Olimpinė panorama 2017 03

2017 m. kovas Nr. 3 (91)

Auksiniai šuoliai Europos čempionato aukso medalį Airinė Palšytė papuošė Lietuvos rekordu

OLIMPINĖ PANORAMA

1

2

OLIMPINÄ– PANORAMA

TURINYS

TURINYS

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žurnalas Leidžiamas nuo 2003 m.

Nr. 3 (91), 2017 m.

6

12

14

20

34

5 6 8 10 12 14 17 18 20 23 24 27 28 30 33 34

Skaitytojams

LTOK prezidentės mintys

Posūkis

Sunkus sunkiasvorio taškas

Olimpinis kandidatas Svajonėse – Pjongčango žaidynės

LOA suvažiavimas

Akademijos veikla sporto metais

Interviu

Į Tokiją žvelgia iš vadovo posto

Olimpinis švietimas

VIršelyje Europos šuolių į aukštį čempionė Airinė Palšytė „Scanpix“ nuotr.

Vertybės ant sporto padėklo

Televizija

Matysime geriau, daugiau ir patogiau

Atgarsiai

Sportas nurungė baletą ir chorą

Talentas

Šaulė taikosi į olimpinį auksą

Olimpinė diena

redaktorius

Bronius Čekanauskas

Autoriai

Marytė Marcinkevičiūtė Lina Daugėlaitė Vytautas Žeimantas Linas Jaurys Milda Dainiūtė Julius Bliūdžius Kornelija Žilionytė Dainius Genys Vytautas Ruzginas

Alytuje – rekordinė šventė

fotografas

Sukaktys

maketuotojas

Jubiliejus po jubiliejaus

Mažųjų žaidynės Jaunesnysis brolis

Konkursas

Trenerio ir auklėtinio sąjunga

Kronika

LTOK įvykių dienoraštis

Pamąstymai Žinau, kad nežinau

Istorija

Paminklai olimpiniams čempionams

Alfredas Pliadis

Artūras Gimžauskas

kontaktai

Olimpiečių g. 15, LT-09200 Vilnius panorama@ltok.lt

Interneto svetainė www.ltok.lt

spausdina

„Lietuvos ryto“ spaustuvė

tiražas

4000 egz.

ISSN 1648-6331 Online ISSN 2351-5899 Jei norite dalytis žurnalo medžiaga su savo skaitytojais, privalu pranešti, kad informacijos šaltinis – „Olimpinė panorama“

OLIMPINĖ PANORAMA

3

SKAITYTOJAMS Alfredo Pliadžio nuotr.

Su mokytojais – didžiojo sporto link DAINA GUDZiNEVIČIŪTė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė

Pavasaris prasidėjo darbingai – šį mėnesį daug dėmesio skyrėme olimpiniam švietimui, bendravimui su pedagogais. Noriu pasveikinti visus pedagogus, kurie gausiai ir aktyviai dalyvaus trečiajame Olimpinio švietimo kongrese. Kasmetis renginys įgavo tokį populiarumą ir mastą, kad vyksta „Žalgirio“ arenoje. Šių metų kongreso tema – „Olimpinių idėjų įtaka bendruomenės identitetui“. Šis kongresas – vienintelis tokio masto ir pobūdžio olimpiniam švietimui skirtas renginys. Džiugu, kad pedagogai aktyviai domisi olimpinio sąjūdžio idėjomis, o mes nuolat bendraujame su mokyklomis bei ikimokyklinėmis įstaigomis ir analizuojame, su kokiais iššūkiais susiduria pedagogai, kas jiems svarbu. Siekiame, kad olimpinės idėjos ir sportas duotų teigiamos naudos visai bendruomenei, tarpusavio ryšiams.

Nuoširdžiai sveikinu kūno kultūros mokytojus, tapusius konkurso „2016 metų geriausių Lietuvos kūno kultūros mokytojų penketukas“ laureatais.

Konkursą drauge organizuoja Švietimo ir mokslo ministerija, LTOK ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras. Vertiname kasdienį kūno kultūros mokytojų darbą, jų kūrybingumą ir atsidavimą – juk dažno olimpiečio kelias didžiojo sporto link

prasidėjo būtent po šių žmonių padrąsinimo ir parodytos meilės savo darbui.

Bendradarbiavimas su pedagogais, jų indėlis mums labai svarbus. Sudominti vaikus sportu, užkrėsti juos olimpine dvasia siekiame kuo anksčiau, todėl rengiame specialiai ikimokyklinukams skirtas sporto žaidynes. Kovo mėnesį startavo atsinaujinusi mažųjų olimpiada, kurios idėją geriau atspindi naujasis pavadinimas – Lietuvos mažųjų žaidynės. Norime, kad šios žaidynės taptų didele švente, svarbiu įvykiu darželinukų ir jų šeimų gyvenime, o patirtos emocijos lydėtų dar ilgai bei skatintų vaikus ir toliau aktyviai judėti – mokyklose, universitetuose. Šį mėnesį mus pradžiugino rinkodaros profesionalų įvertinimas. Pirmą kartą LTOK komunikacijos kampanija „LTeam ugnis“ buvo nominuota tarp efektyviausių viešojo sektoriaus kampanijų metinės rinkodaros konferencijos „Password“ apdovanojimuose. Smagu, kai profesionalai teigiamai įvertina mūsų projektus. Matėme, kad ir sportininkams jų palydų į Rio de Žaneirą renginiai suteikė daug gerų emocijų.

Džiugu, kad pedagogai aktyviai domisi olimpinio sąjūdžio idėjomis, o mes nuolat bendraujame su mokyklomis bei ikimokyklinėmis įstaigomis ir analizuojame, su kokiais iššūkiais susiduria pedagogai, kas jiems svarbu.

OLIMPINĖ PANORAMA

5

Posūkis

Sunkus sunkiasvorio taškas Pastaruoju metu Mindaugą Mizgaitį dažniau galima išvysti krepšinio aikštelėje nei imtynių salėje. Tituluočiausias Lietuvos imtynininkas, neseniai sulaukęs žinios, kad jo Pekino olimpinė bronza virs sidabru, po ilgų svarstymų didžiajame sporte nusprendė dėti tašką.

Lina Daugėlaitė

M.Mizgaitis džiaugiasi olimpine bronza Pekine

Mindaugo Kulbio (LTOK archyvo) nuotr.

Lietuvoje bronzos medalių laimėtojų yra daug, o olimpinių vicečempionų – tik keli. Skamba geriau.

Bet paskui pagalvoji: iš tavęs buvo atimtas finalas – kova dėl aukso.

Sprendimas buvo nelengvas. Nuomonė keitėsi dažnai, kai ant dviejų svarstyklių lėkščių M.Mizgaitis dėliojo pliusus ir minusus. Bet galiausiai nusvėrė antroji.

Sezoną baigė Vokietijoje „Krūvos traumų buvo, pratrūkau. Imtynės – nelengvas sportas, reikia kovoti, trankytis kiekvieną dieną. Negali labai ilgai užsiimti tokia sporto šaka.

Kai tau 37-eri, tikrai nelengva pačiam kristi ir kitus mėtyti šimtus kartų. Pasekmes reikės ilgai laižytis. Pas mus, sunkiasvorius, mažų traumų nebūna – jeigu krenti, tai jau viskas lūžta.

Jeigu mažiau traumų būtų buvę, gal dar sportuočiau, bet dabar, manau, jau pats laikas“, – apsisprendimo motyvus dėsto olimpinis graikų-romėnų imtynių vicečempionas.

Paskutinį kartą Lietuvai varžybose M.Mizgaitis atstovavo praėjusių

6

OLIMPINĖ PANORAMA

metų spalio pabaigoje, kai pasaulio kariškių čempionate iškovojo bronzą. Po to dar baigė sezoną Vokietijos bundeslygoje.

Dabar olimpinis vicečempionas gali sau leisti pažaisti krepšinį. Su komanda „Kažkur matyti“ jis išbėga į krepšinio aikštelę per renginius, o pastarąjį kartą į krepšinio batalijas pasinėrė per Jonavoje vykusią LMKL „Žvaigždžių dieną“.

Krepšinis M.Mizgaičiui – naujiena.

Priešingai nei futbolas. Trečiadienis ir šeštadienis – šventos dienos imtynininkams, nes jau bene 20 metų buvę ir esami galiūnai renkasi paspardyti kamuolio, o paskui mėgaujasi pirties malonumais.

Sporto šakų įvairovė Nespjauna buvęs imtynininkas ir į kitas sporto šakas. Pastaruoju metu

jis pamėgo mušinėti stalo teniso kamuoliuką. Prie teniso stalo su draugais „Impuls“ sporto klube stodavęs apšilti prieš rimtesnes treniruotes, netrukus stotingas vyras pasidavė šio žaidimo azartui. „Žaisdavome apšilimui, o paskui žiūriu – apšilimą porą valandų užtempiu, – šypteli M.Mizgaitis, save jau spėjęs išbandyti ir kovose be taisyklių.

– Patinka – nauja, įdomu. Kūnas krūvio nori. Manau, kad ir kuo dirbsiu, vis tiek kažkur reikės eiti treniruotis. Be sporto neįmanoma gyventi – kūnas reikalauja“, – tik kur išlies savo energiją ir kokia sporto šaka mėgausis po sportinės karjeros saulėlydžio, M.Mizgaitis dar neapsisprendė.

Sunkiasvoris laukia vasaros. „Vasarą riedlentėmis mėgstu važinėti. Visi juokiasi, kad toks didelis dėdė važinėja riedlente, bet tą darau nuo vaikystės“, – savo aistrą išduoda pašnekovas.

Posūkis Pastaruoju metu M.Mizgaitis dažnai žaidžia krepšinį

Po 18 metų – nežinia

Tačiau trenerio duona jo nevilioja. Tai reikštų, kad ir vėl tektų krautis lagaminus ir leistis į nuolatines keliones, o nuo tokio gyvenimo būdo Mindaugas norėtų pailsėti. „Per tuos 18 metų buvo didelis tempas, nuolat ant lagaminų – norėčiau ramiau. Gal po kiek laiko ankstesnio gyvenimo ritmo pasiilgsiu, tada vėl kitaip šnekėsiu“, – svarsto karjerą baigęs imtynininkas.

Dabar jo galvoje sukasi mintys apie kitokią sportinę veiklą – sporto organizatoriaus ar sporto politiko. „Žinau, ko reikia, savo kūnu viską patyriau, o ne tai, kad kažkas šneka ir priima tokius sprendimus, kurie kartais protu nesuvokiami. Gal geriau, kad sprendimus priimtų prakaito ragavę žmonės“, – mano M.Mizgaitis.

Įdomu Tėvas Mindaugo Mizgaičio tėvas Valentinas Mizgaitis irgi buvo tituluotas imtynininkas. 1975 m. jis iškovojo graikų-romėnų imtynių pasaulio jaunimo čempionato auksą. V.Mizgaitis yra tapęs ir SSRS jaunimo čempionu, SSRS suaugusiųjų vicečempionu, net keturiolika kartų laimėjo Lietuvos pirmenybes.

Tačiau purkštauti ir piktintis jis nenusiteikęs – su metais išmoko ramiau reaguoti į nepriimtinus sprendimus, o keisti padėtį norėtų konstruktyviai dirbdamas. „Jeigu atvirai, su metais skauduliai ir principai dingsta, į viską žiūri ramiau. Nors, aišku, pikta, kad sporte visi pykstasi. Kai tik metų galas, nauji sąrašai – ir prasideda, visos organizacijos tarpusavyje ima nesutarti. Labai nepatinka. Norėtųsi, kad tai kažkada baigtųsi, kad visi dirbtų viena kryptimi ir mažiau pyktųsi.

Ambicijų nereikia rodyti, reikia dirbti sporto labui, o ambicijas ir pyktį palikti namie“, – siūlo M.Mizgaitis.

Nenusisekusi olimpinė atranka jam buvo didelis smūgis. „Lapkritį patyriau sunkią traumą – plyšo krūtinės sausgyslė, reabilitacija turėjo būti labai ilga. Bet kadangi patirties turiu, po šios traumos greit atsistojau ant kojų. Ir su treneriais nusprendėme: į vieną atrankos turnyrą važiuoju aš, bet jeigu man nepasiseks, į kitus važiuos jaunas imtynininkas, antras numeris (Mantas Knystautas – aut. past.). Pirmame turnyre man liko tik vokietį nugalėti, bet gale padariau klaidą – pagavau jį stipriai už galvos ir norėjau efektingai numesti, bet užsimečiau ant savęs... Buvo toks smūgis, kad nieko nebenorėjau. Kiek gali nesisekti? Į kitas atrankas išvažiavo jaunas imtynininkas, jis pralošė ir baigta – žaidynėse netekome vietos. Kaip prakeiksmas. Per Londono olimpinių žaidynių atranką sausgyslė trūko, alkūnėje kažkas plyšo, dabar vėl pasikartojo. Nervai nelaikė, reikėjo kažkur išeiti apsiraminti“, – pasakoja M.Mizgaitis, kuriam ramiai apie nesėkmes kalbėti dar ir šiandien sunku.

Dirbo kavinėje

Olimpinis sidabras

Dar prieš apsispręsdamas dėl sportinės karjeros pabaigos M.Mizgaitis spėjo padirbėti virtuvėje. Namie, šypteli, maistą gamina nuolat, bet tąkart jis sukiojosi apie kepsninę vienoje Vilniaus kavinėje. Prie tokio karjeros posūkio sunkiasvorį privedė jam nesėkmingai pasibaigusi atranka į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.

Tarsi atpildas už visus nusivylimus vėlyvą rudenį buvo M.Mizgaitį pasivijusi geroji žinia – Pekino olimpinėse žaidynėse iškovotas bronzos medalis bus pakeistas į sidabrinį. Tokį sprendimą Tarptautinis olimpinis komitetas priėmė po to, kai graikų-romėnų imtynių svorio kategorijos iki 120 kg sidabrą iškovojęs Rusijos atstovas Chasanas Barojevas buvo diskvalifikuotas. Osetino mėginyje buvo rasta prie anabolinių steroidų priskiriamo draudžiamo preparato turinabolio, tad jo medalis atiteko lietuviui, o šio iškovota bronza keliauja į Prancūziją Yannickui Szczepaniakui.

„Kad laiko veltui neeikvočiau, nervai apsiramintų ir šiaip išmokčiau kažką valgyti gaminti, nuėjau pas draugą ir paprašiau, kad priimtų. Ten teko „po prakaitu“ padirbėti, streso gavau, kartais net ir beveik sportinio. Krūvis geras buvo. Tikrai patiko“, – prisipažįsta pašnekovas, dabar jau drąsiai galintis iškepti kepsnį svečiui.

Šią žinią Mindaugas sutiko džiaugsmingai – vis dėlto olimpinis vicečem-

Alfredo Pliadžio nuotr.

„18 metų žinai, ką kiekvieną dieną turi daryti, o dabar – nieko“, – sako M.Mizgaitis, kuriam ne tik apsispręsti dėl sportinės karjeros pabaigos, bet ir prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo yra nemenkas iššūkis. Ką dabar veiks, jis pats dar nežino. Minčių ir norų daug. Vienas jų – dirbti sporto srityje. „Norėčiau likti prie sporto – būti ten, kas prie širdies“, – prisipažįsta.

pionas! „Lietuvoje bronzos medalių laimėtojų yra daug, o olimpinių vicečempionų – tik keli. Skamba geriau.

Bet paskui pagalvoji: iš tavęs buvo atimtas finalas – kova dėl aukso“, – apie dopingo kontrolierių laboratorijose iškovoto sidabro medalio kartėlio prieskonį prasitaria imtynininkas.

Pekino olimpinėse žaidynėse ant kaklo užkabintą bronzos medalį Lietuvos imtynininkas jau atidavė, o kada į jo namus atkeliaus šių žaidynių sidabras, vis dar nežinia. „Kol kas laukiu. Sakė, kad bus vasario gale – vasaris jau praėjo. Reikia skambinti, klausti. Bet, manau, nepradings – tiek daug sportininkų dėl dopingo įkliuvo, tad TOK irgi darbo yra – viską sudėlioti, perskaičiuoti, išsiųsti“, – ramiai medalio laukia naujasis olimpinis vicečempionas.

Visą šią istoriją jis vertina kaip pamoką ateities kartoms. Buvęs imtynininkas įsitikinęs, kad tokios istorijos duos rezultatų. „Visų sporto šakų jaunesniems mūsų sportininkams bus lengviau kovoti. Žinant, kad kasmet dopingo kontrolės technologijos gerėja, lengviau aptinkami draudžiami preparatai, sportininkai ir tos šalys, kurios turi galimybę vartoti dopingą, pradės bijoti. Manau, sportas išsilygins“, – optimistiškai į sporto ateitį žvelgia tašką savo sportiniame kelyje padėjęs olimpinis vicečempionas.

Kas žino, gal vieną dieną ant imtynių kilimo žengs ir dar vienas Mizgaitis. „Bandžiau vesti prieš metus, bet nusprendžiau, kad dar truputį reikėtų palaukti, dar per anksti“, – sako į imtynių salę tada penkiametį sūnų jau bandęs vesti olimpinis vicečempionas, ant imtynių kilimo praaugęs savo tėvą Valentiną, pasaulio jaunimo imtynių čempioną.

OLIMPINĖ PANORAMA

7

OLIMPINIS KANDIDATAS

Svajonėse – Pjongčango žaidynės Europos jaunimo žiemos olimpinio festivalio čempionas čiuožėjas Salvijus Ramanauskas vieną savo svajonę jau įgyvendino. Dabar į priekį veda kita – Pjongčango žiemos žaidynės.

Milda dainiūtė

Per Europos jaunimo žiemos olimpinį festivalį istorinę pergalę iškovojęs šešiolikmetis čiuožėjas Salvijus Ramanauskas jau praėjusių metų pavasarį pradėjo rimtai rengtis šiam sezonui.

Ir triūsas nenuėjo veltui – Erzurume jis pelnė 500 m distancijos varžybų aukso medalį, kartu iškovodamas kol kas svariausią savo karjeros pergalę. „Per tokio rango varžybas buvo malonu stovėti ant aukščiausiojo nugalėtojų pakylos laiptelio. Prieš išvyką į olimpinį festivalį apie pergalę negalvojau, nes laukė daug pajėgių varžovų. Pagrindinis mano tikslas buvo patekti į atskirų nuotolių finalus“, – prisipažįsta Salvijus.

Erzurumo pamokos Nežinia, kaip Salvijui būtų sekęsi 500 m distancijoje, jeigu ne prastai susiklostęs čiuožimo varžybų startas. Pirmąją dieną 1500 m nuotolio A finale, sportininkams įveikiant paskutinį ratą (rato ilgis – 111,12 metro), Prancūzijos čiuožėjas krito ir nuvertė mūsiškį, todėl Salvijui atiteko tik septinta vieta. „Teisėjams atrodė, kad petimi stumtelėjau prancūzą, nors iš tikrųjų jis pats nugriuvo. Nesijaučiau kaltas, buvo nepaprastai apmaudu, nes turėjau realią galimybę iškovoti medalį. Ši teisėjų klaida mane kaip reikiant įkaitino: vakare analizavau, kaip viskas įvyko, apgalvojau, kaip reikės rungtyniauti 500 m distancijoje. Kitą dieną veržiausi į kovą, siekiau reabilituotis – stengiausi būti pirmas, kad nepasikartotų vakarykštė nesėkmė“, – pasakoja Salvijus.

Užsibrėžtą tikslą vaikinas įgyvendino ir 500 m distancijoje buvo nepralenkiamas. Jis keturis kartus stojo į 500 m nuotolio startą ir visur pasiekė geriausius rezultatus. Bet paskutinę 8

OLIMPINĖ PANORAMA

varžybų dieną jaunajam čiuožėjui medalis vėl išsprūdo iš rankų: kovojant 1000 m nuotolio varžybose pasikartojo pirmosios dienos scenarijus – iki finišo likus vienam ratui Salvijus grūmėsi dėl trečios vietos su Rusijos sportininku, tačiau pažeidė taisykles ir turėjo tenkintis ketvirta vieta. „Paskutinę varžybų dieną jaučiau nuovargį, – prisipažįsta čiuožėjas. – Juk iš viso festivalyje net vienuolika kartų teko stoti į startą.“ Gausybė įspūdžių Lietuvos greitojo čiuožimo asociacijos vadovų Antano Vilčinsko ir Virginijos Vilčinskaitės-Ogulevičienės (ji irgi buvo festivalyje) auklėtinis į namus grįžo šiek tiek peršalęs. Mat Erzurumas jaunuosius sportininkus sutiko ne malonia turkiška šiluma, o 10–20 laipsnių šalčiu, todėl Salvijus džiaugėsi, kad prieš išvykstant į Turkiją jį kartu su dar aštuoniais sportininkais Lietuvos tautinis olimpinis komitetas aprengė dailia ir šilta sportine apranga.

Namo čiuožėjas grįžo su gausybe įspūdžių, nes tai buvo pirmasis jo festivalis, ir viltimi iškovoti kelialapį į Pjongčango žiemos olimpines žaidynes. Festivalis Salvijui labai patiko.

Savo įspūdžiais jis skubėjo pasidalyti su klasės draugais dešimtokais iš Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos, kurių nebuvo matęs kone porą mėnesių. Tarp jų – ir savo draugės Gretos, kuri su kitais bendraklasiais buvo atvažiavusi Salvijaus pasitikti į Vilniaus oro uostą.

mažiau nei per varžybas. Man olimpinio festivalio aukso medalis didelė motyvacija ir paskatinimas čiuožti dar greičiau. Gerai žinau, kad norint iškovoti pergalę reikia daug treniruotis“, – sako Salvijus.

Rengiantis olimpiniam festivaliui jam buvo ypač naudingas pasaulio jaunimo čempionatas Insbruke, kuriame teko rungtyniauti su gerokai vyresniais varžovais, bei debiutas suaugusiųjų pasaulio taurės etape Dresdene. „Nors šiose varžybose pasirodžiau prasčiau, įgyta neįkainojama patirtis padėjo siekti aukso medalio Turkijoje“, – įsitikinęs Salvijus.

Galėjo būti regbininkas Salvijus šeimoje – vienintelis sportininkas. Nesportavo nei jo tėvai, nei 32-ejų brolis Vytautas, kuris jau 12 metų gyvena Anglijoje. Viskas prasidėjo nuo „Žilvinėlio“ lopšelio-darželio, kuriame auklėtoja metodininke dirba didelė čiuožimo entuziastė M.Vilčinskienė, dabartinio Lietuvos greitojo čiuožimo asociacijos prezidento A.Vilčinsko žmona. Stiprindama darželinukų sveikatą ji mažylius grūdina gryname ore, moko važinėti riedučiais. Pačius talentingiausius vaikus kvietė lankyti greitojo čiuožimo pratybas. Tarp jų buvo ir aštuonerių metų Salvijus.

Tarp sutinkančiųjų buvo ir pirmoji Salvijaus trenerė Marytė Vilčinskienė, Lietuvos greitojo čiuožimo asociacijos prezidentas, treneris A.Vilčinskas.

Tuo pat metu jis lankė ir regbio pratybas. Trumpai pasitreniravęs Salvijus debiutavo pirmose varžybose Olandijoje ir buvo pripažintas geriausiu regbio turnyro žaidėju. Bet lankyti dviejų sporto šakų treniruočių neužteko laiko, todėl Salvijus pasirinko čiuožimą trumpuoju taku.

„Kai pamačiau tiek daug žmonių, net šaltas prakaitas išpylė. Jaudinausi ne

Salvijaus tėčio Vytauto Ramanausko tikinimu, šeima labai išgyveno, kai

OLIMPINIS KANDIDATAS Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

S.Ramanauskas su savo tėvu Vytautu ir kambario draugu D.Čechu

S.Ramanauskui Erzurumo ledas buvo greitas

jų sūnų, tada dar šeštoką, Lietuvos greitojo čiuožimo asociacijos (LGČA) Vykdomasis komitetas pagal galiojančius asociacijos įstatus už nesportišką elgesį metams buvo diskvalifikavęs. „Niekaip negalėjome patikėti, kad sūnus, su kuriuo namie niekada nekildavo problemų, galėjo įsivelti į peštynes. Siekdami, kad Salvijus nemestų čiuožimo, įsteigėme klubą „Spartasas“ ir paprašėme pagalbos latvių trenerio. Kaimynai geranoriškai priėmė, pusantrų metų Salvijus dalyvavo jų treniruočių stovyklose ir varžybose. Pasibaigus diskvalifikacijos laikotarpiui jis vėl buvo priimtas į LGČA ir pradėjo atstovauti Vilniaus „Edelveiso“ sporto klubui“, – į ne tokius malonius prisiminimus nuklysta V.Ramanauskas.

Būdamas devynerių Salvijus jau dalyvavo varžybose Čekijoje. Čiuožėjui ypač buvo sėkmingi 2014-ieji, kai jis, keturiolikmetis, per Europos jaunimo taurės finalines varžybas Sofijoje absoliučioje įskaitoje laimėjo bronzą, o 500 m distancijoje liko antras.

Iki šios dienos Salvijus vis dar sulaukia regbio trenerio skambučių. „Bet man užtenka čiuožimo, dabar mano didžiausia svajonė – žiemos olimpinės žaidynės“, – atskleidžia Salvijus.

Elektrėnuose ir Balstogėje 2015-aisiais Kūno kultūros ir sporto departamentas su Elektrėnų savivaldybe bei LGČA įsteigė sportinę klasę.

Salvijui teko Vilnių iškeisti į Elektrėnus ir dabar jis ten gyvena bei mokosi „Versmės“ gimnazijoje. Gyvena viešbutyje kartu su kitu čiuožėju trylikamečiu Danieliumi Čechu ir dukart per dieną treniruojasi su savo treneriais V.Ogulevičiene bei A.Vilčinsku. Čempioną po pergalės Erzurume su

vienu iš trenerių A.Vilčinsku pagerbė Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis.

Jis ir čiuožia, ir mina dviračio pedalus, ir bėgioja. Nuo praėjusių metų A.Vilčinskui sutarus su Balstogės, arba Bialystoko, greitojo čiuožimo trumpuoju taku vadovu Januszu Bielawskiu Salvijus gavo galimybę treniruotis kartu su geriausiais šio Lenkijos miesto čiuožėjais. Su jais dirba trys treneriai, o vienas žinomiausių pasaulio greitojo čiuožimo trenerių prancūzas Sebastianas Crossas, kuris buvo pakviestas rengti Rusijos rinktinę Sočio olimpinėms žaidynėms, sudaro treniruočių programas.

Balstogėje yra puikios treniruočių sąlygos: ledo arena, apšilimo maniežas su dviračiais, viešbutis, stadionas.

Kartu su Salvijumi treniruojasi Rusijos, Baltarusijos ir Lenkijos čiuožėjai.

Lenkijoje mūsų čiuožėjas treniruojasi 10–14 dienų per mėnesį, po to pratybas lanko Elektrėnuose. Europos olimpinio žiemos festivalio laimėtojas stengiasi neapleisti mokslų, todėl į stovyklas nepamiršta pasiimti knygų, o grįžęs skuba susitikti su mokytojais, kurie stengiasi jam padėti.

Sunkiausiai sekasi chemija, o labiausiai patinka geografija.

Džiugina užsispyrimas Mėgstamiausia Salvijaus distancija – 500 m, o kitose dar stokoja ištvermės bei jėgos, todėl nemažą dėmesį skiria bendram fiziniam pasirengimui. „Pasaulyje dabar madas diktuoja Olandijos, Vengrijos, Kanados, Kinijos, Pietų Korėjos čiuožėjai, kurių meistriškumas susilygino. Labiausiai patinka olandai, vengrai ir kanadiečiai, kurie pasižymi puikia čiuožimo technika ir didele ištverme. Man yra iš ko mokytis“, – sako Salvijus.

Greitojo čiuožimo sezonas jau baigiasi, jį Salvijus vertina gerai. Palyginti su praėjusiu sezonu, pagerėjo

rezultatai, ūgtelėjo meistriškumas.

Trenerė V.Ogulevičienė ypač vertina savo auklėtinio užsispyrimą ir didžiulį norą čiuožti. „Jo per treniruotes stumti nereikia, o visas kitas savybes galima patobulinti ir pagerinti“, – prasitaria trenerė.

Ji džiaugiasi, kad pavyko laiku pastebėti talentingo auklėtinio išpuikimo žymes.„Kiekvienam jaunam sportininkui, laimėjusiam Lietuvos čempionatą ar kitas varžybas, iš karto užsiriečia nosis. Su kiekvienu jų ir šiuo klausimu reikia dirbti. Salvijus gavo gerą pamoką ir tikrai daugiau tų klaidų nekartos“, – neabejoja V.Ogulevičienė.

Nuo balandžio mėnesio Lietuvos čiuožėjai galbūt turės trenerį iš Ukrainos, kuris dirbtų Elektrėnuose. „Visas mūsų dėmesys dabar sutelktas į pasirengimą Pjongčango olimpinėms žaidynėms. Nuo šių metų rudens prasidės pasaulio taurės varžybos, kurių bus keturi etapai ir bendroje įskaitoje reikės patekti į 30-ukus. Bus atskira visų trijų rungčių kvalifikacija.

Gruodžio pradžioje turėtų paaiškėti tie čiuožėjai, kurie iškovos kelialapius į olimpines žaidynes. Agnė Sereikaitė Sočio žaidynėse buvo išsikovojusi teisę dalyvauti visų trijų nuotolių varžybose, bet galima siekti ir vienos distancijos kelialapio. Salvijaus pačios stipriausios rungtys – 500 ir 1000 m nuotoliai, o dėl 1500 m distancijos teks daug padirbėti, bet turint gerų norų galima viską pasiekti“, – įsitikinusi V.Ogulevičienė.

Salvijaus per treniruotes stumti nereikia, o visas kitas savybes galima patobulinti ir pagerinti.

Virginija Ogulevičienė

Po Europos jaunimo žiemos olimpinio festivalio S.Ramanauskas šį mėnesį dar dalyvavo pasaulio suaugusiųjų čempionate Roterdame ir Europos jaunimo taurės varžybų finale. S.Ramanauskas šiųmetį sezoną baigs balandžio 1–2 d. Elektrėnuose vyksiančiame atvirame Lietuvos čiuožimo čempionate, kuriame žada dalyvauti ir Latvijos, Lenkijos, Rusijos (Kaliningrado srities) čiuožėjai.

OLIMPINĖ PANORAMA

9

LOA suvažiavimas

Akademijos veikla Sporto metais Vasario 24 d. Lietuvos edukologijos universitete vyko Lietuvos olimpinės akademijos (LOA) ataskaitos ir rinkimų suvažiavimas, per kurį LOA prezidentu perrinktas Artūras Poviliūnas.

Vytautas Žeimantas

Jūratės Vainilaitienės ir Sauliaus Strazdo nuotr.

LOA taryba

Suvažiavimas prasidėjo Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) ansamblio „Credo“, vadovaujamo Remigijaus Vitkausko, pasirodymu, svečių sveikinimais ir apdovanojimais.

Suvažiavimą sveikino LEU rektorius akademikas Algirdas Gaižutis, Seimo narys Gediminas Vasiliauskas, LTOK prezidentė, olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė, KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius.

LOA prezidentas doc. dr. Artūras Poviliūnas paskelbė, kad už ilgametę vaisingą veiklą, nuopelnus mokslui ir olimpiniam sąjūdžiui LOA garbės narių vardai suteikti Kauno sporto ir sveikatinimo gimnazijos direktoriui Vladislovui Janiūnui, mokslininkui, teniso senjorui Vincentui Korkučiui, LTOK generaliniam sekretoriui Valentinui Paketūrui. Sporto istorikui Algimantui Bertašiui skirtas LOA medalis už nuopelnus olimpiniam švietimui.

Ataskaitas apie LOA 2016 m. veiklą pateikė A.Poviliūnas, Revizijos komisijos pranešimą perskaitė komisijos pirmininkas Donatas Kazlauskas.

LOA direktorė Jūratė Vainilaitienė supažindino su LOA 2016 m. biudžeto vykdymo apyskaita ir 2017 m. biu10

OLIMPINĖ PANORAMA

džetu. LOA viceprezidentas prof. Algirdas Raslanas pristatė 2017 m. veiklos planą.

Ataskaitos pranešimas Pasak A.Poviliūno, olimpiniai 2016 metai akademijai buvo turiningi įvairiais veiklos aspektais. Iš mūsų sportui reikšmingų renginių, kurie vyko Lietuvoje, pranešėjas išskyrė Sporto forumą ir tris mokslo konferencijas – pirmąją Pasaulio lietuvių sporto, devintąją Baltijos šalių sporto mokslo ir konferenciją, pavadintą „Sportininkų rengimo valdymas ir sportininkų darbingumą lemiantys veiksniai“.

Pranešėjo nuomone, įdomios buvo konferencijos, skirtos kūno kultūros mokytojams ir Lietuvos sporto universiteto profesoriui, buvusiam LOA viceprezidentui Aleksui Stanislovaičiui atminti.

A.Poviliūnas priminė, kad 2017-aisiais, kurie Seimo paskelbti Sporto metais, Kaune vyksiančių X Pasaulio lietuvių sporto žaidynių programoje numatyta surengti ir antrąją Pasaulio lietuvių sporto konferenciją, kurios garbės pirmininku vėl sutiko būti kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.

Olimpiniais 2016-aisiais LOA daug dėmesio skyrė žaidynių tematikai.

Rio de Žaneiro žaidynių metu Kaune įsikūrė olimpinis miestelis, kuriame buvo ir LOA išleistos bei turimos olimpinės literatūros, LOA referentė olimpiniam ugdymui Enriketa Prunskienė rengė jaunimo pamėgtus protų mūšius, kurių nugalėtojams atiteko LTOK ir LOA prizai. Su sporto mėgėjais susitiko ir A.Poviliūnas.

Daug dėmesio buvo skiriama edukaciniams projektams. Kaip vieną sėkmingų tokios veiklos pavyzdžių pranešėjas priminė LOA veiklą Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurioje buvo įgyvendinti du projektai – „Sportas ir kalbos“ bei „Edukacinė partnerystė“, vyko pristatymai apie olimpietį Aurimą Lanką bei Rio de Žaneiro olimpines ir parolimpines žaidynes.

Pirmą kartą surengta LOA sesija „Olimpinis švietimas kaip priemonė jaunimo vertybių tvarumui“, skirta pirmojo kurso studentams ir vyresnių klasių mokiniams. Po pranešimų jaunieji sesijos dalyviai dirbo trijose diskusijų grupėse, o vėliau auditorijai pateikė savo išvadas, kaip jie suprato pagrindinę temą.

Per ataskaitinius metus pasirodė naujų LOA narių leidinių. LTOK būstinėje buvo pristatyta profesorių Juozo Skernevičiaus ir Rūtos Dadelienės knyga „Sportininkų rengimo klystkeliai (klaidos)“. A.Poviliūnas parašė monografiją „Lietuvos tautinės olimpiados atminimas gyvas“, o A.Poviliūno ir Aloyzo Urbono knyga „Kita olimpinio medalio pusė“, pernai išleista rusų kalba, jau yra šešiose užsienio olimpinių akademijų bibliotekose.

LOA narys Vincentas Korkutis išleido knygą „Teniso žvaigždės iš arti“.

Atskirai apžvelgta žurnalo „Sporto mokslas“ veikla. Vyriausiasis redaktorius prof. Kazys Milašius ir visa jo ko-

LOA suvažiavimas

manda daug daro, kad žurnalas taptų prestižinis tarptautiniu mastu, ir tai neblogai sekasi.

Neseniai LOA po savo stogu priėmė Lietuvos sporto enciklopediją, perduodamą iš KKSD. Jau patvirtinta Enciklopedijos mokslo taryba, paskirtas vyr. redaktorius, kuriuo tapo LOA narys, LEU dėstytojas Renatas Mizeras.

Atsakingąja sekretore paskirta Lietuvos sporto universiteto lektorė dr.

Daiva Majauskienė.

ISTORIJA

AKADEMIJA LOA prezidentai Valerijus Jasiūnas – 1989–1994 m.

Povilas Karoblis – 1994–2013 m.

Artūras Poviliūnas – nuo 2013 m.

LOA akademikai

Vyksta LOA suvažiavimas

2005 m. – Janis Grinbergas, Artūras Poviliūnas, Stanislovas Stonkus

Kalbėdamas apie tarptautinę veiklą A.Poviliūnas išskyrė LOA delegacijų vizitų į Baltarusiją ir Ukrainą svarbą.

Su baltarusiais pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, o su ukrainiečiais – patikslinta. Abiejose sutartyse numatytas bendradarbiavimas rengiant konferencijas, pasikeitimas gerąja patirtimi organizuojant olimpinio ugdymo programas tarp įvairaus amžiaus gyventojų, jaunųjų mokslininkų stažuotės ir kita. Šių metų veiklos gairės Viceprezidentas A.Raslanas pristatė šių metų LOA veiklos planą. Numatyta plati olimpinio ugdymo veiklos programa. Planuojama dalyvauti dešimtojoje Baltijos šalių sporto mokslo asociacijos konferencijoje Rygoje, aštuntojoje kineziologijos konferencijoje Zagrebe, Pasaulio lietuvių sporto žaidynių mokslo konferencijoje, tarptautinėse mokslinėse konferencijose – „Aktyvumo versmė“, kuri vyks Klaipėdoje, ir „Olimpinis švietimas“, kuri bus surengta Minske.

Planuojama organizuoti mokslines praktines konferencijas, skirtas kūno kultūros mokytojams, konferenciją „Judėjimas – sveikos gyvensenos pagrindas“. Taip pat ketinama surengti keturis konkursus: „Emocijos sporte“ pavadintą fotografijų, „Mano sporto šaka. Prisijunk ir tu“ – vaizdo medžiagos, ikimokyklinių įstaigų piešinių konkursą „Mes sportuojame“ ir išrinkti geriausių kūno kultūros mokytojų penketuką. Balandį planuojama surengti jaunimo stovyklą „Olimpinės vertybės studentų gyvenime“, lapkričio mėnesį – protų mūšį Lietuvos studentų olimpiniame festivalyje.

Bus kaupiama informacinė medžiaga, skirta Pjongčango žiemos olimpinėms žaidynėms. Nemažai esama planų, susijusių su sporto mokslo veiklos plėtra. Šiemet planuojama išleisti šias LOA narių knygas: „Šviesūs ir tamsūs olimpiniai žiedai“, „Olimpinis švietimas jaunimui“, „Sportinės veiklos istorijos atspindys ir žvilgsnis į ateitį“, įgyvendinti elektroninės Lietuvos sporto enciklopedijos programą.

2006 m. – Povilas Karoblis, Kęstutis Miškinis 2008 m. – Valdas Adamkus 2009 m. – Algirdas Gaižutis 2010 m. – Česlovas Garbaliauskas 2012 m. – Marijona Barkauskaitė 2014 m. – Jonas Petras Jankauskas, Povilas Tamošauskas, Algis Daumantas, Valerijus Jasiūnas LOA apdovanojimai

Pasirengta vykdyti projektą „Olimpinis kelias“, kurio tikslas – sukurti informacinę sistemą, siekiant puoselėti visuomenės olimpines ir žmogiškąsias vertybes. Tai ambicingas projektas, kurį LOA numato atlikti kartu su LTOK. Dabar laukiama finansinio palaikymo iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo.

Planuojama surengti treneriams skirtą seminarą „Olimpinės pamainos ir didelio meistriškumo sportininkų rengimo moksliniai metodiniai aspektai“.

Numatyta toliau plėtoti tarptautinius ryšius. LOA nariai dalyvaus Olimpijoje vyksiančioje 14-ojoje tarptautinėje sesijoje, skirtoje nacionalinių olimpinių akademijų aktyvui, ir 57-ojoje tarptautinėje sesijoje jauniesiems dalyviams, Europos olimpinių akademijų konferencijoje, kuri bus surengta Bulgarijoje, ir Norvegijos mieste Trondheime vyksiančioje universitetų, sporto centrų metinėje konferencijoje. Numatyti bendri renginiai su kitų šalių olimpinėmis akademijomis.

Organizacinėje veikloje planuojama aktyviai talkinti LTOK rengiant Olimpinės dienos šventę Alytuje, dalyvauti Rektorių konferencijos Kūno kultūros komiteto projektuose.

Diskusijose aktualius klausimus kėlė Lietuvos studentų sporto asociacijos prezidentas, LOA akademikas doc. Česlovas Garbaliauskas, Lietuvos olimpiečių asociacijos prezidentė

Lina Kačiušytė, R.Mizeras, LEU Senato pirmininkas prof. dr. Audronius Vilkas, LOA garbės narys Zigmantas Motiekaitis, sporto mokslininkė, LOA tarybos narė Elena Puišienė.

Vadovų rinkimai LOA prezidentu dar vienai kadencijai vienbalsiai išrinktas A.Poviliūnas, viceprezidentais profesoriai A.Raslanas ir Povilas Tamošauskas, dekane doc. Ramunė Žilinskienė, tarybos sekretore Ramūnė Motiejūnaitė. Be jų, į LOA tarybą išrinkti: LTOK olimpinio švietimo direktorė Vita Balsytė, dr. Asta Šarkauskienė, Č.Garbaliauskas, L.Kačiušytė, K.Milašius, D.Majauskienė. Į LOA revizijos komisiją išrinkti Valentina Keraminienė, Rūta Balevičiūtė, dr. Asta Budreikaitė.

Įkurta dar 1989 m.

LOA įkurta 1989 m. prof. Stanislovo Stonkaus ir Juozo Šliažo bei tuomečio Kūno kultūros instituto ir LTOK iniciatyva. Asociacija vienija sporto mokslininkus, trenerius, sporto organizatorius, sporto veteranus, olimpiečius, sporto žurnalistus ir kt.

LOA tyrinėja, saugo ir skleidžia olimpines idėjas, olimpinio sąjūdžio kultūrinį palikimą, telkia mokslininkus kūno kultūros ir sporto raidai Lietuvoje nagrinėti ir plėtoti, rengia tarptautines konferencijas, simpoziumus, propaguoja kilnaus sportinio elgesio principus.

OLIMPINĖ PANORAMA

11

Vytauto Dranginio nuotr.

INTERVIU

J.Šuklinas irklavimui atidavė 20 metų 2015 m. K.Bauža kovojo Europos žaidynėse Baku

Į Tokiją žvelgia iš vadovo posto Jurbarko rajono kūno kultūros ir sporto centrui vadovaujantis Londono olimpinių žaidynių dalyvis Karolis Bauža tikisi dar kartą paragauti olimpiečio duonos.

Marytė Marcinkevičiūtė Vienam labiausiai tituluotų pastarojo meto Lietuvos dziudo imtynininkų kauniečiui Karoliui Baužai balandžio 24 d. sukaks 30 metų, bet apie sportinės karjeros pabaigą jis dar negalvoja. Pagrindiniai jo laukiantys šių metų startai – balandžio 20–23 d.

Varšuvoje rengiamas Europos čempionatas ir rugpjūčio 28 – rugsėjo 3 d. Budapešte vyksiančios pasaulio pirmenybės. „Sporto dar nenoriu mesti, turiu užsibrėžęs tam tikrų tikslų. Svarbiausia, kad traumos nepultų“, – sako K.Bauža, kuris prieš kelis mėnesius tapo Jurbarko rajono kūno kultūros ir sporto centro direktoriumi.

Dalyvavote Londono olimpinėse žaidynėse, o ko pritrūko išvykti į Rio de Žaneirą? Juk tikslas buvo netoli.

Trūko tikrai nedaug, tereikėjo laimėti vieną ar dvi kovas. Todėl buvo ypač skaudu, kad nepasiekiau 12

OLIMPINĖ PANORAMA

šio tikslo. Man siūlė padėti olimpinėms žaidynėms rengtis Santai Pakenytei, kartu su ja vykti į Rio kaip treniruočių partneriui, bet atsisakiau, nes labai išgyvenau dėl to, kad nepatekau į žaidynes pats. Reikėjo atsigauti, reabilituotis.

Gal dabar atsirado dar didesnė motyvacija pelnyti kelialapį į Tokijo olimpiadą? Žinoma, noriu dalyvauti dar vienose olimpinėse žaidynėse. Motyvacijos tikrai netrūksta.

Kaip pavyksta suderinti sportą ir darbą?

Gyvenu Kaune, o dirbu Jurbarke, todėl kasdien po 70 km tenka važinėti į darbą. Tas valandas kelyje stengiuosi produktyviai išnaudoti: sėdėdamas prie vairo apmąstau savo darbus, viską susidėlioju. Treniruojuosi ir Kaune, ir Jurbarke. Kol kas sugebu suderinti darbą su sportu – ir toliau treniruojuosi po du kartus per dieną.

Gimtojo miesto sporto reikalai man nesvetimi. Noriu padėti savo kraštiečiams, kad jų sportinis gyvenimas būtų dar aktyvesnis, daugiau vyktų švenčių, varžybų.

Karolis bauža

INTERVIU Alfredo Pliadžio nuotr.

K.Bauža ir jo treneris P.Vinciūnas Londono olimpinėse žaidynėse

Jurbarkas – mano gimtinė, čia gimiau ir augau, pradėjau sportinę karjerą. Dziudo pratybas ėmiau lankyti pas trenerę Dianą Arlauskaitę, kuri ir šiandien treniruoja dziudo imtynininkus. Iš Jurbarko į Kauną išvažiavau baigęs dešimt klasių. Mano treneriu tapo Petras Vinciūnas.

Mažų miestelių dažna bėda ta, kad radę gerų sportininkų treneriai juos bijo atiduoti kitiems. Ne vienas talentingas atletas dėl to netgi baigia savo sportinę karjerą. Man irgi buvo kilusi dilema: arba mesti sportą, arba išvažiuoti. Manau, pasirinkau teisingai. Teko sunkiai dirbti, bet išlaukiau to momento, kai atėjo pačios svariausios pergalės.

Gimtojo miesto sporto reikalai man nesvetimi. Noriu padėti savo kraštiečiams, kad jų sportinis gyvenimas būtų dar aktyvesnis, daugiau vyktų švenčių, varžybų. Dirbu dar tik kelis mėnesius, o į direktoriaus kėdę sėdau laimėjęs konkursą. Esu tos nuomonės, kad jeigu žmogus turi užsibrėžtą tikslą ir jį stengiasi pasiekti, gali įveikti visas kliūtis.

Kaip sugalvojote dalyvauti atvirame Vilniaus dziudo čempionate, skirtame Laisvės gynėjų dienai?

Tai buvo mano pirmosios varžybos šiemet. Iki šiol priklausiau svorio kategorijos iki 90 kg kovotojams, o nuo šių metų – svorio kategorijos iki 100 kg.

Anksčiau prieš varžybas nuolat tekdavo atsikratyti 6–7 kg, o dabar svorio mesti jau nereikės. Norėjau labiau pajausti naujos svorio kategorijos varžovus, dėl to ir dalyvavau varžybose Vilniuje.

Ir koks jausmas? Ši svorio kategorija įdomesnė. Sportininkai atletiškesni, lėčiau juda, todėl svarbus kiekvienas veiksmas.

Kokius planus siejate su naująja darboviete?

Jurbarko rajono kūno kultūros ir sporto centre kultivuojama 12 sporto šakų, dirba 18 trenerių.

Labai norėčiau, kad tarp esamų sporto šakų atsirastų ir kokia nors nauja. Kol kas jos visos dar nuo tų laikų, kai pats Jurbarke sportavau. Žinoma, irkluotojų neugdome, nes nėra sąlygų, bet yra kitų sporto šakų, kurios jurbarkiečius tikrai sudomintų. Matau, kokias sąlygas turi kauniečiai ir kokias jurbarkiečiai. Jos tikrai neblogos, todėl ir rezultatai turėtų būti geresni.

Gal kiti ir nėra patenkinti tuo, ką dabar darau, bet dirbu iš širdies ir stengiuosi, kad Jurbarkas taptų sportiškas rajonas, būtų gerai išnaudojama nebloga sporto bazė. Vienas mano tikslų – suaktyvinti jaunimą, kuris savaitgaliais neturi ką veikti.

KARJERA TITULAI Karolis Bauža – 2009 ir 2013 m.

Europos dziudo čempionatų bronzinis prizininkas, 2009 m.

Europos jaunimo iki 23 m. čempionas, 2015 m. universiados bronzos medalio laimėtojas.

2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse jis užėmė devintąją vietą.

Esate tituluotas dziudo meistras. Ar kraštiečiai neprašo jūsų patarimų?

Prašo, netgi galvojau vieną kitą imtynininką patreniruoti. Bet to momento dar teks palaukti. Kol kas stebiu trenerius ir jų požiūrį į mėgstamą sporto šaką. Jeigu pas vieną trenerį susirenka pilna salė vaikų, vadinasi, jis moka dirbti su jais, o jeigu salė tuščia – treneriai vaikų nesugeba sudominti sportu, jų treniruotės neįdomios.

Ar nebuvo kilusi mintis įkurti savo dziudo klubą?

Tokia mintis buvo kilusi, bet gyvenimas viską sudėliojo kitaip – tapau Jurbarko rajono kūno kultūros ir sporto centro direktoriumi. Darbas įdomus, jam esu atsidavęs, noriu pokyčių. Rajono savivaldybė manimi pasitiki, belieka pateisinti jos pasitikėjimą.

OLIMPINĖ PANORAMA

13

tradicija

2016 m.

Lietuvos mažųjų žaidynės

Vertybės ant sporto padėklo Nuo mažiausiųjų įtraukimo į sporto žaidimus iki sporto filmų festivalio didžiuosiuose Lietuvos kino ekranuose. Olimpinio švietimo projektai įsisuka visu smarkumu.

Lina Daugėlaitė

Lietuvos mažųjų žaidynės, „Olimpinės kartos“ projektas ir Lietuvos mokyklų žaidynės – tai trys banginiai, ant kurių laikosi olimpinio švietimo idėjos Lietuvoje. Pasak Lietuvos tautinio olimpinio komiteto olimpinio švietimo direktorės Vitos Balsytės, labai svarbu, kad šie projektai užtikrina tęstinumą. „Mažųjų žaidynės, tada „Olimpinės kartos“ projektas, kuriame dalyvauja ir ikimokyklinės įstaigos, ir mokyklos, o tada – Lietuvos mokyklų žaidynės.

Mokyklų žaidynėse dalyvauja ir tie mokiniai, kurie atstovauja Lietuvai olimpiniuose festivaliuose, jie tampa geruoju pavyzdžiu kitiems mokiniams, o vėliau išauga į olimpiečius.

Jeigu netampa olimpiečiais, tampa atsakingais ir sveikais Lietuvos piliečiais, o tai itin svarbu. Tęstinumas – mūsų tikslas“, – pabrėžia V.Balsytė.

14

OLIMPINĖ PANORAMA

Dviejų metrų ir vieno centimetro ribą įveikusi šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, jaunimo olimpinių žaidynių dalyvis Aras Arlauskas taip pat kažkada varžėsi Lietuvos mokyklų žaidynėse.

Lenk medį, kol jaunas „Tyrimais įrodyta, kad kuo anksčiau vaikas pradės sportuoti, tuo stipriau jo gyvenimas ateityje bus susietas su sportu, jis augs aktyvus. Tai vienas mūsų tikslų“, – sako V.Balsytė ir pasidžiaugia, kad į prieš trejus metus pradėtas rengti Lietuvos mažųjų žaidynes įsitraukia vis daugiau ikimokyklinio ugdymo įstaigų. Šis projektas užpildė spragą pačių mažiausiųjų fizinio aktyvumo ugdymo grandyje. Pasak LTOK atstovės, anksčiau nebuvo darželinukus suburiančios iniciatyvos, o jai atsiradus mažieji noriai įsitraukia į sportinę veiklą. Planuojama, kad šiais metais mažųjų žaidynėse dalyvaus apie 250

LTOK olimpinio švietimo direktorė V.Balsytė

„Olimpinės kartos“ projekto nariai gyvena olimpiniu ritmu visus metus. Jie ne tik integruoja olimpizmą į mokomuosius dalykus, bet ir organizuoja šventes, renginius, susitikimus su olimpiečiais. Jie nėra tik pasyvūs nariai, kurie laukia mūsų iniciatyvų.

Vita Balsytė

OLIMPINIS šVIETIMAS

KONGRESAS Sėkmė Kasmet vis populiaresnis tampa Olimpinio švietimo kongresas, kuris šių metų kovo 30 d. Kaune rengiamas trečią kartą. Jo paklausą ir sėkmę rodo gausios dalyvių gretos – jų šiemet planuojama sulaukti apie 400.

Kasmet kongresas turi savo temą. Šįkart dalyviams bus pasiūlyta žvilgsnį fokusuoti į bendruomenes.

2016 m. Olimpinio švietimo kongresas

ikimokyklinio ugdymo įstaigų (iš viso jų Lietuvoje – per 700).

250 DALYVIų

Stipriu LTOK partneriu šioje veiklos srityje tapo taip pat prieš trejus metus įsikūrusi Respublikinė ikimokyklinių įstaigų kūno kultūros pedagogų asociacija. „Mūsų partneris ne tik iniciatyvus, nori įtraukti įstaigas, turi ryšių su pedagogais, bet kartu rengia metodinę medžiagą darbui su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Tai labai svarbu, nes Lietuvos mažųjų žaidynių tikslas, kad vaikai patirtų džiaugsmą sportuodami. Mes nesiekiame jų orientuoti į kokią nors sporto šaką, mūsų tikslas, kad vaikai judėtų pagal to amžiaus tarpsnio poreikius. Jie turi būti fiziškai aktyvūs, lavinti tam tikrus savo gebėjimus, o ateityje galės pasirinkti vieną ar kitą sporto šaką“, – pasakoja pašnekovė.

Judėjimo savaitė Kretingos r.

Darbėnų gimnazijoje

Tiek ikimokyklinio ugdymo įstaigų iš visos šalies dalyvaus atsinaujinusiose Lietuvos mažųjų žaidynėse. Pirmasis žaidynių etapas prasidėjo kovo 1 d.

2017 m.

Lietuvos mokyklų žaidynių žiemos finalinis etapas

Mažųjų žaidynėse, kaip, beje, ir Lietuvos mokyklų, absoliutūs lyderiai – Kauno ir Šiaulių apskritys. Pasak olimpinio švietimo direktorės, miestų ir miestelių aktyvumas daug priklauso nuo pačių mokytojų bei savivaldybių požiūrio. Didžiausias Lietuvos miestas Vilnius sporto projektuose lyderio pozicijomis pasigirti negali, bet V.Balsytė tikisi, kad ateinančiais metais sostinė taps aktyvesnė. Vienas olimpinių projektų vykdytojų siekių – plati geografija.

Lietuvos mokyklų žaidynės Lietuvos mokyklų žaidynės skaičiuoja jau dvyliktus metus. Tai didžiausias sporto renginys Lietuvoje – jose dalyvauja 200 tūkst. vaikų. „Pasikeitė žaidynių pavadinimas, sukurta mokyklų platforma „Delfi“ portale, nuo šio sezono – ir televizijos laida TV6 eteryje.

Siekiame, kad kuo daugiau mokinių dalyvautų žaidynėse, o visuomenė suprastų, jog kūno kultūra ir sportas –

viena iš labai svarbių švietimo sistemos dalių. Tai ne tik fizinio ugdymo ir sveikatingumo priemonė, sportas – tai universali kalba. Per sportą ugdomos ne tik olimpinės vertybės, draugystė, pagarba, bet ir įvairios kompetencijos, jis padeda tobulėti. Be to, sportas – puiki priemonė iššūkiams ir iškilusioms problemoms spręsti. Tą rodo tiek Lietuvos, tiek pasaulinė praktika“, – pabrėžia V.Balsytė.

Jau kelerius metus žaidynių finalai rengiami per Olimpinę dieną bei „LTeam“ olimpinį žiemos festivalį. „Taip nusprendėme todėl, kad mokiniai ne tik dalyvautų sporto varžybose, bet ir pajustų olimpinę dvasią, pabūtų renginiuose, susipažintų su skirtingomis sporto šakomis, mokiniais iš įvairių Lietuvos mokyklų, o sportas turėtų dar didesnę įtaką jų gyvenimui“, – kilusio sumanymo motyvus dėsto V.Balsytė. Šiais metais per žiemos olimpinį festivalį Druskininkuose buvo surengti septynių sporto šakų finalai. Ir ne tik žiemos sporto šakų, bet ir kai kurių vasaros, nes į baigiamąją vasaros programą sunku visas finalines varžybas sutalpinti. Per Olimpinę dieną, kuri šiais metais vyks Alytuje, planuojami dar septynių sporto šakų finalai. „Iš viso žaidynių programoje 24 sporto šakos. Su partneriais – Švietimo ir mokslo ministerija bei Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru esame nutarę, kad sporto šakai patekti į mokyklų žaidynių programą reikia, jog tos sporto šakos varžybose norėtų dalyvauti bent 15 savivaldybių. Savivaldybės Lietuvos mokyklų žaidynių sistemoje atlieka didelį vaidmenį: organizuoja etapus, zonines ir tarpzonines varžybas. Ateityje planuojame dar glaudesnį bendraOLIMPINĖ PANORAMA

15

OLIMPINIS ŠVIETIMAS

kita vertus, parodome, kad tokiame amžiuje galima ir reikia užsibrėžti savo tikslus bei po truputį jų siekti.

Olimpiečių pavyzdys rodo, kad nėra nieko neįmanomo, tik reikia daug ir tikslingai dirbti.

2016 m. „Olimpinės kartos“ mokymai Druskininkuose

darbiavimą su savivaldybėmis. Tarp mažiausių žaidynių dalyvių populiariausios tokios sporto šakos, kaip kvadratas, „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“, o vyresni dažniausia renkasi futbolą, krepšinį. Keista, bet vyresni mokiniai mielai dalyvauja ir į žaidynių programą įtrauktų tokių sporto šakų, kaip virvės traukimas, svarsčių kilnojimas ar šaudymas, varžybose“, – pasakoja LTOK atstovė.

Olimpinė karta „Aš jį vadinu tikruoju olimpinių vertybių ugdymo projektu“, – taip „Olimpinės kartos“ projektą apibūdina olimpinio švietimo direktorė. Į jį įsitraukė 110 ikimokyklinių ir bendrojo ugdymo įstaigų. Tai nėra itin gausios gretos, bet svarbiausia, kad visi šio projekto dalyviai sąmoningi. „Projekto nariai gyvena olimpiniu ritmu visus metus. Jie ne tik integruoja olimpizmą į mokomuosius dalykus, bet ir organizuoja šventes, renginius, susitikimus su olimpiečiais. Jie nėra tik pasyvūs nariai, kurie laukia mūsų iniciatyvų“, – džiaugiasi V.Balsytė.

Plėtodamas „Olimpinės kartos“ projektą LTOK pedagogams suteikia galimybę kelti kvalifikaciją įvairiose srityse: daugiau sužinoti apie olimpinį, neformalųjį ugdymą, kaip šiuolaikiškai dirbti su mokiniais, kaip naudoti sportą teigiamiems socialiniams pokyčiams savo bendruomenėje pasiekti. „Stengiamės darbą su pedagogais plėsti ir pasiūlyti įvairių mokymų bei veiklų“, – užtikrina V.Balsytė.

Vienas labiausiai pasiteisinusių „Olimpinės kartos“ renginių – Olimpinio švietimo kongresas, kuris šių metų kovo 30 d. Kaune rengiamas trečią kartą. Jo paklausą ir sėkmę rodo gausios dalyvių gretos – jų šiemet planuojama sulaukti apie 400. Kiekvienais metais kongresas turi savo temą. Šįkart kongreso dalyviams bus pasiūlyta žvilgsnį fokusuoti į bendruomenes ir 16

OLIMPINĖ PANORAMA

pasvarstyti, kaip olimpinės vertybės gali padėti kurti bendruomenės identitetą. Be specialistų iš Lietuvos, į kongresą pasidalyti savo patirtimi atvyks vienos Estijos mokyklos atstovė. Beje, visi „Olimpinės kartos“ renginiai yra nemokami.

Prieš keletą metų LTOK ėmė dirbti ne tik su pedagogais, bet ir su mokiniais. „Jaunimas gali mokyti vienas kitą kartais netgi sėkmingiau negu pedagogas“, – Tarptautinės olimpinės akademijos olimpinių studijų magistro programą baigusi V.Balsytė patikina, kad tokios tendencijos – visame pasaulyje ne naujovė.

Moksleiviams skirti „Olimpinės kartos“ mokymai, „Olimpinės kartos“ ambasadorių programa. „Olimpinės kartos“ mokymai dažnai rengiami per olimpinį žiemos festivalį Druskininkuose: juose moksleiviai mokomi žurnalistikos, fotografijos subtilybių, sporto organizatorių vaidmens. Šiemet dalyvauti šiuose mokymuose panoro dukart daugiau interesantų, nei organizatoriai pajėgė priimti.

V.Balsytę džiugina matomi geri rezultatai: mokiniai į savo mokyklos gyvenimą įsitraukia daug aktyviau, jie būna teigiamų pokyčių mokykloje iniciatoriai, sugeba identifikuoti tam tikras problemas, kurias galima spręsti per sportą. „Šiais laikais sportą supa labai daug sričių. Pavyzdžiui, olimpinėse žaidynėse dirba fotografai, žurnalistai, vadybininkai, bet ir mokyklos ar bendruomenės įvairioje veikloje reikia atlikti daugybę funkcijų. Ne kiekvieną dieną mokinys gali susitikti su olimpinėse žaidynėse dirbusiu fotografu ir pakalbėti apie sporto fotografiją ar gauti žinių iš didžiausio Lietuvos naujienų portalo žurnalisto. Dirbdami su 15–16 metų mokiniais suteikiame žinių ir patirties, kuri jiems bus reikalinga gyvenime,

Kartu mokome ir sporto organizatorius. Ne tik mokytojai turėtų organizuoti renginius. Mokiniai – labai svarbi bendruomenės dalis. Po mokymų susiplanavusi sporto renginį mokyklos komanda užpildo paraiškos formą ir gali gauti finansavimą sumanytam projektui įgyvendinti.

Mokiniai patys atsakingi už renginio organizavimą nuo – iki, mokytojas jiems tik šiek tiek padeda, koordinuoja. Tai labai svarbu, nes mokiniai gali ir turi prisiimti atsakomybę, daryti įtaką mokyklos gyvenimui, taip jie tampa kur kas aktyvesnė bendruomenės dalis“, – pasakoja V.Balsytė.

Iš šių mokymų atsirado „Olimpinės kartos“ ambasadorių programa, kuri skirta ir pedagogams, ir mokiniams – čia jie dalyvauja kaip komanda. Šios programos metu jie mokomi, kaip reikėtų dirbti kartu, kaip daryti pokyčius mokykloje, bendruomenėse. „Dvejus metus įgyvendinome jaunųjų ambasadorių programą, o dabar ambasadoriai įsitraukė į kitas mūsų veiklas kaip savanoriai“, – olimpinio švietimo direktorei smagu, kad jaunieji ambasadoriai tampa aktyviais kongreso, festivalių, žaidynių rengėjų pagalbininkais.

Bet tai tik kelios veiklos – LTOK ir „Olimpinės kartos“ nariai kasmet atranda vis naujų bendradarbiavimo formų, o lietuvių praktika itin gerai vertinama kitų nacionalinių olimpinių komitetų. „Pradėję dirbti drauge su pedagogais ir mokiniais pasiekėme gerų rezultatų. Ta jungtis labai sudomino kitus nacionalinius komitetus, kurie bandys perimti šią patirtį“, – sako V.Balsytė.

Sporto kino vakarai LTOK olimpinio švietimo projektai neapsiriboja specifinėmis adresatų grupėmis. Vienas jų ieško kelio ir į plačiąją visuomenę. Prieš dvejus metus startavęs kaip „Sporto kino vakarų“ projektas Saulėtekyje, šį rudenį jis ieško kelio į Lietuvos kino sales. „Sporto kino vakarus rengiame su Vilniaus universitetu. Šiais metais planuojame šį projektą paversti kino festivaliu. Kalbamės su kino teatrais, įvairių šalių kultūros centrais, kad galėtume pasiekti ne tik studentų bendruomenę, bet ir plačiąją visuomenę“, – apie naujus užmojus prasitaria V.Balsytė.

televizija

Matysime geriau, daugiau ir patogiau 2018 m. Pjongčango žiemos ir 2020 m. Tokijo vasaros olimpinių žaidynių transliacijos bus rekordinės.

Vitalijus Vasiliauskas Lietuvos olimpinio fondo direktorius Pirmą kartą istorijoje Lietuvos žiūrovai matys du kartus daugiau olimpinių žaidynių valandų, kurios bus transliuojamos per vieną televiziją aukščiausia HD kokybės raiška.

2018 m. žiemos ir 2020 m. vasaros olimpinių žaidynių transliavimo teises įsigijęs Lietuvos tautinis olimpinis komitetas pastaruoju metu viešojoje erdvėje buvo apkaltintas, kad neva kėlė šių olimpinių žaidynių transliacijų kainą, todėl nacionalinis transliuotojas LRT negalėjo jų įsigyti.

Maža to, priekaištaujama ir LTOK informacine partnere tapusiai TV3 televizijai, kad ji nesugebės užtikrinti žaidynių transliacijų aukštąja, arba HD, raiška. Visi šie kaltinimai prasilenkia su realia padėtimi ir neturi jokio pagrindo. Bet apie viską nuo pradžių.

Priežasčių, kodėl LTOK nusprendė pretenduoti įsigyti artimiausių dvejų olimpinių žaidynių transliavimo teises, reikėtų ieškoti pernai vykusių Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių transliacijose. Tuomet visuomeniniam transliuotojui LRT nepavyko susiderėti su pardavėju ir įsigyti transliavimo teisių. Kuo visa tai baigėsi, prisimena kiekvienas sporto aistruolis: transliacijų teisių paketas buvo išskaidytas ir parduotas dalimis, o svarbiausią metų sporto renginį rodė trys skirtingos televizijos, iš kurių ne visos sugebėjo užtikrinti net aukštosios raiškos vaizdo kokybės.

Vos pasibaigus Rio de Žaneiro vasaros olimpinėms žaidynėms Lietuvos olimpinis fondas (LOF) užsakė šalies gyventojų apklausą, kurią atliko „Baltijos tyrimai“. Ji parodė, kad net 50 proc. žiūrovų buvo nepatenkinti tokiomis per kelias televizijas išskaidytomis olimpinių žaidynių transliacijomis. Be to, rodomų olimpiados valandų skaičius buvo nepakankamas, sporto mėgėjai matė ne visus Lietuvos olimpiečių startus, o kai kurios sporto šakos apskritai buvo nuskriaustos televizijų tinkleliuose.

Todėl nusprendėme patys imtis iniciatyvos ir bandyti įsigyti transliavimo teises, o tada jau ieškoti partnerio tarp šalies televizijų.

Norėjome, kad Lietuvos žiūrovams daugiau netektų susidurti su tokia painiava ir būtų užtikrintas norimas transliuojamų valandų skaičius bei turinys.

Leidimą LOF pretenduoti pirkti artimiau-

ti ir nemokamai perleisti visuomeniniam transliuotojui transliavimo teises mainais į eterį LOF projektams ir renginiams viešinti (Lietuvos sporto apdovanojimams, „LTeam“ olimpiniam žiemos festivaliui, Olimpinei dienai ir kt.) visą olimpinį ciklą – ketveriems metams. Pačiam transliuotojui nebūtų reikėję skirti nė vieno euro, o valstybė būtų sutaupiusi nemažą sumą, tačiau LRT atsisakė.

V.Vasiliauskas

sių dvejų olimpinių žaidynių transliacijas davė Tarptautinis olimpinis komitetas, į kurį kreipėsi olimpinių transliacijų licencijas Europoje pardavinėjanti „Discovery“ įmonė.

Ji pati tiesiogiai derėjosi su Lietuvos televizijomis dėl transliavimo teisių pardavimo Lietuvos teritorijoje, bet jokio susitarimo nepavyko pasiekti. Tiesa, derybų objektai buvo skirtingi: Lietuvos televizijos su „Discovery“ derėjosi dėl televizijos transliacijų teisių, o LOF – dėl viso teisių paketo (TV, radijo, interneto, renginių organizavimo teisių), kad būtų galima pasirinkti patikimiausius kiekvienos srities partnerius.

Derantis su „Discovery“ dėl olimpinių transliacijų įsigijimo bei remiantis konfidencialumo sutartimi tarp LOF ir „Discovery“, LOF informavo nacionalinį transliuotoją LRT dėl galimos kainos, kurią norėtų gauti „Discovery“. Transliacijų kaina atskirose pasaulio šalyse yra labai skirtinga, nėra vienos, taikomos visoms šalims. Vėliau mes vedėme derybas su LRT, kad kartu pateiktume bendrą siūlymą „Discovery“ atstovams, tačiau LRT teigė neturintys reikiamų resursų transliavimo teisėms įsigyti. Todėl apie jokį transliacijų kainų kėlimą negali būti nė kalbos – atvirkščiai, mes dėjome visas pastangas, kad transliacijų kaina būtų kuo mažesnė.

Kai įsigijome teisę transliuoti olimpines žaidynes, bendravome su visomis be išimties šalies televizijomis ir ieškojome bendros kalbos. Į nacionalinį transliuotoją, o ne į naująjį savo partnerį mes kreipėmės pirmiausia. Ieškojome būdų dirbti kartu.

Pasiūlėme LRT net kelis variantus, kaip tapti olimpinių žaidynių transliuotojais, tačiau jų buvo atsisakyta. Buvome pasirengę rizikuo-

TV3 televizija dėjo pastangas ir rodė norą bendradarbiauti, atitiko visus techninius reikalavimus. Pagal televizijų reitingus TV3 yra kur kas žiūrimesnė nei nacionalinis transliuotojas ir turi antrinį kanalą tiems atvejams, kai transliacijos dubliuojasi, bei galimybę stebėti varžybas internetu. Ne mažiau svarbu, kad olimpinės žaidynės pasiektų kuo daugiau Lietuvos žiūrovų ir neapsiribotų vien pačių žaidynių transliacijomis. Visuomenei įdomu stebėti sportininkų pasiruošimą, jų startus, išvysti ir Lietuvoje mūsų organizuojamus sporto renginius. Dėl viso to mes sutarėme su TV3, o mūsų sandoriui pritarė Tarptautinis olimpinis komitetas.

Daugiausia iš šios sutarties laimės žiūrovai.

Iki 2018 m. Pjongčango žiemos olimpinių žaidynių TV3 užtikrins transliacijas HD kokybe, todėl žiūrovai matys sporto varžybas aukščiausia raiška. Šios transliacijos bus rekordinės.

Lietuvos žiūrovai pirmą kartą istorijoje matys net 400 olimpinių žaidynių valandų, o tai du kartus daugiau, nei buvo rodyta iš Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. Šiuo metu Lietuvos teritorijoje teisę transliuoti olimpines žaidynes turi nemokamos antžeminės televizijos TV3 ir TV6 bei kabelinė „Eurosport“.

LOF olimpinių žaidynių transliavimo teisių įsigijimą finansavo tik nuosavomis lėšomis.

Fondas visas savo pajamas gauna iš komercinių rėmėjų, kurie reklamuojasi fondo organizuojamuose sporto renginiuose. Nei LTOK, nei „Olifėjos“ lėšos fondui nėra skiriamos.

Lietuva yra pirmoji ir vienintelė šalis pasaulyje, kurios nacionaliniam olimpiniam komitetui buvo suteikta galimybė įsigyti olimpines transliacijas. Kitos šalys aktyviai domisi, kaip mums sekasi, ir sėkmės atveju ketina pasekti Lietuvos pavyzdžiu.

OLIMPINĖ PANORAMA

17

ATGARSIAI

Sportas nurungė baletą ir chorą Sportas buvo užkoduotas Airinės Palšytės genuose – tuo neabejoja šuolių į aukštį Europos čempionės tėvai, patys ne vienerius metus sportui atidavę Daiva ir Aurimas Palšiai.

Linas Jaurys

Alfredo Pliadžio nuotr.

KARJERA MEDALIAI 2010 m. pasaulio jaunimo (iki 20 m.) čempionato sidabras.

2011 m. Europos jaunimo (iki 20 m.) čempionato sidabras.

2011 m. pasaulio studentų universiados sidabras.

2013 m. Europos jaunimo (iki 23 m.) čempionato sidabras.

2015 m. pasaulio studentų universiados auksas.

2016 m. Europos čempionato sidabras.

2017 m. Europos uždarų patalpų čempionato auksas.

A.Palšytė į Lietuvą parvežė Europos čempionės medalį

Nors vaikystėje Airinė lankė baleto pamokas, skambino pianinu ir dainavo chore, galiausiai ji pasuko į sportą.

Kovo 4 d. 24 metų vilnietė pasiekė kol kas didžiausią karjeros pergalę – Serbijos sostinėje Belgrade tapo Europos uždarų patalpų čempione.

Pergalę lietuvei lėmė 196 cm aukštis.

Bet net užsitikrinusi čempionės titulą ji nesustojo – peršoko į 201 cm aukštį pakeltą kartelę ir pasiekė naują Lietuvos rekordą.

Kaip pavyko nepasiduoti emocijoms, kai auksas jau buvo kišenėje, ir šokti 201 cm? „Šį sezoną pradėjome bendradarbiauti su psichologe Aiste Žemaityte. Ji atvykdavo į treniruotes, imitavome varžybas čempionatų metu. Buvo dirbama ne tik su manimi, bet ir su trenere. Be to, Belgrade tribūnose buvo trenerė, kineziterapeutas Mantas Lesnickas, psichologė ir kiti lietuviai sportininkai. Jaučiau didžiulį palaikymą, o tai automatiškai ramino. Kadangi buvo tų imitacijų 18

OLIMPINĖ PANORAMA

pridaryta, reikėjo ramiai atlikti savo darbą“, – netrukus po rekordinio šuolio sakė trenerės Tatjanos Krasauskienės auklėtinė.

anksčiau vežiodavęs tėvas net pats yra peršokęs į 165 cm aukštį pakeltą kartelę, nors tuo metu jau rimtai nesportavo.

Finalą Lietuvos sportininkė pradėjo nuo žemiausio aukščio. 180, 185, 189, 192, 194 ir 196 cm ji įveikė pirmaisiais bandymais. Ties pastaruoju aukščiu įstrigo rimčiausia A.Palšytės varžovė – Rio de Žaneiro olimpinė čempionė iš Ispanijos 37-erių Ruth Beitia. 194 cm aukštis jai garantavo sidabrą, o tiek pat įveikusiai 19-metei ukrainietei Julijai Levčenkai atiteko bronza.

A.Palšytė su motina ir broliu Dominyku taip pat ne kartą matė, kaip krepšinio aikštėje rungtyniauja taiklia ranka garsėjęs A.Palšis, kadaise atstovavęs stipriausioms šalies ekipoms – Kauno „Žalgiriui“ ir Vilniaus „Lietuvos rytui“.

Šeima seka visas varžybas Grįžusią į Lietuvą A.Palšytę Vilniaus oro uoste sutiko ne tik būrys žurnalistų, gerbėjų, sporto valdininkų, bet ir brolis Dominykas, ir mama Daiva.

Sportininkės tėvas Aurimas tuo metu buvo užsienyje.

Daug metų šuolius į aukštį iš arti stebintys Palšiai jau perprato šios rungties subtilybes. Dukterį į treniruotes

„Airinė, galima sakyti, dar negimusi stebėjo krepšinį, nes eidavau į Aurimo varžybas besilaukdama. Aš auginau vaikus, Aurimas žaidė. Tai su mažiukais nuolat eidavome į salę, kartu važiavome į Vokietiją, Lenkiją, kai jis ten rungtyniavo“, – pasakoja irgi krepšinį žaidusi D.Palšienė. Šeimos nariai stengiasi kuo dažniau palaikyti Airinę iš tribūnų. Bet neslepia – tai ne visada lengva. „Kiekvienos varžybos tiek žiūrint gyvai, tiek per televizorių, jei nėra galimybės nuvažiuoti, būna didelis stresas. Bet labai

ATGARSIAI

Palšių šeima (iš kairės): Dominykas, Daiva, Airinė ir Aurimas

smagu, kai kažką pasiekia“, – tikina krepšiniui ne vienerius metus atidavęs sportininkės brolis Dominykas.

Abu tėvai buvo stadiono tribūnose pernai liepą Amsterdame, kai A.Palšytė įveikė 196 cm aukštį ir tapo Europos vicečempione. Mažiausiai vienas žmogus A.Palšytės sėkmes ir nesėkmes išgyvena ir Danijoje. Tai jos ilgametis draugas Valdas Valintėlis.

Su juo, buvusiu lengvaatlečiu, mergina susipažino, kai jai buvo keturiolika. Po poros metų jie susidraugavo artimiau. Tad jau aštuonerius metus sportininkės širdis yra užimta.

Porai tenka nemažai išbandymų. Jau kelerius metus V.Valintėlis gyvena Danijoje, kurioje baigė chemijos studijų magistrantūrą, ir čia dirba. „Santykiai per atstumą yra antras darbas, nelinkėčiau to net priešui, tai tikrai sunku.

Bet aš turiu savo tikslų, jis turi savo, jam gerai sekasi, būtų labai negražu, jeigu aš sakyčiau: grįžk į Lietuvą ir būk su manimi“, – portalui 15min.lt prisipažino lengvaatletė.

Sportą pasirinko pati Sportininkės duonos ragavusi A.Palšytės mama nenorėjo, kad duktė pasirinktų sportą. Bet jis buvo užkoduotas Airinės genuose. „Genai buvo pagrindas. Kai gimė pirmagimė dukra, nutariau, kad šeimoje pakanka vieno sportininko. Aš savo sportavimą baigiau dar studijuodama Kūno kultūros institute. Maniau, dukrai jokių sportų nereikės, bus šokėjėlė, dainorėlė. Airinė nuo penkerių metų lankė baletą šiuolaikinio šokio studijoje „Polėkis“, buvo perspektyvi, vadovė net siūlė stoti į M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Duktė mokėsi skambinti pianinu, dainavo chore, dalyvavo dviejose dainų šventėse. Bandžiau daryti viską, kas įmanoma, kad tik neitų į sportą. Tačiau kai pradėjo augti, supratome, kad neapsieis be sporto“, – yra pasakojusi D.Palšienė.

Airinė lankė krepšinio treniruotes, o kai atstovaudama mokyklai lengvosios atletikos varžybose pateko į

A.Palšytė jau įsitvirtino pasaulio šuolininkių elite

trenerės T.Krasauskienės akiratį, ši nebepaleido puikius fizinius duomenis šuoliams turinčios merginos ir iki šiol treniruoja talentingąją lengvaatletę.

Nors abu tėvai buvo krepšininkai, pačiai žaisti krepšinį Airinei nelabai patiko. „Ji nenorėjo nei stumdytis, nei būti komandoje“, – paaiškina sportininkės motina. Jai pritaria ir tėvas: „Airinė – individualistė. Ji atsako tik už save. Žino: padariau, tai aš kalta, nepadariau – irgi.“ Beje, per fizinio pasirengimo treniruotes ji ne kartą yra įdėjusi kamuolį į krepšį. Tiesa, ne įprasto dydžio, o daug mažesnį. „Trenerė sako, kad drąsiai ir normalų kamuolį įdėčiau, jei tik ranka priprastų jį laikyti užsimojimo ir atsispyrimo metu“, – patikina 186 cm ūgio A.Palšytė.

Nuspėjo ateitį Dar 2012 m. per Londono olimpines žaidynes iš olimpinio stadiono tribūnų dukters pasirodymą stebėję Daiva ir Aurimas Palšiai prognozavo – jų atžalai ne riba net dviejų metrų aukštis. „Turėdama tokius fizinius duomenis ji gali įveikti ir du metrus. Juk kai šoka 195 cm, matyti, kad yra nemaža atsarga. Pridėk tuos centimetrus ir bus du metrai“, – tada sakė A.Palšis. Žmona jam antrino: „Manau, kad įveikti tą ribą – realu.“ Tėvų prognozė išsipildė šiemet – sausio pabaigoje Vilniuje A.Palšytė įveikė 200 cm aukštį, o Belgrade peršoko 201 cm.

Londono olimpinės žaidynės buvo pirmosios šuolininkės karjeroje. Ten ji, finale įveikusi 189 cm aukštį, užėmė 11 vietą. Daug didesnes viltis lengvaatletė siejo su Rio de Žaneiro žaidynėmis. Tačiau ten jos svajonės ne pildėsi, o dužo. Finale lietuvė įveikė tik pradinį 188 cm aukštį, o iki 193 cm

pakelta kartelė visus tris kartus krito.

A.Palšytei atiteko 13 vieta tarp 17 finalo dalyvių. „Po olimpinių žaidynių buvau labai nusivylusi, išgyvenau gilią depresiją, reikėjo didelių pastangų, kad sugrįžčiau į kelią. Daug kalbėjausi su trenere, su sporto psichologe. Buvo tam tikrų naujų treniruočių elementų – aš pakeičiau savo įsibėgėjimo techniką.

Naujovės pasiteisino, nors iš pradžių jaučiau nerimą. Vis dėlto sezono eigoje įsitikinau, kad viskas yra gerai, nereikia bijoti kažką keisti“, – grįžusi iš Belgrado sakė sportininkė.

Išskirtinis vardas Airinė išsiskiria ne tik neeiliniu talentu, ūgiu ar tvirtu charakteriu. Išskirtinis ir jos vardas. Jį sugalvojo tėvas, kai D.Palšienė su pirmagime dar gulėjo gimdymo namuose. „Aš paprasčiausiai neturėjau sugalvojusi mergaitės vardo. Tik berniukui – Dominykas. Išvažiuodama gimdyti sakiau: jei bus pana, galvok tu. Tada gimdyvių neleisdavo lankyti, tai per stiklą Kauno klinikose klausiu: sugalvojai? O jis: aha, bet nesakysiu“, – prisimena olimpietės mama.

A.Palšis papasakoja ir vardo atsiradimo istoriją: „Sėdėjome draugų kompanijoje, šventėme gimimą. Vardų pasiūlymų buvo įvairių. Kažkas ištarė – Airija. Ne, sakau, valstybių tikrai nebus. Toliau kažką raizgėme, raizgėme ir išėjo Airinė. Man patiko.

Nors mamytė iš pradžių porą mėnesių ją vadino pupuliuku, kukuliuku.“ D.Palšienė priduria: „Paskui pagalvojau – užaugs ir pasikeis pati į tradicinį lietuvišką vardą: Rūtelė, Eglutė ar dar kokį nors tuo laiku madingą. Bet dukra net negalvojo apie tai. Sakė – juk aš viena Airinė.“

Su trenere T.Krasauskiene

Po olimpinių žaidynių buvau labai nusivylusi, išgyvenau gilią depresiją, reikėjo didelių pastangų, kad sugrįžčiau į kelią. Daug kalbėjausi su trenere, su sporto psichologe.

Airinė Palšytė

TALENTAS

10 000 šautuvas Alisą Bogdanovą remia Vokietijos ginklų gamintojas „Krieghoff“, padovanojęs Lietuvos sportininkei 10 tūkst. eurų vertės šautuvą, su kuriuo vilnietė ir skinsis kelią į olimpines aukštumas.

Šaulė taikosi į olimpinį auksą Alisai Bogdanovai gruodį suėjo penkiolika.

Paklausta, kokios jos sportinės ambicijos, rėžė daug negalvodama: „Laimėti olimpinį auksą. Tokijuje.“ Julius Bliūdžius Negalėjau nepasitikslinti. „Tokijo olimpinėse žaidynėse 2020 metais?“ „Taip, dar treji metai liko.

Tuomet man bus aštuoniolika“, – atsakė penkiolikmetė šaulė.

Prisiminiau šuolininkę į aukštį Airinę Palšytę, kuri būdama šešiolikos stebino savo branda ir labai užtikrintai kalbėjo apie ateitį. Dabar ji – prestižinės sporto šakos Europos čempionė. Žinoma, prisiminiau ir Rūtą Meilutytę, kuri pakerėjo visą sporto pasaulį 2012-aisiais Londone, kai būdama vos penkiolikos tapo olimpine čempione. Šaudymo į skriejančius taikinius viltis Alisa Bogdanova demonstruoja pavyzdinį tikėjimą savimi, o šios sporto šakos specialistai sako, kad jaunosios vilnietės ambicijos pagrįstos. Ji gali tapti tikru Tokijo žaidynių atradimu ir naująja Lietuvos šaudymo sporto žvaigžde.

Bet pasitikslinu dar kartą – tai svajonė ar tikslas? „Tai ne tik svajonė, bet ir tikslas. Noriu laimėti Tokijuje.

Nenoriu tik dalyvauti. Noriu iškart laimėti“, – sako Alisa, kuri jau dabar pasaulio suaugusiųjų reitinge užima 68 poziciją.

20

OLIMPINĖ PANORAMA

Merginą treniruojantis tėtis Germanas Bogdanovas, pats buvęs šaulys, šiek tiek atsargesnis, bet irgi neabejoja, kad Dainos Gudzinevičiūtės Sidnėjuje užkelta kartelė jo dukrai pasiekiama. Anksčiau ar vėliau. „Taip, kartelė aukšta, bet pasiekiama. Reikia dirbti ir sulaukti šiek tiek sėkmės. Mūsų sportu galima užsiimti 50 metų, todėl šansai kažką laimėti dideli“, – juokdamasis priduria Alisos tėtis.

Darbšti ir gabi „Vertinant charakterio savybes ir šaudymo techniką ši jauna sportininkė yra labai perspektyvi. Rezultatų kilimas akivaizdus, atsidavimas sporto šakai tiesiog nepriekaištingas. Po mokslų iškart važiuoja į šaudyklą, o visi kiti užsiėmimai ir hobiai yra antraeiliai. Be to, turi gerą trenerį, kuris pats buvo aukšto lygio sportininkas. Mūsų manymu, tai iš tiesų gabi sportininkė, su kuria siejame daug vilčių“, – sako Algirdas Antanas Keršulis, Lietuvos šaudymo sporto sąjungos (LŠSS) prezidentas.

Kaip šaudymo sporte matuojamas jaunųjų sportininkų talentas? „Visų pirma – kaip žmogus sugeba

Tai brangi sporto šaka.

Anksčiau įvairios draugijos apmokėdavo, bet dabar viskas gula ant tėvų pečių, o šie nelinkę išlaidauti.

Antanas Keršulis

TALENTAS Vilnietė su šaudymu sieja savo gyvenimą

save valdyti, kaip jaučiasi aikštelėje, nes tai psichologinė sporto šaka. Pats vienas turi mokėti įveikti užduotis ir save kontroliuoti“, – patikslina A.Keršulis.

Antras dalykas – šaudymo technika. „Alisa tai daro tobulai“, – patikina LŠSS vadovas, pridurdamas, kad ne mažiau svarbus ir jauno žmogaus užsispyrimas.

Ilgai laukti nereikės Jei Alisa iš tiesų pateks į olimpines žaidynes, tai reikš, kad ji priklauso elitui. „Norėdama dalyvauti olimpinėse žaidynėse ji privalės demonstruoti tam tikrus rezultatus – užimti prizines vietas Europos ir pasaulio čempionatuose, pasaulio taurės varžybose. Į žaidynes pateks tik būdama elite“, – pabrėžia A.Keršulis. Šaulės tėtis ir treneris nelinkęs forsuoti: jei sėkmė nenusišypsos Tokijuje, galimybių bus vėliau. Juk aštuoniolikmečiai šauliai (kaip jau minėta, tiek Alisai bus per Tokijo žaidynes) – labai jauno amžiaus sportininkai, nors G.Bogdanovas nesutinka, kad pergales apvalioje aikštelėje skina tik itin patyrę šauliai. „Sunku pasakyti, kada gali būti pikas. Vieni anksčiau, kiti vėliau sužiba, bet reikalinga patirtis, tam tikras varžybų bagažas. Reikia ilgai minkyti molį, kol iš jo kažkas išeina. Bet pagal tą situaciją, kurią matau, manau, Alisa galėtų sužibėti jau Tokijuje“, – sako A.Keršulis.

G.Bogdanovas juokiasi, kad olimpines žaidynes laimi ir penkiasdešimtmečiai, ir dvidešimtmečiai – šauliai ilgai gyvena. „Žinoma, negali nuolat laimėti.

Nebūna taip, kad sportininkas vienodai gerą formą išlaikytų visą karjerą. Bet jei taikliai šaudai jau jaunystėje, turi didelių šansų anksčiau ar vėliau kažką svaraus laimėti“, – priduria jaunosios šaulės treneris.

Pamilo nuo pirmojo šūvio 48-erių G.Bogdanovas – daugkartinis Lietuvos ir 1987 m. Europos jaunimo čempionas. Tėtį į treniruotes ir varžybas nuolat lydėjusi Alisa vargu ar galėjo pati išvengti akistatos su taikiniu. Alisa sako, kad šaudymą pamilo kone nuo pirmojo šūvio. „Šaudykloje buvau visą gyvenimą. Iškart užkabino – vos tik pabandžiau. Gal dėl to, kad iškart sekėsi pataikyti“, – spėja mergina.

Dar ji lankė baseiną, anksti ir gerai išmoko plaukti, tačiau kitų sporto šakų net nebandė: šaudymą įsimylėjo besąlygiškai. „Pirmasis šūvis – ir iškart į taikinį. Pabandė, patiko ir pradėjome treniruotis kartu“, – dukrai antrina G.Bogdanovas. „Iš pradžių šaudžiau pistoletu, bet pasirinkau šaudymą į skrendančius taikinius, nes labiau patiko – čia daugiau veiksmo“, – pasirinkimo motyvus dėsto Alisa.

Jaunosios šaulės tėčio tikinimu, dukrai įnikus į šaudymą pagerėjo ir pažymiai mokykloje, nes atsirado disciplina, Alisa viską ėmė daryti pagal griežtą planą. „Treniruočių daug, bet kažkaip viską spėju. Ir laisvo laiko lieka. Namų darbus pasidarau ryte arba šaudykloje“, – tėčiui pritaria sportininkė.

Nors dar neapsisprendė, kokią specialybę rinksis baigusi mokyklą, G.Bogdanovas nenustebtų, jei būsima dukters profesija būtų susijusi su policija ar teisėsauga. „Šaudymas – ne tik mano hobis. Su juo sieju gyvenimą. Ką studijuosiu, dar nežinau. Kai pasirinksiu, galbūt mažiau laiko liks šaudymui, bet kol kas didžiausias dėmesys – sportui“, – sako A.Bogdanova.

TALENTAI PARAMA Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Lietuvos olimpinis fondas 2017 m. sausį penkiems jauniems Lietuvos sportininkams skyrė privačių rėmėjų suteiktą paramą – po 1000 eurų. Šiame penketuke yra ir šaulė Alisa Bogdanova.

Alisa šaudykloje neretai sutinka olimpinę čempionę, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentę D.Gudzinevičiūtę. „Ji man pavyzdys. Daug kalbame, kai susitinkame. Nėra mano trenerė, bet motyvuoja. Jos pasiekimai įkvepia“, – prisipažįsta jaunoji šaulė.

Dėmesys fiziniam pasirengimui Stabilių rezultatų siekiančiam šauliui būtinas geras fizinis pasirengimas, todėl Alisa daug laiko praleidžia baseine ir bėgiodama, dažnai važinėja dviračiu. „Namie turime mini sporto salę, atliekame kardiotreniruotę, darome prisitraukimų. Kiekvieną dieną pradedame nuo 30–40 minučių mankštos.

Be išeiginių“, – pasakoja Alisos tėtis.

Užteko jai, tada trylikametei, nuvykti į pirmąsias rimtas varžybas, kur iš 25 mėginimų prašovė tik kartą, kad tėtis suprastų: augina išskirtinį talentą, arba, kaip pats sako, čia jau ne šiaip sau.

„Krūvis nėra mažas. Treniruojamės beveik kiekvieną dieną, kelias dienas per savaitę skiriame fiziniam pasirengimui. Šaulys privalo turėti sveikatos. Juk šautuvas 4 kg sveria, greitis – milžiniškas. Prisitaikymui ir šūviui turi apie 0,7 sek., todėl kūnas negali užmigti“, – priduria Alisa.

Geresni mokslo rezultatai Alisa nemano, kad dėl sporto aukoja paauglystę. „Kitų pomėgių nelabai turiu“, – gūžteli pečiais sportininkė.

Paklaustas, kas labiau lemia šaulio sėkmę – talentas ar darbas, G.Bogdanovas nedvejoja: „Darbas, darbas ir dar kartą darbas. Turi nuolat gyventi su šautuvu ir lėkštėmis.“

Mokslai, tikina tėtis, taip pat nenukenčia. „Treniruojasi su bendraamžiais. Kol laukia savo eilės šaudyti, ne tik pabendrauja, bet ir pamokas spėja paruošti“, – šypteli G.Bogdanovas.

Tėtis stengiasi, kad ir Alisos poilsis būtų aktyvus. „Negali sau leisti nieko nedaryti. Negali sau leisti pagalvoti: ai, šią savaitę nieko nedarysiu. Negali apsileisti fiziškai – iškart kris rezultatai. NuvažiaOLIMPINĖ PANORAMA

21

TALENTAS Alfredo Pliadžio nuotr.

Germanas ir Alisa Bogdanovai

vęs prie jūros negali vien gulinėti – turi bėgioti, važinėti dviračiu. Jei nori rezultato, turi nuolat dirbti“, – sportininkams žinomą tiesą pakartoja G.Bogdanovas.

Bėgimas jaunajai šaulei pasitarnauja ir kaip psichologinė treniruotė. „Mums labai svarbus bėgimas, kad pasiruoštume ir nusiramintume psichologiškai. Todėl prieš varžybas būna daug bėgimo. Jei kūnas bus silpnas, neatlaikys ir psichologija“, – sako šaulės treneris.

O kas sunkiausia šaudymo sporte? „Sunkiausia, kai žmonės žiūri. Per treniruotes įpranti viena dirbti, o per varžybas aplink būna daug žmonių. Sunkiausia susitvarkyti su baime dėl žiūrovų. Kažkaip nejauku“, – prisipažįsta Alisa.

Išlaikyti jaunimą – sudėtinga Užsispyrusi ir talentinga A.Bogdanova – tikras brangakmenis, mat dideliu masiškumu šaudymo sportas pasigirti negali. „Šaudymo sportas susieja kulkinį šaudymą ir šaudymą į skrendančius taikinius. Masiškumu kulkinis šaudymas lenkia, daug kas juo užsiima. Stendinis tuo pasigirti negali, nes normaliai veikiančią šaudyklą turime tik vieną – Vilniuje“, – skirtumus paaiškina A.Keršulis.

LŠSS prezidentas apgailestauja dėl smarkiai pasikeitusių jaunimo laisvalaikio leidimo būdų ir motyvacijos bei atkreipia dėmesį į tai, kad anksčiau šis sportas buvo lengviau prieinamas. „Tai brangi sporto šaka. Anksčiau įvairios draugijos apmokėdavo, bet dabar viskas gula ant tėvų pečių, o šie nelinkę išlaidauti“, – sako A.Keršulis.

Negana to, stendinio šaudymo rezultatai greitai neateina – reikia laiko ir kantrybės. Šaudančių moterų apskritai nėra, o jaunimą ant dviejų rankų pirštų būtų galima suskaičiuoti. „Daug kas ateina, pabando, bet pamato, kad rezultatai nekyla, ir iš22

OLIMPINĖ PANORAMA

eina. Pavaikščioja dešimt dienų ir nori rezultato, bet šiame sporte taip nebūna. Ištisus mėnesius gali šaudyti ir vis tiek nepataikyti. Priešingai nei kulkiniame šaudyme, pas mus nėra taikinių su aštuntukais ar devintukais – tik su dešimtukais. Kulkinio šaudymo atstovai gali matyti savo progresą – iš pradžių pataikyti į dvejetuką, po to į trejetuką ir taip toliau, o pas mus arba pataikai, arba ne. Būna, kad per pirmus metus išvis nepataiko. Tada belieka tikėti treneriu, kuris sako, kad šaudai vis geriau. Bet tas geriau – vis tiek pro šalį. O pro šalį niekas nenori šaudyti, visi nori pataikyti. Dėl to daug kas greitai meta šaudymą“, – paaiškina G.Bogdanovas.

Alisa sako jau įpratusi prie keisto aplinkinių požiūrio. „Nuolat su tuo susiduriu. Mergina, kuri šaudo?

Visąlaik visi stebisi. Jaučiuosi kaip egzotinės sporto šakos atstovė. O bendraamžiai stebisi dar ir tuo, kad kiekvieną rytą keliuosi šeštą valandą ir dar mankštą darau“, – juokiasi Alisa. Šių metų tikslas – finalai Pasaulio suaugusiųjų taurės varžybos Kipre, Europos jaunimo čempionatas Azerbaidžane, pasaulio jaunimo taurės varžybos Italijoje bei pasaulio jaunimo čempionatas Rusijos sostinėje – tai svarbiausios varžybos, kurios šiemet laukia Alisos. „Startas Maskvoje, ko gero, pats svarbiausias. Tikslas – visose varžybose, kuriose dalyvausiu, prasimušti į finalus“, – sako sportininkė.

Kai kuriose varžybose Alisa dalyvaus ir naujoje porinėje rungtyje. Pirmąkart su olimpiečiu Ronaldu Račinsku šią rungtį šaulė išbandė praėjusiais metais.

G.Bogdanovas pasidžiaugia, kad dukrą remia „Krieghoff“ – garsus ginklų gamintojas, padovanojęs Alisai 10 tūkst. eurų vertės šautuvą, su kuriuo vilnietė ir skinsis kelią į olimpines aukštumas.

Mergina, kuri šaudo? Visąlaik visi stebisi.

Jaučiuosi kaip egzotinės sporto šakos atstovė. O bendraamžiai stebisi dar ir tuo, kad kiekvieną rytą keliuosi šeštą valandą ir dar mankštą darau.

Alisa Bogdanova

OLIMPINė diena

Alytuje – rekordinė šventė Birželio 3 d. Olimpinė ugnis pasieks Alytų, kuriame pirmą kartą vyks masiškiausias sporto renginys Lietuvoje – Olimpinė diena.

Alytus vienai dienai taps tikru olimpiniu kaimeliu, nes renginiui prie pagrindinio miesto sporto objekto – sporto rūmų ir Jaunimo parke, Naujosios, Žuvinto gatvėse bus skirtas per 10 ha plotas, kuriame įsikurs įvairiausių sporto šakų federacijų ir klubų palapinės, stendai, aikštelės, takeliai. Šiais metais Olimpinės dienos dalyviai galės išbandyti rekordiškai daug sporto šakų – per 40 skirtingų rungčių. Šventės dalyviams organizatoriai skelbia iššūkį ir siūlo pabandyti įveikti specialų„Išjudink save“ kliūčių ruožą – išmėginti skirtingas rungtis, rinkti lipdukus ir gauti apdovanojimų.

Visą dieną vyks turnyrai sporto profesionalams, mėgėjams ir šeimoms su mažais vaikais. Bėgimo, dviračių sporto, plaukimo, stalo teniso, gatvės gimnastikos, „CrossFit“ varžybos – tik

maža dalis Alytuje planuojamų sporto rungčių. Žiūrovams taip pat neteks nuobodžiauti, nes organizatoriai žada įdomią pramoginę programą – gatvės šokėjų, riedutininkų, tarptautinių lėkščiasvydžio meistrų pasirodymus, meno konkursus, šventinį koncertą. „Džiaugiamės, kad Olimpinė diena šiais metais vyks mūsų mieste. Alytui, 2016 metais išrinktam sportiškiausiu miestu Lietuvoje, tai didelė garbė ir pripažinimas. Taip pat labai džiugu, kad renginyje dalyvaus olimpiečiai, tarp kurių bus ir alytiškių. Miestelėnams ir miesto svečiams bus galimybė su jais susipažinti, pabendrauti ir net pasivaržyti“, – sakė Alytaus meras Vytautas Grigaravičius.

Olimpinė diena visame pasaulyje švenčiama daugiau nei 60 metų, jos tikslą skleisti olimpines idėjas, skatin-

ti žmones judėti ir išbandyti naujas sporto šakas atspindi šūkis „Judėk, sužinok, atrask“. Lietuvoje ši šventė pirmą kartą surengta 1989-aisiais sostinėje, kai olimpinis čempionas Šarūnas Marčiulionis Gedimino pilyje uždegė Olimpinės dienos deglą.

Daugelį metų Olimpinė diena vyko Vilniuje, bet pastaraisiais metais Lietuvos olimpinio fondo iniciatyva šventė ėmė keliauti po Lietuvą ir jau viešėjo Kaune bei Šiauliuose. „Smagu, kad Olimpinė diena tapo visos Lietuvos švente ir keliauja iš miesto į miestą. Tikimės, kad tie miestai, kuriuos pasieks didžioji Olimpinė diena, užsikrės olimpine dvasia ir vėliau patys rengs mažesnes vietines šventes“, – vylėsi LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

Daugiau informacijos ir registracija į Olimpinę dieną Alytuje – www.LTeam.lt puslapyje.

Džiaugiamės, kad Olimpinė diena šiais metais vyks mūsų mieste.

Alytui, 2016 metais išrinktam sportiškiausiu miestu Lietuvoje, tai didelė garbė ir pripažinimas.

Vytautas Grigaravičius

Pernai Olimpinė diena vyko Šiauliuose OLIMPINĖ PANORAMA

23

SUKAKTYS

Jubiliejus po jubiliejaus Šalies žolės riedulio padangėje šiemet netrūksta apvalių sukakčių. 60 metų sukako Lietuvos žolės riedulio federacijos (LŽRF) prezidentui Leonardui Čaikauskui, LŽRF minės 40-metį, Šiaulių „Ginstrektė“ 25-metį, o Vilniaus „Žuvėdros“ klubas – 20-metį.

Marytė Marcinkevičiūtė

L.Čaikauskas su anūku

Alfredo Pliadžio nuotr.

Apie olimpiadą galvojame, žaisti joje – mūsų pati didžiausia svajonė.

Labai rimtai pradėjome rengtis atrankos varžyboms į Tokijo žaidynes per pasaulio lygą.

Leonardas

Čaikauskas

L.Čaikauskas nuo 2003 m. yra Europos žolės riedulio federacijos Vykdomojo komiteto narys

Kovo 14 d. jubiliejų minėjęs L.Čaikauskas, LŽRF vadovaujantis jau šešioliktus metus, kupinas jėgų ir toliau plėtoti žolės riedulį, nors jaunystėje aktyviai žaidė futbolą ir su juo siejo visas svajones.

Pirmieji bandymai Lietuvoje kultivuoti žolės riedulį (1954 ir 1968 m.) buvo nesėkmingi ir ši sporto šaka neprigijo. Tačiau 1977-aisiais trečias kartas nemelavo: jauno gydytojo Felikso Paškevičiaus iniciatyva žolės riedulys Lietuvoje įleido šaknis. Kodėl taip ilgai reikėjo laukti? – paklausėme L.Čaikausko.

Dar buvau negimęs, kai treneris Valerijus Grešnovas Lietuvoje norėjo išpopuliarinti žolės riedulį.

Nesėkmingi buvo ir 1968-ieji, nors Kauno „Atleto“ komandos pagrindu buvo sudaryta rinktinė, ku24

OLIMPINĖ PANORAMA

rioje žaidė Vytas Nėnius, Petras Vozbutas, Sergejus Gavrilovas. Jie kartu su kitais riedulininkais vyko į tuometį Leningradą dalyvauti sąjunginėse žolės riedulio varžybose. Tai buvo pirmas rimtesnis žingsnis kultivuoti šią sporto šaką.

Kodėl Lietuvoje taip ilgai neprigijo žolės riedulys, manau, atsakymas aiškus: trukdė sporto bazių stoka, reikiamo inventoriaus stygius ir trenerių entuziastų trūkumas. Buvo žaidžiama ne ant žolės riedulio dangos, kuri turi būti lygi lyg stiklas, todėl tik trečiasis bandymas 1977-aisiais buvo sėkmingas.

Nuo 1980 m. į olimpinių žaidynių programą įtraukus moterų žolės riedulį (vyrų žolės riedulys olimpinėse žaidynėse žaidžiamas nuo 1908 m.) Sovietų Sąjungoje moterų komandos būrėsi prie didelių

SUKAKTYS Asmeninio albumo nuotr.

gamyklų ir įmonių. Šiauliuose jaunas gydytojas F.Paškevičius irgi subūrė „Tauro“ moterų komandą ir pradėjo ją treniruoti.

Prasidėjo Lietuvos moterų žolės riedulio era. 1978 m. kovo 1 d. buvo įkurta Lietuvos žolės riedulio federacija, kurios pirmuoju pirmininku tapo F.Paškevičius. Šiandien jau skaičiuojame 39-ąjį Lietuvos moterų čempionatą, o vyrų – 33-iąjį. Juose žaidžia 20 klubų ir sporto mokyklų komandų.

Ar pačiam teko prisiliesti prie žolės riedulio ištakų?

Kai Kūno kultūros institutą baigė mano brolis Rimantas, futbolo treneris, jis buvo paskirtas dirbti į Šiaulius ir žaidė futbolą „Tauro“ komandoje. Miesto valdžia netrukus jam pasiūlė vadovauti „Tauro“ moterų žolės riedulio ekipai, nes buvo reikalingas specialistas, o ne treneris visuomenininkas. Rimantui tapus moterų žolės riedulio treneriu komanda pradėjo profesionaliai treniruotis ir žaisti SSRS aukščiausiojoje lygoje. Susibūrė komandos ir Vilniuje, Kaune.

Prie žolės riedulio prisiliečiau 1985-aisiais, kai mane, Vilniaus elektrografijos mokslinio tyrimo instituto sporto metodininką, pakvietė dirbti į Kūno kultūros ir sporto komitetą. Buvau atsakingas už tenisą, badmintoną ir žolės riedulį. Taigi su žolės rieduliu esu susijęs jau 32 metus.

Buvo smagu, kad „Tauras“ išpuoselėjo savitą žaidimo braižą, pagrįstą futbolo strategija. 1985 m. kartu su broliu ir jo vadovaujama komanda Maskvoje džiaugiausi laimėta SSRS žolės riedulio taure ir SSRS čempionato bronzos medaliais. Taurė dar kartą buvo iškovota ir 1987-aisiais.

Visą laiką žaidei futbolą, o tapai Žolės riedulio federacijos vadovu. Kodėl?

Maniau, kad visą gyvenimą žaisiu futbolą, kurį buvau beprotiškai įsimylėjęs. Mano, kaip futbolininko, karjera prasidėjo Panevėžio internatinėje sporto mokykloje, į kurią 1970-aisiais įstojau kartu su savo broliu. Po metų buvau pakviestas į Lietuvos keturiolikmečių moksleivių rinktinę ir žaidžiau pirmąsias tarptautines rungtynes su Lenkijos bendraamžiais. Bet taip susiklostė gyvenimas, kad internatinę mokyklą devintoje klasėje turėjau palikti. Vidurinę mokyklą baigiau Šiauliuose, po to – ir Šiaulių pedagoginį institutą.

Visą laiką žaidžiau futbolą, kuris tais laikais buvo pusiau profesionalus. Rungtyniavau Lietuvos aukščiausiosios lygos čempionatuose, kuriuose atstovavau Šiaulių „Taurui“ ir „Statybininkui“ bei Vilniaus „Pažangai“ ir „Aušrai“. Žaidžiau saugų linijoje, didžiausią malonumą jausdavau, kai atlikdavau gerą perdavimą. Pats svariausias mano pasiekimas – 1978 m. su „Statybininko“ komanda pelnytas Lietuvos vicečempiono vardas.

Tai, kad šiandien esu susisaistęs su žolės rieduliu, – brolio įtaka ir mano organizaciniai gebėjimai. Kai jis vadovavo „Tauro“ komandai, matydavau nemažai rungtynių, tad turėjau progą su žolės rieduliu susipažinti iš arčiau. Žolės riedulys strategiškai man pasirodė kažkuo panašus į futbolą.

Kai pradėjau dirbti federacijoje, iki 1990 m. turėjo-

Žaisdamas futbolą L.Čaikauskas iškovojo ne vieną titulą

me 23 žolės riedulio taškus. Jis buvo žaidžiamas Zarasuose, Biržuose, Pasvalyje, Skuode, Raseiniuose, Telšiuose, Gargžduose, Varėnoje, Plungėje, Druskininkuose, Kretingoje, Vilkaviškyje, Utenoje, Kaune, Širvintose, Kėdainiuose, Vilniuje, Rudaminoje ir kitose vietovėse, šių miestų ir miestelių sporto mokyklose išaugo nemažai talentingų žaidėjų.

1986–1987 m. mūsų jaunosios žolės riedulininkės tapo SSRS jaunių čempionėmis, 12 sportininkių atstovavo įvairaus amžiaus SSRS rinktinėms. Prieš išplaukiant į tarptautinius vandenis Šiaulių „Tauro“ ekipa Vašingtone triskart – 1989, 1990 ir 1993 m. laimėjo Johno Fitzgeraldo Kennedy turnyrą, kuriame dalyvavo po 32 komandas. Šiemet Lietuvos žolės rieduliui sukanka 40 metų. Kaip paminėsite šią sukaktį?

Mūsų iškilmės vyks birželio 21 d. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto kiemelyje. Pagerbsime Lietuvos moterų ir vyrų čempionatų medalininkus, jaunimą, trenerius, veteranus. Sukakties proga planuojame išleisti fotoalbumą apie šią sporto šaką.

Ar Šiaulių „Tauro“ žolės riedulininkės, pasiekusios daug gražių pergalių, nenutolo nuo mėgstamos sporto šakos?

Sovietmečiu išauginta garsi karta ir šiandien su mumis. Genutė Juodienė, Angelė Bučmienė ir Onutė Kanaporienė dirba trenerėmis Šiauliuose, Reda Zubavičienė – Kelmėje, Birutė Žąsinienė Joniškyje, Irina Dildienė Šiaulių „Klevo“ sporto mokyklos instruktorė metodininkė, Virginija Čaikauskienė, tarptautinės kategorijos teisėja, teisėjauja įvairiose varžybose, Aušra Janutaitė dirba trenere ir vis dar žaidžia. Minėtos žolės riedulio specialistės išaugino daug puikių žaidėjų, tarp kurių yra ir trenerių dukterys Jūratė Juodytė, Kotryna Čaikauskaitė, Donata Grigienė, Kamilė Liekytė.

prizas įvertinimas Kovo 14-ąją jubiliejaus proga LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir viceprezidentas Saulius Galadauskas apdovanojo Leonardą Čaikauską Olimpiniais žiedais. Lietuvos žolės riedulio federacijos prezidentas – ilgametis LTOK vykdomojo komiteto narys, LTOK žaidimų sporto šakų komisijos pirmininkas.

1999 m. Šiauliuose buvo pastatytas vienas geriausių Rytų Europoje dirbtinės dangos žolės riedulio stadionų, puikias aikštes turi Vilnius ir Rudamina. Ar jos gerai išnaudojamos?

Išdidžiai galiu pasakyti, kad minėti žolės riedulio stadionai tikrai puikūs. 1999 m. prie Šiaulių žolės riedulio stadiono statybų teko nemažai prisiliesti ir man. Tuometis TOK prezidentas Juanas Antonio Samaranchas ėmė skirti nemažai pinigų TarptautiOLIMPINĖ PANORAMA

25

SUKAKTYS

L.Čaikauskas su jo įkurto „Žuvėdros“ klubo moterų komanda

nei žolės riedulio federacijai, kuri juos padalydavo atskiriems žemynams, kad juose būtų statomi nauji šiuolaikiški dirbtinės dangos stadionai.

Dalyvavome Tarptautinės žolės riedulio federacijos konkurse, jį laimėjome ir gavome 100 tūkst. JAV dolerių stadionui statyti. Jį pasistatėme 2000-aisiais, įsirengėme patogias pagalbines patalpas, yra kavinė. Puikūs žolės riedulio stadionai iškilo ir Vilniuje bei Rudaminoje.

2002–2016 m. Šiauliuose ir Vilniuje surengta 12 Europos įvairaus amžiaus grupių čempionatų.

2009 m. Vilniaus „Žuvėdros“ klubas organizavo pirmąjį Europos vyrų klubų čempionatą. 2014-aisiais Šiauliuose vyko pasaulio lygos čempionato varžybos. Lietuvoje rungtyniavo per 80 nacionalinių rinktinių iš 36 Europos šalių.

2015-aisiais žolės riedulio aikštė (60x30 m) pagaliau atsirado Širvintose, kuriose dabar rengiami Lietuvos jaunųjų žolės riedulininkų čempionatai. Širvintos tapo vienu mūsų žolės riedulio centrų, čia suburta moterų ir gera vyrų komanda „Baltic-Champs“, ne kartą tapusi Lietuvos čempione.

Nuo praėjusių metų pasaulyje sparčiai populiarėja penketų žolės riedulys, kurį ypač skatina Tarptautinis olimpinis komitetas. Jį žaidžia jaunimas iki 16 metų mažesnėje aikštėje (48x31 m). Mūsų merginų ir vaikinų rinktinės per Europos čempionato atrankos varžybas Vilniuje užėmė trečiąsias vietas ir šiemet merginos Prancūzijoje, o vaikinai Lenkijoje tarp 16 šalių komandų toliau tęs kovą dėl dviejų kelialapių į Argentiną, kurioje kitais metais vyks jaunimo olimpinės žaidynės.

Kiek Lietuvoje yra žolės riedulio klubų?

Registruotų klubų turime 20, iš kurių 12 aktyvūs.

Prieš penkerius metus užsienio klubai tiesiog graibstė mūsų žaidėjas. Tačiau mūsų sportininkės 26

OLIMPINĖ PANORAMA

už žaidimą pareikalavo ir normalaus atlyginimo.

Tada Europos šalių žvilgsniai nukrypo į Argentiną, Baltarusiją, Ukrainą, kur žolės riedulys yra populiarus, taigi žaidėjos už minimalų atlygį sutinka žaisti svetur. Kelios mūsų žolės riedulininkės dabar treniruojasi ir žaidžia Vokietijoje, Italijoje, Škotijoje ir Airijoje. Keli vyrai rungtyniauja Anglijoje bei Airijoje.

Pas mus vyrų ekipos yra moterų komandų šešėlyje. Kodėl nekyla vyrų meistriškumas?

Vyrų žolės riedulys šiuo metu greičiau stiebiasi į viršų, o moterų sulėtėjo. Beveik po lygiai moterų ir vyrų komandų dalyvauja Lietuvos čempionatuose. Atotrūkis sparčiai pradėjo mažėti, kai 2006 m. Šiaulių „Klevo“ sporto mokykloje susibūrė vaikinų komanda, kurią iš pradžių treniravo Irina Dildienė, o dabar estafetę iš jos perėmė buvusi Lietuvos rinktinės žaidėja Donata Grigienė.

Neblogos vyrų komandos susibūrė mūsų pagrindiniuose vyrų žolės riedulio centruose Širvintose, Rudaminoje, Vilniuje, Šiauliuose, Kaune. Europos reitinge Lietuvos nacionalinė moterų rinktinė užima pirmą vietą, o vyrai 24-ti tarp 32 rinktinių.

Lietuvos moterų rinktinė bandė patekti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, bet nesėkmingai.

Ar galvojate apie Tokiją?

Kaip ir visuose žaidimuose, atranka, kuri prasidės 2018-aisiais, bus ypač sudėtinga. Patekti į Rio de Žaneirą bandėme 2014-aisiais. Gan sėkmingai pradėjome pirmą etapą, užėmėme trečią vietą ir patekome į pasaulio lygos antrą etapą Dubline. Tarp šešių komandų mūsų rinktinė užėmė penktą vietą ir tuo kelias į Rio baigėsi.

Apie olimpiadą galvojame, žaisti joje – mūsų pati didžiausia svajonė. Labai rimtai pradėjome rengtis atrankos varžyboms į Tokijo žaidynes per pasaulio lygą.

BROLIAI SUTAPIMAS Leonardas Čaikauskas ir jo brolis Rimantas yra gimę kovo 14-ąją. Bet jie – ne dvyniai. „Tarp mūsų yra dvejų metų skirtumas. Rimantas vyresnis.

Kažkada klausiau tėvo, kaip jiems su mama taip pavyko ištaikyti mūsų gimtadienius. Tėvas, buvęs Širvintų rajono Gegužės 1-osios kolūkio pirmininkas, žodžio kišenėje neieškojo. Štai ką jis man pasakė: „Specialiai netaikėme, bet abu jus pradėjome birželio mėnesį ant Kabarkštos upelio kranto lakštingaloms suokiant.

Gal tų raibųjų giesmelės padėjo taip jūsų gimimo dienas sudėlioti...“

MAžųjų žaidynės

Jaunesnysis brolis Kovą startavo atsinaujinusi mažųjų olimpiada, kurios šoktelėjusį populiarumą ir mastą nuo šiol geriau atspindės naujas pavadinimas – Lietuvos mažųjų žaidynės. „Lietuvos mažųjų žaidynės yra tarsi jaunesnysis Lietuvos mokyklų žaidynių brolis. Tačiau čia mūsų tikslas – sudominti vaikus sportu, skatinti aktyviai leisti laisvalaikį, bendrauti, būti komandos nariu nuo pat mažumės. Tikimės, kad pamėgę sportuoti darželyje, pajutę judėjimo džiaugsmą vaikai labiau norės prisidėti prie sportinės veiklos mokyklose, o vėliau galbūt ir universitetuose, bei bus aktyvūs visą gyvenimą“, – sakė LTOK olimpinio švietimo direktorė Vita Balsytė.

Tyrimų duomenimis, maždaug pusės Lietuvos ikimokyklinukų fizinis aktyvumas yra nepakankamas, tai yra jie iš viso nesimankština (41,4 proc.) arba mankštinasi retai (12,5 proc.). Vaikai daug laiko praleidžia pasyviai, sėdėdami prie televizoriaus ar kompiuterio. Kadangi ikimokyklinis ir priešmokyklinis amžius – palankiausias metas formuoti įgūdžius, įpročius ir gyvenimo nuostatas, Lietuvos mažųjų žaidynės yra puiki priemonė vaikų fiziniam aktyvumui bei pozityviam požiūriui į kūno kultūrą ir sportą skatinti.

Pernykščių žaidynių akimirkos

Respublikinės ikimokyklinių įstaigų kūno kultūros pedagogų asociacijos prezidentė Audronė Vizbarienė džiaugiasi, kad projekto apimtys ir geografija vis dar plečiasi. Įstaigos įtraukia projektą į savo ugdymo planus ir programas kaip puikią vaikų fizinio aktyvumo skatinimo ir fizinių galių plėtotės priemonę. Ne mažiau svarbus ir pedagogų bendradarbiavimas.

Tikimės, kad pamėgę sportuoti darželyje, pajutę judėjimo džiaugsmą vaikai labiau norės prisidėti prie sportinės veiklos mokyklose.

Planuojama, kad 2017 m. Lietuvos mažųjų žaidynėse dalyvaus apie 250 ikimokyklinio ugdymo įstaigų iš visos Lietuvos. Kovo mėnesį prasideda pirmasis žaidynių etapas – miestų atkrintamosios varžybos.

Balandį vyks antrasis – regioninės atkrintamosios varžybos. O gegužę Jonavos sporto arenoje nugriaudės renginio kulminacija – finalinis Lietuvos mažųjų žaidynių festivalis. Į jį pateks 24–26 savo miestų atkrintamąsias rungtynes laimėjusios komandos.

Be sportinės žaidynių dalies, vyks ir meninė programa – dalyviai raginami išradingai fotografuotis ir siųsti savo komandos nuotrauką Lietuvos mažųjų žaidynių organizatoriams. Konkurse nugalės daugiausiai „patinka“ paspaudimų sulaukusi nuotrauka.

Lietuvos mažųjų žaidynes organizuoja Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Respublikinė ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacija.

LTOK archyvo nuotr.

Vita Balsytė

OLIMPINĖ PANORAMA

27

KONKURSAS

107 RAšiniai

LTOK Kauno apskrities taryba kartu su Lietuvos sporto muziejumi, Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacija ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru nuo 2006 m. organizuoja kasmetinius Lietuvos mokinių rašinio konkursus. Šiais metais vyko jau vienuoliktasis konkursas, kurio tema – „Kaip išsaugoti kilnius santykius tarp trenerio ir auklėtinio?“ 2017 m. vasario 22 d. Lietuvos sporto muziejuje vyko mokslinė praktinė konferencija „Olimpinis judėjimas ir mokykla“, kurios metu buvo paskelbti konkurso laureatai. Konkurse dalyvavo visos Lietuvos mokyklų 5–12 klasių mokiniai, suskirstyti į keturias amžiaus grupes: pirmoji – 5–6 klasės, antroji – 7–8 klasės, trečioji – 9–10 klasės, ketvirtoji – 11–12 klasės. Gauti net 107 rašiniai, papildyti vaizdine medžiaga, nuotraukomis. Iš kiekvienos grupės dalyvių išrinkti trys geriausieji.

Konkurso dalyvės, komisijos narės, mokytojos. Rašinio autorė K.Žilionytė – dešinėje

Trenerio ir auklėtinio sąjunga Skaitytojams siūlome Lazdijų r. Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos IV klasės mokinės Kornelijos Žilionytės rašinį.

Jos kūno kultūros mokytoja Rasa Pečiukonienė, lietuvių kalbos mokytoja – Dalė Goberienė.

Kornelija Žilionytė Vadovas – nuo seno nemenką garbę ir brandą reiškiantis žodis, gyvuojantis jau nuo pat pirmųjų civilizacijų atsiradimo. Žmonėms visada reikėjo lyderio, vedlio, gebančio pastumti pirmyn, padedančio išlipti iš juodžiausių gilumų ir netgi žengti didelį žingsnį į priekį. Lietuvos istorijoje figūruoja išdidžios ir sektinos karaliaus Mindaugo, Vytauto Didžiojo bei kitų tautos vedlių figūros, kurios per šimtus metų išlaikė savo autoritetingą šešėlį mūsų drąsios šalies istorijoje.

Tačiau ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse ir jų istorijose gausu drąsių ir ryžtingų, ne visada sektinų, bet tikrų to meto lyderių: Napoleonas Bonapartas, siekęs užkariauti visą Europą, 28

OLIMPINĖ PANORAMA

Karolis Didysis, karalienė Viktorija, Kristupas Kolumbas, Dalai Lama...

Kiekvienoje epochoje dominuoja skirtingų sričių vedliai. Taip sukurtas pasaulio pamatas. Mano nuomone, šiomis dienomis sporto srityje šią ypatingą vietą užima treneris.

Visos gyvenimo metaforos paremtos sėkme ir pasiekimais. Žmogus tiesiog sukurtas siekti tikslų ir daryti atradimus. Jeigu jis atsisakytų šios prigimtinės pareigos, netektų teisės iš pagrindų keisti nusistovėjusios tvarkos ir dar blogiau – tobulėti. Štai šioje vietoje ir iškyla labai svarbus asmuo kiekvieno atsidavusio ir aistra degančio sportininko gyvenime – treneris.

Tai ne tik asmuo, bet kartu ir didžiausia parama, pagalba bei motyvacija.

Kiekvienam Seimui reikia pirmininko, kiekvienai šaliai prezidento, kiekvienam ligoniui – gydytojo, o kiekvienam sportininkui reikalingas jį suprantantis, skatinantis ir palaikantis treneris. Drąsiai galime teigti, kad tas vadinamasis sportininko vedlys skatina ne tik norą nesustoti, bėgti į priekį ir kuo greičiau tobulėti, bet kartu rūpinasi auklėtinio saugumu, tobulėjimu. Iš tikrųjų treneris ne tik garantuoja stiprų petį šalia, bet ir suteikia tam tikrai sporto šakai svarbų elementą – kokybę, kuri yra viena iš pagrindinių pakopų, norint siekti vis didesnių aukštumų. Tai ne tik svarbu,

KONKURSAS

bet ir būtina, nes sportas paremtas tam tikru saugumo ir kokybės santykiu. Visais atvejais trenerį galima tapatinti su būtiniausiais dalykais kiekvieno tikro sportininko gyvenime.

Man pačiai sportas nesvetimas: nuo mažens šokau, sportavau ir bėgiojau.

Tai nuramina sielą ir padeda sudėlioti mintis. Niekada to daryti nenorėjau viena. Apibūdinsiu save kaip jūrą, kuri vieną dieną gali ramiai tyvuliuoti ir džiuginti žmoniją, tačiau kitą skandinti laivus ir rūsčiai skalauti žemės krantą. Tokia esu ir sporte – reikli sau, užsidegusi, bet ta liepsnelė mano akyse kai kada sumažėja, bijau suklysti, noriu pasiduoti.

Tokiose situacijose mane visuomet įkvėpdavo trenerė. Ši atsidavusi moteris, jau kelias dešimtis metų besirūpinanti mūsų mažo miestelio šokėjomis, vis sugrąžindavo mane į tą vietą, kurioje baigiau. Kartais patirdavau traumų, kartais krisdavau, susižeisdavau, kartais mesdavau viską dėl nesėkmių asmeniniame gyvenime, tačiau trenerė sugebėdavo rasti būdų, kaip mane nuraminti ir stumtelėti jau minamu taku. Galbūt niekada nebuvau gera sportininkė ar šokėja, tačiau ugdžiau ne tik fizines savybes. Ugdžiau charakterį. Tapau stipriu ir motyvuotu žmogumi, pasiryžusiu imtis pačių sunkiausių užduočių. Dabar, po kelerių metų, esu tokia kaip mano trenerė – vedlė, tačiau kitoje srityje. Galiu teigti, kad visa sporte sukaupta patirtis sustiprino mane ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, išmokė nepasiduoti suklupus, susitvarkyti dvasines žaizdas ir ne žengti, o visu pajėgumu šokti į priekį. Įgytos savybės padeda ir dabar, man tapus Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos pajėgų savanore.

Visos pergalės pasiektos bėgant ar aerobinės gimnastikos šokių aikštelėje, ugdytas užsispyrimas ir karčios nusivylimo bei kartu kylančio meistriškumo ašaros vertos to, ką turiu dabar. Nešdama sunkią penkiasdešimties kilogramų kovinę ekipuotę, karišką amuniciją ir glausdama prie peties ginklą galiu šypsotis. Visa tai yra sunku tik fiziškai, tačiau psichologiškai – malonu. Sunkumas tėra vienas mažas žingsnis tikslo link. Žinau, kad dar daug kartų išeisiu į žygį nešina šiais daiktais, suprantu, jog sąlygos sunkės ir dar labiau vargins, tačiau save užtikrinu – užsispyrimas, atsidavimas bei pareiga Lietuvai tai nugalės. Juk sunkūs ir maži žingsniai veda didelių tikslų link, o kančia tėra mitas, bandantis žlugdyti mus viduje.

Ugdyti reikalingus tarpusavio santykius sporte galima labai paprastai –

Savanorių pratybose. Kornelija – dešinėje

per žmogiškąjį kontaktą. Ne tik stovyklos, pramoginiai renginiai ar varžybos kuria stiprų ryšį tarp trenerio ir jo mokinio. Dažniausiai tai įvyksta per treniruotes, kai atsiskleidžia visos žmogaus silpnybės, stiprybės ir kitos jam būdingos savybės. Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos kūno kultūros mokytojos yra puikus pavyzdys, kaip turėtų atrodyti trenerio ir jo mokinio santykiai. Neretai organizuojamos vasaros stovyklos, kurios mažiesiems sportininkams suteikia neeilinę galimybę geriau pažinti juos ugdantį trenerį ne kaip mokytoją, o kaip žmogų.

Nespaudžiant laikui, atsipalaiduojant ir žiūrint į su dangumi susiliejusį laužą galima išgirsti ne tik trenerio svajones ir jį motyvuojančius dalykus, bet ir jo planus bei gyvenimo istoriją. Tai yra nuoširdu ir reikalinga norint pasitikėti žmogumi, juo sekti ir stebėti jo autoritetingą pavyzdį.

Esu patyrusi kelias stresines situacijas, kai likus dienai iki varžybų sugadinamas aerobinis kostiumėlis arba pritrūkstama priemonių, būtinų norint atrodyti profesionaliai šokių aikštelėje. Visada stebėjausi tuo, kaip mano trenerė aukodavo asmeninį laiką, pamiršdavo savo darbus ir gelbėdavo situaciją. Tiesą pasakius, net nelaimėjus prizinės vietos ji apkabindavo ir drąsinamai tardavo: „Dirbsim daugiau.“ Ne, tai nebuvo primityvūs ir banalūs žodžiai „tau pavyks“, „kitą kartą bus geriau“. Tai buvo pats stipriausias paskatinimas dar daugiau dirbti ir, žinoma, dar atkakliau siekti savo tikslo.

Gyvenime yra didelis skirtumas tarp lyderio ir vadinamojo boso. Lyderis –

vadas, kuriuo nori sekti. Bosas – įsakinėjantis ir laukiantis akivaizdaus rezultato žmogus. Remdamiesi šiuo palyginimu galime sutikti, kad treneriai skirstomi į dvi kategorijas – vadovaujančius ir lyderius. Tikras, atsidavęs ir savo darbą dievinantis treneris rodys pavyzdį, ves savo grupę į priekį ir lies prakaito lašus tam, kad motyvuotų kitus. Paprastas treneris, dirbantis savo darbą, tačiau nesileidžiantis į didelį ugdymo ir bendravimo stiprinimą, taip pat negali būti nuvertintas. Jis dirba, bet nenori sukurti ryšio. Galbūt nuo to kenčia rezultatai, tačiau nesiekiant pergalės tai nesvarbu. Jis nedalyvauja sportininko darbe ir nesidalija su juo visų sunkumų, tačiau palaiko jį ceremonijoje, sužibusių žvaigždžių šviesoje.

Taip auklėtinis tampa savarankiškas ir atkaklus. Tokio trenerio pašonėje jis auga ne tik kaip lyderis, bet ir kaip žmogus, besimokantis iš savo klaidų.

Mokytis iš tikro lyderio gana svarbu, reikalinga, tai pravers ne tik sporte, bet ir gyvenime, tačiau vadovaujant bosui galima tikėtis mažos pergalės...

Tikslą pasiekti sunku, tai reikalauja didelio atsidavimo ir noro, netgi abipusio pasitikėjimo.

Visa tai įgyti įmanoma tik kopiant į gyvenimo sunkumų kalnus drauge su treneriu.

O pasiekus viršūnes skabomos žvaigždės. Irgi kartu.

Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad santykiai sporte negali būti tik formalumas. Tai neduos jokių rezultatų. Turime daugybę istorinių pavyzdžių, rodančių, kad vienas žmogus yra beginklis kovoje prieš imperatoriaus armiją. Šiais laikais tokią nenugalimą sąjungą sudaro treneris ir jo mokinys. Tikslą pasiekti sunku, tai reikalauja didelio atsidavimo ir noro, netgi abipusio pasitikėjimo. Visa tai įgyti įmanoma tik kopiant į gyvenimo sunkumų kalnus drauge su treneriu. O pasiekus viršūnes skabomos žvaigždės. Irgi kartu.

OLIMPINĖ PANORAMA

29

Ievos Kutkaitės nuotr.

KRONIKA

kovo 5 d.

R.Bakutis – Europos delegatas

Lietuvos dviračių sporto federacijos prezidentas, LTOK viceprezidentas Romualdas Bakutis išrinktas Europos dviračių sporto sąjungos (UEC) delegatu į rugsėjo 21 d.

Bergene (Norvegija) vyksiantį Tarptautinės dviračių sporto sąjungos kongresą. R.Bakutis bus vienas iš penkiolikos UEC atstovų, turėsiančių balsavimo teisę. Iš viso buvo 30 kandidatų.

Kovo 13 d.

Olimpines aprangas kuria ir sportininkai Oficialus Lietuvos olimpinės rinktinės „LTeam“ aprangų gamintojas „Audimas“ LTOK pristatė naujos kolekcijos, skirtos 2018 m. Pjongčango žiemos olimpinėms žaidynėms, idėjas. Ruošiantis žiemos žaidynėms prie naujųjų reprezentacinių olimpinių aprangų kūrimo patarimais prisideda ir šalies sportininkai.

Olimpinės aprangos, skirtos reprezentacijai ir laisvalaikiui olimpiniame kaimelyje, koncepcija pristatyta po ilgiau nei pusmetį trukusio kūrybinio proceso ir diskusijų.

Kuriant kolekciją nuspręsta atkreipti dėmesį į Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, kurį minėsime kitąmet.

Oficialus Lietuvos olimpinės rinktinės aprangų gamintojas „Audimas“ į olimpinės aprangos kūrimo procesą įtraukė ir šalies sportininkus. Idėjų pristatyme dalyvavo naujos kadencijos LTOK sportininkų komisijos pirmininkė, septynkovininkė Austra Skujytė, ėjikė Brigita VirbalytėDimšienė, Lietuvos olimpinio sporto centro direktoriaus pavaduotojas Egidijus Balčiūnas, LTOK olimpinio sporto direktorius Einius Petkus, žiemos sporto šakoms atstovavo olimpinė čempionė Vida Vencienė.

A.Skujytei patiko sprendimas reprezentacines aprangas susieti su Lietuvai svarbiu

30

OLIMPINĖ PANORAMA

valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimu. „Man labai patiko visa aprangos idėja, joje panaudota simbolika. Su tokia svarbia Lietuvai švente susieta apranga patiems sportininkams pridės teigiamų emocijų.

Simboliška, kad Pjongčango žaidynės vyks vasarį, taigi sportininkai turės galimybę Valstybės atkūrimo dieną paminėti olimpiniame kaimelyje“, – sakė A.Skujytė.

Aprangos idėjas teigiamai įvertino ir LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

Ji džiaugėsi, kad ilgalaikis partneris „Audimas“ į kolekcijos kūrimo procesą įtraukė ir sportininkus. „Smagu, kad kuriant naująsias aprangas atsižvelgiama į sportininkų nuomonę. Pasiūlyta olimpinių aprangų idėja mums paliko labai gerą įspūdį. Bendromis jėgomis kuriama reprezentacinė ir olimpiniam kaimeliui skirta laisvalaikio apranga sportininkams svarbi.

Norėtume, kad apranga atrodytų stilingai ir reprezentuotų mūsų šalį. Esu įsitikinusi, kad sutelkę jėgas sukursime madingą aprangą ir rinktinė Pjongčange atrodys puikiai“, – neabejojo LTOK prezidentė.

Pietų Korėjos mieste Pjongčange žiemos olimpinės žaidynės vyks 2018 m. vasario 9–25 d.

NUOTRAUKOJE. Sėdi B.Virbalytė, A.Skujytė, stovi – E.Balčiūnas, V.Vencienė ir E.Petkus

Leidinys

Knyga apie olimpinių žiedų valdovus Pasirodė nauja Artūro Poviliūno knyga „Šviesūs ir tamsūs olimpiniai žiedai“.

Ilgametis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas leidinyje, skirtame olimpinės šeimos nariams, pasakoja apie nelengvą Lietuvos sportininkų sugrįžimą į tarptautinį olimpinį sąjūdį, apie šviesiąsias jo puses, atskleidžia nežinomus Tarptautinio olimpinio komiteto vadovų ir narių gyvenimo bei veiklos faktus. Knygos tiražas – 200 egzempliorių.

KRONIKA

V.Vasiliauskas pristato projektą

KOVO 16 D.

Nominuota „LTeam ugnis“ kampanija Pirmą kartą LTOK komunikacijos kampanija „LTeam ugnis“ buvo nominuota tarp efektyviausių viešojo sektoriaus kampanijų metinės rinkodaros konferencijos „Password“ apdovanojimuose.

Kampaniją vykdė, organizavo ir finansavo LTOK priklausantis Lietuvos olimpinis fondas. Jo direktorius Vitalijus Vasiliauskas pristatė šį projektą „Password“ konferencijoje ir pabrėžė, kad nors Lietuvoje sportu domisi apie 55 proc. žmonių, „LTeam“ ženklą po sėkmingos kampanijos atpažįsta net 61 proc. Akivaizdu, kad olimpinę rinktinę reprezentuojantis ženklas jau tapo visą Lietuvą vienijančiu simboliu.

Taip pat viršytas ir komunikacijos kampanijos pagrindinis tikslas – „LTeam“ bendras žinomumas išaugo 17 proc. vietoje planuotų 15 proc.

V.Vasiliausko teigimu, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas pastaraisiais metais įžengė į naują erą. „LTeam“ prekės ženklas sparčiai stiprėja, yra puikiai atpažįstamas tiek sportininkų, tiek visuomenės, Olimpinio komiteto veikla pripažįstama ir vertinama Lietuvoje bei pasaulyje.

Konferencijos metu buvo pagarsinti ir pačių olimpiečių atsiliepimai apie „LTeam“ prekės ženklą. Štai ką apie jį sakė olimpinis vicečempionas irkluotojas Saulius Ritteris: „Mūsų rinktinė, kai ją reprezentuoja vienas ženklas, yra daug paprasčiau atpažįstama ir geriau matoma tarptautinėse arenose.“ „Kai mūsų darbus pastebi profesionalai, kai matome stiprėjantį savo prekės ženklą, augančias pajamas ir dėl to gerėjantį olimpiečių finansavimą, tampa akivaizdu, kad einame teisingu keliu“, – po konferencijos sakė V.Vasiliauskas.

kovo 16 d.

Įteikti apdovanojimai

Puokštė gėlių buvo įteikta Lietuvos žolės riedulio federacijos prezidentui

PADALYTOS Lėšos Kovo 16 d. „Best Western Vilnius“ viešbučio Granito salėje vyko LTOK vykdomojo komiteto išvažiuojamasis posėdis. Vykdomasis komitetas patvirtino naujų sudėčių LTOK komisijas – Lyčių lygybės sporte, Olimpinio švietimo, Užsienio ryšių ir Žiniasklaidos. Iš viso yra 19 LTOK komisijų, 13 jų jau buvo patvirtintos vasario mėnesio posėdžio metu. Taip pat patvirtintas naujas Vykdomojo komiteto posėdžių organizavimo, priimtų dokumentų įforminimo ir skelbimo reglamentas.

LTOK vykdomasis komitetas patvirtino nutarimą šiais metais Olimpinę dieną surengti birželio 3-iąją Alytuje, bendradarbiaujant Alytaus miesto savivaldybei ir Lietuvos olimpiniam fondui.

LTOK žaidimų sporto šakų komisijos pirmininkas Leonardas Čaikauskas pristatė kriterijus, pagal kuriuos komisija paskirstė LTOK lėšas olimpinių komandinių sporto žaidimų asociacijoms ir federacijoms. Kriterijai nustatyti atsižvelgiant į sporto šakų meistriškumą ir masiškumą, o 5 proc. lėšų skirta solidarumui (mažiausiai lėšų gaunančioms sporto šakoms).

Didžiausia suma – 82 488 Eur skirta Lietuvos regbio federacijai. Lietuvos tinklinio federacijai skirta 66 904 Eur, Lietuvos beisbolo asociacijai – 44 015 Eur, Lietuvos žolės riedulio asociacijai – 43 776 Eur, asociacijai „Lietuvos ledo ritulys“ – 40 501 Eur, Lietuvos rankinio federacijai – 29 695 Eur, Lietuvos futbolo federacijai – 17 952 Eur, Lietuvos kerlingo asociacijai – 17 477 Eur, Lietuvos vandensvydžio federacijai – 17 392 Eur. Lėšos Lietuvos krepšinio federacijai (LKF) LTOK biudžete numatytos atskira eilute – 2017 m. LKF turėtų gauti 350 000 Eur.

LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė įteikė apdovanojimus neseniai jubiliejines sukaktis minėjusiems olimpiniam sąjūdžiui nusipelniusiems žmonėms. LTOK prizai „Citius. Altius. Fortius“ įteikti ilgametei šuolių į vandenį trenerei ir teisėjai Stanislavai Adomaitienei (80 m.) bei „Lietuvos žinių“ laikraščio sporto žurnalistui Sauliui Ramoškai (50 m.).

60-mečio proga Olimpinė žvaigždė įteikta Alytaus merui, aktyviam sporto puoselėtojui Vytautui Grigaravičiui. LTOK medaliu „Už nuopelnus olimpizmui“ apdovanota ilgametė Lietuvos žolės riedulio rinktinės gydytoja Laima Šiaudinienė.

kovo 16 d.

Leonardui Čaikauskui. Olimpiniais žiedais D.Gudzinevičiūtė jį apdovanojo kovo 14-ąją, kai LTOK vykdomojo komiteto narys šventė savo 60-metį.

Iš kairės: L.Čaikauskas, S.Adomaitienė, S.Ramoška, D.Gudzinevičiūtė, V.Grigaravičius, L.Šiaudinienė

LTOK olimpinio sporto direktorius Einius Petkus informavo apie olimpinėms žaidynėms rengiamų Lietuvos olimpinės pamainos sportininkų 2017 m. sąrašo pakeitimus. Į sąrašą įtraukta buriuotoja Milda Eidukevičiūtė, meninės gimnastikos merginų komanda bei stalo tenisininkas Medardas Stankevičius. Taip pat E.Petkus pristatė naujai paruoštas LTOK ir sporto šakų federacijų bendradarbiavimo sutarčių formas.

Lietuvos olimpinės akademijos prezidentas dr. Artūras Poviliūnas pristatė savo naują leidinį „Šviesūs ir tamsūs olimpiniai žiedai“.

OLIMPINĖ PANORAMA

31

KRONIKA

kovo 22 d.

Taryba vienija sporto žmones Sporto muziejuje vyko LTOK Kauno apskrities tarybos ataskaitos ir rinkimų susirinkimas. Tarybos atsakingasis sekretorius Pranas Majauskas pasveikino susirinkusius tarybos narius ir supažindino su nuveiktais darbais per ataskaitinį laikotarpį. Taryba sėkmingai vienija Kauno apskrityje gyvenančius, dirbančius ir besimokančius olimpiečius, sporto veteranus, įgyvendina olimpines idėjas, skleidžia olimpinę dvasią tarp Kauno apskrities gyventojų. Revizinės komisijos ataskaitą pristatė Gediminas Misius. Tarybos narė Regina Stupurienė

pasakojo apie olimpinį sąjūdį Jonavos rajone, Gintautas Balčaitis supažindino su raseiniškių veikla, Jurgita JakaitėTruskauskienė informavo, ką gero nuveikė Kaišiadorių rajono gyventojai.

Apie olimpinį judėjimą Kėdainiuose mintimis pasidalijo tarybos narys G.Misius. Dr. Elena Puišienė supažindino su sportiniu olimpiniu judėjimu ne tik Kauno mieste, bet ir rajonuose. Viktorija Keženaitienė pasidžiaugė, kad LTOK Kauno apskrities taryba atlieka ir didžiulį vaikų lavinamąjį bei auklėjamąjį darbą.

Vytautas Kirkliauskas pastebėjo, kad

ugdant patriotizmą nepakanka apsiriboti vien gražiais pamokymais apie meilę tėvynei, bet privaloma patiems tai daryti nuolat. LTOK atstovas Algimantas Gudiškis teigiamai įvertino tarybos atliekamą darbą ir palinkėjo tolesnės sėkmės.

Buvo patvirtintos tarybos pirmininko ir revizinės komisijos 2016 m. ataskaitos, patvirtintas 2017 m. darbo priemonių planas, ketveriems metams išrinktas garbės pirmininkas (kol yra Seimo narys) Kazys Starkevičius, jo pavaduotojas Zigmantas Benjaminas Kazakevičius, atsakingasis sekretorius P.Majauskas.

kovo 30 d.

Olimpinio švietimo kongresas Kovo 30 d. Kaune, „Žalgirio“ arenoje, vyks trečiasis Olimpinio švietimo kongresas.

2017 m. kongreso tema – „Olimpinių idėjų įtaka bendruomenės identitetui“. Šis kongresas – vienintelis olimpiniam

32

OLIMPINĖ PANORAMA

švietimui skirtas tokio masto ir pobūdžio renginys. Pirmoje dalyje bus skaitomi pranešimai apie bendruomenių identiteto paieškas ir naujas galimybes, įsitraukiant į kitų bendruomenių veiklą. Antroje dalyje

dalyviai galės rinktis vieną iš penkių sekcijų, skirtų ikimokyklinėms įstaigoms, ugdymo įstaigų vadovams, dalyviams, siekiantiems atrasti socialinius tinklus kaip komunikacijos ir motyvavimo priemonę.

PAMĄSTYMAI

Žinau, kad nežinau Praėjusiame numeryje įtikinėjau prieinamos informacijos potencialu ir neribotomis savęs tobulinimo galimybėmis.

Dabar aptarkime kitą ne mažiau akivaizdų, bet ganėtinai pavojingą reiškinį.

Dr. Dainius Genys Kalbėdamas apie informacijos prieinamumo naudą nepaminėjau rizikų. Kaip ir kiekvienas perteklius, informacijos gausa bei nekritiškas jos vartojimas turi savų žabangų. Kartais imi mąstyti – ar nebūtų geriau, jei dalis sporto klubų lankytojų ir įvairių sporto šakų entuziastų iš viso neturėtų informacijos? Galbūt nežinojimas pristabdytų nuo nepamatuoto ryžto ir diletantiškumo?

Sakysite, apie ką aš čia kalbu? Reikalas tas, kad informacijos turėjimas dar nereiškia žinojimo. Nepakanka perskaityti kelių atsitiktinių straipsnių ar komentarų, kad taptum konkrečios sporto šakos žinovu. Deja, tendencija yra priešinga. Ne tik šių eilučių autorių stebina žmonės, kelis kartus apsilankę sporto klube, „YouTube“ pasižvalgę įspūdingų vaizdelių ir jau užsiauginę žinojimo pretenziją. Stebina gilėjantis ryšys tarp neapdorotos informacijos disponavimo ir noro atkakliai ginčytis su specialistais bei kitiems dalyti patarimus.

Savęs treniravimo pagunda yra patraukli, bet pavojinga ir apgaulinga. Informacijos prieinamumas turi dvejopą poveikį asmens žinojimui.

Pirma – tai atveria pažinimo ribas ir savęs tobulinimo galimybę bet kurioje srityje. Antra – tai gerokai riboja vaizduotę ir kūrybiškumą, mat daugelis pasitenkina tik keliais, neretai lengviausiai prieinamais informacijos šaltiniais ir nebeturi kantrybės tikrinti šių šaltinių ar ieškoti gilesnių tiesų.

Dėl to trenerių vaidmuo šiandien tarsi atsiduria tam tikruose spąstuose. Tiems „išmanėliams“, kurie esą viską žino ir patys viską geba, bet iš tiesų neperžengia elementarios „gūglinės“ išminties, trenerių reikia labiausiai. Bet dėl jau minėtų aspektų būtent jie labiausiai linkę šį faktą ignoruoti. O tiems, kurie nelinkę pasitenkinti informacijos šablonais ir nevengia išsamiau pastudijuoti interneto platybėse pateikiamų žinių, ne kiekvienas treneris sugeba pasiūlyti originalių įžvalgų ar negirdėtų gud-

rybių. Reikalas tas, kad treneris šiuo atveju konkuruoja ne su „vikipedinėmis“ tiesomis, bet su geriausiais pasaulio treneriais, kurie šiandien nuo mūsų nutolę tik per kelis pelės spustelėjimus.

Neatsitiktinai šiandien turime ne tik tris milijonus krepšinio specialistų, bet ir daugybę kitų sporto šakų ir netgi ištisų sričių „profesionalų“. Panašios tendencijos vyrauja daugelyje pasaulio šalių. Neribotas priėjimas prie informacijos stipriai prisideda prie paviršutiniškumo, tiesiogiai atsiliepiančio neišnaudotam potencialui ir paviršutiniškiems rezultatams. Viena yra žinoti, ką ir kaip daryti, bet visai kas kita – kada ir kodėl. Todėl šiandien ir vėl tenka kalbėti apie tokius elementarius aspektus, kaip dėmesys informacijos šaltiniui, jo patikimumo vertinimas,

atidumas detalėms, smalsumas ir savikritiškumas.

Kaip nepaklysti tarp informacijos gausos ir prieštaringų jos naudojimo polių? Svarbu neperspausti į vieną ar kitą pusę ir nepamiršti, kad egzistuoja daugybė skirtingų kelių, vedančių į vieną tikslą. Jei kažkam pasiteisino konkretus pasirinkimas, dar nereiškia, kad jis tinkamas visiems. Svarbu nepriimti savo žinojimo kaip vienintelio neklystamo ir baigtinio. Sporte, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, šiandien nebepakanka koncentruotis tik į vienai sričiai specifinius aspektus.

Na, o informacijos platybės ir padeda, ir blaško. Kad ir kaip ten būtų, vis didesnį vaidmenį atlieka įvairių gebėjimų sintezė, mokėjimas sujungti skirtingus įgūdžius siekiant sinergijos efekto optimaliam pasirodymui.

Bet apie tai kitą kartą.

vis didesnį vaidmenį atlieka įvairių gebėjimų sintezė, mokėjimas sujungti skirtingus įgūdžius siekiant sinergijos efekto optimaliam pasirodymui.

OLIMPINĖ PANORAMA

33

ISTORIJA

Paminklai olimpiniams čempionams

Paminklas M.Jordanui

Senovės Graikijoje buvo ypač pagarbiai vertinami stiprūs, vikrūs ir užsigrūdinę žmonės. Jiems net buvo statomi paminklai.

Taip pat įamžinta ir nemažai šių laikų sportininkų.

Vytautas Ruzginas

Kiekvieno graiko idealas buvo sveikas, taisyklingo kūno sudėjimo ir gražus žmogus. Senovės Elados jaunimas buvo rengiamas savo šalies gynybai, todėl čia dažnai vykdavo geriausių atletų ir karių varžybos.

Delfų mieste vyko atletų kovos dievo Apolono garbei ir vadinosi Pitijos žaidynėmis. Korinte buvo rengiamos žaidynės jūrų dievo Poseidono garbei ir vadinosi Istmo žaidynėmis.

Atėnuose buvo rengiamos žaidynės deivės Atėnės garbei ir vadinosi Panatėnajos žaidynėmis. Garsiausios žaidynės, kurios vyko Olimpijos mieste, vadinosi olimpinėmis žaidynėmis.

Elidės karalius Ifitas, kurio teritorijoje buvo Olimpija, rengdavo olimpines žaidynes kas ketverius metus. Iš olimpinių žaidynių istorijos sužinojome pirmojo nugalėtojo Korebo iš Elidės vardą. Jis laimėjo vienos stadijos (apie 200 m) bėgimą.

Senovės olimpiečiai negaudavo medalių. Juos apdovanodavo lauro vainikais, dovanomis, jų garbei statydavo paminklus varžybų vietoje bei gimtinėje. Paminklai turėjo užtikrinti nemirtingumą. Jie buvo statomi iš brangių metalų, todėl iki mūsų dienų neišliko. Archeologai surado tik vieno paminklo fragmentą Turkijoje, tada buvusioje graikų kolonijoje.

Nuo VI a. prieš mūsų erą įsigaliojo tvarka, pagal kurią žaidynių nugalėtojas savo lėšomis privalėjo pasistatyti paminklą – natūralaus dydžio skulptūrą su užrašu ant cokolio. Bet buvo ir išimčių. 408 m. prieš mūsų erą sportininkas Eubatas iš Kyrenos į žaidynes atvyko su jau pasigamintu savo paties paminklu.

34

OLIMPINĖ PANORAMA

Paminklas J.Owensui

Bet nuo senų laikų grįžkime į šiuolaikinių olimpinių žaidynių istoriją.

Dabar olimpinių žaidynių čempionai apdovanojami medaliais, diplomais, dovanomis, o jų pavardės įrašomos į žaidynių istoriją.

Norvegų slidininkas Thorleifas Haugas daug metų dominavo Europos slidinėjimo arenose. Jis buvo vadinamas slidžių karaliumi. 1924 m. Šamoni žiemos olimpinėse žaidynėse laimėjo tris aukso medalius – 18 km, 50 km ir slidinėjimo dvikovės bei šuolių nuo tramplino bronzą. Už sporto pergales jam dar gyvam esant gimtojo miesto Kongsbergo visuomenė T.Haugui pastatė paminklą.

Paavo Nurmi – garsiausias visų laikų Suomijos sportininkas. Šis vidutinių ir ilgųjų nuotolių bėgikas dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse, 1920 bei 1924 m. buvo pripažintas geriausiu olimpinių žaidynių sportininku. Per savo sportinę karjerą jis laimėjo devynis aukso ir tris olimpinius sidabro medalius. 1952 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse jam buvo patikėta uždegti olimpinę ugnį. Prie Helsinkio olimpinio stadiono šiam bėgikui dar gyvam esant buvo pastatytas suomių skulptoriaus Waino Aaltoneno sukurtas paminklas – bronzinė bėgančio P.Nurmi skulptūra.

Po 1952 m. žiemos žaidynių Osle triskart olimpiniu čempionu tapusiam čiuožėjui norvegui Hjalmarui Andersenui buvo pastatyti net trys paminklai – šalia „Bislet“ stadiono Osle, čiuožimo centre Hamare ir gimtajame Trondheime.

Lenkijos bėgikas Januszas Kusocinskis prieš 1932 m. Los Andželo olim-

pines žaidynes pagerino du pasaulio rekordus, o Los Andželo žaidynėse laimėjo 10 000 m bėgimo aukso medalį. Dėl ligos nedalyvavo Berlyno olimpinėse žaidynėse. Antrojo pasaulinio karo metais kariavo fronte, buvo sužeistas. Pasveikęs tapo pogrindininku. Gestapas jį susekė ir sušaudė.

Lenkai šiam garsiam olimpiečiui atminti pastatė paminklą.

Amerikiečiai taip pat stato paminklus olimpinių čempionų ir legendinių sportininkų garbei. Alabamoje pastatytas gražus paminklas 1936 m. Berlyno olimpiniam čempionui lengvaatlečiui Jesse‘ui Owensui. Čikagoje iškilo paminklas garsiam krepšininkui olimpiečiui Michaelui Jordanui, o Mičigane – krepšinio meistrui Magicui Johnsonui. Kroatijos sostinėje Zagrebe stovi paminklas automobilio avarijoje žuvusiam puikiam krepšininkui Draženui Petrovičiui atminti. Garsus JAV krepšininkas, 1996 m. olimpinis čempionas Hakeemas Olajuwonas išpažįsta islamo religiją, o islamas draudžia statyti paminklus su žmonių atvaizdais. Tad įamžinimo sumanytojai prie Hjustono „Rockets“ arenos pastatė paminklą, vaizduojantį krepšininko marškinėlius su Hakeemo numeriu ir jo vardu.

Brazilijoje stovi paminklas legendiniam futbolininkui Pele.

2008 m. Kaune atidengtas paminklinis akmuo Lietuvos olimpiečiams, dalyvavusiems pirmosiose mūsų šalies istorijoje 1924 m. Paryžiaus vasaros olimpinėse žaidynėse.

Paminėta tik nedidelė dalis olimpinių žaidynių didvyriams pastatytų paminklų.

36

OLIMPINÄ– PANORAMA