Istorija

Šalis su besikeičiančia tapatybe

Kai kas vokiečius apibūdina kaip per vėlai atsiradusią tautą. Iš tiesų praėjo nemažai laiko, kol milžinas rado savo identitetą Europos žemyno širdyje. Šventoji vokiečių tautos Romos imperija, įkurta 962 metais ir siekusi šių dienų Italijos teritoriją, buvo laisva narių konfederacija, kuriai trūko bendro nacionalinio charakterio. Čia buvo daugybė mažų kunigaikštysčių su savo kalbomis, įstatymais, valiuta ir mokesčiais.

XVIII a. ir ankstyvame XIX a. Saksonija ir Bavarija viena kitą laikė užsienio šalimis. Dar prieš 300 metų reformatorius Martynas Liuteris išvertė Bibliją į vokiečių kalbą ir davė pradžią rašytinei vokiečių kalbai, į kurią vėliau turėjo orientuotis visos tarmės. Nors Šventoji Romos imperija po Napoleono invazijos 1806 metais sumažėjo, dalis Vokietijos teisinės sistemos ir federalinis padalijimas išlikę iki šių dienų. Prūsija ir Austrija atsirado kaip dvi didelės Reicho teritorijos. 1815 metais po Vienos kongreso susikūrė Vokietijos konfederacija, prijungusi Austrijos imperiją ir Prūsijos karalystę. Abi siekė viešpatavimo vokiškose kunigaikštystėse. Nepaisant politinių neaiškumų ir nesėkmingos buržuazinės revoliucijos 1848–1849 metais, kuriai monarchija sėkmingai priešinosi, Vokietija XIX a. išgyveno unikalų augimą. Niekur kitur Europoje industrializacija nebuvo tokia veiksminga. Daugėjo gyventojų, augo miestai, jie tapo vis modernesni.

Po karo su Prancūzija 1871 metais Vokietijos imperija jau turėjo daugiau nei 41 mln. gyventojų. Kadangi Didžioji Britanija buvo vis labiau užverčiama vokiškomis prekėmis, 1887 metais parlamentas priėmė įstatymą dėl privalomo prekės kilmės žymėjimo. Tačiau užuot atgrasęs, prekės ženklo įstatymas lėmė atvirkštinį poveikį –šūkis „Pagaminta Vokietijoje“ (angl.„Made in Germany“) tapo kokybės ženklu.

Kancleris Otas fon Bismarkas įvedė privalomo socialinio draudimo modelį, kuriuo vokiečiai didžiuojasi ir šiandien. Po O. fon Bismarko atleidimo Vilhelmas II, būdamas 29-erių metų, perėmė valdžią į savo rankas. 1913 metais Vokietija užėmė antrąją vietą pagal pasaulinės pramonės gamybos ir prekybos apimtis. Nors Kaizeris ir siekė pasaulinės galios, tačiau buvo prastas užsienio politikas, be kita to dar ir konfliktiškas. 1914 metais Austrijos ir Vokietijos išprovokuotas Pirmasis pasaulinis karas tapo XX a. katastrofa, nusinešusia 17 mln. gyvybių ir lėmusia Vokietijos Reicho pabaigą.

Pralaimėjimas Vokietijai pirmiausia reiškė socialinį, ekonominį ir politinį nuosmukį. 1918 metais paskelbta Veimaro Respublika – pirmoji parlamentinė demokratinė Respublika Vokietijoje. Netrukus šalyje buvo priimta nauja konstitucija bei kiti demokratinės respublikos įstatymai. Moterims buvo suteikta aktyvi ir pasyvi balsavimo teisė. Berlynas greitai tapo įvykių ir mados traukos centru. Tačiau jaunoji Respublika nerimo. Tiek dešinieji, tiek kairieji radikalai mėgino pakeisti tvarką, o 3-čiame dešimtmetyje prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei išryškėjo šalies demokratinio pagrindo trūkumas. Per ganėtinai trumpą laiką dešiniesiems nacionalsocialistams pavyko laimėti gyventojų palankumą su Adolfu Hitleriu priešakyje ir 1933 metais ateiti į valdžią.

Nacionalsocialistų diktatūra greitai panaikino galiojančią teisę ir konstituciją, žudė politinius priešininkus ir persekiojo mažumas, ypač žydus. Užpuldama Lenkiją 1939 metais, Vokietija pradėjo Antrąjį

Vokiečių imperatoriškojo reicho paskelbimas 1870 m. Versalio rūmų Veidrodžių salėje. Protestantiškosios reformacijos pradininkas Martynas Liuteris. Jo Biblijos vertimas į vokiečių kalbą padėjo pamatus bendrinės vokiečių kalbos normoms.

Vilio Brandto atsiklaupimas prie paminklo Varšuvos getui atminti 1970 m. žymi svarbų Vokietijos žingsnį, atsiprašant už Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus.

Sienos griuvimas 1989 m. žymi suvienytos Vokietijos pradžią.

pasaulinį karą ir siekė užvaldyti visą žemyną. Vokietijoje ir užkariautose teritorijose vyko visa galybė nusikaltimų, žuvo beveik 70 mln. žmonių. Baltijos šalių okupantai per tą laiką keitėsi – jais buvo tai vokiečiai, tai sovietai. Galutinė Vokietijos kapituliacija 1945 metais gegužės 8 dieną pažymėta „nuline valanda“ , po kurios sekė Europos padalijimas. Po kelerių metų siena tarp Vakarų aljanso ir Sovietų Varšuvos pakto ėjo per patį Vokietijos vidurį. Berlynas buvo padalytas į keletą zonų, o Bona prie Reino tapo laikina Vakarų Vokietijos sostine. Sovietinėje Rytų zonoje –Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (vok. DDR) – atsirado komunistinė diktatūra.

Vidinis vokiečių atsiskyrimas truko 45 metus ir turi įtakos šaliai iki pat šių dienų. Vokietijos Federacinė Respublika, kurioje vyravo socialinė rinkos ekonomika, nuo 1950-ųjų išgyveno „ekonomikos stebuklą“. Šalis 1955 metais įstojo į NATO, o 1957 metais prisijungė prie Europos bendrijos steigėjų. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje veikė planinė ekonomika. Berlyno siena, iškilusi 1961 metais, dar labiau išryškino akivaizdžius skirtumus. Daugiau nei 500 žmonių žuvo bandydami ją pereiti. Valdant Michailui Gorbačiovui, Sovietų Sąjunga atvėrė sienas ir po savaitę trukusių taikių Rytų Vokietijos piliečių protestų 1989 metais atsivėrė kelias neįtikėtiniems įvykiams. 1989 metų lapkričio 9 dieną buvo atidaryti Berlyno sienos perėjimo punktai – siena griuvo. 1990 metų spalį po dešimtmečius trukusio padalijimo Vokietija šventė susijungimą jau kaip laisva šalis.

Šiandien Vokietija, turėdama 82 mln. gyventojų, yra didžiausia Europos Sąjungos rinka. Ekonomikos programa „Rytų atstatymas“ (vok.„Aufbau Ost“) rytinę federalinės šalies dalį pakėlė į naują infrastruktūros ir technologijų lygį. Suvienytos Vokietijos sostinė Berlynas tapo vienu iš Europos žemyno metropolių. Tačiau išaugusi suvienytos šalies, esančios pačioje Europos širdyje, reikšmė tapo nemenku iššūkiu visuomenei. Vokiečiai turi prisiimti atsakomybę, bei lūkesčius, kuriuos jiems kelia partneriai Europoje ir visame pasaulyje.

Šalies viduje vyrauja nemenki kultūriniai ir ekonominiai skirtumai. Nors jaunoji karta Vokietijoje yra kaip niekada tarptautiška, liberali ir laisva, vienas Vokietijos ypatumas yra išlikęs nuo Šventosios Romos imperijos laikų vokiečiai turi sunkumų dėl tapatybės. Ne paskutinėje vietoje ir nacių laikų patirtis, kurios pasekmės šalį suskaldė ilgam. Žodis „nacionalinis“ šalyje vis dar vertinamas atsargiai, tačiau yra viena išimtis – nacionalinė futbolo komanda, kuri kelia aistras visame pasaulyje. Nuo atšiaurios Vokietijos Šiaurės pakrantės iki gyvenimu besidžiaugiančio Reino krašto, nuo kosmopolitiško ir madingo Berlyno iki konservatyvios pietų Bavarijos – Vokietija buvo ir liks regioninių tapatybių, skirtingų požiūrių ir tradicijų šalis. Kad ją suprastum, reikia ją pažinti pačiam.