Olimpinė panorama 2014 05

LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS

2014 gegužė | NR. 5 (57)

OLIMPINĖ PANORAMA

KILNUS ELGESYS – SPORTO PAMATAS

TURINYS

5 6 LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS Nr. 5 (57), 2014 m.

SKAITYTOJAMS LTOK prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės mintys

LTOK 90-METIS

6

Tarpukario Lietuvos olimpinė raida

10

13

VIRŠELYJE

13

Lietuvos kilnaus sportinio elgesio pagrindinis prizas Alfredo Pliadžio nuotr.

REDAKTORIUS

14

Bronius Čekanauskas

AUTORIAI Marytė Marcinkevičiūtė Artūras Poviliūnas Gintaras Nenartavičius Dainius Genys Vytautas Gudelis Pranas Majauskas Rita Bertulytė

FOTOGRAFAS Alfredas Pliadis

16 20

DIZAINERIS Artūras Gimžauskas

MAKETUOTOJAS

22

Vytautas Gimžauskas

ADRESAS Olimpiečių g. 15, LT-09200 Vilnius

RAŠYKITE komitetas@ltok.lt

25 27

INTERNETO SVETAINĖ www.ltok.lt

SPAUSDINA

28

„Lietuvos ryto“ spaustuvė

TIRAŽAS

4000 egz.

ISSN 1648-6331 Online ISSN 2351-5899

30 32 34

OLIMPINIAI KANDIDATAI Į Rio taikosi trys Lietuvos buriuotojos

KRONIKA LTOK įvykiai

APDOVANOJIMAI Už kilnius darbus – LTOK įvertinimas

NUOMONĖ Sočio olimpinių žaidynių atgarsiai: atsakomybė turi tekti visiems

16

SPECIALISTĖ Mylimiausia Jono Ruddo moteris

AIPS KONGRESAS Azerbaidžanas stebino žurnalistus

TRADICIJA Spaudos dieną – žurnalistų pergalė

SPORTO MUZIEJUJE

16 20

Nuo pirmųjų žingsnių – 95-eri; konferencija „Mano olimpas“

TALENTAS Kanojininkas Vadimas Korobovas žengia įkandin olimpinio vicečempiono Jevgenijaus Šuklino

PAMĄSTYMAI

28

Sportininkų migracijos ypatumai

LAUREATO RAŠINYS Pergalė – geriausias atlygis už darbą

SENA NUOTRAUKA Antrosios mūsų olimpinės žaidynės

Jei norite dalytis žurnalo medžiaga su savo skaitytojais, privalu pranešti, kad informacijos šaltinis – „Olimpinė panorama“

OLIMPINĖ PANORAMA

3

Mindaugo Kulbio nuotr.

SKAITYTOJAMS

DAINA GUDZINEVIČIŪTĖ LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO PREZIDENTĖ

Mieli skaitytojai,

visų pirma noriu pasveikinti Lietuvos Respublikos prezidente antrą kartą iš eilės išrinktą Jos Ekscelenciją Dalią Grybauskaitę.

Tikiu, kad ir toliau būsite ta prezidentė, kuria visada pasitikės Lietuvos sporto žmonės. Pati daug sportavusi, jūs puikiai išmanote sportą ir jo politiką. Sėkmės jums nelengvuose darbuose. Na, o mes atsakingai dirbsime savo šaliai, kad sporto žmonės, olimpiečiai ir toliau būtų vadinami tikraisiais Lietuvos ambasadoriais.

Nuoširdžiausiai sveikinu ir kadenciją baigusį prezidentą Valdą Adamkų, pelniusį pagrindinį 2013 m. Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto prizą, kuris jam skirtas už olimpinių idealų ir vertybių sklaidą bei propagavimą, sveiko gyvenimo būdo puoselėjimą, kilnaus elgesio supratimą ir gero pavyzdžio auklėjamąją galią. Pati esu iš gerbiamo V.Adamkaus gavusi ne vieną apdovanojimą, todėl labai didžiavausi atsiradusia galimybe jam įteikti šį garbingą prizą. Deja, besirengiančiam į iškilmes Olimpiniame komitete prezidentui teko pakeisti kelionės kryptį – jis vėl atsidūrė medikų rankose. Viliuosi, kad neilgai trukus pavyks jam perduoti šį LTOK prizą. Mes labai jūsų laukiame Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete, kuriame jūs visada noriai lankydavotės. Šalies sporto visuomenė ir visi olimpiniam sąjūdžiui neabejingi žmonės šių metų gegužę mini Lietuvos olimpinio sąjūdžio ištakų 90-ties metų jubiliejų. 1924-aisiais Paryžiuje Lietuva debiutavo vasaros olimpinėse žaidynėse. Gegužės 25 d. Paryžiaus „Peršingo“ stadione pirmąkart olimpinio turnyro rungtynes žaidė Lietuvos ir Šveicarijos futbolo rinktinės. Mūsiškiai pralaimėjo, bet būtent tądien lietuviai debiutavo žaidynėse, nuo kurių ir skaičiuojama mūsų šalies

olimpinė istorija. Šiai progai paminėti LTOK išleido plakatą, ženkliuką. Kaune, Lietuvos sporto universitete, vyko mokslinė konferencija. Veikli Lietuvos olimpinė kolekcininkų asociacija pakvietė į jubiliejinei datai skirtą filatelijos parodą. Šiai sukakčiai skirtų rašinių bei istorinių nuotraukų yra ir šiame „Olimpinės panoramos“ numeryje. Šiemet birželio 7-ąją – anksčiau nei įprastai, kad galėtų dalyvauti kuo daugiau jaunimo – Vilniuje vyks tradicinės, jau 25ąjį kartą sportuoti ir pramogauti kviečiančios Olimpinės dienos renginiai. Pagal susiklosčiusią tradiciją ant Gedimino kalno bus uždegta Olimpinės dienos ugnis, bet deglo nešimo estafetė jau vyks naujoviškai. Visų pirma keisis maršrutas: nukeliavusi beveik keturis kilometrus sostinės centrinėmis gatvėmis, ugnis apsistos Katedros aikštėje, kurioje vyks įvairūs prisistatymai. Estafetės deglą drauge su olimpiečiais neš ir moksleiviai.

Pernai Olimpinės dienos renginiai sostinėje vyko prie Baltojo tilto. Šiemet, pakvietę aktyviau dalyvauti sporto federacijas, pamatėme, kad vien prie tilto netelpame. Todėl ramesniems renginiams dar buvo pasirinkta ir Katedros aikštė. O prie Baltojo tilto vyks tradiciniai olimpinės mylios ir 10 km bėgimai, įvairių sporto šakų atstovų pasirodymai. Sudominusias rungtis čia pat galės išbandyti ir žiūrovai – vaikai, tėvai, seneliai. Visi atvykusieji ras įdomių užsiėmimų pagal amžių ir jėgas. Bus apdovanoti šalies prezidentės globojamo Lietuvos mokinių olimpinio festivalio nugalėtojai.

Olimpine diena prasidės karšta sportinė vasara, kuri baigsis antrosiomis jaunimo vasaros olimpinėmis žaidynėmis Kinijos mieste Nandzinge.

Sėkmės didžiojo sporto atstovams ir mankštintis pradėjusiems vaikams. Sėkmės visiems į save investuojantiems sporto mėgėjams!

OLIMPINĖ PANORAMA

5

LTOK 90-METIS

TARPUKARIO LIETUVOS OLIMPINĖ RAIDA TARPTAUTINIS OLIMPINIS KOMITETAS, DE JURE PRIPAŽINDAMAS LIETUVOS, LATVIJOS IR ESTIJOS OLIMPINIUS KOMITETUS, NUSPRENDĖ LAIKYTI, KAD MŪSŲ ŠALIES NACIONALINIS OLIMPINIS KOMITETAS GALIOJA NUO 1924 M., KAI LIETUVA PIRMĄ KARTĄ DALYVAVO OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE PARYŽIUJE. Dr. Artūras Poviliūnas

Tarpukario nepriklausomos Lietuvos olimpinio judėjimo vadovai (iš kairės): J.J.Bulota, dr. A.Jurgelionis, J.Vileišis ir V.Augustauskas-Augustaitis

K

ai ano amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje kartu su kaimynais latviais bei estais atkūrėme savo olimpinius komitetus ir beldėmės į Tarptautinio olimpinio komiteto duris, viename iš susitikimų Lozanoje su TOK prezidentu Juanu Antonio Samaranchu dalyvavo ir tuometis jo pavaduotojas, TOK narys, Sovietų Sąjungos atstovas Vitalijus Smirnovas. Šnekai pasisukus apie mūsų teisių atkūrimą, jis tada leptelėjo: „Kam kalbėti, o Lietuvai reikėtų patylėti. Lietuva niekada neturėjo savo olimpinio komiteto, o atkurti to, ko nebuvo, neįmanoma.“ Priminsiu, kad šis akibrokštas įvyko dėl to, jog Lietuvoje įkūrus olimpinį komitetą 1937-aisiais mūsų šalis jau nebedalyvavo olimpinėse žaidynėse. Šiam komitetui kaip tik vadovavo Vytautas Augustauskas, kurio 110-ąsias gimimo metines šiemet minime. Žinomas Lietuvos sporto istorikas Pranas Rimša, polemizuodamas dėl šio fakto (2003 m. „Sporto“ laikraštyje, Nr. 133), rašė, kad tik „sporto lyga, pasiuntusi šalies sportininkų delegacijas 1924 m. į Paryžių, 1928 m. į Sankt Moricą ir Amsterdamą, tapo visateisiu šalies nacionaliniu olimpiniu komitetu, su kuriuo ryšius palaikė ir Tarptautinis olimpinis, ir žaidynių organizaciniai komitetai.“ P.Rimšos teigimu, „dabartinio LTOK 1991 m. pripažinimo ir Lietuvos grąžinimo į tarptautinį olimpinį sąjūdį teisinis pagrindas yra paveldėtas iš LSL 1924–1932 m. praktinės ir juridinės veiklos (taip traktuojama TOK dokumentuose), o pavadinimas – iš 1938 m.

6

OLIMPINĖ PANORAMA

pirmajai tautinei olimpiadai organizuoti švietimo ministro patvirtinto Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (taip balsų dauguma 1988 m. nutarė suvažiavimas).“ Žvelgiant per istorijos prizmę, P.Rimša iš dalies buvo teisus. Tarptautinis olimpinis komitetas, de jure pripažindamas Lietuvos, Latvijos ir Estijos olimpinius komitetus, nusprendė laikyti, kad mūsų šalies nacionalinis olimpinis komitetas galioja nuo 1924 m., kai Lietuva pirmą kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse Paryžiuje.

O tęsiant kalbą apie šią istoriją, reikia pripažinti, kad Lietuva vis dėlto gavo kvietimą dalyvauti 1940 m. olimpinėse žaidynėse Helsinkyje, tačiau dėl karo šiuo kvietimu nepasinaudojo. Tuo metu būtent V.Augustauskas ir vadovavo sportui.

Nors P.Rimša manė, kad ne išrinktas, o paskirtas (švietimo ministro) olimpiniam sąjūdžiui vadovauti asmuo yra nelegitimus, vis dėlto 1939 m. rugpjūčio 3 d. TOK prezidento grafo Henri de Baillet-Latouro pasirašytas laiškas V.Augustauskui apie tai, jog „TOK yra pripažinęs Lietuvos tautinį olimpinį komitetą“, sudeda taškus ant „i“.

Tad oficialiai tarpukario nepriklausomos Lietuvos olimpinio komiteto (Sporto lygos) vadovais laikomi: generolas Jonas Jurgis Bulota (1924–1926), dr. Antanas Jurgelionis (1926–1929), Jonas Vileišis (1929–1932) ir Vytautas Augustauskas-Augustaitis (1938– 1940).

Lietuva į tarptautinį olimpinį sąjūdį įsitraukė 1924 m. 1922-ųjų kovą Kaune (tuometinėje

laikinojoje sostinėje) šalies sportui vadovauti buvo įkurta visuomeninė organizacija – Lietuvos sporto lyga (LSL). Kitų metų gruodį per nepaprastąjį LSL suvažiavimą, kuriame dalyvavo daugiau kaip 50 atstovų iš dešimties sporto susivienijimų, lyga įsipareigojo vadovauti Lietuvos olimpiniam sąjūdžiui, ir jau 1924 m. gegužę pasiuntė pirmąją šalies delegaciją į VIII olimpinių žaidynių Paryžiuje futbolo, o vėliau ir dviračių sporto varžybas.

Tuo metu LSL centro komitetui vadovavo generolas J.J.Bulota.

Po ketverių metų Sankt Morice ir Amsterdame vykusiose olimpinėse žaidynėse vėl plevėsavo Lietuvos nacionalinė vėliava ir rungtyniavo mūsų čiuožėjai, boksininkai, dviratininkai, lengvaatlečiai ir sunkumų kilnotojai. Lietuvos sportininkų delegacijai vadovavo LSL CK pirmininkas majoras dr.

A.Jurgelionis (šalies kariuomenės fizinio lavinimo vadovas). Į 1932 m. JAV rengiamas X olimpines žaidynes kviesti mūsų šalies sportininkai neišvyko, bet į žaidynių programą įėjusio meno konkurso žiuri dirbo Lietuvos atstovas dr. A.Jurgelionis. Tais metais Lietuvoje visos pastangos buvo sutelktos į sporto sąjūdžio reformą: priimtas Kūno kultūros įstatymas, visas vadovavimas šalies sporto sąjūdžiui perduotas prie Švietimo ministerijos įkurtiems Kūno kultūros rūmams (KKR).

Nors ne visos KKR iniciatyvos sulaukė pasisekimo, sukurta savita kūno kultūros sistema gerokai pagyvino Lietuvos sporto sąjūdį.

Mūsų šalies sportas pradėjo įgauti tarptautinį pripažinimą.

LTOK 90-METIS Į 1936 m. XI olimpines žaidynes Berlyne stebėti varžybų buvo nuvykusi sportininkų, trenerių ir sporto organizatorių grupė. Sporto organizacijų vadovai ir atstovai dalyvavo tarptautinių susivienijimų veikloje. Žaidynės turėjo nemažos įtakos KKR sumanymui 1938 m. Kaune surengti pirmąją Lietuvos tautinę olimpiadą. Ši tautinė šventė, kurioje rungtyniavo ne tik mūsų šalies sportininkai, bet ir lietuvių kilmės jaunimas iš užsienio, pelnė didelį pripažinimą. Geri olimpiadą stebėjusių užsienio šalių svečių ir diplomatų atsiliepimai, taip pat mūsų šaulių, laimėjusių medalius 1937 ir 1939 m. pasaulio čempionatuose, krepšininkų, 1937 ir 1939 m. iškovojusių Europos čempionų vardus, ir 1938 m. žemyno vicečempionių krepšininkių laimėjimai, ryškūs stalo tenisininkų tarptautiniai pasirodymai ir gerėjantys kitų sporto šakų mėgėjų rezultatai subrandino norą vėl dalyvauti olimpinėse žaidynėse.

Tuo metu prie KKR veikė devynios sporto sąjungos. Jų globojamos sporto šakos buvo pripažintos tarptautinių bokso, futbolo,

Sporto istorikas P.Rimša

krepšinio, ledo ritulio, lengvosios atletikos, plaukimo, stalo teniso, šaudymo, dviračių ir kitų sporto šakų federacijų narėmis. KKR septynios sporto apygardos ir rajonų sporto komitetai vadovavo šalies sporto veiklai.

Buvo kuriama gana moderni sporto ir fizinio ugdymo bazė (Kūno kultūros rūmai su aikštynu ir Sporto hale Kaune, sporto rūmai Klaipėdoje, naujai statomos mokyklos su sporto salėmis ir futbolo aikštėmis, teniso

kortai miestuose bei apskrityse, ypač krepšinio aikštelės miestuose, miesteliuose ir net bažnytkaimiuose). Plati stipriausių šalies visuomeninių sporto organizacijų – Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos, Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos, Jaunalietuvių sporto organizacijos, Lietuvos žydų sporto klubo „Makabi“, šaulių ir skautų susivienijimų veikla kūrė palankią nuomonę apie sportą ir sporto žmones. 1934–1938 m. aukštosios mokyklos – Aukštųjų kūno kultūros kursų – parengti sporto specialistai, po 1936 m. švietimo reformos padidėjęs dėmesys moksleivių ir studentų fiziniam lavinimui (dvi kūno kultūros pamokos per savaitę mokyklose, moksleivių žaidynės, prie KKR įkurta Akademinio jaunimo sporto sąjunga) ugdė jaunimo fizinį parengimą ir formavo jų sąmonę bei europietišką požiūrį į sportą. Visa tai turėjo didžiulės įtakos ne tik to meto Lietuvos sporto sąjūdžiui, bet ir ateičiai. Be abejo, atsiradus palankesnėms sąlygoms, ir siekiui atkurti savo nacionalinį olimpinį komitetą.

PAGERBTAS TARPUKARIO LTOK VADOVAS Gegužės 16 d. Lietuvos sporto muziejuje buvo surengta Lietuvos olimpinės akademijos (LOA) mokslinė konferencija, skirta Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pirmininko Vytauto Augustausko-Augustaičio 110-osioms gimimo metinėms paminėti. Konferencijos darbe dalyvavo LOA vadovai ir nariai, V.AugustauskoAugustaičio šeimos atstovai, olimpiečiai, sporto veteranai, Lietuvos universitetų fizinio auklėjimo katedrų ir sporto mokyklų vadovai.

Muziejaus iniciatyva surengta retų ir dar neregėtų eksponatų, atspindinčių tarpukario LTOK vadovo nuveiktus darbus, patirtą tremtį ir kitas negandas, paroda. Ekspozicijoje taip pat parodyti jo šeimos, ypač sūnaus prof.

Vytauto Augustaičio, nuveikti darbai tęsiant tėvo sportinės veiklos kelią.

Konferencijoje pranešimus skaitė LOA prezidentas, LTOK garbės prezidentas Artūras Poviliūnas ir Lietuvos sporto universiteto

dėstytoja dr. Daiva Majauskienė, pasisakė rašytojas Skirmantas Karalevičius, Marytė Augustaitienė ir kt. Nuoširdžiai ir pakiliai konferencijos dalyvius pasveikino Kauno „Šarkelės“ ir „Rasytės“ darželių auklėtiniai.

Jie ne tik padeklamavo ir padainavo, bet ir surengė pirmąjį Augustaičiams skirtą trikrepšio turnyrėlį.

Konferencijos dalyviai Petrašiūnų kapinėse aplankė Augustaičių šeimos kapą.

OLIMPINĖ PANORAMA

7

8

OLIMPINĖ PANORAMA

OLIMPINĖ PANOR PANORAMA RAMA

9

KRONIKA SOČIS 2014

ĮVERTINO PASIRODYMĄ SOČIO ŽAIDYNĖSE Gegužės 15 d. vyko LTOK vykdomojo komiteto posėdis, kuriam pirmininkavo LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Svarstytas Lietuvos sportininkų pasirengimas ir dalyvavimas Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse. Su LTOK ekspertų komisijos išvadomis supažindino LTOK viceprezidentas, šios komisijos pirmininkas Bronislavas Vasiliauskas ir Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Kazys Milašius.

Diskusijose kalbėjo LTOK viceprezidentas Romualdas Bakutis, LTOK garbės prezidentas Artūras Poviliūnas. Lietuvos žiemos olimpinės rinktinės narių pasirodymas Sočio žaidynėse įvertintas patenkinamai (išsamesnis vertinimas – interviu su B.Vasiliausku, 14–15 psl.).

Buvo pateikti Lietuvos žiemos olimpinės rinktinės kandidatų atrankos kriterijų bei Pjongčango olimpinės rinktinės kandidatų ir olimpinio rezervo sąrašų projektai. Jie bus dar svarstomi, o kitame Vykdomojo komiteto posėdyje tvirtinami.

LTOK vykdomasis komitetas nutarė, kad kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus bus apdovanotas pagrindiniu 2013 m. Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto prizu.

Patvirtintos LTOK ir Lietuvos olimpinio fondo (LOF) 2014 m. pirmojo ketvirčio biudžeto apyskaitos.

Apie būsimus Lietuvos olimpinio sąjūdžio 90-mečio minėjimo renginius informavo A.Poviliūnas: išleistas jubiliejui skirtas plakatas, ženkliukas, vyks mokslinė konferencija. Kaip birželio 7-ąją Vilniuje bus surengta Olimpinės

Prie Olimpinio muziejaus Lozanoje (iš kairės): E.Petkus, V.Masalskytė, S.Vaicekauskaitė, A.Vanagienė, V.Vasiliauskas, K.Dobrovolskas

dienos šventė, supažindino LOF direktorius Vitalijus Vasiliauskas. Norą dalyvauti šventiniuose renginiuose jau pareiškė 24 šalies sporto federacijos.

LTOK direktorius Valentinas Paketūras informavo, kad gautas Europos olimpinių komitetų ir Gruzijos olimpinio komiteto vadovų kvietimas kitąmet dalyvauti Europos jaunimo vasaros olimpiniame festivalyje Tbilisyje. Žinoma, kvietimas priimtas.

Apie dalyvavimą TOK organizuotame Leonardo da Vinci projekte „Sporto vadybininkų kompetencijų ir kvalifikacijos kėlimas“ Lozanoje papasakojo LTOK užsienio ryšių direktorė Vaida Masalskytė, olimpinio sporto direktoriaus pavaduotojas Einius Petkus, LOF direktorius V.Vasiliauskas. Šiame renginyje taip pat dalyvavo Lietuvos sporto federacijų sąjungos generalinė sekretorė Agnė Vanagienė, Lietuvos šaudymo sąjungos vykdomoji direktorė Sabina Vaicekauskaitė, Lietuvos imtynių federacijos generalinis sekretorius Karolis Dobrovolskas. Mūsiškiai susipažino su tarptautinių federacijų veikla, jų informacijos sklaidos modeliais, karjerą baigusių didelio meistriškumo sportininkų įdarbinimo patirtimi, dalyvavo įvairiose diskusijose, lankėsi Olimpiniame muziejuje.

LTOK vykdomojo komiteto posėdyje dalyvavo Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis, premjero patarėjas sporto klausimais Vytautas Janušaitis.

D.Gudzinevičiūtė ir V.Mazuronis

SUTARTIS SU APLINKOS MINISTERIJA Balandžio 29 d. pasirašyta LTOK ir Lietuvos aplinkos ministerijos bendradarbiavimo sutartis, kurią pasirašė LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.

Sutarta bendradarbiauti propaguojant aplinkos apsaugos idėjas, tarp jų ir sporto veiklos srityje, siekiant užtikrinti žmogaus teisę veikti jo sveikatai ir gerovei palankesnėje aplinkoje. Abi organizacijos kurs bendrus projektus, teiks siūlymus. „Visi geri darbai prasideda nuo norų“, – priminė D.Gudzinevičiūtė. „Mes norime kuo daugiau žinomų žmonių įtraukti į aplinkos apsaugos veiklą“, – sakė V.Mazuronis.

FILATELIJOS PARODA Vilniaus centriniame pašte veikia Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos (LOKA) nario Jono Načiūno filatelijos paroda „Lietuva olimpiniu keliu“. Ekspozicijos stenduose – vokai su olimpinių čempionų ir medalininkų autografais, pašto ženklai, nuotraukos, plakatai. Paroda skirta Lietuvos olimpinio sąjūdžio 90-mečiui.

Gegužės 8-ąją vykusiame parodos atidaryme dalyvavo LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, Lietuvos pašto generalinė direktorė Lina Minderienė, LOKA nariai. D.Gudzinevičiūtė parodos autoriui J.Načiūnui padėkojo už olimpizmo puoselėjimą ir įteikė LTOK padėką. Paroda veiks beveik mėnesį.

Parodos autorius J.Načiūnas

10

OLIMPINĖ PANORAMA

ĮTEIKTI LTOK APDOVANOJIMAI LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė po LTOK vykdomojo komiteto posėdžio tradiciškai apdovanojo neseniai jubiliejines sukaktis minėjusius olimpiniam sąjūdžiui nusipelniusius žmones. LTOK medaliu „Už nuopelnus olimpizmui“ 70-mečio proga apdovanotas buvęs ilgametis Lietuvos gimnastikos federacijos generalinis sekretorius Aleksandras Marčenkovas. Toks pat medalis 65-mečio proga įteiktas ilgamečiam Kauno

PADĖKOS UŽ DRĄSĄ IR RYŽTĄ

sporto mokyklos „Gaja“ direktoriui Viktorui Krimeliui ir Lietuvos edukologijos universiteto profesoriui Kaziui Milašiui (per Vykdomojo komiteto posėdį).

Medaliais „Už nuopelnus olimpizmui“ taip pat apdovanoti Druskininkų sporto centro direktoriaus pavaduotoja Bronė Draginienė ir sporto veteranų asociacijos „Penki žiedai“ prezidentas Saulius Galadauskas, šventęs 55-erių metų sukaktį.

Gegužės 21 d. vidaus reikalų ministras Dailis Alfonsas Barakauskas padėkos raštus, skirtus už drąsą ir ryžtą gesinant autobuso gaisrą Nidoje, įteikė LTOK garbės prezidentui Artūrui Poviliūnui, LTOK garbės generaliniam sekretoriui Vytautui Zuberniui, UAB „Olifėja“ generalinio direktoriaus pavaduotojui, Lietuvos orientavimosi sporto federacijos prezidentui Donatui Kazlauskui ir LTOK olimpinio sporto direktoriui Kaziui Steponavičiui.

Balandžio 12 d. važiuodami automobiliu sporto darbuotojai pastebėjo, kad iš judančio autobuso galo, kur yra variklis, veržiasi dūmai ir liepsnos. Autobusas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, priklausė Kaliningrado įmonei, buvo su lietuviškais registracijos numeriais, todėl lietuviai ne iškart suprato, kad juo vyksta turistai iš Rusijos.

Sustabdžius autobusą liepsnos buvo greit užgesintos, o atvykusiems ugniagesiams beliko užfiksuoti laimingai pasibaigusį įvykį.

Apie 20 turistų nenukentėjo, bet jiems teko laukti kito autobuso. „Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi laimingai“, – sakė A.Poviliūnas.

Iš kairės: LTOK viceprezidentas B.Vasiliauskas, D.Gudzinevičiūtė, S.Galadauskas, B.Draginienė, A.Marčenkovas ir V.Krimelis

OLIMPINIO ŠVIETIMO LEIDINYS Gegužės 20 d. Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete pristatyta Klaipėdos universiteto mokslininkių Zinos Birontienės ir Astos Budreikaitės knyga „Ikimokyklinio amžiaus vaikų olimpinio ugdymo programa“. Leidinio pristatyme dalyvavo LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, Lietuvos olimpinės akademijos garbės prezidentas Povilas Karoblis, iš įvairių šalies miestų bei rajonų atvykę ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojai.

Tai pirmasis olimpinio švietimo programai

įgyvendinti skirtas leidinys ikimokyklinio amžiaus vaikams. Jame pateikta informacija apie olimpinį ugdymą Lietuvoje, supažindinama su dvylika metų mūsų šalyje gyvuojančiu Vaikų ir jaunimo olimpinio ugdymo projektu. Leidinio autorės dr.

Z.Birontienė ir dr. A.Budreikaitė parengė išsamią olimpinio ugdymo programą, praturtintą teorine bei praktine veikla. Taip pat mažiesiems sukurta pasaka apie kiškiuką Olimpiuką ir jo nuotykius miško olimpinėse žaidynėse.

Knygos autorės Z.Birontienė ir A.Budreikaitė

LANKĖSI GARBĖS KONSULAS Gegužės 16 d. LTOK lankėsi Lietuvos garbės konsulas Neapolyje Vincenzo Russo, žinomas sporto medicinos gydytojas ir aktyvus konferencijų sporto medicinos klausimais organizatorius. Susitikime su Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojais buvo aptartos bendradarbiavimo galimybės sporto medicinos srityje.

Tartasi, kaip surengti bendrą Lietuvos ir Italijos sporto medicinos specialistų konferenciją Vilniuje. Būtų galima aptarti fizinio aktyvumo ir Viduržemio jūros dietos Kauno sporto medicinos centro direktorė A.Kajėnienė, V.Russo ir LTOK viceprezidentas R.Bakutis įtakos sveikatos išsaugojimui klausimus.

Iš kairės: K.Steponavičius, V.Zubernis, D.A.Barakauskas, D.Kazlauskas, A.Poviliūnas

DĖMESYS PSICHOLOGINEI PUSIAUSVYRAI Prancūzijos sporto psichologijos asociacija gegužės pradžioje pakvietė sporto psichologijos bendruomenę į Nicą, kurioje vyko penktasis tarptautinis kongresas „Sporto psichologija meistriškumui ir sveikatai gerinti įvairiais amžiaus tarpsniais“. Kongrese dalyvavo ir LTOK darbuotoja Lina Vaisetaitė.

Kviestiniai kongreso lektoriai – savo sričių specialistai iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, JAV bei Australijos universitetų – dalijosi patirtimi ir naujausiais mokslinių tyrimų rezultatais. Daug dėmesio skirta elgesio automatizmui ir įpročiams aptarti: ar galima valios pastangomis pasiekti įkvėpimo būseną, kada verta atsisakyti siekiamo tikslo ir imtis naujo, kaip keisti įsisenėjusius įpročius ir elgesio modelius, kaip elgesį veikia savikontrolė ir kokiomis aplinkybėmis ji susilpnėja, kaip skatinti didesnį fizinį aktyvumą. Diskusijų dalyviai pabrėžė, kad šalia sporto rezultatų didelis dėmesys turi būti skiriamas bendrai sportininko gerovei, psichologinei pusiausvyrai, o visuomenės mastu – sveikatos puoselėjimui užtikrinti.

Renginio dalyviai buvo supažindinti ir su naujausiomis technologijomis (pavyzdžiui, „eegosport“), kurios leidžia fiksuoti galvos smegenų ir raumenų aktyvumą judesių metu ir yra naudojamos didelio meistriškumo sportininkų rengimo bei bendrosiose reabilitacijos programose.

OLIMPINĖ PANORAMA

11

Prekyba vyko ir Adlerio gatvėse

12

OLIMPINĖ PANORAMA

Alfredo Pliadžio nuotr.

APDOVANOJIMAI

Pagrindinis prizas skirtas V.Adamkui

UŽ KILNIUS DARBUS – ĮVERTINIMAS LTOK APDOVANOTI 2013 M. LIETUVOS KILNAUS SPORTINIO ELGESIO LAUREATAI. PAGRINDINIS PRIZAS SKIRTAS DVI KADENCIJAS ŠALIAI VADOVAVUSIAM PREZIDENTUI VALDUI ADAMKUI. DĖL SVEIKATOS BĖDŲ PREZIDENTAS NEGALĖJO ATVYKTI Į CEREMONIJĄ, BET PRISIPAŽINO, KAD ĮVERTINIMAS – LABAI SVARBUS. Marytė Marcinkevičiūtė

K

ilnaus elgesio apdovanojimas V.Adamkui skirtas už olimpinių idealų ir vertybių sklaidą bei propagavimą, sveiko gyvenimo būdo puoselėjimą, kilnaus elgesio supratimą ir gero pavyzdžio auklėjamąją galią. „Nesitikėjau, kad man taip pasibaigs vykimas į Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, net nebuvo užuominų, kad gali taip atsitikti.

Buvau pasirengęs dalyvauti iškilmėse.

Neatrodė, kad sveikatos sutrikimas didelis.

Tačiau, užuot atvažiavęs į kilnaus sportinio elgesio apdovanojimų ceremoniją, atsidūriau ligoninėje.

Su didele pagarba, meile ir dėkingumu priimu šitą apdovanojimą. Esu šventai įsitikinęs, kad jei kilnaus elgesio idėjas įgyvendintume lietuvių tautoje, bendruomenėje, tai mūsų gyvenimas būtų daug geresnis“, – sakė V.Adamkus, jau kitą dieną grįžęs namo.

Gegužės 19 d. vykusią iškilmingą laureatų apdovanojimų ceremoniją pradėjusi LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė priminė, kad kilnus sportinis elgesys yra labai svarbus, be jo ne tik olimpizmas, bet ir visas sportas prarastų prasmę. „Šiandien mes sveikiname ne pačius sportininkus, bet tuos, kurie jaunam žmogui skiepija supratimą apie kilnų sportinį elgesį, jį palaiko ir skatina, aukoja savo darbą kilniems

Kilnaus sportinio elgesio laureatų apdovanojimas. Iš kairės: Ž.Bražiūnas, J.A.Genevičius, A.K.Arelis, D.Gudzinevičiūtė, R.Bičkauskas, V.Paketūras tikslams“, – sakė LTOK vadovė.

D.Gudzinevičiūtė kartu su LTOK generaliniu sekretoriumi Valentinu Paketūru LTOK garbės diplomais apdovanojo ir kitus laureatus.

Vienas jų – Algirdas Kazimieras Arelis, visą savo gyvenimą atidavęs trenerio darbui ir parengęs olimpinių žaidynių medalininkus Vytautą Butkų, Kristiną Poplavskają, Birutę Šakickienę ir pasaulio čempionę Donatą Vištartaitę.

Garbės diplomais buvo apdovanoti ir keturiolika metų Lietuvos tekvondo federacijos generaliniu sekretoriumi dirbantis Žymantas Bražiūnas, Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos organizatorius ir metodinio leidinio „Lietuvos ėjikas“ vyr. redaktorius Juozas Albinas Genevičius bei Kauno plaukimo

mokyklos neįgaliųjų treneris Romaldas Bičkauskas.

Laureatų vardu J.A.Genevičius padėkojo už apdovanojimus ir sakė, kad tokių malonių akimirkų gyvenime ne tiek jau daug, bet dėl jų verta gyventi ir dirbti.

A.K.Arelio tvirtinimu, jam šis kilnaus sportinio elgesio diplomas – didelė staigmena. „Sunku patikėti, kad gali būti tokių atsitikimų.

Ne pirmus metus širdyje jaučiu, kad jau artėja mano, kaip trenerio, karjeros finišas, gal jau reikia sustoti, bet kolegos vis pakursto, kad neišeičiau, padėčiau – taip ir lieku irklavime.

Tačiau energija jau ne ta, negaliu nuo ryto iki vakaro nevalgęs ir negėręs išbūti prie valčių.

Reikia kitaip pradėti gyventi, meteliai daro savo“, – sakė Lietuvos irklavimo legenda.

OLIMPINĖ PANORAMA

13

NUOMONĖ

ATSAKOMYBĖ TURI TEKTI VISIEMS LTOK VICEPREZIDENTAS BRONISLAVAS VASILIAUSKAS NEABEJOJA: NORS LIETUVOS SPORTININKAI PER SOČIO ŽIEMOS OLIMPINES ŽAIDYNES MEDALIŲ NEPELNĖ, BET RUNGTYNIAVO PAGAL SAVO GALIMYBES. Marytė Marcinkevičiūtė

S

savo rezultatus ir racionaliai išnaudodami valstybės skirtas lėšas, turėtų parodyti didesnį atsakomybės jausmą.

Buvo kalbama ir apie tai, kad ateityje planuojant žiemos sporto šakų atstovų pasiekimus visos gaunamos lėšos būtų skaidriai rodomos. Tada būtų galima tinkamai suplanuoti veiklą ir sudaryti federacijų veiklos biudžetus. Visi vienodai turime jausti atsakomybę ir už sportininkų pasirodymą, ir už federacijų veiklą. Kai federacijos padaro klaidų, žvalgomės nustebę, kodėl nepastebėjome vieno ar kito. O kodėl mums nepradėjus kalbėti apie bendrus siekius ir nustojus manyti, kad federacijos yra kažkieno nuosavybė. Šiandien turime vieną bendrą tikslą – gerai pasirengti olimpinėms žaidynėms, pasaulio ir Europos čempionatams. Atsakomybė turi tekti visiems.

očio žiemos olimpinės žaidynės – jau istorija. Bet dar kartą pažvelkime į jas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidento, atsakingo už žiemos sporto šakas, Bronislavo Vasiliausko akimis. Jis vadovavo ekspertų komisijai, vertinusiai mūsų šalies sportininkų pasirodymą 2014 m. žiemos olimpinėse žaidynėse.

Kokį įspūdį paliko žaidynės, kas jose patiko, o kas ne?

Ar gali kam nors nepatikti olimpinės žaidynės? Į Sočį vykau ne ieškoti kažko, kas mane nuviltų. Per olimpines žaidynes visi būna tolerantiškai, šventiškai, geranoriškai nusiteikę.

Nežinau, ar pasaulyje yra įspūdingesnė šventė nei olimpinės žaidynės. Galų gale per jas kiekvienas mato tai, ką nori matyti.

Olimpiečių priėmimas, apgyvendinimas, olimpinis kaimelis, sporto objektai – viskas buvo puiku. Sportininkai turėjo visas sąlygas siekti gerų rezultatų. Tie, kurie buvo Sočyje, manau, namo grįžo kupini puikių įspūdžių.

Ką manote apie Lietuvos sportininkų pasirodymą?

Pirmiausia reikėtų pasidžiaugti, kad tiek daug Lietuvos sportininkų pelnė teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Tai svarbus įvykis mūsų žiemos sportui. Galbūt visi norėjome, kad rezultatai būtų geresni, bet dideliu optimizmu netryškome, nes gerai žinojome mūsų sportininkų galimybes.

Daug vilčių siejome su dailiojo čiuožimo ir čiuožimo trumpuoju taku sportininkų pasirodymais. Iš dalies tos viltys pasiteisino.

Pasitelkę mokslininkus, medikus, sporto specialistus ir išklausę jų nuomonės per LTOK paskirtų ekspertų komisijos posėdį, kuriame dalyvavo ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto bei Lietuvos olimpinio sporto centro atstovai, aptarėme kiekvienos sporto šakos sportininkų pasirodymą Sočyje. Kartu įvertinome ir tų žiemos sporto šakų federacijų, kurių atstovai dalyvavo olimpinėse žaidynėse, veiklą. Ją aptarėme todėl, kad viskas buvo susieta ir su planavimu bei lūkesčiais. Apie kiekvieną sporto šaką kalbėjome atskirai, pasisakė mokslo žmonės, treneriai, buvo išklausyta LTOK ir LOSC atstovų nuomonė.

14

OLIMPINĖ PANORAMA

B.Vasiliauskas iš arti stebėjo Lietuvos olimpiečių pasirodymą Sočyje

Kaip buvo įvertinti mūsų olimpiečių pasiekti rezultatai?

Lietuvos biatlono federacijos veikla įvertinta patenkinamai, Tomo Kaukėno pasirodymas gerai, o Dianos Rasimovičiūtės – nepatenkinamai. Lietuvos greitojo čiuožimo asociacijos veikla įvertinta patenkinamai, o Agnės Sereikaitės startai – gerai. Čiuožimo federacijos veikla ir Deivido Stagniūno bei Isabellos Tobias pasirodymas – gerai.

Kalnų slidinėjimo federacijos veikla ir Roko Zavecko pasirodymas – patenkinamai, o Ievos Januškevičiūtės – nepatenkinamai. Vienintelės Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos veikla ir sportininkų pasirodymai įvertinti prastai.

Kalbėjomės ne vien apie tai, kaip sekėsi mūsų sportininkams, bet ir diskutavome, kad ateityje federacijos ir sportininkai, planuodami

Daugelio nuomone, vienintelis šviesulys Sočyje buvo biatlonininkas Tomas Kaukėnas.

Manau, jis buvo ne vienintelis šviesulys. Čiuožėja A.Sereikaitė ne mažiau verta pagyrų.

Be abejo, T.Kaukėnas – labai perspektyvus sportininkas. Norisi tikėti, kad Tomas ir ateityje mus džiugins svariais rezultatais.

Kokios šių žiemos olimpinių žaidynių pamokos?

Kalbant apie pamokas, reikėtų kalbėti ir apie nesėkmes. Be abejo, gerų pamokų gavo visi. Prasta Lietuvos slidininkų atranka, blogai dirbama su šios sporto šakos plėtra.

Tą patį būtų galima pasakyti ir apie biatloną, nors čia dirbama gerokai profesionaliau.

Lietuvos biatlono federacija, Lietuvos nacionalinė slidinėjimo asociacija gerai rūpinasi rinktinėmis, bet visiškai nekreipia dėmesio į sporto šakos plėtrą. Todėl kalbėti apie pasirengimą, neturint gero rezervo, labai sudėtinga. Atrenkame tik tai, ką turime. Tada apskritai niekur nevažiuokime.

Ketverius metus mokami mokesčių mokėtojų pinigai. Iškilo olimpinės rinktinės kandidato biatlonininko Karolio Zlatkausko, dalyvavusio Sočio olimpinių žaidynių programoje, dopingo skandalas. Programai įgyvendinti jis naudojo valstybės lėšas.

NUOMONĖ Aptardami kitų žiemos olimpinių žaidynių kandidatus, olimpinės rinktinės pamainą ir burdami perspektyvaus jaunimo grupę, atkreipsime dėmesį į jų rezultatus, sveikatos būklę, kad šių sporto šakų atstovai turėtų galimybę siųsti ir jaunus, dar nesulaukusius brandaus amžiaus vaikinus bei merginas į Lietuvos olimpinį sporto centrą pagal parengtus ir aptartus kriterijus. Jeigu sportininkas netinka vienai sporto šakai, gal tiks kitai. Su Kūno kultūros ir sporto departamentu bei Lietuvos olimpiniu sporto centru pabandysime parengti programėlę, stengsimės motyvuoti talentingus sportininkus ir trenerius, kad jie gautų tam tikrą finansavimą. Žiemos sportas turėtų būti pakylėtas į aukštesnį lygį.

atsirastų entuziastų, būtų galima naudotis latvių sporto baze. Neturiu nuomonės ir vizijos, ar po dešimties–penkiolikos metų Lietuvoje išpopuliarės bobslėjus. Viskas priklausys nuo sporto šakos pradininkų idėjų, iniciatyvų, ryžto ir sportininkų skaičiaus.

Šiemet Ignalinoje pradės veikti iš pagrindų pasikeitęs Lietuvos žiemos sporto centras. Ar juo naudosis geriausi šalies sportininkai? Šiam objektui baigti yra kai kurių kliuvinių, jis bus atiduotas eksploatuoti artimiausiu metu.

Kai projektas iki galo nėra baigtas, kyla daug diskusijų tarp rangovų, užsakovų ir Lietuvos biatlono federacijos. Bet tikrai šaunu, kad Ignalinoje atsirado toks objektas.

Ar geriausi Lietuvos sportininkai čia Minėjote, kad Sočyje prastai pasirodė treniruosis, priklausys nuo supratimo ir geros Lietuvos slidininkai, nors jiems buvo sudarytos geros sąlygos rengtis žaidynėms, valios. Kartais liūdna girdėti, kad mūsų žiemos sporto šakų atstovai (ir ne tik jie) vyksta jie daugiausia treniravosi užsienyje. Po treniruotis į užsienį motyvuodami tuo, jog ten žaidynių federacijoje įvyko pasikeitimų. kažkas pigiau ar pan. Manau, kad tas, kuris Kaip manote, ar nuo to pakils Lietuvos skiria lėšų, irgi gali patarti, kokiose bazėse slidininkų meistriškumas?

Taip, slidininkai turėjo geras sąlygas rengtis žaidynėms. Bet tarp slidininkų „KARTAIS PASIDARO LIŪDNA nėra konkurencijos, deramos pamainos.

IŠGIRDUS, ESĄ SLIDINĖJIMO Džiaugiamės tuo, ką turime. Jeigu Lietuvos SPORTO ŠAKA SUNKI, REIKALAUJA olimpiniame sporto centre pavyks patvirtinti DAUG DARBO, NĖRA SNIEGO. naujos grupės sudarymo principus, reikalai BET PASIKLAUSKITE ALGIMANTO turėtų pajudėti į gerąją pusę.

JUCEVIČIAUS, KAIP JIS SUGEBA Girdžiu kalbų, ar Kazimiera Strolienė gali Į „SNAIGĖS“ ŽYGIUS SUKVIESTI vadovauti Lietuvos olimpinei slidinėjimo PUSANTRO TŪKSTANČIO rinktinei. Nesu ekspertas ir negaliu vertinti DALYVIŲ. PARODYKITE MAN šios trenerės darbo. Lietuvos žiemos sportui BENT VIENĄ SPORTO ŠAKĄ, ji daug nusipelniusi, o kaip trenerė, manau, KURI SAVAITGALIAIS PAJĖGTŲ yra gera. Kodėl Sočyje taip nepasisekė SUKVIESTI TIEK DAUG ĮVAIRAUS slidininkams, sunku pasakyti. Jeigu K.Strolienė AMŽIAUS ŽIEMOS SPORTO netreniruos didelio meistriškumo sportininkų, MĖGĖJŲ, TARP KURIŲ IR DAUG rengs pamainą, olimpinį rezervą. Jos JAUNIMO, NETGI VAIKŲ.“ sugebėjimus, galimybes reikia išnaudoti.

Kita vertus, ar mes ką nors turime geresnio? reikėtų treniruotis. Nesuprantu, kodėl esant Ne. Rinktinės vyriausiąjį trenerį išrinks sniego Ignalinoje reikia važiuoti į Maduoną Lietuvos nacionalinė slidinėjimo asociacija, Latvijoje ir ten palikti Lietuvos pinigus. kuri po žaidynių pasikeitė ir, manau, kibs į Taip, Europos Sąjungoje judėjimas yra darbus, todėl reikalai turėtų gerėti. Svečio laisvas, bet investicijos padarytos didelės. teisėmis teko būti jų ataskaitos ir rinkimų Federacija, gavusi valstybės pinigų sporto konferencijoje. Naujuoju prezidentu buvo šakos plėtrai, varžyboms, mūsų šalies išrinktas prof. Algirdas Raslanas, asociacija turi čempionatams surengti, viską organizuoja naujų planų, nusiteikusi rimtai dirbti.

Latvijoje, aiškindama tuo, esą Lietuvoje neparengta trasa. Bet pasikalbėjęs su Lietuvos žiemos sporto centro vadovu išgirsti, kad jo Prieš gerą dešimtmetį buvo rimtai pradėta niekas neprašė tų trasų parengti. Vadinasi, kalbėti, ar nereikėtų Lietuvoje kultivuoti iš anksto buvo nuspręsta, kad čempionatas bobslėjaus arba rogučių sporto. Kokia vyks Latvijoje. Manau, yra dvi tokio elgesio padėtis dabar? priežastys: nesutarimai ar asmeninės Kalbėdami neįsivaizduojame, kokių didelių antipatijos arba tiesiog bijoma parodyti reikėtų investicijų. Visi suprantame, kad į Lietuvos čempionatą susirinkusį skurdų artimiausiu metu Lietuvoje to nebus, nes dalyvių būrelį. neturime šios sporto šakos tradicijų. Jeigu

Lietuvoje pradėtos kultivuoti ekstremalaus žiemos sporto šakos. Ar viliatės, kad užsiauginsime ir olimpiečių?

Nesu visų šių rungčių (snieglenčių, slidžių kroso, akrobatinio nusileidimo ir kt.) specialistas, bet žinau viena: turime daug gražaus jaunimo. Tą parodė ir žiemos olimpinė diena Ignalinoje. Jaunimui šis sportas yra patrauklus, mėgstamas, įtraukiantis.

Ekstremalus žiemos sportas Lietuvoje turi didelę ateitį ir apie šias sporto šakas neilgai trukus tikrai išgirsime. Entuziastams tereikia gero trenerio. Dabar jaunimas važinėja į Latviją pasitobulinti.

Lietuvoje žiemos sportą populiarina vos keli miestai ir rajonai, stokojama didelio meistriškumo trenerių. Tad kaip surasti ir išugdyti tuos talentingus sportininkus?

Nenorėčiau sutikti, kad Lietuvoje žiemos sportas nedaug kur plėtojamas: Vilnius, Kaunas, Vilniaus rajonas, Ignalina, Visaginas, Anykščiai, Utena, Zarasai. Lietuvoje dirba dvylika tarifikuotų slidinėjimo trenerių, už šį darbą gaunančių atlyginimą. Tokioje nedidelėje valstybėje tai nėra mažai. Labiau nuskriausti kalnų slidininkai, bet džiugu, kad gerai dirba jų federacija.

Kartais pasidaro liūdna išgirdus, esą slidinėjimo sporto šaka sunki, reikalauja daug darbo, nėra sniego. Bet pasiklauskite Algimanto Jucevičiaus, kaip jis sugeba į „Snaigės“ žygius sukviesti pusantro tūkstančio dalyvių. Parodykite man bent vieną sporto šaką, kuri savaitgaliais pajėgtų sukviesti tiek daug įvairaus amžiaus žiemos sporto mėgėjų, tarp kurių ir daug jaunimo, netgi vaikų. Tikrai nebūtų sunku kartu su Lietuvos nacionaline slidinėjimo asociacija šiuos „Snaigės“ žygius paversti didesne, gražesne švente.

Ar ne gėda, kad dvylika Lietuvos slidinėjimo trenerių per šalies čempionatus nesugeba sutraukti tiek entuziastų, kiek vienas A.Jucevičius? Jis netgi sugeba balandžio mėnesį rasti sniego Vilniaus priemiesčiuose ir 12 km trasoje organizuoti renginį. Trūksta ne gebėjimų, o noro.

Kodėl šiandien Lietuvos kalnų slidinėjimo federacija randa partnerių Italijoje, dirba su Druskininkų „Snow“ arena ir sutaria, kad šią vasarą čia atvyks pasitreniruoti Italijos kalnų slidininkai? Lietuva yra patraukli ir atvykę užsieniečiai tuo įsitikina.

Turime daug puikių žmonių, gerų federacijų vadovų, finansavimą, tik gal ne visai pakankamą pagal norus. Jeigu labiau domėsimės, kaip rengiama pamaina, gerų rezultatų tikrai nereikės ilgai laukti.

OLIMPINĖ PANORAMA

15

OLIMPINIAI KANDIDATAI

Tituluočiausia Lietuvos buriuotoja G.Scheidt sieks dalyvauti jau trečiose olimpinėse žaidynėse

Į RIO TAIKOSI TRYS BURIUOTOJOS 2014-IEJI – OLIMPINIO CIKLO PUSIAUKELĖ. TAČIAU BURIUOTOJAI JAU ŠIEMET PRADĖS KOVĄ DĖL TEISĖS DALYVAUTI 2016 M. OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE. MOTERŲ „LASER RADIAL“ JACHTŲ KLASĖJE Į VIENĄ OLIMPINĮ KELIALAPĮ PRETENDUOS NET TRYS PAJĖGIOS SPORTININKĖS. Rita Bertulytė

A

ntrojo sūnaus prieš metus susilaukusi tituluočiausia Lietuvos buriuotoja olimpinė vicečempionė 31 metų Gintarė Scheidt po motinystės atostogų grįžta į sportą. Pasak trenerio Lino Eidukevičiaus, Gintarei iki geros sportinės formos dar toli, tam dar reikia laiko. „Bendras fizinis pasirengimas ne toks, koks buvo, bet tai natūralu. Iš karto atgauti jėgų neišeina.

Bet viskas juda į priekį“, – pasakoja neseniai iš Italijos grįžęs treneris. Būtent šioje šalyje olimpinė vicečempionė išbandė jėgas dvejose olimpinės jachtų klasės „Laser Radial“ varžybose. Buriuotojos lenktyniavo Gardos ežere, prie kurio įsikūrusi Gintarė su šeima, tad dalyvauti varžybose jai buvo patogu.

Trūksta treniruočių ir ištvermės Vienose varžybose G.Scheidt užėmė trečią vietą, bet jos, pasak trenerio, buvo gana žemo lygio, nes pajėgiausios buriuotojos dalyvavo tuo metu vykusiose pasaulio taurės kovose. O štai antrųjų varžybų rezultatas trenerį nudžiugino, nors jose lietuvė liko keturiolikta. „Tos varžybos buvo labai neblogo meistriš-

16

OLIMPINĖ PANORAMA

patikslina L.Eidukevičius.

Jeigu pasaulio čempionate nepavyktų iškovoti šios teisės, antrasis ir paskutinis šansas buriuotojoms bus suteiktas iki žaidynių likus maždaug devyniems mėnesiams. Tada Europoje bus surengta regata, po kurios sportininkės išsidalys paskutinius kelialapius. „Bet reikėtų iš karto užsitikrinti vietą, kad būtų mažiau streso ir galėtume kryptingai ruoštis žaidynėms“, – norus dėsto treneris.

Jeigu pasaulio čempionate tituluočiausiai mūsų buriuotojai pavyktų užimti olimpinį kelialapį garantuojančią vietą, ji negalėtų ramiai sau laukti išvykos į Rio. Gintarei ant Kelialapius dalysis Ispanijoje kulnų lipa dvi jaunosios „Laser Radial“ klasės Atgauti sportinę formą G.Scheidt turi laiko Lietuvos buriuotojos Viktorija Andrulytė ir iki rugsėjo, kai Ispanijoje prasidės pasaulio Milda Eidukevičiūtė, kurios olimpinei vicečemčempionatas. Šis čempionatas bus ypatingas tuo, kad jame buriuotojos išsidalys kelialapius pionei, kovosiančiai dėl patekimo į trečiąsias olimpines žaidynes, sudarys konkurenciją. į olimpinį Rio de Žaneirą. Šaliai olimpinėje Pasaulio čempionate dalyvaus ir V.Andrulytė, regatoje gali atstovauti tik viena sportininkė.

Norint keliauti į žaidynes, pasaulio čempionate kuriai galios lygiai tokia pati taisyklė: olimpinį kelialapį ji iškovotų ne sau, o šaliai. reikia būti tarp pirmų devyniolikos valstybių.

Ko Ispanijoje galima tikėtis iš šių dviejų bu„Manau, gali užtekti ir 25 vietos, nes kelios valstybės turi ne po vieną stiprią buriuotoją“, – riuotojų? „Pagal prognozes čempionate turėtų

kumo, reitinginės. Keturiolikta vieta tarp 39 buriuotojų – geras rezultatas, nes pirmasis dvidešimtukas buvo stiprus. Jau atsigauna Gintarės pavėjiniai kursai – ji visada buvo stipri pavėjui: ką buriuodama prieš vėją pralaimėdavo, tą paskui su kaupu atsiimdavo pavėjui. Teko apsiversti – tai treniruotumo trūkumas. Dar šlubuoja startai. Kai Gintarei pavyksta gerai startuoti, iš karto būna ir geras rezultatas. Be to, tose varžybose pūtė smarkus vėjas, o jos ištvermė kol kas vidutinė, tad po varžybų būdavo labai pavargusi“, – įspūdžiais dalijasi L.Eidukevičius.

OLIMPINIAI KANDIDATAI pūsti silpni vėjai, tad norėčiau dešimtuko“, – Viktorijai keliamus tikslus atskleidžia treneris.

O ko laukti iš Gintarės? „Gintarė irgi gali iššokti.

Ji labai greitai atgauna formą, gali būti įdomu“, – viliasi L.Eidukevičius.

Trečioji, jauniausia, buriuotoja M.Eidukevičiūtė greičiausiai čempionate nedalyvaus: „Šiandien pasaulio čempionate turime dvi vietas. Mildos vietą atiduodu Gintarei. Nors Gintarė metus praleido ir neturi reitingo taškų, ji vis tiek stipresnė, turi didesnę patirtį. O Milda dar jauna – norės, pasieks savo“, – dėsto M.Eidukevičiūtės tėtis ir treneris.

Rengs atrankos varžybas Jeigu viskas vyks pagal planą ir buriuotojos Lietuvai iškovos olimpinį kelialapį, kuriai iš trijų jis atiteks, paaiškės po vietinės atrankos. „Nustatysime kriterijus ir surengsime savo atran„KAD BŪTUM PASAULIO kos varžybas. Kuri tuo metu bus pajėgiausia, ta ČEMPIONAS, REIKIA LABAI DAUG ir vyks į žaidynes. Pavyzdžiui, JAV nacionalinis METŲ TRENIRUOTIS – GINTARĖ čempionatas svarbesnis už visas kitas varžyIRGI NE IŠ KARTO JA TAPO. REIKIA bas. Ten nesvarbu, ar tu pasaulio čempionas, VISAPUSIŠKAI UŽSIGRŪDINTI, ar dar kas – į žaidynes buriuotojai vyksta pagal KAD ATLAIKYTUM DIDŽIULĮ šalies čempionato rezultatus. Kitur irgi yra pa- PSICHOLOGINĮ SPAUDIMĄ. našių praktikų, aišku, jeigu olimpinis kelialapis SPORTININKĖS LAUKIA VARŽOVIŲ nėra vardinis“, – aiškina L.Eidukevičius.

KLAIDŲ IR JOMIS PASINAUDOJA, Treneris planuoja surengti atranką likus O JAUNOS BURIUOTOJOS DAŽNAI metams iki žaidynių: „Mūsų kitų laivų klasių SUTRINKA, PRIIMA NETEISINGUS treneriai tai atidėjo iki paskutinio momento.

SPRENDIMUS.“ Aš noriu, kad likus metams būtų aiški pavardė. LINAS EIDUKEVIČIUS Žinoma, su sąlyga, kad iškovosime kelialapį į žaidynes pasaulio čempionate. Jeigu ne, tada viskas paprasta: kuri pelnys vietą per paskutinę regatą, ta ir važiuos. Jokių kitų variantų nebus. O dabar iki olimpiados dar likę dveji metai, per juos paaiškės, kokia Gintarės forma, kokia kitų merginų. Gal Milda smarkiai šoktelės į priekį. Dveji metai – ilgas laiko tarpas.“ V.Andrulytė išrinkta geriausia 2013 m.

Viktorija ir Milda Lietuvos buriuotoja Tad kokios tos jaunosios buriuotojos, ieškančios savo vietos po saule? ir panašiai“, – lygina treneris.

22-ejų V.Andrulytė buvo išrinkta geriausia V.Andrulytė – žema, sveria nedaug, tad, pa2013 m. Lietuvos buriuotoja. Metų pradžioje „Laser Radial“ klasės buriuotojų reitinge ji užė- sak L.Eidukevičiaus, jai palankus silpnas vėjas. mė tryliktą vietą, šiuo metu Viktorija – šešiolik- Pučiant stipriam vėjui fiziškai jai sunku kovoti ta. „V.Andrulytės rezultatai tarp jaunimo visada su aukštomis, daugiau sveriančiomis sportininkėmis. „Bet Rio prognozuojami silpni vėjai – buvo geri: pasaulio čempionate penkta vieta, Europos čempionate dukart liko antra. Bet kai mūsų šansai dideli. Tik reikia ten patekti“, – šypsosi treneris. Be pasaulio čempionato, dar Viktorija dalyvauja suaugusiųjų varžybose, jai vis kyla kokių nors bėdų – ar klaidingas startas, vienas svarbus V.Andrulytės laukiantis startas – Europos pirmenybės Kroatijoje, į kurią ji vyks ar dar kas nors. Trūksta patirties. Kad būtum birželio pradžioje. pasaulio čempionas, reikia labai daug metų Aštuoniolikmetė M.Eidukevičiūtė pagal treniruotis – Gintarė irgi ne iš karto ja tapo. fizinius duomenis, pasak tėčio, labai panaši Reikia visapusiškai užsigrūdinti, kad atlaikytum didžiulį psichologinį spaudimą. Sportinin- į G.Scheidt: „Fiziniai duomenys geri. Bėgant kės laukia varžovių klaidų ir jomis pasinaudoja, metams atsiras ištvermės – bus dar geriau. Ji jau pradeda kapstytis tarp suaugusiųjų. Prieš o jaunos buriuotojos dažnai sutrinka, priima neteisingus sprendimus, gauna diskvalifikaciją dvejus metus Europos čempionate Milda buvo

M.Eidukevičiūtė pagal fizinius duomenis labai panaši į G.Scheidt

Buriuotojų treneris L.Eidukevičius

Lietuvos stidentų sporto asociacijos vadovas Č.Garbaliauskas – LOA akademikas

šešiolikta – netikėtai iššoko. Tarp jaunimo geriausias jos rezultatas – pasaulio čempionato aštuntoji vieta.“ Jauną buriuotoją šiuo metu pristabdė abitūros egzaminai. Po jų mergina ruošis Europos jaunimo čempionatui Italijoje, kur tėtis ją norėtų matyti dešimtuke. „Ir, aišku, kuo aukščiau“, – šypteli.

Tai pagrindinis M.Eidukevičiūtės šių metų tikslas. „Vykti į pasaulio jaunimo čempionatus kol kas atsisakau minties – toli, brangiai kainuoja, be to, kertasi su pasirengimu pasaulio čempionatui. Todėl jaunimo liniją truputį stabdau ir koncentruojuosi į suaugusius, į olimpinę atranką. Dar bandysime iš organizatorių išpešti trečią vietą pasaulio čempionate Ispanijoje – būtų labai gerai“, – tarsteli treneris.

OLIMPINĖ PANORAMA

17

VILNIAUS „ŽALGIRIS“ LIETUVOS FUTBOLO FEDERACIJOS TAURĖS LAIMĖTOJAS

18

OLIMPINĖ PANORAMA

OLIMPINĖ PANORAMA

19

Vytauto Giimžausko nuotr.

SPECIALISTĖ

Daugybei šalies plaukikų puikiai pažįstamos V.Gadliauskaitės rankos. Čia ji Pekino olimpiniame kaimelyje

MYLIMIAUSIA JONO RUDDO MOTERIS MASAŽUOTOJŲ DARBAS NEMATOMAS, BET JIE PADEDA SPORTININKAMS PO DIDELIŲ KRŪVIŲ ATGAUTI JĖGAS, PER VARŽYBAS ATKOVOTI SEKUNDĖS DALĮ AR PO TRAUMŲ GRĮŽTI Į DIDĮJĮ SPORTĄ. MŪSŲ PLAUKIKAMS PADEDA VANDOS GADLIAUSKAITĖS RANKOS IR NUO VEIDO NEDINGSTANTI ŠYPSENA. Rita Bertulytė

L

ietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Špokas išsyk Vandos Gadliauskaitės nepažino. „Aš tave pažįstu“, – nusišypsojo jam moteris, nepamiršusi, kad buvusį plaukiką masažavo dar prieš Atlantos olimpines žaidynes. Su Lietuvos plaukimo rinktine ir jaunaisiais plaukikais V.Gadliauskaitė dirba daugiau nei dešimtmetį. „Prisimenu pirmąjį Giedriaus Titenio masažą. Jis buvo dar visiškas vaikas. Pradėjau masažuoti, bet jam taip skaudėjo, kad prašė paleisti. Dabar juokiasi: „Koks kvailys buvau“, – prisiminimais dalijasi masažuotoja, kuri per tuos metus susigyveno su plaukikais. „Šaunūs jie, tokie „priplaukę“, turi gerą humoro jausmą. Bet juos masažuoti sunku.

Sako, plaukimas atpalaiduoja raumenis. Nieko panašaus – ateina tokie kieti, kad rankas atmuši.

Bet man gerai su jais: arba aš su jais subrendau, arba jie kitokie yra“, – svarsto pašnekovė.

O palyginti masažuotoja turi su kuo. Per dvidešimt penkerius darbo su sportininkais metus ji dirbo ne tik su plaukikais, bet ir su dviratininkais, irkluotojais, graikų-romėnų imtynininkais. V.Gadliauskaitė įsitikino, kad priklausomai nuo sporto šakos skiriasi ne tik masažas, bet ir sportininkų charakteris.

Sunkiausia, prisipažįsta, jai buvo dirbti su irkluotojais. „Kiekvienas etapas buvo savaip įdomus, pamokantis. Bet su konkrečios sporto šakos atstovais reikia dirbti. Iš karto važiuoti į

20

OLIMPINĖ PANORAMA

varžybas medikui, masažuotojui pavojinga“, – iš savo patirties žino V.Gadliauskaitė.

Kaip košmarą prisimena vieną Europos čempionatą, į kurį jai teko vykti su lengvaatlečiais: „Lengvosios atletikos neišmanau, ten tiek daug rungčių! Buvo 26 sportininkai ir aš viena. Nežinojau nei vardų, nei pavardžių, nuo ryto iki vakaro mačiau tik stalą stadione. Kiekviena sporto šaka skirtinga, todėl ir masažas skiriasi.“ Po šių Europos lengvosios atletikos pirmenybių moteris grįžo pas plaukikus. „Ir jie buvo laimingi, ir man tas darbas atrodė kaip palaima. Viskas aišku.

Atsikelia ryte sportininkas ir pagal raumenyną, pagal nuotaiką matai – plauks jis ar neplauks.

Per tiek metų visi sportininkai pažįstami, yra pasitikėjimas, yra komanda. Smagu“, – džiaugiasi darbu su plaukikais pokalbininkė.

Kol V.Gadliauskaitės rankos maigo tvirtus plaukikų kūnus, yra laiko pasišnekėti. Apie ką kalbasi? „Vaikinai klausinėja apie grožio procedūras, nes visi paneles turi. Aš pasakoju – tegul žino. Ir savo paslaptis pasipasakoja. Būna, išlenda ir pavydo – komandoje dirbant viskas matosi. Tada masažuodama užsimenu, kad taip nedaryk, tai tave blokuoja. Bando suprasti, priimti. Galbūt labiausiai ir priima gulėdami ant masažo stalo. Taip ne vien sportininkams, ko gero, taip visiems yra“, – pasakoja moteris.

Tačiau savo baimėmis sportininkai nelinkę dalytis. Žvelgdama į juos iš šalies prieš varžybas patyrusi masažuotoja ir taip mato, kuris jų nervinasi. „Būdavo tokių, prie kurių turėdavai prieiti ir vos ne į užpakalį įspirti, kad energijos atsirastų. Prie kito apskritai negali artintis – negali trukdyti, nes jis klausosi muzikos, kartojasi. Matau, kaip Rūta visada kartoja plaukimo pradžią, kaip ji ten kažką Viskas sukasi apie masažo stalą skaičiuoja, kaupiasi, ruošiasi – tada nesinori Didžiąją metų dalį V.Gadliauskaitė praleidžia lįsti“, – psichologinėmis įžvalgomis dalijasi kelionėse – stovyklos plaukikams paprastai masažo specialistė. O po varžybų atėję masažo prasideda sausį. Šis sezonas kitoks – su plaukikai patys išsako, kas ant širdies guli, tada sportininkais masažuotoja ruošiasi išvykti galima ir paklausti, ko trūko, kas buvo. birželį, bet nuo tada su jais nesiskirs, galima Komanda – kaip šeima. Nors medalių ir sakyti, iki pat gruodžio. V.Gadliauskaitė, rekordų, kurių pastaraisiais metais plaukikų nemačiusi savo „pacientų“ nuo praėjusių šeimoje gausiai užderėjo, nesusirenka metų, prisipažįsta – pasiilgo jų. „Vienas į vieną pusę važiavo, kitas į kitą – pinigų nelabai daug, kažkaip ypatingai atšvęsti, gimtadienius mini. Ir tortas būna. bet dabar jau kartu vyksiu“, – džiaugiasi.

SPECIALISTĖ

Medalių sergėtoja Rūta Meilutytė ne tik linksma, bet ir garsi. Šiandien masažuotoja gerai pažįsta šią plaukikę ir žino, kaip jai gali padėti. Tačiau pažinties pradžia nebuvo lengva, nes Rūtą pirmą kartą ant savo masažo stalo pasiguldė Londono olimpinėse žaidynėse. Kaip V.Gadliauskaitė masažuoja prieš olimpinius startus, sekė atidi ir įtari trenerio Jono Ruddo akis. Egzaminą masažuotoja išlaikė: „Jis sėdėjo ir žiūrėjo, ką ir kaip darau. Prieš tai Rūtos niekada nebuvau mačiusi. Buvo labai sunku: atrodo, savo darbą moki, bet vis tiek – o jeigu ne taip seksis plaukti? Dalį kaltės prisiimi.“ Tačiau po masažo Rūta jautėsi puikiai ir nuo tada tarp jaunosios plaukikės ir masažuotojos atsirado pasitikėjimas. O J.Ruddas šiandien sutikęs V.Gadliauskaitę sveikinasi: „Mylimiausia mano moteris!“ „Melagi tu“, – šypsosi jam masažuotoja. Iš pradžių liepdavęs pasistatyti stalą baseine, kad matytų, ką V.Gadliauskaitė daro, dabar po masažo, kurį moteris atlieka viešbutyje, treneris tik pasiteirauja: „Kaip?“ Masažuotoja įgijo tokį jaunosios žvaigždės pasitikėjimą, kad ši vieną po kito skinamus medalius eidama į dopingo kontrolę užkabina jai ant kaklo, o vėliau moteris dedasi juos į savo stalčiuką ir saugo. „Iš manęs juokiasi: sako, naktį nemiegojai, šampano taures plovei? Ne, sakau, nemiegojau, nes Rūtos medalius stalčiuke saugojau“, – šypsosi pašnekovė.

R.Meilutytė nepilnametė, todėl V.Gadliauskaitė visada ją lydi į dopingo kontrolę. Ten ją, pasak moters, jau visi pažįsta. „Rytoj plauki? – atsisveikindami klausia kontrolieriai. – Tada iki rytojaus.“ „Be to, matau, kokia po varžybų Rūta būna pavargusi, išsiblaškiusi – juk atsipalaiduoja. Jai viskas krinta, turi sėdėti šalia ir viską tikrinti, nes pakišti kas nors ką nors gali labai greitai. Kiekvieną raštą skaitai, žiūri absoliučiai viską. Nori, kad viskas būtų gražu ir teisinga, nes tas vaikas tikrai nieko nevartoja“, – užtikrina masažuotoja.

Kokia ta Rūta? Mielas vaikas, kuris bręsta ir tobulėja. „Rūta skiriasi, skiriasi viskuo. Ir raumenų sistema kitokia. Bet apskritai ji labai šauni. Šmaikšti – turi gerą humoro jausmą.

Prieš varžybas Rūta itin susikaupusi – kaip ji ruošiasi! Jokių telefonų, jokių kompiuterių, jokių komentarų neskaito. Rūta klausosi muzikos, daro tempimo pratimus, paplaukioja, paskui pasišnekame – reikia masažo ar ne. Ji žino, ko nori, kiek nori, žino, kaip jaučiasi. Nereikia spėlioti, – gerų žodžių plaukikei negaili masažuotoja. – Būna, ateina sportininkas ir sako: kažko nesveikuoju. Klausiu, kas yra. Nežino. Man reikia atspėti, kas jam yra. O Rūta visada žino. G.Titenis irgi toks pats – žino, ko nori.

Su profesionalais dirbti daug lengviau. Su

Sporto srityje viskas buvo nauja: „Padėjo tai, kad dirbdama ligoninėje viskuo labai domėjausi ir mėgau eiti į vizitacijas su profesoriais. O viso kito reikėjo mokytis.“ Masažo taip pat. Ir šiandien prisimena, kad pirmasis, kuriam darė masažą, buvo dviratininkas Jonas Romanovas. „Jis atsigulė ir man sakė: daryk taip, daryk anaip. Glostymas ten buvo – koks masažas“, – šypsosi. Vėliau Santariškėse baigė masažuotojų kursus, nors pačias geriausias pamokas gavo SSRS rinktinėje: „Važinėjome su Sąjungos rinktine, masažuotojai ateidavo ir mane mokydavo. Tad į kursus atėjau jau mokėdama masažuoti.“ Masažuoti sportininkus – sunkus darbas, todėl norinčiųjų perimti per daugybę metų sukauptą patirtį nėra: „Ateina kartais į kursus Alfredo Pliadžio nuotr.

Yra tarp plaukikų ir savas juokdarys. Danas Rapšys. „Humoristas jis kaip koks Jimas Carrey“, – kvatojasi V.Gadliauskaitė, prisimindama Dano pokštus. Pasakoja, kaip neseniai vienose varžybose treneris jam liepė plaukti estafetę. „O jis jau visiškai nebegali, tuščias. Aš jam irgi niekuo negaliu padėti – jėgos sportininkams irgi išsenka. Danas, kuris prieš tai gulėjo ir sakė nebegalįs, atsikėlė ir eidamas pro kameras nykščius į viršų išrietė – liuks! Ir, beje, labai neblogai pasirodė. Vadinasi, ir per negaliu dar gali labai daug. Apskritai plaukikai visi linksmi – ir Giedrius linksmas, ir Rūta labai mėgsta pajuokinti vaikinus, – vardija. – Vieną stalą baseine turime ir apie tą stalą viskas sukasi.“

R.Meilutytė visiškai pasitiki V.Gadliauskaite

jais ir pats tobulėji. Jaunimo bijau. Padariau kartą vienam masažą, tai kitą dieną jis nepajudėjo – skaudėjo visus raumenis, nors prieš tai aiškino, kad kiekvieną dieną gauna po masažą.“

masažuotojos iš poliklinikų, pasižiūri ir sako: aš taip nedirbsiu. Per sunku. Sportininkų raumenys kieti, reikia juos jausti, reikia netingėti išmaigyti, reikia jėgų.“ Džiaugiasi, kad dabar bent gerų stalų turi, o tai masažuotojui – labai svarbu: „Stalą gali pakelti, nuleisti. Anksčiau, kai aukštas Įkalbinėjo metus sportininkas atsiguldavo, vos ne kopėtėlių V.Gadliauskaitė su sportininkais dirba jau dvidešimt penkerius metus. O viskas prasidėjo reikėdavo pasilipti, kai žemas – tekdavo nuo dviratininkų. Vyriausiąja sesele Santariškių susirietus dirbti. Juokaudavau su Rolandu Gimbučiu, kad jo ranka – kaip visa mano koja. ligoninėje dirbančią V.Gadliauskaitę dviratininkai pakvietė kartu vykti į spartakiadą Kaip musė apie dramblį šokinėjau. Nugaros traumų turbūt kiekvienas masažuotojas Dniepropetrovske, vėliau į stovyklą Kryme. turi. Vieną kartą grįždama su dviratininkais Patiko! „Išvažiavau į varžybas, masažuotojas iš Meksikos parsivežiau tokią išvaržą, kad buvo kitas, aš tik padėjau. Darbas buvo labai praktiškai pusę metų reabilitavausi.“ įdomus.“ Bet kai etatą gavę dviratininkai Tačiau kaip batsiuvys be batų, taip ir pradėjo V.Gadliauskaitę kalbinti ateiti dirbti masažuotojas be masažų: kitus tvirtomis pas juos, įtikinėti teko visus metus. „Dabar savo rankomis pastatydama ant kojų, savęs Kazį Steponavičių ir Arūną Kazlauską vadinu palepinti neturi kada. „Aš gydausi mankšta. krikštatėviais“, – juokiasi moteris. Eiti dirbti Kai jau nugarą skauda, darau mankštą, bet su sportininkais pastūmėjo ir ligoninės vyr. apskritai tingiu“, – šypsodamasi prisipažįsta, gydytojas: „Eik, tau reikia dirbti su sveikais žmonėmis, nes čia degraduoji kaip specialistė.“ regis, visada geros nuotaikos moteris.

OLIMPINĖ PANORAMA

21

AIPS KONGRESAS

AZERBAIDŽANAS STEBINO ŽURNALISTUS KITĄMET PIRMĄSIAS EUROPOS ŽAIDYNES RENGSIANTI ŠALIS STENGĖSI PARODYTI SPORTO ŽURNALISTAMS, KIEK DAUG DĖMESIO SKIRIA SPORTUI – VIENAM SVARBIAUSIŲ VALSTYBĖS PASIDIDŽIAVIMO SIMBOLIŲ.

Gintaras Nenartavičius

Protokolas svarbu, bet...

AIPS įkurta 1924 m. per Paryžiaus vasaros olimpines žaidynes, kai jose dirbę žurnalistai, simboliškai susirinkę tuščiame bokso ringe, nusprendė, jog reikalinga organizacija, kuri

22

OLIMPINĖ PANORAMA

Lietuvos sporto žurnalistų federacijai atstovavo jos prezidentas G.Nenartavičius

Vladimiro Nesterovičiaus nuotr.

B

aku palieka miesto, kuris taip pasinėrė į permainas, kad niekas negali pasakyti, kada jos baigsis, įspūdį. Puiki autostrada iš oro uosto į miestą, 12 km ilgio pakrantės promenada, iš tvirto rusvo akmens statomi namai ir daugybė kitų naujų statinių liudija apie didelius užmojus.

Aišku, be naujojo Baku, yra ir senasis sovietinis, kurio siauros gatvelės daug kur net be šaligatvių. Bet ir naujajame, ir senajame Baku lengva pastebėti žmonių, dėvinčių sportinius drabužius. Bet ne tam, kad juos parodytų. Tai varžybose dalyvaujantys arba į treniruotes ar iš jų skubantys žmonės. Azerbaidžanas neslepia, kad nori padaryti sportą vienu šalies pasididžiavimo simbolių, ir tam negaili pinigų.

Kitais metais Baku rengiamos pirmosios Europos sporto žaidynės buvo svari priežastis pakviesti daugiau nei šimto pasaulio šalių sporto žurnalistus į 77-ąjį Tarptautinės sporto žurnalistų asociacijos (AIPS) kongresą, kuris buvo skirtas organizacijos įkūrimo 90-mečiui.

vienytų šios profesijos atstovus. Nuo pat pirmųjų veiklos dienų AIPS glaudžiai bendravo su Tarptautiniu olimpiniu komitetu, todėl ir Baku nuskambėjo TOK prezidento Thomo Bacho sveikinimas. Tiesa, ne gyvai, o iš vaizdo įrašo.

Bet pirmiausia sporto žurnalistus sveikino šalies šeimininkas – Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Tai buvo dvi skirtingos ceremonijos, nes pagal protokolą iškilmingame renginyje, per kurį kalba Azerbaidžano prezidentas, joks kitas pareigūnas negali tarti žodžio.

Prieš I.Alijevo atvykimą sužinoję, kad salėje nebus galima naudoti jokios profesionalios vaizdo ir garso aparatūros (mat prezidentas turi savo fotografų ir filmuotojų būrį), žurnalistai kraipė galvas, bet pasiklausyti Azerbaidžano vadovo buvo verta. Kone pusvalandį idealia anglų kalba be jokio popieriuko jis vardijo šalies laimėjimus ir užmojus, tuo parodydamas, kad iš tikrųjų valdo padėtį ir ne kiekviename žingsnyje jam reikalingi patarėjai. Aišku, žodžiai apie klestinčią spaudos laisvę nuskambėjo keistokai dėl ką tik paskelbtų apribojimų, bet po oficialios kalbos I.Alijevas netikėtai nusprendė nesilaikyti išankstinio plano ir kartu su AIPS prezidentu Gianni Merlo surengė pažintinį turą po salę, spausdamas visiems iš eilės rankas.

Nors kongresas buvo jubiliejinis, iškilmės

AIPS KONGRESAS PIRMIAUSIA SPORTO ŽURNALISTUS SVEIKINO ŠALIES ŠEIMININKAS – AZERBAIDŽANO Naujas žiniasklaidos veidas PREZIDENTAS ILHAMAS ALIJEVAS. Kaip įprasta, didžiąją dalį kongreso užėmė TAI BUVO DVI SKIRTINGOS įvairių sporto varžybų ir programų pristatymai, CEREMONIJOS, NES PAGAL o geras pusdienis buvo skirtas naujosioms PROTOKOLĄ IŠKILMINGAME žiniasklaidos tendencijoms aptarti. Žinomų RENGINYJE, PER KURĮ KALBA pasaulio agentūrų („Getty Images“, AFP), garAZERBAIDŽANO PREZIDENTAS, siausių sporto leidinių („L‘Equipe“) ir svarbiau- JOKS KITAS PAREIGŪNAS NEGALI sių sporto organizacijų (UEFA, TOK) atstovai TARTI ŽODŽIO. apsiribojo dviem pasveikinimais ir papildytos knygos apie AIPS istoriją pristatymu.

diskusijoje bandė išryškinti naujas tendencijas, kurių bendras bruožas – vis didėjantis operatyvumas ir informacijos formų susiliejimas.

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tik maždaug trečdalis delegatų aktyviai naudojasi socialiniais tinklais, o kai kuriose mažiau išsivysčiusiose šalyse naujosios žiniasklaidos rytas dar neišaušo dėl vienos paprastos priežasties – ten neveikia nuolatinis stabilus interneto ryšys.

Tačiau pasaulis bėgte bėga nuo spausdintos žiniasklaidos į elektroninę ir svarbiausios organizacijos diktuoja šių lenktynių tempą.

UEFA, FIFA, TOK turi savo žiniasklaidos kanalus socialiniuose tinkluose („Twitter“, „Facebook“, „Instagram“, „Youtube“) ir patys kuria produkciją, kuri pateikiama ir žurnalistams, ir tiesiogiai informacijos vartotojams.

Pavyzdžiui, TOK turi 40 mln. sekėjų socialiniuose tinkluose, o jo „Youtube“ kanale kasdien vartotojai peržiūri iki 3 mln. įrašų. „Dabar 50 proc. žurnalistikos sudaro technologijos, todėl mes tiesiog neturime kito pasirinkimo ir privalome tam skirti daugiau dėmesio“, – sakė AFP sporto vadovas Vincentas Amalvy.

Neseniai pasibaigusių Sočio žiemos olimpinių žaidynių spaudos tarnybos vadovas Michailas Diominas tvirtino, kad žaidynių dienomis oficialioje svetainėje sulaukta 100 mln. lankytojų, o „Twitter“ tinkle būdavo iki 10 tūkst. susijusių pranešimų per minutę. „Jei tavęs nėra socialiniuose tinkluose, tu nesi matomas“, – pabrėžė jis.

AIPS prezidentas G.Merlo išreiškė susirūpinimą, kad dėl kylančių vis didesnių universalumo reikalavimų kenčia kokybė, todėl sporto žurnalistams būtina tobulėti ir kelti savo kvalifikaciją, kad jie būtų pranašesni už vartotojus ir turėtų kuo juos nustebinti.

Delegatai – ne vien žurnalistai Ir diskusijose, ir bendraujant neformaliai netruko paaiškėti, kad kongreso delegatams rūpi įvairios temos, nes ir jie patys yra labai skirtingi. Man pasirodė, kad daugėja šalių, kurioms atstovauja ne sporto žurnalistai, o tik iš dalies su tuo susiję žmonės.

Pirmąkart kongrese dalyvavo Turkmėnistano atstovai, kurie buvo oficialiai priimti į AIPS.

Sporto žurnalistus sveikina Azerbaidžano prezidentas I.Alijevas

Baku vyko 77-asis AIPS kongresas, skirtas organizacijos 90-mečiui

AIPS įkurta 1924 m. per Paryžiaus vasaros olimpines žaidynes

Pabendravus ir pasikeitus vizitinėmis kortelėmis paaiškėjo, kad jie užima solidžias pareigas valstybės institucijose. Tas pats ir Kazachstane – ten vietoj buvusios įkurta iš esmės valstybinė sporto žurnalistų organizacija, kuriai vadovauja užsienio reikalų ministerijos darbuotojas.

Vėliau paaiškėjo, kad būtent šios šalys pretenduoja po dvejų metų surengti AIPS kongresą, kuris be dosnios valstybės paramos niekur neįmanomas. Azerbaidžano atstovų teigimu, tam reikia išleisti apie milijoną JAV dolerių. Labai tikėtina, nes vien nakvynė penkių žvaigždučių „JW Marriot Absheron“ viešbutyje atsieina apie 300 eurų per parą, o delegatų, svečių ir stebėtojų buvo per 350.

OLIMPINĖ PANORAMA

23

AIPS KONGRESAS Azerbaidžaniečiai išties stengėsi. Kiekvieną atvykėlį pasitiko atskirai, padėjo sutvarkyti vizų gavimo reikalus, rūpinosi visais kylančiais klausimais, jei tik tokių būdavo. Gerą ir malonų įspūdį paliko paprasti miesto gyventojai – nuo taksistų iki pardavėjų, kurie į visus klausimus stengėsi atsakyti kaip įmanydami.

Europoje – savi rūpesčiai Prieš AIPS kongresą vyko Europos sporto žurnalistų sąjungos (UEPS), kuri dabar vadinama „AIPS Europe“, naujos vadovybės rinkimai, kurie iš esmės nieko naujo nenulėmė. Jau iš anksto buvo žinoma, kad prezidentu bus perrinktas graikas Yannis Darasas, o generaliniu

italui G.Merlo, kuris nenori, kad europiečiai konkuruotų su AIPS savo aktyvumu.

Kita vertus, todėl ir susidaro dviprasmiška situacija, kai AIPS seminarą, skirtą jauniesiems sporto žurnalistams, pernai Izraelyje rėmė ne FIFA, o UEFA. Galima palyginti: AIPS metinis biudžetas viršija pusę milijono eurų, organizacija išlaiko prezidento biurą Vidževane ir būstinę Lozanoje, padengia menkiausias savo išlaidas ir moka algas būriui darbuotojų.

Vakarų Europos šalių sporto žurnalistai, ypač prancūzai, belgai, olandai, ne kartą kėlė klausimą dėl „AIPS Europe“ veiklos suaktyvinimo kovojant dėl geresnių darbo sąlygų per Europos sporto renginius, bet dažniausiai liko

Baku jachtklubas tviska prabanga sekretoriumi – Charlesas Camenzuli iš Maltos.

Vėliau paaiškėjo, kad viceprezidento pareigas ir toliau eis rusas Levas Rosošikas.

Tiesa, šįkart jų kadencija bus tik treji metai – iki 2017-ųjų, nes pagal naujus AIPS įstatus žemyninių organizacijų vadovybės kadencijos suvienodinamos su pasaulinės.

Tačiau prie vairo likę tie patys asmenys simbolizuoja tebesitęsiančią šios institucijos krizę. „AIPS Europe“ finansinė ataskaita buvo tiesiog juokinga – paaiškėjo, kad jos metinis biudžetas tėra 11 tūkst. eurų, nes nėra jokių rėmėjų, visas šias lėšas sudaro iš AIPS gaunamas 5 JAV dolerių mokestis už kiekvieną europiečio AIPS kortelę.

Graikas Y.Darasas, kuris prieš šalį sudrebinusią krizę sugebėjo surengti du seminarus Graikijoje, pastaruoju metu nutolo nuo sporto žiniasklaidos, prarado darbą ir įtaką. Tai palanku griežta ranka AIPS vadovaujančiam

24

OLIMPINĖ PANORAMA

Jau baigiamas statyti kaimelis Europos žaidynių dalyviams

neišgirsti. Pavyzdžiui, šiose ir aplinkinėse šalyse itin aktualus radijo transliacijų iš futbolo rungtynių klausimas, nes klubai reikalauja iš stočių pakloti solidžias sumas ir įsigyti licencijas.

Prancūzijos sporto žurnalistų asociacijos atstovas Jeanas Paulis Savart‘as turi viltį, kad pavyks prisibelsti į naujojo Europos Parlamento duris, kad būtų priimta rezoliucija dėl mokesčių už žurnalistų akreditacijas panaikinimo, ir tai sporto žurnalistikoje taptų savotiška Bosmano byla.

Europos žaidynės bus puikios Kongresą užbaigė turas po Europos žaidynių būsimąsias arenas. Šeimininkai nustebino nesiūlydami lipti iš autobusų ir nardyti po statybų dulkes. Viską išsamiai pasakojo tikrai gerai pasirengę gidai.

Naujas 68 tūkst. vietų stadionas jau baigiamas statyti ir matomas pakeliui iš oro uosto.

Greta pastatyti turbūt vieninteliai pasaulyje gimnastikos rūmai, nes Azerbaidžano gimnastikos federacijai vadovauja pirmoji šalies ponia, kuri yra ir organizacinio komiteto vadovė.

Olimpinis kaimelis, kuriame sportininkai gyvens erdviuose apartamentuose, jau beveik baigtas statyti, šalia jau dygsta ir daugiaaukščiai žurnalistų kaimelio pastatai. Sako, kad tarp jų netgi nebus kontrolės posto – visi galės laisvai bendrauti.

Strateginius žaidynių rengimo klausimus patikėta spręsti patyrusiems vadybininkams, dirbusiems 2012 m. Londono vasaros olimpinėse žaidynėse, tačiau jiems suteikta ir daug laisvės.

Pavyzdžiui, nuspręsta, kad vadinamąją mišriąją zoną, kurioje sportininkai po varžybų skubėdami atsakinėja į žurnalistų klausimus, pakeis informacijos zona, kurioje atletai ir žiniasklaidos atstovai galės bendrauti laisviau – patogiai įsitaisę grupelėmis ar nuošaliau.

Tikimasi, kad nušviesti Europos žaidynių, kuriose susirungs devyniolikos sporto šakų atstovai, kovosiantys dėl 223 medalių komplektų, atvyks apie 700 žurnalistų. Akreditacija vyks per nacionalinius olimpinius komitetus, bet jokių kvotų nenumatyta. Žiniasklaidos atstovams azerbaidžaniečiai siūlo išties geras sąlygas ir nedideles kainas – apie 50 eurų už vienvietį ir 60 eurų už dvivietį kambarį. Nėra ko lyginti su kosminėmis olimpiadų kainomis.

Aišku, kai kurių sporto šakų varžybų lygis Baku neprilygs Europos čempionatams, be to, kai kurios šakos bus modifikuotos (pavyzdžiui, bus žaidžiamas trijulių krepšinis).

Tačiau Azerbaidžanas tikrai padarys viską, kad įtiktų ir paprastiems, ir įnoringiems svečiams. Šalis turi ambicijų ateityje surengti ir vasaros olimpines žaidynes, todėl prieš 2016 m.

Rio de Žaneire laukiamą chaosą tikrai verta pasirengti palyginimams.

TRADICIJA

SPAUDOS DIENĄ – ŽURNALISTŲ PERGALĖ

Alfredo Pliadžio nuotr.

SPAUDOS ATGAVIMO, KALBOS IR KNYGOS DIENA TRADICIŠKAI BUVO PAMINĖTA LIETUVOS TAUTINIAME OLIMPINIAME KOMITETE.

Bendra nuotrauka

G

reta LTOK esančioje sporto draugijos „Žalgiris“ salėje vyko tradicinės krepšinio rungtynės, kuriose sporto žurnalistai ir vėl susirungė su sporto darbuotojų ir veteranų komanda „BBG-Perlas“. Po mačo žurnalistai sulaukė ne tik sveikinimų, bet ir dovanų.

Lietuvos sporto žurnalistų federacijos (LSŽF) krepšinio komanda sužaidė vienas geriausių rungtynių per tradicinių Spaudos dienai skirtų mačų istoriją ir gegužės 7-ąją „Žalgirio“ sporto draugijos salėje įveikė sporto darbuotojų komandą „BBGPerlas“ 61:51 (20:16, 14:18, 13:6, 14:17).

Pralaimėjusiųjų neišgelbėjo nei šios ekipos gretose žaidę buvę krepšinio profesionalai, nei palaikymo komanda, prie kurios įpusėjus rungtynėms prisidėjo ir LTOK vadovai – prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir generalinis sekretorius Valentinas Paketūras.

Legendinio Rimanto Endrijaičio treniruojamo „BBG-Perlo“ gretos šįkart buvo praretėjusios, tačiau buvę krepšinio profesionalai Gintaras Staniulis ir Arūnas Šeferis sėkmingai pakeitė negalėjusius žaisti

Rungtynių akimirka svarbius komandos krepšininkus – abu jie pelnė daugiau nei pusę „BBG-Perlo“ taškų (G.Staniulis įmetė 18, A.Šeferis – 17 taškų).

LSŽF generalinio sekretoriaus Modesto Krukausko vadovaujamą komandą rungtynių pradžioje į priekį vedė Gediminas Žygelis, pirmame kėlinyje pataikęs tris tritaškius.

Paskui iniciatyvos ėmėsi Gedas Saročka, o

Dalius Matvejevas ir Julius Bliūdžius visas rungtynes sėkmingai grūmėsi po krepšiais.

Po rungtynių komandas apdovanojo LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė ir LSŽF prezidentas Gintaras Nenartavičius. Nugalėtojams atiteko didžiulis šampano butelis ir LSŽF medaliai, o pralaimėjusiems – LSŽF ženkleliai. „Esame labai dėkingi LTOK, kad jau antrą dešimtmetį gyvuoja tradicija per Spaudos dieną susitikti ir pasivaržyti krepšinio aikštelėje, – sakė G.Nenartavičius. – Smagu, kad LSŽF komanda subrendo pergalėms ir šįkart žaidė tikrai kovingai. Tačiau bendras mačų santykis vis dar lieka „BBG-Perlo“ komandos naudai.“ Po rungtynių Spaudos dienos šventimas persikėlė į LTOK kavinę, kurioje taip pat buvo teikiami apdovanojimai. Anksčiau paskirtais, bet iki tol neįteiktais LTOK atkūrimo 25-mečio medaliais buvo apdovanoti Juozas Šalkauskas, Remigijus Kazilionis ir Ramūnas Grumbinas.

Visiems žurnalistams ir rungtynių dalyviams buvo įteikti parkeriai ir „LTeam“ suvenyrai. „OP“ inf.

OLIMPINĖ PANORAMA

25

26

OLIMPINĖ PANORAMA

SPORTO MUZIEJUJE

Lietuvos sporto raidos 95-erių metų minėjimas

NUO PIRMŲJŲ ŽINGSNIŲ – 95-ERI Lietuvos sporto muziejuje iškilmingai paminėtos Lietuvos sporto raidos 95-osios metinės (1919–2014 m.). Šia proga muziejaus kolektyvas parengė išsamią parodą.

Stenduose – visos sporto organizacijos, kurių pati pirmoji – 1919 m. įkurta Lietuvos sporto sąjunga. Aptartas ir jų indėlis į šalies sporto raidą, olimpinio sąjūdžio plėtrą.

Renginyje dalyvavo Lietuvos tautinio

olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, generalinis sekretorius Valentinas Paketūras, LTOK garbės prezidentas Artūras Poviliūnas, Seimo nariai Arimantas Dumčius, Kazys Starkevičius, Kauno vicemeras Stanislovas Buškevičius, Lietuvos sporto informacijos centro direktorius Zigmantas Motiekaitis, „Žalgirio“ draugijos pirmininkas Vytas Nėnius ir daugelis kitų garbių svečių, olimpiečių,

sportininkų, sporto veteranų.

Gražiai buvo pagerbti neseniai garbingas jubiliejines sukaktis minėję Lietuvos sporto metraštininkas Algimantas Bertašius, akademikas Jurgis Brėdikis. Už olimpinių idėjų sklaidą apdovanoti olimpiečiai Valdas Kazlauskas, Teresė Nekrošaitė ir Birutė Šakickienė, už šios jubiliejinės parodos parengimą – Lietuvos sporto muziejaus darbuotojai.

KONFERENCIJA „MANO OLIMPAS“

Konferencijos dalyviai ir rengėjai

Lietuvos sporto muziejuje surengta tradicinė Lietuvos mokinių tiriamųjų ir kūrybinių darbų konferencija „Mano olimpas“. Buvo pristatyti iš įvairių Lietuvos mokyklų atkeliavę 28 tiriamieji kūrybiniai darbai, kuriuos mokiniams padėjo parengti įvairių dalykų mokytojai, vadovaudamiesi vaikų ir jaunimo integruotos programos nuostatomis.

Konferencijos dalyvius pasveikino ir su Lietuvos olimpinio judėjimo 90-mečiui bei LTOK atkūrimo 25-mečiui skirtomis parodomis supažindino Lietuvos sporto muziejaus direktorius Pranas Majauskas. Mokinių darbus apibendrino doc. Elena Puišienė.

Buvo apdovanoti visi konferencijoje dalyvavę moksleiviai ir jiems talkinę mokytojai. Kauno šv. Kazimiero mokyklos mokiniai konferencijos dalyviams parengė įspūdingą spektaklį „Mano olimpas“.

OLIMPINĖ PANORAMA

27

Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

TALENTAS

V.Korobovas su savo treneriu D.Michailovu

ĮKANDIN OLIMPINIO VICEČEMPIONO KETVERIUS METUS IMTYNIŲ TRENIRUOTES LANKĘS VADIMAS KOROBOVAS NEPASUKO TĖVO IR SENELIO PĖDOMIS – JIS SĖDO Į KANOJĄ IR JAU PASIEKĖ NE VIENĄ PERGALĘ, DAŽNAI PRANOKDAMAS VYRESNIUS VARŽOVUS. RUGPJŪTĮ JO LAUKIA DAR VIENAS IŠŠŪKIS – VASAROS JAUNIMO OLIMPINĖS ŽAIDYNĖS. Marytė Marcinkevičiūtė

L

ietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius Romualdas Petrukanecas tvirtina, kad visaginietis V.Korobovas – vienas perspektyviausių šalies irkluotojų. Šiais žodžiais abejoti neleidžia pastaraisiais metais iškovotos svaresnės pergalės: 2012 m. per tarptautinę olimpinių vilčių regatą Vadimas laimėjo tris sidabro ir vieną bronzos medalį, 2013 m. pasaulio jaunių čempionate Kanadoje liko septintas, o iš Europos jaunių pirmenybių Poznanėje parsivežė bronzinį apdovanojimą.

Kanadoje visaginiečio užimta septintoji vieta jam garantavo teisę šiemet startuoti antrosiose jaunimo olimpinėse žaidynėse Kinijoje. Ir šį kelialapį jis pelnė lenktyniaudamas su porą metų vyresniais varžovais.

Gamtos apdovanotas „Vadimas pagrindinėse varžybose tarp dalyvių būna vienas jauniausių, bet su konkurentais

28

OLIMPINĖ PANORAMA

nesiskaito ir aplenkia. Šiemet sportininkas pats išsikėlė didelius tikslus, kurių sieks per antrąsias jaunimo olimpines žaidynes bei pasaulio ir Europos jaunių čempionatus, todėl Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacija kartelės negali nuleisti žemiau.

Vadimui balandžio 6-ąją dar tik sukako septyniolika, bet jis yra techniškas ir labai koordinuotas irkluotojas. Kaip ir kiekvieno sportininko, pats didžiausias jo siekis – dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Manau, auga gera olimpinio vicečempiono Jevgenijaus Šuklino pamaina. Per artimiausius porą metų Vadimas jaunių grupėje turėtų tapti vienas stipriausių pasaulyje. Turime visą kanojininkų grandį: pajėgūs mūsų suaugusieji, jaunimas, o dabar – ir jauniai“, – vardija R.Petrukanecas.

Irkluotojo treneris Dmitrijus Michailovas pripažįsta, kad jo auklėtinis yra gamtos apdovanotas: stiprus ir aukštas (ūgis – 180 cm). Per vasaros žygius, į kuriuos išsileidę irkluotojai kelias dienas kartu gyvena palapinėse ir ilsisi bei sportuoja, Vadimas

atsiskleidė ir kaip stiprus bei ištvermingas dviratininkas – su treniruočių draugais po keliasdešimt kilometrų suka ratus po Aukštaitijos nacionalinį parką. „Praėjusiais metais, užsitęsus žiemai, pritrūkome treniruočių krūvio. Balandžio pabaigoje mūsų ežeras dar buvo sukaustytas ledo, negalėjome irkluoti. O šiemet visai kas kita. Dabar treniruočių krūviai gerokai didesni, – sezonus lygina D.Michailovas. – Į vienas olimpines žaidynes Vadimas jau pateko, manau, ne už didelių kalnų ir ta diena, kai jis iškovos kelialapį dalyvauti ir tikrose olimpinėse žaidynėse.“ Senelio ir tėvo pėdomis nepasekė Vadimas – Visagino „Gerosios vilties“ vidurinės mokyklos vienuoliktokas. Daug dėmesio skiria anglų kalbai, kuri jam gerai sekasi.

Jo senelis ir tėvas buvo imtynininkai, todėl norėjo, kad ir Vadimas tęstų šeimos tradiciją.

Netgi atrodė, kad jų svajonei lemta išsipildyti – Vadimas beveik ketverius metus lankė

TALENTAS imtynių treniruotes, bet imtynininku netapo.

Irklavimu jį sudomino draugai, kuriems pavymui smalsumo genamas ir Vadimas nuėjo į irklavimo bazę. Taip antrą klasę baigęs vaikinukas pateko į trenerio D.Michailovo vadovaujamą grupę.

Iš pradžių Vadimas apie pusantrų metų irklavo baidarę. Kanojoje atsidūrė atsitiktinai. Kasmet jaunųjų visaginiečių treneris rengia trijų keturių dienų žygius.

Per vieną jų V.Korobovas sėdo į kanoją ir nutarė papramogauti. Jam patiko ši valtis, tad jaunasis sportininkas nutarė baidarę iškeisti į kanoją, kurią dabar irkluoja jau ketvirtą sezoną. „Kanoją išmokau irkluoti labai greitai.

Jau po metų ėmiau dalyvauti įvairiose vietinėse varžybose, o netrukus ir rimtesnėse.

Pasirodydavau vis geriau. Tapau Lietuvos jaunučių, jaunių čempionu. Su įnoringąja kanoja kažkaip greitai susišnekėjau“, – pasakoja pašnekovas.

Geriausi metai Europos jaunių čempionatą Poznanėje visaginietis vadina sėkmingiausiomis varžybomis per ligšiolinę sportinę karjerą.

Pelnytą bronzos medalį jis pasikabino tėvų namuose ant sienos. „Tai mano pirmasis tokio rango varžybų medalis, bet tikrai ne paskutinis, – neabejoja V.Korobovas. – Rungtyniaudamas su gerokai vyresniais varžovais įgijau patirties, bet dar porą metų jaunių grupėje galėsiu siekti apdovanojimų.“ Jaunasis sportininkas itin entuziastingai rengėsi šių metų sezonui. Jis buvo pakviestas į stovyklas Portugalijoje ir Kroatijoje, treniravosi su J.Šuklinu ir Tomu Gadeikiu.

V.Korobovas džiaugiasi, kad olimpinis vicečempionas – irgi visaginietis, iš jo galima daug ko pasimokyti, ypač technikos, kurią jam reikia tobulinti. „Jevgenijus – labai techniškas ir stiprus kanojininkas, norėčiau irkluoti taip, kaip jis. Per treniruočių stovyklas jis mane visada pamoko, pasako, ką ne taip darau“, – olimpinio vicečempiono pagalba džiaugiasi V.Korobovas.

Tiesa, Vadimas nenori sutikti, kad dabar jis pagal meistriškumą Lietuvoje yra trečias kanojininkas po J.Šuklino ir T.Gadeikio. Sako, kad yra ir daugiau stiprių irkluotojų, bet jie vyresni ir dalyvauja kitų amžiaus grupių varžybose nei jis.

Kinijoje laukia naujovės Visaginietis varžytis renkasi ir trumpas, ir ilgas distancijas, bet jam vis dėlto labiausiai patinka 200 m nuotolis. Irkluoja vienvietę kanoją, bet

„KANOJĄ IŠMOKAU IRKLUOTI LABAI GREITAI. JAU PO METŲ ĖMIAU DALYVAUTI ĮVAIRIOSE VIETINĖSE VARŽYBOSE, O NETRUKUS IR RIMTESNĖSE. PASIRODYDAVAU VIS GERIAU. TAPAU LIETUVOS JAUNUČIŲ, JAUNIŲ ČEMPIONU. SU ĮNORINGĄJA KANOJA KAŽKAIP GREITAI SUSIŠNEKĖJAU.“ VADIMAS KOROBOVAS

varžybos: bus dvi programos rungtys. Mums jau atsiuntė susipažinti, kaip viskas vyks, taigi dabar studijuojame. Pagal jaunimo olimpinių žaidynių schemą kažką panašaus reikės pasidaryti ir mūsų ežere“, – dėsto D.Michailovas.

Rėmėjai nupirko valtį Per treniruočių stovyklas visaginietis irkluoja du kartus per dieną, o tarp stovyklų – po vieną. „Per kiekvieną treniruotę netinginiauju,

V.Korobovas – vienas perspektyviausių Lietuvos kanojininkų

kaip bus ateityje – nežino. Aišku viena: šiemet birželio antroje pusėje per Europos jaunių čempionatą Prancūzijoje, liepos pradžioje per pasaulio jaunių čempionatą Vengrijoje ir rugpjūtį per antrąsias jaunimo olimpines žaidynes Kinijoje jis irkluos vienvietę.

Pasak sportininko trenerio D.Michailovo, norint irkluoti dvivietę kanoją, pirmiausia reikia rasti panašaus meistriškumo partnerį. „Metams bėgant gal toks sportininkas ir atsiras, tačiau dabar jo nėra“, – paaiškina Visagino irkluotojų ugdytojas.

Sportininko treneris planuoja, kad jo auklėtinis per Europos jaunių čempionatą irkluos 500 ir 200 m distancijas, o pasaulio pirmenybėse susitelks tik į olimpinį 200 m nuotolį.

Sunkus išbandymas lauks ir Kinijoje. „Teks irkluoti ne klasikines 200 ir 500 m distancijas. Ten laukia į slalomą panašios

stengiuosi išsikrauti. Jeigu tingėsiu, nepasieksiu pergalių“, – sako V.Korobovas.

Talentingam sportininkui rėmėjas, buvęs irkluotojas Darius Čereška nupirko naują lenkų gamybos juodą valtį, kurią jis ypač saugo. Vadimas nekeiksnoja prastų treniruočių sąlygų Visagine. „Yra vandens, valtis, irklas – ko daugiau reikia? Viskas gerai“, – nesiskundžia kanojininkas.

Dar labai svarbu, kad yra gera irkluotojų grupė ir puikus treneris. Laisvalaikiu Vadimas stengiasi pabėgti nuo kanojų ir su draugais žaidžia futbolą ar krepšinį, bet jam svarbiausia – irklavimas. Žiūrėti televiziją irgi nelabai lieka laiko, tad artėjantis pasaulio futbolo čempionatas Brazilijoje nebus proga gulinėti priešais ekraną. „Bet kai per televiziją transliuoja baidarių ir kanojų irklavimo varžybas, visada stengiuosi pasižiūrėti“, – neslepia visaginietis.

OLIMPINĖ PANORAMA

29

PAMĄSTYMAI

SPORTININKŲ MIGRACIJOS YPATUMAI LIETUVIAI YRA KLAJOKLIŲ AR SĖSLI TAUTA? PROVOKUOJU PAGALVOTI NE TIK APIE DABARTINES MIGRACIJOS TENDENCIJAS, BET IR APSVARSTYTI ANKSTESNIŲ DEŠIMTMEČIŲ ĮVYKIUS. Dr. Dainius Genys

K

aip manote, ar tolimos tautiečių kelionės į Šiaurės ar Pietų Ameriką bei Australiją XIX a. pab.–XX a. pr. turi ką nors bendra su sportininkų migracija, tiksliau, visuomeniniu šio reiškinio vertinimu? Klausiu todėl, kad būtent dominuojantis požiūris į emigraciją kartu nulemia ir sportininkų migracijos suvokimą.

Pavyzdžiui, jei tautiškumą susiejame su teritoriškumu, emigracija tampa tautiškumo nuosmukio bruožu. Gaji ir stipriai dominuojanti samprata apsunkina diskusijas apie migraciją, o dar blogiau, kad šiuo pagrindu kylantis jautrumas neleidžia į šio reiškinio priežastis pažvelgti giliau. Pabandykime pasvarstyti, kas nulemia sportininkų migraciją ir visuomenės požiūrį į šią aktualiją.

Galingosios jėgos Siekiant suprasti migraciją (ir kartu žmonių sėslumą) svarbu suvokti gimtinę palikti verčiančias priežastis ir paskatas, spiriančias išvykti į norimą šalį. Sociologiniu požiūriu analizuodami dvi didžiąsias jėgas, stimuliuojančias gausybę smulkesnių aspektų, ilgainiui tampančių elgesio motyvais, galėtume išskirti globalizaciją ir nacionalizmą.

Nacionalizmą čia reikėtų suprasti kaip konkrečios visuomenės tautinį bendrumą, pasižymintį kultūrinių bendrybių visuma,

30

OLIMPINĖ PANORAMA

kurių pagrindu ir formuojasi nacionalinis identitetas. Kitaip tariant, nacionalizmas yra jėga, raginanti prisirišti prie gyvenamosios teritorijos ir pasinerti į vietinės kultūros puoselėjimą bei patriotiškumo stiprinimą.

O globalizacija – plataus masto procesas, vienijantis visą pasaulį ir skatinantis tarpusavio (individų, grupių, tautų) susisaistymą. Kitaip tariant, globalizacija yra jėga, raginanti išsivaduoti iš teritorinės priklausomybės ir tapti pasaulio piliečiu, pasinerti į nuolatinį judėjimą ir įvairių kultūrų pažinimą.

Tikslumo dėlei paminėtina, kad globalizacijos ir nacionalizmo santykiai nėra vienareikšmiški. Neretai juos lydi konkurencija, konfliktai ir neapibrėžtumas.

Pavyzdžiui, Lietuvai, per sovietmetį įgijusiai trauminės tautiškumo gesinimo patirties, nauji tautiškumui grasinantys iššūkiai kelia didžiulį susirūpinimą. Gan ironiška, kad viena dalis visuomenės šį susirūpinimą išreiškia tik bambėjimu ir nepasitenkinimu viskuo, o kita dalis – tiesiog emigruodama.

Visuomenės nuomonė nacionalinių sentimentų ir nūdienos iššūkių patriotiškumui atžvilgiu nėra vienareikšmė. Būtent todėl kardinaliai priešingai vertinami ir išvykstantys sportininkai: vieni juos koneveikia, kiti teisina.

Bet nereikia pamiršti, kad visuomenės ir

sportininkų interesai ne visada sutampa.

Pavyzdžiui, vieni linkę sportininkams siūlyti pasilikti Lietuvoje, čia tobulėti ir kelti vietinių lygų bei nacionalinę sporto kultūrą, kiti priešingai – siekti meistriškumo užsienio klubuose, įsitraukti į pasaulinę sporto sistemą, bet, esant reikalui, nepamiršti atstovauti savo šaliai. Taigi sportininkai patenka į negailestingą šių dviejų galingų jėgų ir jas palaikančių skirtingų grupių konflikto smaigalį. Jie tarsi verčiami įveikti vidinę dilemą ir apsispręsti, kas turėtų paimti viršų – piliečio tautiniai jausmai ar profesionalo pasaulinės karjeros galimybės.

Nūdienos iššūkiai Globalizacijos ir nacionalizmo koegzistencija šiandien suteikia autentiškų išgyvenimų viso pasaulio piliečiams, neišskiriant nė sportininkų. Vis dažniau gyvenimo prasmės scenarijus žmonėms tenka konstruoti iš naujų, iki tol dar neįgautų patirčių, bet ne taip sėsliai, kaip gyveno mūsų tėvų karta. Visuotiniai gyvenimo dėsniai ištirpdo nacionalines ribas bei sujungia tai, kas sava, su tuo, kas svetima, arba, jeigu kalbėsime apie sportą, ragina išeiti iš nacionalinės sporto tradicijos ribų ir pasinerti į plačius tarptautinius vandenis.

Profesionaliam sportininkui šiandien

PAMĄSTYMAI

ŽVELGIANT, KAIP PER DVIDEŠIMT KETVERIUS NEPRIKLAUSOMYBĖS METUS KEITĖSI VISUOMENINIS LIETUVOS SPORTININKŲ MIGRACIJOS VERTINIMAS, REIKĖTŲ GRĮŽTI PRIE JAU MINĖTOS SKIRTIES: IŠ PRADŽIŲ SPORTININKAI IŠVYKDAVO SPORTUOTI, T.Y. DIRBTI, Į UŽSIENĮ, O DABAR VIS DAŽNIAU – IR GYVENTI.

neįmanoma sportuoti aukščiausiu lygiu apsiribojant gyvenimu apibrėžtoje teritorijoje.

Jam būtina keliauti, susipažinti su skirtingomis treniruočių metodikomis, dalyvauti įvairiuose turnyruose. Sporto migracija sukuria galimybę suprasti ir prisijaukinti naująją tikrovę, svarstant įvairias alternatyvas ir ieškant naujoviškų nacionalizmo interpretacijų.

Prisimintinos pirmųjų sporto išeivių patirtys ir ne visada malonūs, neretai supratimo stokojantys visuomenės vertinimai. Žinoma, tuomet sportininkų migracija tereiškė karjeros posūkį į Vakarus, bet ne pilietybės keitimą.

Tiek išvykimo, tiek sprendimo pasilikti gyventi kitoje šalyje priežastys priklauso ir nuo gyvenimo sąlygų. Sportininkams į šį punktą reikėtų įtraukti ne tik treniruočių sąlygas (tarkime, sporto infrastruktūrą), bet ir varžymosi aplinką (turnyrus, lygas). Šalia šių objektyvių priežasčių neišvengiamai tenka atkreipti dėmesį ir į subjektyvius veiksnius, kaip antai vertybinę žmogaus orientaciją ir socialinį statusą.

Analizuojant eilinių piliečių migraciją būtent pastarieji aspektai leidžia suvokti, kodėl žmogus išvyksta arba pasilieka gyventi gimtinėje.

Juk akivaizdu, kad sąlygos, vienus piliečius verčiančios palikti šalį, kitų yra priimamos kaip gana geros. Taigi migraciją padeda suprasti objektyvių ir subjektyvių aspektų rinkinys.

Sportininkų išskirtinumas tas, kad dalis subjektyvių aspektų (tarkime, sportinio gyvenimo kokybė) tampa objektyviais karjerą reguliuojančiais veiksniais. Pavyzdžiui, jei eilinis pilietis mieliau renkasi kuklesnes gyvenimo sąlygas tėvynėje, mes galime tai suprasti kaip patriotiškumą. O jei profesionalus sportininkas tenkinasi žemesnio lygio turnyrais, mes vėlgi tai galime pateisinti patriotiškumu, bet klausimas, kiek tokia laikysena produktyvi.

Pirmuoju atveju dėl pasilikusio paprasto piliečio išlošia valstybė, o antruoju apskaičiuoti naudą sunku. Viena vertus, taip, patriotiškumas suteikia emocinio užtaiso, bet kiek tai naudinga sportui ar pačiam sportininkui – pasakyti sunku. Juk tam, kad sportininkas tobulėtų, svarbu treniruotis ir varžytis aukščiausiu lygiu, o sporto raida priklauso nuo geriausių sportininkų kovų.

Migracijos vertinimo dinamika Žvelgiant, kaip per dvidešimt ketverius nepriklausomybės metus keitėsi visuomeninis Lietuvos sportininkų migracijos vertinimas, reikėtų grįžti prie jau minėtos skirties: iš pradžių sportininkai išvykdavo sportuoti, t.y. dirbti, į užsienį, o dabar vis dažniau – ir gyventi. Akivaizdu, kad iš pradžių visuomenės

reakcija buvo daug audringesnė nei dabar.

Kodėl? Todėl, kad sportas nuo seno yra tapęs lietuvių pasididžiavimo objektu. Atgimimo laikais, kai visam pasauliui reikėjo įrodyti mūsų nepriklausomybę ir pagarsinti šalies vardą, sportui teko išskirtinis vaidmuo. Stiprūs patriotiniai jausmai vertė pirmųjų olimpinių žaidynių, kuriose Lietuva vėl dalyvavo kaip savarankiška šalis, dalyvius aukoti asmeninius interesus dėl tautos. Daugelis tuomečių sportininkų iki šiol traktuojami kaip Lietuvos didvyriai. Ir, matyt, pelnytai.

Atsitiko taip, kad keičiantis politiniams įvykiams visuomenės lūkesčiai, susiję su sportininkais, ir jų pačių elgesys sutapo.

Greičiausiai būtent dėl įrodyto patriotiškumo visuomenė suprato ir pateisino daugelio tuomečių sportininkų išvykas į užsienį, nors tai buvo naujas ir gana skausmingas reiškinys.

Bet vos kai kurie sportininkai, užuot laikęsi šios tradicijos, ėmėsi vadovautis asmeniniais interesais (o tai irgi suprantama), sulaukė gausios visuomenės kritikos. Šiandien sportininkų migracija jau tapo įprasta, bet ar pasikeitė visuomenės požiūris? Ar naujos tradicijos formavimasis ir globalizacija keičia visuomenės vertinimus, ar ne? Deduktyviai reikėtų sakyti – ir taip, ir ne. Sportas yra viena labiausiai globalizuotų sričių, panašiai paveiktų visame pasaulyje, ir sporto aistruoliai tą jaučia. Galiausiai Lietuva itin stipriai veikiama ir emigracijos tendencijų. Visa tai lemia, kad sportininkų migracijos vertinimai šiek tiek švelnėja. Kita vertus, nepaisant minėtų procesų, Lietuvos visuomenėje išliko itin nacionalistinė laikysena, kuri aktyviai pasireiškia sporto srityje. Paradoksalu, tačiau bene labiausiai migruojančioje Europos tautoje yra išlikusi viena konservatyviausių migracijos sampratų. Sportas, tebebūdamas visuomenės pasididžiavimo bastionas, sulaukia didelio dėmesio ir griežtų vertinimų, todėl artėjant svarbesniems tarptautiniams startams kiekvienas sportininkas jaučia didžiulį spaudimą parodyti asmeninę patriotinę laikyseną.

Sportininkai, galbūt to nenorėdami, tampa savotiškais migracijos flagmanais, savo kailiu priverstinai tikrinantys visuomenės nuomonę šiuo klausimu. Tai nėra lengva našta.

Manau, Lietuvoje apskritai nėra lengva būti talentingu profesionaliu sportininku, nes į pareigas įeina ir duoklė visuomenei. Tačiau ją pakeliantiesiems visuomenė atsidėkoja nuoširdžiu ir išskirtiniu dėmesiu! Galime tvirtinti, kad esame tebesiformuojančios gana unikalios sporto ir visuomenės santykių tradicijos liudininkai.

OLIMPINĖ PANORAMA

31

RAŠINYS

PERGALĖ – GERIAUSIAS ATLYGIS UŽ DARBĄ MOKINIŲ RAŠINIO KONKURSO „AR TEISINGAI ELGIUOSI PASIRINKDAMAS SPORTININKO KELIĄ?“ LAUREATO ALYTAUS RAJONO BUTRIMONIŲ GIMNAZIJOS IV KLASĖS MOKINIO NEDO SIMONAIČIO RAŠINYS.

S

portininko kelias nėra lengvas. Nuolat sportuojant kyla daugybė problemų: laiko stoka, raumenų skausmai, daug kitų dalykų. Be abejo, dauguma sportuoja vien tam, kad būtų sveiki, nesirgtų, gražiai atrodytų, bet yra ir tokių, kurie stengiasi pasiekti aukštumų, garsinti savo mokyklos, universiteto ar Lietuvos vardą. Tokie žmonės turi viską atiduoti sportui, negalvoti apie asmeninį gyvenimą ir stengtis tik dėl sporto pergalių. Tai yra vienas sunkiausių dalykų, nes daugelis negali susitaikyti su griežtais trenerių reikalavimais, kitų sportininkų pergalėmis ar net susidoroti su savo paties baimėmis.

stiprią valią ir, užuot įnikus į cigaretes ar alkoholį, sportuoti. Sportuodamas nežudysi smegenų ląstelių ir gyvensi ilgiau negu tie, kurie kiekvieną savaitgalį geria alkoholį, svaiginasi ar per kiekvieną pertrauką eina parūkyti.

Lyderis sporto aikštelėje – lyderis gyvenime.

Sportuodamas išmoksti būti lyderiu, stengiesi siekti tobulumo, nuolat treniruodamasis sieki kuo aukštesnių rezultatų. Visuomet nori būti pirmas, nesvarbu, kokioje srityje.

Esu labai dėkingas savo mokyklai už tai, kad man padėjo susidoroti su baimėmis, išmokė būti lyderiu. Dalyvavau stovykloje

SPORTAS KARTAIS ALINA. VIENIEMS PABOSTA RUTINA, SUNKUS IR ILGAS DARBAS, KITIEMS GALBŪT ATRODO, KAD NEVERTA STENGTIS BE ATLYGIO. NUOMONĖS SKIRTINGOS IR NEPASAKYSIU, KAD JOS KLAIDINGOS. SPORTAS IŠTIES REIKALAUJA DAUG DARBO, DAUG PASTANGŲ IR LABAI DIDELIO NORO. AIŠKU, DAŽNAI IR BE TRAUMŲ NEAPSIEINAMA. BET MAN SPORTAS – NEATSIEJAMA GYVENIMO DALIS, KURIOS AŠ NIEKADA NEATSISAKYSIU.

N.Simonaitis su lietuvių kalbos mokytoja Dana Gecevičiene

Būti geru sportininku labai sudėtinga, tačiau norisi būti žinomam, o tai reikalauja didelių pastangų ir alinamo darbo. Ar teisingai elgiuosi pasirinkdamas sportininko kelią?

Sportas – vienas svarbiausių dalykų norint sveikai gyventi. Sportuojantis žmogus stiprina savo imunitetą, būna atsparesnis ligoms, stipresnis, todėl gali atlikti sunkesnį fizinį darbą. Manau, sportuojantiems lengviau mąstyti, nes sportas lavina logiką, padeda smegenims geriau dirbti, o tai turi įtakos mokantis bei tobulėjant. Tai ypač svarbu jauniems, augantiems žmonėms. Dauguma žino sporto svarbą, bet šiuolaikinėje visuomenėje jaunimui yra daugybė pagundų, tokių kaip alkoholis, cigaretės, narkotikai.

Jauni žmonės dažnai nori viską išbandyti ir tik patys stipriausi sugeba atsispirti blogiui.

Norint išvengti tokių pagundų reikia turėti

32

OLIMPINĖ PANORAMA

Nėra geresnio jausmo, negu laimėti aukščiausią apdovanojimą, bet svarbiausia yra dalyvauti ir gauti didžiulę patirtį, kuri skatina dar labiau stengtis, padėti kitiems ir nenustoti sportuoti. Taigi buvimas lyderiu sporto aikštelėje yra pats geriausias būdas išmokti, kaip būti lyderiu gyvenime ir niekuomet nepasiduoti, netgi užklupus sunkumams.

Visos sporto šakos savaip geros ir įdomios.

Vieniems patinka krepšinis, kitiems futbolas ar rankinis, lengvoji arba sunkioji atletika.

Mano mokykloje nėra labai daug mokinių, tačiau stengiamės dalyvauti visose sporto varžybose ne tik rajone, bet ir Lietuvoje.

„Lyderis 2008“, kuri buvo surengta Kauno futbolo akademijoje. Susipažinau su įdomiais žmonėmis, patobulinau futbolo žaidimo įgūdžius, išmokau įvairiai mankštintis, daugybės kitų su sportu susijusių dalykų.

Lavinau vaizduotę, įgavau gebėjimų lyderiauti ne tik sporto aikštelėje, bet ir už jos ribų. Stovykloje įgijau pasitikėjimo, drąsos bendrauti su nepažįstamais žmonėmis.

Visa tai pritaikau ir asmeniniame gyvenime bei mokykloje. Nuolat dalyvauju visuose mokyklos sporto renginiuose, pats padedu organizuoti, teisėjauju varžybose, padedu treniruoti jaunesnius vaikus. Sportas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, todėl tai darau su dideliu malonumu. Treniruoti kitus, padėti savo mokyklai iškovoti aukštas vietas įvairiose sporto varžybose visoje Lietuvoje – tai pats didžiausias atlygis už sunkų darbą.

Butrimonių gimnazija yra ne kartą tapusi Lietuvos sportiškiausios mokyklos konkurso prizininke ir net nugalėtoja. Mūsų mokykloje kultivuojama daugybė sporto šakų – pradedant šaškėmis bei šachmatais ir baigiant svorių kilnojimu. Mokykloje turime pačius geriausius kūno kultūros mokytojus, kurie nuolat stengiasi dalyvauti visuose projektuose, stovyklose, stengiasi važiuoti į visas varžybas ir taip įtraukti kuo daugiau vaikų į sportą.

Mokykla ne kartą yra rengusi vasaros stovyklas vaikams, „Ergo“ linksmąją futbolo mokyklą ir daug kitų. Beveik kiekvieną vasarą keliaujame pas draugus į Lenkiją ir ten sportuojame.

Be visų varžybų, stovyklų, mokykloje nuolat vyksta įvairių sporto šakų tarpklasinės varžybos. Netgi per pertraukas mokiniai žaidžia stalo tenisą, šaškėmis ar šachmatais.

Gimnazijoje daug įvairių būrelių: futbolo,

RAŠINYS lengvosios atletikos, krepšinio, stalo teniso ir kt. Tai skatina mokinius sportuoti, siekti gerų rezultatų ir sporto, ir mokslo srityje.

Sportas – tai būdas garsinti savo mokyklą.

Daugelis sportininkų svajoja būti patys geriausi, nori patekti į olimpinę rinktinę, atstovauti savo šaliai. Tai turbūt kiekvieno jauno sportininko svajonė. Aš taip pat noriu pasiekti aukštumų, kad galėčiau garsinti Lietuvą visame pasaulyje ir didžiuotis tuo, jog esu lietuvis! Dalyvauju visose varžybose, kuriose tik galiu, užsiimu beveik visomis sporto šakomis mokykloje ir atstovauju savo mylimai gimnazijai gindamas tiek rajono, tiek šalies garbę. Turiu daugybę prizų iš įvairių lengvosios atletikos varžybų, krepšinio, kroso, bet labiausiai mane džiugina futbolo pergalės.

Turnyre „Ežiogolas“ nuolat vesdavau savo komandą į pergales. Nors mano laimėjimai kol kas nėra patys aukščiausi, jais labai džiaugiuosi ir kaskart stengiuosi tobulėti. Mūsų mokyklą anksčiau garsinusi Vaida Pikauskaitė dabar garsina ir Lietuvą visame pasaulyje. Ši dviratininkė, sunkiu darbu pasiekusi sporto aukštumų, mokėsi toje pačioje mokykloje. Ir tuo verta didžiuotis, nes tai didžiulė paskata dabartiniams jauniems sportininkams ir ateinančioms kartoms.

Futbolas – mano gyvenimo aistra. Turbūt man niekada neatsiras įdomesnio žaidimo už futbolą. Sporto pasaulyje lengvoji atletika yra karalienė, o futbolas – karalius. Tiesa, mūsų šalyje sakoma, kad krepšinis antroji religija... Mėgstu žaisti krepšinį ir aš, netgi gerai sekasi, dalyvauju varžybose, stengiuosi atstovauti savo mokyklai, bet man krepšinis – vis dėlto ne futbolas. Man futbolas netgi nėra tiesiog žaidimas ar hobis, jis jau tapo mano gyvenimo būdu, nes be jo neįsivaizduoju savo ateities. Kelerius metus lankiau futbolo treniruotes Alytuje, bet vėliau nebeturėjau galimybių jų lankyti. Mūsų mokykloje taip pat vyksta futbolo treniruotės, bet nėra tiek daug mokinių, kad būtų galima rimtai žaisti. Nepaisant to, nuolat treniruojuosi kiek įstengiu, lavinu savo įgūdžius. Man padeda kūno kultūros mokytojai, kiek įmanoma ilgiau pasilieka po treniruočių ir rodo naujų pratimų, kuriuos galėčiau pritaikyti žaisdamas.

Greitis, ištvermė, mąstymas, taiklumas – viso to reikia norint gerai žaisti futbolą. Žinoma, kartais tai būna tiesiog linksmas laiko leidimas su draugais. Ištisas vasaras su draugais praleisdavome mokyklos stadione spardydami kamuolį. Juk tai įdomiau ir sveikiau, nei sėdėti ir gerti alkoholį, rūkyti ar dar kaip nors svaigintis.

Daugybė vaikų svajoja tapti garsiais futbolininkais, žaisti garsiausiose komandose.

Nedo tėtis – sūnaus kūno kultūros mokytojas Mano svajonė – žaisti aukščiausio lygio futbolą, padėti Lietuvos futbolo rinktinei patekti į pasaulio ir žemyno čempionatus.

Tai pats nuostabiausias būdas garsinti šalies vardą visame pasaulyje. Juk visi nori būti tokie pat geri žaidėjai kaip Cristiano Ronaldo, Lionelis Messi, Neymaras ar Ronaldinho. Be abejo, daugelis to nori dėl šlovės, pinigų, pripažinimo, bet pats geriausias dalykas, kai gali išgarsinti ne tik save, bet ir savo šalį, bei žinoti, jog visiems lietuviams, gyvenantiems plačiajame pasaulyje, savo pergalėmis padarei didžiulę šventę. Taigi drąsiai galiu sakyti: futbolas – mano mėgstamiausia sporto šaka, kuria noriu užsiimti visą savo gyvenimą, kad galėčiau rodyti pavyzdį jaunesniems ir garsinti Lietuvos vardą.

Dėl ko aš renkuosi sportininko kelią?

Turbūt atsakyti nėra labai sunku. Pagrindinė priežastis – mano tėtis. Jis yra kūno kultūros mokytojas, todėl nuo pat mažens mane mokė žaisti futbolą, tenisą, krepšinį. Tad nereikia nė sakyti, kad nuo vaikystės svajojau tapti sportininku. Tėtis mane išmokė daug dalykų, padėjo siekti futbolininko karjeros, jis taip pat skatina gerai mokytis, nes sportininkas privalo būti protingas ir išsilavinęs. Jei ne

tėtis, gal ir aš būčiau pradėjęs rūkyti ar gerti, bet jis man nurodė eiti teisingu keliu, kuriuo su malonumu einu iki šiol. Paskata tapti sportininku buvo ir tai, kad nuo mažens per televiziją žiūrėdavau įvairiausius futbolo čempionatus, olimpines žaidynes. Niekuomet nepraleisdavau tiesioginių transliacijų ir svajodavau būti tų sportininkų vietoje.

Sportininko kelią renkuosi dėl to, kad noriu būti sveikas ir tvirtas. Be abejo, yra ir daugiau priežasčių: noras būti žinomam, pripažintam, galbūt turėti pinigų... Tačiau ne tai svarbiausia.

Noriu, kad visi pasaulyje žinotų ne tik mano vardą, bet ir kokiai šaliai atstovauju, jog visi žinotų, kur yra Lietuva ir kokių sportininkų ji užaugino.

Sportas kartais alina. Vieniems pabosta rutina, sunkus ir ilgas darbas, kitiems galbūt atrodo, kad neverta stengtis be atlygio.

Nuomonės skirtingos ir nepasakysiu, kad jos klaidingos. Sportas išties reikalauja daug darbo, daug pastangų ir labai didelio noro.

Aišku, dažnai ir be traumų neapsieinama. Bet man sportas – neatsiejama gyvenimo dalis, kurios aš niekada neatsisakysiu. Galiu drąsiai teigti: pasirinkdamas sportininko kelią elgiuosi teisingai.

OLIMPINĖ PANORAMA

33

SENA NUOTRAUKA

Lietuvos delegacija Amsterdamo olimpinių žaidynių atidarymo iškilmėse

J.Vinča

ANTROSIOS MŪSŲ OLIMPINĖS ŽAIDYNĖS 1928 m. Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse, vykusiose gegužės 17 – rugpjūčio 12 d., dalyvavo dvylika Lietuvos sportininkų (penki lengvaatlečiai, keturi dviratininkai, du boksininkai ir vienas sunkiaatletis). Aukštą vietą užėmė tik boksininkas Juozas Vinča.

Boksininkas J.Vinča (pussunkis svoris, iki 79,4 kg), laimėjęs pirmąją kovą, bet ketvirtfinalyje turėjęs pripažinti Pietų Afrikos atstovo pranašumą, užėmė galutinę 5–8 vietą.

Kitas boksininkas Kazys Markevičius (lengvasis svoris, iki 61,2 kg) pralaimėjo pirmąją kovą ir tenkinosi 17–24 vieta.

Iš dviratininkų sėkmingiausiai pasirodė Tarchumas Murnikas: jis 168 km plento lenktynėse tarp 63 dalyvių užėmė 50 vietą.

Jurgis Gedminas buvo 55-tas, o Isakas Anolikas ir Vladas Jankauskas nuotolio nebaigė.

Sunkumų kilnotojas Povilas Vitonis (lengvasis svoris, iki 75 kg) trikovėje iškėlė 275 kg ir pasidalijo 15–16 vietą.

Pirmoji Lietuvos moteris, dalyvavusi olimpinėse žaidynėse, Paulina Radziulytė bėgo 800 m. Parengiamąjį bėgimą baigusi devinta, galutinėje įskaitoje tarp 25 dalyvių ji tenkinosi 23–24 vieta.

Hansas Šveminas, dalyvavęs 100 ir 200 m parengiamuosiuose bėgimuose, į tolesnes varžybas nepateko. Į jas nepapuolė ir Julius Petraitis, 5000 m parengiamojo bėgimo finišo liniją kirtęs dešimtas. Šuolininkas Adolfas Akelaitis įveikė 1,60 m aukštį ir tarp 35 dalyvių užėmė 33 vietą. Viktoras Ražaitis ietį numetė 51,16 m ir tarp 28 šios rungties dalyvių liko 26-tas.

Vytautas Gudelis

34

OLIMPINĖ PANORAMA

P.Radziulytė