buvusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro Valentino Mazuronio, pasisakiusio LRT televizijos rengtame reportaže, teisė žvejoti negali būti paveldima. Bet kaip dėl žvejybos kaip tam tikros, per daugelį metų nusistovėjusios Neringos teritorijoje, profesinės veiklos, turinčios savo ypatumus, – paveldo? Kas Neringoje laikoma paveldu? Neringos savivaldybė rašo, jog „nematerialaus kultūros paveldo objektai, vertybės, Kuršių nerijoje yra: Poledinė bumbinamoji (baidomoji) stintų žvejyba, kurėnų statyba, vėtrungių gamyba, krikštų gamyba, varnų gaudymas“ (žr.: Neringos savivaldybės interneto svetainėje). Tačiau žvejyba, nors yra pagrindinis vietinių verslas Neringoje, deja, neįteisinta kaip paveldas, o tai, kas neoficialu, nėra saugotina. Ieškant variantų apginti tradicinę žvejybą ir vietinius gyventojus nuo išnykimo, siūloma krikštų mariose idėja. Tai būtų lyg streikas – krikštas už kiekvieną prarastą laivą.

120

ŽEMĖLAPIAI/ Mapping

121

KONCEPTAS/ Concept

122

OBJEKTAS/ Object

123

PROJEKTAS/ Project

124

PROJEKTAS/ Project

125

_05.2

Tik-Tak / Tik-tak

Urtė Bernotaitė

Kuršių nerija – tarsi atskira valstybė, kurioje galioja „savi įstatymai“, sava tarnybų sistema. Svarbiausios iš jų – policijos, priešgaisrinio gelbėjimo bei medicinos centrai. Apklausus respondentus nustatyta, kad dauguma gelbėjimo tarnybų darbuotojų – ne Neringos gyventojai. Darbe vyrauja sezoniškumas – vasaros metu gelbėtojų komandas papildo iš Klaipėdos komandiruojami asmenys. Nagrinėjant esamą teritoriją nustatytos vietos, iš kurių sulaukiama daugiausiai iškvietimų, tačiau greitoji pagalba ne visada suspėja atvykti laiku. Neringoje, kaip ir visur kitur, gelbėjimo tarnybos turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Svarbiausias rodiklis vertinant jų veiklą – operatyvumas. Siekiama, kad laikas nuo iškvietimo užregistravimo iki pagalbos teikimo grėsmingais atvejais mieste būtų iki 10–15 min., kaime – iki 20–25 min. Neringoje tai – didžiausia problema. Čia yra vienas policijos komisariatas (Nidoje), du medicinos centrai (Nidoje ir Juodkrantėje), galintys suteikti tik pirmąją pagalbą. Antro iškvietimo metu greitosios medicinos pagalba veiktų neoperatyviai – jos reikėtų laukti apie 1.30 val. Yra ir dvi priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, tačiau tik viena iš jų turi įrangą, reikalingą gaisrui gesinti. Žinoma, to nepakanka: į pagalbą vyksta ir Klaipėdoje esantys ekipažai. Taigi sudarius 3 skirtingus vietovės tapatybės žemėlapius nustatyta teritorija – raudonoji zona, kurioje, ištikus nelaimei, gelbėjimo tarnybos pagalbą teikia neoperatyviai. Iš duomenų matyti, kad laiko, atstumo ir išlaidų santykis suteikiant pagalbą Nidoje ir Klaipėdoje labai skiriasi – žmogaus „gyvybės išgelbėjimo kaina“ Nidoje yra kelis kartus didesnė. Respondentų nuomone, yra keli būdai pagerinti situaciją – skirti lėšų dar vienam greitosios pagalbos automobiliui bei gaisrinei mašinai Juodkrantėje įsigyti, įsteigti mobiliąją zoną Smiltynėje bei rengti pirmosios pagalbos kursus gyventojams. Siekiant įspėti žmones, aplink raudonąją zoną siūloma pastatyti kelio ženklus, signalizuojančius apie operatyvumo stoką. Taigi didžiausia problema – raudonojoje zonoje. Joje projektuočiau dvi mobiliosios pagalbos zonas – kilnojamas dėžes, kuriose būtų galima rasti: pirmosios pagalbos teikimo aprašymą, nedidelias susisiekimo priemones, įvairių medikamentų, įrankių ar prietaisų, galėsiančių pagelbėti nelaimės atveju. Pasinaudoti tokia pagalba būtų galima tik susisiekus su dispečeriu – taip suteikiant galimybę padėti sau, kol atvyks greitoji pagalba.

126

ŽEMĖLAPIAI/ Mapping

127

KONCEPTAS/ Concept

128

OBJEKTAS/ Object

129

PROJEKTAS/ Project

130

PROJEKTAS/ Project

131

_05.3

Ježy Daveiko

Steradianas / Steradian

Nidos apžvalgos taškai ir bokštai Apžvalgos taškas yra esminis vietovės suvokimo faktorius. Kiekvienas miestelis turi po kelis apžvalgos taškus, leidžiančius pamatyti jo struktūrą. Gyvenvietės siluete aiškiai regimi vertikalūs akcentai – kaminai, bokštai, antenos ir kt. Vieni jų prideda vaizdui romantikos, kiti darko miesto įvaizdį. O kaipgi yra su Nidos siluetu ir kur jos „taškai – vizitinės kortelės“? Tyrime bandoma išsiaiškinti, kuris apžvalgos taškas geriausiai pristato Nidą ir kokios reikšmės tam turi vertikalūs miesto objektai-akcentai. Tyrimas negali vykti be tiriamojo objekto. Tad pirmasis žingsnis buvo objektų (apžvalgos taškų ir bokštų) paieškos Nidoje ir jos apylinkėse. Vieni jų yra visiems žinomi (pavyzdžiui, Parnidžio kuopa), kiti (tokie kaip medžiotojų bokštas) atsirasdavo visai netikėtose vietose einant mišku. Deja, buvo ir tokių vietų, nuo kurių irgi atsivertų puikūs vaizdai, jei neužstotų tankios medžių lajos. Galbūt todėl, suradus bokštą, kildavo noras užlipti į jo viršūnę ir pamatyti daugiau, nei galėtų paprastas „mirtingasis“. Liūdniausia, jog vienos gyvybės gali nepakakti, norint ant daugumos bokštų užsiropšti. Visgi vieną iš vertikalių objektų pavyko įveikti – tai atsarginis aukštos elektros įtampos stulpas, kuriuo neteka elektros srovė (pasisekė...). Nuo viršaus atsivėręs vaizdas neturi pagrindinio apžvalgos taškų trūkumo – plokščią vaizdą padaro trimatį. Tai paskatino išnagrinėti visas bokštų viršūnes ir išsiaiškinti, kokios teritorijos matyti nuo kiekvieno. Kadangi užlipti ir įvertinti situaciją pavyko tik nuo dviejų bokštų (iš septynių), kitus teko vertinti iš apžvalgos taškų aplinkui bokštus. Sužymėjus, kurie bokštai matomi nuo kurių apžvalgos taškų, buvo galima nustatyti preliminarias pasiekiamumo galimybes nuo bokštų viršūnių. Išnagrinėjus objektus ir įvertinus jų skirtumus, apžvalgos taškai atskirti nuo bokštų ir išdėlioti dviejuose žemėlapiuose. Pirmame („Nida360°“) vaizduojamos apžvalgos taškų vietos bei nuo jų atsiveriančių vaizdų vizualinio pasiekiamumo teritorijos. Pavadinimas atsirado dėl žemėlapyje vaizduojamų taškų vizualiojo pasiekiamumo pobūdžio – 360° kampo, t. y. apsisukimo aplink save. Antrasis žemėlapis („Nida4 π sr“) parodo nagrinėtos teritorijos bokštų vietas ir nuo jų atsiveriančių vaizdų vizualinio pasiekiamumo teritorijas. Pavadinimas apibūdina matomumą nuo bokštų viršūnių: jeigu sferą įvardytume panašiu principu, tai sfera turėtų 4 π steradiano – kitaip tariant, nuo bokšto vaizdas matomas 4 π sr kampu. Žvelgiant i žemėlapio „Nida360°“ duomenis matyti, jog nei iš vieno taško nesimato Nidos centras – vaizdingiausi taškai išsidėstę palei miestelio pakraštį bei nepakankamai aukštai, kad nuo jų galima būtų pamatyti bent pusę miestelio. Dažnai trukdo vaizdą užstojančios tankios medžių lajos. Tačiau

132

analizuojant „Nida4 π sr“ matyti, jog vizualinio diapazono tinklas užkloja visą miesto teritoriją, – vadinasi, „tobulo“ apžvalgos taško reikia ieškoti ne ant žemės, o bokštų viršūnėse. Lyginant šiuodu žemėlapius akivaizdu, jog „Nida 4 π sr“ išsprendžia visus „Nida360°“ trūkumus, kilusius dėl vizualiojo nepasiekiamumo. Bet, kitaip nei (turbūt) virtualioje grafikos erdvėje, realybėje priartėję prie daugelio iš „bokštų“ susiduriame su esmine problema – ant jo užsikarti neįmanoma. Sudarius nagrinėjamų bokštų sąrašą ir išsiaiškinus jų paskirtį, beliko tik trys iš septynių, į kuriuos užsilipus negresia kalėjimas ar pavojus gyvybei, – vienas iš tų septynių griežtai saugomas kariuomenės, kitas grasina nutrenkti elektra; užlipus ant televizijos ir radijo bokšto didelė tikimybė nukentėti nuo radioaktyvių bangų. Atmetus netinkamus „Nida 4 π sr“ objektus, liko trys – uždarytas žvejų žvalgybos bokštas, elektros stulpas ir Nidos švyturys. Iš jų geriausią apžvalgos diapazoną suteikia Nidos švyturys. Beliko sukurti palankias sąlygas žiūrovui pasiekti maksimalų matomumą (švyturys yra svarbus funkcinis objektas, į kurį pakilti leidžiama tik aptarnaujančiajam personalui). Ant Nidos švyturio bokšto, 22 m aukštyje, siūloma įrengti apžvalgos aikštelę ekstremalių pojūčių mėgėjams ir mėgėjoms. Apžvalgos aikštelės konstrukcija prie bokšto tvirtinama jungiamaisiais elementais. Konstrukcijos grindys perregimos – iš storų lynų tinklo. Užlipti į apžvalgos aikštelę galima laipiojimo sienelės principu įrengtomis kopėčiomis, naudojant papildomą saugos įrangą. Pakilimas į aikštelę galėtų būti mokamas – tai padengtų įrengimo bei įrangos išlaidas, o gal net papildytų miesto biudžetą. Nagrinėjamų objektų analizė parodė, jog tinkamų apžvalgos taškų stygių galima kompensuoti įvedus funkcinį miesto bokštų mišrumą. Iki šiol funkciškai būtinus vertikaliuosius objektus galima būtų panaudoti ir rekreacinėje veikloje bei turizme.

133

ŽEMĖLAPIAI/ Mapping

134

ŽEMĖLAPIAI/ Mapping

135

KONCEPTAS/ Concept

136

OBJEKTAS/ Object

137

PROJEKTAS/ Project

138

PROJEKTAS/ Project

139

_05.4

Migracijos sistema/ Migration sistem

Elena Gruodytė

Mūsų sąmonės turinys – tarsi materialaus pasaulio atspindys. Vadovaujantis materializmo filosofija, materija, gamta yra pirminis dalykas, o dvasia, sąmonė, idėja – antrinis (idealizmui priešinga perspektyva).  Judėjimas – viena iš materijos egzistavimo sąlygų. Judant apibrėžtoje erdvėje, judėjimo trajektorijoje neišvengiamas materijų susidūrimas. Iliustruojant materiją ir susidūrimą, projektui iliustruoti pasirenkamos gamtos dalys, gyvieji organizmai (gyvūnai, žmonės) ir teritorija.  Žemėlapis / Susidūrimas / Problema  Analizuojant kūnų susidūrimą, pirmiausia reikia aiškiai klasifikuoti materijų grupes ir suvokti kiekvienos grupės judėjimo principus. Ne mažiau svarbu aiškiai apibrėžti teritoriją, sukonkretinti ir analizuoti situaciją.  Grupės: žmonės ir gyvūnai  Teritorija: Nida, Kuršių nerija  Kadangi turime aiškią teritoriją ir konkrečias grupes, šias galima skaidyti dar smulkiau – į teritorijoje dominuojančius skirtingus gyvūnų ir žmonių grupės elementus.  Gyvūnai: briedžiai, šernai, lapės  Žmonės: vietiniai gyventojai, turistai, medžiotojai  Išanalizavus šių grupių judėjimo trajektorijas bei santykį vienų su kitomis matome, kad susidūrimai neišvengiami dėl šių priežasčių:  - teritorijos ploto stoka (miestelis arti laukinės gamtos);  - gyvūnų maisto stoka (gyvūnai bando rasti „lengvo maisto“ miestelyje);  - turistų antplūdžio (gyvūnų maitinimas ir laukinės gamtos stebėjimas virsta pramoga);  - eismo įvykiai kelyje (keliai driekiasi per miškus, miškai supa kelią). Iš visų susidūrimo priežasčių šioji kelia problemą, ryškiausiai jungiančią gyvūnų ir žmonių grupes.  Nustačius susidūrimo taškus, galima išsikelti problemą ir teigti, kad susidūrimo problema taikoma šioms dviem grupėms, o ne tik vienam ar keliems elementams.  Statistiškai matyti, kad problema aktuali ne tik Kuršių nerijos ar Lietuvos masteliu, – su ja susiduria visas pasaulis.  Suskaidymas į elementus buvo reikalingas kaip įrankis analizuoti susidūrimo priežastis, atrasti tikslias grupių judėjimo trajektorijas ir, jas pažymėjus žemėlapyje, rasti susidūrimo taškus (pagrindinis taškaskelio ruožas).

140

Alternatyvos / tikra alternatyva:  Pasaulyje siūlomos alternatyvos:  - gyvūnų perėja;   - horizontalus barjeras;  - nušokimo rampa;   - žaliasis tiltas.  Išanalizavus statistinius duomenis, galima teigti, kad alternatyvos veiksmingos tik nežymiai. Grįžę prie apibrėžtos teritorijos matome, kad dauguma iš egzistuojančių sprendimų konkrečiai situacijai (Kuršių nerijai) nepritaikomi.  Alternatyvas supriešinus su teiginiu, kad esminis požymis, skiriantis žmogų nuo kitų gyvūnų, yra abstraktusis mąstymas, matyti, jog problemą žmonės pripažįsta (tai rodo alternatyvų atsiradimas). Problema nedingsta, nes bandoma reguliuoti gyvūnų judėjimo trajektoriją. Susidūrimo momentu gyvūno judėjimas turi daugiau įtakos nei žmogaus. Problemos išvengti neįmanoma, jei gyvūnas neturi abstrakčiojo mąstymo (juk sąmonės turinys – tai materialaus pasaulio atspindys), tad bandymai reguliuoti jų judėjimą yra trumpalaikiai, iki gyvūnas prisitaikys ar ras kitą, patogesnį, būdą „kirsti“ kelią.  Sprendimas / ar įmanoma panaikinti susidūrimą (hipotezė)  Jei žmogus vertinamas kaip aukštesnis už gyvūną, tada kyla klausimas: kodėl susidūrimo metu gyvūno judėjimas yra svarbiausias?  Jeigu sugebėtume žmones įspėti apie gyvūnų artėjimą prie susidūrimo taško (kelio ruožo), tada žmogui atiduotume apsisprendimo laisvę. Juk žmogus, vairuojantis mašiną, taigi judėdamas, gali išvengti susidūrimo – įvyktų prasilenkimas arba bent sumažėtų susidūrimų.  Apie projektą  Pagrindinė šio projekto idėja yra, visų pirma, nustatyti kelio ruožus, kuriuose susidūrimai tarp žmonių ir gyvūnų dažniausi. Apibrėžę konkrečią teritoriją, galime jos elementuose miške įtaisyti judesio daviklius, o kelio stulpeliuose – signalines lempas. Taip įspėsime žmonių grupę apie prie susidūrimo taško artėjančius gyvūnus.   Išvados  Žmogus, įspėtas apie artėjantį gyvūną, turi galimybę priimti sprendimą – kaip ir gyvūnas, iššokdamas prieš mašiną. Tačiau tik žmogus suvokia ir numato susidūrimo pasekmes. Sprendimo kontrolė turi būti perduota žmogaus, kaip problemos suvokėjo, atsakomybei.  Aiškiai suvokdami problemą ir jos priežastis, mes paprastai galime priimti teisingą sprendimą, o nepasiteisinus vienoms alternatyvoms, turime ieškoti kitų sprendimo būdų. Taip įprasminsime darnaus vystymosi sampratą.

141

ŽEMĖLAPIAI/ Mapping

142

KONCEPTAS/ Concept

143

OBJEKTAS/ Object

144

PROJEKTAS/ Project

145

PROJEKTAS/ Project

146

PROJEKTAS/ Project

147

_05.5

Vytas Lužys

Zona / The Zone

Pastaruoju metu pasaulis ėmė spręsti ekologiškumo problemas. Dėl intensyvios žmogaus veiklos prasidėjo pastebimi gamtos pokyčiai, todėl vis aktualesni tampa neigiamos įtakos aplinkai, išteklių švaistymo, netikslingo žemės plotų naudojimo klausimai. Dėl didesnio automobilių skaičiaus, didesnio triukšmo ir užterštumo kenčia miestų centrai ir gyvenamieji rajonai. Todėl pasaulio mokslininkai ėmė svarstyti darnios plėtros, tvaraus miesto, išteklių taupymo, gamtos išsaugojimo ir kitas idėjas, įgyvendinti jas praktiškai. Pastaruoju šimtmečiu, veikiami visuomenės kultūrinių papročių ir naujų technologijų, miestai labai išsiplėtė. Daugiausia įtakos tam turėjo automobilių įsigalėjimas visuomenėje. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje itin plėtėsi automobilizacijos lygis, dėl spartaus automobilių skaičiaus didėjimo keitėsi miestų erdvinė ir planinė struktūra, nes vis daugiau ploto ir erdvės pareikalavo automobilių keliai ir jų parkavimas. Tai ypač aktualu į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktai Kuršių nerijai. Kuršių nerijos nacionalinis parkas – tai saugoma teritorija, apimanti lietuviškąją Kuršių nerijos sausumos dalį kartu su Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrante. Kuršių nerijos nacionalinis parkas įtrauktas į pasaulio darnaus turizmo vietovių šimtuką. Portalo „Greendestinations.info“ ekspertai tokias vietoves vertino balais pagal šešis pagrindinius kriterijus – gamta, aplinka, kultūra ir tradicijos, socialinė gerovė, gamtai draugiškos ekonomikos ir „žalieji“ sertifikatai. Tvaraus miesto požymius skirtingi mokslininkai nusako skirtingai, tarkime, (Jabareen 2006) išskiria septynis kriterijus miesto darnai įvertinti – kompaktiškumas, darnus transportas, tankumas, mišrus užstatymas, įvairovė, saulės energijos naudojimas ir ekologija (apželdinimas). Kaip bebūtų, kaip vieną iš požymių dauguma nurodo darnų transportą. Darnus transportas – tai transporto paslaugos, pateisinančios išlaidas socialinėms reikmėms ir aplinkos apsaugai, optimaliai pritaikomos miesto poreikiams. Transporto poreikiai: mobilumas ir saugumas turi būti suderinti su miesto aplinkos kokybės ir patogumo gyventi siekiais (Kates 2005). Nida yra Kuršių nerijos širdis. Taigi šiame tekste ir bandysime panagrinėti transporto tvarumą Nidos mieste. Analizė Daugumai Lietuvos gyventojų Nida visų pirma suprantama kaip rekreacijos ir poilsio teritorija, nors ne sezono metu tai tiesiog ištuštėjęs miestelis su vos tūkstančiu vietos gyventojų. Analizės tikslas buvo išsiaiškinti, kokia šio miesto transporto situacija, ar ji atitinka tvarios turizmo vietovės sampratą.

148

Darni rekreacija suprantama kaip priemonių visuma, leidžianti suaktyvinti pėsčiųjų, dviratininkų ir vandens keliautojų judėjimą mieste laisvalaikio ir poilsio tikslais, taip pat apriboti nebūtinus automobilių srautus, skirtus susisiekti su miesto centre esančiais paslaugų teikimo pastatais (Stauskis 2009). Tyrimas atliktas 2014 m. rudenį, ne turistinio sezono metu. Kelias dienas Nidoje buvo stebimas automobilių, viešojo transporto, pėsčiųjų ir dviratininkų judėjimas. Pažymėtos pagrindinės, ne sezono metu naudojamos parkavimo aikštelės. Ieškant reikšminių pjūvių, transporto judėjimas ir parkavimo vietos buvo stebimos pagal tris kriterijus – skirtingu paros metu, skirtingomis oro sąlygomis bei skirtingomis savaitės dienomis. Atlikti šeši skirtingi žmonių ir transporto judėjimo pjūviai. Laiko atžvilgiu stebėtas judėjimas du kartus per dieną – ryte darbo metu tarp 9 ir 10 val. ir po darbo tarp 17 ir 18 val. Siekiant palyginti darbo dienos ir savaitgalio skirtumus, stebėjimas buvo atliekamas ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį. Trečiasis kriterijus buvo oras – jo pasirinkti negalėjome, tačiau fiksavome oro sąlygas. Stebėjimas dar kartą parodė, kad dauguma vietos gyventojų gyvena Nidos centre, tuo tarpu toliau nuo centro nutolę pastatai yra negyvenami ir naudojami tik poilsiautojams apgyvendinti – sezono metu. Be to, Nidos mieste visiškai nėra jokio visuomeninio transporto. Vienintelis viešasis transportas – tarpmiestinis autobusas. Ne mažesnę nuostabą kelia ir tai, kad nidiškiai automobiliu važiuoja net ir kelių šimtų metrų atstumus (tai atskleidė parkavimo aikštelės šalia parduotuvės stebėjimas). Vietos gyventojai apsipirkti atvyksta automobiliu – aikštelė šalia parduotuvės visada pilna (žr. 1 pav.). Stebint vietinių įpročius, paaiškėjo, kad į darbą jie taip pat vyksta automobiliu. Visos parkavimo aikštelės šalia savivaldybės, pašto, policijos, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ir kitų kasdienes paslaugas teikiančių įstaigų užimtos. Trijų tyrimo dienų stebėjimai išryškino tendencijas: nidiškiai nelinkę vaikščioti pėsčiomis, važiuoti dviračiu ar kita ekologine transporto priemone, nors visi kasdienių poreikių pastatai yra išsidėstę 10 min. pėsčiomis atstumu. Visu tyrimo ir gyventojų elgesio stebėjimo metu sutikti pėsčiąjį ar dviratininką buvo išskirtinis atvejis. Tik vienas iš šešių analizės pjūvių, kuris buvo atliekamas šeštadienį, apie vidurdienį, saulėtu oru, davė kitokių rezultatų. Tik šiuo atveju pastebėtas intensyvus pėsčiųjų, dviratininkų, šeimų ir motinų su vežimėliais judėjimas tiek miesto centre, tiek takais link jūros. Dar vienas svarbus rezultatas tas, kad Nidos mieste nepastebėtas nei vienas žmogus neįgaliojo vežimėlyje. Stebėjimai parodė, kad ne sezono metu Nidos mieste naudojama apie 300 automobilių per dieną. Statistiniai duomenys rodo, kad šis automobilių skaičius sezono metu siekia iki 1 500 automobilių per dieną. Išvados Miestų forma turi būti tokia, kad maksimaliai atitiktų pėsčiųjų, dviratininkų, viešojo transporto poreikius ir iki minimumo mažintų poreikį naudotis nuosavu automobiliu (Jabareen 2006). Nidos miesto planas atitinka visas sąlygas tvariam transportui, kadangi visi kasdienių poreikių pastatai, parduotuvės, bankas, paštas, savivaldybė ir kitos įstaigos pasiekiamos pėsčiomis mažiau nei per 10 min. Tačiau Nidos mieste nėra jokio visuomeninio transporto, todėl kalbėti apie automobilių naudojimo mažinimą būtų sunku. Žinoma, gali atrodyti, kad nedideliame mieste nėra būtinybės naudotis ekologišku arba visuomeniniu transportu, pakaktų tik skatinti judėjimą pėsčiomis. Bet viešojo transporto nebuvimas sąlygoja kitus trūkumus; be to, viešasis transportas būtinas vasarą, kada automobilių skaičius išauga iki 1 500 per dieną. Tvarus transportas – tik viena tvaraus miesto sąlyga, tačiau jis smarkiai veikia kitas miesto gyvenimo kokybės sferas – tokias kaip darni socialinė aplinka, ekologija ir net ekonomika. Nagrinėjant transporto ir socialinės aplinkos gerinimo sąveiką pirmiausia reikia paminėti socialinių sluoksnių įvairovę. Kai nėra viešojo transporto, didžiausia blogybė ta, kad miestas nėra pritaikytas žmonėms su negalia: įvertinus Nidos reljefą, neįgaliajam pasiekti kasdienio poreikio įstaigas be viešojo transporto jau neįveikiama užduotis. Miestas nėra patrauklus ir jaunoms šeimoms su kūdikiais, nes viešojo transporto nebuvimas apsunkina keliones su vežimėliais. Namų ūkių įvairovė pagal dydį, gyventojų amžių ir pajamas gerina gyvenimo kokybę mieste, o tai, kad Nidos miestas pritaikytas tik žmonėms su automobiliais, mažina namų ūkių įvairovės galimybę. Dėl tos pačios priežasties miestas negali darniai

149

vystytis, mažėja gyventojų tankis. O žmonių tankis mieste yra vienas svarbiausių veiksnių, susijusių su viešojo transporto naudojimu: kai tankis per mažas, viešasis transportas tampa ekonomiškai nuostolingas. Kai jo nėra, gyventojai priversti važiuoti automobiliais; dėl to prastėja ekologinė būklė, nėra skatinamas judėjimas pėsčiomis ir galiausiai viskas užsidaro į savotišką užburtą ratą. Darnaus miesto plėtros politika turėtų užtikrinti palankias sąlygas atsirasti energetiškai efektyviems ir aplinką tausojantiems judėjimo būdams (Healey 2004). Tad siekiant pagerinti socialinę miesto aplinką, padidinti patrauklumą įvairių socialinių grupių žmonėms gyventi Nidoje, sykiu – padidinti gyventojų tankį, pagerinti ekologinę situaciją miesto centre, paskatinti žmones daugiau judėti pėsčiomis, dviračiu ar visuomeniniu transportu, būtina spręsti transporto problemas. Apibendrinant tyrimo rezultatus, galima konstatuoti, kad Nidos mieste tokių priemonių akivaizdžiai trūksta. Sprendimo būdai Miestui būtinas ekologiškas viešasis transportas, tačiau ne mažiau svarbi užduotis – mažinti judėjimą automobiliais. Viešojo transporto atsiradimą sąlygoja finansinės galimybės ir miestiečių požiūris, kad jis būtinas, tuo tarpu mažinti automobilių transportą miesto centre ir skatinti pėsčiųjų ir dviratininkų judėjimą galima paprastomis, nebrangiomis priemonėmis. Tai ypač aktualu sezono metu, kai į miesto centrą bando sutilpti 1 500 automobilių per dieną. Vienas iš būdų mažinti automobilių naudojimą yra riboti įvažiavimą į miesto centrą bei panaikinti parkavimo galimybę prie parduotuvės ir kitų kasdieniams poreikiams tenkinti skirtų įstaigų. Patraukus parkavimo teritoriją nuo minėtų pastatų bent 100 m, būtų skatinama eiti iki parduotuvės ar kitų įstaigų pėsčiomis, nes važiuoti 150 m automobiliu, o vėliau eiti likusius 100 m pėsčiomis nebetektų prasmės. Šitaip būtų skatinama ir socialinė gyventojų sąveika, nes kaimynai turėtų galimybę susitikti. Vietos gyventojams būtų diegiamas supratimas, kad viešasis transportas reikalingas. Sykiu iš miesto centro būtų pašalinta daug automobilių, liktų daugiau erdvės pėstiesiems ir dviratininkams. Laisvas erdves vertėtų paversti pėsčiųjų alėjomis ir dviračių takais. Vietoje centrinės parkavimo aikštelės, šalia parduotuvės būtina įrengti gyventojų susibūrimą skatinančius objektus. Tai gali būti pliažo tinklinio aikštelė su gaiviųjų gėrimų prekyba (žr. 2 pav.), žiemą – užliejamo ledo aikštelė su šildomais paviljonais. Sudarius sąlygas gyventojams pasiekti daugumą objektų pėsčiomis ar dviračiais, darant viešąjį transportą patrauklesnį nei nuosavas automobilis, dauguma gyventojų atsisakytų automobilių, nuo didesnio pėsčiųjų skaičiaus pagyvėtų gatvės, sumažėtų automobilių keliamo triukšmo, o visa tai pritrauktų daugiau norinčių gyventi Nidoje. Literatūra 1. 2.

3. 4.

150

Jabareen, Yosef Rafeq, „Sustainable Urban Forms Their Typologies, Models, and Concepts“, Journal of Planning Education and Research, 2006, No. 26, p. 38–52. Kates, Robert W.; Thomas M. Parris, Anthony A. Leiserowitz, „What is sustainable development?“, 2005. Prieiga internetu: http://www.hks.harvard.edu/sustsci/ists/docs/ whatisSD_env_kates_0504.pdf. Healey, Patsy, „The Treatment of Space and Place in the New Strategic Spatial Planning in Europe“, International Journal of Urban and Regional Research, 2004, Vol. 28.1, p. 45–67. Stauskis, Gintaras, „Darnios rekreacijos ir turizmo plėtra – alternatyvaus mobilumo mieste skatinimo būdas“, 2009.

ŽEMĖLAPIAI/ Mapping

151

ŽEMĖLAPIAI/ Mapping

152

KONCEPTAS/ Concept

153

PROJEKTAS/ Project

154

PROJEKTAS/ Project

155

_05.6

Žiemos žaidynės /Winter games

Giedrė Mekaitė

Nida – kurortinė gyvenvietė Kuršių nerijoje, Neringos miesto pietiniame pakraštyje. Kiekvieną vasarą sulaukia apie 200–300 tūkst. turistų (per metus apie 700 tūkst.). Dauguma jų iš Lietuvos bei Vakarų Europos, ypač Vokietijos. Tai vienas iš lankomiausių kurortinių miestų Lietuvoje. Kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“ pateikia 2013 m. turistų statistiką Nidoje. Per visus metus užregistruoti 75 484 žmonės, apsilankę informacijos centre; iš jų – 25 439 Lietuvos piliečiai, 50 045 užsieniečiai. Analizuojant Nidos ekonominį aktyvumą tiek laiko, tiek vietos atžvilgiu, išryškėja sezoniškumas (gegužės–spalio mėn. 72 668, lapkričio–balandžio mėn. – 2 816 žm.). Iš gautų duomenų matoma, kad didžiausias turistų antplūdis yra šiltuoju metų laiku (gegužės–spalio mėn.). Renginių kiekis su tuo tiesiogiai susijęs. Nuo gegužės iki spalio mėnesio renginiai vyksta kasdien. Oficialioje turizmo informacijos svetainėje „Neringa.lt“ pateikiami svarbiausi šiltuoju metų laikotarpiu mieste vykstantys renginiai: „Benai, plaukiam į Nidą“, „Thomo Manno festivalis“, „Kuršių marių regata“, „Nida jazz maratonas“, folkloro festivalis „Tek saulužė ant maračių“. Nagrinėjant šaltąjį sezoną, matomas ryškus skirtumas – tik keli renginiai: „Stintapūkio“ šventė, Neringos gimtadienio šventė. Siekiant ištirti renginių poveikį miestui, sudarytas žemėlapis, kuriame nagrinėjamas renginių intensyvumas bei teritorijos, skirtos šventėms. Sezoniškumas – pagrindinė kurortinių miestų problema. Nida nėra išimtis. Respondentų nuomone, esama kelių būdų pritraukti daugiau turistų šaltuoju metų laiku. Pirmasis – didinti renginių skaičių bei jų mastą; antrasis – atgaivinti Nidos kultūros centrą bei skatinti naujų viešbučių, SPA centrų plėtrą mieste. Išanalizavus žemėlapį bei tiesiogiai apklausus vietinius gyventojus ir turistus, prieita prie išvados, kad veiksmingiausia – didinti turistų skaičių pasitelkiant pramogų sferą Nidoje. Išnagrinėjus miesto problemą, nuspręsta organizuoti didesnio masto renginius bei didinti jų kiekį Nidoje. Atsižvelgdama į gamtines šios teritorijos sąlygas, siūlau organizuoti festivalį „Nidos žiemos žaidynės“, kuris būtų orientuotas į įvairaus amžiaus žmones. Siekiant pritraukti didesnę žmonių grupę, žaidynių užduotys būtų pritaikytos žmonėms, neturintiems specialaus fizinio pasiruošimo.

156

Festivalis būtų pirmasis tokio pobūdžio renginys šiame mieste. Parenkant žiemos sporto šakas (ledo ritulio turnyras, žiemos žygis ledrogėmis, orientacinės varžybos, lygumų slidinėjimas, rogučių lenktynės ir pan.), renginys būtų skirstomas etapais. Dalyviai, nugalėję priešininkus, būtų pagerbiami ir apdovanojami per šventės uždarymą. Siekiant, kad festivalis taptų tradiciniu miesto renginiu, laimėtojai būtų apdovanojami nematerialiu prizu – užrašant jų vardus ant pakylos. Kiekvieno žmogaus vardas kurtų unikalią bendrą kompoziciją. Renginio simboliu taptų pakyla, kuri būtų projektuojama mariose, netoli kranto (pasiekiama tik šaltuoju metų laiku). Taigi, susiduriant su pagrindine kurortinio miesto problema – sezoniškumu, buvo prieita prie išvados skatinti turistų srautą šaltuoju metų laikotarpiu. Surinkus svarbią informaciją apie miestą bei išanalizavus žemėlapį, nuspręsta susitelkti ties pramogų sfera. Atsižvelgus į aktualias sporto šakas, pasiūlytas renginys, pritrauksiantis daugiau žmonių ne sezono metu. Festivalis “Nidos žiemos žaidynės” būtų pirmasis tokio pobūdžio renginys šiame mieste. Parenkant aktualias žiemos sporto šakas: ledo ritulio turnyras, žiemos žygis ledrogėmis, orientacinės varžybos, lygumų slidinėjimas, rogučių lenktynės ir pan., renginys būtų skirstomas etapais. Dalyviai, nugalėję rungtyse savo priešininkus, būtų pagerbiami ir apdovanojami šventės uždarymo metu ant pakylos. Siekiant, kad festivalis taptų tradicinis miesto renginys, laimėtojai būtų apdovanojami nematerialiu prizu – užrašant jų vardus ant pakylos. Kiekvieno žmogaus vardas sukurtų unikalią bendrą kompoziciją. Renginio simboliu taptų pakyla, kuri būtų projektuojama mariose, netoli kranto (pasiekiama tik šaltuoju metų laiku). Taigi, susiduriant su pagrindine kurortinio miesto problema – sezoniškumu, buvo prieita prie išvados skatinti turistų srautą šaltuoju laikotarpiu. Surinkus svarbią informaciją apie miestą bei išanalizavus žemėlapį, buvo nuspręsta susitelkti ties pramogų sfera. Atsižvelgus į aktualias sporto šakas, buvo siūlomas renginys, pritrauksiantis didesnį kiek žmonių šaltuoju laikotarpiu.

157

ŽEMĖLAPIAI/ Mapping

158

KONCEPTAS/ Concept

159

OBJEKTAS/ Object

160

PROJEKTAS/ Project

161

_05.7

Galima / Possible

Kristina Pilipavičiūtė

Gamta – tai fizinis pasaulis, apimantis biotinę ir abiotinę aplinką. Jos išteklių gausą (saulės energija, oras, vanduo, miškai, naudingosios iškasenos ir kt. gamtiniai ištekliai) žmogus naudoja savo poreikiams patenkinti. Ištekliai gali būti atsinaujinantys ir neatsinaujinantys. Tūkstančius metų žmogus, gyvendamas gamtos prieglobstyje, ją stebėjo, prisitaikė gyventi, maitintis. Šiandieninis jų santykis pakitęs. Nida yra žmogaus ir gamtos ilgalaikės sąveikos rezultatas. 70 % teritorijos užima miškai, kopos, rezervatai, draustiniai, kur faktiškai neįmanoma nepastebėti „apribojimų“ gausos. Semiotika (kitaip – struktūrinė semantika) – tai humanitarinių mokslų sritis, tirianti reikšmės formavimąsi, objektų ar reiškinių žymėjimą. Pragmatika – viena iš trijų pagrindinių semiotikos sričių, tirianti individų santykius (komunikacijos, supratimo, išreiškimo) su jų suvokiamomis, vartojamomis ženklų sistemomis. Ši sritis traktuojama kaip viena iš galimybių kontroliuoti žmogaus suvokimą. Ženklų grafikoje pridėtinė, paveiki sritis – chromoradiostezacija, kuri tiria spalvų spinduliuojamos energijos poveikį žmogui ir jo aplinkai. Žvelgdami į savo aplinką, mes pirmiausia atkreipiame dėmesį į objektų formą bei spalvą. Tai rodo, jog išorinio pasaulio kūrimas vyksta iš vidaus, o visam šiam procesui vadovauja pats galingiausias įrankis visatoje – vaizduotė. Turėdami šią savybę, individai geba agliutinuoti, hiperbolizuoti ar schematizuoti. Albertas Einšteinas pripažino, jog vaizduotė yra žymiai svarbesnė už žinias, nes viskas, ką galime įsivaizduoti, anksčiau ar vėliau virsta realybe. Žmonės suvokia, tačiau neįsisąmonina ženklų reikšmės, neretas asmuo nusižengia, nepamąstęs apie galimas pasekmes. Gamtoje infografikos paskirtis – primityviais ženklais ir spalvų svarba komunikuoti, jog ši, natūraliai išsivysčiusi, tvarka, be žmogaus padaromos žalos (šiukšlinimas, deginimas, teršimas ir t. t.), gali toliau kokybiškai civilizacijose tęsti savo utopinį egzistavimą. Tačiau kyla klausimas: ar suvokimą galima redukuoti į vaizduotę? Ar vaizduotėje varijuojamų galimybių spektras neužgožia to, kas yra, ir to, kas gali (-ėjo) būti, suvokimo? Asmenys, pasinėrę į vaizdinius, nehaliucinuoja, kitaip tariant – atskiria tai, kas „realu“, nuo to, kas „sufantazuota“. O štai psichopatalogai teigia, kad haliucionuojantys pacientai neskiria „tikra“ nuo „netikra“ – jiems viskas netikra. Tai leidžia daryti išvadą, jog žmogus sugeba susivokti tik tame vaizdinių sraute, kuriame išgyvena. Pavyzdžiui, įsivaizduokite duris, kelią jų link. Einate tiesiai per jas, bet atsitrenkiate į „galimą“ (mums leidžiamą) realybę.

162

Projektas pagrįstas semantikos, žmogaus psichikos, vaizduotės išraiškos formomis. Uždaros durys simbolizuoja bandymą įminti mįslę. Atviros – perėjimą iš vieno gyvenimo tarpsnio į kitą. Mėlyna spalva ženklų rate – galimybę eiti, daryti, veikti. Durų rėmo angoje veidrodinis stiklas su užklijuota permatoma plėvele matricos būdu perteikia dvisluoksnę informaciją. Esamas gamtovaizdis (žmogaus ir gamtos santykio rezultatas, laikantis vyraujančių apribojimų). Galimas (ateitis, kas būtų, jeigu apribojimų nebūtų). Žmogus akimirksniu patiria emocinį šoką, pats nesusivokdamas, apeina aplink jas, kad įsitikinti ir suvokti būvyje ir padėtyje. Trečiuoju etapu pamato tik savo atvaizdą veidrodiniame stikle ir yra skatinamas mąstyti: „Gal viso to kaltė ir būčiau aš?“. Tai tarsi baugi „žaidimo“ forma, leidžianti perteikti „čia ir dabar“, du persidengiančius gamtos vaizdinius vienu metu. Reziumuodami galime teigti, jog mūsų protas turi silpnybę pasikliauti ir įtikėti vizualiai pateikiama informacija (neslėpkime, retkarčiais ir klaidinga). Todėl jei nesugebame įsivaizduoti galimai mūsų sukeliamų katastrofiškų padarinių gamtai, pamatę juos prieš akis, mažų mažiausiai susimąstysime. Galvoti apie kitą „gyvenimą“, visiškai nepavojinga. Esate įsitikinęs jo egzistencija, tačiau palikęs šį pasaulį jame neatsiduriate. Nieko baisaus – nebegalite išsigąsti. O jei pažvelgtume iš kitos perspektyvos: Jūs to nesitikėjote, bet, pasirodo, tai esti? Visiškai tam nesiruošėte. Taigi kur kas naudingiau tikėti, suvokti, mąstyti apie galimą „gyvenimą“, nei jį ignoruoti. ŽAIDIMAS „GALIMA“ Viena iš galimų projekto alternatyvų infografikos žemėlapiavime buvo žaidimas, turintis apibrėžtą tikslą ir taisykles. Kodėl žaidimas? XXI a. gyvenantį individą sunku kuo daugiau benustebinti. Tai paremta psichologiniu (loginiu, XXI a., laisvalaikio) aspektu, teritorijos pažinimu. Įtraukiant šiuolaikines technologijas (QR kodus, išmaniuosius telefonus, internetą, nuorodas, geoslėptuves (geocaching)) ir, be abejo, vietinius asmenis bei turistus. Šio projekto tikslai: - padėti žmonėms gerai praleisti laiką bet kuriuo sezonu; - įtraukti visų amžiaus grupių žmones; - turistus supažindinti su gražiausiomis Nidos vietomis; - lavinti logiką. Trumpas aprašas Nidos centras. Šachmatų principo lenta. Vertikaliai skaičiai, horizontaliai raidės. Draudžiamų ženklų „šaškės“. Užuominos kiekvieno ženklo kitoje pusėje + geoslėptuvė (geocatching; visame pasaulyje populiarus pažintinis pramoginis žaidimas), kurie nuveda į tam tikrą objektą. Šitaip atrandamos populiarios, apleistos ar nežinomos Nidos vietos (kuriose pilna apribojimų). Paskutinio aplankyto objekto vietoje parodoma ženklų išdėstymo schema. Asmuo, grįžęs į centrinę „būstinę“, juos sudeda identiška tvarka pagal reikšmes. Sudėjus gaunamas 1:1 mastelio QR kodas (infografika nespalvota). Nuskenavus atskleidžiama nuoroda į nedidelę jaukią teritoriją Nidoje, kur viskas galima...

163

ŽEMĖLAPIAI/ Mapping

164

ŽEMĖLAPIAI/ Mapping

165

OBJEKTAS/ Object

166

PROJEKTAS/ Project

167

PROJEKTAS/ Project

168

_05.8

Laiko deformacija / Time warp

Vaidas Vielavičius

Abandoned Nida / Apleista Nida   Laikas – svarbiausias veiksnys kalbant apie apleistumą; be laiko ši sąvoka neegzituotų. O jeigu į laiką pažvelgtume giliau – ne tik kaip į matmenį darbo dienai skaičiuoti ar žymę, kada stotelėje sustos autobusas? Laikas – tai matmuo, kuris kiekvienam kūnui gali būti kitoks: gyvename pasaulyje, turinčiame 24 laiko juostas, o orbitoje skriejantys GPS palydovai, siųsdami signalą Jūsų imtuvui, turi kompensuoti laiką, kurį „sutaupė“ skriedami aplink žemės orbitą dėl lėtesnio laiko Žemės atžvilgiu (juos veikia mažesnė gravitacinė jėga), antraip duomenis galime gauti gerokai pavėlavusius. Tai reliatyvūs procesai, teoriškai įrodyti XX a. pirmoje pusėje Alberto Einšteino. Tokie, tik dar mažesnio mastelio veiksmai vyksta Žemėje – mažesnių kūnų atžvilgiu, vienam judant nuo kito. Tad kokią poziciją laike užima apleisti pastatai? Nida – tai vieta, kurią galima vadinti „Gumine“, mat ji geba keliasdešimt kartų išsipūsti ir priimti didelį srautą ramybės ieškančių poilsiautojų. Iš pažiūros – stulbinamos galimybės. Visgi tokia staigi gyvenvietės ekspansija turi neigiamo poveikio statiniams. Dėl tokio pulsavimo vietovė tris metų ketvirčius būna smarkiau nei pusiau apleista. Tačiau yra vietų ir statinių, kurie palikti ne tik sezonui, bet tokie stovi jau daugiau negu dešimtmetį. Vieni jų apleisti dėl finansinių priežasčių, kiti dėl politinių, yra ir niekad neveikusių. Žymint šiuos taškus žemėlapyje, pastebėta, jog Nida turi daugybę apleistų takų, į kuriuos žiūrint, nesimato jokios loginės sekos, – vedantys į niekur keliai. Tačiau jie šliejasi prie pagrindinių, sukurdami nematomą tiesiausių kelių tinklą po Nidą, ir šitai galima sugretinti su Johno Wheelerio konceptualizuota kvantine puta – ji turėtų būti pamatas visatos kūrimosi medžiagai. Tai vieta, kur egzistuoja kirmgraužos – begalė mažyčių tunelių per erdvę ir laiką, tai staigiai susiformuojančių, tai greit išnykstančių, tačiau sukuriančių galimybę pereiti greičiausiu keliu į kitą erdvės tašką. Kirmgrauža – tai hipotetinė erdvėlaikio ypatybė, tam tikras trumpesnis kelias „tunelis“ per erdvę ir laiką. Pirmasis ją apibrėžė amerikiečių fizikas teoretikas Wheeleris. Sąvoką galima aiškinti taip: įsivaizduokite kirminą ir obuolį. Kirminas nori nukeliauti į kitą obuolio pusę, ir tam yra du būdai: šliaužti obuolio paviršiumi arba sutrumpinti kelią, laiką, ir eiti per obuolio centrą. Štai šitaip šie pamiršti takai trumpina kūno kelionę per erdvę.

169

Tačiau ar kirmgrauža tik sutrumpina nueinamą kelią? O jeigu būtų keliaujama ne per erdvę, o per laiką? Teoriškai tai įrodo Stephenas Hawkingas, ir taip mums sukuriama vizija, jog galime pasiekti tolimą praeitį ar ateitį. Tačiau minimalūs šuoliai laiku vyksta ir mūsų gyvenimuose – tik ne visuotiniu požiūriu, o mūsų pačių, vieno nuo kito. Grįžkime prie apleistų statinių. Šie Nidoje stovi jau ne vieną dešimtmetį ir yra ne kartą pakeitę savo pavidalą. Tai modernistiniai pastatai, „nidiško“ triaukščių mansardų tipo. Kiti – nykstantys, pasiglemžiami gamtos procesų. Keičiami statiniai įtvirtina savo socialinę funkciją vyraujančiu laikmečiu. Tik kai tampa apleisti, jų socialinio veikimo laikas sustoja. Jie nebefunkcionuoja, nebėra traukos centras. Šitaip jų amžius pradeda priklausyti nuo mūsų: namai nebesikeičia, lieka tokie, kokie buvo, tik mes, kurie judame pro juos, matome poveikį – kaip sulėtėja jų laikas (mūsiškis tai juda mums normaliu tempu). Klausimas: ar, matydami praeitį, įsirėžusią architektūros pakitimais, arba socialinę degeneraciją, galime numatyti jų ateitį? Ieškodami atsakymo, vieną apleistų Nidos statinių apvyniojome veidrodine plėvele, kuri visiškai atspindi vaizdą. Statinio viduje, naudodami pinhole metodą, atspindime išorės erdvę ir keliame ją į statinio vidų. Užsiduodami nežinomybės scenarijų, statinį darome nematomą, ištirpusį erdvėje; lieka tik jo prisiminimas. Tačiau ateities klausimas sprendžiamas priartėjant prie kraštutinio scenarijaus – žingsnis šalia Nidai būdingo, kirmgraužiško kelių tinklo, fiktyvus judėjimas laiku, privedantis prie tunelio durų, už kurių – žingsnis į nežinomybę. Neaiškus vaizdinis reiškinys, stimuliuojantis vaizduotę kurti ateities spėjimus. Išvadose pažymima, kad apleistumo problema Nidoje stipri. Korupcija, sezoniškumas – vienos pagrindinių priežasčių, paliekančios namus užrakintomis durimis, tad sustabdomas statinių laiko judėjimas. Tačiau jį išjudina asmens, einančio pro vietą, kur laikas vyksta lėčiau, vaizduotė. Galima nuspėti pasekmes, laukiančias apleistų vietų, ir šitaip pajudėti prie kitų problemų sprendimų bei klausimų, kaip apleistieji pastatai turėtų būti prikelti. O gal turėtų išnykti? Apleistumo masto suvokimas turėtų išjudinti šių problemų sprendimus.

10 pav. Pietūs kopose (Tomo Grunskiio fotografija) 2014m. Fig.10. PLunch in the Dunes. (Photo by Tomas Grunskis) 2014.

170

ŽEMĖLAPIAI/ Mapping

171

KONCEPTAS/ Concept

172

OBJEKTAS/ Object

173

PROJEKTAS/ Project

174

PROJEKTAS/ Project

175

9 pav. ArXYZooms (fotografijų ciklas iš Gintauto trimako parodos “Sidabras, taškas skaičius, Tomas Grunskis) 2014m. Fig.9. PArXYZooms (serie of photographies from Gintautas Trimakas exhibition in 2012, by Tomas Grunskis( 2014.

176

06. Dalyviai / Participants and Contributors

Benjamin Cope (UK, PL)(lektorius/ lecturer/ Dėstytojas/ Tutor, Dr./PhD.) Miodrag Kuč (SRB,DE)(lektorius/ lecturer/ Dėstytojas/ Tutor) Tomas Grunskis (LT) (lektorius, kuratorius/ lecturer, curator,architektas, dr./ architect, PhD, Doc./Assoc.Prof.) Indrė Ruseckaitė (LT)(lecturer/ lektorius, architektė, dr./ architect, PhD., Doc./ Assoc.Prof.) Linas Tuleikis (LT) (lecturer/ lektorius, architektas/ architect, Doc./Assoc.Prof.) Darius Čiuta (LT)(lecturer/ lektorius, architektas/ architect) Mindaugas Reklaitis (LT) (text/ tekstas, architektas/ architect)

Patricija Bernotaitė (dalyvis/ participant, architektas/ architect) Urtė Bernotaitė (dalyvis/ participant, architektas/ architect) Ježy Daveiko (dalyvis/ participant, architektas/ architect) Elena Gruodytė (dalyvis/ participant, architektas/ architect) Vytas Lužys (dalyvis/ participant, architektas/ architect) Giedrė Mekaitė (dalyvis/ participant, architektas/ architect) Tomas Milkamanavičius (dalyvis/ participant, architektas/ architect) Kristina Pilipavičiūtė (dalyvis/ participant, architektas/ architect) Tomas Rimkus (dalyvis/ participant, architektas/ architect) Vaidas Vielavičius (dalyvis/ participant, architektas/ architect)

177

10 pav. Zoomai 2 (fotografij킬 ciklas, Tomas Grunskis) 2014m. Fig.10. Zooms 2 (serie of photographies by Tomas Grunskis) 2014.

178

„ArXYZoom“ – tai kasmetinių kūrybinių dirbtuvių ir seminarų ciklas, kurio sumanymas ir tikslas yra aptarti architektūrą ir jos naujausias teorijas bei praktikas platesniuose moksliniuose tarpdalykiniuose kontekstuose. Šiais renginiais siekiama susipažinti ir eksperimentuoti su alternatyviomis mokslinėmis prieigomis, metodais ir Jų rezultatas yra periodinis mokslinis leidinys – mokslo mokomoji knyga.

178