3/4

3/4

Piniginė, Raktai, Telefonas Tai pagrindiniai daiktai, kuriuos žmonės dažniausiai pasiima išeidami iš namų. Mano mikroantropologinio tyrimo tikslas - parodyti, kiek daug jie gali papasakoti apie savo šeimininkus. Pašnekovai apnuogina savo asmenybę, dosniai pažerdami ant stalo labai asmenišką turinį. Čia daiktai pradeda kalbėti savo šeimininkų lūpomis ir tampa neatskiriama identiteto dalimi.

ignÄ— ivanauskaitÄ—

-Kaip pas tave atsirado ši piniginė?

-Šitą piniginę man padovanojo mama. Gal prieš penkis metus. Gal gimtadienio proga, o gal Kalėdų. Ai, ir šiaip progų prigalvoja… Atrodo kaip nauja.

-Dažnai mama tau ką nors dovanoja?

-Na tarkim per Velykas ar kažkokias šventes. Vis tiek ką nors padovanoja minimaliai. Tik vardadienių nešvenčiam.

-Minėjai, kad ne visuomet pinigę nešiojiesi. Kur laikai pinigus tuomet?

-Kišenėj tiesiog. Kartais eidama į miestą pasiimu kupiūrą kokią, banko kortelę, pažymėjimą studento, pravažiuojamą bilietą. Nepatinka man šiaip nešiotis piniginės, nebent imu didelę tašę ar maišą, kur galiu ją įsidėt.

-Neturi kitos, mažesnės piniginės tokiems atvejams?

-Ne, tik į kišenę.

-Ar visuomet turi grynųjų?

-Ne, kartais pasiimu tik kortelę. Patogiausia man kortele naudotis. Nebent konkrečiai žinau, kada ir kiek man reikės grynųjų. Tuomet iš karto viską ir išleidžiu.

Kokteilio receptas -Pasisavinau iš ČiopČiopų, kai dirbau kažkada. Buvo tokia dėžutė daržovių-kokteilių receptai, tai ir pasiėmiau šitą kortelę.

-Jau išmėginai receptą?

-Ne, bet reikės pasidaryti kada. Pasiėmiau šitą kortelę pagal pavadinimą Hangover Express – Pagirių ekspresas. Ten parašyta, kad padeda.

-Dažnai pagirios kankina?

-Pastaruoju metu ne, nes rečiau geriu. Anksčiau daugiau, bet dabar privengiu, nes paskutiniu metu labai negera rytais būna.

Kvitas Čia kvitai, kad sumokėjau už teises. Vairavimo kursai. Tai abudu laikau kaip įrodymą, kad susimokėjau. Kadangi dar nebaigiau, o ten jie viską pasižymi. Tad dabar laikau, jeigu reikėtų kada parodyti. Dėl visa ko.

Impuls kortelė -Lankai implusą?

-Ne. Nusipirkau ir nuėjau vieną kartą. Už mėnesį susimokėjau, bet nuėjau vieną vienintelį kartą. Nežinau kodėl, bet buvau sugalvojusi nueiti į baseiną. Sportas ne man.

Vilniečio kortelės -Viena studentiška, o kita - ne. Jas užregistruoja tik vieną kartą. Jei vieną kartą papildei su 50% nuolaida, tai už pilną kainą tos pačios kortelės nebegali pildyti.

Web banko kortelė -Mėgti apsipirkinėt internetu?

-Taip, labai.

-Koks paskutinis pirkinys?

-Neatsimenu, labai seniai tai buvo. Gal batai kokie nors.

Dažniausiai internetu perku rūbus. Kokius kitus daiktus nelabai perku. Paskutinį kartą pirkau plokštelę Manfredui gimtadienio proga.

Kartoninė kortelė su skaičiukais -Čia Mažvydo bibliotekos kortelė kopijavimo paslaugoms.

Spaudinuosi mokslams ištraukas iš knygų.

Slaptas skyrelis -Čia turbūt nėra nieko. Pamečiau monetą iš Brazilijos ar Kubos, kur draugė parvežusi buvo.

Wallpeiperis

-O su šiuo tik skambini ir rašai sms?

-Čia Lapės galva ir iš raidelių jos vardas sudėliotas. Šitas raidytes, tai gavau nuo draugės kaip kalėdinį sveikinimą. Kai atidariau voką - buvo pilnas pilnas spalvotų raidžių.

-Ir fotkinu dar.

Blackberry -Tai mano draugės vaikino senas telefonas, nes vieną mano telefoną pavogė, o kitą įmečiau į vandens stiklinę. Prie lovos ant žemės buvo vandens stiklinė, aš pasilenkiau, o telefonas šalia buvo ir įkrito tiesiai. Nežinau kaip tai įmanoma, bet įkrito.

O aną telefoną tai darbe nuo stalo pavogė. Dirbau parduotuvėje ir ant stalo buvau pasidėjusi. Išėjau į persirengimo kambarį, tai per tą laiką kažkas pamatė. Kadangi buvo vasara, tai atidarytos visos durys buvo. Atėjo, pasiėmė ir išėjo. Lyg niekur nieko.

-Patinka tau šitas telefonas?

-Ne-a. Bet aš ir taip beveik nesinaudoju telefonu. Kai buvau pametus, tai savaitę buvau iš viso be telefono. Dažnai palieku namie telefoną.

-Čia dėl to pametimo taip išsiugdė?

-Na jo. Bet apskritai aš nesu įnikus į telefoną. Dėl manęs apskritai galėtų nebūti telefono. Man labai nefaina, kai sėdi su kuo nors, kad ir kavinėj, lauki kol atneš valgyti ir abudu žmonės telefonais feisbuką tikrinasi. Tai pradėjau knygą nešiotis ir jeigu būna kažkur, kur nėra ką veikti, tai skaitau. Nes Manfrė visą laiką su telefonu. Tu kalbiesi, o jisai telefonu laiškus rašo. Man labai tai nepatinka. Aišku gal ir norėtųsi telefono fotkinti. Patinka programėlė Snapchat, kur su draugais daliniesi nuotraukomis. Tai tokie dalykai labai faini.

-Kai turėdavai išmanųjį, tam jį ir naudodavai?

-Taip, svarbus man yra fotikas telefone. Dar internetu kartais naudodavausi. Patogu labai.

-Bet nepiknaudžiauji?

-Na, kažkada papiktnaudžiavau - tai labai didelė sąskaita atėjo. Aš labai daug išnaudodavau interneto, nes per soundcloud’ą muzikos klausydavausi, o miksai po dvi valandas trunka… Muzika labai svarbi telefone. Jeigu imčiau naują telefoną, tai jaučiu samsungą, nes labai man patiko anas, kurį pavogė. Dabar išgirstu pas ką nors kai telefone suskamba sms garsas - tas sušvilpimas, tai nostalgija apima.

Pasiilgau jau smartfouno truputį.

-O ką fotkini?

-Kaip pas dauguma būna katės, tai aš savo šunį fotkinu. Arba kai turi vaikų žmonės, vaikus fotkina, o aš Lapę. Kaip ji sėdi kaip žmogus, prisimerkus, o čia užsimerkus, o čia pati duobę išsikasė ir atsigulė kampe. Čia Velykos (rodo nuotraukas).

-Žodžiu savo šeimos gyvenimą fotkini?

-Jo, pagrinde. Tai va - Lapės gyvenimą fotkinu.

Raktai -Vienas nuo Daiktų viešbučio. Didysis - nuo namų, o šitas nežinau nuo ko… Bet vis tiek nešiojuosi.

Pakabukai -Gumytė, tai iš Rūtos Kiškytės parodos. Ji buvo padarius vaišes, kur ant bananų gumytės uždėtos. Plaukų gumytės. Tai iš ten. O karabinas, tai atidavė kažkokia moteris. Mes čia gi sėdėjom prie ano stalo su Edita ir dar kažkokia moterimi. Ir mes kažką apie karabinus kalbėjom, nes man tuo metu jie labai patiko ir norėjau vieno. Ir kaip tik ta moteris sako „taigi aš turiu vieną, va imk“. Ir atidavė.

-O norėtum tik aktyvaus laisvalaikio?

-Aha. Labiausiai norėčiau į užsienį kur nors išvažiuot. Nors ir į Rygą. Arba traukiniais kur nors. Bet iš pradžių noriu dirbti ir užsidirbti pinigų.

-Tik dėl pinigų? Šiaip nenorėtum dirbt?

-Noriu. Žiauriai užknisa nieko neveikti - nuolatinis slampinėjimas. Faina dirbti.

-O, jeigu turėtum pinigų?

-Ne, vis tiek norėčiau dirbti. Juk reikia kažkaip save realizuoti.

Su žmonėmis pabendrauti. Nes šiaip gi nieko neveikiu, o visi dieną dirba.

-Juk gali tuo metu kažką kitą veikti. Gali eiti į renginius, skaityti knygas ar daryti kas tau patinka.

-Bet tada būna taip, kad pusę dienos pramiegu. Su pižama slampinėju, kol visi baigia darbus. Tuomet vakare tik susitinkame ir renginiai tik vakare vyksta. Tai nebent kažkokius kursus lankyti. Vis tiek kažką turi susigalvoti, kad būtų dėl ko iš ryto išeiti iš namų. Kitaip aš negerai jaučiuosi. Jaučiuosi nenaudingai ir švaistau laiką.

Ignė apie save -Dabar esu bedarbė ir mėginu per dvi savaites parašyti bakalaurinį. Tai šiuo metu taip ir gyvenu. Laisvalaikiu einu į renginius, mėgstu skaniai pavalgyti. Mėgstu skaityti. Dabar skaitau „Aukso veršį“ apie Ostapą Benderį, kuris žmones apgaudinėja. Labai juokinga knyga. Mėgstu leisti laiką su savo šuniu. Daug labai praleidžiam laiko abidvi. Pasyviai gyvenu šiuo metu.

-Norėtum pagyventi aktyviau?

-Jo, vasarą norėčiau.

-Kaip įsivaizduoji vasarą?

-Savo vasarą įsivaizduoju, kad turėsiu darbą ir dirbsiu visą vasarą.

-Tai nori visą vasarą tik dirbt?

-Na, jeigu susirasiu darbą, tai teks tai ir daryti pilnu etatu. Dar gamtoje norėčiau daug laiko praleisti. Su baidarėm kažkur važiuoti, plaukti.

simas kvintas

-Iš kur gavai šitą piniginę?

-Radau man atrodo.

-Radai tokią praplėštą?

-Ne..(juokiasi). Radau daug geresnę. Aš ją jau daug laiko turiu. Iš tikrųjų nepamenu kiek. Net neįsivaizduoju.

-Pinginės prisegtuką pats pasidarei?

Plastinikis dėklas -Čia nežinau, kas iš viso tokio. Čia visą laiką buvo piešinių krūvelė mažiukų. Bet dabar nežinau kas čia tokio. Ai, čia kažkada buvo nuotrauka, bet dabar prilipo prie kažkokio popieriaus kalkinio ir net nesimato.

-Kieno nuotrauka?

-Čia buvo prie Vietos šita Laura... Grafikė. Kaminskaitė. Čia iš tų laikų, kai draugavom. Kažkaip nuo to laiko ir liko.

-Jo, čia žiedelis, kur tentus daro, žinai? Tai į piniginę įmušiau, o kitą į diržą ir su grandinėle persiveriu, o tada į kišenę įsidedu, taip pat ir raktus. Patogiau taip, nes man iškritinėja ji visą laiką, esu pametęs taip. Nes dar su dviračiu kai važinėju, tai dažnai iškritinėja.

-Ir viską čia nešiodavaisi?

Teleloto bilietas

-Čia lyg tavo atsiminimų skrynelė?

-Laimingas?

-Ne, anksčiau čia kaip eskizus kažkokius mažiukus nusipiešdavau, tai beleką čia ir grūsdavau. Čia kažkokie žiedų išmatavimai (traukia viską iš eilės). Kam man jų reikia, nereikia, iš viso - man šito dalyko nereikia. Nežinau kam aš nešiojuosi.

Iš įpročio turbūt... Ai, netrukdo man… Tiesiog būna.

-Ne, dar bus šeštaidienį tiktai žaidimas. Laimėjau 12 litų, o man nenorėjo dviejų litų duoti, tai davė bilietą vietoj jų.

-Dažnai žaidi?

-Ne, įvairiai.

-Koks didžiausias laimėjimas buvo?

-Tai 12 litų ir buvo.

-Kiek norėtum laimėt?

-Hooo... Jeigu teleloto, tai aišku aukso puodą.

-O jeigu automobilį?

-Nežinau… nemoku vairuoti. Bet turbūt arba parduočiau arba mokinčiausi vairuoti.

Banko kortelė -Čia nauja kortelė, nes mano išsimagnetino, kadangi kaišiojau į piniginę kaip man jie paaiškino. Metus pabuvo ir išsimagnetino.

Oo parodyk kas čia, šiaip įdomu aš kažką užmiršęs.

“Um-ba-ra-vičius” (skaito). Ai, čia kažkoks... veterinaro pavardė.

-Dažniau nešiojiesi grynuosius ar kortelę?

-Paskutiniu metu - grynus. Nes šiaip į kortelę. Bet dabar, kai sugedo, aš išsiiminėju.

-O kaip labiau patinka?

-Man ir taip, ir taip. Man reikia visada grynųjų ir kortelės.

Kasdien, jeigu ką, išsiimu po kokius 50 litų, kad grynais turėti ir kortelėje.

-Nežinau, aš čia viską nešiodavausi. Kažkas čia dar likę (bando iškrapštyti).

-O centų nesinešioji?

-Na, nėra skyriaus. Šūdiniausias dalykas, kad čia nėra jokio centų skyriaus. Šiaip būtų žiauriai gerai, bet nervina kai nėra.

Reikės naujos piniginės, kad būtų su užtrauktuku.

Nokia

-Kai turėjai smartfouną irgi nefotkindavai?

-Va toks paprastasai variantas. Nėra čia interneto.

Pirkau naują už 80 litų iš salono. Buvo tik pilkas arba ružavas.

Man ružavas labiau patiko. Ir aš dar visą laiką telefoną nukišu kažkur, o ružavas geriau matosi. Ir šiaip graži spalva. Ir turi žibintuvėlį, ir akumas laiko 32 dienas. Jeigu nekalbi nieko, tai 32 dienas, o šiaip - tai porą su viršumi savaičių. O vieną kartą atlaikė mėnesį. Čia tau ne koks smartfounas.

-Kai turėjau su fotiku, tai kokios 3 fotkės ir būdavo. Su darbu nebent kas susiję, kai piešti reikia ir kažkokią pozą nusifotkini.

O namie - yra normalus fotoaparatas, jei kažkam reikia.

-Nenorėtum smartfouno?

-Ai, turėjau kažkokį. Ir man kažkaip... Buvau vienu metu pripratęs, bet man reikia iš tikrųjų tik paskambinti ar parašyti žinutę. Internetu aš nesinaudoju.

-Čia yra fotoaparatas?

-Ne, nėra.

-Netrūksta?

-Dzin man tas fotikas. Fotikas turi būti fotikas - ką ten. Aš nefotkinu tipo taip kažką... Nežinau. Nedarau taip.

-Tai nepatinka, kai viskas viename yra? Labiau patinka, kai fotikas yra fotikas ir viskas?

-Ne, aišku man faina būtų, bet kažkaip man dzin iš tikrųjų.

Nėra, tai nėra.

Pigus, laiko žiauriai gerai, ir radija yra. Norėtųsi biški ir savo muzikos įsikelt, bet nėra jokios atminties kortelės. Jis labai elementarus, čia labiausiai turbūt žaidžia ant tos batarkės. Tai fainai man ir taip. Aš pasikraunu ir pamirštu, kad reikia krauti dar. Kažkada iš draugo pasiskolinau telefoną, kuris tiek pat laiko. Kai po to turėjau savo telefoną kažkokį smartfouną ne smartfouną, tai žiauriai nervino, kad juos pakrauti kas dvi dienas reikia. Man pasidarė svarbiausia, kad paskambinti, parašyti ir ilgai laikytų. Štai tokie reikalavimai.

Raktai -Nežinau nuo ko jie. Pamiršau. Gal nuo seno buto...

Pamiršau. Gal prisiminsiu kada, tai bus gerai. Čia nuo dviračio turiu, kuris kažkur sename bute, kurį nuomavausi. Prie Kalvarijų. Aš kažkaip neatsiimu vis to dviračio. Nes naujuose namuose nuo rūsio rakto neturime, o važiuoti dviračiu kažkur iki Jeruzalės aš tingiu. Tai dar draugės dviratis yra likęs, tai reikia būtinai pasiimti. Kai skambinu tam šeimininkui, jis nekelia man niekada. O šis - nuo namų. Yra du raktai, bet nenaudojame antro, nes ten spyna gera šita.

Pakabukas -Pasiėmiau iš darbo. Iš šilkografų. Ten daug yra nereikalingų.

Simas apie save -Ką veiki gyvenime?

-Viską veikiu.Čia toks klausimas...

-Na gerai, o ką šiuo metu veiki?

-Dabar vaidinu filme pagrindinį vaidmenį. Aktoryste užsiimu.

-Kokiame filme?

-O va tokiame (juokiasi). Nežinau tiksliai pavadinimo, ten ant scenarijaus parašyta „Cобака“. Parašyta rusiškai, bet ten lietuviškas filmas. Sobaka.

-O be aktorystės?

-Dailininku dirbu, dizaineriu dirbu, geriu, dirbu, žiūriu filmus lovoje. Pageriu, padirbu, padirbu, užsidirbu, pageriu, kažką paveikiu. Per daug nieko neveikiu. Padirbu ir geriu dažniausiai paskutiniu metu. Bet šiaip kažką viekiu. Važiuosiu paatostogauti į Palangą kitą savaitę. Keturioms dienoms. Krikštynos ten kažkios pusseserės ar ko ten. Donatos. Ir mes turim važiuoti Žemaitijon, bet po to sugalvojom į Palangą užvažiuoti.

Radom kažkokią buvusią vaistinę, dabar ten 130 litų kainuoja 3 dienoms. Ten kažkiek tų butų padaryta ir išsinuomoji. Tai visiškai jėga, po pem litų gaunasi 2 dienoms. Toks retro butas visas. Nuotraukos iš ten visiškai retro.

-Ar turi dar kokį daiktą, be kurio neišeini iš namų?

-Kokiu savo darbu labiausiai didžiuojiesi?

-Visą laiką anksčiau būdavo pieštukas. Dar turiu begalines kišenes. Šitoje pusėje negaliu (rodo), nes čia mano eskizai visokie ir popieriai su visokiais užrašais.

-Daug. Daug visokių darbų, kurie man patinka. Didžiuojuosi darbais, kurie man patinka. Aš vaikystėje devynių metų žaislus gamindavausi sau iš popieriaus. Visokius robotus, kurie veikia. Prisižiūrėdavau reklamų per televiziją vienintelę, kur rodydavo reklamas, bet jos nepaplitusios buvo... Vokišką kažkokią televiziją. Ten žaislus reklamuodavo ir transformerius.

Tai aš ir darydavausi juos iš popieriaus pats. Esu padaręs robotą, kuris veikė taip smulkiai, kokio dabar niekaip, nei per kur nepadaryčiau.

-O kokių turi paviešintų komercinių darbų?

-Bet dabar nebesinešioji?

-Kažkaip dabar jau mėnesį nesinešioju, blemba. Nes turėdavau tašėje tušinuką, arba striukėje.

-Pieštuką nešiojiesi, o blonknotėlių ar kokio nors popieriaus?

-Aš tuos blonknotėlius... Aš viską pametu, faking. Aš kiek nusiperku - pametu. Nusiperku - pametu. Tai dabar namie guli. Norėtųsi nešiotis, bet nepatogu. Žiemą nešiodavausi vidinėje kišenėje, o dabar striukėje - išplyšo ta kišenė.

-Tai ant ko piešdavai?

-Tai va... pasiimu ar pas jus lapuką, ar dar kieno nors paprašau kokio lapo. Kartais tiesiog įsidedu susilankstęs į kišenę kokį vieną A4-tuką. Pas mane yra dar tokia namie dėžutė kartoninė, kur aš visą laiką iš kišenės tuos popierius išsitraukiu ir susidedu. Po kokios savaitės, kai kišenėje jau vietos nebėra. Būna popierių, kurie beveik tušti tik kažkas neaiškiai parašyta. Vėliau net nesuprantu, kas ten yra.

Dažniausiai dar kai girtas rašydavau, tai nieko neperskaitau ką aš parašiau. Mano raštas toks...

-Daug yra labai jų paviešinta. Pats nemėgstamiausias darbas, kuris yra paviešintas, kai iš ryto mane pakėlė ir davė 15 minučių jam padaryti. Tai čia tas Švyturio logotipas „Mes laimėsim“. Fak! Per penkiolika minučių, kur „oi gerai čia!“. O aš beleką... Ir net negalvojau, kad viskas čia taip išsiviešins, kaip sakant. Kažkokiu simboliu tapo. Debilišku.

-Kada tai buvo?

-Oi, seniai, prieš dešimt metų kažkur. Čia tada, kai pirmą kartą Tilto g. gyvenau. Man tada buvo apie 23-eji (dabar 32 m.)

-Tai ilga karjera. Kas pastūmėjo užsiimti visais šiais dalykais?

-Vaikystėje jau tai pradėjau. Nuo 16 metų pradėjau visur chaltūrinti. Mano šeima - visi meninkai, visa giminė. Tiesiog paišai ir viskas, o ką daugiau daryti. Bandė į muziką mane kišti, nes nėra giminėje muzikantų - nieko neišėjo. Į chorus irgi, bet taip pat nieko neišėjo. O aš vis piešdavau ir tiek. Ir neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip.

sandra nogniĹŤtÄ—

-Neužsisega mano piniginė. Sugedo užtrauktukas. Turiu ją gal dešimt metų ir vis pagenda. Susitaisau, pagenda, susitaisau... O dabar jau pagedo nebesutaisomai. Ir čia tiek prikišta, kad ji šiaip nebeužsisega.

-Čia dėl gausaus turinio neužsisega?

-Taip, taip! Nes, aš sakau, turiu tokį įprotį, kur nieko neišmetu.

Kažkaip viską susikišu į tą piniginę, kol galiausiai... Tik prieš keliones patuštinu, kai kur nors reikia keliauti, kad mažesnė būtų. Čia kišu visokius čekius, šūdpopierius, blemba. Nori, kad ištraukčiau?

Lapukas su telefono numeriais -Čia kažkada tai, man atrodo buvau kažkur išvarius ir man ant lapuko surašė, jeigu telefonas dingtų ar kažką, kad turėčiau pagrindinius numerius.

-O, American Express kortelė!

-Čia mano buvusio berno kortelė.(juokiasi) -Kodėl tu ją turi?

-Nežinau, kažkada kai išsiskyrėm - aš išvažiavau iš jo ir kažkaip ji pas mane taip ir liko visam laikui (juokiasi).

-Tai jis bent užsidarė šitą sąskaitą?

-Na, aš tikiuosi! Aš jos jau seniai netikrinau. Šiaip gal ir neuždarė, gal reikėtų patikrinti (juokiasi).

-Šios vizitinės kortelės - visos su darbu susijusios?

-Čia.. su gyvenimu susijusios. Su darbu, tai mano vizitkė tik tai tikriausiai, daugiau nieko.

-Sinerga...?

-Ai, čia mūsų... Bandžiau tokius batus atsivežti, bet kažkoks lievas buvo distribiutorius, tai mes nutraukėm su juo bendravimą. Nepatiko man jis.

-O savo ***** taip ir nešiojiesi pinigėje ar čia sena ?

-Taip ir nešiojuos. Nepatikėsi - ne tik *****, bet ir *** ****** nešiojuosi piniginėje.

-Kodėl taip elgiesi? Ką darysi, jeigu pamesi?

-Na, nes kvaila merga esu. Buvau pametusi visą šią pinigę.

Net nepametusi, o kažkaip kabake ją iš manęs nufyrino…

Užblokavau viską, id kortelę, nes ir pasą nešiodavausi piniginėje, ir **** (tyliai). Na, žodžiu, viską, viską. Ir po kelių dienų paskambino kažkokia moteris iš rajono, sako „aš radau jūsų piniginę autobuse“. Su viskuo, žinai, tik pinigų nebuvo, ***** nebuvo (pakuždomis). O viską, viską atidavė. Dar turiu ID kortelę, kuri šiaip negaliojanti. Aš ją užblokavusi, bet kartais panaudoju, kai kur.

-Olympic Casino...?

-Jo, na aš pokerį žaidžiu. Dabar jau seniai nebuvau kazino, reikės pavaikščioti.

-Nebūčiau pamaniusi, kad žaidi pokerį...

-Žaidžiu, žaidžiu. Man labai patinka, bo aš labai azartiška. Šiaip ant kompo dafiga žaidžiu, bet dabar jau kažkaip užleidau.

-Kaip sekdavosi?

-Andriui gal geriau, žinai, sekdavosi, bet sekdavosi. Normaliai sekdavosi. Internetu esu išlošusi daugiausiai gal kokius 200 baksų. O kazino... aš dabar galvoju... kazino iš viso nesu sėdėjusi prie finalinio stalo. Na, kad kazino laimėjusi. Ten šiaip, kiekvieną vakarą vyksta turnyrai, o po turnyrų seniai susėda žaisti iš grynųjų pinigų. Tai ten jau cashas taip vadinamas. O šiaip - pasiskambini, užsiregistruoji, ateini, susimoki ir žaidi.

Bet kas gali žaisti, jeigu pilnametis. Nuo 21-erių.

MakeUpForever kortelė -Kai gyvenau Rygoje, tai baigiau šią MakeUp Forever mokyklą. Vizažiste mokinausi būti. Tai nuolaidų kortelė kosmetikai. Čekius galiu išmesti, ane?

Kings of diamonds kortelė -Čia pokerio klubas. Buvo anksčiau, dabar jo jau nebėra.

Lietuvoje. Ten buvo bernai tokiam klube pasidarę.

Satta kortelė

Veterinarijos klinikos vizitinė

-Aha. Niekam jos buvo nereikalingos iš tikrųjų (juokiasi). Neva, kortelių turėtojai turėdavo kažkokią nuolaidą, bet kokią aš jau dabar neatsimenu.

-Čia Džamalo (šuns) gydykla buvusi. Kitoje pusėje gydytojos numeris. Tai va dėl ko nešiojuosi šitą.

Nuotrauka

-Čia dantistai mano visi. Prirašo krūvą laikų, kada man pas juos ateiti. Čia labiau kai breketus nešiojau, o dabar jau mažiau ten tų laikų.

Dar - vyro banko kortelė.

-Čia mano draugo Ramojaus (juokiasi). Vienintelė nuotrauka, kurią nešiojuosi. Net neatsimenu, bet tai buvo prieš tūkstantį metų, kada jis man tą nuotrauką davė. Aš labai juokiausi ir sakiau “duok, aš įsidėsiu į piniginę”. Tai nuo to laiko. Ir ji dar senoje pinigėje pas mane buvo. Paskui ir nuotrauka persikėlė į naują piniginę. Jis čia dar toks baisus, raudonas visas (juokiasi). Jokia meilė. Jis mano draugas šiaip, visiškai.

Kaimynas. Oi kaip gerai, aš čia apsišvarinsiu.

Baudos kvitas -Čia dar baudą turiu. Iš anstolių. Blet! Reikia išmesti. Eik tu sau, baisu kiek čia visko. Sena čia bauda, o ruda - nuo sukimo.

-Tai kaip plaščiatką naudoji šitą?

-Jo (juokiasi). Dėl to ji tokia ir parudavusi. Iš tikrųjų kažkada bernai, blembački, pridarė baudų su mano mašina ir paskui mane antstoliai persekiojo. Su tūkstančiais. Bet atsiskaičiau jau tas baudas… Ir ačiū dievui.

-Visą savo gyvenimą kaupi piniginėje?

-Jo, bet žiūriu, tai kad čia nieko doro nėra (juokiasi). Čia kažkada tatuiruotei buvau užsirašiusi. Tai per šitą mane ištikrųjų atrado, kai piniginė buvo pavogta. Ta moteris rado šitą kvito taloną, kad aš užsirašiusi kažkada eiti tatuiruotis. Čia praeitų metų gegužės pirma (ant talono užrašytas tatuiruočių meistrės telefonas). Kaip ji iškniso tą mano telefoną...? Ar ji paskambino tai Silvijai? Tipo radau piniginę, o ta jai davė mano numerį. Aš dabar neatsimenu, kaip ten buvo. Per šitą rado mane (rodo taloną).

Dantistų vizito kortelės

-Matau, kad visi vyrai tau atiduoda savo banko korteles?

-Na jo, patikima moteris. Neišleidžiu nei centuko (juokiasi). Aš atsimenu, kad su Ženia tai tikrai buvo kažkaip taip - davė matyt, kažką turėjau nusipirkti ir pasiėmiau jo kortelę… O kaip gavosi, kad su ja išvažiavau taip ir nežinau (apie American Express).

-Išvažiavai iš kur?

-Iš Latvijos. Matai, aš Latvijoje gyvenau. Rygoje dafigą metų.

-Moki latviškai?

-Ne. Suprasti suprantu, bet šnekėti tai nepasakyčiau. Maza maza meite mite galiu pasakyti. Čia reiškia maža maža mergaitė (juokiasi).

-Tai, kaip matau labiausiai mėgsti naudotis banko kortelėmis?

-Svetimomis (juokiasi). Ne, ištikrųjų labiausiai grynaisiais mėgstu naudotis. Aš tokį įprotį turiu. Pilna kortelių, bet aš visą laiką stengiuosi grynųjų turėti su savimi. Nežinau kodėl. Man patogiau nei kortele. Pas mane visą laiką turi būt grynųjų. Štai dabar - dvidešimt litų.

-Kodėl neišmeti tokių dalykų?

-Nežinau... Šiaip reikia išmesti, bet.. nes Silvijos telefonas užrašytas... Nors šiaip aš jį turiu. Aš kaupikė esu. Aš esu siaubinga kaupikė.

-Bet kokia to priežastis?

-Man atrodo, kad man kažkada prireiks. Žinai, man kažkada prireiks, o tada aš surasiu greitai ir panaudosiu. Bet ką žinau, iš esmės kai prireikia - tai gali susirasti ir kitaip.

-Turi tokią “baimę prarasti”?

-Jo, aš bijau, kad praskipinsiu kažką netyčia.

-Piniginę pirkai?

-Jo, Mango. Seniai seniai. Na sakiau - pirkau ją prieš dešimt metų, tada dar dirbau stiuardese. Tai grynai dešimt metų čiuju ir bus. Ji pas mane tokia paliegėlė. Man patinka tokios didelės piniginės, nes galiu daug visko prisikišti. Ir centų nešiojuosi nemažai. Mama ant manęs pastoviai rėkia „SANDRA UŽSISEK PINIGINĘ“, o aš sakau „MAMA JINAI NEUŽSISEGA“.

Raktai -Du raktai nuo namų - nuo viršutinės ir apatinės spynos. Šis nuo krautuvės mano. O šie du, tai aš neturiu žalio supratimo dabar - nuo ko jie yra. Tikrai, prisiekiu. Galvoju ir neįsivaizduoju. Nei nuo tėvų namų... Nežinau.

Pakabukas -Čia dar toks pastebėjimas… Pastebėjau, kad tau tavo piniginė netinka...

-Netinka?

-Na pagal išvaizdą, ji tokia mango...

-Fyfiška? Na aš sakau, aš ją nusipirkau prieš dešimt metų.

-O tada tau ji tiko?

-Man ji tada tiko ir patiko.

-Kaip pasikeitė dabar tavo stilius?

-Na.. aš gal dabar labiau... Aš gal anksčiau buvau moteriškesnė, daug moteriškesnė. Ten ir sijonus panešiodavau, ir kablus panešiodavau, ir suknelių. Puoštis man labai patiko. Tais laikais, kai man buvo dvidešimt metų... nuo to laiko, tai normaliai viskas pasikeitė. Nes dabar tai ką - rengiuosi kaip bernas. Visiškai.Tai dėl to ir netinka. Na taip.

Evoliucionavo kažkaip mano grožio supratimas normaliai į kitą pusę. Geras čia pastebėjimas. Tai karoče vadinasi laikas pirkti naują piniginę. Seniai jau laikas.

-Šitą draugas atidavė kažkada. Padovanojo. Pamačiau tą pakabuką ir man jis labai patiko. O draugas dvejus tokius turėjo, tai vieną atidavė man. Antrankiai, toks irgi paradoksas.

O šitas čia buvo iš Paryžiaus “I love Paris” ar kažkas tokio. Irgi draugas iš Paryžiaus parvežė ir užsikabinau. Karabinas irgi prie jo buvo. Bet su juo nesisegu prie kelnių ar kažkur. Raktai visą laiką kišenėje ir viskas. Niekur nesisegu.

Iphone

Wallpeiperis

-Kokios svarbiausios funkcijos ir ką naudoji?

-Feisbukas (juokiasi). Feisbukas, instagramas ir mailas.

Darbinis ir asmeninis. Daugiau aš ten labai ko ir nenaudoju.

Na fotkinu. Dabar dar parsisiunčiau daug visokiausių music making programėlių, tai bandau groti, būti didžėja (juokiasi).

Aš iš tikrųjų, kai buvau nuskandinusi telefoną į unitazą ir neturėjau iphouno kurį laiką… ir buvau su tuo paprastu, na su mygtukais, o ne touchphounu, tai šakės, tai jaučiausi.. na iš viso atrodo - kaip be rankų, be kojų. Nebūčiau niekad pagalvojusi. Pasirodo esu žiauriai priklausoma nuo to supisto feisbuko. Visą laiką žinai, išvažiuoju į mišką su šuniu, kiekvieną dieną - tai visą laiką sulindus būnu į tą telefoną. Šneku su draugais, žiūriu kas ką papostino.

-Čia man atrodo Belgijoje buvau. Čia pravažinėjom pro atrakcionus ir iš mašinos nufotkinau. Tokia graži gavosi.

-Sms rašai, ar per feisbuką tik susirašinėji su draugais?

-Rašau, bet dažniausiai per feisbuką viskas paskutiniu metu.

-Ką fotkini su telefonu?

-Tai viską. Galiu paskutines nuotraukas parodyti… Kaip su Džamalu iš ryto atsibudome - kojos man ant veido, visa plaukuose, burnoje plaukai krč tai prasispjaudžiau ryte (juokiasi).

-Be iphouno kito telefono nenorėtum?

-Ne, nenorėčiau. Numirčiau aš be iphouno ( juokiasi).

Rimtai. Man taip atrodo.

-Nesako aplinkiniai, kad per dažnai įlindusi į telefoną?

-Būna. Draugės dažniausiai, mergos. Būna, sėdim kur nors ir pyst įsijungiu aš tą telefoną prasichekint. Čia psichologinis kažkoks dalykas. Nes lyg niekas man ir nerašo... Ne gal, o iš tikrųjų būna - niekas nerašo. O vis tiek įlendi pasižiūrėti.

Priklausomybė normaliai.

-Labiau nuo telefono ar nuo feisbuko?

-Nuo feisbuko. Grynai -O jeigu turėtum tą patį iphouną, bet be feisbuko... Ne taip tau jo reikėtų? Ką su juo darytum?

-Na tai nebent tada fotkinčiau. O ką ten tada daryti be feisbuko (juokasi).

-Labai daug turim savo ir Erikos nuotraukų kartu. Dar krautuvę fotkinu pastoviai, jeigu kažką įdedame... Labai daug selfių. Kuo kuo, bet šituo tai jau pasigirti galiu (juokiasi).

-Pizda! Visiškai beviltiškas žmogus...

-Aš tai tikrai beviltiška (juokiasi). Na aš neįsivaizduoju, ką aš daryčiau su juo. Na, muzikos aš dar daug klausau - tarkim soundcloudas. VA! Shazamas - mano mėgstama programa, nes šiaip muziką renku. Tai tas gal dar. Bet pagrinde - feisbukas. Tikrai. Aš sąžiningai labai nuoširdžiai prisipažįstu.

-Be ko dar neišeini iš namų?

-Cigarečių.

Sandra apie save -Uoj! Ko aš tik neveikiu… (juokiasi). Dirbu Vietoj. Gaminu maistą alkstantiems žmonėms. Ką alkstantiems - burgerių norintiems. Darbuojuosi dar pas save krautuvėje.

Pardavinėjame vyriškus drabužius - užaugusiems skeiteriams visokiausiems, tėveliams. Kartu su vinyl shopu esame, kuris pardavinėja aparatūrą ir visokias plokšteles.

Turime viršuje hostelį. “Detroit Pillow” vadinasi. Dabar dar apsiėmiau dar vieną projektą - stiliste vėl. Bet su tokiu projektu, apie kurį dar nieko negaliu šnekėti, nes per teliką rodys kažkada.

-O turi laisvalaikį?

-Aš? Ne. Laisvalaikis - tai šuo mano. Nes kažkaip esame dviese. Kai ne su juo, tai dirbu ir po to bėgu iš karto pas šunį ir visą laiką leidžiu su šuniu. Pasivaikštom po mišką kokį nors. Naktį, dieną. Neturiu aš laisvalaikio, o laisvų dienų - tai išvis. Turėjau šį šeštadienį ir sekmadienį, tai miegojau visą laiką. O dabar dar ir vėl su Satta reikės dirbti, nes darbas su Satta tai vis tiek toks vasarinis. O kai klubą turėjome, biški ten esu padirbusi barmene, bet labai trumpai. O daugiau tai nieko aš ten nedarydavau, nes mano vyro klubas buvo. Aš tik tūsindavausi. Tikrai, nieko aš ten nedarydavau. Tuo metu dirbau vizažiste. O po to, prieš tris metus atsidarė Vieta, tai atėjau į Vietą dirbti. Pati pirma buvau barmenė. Pradirbau pusantrų metų, o tada išėjau, nes atidariau savo krautuvę. Bet šitaip susiklostė, kad vėl grįžau, bet ne kaip barmenė, o kaip va - burgerinė.

Darau daug. Bet aš ir galvoju - ar aš tiek darau, kad nemoku kažko vieno gero daryti, ar aš jau čia tokia gabi, kad man visko reikia. Na, bet matai, jeigu aš išgyvenčiau vien tik iš to savo verslo, tai nedaryčiau nieko kito. Šiaip iš esmės - jeigu galėčiau sau taip leisti, bet kadangi pas mus verslas neseniai prasidėjo, tai jis dar turi įsivažiuot. Didelių pajamų tikrai dar neturime. Nors daugiausiai laiko paskutiniu metu praleidžiu čia. Net nebūnų tiek pas save krautuvėje, kiek būnu čia - Vietoje.

-O kokie vasaros planai?

-O vasarą... dirbsiu su Outsaidu. Nes kuo arčiau deadlaino, tuo labiau teks dirbti su Satta. Ten viešbučius užsakinėti, pasirūpinti muzikantais užsieniečiais, kur juos sukišti apgyvendinti ir ko jie iš mūsų nori. O rudenį žiūrėsim, gal jau išviso manęs čia nebus, išvarysiu kažkur iš Lietuvos.

-Ką veiktum, jeigu verslas neštų pelną ir nereikėtų viskuo labai rūpintis?

-Keliaučiau. Visur kur šilta. Į Ameriką norėčiau - pasižiūrėt kaip tenais. Man Italija labai patinka. Su mielu noru gyvenčiau Italijoje ir gėles auginčiau kokiame šiltnamyje. Bet jau svajonių svajonė tai stabiliai - norėčiau su augalais kažką daryti. Aš labai mėgstu. Norėčiau auginti kažką, bet ne tokiom kaip Lietuvos sąlygomis.

mykolas budraitis

-Čia būtent kortelėms piniginė (juoda). Labai seniai iš Muji parduotuvės man atrodo. Muji - tai daug kur užsienyje esantis japonų brandas, kur yra nuo visokiausių daikčiukų iki drabužių. Bet jie visi kiek įmanoma minimalistiškesnio dizaino. Net be jokių etikečių, be nieko. Na pavyzdžiui, jeigu notebookai - tai kartoniniai. Ir drabužiai labai minimalistiški. Žodžiu - viskas.

-Panašiai kaip koks ”Tiger”?

-Na jo, tik savo dizainą palaiko labai. Tai tokių ten buvo visokių baltų, ir visokiausių spalvų.

Dėklas flashui -Ten viduje flashas įdėtas, tik ne tas. Gavau dovanų, nes mano draugas dirba su šiuo Belgišku rūbų brandu.

Shanti teatro vizitinė -Jo, čia mano pirma bosė, kai luminariumuose dirbau.

Sutikau ją, o ji ten su luminariumais visokiais važinėja.

Scenografė ir stage dizainerė. Labai susibendravome ir davė savo vizitinę, kad susitikti jeigu ką.

-Tuomet dirbai pas ją?

-Ne, tik tuose luminariumuose.

-Paaiškink, kas yra luminariumai? Ką ten darydavai?

-Luminariumai yra milžiniškos, iš vidaus oru pripildytos palapinės, kurių medžiaga yra labai jautri UV spinduliams ir šviečia net apsiniaukus. Į juos gali įeiti, viduje skamba ambient muzika, gali vaikščioti, medituoti ir t.t. Luminariumuose keisdavomės pareigomis komandoje, būdavome atsakingi už kasą, už įėjimą, už atskirus luminariumo kambarius, už atsarginį išėjimą ir tvarką.

Vero Cafe kortelė

-O dryžuota piniginė?

-Čia nuolaidų kortelė, kaip būna coffeino kortelės, tai čia vero cafe kortelė pas mane. Ten galima susikaupti kažkokias nemokamas kavas. Tiesiog gavau dovanų su pem litų viduje ir naudojau, kol jų buvo.

-Čia nešiojuosi chashą, na ir dar **** būna.

-Iš kur ją gavai?

Maiko banko kortelė

-Iš Mike. Jis ją parvežė iš Paryžiaus man atrodo? Arba Paryžiaus, arba Berlyno, arba Belgijos, nes buvo trijose šalyse vienu metu. O rimi kortelė yra Ryčio. Nuskenavau Rimi neseniai visai, kur gali nuskenuoti ir pasižiūrėt savo pasiūlymus. Ir žiūriu „LABAS, RYTI!” parašyta. Aš neturiu tų visų maximų ir rimi kortelių, nes vis iš kažkur atsirasdavo kažkieno kito kortelės - rimi iš vienur, iki iš kitur.

-Nešiojuosi ją, kad greičiau gaučiau pinigus.

-Labiau mėgsti grynuosius ar kortelę?

Balta kortelė -Čia mano ofiso raktas. Mano ofiso (juokiasi).

Lapukas su dviem žodžiais

-Kadangi neturiu beveik niekada tų grynųjų, tai nežinau. Kai turiu kortelę, tai stengiuosi atsiskaitinėti vien kortele. Taip atrodo, jog mažiau išleidžiu. Yra tas momentas, kai tu neskaičiuoji ir nematai kiek liko, bet kartu ir kai dešimt litų kišenėje ar dvim - tai nėra tokio „O! Čia išsitrauksiu ir kažką pirksiu“.

-O kas čia?

-Tai kortelę tau padeda taupyti?

-Vaistų pavadinimas. Šitų tai gal nerodyk, nes dar pasigūglins kas nors... Baisesnių vaistų aš dar nesu vartojęs. Jie yra... na bendrai, tai kaip suprantu - nuo visokių svetimkūnių odos. Tai yra tipo rūgštis. Bet čia tokia rūgštis, kurią ant odos užsilašinus - graužia. Tai ją naudoti tik ant pažeistos odos. Šiaip nuo karpų čia visokių, bet net gi kai ir ant karpos dedi tai taip kaip rūgštis graužia labai.

-Man padeda tai, kad aš turėsiu nueiti iki bankomato išsigryninti. Nežinau, man kortelė yra toks dalykas, kad aš į ją gaunu tam tikrą sumą pinigų ir man ten yra 30-ies litų paklaida suplanuotos maždaug visos išlaidos... Na ne visos mėnesiui į priekį, bet žinau, kad per savaitę kažkur iš tos kortelės galiu tiek ir tiek dalykų nusipirkti arba išleisti. Tada savaitgaliui tiek ir tiek pinigų, ir tada kažkaip viskas yra kortelėje, o kai pasidalina į grynus ir kortelėje, tai aš nebesuvokiu savo visų santaupų sumos. Man patogiau viską vienoje vietoje laikyti ir tiesiog, ta kortelė tokia yra, kad tik kai labai reikia ją naudoju.

-Bet gi turi savo swedbank kortelę?

-Jo, bet šitos nenaudojau labai ilgai, tai nebeatsimenu net pin kodo.

-O kodėl tau baisu, kad pasigūglins?

-Nes labai stiprūs vaistai. Na ką aš žinau... Nuo karpų kažkokie vaistai.

Raktai

-Ar dažnai keiti telefono wallpeiperius?

-Mano raktai tai įdomią vietą turi - aš juos pamušale nešiojuosi. Abudu raktai nuo namų durų ir du magnetukai nuo lauko durų - vienas veikiantis, kitas ne. O kortelė kaip minėjau - nuo ofiso.

-Kai nusibosta, tai keičiu. Gali užsilikti 3 mėnesiams, o gali būti, kad ir per dvi savaites pakeisiu. Dažniausiai užsilieka kokiam mėnesiui bent jau.

-Kodėl jokio raktų pakabuko nesinešioji?

-Nespėjau susirasti dar, bet šiaip visiškai nesvarbu man visai tai yra.

HTC Wallpeiperis -Vakar radau tokį paveiksliuką ir iš karto užsidėjau, nes labai patiko. Patiko tiesiog nuotrauka pati.

-O kas tokio yra nuotraukoje?

-Čia yra, kaip suprantu, kažkokio Miss konkurso dalyvė.

Norėjau sakyti nugalėtoja, bet turbūt gal pralaimėtoja iš nuotaikos. Čia manau, kad dokumentinė nuotrauka. Na, bent jau tas blogas toks yra, iš kurio dažniausiai imu dokumentines nuotraukas.

-Bet svarbus tau wallpeiperis telefone?

-Svarbus, nes jis man viso pačio telefono jausmą keičia. Kai kiekvieną dieną pasižiūriu į telefoną ir jeigu matau kažkokį erzinantį vaizdą, tai mane nervina telefonas pats. Turėjau pavyzdžiui labai gražiai Velykoms nusifotkinęs du geltonus samanų kupstus pilkose samanose ir buvo labai gražu tą savaitę iki kol pasikeičiau, nes supratau, kad vizualiai mane nervina tas. Labai daug linijų, taškuota tokia nuotrauka buvo. Tai man buvo gražu tol, kol tame įspūdyje buvau, o kai pasibaigė tas įspūdis, tai pakeičiau.

-Tai tavo wallpaperiai keičiasi pagal tavo vidinę būseną ar nuotaiką?

-Taip.

-Kokias funkcijas dažniausiai naudoji? Kas tau yra svarbu telefone?

-Mailas, feisbukas, nekalbant apie pagrindines funkcijas – žinutės ir skambinimas. Internetas, į tai įeina ir googlas.

Nors šiaip dažniausiai, jeigu taip sakyti, tai google paieška, mailas, feisbukas, mapsai ir fotikas. Ir orų prognozė.

-O kam naudoji mapsus? Dažnai prireikia?

-Pasižiūrėti kur kokia gatvė, streetview pasižiūrėti. Jeigu einu kažkur, kur dar nebuvau, tai pasižiūriu kur tai yra, kokia gatvė, tada pasižiūriu streetview, kad vizualiai pamatyčiau tą vietą kur einu.

-Dažnai tenka eiti į naujas vietas, kur dar nesi buvęs?

-Na, turbūt. Dažnai gaunasi vien dėl to, kad ieškau kažkokios parduotuvės ar kažkieno namų. Dažniausiai tai yra taip, kad važiuoji kur nors dėl kokių nors paslaugų, ką nors išsinuomoti, nusipirkti, susirasti kažkokią medžiagą. Nes aš iš centro niekur nevaikštau. Tai, jeigu man kažkur toliau važiuoti, tai reikia šito dalyko. Šiandien dar susiinstaliavau maršrutai.lt, nes aš nežinau ten tų visų... Pvz. dabar įsivaizdavau, kad nuo Švitrigailos gatvės galbūt galiu kažkaip per Naujininkus nusigauti iki Petro ir Povilo bažnyčios. Pamaršrutinau ir pasirodo, kad vis tiek artimiausias kelias yra aplinkui važiuoti, jeigu autobusu. Ir kadangi išvis nesinaudoju dažniausiai viešuoju transportu, tai tiems atvejams, kai reikia kažkur nuvažiuoti galų gale, tai gerai.

Nes neįsivaizduoju: nei kokiu, nei kiek persėdimų reikia padaryti. Tuo labiau, kad jie jau rodo dabar kada autobusas atvažiuoja, rodo tavo stotelę ir kokiom trimis-keturiomis stotelėmis prieš tai rodo, kad jis jau varo po biškį.

-Kuri funkcija pati pati svarbiausia? Be kurios tau telefonas ne telefonas, aišku be tų dviejų standartinių?

-Hmmm... kamera turbūt. Aš ją naudoju rečiau nei feisbuką, bet man nėra tokio trūkumo didžiulio, kai nėra to feisbuko.

Gal dar, sakykim messingeris feisbuko, jeigu juos atskirti.

Man messingeris feisbuko yra atskiras dalykas nuo feisbuko ir priskiriamas prie žinučių todėl, kad visi juo naudojasi ir tiesiog analogas smsams, nes nereikia mokėti už jas.

-O mėgsti kavinėje fotkinti maistą?

-Jeigu gražiai padaro tai jo, bet taip labai retai būna. O šiaip, aišku man labiau savo norisi.

O sugrįžtant prie wallpeiperių - tai renku iš tumblrerio fotkes, kurios gali būti arba tapti wallpeiperiu. Bet iš esmės yra nuotraukos arba paveiksliukai, kurie patinka ir kažkam gali būti panaudoti įkvėpimui ar kitam, tai čia dėl to toks folderis.

Bet jau biški paseno.

-O ką fotografuoji?

-Viską kas pasitaiko po akim. Kai fotografuoju telefonu, tai yra tik du atvejai visuomet: jeigu tai yra kažkokia fotkė, kurioje šiaip kažkas faino, tai tada aš fotografuoju iš karto su instagramu. Faina ta idėja instagramo, kad tai kažkoks vizualus blogas, kuris skatina bet kokiu vaizdu dalintis ir negalvot ar jis čia kažkoks meniškas, ar ne. Tiesiog fotkinti ir dalintis ne postais feisbuko, o nuotraukomis. Tai faina, bet kadangi instagramas neištobulėjo iki to, kad rezoliuciją normalią nuotraukų padarytų ir koregavimą filtrų, tai jeigu fotkinu kažką būtent dėl fotografijos - tai fotografuoju su telefono kamera ir koreguoju su atskiromis telefono programomis. Ir tada į instagramą (juokiasi).

Dar telefono kamerą darbe naudoju kaip skenerį nusifotkinu savo eskizus, kad nusiųsti kažkur. Naudoju dar tam, jeigu daraisi kažkokius užrašus, tai tiesiog vietoj to, kad užsirašytum - nusifotkinu visokius tekstus. Kamera man toks esminis dalykas, nes bet ką, kam kažką norėtum staigiai parodyti ir net niekur neuploadinti tiesiog. Kažką pamatei ir žinosi, kad pasakosi kažkam apie tai - tai turėsi vizualią informaciją. Arba, va - ledukai gražiai iškrenta.

Maistą irgi fotkinu, bet čia gal dėl maisto labiau, o ne dėl to, kad fotkinti.

-Bet nuotraukose - paties darytas maistas?

-Paties.

-Muzika tau svarbi telefone?

-Kaip pačiam telefone, tai ne – nesvarbi. Nes per soundcloudą klausau. Ta prasme per telefoną, bet per soundcloud programą. Tai aš šiaip telefone neturiu nei vieno muzikos failo. Nes užima vietą ir tai tiesiog gali rasti internete. Man buvo tas, kad rinkti muziką, bet yra dabar ir tas, kad tu ją ir rinkti gali internete.

-Nebaisu, kad patinkanti muzika dings iš interneto?

-Na baisu, bet aš kadangi jau ilgą laiką rinkau filmus ir muziką ir po to kai pripildžiau du terabaitinius hardus, tai nebenoriu aš jos rinkti. Nebetelpa. Ok, su muzika gal yra prasčiau, muzika gali dingti iš tikrųjų, bet su filmais tokiais tai.. Iš tikrųjų retus filmus tai jo, tu išsisaugoji, bet iš kitos pusės - kažkokius tokius kaip American Beauty arba Lynčo filmus ir panašiai - juos norisi turėti, nes jie labai geri. Bet tai yra tie filmai, kuriuos tu visada susirasi ar nusipirksi – jie nedings. Kažkaip dabar stengiuosi kuo mažiau jų turėti, nes užima vietos daug. O muzikos pačios, tai man viskas sulėtėjo dėl to, kad ausinių nebeturiu. O ausinės yra... perku aš jas brangesnes ir tada ilgai bandau nepamest ir kai aš jas turiu, tai klausausi pastoviai ir įsirašinėju ten tą muziką, bet kai neturiu - tuomet praeina ilgas laikas kai aš jas vėl nusiperku. Nes man reikia kad jos gerai grotų ir nekristų iš ausų, o tokios kainuoja apie šimtą litų – man tai daug. Man jos dažnai sugenda, pametu gal rečiau.

Dažniausiai sugenda taip, kad groja viena ausinė ir tada dar ilgą laiką vaikštau abi įsikišęs, o klausau per vieną. Būna net toks momentas, kai eini ir išsikrauna telefonas, o tau dar liko pusė kelio iki darbo, o išsikrauna ir baigia groti.

Tai aš neišsitraukiu tų ausinių iki pat darbo, nes atrodo, kad eini tam pačiam kambaryje, kuriame klausei muziką. Yra daug žmonių, kurie į tūsus vaikšto, įsikišę ką nors į ausis, kad negadintų klausos. Aš tai man atrodo jau pakankamai blogai girdžiu, tai nebesugrįš. Nors iš kitos pusės, tai tam tikrus garsus atrodo labai gerai girdžiu, kur kiti neišgirsta.

Bet pavyzdžiui žmonių kalbos - tai problematiška man yra jų klausyti. Kai filmą kokį žiūriu, na bet ką jeigu žiūriu ir reikia girdėti kaip kalba, tai reikia, kad būtų gana garsiai.

-Be kokio daikto neišeini iš namų?

-Turbūt dar visada pasą įsimetu. Jeigu man nereikia kompo, tai visą laiką būna: telefonas, piniginė, pasas ir raktai. O jeigu einu kažkur ilgesniam laikui, tai visuomet imu savo kuprinę, o kurpinė tai ten yra jau pusė mano namų. Ten visada yra pora švarių kojinių, pora maišelių, pakrovėjai, usb laidas, hardas, knyga, kompas, popieriukai, tabakas. Dar dažnai būna skutiklis, šepetukas ir dantų pasta, kad jeigu aš kažkur nakvosiu, tai turėsiu visą savo lagaminą. Tik nebent keičiasi tas, jeigu einu kažkur po darbo, tai išsiimu kompą. Dar ir visada turiu wireless hot spot, tai laisvai galiu netikėtai kažkur parą laiko praleisti.

Mykolas apie save -Mokausi dirbti reklamos agentūroje. Mokausi dirbti kažkokiam rimtesniame darbe.

-Čia pirmas tavo toks rimtas darbas?

-Ne, bet tai viską, ką aš dabar bendrai darau - tai bandau...

Kaip yra tie žmonės, tokia grupė family builders, kurie kuriasi savo šeimą ir namus pirmiausiai. Kaip jaunos šeimos ir panašiai, tai kažkaip panašiai jaučiuos tik tai ne šeima, o life builder. Statau aplink save po biškį kažkokį gyvenimą.

Nežinau, man tiek atima laiko tas visas darbas, kad man po to lieka laiko tiesiog ilsėtis. Laisvalaikiu mėgstu gaminti, fotografuoti su telefonu (juokiasi), žiūrėti filmus, nueiti į opiumą, bet šito aš kaip ir neskaičiuoju.

-Tai tūsai yra kasdienybė?

-Ne, ne kasdienybė. Kaip tik pastaruoju metu į sodybą maloniau išvažiuoti. Kažkur pakeisti aplinką, bet neskaičuoju to kaip tūso… gal kaip ir kasdienybė. Kasdienybė, kur nepastebi kaip tavo dienos darbas pereina į tūsą, nes tau reikia staigiai atsipalaiduoti ar dar kažką. O tokios veiklos, kaip ten pvz. kas man iš tikrųjų būtų poilsis, kaip pvz. savaitgalį lėtai tvarkytis savo kokį stalčių ir pasidaryt tvarką to neprisiruoši daryti, nes nėra tam laiko šiokiadieniais ir nėra jėgų fizinių. Tau reikia tiesiog atsipalaiduoti vienu ar kitu būdu. Pabendrauti su žmonėmis.

-Ką reiškia tas “mokausi dirbti”? Kas bus kai “jau dirbsi”?

-Gal tiesiog vienu metu pajusiu, jog aš normaliai valdau savo visas vėžes darbe. Bet tas mokymasis visą laiką bus, nes tai yra darbas, kur gali daryti karjerą ir su perspektyvomis. Tai tu visą laiką iš esmės mokysies ir galėsi būti vis geresnis, vis geresnis ir geresnis. Panašiai kaip padirbus bare - tai aš tik kažkur po išdirbtų metų jau visiškai jaučiausi taip, kaip visiškai savas. Žinai, kada čia ką reiks padaryti.

Jautiesi savas kažkaip. Jautiesi, kad kontroliuoji visą savo situaciją normaliai.

-O tau rūpi karjera dabartinėje srityje? Ar manai, kad tai laikinas dalykas?

-Man įdomu, bet gal labiau man įdomu, kiek toli aš taip nueisiu. Neturiu tokio, kad man būtent reklamoje dirbti, kad ji man. Taip pat kaip ir kažkur kitur. Aš visiškai netikėtai pradėjau mokytis ten dirbti tiesiog žiūriu į ką tai išeis. Tai kol išeina ir kol galiu stengtis dėl to, tai ir įdomu. Tik tai mane ir varo, kad yra kažkokia perspektyva ir galima dėl jos stengtis. Na ir pažiūrėti - kiek tu sugebi.

-Tai iššūkis?

-Na jo, kažkoks. Nes kaip jau ir sakiau, tai yra kito lygio darbas, jeigu tu pasieki kažkokius savo tikslus, tai tu gali kažkaip normaliai išsilaikyt save ir susikurti kažkokias normalias gyvenimo sąlygas sau. Jeigu sieki norų ir atsakingai daraisi tą karjerą. Tai tas mane ir vilioja, tokiu būdu eiti, ypač kuris iš vienos ar kitos pusės priimtinesnis bent jau man, negu, nežinau… Negu eiti pardavinėt ką nors (juokiasi). Bet man atrodo, kad reklama tai nėra toks dalykas kur gali pasakyti, kiek tu toli nueisi. Vieną dieną norisi pasiųst visus ir išeiti, o kitą dieną kažkas pasiseka, kažką padarai gerai ir pasidžiaugi savimi. Taip pabūna dar pora dienų ir po to vėl iš naujo. Visą laiką ups and downs būna.

Dėl to aš nežinau, kiek ištempsiu. Nes keldamas kažkokius tikslus sau, reikia galvoti ne apie tikslą kokį tu pasieksi, o apie būdą kaip tu nori jo siekti. Nes vis tiek tu to tikslo sieksi dvidešimt metų, o pasiekęs tą tikslą kaip ir sieksi kažkokio kito, o tame pasiekime galų gale, tame taške kurį tu jau esi pasiekęs, tu jame nebūsi daugiau negu mėnesį, kažkokioje euforijoje. Pasieksi arba net nesuprasi, kad jau pasiekei, arba jau būsi pradėjęs siekti kažko kito. Esmė yra pasirinkti kelius ir būdą tam tikslui siekti ir jeigu tau jie yra priimtini, tai tada tu jį ir pasieksi, ir kartu tau bus viskas šiaip zjbs nuo pačių pirmų žingsnių. Tai kol kas manau pasiteisina tam tikri niuansai mano darbo, bet kiti niuansai, kaip pavyzdžiui tam tikras nuovargis, nekalbu apie fizinį, o apie protinį, tai tiesiog nežinau - kiek ilgai aš tokį galiu pernešti. Gal pavyzdžiui labai ilgai pasirodys, o gal ir ne. Kol kas praėjo tik pusė metų ir kaip tik yra tas laikas, kai jau biškį darosi sunku antrą kartą, nes būna toks pirmas etapas, antras etapas, tai dabar laukiu kol ateis trečias kvėpavimas.

-Dar užsiimi kitais projektais šalia darbo?

-Jo, jeigu leidžia laikas ir jeigu tai man yra pačiam labai įdomu arba jeigu matau, kad tai gali pridėti pliusų tai kitai pusei, kur sumuojasi tavo meniniai ar freelanciniai darbai.

Ten šen pafotkini, ten šen pamontuoji, ten šen kažką, nu bet visi “ten šen” irgi dedasi į tokią atskirą krūvą, kurią po to, jeigu staiga išsimuši, išeisi iš ofiso darbo - galėtum atsiremt į kažkokią kitą veiklą.

-Bet darai tai ne vien dėl to kad faina, o su potekste darytis porfolio?

-Na lyg ir dėl to, bet šiaip tai portfolio - aš nežinau ką daug galėčiau įdėti, bet pagrinde tai turbūt yra dėl to, kad susipažinti su žmonėmis. Dėl pačių žmonių, nes jeigu atsitinka, kad žmonės pasikviečia kažką pafilmuoti ar pafotkinti, tai dažniausiai nebūna kažkokia chaltūrkė, kur nufotkinti dešimt majonezų stiklainių. Šiuo metu pvz. yra juvelyrė tokia, ji daro papuošalus, tai kažkokiam svetimam juvelyrui ir šiaip niekada nedariau to, tai man yra visai įdomu, tuo labiau kad tai gali išsivystyti į kažkokį bendradarbiavimą.

Arba ketvirtadienį - filmuosiu interviu su flamenko projekto dalyviais. Tai tikras flamenko ansamblis iš Ispanijos, yra moteris, kuri tuo užsiiminėja čia. Tai projektas, kurį aš jau anksčiau filmavau, tai man patinka vienas dalykas - sekti, o kitas - būti to dalim kažkokia. Žinau, jeigu kažkas vyks, tai vėl aš ten būsiu. Tai nėra vien portfolio, o svarbiausia, kad tai vystosi į bendradarbiavimą su žmonėmis ir pažintys. Bet mano pagrindinis prioritetas dabar yra darbas. Aš visą save atiduodu ten, bet jeigu po to lieka laisvo laiko, tai tikrai nueinu kažkur dar pafilmuoti. Ir šiaip čia planas B yra visą laiką, kadangi yra du skirtingi visiškai dalykai – ofisinis darbas ir menininko darbas. O menininko darbas visuomet yra eiti, kalbėti, pažindintis su žmonėmis ir sakyti jiems „davai darom kažką, kokį nors projektą“, nes kol tu to nedarysi, tai nieko tu ir nepadarysi. Nei jokių parodų, nes parodą padaryt tai irgi, reikia nueiti pas kažką ir pasakyt, kad nori padaryti, nes vieno tavęs tai tikrai turbūt pirmam kartui niekas nepriims, tai nebent turi surinkti dar kokius keturis bendražygius ir kartu sukurti kažką. Mano viena draugė tuo ir gyvena, kad daro kažkokį projektą, bet tuo pat metu dar su kažkokiais žmonėm susitikimas po susitikimo, eina ir eina, ir iš to kalbėjimo pastovaus kažkas išplaukia.

augustÄ— skirutytÄ—