Greenas

1

Kadangi jokie įstatymai negali apibrėžti, kaip žmogui elgtis, svarbiausias dalykas yra sąmoningumo laipsnis.

Idėjas gali įgyvendinti tik patys žmonės.

Tik jų sąmoningumas ir aktyvus dalyvavimas keičiant pasaulį gali duoti vaisių.

„Nes niekada mums meilės nebus per daug…“

green’as

S

veikas, mielas skaitytojau!

Kai galvojame apie vaikystę, ne vienam prieš akis iškyla durų stakta, tarsi liniuotė subrūkšniuota mūsų nepakartojamais metais ir pusmečiais. Brūkšnelis per Kalėdas, kai po eglute radome išsvajotąjį žaislą, brūkšnelis vasarą, kai išmokome važiuoti dviračiu, rugsėjo brūkšnelis, kai išėjome į pirmąją klasę ir, galų gale, tas paskutinis, žymintis laiką, kai augimas tapo mūsų pačių asmeniniu rūpesčiu. Taigi mes mokomės, tobulinamės, lankome įvairiausius seminarus, semiamės žinių ir patirties, o tuomet, kai, regis, jau viską žinome, gimsta mūsų vaikai ir pasaulį apverčia aukštyn kojomis.

Visas mūsų gyvenimas vėl iškyla prieš akis, nes kiekvienas gimdymas yra virsmas, kuris įtraukia, įsiurbia į save ne tik gimdančią moterį ir ateinantį kūdikį, bet ir visus, kurie yra šalia. Tačiau kitaip nei gimstantis kūdikis, kuris į šiltų, saugiai gaubiančių įsčių prieglobstį sugrįžti nebegali, mes galime pasirinkti – išgyventi virsmą ar ne. Taip mūsų dvasios augimas tampa paženklintas pasirinkimų. Šie pasirinkimai nėra lengvi, nes darbas su savimi tikriausiai yra pats sunkiausiais darbas pasaulyje. Tačiau jei norime auginti laimingus vaikus, šis darbas yra tiesiog neišvengiamas. „Atsakinga tėvystė – tai nuolatinė saviugda, tai procesas, nukreiptas pirmiausia į mus pačius,“ – sako Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, Prierašiosios tėvystės centro įkūrėja. O Laucių šeima, kuri šiame numeryje baigia pasakojimą apie savo šeimos kelią, patvirtina – augti reikia kartu su vaikais.

Tačiau bet koks augimas yra neatsiejamas nuo pasenusio mąstymo, stereotipų, modelių atsisakymo, nuo išsiskyrimo, atsižadėjimo. Savaime suprantama, išsiskyrimai nėra nei lengvi, nei malonūs, o atėjus tokiai netekties valandai paguosti gali nebent tai, kad gimimas yra neatsiejamas nuo mirties, nes, kaip sako sena kinų patarlė, neįmanoma pripildyti pilno puodelio. Amerikiečių psichiatras M. Skotas Pekas (M. Scott Peck) savo didžiulio populiarumo sulaukusioje knygoje „Nepramintuoju keliu“ rašo, kad visas šis mūsų gyvenimas yra daugybė mirčių ir atgimimų vienu metu, o „juo toliau žengia žmogus gyvenimo keliu, tuo daugiau išgyvena gimimų ir todėl daugiau mirčių, – daugiau džiaugsmo ir daugiau skausmo.“ Tad šiuo numeriu sakome jums sudie ir tikime, kad nebijosite mirti ir gimti, augti ir keistis, kad mylėsite savo augančius vaikus –tiek tuos tikruosius, kurie laksto basi po pievas, tiek ir „dvasinius“ – naujas idėjas bei darbus, kurie taip pat papuoš pasaulį nuostabiomis spalvomis.

Ir dar... Šį numerį skiriame mūsų gimimų bei augimų įkvėpėjai, didžiajai moteriai – Jurgai Švedienei.

Aukime kartu!

Nuoširdingiausiai, „Green‘o“ redakcija

Ledinio partneriai:

Ledinio partneriai:

1

turinys

4

10

(Ne)saugus gimimo atgimimas „Gimtis yra Mirties sesuo. Tai tiltas, sujungiantis nebūtį su būtimi, kurį prisiėmę atsakomybės naštą, šiandien panorome visiškai kontroliuoti“, teigia straipsnio „(Ne)saugus gimimo atgimimas“ autorė Vilma Grigienė. Tad siūlome pamąstyti ką prarandame anksčiau gimimą saugojusius nurodymus, draudimus, perspėjimus, apeigas šiandien pavadindami beprasmiais prietarais. Ir įsivertini, ar netapome apsėsti tikslo, kurio akivaizdoje, pats kelias mums tampa nei įdomus, nei vertingas.

24

48

54

Ant žaliosios bangos Sonata Dirsytė dalijasi atradimais, idėjomis ir patarimais.

Kas slepiasi žodyje „kokybė“? „Žodžiai įgauna tas prasmes, kurias žmonės kalbėdami jiems suteikia”, teigia Guoda Azguridienė ir straipsnyje bando išsiaiškinti ką šis žodis reiškia mums šiandien.

Ar tikrai visi vienodai suprantame ką reiškia „kokybė“?

Ką dedame į šio žodžio turinį, tą – ir į savo lėkštę.

Tad pabandykime išsiaiškinti ir susitarti kur kokybė prasideda, o kur ji visgi pasibaigia?

Ar gali žalia tapti naująja juoda?

Praėjusiame numeryje pristačiusi mus apėmusią „greitosios mados“ karštinę bei atskleidusi tikrąją madingo atrodymo kainą, šįkart Ksenija Aksejeva į klausimą „Ar gali žalia tapti naująja juoda?“ ko gero atsakytų „taip“. Juk rinkdamiesi kiekybę iš tiesų prarandame daug daugiau nei gauname. Anot autorės, svarbu suvokti, kad situacija, nors ir nepavydėtina, nėra beviltiška, o įdėjus noro ir pastangų, gali tapti ir daug žadanti.

Green‘as drive‘as Ekotransportas: ar žinome, kodėl mums jo reikia?

Straipsnio autoriai Linas Kranauskas bei Indrė Ribačiauskaitė supažindina mus su „ekologišku“ bei alternatyviu transportu, juos populiarinančiais projektais bei bandančiais paneigti oponentais. O rubrikoje „Green‘as drive‘as ant bangos“ pristato naujausias „žaliojo“ transporto tendencijas bei sprendimus.

XXI amžiaus indulgencijos – ATL (apyvartiniai taršos leidimai) Ekspertas Dalius Tarvydas straipsnyje pabandė paprastai ir aiškiai supažindinti mus su gana įdomia valstybinės veikos aplinkosaugoje sfera, kurios mastas yra tikrai didelis, o rezultatas – vis dar neapčiuopiamas. Pvz. estų vyriausybė dėl šio mechanizmo iš japonų „gavo“ elektromobilių valstybiniam automobilių parkui (apkeitė į nepanaudotus ATL‘us).

Kas iš to Lietuvai – iki šiol neaišku.

2

46

Klimato kaita, arba būti ar nebūti? Štai, kur klausimas Straipsnyje nusprendėme pagaliau sudėti taškus ant „i“ klimato kaitos diskusijų klausimą. Tad, identifikavusi informacinio karo aukas, Simona Vaitkutė taip pat pabandė aiškintis kaip elgtis dilemos akivaizdoje, kai priešinimasis ekonomikos augimui grasina ekonominės ir socialinės sistemos griūtimi, tačiau ekonomikos augimo skatinimas keičia mūsų klimatą ir naikina mūsų ilgalaikio išlikimo sąlygas. Ko imtis, ko galbūt atsisakyti, o ką galų gale pripažinti esant?

30

40

Draugiškai, atsakingai ir sąmoningai keliauti įmanoma!“ Indrė Ribačiauskaitė mus kviečia keliauti. Bet ne bet kaip.

Straipsnyje ji apžvelgia naujausias keliavimo tendencijas – ekoturizmą, atsakingąjį turizmą, agroturizmą bei lėtąjį keliavimą. Tad siūlome išsiaiškinti, kuo šie būdai skiriasi bei kuo yra vertingesni ir įdomesni už mūsų tradicinius keliavimo būdus. Galbūt ir jūs būsite įkvėpti į poilsį pažvelgti šiek tiek kitu kampu?

Žaliojo“ kario vadovas.

Arba kaip neprarasti vilties gelbėjant planetą? Žaliasis aktyvizmas kaip ir visos kitos veiklos sritys anksčiau ar vėliau susiduria su kritika. Ir nebūtinai objektyvia.

Dažnai tokias nuomones lydi sąmokslo teorijos, kaltinimai išsižadėjus idealų, parsidavus pramonininkams, tapus šantažo organizacijomis ar radikalų irštvomis. Pakliuvę į šią skirtingų ideologijų bei interesų karuselę, didžiausi pasaulio aplinkosaugos judėjimo žaidėjai vis dar nepraranda ryžto. Kaip jiems tai pavyksta, bando aiškintis Karolina Tamašauskaitė.

Namų mokykla – radikali alternatyva ar / ir protinga išeitis? Šiame straipsnyje Simona Vaitkutė dalijasi asmenine patirtimi bandant rasti alternatyvą mokyklai. Ar mokymasis namuose gali būti išeitis tradicinei ugdymo sistemai, kurios „augintiniai“ šiandien priiminėja sprendimus, griaunančius mus visus supantį pasaulį? Ar tam ši sistema buvo tiek amžių kurta, kad apšvietus didžiąją pasaulio žmonijos pusę, dėl proto puikybės bei ribotumo, vėl nugrimztume į tamsiuosius amžius?

16

36

62

Atsakomybės manevrai Straipsnyje autorė Vilma Grigienė, bandydama aiškintis kuri tėvystė yra geresnė: intuityvioji, prigimtinė, natūralioji, sąmoninga, prieraišioji, ar tęstinė, išsiaiškino, jog geriausia yra atsakinga tėvystė, leidžianti atsakomybės naštą paversti didžiule privilegija bei džiaugsmu. Tad pabandykime į tėvystę pažvelgti taip, kaip siūlo ji.

REDAKCIJA Lauryna Tarvydienė, Simona Vaitkutė, Vilma Grigienė, Guoda Azguridienė, Dalius Tarvydas, Sonata Dirsytė, Indrė Ribačiauskaitė, Linas Kranauskas, Ksenija Aksejeva, Virgilijus Skirkevičius, Karolina Tamašauskaitė, Martynas Jocius, Rūta Daunoravičienė, Daiva Ausėnaitė, Edita Sedlickaitė.

REDAGAVIMAS IR KOREKTŪRA Kristina Buidovaitė

66 70

DIZAINO KONCEPCIJOS AUTORĖ Agnė Mowdy

LEIDĖJAS: Ekologiškos kultūros asociacija KORESPONDENCIJAI: Latako g. ½-23, Vilnius, Lietuva El. p.: greenas@eka.lt www.greenas.lt ISSN 2029-2392

76

Grynai sveikatai Straipsnyje „Apie vasaros ugnį vaistažolėse ir žmonėse. Patarimai stiprinant sveikatą: vasara – ruduo“ vaistininkas bei natūraliosios medicinos žinovas Virgilijus Skirkevičius siūlo mums pažvelgti į žmones kaip į augalus, o į augalus kaip į žmones, kad suvoktume mus siejančius, sveikatą harmonizuojančius dėsnius bei ryšius. Ar žinojote, jog gamtoje kaip ir gyvenime – sunkiau augantis, skurdesnis augalas labiau užjaučia sergantį?

80

Vilmos Grigienės straipsniu „Saulės akmens galia“ užbaigiame pažintį su gintaru. Šįkart sužinosime ar mūsų protėvius nuo ligų ir piktųjų dvasių gynęs gintaras gali ginti ir mus? Susipažinsime su gintaro naudojimu moderniojoje medicinoje ir kosmetologijoje.

84

„Kvapų namų“ ekspertai apie odos sveikatą ir kosmetiką

Leidžiamas nuo 2009 metų.

Leidinyje naudotos www.sxc.hu, www.dreamstime.com nuotraukos Spausdino UAB „Verslo linija” Popierius UAB PAPYRUS Leidinio tiražas 6000 vnt.

Proto ir kūno sąveikos paslaptys: tūkstančių metų senumo praktikų ir šiuolaikinio mokslo atradimų simbiozė Martynas Jocius straipsnyje apžvelgdamas bei pristatydamas įvairių laikų bei kultūrų praktikas bei technikas, skirtas tiek kūno, tiek dvasios sveikatai išsaugoti, taip pat bando aiškintis ar žmogus tikrai gali gydyti save ir kitus, vien padedant mintims?

Ar mes galime harmonizuoti savo kūną ir protą, pasitelkę vidinę galią?

MENO REDAKTORĖ Agnė Jagminaitė

RINKODARA Marius Tarvydas El. p.: pr@eka.lt Tel.: 8 637 50 000

Grynas gyvenimas Straipsniu „Gyvenimas pagal vaikus“ Vilma Grigienė aiškinasi vaikų auklėjimo ypatumus, ir pabaigė metus trukusius pašnekesius su „Green‘o“ herojų Laucių šeimos mama Ingrida, anot kurios „užauginti dorus vaikus yra geresnė investicija nei padėti pinigus į banką ar apsidrausti.“

Atspausdintas ant ekologiško popieriaus, aplinkai nekenksmingais dažais.

Perskaičius neišmesk – geriau atiduok draugui ar perdirbimui.

Vasarai atėjus, „Kvapų namų“ rubrikoje ekspertė Rūta Daunoravičienė supažindina mus su vabzdžius atbaidančiomis natūraliomis augalinėmis medžiagomis.

88 92 96

100

Atsakinga reklama... arba nežudyk reklamos Grynas įkvėpimas Sonata Dirsytė toliau pažindina mus su aplinkosaugos kinematografija – su didžiausio atgarsio sulaukusiais dokumentiniais filmais, nagrinėjančiais mūsų visai neekologišką kasdienybę.

Laisvalaikio skaitiniai Siūlome paskaityti ekonomikos analitikės Guodos Azguridienės „Laišką bendraminčiui (bičiuliui / kolegai) žaliajam“. Autorė stebisi, kodėl žalieji taip nepasitiki žmonėmis, laisve ir rinka, o taip tiki ir pasitiki valstybe ir jos prievartiniais sprendimais? Todėl bando logiškai ir nuosekliai parodyti, jog ekonomika yra kur kas labiau organinė nei mes manome.

Green‘o receptai Salotų baro „Mano guru“ ekspertai, šiek tiek patobulinę, pristato šio sezono lietuviško kulinarinio paveldo valgių.

3

(Ne)saugus

gimimo atgimimas Gimtis yra Mirties sesuo. Tai tiltas, sujungiantis nebūtį su būtimi.

Tikriausiai todėl gimimas iki šių dienų yra suvokiamas kaip pavojingas, grėsmės kupinas vyksmas. Mūsų protėviai bijojo to, iš ko mes dabar tik juokiamės – pikta lemiančių laumių, dvasių ir nelabų žmonių, galinčių nužvelgti nieko gera nežadančiu žvilgsniu, todėl gimties virsmas, kaip ir bet kokia ribinė (todėl pavojinga) situacija, visada buvo ypatingai saugomas bei globojamas. Tačiau anksčiau gimimą saugojusius nurodymus, draudimus, perspėjimus, apeigas šiandien pavadinome beprasmiais prietarais. Mes bijome kitų dalykų – traumų, skausmo, kraujo, apsigimimų. Ėmėme regzti savo apsaugos tinklus. Atmetę visa, kur nesugebėjome išvysti apčiuopiamos prasmės, mes patys prisiiėmėme atsakomybės naštą ir tiltus, jungiančius būtį su nebūtimi, pradėjome labai atsakingai kontroliuoti.

Vilma Grigienė

Ar dar esti rasties paslaptis?

A

r esate kada nors matę, kaip randasi diena? Kaip pamažu skysta ir ỹra tamsos dangalai, kol žemę lieka gobti tik blyški brėkšma? O paskui, lyg neišlaikęs savyje švytinčios pilnatvės, ūmai praplyšta dangaus pakraštys, ir horizontą sukruvina ryto saulė. Bet ne, iš tiesų tai tik Žemės kraštas, kuriame gyvename, su visais mūsų šiukšlynais ir skaidriausiais ežerais, bekraštėmis pievomis ir asfalto džiungėmis, kiekvieną rytą visi nuolankiai atsisuka į ją – Saulę. O ar esate stebėję, kaip veriasi pumpuras, ir po dangaus skliautu užgimsta nepaprasto gražumo žiedas? Akimirka, kupina nežemiško, sukrečiančio virpesio... Tikriausiai retas iš mūsų išdrįstų skirti tiek

4

laiko ir dėmesio, kad šį vyksmą galėtų stebėti įdėmiai nuo pradžios iki pabaigos. Gaila. Bet galbūt kas nors yra matęs, kaip kačiuojasi jaunutė pirmakartė katytė? Kaip nerimsta, kniaukia, trinasi apie kojas, ieško saugios ir pažįstamos vietos, sukasi guolyje, kaip laižosi ir, išsprūdus šlapiam kamuolėliui, pradreskia pūslę, nukanda virkštelę, suėda jau nebereikalingus kačiuko namelius ir kuopščiai išsilaižo? Nė dėmelės. Net neįtartum, kad čia ką tik vyko tikra kraujo misterija. Ir vėl mažytis, šlapias kamuolėlis...

O kaip randasi žmogus? „Didelė praraja skiria dabartinį žmogaus atsiradimo supratimą nuo to gyvo slėpiningumo, kuriuo mūsų protėvių kultūra apgaubdavo kūdikio rasties stebuklą,“ rašo

Algirdas Patackas ir Aleksandras Žarskus savo knygoje „Virsmų knyga“. Fiziologiją mes išaiškinome iki smulkmenų: aprašyti visi įmanomi rizikos veiksniai, visos galimos komplikacijos, visi įtaką darantys veiksniai, o pats procesas, nuo dviejų ląstelių susijungimo iki kūdikio užgimimo, nufilmuotas ir nufotografuotas šimtus kartų. Tačiau rasties stebuklas, regis, išnyko. Net patys mažiausi pypliukai nebetiki gandrais ir kopūstais. Jie yra įsitikinę, kad broliuką, kaip ir visa, ko tik prireikia, tėvai parsinešė iš „Maximos“, arba puikiai susigaudo visuose fiziologiniuose procesuose, net jei dar neatšventė trejų metų gimtadienio. Paslapties nebėra.

(Ne)išgyventas virsmas O galbūt jokio stebuklo čia niekada ir nebuvo? „Vikipedija“ aiškina: gimimas – tai vaisiaus išstūmimas ar ištraukimas iš moters organizmo. Viskas aišku kaip du kart du. Todėl galbūt tėvai yra teisūs, kai, nugalėję savo drovumą ir „nepatogumą“, bando tiesiai šviesiai vaikui atsakyti į paprastą klausimą – iš kur aš atsiradau?

Taip gimsta istorijos apie tėvelio sėklytę, mamytės pilvelį ir būtinybę daiktus vadinti savais vardais. Tik vargu, ar vaikas klausia, iš kur atsirado jo kūnas. Gal jis nori sužinoti, iš kur radosi jis pats, jis visas? Kaip jis praėjo pro gimties vartus, kaip perėjo tiltą iš nebūties į būtį?

Iš tiesų stebuklo neįmanoma įrodyti. Mes neturime tikslių žodžių apibūdinti virsmui. Ir savais vardais čia nieko nepavadinsi.

Galime pasikliauti tik simboliais – jie yra virsmo kalba. Tad gali būti, jog pasaka apie gandrą, iš Dangaus atnešantį vaikelį, nėra tokia jau banali ir klaidinanti. Gimimas yra virsmas. Jis įtraukia tarsi sukūrys, ir, gimstant naujam žmogui, kartu gimsta visi: mama, tėtis, broliai ir seserys, kurie tampa vyresnieji, gimsta močiutės ir seneliai, kaimynai, gimsta gydytojai, akušerės, pribuvėjos, visi, kas gali prie gimties prisiliesti. Žinoma, jei tik nesipriešina gimimui, jei sugeba pasinerti į nežinomybę, jei gali numirti, atsisakyti kažko, kas jau buvo tapę jų savastimi, jei šalia fizinio virsmo patiria kitą – dvasinį.

Bet pirmiausia iš naujo gimsta moteris – gimdyvė. „Gimdymas – tai turbūt pats slėpiningiausias ir pats intymiausias moters gyvenimo įvykis (...) Per tas kelias valandas, kol moteris pagimdo, savaip į paviršių vėl iškyla visi kertiniai jos gyvenimo įvykiai. Taip atvirai, kad daug kas lieka nebepaslėpta – santykiai su tėvais, vyrais, požiūris į savo pačios kūną. Viskas, kas buvo, – abortai, patirtas smurtas – viskas „išlenda“. Moteriai tuo metu skirta iš naujo „peržiūrėti“, išgyventi savo istoriją tam, kad ji galėtų gyventi toliau, įgijusi didesnį sąmoningumą,“ rašo Laimė Kiškūnė ir Rima Pociūtė knygoje „Gimdymas ir gimimas“. Būtent todėl gimimas yra dovana ir ateinančiam žmogui, ir gimdyvei, ir visiems, kurie vienaip ar kitaip yra šalia. Tik ar šiuolaikinė visuomenė gali susitaikyti su tuo, kad rūpestis vien tik ateinančio kūdikio sveikata nebėra pakanka-

Esame apsėsti tikslo, ir kartais atrodo, kad, palyginti su juo, pats kelias šiuolaikiniam žmogui nėra nei įdomus, nei vertingas. mas, kad specializacija ir gilus, bet nepaprastai siauras savos srities išmanymas ima labiau trukdyti, nei padėti? Ar įmanoma atsisakyti taip ilgai puoselėto modelio ir imti žiūrėti į žmogų plačiau, priimti gimdančią moterį su visa jos istorija, su visu virsmo išgyvenimu, su ateinančio žmogaus likimu? Ar sugebėtume atsigręžti atgal ir pripažinti, kad egzistuoja kažkas, esantis šalia mūsų žinojimo? Kažkas, ko, galbūt, niekada negalėsime įsprausti į jokį apibrėžimą.

Gimdymo produktas Vieno televizijos serialo herojus – Rytų kovų meistras – labai tiksliai apkaltino Vakarų kultūrą „pusiauregyste“. „Jei viena tavo akis nuolat prikaustyta prie tikslo, – sakė jis – tu beturi tiktai vieną akį ieškoti kelio.“ Iš tiesų, mes esame apsėsti tikslo, ir kartais atrodo, kad, palyginti su juo, pats kelias šiuolaikiniam žmogui nėra nei įdomus, nei vertingas. Gimdymas taip pat turi savo aiškų, apibrėžtą produktą – tai gyvas, sveikas, judantis naujagimis. Prieš šį „produktą“ nublanksta bet kokia paties vyksmo prasmė, jis tarsi ir pateisina visas priemones. Iš tiesų, naujas žmogus yra vertybė pats savaime. Jis čia laukiamas, kviečiamas, jis – be galo svarbus.

Tam niekas nedrįstų prieštarauti. Bet, galbūt, susitelkę į sveiko, judančio naujagimio „gamybą“, mes pražiopsojame kažką, kas yra ne mažiau svarbu?

Pripažinti tą „kažką“ egzistuojant yra sunku. Galbūt todėl, kad tas „kažkas“ priklauso būtį, subjektyvumą, asmeninius jausmus, asocijacijomis grįstą pažinimą apimančiai mąstymo sistemai, kuria pasitikėti šiuolaikiniame pasaulyje yra sudėtinga. Juk čia

Ibu Robin – pribuvėja su angelo sparnais – CNN Metų herojė Nors atrodo, jog pribuvėjų amatas jau seniai išnykęs, taip nėra.

Daugelyje užsienio šalių gimdymas namuose ar specializuotuose natūralaus gimdymo centruose yra teisėtas, o gimdyvėms padeda ne visas gimdymo metu pasitaikyti galinčias anomalijas išmanantys gydytojai ginekologai, o natūralaus gimdymo tėkme pasitikinčios kvalifikuotos pribuvėjos. Pasigirsta balsų, jog į gimdymą pravartu pažvelgti ne pro patologijų ir anomalijų prizmę, o „pribuvėjos akimis“. Yra pribuvėjų, kuriomis žavisi visas pasaulis. Viena iš jų – pribuvėja Robin Lim, vietinių vadinama Ibu Robin – Motina Robin, jau 13 metų nemokamai padedanti vargingoms Indonezijos moterims gimdyti. 2011 m. ši moteris išrinkta CNN Metų heroje.

Robin Lim yra JAV pilietė, daugelio knygų apie kūdikių ir motinų sveikatą autorė. Po kelių asmeninių tragedijų (žuvus gerai draugei pribuvėjai, priėmusiai vieną iš jos vaikų, nuo nėštumo komplikacijų mirus seseriai kartu su nešiotu vaikeliu), Robin jautėsi sužlugdyta, tačiau nusprendė ne pykti ir pulti į neviltį, o tapti „sprendimo dalimi“. Ji, drauge su vyru, pardavė namą Havajuose, persikėlė į Bali ir ėmė iš naujo kurti savo gyvenimą. Balyje Robin ėmėsi savanoriškai talkinti pribuvėjoms, priimančioms gimdymus namuose, o vėliau gavo ir oficialų pribuvėjos pažymėjimą. Ji priėmė tūkstančius kūdikių ir todėl dabar yra vadinama „Ibu“ – „Motina“. Šiuo metu Ibu Robin dirba savo įkurtoje klinikoje „Bumi Sehat“ Indonezijoje ir teikia nemokamas nėščiųjų priežiūros paslaugas, priima gimdymus, teikia medicininę priežiūrą gimdyvėms, kurios daugybė šeimų šioje šalyje negali sau leisti. Klinika yra išlaikoma vien tik privačiomis aukomis. „Nesvarbu kas, popžvaigždė ar prostitutė – visos čia yra sutinkamos su ypatinga pagarba ir švelnumu, – sako Ibu Robin. – Yra šeimų, kurios pasirenka savo vaikus gimdyti „Bumi Sehat“ ir noriai aukoja, tačiau dauguma šeimų negali sumokėti nieko. Bet yra kažkas nepaprasta kasmet matyti šeimas, kurios, kiekvieną kartą sulaukusios mangų derliaus, keletą vaisių atneša klinikos personalui ir taip parodo savo dėkingumą.“ Pati Robin Lim sako, jog sprendimui naują gyvenimą pradėti Balyje įtakos turėjo ir tai, kad JAV gimdymas namuose yra pernelyg suvaržytas griežtų reglamentų.

Nepaisydama nuolatinių nepriteklių, ši moteris yra ištikima savo siekiui pakeisti pasaulį ir taip pat kiekvienam kūdikiui užtikrintį saugų ir švelnų gimimą, o motinai – tokį pat švelnų gimdymą. „Pirmasis kiekvieno šioje Žemėje užgimusio kūdikio įkvėpimas turėtų būti pripildytas taikos ir meilės. Kiekviena motina turėtų būti sveika ir stipri.

Kiekvienas gimdymas gali būti saugus ir pilnas meilės. Tačiau pasaulis kol kas dar toks nėra“, – pasakė Robin Lim per CNN Herojų apdovanojimo ceremoniją Los Andžele.

5

pirmenybė teikiama logikai, veiklai, produktyvumui – visiškai kitokiam mąstymo būdui. Todėl garsiai ištarti, kad kiekviena moteris pati geba pagimdyti sveiką kūdikį, yra rizikinga. Ir moters noras visą gimdymo procesą paimti į savo rankas yra sutinkamas su neslepiamu priešiškumu. Racionalus, logika pagrįstas mąstymas yra įkalintas priešybių sistemoje, todėl kai imame kalbėti apie moters ir ateinančio kūdikio poreikius, jie kažkodėl iš karto atsiduria priešingose „barikadų“ pusėse. Apima paprasčiausia baimė – ak tos moterys, galvojančios tik apie save, o ne apie vaiką! Bet ar iš tiesų moters ir kūdikio poreikiai yra nesuderinami? Šlovė technologijoms?

O gal būtų visai neblogai, jei galėtume iš viso žmogaus gimimo proceso pašalinti žmogiškąjį veiksnį? Juk žmonės klysta, o tai yra taip nesaugu. Keista, bet šiame pasaulyje mes mieliau pasikliaujame mašinomis nei vienas kitu. O gal nekeista? Gal jau seniai reikėjo pradėti embrionus auginti dirbtinėse gimdose ir tėvams atiduoti tik vaikus, sulaukusius pilnametystės? Tuomet nebereikėtų bijoti, kad vaiko besilaukianti moteris negyvens taip, kaip reikia besivystančiam kūdikiui. Nebebūtų svarbu, kad ji rūko, vartoja alkoholį, valgo menkavertį maistą, negeria maisto papildų, nesiilsi, patiria nuolatinį stresą, yra mušama savo sugyventinio ar dirba alinantį fizinį darbą. Kūdikis būtų saugus, augtų sveikas ir viskuo aprūpintas. Nebereikėtų įstatymais reglamentuoti kur ir kaip moteris gali gimdyti ir rūpintis, kad ji pageidaus į šią svarbiausią jos gyvenime kelionę leistis ne ten ir ne taip. Ir „gimdymas“ būtų sklandus bei kontroliuojamas nuo pradžios iki pabaigos. Neskausmingas, lengvas, paprasčiausiai visiems patogus. Juk technologijomis pasitikėti galėtume.

Tačiau bloga žinia yra ta, kad mašinos taip pat klysta, ir mokslas nėra visagalis. Tai, kas šiandien atrodo visiškai legalu ir patikima, rytoj gali būti paskelbta už įstatymo ribų. O pasekmės kartais būna labai skaudžios. Kaip antai pykinimą slopinančio vaisto „Talidomido“ istorija. Kai buvo išrastas šis vaistas, bandymai su gyvūnais neparodė jokio neigiamo poveikio, todėl nuo 1958 metų „Talidomidas“ buvo reklamuojamas kaip geriausias vaistas nėščiosioms ir maitinančioms moterims nuo pykinimo ir prieš gimdymą nerimo. Vis tik vaistas turėjo kraupų šalutinį poveikį: kūdikiai gimdavo su deformuotomis galūnėmis (arba visai be jų) ir smegenų defektais. Iki 1961 metų pasaulyje gimė tiek vaikų su deformaci-

jomis, kad vokiečių pediatras Hansas Rudolfas Vaidemanas (Hans Rudolf Widemann) pavadino tai epidemija. Žinoma, ši siaubinga istorija yra kraštutinumas, bet kas gali garantuoti, kad šiandien plačiai taikomos „nepavojingos“ procedūros tikrai neturi neigiamų padarinių? O gal iki šiol neišsiaiškintos kai kurių ligų ir sutrikimų priežastys ir yra tie padariniai?

Tikrasis ir tariamas saugumas Iš tiesų mums labai reikia jaustis saugiems. Ir tie tiltai, kuriais vaikštome, turi būti patikimi. Kažkada tuo rūpinosi angelai, tačiau ši rūšis mūsų planetoje, regis, jau išnyko, taigi susirūpinti saugumu teko patiems – pradėjome kurti įvairiausias taisykles, turinčias pakeisti angelų darbą. Ironiška, tačiau kartais atrodo, kad visi mūsų bandymai yra panašūs į mėginimą užsikloti per maža antklode. Į vieną pusę trūkt – kitoje trūksta. Neseniai spaudoje pasirodė straipsnis apie Didžiosios Britanijos vaikų auklėjimo pokyčius. Mažieji britai vis mažiau laiko praleidžia lauke, nes tėvams tai atrodo nebesaugu (V.Rudavičius „Britų visuomenės grimasos: vaikai nebe-

Susirūpinti saugumu teko patiems – pradėjome kurti įvairiausias taisykles, turinčias dirbti angelų darbą. žaidžia lauke“, „Lietuvos ryto“ priedas „Rytas-Vakarai“, 2012.05.05).

Jie nebegali laipioti po medžius, spardyti kamuolio, susipažinti ir bendrauti su nepažįstamaisiais, nes suaugusieji bijo traumų, eismo įvykių, pagrobimų ir kitokių baisybių, tykančių „nesaugioje“ aplinkoje. 28 nuošimčiai apklaustų tėvų neleidžia savo vaikams absoliučiai jokio kontaktinio fizinio žaidimo su bendraamžiais, mat jo metu galima įsistatyti gumbą ar nusibrozdinti alkūnę! Matyt, saugiausia vieta pasaulyje yra kėdė priešais televizorių ar kompiuterį. Tuomet tėvams nebereikia nerimauti, kad jų vaikams kažkas nutiks – juk jie yra namuose ir nelaiko rankose jokių nesaugių daiktų. Taigi vaikai „nusėda“ prie kompiuterių. Tačiau Vestminsterio parlamento Bendruomenių rūmų atlikto tyrimo rezultate buvo paskelbtos šokiruojančios išvados: naudodamiesi belaidžiu internetu savo kambariuose keturi iš penkių šešiolikmečių britų vaikinų ir merginų reguliariai

Krikštas – virsmo kulminacija Galbūt todėl, kad gimtis yra susijusi su sakralumu ir dvasiniu pasauliu daug labiau, nei mes norėtume pripažinti, daugelis šeimų noriai krikštija vaikus net ir nebūdami praktikuojantys krikščionys. Tokios šeimos teigia norinčios suteikti kūdikiui dvasinį sustiprinimą, tačiau Bažnyčia piktinasi šia praktika ir teigia, kad krikštas nėra magija, ir pakrikštytas vaikas nebus nei sveikesnis, nei laimingesnis už nekrikštytą. Krikštatėviai, tėvai, visa šeima ir bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda dėmesiu turi pagelbėti, kad per Krikštą gautos dovanos išsiskleistų, duotų vaisių, ir žmogus iš tiesų taptų laimingas. Katalikybėje ir stačiatikybėje krikštas yra vienas iš septynių sakramentų, kuris nuplauna nuodėmes ir priima krikštijamąjį į Bažnyčią.

Krikštas nėra nei atšaukiamas, nei panaikinamas. Beje, baptistų, sekmininkų ir charizmatininkų bendruomenėse krikštijami tik suaugę žmonės, kurie sąmoningai gali priimti sprendimą paaukoti savo gyvenimą Dievui. Čia krikštas nėra siejamas su gimtosios nuodėmės atleidimu.

Visgi tėvai neklauso bažnyčios perspėjimų ir kartais krikštija savo vaikus tik dėl gražios šventės, dėl to, kad krikštynų nori seneliai arba vedami nuoširdaus tikėjimo, kad krikštas vaikui suteiks apsaugą, dovanos angelą globėją ar pan.

Galbūt toks tikėjimas nėra visiškai iš piršto laužtas, nes ilgą laiką Lietuvoje krikštas buvo ne vien tik susisiejimas su krikščionių tikėjimu. Pažvelgus į Lietuvių kalbos žodyną matyti, kad šio žodžio vartojimas lietuvių kalboje yra labai platus. Krikštyti – tai ir „suteikti krikštą, duoti vardą“, ir „pažymėti, duoti naują pradžią“ (Eisime gubų statyti: vienas krikštys, kiti statysime), ir „pradėti ką nors daryti pirmą kartą“ (Nedelioj jau krikštysim obuolius). Reikšmių yra daug, tačiau dauguma jų reiškia pažymėjimą, naują pradžią. A. Patackas ir A. Žarskus „Virsmų knygoje“ nurodo, kad iki įsigalint krikščioniškajam krikštui Lietuvoje buvo atliekamos senojo krikšto (naujos pradžios) apeigos, tai yra apeigos, siejamos ne su kūdikio priėmimu į krikščionių bendruomenę, o su gimties virsmo kulminacija. Knygoje rašoma, kad įvedus krikščioniškąjį krikštą šios apeigos supaprastėjo, o XX a. pradžioje buvo aprašytos kaip viešos kūdikio prausynos, kuriose dalyvaudavo ir kūdikio krikštatėviai, turėję parinkti jam vardą.

Mūsų protėviai tikėjo kad nekrikštytas kūdikis nėra saugus, todėl iki krikšto vaikus saugodavo, nešaukdavo jokiu vardu (vadindavo Ramučiu, Ramute, Lėlyte), o į krikštynas, net ir krikščioniškąsias, palydėdavo toli gražu ne krikščioniškomis apeigomis. Jei kūdikis būdavo silpnas, jį, vos gimusį,į 6vandeniu krikštydavo pribuvėja, o jei gimdymas būdavo sunkus, ir kūdikis galėdavo mirti, pribuvėja krikštydavo vandeniu vos tik galėdavo paliesti kokį

žmones, nes buvo tikima, kad krikštijamas berniukas paveldės krikšto tėvo būdo bruožus, o mergaitė – krikšto motinos. Tarp krikštatėvių ir krikštavaikių išlikdavo dvasinės giminystės ryšiai. Buvo manoma, kad jie yra svarbesni už kraujo ryšius (tarp vaikų ir tėvų). Žemaitijoje buvo sakoma, kad mirusio vaiko vėlė, nuėjusi pas Dievą, pirmiausia nusilenkia už savo kūmus.

Taigi Lietuvoje dar iki įsigalint krikščioniškam krikštui buvo svarbios kūdikio įvesdinimo į šį pasaulį apeigos – senasis krikštas. Tuo tarpu patys pirmieji krikščionys pripažino tik suaugusių žmonių krikšto sakramentą, kuris buvo teikiamas per Šv.Velykas arba Sekmines po trejų metų katachumenato (pasiruošimo krikščionybei). Jau pradėjus krikštyti vaikus, dar ilgai nebuvo kūdikių krikštui pritaikyto ritualo. 1614 m. išleidus naują apeigyną „Rituale Romanum“, kūdikių krikšto apeigos buvo atskirtos, tačiau tai tebuvo sutrumpintas senasis ritualas.

Visgi dabar praktikuojamas krikštas bažnyčioje – tai vaiko įvesdinimas į krikščionių bendruomenę. Krikšto tėvais yra kviečiami būti praktikuojantys krikščionys, žmonės, norintys ir sutinkantys vesti vaiką tikėjimo keliu, mokyti jį maldos, padėti jam atrasti santykį su Dievu.

Bernardinų parapijos interneto svetainėje yra pateiktas krikšto apeigų metu naudojamų ženklų aiškinimas: Kryžiaus ženklas reiškia Švč. Trejybės ir mirusio bei prisikėlusio Kristaus išpažinimą. Šiuo ženklu apeigų pradžioje pažymima krikštijamojo kakta.

Taip jis įvedamas į Bažnyčios tikinčiųjų šeimą.

Vanduo yra būtinas žmogaus gyvybei ir kūno apvalymui. Krikšto vanduo pašventinamas malda. Per šį vandenį krikštijamajam suteikiamas naujas gyvenimas su Dievu.

Katechumenų aliejumi krikštijamojo krūtinė patepama apeigų pradžioje. Šis aliejus yra nuvalymo, sustiprinimo, išvadavimo iš nuodėmės ir Piktojo ženklas.

Krizmos aliejumi patepama ką tik pakrikštytojo kakta. Bibliniais laikais aliejumi būdavo patepami karaliai, kunigai ir pranašai. Krikštu suteikiama karališka, kunigiška ir pranašiška tarnystė. Tai Šventąja Dvasia užantspauduoto Dievo vaiko ženklas.

Baltas drabužis simbolizuoja Dievo dovaną – malonę. Tai skaistumo, šventumo ženklas. Žmogus raginamas šį šventumą saugoti visą gyvenimą.

7 Krikšto žvakė primena prisikėlusį Kristų – mūsų gyvenimo šviesą. Artėdamas prie Jėzaus žmogus tampa šviesos vaiku.

nuotraukos iš www.ramunesfotografija.lt

lankosi pornografijos tinklalapiuose, 12 nuošimčių nepilnamečių siunčia savo draugams ar bendraklasiams intymias savo pačių nuotraukas, kurios vėliau neretai išplinta internete ar net patenka į pedofilų tinklalapius, o vienoje prestižinių privačių Londono klinikų „Portland Clinic“, kurioje paprastai gydomi narkomanai ar pacientai, turintys psichologinių sutrikimų, kas ketvirtas jaunas klientas yra nuo pornografijos priklausomybės besistengiantis išsigydyti paauglys. Lazda turi du galus?

Galbūt lygiai taip pat, susirūpinę gimdymo saugumu, mes net nebepastebime, kokie nebesaugūs esame šiame virsme? Prancūzų gydytojas Mišelis Odenas (Michel Odent), kuris, beje, 2008 metais buvo atvykęs į Lietuvą ir skaitė pranešimą Kauno medicinos universiteto klinikose organizuotoje konferencijoje „Gimdymo menas ir mokslas“, pasuko, kaip jis pats sako, priešingu akušerijai keliu.

1962 metais, atvykęs vadovauti Pitiverio ligoninės chirurgijos skyriui ir susidomėjęs akušerija, jis pertvarkė ligoninę taip, kad ši taptų panaši į namus. Ir panaši ji ne savo aplinka (nors tuo – taip pat), o požiūriu į gimdyvę. Kištis į gimdymo procesą čia stengiamasi kuo mažiau, naudojamos labai elementarios kūdikio būklės stebėjimo priemonės, beveik visiškai atsisakyta medikamentų. Nepaisant to, moterys čia gimdo saugiai, ir statistiniai rodikliai yra nė kiek ne prastesni už didelių, naujausia technika aprūpintų ligoninių rodiklius. Žinoma, išskyrus medicininių intervencijų rodiklius, kurie Pitiveryje yra gerokai mažesni. „Įvairios procedūros, atliekamos ligininėse: monitoriai, elektrodai, labai dažnai rodantys tariamą pavojų kūdikiui, tyrimai per makštį, intraveninės lašelinės – visa tai gali sutrukdyti moteriai pagimdyti kūdikį natūraliu būdu. Baimė sustabdo natūralią gimdymo eigą. Tada tuoj pat nusprendžiama daryti Cezario pjūvį. „(...) Juo daugiau medicinos preparatų ir procedūrų taikoma, juo gimdymas darosi sunkesnis ir komplikuotesnis,“ rašo M. Odenas knygoje „Gimdymo atgimimas“. Pitiverio ligoninėje kūdikių ir gimdyvių mirštamumas nė kiek ne didesnis, nei bet kur kitur, nors Cezario pjūviu baigiasi vos 6,6 nuošimčiai visų gimdymų. Tad ar tikrai moderni technika leidžia mums pasijusti saugiai? Ar tai nėra labai apgaulingas saugumas?

Gimdymas namuose: Ternovszky prieš Vengriją Iš tiesų gimdymo tema yra viena labiausiai jaudinančių, todėl tikriausiai neverta stebėtis, kad ji kelia daug aistrų, nesibaigiančių diskusijų ir susipriešinimą. 2012 m. gegužės 31–birželio 1 d. Hagoje beveik 300 teisininkų, akušerių ir kitų specialistų iš įvairių pasaulio šalių buvo susirinkę į konferenciją „Su gimdymu susijusios žmogaus teisės“. Konferencija surengta reaguojant į 2010 m. gruodžio 14 d. Europos Žmogaus teisių teismo (EŽTT) sprendimą byloje „Ternovszky prieš Vengriją“. Besilaukianti Vengrijos gyventoja Anna Ternovszky kreipėsi į teismą dėl jos teisės į privatų gyvenimą pažeidimo – Vengrijos teisės aktuose nenumatyta galimybė moteriai gimdyti namuose, nes akušerėms grėsė sankcijos už pagalbos teikimą tokio gimdymo atveju. EŽTT nusprendė, kad moteris turi teisę pasirinkti gimdymo vietą ir sąlygas, t. y. valstybė turi sudaryti galimybes šeimoms rinktis ir gimdymą namuose.

Taigi, prasidėjusi nuo „Ternovszky prieš Vengriją“, diskusijų banga nusirito tolyn: gimdyvės teisės prieš naujagimio teises, gydytojo atsakomybė prieš paciento teises, įstatymai prieš pasirinkimą, reglamentas prieš atsakingą sprendimų priėmimą. Kodėl kyla tiek daug susipriešinimo?

Ar iš tiesų gimdymas namuose yra toks pavojingas, kad leidę moterims pasirinkti, rizikuotume kiekviena nauja gyvybe? Ar šis interesų konfliktas gali būti sprendžiamas tik kompromiso keliu, ar galime rasti sprendimą, kuris viršys visų konfrontuojančių pusių lūkesčius? Šiame tarptautiniame renginyje dalyvavusi Lietuvos atstovė, teisininkė, Mykolo Romerio universiteto lektorė Elena Kosaitė-Čypienė sako, kad bene didžiausia kliūtis ieškant sprendimo yra žmonių nenoras suprasti, kad medikai ir medicinos technika anaiptol nėra panacėja nuo ligų, mirčių ir nelaimių. „JAV galima pateikti ieškinį gimdymą priėmusiems medikams, jei tavo paauglys vaikas blogai mokosi, – sako Elena Kosaitė-Čypienė. – Dažniausiai tokių ieškinių sumos yra didžiulės, ir dažniausiai jie yra tenkinami. Natūralu, kad gydytojai bijo ir stengiasi apsidrausti. O užbaigti gimdymą cezario pjūviu teisiškai visuomet yra saugiau, nei leisti moteriai pagimdyti pačiai. Taip galima pasiteisinti, kad gydytojas padarė viską, ką galėjo.“ Taigi cezario pjūvių ir kitų medicininių intervencijų sparčiai daugėja ne todėl, kad pakito moterų fiziologija, o dėl to, kad gydytojai nenori aiškintis teismuose. Ar iš tikrųjų cezario pjūvis visada yra geriausia išeitis? Ne vienas gydytojas, pats atliekantis vieną operaciją po kitos, pasakys, jog tikrai ne. O tuo metu teisinių ieškinių baimė dirba savo juodą darbą – draudimo kompanijos, bijodamos didžiulių ieškinių, didina įmokas už gimdymus priimančių akušerių ir akušerių ginekologų profesinės atsakomybės draudimus, riboja akušerių veiksmus, o žmonės, gimdymo metu padedantys gimdyvei, tampa „kietų“ taisyklių, kurios tikrai nebūtinai tinka visoms moterims, bet dėl savo objektyvumo ir aiškumo padeda teisiniuose ginčuose, įkaitais.

EŽTT gimdančios moters teisę pasirinkti gimdymo sąlygas apibrėžė kaip pamatinę žmogaus teisę. Ji kyla iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamos teisės į privatų gyvenimą. Privatus gyvenimas apima teisę pasirinkti būti ar nebūti tėvais bei laisvę pasirinkti tapimo tėvais būdą ir aplinkybes. Tarp jų – ir galimybę gimdyti ne gimdymo stacionare. Valstybė privalo užtikrinti ir sveikatos priežiūros specialistų dalyvavimą gimdyme, kad ir kur jis vyktų. Kodėl tiek daug ginčų kyla ne tik tarp gimdyvių ir medikų, bet ir tarp žmonių apskritai?Vieni – už, o kiti – kategoriškai prieš. „Blogiausia yra tai, jog mes turime didžiulių pretenzijų, kad viskas gyvenime turi vykti sklandžiai nuo pirmos iki paskutinės minutės, – sako Elena. – Tai, kad šalyse, kuriose gimdyti namuose yra legalu, iki 30 proc. namuose prasidėjusių gimdymų baigiasi ligoninėje, pas mus pateikiama kaip didžiausias gimdymo namuose nesaugumo įrodymas. Štai, kokia nesėkmė!

Tačiau iš tikrųjų tai yra visiškai natūralu, ir jokios nesėkmės čia nėra. Žmonėms sunku pripažinti, kad gyvenimas nėra vien sėkmingas, kad nutinka visko, todėl net ir nesėkmingų gimdymų ligoninėse atveju tuojau pat pasipila dažnai neadekvatūs kaltinimai medikams ir reikalavimas bausti juos griežčiausiomis bausmėmis.“ Galbūt taip yra todėl, kad atsakomybę už sėkmingą gimdymą daugelis supranta vien tik kaip skubų visų įmanoma medicininių intervencijų naudojimą? Tuomet galimybė gimdyti namuose iš tiesų atrodo tik kaip neatsakingas gimdyvės įgeidis, atimantis iš kūdikio teisę į saugų gimimą. Ar tai yra tiesa? Ar čia mes neįsitraukiame į absurdiškus žaidimus, kai visa atsakomybė sukraunama vienoje svarstyklių lėkštėje ir dar yra prislegiama šimtatūkstantinių ieškinių naštos? Ar iš tiesų tai mažina riziką? Kita vertus, ar griežtos taisyklės ir apribojimai nedaro meškos paslaugos, nes nebelieka prasmės į kiekvieną gimdymą ir gimdyvę žiūrėti lanksčiai, situaciją vertinti individualiai, o sprendimus priimti asmeniškai ir atsakingai? „Sistema, supriešinanti gydytojus ir pacientus, ir vienus, ir kitus padaro įkaitais. Tam, kad būtų kuo geriau užtikrintos pacientų teisės ir gerovė, nustatoma daugybė taisyklių, kurios anksčiau ar vėliau ima riboti laisvę rinktis. O tada atsiranda tendencija slėptis, dėl ko rizika neišvengiamai auga. Slapto gimdymo namuose atveju pasekmės gali būti tragiškos“, – tvirtina Elena. Kokiu keliu pasuks Lietuva – nežinia. Lietuva Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ratifikavo 1995 metais, todėl akivaizdu, kad tiek jos nuostatai, tiek EŽTT sprendimai ir išaiškinimai Lietuvai yra privalomi. Galbūt mums pavyks sudėlioti šią atsakomybės dėlionę taip, kad gimdymo procesas taptų iš tiesų saugus tiek mamai, tiek vaikui, tiek žmonėms, padedantiems šiame virsme? Gal įmanoma nugalėti susipriešinimą ir ištiesti rankas bendrystei?

8

Ritualai šiandien Net ir šiais aiškumo bei logikos karaliavimo laikais pasijusti saugiems mums dažnai padeda ritualai. Jie tarsi nutiesia tiltą iš vienos – besibaigiančios – būties į kitą – naująją – būtį. Mažas vaikas žino, kad tuo metu, kai mama ar tėtis nuprausia, išvalo dantukus, paguldo į lovelę, paseka pasakėlę ir padainuoja lopšinę, diena baigiasi ir prasideda rimties, tamsos, sapnų metas. Tas pats ritualas, atliekamas kiekvieną dieną, leidžia pasijusti saugiai, nes viskas tampa aišku – vyksta mažas, kasdieninis virsmas, kuriame, nors ir yra daug grasos, viskas pažįstama, todėl nebebaugina.

Gimtis visuomet buvo apsupta ritualų, draudimų ir perspėjimų.

Jie nutiesdavo tiltą iš šio, apčiuopiamo pasaulio į dvasinį, neregimąjį.

Besilaukianti moteris saugodavosi kai kurių darbų, artėjant gimdymui eidavo iš trobos į trobą atsiprašydama ir susitaikydama su visais aplinkiniais, pribuvėją dažnai veždavo į namus paslapčiomis, kad niekas nežinotų apie prasidėjusį vyksmą. Beje, iš pribuvėjų niekas nereikalaudavo sertifikatų ir diplomų, tačiau reikalavimai joms būdavo keliami nė kiek ne menkesni, nors ir visiškai kitokie, nei šiuolaikiniams gydytojams. Jos privalėjo gyventi dorai, dievobaimingai, dažnai pasninkauti, t. y. jos turėjo būti teisios dvasinio pasaulio šviesoje. O kai žmogus gyvena taip arti dvasiškumo, atrodo tarsi savaime suprantama, kad jis prisiima atsakomybę, laikosi švaros ir šiame, regimajame gyvenime.

Dabar svarbios tapo išmatuojamos gimti padedančių žmonių savybės: išsilavinimas, išklausytos paskaitos, praktika. Gydytojai priima gimdymus, prieš tai atlikę ne vieną abortą, iš jų nebereikalaujama laikytis pasninko ar skaistos. Švara (o šiais laikais ji suprantama kaip sterilumas) gali būti užtikrinta taisyklėmis ir instrukcijomis, kurių privalo laikytis ligoninės personalas. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, ritualai išliko, nors ir labai pakitę. Tikriausiai šiandien moterys su tokiu pat jauduliu širdyje renka, deda, šimtus kartų peržiūri ir perdeda į krepšį daiktus, kurių joms gali prireikti gimdymo namuose, su tokiu pat jų prosenelės eidavo atsiprašyti kaimynų. Jos taip pat nuolankiai atsakinėja į gimdymo namų priėmimo skyriuje dokumentus

pildančių medikų klausimus, kaip anksčiau klausydavo pribuvėjų nurodymų. Ir tikriausiai dabar pasijuntame saugūs, matydami vaizdą ultragarso monitoriuje taip pat, kaip anksčiau moterims stiprybės teikdavo malda. Tiesiog mūsų pasaulio suvokimas pasikeitė, ir mes nieko nebenorime žinoti apie tai, ko negalime kontroliuoti. Atrodo, kad iš tiesų mes atsikratėme prietarų ir išsiaiškinome tikrąsias reiškinių priežastis. O gal tiesiog nupjovėme atramas kitame tilto gale?

Ar įmanomas gimimo atgimimas?

Visa žmonijos gimimo ir gimdymo istorija yra nuoseklus ėjimas technologizacijos ir medikalizacijos link. Ar jau pasiekėme kritinį tašką? O gal mūsų ateityje tikrai laukia technologizuotas nėštumas ir dirbtinis apvaisinimas be jokių išimčių? Moterys tikrai jau yra iš dalies praradusios sugebėjimą gimdyti. Nutrūko gija, jungianti kartas, gija, per kurią buvo perduodamos neužrašytas, o kartais net neišsakytas žinojimas. Pasikeitė gyvenimo būdas, pasikeitė moters kūnas, ir vartai nebeatsiveria taip paprastai kaip anksčiau. Pasaulyje jau yra įprasta, kad 25 nuošimčiai nėštumų baigiasi cezario pjūviu, masiškai naudojami skatinamieji, nuskausminamieji medikamentai, vakuumas, replės, kerpamos tarpvietės. Gal dabar tikrai tik mašinos gali išgelbėti žmoniją nuo išnykimo?

O gal verta grįžti prie klausimo, koks yra mūsų vidinis santykis su gimimu? Ar mes galime būti atviri kūrybai, ar esame priklausomi nuo paklausaus ir patrauklaus produkto gamybos? Ar vaikus mums vis dar dovanoja Dievas, ar mes juos pagimdome ir taip įgyvendiname dar vieną savo gyvenimo projektą, kuris vadinasi „Vaikas“?

Ar galime išeiti į „nesaugumo zoną“ ir priimti ateinančius vaikus tokius, kokie jie yra? Ar galime, išgyvendami šį virsmą, atsisakyti dalies savęs taip, kaip ateinantis kūdikis atsisako įsčių, kurios jį saugojo ir globojo? Ar pajėgtume atsisakyti technokratiško hedonizmo? Ar sugebėtume į gimimą ir gimdymą pažvelgti kaip į visuminį žmogaus virsmą? Ar galime ir ar norime pasitikėti gimdančia moterimi, nes jai ir tik jai yra duotas visas žinojimas? Vartai atviri, ir vaikai gimsta kas dieną. Viskas priklauso nuo mūsų.

9

Namų mokykla – radikali alternatyva ar / ir protinga išeitis?

Šiame žurnale jau ne kartą rašėme apie mokyklas: kokios jos yra, kokios jos galėtų būti. Nagrinėjome skirtingas alternatyvas, pristatėme naujoves, bet dar nė karto nekvestionavome pačios mokyklos poreikio. Niekada neklausėme, ar mokykla apskritai yra būtina ir reikalinga? Tuo tarpu pasaulyje sparčiai plečiasi ratas žmonių, kurie atsisako leisti savo vaikus į mokyklas. Jie leidžia jiems mokytis NAMUOSE! Įsivaizduoju, kad pirma mintis, išgirdus apie tokius tėvus: „jie išprotėję“ arba „radikalai“, nes pati dar visai neseniai mąsčiau panašiai. Bet staiga pati laikinai atsiradau tarp tų „išprotėjusiųjų“ ir turėjau įsigilinti į šią ugdymo kryptį.

Simona Vaitkutė Akibrokštas

M

ano šešiametis sūnus Oskaras lanko, tiksliau, dar visai neseniai lankė parengiamąją klasę vienoje iš plačiausiai pasaulyje išgirtų mokyklų „Green school“, Balyje. Ši novatoriška mokykla buvo pristatyta garsiojoje konferencijoje TED, aprašyta laikraštyje „New York Times“, ne kartą rodyta per BBC, CNN ir kitus plačiausiai žiūrimus pasaulinius televizijos kanalus, kur buvo giriama už ekologiškumą ir holistinį požiūrį į ugdymą. Šioje mokykloje mokiniai augina ryžius ir ekologiškas daržoves, mokosi dailiuose, iš bambukų suręstuose pastatuose, apsupti natūralios gamtos. Fiziniam lavinimui vaikai dažnai šoka ar kaunasi mokyklos purvo arenoje. Atrodytų, rojus vaikams: ko daugiau norėti jų tėvams. Ir daugeliui vaikų iš tiesų tai yra neįtikėtina atgaiva nuo slegiančių tradicinių mokyklų. Vos atvykę apsidairyti po mokyklą jie nori čia pasilikti, o pradėję ją lankyti net po pamokų dažnai pasilieka žaisti mokyklos teritorijoje iki pat tamsos. Tačiau mano Oskaras po dvejų metų sėkmingos mokinio karjeros šioje mokykloje, šiemet pareiškė, kad jam mokykla nebepatinka, ir jis nori mokytis namie, kaip ir keletas jo draugų.

Tiesa, jis ir dabar mielai lankosi mokyklos bibliotekoje ar žaidimų aikštelėje, bet atsisako dalyvauti pamokose. „Maži vaikai turi būti

10

su mama“, – pareiškė jis paklaustas, kodėl nebenori eiti į mokyklą.

Kaip ginčytis su tokiu teiginiu?

Be abejo, už nenoro eiti į mokyklą slėpėsi daugiau, nei noras būti namuose su mama (nors tai yra suprantamas ir dažnai lengvabūdiškai nuvertinamas vaiko noras). Keletas tarpusavyje nesusijusių veiksnių greičiausiai nulėmė vaiko norą būti pažįstamoje, emociškai saugioje aplinkoje, šalia tėvų. Per vasaros atostogas netikėtai autoavarijoje žuvo Oskaro teta. Našlaičiais liko du mažamečiai Oskaro pusbroliai. Kiek vėliau, netikėtai iširus mūsų draugų šeimai, mokyklą paliko ir iš šalies išvyko Oskaro artimiausia klasės draugė bei kaimynė, kuri buvo jam kaip sesuo. O ir mokykloje jaunos, mažai patyrusios Oskaro mokytojos, tik atvykusios į naują darbovietę ir svetimą šalį, jautėsi neužtikrintai, ir vaikai pastebėjo jų nervingumą. Be to, Oskaras buvo vienas iš vyriausiųjų savo klasėje. Jam ten pasidarė nuobodu.

Taigi, prasidėjus mokslo metams, prasidėjo Oskaro kasrytiniai pilvo skausmai, keliantis iš lovos, gumos tempimas rengiantis, valgant pusryčius ir einant į automobilį, ašaros pasiliekant mokykloje – net bėgimas iš pamokų. Po keleto kolektyvinių bandymų pakeisti jo požiūrį, situacija išliko tokia pati, ir aš ėmiau abejoti, ar

protinga toliau versti vaiką, kuris taip nemėgsta mokyklos, jog besimokydamas paruošiamoje klasėje jau bėga iš pamokų, ją lankyti? Jokiu būdu nenorėjau, kad mano vaikas tokiame ankstyvame amžiuje įgytų neigiamą požiūrį į mokymąsi.

Pasirinkimas Žinoma, buvau nusivylusi ir šokiruota, kad Oskaras nebepritampa svajonių mokykloje, dėl kurios mes nusikraustėme gyventi net į tolimąją Indoneziją. Ir žinau, kad daugumos tėvų reakcija į tokį vaiko elgesį būtų „neleisti vaikui išsidirbinėti“. Beveik visiems tėvams anksčiau ar vėliau tenka susidurti su panašiomis problemomis, tačiau, nematydami geresnių alternatyvų, mes griežtai nubrėžiame ribas ir priverčiame vaikus paklūsti mūsų valiai. Po kurio laiko, kaip kariamas šuo prie kartuvių, vaikas pripranta ir prisitaiko prie mokyklos bei išmoksta svarbią gyvenimo pamoką, kad ne visada galima daryti tai, ką nori (arba kad svarbius gyvenimo klausimus už jį nusprendžia kiti).

O kas jei alternatyvos egzistuoja? Gyvendama Balyje ir dirbdama konsultacinio / autorinio pobūdžio darbą, turiu pakankamai laisvo laiko ir galimybių mokyti jį namuose. Tačiau, ar turiu pakankamai kantrybės, sugebėjimų ir reikalingų žinių? Intuicija šį kartą paskatino pasinaudoti galimybe paklausyti savo vaiko, ir aš leidau jam kurį laiką mokytis namuose, slapta tikėdamasi, kad jam tai greitai nusibos, ir jis pats pasiprašys į mokyklą. Bet, vos pabandžiusi, apsidžiaugiau galimybe praleisti daugiau laiko su savo vaiku ir su savotišku entuziazmu prisiėmiau daugiau atsakomybės už jo išsilavinimą.

pritaikoma. Be to, greitai pastebėjau, kad Oskaras jau buvo įsisavinęs daugelį programoje numatytų dalykų. Taigi vėlgi teko improvizuoti.

Optimistiškai sudarytą ir keletą kartų modifikuotą mokymosi tvarkaraštį taip pat teko galiausiai mesti lauk, kai paaiškėjo, kad net labai stengiantis mums nepavyko juo sekti. Nenukrypdama į detales, paminėsiu tik tai, kad galiausiai mes su Oskaru išrutuliojome individualią mokymosi rutiną, kai po pusryčių abu susėdame, uždegame žvakę ir bent porą valandų (kartais ir kokias 5) skaitome, piešiame, lipdome, žaidžiame kortomis ar šachmatais, rašome knygą, siuvame marionetes ar įrašinėjame dainas. Kartais mokomės pagal mano iš anksto paruoštą planą ar knygoje pateiktą pamokos eigą, o kartais pamoka netikėtai nukrypsta neplanuota linkme, ieškant atsakymų į spontaniškai pamokos metu ar buityje iškilusius klausimus bei naujus susidomėjimo objektus. Štai po vieno savaitgalio, kurio metu kartu užlipome į vulkano viršūnę, Oskaras visą savaitę piešė vien vulkanus, mes nulipdėme vulkano modelį su pomidorų padažo, acto ir sodos „lava“, nufilmavome tos lavos išsiveržimą, interneto kanale „Youtube“ peržiūrėjome vaizdo siužetus apie aktyviuosius vulkanus ir išsiaiškinome, kad gyvename ant vadinamojo ugnies žiedo, pasižyminčio žemės drebėjimų ir ugnikalnių išsiveržimų gausa.

Neprograminės pamokos

Maži vaikai natūraliai, be jokios paskatos stengiasi suvokti juos supantį pasaulį, ir jiems tai puikiai sekasi. Jie, kaip ir mokslininkai, atranda ir sukuria žinias per patirtį. Vaikai stebi, ieško, patys užduoda sau klausimus ir randa ar suformuluoja atsakymus.

Ir jei mes jų nestabdome ir duodame jiems laiko, kuo toliau tuo Chaoso tramdymas jiems tai sekasi vis geriau ir geriau. Išbandžiusi įvairių metodų ir Kai Oskaras sužinojo, kad kurį laiką mokysis namuose, iš pamokų, pastebėjau, kad Oskaras lengviausiai ir efektyviausiai karto dingo jo pilvo skausmai ir irzlumas, o rytinis skubinimo įsisavina tai, ką pats nori sužinoti. Jei tai, ko aš noriu jį išmokyti, ritualas beregint transformavosi į lėtus ir turiningus mudviejų jam neįdomu, tai mes galime praleisti daug laiko bardamiesi ir pokalbius prie pusryčių stalo. Tačiau prasidėjo mano naktiniai derėdamiesi, bet aš taip nieko ir nepasieksiu. užsisėdėjimai internete, skaitant apie mokymą namuose, raTai suvokusi, nebesistengiu išmokyti jo dalykų, kurie jam mybės neduodantis blaškymasis ir abejonės, kokią programą ir neįdomūs ar dar nėra aktualūs, arba jis dar nėra pasirengęs juos kodėl pasirinkti. Nors mano vyras yra pedagogas, ir aš nemažai suprasti. Paprasčiausiai palieku juos ateičiai. Bet jei jį supažindižinau apie jo darbo specifiką, tik pradėjusi pati mokyti savo vainu su nauju dalyku, dažniausiai jis pats už kažko užsikabina ir ima ką supratau ir įvertinau, kiek žinių, pastangų, įgūdžių ir laiko reitoliau domėtis, o aš padedu jam rasti informacijos. Ir taip mokia investuoti į tai, kad suplanuotum vieną įdomią ir veiksmingą kydamiesi, be didelių pastangų ir per trumpą laiką, išmokome pamoką, jau nekalbant apie viso semestro ar metų programą viską, ko reikalaujama Oskaro (dar vienas patvirtinimas, kad mokyklos klasės programoje iš tiesų ką nors suprantame ir ir dar labai daug to, ko prograišmokstame tik tuomet, kai tai Jokiu būdu nenorėjau, kad mano vaimoje nereikalaujama. Ir net patiriame savo kailiu). kas tokiame ankstyvame amžiuje įgytų pasibaigus mūsų kasdieniam Pirmiausia chaotiškai rinneigiamą požiūrį į mokymąsi. pasisėdėjimui prie žvakės, jis kausi pamokas iš interneto. neina žiūrėti televizoriaus (mes Nors radau neapsakomą gaujo neturime), bet savarankiškai sybę puikios medžiagos (čia ką nors konstruoja, kala vinis į lentą, stebi skruzdėles ir drugelius šuo ir buvo pakastas), tos paieškos užėmė praktiškai visą mano kieme, laipioja medyje, varto knygas, apsilanko šalia vykstančiolaiką. Šiais laikais internete gali rasti daugybę įvairiausių jau se statybose, padeda gaminti valgį ar žaidžia su vietiniais vaikais. paruoštų programų ar pamokų, užsisakyti vadovėlių ar užsireIr kasdien, kartas nuo karto, kai savo aplinkoje atranda ką nors gistruoti į paramos grupes, bet kaip pasirinkti iš tokios gausos? naujo ir įdomaus, jis džiaugsmingai atbėga su manimi pasidalyti Galiausiai, viena savo vaikus namuose mokanti draugė perleido savo nauju atradimu ar užduoti klausimo. man vienos JAV nuotolinės mokyklos, pagrįstos Valdorfo pedagogika, programą, kurioje raštingumo, aritmetikos ir gamtos Švietimo tikslai mokslų pradmenys pateikiami kūrybiškai, remiantis pasakomis, menine išraiška ir žaidimais. Ši knyga tapo netvirtu mano „namų Pradėjusi mokyti Oskarą namuose, ėmiau rimčiau gilintis į mokyklos“ ramsčiu. Netvirtu, nes netrukus paaiškėjo, kad minėformaliojo švietimo ištakas, tikslus ir metodus, apie kuriuos ankstoji programa buvo taip glaudžiai susieta su šiauriniame pasaučiau mažai mąsčiau. Kaip atsitiko, kad mokykla tapo natūraliu lio pusrutulyje vyraujančia sezonine gamtos kaita, kurios nėra mūsų gyvenimo etapu? Juk dar prieš šimtmetį dauguma vaikų tropiniame Balyje, kad didelė dalis medžiagos mums buvo nepaprastai mokėsi namuose, kur perėmė tėvų ir bendruomenės pa-

11

tirtį, o dabar formalusis švietimas išsivystė į galingą pasaulinės vi- Pilietiška visuomenė? Geresni žmonės? suomenės formavimo aparatą. Šiuo metu apie 1.5 milijardo vaikų Masinio švietimo įgalintas materialusis progresas neatpažįsir jaunuolių, arba daugiau nei 20 proc. visų pasaulyje gyvenančių tamai pakeitė mūsų gyvenimą ir aplinkinį pasaulį. Žmonės gyvena žmonių, mokosi švietimo įstaigose: darželiuose, mokyklose ir ilgiau, yra apsupti prabangos produktų ir technologijos naujovių, universitetuose. Didžioji dauguma jų mokosi centralizuotai val- jie išsilaipino mėnulyje, padedant internetui, gali betarpiškai bendomose masinio švietimo institucijose, kurios formavosi Apšvie- drauti su giminaičiais, gyvenančiais kitame pasaulio krašte. tos epochoje, kai buvo tikima, kad žmogaus protas yra pajėgus Technologija tobulėja, ir BVP kyla, bet ar galime tą patį pasaišspręsti visas pasaulio problemas. Tad mokslo bei žinių sklaida kyti apie visuomenės gerovę? Nors per pastarąjį pusę amžiaus turbuvo suvokiama kaip priemonė įveikti socialinėms ir politinėms to vis gausėjo, tačiau, remiantis visuomenės apklausomis, žmonės negandoms bei užtikrinti žmonijos pažangą, o tuo pačiu ir laimę. nesijaučia laimingesni. Kita vertus, mokslo ir ekonomikos augimu Kitaip tariant, švietimo sistemos kyla iš idėjos, kad, norint sukur- paremtas materialinis progresas atsietas nuo moralinio progreso ti pilietišką visuomenę ir geresnius žmones, reikia kovoti prieš gali būti ne tik naudingas, bet ir netgi labai pavojingas. Gyvename tamsumą, apšviesti, perauklėti žmones, ugdyti apsišvietusias pasaulyje, kur mūsų išsilavinusios visuomenės sukurta industrinė asmenybes. Tačiau, kuriantis nacionalinėms valstybėms, švieti- ekonomika nuodija orą, vandenį, dirvą, naikina gyvūniją ir augalimas buvo pajungtas praktiškesniems tikslams: visuotinei kon- ją, keičia planetos klimatą, kelia grėsmę pačios žmonijos išlikimui. trolei bei lojalumo ugdymui, o švietimo sistemos, anot žymaus Sukūrėme, naudojame ir plėtojame technologijas, kurios turi galią švietimo sistemų kritiko, I. Ilmus sunaikinti. Skurdas ir karai licho, tapo monopolistinėmis toliau drasko pasaulį, o turtin„teisingų piliečių“ gamybos gųjų bei beturčių dar niekada įmonėmis, pasisavinančiomis žmonijos istorijoje neskyrė toŠiuo metu apie 1.5 milijardo vaikų ir teisę ne tik į mokymą, bet ir į kia didžiulė praraja. Šios neganjaunuolių, arba daugiau nei 20 proc. visų auklėjimą, „teisingų taisyklių” dos nebuvo sukurtos tamsuopasaulyje gyvenančių žmonių, mokosi švieir elgesio normų diegimą. lių. Priešingai, kaip sako garsus timo įstaigose Privalomojo visuotinio amerikiečių poetas Gary Snyšvietimo įdiegimas reiškė, kad deris, žmonės, kontroliuojantys valstybė perėmė iš tėvų atsabei valdantys pasaulį griaunančias investicijas ir įstatymų leidybą, komybę už vaikų ugdymą. Valstybė ėmėsi spręsti, kaip kovoti yra „nepriekaištingai išpuoselėti, puikiai išlavinti geriausiuose uniprieš žmonių tamsumą, koks turi būti „geras“ pilietis, ką jis turi versitetuose, uždirbantys nežmoniškas pinigų sumas, valgantys žinoti ir mokėti. Švietimas tapo pareiga. Centralizuotai valdomos rinktinį maistą ir skaitantys madingą literatūrą.“ mokyklos padėjo valstybėms formuoti nacionalinį identitetą Kitaip tariant, švietimas gali būti pavojingas dalykas. Daugubei pilietiškumo sampratą ir paruošti piliečius atlikti socialinius ma pasibaisėtinų dalykų, kurie egzistuoja dabartiniame pasaulyje, vaidmenis, reikalingus valstybės vidinei ir išorinei galiai didinti. yra tiesioginiai susiję su švietimu, kuris akcentuoja technologinį Pasitelkusios valstybines švietimo sistemas vyriausybės formavo progresą ir žmogaus dominavimą prieš gamtą, skiria per daug dėdisciplinuotus darbininkus ir ištikimus karius, kūrė ir šlovino tau- mesio sėkmei ir karjerai, atskiria jausmus nuo intelekto, praktiką tinę kultūrą ir kalbą, populiarino istorinius tautos kilmės mitus, nuo teorijos bei paleidžia į pasaulį protus, kurie nesuvokia savo supažindino su tradicijomis ir įstatymais bei išaiškino, kokios yra pačių nemokšiškumo. individų pareigos valstybėje.

Lietuvos patirtis Pirmosios formalios vaikų mokyklos Lietuvoje atsirado Lietuvoje įvedus krikščionybę. Jos buvo steigiamos prie vienuolynų ir parapijų, kad mokytų parapijiečius tikybos tiesų bei paruoštų dvasininkus. Vėliau, XVI amžiuje, kai Lietuvoje, plintant Renesanso idėjoms ir reformacijai, visuomenės švietimas tapo svarbiu ginklu kovose dėl įtakos tarp katalikų ir protestantų, gerokai padaugėjo katalikų ir protestantų parapinių mokyklų. Tačiau galiausiai 1773 metais švietimo kontrolė perėjo iš bažnyčios į valstybės rankas. Popiežiui Klemensui XIV panaikinus Jėzuitų ordiną, kuris iki tol valdė daugumą mokyklų, jungtinėje Lenkijos ir Lietuvos Respublikoje atsakomybė už švietimą perduota Edukacinei komisijai, mūsų Švietimo ir mokslo ministerijos pirmtakei.

Edukacinė Komisija suformulavo parapinių mokyklų ugdymo tikslus: šviesti liaudį, mokyti ją tikybos, jos luomo pareigų, darbų ir pramonės. Vidurinėse mokyklose, kur mokėsi daugiausia bajorų luomo atsovai, buvo siekiama ugdyti valstybei ištikimą kartą, kuri savo interesus tapatintų su valstybės interesais. Tuo metu bendra valstybė buvo rimtame pavojuje, tad valstybinio švietimo paskirtis buvo užtikrinti valstybės išsaugojimą, pakeičiant bajorų luomo mentalitetą, t. y. formuojant naują vienos tautos, pagrįstos etniniu, kalbiniu bei kultūriniu bendrumu, sampratą ir įskiepijant gyventojams pilietinės pareigos jausmą. Taigi, Lietuvos mokyklose lotynų kalbą pakeitė lenkų kalba, ir Lietuvos aukštuomenė, skatinama identifikuotis su lenkų bajorija, imta auklėti lenkiško patriotizmo dvasia. Dar vėliau carinė Rusija naudojo centralizuotą švietimo sistemą kaip rusinimo įrankį, o nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje ji virto lietuviško tautinio patriotiškumo kūrėja ir katalikiškumo puoselėtoja. O sovietmečiu švietimo sistema sėkmingai tarnavo kaip komunistų partijos propagandos „mašinos“ dalis.

O štai dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, nei vienai ideologijai nepajėgiant užimti ilgalaikių pozicijų, mūsų švietimo sistema, kaip ir politika, be aiškios krypties trypčioja vietoje, pilna vidinių prieštaravimų ir lengvai veikiama išorinių veiksnių. Bandoma aklai kopijuoti vakarietiškas švietimo sistemas, nukreiptas į BVP didinimą, ir ekonominių interesų tenkinimą. Švietimas susiaurėja iki beprasmiško pažymių ir kitokių balų vaikymosi, kuris skatina mus vis giliau veltis į beprasmiškas pasaulines varžybas.

12

Užsiėmimimai namuose Balyje: tapyba ir kačiuko priežiūra.

Vienas didžiausių formalaus švietimo pavojų yra tai, kad jis skatina vaikus ruoštis karjerai ir sėkmei, o ne ieškoti savo pašaukimo. Orientuojamasi į įgūdžių ir akademinių žinių perdavimą, o ne savęs pažinimą. Karjera yra būdas užsidirbti bei išlaikyti savo gyvenimo būdą, užsitikrinti materialinę gerovę. Tuo tarpu pašaukimas padeda išpildyti asmens saviraiškos siekį, jis suteikia žmogui aukštesnį tikslą nei materialinių poreikių tenkinimas. Iš pašaukimo beveik visada galima susikurti karjerą, daug sudėtingiau karjeroje rasti pašaukimą. Karjera be pašaukimo įtraukia žmones į slogias ir beprasmiškas lenktynes, kur siekiama sėkmės ir pripažinimo, tačiau šios ambicijos yra savitikslės ir tuščios, atsietos nuo bet kokio aukštesnio tikslo.

Negana to, į akademines disciplinas išskaidytas švietimas sukuria klaidingą įsivaizdavimą, jog pasaulis yra sudarytas iš atskirų, tarpusavyje nesusijusių fragmentų. Mokiniai užauga manydami, kad ekonomika neturi nieko bendra su fizika, o politika neturi nieko bendra su ekologija. Tuo tarpu pasaulis yra visuma, kuri gali būti išskaidyta tik trumpam ir tik teoriškai. Šios tiesos pamirštama išmokyti vaikus, ir jie užauga nematydami ryšio tarp išmoktų dalykų, nepajėgdami mąstyti plačiai ir suvokti visumos, pastebėti pasikartojimų, sistemiškumo, ryšių, gilesnių šaknų. Todėl šiandieniniai ekonomikos modelio kūrėjai neturi žalio supratimo apie gamtą, kurią jų sprendimai radikaliai keičia ir nuo kurios išlikimo priklauso ir pačios ekonomikos egzistavimas. Kitaip tariant, švietimo sistemos ugdo technokratus.

Dar blogiau, toks švietimas užmuša žingeidumą ir mokėjimą džiaugtis pasauliu. Nuo noro mokytis atgraso nuobodi mokyklų rutina, vertinimas pažymiais, daugybė beprasmiškų taisyklių, mokymasis nykiose patalpose ir jausmų slopinimas. Mokyklos išplėšia vaiką iš realaus apčiuopiamo pasaulio, atima iš vaikų vertingą laiką ir užpildo jį abstrakcijomis. Šioje dirbtinėje aplinkoje, sugrupuoti pagal amžių, atskirti nuo suaugusiųjų bendruomenės ir gyvenimo įvairovės, vaikai tampa abejingi suaugusiųjų pasauliui, žiaurūs vieni kitiems, bijantys artumo, materialistai, priklausomi ir pasyvūs. Ar tokio išsilavinimo mes norime savo vaikams?

Alternatyvos Aš noriu savo vaikui tokio išsilavinimo, kuris leistų jam būti savimi ir mokytis iš savo klaidų, o ne būti pašieptam už jas, išsilavinimo, kuris būtų pagrįstas šiltais ir artimais santykiais su

vaiko mokytojais, draugais, bendruomene ir jį supančia aplinka.

Noriu išsilavinimo, kuris gerbia vaiką ir prisitaiko prie jo polinkių ir galimybių, o ne įspraudžia jį į rėmus. Noriu jam tokio ugdymo, kuriame jis noriai dalyvautų. Bet kokios mano teisės ir galimybės rinktis? Atrodytų, jei gyvenčiau Lietuvoje, tokią teisę turėčiau turėti: Europos Sąjungos (ES) pagrindinių teisių chartija skelbia, kad tėvai turi teisę užtikrinti savo vaikų švietimą ir mokymą pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus. Bet kokios galimybės šią teisę įgyvendinti praktikoje?

Ugdymą monopolizavusios masinio privalomo švietimo sistemos, pasiglemždamos visas ugdymui skirtas lėšas bei intelektualinius išteklius, visame pasaulyje pristabdė alternatyvų augimą.

Tačiau nepaisant to, nuo pat centralizuotų sistemų įkūrimo buvo nemažai žmonių, kurie priešinosi gamykliniam mokyklų modeliui.

Kaip alternatyva valstybiniam švietimui kūrėsi alternatyviosiomis pedagogikomis paremtos mokyklos, kurios orientavosi į žmogų, tačiau jos pasaulyje kelią skynėsi sunkiai, turėjo kovoti su vyriausybėmis dėl teisės egzistuoti ir išliko prieinamos tik nedidelei dalelei laimingųjų, dažniausiai elitiniams visuomenės sluoksniams (alternatyviosos pedagogikos yra plačiau pristatytos 3 ir 6 Green’o numeriuose).

Lietuvoje šiuo metu yra keletas pagal netradicines pedagogines sistemas veikiančių mokyklų, tačiau ir joms nėra suteikiama visiška laisvė. Švietimo ir mokslo ministerija leidžia joms remtis savo metodika ir kurti savitą aplinką, tačiau reikalauja, kad tokių mokyklų mokiniai būtų išmokyti to, ko reikalauja Švietimo ir mokslo ministro patvirtintos pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrosios programos bei būtų paruošti išlaikyti egzaminus. Tačiau, nepaisant apribojimų, tokios mokyklos sugeba sukurti humaniškesnę ugdymo alternatyvą ir todėl nebepajėgia priimti visų norinčiųjų jas lankyti.

Tėvai-mokytojai-disidentai Šalia tradicinių ir alternatyvių mokyklų visuomet tyliai egzistavo ir seniausia ugdymo forma – mokymas namuose. Daug kur tai nebuvo ir dabar nėra lengvas pasirinkimas. Daugelis Europos valstybių ir dabar stipriai riboja, o kai kur ir draudžia tokią ugdymo praktiką, nepaisydamos gausybės įrodymų, kad namų aplinkoje išlavinti vaikai užauga talentingi ir puikūs piliečiai. Griežčiausiai šiuo atžvilgiu yra nusiteikusios Švedija ir Vokietija. Pasaulyje plačiai

13

Norintiems pažinti, visas pasaulis yra mokykla.

nuskambėjo atvejis, kai Švedijos policininkai 2009-aisias prievar- kuris remiasi asmens iš įvairių šaltinių gaunamomis žiniomis ir jo ta iš lėktuvo išsivedė septynmetį Domenic Johansson, kai šis su praktine patirtimi) būdu asmens įgyta kompetencija vyriausybės tėvais ruošėsi keliauti į Indiją. Priežastis – vaikas buvo mokomas arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali būti pripažįstanamuose. Berniukas buvo valstybės perduotas globoti svetimai ma kaip formaliojo švietimo programos ar kvalifikacijos dalis“, bet, šeimai ir iki šiol negrąžintas tėvams, kurie teismuose vis dar bando panašu, kad savišvieta tapatinama su popamokine veikla, o ne trakapginti savo teises. O 2010-aisiais savo vaikus namuose mokiusiai tuojama kaip alternatyva valstybiniam formaliajam ugdymui. Taigi Vokietijos piliečių šeimai buvo suteiktas politinis prieglobstis JAV akivaizdu, kad pasirinkusieji savarankiškai ugdyti vaikus namuose dėl jų persekiojimo Vokietijoje. Romeike šeima pabėgo iš Vokieti- susidurtų su rimtomis biurokratinėmis kliūtimis. Dar neteko girdėti, jos į JAV po to, kai už savo vaikų mokymą namuose buvo nubausta kad kas nors Lietuvoje dabar mokytų vaikus namuose, tad tokiems drąsuoliams tektų pradėti nuo 10 tūkst. eurų bauda, ir jų vaikai nulio. Lietuvoje nėra namuose policijos pareigūnų buvo priebesimokančių šeimų grupių, varta lydimi į mokyklą. JAV imiparamos organizacijų, specialiai gracijos teisėjas, suteikdamas XIX amžiuje, mokant vaikus slaptose parengtų vadovėlių ar internetu jiems politinį prieglobstį, tokį namų mokyklėlėse, buvo išsaugotas lietukonsultuojančių mokytojų, kušeimų persekiojimą pavadino viškas raštas ir perduota kultūra. rie gerokai palengvina užsienyje „žmogaus teisių pažeidimu.“ namuose besimokančių šeimų Bet, net nepaisant tokių griežtų darbą. Ironiška, kad tokia situasankcijų, manoma, kad Vokietijoje nelegaliai namuose savo vaikus vis dar moko apie 400–1000 cija susiklostė Lietuvoje, kur ilgai egzistavo grupinio vaikų mokymo šeimų. Kiti, vengdami nuobaudų ar bijodami prarasti teisę auginti namuose tradicija. XIX amžiuje, mokant vaikus slaptose namų mosavo vaikus, kraustosi į Angliją, Prancūziją ar kitas Europos šalis, kyklėlėse, buvo išsaugotas lietuviškas raštas ir perduota kultūra.

Daugybė pavyzdžių rodo, kad namuose mokomi vaikai gali kur ugdymas namuose yra leidžiamas.

Lietuvoje ugdymo namuose teisinis statusas nėra aiškiai api- pasiekti įspūdingų rezultatų. Prieš tris dešimtmečius garsus venbrėžtas. Remiantis LR Švietimo įstatymu, „tėvai (globėjai, rūpintojai) grų edukologas Laszlo Polgaras su žmona Klara nepabūgo kovų su privalo 6–7 metų sulaukusį vaiką, jei jis yra pakankamai subrendęs, komunistinės Vengrijos biurokratais ir neleido savo trijų dukterų į leisti į mokyklą, užtikrinti punktualų ir reguliarų mokyklos lanky- mokyklą, bet mokė jas namuose, ypatingą dėmesį skirdami šachmą.“ Visi vaikai privalo mokytis pagal pradinio ir pagrindinio ugdy- matams, kuriais visos mergaitės viena po kitos susidomėjo nuo mo programas iki 16 metų. Tiesa, sunkiai sergantys vaikai gali būti ankstyvo amžiaus. Dukterys po 5–6 valandas per dieną praleisdavo ugdomi namuose, juos moko į namus ateinantys mokyklos moky- prie šachmatų lentos, mokydavo viena kitą ir analizuodavo šachmatojai. Sveikiems vaikams galima rinktis „savarankiško mokymosi“ tų uždavinius. Rezultatas: visos trys mergaitės tapo tarptautinėmis (mokymosi eksternu) alternatyvą, kuomet, leidus mokyklos peda- didmeistrėmis. Jauniausioji, Judit Polgar, būdama 15 metų, tapo gogų tarybai, vaikas mokosi namuose pagal mokytojų parengtas jauniausia šachmatų didmeistre pasaulyje ir yra stipriausia šachužduotis, o į mokyklą ateina tik atsiskaityti. Tačiau laisvai kurti ar matininkė moteris per visą istoriją. Ji prasiskynė kelią šiame vyrų rinktis programas erdvės beveik nepaliekama. Švietimo įstatyme dominuojamame sporte, lygiomis teisėmis kovodama su jais ir atnumatyta, kad „savišvietos“ (nuolatinio savarankiško mokymosi, sisakydama dalyvauti atskiruose moterų šachmatų čempionatuose.

14

Už ir prieš Tačiau mokymas namuose nėra lengvas pasirinkimas. Iš tiesų turbūt daug lengviau nusimesti nuo savęs naštą ir siųsti vaiką į mokyklą. Vaiko ugdymas namuose atima daug pastangų ir laiko, taip pat iš daugelio pareikalauja profesinio bei finansinio pasiaukojimo. Be to, ne visiems ir ne visada lengva praleisti tiek daug laiko su savo atžalomis, nesvarbu, kad ir kaip juos mylėtume. Kartais beprotiškai reikia pertraukėlės. Tą galiu pasakyti iš patirties.

Tačiau, kita vertus, toks ugdymas turi daug privalumų. Bene akivaizdžiausias iš jų – šeimos išlaisvinimas nuo mokyklinio kalendoriaus ir dienotvarkės. Gali atostogauti kada norisi, o vakarienės netemdo namų darbai. Mokymasis namuose pagal individualų tvarkaraštį palieka vaikui ir šeimai daugiau laisvo laiko bendrauti, pomėgiams, kelionėms, koncertams, knygoms ir kitiems gyvenimo malonumams. Kiekvieną dieną galite laisvai nuspręsti, kaip ir su kuo ją norite praleisti.

Pasirinkus ugdymą namuose paprasčiau vaikui sudaryti galimybes mokytis pagal jam tinkamą programą ir mokymosi tempą, kuris pasirenkamas, atsižvelgiant į jo polinkius ir gebėjimus. O kas geriau pažįsta ir supranta jūsų vaiką už jus? Suteikus vaikui laisvę ir sąlygas pasirinkti tai, ką jis nori mokytis, tikėtina, kad vaikas ne tik atras savo talentų, bet ir išlaikys natūralų smalsumą, išsiugdys kritinio mąstymo bei savarankiško mokymosi ir darbo įgūdžių. Be to, praleisdami daug laiko šeimoje ir bendruomenėje, vaikai išmoksta bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis, o ne tik bendraamžiais. Žinoma, išmokti reikia nemažai, bet ugdymas neapsiriboja vien teorinėmis pamokomis, o tampa natūralia kasdieninio gyvenimo dalimi. Juk aritmetikos galima mokytis ne tik iš vadovėlio, bet ir apsipirkinėjant parduotuvėje ar planuojant tikrą kelionės biudžetą. Tokios pamokos, gautos tiesiogiai iš patirties, iš bendravimo, iš gyvenimo išmoko daug daugiau nei siaurų akademinių žinių. Namuose ugdomam vaikui visa bendruomenė, visas pasaulis yra mokykla, o kiekvienas žmogus yra mokytojas. Jis nėra atskirtas nuo pasaulio ir kitų vaikų, kaip teigia tokio ugdymo kritikai. Jam atviri muziejai, koncertai, parodos, žaidimų aikštelės, miškai, parkai, baseinai, būreliai. Ir, svarbiausia, jis tam turi laiko!

Bet bent man svarbiausias privalumas yra tai, kad namuose, saugioje aplinkoje, mažam vaikui yra puikios sąlygos mokytis pažinti ir išreikšti save, nepatiriant nuolatinio bendraamžių spaudimo. Keista, kad aš niekada apie tai iki šiol nesusimąsčiau. Šie metai, kai Oskaras praleido namuose, leido jam būti savimi, domėtis dalykais, kurie jam patinka, o ne domina jį tik todėl, kad apie juos kalba jo klasės draugai, prie kurių jis nori žūtbūt pritapti. Namuose ugdomiems vaikams, skirtingai nuo mokyklų, didžiausią įtaką daro tėvai, o ne bendraamžiai. Toks ugdymas suartina, o ne nutolina vaikus nuo tėvų ir šeimos. Dienos praleistos kartu, manau, mums abiems buvo neįkainojama dovana.

Beje, mokymasis namuose nereiškia, kad jūsų vaikui užsitrenks universitetų durys. Daugelis atliktų mokslinių tyrimų rodo, kad namuose išugdyti vaikai paprastai pasiekia geresnių akademinių rezultatų ir netgi geriau atlieka standartinius testus nei tradici-

nėse mokyklose išugdyti kolegos. Štai JAV Merilendo universiteto profesorius Lawrence‘as Rudneris testais patikrino 20,760 namuose išugdytų moksleivių žinias ir nustatė, kad mokinių pasiekimai buvo gerokai aukštesni nei vidutiniški tradicinių mokyklų moksleivių rezultatai. Be to, ketvirtadalis namuose ugdytų moksleivių mokėsi pagal aukštesnės klasės programą nei jų bendraamžiai.

Oregono universiteto sociologas Brianas Ray, apklausęs 7300 suaugusiųjų, kurie buvo išugdyti namuose, nustatė, kad 74 proc. iš jų mokėsi aukštosiose mokyklose, lyginant su 46 proc. šalies vidurkiu. Jie taip pat buvo aktyvesni politikoje ir bendruomenės gyvenime, turėjo mažiau psichologinių ir emocinių problemų bei jautėsi laimingesni. Daugelis prestižinių užsienio universitetų vertina unikalią namuose išugdytų vaikų patirtį ir įgūdžius, todėl aktyviai bando pritraukti tokių kandidatų į savo institucijas.

Mokykla ar namai?

Tikrai nesiūlau visiems mesti mokyklų ir kraustytis mokytis į namus, bet turiu pripažinti, kad šie metai, praleisti mokantis kartu su vaiku, man atvėrė akis. Supratau, kad nėra vieno teisingo kelio kaip ugdyti vaikus ir kad mes, tėvai, kaip savo vaikų mokytojai, turime nemažai privalumų prieš diplomuotus pedagogus.

Kitais metais Oskaras lankys pirmą klasę toje pačioje mokykloje „Green school“ Balyje. Aš pažįstu ir gerbiu jo būsimą mokytoją, kuris yra labai mylimas jo mokinių, tėvų ir kolegų, todėl viliuosi, kad Oskaras puikiai praleis metus ir išmoks daug svarbių dalykų.

Aš vis dar tikiu, kad mažos mokyklos, paremtos į vaiką nukreipta pedagogika, yra puiki aplinka vaikui mokytis, jei vaikas ten pritampa. Bet mokykla neturi virsti vaiko kalėjimu. Ir visgi gera žinoti, kad jei kada nors vėl atsitiktų taip, kad mokykla taptų problema, egzistuoja išbandyta ir tikrai nebloga alternatyva –-mokymasis namuose.

Oskaras miegančio vulkano krateryje.

Ji pateko tarp 10 geriausių pasaulio šachmatininkų. Žinoma, toks intensyvus ugdymas ir kovingumas ne visiems priimtinas, tačiau šis pavyzdys demonstruoja, ką galima pasiekti, kai sukuriamos salygos ir duodama laiko atsiskleisti vaikų talentui.

Ugdymas namuose sparčiai plinta angliškai kalbančiose šalyse, JAV, Kanadoje Anglijoje, Australijoje. Vien JAV šiuo metu namuose ugdoma apie 2 milijonus vaikų (apie 4 proc. visų mokyklinio amžiaus vaikų), ir tokių vaikų skaičius šioje šalyje per metus padidėja 8 proc. Tai greičiausiai augantis švietimo sektorius JAV.

15

16

Draugiškai, atsakingai ir sąmoningai keliauti įmanoma!

Regis, pastarąjį šimtmetį planeta – Žemė – pradėjo urbanizavimosi laikotarpį. Gamta nustojo būti terpė, kurioje žmogus gyvena. Ji tapo priemone mūsų poreikiams tenkinti, tarp jų – ir turistiniams. Masiškai mindžiodami svetimas (ir savas) žemes, palikome randų, kuriuos dabar turime išgydyti.

Pasaulyje vis labiau populiarėja tausaus, atsakingo ir nežalojančio turizmo kryptys – ekoturizmas, atsakingasis turizmas, agroturizmas bei lėtasis keliavimas. Visos sritys panašios sąmoningo keliavimo idėja, tačiau siūlo į poilsį pažvelgti šiek tiek kitu kampu.

Indrė Ribačiauskaitė

Ekoturizmo prioritetas – aplinkos saugojimas

V

isuomenėje vis dar gaji mintis, kad turizmas yra ta esmė lieka viena – įprastas turizmas nuo ekoturizmo skiriasi sfera, kuri neša tik naudą. Keliaudami padedame gerokai didesne atsakomybe prieš gamtą. „išlaikyti“ trečiojo pasaulio šalis, kuriame naujas Tačiau šis gana akademiškas požiūris į tokią asmeninę padarbo vietas bei suteikiame vieni kitiems socialinį tirtį kaip turistavimas netenkino daugybės žmonių, norinčių malonumą. Anaiptol, kelionės turi ir destruktyviąją savo keliones derinti su aplinkai nežalinga veikla. Dėl šios priepusę. Kaip ir medicinoje, taip ir ekoturizme, galioja viena svarbi, žasties ekoturizmo samprata ilgainiui įgavo naujų formų bei interpretacijų. o gal net esminė taisyklė – nedaryk nieko bloga sau ir kitam. Į egzotiškas vietas traukiantys turistai tampa trapios arba jau pažeistos ekosistemos naikintojais. Nors masinis turizmas Atsakingasis (angl. responsible) turizmas aktyviai reikštis pradėjo tik XX a., tačiau netruko išryškėti jo Labai dažnai ši sąvoka yra siejama su ekoturizmu, tačiau sukelti neigiami padariniai gamtai ir vietos bendruomenėms. šis turizmo terminų naujadaras turi labai svarbų žodį – „atsaMūsų planetoje susiformavo daugybė „karštųjų taškų“, į kuriuos kingas“. Pasirinkę šį turizmą, jūs galite keliauti į prabangų vieškasdien įžengdavo daugybė pažinimo ir naujovių ištroškusių butį arba užsiimti savanoryste ūkyje, tačiau privalote išlikti kojų. Dar tame pačiame amATSAKINGI. žiuje įvairių šalių valdžios atŠis turistavimo būdas itin stovai ir sąmoningi piliečiai stipriai orientuotas į vietinių pradėjo rūpintis saugumu. gyventojų poreikius ir gerovę.

Kitų šalių kultūrą gali padėti pažinti sveNe mūsų, landžiųjų turistų, Įvairios agentūros, siūlančios tingumo klubai (angl. Hospitality club). tačiau gamtos. atsakingos kelionės paslaugas, Tai tarptautinė apsikeitimo svetingumu Aplinkos užterštumo siekia, kad jūs kuo labiau padidėjimas, nykstantys koražintumėte naujo krašto kultūrą bendruomenė pasauliniame tinkle. liniai rifai, gėlo vandens sūir dar prieš kelionę susipažinturėjimas, ekosistemų ir arealų mėte su vieta, į kurią keliaujate: naikinimas, pakrančių erozija – štai, kas lieka po neatsakingų ten vyraujančiomis tradicijomis, religija, taisyklėmis, pažintumūsų kelionių. Galite sakyti, kad jūs „neplėšote“ koralinių rifų mėte vietinių kūno kalbą. Atsakingiems turistams patariama ir neteršiate vandens, tačiau yra daugybė kitų veiksnių, kurie valgyti vietinių restoranuose, pirkti turguje ar vietinėse krauplika akimi nepastebimi, tačiau protu lengvai suvokiami. Pavyz- tuvėlėse, naudotis viešuoju transportu ir taip prisidėti prie tos džiui, kelionės metu išmetamas teršalų kiekis, egzotinių (tačiau šalies ekonomikos cirkuliacijos. Kitų šalių kultūrą gali padėti nykstančių) gėrybių ragavimas, nedarnios gamybos skatinimas pažinti svetingumo klubai (angl. Hospitality club). Tai tarptauti(suvenyrų pirkimas) ir t. t. nė apsikeitimo svetingumu bendruomenė pasauliniame tinkle.

Taigi, reaguodami į taip sparčiai augantį turizmo mastą Šių klubų uždavinys yra skatinti taiką ir toleranciją pasaulyje, bei jo daromą poveikį aplinkai, mokslininkai pradėjo diskutuoti sujungti ir supažindinti įvairių kultūrų apie tai, ar yra įmanomas kitoks turizmas. Šio diskurso pase- žmones – šeimininkus kmė – 1996 m. pavyko įteisinti turizmo eksperto H. Ceballoso- ir svečius, keliautojus Lascuraino apibrėžimą, kuriame ekoturizmas yra apibrėžiamas ir vietinius. Tinklo kaip: ,,Aplinką tausojantis keliavimas ir lankymasis gamtinėse veikla grindžiama teritorijose, kurio tikslas yra pažinti, patirti, pasidžiaugti gamta alternatyviu požiū(bei kartu ir esančiomis kultūrinėmis vertybėmis), kuris skatina riu į turizmą, kuomet aplinkos išsaugojimą, pasižymi mažu poveikiu aplinkai bei, ak- keliautojai atranda tyviai įtraukdamas vietos bendruomenes, prisideda prie jų so- bei susipažįsta su cialinės ir ekonominės gerovės.“ Įvairiuose šaltiniuose pateikia- tam tikra vietove „iš ma ir daugiau apibrėžimų. Kiekvienas jų savaip teisingas, tačiau vidaus“, susitinka su

17

Lėtasis keliavimas (angl. slow travel) savo pavadinimą ir pavidalą įgavo dar XIX a. vid., kai garsus prancūzų rašytojas ir keliautojas Teofilis Gotje (Pierre Jules Théophile Gautier) savo straipsniuose pradėjo rašyti apie tai, kad keliavimas tampa vis labiau varginantis. Kelionės į Ispaniją metu (1843 m.) autorius rašė, kad jau geriau būtų likęs namuose nei dabar, karietoje, mėtomas iš šono į šoną. draugiškai bei svetingai nusiteikusiais kitais nariais – vietiniais gyventojais. Čia keliaujama ne dėl vietovių, o dėl žmonių.

Geriausias būdas pažinti užsienio šalį – apsigyventi vietos bendruomenėje. Ir ne tik apsigyventi, bet, tiesiogine šio žodžio prasme, gyventi. Kartu su vietiniais gyventojais dirbti, padėti jiems namų ruošoje, atlikti įvairius darbus, pagelbėti prižiūrint gamtos objektus, gyvūnus ir socialiai silpnas žmonių grupes.

Dažnai tokie turistai už pagalbą gauna maisto, nakvynės vietą ir galimybę pamatyti visą svečios šalies „virtuvę“.

Sraigės išmintis kelionėje „Lėtumas galėtų būti pats veiksmingiausias sprendimas, norintiems prisidėti prie pasaulio gelbėjimo – siekiant darnos ir gyvenimo harmonijos bei neperžengiant žemės galimybių ribų“, – sakė žinoma darnaus vystymosi teoretikė amerikietė Donella Meadows. Pasak jos, užuot eikvojusi energiją kovai su pasaulio blogybėmis, visuomenė turėtų pirmiausia sumažinti gyvenimo tempą. Stabtelėjimas padėtų išspręsti daugybę aplinkosaugos problemų, daugiausia kylančių iš to paties sąmyšio.

Darnaus vystymosi eksperto Kęstučio Navicko teigimu, prasmingoms kelionėms reikia laiko – parymoti patikusioje vietoje, persimesti žodžiu su vietos gyventojais, praleisti naktį – įsibūti tame kraštovaizdyje. „Mes gyvename greitajame amžiuje: kemšame greitąjį maistą, nuolat skubame, stengiamės visus darbus nudirbti kuo greičiau, kad nedelsdami galėtume dirbti kitą darbą“, – sako lėtojo gyvenimo šalininkai. Čia jie įjungia stabdžius ir liepia paklausti savęs, o kur mes taip skubame? Kada sustosime ir tu-

18

rėsime laiko skoniui, kvapui, svajonėms, bendravimui, šiltiems pokalbiams? Gal tada, kai mirsime?

Lėtųjų kelionių istorija jau turbūt galėtų skaičiuoti tūkstančius metų. Visais laikais buvo žmonių, kurių kelionių tikslas buvo ne tik prabėgomis apžiūrėti stulbinančią kitų šalių architektūrą, kultūrą, bet ir neskubant pajusti lankomos šalies ritmą, pabendrauti su vietiniais gyventojais ir pabūti pačiam su savimi naujoje aplinkoje.

Lėtųjų keliautojų, kaip ir viso judėjimo, simbolis yra sraigė. Įdomu, kad viena pirmųjų knygų apie šį sutvėrimą pasirodė 1607 m. Italijoje. Knygos autorius Francesco Angelita po ilgų sraigių stebėjimų išskyrė du svarbiausius aspektus: išmintingoji sraigė yra lėta, o tai rodo, kad skubėti – kvaila; antra, jei sraigė savo namelį visur nešiojasi kartu, „namai yra ten, kur yra sraigė“.

Lėtasis keliavimas remiasi šia filosofija: „išlik ramus, išmintingas, neskubėk, negailėk laiko šeimai, draugams, būk svetingas, gerbk aplinkinius, kiek galima daugiau atsijunk nuo moderniųjų technologijų.“ „Lėtieji“ ateina į gamtą ne joje pabūti, o su ja susibūti.

Agroturizmas – ne tik kaimo lankymas Agroturizmas Lietuvoje dažnai suprantamas kaip kaimo turizmas, kuomet žmonės nuvykę į kaimo sodybą ilsisi ar pramogauja. Visgi šis terminas nusako šiek tiek kitokią veiklą ir turi platesnę prasmę. Agroturizmas – tai, kai ūkininkai imasi ir paslaugų turistams teikimo ir kartu supažindina juos su kaimo gyvenimu, žemės ūkio produktų gamyba.

Sodyba, skirta agroturizmo verslui plėtoti, turi atitikti savininko planus bei idėjas, vien standartinės paežerės šįkart neužteks. Agroturizmas itin paplitęs JAV. Čia galima rasti įvairiausių tipų ūkių, kuriuose galima išmokti gaminti maistą, remiantis vietinėmis tradicijomis, kopinėti medų, jodinėti žirgais, lankytis ekologijos, rankdarbių kūrimo ar sūrių gaminimo pamokose. Štai kad ir apsilankius Taikos ūkyje (angl. Peace of farm) (JAV) galite mėgautis ne tik svetingų ūkininkų sutikimu, nuostabia gamta, bet ir apsilankyti dvasingumo, sveikatos gerinimo ir net praturtėjimo kursuose. Europos pietų pusė gali pasiūlyti ūkių,

Šiuo metu „žaliesiems“ keliautojams vis dažniau siūloma apsistoti ne visai tradicinėse vietose: jurtose, čigonų kelioninių vagonėliuose, nameliuose medžiuose ir pan. (nuotraukos iš: www.greentraveller.co.uk )

įsikūrusių Sicilijos ir Toskanos slėniuose, kur jūsų laukia nepakartojama gamta, po pievas bėgiojančios avys, vyndarytės ir mocarelos gamybos kursai. Idealiu atveju ūkio šeimininkai gyvena toje pačioje vietoje kartu su svečiais. Šeimininkai čia būna draugiški ir šilti, mėgsta gaminti ir vakarieniauti kartu su svečiais.

Atostogos kaime tampa ne tik ramiu pasigulinėjimu, bet ir saviraiškos procesu. Tokiame ūkyje galite išbandyti konkrečią sritį – gėlininkystę, sodininkystę, žvejybą, medžioklę ir t. t.

Leonardas da Vinčis yra pasakęs: „Tik prasmingai nugyventas gyvenimas – ilgas.“ Ar norėtumėte, kad atostogos prailgintų jūsų gyvenimą?

Ekologinio ženklinimo skirtumai 50 proc. tarptautinės turizmo veiklos tenka Europai. Jos jūrų pakrantės, kalnai, paplūdimiai, ežerai, miestai ir miesteliai yra dažniausiai lankomos vietos pasaulyje. Mūsų gimtajame žemyne yra apie pusė milijono vietų, kur gali apsigyventi turistai, todėl, suprantama, keliautojų gausiai lankomos vietovės daro poveikį aplinkai. O poveikis dažnai priklauso nuo turistų apgyvendinimo vietų įrengimo kokybės. Tad čia taip pat jau neišsiverčiama be ženklinimo. Ekologinio ženklo kriterijai apima taupesnį vandens ir energijos šaltinių panaudojimą, numato atliekų mažinimo programą, puikią vietinę virtuvę ir ekologinių produktų pasirinkimą, leidžia lankytojams susipažinti su vietine kultūra, gamtine aplinka ir įvairiomis aplinkai nekenksmingomis paslaugomis. Europa turi „žaliausią“ turizmo paslaugų sertifikavimo programą, lyginant su kitais pasaulio regionais.

Viena žinomiausių ir labiausiai taikomų turizmo sektoriuje aplinkosaugos programų – „Žaliasis raktas“ – skirta apgyvendinimo paslaugas teikiančiam sektoriui – viešbučiams, kempingams, svečių namams, vasarnamiams, kaimo turizmo sodyboms, kurios laikosi nustatytų aplinkosaugos reikalavimų.

Programos dalyviams keliami reikalavimai rūšiuoti atliekas, mažinti vandens ir elektros energijos suvartojimo sąnaudas, tinkamai naudoti chemines valymo ir plovimo priemones, ugdyti svečių bei dirbančio personalo sąmoningumą aplinkosaugos klausimais. Programos dalyviai, įvykdę Aplinkosaugos švietimo fondo programos keliamus reikalavimus, apdovanojami „Žaliojo rakto“ diplomu, kuris suteikiamas vieneriems metams. Jiems pasibaigus, organizacijos vėl turi įrodyti, kad atitinka programos nustatytus reikalavimus.

Europos ekologinis ženklas „Gėlė“ žymi gaminius, kurie atitinka aukštus kokybės ir aplinkos apsaugos reikalavimus.

1992 m. šiuo ženklu buvo pradėti žymėti aplinkai nekenksmingi produktai (išskyrus maisto produktus, gėrimus ir farmacinius preparatus), o nuo 2000 m. paslaugos, turizmas – viena iš jų. „Gėlės“ ženklą gauna tik tie produktai ir paslaugos, kurie yra kruopščiai patikrinti, prižiūrint nepriklausomai, visuomenei atskaitingai institucijai. „Gėle“ paženklinti produktai privalo atitikti griežtus kokybės kriterijus, kad vartotojai už savo pinigus gautų vertingą prekę, kartu prisidėdami prie aplinkos apsaugos.

2001 m. buvo įkurta asociacija „Bio-Hotels“ – viena iš pirmaujančių aplinkosaugos asociacijų vokiškai kalbančiose šalyse, turinti didelį partnerių tinklą visoje Europoje. Jei svečiuositės viešbutyje ir pamatysite „Bio-Hotels“ ženklą, galite būti ramūs, kad čia jūs valgysite ekologišką maistą. Viešbutis, tapęs šios organizacijos nariu, ne tik gaus sertifikuotų maisto produktų, bet ir bus nuolat tikrinamas. Ekokontrolės specialistai, užsuke į viešbučio restorano virtuvę, patikrina, ar virėjai maistą gamina iš organiškų maisto produktų. „Mėlynieji“ paplūdimiai. Susitikimas su jūra ir smėlio „terapija“ – vienas pagrindinių vasaros malonumų. Kasmet į paplūdimius sugūžėję turistai gali išvysti vis kitokios spalvos vėliavą, kuri informuoja mus apie galimybę

19

Neseniai Lietuvos turizmo padangėje nuvilnijo gera žinia: interneto svetainėje „Maps.lt“ buvo atidaryta skiltis „Keliaujantiems lėtai“, kurioje galima rasti šimtus lankytinų objektų ir maršrutų aprašymų su nuotraukomis ir detaliais žemėlapiais. Šiai turizmo šakai atstovaujantys turistai paprastai vienoje vietoje apsistoja ne mažiau kaip savaitei. Nuomojasi namą, butą ar sodybą. Maistą gaminasi vietoje, restoranuose praktiškai nesilanko, o norėdami pažinti vietinę virtuvę beldžiasi į kaimyno duris ir prašo patarimų arba randa entuziastingų žmonių vietinėse krautuvėlėse ar turguje. Vienas didžiausių lėtojo keliavimo malonumų – tyrinėjimas: vietinės gamtos, kultūros, tradicijų, žmonių, papročių. Lėtieji nelaksto su fotoaparatu ir gidu po istorines vietas, o tyliai ir visiškai neišsišokdami įsilieja į „natūralią“ aplinką. Šių kelionių mėgėjai, kaip ir atsakingieji, mėgsta apsistoti ūkiuose, savanoriauti mokyklose, padėti socialiai jautrioms grupėms.

maudytis. Raudona, geltona arba žalia. Prisiminkite šviesoforą – spalvų reikšmės čia analogiškos.

O ar teko matyti mėlyną vėliavą? Su maudynėmis ji nieko bendra neturi. O gal priešingai – turi labai daug. „Mėlynoji vėliava“ liudija, kad paplūdimys ar prieplauka atitinka aukščiausius kokybės reikalavimus. Turistai, išvydę paplūdimyje šį atributą, gali būti tikri, kad čia budės kvalifikuoti gelbėtojai, bus įrengti viešieji tualetai, geriamojo vandens šaltiniai bei informaciniai stendai.

2001 metais Nidos paplūdimys (Neringos miesto savivaldybė) buvo apdovanotas „Mėlynosios vėliavos“ sertifikatu, o 2002 metais – ir „Mėlynąja vėliava“. Pasaulyje šiuo simboliu paženklinta apie 4000 prieplaukų ir paplūdimų, tad tikrai kiekvienas pasaulyje galime atrasti vietų, kur mūsų lauks švarios pakrantės.

Turizmo tendencijos pasaulyje Jei jums ne prie širdies masinis turizmas, nemėgstate keliauti su kelionių agentūromis, o stengiatės patys viską kruopščiai suplanuoti, nesate abejingi aplinkosaugos problemoms, galite rinktis ekoturizmą. Visos turizmą plėtojančios pasaulio šalys ekoturistams siūlo įvairių maršrutų. Jūsų, kaip turisto, svarbiausias uždavinys – keliaujant daryti kuo mažesnį poveikį aplinkai, rinktis nekenksmingas aplinkai transporto priemones (dviratis, traukinys), galbūt, netgi keliauti pėsčiomis (eiti į žygius), apsigyventi vietose, kurios turi ekologinius sertifikatus ir, svarbiausia, sąmoningai tausoti gamtą ir bioįvairovę.

Nežinote nuo ko pradėti planuoti tokią kelionę? Vienas paprasčiausių variantų – apsilankykite Nacionalinėje ekoturizmo interneto svetainėje www.ecotourism.org. Čia siūloma pačių įvairiausių maršrutų ir programų, atsižvelgiant į žemyną ar šalį.

Jei norite įprasminti savo atostogas, galite pasirinkti savanorystę. Kiekvieno iš mūsų pagalbos reikia ne tik žmogui, bet ir gamtai.

Prisijunkite prie Earthwatch’o (http://www.earthwatch.org) instituto siūlomų ekspedicijų. Earthwatchas apima 120 sričių daugiau nei 40-tyje šalių ir siūlo savanoriams subsidijuoti kelionės išlaidas, darbą su mokslininkais ir aplinkosaugos studijas!

Siūlomose ekspedicijose galima stebėti banginius bei delfinus Abako salose (salų grupė Bahamų šiaurėje) arba kartu su kinų mokslininkų komanda saugoti papročius bei tikėjimą jų protėvių žemėse.

20

Organizacija Go Eco (www.goeco.org/) siūlo prisidėti prie ekologinių ir humanitarinių projektų Australijoje, Azijoje, Europoje bei kituose žemynuose.

Pasirinkite, kiek laiko norite užsiimti savanoryste ir kokioje pasaulio vietoje.

Didžiojoje Britanijoje atsakingo turizmo kelionių agentūra „Kaya“ siūlo savanorystę – laukinės gamtos, aplinkosaugos ir pagalbos žmonėms. Jų teigimu, kasmet pasaulį apkeliauja tūkstančiai žmonių. Lankome egzotinius kraštus, o vietiniai tuo tarpu net neturi

„Tik prasmingai nugyventas gyvenimas – ilgas.“ galimybės gauti minimalų išsilavinimą. Todėl mūsų pareiga padėti silpnesnėms ir skurdesnėms gyventojų grupėms.

Kelionių agentūroje siūlomos išvykos į įvairius Afrikos regionus, Vietnamą, Ekvadorą, Naująją Zelandiją ir t. t. Padėti galite mokydami skurdžių šalių gyventojus, rūpindamiesi našlaičiais, sergančiais ŽIV ir neįgaliais vaikais. Suaugusiesiems galite padėti statyti namus, dirbti su seksualinę prievartą ir smurtą patyrusiomis moterimis, mokyti įvairių amatų.

Kad ir kur būtume, mes visada turime du kelius – ignoruoti, nusisukti nuo lyg ir nesavų problemų, arba – prisiimti atsakomybę ir duoti ranką silpnesniajam.

Planuodami kelionę prisiminkite, kad vieta, kurioje jūs būsite laikinai, kažkam yra namai amžinai.

Todėl gerbkime, mylėkime ir tausokime visa, ką liečia mūsų rankos.

Atsakingieji turistai stengiasi kiek galima daugiau prisidėti prie pasirinkto krašto kultūros ir papročių puoselėjimo, skurdo mažinimo ir pagalbos vietiniams gyventojams. Štai keletas šių turistų taisyklių: • Pirmenybę teikite vietiniams produktams.

• Tausodami naudokite vietinius išteklius, venkite atliekų ir per didelio vartojimo.

• Sužinokite, kur galite prisidėti prie gamtosaugos ar socialinių projektų.

• Paprašykite vietinių, kad kuo daugiau papasakotų apie savo gyvenimo būdą, papročius, buitį.

• Jei pažadėjote vietiniams, kad atsiųsite nuotraukų, taip ir padarykite, priešingu atveju, geriau negrįžkite.

Atsakingieji stengiasi mažinti turistų srautą į populiariausias, ypač gamtines vietas. Tačiau aiškiai suvokia, kad, pavyzdžiui, vienas „laukinės gamtos mėgėjas“, netinkamu laiku prisiartinęs prie paukščių perimvietės arba draustinyje susikūręs laužą, gali padaryti gerokai didesnės žalos nei keli šimtai lankytojų, per vieną dieną tvarkingai praėjusių specialiai jiems skirtu pažintiniu taku.

21

Įdomiausios „ekoturistinės“ vietovės Nuvykę į Čilę, galite užsukti į ekostovyklavietę „Patagonia“. Įspūdingame nacionaliniame parke „Torres de Paine“ įsikūręs viešbutis atitinka vienus aukščiausių ekostandartų pasaulyje.

Visa reikalinga elektros energija čia yra gaunama iš saulės baterijų ir mikroturbinų. Žavūs kupolo formos nameliai maksimaliai atitinka pasyvaus namo funkcijas. Čia yra tik 25 kambariai–nameliai, o įspūdingos kalnuotos vietovės pritraukia daug daugiau norinčiųjų nei čia telpa. Viešbučio šeimininkai didžiuojasi, kad jų organizuojamos kelionės yra unikalios, ekologiškos, kruopščiai apgalvotos, turi teikti lankytojams maksimalų pasitenkinimą ir teigiamą patirtį. Teigiama, kad svečiai čia išjungia „normalų“ gyvenimą, pajunta ryšį su gamta, pažįsta naujas vietas ir atgauna gyvenimo džiaugsmą.

Viešbutis „White Pod“ yra įsikūręs žavingame Šveicarijos Alpių kalnų kaimelyje Les Cerniers. Balto sniego apsuptyje čia stovi 15 kupolo formos namelių, pastatytų ant medinių platformų. Įžengus į vidų, jie anaiptol neatrodo panašūs į jurtas (kaip atrodo iš išorės). Čia dvelkia prabanga, nors interjerui panaudotos tik ekologiškos medžiagos. Kalnuose turistams siūloma įvairių pramogų: nuo pasivažinėjimo į roges įkinkytais šunimis iki masažų ir SPA procedūrų. Viešbutis turi privačius keltuvus ir 7 kilometro ilgio trasas, kuriomis turistai gali slidinėti. Šeimininkai labai rūpinasi, kad šiame gamtos mylėtojų rojuje būtų sunaudota kuo mažiau vandens, elektros energijos, o atliekos būtų rūšiuojamos.

Prieš keletą metų „Forbes“ sudarė geriausių ekoviešbučių sąrašą. Pirmąją vietą užėmė viešbutis „CESiaK“, įsikūręs Meksikoje, Karibų jūros pakrantėje, biosferos rezervate veikiantis nuo 1998 metų. Viešbutis siūlo turistams apsigyventi nameliuose, pastatytuose iš natūralių medžiagų, išklausyti kursus apie ekologiją, ragauti patiekalų, pagamintų iš ekologiškų produktų.

Centre įdiegtos ekologiškos technologijos, įskaitant lietaus vandens surinkimo, saulės ir vėjo energijos panaudojimą, ir kita. Pajamos, gautos iš pažintinių kelionių, žvejybos, nakvynės ir kitos veiklos, naudojamos apsaugos ir švietimo programoms biosferos rezervate finansuoti.

22

2008 metais Uxbridge (Anglija) buvo atidarytas pirmas Europoje viešbutis iš konteinerių „Travelodge“. Tai ne šiukšlių, o jūriniai kontei2009 m. Danijoje buvo įkurtas labai gar-

viešbutis „Crowne Plaza Copenhagen Towers“. Visą reikalingą energiją sus

25 aukštų pastatas gauna iš atsinaujinančių energijos šaltinių. 2010 metais viešbučio fojė buvo įrengti du sportiniai dviračiai, prijungti prie elektros generatorių. Kiekvienas viešbučio svečias kviečiamas minti šį dviratį ir už tai gauti nemokamą vakarienę, kuri viešbučio restorane kainuoja apie 240 Danijos kronų (115 litų). Tereikia „išminti“ energijos kiekį, kuris siekia 10 vatvalandžių (Wh), t. y. maždaug 15 minučių, ir galite eiti vakarieniauti.

Ekoturistai, trokštantys nuotykių, gali pamėginti keliauti pas krokodilus. Viena Meksikos kelionių agentūra siūlo apsilankyti biosferos rezervate, kur auginami ir prižiūrimi krokodilai.

Kartu su sertifikatą turinčiu gidu galėsite ne tik pasivaikščioti po šias pavojingas teritorijas, bet ir savo rankomis paliesti šiuos plėšrius padarus.

neriai. Viešbučių komplekso „Travelodge“ savininkai nusprendė nustebinti keliautojus, gyvenamajai erdvei kurti pastelkę neįprastas medžiagas – jūrinius konteinerius. Mieste buvo „sukomponuoti“ 86 įvairių dydžių konteineriai, padarytos pertvaros, langai – ir štai jums puikiai gyventi tinkantys 120 kambarių.

Išsiilgusiems kalnuotų vietovių, žemyn srūvančių krioklių vertėtų aplankyti Kroatijos Plitvicų nacionalinį parką. Parke esančioje kalnų grandinėje vienas po kito didėjimo tvarka išsidėstę pilkai melsvi karstiniai ežerai patrauks net didžiausią urbanistikos mylėtoją. Ežerus jungia pratakos, kuriose yra 140 krioklių, daug karstinių urvų, versmių. Nacionalinio parko teritorijoje esantys miškai vietomis primena džiungles. Gyvūnija čia nepaprastai įvairi: be nesuskaičiuojamų paukščių ir mažų gyvūnėlių rūšių, čia galite sutikti elnių, stirnų, meškų, vilkų, laukinių šernų ir kačių.

23

Klimato kaita,

arba būti ar nebūti? Štai, kur klausimas Šiandien ko gero nerastume nei vieno, kuris nebūtų girdėjęs apie klimato kaitą ir su tuo susijusią problematiką. Ir ko gero kiekvienas iš mūsų tuo klausimu turime ir savo argumentuotą nuomonę. Apibendrinant šias nuomones iš principo galima išskirti dvi dominuojančias. Pirmoji –„Klimato kaitos problematika yra iš piršto laužta, tai tik dar vienas būdas lobti apkvailintos visuomenės sąskaita, klimatas keitėsi visais laikais, o žmonija iki šiol sėkmingai gyvuoja“. Antroji nuomonė: Klimato kaita vyksta. Ją intensyvina industrinė gamyba, kurią lemia bei kursto augantys vartotojiškos visuomenės poreikiai. Neigti šiuos procesus – trumparegiška ir joks čia ne sąmokslas. Būtina imtis skubių veiksmų.“ Tad pabandykime pagaliau išsiaiškinti, kurie iš mūsų tapo informacinio karo aukomis.

Simona Vaitkutė

Mokslininkų įspėjimai „Mūsų mokslinių tyrimų duomenys yra patikimi ir vienareikšmiškai įrodo tai, kad pasaulis šyla, bei tai, kad jis šyla dėl žmonių veiklos”, 2011 lapkritį teigė Pasaulinės meteorologijos organizacijos (WMO) Generalinis sekretorius Michelis Jarraudas (Mišelis Žaras), kreipdamasis į JT klimato kaitos konferencijos delegatus Durbane, Pietų Afrikos Respublikoje.

24

Prieš konferenciją klimato ekspertai ir kiti mokslininkai garsiai perspėjo, kad už vilkinimą priimant sprendimus, stabdančius klimato šiltėjimą, teks sumokėti ateities kartoms, nes dabartinių CO2 taršos mažinimo priemonių toli gražu nepakanka tam, kad pasaulinis atšilimas būtų apribotas jau daug problemų sukelsiančiais 20C laipsniais. Panašu, kad pasaulis artėja prie katastrofiškos

temperatūros padidėjimo 40C laipsniais ribos, žadančios dar didesnių sausrų, potvynių, audrų, kylantį vandenynų lygį, tolesnį bioįvairovės nykimą, gėlo vandens trūkumą, 500C vasaros temperatūrą pietų Europoje, prarastus didžiulius dirbamų žemių plotus ir milijardinę žmonių migraciją. (Šios žinios, be abejo, nenukrito iš giedro dangaus. Tarpvyriausybinė klimato kaitos grupė (IPCC) dar 2007-aisiais pristatė savo Ketvirtąją ataskaitą, kurioje pažymėjo, kad klimato sistemų šiltėjimas yra neginčytinas faktas, kurį patvirtina nuolat visame pasaulyje kylanti metinė oro ir vandenynų paviršiaus temperatūra, tirpstantys sniegynai ir ledynai bei kylantis vandens lygis. Ataskaitos išvadose dar kartą pabrėžta, kad klimato kaita vyksta dėl žmonių veiklos išmetamų teršalų, sukeliančių šiltnamio efektą. Remiantis IPCC išvadomis, ateityje laukiami dažnesni ir intensyvesni potvyniai, sausros ir kiti ekstremalūs orų bei klimato reiškiniai, ypač karščio bangos.

Nusileidus ant žemės Tuo tarpu 2011 metai tapo eiliniu besipildančios pranašystės įsikūnijimu, įrodančiu, jog klimato kaita – jau tikrovė. Praėjusieji metai pasižymėjo ekstremaliais orais bei stichinėmis nelaimėmis. Šiaurės Amerika kentėjo tiek nuo ekstremalaus karščio, tiek nuo neregėto šalčio, o Europą ir Afriką kamavo karščio bangos bei sausros. Metai prasidėjo siaubingais potvyniais Australijoje. Jų metu buvo užtvindyti plotai, prilygstantys kartu sudėtų Prancūzijos ir Vokietijos teritorijų plotams.

Metai baigėsi tropine audra Filipinuose, kuri nusinešė beveik tūkstančio žmonių gyvybes, o 300 tūkst. filipiniečių pavertė benamiais. Rytų Afrikoje sausra atėmė dešimtis tūkstančių gyvybių, Aziją nusiaubė mirtini potvyniai, o JAV užklupo 14 stichinių nelaimių, kurių kiekviena atnešė milijardinę žalą. Stichijos neaplenkė ir Europos. 2011 metai prasidėjo ir baigėsi sausromis, bei rekordinėmis temperatūromis. Metinė temperatūra Norvegijoje buvo 5.3 C laipsniais aukštesnė nei vidutinė, Danubės upė nuseko iki žemiausio lygio per pastaruosius 60 metų, o Vokietija ir didžioji dalis Europos patyrė sausiausią metų pabaigą nuo 1881-ųjų (tais metais buvo pradėti registruoti tokie matavimai).

Rekordai čia nesibaigia: šiltnamio dujų kiekis atmosferoje pernai išaugo, o Arkties ledas suplonėjo iki rekordinio lygio.

Planetos oro temperatūra buvo viena iš aukščiausių kada nors užregistruotų. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad klimatą keičiančio CO2 koncentracija atmosferoje didėjo, nepaisant daugelį industrinių valstybių vis dar kamuojančio ekonominio nuosmukio, kuris, kaip buvo tikimasi, turėjo sumažinti pasaulinės ekonomikos neigiamą poveikį klimatui. Oro temperatūra kilo net nepaisant iki šiol šią grėsmingą situaciją švelninančio reiškinio „La Nina“, kuomet ekvatorinėje Ramiojo vandenyno dalyje įsivyravusi žema temperatūra vėsino visą planetą.

Didelis turgus Ar mokslininkų įspėjimai ir jau juntami katastrofiški klimato kaitos padariniai paskatino Durbano klimato kaitos konferencijos delegatus susitarti ir imtis rimtų priemonių planetai gelbėti? Po dviejų savaičių įnirtingų derybų delegatai susitarė... susitarti vėliau.

JT klimato kaitos konferencijoje Durbane nutarta iki 2015 m. parengti išsamią klimato sutartį (apimančią tiek išsivysčiusias, tiek besivystančias šalis), kuri būtų pradėta įgyvendinti 2020 m. Tiesa, paskutinę akimirką dar buvo susitarta pratęsti Kioto protokolo – vienintelio pasaulinio susitarimo dėl CO2 emisijų mažinimo, kuris baigiasi 2012 m. pabaigoje – galiojimą.

Tačiau prisiimti naujų įsipareigojimų, pratęsto Kioto protokolo

rėmuose, atsisakė Kanada, Rusija ir Japonija. Kadangi didžiausios planetos teršėjos yra JAV bei Kinija, o Kioto sutartis joms iki šiol negaliojo, tad šis protokolas dabar reguliuos viso labo 15 proc. pasaulinių anglies dvideginio emisijų.

Jau du dešimtmečius trunkančių tarptautinių diplomatinių pastangų sprendžiant besikeičiančio klimato problemą iki šiol nevainikuoja jokie reikšmingi susitarimai. Turėjo praeiti aštuoneri metai nuo sutarties pasirašymo, kol Kioto protokolas, numatęs apgailėtiną 5,2 proc. šiltnamio dujų emisijų sumažinimą išsivysčiusiose šalyse, pagaliau įsigaliojo. Daugelis turtingųjų valstybių per sutartą laikotarpį savo įsipareigojimus įvykdė. Kai kurios tai padarė „eksportuodamos“ dalį savo emisijų, t. y. uždarydamos gamyklas „namuose“ ir importuodamos prekes iš Kinijos bei kitų besivystančių šalių. Dabar už trečdalį visų Kinijos emisijų – atsakinga prekių, skirtų eksportui, gamyba. Tačiau kai kurioms šalims vis tik nepavyko įgyvendinti Kioto įsipareigojimų: Australija, Kanada, Naujoji Zelandija, Šveicarija, Ispanija, Austrija, Italija ir kai kurios kitos valstybės nespėja įvykdyti savo pažadų. Ir šiandien, likus vos keliems mėnesiams iki sutarties galiojimo pabaigos, šiltnamio dujų tarša pasaulyje didėja, planeta nenumaldomai šyla, o nauji įsipareigojimai nukeliami į ateitį.

Tad kodėl šioje srityje vis nesiseka susitarti ir tą susitarimą įgyvendinti? Nafta, gamtinės dujos ir anglys – pagrindiniai atmosferos taršos šiltnamio dujomis šaltiniai– taip pat yra ir pasaulinės pramonės varomoji jėga. Tad nenuostabu, kad klimato derybos sukasi užburtame rate: industrinės valstybės – JAV, Japonija, Kanada ir Rusija – nesutinka prisidėti prie naujų susitarimų dėl CO2 emisijų mažinimo tol, kol sparčiai besivystančios

Po dviejų savaičių įnirtingų derybų delegatai susitarė... susitarti vėliau.

šalys – Indija ir Kinija, kurios tapo vienos iš didžiausių atmosferos teršėjų, neprisiims reikšmingų įsipareigojimų iš savo pusės. Tuo tarpu šios, vis dar ekonomiškai besivystančios valstybės, laikosi pozicijos, kad didesnę atsakomybę turi prisiimti didžiausios išsivysčiusios teršėjos – ES šalys, JAV, Japonija, Kanada ar Rusija, kurios praturtėjo be apribojimų naudodamos iškastinį kurą. Anot jų, turtingosios šalys neturi moralinės teisės reikalauti stabdyti besivystančiųjų šalių ekonominį progresą, kol šios bando pasivyti turtingųjų šalių išsivystymo lygį. Labiausiai klimato kaitos pažeidžiamos mažos ir neturtingos valstybės lieka derybų užribyje. Kiekvienos šalies delegacija į derybas atvyksta, turėdama iš anksto suformuluotą derybų poziciją, ginančią jų „nacionalinius interesus“, o bendras tikslas– bendradarbiavimas saugant planetą – nustumiamas į antrą vietą. Taigi klimato kaitos konferencijos toliau vyksta pagal absurdišką scenarijų: mokslininkai aiškina klimato kaitos padarinius, o valstybių atstovai bado pirštais vieni į kitus.

Labai nepatogi dilema Tačiau pabandykime pasvarstyti, kas būtų, jie visgi būtų pasiektas šis susitarimas? Ar būtų įmanoma laiku įgyvendinti šiltnamio dujų emisijų sumažinimą, nekeičiant dabartinės, augimu paremtos ekonominės sistemos, kuri skatina vis didesnį vartojimą ir gamybą, o tuo – atitinkamai – ir taršių energijos išteklių naudojimą? Ekonomistai teigia, kad stabdyti ekonomikos augi-

25

Jei žmonės visgi pripažintų savo veiklos sukeliamą klimato mo nevalia, nes sustojus augimui ekonominė sistema ima byrėti, valstybėse kyla politinė suirutė, įmonės kovoja už būvį, o dau- kaitą, tai pareikalautų didelių pokyčių pasaulinėje pramonėje ir gelis žmonių praranda pragyvenimo šaltinį. Įsivyravo mąstymas, ekonominėje sistemoje, o šie pokyčiai toli gražu ne visiems yra kad nuo nusiritimo iki katastrofos gali išgelbėti tik didesnio var- parankūs. Kai kurios stambiosios energetinio sektoriaus įmonės tojimo skatinimas. Tad šiandien mes susiduriame su dilema: prie- ar ištisi pramonės bei žemdirbystės sektoriai nėra suinteresuošinimasis ekonomikos augimui grasina ekonominės ir socialinės ti masišku perėjimu prie atsinaujinančių energijos šaltinių arba sistemos griūtimi, tačiau ekonomikos augimo skatinimas keičia bando išvengti kitų, su klimato kaita susijusių politinių sprenmūsų klimatą ir naikina mūsų ilgalaikio išlikimo sąlygas. Taigi aki- dimų, kurie apribotų jų verslo planus arba sumažintų gaunamą vaizdu, kad politikai jaučiasi įvaryti į kampą. Ir suprantama, kodėl pelną. Šios galingos tarptautinės kompanijos, gaunančios milžiniškas pinigų sumas iš savo atmosferą teršiančios veiklos, kasmet jiems pritrūksta politinės valios priimti radikalius sprendimus. Šioje situacijoje lengviausia išeitis - patikėti stebuklais, t. y. išleidžia milijonus, kad paremtų sėjamas abejones dėl klimato atšilimo. Jos sudaro koalicijas su įtikinti save ir kitus, kad mus kitomis suinteresuotomis gruišgelbės technologijos! Viliapėmis ir, pasitelkdamos savo fimasi, kad, padedant technonansinius išteklius bei politinę logijoms, mes atsiesime ekoKlimato kaitos konferencijos toliau vyksgalią (politikų finansavimą ir nomikos augimą nuo klimato ta pagal absurdišką scenarijų: mokslininkai lobizmą), bendromis jėgomis kaitos. Kitaip tariant, tikima, aiškina klimato kaitos padarinius, o valstybių daro spaudimą politikams ir kad ekonomika gali toliau augatstovai bado pirštais vieni į kitus. skleidžia klaidingą informaciją ti, naudodama mažiau eneržiniasklaidoje. getinių išteklių. Ir nesvarbu, Nuomonė, kad tarp mokslikad technologijos, kurios atsvertų ekonominio augimo daromą žalą, dar neegzistuoja, ir, vargu, ar ninkų esama rimtų nesutarimų dėl klimato kaitos, yra apgalvokada nors egzistuos. Šis optimistinis mąstymas remiasi pastebėji- tai kuriama iliuzija, kurią formuoja keletas gerai finansuojamų mu, kad praeityje žmonija visuomet išsikapstydavo iš grėsmingų organizacijų. Jas finansiškai remia pokyčiais nesuinteresuotos situacijų, bei tikėjimu, jog suradus pakankamai investicijų šis sce- stambiosios naftos, anglies, dujų, komunalinių paslaugų įmonės narijus vėl pasikartos. Pasakyti, kad šįkart tai neįmanoma, niekas, ir kitokios didžiosios korporacijos ar jų susivienijimai. Šios pavieaišku, negali. Tačiau blaiviai situaciją vertinantis žmogus greičiau- nės ekspertų grupelės pasinaudoja tuo, kad dauguma žmonių siai pasakytų, jog tai - mažai tikėtina. Norint iš tiesų išspręsti pro- menkai suvokia sudėtingą klimato kaitos problematiką (kaip ir daugelį kitų specializuotų žinių reikalaujančių dalykų) ir, pasitelblemą, reikėtų atsikratyti tokių klaidinančių prielaidų. kę lobistus bei masines informacijos priemones, kelia abejones dėl problemos egzistavimo.

Klimato kaitos skeptikai Ši sąmoningai kultivuojama iliuzija, kad problema neegzisO iliuzijų atsikratyti nėra lengva, ypač, kai saviapgaulė yra tuoja, arba kad jos padariniai bus juntami tik tolimoje ateityje, kur kas patogesnė už tikrovę. Kaip galima kabėti apie politinę pateisina mūsų neveiksnumą ir paralyžiuoja politikus, labiau valią ir ekonominės sistemos keitimą, kai didelė dalis žmonijos linkusius spręsti problemas, kurių rezultatai bus akivaizdūs atėgyvena paskendusi dar gilesniame sapne, t. y. visiškai neigdami jus kitų rinkimų metui, o ne priimti sprendimus, kurių teigiamas tikrovę. Anot JAV atlikto tyrimo, 97 proc. visų pasaulio klimatolopoveikis bus matomas tik po keleto dešimtmečių. Juolab tokių gų sutaria, kad žmonių į atmosferą išmetamos dujos šildo Žemės pat iliuzijų užliūliuota visuomenė nedaro politikams pakankamo klimatą. Kaip pasakė vyresnioji Didžiosios Britanijos meteorologispaudimo veikti. O būtent tokių rezultatų ir siekia klimato kaitos jos centro mokslininkė Vicky Pope, klimato kaita yra ne tikėjimo, neigėjai. bet empirinių įrodymų išvada. Tačiau, nepaisant to, jog mokslo pasaulyje šiuo klausimu egzistuoja beveik absoliutus sutarimas (kas itin retai pasitaiko mokslininkų tarpe), didelė visuomenės ir Klimato skandalai Klimato kaitos neigėjų kurstoma viešoji diskusija dėl globapolitikų dalis vis dar įsitikinusi, kad mokslininkai nesutaria dėl klimato kaitos egzistavimo ar dėl jos poveikio, arba kad jie neturi linio atšilimo pasaulio žiniasklaidoje pastaraisiais metais vyksta banalių skandalų lygiu, tad nenuostabu, kad žmonės yra sutripakankamai duomenų.

26

kę. Viena iš sėkmingiausių šių skeptikų informacijos kampanijų buvo vadinamasis „klimatgeito“ skandalas, nuskambėjęs artėjant 2009 m. klimato konferencijai ir viršūnių susitikimui Kopenhagoje. Tuomet įsilaužus į vieną didžiausių Didžiosios Britanijos klimatologijos centrų, teikiančių informaciją Tarpvyriausybinei grupei klimato kaitos klausimais, buvo pavogta tūkstančiai elektroninio pašto žinučių. Žinutes nežinomas asmuo sudėjo į rusišką serverį ir išsiuntinėjo žinomiems klimato skeptikams, skatindamas jomis pasinaudoti. Jas peržiūrėję, skeptikai ėmė teigti, kad kai kurie pavogti elektroniniai laiškai rodo, jog mokslininkai manipuliavo duomenimis, o klimato kaita tėra mokslinis sąmokslas. Nors atlikus tris nešališkus šio atvejo tyrimus, paaiškėjo, kad šie kaltinimai mokslininkams buvo nepagrįsti, ir laiškų interpretacija visiškai neatitiko tikrovės, žala jau buvo padaryta. Ši istorija sukėlė iki šiol tebegyvuojančias abejones dėl mokslinių duomenų prieinamumo ir patikimumo.

Tačiau ratas apsisuko, ir pastaraisiais metais klimato skeptikai patys patyrė keletą juos diskredituojančių smūgių. Pernai paaiškėjo, kad bene garsiausias mokslo pasaulyje klimato skeptikas, „Harvard-Smithsonian“ astrofizikos centro mokslininkas, astrofizikas W. Soonas, žinomas dėl savo teorijų, kad pasaulinis atšilimas ir Arkties vandenyno ledo tirpimas yra sukeltas ne žmonių veiklos, bet saulės aktyvumo variacijų, nėra visiškai nešališkas teoretikas. Per pastarąjį dešimtmetį jis savo klimato tyrimams gavo daugiau nei 1 milijoną JAV dolerių iš didžiųjų naftos ir anglies kompanijų.

O šių metų vasarį, panašiai kaip „klimatgeito“ atveju, mokslininkas Peteris Gleickas klasta išgavo konfidencialius dokumentus iš Čikagos Heartlando instituto, vienos įtakingiausių ir aktyviausių organizacijų, siekiančių diskredituoti vyraujantį mokslinį požiūrį į klimato kaitą ir blokuoti visas prieš klimato kaitą nukreiptas politines iniciatyvas. Paskelbti šios organizacijos dokumentai nušviečia, kaip kuriama alternatyvi klimato kaitos tikrovė, kaip daroma įtaka šios srities politikai, bei tai, kaip finansuojami klimato skeptikai. Organizacija gauna pinigų iš turtingų privačių rėmėjų, tokių kaip naftos milijardieriai broliai Kochai, bei verslo organizacijų. O Heartlando institutas savo ruožtu toliau pats finansuoja ekspertus ir interneto dienoraščių autorius, kurie neigia klimatologijos tyrimų duomenis. Pavyzdžiui, vien grupelės ekspertų, mėginančių sukompromituoti Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės (IPCC) gautus duomenis apie klimato kaitą, atlyginimams Heartlando institutas išleido daugiau nei 300 tūkst. JAV dolerių. Šiais metais institutas taip pat planuoja sumokėti vienam buvusiam JAV Energetikos departamento darbuotojui už tai, kad jis sukurtų alternatyvią mokyklinę mokymo programą, keliančią abejonių dėl klimato šiltėjimo.

Bet turbūt rimčiausias smūgis klimato kaitos neigėjų stovyklai buvo pernai paskelbti Berklio Žemės paviršiaus temperatūros projekto, kuriam vadovavo autoritetingas klimato kaitos skeptikas, profesorius R. Mulleris, rezultatai. Projekte dirbę mokslininkai išanalizavo daugiau nei milijardą skirtingose vietose užfiksuotų temperatūros matavimų, renkamų nuo XIX amžiaus pradžios, ir sudarė iki šiol fiksuotų Žemės temperatūros įrašų archyvą. Klimato kaitos skeptikai, anksčiau teigę, kad NASA, Anglijos ir kiti klimatologai pakeitė ir iškreipė duomenis, tikėjosi, kad Berklio projektas patvirtins, jog klimato kaita tėra mitas. Projektą netgi iš dalies finansavo klimato kaitos skeptikus remiantis naftos milijardierių Kochų fondas. Tačiau paaiškėjo, kad projekto rezultatai dėl pasaulinio atšilimo yra labai panašūs į kitų klimatą tyrusių grupių duomenis, ir kad klimato kaitos neigėjų argumentai buvo nepagrįsti.

Psichologinio klimato problema Kad ir kaip norėtųsi visą kaltę dėl žmonijos neveiksnumo suversti klimato skeptikams, energijos industrijos gigantams, žiniasklaidai ar lobistų ir ekonomistų paveiktiems politikams, atsakymas, kodėl mes nesiimame ryžtingai stabdyti klimato kaitos, glūdi ir žmonių psichologijoje. Mes, kaip biologinė rūšis, retai kada susiduriame su tokiomis kolektyvinėmis krizėmis. Tad mūsų senovinės smegenys nėra prisitaikiusios reaguoti į lėtai atslenkančias katastrofas. Mūsų smegenys stipriai reaguoja tik betarpiško pavojaus akivaizdoje, kuomet mes refleksyviai apsisprendžiame sprukti arba pulti. Mes taip pat esame evoliucijos užprogramuoti siekti naudos dabar tolesnės ateities sąskaita (gavę pasiūlymą pasirinkti tarp 10 litų tuoj pat ir 20 litų po metų, dauguma žmonių rinktųsi dešimtinę). Ne veltui sakoma: „geriau žvirblis rankoje, nei briedis miške“.

Lygiai taip pat esame linkę nuvertinti pavojus, kurie mūsų laukia ateityje. Ypač, jei pasiaukoti vardan jų sustabdymo reikia dabar. Be to, žmonės rimtomis laiko tik tokias problemas, kurias jaučiasi pajėgūs išspręsti imdamiesi konkrečių veiksmų. Žmonėms yra be galo sunku ilgam sutelkti dėmesį į pavojus, kurie atrodo tolimi ir abstraktūs, arba sudėtingi ir daugialypiai. Tokio masto ir sudėtingumo problema, kaip klimato kaita, mus paralyžiuoja, nes mes jaučiamės bejėgiai ką nors pakeisti. Šitaip mes atsiduriame nepavydėtinoje situacijoje, kai nenorime tikėti, kad klimato kaita egzistuoja, bet taip pat jaučiamės kalti dėl jos egzistavimo, tačiau nežinome, kaip elgtis toliau. Tad gyvename ir apsimetame, kad problemos nėra, bei viliamės, kad viskas kažkaip savaime išsispręs. Deja, toks elgesys reiškia, kad

27

Mes save apibrėžiame kaip atskirą biologinę būtybę, varmes visu greičiu žygiuojame bedugnės krašto link. Tad kokios tojame vienaskaitinį asmenvardį, atskirą–AŠ, sukuriame tai, ką mūsų alternatyvos?

Dabartinėje situacijoje vis dar laikytis įsikibus vilties, anot A. Einšteinas pavadino „optine atskirumo iliuzija“. Toks autonoaustralų profesoriaus Clive‘o Hamiltono, yra tik dar viena neigimo miškas savęs suvokimas vyrauja mūsų civilizacijoje. Iš Švietimo forma. Anot jo, „mums reikia leisti sau įžengti į tuštumos ir bevil- epochos atėjęs požiūris, kad žmogus iš prigimties yra racionatiškumo etapą, kitaip tariant gedėjimą.“ Klimato kaitos problemos li, nepriklausoma, praktiška, sau naudos siekianti būtybė, yra pavojaus pripažinimas sugriauna mūsų įsigalėjusius pamatinius mūsų etikos, ekonomikos ir politikos pagrindas. Šio požiūrio sąlygotas materializmas valdo mūsų ekonomiką ir kiįsitikinimus, palaikiusius žmogiškąjį pasaulio, kaip stabitus socialinius santykius. Pavyzdžiui, užuot matę lios vietos, įsivaizdavimą. Kai žmonės suvokia, kad jų skirtingose tautose, religijose ir kultūrose įvaiateities svajonės nebeturi tvirto pagrindo, natūrali rialypę žmonių bendriją, mes į pasaulį žvelgiažmonių reakcija yra neviltis. Tai ateities praradimo me kaip į mūšio lauką, kur visi kovoja vieni su gedėjimas. Psichologai sako, kad mums yra labai kitais dėl valdžios, įtakos, rinkų ir išteklių. svarbu suvokti, kad mūsų gyvenimas turi tęstinuTuomet reikėtų savęs paklausti: jei kiemą į ateitį (todėl mes auginame vaikus, statome kvienas iš mūsų tėra už save kovojantis nepripaminklus ir pan.). Ateities praradimas mums yra klausomas individas, tai kaip mes galime tikėdidžiulė netektis. Nemažai žmonių, įsisąmoninę tis sukurti tvarią pasaulinę ekonomiką ir išvengti artėjančios ekologinės katastrofos problemos giluekologinės katastrofos? Juk jei iš tiesų gyvename mą, jau dabar yra nevilties būsenoje, tačiau jie kenčia kiekvienas sau, siekiame vien savo individualių matetyliai, užsisklendę savyje, taip vengdami likti nesuprasti. rialistinių tikslų, tuomet galime nuleisti rankas, nes po vieną Psichologai teigia, kad tam, kad išsikapstytume iš šios aklavieklimato kaitos problemos titės, mes, kaip individai, turime krai neišspręsime. Kita vertus, pereiti tris etapus: nevilties, sujeigu mąstytume daugiskaitos sitaikymo su padėtimi ir aktyvių kategorijoje ir save matytume veiksmų. Bet pirmiausia mes Jei mes manome, kad lempučių keitimas, kaip esančius daugiau nei AŠ, turime pripažinti, kad problema šiukšlių rūšiavimas ir ekologiškų prekių pirkikaip didelės bendrijos narius, egzistuoja. O mes elgiamės kaip mas sustabdys klimato kaitą, mes dar visiškai tuomet galėtume mąstyti žmogus, netikėtai sužinojęs, nesuvokėme problemos masto. apie solidarumą, integraciją, kad serga vėžiu. Toks žmogus autentišką gyvenimo prasmę taip pat pirmiausia neigia proir netgi žmonijos išsigelbėjimą. blemą, mano, kad įvyko klaida, toToks žmogiškosios prigimties suvokimas nėra iš piršto dėl siekia gauti daugiau papildomos informacijos, taip pat tikisi, kad diagnozę paneigs kiti gydytojai. Bet, patvirtinus diagnozę, ligonis laužtas. Archainės žmonių kultūros gyveno gerbdamos gamtą pereina į kitą–nevilties etapą, t. y. gedi dėl prarastos ateities, o dar ir visos religinės tradicijos moko mus gyventi harmonijoje su bendrijos nariais ir su aplinka. Naujausi mokslo tiriamieji darbai, vėliau susitaiko su situacija ir pradeda gydytis.

Nors katastrofinė klimato kaitos diagnozė Žemei buvo nu- kuriuose analizuojama vaikų raida ir žmogaus smegenys, taip statyta jau senokai, didelė dalis žmonijos vis dar ją neigia ir te- pat rodo, kad mes vis dėlto nesame tokie jau beviltiški savanaubevaikšto pas šarlatanus, ieškodama patvirtinimo, kad problemos džiai kaip įprasta manyti. Biologai ir neurologai atrado vadinanėra. Tačiau problemos sumenkinimas, patarimai nesijaudinti, muosius veidrodinius neuronus, dar kitaip vadinamus susitaneskausmingos gydymo priemonės bei padrąsinimai, kad viskas patinimo, arba empatijos, neuronais, kurie leidžia žmonėms ir kažkaip išsispręs, nepadės nei pacientui, sergančiam vėžiu, nei kitoms gyvūnų rūšims jausti ir patirti kitos būtybės situaciją, lyg žmonijai. Kitaip tariant, jei mes manome, kad lempučių keitimas, jie patys joje būtų. Aiškėja, kad mes iš tiesų esame itin socialūs šiukšlių rūšiavimas ir ekologiškų prekių pirkimas sustabdys klima- gyvūnai, siekiantys artumo su kitais. Istorikai taip pat atranda to kaitą, mes dar visiškai nesuvokėme problemos masto. Šie veiks- naujus istorinius pasakojimus, kuriuose pateikiamos alternatymai neturės jokio poveikio, jei mes nesiimsime radikalių veiksmų, vos tradiciniams tarpusavio kovų ir gamtos užvaldymo scenakad pakeistume sistemą, kuri naikina pati save. Turime keistis pa- rijams. Pasirodo žmonijos raidoje buvo labai ryškios ir solidarumo, užuojautos, altruizmo, bendradarbiavimo bei savitarpio tys ir keisti destruktyvų, vartojimu paremtą ekonomikos modelį.

Patogi saviapgaulė yra ir tikėjimasis, kad problemas išspręs pagalbos apraiškos. vyriausybės ar diplomatinės derybos. Tikrieji sprendimai nenusileis iš Baltųjų rūmų, JTO kontorų, verslo ar žiniasklaidos. Transfor- Ekologinė pasaulėžiūra macija visuomet auga iš apačios, iš pačių žmonių. Istoriškai didieji Ekologijos mokslas taip pat aiškiau nušviečia pamatinius pasaulio pokyčiai prasidėdavo tuomet, kai žmonės susivienydavo klausimus, kas mes esame, ir kaip mes egzistuojame. Ekologija ir ir imdavo dėl jų kovoti. Pilietinių teisių judėjimas JAV, anti-apartbiologija mus visiškai lokalizuoja gamtos sferoje. Socialinė orgaheido judėjimas Pietų Afrikoje, nepriklausomybės judėjimai Indinizacija, kalba, kultūrinės tradicijos, kurios atskiria mus nuo kitų joje, vėliau – Rytų Europoje – visi jie pasiteisino, nes žmonės ėmė rūšių, taip pat yra platesnės gamtinės sferos elementas. Šitoks drauge reikalauti pokyčių. žmonių rūšies apribojimas gamtiškumu prieštarauja nusistovėjusiai ilgametei europietiškai ir amerikietiškai mąstysenai. Bet Etika – problema ir išeitis pati idėja žinoma nėra nauja. Ch. Darvinas atskleidė mūsų evoVis dėlto problema yra daug gilesnė, nei naujų rinkos regu- liucinį giminingumą kitoms rūšims. Šią mintį daugelis žmonių liavimo mechanizmų suradimas, CO2 emisijų ribų nustatymas ar priėmė intelektiniu, bet ne asmeniniu ar emociniu lygmeniu. mūsų psichologinių problemų išsprendimas. Krizės šaknys – mūsų Socialinis darvinizmas kurį laiką klestėjo kaip patogi ideologija, pateisinanti XIX a. kolonijinę ekspansiją ir kapitalizmą, su pasipasaulėvaizdis ir savęs suvokimas.

28

gėrėjimu pabrėžiant būtent konkurencinį evoliucijos aspektą.

Ekologijos mokslas šiuo požiūriu žengė didelį žingsnį į priekį.

Neneigiant konkurencinio proceso aspekto, jis į pirmą vietą iškėlė simbiotinius evoliucijos procesus t.y. mintį, kad gyvūnai, augalai ir mikroorganizmai dažnai yra glaudžiai susieti abipusiai naudingais tarpusavio priklausomybės ryšiais. Taigi ekologijos mokslo požiūriu gamta nėra vien skirtingų rūšių kolekcija, kur visi tarpusavyje kovoja už būvį, bet organiška visuma, susidedanti iš skirtingų būtybių bendrijų, kur visos rūšys atlieka skirtingus, bet esminius vaidmenis.

Taigi aiškėja, kad visa planetos biosfera funkcionuoja tarsi vientisas organizmas. Nuolatiniai simbiotiniai visų gyvų organizmų tarpusavio ryšiai bei priklausomybės ryšiai tarp gyvų organizmų ir geocheminių procesų užtikrina pačios gyvybės pasaulyje tęstinumą ir atskirų, biosferoje gyvenančių rūšių išlikimą. Kiekvieno žmogaus gyvenimas, žmogus kaip rūšis ir visos kitos gyvybės formos bei gamtiniai procesai yra susiję tarpusavyje, tad mes visi ir kiekvienas esame priklausomi nuo visos sistemos gerovės, todėl esame už ją atsakingi. Tam, kad išliktume ir klestėtume, turime rūpintis biosfera, kurios dalimi patys esame. Taigi turime gyventi individualius gyvenimus bendruomenėse taip, kad savo veiksmais tausotume savo gamtinę aplinką. To gali tekti mokytis iš skruzdėlių, kurios ne tik neniokoja savo aplinkos, bet netgi praturtina ekosistemą, kurioje gyvena.

Taigi akivaizdu, kad mums būtina išplėsti „savęs“ ir „artimo“ sąvokas, įtraukti į jas ne tik visus dabar egzistuojančius žmones, bet ir ateinančias kartas bei visą gamtą. Turime grąžinti pasauliui dvasinį matmenį bei dorovinę prasmę. Kitaip tariant, mums reikalinga universali, beribė, visas gyvas būtybes ir kitus gamtos objektus apimanti etika. Jei nesugebėsime pakeisti savo vertybių

sistemos, tai ir toliau apsiribosime trumpalaikiais techniniais problemų „sprendimais“, kurie nekeičia mūsų destruktyvaus santykio su mus supančiu pasauliu. Galiausiai mūsų technologinis išradingumas mus nuvils, ir mes sunaikinsime pasaulio įvairovę bei grožį, nukirsdami šaką, ant kurios patys sėdime.

Tokia universali etika gali nusverti įsigalėjusį mokslinį-mechaninį požiūrį į gamtą. Mūsų dabartinė industrinė kultūra žvelgia į gamtą per materializmo prizmę ir joje mato žaliavų šaltinį, skirtą mūsų vartojimo poreikiams tenkinti. Per du praėjusius šimtmečius mes tiek supaprastinome gamtos vaizdą, kad ji mūsų sąmonėje tapo bedvase, mechaninių procesų valdoma erdve, kurioje negalioja moraliniai principai ir normos. Taigi nenuostabu, kad toks požiūris leido mums nevaržomai teršti, plėšti ir kitaip niokoti savo planetą. Ekonominės plėtros ideologija yra pastatyta ant šios įsišaknijusios nuostatos pamatų.

Kaip teigia amerikiečių ekonomistas Jeremy Rifkinas, „jei pajėgtume įtvirtinti naują pasaulinę etiką, kuri pripažintų tuos nesuskaičiuojamus ryšius, sudarančius gyvybę planetoje palaikančias jėgas, ir įpareigotų mus siekti tų ryšių harmonijos, mes pagaliau pasitrauktume nuo savo interesuose paskendusių, utilitarinių filosofinių prielaidų, kurios lydėjo rinkos bei valstybių valdymą ir įžengtume į naują erą… Mes paliktume geopolitiką už nugaros ir sukurtume naują biosferos politikos pasaulį, kuriame iškiltų naujos valdymo formos, derančios su mūsų nauju biosferiniu sąmoningumu.“ Panašią mintį kiek poetiškiau išreiškė rašytojas Deepakas Chopra: „Jei mes pavadintume medį–„savo plaučiais“, upę– „savo kraujotakos sistema“ arba atmosferą–„savo kvėpavimu“, būtų daug mažesnė tikimybė, kad mes juos sunaikinsime. Mes turime nustoti žvelgti į gamtą, lyg ji būtų nutolusi nuo mūsų, ir pamatyti ją, kaip esminę mūsų pačių dalį, kuri mus visus sujungia.“

„Gyvenimas egzistuoja tik dėl to, jog vienos gyvybės aukojasi dėl kitų: visa gyvybė yra tarpusavyje susipynusi. Nesvarbu, ar mes esame turtingi ar vargšai, juodi ar balti, žmonės ar gyvūnai, žuvys ar paukščiai, medžiai ar akmenys – mus visus palaiko tas pats oras, ta pati saulės šviesa, tas pats vanduo ir ta pati dirva.“– ekologas Satish Kumar

29

XXI amžiaus indulgencijos – ATL (apyvartiniai taršos leidimai)

Ko gero, retas Lietuvos gyventojas, tiesiogiai nesusijęs su aplinkosauga, žino ar supranta , kas tai yra apyvartiniai taršos leidimai – sutrumpintai vadinami ATL. Kaip ir, beje, retas kuris iš mūsų šiandien įvardytų Lietuvos kaip valstybės įsiskolinimo dydį, nors praktiškai tai reiškia kiekvieno iš mūsų įsipareigojimą tą skolą išmokėti iki gyvenimo galo, maža to – perkelti ir mūsų vaikams, o gal net anūkams. Bet šis straipsnis ne apie tai. Šiuo straipsniu bandysiu kiek įmanoma suprantamai paaiškinti gana sudėtingą ir painią sistemą, kurios paskirtis, padedant ekonominiam modeliui, subalansuoti bei mažinti aplinkos taršą.

Bandysime išsiaiškinti, kaip kilo idėja valstybėms dalyti ATL (kuriuos galbūt vaizdžiai galima būtų vadinti „talonėliais“, už kuriuos teršiančios įmonės gali nusipirkti legalią teisę daryti blogį), kokia bauda yra numatyta už blogio darymą (aplinkos teršimą), neturint „talonėlio“, kaip, kodėl ir už kiek galima savo „talonėlį“ parduoti (taip gaunant kartais nepelnytų pajamų), kaip šią sistemą galimą panaudoti kaip „kreditą“ teršti ateityje, ir kodėl ši sistema galiausiai nepateisina lūkesčių.

Dalius Tarvydas

Y 30

ra manoma, kad dėl žmonijos ūkinės veiklos žemės atmosferoje nuolat didėja šiltnamio dujų kiekis. Šiltnamio dujos tai ir automobilių, elektrinių ar fabrikų išmetamas anglies dvideginis (CO²), ir galvijų virškinimo procese susidarantis metanas bei

daugelis kitų, mažiau paplitusių teršalų. Šių dujų koncentracijos atmosferoje augimas skatina vadinamąjį šiltnamio efektą, galimai darantį įtaką globaliniam klimato atšilimui, galinčiam sukelti įvairių pokyčių mus supančioje aplinkoje. Tai ir tiesioginis visos planetos vidutinės temperatūros kilimas, ir sausros

Afrikoje, ir liūtys Ramiojo vandenyno salose ar padažnėję uraganai Amerikoje.

Tad dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, prasidėjus diskusijoms apie žmogaus veiklos padarinius visai planetai, tarptautinis, visas planetos valstybes įpareigojantis susitarimas, skirtas šiltnamio dujų emisijoms pažaboti, buvo pasiektas tik 1992 m. suformuluotoje Jungtinių Tautų klimato kaitos pagrindų konvencijoje, kurioje pagaliau buvo pripažinta, jog pagrindinė atsakomybė mažinant klimato kaitą teko išsivysčiusiom (industrinėms) šalims.

Kitas žingsnis – konkretūs tikslai šiltnamio dujų išmetimui mažinti – buvo suformuluoti kiek vėliau – 1997 m. garsiajame Kioto protokole, kuriuo „išsivysčiusios“ šalys įsipareigojo per penkerius metus, t.y. 2008–2012 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus 5,2 proc., lyginant su 1990 m. išmestu kiekiu.

Be kitų būdų, Kioto protokole buvo numatyti ir trys papildomi CO² išmetimo į orą mažinimo mechanizmai: • Bendro įgyvendinamo projekto mechanizmas – tai dviejų valstybių susitarimas, kai viena valstybė investuoja į kitos valstybės objektus ir taip sumažina CO² išmetimus šioje šalyje. Už tai gaunama papildomų leidimų teršti savo šalyje.

• Taršos leidimų prekybos mechanizmas (ATL) – tai dviejų valstybių ir/ar įmonių susitarimas, kai viena perka, o kita parduoda leidimus teršti.

• Švarios plėtros mechanizmas, kuomet šalis, įtraukta į Kioto protokolą, investuoja į atmosferos taršą mažinančius projektus besivystančiose šalyse ir už tai gauna leidimų teršti.

Europos Sąjunga (ES), vykdydama taršos mažinimo politiką ir rodydama pavyzdį likusioms šalims, dar iki Kioto protokolo įsigaliojimo priėmė direktyvas, nustatančias prekybos šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų išmetimo apyvartiniais taršos leidimais (ATL – tai viena tona anglies dvideginio išmesto į atmosferą) sistemą. Šiose direktyvose buvo numatyti du pagrindiniai ATL prekybos etapai: pirminis („bandomasis“) laikotarpis 2005–2007 metais bei antrasis laikotarpis 2008–2012 metais. Ši sistema numato atmosferos taršos anglies dvideginiu (CO2) apribojimą tam tikrų ūkio šakų įmonėse ir suteikia kiekvienai šioje sistemoje dalyvaujančiai įmonei tam tikrą, ribotą apyvartinių taršos leidimų kiekį bei galimybę jais prekiauti antrinėje rinkoje. Ši direktyva numato ne tik šiltnamio reiškinį sukeliančių išmetamųjų dujų kiekio ribojimą, bet ir aprašo tam tikrus mechanizmus, skirtus skatinti atsinaujinančius energijos šaltinius bei termofikacines elektrines, gaminančias ne tik elektros energiją, bet ir tiekiančias šilumą.

Idėją mažinti aplinkos taršą, pasitelkiant rinkos mechanizmus, pirmieji – matematiniais modeliais paremtoje studijoje – pademonstravo Ellison Burton ir Williamas Sanjourasdar 1967–1970 metais (tuo metu jie dirbo pagal tuometinės JAV nacionalinės oro užterštumo kontrolės agentūros užsakymą). Praktinė šios idėjos realizacija įvyko tik po poros dešimtmečių, kai JAV 1990 metais taršos leidimų prekybos sistema (pavadinta „cap andtraid“) buvo priimta kaip įstatymas. Švaraus oro akto (Cleanairact) IV skirsnyje (aprašančiame kovos su rūgščiais lietumis programą) buvo įtvirtintas tuo metu visiškai naujas taršos mažinimo principas, leidžiantis įmonėms optimizuoti taršos mažinimo kaštus, prekiaujant sieros dvideginio taršos leidimais (SO2). Ši programa turėjo milžinišką pasisekimą, viršijo net jos kūrėjų lūkesčius: SO2 išmetimai buvo sumažinti 50 %, o tam prireikė tik 20 % investicijų (lyginant su prieš tai naudotu kiekvieno taršos šaltinio reguliavimu).

Kaip veikia ATL? Pagrindinis ES direktyvų, nustatančių ATL sistemą, tikslas, pasitelkus rinkos mechanizmus, skatinti investicijas, skirtas mažinti šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų išmetimą. Kiekviena įmonė, deginanti iškastinį kurą, kurio degimo produktai teršia atmosferą, ir dalyvaujanti ATL prekybos sistemoje, 3–5 metų laikotarpiui gauna tam tikrą, griežtai fiksuotą taršos leidimų kiekį. ATL galioja visoje ES (ir kai kuriose trečiosiose šalyse), jais galima laisvai prekiauti. Tuo remiantis, teoriškai galima daryti prielaidą, kad esant ATL trūkumui bei didelėms baudoms (direktyva numato 100 eurų baudą už kiekvieną papildomą į atmosferą išmestą toną CO2) už atmosferos taršą, neturint pakankamai leidimų ir, veikiant rinkos dėsniams, ALT rinkos kaina turėtų būti lygi ribiniams kaštams, reikalingiems sumažinti atmosferos taršą viena tona CO2, ir šis taršos sumažėjimas bus pasiektas ten, kur tai ekonomiškai naudingiausia. Kadangi nėra jokių ribojimų ATL judėti tarp skirtingų sektorių, tikėtina, kad jų investicijos taršai mažinti pasiskirstys netolygiai – vienų sektorių įmonės investuos į taršos mažinimą ir pardavinės laisvus ATL, kitų sektorių – juos pirks. Taip numatytas atmosferos taršos mažinimas bus pasiektas pačia mažiausia kaina.

Taigi šiuo metu ES gali didžiuotis didžiausia veikiančia šio tipo taršos mažinimo sistema pasaulyje. Be to, Kioto protokolas ir visi jo mechanizmai baigia galioti 2012 metais, bet Europos apyvartinių taršos leidimų sistema lieka galioti ir toliau. Keičiasi tik sąlygos.

ATL paskirstymo problemos Ši ATL skirstymo ir galimo naudojimo koncepcija turi keletą akivaizdžių trūkumų. Visų pirma, dėl neaiškios ATL rinkos perspektyvos pradiniame etape jų kaina labai svyravo ir buvo sunku priimti pagrįstą investicinį sprendimą, paremtą galimomis pajamomis, kurios būtų gautos juos pardavus (arba vertinti galimus kaštus, pritrūkus leidimų). Kita galima problema – ATL skirstymas tarp atskirų šalių, ūkio šakų ir subjektų. Tai ypač ryškiai jautėsi Lietuvoje, tiek pirmajame skirstymo etape, kada išduotų ATL skaičius daugiau nei du kartus viršijo realius CO2 išmetimus į atmosferą ir leido įmonėms uždirbti nemažai „perteklinio“ pelno, tiek antrajame etape, kada šaliai skirtų leidimų kiekis pasirodė per mažas, kad patenkintų visų dalyvaujančių sistemoje lūkesčius (nors iš tiesų buvo gerokai didesnis nei realūs taršos poreikiai, bet dėl esamų ar

Taršos leidimų prekybos mechanizmas (ATL) – tai dviejų valstybių ir/ar įmonių susitarimas, kai viena perka, o kita parduoda leidimus teršti. planuotų investicijų buvo tikimasi papildomų pajamų iš parduotų ATL). Pirmojo etapo skirstymo rezultatai ne tik iškraipė rinką, leido gauti įmonėms, gerokai pervertinusioms savo ATL poreikį, papildomų pajamų (Pvz., 2005 metais Lietuvos elektrinės planavo pagaminti 6 TWh elektros energijos ir pateikė paraišką atitinkamam leidimų skaičiui, o realiai pagamino tik 1 TWh. Iš viso Lietuvoje

31

2005 metams energetikos sektoriui buvo skirta 8.5 milijono ATL, o panaudota tik 3.5 milijono, taigi, visi likę leidimai sugeneravo neplanuotų nemenkų pajamų) ir lėmė kai kurių jos dalyvių investicinius sprendimus, paremtus per dideliais lūkesčiais, kurie nepasitvirtino ir, dėl antrajame etape sumažėjusių kvotų, ir dėl drastiškai kritusių ATL kainų.

Antrajame etape buvo ne tik palikta pirmojo etapo klaidų, bet ir, spaudžiant suinteresuotoms grupėms, buvo įvesta naujų galimybių, pvz., nepanaudotus ATL perkelti į kitą etapą. Taip pat atsirado poreikis deklaruoti, kam išleistos už ATL gautos lėšos. Tačiau kontrolės, kad šios lėšos būtų skirtos taršai mažinti, praktiškai neegzistuoja, kas matyti LR Aplinkos ministerijos puslapyje skelbiamame sąraše: vieni – aplinkai tvarkyti, kiti – „taupyti“, treti –„pagal paskirtį“. Tai, kartu su atsinaujinančios energetikos rėmimu, yra vienas iš pagrindinių sistemą destabilizuojančių veiksnių.

ATL-ų prekybos galimybės ir sunkumai Apžvelkime pagrindines problemas, su kuriomis ATL prekybos sistema susidūrė per pirmuosius dvejus savo gyvavimo etapus, taip pat pagrindinius argumentus, naudotus (ir tebenaudojamus) formuojant trečiojo etapo prekybos taisykles.

Ilgam laikotarpiui sunku prognozuoti ATL poreikį ir kainą.

Nors įmonės iš anksto žinojo, kokį kiekį ATL kiekviename etape gaus nemokamai (trečiajam etapui galioja tik iš dalies), tačiau jų reali CO2 tarša priklauso nuo deginamo kuro sudėties, oro sąlygų, padėties rinkoje, planuojamų rekonstrukcijų bei kitų veiksnių. Dėl šių priežasčių yra pakankamai sunku prognozuoti daugelio įmonių CO2 taršą. Situacija gali tapti sudėtinga, jei įmonės gamyba auga greičiau nei planuota. Nepalanki situacija susiklosto ir ekonominės krizės atveju (pvz., 2008 metų ekonominė krizė), kai visų ATL prekybos erdvės įmonių gamyba (taip pat ir atmosferos tarša) mažėjo, todėl atitinkamai didėjo ATL perteklius rinkoje. Dėl šių priežasčių ATL kaina sumažėjo iki sistemos kūrėjams neįsivaizduotų žemumų: 6–7 eurų už toną (pradžioje buvo planuojama, kad ATL kaina svyruos tarp 20–40 eurų už toną. Pvz., kompanija „Shell“, sprendimus dėl investicijų, parėmė 40 eurų už toną ATL kainos prognoze).

Pirmaisiais dviem ATL prekybos etapais buvo susidariusi situacija, kai į ATL prekybą įtrauktų įmonių (ypač energetikos) gamybos ir investicijų planavimą tiesiogiai veikė įmonės disponuojamas

Esant šiandieninei ekonominei situacijai, kai tarša yra savaime sumažėjus, ATL sistemą galima panaudoti kaip „kreditą“ teršti ateityje.

ATL kiekis. Teoriškai, net augant gamybai, įmonės galėjo mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir didinti energijos naudojimo efektyvumą, diegti naujas technologijas, naudoti mažiau taršų kurą. Teoriškai ATL sudarė ekonominę paskatą tokioms investicijoms, nes sutaupytus taršos leidimus galima parduoti rinkoje ir taip susigrąžinti dalį investicijų į naujas technologijas (arba išvengti papildomų ATL įsigijimo kaštų). Ypač palanki situacija susidarytų, jei vietoje iškastinio kuro įmonės savo katilinėse degintų biokurą, kuris yra laikomas neutraliu CO2 emisijų požiūriu. Pakeitus iškastinį kurą į biokurą , būtų galima visus turimus ATL parduoti ir taip iš karto padengti dalį investicijų. Deginant mazutą, tam

32

pačiam energijos kiekiui generuoti išmetama maždaug 1,4 karto daugiau CO2 dujų nei deginant gamtines dujas. Istorija parodė, kad tokie planai buvo nepagrįsti – realiai gautos pajamos už ATL daugeliui įmonių buvo kelis kartus mažesnės.

ATL valdymas yra sudėtingas.

ATL, kaip ir kitų finansinių instrumentų, kuriais prekiaujama biržose, kaina priklauso nuo pasiūlos bei paklausos santykio. Šis santykis, panašiai kaip ir akcijų biržose, priklauso nuo daugelio ekonominių, politinių bei gamtos veiksnių, tokių kaip bendra ekonomikos būklė, karai ar net temperatūra už lango. Gali formuotis ATL kainų burbulai ir rinkų griūtis. Kad labai nepraloštų tokioje greitai kintančioje rinkoje, reikalingas profesionalus brokeris, kuris valdytų įmonės turimus ATL. Tai reiškia papildomas išlaidas įmonės personalui arba profesionaliam portfelio valdytojui.

Dvi pagrindines ATL sistemos reformos kryptys: a) siūloma sistemą pertvarkyti iš pagrindų, galbūt, keičiant pačią ATL koncepciją. Tokia reforma tikriausiai truktų ne vienerius metus, o jai vykstant būtų atidėtas trečiasis ATL platinimo etapas. Dėl proceso trukmės ir sudėtingumo (bei laiko iki numatomos trečiojo etapo pradžios nebuvimo) ši kryptis daug palaikymo nesusilaukia. b) Gerokai populiaresnė „kosmetinė“ esamos sistemos reforma, orientuota į planuojamo ATL kiekio sumažinimą. Tai būtų galima padaryti keletu būdų: išduodant mažiau ATL (t.y. užsibrėžiant ambicingesnius tikslus), atidedant neribotam laikui dalies ATL pardavimą (iš tų, kur skirta parduoti aukcione) arba nustatant „intervencinę“ ATL supirkimo kainą, kurią pasiekus, dalis ATL būtų išimta iš prekybos ir, galbūt, panaikinta.

CO2 nutekėjimas (angl. carbonleackage).

Tik Europoje įvedus CO2 kvotas ir sukūrus ATL rinką, atsirado papildoma paskata energijai imlias pramonės šakas perkelti ten, kur negalioja CO2 ribojimai. Atsiradus ATL, šalys, kuriose ši sistema negalioja, tačiau paprastai dažniausiai čia ir būna gerokai mažesni darbo jėgos kaštai, tapo ypatingai patrauklios verslui perkelti. Taip iš ES ir kitų į ATL prekybą įsitraukusių šalių „emigravo“ tiek darbo vietos, tiek CO2 išmetimai. Be to, tokios įmonės likusius ATL galėjo parduoti (ir taip finansuoti gamybos perkėlimą). Šioje situacijoje, nors realiai ir nesumažėjo aplinkos tarša anglies dvideginiu, bet ATL prekybos zonoje atsirado papildomų laisvų leidimų teršti.

Dėl ATL atsinaujinantys energijos šaltiniai nemažina aplinkos taršos CO2.

Atrodo paradoksalu, bet viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ATL prekybos sistema į antrojo prekybos periodo pabaigą praktiškai nustojo funkcionuoti – tai veržli atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra visame regione. Saulės, vėjo, biomasės elektrinės ir vandens šildytuvai pastebimai sumažino iškastinės energijos poreikį ir taip pat aplinkos taršą, bet apyvartiniai taršos leidimai šiai energijai pagaminti niekur nedingo: juos vis dar galima panaudoti tiek elektros ir šilumos gamybai, tiek pramonėje.

Atsinaujinančių energijos išteklių spartus populiarėjimas rinkoje padidino „laisvų“ ATL kiekį, ir tai (kartu su ekonomikos nuosmukiu) gerokai sumažino ATL kainą. Kai ATL yra pakankamai pigūs, išnyksta poreikis mažinti kitų sektorių atmosferos taršą. Taip visuomenės investicija į padidėjusius žaliosios energijos supirkimo tarifus atmosferos taršos nemažina absoliučiu dydžiu, o tik perskirsto ją tarp skirtingų sektorių.

Nuolat kintančios „žaidimo taisyklės“ trukdo pramonei prisitaikyti.

Bet kokie įstatymų leidėjų daromi pokyčiai veikia tiek pačią ATL prekybos sistemą, tiek su ja susijusius sektorius, apsunkina sistemos dalyvių padėtį ir daro sistemą ne tokią efektyvią. Vienos valstybių narių teikiamos subsidijos šilumos ūkiams, pereinantiems nuo mazuto prie biomasės, padidina ATL pasiūlą visoje ES rinkoje. Pasiūla didėja ir naujoms šalims narėms, prisijungiančioms prie sistemos, kuriančioms kompensacinius ATL fondus ir mechanizmus (pvz., naujoms šalims prisijungus prie sistemos yra „sukuriami“ jai reikalingi ATL , tiesa, dažniausiai jų gerokai daugiau nei reikia. Lietuva irgi pasinaudojo kompensaciniu mechanizmu ir gavo papildomų ATL dėl uždaromos Ignalinos atominės

elektrinės. Kai kurių šalių narių pozicija, siekiant nustatyti minimalią ATL pardavimo kainą, arba ATL „nurašymą, problemą dar labiau komplikuoja.

ATL yra gerokai per daug, kad jie būtų efektyvūs (ir jie per pigūs). Žaliųjų technologijų bumas ir ekonominė krizė sukūrė situaciją, kai, viena vertus, ATL sistemai kelti tikslai buvo pasiekti, t.y. į atmosferą išmesta netgi mažiau CO2 nei buvo planuota, bet, kita vertus sistema de facto nebeveikia, nes ATL pasiūla yra tokia didelė (ir kaina tokia maža), kad tai jau nebėra pakankama priemonė investicijoms į taršos mažinimą skatinti (įvairių šaltinių teigimu, minimali ATL kaina neturėtų būti mažesnė nei 20 eurų už toną.

Optimali kaina turėtų svyruoti apie 30 eurų už toną. Kai kaina 6 eurai už toną, saugiau nedaryti jokių investicijų, o trūkstamus ATL įsigyti rinkoje.

Niekas tiksliai nežino nei kiek bus išmesta CO2 šiame etape, nei kiek bus galima teršti nuo 2013-ųjų.

Nors direktyvos labai aiškiai reglamentuoja, kiek šalims narėms bus paskirstyta ATL, bet jos numato ir galimybes „pasigaminti“ papildomų apyvartinių taršos leidimų: tam yra naudojami bendrojo įgyvendinimo ir švarios plėtros mechanizmai, kuriems padedant į Europos ATL sistemą yra „importuojamas“ trečiųjų šalių sumažintas teršimas, padedant ATL. Be to, antrojo etapo nepanaudotus ATL galima perkelti į trečiąjį etapą ir taip visiškai sujaukti sistemą: esant šiandieninei ekonominei situacijai, kai tarša yra savaime sumažėjus, ATL sistemą galima panaudoti kaip „kreditą“ teršti ateityje. T.y., vietoje to, kad, palankiai susiklosčius aplinkybėms ir pavykus CO2 išmetimą į atmosferą sumažinti daugiau nei planuota, šis pasiekimas nėra fiksuojamas, bet naudojamas kaip kreditas: pasiliekama teisė bet kada ateityje išmesti tą patį teršalų kiekį, kuris buvo „sutaupytas“ šiame etape. Tai lemia labai miglotas ES galimybes kontroliuoti realius CO2 išmetimus: net ir paskirsčius „teisingą“ teršalų kiekį, trūkstamą teisę teršti bus galima atsinešti iš praeities. Apibendrinant septynis aukščiau išvardytus punktus, galima teigti, kad ATL neatlieka savo pagrindinės misijos: atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra, energijos taupymas bei gamybos eksportas sukūrė situaciją, kai ATL tapo beverčiai, tiek šiandien, tiek tikriausiai ir ateityje.

33

Naujausi tyrimai, atlikti Italijos Bruno Leoni institute (pagrindiniame Italijos „Laisvos rinkos idėjų“ bastione) vienareikšmiški: apibendrinę dviejų pirmųjų ATL prekybos ES duomenis bei apžvelgę pasaulines CO2 išmetimo kontrolės tendencijas, jie priėjo prie vienareikšmiškos išvados: esant dabartinei situacijai, ATL pakeitus CO2 mokesčiu, sistema veiktų stabiliau ir būtų pasiekta didesnė ilgalaikė nauda. Pagrindinės studijos išvados (visą tekstą galima rasti čia: http://www.brunoleonimedia.it/public/ Papers/IBL-Special_Report-ETS.pdf): 1. ATL, kaip CO2 mažinimo instrumentas, yra neefektyvus. Kainų signalai yra per silpni (2005–2011 metų laikotarpiu CO2 kaina vos pusantrų metų buvo pakankama, kad skatintų pereiti nuo taršios anglies prie mažiau taršių dujų). ATL kainų nestabilumas nesukuria palankios aplinkos priimti investicinių sprendimų. Iki šiol taikyta praktika leido atskiroms valstybėms proteguoti pasirinktas ūkio šakas, o CO2 mažinimo našta tarp įtrauktų ir neįtrauktų į ATL prekybos sistemą sektorių pasiskirstė nevienodai.

Dar daugiau: dabar galiojanti ATL prekybos sistema leido vieniems pramonės sektoriams (gamybai) uždirbti iš kitų sektorių (energetikos), vien pasinaudojant neproporcingai paskirstytais ATL ir nedarant jokių esminių investicijų į žaliąją ekonomiką.

2. ATL pakeitus bendra CO2 mokesčių sistema, vienodai taikoma visoms ES valstybėms ir visiems sektoriams, būtų sukurtas investicinės aplinkos stabilumas, leidžiantis visiems rinkos dalyviams tiksliau įvertinti aplinką tausojančių investicijų pagrįstumą. Taip pat būtų suvienodintos „žaidimo“ sąlygos visoms valstybėms ir visiems sektoriams. Studijos autoriai užsimena, kad CO2 mokesčio įplaukos į valstybių biudžetus leistų mažinti mokesčių naštą kitose sferose (pvz., mažinti darbo apmokestinimą).

Taip vienu metu būtų pasiekti du tikslai: mažinama aplinkos tarša ir nedidinama bendra mokesčių našta (ar net skatinama ekonomika).

Studijos autoriai pripažįsta, kad ATL pakeitus CO2 mokesčiu bus neįmanoma tiksliai formuluoti tikslų, kiek procentų CO2 išmetimai turi būti sumažinti (tam iš tiesų labiau tinka ATL), bet, atsižvelgiant į pasaulinį CO2 išmetimų kontekstą, kuriame ES indėlis yra sąlyginai labai mažas, bei įvertinus galimai teigiamą šio mokesčio naudą ES žaliosios ekonomikos vystymuisi, CO2 išmetimų sumažėjimas gali būti netgi didesnis nei taikant ATL užbrėžtą normą: mokestis visus sektorius spaus vienodai, dėl to išnyks galimybė vieno sektoriaus mokesčių naštą permesti kitam. Taip bus sukuriamas didesnis bendras teigiamas spaudimas „žaliosioms investicijoms“.

34

ATL prekybos trečiasis etapas: 2013–2020 2012 metais baigiasi Kioto protokolo galiojimo laikas, tais pačiais metas baigiasi ir antrasis ATL platinimo etapas. Naujos ATL skirstymo taisyklės (trečiajam etapui, prasidedančiam nuo 2013-ųjų) buvo įtvirtintos 2009/29/EC direktyvoje, kurioje numatomi šie ATL sistemos patobulinimai: • ATL bus dalijami centralizuotai ir skirstomi ne šalims, o sektoriams. Tai turėtų padėti tiksliau nustatyti atskirų sektorių taršos poreikį bei sulyginti „žaidimo taisykles“ visų ES šalių įmonėms.

• Veiks bendra ATL prekybos birža (tiesa, kelios šalys, tokios kaip Lenkija, Didžioji Britanija, Vokietija, išsikovojo teisę turėti nacionalines biržas, nors dar neaišku, kaip visa ši sistema veiks).

• Į ATL prekybos sistemą įtraukta aviacija (jau veikia nuo 2012 metų pradžios). Visi skrydžiai, kurių išvykimo ir / arba atvykimo taškai yra ES ar kitose į europinę ATL schemą įsitraukusiose šalyse, privalo dalyvauti ATL sistemoje.

• Iš dalies atsisakyta nemokamo ATL dalijimo, t.y. energetikos sektorius visus ATL privalės pirkti (rinkoje arba ES aukcionuose). Kadangi energetika ATL schemoje sudaro maždaug pusę visų taršos leidimų, tai numatoma, kad šių aukcionų pajamos gali siekti iki 30 milijardų eurų (kurie prisidės prie elektros ir šilumos kainų kilimo galutiniams vartotojams visoje ES, įskaitant ir Lietuvą). Kita vertus, pramonė 2013 metais 80 proc. jai reikalingų ATL vis dar gaus nemokamai (dalis turėtų kasmet mažėti ir 2020 metais pasiekti 30 proc.). Be to, kai kurie sektoriai, priklausantys rizikos grupei „carbonleackage“, iki 100 proc. jai reikalingų ATL galės gauti visiškai nemokamai. Čia problema atsirado, kai paaiškėjo, kad ES patvirtintame „saugomų“ pramonės šakų sąraše atsidūrė 164 pramonės sektoriai, kurie kartu išmeta apie ¾ visų CO2 (skaičiuojant pramonei).

Nors direktyva, reglamentuojanti trečiąjį ATL prekybos etapą, priimta jau prieš porą metų, bet ginčai dėl apyvartinių taršos leidimų ateities aukščiausiu lygiu netyla iki šiol, ir tik nedaugelis tiki, kad sistema, tokia kokia ji yra dabar, galėtų būti veiksminga ir ateityje. Dažniausiai yra kritikuojamas per didelis ATL skaičius, cirkuliuojantis sistemoje (manoma, kad iš antrojo į trečiąjį ATL prekybos etapą bus perkelta apie pusantro milijardo apyvartinių taršos leidimų. Ir nors trečiajame etape kiekvienais metais išduodamų ATL skaičius mažės 1.74 proc., bet dėl ATL

Dabar galiojanti ATL prekybos sistema leido vieniems pramonės sektoriams (gamybai) uždirbti iš kitų sektorių (energetikos), vien pasinaudojant neproporcingai paskirstytais ATL ir nedarant jokių esminių investicijų į žaliąją ekonomiką.

perkėlimo iš praėjusio etapo bei galimybių „kurti“ ATL, artimiausiu metu jų trūkumo nepajusime. Kai kurių ekspertų nuomone, palikus galioti 2009 metų direktyvą, ATL perteklius iki 2020 metų ne tik kad nemažės, bet netgi augs. Jis gali pasiekti net 2.1 milijardą tonų.

Tokiu atveju, visas trečiasis ATL prekybos etapas būtų neveiksnus).

Vietoje išvadų Mano nuomone, taršos leidimus reikėtų dalyti ne šalimis, atsižvelgiant į tai, kiek praeityje jos „priteršė“ (pats principas – kuo daugiau vakar prišiukšlinau, tuo daugiau galiu šiukšlinti šiandien – atrodo nelabai pagrįstas), o pagal gyventojų skaičių. Tarša iš tiesų kyla ne dėl gamybos, o dėl vartojimo. Gamybos taršą labai nesunku permesti „į trečiąsias šalis“ ir vėliau džiaugtis, kaip mes švariai gyvename. „Nemokami leidimai teršti“, jei tokie iš viso reikalingi, turi būti suteikiami žmogui (vartotojui). Idealiu atveju – kiekvienas žmogus (nepriklausomai nuo valstybės) savo sąskaitoje turi turėti

tam tikrą teisę teršti. Nusipirkai televizorių – išnaudojai tam tikrą kiekį taršos leidimų (lygų taršai, atsirandančiai gaminat tą televizorių).

Nori daug vartoti ir trūksta leidimų – juos gali pirkti. Vartoji mažai (t.y. ir mažiau prisidedi prie aplinkos teršimo), nepanaudotus leidimus gali parduoti labiau teršiančiam. Žinoma, tokiai individualiai apskaitai pasaulis dar nepribrendo, bet išdalyti nemokamus leidimus, remiantis ne valstybių praeities tarša, o realiu gyventojų skaičiumi, būtų kur kas teisingiau. Taip vienu metu būtų galima nušauti net kelis zuikius: mažiau industrializuotos (tarkime, besivystančios šalys) gautų daugiau leidimų nei joms reikia, galėtų juos parduoti, taip gautume paramą trečiajam pasauliui). Atsirastų „lubos“, kiek gamybos būtų galima perkelti į trečiąsias šalis, naudojantis praėjusio amžiaus technologijomis. Biurgeriai iš „išsivysčiusių“ šalių gautų aiškų signalą, kas iš tiesų teršia planetą. Sunku patikėti, kad į ekologiją orientuotas austras planetą teršia kelis ar keliolika kartų daugiau nei, tarkime, kinas. Viskas priklauso nuo to, kam priskirsi taršą – gamybai ar vartojimui. Daugelis netgi labai „žaliai“ nusiteikusių žmonių visą taršą priskiria gamybai, dėl to nemato problemos kas trejus metus keisti televizorių ar kas penkerius – automobilį. Jei į taršą žiūrėtume per vartojimo prizmę, tai tie patys vokiečiai, austrai ar amerikiečiai stovi piramidės viršuje. Čia panašiai kaip su tuo klasikiniu autobuso pavyzdžiu: kodėl 30 metų senumo autobusas Indijoje, Ganoje, ar Kolumbijoje teršia aplinką kelis ar keliolika kartų mažiau nei naujutėlaitis autobusas Danijoje. Jei autobusą vertintum kaip daiktą, tai daniškasis gerokai ekologiškesnis. Bet jei įvertintume taršą (vieno keleivio kilometrui) – pustuščiai Danijos autobusai atsidurtų tarp didžiausių teršėjų.

Jei jau žmogus sau suteikė teisę teršti planetą, tai ši teisė ir turėtų būti palikta žmogui, o ne valstybei, atsižvelgiant į jos sąskaitą banke ar atominių galvučių kiekį šachtose.

35

„Žaliojo“ kario vadovas, arba

kaip neprarasti vilties gelbėjant planetą Šiemet, tiksint 60-čiai „Žemės valandos“minučių, visuomenė buvo kviečiama išjungti visas šviesas ir leisti Motinai Žemei bent šiek tiek atsipūsti. Tačiau šią, rodos, gražią iniciatyvą organizavusį Pasaulio Gamtos Fondą viešai sukritikavo įtakingiausi informacijos kanalai. Kartodama, kad tamsa sukelia baimę, nepasitikėjimą, nesaugumo jausmą bei simbolizuoja mirtį, žiniasklaida visuomenės akyse pakeitė idėjinį akcijos atspalvį iš žalios į juodą. Kam gi naudoti tamsos simboliką, norint atkreipti dėmesį į aplinkosaugos problemas? Tokia ir panaši kritika bei objektyvumo stokojančių argumentų fonas vis dažniau ir labiau užgožia procesą, kurio metu, vykstant intelektualiam diskursui, keičiantis idėjomis bei patirtimi, ieškoma konstruktyvių sprendimų bei kompromisinių išeičių. Maža to, kompromisai galiausiai pristatomi kaip silpnybės, o informacinio karo priemonės – kaip idealų išsižadėjimas. Tačiau, pakliuvę į šią skirtingų ideologijų bei interesų karuselę, didžiausi pasaulio aplinkosaugos judėjimo žaidėjai vis dar nepraranda ryžto. Tad susipažinkime iš arčiau, kas gi jie – tie didieji žaidėjai?

Karolina Tamašauskaitė „Greenpeace’as“ – aktyvizmo motina

T

urbūt pats žinomiausias karys mūšio už planetos išsaugojimą lauke – organizacija „Greenpeace International“, kurią 1971 metais, priešindamiesi tuo metu vykusiems atominiams bandymams, įkūrė saujelė aktyvistų. Šiandien ji išaugo į beveik 3 milijonus rėmėjų visame pasaulyje turintį judėjimą ir yra vadinama planetos viltimi bei „aktyvizmo motina“. Oro balionais, pripučiamomis valtimis ir vaivorykštėmis bei taikos balandžiais išmargintu laivynu „Greenpeace‘o“ aktyvistai keliauja į atokiausius pasaulio kampelius tam, kad taptų planetos išnaudojimo liudininkais ir skleistų šias naujienas pasauliui. „Greenpeace‘o“ 3 laivų flotilė tampa išsigelbėjimo valtimi 7 milijardams pasaulio gyventojų.

36

Kovodamas prieš grėsmes planetos bioįvairovei ir aplinkai, „Greenpeace‘as“ užtikrina visišką savo veiklos nešališkumą, nepriima paramos iš vyriausybinių bei politinių organizacijų ir korporacijų. Šis judėjimas stengiasi išspręsti skaudžiausias su aplinkosauga susijusias žmonijos problemas: sustabdyti klimato pokyčius ir branduolinės katastrofos grėsmę, uždrausti žmonijos manipuliacijas genetine inžinerija, banginių medžiokles, išvalyti planetą nuo nuodingų chemikalų ir vandenynų bei sausumų teršėjų, užkirsti kelią atogrąžų miškų kirtimui bei apsaugoti dėl žmonijos veiklos nykstančias rūšis ir t. t. „Greenpeace‘as“ kviečia žmoniją vystytis darniai – taip, kad, patenkinus šiandienos reikmes, nebūtų apribojamos galimybės ateities kartoms tenkinti savąsias.

Judėjimo kritikai dažnai pašiepia šiai iniciatyvai priklausančius aktyvistus ir stereotipiškai vadina juos purvinais hipiais. Tiesa ta, kad, norėdama pasiekti savo tikslą, ši organizacija pasitelkia netradicinius bei dažniausiai taikius metodus, tačiau šiandieną ji yra tubūt viena iš didžiausių svarią politinę įtaką turinčių nepriklausomų judėjimų pasaulyje. „Greenpeace‘o“ aktyvistų dėka buvo sustabdytas 2,1 milijono hektarų Amazonės miškų iškirtimas bei uždraustas radioaktyviųjų atliekų išmetimas į vandenyną. Po ilgų kovų, Europos Sąjunga (ES) buvo priversta įstatymais uždrausti žvejybą dreifuojančiais tinklais bei genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) vystymą.

Ir tai tik „Greenpeace‘o“ veiklos ledkalnio viršūnė. „Žaliosios taikos“ karai

bendro visuomenės sąmoningumo gyvūnų teisių bei aplinkosaugos klausimais skatinimą. Globaliai šiam judėjimui priskiriama kiek daugiau nei šimtas įvairiausių grupių, o garsiausia ir didžiausia iš jų – pasaulinė gyvūnų teisių gynėjų organizacija (PETA), jungianti maždaug 2 milijonus aktyvistų. Plačiosios visuomenės sąmonėje gyvūnų teisių gynėjas jau seniai tapo įvilktas į kiek fanatiško PETOS aktyvisto rūbą, nors šio judėjimo atstovai anaiptol nėra vien šokiruojančių akcijų organizuotojai.

Tačiau „nuogi“, seksualūs, dirbtiniu krauju aptaškyti, įžymybių „palaiminti“ ar kitaip dėmesį patraukiantys viešieji renginiai seniai tapo nenuginčijama PETOS vizitine kortele. Vienu įsimintiniausių skiriamųjų ženklų tapo „Aš verčiau būsiu nuoga(s) nei dėvėsiu kailį“ (angl. „I’ll radher go naked than wear fur“) kampanijos, o bene naujausia, plačiai pasaulyje nuskambėjusi PETOS akcija – nemokamo pornografinio tinklalapio kūrimas. Ar tikslas visada pateisina priemones? Pasak PETA atstovės Lindsay Rajt, ši organizacija pasitelkia visus įmanomus socialinės rinkodaros būdus, kad jų idėjos pasiektų kuo didesnę visuomenės dalį. Tačiau tokie viešųjų ryšių sprendimai ima susilaukti stiprios kritikos paties judėjimo viduje. Kuriasi naujos gyvūnų teisių gynėjų grupės, bandančios kovoti prieš PETA ir atsiriboti nuo šiam judėjimui suteiktos reputacijos. Kyla klausimas, ar nesutarimai tarp aktyvistų veda prie ideologinio idėjų ir metodų išgryninimo, ar destrukcijos...

Tačiau pastaraisiais metais „Greenpeace‘o“ rėmėjų gretos ima retėti, o organizaciją palieka net ir 1971 metais ją įkūrę asmenys.

Vienas iš jų – Patrickas Moore‘as, kuris savo sprendimą argumentuoja jo ir „Greenpeace‘o“ pažiūrų išsiskyrimu mokslo, atominės energetikos ir medicinos klausimais. „Aš mačiau savo bičiulius vadovus, kurių nė vienas neturėjo gamtos mokslų išsilavinimo, kai pradėjo spręsti ginčytinus chemijos, biologijos ir genetikos sričių klausimus. Šiose srityse jie neturėjo jokio formalaus išsilavinimo.

Jie pradėjo vesti organizaciją į tai, ką aš vadinu „populiariąja gamtosauga“, kuri remiasi sensacijų vaikymusi, dezinformacija, baimės taktikomis ir pan. tam, kad patrauktų žmones emociškai, o ne intePETA – globėja ar žudikė? lektualiai“, prisipažino jis viename interviu. Sudėtinga paneigti, jog Ekscentriškumo ir radikalumo kursą pasirinkusi PETOS ko„Greenpeace‘as“ dažnai pasitelkia „šoko terapiją“, tačiau ne visada manda taip pat yra kaltinama aplaidumu ir netinkamu prioritetų aišku, kas tai: ar ėjimas nūdienos pasaulyje vienu efektyviausių inpaskirstymu. Teigiama, kad nei jų deklaruojamas 30 milijonų doformacijos sklaidos keliu, ar dažnai neetišku pavadinamas chaoso ir lerių metinis biudžetas, nei milijoninės rėmėjų gretos ir beveik nenesaugumo jausmo kurstymas? sibaigiantis kontaktinių duomenų sąrašas nesukuria tinkamų sąlyŠio komunikacinio karo rezultatu tampa ir dar rimtesni kalgų kasmet keliems tūkstančiams benamių šunų ir kačių išsaugoti. tinimai. 125 milijonų JAV dolerių metinį biudžetą turintis „Greenwww.petakillsanimals.com puslapyje išspausdintoje PETOS veipeace‘as“ neretai pavadinamas meistrišku baisių istorijų kūrimo klos kasmetinėje ataskaitoje nurodyta, kad 2011 metais tik šiek tiek verslu, kuris pajamų gauna prisidėdamas prie gamtai kenksmindaugiau nei vieną procentą beglobių gyvūnų, atsidūrusių PETOS gos veiklos ar sau pasilikdamas didelę dalį surinktų aukų. Kita ne prieglaudose, priglaudė naujieji šeimininkai. Beveik 96 procentai, pelno siekianti aplinkosaugos organizacija „Sea Shepherd“ teigia, arba maždaug 37 gyvūnai per sakad „Greenpeace‘as“ daugiau vaitę – nužudyti. Tuo tarpu PETOS pinigų uždirba organizuodaatstovai savo veiksmų neišsižada: mas kampanijas prieš bangi„Mes verčiau pasiūlysime šiems nių medžioklę nei Norvegija ir „Nesvarbu, kas yra teisybė. Svarbiausia, gyvūnams neskausmingą mirtį Islandija, kartu sudėjus, jų užką žmonės galvoja esant tiesa“ nei leisime juos kankinti, marinti dirba iš banginių medžioklės. badu ar parduoti bandymams.“ Jų nuomone, laimėta kova, Didelę visuomenės dalį kilstelėti antakį privertė ir atviras kurios taip siekia „Greenpeace‘as“, yra ne banginius medžiojančių bei plačiai nuskambėjęs PETOS vadovės Ingrid Newkirk raginimas laivų sustabdymas, bet vis ilgėjantis remėjų sąrašas ir didėjanti migdyti amerikietiškuosius pitbulterjerus dėl jų agresyvaus chapinigų krūva banke. Tokiais ir panašiais savo pareiškimais „Greenrakterio ir pasirinkti kitų veislių šunis.„Mes galėsime nustoti naipeace‘o“ priešininkai tikina griaunantys žmonių iliuzijas apie šią kinti pitbultjerus tik tada, kai nustosime juos veisti“, - sakė I. New„ekoimperialistę“, tačiau taip pat yra kuriamos naujos iliuzijos apie kirk. Tiesa sakant, kontroversiškų PETOS poelgių sąrašas tikrai nėra nepatikimas, korumpuotas ir godžias nevyriausybines aplinkosautrumpas ir skurdus, o jo priekyje – raginimas pasaulinę ledus gamigos organizacijas. „Nesvarbu, kas yra teisybė. Svarbiausia, ką žmonančią kompaniją „Ben & Jerry’s“ savo produktuose karvės pieną nės galvoja esant tiesa“, – įsitikinęs Patrickas Moore‘as. pakeisti į moters pieną, kampanija „Holokaustas tavo lėkštėje“, suŽmonija ir / ar gyvūnija? gretinusi gyvūnų auginimo ir skerdimo fermas su nacių koncentracijos stovyklomis bei papiktinusi žydų bendruomenes, galiausiai, Tačiau įvairiais sujudimais žiniasklaida garsina ne tik „Greennesibaigianti kova su feministėmis dėl „Aš peace‘ą“. Remdamiesi nuostata, kad gyvūnai turi būti suasmeninverčiau būsiu nuoga(s) nei dėvėsiu kaiti, o ne paversti daiktais ir žmonių nuosavybe, kovotojai už gylį“ plakatų. Aišku viena – tokia stretegivūnų teises sulaukia ne ką mažesnio visuomenės susidomėjimo, ja tikrai didina organizacijos viešumą, palaikymo ar smerkimo. Šių grupių veiklos spektras apima viešųtačiau kas susilaukia dėmesio – jų paskaitų ir akcijų organizavimą, kovą prieš gyvūnams nepalannuoga įžymybė ar pati prokius įstatymus (pavyzdžiui, leidimus gyvūnus klonuoti ar išnaudoblema? PETOS argumentas, ti bei žudyti maisto, aprangos, kitais komerciniais, pramoginiais ar kad tokiu būdu į viešumą moksliniais tikslais), vegetarizmo bei veganizmo propagavimą ir

Būk angelu sargu gyvūnams. Visada priglobk. Niekada nepirk.

yra iškeliamos gyvūnų teisių problemos, plačiajame informacinės sklaidos diskurse kvestionuojamas jau ne vieną dešimtmetį.

Juodai balta panda – žudyti nereikia išsaugoti

Stabdykime klimato pokyčius, kol tie pokyčiai nepakeitė mūsų

Jei nenešiotum kailinių iš savo šuns, tai gal tuomet nenešiok kailinių apskritai.

Dažnai ideologiškai supriešinama, tačiau realiai kartu su judėjimu už gyvūnų teises žengianti iniciatyva „Už gyvūnų gerovę“ (angl. Action for Animals) išreiškia kiek kitokią pasaulėžiūrą. Tai kiek mažiau radikalumu, garsiais šūkiais ir ekscentriškumu pasižymintis sąjūdis, kuris rūpinasi gyvūnų gerove. Nuo kovotojų už gyvūnų teises jie skiriasi savo įsitikinimais: skatina humaniškumą gyvūnų atžvilgiu, tačiau neteigia, jog gyvūnai negali būti naudojami (pvz., pienui – naudojamos karvės) ar žmonių pasisavinami. Kovotojų už gyvūnų gerovę nuomone, pagarbus ir atsakingas požiūris į gyvūnus įgalina patį žmogų. Ericas Millsas, organizacijos „Action for Animals“ įkūrėjas, yra tuo įsitikinęs: „Gerumas ir atjauta visiems gyviems organizmams yra skiriamasis civilizuotos visuomenės ženklas. Tik tada, kai tapsime taikingi visoms gyvoms būtybėms, patys išmoksime gyventi.“ Didžiausia ir plačiausiai žinoma organizacija, kovojanti už gyvūnų gerovę, rūšių išsaugojimą ir gamtos tausojimą, yra Pasaulio Gamtos Fondas (angl. World Wildlife Fund, trump. WWF).

Svajonė sukurti ateitį, kurioje žmonija gyventų harmonijoje su gamta, išplito daugiau nei po šimtą pasaulio valstybių ir suvienijo jau beveik 5 milijonus žmonių. 2011 metais investavimas į gamtos išsaugojimo programas peržengė 200 milijonų dolerių ribą, ir ten buvo nukreipti 85 procentai visų fondo išlaidų. Pavienių gamtos ir gyvūnų mylėtojų bei visuomeninių organizacijų aukos, taip pat vyriausybių finansavimas šiam tinklui Amazonėje leido įsteigti didžiausią pasaulyje saugomų teritorijų sistemą ir sukurti sertifikavimo programas tokioms prekėms kaip jūrų gėrybės, mediena ir cukrus. Plėtojant partnerystę su pasaulinėmis kompanijomis, išvystyta sistema, dėl kurios žmonijos poreikiams patenkinti naudojama mažiau vandens, žemės plotų ir energijos.

Bendradarbiaujant su Kongo baseino šalių lyderiais, visose šiose valstybėse visiškai apsaugota 10 procentų miškų. Nuo 50 iki 20 tūkst. individų atkurta baltųjų raganosių populiacija. Per 50 gyvavimo metų baltai juoda panda puoštas Pasaulinio Gamtos Apsaugos Fondo logotipas tapo vis ilgesnio, planetai išties reikšmingų darbų sąrašo emblema.

Tačiau kaip ir kitos pasaulinio masto NVO, WWF sulaukia nemažai kritikos. Skaudžiausi smūgiai jam kertami dėl pasirinktos finansavimo strategijos. Skirtingai nei jo „pusbrolis“ „Greenpeace‘as“, šis fondas bendradarbiauja su įvairiomis verslo įmonėmis bei korporacijomis. „Tik dirbdami kartu su galingiausiais pasaulio subjektais, mes surasime tvarių sprendimo būdų“, – tvirtina Daxas Lovegrove‘as, WWF Jungtinės Karalystės verslo ir industrijos direktorius. „Labai lengva teigti, kad visos nevyriausybinės organizacijos turi tik trankyti kompanijoms per galvas. Mums reikia įvairovės.“ Tačiau toks požiūris sukuria terpę viešoms abejonėms, ar finansiniai ryšiai su verslo pasaulio atstovais nekonfliktuoja su fondo programomis bei tikslais. Kai beveik 17 proc. visų organizacijos pajamų gaunama iš verslo koorporacijų, WWF užnugaryje imami piešti korupcijos šešėliai. Šis diskursas taip pat įgarsina vis plačiau aidintį klausimą: „Kas šiandien yra Pasaulio Gamtos Fondas – verslo konsultacijas teikianti ar aplinkos apsaugos kampanijas vykdanti organizacija? O galbūt įmanoma, netgi būtina, suderinti abu? Žalieji lyderiai Tarp įtakingiausių aplinkosaugos politikos formuotojų puikuojasi ne tik milijonines remėjų gretas turinčios tarptautinės

38

organizacijos, bet ir pavieniai charizmatiški bei energingi žygeiviai – kareiviai. Ir net jei jų iniciatyva dažnai atsimuša į biurokratizmo ir korporacijų sienas, o pasiekimų sąrašas atrodo ne toks įspūdingas,kaip „Greenpeace‘o“ 2011 metų ataskaita, reklama, kurią jie suteikia socialiniam judėjimui už aplinkosaugą, yra fenomenali. Tarsi skulptoriui prisilietus, šis kompleksinis, dinamiškas ir nestabilus mišinys visuomenės akyse įgauna materialų kūną įkvepiančio lyderio pavidalu. Merai ir šalies vadovai, aktyvistai ir visuomeniniai veikėjai – vis daugiau žinomų veidų tampa „žaliųjų filosofijos“ advokatais.

Kaip ir dauguma didžiausių aplinkosaugos organizacijų, garsiausias ir gausiausias Žaliųjų lyderių būrys yra susitelkęs JAV. Šiuo metu jo priešakyje stovi Albertas Al Gore‘as, buvęs 45-tasis JAV viceprezindentas ir 2007 metų Nobelio taikos premijos laureates, pelnęs labiausiai nusipelniusio aktyvisto, visuomenę supažindinusio su klimato kaitos problemomis, vardą. Jo bendražygis – buvęs Kalifornijos gubernatorius, aktorius Arnoldas Schwarzeneggeris, taip pat garsus savo pasisakymais bei iniciatyvomis klimato kaitos diskurse.

Dėl savo veiklos bei pasisakymų jie yra, ko gero, labiausiai pasaulyje atpažįstami aplinkosaugos kryptį palaikantys politiniai veikėjai.

Tačiau ne visada reikia veikti politikoje tam, kad pasiektum kažką reikšminga. Tarp „Žaliųjų lyderių“ apstu aktyvistų, kurie, neturėdami politinės valdžios ir neužimdami aukštų postų, įkvėpė tūkstančius susirūpinti mūsų ir Žemės ateitimi.

Vienas iš jų – britų transliuotojas ir natūralistas Davidas Attenboroughas, išgarsėjęs devyniomis „Life“ BBC televizijos laidomis apie natūralų planetos grožį ir vykstančią jo destrukciją. Detalus ir išsamus pasakojimas apie gyvybę Žemėje šiuolaikinei vartotojiškai visuomenei parodė, ką mes turime ir pamažu prarandame, o jo besitęsianti kova prieš miškų naikinimą, globalinį atšilimą ir perteklinę populiaciją vis dar uždega ir stiprina „žaliųjų“ ir natūralistų judėjimus visame pasaulyje.

Tuo tarpu garsus klimatologas Jamesas Hansenas atstovauja mokslininkų, bandančių įrodyti, kad klimato kaita išties vyksta, ir siekančių sužlugdyti propagandines verslo koorporacijų kampanijas, gretoms. Vienas garsiausių jo viešų pareiškimų – kaltinimas, jog JAV federalinės agentūros redaguoja su klimato kaita susijusius straipsnius ir bando ją parodyti mažiau globalią ir grėsmingą. Kovai prieš šią JAV vykdomą mokslo cenzūrą NASA Goddard Institute for Space Studies vadovas paskyrė jau beveik 30 metų.

Pasaulyje itin girdimas bei autoritetingas yra vadinamojo „žaliųjų krikštatėvio“ Teddy Goldsmitho balsas. Daugiau nei prieš keturis dešimtmečius tapęs vienu garsiausių ir skaitomiausių su aplinkosauga susijusių publikacijų pasaulyje – žurnalo „The Ecologist“ leidėju, jis yra žinomas dėl savo atvirų pažiūrų, kritikavusių industrinę visuomenę ir ekonominį vystymąsi. Pastaruoju metu viešai išreikšdamas savo stiprią simpatiją, jis „advokatauja“ mažų ir tradicinių bendruomenių gyvenimo būdams ir vertybėms. „Žaliųjų krikštatėviu“ jis yra vadinams dėl to, kad buvo pirmosios pasaulyje Žaliųjų partijos įkūrėjas bei lyderis, drįsęs, kvestionuoti vystymąsi ir ekonominį augimą. Tiesa, vėliau pajutęs, jog „žalieji“ ėmė krypti į politinę kairę, šnekėti „socialinio teisingumo“ ir „multikultūralizmo“ kalba, Teddy paliko „žaliąją“ politiką. Jis liko ištikimas savo nuomonei, kad gamtoje nėra nei kairiųjų, nei dešiniųjų pažiūrų. Visai nesvarbu, ar ekonominio pyrago dalybose tu eini išvien su Adamu Smithu, ar su Karlu Marxu, jei pats pyragas yra užnuodytas.

Tamsoje – šviesa Stebint nūdienos planetos veidą, tampa vis sunkiau paneigti argumentą, jog žmonijos egzistavimo parabolė yra savęs sunaikinimo nuokalnėje. Tačiau yra gyvybiškai svarbu atskirti žlugimą nuo kilimo. Kai mozaikai nebestinga jokių dalelių, išryškėja ir kita egzistuojanti realybė, kuri atkakliai skinasi kelią aukštyn pro suskilusią dominuojančią viešąją nuomonę. Šiandien, ko gero, neatsiras nė vieno, kuris paneigtų aplinkosaugos organizacijų indėlį į mūsų visų gyvenimo kokybės gerinimą.

Būtent dėl jų veiklos šiandien tampa įmanoma pažaboti pramonininkų godumą. Tik dėl jų vis dar nesijauti bejėgiu, vienišu kariu masinės susivartojimo psichozės akivaizdoje. Dėl aplinkosaugos judėjimų bei atskirų aktyvistų veiklos vis daugiau žmonių visame pasaulyje suvokia, jog yra gyvybiškai priklausomi nuo Motinos Žemės – visos gyvybės lopšio. Suvokia, kad gyvenimas, plėtojant kooperatyvinius, tvarius ir darnius santykius su mus supančia aplinka, yra daug svarbiau nei jos išnaudojimas, siekiant materialios naudos ar politinės valdžios. Juk pirminis politinis vienetas yra pati planeta, o jos sudėtinės dalys – ne tik ją okupavę žmonės, bet ir visos kitos gyvybės formos.

Gamtoje nėra nei kairiųjų, nei dešiniųjų pažiūrų. Visai nesvarbu, ar ekonominio pyrago dalybose tu eini išvien su Adamu Smithu, ar su Karlu Marxu, jei pats pyragas yra užnuodytas.

39

„Ant žalios bangos“ Parengė Sonata Dirsytė

Pusės kilometro žaliasis kilimas nusidriekė per Prancūzijos miestą Jei į iškilmingus vakarus atvykę svečiai paprastai žengia raudonuoju kilimu, tai Prancūzijos miestelyje Jaujac į meno ir gamtos kelio turistinės programos 10 metų jubiliejų, svečiai pakviesti atvykti žolės kilimu. Miestui pasipuošti padėjo vietinis menininkas Gaëlle Villedary, kuris gyvą žalią kelią nutiesė iš 3,5 tonų natūralių medžiagų ir taip sukūrė pusę kilometro per miestelio centrą besidriekiantį žolės kilimą. Šiuo projektu buvo siekiama miestelio širdį sujungti su turtinga slėnio, kuriame įsikūręs miestelis, aplinka. Šiuo atveju, žaliasis takas tapo gabalėliu gamtos – taip buvo siekta padedant menui sukurti gamtos ir žmogaus bendrystę.

Parengta pagal Treehugger.com

Akiniai nuo saulės, pagaminti iš viskio statinių

Portlande įsikūrusi akinius nuo saulės kurianti įmonė „Swood“ garsėja tuo, kad akinių rėmelių gamybai naudoja tvariai nukirstą medieną. Vis dėl to įmonė užsibrėžė dar didesnį tikslą – gaminti akinių nuo saulės rėmelius iš perdirbtos medienos. Įmonė „Swood“ pasiūlė puikią idėją, kaip galima panaudoti atliekas, kuriant išskirtinius produktus. Bendradarbiaudama su airiško viskio parduotuve „Bushmills“, ji pagamino 100 porų neįprastų akinių nuo saulės. Šiems akiniams pagaminti buvo panaudotos balto ąžuolo dėžės, kuriose laikomas viskis. Taip niekam nebetinkamos dėžės prikeltos naujam, stilingam gyvenimui.

Parengta pagal Treehugger.com

40

Daržininkystės idėjos namams Sodininkystės iššūkiai mažose miesto erdvėse sukūrė daug novatoriškų, tačiau labai paprastų idėjų: sodinukai ant priešgaisrinių kopėčių, gėlių vazonai, kabantys ant lubų ir t. t. Niujorko menininkė Jenna Spevack, eksperimentuodama su daržininkyste bute, lentynas pavertė mažu šiltnamiu. Spevack senuose balduose ir daiktuose ėmė auginti tokius žalumynus kaip raudonėlis, garstyčios, pipirnes, pankolius, petražoles ir net kopūstus.

Baldai visuomet suteikia namams jaukumo ir žavesio, tačiau pasenę, nusidėvėję tą grožį praranda. Tačiau visuomet bet kokį baldą galima prikelti naujam gyvenimui:pasinaudojus paprastomis priemonėmis ir jį atnaujinus paversti novatoriško dizaino idėja. Ar turite namuose seniai iš miegamojo išneštų ir sandėlyje dulkančių komodų? Jos vėl gali tapti nuostabiu interjero akcentu.

Seną mažą komodą galima paversti sodo ar balkono dekoru. Erdvius stalčius – mažu darželiu, kuriame auga gėlės, vaistinės žolelės, salotos – fantazijai ribų nėra. Tai ne tik atkreips svečių, kaimynų žvilgsnį, bet ir taps itin praktiška idėja.

Parengta pagal Ecofriend.com ir Treehugger.com

41

„Ant žalios bangos“

Vasaros atostogoms – kemperis ant dviračio Keviną Cyrą iš Bruklino kelionės po kempingus ir vietinių vaizdų fotografavimas įkvėpė sukurti naują projektą – turistinį dviratį. Idėjos esmė – pažvelgti kitaip į žmogaus savisaugos jausmą nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Dviračiu-kemperiu Kevinas bando įrodyti, jog žmogui užtenka turėti stogą virš galvos ir ratus, kurie ne tik padėtų leistis į įkvepiančias keliones be didesnių išlaidų, bet ir nekenktų aplinkai.

Parengta pagal Travelettes.net

Plūduriuojanti sala su nameliu ant 5000 plastiko butelių

Plastikas yra vienas iš didžiausių pavojų planetoje ne tik dėl savo nuodingos prigimties, bet plataus naudojimo. Dėl savo unikalių savybių, kurios leidžia jam suteikti bet kokio daikto formą ir pigių gamybos sąnaudų, plastikas per palyginti trumpą laiko tarpą tapo itin populiarus. Nors šiuolaikiniai aplinkosaugininkai skatina žmones atsisakyti plastiko ir pereiti prie biologiškai skaidžių medžiagų, šis perėjimas atrodo labai lėtas ir sunkus.

Trivandrumo mieste, Indijoje, viena iš vietinių organizacijų (Trivandrumo Pasaulinis inovacijų miestas), nusprendė, kad geriausia visuomenę informuoti ir atkreipti jos dėmesį į vis didėjančią plastiko naudojimo problemą, pasitelkus nedidelę plaukiojančią salą. Jai pagaminti sunaudota daugiau nei 5 tūkst. plastikinių PET butelių. Mažos dirbtinės salos pagrindas gana tvirtas ir gali išlaikyti maždaug 22 žmones, o bambukinis namuko karkasas ir stiprus, ir kartu lengvas. „Žaliajame“ namelyje šviesai įžiebti naudojama saulės baterijos plokštė. Šios idėjos kūrėjai mano, kad jų sukurti panašūs namai galėtų tapti populiarūs Indijoje, kuri garsėja namais laivuose.

Parengta pagal Ekofriend.com

42

Amerikos indėnų stovyklavietėpoilsiavietė

“Vinetu Kaimas”

„Žaliasis“ kavos pristatymas į namus „Dviratis žaliasis pristatymas“ (angl. Two Wheels Green Delivery) – nauja iniciatyva Toronte (Kanada), kuri gimė bendradarbiaujant dviračių mėgėjai ir parduotuvei „Coffeecology“. Kavos parduotuvėje, kurioje prekiaujama tik sertifikuotomis, ekologiškai užaugintomis kavos pupelėmis, šios ne tik pateikiamos daugkartinio naudojimo stiklainėliuose, bet, nusprendus sumažinti poveikį aplinkai pristatant prekes automobiliu, užsakymus nutarta pristatyti dviračiu. Talpi priekabėlė, prikabinta prie dviračio, smagiai manevruoja Toronto gatvėmis ir visur skleidžia puikų kavos aromatą. Dviratį mina Lauri, kuri savo paslaugas siūlo ne tik kavos parduotuvėlei, bet ir kitoms smulkiojo verslo įmonėms, siekiančioms versle tvarumo.

Parengta pagal Treehugger.com

“Vinetu Kaimas”, tai autentiška Šiaurės Amerikos indėnų stovyklavietė. Indėnų vadas Vinetu kviečia Jūsų kolektyvą pasijausti tikrais indėnais ir pasipuošę indėnų atributu, apsigyventi autentiškuose namuose Tipi, kur kiekvienas pajausite indėnišką dvasią.

• Čia išmoksite naudotis indėnų ginklais, šaudant iš lankų ar spjaudyklių.

• Aktyviam poilsiui siūlome keliones dvivietėmis baidarėmis ar kanojomis. Plaukimas pasirinktu Minijos ar Akmenos-Danės upių turistiniu maršrutu patiks ir tiems, kas nori keliauti dviese, ir tiems, kas nori rasti visai kompanijai įdomią pramogą.

• Vinetu pasiūlys Jums sudalyvauti šamano apeigose, surūkyti Taikos pypkę, supažindins su indėnų istorija, kultūra ir papročiais.

• Pirties mėgėjams, užkursime mistinę „septynių sielos prakaitų“ pirtį- Inipi, kuri pripildo sielą energijos ir atstato sveiką požiūrį į gyvenimą ir optimizmą.

• Mažiausieji smalsuoliai galės išbandyti savo muzikinius

gabumus bei indėnų amatus, tapybą ant molinių amuletų, taip pat išreikšti save žaidimų aikštelėje.

• Norintiems sužinoti sveikos mitybos ir gyvensenos privalumus, vedami mokymai, kuriuose patys gaminsite ir ragausite pasigamintą maistą.

• Indėniškoje aplinkoje, kartu su apačių genties vadu Vinetu galite surengti įvairius vakarėlius, švęsti gimtadienius, išleistuves, krikštynas, bernvakarius, organizuoti sąskrydžius, giminės ar klasiokų susitikimus bei kitas įvairias šventes. „Vinetu Kaimas“ įsikūręs gražiame Danės upės slėnyje, tik 15 km. nuo Klaipėdos, Kretingos kryptimi, 2km. iš Kretingos ir 12 km. nuo Palangos, iki jūros 10km.

Kviečiame apsilankyti!

Daugiau informacijos rasite: Svetainėje: www.vinetukaimas.lt El. paštas: info@vinetukaimas.lt Tel.: +37060250008; +37060204009

43

44

900 metų bažnyčia neatsilieka nuo alternatyvios energetikos tendencijų 900 metų bažnyčia Anglijoje prisidėdama prie „žaliosios“ energetikos revoliucijos, sugriovė stereotipą, kad tik šiuolaikinės architektūros statiniai šiandien gali naudoti alternatyvios energijos išteklius. Šv. Mykolo ir visų angelų bažnyčia Vitingtone tapo pirmąja britų bažnyčia, kuri visiškai neprisideda prie anglies dvideginio išmetimo į atmosferą. Pradėjusi šildymui naudoti biomasės katilus ir saulės kolektorius, įtaisytus ant bažnyčios stogo, šiandien XII amžiaus maldos namai naudoja 100 proc. atsinaujinančią energiją.

Ant bažnyčios stogo įtaisytos 24 saulės paletės „Koyocera“ , gaminančios 3,12 kW energijos. Jos sumontuotos itin atidžiai, atsižvelgiant į griežtus istorinių pastatų reglamentus ir naudojant specialią sistemą, kuri nepaveiktų pastato fiziškai ar nepakentų jo išvaizdai.

Parengta pagal Treehugger.com

Pasidaryk pats.

Mažas terariumas ant kaklo Nežinote, ką gimtadienio proga padovanoti draugui, gyvenančiam „žaliomis“ idėjomis? Jam tikrai turėtų patikti pakabukas – mažas terariumas. Susiradę miniatiūrinį buteliuką (tiks ir kvepalų ar kitoks), pripilkite truputėlį žemių, pasėkite ar pasodinkite jau sudaigintą augalėlį, sudrėkinkite žemę ir, panaudoję seną vyno butelio kamštį, jį uždenkite. Į vyno kamštį lengvai įsmeigsite seno pakabuko viršūnėlę, kuri laikys virvelę ar grandinėlę. Originalumu iš draugų būrio tikrai išsiskirsite.

Naujosios technologinos pasitelkiamos tam, kad paskatintų bendruomenę rūpintis medeliais Kolumbijos apygardos Transporto departamentas sumanė originalų būdą, kaip paskatinti vietinius gyventojus prižiūrėti naujai pasodintus medžius. Keli vieno rajono aktyvistai ant šių medelių prikabino QR kodus. Praeivis, išmaniuoju telefonu nuskanavęs kodą, automatiškai nukreipiamas į svetainę, kurioje gali užregistruoti ir rūpintis medeliu.

Užregistravus medelį, įsipareigojama kiekvieną savaitę nuo pavasario iki žiemos pradžios jį laistyti, ravėti piktžoles ir įspėti departamentą, jei priežiūrai reikia didesnių priemonių. Užsiregistravę prižiūrėtojai taip pat nemokamai gauna specialias vandens lašelines, kurios leidžia lengviau padėti išsaugoti medelius. Taip visa bendruomenė įtraukiama į aplinkos priežiūrą.

Parengta pagal Springwise.com

45

Kas slepiasi žodyje „kokybė“? Žodžiai įgauna tas prasmes, kurias žmonės kalbėdami jiems suteikia. Kadangi dabar daug kalbame ir ypač klausome viešojo kalbėjimo, jis labiausiai tas žodžių reikšmes ir koreguoja. Viešasis kalbėjimas turi tendenciją supaprastinti ir susiaurinti. Žodžiams, kurie viešajame diskurse pasirodo itin dažnai, nepasisekė labiausiai – ne vienas jų tapo kliše. Ja tapti normaliam žodžiui turėtų būti labai nesmagu, nes tokiu būdu jis praranda prasmę. Lieka tik žodinė figūra be gylio ir turinio. Tarsi nuoroda į madingą kontekstą.

Guoda Azguridienė

V

ienas tokių žodžių yra „kokybė“. Kokybės mes visi norime: kokybiškų daiktų, paslaugų, pramogų, netgi santykių. Todėl neretai girdime: „aukščiausios kokybės“, „išskirtinės kokybės“, „labai kokybiškas“, „tik kokybiškas“. Neįtikėtina, bet šį žodį jau reglamentuoja ir įstatymas – pvz., ant maisto produktų draudžiama rašyti „aukštos“ ar „aukščiausios“ kokybės produktas, jei tos kokybės klasės nėra kažkaip apibrėžtos. Negali sakyti, jog tame nėra tiesos – juk žodis „kokybė“ yra kokybinė sąvoka, o ji retai nusakoma vienareikšmiškai. Pavyzdžiui, šviežumas. M. Bulgakovo herojus knygoje „Meistras ir Margarita“ labai teisingai pastebėjo, kad antro šviežumo brinzos nebūna. Bet pirmo šviežumo brinza gali būti labai šviežia (ir dėl to labai skani) ir ne tokia šviežia, bet vis

46

dar valgoma. Arba sudėtis. Tie, kurie ja domisi, pasakys, kad kokybiški kepiniai ar šokoladinių sūrelių glaistai turi būti su sviestu, o ne su margarinu, kad į šokoladinius ledus turėtų būti dedama šokolado, o ne šokolado pakaitalo. Kad save gerbiantis virėjas ant salotų pils šalto spaudimo, o ne rafinuotą augalinį aliejų ir t. t. Tačiau jei žmogus produkto sudėtimi nesidomi, jam kokybiškas šokoladinis sūrelis bus tas, kuris saldus ir neištepa drabužių, ledai – minkšti, bet nevarva, o salotos – įprasto skonio ir ilgiau išliekančios žalios. Ir negali ginčytis.

Tai ir nesiginčysiu. Tiesiog daugiau papasakosiu tiems, kuriems įdomu, ką gali turėti omenyje sąžiningas gamintojas, sakydamas, kad jo produktas yra kokybiškas. Pradėkime nuo ekologiškų.

Kokybė versus kaina Ekologiškus produktus galima teisėtai vadinti kokybiškais, bė maistingųjų medžiagų, produktas neužsikonservuoja, todėl visų pirma, turint omenyje tai, kad juose nėra nuodų. Arba labai tenka dėti konservantų. Tačiau tai gerokai pigiau – daug trumkorektiškai kalbant – be potencialių nuodų. (O gal jums tekęs pesnis gamybos procesas. Norint, kad datulės nepriekaištingai krūmas iš nupurkšto lauko liko nepaliestas, nes akimirkai buvo blizgėtų ir išlaikytų formą, jas tenka naudoti tik itin kokybiškas, užstrigęs purkštukas?) Logiška, kad kokybiškas daiktas neturė- šviežias. Jei kiti dalykai nesvarbu, galima jas ir ne pačias gražiautų nuodyti. Taigi, šia prasme ekologiški produktai yra kokybiški. sias tiesiog išmirkyti cukraus tirpale... Tokio būdo ekologiškas Taip pat jie kokybiški dėl to, kad į juos nepridėta kenksmingų standartas neleidžia, nes neleidžia naudoti konservantų. Todėl arba įtartinų maisto priedų, nenaudotos tokios pat įtartinos ekologiškos datulės, abrikosai ir slyvos nešvyti taip skaisčiai, technologijos jiems dezinfekuoti, perrinkti, pakuoti. Ši ekolo- kaip neekologiški, apdoroti cukrumi ir konservantais. Jų skonis giškų produktų kokybės dalis viešai yra minima, aptariama ir, taip pat skiriasi, nekalbant jau apie maistingumą ir poveikį sveikatai. Tikriausiai jokiu kitu atveju, išskyrus razinas, taip nejuntamanau, aiški.

Tačiau yra ir daugiau ekologiškų (ir savo ruožtu neekolo- mas produkto „apdirbimas“. Kiek kartų vandeniu reikia nuplauti giškų) produktų kokybės vertinimo skalių, kurių eko standartai neekologiškas razinas, kad vandens paviršiuje nebūtų į alyvą panašios nemalonios riebalų neapima. Ir jų daugybė. plėvelės? Net noras jas valgyti Pradėkime nuo to, kad praeina. derlius niekada nebūna stanAr iš pomidorų padažo buvo išrinkti supuO kava? Puikiai žinome, dartinis. Netgi standartizuovę pomidorai, o iš apelsinų marmelado supuvę kad ji gali graužti skrandį ir tutos industrinės žemdirbystės rėti sunkumo poskonį. Ir ne kasąlygomis jis nebūna vienoapelsinai? O gal nesivarginta, tik pridėta atitinvos rūšis čia kalta, o paruošimo das. Tai ką galime kalbėti apie kamai daugiau acto ar cukraus. kokybė. Tam, kad kava būtų daug labiau nuo aplinkos prinepriekaištingo skonio, pupeklausančią ekologinę žemdirbystę. Taigi, derlius rūšiuojamas atsižvelgiant į jo kokybę. Pa- lės turi būti atrinktos labai panašaus dydžio. Priešingu atveju mavyzdžiui, ryžiai skirstomi į daugiau nei šimtą kokybės rūšių (ne žosios sudegs, o didžiosios liks žalios. Ne stebuklai – tik kokybė.

Ilgai negalėdavau suprasti, kodėl pačios surinktų žolelių arryžių kaip kultūros, bet vienos augalo rūšies derliaus kokybės batos turi skonį, ir jis skiriasi, priklausomai nuo žolelių rūšies, o rūšių). Vieni nuimti neprinokę, kiti – pernokę, apdžiūvę, pažeisti pirktos arbatos visos yra vienokio ar kitokio, bet šieno skonio. ligų ir t. t. Akivaizdu, kad skiriasi ne tik jų išvaizda, bet ir maisIr joks ekologiškumas čia negelbsti. Kol pagaliau radau ir kelis tinės savybės, skonis. Tada jie keliauja perdirbimo grandine iki prekybos lentynos. Visoje šioje grandinėje jie supakuojami gamintojus, kurių arbatų pakelių bei maišelių turinys atitiko pa(„kvėpuojančioje“ taroje, kur nepasiekia graužikai, arba „nekvė- vadinimą bei paveikslėlius ant pakuotės. Ne stebuklai – tiesiog puojančioje“, kur gali įsimesti grybelis, gali būti laikomi atvirai, kokybė. Žolelės renkamos, ne šienaujamos mašinomis, pakuojakur bet kas gali prieiti), transportuojami, laikomi (gal džiūsta mos šviežios, į sandarią pakuotę, šalis gamintoja užrašoma ne ta, ant saulės, nes krovinys atėjo laisvadienį, ir niekas jo į sandėlį kur žolelės supakuotos, o ta, kur jos užaugusios.

Netgi natūrali druska ir ta gali būti nekokybiška – pvz., gaunepriėmė). Gal atkeliavo pažeisti mikroorganizmų, todėl juos ta sprogdinimo būdu, surankiota iš atliekų druskos dirbinių (pvz., reikia dezinfekuoti.

Ar iš pomidorų padažo buvo išrinkti supuvę pomidorai, o šviestuvų) likučių, iškasta radiacija ar cheminėmis medžiagomis iš apelsinų marmelado supuvę apelsinai? O gal nesivarginta, tik užterštoje teritorijoje. Atrodo, ką reiškia natūralios druskos gapridėta atitinkamai daugiau acto ar cukraus (vienas toks ekologi- mintojas? Druska juk negaminama, tik kasama. Pasirodo netgi škas acto skonio pomidorų padažas ilgokai pragulėjo mano šal- labai svarbu. Nes būtent nuo jo požiūrio druska bus kokybiška dytuve, kol išmečiau, nes niekas nenorėjo valgyti). Kokias alyvuo- arba ne. ges sudėjo spausdami aliejų? Laiku nuskintas, nenukritusias ant žemės, tų veislių, kurios priklauso? Kokioje temperatūroje buvo Natūralumas versus patogumas pasterizuotos sultys? Kaip tos sultys buvo pagamintos – spaustos Yra nemažai žmonių, kurie vengia natūralių ir ekologiškų iš vaisių ir tokios parduotos mums gerti? Ar išspaustos Brazilijoje, (organinių) produktų – jiems vaidenasi mėšlini batai, žemėtos ten išgarintos, po to Lenkijoje sumaišytos su vandeniu ir papildy- rankos, bakterijos ir pan. Juos gąsdina specifinis skonis ir kvatos kvapu, pagamintu Ispanijoje, ir Lietuvoje parduotos? pas. Jie nori sterilaus, patogaus, ilgai galiojančio „kontroliuojaKiek laiko buvo maišytas šokoladas – septynias valandas ar mo“ daikto. Taip pat universalaus skonio, neutralaus kvapo ir septyniasdešimt? Būtent nuo šokolado maišymo laiko priklauso madingos išvaizdos. Kitaip sakant, statistinio produkto vieneto. jo konsistencija, skonio ir kvapo subtilybės. Šio proceso metu Juk natūralumas nėra labai patogus – jis nesuvaldomas, kakavos sviestas tolygiai pasiskirsto mišinyje, o smulkios dalelės, nevienodas, specifinis. Gali būti labai geras, o gali ir prastas – esančios masėje, tampa glotnios. Kaitinant ir maišant išgaruoja reikia pačiam žiūrėti ir vertinti. Ne visi to nori ir kartais iš to nelakios medžiagos ir rūgštys bei vyksta oksidacija, dėl ko ir pa- norėjimo patiems spręsti pasirenka sintetinį variantą. Ir smarsiekiamas ypatingas aukštos kokybės šokolado skonis – subtiliai kiai prašauna – nestandartinis nereiškia nekenksmingas. Ar tai kartokas ir intensyvaus aromato. Beje, ekologiškas standartas to- mus guodžia, jei kenksmingumas tas tapo standartu? kių kokybės subtilybių neapima, tad ekologiškas šokoladas gali Tačiau nepatingėjus šiek tiek pamąstyti ir pasvarstyti, galibūti ir trumpai, ir ilgai maišytas. Analogiškai – ir neekologiškas. ma pasirinkti visai neblogą variantą – jei ne visomis, tai daugeKaina versus sveikata Kiek laiko ir kokioje temperatūroje buvo džiovinti vaisiai, pagaminti makaronai? Džiovinant greitai prarandama daugy-

liu prasmių kokybiškus produktus. Ir būtent iš ekologiškų. Tokie jie bus ir be nuodų, ir švieži, ir su skoniu paruošti, ir gali būti netgi patogūs. *Autorės prašymu, kalba netaisyta

47

AR GALI ŽALIA TAPTI NAUJĄJA JUODA? Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie mūsų vartojimo įpročius apėmusią greitosios mados karštinę. Tuokart straipsnis nuteikė gana pesimistiškai. Tai, kad dažniau renkamės kiekybę, o ne kokybę, greičiausiai lemia ne vienas veiksnys. Galbūt galima būtų kaltinti išbujojusį materializmą ir vartotojiškumą, prastesnę ekonominę situaciją, tradicijų nykimą ir socialinių saitų sutrūkinėjimą, kultūrinį ir istorinį paveldą, politinę situaciją ir aibę kitų kintamųjų. Kita vertus, visi šie dalykai tarpusavyje susiję, ir pasaulio žemėlapyje atrastume daugybę skirtingų šių sąveikų formų. Vis dėlto ekonominių, politinių, psichologinių, kultūrinių ar religinių priežasčių dabar detaliai nenagrinėkime. Pakanka fakto, kad rinkdamiesi kiekybę – šiuo atveju kalbama apie greitosios mados užsuktą karuselę – iš tiesų prarandame daug daugiau nei gauname. Svarbu suvokti, kad situacija, nors ir nepavydėtina, nėra beviltiška, o įdėjus noro ir pastangų, gali tapti ir daug žadanti.

Ksenija Aleksejeva

48

Lėtoji mada

T

iesą sakant, greitosios mados principais grindžiamas gamybos procesas greičio atžvilgiu nedaug skiriasi nuo kitaip gaminamų produktų. Nepriklausomai nuo galutinio gaminio patekimo į rinką greičio, pluošto žaliavai užauginti reikia tiek pat laiko. Tiek pat laiko užtrunka ir suvelti, numegzti, išbalinti, išvalyti, nudažyti, išmarginti, sukirpti ir pasiūti. Nusipirkti ar išskalbti drabužį taip pat užima panašų laiko tarpą. Todėl greitąją madą geriau charakterizuoja gobšumas nei greitis: kuo daugiau pagaminti, kuo daugiau parduoti, kuo daugiau užsidirbti, neatsižvelgiant į aplinkos taršą, gamtinių išteklių eikvojimą, žiaurų elgesį su gyvūnais ir žmogaus teisių pažeidimus.

Alternatyvą šiai sistemai siūlo lėtosios mados koncepcija, grindžiama tikėjimu, kad galima sukurti tokią drabužių gamybos ir vartojimo sistemą, kurioje pinigai būtų uždirbami garbingai, o vartojama sąmoningai ir atsakingai. Lėtosios mados koncepcija pasiskolinta iš lėtojo maisto judėjimo, pradėjusio formuotis 1986 m. Italijoje. Lėtojo maisto vertybių propaguotojai siekia, kad maistas ir valgymo malonumas būtų neatsiejami nuo žinojimo ir atsakomybės. Drabužių kūrėjai, pirkėjai, tiekėjai ir vartotojai, kurie vadovaujasi lėtosiomis vertybėmis, žino daugiau apie mados ir drabužių pramonės įtaką darbininkams, bendruomenėms ir ekosistemoms. Poslinkis nuo kiekybės į kokybę leistų tiekėjams tinkamai planuoti užsakymus, prognozuoti reikalingą darbininkų skaičių, daryti ilgalaikes investicijas. Teisingesnis kainos paskirstymas per visą tiekimo grandinę leistų darbuotojui skirti daugiau laiko kiekvienam gaminiui. Žinoma, kokybė kainuoja daugiau.

Galbūt galėsime sau leisti įsigyti mažiau, bet vertingesnių gaminių... Stengdamiesi daugiau sužinoti apie tai, iš kur mūsų drabužis atkeliavo, kiek kainavo jį pagaminti (ne tik finansiniai kaštai), kiek jis keliauja iki mūsų parduotuvių, galėsime matyti didesnį tikrojo drabužio gyvenimo ciklo ir jo poveikio aplinkai paveikslą. Sąmoningas vartojimas yra mokymasis priimti tikslingus ir apmąstytus pirkimo sprendimus. Atsakingai apsvarstydami naują pirkinį, lyg tai būtų elektroninė įranga ar buitinė technika, darytume neabejotinai geresnius sprendimus. Kai sulėtiname greitį ir sąmoningai siekiame turėti tik tokius drabužius, kurie mums geriausiai tinka, kurie mums pakelia nuotaiką ir kuriuos mes tikrai mėgstame, esame motyvuoti pirkti kuo geresnės kokybės, patvaresnius, ilgaamžius drabužius ir geriau juos prižiūrėti. Rinkdamiesi kokybiškus drabužius, sumažiname drabužių ir tekstilės kiekius, kurie kasmet atsiduria ir kaupiasi sąvartynuose.

Aplinkai nekenksmingi audiniai „Sulėtinti“ savo drabužius galime daugybe būdų. Vienas paprasčiausių ir mažiausiai pastangų bei pokyčių reikalaujančių – pirkti ar siūtis drabužius iš aplinkai nekensmingų audinių. Dažniausiai šis variantas nėra pats pigiausias. Kita vertus, galbūt, prieš sumokėdami daugiau, rinksimės atsakingiau, o įsigiję drabužį, jį labiau tausosime.

Aplinkai nekenksmingas audinys – tai toks audinys, kuris buvo pagamintas iš atsinaujinančių išteklių. O žemės plotas, reikalingas išauginti ir subrandinti žaliavai (augalams ar gyvūnams), yra mažesnis. Augimo ir gamybos proceso metu naudojama mažiau cheminių medžiagų, etiškai elgiamasi su gyvūnais. Norint išsirinkti tokį drabužį, ilgai sukti galvos neteks. Tiesiog reikėtų rinktis gaminius, pažymėtus tam tikru ekoženklu. Šiek tiek netikėta, kad didžiausią ekologinį potencialą turi visai ne ekologiška medvilnė, o kanapės.

Kanapės auga labai greitai ir tankiai, yra atsparios kenkėjams, todėl jas auginant beveik nereikia pesticidų, herbicidų, fungicidų, kitų biocidų ir trąšų. Jos gali augti beveik bet kurioje klimato juostoje ar dirvožemyje ir jų nereikia dirbtinai drėkinti. Dėl savo ilgų šaknų kanapės netgi pagerina dirvožemio struktūrą ir padeda stabdyti dirvožemio eroziją. Be to, augdamos jos išskiria didelius deguonies kiekius ir valo dirvą nuo toksinų. Tai yra natūraliai ilgas ir tvirtas pluoštas, labai tinkamas verpti ir perdirbti, iš jo pagaminti audiniai yra pigūs, o pasiūti drabužiai patvarūs, ilgai nešiojami, atsparūs dulkėms, bakterijoms, kandims ir netgi ugniai. Standartiniai audiniai iš kanapių panašūs į liną visomis savo savybėmis. Pavyzdžiui, jie puikiai sugeria drėgmę. Be to, kanapes yra daug lengviau auginti nei linus, ir pluošto derlius būna kelis kartus didesnis iš to paties sklypo ploto. Esant šiuolaikinėms tekstilės technologijoms, galima pagaminti įvairaus storio ir minkštumo audinių. Tačiau ypatingai gaila, kad Lietuvoje iki šiol nėra teisiškai

Greitąją madą geriau charakterizuoja gobšumas nei greitis.

Kaip atpažinti nekenksmingą sau ir gamtai drabužį?

Geriausia, kai tokie gaminiai žymimi tam tikrais ekologiškumą patvirtinančiais sertifikatais, todėl pirkdami drabužį patyrinėkite etiketes, įvertinkite drabužio sudėtį. Atkreipkite dėmesį į drabužio viduje prisiūtą priežiūros kortelę – be jos gaminys praranda pusę vertės. Kai nežinome, kaip tiksliai reikia drabužį prižiūrėti, jį lengva sugadinti.

Prekiaujant ekologiškais audiniais ir jų gaminiais taip pat turi būti laikomasi sąžiningos prekybos (angl. Fair trade) principų, kuriais siekiama sudaryti geresnes prekybos sąlygas sunkioje padėtyje esantiems trečiojo pasaulio šalių ūkininkams, darbininkams ir taip prisidėti prie vystomojo bendradarbiavimo politikos įgyvendinimo. Didžioji dalis mūsų dėvimų drabužių atkeliauja iš besivystančių šalių. Pirkdami ženklu ,,Fairtrade“ pažymėtą prekę, galime būti tikri, kad prie jos pagaminimo prisidėję darbininkai gauna didesnes algas, dirba geromis sąlygomis, jiems užtikrinamos stabilios produkcijos supirkimo kainos, su gamintojais sudaromi ilgalaikiai, stabilūs kontraktai. Sąžiningos prekybos ženklu pažymėtos prekės taip pat yra pagamintos nepažeidžiant žmogaus teisių, aplinkosaugos reikalavimų, griežtai draudžiamas priverstinis vaikų darbas.

Keli gerieji ekoženklai: Oeko-Tex 100, 100+, 1000. Gaminant šiais ženklais pažymėtus drabužius nebuvo naudojami alergiją galintys sukelti dažai, formaldehidas, juose nėra chloro organinių junginių, tinkamas pesticidų ir chlorintų fenolių, sunkiųjų metalų kiekis, pH tinkamas odai. Ekologiškos medvilnės – GOTS (Global Organic Textile Standart) – ženklu pažymėtai medvilnei auginti nenaudojami pesticidai, trąšos, sunkiųjų metalų turintys dažai, apdirbimui naudojamos tik lengvai suyrančios medžiagos. Šiuo ženklu žymimą produkciją Lietuvoje gamina „Utenos trikotažas“.

49

sureglamentuotų sąlygų techninių kanapių auginimui. Tiksliau kanapes auginti draudžiama (dėl jų narkotinių savybių, kurių techninės kanapės, skirtingai nuo paprastų, neturi). Bet kas, pabandęs jas auginti, rizikuoja sėsti už grotų. Tuo tarpu mūsų kaimynai latviai šią problemą išsprendė jau seniai, ir šiuo metu Lietuvoje galime įsigyti latviškų kanapių.

Natūrali medvilnė gali būti įvairių spalvų ir atspalvių – kavos su pienu, smėlio, juodos, raudonos, rožinės, mėlynos, žalios, pieno, baltos ir kt. Pasaulyje aptinkama apie 6000 medvilnės rūšių, 40 iš jų yra natūraliai spalvotos. Naudojant natūraliai spalvotą medvilnę iš gamybos grandinės eliminuojama bene brangiausia ir labiausiai teršianti grandis – dažymas. Apskaičiuota, kad nedažant audinio, gamybos kaštai gali būti sumažinti per pusę ir tiek pat – aplinkos tarša. Natūraliai spalvota medvilnė skalbiama neblunka, kaip tai dažnai nutinka su įprasta, dažyta medvilne. Atvirkščiai, po skalbimo spalva tampa sodresnė. Nors spalvota medvilnė toleruoja druskingą dirvožemį, turi savybių atbaidančių vabzdžius ir yra atspari daugeliui ligų bei sausrai, jos derlius būna mažesnis, o pluoštas trumpesnis, todėl augintojams mokama daugiau, ir tai natūraliai kelia tokios medvilnės kainą.

Natūraliai išaugintas lino pluoštas yra visiškai nekenksmingas ir nepavojingas žmogaus sveikatai. Kailius ir odą taip pat galima priskirti prie ekologinių audinių, jeigu tai yra natūralia mirtimi mirusio gyvūno oda, o jai apdirbti nenaudoti kenksmingi chemikalai.

Dar vienas sprendimas galėtų būti dėvėto odinio daikto įsigijimas, tuomet nebūtų skatinamas naujų gyvūnų žudymas ir teršiama aplinka. Tai ypač svarbu, nes odos apdirbimo pramonė yra viena toksiškiausių drabužių pramonės šakų.

Šitaip danų dizaineriai Viktor and Rolfs’ išreiškia savo pasipiktinimą greitosios mados industrija

Tikrasis perversmas įvyks tada, kai drabužis bus geidžiamas ne dėl mažesnės kainos, bet dėl į jį įdėto darbo.

„Taikos“ šilkas – alternatyva tradiciniam šilkui. Šilkverpio vikšras, tapęs lėliuke, pasikabina ant šakelės ir pradeda verpti kokoną.

Išgaunant šilką tradiciniu būdu, šilkverpių lėliukės yra nužudomos – dedamos į verdantį vandenį arba karštą krosnį, kad išsiritęs drugys neapgadintų kokono, mat tuomet šilko pluoštas sutrūkinėja, ir jo negalima suvynioti kaip siūlo. „Taikos“ šilko gamintojai leidžia drugiui išsiristi iš kokono, o šilkas suverpiamas kaip bet kuris kitas pluoštas.

Tokiu būdu gaunamas minkštas, pūkuotas, lengvas it debėsėlis šilko pluoštas, dar žinomas Ahimsos šilko vardu.

Kitas etiškas ir ekologiškas šilko pakaitalas – sojų šilkas, gaminamas iš atliekų, susidariusių gaminant sojų varškės sūrį. Sojos baltymas suskystinamas ir paverčiamas ilgu vientisu pluoštu, kuris vėliau suverpiamas. Dėl didelio baltymų kiekio sojos šilkas labai gerai įsisavina dažus, todėl yra labai patogus dažyti natūraliais augaliniais dažais.

Bambuko pluoštas laikomas ekologišku todėl, kad bambukas yra viena bene greičiausiai augančių ir atsinaujinančių žolių, be to, jis yra biologiškai skaidus. Kukurūzų pluoštas (INGEO) – vienintelis sintetinis pluoštas, gaminamas pramoniniu būdu iš atsinaujinančių gamtinių šaltinių, o ne iš naftos. Tai – bioskaidus poliesterio pakaitalas, mažiau degus, elastingesnis, atsparus UV spinduliams. INGEO pluoštui pagaminti sunaudojama 30–50 proc. mažiau energijos negu gaminant sintetinius pluoštus. INGEO gaminamas iš greitai atsinaujinančių gamtos šaltinių – kukurūzų pasėlių, kurių vegetacijos laikas – keli mėnesiai.

Taip pat galima įsigyti ir iš perdirbto poliesterio pasiūtų drabužių. Tokiu būdu nekaupiami keletą dešimtmečių nesuyrantys poliesterio atliekų kalnai.

Kitas, plačiau žinomas, aplinkai nekenksmingas pluoštas – ekologiška medvilnė. Ekologiška vadinama tokia medvilnė, kuriai užauginti ir išgauti nebuvo naudojami pesticidai ar kitos cheminės medžiagos, ji buvo surinkta rankomis. Dar geriau, jeigu medvilnė nebuvo dažyta, o audiniui pagaminti buvo naudotas natūraliai spalvotas medvilnės pluoštas.

Kiti natūralūs pluoštai, kuriuos pirkdami mažiau kenksime aplinkai, yra chemikalais neapdorota, tinkamai laikomų avių vilna, be chemikalų užaugintas linas, bambuko ir kukurūzų pluoštai, „taikiai“ išgautas šilkas, natūralia mirtimi mirusio gyvūno oda.

Greitoji mada taip pat ima žaliuoti Tiesa, drabužių kolekcijas, pagamintas stengiantis padaryti kuo mažiau neigiamo poveikio aplinkai, pristato ir tokie populiarūs greitosios mados prekių ženklai kaip „Marks&Spencer“, „Gap“, „H&M“, „Topshop“. Pavyzdžiui, „H&M“ nusprendė daugiau dirbti su ekologiška medvilne ir praėjusiais metais išleido „Sąmoningą kolekciją“, pagamintą iš ekologiškos medvilnės, aplinkai nekenksmingu laikomo medienos celiuliozės pluošto – tencelio ir perdirbtos tekstilės. Šie drabužiai stilingi, nedaug brangesni už įprastus šios firmos drabužius. „H&M“ taip pat ieško kelių, kaip taupyti vandenį ir gamybos procese drabužių pluoštui skalauti panaudoti lietaus vandenį.

Kompanija yra gavusi ES sertifikatą, patvirtinantį kūdikiams skirtų drabužių chemikalų kontrolę.

Kompanijos vardas nėra toks svarbus – keletas kitų žinomų prekės ženklų elgiasi panašiai, svarbiau – pati tendencija.

Nors šių kompanijų siūlomų drabužių, pagamintų laikantis ekologijos principų, pasirinkimas dar nėra labai didelis, tačiau tai, kad žmonės už prieinamą kainą populiariose parduotuvėse turi galimybę įsigyti ekologiniais principais remiantis sukurtų drabužių, yra ne tik pažanga gamtos apsaugos sferoje, bet ir svarbų poslinkį žmogaus sąmonėje skatinantis žingsnis.

50

diniai ne visada gali pakeisti šiuo metu tam tikriems efektams Ypatingai prie „švarinimosi“ tendencijų stiprėjimo prisiišgauti naudojamus audinius, todėl gali būti prarastas pirminis deda „Greenpeace‘as“. 2011 m. pasirodė „Greenpeace‘o“ atasdizainerio sumanymas. Kita vertus, ekomada suteikaita, kurioje buvo pristatyti chemikalų, esančių tos kia galimybę iškilti naujiems vardams ir supapačios „H&M“, „Adidas“, „Ralph Lauren“ ir kitų garžindina su visiškai nauja drabužio koncepcija. sių prekių ženklų drabužiuose, tyrimo rezultatai.

Ekodizaineriai lyg žaisdami eksperimentuoja su Buvo tiriami 14 didžiausių drabužių gamintojų įvaizdžiais, nepasiduodančiais vadinamiesiems produktai. Aptikę tirtuose drabužiuose sveikatai etinės gamybos apribojimams. Iš tiesų, taikydapavojingų medžiagų, „Greenpeace‘o“ aktyvistai mi aplinkai nekenksmingus gamybos metodus kreipėsi į šiuos drabužius gaminančias kompaišgauti efektams, kurių nebūtų galima sukurti nijas ir paprašė iki 2013 m. pabaigos gamyboje tradiciniais būdais, sąmoningi dizaineriai kuria visiškai uždrausti alkilfenolių (medžiagos, ardanvisiškai naują vizualųjį žodyną. čios žmogaus hormoninę sistemą) naudojimą.

Didelėms korporacijoms „Puma“ buvo pirmasis sportisunku prisitaikyti prie šių ponių drabužių prekės ženklas, kyčių, o jaunam dizaineriui nusprendęs pašalinti visus tai yra iššūkis. Taigi, ko negali kenksmingus chemikalus iš Apskaičiuota, kad nedažant audinio, gamybos padaryti didieji, bando padasavo gamybos grandinės iki kaštai gali būti sumažinti per pusę ir tiek pat – ryti naujokai. Galiausiai varto2020 m. Vėliau jo pavyzdžiu aplinkos tarša. tojai reikalaus daugiau to, ką pasekė „Nike“ ir „Adidas“. daro naujokai, ir naujų ženklų paklausa turėtų išaugti.

Daugelio apžvalginkų nuomone, šiuo Ekologija ant podiumo metu lėtai, bet užtikrintai judame pasikeitusio požiūrio į varAukštoji mada, kaip aprangos tendencijas nustatantis tojimą link. fenomenas, galėtų būti galingas įrankis, skleidžiantis ir įtvirTiesa, tokie žinomi vardai kaip Rodriguez, Donatella Vertinantis lėtosios mados vertybes. Didelė mados pasaulio jėga sace, Calvin Klein, Alexander McQueen ir Richie Richis, Stella yra ta, kad jis žino, kaip patraukliai pateikti naujas idėjas. TikiMcCartney, Diane von Furstenberg į savo naujausias kolekcijas masi, kad būtent mados industrija sugebės žalią paversti naumielai įtraukia drabužių iš kanapių pluošto ar bambuko. Bet šie jąja juoda. drabužiai neparduodami eilinėse parduotuvėse, o yra prabanMada verčia žmones pirkti vadovaujantis emocijomis. gos prekė. Žmonės daug mieliau perka drabužius, kurie turi kokią nors istoriją. Atskiriems nepriklausomiems dizaineriams, galinPelną tenka aukoti vardan idėjos tiems savo kurtiems drabužiams suteikti autentiškumo, tai yra Sunkumų kyla ne tik dėl didelių kainų. Ekologiškas mados didžiulis privalumas, o didiesiems gamintojams toks pirkėjo suvokimas vis dar yra nevienodas, skirtumai ryškūs ir tarp Eurobruožas sukelia nepatogumų. Stengdamiesi prisitaikyti, jie pos mados sostinių, pavyzdžiui, Londono ir Paryžiaus. Britanitaip pat bando „žaliuoti“, ir šios pastangos yra labai sveikinjoje ekomada jau pripažįstama kaip pilnavertė pramonės šaka, tinos. Vis dėlto tikrajam pokyčiui būtina žmonėms įskiepyti tad pamažu nyksta hipiškas jos įvaizdis, auga pasitikėjimas. kitokį požiūrį į patį drabužį. Tikrasis perversmas įvyks tada, kai O štai Paryžiaus mados savaitėse situacija vis dar kitokia. Dėl drabužis bus geidžiamas ne dėl mažesnės kainos, bet dėl į jį Paryžiaus mados pasauliui būdingo prieraišumo tradicijoms ir įdėto darbo. mažesnio atvirumo naujovėms, aukštuosiuose mados sluoksDeja, kol kas daugelis drabužių kūrėjų ir gamintojų nėra niuose ekodizainas vis dar nėra nei rimtai vertinamas, nei traklinkę rinktis ekologiškus audinius, pradėti naudoti atsinaujituojamas kaip kažkas iš tiesų skoningas ir stilingas. nančias medžiagas ir energiją. Didžioji dalis žinomų dizainerių Todėl ne vienas su garsiausiais mados kūrėjais dirbęs diteisinasi ne tik didele ekologiškų audinių kaina, bet ir pasiuzaineris paliko savo garsiuosius darbdavius, kad galėtų įsteigvimo technikos sudėtingumu. Suprantama, kad ekologiški au-

51

„Dėvėti“, „iš antrų rankų“, „vintažas“ – visa tai terminai, ti savo verslą ir kurti gražius, ne tik estetine, bet ir santykio su aplinka prasme, produktus. Viena tokius sprendimus paskati- skirti apibūdinti iš esmės tam pačiam dalykui – kažkieno jau nusių priežasčių – nuolatinės mažiau apmokamų darbuotojų nešiotiems, kartą jau parduotiems, tačiau vis dar vilkėti tinkauž Prancūzijos ribų paieškos, kita – didelio masto audinių švais- miems drabužiams. Kitaip tariant, tai drabužiai, mūsų spintose tymas. Tokių permainų rezultatas – unikalūs, puikios kokybės gyvenantys jau antrą, o, galbūt, ir trečią gyvenimą. Šių drabušalyje pagaminti drabužiai ir, svarbiausia, pigesni už garsių di- žių rasti tikrai nesunku. Jų galima aptikti ir „blusų turguje“, ir zainerių siūtus apdarus. Nors ir brangesni už įprastų audinių dėvėtų drabužių parduotuvėse, ir dabar populiariose specialidrabužius, ekologiški ar etiški drabužiai bėgant laikui turėtų at- zuotose vintažo drabužių krautuvėlėse – butikuose nusipirkti iš tiesioginio savininko internetu. sipirkti, nes yra gaminami ilgesniam dėvėjiUž dėvėtus drabužius sumokėti pinigai mui, juolab šie dizaineriai vis dar yra ne itin nebus naudojami ištekliams, reikalingiems žinomi ir pirkėjai nelinkę rizikuoti prarasti naujiems drabužiams gaminti (kuras ga„madisto“ įvaizdį, kai žinomi prekiniai ženbenti, gamybai reikalinga energija ir kt.). klai tą įvaizdė garantuoja. „Eco chic“ kol kas Pirkdami dėvėtus drabužius, neprisidedadar nenustelbė „Chanel“, tačiau tokia tikime prie aplinkos taršos fabrikų ir gamyklų mybė yra, ir su kiekviena diena jis vis didėja. nuotekomis ir toksiškų garų emisijomis, taip O štai Didžiojoje Britanijoje užrašas pat šiuos daiktus išgelbėjame etiketėje Made in Britain nuo kelionės į sąvartyną. išgyvena tikrą Renesansą, ir Tiesa, vintažu mados ir tokie britų prekių ženklai kaip stiliaus žinovai linkę vadin„Mulberry“ ar „Aquascutum“ Didžiojoje Britanijoje užrašas etiketėje Made ti tik tam tikro laikotarpio ir gamybą iš Tolimųjų Rytų perin Britain išgyvena tikrą renesansą meninės ar istorinės vertės kelia atgal į gimtinę. Vis daždrabužius. Todėl suprantama, niau pasigirsta raginimų gamybos variklį užvesti vietoje... Tačiau kol kas tai yra ganėtinai kad ne visus dėvėtus drabužius galima vadinti vintažu. Siekianbrangu, todėl tam reikia sąmoningo apsisprendimo pelno dalį tys savo drabužinę papildyti ne tik papildomų išteklių nepapaaukoti idėjai.. Iš naujo Europoje įkurdinus drabužių pramonę, reikalavusiu daiktu, bet ir turėti istorinę vertybę, privalo būti čia gimstančios aplinkai nekenksmingos inovacijos galėtų būti atsargūs. Šiais laikais terminas „vintage“ neretai pasitelkiamas kaip rinkodaros triukas, norint tiesiog brangiau parduoti dėeksportuojamos atgal į Kiniją ar Indiją.

Ir tai neatrodo nerealu. Dar prieš kelerius metus vieninte- vėtus drabužius ar kitus naudotus daiktus. Tokiu būdu vintažu liai „žali“ balsai madoje priklausė prieš gyvūnų žudymą dėl kai- gali būti pavadintas tiek keliasdešimties metų senumo daiktas, lio kovojantiems aktyvistams. Jų dėka visuomenė sužinojo apie tiek ir tas, kuris yra pagamintas prieš keletą metų ar vos prieš tikrąją padėtį kailių versle, tačiau labiausiai tai paveikė tik kailių keletą sezonų.

Nesileidžiant į gilesnes diskusijas dėl apdaro vintažiškuir odos apdirbimo pramonę. Nors tuo pačiu metu visa tekstilės pramonė siaubingai teršė aplinką, o joje dirbantys žmonės dir- mo laipsnio, skirtingiems laikotarpiams priklausantys tikri ir bo siaubingomis sąlygomis. Dabar vartotojai žino daugiau, ir tai netikri vintažo drabužiai smagūs tuo, kad juos galima pasitelkpradeda daryti įtaką jų pirkimio įpročiams. Paskutinius kelerius ti tiek sekant paskutinėmis mados tendencijomis, tiek siekiant metus Europoje, ypač Skandinavijoje rengiamose mados savai- išsiskirti ir plaukti prieš srovę. Galimybės išties neribotos! Dratėse, vis labiau ryškėja vietinės gamybos ir natūralių, aplinkai bužių gali pasitaikyti įvairiausių – nuo pigiausių marškinėlių iki kažkada keletą tūkstančių kainavusių garsių mados namų nekenksmingų medžiagų naudojimo tendencijos. švarko ar suknelės. Norintys ir turintys laiko žaisti, kuriant keistus, įdomius ir originalius derinius, turi puikią progą leisti Suteikti antrą šansą pasireikšti savo kūrybiškumui ir meniniams gebėjimams. Na, o Norintys prisidėti prie ekomados, bet neišgalintys puoštrokštantiems tikrojo vintažo, teks šiek tiek iš anksto pasiruošti tis vienetiniais dizainerių kūriniais, nuskriausti nelieka. Jie turi – iš pradžių reikėtų šiek tiek susipažinti su dominančiais istorikeletą alternatyvų. Dar visai neseniai vilkėti dėvėtais drabužiais niais laikotarpiais, išsiaiškinti jų kultūrinį kontekstą, stilių ir tik buvo gal ir ne gėda, bet tai aplinkiniams dažniau siųsdavo žinutę po to ieškoti konkrečių daiktų. ne apie šio drabužio vartotojo ekologinį sąmoningumą ar siekį išsiskirti iš minios, Kitoks požiūris į nuosavybę Norintys išsivalyti spintas ir taip pat nemokamai atnaujinti o apie greičiausiai kuklesnius dėvin- drabužius, jais gali tiesiog mainytis. Juk neretai atsitinka taip, čiojo finansus. kad daugelio iš mūsų spintose guli geros būklės, kartais net viŠiandien vin- siškai naujų drabužių, kurių nebesiruošiame nešioti. Drabužių tažas do- mainų akcijos ypač populiarios tarp paauglių ir jaunimo. Tokios m i n u o - akcijos, dažnai rengiamos muzikinių festivalių ir kitų renginių ja ant metu, organizuojamos savarankiškai, mainytis galima ir interraudonų jų netu. Pavyzdžiui, lietuviškame, prasmingą vartojimą skatinankilimų ir dik- čiame tinklapyje „manodrabuziai.lt“. Tai interneto svetainė, kutuoja aprangos rioje užsiregistravę vartotojai gali keisti, parduoti arba dovanoti taisykles madingiems nebenešiojamus drabužius ir taip prailginti jų gyvavimo ciklą.

Besikeičiantį požiūrį į nuosavybę liudija ir tai, kad žmonės žmonėms. nevengia drabužį tiesiog pasiskolinti iš drabužių „bibliotekos“.

52

Stokholme prieš porą metų atidaryta drabužių „biblioteka“ Lånegarderoben, kurioje vietoje knygų galima pasiskolinti drabužių. Principas paprastas. Sumokate maždaug 180 litų pusmečio nario mokestį ir kas tris savaites galite skolintis tris aprangos vienetus. Skolinant drabužius taip pat pateikiama ir drabužio priežiūros instrukcija. Vieni čia ateina pasiskolinti prašmatnesnių drabužių vakarėliams ar vestuvėms, kiti – kasdienių drabužių – džinsų ir marškinėlių. Šitaip neperkant vis naujų drabužių, puikiai numalšinamas naujovių alkis. „Biblioteka“ bendradarbiauja su žinomais ir mažiau žinomais švedų dizaineriais, kurie padovanoja jai savo kūrinių. Be abejo, čia antrą savo gyvenimą atranda ir daugybė vintažo drabužių.

siog nusibodusius drabužius galima prikelti naujam gyvenimui arba transformuoti į visiškai nebeatpažįstamus objektus. Nusibodę seni džinsai lengvai paverčiami šortais. Senus megztinius ar palaidines galima atgaivinti tiesiog persiuvus naujas sagas, išsiuvinėjus įdomų ir spalvotą paveiksliuką ar apsiuvus kaspinais bei karoliukais. Nusibodusius, per didelius ar per mažus marškinėlius paversti suknele, šalikėliu ar kitokio stiliaus marškinėliais taip pat nesunku. Iš tiesų, viskas priklauso nuo jūsų fantazijos, kartais minimali detalė gali daiktą visiškai pakeisti.

Besikeičiantis požiūris į vartojimą

Organic by John Patrick

Daugėja žmonių, imančių kvestionuoti kultūrines pirkimo įpročių normas ir jų suformuotą poreikių suvokimą. DabartiMažiau pirk – daugiau bandyk! nė ekonominė sistema, verčianti mus nuolatos vartoti, bruka ir tam tikrą žmogaus vertės suvokimą, kas daro jį gerą, vertingą, Ekotendencijų stiprėjimą rodo ir tai, kad praėjusias mepatrauklų ir įdomų. Ypač moterį. Drabužiai yra didelė ir svarbi tais į Oksfordo anglų kalbos žodyną buvo įtrauktas žodis to įvaizdžio dalis. Mums teigiama, kad drabužių niekad nebus upcycling, reiškiantis dar kartą panaudoti nebereikalingą per daug, ir kad niekada nebūsi pakankamai stilingas, todėl daiktą, sukuriant tokį produktą, kurio kokybė ir vertė būtų nuolatos turi atnaujinti savo garderobą. didesnė nei originalaus. Mažiau pirk – daugiau bandyk! Štai Žmonės, atsisakantys priimti primestą su mados ir drašūkis, skatinantis intymesnio žmogaus ir drabužio santykio bužių pramone glaudžiai susijusį savivertės suvokimą, atranformavimąsi. Į drabužį įdėję darbo, laiko ir fantazijos, galime da įvairių būdų protestuoti ir taip pat be radikalių permainų ne tik sutaupyti pinigų, bet jausti ir didelį moralinį pasitenkigyventi įprastą gyvenimo būdą. Vieni sistemai iššūkį meta nimą pačiam sukūrus savo drabužio istoriją. Tokiems bandypasižadėdami visus metus nepirkti nė vieno naujo drabužio mams skatinti kuriamos netgi savotiškos siuvyklos, dirbtuvės, ir išsiversti su tuo, ką jau turi spintose. Kiti nusprendžia pirkti kavinės. Pavyzdžiui, vienoje populiariausių Paryžiaus gatvių tik dėvėtus drabužius. Treti eksperementuodami siekia vieną įsikūrusioje kavinėje „Sweat Shop“ ne tik siūloma jaukioje ir pagrindinį drabužį keisti tik kas mėnesį ar kas savaitę. Vienu šastilingoje aplinkoje atsigerti ekologiškos arbatos. Čia įrenglikėliu ar skara galima sukurti ta 10 darbo vietų su siuvimo daugybę skirtingų įvaizdžių, mašinomis ir vienas bendras internete yra daugybė vaizdo didelis darbo stalas. KiekvieBesikeičiantį požiūrį į nuosavybę liudija ir tai, ir fotomedžiagos, kuriose roną savaitę šioje kavinėje renkad žmonės nevengia drabužį tiesiog pasiskodoma, kaip tą galima padaryti giami 5 siuvimo ir mezgimo kad ir dvidešimčia skirtingų kursai, rengiami susitikimai linti iš drabužių „bibliotekos“. būdų. Mėnesį vilkėdami tą su dizaineriais. Panašiai kaip ir patį drabužį ir, derindami jį su interneto kavinėje: ateini, išsiskirtingais aksesuarais, eksperimentuotojai turi galimybę aišnuomoji darbo vietą ir kuri. Tokiose dirbtuvėse smagu leisti kiai pajausti, ar norisi ir ar tikslinga grįžti prie senųjų vartojimo laiką, sukuriamos puikios sąlygos bendrauti, keistis idėjomis ir įpročių. Tinklaraščiuose šie žmonės dalijasi savo patirtimi, atramėgautis tvyrančia ypatinga pasidaryk pats atmosfera. dimais ir patarimais. Įkvėpimui galite pasidairyti tokių projektų Neturėtų nusiminti ir tie, kurių siuvimo įgūdžiai menkesni. tinklaraščiuose: „Great American Apparel Diet“, „Uniform ProInternete daugybė tinklaraščių, straipsnių ir vaizdo vadovėlių, ject“, „Little Brown Dress“ ir daugybėje kitų. demonstruojančių, kaip atgyvenusius, nebeišvaizdžius ar tie-

53

Ekotransportas:

Ar žinome, kodėl mums jo reikia?

Europos Sąjungos (ES) ir vietinės valdžios pateikiamuose darnaus transporto dokumentuose nuolat rašoma apie įvairių transporto rūšių internalizaciją, mokslinių tyrimų skatinimą, daugiarūšiškumo sistemos plėtrą. Vis dėlto žmonijai, gyvenančiai čia ir dabar, valdžios siunčiamų ženklų nepakanka. Visuomenės „važiavimo“ įpročių pakeisti nepavyks, jei mes neturėsime alternatyvaus transporto formų, įkvepiančių pavyzdžių ir, žinoma, ekologiško transporto.

Linas Kranauskas, Indrė Ribačiauskaitė

K

iek daugiau nei prieš 120 metų vokiečių mechanikas ir išradėjas Karlas Bencas supažindino pasaulį su benzinu varomu triračiu automobiliu, kurio greitis tesiekė 16 km/val. Kas gi nutiko, kad tik daugiau nei per šimtmetį transporto technologijų rinkoje buvo padarytas milžiniškas postūmis, o jau dabar „dujų fabrikėlis ant ratų“ pradėjo taip varginti Žemės gyventojus?

Automobilizacijos procesas visame pasaulyje nenumaldomai auga. Ekonominės plėtros analitinė agentūra „Global Insight“ (JAV) prognozuoja, kad 2035 m. žemės rutulio keliais važinės 3 mlrd. automobilių. Nors iki šiol buvo manoma, kad 2050 m. keliais riedančių automobilių skaičius bus tik 1,6 mlrd.

Sparčiai auganti ekonomika analitikų prognozes daro kur kas pesimistiškesnes. Nuolatiniai transporto spūstys bei automobilių stovėjimo aikštelių trūkumas – tik dalis problemos. Didžiausias žmonijos rūpestis, kad automobiliai į mūsų kasdienį orą išmeta tūkstančius tonų mirtinų nuodų. Tai daug blogiau nei avarijos, nes užterštas oras susargdina ne tik sėdinčius už automobilio vairo, bet ir pakeleivius ar žmones, ramiai šaligatviais žygiuojančius į darbą.

Nepriklausomas aplinkosaugos ekspertas Liutauras Stoškus pasakoja, kad pastaraisiais metais transportas tapo oro taršos lyderiu, lyginant jo šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus su energetikos ir pramonės sektoriais. Transporto

54

sektoriaus tarša jau sudaro daugiau nei 40 proc. visų iš šių trijų sektorių į aplinką patenkančių teršalų. „Situacija miestuose ir užmiestyje gerokai skiriasi. Labiausiai nuo transporto taršos kenčia tos vietovės, kuriose didžiausi automobilių srautai, ir susidaro spūstys. Pastaruosius 20 metų transporto srautai miestuose nuolatos augo. Vilnius pagal automobilių skaičių tenkantį vienam gyventojui gerokai lenkia kitus Lietuvos miestus. Intensyvių transporto mazgų oro užterštumas sostinėje yra didžiausias. Kai kuriose gatvėse srauto intensyvumas gali siekti iki 50 tūkst. automobilių per parą, o užmiestyje, šalia Vilniaus, automagistralėje Vilnius–Kaunas vidutinis metinis automobilių intensyvumas per parą yra kiek daugiau nei 17 tūkst., t. y. beveik 3 kartus mažesnis. Nustatyta, kad sostinėje transporto sektoriaus tarša gali siekti net iki 90 proc. visų į aplinkos orą išmetamų teršalų“, – sako L. Stoškus.

Nors tik visai neseniai pradėjome didžiuotis, kad vos ne kiekvienas šeimos narys kieme po langais gali pasistatyti nuosavą automobilį, čia pat pradėjome sukti galvas, ką daryti, kad nenunuodytume patys savęs. Aplinkosaugininkai ir ekologijos mylėtojai mėgsta šūkį: „Pradėk nuo savęs“. Daugelis galėtų atšauti: „Tai neįmanoma!“ Ir turbūt jie būtų teisūs. Darbo metu mums dažnai reikia nukakti iš vienos vietos į kitą, nuvežti vaikus į darželį arba mokyklą, kažkam dar suspėti į paskaitas, o savaitgaliais – išvykos su šeima ir kita galybė reikalų. Taip, gal ir neį-

Greenas drive’as manoma. Tačiau yra dar vienas būdas – galime pasirinkti tokią transporto priemonę, kuri, kaskart į ją įsėdus, negrasins mūsų nunuodyti.

Elektromobiliais važiuojame švariai.

Europos Sąjungos (ES) transporto politikos Baltojoje knygoje numatyta, kad iki 2050 m. bus siekiama išmetamųjų teršalų kiekį sumažinti 60 proc. Viena iš priemonių, galinčių padėti tai padaryti – elektromobiliai. Europos šalys jau pradėjo rengti elektromobilizavimosi lenktynes.

Ispanų keliamas tikslas, kad iki 2014 m. jų keliais riedėtų maždaug vienas milijonas elektra varomų arba hibridinių automobilių. Londono asamblėjos pateiktoje ataskaitoje teigiama, kad šis miestas bandys tapti Europos elektromobilių sostine.

Užmojai patraukia dėmesį. Užsibrėžtas tikslas – iki 2015 m. mieste bus 100 tūkst. elektra varomų automobilių ir įrengta 25 tūkst. įkrovimo stotelių. Elektromobilių infrastruktūros vystymas yra gera žinia visam pasauliui. Dideli planai ir užmojai dažnai pradeda remtis į eilinių gyventojų kišenes – dažniausiai jie tampa šių planų vykdytojais. Kol Vakarų šalys piliečiams gali taikyti įvairių lengvatų ekologiškoms transporto priemonėms įsigyti, pasidairykime, kokia situacija šiuo metu Lietuvoje.

Susisiekimo ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėjas Arūnas Malinovskis pasakojo, kad elektromobilių rinkos augimas mūsų šalyje nebus itin greitas dėl keletos priežasčių: 1. Lietuvos gyventojai yra pakankamai konservatyvūs ir naujoves vertina gana atsargiai. 2. Elektromobilių kaina kol kas yra didesnė nei tokio pat modelio transporto priemonių varomų įprastu kuru. 3. Nedidelė naujų elektomobilių pasiūla. 4. Lietuviai didžiąją dalį transporto priemonių dėl jų kainos perka antrinėje rinkoje. Elektrinių transporto priemonių antrinė rinka dar nėra susiformavusi. 5. Elektromobilių infrastruktūra dar tik pradeda formuotis.

A. Malinovskis pabrėžė, kad šiuo metu Lietuvoje yra svarstomos kelios elektromobilių skatinimo priemonės, atsižvelgiant į kitų šalių patirtį. Pavyzdžiui, nemokamas elektromobilių statymas, KET pakeitimai, įkrovimo stotelių plėtra ir kt.

Elektromobilių gamybos procesas Vien elektromobiliai transporto taršos problemos neišspręs, kadangi šios transporto priemonės, kaip ir visos kitos (išskyrus kojas), yra gaminamos. O gamybos procesas ne visada pasižymi ekologiškumu ir švara. Neseniai elektra varomų automobilių rinką „nuplikė“ žinia, kad gaminant elektromobilius šiltnamio efektą sukeliančių dujų – anglies dvideginio – į aplinką išskiriama panašiai tiek pat, kiek jų išskiria ir kuru varomų automobilių gamyba. Tenesio universiteto (JAV) mokslininkai, tirdami 34 didžiausius Kinijos miestus, išsiaiškino, kad didžiausią žalą daro ne judėjimas šia transporto priemone, o jos gamybos procesas. „Didžioji dalis (maždaug 75 proc.) elektros energijos Kinijoje yra pagaminama naudojant iškastinį kurą – anglį. Šio proceso metu į atmosferą patenka didžiuliai kiekiai anglies dvideginio, kuris vėliau žmonėms sukelia sveikatos sutrikimų“, rašoma usanews.com. Vieno iš tyrimo autorių, profesoriaus Chriso Cherry’io teigimu, elektromobiliai yra ekologiškos transporto priemonės tik tuomet, jei jiems reikalinga elektros energija gaminama švariai.

„Reikia nepamiršti, kad automobilis per visą savo gyvenimą į aplinką paleidžia ketvirtį visų teršalų, kurie į aplinką patenka jo gamybos metu, tad perėjimas prie elektromobilių iš esmės neišsprendžia aplinkosaugos uždavinių ir problemų, tačiau gali gerokai sumažinti transporto įtaką oro kokybei miestuose. Todėl siekiant sumažinti poveikį aplinkai turėtų būti vis tik orientuojamasi į viešąjį transportą, o pervežimai keičiami į transportavimą geležinkeliais“, – pridūrė Liutauras Stoškus.

Pagrindinis ekologiško transporto tikslas yra energijos vartojimo efektyvumo gerinimas ir teršalų išmetimo bei priklausomybės nuo naftos mažinimas. Todėl tiek mokslininkai, tiek politikai ir inžinieriai stengiasi modernizuoti transporto sistemą taip, kad būtų kuo daugiau priemonių būtų sujungta į vieną tinklą.

Pasak L. Stoškaus, Lietuvai galėtų būti įdomi mūsų netolimų kaimynų – danų – patirtis. „Apie dviračių tinklų išvystymą Kopenhagoje jau žino bene kiekvienas, tačiau danai eina toliau.

Jau yra atlikta galimybių studijų, kaip vystyti elektrinių automobilių panaudojimą ne tik Danijoje, bet ir visame pasaulyje.

Jie yra apskaičiavę, kad jei bent pusė automobilių būtų pakeisti į elektrinius, tai energijos gamybos pajėgumus tereikėtų padidinti 8 proc., o efektas būtų maždaug toks, kad keliais būtų nustoję važinėti maždaug 82,5 milijono automobilių. Elektromobilių įkrovimo punktų galima matyti daugelyje Kopenhagos vietų“, – pasakojo ekspertas.

Nekenksmingas aplinkai kuras Neatsinaujinančių energijos šaltinių atsargos eina į pabaigą. Pasaulio energijos poreikiams patenkinti naudojami daugmaž vienodi naftos, anglies ir dujų kiekiai. Didžioji dalis transporto priemonių pasaulyje visiškai priklauso nuo iš naftos pagaminamo kuro. Lietuvos bioenergetikos ir energijos taupymo asociacijos duomenimis, anglies išteklių turime iki 2040 m., naftos iki 2047 m., o dujų iki 2068 m. Kol mokslininkai skaičiuoja besibaigiančias iškastinio kuro atsargas, verslininkai, studentai ir aktyvistai jau turi pasiūlymų visuomenei, kaip transporto priemonę pajudinti iš vietos ne tik elektra, bet ir šiukšlėmis, senu aliejumi ar vandeniu.

Užsienyje ir Lietuvoje itin populiarėja naudoto aliejaus, skirto kepti, surinkimas ir antrinis panaudojimas. Kavinėse, restoranuo-

Austrijos miestas panaudoto aliejaus idėją pritaikė ne tik automobiliams, bet ir viešajam transportui.

55

se, kepyklose kasdien didelis kiekis aliejaus išpilamas į kanalizaciją.

Užuot aliejų išmetus, įstaigoms siūloma jį pilti į specialią tarą, kuri vėliau būtų surenkama. Tūkstančiai litrų seno aliejaus gali būti vėl panaudoti dyzeliniam automobiliui maitinti. Sukurta technologija leidžia nesunkiai pakeisti dyzelinį variklį taip, kad į jį būtų galima pilti aliejų. Užsienyje šios transporto priemonės vadinamos fraibridais (angl. frybrid). Naudoti tinkamas yra rapsų, sojų, kukurūzų ar saulėgrąžų aliejus. Pagrindinė šio alternatyvaus kuro paplitimo priežastis – taupumas. Aliejumi varomos sistemos įrengimo kaina prasideda nuo 1500 litų. Šokia tokia investicija, tačiau aliejaus (skirto automobiliams) litro kaina yra 2,5 lito, tad ankščiau ar vėliau sutaupysite.

Austrijos miestas – Gracas – panaudoto aliejaus idėją pritaikė ne tik automobiliams, bet ir viešajam transportui. 1994 m. du miesto autobusai buvo pritaikyti važinėti biodyzelinu, kuris pagamintas kepti naudotų riebalų pagrindu. Tuo metu Graco Technikos universitetas stebėjo į aplinką išmetamų teršalų kiekį. Susumavus gautus duomenis, paaiškėjo, kad šis būdas padeda gerokai sumažinti dujų emisiją ir išlaidas. Aliejus yra surenkamas ne tik iš įstaigų, kuriose gaminamas maistas, bet ir privačių namų ūkių: kiemuose galima pamatyti specialių konteinerių, skirtų panaudotoms žaliavoms. Jau 2005 m. Grace 100 proc. miesto autobusų degalų bakų buvo pripildyti biodyzelino. Buvo apskaičiuota, kad nuo 2004 m. iš restoranų buvo surinkta 280 tūkst. kg panaudoto aliejaus, o iš namų ūkių – 75 tūkst. kg. Kitose šalyse milžiniški kiekiai nereikalingų (bet naudingų) žaliavų kasdien keliauja į šiukšlynus ir laukus, nors iš jų būtų galima sukurti ištisą perdirbto kuro infrastruktūros tinklą. Įdiegus aliejaus konvertavimo programą, Grace oro tarša buvo sumažinta net 50 proc. Automobilių vairuotojai taip pat neliko užmiršti – jiems buvo pritaikytos mokesčių lengvatos, nes miesto politikai ir visuomenė itin aktyviai rėmė alternatyvių degalų iniciatyvą.

Aplankius kavines, restoranus ir viešbučius iš jų galite išsivežti ne tik panaudoto aliejaus – dar viena kuro alternatyva – kavos tirščiai. Anglijoje gyvenantis inžinierius Martinas Baconas atrado būdą, kaip kavos tirščius paversti degalais automobiliui. Vyras, į pagalbą pasikvietęs savanorių komandą, transporto priemonėje sumontavo dujofikavimo įrangą, kurioje organinės medžiagos dega esant aukštai temperatūrai. Kavos tirščiai gamina dujas, kurios po valymo ir aušinimo naudojamos kaip kuras.

Prieš metus kavos automobilis pasiekė naują Gineso rekordą, kai išvystė 107 km/val. greitį ir buvo pripažintas greičiausia transporto priemone iš organinėmis atliekomis varomų automobilių.

Netikėtos išradingų žmonių iniciatyvos matomos ne tik inžineriniuose projektuose, bet ir socialiniame gyvenime. Gyventojai čia taip pat buriasi į bendruomenes, kuriose platina žaliąsias transporto idėjas.

Pasidalykime tavo / mano automobiliu / dviračiu Užsienyje sparčiai populiarėjanti dalijimosi automobiliu (angl. car, ride sharing) paslauga įgauna pagreitį ir Lietuvoje. Nors mūsų šalyje šią iniciatyvą paskatino daugiau ekonominė suirutė nei noras prisidėti prie tirpstančių ledynų saugojimo ar oro taršos mažinimo. Visgi, reikia tik pasidžiaugti, kad turėjome nors kažkokį paskatinimą pasodinti į savo automobilį draugą ar kolegą bei kartu riedėti iš taško A į tašką B. Nusprendusieji pasidalyti vieta automobilyje, gali džiaugtis ne tik puikia kompanija, bet ir galimybe įsitraukti į klimato kaitos problemų šalinimo aktyvistų gretas. Prancūzijoje pasisekimo sulaukęs projektas „Važiuoju – galiu pavežti“ (Covoiturage) sutraukė nemažas keliaujančiųjų gretas. 2004 m. informatikos studentas

56

Frederikas Marzzelas, sėdėdamas perpildytame traukinyje, svajojo, kaip būtų nuostabu dabar keliauti automobiliu, todėl pamanė, kad pats gali sukurti elektroninę erdvę, kuri bus skirta norintiems į savo automobilį priimti pakeileivių. Dabar „Covoiturage.fr“ projektas, turintis daugiau nei du milijonus narių, aktyviai veikia sprendžiant aplinkosaugos ir klimato kaitos problemas. Didelis keliautojų aktyvumas jau davė ir didelės naudos: nuo 2004 m. „Covoiturage.fr“ projektui pavyko sutaupyti 200 tūkst. tonų CO2. Pasak įkūrėjo F. Marzzelo, tai buvo pirmas žingsnis „žalesnių“ planetos plaučių link. Toliau stengiamasi išsaugoti 15 milijonų kvadratinių metrų Peru atogrąžų miško, nes medžių kirtimas šiame regione jau seniai kelia susirūpinimą. „Mažiau automobilių keliuose – mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų”, – sako F. Marzzelo.

Kas nenori dalytis automobiliu, gali pasidalyti dviračiu. Užsienio šalyse ši praktika išbandyta ir labai gaji. Lietuvoje mes irgi išbandėme: turėjome oranžinių dviračių – nebeturime.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – nuvykime į Paryžių. 2007 m.

Prancūzijos meras Bertrandas Delanoë iniciavo paryžiečių ir miesto svečių persėdimą ant dviračių. Užmojis buvo tikrai didelis – vienu metu į miestą buvo pristatyta 7 tūkst. dviračių, kurie buvo paskirstyti į 750 nuomos punktų. Paryžietiška tvarka buvo pavadinta „Velib“ – sujungti du prancūziški žodžiai velo (liet. dviratis) ir liberte (liet. laisvė). Regis, pavadinimas išpildė visus lūkesčius – laisvė dviračiams buvo suteikta tikrai didelė – automatizuota sistema leido pasiimti dviratį iš vieno punkto, o palikti kitame – patogiau ir būti negali. Mokestis už dieną – 1,70, abonementas metams – 29 eurai.

Tiesa, nors ir susimokėsite už visus metus, nereiškia, kad dviratis galės atsidurti Jūsų kieme, laikyti ar važinėtis juo galėsite pusę valandos. Jei dviračio reikia ilgesniam laikui, stabtelkite bet kuriame nuomos punkte, pasižymėkite ir važiuokite toliau. Tokiu būdu miesto valdžia siekia užtikrinti, kad sistema efektyviai veiktų. Šiuo metu Paryžius jau turi daugiau nei 20 tūkst. dviračių, veikia 1800 nuomos punktų, išsidėsčiusių kas 300 metrų. Per penkerius metus sistema labai išsiplėtė ir sustiprėjo. Atrodo viskas ėjosi lyg sviestu patepta, tačiau taip nebuvo – dviračių vagystės ir vandalizmas šiam miestui nėra svetima problema. Minėdami antrąsias „Velibo“ metines, paryžiečiai kartu skaičiavo nuostolius: 16 tūkst. dviračių buvo pakeista dėl apgadinimų ir smulkių vagysčių. Per dvejus metus pavogta 8 tūkst. dviračių. Per metus miestui šie vandalizmo atvejai kainuoja 2 milijonus eurų. „Nepaisant didelės žalos, projektas „Velib“ turi milžinišką pasisekimą“, – konstatavo miesto tarybos narys Robertas Gildas.

Prancūzijos sostinė neapsiribojo dviračiais – dalijimosi programą paryžiečiai sėkmingai vykdo toliau. 2011 m. gruodžio mėnesį buvo įvesta elektrinių transporto priemonių dalijimosi sistema „Autolib“. Į Paryžiaus gatves išriedėjo 250 kompaktiškų

Greenas drive’as elektromobilių. Vairuotojai galės paimti elektromobilį ir palikti jį skirtingose vietose – tam pritaikytose specialiose stovėjimo aikštelėse. Mėlynųjų automobilių nuomos kaina svyruoja nuo 10 eurų už dieną iki 114 už abonementą metams. Juose įmontuota kompiuterinė sistema leidžia vairuotojui surasti ir palikti automobilį tam skirtoje aikštelėje – artimiausiu atstumu nuo reikiamo kelionės taško.

Kalbant apie dalijimąsi dviračiais, panašią tvarką kaip Paryžiuje bandė įsivesti daugelis Europos miestų, tik ne visur ji buvo tokia sėkminga. Berlynas, Oslas, Viena – visur veikia automatizuoti dviračių nuomos punktai, tačiau ne viskas iki galo sureguliuota: pritrūksta pinigų joms atnaujinti, arba transporto priemonės tiesiog pavagiamos. Vilniaus oranžinių dviračių projektas tarsi pakartojo Toskanoje (JAV) 1996 m. vykdytą taip pat oranžinių dviračių likimą.

Maždaug prieš 16 metų benamių apsaugos organizacija „Bootstraps to Share“, įkvėpta judėjimo „Dviračiai ne bombos“ (angl. Bikes Not Bombs), kurio esmė buvo sutaisyti senus dviračius ir siųsti juos į Afriką, Ganą ar Gvatemalą vargingiems žmonėms, sumanė nuomoti 80 panaudotų ir suremontuotų dviračių. Kad išsiskirtų, transporto priemonės buvo nudažytos ryškia oranžine spalva. Šie dviračiai pirmiausia buvo skirti benamiams ir skurdžiai gyvenantiems piliečiams. Per pirmąsias kelias savaites buvo pavogta 30 dviračių. Po penkių mėnesių programa buvo nutraukta – didžioji dalis dviračių buvo pavogti arba nepataisomai suniokoti.

Integruojant naujas technologijas, svarbų vaidmenį atlieka visuomenės išprusimas. Turbūt pasaulyje dar nėra nė vienos sėkmingos santvarkos, kuri kerotųsi ant destrukcijos pagrindo. Tik visuomenės vertybės gali padėti mūsų miestuose įsitvirtinti alternatyvioms transporto idėjoms.

Dviratis prieš viešąjį transportą Lietuvos didžiuosiuose miestuose nuolat sprendžiamos dviejų ratų infrastruktūros ir plėtros problemos. Kol valdžios institucijų kabinetuose ir konferencijų salėse vyksta diskusijos, derinami kilometrai mieste ir už jo, aptariamos strategijos, gyventojai vis aktyviau imasi veiksmų ir patraukia į darbus automobilius palikę garaže. Frankas Wurftas, Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininko pavaduotojas, pasakoja pastebėjęs, kad mažesniuose Lietuvos miestuose dviratis yra kasdienė transporto priemonė. „Didieji miestai susiduria su dideliais atstumais ir reljefo problema. Žmonėms yra nepatogu minti iki darbo, sakykime, maždaug 10 km. Pasitaiko, kad reikia kilti į kalną

ar važiuoti duobėtu keliu – tai tikrai nėra labai patogu. Taip pat ne visose įstaigose yra įrengti dušai ir spintelės. Todėl ilgą atstumą minęs žmogus ne visada turi galimybę nusiprausti ir pasidėti daiktus“, – pasakojo F. Wurftas. – Jei reljefas nėra tinkamas kelionei į darbą, būtų galima kelio atkarpą suskirstyti į dvi dalis – vieną dalį miname dviračiu, kitą dalį keliame savo transporto priemonę į autobusą ar troleibusą ir riedame toliau. Čia vėl kyla problema – lipdukai, draudžiantys gabenti dviratį, ant viešojo transporto durų. Keisčiausia, kad viešojo transporto taisyklėse yra numatytas dviračių gabenimo atvejis.“

Tad galime rinktis – važiuojame į rytojų ekologiškai ar sėdime spūstyse paniurusiais veidais ir burnojame garsiąją frazę – kamščiai užkniso juodai.

Miestuose daugėjant dviračių takų, į kovą su dviratininkais stoja ir pėstieji.

Gyventojams dažnai tenka išvysti vaizdą, kai dviračių taku važiuojantis dviratininkas turi signalizuoti pėstiesiems, kad šie pasitrauktų nuo važiuojamosios kelio dalies. Auganti dviračių kultūra kartu auginti turėtų ir pėsčiųjų kultūrą. Vėl atsisukime į Daniją. Kopenhagoje Dviračių plėtros departamento vadovas Andre Rohlas yra pasakęs: „Važiavimas dviračiu mums yra tas pats, kas dantų valymas.“Šiame mieste dviračiu važiuojantis žmogus – kone šventasis. 2010 m. Kopenhagos Eismo departamentas išleido suvestinę, kurioje teigiama, kad net 96 proc. miesto moksleivių turi dviračius. Maždaug 55 proc. vaikų kasdien su tėveliais arba vieni į mokyklą rieda dviračiu. Jei atstumas iki mokyklos mažesnis nei kilometras, vaikai eina pėsčiomis, jei didesnis nei du kilometrai – važiuoja viešuoju transportu. Mieste iškeltas tikslas, kad iki 2015 m. į aukštąsias mokyklas kasdien dviračiais važinėtų daugiau nei 50 proc. studentų ir valstybėa įstaigų tarnautojų.

Norėdami prisidėti prie darnaus miesto plėtojimo idėjos, turėtume kuo dažniau atsisakyti automobilio. Atsisakyti patogumo nėra lengva: dviratyje nėra oro kondicionieriaus, stogo, langų ir sėdynė ne tokia patogi. Arūnas Malinovskis pasakoja, kad Lietuvos miestai pasižymi itin didele priklausomybe nuo asmeninio automobilio. „Eurostato“ duomenimis, esame labiausiai nuo automobilio priklausoma ES tauta. Tačiau esant nepalankioms ekonominėms sąlygoms (dėl kylančių kuro kainų) ateityje tikrai turėtų sparčiai augti kelionių pėsčiomis, viešuoju transportu ir dviračiais skaičius“, – sakė Susisiekimo ministerijos atstovas.

Būdami neatsiejama žmonijos dalimi turime prisiimti atsakomybę ne tik už tai, ką darome, bet ir už tai, ko nedarome.

Tad galime rinktis – važiuojame į rytojų ekologiškai ar sėdime spūstyse paniurusiais veidais ir burnojame garsiąją frazę – kamščiai užkniso juodai.

57

Green’as drive’as ant bangos

Pristatytas elektrinių dviračių „ferrari“ Viena iš šviežiausių elektrinių dviračių pasaulio naujovių pasirodė 2012 metų pradžioje. Kompanija „EH Line“ pristatė savo kūrinį „Street Racer“, kurį, be didelių užuolankų, vadina elektrinių dviračių pasaulio „ferariu“. Šis naujausių technologijų pavyzdys gali išvystyti 45 km/val. greitį. Įspūdingai atrodantis dviratis yra išlietas iš aliuminio. Kvapą gniaužia novatoriškas dizainas bei įvairūs rėmo dažymo variantai.

250 W elektrinis motoras skirtas ilgesniam nuotoliui įveikti ir lengviau „įkopti“ į statesnes įkalnes. Vienas iš svarbesnių „Street Racer‘io“ akcentų – kalnų treniruočių režimas. Tai reiškia, kad dviratį galima užprogramuoti, atsižvelgiant į pageidaujamą įkalnių gradientą. Važinėjantis kalnuotomis vietovėmis ar riedant pakalne, galima įkrauti elektrinio motoro baterijas. Ekologiško transporto entuziastams tikrai patiks, kad ši priemonė sunaudoja mažai energijos bei užtikrina didesnį greitį. Kaip ir daugelį elektrinių dviračių, „Street Racerį“ galima minti ir be elektros motoro – tokiu atveju jis svers vos 16 kg. Tiesa, paklojus už šią elektrinę svajonę maždaug 7 tūkst. eurų, būtų gaila naudoti vien tam, kad mintum pedalus.

Parengta pagal Ecofriend.com

Bambukas – puiki medžiaga dviračio gamybai Kai kalbama apie ekologišką transportą, dažniausiai skubama vertinti jo į aplinką išmetamų teršalų kiekį ir taip nustatyti, ar tai nekenksminga aplinkai transporto priemonė, ar ne. Visgi, dar vienas svarbus veiksnys – medžiaga, iš kurios pagaminta „minamoji“ priemonė.

Susidėvėjusios, sulūžusios ir nebevažiuojančios transporto priemonės keliauja į sąvartynus ir čia dūla dar kelis amžius. Jei nenorite, kad taip nutiktų su jūsų dviračiu – rinkitės pagamintą iš bambuko. Studijos „Calfee Bamboo“ atstovai tikina, kad bambukas dviračių gamyboje yra nepakeičiama medžiaga. Sparčiai augantys bambukai dažnai auginami ekologiškai: nenaudojamos trąšos, nenukenčia ekosistema bei su augalais dirbantys žmonės.

Gaminant rėmą dviračiui, bambukai specialiai termiškai apdorojami, kad būtų išvengta nepageidaujamų skilimų. Teigiama, kad bambuko tempimosi savybės yra geresnės nei plieno, o savo atsparumu suspaudimui jis pranoksta betoną. Dėl to tokie dviračiai yra gana lengvi ir stiprūs. Dviračio susijungiančios dalys sutvirtinamos, jas apvyniojant labai tvirtu augaliniu tesktilės pluoštu, pagamintu iš kanapių lapų. Jis ne tik įspūdingai atrodo, bet ir neįtikėtinai slopina vibraciją. Dviračiai, pagaminti iš bambukų, yra daug lengvesni už įprastus.

Parengta pagal Calfeedesign.com

Spalvingasis „Frii“ iš plastiko atliekų Išsivysčiusios šalys, kurios kenčia nuo beribio plastiko naudojimo ir augančių atliekų kiekio, gali pasitelkti Izraelio pramonės dizaino studento Droro Pelego idėją. Jaunas vaikinas ne tik pagamino dviratį iš plastiko atliekų, bet ir pasiūlė vietinėms miestų valdžioms vienu šūviu nušauti du zuikius: pirma – sumažinti taršą, antra – efektyviai panaudoti neskaidžias plastiko atliekas. Manote, kad dviratis iš šiukšlių bus nepatrauklus akiai, todėl bus gėda juo minti į darbą?

Anaiptol. Modernus dizainas, ryškios spalvos, išskirtinė konstrukcija leis šiam dviračiui tapti naudinga miesto inovacija. „Frii“ vardu pakrikštytas dviratis tinkamiausias trumpoms, greitoms kelionėms mieste. Didžiausia ir svarbiausia šio dviračio sudedamoji dalis yra jo rėmas. Visos kitos dalys yra tiesiog prijungtos prie jo. Dvidešimties colių plastiko ratai buvo sutvirtinti stipriomis trumpomis šakėmis ir kietomis padangomis, kurios buvo suleistos per ratlankius. Speciali grandinė per dantratį sujungia galinį ratą su rėmo apačia. „Frii“ sėdynė gali pasirodyti nepatogi, tačiau nepamirškime, kad jis yra skirtas tik trumpoms kelionėms.

Parengta pagal Designboom.com

58

„trioBike“ – puiki išeitis mamytėms Magiškas skaičius – trys! Tokiu šūkiu vadovaujasi kompanija „trioBike“, sukūrusi trivietį dviratį. Sakoma, kad ši transporto priemonė sukėlė kūdikių transporto revoliuciją. Didžiausias dėmesys sutelktas į tėvelius, kurie augina vieną ar du vaikučius. Mamytė, bandžiusi vienu metu ant dviračio vežti du mažylius, turbūt žino, kad tai nėra lengviausia užduotis. Šis dviratis pasižymi dvigubu funkcionalumu: dviratis + vaikiškas vežimėlis = „trioBike‘as“. Tai būtų paprastas dviratis, tačiau jo priekyje yra sumontuotas vežimėlis, kuriame gali sėdėti du vaikai iki devynerių metų amžiaus. Bendras jų svoris neturėtų viršyti 80 kilogramų. Mažylių saugumą užtikrinti padės saugos diržai. Turėdami tokį dviratį, bent jau šiltuoju metų laiku, tėveliai vaikus gali nugabenti į mokyklą, darželį ar tiesiog į parką. Būsite nepriklausomi nuo automobilio, beprotiškai brangstančių degalų bei ugdysite vaikų sąmoningo bei žalio gyvenimo daigelius.

Parengta pagal „trioBike“

Autobusas, varomas vaikų raumenų jėga Kartais nereikia ypatingų technologijų ar novatoriškų koncepcijų, norint piliečių sąmonėje „apgyvendinti“ ekologijos idėjas.

Tam užtenka praktiškai išmėginti visai paprastas technologijas.

Nenustebkite, jei svečiuodamiesi Vokietijoje, Berlyne, išvysite geltoną „autobusą“, kurį mina grupelė mažamečių. Bendrovė „Netharlands’ De Cafe Racer“ sukonstravo velobusą, varomą vaikų raumenų jėga. Tai – unikali ir aplinkos neteršianti transporto priemonė. Velobuso vairuotojui tereikia sukioti vairo ratą – vairuotojui skirto greičio pedalo tokioje transporto priemonėje paprasčiausiai nėra. Užtat greitį reguliuojančių pedalų čia – kiek nori. Kad tik minti būtų kam. Velobusas – vienas iš būdų kovoti su vaikų nutukimu bei smagiai praleisti laiką gamtoje. Galbūt kasdienai ši priemonė nėra pati tinkamiausia, nes čia nėra apsaugos nuo lietaus ar atskirų vietų pedalų negalintiems minti vaikams, tačiau trumpoms dienos išvykoms tai puiki išeitis.

Parengta pagal Weird.com

Lengvutis riedis miestų gyventojams Įvairios užsienio kompanijos kuria alternatyvas pirmapradžiam riedžio modeliui. Naujos technologijos ir besivystantis ekonomiškumo poreikis priverčia dizainerius sukti galvas ir sukurti vis kompaktiškesnių riedžių. Dizaineris Christopheris Souto‘as sukūrė sulankstomą vienaratį riedį „Orbis“, kurį vietoje rankinės galima pasiimti su savimi į biurą ar namus. Jis turi patogią rankenėlę, skirtą nešti, o ir šios transporto priemonės svoris tikrai nedidelis – vos 27 kilogramai. Moterims jį panešti galbūt būtų šiek tiek sunkiau, tačiau galima paprašyti vyrų, kurių akį tikrai turėtų patraukti ši technikos naujovė, pagalbos. „Orbis“ išvysto 25 kilometrų per valandą greitį. Visiškai įkrovus bateriją, juo galima nuvažiuoti apie 20 km. Jis labai patogus keliauti nedidelius atstumus mieste.

Parengta pagal Tomsguide.com

59

Green’as drive’as ant bangos

Dviaukštis autobusas automobiliams ir keleiviams Kinijos projektuotojai 2010 metais 13-toje tarptautinėje Pekino aukštųjų technologijų parodoje (13th Beijing International High-tech Expo) pasiūlė išeitį – autobusus, po kuriais gali pravažiuoti lengvosios mašinos. Kompanijos „Shenzhen Hashi Future Parking Equipment Co., Ltd“ pristatytas autobuso modelis primena įprastais keliais riedantį lengvos konstrukcijos keleivinio traukinio vagoną. Dviaukščio autobuso aukštis siekia 4–4,5 m, plotis – 6 m. Keleiviams susėsti yra skirtas antrasis aukštas, o automobiliams pravažiuoti – pirmasis, t. y. autobuso apačia. Tiesa, automobilių aukštis negali viršyti 2 metrų.

Elektros ir saulės energija varomas autobusas galės išvystyti 60 km/val. greitį. Koncepcijos autorių teigimu, juo vienu metu gali keliauti apie 300 keleivių. Į vieną junginį sujungus kelis tokius „vagonus“, vienu metu keleivių skaičius juose gali siekti 1200–1400. Norint įrengti 40 kilometrų kelio atkarpą, tinkamą šiam autobusui, reikia 500 milijonų juanių, t. y. beveik 74 milijonų dolerių. Skeptikai galėtų sakyti, kad pigiau būtų tiesiog įdiegti metro, tačiau buvo apskaičiuota, kad minėti autobusai kainuotų maždaug 90 proc. pigiau už tokio pat ilgio metro trasą. Be to, linijos įrengimo darbai truktų 3 kartus trumpiau, o, autobusams pradėjus veikti, eismo kamščiai turėtų sumažėti 20–30 proc.

Parengta pagal Chinahush.com

Ateityje mieste skriesime oru Važiuok, kur nori, kada nori 150 mylių per valandą greičiu. Daryk tai ekonomiškai ir darniai“, – skelbia viena garsiausių pasaulio kosmoso tyrimų agentūra NASA, pristačiusi pasauliui novatorišką viešojo transporto sistemą „SkyTran“. Nepatinka metro, autobusai ar dviračiai? Skriekite per miestą oru individualiu įrenginiu „SkyPod“. Tai lyg ore kabantis automobilio ir vežimėlio hibridas. Agentūros planuose numatyta sukurti savotišką metro tinklą, tik jis būtų šiek tiek kitoks, nes magnetiniai bėgiai eitų ne po žeme, o virš miesto, t. y. būtų pakabinti ore. Įdomiausia tai, jog „SkyPodo“ vežimėliai važiuos tiesiai į reikalingą vietą: keliautojui įsėdus į transporto priemonę, tereikės nurodyti, kur jis vyksta, ir kompiuteris parinks artimiausią maršrutą, todėl čia nereikalingi nei transporto išvykimo grafikai, nei maršrutai. Prireikus, maršrutą galima pakeisti, atsižvelgiant į kitų transporto priemonių užimtumą, priemiesčiuose susidariusias spūstis bei kitus veiksnius. Vežimėlis yra skirtas tik 3 keleiviams, tačiau jų bagažą galima būtų siųsti atskiru vežimėliu, tuo pat metu atvyksiančiu į paskutinę stotelę. Transporto sistemą planuojama įdiegti visame mieste, o stoteles kiekviename iš miesto kvartalų įrengti kas 400 metrų. Planuojama, kad dėl didelio mažųjų „SkyPodų“ greičio, judėjimas mieste vyks labai greitai. Elektros energiją jiems gamins vėjo jėgainės – tokiu būdu labai sumažės oro tarša smulkiosiomis kietosiomis dalelėmis.

Parengta pagal Skytran.com

Ekologiškas traukinys su saulės kolektoriais Kai NASA stebino pasaulį šiek tiek kosminiais modeliais, didžiausia pasaulyje komercinių lėktuvų, elektrinių traukinių ir tramvajų gamintoja „Bombardier“ neliko nuošalyje. Italų dizaineris Francisco‘as Lupinas sukūrė patrauklią traukinio „Bombardier“ koncepciją – pirmąjį traukinių linijos „Eco4“ pavyzdį. Šios transporto priemonės pagrindinis tikslas padaryti viešąjį transportą kuo patrauklesnį miestų gyventojams ir nekenksmingą aplinkai. Saulės kolektoriai, įrengti ant traukinio stogo, sujungti su motorine sistema, kuri leidžia pasukti plokštes 30 laipsnių kampu, atsižvelgiant į saulės pasisukimo kampą. Iš saulės baterijų gaunamos energijos užtenka tiek tiek traukiniui varyti, tiek apšviesti. Važiuodamas dideliu greičiu, jis sunaudoja itin nedaug energijos. Mašinisto čia nerasite – viskas automatizuota taip, kad jis tiesiog nereikalingas. Visas jo pareigas atlieka autopilotas.

Ilga sėdynių eilė traukinio viduryje, didžiuliai langai bei sėdynės be porankių suteikia galimybę keleiviams patogiai įlipti iš abiejų transporto priemonės pusių. Norėdamas išlipti, keleivis turi nuspausti mygtuką, esantį prie jo sėdynės.

Traukinio salone sumontuoti projektoriai, kuriuose pateikiama informacija apie orą, laiką ir kitą stotelę, taip pat jame gali būti transliuojama reklama.

60

Parengta pagal Ecofriend.com

Kelių mazgų sankryža greitam judėjimui

Darnų judėjimą mieste gali padėti užtikrinti ne tik futuristinės transporto priemonės, tačiau ir tinkamas eismo reguliavimas. Lietuvoje 2008 m. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Inžinerinės vadybos katedros dėstytojas inžinierius Stanislovas Buteliauskas užpatentavo visiškai naujo tipo kelių mazgą (sankryžą) „Pinavia“. Vos pažvelgęs į šią sankryžą, gali pagalvoti, kad tai paprasčiausia žiedinė sankryža, kur eismas vyksta ratu. Visgi patentuoti idėjų nereikėtų, jei jos būtų tokios elementarios. Šios sankryžos pagrindinis principas – ji yra maksimaliai pralaidi, t. y. srautai čia visiškai nesikerta. Norintys išvažiuoti automobiliai rikiuojasi į dešinę juostą ir, netrukdydami kitiems automobiliams, išvažiuoja iš žiedo. Išradimo funkcijos neapsiriboja vien nepriekaištingų eismo sąlygų sudarymu, bet teikia galimybę įvažiuoti į vidinę dalį, apsisukti, išvažiuoti norima kryptimi, o viduje esančiame laisvame plote kurti reikiamos paskirties infrastruktūrą. Išnaudojimo galimybės dažniausiai priklauso nuo „Pinavios“ dydžio. Jei vietos daug, čia galima įrengti prekybos centrų, automobilių stovėjimo aikštelių, visuomeninio transporto terminalų, automobilių remonto dirbtuvių ar tiesiog nakvynės vietų tolimųjų reisų vairuotojams. Palikę automobilius žmonės gali persėsti į viešąjį transportą ir judėti į miesto centrą. Įgyvendinus šias priemones, būtų padidinta darbo vietų ir keleivių srautų koncentracija gerai pasiekiamose miesto prieigose, sutrumpėtų kelionės, pagerėtų visuomeninio transporto paslaugos kokybė ir patrauklumas, gerokai sumažėtų eismo intensyvumas miesto centrinėje dalyje.

Parengta pagal Pinavia.com

Saulės baterijos ilgiems skrydžiams Ilgą laiką ekologijos srityje nejudinama aviacijos pramonė šį dešimtmetį žengė didelį žingsnį – po truputį pradėjo naudoti ne tik biodegalus, bet ir švarią energiją. Ilgą laiką saulės baterija ir lėktuvas atrodė kaip du skirtingi poliai. 2011 m. Šveicarijoje sukonstruotas saulės energija varomas lėktuvas „Solar Impulse HB-SIA“ pakilo į pirmą sėkmingą tarptautinį bandomąjį skrydį.

Skrydžio metu degalų nebuvo sunaudota, o propelerius suko vien saulės energija. Ilgasparnį vienvietį lėktuvą pilotavo vienas iš bendrovės „Solar Impulse“ įkūrėjų Andre Boršbergas (André Borschberg). Šveicarijos vakaruose pakilęs lėktuvas net po 12 valandų ir 59 minučių sėkmingai nusileido Briuselyje (Belgija). Lėktuvo „Solar Impulse“ sparnai padengti saulės baterijomis, kurios gamina energiją keturiems elektriniams varikliams. Konstruktoriai planuoja 2012 metais šia „žalia“ transporto priemone perskristi Atlantą, dar vėliau – apskrieti aplink Žemę.

Parengta pagal Gizmag.com

Keliaujame debesimis „Kodėl keliavimas visada turi būti greitas? Kodėl turime būti numatę kelionės tikslą? Kodėl visuomet turime laikytis grafiko?“, – klausia Niujorke dirbantis portugalų dizaineris Tjago Barošas (Tiago Barros). Ar kada nors pagalvojote, kad norėtumėte keliauti lėtai, ramiai ir net nežinoti galutinio tikslo? Ar kada nors danguje pamačius minkštus kamuolinius debesis kilo noras jais pasivaikščioti?

T. Barošas pasiūlė beprotišką Žiulio Verno plunksnos vertą idėją – patį tikriausią keliavimą debesimis.

Projektas pavadintas „Plaukiančiu debesimi“ (angl. – „Passing Cloud“). Jo esmė – plieninė konstrukcija, kurios viduje sumontuoti oro balionai, o visus juos gaubia nailoninė medžiaga. Įdomu, kaip juda ši transporto priemonė? „Plaukiančius debesis“ stumia vėjas, todėl jie juda vėjo greičiu ir kryptimi. Futuristiniai debesys juda ne greičiau ir ne lėčiau už vėją, bet vėjo gūsių keleiviai nejaučia – būtent tai ir sukuria „plaukiojimo debesimis“ iliuziją.

Dizainerio idėja – žmonės turėtų keliauti ne debesyje ar po juo, bet ant jo. Užkopti ant debesies skliauto keleiviai galės laiptais, kurie nuleidžiami transporto priemonei sustojus. Sklendžiant galima tiesiog patogiai sėdėti ant dangumi nešančių balionų. Tai visiškai inovatyvi ir ekologiška idėja. Šiai transporto priemonei nereikia tiesti kelių, bėgių, nereikia degalų bei sudėtingų konstrukcijų. Autorius siekia, kad kelionė „Plaukiančiais debesimis“ būtų unikali: į kelią išsiruošiama neturint tikslo skubėti ir pasiekti konkrečią vietovę.

Parengta pagal Tiagobarros.eu

61

Atsakomybės manevrai Šiandien tapo labai madinga kalbėti apie atsakingą tėvystę. Internete ilgai ieškojau apibrėžimo, kas yra toji atsakinga tėvystė? Neradau. Tačiau yra daugybė informacijos apie tai, kad atsakingų tėvų vaikai auga tvirtesni, sveikesni, labiau savimi pasitikintys, protingesni, laimingesni ir dar daugybę kartų „–esni“ už, matyt, neatsakingų tėvų vaikus. Paieškojus informacijos apie pastaruosius, pasipila lavina nuotraukų, kuriuose mažamečiai vaikai fotografuojami skalbimo mašinose, apsikabinę alaus butelius, įsikandę cigaretes ar įsmeigę akis į jau nedviprasmiškas nuotraukas žurnaluose.

Bet ar iš tiesų mes visi, kuriems tokios nuotraukos yra visiškai nejuokingos, esame atsakingi tėvai? Kur yra rūpestingo ir nežalojančio elgesio ribos? Gal retkarčiais verta labai atsakingai savęs šito paklausti?

Vilma Grigienė Atsakomybės fenomenas

G

ebėjimas būti atsakingam yra didelė vertybė.

Tačiau atsakomybės fenomenas yra tai, kad atsakomybės, kaip ir laisvės, negalima nei suteikti, nei atimti, žmogus tik pats gali pasirinkti – būti atsakingas arba ne. Mūsų visuomenėje, kurioje viskas turi būti vienaip ar kitaip reglamentuojama ir kontroliuojama, atsakomybė irgi yra vienaip ar kitaip aprašyta įvairiuose teisės aktuose – mes esame įpareigoti būti atsakingi ir laikytis tam tikrų visuomenės normų – nevogti, nežudyti, nesmurtauti, mokėti mokesčius, tam tikru būdu elgtis ar nesielgti viešosiose erdvėse ir pan. Už pažeidimus gresia baudžiamoji arba adimi-

62

nistracinė atsakomybė, kartu ir aplinkinių pasmerkimas. Tačiau žmonės vis tiek vagia, žudo, meluoja, važiuoja be bilieto, nesisega saugos diržų, vartoja alkoholį viešosiose vietose, neprižiūri savo vaikų – net griežčiausios bausmės kartais negelbsti. Kita vertus, esti žmonių, kurie nė musės nenuskriaustų, net jei jokia bausmė už smurtą niekada negrėstų.

Taigi tėvų teisinė atsakomybė apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatymų. Ji yra aiški ir glausta. „Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.“ (Lietuvos Respublikos Konstitucija). Civiliniame kodekse nurodyta: „Vaikus iki pilnametystės ar

emancipacijos prižiūri tėvai. Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata ir, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.“ Sąvokos labai plačios. Ką gi iš tiesų reiškia būti atsakingiems tėvams? Ar užtenka tiesiog nenusižengti Lietuvos įstatymams?

Pseudo atsakomybė, arba atsakomybės perkėlimas

O čia mes galime nesunkiai papulti į nematomus spąstus: imti ir nusekti paskui tą, kurio balsas nustelbė visus kitus, arba kuris pirmasis pasitaikė kelyje. Dažnai, gimus vaikui, tampame pačiais karščiausiais vienos ar kitos metodikos gerbėjais, ir tai tikrai nėra blogai. Blogai tampa tuomet, kai savo atsakomybę tarsi „permetame“ metodikos pradininkams ir nebesidomime, kaip tai veikia mūsų vaikus. O metodikos keičia viena kitą, ir tikrai ne Tėvystė „veža“ visos ilgai tveria po saule. „Teorijų yra daug, – savo mintimis dalijasi Prieraišios tėvystės centro įkūrėja Vitalija Pilipauskaitė-ButPožiūris į vaikus ir vaikystę per pastarąjį šimtmetį gekienė, ir visoms joms pagrįsti užtenka autoritetingos medžiagos. rokai pasikeitė. XX amžiaus pradžioje vaikai neturėjo jokių Atsakomybė ir yra tai, kad iš priešingų, nors ir vienodai autoriteisių ir buvo visiškai priklausomi nuo suaugusiųjų. Tiktai tetingų teorijų, turime pasirinkti tą, kuri mums tinka labiausiai.

1924 metais pasirodė Ženevos vaiko teisių deklaracija, kuSvarbu sąmoningai suvokti, rioje teigiama, kad žmoniką darome savo vaikui. Kuo ja turi duoti vaikui visa, kas žmonės labiau gilinasi, tuo layra geriausia. 1954 m. buvo biau „nukrenta“ visi moksliniai priimta Jungtinių Tautų vaiŠeimoje požiūrį „Dievas davė – Dievas atėsluoksniai.“ Deja, kartais tieko teisių deklaracija, kurioje mė“ pakeitė „vaikocentrizmas“. siog užmirštame įsigilinti... deklaruojamos vaiko teisės į Iš tiesų žmonės dažnai normalias gyvenimo sąlygas, linkę perkelti savo atsakomybę laimingą vaikystę, globą ir rūant kitų pečių.

Mes elgiamės su savo vaikais vienaip ar kitaip, nes pestį. Viską vainikavo 1989 m. Jungtinių Tautų generalinėje taip patarė teta, draugė, senelė, mama, perskaitėme pokalbių asamblėjoje priimta Vaiko teisių konvencija, kurią ratifikavo ir svetainėje, knygoje, liepė poliklinikoje ar pan.

Ir tai būtų visai nemūsų valstybė. Taigi vaikai tapo ne tik lygiateise, bet ir ypatingai globojama visuomenės grupe. Šeimoje požiūrį „Dievas davė – Dievas atėmė“ pakeitė „vaikocentrizmas“. Šis terminas yra be lašo ironijos ar sarkazmo. Iš tiesų nieko nėra gražiau už du žmones, susitinkančius dėl vaikų. Tačiau tėvystė ėmė „vežti“ ir gerokai „užvežė“. Mūsų jau nebetenkina buvimas „tiesiog gerais tėvais“ (tai britų psichiatro Donaldo Vudso Vinikoto (Donald Woods Winnicott) terminas, apibūdinantis tėvus, kurie nesistengia iššokti aukščiau nei bamba ir tiesiog džiaugiasi tėvyste), mes norime būti patys geriausi tėvai, nes viešojoje erdvėje lyg iš gausybės rago liejasi viešinami moksliniai tyrimai, kurių rezultatai rodo, kad atsakingų tėvų vaikai yra be jokios abejonės gerokai pranašesni už savo bendraamžius, kuriuos tėvai atiduoda auklėti gatvei.

Taigi stengiamės būti atsakingi, nors kartais gerokai perlenkiame lazdą ginčydamiesi, kurie tėvai yra iš tiesų atsakingi: laukiantys visų, net ir pro „geležines užtvaras besiveržiančių“ kūdikėlių, ar gimdantys tik tiek, kiek galės išlaikyti (t. y. aprūpinti naujausiais ekologiškais žaislais, skirti didelį atskirą kambarį, apmokėti mokslus užsienyje ir kaupiamąjį gyvybės draudimą), gimdantys pačia naujausia technika aprūpintame stacionare ar namuose, neskiepijantys vaikų ar juos skiepijantys visais, net ir mokamais, skiepais, vasarą išleidžiantys atostogauti pas močiutę į kaimą ar visi kartu skrendantys į tolimiausius egzotiškus kraštus, lavinantys vaikus pagal visas įmanomas programas ar drauge žaidžiantys indėnus? O kai įžengiame į įvairių „atsakingų tėvysčių“ mišką, visai pametame galvą. Kuri tėvystė yra geresnė? Intuityvioji? Prigimtinė?

Natūralioji? Sąmoninga? Prieraišioji? Ar tęstinė? O gal vaikus derėtų auklėti taip, kaip parašyta Biblijoje ir lenkti medį, kol jaunas? Galima remtis ir Vedomis – tam visiškai nereikia vykti į Indiją. Informacijos, kaip auginti vaikus, remiantis Vedomis, yra ir Lietuvoje. Galima nuo mažų dienų lavinti remiantis Glenu Domanu (Glenn Doman) arba saugoti vaikystę Valdorfo darželyje. Pasaulis siūlo rinktis, nors rinktis tikrai nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes tarp įvairių metodikų pasekėjų bus tokių, kurie teigs, jog tik ši viena metodika yra teisinga, atsakinga, ir tik ji viena išgelbės pasaulį.

Šeimų universitetas – diržas proto neįkrės Įmonės „Omnitel“ iniciatyva pradėtas projektas „Augink atsakingai“ taip pat pirmiausiai nori padėti augti tėvams, kurie yra atviri žinioms bei pokyčiams. Šią iniciatyvą tikriausiai ne vienas prisimena ir sieja su socialinėmis reklamomis, kuriomis tėvus buvo mėginama įtikinti, kad diržas proto neįkrės, bei socialine akcija, kurios metu buvo renkami diržai, kad šie daugiau niekada nežalotų vaikų. Dar vienas šios iniciatyvos projektas – „Šeimų universitetas“, kuris siekia padėti Lietuvos tėvams stiprinti tarpusavio santykius, kad jie, jų vaikai ir visa šeima taptų laimingesni. Tarptautinė šeimų vystymosi federacija „Šeimų universitete“ pritaikė ugdymo metodą, pagrįstą atvejo analize (angl. case study). Tėvai analizuoja kasdienes šeimos situacijas asmeniškai, vėliau diskutuoja apie tai grupėse su kitomis šeimomis, dalijasi savo patirtimis, nuomonėmis ir taip tobulėja. Tokiu būdu tėvai mokosi išklausyti bei suprasti vienas kitą, tampa vieningesni, abu vienodai įsitraukia į vaikų auklėjimą ir tą patirtį perduoda savo vaikams.

Jau pirmaisiais metais susidomėjimas „Šeimų universitetu“ buvo didelis – jį baigė beveik 300 šeimų. Šiais metais Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Kaišiadoryse, Vilkaviškyje vykusiuose užsiėmimuose dalyvavo 470 šeimų, tad iš viso „Šeimų universitetą“ lankė jau bemaž 800 porų. Ateinantį sezoną kursus galės lankyti visų amžiaus grupių, įskaitant paauglystę, vaikus auginantys tėvai. Susirinkus grupėms, planuojama rengti kursus ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose.

Iniciatyvos „Augink atsakingai“ svetainė internete www.auginkatsakingai.lt Apie „Šeimų universitetą“ daugiau galima sužinoti svetainėje www.seimu.lt

63

blogai, jei, sulaukus priešingo nei tikėtasi rezultato, nepultume kaltinti viso pasaulio: blogai pasakė, blogai parašė, blogai liepė, blogai patarė. O kur tuo metu buvome mes? „Vakarų pasaulis per daug specializuotas, – sako Vitalija. – Specializacija susiaurina žvilgsnį, nebematome sąryšių. Rinktis reikia atsakingai. Specialistas atsakingas už tam tikrą sritį, , tėvai yra atsakingi už visumą.“ Čia gresia dar vienas kraštutinumas – tėvai tampa „visų galų meistrais“ ir specialistų patarimų visiškai neklauso. Ar reikia pačiam išmanyti viską, kai tėvams pagalbą pasiūlyti pasiruošę įvairiausių sričių profesionalai – pedagogai, psichologai, pediatrai,

Blogai tampa tuomet, kai savo atsakomybę tarsi „permetame“ metodikos pradininkams ir nebesidomime, kaip tai veikia mūsų vaikus. natūropatai ir begalė kitų? Deja, dažnai į juos besikreipiantys tėvai visiškai nenori, kad jie padėtų į savo vaiką pažvelgti kitaip.

Jie nori, kad specialistai išspręstų problemą. O jei neišsprendžia, tampa blogi, blogi, blogi ir dar kartą blogi specialistai. Ir kas tada – ieškoti geresnių ar pabandyti paieškoti „kreivo veidrodžio“ savo akyje?

Atsakinga tėvystė prieš atsakingą vaikystę

Prieraišiosios tėvystės centras – kvietimas augti kartu Prieraišiosios tėvystės centras – tai viešoji ne pelno siekianti įstaiga, kurios pagrindinis tikslas yra palaikyti, plėtoti ir puoselėti prieraišiosios tėvystės teorijos principus Lietuvoje. Įstaigą 2010 m. rugpjūtį įkūrė keturios šeimos, kurioms atstovauja mamos.

Prieraišiosios tėvystės esmė – kurti ir puoselėti stiprius ryšius tarp tėvų ir vaikų, auginti vaikus be prievartos ir ugdyti juose atjautos jausmą. Prieraišiosios tėvystės principai skatina elgtis su vaikais pagarbiai, maloniai ir oriai, kurti tokį ryšį su vaikais, kokį norėtume, kad jie kurtų su kitais žmonėmis. Prieraišioji tėvystė nėra nauja idėja, iš esmės – tai sugrįžimas prie instinktyvaus mūsų protėvių elgesio.

Prieraišios tėvystės centras rengia paskaitas besilaukiančioms šeimoms, šeimoms su vaikais, užsiėmimus vaikams, įvairias akcijas, skatinančias prieraišius santykius tarp šeimos narių ir žmonių apskritai („Į paskaitas su seneliais“, „Pas mus žindyk drąsiai“), organizuoja draugiškiausios naujagimiams ligoninės rinkimus, vystyklų dienas, nuotolinius seminarus.

Prieraišiosios tėvystės centro vizija – atviri, šilti, saugūs ir smagūs visos šeimos – nuo jauniausiojo iki vyriausiojo – namai. Tokie namai turėtų veikti kiekviename Lietuvos mieste ir miestelyje. Kodėl? Nes būti prieraišiam reiškia būti mylimam ir mylinčiam, reiškia jaustis saugiam ir laisvam, reiškia gyventi drąsiai, laisvai ir aktyviai, kartu kuriant tokį patį ateities pasaulį – o tai yra neapsakomai gera!

Prieraišiosios tėvystės centro svetainė internete www. prieraisiojitevyste.lt

64

Dar vieni atsakomybės spąstai laukia santykiuose su pačiu vaiku. Liberalėjantis auklėjimas ir pirmenybės vaiko poreikiams suteikimas kartais ima ir iškreipia vaiko ir suaugusiojo santykį.

Užuot saugiai apglėbtas aiškių ribų ir išvaduotas nuo atsakomybės, kuri mažamečiui yra per didelė, vaikas pats turi imti gyvenimą į savo rankas. Ko nori? Šokolado? Juk vaiko organizmas pats pasako, ko jam reikia! Ledų? Gerai, ledų. Važiuosim į parką. Ne? Į „Akropolį“? Gerai, į „Akropolį“. Tėvai vaikams be jokių ribų leidžia rinktis drabužius, maistą, veiklą ir net vaikų darželį. Atrodytų, nieko čia bloga, vaikas ir suaugęs yra lygiaverčiai. Be jokios abejonės! Tačiau vaikas neturi tiek informacijos, reikalingos sprendimui, kiek jos turi suaugęs žmogus, todėl kartais vaiko norai tiesiogiai prieštarauja jo interesams. Paisyti jų reiškia užkrauti atsakomybę ant gerokai tokiai atsakomybei per mažų pečių. Juk jei vaikas taip pasirenka, suaugęs nuo sprendimo tarsi atsiriboja.

Tikriausiai ne viena mama ir ne vienas tėtis yra patekę į tokią situaciją, kai vaikas klykia visa gerkle, kad nori ledų, tačiau, aišku kaip dieną, jis yra pervargęs, todėl dabar jam reikia ne ledų, o miegoti. Gal ir paimtume vaiką po pažastimi, nusineštume namo, susuptume į antklodę ir tiesiog užmigdytume, jei nebūtų kažkaip nepatogu dėl praeivių žvilgsnių ir jei nenorėtume pasirodyti esantys tobuli tėvai. Taigi perkame tuos ledus, kurie tuojau pat su didžiuliu įniršiu nusviedžiami ant šaligatvio, nes yra ne tokie.

Jei norime pasirodyti itin geri tėvai, perkame kitą porciją, užuot paklausę savo proto balso ir nunešę klykiantį vaiką miegoti. Juk vaikas turi būti atsakingas ir puikiai susigaudyti savo jausmuose, noruose, žinoti jam tinkamą dienos ritmą, maisto produktų vertę ir patys sau nusistatyti ribas! Juokinga, ar ne?

Atsakomybė – tai nuolatinis mokymasis Tad kaip išlaikyti pusiausvyrą, žygiuojant plauko plonumo lynu virš bedugnės, kai tuo metu pasaulis purtosi ir kratosi, tarsi per žemės drebėjimą? Prieš akis turime begalę pasirinkimų ir sunkią kuprinę ant pečių. Kuprinę, kurią nešamės iš savo vaikystės, iš praeities. O joje ne tik brangakmeniai, bet ir daug

sunkių akmenų: tai mūsų nuoskaudos, žaizdos, susiformavusios išankstinės nuostatos ir automatinės reakcijos. „Atsakinga tėvystė – tai nuolatinė saviugda, nuolatinis stebėjimas: ar mano modeliai yra teisingi? Ar negadinu savo vaiko tuo, ką atsinešu iš praeities? Tai procesas, nukreiptas pirmiausiai į mus pačius,“ – sako Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė.

Mažas vaikas yra tarsi kempinė, kuri sugeria į save viską, kas yra aplinkui. Deja, sugeria ne mūsų pamokymus ir išvedžiojimus, o tai, kas yra mūsų širdyje. Tikriausiai ne veltui yra sakoma, kad vaikas darys ne tai, ko tu jį mokai, o tai, ką darai pats. Todėl būnantiems šalia vaiko (tiek tėvams, tiek ir vaikų darželio auklėtojams ar mokytojams) svarbu nuolat peržiūrėti ir dirbti su savo tikėjimu, įpročiais, vertybėmis. Jei aš nemėgstu tvarkytis ir tvarkausi priešokiais, sukandęs dantis, kodėl mano vaikas turėtų tvarkytis su džiaugsmu? Gal pirmiausia pats turėčiau išmokti būti savo būsto šeimininkas ir tvarkytis džiaugsmingai?

Prievolė ar privilegija?

Tikriausiai nesuklystume pasakę, kad darbas su savimi yra pats sunkiausiais darbas pasaulyje. Susidūrus su sunkumais tikrai yra nelengva atsitraukti, atsigręžti į save ir pasižiūrėti, kas dabar vyksta? Kodėl reaguojame vienaip ar kitaip? Kur, kaip sako išmintingi žmonės, šuo pakastas? Bet tai įmanoma, ir net jei pavyks ne kiekvieną kartą ir net ne kas antrą, tai bus didžiulė pagalba visiems, nes vaikams irgi yra svarbu, kad tėvai augtų kartu.

Yra žmonių manančių, kad būtent to jie į šią žemę ir nusileido – tam, kad padėtų užaugti mums.

Visgi atsakomybė anaiptol nėra prievolė ir našta. Tuo įsitikinusi Valdorfo pedagogikos specialistė Rasa Driukienė. „Našta ji yra tomet, kai bandome viską daryti dėl kito – dėl vaiko, o kai imame kažką daryti dėl savęs, dėl to, kad būtume kažkam reikalingi, tai jau yra didžiulė privilegija, atsakomybė tampa džiaugsmu.“ – sako Rasa. Atsakomybė – tai privilegija kurti savo santykį su pasauliu ir su savo vaiku. Vitalija taip pat sutinka, kad atsakingai auginti vaikus nėra sunku, jei klausaisi savo širdies.

Ir patikina: „Tokios šeimos lengvai augina laimingus vaikus.“

Atsakinga žalingų įpročių prevencija Tikriausiai daugumą mylinčių tėvų gąsdina tai, kad vaikams ir paaugliams yra vis sunkiau atsispirti neigiamai aplinkos įtakai. Vaikai stebi ir ypatingai gerai įsimena reklamas, paaugliai nori pritapti prie „kietų“ bendraamžių, todėl dažnai pasiduoda jų įtakai, o tai, ką vaikai stebi ir su kuo bendrauja internete, tampa vis sunkiau kontroliuoti. Žinoma, šios įtakos galima išvengti pabėgus nuo sociumo į nuošalią sodybą, tačiau dauguma sutiks, jog tai ne išeitis.

Antroposofinę pasaulėžiūrą teigiantys pediatrai Volfgangas Gebelis ir Michaela Gliokler (Wolfgang Goebel, Michaela Glöckler) knygoje „Padėkime augti“ (lietuvių kalba išleista Vilniuje, 2006 m., išleido Tėvų paramos Valdorfo pedagogikai bendrija) pažymi, jog dabar, kai narkotikus, alkoholį ir tabako gaminius kartais pradeda vartoti jau devynerių metų vaikai, kai mokykloje vis dažniau kenčiama nuo streso, kuris sukelia depresiją, galvos skausmus ir kitus negalavimus, labai svarbu kuo nuosekliau laikytis nuoseklios, vaiko amžių atitinkančios raidos sąlygų. Narkotikai, alkoholis, tabakas, taip pat ir sveikatai žalingas maistas, judėjimo stoka yra priklausomybės (įpročiai), kurių prevencija gali būti užtikrinama ne pamokslavimui, o nuoširdžiu rūpesčiu nuo kūdikystės. Knygos autoriai nurodo svarbiausius profilaktinius auklėjimo elementus: • žindyti krūtimi, o ne maitinti iš buteliuko; • nuoširdžiai domėtis kiekviena vaiko pažanga; • ugdyti pojūčius; • ugdyti gerus įpročius, laikantis dienotvarkės, ypač pastovaus valgymo laiko; • vengti saldumynų tarp valgymų; • nustatyti ribas, išlaikant aukso vidurį tarp griežtumo ir nuolaidumo, kad vaikas jaustųsi saugus; • lavinti fantaziją, sekant pasakas (mažiems vaikams), skaitant prasmingus pasakojimus, sakmes ir biografinius apsakymus (mokyklinio amžiaus vaikams); • saugoti nuo pasyvaus paruoštų vaizdų stebėjimo (TV);

Specialistas atsakingas už tam tikrą sritį, tėvai yra atsakingi už visumą.“

• ugdyti dvasingumą supratimą.

ir

nedogmatišką

religijos

65

GYVENIMAS PAGAL VAIKUS Šį kartą su Ingrida Lauciuviene, vaikų darželio „Augueco Dūzginėlis“ įkūrėja ir vadove, kalbamės apie vaikus. Laucių šeimoje auga šešiolikmetis Jonas, trylikos metų Viltė ir pusmetinukas Pijus Mikalojus, kuris pokalbio metu sėdi ant Ingridos kelių ir čiauška nesustodamas. Ingrida neslepia, kad visas jų šeimos gyvenimas sukasi apie vaikus, kad vaikai yra visų naujovių ir idėjų įkvėpėjai, jie – didžiausias šeimos „kapitalas“. Žaviuosi klausydamasi, kaip atvirai ir nuoširdžiai Ingrida pasakoja apie prigimtinį žmogaus silpnumą ir apie tai, kad kiekvienas turi nuolat augti bei tobulėti – tam ypač įpareigoja vaikai. Ir, gali būti, kad kaip tik todėl, jog yra tokie svarbūs, vaikai šioje šeimoje auga be galo savarankiški, atsakingi, supratingi ir nesibodintys padėti darbuose besisukantiems tėvams.

Vilma Grigienė Vaikai – pati geriausia „investicija“

Į

klausimą, kas jai yra vaikai, Ingrida Lauciuvienė šypsodamasi atsako: „tai mūsų „kapitalas“, pati geriausia investicija.“ Vienoje iš „Ajurvedos akademijos“ paskaitų, kurias Ingrida drauge su Linu lankė, kai laukėsi pagranduko Pijaus, gydytojas Partapas Chauhanas pasakė, kad užauginti dorus vaikus yra geresnė investicija nei padėti pinigus į banką ar apsidrausti. Šiai minčiai jaunoji mama visiškai pritaria ir priduria, kad taip pat, kaip nuolat, kas mėnesį, mokame gyvybės draudimo ar kitokias įmokas, taip nuolat reikia skirti vaikams dėmesio, jėgų, išminties, augti kartu su jais. „Aš auginu vaikus sveikai, lengvai, su meile ir matau, kad kuo daugiau nuo pat mažų dienelių į juos įdedu, tuo labiau galiu džiaugtis, kad auga laimingas, sėkmingas žmogus, kad randa savo vietą po saule. Labiausiai noriu, kad mano vaikai būtų sveiki ir laimingi. Tada mes, tėvai, galėsime ramiai gyventi ir miegoti, o ne iki pat senatvės bėgioti paskui vaikus ir mąstyti, ką ne taip padarėme“, – sakė Ingrida. Ji prasitarė, kad kaip tik, važiuodama į pokalbį, su vyru džiaugėsi neįtikėtinai lengva vyresniųjų vaikų paauglyste, ir tai tikriausiai yra nuoseklaus suaugusiųjų darbo su

66

vaikais rezultatas. Juk sakoma, paauglystė parodo, kokių klaidų buvo padaryta tuomet, kai vaikai buvo maži. Žinoma, dar gali būti visko, tačiau bėgant metams vaikai darosi vis protingesni, todėl ir toji jų „vėlyvoji paauglystė“, jei tokia būtų, jau būtų visiškai kitokia. Moteris tiki, kad jiems pavyko išvengti šiandieninės vartotojiškos visuomenės, kurioje vaikai anksti bręsta ir dėl to susiduria su didžiuliais sunkumais, žabangų.

Ingrida ir Linas Lauciai – idėjų žmonės, nuolat paskendę darbuose, užsiėmę naujais projektais ir sumanymais. Jie nė iš tolo neprimena išsižadėjusiųjų viso pasaulio ir pasišventusiųjų vien tik šeimai. Todėl labai keista girdėti, kad šie žmonės gyvena ne tik dėl idėjų, bet ir dėl vaikų. Maža to, Ingrida sako, kad būti su vaikais jai nėra nei sunku, nei nuobodu, o be vaikų nebūtų ir idėjų. „Mūsų gyvenimą tvarko vaikai, – pasakoja moteris. – Jei ne jie, tikriausiai neturėtume tiek motyvacijos ir įkvėpimo puoselėti ekologines idėjas, kurios dabar yra mūsų gyvenimo „variklis“. Be vaikų būtų sunkiau keisti savo gyvenimo būdą ir įpročius.“ Kad ir toji gamtinė žemdirbystė, kuria dabar Lauciai yra susi-

Grynas gyvenimas žavėję. Ingrida abejoja, ar, gyvendami dviese, būtų bandę užsiauginti tą „ypatingąjį“ pomidorą. Viskas pirmiausia dėl vaikų. O vaikai yra tarsi lakmuso popierėlis. „Jie labai greitai parodo, kuri idėja yra gera, o kuri – nieko neverta. Būtent vaikai geriausiai atspindi bet kokio pasikeitimo rezultatus,“ neabejoja Ingrida.

Būrelių sūpuoklės Paklausta, kiek šeima investuoja į vaikų lavinimą ir ugdymą, kiek jiems tai yra svarbu, Ingrida šypteli: „Sūnų auginome gana griežtai, stoiškai. Gal buvo ir tarybinės pedagogikos prieskonių. Gerai, kad pirmasis buvo berniukas, nes mergaitei toks griežtumas tikrai nebūtų išėjęs į naudą. Ir sūnus, ir dukra lankė labai daug būrelių. Man vis atrodydavo, kad jų reikia kuo daugiau. Dabar taip nebeatrodo, nors negaliu pasakyti, kad dėl to gailiuosi, ar kad padarėme vaikams kažką bloga. Iš tos gausybės jie atsirinko tai, kas jiems patinka.“ Dažnai manoma, kad vaikai lanko daug visokių būrelių todėl, kad jų tėvai bando realizuoti savo neišsipildžiusias svajones, tačiau, Ingrida patikina, kad jų šeimoje taip nėra. Ji pati vaikystėje buvusi labai aktyvi, daug kur dalyvavusi ir turėjusi begalę veiklų, todėl maniusi, kad vaikams to tiesiog reikia. „Visgi klaidų buvę“, – prisipažįsta mama. - Sūnų tiesiog vertėme lankyti būrelius. Sakėme, kad jei jau pasirinkai, tai mesti nebegalima. Bijojome, kad nesusiformuotų įprotis ir gyvenime viską pradėti bei nieko nebaigti. Vienu metu Jonas lankė ir Balio Dvariono muzikos mokyklą, ir baleto pamokas M. K.Čiurlionio meno mokykloje, ir Artūro Noviko džiazo mokyklą. Kartą iš repeticijos jis grįžo verkdamas ir pasakė, kad nebenori dainuoti, nes jam gėda prieš mokytoją A. Noviką, kuris jam yra autoritetas. Visi ateina pasiruošę, o jis pasiruošti paprasčiausiai nespėja dėl nuolatinių repeticijų teatre ir mokykloje.“ Ingrida dar bandė įtinkinti sūnų, kad tęsti pradėtą veiklą verta, tačiau Jonas nepasidavė, ir mamai tai buvo ženklas, kad lazda perlenkta. Ir kad sūnus jau brandus pasirinkti. Jis pasirinko baletą ir iki šiol savo idėja degte dega.

Viltė augo šiek tiek laisviau, nors būrelių lankė ne ką mažiau.

Mergaitė buvo labai gabi, mokėsi dailiojo čiuožimo, baleto ir taip pat bandė dainuoti A. Noviko džiazo ansamblyje. Šį kartą griežtą žodį tarė tėtis – vaiko tampyti po visus būrelius negalima, ji turi pasirinkti, o Ingrida sutiko, kad dideli reikalavimai gali pakenkti ir sveikatai, ir emocijoms. Juk kalbama apie mergaitę, kurią auginti reikia visiškai kitaip nei berniuką. Tuo metu labai daug žmonių stebėjosi, kaip galima mesti kažką, kai jau nueitas toks kelias, kai vaikas jau ruošiasi varžyboms, pasirodymams, tačiau Ingrida džiaugiasi leidusi dukrai pasirinkti veiklą pagal pomėgį ir charakterį. Po šito pasirinkimo pasikeitė Viltės nuotaikos, prigimtinis užsispyrimas, kuris gali pasireikšti ir kaip „ožiai“, ir kaip atkaklumas, pasuko atkaklumo kryptimi.

Pijų mama žada auginti laisviau. Tegu piešia, dainuoja, spardo kamuolį ir pasirenka tai, kas jam arčiau širdies. Nors čia pat nusijuokia ir suabejoja, ar tik negresia lazdos perlenkimas į kitą pusę, kai vaikui viskas bus leidžiama be jokių ribų: ir rinktis kas mėnesį iš naujo, ir net visai nieko nelankyti. Mamai belieka pasikliauti savo vyresniųjų budrumu – jie jau dabar laukia, kada Pijus eis į būrelius ir tariasi, kur jį vedžios.

Tačiau iki penkerių metų jis bus tiesiog „karalius“ mūsų šeimoje.

Visus vienija Pijus Gimus pagrandukui Pijui, Lauciai sako, kad iš naujo mokosi auginti vaikus. Regis, ko čia dar reikia mokytis? Du nuostabūs paaugliai namuose yra tarsi garantas, kad visi takeliai jau išvaikščioti, ir visos pamokos jau išmoktos. Tačiau Ingrida su tuo nesutinka: „Augindama mažiuką, aš vėl viską kartoju iš naujo. Vėl skaitau seniai perskaitytas knygas, kuriose atrandu daug naujų dalykų, iš naujo lankėme R. Šemetos

mokyklėlę, dar kartą pasikvietėme akušerę Kristiną parodyti mums mankštos. Taip galėjome iš naujo pajusti įkvėpimą, įsijausti į tėvų vaidmenį.“ Moteris patikina, kad to įkvėpimo labai reikia, nes kai „viską žinai“, labai lengva aptingti ir nebedaryti nieko. Žinoma, kažko atsisakyti galima ir natūraliai, visiškai ne dėl tinginystės ar nerūpestingumo.

Ingrida pasakoja su Pijumi nebevaikštanti į muzikos užsiėmimus, kuriuos labai mėgo lankyti su Vilte. Tiesiog nebeliko poreikio bendrauti su kitomis mamomis, auginančiomis pirmuosius vaikus ir turinčiomis begalę klausimų, problemų, ateinančiomis ne tik dėl muzikinio vaikų lavinimo, bet ir dėl paties bendravimo. Ingrida pasirinko kitą kelią: parsinešė namo natas, su Pijumi dirba pati ir į šį užsiėmimą įtraukia visą šeimą. Viltė arba Jonas groja pianinu, tėtis su Pijumi dainuoja – šeimoje atsiranda dar vienas smagus užsiėmimas, ritualas, laiko leidimo būdas.

Lygiai tokiu pat džiaugsmu šeimai tapo Pijaus plukdymas bei nardymas: Viltė atsineša savo fotoaparatą, fotografuojantį po vandeniu, visi nardo, žiūri, fotografuoja. „Džiaugiuosi už Jono žmoną. Jonas jau bus šiek tiek „pačiupinėjęs“ tėvystės, – šypsosi Ingrida. – Ir ne per prievartą.

Užauginti dorus vaikus yra geresnė investicija nei padėti pinigus į banką ar apsidrausti.

Stengiuosi paaugliams neužkrauti kūdikio priežiūros, to pas mus nėra.

Jie dalyvauja tiek, kiek nori.“ Dažnai vyresnieji patys ateina pas mamą ir pasisiūlo panešioti brolį. Ir visai nesvarbu, kad to panešiojimo tebūna 5 minutės, nes po to jau reikia kažkur bėgti, Ingrida sako, kad džiaugiasi ir tuo. Vėl iš naujo atsiverčiame ir psichologijos knygų. Lankome psichologijos paskaitas.

Apie vertybes reikia kalbėtis Ar sudėtinga vaikams perduoti šeimos vertybes? O gal jie kažką tiesiog atsineša su savimi? Ingrida tikina, kad jie šeimoje labai daug kalbasi: „Mes sąmoningai nestatėme svetainėje televizoriaus. Tad, susirinkę po darbų, galime sėstis prie bendro stalo ir vakarieniaudami bendrauti, o ne žiūrėti televizijos laidas. Gal ir nėra labai gerai valgio metu kalbėti, tačiau pas mus taip yra. Prie stalo mes visi išsikalbame.“ Kartais vaikai pykteli, kad mama tą patį kartoja dešimtis kartų, bet Ingrida įsitikinusi, kad kalbėti reikia daug, kaip ir kartoti. Taip pat negalima užmiršti, kad kalbėti yra viena, o gyventi – kas kita. Labai svarbu, kad tėvai savo pavyzdžiu skiepytų vaikams vertybes, nes jei vienaip kalbėsi, o kitaip darysi, rezultatas gali būti visiškai priešingas. „Turėjau aš tokių pamokų, šypsosi Ingrida. – Vienu metu buvau taip paskendusi darbuose, kad lėkdama vis pakeliui užsukdavau į „McDonalds“. Kažką pasigaminti paprasčiausiai neturėjau laiko. Vaikai man priekaištaudavo, nors nuo jų stengdavausi slėpti visus popieriukus ir maišelius. Kol vieną kartą supratau, kad gali būti taip, jog vėliau jie man sakys tą patį – ai, čia vieną kartą užsinorėjau ar panašiai.“ Laucių šeima gyvena tomis pačiomis idėjomis, tačiau supranta, kad visi žmonės turi silpnybių, kad kartais reikia palaikymo, įkvėpimo ar net pasitikrinimo. Vaikai mato, kad ir mama kartais būna silpna, kad gali pasislėpusi suvalgyti šokolado. „Bet mes apie tai daug kalbame, aiškinamės, kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip, – sako Ingrida. – Tuomet vaikai mato rezultatą. Svarbu, kad jie turėtų motyvą gyventi sveikai.“ Dabar vaikai Laucių šeimoje yra pasiskirstę „pareigomis“: Pijus – karalius, Viltei tarnystės laikotarpis (nors tuoj žada pereiti į „draugų“

67

kategoriją), o Jonas džiaugiasi tuo, kad jau yra draugas ir bendramintis, kuriam tėvai liepti kažko nebegali – gali tik patarti. Ingrida sako, kad jai yra įdomiau dabar, kai vaikai jau dideli, kai jie jau bendraminčiai, kai su jais galima diskutuoti ir tartis. Kai vaikai buvo maži, ji prisipažįsta ne visada elgusis adekvačiai, atsižvelgdama į jų amžių, ir jau tuomet kalbėdavusi apie viską, nors jie galbūt tiek visko ir nesuprato. Taip pat Ingrida džiaugiasi, kad vaikai tėvų klauso, girdi, ką šie sako. O jei neklausytų ir darytų viską savaip? Čia moteris sako vis grįžtanti prie tos pačios minties, surastos psichologijos knygose ir padiktuotos tikėjimo – svarbiausia yra pačiam gyventi ir gilinti savo vertybes bei nuolatos tobulėti.

Dėl vaikų suaugusieji turi „susiklijuoti“ Šiuo metu Lauciai gilinasi į tarpusavio santykius, pasiskirstymą pareigomis: kaip tėtis auklėja dukterį gražiai bendraudamas su mama, taip ir mama užaugins stiprų sūnų, jei gerbs bei mylės savo vyrą. Tėvų santykiai vaikus veikia ypatingai. Jei tėvai daug pykstasi, vaikai jaučia didesnę kaltę. Kuo labiau žmona gerbia vyrą, tuo labiau vaikai tokios mamos klauso. O auklėti vaikus reikia meile. Ingrida juokiasi, kad visai nebūtina pyktis ar bartis, galima tiesiog nesikalbėti, o vaikai tai jaučia.

Ir nežinia, kada visa tai „išlįs“, gali būti, kad net nepagalvosime, jog tai susiję su buvusiais įtemptais tėvų santykiais.

Pirmiausia augti reikia pačiam „Juk aš esu ta mama, iš kurios vaikas mokosi,“ – sako Ingrida ir priduria, kad auginti vaikus, vadinasi, augti pačiam ir dirbti su savimi.

Tuomet viskas išeina savaime. Nebereikia ir tų pamokėlių, ir to kalbėjimo gali būti mažiau. Žinoma, tai nėra lengvas kelias, nes keistis pačiam yra sunkiausia.

Kartais atrodo, kad vaikai patys savaime yra vienokie ar kitokie, regis, nei šeimoje taip elgiamasi, nei kalbama, bet Ingrida neabejoja, kad giliau pakapsčius vis tiek paaiškėja, kad niekas neateina „iš oro“.

Galbūt seneliai, galbūt tėvai – kažkas panašiai elgiasi, tik vaikas tai parodo hiperbolizuotai, tarsi per didinamąjį stiklą. „Kai žiūriu į savo sūnų ar dukrą, matau visko, – sako Ingrida. – Žinoma, dažniausiai jie iš visur prisirenka savybių, nebūna taip, kad mėgdžioja tik mano ar tik Lino elgesį. Bet galima nagrinėti atskirus bruožus ir matyti – čia tėtis, čia aš taip darau, o čia močiutė ar senelis – visas iš tos aplinkos, kurioje jie auga. Vėliau prie to prisideda ir mokytojai. Kuo daugiau vaikų, tuo labiau suvoki, kad visą laiką esi tarsi ant pjedestalo. Tuomet nebegali sau leisti bet kaip elgtis, bet kaip kalbėti, matai, kad vaikai viską mato, viską girdi, viską jaučia.“ Ingrida sako pastebėjusi, kad ir Pijus dažnai ima verkti tuomet, kai kažkas pakelia balsą. Ir net visiems nurimus, mažasis dar būna neramus. Į tai ji dažnai bando atkreipti vyresniųjų vaikų dėmesį. „Kartais atrodo, kad kūdikiai naktį tiesiog blogai miega. Mamos verčia viską dantukams ar pilvukams, bet jei pradedi stebėti, netrunki pamatyti, kad dantukai niekuo dėti, savo pastebėjimais dalijasi Ingrida. – Pijus dažnai būna neramus tuomet, kai šeimoje tvyro kažkokia įtampa: ar didieji turi savų bėdų, ar skuba, nespėja, ar aš rodau mažiau dėmesio ir, pasikišusi vaiką po pažastimi, tiesiog tvarkau savo reikalus. Visą dieną vaiką nešiojuosi kartu, bet jokio dėmesio jam neskiriu. Tada būtina sustoti, kažko atsisakyti ir pabūti su vaiku.“

68

Kai „viską žinai“, labai lengva aptingti ir nebedaryti nieko.

Ingrida sako, kad būtina ne tik augti pačiam: augti ir tobulėti kaip šeima turi abu sutuoktiniai. Kai gimė Jonas, Linas vaiką augino taip, kaip buvo įprasta jų šeimoje, o Ingrida taip, kaip buvo įprasta jos šeimoje. Toks gyvenimas tiko, kol vaikas dar buvo mažas, o tėvai – jauni. Jie daug dirbo, ir skirtumai taip nedarė didelės įtakos jų bendram gyvenimui. Gimus Viltei, pora pradėjo kurti kažką bendra, nors daug kas jų gyvenime buvo atsinešta iš savų šeimų. Barnių šeimoje dėl to nekildavo, gal todėl, kad abu užaugo panašiose šeimose, tačiau, vaikams paaugus ir tapus paaugliais, vertybių skirtumai ėmė ryškėti, ir pora suprato, kad reikia atsisakyti to, kas sena, ir imti kurti savo gyvenimą. Ingrida mano, kad daug nesutarimų šeimose kyla būtent dėl elgesio modelių, kuriuos kiekvienas sutuoktinis atsineša iš savo šeimos, konflikto. „Kartais darau kažką, ir man net nekyla klausimų, ar tai yra normalu. Man atrodo, kad ir mano vyrui tai turi būti normalu, – sako moteris. – O gal jo šeimoje taip nebuvo daroma, ir jam tai toli gražu nėra normalu?“ Ingrida su Linu pradėjo sąmoningai kurti savo šeimos vertybes ir savo šeimos modelį: „Iš pradžių viskas teka savaime, atrodo, susituoki, gyveni, ir viskas yra gerai. Bet kai vaikai paauga, kai atsiranda laiko ne tik buičiai, bet ir kitiems dalykams, pajunti, kad viskas savaime nebeteka, ištinka tarpusavio santykių krizės. Ir tik nuo sutuoktinių priklauso, ar pavyks išeiti iš krizės dviese, ar ne.“ Ingrida pastebėjo, kad daugelį jų pažįstamų šeimų krizės užklupo būtent tuomet, kai paaugo vaikai. Vieni skyrėsi, kiti bandė lipdyti santykius iš naujo.

Dabar moteris supranta, kad krizė yra natūralus tarpusavio santykių etapas, ir augimas šeimoje yra būtinas, tad Laucių šeimoje daug kalbasi ne tik tėvai su vaikais, bet ir tėvai tarpusavyje. Dar Ingrida pastebi, kad jai dažnai padeda draugės. Rodos, išsikalbi, pasiguodi ir nebereikia neštis įtampos į namus.

Tolerancijos galima mokytis namuose Dažnai šeimose tikru iššūkiu tampa nesuderinamos charakterio savybės. Išties dažniau problema ne charakteriai, o supainiotos vyrų ir moterų prigimtys. Ingrida tikina, kad tokie skirtumai taip pat atveria plačius horizontus augti, bręsti, tobulėti, ugdyti toleranciją bei supratimą. Laucių vaikai charakteriais ir labai skirtingi, ir labai panašūs. Ingrida stebisi, kad jie ir barasi, ir mušasi, ir sugeba sugulę kartu į lovą žiūrėti filmus, kalbėtis. Viltė dažnai klausia brolio patarimo, kokie drabužiai ar batai jai tinka. Tačiau brolis ir sesuo, kaip ir tėtis su mama, turi visiškai skirtingų savybių. „Mūsų Jonas yra vėluojantis žmogus. Buvo laikas, kai kiekvienas rytas mums buvo išbandymas, nes mes kiekvieną rytą rėkdavome, – pasakoja Ingrida. – Linas tokių rytų negalėdavo pakęsti, nes ir aš, ir Viltė rėkdavome. Mums vėluoti yra visiškai nepriimtina. Jei kur nors reikia būti vienuoliktą valandą, mes su Vilte ten ateisime dešimtą. O Linas ir Jonas ateitų pusę dvyliktos ir sakytų, kad jie nepavėlavo!“ Tokia pati situacija iškilo ir su vaikų gebėjimu tvarkytis. Viltės kambarys dažniausiai būna ne toks tvarkingas kaip Jono. Ilgiau stebėjusi vaikų tvarkymosi įpročius, Ingrida sako supratusi, kad Jonas tvarkosi nuolat, tačiau paviršutiniškai, taip pat kaip ji pati.

O Viltė, kaip ir tėtis, mėgsta susitvarkyti nuodugniai, iš esmės, bet rečiau. Pastebėjusi šias savybes, Ingrida džiaugiasi, kad jų namuose yra visokių žmonių: „Tada gali ir palaikyti bendrą tvarką namie, ir, kai prireikia, viską kruopščiai susitvarkyti.“ Matydami skirtingas savo artimų žmonių savybes, vaikai mokosi tolerancijos, ima suprasti, kad ir gyvenime sutiks visokių žmonių – vieni daiktus visada padės į vietą, o kiti – ne, vieni visada atvyks keliomis minutėmis anksčiau, o kiti – vėluos.

Savarankiški, nes visada gali sulaukti pagalbos Ingrida sako, kad visada yra daugybė žmonių, kurie galėtų pabūti su jų vaikais, tačiau ji nemėgsta kažko planuoti be vaikų, visada, visur vyksta kartu. Net ir keliones, kurios Laucių šeimai yra ypatingai svarbios, jie planuoja tokias, kad vykti galėtų visi. Ingrida mano, kad bendros kelionės, išvykos vaikus pirmiausia moko savarankiškumo. Keliaudami nuo pat mažems jie viską matė, patyrė, ilgainiui išmoko patys susikrauti lagaminus, kelionių metu

paneša ne tik savo, bet ir mamos daiktus. Joną ir Viltę su savimi į keliones labai mėgsta pasiimti seneliai. Dabar jiems anūkai dažnai ir vertėjauja, ir suranda reikiamos informacijos. „Kita vertus, savarankiškumo niekuomet nebandėme ugdyti per prievartą. Niekada nesakėme vaikams, kad jie jau dideli, todėl privalo visur, visada, viską daryti patys“, - sako Ingrida. Pašnekovei atrodo visiškai normalu, kad šeimos gyvenimas „dėliojamas“ pagal vaikus. „Man savaime suprantama, kad turiu vežioti vaikus į būrelius ir pagal tai planuoti savo darbus. Net ir dirbdama „taksiste“ jaučiu pasitenkinimą, – sako mama. – Žmonės dažnai stebisi, kad aš, su poros mėnesių kūdikiu, anksčiausiai keliuosi ir vežu paauglius į mokyklą. O man atrodo, kad taip ir turi būti. Žinoma, jie nueitų patys, bet aš juos suprantu, jie irgi mokykloje sunkiai dirba, pavargsta, o man visiškai nesunku jiems padėti.“ Jei reikia eiti į draugų gimtadienį, o vaikai iki vėlumos užtrunka spektaklyje, Ingrida ir Linas draugų nuostabai niekada neatiduoda pirmenybės gimtadieniui. Geriau jau jie pabus trumpiau ar nenueis visai, bet vaikais pasirūpins. „Mano tėvai taip visada darydavo. Tėtis – verslininkas, labai užsiėmęs žmogus, bet jis iki šiol visada randa laiko, jei kažko reikia jo vaikams ar anūkams. Jis gali vidury dienos imti ir nuvežti anūkui pinigų pietums, jei jis užmiršo pasiimti iš namų.“ Ingridai neatrodo, kad taip jie vaikus lepina. Atvirkščiai, taip, kaip tėvai stengiasi dėl vaikų, taip ir jie tėvams atsilygina tuo pačiu. Tada vaikų savarankiškumas tampa kitoks – neprimestas, nuoširdus, o požiūris – geranoriškas. Tarkime, vaikams niekada nereikia liepti nupjauti žolės, jie tiesiog ima ir ją nupjauna, jei pamato, kad jau reikia. Ir žolė čia tik pavyzdys. „Aš pati mielai važiuodavau pas savo drauges į sodą ravėti todėl, kad tėvai manęs niekuomet neversdavo ravėti, juokiasi Ingrida. – Man buvo įdomu pabūti su draugėmis, o jei reikia taip pat kažką nuravėti – jokių problemų!“ Tikriausiai taip ir yra, kad tėvų gyvenimas vaikams turi būti pavyzdys ir negalima apgaudinėti savęs, kad begaliniais reikalavimais ar moralizavimu galime užauginti geresnius vaikus nei esame patys. Vaikai mums nieko neskolingi, jie neprivalo kažko vykdyti.

Visi turime susitarti. Kiekvienas atėjome čia su savo užduotimi.

Mano močiutė mums tuokiantis linkėjo, kad gyvenime žiūrėtume viena kryptimi kaip tos gulbės, kurios plaukia šalia, žvilgsnius nukreipusios pirmyn, bet viena kitą jaučia širdimi. Priešingai, nei varnos, kurios viena prieš kitą karksi. „Pripasakojau tiek apie vaikus, apie gyvenimą su jais, išties kiekvienas turime ir savo tikslų, ir idėjų. Tiesiog tas vaikų pasaulis verčia mūsų gyvenimus suktis.

Taigi, šiuo pokalbiu atsisveikiname su Laucių šeima. Ačiū jiems už įkvėpimą augti, kurti bendrystę, gyventi idėjomis ir nuolatos mokytis vieniems iš kitų.

69

Proto ir kūno sąveikos paslaptys: tūkstančių metų senumo praktikų ir šiuolaikinio mokslo atradimų simbiozė Vėžiu sergantis ligonis gulėjo ant procedūrinio stalo, esančio Kinijos provincijoje įsikūrusioje natūralaus gydymo klinikoje Huaxia Zhineng Qigong Clinic & Training Center. Vaizdo kamera filmavo neįprastą gydymo procesą: prie paciento stovėjo trys gydytojai ir sukaupę savo mintis ritmingai kartojo žodžius, kinų kalba reiškiančius „ligos nebėra, žmogus jau pasveiko“. Ultragarso aparato ekrane pasirodė pokyčiai...

Martynas Jocius

70

S

tokiose kaip krikščionybė, islamas ir induizmas, meditacija yra kasenovinės Kinijos medicinos žinias taikantys gydytodienė praktika, besireiškianti įvairiomis formomis. jai visiškai tikėjo tuo, ką darė. Jie pasirinko žodžius, Viena iš geriausiai žinomų meditacijos krypčių – budistinė kurie atrodė patys tinkamiausi, ir, juos kartodami, meditacija, prasidėjusi nuo Budos mokymų Indijoje, o vėliau suskikūrė vidinį jausmą, kad paciento kūnas visiškai sveilusi į šimtus viena už kitą subtilesnių mokyklų (zazen, vipassana ir kas. Tuo tikėjo ir pacientas, ramiai gulintis ant stalo. kt.) ir išplitusi į Tibetą, Kiniją, Japoniją bei kitas šalis.

Ultragarso aparato ekranas aiškiai rodė, kad vėžinis darinys deforTaip pat plačiai paplito dar senesni iš Vedų šventraščių kilę muojasi ir tirpsta. Gydytojai vis intensyviau kartojo savo maldą... mantrų kartojimai, kurių moko po visą pasaulį išsibarstę bhakti joNepraėjus nė 3 minutėms, pacientas buvo visiškai sveikas. gai, taip pat tokių milžiniškų judėjimų kaip Transendentinės MediDaugybė tokių gydymo procedūrų buvo nufilmuota Huaxia tacijos mokyklos atstovai..

Zhineng Qigong Clinic & Training Center klinikoje, siekiant suMūsų laikais meditaciją aktyviai tyrinėja mokslininkai iš Rytų kaupti realių holistinio gydymo įrodymų, kuriais galėtų patikėti ir Vakarų. Ne tik tyrinėja, bet ir net ir skeptikai. Vaizdo įrašus naudoja patys. 2005 metais į šiame natūralaus gydymo cenpasaulinį neurologų suvažiatre darė ne tik vietiniai operatoMeditacijos metu vystosi visa smegenų vimą Vašingtono mieste JAV riai, bet ir televizijos iš Europos. žievė iš karto, o ne atskiros jos dalys.

Tai reišbuvo pakviestas Tibeto dvasiPanaudojusi daugiau kaip 4000 nis lyderis Dalai Lama. Jis suvametų žinomas, iš senovės Kinikia, kad meditacija stiprina visus žmogaus įgūžiavime daugiau kaip 30 tūksjos kilusias Ciguno sveikatingudžius iš karto ir padeda daug lengviau įvaldyti tančių mokslininkų auditorijai mo technikas, ši klinika išgydė bet kokią naują sritį: mokslą, menus, pasirinktą skaitė pranešimą apie medita7936 pacientus (jų pasveikimo profesiją ir t.t. ciją ir skatino juos dar aktyviau efektyvumas 94.96 % - šie duotyrinėti tai, ką žmonės sėkminmenys buvo oficialiai pateikti gai naudoja jau tūkstančius metų.

Dalai Lama, kasdien skiriantis 1991 metais) ir išleido 9 knygas su tyrimų duomenimis.

4 valandas meditacijai, pasisiūlė pats būti eksperimentų objektu, Ar žmogus tikrai gali gydyti save ir kitus, vien padedant minjeigu tai padės mokslui greičiau judėti į priekį. tims? Ar mes galime harmonizuoti savo kūną ir protą, pasitelkę viAtlikus tyrimus su budistų vienuoliais, medituojančiais kasdinę galią? Kaip su tuo susijusios archainės ir šiuolaikinės dvasinės dien ilgiau kaip 20 metų, jų smegenyse buvo nustatyta neįtikėtinų bei mentalinės praktikos? Tad pradėkime nuo pradžių. pokyčių. Vienuoliams pradėjus meditaciją jau po 10–15 sekundžių jų smegenys pradėdavo generuoti stabilų gamos (40–100 Hz) banMokymų apie proto ir kūno sąveiką ištakos ir gų srautą. Bangas gama smegenys ima skleisti tik gilių įžvalgų ir kryptys padidėjusio suvokimo metu, paprastiems žmonėms tai pasireiškia Sąveika tarp minčių ir sveikatos buvo pastebėta labai seniai, tik kartais, jau nekalbant apie nuolatinį srautą, kurio nebūna niekatodėl proto valdymo technikų ištakų mes galime rasti dar šumerų, da. Pasak neurologų, mus, retai medituojančius žmones, daugiauegiptiečių, indų ir kitose senovės civilizacijose. sia laiko veikia mažiau aktyvios beta (14-40 Hz) ir alfa (7.5-14 Hz) Per tūkstančius metų susiformavo daugybė skirtingų atšavibracijos, o miego metu mūsų smegenys skleidžia teta (4-7.5 Hz) kų, pakraipų ir srovių, galinčių mus nunešti į tibetietiškų dubenų arba delta (0.5-4 Hz) bangas. Ar tai reiškia, kad meditacija padeda ar gongų garso terapijos seansą, vaišnaviškus kirtanus su mahamąstyti giliau ir daugiau suvokti? Tyrimai rodo, kad taip ir yra. mantra arba dovanoti savaitę absoliučios tylos vipasanos stovyO kaip meditacija veikia fizinį kūną? Įdomu pažvelgti į smekloje gamtos prieglobstyje. Ir tai tik keli iš šimtų variantų, kuriuos genų tyrimus, kurie nustebino netgi pačius mokslininkus. Atlikus mums šiandien dovanoja iš kartos į kartą pačiais įdomiausiais kesmegenų žievės tyrimus nustatyta, kad mokantis bet kokio naujo liais perduodama žmonijos patirtis. dalyko, smegenų žievė ima formuotis ir augti toje vietoje, kuri atIr nors lietuviškos gydymo įstaigos tiesiog prikimštos ligotų sakinga už konkretų įgūdį. Pavyzdžiui, kai vaikas išmoksta važiuoti žmonių, senovinių žinių ir šiuolaikinio mokslo simbiozė teikia vis dviračiu, jo smegenų žievėje susiformuoja kūno valdymui važiuodaugiau vilčių. Nes tai, kas vyksta mokslo pasaulyje pastaruosius jant reikalingi neuroniniai tinklai. Kai būsimas pianistas mokosi 20 metų, yra tikras stebuklas. Jeigu tokiu greičiu progresuosime ir groti fortepijonu, jo smegenyse lavinami centrai, ypatingai tiksliai toliau, po 15–20 metų holistinio gydymo įstaigos gali tapti visuovaldantys sudėtingus rankų raumenų judesius. tinai pripažintos.

Mokslininkai magnetinio rezonanso būdu nustatė, kad paKad geriau suprastume, kokie holistinio gydymo metodai sikeičia ne tik smegenų neuroninių tinklų struktūra, bet ir didėja šiuo metu egzistuoja pasaulyje, trumpai apžvelkime kelias proto pačios smegenų žievės storis bei masė. Tačiau atlikus tyrimus su ir kūno lavinimo kryptis, kurios yra geriausiai žinomos bei plačiaumedituojančiais žmonėmis paaiškėjo neįtikėtinas dalykas: meditasiai taikomos ne tik pasauliniu mastu, bet ir mūsų šalyje. cijos metu vystosi visa smegenų žievė iš karto, o ne atskiros jos Ko gero, šiandien labiausiai žinoma bei plačiausiai taikoma dalys. Tai reiškia, kad meditacija stiprina visus žmogaus įgūdžius iš technika – meditacija – iš gilios senovės atėjusi dėmesio lavinikarto ir padeda daug lengviau įvaldyti bet kokią naują sritį: moksmo priemonė. Medituojantis žmogus ramiai sėdi užsimerkęs tylolą, menus, pasirinktą profesiją ir t.t. je ir sąmoningai nukreipia savo dėmesį į pasirinktą objektą: kvėMeditacija kaip minčių valdymo technika naudojama ir JAV pavimą, tylą, mantrą (specialų garsą), savo tikrąjį Aš arba erdvę. mokyklose kaip sėkmingas pakaitalas pavojingiems vaistams Tokiu būdu protas mokosi būti vidinėje tyloje, sutelkti dėmesį ir vaikų hiperaktyvumui ir dėmesio sutrikimui (angl. ADHD) gydyti. nesiblaškyti, o kūnas atsipalaiduoja, atkuria energijos atsargas.

Kalifornijos universiteto mokslininkai nustatė, kad ikimokyklinio Naudoti meditaciją žmonija pradėjo labai seniai. Rašytiniuoamžiaus vaikus išmokius medituoti, labai pagerėja jų gebėjimas se šaltiniuose meditacija aprašoma jau kelis tūkstančius metų, sutelkti dėmesį ir mokytis jau nuo pirmųjų mokyklos metų. Be to, tačiau nėra abejonių, kad tam tikras technikas žmonės naudojo pagerėja kūno funkcijų suvokimas, ir vaikai ima lengviau jausti, daug seniau, kol dar nebuvo rašto. Didžiosiose pasaulio religijose, kada nori valgyti, lengviau valdo emocijas. Amerikos ligoninėse

71

jau veikia daugiau kaip 240 meditacijos mokymo programų, o 1 iš 11 amerikiečių meditaciją jau išbandė.

Rožinio kalbėjimas ir rekolekcijos - tai daugiausia krikščionių bendruomenėse taikomos dvasinės praktikos, turinčios daug bendra su meditacija. Jų ištakų galime rasti net budizme.

Mums žinomas rožinio kalbėjimas yra viena iš meditacijos formų, nes dėmesys sutelkiamas į maldą ir Dievą. Tokiu būdu protas pripildomas pačios aukščiausios kokybės minčių: tikėjimo, meilės, atjautos, o kasdienėms problemoms ir buičiai maldos metu vietos tiesiog nelieka. Taip žmogus pakylėja savo sąmonę, ir jo vidinis pasaulis prašviesėja. Šis mentalinis procesas tiesiogiai atsispindi organizme, nes smegenys išskiria hormoną serotoniną, suteikiantį laimės pojūtį, susibalansuojantį organizmo funkcijas, dėl ko kūnas ima gyti.

Rekolekcijų metu asketiškai pasitraukiama iš pasaulietinio gyvenimo ir bent savaitę laiko gyvenama vienumoje, panirus į maldą ir save. Kai rekolekcijose dalyvauja daugiau žmonių, dažnai skaitomas Šventasis Raštas, giedama ir klausomasi pamokslų. Tai padeda protui pailsėti nuo nepalankių dėmesio objektų, kuriuos sutinkame gyvendami įtemptą kasdienį gyvenimą.

Turbūt nebekyla abejonių, kad nukreipus dėmesį į šviesius dalykus stresas išnyksta, protas pailsi, o kūnas jaučiasi geriau. Jau vien todėl dvasinės praktikos veikia teigiamai.

Iš Indijos šviesuolių atėję jogos pratimai (asanos) iš pirmo žvilgsnio atrodo skirti tik fiziniam kūnui lavinti, tačiau įsigilinus į jogą, kaip platų fizinių ir dvasinių praktikų spektrą, aiškiai matyti tiesioginė šių pratimų įtaka mintims ir grįžtamasis ryšys atgal į kūną. Jogai sako, kad asanos iš tiesų lavina ne tik kūną, bet ir intelektą. Galbūt tame yra tiesos, juk viskas susiję.

Lietuvoje yra keletas profesionalių jogos mokyklų, kuriose galima išmokti specialių statiškų pratimų, padedančių tingų ir silpną kūną paversti energingu ir lanksčiu. Kadangi šie pratimai veikia ir protą, mintys nurimsta, pagerėja dėmesio koncentracija, išauga pasitikėjimas savimi. Įdomu tai, kad nemažai mums žinomų mankštos pratimų, tokių kaip „žvakė“ arba „tiltelis“, kurių mus dar vidurinėje mokykloje išmokė fizinio lavinimo mokytojai, iš tiesų yra jogos asanos, kurios atėjo iš senovės Indijos ir nė niek nepakeistos buvo pritaikytos mūsų dienų bendrajam fiziniam lavinimui valstybinėse mokyklose.

Tai Či pratimai savo prigimtimi labai panašūs į jogos pratimus, tačiau jie atėjo iš senovės Kinijos ir yra dinamiški, primenantys mankštą ir šokį vienu metu, nors oficialiai vadinami kovos menu. Kinijoje Tai Či net ir šiandien yra oficialiai pripažinta gydymo priemonė, naudojama valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose. Pasaulyje Tai Či praktikuoja daugiau nei milijardas žmonių.

72

Cigunas (angl. Qigong) - tai kinų joga, skirta atgaivinti organizmą stiprinant raumenis ir sausgysles. Šį iš senovės Kinijos kilusį sveikatingumo pratimų kompleksą sudaro 12 pratimų, kurių pavadinimai liko nepakitę iki šių dienų. Lėtai atliekami platūs judesiai padeda ištempti stuburą ir harmonizuoti vidaus organų veiklą.

Reiki yra dar viena plačiai žinoma gydymo technika, praėjusio šimtmečio pradžioje susisteminta ir tuo metu gerai žinomo budisto ir valstybės sekretoriaus MikaoUsui sėkmingai taikyta Japonijoje. Reiki gydymas atliekamas delnais, dedant juos ant tam tikrų kūno taškų. Kaip ir Tai Či, Cigunas ir kitos technikos, Reiki yra paremta subtiliosios gyvybinės energijos Či (Indijoje vadinamos prana, Kinijoje ir Japonijoje Či, Ci, Ki) tekėjimu per žmogaus kūną.

Būtent su šia energija ir dirba Reiki gydytojai, laikydami savo delnus ant pacientų kūno.

Nukreipus dėmesį į šviesius dalykus stresas išnyksta, protas pailsi, o kūnas jaučiasi geriau. Jau vien todėl dvasinės praktikos veikia teigiamai.

Nors jogos pratimai, Tai Či, Cigunas ir Reiki atrodo kaip kūno gydymas mankšta, judesiu ir masažu, pagrindinį vaidmenį čia atlieka proto turinys ir nusiteikimas. Reiki gydymas nebus efektyvus, jeigu gydytojas ir pacientas seanso metu galvos apie problemas darbe arba suras kitų priežasčių nerimauti. Jogos pratimai gali būti pavojingi sveikatai, jeigu bus atliekami be mokytojo priežiūros ir protinio pasiruošimo. Aukštos vibracijos, kaip pasakytų metafizikai, yra esminis bet kurios terapijos dalykas. Gal todėl iš Rytų atėjusiuose mokymuose iš pradžių dėmesys visada kreipiamas į mintis ir dvasingumą, o tik tada – į kūno lavinimą ir gydymą. Šiuolaikinės proto valdymo technikos: nuo hipnozės iki vizualizacijos Mūsų laikų mąstytojai ir mokslininkai dar labiau praplėtė senuosius mokymus ir sukūrė priemones, kaip dirbti su savo protu ne tik siekiant pagerinti sveikatą, bet ir gauti materialinės naudos.

Vienas įdomiausių šiuolaikinės psichologijos pasiekimų tai neurolingvistinis programavimas (NLP). Praėjusiame šimtmetyje psichologų-lingvistikų Richardo Bandlerio ir Johno Grinderio atrastas neurolingvistinis programavimas šiandien plačiai taikomas visame pasaulyje ir yra vienas iš pagrindinių

įrankių, kuriuos savo seminaruose taiko verslo konsultantai ir sėkmės treneriai (angl. coachers).

Kaip tai veikia? Neurolingvistinis programavimas yra paremtas žmogaus psichologija ir tuo faktu, kad kiekvienas iš mūsų gyvena ne realybėje, o savo asmeniniame pasaulyje, kurį, remdamasisskirtingų objektų ir konceptų asociacijomis, sukuria protas. Pavyzdžiui, jeigu kiekvieną kartą, kai jaučiatės labai gerai, suglaustumėte delnus ir patrintumėte vieną į kitą, jūsų prote susikurtų struktūra, kurią neurolingvistikai vadina ‚inkaru“. Šis „inkaras“ taptų raktu į gerą savijautą, nes blogai jaučiantis užtektų patrinti delnus, ir prote aktyvuotųsi gera būsena, kuri automatiškai asocijuotųsi su šiuo veiksmu. Toks „inkaras“ padėtų lengviau išsisukti iš įtemptų situacijų ir neprarasti energijos dėl neigiamų emocijų, kai jos užplūsta.

Kiekvienas iš mūsų turi daugybę „inkarų“, kurie susiformavo be sąmoningo įsikišimo ir kurie kiekvieną dieną veikia mūsų savijautą.

Pats terminas „neurolingvistika“ atskleidžia, jog žodžiai yra labai efektyvi priemonė dirbti su žmogaus psichika. Vienas iš įdomių pavyzdžių, kuriuo dalijasi žinomas Lietuvos NLP ekspertas Vidas Jankauskas, dažnai taikomas pardavimuose. Įsivaizduokite, kad dirbate automobilių salone ir norite parduoti naują automobilį savo klientui, kuris ką tik pasakė: „aš pirkčiau šį automobilį, bet jis labai brangus.“ Jūs jam atsakote:„ Puiku, jūs sakote, kad šis automobilis labai brangus, bet jūs jį pirksite, todėl leiskite man jums parodyti štai ką...“ ir nieko nelaukdami tęsiate pardavimo procesą, kuris ką tik pakrypo jūsų naudai. Kodėl? Čia suveikė labai paprasta gudrybė: protas pats sau paneigia tą sakinio dalį, kuri yra prieš žodelį „bet“, ir sustiprina likusiąją dalį, kuri eina po jo. Šis automobilis brangus, bet pirkėjas gali jį pirkti, nes pakeitus žodžių eiliškumą ir linksniavimą, pasikeičia ir poveikis, ir elgsena.

Panašiu būdu panaudojama proto inertiškumo savybė ir „trijų taip“ taisyklėje. Pavyzdžiui, jeigu pokalbio metu savo draugo sąmoningai paklausite trijų klausimų, į kuriuos jis atsakys „taip“, tuomet į ketvirtą klausimą jūsų draugas greičiausiai irgi atsakys „taip“, nepriklausomai nuo klausimo turinio. Ši gudrybė sėkmingai naudojama pardavimuose ir parodo, kaip lengvai mąstymo procesui daro įtaką naudojami žodžiai ir užduodami klausimai.

Galima išbandyti dar vieną labai paprastą neurolingvistinio programavimo techniką: kai kokia nors užduotis atrodo neįveikiama, užtenka pakartoti sau keletą kartų: „Vis dėlto ši užduotis labai paprasta, galiu lengvai ją atlikti, man tai netgi labai patiks!“ Kas įvyksta pakartojus tokius žodžius? Visų pirma svarbu suprasti, kodėl užduotis atrodo sudėtinga. Žiūrint iš mokslo pusės, prote egzistuojantys konceptai „užduotis“ ir „sudėtinga“ kažkuriuo gyvenimo momentu pernelyg stipriai susisiejo tarpusavyje per neuroasociacijas. Proto dualizmas, kuriantis sąvokas „gerai“ ir „blogai“, „lengva“ ir „sunku“ egzistuoja tik kaip konceptai žmogaus prote. Štai kodėl savo pastangomis susiedami norimas veiklas ar užduotis su konceptu „lengva“, panaudodamineurolingvistinį progra-

Kas vyksta fiziniame lygmenyje Mūsų emocijos yra tiesiogiai susietos su endokrinine sistema. Pavyzdžiui, baimės jausmas susijęs su adrenalinu. Kai mes ko nors bijome arba dėl ko nors nerimaujame, į mūsų kraują išsiskiria adrenalino. Ir, atvirkščiai, jeigu mes esame ramūs ir nieko nebijome, adrenalino tiesiog nėra. Emocijos ir hormonai dirba išvien.

Kad ir ką galvotume, mintys visada virsta cheminėmis reakcijomis.

Už tai atsakingas pogumburis (lot. hypothalamus) -- tarpinių smegenų dalis, esanti po gumburu. Pogumburio nervinių ląstelių branduoliuose susidaro liberinų -- medžiagų, reguliuojančių hormonų gonadotropinų išsiskyrimą hipofizėje (lot.hypophysis)- vienoje iš svarbiausių žmogaus organizme esančių liaukų. Pogumburio nervinės ląstelės veikia kaip imtuvas neuropeptidams -- mažoms į baltymus panašioms molekulėms, kurioms padedant nervinės ląstelės bendrauja vienos su kitomis. Tokiu būdu, gavęs signalą iš kitų smegenų dalių, padedant neuropeptidams, pogumburis akimirksniu keičia hormonų sekreciją hipofizėje ir tokiu būdu reguliuoja tokius žmogaus organizmo parametrus kaip cukraus kiekį kraujyje, apetitą, kūno temperatūrą ir kt. Dar daugiau – pogumburis tiesiogiai keičia ne tik hipofizės, bet ir antinksčių liaukos veiklą, veikia plaučių ir širdies darbo režimą, tiesiogiai daro įtaką virškinimo ir kraujo apytakos sistemoms.

Neuropeptidai yra toji grandis, kuri tiesiogiai jungia mintis ir organizmą. Jiems padedant žmogus tampa vieninga ir tobula sistema, galinčia save harmonizuoti, išgydyti ir netgi atstatyti. Ir, atvirkščiai, ši tobula sistema „padeda“ susirgti vėžiu ir kitomis ligomis kiekvienam žmogui, kuris gali sau leisti mąstyti neigiamai apie save arba kitus.

73

Gyvendami pasaulyje, kurio 99.99 proc. sukuria kiekvieno iš mūsų individualus protas, turime labai daug laisvės. O kartu labai daug pavojų įkliūti į nenaudingas pažiūras ir vertybes. mavimą, mes iš tiesų atsikratome sunkumų, nes jie realybėje neegzistuoja.

Be neurolingvistinio programavimo ypatingos sėkmės susilaukė ir vizualizacija, kartais dar vadinama kūrybine vizualizacija.

Vizualizacija šiuo metu yra plačiai paplitusi technika, naudojama net ir sporto psichologijoje. Tyrimai rodo, kad sportininkai, intensyviai vizualizuojantys norimus rezultatus savo mintyse, realybėje juos ir pasiekia. Šioje srityje, ko gero, geriausiai žinomi yra Rusijos mokslininkų tyrimai. Atlikus grupės atletų, besirengiančių Olimpinėms žaidynėms tyrimą, remiantis treniruočių ir vizualizacijos intensyvumo lygiu, buvo nustatyta, kad paskyrę 100 proc. savo laiko intensyvioms treniruotėms pirmos stebimos grupės sportininkai pasiekė prastesnių rezultatų nei kitos grupės, kurie treniravosi fiziškai tik 25 proc. laiko, o 75 proc. laiko skyrė gerų fizinių būsenų ir rezultatų vizualizacijai.

Placebo efektas moderniojoje medicinoje Placebas -- tai vaisto analogas, neturintis jokio cheminio poveikio ligoniui. Ligoniai dažnai pasveiksta naudodami placebą, nes mano, jog tai tikri vaistai. Šis reiškinys visame pasaulyje vadinamas placebo efektu.

Placebo efektą tobulai pademonstruoja garsi gydytojo Bruno Klopferio istorija.

1950 m. buvo išrastas naujas vaistas krebiozenas, kuris susilaukė neįtikėtinai didelio žmonių susidomėjimo kaip ilgai ieškotas vaistas nuo vėžio. Šis naujas preparatas buvo tyrinėjamas Amerikos medikų asociacijos (angl. American Medical Association) ir Amerikos maisto ir vaistų administracijos (angl. American Food And Drug Administration). Vienas iš tyrime dalyvavusių gydytojų buvo fiziologas Brunas Klopferis.

Vienas iš Bruno Klopferio pacientų, paskutine limfos vėžio stadija sergantis vyras, pavarde Wrightas, sužinojo apie vykdomus bandymus su nauju vaistu ir pats pasiprašė būti eksperimento dalyviu. Po nesėkmingo ligos gydymo visais tuo metu žinomais būdais, ligoniui buvo likę gyventi visai nedaug. Jo kakle, pažastyse, krūtinėje, pilve ir kirkšnyse slėpėsi beveik apelsino dydžio piktybinio vėžio navikai, jau nekalbant apie tai, kokie baisūs dalykai dėjosi šio vyro kepenyse ir blužnyje.

Nors krebiozenas tuo metu dar nebuvo gerai ištirtas vaistas ir galėjo turėti pragaištingų pasekmių, Brunas Klopferis suleido vieną injekciją savo pacientui, nerimaudamas, kad būtent šis medikamentas taps mirties priežastimi.

Tačiau įvyko stebuklas: po kelių dienų Wrightas pats išlipo iš lovos ir jau galėjo vaikščioti. Jo vėžiniai navikai buvo sumažėję dvigubai – daug labiau negu galėjo sumažėti nuo gydymo stipriausiu įmanomu švitinimu, taikant spindulinę terapiją. Kai iš pradžių pacientas buvo atvežtas į ligoninę, jis negalėjo išgyventi be deguonies kaukės. Tačiau, praėjus 10 dienų po krebiozeno injekcijos, vyras buvo išrašytas iš ligoninės kaip sveikas žmogus, kurio organizme vėžinių navikų neliko nė ženklo. Wrightas grįžo namo ir nieko nelaukdamas daugiau kaip 3 km aukštyje pilotavo nuosavą lėktuvą. Tai daug pasako apie nepaaiškinamu būdu pasikeitusią fizinę būklę.

Wrightas buvo visiškai sveikas maždaug 2 mėnesius, bet tada spaudoje atsirado straipsnių, teigiančių, kad krebiozenas nėra veiksmingas vaistas, ir vėžio išgydyti neįmanoma. Logiškai mąstantį ir į mokslą linkusį vyrą apėmė depresija. Greitai jis vėl pateko į ligoninę dėl atsinaujinusios ligos. Šį kartą Brunas Klopferis sugalvojo atlikti psichologinį eksperimentą. Jis pasakė pacientui, kad spaudoje pasirodę straipsniai buvo paremti nesėkmingai pagaminta vaisto serija, tačiau jis turi labai kokybišką krebiozeno siuntą, kuri koncentruota ir labai efektyvi. Wrightas apsidžiaugė. Ilgai nelaukus jam buvo suleista dar viena injekcija, tik šįkart tai buvo tikras placebas -- distiliuotas vanduo.

Rezultatai ir vėl buvo stulbinantys -- paciento organizme neliko nė ženklo ligos pėdsakų, ir šis buvo paleistas namo visiškai sveikas.

Tačiau po dviejų mėnesių spaudoje pasirodė oficialus Amerikos medikų asociacijos straipsnis, kuriame buvo teigiame, jog galutiniai tyrimai įrodė krebiozeno neveiksmingumą, ir šis vaistas neturi jokio poveikio gydant vėžį. Ši informacija plačiai nuskambėjo per visą šalį, ir tai buvo paskutinis smūgis pasveikusiam ligoniui. Per dvi dienas vėžys atsinaujino ir Wrightas mirė. Ši tragiška, bet nepaprasta istorija labai daug išmoko apie tai, kokią įtaką organizmui daro mūsų mintys, pažiūros ir tikėjimas. Mintys keičia sveikatą, mintys susargdina ir išgydo. Tūkstantmečių patirtis rodo, jog proto lavinimo technikos ir dvasinės praktikos turi tiesioginį ryšį su mūsų savijauta ir sveikata. Tačiau vienintelis būdas kuo nors iš tiesų patikėti, tai patirti pačiam. Ir tam tikrai niekas netrukdo, nes mes visą laiką esame su savimi ir savo mintimis. Leiskime joms gydyti. Leiskime sau gyventi.

74

Vizualizaciją naudoja ne tik sportininkai, bet ir verslininkai, vadovai, menininkai ir kiti žmonės, kurie siekia pranokti patys save. Įdomu tai, kad žmogaus smegenys, modeliuodamos išorinį pasaulį, negali atskirti, kada įvykiai vyksta iš tiesų, o kada jie tik įsivaizduojami. Štai kodėl vizualizuojant tobulus kamuoliuko mušimus golfo lazda, smegenyse įvyksta neuronų tinklų pokyčių, kurie paruošia sportininką sėkmingam žaidimui tikroje golfo aikštelėje. Tai moksliškai įrodyta daugybę kartų. Keičiasi ne tik neuronų tinklai, bet ir hormonų išsiskyrimas, imuninė sistema, kūno struktūra. Nes protas ir kūnas yra vieninga sistema.

Mokslininkai teigia, kad žmogaus smegenys per jutimo organus gauna vidutiniškai 11 milijonų bitų informacijos per sekundę, tačiau gali apdoroti tik 40 bitų per sekundę. Kadangi tokio informacijos kiekio neužtenka sąmoningam mąstymui ir aplinkos suvokimui, smegenys likusius 99.99 proc. sumodeliuoja panaudodamos jau sukauptą patirtį ir neuroasociacijas.

Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad tokia tikrovė, kokią mes dabar suvokiame, neegzistuoja už mūsų proto ribų. Be to, kiekvieno žmogaus proto kuriama tikrovė yra šiek tiek kitokia ir unikali, ypač skirtingai gyvenančių žmonių, priklausomai nuo kultūros, regiono, profesijos ir gyvenamosios aplinkos. Štai kodėl pasakymai „realybė yra sutartinė“ arba „realybę mes pasirenkame“ yra prasmingi. Gyvendami pasaulyje, kurio 99.99 proc. sukuria kiekvieno iš mūsų individualus protas, turime labai daug laisvės. O kartu labai daug pavojų įkliūti į nenaudingas pažiūras ir vertybes. Ir žvelgianti iš tokios perspektyvos, gydantis minčių poveikis tampa visiškai normaliu reiškiniu. Nes dirbtinė, o kartu visiškai natūrali tikrovė, kurią modeliuoja mūsų smegenys, yra pakankamai lanksti. Kuo vienas žmogus džiaugiasi, kitas gali nusivilti. Šios vidinio pasaulio sukurtos emocijos pasireiškia cheminių reakcijų pavidalu ir keičia mūsų organizmą į vieną arba į kitą pusę.

Visa tai žinoma bei taikoma yra ir hipnoterapijoje.

Hipnoterapija -- tai dar viena darbo su žmogaus protu priemonė, labai glaudžiai susieta su neurolingvistiniu programavimu ir vizualizacija, tik čia poveikis vidinėms proto struktūroms daromas įvedus pacientą į transo būseną, kai protas visiškai atsipalaiduoja ir tampa lankstesnis. Hipnoterapiją XVIII amžiaus pradžioje pradėjo taikyti austrų gydytojas Franzas Antonas Mesmeris, tačiau ji nesulaukė visuotinio pripažinimo ir buvo laikoma šarlatanizmu. Situaciją pavyko pakeisti XX amžiaus viduryje, kai amerikiečių psichiatras Miltonas H. Ericksonas sukūrė savo metodą ir sėkmingai pritaikė hipnoterapiją pacientų baimėms, depresijai ir netgi skausmui vos per kelias sesijas išgydyti. 1958 m. hipnoterapija buvo oficialiai pripažinta medicinoje.

Miltonas H. Ericksonas padarė didelę įtaką minėtiems neurolingvistinio programavimo kūrėjams - Richardui Bandleriui ir Johnui Grinderiui -, nes jų veikla buvo ypač susieta su transo būsenų ir hipnozės tyrimais. Pats Miltonas H. Ericksonas, kurio vardu šiandien vadinamas hipnoterapijos metodas, dažnai teigdavo, kad žmogaus pasąmonė visą laiką klausosi ir vykdo jai duodamus nurodymus, net jeigu mes sąmoningai apie tai nieko nežinome. Tokiu būdu, siūlydami pasąmonei tam tikrų idėjų, mes paverčiame jas savo vidinio pasaulio realybe, kuri, atsispindėdama fiziniame lygmenyje, virsta išorinio pasaulio realybe.

75

Apie vasaros ugnį vaistažolėse ir žmonėse Patarimai stiprinant sveikatą: vasara-ruduo Praėjusiame „Green‘e“ pristatėme sėklas, pumpurus, juose slypinčią saulės šilumą ir šviesą bei patarimus, stiprinant sveikatą žiemos ir pavasario periodu. Šįkart, vejantis vasarą bei pasitinkant rudenį, siūlome pažvelgti į žmones kaip į augalus, o į augalus kaip į žmones, kad suvoktume mus siejančius, sveikatą harmonizuojančius dėsnius bei ryšius...

Virgilijus Skirkevičius, natūralios medicinos žinovas, lektorius, vaistininkas Žmogus – lyg atvirkščias augalas

M

us supanti gamta kvėpuoja kaip kvėpuojame mes, žmonės. Gilusis įkvėpimas vyksta per Kalėdas tyloje, giliai šaknyse, žemėje bręsta jėga, kuri prasiverš pavasarį ir savo iškvėpimo kulminaciją įvairiomis spalvomis ir formomis pasieks per Jonines. Tada reikia rinkti vaistinguosius augalus ir pagal seną tradiciją, po Joninių nakties, atvežti į Vilniaus gėlių turgų parduoti už ypatingą kainą. Pilni žiedų, ugnies spalvomis žaižaruojantys pievos augalai per ilgiausią metų dieną, kažkada dar Ilgėmis vadintą, šviežiai nuskinti, anot mūsų senolių, aukso kainos buvo verti. Joninių augalų nereikėdavo nešti į bažnyčią – pati gamta juos pašventindavo, suteikdavo ypatingą gydomąją galią. Net nuo patvorio šventąją naktį pagarbiai surinktos dilgėlės, kiečiai, usnys, pelynai ir dagiliai galėjo nubaidyti piktąsias dvasias. Tik jonažolė ir kraujažolė dar ne pačios stipriausios, jas reikės rinkti vėliau, iki Žolinės (rugpjūčio 15 dienos) suspėti, kai augalai ilgiau vasaros šilumos bus gavę, todėl vaisius bei sėklas jau subrandinę kiti augalai. Ir padėkoti už derliaus brandą reikės jau bažnyčioje per apeigas Žolinės metu.

76

Vis norisi lyginti gamtą su žmogumi. Žmogus tai lyg atvirkščias augalas. Šaknys lyg smegenys, o žiedai ir vaisiai – medžiagų apykaitos sistema. Lapai ir stiebai, kur vyksta fotosintezė t. y. šviesa virsta kūnu (angliavandeniais), labai primena žmogaus kvėpavimo ir širdies bei kraujotakos sistemą. Ne veltui sakoma, kad žmogus per iš širdies sklindančią meilę pasauliui grąžina šviesą, kažkada paimtą iš augalų. Net ir nežinant, kaip žmogų veikia vienas ar kitas augalas, vartojant augalo šaknį, pavyzdžiui, galima nuspėti, kad pirmiausia ji veiks į centrinę nervų sistemą (valerijono, bijūno šaknys). Tai tik viena iš daugelio senųjų pasaulio medicinos sistemų hipotezių, labai panaši į garsiąją Paracelso signatūrų teoriją, teigiančią, kad gamta pati savo formomis, spalvomis parodo, kaip veikia į žmogaus organus panašūs augalai: graikiško riešutmedžio riešutai panašūs į smegenis, todėl jas ir gydo, moliūgas pakelia savo geltonąjį vaisių, turi tiek jėgos, todėl gydo vyro impotenciją, prostatos ligas.

Studijuojantiems mediciną, mums, tuometiniams studentams, tai sukeldavo juoką. Dabar man tai neatrodo juokinga.

Grynai sveikatai Mes, įsigilinę į organizmo mikrokosmosą (ląsteles, molekules, atomus, elektronus, branduolius), galbūt, nepastebime, koks augalas panašus į žmogų? O dažnai ir neigiame, kad šie, aplink mus augantys augalai, gali padėti kovoti su gana sunkiomis mūsų ligomis. Esant sunkioms ligoms ir vaistai turi būti stiprūs.

Ar tas paprastas, ant kelio augantis gyslotis ar darželiuose auginama medetka gali gydyti vėžį? Sakau, kad gali, ir greičiausiai sukeliu abejonių: ar tikrai, ar mokslas tai įrodė? Šiandien daugelis augalų tapo nereikalingi: našlaitės – per silpnos, zuikio kopūstai – per rūgštūs, o dar ta alergija gamtai – šienligė...

Vaistažolės ne tik arbatoms

Vaistažolių vartojimo būdas taip pat labai svarbus. Mūsuose kalbant apie vaistingųjų augalų vartojimą dažniausiai įsivaizduojamos karštos arbatos. O juk vaistažolė gali būti ir sudeginta, kad stipriau veiktų jos pelenai (sudeginus jaunų liepų žievę, pelenai su šiltu pienu vartojami kirmėlėms išvaryti). Arba nervus raminantys augalai kur kas efektyvesni, jei vartojami su medumi. Kad ir ta pati mūsų mėgstamo valerijono šaknis. Kai kuriais atvejais naudojamos šviežios augalų sultys. Pavyzdžiui, apsinuodijus žuvies produktais rekomenduojama gerti šviežiai išspaustų ir šaltu vandeniu praskiestų paprastosios nendrės, augančios mūsų ežeruose, upėse ar GydykimE bukaprotystę mariose sulčių. Sultys pasižymi geromis skonio savybėmis ir gali būti naudojamos kaip maistas.

Tačiau geriausia būtų, jei nesirgtume proto bukumu. Ši liga Augalo veikliosios medžiagos į organizmą gali pakliūti ir varpasireiškia visažinyste, kai viskas aišku ir žinoma, niekas nestebitojant spirito tinktūras. Dažnai spiritas (ankstesniais laikais ir vyna, o vienintelis dominantis klausimas lieka, ar mokslas tai įrodė nas) buvo naudojamas širdies veiklą gerinančių augalų ištraukoms ar patvirtino? Tačiau, gal vertėtų ir patiems pasukti smegenis ir gaminti, pavyzdžiui, gudobelės vaisių spirito ekstraktai. Tiesa, pamąstyti? Įdėmiau stebint mus supantį pasaulį, bent manęs rūgštaus skonio gudobelės vaisiai Ajurvedoje rekomenduojami jau neapleidžia nuojauta, kad galbūt augalai yra šiltakraujai? Ar virškinimui gerinti, tačiau tai neturi tiesioginės įtakos žmogaus širjums nekyla klausimas, kodėl aplink medžio kamieną ištirpsta dies veiklai, tad spirito ištraukos vartojimas gerins ir virškinimą, ir sniegas, kodėl dobilas naktį kas tris valandas pakelia ir nuleidžia kepenų darbą, ir plonojo žarnyno veiklą, netiesiogiai sureguliuos savo lapus? Koks tai šokis? Arba kaip maitinasi medžių viršūnės, širdies ritmą ir kraujospūdį. kai šiandienio mokslo apskaičiavimais išmatuotas šaknų, turinSenojoje kinų medicinočių pakelti maitinančias medžiaje pastebėta, kad plonasis žargas, slėgis nei iš tolo savo dydžiu nynas yra „susituokęs“ su širnesiekia tiek atmosferų, kad dimi. Štai ir dar viena iš senųjų įvykdytų savo užduotį? KiaulpieŽmogus per iš širdies sklindančią meilę medicinų, plačiai naudojusių nė savyje kaupia medžiagą, papasauliui grąžina šviesą, kažkada paimtą iš vaistinguosius augalus, taisynašią į kaučiuką, kuri ir žmogaus augalų. klių: ligos priežastis yra nebūkraujagyslėms gali suteikti vaditinai tas organas, kurį skauda. namojo elastingumo, tampruGal žmogaus organų šeimoje kenčia širdies „sutuoktinis“ – plonamo. O dar dilgėlė, ar dilgindama nepanaši į žvėrį, nes turi plausis žarnynas gydyti reikia jį, kad nestreikuotų širdis? Ir ne tik vaiskus ir „kanda“? Trauklapis sustabdo kraujavimą ant nubrozdinto tažolėmis, gyvulinės kilmės vaistais ar mineralais, bet ir keičiant kelio vaikystėje, o vėliau, kai kraujuoja žaizdos skrandyje. mitybą bei elgesį. Ir tai yra bene svarbiausia sąlyga vėl atkurianti Norėčiau sugrįžti prie kiaulpienės. Viduramžiais ji buvo sutrikusią pusiausvyrą, harmoniją su gamta. Didžiulė šiuolaikinio priskiriama raminančių, gerinančių miegą augalų grupei. Šiuožmogaus pagunda bei klaida – nieko gyvenime nekeisti, išskyrus laikinė fitoterapija apie tai net neužsimena. Kiek dar daug reivaistus ir gydytojus. kia atrasti, kas anksčiau buvo lyg ir žinoma. Didžioji vaistingųjų augalų Atlantida nuskendo po antibiotikų, hormonų, stipriai veikiančių medžiagų tvano. Ir nors dar daug pasaulio žmonių pagoniškai meldžiasi vaistingiesiems augalams, visgi delnuose jau laiko tris ar keturias stiprių, cheminių, žmogaus intelekto sukurtų medžiagų piliules. O, baisiausia, jog tikimasi, kad vaistinguosius augalus galima vartoti kartu su piliulėmis. Ir tai jau yra problema. Pavyzdžiui, moteris vartojanti kontraceptikus, sauganti save nuo pastojimo negali vartoti jonažolės arbatos, nes ši arbata aktyvina kai kuriuos kepenų fermentus, dėl kurių kraujyje nesusiformuos pakankama kontraceptikų dozė, ir moteris visgi gali pastoti. Česnakas geras vaistas nuo sklerozės, bet netinka, kai žmogus vartoja vaistus kraujospūdžiui ar kraujo krešumui mažinti. O jei dar prisimintume senųjų medicinos sistemų, pavyzdžiui, Ajurvedos, pagrindines tiesas, kad gydomas yra žmogus, o ne liga ar organai, tai augalus parinkti tikrai nėra paprasta. Pavyzdžiui, česnakas kaip ir medus netinka vadinamosios tulžies konstitucijos žmonėms (anksti praplikusiems, pražilusiems, vidinį karštį jaučiantiems, šiltų kojų ir rankų, vidutinio kūno sudėjimo, daugiau pigmentinių dėmių ar strazdanų turintiems).

Ką reikia susirinkti per vasarą?

Koks yra vasaros skonis? Tai – liepų žiedų, ramunėlių ir aviečių uogų saldumas. Mūsų moterys vis dar renka laukinius augalus arbatėlėms‚ daro iš jų mišinius. Gera tradicija. Jau rudenį, kai sudrėks orai ir prasidės šalnos, galėsime atverti vasaros augalų skrynią, kurioje neapsakomą vasaros šilumą bei kvapą mus paskleis žemuogės, avietės, rasakilos, šaltalankio, gauromedžio uogos, mėlynės, raudonėlio, liepų žiedai, vaistingosios ramunėlės, mėtos, melisos... Savaime taip klostosi šeimose: jos, lietuvės moterys, yra ir šeimų gydytojos. Tie savotiški „Trejų devynerių“ mišiniai renkami be ypatingos sistemos, bet remiantis augalo kvapnumu ir spalva ir, be jokios abejonės, girdėta nauda sveikatai. Padedant tiems mišiniams, ir gripą galima nubaidyti, ir nuo viršutinių kvėpavimo takų ligų apsisaugoti.

Kad kvėpavimas būtų lengvas ir kraujas stiprus, kad pilvo nesopėtų ir galvos neskaudėtų. Liepos augalo pavadinimu visas mėnuo yra pavadintas, mat augalas yra svarbus ir neprastas: iš jo ir pumpurų košė, ir lapienė, ir medaus bei sėklų pienas išeina. Tai medis, kuris rengia, maitina ir gydo. Liepžiedžius, kuriuos įpratę naudoti peršalę, kada būtina išprakaituoti susidariusius toksinus, galime vartoti kar-

77

tu su dilgėlėmis, maišydami lygiomis dalimis, kaip kraujo anemiją minų. Sudžiovinu kartu su šaknimis, ir tai jau žaliava vadinamajai rugydantį mišinį, ypač tinkantį vaikams ir po operacijų nusilpusiems dajai gauromedžio kavai. Ji taip pat tinka sumaišyti su tame pačiame ligoniams. Reikia vienoje stiklinėje karšto, maždaug 70 laipsnių Cel- miške surinktais, sudžiovintais ir susmulkintais mėlynių ir bruknių sijaus vandens užplikyti 1 arbatinį šaukštelį susmulkintų dilgėlių krūmeliais – dar vienas vaistažolių mišinys diabetų sergantiems lapų ir liepų žiedų, palaikyti 5 minutes (laikome trumpai, nes žiedų žmonėms. Aišku ir tiems, kurie rūpinasi savo sveikata, kad išvengtų negalime perkaitinti) ir gerti pasiskaninus medumi 1 kartą per dieną kasos ligų. Jau pavasarį pradeda ataugti nauji mėlynių ūgliai, salotinės spalvos, juos ir reikėtų rinkti: nukirpti su žirklėmis, o ne rauti, 1 valandą prieš valgį.

Iki Joninių žolelių mišinį reikėtų susirinkti sergantiems diabe- kad mėlynes mėgstantys uogautojai neužsirūstintų, jog naikinami mėlynių krūmeliai. Sudžiovinti tu. Šia liga sergančiųjų galūnių mėlynių taip, jog išliktų graži kraujotaka kenčia. Visko galime žalia spalva, nepavyks. Tinkamai rasti nuėję į artimiausią mišką. pavėsyje džiovinant, lapeliai paProskynose renkame smulkiaDidžioji vaistingųjų augalų Atlantida nuruduos, bet augalas vis tiek išlailapio gauromedžio, kartais pas skendo po antibiotikų, hormonų, stipriai veikys savo gydomąsias savybes, mus vadinamo „kazoku“ ar kiančių medžiagų tvano. pasižyminčias antibakteriniu ir „siauralape ožkarože“ (rusiškai hipoglikeminiu poveikiu, skatitai skambėtų paprastai „ivan čai“). Jau iš pavadinimo aiški augalo paskirtis. Rusijoje smulkialapio nančiu šlapimo rūgšties ir šlapalo išskyrimą, mažinančiu trombocitų gauromedžio arbata vartojama kaip kasdienė arbata, karštu vande- susidarymą, gerinančiu kapiliarų atsparumą. niu užplikoma samovaruose, vartojama vietoje kiniško arbatmedžio arbatos. Tiesa, ši arbata neturi savyje stimuliuojančio kofeino, bet yra ne mažiau vertinga dėl flavanoidų ir vitamino C, dėl vadinamų- Miško „perlai“ ir daržo „blogiečiai“ Mėlynių giminaitės – šalia augančios bruknės žolė – turi jų antioksidantų, kurių sukaupia daugiau nei kiniško arbatmedžio lapai. Taip pat yra įrodytas uždegimo slopinamasis poveikis ir prieš- antisklerotinį poveikį, atkuria žarnyno peristaltiką (vidurių vėžinis šios žolės ištraukų ir nuovirų poveikis. Iš gauromedžio lapų užkietėjimo ir viduriavimo atvejais) ir tradiciškai (o mes tą jau gaminame žaliąją arbatą arba ją fermentuojame, taip gaunama geriausiai žinome) saugo nuo šlapimo takų sistemos infekcijų. juodąją kasdieninę arbatą, pasižyminčią ir raminamuoju poveikiu. Kinų medicinos specialistai pridurtų, kad gerina vyresnio amGana nebloga išeitis užkietėjusiems kiniškos arbatos skonio gerbė- žiaus žmonių sąnarių lankstumą, subalansuoja fosforo ir kaljams – vakare (kad nesutriktų miegas) vietoje stimuliuojančios kinų cio apykaitą kauluose. Ir visos aukščiau išvardintos vaistažolės arbatėlės išgerti labai panašaus skonio gauromečio arbatos. Kaip ir auga viena šalia kitos miške. Reikia tik pasilenkti ar atsitūpti ir tradicinė arbata, šio augalo arbata turi taninų, todėl ir skonis pana- surinkti šitokią sveikatą nešančią žalią puokštę ir lygiomis dališus, ir skrandžio opoms gydyti tinka. Tiesa, labiausiai tinka jauniau- mis (1:1:1) sumaišyti. 1 arbatinį šaukštelį susmulkinto, prieš tai sieji gegužės mėnesio lapeliai, tiesiog skonis geresnis. Kaip vaistinis sudžiovinto mišinio (nors galima ir šviežias vaistažoles užpilti 1 augalas – gaurometis – renkamas žydėjimo metu (birželio viduryje stikline karšto vandens, tik jos veiks silpniau) ir gerti 21 dieną ar liepą). Augalo stiebas, likęs po lapų nurinkimo egzekucijos, neiš- vieną kartą per dieną 2 val. po valgio, nuo 17 iki 19 val. (aktymetamas į kompostą, jį galima panaudoti šviežioms salotoms ruoš- viausias inkstų sistemos laikas). O jei pabuvę miške grįžtume ti. Aišku, kalbu apie dar sultingą gauromečio stiebą. Kai šis labiau į arti ar tolėliau nuo namų esantį daržą ar sodą, ten galėtume sukietėjęs, aš jį tiesiog sumalu mėsmale, nebijau, kad žus daug vita- nusiskinti žalios paprastosios salotos lapą. Jas mėgstame dėti

78

Grynai sveikatai Gamtoje kaip gyvenime augalas sunkiau augantis, skurdesnis labiau užjaučia sergantį. į salotas. Vasarą, kai ji tampa kartesnė, galima panaudoti kaip vaistingąjį augalą nemigai gydyti. Kas trečias Europos gyventojas miega blogai, tad anglai ir siūlo 1 valgomąjį šaukštą žalių susmulkintų salotų užplikyti 1 stikline karšto vandens ir gerti 2 kartus per dieną 1 valandą prieš valgį ar 2 valandas po valgio, svarbu, kad tai būtų atliekama esant tuščiam skrandžiui.

Aš dar prie salotos pridėčiau 1 arbatinį šaukštelį čia pat, sode, nuskintų susmulkintų pipirmėtės lapų. Skonis bus geresnis ir stipriau ramins. Atrodo labai paprastas paprastų augalų receptas, bet pabandyti vertėtų.

Atrodytų ir sunkiai iš daržo išnaikinama piktžolė –garšva – yra labai vertinga. Liaudyje ir vištakoju ir trilapiu ją vadina, bet būtent šio augalo lotyniškame pavadinime yra žodis „podagra“. Aegopodiumpodagraria L. – paprastoji garšva – turi nepaprastą savybę: ji gali padėti nuo podagros kenčiantiems.

Mažina kraujospūdį, pasižymi lengvu raminamuoju poveikiu.

Jeigu vabzdys koks įkando, nusirauname garšvą ir, sutrynę rankose, kad sultys ištikštų, patriname tą paraudusią vietą. Šis augalas išskiria fungicidams priklausiančią medžiagą, kuri veikia ne tik grybelius, bet ir patologines bakterijas. Visą vasarą garšvos lapus galima naudoti ir salotoms, ir pasidžiovinus bei užplikius 1 arbatinį šaukštelį augalo 1 stikline karšto vandens, gerti 1 kartą per dieną, bet nesaldinus. Ir taip 21 dieną sąžiningai 1 valandą prieš valgį, sergant artritu, reumatu, podagra. Šiaip visada rekomenduoju pasirinkti ir kitų augalų – „draugų harmonizuojančių veikimą“, galų gale, ilgai vartojant organizmas pripranta prie augalo, ir šis jau veikia silpniau. Kai mišinyje yra keletas augalų, mes išvengiame greito pripratimo, nepasireiškia pašalinis augalo veikimas. Atsimenate, kai pradėjote gerti kavą ar arbatą, kaip pradžioje reagavo organizmas. Kai tai tampa kasdieniniu įpročiu, ilgą laiką geriant kavą, kai kuriems žmonėms ji jau sukelia snaudulį, o ne stimuliuoja. Šiuo konkrečiu atveju prie garšvos lapų pridėčiau lygiu kiekiu sudžiovintų kiaulpienių lapų. Tik rinkčiausi labiau sukarpytus kiaulpienių lapelius. Gamtoje kaip gyvenime augalas sunkiau augantis, skurdesnis labiau užjaučia sergantį. O platus ir didelis kiaulpienės lapas, mažai karpytas geroje humusingoje dirvoje augantis, ir saldesnis, ir labiau tinka salotoms, bet ne vaistams.

Augalų charakterių suderinamumas, gyvenimo vasara ir rudens receptai Darže auginant augalus, taip pat reikia sodinti vienas kitą mėgstančius, kad šie augtų geriau ir daugiau gydančiųjų savybių turėtų. Mėtos stipriau kvepės, jeigu šalia augs dilgėlės. Bulgarai rožes augina kartu su česnakais, erškėtrožių krūmai mėgsta šeivamedžio kaimynystę, šalavijai – rozmarino. Tik lietuvių liaudies daina „sėjau rūtą sėjau mėtą“ šiuo požiūriu labai neteisinga. Mat rūtų nemėgsta ne tik rupūžės, bet ir mėtos. Vasara yra augalų pasaulio vešėjimo laikas, kai augalas pasirodo visu savo ūgiu ir, sugerdamas žemės rasą ir dangaus šviesą ir šilumą, augina, kaupia savyje ugnį. Tai yra labai svarbu žmogiškajai būčiai. Mūsų gyvenimo vasara yra jaunystės ir suaugusio gyvenimo pradžios laikas, reiškiantis atsiveriančias galimybes atsiskleisti viskam, kas slypi žmoguje giliai, lyg išvesti save į dienos šviesą, kaip ant delno matyti aiškiai apšviestą pasaulį. Tai meilės ir karo laikas, tai, anot senosios kinų filosofijos, ugnies laikas. Žmoguje vykstanti medžiagų apykaita tai savo esme yra lėtas ugnies degimas, ir mus supanti gamta suteikia galimybę žmogui kūrenti šią gyvybės ugnį. Svarbu per daug neįsiplieksti, nes gali sudegti ar visai neužgesinti gyvybės ugnies. Jei išgyvensime iki pirmųjų bulvių, tai tuos metus išgyvensime, - sakydavo mūsų senoliai. Jie kalbėjo apie maistą, kada vasaros ugnis ir šviesa virsta rudenine žeme, virsta kūnu. Tiesiog vasaros ugnis ruošia brandą, ruošia vaisius, sėklas ir stiprina šaknis.

Pabaigai vienas jau rudenėjančio laiko receptas, kuriame panaudotas vienas lietuviškas augalas, kuris ne tik aprengia mus iš išorės, bet aprengia mus ir iš vidaus, t. y. maitina mūsų gleivines, stiprina kaulus ir tonizuoja mūsų lytį, gerina atmintį. Tai Linumusitatissimum L. – sėjamasis linas. Aš tik išvardinsiu linų sėklose besikaupiančius mineralus: tai manganas, cinkas, chromas, aliuminis, selenas, nikelis, jodas, boras, kalis, kalcis, magnis, geležis.

Beveik 50 procentų linų sėmenų sudaro taip reikalingi mums augaliniai riebalai, visos omegos, kurias perkame vaistinėse, o mūsų lietuviškuose, mėlynai žydinčiuose linuose, gana daug mūsų nervams, odai ir imuninei sistemai reikalingų medžiagų. Tai mūsų lietuviškos vasaros ugnies sukurtos sėklos. Yra be galo daug receptų ir maistui, ir vaistams paruošti. Parašysiu tik vieną, skirtą galvos skausmui pakaušio zonoje, numalšinti. Senoji kinų medicina teigia, jog tokia skausmo lokalizacija reiškia įsivyravusius toksinams žmogaus storajame žarnyne, todėl reikia prieš miegą išgerti šilto pieno stiklinėje sumaišius 2 arbatinius šaukštelius linų sėmenų.

Būkime sveiki ir gražūs.

79

Saulės akmens galia (2 dalis) Praėjusiame „Green‘o“ numeryje rašėme apie paslaptingąjį Saulės akmenį – gintarą, esantį kažkur „tarp“ – tarp gyvojo ir negyvojo pasaulio, tarp praeities ir dabarties. Taigi tęsiame pažintį su šia paslaptinga dievų dovana, kurią teigiame esant mūsų lietuviškosios tapatybės dalimi. Jau senovėje žmonės tikėjo, kad gintaras ne tik puošia, bet ir gydo. Šiuolaikinis mokslas patvirtina – gintaras tikrai turi gydomųjų savybių, kurios gali būti naudojamos moderniojoje medicinoje ir kosmetologijoje. Ką mes, gintaro žemės žmonės, žinome apie gintarą? Ar mūsų pasaulyje, kuriame vyrauja gamtamokslinė pasaulėžiūra, yra vietos paslapčiai, glūdinčiai seniai dingusį pasaulį menančiame gintaro laše? Ar mūsų protėvius nuo ligų ir piktųjų dvasių gynęs gintaras gali ginti ir mus?

Vilma Grigienė Susitikimas su gintaru

S

u gintaru žmonės susitiko labai seniai. Ne tik pakėlė bangų išplautą gabalėlį nuo žemės, bet iš tikrųjų susitiko: permatė, pažino ir su dėkingumu naudojosi jo savybėmis sveikatai (tiek fizinei, tiek dvasinei) bei grožiui puoselėti. Nors tradiciškai gintaro šalimi vadinama Lietuva, šis stebuklingas akmuo jau žiloje senovėje buvo

80

žinomas ne vienoje civilizacijoje, mat nuo Baltijos pakrančių jis nukeliavo ilgą kelią – į Romos imperiją, Graikiją, Artimuosius Rytus, tolimąją Kiniją bei Japoniją. Gintaro spalva, kuri priminė saulę, lengvumas bei šiluma žavėjo žmones ir budino jų smalsumą. Gintarą lydėjo legendos apie jo dievišką kilmę, tad jis netruko užkariauti žmonių širdis ir tapo „vaistu nuo visų ligų“.

Senovės Romoje gintaras buvo itin vertinamas – už mažytę gintaro statulėlę Nerono laikais buvo galima nusipirkti stiprų, sveiką vergą. Garsus to meto gydytojas Kalistratas (Calistratus) rašė, kad gintaro milteliai, sumaišyti su medumi, gydo gerklės, akių, ausų ligas, o geriami su vandeniu padeda nuo pilvo skausmo. Romėnės moterys ne tik pačios nešiodavo gintaro karolius, bet ir puošdavo jais savo vaikus, kad jų nenužiūrėtų bloga akis.

O, norėdamos ilgiau išlaikyti jaunatvišką išvaizdą, gintaro gabaliukus nešiodavosi delnuose. Senovės Graikijoje gintaru buvo gydoma gelta, nevaisingumas, maliarija, peršalimas ir netgi augliai.

Manyta, jog smilkstančio gintaro dūmai gali sustabdyti kraujavimą. Persų mokslininkas Ibn Sinas (Avicena) taip pat vadino gintarą vaistu nuo daugelio ligų. Rytų kraštuose tikėta, jog gintaro dūmai turėję galią stiprinti žmogaus dvasią, suteikti drąsos. „Gintaro sirupas“ – gintaro rūgšties ir opiumo mikstūra – Kinijoje vartotas kaip raminamoji priemonė nuo spazmų, o Japonų imperatoriai labiausiai vertino raudonąjį gintarą, skatinantį kraujo atsinaujinimą.

Viduramžiais medikai gintaru stiprindavo dantis, gydydavo pažeistą odą, opas, migreną, astmą, nemigą ir kitas ligas, gintarinius karolius nešiodavo sergantieji gelta, kad „gintaro geltonumas ištrauktų nesveiką geltonumą iš kūno.“ Farmacininkai tvirtindavo, kad kuo smulkesnis gintaras, tuo geriau jis padeda, o organizmas lengviau „ištraukia“ gydančiąją medžiagą. Dėl šios priežasties gintarą pradėta malti. Gintaro miltelių vaistininkai įmaišydavo į trinamuosius tepalus, iš jų darydavo ištraukas. Tikėta, kad medaus, rožių aliejaus ir gintaro miltelių mišinys galėjęs išgelbėti net nuo maro.

Straipsnį remia

žmonės, ar tiesos grūdo, kuris gali būti vertingas ir šiuolaikiniam žmogui, mūsų protėvių kultūroje verta ieškoti?

Gintaras šiuolaikinėje medicinoje

Žinoma, įsigalėjus gamtamokslinei pasaulėžiūrai, vystantis medicinai ir šiuolaikinei vaistininkystei, natūralios gydymosi priemonės gana greitai nuėjo į užmarštį. Gintaras nukentėjo itin skaudžiai: jo gydomoji bei apsauginė paskirtis nebeteko prasmės, o grožis, lengvumas ir simbolinė reikšmė tapo pigaus kičo gamintojų grobiu. Tačiau ratas, regis, apsisuko, ir dabar, kai žmonija vėl gręžiasi į natūralius gydymo būdus ir medžiagas, kurias dovanoja Gintarinė Lietuva gamta, gintaras bei jo sudedamosios dalys vis dažniau tampa svarApie gintaro panaudojimą gydymui Lietuvoje žinių išliko bia gydomųjų bei kosmetinių preparatų ar maisto papildų dalimi. nedaug. Galbūt rašytinio palikimo trūkumą lėmė tai, jog XIV a.

Juolab mokslas taip pat tarė savo žodį: „taip, gintare esti medžiaLietuva patyrė tikrą „gintarinę represiją“. Prie Baltijos jūros ėmus gų, kurios labai naudingos žmogaus organizmui.“ Deja, trūkstant viešpatauti kryžiuočiams, gintaro rinkimas buvo griežtai reglaišsamių tyrimų apie šių medžiagų poveikį ir naudą, gintaras, kaip ir mentuotas ir apmokestintas: visas surinktas Baltijos auksas turėjo dauguma natūralių preparatų, balansuoja ant tikėjimo ir žinojimo būti pristatomas valdžiai, o jį nuslėpus grėsė itin griežtos bausribos. mės. Vis tik kai kurios žinios atkeliavo iki šių dienų žodžiu – kaip Dauguma žinių apie gintarą ir jo gydomąsias savybes šiuopatirtis, perduodama iš lūpų į lūpas. Dar ir dabar pajūrio močiutės laikinio mokslo šviesoje atrodo nerimtos ir nepagrįstos, nes yra suskaudusias vaikų ausis gydo smilkydamos gintarus ir leisdamos atėjusios iš senų laikų, kai jokie patikimi moksliniai tyrimai dūmus tiesiai į ausies landą. Sako, jog skausmas liaujasi nebuvo atliekami. Tuo naudojasi farmacijos pramonė ir labai greitai. Kvėpuoti smilkomo gintaro dūmais būdateigia, kad deklaruoti preparatų, kuriuose yra gintaro, vo duodama sergantiems peršalimo, plaučių ligomis, naudingumą esą tolygu apgaudinėti pacientus ir piangina. nigus „daryti iš oro“. Gintaro gynėjai tvirtina, jog taip Audronė Ilgevičienė knygoje „Gintaras“ tvirtikrai nėra, kad gintaro naudą galima rodyti labotina, kad mūsų protėviai gana intensyviai ratorijose. Tik tai yra be galo brangu, o turtingos naudojo gintarą savo buityje: smilkydavę farmacijos bendrovės tokiais tyrimais nesidomi. gintaro gabalėlius gimdymo metu ir virš Be to, esą daug gintaro tyrimų atlikta Rusijoje, tik, naujagimio lovos, valydavę deja, šios šalies tyrimai Europoje namus nuo blogio, židinyje nepripažįstami. pakūrę jonažolių ir mažų ginKad ir kaip ten būtų, gintaRytų kraštuose tikėta, jog gintaro taro gabalėlių, gerdavę vanras tikrai turi teigiamai organizdūmai turėję galią stiprinti žmogaus denį iš puodynės, kurios dumą veikiančių medžiagų. Viena gne būdavo priberta gintarų. dvasią, suteikti drąsos. jų – gintaro rūgštis – yra biostiTikėta, jog toks vanduo ne tik muliatorius, kurios gamyba orsaugo nuo ligų, bet ir suvieniganizme itin suaktyvėja esant ja visą šeimą. Žyniai naudodavę gintarą apeigoms. nepalankioms aplinkos sąlygoms. Taigi ji padeda organizmui apArcheologų atrasti gintaro lobiai liudija, jog mūsų protėviai siginti nuo negatyvaus aplinkos poveikio. Perdirbant gintarą, galiitin mėgę ir gintarinius papuošalus. Sakoma, kad gintariniai pama išgauti grynos gintaro rūgšties. Ji dažnai ir tampa įvairių maispuošalai atlikdavę ne tik apsaugos nuo piktų dvasių darbą, bet ir to papildų bei gydomųjų preparatų dalimi. Teigiama, kad gintaro padėdavę užklupus ligai. Apyrankės, žiedai gindavę nuo reumatirūgštis stimuliuoja energijos gamybą ląstelėse, padeda ląstelėms, nių rankų skausmų, karoliai gelbėdavę skaudančiai gerklei. Ar tai audiniams ir organams įsavinti deguonį, pasižymi stipriu antioksitebuvo prietarai, kaip linkę manyti gamtamoksliškai mąstantys daciniu poveikiu.

81

Kita medžiaga, taip pat gaunama perdirbant gintarą, yra gintaro aliejus. Savo fizinėmis ir cheminėmis savybėmis šis aliejus priskiriamas eterinių aliejų grupei. Gintaro aliejus – antiseptikas, pasižymintis imunitetą stimuliuojančiu poveikiu ir žaizdeles gydančiomis savybėmis.

Gintaro aliejus plačiai naudojamas dermatologijoje, gydant furunkuliozę, inkštirinius bėrimus, pūslelinę, dedervinę, psoriazę, žaizdeles, trofines opas, pragulas ir nudegimus. Manoma, jog gintaro preparatai su šiomis medžiagomis gali padėti ne tik norintiems išsaugoti sveikatą, jaunystę ir darbingumą, bet ir sergantiems rimtomis ligomis, net onkologiniams ligoniams, tačiau klinikinių tyrimų, matyt, dar teks palaukti.

Gintarinis lietuvaičių grožis Nepalyginamai plačiau nei medicinoje, gintaras yra naudojamas kosmetologijoje. Čia yra svarbios gintaro produktų (rūgšties bei aliejaus) atkuriančios, jauninančios savybės. Kosmetikos priemonių rinkoje yra įvairių produktų, kuriuose panaudotas gintaras – kaukių, kremų, šveitiklių, papildytų gintaro dulkėmis, gintaro pudros, gintaro muilo, gintaro aliejaus, „gintarinių“ priemonių plaukų priežiūrai. Tačiau kosmetinės priemonės, kurių sudėtyje yra net ir labai egzotiškų natūralių produktų, jau nieko nebestebina. Vienas unikaliausių gintaro panaudojimo grožio ir sveikatinimo pramonėje pavyzdžių – gintarinis SPA,

Trūkstant išsamių tyrimų apie šių medžiagų poveikį ir naudą, gintaras, kaip ir dauguma natūralių preparatų, balansuoja ant tikėjimo ir žinojimo ribos. lietuviška atsipalaidavimo ir sveikatinimo koncepcija, apie kurią žino, juo labiau yra išbandę, tikrai nedaugelis.

Lietuvoje nieko nestebina ajurvedinis SPA, tailando, kambodžos, kinų, maorių masažo centrai, turkų hamamai.

Mintis apie lietuvišką SPA modelį yra gana netikėta – mes įpratę žavėtis įvairių egzotiškų paslaugų teikėjais.

Tačiau būtent ši mintis lietuviško gintaro perdirbėjus Viktoriją Sokolovą ir Šarūną Davainį įkvėpė sukurti lietuvišką atsipalaidavimo ir sveikatingumo koncepciją, panaudojant mūsų tapatybės simboliu tapusį gintarą. Šiame SPA yra panaudoti du patentuoti išradimai – gintarinis masažinis stalas (jis unikalus tuo, kad jame sąveikauja gintaras ir infraraudonieji spinduliai, kurie sustiprina gintaro poveikį) ir gintarinė infraraudonųjų spindulių pirtis. Šveicarijoje įsikūrusio Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Tarptautinės paieškos biuras patvirtino, kad abu šie išradimai pasaulyje analogų neturi ir atitinka tris pagrindinius kriterijus: naujumą, išradybinį lygį ir pritaikymą aplinkai.

Pristatydama lietuviško SPA koncepciją, Viktorija Sokolova apgailestauja, jog klinikiniais tyrimais paremtų įrodymų, kad mineralų terapija yra ir kuo yra naudinga žmogui, nėra. Tačiau tvirtina, jog teiginiai, kuriais naudojasi litoterapijos (lithos – graikiškai akmuo) specialistai, nėra iš piršto laužti. Daugelis žinių apie gintaro poveikį mus pasiekė iš senų laikų, ir nemažai jų jau yra vienaip ar kitaip mokslo pagrįstos, be to, gintaro poveikį gali pajusti kiekvienas žmogus ir be tyrimų – tereikia atsiverti ir įsiklausyti į savo pojūčius. Išbandę gintarinį SPA nenusivilia. Juolab centre yra galimybė išbandyti ne tik lietuviško gintaro masažinį stalą bei pirtį, bet ir visai nelietuviško žadeito terapiją. Net visiškai nieko apie akmenų poveikį nenutuokiantys žmonės gali pajusti – poveikis skiriasi. Žadeitas suteikia intensyvesnių, stipresnių, „vyriškų“ išgyvenimų, o gintaras yra švelnesnis, minkštesnis, „moteriškas“.

82

Visgi lietuviško SPA koncepcijos kūrėjai ir toliau žengia savo pasirinktu keliu ir bando gauti lėšų moksliniams tyrimams. Tad, galbūt, greitai sulauksime svaraus patvirtinimo, kad gintaru tikrai galime pasitikėti?

Gintaras kasdienybėje O tie, kam laboratorinių įrodymų nereikia, kas pasikliauja savo pojūčiais ir gamtos jėgomis, gali mėgautis gintarinėmis Baltijos dovanomis kasdien. Šiame pasaulyje, kuriame vis labiau nyksta ribos ir sienos, kuriame viskas liejasi ir maišosi, kuris tampa vis globalesnis, yra vis sunkiau, bet ne mažiau svarbu nei anksčiau, puoselėti savo tapatybę, savo šaknis. Juk tikrai ne veltui yra sakoma, kad tame žemės krašte, kuriame gyvename, yra duota viskas, ko mums reikia, ir būtent tai mums yra tinkamiausia, būtent tai mums gali padėti užsiauginti sparnus. O mes, kaip ir mūsų protėviai, gintarą savo buityje galime įvairiai panaudoti.

Gintaro vanduo. Gintaro vandenį pasigaminti labai nesunku, tereikia į geriamojo, nevirinto vandens indą įmesti keletą gabalėlių gaudyto, neapdirbti gintaro ir palaikyti per dieną. Tuomet galima mėgautis vandeniu. Tokį vandenį galima ne tik gerti, bet ir praustis juo, užsišaldyti ledukų, kuriais galima masažuoti odą.

Gintaro arbata. Norint pasigaminti gintaro arbatos, saujelę gintaro gabalėlių galima užpilti karštu vandeniu ir 20–30 min. palaikyti virš žvakės liepsnos. Šilumoje į vandenį išsiskirs daugiau gintaro rūgšties. Ir nors vandens spalva liks nepakitusi, jis įgaus malonų – gintaro rūgšties eterinių aliejų – prieskonį, kuris stimuliuoja ir stiprina organizmą, šalina toksinus bei gerina medžiagų apykaitą.

Gintarinis aliejus. Tikrasis gintaro aliejus gaunamas kaitinant natūralų gintarą, tačiau patiems galima pasigaminti ne gintaro, bet gintarinio aliejaus. Tam reikia kelis natūralaus, neapdirbto gintaro gabalėlius palaikyti alyvuogių ar kitame natūraliame aliejuje. A. Ilgevičienė, knygos apie gintarą ir jo poveikį autorė, siūlo tai daryti, atsižvelgiant į mėnulio padėtį bei fazę.

Gintaro pudra. Smulkiai sumaltų gintaro miltelių galima dėti į kremus, losjonus arba, sumaišius su aliejumi ar vandeniu, pasigaminti veido kaukę.

Tirštoka tyrė su vandeniu patempia veido odą, skaistina, jau nina, skatina ląstelių atsinaujinimą, spartina žaizdelių gijimą, lygina dėmeles, išvalo nešvarumus. Sumaišyta su aliejais labiau tinka sausai odai – giliai maitina, drėkina, valo, lygina, ramina. Gintaro pudra gali būti naudojama ir odai šveisti. Įelektrintas sukamaisiais judesiais, gintaras ypač veiksmingas, todėl tokie masažai buvo įvairių Žemės civilizacijų aukštuomenių prabanga.

Gintaro smilkalai. Smilkdamas gintaras išskiria maloniai aitrų eterinį gintaro aliejų. Bažnyčiose ir šiandien juo dezinfekuojamas bei gryninamas oras – taip apsisaugoma nuo oru plintančių ligų ir visokiausių pavojingiausių infekcijų. Nuo senų laikų gerai žinomas ir teigiamas gintaro smilkalų poveikis kvėpavimo takams. Gintaro smilkalų galima įsigyti jau paruoštų naudoti arba tiesiog lėkštelėje uždegti keletą gabalėlių gintaro ir leisti jam smilkti.

Gintaras vaikams. Tuo metu, kai kūdikis nerimsta dėl dygstančių dantukų, visai nebūtina pagalbos ieškoti vaistinėse. Puikiai tiks gintaro kramtukas, čiupltukas ar ant tvirtos virvelės suverti natūralaus gintaro karoliai.

Beje, gintarinis antkaklis šunis ir kates gelbės nuo parazitų – gyvūnui judant, gintariukai trinasi į kailį ir jį įelektrina. Na, o ant tokios „elektrinės kėdės“, sakoma, nešoka nei blusos, nei erkės.

83

Vabzdžius atbaidančios natūralios augalinės medžiagos Kraujasiurbiai vabzdžiai karaliauja visame pasaulyje – nuo šiauriausio Skandinavijos taško iki piečiausio Afrikos taško, nuo Sibiro iki Amerikos. Žmonės ne itin mėgsta jų draugiją. Ir ne tik dėl įkyraus zyzimo bei įkandimų. Kai kurie vabzdžiai perneša ligų sukėlėjus ir taip platina užkrečiamąsias ligas. Daugiausia rizikos susirgti yra tropikų kraštuose, nors ir Lietuvoje, ir kaimyninėse šalyse kai kurių vabzdžių įkandimai kartais taip pat gali baigtis sveikatos sutrikimais. Kokios natūralios priemonės gali priversti kraujasiurbius laikytis atokiau nuo mūsų?

Rūta Daunoravičienė, UAB „Kvapų namai“ natūralios kosmetikos žinovė

S

usipažinkime su nepageidaujamais, bet neišvengiamais kaimynais. Lietuvoje dažniausiai sutinkame šiuos kraujasiurbius: • Tikrasis uodas, Culex pipiens. Lietuvoje ligų neplatina ir sveikatai nepavojingas, bet įkandimai gali būti labai nemalonūs ir skausmingi.

• Šuninė arba miškinė erkė, Ixodus ricinus. Lietuvoje kartais tampa erkinio encefalito ir Laimo ligos sukėlėjų pernešėja.

• Aklys, Chrysops, gali tapti tuliaremijos, juodligės pernešėju (labai reti atvejai).

Kai kurie šiltųjų kraštų kraujasiurbiai: • Anopheles genties uodai gali pernešti maliarijos sukėlėjus plazmodijus. Nuo maliarijos Afrikoje kas 45 sekundes miršta vaikas, o kasmet miršta apie 1milijoną žmonių.

• Aedes aegypti gali pernešti geltonąją karštinę, Dengės karštligę sukeliančius virusus.

• Culex gentys – Vakarų Nilo karštinės, limfinės filariazės, japoninio encefalito platintojai.

Kraujasiurbių vabzdžių patinėliai yra „vegetarai“ – minta augalų nektaru, o patelėms reikia baltymų – kraujo, kad galėtų padėti kiaušinius ir taip pratęstų giminę.

Kas privilioja uodes, kaip jos mus susiranda? Vabzdžiai vadovaujasi vizualiniais, terminiais ir olfaktoriniais stimulais.

Uodes traukia iškvepiamo anglies dvideginio dujos, odos iš-

84

skyros – prakaitas, pieno rūgštis. Uodės gali užuosti žmogų už kelių dešimčių metrų, jas traukia tamsios spalvos judantys objektai – šiltakraujai gyvūnai, tad gamtoje geriau vilkėti šviesius drabužius.

Pastaraisiais metais labai išaugo susidomėjimas augalų, tiksliau, juose esančių eterinių aliejų galimybėmis atbaidyti nepageidaujamus vabzdžius. Visuomenė reikalauja kuo sveikesnių žmogui ir kuo mažiau aplinkai kenkiančių produktų, o mokslininkai aktyviai tiria augalų eterinių aliejų repelentines savybes. Daugiausia dėmesio skiriama tropikų kraštų vabzdžiams – Aedes ir Anopheles gentims, kur jų paplitimas ir užkrėstumo ligų sukėlėjais procentas yra didelis, taip pat kitiems mažesnio masto, bet gana sunkių ir dažnų ligų pernešėjams.

Mūsiškiai tikrieji uodai, Culex pipiens, nėra tokie pavojingi kaip jų tropikų kraštų giminaičiai, nes neperneša jokių ligų. Didžiausias jų sukeliamas nepatogumas tėra sudirgusi, niežtinti oda. Tai reakcija į įkandimą. Todėl reiktų gerai pasvarstyti, ar iš viso verta naudoti repelentus, o ypač stiprius sintetinius biocidus. Lietuvoje ir kituose saugiuose kraštuose galbūt užtektų tinkamai apsirengti, įsigyti skrybėlę su tinkleliu, o sodybos kambariuose auginti kvepiančių augalų – bazilikų, pelargonijų, langus uždengti apsauginiais tinkleliais.

Kita kalba, jei vykstama į pavojingus tropikų kraštus. Tuomet teks pagalvoti ne tik apie skiepus, bet ir pasirūpinti patikimomis priemonėmis nuo ligas platinančių vabzdžių.

„Kvapų namų“ ekspertai apie odos sveikatą ir kosmetiką Dėl to, kad mūsiškiai uodai nekelia grėsmės sveikatai, tyrimų apie eterinių aliejų poveikį „lietuviškiems“ uodams nėra daug. Gali būti, kad eteriniai aliejai, atbaidantys ligas platinančių genčių atstoves, panašiai veiks ir mūsiškes uodes, bet nebūtinai. Išbandyti galime tik mes patys.

Kaip saugotis nuo uodų ir erkių?

Kraujasiurbiai gadino nuotaiką ir sveikatą žmonėms visais laikais, ir žmonės nuo jų gynėsi pirmiausia ne kuo kitu, o apranga. Kūną dengiantys drabužiai, ankstyviausiais istoriniais laikais – odos, kailiai saugodavo kūną ne tik nuo šalčio ir karščio, bet ir nuo vabzdžių įkandimų. Ir tai yra pati paprasčiausia priemonė, apie kurią, kad ir kaip būtų keista, pamirštame. Veikiausiai tai tiesiog miestiečio sindromas: juk mieste, gyvendami tarp dūmų, dulkių ir asfalto, kur uodai ir erkės nesiveisia, rengiamės, atsižvelgami į orą ir norą. O ištrūkę į gamtą (tai dažniausiai atsitinka šiltuoju metų laiku, kai nuo savęs norisi nusiplėšti žiemos skrandas) sutrinkame ir piktinamės gamtos sutvėrimų mums rodomu įkyriu dėmesiu ir entuziazmu.

Kaip specialią priemonę apsiginti nuo nepageidaujamų vabzdžių, žmonės nuo žilos senovės pasitelkdavo ne ką kitą, o augalus. Namuose ir savo aplinkoje smilkydavo aromatinius augalus, kreigdavo juos ant aslos – vaikštant augalai trindavosi ir skleisdavo patalpoje aromatines molekules. Palubėse ir ant sienų kabindavo ir laikydavo daug žolynų ryšulėlių, kurie, vysdami ir džiūdami, kartas nuo karto pajudinami, sukurdavo patalpoje

Riebalais padengta oda yra sunkiau įkandama tiesiogine šio žodžio prasme.

Iškyloms į gamtą turime rengtis tinkamais drabužiais, ypač pasirūpinti vaikais ir kūdikiais.

• Dėvėti neaptemptus, tankaus audinio šviesios spalvos drabužius, ilgas kelnes, sukištas į kojines.

• Viršutinis rūbas turi būti ilgomis rankovėmis.

• Eterinius aliejus ar sintetinius repelentus būtina patikrinti, ar šie nedirgina odos. Jei nuo grynų eterinių aliejų oda sudirgsta, juos reikia praskiesti aliejumi, degtine ar spiritu, hidroliatu ar vandeniu (turėkite galvoje, kad eteriniai aliejai vandenyje netirpsta, tad mišinį su vandeniu ar hidroliatu prieš naudojimą reikės kaskart suplakti).

• Drabužius ir neuždengtas kūno vietas nupurkšti repelentais.

• Nenaudoti repelentų ant kūdikių odos ir arti jų kvėpavimo takų. Geriau kūdikio lopšį uždengti tinkleliu; lauke eterinius aliejus lašinti / purkšti ant lopšio, patalo ar rūbų, bet ne arčiau kaip 30 cm nuo kūdikio veido.

• Vaikams negalima patiems naudoti repelentų, tai turi padaryti suaugęs žmogus.

• Nepurkšti repelentų ant veido, pirma reikia ištepti priemone delnus ir jais patepti veidą. Netepti arti akių.

• Nenaudoti repelentų ant odos po drabužiais.

• Grįžus namo, nuplauti odą su muilu.

nepalankų mikroklimatą ir įvairiausiems mikrobams, ir įkyruolėms musėms, ir kraujasiurbiams.

Be šių primityviausių priemonių, jau kiek vėliau, graikų, romėnų ir indų raštuose, yra aprašomas ir kūno tepimas aliejais, atkreipiant dėmesį ne tik į kosmetinę ar terapinę, bet ir jų vabzdžius atstumiančią savybę. Be to, riebalais padengta oda yra sunkiau įkandama tiesiogine šio žodžio prasme.

Eteriniai aliejai kaip kraujasiurbius atbaidanti priemonė Augalų eterinių aliejų, atbaidančių kraujasiurbius, yra nemažai. Dažnas augalas pasigamina aromatinių medžiagų, kurioms padedant „komunikuoja“ su aplinka – vilioja arba atstumia vabzdžius, augalais mintančius gyvūnus. Tos medžiagos eterinių aliejų pavidalu veikia vabzdžius keliais būdais: atstumia, blokuoja kvapo receptorius, klaidina, maskuoja patrauklius kvapus, apnuodija.

Dažniausiai literatūroje minimi citrinžolių (Cymbopogon spp.), bazilikų (Ocimum spp.) ir eukaliptų (Eucalyptus spp.) eteriniai aliejai. Repelentinėmis savybėmis pasižymi juose esančios medžiagos: α-pinenas, limonenas, citronelolis, citronelalis, kamparas ir timolis.

Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad „lietuviškus“ uodus – Culex pipiens – atbaido kelių rūšių eteriniai aliejai. Turint namuose šių eterinių aliejų, patiems galima nesunkiai pasigaminti jų mišinį.

• Rutulinių eukaliptų (Eucalyptus globulus), tikrųjų levandų (Lavandula angustifolia), rozmarinų (Rosemarinus officinalis) ir čiobrelių (Thymus vulgaris) eteriniai aliejai.

Nuo erkių, Ixodes ricinus, įkandimų saugo: • kasdienis česnako valgymas, 1,2 g per dieną.

• Citrinakvapio eukalipto ekstraktas.

• Citrinakvapio eukalipto ir, pelargonijų bei levandų eterinių aliejų mišinys.

• Bitkrėslių (Tanacetum vulgare) eterinis aliejus (ant odos nenaudojamas).

• Kokosų aliejus (laurinė riebalų rūgštis).

• Anyžių (Pimpinella anisum), rausvųjų eukaliptų (Eucalyptus camaldulensis), bazilikų (Ocimum basilicum). Kiek silpniau veikė pipirmėčių (Mentha piperita) ir laurų (Laurus nobilis) eteriniai aliejai Mūsiškius Culex pipiens pallens ir dar šiltųjų kraštų – Aedes albopictus, Ae. Aegypti atbaido: • čiobrelių, katžolių, balzaminių degmedžių („amyris“), eukaliptų ir cinamonų eteriniai aliejai.

• Mišinys iš kokosų aliejus su 5 proc. pelargonijų eterinio aliejaus, 2 proc. sojų aliejaus ir vanilinu saugojo nuo įkandimų 1,5 val.

• Kokosų aliejus su 2 proc. nimbamedžių (Azadirachta indica) sėklų aliejaus.

• Citrinakvapio eukalipto, pagal naują nomenklatūrą Corymbia citriodora ssp. Citriodoralapų eterinis aliejus.

Repelentinės savybės priskiriamos aliejuje esančiai medžiagai monoterpenui para-Menthane-3,8-dioliui, arba sutrumpintai PMD (sudaro >60 proc. aliejaus). Šį ir kvapiųjų citrinžolių aliejų kaip natūralius repelentus rekomenduoja naudoti JAV Ligų prevencijos ir kontrolės centras. Priemonės su 20–30 proc. citrinakvapio eukalipto aliejaus nuo uodų gali apsaugoti 2– 4 val.

• Citronela, arba kvapioji citrinžolė (Cymbopogon nardus), pačiulė (Pogostemon cablin), gvazdikėlis (Syzygium aromaticum) ir Zanthoxylum limonella. Buvo tiriamos 10, 50 ir 100 proc. koncentracija. Ilgiausiai veikė neskiesti eteriniai aliejai.

Pastaraisiais metais dažnai vargina ir rudeninės piktmusės (Stomoxys calcitrans). Tai musinių šeimos dvisparnis vabzdys, labai panašus į kambarinę musę, bet kraujasiurbis, suaktyvėja rudeniop, rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, plačiai paplitusi ir Lietuvoje. Nuo jų galima gintis vaistinių puiklapių (vad. „foraha“/ „tamanu“, Calophyllum inophyllum) aliejumi. Buvo tirtas 21 eterinio aliejaus dviejų komponentų mišinys su puiklapių aliejumi, iš kurių stipriausiai veikė pelargonijų, gvazdikėlių, pačiulių, čiobrelių, raudonėlių, dašių eteriniai aliejai (pastaruosius tris eterinius aliejus naudoti atsargiai, labai praskiestus, nes gali dirginti odą).

Kaip pasigaminti ir naudoti eterinį repelentą Keletas eterinių aliejų, naudojami mišinyje, gali veikti sinergiškai, t. y. stipriau nei vienas kuris naudojamas atskirai.

Eterinių aliejų repelentinį veikimą gali prailginti fiksatorius – sojų aliejus, vanilė, vanilinas (vanilino turi ir benzoino dervos, tinktūra Styrax tonkinensis, Peru balzamas (Myroxylon peruiferum), bazinės natos, t. y. mažai lakūs eteriniai aliejai (pačiulių, vetiverijų, bosvelijų, labdano, kerpių).

Eterinius aliejus galima skiesti degtine, acto tirpalu ar hidroliatu (jame eteriniai aliejai netirpsta, tad kaskart, prieš naudojant, mišinį reikės suplakti) ir naudoti su purkštuvu. Tai gana patogu, nes galima apipurkšti ir nepridengtos odos vietas, ir

86

Citrinakvapio ir kvapiųjų citrinžolių aliejų kaip natūralius repelentus rekomenduoja naudoti JAV Ligų prevencijos ir kontrolės centras. plaukus, ir drabužius. Taip pat galima skiesti aliejumi, nes mašalus atstumia ir riebalai, maskuojantys žmogaus kūno kvapą.

Toks mišinys gali būti efektyvesnis, bet naudojamas tik ant odos.

Priemonės efektyvumas apskritai priklauso nuo keleto veiksnių: naudojimo būdo, eterinio aliejaus koncentracijos, vabzdžių rūšies, skaičiaus, vėjuotumo, pagalbinių ir papildančių repelento sudedamųjų dalių.

Eterinių aliejų trūkumai Pagrindinė natūralių repelentų problema – eterinių aliejų veikimas trumpalaikis, nes jie labai lakūs. Jų veikimo trukmė – iki 1 valandos, jei naudojami be fiksatorių. Todėl juos reikia pakartotinai naudoti kas valandą, o jei vabzdžiai itin aktyvūs – dar dažniau. Eterinių aliejų veikimą gali prailginti fiksatoriai ir aliejinė mišinio bazė.

Kitas trūkumas – kai kurie eteriniai aliejai gali dirginti odą, ypač jei naudojami gryni, neskiesti.

Kas yra DEET? Visų repelentų efektyvumas ir veikimo trukmė dažniausiai lyginama su itin efektyviu ir dažniausiai pasaulyje naudojamu sintetiniu biocidu DEET. Tai cheminė medžiaga (N,N-diethyl-m-toluamide), kuri naudojama repelentų gamyboje nuo maždaug 1940 metų. Priemones su šia medžiaga naudoja kariškiai, o silpnesnės koncentracijos biocidai skirti ir civiliams.

„Kvapų namų“ ekspertai apie odos sveikatą ir kosmetiką Ar veiksmingos žvakės?

Aromatinės žvakės su eteriniais aliejais veikia nedideliu spinduliu, tad jų reikės kelių. Žvakės geriau veikia patalpose, o vėjuotu oru lauke bus neefektyvios.

Ar repelentas, ypač botaninis, natūralus, bus efektyvus, priklauso nuo daugybės veiksnių – vabzdžių rūšies ir jų skaičiaus aplinkoje, žmogaus amžiaus, lyties, fizinio aktyvumo ir asmens fizinio-biocheminio „patrauklumo“ kandantiems vabzdžiams, aplinkos temperatūros, drėgmės ir vėjo greičio. Taigi, tas pats repelentas visų naudotojų neveiks vienodai.

Kraujasiurbiai parazitai namie ir virgininių kadagių aliejus Norisi paminėti ir dar vieną vabzdžių grupę, su kuriais susiduriame ne gamtoje, bet būtent gyvenamojoje aplinkoje – tai žmonių ir gyvūnų kraujasiurbiai parazitai: blusos, utėlės, blakės.

Kokios natūralios priemonės padeda išvengti nepageidautinos jų kaimynystės ir įkandimų?

Eteriniai aliejai, potencialiai galintys dirginti odą:

Eterinius aliejus reikia pakartotinai naudoti kas valandą, o jei vabzdžiai itin aktyvūs – dar dažniau.

Virgininių kadagių (Juniperus virginiana) eterinis aliejus naudojamas nuo blusų, utėlių ir blakių. Angliškoje literatūroje vadinamas „cedarwood oil“, „cedar oil“ (liet. „kedrų aliejus“), tačiau tai ne tikrųjų kedrų (bot. Cedrus spp.), o virgininių kadagių, augančių Š. Amerikoje eterinis aliejus, gaunamas distiliuojant kvapnią šių nuostabių medžių medieną. Tikrieji Libano kedrai (Cedrus libani) yra nykstantys, saugomi ir komerciškai nenaudojami.

Virgininių kadagių aliejuje esantis cedrolis blokuoja vabzdžių kvėpavimą. Taigi, jei turite pieštukais kvepiančio virgininių kadagių eterinio aliejaus (mediena dar naudojama ir pieštukų gamyboje), galite jį naudoti taip: iš degtinės ir eterinio virgininių kadagių aliejaus pasigaminti 10 proc. arba didesnės koncentracijos, mišinį ir juo išpurkšti baldus, drabužius, čiužinius (ant šviesių paviršių gali palikti dėmių!). Tirpale galima įmirkyti naminių gyvūnų antkaklius, kilimėlius. Taip pat gerai atbaido ir kandis – nuo jų veisimosi gelbsti drabužinėse laikomi medienos gabalėliai, pjuvenų maišeliai arba eteniame aliejuje įmirkyti pakabai, popieriaus lapeliai.

čiobrelių, cinamonų, dašių, raudonėlių, tikrųjų citrinžolių, gvazdikėlių. Priemones su šiais aliejais geriau naudoti ant drabužių, o prieš naudojant ant odos – praskiesti.

Kaip patikrinti, ar eterinis aliejus nedirgina odos?

Vieni eteriniai aliejai dirgina odą tik esant didelei koncentracijai, kai kurie – visada. Jautrių žmonių, kurie yra patyrę alerginių reakcijų ar ligų, oda gali jautriai reaguoti į ant odos patekusias medžiagas ir natūralius eterinius aliejus, o kiti žmonės gali naudoti įvairius eterinius aliejus grynus ant odos be jokių neigiamų pasekmių. Visi, mažai susiduriantys su eteriniais aliejais, ypač naujokai, turėtų pasitikrinti, ar aliejai nedirgina odos: užtepti ant alkūnės linkio vidinės pusės nedidelį kiekį (lašo yra per daug) eterinio aliejaus ar jų mišinio, sulenkti ranką ir taip palaikyti 5 minutes. Ranką atlenkti ir vėl sulenkti. Jei pajuntamas perštėjimas ar karštis, reikia nuvalyti riebiu aliejumi, pienu ar nuplauti muilu. Tai rodo, kad koncentracija per didelė, ir eterinį aliejų reikia skiesti.

Atsargumo priemonės Visi eteriniai aliejai dirgina akis. Jų negalima tepti arti akių, lūpų ir gleivinių. Ši taisyklė galioja ne tik natūralioms, bet ir sintetinėms priemonėms.

Svarbu tai, kad tikrai natūralūs, nestandartizuoti, t.y. niekaip nemodifikuoti eteriniai aliejai sveikam žmogui problemų sukelia labai retai, ne dažniau nei sintetinės priemonės, išskyrus tam tikrą grupę eterinių aliejų, kurie priskiriami prie potencialiai dirginančių odą.

87

Atsakinga reklama, arba... Nežudyk reklamos!

Pagal www.adsoftheworld.com, inhabitat.com bei www.ecorazzi.com parengė Edita Sedlickaitė

Šia įspūdinga reklamos kampanija Pasaulinis laukinės gamtos fondas (WWF) siekia atkreipti dėmesį į žemės virtimo dykuma (angl. desertification) problemą. Gyvūnai, dramatiškai virstantys dulkėmis, ir WWF skelbiama žinia – sausėjant žemei, kasmet sunaikinama 6 tūkst. gyvybės rūšių, siekia atverti protą ir susimąstyti apie gamtosaugą. Įspūdį palieka ir puikus grafikos dizainerių darbas.

(Reklamą sukūrė agentūra „Contrapunto BBDO“, Ispanija).

2011-ieji buvo paskelbti miškų išsaugojimo metais. Tuo Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) siekė padidinti žmonių sąmoningumą ir stiprinti darnų (angl. sustainable) miškų vystymąsi bei gamtosaugą. Skleisdama šią žinią, ALERJ išleido spalvingą reklamą, perspėjančią: „Kuo daugiau žmonija vystosi, tuo sparčiau ji artėja prie savo išnykimo.“ (Reklamą sukūrė agentūra „Staff“, Rio de Žaneiras, Brazilija)

88

Gamta pasiduoda! Drastiški vaizdai ir antraštė: „Sudie, žiaurus pasauli“ meta stiprų kaltės šešėlį žmogiškajai veiklai. Ar iš tiesų šį pasaulį pavertėme nepakeliamu gyventi kitiems? Ar tikrai gamta verčiau nusižudytų nei gyventų su mumis? – gyvūnus perkėlęs į žmogiškąją savižudžio situaciją provokuoja mąstyti Kinijos gamtos apsaugos fondas.

(Reklamą sukūrė agentūra „Ogilvy & Mather“, Honkongas)

Vieno medžio nukirtimas gali sukelti domino efektą ir sugriauti visą gyvybės ratą, galiausiai, pritrėkšti ir patį žmogų. Tai žinia, kurią šia iškalbinga iliustracija siekia perduoti Pasaulinis laukinės gamtos fondas (WWF). Viskas paprasta ir aišku.

(Reklamą sukūrė agentūra „Grey Group“, Singapūras)

89

Atsakinga reklama, arba... Nežudyk reklamos!

Gojaso (Brazilijos miestas) aplinkosaugos institucija, norėdama atkreipti dėmesį į globalinio atšilimo problemą, gana šmaikščiai primena: viskas anksčiau ar vėliau atsisuks prieš tave, kitaip tariant – lazda turi du galus. Šis dangaus kumštis grasina ir ragina imtis veiksmų bei stabdyti pasaulinį klimato atšilimą.

Niūrios gatvės tolumoje lyg mažas žiburėlis šviečia užrašas: „Tu esi raktas“. Šv. Alberto Hurtado fondas gana netradiciškai kalba apie socialinę girtaujančių tėvų problemą – kreipiasi į vaikus, tarsi įkalintus girtaujančių tėvų nelaisvėje. Ar tai paskatins vaikus kreiptis pagalbos, galima tik spėti, tačiau reklama atkreipia dėmesį.

(Reklamą sukūrė agentūra „Prolam Y&R“, Santjagas, Čilė)

90

Brazilijoje buvo sukurta įdomi socialinė kampanija, siekianti pritraukti rėmėjų ne pelno siekiančiai organizacijai „Viva e Deixe Viver“.

Tyrimais įrodyta, kad džiaugsmas ir laimė sveikstant gali būti ne mažiau svarbūs nei vaistai. Taigi savanoriai „Viva eDeixe Viver“ pasakininkai keliauja po vaikų ligonines ir sergantiems vaikams seka pasakas. Be rėmėjų pagalbos tai daryti gana sunku. Skleidžiant žinią, trims šimtams didžiausių Brazilijos kompanijų vadovų buvo išsiųstos pasakų dėžutės. Šios dėžutės – tai tipiškos vaistų pakuotės, tačiau jų piliulėse – istorijos. Po šios socialinės kampanijos aukų skaičius padidėjo 140 proc.

(Reklamą sukūrė agentūra „Z+ Comunicacao“, San Paulas, Brazilija)

Olandijoje apytiksliai 7 tūkst. nelaimingų atsitikimų susiję su buityje naudojamais chemikalais. Jų aukomis dažniausiai tampa mažamečiai vaikai. Reaguodama į šią problemą, Olandijos Vartotojų apsaugos institucija kviečia į pasaulį pažvelgti vaikų akimis ir suprasti, kad „vaikai daiktus mato kitaip“.

(Reklamą sukūrė agentūra „Lemz“, Amsterdamas, Olandija)

Reklama mus persekioja visur, pasirodo, netgi tualete. Vyniodamas tualetinį popierių, žmogus mato užrašą: „Skerdyklos yra tokios purvinos, jog daugiau nei pusė mėsos yra užteršta fekalinėmis bakterijomis.“ Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje – šitaip originaliai PETA („Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais“ – didžiausia pasaulyje už gyvūnų teises kovojantis tarptautinė organizacija) kovoja už gyvūnų teises.

91

Tęsiame praėjusiame „Green‘o“ numeryje pradėtą pažintį su didžiausio atgarsio sulaukusiais dokumentiniais filmais, pasakojančiais nepagražintą ir didžiųjų korporacijų dažnai nuo visuomenės slepiamą tiesą, skatinančiais susimąstyti bei nors minimaliai prisidėti prie mūsų natūralios aplinkos išsaugojimo.

Sonata Dirsytė

„Kas nužudė elektromobilį?“ Dokumentinis filmas „Kas nužudė elektromobilį“ (angl. Who killed the electric car), pasirodęs 2006 m., atskleidžia tikslingo elektros baterijomis varomų transporto priemonių sunaikinimo JAV 1990-ųjų viduryje istoriją. Filmas, režisuotas Chriso Paino, parodo, kokį vaidmenį automobilių gamintojai, naftos pramonė, JAV valdžia, baterijos, hidrogeninės transporto priemonės bei vartotojai atlieka ribojant technologijų plėtrą.

Pirmiausia filme dėmesys krypsta į „General Motors“ (GM) automobilio modelį EV1, sukurtą 1990 m. Tuo laikotarpiu buvo sukurta apie 5000 elektrinių automobilių, kurie po ganėtinai trumpo egzistavimo laiko buvo sunaikinti. Juos suprojektavo GM, „Toyota“, „Honda“, „Ford“, „Nissan“, „Chrysler“. Filme pasakojama, kokias GM dėjo pastangas, kad parodytų Kalifornijai, jog vartotojų susidomėjimo jų naujuoju ir nežalingu aplinkai automobilio modeliui EV1 nėra. Keli modeliai buvo atiduoti muziejams ir universitetams, o likusi jų dalis sunaikinta. „Kas nužudė elektromobilį“ parodo simbolines EV1 automobilio laidotuves, suorganizuotas protesto forma Holivudo kapinėse prieš „General Motors“ sprendimą apriboti visų šio modelio automobilių nuomą ir, galiausiai, sunaikinti elektrinius automobilius.

Dokumentinio filmo kūrybinė grupė tiria motyvus, pastūmėjusius automobilių ir naftos pramonę nužudyti elektromobilius.

Wally Rippelis teigia, kad naftos kompanijos buvo išsigandusios, jog praras savo transporto degalų monopolį. GM atstovas Dave‘as Barthmussas teisinosi, jog tam įtaką padarė mažas vartotojų susidomėjimas.

Visa tolesnė filmo eiga nagrinėja hipotezes ir ieško tikrojo šio elektromobilio žūties kaltininko. Galbūt išties šį automobilį žūčiai pastūmėjo JAV vartotojai? Dėl mažų degalų kainų tik nedaugelis susidomėjo naująja technologija. Nors ir buvo entuziastų, kuriems patiko nepriklausomybė nuo naftos, tačiau daugeliui galėjo pritrūkti laiko pasverti visus šių automobilių privalumus ir trūkumus. Kai kurie filme apklausiami vartotojai net nebuvo girdėję apie galimybę išbandyti ar įsigyti šių elektromobilių.

Kitas kaltinamasis – naftos kompanijos. Filme atskleidžiama, kaip naftos pramonė pasitelkusi lobistų grupę, pavadintą „Vakarų valstijų naftos asociacija“, vykdo kampanijas, nukreiptas prieš viešų automobilių įkrovimo stotelių statymą. Parodoma, kaip automobilių kompanijos nacionalinėje spaudoje užsako reklamų prieš elek-

92

tromobilius. Stambios kompanijos gali paprasčiausiai nusipirkti naujų technologijų patentų ir taip užkirsti kelią naujovių plėtrai. „Chevron“ nusipirko patentų ir taip stengiasi sužlugdyti baterijų kompanijos „Ovonics“ pastangas modernias baterijas „NiMH“ pritaikyti hibridiniams elektromobiliams.

Svarstoma, kuo automobilių pramonei naudingas elektromobilio sunaikinimas. Dažnai ji pataikaudama valdžios reguliavimui ir didesnį pelną nešantiems sprendimams rinkai pasiūlo tokių naujovių kaip hibridiniai automobiliai. Filme apsvarstomas ir hibridinio automobilio „Toyota Prius“ atsiradimas, kuris galėjo būti atsakas į tuometinio prezidento Bilo Klintono programą „Partnerystė naujosios kartos transportui“ bei kitiems JAV valdžios sprendimams. Tačiau egzistuoja ir kita pusė: G. Bušo administracijoje, kuri galėjo priimti daugelį sprendimų, dirbo ir naftos bei automobilių pramonių atstovų, kurie neabejotinai kovojo už jiems palankius politinius sprendimus.

Filme pateikiama ir daugiau spaudimo grupių, kurios yra suinteresuotos, jog naujieji automobiliai, naudojantys alternatyvius degalus, nepakeistų senųjų.

Grynas įkvėpimas

„11-ta valanda“ Kaip svarbias aplinkosaugos problemas priartinti prie plačiosios visuomenės? 2007 m. pasirodė dokumentinis filmas „11-ta valanda“ (angl. „11th hour“). Jį prodiusavo žinomas aktorius Leonardas DiCaprio. Juostoje žiūrovui bandoma atskleisti šiandienę aplinkos būklę, kurios ignoravimas žmonijai gali būti lemtingas.

Tai, jog žmonijos ateitis pavojuje, bandoma įrodyti kalbinant daugiau nei 50 politikų, įvairiausių sričių mokslininkų bei aplinkosaugos aktyvistų, tarp kurių fizikas Stephenas Hawkingas, Nobelio premijos lauretė Wangari Maathai, žurnalistas Paulas Hawkenas. Šie iškilūs žmonės verčia sunerimti dėl globalinio atšilimo, masiškų miškų kirtimų, gyvūnijos bei augmenijos rūšių nykimo, vandenynų eikvojimo.

Filme siūlomi galimi šių problemų sprendimo būdai, tačiau tam reikia permąstyti žmogaus poveikį pasauliui ir imtis veiksmų: keisti technologijas, imtis socialinės atsakomybės bei aplinkos saugojimo.

Jei Alo Goro filme „Nepatogi tiesa“ daugiau nagrinėjami globalinio atšilimo įrodymai, šis dokumentinis filmas didesnį dėmesį sutelkia ne tik į žmonių poveikį aplinkai, bet ir į problemos sprendimo būdus.

Filme svarstoma, jog gyventojų skaičiui nuo vieno iki dviejų milijardų išaugti prireikė vos 113 metų, o trečiojo sulaukėme praėjus 30 metų – 1960-taisiais. Žmonių populiacija taip sparčiai auga, jog reikia vis didesnių Žemės išteklių jai išlaikyti.

Kuriamos naujos technologijos leidžia žmonėms dar lengviau bei įvairiau eksploatuoti planetos išteklius ir taip daryti jai nepataisomą žalą.

Kalbinamas programos „ForestEthics“ vadovas Tzeporahas Bermanas teigia, jog šiandien pasaulyje net 70 valstybių nebeturi nepaliestų ar pirmapradžių, natūralių miškų. O JAV 95 proc. senųjų miškų jau išnykę. Wangari Maathai pasakoja, kokie svarbūs mūsų išlikimui yra miškai.

Ekologas Brockas Dolmanas pasakoja, jog, pradėję gyventi iškastinio kuro epochoje, mes ėmėme gyventi mirties ciklu.

Filme pateikiama faktų, aprėpiančių tokias temas kaip klimato kaita, uraganas „Katrina“, astma, kurią sukelia oro tarša, bei itin prasta biologinės įvairovės situacija vandenynuose, jūrose (mes jau praradome 90 proc. didžiųjų žuvų).

Eikvodami savo planetą, atsidūrėme tokiame taške, kai dar turime galimybę kažką pakeisti. Filmo pabaigoje parodoma, jog išeitis yra, bet ji priklauso nuo mūsų pačių. Atkreipiamas dėmesys į darniai naudojamus miškus, atsinaujinančius energijos šaltinius. Jau dabar pamažu projektuojami darnūs pastatai, neteršiantys ekologiški miestai, siūlantys palankios aplinkai ateities gyvenimo viziją. „11-ta valanda“ įkvepia kovai atitaisyti savo žalą aplinkai ir imtis realių veiksmų, siekiant pradėti gyventi atsakingiau.

Tam, jog pakeistume niokojamą planetą, pirmiausiai reikia pakeisti žmonių požiūrį. Tai ir bando padaryti filme kalbinami ekspertai.

93

„Superdidelis aš“ Viena iš didžiausių amerikiečių problemų – viršsvoris. Jis lyg epidemija plinta kartu su greitojo maisto kavinėmis. Kas nutiktų, jei valgytume greitąjį maistą ištisą mėnesį? Tokį eksperimentą sumanė dokumentinių filmų kūrėjas Morganas Spurlockas, pasiryžęs tai išbandyti savo kūnu ir 2004 m. pristatęs filmą „Superdidelis aš“ (angl. „Super Size Me“).

M. Spurlockas prieš pradėdamas eksperimentą atliko sveikatos tyrimus pas bendrosios praktikos gydytoją, kardiologą bei gastroenterologą, kurie patvirtino gerą jo sveikatos būklę bei prižiūrėjo jį viso eksperimento laikotarpiu.

Bandydamas pamėgdžioti valgančių greitąjį maistą gyvenseną jis eksperimento metu atsisakė sportuoti bei sumažino savo judėjimą iki 5 tūkst. žingsnių per dieną. Filme fiksuojamas visas M. Spurlocko eksperimento laikas. Jis maitinasi „McDonald‘s“ restoranuose tris kartus per dieną, užsisako pasiūlytas ypač dideles porcijas.

Eksperimento metu autorius ne tik stebi savo fizinius ir emocinius pasikeitimus, taip pat leidžia pažvelgti į Amerikos maisto kultūrą per mokyklas, korporacijas bei politikus.

Eksperimento rezultatas – 32 metų vyrui priaugę 11,1 kg (13 proc. padidėjo jo kūno masė), pakilęs cholesterolio lygis, nuotaikų kaita, netgi seksualiniai sutrikimai.

Jau po 5 eksperimento dienų, maitindamasis vien McDonald‘s maistu, M. Spurlockas priaugo 4,5 kg, pradėjo jausti depresiją, galvos skausmus bei prisipažino, jog jaučia priklausomybę nuo šio maisto. Jo raumenų masę greitai pradėjo keisti riebalai. M. Spurlocko mergina Alexandra pripažino, kad jos draugas eksperimento metu prarado energingumą ir seksualinį pajėgumą.

21-ą eksperimento dieną pradėjo smarkiai plakti jo širdis.

Gydytojai rekomendavo nutraukti bandymą, siekiant išvengti rimtų sveikatos sutrikimų, tačiau vyras visgi siekė užsibrėžto tikslo. Gydytojo nuostabai 30-ąją dieną jis suvartojo tiek „McDonald’s“ maisto, kiek vidutiniam žmogui rekomenduojama suvalgyti per 8 metus. Tačiau, apklausus greitojo maisto restorano lankytojus, paaiškėjo, kad daugeliui tokia mityba

94

yra įprasta. JAV didžiausia problema yra ta, šioje šalyje susiformavusi ir giliai įsišaknijusi greitojo maisto kultūra. Režisieriaus kalbinama moteris prisipažįsta, jog prižiūrint vaikus, tvarkantis, dirbant paprasčiausiai nebelieka laiko maisto gamybai.

Filmo epiloge parodoma, jog net ir sveiku maistu laikomos salotos gali turėti daugiau kalorijų nei mėsainis, jei į jas pridedama sūrio bei užpilama padažo. Praėjus kelioms savaitėms po filmo pasirodymo „McDonald‘s“, siekdamas savo meniu padaryti sveikesnį, į jį įtraukė salotas.

Pasirodžius filmui „McDonald‘s“ taip susirūpino jo poveikiu pelnui, jog greitojo maisto restorano tinklo atstovai ėmė skambinti televizijoms, radijo stotims, laikraščiams ir grasinti nebesireklamuoti, jei bus rodomi reportažai apie M. Smurlocko sukurtą filmą. Tačiau tiesa apie „McDonald‘s“ maistą buvo atskleista.

Grynas įkvėpimas

„Įlanka“ 2009 m. pasirodė filmas „Įlanka“ (angl. „The Cove“), kurį režisavo Louie Psihoyosas. Jame aktyvistų pastangomis atskleidžiama įlankos įlankos Taiji Japonijoje paslaptis. Padedant slaptoms, įmontuotoms į dirbtinius akmenis kameroms ir mikrofonams, parodoma kraupi japonų delfinų medžiojimo „kultūra“. Šis filmas, apnuoginantis tiesą apie masines delfinų skerdynes, kviečiantis keisti japonų žvejybos praktiką ir informuoti visuomenę apie delfinų mėsos pavojingumą dėl joje esančio gyvsidabrio ir kitokių nuodingų medžiagų, 2010 m. apdovanojimuose „Academy Awards“ buvo įvertintas kaip geriausias dokumentinis filmas.

Filme žiūrovai supažindinami su aktyvistu Richardu O‘Barry – vienu iš iniciatorių, siekiančių atskleisti žiaurų elgesį su delfinais. 1960-iais jis padėjo sugauti ir treniruoti penkis delfinus, kurie turėjo atlikti delfino Fliperio vaidmenį žinomame TV seriale. Paskutinis lašas, privertęs jį imtis veiksmų, buvo vieno šių delfinų Kathy savižudybė. Kentėdama nuo depresijos dėl gyvenimo nelaisvėje ji sąmoningai nustojo kvėpuoti ir užduso. Deja, šis TV serialas padidino visuomenės susidomėjimą delfinais ir paskatino jūros parkų, kuriuose sugauti ir nelaisvėje laikomi delfinai išnaudojami pramogai, kūrimąsi.

Richardas O‘Barry po jį sukrėtusio delfino poelgio buvo areštuotas už jūros tinklų suplėšymą, siekiant išlaisvinti sugautus gyvūnus. Nuo to laiko O‘Barry paskyrė savo gyvenimą kovai prieš delfinų išnaudojimą ir žudymą.

Dokumentiniame filme parodoma, jog delfinų medžiojimo įlankoje Taiji jų nužudoma kelis kartus daugiau nei banginių visoje Antarktyje. Manoma, jog kasmet Japonijoje sumedžiojama 23 tūkstančiai delfinų. Migruojantys delfinai yra užtveriami paslėptoje, atokioje įlankoje, kurioje jie sugaunami tinklais ir nužudomi ietimis bei durklais. Visa tai fiksuoja O‘Barry kartu su kitais aktyvistais, slapčia įsibrovę į japonų saugomos įlankos teritoriją. Keli šioje įlankoje sugauti delfinai keliauja į vandens parkus, tačiau didžioji jų dalis išskerdžiama, ir jų mėsa su etiketėmis, žyminčiomis ją esant banginių, parduodama prekybos centrams. Nors, kaip teigiama filme, delfinų mėsa turi itin

didelį kiekį gyvsidabrio, tačiau ji pateikiama vietinių mokyklų valgyklų meniu.

Filmo pabaigoje parodoma, kaip O‘Barry į Tarptautinę banginių medžiojimo komisiją ateina apsijuosęs TV ekranu ir demonstruoja filmuotą medžiagą iš Taiji delfinų skerdynių. Niekas netikėjo, jog tokios skerdynės vyksta.

Nufilmuoti šiurpą ir pyktį sukeliantys bei iki ašarų sujaudinantys vaizdai paskatino daugelį akyvių žmonių sunerimti ir imtis veiksmų šiai problemai spręsti. Nors Japonijoje šis filmas buvo vertinamas kaip nuteikiantis prieš šalį, todėl draudžiamas rodyti, cenzūruojamas, vis dėlto keli teatrai ėmė jį rodyti ir taip paskatino vietinius protestuoti prieš žiaurų elgesį su delfinais.

Po filmo pasirodymo Taiji įlankoje buvo sustabdytas delfinų žudymas, miesto gyventojai buvo ištirti dėl nuodingo ir pavojingo gyvsidabrio kiekio, o iš mokyklų raciono buvo pašalinta delfinų mėsa.

95

Guoda Azguridienė

Laiškas bendraminčiui (bičiuliui / kolegai) žaliajam Laišką šį nutariau parašyti, nes niekaip negaliu suprasti vieno visuomeninio reiškinio – kodėl žalieji taip nepasitiki žmonėmis, laisve ir rinka, o taip tiki ir pasitiki valstybe ir jos prievartiniais sprendimais? Man tai visai neatrodo nei logiška, nei nuoseklu.

T

ai, kad dauguma žmonių širdyje yra socialistai, šio atvejo suprasti nepadeda. Iš esmės dėl dviejų priežasčių. Pirma, daugumos žmonių pagrindinis veiklos motyvas yra tiesiog vartoti – jie aistringai ieško, kaip gauti ką nors pigiau arba už dyką. Už dyką gauti daugiausia šansų yra iš valstybės (subsidijų, privilegijų ir pan.). Galima gauti ir iš privataus žmogaus ar įmonės – bet tada turėtum būti jam dėkingas, kas žeidžia savimeilę (politiškai korektiškai dabar tai vadinama orumu). Žalieji, pasilenkdami paimti šiukšlės ar kviesdami žmones prisijungti prie savo iniciatyvų, nebijo, kad nukentės jų orumas. Neturėtų jie būti nei sureikšmintos savimeilės, nei troškimo vartoti įkaitai. Antra, dauguma žmonių taip pat turi problemų, suvokdami sudėtingą rinkos savireguliacijos mechanizmą, netgi ekonomistai. Todėl rinkos ekonomika toli gražu nėra vyraujanti tarp intelektualų ir ekonomikos ekspertų. Apie politikus nėra ko ir kalbėti – rinkos ekonomika atima iš jų, jei ne visą, tai didelę dalį reikšmingumo ir įtakos, verčia klausyti ir klausytis, ir šiaip sunkina gyvenimą.

Bet kodėl žalieji? Kas, jeigu ne jie yra pajėgūs suprasti gyvų sistemų vidinių bendradarbiavimo sąryšių subtilumą ir svarbą

96

ir bet kokios išorinės jėgos panaudojimo žalą? Kas kitas geriau žino, kokia trapi yra pusiausvyra, supranta ekosistemas?

Juk žmogus taip pat biologinė būtybė, dalyvaujanti ekosistemoje – žmonių, kaip biologinės rūšies išgyvenimo sistemoje, kurios funkcionavimą ir nagrinėja ekonomika. Kaip sako Friedrichas von Hayekas garsiojoje ekonomistų diskusijoje Keynesas prieš Hayeką: „Nėra kam užsikirsti, ekonomika – ne mašina. / Joks žinovas negali jos pataisyti / Ekonomika – tai mes, mums nereikia mechanikų. Padėk į šalį veržliaraktį, ekonomika – organinė.“ Taigi pakalbėkime plačiau apie rinką ir apie sodą.

Apie polinkį diktuoti ir kontroliuoti Pradėkime nuo sodo. Kiekvienas sodininkas žino, kad sodų gali būti labai įvairių: apleistas sodas, kuriame pro krūmų tankmę ir aukštą žolę vos gali prasibrauti, ir kuriame karaliauja gamtos padarai; sodas maitintojas, kuris skirtas auginti šeimininkui naudingus vaisius; estetinis sodas su liniuotės lygumo takeliais ir kasdieną brūžinama veja. Žmogaus proto sukurtos estetikos viršūnė – japoniškas sodas. Kiekvienas sodininkas yra

Laisvalaikio skaitiniai

tarpininkas tarp gamtos ir kultūros, pasirenkantis savo sodo tipą ne tik pagal išgales ir poreikius, bet ir pagal požiūrį į gamtą, tam tikrą žmogiškojo veiksmo gamtoje ideologiją. Labiau gamtai prielankus sodininkas pats diktuos mažiau, daugiau klausys: stengsis išlaikyti ten natūraliai augančius augalus, nepuls visko arti, naikinti esamo reljefo ir augalinio sluoksnio, betonuoti takelių, statyti šiltnamių, ir svarbiausia visko tręšti ir purkšti chemikalais. Mažiau gamtai prielankus sodininkas į ją žiūrės kaip į priemonę, molį, kurį reikia minkyti: perkasti, performuoti, suprojektuoti, sureguliuoti, kai ką paskatinti, kai ką sunaikinti ir būtinai nuolat kontroliuoti. Ką ir daro moderni industrinė žemdirbystė soduose, daržuose, vandens telkiniuose, gyvulių tvartuose. Dėl tokio darymo turime užterštus vandenis, orą ir dirvožemį, suardytą normalų sodininko ir jo sodo santykį (žmogaus požiūrį į žemę ir savo darbą), ir netgi vaisiais esame nepatenkinti. Pasirodo, jie ne tokie, kokių norėtume. Jie nemaitina ir nedžiugina.

Ekonomikoje lygiai tas pats. Ekonomika taip pat gali būti labai įvairi: spontaniškas turgus, kuriame valstybė nereguliuoja beveik nieko ir per prekybinių santykių įvairovę bei nuolatinę kaitą nelabai gali įžvelgti bendros būklės ir tendencijų, kuriame karaliauja žmogiški ekonominiai mainai (pvz., Honkongas); moderni pramoninė ekonomika, kur viskas preciziškai ir optimaliai bei tvarkingai pajungta vertei gaminti (pvz., Vokietija).

Arba tiesiog pajungta vykdyti valdžios nurodymams, nors jie nei kuria vertės žmonėms, nei yra efektyvūs (pvz., Rusija, daugelis Afrikos bei vidurinės Azijos šalių). Labiau žmonėms prielankus ekonomikos tvarkytojas (politikas) mažiau stengsis įgyvendinti savo įsivaizdavimus, o klausysis, ko reikia žmonėms: ir vartotojams, ir gamintojams, nes be pastarųjų pirmieji nebus pasotinti. Nepuls keisti esamos situacijos, nors esama ir nebus ideali, bet stengsis išlaikyti tai, kas jau sukurta. Nepuls mokesčių mokėtojų pinigais subsidijuoti vienų verslų ar veiklų, pirkti užsienio investuotojų, statyti valstybinių gamyklų, elektrinių (nepriklausomai, ar jos būtų atomu, anglimi ar vėju varomos.

Technologija yra antrinis klausimas) ar Valdovų rūmų. Turės kantrybės sulaukti, kol paklausa natūraliai subręs rinkoje, ir joje gims natūralūs jos užsakymų vykdytojai. Ir, svarbiausia, nepuls lupti nuo visų devynių kailių mokesčių ir kontroliuoti kiekvieno žingsnio, kad, atėmęs iš žmonių, galėtų sau prisiimti gerovės teikėjo funkciją. Mažiau žmonėms palankus ekonomikos tvarkytojas į visuomenę žiūrės kaip į molį, kurį reikia minkyti: redukuoti, perauklėti, sureguliuoti, kai ką paskatinti, kai ką sunaikinti ir būtinai nuolat kontroliuoti. Ką ir daro moderni valstybė ekonomikoje, kultūroje, gamtosaugoje. Dėl tokio darymo turime nepasitikėjimą visuomenėje, įtampą ir neteisybės pojūtį, suardytą normalų žmogaus santykį su savo valstybe, bendruomene ir savo darbu. Ir netgi vaisiais esame nepatenkinti – nors statistiškai turime daugiau, nei bet kada turėjome Lietuvoje, ir daugiau, nei turi daugybė kitų šalių. Pasirodo, vaisiai ne tokie, kokių norėtume. Jie nemaitina ir nedžiugina.

Apie sinergiją sode ir rinkoje Gamtinės žemdirbystės žinovai kalba apie sodo gyventojų sinergijos svarbą. Sinergija – tai bendradarbiavimas tarp augalų, grybų ir gyvūnų, kurie gyvena vienoje teritorijoje ir mainosi tarpusavyje savo sukuriamais produktais bei paslaugomis. Pvz., augalai gamina cukrų, grybai – pigmentus, vitaminus. Būtent dėl jų vaisiai ir uogos turi spalvą ir skonį, yra mums maistingi ir teikia džiaugsmą. Įdomu tai, kad sodininkas tos kooperacijos nemato – ji vyksta tyliai, dažnai po žeme. Apie ją gali tik teoriškai žinoti ir tas žinias praktiškai pritaikyti (arba nuo nulio eksperimentuoti...). Bet tam dažnai koją kiša proto puikybė ir noras primesti gamtai savo supratimą. Taigi ne visi veikėjai, veiksmai ir jų pasekmės yra matomi. Darydamas išvadas iš to, ką matai, gali skaudžiai suklysti.

Rinkos ekonomikos žinovai kalba apie lokalaus žinojimo svarbą. Realiai ekonomikai nėra tiek svarbu žinoti pirminių žaliavų kainas ar pasaulines tendencijas, bet svarbu žinoti, ko reikia tavo aplinkoje gyvenantiems žmonėms. Tuos savo porei-

Ekonomika – tai mes, mums nereikia mechanikų. Padėk į šalį veržliaraktį, ekonomika – organinė. kius žmonės tenkina mainydamiesi savo turimomis prekėmis ar paslaugomis. Net jeigu įmonės didelės, jos it koks medis yra apaugusios dešimtimis ir šimtais smulkių firmelių, gaminančių produkto sudedamąsias dalis ar sukuriančiomis tinkamą veiklai aplinką (kad ir sumuštinius darbuotojų priešpiečiams). Iš ekonomikos planuotojo, o dažnai ir eksperto kėdės, didelės dalies jų net nesimato (beje, ir statistika ne visų veiklą atspindi). Juo labiau nesimato įvairių veikėjų tarpusavio santykių ir motyvų, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip: tą gamina, o to ne, su tuo prekiauja, o su tuo ne, kodėl nustato tokias kainas, kodėl perka arba neperka reklamos, kodėl nepriima daugiau darbuotojų ir pan. Kaip sakė neįtikėtinai šiuolaikiškas XIX a. prancūzų mąstytojas Fredericas Bastiatas: kuo skiriasi geras ekonomistas nuo blogo? Ogi tuo, kad pirmasis atsižvelgia ir į nematomus veiksnius, o antrasis tik į matomus. Kad atsižvelgtum į nematomus, turi apie jų egzistavimą žinoti ar bent įtarti. Bet tam dažnai koją kiša puikybė ir noras primesti visuomenei savo supratimą.

Apie neįkainojamą įvairovę Kiekvienoje ekosistemoje – miške, pievoje, ežere, sode – gausu pačių įvairiausių gyventojų, kurie ne šiaip tik sau gyvena, bet vartoja gamtines gėrybes ir vieni kitus veikia maitindamiesi,

97

gindamiesi nuo tų, kurie jais maitinasi, statydamiesi būstus. Geriausiai žinomas pavyzdys – nelaisvėje pripratęs laukinis Vieni vabzdžiai, paukščiai, gyvūnai neleidžia išplisti kitiems gyvūnas po kurio laiko laisvėje nebegali išgyventi. Sode nuogyvūnams, vabzdžiams ar paukščiams, kad jie taptų kenkė- lat laistomas vaiskrūmis nebelaistomas ima skursti. Pesticidais jais konkrečiai ekosistemai, pvz., mūsų sodui. Kenkėjai nėra iš purškiamas augalas praranda gebėjimą pats gintis nuo ligų bei anksto žinomi personažai, gali būti tik įtariamieji. Tikrais ken- kenkėjų (nes išnaikinamos gerosios bakterijos, kurios su tomis kėjais tampa tie, kurie iškrenta iš ekosistemos, nes jų yra per ligomis ir kovoja).

Rinkos taip pat nuolat kinta. Nėra tokios būsenos, kurią daug. Įdomu tai, kad mes, jei nesame labai akyli stebėtojai, to nelabai galime pamatyti. Išnaikiname, pvz., kurmius dėl jų ur- taip mėgsta vyraujančios ekonominės minties atstovai, kaip velių daržuose bei vejose – grambuolių lervos nugraužia auga- rinkos pusiausvyra (equilibrium). Kiekviena tranzakcija išveda lų šaknis. Išnaikiname vienus augalus (pavadinę juos piktžolė- rinką iš pusiausvyros ir veda ją jos link. Nereguliuojama rinka mis) – pasikeičia dirvožemis. Gamta mus moko, kad nebūtinai nuolat balansuoja ties pusiausvyros būkle. Nukrypimai mums kartais patinka, kartais (dažtas yra kenkėjas, kuris mums niau) nepatinka: kyla kainos toks atrodo. (patinka gamintojams, nepaKiekvienoje rinkoje gauTaigi ne visi veikėjai, veiksmai ir jų pasetinka pirkėjams) arba krinta su pačių įvairiausių kūrėjų – kmės yra matomi. Darydamas išvadas iš to, (patinka atvirkščiai), iš rinkos įmonių, įmonėlių, pavienių ką matai, gali skaudžiai suklysti. dingsta tam tikros prekės ar asmenų. Jie visi ne šiaip sau paslaugos, ima trūkti darbo gyvena, bet vartoja ekonomijėgos ar atsiranda jos pertenes gėrybes ir vieni kitus veikia. Visi yra kažko gamintojai ir kažko vartotojai. Gamindami, klius, išvežamas kapitalas arba padidėja užsienio investicijos. gindamiesi nuo konkurentų ir valstybinių kontrolierių, plėsda- Suprasdami rinkos prigimtį turėtume tuos nuokrypius toleruomi savo verslą. Verslų įvairovė ir laisva konkurencija neleidžia ti ir leisti žmonėms tiesiog veikti. Tačiau ekonomikos tvarkytoatskiriems verslams diktuoti savo sąlygų rinkoje. Atskiri verslai jai labai nori mus nuo ko nors išgelbėti. Tačiau tai baigiasi, kaip ar jų dariniai, pvz., verslo tarpusavio susitarimai (karteliai) nėra visada, – dar labiau sutrikdyta rinkos pusiausvyra ir, svarbiaujokie kenkėjai, tik įtariamieji. Išnaikinę juos galime smarkiai sia, iškreiptais jos dalyvių lūkesčiais. Mat dalyviai ima reaguoti pakenkti rinkos pusiausvyrai – pvz., pralaimėti kovą su poten- nebe į vartotojų poreikius, o į valdžios intervencijas – laukti cialiu dideliu nauju žaidėju ir padovanoti jam dominuojančią kad juos pamaitintų, pagydytų ir apsaugotų.

Kai valdžia taiko nuolatines intervencijas į rinką, jos gebėpoziciją. Arba užkirsti kelią naujai, kad ir gamtą tausojančiai technologijai. Pirštais badydami ir administracinėmis priemo- jimas sugrįžti į pusiausvyros būklę mažėja. Kuo mažesnis laisnėmis pažaboti norėdami kainas keliančius verslus, nepagal- vės laipsnis, tuo mažesnė tikimybė rasti geriausią sprendimą. vojame, kad tam gali būti labai objektyvios priežastys (kurias Prijaukinti subsidijomis ir privilegijomis (pvz.: PVM lengvatos, mes nebūtinai suprasime). Įdiegę kainos apribojimus netruksi- išmokos ūkininkams) rinkos dalyviai praranda realų paklausos me susidurti su tų prekių trūkumu arba suprastėjusia kokybe, pojūtį ir gebėjimą konkuruoti. Jie pradeda veikti mažiau efekarba pažeidžiamais gamybos reikalavimais (higienos, ekologi- tyviai, tampa jautresni rizikoms (pvz., sumažėjusiai paklausai, jos). Arba ir tas, ir tas, ir tas. Privertę darbdavius pakelti algas konkuruojančioms technologijoms). Reguliavimais baudžiami prievarta, padidinsime bedarbių gretas arba sulėtinsime vers- kūrybingi veikėjai apriboja savo kūrybinį potencialą, investuolo plėtrą, investicijas į produktų kokybę, naujas tausojančias dami jį į biurokratinių reikalavimų vykdymą. Mažesnė piniginė technologijas. Nuolat įtarinėdami rinkos dalyvius piktavališku- grąža nemotyvuoja verslininko plėsti paslaugų rato, gerinti mu ir godumu, ir juos prievarta „tramdydami“ elgiamės kaip tie kokybės, siekti labiau tausojančios gamybos. Motyvuoja kapitalą išvežti arba rinktis didžiausią pelną generuojančias veiklos kurmių naikintojai sode. sritis (nafta, kelių statyba, kompensuojamų vaistų gamyba, finansinis tarpininkavimas, teisinės paslaugos), o ne žmonėms Apie stabilumą, kurio gyvenime nėra ir būti negali Ekosistemos nuolat kinta ir niekada nebūna stabilios pu- kasdien reikalingas paslaugas. Taip keičiasi pačios rinkos dalysiausvyros būsenoje. Išvestos iš pusiausvyros per ilgesnį ar vių sudėtis – kūrybingiausi išvyksta į kūrybai labiau palankias trumpesnį laiką jos pačios susibalansuoja. Nukrypimai gali kai- visuomenes. nuoti sumažėjusią tam tikrų ekosistemos dalyvių populiaciją, ligas, dalį ar visą derlių sode. Kadangi sistema yra gyva ir nuolat kintanti, mes turime toleruoti tam tikrus praradimus.

Pusiausvyra atsistato tada, kai nėra stiprių ar ilgalaikių žmogaus intervencijų, pvz.: didelių iškirstų miškų plotų, užtvenktų ar nusausintų upių, stipriai chemija užteršto vandens ar dirvožemio. Kai tos intervencijos įvyksta, natūralus ekosistemos gebėjimas adaptuotis mažėja. Kuo intervencija intensyvesnė ir ilgesnė, tuo tas gebėjimo praradimas ryškesnis.

98

Apie gerą carą Tie, kurie į gamtą ir į visuomenę žiūri kaip į jiems minkyti paliktą molį, kažkodėl tiki, kad minkytojas bus didžiai išmintingas. Kad sodininkas laiku ir tiksliai pagal poreikį palaistys ir patręš, išraus būtent tai, ką reikia (ne jam, visai ekosistemai), o ką reikia pasodins. Jis teisingai atpažins kenkėjus ir savo turimomis priemonėmis grąžins sistemai pusiausvyrą. Kad ekonomiką reguliuojančios institucijos teisingai ir laiku įžvelgs

Laisvalaikio skaitiniai Rinkos sąlygomis, skirtingai nuo agropramoniniu komgrėsmes ir imsis tokių priemonių jai tvarkyti, kurios neatpleksu paversto suvalstybinto sodo, yra daug sodų ir daug neš dar didesnės žalos nei laikinas nuokrypis. Bet to joks savininkų. Keičiantis visuomenės mentalitetui, vis daugiau jų mirtingasis padaryti nepajėgus – nei su sodu, nei su ekosusilaiko nuo agresyvaus elgesio su žeme – visų potencialių nomika. Žmogaus protas, nors ir didis, yra ribotas, o gamta kenkėjų naikinimo. Be to, būdami skirtingi, jie bendradarbiauir rinka daug sudėtingesnės, nei tvarkytojams atrodo. Proja ir kuria tai, kas jiems ir visuomenei yra labiausiai reikalinga. tas ribotas netgi vertinant objektyviai – gebėjimu surinkti Nuo to ir sodininkai, ir sodai tik gražėja. Spontaniškai veikdami aktualią ir savalaikę informaciją, ją apdoroti ir, svarbiausia, jie sudaro ekosistemą, kuri, jei drastiškai neveikiama jėgos inpriimti teisingus sprendimus. Sprendimai būna dėl ateities, tervencijų, balansuoja apie pusiausvyros tašką. Kaip ir gamtinė o ateitis mums nepažini. Taip, mes galime spėti, nujausti ar ekosistema. tikėti – ką ir darome savo kasdieniais sprendimais. Bet tai Naivu manyti, kad panaikinus privačią nuosavybę, panaiyra mūsų nuomonė, todėl tų sprendimų pasekmės teisėtai kintume galimybę išnaudoti gamtą savanaudiškiems tikslams. tenka mums ir atneša pelnus arba nuostolius. Kai kažkas Juk žemes valdovai grobė nuo žmonijos istorijos pradžios – imasi spręsti už kitus, nors ir žino, kad neturi jokių objektytada nei kapitalizmu, nei privačia nuosavybe net nekvepėjo. vių prielaidų tikėtis, kad jo sprendimas bus jo „valdiniams“ Grobė ne tik dėl ekonominės naudos, bet ir tiesiog dėl galios geriausias, visgi pasekmes primeta jiems. pademonstravimo.

O kur dar žmogiškieji „valdytojo“ norai ir nenorai, emocijos, interesai? Gal šiandien reikia laistyti, o valstybiniam sodininkui skauda pilvą ir jokie laistymai nerūpi. Gal Apie patį sodininką tuo metu jį yra apsėdusi rožių manija ir visi puikiųjų augalų Tai gal tas sodininkas yra tik kenkėjas? Didelis kenkėjas plotai išnaikinami toms rožėms sodinti. Gal dar paprasčiau: savo sode? Tarp žaliųjų ši mintis turi pasekėjų. Jie kalba apie jis nenori nieko auginti ir puoselėti, tik raškyti vaisius ir mebūtinybę mažinti gimstamumą – dažniausiai ne jų pačių šalydžioti? Gal žvėris, o gal žmones. Juk gali. O ir atsakomybė je, bet yra ir nuoseklių, asmeniškai prisiimančių įžadą negimneteks. Sakysite, bet atsakomybė „turi“ tekti. Wishfull thindyti vaikų. Galvoju, kad toks sprendimas sunkiai suprantamas king. Dar nei viena pasaulio valstybė nesugalvojo, kaip pomąstant apie žmogų kaip biologinę būtybę. Jokiai biologinei litikams tą atsakomybę „pritvirtinti“. Nesugebėjo išgyvenbūtybei nėra būdinga atsisakyti išlikimo instinkto. Tačiau žmodinti korupcijos ir panaikinti diktatoriaus atėjimo rizikos. gus turi protą, kuriuo iš dalies tuos instinktus gali valdyti (nors Nes tai yra valdžios prigimtinė savybė. tikrai ne taip jau lengvai). Taigi protą pasitelkęs jis ir nusprenGero caro aritmetika neatrodo su pliusu. Juk vertidžia, kokį vaidmenį savo sode atliks. Ar susinaikins, kad nenant, valstybės pinigais finansuojamas gyvūnų ar augalų mindytų takelių ir nevalgytų maisto, kuris galėjo tekti kitiems populiacijų atkūrimo prograekosistemos dalyviams. Ar mas reikia sudėti su melioramylės savo sodą, rūpinsis jo cijomis ir užtvankomis, žvėrių gyventojais, klausysis jo ir jam perėjas po greitkeliais su nauKadangi žmogaus ne tik protas, bet ir padės, pvz., pasodins didelių jomis daugiajuostėmis autosširdis yra ribota, jam būdinga rūpintis tam medžių pavėsiui, krūmų užuotradomis, o miško atsodinitikra ribota aplinka. Kuo širdis mažesnė, tuo vėjai, aptvers tvorą nuo šernų. mus (ten, kur jis ir pats būtų „Šernų irgi gaila, jiems rūpesčio zona mažesnė: tik aš pats, gal dar užaugęs ir gyvenęs sveikas) – taip pat reikia valgyti“, – pamano šeima ar giminė. su SSSR Aralo jūros patirtimi. sakys oponentas. Tada tik Apie sodininko rūpestį Sakysite, kad privatus sodo savininkas veikia taip pat – jam irgi skauda pilvą, protą gali užvaldyti neįtikėtinos vizijos, o iš tikrųjų jam rūpi ne auginti, o tik valgyti. Todėl žemę reikia atimti iš jo ir atiduoti valstybei. O kas ta valstybė? Teoriškai mes visi, bet praktiškai – jai atstovaujantis valdininkas. Tokios pačios prigimties riboto proto ir nuodėmingas žmogus, kuriam, skirtingai nuo savininko, visiškai nerūpi, kas su tuo sodu bus toliau. Jis pabus metus kitus atsakingas už šį sodą (regioną, mokyklą, pramonės šaką), po to ateis kitas samdomas žmogus ir tvarkysis savaip, po jo kitas ir t.t. Jis to sodo net nematė ir nesiruošia atvykti pažiūrėti. O kam? Jam pakanka statistinio fakto su formaliais atributais.

Apie kokią ekosistemą, sinergijos ir pusiausvyros supratimą, tausojimą ir ekologiją gali būti kalba?

pareferuosiu į pradžioje minėtą lokalumą. Kadangi žmogaus ne tik protas, bet ir širdis yra ribota, jam būdinga rūpintis tam tikra ribota aplinka. Kuo širdis mažesnė, tuo rūpesčio zona mažesnė: tik aš pats, gal dar mano šeima ar giminė. Kitiems rūpi daugiau: bendruomenė, šalis, kontinentas. Arba visi vandenys, visi paukščiai, visi kalnai.

Nušvitusieji myli visą pasaulį ir visą žmoniją (su visais skriaudėjais ir kenkėjais). Taigi tikrai atsiras sodininkas, kuris ir tvorų netvers, kad pamaitintų šernus. Tada jis bus tikras sodo šeimininkas – jį mylės ir juo grožėsis, nieko iš jo nereikalaudamas (nereikia manyti, kad tai ne ekonominė veikla – nieko neveikimas taip pat yra ekonominė gėrybė).

Tokį žaliojo požiūrį aš suprasčiau. Bet jo mylima valstybė tikrai ne – nes pinigų mokesčiams (už žemę, papildomai – už jos nedirbimą, pagalvę, vaikus arba, kad jų nėra) susimokėti vis tiek reikės. *Autorės prašymu, kalba netaisyta

99

Sezoninius patiekalus pristato salotų baras „Mano guru“

Receptai iš Nijolės Marcinkevičienės knygos „Metai už stalo“.

Patiekalus komentuoja salotų baro „Mano guru“ virėjas Audrius Tolvaiša

Vyšnių sultys Reikia išimti vyšnių kaulelius, uogas suspausti mediniais spaustuvais, kočėlu ar padedant mašinėlei ir, supylus į kokį tvirtą molinį indą, išnešti šalton vieton vienai parai.

(Galima uogas užpilti vandeniu, kad apsemtų, bet nebūtinai). Kitą dieną sunką nukošti, pamatuoti, kiek litrų, ir supilti į žalvarinį indą.

Litrui sunkos dėti 1 kg cukraus.

Pavirinti 15 minučių ir supilti į butelius. Kai atauš, užkimšti, užleisti parafinu ir butelius, sustatytus aukštyn dugnais, laikyti šaltoje vietoje. Kad sunkos skonis būtų stipresnis, galima kartu su vyšniomis suspausti dalį kaulelių.

Salotų baro „Mano guru“ virėjo Audriaus komentaras: daugelio vasaros laikmečio gėrimų gaminimo technologija leidžia iš jų kurti lengvus alkoholinius gėrimus. Šios vyšnių sultys irgi gali virsti alkoholiniu gėrimu. Jei norite paprastų, greitai paruošiamų sulčių, rekomenduoju sutrintas uogas užpilti vandeniu ir įdėti medaus ar cukraus. nuotraukos Žilvino Šilinsko

Grikių bandelės 1,5 kg grikių miltų, 1 l pieno, 30 g mielių, 2 kiaušiniai, 2 šaukštai sviesto, 0,5 stiklinės cukraus, druskos.

Iš pusės kilogramo miltų, pašildyto pieno ir išleistų mielių užmaišyti tešlą. Gerai išmaišyti, išplakti ir palikti šiltai, kad pakiltų. Į pakilusią tešlą supilti likusius miltus, trynius, ištrintus su cukrumi, pašildytą sviestą. Gerai išminkyti ir supilti išplaktus baltymus. Palikti, kad pakiltų. Formuoti nedideles bandeles, viršų aptepti baltymu, išplaktu su cukrumi.

Salotų baro „Mano guru“ virėjo Audriaus komentaras: tešla išėjo skystoka, liko pieno, nesisekė suformuoti bandelių. Reikėtų daugiau miltų. Ir tešla be mielių nenorėjo kilti. Nebent reikėjo pakankamai ilgai laukti. Tai – bandelė desertui. Ji saldi, nors ir kietoka.

100

Green‘o receptai

Varškės ir morkų blyneliai 150 g varškės, stiklinė miltų, stiklinė pieno, 2 kiaušiniai, 0,5 stiklinės virtų, stambiai tarkuotų morkų, druskos.

Viską sumaišyti ir gerai išplakti. Šaukštu dėti į įkaitintus riebalus.

Blynelius valgyti su lydytu sviestu ir grietine.

Salotų baro „Mano guru“ virėjo Audriaus komentaras: gal dėl prastesnių gyvenimo sąlygų, kurios neleido turėti cukraus ar medaus, šiame patiekale nėra saldumo, nors jo norėtųsi. Rekomenduočiau dėti cukraus ar medaus, tuomet blyneliai bus saldūs.

Lengvai ir greitai pagaminamas patiekalas. Puikiai tiktų savaitgalio pusryčiams.

Balandėliai su grybais 1 Kopūsto gūžė, stiklinė perlinių kruopų, 250 g šviežių ar sauja džiovintų grybų, 2 kiaušiniai, svogūnas, druskos, pipirų, petražolių lapelių.

Kopūsto gūžę apvirti pasūdytame vandenyje, išvirti kruopas. Šviežius grybus patroškinti kartu su susmulkintu svogūnu, džiovintus – išmirkyti, išvirti nedideliame kiekyje vandens, supjaustyti, sumaišyti su pakepintais svogūnais. Kietai išvirtus kiaušinius supjaustyti, sumaišyti su virtomis kruopomis, grybais ir smulkiai supjaustytais petražolių lapais. Įdarą dėti ant kopūstlapio ir susukti. Balandėlius dėti į puodą, išklotą kopūstlapiais, užpilti grybų nuoviru ir troškinti..

Salotų baro „Mano guru“ virėjo Audriaus komentaras: prieš troškinant, siūlau suformuotus balandėlius trumpai apkepinti. Labai skanus įdaras, pikantiško skonio suteikia petražolės.

101

Laisvalaikio skaitiniai

Mes negalime visko numatyti, negalime atitverti vaiko nuo bet kurio pavojaus.

Tačiau visi tėveliai gali įskiepyti vaikams saugumo įgūdžius nuo pat mažens – pasinaudodami pasakomis, žaidimais, pasišnekėdami tarsi tarp kitko, pakomentuodami filmus ir gyvenimiškas situacijas. Turime mokyti vaiką praktiškų saugumo įgūdžių – teorija čia nepadės. Ir įtvirtinti tuos įgūdžius reikia namuose, lauke, mokykloje, ekstremaliose situacijose. O dar svarbiau – sukurti vaikams dvasinį saugumą, kuris ir yra geriausia apsauga pasaulyje. Šiuolaikinis pasaulis, deja, nėra nepavojingas. Kuo gi pasikliauti tėveliams, išleidžiantiems vaiką į mokyklą, sporto sekciją ar pas draugus? Autorės yra įsitikinusios: pasikliauti turime tik pačiais vaikais, juk mes negalime visą laiką būti šalia. Tačiau mes galime padaryti taip, kad vaikas širdyje jaustųsi saugus, įdiegdami jam vidinio saugumo įgūdžius ir juos vystydami. Knygoje vaizdingai rašoma, kaip įveikti mokykloje patiriamus stresus, ką priešpriešinti blogiems draugeliams (apie seksą, ekstremalias pramogas ir narkotikus čia taip pat rašoma).

Jeigu jūsų moksleivis tikrai žinos, kad jo saugumas – pirmiausia – jo paties reikalas, jis pats už tai atsakingas, tai jis į savo gyvenimą žiūrės kur kas rimčiau. Netikite, kad vaikai gali tikrai domėtis savo saugumu? Įrodymas jūsų rankose: iliustracijas šiam leidiniui nupiešė paauglys.

O kad abi knygos „Be pavojų“ netaptų dar dviem nuobodžiomis pamokomis, mes į jas pridėjome daug žaidimų, testų ir idėjų vaikams bei tėveliams. Visa, kas svarbu, gali būti ir įdomu!

Rubriką remia

Tikimės, kad knyga padės jums išsiaiškinti: • kodėl vaikas mieliau pasirenka virtualų bendravimą negu normalų, žmogišką; • kaip išsaugoti savitarpio supratimą, kai vaikas nesistengia tavęs suprasti; • kaip žaisti, kaip naršyti po internetą ir drauge augti be jokių anomalijų; • ir ką gali padaryti tėvai, kad vaikams tai pasisektų. Čia mes aptarsime tėvų baubus, kitaip sakant, tai: • kas iš tikrųjų mus išmuša iš pusiausvyros, kai mūsų nuostabusis vaikelis neatsiplėšia nuo ekrano; • dėl ko mums tikrai reikia nerimauti, ir kas yra tik mados, viešosios nuomonės ir žiniasklaidos sužadinta.

O visa tai darysime todėl, kad suprastume: • kada reikia ir kada nereikia kištis, kai jūsų mažylis ar paauglys semiasi sau peno „iš laido“; • kaip nuspręsti, ar paprastas domėjimasis neperaugęs į fatališką priklausomybę, taigi, ar ne metas imtis griežtų priemonių; • kokios priemonės bus paveikios - kokios jos turi būti, kad namų laukas nevirstų kautynių lauku; • ir ką daryti vienokiu ar kitokiu atveju konkrečiai; • kaip; • ir kada. Šioje pratybų knygoje mes norime pasidalyti sėkmingai besiklostančių santykių patirtimi ir klaidų, iš kurių tėvai sugebėjo išbristi, patirtimi.

Liaukitės vaikus auklėti – balsas, siekiantis apginti tėvus, iškamuotus begalinių patarimų, pareigos jausmo, neturinčius nei laiko, nei jėgų „auklėti“. Autorės siūlo nutraukti tą sunkų ir apskritai nemalonų procesą ir pradėti draugauti su savo vaiku, suprasti jį, suvokti, kas jam svarbu, tiesiog MYLĖTI. Liaukitės vaikus auklėti ir padėkite jiems augti – tai balsas, siekiantis apginti vaikus, iškamuotus pamokslų, draudimų ir taisyklių.

Knygoje nerasite nė vieno patarimo ar taisyklės, užtat joje gausu testų, žaidimų ir eilėraščių. Be to, yra sakytum „raktinių šnibžtelėjimų į ausį“ tėvams, kaip elgtis kiekvieną dieną ir beveik kiekvienu atveju.

Tačiau tie „šnibžtelėjimai“ čia ne todėl, kad viskas būtų daroma „pagal knygą“, o kad suaugusieji pamatytų pasaulį taip, kaip jį mato vaikai, ir iš jų išmoktų būti laimingi, kupini džiaugsmo dabar, o ne tik paskatinti ar pagirti. Šią knygą parašė mama ir duktė - retas atvejis, argi ne? Tuo labiau kad tai knyga apie auklėjimą. Nuolat rašome į žurnalus „Laimingi tėvai“, „Mano vaikas“, „Namų židinys“, „MINI“ , „ELLE“, „Kosmopoliten“, „Pati“, „Moterų sveikata“ ir į kitus, taigi surinkome dažniausiai skaitytojų užduodamus klausimus, specialistų atsakymus, susumavome savo pačių patirtį, apmąstėme savo požiūrius į pasaulį ir vienų į kitus.

Visa tai sudėstėme ir sukūrėme knygą kaip pašnekesį, kuriame ne mažiau aiškiai negu tėvų, skamba vaikų balsai, išreiškiami jų požiūriai ir poreikiai.