Olimpinė panorama 2014 03

LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS

2014 kovas | NR. 3 (55)

OLIMPINĖ PANORAMA

MOTERŲ KELIAS Į OLIMPĄ

TURINYS

5 6

SKAITYTOJAMS LTOK prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės mintys

KRONIKA LTOK įvykiai

LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS

6 8

Nr. 3 (55), 2014 m.

VIRŠELYJE

SOČIS 2014 Žiemos olimpinių ir parolimpinių žaidynių užkulisiai

Pasaulio lengvosios atletikos čempionato akimirka Alfredo Pliadžio nuotr.

REDAKTORIUS Bronius Čekanauskas

AUTORIAI Marytė Marcinkevičiūtė Modestas Krukauskas Rita Bertulytė Algis Balsys Pranas Majauskas Tomas Gaubys Dainius Genys Vytautas Ruzginas

16

FOTOGRAFAS Alfredas Pliadis

DIZAINERIS Artūras Gimžauskas

17

MAKETUOTOJAS Vytautas Gimžauskas

ADRESAS Olimpiečių g. 15, LT-09200 Vilnius

RAŠYKITE

20 22

komitetas@ltok.lt

INTERNETO SVETAINĖ www.ltok.lt

24

SPAUSDINA „Lietuvos ryto“ spaustuvė

TIRAŽAS

4000 egz.

26

ISSN 1648-6331

28 32 Jei norite dalytis žurnalo medžiaga su savo skaitytojais, privalu pranešti, kad informacijos šaltinis – „Olimpinė panorama“

34

VEIKLA LTOK Kauno apskrities taryba atliko įsimintinų darbų

20

NAUJOVĖ Projektas Judėkim.lt padės auginti sportuojančią kartą

OLIMPIETĖ Airinė Palšytė taikosi į du metrus

PAMĄSTYMAI Lietuviško sporto ypatumai

16 22

ASOCIACIJA Savivaldybių sporto mokymo įstaigų vadovų asociacijos darbai – vis labiau matomi

TALENTAS Gimnastui Robertui Tvorogalui sunkiausia – suvaldyti emocijas

TOK ISTORIJA

26

Ilgas moterų kelias į olimpą

KONKURSAS Laureatės rašinys: „Ar teisingai elgiuosi pasirinkdama sportininko kelią“

SENA NUOTRAUKA Legendiniai milžinų mūšiai OLIMPINĖ PANORAMA

3

Ruslano Kondratjevo (Balsas.lt) nuotr.

SKAITYTOJAMS

DAINA GUDZINEVIČIŪTĖ LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO PREZIDENTĖ

Mieli skaitytojai, pasibaigus Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms trumpam stojo savotiškas štilis, sporto pasaulį apėmė ramuma ir šį mėnesį vyko mažiau tarptautinių varžybų nei įprastai. Bet ramuma sporte, kaip visada, apgaulinga. Iš tikrųjų žiemos sporto šakų atstovai dar kovojo dėl pasaulio taurių, specialistai aptarė ir analizavo olimpinius rezultatus, o vasaros atletų pasirengimas startams jau eina į pabaigą.

Kovo mėnesio LTOK vykdomojo komiteto posėdyje patvirtinome Ekspertų komisiją, kuri įvertins Lietuvos sportininkų pasirengimą ir dalyvavimą Sočio žaidynėse. Komisijos pirmininkas – išsamiai su žiemos sportu susipažinęs LTOK viceprezidentas Bronislavas Vasiliauskas. Jos nariai – žinomi sporto specialistai, mokslininkai, medikai. Būtent jie ir turės atsakyti į visiems rūpimus klausimus, ar mus tenkina lietuvių užimtos vietos penktajame dešimtuke, ar turime kopti aukščiau. Jeigu norime aukštesnių vietų, ką visų pirma turime tobulinti ar keisti. Juk negalime visą laiką tik skųstis sniego ir ledo stoka. Juoba visi mūsų olimpinės rinktinės kandidatai treniruojasi užsienyje, kur, kiek žinau, visko pakanka.

Komisija savo išvadas pateiks gegužės mėnesį vyksiančiam LTOK vykdomajam komitetui. Bet žiūrėdami į mūsiškiams sporto federacijų planuotus rezultatus ir sportininkų užimtas vietas žaidynėse matome, kad tik biatlonininkas Tomas Kaukėnas ir čiuožėja trumpuoju taku Agnė Sereikaitė įvykdė keltas užduotis. Žinau, kad sporte sunku planuoti. Ne visada prastesnis nei numatytas rezultatas yra planuotojų klaida, neretai tai – ir vertinga patirtis. Vis dėlto galima įžvelgti ir tendencingai netikslaus planavimo pavyzdžių. Ką norima apgauti?

Nebent pačius save...

Baigdama Sočio temą noriu pasidžiaugti prie LTOK būstinės esančioje kavinėje atidaryta fotografo Alfredo Pliadžio paroda. Sočio žiemos olimpinių žaidynių nuotraukose įamžinti mūsų sportininkai – jauni, gražūs, šaunūs savo šalies atstovai didžiausiame šių metų sporto renginyje.

Kovo 18-ąją posėdžiavo LTOK vasaros olimpinių sporto šakų komisija, kuriai vadovauja LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras. Sporto federacijų prezidentai, generaliniai sekretoriai pateikė informaciją apie 2014 m. sporto šakų rinktinių kooperuotą finansavimą, aptarė rinktinių dalyvavimo svarbiausiose šių metų varžybose ypatumus, galimybes kovoti dėl medalių. Diskutuota apie lėšų paskirstymo principus, didėjantį pinigų poreikį ir sporto šakų bendradarbiavimą tiek siekiant planuojamų sportinių rezultatų, tiek ieškant rėmėjų. Vis dėlto dažnai lėšų poreikis yra didesnis, negu leidžia galimybės.

Atrodo, 2016-ieji ir Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės dar toli. Bet jos, galima sakyti, jau čia pat. Šiemet kovas dėl olimpinių kelialapių jau pradės buriuotojai, gimnastai, sunkiaatlečiai, šauliai ir dziudo meistrai. Šią vasarą Europos čempionatuose vyks atranka ir į pirmąsias Europos žaidynes, kurios 2015-aisiais bus surengtos Baku. Ten, beje, neseniai lankėsi LTOK deleguotas Lietuvos olimpinio sporto centro direktorius Linas Tubelis.

Jo nuomone, kuo jau kuo, bet sporto bazėmis azerbaidžaniečiai tikrai nustebins Senojo žemyno atletus. Europos žaidynėse kai kurių sporto šakų atstovai taip pat kovos dėl kelialapių į Rio. Į Kinijos miestą Nandzingą, kuriame rugpjūčio mėnesį vyks antrosios jaunimo (14–18 m.) vasaros olimpinės žaidynės, dalyvauti misijos vadovų pasitarime iškeliavo LTOK olimpinio sporto direktorius Kazys Steponavičius ir jo pavaduotojas, Lietuvos olimpinės misijos vadovas Einius Petkus. Drauge su jais į specialų seminarą išvyko ir LTOK rekomenduota bei Tarptautinio olimpinio komiteto patvirtinta Nandzingo žaidynių jaunoji ambasadorė. Tai irkluotoja, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentė Gintarė Okulevičiūtė. Greta sporto varžybų jaunimo žaidynėse numatoma gausi kultūrinė lavinamoji programa. Būtent skatinti sportininkus laisvalaikiu kuo aktyviau dalyvauti lavinamosios programos renginiuose ir bus viena pagrindinių ambasadorių užduočių.

Su pavasariu ir vasaros sezonu!

OLIMPINĖ PANORAMA

5

KRONIKA BAKU STEBINS SPORTO ARENOMIS

Lietuvos olimpinio sporto centro direktorius L.Tubelis sportininkų kaimelyje Baku Kovo 13–14 d. kitąmet vyksiančių pirmųjų Europos žaidynių organizatoriai į atvirų durų dienas Baku pakvietė keturiolikos nacionalinių olimpinių komitetų atstovus. Žaidynėse numatoma sulaukti per 6 tūkst. sportininkų, kurie atstovaus devyniolikai sporto šakų, ir dar 3 tūkst. aptarnaujančio personalo. Penkių sporto šakų rungtys bus neolimpinės, tarp jų ir krepšinio (3x3) bei futbolo (paplūdimio). Anksčiau į žaidynių programą nebuvo planuota įtraukti lengvosios atletikos. Vis dėlto nuspręsta, kad ši sporto šaka bus, nors sportininkai kovos tik dėl vieno komandinės rungties medalių komplekto.

Aštuonių sporto šakų atstovams (lengvosios atletikos, paplūdimio tinklinio, dviračių sporto, šaudymo, plaukimo, stalo teniso, tekvondo ir triatlono) Europos žaidynės turės reikšmės dalyvaujant atrankoje į 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Dalis sporto bazių, kuriose žaidynių metu vyks varžybos, jau pastatytos, kitos dar statomos ar renovuojamos.

Iki 2015 m. planuojama baigti 65 tūkst. žiūrovų vietų lengvosios atletikos stadioną, vandens sporto šakų (6 tūkst. žiūrovų vietų), šaudymo centrus, BMX dviračių trasą. Sportininkai ir juos aptarnaujantis personalas gyvens dviejuose sportininkų kaimeliuose – pagrindiniame, kuris yra pačiame Baku, ir baidarių bei kanojų irklavimo, nutolusiame nuo Baku apie 300 km. Pagrindinis kaimelis jau baigiamas įrengti. Sportininkai gyvens 10–15 aukštų vietinio geltono akmens namuose, kuriuose įrengti itin erdvūs apartamentai. Žaidynių organizaciniam komitetui vadovauja pirmoji Azerbaidžano ponia Mehriban Alijeva.

Organizatoriai numato dalyviams kompensuoti kelionės į žaidynes išlaidas.

APTARĖ VASAROS SPORTO ŠAKAS Kovo 18 d. Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete vyko LTOK vasaros olimpinių sporto šakų komisijos posėdis, kuriam vadovavo šios komisijos pirmininkas, LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras. Posėdyje dalyvavo šešiolikos sporto šakų federacijų prezidentai, generaliniai sekretoriai, kiti atsakingi darbuotojai. Lietuvos olimpinio sporto centro direktorius Linas Tubelis pristatė Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatų mokomajam sportiniam darbui skiriamą LOSC ir LTOK finansavimą, aptarė tų rinktinių, kurių lėšų poreikis gerokai viršija galimybes, padėtį.

Federacijų generaliniai sekretoriai pateikė informaciją apie 2014 m. sporto šakų rinktinių kooperuotą finansavimą, aptarė rinktinių dalyvavimo svarbiausiose šių metų varžybose ypatumus, galimybes iškovoti olimpinius kelialapius į 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynes.

Diskutuota apie lėšų skirstymo principus, didėjantį pinigų poreikį ir sporto šakų bendradarbiavimą tiek siekiant planuojamų sportinių rezultatų, tiek ieškant rėmėjų.

6

OLIMPINĖ PANORAMA

Simbolinę juostelę perkirpo L.Kačiušytė, D.Gudzinevičiūtė, A.Gaižutis ir A.Poviliūnas

OLIMPINĖ AKADEMIJA ŠVENČIA ĮKURTUVES LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, Lietuvos edukologijos universiteto rektorius Algirdas Gaižutis, Lietuvos olimpinės akademijos prezidentas Artūras Poviliūnas ir Lietuvos olimpiečių asociacijos prezidentė Lina Kačiušytė kovo 18 d. perkirpo simbolinę juostelę ir atvėrė duris į naujas, erdvias, maždaug 140 kv. m ploto Lietuvos olimpinės akademijos ir Lietuvos olimpiečių asociacijos patalpas.

Edukologijos universitete po vienu stogu įsikurs ne tik šios dvi LOA organizacijos, čia taip pat veiks Olimpinių studijų centras, bus kaupiamas archyvas, kvies biblioteka, filmoteka. Tikimasi, kad čia dažnai lankysis studentai.

Edukologijos universiteto rektorius akademikas A.Gaižutis pasidžiaugė, kad abi LOA nusileido į labai gerą erdvę: „Jūs tapote mūsų sudedamąja dalimi. Čia dirbsite tarp studentų, profesorių.“ Rektorius įkurtuvių proga padovanojo paveikslą ir kalendorių, tinkantį net penkeriems metams. LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir generalinis sekretorius Valentinas Paketūras įteikė laikrodį su LTOK ir LOA ženklais bei pasidžiaugė, kad Olimpinė akademija ir Olimpiečių asociacija priartėjo prie Olimpinio komiteto.

Prezidentė A.Gaižučiui ir Lietuvos olimpinės akademijos garbės prezidentui prof. Povilui Karobliui įteikė LTOK atkūrimo 25-mečio medalius. Su įkurtuvėmis sveikino Edukologijos universiteto Senato pirmininkas prof. Audronius Vilkas, UAB „Olifėja“ generalinis direktorius Antanas Muraška, olimpiečiai.

PRIEŠ NESĄŽININGUS VARŽYBŲ ORGANIZATORIUS Kovo 18 d. Vilniuje vyko seminaras, kurio tema – „Kokios institucijos Europos Sąjungoje kovoja su nesąžiningu varžybų organizavimu“. Tokie seminarai, kuriuos rengia Europos loterijų asociacija ir kitos sąžiningu žaidimu besirūpinančios institucijos, jau vyko daugelyje Senojo žemyno šalių. Pasitarimo dalyvius pasveikino ir apie šių problemų aktualumą kalbėjo LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

Seminare Vilniuje dalyvavo Lietuvos ir Latvijos sporto varžybų bei loterijų organizavimu užsiimančių institucijų atsakingi darbuotojai. Pranešimus skaitė Europos loterijų asociacijos sporto žaidimų vykdomasis sekretorius Vagelis Alexanderis, Tarptautinių strateginių ryšių instituto ekspertas Pimas Verschuurenas ir kiti. Diskusijose, kurioms vadovavo UAB „Olifėja“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Donatas Kazlauskas, buvo kalbama apie nesąžiningas lažybas, sutartus rezultatus, sukčiavimą sporte ir t.t. Po pasitarimo svečiai iš užsienio drauge su „Olifėjos“ darbuotojais jėgas išbandė krepšinio aikštelėje.

Seminare kalbėjo „Olifėjos“ generalinio direktoriaus pavaduotojas D.Kazlauskas

VERTINS PASIRODYMĄ SOČYJE Kovo 20 d. vykusiame LTOK vykdomojo komiteto posėdyje, LTOK prezidentei Dainai Gudzinevičiūtei pasiūlius, buvo sudaryta Ekspertų komisija, kuri įvertins Lietuvos sportininkų pasirengimą ir dalyvavimą Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse. Komisijai vadovaus LTOK viceprezidentas Bronislavas Vasiliauskas, o ją sudarys sporto specialistai, mokslininkai, medikai. Savo analizę ekspertai pateiks gegužės mėnesio LTOK vykdomajam komitetui.

Apie Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatų vykti į Rio de Žaneiro vasaros olimpines žaidynes mokomojo sportinio darbo finansavimą ir organizacinių priemonių planus informavo Lietuvos olimpinio sporto centro direktorius Linas Tubelis bei LTOK olimpinio sporto direktoriaus pavaduotojas, Lietuvos misijos vadovas Rio de Žaneiro žaidynėse Einius Petkus. Abu pranešėjai pabrėžė, kad dažnai lėšų poreikis yra didesnis, nei leidžia galimybės.

Tradicinę Olimpinės dienos šventę, skirtą Lietuvos olimpinio sąjūdžio 90-mečiui, šiemet nutarta surengti birželio 7 d. LTOK vykdomasis komitetas patvirtino Lietuvos olimpinio sąjūdžio 90-mečio minėjimo programą ir organizacinį komitetą, kurio pirmininkas – Lietuvos olimpinės akademijos prezidentas Artūras Poviliūnas. Svarbiausi jubiliejiniai renginiai numatomi Kaune.

LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras informavo, kad skelbiamas konkursas geriausio Lietuvos metų sportininko prizui sukurti. Patvirtinti konkurso nuostatai.

Konkurso dalyviai savo darbus galės pateikti iki birželio 30 d.

Prieš Vykdomojo komiteto posėdį LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė premjero patarėjui sporto klausimais Vytautui Janušaičiui įteikė iš Tarptautinio olimpinio komiteto atkeliavusį MEMOS sporto vadybos studijų Belgijos katalikiškame Liuveno universitete baigimo diplomą.

SOČIO ŽAIDYNIŲ AKIMIRKOS

A.Pliadis dirbo jau devyneriose olimpinėse žaidynėse „Devyniolika lietuviškų akimirkų Sočyje“ – taip pavadinta kovo 20 d. kavinėje prie LTOK atidaryta fotografo Alfredo Pliadžio paroda. Spalvotose nuotraukose įamžinti žiemos žaidynėse dalyvavę mūsų šalies sportininkai – pasiekę norimus rezultatus ir linksmi arba, sėkmei nuo jų nusisukus, nusiminę.Parodos atidaryme dalyvavo ir žaidynių akimirkas prisiminė LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, premjero patarėjas sporto klausimais Vytautas Janušaitis, LTOK vykdomojo komiteto nariai, žiemos sporto šakų atstovai, parodos autoriaus kolegos ir artimieji.

Iš kairės: R.A.Kalytis, A.Aidukas, D.Gudzinevičiūtė, A.Sysas, K.Orentas, R.Ragelis

SPORTO ŽMONĖMS ĮTEIKTI LTOK APDOVANOJIMAI Kovo 20 d. LTOK salėje apdovanoti olimpiniam sąjūdžiui ir sportui nusipelnę žmonės, neseniai minėję jubiliejines sukaktis. Olimpiniais žiedais 60-mečio proga LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė apdovanojo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkės pavaduotoją, aktyvų sporto propaguotoją Algirdą Sysą. Vienam sukaktuvininkui – Kauno plaukimo mokyklos treneriui Ramojui Anicetui Kalyčiui septyniasdešimt sukako būtent šią dieną. Jį LTOK prezidentė apdovanojo Olimpine žvaigžde. Savo trenerį pasveikino ir olimpietis Vytautas Janušaitis. 85-mečio proga LTOK prizą „Citius. Altius. Fortius“ D.Gudzinevičiūtė įteikė buvusiam Lietuvos sporto draugijos pirmininkui, buvusiam Lietuvos kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pavaduotojui Romualdui Rageliui. LTOK medaliu „Už nuopelnus olimpizmui“ 75-mečio proga buvo apdovanotas olimpietis, pedagogas ir treneris, liaudies menininkas Kęstutis Orentas. Toks pat apdovanojimas 60-mečio proga įteiktas ir buvusiam Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės rinktinės nariui, treneriui, teisėjui Arūnui Aidukui.

APIE JAUNIMO OLIMPINĮ UGDYMĄ Vasario 28 d. Švietimo ir mokslo ministerijoje vyko projekto „Vaikų ir jaunimo olimpinis ugdymas“ metinė ataskaitinė konferencija. Renginyje dalyvavo švietimo ir mokslo viceministrė Edita Tamošiūnaitė, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, Lietuvos olimpinės akademijos prezidentas Artūras Poviliūnas, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro direktorius Algirdas Sakevičius, KKSD kūno kultūros ir sporto strategijos skyriaus vedėjas Sigitas Stasiulis, mokyklų ir ikimokyklinių įstaigų projekto dalyvių atstovai, pedagogai, moksleiviai. Sveikinimo žodį tarusi LTOK prezidentė pabrėžė, kad olimpinis švietimas – viena prioritetinių LTOK veiklos sričių. Ji apdovanojo LTOK atkūrimo 25-mečio medaliais ilgiausiai bei aktyviausiai projekte dalyvaujančius pedagogus. 2013 m. įgyvendintą projekto veiklą pristatė ŠMM neformalaus ugdymo ir švietimo pagalbos skyriaus vedėjas, LTOK olimpinio švietimo komisijos pirmininkas dr. Rolandas Zuoza. LTOK olimpinio švietimo programų vadovė Vita Balsytė aptarė 2014 m. projekto veiklą bei ateities viziją.

Patirtimi pasidalijo Lazdijų r. Veisiejų lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ pedagogės Vilma Blažaitienė, Jurgita Mozerienė, Kauno Vaidoto pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytoja metodininkė Lina Čečinaitė, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos kūno kultūros mokytoja metodininkė Irena Vidžiūnienė.

Per šią konferenciją prie projekto „Vaikų ir jaunimo olimpinis ugdymas“ prisidėjo dar aštuonios naujos mokyklos ir ikimokyklinės įstaigos.

PAGERBTI MOKINIŲ KONKURSO LAUREATAI Lietuvos sporto muziejuje pagerbti ir apdovanoti mokinių rašinio konkurso laureatai ir dalyviai, jiems talkinę mokytojai. Šįkart rašinio tema buvo „Ar teisingai elgiuosi pasirinkdamas sportininko kelią“.

Konkursą rengė LTOK Kauno apskrities taryba, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras ir Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacija.

Vertinimo komisiją sudarė pasaulio, Europos rekordininkai, daugkartiniai Lietuvos čempionai, aukštųjų mokyklų docentai ir profesoriai. Iš viso buvo įvertinti 92 rašiniai. Pirmasis laureatės rašinys spausdinamas šiame žurnalo numeryje.

OLIMPINĖ PANORAMA

7

SOČIS 2014

Lietuvos delegacija buvo lyg viena šeima

VEIKĖ LYG DARNUS MECHANIZMAS PER SOČIO ŽIEMOS ŽAIDYNES LIETUVOS OLIMPINĖS MISIJOS VADOVĖ VIDA VENCIENĖ BEI AKREDITACIJOS IR RYŠIŲ SU ORGANIZACINIU KOMITETU ATSTOVĖ LINA VAISETAITĖ ATLIKO SPORTO MĖGĖJAMS NEMATOMĄ, BET OLIMPIEČIAMS LABAI REIKALINGĄ DARBĄ.

Marytė Marcinkevičiūtė

V

idos Vencienės ir Linos Vaisetaitės darbas, susijęs su 2014-ųjų žiemos žaidynėmis, prasidėjo ne Sočyje, o likus trejiems metams iki starto, ir baigėsi jau po uždarymo iškilmių. Bet LTOK darbuotojoms visi jų laukę išbandymai nebuvo naujiena – įveikti pačias netikėčiausias kliūtis joms padėjo anksčiau sukaupta patirtis.

Turėjo iš ko pasimokyti Olimpinės čempionės V.Vencienės debiutas einant naujas misijos vadovo pareigas įvyko 1998 m. per Nagano olimpines žiemos žaidynes. Apsiprasti padėjo tuometė LTOK užsienio ryšių direkcijos vadovė Ijolė Domarkienė. „Olimpinės misijos vadovo pareigos – didelė garbė, bet kartu ir atsakomybė. Per olimpines žaidynes negalima klysti, viską reikia daryti labai kruopščiai ir atsakingai, nes kiekviena klaidelė gali brangiai kainuoti“, – perspėja V.Vencienė.

L.Vaisetaitė akreditacijos ir ryšių su organizaciniu komitetu atstovo pareigas vadina kaip garsiai skambančias, bet išties paprastas – jai teko bendrauti su organizacinio komiteto ir kitų šalių delegacijų atstovais.

Tai buvo jau ketvirtosios Linos olimpinės

8

OLIMPINĖ PANORAMA

žaidynės. Prieš Sočį ji dirbo Pekino ir Londono vasaros bei Vankuverio žiemos olimpinėse žaidynėse. „Per visas olimpines žaidynes atlieku tą patį darbą ir iš tikrųjų net nežinau, kaip tos mano pareigos vadinasi. Kai buvau Pekine, daug darbo atliko Ijolė Domarkienė. Buvau dar žalia, iš jos daug mokiausi. Vankuveryje jau dirbau su Vida, iš jos irgi semiuosi patirties. Darbai per olimpines žaidynes būna įprasti, bet atsakingi“, – V.Vencienei antrina Lina.

Svarbi kiekviena smulkmena Techninis darbas prasidėjo prieš trejus metus.

Iš anksto reikėjo pildyti įvairius dokumentus, tartis dėl apgyvendinimo, transporto, bilietų, pasirašinėti sutartis. Veikla ypač suintensyvėjo iki olimpinių žaidynių likus pusmečiui. Reikėjo nepražiūrėti nė menkiausios smulkmenos. „Darbas nebuvo sunkus, bet jis buvo ypač intensyvus ir priminė, kad para turi tik 24 valandas“, – taip šį darbą apibūdina L.Vaisetaitė. Į Sočį – anksčiau už kitus Sočio olimpinės žaidynės prasidėjo vasario 7 d., bet Vida su Lina į žaidynių sostinę nuvyko dar sausio 27-ąją, mat kitą dieną joms

buvo paskirtas laikas atlikti rinktinės narių akreditavimo procedūras, po kurių jau nieko neįmanoma pakeisti. „Buvo griežta formulė, pagal kurią sudėliota, kiek žmonių gali patekti į olimpinį kaimelį. Ir nuo jos nukrypti niekur nebuvo galima – pradedant sportininkais ir baigiant aptarnaujančiu personalu, – paaiškina V.Vencienė. – Mums viską pavyko susidėlioti taip, kad nekilo didelių pykčių, visi liko patenkinti. Sportininkams trijuose olimpiniuose kaimeliuose buvo sudarytos idealios sąlygos.“ Ypač buvo stengiamasi padėti gydytojui Daliui Barkauskui, kuris gyveno Kalnų kaimelyje. Buvo daroma viskas, kad jis kuo sklandžiau pasiektų Pakrantės kaimelį, kuriame pagalbos laukė čiuožėjos Agnė Sereikaitė ir Isabella Tobias.

Diena prasidėdavo pasitarimais Kiekviena V.Vencienės ir L.Vaisetaitės diena prasidėdavo misijos vadovų pasitarimais, kurie vykdavo 7 val. 30 min. Ypač daug klausimų buvo gvildenama dar neprasidėjus žaidynėms, bet sportininkams jau renkantis į jų sostinę. „Tada posėdžiai tęsdavosi gerokai ilgiau, apie porą valandų. Buvo dėliojami transporto

SOČIS 2014 maršrutai, sportininkų sutikimas, žiūrima, ar viskas normaliai funkcionuoja viešbučiuose, nekyla kitų sunkumų, – vardija Vida. – Įsibėgėjus žaidynėms posėdžiai sutrumpėjo iki pusvalandžio, nes organizacinis komitetas darė viską, kad sportininkams nekiltų jokių nesklandumų.“ Gerai atliko namų darbus Linos teigimu, išvengti nesklandumų padėjo kruopščiai atlikti namų darbai. „Akreditacijai buvome pasirengę iš anksto, tad sunkumų nekilo. Sunkiau buvo Lietuvoje, kai reikėjo viską sudėlioti, nes aptarnaujančio personalo kvotos, priklausančios nuo sportininkų, buvo gana griežtos. Be to, akreditacijos kortelė veikė ir kaip Rusijos viza, tad reikėjo užpildyti ir viską sutikslinti, kad nebūtų jokių klaidų. O kai viskas buvo kruopščiai atlikta, per paskutinį etapą buvo lengviau, – patikina Lina. – Per olimpines žaidynes bene labiausiai vargino savotiškas 24 valandų per parą budėjimas – reikėjo kiekvieną akimirką būti pasirengusiam bet kam.“ Norėdami patekti į kitų sporto šakų varžybas olimpiečiai ir treneriai prašydavo bilietų, bet jų buvo skirta mažiau, nei atsirasdavo norinčiųjų. Tad bilietus mėginta padalyti taip, kad niekas nepasijustų nuskriaustas. „Labai gerai, kad mūsų komanda Sočyje buvo labai draugiška ir ypač nepatenkintų nebuvo. O jei jų ir atsirasdavo, sau tyliai pabūdavau kelias minutes ir kibdavau į darbus“, – šypsosi Lina.

Misijos vadovėms dažnai tekdavo domėtis standartiniais buitiniais klausimais, pavyzdžiui, ar olimpiečių kambariuose veikia televizoriai, šaldytuvai, ar nesulūžo lovos ir t.t. „Atvykus į olimpinį kaimelį būna vadinamasis įsiregistravimas, per kurį apžiūrima, kad viskas būtų vietose. Ir išvykstant laukia tokia pati procedūra.

Jeigu kas nors būna sugadinta, už tai reikia susimokėti“, – pasakoja L.Vaisetaitė. Sočyje atsiskaityti už kambarius nebuvo sunku, nes niekas nedingo, niekas nebuvo sugadinta ar sulaužyta – mūsų sportininkai ir treneriai elgėsi tvarkingai.

Gyrė visą komandą Misijos vadovės per žaidynes turėjo puikią pagalbininkę latvę Ilvą Ciemitę, kuri dirbo žaidynių organizaciniame komitete, bei labai šaunius penkis savanorius asistentus, jau turėjusius olimpinių žaidynių patirties. Tad visi darbus pasidalydavo. „Nors gyvenome atskirai, trijuose kaimeliuose, tačiau buvome viena draugiška

L.Vaisetaitė ir V.Vencienė pirmos iš lietuvių atvyko į Sočį ir paskutinės iškeliavo namo

„OLIMPINĖS MISIJOS VADOVO PAREIGOS – DIDELĖ GARBĖ, BET KARTU IR ATSAKOMYBĖ. PER OLIMPINES ŽAIDYNES NEGALIMA KLYSTI, VISKĄ REIKIA DARYTI LABAI KRUOPŠČIAI IR ATSAKINGAI, NES KIEKVIENA KLAIDELĖ GALI BRANGIAI KAINUOTI.“ VIDA VENCIENĖ

Skirtinguose olimpiniuose kaimeliuose gyvenimo sąlygos buvo panašios

šeima. Puikiai buvo išspręstas slidininkų ir biatlonininkų aptarnaujančio personalo klausimas – jie padėjo vieni kitiems. Su sportininkais nuolat bendravau, iš jų lūpų buvo be galo malonu išgirsti padėkų už, rodos, išspręstą nedidelę problemėlę, – visai Lietuvos rinktinei gerų žodžių negaili V.Vencienė. – Mums labai daug gelbėjo papildoma lova vadinamajame papildomame kaimelyje: Lietuvos olimpiečių namelis buvo dešimties vietų, o sportininkų ir kitų delegacijų narių buvo devyni, ir ta lova labai pravertė.“

ir taip apsaugotų Isabellą nuo galimos infekcijos. Agnei tai nesukėlė jokių problemų“, – džiaugiasi V.Vencienė.

Lietuvos misijos vadovei per Sočio žiemos olimpines žaidynes teko bendrauti su sportininkais. Ar Kalgario olimpinė čempionė ir bronzos medalio laimėtoja mūsų olimpiečiams buvo didelis autoritetas? „Ne. Per olimpines žaidynes nėra jokių autoritetų, žaidynės visus sulygina. Dirbi savo darbą, kad sportininkams būtų gerai, ir tuo darbu gyveni“, – paaiškina.

V.Vencienė prieš pat žaidynių uždarymą rado laiko trumpai pasižiūrėti ledo ritulininkų kovų ir, žinoma, paslidinėti.

Išbandė olimpinę trasą Būdama olimpinėse žaidynėse ji visada „Labai susidraugavo viename kambaryje stengiasi išbandyti olimpines slidinėjimo gyvenusios Agnė Sereikaitė ir Isabella Tobias, trasas. Kalgario olimpinė čempionė be jos netgi padėjo viena kitai. Kai Agnė truputį specialios aprangos skolintomis slidėmis sunegalavo, su gydytoju jos paprašėme, kad porai naktų persikeltų pagyventi į kitą kambarį nušliuožė apie 4 km.

OLIMPINĖ PANORAMA

9

SOČIS 2014

Alfredo Pliadžio nuotr.

Olimpiados svečiai graibstė olimpinius suvenyrus, nors šie ir nebuvo itin pigūs

EKSKURSIJA PO NUOSAVĄ PINIGINĘ PER SOČIO OLIMPINES ŽAIDYNES VISĄ LAIKĄ GALĖJAI IR PRIVALĖJAI RINKTIS: MOKĖTI BRANGIAI IR ČIA PAT ARBA PIGIAU, BET PAIEŠKOJUS. Modestas Krukauskas

A

žiemos žaidynėms prištampavo įvairiausios olimpinės atributikos – nuo ženkliukų, pirštinių, aprangos iki stalo įrankių rinkinių ar net maisto produktų.

Tad pradėkime. Ženkliukai su olimpinių rungčių vaizdais kainavo nuo 20 Lt. Nors Lietuvos delegacija Sočio žaidynėse nebuvo labai gausi, o mūsų sirgalius galėjai ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, tarp įvairių ženkliukų su Norvegijos, JAV ar Suomijos vėliavomis puikavosi ir lietuviška trispalvė. Ženkliuko kaina – 300 rublių (apie 24 Lt). Šiose olimpinėse žaidynėse itin didelio populiarumo sulaukė margaspalvės pirštinės su užrašu „Sochi 2014“ – jų kaina, priklausomai nuo dydžio, svyravo nuo 40 iki 60 Lt. Sočio kepurėlė atsiėjo nuo 54 Lt. Ne ką mažesnę paklausą turėjo 100 rublių (apie 7,4 Lt) kainavę šokoladiniai Sočio čempionų medaliai. O užsigeidusieji mėlynų kumštinių žaidynių Didelė olimpinės atributikos pasiūla pirštinių turėjo pakloti 130 Lt. Kelionės visada turi vieną ir tą patį ritualą: Kuo toliau, tuo linksmiau: už Sočio grįžtantysis dažniausiai parsiveža ne tik prisiminimų iš aplankytų vietų, bet ir suvenyrų. talismanus – leopardą, zuikutį ar mešką vidutiniškai reikėjo atseikėti nuo 24 iki 90 Lt, O ką jau kalbėti apie olimpines žaidynes. o visas jų komplektas kainavo apie 130 Lt. Kaip ir visose aukščiausio lygio varžybose, Sočio žaidynių marškinėliai atsiėjo nuo 160 suvenyrai – malonumas ne iš pigiųjų. Rusija dlerio geležinkelio stotyje žioplus turistus vietiniai taksistai viliojo šūksniais: „Vyrai, gal reikia taksi? Taksi!

Taksi! Be problemų nuvažiuosite.“ Vilionė – ne iš pigiųjų. Už porą kilometrų kelio – 700 rublių (apie 55 Lt), nors vietiniai, šiukštu, liepė nemokėti daugiau kaip 250 rublių. Tad kokios tos Sočio žaidynės – sparčiai tuštinusios atvykėlių kišenes ar padėjusios taupyti piniginės turinį? Trumpa ekskursija.

Istorija su taksi, kuri prasidėjo Sočio žaidynių širdyje – Adlerio geležinkelio stotyje, baigėsi banaliai. Miesto transportu su bilietu už 19 rublių (1,4 Lt) ir palyginti patogia dešimties minučių kelione iki reikiamo taško. Tačiau tai ne taisyklės išimtis – Sočyje visą laiką galėjai ir privalėjai rinktis: mokėti brangiai ir čia pat arba pigiau, bet paieškojus.

10

OLIMPINĖ PANORAMA

iki 200 Lt, sportinis kostiumas – 440–520 Lt. Įsigijus olimpinę striukę piniginė ar kredito kortelė palengvėdavo 720 Lt. Net ir už vaikiškus marškinėlius su užrašu „Sochi“ prašė nevaikiškai daug – 2400 rublių (180 Lt), o už baltą kepurėlę su zuikio ausimis reikėjo palikti 1100 rublių (apie 85 Lt).

Visų šių suvenyrų buvo galima įsigyti tik firminėse žiemos žaidynių parduotuvėse.

Tiesa, ką nors, kas primintų šias žaidynes, buvo galima nusipirkti įvairiose Sočio, Adlerio ar Krasnaja Polianos vietinėse parduotuvėlėse, tik, žinoma, be jokių „Sochi 2014“ užrašų.

Paprasti marškinėliai su Sočio miesto vaizdais, raktų pakabukai ar kepurės kainavo nuo 50 iki 300 rublių (nuo 3,5 iki 24 Lt).

Maistas – brangus Atvykusieji į Sočio žiemos žaidynes turėjo pagalvoti ir apie galimybę savo akimis stebėti olimpines kovas. Žinoma, garsiausias ketverių metų žiemos sporto renginys prasidėjo atidarymo ceremonija. Bilietas į šias iškilmes kainavo solidžiai – nuo 480 iki 4000 Lt. Tačiau prieš renginį ir po jo ne vienas turistas ar sirgalius traukė prie

SSOČIS OČIS 20144

Žaidynių olimpiniai suvenyrai

OLIMPINĖ O OL LIMP IIM MPPIINĖ NĖ PPANORAMA ANOR AN NO ORRAAM MA

1111

SOČIS 2014 palapinių ar vagonėlių, kuriuose buvo galima nusipirkti pavalgyti bei išgerti.

Organizatoriai nesuko galvos dėl maisto įvairovės, visur jis buvo toks pats ir kainavo tiek pat – ar lipsi į kalnuose esantį „Laura“ slidinėjimo ir biatlono centrą, ar žingsniuosi olimpinio parko šaligatviais.

Visų pirma, įžengus į bet kurį olimpinį objektą, saugumo sumetimais iš sirgalių buvo atimamas turimas vanduo ar kitas skystis.

Tad apsirūpinti vietoje buteliuku mineralinio vandens ar pagrindinės žaidynių rėmėjos bendrovės „Coca-Cola“ produkcija kainavo tik 80 rublių (apie 6 Lt).

Skrupulingai neskaičiuojantieji rublių galėjo sau leisti nusipirkti blyną su dviguba raudonųjų ikrų porcija – jis kainavo apie 42 Lt. Kiti blynai buvo kur kas pigesni – priklausomai nuo to, kuo pagardinti, jų kaina svyravo nuo 14 iki 20 Lt. Nemėgstantieji blynų už Prie firminių suvenyrų parduotuvių nuolat rikiavosi eilės

200 rublių (maždaug 15 Lt) galėjo paprašyti sumuštinio su vištiena, jautiena ar lašiša. Jei neviliojo šie trikampiai sumuštiniai, buvo galima paskanauti picos gabalėlių. Bet ir jų kaina buvo solidi. Už itališko patiekalo rėžį išalkusiajam teko pakloti beveik 20 Lt, ledų porcija kainavo 7 Lt. Nors alkoholis žaidynių vietose buvo draudžiamas, vis dėlto olimpiniame parke buvo galima nusipirkti plastikinę 0,4 litro vietinio alaus taurę, kainavusią 300 rublių (apie 24 Lt).

Išėjus už olimpinių objektų ribų buvo įmanoma paskanauti ir nacionalinių šio regiono patiekalų – šašlyko, šaurmos, kitų valgių. Ir tikrai pigiau. Į turkišką kebabą panašios šaurmos buvo galima nusipirkti už 130 rublių (apie 9 Lt), o 100 gramų kiaulienos šašlyko ant Juodosios jūros kranto kainavo lygiai 100 rublių (apie 7,4 Lt). Avienos šašlyko kaina taip pat nebuvo kosminė: 100 gramų – 180 rublių (apie 14 Lt).

12

OLIMPINĖ PANORAMA

Naktis Stalino vasarnamyje – 500 litų Olimpiniame Sočyje lankytojų laukė nemažai vietinių muziejų. Nors elektrinis traukinys „Lastočka“, jungęs visus olimpinius centrus – Sočį, Adlerį ir Krasnaja Polianą, žaidynių dienomis kursavo nemokamai, prieš olimpiadą ir iškart jai pasibaigus kelionė į vieną pusę atsiėjo 112 rublių (apie 8,5 Lt).

Tiesa, daugelis lankytinų vietų Sočio apylinkėse yra tiesiog po atviru dangumi, todėl į juos pasižiūrėti nekainuoja nieko.

Pavyzdžiui, Sočio geležinkelio stotis, įtraukta į UNESCO paveldą, vietinis jūrų uostas – irgi istorinis. Žaidynių dienomis nemokamai buvo galima patekti į Dailės muziejų, kuriame yra ne vienas garsiojo marinisto Ivano Aivazovskio paveikslas, vertas dėmesio botanikos sodas.

Sočyje ne vienas užsienio turistas traukė ir į SSRS diktatoriaus Josifo Stalino vasarvietę.

Bilietas į šį muziejų kainavo 150 rublių (11 Lt). Ši

vila, į kurią daugybę metų negalėjo patekti joks svetimas žmogus, dabar atidaryta lankytojams.

Nuo vasaros joje galima ir apsistoti – už naktį tereikės pakloti 7000 rublių (apie 500 Lt). Tiesa, didelio komforto šioje vasarvietėje nereikėtų tikėtis – ir šaltoka, ir baugu. Bet gal atsiranda norinčiųjų naktį praleisti su vaškine Stalino figūra, sėdinčia prie darbo kabineto stalo.

Sočio svečiai nepraleido progos apsilankyti ir didžiausiame Rusijos okeanariume, kuris yra Adleryje. Tačiau įėjimas ir galimybė pafotografuoti žuvis atsiėjo tikrai nemažai – 600 rublių (apie 45 Lt). Žinoma, taupumo sumetimais buvo galima atsisakyti pramogų ir malonumų, juk pagrindinis tikslas – olimpinės žaidynės. Bet žaidynės be papildomų įdomybių – irgi ne žaidynės.

P.S. Kainos nurodytos tuo rublio kursu, kuris buvo Sočio žiemos olimpinių žaidynių dienomis.

SOČYJE NE VIENAS UŽSIENIO TURISTAS TRAUKĖ IR Į SSRS DIKTATORIAUS JOSIFO STALINO VASARVIETĘ. BILIETAS Į ŠĮ MUZIEJŲ KAINAVO 150 RUBLIŲ (11 LT). ŠI VILA, Į KURIĄ DAUGYBĘ METŲ NEGALĖJO PATEKTI JOKS SVETIMAS ŽMOGUS, DABAR ATIDARYTA LANKYTOJAMS. NUO VASAROS JOJE GALIMA IR APSISTOTI – UŽ NAKTĮ TEREIKĖS PAKLOTI 7000 RUBLIŲ (APIE 500 LT).

Žaidynių metu kelionė traukiniu „Lastočka“ buvo nemokama

Prekyba vyko ir Adlerio gatvėse

SOČIS 2014

PAROLIMPIEČIAI RENKASI AKMENSLYDĮ SOČIO PAROLIMPINĖSE ŽIEMOS ŽAIDYNĖSE LIETUVOS SPORTININKAI NEDALYVAVO, TAČIAU TEN BUVO NUVYKĘ MŪSŲ ŠALIES PAROLIMPINIO KOMITETO VADOVAI.

Lietuvos atstovai parolimpinių žaidynių atidaryme. Iš kairės: A.Pacevičius, G.Zavadskis ir V.Kvietkauskas

K

aip pasakojo Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) prezidentas Vytautas Kvietkauskas, į Sočį jie vyko trise. Be jo, delegacijoje dar buvo LPOK generalinis sekretorius Gintaras Zavadskis ir premjero visuomeninis konsultantas neįgaliųjų sporto klausimais Aleksandras Pacevičius. Pastarieji du juda su vežimėliais. Mūsiškiai į žaidynes keliavo pasisemti patirties, pasikonsultuoti su kitų šalių parolimpiečiais, pasitarti su tarptautinių federacijų vadovais. „Norime įvertinti savo galimybes, kokiose parolimpinių žaidynių žiemos sporto varžybose po ketverių metų galėtume dalyvauti“, – dar prieš išvyką sakė V.Kvietkauskas.

Kelionę finansavo LPOK ir Parolimpinio sporto rėmimo fondas. Žiemos parolimpinėse žaidynėse vyksta akmenslydžio (kerlingo) su vežimėliais, biatlono, kalnų ir lygumų slidinėjimo bei ledo ritulio varžybos.

Kadangi parolimpinių žaidynių išvakarėse prasidėjo Krymo krizė, prieš išvyką V.Kvietkauskas telefonu susisiekė su Tarptautinio parolimpinio komiteto prezidentu seru Philipu Cravenu bei Ukrainos parolimpinio komiteto prezidentu Valerijumi Šuškevičiumi. Pirmasis garantavo, kad žaidynės tikrai vyks, ir paprašė sporto netapatinti su politika, o antrasis pasakė, kad Ukrainos sportininkai dalyvaus Sočio parolimpiadoje ir sporto varžybose kausis su Rusija. Dar telefonu ukrainietis patikino, kad jų delegacija per atidarymo ceremoniją nežygiuos. Vis dėlto jau Sočyje

Tarptautinio parolimpinio komiteto vadovai Ukrainos atstovus įspėjo, kad žaidynėse gali rungtyniauti tik tų šalių sportininkai, kurie dalyvauja atidarymo parade. Ukrainiečiai greit sugalvojo, kaip visam pasauliui pademonstruoti savo protestą: į paradą delegavo vieną sportininką su šalies vėliava. „Svečių tribūnoje sėdėjome ne per toliausiai nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino. Mačiau, kaip suakmenėjo jo veidas, pasirodžius vienišam Ukrainos atstovui. O daugelis žmonių, kaip ir aš, kurie nesėdėjome vežimėliuose, Ukrainos delegatą pasitikome audringais plojimais stovėdami, – pasakojo V.Kvietkauskas. – Jeigu prieš žaidynes Ukrainos parolimpinio komiteto vadovas būtų pasakęs, kad jie nerungtyniaus Sočyje, žinoma, ir mes iš Lietuvos nebūtume ten vykę.“ Beje, ukrainiečiai tarp 45 valstybių sportininkų pagal laimėtų medalių skaičių liko antri ir nusileido tik Rusijai.

Vieną kartą – 1994 m. Lilehameryje – du Lietuvos sportininkai dalyvavo žiemos parolimpinėse žaidynėse. Tada ant slidžių stojo truputį pasitreniravę bėgikai Sigita Kriaučiūnienė ir Saulius Leonavičius. Aukštų vietų jie neužėmė, todėl vėliau buvo nuspręsta visą dėmesį skirti vasaros sporto šakoms.

Kas pasikeitė per tuos dvidešimt metų Lietuvos žiemos sporte? Praktiškai niekas. Tiesa, keli kalnų slidinėjimo entuziastai įsigijo specialią įrangą. Vienas jų – A.Pacevičius, drąsiai lekiantis nuo Ignalinos kalno. Bet Sočyje kalnų slidininkai

lenktyniavo praktiškai tose pačiose trasose, kaip ir sveikieji. Taigi mūsiškiams trasos dar per sunkios. Nedalyvavo Sočio parolimpinėse žaidynėse ir mūsų kaimynai latviai bei estai.

Latviai jau turi pajėgią akmenslydžio komandą, bet šį kartą jiems nepavyko įveikti atrankos varžybų barjero. „Jeigu sveikieji Lietuvos sportininkai būna patenkinti žiemos žaidynėse užimtomis penkiasdešimtosiomis vietomis, tai ir parolimpiečiams reikia dalyvauti. Žiūrėjome varžybas Sočyje, diskutavome tarpusavyje, tarėmės su kolegomis iš kitų šalių. Ko gero, mums priimtiniausias, nors labai nepigus, akmenslydis, arba kerlingas, su vežimėliais judantiems žmonėms. Komandoje – šeši žaidėjai, keturi vyrai ir dvi moterys, jokio amžiaus apribojimo. Jau kalbėjau su Lietuvos kerlingo asociacijos prezidentu Vytautu Vidmantu Zimnicku. Žadėjo padėti parolimpiečiams žengti pirmuosius žingsnius.

Kovo 25 dieną kvietėme visus su vežimėliais judančius sportininkus, norinčius išbandyti jėgas akmenslydžio aikštelėje, į Vilniaus ledo areną. Kaip sakoma, pradedame!“ – sakė iš Sočio grįžęs V.Kvietkauskas.

Lietuviai Sočyje užmezgė ir daugiau naudingų ryšių. Štai, pavyzdžiui, armėnai kitą žiemą rengs tarptautinį seminarą neįgaliesiems kalnų slidininkams. Pakvietė ir lietuvius. Aišku, kad dalyvaus, nes bene didžiausias šio sporto entuziastas šalyje yra premjero patarėjas A.Pacevičius.

OLIMPINĖ PANORAMA

13

SOČIS 2014

OLIMPIEČIŲ GYDYTOJUI TEKO PAKELIAUTI LIETUVOS OLIMPINĖS RINKTINĖS VYRIAUSIASIS GYDYTOJAS DALIUS BARKAUSKAS SAVO MEDICININIAME KREPŠYJE TURĖJO IR ŽIRKLES, IR KITOKIŲ AŠTRIŲ DAIKTŲ. BET GRIEŽTI SOČIO ŽAIDYNIŲ APSAUGOS DARBUOTOJAI TIK KELIS KARTUS PAPRAŠĖ LIETUVIO PARODYTI, KĄ ŠIS NEŠASI. Algis Balsys

D.Barkauskas Sočio žaidynių uždaryme

S

očio žaidynės Daliui Barkauskui buvo jau devintosios skaičiuojant kartu su vasaros.

Darbą olimpinėje rinktinėje pradėjęs 1996-aisiais Atlantoje, paskui vasarą jis dirbo Sidnėjuje (2000 m.), Atėnuose (2004 m.), Pekine (2008 m.), Londone (2012 m.), o žiemą – Solt Leik Sityje (2002 m.), Turine (2006 m.), Vankuveryje (2010 m.) ir šiemet Sočyje.

Ar daug darbo buvo Sočyje? – paklausėme D.Barkausko.

Rinktinė nedidelė – devyni sportininkai.

Bet trys skirtingose vietose ir skirtinguose aukščiuose išsidėstę olimpiniai kaimeliai, kuriuose gyveno mūsų olimpiečiai. Teko pavažinėti. Iš pradžių buvo nesusipratimų su transportu: pagal grafiką autobusas turi būti, o jo nėra ir niekas nežino kodėl. Po kelių dienų autobusai važiavo pagal grafikus. Vis dėlto iš Kalnų kaimelio, kuriame gyvenau, į Pakrantės kaimelį, kuriame buvo apsistoję čiuožėjai, į vieną pusę tekdavo sugaišti apie pusantros valandos.

14

OLIMPINĖ PANORAMA

Absurdiška buvo Isabellos Tobias trauma, kurią ji patyrė grįždama į olimpinį kaimelį po žaidynių atidarymo iškilmių. Čiurną pasitempė, manau, todėl, kad ją per daug valdė emocijos. Kūnas buvo vienoje vietoje, o siela – kitoje... Isabellai žaidynės galėjo baigtis dar neprasidėjusios, nes tokios traumos klastingos. Laimė, mums laiku pavyko išgydyti. Kiti sportininkai Sočyje kėlė mažiau rūpesčių. Buvo peršalimų. Bronchitas kabinosi prie Agnės Sereikaitės, gerkles skaudėjo slidininkams, biatlonininkams.

Kasdieninis darbas buvo padėti sportininkams atsigauti po krūvių ir pasirengti startams. Man talkino kineziterapeutas Marius Matulionis.

Susitvarkėm. Gal daugiau dėmesio reikėjo kalnų slidininkams, kurie gyveno aukščiausiai.

Bet ir jų nepalikome be medicininės priežiūros.

Kaip apskritai veikė medicinos centrai Sočio olimpiniuose kaimeliuose?

Man teko lankytis tik Pakrantės olimpinio kaimelio poliklinikoje. Ten buvo reikalingiausia

įranga. Bet nebuvo tokio serviso kaip Londone, kur visus tyrimus atlikdavo vietoje.

Modernaus aprūpinimo Pakrantės kaimelio poliklinikoje stigo. O štai ten, kur vyko ekstremaliausios varžybos, Kalnų kaimelio poliklinikoje, atrodo, visko pakako. Šiaip visi medicinos darbuotojai ir jiems talkinę savanoriai buvo geranoriški, paslaugūs.

Didesnių problemų mums nekilo.

Ar atskirų žiemos sporto šakų atstovai patiria specifinių traumų?

Be abejo, daug kas priklauso nuo sporto šakos. Dailiojo čiuožimo atstovus kamuoja perkrovos, slidininkus ir biatlonininkus – peršalimai, kvėpavimo takų bėdos, po varžybų čiuožėjo žingsniu slidininkai jaučia stuburo, juosmens skausmus, greitojo čiuožimo trumpuoju taku atstovams pavojingi susidūrimai, aštrios pačiūžos, kalnų slidininkams – skausmingi kritimai. Buvo Sočyje ir sunkių traumų, bet mūsiškiams pavyko jų išvengti.

SOČIS 2014

Kuo skiriasi medikų darbas vasaros ir žiemos olimpinėse žaidynėse?

Vasaros žaidynėse daug didesnė mūsų sportininkų delegacija, visi, kartais išskyrus irkluotojus, gyvena vienoje vietoje. Visi sportininkai nori pasirodyti kuo geriau, visiems reikia dėmesio. Mūsų medicinos punktas vasaros žaidynėse dirba beveik visą parą. Tiesa, ir medikų komanda būna gerokai didesnė nei žiemos žaidynėse. Žiemą medikų darbą apsunkina trys olimpiniai kaimeliai – daug važinėjimo.

Yra buvę atvejų, kai olimpiečiai apie anksčiau gautas traumas prabildavo tik olimpiniame kaimelyje. Kaip buvo šį kartą? Šį kartą buvo nediagnozuotų dalykų, kurie išlindo apžiūros metu. To staiga neišgydysi.

Gali tik skausmą numalšinti. Jeigu nemoki sportininko paklausti apie jo sveikatą, gali apskritai nieko nesužinoti apie buvusias traumas ar jaučiamus skausmus. Reikia ilgiau bendrauti, atviriau kalbėti.

Sočio žaidynėse daugiausia laiko D.Barkauskas praleido su šokėjų ant ledo pora I.Tobias ir D.Stagniūnu

„DAILIOJO ČIUOŽIMO ATSTOVUS KAMUOJA PERKROVOS, SLIDININKUS IR BIATLONININKUS – PERŠALIMAI, KVĖPAVIMO TAKŲ BĖDOS, PO VARŽYBŲ ČIUOŽĖJO ŽINGSNIU SLIDININKAI JAUČIA STUBURO, JUOSMENS SKAUSMUS, GREITOJO ČIUOŽIMO TRUMPUOJU TAKU ATSTOVAMS PAVOJINGI SUSIDŪRIMAI, AŠTRIOS PAČIŪŽOS, KALNŲ SLIDININKAMS – SKAUSMINGI KRITIMAI.“ Ar dažnai tekdavo susidurti su apsaugos darbuotojais? Juk mediko krepšyje galima ir šaltųjų ginklų rasti.

Turėdavau medicininiame krepšyje ir žirkles, ir kitokių aštrių daiktų. Bet turėjau ir specialų lipduką ant akreditacinės kortelės, kad esu medikas. Tą lipduką apsaugos darbuotojai gerbdavo. Savo mediko krepšį tikrintojams teko atidaryti gal tik porą sykių.

Rinktinės vyr. gydytojui Sočyje talkino kineziterapeutas M.Matulionis

Darbas devyneriose olimpinėse žaidynėse: daug įspūdžių, suvenyrų. Ar ką nors kolekcionuojate?

Nesu labai azartiškas. Perku žaidynių talismanus ir parvežu juos vaikams dovanų.

Gal jie kolekcionuos? Olimpiniame kaimelyje, per žaidynių atidarymo ir uždarymo iškilmes keičiuosi ženkliukais. Bet tai tik sportinis interesas.

OLIMPINĖ PANORAMA

15

VEIKLA

ATLIKTA ĮSIMINTINŲ DARBŲ LTOK KAUNO APSKRITIES TARYBA ATEITYJE DAUGIAU DĖMESIO NUMATO SKIRTI VAIKŲ IR JAUNIMO OLIMPINIO UGDYMO PROGRAMAI ĮGYVENDINTI. Pranas Majauskas, LTOK Kauno apskrities tarybos atsakingasis sekretorius

K

ovo 14 d. Lietuvos sporto muziejuje vyko LTOK Kauno apskrities tarybos ataskaitinis susirinkimas. Grupei apskrities sporto aktyvistų LTOK 25-mečio medalius įteikė LTOK olimpinio švietimo direktorius Algimantas Gudiškis.

LTOK Kauno apskrities tarybos atsakingasis sekretorius supažindino su atliktais darbais.

Ataskaitiniu laikotarpiu propaguotos ir įgyvendintos olimpinės idėjos, tarp Kauno apskrities gyventojų skleista olimpinė dvasia. Pagrindiniai LTOK Kauno apskrities tarybos veiklos tikslai – kūno kultūros ir sporto priemonėmis dvasiškai ir fiziškai lavinti gyventojus, stiprinti jų sveikatą, gerinti darbingumą, aiškinti žmonėms kūno kultūros ir sporto reikšmę, įtraukti vaikus, jaunimą ir vyresnio amžiaus žmones į sistemingas kūno kultūros pratybas ir t.t. Taip pat domėtasi tolesne buvusių olimpiečių, Lietuvos rekordininkų, pasaulio, Europos čempionų ir prizininkų veikla, sveikata, stengtasi panaudoti jų sukauptą patirtį. Kartu su sporto federacijomis, žurnalistais, sporto metraštininkais, sporto veteranais studijuota Lietuvos sporto, olimpinio sąjūdžio istorija ir praktika, rūpintasi jos aprašymu ir propagavimu, leista ir platinta sportinė informacinė medžiaga. Remtas Sporto muziejaus darbas, rengti sporto veteranų ir žmonių su negalia susitikimai, vakaronės, ieškota

rėmėjų savo veiklos programoms įgyvendinti, gintos tarybos narių teisės.

2013-aisiais nestokota įsimintinų švenčių: Sporto halėje pristatytas Lietuvos sporto šlovės alėjos projektas, Vaikų gynimo dienai ir Olimpinei dienai paminėti surengta tradicinė pavasario sporto šventė, Sporto halėje ir Lietuvos sporto muziejaus kiemelyje suorganizuotos vaikų trikrepšio varžybos.

Surengta mokinių kūrybinių ir tiriamųjų darbų konferencija „Mano olimpas“, kartu su Lietuvos moterų sporto asociacija – tradicinis festivalis „Sportuojanti mergaitė – būsima olimpietė“, Adolfo Varanausko 80-mečio minėjimas, o olimpinio vicečempiono Antano Mikėno 90-osioms gimimo metinėms paminėti kartu su Lietuvos sporto muziejumi bei Birštono A.Mikėno ėjimo klubu surengta paroda.

Kartu su olimpiečiais organizuotos išvykos į įvairias Lietuvos mokyklas: Alytaus, Druskininkų, Kėdainių, Kruonio, Lukšių, Lazdijų, Akmenės, Skuodo, Tauragės, Dieveniškių, Palemono ir kitas, jose moksleiviams ir mokytojams demonstruota kilnojamoji paroda, skirta Lietuvos olimpinio judėjimo 1922–2012 m. raidai ir LTOK atkūrimo 25-mečiui paminėti.

Periodiškai lankyti Prienų senelių namuose ir Kaune gyvenantys sporto veteranai. Surengta sporto veteranų ekskursija į Kauno „Žalgirio“

areną, globoti nelaimės ištikti olimpiečiai ir sporto veteranai. Ir tai tik nedidelė ataskaitoje išvardytų atliktų darbų dalis.

Ateityje daugiau dėmesio numatoma skirti vaikų ir jaunimo olimpinio ugdymo programai įgyvendinti. Masiškesni ir turiningesni turėtų būti Olimpinės dienos renginiai. Mūsų olimpiečiai ir aukštų sportinių rezultatų pasiekę sportininkai bei sporto veteranai ateinančiais metais ketina dažniau lankytis mokymo įstaigose, klubuose. Savo esmę ir prasmę turėtų įgauti projektas „Nutieskime tiltelį į tėvų ir prosenelių žemelę“, skirtas lietuvių išeivijos vaikams. Iš įvairių pasaulio valstybių atvykę lietuviai galėtų ne tik susipažinti su Lietuvos gamta, istorija, tradicijomis, gyvenimo būdu, išmokti lietuviškų dainų, eilėraščių, gražių legendų, bet ir išlaikyti egzaminus kilnaus lietuvaičio pasui gauti, dalyvauti vieno iškiliausių tarpukario lietuvių – Berlyno olimpinių žaidynių čempiono, 1939 m. Europos čempiono krepšininko Prano Lubino garbei jo tėviškėje Lukšiuose ir Zyplių dvare rengiamame trikrepšio turnyre bei meno šventėje.

Tarybos nariai, olimpiečiai, Kauno ir Birštono miestų bei Jonavos, Kaišiadorių, Kauno, Kėdainių, Prienų ir Raseinių rajonų merai už nuoširdų darbą ir olimpinių idėjų sklaidą buvo apdovanoti jubiliejiniais medaliais, padėkos raštais ir kitomis dovanomis.

LTOK Kauno apskrities tarybos ataskaitinis susirinkimas vyko Lietuvos sporto muziejuje

16

OLIMPINĖ PANORAMA

NAUJOVĖ

AUGINS SPORTUOJANČIĄ KARTĄ LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO IR LIETUVOS ASOCIACIJOS „SPORTAS VISIEMS“ INICIATYVA ŠIŲ METŲ KOVO VIDURYJE IMTAS ĮGYVENDINTI NAUJAS SOCIALINIS PROJEKTAS JUDĖKIM.LT.

Ruslano Kondratjevo (Balsas.lt) nuotr.

Marytė Marcinkevičiūtė

Judėkim.lt pristatymas. Iš kairės: G.Grybauskas, B.Vasiliauskas ir D.Gudzinevičiūtė

T

yrimai parodė, kad mūsų šalies jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių fizinis aktyvumas yra nepakankamas, todėl naujuoju projektu bus siekiama, jog vaikai ir jaunimas daugiau judėtų, augtų sveiki, judrūs, neturėtų antsvorio.

LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė per Judėkim.lt pristatymą pabrėžė, kad naujasis projektas skirtas ne tik jauniems žmonėms, bet ir jų tėvams. „Mes visi pirmuosius žingsnius žengiame su tėvų pagalba, jie mus daug kur paskatina. Pirmuosius sveiko ir aktyvaus gyvenimo principus įskiepija ne mokytojai ar treneriai, o tėvai. Mane tėtis taip pat kažkada nuvedė į šaudyklą. Jeigu tėvai vaiko nuo mažumės nepratins mankštintis, sportuoti, tai ir medalių neturėsime. Tačiau olimpinis sportas – ne vien medaliai. Tai ir kilnus sportas, ir sveika gyvensena, ir visapusiškos asmenybės ugdymas, ir olimpinės vertybės. Tikimės, kad šis projektas paskatins visus judėti, o kai ką skatins ir siekti gerų rezultatų“, – vylėsi Sidnėjaus olimpinė čempionė.

Pasak D.Gudzinevičiūtės, naujasis projektas – tai laiptelis sveikesnio gyvenimo link.

Asociacijos „Sportas visiems“ prezidento

Bronislavo Vasiliausko įsitikinimu, šis projektas šiandien yra ypač aktualus, o svarbiausia, kad jis bus ne proginis, o tęstinis. „Mūsų socialinis projektas kitoks: nuo vaikų darželių – iki tėvų. Sveikas žmogus – tai didžiulė vertybė valstybei. Su šiuo projektu siejame daug vilčių. Tačiau rezultatai taip greitai nepaaiškės, reikės metus ar porą palaukti“, – sakė „Sporto visiems“ vadovas. Šios asociacijos generalinis sekretorius Giedrius Grybauskas pateikė nemalonią statistiką, kad Lietuva pagal gyventojų aktyvumą užima ketvirtą vietą nuo galo tarp 40-ties tyrime dalyvavusių Europos valstybių. „Daugiau judėkite jūs, suaugusieji, daugiau judės ir vaikai. Tyrimai parodė, kad tėvai vaikams per dieną skiria vidutiniškai vos po septynias minutes, o reikėtų bent jau po dešimt aktyviam poilsiui“, – ragino G.Grybauskas.

Asociacijos „Sportas visiems“ viceprezidentas Algimantas Jucevičius pateikė tokius liūdnus faktus: net trys ketvirtadaliai apklaustųjų laisvalaikiu neužsiima jokia fizine veikla, tarp moterų tokių esama net 80 proc.

Projektas Judėkim.lt apima tris veiklos kryptis. Tai:

Moksleivių konkursas „Mano klasės mankšta“, kuris turėtų būti priimtinas jaunimui. Pagrindinio prizo laimėtojų – dviejų klasių (pirmų–penktų ir vyresnių) mokinių lauks poros dienų kelionė į Palangą, kurioje bus galima stebėti ir patiems dalyvauti asociacijos „Sportas visiems“ festivalyje. „Tai solidus apie 10 tūkst. Lt prizas“, – atkreipė dėmesį G.Grybauskas.

Klasės filmuos daromą mankštą ir vaizdo įrašus kels į internetą. Nugalėtojus padės išaiškinti vertinimo komisija: krepšininkas Rimantas Kaukėnas, Europos kiokušin karatė čempionė Rita Pivoriūnaitė ir aktorius Leonardas Pobedonoscevas.

Lietuvos darželinukų krepšinio čempionatas „Judėk su apelsinu“. Dalyvauti šiame čempionate jau užsiregistravo 79 darželiai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio. Čempionato partneris – Sostinės krepšinio mokykla, darželinukų čempionatą rengianti antrus metus. Tikimasi, kad iki 2018 m. šiose varžybose dalyvaus iki 30 miestų.

Socialinių reklamų kūrimas. Bus kuriami vaizdo klipai, skirti mažo fizinio aktyvumo problematikai akcentuoti.

OLIMPINĖ PANORAMA

17

18

OLIMPINĖ PANORAMA

Alfredo Pliadžio nuotr.

GREITASIS ČIUOŽIMAS TRUMPUOJU TAKU SOČYJE... IR IGNALINOJE OLIMPINĖ PANORAMA

19

OLIMPIETĖ

Alfredo Pliadžio nuotr.

A.Palšytei svarbiausias šių metų startas – rugpjūtį vyksiantis Europos čempionatas

AIRINĖ TAIKOSI Į DU METRUS ŠUOLININKĖ Į AUKŠTĮ AIRINĖ PALŠYTĖ TVIRTINA, KAD ŠIS ŽIEMOS SEZONAS JAI BUVO NEBLOGAS. 21-ERIŲ VILNIETEI VASARĮ PAVYKO PAGERINTI 17 METŲ GYVAVUSĮ LIETUVOS UŽDARŲ PATALPŲ REKORDĄ.

Tomas Gaubys

K

laipėdoje surengtame Lietuvos lengvosios atletikos žiemos čempionate A.Palšytė šalies uždarų patalpų šuolių į aukštį rekordą pagerino dviem centimetrais. Trenerės Tatjanos Krasauskienės auklėtinė peršoko kartelę, iškeltą į 197 cm aukštį. Ankstesnis Lietuvos uždarų patalpų rekordas – 195 cm – nuo 1997 m. vasario 7 d. priklausė Nelei Žilinskienei. A.Palšytė taip pat vienu centimetru pagerino ir absoliutų šalies rekordą.

Lietuvos žiemos čempionatą ketvirtą kartą laimėjusi Airinė uostamiestyje bandė įveikti ir į 200 cm aukštį iškeltą kartelę, tačiau visi trys bandymai buvo nesėkmingi. Pernai Europos jaunimo (iki 23 m.) vicečempione tapusi šuolininkė tikisi, kad greitu laiku jai paklus ir šis aukštis.

Daugkartinė Lietuvos čempionė, pasaulio ir Europos jaunimo čempionatų prizininkė vienintelė atstovavo mūsų šaliai kovo pradžioje Sopote, Lenkijoje, vykusiame pasaulio uždarų patalpų čempionate, kuriame jai nepavyko patekti į finalą. Lietuvė atrankos varžybose įveikė 192 cm aukštį ir pasidalijo

20

OLIMPINĖ PANORAMA

10–11 vietą. Geriausios 2013 m. šalies lengvaatletės rinkimuose antrą vietą užėmusi sportininkė tvirtina, kad prasibrauti į finalą jai sutrukdė jaudulys.

Londono olimpinėse žaidynėse vienuoliktą vietą užėmusiai, o pernai pasaulio čempionate dvyliktai likusiai A.Palšytei svarbiausias šių metų startas – Europos čempionatas, rugpjūčio 12–17 d. vyksiantis Šveicarijos mieste Ciuriche.

Kaip vertinate žiemos sezoną? Kiek balų sau parašytumėte?

Manau, kad žiemos sezonas man buvo gana neblogas. Jame pasiektų rezultatų vidurkis – 192 cm. Vienintelė iš Lietuvos lengvaatlečių dalyvavau planetos pirmenybėse Lenkijoje. Už stabilumą ir nacionalinį rekordą būtų galima man skirti dešimtuką, bet nė vienas sportininkas nėra tobulas, todėl tiktų ir stiprus aštuonetas.

Neseniai pagerinote Lietuvos rekordą. Ar jautėte, kad pavyks tai padaryti?

Tikrai tikėjausi ir seniai norėjau pagerinti šį

rekordą. Nemažai dirbome ir gana stabiliai šokinėjau didelius aukščius per treniruotes.

Galėjau numanyti, kad jau šį sezoną toks aukštis man paklus.

Kokie tikslai buvo pasaulio čempionate?

Kas sutrukdė Sopote pasirodyti geriau?

Turėjau tikslą pakliūti į finalą ir jame kiek įmanoma geriau pasirodyti. Buvo išties apmaudu, kad dėl vieno nesėkmingo bandymo likau už finalo borto. Trukdė jaudulys, nepavyko prieš varžybas gerai išsimiegoti. Tačiau nėra ko teisintis. Šuolininkių meistriškumas šiuo metu yra labai aukštas, o tai, kad pagal geriausią sezono rezultatą buvau penkta–septinta, dar nereiškė, jog tokią vietą ir užimsiu. Vis dar nesu pripratusi prie tokio didelio aukščio, tad šokti 195 cm gal dar buvo šiek tiek sunkoka. Bet jau žinau, kad tikrai ne ką prastesnį rezultatą – 192 cm – rimtose varžybose galiu pasiekti. Šis aukštis man jau tampa įprastas. Tuo galiu pasidžiaugti. Tikiuosi, ateityje man bus įprasti ir 195 cm, kurie garantuos vietą finale.

OLIMPIETĖ Per Lietuvos čempionatą bandėte peršokti kartelę, iškeltą į dviejų metrų aukštį. Kada tikėtis tokio didmeistriško šuolio?

Dviejų metrų aukštį jau bandžiau atakuoti keturis ar penkis kartus. Klaipėdoje buvau arčiausiai tikslo. Dar niekada nesijaučiau taip patogiai ir drąsiai, bandydama peršokti du metrus. O kaip bus ateityje – matysime.

Tikiuosi, neilgai trukus pavyks peršokti.

Kokie svarbiausi startai laukia vasarą?

Svarbiausias – rugpjūtį Šveicarijoje vyksiantis Europos čempionatas. Jame stengsiuosi parodyti geriausią sportinę formą. Iki tol planuoju dalyvauti komercinėse Deimantinės lygos varžybose. Kovą jose turėčiau pradėti gegužės 18 d. Šanchajuje vyksiančiame etape.

Kiek laiko skiriate treniruotėms? Ar daug eksperimentuojate?

Techninėms treniruotėms kartais prireikia ir trijų valandų, o sprinto užtenka pusantros ar dviejų. Dažnai treniruojuosi po du kartus per dieną. Per pirmąją treniruotę šuoliuoju, bėgioju, o per kitą dėmesį skiriu bendram fiziniam pasirengimui ir sprogstamosios jėgos ugdymui. O eksperimentų su trenere tikrai nevengiame. Keliaujant po pasaulį ir matant, kaip varžovės atlieka vienus ar kitus pratimus, norisi pabandyti ir pačiai.

Ar esate patenkinta treniruočių sąlygomis? Šis klausimas – tarsi opa skrandyje.

Stengiesi negalvoti apie tai, bet nepavyksta.

Su įvairiomis problemomis tenka susidurti vos ne kasdien. Jei atvirai, tikrai negaliu džiaugtis treniruočių bazėmis, jų kokybe, funkcionalumu ir kita. Jau vien pagalvojus apie vasaros sezoną darosi silpna. Prisiminus, kaip pernai po traumos teko ruoštis Europos bei pasaulio čempionatams, darosi graudu. Vilniuje vis dar neturime tinkamo ir gero lengvosios atletikos stadiono, o maniežo būklė vis blogėja. Maniežas ne sezono metu mums neprieinamas, o takelių ir tinkamo sektoriaus lauke nėra. Pernai glaudėmės Vilniaus universiteto stadione, bet dėl prastos dangos jame būdavo nesaugu bėgioti. O šokinėti į aukštį nebuvo kur, kol neatradome Vilniaus rajone, Balsiuose, esančio mokyklos stadionėlio. Ten mums leido porai mėnesių atsivežti savo čiužinį bei stovus. Būdavo, noriu šiek tiek pabėgioti – vykstu į VU stadioną, reikia daryti jėgos treniruotę – į „Impulsą“, reikia šokinėti – į Balsius. Taip ir sukausi ratu. O dabar, artėjant vasaros sezonui, vėl neaišku, ar jau turėsime sutvarkytą Vingio parko stadioną.

Kol kas Lietuvoje neturite lygiaverčių varžovių. Ar artimiausiu metu gali jų atsirasti?

Sunku nuspėti tokius dalykus. Nesu trenerė ir nematau, kokie vaikai ateina sportuoti. Kol kas viena geresnių šuolininkių Lietuvoje – Gintarė Nesteckytė, tačiau ji dar nėra mano lygio sportininkė. Gintarė – daugiau nei dvejais metais už mane jaunesnė. Galbūt aukštų rezultatų iš jos sulauksime šiek tiek vėliau.

Kaip sekasi studijuoti verslo informacijos vadybą Vilniaus universitete? Ar esate patenkinta savo pasirinkimu?

Studijos sekasi gerai, šiuo metu atlieku profesinę praktiką ir rašau baigiamąjį darbą.

Studijomis esu patenkinta, nes jos man suteikė žinių ir apie komunikacijos srities subtilybes, ir apie ekonomiką bei vadybą, tad jaučiuosi galinti dirbti įvairiose srityse.

Dėl šios studijų krypties universalumo ir tam tikrų asmeninių savybių gavau taip norimą praktikos ir darbo vietą farmacijos Su kuriomis varžovėmis daugiausia bendrovėje „Bayer“ ir tuo labai džiaugiuosi. bendraujate?

Mano pavyzdys rodo, kad galima suderinti Su visomis sutariu gana neblogai. Iš elitinių šuolininkių galėčiau išskirti Londono olimpinių profesionalų sportą su mokslu bei darbu. žaidynių čempionę rusę Aną Čičerovą, švedę Emmą Green, pastaruoju metu nemažai Kaip leidžiate laisvalaikį? teko bendrauti ir su kroate Blanka Vlašič, o iš Pastaruoju metu atrodo, jog laisvalaikio visai jaunesnių šuolininkių geriausiai sutariu su itale nėra arba jo tiek mažai, kad nė nepastebiu.

Alessia Trost, nes esame pažįstamos dar nuo Stengiuosi taip susiplanuoti laiką, kad spėčiau jaunių čempionatų. ir pasportuoti, ir padirbėti, ir pailsėti. Šiuo metu mano laisvalaikis – rašyti bakalauro darbą ir skaityti knygas. Tiesa, savaitgaliais Pasaulio šuolių į aukštį rekordas – 209 cm turiu šiek tiek daugiau laisvo laiko, tad gyvuoja nuo 1987-ųjų. Kodėl niekam stengiuosi ilgiau pamiegoti, aplankyti nepavyksta jo pagerinti?

A.Palšytė ir trenerė T.Krasauskienė

Kalbama, kad ne vienas to meto aukštas rezultatas buvo pasiektas vartojant neleistinų preparatų. Tai tarsi vieša paslaptis. Nežinau, ar šis rekordas buvo pasiektas švariai, ar ne, bet žinau viena – šuoliai į aukštį yra psichologinė rungtis.

Nemažai kas jau galėjo pagerinti šį rezultatą, bet nė viena iš pajėgiausių šuolininkių nesusidorojo su psichologija. Juk ir B.Vlašič, ir A.Čičerova yra įveikusios išties didelius aukščius su atsarga.

Manau, kad nežinodamos, jog kartelė iškelta į rekordinį aukštį, geriausios šuolininkės jau seniai būtų pagerinusios šį rekordą.

tėvus, sočiau pavalgyti ir tiesiog nieko per daug neveikti, kad naują savaitę pasitikčiau produktyvi.

Iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių lieka mažiau nei 900 dienų. Daug tai ar mažai?

Daug. Dar lieka daugiau nei dveji metai. Žvelgiant į ketverių metų pasirengimo ciklą tai yra beveik pusiaukelė.

Per tiek laiko gali labai daug kas nutikti, o ir varžybos dar laukia ne vienerios ir ne dvejos.

OLIMPINĖ PANORAMA

21

PAMĄSTYMAI

LIETUVIŠKO SPORTO YPATUMAI SPORTO KOMENTATORIAI VIS DAŽNIAU PASTEBI, KAD UŽLIŪLIUOTI ANKSTESNIŲ PERGALIŲ EUFORIJOS PAMIRŠTAME ŽIŪRĖTI Į PRIEKĮ.

Sociologas Dainius Genys

M

aždaug prieš šešerius metus „Olimpinėje panoramoje“ kalbėjome apie lietuviško sporto ypatumus.

Anuomet kėlėme klausimą, ar mūsų sportas sparčiai besikeičiančiame ir globalėjančiame pasaulyje sugebės išlikti savitas. Per šį laiką tema neprarado aktualumo, o gal netgi dar labiau paaštrėjo. Tik šįkart dėmesį norėtųsi sutelkti ne į išorinius iššūkius, bet į vidines lietuviško sporto ypatumų išsaugojimo bei puoselėjimo pastangas.

Sporto komentatoriai vis dažniau pastebi, kad užliūliuoti ankstesnių pergalių euforijos pamirštame žiūrėti į priekį. Ir čia reikėtų kalbėti ne vien apie prastoką sporto bazių būklę ar jų stoką – ne paslaptis, kad kai kuriais parametrais pagal sporto infrastruktūros lygį atsiliekame nuo Latvijos ir Estijos. Vis garsiau prabylama ir apie diskutuotiną treniruočių lygį bei sporto raidos perspektyvas. Žinomi krepšinio specialistai Šarūnas Sakalauskas ir Šarūnas Marčiulionis panašiu metu prakalbo apie reikalingas permainas krepšinio edukacijos ir talentų ugdymo procese, jei ateityje norime išvengti dramatiškų padarinių.

Tad vertėtų pasvarstyti, kas gali skatinti permainų poreikį ir kas – jį stabdyti.

22

OLIMPINĖ PANORAMA

Kaip jau ne kartą minėta, sporto raida beveik tiesiogiai priklauso nuo bendresnių visuomenės kaitos aspektų. Kaip rodo istorija, kartais lietuviško sporto ypatumai ryškiau sutviksdavo ir tapdavo geriau pastebimi.

Prisimintina sovietinio laikotarpio patirtis, kai Lietuvos sportininkai buvo inkorporuoti į SSRS sudėtį ir oficialiai atstovavo tuometės Sąjungos rinktinei. Nepaisant to, Lietuvos sportas reiškė ne tik konkrečioje geografinėje teritorijoje praktikuojamą sportą, bet ir pasižymėjo savita technika, savomis

AR NESUSIDARO ĮSPŪDIS, KAD SPORTO PLĖTROS ORIENTYRAI PARENKAMI PRIKLAUSOMAI NUO SKAMBESNIŲ IR, SVARBIAUSIA, NETIKĖTŲ SPORTININKŲ PERGALIŲ? PAVYZDŽIUI, IKI RŪTOS MEILUTYTĖS TRIUMFO LONDONE NE TIK ŠIOS SPORTO ŠAKOS INFRASTRUKTŪROS PERSPEKTYVOS, BET IR APSKRITAI LIETUVOS PLAUKIMO AMBICIJOS BUVO MIGLOTOS.

meistriškumo tradicijomis.

Globaliame pasaulyje tautiniai sporto ypatumai gerokai apsitrynė – vis sparčiau nyksta skirtumai tarp stipriai dominuojančiųjų ir atsiliekančiųjų. Juk dar prieš penkiolika metų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės mačas su Jungtinės Karalystės, Belgijos ar Suomijos rinktinėmis nebūtų kėlęs jokio jaudulio ir būtų vertinamas kaip lengvas pasivaikščiojimas, o šiandien tai nėra taip vienareikšmiškai akivaizdu. Aiškaus dominavimo nykimo tendencijoms iliustruoti puikiai pasitarnauja ir statistika, kaip su kiekviena JAV krepšinio „Svajonių komanda“ mažėjo priešininkų atotrūkis (nuo 43 taškų iki dominavimo praradimo). Tačiau tai nereiškia, kad šie skirtumai visiškai dingo, todėl kyla klausimas, kokios pozicijos laikomės mes – ar esame suinteresuoti puoselėti lietuviško sporto ypatumus, ar atsiduodame natūraliai kaitos tėkmei ir žiūrime, kaip bus?

Po kiekvienos didesnės mūsų sportininkų pergalės ar sėkmingo ryškesnio sporto įvykio valdžios atstovai nevengia pabrėžti sporto svarbos Lietuvos įvaizdžio kūrimui ir indėlio vienijant visuomenę. Kaskart dalijami pažadai apie siekius ieškoti realios paramos

PAMĄSTYMAI Jau daug metų akis bado Nacionalinio stadiono griaučiai Vilniuje

Kitaip sakant, arši konkurencija gali iškreipti strateginius orientyrus. Jie tiesiog išslysta iš dėmesio epicentro, nes svarbesnės tampa kovos dėl galios batalijos. Ir tuomet pergalių siekis nebūtinai reiškia lietuviško sporto puoselėjimą. Puikus pavyzdys – klubinis krepšinis, kai vadovų noras įtikti visuomenei ir dovanoti pergales gali reikšti pigesnių krepšininkų pirkimą, užuot užsiėmus savų talentų ugdymu.

Bėda ta, kad žvelgiant į sportui skiriamą dėmesį aukščiausiu politiniu lygiu nesunku pamatyti ryškų atotrūkį tarp pažadų ir realių darbų. Netgi juokaujant būtų galima nužymėti dvi atskiras tikroves – pažadų ir tikrosios padėties. Labiausiai sunerimti verčia permainų imlumas laikui. Kiekvienas specialistas žino – tradicijai sukurti reikia labai daug pastangų ir laiko, o štai turėtoms pozicijoms prarasti nereikia daug, pakanka

kurį laiką nieko nedaryti. Žinoma, gana neturtingoje valstybėje tam tikrų konkrečių interesų aktualizavimas visada sulaukia kitų sričių atstovų priekaištų. Iš tiesų sunku reikalauti išskirtinio dėmesio ir valdžios paramos sportui, kai dar prasčiau gyvena sveikatos ar mokslo sektoriai. Vis dėlto kalbame ne tik apie didesnių išteklių poreikį, bet ir apie esamų panaudojimo optimizavimą.

Ryškesnio proveržio galima siekti ir su turimais ištekliais, bet tam reikia ir tam tikro sporto bendruomenės susikaupimo. Plati diskusija, kuri padėtų išsiaiškinti prioritetus, nustatyti sporto plėtros gaires bei sutarti dėl priemonių, būtų nebloga pradžia. O sporto raidos palikimas savieigai apskritai nesukuria padoresnio rezultato net ir naudojantis turimais ištekliais. Turint ryškesnę viziją lengviau siekti konkrečių rezultatų ir įtikinti kitus prisidėti.

Elijaus Kniežausko nuotr.

sportui ir turimų išteklių mobilizavimo būtinumą. Valdžios vyrai žada statyti baseinus, stadionus... Po kurio laiko humoro jausmo nestokojantys žurnalistai parengia taiklių straipsnių apie dramatišką šių pažadų likimą.

Taigi derėtų atkreipti dėmesį į gana stichišką sporto plėtrą. Ar nesusidaro įspūdis, kad sporto plėtros orientyrai parenkami priklausomai nuo skambesnių ir, svarbiausia, netikėtų sportininkų pergalių? Pavyzdžiui, iki Rūtos Meilutytės triumfo Londone ne tik šios sporto šakos infrastruktūros perspektyvos, bet ir apskritai Lietuvos plaukimo ambicijos buvo miglotos. Ar neatrodo, kad sporto raidos prognozavimas persmelktas konkrečios asmenybės talento didumo? Jei toks talentas sužimba – konkrečiai sporto šakai žadama sėkminga klotis, jei ne, skendima nežinioje.

Ar nesusidaro įspūdis, kad sporto plėtra iš esmės paliekama savieigai ir tik laimingi atsitiktinumai šią prognozę sudėlioja atgaliniu būdu? Todėl dar kartą paklauskime: jei sportas – svarbi tiek Lietuvos įvaizdžio pasaulyje, tiek mūsų pačių tapatybės dalis, kodėl, užuot dėję pastangas jį stiprinti, paliekame savieigai?

Galbūt negebėjimas susikaupti ir reikalingų sprendimų stoka išplaukia iš bendresnių mūsų visuomenės organizavimosi principų?

Gal jaučiant didžiulę konkurenciją, kai svarbiausia tampa laimėti bet kokia kaina, nepaisant galutinio rezultato, formuojasi tokia aplinka, kurioje viršų ima pragmatiniai, bet nebūtinai strateginiai interesai? Sociologai pastebi, kad konkurencinė įtampa kartais sukuria tokią terpę, kurioje konkuravimas ir pergalės siekimas neleidžia priimti bazinių sutarimų dėl galutinio konkurencijos tikslo (o ką jau kalbėti apie konkurencijos taisykles).

OLIMPINĖ PANORAMA

23

A.Sapkos (dešinėje) vadovaujama asociacija bendradarbiauja su Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacija, kurios vadovas yra A.Grabnickas (kairėje)

avgi.lt nuotr.

ASOCIACIJA

DARBAI VIS LABIAU MATOMI KETVIRTUS METUS LIETUVOS SAVIVALDYBIŲ SPORTO MOKYMO ĮSTAIGŲ VADOVŲ ASOCIACIJAI VADOVAUJANTIS ARVYDAS SAPKA TIKINA, KAD ŠI ASOCIACIJA REIKALINGA. Marytė Marcinkevičiūtė

B

sporto šakų Lietuvos rinktines, juos į įvairaus amžiaus pasaulio ir Europos čempionatus savo lėšomis siunčia miestų ir rajonų savivaldybės.

Grįžę iš treniruočių stovyklų sportininkai toliau treniruojasi sporto centruose, jų treneriai dirba sporto mokyklose, o savivaldybės jiems moka atlyginimus.

Kai kurios sporto šakų federacijos verčia sporto mokymo įstaigas ir centrus vienašališKas paskatino įsteigti šią visuomeninę sporto organizaciją? – paklausėme A.Sapkos. kai pasirašyti bendradarbiavimo sutartis. Jas pasirašiusieji sporto federacijose praranda Lietuvoje veikia 94 sporto mokymo įstaigos ir sporto centrai, bet nebuvo grandies, kuri visas balso teisę. Atsisakius pasirašyti šias sutartis, jas vienytų ir koordinuotų veiklą, gerintų spor- sporto mokymo įstaigų ir centrų sportininto mokymo įstaigų ir centrų įvaizdį. Kai iškovo- kams draudžia dalyvauti varžybose.

2010 m. birželio 21 d. kauniečių iniciatyva jamas medalis, sužinome tik laimėtojo vardą įvykus steigiamajam susirinkimui buvo įkurta ir pavardę, bet ne sportininko atstovaujamos sporto mokymo įstaigos ar centro pavadinimą. Lietuvos savivaldybių sporto mokymo įstaigų Šių įstaigų darbas užmirštamas, jų darbuotojai vadovų asociacija, kurios pagrindinis siekis – nėra kviečiami į aukščiausių rezultatų pasieku- vienyti visas sporto mokyklas ir centrus, rūpintis vaikų bei jaunimo fiziniu ugdymu, sių sportininkų pagerbimo iškilmes. atstovauti sportininkų interesams, dalyvauti Viešas įvertinimas – didelė motyvacija, parengiant, tobulinant ir įgyvendinant teisės sididžiavimas, geresnis sporto šakos įvaizdis, aktus, susijusius su sportine veikla, gerinti galimybė pritraukti daugiau naujų veidų ir sporto mokymo įstaigų ir centrų įvaizdį. Mūsų pagaliau reklama. Juk mes sporto sistemoje atliekame vieną pagrindinių vaidmenų, rajonų asociacijos valdybą sudaro aštuoni nariai iš įvairių Lietuvos savivaldybių. centrai dar užsiima ir sporto visiems veikla.

Bet visą garbę siekia prisiimti atskirų sporto šakų federacijos, nors jų indėlis rengiant Ar turite savo būstinę? sportininką, išskyrus žaidimų atstovus, nėra Ne, mes esame visuomenininkai ir neturime didžiausias. Sportininkams nepatekus į atskirų jokio etato. uvęs irkluotojas, penkiskart Lietuvos čempionas Arvydas Sapka, vėliau sėkmingai dirbęs treneriu, o nuo 2001 m. vadovavęs Kauno irklavimo mokyklai, 2010-aisiais buvo išrinktas Lietuvos savivaldybių sporto mokymo įstaigų vadovų asociacijos prezidentu.

24

OLIMPINĖ PANORAMA

Asociacija gyvuoja jau ketvirtus metus. Ar ji pasiteisino? Ir kokius pagrindinius klausimus tenka spręsti?

Manau, pasiteisina. Žinoma, dar reikia įdirbio, atiduoti daug jėgų ir laiko, nes esame visuomenininkai. Bet jei norime stiprinti mokyklas, turime imtis iniciatyvos ir visur dalyvauti, spręsti mokyklų veiklos tobulinimo klausimus. Po truputį tampame matomi. Bendradarbiaujame su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu, kuris mums padeda organizuoti renginius, teikia finansinę paramą, taip pat su Lietuvos sporto federacijų sąjunga. Mus jau kviečia į įvairias darbo grupes, sudaromas prie Vyriausybės, Švietimo ir mokslo ministerijos, kitur, klausia mūsų nuomonės, kai sprendžiami aktualūs sporto mokymo įstaigų ir centrų klausimai.

Bet rūpesčių netrūksta. Štai vienas pavyzdys. Pritraukiant naujų vaikų į sporto mokymo įstaigas ir centrus pagrindinį vaidmenį atlieka treneriai. Bet trenerių, ypač tokių, kurie ugdo nepopuliarių sporto šakų atstovus, savivaldybėse mažėja dėl netobulos jaunųjų specialistų darbo mokėjimo tvarkos. Mažėja atskirų sporto šakų trenerių ir pagrindinėje trenerių kalvėje – Lietuvos sporto universitete, todėl trenerių karta sensta. Neišspręstas individualių sporto šakų Lietuvos vyriausiųjų trenerių klausimas. Mokyklai nenaudinga, kai jos treneris

ASOCIACIJA

Kas padeda įgyvendinti sumanymus?

Antrus metus rengiame konferencijas sporto tobulinimo klausimais, į jas kviečiame Vyriausybės, Švietimo ir mokslo ministerijos, Kūno kultūros ir sporto departamento, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos sporto federacijų atstovus, visų Lietuvos sporto mokymo įstaigų ir centrų vadovus. Šiųmetė mūsų konferencija vyks balandžio 9 d. Kaune, jos tema – „Sportininkų ugdymo centrų vaidmuo sporto sistemoje ir jos tobulinimas“. Vyriausybės atstovai turėtų pristatyti gimnazijų, sporto klasių, regionų centrų kūrimo aktualijas.

KKSD specialistų paprašėme sporto mokyklų vadovus supažindinti su įgyvendinama Seimo priimta 2011–2020 m. sporto strategija, ŠMM atstovai pateiks savo gaires.

Siekdami įvertinti sporto mokymo įstaigų ir centrų veiklą, juos pagerbti bei gerinti sportininkų rengimo kokybę ir efektyvumą, trečius metus iš eilės rengiame Lietuvos Respublikos sportininkų ugdymo centrų konkursą. Mums, šio konkurso rengėjams, svarbus ne tik rezultatas (pradedant Lietuvos jaunučių sporto žaidynėmis ir baigiant olimpinėmis žaidynėmis), bet ir kiti kriterijai, kurie akivaizdžiai parodo sporto mokymo įstaigų ir centrų veiklą. Šis konkursas iš mūsų, visuomenininkų, reikalauja didelio kruopštumo ir atima daug brangaus laiko. Apdovanojame po tris geriausias rajonų ir miestų sporto mokymo įstaigas bei centrus. 2011–2012 m. konkursas buvo rengiamas kartu su KKSD ir Lietuvos savivaldybių sporto padalinių asociacija, 2013 m. – su LTOK, kuris, remiantis bendradarbiavimo sutartimi, įsteigė prizus konkurso laimėtojams. Šiemet konkurso laureatus pagerbsime per Kaune vyksiančią konferenciją.

Kuo dažniausiai tenka nusivilti?

Vienas didžiausių nusivylimų, kad dar esama stagnacijos išraiškų, nenoro ką nors daryti, iki galo išspręsti reikiamus klausimus. Visa tai mums trukdo tobulėti. Buvo sudaryta nemažai tarpžinybinių darbo grupių prie Švietimo ir mokslo ministerijos, kitur, bet iki galo darbai nebuvo atlikti. Buvo iškelta aktualių problemų, bet sprendimo būdų nerasta. Vienas didžiausių stabdžių – lėšų trūkumas. Sunkiai sprendžiami neformaliojo ugdymo klausimai.

Lietuvos sportininkų pergalės ar pralaimėjimai – tai visų mūsų, valstybinių ir nevyriau-

sybinių sporto organizacijų, bendro darbo trūkumai ir nuopelnai. Turime suvokti, kad tik įvardydami teigiamus ir neigiamus dalykus galėsime įvykdyti mums keliamus uždavinius.

Minėjote, kad viena pagrindinių bėdų – pinigai, bet jei sporto mokymo įstaigas ir centrus apipiltume milijonais, ar tikrai būtų išugdyta olimpinių čempionų?

Pinigų niekada nebus per daug. Kiekvienos sporto organizacijos pajėgumai pirmiausia susideda iš sporto bazių ir įrangos, pačios struktūros, tinkamai parinktų žmonių. Sporto bazių labai trūksta, jų stokojant vaikams nėra motyvacijos sportuoti. Mūsų sporto mokykloms ir centrams tikrai neužtenka turimų bazių, o jų plėtra rajonuose dažnai priklauso ir nuo savivaldybių merų, jų požiūrio į sportą.

Lietuvoje sporto bazės pamažu gerėja, stato-

proc. Bet sporto mokyklose jų nemažėja.

Dalį ŠMM ir KKSD priklausančių sporto mokyklų finansuoja savivaldybės. Aktyviai veikė Lietuvos mokinių ir studentų sporto centras (LMSSC), kuris mokiniams rengė daug varžybų, bet jos dažnai dubliavosi su atskirų sporto šakų varžybomis. Vienų sporto mokyklų vadovai buvo patenkinti šio centro veikla, kitų – ne. Šis centras rengė daug įvairių ir masinio sporto renginių. Panaikinus LMSSC, vietoje jo buvo įkurtas Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, toliau tęsiantis Lietuvos mokinių olimpinio festivalio varžybas. Sumažinus lėšų naujasis centras mažiau rengia varžybų, bet tęsia gražias tradicijas: organizuoja konkursą sportiškiausiai Lietuvos mokyklai išaiškinti, rengia geriausių šalies mokinių sportininkų ir jų trenerių konkursą ir kt.

„LIETUVOJE VEIKIA 94 SPORTO MOKYMO ĮSTAIGOS IR SPORTO CENTRAI, BET NEBUVO GRANDIES, KURI VISAS JAS VIENYTŲ IR KOORDINUOTŲ VEIKLĄ, GERINTŲ SPORTO MOKYMO ĮSTAIGŲ IR CENTRŲ ĮVAIZDĮ.

KAI IŠKOVOJAMAS MEDALIS, SUŽINOME TIK LAIMĖTOJO VARDĄ IR PAVARDĘ, BET NE SPORTININKO ATSTOVAUJAMOS SPORTO MOKYMO ĮSTAIGOS AR CENTRO PAVADINIMĄ. ŠIŲ ĮSTAIGŲ DARBAS Buvęs irkluotojas A.Sapka su pasaulio ir Europos čempionėmis D.Vištartaite ir M.Valčiukaite UŽMIRŠTAMAS.“ Alfredo Pliadžio nuotr.

dirba su kitais šalies rinktinės nariais. Treneriai, dirbdami sporto mokymo įstaigose, centruose, taip pat dirba vyr. treneriais Lietuvos olimpiniame sporto centre, o jiems didesnę atlyginimo dalį moka savivaldybės.

ma daugiafunkcių sporto kompleksų, bet jų iškyla vienetai.

Sporto mokyklose nėra finansavimo tiems, kurie papildomai dirbtų su bendrojo fizinio parengimo grupėmis. Kai buvo rengiamas mokinių krepšelis, manyta, kad papildomų pinigų skirs Vyriausybė, bet viską bandoma nuleisti savivaldybėms, kad jos visus sumanymus įgyvendintų tomis pačiomis lėšomis. Kai kuriose savivaldybėse vyksta reorganizacijos – mažinami centrai, jie jungiami, vienos ar kitos sporto šakos pervedamos į viešąsias įstaigas.

Bet po kelerių metų joms bus sunku išsilaikyti, nes tokių įstaigų paskirtis visai kitokia.

Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija atsisako rengti varžybas, mažėja sporto mokymo įstaigų ir jas lankančių mokinių.

Kaip šį klausimą bando spręsti Lietuvos savivaldybių sporto mokymo įstaigų vadovų asociacija?

Vaikų stipriai mažėja bendrojo lavinimo mokyklose – per penkerius metus net 20

Ar Lietuvai reikalinga jūsų vadovaujama asociacija, juk ir be jos mokinių sportas gyvuotų.

Reikalinga, nes siekia tobulinti sporto sistemą, bendradarbiauja su kitomis sporto organizacijomis, šalies valdžios ir sporto valdymo institucijomis, atstovauja ir gina asociacijos interesus. Mes esame tarsi jungiamoji grandis.

Juk 94 sporto mokyklose ir centruose pratybas lanko daugiau nei 45 tūkst. vaikų, vadinasi, kažkas turi juos vienyti ir koordinuoti.

Kurios Lietuvos savivaldybių sporto mokymo įstaigos gyvena gerai, o kurios skursta?

Sunku pasakyti. Visos 94 mokymo įstaigos ir centrai susiduria su tais pačiais rūpesčiais.

Viskas priklauso nuo finansinės išraiškos, o kiekviena savivaldybė finansavimą skiria pagal savo išgales. Didelės įtakos turi atskirų savivaldybių tarybos narių ir vadovų požiūris į sportą. Ir toliau taupomos lėšos, taigi sporto mokymo įstaigoms ir centrams sunku stiprėti.

OLIMPINĖ PANORAMA

25

TALENTAS

SUNKIAUSIA – SUVALDYTI EMOCIJAS PERSPEKTYVIU VADINAMAS DEVYNIOLIKMETIS GIMNASTAS ROBERTAS TVOROGALAS NENORI LIKTI AMŽINAI PERSPEKTYVUS – VAIKINAS SVAJOJA, KAD PO METŲ KITŲ SAVO MEDALIŲ KOLEKCIJĄ PAPILDYS IR APDOVANOJIMU, IŠKOVOTU AUKŠČIAUSIO RANGO VARŽYBOSE. Rita Bertulytė

A

štuonmečiam Robertui už pirmąjį medalį tėvas nupirko kompiuterį.

Tiksliai nebeprisimena – regis, tai buvo Vilniaus pirmenybėse, o gal Lietuvos čempionate iškovota antra vieta. Su pirmuoju kompiuteriu gimnastas seniai atsisveikino, o pirmasis medalis drauge su dar keliomis dešimtimis apdovanojimų skaičiuoja jo pergales kambaryje ant sienos. Per penkiolika sportinės karjeros metų medalių susižerta per septyniasdešimt. Ir tai, ko gero, ne pabaiga.

Pačiam gimnastui kol kas įsimintiniausias karjeros laimėjimas – iškovota teisė dalyvauti pirmosiose jaunimo olimpinėse žaidynėse, kurios 2010 m. vyko Singapūre.

Ten atlikdamas savo mėgstamą pratimą ant skersinio Robertas pateko į finalą ir užėmė septintą vietą, o po metų Lietuvos gimnasto pasirodymas ant to paties prietaiso

26

OLIMPINĖ PANORAMA

Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Trabzone buvo įvertintas sidabro medaliu. „Jaunimo žaidynės ir olimpinis festivalis paliko didelį įspūdį, – prisipažįsta. – Labai patiko olimpinis kaimelis, kuriame gyvena sportininkai.“ Jaunimo olimpinėse kovose užgrūdintam Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatui liko žengti ant paskutinio olimpinio laiptelio – išsikovoti vietą rinktinėje ir 2016-aisiais keliauti į Rio. Darželį iškeitė į gimnastiką R.Tvorogalo sportinį kelią nulėmė tėvai, ėmę ir nuvedę sūnų į gimnastikos treniruotes. „Tėvams neišeidavo manęs iš darželio pasiimti, tai vietoje darželio nuvedė į gimnastiką“, – paaiškina vaikinas.

Taip ir prasidėjo jo sportinė karjera. „Pirmus

penkerius metus buvo įdomu, vėliau nebe taip įdomu, bet jau nenorėjau mesti“, – prasitaria Robertas, kuris yra aistringas futbolo gerbėjas. „Bet mesti gimnastiką ir žaisti futbolą – per vėlu“, – šypteli.

Tikslas – geriausiųjų trejetas Jau antri metai R.Tvorogalas dalyvauja suaugusiųjų varžybose. Kalnų čia dar nespėjo nuversti, bet šiemet ir Europos, ir pasaulio čempionate Lietuvos sportininkas sieks patekti į finalą ir būti tarp 24 pajėgiausių gimnastų. „Pasaulio čempionate tai pasiekti bus sudėtingiau – dalyvių čia gerokai daugiau“, – lengvo pasivaikščiojimo nesitiki jaunuolis.

Prieš dvejus metus Europos jaunimo čempionate R.Tvorogalui pavyko pakilti į tokias aukštumas, kokių iki tol nebuvo

TALENTAS

R.Tvorogalas daugiakovininkas, bet jis tikisi patekti tarp geriausiųjų ir varžydamasis ant atskirų prietaisų

pasiekęs nė vienas Lietuvos gimnastas – daugiakovėje jis užėmė ketvirtą vietą. „Labai džiaugiuosi šiuo rezultatu. Nors ir iki trečios vietos trūko nedaug, nesijaučiau nusivylęs, – patikina gimnastas ir priduria, kad dabar kovoti dėl pergalių sunkiau, nes didesnė konkurencija. – Todėl pradėjau dar daugiau treniruotis.“ Gimnastas svajoja, kad ateis laikas, kai jis Europos ar pasaulio pirmenybėse papuls ir į atskirų prietaisų geriausiųjų trejetą. „Sunku, bet viskas įmanoma“, – nedaugžodžiauja.

Tik tam reikia laiko, kantrybės ir treniruočių.

Tiesa, treniruočių sąlygos Vilniuje, pasak Roberto, prastos. Todėl jis dažnas svečias Baltarusijoje, kur kartą per mėnesį ar du vyksta į stovyklą.

Tenka laikytis dietos Paprastomis dienomis R.Tvorogalas skuba į dvi treniruotes per dieną, viena treniruotė trunka dvi tris valandas. Tik savaitgalį atokvėpis – šeštadienį sportininkas treniruojasi vienąkart,

„SUNKIAUSIA MAN – SUVALDYTI JAUSMUS. PRIEŠ VARŽYBAS RANKOS DREBA – NORISI KUO GERIAU PADARYTI. LABIAUSIAI EMOCIJOS TRUKDO PASIRODYMAMS ANT ARKLIO. ANT JO SUNKIAUSIA IŠSILAIKYTI, O KAI JAUDINIESI – RANKOS DREBA. TAI TRUKDO GERAI PASIRODYTI.“ o sekmadienis laisvas. Gimnastas priverstas laikytis ne tik sportinio režimo, bet ir dietos. „Kaip tik dabar jos laikausi. Labai sunku“, – šypteli nedidukas smulkaus sudėjimo gimnastas, prisipažindamas, kad pavalgyti ir pasmaližiauti jam labai patinka. Kad galėtų visą dėmesį sutelkti į gimnastiką, Robertas atsisakė ir studijų. Jos – ateities planuose.

R.Tvorogalo treneris Aleksandras Filatovas viename interviu yra sakęs, kad jo auklėtinis silpnų vietų neturi. Sportininkas šypteli – jų yra: „Truputį ištvermės pritrūksta, jėgos. Bet treniruojuosi ir reikalai gerėja.“ O emocijos – ne visada draugas. „Sunkiausia man – suvaldyti jausmus. Prieš varžybas rankos dreba – norisi kuo geriau padaryti“, – prisipažįsta vaikinas. Labiausiai emocijos trukdo pasirodymams ant arklio. „Ant arklio sunkiausia išsilaikyti, o kai jaudiniesi – rankos dreba. Tai trukdo gerai pasirodyti“, – paaiškina.

Labiausiai R.Tvorogalui patinka ir sekasi pratimai ant skersinio ir lygiagrečių. Bet apskritai Robertas – daugiakovininkas.

OLIMPINĖ PANORAMA

27

FESTIVALIS

ILGAS MOTERŲ KELIAS Į OLIMPĄ OLIMPINIŲ ŽAIDYNIŲ ISTORIJA BYLOJA, KAD SENOVĖS ŽAIDYNĖSE MOTERYS NEGALĖJO NEI RUNGTYNIAUTI, NEI ŽIŪRĖTI, KAIP KOVOJA VYRAI. SPORTAS BUVO VYRIŠKAS UŽSIĖMIMAS. TIK VIENĄ KARTĄ VAIDILUTEI DEMETREI BUVO LEISTA KAIP ŽIŪROVEI DALYVAUTI ŽAIDYNĖSE. Vytautas Ruzginas

G

raikų moterys atskirai nuo vyrų turėjo savo žaidynes. Bet tai nebuvo masiškas renginys. Moterys jautėsi diskriminuojamos. Graikų vyrai moterų sportui buvo tolerantiški: norite sportuoti – labai prašome, renkite savo žaidynes atskirai ir kitu laiku. Viduramžiais moterys dalyvavo specialiai joms surengtose lengvaatlečių varžybose.

Vienoje, Florencijoje, vėliau ir Breste, Vroclave, Augsburge, Padujoje miestiečių dukros bėgiojo dėl sveikatos, grožio ir brangių dovanų. Tikra mada sportuoti prasidėjo XIX amžiuje. Sparčiai daugėjo merginų, norinčių dalyvauti politiniame, ūkiniame ir kultūriniame gyvenime, didėjo ir jų aktyvumas.

XIX a. pabaigoje Prancūzijos moterų laikraštis „La Fonde“ rašė: „Sportas turėjo daugiau įtakos moterų emancipacijai negu įvairios diskusijos ir rašliavos.“ Į moterų sporto veiklą reaguota įvairiai.

1838 m. 44-erių metų Henriette d‘Angeville, nepaisydama artimųjų maldavimų ir ašarų,

28

OLIMPINĖ PANORAMA

išsiruošė šturmuoti aukščiausio Vakarų Europos kalno – Monblano. Drąsiai prancūzų alpinistei pavyko įkopti į šią viršukalnę. Jos grįžimas namo buvo didžiulė šventė miesto visuomenei – kariai šaudė iš patrankų, miestelėnai šoko ir dainavo gatvėse.

Sporto liga užsikrėsdavo ir žinomos asmenybės. Viena jų – garsi artistė Sara Bernar, 1878 m. Paryžiuje pakilusi paskraidyti oro balionu ir savo kelionę aprašiusi knygoje „Debesyse“. Ne visi vienodai įvertino jos žygdarbį. Apie moralines sporto pasekmes dar ilgai buvo ginčijamasi.

Ryškėjančios nudizmo tendencijos moterų sporte kėlė susirūpinimą, nes ilga apranga pamažu trumpėjo. Sporto mėgėjos buvo gąsdinamos, esą sportas deformuos jų kūną. 1893 m. kovo 22-ąją JAV Masačusetso valstijos Nortamptono miesto Smith koledže įvyko pirmosios moterų krepšinio rungtynės, kurių vyrams neleido žiūrėti. Dailiosios lyties atstovėms ėmus masiškai užkariauti vis naujas sporto šakas, sunerimo moterų pramogų

priešininkai. To meto plačioji visuomenė buvo tos nuomonės, kad moterų dalyvavimas sporte yra neprotingas ir žalingas reiškinys.

XX a. pradžioje kelių šalių gydytojai kreipėsi į moteris panašiais žodžiais: „Pasilikite, ponios, prie apibūdinimo gražioji lytis, bet ginkite teisę likti silpnoji lytis.“ Panelės ir ponios iš čiuožyklų bei gimnastikos salių persikėlė į stadionus, aikšteles ir baseinus. Moterys norėjo bėgioti, šokinėti į aukštį ir tolį, stumti rutulį, laipioti po kalnus, skraidyti, šokinėti su parašiutu, plaukti, žaisti futbolą ir kitus žaidimus.

Artėjo 1896-ieji. Tai buvo šiuolaikinių olimpinių žaidynių išvakarės. 1896 m. į Atėnų olimpinių žaidynių organizacinį komitetą išdrįsusi kreiptis viena mergina pareiškė pageidavimą bėgti maratoną.

Sulaukusi neigiamo atsakymo, likus savaitei iki žaidynių ji nubėgo sunkią maratono trasą.

Ją lydėjo dviratininkai, o bėgimą kontroliavo burmistras. Mergina distanciją įveikė per 4 val.

30 min. Dienraštis „Akropolis“ pažėrė kritikos

TOK ISTORIJA Per ketverius Pirmojo pasaulinio karo metus moterys pavadavo fronte kariaujančius vyrus, dirbo žemės ūkyje ir fabrikuose, gamino ginklus ir augino vaikus. Jų tėvai, vyrai ir sūnūs kovojo ir žuvo karo laukuose.

Pasibaigus karui moterų sportinio judėjimo aktyvistai reikalavo leisti joms be jokių kliūčių dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Iš visų moterų mėgstamų sporto rungčių didžiausią diskriminaciją jos patirdavo lengvosios atletikos stadionuose. Užsispyrusi Tarptautinė lengvosios atletikos federacija nenorėjo pripažinti moterų pasaulio lengvosios atletikos rekordų ir priimti jų į šią organizaciją.

Tarptautinis olimpinis komitetas irgi nenorėjo įtraukti moterų lengvosios atletikos į žaidynių programą, nors jų pasirodymai galėjo gerokai pagyvinti žaidynes. Per 1920 m. rugpjūčio 30 d. Antverpene vykusią XIII TOK sesiją Pierre‘as de Coubertinas pareiškė nenorįs įtraukti į olimpinių žaidynių programą naujų moterų sporto šakų.

olimpinių žaidynių organizaciniam komitetui už neriterišką nutarimą, bet nepaskelbė pirmosios maratono distanciją įveikusios bėgikės pavardės.

Didžiosios Britanijos teniso žvaigždė Ch.Cooper – pirmoji šiuolaikinių olimpinių žaidynių čempionė

Pirmoji lietuvė, laimėjusi olimpinį medalį, – ieties metikė B.Zalagaitytė-Kalėdienė

LAF archyvo nuotr.

Olimpinis debiutas Pirmosiose šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse, kaip ir senovės Graikijoje, rungtyniavo tik vyrai. Bet 1900 m. liepos 8–9 d. Paryžiuje kelios moterys iš keturių šalių pažeidė senovės olimpinėse žaidynėse galiojusį draudimą ir stojo į kovą dėl olimpinių aukso medalių. Didžiosios Britanijos teniso žvaigždė Charlotte Cooper – pirmoji šiuolaikinių olimpinių žaidynių čempionė, vėliau mišrių dvejetų varžybose kartu su Reginaldu Doherty taip pat laimėjusi aukso medalį.

1908 m. Londono olimpinėse žaidynėse pirmą kartą olimpiniame stadione buvo surengtas tarptautinis gimnasčių pasirodymas.

Iš viso dalyvavo 78 Didžiosios Britanijos, 48 Švedijos, 22 Norvegijos, 30 Danijos ir 18 Suomijos gimnasčių. Tai buvo parodomosios varžybos. Gimnastės negavo medalių, bet žiūrovai jas labai šiltai sutiko. Vis dėlto po šio entuziastingo sutikimo Londone joms teko dar ilgokai laukti, kol moterų gimnastika buvo pripažinta olimpine sporto šaka – tik 1928 m.

Amsterdamo olimpinėse žaidynėse šios sporto šakos atstovės stojo į kovą dėl medalių.

1908 m. Londono vasaros olimpinėse žaidynėse buvo ir čiuožimo rungčių. Londonas turėjo tais laikais gerą sporto salę su ledu. Nors Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas buvo nusiteikęs prieš moterų sportą, 1912 m. Stokholmo olimpinėse žaidynėse jis dėmesingai stebėjo moterų pasirodymus.

1912 m. liepos 12 d. moterys pirmąsyk susirungė vandenyje – plaukė 100 m laisvuoju stiliumi. Startavo 27 plaukikės iš aštuonių šalių. Laimėjo Australijos atstovė Fanny Durack – 1 min. 22,2 sek. Per atrankos plaukimą ji pasiekė pasaulio rekordą – 1 min.

19,8 sek. F.Durack buvo universali plaukikė.

Vokietijos plaukimo pirmenybėse Hamburge ji laimėjo 100 ir 200 m plaukimo rungtis, tais pačiais metais pasiekė du pasaulio rekordus.

1915 m. Sidnėjuje pasiekė dar keturis pasaulio rekordus.

1912 m. Stokholme olimpiniu aukso medaliu buvo apdovanota švedė Wersall už tai, kad keturi jos sūnūs sėkmingai dalyvavo olimpinėse žaidynėse.

1919 m. vasario 12 d. Paryžiuje vyko moterų konferencija. Moterų sportas tuo metu turėjo ir priešininkų, ir šalininkų. Dauguma šalininkų buvo gydytojai ir žurnalistai, rekomendavę moterims sportą kaip biologinį atsinaujinimą.

Buvo net moterų žaidynės Moterys ėmėsi organizuoti savo žaidynes.

Iniciatyvą parodė Prancūzijos moterų sporto federacija, pažadinusi ir kitų šalių moterų sporto draugijų veiklą. Anglijoje, Belgijoje, Pietų Afrikoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Kanadoje, Liuksemburge ir Šveicarijoje susikūrė savarankiškos moterų lengvosios atletikos, plaukimo ir dviračių sporto federacijos. 1921 m. kovo 24-ąją, per Velykas, Monte Karle buvo surengtos pirmosios tarptautinės moterų lengvosios atletikos varžybos. Vienuolikoje sporto rungčių dalyvavo 111 sportininkių iš penkių šalių. Tokios tarptautinės moterų lengvosios atletikos varžybos Monte Karle vyko 1922 ir 1923 m., o 1924 ir 1925 m. buvo persikėlusios į Londoną.

1921 m. spalio 31 d. Paryžiuje buvo surengtas Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos moterų lengvosios atletikos mačas. Jo metu Paryžiuje vyko pirmasis tarptautinis moterų sporto kongresas, per kurį buvo įkurta Tarptautinė moterų sporto federacija su būstine Paryžiuje. Jai vadovavo Prancūzijos atstovė Alice Milliat. Antrajame tarptautiniame moterų sporto kongrese Paryžiuje 1922 m. buvo nutarta kas ketverius metus organizuoti moterų olimpines žaidynes. Žaidynių programos pagrindą turėjo sudaryti lengvoji atletika. Pirmosios moterų olimpinės žaidynės buvo surengtos 1922 m. rugpjūčio 20 d. Paryžiuje. Jas organizavo Tarptautinė moterų sporto federacija. Šios žaidynės buvo protestas prieš TOK, kuris neįtraukė moterų lengvosios atletikos varžybų į olimpinių

OLIMPINĖ PANORAMA

29

TOK ISTORIJA

Imtynes.lt nuotr.

Nuo 2004 m. olimpinių žaidynių programoje yra ir moterų imtynės

žaidynių programą. Vėliau, Čekoslovakijai pasiūlius, šioms varžyboms buvo suteiktas kitas pavadinimas – pasaulinės moterų žaidynės. 1926 m. rugpjūčio 27–29 d. Švedijos mieste Geteborge vyko antrosios pasaulinės moterų žaidynės, kurias organizavo Tarptautinė moterų sporto federacija. Šiose žaidynėse pasiekti geri rezultatai tiesiog privertė TOK vadovus įtraukti moterų lengvąją atletiką į olimpinių žaidynių programą.

1928 m. liepos 28 – rugpjūčio 12 d.

Amsterdame vyko IX vasaros olimpinės žaidynės, kuriose pirmą kartą lengvosios atletikos sektoriuose rungtyniavo ir moterys.

Jų debiutas buvo sėkmingas. Visose rungtyse buvo pasiekti nauji pasaulio rekordai.

Rugpjūčio 2-ąją vyko finalinis moterų 800 m bėgimas. Nugalėjo vokietė Lina Radke. Po finišo visos finalininkės krito ant žemės iš nuovargio. Jos dar nebuvo pasirengusios įveikti tokios ilgos distancijos. Tarptautinė lengvosios atletikos federacija beveik trisdešimčiai metų išbraukė visus ilgesnius nei 400 m nuotolio bėgimus iš visų svarbesnių moterų varžybų. 800 m bėgimas į žaidynių programą grąžintas tik 1960 m. Romoje.

Amžius – ne riba Įpratome, kad vis jaunesni sportininkai pasiekia gerų rezultatų: nugali suaugusius, pelno medalius, net gerina kai kurių sporto

30

OLIMPINĖ PANORAMA

šakų pasaulio rekordus. Jaunųjų triumfas prasidėjo 1920 m. Antverpeno olimpinėse žaidynėse. Tada JAV delegacija atsivežė keturiolikmetę mergaitę Aileen Riggin. Šviesiaplaukė su dviem juokingomis kasytėmis žygiavo kartu su vėliavnešiu tarsi komandos talismanas. Ir kokia buvo žiūrovų nuostaba, kai po kelių dienų A.Riggin, dalyvavusi šuolių į vandenį varžybose, laimėjo aukso medalį. Šio sportinio stebuklo kūrėjas buvo jos tėvas, jaunystėje pats aktyviai sportavęs, o vėliau tapęs treneriu. Aileen dalyvavo ir 1924 m.

Paryžiaus vasaros olimpinėse žaidynėse, kuriose iškovojo sidabro ir bronzos medalius.

A.Riggin mirė 2002 m., sulaukusi 96-erių.

Labai jauna pradėjo karjerą geriausia pirmųjų žiemos olimpinių žaidynių čiuožėja norvegė Sonja Henie. Būdama vos vienuolikos ji startavo 1924 m. Šamoni žiemos žaidynėse.

Medalių nelaimėjo. Praėjus trejiems metams Sonja dalyvavo pasaulio pirmenybėse ir nugalėjo visas varžoves. O dar po metų Sankt Morico žiemos olimpinėse žaidynėse iškovojo aukso medalį.

Kai Johnny Weissmulleris Tarzano vaidmeniu pradėjo artisto karjerą, JAV pasirodė nauja plaukimo fenomenė Helene Madison. Būdama septyniolikos ji pasiekė pirmuosius pasaulio rekordus. 1932 m.

Los Andželo olimpinėse žaidynėse Helene iškovojo tris aukso medalius.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje keliose valstybėse buvo atkreiptas ypatingas dėmesys į moksleivių sportą. Pradėtos steigti sporto mokyklos ir netrukus gauti pirmieji rezultatai. 1952 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse keturiolikmetė vengrė Katalin Szoke, plaukdama 100 m laisvuoju stiliumi, laimėjo aukso medalį. Tapo aišku, kad jauni sportininkai gali pasiekti gerų rezultatų ir ten, kur reikia jėgos. Pirmoji tai įrodė septyniolikmetė Rumunijos ieties metikė Mihaela Penes, 1964 m. Tokijo olimpiadoje iškovojusi aukso medalį.

1939 m. spauda rašė, kad moterų sportas yra kitoks nei vyrų, nes vyrai skiriasi sudėjimu, psichika, gyvenimo būdu, laisvalaikiu. Vyravo nuomonė, kad vyrų sportas paremtas fizine jėga, o moterų – tai lyg savotiška pramoga. Esą gamtos taip duota, kad moters fiziniai rezervai mažesni nei vyro.

Tad ar pajėgios moterys rungtyniauti su vyrais? Anglė Madge Syers 1902 m. dalyvavo pasaulio vyrų dailiojo čiuožimo čempionate Londone. Ji pralaimėjo tik švedui Ulrichui Salchow, bet nugalėjo kitus vyrus. 1908 m.

Londono vasaros olimpinėse žaidynėse ji laimėjo aukso ir porinio čiuožimo bronzos medalį.

Austrijos atstovė Elen Müller-Preis – ilgaamžiškumo rekordininkė. 1932 m. Los Andžele ji pirmą kartą dalyvavo olimpinėse varžybose ir laimėjo aukso medalį. 1936 m.

TOK ISTORIJA Berlyne ir 1948 m. Londone iškovojo fechtavimo bronzos medalius. Kai 1956 m. atvyko į Melburną, jai buvo 43-eri. Ji keturis kartus tapo pasaulio čempione ir aštuoniolika sykių iškovojo Austrijos čempionės titulą.

Bene vyriausia olimpietė – septyniasdešimtmetė anglė Lorna Johnstone, kuri 1972 m.

Miuncheno olimpinėse žaidynėse išjodinėjimo varžybose aplenkė daugelį dalyvių, tikusių jai į anūkes, ir užėmė dvyliktą vietą.

Neliko vyriškų sporto šakų XX a. devintąjį dešimtmetį moterys ėmė aktyviai atakuoti grynai vyriškomis vadintas sporto šakas. 2000 m. Sidnėjuje moterys dalyvavo sunkiosios atletikos varžybose.

Daugiausiai medalių iškovojo Kinijos sportininkės. Mokslininkai paneigė daugybę mitų, anot kurių, moterims netinka užsiimti kai kuriomis sporto šakomis, nes tai kenkia jų sveikatai, trukdo gimdyti ir auginti vaikus. Dabar moterys bėga maratoną, kelia sunkumus, boksuojasi ir t.t. Kartais moterų rezultatai net pranoksta vyrų. 1984 m. Los Andžele pirmoji maratono olimpinė čempionė amerikietė Joan Benoit su savo geriausiu

TOK narė olimpinė čempionė Nawal el Moutawakel

PIRMOSIOSE ŠIUOLAIKINĖSE OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE, KAIP IR SENOVĖS GRAIKIJOJE, RUNGTYNIAVO TIK VYRAI. BET 1900 M. LIEPOS 8–9 D. PARYŽIUJE KELIOS MOTERYS IŠ KETURIŲ ŠALIŲ PAŽEIDĖ SENOVĖS OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE GALIOJUSĮ DRAUDIMĄ IR STOJO Į KOVĄ DĖL OLIMPINIŲ AUKSO MEDALIŲ. DIDŽIOSIOS BRITANIJOS TENISO ŽVAIGŽDĖ CHARLOTTE COOPER – PIRMOJI ŠIUOLAIKINIŲ OLIMPINIŲ ŽAIDYNIŲ ČEMPIONĖ, VĖLIAU MIŠRIŲ DVEJETŲ VARŽYBOSE KARTU SU REGINALDU DOHERTY TAIP PAT LAIMĖJUSI AUKSO MEDALĮ.

rezultatu – 2 val. 24 min. 52 sek. galėjo laimėti visus vyrų olimpinius maratonus iki 1956 m.

1900 m. Paryžiuje moterys dalyvavo tik teniso ir golfo varžybose, o 2000-aisiais Sidnėjuje – beveik visų sporto šakų varžybose, išskyrus boksą ir imtynes. 2012-aisiais Londone jau buvo ir moterų bokso bei imtynių varžybos!

Pirmoji Lietuvos atstovė, dalyvavusi olimpinėse žaidynėse, – lengvaatletė Paulina Radziulytė-Kalvaitienė. 1928 m. Amsterdame ji bėgo 800 m ir atrankos bėgimą įveikė devinta.

Pirmoji lietuvė, laimėjusi olimpinį medalį, – ieties metikė Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė.

1960 m. Romoje ji ietį nusviedė 53 m 45 cm ir iškovojo bronzą.

Pirmosios TOK narės Iki 1981 m. TOK nariai buvo vien vyrai.

1981 m. rudenį Vokietijos mieste Baden Badene vykusioje TOK sesijoje pirmą kartą į Tarptautinį olimpinį komitetą buvo išrinktos dvi moterys – venesuelietė Flor Isava Fonseca ir suomė Pirjo Haggman. F.I.Fonseca – daugkartinė Venesuelos žirginio sporto čempionė, rašytoja ir žurnalistė. Ji dalyvavo 1956 m. Melburno vasaros olimpinėse žaidynėse. Venesuelos nacionalinio olimpinio komiteto nare tapo 1947-aisiais. TOK dirbo iki 2001 m. P.Haggman buvo Suomijos lengvosios atletikos rinktinės narė. 1972 m.

Miunchene bėgo 4x400 m estafetę, 1976 m.

Monrealyje 400 m bėgimo ketvirtos vietos laimėtoja, 1980 m. Maskvoje šią distanciją įveikė septinta. Ji baigė Helsinkio universitetą ir dirbo fizinio lavinimo dėstytoja. TOK dirbo iki 1999-ųjų. 1982 m. į TOK buvo išrinkta Didžiosios Britanijos atstovė Mary Alison Glen-Haig. Tai Anglijos fechtavimo komandos narė, dalyvavusi vasaros olimpinėse žaidynėse nuo 1948 iki 1960 m. TOK dirbo nuo 1982 iki 1994 m. Į Tarptautinį olimpinį komitetą buvo išrinkta ir daugiau garsių sportininkių bei pasižymėjusių veikėjų. Tai Lichtenšteino princesė Nora, Didžiosios Britanijos princesė Anna, Čekoslovakijos sportininkė Vera Časlavska, Lenkijos lengvaatletė Irena Szewinska, Alžyro lengvaatletė Boulmerka Hassiba, italė Manuela Di Centa, Naujosios Zelandijos atstovė Barbara Kendall ir kt.

Praėjusio šimtmečio pabaigoje TOK buvo trylika moterų. Amerikietė irkluotoja Anita De Frantz 1986 m. buvo išrinkta į TOK, vėliau tapo viceprezidente.

Tarptautinis olimpinis komitetas stengiasi skatinti moteris dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir olimpinėje veikloje. Šiuo metu tarp TOK narių yra 24 moterys.

OLIMPINĖ PANORAMA

31

KONKURSAS

NEPAKARTOJAMAS NUOTYKIS MOKINIŲ RAŠINIO KONKURSO „AR TEISINGAI ELGIUOSI PASIRINKDAMA SPORTININKO KELIĄ?“ LAUREATĖS KAUNO SIMONO DAUKANTO VIDURINĖS MOKYKLOS DVYLIKTOKĖS VILMOS JUCHNEVIČIŪTĖS RAŠINYS.

G

yvenimas yra vienas nepakartojamas nuotykis. Norint patirti šį nuotykį reikia nueiti ilgą kelią. Kelią su daugybe kliūčių, posūkių. Toje įstabioje kelionėje sutinki skirtingų žmonių, vieni jų gali gerokai pakeisti tavo gyvenimo kryptį, kiti – ir lieka tik praeiviais. Tačiau žmogus yra pats savo likimo kalvis, ir tik jis pasirenka, kuriuo keliu jam keliauti. Aš pasirinkau sportininko kelią ir tuo nė akimirką nesudvejojau.

Sportas lydėjo mane nuo mažumės. Jis įaugo man į kraują ir tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Būdama visai mažytė net nesupratau, ko noriu ar kas man patinka.

Kad atsidūriau sporto pasaulyje, galiu dėkoti dviem mylimiausiems žmonėms – savo tėvams. Mano nuomone, vienas iš veiksnių, padedančių žmogui išsilaikyti sporte, neabejotinai yra artimųjų palaikymas. Būtent jie ir padėjo tomis sunkiomis akimirkomis, kai maniau, jog neištversiu. O tokių akimirkų buvo nemažai. Jie dar ir dabar man sako paskatinančių žodžių, paguodžia, kai užklumpa nesėkmės, ir džiaugiasi drauge, kai pasiekiu užsibrėžtus tikslus, kai iškovoju pergalę varžybose.

Viskas prasidėjo, kai mama mane ir brolį, dar visai mažyčius, nuvedė į plaukimo treniruotes.

Nemokėdama plaukti, nežinodama, ko tikėtis, jau pirmąją dieną buvau įmesta į vandenį. Tada, kiek prisimenu, man tai atrodė labai baisu, nesaugu, netgi neprotinga. Bet dabar visa tai prisimindama su šypsena galiu pasakyti, kad mano treneris – tikras profesionalas. Kaipgi kitaip vaikui atsikratyti vandens baimės, nei būti įspraustam į kampą ir neturėti nieko kita, kaip tik žmogišką instinktą kuo greičiau gelbėtis? Šiaip ne taip išplaukusi į paviršių supratau – vandens baimės nebeliko, ir tai buvo pirmasis savęs nugalėjimas ir pirmasis dar visai mergytės žingsnis į sporto kelią. Paskui pasirodė pirmieji rezultatai – pirmosios varžybos, kuriose aplenkiau savo vyresnįjį brolį ir tuo labai didžiavausi, pirmoji rimtesnė sportininko kategorija, pirmasis medalis. Su šiais mažais laimėjimais augo ir mano asmenybė – aš norėjau būti geriausia, sistemingai to siekiau, sunkiai dirbau ir visą laiką tikėjau.

Ilgą laiką plaukdama ir kartu lankydama vandensvydžio treniruotes, patyriau ir

32

OLIMPINĖ PANORAMA

nemažai sunkumų. Buvau vienintelė mergaitė, žaidžianti vandensvydį Kauno komandoje, todėl nuolatos buvau apsupta vaikinų. Ir iš tų vaikinų greičiau sulaukdavau ne palaikymo, o atvirkščiai – piktų replikų, kad esu trenerio numylėtinė, gaunanti didesnių nuolaidų, ir apskritai esu per daug lepinama. Iš tiesų jaučiau trenerio palaikymą, simpatiją, bet visada tvirtai tikėjau, kad tai neturi būti priežastis manęs nemėgti. Žaidžiau aš gerai, ir tą rodė rezultatai, o už rezultatus buvau vertinama. Gerai žaidė ir vaikinai, bet treneris geriausio žaidėjo titulą mieliau suteikdavo man. Dabar suprantu, kad vaikinai man

BE GALO DIDELĮ ĮSPŪDĮ PALIKO PAŽINTYS SU ĮVAIRIAIS ŽMONĖMIS, KURIUOS SUTIKAU SAVO SPORTINIO GYVENIMO KELYJE. ESU ĮSITIKINUSI, KAD SPORTAS UGDO TARPUSAVIO BENDRAVIMĄ. KAI KURIE ŽMONĖS ATEINA Į MŪSŲ GYVENIMĄ IR GREITAI IŠEINA, O KAI KURIE TRUPUTĖLĮ UŽTRUNKA IR PALIEKA MŪSŲ ŠIRDYSE SAVO PĖDSAKŲ. tiesiog pavydėjo. Tuomet tais titulais labai nesididžiavau, jie mane šiek tiek trikdė, nes jau numanydavau, kokia bus komandos vaikinų reakcija išgirdus žinią, kad laurai vėl atitenka man. Visi šie įvykiai ir išgyvenimai formavo mano asmenybę, charakterį – tapau tvirtesnė, išmokau atlaikyti piktas apkalbas ir užgauliojimus, reikalui esant, apsiginti, ir tai, be abejonės, tik sutvirtino mane. Iš mažos, nepasitikinčios savimi mergaitės tapau tvirtu, savimi pasitikinčiu žmogumi, pripažįstančiu savo trūkumus ir klaidas. Supratau, kad kiekvienam iš mūsų labai svarbu mokėti šiame gyvenime išlikti savimi.

Kiek vėliau mano gyvenime vyko rimtos permainos, atvedusios mane į didįjį sportą.

Rimtai pasikalbėję su treneriu Jonu Čirūnu nusprendėme, kad Lietuvoje vandensvydžio sporte perspektyvų man, vienintelei mergaitei, nėra, ir jis supažindino su šiuolaikinės penkiakovės treneriu Henriku Eismontu, su kuriuo sportuojame iki dabar. Ši

pažintis buvo mano didžiojo sportinio kelio pradžia. Linksma prisiminus, kaip po pirmosios treniruotės grįžusi namo mečiau kuprinę į kampą ir pasakiau: „Daugiau ten negrįšiu.

Mane su ta špaga nudurs.“ Mama tik nusijuokė ir ištarė: „Negali spręsti apie sporto šaką iš vienos treniruotės. Palankyk bent mėnesį ir pasakysi, ką manai.“ Ir štai aš su šiuolaikine penkiakove nesiskiriu jau šešerius metus.

Per visą šį laikotarpį supratau, kad didysis sportas mane išmokė daugybės dalykų, kurių nesportuodama pati tikrai nebūčiau išmokusi.

Visų pirma supratau žodžio „sportininkas“ reikšmę. Kai kam gali pasirodyti, kad tai tik žmogus, dalyvaujantis varžybose ir siekiantis aukštų rezultatų. Bet tai tik dalis tiesos, kitaip tariant, viena medalio pusė. Žinoma, aukšto lygio sportininkas siekia aukštų rezultatų, dalyvauja varžybose. Bet yra ir kita pusė, kurios nemato nei mokyklos draugai, nei žiūrovai. Jiems atrodo, kad viskas labai paprasta. Profesionalus sportas – tai kasdienis sunkus darbas, be kurio nebūtų ir rezultatų.

Tai nuolatinis režimo laikymasis, tai kovojimas su savimi kiekvieną dieną. Yra daugybė dalykų, kurių turi atsisakyti sportininkas, ypač jaunas sportininkas – ir kasdienių šėlionių, pasilinksminimų su draugais, ir klubų, vakarėlių. Gal kai kurie bendraamžiai ir nesupranta, kam viso to man reikia, bet nesportuojantiems jaunuoliams pasakysiu, kad mes laimime daug daugiau sportuodami ir siekdami savo tikslų, nei leisdami savo brangų laiką vėjais.

Nuo seno žinomas posakis „sportas – sveikata“.

Mano nuomone, sporto nauda – ne tik fizinė.

Be abejo, sportuojant galima palaikyti gražias kūno linijas. Sportuojantys žmonės ne tik geriau miega, bet ir turi geresnę atmintį, moka sukoncentruoti mintis. Tuomet savaime gerėja ir pati organizmo savijauta, žmogus jaučiasi pakylėtas, būna žvalesnis ir darbingesnis.

Nesportuojantis žmogus galėtų paklausti, koks malonumas bėgioti lauke, kai blogas oras, ar kilnoti svarmenis, kai skauda raumenis? Tačiau žmonės, kurie peržengia per save ir nugali savo „tingųjį aš“, jaučia didelį malonumą ir mėgaujasi šia pergale. Galbūt ne visada pasiekiama profesionalaus sporto aukštumų, bet viena žinau tikrai – jei žmogus neapleis sporto, jis padės siekti geresnės savijautos.

KONKURSAS kad būti lietuve ir garsinti savo tėvynės vardą yra ir garbė, ir didžiulė atsakomybė.

Džiugu, kad sportas padėjo atkreipti kitų valstybių dėmesį į mano gimtąją šalį, kuria aš didžiuojuosi.

Be galo didelį įspūdį paliko pažintys su įvairiais žmonėmis, kuriuos sutikau savo sportinio gyvenimo kelyje. Esu įsitikinusi, kad sportas ugdo tarpusavio bendravimą. Kai kurie žmonės ateina į mūsų gyvenimą ir greitai išeina, o kai kurie truputėlį užtrunka ir palieka mūsų širdyse savo pėdsakų. Kiekvieną dieną nemažai laiko praleisdami kartu, žmonės tampa artimi. Mano treniruočių draugai ir treneris man yra kaip šeima. Mes dalijamės savo nuomonėmis, mintimis, kai reikia, palaikome vienas kitą, patariame vienas kitam.

Jeigu varžybose tenka kovoti vienam prieš kitą, po kovos būtinai paspaudžiame ranką ir dirbame kartu toliau. Gera žinoti, kad nuėjęs į treniruotę gali paprašyti draugiško patarimo, papasakoti, kaip tau sekėsi mokykloje, ir žinoti, kad visada būsi išklausytas.

Kaip jau minėjau, sporte būna džiaugsmingų akimirkų, bet pasitaiko ir tokių, kai norisi viską mesti ir bėgti kuo toliau. Būna dienų, kai atrodo, kad viskas nesiseka, slysta iš rankų visa tai, ką buvai sukūręs. Pasitaiko akimirkų, kai sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.

Tuomet asmenybė turi kautis su savimi. Tokiais V.Juchnevičiūtę sportas lydi nuo mažens momentais svarbu prisiminti, dėl ko pradėjai savo sportinį kelią. Ir net po ilgos tamsios nakties visada išaušta saulėtas rytas, viskas, pasaulio. Laikas, praleistas kitose šalyse, Labai svarbus dalykas, kurio išmokau kas bloga, baigiasi, tik reikia tikėti savimi ir sporto stovyklose, varžybose, suteikia sportuodama, – užsibrėžti tikslų ir jų siekti. nepasiduoti. Sunkumai užgrūdina, moko galimybę sportininkui lavėti, mokytis naujų Mano nuomone, tai svarbu ne tik sporte, bet nepasiduoti ir kovoti už save. Tai padeda užsienio kalbų, tobulinti šnekamąją anglų ar ir kitose gyvenimo srityse. Kai žmogus tikrai kitą užsienio kalbą bei pažinti kitų šalių kultūrą ne tik sporte, bet ir kasdieniame gyvenime. žino, ko nori, jis atkakliai dirba, kad judėtų Mano nuomone, sunkiai dirbančiam žmogui ir papročius. tikslo link, siekia jo visomis išgalėmis. Tai anksčiau ar vėliau būna atlyginta.

Profesionalūs sporto meistrai žino, kaip padaro gyvenimo kelią įdomesnį, priverčia Kartą vienas draugas manęs paklausė: „Ar svarbu aukšto meistriškumo sportininkui labiau stengtis. Kiekviena asmenybė, tau negaila viso savo laiko, visų pastangų siekdama tikslo, susiduria su sunkumais, kurių pasiekti gerų rezultatų. Laimėjus varžybas ir jėgų, kurias paaukoji sportui?“ Mano būna visuose keliuose. Ji mokosi iš savo klaidų, ateina laimės, džiaugsmo jausmas. Supranti, atsakymas buvo paprastas: „Aš negaliu stengiasi jų nekartoti, kad tik pasiektų norimą kad apgynei ne tik savo vardą, bet ir šeimos, net galvoti apie tai, kad man viso to gaila. netgi Lietuvos, jeigu dalyvavai tarptautinėse rezultatą. Sportininkas turi laikytis režimo, Sportas man davė daug daugiau, nei galėjau varžybose. Tokiais momentais norisi tik stengtis neiškrypti iš ritmo, tai ugdo jo valią. įsivaizduoti.“ Aš tobulėjau, ugdžiau daugybę šokinėti iš laimės ir džiaugtis drauge Garsus amerikietiško futbolo žaidėjas Bo gerų savo savybių, išmokau siekti savo su visais kitais. Tada pasižadi sau, kad ir Jacksonas yra pasakęs: „Numatykite aukštus svajonių, nugalėjau save, atradau tikrų draugų, toliau sistemingai dirbsi, sieksi rezultatų, tikslus, bet niekada nesustokite, kai juos bendraminčių, žiūrinčių ta pačia kryptimi. Aš kad tik užliptum ant aukščiausio pakylos pasieksite.“ Būtent galimybė įgyvendinti ne išmokau būti geresniu žmogumi ir džiaugtis laiptelio ir būtum įvertintas. Visas darbas, vieną savo svajonę ir daro sportą įdomų. gyvenimu. atliktas treniruotėse, visas išlietas prakaitas Sportininko gyvenimas neatsiejamas nuo Drąsiai galiu pasakyti: sportas – mano kelias, neatrodo toks sunkus, kai įgyvendini savo varžybų, vykstančių gimtinėje ir užsienyje. ir nė akimirkai nesudvejojau pasirinkdama Būtent sporto dėka aš aplankiau daugelį šalių, svajonę. Savo svajonę pasiekiau ir aš, kai su būtent jį. komandos draugėmis 2011 m. Vengrijoje kurios padarė didžiulį įspūdį. Susipažinau su Konkursui ruoštis padėjo kūno kultūros tapome Europos šiuolaikinės penkiakovės naujais žmonėmis, paragavau netradicinių mokytoja Ona Alekrinskienė ir klasės auklėtoja, jaunių čempionėmis. Ši pergalė buvo visiškai virtuvių valgių, pamačiau gražių miestų. lietuvių k. mokytoja Gražina Kazlauskienė netikėta tiek mums, tiek treneriams. Jos skonį Praplėčiau savo pasaulėžiūros akiratį, įgijau atsiminsiu visą gyvenimą. Buvau be galo kultūros žinių. Vienas didžiausių sportininkų laiminga. Skambant Lietuvos himnui supratau, privalumų tas, kad sportas padeda pamatyti Plačiau apie konkursą – kronikoje (7 p.)

OLIMPINĖ PANORAMA

33

SENA NUOTRAUKA

LEGENDINIAI MŪŠIAI Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA mūšiai lietuviams visąlaik reiškė daugiau nei krepšinį. O praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje per SSRS čempionatus vykusios Arvydo Sabonio akistatos su Rusijos armijos klubo simboliu Vladimiru Tkačenka daugeliui atrodė kaip gėrio kova su blogiu.

Nors išties už aikštės ribų abu milžinai buvo geri draugai, po krepšiais jie grumdavosi negailėdami nei vienas kito, nei savęs.

Alfredo Pliadžio nuotr.

34

OLIMPINĖ PANORAMA