Kaip elgtis prie stalo maketas issuu by Alvyda Jasilionyte

Alvyda JasilionytÄ&#x2014;

Kaip elgtis prie stalo

Visos leidinio teisės saugomos. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šis leidinys platinamas nemokamai. Juo siekiama pagerinti elgesio kultūros įpročius prie stalo. Prašome juo dalytis, skaityti, naudotis mokymo tikslams. Neleidžiama šio leidinio platinti jokia kita forma, atsispausdinti ir prekiauti internetu ir kitose vietose ar dar kitaip pelnytis.

Alvyda Jasilionytė

Kaip elgtis prie stalo © Leidinys Alvyda Jasilionytė, 2017 © Tekstas, sudarymas Alvyda Jasilionytė, 2017 © Teksto redagavimas Regina Kuzmickaitė, 2017 © Teksto korektūra Regina Kuzmickaitė, 2017 © Iliustracijos, apipavidalinimas Tomas Narūnas, 2017 © Leidinio dizainas Jurga Želvytė, 2017 ISBN 978-609-475-051-9

Alvyda JasilionytÄ&#x2014;

Kaip elgtis prie stalo

Svarbu ne tik tai, kÄ&#x2026; valgome. Svarbu kaip, kada, kur ir su kuo valgome. (Kacudzo NiĹĄi)

Įvadas Kaip pasitikinčiai jaustis draugų gimtadienyje ar svečiuose pas draugus, vakarėlyje ar pietaujant restorane ir nesijaudinti dėl to, kad padarysite klaidų? Visiems pasitaiko netyčia ką nors išversti, į ką nors kreiptis ne tuo vardu ar atvykti į vakarėlį mūvint džinsus, kai visi kiti pasipuošę. Elgesio kultūra – žmogaus kultūros dalis. Ji reikalauja laikytis svarbiausių žmonių bendravimo taisyklių, gebėti tinkamu tonu kalbėtis su žmonėmis, būti paslaugiems, mandagiems ir taktiškiems. Nuo mažens dera mokytis meno bendrauti ir gražiai elgtis. Reikšdami žmogui pagarbą žodžiais, veiksmais, pirmiausia turime suvokti, kodėl tai darome, ir net stengtis pasijusti to žmogaus vietoje. Įsivaizduodami save to žmogaus vietoje, pajutę, kad mes jam tikrai reikalingi, padėsime net tada, kai niekas nematys, o ne dėl noro sublizgėti. Mandagumas priklauso nuo požiūrio į asmenį, kaip didžiausią vertybę. Norėdami įgyti gero elgesio įgūdžių, pirmiausia turime ugdyti savyje meilę bei

pagarbą žmogui ir visai mūsų aplinkai. Yra jautrių, nuoširdžių, dėmesingų, paslaugių žmonių. Šios savybės padeda elgtis taip, kad būtų gera ir malonu kitiems. Vieniems jos įgimtos, kitiems jas reikia ugdyti patiems. Kiekvienas turi nuolat tobulintis, kritiškai vertinti kiekvieną poelgį. Visiškai nesvarbu, kiek turime knygų ar kiek išmanome elgesio taisyklių. Pagarba kyla iš turtingos moralės. Galime apsimesti esą mandagūs, o iš tikro galvoti apie negražius dalykus. Anksčiau ar vėliau tai atsiskleis. Mandagumas turėtų būti ne tuščias gestas, o kilti iš pačios širdies. Geras elgesys – tai tik išorinė forma. Kuo elgesys labiau civilizuotas, tuo mažiau kyla konfliktų ir tarpusavio santykių nesusipratimų. Taisyklės ir ritualai šeimoje nulems, kokia atmosfera tvyros namuose ir kaip bendrausime vieni su kitais – mandagiai, draugiškai, atsainiai ar šiurkščiai. Toks susiformuos elgesio modelis ir taip elgsimės viešumoje. Vienas iš pirmųjų ritualų, kurių turi išmokti vaikas, – rytinis pasisveikinimas ir geros manieros prie stalo. Ar netikėtai užsukęs, ar per kvies-

tines šventes, gerų manierų svečias yra visada laukiamas. Jis tai pats jaučia, tad verta stengtis išmokti gerų manierų. Kaip ir viskam gyvenime, taip ir elgesiui prie stalo reikia praktikos. Tik nuolat stebėdami aplinką ir save galite įgyti naujų įgūdžių. Žodžiai „prašau“, „ačiū“, „atsiprašau“ patys svarbiausi bendraujant ir dalijantis maistu.

Kiekvienas susitikimas prasideda pasisveikinimu Atsikėlę ryte ar grįžę į namus dieną visuomet pasisveikiname. Tai nuoširdumo, draugiškumo ir abipusės pagarbos ženklas. Nuo pat vaikystės mus supa ir artimi, ir svetimi žmonės. Sveikinamės su artimaisiais, draugais, pažįstamais, kaimynais, mokytojais. Mus pristato nepažįstamiems, mes taip pat pristatome bičiuliams savo artimuosius ir draugus. Pasisveikinimo paprotys labai senas. Manoma, jog ir mamutų medžiotojai susitikę mandagiai pakeldavo ietis arba akmens kirvukus ir persimesdavo vienu kitu žodžiu. Vergai sveikindavo savo ponus, ponai – ponias, valdiniai – riterius, riteriai – kitus riterius arba karalių. Amatininkai sveikindavo meistrus, o moki-

niai – mokytojus, pažįstami – pažįstamus, draugai – draugus. Pasisveikinimas išreiškia pagarbą kitam žmogui. Neatsakyti į pasisveikinimą buvo įžeidimas ir žmonės net kaudavosi dvikovose. Riterių veidus dengdavo šalmai su nuleistais antveidžiais. Reikėjo žinoti, su kuo sveikinamasi, todėl antveidžiai būdavo pakeliami. Panašų judesį dabar daro kareiviai. Muškietininkai nešiojo plačiakraštes skrybėles. Jei su jomis būtų nulenkę galvą, jų veido nebūtų buvę matyti, todėl jie sveikindamiesi skrybėlę nukeldavo. Šis paprotys išlikęs iki šiol – žmonės, nešiojantys skrybėlę, sveikindamiesi ją nukelia. Europoje buvo populiaru bučiuoti ranką. Ranka buvo bučiuojama ypač garbingiems žmonėms. Šis paprotys išlikęs: pavyzdžiui, ranka bučiuojama popiežiui. Kai kurie vyrai bučiuoja ranką moteriai išreikšdami didžiulę pagarbą. Gatvėje rankos bučiuoti nederėtų. Ranka bučiuojama rodant pagarbą motinai, seseriai. Dėkodami ir sveikindami vyrai gali bučiuoti ranką žmonai. Ne taip seniai vis dar buvo bučiuojama ranka kunigui. Jei

norite pabučiuoti ranką moteriai, nereikėtų kelti ištiestos moters rankos, o truputį pasilenkti iki jos. Lūpomis rankos oda neliečiama.

Kaip sveikinasi įvairių šalių žmonės Ar reikėtų sveikinantis nusilenkti, ar paduoti ranką? Neturėtų būti keblu, jei esate iš anksto nusiteikę elgtis pagal tos šalies papročius, tai bus teigiama ir priimtina. Būtina atkreipti dėmesį į tos šalies papročius, o tada nebus sunku bendrauti su tos šalies gyventojais. Azijoje daugelis elgesio normų kilę iš konfucianizmo ir mums, europiečiams, yra mažai žinomos. Nesusipratimų gali sukelti pagarbos kupinas netiesioginis bendravimas. Jei nagrinėsite šį seną mokslą ir jo tradicijas, daugelį situacijų galėsite suprasti geriau. Daugelyje šalių vyraujanti religija yra islamas, ir tai pastebima kasdieniame gyvenime. Skirtumas tarp kairės ir dešinės rankos arba supratimas apie nešvarias kojas ir batus. Rankos paspaudimas – fizinio kontakto forma. Kito žmogaus lietimas, laikomas normaliu vienoje kultūroje, gali būti visiškai nepriimtinas kitoje.

Kas ką sveikina Pirmas sveikintis turi jaunesnis asmuo, o rankos tiesti pirmam nedera. Sveikinantis rankos turi būti švarios, jas reikia kruopščiai, o ne atmestinai nusivalyti ar nusiplauti. Venkite paduoti nešvarios, suprakaitavusios rankos. Nedera vietoj nešvarios rankos atkišti alkūnės ar riešo. Jokiu būdu nesisveikinama sėdint. Artimi bičiuliai gali pasisveikinti ir sėdėdami (dažniausiai arba truputį kilsteli), tačiau jei vienas stovi, atsistoti privalo ir antrasis. Vyrui su vyru sveikintis galima su pirštinėmis tik tada, jei pirmasis jau padavė ranką su pirštine (savosios nusimauti nereikėtų, nes tuo bičiulį įstumsit į keblią padėtį). Sveikindamasis su moterimis vyras turi nusimauti pirštinę, moteris – nebūtinai, jei pirštinės yra jos tualeto dalis. Sveikinantis kartais ir pasibučiuojama, tačiau tai jausmų išraiška, o ne pasisveikinimas. Sveikindamiesi bučiuotis gali sutuoktiniai, artimi giminaičiai, po ilgo nesimatymo susitikę artimi draugai. Sveikintis reikia mandagiai, aiškiai, o svarbiausia – nuoširdžiai ir natūraliai.

Sveikinamasi gestu, žodžiu, paspaudžiant ranką, nusilenkiant, pabučiuojant Gestu, linktelėti ar pamoti ranka galime tada, kai sutiktas asmuo yra didesniu atstumu nuo mūsų: kitoje gatvės pusėje, autobuse, troleibuse, teatre, koncerte, bibliotekoje ar skaitykloje. Jei vyras dėvi skrybėlę, praeidamas pro šalį sutiktam pažįstamam kilsteli ją, kai nuo sveikinamojo skiria tik keli žingsniai. Kepurės ar kailinės kepurės nusiimti nereikia. Tačiau kepures vyrai nusiima per laidotuvių procesiją. Nors trumpam įėjęs į butą, restoraną ar kavinę, organizaciją ar įstaigą, vyriškis taip pat turi nusiimti kepurę ar skrybėlę. To daryti nereikia įėjus į parduotuvę. Moteriai kepurės nereikia nusiimti taip dažnai kaip vyrams, bet sėdantis prie stalo ar teatre rekomenduojama nusiim-

ti skrybėles ir moterims, kad netrukdytų kitiems. Sveikinantis nederėtų laikyti rankų kišenėse ar cigarečių dantyse (jei rūkote, būtinai išsiimkite cigaretę iš burnos). Žemai nusilenkti gerbiamiems asmenims yra ilgametė žmonių tradicija. Pavaldinys nusilenkdavo viršininkui, ponas – damai, jaunesnis – vyresniam. Mūsų krašte nusilenkimas vis trumpėjo. Užuot nusilenkę, mes šiandieną tik trumpai linktelime galvą, visiškai nelenkdami liemens.

Sveikinantis Šypsena – patikimumo ir draugiškumo garantas. Tai geriausias būdas pasisveikinti su nepažįstamu žmogumi. Šypsenos nuo seno laikomos taikos simboliu. Šypsena ir graži laikysena perduoda informaciją apie mus ir mūsų nuostatą kitų atžvilgiu. Apie pasitikėjimą savimi. Sveikinantis mūsų kultūroje žiūrima į akis. Akių kontaktas ir žodinis pasisveikinimas ar rankos paspaudimas – dažniausiai naudojamos formos. Sakoma, jog viskas atsispindi akyse. Subtiliausia kūno kalbos forma yra žvilgsnis. Dažnai sutrinkame, kai žmonės pernelyg įdėmiai žiūri mums į akis arba visai nežiūri, tai yra elgiasi kitaip nei mes. Akių kontaktas priklauso nuo šalies. Mūsų kultūroje atviras žvilgsnis signalizuoja pasitikėjimą savimi. Mokykitės sveikintis žvelgdami į akis, o ne nusukdami akis į šalį. Trumpas, draugiškas akių kontaktas priimtinas daugelyje šalių. • Kas pirmas pamatė, tas pirmas ir sveikinasi. Jei esame viešose erdvėse – įeinantis į patalpą sveikinasi su esančiais patalpose. • Jaunesnis sveikina vyresnį. • Vyras sveikina damą. • Rangu žemesnis asmuo sveikina rangu aukštesnį. • Asmuo, įžengęs į patalpą, sveikinasi pirmutinis ir nesvarbu, ar tai vyras, ar moteris. Mūsų visuomenėje nėra tokios didelės hierarchijos. Nelaukite, kol kitas asmuo pasisveikins, sveikinkitės pirmasis. Nesvarbu, tai moteris ar vyras, senas ar jaunas. Yra ir išimčių. Esant labai dideliam amžiaus skirtumui, vyresnio amžiaus dama pagrįstai lauks, kad pirmas su ja pasisveikintų jaunesnis vyras. Jaunesnė dama gali kuo puikiausiai pirmoji pasveikinti vyresnį vyrą.

Dažniausiai sakome: iki 11 val. – „labas rytas“, nuo 11 val. – „labą dieną“, nuo 18 val. – „labas vakaras“. „Labas“ – senas baltiškas žodis, būdvardžio „geras“ sinonimas, tačiau sveikinimams jis labiau tinka nei „geras“. Iš toliau atvykusiems tariame „sveiki atvykę“. Su artimais žmonėmis – broliais, seserimis, draugais – galime sveikintis trumpai: sakyti „labas“ arba „sveikas“, „kaip gyvuoji?“ Vyresniems už save asmenims (mokytojams, vadovams) nederėtų sakyti „labas“, „sveikas“ ar „sveiki“. Taip pat nedera vis dar retkarčiais girdimas „pagarba“. Jokios pagarbos nerodome tokiu būdu. Dabar dažnai girdime trumpą pasisveikinimą „sveiki“, tai gana kasdieniškas pasisveikinimas, bet jis ne visada dera. Tai gal ir tinka bendraamžiams, tačiau netiks kaimynams, mokytojams, vyresniems, statusu aukštesniems ar kultūringesniems žmonėms. Taip pat įstaigose visiškai netinka „hi“, „privet“, „ciao“, „hallo“. Daugelis elgesio normų negali būti absoliučios, ne kiekvienoje srityje būtina taip elgtis – esama tam tikrų žaidimo taisyklių. Atsisveikindami sakome „sudiev“, „sudie“, „viso labo“, „viso gero“, vakare, prieš naktį – „labanakt“ arba „labos nakties“. Visuomet yra gražiau palinkėti labos / geros dienos ar vakaro. Jei kas nors su jumis pasisveikino pirmas, kiek įmanoma, stenkitės atsakyti tais pačiais žodžiais: „labą dieną“ – „labą dieną“; „sveikas“ – „sveikas“. Jei atsakoma kitaip, pabrėžiamas tarpusavio skirtumas ir sudaromas pamokomasis įspūdis, pvz.: „sveikas“ – „labą dieną“. Derėtų atkreipti į tai dėmesį. Namie pirmas „labas rytas“ sako tas, kuris vėliau atsikelia. O tai dažniausiai būna vaikai. Įpratę sveikintis namie, sveikinsimės ir svečiuose (su šeimininkais). Kai į klasę įeina mokytojas ar dėstytojas – netriukšmaujant atsistojama. Tokiu būdu išreiškiama pagarba ir pasisveikinama. Nors daugumoje mokymo įstaigų Lietuvoje šio gražaus papročio neliko, jis vis dar gyvuoja kitose šalyse.

Kas pirmas sveikinasi, kartais nulemia aplinkybės. Pirmas sveikinasi ką tik įėjęs į kambarį su visais ten esančiais, ir nesvarbu, kas jie. Pirmas sveikinimosi žodžius sako tas, kuris prisiartina prie stovinčio. Sveikinamės kreipdamiesi kokiu reikalu į nepažįstamą žmogų gatvėje. Lipantis laiptais aukštyn pirmas sveikina lipančius žemyn, išeinančius sutiktus pažįstamus. SPA centruose, ligoninėse, sanatorijose, viešbutyje „labu rytu“ sveikiname ir kambario kaimynus, ir koridoriuje sutiktus, ir prie dušo, restorane pusryčiauti einančius ar jau pusryčiaujančius žmones. Jei parduotuvėje, gatvėje, valgykloje, kavinėje, kino teatre yra labai daug žmonių, sveikintis su darbuotojais nėra būtina. O kai klientų ar pirkėjų nėra, darbuotojai laisvi, galima pasisveikinti, užkalbinti. Jei restorane ar valgykloje sutinkame pažįstamą asmenį, kuris tuo metu valgo, užtenka palinkėti „gero apetito“. Jei įeinate į patalpą, kur daug žmonių, geriau tyliai linktelėti. Paprastai tyliai sveikinamės su visais viešose vietose, transporte, gatvėse, teatruose, parodų salėse, restoranuose, gydytojo laukiamajame, traukinio kupė, įlipdami į autobusą, parduotuvėje, viešbutyje, kuriame gyvenate, mokykloje, lifte, kuriame yra žmonių, skaitykloje ar bibliotekoje ir bet kurioje įstaigoje, kur laikomasi oficialumo ar iškilmingumo. Visais atvejais jūs sveikinatės su tais žmonėmis, nes jus šis tas sieja: tas pats gydytojas, viešbutis, restoranas, mokykla... Šis buvimas kartu mūsų kultūrinėje aplinkoje yra pakankamas pagrindas pasisveikinti. Kuo mažesnė patalpa, į kurią įžengiate, tuo greičiau pasisveikinkite. Juk garsiai sveikindamiesi trukdysime kitiems. Sutikę pažįstamą taip pat sveikiname galvos linktelėjimu. Jei einame su draugu, kuris sveikinasi su pažįstamais, sveikinamės ir mes.

Su kai kuriais asmenimis sveikinamės rankos paspaudimu. Prisiminkite, jog vaikams dera palaukti, kol vyresnis asmuo išties ranką pasisveikinimui. Nors žodžiu sveikinti jaunesnis asmuo turi pirmas. Paprastai pirmasis sveikina vyras moterį, jaunesnis – vyresnį žmogų, pavaldinys – vadovą, mokinys – mokytoją. Tačiau vadovas vyras pirmas sveikina moterį pavaldinę. Pasisveikinimo nereikėtų painioti su rankos paspaudimu. Šiuo atveju vaidmenimis apsikeičiama: moteris paduoda ranką vadovui, vyresnis žmogus – jaunesniam, viršininkas – pavaldiniui. Didžiojoje Britanijoje moteris sveikinasi pirmoji, tai reiškia, jog ji renkasi, ar savo pažintį su tuo žmogumi verta rodyti visiems. • Vyresnis paduoda ranką jaunesniam. • Moteris ištiesia ranką vyrui. • Rangu aukštesnis asmuo paduoda ranką rangu žemesniam (jei tai oficiali aplinka). Ir šiandieną nemandagu pirmam tiesti ranką viršininkui, netinka jauniems žmonėms per pirmąjį pokalbį su viršininku ar vyresniu žmogumi pasisveikinti ištiesiant jam ranką. Nedera jaunam vyrui tiesti rankos vyresnio amžiaus moteriai. Dama sveikindamasi turėtų drąsiai pirma tiesti ranką. Tai jos privilegija. Seka keičiasi, kai prisistatote grupei. Tuomet kiekvienam ištiesiate ranką, nesvarbu, senas ar jaunas, vyras ar moteris. Jei sveikindamiesi paspaudžiate ranką vienam asmeniui, turite paspausti visiems. Viešėdami kieno nors namuose, visuomet susipažįstame su kitais svečiais. Dažniausiai susipažįstame natūraliai. Reikėtų prisistatyti: „Aš esu (vardas, pavardė)“, kitas asmuo turėtų atsakyti: „Aš esu (vardas, pavardė).“ Tuomet galima tęsti pokalbį.

Prisistatydamas savo pavardę pirmasis pasako jaunesnis asmuo vyresniam. Pasakius savo vardą, pavardę, galima siūlyti kreiptis ir kitaip. Sutrumpintai. Prisistatyti reikia, kai kreipiamės į įstaigos darbuotojus ar asmeniniais reikalais į nepažįstamą, vyresnį, garbingą žmogų prašydami paslaugos, paramos ar kitu reikalu. „Aš esu Titas, labai norėčiau lankyti fortepijono muzikos pamokas.“ Mama ar tėtis turėtų pristatyti vaiką kitam vyresniam asmeniui: „Tai Petra.“ Arba Petra pati prisistato: „Aš esu Petra.“ Tada mama pasako: „Tado mama, šių namų šeimininkė.“ Taip vaikui bus lengviau prisiminti. Jei ateinate pas ką nors į svečius, visada privalote pasisveikinti ir prisistatyti: „Laba diena, esu (vardas, pavardė).“ Arba: „Aš esu Petros bendraklasė, mes drauge mokomės šokti baletą.“ Vaikai gali pristatyti vaikus. Suaugusieji taip pat turi aiškiai ištarti savo vardą arba vardą ir pavardę, jei norite, kad būtų kreipiamasi pavarde. Visada pirmas sveikinasi tas, kuris įeina į patalpą arba prieina prie grupės. Atsakyti į pasisveikinimą būtina. Pasisveikinimas – pirmas įspūdis. Atsisveikinimas – paskutinis įspūdis, kurį paliekame apie save. Jei pasisveikindami sutrikote, tai atsisveikindami galite pagerinti įspūdį apie save. Padėkoti, pasakyti, kad buvo jauku, smagu.

Kodėl kartu valgyti gera visai šeimai, draugams Lietuviai nuo seno žinomi kaip svetinga ir vaišinga tauta. Kiekvienas užsukęs į namus būdavo svetingai sutinkamas ir pavaišinamas. Buvo laikai, kai mūsų protėviai nenaudojo nei lėkščių, nei šaukštų ar šakučių. Nuskilusiu aštriu akmeniu galėdavo ką nors atpjauti, nukirsti, išgremžti. Pirmųjų žmonių peilis – nusmailintas aštrus akmuo, o šaukštą atstojo didelio riešuto kevalas ar kriauklė. Vėliau per puotas dideliuose moliniuose ar mediniuose induose atnešdavo ant iešmų iškeptų laukinių žvėrių gabalų. Kartais patiekalus patiekdavo kopūsto lape. Valgantieji mėsos atsipjaudavo medžiokliniais peiliais. Buvo priimta garsiai čepsėti, kaulus mesti kur papuola. Riebalus ir maisto likučius nuo lūpų nusibraukdavo rankove, rankas nusišluostydavo į drabužius. Vėliau į staltieses. Peilį nešiodavosi specialiame

odiniame dėkle. Kai mūsų protėviai ėmė naudoti iš medžio išskobtą šaukštą, nešiodavosi jį užsikišę už virvės ar juostos, kuria juosė marškinius, ar už kepurės raiščio, ar už bato aulo. Prancūzijos karalius Liudvikas XIII uždraudė puotauti su aštriais peiliais, nes įsilinksminę puotautajai neretai ir vienas kitą sužeisdavo. Jis įsakė gaminti peilius bukais galais. Ir tik tokiais buvo galima naudotis prie stalo.

Sunku būtų įsivaizduoti šiandieną tokią valgymo kultūrą, nors tai labai greitai gali nutikti, jei nekreipsime dėmesio į papročius ir priimtinas elgesio taisykles. Visuomenės vystėsi ir civilizacijos lygis keitėsi, apie tai galite išsamiau pasiskaityti istorinėse knygose. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, jog karalienė Jadvyga (Lietuvos ir Lenkijos karaliaus žmona) XIV a. naudojosi šakute su trimis dantukais vaisiams

ir uogoms valgyti. Manoma, jog šakutė su trimis dantukais kilusi iš Rytų. Tuo metu mėsa dar buvo pjaunama peiliu ir valgoma rankomis. Mūsų šalies žmonių ekonominei, politinei, kultūros raidai įtakos turėjo ir Lenkijos karalienė, didžioji Lietuvos kunigaikštienė Bona Sforza d’Aragona, Žygimanto Senojo žmona, Žygimanto Augusto motina. Žygimanto Senojo žmona Bona Sforza, Milano ir Bario kunigaikštytė, globojo menininkus, kvietėsi jų iš Italijos – Renesanso kultūros lopšio – į LDK ir Lenkiją. Ji diegė daug naujų dalykų: nuo pokylio šokių iki šakutės, tuo metu nematytos ne tik Lietuvoje, bet ir Skandinavijos šalyse. Pirmosios Renesanso kultūros apraiškos buvo juntamos dar didžiojo kunigaikščio Aleksandro (1492–1506) dvare. Tačiau palankiausios sąlygos Renesanso kultūrai susiklostė Žygimanto Senojo (1506– 1530) ir jo sūnaus Žygimanto Augusto (1530–1572) valdymo laikais.

Elgesio kultūra prie stalo – žmogaus kultūros dalis Iškilmingoms vaišėms ruošiamasi iš anksto. Kasdienis valgymas paprastesnis, tačiau valgis taip pat turi būti estetiškai patiektas ir su meile pagamintas, juo su dėkingumu drauge dalijamasi su artimaisiais, netikėtai užsukusiais svečiais ar draugais. Valgydami patiriame bendrumo jausmą.

Nuolat drauge valgant su šeimos nariais prie vieno stalo palaikomi geri santykiai. Tuo metu galima aptarti dienos įvykius, organizacinius reikalus, kada kur turite nuvykti, su kuo susitikti, priimti sprendimus. Valgymas drauge stiprina, ugdo „mes“ suvokimą šeimoje. Jei namie nuolat serviruojamas stalas, tai gera proga įgyti elgesio prie stalo įgūdžių. Prie stalo dalijamės, išklausome vienas kitą. Taip mokomasi bendravimo įgūdžių. Valgymas – asmeniškas dalykas. Valgymo maniera labai daug pasako apie žmogų, jo išsilavinimą, kilmę. Jei tinkamai elgtis prie stalo išmokstama vaikystėje, vėliau nebereikia dėl to jaustis nesmagiai, nes visada žinosite, kas dera ir kas ne. Nors šiandieną dėl didelio užimtumo ir aktyvumo retai susirenkame prie bendro stalo, reikėtų apie tai pagalvoti ir sąmoningai planuoti tokius susitikimus. Pietų ar vakarienės laikas turėtų būti numatytas iš anksto ir drauge aptartas. Visi šeimos nariai turi stengtis nevėluoti. Taip rodoma pagarba kitiems šeimos nariams. Net jei užtrunkate pas draugus, apie tai turite pranešti. Jei esate pakviestas pas draugą pietų, turėtumėte pasakyti mamai ar tėčiui, kad taip pat norėtumėte pasikviesti draugą ar draugę pietų. Įvairovė puiku visiems. Ugdomi svečiavimosi ir dalijimosi įgūdžiai, mokomės ir susipažįstame su elgesio kultūros modeliais.

Kaip pasiruošiame valgyti Prieš sėdant prie stalo susitvarkomi ar pasikeičiami drabužiai, nusiplaunamos rankos, nusiprausiamas veidas, susišukuojama, išjungiamas televizorius ar radijas, išjungiami mobilieji telefonai, į šalį padedamas laikraštis ar knyga. Visa tai žlugdo bendravimą. Tai laikas pabūti drauge, valgyti ir bendrauti, pasidalyti savo dienos įspūdžiais. Drauge sėdintis žmogus šiuo metu yra svarbiausias. Jei stalas padengiamas, valgyti maloniau. Galima patiesti staltiesę arba kiekvienam po staltiesėlę. Padėti servetėles, įrankius, lėkštes ir taures ar stiklines. Ant stalo gali būti dedamos lėkštės su užkandžiais, sriubos dubuo, stalinis keptuvas, dubuo su pagrindiniu patiekalu. Stalą visada papuoš vaza su neaukštomis gėlėmis. Jei tai vakarienė – gali būti uždegama žvakė. Kiekvienam valgytojui prie stalo turėtų būti skiriama maždaug 60 cm pločio erdvė.

Galite pasiskirstyti darbais, kad kiekvienas šeimos narys kas savaitę ar kas dieną pakaitomis dengtų stalą. Jei maistas bus dedamas iš karto į lėkštes, kam nors teks daugiau paplušėti prie viryklės. Labiau sutelkiami šeimos nariai, kai padedame vienas kitam, paduodame lėkštes ar dubenis su maistu. Gerai maistą sudėti į dideles lėkštes ir vienam kitą aptarnauti. Tada galima įsidėti tik tiek, kiek norisi, kiek galime suvalgyti. Šviesa turėtų būti ryški, kad viskas būtų matoma. Apšvietimas, parinkta muzika taip pat kuria atmosferą. Niekada nesėskite prie stalo pusiau apsirengę, su naktiniais marškiniais, nešvariais drabužiais. Drauge valgydami

kuriame bendrumo jausmą, turi būti malonu. Švara ir higiena būtina. Nosį išsišnypšti derėtų vonios kambaryje ar tualete ir nusiplauti rankas. Prieš valgį stenkitės neužkandžiauti, nes tai tik mažins apetitą. Likus valandai iki pietų nereikėtų nieko valgyti. Galima atsigerti. Valgymas skirtas ne tik tam, kad numalšintume alkį, bet ir kad bendrautume su kitais. Aptariami dienos įvykiai, numatomi laukiami darbai arba planuojami savaitgaliai. Visi vienu metu kalbėti negali, nes niekas nieko nesuprastų. Kartu susėskite prie stalo nors kartą per dieną. Visiems kasdien pusryčiaujant ar vakarieniaujant drauge išmokstama elgesio taisyklių.

Kaip serviruoti stalą Jei prie to paties stalo žaidžiama, ruošiamos pamokos, derėtų nuo jo nurinkti visus daiktus, jį nuvalyti ir pradėti ruošti pietums. Gražiai padengtas stalas ne tik žada malonumą pilvui, bet ir džiugina akis. Todėl reikia ne tik skanių valgių, bet ir gražiai padengto stalo, ir gražaus elgesio prie jo. Valgyti pradedama nuo išorinių įrankių ir judama link esančių arčiausiai lėkštės. Kurią šakutę ar peilį kam padėti? Jei pietus sudarys keli patiekalai, dešinėje, kairėje ir viršuje lėkštės tikrai bus daug įrankių. Viskas labai paprasta: įrankiai, gulintys lėkštės viršuje, skirti desertui. O dešinėje ir kairėje padėti peiliai ir šakutės kiekvienam patiekalui naudojami paeiliui nuo išorės lėkštės link. Kasdienė serviruotė labai paprasta. Gražiai padengtas stalas, su meile paruoštas maistas, netgi pats paprasčiausias, pasotins kūną ir pradžiugins sielą. Pirmiausia užtiesiama staltiesė arba patiesiamos servetėlės. Staltiesės kraštai turėtų būtų nukarę vienodai. Sustatykite kėdes. Kėdė neturi stovėti ties stalo koja. Kėdė neturi po stalu pabrukti staltiesės.

Pusryčių stalo serviravimas Žmonės visame pasaulyje pradeda dieną pusryčiaudami, nors dabar dėl nuolatinio lėkimo nyksta šios normalios gyvensenos dalis. Mūsų laikais darbo dienos rytą beveik tapo nebeįmanoma šeimai susėsti prie bendro pusryčių stalo, nes darbas ir pamokos prasideda skirtingu laiku. Tačiau pusryčių stalą galime pasiserviruoti šeštadienį. Valgytojui dedama lėkštelė užkandžiams, į dešinę nuo jos – peilis ašmenimis į lėkštę. Ties peilio galu statomas arbatos ar kavos puodelis ant lėkštutės su arbatiniu šaukšteliu. Kotas pasuktas į dešinę. Ant stalo dedama sviestinė su peiliu sviestui tepti, lėkštė ar kraitelė su duona, druskinė, cukrinė, pipirinė, ąsotėlis su grietinėle kavai. Jei pusryčiams patiekiama medaus, uogienės ar marmelado, palei lėkštę užkandai būtina padėti dar vieną šaukštelį, atverstą aukštyn, atsuktu į dešinę kotu. Kiaušiniui turi būti statoma speciali taurelė,

jei valgomas skystai virtas kiaušinis, su tam skirtu šaukšteliu, padėtu ant mažos lėkštelės. Kiaušinis dedamas į taurelę smailiuoju galu. Viršūnėlės lukštas pradaužiamas šaukštelio kotu, ji nulupama arba nupjaunama peiliu. Valgoma šaukšteliu. Į stalą patiekiami kumpio, dešros, kiti mėsos užkandžiai serviruojami supjaustyti atskirose lėkštėse, o valgytojams iš kairės pusės nuo lėkštės užkandai prie peilio dedama deranti šakutė. Sūris statomas ant stalo po specialiu gaubtu, su peiliu šalia jo. Jei pusryčiams geriamos sultys ar mineralinis vanduo, tam tinkamas stiklas statomas aukščiau lėkštės, iš dešinės pusės. Sultys paduodamos stikliniame ąsotyje, vanduo – grafine, ropinėje. Jei nesinaudojama arbatinuku ar kavinuku, jis apdengiamas pašildu. Grietinėlė į kavą pilama po cukraus, taip cukrus greičiau tirpsta. Jei užplikote arbatą arbatinuke, padėkite šalia ir sietelį arbatžolėms košti. Citrina patiekiama supjaustyta ant stiklinės lėkštelės su maža dvišake šakute.

Sviestas iš sviestinės imamas šalia padėtu peiliu ir įsidedamas į savo lėkštę, pyrago, duonos riekutė tepama valgytojo peiliu. Patiems tepantis sumuštinį, riekutę būtina laikyti lėkštėje, ne ant delno. Pirmiausia tepamas sviestas, paskui visa kita. Sumuštinis valgomas peiliu ir šakute, mažais kąsneliais. Jei valgome duoną ar pyragą, riekutę reikia laužyti smulkiais gabalėliais, kaskart užsitepant juos sviestu, medumi, uogiene. Prieš užgeriant kąsnis burnoje sukramtomas ir nuryjamas. Po pusryčių kiekvienas susiplauna arba sudeda į indaplovę savo indus. Paskutinis valgytojas sutvarko stalą ir sudeda likusį maistą į tam skirtą vietą. Tik tada po darbo ir mokyklos grįžus namo pasitiks tvarkingas stalas ir valgomasis ar virtuvė.

Jei bus valgoma keletas patiekalų Abiejose stalo pusėse lėkštės išdėliojamos simetriškai. Lėkštė dedama 2–5 cm nuo stalo krašto linijos. Tada valgomieji įrankiai. Statoma druskinė ir pipirinė, indelis garstyčių. Padedamos didelės polėkštės ant stalo karštiesiems patiekalams. Peilis dedamas dešinėje pusėje, šakutė – kairėje. Reikia stengtis dėti taip, kad didžioji šakutė gulėtų prieš pagrindinį peilį kitoje stalo pusėje. Stenkitės, kad visų šakučių ir peilių smaigaliai iš abiejų stalo pusių būtų tiesiai vieni prieš kitus. Jei maistas valgomas tik šakute, ji dedama dešinėje pusėje. Šaukštas sriubai dedamas dešinėje pusėje. Jei bus valgomi spagečiai, šakutė gali būti serviruojama kairėje pusėje, o šaukštas dešinėje. Virš peilio statoma taurė vandeniui ar sultims, kavos ar arbatos puodelis. Servetėlė padedama ant lėkštės arba kairėje lėkštės pusėje. Jei bus valgoma sriuba, užkandžiai, karštasis patiekalas, desertas, tai ir įrankių turėtų būti tiek, kiek patiekalų. Gali būti paserviruota iš karto didelė lėkštė karštiesiems patiekalams, mažesnė lėkštė užkandžiams. Arba dedama polėkštė, o tada įrankiai. Polėkštės dažniau dedamos, kai rengiami iškilmingi pietūs ar vakarienės, jos statomos stalo reikmenų centre. Taip pat dera paisyti simetrijos. Arčiausiai lėkštės iš dešinės pusės dedamas didelis peilis, tada peilis žuviai, šaukštas sriubai ir peilis užkandžiams, o iš kairės pusės – didžioji šakutė, šakutė žuviai ir

šakutė užkandžiams, nes jas imame kaire ranka. Vidurinę šakutę galima pastumti šiek tiek į viršų, taip dailiau atrodys stalas. Desertą paprastai valgome dviejų rūšių įrankiais: desertine šakute ar šaukšteliu arba desertine šakute ir peiliu. Namie juos galime pakeisti arbatiniu šaukšteliu ir šakute pyragui. Desertinių įrankių vieta – virš lėkštės, lygiagrečiai su stalo briauna. Šakutė pyragui dedama arčiau lėkštės koteliu į kairę pusę, o šaukštelis – už jos, toliau, koteliu į dešinę pusę. Sūrį ir vaisius valgome mažu peiliu ir šakute. Peiliukas dedamas už lėkštės kotu į dešinę, o šakutė – kotu į kairę. Lininė ar popierinė servetėlė dedama ant lėkštės, tačiau ją galima padėti ir iš kairės, ir priešais valgomųjų reikmenų komplektą. Iš kairės lėkštės pusės statoma lėkštelė duonai, peilis duonai užsitepti. Taurės statomos dešinėje lėkštės pusėje virš įrankių, ties peilio smaigaliu. Didžiausia taurė skirta vandeniui ir ji statoma virš didžiojo peilio. Tada taurė raudonajam vynui, baltajam vynui. Taurė baltajam vynui ar šampanui nėra būtina, jei nėra labai iškilmingas pobūvis. Lėkštelė duonai dedama iš kairės, greta kraštinės šakutės, truputį aukštėliau. Peilis duonai guli ant dešiniojo lėkštės krašto ašmenimis į kairę, lygiagrečiai su didžiuoju peiliu arba gali būti ant viršutinės lėkštės briaunos, horizontaliai, sulig stalo linija. Atstumas tarp lėkščių centrų turėtų būti 80 centimetrų. Jei į svečius pasikvietėte kairiarankį, serviruokite atvirkščiai. Tokiu būdu parodysite ypatingą dėmesį kairiarankiam svečiui. Tačiau sukeitę įrankius vietomis prie didelio stalo galite suardyti darnos įspūdį, nes daugiausia žmonių yra dešiniarankiai ir ima dešine ranka. Kairiarankis pats pasikeis, kaip jam valgyti patogiau.

Kaip dedamas peilis ir šakutė Peiliai visada dedami ašmenimis į lėkštę, o šakutės atverstos dantukais į viršų. Tai labiausiai paplitęs būdas. Tačiau galite matyti, kai šakutės padėtos dantukais žemyn, jei kitoje sidabrinių stalo įrankių dalyje išgraviruota monograma. Retai kas turi paveldėjęs sidabrinį stalo įrankių rinkinį. Visų įrankių išdėstymas turi palengvinti naudojimąsi jais. Įrankiai dedami pagal tai, kokiais patiekalais bus vaišinama.

Kada pradedama valgyti Valgyti pradedame, kai visi šeimos nariai susėdę prie stalo. Kai kuriose šeimose prieš valgį pasimeldžiama. Padėkojama Dievui už maistą ir gerumą. Kodėl malda ar padėka svarbi? Taip nuraminamos emocijos. Išminčiai sako, jog pirmiausia reikia nuraminti savo dvasią (paprasčiausia yra sukalbėti maldą ar mantrą), o paskui ramiai nusiteikus pavalgyti. Jei valgome nusiminę, įsiskaudinę, susierzinę, maistas nebus toks naudingas, nes mūsų organizmas bus įsitempęs ir į jį patekę kokybiški produktai gali virsti nuodais. Kartu išgertas puodelis arbatos su gerais draugais nuteiks maloniai, o valgydami nemalonioje draugijoje nepatirsime tokio jausmo. Nedera bėgti prie stalo ar sėstis pirmiems, kol neatsisėdo vyresnio amžiaus žmonės. Reikėtų to nepamiršti ir neskubėti. Ar reikia linkėti „gero apetito“? Visada mandagu pasakyti „gero apetito“ (bon appétit – enjoy you meal), kai pradedame valgyti. Šiandieną nebepriimtina linkėti „gero apetito“, kai jau pietūs prasidėję ir yra valgoma. Garsiai sveikintis, kai jau visi susėdę prie stalo, taip pat nedera. Jei vėluojate grįžti ir visi jau susėdę prie stalo, pasisveikinkite linktelėdami ir susitvarkę prieš sėsdami atsiprašykite. Tačiau apie vėlavimą turėtumėte pranešti iš anksto. Mūsų krašte nuo seno per pietus priimta valgyti sriubą. Išlikęs paprotys, kad mama ar tėtis sriubą šeimos nariams išpilsto samčiu iš sriubinės. Pietūs pradedami, kai šeimininkė ima pilstyti sriubą į lėkštes. Pilama iki vidinės briaunos. Pirmoji lėkštė paduodama vyriausiam šeimos nariui, šeimos galvai. Svečias sodinamas garbės vietoje, šeimininkei iš dešinės, jam paduodama pirmoji lėkštė. Pradedama valgyti tik tada, kai

sriuba išpilstyta visiems susirinkusiems. Motina ar tėvas palinki skanaus arba sukalba maldelę. Šeimininkė pradėjusi valgyti duoda ženklą ir kitiems. Kepsnį į stalą galima patiekti supjaustytą arba visą. Jei paduodamas visas, jį supjausto šeimininkas ir paduoda lėkštę šeimininkei. Kepsnys statomas kairėje lėkštės pusėje, įsidėjus mėsos, indas su kepsniu grąžinamas šeimininkui, šis vėl paduoda kepsnį kitiems valgytojams, visada iš kairės pusės. Tada patogiau įsidėti. Taip pat serviruojami ryžiai, makaronai, bulvės, daržovės, padažai. Salotos, mišrainės patiekiamos mažose lėkštėse ar pusdubeniuose kiekvienam atskirai, valgomos iš tų pačių indų. Nedera per daug prisikrauti į lėkštę, geriau suvalgius įsidėti dar. Duona, druska, pipirai, padažai perduodami iš rankų į rankas. Nedera siekti jų per stalą, ar virš kaimynų lėkščių. Lėkštes, dubenis reikia prilaikyti taip, kad nykštys vos užeitų už briaunos krašto ir nepaliktų ant lėkštės krašto pirštų atspaudų. Peilis, šakutė ir šaukštas laikomi už koto galo ir perduodami taip, kad juos būtų patogu paimti. Valgį iš bendro indo pirma pasiūlome kitiems, tik tada imame patys. Nedera rinktis geriausio kąsnio, didžiausio ir panašiai. Visada siunčiama prieš laikrodžio rodyklę tolyn nuo savęs. Pirma pasiūlome šalia sėdinčiam, įsidedame patys ir siunčiame toliau. Maistą užsigerti galime tik tada, kai jau esame sukramtę kąsnį ir nuriję. Įvairaus maisto reikia paragauti. Jei kas nors neskanu, galite ir nebevalgyti, bet kitą kartą vėl turite paragauti. Kaipgi neragaudami sužinosite apie kitokius skonius. Nedera reikalauti, kad jums būtų gaminama atskirai. Ryte arba prieš dieną galite pasakyti, kokio patiekalo norėtumėte. Daug sveikiau valgyti įvairų maistą. Suaugusieji turėtų parodyti pavyzdį, kad valgyti galima ir patiekalą, kurio nemėgsti. Suaugusiųjų pavyzdys daro didelę įtaką vaikų valgymo įpročiams prie stalo, nes vaikai dažnai mėgdžioja suaugusiuosius. Vaikai mėgdžioja ir kitus vaikus. Niekada nerodykite nepasitenkinimo, kad jums nepatinka paruoštas artimųjų maistas.

Apie ką kalbėtis prie stalo Apie dienos įvykius, įspūdžius, apie tai, kas vyksta mieste, šalyje. Valgant bendraujama, dalijamasi įspūdžiais. Kalbama tik sukramčius maistą. Tokiu būdu mokomasi bendrauti prie stalo. Kiekvienas yra svarbus ir kiekvienas turi būti išklausytas. Suaugusiesiems tenka tapti pašnekovais, siūlančiais temą ir vedančiais pokalbį. Skatinkite vaikus išsakyti nuomonę kokiu nors klausimu. Galbūt kam nors iš vaikų buvo labai sudėtinga diena ir jis nori pasipasakoti, kas jam rūpi. Gerai, kai galime pasidalyti savo džiaugsmais, rūpesčiais, nusivylimais ir būti išgirsti, o ne apkaltinti. Tokiu būdu ugdomas pokalbis, ne kaltinama, o stengiamasi suprasti. Neleidžiama vienam iš kito šaipytis. Neleidžiama laidyti netinkamų juokelių. Aptariami dienos įvykiai, numatomi laukiami darbai arba planuojami savait-

galiai. Visi vienu metu kalbėti negali, nes niekas nieko nesuprastų. Baigus valgyti reikia padėkoti: „Ačiū, buvo skanu.“ Tokį pavyzdį visų pirma turi rodyti suaugusieji. Nepasitenkinimo reiškimas rodo nepagarbą gaminusiam

asmeniui, „virėjui“. Jei norite pakilti nuo stalo anksčiau, turėtumėte atsiklausti: „Atsiprašau, ar galėčiau eiti?“ Dera pasisiūlyti padėti sutvarkyti indus arba, jei namuose priimta, savo indą nunešti į virtuvę.

Kaip atsisėsti ir kokia tinkama laikysena prie stalo Kiekvienas šeimos narys turi turėti savo vietą prie stalo, tada nekyla nereikalingų ginčų. Nors tai priklauso nuo šeimos. Galbūt kiekvieną kartą priimtiniau sėdėti vis kitoje vietoje. Tačiau jei kiekvienas sėdasi į nuolatinę vietą, stenkimės jos neužimti. Kitaip susėsite, kai sulauksite svečių. Jei įprastinė vieta užimta, dera gražiai paprašyti: „Atsiprašau, norėčiau sėdėti savo vietoje.“ Nederėtų įsižeisti ir nueiti nuo stalo, atsisakyti valgyti. Nors dėl darnos rekomenduojama neturėti „rezervuotų“ vietų. Stalui reikia parinkti tokią vietą, kad visi šeimos nariai galėtų laisvai prie jo prieiti ir būtų pakankamai vietos rankoms. Mažiausius šeimos narius geriau sodinti į vaikiškas kėdutes, reguliuojamas pagal vaiko ūgį. Tačiau valgymo įgūdžių jis turi mokytis drauge su kitais šeimos nariais.

Vyresniems vaikams, kad būtų patogu, ant kėdės reikėtų padėti keletą pagalvėlių, paaukštinančių kėdę. Vaiko kėdė turi būti tokio aukščio, kad sulenktos alkūnės būtų sulig stalviršiu. Turite galėti dilbiais remtis į stalviršį. Sėdima taip, kad tarp jūsų ir stalo tilptų ranka. Valgant laikysena turėtų išlikti tiesi. Atstumas tarp jūsų ir lėkštės – per suaugusiųjų rankos plotį. Šaukštas ar šakutė su maistu keliama prie burnos. Nedera lenktis visu kūnu prie lėkštės, galima šiek tiek palenkti galvą. Sėdėkite tiesiai ir ramiai, nevažinėkite ir nesisupkite su kėde. Sėdima tiesiai. Nugara laikoma tiesi. Rankas laikykite ne po stalu, o ant jo, nedera stalo ramstyti alkūnėmis ir ant jo užsigulti. Jei kaire ranka nevalgote, laikykite ją ant stalo krašto. Remiamės į stalą rankų riešais. Ant stalo alkūnės nekeliamos. Rankomis neramstoma galva, nesikasoma ir nešiaušiami plaukai. Pirštus laikykite ramiai, nebarbenkite į stalą, nežaiskite su valgomaisiais įrankiais. Sėdėkite suglaudę kojas, nedera po stalu jų sukryžiuoti, uždėti vieną ant kitos ar ištiesti. Kojomis netabaluokit, nejudinkit pagal muzikos taktą. Kad ir kaip spaustų batai, prie stalo nenusiaukite. Kojos nuleistos. Nedera vienos kojos pakišti po sėdmenimis. Valgydami beveik visada naudojamės dviem įrankiais: peiliu ir šakute. Šakutę laikome kairėje rankoje, o peilį – dešinėje, ašmenimis į lėkštės pusę. Nedera valgomaisiais įrankiais ką nors rodyti, jais gestikuliuoti. Valgydami kai kuriuos patiekalus vietoj peilio naudojame šaukštą. Tuomet šaukštą laikome dešine, o šakutę – kaire ranka. Valgydami neturėtumėte remtis nei alkūnėmis, nei dilbiais. Rankos laikomos arčiau savo šonų, o ne plačiai. Anksčiau, kad išmoktų taisyklingos laikysenos ir sėdėsenos prie stalo, vaikai po pažastimis laikydavo knygas. Valgydami per pertraukėles dilbiu galite paliesti stalo kraštą ar atsiremti. Jei viena ranka valgote šaukštu, kita ranka iki riešo gali būti padėta ant stalo.

Valgant nedera rankų laikyti po stalu. Paprastus patiekalus – pudingą, sriubą – valgome viena ranka arba naudodamiesi specialiais įrankiais. Tokiu atveju kairę ranką laikome ant stalo krašto. Kairė ranka tik iki rankogalių atremta į stalą kairėje lėkštės pusėje. Valgymas taip pat priklauso nuo šalies kultūros. JAV įprasta mėsą ir kitus patiekalus prieš valgant supjaustyti. Paskui valgoma tik šakute. Kairioji ranka guli ant kelių. Didžiojoje Britanijoje valgant ranka laikoma ant kelių, ne ant stalo. Kai kuriose Azijos šalyse kairė ranka laikoma nešvaria ir todėl jos vieta ne ant stalo, o ant kelių. Vaikiškoms rankoms reikia vaikiškų stalo įrankių. 4–5 metų vaikams skirtų įrankių peilis jau būna tikras. 8–9 metų vaikai jau gali naudotis suaugusiųjų stalo įrankiais. Dažniausiai šiame amžiuje pradedama valgyti peiliu ir šakute. Reikia kantrybės ir įgūdžių. Niekur neskubėkite ir nenusivilkite. Visko išmokstama. Jei valgant užčiuopiamas kaulelis, kremzlė ar ašaka, ją iš burnos reikia išimti šakute ir padėti lėkštės pakraštyje taip, kad nenuslystų ant staltiesės. Jei rasite plauką ar ką nors kita nevalgomo, taip pat padėkite į kraštą. Jei nebenorite, nebevalgykite. Namie galite paprašyti pakeisti. Restorane tai pastebėję padavėjai turėtų pasiteirauti, ar viskas gerai. Tada tyliai galite pasakyti priežastį.

Jei reikia išsišnypšti nosį, tariama „atsiprašau“ ir pakylama nuo stalo. Tai atliekama nuėjus nuo stalo. Taip pat elgiamės, jei jaučiame, jog išpūtė pilvą ir tuojau pasklis dujų debesėlis. Jei atsirūgstame ar žagsime, taip pat atsiprašome. Tai susiję su virškinimu. Visi šie dalykai pagal galimybes turėtų būti negirdimi, nematomi ir neužuodžiami. Jei užklupo kosulys ar čiaudulys, prisidenkite kaire ranka. O jei neįmanoma susilaikyti, kitą sykį dera atsiprašyti ir pakilti nuo stalo. Jei jau atsisėdome prie stalo valgyti, tai yra laikas, skirtas valgyti ir bendrauti. Nedera nueiti nuo stalo ir vėl grįžti be jokios rimtos priežasties. Valgome sučiaupta burna. Nečepsime. Pilna burna nekalbame. Nedera garsiai srėbti sriubos ar arbatos. Kinijoje priimta čepsėti ar garsiai šliurpti sriubą, tačiau mes gyvename Europoje ir mūsų kultūroje tai nepriimtina. Sriubos šaukštas imamas dešinės rankos trimis pirštais ir laikomas tarp smiliaus bei nykščio, šaukšto kotas kiek išsikiša viršum smiliaus, iš viršaus jį prilaiko nykštys, o per vidurį – didysis pirštas. Valgant sriubą taip pat tenka atsižvelgti į kultūrinius skirtumus. Vokietijoje tai priimtina daryti smaigaliu, Anglijoje – šonu. Nedera pūsti, kad atauštų, ar garsiai srėbti. Jei sriuba patiekta puoduke su ąsele, suvalgę ją, likutį galime ir išgerti. Tačiau tai darome, jei sriubos indelis su ąsele, gerti sriubos iš lėkštės nedera. Galvą laikykite tiesiai, nereikia baimintis, kad sutepsite baltą staltiesę. Nepasilenkiama per daug, o šaukštas

pakeliamas prie burnos. Kai valgot nosį įmerkę į sriubą, kaimynui gali dingti apetitas. Jei valgome tirštą sriubą, lėkštę šiek tiek palenkiame nuo savęs, kad būtų lengviau pasemti šaukštu. Sriubos nedera šaukštu prisemti tiek, kad nuo jo lašėtų į lėkštę. Pasėmus šaukštą galima nubraukti į lėkštę. Šaukštas keliamas prie burnos į save atsuktu galu, jis kiek kilstelimas, kad sriubos nereikėtų siurbčioti. Jei sriuba per karšta – nepūskite, geriau palaukite, kol atvės. Sudedamosios sriubos dalys lėkštėje susmulkinamos šaukštu ir su skysčiu keliamos į burną. Suvalgius sriubą šaukštas atsuktu į dešinę kotu paliekamas lėkštėje. Sriubos lėkštės nurenkamos nuo stalo valgančiajam iš dešinės pusės arba perduodamos iš rankų į rankas šeimininkei ar jos padėjėjai, kuri sukrauna lėkštes vieną ant kitos, šaukštus sudeda į savo lėkštę ir be didelio sambrūzdžio nuneša ant serviravimo stalelio, ant kokio kito stalo ar tiesiai į virtuvę.

Prancūziška svogūnų sriuba Į lėkštę su garuojančia svogūniene įdėkite keletą skrebučių, ant jų užbarstykite tarkuoto sūrio ir luktelėkite, kol išsilydys. Šaukštas laikomas dešinėje rankoje, šakutė kairėje – taip valgoma garsioji sriuba. Išmirkusius baltos duonos skrebučius smulkinkite šakute. Kramtyti reikia užsičiaupus, nedera prisikimšti burnos per daug. Valgant nedera skubėti, reikia gerai sukramtyti. Jei kurio nors patiekalo nenorite, nesakykite, kad nepatinka. Tik pasakykite „ačiū, ne“ ir neimkite.

Europietiškas valgymo būdas Valgant peilis laikomas dešinėje, šakutė – kairėje rankoje. Smiliaus galas remiasi į peilį prie ašmenų pradžios. Šakutė laikoma taip, kad smaigų išlinkis būtų išorinėje pusėje. Įrankiai laikomi už kotelio vidurinės dalies, o ne prie pat šakutės galvutės ar peilio ašmenų. Kairiarankiai įrankius laiko atvirkščiai. Įsmeigta šakute patiekalas (kepsnys, maltinis, blynas, cepelinas) prilaikomas, kol peiliu atpjaunamas gabalėlis. Peiliu atpjautas kąsnis šakute dedamas į burną. Peiliu valgis pastumiamas ant šakutės. Šakutę galima laikyti dviem būdais: amerikietišku (dantukais į viršų) ir europietišku (dantukais žemyn). Pas mus, Europoje, valgoma peiliu ir šakute. Maistas į burną dedamas tik šakute, jokiu būdu ne peiliu. Šakutė laikoma kairėje rankoje dantukais į apačią (smilius turi būti ant kotelio pradžios) ir dedate maisto gabaliuką į burną, o peilis tuo metu laikomas dešinėje rankoje. Sriuba valgoma šaukštu. Peilio niekada negalima laižyti ar kišti į burną. Šakutės ar šaukšto nereikia labai apžioti. Ir šaukštu, ir šakute maistas dedamas galu, o ne šonu. Tik užkanda, kurios nereikia pjaustyti, valgoma laikant šakutę dešinėje rankoje. Valgant rankos pakeliamos prie burnos, nedera valgyti palinkus virš lėkštės. Į burną nedera dėtis per didelio kąsnio. Kai maistas šakute keliamas prie burnos, peilis dešiniąja ranka laikomas viršum lėkštės. Jei patiekiama bulvė folijoje, valgome ją, apšlakstytą padažu, prilaikydami kaire ranka, šakute ar šaukšteliu. Bulves su lupenomis galima pjaustyti peiliu ir šakute, o kad padažas geriau įsigertų, sutrinti šakute.

Amerikietiškas valgymo būdas JAV prilaikant šakute dantukais žemyn peiliu viskas supjaustoma, o tada peilis padedamas ant lėkštės briaunos įžambiai. Šakutė perimama į dešinę ranką ir laikant dantukais į viršų įsidedamas kąsnelis į burną. JAV valgant dešine ranka, kairė dažniausiai laikoma ant kelių.

Valgymas rankomis

Valgymas lazdelėmis

Indijoje valgoma rankomis ir dažnai sėdint ant žemės. Valgoma trimis pirštais. Bankokas – valgoma šaukštu ir šakute.

Kinijoje valgoma lazdelėmis. Galite užsukti į kinų restoranėlį ir pabandyti maistą valgyti lazdelėmis. Arba įsigyti lazdelių ir valgyti jomis namuose. Lazdelės laikomos dešine ranka. Vieną lazdelės galą įspraudžiate tarp nykščio ir smiliaus, kitą galą – tarp bevardžio ir didžiojo piršto. Kita lazdelė laikoma nykščiu, smiliumi ir didžiuoju pirštu.

Įrankių kalba Jei norite padaryti pertraukėlę ir ko nors atsigerti ar kam nors ką nors paduoti: valgant sriubą ar saldžiuosius patiekalus, šaukštas dedamas ant polėkštės, taip pat ir pavalgius. Jei polėkštės nėra, jis tiesiog paliekamas lėkštėje. O peilis su šakute sudedami kryžmai, apversta V raide – tai ženklas, jog valgytojas dar nebaigė.

Iš mandagumo palikti lėkštėje kąsnelį nebemadinga. Tačiau reikėtų atsižvelgti į šalies kultūrą, kurioje valgote. Nes jei viską suvalgysite, gali būti suprasta, jog dar esate alkanas. Jei suvalgėte įdėtą maistą ir norite pakartoti, visuomet galite įsidėti iš dar kartą siunčiamo dubens. Plačiai sudėti apversta V raide įrankiai rodo, jog valgytojas dar nebaigė valgyti. Glaustesne apversta V raide sudėti įrankiai rodo, jog valgytojas dar nesotus ir norėtų pakartoti. Niekad neatremkite įrankių kotų į staltiesę, nes netyčia galite užkliudyti ir numesti. Pavalgius peilis ir šakutė dedami ant lėkštės – šakutė iš kairės, peilis iš dešinės pusės, ašmenimis atsuktais į šakutę. Įrankiai dedami skersai lėkštės. Sudėti įrankiai rodo, jog valgyti baigėme. Šakutė gali būti paliekama dantukais į viršų arba dantukais į apačią. Nei valgant, nei pavalgius peilis su šakute neturi gulėti ant staltiesės.

Kaip laikyti taurę Taurių įvairovė didelė. Taurę vandeniui, vynui ar kitas taures su kojele imame už viršutinės kojelės dalies, bet ne už pačios taurės. Negalima kišti pirštų į vidų, nes tai nehigieniška. Dideles, išgaubtas taures galima imti už apačios delnu į viršų, kojelę prilaikant didžiuoju ir bevardžiu pirštais. Dideles stiklines vandens, pieno, sulčių reikia laikyti visais penkiais pirštais. Vyno ir stipresnių gėrimų taurės laikomos ties kojelės pagrindu trimis pirmaisiais pirštais. Taurė keliama prie lūpų, bet prie jos nesilenkiama. Nuryjant gurkšnį, stengiamasi nekelti visokių pašalinių garsų.

Deserto valgymas Namie, svečiuose ar priėmimo metu desertas pradedamas valgyti tik visiems baigus pagrindinį patiekalą, t. y. kepsnį.

Kaip tinkamai naudoti servetėlę Prieš prasidedant pietums, servetėlė guli ant stalo. Ženklą pradėti valgyti duoda šeimininkė, imdama servetėlę ir pasitiesdama ant kelių. Tuomet pradedama valgyti. Per pusę sulenktos servetėlės visada padėtos ant kelių, o ne užkištos už apykaklės ar diržo. Servetėlė apsaugo drabužius. Ja nusišluostome lūpų kampučius. Mažiems vaikams servetėle gali būti apjuosiamas kaklas ar servetėlė prisegama. Jei turite pakilti nuo stalo, servetėlę, lengvai sulankstę nešvaria puse į vidų, padėkite ant kėdės dėl higieninių sumetimų švaria puse, kuria prieš tai gulėjo ant drabužių (nors šiandieną yra siūloma dėti servetėlę kairėje lėkštės pusėje, nes ant kėdės dėti nehigieniška). Jei servetėlę paliekate ant stalo, padavėjas supras, jog jūs jau sotus. Medžiagines servetėles galime naudoti per šventes, o kasdieną – popierines, per vaikų gimtadienius taip pat popierines, nes jų sunaudojama daugiau. Medžiaginė servetėlė gali turėti žiedą. Pabaigus valgyti, prieš pakylant nuo stalo, servetėlės tvarkingai suvyniojamos ir įdedamos į žiedus, jei jie yra padėti. Medžiaginė servetėlė laisvai sulankstoma, kad nebūtų matomos dėmės, ir dedama ant stalo keturlinka. Popierinę servetėlę galima palikti lėkštėje.

Kokiu tempu rekomenduojama valgyti Valgydami neturėtume skubėti. Valgome lėtai, gerai sukramtydami kąsnį ir jį nurydami. Jei būsime pirmi, kurie suvalgome maistą, bus sudėtinga palaikyti bendrumo jausmą atliekant tą patį veiksmą drauge. Rodysime, kad norime tik greičiau pavalgyti ir bėgti savo reikalais. Jei valgysime labai lėtai, atkreipsime dėmesį į save ir versime kitus laukti. Jei jau matote, kad visi pavalgė, o jūs likote vienas, pasiskubinkite baigti arba palikite dalį maisto. Tai ypač svarbu, kai valgysite restorane, svečiuose. Yra laikas, skirtas valgyti. Prieš maistą negalima užkandžiauti, nes nebeturėsite apetito.

Kam tie dantų krapštukai? Kai maisto lieka tarp dantų, pasiimamas dantų krapštukas ir einama į vonios kambarį susitvarkyti. Prie stalo rakinėti dantų nedera, nors dantų krapštukai ir padėti ant stalo. Kai kurie krapšto dantis prisidengę ranka ar servetėle, bet vis dėlto geriau nueiti į kitą patalpą.

Kaip valgome įvairius patiekalus Kinijoje sriuba iš dubenėlio gali būti siurbiama ar valgoma naudojant lazdeles. Indijoje valgoma pirštais. Pas mus valgoma peiliu ir šakute, šaukštu. Europietišku būdu, ne amerikietišku. Jei nežinote, kaip valgyti kokį sudėtingą patiekalą kavinėje ar restorane, būtina pasipraktikuoti namuose. Peiliu ir šakute rekomenduojama valgyti namuose, kad susiformuotų reikiami įgūdžiai. Yra patiekalų, kuriuos valgyti sudėtinga. Yra patiekalų, kuriuos galima valgyti pirštais. Tada turi būti dubenėlis su vandeniu nusiplauti pirštų galiukams. Pirštų galiukai nusausinami servetėle. Duona ir bandelė. Iš bendros duonos kraitelės įsidedame duonos riekelę ar bandelę į duonai skirtą lėkštelę su peiliuku. Stengiamasi nepaliesti kitų duonos riekelių ar

Kiaušinis gali būti valgomas dviem būdais. Jei kiaušinis įstatytas į taurelę, peiliu nupjaunamas kiaušinio viršus. Tada valgomas šaukšteliu. Kiti šaukštelio koteliu įdaužia kiaušinio smaigalį, jį nulupa ir valgo šaukšteliu. Jei kiaušinis virtas kietai, apatine šaukštelio puse įdaužiame kiaušinį ir pirštais nulupame. Valgome su peiliu ir šakute.

bandelių. Duonos nedera smeigti šakute, pjaustyti peiliu. Riekė laužoma pirštais. Iš bendro sviesto ar užtepėlės indelio įsidedama šiek tiek į savo duonos lėkštelę. Ant atlaužto duonos gabaliuko peiliuku tepame pasirinktos užtepėlės ir valgome po kąsnelį.

Sumuštinis gali būti valgomas ir rankomis, taip pat ir peiliu su šakute.

Spagečiai gali būti valgomi vien šakute arba šakute ir šaukštu. Jei valgome tik šakute, šakutė imama kaire ranka, pasmeigiami du–trys spagečiai ir sukami prispaudus prie lėkštės krašto. Kam tai Pica gali būti valgoma ranka arba peiliu sudėtinga, galite sukti spagečius šaukšte. ir šakute. Jei pica apkrauta negausiai ir Į burną dedama šakutė be šaukšto. Nedesupjaustyta siauromis juostelėmis, ji gali ra šliurpti ar pjaustyti spagečių. būti valgoma ranka.

Vištienos sparneliai gali būti valgomi rankomis. Būtinas dubenėlis pirštų galiukams pamirkyti, nusiplauti.

Vištienos šlaunelė iš pradžių turėtų būti valgoma peiliu ir šakute, o paskui baigiama valgyti rankomis. Būtina drėgna servetėlė rankoms nusivalyti.

Vištienos petukai dažniausiai būna jau paruošti taip, kad galėtume paimti už popieriumi apvynioto galiuko ir valgyti. Šonkauliai gali būti apvynioti popieriumi arba ne. Juos galima valgyti peiliu ir šakute. Etiketas nedraudžia tiesiog paimti juos ranka ir apgraužti. Būtinas indelis rankoms nusiplauti.

Virtas bulves galima atpjauti po kąsnelį ir valgyti, galima ir sutrinti po vieną bulvę šakute, kad prisigertų padažo. Tik ne visas iš karto.

Mėsa ant iešmo ar medinio pagaliuko. Iešmelį reikia kaire ranka atremti į lėkštę ir dešine ranka šakute nuimti po gabaliuką. Paskui valgome kaip įprastai peiliu ir šakute.

Kepsniai valgomi peiliu ir šakute.

Bulvių lazdelės valgomos rankomis arba šakute.

Bulvių košė taip pat valgoma šakute, nebent bulvių košė patiekta tik kaip bulvių košė, tuomet ji gali būti valgoma ir šaukštu.

Žuvis valgoma specialiu peiliu ir šakute, kuriais naudojamasi kaip paprastais stalo įrankiais. Vaikams žuvis patiekiama jau išdorota, nes būtų sunkoka valgyti pagal visas taisykles. Jei būsite restorane, paprašykite, kad vaikams būtų patiekta žuvies filė arba jau išdorota žuvis, galite ir patys padėti išdoroti žuvį. Žuviai skirtu peiliu atpjaunamas jos gabalėlis, ištraukiamos ašakos ir šakute dedama į burną. Kai nėra tinkamų peilių ir šakučių, žuvis valgoma dviem šakutėmis. Ne kiekviena žuvis smulkinama specialiais įrankiais – mažai sūdytos silkės, silkių suktinukai ir rūkytos žuvys, kurių mėsa kieta, smulkinamos paprastais įrankiais. Upėtakis. Restorane upėtakį gali jums supjaustyti padavėjas arba galite supjaustyti patys. Į kairę ranką paėmę specialią šakutę ir ja lėkštėje prilaikydami žuvį, pirmiausia kruopščiai nuimkit pelekus ir padėkit juos į valgių atliekų lėkštutę. Peiliu įpjaukite nugaros odą nuo galvos iki uodegos ir atskirkite mėsą nuo nugaros atšakų.

Odą nutraukite peiliu ir šakute. Filė prie galvos įpjaukite taip, kad ją būtų galima atskirti nuo nugarkaulio. Mėsą dėkite greta į tą pačią ar kitą lėkštę. Dabar peiliu ir šakute nesunkiai išimsite kaulus su uodega ir galva. Juos dėkite į valgių atliekų lėkštelę. Tik nepamirškite prieš tai išsipjauti žandukų iš po žuvies žiaunų, nes tai delikatesas.

Apatinę filė apvertę ant kitos pusės, nulupkite odą ir – skanaus. Virto upėtakio oda paprastai nevalgoma, o kepto, ypač prieš tai jį apvoliojus migdoluose, valgoma. Arba Valgant žuvį visi kaulai paliekami lėkštėje. Iš pradžių peiliu yra nulupama žuvies odelė, paskui peiliu ir šakute valgoma mėsa nuo šono.

Smulkios žuvelės iškepamos taip, kad smulkių kauliukų nebelieka, todėl jas galima valgyti paprasčiausiai šakute ir peiliu.

Moliuskai valgomi šakute, moliusko geldele ar kevalu, kaip replėmis, sultinys geriamas šaukštu. Padažas gali būti išdažomas ir atlaužtu duonos kąsneliu arba išgeriamas pasėmus arbatiniu šaukšteliu.

Krabai į stalą patiekiami neišdoroti. Prieš valgydami vėžiagyvius ryšėkite specialią servetėlę arba galite medžiaginę užsikišti už apykaklės. Šiuo atveju tai leidžiama. Valgomi rankomis, nuo jų reikia nuimti šarvus. Kaire ranka paimama galva, uodega palenkiama prie galvos, kol lūžta šarvai. Tada uodegos šarvai nuimami nuo mėsos ir atskiriami nuo galvos. Arba kaire ranka laikydami už liemens, dešine truktelkite jį už uodegos. Gardžioji mėsa – kojelėse, žnyplėse ir uodegoje. Jei nežinote, kaip juos valgyti, drąsiai kreipkitės į padavėją arba pasiteiraukite stalo kaimyno. Vėžiagyviai. Populiariausias iš vėžiagyvių – omaras, vienas iš skaniausių – langustas, o

iš krabų – vėžys. Langustai nuo omarų skiriasi tik tuo, kad neturi žnyplių. Langustas valgomas taip pat kaip ir omaras. Omarui valgyti padedamas paprastas peilis, paprasta šakutė, specialios žnyplės ir šakutė, skirta mėsai ištraukti iš omaro žnyplių. Peiliu prilaikomas šarvas, o šakute įbedama į uodegos galą. Jeigu mėsa gerai išvirta arba iškepta, uodega lengvai atsiskiria. Mėsos gabalėliai atpjaunami peiliu. Arba išilgai įpjaukite omaro uodegą iš apačios ir išimkite minkštimą. Žnyplės dorojamos rankomis. Galima naudotis ir specialiomis žirklėmis. Žnyplių gabalėliai atskiriami vienas nuo kito rankomis arba specialia šakute. Arba suėmę žnyples rankomis specialiomis replėmis

sutraiškykite ir minkštimą išimkite specialia šakute. Omaro kojeles nuo liemens atlaužkite ties sąnariu ir žnyplėmis spustelėkite jų galiukus, specialia šakute išimkite mėsą. Kojeles galima tiesiog iščiulpti. Omaras valgomas su balta duona, sviestu, citrina ir druska. Dažniausiai patiekiamas dubenėlis su vandeniu ir citrina nusiplauti rankų pirštams. Krevetės. Kaire ranka paimkite krevetę už galvutės, ją stipriai suspauskite, o paskui dešine perlaužkite nugarėlę. Šarvas atsiskiria nuo uodegos ir krevetės mėsa lieka rankose. Taip išlukštenkite 2–3 krevetes, nusišluostykite pirštus ir galite valgyti pirštais arba šakute. Juodi žarnelių siūlai pašalinami peiliu žuviai arba šakute.

Sraigės. Kaire ranka žnyplėmis suimame sraigės kiautą anga į save. Dešine specialia šakute iš kiauto iškrapštome minkštimą. Sviestą su prieskoninėmis žolelėmis iš kiauto užlašinkite ant (baltos) duonos riekelių. Kairiarankiai žnyples sraigei turėtų imti dešine ranka. Konservuoti artišokai valgomi peiliu ir šakute. Jei patiekiamas visas artišokas, reikia jį lupti po lapelį, balta, mėsinga lapelio pusė pamirkoma padaže ir dantimis ištraukiamas minkštimas. Raudonos spalvos lapeliai ištraukiami ir išmetami, o tada išgremžiamas ir pašalinamas pūkuotas vidurys. Likęs didžiausias mėsingas gabalas valgomas peiliu ir šakute.

Kebabas – ant iešmelių suverti ir iškepti mėsos ir daržovių gabaliukai. Kai patiekiami kaip užkandis, juos galima valgyti tiesiai nuo iešmelio. Jei patiekiami kaip pagrindinis patiekalas, laikydami iešmelį vertikaliai atremtą į lėkštę, šakute nustumkite maisto gabaliukus. Valgykite su peiliu ir šakute, atsipjaudami po kąsnio dydžio gabaliuką.

Sušiai valgomi lazdelėmis ir pirštais. Reikia merkti sušio gabaliuką į sojų padažą ta puse, kurioje yra žuvies (kitaip sulipę ryžiai gali atsiskirti). Pamirkytas gabaliukas suvalgomas vienu kąsniu. Jei norėtumėte valgyti peiliu ir šakute, didelius gabaliukus perpjaukite peiliu prilaikydami šakute. Į sojų padažą prieš tai įmaišoma vasabio pagardų iš krienų ir garstyčių). Maistas imamas ir į burną dedamas plonesniais lazdelių galais. Storesniais galais maistas įsidedamas iš bendro indo. Jei lazdelių plonaisiais galais jau būsite bent kartą dėję maistą į burną, nelieskite jomis kito žmonių naudojamo dubenėlio ar padėklo. Iš karto turite nuspręsti, kurį gabalėlį norite lazdelėmis paimti iš bendro padėklo. Tai, ką palietėte, būtina paimti.

Kiviai perpjaunami per pusę ir valgomi šaukšteliu.

Vyšnių kauliukus galite išimti kaire ranka arba šaukšteliu ir padėti ant lėkštelės.

Nykštukinį apelsiną galima valgyti visą.

Greipfrutas patiekiamas perpjautas pusiau. Vaisiaus minkštimas gali būti valgomas šaukšteliu arba išpjaunamas specialiu peiliuku.

Dumplainį paimame už stiebelio ir nuraškome vaisių, suvalgome visą. Apelsinai, mandarinai dažnai paduodami į stalą su žievėmis. Reikia nulupti visą vaisių, padalyti į skilteles ir valgyti pirštais.

Karambola patiekiama supjaustyta riekelėmis. Jas smulkiname peiliu ir šakute, plona vaisiaus žievelė taip pat valgoma.

Ananasas patiekiamas supjaustytas griežinėliais ir valgomas peiliu ir šakute.

Papaja perpjaunama išilgai per pusę. Kauliukai pašalinami peiliu, o žievelė nulupama.

Bananas nulupamas lėkštėje, peiliu ir šakute supjaustomas griežinėliais ir valgomas šakute.

Avokadas (aligatorinė kriaušė) patiekiamas perpjautas per pusę, pašalinamas didelis kaulas. Vaisiaus ertmė pripildoma pikantiško skonio salotų, padažo, krabų ar krevečių ir iki pat žievės valgomas desertiniu šaukštu.

Vynuogės valgomos pirštais, kauliukai ir sėklos išimami iš burnos šakute arba šaukšteliu ir dedami lėkštės pakraštyje.

Alyvuogės, abrikosai, persikai perpjaunami pusiau, kauliukai išimami, valgomi rankomis.

Mangas padalijamas pusiau, kad būtų patogu išimti kaulą. Nulupkite žievę ir valgykite su peiliu ir šakute. Arba supjaustomas išilgai skiltelėmis, kurios atskiriamos nuo kauliuko. Nuo skiltelių reikia nulupti žievę ir valgyti su peiliu ir šakute.

Melioną perpjauname pusiau ir išimame sėkleles (jei vaisius sunokęs, jas lengviau išimti šaukšteliu). Meliono puseles galima iškabinti šaukšteliu arba supjaustytą griežinėliais valgyti peiliu ir šakute.

Obuoliai ir kriaušės supjaustomos į keturias dalis, nulupami ir valgomi griežinėliais arba šakute su peiliu. Išimamos sėklos.

Arbūzas supjaustomas gabalėliais, sėkleles iš minkštimo iškrapštome šakute.

Braškės laikomos už žiedsosčio, gali būti pamirkomos į cukraus pudrą ar šokoladą ir dedamos į burną.

Smulkios uogos valgomos desertiniu šaukštu, prieš valgant gali būti pabarstomos cukrumi.

Pyragaičiai ir saldumynai – sausainiai ar keksiukai valgomi rankomis.

Riešutai gliaudomi spaustukais.

Tortai ir pyragai valgomi desertine šakute, kaip ir kreminiai pyragaičiai. Ledai valgomi šaukšteliu.

Jei patiekiama kaip desertas europietišku stiliumi Pyragai ir tortai valgomi šakute ir desertiniu šaukštu. Šakutė kairėje rankoje, o šaukštas dešinėje. Uogos ar kiti pjaustyti vaisiai valgomi su šakute ir šaukšteliu – šaukštelis dešinėje rankoje, o šakutė kairėje. Ledai, pudingas, plikytas kremas valgomas tik desertiniu šaukštu.

Ar būtina viską suvalgyti Jei įdėjo suaugęs žmogus, nebūtina. Turite valgyti tiek, kad pasijustumėte sotus. Jei įsidėjote maisto pats, turite suvalgyti. Pas mus dera suvalgyti viską, ką esame įsidėję. JAV, arabų šalyse, Rusijoje tuščia lėkštė reiškia, jog dar norima maisto. Jei tikrai nebenorite, palikite šiek tiek maisto, kitaip šeimininkas įdės vėl.

Kaip elgtis su mobiliaisiais telefonais

Kaip elgtis, jei reikia nueiti nuo stalo

Tai laikas, skirtas valgyti ir bendrauti. Mobilusis telefonas turi būti paliekamas kitoje patalpoje, kad netrukdytų skambutis ir žinučių garsai.

Nuo stalo pakylama tik esant svarbiai priežasčiai. Visada atsiprašoma greta sėdinčiojo: „Atsiprašau“, arba: „Atsiprašau, aš

trumpam jus paliksiu.“ Jei būtinai reikia, dera sulaukti tinkamos akimirkos – pertraukos tarp dviejų patiekalų. Atsistokite ir kuo tyliau atstumkite kėdę. Jei esate restorane ir jūsų stalo įrankiai nerodo, jog galima nunešti lėkštę, visi likusieji turi palaukti jūsų sugrįžtant. Nors vienam lankytojui nebaigus valgyti padavėjas negali nukraustyti stalo. Trumpam atsiprašysiu

Kaip elgtis, jei burnoje kąsnis, o taip norisi kažką pasakyti, išreikšti savo emocijas Visų pirma dera sukramtyti, o paskui pasakyti tai, ką norite. Akimis ir gestu galite parodyti, kad dabar kramtote ir negalite atsakyti. Jei kąsnis mažesnis, galite liežuviu pastumti jį į burnos šoną ir atsakyti. Dėl to rekomenduojama valgyti nedideliais kąsniais.

Kokiu garsu galima kalbėtis prie stalo Garsus kalbėjimas prilyginamas norui dominuoti arba baimei, kad nebūsite išklausyti. Kiekvienas šeimos narys ar kiekvienas dalyvaujantis asmuo prie bendro

stalo turi turėti laiko ir galimybę trumpai pasakyti savo nuomonę. Kalbėti glaustai ir trumpai reikia mokytis. Klausimus, kad geriau suprastumėte, užduokite drąsiai. Yra klausimų, į kuriuos atsakome „taip“ arba „ne“, jie vadinami uždaraisiais klausimais. O pokalbiui palaikyti derėtų užduoti atviruosius klausimus, į juos atsakant reikia daugiau papasakoti. Tokie klausimai prasideda K raide: Kodėl? Kaip?

Kada? Kur? Kiek? Šie klausimai reikalauja išsamių atsakymų. Patikslinamaisiais klausimais persakome išgirstą informaciją savais žodžiais: „Prašom pasakyti, ar teisingai supratau...“, „... o kaip tai susiję...“ Pasitiksliname, ar teisingai supratome sąvoką, žodį, situaciją...

Kas pirmas pakyla nuo stalo Nuo stalo pirma pakyla šeimininkė, taip duodamas ženklas, jog pietūs ar vakarienė baigta ir visi gali keltis. Jei labai nekantraujate ir norite kilti nuo stalo, turėtumėte atsiklausti suaugusiųjų: „Ar galima eiti?“ Valgymas juk trunka ne ilgiau kaip 20–30 minučių. Tam reikia skirti laiko ir norėti pabūti su šeimos nariais.

Kada nukraustomas stalas Stalas nukraustomas baigus valgyti paskutiniam šeimos nariui. Paprastai visi šeimos nariai padeda nukraustyti stalą. Pavalgę visada padėkojame šeimininkams, o namie – mamai, tėtei, sesei ar broliui, jei jie ruošė. Visada pavalgius reikia padėkoti – vien už tai, kad šie žmonės kartu su jumis pavalgė, kad visi pabuvote kartu. Pagalvokite, pasiskirstykite darbais padėdami sutvarkyti indus. Dėkingumas šeimininkei išreiškiamas ne vien žodžiais, bet ir padedant nurinkti stalą, suplauti indus. Šeimos nariai neturi užmiršti, kad jų mama ar močiutė po valgio irgi norėtų atsipūsti.

Prie stalo nedera • Pulti bėgte prie stalo. • Sėstis, kol neatsisėdo vyresnieji ar svečiai. • Panaudotus įrankius dėti ant staltiesės. • Pradėti valgyti, kol neatsisėdo vyresnis šeimos asmuo, šeimininkas, šeimininkė ar kiti svečiai. • Kišti į burną peilį. • Remtis alkūnėmis į stalą. • Gerti taip, kad ant stiklo liktų maisto likučių ar riebaluotų lūpų ryškios žymės. • Garsiai kalbėti ar garsiai juoktis. • Kalbėti pilna burna. • Kąsti bandelę ar duonos riekelę. • Raugėti. • Čepsėti. • Gadinti orą (dujas leisti). • Norint ką nors pasiekti, lenktis per stalą. • Labai prisikimšti burnos, nes reikės gerokai laiko viskam sukramtyti. (Tiek laiko negalėsite bendrauti.) • Valgant labai pasilenkti prie lėkštės ar dubens. • Pertraukti kalbantįjį ir įsiterpti.

• Kramtyti kramtomąją gumą. • Šnibždėti prisidengus ranka burną ar kuždėti ką nors kaimynui į ausį. • Kišti į burną visą šaukštą. • Krapštyti nosį. • Kramtyti nagus. • Brūžinti kojomis. • Suptis kėdėje. • Triukšmingai atitraukti kėdę. • Kasytis galvą, sprandą ar kitą kūno dalį. • Šluostytis rankove lūpas. • Kalbėti mobiliuoju telefonu. • Kišti pirštus į valgį. • Mėtyti po stalu kaulus. • Laižyti rankas. • Spjaudyti į lėkštę kauliukus. • Šnirpšti nosį į staltiesę ar servetėlę. • Šukuotis. • Kvepintis ar blizginti lūpas. • Krapštytis dantis (nors galima prisidengti ranka ar servetėle, bet kažin, ar kitiems malonu stebėti šią procedūrą). Geriau nueiti į vonios kambarį ar tualetą.

Dera / būtina • Įdėmiai klausytis kitų. • Kramtyti sučiaupta burna. • Valgant sriubą šaukštą stumti nuo savęs. • Valgyti sriubą be jokio garso. • Valgį iš bendro dubens įsidėti į savo lėkštės vidurį naudojantis bendrais įrankiais. • Padažas pilamas ant mėsos ir ant žuvies arba šalia jų. • Bulvės neužpilamos padažu. • Bulvės sutrinamos, peiliu pjaustomos tik keptos orkaitėje. • Jei nėra lėkštelės, salotas dedame į lėkštę prie kepsnio. • Mėsiški patiekalai valgomi šakute ir peiliu, kaskart atsipjaunant po gabalėlį. Baigus valgyti peilis su šakute dedami lėkštėje vienas šalia kito. Padėti kryžmai rodo, kad dar ketinate valgyti. • Žuvų patiekalams skirtas specialus peilis su šakute. Kai jų nėra, žuvis valgoma dviem šakutėmis.

• Duona nepjaustoma peiliu, laužiama po gabalėlį; sviestas tepamas tam skirtu peiliu, padėtu ant lėkštutės duonai. Šakute su peiliu valgomi tik sviestainiai su įvairiais priedais. • Šakute valgomi plokštainiai, patiekalai iš kiaušinių, salotos, suflė, daržovės. • Sūris patiekiamas ant padėklo, supjaustytas kubeliais ar stambesniais griežinėliais. Specialiu peiliu sūriui pjaustyti gabalėlis dedamas į savo lėkštę. Ten uždedamas ant sviestu užtepto pyrago. Aštraus skonio sūrį galima aptepti sviestu ir valgyti be pyrago. Sūris dažnai patiekiamas su salotomis be padažo arba su kriaušėmis. Sūrį dera imti tik vieną kartą. Antraip parodysite, jog kiti valgiai buvo netinkami ir jūs nepasisotinote. • Saldieji patiekalai valgomi desertiniu šaukštu. • Pyragai, tortai patiekiami supjaustyti ir valgomi desertinėmis šakutėmis. • Valgio nedera palikti lėkštėje. Tad nesidėkite daugiau, nei pajėgiate suvalgyti.

• Jei nežinote, kaip valgyti vieną ar kitą patiekalą, atsisakykite jo arba stebėkite, kaip tai daro kiti. • Jei sėdint prie stalo kas nors nutinka: nukrinta valgio gabalėlis, šakutė ar peilis, apvirsta sulčių stiklinė ar vyno taurė, nukrenta servetėlė – pasistenkite neaikčioti balsu, bet kuo greičiau ir kuo tyliau apsivalykite, duokite ženklą padavėjui, kad reikia pagalbos. Vėliau atsiprašykite ir pasiteiraukite, ar ko nors neištepėte. • Padėkoti už maistą. • Pagirti mamą ar namų šeimininkę už skanius patiekalus. • Mandagiai paprašyti ką nors paduoti nuo kitos stalo pusės ar galo.

Kaip elgtis prie bufeto stalo Bufeto stalas – tai stalas, ant kurio sudėti patiekalai ir stalo įrankiai, lėkštės. Pasiėmus lėkštelę dera judėti laikrodžio rodyklės kryptimi. Įsidėti po nedaug norimo patiekalo ir nueiti kuo toliau nuo stalo, kad kiti galėtų laisvai prieiti ir įsidėti valgių. Jei norite kokio patiekalo pakartoti, galite vėl prieiti, pasiimti švarią lėkštelę ir įsidėti dar kartą. Nedera dar kartą valgio įsidėti į tą pačią lėkštę, nebent vaišinatės namuose.

Kaip elgtis restorane Atėję į restoraną visų pirma pasisveikiname su mus sutinkančiais padavėjais ar administratoriumi, restorano šeimininku. Įeidami į restorano salę linktelime jau esantiems svečiams. Drabužius paliekame drabužinėje. Jei nėra drabužinės ir iš karto su drabužiais einame prie stalo, juos kabinamės ant esančios kabyklos. Prieš sėsdamiesi prie stalo, nueiname į tualetą nusiplauti rankų. Kai padavėjas atneša valgiaraštį, turėtume pagalvoti, ko norėtume atsigerti. Užsisakę gėrimų, galime rinktis patiekalus. Kai padavėjas grįžta su gėrimais, jau turėtume žinoti, ką norėtume valgyti. Kiekvienas gali užsisakyti individualiai: „Aš norėčiau (patiekalo pavadinimas ar numeris).“ Jei pageidaujate ko nors specialaus ar esate alergiškas, turėtumėte paklausti: „Ar būtų galimybė nedėti ančiuvių

į Cezario salotas, nes esu alergiškas“, ir panašiai. Padavėjas pasiteirauja virėjo, ar yra galimybė ką nors pakeisti tame patiekale, arba rekomenduoja ką nors kita.

Kaip pasirinkti iš valgiaraščio

Apie ką kalbėtis prie stalo

Ką daryti, jei nukrito šakutė, šaukštas ar peilis

Visada iš pradžių valgomi užkandžiai, tada sriuba, o paskui pagrindinis patiekalas. Tačiau jei valgysite tik vieną patiekalą, pasakykite, kad jums jį atneštų drauge su kitų užkandžiais, o valgydami neskubėkite. Arba užkandžių metu galite užkandžiauti duonele su užtepėle. Nedera užsisakyti nei paties brangiausio, nei paties pigiausio patiekalo.

Tinka tos pačios temos kaip ir namie prie stalo palaikant pokalbį ir domintis vienam kitu.

Pastebėję einantį padavėją ir užmezgę akių kontaktą kilstelėkite ranką. Padavėjas supras, jog tai ženklas ir jums kažko reikia. Galite paprašyti naujų stalo įrankių. Jokiu būdu nesilenkite po stalu pakelti savo nukritusio įrankio.

Kur dėti atsineštas rankines, portfelius

Jei kas nors išsipylė

Rankinės dedamos už nugaros, ant kėdės. Jei rankinė didesnė, ji dedama po kėde. Niekad nekabinkite rankinės ant kėdės atlošo. Nestatykite greta savęs, kad neužkliūtumėte.

Suskubkite nusausinti turima medžiagine ar popierine servetėle ir paprašykite padavėjo pagalbos. Visada dera atsiprašyti sėdinčiųjų prie stalo ir padavėjo.

Šventė namuose. Šeimininko ir svečio lūkesčiai Jei tai jūsų gimtadienio šventė, geriau, kad pasitarę su tėvais patys ją organizuotumėte. Drauge su tėvais turite nuspręsti, kiek kviesti svečių, parinkti datą, valandą, aptarti galimą šventės temą, patiekalus. Pasiteirauti draugų, ar kas nors nėra alergiškas kokiam patiekalui ar maisto produktui. Būtina pakviesti artimiausius draugus, senelius, krikšto tėvus. Turėtumėte tėvų padedami patys padengti stalą, pasitikti svečius, jiems patarnauti. Svečius taip pat supažindinate jūs, jei kas su kuo nepažįstamas. Prie stalo sėdima tol, kol pavalgoma, o paskui einama žaisti, dainuoti, šokti ar užsiimti gimtadienio tematikos veikla. Per vaikų šventes būtina elgtis kultūringai, nesipykti, nesiginčyti, laikytis visų elgesio prie stalo rekomendacijų. Jei esate svečias, stenkitės atvykti laiku. Pasisveikinkite su sutinkančiais asmenimis ir kitais svečiais. Įteikite dovaną. Šventės metu būkite draugiški. Išvykdami padėkokite už vaišes, svetingumą, galite pasakyti, jog buvo smagu. Nedera „griauti namų“ gaudynėmis ir panašiomis pramogomis. Atidarinėti spintelių norint pasižiūrėti, kas ten yra. Jei esate kam nors alergiški, turite iš anksto įspėti draugą, kai jus pakviečia į šventę. Susitikus su draugais nedera „lindėti“ išmaniajame telefone. Mes susitinkame mokytis bendrauti ir kurti santykius, pažinti vienas kitą. Prieš rinkdami dovaną galite paklausti, ko draugas nori ir tikisi. Kuo jis domisi. Dovana turi atitikti jo pomėgius, o ne jūsų. Nereikėtų teikti labai brangių dovanų. Dovaną galite sukurti ir patys. Dovana – tai dėmesio, pagarbos, meilės ženklas. Todėl svarbu pagalvoti, kokia mūsų dovana tikrai suteiks kitam džiaugsmo. Galite paklausti, kokios dovanėlės norėtų draugas gimimo dienos proga. Dovana turėtų būti gražiai supakuota. Kasos čekis gali būti pridėtas tik

tuo atveju, jei dovaną gali tekti pakeisti. Taip pat teikiamos gėlės. Jos parenkamos priklausomai nuo metų laiko ir nuo žmogaus, kuriam dovanosime. Gėlės įteikiamos išvyniotos. Gavę gėlių, pasigrožėkite jomis ir pamerkite į jau paruoštą vazą. Džiaugsmo suteikia ne tik dovanos, bet ir rankos paspaudimas, apkabinimas ar tiesiog pasveikinimo žodis. Dovana įteikiama pasisveikinus ir nusirengus. Pasakomi sveikinimo ir linkėjimo žodžiai. Priėmus dovaną nuoširdžiai padėkojama. Jei dar nesusirinko visi svečiai, galite išvynioti dovaną, parodyti visiems svečiams ir pasidžiaugti. Dar kartą padėkokite ir padėkite dovanoms skirtoje vietoje. Nederėtų išdėlioti ir demonstruoti visiems, kas ką dovanojo, nes įteikusieji kuklesnę dovaną gali jaustis nesmagiai. Jei ateinate tik šiaip į svečius, dera ką nors nunešti dovanų, lauktuvių. Saldumynų ar vaisių. Dovanotais saldumynais būtinai pavaišinkite svečius. Dovana visada siekiame pradžiuginti žmogų. Dovanodami praturtėjame, nes pradžiuginame žmogų. Visi žinome stebuklingus žodžius: „ačiū“, „prašau“, „atsiprašau“, „prašom“. Atsiprašydami kartais sakome „atleisk“, „dovanok“. Žmogus prašo dovanoti, jei yra kuo draugui prasikaltęs ir nori susigrąžinti draugystę ir abipusę dvasios ramybę. Visuomet dėkokite žiūrėdami į akis žmogui, kuriam dėkojate.

Pokalbiai valgio metu Kalbėdamiesi turime gerbti vienas kitą. Kiekvienas turi turėti laiko išsakyti savo mintį. Kai vienas kalba – kitas arba kiti atidžiai klausosi. Kai atidžiai klausomės, galime palaikyti pokalbį ir papildyti mintį ar užduoti klausimą. Pokalbio metu reikia žiūrėti į akis. Garsiai kalbėti, rėkti, įsiterpti, šaipytis iš kito nuomonės nedera, tai griauna mūsų geranoriško pokalbio pamatus. Tinkamai kalbėti ir klausytis turi visi. To turime išmokti praktikuodamiesi. Kiekvienas turi kalbėti už save. Tęskite temą, kuria pradėjote kalbėti. Kiekvienas turi papasakoti apie save – kas jam patinka, daro poveikį, kas jį žeidžia ir skaudina. Pašnekovai turi duoti laiko pasisakyti, palaikyti akių kontaktą, padrąsinti žodžiais ir klausimais, pasakotoją paremti, savo žodžiais paklausti: „... ar teisingai

supratau, kad Tau...“ Nuoširdžiam pokalbiui trukdo radijas, televizorius, mobilusis telefonas ar kompiuteris, nes tada nesiklausote pašnekovo. Prie stalo galima kalbėtis valgant, bet tik tada, kai kąsnis sukramtytas.

Kaip elgtis pavalgius

Sąskaitos apmokėjimas ir arbatpinigiai

Padėkojame. „Ačiū“ sakome ir kai patiekalas atnešamas, ir kai patiekalo lėkštė nuimama. Galima perduoti linkėjimus virėjui ir padėkoti.

Restorane Lietuvoje arbatpinigių palieka ne visi. Pagal etiketą dera palikti 10–15 proc. nuo sąskaitos sumos. Kai kuriose šalyse arbatpinigiai nepaliekami. Dar kitose jie būna jau įskaičiuoti į sąskaitą. Kai kuriose šalyse arbatpinigių paliekama 15–20 proc. sąskaitos sumos. Kai vykstate į kitą šalį, visada verta pasidomėti apie tos šalies kultūrą ir elgesio normas. Jei aptarnavimas labai nepatiko – arbatpinigių galite ir nepalikti.

Stalo įrankiai Laikomi kaire ranka Šakutė užkandžiams Didžioji šakutė Žnyplės sraigėms Desertinis šaukštas, kai valgomas pyragas su ledais, šakutė – dešinėje rankoje.

Laikomi dešine ranka Didysis peilis Peilis užkandžiams Peilis žuviai Peilis sviestui Didysis šaukštas Šaukštas sriubai Šaukštas Šaukštelis užkandžiams Desertinė šakutė Desertinis šaukštelis Peilis vėžiams Šakutė vėžiams Šakutė austrėms Šakutė omarams Šakutė sraigėms Žnyplės omarams Šaukštelis šerbetui Šaukštelis kompotui Peilis arba šaukštelis greipfrutams

Taurės Didžioji – vandeniui Stiklinė sultims

Stalo serviravimo indai Didysis šaukštas Samtis Didžioji šakutė Indas sriubai Indas karštajam patiekalui Indas garnyrui Salotinė Indas žuviai Polėkštės Didžiosios lėkštės Užkandžių lėkštės Sriubos lėkštės Dubenėliai (puodeliai) sriubai Lėkštelė duonai Indelis salotoms

Šaltinių sąrašas Baldrige L., The new maners for the ’90s, New York: Rawson Associates, 1990. Bareiss H., Kaip tai valgoma, Vilnius: Presvika, 2001. Cramm D., Geros vaikų manieros, Vilnius: Algravė, 2005. Drevinskienė J., Mandagumo abėcėlė, Kaunas: Šviesa, 1992. Incze G., Apie geras manieras, Vilnius: Mūsų knyga, 1999. Hanisch H., Etiketo ABC prie vaišių stalo, Vilnius: Alma littera, 1999. Kalast M., Laikai ir papročiai, Vilnius: Meralas, 1997. Kandrotienė D., Šaukšto šmaukšto stalo akademija, Kaunas: Terra Publica, 2010. Kopietz G., Sommer J., Kojas nuo stalo, Vilnius: Alma littera, 2006. Post P., Emily Post etiketas, Vilnius: Versus aureus, 2008. Volf I., Šiuolaikinis etiketas, Vilnius: Mūsų knyga, 1996.

Baigiamasis žodis Stalo manieros – elgesio kultūros dalis. Žmogaus valgymo įpročiai daug pasako apie jo įpročius ir kilmę. Mandagus, gerų manierų svečias yra visada laukiamas. Linkiu, kad įgytumėte žinių ir kasdieną mėgintumėte jas pritaikyti praktikoje, realiame gyvenime, kad susiformuotų natūralūs gražaus valgymo įpročiai. Tai atvers jums daug durų, o apie save paliksite gerą įspūdį.

Alvyda Jasilionytė, sertifikuota London Image Institute, AICI (The Association of Image consultant International) FLC, įvaizdžio konsultantė–trenerė, meno kuratorė, lektorė, knygų autorė, turinti 24 m. profesinės veiklos patirtį. Dėstė Verslo vadybos akademijoje (dabar K. Simonavičiaus universitetas) Verslo etiką lietuvių ir anglų k. Dėsto VDA (Vilniaus dailės akademijos) Kostiumo katedroje kursą „Pažangi mada“, VDA UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedroje „Organizacijos įvaizdžio kūrimą“, prisidėjo rengiant Įvaizdžio stilisto programą MARKO (Marijampolės kolegijai) ir dėstė šiuos dalykus: „Garderobo formavimo pagrindai“, „Protokolo ir etiketo pagrindai“, „Socialiniai vaidmenys ir darbas su klientais“. Veda seminarus dalykinio etiketo ir protokolo, organizacijos įvaizdžio formavimo, profesionalios išvaizdos, svetingumo ir dėmesingo aptarnavimo, prisistatymo ir bendravimo temomis valstybinio sektoriaus ir privačių įmonių darbuotojams. Konsultuoja ir pataria stiliaus, įvaizdžio ir profesinės karjeros klausimais. Daugelio TV laidų viešnia, straipsnių autorė, lektorė, filantropinės iniciatyvos pradininkė „Mandagumas – svarbus“. Knygų „Dalykinės išvaizdos vadovas“, „Kaip elgtis teatre“, „Kaip elgtis prie stalo“ ir mini siužetų „Kaip elgtis gatvėje“, „Kaip elgtis transporte“ autorė. Daugiau informacijos rasite internete adresu: www.alvyda.com

Nuoširdžiai dėkoju Nicolas Ortizo šeimai, skatinančiai ir puoselėjančiai elgesio kultūrą Lietuvoje.

Tekstas, sudarymas Alvyda Jasilionytė Kalbos redaktorė Regina Kuzmickaitė Korektūra Regina Kuzmickaitė Iliustracijos Tomas Narūnas Leidinio dizainas Jurga Želvytė Išleido Alvyda Jasilionytė, Vilnius .pdf platinama laisvai, e. knygelė ISBN 978-609-475-051-9