Olimpinė panorama 2017 04

2017 m. balandis Nr. 4 (92)

Svajones verčia tikrove Legendinė gimnastė Dalia Kutkaitė tiki, kad jos auklėtinės gali tapti olimpietėmis.

OLIMPINĖ PANORAMA

1

2

OLIMPINÄ– PANORAMA

TURINYS

TURINYS

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žurnalas Leidžiamas nuo 2003 m.

Nr. 4 (92), 2017 m.

6

10

12

18

20

5 6 9 10 12 14 16 18 20 24 27 28 30 34

Skaitytojams

LTOK prezidentės mintys

Kongresas

Bendruomenės galia žmonėms

Konkursas

Geriausi mokytojai

Rinkimai

Rio čempionas žada naujų vėjų

Interviu

Trys dideli tikslai

Olimpiniai linkėjimai

VIršelyje Lietuvos gimnastikos rinktinė Alfredo Pliadžio nuotr.

Sportas turi teikti malonumą

Forumas

Bus naudos ar tik pliusiukas?

Atgarsiai

Salto nukeliamas į Jungtines Valstijas

Žvilgsnis

Tikslas pasiektas, svajonė – ne

Talentai

Tiesia kelią į olimpines žaidynes

Pamąstymai

Protingi laimi čempionatus

Pomėgis

redaktorius

Bronius Čekanauskas

Autoriai

Marytė Marcinkevičiūtė Lina Daugėlaitė Ieva Kutkaitė Algis Balsys Indrė Vitkutė Dainius Genys Bronius Čekanauskas

fotografas Alfredas Pliadis

maketuotojas Artūras Gimžauskas

kontaktai

Olimpiečių g. 15, LT-09200 Vilnius panorama@ltok.lt

Penkios skrybėlės olimpinių ženkliukų

Interneto svetainė

Kronika

spausdina

LTOK įvykių dienoraštis

Sena nuotrauka Bokso legendos pergalė

www.ltok.lt

„Lietuvos ryto“ spaustuvė

tiražas

4000 egz.

ISSN 1648-6331 Online ISSN 2351-5899 Jei norite dalytis žurnalo medžiaga su savo skaitytojais, privalu pranešti, kad informacijos šaltinis – „Olimpinė panorama“

OLIMPINĖ PANORAMA

3

SKAITYTOJAMS Alfredo Pliadžio nuotr.

Įkvepiantys renginiai dideliems ir mažiems DAINA GUDZiNEVIČIŪTė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė

Balandžio pradžioje drauge su Lietuvos savivaldybių sporto mokymo įstaigų vadovų asociacija surengėme konferenciją tema „Sportininkų ugdymo centrų realybė ir iššūkiai vykstančių procesų įtakoje“. Kalbėjome apie vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų glaudaus, geranoriško bendradarbiavimo svarbą tobulinant sportininkų ugdymo centrų veiklą. Konferencijos metu jau šeštą kartą apdovanojome Lietuvos sportininkų ugdymo centrų konkurso nugalėtojus bei prizininkus. Jiems buvo įteikti LTOK piniginiai prizai.

Lietuvos buriuotojams perdavėme „LTeam“ autobusiuką – tai vienas smagesnių šio mėnesio įvykių.

Džiaugiamės galėdami padėti toms sporto šakoms, kurių veiklai būtinas specialusis transportas. Siekiame, kad sportininkams kiltų kuo mažiau rūpesčių ruošiantis olimpinėms žaidynėms ir jie visą dėmesį bei energiją galėtų skirti tiesioginiam savo darbui ir tikslams siekti. Naujuoju autobusiuku į stovyklas ir varžybas važinės jau dukart Lietuvai olimpinėse žaidynėse atstovavęs burlentininkas Juozas Bernotas.

Kasmet mus džiugina smalsūs ir motyvuoti mokiniai bei mokytojai, iš įvairių Lietuvos vietų susirenkantys į „Olimpinės kartos“ ambasadorių mokymus. Šiais metais mokymai vyko vaizdingoje

vietovėje Trakų rajone, Daugirdiškių mokymų centre. Jame penkias dienas kartu gyveno ir tobulinosi mokiniai bei jų pedagogai, drauge mokęsi suburti ir stiprinti mokyklos bendruomenę per įvairias veiklas naudodami inovatyvius metodus. Mums svarbu, kad mokymų dalyviai tampa olimpizmo propaguotojais, aktyviai dalyvauja LTOK renginiuose, savanoriauja, patys kuria, puoselėja ir įgyvendina įdomius projektus.

Didelį dėmesį skirdami olimpiniam švietimui padedame tobulėti ne tik pedagogams, mokiniams, bet ir patiems mažiausiems olimpinio sąjūdžio nariams – darželinukams. Balandžio viduryje startavo antrasis Lietuvos mažųjų žaidynių etapas – vyksta regioninės atkrintamosios varžybos. Į jas pateko 65 pirmajame žaidynių etape geriausiai pasirodžiusios ikimokyklinio ugdymo įstaigos iš daugiau kaip 200 dalyvavusių. Sportuodami ir smagiai besivaržydami mažieji mokosi būti komandos dalimi, džiaugtis asmeniniais ir kolektyviniais laimėjimais.

Didelį dėmesį skirdami olimpiniam švietimui padedame tobulėti ne tik pedagogams, mokiniams, bet ir patiems mažiausiems olimpinio sąjūdžio nariams – darželinukams.

Visi mano paminėti įvykiai plačiau nušviečiami šiame „Olimpinės panoramos“ numeryje.

OLIMPINĖ PANORAMA

5

Manto Kutkaičio nuotr.

tradicija

Kongresas vyko „Žalgirio“ arenoje

Bendruomenės galia žmonėms Kovo 30 d. Kaune, „Žalgirio“ arenoje, vyko Olimpinio švietimo kongresas. Jo dalyviai – pranešėjai, pedagogai – dalijasi įspūdžiais ir vertina šį renginį.

Ieva Kutkaitė

Tai buvo naudingas ir įkvepiantis kongresas, skatinantis įgyvendinti išgirstas mintis ir idėjas, mokantis pritaikyti olimpinius principus vietos bendruomenėms stiprinti. Jame dalyvavo apie pusketvirto šimto pedagogų iš visos šalies. Šių metų kongreso tema – „Olimpinių idėjų įtaka bendruomenės identitetui“, tad Lietuvos ir užsienio lektoriai skaitė pranešimus apie bendruomenių identiteto paieškas, moderavo diskusijų grupes. Temą „Olimpinės idėjos ir dalyvavimas Pierre‘o de Coubertino mokyklų tinkle – naudos ir įtaka mokyklos bendruomenei“ pristatė lektorė iš Estijos Merlin Ponna, atstovaujanti šiam tinklui priklausiančiai Ilenurmės gimnazijai.

Po renginio M.Ponna sakė: „Mūsų Ilenurmės gimnazijai didelė garbė būti Pierre‘o de Coubertino tinklo nare, nes kiekvienoje šalyje tėra po vieną mokyklą, atstovaujančią šiam tinklui. Tokios mokyklos išskirtinės, nes į daugelį dėstomų dalykų yra integruota olimpizmo tema, mokytojai daug 6

OLIMPINĖ PANORAMA

bendradarbiauja tarpusavyje, kad ją kuo geriau atskleistų, skiepytų olimpines vertybes. Mūsų gimnazija aktyviai dalyvauja ir organizuoja su olimpizmu susijusius renginius. Pavyzdžiui, šį rugpjūtį vyks jaunimo forumas, į kurį susirinks dalyvių net iš 25 šalių – iš visų penkių žemynų.“ Bendruomeninio darbo ekspertas, VšĮ „Kitokie projektai“ partneris ir konsultantas Paulius Godvadas kalbėjo apie bendruomenę, kaip idealią žmonijos bendradarbiavimo formą. Jo manymu, labai svarbu, kad mokyklos ir ikimokyklinės įstaigos, puoselėjančios olimpines vertybes, mato ir gilinasi į bendruomenių svarbą. Stiprėjančios bendruomenės tampa tokių vertybių, kaip sąžiningumas, įvairovė, aktyvumas, puoselėtojomis. Lektoriaus teigimu, kaip tik todėl tolesnis gilinimasis į tai, kaip stiprinti gyvas, veikiančias bendruomenes, išlieka svarbus prioritetas.

Sporto komentatorius, rašytojas, proto kovų organizatorius Robertas Petrauskas vedė diskusiją su

3

TRADICIJA

Olimpinio švietimo kongresas Lietuvoje surengtas jau trečią kartą. Šių metų kongreso tema – „Olimpinių idėjų įtaka bendruomenės identitetui“.

KONGRESAS

Šis kongresas man buvo šioks toks iššūkis, nes prieš tokią auditoriją nesu kalbėjęs – ir daug, ir gana asmeniškais dalykais.

Tačiau džiugino dėmesingi klausytojai, jaučiausi gerai įvertintas – mačiau, kad dalyviai klausosi ir reaguoja.

Marius Paškevičius

M.Paškevičius

P.Godvadas D.Gudzinevičiūtė apdovanojo projekto „Olimpinė karta“ dalyvius R.Petrauskas

olimpiečiu, pasaulio ir Europos čempionatų prizininku, daugkartiniu Lietuvos dziudo čempionu Mariumi Paškevičiumi apie bendruomeniškumą sporte, aplinkos įtaką žmogaus formavimuisi. „Šis kongresas man buvo šioks toks iššūkis, nes prieš tokią auditoriją nesu kalbėjęs – ir daug, ir gana asmeniškais dalykais. Tačiau džiugino dėmesingi klausytojai, jaučiausi gerai įvertintas – mačiau, kad dalyviai klausosi ir reaguoja. Kongrese dalyvavę pedagogai savo intelektualiu susikaupimu ir šilta atmosfera padarė įspūdį“, – po diskusijos prisipažino M.Paškevičius.

kur susirenkame su įvairiausiais poreikiais ir norais juos patenkinti. Tad būti stipriems verta“, – įsitikino Kėdainių „Aušros“ progimnazijos direktoriaus pavaduotoja sporto reikalams, Lietuvos sporto universiteto dėstytoja Aida Gaižauskienė.

R.Petrausko pokalbis su olimpiečiu ne vieną kongreso dalyvį paskatino naujai pažvelgti į savo bendruomenę.

Antrą kartą kongrese dalyvavusi Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos kūno kultūros mokytoja Irena Vidžiūnienė teigė, kad renginys buvo informatyvus, o pranešimų temos įdomios ir aktualios: „Bendruomenė tikrai svarbi gyvenimo dalis. Estijos atstovės pranešimas sukėlė daug minčių, po paskaitos turėjome galimybę su ja aptarti iškilusius klausimus.

Patiko ir olimpiečio pasidalijimas savo gyvenimo istorija. Labai smagu būti tarp bendraminčių, diskutuoti, bendrauti.“

„Iš šio renginio išsinešiau R.Petrausko mintis apie bendruomenės galią žmonėms. Stiprioje bendruomenėje mes įgyjame socialinį atsparumą ir galimybę atpažinti problemas joms dar neįsigalėjus.

Tai ypač svarbu kasdieniame mokyklos gyvenime,

„Kongrese dalyvavau pirmą kartą, džiaugiuosi, kad renginys viršijo lūkesčius. Stipri, įdomi, kompetentinga renginio organizatorių komanda. Labai patiko paskaita apie bendruomeniškumą, įdomi estų patirtis, gražus šiltas pokalbis su olimpiečiu, nepraOLIMPINĖ PANORAMA

7

KONGRESAS

Lietuvos olimpinės akademijos tarybos narė, Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Kūno kultūros katedros docentė dr. A.Šarkauskienė, Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos prezidentas, LOA viceprezidentas prof. A.Raslanas, LTOK patarėjas A.Gudiškis

M.Ponna

ilgo ir darbas grupėje“, – įspūdžiais dalijosi Molėtų rajono kūno kultūros ir sporto centro direktorius Kęstutis Vaicekauskas.

Palmira Talijūnienė, Kauno šv. Kazimiero progimnazijos direktorė, vienoje iš kongreso sekcijų pasidalijusi savo patirtimi su kolegomis, sakė: „Mūsų bendruomenei olimpinis ugdymas – tai ne vien sporto renginiai, varžybos ar treniruotės. Visų pirma tai vertybių ugdymas: vaikai mokomi savarankiškai priimti sprendimus, gebėti ne tik laimėti, bet ir pralaimėti, vertinti bendravimą. Dėl įvairių priežasčių ne visi gali varžytis sporto aikštynuose, bet jie gali piešti, aprašyti, komentuoti varžybas, palaikyti – būti kartu, nesijausti atstumti. Mūsų siekis – mokyti kilnaus elgesio, būtino visose gyvenimo situacijose.“ LTOK organizuojamas kasmetinis kongresas yra vienintelis tokio masto renginys, skirtas olimpiniam švietimui. Į jį visų pirma susirenka projekte „Olimpinė karta“ dalyvaujančių ikimokyklinių įstaigų ir bendrojo ugdymo mokyklų atstovai, apdovanojami projekto dalyviai.

Kongreso dalyvius pasveikinusi Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė padėkojo pedagogams už jų aktyvumą ir geranoriškumą. „Olimpinio švietimo idėjos po Lietuvą plinta tik jūsų dėka, būtent jūs mums parodote ir pasakote, kiek vaikams yra svarbus ir reikalingas sportas, aktyvi gyvensena, saviraiška. Džiaugiamės, kad kartu galime plėtoti idėjas ir iniciatyvas“, – sakė D.Gudzinevičiūtė.

Mūsų bendruomenei olimpinis ugdymas – tai ne vien sporto renginiai, varžybos ar treniruotės.

Visų pirma tai vertybių ugdymas: vaikai mokomi savarankiškai priimti sprendimus, gebėti ne tik laimėti, bet ir pralaimėti, vertinti bendravimą.

Palmira Talijūnienė 8

OLIMPINĖ PANORAMA

Kongreso dalyviai ne tik klausė pranešimų

KONKURSAS

Geriausi mokytojai Kovo 29 d. Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo apdovanoti konkurso „Geriausių Lietuvos kūno kultūros mokytojų penketukas“ laureatai.

Konkurso nugalėtojai ir jo rengėjai

Konkurse buvo vertinama mokytojų praktinė veikla ir indėlis į šalies vaikų ir jaunimo fizinį aktyvumą bei kūno kultūros ir sporto plėtrą per 2013–2016 mokslo metus.

Nugalėtojais pripažinti Kauno „Varpo“ gimnazijos kūno kultūros mokytoja ekspertė Audra Vilūnienė, Kėdainių rajono Josvainių gimnazijos mokytoja metodininkė Gitana Jurgelevičienė, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos mokytoja ekspertė Jūratė Armonienė, Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytojas ekspertas Olegas Batutis ir Radviliškio rajono Sidabravo gimnazijos mokytoja metodininkė Vita Masėnienė. „Esu čia, nes myliu savo darbą, labai myliu vaikus.

Dalyvavau konkurse, nes buvo įdomu pasitikrinti savo jėgas, o šis apdovanojimas liudija, kad einu teisingu keliu“, – sakė A.Vilūnienė.

Mokytojus sveikino Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą de-

partamento direktorius dr. Saulius Zybartas, Kūno kultūros ir sporto departamento Kūno kultūros ir sporto strategijos skyriaus vedėjas Sigitas Stasiulis. „Jūs esate geriausias įrodymas, kad ir šiuolaikiniai vaikai mėgsta sportuoti. Jūsų indėlis yra neįkainojamas, juk būtent kūno kultūros mokytojas dažnai yra pirmasis žmogus, atrandantis jaunuosius sporto talentus, padrąsinantis, nukreipiantis juos didžiojo sporto link. Ne kiekvienam pavyksta tapti olimpiniu čempionu, bet kiekvienas gali tapti klasės ar mokyklos čempionu, siekti savo svajonių, tobulėti“, – kalbėjo D.Gudzinevičiūtė.

Konkurso nugalėtojams įteikti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto bei Kūno kultūros ir sporto departamento piniginiai prizai, kitos dovanos. Šiemet konkursas vyko jau aštuntą kartą. Konkursą organizavo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras.

Ne kiekvienam pavyksta tapti olimpiniu čempionu, bet kiekvienas gali tapti klasės ar mokyklos čempionu, siekti savo svajonių, tobulėti.

Daina Gudzinevičiūtė

LTOK ir LMNŠC informacija OLIMPINĖ PANORAMA

9

rinkimai

Rio čempionas žada naujų vėjų Lietuvos parolimpinio komiteto rinkimus be konkurencijos laimėjo Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių čempionas Mindaugas Bilius.

Lina Daugėlaitė

Linos Daugėlaitės nuotr.

Generalinėje asamblėjoje Revizijos komisija taip pat pateikė finansinę ataskaitą. Jai, kaip ir LPOK veiklos ataskaitai, buvo vienbalsiai pritarta.

Po žvilgsnio į praeitį visų akys nukrypo į Mindaugą Bilių – 35 metų lengvaatletį iš Šiaulių, kuris Rio parolimpinėse žaidynėse tapo rutulio stūmimo čempionu, o disko metimo sektoriuje iškovojo sidabro medalį.

Jis buvo vienintelis kandidatas, siekęs LPOK prezidento posto. „Truputį gaila, kad esu vienintelis kandidatas. Kaip ir sporto varžybose, norisi nors šiek tiek konkurencijos“, – dar prieš balsavimą apgailestavo M.Bilius.

Senoji valdžia V.Kvietkauskas ir G.Zavadckis bei naujasis LPOK prezidentas M.Bilius

Naujojo Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) prezidento rinkimai prasidėjo nuo žvilgsnio į praeitį. Ilgametis LPOK prezidentas Vytautas Kvietkauskas, prieš užleisdamas savo postą naujajam, generalinėje asamblėjoje apžvelgė pastarųjų ketverių metų ciklą, nuveiktus darbus, aptarė bėdas, kurias reikės spręsti naujam Vykdomajam komitetui. „Nuolat gerėjantys kitų valstybių sportininkų rezultatai rodo, kad ten pasiruošimas varžyboms gerai organizuotas, jiems sudaromos sąlygos savo gebėjimams lavinti. Lietuvoje, deja, to nėra – apie problemas kalbame ne vienerius metus, bet jos sprendžiamos lėtai. Jos sprendžiamos evoliuciniu būdu, o mes subrendome revoliuciniams pokyčiams, nes pasaulis nužingsniavo labai toli“, – pabrėžė V.Kvietkauskas.

Rinktinė sensta, o jauni sportininkai į parolimpinį judėjimą įtraukiami vangiai, neišspręsti trenerių rengimo ir įdarbinimo klausimai, mažos stipendijos jauniesiems sportininkams ir treneriams – atitinkamai po 150 ir 100 eurų per mėnesį (jas skiria Parolimpinis sporto rėmimo fon10

OLIMPINĖ PANORAMA

das), ydinga neįgaliųjų klubų finansavimo tvarka, sveikųjų ir neįgaliųjų premijos, kurios skiriasi septynis kartus, – šias ir kitas bėdas vardijo ilgametis vadovas.

Kalbėdamas apie Lietuvos olimpinį sporto centrą, kuriame norėtų matyti besirengiančius ir parolimpiečius, V.Kvietkauskas sakė, kad nors to nepavyko pasiekti per visus jo prezidentavimo metus, prieš kadencijos pabaigą pasisekė gauti viešą Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus Edžio Urbanavičiaus pažadą, kad šis klausimas bus išspręstas. „Diskriminaciją galime ir turime įveikti, – sakė V.Kvietkauskas. – Visos šios problemos iš esmės yra neįgaliųjų diskriminavimas. Sveikųjų pareiga – padėti kompensuoti negalią ir sulyginti sąlygas, kad galėtume žengti į priekį be diskriminacijos, bet ir nesuteikdami privilegijų. Tikiuosi, naujame plane bus mano išvardytų problemų sprendimo būdai“, – netiesioginį įpareigojimą naujajai valdžiai davė buvęs LPOK vadovas, šiai organizacijai vadovavęs šešias kadencijas arba 21 metus.

LPOK prezidento rinkimai išvakarėse žadėjo kelti kur kas didesnę intrigą – iš pradžių norą eiti LPOK prezidento pareigas, be M.Biliaus, buvo pareiškęs ir tuometis LPOK gen. sekretorius Gintaras Zavadckis bei VšĮ „Sveikas miestas“ vadovas Mantas Paulauskas.

Tačiau M.Paulauskas persigalvojo labai greitai, nes, pasak jo, dabar atėjo M.Biliaus laikas, o kad nedalyvaus G.Zavadckis, M.Bilius sužinojo tik rinkimų išvakarėse. „Visomis išgalėmis sieksiu integruoti neįgaliųjų sportą į sveikųjų, kad jie vienodomis sąlygomis treniruotųsi sporto mokyklose, sieksiu suvienodinti premijas. Atiduosiu visą širdį, stengdamasis išauginti naują parolimpiečių kartą. Stengsiuosi ne tik įkvėpti savo pavyzdžiu, bet ir padėsiu siekti užsibrėžtų tikslų. Negalia nėra trūkumas, tai kažko naujo ir daug didesnio pradžia. Supratau, kad privalau dar labiau džiaugtis gyvenimu, atkakliau siekti savo tikslų. Esu pasiryžęs atiduoti visas jėgas neįgaliųjų sporto bendruomenei burti“, – prisistatydamas sakė M.Bilius, kuris į neįgaliųjų sportą įsitraukė 2011 m. – po to, kai 2009-aisiais patyrė siaubingą autoavariją ir prisikėlė gyvenimui iš naujo. Šiaulietis LPOK prezidentu išrinktas vienbalsiai atviru balsavimu. Su

jo atėjimu siejami nauji vėjai LPOK. Simboliškai perduodamas prezidento kėdę V.Kvietkauskas jam įteikė organizacijos antspaudą ir iš savo atlapo persegė auksinį LPOK ženklelį. Iš LPOK veiklos V.Kvietkauskas nesitraukia: kaip Parolimpinio sporto rėmimo fondo atstovas jis išrinktas į LPOK vykdomąjį komitetą.

Lietuvos aklųjų sporto federacija į Vykdomąjį komitetą iškėlė tris kandidatūras – Juozą Miliauską, Vytautą Girnių ir Remigijų Bagdoną. Joms pritarta be diskusijų. Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos atstovai į Vykdomąjį komitetą pasiūlė net šešis pretendentus. Į Vykdomąjį komitetą išrinkti daugiausiai balsų surinkę Kęstutis Skučas, Ignas Mačiukas ir Deimantas Jusys. M.Bilius patikino, kad iš šių žmonių daug tikisi siekiant permainų neįgaliųjų sporte.

LPOK archyvo nuotr.

LPOK PREZIDENTAI 1990–1992 m.

Jonas Mačiukevičius

1992–2005 m.

Vytautas Kvietkauskas 2005–2009 m.

Vytautas Girnius 2009–2017 m.

Vytautas Kvietkauskas 2017 m.

Mindaugas Bilius M.Bilius Rio de Žaneire

Lietuvos sportininkų pasiekimai parolimpinėse žaidynėse

„Vykdomasis komitetas išrinktas itin stiprus. K.Skučas daug metų praleido neįgaliųjų sporte, D.Jusys daug metų dirbo sporto mokyklose treneriu. Bendrai sujungę mintis ir jėgas galėsime daugiau pasiekti“, – neabejojo M.Bilius.

Dešiniąja naujojo LPOK prezidento ranka tapo generaliniu sekretoriumi išrinktas Paulius Kalvelis. „Esu žodžio žmogus, tad prisijungdamas prie Mindaugo komandos dėsiu visas pastangas, kad tai, ką esame pasiryžę nuveikti, ir būtų nuveikta. Nemėgstu apie save kalbėti – už mane kalba darbai“, – prisistatydamas nedaugžodžiavo gen. sekretorius, kuris yra ir Lietuvos aklųjų sporto federacijos Vykdomojo komiteto narys, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos centro tarybos narys, treneris, aklųjų stalo teniso (šoudauno) čempionas.

LPOK viceprezidentais išrinkti Lietuvos aklųjų sporto federacijos vadovu neseniai tapęs J.Miliauskas ir Kauno miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkas, keletą šimtų dalyvių sutraukiančių tradicinių neįgaliųjų sporto žaidynių organizatorius I.Mačiukas.

Kokie svarbiausi tikslai? – po rinkimų paklausėme naujojo LPOK prezidento M.Biliaus.

Džiugu, kad visi mūsų sportininkai ir klubai subrendo pokyčiams. Manau, kad ateinanti nauja jėga, kurios palaikymą turiu ir su kuria mes ruošiamės dirbti, neįgaliųjų sportą pakylės į didesnes aukštumas. Norėtume, kad Lietuvos himnas skambėtų, trispalvė kiltų kuo dažniau ir kad tai būtų matoma visam pasauliui. Mano vienas iš tikslų – tai įgyvendinti. O kitas tikslas, kad neįgalieji sportininkai jaustųsi lygūs su sveikaisiais.

Kokių darbų imsitės pirmiausia?

Mano žiniomis, Seime yra parengtas Lietuvos kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimas, bet jame daug neteisybės kalbant apie neįgaliuosius.

Vienas pirmųjų darbų – susitikti su Seimo nariais ir šnekėtis, kad taip neturi būti. Mes turime nustoti rūšiuoti žmones, ar jis sveikas, ar neįgalus.

Mes visi vienodi. Aš kalbu ir apie rentas, ir apie premijas, ir apie stipendijas. Tai opus klausimas ir, kaip buvęs prezidentas V.Kvietkauskas sakė, tai realiai padėtų tik keliems žmonėms, bet esmė ta, kad mūsų psichologinė būsena, psichologinė pusiausvyra pasikeistų, tai mums leistų suvokti, jog visi esame lygūs.

Nustebino tai, kad nebuvo konkurentų?

Gaila, kad nebuvo konkurentų. Bet manau, kad ta banga, atėjusi iš Lietuvos aklųjų, iš Neįgaliųjų federacijos, matė, jog aš galiu pildyti jų svajones ir tikslus. Tikriausiai kiti kandidatai (tiksliai nežinau priežasčių, kodėl jie pasitraukė) suvokė šį palaikymą.

Pats dar ketinate dalyvauti sporto varžybose, siekti kelialapio į Tokijo žaidynes?

Svajonė lieka, ketinu, bet matysim, kaip bus su darbais. Esu pasiryžęs daryti tai, ką pasakiau. Jeigu tai bus suderinama, ketinu dalyvauti, jeigu nepavyks suderinti – teks atsisveikinti su sportu.

Ar dar yra pasaulyje tebesportuojančių parolimpinių komitetų prezidentų?

Indijos parolimpinio komiteto prezidentas yra sportininkas – jis šokinėja į aukštį ir susitvarko. Manau, kai sportininkas tampa prezidentu, nėra minusas – tai privalumas, nes aš geriau žinau, ko sportininkams reikia. Mano vienas iš tikslų, kad sportininkai turėtų geresnes sportavimo, treniruočių sąlygas. Stengsimės tai padaryti.

Su kokia nuotaika postą paliko ilgametis LPOK vadovas? – paklausėme V.Kvietkausko.

Per 21 metus, kiek buvau renkamas Parolimpinio komiteto prezidentu, laimėjome tris dešimtis parolimpinių žaidynių medalių, o pasaulio ir Europos čempionatuose – gerokai daugiau. Turėčiau pasakyti – išeinu pakelta galva, galėdamas didžiuotis nuveiktais darbais. Bet esu išrinktas Vykdomojo komiteto nariu. Tad dirbsime toliau.

Džiugu, kad visi mūsų sportininkai ir klubai subrendo pokyčiams.

Manau, kad ateinanti nauja jėga, kurios palaikymą turiu ir su kuria mes ruošiamės dirbti, neįgaliųjų sportą pakylės į didesnes aukštumas.

Mindaugas Bilius

OLIMPINĖ PANORAMA

11

INTERVIU

Trys dideli tikslai Geriausias Lietuvos disko metikas Andrius Gudžius – apie treniruočių stovyklas, šeimą, Rio de Žaneiro žaidynių išgyvenimus, pagrindines sezono varžybas ir savo svajonĘ.

Marytė Marcinkevičiūtė

buvai nusiteikęs toli mesti ir finalinėse varžybose, į kurias patekai pasiekęs ketvirtą rezultatą, bet diskas neskriejo. Ko pasimokei iš olimpinio debiuto?

Pasakyti, kad kažką padariau labai negerai, negalėčiau. Po traumos olimpiada buvo mano antrasis startas tą sezoną. Pirmasis – Europos čempionatas, kuriame dalyvavau su pėdos įtvaru. Prieš olimpines žaidynes pritrūkau varžybų, todėl sektoriuje niekaip negalėjau susikaupti, savęs nekontroliavau.

Tiesa, pirma varžybų diena buvo sėkminga, o antrąją pajutau, jog po traumos organizmas nespėjo atsigauti, kad vėl galėčiau maksimaliai driokstelėti. Veikė ir didelė psichologinė įtampa, pritrūkau pasitikėjimo. Į olimpines žaidynes vykau nepasiekęs gero rezultato, galima sakyti, tik iš įtvaro ištraukęs koją.

A.Gudžius Rio de Žaneire užėmė 12 vietą

Geriausias 2016 m. Lietuvos lengvaatletis vyras, 26-erių disko metikas kaunietis Andrius Gudžius daug vilčių sieja su šiuo sezonu. Jis norėtų pagerinti savo asmeninį rekordą, o į pasaulio čempionatą Londone vykti ne dalyvauti, o maksimaliai save realizuoti.

Balandžio viduryje, Velykų išvakarėse, sugrįžai iš treniruočių stovyklos Portugalijoje. Kaip padirbėjai, kam skyrei pagrindinį dėmesį? Gal varžybose dalyvavai?

Portugalijoje praleidau porą savaičių.

Ypač daug dėmesio skyriau bendram fiziniam pasirengimui, tobulinau metimo techniką. Viską pavyko atlikti, ką buvome su treneriu Vaclovu Kidyku suplanavę. Per visą treniruočių stovyklą lepino saulutė, buvo apie 20 laipsnių šilumos.

Varžybose nedalyvavau, jos nebuvo planuotos. Kaip su treneriu įvertinome, tai buvo viena geriausių stovyklų mano gyvenime. Labai skubėjau į namus švęsti Velykų, nes tai ypač graži mūsų šeimos šventė. Aplankėme žmonos ir mano tėvus, visus artimuosius, ridenome margučius. Mūsų 12

OLIMPINĖ PANORAMA

šeima gana gausi – prie vieno stalo susėda apie dešimt žmonių. Prie kito irgi tiek pat, taigi visi smagiai leidžiame laiką. Šiemet per Europos žiemos metimų taurės varžybas kovo mėnesį Ispanijoje, Gran Kanarijoje, diską švystelėjai 64 m 18 cm ir užėmei antrą vietą. Kaip sezono pradžiai rezultatas gana neblogas. Ar reikėtų tikėtis, kad diską toli mesi ir vasarą?

Ne kažką pasiekiau Gran Kanarijoje. Buvo itin prastos sąlygos, slidus metimo sektorius. Susirinko nemažai didelio meistriškumo sportininkų, dalyvavo ir Rio de Žaneiro olimpiados ketvirtos vietos laimėtojas estas Martinas Kupperis, kuris Ispanijoje liko po manęs – trečias (62 m 86 cm).

Prastos oro sąlygos sutrukdė visiems pasiekti svaresnių rezultatų. Buvau pasirengęs toliau mesti. Sezonui rimtai rengiuosi, du kartus treniravausi Portugalijoje, dvi savaites praleidau Ispanijoje.

Prisiminkime Rio de Žaneiro olimpiadą. Užėmei dvyliktą vietą, nors

Pamokų kaip ir negavau, bet liko didelis nusivylimas. Dvylikta vieta – gana aukšta, bet realūs tikslai ir galimybės buvo ne tos. Ne laiku ir ne vietoje buvo tos traumos.

Patyrus stresinį pėdos lūžį teko gultis ant operacinio stalo. Ar dabar pėda jau visiškai sugijo, yra tvirta, nereikia saugotis metimo sektoriuje?

Po operacijos užplūdo įvairūs jausmai. Tačiau sėkmingai peršokau tą barjerą, jau galiu mėtyti maksimaliai, sektoriuje nejaučiu baimės. Koja laiko (šypsosi...).

Ar olimpinių žaidynių medalininkai bus rimti pretendentai laimėti svarbiausias šių metų varžybas?

Dabar atėjo mano disko metikų karta. Tai sportininkai, kuriems 26–30 metų. Yra daug pajėgių disko metikų, o išskirti kurio nors vieno negalėčiau. Ankstesniais metais ryškus lyderis buvo Virgilijus Alekna, o šiandien tarp geriausiųjų yra penki šeši metikai, kurie daugmaž panašaus meistriškumo, ir būtų sudėtinga iš anksto pasakyti, kuris jų laimės vienas ar kitas varžybas.

INTERVIU Alfredo Pliadžio nuotr.

Kaip disko metikui, atėjo pati branda – tau 26-eri. Ar jautiesi esąs subrendęs diskininkas?

26-eri – tai brandos pradžia. Ar aš jau subrendau, galėsiu pasakyti po šio sezono. Kaip sakoma, viščiukus skaičiuoja rudenį, o mes rudenį aptariame savo rezultatus. Tada ir matome, kas subrendo, o kas ne. Tą brandumą labiausiai išryškina varžybos, jos parodo visą kietumą. Mano šiųmetės treniruotės daug žadančios, bet pažiūrėsime, kaip bus per varžybas.

Ar esi pasirengęs pagerinti savo asmeninį rekordą, kuris yra 66 m 11 cm?

Stengsiuosi (balandžio 19 d. Kaune A.Gudžius pagerino asmeninį rekordą iki 67 m 38 cm – aut. pastaba).

Vasarą manęs lauks du pagrindiniai startai: pasaulio čempionatas Londone ir universiada Taipėjuje. Tapti pasaulio čempionais realiai pretenduoja aštuoni iš dvylikos Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių finaliniame etape dalyvavusių metikų. Jie visi meta toli, todėl viskas priklausys nuo to, kaip sportininkai jausis varžybose.

Londone bus aršus nervų karas. Nugalėti gali tas, kuris bus stipriausias psichologiškai, o ne tas, kuris bus fiziškai pajėgiausias. Tikrai į pasaulio čempionatą nevyksiu vien tam, kad jame tik dalyvaučiau. Stengsiuosi siekti maksimalaus rezultato.

Esi puikių fizinių duomenų (ūgis 1,99 m, svoris 136 kg). Ar tai didelis pranašumas metimų sektoriuje?

Kai stebėsite stipriausių planetos diskininkų kovas, pamatysite, kad aš tarp elito diskininkų atrodau lyg Pilypukas. Bent trys atletai yra 2,05 m ūgio, o kiti dvimetriniai sportininkai.

Varžovų savo fiziniais duomenimis nenugalėsi, reikia kažko daugiau. Šeimoje auga dvi atžalos – Viktorija ir Andrius. Kur smagiau treniruotis – namie, kai kasdien sugrįžtančio laukia šeima, ar užsienyje, kur niekas netrukdo?

Kai būnu gerai pasirengęs, smagu treniruotis ir Lietuvoje. Tačiau kai reikia atlikti juodą darbą, kartais geriau atsiriboti nuo visų reikalų ir pasitreniruoti užsienyje. Namie turiu puikią palaikymo komandą – žmona Dovilė, trejų metukų Viktorija ir šešerių Andrius jau lankosi varžybose, kuriose dalyvauju. Vaikai jau supranta, ką darau sektoriuje, ką mėtau.

Mano vaikai aktyvūs, abu veržiasi į maniežą, stadioną, ten laksto, mėto, šokinėja. Tačiau Viktorijai ir Andriui, manau, dar per anksti sprausti diską

Su treneriu V.Kidyku

į rankas. Jie turi užaugti. Kai sulauks 14–15 metų, tada bus aiškiau, ką geriausia jiems pasirinkti: diską, muziką, matematiką ar dar ką nors.

Nepaprastai džiaugiuosi žmona Dovile, kuri yra didžiulė mano pagalbininkė. Jeigu neturėčiau tokios šaunios žmonos, neturėčiau ir tokių puikių vaikų. Gyvename nuosavame name už Karmėlavos. Žmona ypač daug dėmesio skiria ekologiškam maistui. Turime šiltadaržį, auginamės įvairių daržovių, kurių niekada netrūksta ant mūsų stalo. Niekur taip skaniai nepavalgau kaip namie.

Mūsų rūpintojėlė didelį dėmesį skiria ir vaikams, ir man. Niekada savęs taip neprisižiūrėčiau, jeigu ne Dovilė. Šalia mūsų namų – miškeliai, puiki vieta šeimai gyventi, vaikams augti ir nuo miesto šurmulio pailsėti. Namie ypač gerai išsimiegu. Puikus poilsis turbūt netgi svarbesnis už gerą darbą. Nuo namų iki stadiono, kuriame treniruojuosi, – apie 20 km, bet atstumo kilometrais nematuoju. Geras susisiekimas, todėl iki stadiono važiuoju apie 15–20 min. mašina.

Ar esi griežtas tėvas savo vaikams?

Mūsų namuose diržo nėra, fizinių bausmių nebūna. Vaikai manęs visada laukia sugrįžtančio iš ilgalaikių treniruočių stovyklų. Juos palepinu lauktuvėmis, simboliškai parvežu kokią nors smulkmenėlę. Smagu, kai vaikas džiaugiasi, tada ir aš esu laimingas, džiaugiasi širdis.

Esi sakęs, kad gyvenime viskas įmanoma ir suderinama, svarbiausia būti užsispyrusiam, turėti tikslą – tiek sporte, tiek moksle ir jo

siekti. Gal galėtum atskleisti, kokie tavo pagrindiniai tikslai?

Pirmas tikslas – užauginti dorus ir gerus vaikus. Antrasis – tapti olimpiniu čempionu. Ir trečiasis – būti geru, teisingu, doru žmogumi. Man didelis pavyzdys, kaip reikia gyvenime elgtis, yra mano treneris – ketverių olimpinių žaidynių dalyvis, 1988 m. Europos čempionato bronzos medalio laimėtojas Vaclovas Kidykas. Treneris man visą laiką skiria maksimaliai dėmesio, kiek tik sportininkui įmanoma jo skirti. Ir kai dirbo Kauno „Vilties“ lengvosios atletikos mokyklos direktoriumi, ir dabar, kai yra tik treneris. Man treneris – kaip antras tėvas.

Lengvosios atletikos specialistai tave laiko pagrindiniu metiku, galinčiu pagerinti fantastiškus V.Aleknos rezultatus. Ar apie tai pagalvoji?

Tikrai fantastiški V.Aleknos rezultatai.

Kaip juokdamasis sau sakau, jeigu jau gerinti Lietuvos rekordą (73 m 88 cm), tai kartu ir pasaulio (74 m 8 cm). Esu dar jaunas metikas, žiūrėsiu, kaip klostysis toliau. Nenoriu daug prisišnekėti, nes, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

Pirmas tikslas – užauginti dorus ir gerus vaikus.

Antrasis – tapti olimpiniu čempionu.

Ir trečiasis – būti geru, teisingu, doru žmogumi.

Man didelis pavyzdys, kaip reikia gyvenime elgtis, yra mano treneris Vaclovas Kidykas.

Andrius Gudžius

Jau baigei Lietuvos sporto universitetą?

Vis dar mokausi. Pasirinkau ištęstinę studijų programą, penkerius metus jau prasimokiau, dar liko vieneri.

Ar apie Tokijo olimpines žaidynes jau pagalvoji?

Kol kas stengiuosi galvos neapkrauti.

OLIMPINĖ PANORAMA

13

The Crow‘s Nest nuotr.

Sportas turi teikti malonumą viešėdama Floridoje, Sent Pitersberge, susipažinau su veiklia ir malonia buriavimo trenere Allison Jolly. Ji ir mane pakvietė išbandyti šį sportą. Tik vėliau sužinojau, kad ši energinga moteris yra Seulo olimpinė čempionė.

Indrė Vitkutė VDU absolventė Vaikštinėdama po vietinius Tampos įlankos jachtklubus kasdien grožėdavausi vėjo išgenamomis ir vėl į krantą sugrįžtančiomis nedidelėmis jachtomis. Jas lydėdavo du kateriai, o viename jų visuomet būdavo trenerė Allison Jolly. Kartą paaiškinusi pagrindinius buriavimo principus, o treniruojamoms merginoms davusi užduotį išdėstyti svarbiausią buriuotojų terminologiją ji ir mane pakvietė į laivą bei pasiūlė išbandyti šį sportą.

Taip radosi proga pakalbinti pirmąją buriavimo olimpinę čempionę.

1988-aisiais Seulo žaidynėse buriuotojos pirmą kartą kovojo dėl olimpinių medalių. Pirmoji moterų buriavimo olimpinė rungtis – 470 jachtų klasė. Įgulą sudarė dvi sportininkės – vairininkė ir vadinamoji junga. A.Jolly buvo vairininkė.

Kaip prasidėjo jūsų sportinis kelias?

Mano pirmasis sportas dar mokykloje buvo plaukimas. Svajojau tapti geriausia pasaulio plaukike, buvau mokyklos rinktinės narė. Nepraleisdavau nė vienos treniruotės, bet mano bendramokslė, kuri gal net mažiau stengėsi treniruotėse, visuomet mane aplenk14

OLIMPINĖ PANORAMA

davo ir laimėdavo. „Kodėl, juk aš taip stengiuosi?!“ – vis galvodavau. Tada mama man paaiškino: „Žiūrėk, kokios jos rankos!“ Kolegės pėdos ir delnai buvo daug didesni negu mano, o jos kojos ir rankos – ilgesnės.„Gal ir nebūsi plaukimo čempionė, bet išmokti gerai plaukti labai naudinga“, – sakydavo mama. Plaukimas ir dabar yra vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų.

mas kada nors taptų darbu ir pareiga.

Aš suvokiau: jeigu pradėsiu uždirbti pinigų iš buriavimo, tuomet nebeliks didelio malonumo ir mėgavimosi juo.

Bet prieš vėją nepapūsi: esu profesionali buriuotojų trenerė. Ne instruktorė, o trenerė, kurios pareiga – profesionaliai rengti sportininkus, siekti rezultatų.

Manau, kad sugebu perduoti sukauptą patirtį kitiems, ir man tai malonu.

Ir tada atsirado buriavimas?

Buriavimas yra visapusiškai geras sportas: lavina intelektą, mąstymą, logiką, ugdo fizinę jėgą, ištvermę, grūdina, moko, kaip elgtis esant ekstremalioms sąlygoms.

Dar šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį Floridoje, tiksliau, Sent Pitersberge, kuriame gimiau ir augau, namuose nebuvo oro kondicionierių. Vasaros čia karštos ir tvankios. Būdavo tik keli pasirinkimai, kaip atsigaivinti: vanduo ir paplūdimys.

Palyginti su kitomis sporto šakomis, buriavimas buvo pigus, nes nuosavo laivo, jeigu nedalyvaudavai varžybose, nereikėjo. Mano tėvai nusprendė mane leisti į buriavimo pamokas tam, kad karštą vasarą neperkaisčiau.

Ką jums reiškia buriuoti? Šiuo metu tai yra mano darbas. Bet visą laiką nuo devynerių metų, kai pradėjau buriuoti ir buvau aktyvi sportininkė, niekada nenorėjau, kad buriavi-

Sudėjus viską, ko buriavimas moko, galima daryti išvadą, kad tai vis dėlto sunkus sportas. Žinoma, kad sunkus. Aš norėjau jį mesti vos tik pradėjusi. Florida, Tampos įlanka, yra visų Jungtinės Amerikos Valstijų žaibų sostinė. Šiame regione smogia daugiausia žaibų pasaulyje. Šiais laikais mes galime pasižiūrėti orų prognozes, sekti radarus ir sužinoti, ar galime vaikams leisti buriuoti, ar ne.

Dirbame pagal visus saugumo reikalavimus. O prieš penkis dešimtmečius, kai pradėjau buriuoti aš, net gelbėjimosi liemenių jachtose nebuvo.

OLIMPINIai linkėjimai

Toji gamtos stichija užklupo vasarą. Ėjo antra savaitė nuo tos dienos, kai pradėjau buriuoti. Aš buriavau Tampos įlankoje. Nebuvo jokio vėjo. Ir staiga – lietus kaip iš kibiro, griaustinis ir daugybė žaibų blyksnių. Buvo baisu. Grįžusi namo ilgai verkiau, sakiau tėvams, kad daugiau niekada gyvenime neburiuosiu. Tėvai liepė užbaigti suderėtas treniruotes, o paskui, jeigu nenorėsiu lankyti, galėsiu mesti. Viską turėdavau baigti iki galo – taip buvau mokoma.

Praėjus išgąsčiui mąsčiau: vis dėlto man pavyko pasprukti iš didelės audros, tai gal aš jau esu gera buriuotoja? Treneris lyg tyčia pasiūlė dalyvauti varžybose. Laimėjau pačias pirmąsias lenktynes!

Kaip tapote olimpiete?

Baigusi universitetą įsidarbinau chemike. Buvo kompiuterių eros pradžia.

Man labai patiko dirbti kompiuteriu.

Pažįstamas pasiūlė programuotojos darbą, kurį penkiolika metų vėliau dirbau. Šis darbas man suteikė pragyvenimo laisvę ir padėjo išsilaikyti sporte.

Dirbti kompiuteriu galėjau ir būdama toli nuo savo kėdės biure. Toks darbas suteikė laisvę ir galimybę sportuoti bei užsidirbti.

1984 m. vasaros olimpinės žaidynės vyko Los Andžele, kuriame gyvenau.

Per žaidynes stebėjau plaukimo ir buriavimo varžybas. Buriavo tik vyrai.

1984-ųjų pabaigoje Tarptautinis olimpinis komitetas paskelbė, kad 1988 m. pirmą kartą olimpiadoje bus leidžiama lenktyniauti ir moterims.

Buvau žinoma buriuotoja ne tik savo šalyje. Dar 1976-aisiais buvau pripažinta Amerikos metų buriuotoja.

Pirmasis apie galimybę startuoti žaidynėse užsiminė mano vyras, taip pat kompiuterininkas ir didelis buriavimo entuziastas. Jis sakė, kad privalau kovoti dėl olimpinio kelialapio. Paklausiau, su kuo man buriuoti, jeigu įgulą turi sudaryti dvi sportininkės. „Aš tau surasiu partnerę“, – toks buvo mano vyro atsakymas. Ir jam pavyko.

470 klasės jachtą buriuoja dviese: vieno pareiga vairuoti, o kito komandos nario – kontroliuoti bures.

Aš mažo ūgio ir visuomet buvau vairininkė. Partnerė irgi norėjo vairuoti, bet mano sutuoktiniui pavyko ją įtikinti, kad vairininkė turiu būti aš. Lynne Jewel galiausiai sutiko, nes buvo aukštesnė ir pagal fizinius duomenis labiau tiko būti junga bei kontroliuoti bures. Ji buvo nuostabi komandos narė. Mes tapome puikiu duetu, nes buvome skirtingos ir viena kitą papildėme.

Įsimintiniausias buriuojant nutikęs įvykis?

Tai buvo 1987-aisiais, kai rengėmės Seulo olimpinėms žaidynėms. Treniravomės Fort Loderdeilio mieste su savo 470 klasės jachta. Treneriai buvo geriausi pasaulyje, bent jau vienas jų, Davidas Ullmanas, – tai tikrai.

Mes su partnere buvome stipriai išsiveržusios į priekį. Tačiau treneris visiems liepė grįžti namo. Vakarėjo.

Valtims pasisukus į krantą tapome nebe pirmos, o paskutinės. Sulūžo vairas ir negalėjome plaukti. Visi tolo nuo mūsų. Šaukėme, bet niekas neišgirdo ir neatsisuko pažiūrėti atgal. Visi buriuotojai grįžo namo, sėdo vakarieniauti, o mes plūduriavome Atlanto vandenyne ir negalėjome nieko padaryti. Kaip tyčia užėjo didelė audra.

Golfo srovė mus nešė tolyn į Atlanto vandenyną. Temo.

Pamatėme didžiulį žvejybinį laivą, bet jis praplaukė pro mus. Manėme, kad geriausiu atveju atsidursime kitoje Atlanto pusėje. Vis dėlto žvejybinis laivas vengdamas audros padarė didelį lanką ir sugrįžo prie mūsų. Jūreiviai paklausė: „Ar jums viskas gerai?“. Mes teištarėme: „Neeee, negerai!“ Po ilgų pastangų ir kelių nesėkmingų bandymų žvejai įkėlė mūsų jachtą ir mus pačias į laivą. Tai buvo siaubinga patirtis. Beje, ir tada mes dar neturėjome gelbėjimosi liemenių, tad pačios plaukti negalėjome, o ir šventa buriavimo taisyklė – niekada nepalik savo laivo – to daryti neleido...

Per vakarienę komandos draugai ir treneriai pagaliau mūsų pasigedo.

Kilo panika. Kai treneriai paskambino į uostą, jiems buvo pranešta, kad mus išgelbėjo žvejai.

Kokia buvo ta diena, kai tapote olimpine čempione?

Dabar žiūriu į nuotraukas ir negaliu patikėti, kad ten buvau aš. Manau, reikia dalyvauti bent dvejose olimpinėse žaidynėse, nes pirmą kartą būna tiek streso, jaudulio, ypač jeigu dar iškovoji olimpinio čempiono titulą.

Iš viso buvo šeši plaukimai. Prieš paskutinį plaukimą pirmavome. Tačiau po finišo nebuvome tikros, ar aukso medalis vis dar mūsų, nes distancijoje buvome apvirtusios. Vėjas apvertė ne vieną jachtą. Iki kranto, kur buvo teisėjai ir žiūrovai, dar reikėjo plaukti apie valandą. Siaubinga nežinoti, laimėjai ar ne. Žinoma, paskui buvo daug džiaugsmo, sveikinimų.

Laikraščiai rašė, kad mes ant aukščiausiojo garbės pakylos laiptelio išnirome iš vandens.

A.Jolly ir I.Vitkutė

Po ketverių metų olimpinės žaidynės vyko Barselonoje, tačiau mes abi su L.Jewel jau turėjome vaikų. Sutarėme Barseloną praleisti ir vėl rengtis 1996 m. žaidynėms Atlantoje. Buriavome, treniravomės, bet ne visur spėjome.

Daug lengviau derinti darbą ir pasiruošimą olimpinėms žaidynėms nei gerų mamų pareigas su pasirengimu žaidynėms.

Ar teko ką nors girdėti apie Lietuvą, jos buriuotojus?

Visose šalyse, esančiose prie Baltijos jūros, yra puikių buriuotojų! Baltijiečiai nebijo nei vėjo, nei šalčio, yra labiau užsigrūdinę nei Floridos buriuotojai.

Domiuosi viso pasaulio buriavimu ir ypač olimpiniu. Žinau, kad turite Pekino olimpinę vicečempionę. Linkiu turėti stiprių sportininkų ir kitose žaidynėse.

Svarbiausia visuomet mėgautis tuo, ką darai. Jeigu mėgaujiesi tuo, ką darai, savaime daugiau treniruojiesi ir pasieki geresnių rezultatų. allison jolly

Ką patartumėte jauniems buriuotojams?

Svarbiausia visuomet mėgautis tuo, ką darai. Jeigu mėgaujiesi tuo, ką darai, savaime daugiau treniruojiesi ir pasieki geresnių rezultatų.

Man teko treniruoti ir visai mažus vaikus. Aš matydavau, kaip tėvai juos verčia buriuoti, nors mažyliams tai nepatinka. Bandydavau patarti, kad prievarta sunku išauginti gerą sportininką.

Ko palinkėtumėte žurnalo skaitytojams?

Linkiu būti sveikiems, greitiems, stipriems, išmintingiems. Niekada nepamirškite, kad kiekvienas darbas turi teikti malonumą. Mėgaukitės gyvenimu ir tuo, ką darote, – tada viskas klostysis sėkmingai. Po trejų metų Tokijo olimpinėse žaidynėse daug atidžiau stebėsiu Lietuvos atletų pasirodymus. Linkiu jums turėti stiprių sportininkų!

OLIMPINĖ PANORAMA

15

FORUMAS

Bus naudos ar tik pliusiukas?

Kovo 29 d. Seime vyko sporto forumas skambiu pavadinimu „Nacionalinės sporto politikos laikmečio iššūkiai ir jų sprendimai“. Forumą organizavo Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija bei Lietuvos sporto universitetas.

Algis Balsys Mariaus Naruševičiaus nuotr.

Forume dalyvavo įvairių sporto organizacijų atstovai

Pagrindinius pranešimus skaitė Lietuvos sporto universiteto (LSU) rektorius dr. Aivaras Ratkevičius, Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ direktorius Giedrius Grybauskas bei Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Edvinas Eimontas.

LSU rektorius pradėjo kalbą nuo beždžionių vaikščiojimo ir baigė šių dienų aktualijomis, kad Lietuvos sportui reikia strategijos ir veiksmų plano. „Šiuo metu Europos šalyse daug dėmesio skiriama sveikai gyvensenai ir fiziniam aktyvumui. Norime šią žinią perteikti šalies sporto visuomenei. Lietuvoje susitarta, kad sporto sąvoka apima didelio meistriškumo pasiekimus ir fizinį aktyvumą, bet fiziniam aktyvumui skiriama nepakankamai dėmesio. Parengta strategija, tačiau norime pasiūlyti veiksmų planą, kaip geriau ją įgyvendinti, ir atlikti tyrimą, ko reikia šalies gyventojų sveikatinimui skatinti“, – sakė A.Ratkevičius. „Sporto identiteto stiprinimas – sporto plėtros prioritetas“ – tokia buvo G.Grybausko pranešimo tema, kurią pristatydamas jis pateikė argumentų, kodėl būtent sporto identiteto stiprinimas yra sporto plėtros prioritetas. Sportas, kaip sparčiai besiplečiantis sektorius Europos ekonomikoje, sukuria apie 3 proc. BVP ir 3,5 proc. darbo vietų. Šiuo metu pagal fiziškai aktyvių žmonių ir sporto specialistų kiekį Lietuvoje kelis kartus atsiliekame nuo išsivysčiusių Europos šalių. Galima prognozuoti, kad Lietuvoje daugės fiziškai aktyvių žmonių, todėl 16

OLIMPINĖ PANORAMA

daugiau reikės ir trenerių, kineziterapeutų, taikomosios fizinės veiklos, aktyvaus laisvalaikio specialistų. G.Grybauskas taip pat kalbėjo apie sporto federacijų veiklą, jų gebėjimą rūpintis moksleiviais, svarstė sporto srities socialinės reklamos svarbą, siūlė Lietuvą paversti dviračių šalimi.

E.Eimontas aptarė skirtingų suinteresuotų subjektų bendradarbiavimą įgyvendinant sporto politiką. „Sporto bendruomenė turi dažniau susitikti ir kalbėtis. Privalome susitarti, kokia turi būti šalies sporto sistema, kaip ji atrodys po 5–10 metų. Kam ir kokie vaidmenys turi tekti, ar reformuojame 27 metus veikiančią sistemą, kuri keitėsi nedaug, ar viską taip ir paliekame?“ – klausė LFF prezidentas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad nėra sisteminio požiūrio į sporto šakos plėtrą, ir sakė, jog sportą reikėtų vystyti per federacijas.

Vėliau pranešėjai savo vietas prezidiume užleido LTOK prezidentei Dainai Gudzinevičiūtei, KKSD generaliniam direktoriui Edžiui Urbanavičiui, asociacijos „Sportas visiems“ prezidentui Bronislavui Vasiliauskui, Lietuvos studentų sporto asociacijos prezidentui Česlovui Garbaliauskui. Prezidiume liko Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Kęstutis Smirnovas ir A.Ratkevičius.

Visi buvo paprašyti tarti trumpą žodį, kuris būtų tarsi įvadas į diskusijas. K.Smirnovas: „Ši konferencija rodo, kad sportas labai svarbus. Viskas

360 STUDENTų

Į Lietuvos sporto universitetą kasmet įstoja apie 360 studentų.

FORUMAS

Salėje buvo nemažai tuščių vietų

yra mūsų rankose...“ E.Urbanavičius: „Diskusijų provokacija buvo pranešimuose. Turime ieškoti permainų. Teisingi sprendimai, kai jiems pritaria dauguma...“ D.Gudzinevičiūtė: „Lietuvos nevyriausybinių organizacijų forume pernai kalbėjome apie sporto modelį. Valstybinė sporto strategija skiriasi nuo LTOK matymo. Visuomenininkai pasirengę atlikti dar daugiau funkcijų. Visuomenininkai – pigūs, entuziastingi. Neseniai susipažinau su šio forumo rezoliucija. Sutinku, kad sporto plėtra turi būti vykdoma per sporto federacijas...“ B.Vasiliauskas: „Nežinau, kiek dar reikės forumų, kuriuose kalbėsime apie sporto naudą. Nesportuojantis žmogus kasmet valstybei kainuoja apie 1,5 tūkst. eurų. Strategijoje numatykim, kur būsime po dešimties, penkiolikos metų...“ Č.Garbaliauskas kalbėjo apie šalies studentų sportą ir laimėjimus. „Per tris valandas šalies sporto problemų neišspręsime“, – pridūrė.

A.Ratkevičius jau buvo pasakęs ir ilgesnį žodį.

Forumo moderatoriui Mindaugui Reinikiui paskelbus apie pradedamą diskusiją į tribūną vienas po kito ėjo kalbėtojai, kiti žodį tarė iš savo vietų.

Dabar pats laikas informuoti skaitytojus, kas gi dar, be jau minėtų iškilių asmenybių, dalyvavo šiame renginyje. Kaip jau skelbta, forumo iniciatoriai buvo Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija bei Lietuvos sporto universitetas. Kiek Seimo nariams rūpėjo šis forumas, akivaizdžiai bylojo tautos išrinktųjų dalyvavimas jame: daugiausia vienu metu pustuštėje salėje sėdėjo keturi Seimo nariai, o iki pabaigos išbuvo vos du – K.Smirnovas ir sveikuolis Dainius Kepenis. Iš viso salėje buvo apie 90 žmonių ir jų kas valandą mažėjo: dalyvavo kai kurių sporto federacijų vadovai ar atstovai, dėstytojai, mokytojai, keli treneriai, keli žurnalistai. Ne vienam kilo klausimas, kas ir ką kvietė į šį forumą, kokiu principu buvo atrenkami dalyviai.

Pastaruoju metu daug diskutuojama apie permainas sporte, svarstoma, kaip galėtų keistis jo struktūra ir valdymas, koks yra sporto pasiekimų ir visuomenės fizinio aktyvumo santykis. Apie tai buvo kalbama ir forume. Vis dėlto dauguma oratorių gynė savo atstovaujamos srities interesus, per daug neieškojo bendros sporto strategijos sąlyčio taškų. O vienas kalbėtojas tiesiai paklausė: kokia šios dienos forumo tema?

Forume buvo pasirodęs ir V.Alekna

Diskusijose kalbėjo D.Kepenis, Nacionalinės sveikatos tarybos narė prof. Irena Misevičienė, buvęs Seimo vicepirmininkas Vydas Gedvilas, Savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos prezidentas Albinas Grabnickas, Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos prezidentas prof. Algirdas Raslanas, mokytojas Virginijus Jaras, Lietuvos dviračių sporto federacijos prezidentas Romualdas Bakutis, Lietuvos rankinio federacijos prezidentas Donatas Pasvenskas, futbolo klubo „Utenis“ direktorius, žurnalistas Artūras Gimžauskas, Lietuvos trenerių profesinės sąjungos pirmininkas Kastytis Pavilonis ir kiti.

E.Urbanavičius pareiškė, kad KKSD sutinka prisiimti atsakomybę ir būti pertvarkos lyderis, bet pridūrė, kad departamentas neturi reikiamo svorio priimti vieną ar kitą svarbų sprendimą politiniu lygmeniu.

D.Gudzinevičiūtė atkreipė dėmesį, kad keistai rengiami su sportu susiję įstatymai, neatsižvelgiama į visuomenininkų siūlymus. Ne vienas kalbėtojas patarė neskubėti priimti Sporto įstatymo. Ir apie iššūkius kalbėta nemažai, tik vargu ar greit juos pavyks įgyvendinti.

Kai kuriems dalyviams atrodė, kad forumas surengtas LSU apginti. Pagrindo tokioms kalboms suteikė tai, kad tos pačios dienos rytą Jaunimo ir sporto reikalų komisija svarstė klausimą dėl sporto mokslo ir studijų potencialo koncentravimo Lietuvos sporto universitete. LSU Švietimo ir mokslo ministerijai yra pateikęs siūlymą, kuriame leido suprasti nenorintis integruotis į jokias kitas aukštąsias mokyklas. Jis pasiūlė universitetinių studijų programas, susijusias su sportu, koncentruoti LSU.

Sportas, kaip sparčiai besiplečiantis sektorius Europos ekonomikoje, sukuria apie 3 proc. BVP ir 3,5 proc. darbo vietų Europoje. Šiuo metu pagal fiziškai aktyvių žmonių ir sporto specialistų kiekį Lietuvoje kelis kartus atsiliekame nuo išsivysčiusių Europos šalių.

Giedrius Grybauskas

Į komisijos posėdį atvykęs LSU rektorius sakė, kad sunku įsivaizduoti Lietuvą be sporto, samprotavo apie mažėjantį žmonių skaičių, kuris nulems ir studentų mažėjimą. Rektoriaus teigimu, palyginti su specializuotais kitų šalių sporto universitetais, LSU studentų skaičius nėra toks mažas – kasmet į jį įstoja apie 360 studentų. Visi kalbėtojai, kurie minėjo LSU, apie jį atsiliepė teigiamai.

Salėje buvo išdalyta sporto forumo deklaracija, kuri prašyte prašėsi redaguojama. Kilo abejonių, ar apskritai ją verta priimti. Vis dėlto deklaracija buvo priimta, bet klausimas, ar duos ji kokios naudos Lietuvos sportui, ar tik bus padėtas pliusiukas, kad renginys Seime įvyko, lieka atviras.

OLIMPINĖ PANORAMA

17

ATGARSIAI

Salto nukeliamas į JUNGTINES VALSTIJAS Europos sunkiosios atletikos čempionate Splite Aurimas Didžbalis iškovojo du medalius: laimėjo rovimo rungtį, o dvikovėje liko trečias.

Algis Balsys

LSAF nuotr.

žvilgsnis rezultatai Štai kokias vietas 2017 m.

Europos sunkiosios atletikos čempionate užėmė kiti Lietuvos sunkiaatlečiai: Arnas Šidiškis (svorio kategorija iki 105 kg) liko vienuoliktas – 360 kg (163 kg + 197 kg).

Sergejus Lichovojus (svorio kategorija iki 105 kg) užėmė 14 vietą tarp 20 dalyvių – 353 kg (160 + 193).

Martynas Sasnauskas (svorio kategorija iki 77 kg) liko 17-as – 290 kg (130 + 160).

Irmantas Kačinskas (svorio kategorija iki 85 kg) tarp 21 dalyvio užėmė 16 vietą – 317 kg (140 + 177).

Vincas Šlevinskis (svorio kategorija per 105 kg) buvo 18-as – 346 kg (156 + 190).

18-metis Deivydas Jucius (svorio kategorija per 105 kg) su 317 kg (140 + 177) liko 21-mas tarp 25 dalyvių.

Splite A.Didžbalis iškovojo auksą rovimo rungtyje

Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzinis prizininkas Aurimas Didžbalis (svorio kategorija iki 94 kg) Kroatijoje vykusiame Europos sunkiosios atletikos čempionate užtikrintai laimėjo rovimo rungtį, kuri jam daug rūpesčių sukėlė olimpinėse žaidynėse.

Kaip pamename, Rio mūsų atletas tik trečiuoju bandymu iškėlė pirmąjį tąsyk užsisakytą svorį – 177 kg. Splite rauti štangą sekėsi daug geriau. Visi trys bandymai buvo sėkmingi: iškelta 173 kg, 177 kg ir 181 kg. Pastarasis svoris garantavo Aurimui rovimo rungties čempiono medalį. Artimiausią varžovą jis aplenkė vienu kilogramu.

18

OLIMPINĖ PANORAMA

Salto nebuvo Ir stūmimo rungtį mūsiškis pradėjo sėkmingai. Pirmuoju bandymu klaipėdietis nesunkiai iškėlė 205 kg. Antrajam užsisakė įprastą 213 kg svorį, tačiau iškelti nepavyko. Kadangi varžovai stūmė truputį geriau, siekiant aukso dvikovėje Aurimui teko rizikuoti ir jis lemiamam mėginimui užsisakė 215 kg. Tiek iškėlė Rio de Žaneire, bet Splite štanga nepakluso. Baigus stūmimo rungtį visiems pretendentams į medalius paaiškėjo, kad A.Didžbalis šio veiksmo varžybose liko ketvirtas, o dvikovėje iškovojo bronzos medalį – 386 kg (181+205).

Išstūmęs 214 kg šią rungtį laimėjo

Ukrainos atstovas Dmytro Čumakas, kuris bendroje įskaitoje liko antras – 388 kg. Dvikovės čempionu tapo rusas Adamas Maligovas, stabiliausiai ir racionaliausiai rovęs bei stūmęs štangą – irgi 388 kg (180 + 208). Beje, dvikovės auksą rusui garantavo tai, kad jis buvo 80 gramų lengvesnis už ukrainietį.

A.Didžbalis du kartus lipo ant nugalėtojų garbės pakylos. Tačiau jo firminio pergalės salto nei Splito sunkiosios atletikos gerbėjai, nei „Eurosporto“ televizijos žiūrovai neišvydo.

Kodėl? „Salto demonstruoju tada, kai būna puiki nuotaika, labai geras

ATGARSIAI

Europos čempionate A.Didžbalis įgyvendino ne visus savo planus

rezultatas. Deja, šįkart iki puikaus rezultato šiek tiek pritrūko. Salto teks palaukti iki kito čempionato. Tikiuosi, kad šį sėkmę simbolizuojantį šuolį pavyks atlikti per šių metų pabaigoje JAV vyksiantį pasaulio čempionatą“, – sakė 25-erių metų stipruolis. patenkintas komanda Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos prezidentas ir šalies rinktinės vyriausiasis treneris Bronislavas Vyšniauskas liko patenkintas ne tik A.Didžbalio, bet ir kitų mūsų šalies stipruolių pasirodymu Splite. „Mažai valstybei iškovoti du medalius – didelis laimėjimas. Visada norisi daugiau, bet reikia pasidžiaugti tuo, ką parsivežėme namo. Šiame Europos čempionate dar nevyko olimpinių taškų medžioklė, ji prasidės kitais metais.

Todėl neforsavome įvykių, nesiekėme rekordų. Vyksta darbinis procesas. Gaila, kad Europos čempionate dėl alkūnės traumos negalėjo dalyvauti kitas pajėgus mūsų svorio kategorijos iki 94 kg atstovas Žygimantas Stanulis. Jis taip pat galėjo rungtis dėl medalio. Europos čempionate iš viso dalyvavo septyni mūsų sportininkai, visi, galima sakyti, pasirodė pagal galimybes. Turime gabaus jaunimo, kuris nuoširdžiai dirba. Tikiu, kad jų pastangos ateityje bus vainikuotos medaliais“, – sakė treneris.

Iškovota vienuolikta komandinė vieta Europoje – taip pat Lietuvai didelis pasiekimas. „Europoje tarp suaugusiųjų komandinėje įskaitoje dar niekada taip aukštai nebuvome pakilę. Aplenkėme net 26 valstybes, tarp kurių yra ir Gruzija, Ispanija, Prancūzija, Slovakija, Moldavija – šalys, visada garsėjusios galingais sunkiaatlečiais. Dirbame kryptingai – iš įvairių Lietuvos miestų kviečiamės sunkiosios atletikos talentus, treniruojamės Klaipėdos sunkiosios atletikos centre, kuriame sudarytos sąlygos gyventi, maitintis, sportuoti. Žinoma, sąlygos galėtų būti ir geresnės. Bet svarbu, kad tame pačiame centre treniruojasi ir mūsų

Su treneriu B.Vyšniausku

stipriausieji, ir pradedantieji. Manau, vaikui didelė motyvacija toje pačioje salėje matyti ir Aurimą Didžbalį, ir Žygimantą Stanulį. Klaipėdos miesto valdžia žada, kad neilgai trukus bus pastatyta šiuolaikinė sunkiosios atletikos sporto bazė. Yra projektas. Jau greit prasidės darbai uostamiesčio Paryžiaus Komunos gatvėje“, – džiaugėsi B.Vyšniauskas.

Atletas įspėja teisėjus Treneris atsakė ir į kitus „Olimpinės panoramos“ klausimus.

Jau ne kartą rašėme, bet dar sykį priminkite skaitytojams, kodėl A.Didžbalis prieš kiekvieną veiksmą dešine ranka parodo teisėjams kairiąją alkūnę?

Po traumos ta ranka iki galo neišsitiesia. Visi teisėjai žino šitą Aurimo problemą, bet dėl šventos ramybės reikia parodyti...

Splite startavote atsargiai. Rovimo pradžiai užsisakėte tik 173 kg. Tai Rio pamoka?

Kartais atsargumas gėdos nedaro.

Prieš rovimą viską sudėliojome labai gerai. Trečias bandymas buvo čempioniškas toje rungtyje.

Stūmimo varžybų taip pat sėkmingai sustrateguoti nepavyko? Į medalius pretendavę varžovai pradėjo gaudyti lyderį. Jų treneriai pirmieji užsakinėjo savo sportininkams svorius. Mums reikėjo neatsilikti iš pradžių ant popieriaus. Tenka pripažinti, kad taktinę kovą pralaimėjau.

Bet tai aišku dabar, o ne kovos įkarštyje.

Pasaulio sunkiosios atletikos čempionatas vyks metų pabaigoje,

lapkričio 28 – gruodžio 5 d. Kokios varžybos dar bus iki pasaulio čempionato?

Beveik visi mūsų pajėgiausi sportininkai yra studentai. Jie dalyvaus Baltijos šalių studentų žaidynėse Rygoje, o rugpjūčio mėnesį pasaulinėje universiadoje Tailande. Apskritai reikia pasakyti, kad per metus sunkiaatlečiams būna tik dvejos trejos didelio meistriškumo varžybos. Mes retai matomi ir girdimi...

Kas iš mūsiškių rengsis pasaulio čempionatui?

Visų pirma tai tie sportininkai, kurie dalyvavo Europos čempionate. Žinoma, ne vienas privalės pagerinti savo asmeninius rezultatus. Prie jų prisidės traumas išsigydę Ž.Stanulis, Tomas Ličinchajus. Yra dar pora jaunų, perspektyvių sportininkų. Reikia, kad pasaulio, Europos čempionatuose dalyvautų komanda, mažiausiai keturi atletai. Dar geriau, kai ant pakylos gali išeiti aštuoni sportininkai ar daugiau. Tik komanda pajėgi iškovoti šaliai ne vieną, o daugiau olimpinių kelialapių.

Svarbu, kad tame pačiame centre treniruojasi ir mūsų stipriausieji, ir pradedantieji. Manau, vaikui didelė motyvacija toje pačioje salėje matyti ir Aurimą Didžbalį, ir Žygimantą Stanulį.

Bronislavas Vyšniauskas

Ar A.Didžbalis šeimos dar nesukūrė?

Merginą turi, bet į piršlius dar nekvietė. Gal kol kas ir neičiau: tegul pirma gerai pasirodo Tokijo olimpinėse žaidynėse 2020-aisiais.

Kaip vertinate vykstančias reformas šalies sporte?

Aš jau ne kartą išsakiau savo nepasitenkinimą vis didėjančia biurokratija: per rašymus ir skaičiavimus treneriai atitraukiami nuo pagrindinio savo darbo – treniruoti sportininkus.

OLIMPINĖ PANORAMA

19

ŽVILGSNIS Andrejaus Ivanovo nuotr.

Lietuvos rinktinės lyderis T.Kaukėnas

Tikslas pasiektas, svajonė – ne Pirmą kartą Lietuvos biatlono istorijoje žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvaus net keturi mūsų šalies biatlonininkai.

Marytė Marcinkevičiūtė

Kelialapių į kitąmet vasario 9–25 d.

Pjongčange vyksiančias žiemos olimpines žaidynes dalybos dar nesibaigė, bet Lietuvos biatlonininkai jau žino, kad į Pietų Korėją keliaus keturiese.

Tai paaiškėjo susumavus devynių Pasaulio taurės etapų ir pasaulio čempionato Austrijoje rezultatus.

Tiek mūsų vyrai, tiek moterys Tautų taurės įskaitoje užėmė 22 vietą. Patekus į pirmąjį dvidešimtuką į žaidynes galima siųsti po penkis vienos lyties sportininkus. O pirmos penkios vyrų ir moterų Tautų taurės komandos Pjongčange turės net po šešis sportininkus.

20

OLIMPINĖ PANORAMA

Iš viso olimpinėse žaidynėse varžysis po 115 vyrų ir moterų. Kol kas išdalyta 218 bilietų į Pjongčangą. Dar po šešis vyrus ir moteris paaiškės kitą sezoną, kai bus paskirstytos vadinamosios žaliosios kortos. Jos atiteks šalių, kurių atstovai šį sezoną nepateko į žaidynes, sportininkams pagal reitingą. Bet ne daugiau nei dviem iš vienos valstybės.

Suburta pajėgi rinktinė Kas lėmė, kad mūsų šalies biatlonininkai žaidynėse turės rekordinę rinktinę? Lietuvos biatlono federacijos (LBF) prezidentas Arūnas Daugirdas teigia, kad tai dėsningo

ir kryptingo darbo rezultatas. Juk į olimpines žaidynes kol kas nepateko tikrai aukšto lygio Estijos, Rumunijos, Kinijos moterų, Lenkijos vyrų komandos, kurioms belieka tikėtis kvietimų.

Lietuvoje suburta gera pagrindinė, arba vadinamoji A, komanda (Natalija Kočergina, Natalija Paulauskaitė, Diana Rasimovičiūtė, Gabrielė Leščinskaitė, Tomas Kaukėnas, Vytautas Strolia, Karolis Dombrovskis ir Rokas Suslavičius), kuriai iš pradžių vadovavo keturi, o vėliau trys treneriai.

Rinktinės vyr. treneris – estas Meelis Aasmae. Jam talkino Aurimas Bučelis ir Ruslanas Nikitinas.

ŽVILGSNIS

čempionas

1

Vienas Lietuvos biatlonininkas yra tapęs olimpiniu čempionu.

1984 m. su SSRS rinktine estafetės 4x7,5 km varžybose triumfavo Algimantas Šalna.

N.Kočergina – ne tik sportininkė, bet ir mokslų daktarė

Praėjusį sezoną prie komandos buvo prisijungusi ir kineziterapeutė, fizinio rengimo trenerė Laura Gedminaitė, kuri, kai galėjo, važiavo į treniruočių stovyklas ir varžybas. Nuo šių metų vasario iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto gavus didesnį finansavimą buvo pasamdytas slidžių tepėjas iš Estijos, vėliau iš Ukrainos. „Kai naujojo sezono išvakarėse įvyko mūsų komandos prisistatymas, sakiau, kad norai ir svajonės yra daug didesni. Kaip sakoma, koks kareivis nenori būti generolas. Pagal 2015– 2016 m. rezultatus vyrų Tautų taurės įskaitoje netgi buvome pakilę į 20 vietą, todėl neatsitiktinai mūsų slaptos svajonės buvo tą patį padaryti ir olimpinės atrankos sezoną.

Svajojome apie 20 vietą, bet galutinėje įskaitoje vyrai nukrito dviem laipteliais žemiau. Merginos liko toje pačioje 22 vietoje. Šias vietas mes realiai ir planavome. Tai – laimėjimas. Savo tikslą pasiekėme, bet svajonės žaidynėse turėti visos sudėties estafečių komandas neįgyvendinome. Realybė tokia, kad iš tų 30 komandų, kurios dalyvauja Pasaulio taurės varžybose, esame patys neturtingiausi, labiausiai nuskriausti ne tik finansiniais resursais, bet ir infrastruktūra – nėra kitos komandos, kuri namie neturėtų reikalavimus atitinkančios šaudyklos“, – apgailestauja A.Daugirdas.

Netrūko problemų LBF prezidentas atskleidžia šias pagrindines bėdas: finansiniai ir žmogiškieji (trūko dar vieno trenerio,

gydytojo, didžiąją sezono dalį nebuvo slidžių tepėjo) resursai, pasenęs transportas, kuriuo ypač daug važinėta, bei ligos, persekiojusios kone visus mūsų olimpinės rinktinės kandidatus. Tarkime, G.Leščinskaitė taip ir neatgavo sportinės formos per visą sezoną, dažnai sirguliavo N.Paulauskaitė, kuriai balandžio pradžioje teko operuoti gerklę. Rimtai sezono metu net kelis kartus sirgo K.Dombrovskis, T.Kaukėnas.

Sportininkams teko labai didelis krūvis tiek per parengiamąjį periodą, tiek per varžybas – iki kovo 31 d. pagrindinių sportininkų treniruočių dienoraščiuose užrašyta, kad jie per 11 mėnesių treniravosi daugiau nei 220 dienų, dažnai po du kartus per dieną, nuo gruodžio iki kovo dalyvavo per 30 įskaitinių aukščiausio lygio varžybų. „Esame maža komanda, neturime atsarginių suolelio, negalime lyderiams leisti pailsėti ir tikslingai rengtis svarbiausiems startams. Viliamės, kad artimiausią sezoną jaunimas įvykdys Pasaulio taurės varžybų normatyvą, tada turėsime daugiau taktinės erdvės, lyderiai galės kitaip planuoti pasirengimą“, – viliasi A.Daugirdas.

Jam antrina A.Bučelis: „Turime tris stiprius biatlonininkus: T.Kaukėną, V.Strolią ir K.Dombrovskį, o R.Suslavičius dar yra šiek tiek žemesnio meistriškumo. Jeigu būtume turėję dar bent du aukštesnio lygio atletus, vyrų estafečių komanda be didesnių problemų būtų pelniusi kelialapį į žaidynes.

Biatlonininkams teko didžiulis krūvis: sezoną pradėjome lapkričio 28-ąją, kiekvieną savaitgalį vyko varžybos – kai kada net po kelis startus per savaitgalį. Negalėjome praleisti nė vienų įskaitinių lenktynių. Tai labai išvargino. O kada pailsėti, atsigauti po sunkių kovų? Jau pats pirmasis Pasaulio taurės varžybų etapas Švedijoje parodė, kad visos komandos sustiprėjo – visi mobilizavo jėgas prieš olimpinę atranką: treneriai, tepėjai, gydytojai, psichologai, o kur dar naujausias inventorius ir kita pagalba.

Tarp jų – ir mūsų pagrindiniai varžovai rumunai, anglai, lenkai, kazachai, slovėnai, korėjiečiai. O mes prieš pat olimpinį sezoną nukraujavome – rinktinę dėl sveikatos bėdų atsisakė treniruoti porą metų su ja dirbęs šaudymo treneris Aleksandras Akulevičius iš Baltarusijos.“

Esame maža komanda, neturime atsarginių suolelio, negalime lyderiams leisti pailsėti ir tikslingai rengtis svarbiausiems startams.

Arūnas Daugirdas

Kaip ir ankstesniais metais, Lietuvoje veikia penki biatlono centrai: Vilniuje, Vilniaus rajone, Visagine, Ignalinoje ir Anykščiuose. Būtent juose ir subrendo dabartinė komanda, kuriai tobulėti iš pradžių padėjo iš Baltarusijos pakviestas treneris Viktoras Korčaginas.

Olimpiečiai paaiškės kitąmet „Šiandien jau turime užsiauginę visavertę, konkurencingą, Pasaulio taurės vertą komandą. Pasaulio taurės varžybose esame išsikovoję trijų sportininkų, kurie renka įskaitinius taškus į Tautų taurės įskaitą, kvotą.

Priklausomai nuo kvotos dalyvavimą Pasaulio taurės varžybose dalinai kompensuoja Tarptautinė biatlono OLIMPINĖ PANORAMA

21

ŽVILGSNIS

Alfredo Pliadžio nuotr.

sąjunga. Tačiau komandai išlaikyti reikia pridėti dar tiek pat savo lėšų.

Gaila, bet neturime tiek pinigų, kad galėtume daugiau dėmesio skirti jaunimo komandoms, joms lieka tik trupiniai nuo A rinktinės“, – dėsto A.Daugirdas.

Lietuvos biatlono olimpinė rinktinė paaiškės kitąmet, todėl dabar sportininkų laukia ne mažiau įtempti mėnesiai, stengiantis pasiekti pačią geriausią sportinę formą ir tapti olimpiečiais. Pasak LBF prezidento, apie komandos vidaus atranką, kriterijus dar anksti kalbėti, nes laukia ilgas ir intensyvus pasirengimo olimpinėms žaidynėms laikotarpis.

D.Rasimovičiūtė dalyvavo ketveriose olimpinėse žaidynėse

ĮDOMU

ISTORIJA Nepriklausomos Lietuvos biatlonininkai olimpinėse žaidynėse 1992 m. Albervilis Gintaras Jasinskas. 10 km sprintas – 64 vieta, 20 km asmeninės lenktynės – 19 vieta.

Kazimiera Strolienė. 7,5 km sprintas – 27 vieta, 15 km asmeninės lenktynės – 28 vieta.

1994 m. Lilehameris Gintaras Jasinskas. 10 km sprintas – 55 vieta, 20 km asmeninės lenktynės – 58 vieta.

Kazimiera Strolienė. 7,5 km sprintas – 48 vieta, 15 km asmeninės lenktynės – 62 vieta.

1998 m. Naganas Liutauras Barila. 10 km sprintas – 59 vieta, 20 km asmeninės lenktynės – 43 vieta.

2002 m. Solt Leik Sitis Liutauras Barila. 10 km sprintas – 82 vieta, 20 km asmeninės lenktynės – 62 vieta.

Diana Rasimovičiūtė. 7,5 km sprintas – 66 vieta.

2006 m. Turinas Karolis Zlatkauskas. 10 km sprintas – 90 vieta.

Diana Rasimovičiūtė. 7,5 km sprintas – 18 vieta, 10 km persekiojimo lenktynės – 27 vieta, 15 km asmeninės lenktynės – 66 vieta.

2010 m. Vankuveris Diana Rasimovičiūtė. 7,5 km sprintas – 25 vieta, 10 km persekiojimo lenktynės – 34 vieta, 15 km asmeninės lenktynės – 30 vieta.

2014 m. Sočis Tomas Kaukėnas. 20 km asmeninės lenktynės – 23 vieta, 10 km sprintas – 48 vieta, 12,5 km persekiojimo lenktynės – 40 vieta.

Diana Rasimovičiūtė. 15 km asmeninės lenktynės – 42 vieta, 7,5 km sprintas – 51 vieta, 10 km persekiojimo lenktynės – 43 vieta.

22

OLIMPINĖ PANORAMA

Viskas bus paskelbta vėliau, išaiškinta tvarka, taisyklės, kad nebūtų jokių ginčų, nesusipratimų. Federacijos vadovai siekia, kad į Pjongčango olimpines žaidynes vyktų tie, kurie galėtų kovoti dėl aukščiausių vietų, būtų pasiekę savo geriausią sportinę formą ir visiems įrodę, kad šiandien yra stipriausi.

Apie mokslus ir bėdas Visą sezoną sėkmingai lenktyniavo visaginietė N.Kočergina – ji sprinto rungtyje keturis kartus pateko į 60-tuką. Sportininkė gimė Donecke, vėliau su tėvais įsikūrė atomine elektrine garsėjusiame Visagine. Iš pradžių Natalija slidinėjo – ją treniravo Igoris Terentjevas. Kai ėmė mąstyti apie sportinės karjeros pabaigą, 2012-aisiais išgirdo trenerio Jevgenijaus Pečionkino siūlymą išbandyti jėgas biatlono trasoje.

Natalija siekia ne tik sporto, bet ir mokslo aukštumų. Praėjusių metų gruodį Lietuvos sporto universitete ji apgynė daktaro disertaciją. „Truputį nukentėjo jos rezultatai, nes visas dėmesys buvo sutelktas į mokslą, buvo nelengva susikoncentruoti į pagrindinius metų startus. Bet šiemet ji viską atiduoda vien biatlonui“, – sako A.Bučelis.

N.Kočergina tapo šio sezono Lietuvos moterų biatlono rinktinės lydere. O kas nutiko penktosioms olimpinėms žiemos žaidynėms besirengiančiai D.Rasimovičiūtei, kuriai šis sezonas buvo itin sunkus?

Kovo mėnesį ignalinietei buvo diagnozuota reta plaučių liga, kurią teko gydyti. Po to laukė kitas smūgis – skyrybos su vyru latviu Ilmaru Briciu.

Dar viena priežastis, trukdžiusi svariai startuoti, – Diana per anksti pradėjo treniruotis ant pirmojo sniego. Jau lapkričio mėnesį įgijo gerą sportinę formą, puikiai pasirodė atvirame Norvegijos čempionate, kuriame už-

ėmė 12 vietą, bet šis pakilimas buvo trumpalaikis.

Su Latvijos sportininkais besitreniruojančią D.Rasimovičiūtę vėl ėmė treniruoti jau anksčiau su ja dirbęs Vitalijus Urbanovičius. Tačiau besibaigiant sezonui jis paliko komandą.

Lietuvos biatlono federacija kalbino Dianą prisidėti prie Lietuvos rinktinės, su kitais rinktinės nariais ji dalyvavo dviejose treniruočių stovyklose. „Su Diana nuolat bendraujame, nuo mūsų ji niekur nepabėgo, yra šalia ir mums reikalinga. Sportininkės negalima nurašyti, nes jos potencialas didelis, jo viso dar neišnaudojo. Dabar rinktinės senbuvės laukia didelis iššūkis – patekti tarp dviejų geriausių šalies biatlonininkių ir nuvykti į penktąsias olimpines žaidynes. Rengtis reikės labai rimtai, nes yra ir daugiau norinčiųjų vykti į žaidynes“, – pasakoja A.Daugirdas.

Startuos mišri estafetė Pjongčange Lietuva vis dėlto turės estafetės komandą – mišrią. 2014 m.

Sočyje mišrių estafečių varžybos buvo pirmą kartą įtrauktos į olimpinių žaidynių programą. Tada jėgas bandė 18 komandų, o Pjongčange jų bus ne daugiau nei 22. Tad mūsų šalies kvartetui atsiranda galimybė kovoti dėl gana aukštos vietos. „Dabar, kai artėja olimpiniai metai, su treneriais sėsime prie stalo ir bandysime nupiešti bendrą viziją, kaip sukomplektuoti komandą, kad jai nieko netrūktų gerai pasirengti olimpinėms žaidynėms. Tai padaryti mūsų sąlygomis bus ganėtinai sunku. Bet daugiau eksperimentuoti jau negalime. Norime išgryninti visas klaidas, kurias padarėme, ir jų nekartoti“, – sako A.Daugirdas.

Pjongčange mūsų sportininkai dar dalyvaus sprinto, asmeninėse varžybose ir, atsižvelgus į sprinto rezultatus, jeigu kas nors pateks į geriausiųjų 60-tuką, – startuos persekiojimo rungtyje. Olimpinėse žaidynėse bus ir bendro starto rungtis, joje varžysis tik 30 geriausių sportininkų – visi individualių rungčių olimpiniai medalininkai, atletai, patenkantys į sezono reitingo geriausiųjų 15-tukus, o likusieji pagal geriausius pasirodymus kitose žaidynių biatlono rungtyse.

Tiki komanda Keturiais olimpiniais kelialapiais reikia džiaugtis, bet ar neteks raudonuoti, kai mūsų biatlonininkai olimpinėse trasose užims paskutiniąsias vietas? „Jeigu netikėtume komanda – nedirbtume. Aš ja visą laiką tikiu. Praė-

ŽVILGSNIS

Pjongčango žaidynėse Lietuvos rinktinė galės startuoti mišrių estafečių varžybose

Vienas taikliausių Lietuvos biatlonininkų K.Dombrovskis

jusių metų rudenį gavau labai rimtų siūlymų dirbti su Lenkijos ir Korėjos rinktinėmis, bet nesusigundžiau. Noriu dirbti su saviškiais“, – pabrėžia A.Bučelis.

A.Bučelis jaunystėje buvo neblogas slidininkas, vėliau slidinėjimo treneris, subūrė gerą sprinto komandą. Išugdė Vankuverio olimpietį Modestą Vaičiulį ir su juo turėjo vykti į žaidynes. Bet neišvyko. „Pasijutau, kad Lietuvos slidinėjimui esu nereikalingas, o norėjau tobulėti. Pasibaigus olimpiadai Lietuvos biatlono federacija pakvietė mane vykti į Europos čempionatą Estijoje, kurioje D.Rasimovičiūtė iškovojo du sidabro medalius. Sutikau, nes mačiau šios sporto šakos perspektyvą.

Man veiklos netrūksta, čia atradau save. Mažesnių šalių treneriai turi ir slides tepti, ir prie žiūronų stovėti, šaudymo rezultatus fiksuoti ir analizuoti. Viską reikia sekti, fiksuoti, filmuoti. Mes sritimis nesiskirstome, visi turime padaryti gerą darbą, kad būtų matyti rezultatas. Valandų neskaičiuoju, dirbu nuo ryto iki vakaro“, – sako A.Bučelis.

LBF prezidentas priduria, kad slidžių tepėjas komandoje atsiranda tik nuo lapkričio mėnesio ir būna iki kovo, kol vyksta varžybos.

A.Bučelis atkreipia dėmesį į buvusį slidininką olimpietį V.Strolią, kuris šį sezoną iš mūsų biatlonininkų buvo greičiausias slidinėjimo trasoje. Kaip biatlonininkas, jis yra dar tik pradedantysis, todėl turi daug galimybių tobulėti. „Trys mūsų vyrai yra lygiaverčiai. Tik T.Kaukėnas sugebėdavo mobilizuotis ir susikaupti lemiamiems startams. Jis gimė po laiminga žvaigžde, mokėjo laimėti ir jaunių, jaunimo, o dabar – ir suaugusiųjų varžybas“, – patikina A.Bučelis.

LBF prezidentas A.Daugirdas priduria, kad biatlonas – tokia sporto šaka, kur vieną dieną gali būti dešimtuke, o kitą toli nuo jo: „Yra labai nedaug sportininkų, kurie nuolat patenka į pirmąjį dvidešimtuką. Mūsų biatlonininkams, pasiekus gerą sportinę formą ir sėkmingai pasirodžius šaudymo varžybose, 30-tukas yra įkandamas. Prisiminkime sėkmingą T.Kaukėno pasirodymą per Sočio olimpines žaidynes. Jeigu paskutinėje ketvirtoje ugnies linijoje jis būtų buvęs taiklus, galėjo laimėti medalį.“ Nežinia dėl šaudyklos Netaiklūs šūviai jau senokai yra Lietuvos biatlonininkų Achilo kulnas, o Lietuvos žiemos sporto centras Ignalinoje – didelis galvos skausmas. Nors iškilo nauja šaudykla, sporto kompleksas, bet Lietuvos biatlono čempionatai vyksta Maduonoje, Latvijoje, o Ignalinoje nerengiamos ir pagrindinės treniruočių stovyklos. „Šaudykla neatitinka reikalavimų, jos negalima tinkamai eksploatuoti.

Kažkas panašaus, lyg turėtume plaukimo baseiną, bet jame nebūtų vandens. Senoji šaudykla Ažušilėje netgi labiau tinka pratyboms nei naujoji.

Bet ten jau nuimti skydai“, – paaiškina A.Daugirdas.

Jeigu netikėtume komanda – nedirbtume. Aš ja visą laiką tikiu. Praėjusių metų rudenį gavau labai rimtų siūlymų dirbti su Lenkijos ir Korėjos rinktinėmis, bet nesusigundžiau. Noriu dirbti su saviškiais.

Aurimas Bučelis

Bet viltis atgimė – iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo skirta pinigų šaudyklos rekonstrukcijai, todėl biatlonininkai tikisi, kad jau šią vasarą šaudykla bus pertvarkyta.

Sezoną Lietuvos biatlonininkai jau baigė. Paskutiniai tą padarė N.Kočergina, T.Kaukėnas ir K.Dombrovskis, kurie balandžio mėnesį dar palenktyniavo Suomijoje. Kiti buvo paleisti trumpų atostogų ir tvarkėsi mokslus, buities reikalus. Balandžio pabaigoje rinktinė pradeda pasirengimą olimpinėms žaidynėms, bus surengtos pirmosios treniruočių stovyklos.

V.Strolia – greičiausias iš lietuvių slidinėjimo trasoje

OLIMPINĖ PANORAMA

23

Alfredo Pliadžio nuotr.

talentai

D.Kutkaitė su savo auklėtinėmis

Tiesia kelią į olimpines žaidynes Dar prieš porą metų Lietuvos meninės gimnastikos atstovės olimpinių kandidatų sąraše atrodė utopija, o šiandien tai realybė.

Lina Daugėlaitė

„Lietuvos komandos nepažinti“, – po šių metų vasarį Maskvoje vykusių varžybų, kuriose lietuvės užėmė ketvirtą vietą, ištarė Rusijos meninės gimnastikos federacijos prezidentė Irina Viner.

Maskvoje su naująja programa debiutavusios jaunosios mūsų šalies gimnastės, treniruojamos garsiosios Dalios Kutkaitės, nustebino visus. Lietuvos rinktinė iškovojo ketvirtą vietą, vos 0,15 balo atsilikusi nuo trečią vietą užėmusių Bulgarijos gimnasčių, bet aplenkusi Europos vicečempiones baltaruses. Šiandien Lietuvos jaunimo rinktinė dėlioja paskutinius akcentus prieš gegužės 19–21 d.

Budapešte vyksiantį Europos čempionatą, o rinktinės trenerė D.Kutkaitė drąsiai kalba apie norą prasibrauti tarp dešimties geriausiųjų. Nors vos prieš ketverius metus Lietuvos jaunimo rinktinė Europos čempionato grupinėse varžybose buvo tik 25-ta. „Daug metų turbūt nebuvo tikėjimo – galvodavo, na, išeis Lietuvos komanda, padarys, gaus žemą įvertinimą, ir tiek. Netikėjome sistema, kuri buvo patogi: pasportavom, nuvažiavom į kažkokias C, B lygio varžybas, parsivežėm medalius – ir visi paten24

OLIMPINĖ PANORAMA

kinti. Saviveikla“, – kodėl autsaiderių vaidmuo lietuvėms buvo tapęs norma, svarsto D.Kutkaitė.

Būtent ji, prieš trejus metus sugrįžusi į Lietuvą iš Ispanijos, kurioje gyveno daugiau nei du dešimtmečius, perėmė Lietuvos meninės gimnastikos federacijos vairą į savo rankas, įkūrė savo vardo gimnastikos akademiją, tapo Lietuvos rinktinės trenere ir įsiūbavo meninės gimnastikos vandenis Lietuvoje. Prieš dvejus metus Lietuvos jaunimo rinktinė Europos čempionate jau palypėjo aukštyn – užėmė 16 vietą. Šiai Lietuvos jaunimo rinktinei Europos čempionatas bus debiutinis. Tik dvi komandos narės – vilnietės Aurelija Šotaitė ir Gabija Makutėnaitė turi tokio rango varžybų patirties, nes yra dalyvavusios individualiose rungtyse.

Dirba profesionaliai Komanda, kuri Maskvoje privertė kilstelėti į viršų antakius meninės gimnastikos vilkus, buvo suburta praėjusios vasaros liepą. Į ją atrinktos geriausios 2002–2003 m. gimimo mergaitės iš visos Lietuvos – po dvi vilnietes, kaunietes ir klaipėdietes. „Komanda paliko įspūdį, nes visos kaip klonuotos – visos

Mano charakteris – čempionės.

Ir turbūt labiausia, ko nemėgstu gyvenime, – tai pralaimėti.

Dalia Kutkaitė

talentai

šviesios, visos vienodo ūgio. Graži ir vienoda komanda – labai svarbu“, – patyrusi meninės gimnastikos specialistė patikina, kad šioje sporto šakoje išvaizda – pusė darbo.

Kitą pusę gimnastės turi padaryti išėjusios ant kilimo. Tam, kad jos tobulėtų, reikėjo pakeisti darbo metodus. Dviračio iš naujo D.Kutkaitė nepuolė išradinėti, bet ir vėl privertė suktis abu jo ratus. „Mano laikais buvo taip, kaip yra dabar. Buvo normalu turėti salę, buvo daug stovyklų, mes treniruodavomės ryte ir vakare. Bet paskui prasidėjo periodas, kad salę gaudavai kartą per dieną, o surinkti vaikų iš visos Lietuvos buvo neįmanoma – jie nenorėdavo važiuoti ar nebuvo kam jų treniruoti. Įvairių priežasčių buvo...“ – nutęsia pašnekovė. Šiandien Lietuvos rinktinė ir vėl treniruojasi profesionaliai. Nepaisant to, kad ją sudaro trijų miestų atstovės, kartu jos dirba labai dažnai. „Po varžybų mergaitės grįžta dešimčiai dienų į namus – ir vėl susirenkame, būna stovyklose po dvi tris savaites.

Prieš pat Europos čempionatą ir visas mėnuo išeis, – pasakoja D.Kutkaitė, o jos akys švyti. – Pagaliau išsipildė mano svajonė – jos iš tikrųjų yra komanda.

Viena kitą labai palaiko – tai vieninga komanda.“ Rytais Lietuvos rinktinės narės treniruojasi Vidaus reikalų ministerijos, vakarais – VGTU sporto salėje.

Pastarojoje naudojasi valandomis, kurias turi išpirkusi D.Kutkaitės akademija. Kadangi meninės gimnastikos atstovės neturi savo salės, treniruotė prasideda ir baigiasi kilimo patiesimu. Kilimą patiesti užtrunka 10–15 min. „Nors vaikai dabar taip išsimuštravę, kad ir per penkias minutes patiesia. Ypač greitai suvynioja, kai baigiasi treniruotė. Kai reikia išvynioti, truputį užtempia“, – šypsosi trenerė.

D.Kutkaitės akademija turi įsigijusi tarptautinius standartus atitinkantį kilimą. Tokie buvo naudoti ir Rio olimpinėse žaidynėse. Tiesa, dėl to, kad neturi nuolatinės salės, po kilimu negali padėti specialaus podiumo, nors ir jį turi. „Kad jį patiestume, turėtų būti nuolatinė salė, nes tai yra trijų valandų darbas.

Ant jo paskui dedamas kilimas – tokioje aikštelėje vyksta varžybos. Bet mes treniruojamės ant gero kilimo, atitinkančio visus tarptautinius reikalavimus“, – apie darbo sąlygas prasitaria trenerė.

Kadangi salės nuomojamos, laikas gimnastėms itin brangus ir jį reikia išnaudoti maksimaliai: jeigu per treniruotę kažkas nepavyksta, negali salėje pasilikti ilgiau, nes ateina kitos sporto šakos atstovai ir gimnastės turi atlaisvinti aikštelę. „Galima sakyti, kad Lietuvoje meninė gimnastika dabar verčiasi aukštyn kojomis. Dalia jau padarė didžiulį darbą ir triūsia negailėdama jėgų, įdėdama ir savo lėšų. Visi stengiamės kiek galime padėti, bet ji daro labai daug. Mergaičių pas mus visą laiką būdavo. Bet dabar kitas požiūris į darbą, jos treniruojasi stovyklose, visą laiką būna kartu ir labai daug dirba. Daug padeda, sudaro mergaitėms sąlygas sportuoti Klaipėdos miesto sporto centras „Viesulas“, Kauno sporto mokykla „Startas“, Vilniaus miesto sporto centras“, – vardija Lietuvos gimnastikos federacijos generalinis sekretorius Algimantas Prunskas.

D.Kutkaitė – labiausiai tituluota Lietuvos gimnastė

Dviem galvomis aukščiau D.Kutkaitė dėkinga Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, kad patikėjo ja ir skyrė lėšų. Pinigai atveria gimnastėms kelius į tarptautinius turnyrus, be kurių sportininkai – kaip be rankų. „Mes galime važinėti į tarptautinius mums svarbius turnyrus. Pirmą kartą taip – čia turbūt istorinis įvykis. Kartu man tenka ir didžiulė atsakomybė, nes mumis patikėjo, todėl norime, kad rezultatas būtų kuo geresnis“, – apie tai, kaip žingsnelis po žingsnelio gimnastės keliauja į priekį, pasakoja trenerė.

Patikėjo Dalia ne tik sporto vadovai. Svarbiausia turbūt tai, kad Europos čempionė įpūtė tikėjimo ir motyvacijos jaunimui. „Man didžiausias džiaugsmas buvo tas, kad mes vis dėlto įrodėme, jog ir su Lietuvos vardu galime išeiti ir gauti tokius pačius įvertinimus, kokių sulaukia autoritetingos gimnastikos šalys Bulgarija, Rusija ir Baltarusija, – prisimindama turnyrą Maskvoje šypsosi D.Kutkaitė. – Kai vaikai tuo patikėjo, iš karto atsirado visai kita motyvacija dirbti. Bet kaip ir visur, reikia pralaužti ledus. Nedaryti visada yra paprasčiausia. Daryti kažką labai sunku, nes ne visi galbūt to nori, ne visi supranta, kam reikalingos tos investicijos. Bet rezultatas turi savo kainą“, – sako Europos čempionė, kuri pergalių kainą žino turbūt geriau nei kas kitas. Žino D.Kutkaitė ir tai, kad norint sulaukti aukštų teisėjų įvertinimų Lietuvos gimnastėms reikia būti visomis dviem galvomis geresnėms už varžoves.

Ji neslepia, kad teisėjavimas – tamsioji meninės gimnastikos pusė, o pelnyti teisėjų palankumą reikalauja ne mažiau juodo darbo, nei atliekamo per treniruotes. Tai, kad lietuvės neturi vardo tarptautinėje arenoje, yra mūsų komandos Achilo kulnas.

įdomu KARJERA Dalia Kutkaitė 1982 m. tapo absoliučia Europos meninės gimnastikos čempione, yra daugkartinė Europos čempionatų prizininkė. 1983 m. tapo pasaulio meninės gimnastikos čempionato prizininke dviejose rungtyse, 1984 m. geros valios žaidynių vicečempionė. Pasaulio taurės varžybų čempionė ir prizininkė.

Absoliuti SSRS čempionė (1981–1984 m.), 15 kartų Lietuvos čempionė.

1991–2007 m. dirbo Ispanijos meninės gimnastikos federacijoje, vadovavo Ispanijos nacionalinei jaunimo rinktinei, rengė suaugusiųjų rinktinę Sidnėjaus olimpinėms žaidynėms. Nuo 2014 m. – Lietuvos meninės gimnastikos federacijos Vykdomojo komiteto prezidentė.

2015 m. pradėjo organizuoti tarptautinį meninės gimnastikos turnyrą „Dalia Kutkaitė Cup“. Šis turnyras yra įtrauktas į Tarptautinės gimnastikos federacijos kalendorių.

„Teisėjų politika lemia viską. Visiems dabar yra šokas, jiems dar reikia suvirškinti, iš kur čia atsirado tokia komanda, kurios niekas neplanavo ir neskaičiavo. Reikia priprasti. Bando mus ir psichologiškai palaužti, ne visada būna objektyvūs įvertinimai, kaip, pavyzdžiui, nutiko Kijeve. Bet mes laikomės.

Jeigu mergaitės viską padarys, teisėjams nieko kito nebeliks, kaip tik mus pripažinti. Nors garantijų negaliu duoti, nes gimnastikos teisėjavimo politika yra gana žiauri“, – atsidūsta trenerė.

Sportinės karjeros metais ji pati pajuto, ką tai reiškia. „Tik būdamas sportininkas į tokius dalykus nesigilini – OLIMPINĖ PANORAMA

25

talentai Alfredo Pliadžio nuotr.

SĖKMĖ FINALAS Balandžio 7–9 d. Italijos mieste Pezare vyko Pasaulio taurės etapas, kuriame dalyvavo ir Lietuvos meninės gimnastikos grupinių pratimų jaunimo rinktinė, treniruojama D.Kutkaitės. Kartu su lietuvėmis turnyre startavo dar 21 Europos valstybės komandos, taip pat Japonijos ir Kinijos gimnastės.

Lietuvos komanda pateko į finalą ir iškovojo aštuntą vietą. „Mūsų tikslas buvo papulti į dešimtuką, bet išėjo dar geriau, negu svajojome – patekome į finalą, į aštuntuką. Dabar atsirado dar didesnė motyvacija dirbti“, – džiūgavo D.Kutkaitė.

Jaunai Lietuvos rinktinei tai buvo paskutinė repeticija prieš Europos čempionatą, kuriame ji debiutuos. Europos čempionatas vyks gegužės 19–21 d. Vengrijos sostinėje Budapešte.

Vilniuje vykstančiame D.Kutkaitės taurės turnyre dalyvauja planetos gimnastikos žvaigždės. Nuotraukoje – rusė D.Averina

matai, jauti, bet tiesiogiai nesusiduri. Dirbi savo tiesioginį darbą. O kai dirbi trenere, susiduri su viskuo.

Turi mokėti ir vaikus apginti, ir teisėjus įtikinti. Bet pirmiausia yra darbas. Ir mergaitės žino, kad joms nėra kito kelio, kaip tik būti visomis dviem galvomis aukščiau, kad jas vertintų lygiai taip pat, kaip stipriąsias komandas. Vienodai gerai pasirodžiusios gero įvertinimo jos negaus“, – neabejoja D.Kutkaitė.

Ispanijos pamokos Trenerės darbo bagažą D.Kutkaitė susikrovė gyvendama Ispanijoje. Šioje Pietų valstybėje meninės gimnastikos atstoves ji treniravo 24 metus. „Man teko ruošti Europos čempionatui Ispanijos jaunimo rinktinę, paskui padėti prieš olimpines žaidynes, o galiausiai aš likau atsakinga trenerė už individualisčių paruošimą Sidnėjaus žaidynėms“, – ispaniškas pamokas prisimena lietuvė, su kuria tuo metu kartu dirbo ir keletas stiprių specialistų iš Rusijos, Bulgarijos.

Ryšiai, likę dar nuo sportinės karjeros metų, o vėliau užmegzti dirbant trenere, šiandien jai padeda bandant į naujas aukštumas pakelti Lietuvos meninės gimnastikos lygį. „Rezultatas – ne vienas žmogus, o visa komanda“, – šypsosi. Į Lietuvą ji pasikvietė trenerę iš Ukrainos Svitlaną Vasylievą, stipriausios mokyklos Ukrainoje ir Irinos Deriuginos auklėtinę, ilgai dirbusią ir su Vokietijos rinktine. Choreografijos pamokas gimnastėms veda pagrindinė Operos ir baleto teatro choreografė Rūta Butvilienė. Lietuvos olimpiniame sporto centre su jauna Lietuvos rinktine dirba sporto psichologas.

Pasirodymo kompoziciją Lietuvos jaunimo rinktinei sukūrė nusipelniusi Lietuvos trenerė Aldona Giriūnienė. „Kol ji buvo Lietuvoje, grupiniai pasirodymai visada buvo aukštumoje ir klestėjo. Dabar ji dirba Ispanijoje. Jos ruošti grupiniai pasirodymai Ispanijoje visada užima prizines vietas. Ji mano pirmoji 26

OLIMPINĖ PANORAMA

trenerė, aš ja labai pasitikiu“, – neslepia D.Kutkaitė, originalią lietuvių atliekamą programą įvardijanti kaip vieną komandos pranašumų.

Tiesia kelią į žaidynes Išmokusi nuo mažumės kovoti dėl pergalių D.Kutkaitė ir šiandien negali kitaip. „Aš taip auklėta.

Mano charakteris – čempionės. Ir turbūt labiausia, ko nemėgstu gyvenime, – tai pralaimėti“, – prisipažįsta garsi gimnastė. Todėl žingsnis po žingsnio kurdama darbo sistemą Lietuvoje ir šiandien dėliodama paskutinius akcentus prieš Europos čempionatą mintyse D.Kutkaitė turi didingesnę viziją – olimpines žaidynes.

Ar pavyks olimpinę svajonę pasiekti jau Tokijuje? „Mes bandysime, aišku... Bet tikiu, kad dar iki kitų žaidynių mums tikrai pavyks“, – įsitikinusi trenerė.

Pasak jos, labai svarbu, kad po Rio olimpinių žaidynių visos komandos buvo naujai suburtos. Tai lietuvėms, bandančioms įgyti tarptautinį pripažinimą, – didelis palengvinimas. „Visi tarsi pradeda nuo nulio. Jeigu tektų susidurti su komandomis, kurioms tai būtų antra ar trečia olimpiada kartu, prasimušti naujokėms būtų labai sudėtinga. O dabar visos komandos naujos, tad gali nutikti visaip“, – svarsto Lietuvos rinktinės trenerė.

Lietuvės kol kas svajoja apie olimpinį debiutą komandų varžybose. Iki svajonės apie pasirodymą olimpinių žaidynių individualiose rungtyse – dar ilgas kelias. „Nežinau, kiek dar turėtų praeiti laiko, kad galėtume dalyvauti individualiose gimnastikos rungtyse. Netempiame dar iki to lygio. Jeigu pasižiūrėsime į Rusijos, Baltarusijos, kitų pirmaujančių šalių gimnastes – jų labai aukštas meistriškumas“, – realiai padėtį vertina D.Kutkaitė.

Olimpinėse gimnasčių komandų varžybose dalyvauja 12 ekipų.

Galima sakyti, kad Lietuvoje meninė gimnastika dabar verčiasi aukštyn kojomis. Dalia jau padarė didžiulį darbą ir triūsia negailėdama jėgų, įdėdama ir savo lėšų.

Visi stengiamės kiek galime padėti, bet ji daro labai daug.

Algimantas Prunskas

PAMĄSTYMAI

Protingi laimi čempionatus Daugelis krepšinio entuziastų yra girdėję terminą „krepšinio intelektas“. Šiandien retas analitinis straipsnis apsieina be šio raktažodžio.

Dr. Dainius Genys VDU sociologas Sąlyginai neseniai viešumoje išpopuliarėjęs terminas jau skverbiasi į buitinį žodyną. Įdomu tai, kad nepaisant tendencijos „Google“ paieška nepateikia jokio apibrėžimo. Tad kas tai yra ir kodėl jis toks svarbus?

Jau pats termino krepšinio IQ pavadinimas išduoda esmę: tai intelektinių gebėjimų panaudojimas sporte. Paprastai tariant, tai sportinio atletiškumo ir fizinio potencialo praturtinimas racionaliais sprendimais. Kalbame ne apie teorines žaidimo istorijos ar svarbiausių įvykių žinias, bet apie intelekto panaudojimą žaidimo metu.

Pavyzdžiui, gebėjimą suprasti žaidėjų judėjimą erdvėje, juvelyrinius perdavimus, analizuoti gynybines schemas ir priklausomai nuo situacijos parinkti tinkamiausias puolimo taktikas, jausti neverbalinę tiek savos, tiek priešininkų komandos narių komunikaciją ir t.t.

Anksčiau ši savybė neatrodė svarbi – ji buvo priskiriama prie žaidėjo intuicijos ir interpretuojama kalbant apskritai apie sportininko talentą. Šiandien yra kitaip. Vis labiau galime įžvelgti ryškėjančią skirtį tarp sportinio talento, kuris siejamas su fizinėmis sportininko savybėmis bei sugebėjimais, ir sportinio IQ, kuris, kaip minėta, sietinas su atleto mąstymu. Tokia prieiga gerokai praplečia sporto intuicijos aspektą.

Anksčiau buvo tikima, kad intuicija, lygiai kaip atletiškumas, yra įgimta savybė (dar prieš dešimtmetį krepšininkai skirstyti į gerus žaidėjus ir tuos krepšininkus, kurie pasižymi puikia intuicija), o šiandien manoma, kad tai išugdoma ir išmokstama žaidimo detalė.

Dar vienas svarbus krepšinio IQ aspektas – sportininko poveikis komandai.

Ką tai reiškia? Tai gebėjimas atpažinti ne tik savo, bet ir kitų komandos narių silpnąsias ir stipriąsias puses bei padėti žaidėjams tobulėti. Pavyzdžiui, kodėl nemažai krepšinio ekspertų nuvertina Domanto Sabonio komandos draugo

Š.Jasikevičius išsiskirdavo savitu mąstymu aikštelėje

Russello Westbrooko galimybes tapti naudingiausiu NBA žaidėju (MVP), nors jis žaidžia daugiau nei įspūdingai? Pagrindinis priekaištas – jis per mažai rūpinasi komandos draugais ir pernelyg daug galvoja apie save. Taip, jo individuali statistika įspūdinga, bet klausimas, ar šis žaidėjas geba priversti komandos narius būti geresnius, lieka atviras. Nors tai būdinga daugeliui didžiųjų krepšininkų jų jaunystėje, atėjus karjeros brandai dažnas jų sugebėdavo priversti visus komandos narius pasijusti esant geresnius (pradedant Larry Birdu, Michaeliu Jordanu ir baigiant Kobe Bryantu ar netgi Jamesu Hardenu). Neatsitiktinai kalbant apie talentingus krepšinio trenerius pastebima, kad daugelis jų dar būdami žaidėjai pasižymėjo aukštu krepšinio intelektu.

Ar galima krepšinio intelekto terminą praplėsti ir pritaikyti platesniame sporto kontekste? Kaip būtų galima apibūdinti sportinį intelektą?

Kol kas apie tai plačiai nekalbama, bet visai tikėtina, kad tokia mąstymo kryptis netruks prigyti. Su neįtikėtinai didele konkurencija susiduriančiame profesionaliajame

sporte nebepakanka vien specifinių fizinių gebėjimų ir talento. Na, gal ir pakaktų, jei kalbėtume apie vidutinį lygį, bet šnekant apie aukščiausią profesionalumo laipsnį vis svarbesnis vaidmuo tenka intelektiniams gebėjimams.

Vis labiau galime įžvelgti ryškėjančią skirtį tarp sportinio talento, kuris siejamas su fizinėmis sportininko savybėmis bei sugebėjimais, ir sportinio IQ, kuris sietinas su atleto mąstymu.

Net ir fiziškai talentingi sportininkai, nenorintys likti vidutinybėmis, priversti tobulėti šia kryptimi. Čia turimas galvoje ne tik konkrečios sporto šakos schemų ir taktikos išmanymas, gebėjimas skaityti situacijas, akimirksniu priimti toliaregiškus sprendimus, bet ir žmogiški pažinimo bei bendravimo gebėjimai (įsilieti į komandą, pakelti komandinę dvasią, demonstruoti pagarbą varžovams, palaikyti santykius su sirgaliais ir t.t.).

Perfrazuojant žinomą posakį galima teigti: talentingi žaidėjai laimi rungtynes, o protingi – čempionatus. Akivaizdi tendencija, tarpstanti aukščiausio lygio sporte, – didesnės apimties ir įvairių pjūvių analizė. Jeigu kalbėtume apie krepšinį, šiandien rungtynių analizė ir jai padaryti pasitelkiamų metodikų įvairovė turbūt nebenusileidžia Volstryto maklerių atliekamiems veiksmams.

OLIMPINĖ PANORAMA

27

POMėgis Loretos Gaižiuvienės nuotr.

A.Tatulis prie savo parodos stendo Alytaus savivaldybėje su Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos vadovu A.Čupkovu

Penkios skrybėlės olimpinių ženkliukų Balandį Alytaus savivaldybėje savo turimų medalių, prizų, monetų, ženkliukų ir kitų parolimpinių bei olimpinių suvenyrų parodą buvo surengęs Atėnų parolimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas, Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos narys Algirdas Tatulis.

Bronius Čekanauskas

Į parolimpinį sportą žmonės dažniausia ateina patyrę gyvenimo negandų.

Taip nutiko ir buvusiam Daugų žemės ūkio technikumo auklėtiniui, dziudo imtynininkui, svarsčių kilnotojui, tais laikais pogrindiniam atletinės gimnastikos mėgėjui ir netgi sprinteriui, 100 m bėgusiam per 11,4 sek., Algirdui Tatuliui. 1978-aisiais po nelaimingo atsitikimo darbe jam buvo amputuota kairė koja. Nuplaukė svajonės stoti į Kūno kultūros institutą, siekti sportininko ir trenerio karjeros. Žaizdos gijo ilgai ir sunkiai.

Tik po poros metų koja pradėjo gyti.

Tada jau buvo galima ir protezą pritaikyti. O su juo teko iš naujo mokytis vaikščioti.

Sportas neleido dvasiškai palūžti.

Atletinės gimnastikos klube A.Tatulis pirmą kartą išgirdo apie rengiamas neįgaliųjų varžybas. Jau buvo 38erių. Apie jo ketinimus dalyvauti ne28

OLIMPINĖ PANORAMA

įgaliųjų varžybose sužinojo treneris Anatolijus Šumovičius.

Tvirtas vyras pabandė mesti diską.

Pirmas startas buvo sėkmingas – tapo Pabaltijo čempionu! Vėliau įvairiose varžybose A.Tatulis mėtė diską, ietį, stūmė rutulį. Vis dėlto pagrindine rungtimi tapo diskas. Dalyvavo ketveriose parolimpinėse žaidynėse – Atlantoje (1996 m., 4 vieta), Sidnėjuje (2000 m., 5 vieta), Atėnuose (2004 m., 3 vieta), Pekine (2008 m., 12 vieta – visus tris kartus diskas krito už sektoriaus ribų). Jis Europos čempionas, pasaulio čempionatų prizininkas, įvairių tarptautinių varžybų nugalėtojas.

A.Tatulis – ilgametis Alytaus neįgaliųjų sportinio sveikatingumo klubo „Viltis“ pirmininkas, padedantis įvairių negalių kamuojamiems žmonėms nepalūžti, rasti vietą gyvenime. Sukaupęs didelę patirtį šioje srityje jis ruošia socialinės integracijos per kūno kultūrą ir

sportą projektus, juos įgyvendina. Turi daug apdovanojimų, o pats mieliausias – po Atėnų parolimpinių žaidynių iš prezidento Valdo Adamkaus rankų gautas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ karininko kryžius.

O kaip tapote kolekcininku? – paklausiau A.Tatulio.

Draugavau su daugiške Milda Rakauskaite. Ji rinko ir į drobinį rankšluostį segė Dauguose, Alytuje ir kitose Lietuvos vietose pasirodančius miestų, rajonų ar kokiai nors progai pagamintus ženkliukus, vienas kitas atkeliaudavo iš kaimyninės Latvijos ir jau visai ypatingas būdavo lenkiškas.

Aš kur nutvėręs kokį ženkliuką irgi nešdavau Mildai. Ji jau daug metų mano žmona ir dabar dėl gausybės namuose esančių ženkliukų, kitų suvenyrų kartais papriekaištauja. Nors būtent ji pirmoji kažkada paakino rinkti ženkliukus.

pomėgis LTOK archyvo nuotr.

A.Tatulis varžybose

Kai nuvykau į pirmąsias varžybas už Lietuvos ribų, pamačiau, kad sportininkai keičiasi ženkliukais. Pabandžiau ir aš. Iš Atlantos parolimpinių žaidynių parsivežiau apie 500 ženkliukų! Ir užsivedžiau...

Bet 1996-aisiais ir 500 lietuviškų ženkliukų mainams nebuvo lengva gauti. Ypač sportinių.

Gelbėjo PDG. Pamenate, tarybiniais laikais moksleiviams ir jaunimui reikėdavo laikyti tokius sportinius normatyvus, kurie vadinosi „Pasiruošęs darbui ir TSRS gynybai“. Sutrumpintai visi vadino PDG. Išlaikiusieji gaudavo ženkliuką. Aš iš vieno pažįstamo, nesugebėjusio laiku išdalyti, nupirkau kelis tūkstančius tokių ženkliukų. Jų vežiausi į Atlantą, Sidnėjų. Mainikauti sekėsi puikiai. Daug pasaulio parolimpiečių mano dėka yra „išlaikę“ PDG normas...

Ar skaičiavote, kiek iš viso ženkliukų yra jūsų kolekcijoje? Įvairiausių esu priskaičiavęs apie 14 tūkstančių. Parolimpiniais ir olimpiniais buvau apsegiojęs penkias dideles skrybėles nuo viršaus iki plačių brylių apačios ir net olimpinius žiedus iš jų sudėliojau. Mačiusiems tas vaizdelis patiko.

Kolekcionuojate ne tik ženkliukus?

Renku įvairius olimpinius bei parolimpinius suvenyrus ir viską, kas susiję su disko mėtymu. Štai ir šioje parodoje matėte diskininkų skulptūrėlių, monetų su disko metikais.

Kolekcionuoju šalies sporto federacijų, draugijų ženkliukus, apdovanojimus. Dukra Evelina, gyvenanti JAV,

Sporto informacijos centras-muziejus su vertingais olimpiniais eksponatais yra Alytaus Adolfo RamanauskoVanago gimnazijoje. Prie stendų du Alytaus kolekcininkai – A.Tatulis ir šio muziejaus eksponatų savininkas Z.Gramackas bei svečiai iš Vilniaus: Lietuvos kolekcininkų asociacijos viceprezidentas K.Skerys (kairėje) ir generalinis sekretorius R.Džiautas (dešinėje)

nupirko ir atsiuntė visų Amerikos NBA – krepšinio, NHL – ledo ritulio ir NFL – amerikietiškojo futbolo klubų ženkliukus.

Tai gal dukra taps jūsų kolekcijų tęsėja?

Ne. Nei ji, nei sūnus, net ir žmona, kažkada mane patį sudominusi ženkliukais, kolekcionavimu nesižavi.

Anksčiau anyta mėgdavo apžiūrinėti apdovanojimus, įdėmiai klausydavo mano pasakojimų, kas, kam ir už ką skiriamas.

Dalyvaujate kolekcininkų parodose?

Nuolatinė mano parengta ekspozicija yra Kauno protezavimo kombinate, kuriam vadovauja Algimantas Astrauskas. Alytaus savivaldybėje surengiau atsitiktinę parodą: eidamas koridoriumi pamačiau laikinai tuščius stendus ir įsiprašiau kelioms savaitėms su savo turtais. Esu kai ką rodęs Kaune sporto muziejuje.

Esate azartiškas žmogus?

O, taip. Pastaruoju metu nekantriai laukiu savaitgalių, kai galiu važiuoti į Vilnių, Kauną, net Rygą ar Lenkiją: į kolekcininkų susibūrimus, muges, parodas. Vykstu keistis, „medžioti“.

Bet į kazino nevaikštau, kortomis nelošiu. Esu stalo tenisą iš vištos žaidęs, bet tik tam, kad galėčiau nepasiturinčiam žmogui pietus parūpinti.

Ką galėtumėte atiduoti už retą ženkliuką ar labai jūsų kolekcijai reikalingą eksponatą?

Dažniausia tenka norimą daikčiuką pirkti. Bet nesu turtuolis, todėl viską

turiu daryti proto ribose. Kartais pavyksta sėkmingi mainai.

Imtumėte retą ženkliuką ar brangaus vyno butelį?

Vyno negeriu. Tai aišku, ką imčiau.

Ką patartumėte pradedantiems kolekcininkams?

Visų pirma pasitarti su patyrusiais kolekcininkais. Negriebti visko iš eilės, kas tik po ranka pasitaiko. Visko neapžiosi. Derėtų pasirinkti konkrečią sritį. Mano nuomone, Lietuvos jaunimas apskritai mažai domisi kolekcionavimu. Gal todėl, kad tai nepigus malonumas, o gal susiranda įdomesnių pramogų pinigams leisti. Į kolekcininkų renginius dažniausia renkasi solidesnio amžiaus vyrai. Taip, vyrai, nes ir moterų, sporto atributikos kolekcininkių, nedaug.

O ką patartumėte nelengvas traumas patyrusiems žmonėms?

Nepalūžti. Aišku, tam reikia labai stiprios valios. Daug gali padėti sportas ir sporto aplinką kuriantys, su neįgaliaisiais dirbantys žmonės.

Sau kažkada sakiau: jeigu sportuosiu, tvirtai atsistosiu ant kojų, būsiu pirmas varžybose. Su neįgaliaisiais, deja, ne visur dirba tikrai norintys jiems padėti žmonės. Pavyzdžiui, šiandien patekau į sunkią padėtį. Noriu treniruoti vieną gabų vaikiną, bet nėra nei inventoriaus, nei pinigų. Kreipiausi į Lietuvos neįgaliųjų sporto federaciją. O ten man atsakė: jis ne rinktinės narys, jo negalime finansuoti... Jei paremtų, manau, jis ateityje būtų ir rinktinės narys.

Kai nuvykau į pirmąsias varžybas už Lietuvos ribų, pamačiau, kad sportininkai keičiasi ženkliukais.

Pabandžiau ir aš. Iš Atlantos parolimpinių žaidynių parsivežiau apie 500 ženkliukų! Ir užsivedžiau.

Algirdas tatulis

OLIMPINĖ PANORAMA

29

KRONIKA

Balandžio 4 d.

Tarėsi sportininkų ugdymo centrų vadovai LTOK kartu su Lietuvos savivaldybių sporto mokymo įstaigų vadovų asociacija (LSSMĮVA) surengė konferenciją „Sportininkų ugdymo centrų realybė ir iššūkiai vykstančių procesų įtakoje“. Tartasi, svarstyta, kaip tobulinti tokių centrų veiklą.

Konferencijoje dalyvavo LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, generalinis sekretorius Valentinas Paketūras, KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius, Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėjas švietimo ir kultūros klausimais Jonas Mickus bei kiti.

Lietuvos sporto universiteto (LSU) rektorius dr. Aivaras Ratkevičius pasidalijo pasauline patirtimi apie fizinio lavinimo pamokų reikalingumą, o LSU profesorius habil. dr. Albertas Skurvydas pristatė svarbiausius sportininkų rengimo principus.

KKSD strategijos skyriaus vedėjas Sigitas Stasiulis pristatė valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos naujoves.

Lietuvos tėvų forumo pirmininkas Audrius Murauskas pranešime „Ar viena kryptimi žiūrime?“ atkreipė dėmesį į trenerių ir mokinių tėvų susikalbėjimą.

LSSMĮVA prezidentas Arvydas Sapka atkreipė dėmesį į tai, kad šalyje mažėja sporto mokymo įstaigų, trūksta trenerių, neefektyviai paskirstomos lėšos iš KKSD fondo ir kitų šaltinių, valstybinis sektorius nesusikalba su visuomeninėmis organizacijomis.

Konferencijos metu buvo apdovanoti šeštą kartą rengiamo Lietuvos sportininkų ugdymo centrų 2016 m. konkurso nugalėtojai ir prizininkai.

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto įsteigtus piniginius prizus įteikė LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė.

Pirmosios grupės (iš penkių didžiųjų šalies miestų sporto mokymo įstaigų ir centrų) prizininkais tapo: 1. Kauno sporto mokykla „Bangpūtys“, direktorius Rimantas Vilkas; 2. Kauno sporto mokykla „Gaja“, direktorius Evaldas Skyrius; 3. Kauno centro sporto mokykla, direktorė Saulė Malinauskienė.

Antrosios grupės (iš kitų šalies miestų ir rajonų savivaldybių) laimėtojai: 1. Anykščių kūno kultūros ir sporto centras, direktorius Žilvinas Ovsiukas; 2. Širvintų sporto mokykla, laikinai einanti direktoriaus pareigas Alina Zapolskienė; 3. Marijampolės sporto centras „Sūduva“, direktorius Gintautas Janušauskas.

Balandžio 6 d.

Baltojo lapo iniciatyva PAMINėta ir LIETUVOJE LTOK iniciatyva balandžio 6 d. buvo paminėta tarptautinė Sporto už darnų vystymąsi ir taiką pasaulyje diena.

Būtent balandžio 6 d. Atėnuose tolimais 1896-aisiais įvyko pirmosios naujųjų laikų olimpinės žaidynės.

Prieš trejus metus, 2014 m. balandžio 6 d., Jungtinės Tautos inicijavo tarptautinį šios dienos minėjimą. Simboliu tapo baltas lapas, kurį sporto žmonės visame

30

OLIMPINĖ PANORAMA

pasaulyje supranta kaip taikos simbolį.

Juk sportas nuo senovės įprasmindavo ir taikos žinutę – olimpinių žaidynių metu dar antikinėje Graikijoje būdavo sustabdomi karai. „Sportas skatina tarpusavio supratimą, toleranciją ir taiką pasaulyje“, – priminė Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas.

Kovo 30 d. Kaune LTOK surengto trečiojo

Olimpinio švietimo kongreso dalyviai taip pat atkreipė visuomenės dėmesį į šią datą, nusifotografuodami su baltais lapais rankose. Jiems buvo įteiktos baltos skraidančios lėkštės, kad iš kongreso grįžę dalyviai balandžio 6-ąją galėtų paminėti savo bendruomenėse žaisdami lėkščiasvydį ar kitus žaidimus.

Olimpinio švietimo kongreso dalyviai nusifotografavo su baltais lapais rankose

KRONIKA

Sprendimas

Dar po metų – Panevėžyje Lietuvos olimpinis fondas paskelbė, kad 2018 m. Olimpinė diena vyks Panevėžyje. Pasaulyje Olimpinė diena bus švenčiama 70-ąjį kartą, tad Aukštaitijos sostinė iškovojo galimybę surengti jubiliejinį renginį.

Panevėžiečiai tikisi, kad šventė į miestą pritrauks nuo 10 iki 15 tūkst. svečių.

Balandžio 12 d.

Olimpinę dieną bėgs ir olimpiečiai Olimpinei dienai pasirengti skirtoje spaudos konferencijoje LTOK dalyvavo Alytaus meras Vytautas Grigaravičius, Parolimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius, olimpietė Vaida Žūsinaitė, grupė „Lilas ir Innomine“ bei šeimininkai – LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir LOF pirmininkas Vitalijus Vasiliauskas.

Birželio 3 d. Alytuje vyksiančios Olimpinės dienos metu visi bėgimo mėgėjai turės galimybę išmėginti įvairaus ilgio distancijas, pabandyti aplenkti olimpiečius ir iškovoti vertingus piniginius prizus.

Alytiškiams bus malonu bėgimo trasoje išvysti ir savo kraštiečius bėgikus – Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvius Remigijų Kančį, Vaidą Žūsinaitę. Prie starto linijos taip pat stos ir maratonininkė Diana Lobačevskė, tikimasi pamatyti ir daugiau pabėgioti mėgstančių olimpiečių.

Olimpinės dienos ambasadoriumi tapęs R.Kančys visuomet akcentuoja, kad jo pirmosios nubėgtos distancijos nužymėtos būtent Alytuje.

Vienas pagrindinių kasmetinio renginio akcentų – olimpinės mylios (1988 metrų) bėgimas, kuriame tradiciškai aktyviai varžosi visi šventės dalyviai. Trumpesnė

500 m distancija skirta jauniausiems Olimpinės dienos dalyviams – vaikams iki septynerių metų. Ilgesnių nuotolių mėgėjai turės galimybę palenktyniauti 5 ir 10 km arba įveikti 5 km sportinio ėjimo trasą. Ėjikai trasoje galės lygiuotis į Lietuvos rekordininkę alytiškę Brigitą Virbalytę-Dimšienę.

500 eurų prizas bus įteiktas gausiausiai susirinkusiai komandai, tad renginį organizuojantis Lietuvos olimpinis fondas ragina nesnausti ir šia galimybe pasinaudoti įmonėms ar bendraminčių klubams.

Gausiausią dalyvių būrį delegavusi mokykla bei ikimokyklinio ugdymo įstaiga (darželis) laimės 300 eurų čekį. Be to, rėmėjų prizais bus apdovanoti jauniausias ir vyriausias bėgimo dalyvis.

„Mums bus didelė garbė ir nemenkas iššūkis Panevėžyje surengti jubiliejinę 70-ąją Olimpinę dieną, kuri vyks visai šaliai svarbiais Lietuvos atkūrimo šimtmečio metais. Esame pasiryžę sukurti šventę visiems renginio dalyviams, kurių, neabejojame, sulauksime tikrai daug. Taip prisidėsime prie kūno kultūros ir sporto plėtojimo Panevėžio mieste, regione ir šalyje“, – sakė miesto meras Rytis Račkauskas.

Šiemet didelis dėmesys bus skiriamas neįgaliųjų sportui, jų rungtis – tinklinį sėdint, golbolą ir kitas galės išbandyti visi šventės dalyviai.

Alytiškiai ir miesto svečiai kviečiami tapti jau 69-ąjį kartą pasaulyje švenčiamos Olimpinės dienos dalimi ir išbandyti norimą rungtį.

Bėgimo rungčių dalyviai gali registruotis internetu www.lteam.lt puslapyje ir sekti renginio naujienas „LTeam“ „Facebook“ paskyroje.

Balandžio 6 d.

LIETUVOS Treneriai įkūrė asociaciją Kauno „Žalgirio“ arenoje vyko steigiamasis Lietuvos trenerių asociacijos (LTA) suvažiavimas, kuriame dalyvavo 35 sporto organizacijų atstovai. Suvažiavime patvirtinti Lietuvos trenerių asociacijos įstatai, išrinkta asociacijos valdyba. Lietuvos trenerių asociacijos pirmininku tapo Žilvinas Ovsiukas. Asociacijos valdybos nariai – Mykolas Masilionis (irklavimas), Mindaugas Ežerskis (imtynės), Bronislavas Vyšniauskas (sunkioji atletika), Vaclovas Šiugždinis (dviračių sportas), Raimundas

Po šiemet birželio 3-iąją Alytuje pasibaigsiančios olimpinės šventės Panevėžio vadovams bus iškilmingai įteikta Olimpinės dienos vėliava.

Treneriai balsuoja. Kairėje – Ž.Ovsiukas Plūkas (boksas), Kęstutis Bernatavičius (sportiniai šokiai), Arūnas Kazlauskas (dviračių sportas), Laimas Dieninis (lengvoji atletika), Kastytis Pavilonis (lengvoji atletika).

Vigandas Telksnys (tenisas) tapo iždininku, Juozas Budrys (šaudymas) – revizinės komisijos pirmininku.

Iš kairės: V.Vasiliauskas, R.Račkauskas ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Sporto skyriaus vedėjas J.Jasiukaitis Lietuvoje pirmą kartą Olimpinė diena buvo surengta 1989-aisiais Vilniuje, kai olimpinis čempionas Šarūnas Marčiulionis Gedimino pilies kalne uždegė Olimpinės dienos deglą. Daugelį metų ši sporto šventė vykdavo Vilniuje, bet pastaruoju metu ji ėmė keliauti po Lietuvą. „Džiaugiamės, kad mūsų šventės vienija Lietuvą, skatina miestus bendradarbiauti. Smagu, kad suteikiame galimybę kiekvienam iš jų atskleisti savo unikalumą, įdomiai prisistatyti svečiams, turistams“, – sakė LOF direktorius Vitalijus Vasiliauskas.

V.Vasiliausko teigimu, konkreti renginio vieta Panevėžyje dar neišrinkta, drauge su Panevėžio miesto savivaldybe svarstomi keli variantai. Norima, kad Olimpinė diena vyktų dalyviams patogioje ir originalioje vietoje, kuri kuo geriau atskleistų Aukštaitijos sostinės grožį.

OLIMPINĖ PANORAMA

31

KRONIKA

Balandžio 7–11 d.

„Olimpinės kartos“ ambasadoriai Daugirdiškių mokymų centre, Trakų rajone, 23 mokiniai ir mokytojai dalyvavo jau trečiuose „Olimpinės kartos“ ambasadorių mokymuose.

Penkias dienas jie gyveno, mokėsi ir dirbo kartu, siekdami išmokti suburti mokyklos bendruomenę per įvairias sporto ir šviečiamąsias veiklas.

D.Gudzinevičiūtė ir N.Nasvytis

Balandžio 6 d.

Buriuotojams – „LTeam“ autobusiukas LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentui Nagliui Nasvyčiui perdavė naujojo „LTeam“ autobusiuko raktus. „Fiat Ducato“ atiteks jau du kartus olimpinėse žaidynėse dalyvavusiam burlentininkui Juozui Bernotui.

LTOK šiais metais pradėjo naują projektą: teiks pagalbą toms sporto šakoms, kurių sėkmingai veiklai būtinas specialusis transportas. Lietuvos buriuotojų sąjungos nariai jau kurį laiką patirdavo nesklandumų, kai į varžybas tolimose šalyse bei treniruočių stovyklas tekdavo vykti turimu senu ir nepatikimu transportu, todėl kreipėsi į LTOK pagalbos. „Mūsų tikslas visada buvo ir bus toks pats, kad sportininkai turėtų kuo geresnes sąlygas ruoštis artėjančioms olimpinėms žaidynėms. Džiaugiamės galėdami padėti ir pažadame, kad šis autobusiukas bus ne

paskutinis, išriedėjęs į gatves šiais metais“, – patikino LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė. „Džiugu, kad buvome išgirsti. Mūsų sportininkai jau pradėjo rengtis naujam olimpiniam ciklui – jie startuoja varžybose, treniruojasi ir sieks kelialapių į 2020-ųjų žaidynes. Norint sklandžiai rengtis žaidynėms J.Bernotui labai svarbu turėti patikimą transporto priemonę. Tai didelė ir svarbi dovana“, – sakė Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas N.Nasvytis.

Labiausiai naujuoju autobusiuku džiaugėsi treneris Gintautas Bernotas, kuris ir treniruoja savo sūnų burlentininką Juozą, dalyvavusį Londono ir Rio de Žaneiro žaidynėse. „Mums tenka įveikti didelius atstumus, vežtis visą buriavimo įrangą, katerį. Viena kelionė siekia apie 10 tūkst. kilometrų, štai ir dabar išvykstame į Prancūziją, todėl mums patikimas transportas – labai svarbus“, – pabrėžė G.Bernotas.

Balandžio 19 d.

Lietuvos mažųjų žaidynės Startavo antrasis Lietuvos mažųjų žaidynių etapas – regioninės atkrintamosios varžybos. Į jas pateko geriausiai pirmajame žaidynių etape pasirodžiusios ikimokyklinio ugdymo įstaigos.

Pirmajame etape dalyvavo per 200 darželių, o į antrąjį pateko 65, kurie bus suskirstyti į dešimt apskričių – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Telšių, Panevėžio, Marijampolės, Utenos, Tauragės ir Alytaus.

LTOK olimpinio švietimo direktorės Vitos Balsytės tikinimu, šiame projekte svarbiausios ne varžybos, o dalyvavimas ir mokėjimas džiaugtis asmeninėmis bei komandinėmis pergalėmis. Todėl tarp pirmojo etapo dalyvių pralaimėtojų nebuvo – visi vaikai ir juos rengę pedagogai buvo apdovanoti.

32

OLIMPINĖ PANORAMA

Mažųjų žaidynių varžybų akimirka Pirmojo etapo dalyviams teko įveikti įvairias užduotis – estafetes: kamuoliukų pernešimas, lankų siuntimas, biatlonas, „Sukeisk kepures“, „Apibėk greičiau, nuridenk tiksliau“. Šios estafetės reikalavo ne tik fizinių savybių, bet ir gero mąstymo. Projektas orientuotas ne tik į vaikų fizinių gebėjimų lavinimą ir aktyvaus gyvenimo nuostatų ugdymą, bet ir į pedagogų kvalifikacijos tobulinimą, gerosios patirties sklaidą. Gegužės mėnesį Jonavos sporto arenoje vyks Lietuvos mažųjų žaidynių finalinis festivalis. Žaidynes organizuoja LTOK ir Respublikinė ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacija.

„Šių mokymų tikslas – stiprinti mokytojų ir mokinių bendradarbiavimą, suteikiant jiems kompetencijų, reikalingų efektyviai veiklai „Olimpinės kartos“ projekte“, – sakė LTOK olimpinio švietimo direktorė Vita Balsytė.

Mokymų dalyviai buvo supažindinti su „Olimpinės kartos“ projekto esme, siekiais, olimpinėmis vertybėmis bei principais. Praktiniuose užsiėmimuose mokiniai drauge su mokytojais ieškojo būdų, kaip mokykloje patiriamus iššūkius spręsti pasitelkiant sportą. Patyrę lektoriai padėjo tobulinti lyderystės įgūdžius, skatino mokytojų ir mokinių bendradarbiavimą, aiškino, kaip įgyvendinti idėjas pasitelkiant olimpinio judėjimo filosofiją. „Man šie mokymai padėjo susivokti pačiai savyje. Atsirado naujas požiūris į bendravimą. Gerai, kad čia atvykome kartu su mokiniais – pavyko sustiprinti tarpusavio ryšį. Dabar laukia iššūkis, kaip kuo geriau perteikti įgytas žinias kolegoms“, – kalbėjo Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus mokytoja Darija Stanislovaitytė.

Mokytojai pritarė šio licėjaus mokinys Justas Galaunė: „Patiko darbas komandoje, smagūs lektoriai, draugiška aplinka. Išmokau geriau planuoti savo darbus, efektyviau juos atlikti.“ „Olimpinė karta“ – tai LTOK įgyvendinamas ilgalaikis projektas, skirtas vaikų ir jaunimo olimpiniam ugdymui.

Mokosi „Olimpinės kartos“ ambasadoriai

Balandžio 20 d.

LTOK APDOVANOJIMAI LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė įvairių jubiliejinių sukakčių proga apdovanojo gausų būrį olimpiniam sąjūdžiui nusipelniusių sporto žmonių.

85-mečio proga LTOK prizas „Citius.

Altius. Fortius“ įteiktas Povilui Petrui Karobliui – buvusiam Lietuvos olimpinės akademijos prezidentui, Lietuvos nusipelniusiam lengvosios atletikos treneriui, habilituotam mokslų daktarui, daugelio knygų autoriui, LTOK garbės nariui, Lietuvos olimpinės akademijos garbės prezidentui. „Citius. Altius. Fortius“ prizas jubiliejaus proga (70 m.) įteiktas buvusiai rankininkei, dukart Europos čempionių taurės laimėtojai, tarptautinės klasės sporto meistrei, medicinos mokslų daktarei, docentei Pajautai Paipalienei.

Olimpine žvaigžde 70-mečio proga apdovanotas šaudymo iš lanko tarptautinės klasės sporto meistras, daugkartinis buvusios SSRS čempionas ir rekordininkas, pakartojęs du pasaulio rekordus, Lietuvos lankininkų federacijos prezidentas Gediminas Maksimavičius.

Seserys dvynės, buvusios garsios stalo tenisininkės Asta Giedraitytė-Stankienė ir Romualda Giedraitytė-Garkauskienė 65-mečio proga apdovanotos LTOK medaliais „Už nuopelnus olimpizmui“.

Asta – tarptautinės klasės sporto meistrė, Europos čempionė ir prizininkė, Kauno stalo teniso trenerė. Romualda –

daugkartinė Lietuvos čempionė, trenerė, parengusi trejų olimpinių žaidynių dalyvę Rūtą Garkauskaitę-Paškauskienę, kuri, beje, taip pat buvo apdovanota tokiu pačiu medaliu 40-mečio proga.

65-mečio proga medaliais „Už nuopelnus olimpizmui“ apdovanoti: Albinas Grabnickas, buvęs ilgametis Kauno miesto kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas, Lietuvos buriuotojų sąjungos viceprezidentas, Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos prezidentas, LTOK vykdomojo komiteto narys, ir Kazys Damidavičius, ilgametis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ Utenos tarybos pirmininkas ir draugijos prezidiumo narys, 1988–2016 m. LTOK generalinės asamblėjos narys.

Prizai „Citius. Altius. Fortius“ 60-mečio proga įteikti ketvirtos ir penktos kadencijos LTOK viceprezidentui, buvusiam Lietuvos plaukimo federacijos prezidentui, Lietuvos kūno kultūros akademijos prorektoriui, o šiuo metu Kauno sporto mokyklos „Gaja“ direktoriui Evaldui Skyriui bei buvusiam Lietuvos teniso sąjungos prezidentui, teniso

vadybininkui ir organizatoriui Liutaurui Radzevičiui.

Olimpine žvaigžde 60-mečio proga apdovanotas Marijanas Kačanovskis – daugkartinis Lietuvos biatlono čempionas, pasaulio senjorų biatlono čempionas, Vilniaus r. sporto mokyklos direktorius.

50-mečio proga Olimpinėmis žvaigždėmis apdovanoti: treko dviratininkas, Seulo olimpinis čempionas, dukart pasaulio čempionatų bronzos medalininkas, Lietuvos vyrų dviračių sporto rinktinės treneris Artūras Kasputis bei Seulo žaidynių grupinių plento dviratininkių lenktynių bronzos medalio laimėtoja Laima Zilporytė.

Tokią pat sukaktį minėjusi Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro dviračių sporto trenerė Vitalija Breivienė, kuri dirbdama kartu su treneriu Valerijumi Konovalovu išugdė Sidnėjaus žaidynių bronzos medalininkę Dianą Žiliūtę, olimpietes, pasaulio čempiones ir prizininkes Editą Pučinskaitę, seseris Jolantą ir Rasą Polikevičiūtes, apdovanota prizu „Citius.

Altius. Fortius“.

Ruošiama sportininkų rengimo programa „Best Western Vilnius“ viešbutyje vyko Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Vykdomojo komiteto išvažiuojamasis posėdis. Jame informaciją apie dalyvavimą Europos Sąjungos sporto forume Maltoje pateikė dr. Vaida Masalskytė, LTOK užsienio ryšių direktorė. Ji aptarė, su kokiais sunkumais Europos Sąjungoje šiuo metu dažniausia susiduria sportas – sutartos rungtynės, migracija, jaunų žmonių nedarbas, dopingas. Forume kalbėta, kad būtina skatinti moteris užimti vadovaujamas pareigas bei geriau išnaudoti „Erasmus“ programų galimybes – antrinės karjeros programas. Šioms mintims pritarė ir jas papildė LTOK olimpinio švietimo direktorė Vita Balsytė, neseniai Maltoje dalyvavusi Europos jaunimo sporto forume.

Patvirtintos dar dvi LTOK komisijos – Olimpinio paveldo (pirmininkas dr.

Artūras Poviliūnas) bei Sporto specialistų kvalifikacijos kėlimo (pirmininkė Agnė Vanagienė).

Informaciją apie Lietuvos sportininkų rengimo ir dalyvavimo XXXII olimpiados žaidynėse programos „Tokijas 2020“ projektą pateikė LTOK olimpinio sporto direktorius dr. Einius Petkus. Anksčiau net šešis olimpinius ciklus LTOK drauge su Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentu įgyvendino bendrą sportininkų rengimo programą, bet šiais metais susitarimo su KKSD nepavyko pasiekti, todėl LTOK ėmėsi iniciatyvos paruošti savo programą. Ją rengia Lietuvos sporto universiteto profesoriaus Alberto Skurvydo vadovaujama grupė.

Programoje bus atlikta vidaus ir išorės veiksnių analizė, iškelti tikslai ir uždaviniai, atlikta stebėsena, vertinimas ir pan.

Programa šiuo metu jau baigiama rengti.

LTOK vykdomasis komitetas patvirtino ruošiamos sportininkų rengimo programos ekspertų komisiją. Jos vadovu patvirtintas LTOK olimpinio sporto direktorius E.Petkus, nariais – pagrindinių sportininkus rengiančių organizacijų atstovai iš LSFS, LOSC, LTOK ir kt.

LTOK iždininkas Rimgaudas Balaiša apžvelgė LTOK 2017 m. biudžeto pirmojo ketvirčio vykdymą. Pabrėžta, kad biudžetas vykdomas pagal planą. Lietuvos olimpinio fondo direktorius Vitalijus Vasiliauskas kalbėjo apie LOF 2017 m. biudžeto pirmojo ketvirčio vykdymą ir pasidžiaugė rekordinėmis fondo pajamomis.

E.Petkus informavo apie Lietuvos olimpinės pamainos sportininkų 2017 m. sąrašo pokyčius. Federacijų prašymu į sąrašą įtraukta dar dešimt irkluotojų, keturi lengvaatlečiai, trys dviratininkai, šaulė ir boksininkas, iš sąrašo išbraukti trys irkluotojai.

D.Gudzinevičiūtė pasidalijo informacija iš neseniai vykusių susitikimų Seime, kuriame pastaruoju metu svarstoma sporto reforma bei naujasis Kūno kultūros ir sporto įstatymas. Ji pristatė LTOK viziją, kaip ateityje turėtų veikti ir kokias funkcijas prisiimti pagrindinės už sportą Lietuvoje atsakingos organizacijos – KKSD, LTOK, LSFS, Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas.

Parengė Ieva Kutkaitė OLIMPINĖ PANORAMA

33

SENA NUOTRAUKA

LEGENDA

TITULAI Prieš 65 metus, 1952 m. balandžio 16 d., legendinis Lietuvos boksininkas Algirdas Šocikas Maskvoje trečią kartą tapo SSRS bokso sunkiojo svorio čempionu.

Ringo džentelmenas iš Lietuvos stipriausio Sovietų Sąjungos boksininko vardą pelnė šešis kartus – nuo 1950 iki 1954 m. ir 1956-aisiais. Jis dukart tapo Europos čempionu (1953 ir 1955 m.), dalyvavo Helsinkio olimpinėse žaidynėse.

Per vienuolika metų ringe kovojo 128 kartus, pasiekė 118 pergalių, 70 iš jų – nokautais.

Vėliau ėmėsi trenerio darbo ir išugdė ne vieną tituluotą boksininką. 1928 m. gimęs ringo džentelmenas anapilin iškeliavo 2012 m.

34

OLIMPINĖ PANORAMA

Pagrindinis A.Šociko (kairėje) varžovas kovose dėl SSRS čempiono titulo buvo rusas N.Koroliovas

36

OLIMPINÄ– PANORAMA