Olimpinė panorama 2014 07 by IDEA Born in idea

LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS

2014 liepa | NR. 7 (59)

OLIMPINĖ PANORAMA

JAUNIMO ŽAIDYNĖS ISTORINIAME MIESTE

TURINYS

5 6 LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS

Nr. 7 (59), 2014 m.

SKAITYTOJAMS LTOK prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės mintys

KRONIKA LTOK įvykiai

NANDZINGAS 2014 Lietuvos delegacija II jaunimo vasaros olimpinėse žaidynėse

VIRŠELYJE Nandzingo olimpinis sporto centras

REDAKTORIUS Bronius Čekanauskas

AUTORIAI Marytė Marcinkevičiūtė Vytautas Gudelis Lina Daugėlaitė Filomena Beleškevičienė Zigmantas Motiekaitis Antanas Vaupšas Dainius Genys

14 14

INTERVIU Lietuvos sporto federacijų sąjungos prezidentas Rimantas Kveselaitis

SPECIALISTĖ Gydytojai tenka pabūti ir sportininkų mama

FOTOGRAFAS Alfredas Pliadis

Maketuotojas Artūras Gimžauskas

ADRESAS Olimpiečių g. 15, LT-09200 Vilnius

RAŠYKITE

komitetas@ltok.lt

INTERNETO SVETAINĖ www.ltok.lt

SPAUSDINA „Lietuvos ryto“ spaustuvė

TIRAŽAS

3000 egz. ISSN 1648-6331 Online ISSN 2351-5899

24 26 28 30 34

TRENERIS Dmitrijaus Leopoldo svajonė – sprinto mokykla

TALENTAS Triatlonininkas Tautvydas Kopūstas kabinasi ir už šiaudo

KLAUSĖTE – ATSAKOME TOK vykdomojo komiteto nariai ir pirmosios moterys

16 20

KOLEKCININKAI Ieškojo bilieto – rado medalį

STOVYKLA Vaikams – neįkainojamos pamokos

PAMĄSTYMAI Sportas – visuomenės bukinimo priemonė?

NUOMONĖ

Audros neišblaškė olimpizmo dvasios

SENA NUOTRAUKA Pirmoji lietuvė – olimpinė čempionė

Jei norite dalytis žurnalo medžiaga su savo skaitytojais, privalu pranešti, kad informacijos šaltinis – „Olimpinė panorama“

OLIMPINĖ PANORAMA

Alfredo Pliadžio nuotr.

SKAITYTOJAMS

DAINA GUDZINEVIČIŪTĖ LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO PREZIDENTĖ

Mieli skaitytojai, keliolika dienų beliko iki antrųjų jaunimo vasaros olimpinių žaidynių pradžios Kinijos mieste Nandzinge. Jau pasirodžius šiam žurnalo numeriui Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete rengsime iškilmingas sportininkų palydas. Džiugu, kad nelengvus atrankos barjerus įveikė ir teisę dalyvauti žaidynėse iškovojo 21 mūsų šalies sportininkas. Visa rinktinė su jos lydere olimpine čempione Rūta Meilutyte pristatoma „Olimpinėje panoramoje“. Norėčiau palinkėti, kad mūsų jaunimas laimėtų tiek medalių, kiek pirmųjų žaidynių dalyviai prieš ketverius metus Singapūre, iškovoję Lietuvai net tris aukso ir du bronzos apdovanojimus. Malonu, kad žaidynių išvakarėse mūsų jaunimas šauniai pasirodo savo amžiaus pasaulio, Europos čempionatuose. Štai pasaulio jaunių čempionate Vengrijoje Nandzingo olimpietis kanojininkas Vadimas Korobovas laimėjo bronzos medalį, o dar du mūsų rinktinės nariai penkiakovininkai Aurelija Tamašauskaitė ir Dovydas Vaivada Europos pirmenybėse Vengrijoje tapo vicečempionais. Be varžybų, sportininkų Nandzinge laukia plati kultūrinė bei švietėjiška programa, ten irgi tikėsimės sėkmingo pasirodymo. Noriu, kad šios žaidynės jų dalyviams įsimintų visam gyvenimui ir padėtų tobulėti, siekti sportinių aukštumų. Su nelengvų darbų pradžia sveikinu naująjį Kūno kultūros ir sporto departamento generalinį direktorių Edį Urbanavičių. Džiaugiuosi, kad į šį postą vėl paskirtas sporto žmogus, buvęs sportininkas, treneris, federacijos vadovas. Optimistiškai nuteikia ir pirmieji E.Urbanavičiaus

interviu žiniasklaidoje. Jis žada konstruktyviai bendrauti su sporto federacijomis, rūpintis sportininkais ir dalykiškai bendradarbiauti su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu. Tikiu, kad suvieniję jėgas lengviau spręsime šalies sporto problemas ir pasieksime Lietuvos olimpinei rinktinei keliamus tikslus. Trečiąjį liepos savaitgalį pirmą kartą teko dalyvauti Žagarės vyšnių festivalyje, kurio globėjas – ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius. Daug buvau girdėjusi apie šią šventę, bet tai, ką savo akimis išvydau, pranoko lakiausią vaizduotę. Ne veltui sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti. Kultūros bei meno meistrų pasirodymus sėkmingai papildė ir sporto renginiai. Įdomios buvo Baltijos šalių raitelių konkūrų varžybos, vaikų ir veteranų futbolo turnyrai, įvairūs konkursai bei atrakcionai dideliems ir mažiems. Žagarės festivalis neabejotinai prisideda ir prie kaimo turizmo plėtros. Sakoma, kad žiūrovų per 40 tūkst. buvo susirinkę! Artėja pasaulio vyrų krepšinio čempionatas, kuris rugpjūčio 30 – rugsėjo 14 d. vyks Ispanijoje. Šiuo metu vyrai lieja prakaitą treniruočių stovyklose Lietuvoje, o jų gerbėjai jau rūpinasi bilietais į draugiškas rungtynes Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune. Linkiu rinktinei sėkmingai įveikti pasirengimo etapą, kad ir vėl, kaip pernai Europos čempionate Slovėnijoje, Lietuvos krepšininkai džiugintų darniu žaidimu bei kovotų dėl pasaulio čempionato medalių. Visiems sėkmės ir pergalių.

OLIMPINĖ PANORAMA

KRONIKA Z.Liu, D.Gudzinevičiūtė ir V.Paketūras

KKSD TURI NAUJĄ VADOVĄ Kūno kultūros ir sporto departamento vadovu Vyriausybė paskyrė buvusį Lietuvos rankinio federacijos prezidentą Edį Urbanavičių. 43-ejų metų E.Urbanavičius pastaruoju metu dirbo Ryšių reguliavimo tarnyboje. Jo, kaip KKSD generalinio direktoriaus, ketverių metų kadencija prasidėjo liepos 16 d. E.Urbanavičius, turintis kūno kultūros mokytojo ir rankinio trenerio diplomą, M.Romerio universitete studijuoja Europos Sąjungos politiką ir administravimą. Nuo 2010 m. KKSD ketverius metus vadovavo Liberalų ir centro sąjungos narys Klemensas Rimšelis.

VIZITAS KLR AMBASADOJE LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, generalinis sekretorius Valentinas Paketūras liepos 10 d. lankėsi Kinijos Liaudies Respublikos ambasadoje Vilniuje. Susitikime su KLR nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi J.E. Zengwenu Liu kalbėta apie artėjančias antrąsias pasaulio jaunimo vasaros olimpines žaidynes Kinijos mieste Nandzinge ir Lietuvos delegacijos dalyvavimą A.Vanagienė

jose. Pokalbyje taip pat dalyvavo LTOK užsienio ryšių direktorė Vaida Masalskytė ir LTOK programų vadovė Lina Vaisetaitė. LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė pakvietė poną Z.Liu dalyvauti Lietuvos sportininkų palydose į Nandzingą. Šios iškilmės Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete planuojamos liepos 31-ąją. G.Kauzaitė (dešinėje) dirbo savanore čempionatuose

SU LTOK REKOMENDACIJA LTOK rekomenduota bei įveikusi atrankos konkursą, Lietuvos sporto federacijų sąjungos generalinė sekretorė Agnė Vanagienė rudenį pradės metus truksiančias MEMOS sporto vadybos studijas. A.Vanagienės mokslinio darbo tema – „Valdymas sporto sektoriuje: Lietuvos nevyriausybinių sporto organizacijų problemos ir perspektyvos“. Bus siekiama padėti Lietuvos nevyriausybinėms sporto organizacijoms pagerinti darbo efektyvumą, nustatyti svarbiausius veiklos trukdžius, rasti sprendimo

OLIMPINĖ PANORAMA

būdus, padėti sukurti praktines rekomendacijas bei gerojo valdymo modelį, pritaikytą Lietuvos sąlygoms. Lietuvos sporto universiteto karjeros koordinatorė Gintarė Kauzaitė, taip pat rekomendavus LTOK, sėkmingai įveikė kūrybinius atrankos barjerus ir metus gyvens bei dirbs Baku. Ten ji drauge su kitų Europos šalių atstovais šeimininkams padės rengtis pirmosioms Europos sporto žaidynėms, kurios Azerbaidžano sostinėje vyks 2015 m. birželį.

„SOČIO KONTRASTAI“ Lietuvos tautinis olimpinis komitetas pratęsė tradiciją įamžinti olimpines žaidynes specialiame leidinyje. 2014 m. žiemos žaidynes primins „Sočio kontrastai“. Gausiai iliustruotame albume pasakojama apie mūsų šalies sportininkų pasirodymą Sočio olimpinėse žaidynėse, iš arti pažvelgiama ne tik į varžybas, bet ir į atletų kasdienybę, didžiojo sporto užkulisius. Leidinyje pateiktas išsamus olimpinių žaidynių dienoraštis, visų sporto šakų rezultatai, į renginį pažvelgta ir pro įdomių skaičių prizmę. Teksto autorius – Marius Grinbergas, nuotraukų – Alfredas Pliadis. Leidinio tiražas – 1000 egzempliorių.

OLIMPIEČIŲ DĖMESYS

LTOK PREZIDENTĖS TAURĖ Birželio 28 d. Sostinių golfo klube vyko turnyras, skirtas golfo patekimui į olimpinių žaidynių programą paminėti. Dėl LTOK prezidentės pereinamosios taurės kovojo 84 dalyviai (42 komandos), besivaržę poromis. Tarp antrosios kategorijos turnyro dalyvių LTOK taurę laimėjo Einaras Vitkus ir Kęstutis Pusčius, tarp pirmosios – Romualdas Butrimas ir Rasa Butrimaitė. Nugalėtojams atiteko LTOK taurės ir kelialapiai į Estiją su trimis nakvynėmis bei žaidimu trijuose skirtinguose tos šalies golfo klubuose. Absoliučioje įskaitoje geriausi taip pat buvo Romualdas ir Rasa Butrimai. Jiems LTOK prezidentė olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė įteikė pereinamąją taurę. „Tikiuosi, kad po sugrįžimo į olimpinę šeimą šis žaidimas paskatins sportuoti dar daugiau žmonių. Su organizatoriais aptarėme, kad ateityje į

ĮTEIKTI LSU DIPLOMAI Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje buvo iškilmingai įteikti Lietuvos sporto universiteto (LSU) bakalauro ir magistro studijų diplomai. Iškilmių dalyvius sveikino Seimo vicepirmininkas, universiteto absolventas Vydas Gedvilas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, LSU tarybos pirmininkas Arūnas Kučikas, Studentų atstovybės prezidentas Elvinas Staškus, universiteto vadovai. LSU Studijų kokybės priežiūros centro duomenimis, šiemet universitetą baigė 390 studentų. Pirmosios pakopos nuolatinėse ir tęstinėse studijose mokėsi 306, o antrosios – 84 studentai. Bakalauro studijas šiemet baigė kineziterapijos (76), treniravimo sistemų (51), turizmo ir sporto vadybos (47), kūno kultūros (40), sportinės

D.Gudzinevičiūtė apdovanojo tėvą ir dukrą Butrimus

turnyrą kviesime ir golfą žaidžiančius kolegas iš kitų tautinių olimpinių komitetų“, – prasitarė D.Gudzinevičiūtė. Lietuvos golfo federacijos prezidento Rolando Dovidaičio teigimu, turnyras pavyko puikiai, o golfo grįžimas į olimpinę šeimą turėtų paneigti abejones, esą šis žaidimas yra labiau pramoga nei sportas. „Džiugino visų dalyvių – tiek pradedančiųjų, tiek patyrusių – azartas ir kovingumas, prie geros nuotaikos prisidėjo ir turnyro dalyvius lepinęs oras. Smagu ir tai, kad turnyre ne tik dalyvavo daug mišrių komandų, kurias sudarė vyras ir žmona ar tėvas ir dukra, bet viena tokia komanda netgi buvo geriausia savo kategorijoje. Tai įrodo unikalų golfo atvirumą – golfo laukuose kartu sėkmingai gali varžytis skirtingos kartos, skirtingų lyčių atstovai“, – sakė R.Dovidaitis.

Iš dešinės: LSU rektorius A.Skurvydas, D.Gudzinevičiūtė, V.Gedvilas, A.Kučikas rekreacijos ir turizmo (55), socialinės pedagogikos (14), taikomosios fizinės veiklos (12), fizinio aktyvumo ir visuomenės sveikatos (11) studijų programų studentai. LSU diplomus atsiėmė 84 magistrai. Čia populiariausios – kineziterapijos (26 absolventai), turizmo ir sporto vadybos (21), edukologijos (8), taikomosios fizinės veiklos (6), kūno kultūros (7), treniravimo sistemų (5), sporto fiziologijos ir genetikos (5), sporto psichologijos (3), fizinio aktyvumo ir visuomenės sveikatos (3) programos. Šiemet LSU diplomai įteikti žinomiems Lietuvos sportininkams – pasaulio ir Europos čempionei irkluotojai Donatai Vištartaitei, daugkartiniam Lietuvos čempionui ir Europos čempionato prizininkui lengvaatlečiui Raivydui Staniui, Lietuvos dziudo čempionei Santai Pakenytei ir kt.

Šių metų pavasarį Lietuvos olimpiečių asociacijos valdyba įsikūrė Lietuvos edukologijos universiteto komplekse (Studentų g. 39–228), o birželio 26-ąją LOA prezidentė Lina Kačiušytė visus narius sukvietė į pirmąjį posėdį naujoje vietoje. Čia šiek tiek anksčiau įsikėlė ir Lietuvos olimpinė akademija. Olimpiečiai nuo pat LOA įsikūrimo 2003-iųjų pavasarį dirba ranka rankon su mokslininkais, todėl dabar, be abejonės, šie ryšiai dar labiau sustiprės. Kovo mėnesį vykusioje LOA ataskaitinėje konferencijoje buvo nutarta efektyviau reaguoti į naujus mūsų sportinio gyvenimo pokyčius, ieškoti veiksmingesnių darbo metodų bei formų. Valdybos posėdyje apsvarstyta, kaip sekasi šiuos užmojus įgyvendinti. Nors nuo konferencijos praėjo vos keli mėnesiai, galima drąsiai tvirtinti, kad mūsiškiai, kaip visada, siekia planus paversti konkrečiais darbais. Štai Vladas Česiūnas pavasarį susirūpinęs kalbėjo apie dėmesio stoką fiziniam auklėjimui šalies mokyklose. Olimpinio čempiono nerimas neliko be atgarsio: jo siūlymai įtraukti į LOA šių metų veiklos programą. Posėdyje buvo pateiktas kreipimasis dėl šalies moksleivijos fizinės būklės, mokyklose mažėjančio dėmesio kūno kultūrai, nejuntamos būtinybės skatinti vaikų fizinį aktyvumą bei stiprinti jų sveikatą. Šalies ugdymo įstaigose susidarė visiškai netoleruotina padėtis: vos 0,3 proc. mokyklų rengiamos trys privalomos kūno kultūros pamokos. Pamokose vaikai dažniausiai vertinami tik įskaita, o ne pažymiu ir kt. Olimpiečiai ragina Lietuvos Seimą, Vyriausybę, Švietimo ir mokslo ministeriją bei Kūno kultūros ir sporto departamentą ne tik atkreipti dėmesį į prastą padėtį, bet ir imtis priemonių jai pagerinti. Kviečiame į šį darbą įsitraukti visų mokyklų bendruomenes, sporto federacijas, asociacijas bei sąjungas. Posėdžio metu kreipimąsi pasirašė olimpinės čempionės L.Kačiušytė ir Vida Vencienė, vicečempionai Stasys Šaparnis ir Edvinas Krungolcas, bronzinis prizininkas Vytautas Briedis, olimpinis rekordininkas Adolfas Aleksiejūnas, olimpiečiai Birutė Statkevičienė, Romualdas Bitė, Zigmantas Gudauskas, Vidas Bičiulaitis ir Antanas Vaupšas. Kviečiame visus olimpiečius savo parašais paremti šią itin svarbią iniciatyvą. Valdybos posėdyje buvo numatyti konkretūs darbai, kurie padėtų greičiau sutvarkyti ir atidaryti prie LTOK būstinės olimpinių čempionų garbės alėją, aptartas pasirengimas 2015 m. ataskaitinei rinkimų konferencijai bei kiti klausimai. B.Statkevičienė iškėlė dėmesio vertą siūlymą kitais metais pabandyti surengti Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir Ukrainos olimpiečių asociacijų bendrą konferenciją. Tai vėl pagyvintų mūsų tarptautinius santykius. L.Kačiušytė, LTOK prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės įpareigota, mūsų nepailstančiai iniciatorei Birutei įteikė LTOK 25-mečio atminimo medalį. Antanas Vaupšas

OLIMPINĖ PANORAMA

NANDZINGE – 21 LIETUVOS SPORTININKAS RUGPJŪČIO 16–28 D. KINIJOJE VYKSIANČIOSE ANTROSIOSE JAUNIMO VASAROS OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE LIETUVOS GARBĘ GINS DEVYNIŲ SPORTO ŠAKŲ ATSTOVAI. SUPAŽINDINAME SU MŪSŲ ŠALIES SPORTINE DELEGACIJA.

Einius Petkus rinktinės vadovas

Lina Vaisetaitė rinktinės vadovo pavaduotoja

Dalius Barkauskas rinktinės vyr. gydytojas

Alma Kajėnienė gydytoja

Marius Matulionis kineziterapeutas

BAIDARIŲ IR KANOJŲ IRKLAVIMAS

Vadimas Korobovas sportininkas 1997-04-06

Dmitrijus Michailovas treneris

DVIRAČIŲ SPORTAS

Ernesta Strainytė sportininkė 1997-06-29

Ema Manikaitė sportininkė 1997-05-22

Kęstutis Česaitis vyr. treneris

IRKLAVIMAS

Andrius Lapatiukas sportininkas 1996-05-01

Sonata Petrikaitė sportininkė 1996-05-02

Vladislavas Sokolinskis treneris

Arūnas Balžekas treneris

OLIMPINĖ OL O LIM MPPIINĖ NĖ PPANORAMA ANOR AN ORAM OR RAM AMA AMA

Vytautas Indreliūnas treneris

PAPLŪDIMIO TINKLINIS

Edvinas Vaškelis sportininkas 1996-06-20

Matas Navickas sportininkas 1997-03-21

TENISAS

Akvilė Paražinskaitė sportininkė 1996-11-29

Gintarė Okulevičiūtė jaunoji ambasadorė

Paulius Matulis treneris

ŠIUOLAIKINĖ PENKIAKOVĖ

Aurelija Tamašauskaitė sportininkė 1996-05-23

Dovydas Vaivada sportininkas 1997-04-27

Artūras Kalininas vyr. treneris

Henrikas Eismontas treneris

KREPŠINIS

Kristupas Žemaitis sportininkas 1996-06-24, ūgis 191 cm

Jonas Lekšas sportininkas 1996-01-15, ūgis 191 cm

Justas Vazalis sportininkas 1996-04-01, ūgis 192 cm

Martynas Sajus sportininkas 1996-02-22, ūgis 206 cm

Dalius Lubys treneris

LENGVOJI ATLETIKA

Benediktas Mickus sportininkas 1997-03-26, 800 m

Tomas Vasiliauskas sportininkas 1997-11-28, kūjis

Karolis Maisuradzė sportininkas 1997-06-20, rutulys

Mindaugas Krakys vyr. treneris

Arvydas Šedys treneris

PLAUKIMAS

Rūta Meilutytė sportininkė, 1997-03-19, rungtys: 50 m krūtine, 100 m krūtine, 100 m laisvuoju stiliumi, 200 m kompleksiniu būdu, 4x100 m mišri estafetė laisvuoju stiliumi

Ugnė Mažutaitytė sportininkė, 1997-03-14, rungtys: 200 m nugara, 4x100 m mišri estafetė laisvuoju stiliumi

Povilas Strazdas sportininkas, 1996-04-24, rungtys: 100 m laisvuoju stiliumi, 200 m kompleksiniu būdu, 400 m laisvuoju stiliumi, 50 m peteliške, 4x100 m mišri estafetė laisvuoju stiliumi

Paulius Grigaliūnas Irena Jurevič sportininkas, 1997-06-09, trenerė rungtys: 100 m krūtine, 200 m krūtine, 4x100 m mišri estafetė laisvuoju stiliumi

Jonathanas Ruddas treneris

OLIMPINĖ OL O LLIM IMPI IM PINĖ PI NĖ PPANORAMA ANO AN ORRAAM MA

SOČIS 2014 TARYBA

JAUNIMO ŽAIDYNĖS ISTORINIAME MIESTE NANDZINGO ŽAIDYNIŲ PROGRAMOJE BUS 28 SPORTO ŠAKOS, 222 RUNGTYS, O DALYVAUS TIK 3808 SPORTININKAI. GRETA SPORTO VARŽYBŲ JAUNIMO VASAROS OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE NUMATOMA PLATI KULTŪRINĖ LAVINAMOJI PROGRAMA.

rieš 2500 metų įkurtas Nandzingas garsus savo istorija ir kultūra. Šis miestas, viena iš buvusių keturių didžiųjų senovės Kinijos sostinių, įsikūręs puikioje vietoje – apsuptas aukštų kalnų, šalia Jangdzės upės ir lygumų, sudarančių tobulą harmoniją. Retas kitas pasaulio metropolis galėtų pasigirti tokia puikia aplinka. Nandzingo istorija siekia 472 m. prieš Kristų, kai Yue karalius įsakė savo generolams prie Činhuai upės įkurti miestą. Nuo trečiojo mūsų eros amžiaus Nandzingas, kaip sostinė, buvo žinomas dešimčiai dinastijų ir istorijos periodų. Prieš tapdamas Nandzingu 1368 m. šis miestas turėjo bent 60 pavadinimų. Nandzingas išsidėstęs vidurinėje Jangdzės deltos dalyje ir priklauso šiaurinės Azijos tropinei zonai. Vidutinė metinė temperatūra – 17,8 laipsnio šilumos, čia per metus 1686 valandas šviečia saulė, o kritulių iškrinta 1034 mm. Rugpjūtį vidutinė oro temperatūra būna apie 27 laipsnius šilumos. Tiesa, kartais pakyla ir iki 32 laipsnių. Labai drėgna (santykinis oro drėgnumas – apie 80 proc.). Vienuolika dienų rugpjūtį palyja, bent kartą – smarkiai ir su audra. Belieka tikėtis, kad toji audra siaus pirmąją mėnesio pusę. Nandzingas, dažnai dar vadinamas Ningu, yra Dziangsu provincijos sostinė. Bendras miesto plotas – 6598 kv. km, 75 proc. jo teritorijos yra gyvenama. Į vienuolika administracinių rajonų padalytame mieste gyvena apie 8 mln. nuolatinių gyventojų. Tai vienas perspektyviausių XXI a. Azijos miestų. Nandzinge yra 16 kultūros centrų, 38 muziejai, 18 viešųjų bibliotekų ir 14 archyvų. Dvi radijo ir dvi televizijos stotys, transliuojančios 28 TV programas. Tai ideali vieta pramogoms – čia daug kino ir koncertų salių, sporto arenų, kavinių, arbatinių ir restoranų. 2010 m. Nandzingas pripažintas vienu iš dešimties geriausių Kinijos laisvalaikio ir pramogų miestų. Čia daug dangoraižių, o 450 m aukščio Zifengo pastatas priklauso aukščiausių pasaulio pastatų dešimtukui.

Sporto bazės Prieš metus Nandzinge vyko Azijos šalių jaunimo žaidynės. Dauguma sporto

OLIMPINĖ PANORAMA

įdomios bus dviratininkų varžybos. Tie patys sportininkai – vaikinai ir merginos – lenktyniaus plento, kalnų ir BMX dviračių trasose. O nugalėtojai ir prizininkai paaiškės susumavus visų trejų lenktynių rezultatus.

NANDZINGO ŽAIDYNIŲ TALISMANAS BUVO ĮKVĖPTAS VAIVORYKŠTĖS AKMENĖLIO, KINIJOS GAMTOJE RANDAMO ĮVAIRIŲ FORMŲ IR DYDŽIŲ. JIS ATSPINDI GAMTOS GROŽĮ IR PRIARTINA ŽMONES PRIE GAMTOS.

Olimpinis kaimelis Olimpinis kaimelis pastatytas specialiai šioms žaidynėms. Namai devynių ir net 27 aukštų. 12 ir 18 kv. m ploto kambariuose sportininkai gyvens po du ir po tris. Olimpiniame kaimelyje dirbs medicinos klinika, bankas, paštas, suvenyrų parduotuvė, kavinė, savitarnos skalbykla, bus treniruoklių salė, saunų, krepšinio treniruočių aikštelė. Veiks visų didžiųjų religijų maldos namai. Šalia olimpinio kaimelio – transporto mazgas. Iš čia kursuos autobusai į visas varžybų ir treniruočių arenas, taip pat į miesto centrą. Veiks olimpinės linijos. Su akreditacinėmis kortelėmis bus galima nemokamai važinėti ir miesto transportu.

Žaidynių talismanas Nandzingo žaidynių talismanas „Lele“, išvertus iš mandarinų kalbos, reiškia laimę ir besidaužančių akmenų garsą. Senovėje žmonės dažnai linksmindavosi daužydami akmenis skaldyklose arba tiesdami kelius. Be džiaugsmo ir laimės, „le“ reiškia pradininkų dvasią. bazių baigtos statyti pernai. Stadionas, Pirmųjų jaunimo olimpinių žaidynių kuriame vyks atidarymo ir uždarymo Singapūre šūkis buvo „Nušviesti kelią“. „Lele“ ceremonijos bei lengvaatlečių varžybos, reikšmė pabrėžia, kaip jaunimas drąsiai vartus atvėrė 2005-aisiais. Iškilmingas ceremonijas jame galės stebėti apie 30 tūkst. žengia pirmyn. Nandzingo žaidynių talismanas buvo žiūrovų. Stadionas, kaip ir gimnastikos įkvėptas vaivorykštės akmenėlio, Kinijos arena, baseinas bei penkiakovės varžybų gamtoje randamo įvairių formų ir dydžių. aikštynas, priklauso Nandzingo olimpiniam Jis atspindi gamtos grožį ir priartina žmones sporto centrui (nuotr. viršuje). Gimnastikos prie gamtos. salėje yra 5 tūkst. žiūrovų vietų, baseine – Nuo senovės pripažintas dekoratyviniu 2,5 tūkst. akmeniu, vaivorykštės akmenėlis buvo Krepšininkai žais 1,5 tūkst. sirgalių kinų garbinamas kaip nacionalinė vertybė, galinčiame priimti „Wu taishan“ dengtame padovanota dangaus. Šis talismanas aikštyne su atidengiamu stogu. Beje, kaip demonstruoja pasauliui unikalų Nandzingo – ir pirmosiose žaidynėse Singapūre vyks šiuolaikiško, apsupto gamtos, žalio miesto vaikinų ir merginų trijulių turnyrai. Irkluotojai žavesį ir nepaliaujamą plėtrą. Šios vertybės ir baidarininkai lenktyniaus Xuanwu ežere atitinka pagrindinius 2014 m. Nandzingo įrengtose trasose. Jis bus bene toliausiai nuo žaidynių idealus, propaguojamą natūralų ir olimpinio kaimelio – už 19 km. sveiką pasaulio jaunimo gyvenimo būdą. Neįprastos ir, rengėjų manymu, labai

TOK PROJEKTAS TARYBA

OLIMPINĖ PANORAMA

Alfredo Pliadžio nuotr.

INTERVIU

R.Kveselaičiui sportas – gyvenimo variklis

SĖKMĖS RAKTAS – DARNUS DARBAS LIETUVOS SPORTO FEDERACIJŲ SĄJUNGOS PREZIDENTAS RIMANTAS KVESELAITIS ŠIĄ ORGANIZACIJĄ, ATSAKINGĄ UŽ DIDŽIAUSIŲ ŠALIES KOMPLEKSINIŲ RENGINIŲ VYKDYMĄ, VADINA JAUNA, VERŽLIA IR NUOLAT TOBULĖJANČIA. Marytė Marcinkevičiūtė

keptikai tvirtina, kad Lietuvos sporto federacijų sąjunga (LSFS) nereikalinga, optimistai – kad būtina. Šios sąjungos prezidentas Rimantas Kveselaitis atsako taip: „Skeptikams siūlyčiau susipažinti su LSFS veiklos programa, dalyvauti mūsų vykdomuose Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose, renginiuose, peržvelgti mūsų inicijuotus siūlymus įvairioms institucijoms dėl sporto plėtros Lietuvoje. Manau, turėdamas daugiau informacijos skeptikas taps optimistu ir neabejos LSFS reikalingumu.“ Lietuvos sporto federacijų sąjunga gyvuoja nuo 1992-ųjų ir vienija 80 sporto federacijų. Vadinasi, darbų per akis? – paklausėme R.Kveselaičio. Jau devyneri metai esu LSFS prezidentas. Matau, kaip sąjunga kasmet vis plečiasi, daugėja narių, gausėja darbų, rengiamų projektų, iniciatyvų. Esame atsakingi už didžiausių Lietuvos kompleksinių renginių organizavimą – Lietuvos jaunučių ir jaunių, pasaulio lietuvių sporto ir Baltijos jūros šalių jaunių žaidynes.

OLIMPINĖ PANORAMA

Kasmet vykdome ES projektus, intensyviai dirbame su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu, dalyvaujame praktiškai visose strateginėse darbo grupėse įvairiems sporto politikos klausimams spręsti, bendradarbiaujame su daugybe kitų organizacijų. Nuolatinis judesys ir darbų gausa įpareigoja ir neleidžia sustoti.

kultūros ir sporto rėmimo fondas finansavo du mūsų projektus. Vienas jų – Lietuvos jaunučių sporto žaidynių organizavimas, kitas – nacionalinių rinktinių aprūpinimas reprezentacine apranga. Atitinkamai jiems buvo gautas 998 tūkst. ir 200 tūkst. Lt finansavimas. Padidėjęs jaunučių žaidynių finansavimas leido į jų programą įtraukti šešias naujas sporto šakas, papildomai pritraukėme dauKokie dabar pagrindiniai LSFS prioritetai? giau jaunųjų sportininkų. Plečiame sporto Šiandien Lietuvos sporto federacijų sąjungą šakų populiarumą, geografiją, geriname galėčiau įvardyti kaip jauną ir veržlią, nuolat tobulėjančią. Siekiame, kad mūsų nariai nuolat organizuojamų varžybų kokybę ir mastą. Visas lėšas naudojame racionaliai ir plečiame mokytųsi ir tobulėtų. Mūsų pagrindiniai prižaidynių programą. oritetai nekinta, kasdien dirbame ir siekiame Antrasis mūsų projektas – ilgalaikis, dvejų Lietuvos sporto plėtros, sporto šakų populiametų trukmės. Pasinaudoję Kūno kultūros ir rinimo, didesnio veiklos efektyvumo, giname sporto rėmimo fondo lėšomis, Lietuvos sporto LSFS narių interesus ir teises, koordinuojame šakų federacijų suaugusiųjų nacionalinėms jų veiklą ir pan. rinktinėms, dalyvausiančioms pasaulio ar Europos čempionatuose, paskirstysime daugiau LSFS tapo turtingiausia Lietuvos sporto organizacija, nes iš biudžeto gavo daugiau- kaip 500 reprezentacinių aprangos komplektų. Tiek šalies sportininkų vilkės vienodą apransiai lėšų. Ar jų pakanka sportinei veiklai ir gą ir galės deramai pristatyti Lietuvos vardą projektams plėtoti? Šiemet pagal LSFS pateiktas paraiškas Kūno visame pasaulyje.

INTERVIU Nuolat pabrėžiate, kad reikia ieškoti galimybių gauti lėšų įvairiems projektams iš Europos Sąjungos fondų. Vienas jų – švietimo mobiliųjų mainų programa, kurią remia Leonardo da Vinci fondas, veikiantis jau septynerius metus. Kaip sekasi įgyvendinti šį projektą? Nuolat kartoju, kad kiekviena organizacija privalo augti, tobulėti, ieškoti tam galimybių, o Europos Sąjungos projektai skirti žmonėms tobulintis, todėl tai puiki galimybė, tereikia jais pasinaudoti. Švietimo mainų paramos fondui teikiami mokymosi visą gyvenimą programos Leonardo da Vinci mobilumo projektai, skirti trenerių gebėjimams ir kompetencijoms ugdyti. Šie projektai treneriams suteikia puikią galimybę keistis turima patirtimi su užsienio specialistais, tobulinti praktinius gebėjimus, įgyti naujausių teorinių žinių, užmegzti ilgalaikius bendradarbiavimo ryšius su užsienio partneriais. Projekto teikiamomis galimybėmis per septynerius metus jau pasinaudojo daugiau kaip 230 trenerių, atstovavusių 39 skirtingoms sporto organizacijoms. 32 sporto vadybininkai, dirbantys federacijose ar klubuose, galėjo atlikti darbo praktikas Šveicarijoje ir Škotijoje. Ir toliau aktyviai siekiame dalyvauti šiame projekte, kasmet renkame federacijų prašymus, teikiame paraiškas ir tikimės, kad jie bus sėkmingai įgyvendinti.

vadybininkų gebėjimais ir kompetencijos tobulinimu. Kaip sekasi jį įgyvendinti? 2009–2012 m. LSFS yra įgyvendinusi 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos projektą „Sporto vadybininkų ir sporto organizacijų vadovų gebėjimų ir kompetencijų tobulinimas“ pagal žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos vieno prioriteto „Kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis“ priemonę „Žmogiškųjų išteklių tobulinimas viešajame sektoriuje“. Pagal specialiai sudarytą programą buvo apmokyta 1018 vadybininkų ir sporto darbuotojų iš skirtingų sporto organizacijų visoje Lietuvoje, dešimt sporto organizacijų vadovų galėjo savaitę mokytis lyderystės Škotijoje, Šiaurės Glazgo koledže. Nors projektas baigtas prieš dvejus metus, dar ir šiandien sulaukiame skambučių ir elektroninių užklausų dėl galimybės surengti analogiškus mokymus viename ar kitame mieste. Tai rodo, kad susidomėjimas mokymais ir jų poreikis yra, todėl dabar kartu su Lietuvos finansų ministerijos ES struktūrinės paramos departamento darbuotojais ieškome galimybių įgyvendinti tokio paties pobūdžio projektą naujuoju 2014–2020 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos laikotarpiu.

mo principams įgyvendinti, sutartų rungtynių ir dopingo prevencijai viešinti ir pan. LTOK padidino paramą federacijoms. Dabar olimpinių sporto šakų ir kelioms TOK pripažintoms federacijoms skiriama po daugiau nei 600 tūkst. Lt. Ar tai didelė parama? Olimpinių sporto šakų ir kelių TOK pripažintų federacijų veiklai LTOK praėjusiais metais ir šiemet skyrė gerokai daugiau lėšų. Finansavimas padidėjo dvigubai, todėl tai tikrai didelė parama jų veiklai. Kasmet konkurencija pasaulyje ir Europoje tarp valstybių didėja, kiekvienas iškovotas medalis reikalauja vis didesnių finansinių injekcijų, o valstybės investicijos į sportą išlieka ribotos, todėl LTOK parama federacijoms ypač svarbi. Jau du dešimtmečius tęsiasi Lietuvos jaunučių ir jaunių sporto žaidynės, kurios nutrūko tiktai vieną kartą – 2009-aisiais. Šiemet rengiame Lietuvos jaunučių sporto žaidynes, kurių programa labai praplėsta, įtrauktos šešių naujų sporto šakų varžybos. Žaidynes organizuojame kartu su sporto šakų federacijomis, skaičiuojame kompleksinę įskaitą, rūpinamės visais praktiniais aspektais, finaliniu varžybų etapu, kuris vyks spalio 10–12 d. Vilniuje, todėl darbo krūvis iš tiesų didelis. Skaičiuojame, kad šiemet vien finalinėse 24 sporto šakų varžybose dalyvaus apie pusaštunto tūkstančio jaunųjų sportininkų. Šiuo metu LSFS dirba referentė, buhalterė, projektų koordinatorė ir generalinė sekretorė. Šiems žmonėms ir tenka visas su sąjungos veikla susijęs darbo krūvis. Ne vienų metų darbo patirtis ir kvalifikacija leidžia mums sėkmingai rengti žaidynes.

„PADIDĖJĘS JAUNUČIŲ ŽAIDYNIŲ FINANSAVIMAS LEIDO Į JŲ Konkurencija dėl dalyvavimo mainų proPROGRAMĄ ĮTRAUKTI ŠEŠIAS gramose didėja tarp įvairių sričių – kultūNAUJAS SPORTO ŠAKAS, ros, švietimo, medicinos ir t.t. Ar federaPAPILDOMAI PRITRAUKĖME cijos skubiai reaguoja į prašymus pateikti DAUGIAU JAUNŲJŲ SPORTININKŲ. paraiškas? PLEČIAME SPORTO ŠAKŲ Šiemet atsirado nauja „Erasmus+“ programa. POPULIARUMĄ, GEOGRAFIJĄ, Keitėsi ir mainų programos projektų reikalavi- GERINAME ORGANIZUOJAMŲ mai, paraiškos forma, atsirado naujas privaVARŽYBŲ KOKYBĘ IR MASTĄ. lomas projektų dalyvių registracijos portalas, VISAS LĖŠAS NAUDOJAME kuriame kiekviena federacija, norinti dalyvauti RACIONALIAI IR PLEČIAME Kaip LSFS įgyvendina šių metų savo veiklos mūsų projekte, turi užsiregistruoti. programą? ŽAIDYNIŲ PROGRAMĄ. “ Deja, turiu konstatuoti, kad tik trys federacijos iki galo susitvarkė visus dokumentus ir pateikė mums reikalingą informaciją, užsiregistravo portale. Kitoms, matyt, pritrūko noro, motyvacijos, todėl ateityje ieškosime būdų, kaip paskatinti federacijas dalyvauti, ryžtis permainoms ir jas įgyvendinti. Aktyviau mūsų vykdomuose projektuose visuomet dalyvauja mažesnės federacijos, turinčios mažiau trenerių ir sportininkų, kartais mažiau finansinių galimybių, bet matančios slypintį didžiulį potencialą ir naudą. Įvairūs sociologiniai tyrimai rodo, kad Lietuvos sportas susiduria ne tik su didelio meistriškumo trenerių, bet ir su sporto vadybininkų stoka. Prieš kelerius metus pradėjote kitą projektą, susijusį su sporto

Ką galite pasakyti apie projektą „Erasmus+“ – ar Lietuvoje jis įgyvendinamas? Naujoji „Erasmus+“ programa – tai 2014–2020 m. Europos Sąjungos švietimo, ugdymo, jaunimo ir sporto programa. Ji apima mūsų vykdytus decentralizuotos veiklos mokymosi visą gyvenimą projektus ir naujus, centralizuotos veiklos sporto projektus, kurie atveria kelią didelių nekomercinių sporto renginių organizavimui, strateginei partnerystei su užsienio partneriais ir pan. LSFS šiuo metu yra pasirengusi aktyviai dalyvauti naujojoje programoje, esame penkių projektų partneriai, tačiau sprendimai ar finansuoti tinkami projektai Europos Komisijos turėtų būti paskelbti tik spalio mėnesį. Projektai, kuriuose ketiname dalyvauti, bus skirti sporto federacijų ir klubų veiklos efektyvumui didinti, gerojo valdy-

Galiu tik pasidžiaugti, kad LSFS prezidiumas ir jos darbuotojai puikiai įgyvendina per suvažiavimą mūsų narių patvirtintą veiklos programą. Darbų gausu, bet darnus komandinis darbas neleidžia suklupti, verčia nuolat ieškoti sprendimų ir įveikti kliūtis. Lietuvos sporto federacijų sąjunga visada jauna, o ar jos prezidentas – sporto žmogus? Man sportas – gyvenimo variklis, esu fiziškai aktyvus, žiemą važiuoju slidinėti į kalnus, šliuožiu ir lygumų slidėmis, ne kartą esu dalyvavęs „Snaigės“ žygiuose, o vasarą propaguoju šiaurietišką vaikščiojimą. Ne tik pats sportuoju, bet ir nuolat stebiu Lietuvos sportininkų pasirodymus, palaikau juos, bendrauju su federacijų, klubų vadovais, stengiuosi visapusiškai pažinti šią unikalią sritį.

OLIMPINĖ PANORAMA

SPECIALISTĖ

A.Kajėnienė (antra iš kairės) su olimpine čempione R.Meilutyte, jos treneriu, kolegomis medikais ir misijos darbuotojais Londone

GYDYTOJAI TENKA PABŪTI IR MAMA SU GYDYTOJA ALMA KAJĖNIENE SUSITINKAME ORO UOSTE PRIEŠ SKRYDĮ Į AMSTERDAMĄ, KURIAME TURĖJO VYKTI EUROPOS SPORTO MOKSLO KONGRESAS. „TEN BUS KALBAMA NE TIK APIE SPORTO MEDICINĄ, BET IR APIE SPORTO PSICHOLOGIJĄ, SPORTO MITYBĄ, FIZIOLOGIJĄ – BUS GALIMA IŠGIRSTI VISAS NAUJIENAS. ESU NUSITEIKUSI MOKYTIS“, – ŠYPSOJOSI GYDYTOJA. Lina Daugėlaitė

okyti – pagrindinis ir Lietuvos sporto medicinos federacijos, kurios viceprezidentė yra A.Kajėnienė, uždavinys. Į įvairius renginius užsienio šalyse išvykstantis tai vienas, tai kitas sporto medikas vėliau įgyta patirtimi dalijasi namie su kolegomis. „Mano išvykos tikslas – sužinoti kažką naujo ir parvežti naujienų kolegoms, nes visiems važiuoti labai brangu, mes nesame turtingi. Buvo Dalius Barkauskas išvykęs, Andrius Ramonas, dabar važiuoju aš. Greičiausiai rudenį susirinksime ir papasakosime, kas kur buvo išvažiavęs, kas ką naujo matė, girdėjo“, – pasakoja A.Kajėnienė. Bent kartą per metus, o jeigu išeina ir du, federacijos nariai susirenka pasidalyti žiniomis ir patobulinti profesinių įgūdžių. Savo patirtimi A.Kajėnienė dalijasi ir „Trenerio“ žurnalo puslapiuose. Beje, ji ir šio žurnalo redaktorė, kuruoja sporto medicinos sritį. Ar domisi sportininkai savo sveikata? „Kaip yra visokių žmonių, taip esama ir visokių sportininkų. Yra labai išprususių, kurie daug žino: ir apie traumas, ir kaip maitintis, ir kaip padėti sau. Yra ir tokių, kurie tuo nesidomi“, – atskleidžia.

OLIMPINĖ PANORAMA

Lietuvos sporto medicinos federacija vienija 40 narių. Iš jų sporto medikų – šiek tiek per dvidešimt. „Federacijai priklauso ir traumatologai, kineziterapeutai, masažuotojai – žmonės, kurie susiję ir su medicina, ir su sportu“, – aiškina federacijos viceprezidentė. Sportuoti reikia recepto Ar užtenka tiek sporto medikų Lietuvai? „Priklauso nuo požiūrio“, – diplomatiškai atsako. Mūsų sporto medikai orientuojasi į profesionalių sportininkų priežiūrą. Tačiau, A.Kajėnienės įsitikinimu, sporto medikai turėtų konsultuoti ir paprastus žmones, pavyzdžiui, tuos, kurie nori bėgti maratoną ar sportuoja tam, kad būtų sveikesni. „Turėtų, bet to nedaro, nes nespėja, be to, ši paslauga nėra apmokama. Galbūt dar nėra ir tokio poreikio, kad gydytojas, dirbdamas privačiai, dirbtų ir uždirbtų“, – svarsto sporto medikė. Pasak pašnekovės, daugelyje šalių sporto mediko paslaugos prieinamos visiems žmonėms. „Bet koks vaistas gydo ir kartu turi šalutinį poveikį. Lygiai taip pat ir sportas.

Sportas tikrai gydo, bet gali ir pakenkti. Mūsų medikai mėgsta sakyti: „Eik – pasportuosi ir būsi sveikas.“ O reikėtų rašyti lygiai tokį patį receptą kaip vaistams: kokią sporto šaką rinktis, kokios trukmės turi būti treniruotės, kokio intensyvumo ir panašiai“, – aiškina A.Kajėnienė, vildamasi, kad ir Lietuvoje ateis diena, kai tą suvoksime ir darysime. Tačiau valstybei, regis, kol kas sporto medikų nelabai reikia. Ir jeigu požiūris į sporto mediciną nesikeis, mūsų sporto medikai gali imti ir išnykti tarsi tie dinozaurai. „Mūsų paslaugos finansuojamos iš biudžeto, ne iš ligonių kasų. Finansavimas labai mažas, atlyginimai – du tris kartus mažesni nei kitų gydytojų. Jaunų specialistų neateina – turime du tris naujus žmones, kurie dirba daugiau iš entuziazmo, bet labai bijau, kad ir jie nepabėgtų“, – nelinksmai pasisuka kalba. Sporto medikai mūsų šalyje rengiami, norinčiųjų studijuoti yra, bet kai naujai iškepti specialistai pamato, koks sporto mediko atlyginimas, keičia specialybę. „Labai gražu, labai įdomu, bet už kažką dar reikėtų ir pavalgyti“, – šypteli pašnekovė.

SPECIALISTĖ Didžiausias centras Šios bėdos A.Kajėnienei labai gerai žinomos, nes ji, metus vadovaudama Kauno sporto medicinos centrui, pajuto, kaip sunku motyvuoti žmones dirbti, kai jie negauna deramo atlygio. „Kolektyvas brandaus amžiaus ir atsinaujinti labai sunku“, – atsidūsta pašnekovė. Dėl to jaunos specialistės įsiliejimas į jų gretas buvo itin džiugus įvykis: „Šiemet pavyko prisikviesti vieną jauną sporto medikę – pas mus pradėjo dirbti Dalia Slaninaitė. Ji labai aktyvi, bandome jai perduoti patirtį. Dar studijuodama Dalia pradėjo dirbti su krepšininkais, dabar dirba su regėjimo negalią turinčiais sportininkais, su golbolo komanda.“ Nors Kauno sporto medicinos centrui A.Kajėnienė vadovauja metus, šioje įstaigoje ji dirba daugiau nei du dešimtmečius. Ir nors darbuotojų atlyginimai tebėra tikras skaudulys, apskritai reikalai pajudėjo. „Padėtis pagerėjo, kai pasikeitė mūsų savininkas ir juo tapo Kūno kultūros ir sporto departamentas. Atsirado viltis. Jau pati ketinau ieškoti kur geriau, bet pradedu tikėti, kad kažkas keisis“, – prasitaria. Pasak centro direktorės, KKSD randa pinigų naujai įrangai įsigyti, šiuo metu rengiamas projektas kapitaliniam įstaigos remontui atlikti. „Įsivaizduokite, darbas visai kitaip atrodys!“ – nušvinta centro vadovė, įsivaizduodama atnaujintas patalpas. Kalbėdama apie medicininę įrangą A.Kajėnienė sako, kad centras daug ką turi ir sulig kiekvienais metais galimybių padėti sportininkams daugėja. Vienas didžiausių džiaugsmų – širdies echoskopas. „Kadangi labai maži atlyginimai, naivu tikėtis, kad koks garsus kardiologas ateis pas mus dirbti, tad echoskopuoti išmoko viena mūsų gydytoja. Labai tikiuosi, kad prisikviesime vaikų kardiologą, tada galėsime daryti ir vaikų echoskopijas“, – viliasi pašnekovė. Centre jau daromi biocheminiai kraujo tyrimai. Čia galima atlikti funkcinį judėjimo testavimą, kuris leidžia prognozuoti traumų riziką ir patarti sportininkui, kaip jam geriau treniruotis, kokius pratimus atlikti, kad išvengtų traumų. „Nesakau, kad neturime apie ką svajoti – tobulumui ribų nėra, bet turime daug“, – patenkinta A.Kajėnienė. Kauno sporto medicinos centre dirba 54 darbuotojai, iš jų 12 – sporto gydytojai. Centras prižiūri per 50 olimpinės rinktinės narių ir kandidatų. Iš viso per metus apsilanko apie 8–9 tūkst. sportuojančių žmonių. „Sportininkus prižiūrime nuo mažens ir juos užauginame. Vieną kartą atėjo toks vyras su barzda ir sako: „Daktare, aš jus nuo vaikystės prisimenu!“ – šypsosi gydytoja.

Nors Kaunas yra antras pagal dydį Lietuvos miestas, Kauno sporto medicinos centras – didžiausias Lietuvoje ir pagal sportininkų, ir pagal dirbančio personalo skaičių. O dažniausiai jame lankosi krepšininkai. „Dar turime lengvaatlečių, plaukikų, dvikovos sporto šakų, bokso, žiemos sporto šakų atstovų. Mūsų specializacija – ne ištvermės sporto šakos. Šios sporto šakos – Lietuvos olimpiniame sporto centre“, – vardija A.Kajėnienė. Gydytojai turi išmanyti ne tik savo darbą, bet ir konkrečios sporto šakos niuansus, todėl yra pasiskirstę sporto šakas. „Kiekviena sporto šaka turi savo specifiką. Pavyzdžiui, turi žinoti, kada galima įeiti į aikštelę, kada negalima. Užtat medikai stengiasi pasidalyti sporto šakas – juk visko gerai žinoti negali“, – paaiškina centro vadovė. Ir draugė, ir mama A.Kajėnienė – buvusi tinklininkė, Lietuvos rinktinės narė, sportinę karjerą baigusi tada, kai iškilo klausimas, ką rinktis: sportą ar mokslą. Studijuodama universitete dar atstovavo savo Alma Mater tinklinio varžybose, bet vėliau su šia sporto šaka gydytojos keliai išsiskyrė. Dirbdama sporto medicinos centre A.Kajėnienė ilgą laiką kuravo jaunąsias krepšininkes. „Palikau jas, nes nebespėju, – atsidūsta gydytoja, dabar lydinti sportininkus į olimpines žaidynes ir olimpinius festivalius. – Ir dabar dar skambina krepšinio treneriai, tariasi. Dabartinė moterų rinktinė – tai visos mano užaugintos mergaitės. Gaila, bet visur spėti negaliu“, – sako gydytoja, nostalgijos genama laisvu laiku nuvykstanti pažiūrėti, kaip žaidžia buvusios pacientės. A.Kajėnienė lydėjo sportininkus į dvejas olimpines žaidynes ir į du Europos jaunimo olimpinius festivalius. Rugpjūtį keliaus į Kinijoje vyksiančias antrąsias jaunimo olimpines žaidynes. „Sriubą verdi ilgai: jeigu ir nevažiuoji, vis tiek padedi suruošti sportininkus, tikrini sveikatą, komplektuoji maisto papildus“, – vardija gydytoja, prasitarianti, kad kuo geriau atlieki namų darbus, tuo mažiau būna darbo per žaidynes. Užtat sportininkų sveikata tikrinama nuolat – kas keturis mėnesius, kartais ir dažniau. „Į žaidynes ir festivalius vykstame turėdami didelį sąrašą ir žinodami, ko tikėtis. Juk reikia vežtis ir vaistų – visų nesusikrausi, o kai žinai, kokių bėdų gali tikėtis, pasiruoši“, – aiškina gydytoja. Pasirengimas priklauso ir nuo šalies, kurioje vyksta renginys. Pavyzdžiui,

važiuojant į Olandiją medikams galima šiek tiek atsipalaiduoti – Europos šalis, jeigu kokį vaistą ir pamirši įsidėti, receptą gausi, vaistą nupirksi. „Vykstant į Kiniją reikia turėti praktiškai viską. Suskaičiuojame, kiek įrangos vežamės, kiek elektros lizdų reikės ir kiek prireiks perjungiklių, kad nusivežtą įrangą galėtume įjungti. Viską reikia numatyti. Juk ir nuėjęs į vaistinę nenusipirksi, ko reikia, o jeigu ką ir nusipirksi, vis tiek nežinosi, kaip panaudoti“, – pasirengimo niuansus dėsto A.Kajėnienė. Tad didžiausias darbas gydytojams yra pasirengimas, o pačiose žaidynėse tenka lydėti sportininkus į varžybas, padėti jiems pasiruošti, kartu eiti į dopingo kontrolę. Ir, žinoma, gesinti gaisrus, kurių nori nenori kyla, kai įvyksta kažkas nenumatyto. Ir olimpinėse žaidynėse, ir jaunimo festivaliuose darbas panašus: renginiai dideli, reikia rūpintis nemaža grupe žmonių. Bet skiriasi sportininkų profesionalumas. Almos menai Utrechto Europos jaunimo vasaros olimpinio festivalio kaimelyje (2013 m.)

„Festivaliuose dirbame su paaugliais ir vaikais, tad kartais reikia pabūti ir mama, ir tėte – pasirūpinti, kad jie būtų pavalgę, pažiūrėti, ką valgė, ir panašiai“, – šypsosi gydytoja. Vyresniesiems gydytojai mamos neatstos, bet būti draugais, o ne baubais jie tikrai gali ir nori. „Mūsų tikslas – sukurti darbo vietoje gerą atmosferą. Ir pas mus, medikus, sportininkai ateina ne tik tada, kai turi bėdų, bet ir tada, kai neturi ką veikti, nori atsipalaiduoti. Poliklinikoje į mediką paprastai kreipiamasi „daktare“, o mus sportininkai vadina vardais“, – gerais gydytojų ir sportininkų tarpusavio santykiais džiaugiasi pašnekovė. Pasak medikės, dirbti žaidynėse įdomu. „Įdomu dėl to, kad važiuoji ir matai galutinį rezultatą – sportininką arenoje. Lydi jį į varžybas, kartu turi galimybę stebėti įvairių sporto šakų varžybas, šalia esantys profesionalai gali paaiškinti tai, ko nesupranti. Žiūrėdamas per televiziją tiek niekada nesužinosi, o nuvykęs į žaidynes visą laiką sužinai kažką naujo“, – sako gydytoja.

OLIMPINĖ PANORAMA

TRENERIS

SVAJONĖ – SPRINTO MOKYKLA LIETUVOS DVIRAČIŲ TREKO SPRINTO RINKTINEI VADOVAUJANTIS DMITRIJUS LEOPOLDAS SAVE VADINS GERU TRENERIU TADA, KAI JO AUKLĖTINIAI PELNYS OLIMPINĮ MEDALĮ. TAI GALI ĮVYKTI JAU RIO DE ŽANEIRE, NORS ATRANKA Į 2016 M.OLIMPINES ŽAIDYNES KAIP NIEKADA SUNKI. Marytė Marcinkevičiūtė

augiau kaip prieš šešerius metus iš Maskvos į Panevėžį dėl meilės Simonai Krupeckaitei persikėlęs Dmitrijus Leopoldas Lietuvoje iškart ėmėsi darbo – buvęs treko dviratininkas tapo treneriu. Ir išsyk sau kėlė didelius tikslus – suburti gerą sprinterių grupę ir visiems įrodyti, kad ir Lietuvoje galima išugdyti puikių šios rungties sportininkų. „Visą laiką sakiau ir sakysiu, kad Lietuvoje yra visos sąlygos išugdyti gerų sprinterių, reikia tiktai noro dirbti. Nesakau, kad tos sąlygos yra tokios, kokias turi britai, tačiau šių šalių negalima lyginti. Savo tikslo dar nepasiekiau, tas kelias ilgas ir neaišku, ar pavyks. Grupėje dabar treniruojasi devyni sportininkai, keli jų nėra panevėžiečiai. Vasilijus Lendelis atvažiavo iš Pasvalio rajono, Svajūnas Jonauskas – iš Skuodo. Pastaruoju metu norinčiųjų išmokti greitai važiuoti treke vis daugėja“, – sako D.Leopoldas.

mėnesį grįžome iš suaugusiųjų varžybų Japonijoje, o jau laukė Europos jaunių čempionatas Portugalijoje. Grįšime liepos 29 d., o rugpjūčio 1-ąją Panevėžyje prasidės tarptautinės varžybos. Užimtos visos dienos ir vasarą, ir žiemą. Jeigu turėčiau atitinkamo lygio pagalbininką, galėčiau atiduoti dar daugiau savęs ir dviratininkus parengti dar geriau. Kaip atrenki vaikus, nusprendi, kad būtent jie tinka sprintui? Aš nieko nesprendžiu, yra tam tikri testai. Aš juos sudarau, jeigu man sportininkas tinka – galima pasižiūrėti, pasitreniruoti kokį mėnesiuką, kitą, o po to vaikas pats turi nuspręsti, ar nori toliau tobulintis kaip sprinteris. Gal naujokas nori išbandyti plentą, kalnų dviračius, o gal iš viso pasirinkti kitą sporto šaką. Tada jį ramiai, be jokių nuoskaudų paleidžiu. Grupėje lieka tie, kurie patys nori tapti sprinteriais, o aš jiems tik padedu. D.Leopoldas subūrė talentingų dviratininkų komandą

Lietuvoje sprinterius rengi vienas. Ar ne per didelė našta? O ką daryti? Kol kas neturiu kito pasirinkimo: arba kariauk, arba ne. Vienam ugdyti sportininkus nėra lengva. Treniruoju trijų amžiaus grupių dviratininkus, visi atlieka skirtingą darbą. Vyresniems reikia rengtis atrankai į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, kita grupė, kurioje treniruojasi perspektyvūs V.Lendelis ir S.Jonauskas, jau atsisveikino su jauniais, tad juos reikia parengti taip, kad sugebėtų patekti į atrankos varžybas. Reikia suktis kaip voverei rate. Štai liepos

OLIMPINĖ PANORAMA

Tavo grupėje yra ir pasaulio jaunių čempionas S.Jonauskas. Gal viliesi, kad jis iškovos kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes? Sakykime taip: jeigu viskas bus gerai, sėkmingai įveiksime atrankos barjerus, tikiu, kad kažkas iš vyrų tikrai vyks į olimpines žaidynes. Nežinau, ar tai bus Svajūnas, ar kitas sportininkas, nes atranka vyks ir mūsų viduje. Kas iš tikrųjų bus stipriausias, tas ir važiuos. Svajūnas jau pirmus metus gan neblogai rungtyniauja su elito grupės treko meistrais. Rimtas kandidatas ir V.Lendelis, kuris

neseniai Lenkijoje laimėjo pirmosios – pačios aukščiausios kategorijos – elito varžybas, buvo pajėgiausias keirino rungtyje. Tačiau koks tikrasis šių vaikinų talentas, paaiškės tada, kai jie startuos olimpinėse žaidynėse. Kur suradai V.Lendelį? Jis trejus metus treniravosi panevėžiečio Stasio Paštuolio grupėje. Treneris man dar anksčiau sakė, kad jo grupėje yra stiprus dviratininkas. Kai jį, rungtyniaujantį treke, pamačiau per Lietuvos jaunių čempionatą, kuriame jis laimėjo medalių, įsitikinau, kad šis dviratininkas gali tapti geru sprinteriu. Vasilijus, kuriam dabar devyniolika, pradėjo treniruotis truputį vėliau nei Svajūnas. Prieš porą metų jis buvo gavęs traumą – žiemą griuvo treke ir susilaužė raktikaulį. Vėliau jo laukė gana lėtas gydymosi procesas. Dukart pasaulio ir dukart Europos čempionei tavo žmonai Simonai Krupeckaitei – 31-eri. Kaip manai, ar po motinystės atostogų jai pavyks vėl būti tokiai pat greitai? Jeigu man pavyko suburti vaikinų komandą, kuri gali kažką parodyti tarp elito treko meistrų, tai ir čia kažką sugebėsiu padaryti. Jau šiemet Simona laimėjo keletą varžybų, o kaip bus toliau – pažiūrėsime. Labai keista ir ypač sunki pasidarė olimpinė treko varžybų atrankos sistema, niekur tokios nėra. Ji dar sunkesnė, nei buvo prieš Londono olimpines žaidynes. Dabar norint iškovoti teisę dalyvauti pasaulio taurės varžybose reikia gana aukštai pakilti reitingo klasifikacijoje ir surinkti daug taškų. Daugiausiai taškų duoda pirmosios klasės varžybos. Anksčiau atskirų šalių dviratininkai galėdavo laisvai atvykti į pasaulio taurės varžybas, sudalyvauti ir patekti į pasaulio čempionatą, o dabar taip nėra. Pirmiausia reikia patekti į pasaulio taurės varžybas. Ir taip – visose rungtyse. Nauja atrankos sistema prasidėjo nuo praėjusių metų, kuriuos Simona praleido. Atranka į olimpines žaidynes prasidės nuo šių metų rudens, kai vyks Europos čempionatas, ir per pasaulio taurės varžybas.

TRENERIS

D.Leopoldas treniruoja savo žmoną S.Krupeckaitę

lenktyniauti ir žiemą, ir vasarą. Kažkas Ar daug bus atrankos varžybų? Labai daug, visame pasaulyje per metus vyksta panašaus kaip tenise. Jau paskelbta atranka, kuri iki Rio de Žaneiro nepasikeis. daugiau kaip šimtas varžybų. Kas daugiausiai surinks taškų, tas ir įgis teisę dalyvauti pasaulio taurės varžybose. Krūvis jau dabar didelis. Panevėžyje sudarytos puikios sąlygos dviračių treko meistrams ugdyti. Ko reikia, kad sportininkų rezultatai būtų dar geresni Kai šeimoje du dviratininkai, tikriausiai ir jie taptų pasaulio ar Europos čempionais? ir Maksimilianas, kuriam rugsėjo 26-ąją sukaks vieneri, taps dviratininku, nes jo Aš niekuo nesiskundžiu. Siekiant pačių pirmieji metai bėga būtent dviračių treke. geriausių rezultatų esmė yra ne pinigai, nes kad ir kiek jų turėtum, visada bus mažai. Na, Nežinau, ar sūnus taps dviratininku. Ši ir kas, jeigu man duotų du, tris ar daugiau sporto šaka, kaip ir bet kuri kita, yra sunki. milijonų eurų – aš nieko nepadaryčiau. Negalima sakyti, kad kažkur yra lengviau, Trūksta gerų specialistų. Dviračių trekas o pas mus sunkiau. Nėra taip. Gal reikėtų pasidarė kaip „Formulė 1“. Tai mokslas. Čia pakeisti aplinką – trijų dviratininkų vienoje reikia geometrijos, biomechanikos specialistų. šeimoje per daug, tegul Maksimilianas Važiavimai turi būti filmuojami. Čia yra labai pasirenka kokią kitą sporto šaką. daug smulkių techninių dalykų. Ar pastaruoju metu keičiasi moterų ir vyrų sprintas? Pasirinkai sunkų trenerio darbą. Ar dėl to savęs nekeiksnoji? Ypač padidėjo greičiai, dabar daug greičiau važiuoja visi. Šiemet pagerinti beveik visi O ką, kitų profesijų atstovams nereikia pasaulio rekordai. Keičiasi ne tik sprintas, bet ir dirbti? Statybininkams, programuotojams, dviračių daugiakovė, vadinamasis omniumas, teisininkams, kitų profesijų žmonėms pinigai keirinas. Meksikos aukštikalnėse pastatytas nebyra iš dangaus. Dirbu septynias dienas per naujas dviračių trekas, ten visada šilta, savaitę, tačiau savęs tikrai nekeiksnoju – pats palankus oras. Dėl to dviratininkai noriai ten tokį kelią pasirinkau. Kai pradėjau dirbti, turėjau važiuoja. Tame treke praktiškai pagerinti visi svajonę išugdyti pasaulinio lygio dviratininką. rekordai. O mūsų Panevėžio trekas nėra skirtas Mano laikais Rusijoje to padaryti buvo rekordams gerinti. neįmanoma. Manau, kad dirbant Lietuvoje mano svajonė išsipildė. Bendromis pastangomis didelio meistriškumo dviratininke tapo Simona. Simona nesirengia vykti į Meksiką gerinti Dabar auga daug vilčių teikiantys pasaulio rekordų? S.Jonauskas, V.Lendelis. Į juos anksčiau Meksikoje šiemet vyks pasaulio taurės rimtai nežiūrėjo, kol pagaliau vaikinai savo pirmojo etapo varžybos. Antrasis etapas – pašaukimą surado dviračių treke. Dabar noriu Londone, trečiasis – Kolumbijoje. Atrankos pasižiūrėti, kaip aukštai jie gali užkopti. Bet kol varžybos baigsis tiktai 2016-ųjų pasaulio per olimpines žaidynes nepelnysime medalių, čempionatu. Iki to laiko teks labai daug

tol nesakysiu, kad dirbu labai gerai. Treneriu dirbu nuo 2008 metų, sau esu ypač reiklus. Jeigu dirbu treneriu, tai turi būti ir rezultatai. Kaip sūnaus gimimas paveikė tavo, kaip trenerio, darbą? Maksimilianas – neprobleminis vaikas. Pirmus tris keturis mėnesius naktimis jis dar patriukšmaudavo, neleisdavo miegoti, bet dabar jau viskas gerai. Kai su Simona išvykstame į varžybas, sūnų prižiūri močiutė. Koks dabar didžiausias tavo siekis? Anksčiau labai norėjau olimpinio medalio. Bet dabar tai jau nėra pagrindinis troškimas. Noriu, kad mano šeima būtų sveika ir tvirta. Tikrai žinau, kad taip ir bus. Didžiausia svajonė, kad Lietuvoje būtų sukurta tokia sistema, kuri veiktų ir brandintų čempionus bent jau 90 proc. tikslumu. Manau, tai normali įgyvendinama svajonė. Lietuvoje noriu sukurti gerą sprinto mokyklą, ta linkme dirbame. Iš karto stebuklų nebūna, reikia laiko. Todėl ir sakau, kad jeigu į treką ateis daugiau vaikų, tai bus didelė paspirtis. Juos mes maloniai kviečiame ir laukiame. Sprintas – gal pati sunkiausia rungtis. Sprinteriui neužtenka turėti vien jėgos ir ištvermės, jam dar reikia turėti ir geras smegenis, kurios būtų visiškai atsipalaidavusios. Tokį žmogų, kuris galėtų tapti žvaigžde ir svariai rungtyniauti per pačias svarbiausias varžybas, rasti labai sunku. Geras, tikras sprinteris gimsta vienas iš dešimties tūkstančių. Tokį sportininką sunku rasti. Su Simona atvėrėme pergalių, kurios seniai laukė mūsų, duris. Dabar jau turime ir pajėgių vaikinų sprinterių, taigi mums viskas prieš akis.

OLIMPINĖ PANORAMA

Alfredo Pliadžio nuotr.

OLIMPINĖ PANORAMA

SPORTINIO ĖJIMO LIETUVOS REKORDININKĖ

NERINGA AIDIETYTĖ

TALENTAS

TRIATLONININKAS KABINASI IR UŽ ŠIAUDO Į PASAULIO LYDERIŲ GRETAS TARP SAVO BENDRAAMŽIŲ ĮSIVERŽĘS PANEVĖŽIETIS TRIATLONININKAS TAUTVYDAS KOPŪSTAS NEKETINA UŽLEISTI POZICIJŲ IR TARP SUAUGUSIŲJŲ. Lina Daugėlaitė pasaulio čempionate tarp savo amžiaus grupės dalyvių lietuvis buvo šeštas. Triatlonui T.Kopūstas jau atidavė dvylika metų ir kol kas jam viskas klojasi puikiai. Gal prastoka buvo praėjusio sezono pradžia, bet sėkmingi vėlesni startai pataisė visus reikalus. „Man patinka triatlonas, todėl nemanau, kad artimiausiu metu galėčiau nustoti sportuoti. Manau, triatlonininkai yra vieni geriausių atletų pasaulyje ir mane tai žavi, – neslepia vaikinas. – Trys sporto šakos – įvairu ir įdomu, o triatlonininkai pagal rezultatus nenusileidžia atskirų sporto šakų atstovams.“

Europos jaunimo čempionatas lietuviui buvo itin sėkmingas

irželio pabaigoje Austrijoje vykęs Europos jaunimo triatlono čempionatas T.Kopūstui buvo itin derlingas – iš jo vaikinas grįžo su dviem apdovanojimais: sprinto varžybose iškovojęs bronzą, kitą dieną jis buvo nepralenkiamas ir olimpinėje trasoje bei pelnė auksą. „Medalio olimpinėje distancijoje tikėjausi, net galvojau apie pirmąją vietą, o sprinto rungtyje vyliausi patekti į dešimtuką. Bet išėjo taip, kad grįžau su dviem apdovanojimais“, – šypsosi patenkintas vaikinas. Sprintas – 750 m plaukimas, 20 km važiavimas dviračiu ir 5 km bėgimas. Olimpinė distancija – dukart ilgesnė, todėl joje sportininkams leidžiama dalyvauti tik nuo aštuoniolikos metų. „Man olimpinė distancija patinka labiau. Bėgimas – mano pagrindinė sporto šaka, tad bėgti ilgesnį nuotolį man paranku“, – sako devyniolikmetis, jėgas olimpinėje trasoje per varžybas išbandęs antrąkart. Prieš metus debiutas šioje distancijoje taip pat buvo sėkmingas –

OLIMPINĖ PANORAMA

Sportininkų dinastija Triatloną T.Kopūstas pasirinko neatsitiktinai. Šią sporto šaką jis „paveldėjo“ iš tėčio – buvusio triatlonininko ir dabartinio Lietuvos triatlono federacijos prezidento Dainiaus Kopūsto. Tautvydas prisimena, kaip būdamas septynerių pirmą kartą dalyvavo varžybose: „Tada varžybose nebūdavo mano amžiaus grupės, startuodavau su vyresniais, todėl distancijos man buvo per sunkios. Nelabai galėdavau konkuruoti su kokiais penkeriais metais vyresniais sportininkais, todėl tikslas būdavo ne užimti kokią nors vietą, o tiesiog baigti varžybas.“ Pirmoji pergalė atėjo vėliau – prabėgus trejiems ar ketveriems sportiniams metams: „Iki tol visad užimdavau trečiąsias vietas, o tada, prisimenu, treniravausi su tėčiu ir likus savaitei iki varžybų jaučiau, kad esu labai geros formos. Tada laimėjau B.Abromaičio taurę.“ Per sportinės karjeros metus Tautvydas prisirinko jau per šešias dešimtis medalių, bet svarbiausi jaunuoliui – pastarieji trys apdovanojimai, iškovoti jau minėtame Europos jaunimo čempionate bei Lietuvoje vykusiose Europos taurės varžybose, kuriose panevėžietis liko trečias. Su tėčiu jaunasis Kopūstas treniravosi iki praėjusių metų, pernai abu kartu paskutinįsyk dalyvavo varžybose – Upytėje vykusiame sprinto čempionate. Kaip ir turi būti, sūnus augo ir praaugo tėtį. „Palaikydavau jam draugiją, kol pajėgdavau. Dabar aš jam per silpnas“, – pripažįsta vyresnysis Kopūstas.

T.Kopūstas taikosi į olimpines žaidynes

Rudenį keliauja į Angliją Jaunasis triatlonininkas jau dvejus metus treniruojasi Anglijoje, Lidso mieste. Čia jis mokosi koledže, kurį baigęs įgis ne tik vidurinį išsilavinimą, bet ir verslo vadybos specialybę. Tačiau kaip sporto, taip ir mokslo kelyje Tautvydas nežada sustoti: baigęs koledžą jis ketina studijuoti universitete sporto vadybą. „Anglijoje man sudarytos geros sąlygos treniruotis, geri treneriai. Bet Lidse ne visada į treniruotes susirenka tie sportininkai, su kuriais galėčiau konkuruoti. Tuomet tenka treniruotis vienam, o tai nėra taip efektyvu, kaip dirbti su tokio lygio sportininkais, koks pats esi. Bet apskritai sąlygomis Anglijoje esu patenkintas.“ Anksčiau tame pačiame klube, kuriame treniruojasi panevėžietis, buvo galima sutikti ir brolius Brownlee. Vienas jų, Alistairas, tapo Londono olimpinių žaidynių čempionu, kitas, Jonathanas, tose pačiose žaidynėse iškovojo bronzos medalį. Kelis kartus su broliais panevėžietis dalyvavo bendrose treniruotėse.

TALENTAS

Silpnoji grandis – plaukimas Vasaras Tautvydas leidžia gimtajame Panevėžyje. Čia jam treniruotis padeda Vidmantas Urbonas ir Bronius Kraujelis. Patarimų negaili ir tėtis. „Gal net per daug kišuosi“, – juokiasi D.Kopūstas. Bet kaip nesikiši matydamas, kad gali padėti: „Per naujuosius metus grįžo, dvi savaites kartu padirbome – ir rezultatas akivaizdus. Nors nesu plaukimo specialistas, pats pusę metų bandžiau, eksperimentavau, galvojau, kaip pataisyti Tautvydo plaukimo techniką. Rezultatas matomas.“

„ANGLIJOJE MAN SUDARYTOS GEROS SĄLYGOS TRENIRUOTIS, GERI TRENERIAI. BET LIDSE NE VISADA Į TRENIRUOTES SUSIRENKA TIE SPORTININKAI, SU KURIAIS GALĖČIAU KONKURUOTI. TUOMET TENKA TRENIRUOTIS VIENAM, O TAI NĖRA TAIP EFEKTYVU, KAIP DIRBTI SU TOKIO LYGIO SPORTININKAIS, KOKS PATS ESI. BET APSKRITAI SĄLYGOMIS ANGLIJOJE ESU PATENKINTAS.“

Mažvydo Laurinaičio nuotr.

„Kol mačiau juos tik per televiziją, atrodė, kad jie kažkokie kitokie žmonės. Bet pabendravęs supratau, kad jie niekuo nesiskiria“, – įsitikino jaunasis triatlonininkas. Tačiau pastaruoju metu olimpiniai medalininkai su lietuviu nesitreniruoja – jie persikėlė į Prancūzijos klubą.

T.Kopūstas pratęsė šeimos tradiciją – jo tėvas D.Kopūstas irgi buvo triatlonininkas

Niekada nenuleidžia rankų Kas nenuleidžia rankų, tas pasiekia savo. Tautvydas varžybose niekada nepasiduoda: „Kartais nesiseka taip, kaip norėtųsi, būna, prieš bėgimo rungtį daug atsilieku nuo varžovų, bet visada sau sakau, kad turiu gerai pasirodyti, bent jau bėgimo laikas turi būti geras. Kartais tokia psichologija padeda pasivyti varžovus, nors atrodo, kad pavyti nebeįmanoma. Bėgu tikrai gerai, mano laikas ne ką prastesnis nei elitinių sportininkų.“ Beje, pasibaigus šiam sezonui jaunasis triatlonininkas puoselėja planus išmėginti savo jėgas ir bėgimo varžybose Anglijoje. Per Austrijoje vykusias varžybas Tautvydas Gerai T.Kopūstui sekasi ir minti pedalus. gerino abiejų distancijų plaukimo laiką. „Sprinte greičiau plaukiau net 20 sek. Dar kartą Ypač po to, kai pasitreniravo Panevėžio savo laiką pagerinau olimpinėje distancijoje“, – dviračių treke. Ne, ne, triatlono į dviračių džiaugiasi triatlonininkas. Plaukimas – silpnoji sportą jaunuolis neketina iškeisti, trekas tebuvo jo treniruočių dalis. „Treneris jaunojo atleto rungtis. „Bet kaip parodė varžybos Austrijoje, rezultatai gerėja ir, manau, Algimantas Buivydas norėjo man padėti pagerinti važiavimo dviračiu įgūdžius, artimiausiu metu išspręsiu ir šią problemą“, – tad buvau prisijungęs prie dviratininkų. rankų nuleisti neketina vaikinas. Iš tikrųjų po tų metų važiavimo dviračiu Tautvydas kiekvieną dieną bėga, plaukia, rungtis susilygino su bėgimu, o buvo laikas, važiuoja dviračiu. Kiekvieną dieną trys kai ši rungtis buvo silpniausia“, – pasakoja treniruotės be išimčių. „Nebandau išvengti T.Kopūstas. Beje, pirmąkart persėsti nuo nė vienos sporto šakos, nes rezultatai labai plento dviračio ant treko reikėjo drąsos. „Iš aukšti, todėl privalau per dieną surengti visų pradžių buvo baisu, nes trekas skiriasi nuo trijų triatlono rungčių treniruotes. Negaliu plento – trekas status, dviratis be stabdžių, iš praleisti“, – paaiškina vaikinas, per dieną inercijos pedalai sukasi toliau ir nustojus minti, nubėgantis apie 10 km, dviračiu numinantis o kai važiuoji plento dviračiu – kiek mini, tiek, – dar 40–50 km ir nuplaukiantis apie 3 km. lygina vaikinas. – Todėl po pirmojo karto buvo Penkis kartus per savaitę savo grybšniais daug įspūdžių.“ Tautvydas matuoja baseino takelius, o kitas dvi dienas plaukia Panevėžio mariose. „Net ir vėsią vasarą?“ – nusistebiu. „Triatlonininkams Gaudys šansą tai labai geras oras, – šypsosi užsigrūdinęs Liepos pradžioje T.Kopūstas dalyvavo Lietuvos vyrukas. – Anglijoje būna ir prastesnių orų.“ čempionate. Tai buvo pirmas kartas, kai

devyniolikmetis startavo elito grupėje. Savo amžiaus grupių čempionų titulų jis jau turi, todėl dabar pirmosios vietos siekė ir tarp suaugusiųjų. Trakuose vykusiame čempionate Tautvydas pasiekė savo tikslą ir tapo Baltijos šalių ir Lietuvos čempionu elito grupėje. Gerą sportinę formą išlaikyti visą sezoną sunku, todėl pagrindinis Tautvydo tikslas – pasaulio jaunimo čempionatas, kuris vyks Kanadoje rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje. Praėjusiais metais buvęs šeštas, šiemet jis tikisi kovoti dėl medalio. O kas toliau? Toliau vaikinas ketina pakovoti dėl vietos olimpinėse žaidynėse, apie kurias, kaip ir kiekvienas sportininkas, svajoja. Pagrindinė atranka vyksta per paskutinius dvejus olimpinio ciklo metus. Triatlonininkams kelią į žaidynes atveria reitingas. „Pagal valstybių reitingus tarptautinė federacija nustato šaliai žaidynėse galinčių atstovauti sportininkų limitą – trys, du arba vienas. Mes geriausiu atveju galime tikėtis vienos vietos. Olimpinėse žaidynėse startuoja 56 sportininkai. Europai dažniausiai tenka 22–24 vietos. Vadinasi, pasaulio reitinge turi būti apie penkiasdešimtuką, kad turėtum šansų papulti“, – aiškina Lietuvos triatlono federacijos prezidentas. Šiandien jaunimo reitinge Tautvydas užima dvyliktą vietą, o suaugusiųjų reitingo varžybose dar nedalyvavo. „Galvoju apie kitus metus. Gal mano galimybės ir nelabai didelės prasibrauti į Rio de Žaneiro žaidynes, bet jeigu nors truputį jų yra, reikia bandyti. Jeigu viskas gerai, kitais metais mėginsiu dalyvauti suaugusiųjų varžybose“, – atkakliai savo tikslo pasirengęs siekti T.Kopūstas.

OLIMPINĖ PANORAMA

OLIMPINĖ DIENA

Tinklinis sėdint

OLIMPINĖ PANORAMA

KLAUSĖTE – ATSAKOME

TOK vykdomojo komiteto nariai ir TOK garbės prezidentas J.Rogge‘as

„OLIMPINĖS PANORAMOS“ SKAITYTOJAS A.KAVALIAUSKAS IŠ KAUNO KLAUSIA, KIEK YRA TARPTAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO VYKDOMOJO KOMITETO NARIŲ. TOK vykdomojo komiteto nariai (šalis, išrinkimo metai): Prezidentas Thomas Bachas (Vokietija) – nuo 2013 Viceprezidentai Nawalis El Moutawakelis (Marokas) – 2012 Craigas Reedie (Didžioji Britanija) – 2012

Johnas Coatesas (Australija) – 2013 Zaigingas Yu (Kinija) – 2014 Nariai Gunilla Lindberg (Švedija) – 2011 Chingas Kuo Wu (Taivanas) – 2012 René Faselis (Šveicarija) – 2012 Patrickas Hickey (Airija) – 2012

Claudia Bokel (Vokietija) – 2012 Juanas Antonio Samaranchas jaun. (Ispanija) – 2012 Sergejus Bubka (Ukraina) – 2012 Willi Kaltschmittas Lujanis (Gvatemala) – 2012 Anita DeFrantz (JAV) – 2013 Uguris Erdeneris (Turkija) – 2014

KADA Į TARPTAUTINĮ OLIMPINĮ KOMITETĄ BUVO IŠRINKTOS PIRMOSIOS MOTERYS? KAS JOS? – KLAUSIA VILNIETĖ TERESĖ BALČIŪNIENĖ. Rašytoja ir žurnalistė I.Fonseca

1894 m. Paryžiuje vyko Tarptautinis sporto kongresas. Šiame kongrese buvo nutarta atkurti olimpines žaidynes ir įsteigti Tarptautinį olimpinį komitetą. Į pirmąjį Tarptautinį olimpinį komitetą buvo išrinkta trylika narių iš vienuolikos šalių. Iki 1981 m. TOK buvo vien vyrai. 1981 m. rudenį Vokietijos mieste Baden Badene vyko TOK sesija, per kurią pirmą kartą istorijoje į TOK buvo išrinktos dvi moterys: Venesuelos atstovė Isava Fonseca ir suomė Pirjo Haggman. I.Fonseca, daugkartinė Venesuelos žirginio sporto čempionė, rašytoja ir žurnalistė, dalyvavo 1956 m. vasaros žaidynėse Melburne. Venesuelos nacionalinio olimpinio komiteto nare ji tapo 1947-aisiais, o TOK komitete dirbo iki 2001-ųjų. P.Haggman buvo Suomijos lengvosios atletikos rinktinės narė. 1972 m. Miuncheno žaidynėse buvo bėgimo estafetės 4x400 m komandos narė, 1976 m. Monrealyje bėgo 400 m ir užėmė ketvirtą vietą, o 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse tą patį nuotolį įveikė septinta. Helsinkyje dirbo fizinio lavinimo dėstytoja. TOK narė buvo iki 1999 m.

P.Haggman – buvusi lengvaatletė

OLIMPINĖ PANORAMA

KOLEKCININKAI

IEŠKOJO BILIETO – RADO MEDALĮ GEGUŽĖS PABAIGOJE LOZANOJE VYKO JUBILIEJINĖ DVIDEŠIMTOJI PASAULIO OLIMPINIŲ KOLEKCININKŲ MUGĖ. JOJE DALYVAVO IR LIETUVOS OLIMPINĖS KOLEKCININKŲ ASOCIACIJOS GENERALINIS SEKRETORIUS RIMANTAS DŽIAUTAS BEI AKTYVUS JOS NARYS DARIUS KREIVYS.

ozanoje susirinko per šimtą sporto, daugiausia, žinoma, olimpinių suvenyrų kolekcininkų iš devyniolikos pasaulio šalių. Gausiausios delegacijos tradiciškai atvyko iš JAV ir Rusijos, nemažai buvo prancūzų ir šeimininkų šveicarų. Šiemet renginys vyko Ženevos ežero pakrantėje, netoli Olimpinio muziejaus, specialiai pastatytoje 700 kv. m palapinėje. Iškilmingame mugės atidaryme dalyvavo ir simbolinę juostelę perkirpo Tarptautinio olimpinio komiteto nariai Samihas Moudallalas iš Sirijos ir Syedas Shahidas Ali iš Pakistano. Buvo iškabintos visų mugėje savo atstovus turinčių šalių vėliavos. Iškilmingo 1938 m. Europos moterų krepšinio čempionato dalyvių medalis atidarymo išvakarėse ten pat Lozanoje buvo įsteigta Tarptautinė olimpinių kolekcininkų asociacija (Association Internationale des Collectionneurs Olympiques – AICO). Prezidentu tapo lenkas Romanas Babutas. Kadangi Lietuvoje tokia organizacija aktyviai veikia jau dvyliktus metus, mūsų šalis į AICO bus priimta be didesnių formalumų. Kaip pasakojo R.Džiautas, kai kurie dalyviai buvo atsivežę tokias solidžias kolekcijas, ypač ženkliukų, kad net ir jam, daug mugių mačiusiam, akys raibo. Ant stalų puikavosi reti atvirukai, pašto ženklai, monetos, medaliai, bilietai į varžybas, programos, talismanai ir kiti suvenyrai. Buvo galima ne tik apžiūrėti, bet ir nusipirkti sportininkų iškovotų olimpinių medalių. Kaip jie pateko į kolekcininkų rankas – komercinė paslaptis. Įvairūs eksponatai, skirtingos ir jų kainos. Europos šalies olimpinio komiteto ženkliuką buvo galima nusipirkti ir už 2 ar 5 šveicariškus frankus. O štai už 1912 m. Stokholmo vasaros olimpinių žaidynių dalyvio ženkliuką jo savininkas prašė 1000 eurų. Galima palyginti: Pekino žaidynių dalyvio ženkliukas kol kas kainuoja apie 15 eurų. Turėjo Rimantas ir vieną konkretų tikslą: nusipirkti ar į ką nors išsikeisti Tokijo olimpinių žaidynių krepšinio varžybų bilietą. Visų kitų žaidynių, pradedant pirmuoju krepšinio turnyru 1936 m. Berlyne, bilietus į šio žaidimo olimpines varžybas jis turi savo kolekcijoje. Deja, ir šį kartą niekas tokio bilietėlio neatvežė... Bet ant vieno šveicaro stalo R.Džiautas pamatė kitą ne mažiau Lietuvai įdomų eksponatą: pirmojo Europos moterų

OLIMPINĖ PANORAMA

D.Kreivys ir R.Džiautas (dešinėje) Lozanoje

KOLEKCININKAI Kabėjo mugėje dalyvavusių šalių vėliavos

Šis šveicaras pardavė lietuviui retą medalį

ANT STALŲ PUIKAVOSI RETI ATVIRUKAI, PAŠTO ŽENKLAI, MONETOS, MEDALIAI, BILIETAI Į VARŽYBAS, PROGRAMOS, TALISMANAI IR KITI SUVENYRAI. BUVO GALIMA NE TIK APŽIŪRĖTI, BET IR NUSIPIRKTI SPORTININKŲ IŠKOVOTŲ OLIMPINIŲ MEDALIŲ.

krepšinio čempionato, vykusio 1938 m. Romoje, dalyvio medalį. Kaip žinoma, tada Lietuvos rinktinė tapo vicečempione. Šveicaras norėjo uždirbti daugiau, bet sužinojęs, kuo tas medalis įdomus lietuviui, sutiko jį parduoti už 50 eurų. Gal kas nors iš žurnalo skaitytojų turi 1964-ųjų Tokijo olimpinių žaidynių bilietą į krepšinio varžybas? Kalbant apie lietuviškus ženkliukus, tai jie mugėje nebuvo labai paklausūs. Vienas kolekcininkas iš Rusijos parodė mūsiškiams Sočyje gautą ženkliuką ir teiravosi, ar tai tikrai lietuviškas olimpinis ženkliukas, išleistas Sočio žaidynėms. Mat ant jo nei LTOK ženklo, nei Lietuvos pavadinimo, nei vėliavos spalvų nėra. Gavęs patvirtinimą, kad ženkliukas lietuviškas, rusas apsidžiaugė. Mugės metu veikė paroda „Pašto ženklai, skirti Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms“. Įėjimas į mugę nekainavo, todėl lankytojų netrūko. Užsukdavo ištisos šeimos, ypač suvenyrai masino vaikus, kurių prašomi tėvai turėjo atverti pinigines. R.Džiauto nuomone, pastaraisiais metais prekyba olimpiniais suvenyrais sumenkusi, net kolekcininkų aktyvumas mugėse sumažėjęs, nes daug įvairių sandorių atliekama internetu. Beje, R.Džiautui tai buvo jau 18-oji mugė iš dvidešimties. Mugės organizatoriai dalyviams surengė įdomią ekskursiją į tik praėjusių metų pabaigoje po atnaujinimo duris vėl atvėrusį Olimpinį muziejų. Ten ir kolekcininkai pavydžiai į eksponatus žiūrėjo. „OP“ inf.

OLIMPINĖ PANORAMA

STOVYKLA

VAIKAMS – NEĮKAINOJAMOS PAMOKOS BIRŽELIO 2–7 D. KAUNE VYKO ANTROJI MOKINIŲ STOVYKLA „OLIMPINIS KAIMELIS“, KURIĄ ORGANIZAVO LIETUVOS TAUTINIS OLIMPINIS KOMITETAS IR KAUNO ŠV. KAZIMIERO PAGRINDINĖ MOKYKLA. Filomena Beleškevičienė, stovyklos organizatorė

tovyklos tikslas – mokinių intelektinių, dvasinių ir fizinių savybių puoselėjimas per kilnias olimpines idėjas. Olimpinę dvasią, tvyrančią olimpinių žaidynių metu, gali pajusti jose dalyvaujantys sportininkai, treneriai, organizatoriai, žiūrovai. Tai nepakartojami pojūčiai, pripildantys žmogaus protą ir jausmus tikrųjų olimpinių vertybių. Tačiau olimpinis ugdymas, remdamasis olimpizmo filosofija, šiuolaikiniais aktyviais mokymo, lavinimo ir treniravimo metodais, gali vaikams sukurti olimpinės dvasios pripildytą aplinką ir suteikti džiaugsmo,

ir ugdymo metodais mokiniai kasdien buvo orientuojami į atitinkamos vertybės suvokimą, patirtį ir pritaikymą asmeniniame gyvenime, puoselėjant santykius su kitais žmonėmis. Draugystės vertybė Pirmąją dieną vyko iškilmingas stovyklos atidarymas Lietuvos sporto muziejuje. Į šventę atvyko Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvė, Londono olimpiados olimpinio deglo estafetės narė, Lietuvos sporto universiteto dėstytoja plaukikė Birutė Statkevičienė, trejų olimpinių žaidynių dalyvis plaukikas Saulius

Stovyklos dalyviai išbandė treniruoklius bendravimo, draugystės, pažinimo, kūrybos, tobulėjimo, pergalės, pasididžiavimo jausmą. Antrojoje mokinių stovykloje „Olimpinis kaimelis“ dalyvavo šešių Kauno ugdymo įstaigų – Šv. Kazimiero pagrindinės, Kunigaikščio Vaidoto mokyklos-daugiafunkcio centro, „Santaros“ ir Jono Pauliaus II gimnazijų bei J.Grušo meno ir Veršvų vidurinės mokyklos mokiniai. Kiekviena mokykla atsiuntė po šešis mokinius. Stovykloje vyko susitikimai su žinomais sportininkais, olimpiečiais, praktinės olimpinių sporto šakų pamokos, veikė meno dirbtuvės. Stovyklautojai buvo mokomi pirmiausia pažinti save, savo aplinką, o tada plėsti žinias apie šalies, tarptautinius sporto ir visuomeninius įvykius, problemas. Analizuotos jaunimo įtakos galimybės savo aplinkos ir pasaulio įvykių raidai. Kiekviena diena buvo skirta vienai olimpinei vertybei puoselėti. Praktine veikla

OLIMPINĖ PANORAMA

Binevičius. Stovykla prasidėjo priesaika ir Kauno šv. Kazimiero pagrindinės mokyklos mokinių scenine kompozicija „Olimpo dievai“. Pirmoji diena buvo skirta draugystės vertybei. Mokiniai būrė komandas, žaidė trikrepšį. Buvo sudarytos žurnalistinės grupės, kurios bendravo su olimpiečiais, rengė reportažus „Olimpiečio portretas“. Mokiniai galėjo užsiimti ir menine veikla – buvo galima rinktis šokio arba aitvaro gaminimo projektus. Dienos pabaigoje stovyklos dalyviai išrinko draugystės ženklelio nominantus – draugiškiausius vaikus. Lygybės vertybė Antroji diena buvo skirta lygybės vertybei. Dar senovės Graikijoje vykusiose varžybose buvo kuriama teisingumo atmosfera. Kūno, proto ir dvasios darna labiau vertinta nei kilmė ar

turtas. Ir šiandieniniame pasaulyje kiekvienas turime lygias teises, nepriklausomai nuo fizinių, rasinių, religinių skirtumų esame lygūs. Olimpinė lygybės vertybė aktuali visiems. Kuriant klestinčią ir sveiką visuomenę labai svarbu suteikti kiekvienam lygias galimybes reikšti savo teises bei realizuoti save. Kitokių žmonių ignoravimas, atstūmimas ar savęs aukštinimas daugeliui trukdo pasireikšti ir visavertiškai įsilieti į visuomenę. Diena prasidėjo pilietiška akcija „Aš – už švarią gamtą“. Girionyse stovyklautojų laukė orientavimosi sporto pratybos ir susitikimas su Lietuvos sporto universiteto studente, Lietuvos orientavimosi sporto jaunimo rinktinės nare Milda Radzivonaite bei Sočio žiemos olimpinių žaidynių dalyviu Vytautu Strolia. Mokiniai išbandė Girionių orientavimosi sporto trasą, bendravo su olimpiečiu, mėgavosi nuostabiais Kauno marių pakrantės vaizdais. Buvo surengtas fotografijų konkursas „Žmogaus ir gamtos grožis“. Kauno jachtklube vaikai bendravo su buriavimo sporto mokyklos „Bangpūtys“ direktoriaus pavaduotoju Rolandu Ženteliu, kuris su jachta „Ambersail“ dalyvavo „Tūkstantmečio odisėjoje“ ir kartu su žygio draugais Lietuvos tūkstantmečio garbei apkeliavo pasaulį. Šis įdomus žmogus papasakojo apie buriavimo sporto subtilybes. Stovyklautojai susipažino su jachtomis, stebėjo jaunųjų buriuotojų varžybas. Laukė ir staigmena: Kauno marių bangomis burlente atskriejo Londono olimpinių žaidynių dalyvis Juozas Bernotas ir priplaukęs prie molo pabendravo su stovyklautojais. Meno laboratorijose mokiniai toliau gamino aitvarą ir mokėsi šokti. Vakare išrinkti lygybės vertybės ženklelio laureatai. Pagarbos vertybė Trečioji diena buvo skirta pagarbos vertybei. Senovės Graikijoje aukštinta kilnios ir garbingos kovos idėja. Narsą, vyriškumą, fizinę jėgą ir pergalės troškimą sportinėje kovoje visuomet papildydavo šaunumas, taurumas, orumas, kilnumas. Garbinga sportinė kova, kilnus elgesys – būtini sporto kovų palydovai. Daugiakultūriame pasaulyje gyvenantys jauni žmonės turi išmokti gerbti įvairovę, taikiai elgtis. Pagarba reiškiama

STOVYKLA

KIEKVIENA DIENA BUVO SKIRTA VIENAI OLIMPINEI VERTYBEI PUOSELĖTI. PRAKTINE VEIKLA IR UGDYMO METODAIS MOKINIAI KASDIEN BUVO ORIENTUOJAMI Į ATITINKAMOS VERTYBĖS SUVOKIMĄ, PATIRTĮ IR PRITAIKYMĄ ASMENINIAME GYVENIME, PUOSELĖJANT SANTYKIUS SU KITAIS ŽMONĖMIS. susižavėjimu, kai kažkas pasiekia savo tikslą, pergalę. Auksinė taisyklė teigia: „Elkis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi.“ Pagarba sau, savo kūnui, kitiems žmonėms, kilniai kovai. Pagarba išskirtiniam pažinimui, nuolatinei pažangai. Pagarba sveikam gyvenimo būdui ir olimpinėms idėjoms. Kova su dopingu ir neetišku elgesiu. Šias vertybes buvo stengtasi įkvėpti vaikams rengiant susitikimus su kilniu ir garbingu elgesiu pasižyminčiais olimpiečiais. Sveikatos mokslų universiteto Sporto centre vyko susitikimas su Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyviu lengvaatlečiu Tomu Bardausku. Vėliau stovyklautojai dalyvavo fechtavimo treniruotėje, kuriai vadovavo Pekino vasaros olimpinių žaidynių sidabro medalio laimėtojas penkiakovininkas Edvinas Krungolcas, ir Jaunalietuvių sporto organizacijos mokyklos trenerės Virginijos Karandienės surengtoje šaudymo treniruotėje. Jogos centre šios sporto šakos federacijos prezidentas Vytis Zabulėnas rodė vaikams jogos veiksmus, diskutavo su mokiniais apie gyvenimo vertybes ir jų pasirinkimą. Antroje dienos pusėje – vėl menų dirbtuvės, refleksija ir pagarbos nominantų rinkimai.

fizinės veiklos katedros dėstytojos Jūratė Požėrienė, Aušrinė Packevičiūtė ir profesionalus vežimėlių krepšinio žaidėjas Vaidas Stravinskas supažindino vaikus su neįgalių žmonių sportine veikla. Parolimpietis Vytautas Girnius, būdamas aklas nuo vaikystės, savo gyvenime pasiekė neįtikėtinų sporto pergalių. Nestokodamas humoro jausmo Vytautas papasakojo apie savo sportinį kelią, gyvenimo vingius. Šio stiprios valios žmogaus pasakojimai – neįkainojamas įkvėpimas vaikams siekti savo tikslų, kantriai įveikti sunkumus. Vėliau stovyklos dalyvius LSU lektorius Saulius Kavaliauskas pakvietė į ekskursiją po S.Dariaus ir S.Girėno stadioną bei Kauno sporto halę. Tą dieną vyko ir protų mūšis sporto bei olimpine tema. Nugalėjo visi, nes dalyvavo, sužinojo kažką naujo, drauge siekė pergalės. Ketvirtąją dieną buvo išrinkti įkvėpimo ženklelio nominantai.

Ryžtingumo ir drąsos vertybės Penktoji diena prasidėjo šokių treniruote ir aitvaro kūrimo baigiamaisiais darbais. Tai buvo paskutiniai meninių kūrybinių dirbtuvių dalyvių darbai. Ši diena buvo skirta ryžtingumo ir drąsos vertybėms. Vaikų buvo netikėta ir ekstremali veikla. Pirmiausia laukė Įkvėpimo vertybė išvyka į Kauno irklavimo mokyklą, kurioje Ketvirtoji diena buvo skirta įkvėpimo vertybei. Olimpijos žaidynių nugalėtojai buvo praktines pratybas surengė treneris Vidmantas Striška. Vaikai susipažino su irklavimo įranga, nepaprastai gerbiami, jais didžiuodavosi ir dalyvavo varžybose su irklavimo treniruokliais žavėdavosi visi graikai. Jie dažnai tapdavo (konceptais), išmėgino vikingų valtis. Į įkvėpimu kitiems ne tik taikos metais, bet ir Kauno irklavimo mokyklą atvyko Sidnėjaus kovojant su priešais. Olimpionikas įgydavo olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja teisę sudėti ant Dzeuso aukuro jam skirtas aukas. Tai reiškė Olimpijos žaidynių nugalėtojo Birutė Šakickienė ir Monrealio olimpinių žaidynių vicečempionas Vytautas Butkus. artumą dievams. Įkvėpimas – tai sąmoningas Mokiniai dalyvavo improvizuotoje spaudos skatinimas daryti kažką kūrybingo, moralaus, konferencijoje, rengė reportažus. didingo. Olimpinis ugdymas skatina ieškoti Lampėdžiuose įkurtame UNO nuotykių įkvėpimo visose veiklose ir įkvėpti kitus. Čia parke vaikams teko pademonstruoti drąsą. ypač svarbūs žinomų žmonių pavyzdžiai. Konferencijos dalyviai ir rengėjai Lietuvos sporto universiteto (LSU) Taikomosios Po fizinės veiklos laukė pažintis su dar vienu

Mokiniai plaukiojo vikingų valtimis

sportininku – Veršvų vidurinės mokyklos abiturientu, baidarininku, Europos jaunimo iki 23 m. ir jaunių čempionato sidabro medalio laimėtoju Elviu Sutkumi. Jaunasis sportininkas papasakojo apie savo sportinį kelią. Kupina įspūdžių diena tęsėsi žolės riedulio aikštelėje, visi susipažino ir išmėgino šią įdomią sporto šaką. Prieš dienos aptarimą mokiniai buvo supažindinti su senovės Graikijos gyvenimo ir mitologijos elementais – varžymosi dvasia, antžmogiškomis pastangomis atiduodant visas savo kūno ir dvasios jėgas žygdarbiams. Jau senovės Graikijoje buvo suprantama, kad pergalės džiaugsmas Olimpijoje ateina tik po sunkaus darbo ir didelių kančių. Tobulėjimo vertybė Šeštąją dieną stovykla persikėlė į Vilnių, kur vyko Olimpinė diena. Stovyklautojai ne tik stebėjo renginius, bet ir patys juose aktyviai dalyvavo. Ugnies estafetės palydoje bėgo dauguma stovyklos dalyvių. Vėliau stovyklos vaikai didžiojoje šventės scenoje šoko trenerio Edvardo Sereikos parengtą šokį, Katedros aikštėje išbandė jėgas įvairiose varžybose, konkursuose, atrakcionuose. Susitiko su garsiais Lietuvos sportininkais, nusifotografavo su jais, gavo autografų. Paskutinė diena buvo skirta tobulėjimo vertybei. Stovyklos organizatorių nuomone, vaikai gavo neįkainojamų gerojo pavyzdžio pamokų tobulėti, siekti užsibrėžtų tikslų. Senovės graikų gyvenimo prasmės šūkis buvo nuolat tobulėti, varžytis, pirmauti visose gyvenimo srityse. Tobulinti kūno grožį ir grakštumą, protą ir dvasią. Nuolatinės pastangos siekti ko nors geresnio – civilizuoto ir laisvai mąstančio žmogaus būtinybė. Tokia buvo ir stovyklos „Olimpinis kaimelis“ misija. Tikimės, kad vaikai pajuto olimpinio kaimelio dvasią, patobulėjo ir tapo geresniais bei gražesniais žmonėmis.

OLIMPINĖ PANORAMA

PAMĄSTYMAI

SPORTAS – VISUOMENĖS BUKINIMO PRIEMONĖ? SPORTAS – SVEIKATA! ŠĮ POSAKĮ ŽINO KIEKVIENAS. KIEKVIENAS ŽINO IR TAI, KAD ŠIANDIEN SPORTAS REIŠKIA DAUG DAUGIAU. TAI IR PRAMOGŲ, VERSLO, KONKURENCIJOS, SKANDALŲ, MADŲ, IDENTITETO KŪRIMO IR KO TIK NORI OBJEKTAS. ŠĮKART – APIE SPORTO POVEIKĮ VISUOMENĖS KRITIŠKUMUI. Dr. Dainius Genys

andydami klasifikuoti sporto reikšmės įvairovę laikykime, kad sportą sudaro du pagrindiniai dėmenys – emocijų ir kritinis. Kitaip tariant, domėdamiesi sportu galime lavinti savo emocijas arba (ne) kritiškumą. Būtent nuo sporto naujienų pateikimo ir sporto įvykių interpretacijos žiniasklaidoje priklauso sporto poveikis visuomenei. Nuo to, kokie pjūviai naudojami sporto žinioms pateikti, ir priklauso sporto, kaip socialinio reiškinio, vieta visuomenėje.

Dėmesys bulvarinėms žinioms Vertinant mūsų didžiųjų naujienų portalų veiklą matyti, kad pastaruoju metu ryškėja keletas pagrindinių sporto pateikimo tendencijų. Viena tokių – pastebimai padidėjęs žiniasklaidos dėmesys bulvarinėms sporto žinioms, t.y. naujienoms, susijusioms su sportininkų buitimi, romantiniais, šeimyniniais santykiais, atostogomis, prabanga ir pan. Nykstamai mažėjant

OLIMPINĖ PANORAMA

analitinių straipsnių, pereinama prie elementarių sporto įvykių pranešimų – naujienų tarnybų, įvairių sporto šakų asociacijų ar lygų skelbiamos informacijos. Į akis krinta ir smarkiai banguojantis dėmesys sportui: artėjant didiesiems sporto įvykiams (olimpinėms žaidynėms, pasaulio ar Europos čempionatams) pučiamas informacinis burbulas, dar labiau išryškinantis abi anksčiau minėtas tendencijas. Pasibaigus grandioziniams įvykiams visuomenei tarsi leidžiama pailsėti nuo sporto. Atskirai reikėtų pakalbėti apie specializuotus sporto naujienų portalus. Čia padėtis gerokai skiriasi – minėtos tendencijos ne tokios ryškios, o kai kada net ir nepastebimos. Ir nors rimtų tiriamojo pobūdžio publikacijų bei solidžios ekspertizės galėtų būti daugiau, analitinio sporto temų esama. Tačiau neturint statistikos apie visuomenės domėjimosi sportu įpročius ir pagrindinius informacijos šaltinius sunku pasakyti, kuri pusė dominuoja.

Kita vertus, mums tai ne taip ir svarbu. Kur kas svarbiau suvokti, kokį poveikį šios dvi skirtingos sporto naujienų pateikimo kryptys turi visuomenės kritiškumui ugdyti. Lietuvoje ir Vakaruose Šio paragrafo tikslas – ne desperatiškai žvilgčioti į Vakarus ir aikčioti iš susižavėjimo. Tai greičiau noras lokalizuoti Lietuvos situaciją platesniame kontekste ir atpažinti bei įvertinti turimus pranašumus ir trūkumus. Žvilgtelėkime, pavyzdžiui, į anglakalbes šalis. Ten tendencijos panašios. Tiesą sakant, tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek JAV dėmesys sporto bulvarui netgi didesnis visų pirma dėl tose šalyse gyvuojančių gilesnių bulvarinės spaudos tradicijų. Tariamas sensacijų ir skandalų vaikymasis neretai pasiekia tokį lygį, kad Lietuvos sporto žvaigždės turėtų jaustis, lyg gyveną itin ramų ir beveik nuošaliai privatų gyvenimą. Vis dėlto vertinant platesnes tendencijas yra vienas „bet“. Kiekvienas rimtas leidinys (ar

PAMĄSTYMAI

tai būtų „The Guardian“, „The Daily Telegraph“, „The New York Times“ ar „USA Today“) pateikia rimtų analitinių straipsnių. Pranešimai apie įvykius ar plika statistika čia retai dedama be jokio komentaro. Kiekvieną straipsnį lydi išsami analizė, argumentuota prognozė, priežasčių komentavimas ar ekspertų vertinimas. Neaušinsiu burnos apie profiliuotų leidinių specifiką. Tie, kurie domisi sportu, supranta, ką turiu omenyje (o tie, kurie neskaito, kažin ar pradės). Ypatingos dramos čia nėra – Vakarų sporto vartotojų auditorijos milžiniškos, todėl ir šią nišą siekiančių užpildyti iniciatyvų, besiskiriančių savo lygiu ir profiliu, – begalė. Pakanka pažvelgti į įvairių sporto šakų lygų, asociacijų ar tiesiog komandų komunikaciją su sirgaliais: rasime visko – nuo bulvaro iki itin rimtos analizės. Analizė ar lengva pramoga Vertinant sporto poveikį visuomenės kritiškumui ugdyti ar slopinti, iš to, kas pasakyta, galime brėžti skirtį tarp skirtingo minėtų sporto pateikimo krypčių poveikio visuomenei. Nebūsiu itin originalus pastebėdamas gan akivaizdų dalyką – pateikiant visuomenei sugromuliuotas, apibendrintas, gatavas, analizuoti ir mąstyti neprovokuojančias naujienas kritiškumas

VIS DAR STEBINA KAI KURIŲ SIRGALIŲ TURIMOS SPORTO ANALIZĖS BEI EKSPERTIZĖS GYLIS, KURIO PAVYDĖTŲ NET IR RIMTI SPORTO ANALITIKAI. GEBĖJIMŲ SAVO MALONUMUI IŠNARSTYTI RUNGTYNIŲ STRATEGIJAS AR VESTI ASMENINĘ (SKIRTINGŲ PJŪVIŲ) STATISTIKĄ GALĖTŲ PASIMOKYTI IR SOLIDŪS TYRINĖTOJAI. nėra skatinamas. Darytina prielaida, kad Lietuvoje dominuoja sporto, kaip užuovėjos nuo kasdienės rutinos, samprata. Ši užuovėja suprantama kaip lengvas sporto įvykių įsisavinimas, tarsi savotiškas atsipalaidavimas nuo kritiško mąstymo. Esą mąstyti, analizuoti, prognozuoti reikia darbe, todėl bent jau skaitant ar klausant sporto naujienų galima atsipalaiduoti, žvilgtelėti į prabangius sportininkų pirkinius ar įvertinti jų žmonų ar draugių grožį. Yra ir kita kryptis – tie, kurie rimtai domisi sportu, seka įvykius itin plačiu rakursu ir susiranda Lietuvos žiniasklaidoje neskelbiamų naujienų. Vis dar stebina kai kurių sirgalių turimos sporto analizės bei ekspertizės gylis, kurio pavydėtų net ir rimti sporto analitikai.

Gebėjimų savo malonumui išnarstyti rungtynių strategijas ar vesti asmeninę (skirtingų pjūvių) statistiką galėtų pasimokyti ir solidūs tyrinėtojai. Vieniems tokia informacija – „neformatas“, kitiems ji atstoja emocinio sporto perspektyvą. Vėlgi be statistikos negalima kalbėti apie šių tendencijų proporcijas. Akivaizdu viena – tikrai ne sportas bukina visuomenę. Žiniasklaida, užimdama tarpininko vaidmenį, kartais ne tik atliepia, bet ir pagal savo įsivaizdavimą pati ima formuoti visuomenės poreikius. Pernelyg didelė koncentracija į sportą, kaip į emocijų, o ne strateginio mąstymo ir analizės židinį, sukuria nepramušamą širmą, rimtai maskuojančią kitą sporto pusę bei kitokį galimą poveikį visuomenei. Žinoma, sportas be emocijų netektų savo žavesio. Bet dilemą dėl šių aspektų proporcijų tenka įminti kiekvienam individualiai. Pats sportas skatina būdrauti tiek nuolatinį kritiškumą, be kurio būtų sunku suvokti žaidimo strategijas, naudojamus derinius, laimėjimų ir pralaimėjimų priežasčių analizę, sezonų prognozę ir t.t., tiek gilias emocijas, kurių patiriame po įspūdingų pergalių ar graudžių pralaimėjimų. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kuriuo dėmeniu labiau žavimės ir kuriam pasiduodame.

OLIMPINĖ PANORAMA

NUOMONĖ Olimpinis čempionas D.Pozniakas ir treneris A.Levickas

AUDROS NEIŠBLAŠKĖ OLIMPIZMO DVASIOS NEPAISANT OKUPACIJOS IR DVIEJŲ PASAULINIŲ KARŲ, LIETUVOS SPORTO LAIMĖJIMAI NERETAI DIDESNI NEGU PANAŠAUS DYDŽIO TURTINGESNIŲ IR RAMESNĮ GYVENIMĄ TURĖJUSIŲ VALSTYBIŲ. Zigmantas Motiekaitis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto garbės narys, 1976–1990 m. Lietuvos SSR kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas, VšĮ Lietuvos sporto informacijos centras direktorius

okios priežastys ir sąlygos lėmė Lietuvos sėkmę sporto arenose? Vieną atsakymų galima rasti šviesaus atminimo poeto Marcelijaus Martinaičio žodžiuose, pasakytuose LRT laidoje „Įžvalgos“: „...buvo badas, kiti sunkumai, todėl esą neverta apie tai šnekėti. Tačiau juk būtent tokiais laikotarpiais gyvenimo vertė išryškėja. Išmoksti gyventi, žinai, ką reikia daryti. Žinoma, jei tik nepasiduodi pagundoms ir nedarai nieko blogo kitiems žmonėms.“ Sistemą teko kurti iš naujo 1932 m., išleidus sporto įstatymą, įsteigus Kūno kultūros rūmus, galima sakyti, visiškai susiformavo Lietuvos sporto organizavimo ir valdymo struktūra. Deja, 1940-aisiais jau per pirmąją okupaciją buvo sunaikintos visos iki tol veikusios Lietuvos sporto organizacijos. Vokiečių okupacijos metais apie savo sistemos atkūrimą taip pat negalėjo būti jokios kalbos. Po karo Lietuvą užgriuvo dar žiauresnis stalininis režimas. Buvo toliau stiprinama

OLIMPINĖ PANORAMA

A.Šociko ir N.Koroliovo mūšis būdavo daugiau negu boksas

NUOMONĖ 1940–1941 m. pradėta formuoti sovietinė kūno kultūros ir sporto sistema. Pagrindiniai nutarimai kūno kultūros ir sporto raidos klausimais tuo metu SSRS buvo priimami aukščiausių sąjunginių partijos ir valstybės organų, o srityse, respublikose, miestuose, rajonuose, kolektyvuose, draugijose – tik pakartojami. 1944 m. kovo 3 d. Maskvoje buvo įsteigta „Žalgirio“ sporto draugija, beje, šiemet mininti 70-metį. 1944 m. rugpjūčio 23 d. savo veiklą atnaujino „Dinamo“ sporto draugija, o 1945 m. pradėjo veikti „Darbo rezervų“ ir „Lokomotyvo“ sporto draugijos. 1950 m. įkurta LSD „Kolūkietis“, vėliau tapusi „Nemunu“. Lietuvos profsąjungų ir sąjunginių sporto draugijų lėšos sporto priemonėms bei sporto materialinės bazės plėtrai darė tam tikrą teigiamą įtaką. 1946 m. gruodžio mėnesį Kūno kultūros ir sporto komiteto prie Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos pirmininką žinomą lengvaatletį Aleksejų Šimaną pakeitė ne mažiau garsus futbolininkas Jonas Uloza. Karo ir pokario metų audros sulaužė daugelio nespėjusių į Vakarus pasitraukti žymiausių kūno kultūros ir sporto veikėjų bei sportininkų likimus ar nusinešė juos į nežinią. Dėl represijų ir priverstinės emigracijos į Vakarus Lietuvoje visai mažai beliko sporto organizavimo darbą išmanančių specialistų. 1945 m. Lietuvoje buvo tik 28 aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai (27 baigę Kūno kultūros rūmų Aukštuosius kūno kultūros kursus, vienas, Stasys Šačkus, – Berlyno aukštąją kūno kultūros mokyklą), įvairius trumpalaikius kursus buvo baigę dar 46 žmonės. Dar vykstant karui, užfrontėje, daugiausia Maskvoje, parengta nemažai įvairių sričių specialistų. 1946 m. kūno kultūros ir sporto srityje jau dirbo 425 žmonės, bet kvalifikuotų kūno kultūros ir sporto darbuotojų ir toliau labai trūko. Tuo metu prasidėjo aktyvi įvairių sričių specialistų ekspansija iš kitų respublikų į Lietuvą. A.Šimano iniciatyva 1945 m. Kaune įsteigtas Kūno kultūros institutas (KKI), kuriam buvo perduota visa buvusių Kūno kultūros rūmų materialinė bazė. 1986 m. Lietuvoje jau dirbo 4759 sporto darbuotojai, iš jų 77 proc. turėjo aukštąjį išsilavinimą. 1947–1948 m. Lietuvoje pradėta masinė paprasčiausių kūno kultūros ir sporto įrenginių statyba talkų principu. 1950 m. Vilniuje rekonstruotas didžiausias Lietuvoje ir Pabaltijyje (14 tūkst. vietų) „Žalgirio“ stadionas, deja, šiuo metu visiškai apleistas. Ir vėliau, nepaisant nuolatinių draudimų, palaipsniui buvo plečiama sporto bazė. Pastačius naujų, šiuolaikinių sporto bazių, tokių kaip Vilniaus sporto rūmai ir kt., Lietuvoje surengta nemažai tarptautinių ir sąjunginių varžybų.

ŠALTOJO KARO METAIS SPORTAS TAPO VIENA SUDEDAMŲJŲ TUO METU EGZISTAVUSIO DVIEJŲ POLITINIŲ SISTEMŲ LENKTYNIAVIMO BEI IDEOLOGINĖS KOVOS DALIŲ. TODĖL NATŪRALU, KAD JO PLĖTOTEI BUVO SKIRIAMA DAUG DĖMESIO, DIDĖJO FINANSAVIMAS. Prie materialinės bazės plėtojimo ėmė prisidėti sporto draugijos (aiškūs lyderiai „Dinamo“ ir „Žalgiris“) bei didelių įmonių, tokių kaip Kauno statybos trestas, Dirbtinio pluošto ir Radijo gamyklos, Vilniaus kuro aparatūros ir Šiaulių televizorių gamyklos, Tarpkolūkinis kaimo statybos susivienijimas, vadovai, kartu rėmę ir meistrų komandas („Granitą“, „Taurą“, „Kuro aparatūrą“ ir „Eglę“). 1952-aisiais, tik po kelerių metų pastangų, Maskvoje buvo gautas leidimas leisti žurnalą

sporto mokyklai) lėšos. Didžiulis ne visada oficialus rėmėjų įnašas nebuvo oficialiai apskaitomas ir piniginės išraiškos neturėjo, nes beveik visa parama būdavo teikiama lanksčiai apeinant tuometinę tvarką ir neretai neoficialiai pritariant įvairioms to meto valdžios institucijoms. Svarbus įnašas buvo ne visada oficialus sportininkų įdarbinimas. Po nepriklausomybės atkūrimo sovietinių sporto draugijų Lietuvoje nebeliko, neliko ir apie 28 proc. jų lėšų. Daug lėmė žmogiški santykiai Sąjunginio centralizuoto valdymo sąlygomis bene pats sudėtingiausias darbo baras buvo neišvengiamai intensyvus bendravimas su sąjunginėmis sporto organizacijomis. Su sąjunginėmis sporto draugijomis sėkmingai bendravo Lietuvos sporto draugijų vadovai. Komiteto tikslas – bendrauti vertikaliai ir horizontaliai. Mano sritis – SSRS komiteto pirmininkai, jų pavaduotojai, SSRS rinktinių

Legendinė Lietuvos irkluotojų aštuonvietė (iš kairės): treneris E.Vaitkevičius, A.Perevoruchova, I.Bačiulytė, S.Korkutytė, L.Semaško, A.Margenytė, R.Tamašauskaitė, S.Bubulytė, A.Čiukšytė

„Sportas“. 1958 m. įkurta Lietuvos sporto žurnalistų federacija. Sportui negailėta pinigų Šaltojo karo metais sportas tapo viena sudedamųjų tuo metu egzistavusio dviejų politinių sistemų lenktyniavimo bei ideologinės kovos dalių. Todėl natūralu, kad jo plėtotei buvo skiriama daug dėmesio, didėjo finansavimas. Pagal 1988 m. Sporto komiteto atliktos apklausos duomenis, iš bendros apie 60 mln. rublių sumos 63,9 proc. sudarė miestų ir rajonų vykdomųjų komitetų, 23,3 proc. LSD „Žalgiris“, 7,5 proc. Kūno kultūros ir sporto komiteto, kitų sporto draugijų – apie 4 proc., Švietimo ministerijos – 1,2 proc. (tik Respublikinei

vyriausieji treneriai ir sąjunginių sporto draugijų vadovai. Man dirbant pirmininku pavyko užmegzti gerus ir Lietuvai naudingus santykius su unikalia asmenybe Sergejumi Pavlovu, sudėtingu, bet Lietuvai gana palankiu Maratu Gramovu bei ypač palankiu Nikolajumi Rusaku. Jo dėka Lietuvos sportininkams SSRS rinktinių nariams po nepriklausomybės atkūrimo ir mūsų atsisakymo dalyvauti SSRS pirmenybėse dar apie pusmetį SSRS sporto komitetas mokėjo atlyginimus. Atskirai norėčiau išskirti du šviesaus atminimo vyriausiuosius trenerius. Pirmasis – krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Aleksandras Gomelskis, kuriam, manau, pelnytai suteikėme Lietuvos SSR nusipelniusio trenerio vardą, nes

OLIMPINĖ PANORAMA

NUOMONĖ jis daug prisidėjo prie mūsų krepšininkų, tarp jų ir Arvydo Sabonio, meistriškumo ugdymo. Kita ryški asmenybė – plaukimo rinktinės vyriausiasis treneris Sergejus Vaicechovskis, kuris savo knygoje „Greitas vanduo“ susižavėjęs aprašė, kaip Vilniaus „Žalgirio“ stadione per futbolo rungtynių pertrauką buvo pagerbti olimpiniai čempionai Lina Kačiušytė ir Robertas Žulpa. Šviesaus atminimo buvęs mano pavaduotojas Algimantas Kukšta, turėjęs didelę trenerio patirtį, dažnai buvo kviečiamas į tuomečio SSRS sporto komiteto pirmininko pavaduotojo olimpinio čempiono Anatolijaus Kolesovo vadovaujamas darbo grupes, profesionaliai bendravo su lengvosios atletikos, akademinio, baidarių bei kanojų irklavimo, dviratininkų ir kitomis rinktinėmis. Bendraujant su bet kuo reikėjo profesionaliai pasirengti, argumentuotai apginti savo pozicijas, įrodyti, kad dėl bendro intereso turime

Iš gautų rezoliucijų ir vėlesnio bendravimo bei veiksmų supratau, kad egzaminas pavyko. Vėliau daug padėjo buvęs Ministrų tarybos pirmininkas Vytautas Sakalauskas. Pavyzdžiui, be jokio išankstinio klausimo parengimo, vos per vieną susitikimą buvo priimtas sprendimas statyti futbolo maniežą (dabartinę „Sportimą“). Visų paminėtų ir daugelio kitų vadovų palankumas bei pasitikėjimas pastebimai augo gerėjant sporto rezultatams. Beje, R.Sikorskis ir V. Sakalauskas taip pat šviesaus atminimo. Taigi visi trys šviesaus atminimo. Daugiausia bendrų interesų turėjome su Švietimo, Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo bei Sveikatos ministerijomis, taip pat su Profesinio ir techninio mokymo komitetu. Ne vienus metus nelengvai sekėsi bendrauti su Švietimo ministerija. Bet reikalai iš esmės pasikeitė, kai 1981 m. kartu Lietuvoje

Seulo olimpiniai čempionai Š.Marčiulionis, R.Kurtinaitis, A.Sabonis, V.Chomičius surengėme sąjunginę moksleivių spartakiadą. kartu siekti geriausio rezultato. Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro Apie tuomečių Lietuvos SSR vadovų požiūrį pavaduotojas Vaclovas Pranaitis daugelį ir paramą sportui galiu kalbėti tik turėdamas metų buvo Lietuvos studentų sporto tarybos galvoje tuos keturiolika metų, kai dirbau Kūno pirmininkas. Kartu su abiem ministerijomis kultūros ir sporto komiteto pirmininku. Kas stengėmės padėti sportininkams suderinti ketveri penkeri metai buvo priimami iš esmės mokslą su intensyviomis treniruotėmis. deklaratyvūs nutarimai, vyko partiniai ūkiniai Dar vienas unikalus bendradarbiavimas – aktyvai. Tačiau konkrečias problemas teko su Pabaltijo karinės apygardos vadovais. spręsti per oficialius ir kitokius susitikimus, Apygardos atstovas lietuvis majoras komitete kad ir prie kavos puodelio per futbolo ar turėjo savo kabinetą ir su sąrašais dalyvaudavo krepšinio rungtynių pertraukas. Ryškiausią visuose šaukimuose. įspūdį paliko pirmieji susitikimai su šviesaus Nemažai buvo padaryta plėtojant masinę atminimo Ministrų tarybos pirmininko pirmuoju kūno kultūrą, nors ir neišvengta gėdingo pavaduotoju Ksaveru Kairiu (beje, Latvijos prirašinėjimo. Daug vietos reikėtų ilgametėms lietuvių delegacijos vadovu 1938 m. pirmojoje gražioms daugelio gamybinių kolektyvų tautinėje olimpiadoje) ir, kaip jį vadinome, Ministru iš didžiosios raidės Romualdu Sikorskiu. tradicijoms aprašyti. Deja, moksleivių fizinio

OLIMPINĖ PANORAMA

parengtumo problemos jau egzistavo ir tada. Visa tai, ką paminėjau, leido mums pasiekti pagrindinį tikslą – centralizuoto valdymo sąlygomis sukurti veiksmingą savą sportininkų rengimo sistemą. 1946 m. įsteigta pirmoji Lietuvoje sporto mokykla, 1965 m. – Panevėžio sporto mokykla-internatas. 1990 m. jau veikė per šimtą sporto mokyklų, kuriose buvo ugdoma 110 tūkst. moksleivių. Rengiant jaunąją pamainą didžiulį vaidmenį atliko Panevėžio sporto mokykla-internatas. Tai, kad 1990 m. ši mokykla skubos tvarka buvo uždaryta, negalime pavadinti kitaip, kaip sportiniu ir politiniu nemokšiškumu, nes tuo metu Vakarų šalys jau intensyviai ėmė steigti tokias mokyklas. Sistemą sukurti nebuvo paprasta, nes sąjunginis centralizuotas valdymas su ne visai apgalvotu funkcijų pasiskirstymu iškart programavo žinybų ambicijas, priešpriešą tarp centrinių valstybinių ir žinybinių sporto organizacijų, o tai neretai dar aštriau persiduodavo į kai kurias respublikas. Todėl noriu padėkoti visų Lietuvoje veikusių sporto draugijų, miestų ir rajonų sporto organizacijų visų laikų vadovams už tai, kad ir kilus sudėtingiausioms diskusijoms, kartais pereidavusioms į aštrokus ginčus, nepamiršdavome, jog svarbiausia – pasiekti naudingiausią sprendimą Lietuvos sportui. Konkretus pavyzdys – 1983 m. SSRS tautų spartakiada, kai komplektuojant akademinio irklavimo (toks tada buvo pavadinimas) įgulas buvo rasti optimalūs tarpžinybiniai sprendimai. Rezultatas – aplenktos net trys SSRS rinktinės ir iškovota bendra pirmoji vieta. Svarbiausios sistemos nuostatos 1. Nepirkti sportininkų ir sukurti savitą sportininkų pamainos rengimo sistemą. 2. Saviems perspektyviems sportininkams sudaryti tokias sąlygas, kad jie nejaustų didelio noro palikti Lietuvą. Pavyzdžiui, Lietuvos irkluotojai, galintys pretenduoti į SSRS rinktinę, buvo aprūpinti kokybiškomis importinėmis valtimis. Kartą SSRS dviratininkų rinktinė net kreipėsi su prašymu, kad paskolintume Narsučio Dumbausko sportininkams nupirktus dviračius kitiems SSRS rinktinės nariams. 3. Maksimaliai panaudoti Lietuvos trenerių, mokslininkų, medikų ir kitų specialistų potencialą, rūpintis jų profesinio meistriškumo tobulinimu. 1952–1980 metai – nuoseklaus Lietuvos sporto rezultatų kilimo laikotarpis, o sistemos veikimo vaisių ypač gausiai užderėjo praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Galiu paminėti šiuos pavyzdžius: 1. 1983 m. į didžiausią kas ketveri metai

NUOMONĖ

Lietuvos futbolo jaunimo rinktinė – 1983 m. SSRS spartakiados čempionė (tupi iš kairės): V.Lekevičius, V.Bridaitis, R.Bubliauskas, R.Siniakovas, V.Buzmakovas, R.Deltuva, stovi – R.Tautkus, G.Žamba, I.Pankratjevas, R.Mažeikis, A.Koncevičius, treneris V.Gedgaudas, J.Lapeikis, V.Ivanauskas, A.Savukynas, V.Levendrauskas, V.Verbickas, R.Mažeika, treneris P.Paukštys

RENGIANT JAUNĄJĄ PAMAINĄ DIDŽIULĮ VAIDMENĮ ATLIKO PANEVĖŽIO SPORTO MOKYKLAINTERNATAS. TAI, KAD 1990 M. ŠI MOKYKLA SKUBOS TVARKA BUVO UŽDARYTA, NEGALIME PAVADINTI KITAIP, KAIP SPORTINIU IR POLITINIU NEMOKŠIŠKUMU, NES TUO METU VAKARŲ ŠALYS JAU INTENSYVIAI ĖMĖ STEIGTI TOKIAS MOKYKLAS. Bokso žvaigždės: R.Tamulis, treneris A.Šocikas, V.Bingelis, stovi – T.Tomaševskis, treneriai A.Levickas ir V.Peleckis, J.Čepulis, D.Navickas Sovietų Sąjungoje rengiamą kompleksinį renginį – VIII SSRS tautų spartakiadą buvo deleguota 520 sportininkų, 120 iš jų grįžo iškovoję medalius. Buvo laimėtos akademinio irklavimo ir futbolo varžybos, prizininkėmis tapo abi rankinio komandos. 2. 1984 m. žiemos olimpinėse žaidynėse Sarajeve Algimantas Šalna iškovojo pirmąjį žiemos sporto šakų (biatlono estafetės) aukso medalį. 1988 m. olimpinėse žaidynėse Seule 25 Lietuvai atstovavę sportininkai iškovojo dešimt aukso, tris sidabro ir du bronzos medalius. Kalgario žiemos olimpinėse žaidynėse Vida Vencienė iškovojo du medalius – aukso ir bronzos. Iš viso 1952–1988 m. olimpinėse žaidynėse dalyvavo 101 Lietuvos sportininkas, iškovota 25 aukso, 19 sidabro ir 16 bronzos medalių. Lietuvos sportininkų pergalės visuomenei reiškė daugiau negu sportą, patys sportininkai džiaugėsi ir puoselėjo viltis, jog ateis ta diena, kai galės atstovauti savo valstybui.

Esu įsitikinęs, kad ši sistema Lietuvoje nebūtų gerai veikusi, jeigu ne tikri patriotai, sąžiningi, kvalifikuoti ir ypač darbštūs mūsų sportininkai, treneriai, kiti specialistai, kurių tiek daug, kad visiems paminėti neužtektų šio straipsnio apimties. Tai Lietuvos sporto ir kitų enciklopedijų užduotis. Todėl, kai 1988 m. prasidėjęs atgimimas palietė ir sportą, abejingų neliko. Pirmiausia buvo entuziastingai prabilta apie LTOK atkūrimą ir sporto federacijų bei kitų visuomeninių organizacijų savarankiškumą. Pasirodžius tam tikroms demokratijos prielaidoms atsirado deklaruojančiųjų, kad visa sovietinė sistema – visiškas blogis, kurį reikia iš pamatų sugriauti. Mano nuomone, taip nutiko dėl to, kad tam tikra dalis žmonių nesugebėjo atskirti sporto administravimo sistemos nuo sportininkų rengimo. Kūno kultūros ir sporto komitetas buvo apšaudomas iš visų pusių. 1988 m. spalio 30 d. Lietuvos valstybinio

kūno kultūros ir sporto komiteto kolegija priėmė nutarimą, oficialiai pritardama Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimui. Kad neapsiribotų vien pritarimu, kolegija pasiūlė jos nariui, pirmininko pirmajam pavaduotojui Artūrui Poviliūnui kviesti telktis jau veikiančias neformalias iniciatyvines grupes. Manau, būtent dėl A.Poviliūno asmeninių savybių taip greitai susibūrė ir sėkmingai dirbo dabar jau visiems žinoma LTOK atkūrimo darbo grupė. Pabaigai svarbiausia išvada – per visų okupacijų laikotarpį, nepaisant visokiausių negandų, Lietuvos sporto visuomenėje gyvavo olimpizmo dvasia – kaip gyvenimo filosofija, aukštinanti ir į darnią visumą jungianti kūno, valios ir proto savybes. Siedama sportą su kultūra ir švietimu, palaikydama olimpizmo siekį kurti gyvenseną, pagrįstą džiaugsmu dėl įdėtų pastangų, ji ragino tikėti gero pavyzdžio auklėjamąja galia ir visuotinių etikos principų gerbimu.

OLIMPINĖ PANORAMA

SENA NUOTRAUKA

1928 m. Amsterdamo olimpinės žaidynės. JAV 4x100 m plaukimo estafetės komanda, A.Osipavičiūtė – trečia iš kairės

PIRMOJI LIETUVĖ – OLIMPINĖ ČEMPIONĖ Lietuvoje visi pažįsta Rūtą Meilutytę, 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse laimėjusią 100 m plaukimo krūtine auksą. Besidomintieji sportu prisimena ir kitos plaukikės Linos Kačiušytės 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse iškovotą 200 m krūtine aukso medalį. Ar daug kas žino, kad jau 1928 m. Amsterdamo olimpinėse žaidynėse JAV plaukimo rinktinėje startavusi lietuvių kilmės septyniolikmetė Albina Osipavičiūtė laimėjo du aukso medalius? Albina Liusi Šarlotė Osipavičiūtė (Albina Lucy Charlotte Osipowich) gimė 1911 m. vasario 26 d. Vorčesteryje, Masačusetso valstijoje. Nuo vaikystės žavėjosi plaukimu. Kadangi vietinėje mokykloje nebuvo merginų grupės, ji treniravosi kartu su vaikinais. 1928 m. Albina tapo 100 m plaukimo laisvuoju stiliumi JAV čempione, pagerino tris nacionalinius rekordus. Tais pačiais metais olimpinėse žaidynėse Amsterdame ji įveikė 100 m distanciją laisvuoju stiliumi per 1 min. 11 sek. ir pasiekė naują olimpinį rekordą. Antrąjį aukso medalį A.Osipavičiūtė iškovojo plaukdama 4x100 m estafetę laisvuoju stiliumi. JAV rinktinės rezultatas –

OLIMPINĖ PANORAMA

A.Osipavičiūtės trofėjų kolekcija

4 min. 46 sek. – buvo naujas olimpinis ir pasaulio rekordas. Grįžtančią iš olimpinių žaidynių A.Osipavičiūtę sutiko tūkstančiai Vorčesterio gyventojų. Dėkinga visuomenė surinko 4 tūkst. dolerių, kad ji galėtų tęsti mokslus Brauno universitete. 1929 m. San Franciske A.Osipavičiūtė pagerino 100 ir 200 m plaukimo pasaulio rekordus. Universitete ji susipažino su būsimuoju vyru Harrisonu Van Akenu, vėliau tapusiu „General Electric“ korporacijos viceprezidentu. A.Osipavičiūtė-Aken mirė 1964 m. birželio 6 d. Jai buvo vos 53-eji. 1966 m. JAV išleistoje „Amerikos lietuvių sporto istorijoje“ jos autorius Johnas Jacobs-Jakubauskas rašo: „Jos motinos namuose prieš 30 metų teko matyti vieną kambarį, pilną laimėjimo taurių, medalių, juostų, lentelių ir kitokių laimėjimo ženklų plaukime.“ Amerikos spauda daug rašė apie ją, paminėdama, kad A.Osipavičiūtė yra lietuvė. Ji buvo aktyvi Vorčesterio Lietuvos Vyčių kuopos narė. Sovietmečiu Lietuvoje apie A.Osipavičiūtę buvo sąmoningai nutylima, nes ji atstovavo JAV rinktinei. Vytautas Gudelis