Lietuvos gatvės meno apžvalga. Vita Biguza by Vitalija Norviliene

Lietuvos gatvės meno apžvalga VITA BIGUZA

2020 1

Dėkojame už finansinę paramą:

Įžanga

„Mūsų pastatai šaukia agonijoje, mūsų vyriausybės posėdžiauja ant uolų, o menai ištremti į muziejus, kur dūla saugyklose,“ – rašė psichologas James Hillman apie šiuolaikinio Vakarų pasaulio kultūros situaciją, siedamas ją su didmiesčių – tų vaizduojamojo gatvės meno lopšių – buveine. Eilės štampuotų pastatų-dėžių vėjų prapučiamose dykrose, betoninės belangės sienos, blogai

apšviestos požeminės gatvių perėjos, kilometriniai traukinių ir metro tuneliai, mūro tvoros ir patiltės kviečia uždėti ant jų kokį nors akcentą, žmogiškumo ženklą.

Gatvės menas, koks jis vis dar šokiruojančiai naujas atrodytų, yra senas kaip pasaulis. Piešiniai ant uolų, užrašai tarpuvartėse ir išpjaustyti ant parko suolų „Aš tave myliu“ bei keiksmažodžiai ant išviečių – to paties medalio skirtingos pusės: esame rašto kultūra. Sienos visada traukė pridėti ranką ir ką nors pavaizduoti ant jų. Žmonės piešia ant popieriaus, šilko, drobės, smėlio, sniego, kodėl jiems ko nors nenupiešus ant aklinų sienų?

Gatvės menas savo ištakomis yra neoficialus vizualinis menas, sukurtas viešose vietose ir skirtas viešam žiūrėjimui. Jis laikomas „nepriklausomu menu“, kartais vadinamas „post-graffiti“ menu, nes kilo iš graffiti judėjimo, siejamo su 70-80-ųjų New Yorku. Savo kilme jis artimas repo, hiphopo ir punk muzikai.

Tai kvartalų kaip Manhetenas, kuris 8-ajame dešimtmetyje dar buvo apleistas, paauglių menas. Buvo laikas, kuomet graffiti veržėsi tarsi koks nesuvaldomas gaivalas, nuspalvindamas įmantriais parašais pastatus, tvoras ir metro traukinius. Gana ilgą laiką ši incognito menininkų kūryba buvo traktuojama kaip privačios ir visuomeninės nuosavybės gadinimas, buvo persekiojama ir baudžiama. Tačiau šiandien graffičiais išmarginti kvartalai JAV yra valstybės saugomas menas. Europoje britas Banksis užkrėtė partizaniniu sienų menu šimtus kūrėjų. „Gatvės menas – tai socialinis komentaras 21 amžiaus

miesto pasąmonės paraštėse“, – štai, kaip apibūdinama šį meno rūšis Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus interneto svetainėje, ir jai postūmį davė Banksis. Šią mintį iliustruoja jo kūrinys „Vergo darbas“, vazduojantis mažą afrikietį berniuką, siuvantį klūpomis Jungtinės Karalystės vėliavą arba įtūžusi jauną maištininką gatvės demonstracijos įsiūtyje sviedžiantį gėlių puokštę. Gatvės mene tradiciniai žanrai kaip portretas, siurealizmas, pop-art interpretuojami naujai. Pastebimos asociacijos su Warholo trafaretinių žvaigždžių įvaizdžiais ir žodinėmis užuominomis į svarbiausius pasaulio politinius ir visuomeninius įvykius. Tarp jų: kūriniai, skirti klimato atšilimui, militarizmui, rasinei neapykantai, vartotojiškumo kritikai bei Covid-19 virusui. Tarp kurių šešiolikmetės aktyvistės ir Nobelio taikos premijos laureatės Gretos Thunberg portertas per visą milžinišką sieną Bristolyje, sukurtas Jody. Ilgainiui menas gatvėse tapo milžinišku proveržiu akademizmo sukaustytose Vakarų kūrėjų gretose. Juk iki šiol tik diplomais ir daugybe autorinių ir bendrų parodų surengimu savo gebėjimus kurti meną – skulptūras, freskas, dizainą – įrodęs menininkas įgydavo teisę instaliuoti savo kūrinį į parką, aikštę, pastatą ir gatvę. Ir štai, gatvės menas sukėlė tikrą revoliucinę bangą, išeidamas susitikti su eiliniais žmonėmis tiesiai į gatvę. Gatvės menui įkandin suka ir oficialusis menas. Drąsus proveržis įvyko. Menas priartėjo prie žmogaus. Šiandien vis dažniau traukinių ir autobusų stotys, turgūs, apleisti fabrikai ir prekybos centrai tampa erdvėmis, kur demonstruojamas šiuolaikinis menas, rengiami spektakliai ir muzikos koncertai.

Kas tas Street Art menininkas?

Vienas ryškiausių gatvės menininkų išskirtinumų – trumpas, bet įsidėmėtinas kūrybinis slapyvardis, kaip Banksy, Blue, Blek Le Rat, AntiGirl, Ash ir t.t. Lietuvoje tai Morfai, Plūgas, ABran ir kiti. Rasime Sreet Art meistrų, kuriančių ir tikruoju vardu bei pavarde kaip vilnietis Ernestas Zacharevičius.

nereikia nuomonių ir paaiškinimų: naujas, viešosiose erdvėse pasirodęs Street Art kūrinys griebia žiūrėtoją iš karto arba ne. Tad gatvės meno kūrinių įtaka didžiulė. Slaptasis miestų menas yra legalizuotas ir jau išėjo iš pogrindžio, pripažintas ir vis labiau pageidaujamas.

Iki pat šio meto tipišką gatvės menininką įsivaizduodavome, kaip striukės gaubte galvą slepiantį herojų, prieblandoje išsliūkinantį iš namų su Montana Black purškiamu dažų falkonėliais, slepiamais po striuke. Pasaulyje ir Lietuvoje yra daug formalių dailės mokslų nebaigusių piešėjų, kurdami iš aistros duoda miestams iš tiesų kažką visai naujo. Jie yra ėję gyvenimišką graffiti partizaninio piešimo mokyklą. Tiek pat, o gal ir daugiau, gatvės mene reiškiasi baigusių vaizduojamosios dailės studijas, kuriuos traukia nelegalų laisvė. Lietuvoje sutiksime architektūros, grafikos, tapybos, grafinio dizaino, animacijos, stiklo ir kitų specializacijų menininkų, kuriančių gatvės meną.

Po slapyvardžiu kartais slepiasi ne vienas, bet du menininkai, kaip Os Gemeos tapantys freskas duetu. Tai Otavijas and Gustavas Pandolfo, dvyniai iš San Paulo Brazilijoje. Gali būti keli menininkai, susijungę į studiją, kaip „Gyva grafika“. Bendradarbiavimas tarp Street Art kūrėjų padeda išpiešti didžiules sienas, nes tai sunkus fizinis darbas, atliekamas dideliame aukštyje ant pastolių ir keltuvų.

Piešti ant sienų nereikalauja meno mokyklų ir akademijų diplomų, kaip ir iš tų, kurie tą meną vertina. Šio meno įtakai

Šioje vaizduojamosios dailės srityje darbuojasi mažiau moterų, tačiau ir jos yra palikusios įspūdingų darbų, kaip kaunietė Ramunė Barkauskaitė, sukūrusi „Meno buitį“ ir marijampolietė Ieva Olimpija Voroneckytė, kurianti freskas nacionalinių karpinių motyvais, lenkų kilmės Airijos Waterfordo mieste gyvenanti Magda Karol, sukūrusi Kaune sieninės tapybos kūrinį „Sharing is Caring“.

Technikos

Salygiškai ilgas pasirengimo darbas, labai trumpas atlikimo laikas bei tamsusis paros metas – štai, kas įtakoja šio stiliaus ypatumus ir technikų pasirinkimą. Nelegalumas, pavojus būti sučiuptam policijos lėmė ir priemonių atsiradimą: purškiami dažai flakonėliuose leidžia greitai padengti sieną, tam tarnauja išankstiniai trafaretai ir, be abejonių, kompiuterinė grafika, atliekama namuose. Greitoji kūrinio atlikimo technika leidžia tiražuoti piešinį pakartojant jį keliose vietose ant sienų.

Tačiau nuo pat graffiti atsiradimo pradžių būta ir kitokių technikų: Keith Haring (JAV) išgarsėjo savo mažais piešiniais, sukurtais metro stotyse New Yorke su kreidelėmis.

Kaip tipišką nelegalaus meno pavyzdį pateikiame kūrinį „Sunki pareiga šypsotis“. Nežinomas autorius vieno greitojo išpuolio metu pasinaudodamas trafaretu nupurškė vos keliomis spalvomis lakoniškai išraiškingą piešinį. Nors jis sukurtas Kaune jau post-gaffiti laikais, kūrinys turi visus tipiškus gatvės meno bruožus ir tęsia geriausias šio žanro tradicijas. Nelegalumo pavojus, galimybė pasakyti tai, ko negalima daryti turint formalų leidimą piešti ant sienos, suteikia šiam žanrui ypatingo žavesio, yra lengvas sukrėtimas, kurio iš tiesų ilgisi ir laukia mūsų oficialioji miestų kultūra.

Ilgainiui Street art darantis legaliu ir netgi pageidaujamu, technikos keičiasi: įvertinami iš naujo akademinio piešimo įgūdžiai. Lakoniški, trafaretu parengti piešiniai, nešantys trumpą žinią Banksio stiliuje keičiasi į milžiniškas neo-freskas – įspūdingas šiuolaikiškas kompozicijas ant daugiaukščių pastatų sienų. Tai žmonių portretai, gyvūnų atvaizdai, politinės figūros, kino ir pop

muzikos žvaigždės ir pan. Šių freskų meistrai tapo milžiniškus paveikslus ant senų nebesinaudodami trafaretais.

Atsiranda didelių plakatų klijavimo ant sienų praktika, kuri leidžia eksponuoti piešinius ant istorinių architektūriškai vertingų pastatų, jų nesugadinant. Airių menininkas Joe Caslin kuria milžiškas autorines fotografijas, viena jų buvo išeksponuota ant senovinės pilies sienos. Šiuo spaudinius galima pašalinti, pakeisti

naujais, tuo apsaugant jautrias paveldosaugines miestų vietas.

Lietuvoje neatsiliekama technikų išradingume. 2020 metais Kaune vykusio festivalio Graffiti Jam” metu Povilas Kupčinskas ugnimi ant sienos ištapė įspūdingą kylančių skristi paukščių būrį. „Tai yra mano naujoji menininės išraiškos forma, kuria vaizdas kuriamas su žibalo arba žvakės ugnimi. Galima sakyti, jog tai yra piešinys iš suodžių ir pelenų,“ – pasakojo P. Kupčinskas.

Vytenio Jako autorystei priklauso „Degantys akmenys“ – instaliacija ant namo sienos iš veidrodžio duženų. Dramatiški efektai išgaunami sienoje nuo atsispindinčių šukėse pravadžiuojančių automobilių šviesų atspindžių.

Instaliacijos yra būdingos gatvės menui, kaip milžiniška Morfai instaliacija „Mėnulio pagrobimas‘, Vytenio Jako „“Rožinis dramblys“ „Kiemo galerijoje“ arba nedidelės olando Wesley van Heughten Dazetwo žiurkių ir varnų skulptūrinės instaliacijos ant 6

namų atbrailų – tam tikri pašaipūs visuomenino Nyderlandų gyvenimo komentarai.

Kaip atsvara vyriškam dominavimui, atsirado moteriškasis gatvės meno variantas, vadinamas „minkštuoju graffiti“. 2005 m. tekstilės menininkė Magda Sayeg (Teksasas) pradėjo šį judėjimą apmegzdama savo butiko durų rankeną. Tradicinis nėrimo vašeliu ir mezgimo virbalais amatas žengė į gatves. Tai toks pat partizaninis menas kaip ir graffiti, jis taip pat atsiranda slapta, netikėtai viešose miestų vietose ir vadinamas „bombardavimu verpalais“ arba „močiutės graffiti“. Jo tikslas perkelti namų jaukumo efektą į gatves.

Nuo to laiko megzti bombonešiai apdengė statulas, autobusus, medžius, bakalėjos vežimėlius, telefonų stulpus, suolus ir kitus objektus rankų darbo mezginiais. „Nėra per didelių objektų, kurių nebūtų galima aprengti megztais rūbeliais“, – teigė menininkės savo atsišaukime. Apmegztas garvežys su visu traukiniu – tai galbūt geriausiai iliustruojantis šiuos žodžius pavyzdys. Dažnai dirbdavo ne viena mezgėja, bet visa grupė. Iš JAV šis judėjimas persimetė į Jungtinę Karalystę. Su šūkiu „Apmegzkime miestą“, grupė menininkių aprengė spalvotų vilnų mezginiais Londoną 2009 m. „Nei vienoje miesto dalyje nėra saugu nuo „Apmegzkime miestą“ karo su kasdienybe, nuoboduliu ir tuo, kas įprasta,“ – skelbė mezgėjų grupė savo atsišaukime. Nors Lietuvoje rastume vieną kitą apmegztą medį, ši gatvės meno forma populiarumo neįgavo.

II.

Sėjantis žvaigždes. Morfai

1a.

1b.

Nors gali atrodyti, kad gatvės menas Kaune prasidėjo nuo sienų kūrinio „Senelis išminčius“, tačiau gatvės meno istorija Kaune įsibėgėjo geru dešimtmečiu anksčiau. Menininkas, pasivadinęs Morfai (sapnų ir svajonių dievo Morfėjaus garbei), išgyveno dešimties metų kūrybinio nelegalumo periodą. 2008-aisiais Kauno karo muziejaus sodelyje, K. Donelaičio g. 64, sukūręs „Sėjiką“, populiariai vadinamą „Žvaigždžių sėjiku“, jis netruko išgarsėti visame pasaulyje. Šis kūrinys – tai subtili pastaba su lengvu humoru transformuojanti kultūrinę tradicinio žemdirbio, (šią figūrą, įkūnytą medyje ir akmenyje, galima rasti ir kituose Europos šalių miestuose), sampratą.

Žemdirbys (Bernardo Bučo skulptūra) muziejaus sodelyje dieną yra Sėjikas, sėjantis žemėn grūdus, bet naktimis apšvietimo fokuso susidariusių šešėlių dėka jis sėja žvaigždes. Šiam darbui simpatiją pajuto daugelis, pasipylė straipsniai medijose. Tačiau tai nepadėjo: tais pačiais metais kūrinys buvo sunaikintas tvarkos palaikytojų. Gerbėjai bandė jį apginti ir net patys atkurti. Tačiau veltui.

Tuo tarpu Sėjiko, sėjančio naktimis žvaigždes, vaizdas skriejo aplink pasaulį, kol nukeliavo net iki Brazilijos. Tuo metu viena garsiausių pasaulio meno knygų leidykla Taschen pasiryžo nekomerciniam eksperimentiniam leidiniui: kalendoriui su

garsiausiais tų metų pasaulio gatvės meno kūriniais, kuriuos išrinko įvairių šalių šios meno rūšies gerbėjai. Morfai kūrinys, kaip vienas populiariausių, buvo publikuotas kalendoriuje. Rusijoje populiari intelektualų viktorina „Kas? Kur? Kada?“ šį dvigubą kūrinį pateikė kaip rebusą, kurio nė vienas dalyvis nesugebėjo išspręsti. Mažai, kas žino, kad „Sėjiką“ lydėjo Morfai animacinis video siužetas, kuris atskleidžia, kaip menininkas sukūrė šį darbą: Sėjikas sėja žvaigždes, gėles, muziką, bombas, varles, dolerius ir dar daugybę kitų daiktų... Jis ne visą laiką stovi vietoje, jis šokinėja per virvutę, kažką neša, tempia, transformuojasi į raguotą Nelabąjį, tada į Kalėdų Senelį ir vėl atvirsta į Sėjiką.

Paties Morfai vizualinė interpretacija parodo ir dievišką, ir demonišką simbolinės Sėjiko figūros pusę, jis daugiau nei paprastas žemdirbys, taikiai sėjantis grūdus į žemę, sėti galima labai daug ką: gyvenimą ir mirtį, laimę ir taikaus gyvenimo pabaigą.

2015 metais, Kauno meru tapus Visvaldui Matijošaičiui, savivaldybės pozicija gatvės meno atžvilgiu pasidarė palankesnė. Morfai „Sėjikas“, džiūgaujant jo gerbėjams, 2016 m. buvo atkurtas. Rudens ir žiemos vakarais, kai anksti temsta, galima pamatyti Kauno karo muziejaus sodelyje Sėjiką, sėjantį žvaigždes.

Menininkas Morfai kartais kolegų yra vadinamas gatvės meno don kichotu. Vaikščiodamas tryliktajame apleisto viešbučio Britanika aukšte ant pusantro metro atbrailos tarsi balkone be turėklų užrašė ilgiausią lietuvišką žodį „Nebeprisikiškiapūstėliaujantiesiems“.

Jaunajai kartai „Nebeprisikiškiapūstėliaujantiesiems“ iki šiol išlieka kaip maištavimo, jaunystės ir laisvės siekimo ženklas. Menininkas stengėsi atkreipti visuomenės dėmesį, kad būtina su šiuo vaiduoklišku statiniu Kauno cen tre kažką daryti. Iš tiesų Morfai du kartus rašė tą patį užrašą, nes pirmasis, skubomis užrašytas, buvo sunkiai perskaitomas. Tad po kurio laiko meninnkas tą patį atliko

antrą kartą. Ilgiausiu lietuvišku žodžiu, kuris matomas visam miestui iš tolo, jis išreiškė pagarbą lietuvių kalbai.

Kitas viešbutis, „Respublika“, taip pat tapo Morfai taikiniu. Tiesa, 2018 m. apleistas milžinas namas-vaiduoklis buvo nugriautas, o jo vietoje jau puikuojasi naujas biurų centras. Tačiau ilgai jis stirksojo matomiausioje Kauno vietoje Karaliaus Mindaugo prospekte gąsdindamas praeivius savo betoniniu užmoju ir juodomis langų kiaurymėmis. Čia Morfai sukūrė milžinišką instaliaciją „Aš pavogiau mėnulį“ per visą trylikos aukštų pastatą, uždegdamas šviesas milžiniško dydžio mėnuliui tarsi nukeltam iš dangaus tamsią 2015 metų naktį.

Fotografijose: 1a. Morfai. Sėjikas. Naktį. Karo muziejaus sodas. Kaunas 1b. B. Bučas. Sėjikas. Dieną. Karo muziejaus sodas. Kaunas 2. Morfai. Ilgiausias lietuviškas žodis. 2016. Britanika. Kęstučio g. 26. Kaunas 3. Morfai. Aš pavogiau mėnulį. 2015. Karaliaus Mindaugo pr. 38. Kaunas.

Senelis išminčius su pypke – Kauno simbolis

„Senelis išminčius“, populiariai vadinamas „Seneliu su pypke“, pradėjo miesto legalaus meno ant sienų etapą, kurio turbūt buvo išsiilgę visi iki tol viešosiose miesto erdvėse ranką slapčia miklinę kūrėjai.

Šiandien šis didelis, gerai matomoje vietoje esantis Tado Šimkaus ir Žigymanto Amelyno („Gyva grafika“) kūrinys ant buvusio avalynės fabriko Inkaras sienos yra glaudžiai susijęs su Kauno identitetu. Jonavos gatvėje, Nr. 3 gyvavo du metus (2012-2013) „Fluxus ministerija“, prisidėjusi prie jaunųjų Kauno menininkų bedruomenės formavimosi. Skelbiama, kad kūrinys – tai dedikacija Fluxus judėjimo tėvui Jurgiui Mačiūnui.

Tačiau gal dar kas pamena, bent jau kauniečiai, apie pasipriešinimą, kurį 2013 metais sukėlė to meto Kauno vicemeras Stanislovas Buškevičius, reikalaudamas sunaikinti šį kūrinį, nes... senelis mat

propaguoja rūkymą. Jis gi burnoje įsikandęs laiko pypkę, iš jos rūksta dūmelis. Uždrausti! Ataka prieš kūrinį ėjo kartu su rūkalių išvarymo iš kavinių ir kitų viešų vietų, procesu.

Vicemero puolimas buvo niršus ir sugadino kaip kūrėjams, taip ir gerbėjams nemažai nervų. Internete galima aptikti fotografiją, kur abu menininkai Žigymantas Amelynas ir Tadas Šimkus stovi prie savo kūrinio demonstartyviai įsikandę pypkes į dantis (nors abejotina, ar jie iš tiesų yra pypkoriai). Sunkiai, bet galiausiai pavyko „Senelį išminčių“ apginti paaiškinant, kad piešinys yra meno kūrinys, o ne rūkalų reklama.

Laimei, visuomenei užteko sveiko proto, ir kūrinys ne tik išliko, bet ir labai greitai tapo neoficialiu miesto simboliu. Nuo „Senelio išminčiaus“ prasidėjo publikos ir gatvės menininkų abipusė meilė.

2020 metais Žygimantas Amelynas ir Tadas Šimkus sukūrė bene įspūdingiausią savo kūrinį ant buvusio „Drobės“ fabriko sienų Žemuosiuose Šančiuose pavadinimu „P. S.“. Tai vienas didžiausių gatvės meno piešinių Kaune, kurio plotas siekia net 1100 kvadratinių metrų. Šį seną fabriką, esantį Drobės g. 62, menininkai pasirinko neatsitiktinai. Pasak jų, sename pastate antram gyvenimui prikeltos kūrybinės bei laisvalaikio erdvės, apjungiančios idėjinius žmonės, kurie puoselėja savo veiklą nestandartinėse patalpose. Tokia erdvių panaudojimo koncepcija atitinka ir pagrindinę jų kūrinio žinutę.

„Šis piešinys – tai susirašinėjimas tarp dviejų jaunų žmonių. Dabarties ir praeities laikmečiai persipynė vienas su kitu egzistuodami iškart, kurdami paradoksalią išraišką ir niekad nejaustą atmosferą. Lygiai taip, kaip senas pastatas toliau gyvuoja dabartyje talpindamas istorinius fragmentus, taip ir ekscentriški šiuolaikiniai personažai siunčia vienas kitam laike pasiklydusias žinutes“, – apie kūrinio idėją pasakojo Ž. Amelynas. Tiesa, piešiniui išsirinkus gana nestandartinę vietą industriniame Žemųjų Šančių kvartale, jo įgyvendinimo sąlygos taip pat buvo ganėtinai nekasdieniškos. Menininkams teko dirbti ir ant traukinio bėgių, nusidriekusių šalia pastato. „Turėjau net darbo prie geležinkelio kursus praeiti, nes dirbome, tikrąja to žodžio prasme, – ant bėgių“, – pasakojo Ž. Amelynas.

Fotografijose:

4. Gyva grafika. Senelis išminčius. Jonavos g., Nr. 3. 2013. Kaunas 5. Gyva Grafika. „P. S.“ Drobės g. 62. 2020. Kaunas

Optimizmo spalvos buvusio žydų geto vartuose

„Degantys akmenys“, Vyteno Jako kūrinys, skirtas pažymėti namą, buvusią policijos nuovadą, nuo kurios antrojo pasaulinio karo

metais prasidėjo Kauno žydų geto teritorija. Vilijampolės mikrorajono gete buvo nužudyta arba išvežta į koncentracijos stovyklas tūkstančiai žmonių, išgyveno mažai kas, gal 300 žmonių, žinoma apie mažą mergaitę, kurią slapta išnešė bulvių maiše.

Šį namą, prie kurio stovi paminklinis akmuo, žymintis geto teritorijos pradžią, V. Jakas nudažė juodai ir instaliavo veidrodžių šukėmis, pabrėždamas įvykio dramatiškumą ir tragizmą. Dienomis jis atspindi į jį žiūrinčius, o naktimis pravažiuojantys automobiliai apšviečia namą ir jis blyksi ugnimi tarytum gyvas.

Duženos metaforiškai simbolizuoja čia sudužiusius gyvenimus. Kitą vertus, menininkas norėjo, kad veidrodžiuose pamatytume save, tuo norėdamas pasakyti, kad atsakome už tai, kad tragedija nepasikartotų.

Ant kitos sienos jis nupiešė iš tarpukario laikų išlikusios fotografijos lietuvių ir žydų berniukus, gyvenusius ir drauge žaisdavusius viename kieme, simbolizuodamas draugystę tarp abiejų tautų. Tačiau bedirbant prie duženų, instaliuotų ant juodų sienų, kolonose po truputį atsirado optimizmo spalvų: šiek tiek melsvų debesėlių, šiek tiek šviesos – gyvenimas pats gydo, seniai žinoma tiesa.

Nors gyvenimas pats gydo, ne visi nori pasveikti. Nepaisant to, kad V. Jakas gavo pritarimą tokiam kūriniui iš Kauno žydų bendruomenės, netgi toji bulvių maiše iš geto išnešta mergaitė (dabar jau garbaus amžiaus ponia) palankiai įvertino menininko idėją, o į kūrinio pristatymą atvyko pats Izraelio ambasadorius Amir Maimon, menininkas liko ne visų suprastas.

Atsirado antroji, religinė žydų grupė, kurios vadovą papiktino namo dekoras. Apmąstant tragedijos, įvykusios su Lietuvos žydų artimaisiais mąstą antrojo pasaulinio karo metu Kaune ir

tebejaučiant gilų skausmą, tokia pagarba mirusiesiems sinagogos vadovui atrodė nepakankama. Namas jam pasirodė nelyginant kokia linksmybių vieta ar smuklė, žibanti iš tolo.

Vytenio Jako kūrinys liko ne tik nesuprastas, bet ir kone už patyčią priimtas. Imta grasinti autoriui įtakingų žydų organizacijų įsikišimu, tarptautiniu skandalu ir visuotinu pasmerkimu.

Tačiau, jei nors akimirkai persikeltume du ar tris šimtus metų atgal, tai žiemą arklių pakinkytomis rogėmis keliaudami per Lietuvą, sušalę ir pavargę, alkani ir ištroškę, galiausiai anksti temstant rudenį ir žiemą išvystume nuostabų vaizdą – priešais kryžkelėje išnyrant šviesiais langais smuklę, kur laukia viskas, ko reikia pavargusiam keliautojui: duona, pašildytas alus ir nakvynė.

JAV mokslininkas prof. Glennas Dynneris, kuris specializuojasi Rytų Europos žydų istorijos tyrimuose, savo knygoje „Jankelio smuklė: žydai, alkoholis ir gyvenimas Lenkijos karalystėje“ rašo, kad Lenkijos ir Lietuvos karalystėje iki pat beveik 20 a. pradžios praktiškai visas smukles valdė žydai. Tad galime sakyti, kad vaizduotėje išniręs apšviestas pastatas – tai kelionė mintimis į praeitį, lietuvių ir žydų smuklininkų, draugiškai sugyvenusių šimtmečius, prisikėlęs atminimas.

„Labai svarbu pagerbti žuvusius per Holokaustą, – sakė prof. G. Dynner, – bet svarbu ir nepamiršti tiek metų trukusio bendro sugyvenimo. Tai ne utopija, o realybė – žmonės sugyveno, gal pasibardami, bet ne kariaudami, gerbė vienas kitą. Tai nebuvo tas žiaurumo ir antisemitizmo įvaizdis, kurį sukūrė paskutiniai metai. 20

Todėl, manau, svarbu tyrinėti istoriją, kad ir smuklių istoriją, kuri atgaivina, parodo egzistavusią tokios rūšies simbiozę.“

Ar „Degantys akmenys“ ant pakrypusio namo, mąstančio į kurią pusę jam virsti, yra beskonybė, balaganas ar kažkas daugiau?

Nors pastatas gal kam nors ir primena pakelės namus, nelyginant iš Haufo pasakų, kur keliautojai žvarbią naktį prie ugniakuro pasakoja šiurpias istorijas, o nėra baisesnės istorijos, kaip tikri gyvenimo įvykiai, palikę be tėvų, brolių, seserų, kurių gedi iki šiol po pasaulį išsibarstę Vilijampolės geto žydų palikuonys. Skausmo mąsto neįmanoma išmatuoti. „Darykime ką galime, kad tragedija nepasikartotų,“ – teigia V. Jako kūrinys, bundančio Lietuvos sąmoningumo, kas liečia lietuvių-žydų santykių istoriją, šauklys.

Nors ir purtomas požeminių skandalų, tarptautinių vėtrų, o labiausiai – išankstinio priešiškumo, „Degantys akmenys“ yra keistas ir įdomus gerai žinomo Kaune menininko Vytenio Jako kūrinys, kuris padrebėjęs išstovės ir išliks kaip vienas įdomiausių Lietuvos XXI amžiaus gatvės meno reiškinių.

Fotografijose:

Tačiau, galbūt paklausite jūs, kokia šio veidrodėliais pasidabinusio ir spindinčio objekto, kur vis dar be patogumų vargsta jo gyventojai, svajodami apie tvarkingą, gerai apšildomą būstą, meninė vertė?

6. Vytenis Jakas. Degantys akmenys.A. Kriščiukaičio g., Nr 18. Fasadas. 2018. Kaunas 7. Vytenis Jakas. Degantys akmenys.A. Kriščiukaičio g., Nr 18. Šoninė siena. 2018. Kaunas

Marozai

Kaip matote iš V. Jako „Degančių akmenų“ pavyzdžio, gatvės menas gali paliesti pačias skaudžiausias visuomenės žaizdas. Yra ir daugiau kontraversiškų kūrinių. Šį kartą kalbėsime apie nelegalų gatvės meno kūrinį „Marozai“, vieną labiausiai provokuojančių Lietuvoje sukurtų Street art kūrinių.

„Norėjau trumpai parašyti apie Kaune esančio Ramybės parko piešinukus. Nieko blogo nebūtų jeigu tokie piešiniai būtų išpaišyti kokio nors gėjaus bute, tačiau dabar šis piešinys atsirado pačiame Kauno centre, 20 metrų nuo Vinco Kudirkos progimnazijos, kurioje mokosi šimtai vaikų ir kiekvieną dieną praeina pro tą baisų piešinį. Už šimto metrų taip pat yra vaikų darželis „Raudonkepuraitė“, už šimto metrų į kitą pusę – autobusų stotis, iš kurios po kelionės dažnai ateina pasiilsėti turistai. Ar čia yra normalu matyti tokį vaizdą vaikams, turistams ir visiems kitiems žmonėms? Manau, kad tikrai ne“, – rašo „15 minučių“ redakcijai nežinomas autorius, pasiryžęs pats atbėgti ir uždažyti papiktinantį kūrinį.

Banksio kūrinį galima perskaityti keliais būdais. Vienų nuomone, jis pasisako už didesnį seksualinės tapatybės toleravimą. O kiti mano, kad Banksis šaiposi iš policininkų, demonstruodamas juos intymiu momentu, kas daro juos pažeidžiamus. Dar kitiems atrodo, kad autorius norėjo parodyti žmogiškąją policijos pusę, pabrėždamas stiprius ryšius tarp partnerių ir komandos draugų. Kūrinys yra puikus pavyzdys, kaip Banksis pasitelkdamas ironiją, meta iššūkį žiūrovams, kaip gi iš tiesų reikėtų suprasti jo kūrinį.

Ši kritika ir po jos sekęs kūrinio „Marozai“ (autorius nežinomas) sunaikinimas mums leidžia pradėti pokalbį apie gatvės meną kaip socialinį komentarą šiuolaikinio miesto gyvenimo paraštėse. Ar egzistuoja toks Lietuvoje? Trumpas ir šmaikštus.

Šis kūrinys susišaukia su prieštaringai vertinamu garsiojo Banksio „Kissing Coppers“ (Besibučiuojantys policininkai) – vienu garsiausių jo gatvės meno kūrinių. Pirmą kartą „The Kissing Coppers“ buvo pastebėtas 2005 metais ant princo Alberto pubo sienos Braitone. Metams bėgant kūrinys patyrė keletą vandalizmo išpuolių ir 2011 m jį pakeitė kopija.

Ramybės parke ant elektros pastotės buvęs piešinys „Marozai“ gyvavo gana ilgą laiką. Nežinomas autoriaus jame vaizduoja du apsikabinusius ir besibučiuojančius vyrus – t.y. treningais vilkinčius, skustagalvius vyrukus. Kas tie „marozai“?

Stereotipiniai „marozai“ mėgsta išeiti į gatvę pasipuošę sportiniais treningais, anot pastebėjimų „pabrėžiančiais kūnų aptakumą“, išsiskiria kalėjimo stiliaus šukuosenomis, keikiasi ir spjaudo aplink saulėgražų lukštus. Liaudies folklioras taip perteikia pokalbį su marozu: „Kas tu? Marozas. Ką tu darai? Pisu į snukį visiem. O man pisi? Jo, nes aš Moraz“.

Pamatę kitaip apsirengusį jaunuolį prie jo prisikabina, žemina ir apstumdo, o neretai ir primuša. Jiems ypač nepatinka meno mokyklų mokiniai, visokie pankai su splavotomis skiauterėmis ant viršugalvių ir juodai pasidabinę gotai.

„Marozo“ figūra užima reikšmingą vietą Lietuvos gyventojų, ypač jaunimo, pasaulio suvokime: ji žymi trauminę, jau ankstyvoje vaikystėje išgyvenamą ir neišdildomą pėdsaką paliekančią agresijos, disciplinavimo ir svetimumo patirtį. Tai, kas priskiriama „marozams”, būdinga daug kam: ne tik neformaliosios ekonomikos dalyviams ar buvusiems kaliniams, bet ir paauglių bei jaunimo subkultūroms ir, be abejo, nuvorišų sluoksniui,“ – rašo Karolis Klimka.

Nors kai kas laiko „Marozus“ šmaikščia Banksio adaptacija ir vykusia viena iš LGBT viešųjų akcijų, galima suabejoti tokia interpretacija. Žinodami, kad marozai yra aiškiai išreikšta „mačo“ kultūra, didžiausiais jiems įžeidimas būti pavaizduotais taip, kaip juos nupiešė menininkas ant elektros pastotės Ramybės parke, tad galimas dalykas tai yra kūrybinis autoriaus kerštas už „trauminę“ (kaip rašo K. Klimka) patirtį.

Gaila, tačiau sunaikintas originalus Street Art kūrinys, atspindintis ne skolintą iš Vakarų tematiką, bet išaugęs iš nuosavos socialinės terpės. Elektros pastotę suremontavus, atsirado ant tos sienos naujas kūrinys, skirtas vienam ryškiausių suomių-švedų modernizmo atstovų, rašytojui Henriui Parlandui (1908–1930), kuris yra svarbus multikultūriškai Kauno atminčiai. Tai legalus gatvės meno piešinys: poeto visu ūgiu portretas bei šio poeto eilėraštis, užrašytas per visą sieną. Piešinį kūrė Tadas Šimkus. Tačiau kaskart praeidamas parku V. Kudirkos progimnazijos link, ne vienas su nostalgija prisimins du apsikabinusius treninguotus skustagalvius marozus.

Fotografijose: 8. Nežinomas autorius. Marozai. Ramybės parkas. Kaunas 9. Banksy. Besibučiuojantys policininkai. Londonas.

Robotas Albertas piešia „Vakarėjant“

10.

Jeigu kada teks būti Kauno Vilijampolės mikrorajone, užsukite į A. Kriščiukaičio gatvelę. Eidami iki jos galo, atsidursite priešais daugiabučio sieną, ant kurios išvysite peizažą „Vakarėjant“. Ramybės ir saugumo jausmas, žiūrint į šį neįgalios dailininkės Lidijos Meškaitytės (1926-1993) kūrinį, kyla lyg būtumei kaime. Tapybos darbas per visą penkiaaukščio sieną tarsi pratęsia gatvelę, kuri baigiasi akligatviu. Šis gatvės meno kūrinys ypatingas tuo, kad jį nupiešė ne menininkas, bet robotas. SprayPrinter komanda, atvykusi 2019 metais iš Tartu (Estija) – Mikk-Maitas Kivi, Ove Hillapas ir Richardas Murutaras – tai gerai apmokyta grupė, kuri užprogramavo robotą bei prižiūrėjo kelias paras jo darbą, kol šis perkėlė išdidintą kūrinį

„Vakarėjant“ (1973 m.) ant daugiabučio sienos. Tarpe atvykusių aptarnautojų buvo nindzės, vyrukai, apmokyti laipioti siena ir išlaisvinti robotą, kai jis susipainiodavo virvėse besikeldamas stačia penkiaaukščio siena. Robotą sukūrė estų programuotojas Mihkel Joala, kaip išradimas jis užregistruotas JAV Silicon slėnyje. Šiai dienai – tai vienintelis pasaulyje purškiamų dažų spausdintuvas-robotas. Robotas gavo vardą Alberto Einšteino garbei, kadangi mokslininko portretas buvo pirmasis kūrinys, kurį nutapė šis robotas. Iš viso Alberto nupieštų freskų pasaulyje yra 40: dauguma JAV. Taip pat Filipinuose, Malaizijoje, Kroatijoje ir šis – Lietuvoje.

11.

Neįgalios dailininkės Lidijos Meškaitytės kūrinys pasirinktas ne atsitiktinai. Jos miniatiūros pasižymėjo ypatingu subtilumu, tad šiuo projektu, kuris gavo pavadinimą „Takas namo“, buvo siekiama atkreipti dėmesį į jos kūrybą, kurią saugo Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Idėjos autorius ir įgyvendintojas menininkas Timotiejus Norvila. Jis didelis Lidijos Meškaitytės talento gerbėjas.

Lidijos tėvai buvo Klaipėdos krašto senbuviai. 1944 m., artėjant karo frontui, su tėvais pasitraukė į Rytprūsius, tačiau 1945 m. nutarė grįžti atgal. Pasiekę Kauną, pailsėti įsikūrė subombarduotame name šalia geležinkelio stoties. Naktį įsisiautėjusi audra namą sugriovė. Lida atsidūrė po griūvančios sienos nuolaužomis. Jos gyvybę pavyko išgelbėti, tačiau abu dubens kaulai buvo sulaužyti. Sunkiai sužalota mergina, metus praleidusi lovoje, vėliau vaikščiodama su ramentais pradėjo piešti.

taškuodamas ir taip „keliaudamas“ vertikalia siena nupiešia visą didžiulį paveikslą. Tad sutapęs atlikimo metodas davė puikų rezultatą – peizažą, vaizduojantį visiems lietuviams gerai atpažįstamą kaimo taką leidžiantis saulei, kuris nuo šiol džiugina Vilijampolės gyventojų ir svečių akis.

Tai ne tik pirmasis gatvės meno kūrinys Lietuvoje, atliktas su roboto pagalba, bet ir inovatyvus būdas iškelti į viešumą ir pagerbti talentingą savamokslę dailininkę bei Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomą jos kūrybos paveldą, kurį įgyvedino Viešoji įstaiga Inovatyvūs kūrybiniai projektai pagal menininko Timotiejus Norvilos sukurtą projektą „Takas namo“.

Fotografijose:

Dailininkės kūrybos unikalumas – miniatiūrose atvaizduoti peizažai. Paveikslai nutapyti taip kruopščiai ir preciziškai, jog juose puikiai matomas kiekvienas medžio lapas ar žolės stiebas. Nuostabu tai, kad šį savo nediduką šedevrą „Vakarėjant“ dailininkė sukūrė pointilizmo principu. Robotas purškia dažus tuo pačiu būdu:

10. Lidija Meškaitytė. „Vakarėjant“, kopija. SprayPrinter technologijos, robotas Albertas. 2019. Sąjungos a. 14. Kaunas 11. SprayPrinter komanda, Tartu (Estija) – Mikk-Maitas Kivi, Ove Hillapas, Richardas Murutaras ir projekto „Takas namo“ autorius Timotiejus Norvila. 2019

Mirtinas buÄ?inys

12.

Pratęsdami apsikabinimų ir bučinių temą pasaulio bei Lietuvos gatvės mene, negalime nutylėti pasaulinio atgarsio susilaukusio kūrinio, vaizduojančio prezidentų Vladimiro Putino ir Donaldo Trumpo pasibučiavimą ant skandalingai provokuojančia reklama pagarsėjusios užkandinės “Keulė Rūkė” Vilniuje. Taigi, mūsų šalyje randama ir politiškai angažuotų darbų.

Šis vilniečio Mindaugo Bonanu gatvės meno kūrinys prieš ketvertą metų atsidūrė pasaulio dėmesio centre, kai vienas įtakingiausių pasaulio laikraščių „The New York Times“ ir kiti pasaulio naujienų portalai atkreipė dėmesį į jo kūrinį ant sienos Vilniuje, Halės turgaus prieigose. (Bonanu – ne kūrėjo pseudonimas, bet pavardė, įrašyta pase. Menininko giminės šaknys veda į Italiją, o Bonanu yra jo tėvo pavardė).

meno kūrinys, vaizduojantis bučinį tarp Leonido Brežnevo ir Eriko Honeckerio ant Berlyno sienos gausiai turistų lankomoje vietoje, „East Side“ galerijoje, Vokietijoje, sukurtas 1990 m.

Tačiau šis graffiti nėra tik jo kūrėjo vaizduotės produktas – jis sukurtas pagal nuotrauką, padarytą 1979 m. minint 30-ąsias Vokietijos Demokratinės Respublikos (Rytų Vokietijos) įkūrimo metines, kurioje bučiuojasi to meto Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas ir VDR Socialistų vienybės partijos generalinis sekretorius Erichas Honeckeris.

Bet veltui bandytume čia įžvelgti romatinę meilę. Veiksmas, kuriuo užsiima du personažai, buvo savotiškas socialistinis pasisveikinimas. Vadinamas jis buvo „bruderkuss“, kaip vokiečiai jį vadina, „broliškas pasibučiavimas“.

Šis kūrinys be abejo yra dar garsesnio darbo pakartojimas ir tam tikras dialogas su juo laike. Tai Dimitrijaus Vrubelio gatvės

13.

D. Vrubelis savo kūrinį pavadino taip: „Mano Dieve, apsaugok mane nuo šios mirtinos meilės“ (rusiškai: «Го́ споди! Помоги́ мне вы́ жить среди́ э́той сме́ртной любви́ ’). Pavadinime minima „mirtina meilė“ gali būti susijusi su kariniu dviejų valstybių susitarimu.

Šiuo metu praktikuojamas Vakarų valstybių vadovų pasibučiavimas yra du prisilietimai skruostais – kaip pvz., Prancūzijos, Vokietijos ir kitų Vakarų vadovų oficialiuose susitikimuose. Įdomu, kad Mindaugo Bonanu kūrinyje prezidentai V. Putinas ir D. Trumpas bučiuojasi lūpomis pakartojant „mirtiną“ L. Brežnevo ir E. Honnekerio „brolišką“ bučinį. Žinojimas apie kontekstą akivaizdžiai praturtina mūsų sąveiką su meno kūriniu.

Tiesa, pirmasis Rusijos ir JAV valstybių vadovų „bučinys“ buvo sunaikintas vos jam pasirodžius. Tuomet M. Bonanu ir užkandinės „Keulė Rūkė“ savininkas Dominykas Čečkauskas sukūrė naują gatvės meno kūrinį, kuriame tie patys personažai rūko marichuaną. Atrodė, kad buvo peržengtos visoso ribos. Tačiau piešinio autoriai tikino, kad jų tikslas buvo sukelti diskusiją apie tai, ar protinga drausti šią narkotinę medžiagą, kuri yra žmonėms labai reikalinga gydymosi tikslais. Ar tikrai jiems labai rūpėjo vargšai ligoniai, atsakyti negalime. „Keulė Rūkė“garsėja skandalinga reklama, kurioje panaudoja gatvės meną.

Fotografijose: 12. Mindaugas Bonanu. Bučinys. Pylimo g., Nr. 66, 2016. Vilnius. 13. Dimitrijus Vrubelis. Mirtinas bučinys. „East Side“ galerija. Berlynas. 1990. Vokietija

III. Unikalus sienĹł tapybos palikimas Ĺ iauliuose

14.

Kai naikinami istoriniai gatvės meno kūriniai, garsiai nekukčiokime. Ar tokių, istorinių, yra? Taip, buvo. Dar tarybiniais metais, važiuojant pro Šiaulius tekdavo stabtelti, išgerti kavos kurioje nors kavinukėje pėsčiųjų bulvare. Miestas kėlė nuoširdų susižavėjimą ir net sveiką pavydą. Pačioje matomiausioje bulvaro vietoje didelio namo akliną sieną puošė freska, vaizduojanti ir tarsi pratęsianti tą patį spalvingą bulvarą, pilną žmonių.

atostogų metu, dekoruoti miesto pastatus. Studentai pateikdavo po keletą eskizų, ir atrinkus geriausią, buvo imamasi įgyvendinti.

Išskirtinis Šiaulių bruožas buvo dar tarybiniais metais ištapyti pastatų fasadai. Iš mieste buvusių dvylikos sieninės tapybos darbų iki šių dienų liko tik du – Sauliaus Kuzmos „Sakalas“, reklamavęs to paties pavadinimo fotoateljė, ir Stasio Gabalio iliuzorinis dekoras ant buvusių Sanitarinio švietimo namų pastato.

Buvo deficito laikai, visko trūko. Anuometinės fasadų dažymo spalvos ir medžiagos buvo išties skurdžios: balta – tai kalkės, geltona – statybinė ochra, rožinė – geležies surikas, pilka – cementas, tamsiai pilka – statybiniai suodžiai. Ir viskas! Kaip prisimena V. Puronas, prisilietus prie tokios gatvės freskos buvo galima kalkėmis drabužius išsitepti. Laimei, netrukus atsirado taip vadinamų „jugoslaviškų dažų“, visokių spalvų temperos.

Tokia sieninė tapyba, atsiradusi 8-ajame dešimtmetyje Šiaulių miesto viešosiose erdvėse buvo unikali ne tik Lietuvai, bet ir visai Rytų Europai. Tiesa, ji negimė gaivališkai kaip New Yorko graffiti, bet būdama ideologinių komunistų vadų patvirtinta, buvo savo laikmečiui laisva ir drąsi. O nuopelnas, kad mieste atsirado tokie epochą peraugę kūriniai, priklauso vyriausiajam Šiaulių miesto dizaineriui Viliui Puronui, kuris drauge su kitais talentingais Šiaulių miesto specialistais įgyvendino planą sukurti mieste pėsčiųjų bulvarą. „Šiauliai buvo smarkiai sugriauti antrojo pasaulinio karo metu, nedaug išliko prieškario architektūros paveldo, tad nutarta humanizuoti miestą sukuriant jam šiuolaikišką veidą,“ – prisimena Vilius Puronas. Jis pakvietė Šiaulių pedagoginio instituto Piešimo ir braižybos fakulteto studentus vietoje privalomo darbo kolūkiuose vasaros

Pats Vilius Puronas organizuodavo statybų pastolius darbui ant sienų, įpareigodavo statybininkus nupirkti jauniesiems menininkams dažų, ir net pats eidavo į žuvies parduotuvę, kur išprašydavo tuščių skardinių, kad būtų kur dažus sumaišyti.

Apsilankius po daugelio metų Šiauliuose, sienų tapybos kūrinio, kuris kėlė kadaise susižavėjimą, šių eilučių autorė, neberado. Pradėjus domėtis, o kurgi pasidėjo tas garsusis kūrinys, vaizdavęs bulvarą, stebino ne tai, kad jis galėjo būti sunaikintas. Taip, deja, nutinka. Bet, kad niekur nebuvo informacijos apie šį buvusį labai gerai matomą kūrinį, atrodė, kad šiauliečius ir net patį Šiaulių savivaldybės kultūros skyrių staiga ištiko amnezija: niekas neprisiminė nei kur didžiulis piešinys ant sienos buvo, nei kas autorius, nei koks pavadinimas. Galiausiai, pasitelkus kantrybę pavyko aptikti žurnalisto Sido Aksomaičio 2015 metų straipsnį Respublikos dienraštyje, kur jis su kartėliu rašė apie tai, kad ką tik dailininko Ričardo Ničajaus sieninės tapybos kūrinys „Bulvaro perspektyva“, sukurtas 1977-aisiais, kuris beveik keturis dešimtmečius puošė Šiaulių Vilniaus gatvės 235-ojo namo akliną sieną pėsčiųjų bulvare, nuėjo į nebūtį gyventojams 32

nutarus namą apšiltinti. Iš to meto išlikusios nuotraukos matyti, kad piešinį jau reikėjo restauruoti. Bet ilgus metus Šiaulių „veidu“ buvęs kūrinys niekam mieste rodos nerūpėjo. Kaip rašė S. Aksomaitis: „Šalies miestai netenka ilgus dešimtmečius, o dažnai – ir šimtmečius kurtų akcentų. Išskirtinius miestų bruožus praeitin gramzdina ne laikas, ne ugnis, bet trumparegiški kompetencijos stokojančių vietos valdžios atstovų sprendimai ir gyventojų abejingumas“. Šioje sienų tapyboje, kurią kūrė jaunimas, ir ypač Ričardo Ničajaus „Bulvaro perspektyvoje“, jau matyti tie bruožai, kurie būdingi XXI amžiuje suklestėjusiam gatvės menui Lietuvoje: vaizduojami šiuolaikiški miesto žmonės, tarp kurių pats autorius, jo draugai studentai, jam kambarį nuomavusi senutė ir jos anūkas, ir net pats vyriausiasis miesto dizaineris Vilius Puronas, vilkintis mėlynu velveto švarku bei nešantis dokumentų aplanką po pažastimi. Save Ričardas nutapė pano apačioje, po stogeliu, iškišusį galvą iš kanalizacijos liuko. Palyginimui, 2015 metų aštuonių kūrėjų grupės gatvės meno kūrinyje „Urmo geležinkelio stotis“, Kaunas, menininkai kaip Vytenis Jakas, Jūratė Kluonė ir kiti, taip pat su lengvu humoru pavaizdavo save greta tokių personažų kaip poetas Gintaras Patackas, Street Art menininkas Morfai ir net Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II.

Statybų tvoros bei šiukšliadėžės Šiauliuose išpieštos taip, tarsi tai būtų padaryta vakar: dekoras šiuolaikiškas, įdomus, būtent taip dirba ir šių dienų gatvės menininkai. O „Tešla-kepykla“ jau žinomas ir priimamas su augančiu susidomėjimu tarp šiuolaikinių gatvės menininkų sienų tapybos darbas. O jo istoriją V. Puronas pasakoja taip: „Tai – vienas iš gražiausių dekoratyvinių pano, atliktų „Sintefasu“. Su autoriumi Algirdu Milašausku net penkiolika kartų koregavome eskizus, kol buvo sustota prie galutinio varianto. Projektą ruošti padėjo ir Arvydas Jankauskas, baigęs dizaino specialybę Leningrade (dabar Sankt Peterburgas – aut. pastaba). Iliuzorinio užrašo „Kepykla“ raidžių skaičius atitiko fasade esančių langų skaičių. Tarp raidžių ištryškusi tešla suformavo ištežusį, anemiškos formos šriftą „Tešla“. Iš pirmo žvilgsnio visa kompozicija priminė smegenis ar batoną. Mėlyname fone, viršuje, matėsi Leonido Brežnevo citata iš jo kūrinio „Plėšiniai“ lietuvių ir rusų kalbomis: „Žmogus augina duoną, duona augina žmogų“. Šis dekoratyvinis pano taip pat buvo įrašytas KP miesto komiteto ataskaitose kaip „vaizdinės agitacijos akcentas maisto pramonės išvystymo tematika“. Freskos menas tarybiniais metais vistik būdavo labiau vystomas interjeruose (pvz., Petro Repšio ir Antano Kmieliausko freskos Vilniaus universitete 400 metų jubiliejaus proga), o ne exterjeruose. Todėl Šiauliai buvo unikalūs Lietuvoje, o jų meninis paveldas viešosiose erdvėse saugotinas valstybės.

15.

16.

17. 18.

19.20

21.

Nepaisaint fakto, kad nemažai tarybinių laikų meno kūrinių nyksta arba visai sunaikinta, atsiranda entuziastų, kurie atkuria freskas. Tad atsiranda vilties, kad galbūt bus kada nors atkurtas ir Ričardo Ničajaus kūrinys bei kiti pradingę sienų piešiniai. Pavyzdžiu mums tarnauja MO muziejaus steigėjų Viktoro ir Danguolės Butkų sprendimas įsigyti skaitmeniniu būdu atkurtą Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės sieninės tapybos „Slibinas ir mergelė“ kūrinio, kuris dar sovietmečiu atstovavo lietuviškojo modernizmo kryptį, fragmentą.

Originali freska, sukurta 1969-1972 m., ir esanti Naujųjų Valkininkų sanatorijoje „Pušelė“, yra suniokota, nors ir paskelbta kultūros paveldu. Ją 2016– 2018 metais skaitmeniniu būdu labai kokybiškai atkūrė Vilniaus galerija, kartu dalyvaujant ir kūrinio autorei B. Žilytei. Freskos fragmentas buvo atspaustas ant aliuminio kompozito plokštės. Šiuo metu įspūdingą 19 metrų kūrinio fragmentą pamatyti galima Mo muziejaus bistro.

Užbaigiant belieka pacituoti V. Purono žodžius: „Trumpiau tariant, tai yra pinigų, savanaudiškumo ir kultūros dvikova. Praeitį menantys akcentai išlieka ten, kur gyvena supratingesni žmonės, aktyvesnė bendruomenė, kur dirba pilietiški valdžios atstovai. Norint juos išlaikyti, reikia protingų konsultantų, architektų, dailininkų, istorikų, kultūros žmonių. Džiugu, kad neabejingų

praeities išsaugojimui yra nemažai - kuriasi ir bendruomenės, skaitomos paskaitos, apie šią problemą rašo žiniasklaida.“

Fotografijose: 14. Ričardas Ničajus. Bulvaro perspektyva. Vilniaus g. 235, Šiauliai. 1977 m. Nunyko 2014 m. 15. Statybinių tvorų dekoravimas Šiaulių pedagoginio instituto studentų jėgomis pavasarinių talkų metu – kasmetinė balandžio mėn. tradicija. 1977– 1989 m. 16. Šiukšlių konteinerių dekoravimas miesto moksleivijos jėgomis. Mokyt. Bronius Rudys. 1982–1989 ir 2000 m. 17. Vilius Puronas. Tulpės. Dekoratyvinis pano Lenino g. 170 fasade, A. Kleinerio (dab. Trakų) g. aklasienėje. Spalvotas granitinis tinkas. Šiauliai. 1978 m. 18. Vilius Puronas. Šiaulių miesto herbas. Heraldinė kompozicija Vilniaus g. 183 fasade. Spalvotas granitinis tinkas. Duraliuminio herbas – dail. Algio Milašausko. Šiauliai. 1975 m.; 19. Stasys Gabalis. Pieno dvasia. Lubų tapyba pieno parduotuvės Vilniaus g. 199 interjere. Aliejus. Šiauliai. 1978 m. Nunyko apie 1994 m; 20. Stasys Gabalis. Titnagas. Tapybinė reklama Gegužės 1-osios g. 52 pastato fasade. „Sintefasas“. Šiauliai. 1979 m. Nunyko apie 1995 m.; 21. Algis Milašauskas. Kepykla-tešla. Dekoratyvinis sieninės tapybos pano A. Kleinerio (dab. Trakų) g. 38. pastato fasade. „Sintefasas“. Šiauliai. 1985 m. Nunyko apie 2002 m.;

III.

GatvÄ&#x2014;s meno festivalis Nykoka

22.

„Senelio išminčiaus“ atsiradimas padrąsino daugiau gatvės menininkų ieškoti lėšų ir nepabūgti ilgų kelių gaunant leidimus piešti ant miesto sienų. Gatvės menas įsibėgėjo. Tado Šimkaus ir Godos Skėrytės iniciatyva 2014 metais Kaune buvo pradėtas gatvės meno festivalis Nykoka. Juk nykoka Kaune be gatvės meno, ar ne tiesa?

Buvo sukurta dešimtys puikių kūrinių ir netrukus išleistas albumas „Kauno gatvės meno gidas“. Tai yra 128 puslapiai pilni gatvės meno – 20 menininkų ir 40 svarbiausių kūrinių aprašymų, daugiau nei 100 nuotraukų kartu su integruotu Kauno gatvės meno žemėlapiu – kūrinių adresais ir kitomis detalėmis. Leidinyje buvo ne tik Kauno gatvės meno festivalio NYKOKA metu sukurti darbai. Kiekvienas autorius bei meno kūrinys turi trumpą

aprašymą, kuriame yra pateikiama kūrinių idėja ir kitos įdomios detalės lietuvių ir anglų kalbomis.

Albumo viršelį puoša Ramunės Barkauskaitės kūrinys „Meno Buitis“ Muitinės gatvėje. Piešinyje vaizduojama iš skalbimo mašinos draperijas traukianti Afroditė – grožio ir meilės dievė, simboline kalba kalba apie senojo antikinio ir klasikinio bei šiuolaikinio meno dialogą – tai, ko mokoma VDA.

Deja, šiam kūriniui, kuriam buvo suteikta garbė papuošti albumo viršelį ir kuris buvo nuostabus Kauno senamiesčio meninis akcentas, nebuvo lemta išlikti. Jis buvo sunaikintas pastato renovacijos metu.

23.

Gatvės meno festivalis Nykoka gyvavo iki 2017 metų. Toliau kiti festivaliai garsino gatvės meną jau kituose Lietuvos miestuose, tarp kurių „Vilnius Street Art“, „Edit Klaipėda“, Marijampolės „Malonny“ ir Šiaulių „Saulės pagrobimas“. Nors ne visi šių festivalių organizatoriai vadina juos festivaliais, bet projektais arba plenerais, tačiau mes juos drįstame vadinti festivaliais, nes jie turi daugelį festivaliams būdingų bruožų: jie truko apibrėžtą tęstinį laiką (savaitę ar ilgiau), turėjo programą, įtraukiančią plačiąją

visuomenę, kviestinių svečių menininkų iš užsienio ir kitų Lietuvos miestų, jų metu buvo sukurtas ne vienas, bet daugiau kūrinių miestų viešosiose erdvėse, jie kartojosi kelerius metus iš eilės. Fotografijose: 22. Ernestas Zacharevičius. Be pavadinimo. Šv. Gertrūdos g. 58. Kaunas. 2016 23. Kauno gatvės meno gidas. Sudarytojai Goda Skėrytė, Tadas Šimkus. 2017

Ray Bartkus ir jo festivalis â&#x20AC;&#x17E;Malonnyâ&#x20AC;&#x153;

24.

Gatvės meno judėjimas įdomus, tuo, kad jis neturi aiškaus centro. Svarbiausi dalykai nebūtinai nutinka Londone, Niujorke ar Berlyne, bet ir kokiame nors mažame Tailando ar Brazilijos miestelyje, o Lietuvoje nebūtinai Vilniuje ar Kaune, bet ir Marijampolėje ar Alytuje.

Projektą, pavadintą „Malonny“ prieš penkerius metus į Marijampolę atvežė iš sostinės kilęs, o pastaruosius metus Niujorke gyvenantis ir kuriantis dailininkas Raimundas (Ray) Bartkus. „Malonny“ vertimo nerasite jokiame žodyne. Tai yra trijų didžių pasaulio miestų pirmosios raidės - Marijampolė - Londonas Niujorkas.

Niujorke gyvenantis R. Bartkus garsėja iliustracijomis tokiems leidiniams kaip „The New York Times Book Review“, „Harper’s Magazine“, „Time“, „The Wall Street Journal“ ir kt., taip pat instaliacijomis, tapyba ir piešiniais, apdovanotas Diplomatijos žvaigžde už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.

Festivalis „Malonny“ išsiskiria tuo, kad jame nebūtinai piešia Street Art piešėjai. Štai, kaip festivalio menininkus parenka Ray Bartkus: „Grafičiai daugiau yra purškimas ant sienų, kaip aš sakau – deginimas. Tiek grafičiai, tiek gatvės menai turi savas technikas, kalbas ir išraiškos būdus, kurie kartojasi, todėl kartais atsibosta žiūrėti į tą patį. Tačiau, kai kviečiu menininkus projektui, nesirenku vien gatvės menininkų. Kai kurie iš jau dalyvavusių net nepiešę ant pastatų. Renkuosi įdomius žmones, nes tada sulaukiu įdomių rezultatų“.

Dauguma „Mallony“ kūrinių puošia Marijampolės senamiesčio sienas, bet klaidžiojant po miestą jų galima užtikti ir atokiau. Vienas tokių, traukiančių akį, nutapytas prie Šešupės, ant senosios užtvankos sienos, kurį sukūrė pats R. Bartkus. Tai atvirkščias piešinys, kurį reikia apžiūrėti atsispindintį vandenyje. Šis Niujorke gyvenančio lietuvio Ray Bartkaus kūrinys „Floating World“ „Tekantis gyvenimas“ ant senosios užtvankos pastato sienos Marijampolėje surinko daugiausia balsų tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“ vykusios apklausos metu ir buvo paskelbtas populiariausiu Lietuvoje. Lankytojų akį traukia marijampoliečių pramintame kačių kiemelyje per visą sieną nutapyti ratu skriejantys balandžiai. Jo autorius - Vilas Tetheris (Will Teather) iš Londono. Toje pačioje erdvėje - Niujorko dailininko Džefo Vudberio (Jeff Woodbury) „Langai“. Gretimoje, Butlerienės, gatvėje, akį traukia menininkės iš Londono Lanč Džekson (Lantch Jackson) per minios rankas žengianti moteris. Pasak autorės, paveikslas simbolizuoja judesį. Butlerienės gatvėje simpoziumo iniciatorius R. Bartkus sukūrė filosofinį paveikslą „Čia – ne siena“. Ant baltos sienos nutapyta saulėto dangaus perspektyva tarytum kviečia pasiginčyti. Festivalyje dalyvauja ne tik užsieniečiai. Per dvidešimt Marijampolės meno bendruomenės atstovų siūlė eskizo ant R. Stankevičiaus mokyklos sienos idėjas. Komisija atsirinko Anglijoje kompiuterių dizaino studijas baigusio marijampoliečio Igno Vieversio projektą „Do what you can‘t“. Darbas gana maištingas, kviečiantis siekiant tikslo ir naujų rezultatų laužyti neapibrėžtas taisykles, todėl ypač patinka jaunimui. Fotografijoje:

24. Ray Bartkus. Tekantis gyvenimas. Senosios Marijampolės užtvanka. 2015 m

SaulÄ&#x2014;s pagrobimas

25.

Ir taip, Šiauliai, turintys unikalią gatvės meno istoriją, 2016 m. liepos 3 d. pradėjo tarptautinį grafičių meno plenerą „Saulės pagrobimas“, skirtą Saulės mūšio 780-osioms metinėms. Organizatorius: Šiaulių dailės galerija, o plenero kuratorius menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. Jame dalyvavo žinomi Lietuvos, Estijos, Latvijos, Italijos ir Vokietijos menininkai. Čia grafičius sukūrė Guido Bisagni (Italija), Adomas Žudys (Vokietija), Arūnas Uogintas (Lietuva), Morfai ir kiti žinomi menininkai. Rūdės gatvėje menininkas, grafičių pradininkas Tadas Vincaitis Plūgas nupiešė įspūdingo dydžio meno kūrinį ant sienos, pavadinimu „Degantys šarvai“. Pėsčiųjų bulvaras pasipildė šiauliečio tapytojo, grafiko Arūno Uoginto kūriniais – ištapytomis balkonų apatinėmis dalimis pėsčiųjų bulvare. Darbai skirti garsiam Šiaulių aktoriui a. a. Pranui Piaulokui (1945–2008) ir kūrėjui Eduardui Juchnevičiui (1942–2011). Abiejų menininkų kūrybos motyvais A. Uogintas nutapė kompozicijas, kurias galima pamatyti tik pakėlus galvą. Neapsieita Šiauliuose ir be kontraversiškų dalykų. Kritikos pažerta pasaulyje garsaus menininko iš Italijos Guido Bisagni kūriniui „The Battle of the Sun“ ant Dviračių muziejaus sienos. Kai kurie šiauliečiai piešinį vadino „neužbaigta teplione be meninės vertės“. Vieno įdomiausių italų menininkų Guido Bisagni kūriniai primena pasiliejusias juodo rašalo dėmes, šiek tiek paskanintas nedideliais spalvingais raudonos ar kitų spalvų intarpais, kurie leidžia dar geriau suskambėti juodos tarsi naktis spalvos aksomui. Menininkas didelis Kazimiero Malevičiaus ir jo „Juodo kvadrato“

gerbėjas. G. Bisagni darbai beveik visada abstraktūs, siurealistiški ir minimalistiški, įkvėpimo jis taip pat semiasi iš Neolito laikų Europos ir dvidešimtojo amžiaus avangardo. Abstrakti Guido Bisagni tapyba, meistriškai perkelta nuo drobės ant baltų modernių namų sienų yra sukrečiančiai nauja, šokiruojanti ir įdomi. Gavęs Šiauliuose ypač dėkingą sieną kūriniui, kurios kaimynystėje siena su arkiniu praėjimu, italų menininkas paliko miestui jo stiliui būdingą kūrinį. Į klausimą: „Šalia jūsų piešinio yra seni grafičiai. Ar jie netrukdė?“, menininkas atsakė taip: „Man svarbu ne uždengti erdvę, bet dirbti su ja. Net nesvarsčiau jų paslėpti. Tai yra gatvės istorijos dalis. Dalis žmonių gatvės meną laiko būdu pagražinti namo sieną. Tai labai paviršutiniškas požiūris. Gatvės menas ir turi likti gatvės menu, o ne gatvių puošyba ar dekoravimu. Jei kas nors nori atnaujinti sieną, geriau kviesti tą, kuris gali tą namą sutvarkyti. Ne mane, aš – menininkas“. Pasak plenero kuratorius V. Kinčinaičio, skirtingas gatvės menas yra savotiška komunikacija, kurią galima stebėti, analizuoti, bendrauti kartu. „Turime tik tą bendravimo lauką, kurį mums primeta kapitalistai su savo komercinėmis, pataikaujančiomis reklamomis, stendais, ekranais. Mus bando paversti bandomaisiais triušiais, inertiškais vartotojais. Susitaikę su zombiška vizualinės kultūros aplinka ją priimame kaip savaime suprantamą. Menininkų kūriniai ant sienų sukuria pauzę – sustok, pasigrožėk, susimąstyk, padiskutuok“, – užbaigė V. Kinčinaitis. Fotografijoje: 25. Guido Bisagni. Saulės mūšis. Dviračių muziejus. Šiauliai. 2016

„EDIT Street Art“ Klaipėdoje

26.

„EDIT Klaipėda Street Art“ – penkerius metus vykstantis gatvės meno festivalis. Iš Vilniaus į Klaipėdą išsikėlęs meno viešose erdvėse festivalis „EDIT Street Art“, 2017 išprovokavo karštas diskusijas po to, kai nelegaliai buvo išpiešta viena siena Klaipėdos piliavietėje (Priešpilio g. 2). Ant neseniai atkurtos piliavietės rytinės sienos netikėtai atsiradęs margas piešinys internete sukėlė karštas diskusijas. Vieni juo piktinosi, kiti žavėjosi tokiu drąsiu sprendimu. Festivalio rengėjai pradžioje buvo suplanavę, kad iš Italijos atvykęs pasaulinio lygio menininkas Ramos Tellas išpieš greta piliavietės stovinčią sovietmečio laikų sporto salę. Tačiau jam atvykus ir apžiūrėjus statinį, paaiškėjo, jog jis yra netinkamas ir dėl techninių kliūčių nepavyks įgyvendinti sumanymo. Tellas kūriniui buvo išrinkta nauja vieta – piliavietės siena. Tačiau prasidėjo savaitgalis ir leidimo piešti iš valdininkų gauti jie nesugebėjo. Paprastai leidimui gauti gali prireikti ir trijų mėnesių – tiek trunka biurokratinės procedūros. Todėl festivalio organizatoriai, kaip teigė festivalio vadovė Ūla Amrasaitė, prisiėmė riziką ir įgyvendino nelegaliai kūrinį. Jūrinius motyvus savo darbuose naudojantis menininkas sieną išmargino jūržoles ir vandens burbuliukus primenančiais ornamentais. Kiekvienai konkrečiai vietai šis menininkas sukuria konceptualų darbą, jautriai įsikomponuojantį į aplinką. Jo kūrinių yra ne tik Italijoje, bet ir Indijoje, Australijoje, jis dalyvavo La Tour Paris Project, 2013, Paryžiuje, ir sekančiais metais pirmojoje gatvės meno bienalėje Maskvoje. Nepritariantiesiems neįtiko italų menininko Tellas sukurtas piešinys, konceptas ir pasirinkta vieta. Į piešinį dėmesį atkreipė ir Kultūros paveldo departamento specialistai. Tad Klaipėdos

savivaldybės viešosios tvarkos sergėtojai skyrė festivalio organizatoriams įspėjimą bei reikalavimą per mėnesį pašalinti piešinį. Skiriama bauda galėjo siekti 560 eurų. Tačiau miestiečiai socialiniuose tinkluose tikino, kad piešinys nedarko kultūrinio paveldo zonoje esančios aklinos sienos – atvirkščiai ją tik puošia. Komentatoriai prašė piešinį palikti, kritikavo savivaldybę ir biurokratines sistemas. Prie sienos asmenukes darėsi žinomi visuomenės veikėjai, tarp jų – miesto meras Vytautas Grubliauskas su žmona. Festivalis EDIT Klaipėda Street Art sukvietė įvairių sričių atstovus į viešą diskusiją KKKC Parodų rūmuose, kurioje svarstė piliavietės sienos klausimą bei sudėtingą leidimų meno kūriniams mieste išdavimo tvarką, kuri dažnai stabdo kūrybingumą. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius Ignas Kazakevičius išreiškė mintį, kad į festivalio metu sukurtus gatvės meno kūrinius nereikėtų žvelgti kaip į gatvės meną. Pasak jo, tai labiau miesto dekoracija. Tokie žodžiai atitiko Ramos Tellas kūrybinį stilių: jis tapo taikų ir estetišką sienų dekorą. Tad diskusija Klaipėdoje pakrypo iš tiesų įdomia kryptimi: ar meno projektai, apmokėti iš savivaldybės biudžeto dar gali turėti revoliucinės dvasios, tos, kuri būdinga nelegaliam gatvės menui? „Projektai kurie bus realizuoti šio projekto metu, jau nupirkti. Taip, jie yra street-arto formos, bet žanras daugiau yra dekoratyvus. Reiktų turėti kažkokią pogrindinę organizaciją, kuri pasakytų miestui, ko reikia, kad jį pagyvinus,“ – futuristiškai kalbėjo I. Kazakevičius. vykus viešoms diskusijoms Klaipėdos Parodų rūmuose, nuspręsta – Klaipėdos miestas išpaišytą piliavietės sieną priims kaip dovaną. 48

27.

Tačiau tikra „EDIT Klaipėda Street Art“ festivalio sėkme laikytume „Namuką“. Daugelį metų apleistą Liepų gatvės namą menininkas ABran (Artiom Brančel) prikėlė naujam gyvenimui ir pavertė nuotaikingu meno kūriniu. Visas pastatas buvo nudažytas baltai ir ant jo sienų nupiešti linksmi bei ryškūs piešinėliai. Šis visai apleistas namas, esantis pakelėje, gražiame peizaže tapo tikru Klaipėdos perlu: spalvingas, žaismingas ir be galo įdomus. Menininkas Artiom Brancel (A. Bran) kilęs iš Klaipėdos, šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. „Man patinka, kai kūrybinis projektas

yra per pusę linksmas ir per pusę rimtas, per pusę paprastas ir gilus tuo pat metu. Aš bandau sukelti chaosą sistemoje ir chaosą verčiu į sistemą. Be to mėgstu, kai kūrinys atrodo spontaniškas, o iš tiesų už jo nugaros slepiasi planas,“ – sako ABran.

Fotografijose: 26. Ramos Tellas. Green Klaipeda. Priešpilio g. 2. Klaipėda. 2017 27. ABran. Namukas. Liepų g. 75A. Klaipėda. 2017

V. GatvÄ&#x2014;s menas sujungia bendruomenes

. Ar gali gatvės menas suburti bendruomenes? Kaunui artėjant link 2022 metų, kuomet miestas taps Europos kultūros sostine, darosi vis svarbiau pačių žmonių kūrybingumas, ypač tose vietose, kur jie gyvena, vietos mikrorajonų bendruomenėse, jungiančiose senus ir jaunus.

Tokį klausimą analizavo dvejų metų trukmės tarptautinis projektas „Sienų menas bendruomenėms“, kuris pakvietė gatvės menininkus į rezidencijas Waterforde (Airija), Heerlene (Nyderlandai) ir Kaune (Lietuva). Kauno technologijos universiteto komanda, vadovaujama prof. Saulės Juzelėnienės, sukūrė metodologiją, kaip gi reikėtų sukurti ryšius tarp bendruomenių ir menininkų.

Kaip teisingai pastebėjo Kaune gyvenantis airių kilmės menininkas Edas Carrol: „Anglų kalboje yra tokie trys mažyčiai žodelyčiai, kurie sukuria didelius skirtumus, tai „to create art for community, with community and by the community“.

Gatvės menas ateidamas į bendruomenę, turi tris galimybes: kurti meną bendruomenei, kurti meną su bendruomene ir inicijuoti talentus pačioje bendruomenėje.

Kauno Žemųjų Šančių bendruomenėje gatvės meno projektas „Sienų menas bendruomenėms“ sužadino vietinį talentą: dailininkė Audra Toleikytė Fiserienė, gyvenanti šiame mikrorajone prie Nemuno nuo vaikystės ir pamenanti „kaip viskas buvo kelias dešimtis metų atgal“, pasisiūlė nutapyti freską per visą ilgą mūrinę tvorą Kranto gatvėje ir pasakoti šios vietos istoriją.

Ji pavaizdavo ant tvoros senelį prie sodo vartų, save pačią, kai dar buvo maža mergaitė, ir šunelį, ir kadaise čia buvusia valtį, kuria vietiniai keldavosi į kitą Nemuno pusę. Kad įkūnytų savo svajonę, Audra, stovėdama su teptuku rankoje prie tvoros, dirba jau dvi vasaras iš eilės ir artėja prie pabaigos. Žemųjų Šančių bendruomenė ją palaiko.

29.

Žaliakalnio Seinų gatvės bendruomenė prisipažįsta, kad jų kieme stovinti gretimo namo pagriuvusi medinė tvora labai gadina jiems ūpą. Tai pensininkų, buvusių mokytojų ir inžinierių, namas. Jų kiemas tvarkingas, auga gėlės, bet štai nedažyta pilka tvora ne jų namo. Gal galima ką nors ant jos nupiešti? – klausia jie dailininkų. Vadovaujami Vytenio Jako, namo gyventojai perkelia mažos kiemo mergaitės piešinį, kurį ji sukūrė su spalvotomis kreidutėmis ant

medinės tvoros. Tai praskrendantys paukščiai, gėlės ir saulė, – tai ką paprastai mėgsta piešti vaikai. Į kūrybinį darbą įsijungė visa bendruomenė, kiekvienas galėjo rankose palaikyti teptuką. Ir taip medinė tvora atgijo vaiko paprasto piešinio dėka. „Kiekvienas žmogus yra menininkas, bet tik menininkai tai žino,“ – dalijasi įspūdžiais vienas iš bendruomenės narių.

30.

Menininkas Vytenis Jakas įsitikinęs, žmonės patys gali padaryti daug ką, kad aplinka, kurioje jie gyvena pasidarytų jaukesnė ir gražesnė. Jo vadovaujami vaikai Dainavos ir Panemunės bendruomenėse dažė suoliukus ir braižė krepšinio aikštelių linijas, dekoravo metalinius stulpelius. Gatvės menas nebūtų čia atsiradęs, jei ne puikiai su vaikais ir suaugusiaisiais mokantis dirbti bendruomenės vadovas Kęstutis Žižys

Ir trečiasis variantas, kuomet bendruomenės narių pasakojimų, bendravimo su jais ir svetingumo įkvėpti, menininkai kuria savo originalius eskizus ir tapo sienų paveikslus. Tokią štai dovaną Kalniečių mikrorajonui paliko trys Street art kūrėjai: Morfai (Lietuva), Magda Karol (Airija) ir Wesley van Heugten Dazetwo (Nyderlandai) ant Kauno vandens siurblinės pastato.

32.

Menininkui nėra lengva, kai būrys žmonių išsako skirtingus pageidavimus: vienam nupiešk jo šuniuką, kitam istorinį čia buvusį tiltą, dar kitam – jūrą ir palmes, o ketvirtam jo portretą. O jei menininkas portretų nepiešia? Jei jis kuria abstrakcijas? Nepaisant pageidavimų įvairovės, ne visiems menininkams sunku juos įkūnyti sienos piešinyje. 2020 metais menininkas Martynas Auž sukūrė nuostabų kūrinį „Dainava“, kuriame pavaizdavo visų bendruomenės narių pageidavimus, kuriuos jie buvo surašę ant popieriaus lapo: ir flamingą, ir oro balioną, ir kopėčias į dangų, ir šunelius. Visa tai autorius elegantiškai įkomponavo į šiuolaikinį abstraktų dizainą ant elektros pastotės sienos. O vaikams jis netgi sukūrė specialią užduotį – suskaičiuoti, kiek ant sienos yra katinukų, kuriuos autorius gudriai suslapstė savo piešinyje. Šį pavyzdį galime laikyti vienu sėkmingiausių gatvės kūrėjų ir bendruomenės bendradarbiavimo pavyzdžių. Dainavos bendruomenei vadovavo Austėja Bliumkytė Padgurskienė, energinga vadovė, kuri organizavo jau trečio gatvės meno kūrinio įgyvendinimą ant sienų Kauno miesto viešosiose erdvėse.

Fotografijose: 28. Martynas Auž. Dainava. V. Krėvės 74. Kaunas. 2020 29. Audra Toleikytė Fiserienė tapo „Šančių prisiminimus“. Kranto g. 5. Kaunas. 2019. 30. Medinė tvora, dekoruota mažos mergaitės piešiniu. Vadovas V. Jakas. Sienų g., Kaunas. 2019. 31. Vaikai dekoruoja suolus. Panemunės bendruomenė. Mažoji g. 7. Vadovas V. Jakas. Kaunas. 2020. 32. Wesley van Heughten Dazetwo. ,Bendravimas yra šventas”. P. Lukšio g. 45a. Kaunas 2019

Pabaiga

Gatvės meno (Street Art – angl.), prasidėjusio kaip nelegalus graffiti, pozicijos su kiekvienais metais Lietuvoje darosi vis stipresnės. Daugėja aukšto menininio lygio kūrinių miestų viešosiose erdvėse, įtraukiami platūs gyventojų, kurie niekada nesidomėjo menu, sluoksniai, auga menininkų profesionalumas, gražėja miestai. Tačiau iki šiol vis dar nebuvo Lietuvos gatvės meno apžvalgos. Šis straipsnių rinkinys pristato platų judėjimą, su daugybe skirtingų aspektų kaip Street Art menininkai ir jų kūrinių meninis lygis bei įtaka plačiajai visuomenei, legalus ir nelegalus sienų menas, leidimų piešti ant sienų gavimo sunkumai, projektai, plenerai ir festivaliai, albumai, įtaka bendruomenėms, savivaldybių politika ir verslo dalyvavimas naujų kūrinių atsiradime. Reikšminga šios apžvalgos dalimi laikome istorinį pirmųjų lietuviškų gatvės meno kūrinių gimimą Šiauliuose beveik tuo pačiu laikmečiu, kai kūrėsi graffiti JAV, kuo galime didžiuotis. Didelis nuopelnas tenka Šiaulių miesto vyriausiajam dizaineriui Viliui Puronui. Jis, pradedant 1977 m., paskatino tuometinį studijuojantį meną jaunimą nupiešti pirmuosius sienų tapybos kūrinius, kuriems būdinga laisva nuo komunistinės ideologijos dvasia. Šiame straipsnių cikle skelbiamos unikalios prarastų istorinių gatvės meno

kūrinių fotografijos. Tikimės, kad šie straipsniai ateityje paskatins miestus rūpestingiau prižiūrėti savo gatvės meno palikimą. Jau istoriniais tampa reikšmingiausių Kauno gatvės meno kūrinių atsiradimas, kuris išjudino sąstingį ir suteikė drąsos savivaldybių administracijoms įsileisti gatvės meną į savo viešasias erdves. Gatvės menas sulaukė ir augančio plačiosios visuomenės pritarimo, ėmėm kurtis naujos turizmo trąsos ir lankytini objektai, žmonių judėjimas padeda verslams, įsikūrusiems ant šių trąsų ir skatina bendrą miestų gerbūvį. Supažindinome skaitytojus su keletu svarbių menininkų ir jų darbais kaip Morfai, Tadas Šimkus ir Žigymantas Amelynas, Vytenis Jakas, Mindaugas Bonanu ir kiti. Stengėmes papasakoti apie kontraversiškus kūrinius, kurie sukėlė diskusijas ir buvo įvairiai vertinami. Apžvelgėme Lietuvos gatvės meno festivalius, kurie vyksta ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose, kurie yra ne mažiau svarbūs. Ne visus dėmesio nusipelniusius kūrinius suspėjome aptarti. Mažai čia dėmesio Vilniui ir jo gatvės meno festivalui, daugiau dėmesio skyrėme Kaunui, kuris laikomas Lietuvos gatvės meno sostine. Tačiau tikimės pratęsti šį straipsnių ciklą ir išleisti atskira knyga, kurioje aptarsime daugiau svarbių gatvės meno reiškinių Lietuvoje.

VI. Short summary

The position of Street Art, which began as illegal graffiti, is becoming stronger in Lithuania every year. Number of high quality art works in the public spaces of cities was growing. It involved a wide population who have never been interested in Street Art, professionalism of artists was growing, cities beautifying. Nevertheless, so far, there was no review of Lithuanian street art. This collection of articles presents the wide range movement with many different aspects. There are: Street Art artists and impact of their art on the public, legal and illegal art, difficulties in obtaining permits to draw on walls, projects and festivals, albums, impact to communities, politics of municipalities and business involvement in the emergence of new art works. We consider the birth of the first historical Lithuanian Street Art works in Šiauliai city to be a significant part of this review. They appeared at almost the same time the first graffiti have been created in New York, which means we can be proud of. The great merit goes to Šiauliai city chief designer Vilius Puronas. Starting from 1977, he encouraged the fine art students of Šiauliai Pedagogical University to draw the first wall paintings, characterized by spirit free from the Communist ideology. One can find in this book the unique photographs of the lost first Lithuanian street art. We hope that these articles will encourage municipalities of cities to take care of their street art legacy.

Nevertheless, emergence of significant Street Art works in Kaunas is becoming historical already. It has shaken the stagnation and given the courage for the municipal administration to allow street art into their public spaces. The street art has gained the growing support of the public, the new tourist routes appeared, and the movement of people helps businesses based on these routes and promotes the overall well-being of cities. We introduced readers to several important artists as Morfai, Tadas Šimkus and Žigymantas Amelynas, Vytenis Jakas, Mindaugas Bonanu and others and their Street art works. We tried to present controversial works that sparked debates and were valued in various ways. We reviewed Lithuanian street art festivals that take place not only in the largest cities but in smaller ones, these are just as important.

We did not manage to discuss all the works that deserved our attention. There was little attention here to Vilnius and its street art festival, we paid more attention to Kaunas, which is considered the capital of Lithuanian Street Art. However, we hope to extend this cycle of articles and publish a separate book in which we will discuss more important street art phenomena in Lithuania.

Trumpai apie autorę: VITA Biguza – žurnalistė, eseistė, vertėja, trijų Lietuvos ir išeivijos šiuolaikinės dailės albumų redaktorė. Rašo kultūros ir šiuolaikinės vaizduojamosios dailės temomis nuo 1999 m. Nuo 2014 metų - kultūros projektų vadovė. Gyvena Kaune. Straipsnių ciklas „Lietuvos gatvės meno apžvalga“ sukurtas Lietuvos kultūros tarybos 2020 metais skirtos trijų mėnesių stipendijos dėka. Fotografijos autorė: Ona Marija Urbšytė Ant viršelio: Morfai. Dailininkas. 2020. A. Juozapavičiaus pr. 120. Kaunas

Literatūros sąrašas: 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12.

J. Hillman. City and Soul, Uniform Edition, (Spring Publications, 2006) Victoria&Albert Museum. http://www.vam.ac.uk/content/articles/s/street-art/ G. Dynner, Yankel’s Tavern: Jews, Liquor and Life in the Kingdom of Poland, Oxford University Press, 2014 V. Puronas. Saulės miesto veidas. 2009. I t. V. Puronas. http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/8856-bulvaro-perspektyva-po-keturi-deimtmei R. Žadeikytė. Istorinį piešinį naikina renovacija. 2014 m. lapkričio 26 d. http://old.skrastas.lt/?data=2014-12-13&rub=1065924812&id=1416933995 K. Klimka. Marozai – gatvės sanitarai. 008 m. liepos 31 d https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kklimka-marozai-gatves-sanitarai.d?id=17904678 S. Aksomaitis,. Miestai praranda savąjį veidą. 2015 sausio mėn. 04. https://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/miestai_praranda_savaji_veida,coments.1 Kauno gatvės meno gidas. Sudarytojai T. Šimkus, G. Skėrytė. 2017. Kaunas. www.inoprojektai.lt https://malonny.lt/ https://siauliugalerija.lt/projektas/gatves-meno-pleneras-saules-pagrobimas-ii/