Lietuvos etnografiniai regionai Lietuvos teritorijoje yra susiformavę penki etnografiniai regionai, kurie ir šiandien skiriasi savitomis kalbos tarmėmis ir įvairiais etninės kultūros aspektais – tarp jų ir tradiciniais kaimo drabužiais. Tai Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija arba Dainava, Suvalkija arba Sūduva ir Klaipėdos kraštas arba Mažoji Lietuva.
Tautinis kostiumas – tai kopija liaudies drabužių, kuriais mūsų protėviai vilkėjo 19 amžiuje. Šiandien tautinis kostiumas yra svarbus tautos simbolis, mūsų protėvių nagingumo įrodymas, jų grožio sampratos atspindys. Iki pat 20 amžiaus pradžios tradiciniai liaudies drabužiai dažniausiai buvo siuvami iš specialių naminių lininių ar vilnonių audinių. Verpalus dažydavo augalų lapais, žiedais, šaknimis, medžių žieve, samanomis, balų rūda. Verpimas ir audimas buvo vienas svarbiausių kaimo moterų užsiėmimų. Verpti pradėdavo dar būdamos mergaitės ir kraudavo į kraičių skrynias baltas drobes, raštuotų audeklų rietimus, juostų kamuolius. Geras moters vardas priklausė nuo sugebėjimo plonai verpti ir austi dailesnius ir sudėtingesnius audinius negu kaimynės. Audinių raštus nulėmė tradicijos, medžiaga, audimo būdas, paskirtis. Tai paprasti, daugelį šimtmečių tobulinti motyvai, vadinami langais, ratais, kryželiais, akėčiomis, akelėmis, katpėdėlėmis, koreliais, dobiliukais, ąžuolo lapais ir t.t. Audinius gražiai užbaigdavo prisiūti kuteliai, pinikai, mezginiai.
Liaudyje ilgai išliko seni pagoniškos kilmės gentiniai tikėjimai ir prietarai. Tikėta, kad tam tikri drabužiai, ornamentai, papuošalai apsaugo nuo blogos akies, lemia sveikatą, laimingą gyvenimą. Todėl kai kurios aprangos detalės beveik nesikeisdamos išliko būdingos liaudies kostiumui šimtmečiais.
ŽEMAITIJA •
Žemaičių drabužiai išsiskiria iš kitų regionų kostiumų spalvingumu, dažnai - ir turtingumu, brangių moteriškų skarų ir karolių gausa, ne pilko milo, o spalvotais viršutiniais vyrų drabužiais.
•
Žemaičių liaudies kostiumai itin spalvingi, kartais beveik ištisai raudoni. Labai svarbi moters kostiumo dalis – sijonas. Žemaičių sijonai dažniausiai būdavo išilgai dryžuoti, labai ryškių spalvų, tarp kurių pati mėgstamiausia – raudona. Plati lininė prijuostė taip pat ištisai dryžuota raudonais smulkiais ornamentais. Pietų žemaitės po išilgadryžiais viršutiniais dažnai vilkėjo specialiai austus apatinius sijonus, skersai dryžuotus arba siuvinėtus ryškiais, spalvingais augaliniais ornamentais. Todėl žemaitės galėjo pasikaišyti viršutinį sijoną ne tik iš reikalo, bet ir pasipuikuodamos. Plačios išeiginės žemaičių prijuostės taip pat buvo išilgai dryžuotos. Kykai, balti ir spalvoti, Žemaitijoje dažniau dėvėti po skarelėmis.
•
Išeiginis žemaitės kostiumas beveik neįsivaizduojamas be skraisčių, siaučiamų ant pečių, šaltesniu oru buvo gobiamasi didelėmis vilnonėmis skaromis, vasaros metu ištekėjusios šiaurinės žemaitės ant pečių gobėsi dideles raudonai languotas linines skaras. Žemaičių moterys iš kitų regionų išsiskyrė pamėgimu ryšėti vienu metu kelias skareles, derinti keletą užrišimo būdų bei skirtingus – naminius ir fabrikinius – audinius. Dažniausias rišimo būdas – ant kaktos surištu mazgu ir paliktais styroti kampeliais. Kartais skarelių pakraščius apsiūdavo spalvotais kuteliais. Žemaičių moterys iš kitų regionų išsiskyrė pamėgimu ryšėti vienu metu kelias skareles, derinti keletą užrišimo būdų bei skirtingus – naminius ir fabrikinius – audinius.
•
Žemaitija – vienintelis regionas Lietuvoje, kur moterų liemenės dažniau siūtos ne iš fabrikinių, bet iš pusvilnonių languotų arba skersai dryžuotų naminių audinių.
ŽEMAITIJA •
Vyrų drabužiai Žemaitijoje buvo patyrę daugiau vakarietiškos mados įtakų. Žiemą vyrai nešiodavo vilnones kelnes, o vasarai siūdavo linines. Avėjo auliniais batais. Sermėgas vilkėjo ne tik natūralios vilnos, bet ir dažytas tamsiai žaliai, mėlynai, juodai – tai buvo laikoma poniška mada – juosėjo odiniais metalu puoštais diržais, dėvėjo plačiabryles skrybėles.
•
Žemaičių vyrų diržai apie XIX amžiaus vidurį dar buvo senovės papročiu puošiami metalo apkaustais.
•
Skrybėlės nešiotos dažniausiai tamsios, tiesiais kraštais ir pusapvale arba cilindro formos kaubre, dažnai perjuosta ryškia juostele arba raudonlangiu žičkiniu raiščiu. Žemaitijoje ypač mėgta skrybėles puošti priekyje prisegtomis povo plunksnomis – kai kurie linkę puoštis vyrai segdavo net tris.
•
Žemaičiai išsiskiria ir tuo, kad šaltesniu oru dėvėdavo riešines, moterys vilkėdavo sermėgomis ir sermėgėlėmis, puoštomis subtiliais augaliniais ornamentais, balto avikailio kutais.
•
Šventadieniais žemaitės avėjo odinius batus, neturtingesnės – nagines. Kai kur audavosi ir dailesnio darbo medinėmis klumpėmis, šiaip jau avėtomis kasdien.
•
Moterys puošėsi gintaro karoliais – dažniausiai nuo vienos iki trijų eilių – be to, ant kaklo šventadieniais buvo nešiojami škaplieriai ir kitos devocionalijos, kabančios ant raudonų ir kitokių ryškių kaspinų.
•
Merginų vainikai, čia vadinti rangėmis, rangais, būdavo daromi iš specialiais būdais supintų šilkinių kaspinų.
ŽEMAIČIŲ TAUTINIS KOSTIUMAS
ŽEMAIČIŲ TAUTINIS KOSTIUMAS
AUKŠTAITIJA •
Aukštaitija – didžiausias savo plotu Lietuvos etnografinis regionas. 19 amžiuje aukštaičiai vilkėjo nevienodai: turtingesnėse Vakarų Aukštaitijos parapijose buvo labiau jaučiama vakarietiškų madų įtaka, sklidusi per dvarus ir miestus. Skurdesnėse dirvose įsikūrę rytiniai aukštaičiai rengėsi senoviškiau, kai kurios jų mados turėjo šį tą bendro su kaimynais gudais.
•
Aukštaitijos kaimiečių, ypač moterų, liaudies drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais (seniausiais) Lietuvoje. Aukštaitijoje labiausiai paplitę buvo vilnoniai languoti sijonai.
•
Baltuosius aukštaičių drabužius – marškinius, prijuostes, galvos apdangalus – dažniausiai puošia geometriniai raudoni raštai, paprastai siaura juostelė drabužio pakraštyje.
•
Viena svarbiausių ir gražiausių moters kostiumo dalių – liemenėlė, siuvama iš brangių fabrikinių audinių: brokato, šilko, aksomo. Ypač puošnios buvo Vakarų aukštaičių liemenėlės, siūtos pagal 17 amžiaus madą, apvedžiotos auksiniais galionėliais, suvarstytos sidabro grandinėlėmis. 17 amžiaus mada Vakarų Aukštaitijoje paliko ir sidabrinius karolius. Rytuose puoštasi koralo arba pigesniais stikliniais vėriniais.
•
Ypatingas aukštaitės kostiumo elementas, išlikęs nuo viduramžių, – veidą ir pečius apsupantis nuometas, kurį ryšėdavo ištekėjusios moterys. Ilgas, trijų – trijų su puse metro nuometo audeklas gana sudėtingu būdu apsupamas apie moters galvą, kaklą ir pečius, palikdamas atidengtą tik patį veidą. Išeiginio nuometo gražumui, jo drobės kokybei buvo teikiama daug reikšmės.
•
Išeigai moterys stengėsi įsitaisyti odinius batelius, o kurios jų neturėjo, avėdavo naginėmis.
AUKŠTAITIJA •
Merginos galėjo būti vienplaukės. Plaukus pindavosi į kasas, paleistas ant nugaros arba sudėtas ant pakaušio. Galvą puošdavo vainiko pavidalo papuošalais. Buvo dėvimos karūnos padarytos iš kaspinų, juostelių, karoliukų, galionėlių ir kitokių blizgučių. Karūna iš šilkinio kaspino, viršuje apkaišyta dirbtinėmis gėlytėmis vadinosi ,,kalpoku”. Tai buvo specialus pamergių papuošalas, iki pat XX a. išlikęs Kupiškio apylinkėse. Tačiau madingiausias ir dažniausias buvo aukso spalvos galionas, vidinėje pusėje pamuštas raudonu šilku. Prie visų galvos papuošalų galėjo būti segami šilkiniai kaspinai.
•
Aukštaičių vyrai, kaip ir kiti lietuviai, jei tikėsime liaudies dainomis, pėsti nevaikščiojo, tik jodinėjo. Nežinia, ar visada jie turėjo žirgus, tačiau jų išeiginis kostiumas – tai raitelio apranga: ilgos kelnės, auliniai batai, virš drobinių marškinių vilkima nedažyto milo – pilka, rusva, o Rytų Aukštaitijoje tamsiai ruda – sermėga. Vasarinis galvos apdangalas – anot svetimšalių keliautojų, retai nusiimamas – fetro skrybėlė. Rytų aukštaičių ji būdavo siaurais aukštyn atverstais bryliais, vakarinių – plačiais.
•
Aukštaičių vyrai juosėsi plačiomis pintomis arba lentelėmis vytomis juostomis, o siauresnėmis juostelėmis pasirišdavo minkštos odos batų aulus, puošdavo skrybėles. Prastesnis už aulinius apavas buvo naginės, o prastesnis už vilnonę sermėgą vasarinis drabužis – lininiai trinyčiai.
•
Aukštaičių vyrai vilkėjo velto naminio audinio – milo sermėgomis. Sermėgos siūtos ir iš natūralių spalvų – pilkos, rusvos – vilnos, ir iš dažytos juoda, tamsiai mėlyna arba tamsiai ruda spalva.
AUKŠTAIČIŲ TAUTINIS KOSTIUMAS
AUKŠTAIČIŲ TAUTINIS KOSTIUMAS
Mergaičių ir moterų rūbai
SUVALKIJA arba SŪDUVA •
Suvalkija - vėliausiai susiformavęs etnografinis Lietuvos regionas. Gaivinant po karų gerokai ištuštėjusį Sūduvos kraštą, naujieji gyventojai dažniausiai atsikraustydavo iš priešingo, dešiniojo Nemuno kranto. Į šiaurinę Sūduvos dalį kėlėsi žemaičiai, o į pietinę - aukštaičiai ir dzūkai. Taigi dabartinių zanavykų tradiciniai kostiumai įgijo žemaičių ir klaipėdiečių bruožų, o kapsų - aukštaičių ir dzūkų.
•
XIX amžiuje Suvalkijoje gyveno daug pasiturinčių valstiečių. Jų išeiginiai drabužiai buvo siuvami iš puikios kokybės naminių ir fabrikinių audinių.
•
Suvalkiečių moterų drabužiuose vyravo sodrios, gilios spalvos: tamsiai mėlyna, tamsiai raudona, violetinė, žalia. Suvalkietės marškinius siūdavo itin plačiomis, gausiai rauktomis rankovėmis, siuvinėdavo dažniausiai baltai – labai gražiais ir subtiliais augaliniais ornamentais.
•
Prijuostė – sudėtingo audimo būdo su lelijų ornamentais, pati puošniausia ir įspūdingiausia šio krašto moterų kostiumo dalis.
•
Vyrai, kitaip negu to krašto moterys, šventadieniais rengėsi šviesių spalvų drabužiais.
•
Nuo 19 amžiaus vidurio Suvalkijoje madingas tapo surdutas, siūtas iš milo, tačiau pagal miesto madą. Po surdutu buvo vilkima liemenė, taip pat atkeliavusi iš miestietiškos mados.
SUVALKIEČIŲ TAUTINIS KOSTIUMAS
SUVALKIEČIŲ TAUTINIS KOSTIUMAS
DZŪKIJA arba DAINAVA •
Didelę Dzūkijos dalį užima mažai derlingos dirvos ir dideli miškai. Šio neturtingo krašto gyventojai ypač ilgai vilkėjo tradiciniais kaimo drabužiais, atskirus drabužius tebedėvėjo net po Antrojo pasaulinio karo.
•
Dzūkų tautiniai drabužiai pasižymi nepaprastu spalvų, dryžių ir langelių margumu.
•
Dzūkijos moterų drabužius sudarė marškiniai, sijonas, prijuostė, liemenė, juosta, taip pat galvos apdangalas (galionas, karūna, kykas ar skarelė) ir apavas.
•
Regiono šiaurėje moterų kostiumas buvo kiek panašus į aukštaičių. Ten mėgti balto lino drabužiai: prijuostės, drobulės, kykai. Ryšėti nuometėliai – mažesni už aukštaičių nuometą ir paprasčiau užrišami ištekėjusių moterų galvos apdangalai.
•
Panemunių ir Užnemunės dzūkių drabužių audiniai šiek tiek panašūs į suvalkiečių: brangių audinių liemenės, ryškios ir puošnios prijuostės bei juostos.
•
Dzūkės galvas gaubė baltos, tik kai kur gijelėmis palanguotos skepetaitės. Užpakalinis skepetaitės kampas tarp keliolikos langelių pakaišytas žvaigždutėmis. Mergaičių ir ištekėjusių moterų būdavo skirtinga galvos danga. Merginos dėvėjo aukso spalvos galionus, karūnėles. Ištekėjusios dzūkės dėvėjo baltus ir spalvoto audinio – šilko, vilnos, margintos medvilnės – kykus. Virš kyko paprastai būdavo gobiamasi balta arba spalvota skarele.
DZŪKIJA arba DAINAVA •
Dzūkų vyriški drabužiai spalvoti, bet kuklūs. Ant galvos – šiaudinė skrybėlė arba siūtinė kepurė. Marškiniai drobiniai, jų rankogaliai, krūtinė ir perpetės papuoštos raudonais raštais. Ant marškinių apsivilkdavo trumpus tinyčius. Jie siuvami stačia apykakle ir apvedžioti puošniomis juostelėmis. Kelnės – drobinės, įvairių atspalvių, smulkiai languotos. Kelnių apačios užaustos tamsiau ir sukištos į margas kojines. Iš spalvotų virvelių nunertas apavas, o po padu prisiūta oda.
•
Vyrai čia vilkėjo sermėgomis iš nedažyto milo, puoštomis dekoratyvinėmis siūlėmis ir apvadais.
•
Nė viename etnografiniame rajone juostos nėra tokios įvairios, kaip Dzūkijoje. Dzūkės audė ypač daug juostų ir iki pat 20 amžiaus ryšėdavo jas vilkėdamos šventadieniu kostiumu Daugiausia austos rinktinės, raštai labai įvairūs: grėbliukai, eglutės, roželės, beržalapiai, žvaigždutės, meškučiai, ožkanagučiai, vėžiukai, gromatėlės ir kt. Moterų juostos dažniausiai būdavo neplačios, tačiau austos iš plonų siuvinėjimo siūlų, vadinamų skaistgijų, todėl su išrinktais gana sudėtingais raštais. Šalia rinktinių juostų dzūkams būdingos kaišytinės. Kituose rajonuose jos neaptinkamos. Baltame lininiame dugne - kelių spalvų vilnoniais ar skaisgijų siūlais iškaišyti saulutės, langučiai, žvaigždutės.
DZŪKŲ TAUTINIS KOSTIUMAS
DZŪKŲ TAUTINIS KOSTIUMAS
MAŽOJI LIETUVA arba KLAIPĖDOS KRAŠTAS •
Šiandieninis Klaipėdos kraštas yra dalis didesnės teritorijos, kuri 1701-1918 metais ilgą laiką priklausė Prūsijos karalystei, vėliau Vokietijai. Patys šio krašto gyventojai dažniausiai save vadindavo lietuvininkais, o savo gyvenamą kraštą - Mažąja Lietuva. Tai buvo vienintėlis etnografinis Lietuvos regionas, kuriame vyravo liuteronų tikėjimas. Ši aplinkybė, taip pat ir skirtinga visuomeninė bei kultūrinė krašto raida, lėmė regiono savotiškumą, pasireiškusį ir tradicinėje klaipėdiškių valstiečių aprangoje.
•
To meto lietuvininkių moterų kostiumas aprašytas kaip itin spalvingas, nestokojantis egzotiškų senovinių elementų. Moterys tuo laikotarpiu vilkėjo puošniai siuvinėtais lininiais marškiniais ir sijonais, o ne anksčiau šiam kraštui būdingomis nesusiūtomis apie liemenį drapiruojamomis marginėmis. Marškiniai buvo dažnai pasiūti specifiniu, kitur Lietuvoje nežinomu būdu: gausiai suraukti apie kaklą, su reglano kirpimo perpetėmis.
•
Ant marškinių moterys trumpomis liemenėmis arba švarkeliais. Virš languoto arba dryžuoto sijono ryšėdavo baltas linines prijuostes, su įaustais raudonais raštais. Klaipėdiškės juosėjo plačiomis ir siauromis rinktinėmis juostomis, o prie juosmens pasikabindavo delmoną – plokščią puošniai siuvinėtą krepšelį.
•
MAŽOJI LIETUVA arba KLAIPĖDOS KRAŠTAS •
19 amžiuje šaltuoju metu moterys vilkėdavo sermėgomis bei kailinukais, aptrauktais tamsiai mėlyna medžiaga su auksaspalviais apvadais.
•
Nuotakos XIX amžiaus pradžioje dėvėdavo įspūdingą nuotakos kyką – aukštą cilindro formos galvos apdangalą, padarytą iš juodo aksomo arba fetro.
•
Klaipėdiškiai vyrai mūvėjo ne tik ilgomis, bet ir trumpomis kelnėmis, kaip Vakarų Europoje. Jų sermėgos siūtos pagal 18 amžiaus madą, su klostytais įsiuvais šonuose.
KLAIPĖDIEČIŲ TAUTINIS KOSTIUMAS
Vaikai kaime retai išeidavo į viešumą. Todėl ilgai galėjo lakstyti vienmarškiniai. Jei tekdavo kur pasirodyti, juos rengdavo tokiais pat kostiumais kaip ir suaugusius.
AČIŪ UŽ DĖMESĮ
Parengė Paulius Perveneckas