Olimpinė panorama 2017 08

2017 m. rugpjūtis Nr. 8 (96)

Lietuviškos disko tradicijos Londono olimpiniame stadione Andrius Gudžius nusviedė diską 69 m 21 cm ir tapo pasaulio čempionu.

OLIMPINĖ PANORAMA

1

2

OLIMPINÄ– PANORAMA

TURINYS

TURINYS 6

9

16

20

5 6 9 12 15 16 20 22 24

Skaitytojams

26 28 30 34

Posūkis

LTOK prezidentės mintys

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žurnalas Leidžiamas nuo 2003 m.

Nr. 8 (96), 2017 m.

Sukaktis

Barselonos prisiminimai gyvi

Tokijas 2020

Pajuto ir žemės drebėjimą

Čempionas

Disko metikų kraštas

Komentaras

Pagaliau mes pakilome

Fotoakimirkos

Olimpinio festivalio aidai

Žvilgsnis

VIršelyje Disko metimo pasaulio čempionas Andrius Gudžius Alfredo Pliadžio nuotr.

Po išsiskyrimo – nauji atradimai

Klubas

„Žuvėdros“ skrydį vainikuoja medaliai

Krepšinis

Ar pergalėms pakaks komandinio žaidimo?

redaktorius

Bronius Čekanauskas

Autoriai

Marytė Marcinkevičiūtė Lina Daugėlaitė Algis Balsys Bronius Čekanauskas Vytautas Ruzginas Vaidas Čeponis

Nugalėjo noras tobulėti

fotografai

Įvairenybės

maketuotojas

Stiprios ir žavios

Kronika

LTOK įvykių dienoraštis

80-metis

Lietuviai nustebino Europą

Alfredas Pliadis

Artūras Gimžauskas

kontaktai

Olimpiečių g. 15, LT-09200 Vilnius panorama@ltok.lt

Interneto svetainė www.ltok.lt

spausdina

„Lietuvos ryto“ spaustuvė

tiražas 24

4000 egz.

ISSN 1648-6331 Online ISSN 2351-5899 Jei norite dalytis žurnalo medžiaga su savo skaitytojais, privalu pranešti, kad informacijos šaltinis – „Olimpinė panorama“

OLIMPINĖ PANORAMA

3

Alfredo Pliadžio nuotr.

SKAITYTOJAMS

Barselonos atgarsiai DAINA GUDZiNEVIČIŪTė

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Neseniai minėjome ypatingą istorinę datą – prieš 25 metus ką tik nepriklausomybę atgavusi Lietuva vėl buvo priimta į olimpinę šeimą ir dalyvavo olimpinėse žaidynėse.

1990 m. kovo 11-ąją atkūrus šalies valstybingumą Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovai nuolat palaikė ryšius su Tarptautiniu olimpiniu komitetu ir siekė sugrąžinti teisę Lietuvai pasirodyti žaidynėse.

Kartu su Lietuva olimpinių komitetų teisių atkūrimo siekė ir Latvija su Estija. Šios pastangos nenuėjo veltui ir 1991 m. rugpjūčio 29 d. Tokijuje tuometis TOK prezidentas Juanas Antonio Samaranchas paskelbė džiugią naujieną – trijų Baltijos šalių sportininkai galės dalyvauti jau artimiausiose olimpinėse žaidynėse.

Ne veltui Olimpinė chartija deklaruoja siekį kurti taikią, harmoningą visuomenę, nediskriminuojant jokios šalies ar asmens iš politinių, rasinių paskatų.

Tarptautinis olimpinis komitetas tuomet savo darbais įrodė, koks svarbus šis olimpinis principas, ir prisidėjo prie to, kad Lietuva tarp kitų šalių būtų pripažinta kaip lygiateisė valstybė.

Po Sovietų Sąjungos griūties Lietuva, Latvija ir Estija kaip nepriklausomos šalys 1992 m. vėl pasirodė olimpinėse žaidynėse – Albervilyje vykusiose žiemos ir Barselonoje vasaros.

Tais sunkiais laikais ekonominę blokadą išgyvenusiai Lietuvai mūsų sportininkų olimpiniai startai buvo kaip gaivaus oro gūsis, sukėlęs naują patriotizmo bangą. Tos emocijos, kuriomis gyveno Lietuva, sirgdama už mūsų legendinę krepšinio rinktinę, yra nepamirštamos. O pirmasis Barselonoje iškovotas olimpinis aukso medalis, įteiktas Romui

Ubartui, tapo svarbiausiu jo gyvenimo įvykiu ir švente visai šaliai. Šią datą paminėjome surengdami prisiminimų popietę, kurioje drauge su olimpiniu čempionu R.Ubartu dalyvavo ir krepšininkai, boksininkai, tų žaidynių misijos vadovai. Planuodami renginį net įsivaizduoti negalėjome, kad švęsime iškart dvi progas – R.Ubarto Barselonoje pelnytą auksą ir po 25 metų lygiai tą pačią dieną diskininko Andriaus Gudžiaus iškovotą aukso medalį pasaulio čempionate Londone. Didelis susirinkusiųjų būrys ir žiniasklaidos dėmesys bylojo, kokios reikalingos mūsų šaliai tokios pergalės. Šios datos reikšmingumą pripažįsta ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Minint 25 metų sukaktį nuo Lietuvos dalyvavimo olimpinėse žaidynėse rudenį mūsų šalies pasveikinti atvyks TOK prezidentas Thomas Bachas. Jis susitiks su šalies prezidente Dalia Grybauskaite bei dalyvaus mūsų rengiamame tarptautiniame forume „Moterų lyderystės skatinimas Europoje“. Šie metai ypatingi ne tik mums. Džiaugiamės startavusiu nauju TV3 sezonu, kuris bus kitoks nei bet kada – pirmą kartą TV3 eteryje matysime žiemos olimpines žaidynes. Glaudžiai dirbame su savo partneriu siekdami populiarinti žiemos sportą Lietuvoje ir tikime, kad sezonas bus sėkmingas tiek mūsų olimpiečiams, tiek televizijai. Planuojame ilgametį bendradarbiavimą su TV3, apimsiantį mūsų Lietuvoje organizuojamus renginius bei žiemos ir vasaros olimpines žaidynes.

Planuodami renginį net įsivaizduoti negalėjome, kad švęsime iškart dvi progas – Romo Ubarto Barselonoje pelnytą auksą ir po 25 metų lygiai tą pačią dieną diskininko Andriaus Gudžiaus iškovotą aukso medalį pasaulio čempionate Londone.

OLIMPINĖ PANORAMA

5

SUKAKTIS

Barselonos prisiminimai gyvi Prieš 25 metus Lietuvos sportininkai pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo dalyvavo vasaros olimpinėse žaidynėse Barselonoje ir jaunai valstybei iškovojo du olimpinius medalius – aukso ir bronzos.

Algis Balsys

Valdo Malinausko nuotr.

46 RINKTInė

Barselonos olimpinėse žaidynėse dalyvavo 46 Lietuvos sportininkai.

R.Ubarto triumfas Barselonoje

XXV olimpiados žaidynės vyko liepos 25 – rugpjūčio 9 d. Lietuva į Barseloną išsiuntė 46 olimpiečius. 1992 m. rugpjūčio 4 d., numetęs diską 65 m 12 cm, Romas Ubartas iškovojo nepriklausomai Lietuvai pirmąjį olimpinį aukso medalį!

Bronzos medalius laimėjo Lietuvos krepšininkai, kurie rungtynėse dėl trečios vietos nugalėjo Jungtinę komandą (taip vadinosi iš kai kurių buvusios SSRS respublikų sudaryta rinktinė) – 82:78. Ant trečiojo olimpinės garbės pakylos laiptelio užkopė Valdemaras Chomičius, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Sergejus Jovaiša, Arvydas Sabonis, Artūras Karnišovas, Gintaras Krapikas, 6

OLIMPINĖ PANORAMA

Gintaras Einikis, Alvydas Pazdrazdis, Arūnas Visockas, Darius Dimavičius, Romanas Brazdauskis. Komandos vyriausiasis treneris – Vladas Garastas.

Jam talkino ne tik Raimundas Sargūnas, bet ir tarptautinis duetas – Š.Marčiulionio rekomenduotas amerikietis Donnas Nelsonas bei V.Chomičiaus bičiulis Javieras Imbroda iš Malagos.

Netoli medalių buvo boksininkai Vitalijus Karpačiauskas (67 kg) ir Gitas Juškevičius (per 91 kg), užėmę 5–8 vietas. Du kartus devintas liko baidarininkas Artūras Vieta. Du kartus dešimtą vietą užėmė plaukikas Raimundas Mažuolis. Irklavimo kanale trims mūsų valtims iš keturių nedaug trūko iki didžiojo finalo. Pavienė dvivietė

(Einius Petkus ir Juozas Bagdonas) liko devinta, dvivietė be vairininkės (Violeta Lastakauskaitė ir Violeta Bernotaitė) – dešimta, vienvietę irklavusi Kristina Poplavskaja – vienuolikta.

Rugpjūčio 7 d. LTOK vadovų iniciatyva Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete buvo paminėtas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos olimpinių pergalių 25-metis.

Atvyko Barselonos didvyriai R.Ubartas, V.Chomičius, S.Jovaiša, V.Karpačiauskas, G.Juškevičius, delegacijos vadovas Artūras Poviliūnas, misijos vadovas Petras Statuta, olimpiniai teisėjai Romualdas Brazauskas, Grigorijus Gutermanas, Zigmas Rau-

SUKAKTIS Sauliaus Čirbos nuotr.

Barselonos žaidynių prisiminimai LTOK būstinėje

P.Statuta ir A.Poviliūnas

donius, Barselonos žaidynėse buvę sporto specialistai Vytas Nėnius, Albinas Grabnickas ir būrys žurnalistų.

Renginio pradžioje LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pasveikino R.Ubartą, įteikė jam puokštę gėlių, visiems palinkėjo sėkmės ir prisiminė, kad 1992-aisiais ji pati liko vos per žingsnį nuo Lietuvos olimpinės rinktinės.

V.Karpačiauskas ir G.Juškevičius

Auksinis metimas Pirmasis prisiminimų popietę pradėjo R.Ubartas: „Buvo tokia situacija, kad dėl nesutarimų su to meto Lengvosios atletikos federacijos vadovu aš galėjau ir neišvykti į Barseloną. Bet Olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas tvirtai pareiškė: „Romai, tu važiuosi.“ Tai man tarsi užaugino sparnus. Tikėjau, kad galiu laimėti medalį. Dabar labai džiaugiuosi, kad po 25 metų, tą pačią dieną, Andrius Gudžius tapo pasaulio čempionu. Yra dar keletas gabių disko metikų, tarp jų ir olimpinio čempiono Virgilijaus Aleknos sūnus. Todėl sakau, kad Lietuvos disko metikų mokykla gyva!

I.Miyake‘s knygoje – Lietuvos olimpinė delegacija

Prisiminimais dalijasi R.Ubartas

Auksinis buvo mano penktasis metimas. Labiausiai bijojau peržengti sektoriaus ribą, tačiau sugebėjau išsilaikyti. Dabar tikrai galiu pasakyti, kad diską galėjau numesti pora metrų toliau. Po lengvai man susiklosčiusių kvalifikacinių varžybų ilgos buvo finalo laukimo valandos.

Auksinis metimas ir šiandien mano akyse. Kai diską švystelėjau, mačiau, kad jis blogai skrieja. Bet numečiau tiek, kiek užteko nugalėti. Svarbiausia, kad vokiečiui Jürgenui Schultui manęs nepavyko pralenkti. Vokietis, žurnalistų ir specialistų vadintas pagrindiniu kandidatu į čempiono titu-

lą, sunkiai tvarkėsi su pralaimėjimu.

Susinervinęs J.Schultas per spaudos konferenciją net užsirūkė cigaretę...

Lietuvos trispalvė, varžovų sveikinimai, sutikimas Vilniuje, pagerbimai – visa tai niekada neišblės iš atminties.

Visos pergalės – tai didžiulis ir mano trenerio, šviesaus atminimo Vytauto Jaro, kuris buvo aukščiausio lygio specialistas, nuopelnas. Tai mudviejų laimėjimai.“ plojo visas stadionas Olimpinės delegacijos vadovas, tuometis LTOK prezidentas A.Poviliūnas prisiminė keletą išskirtinių faktų. Pavyzdžiui, Lietuvos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo akredituotas kaip valstybės vadovas. Lietuvos krepšininkai ant žaidynių garbės pakylos žengė ne su oficialia šalies olimpine apranga, o su roko grupės „Grateful Dead“ marškinėliais. Žaidynių atidarymo parade lietuviai žygiavo su garsaus japonų dizainerio Issey Miyake‘s sukurtais drabužiais. Kai lietuviai žengė pro sausakimšas tribūnas, žiūrovai atsistodavo, nes mūsų kolonos priekyje ėjęs LTOK olimpinis atašė katalonas Xavieras Vinyalsas i Capdeponas nešė iškėlęs nedidelę Katalonijos vėliavą. „Pirmą kartą iš arti ir mes, ir visi europiečiai pamatėme NBA žvaigždes. Pamenu, per mūsiškių rungtynes su JAV komanda tuo metu ant suolelio sėdėjęs Artūras Karnišovas fotografavo amerikiečių krepšinio legendas, kurios, priešingai nei visi kiti, gyveno ne olimpiniame kaimelyje, o prašmatniame viešbutyje.

Už krepšininkų pasirodymą per apdovanojimų ceremoniją ne su oficialia OLIMPINĖ PANORAMA

7

SUKAKTIS

Alfredo Pliadžio (LTOK archyvo) nuotr.

Bronzinė krepšinio rinktinė

Olimpinės delegacijos sutikimas Vilniaus oro uoste

Lietuvos olimpine apranga Tarptautinio olimpinio komiteto vadovų buvau smarkiai išbartas. Bandėme viską nurašyti olimpinių debiutantų nežinojimui“, – prisiminė A.Poviliūnas.

Bet pirmiausia krepšininkams reikėjo iškovoti olimpinį kelialapį. Ispanijoje vykusiame olimpiniame atrankos turnyre lietuviai per 11 rungtynių iškovojo 11 pergalių ir užtikrintai pasiekė pirmąjį tikslą. Daugiausia džiaugsmo sukėlė triuškinama pergalė 116:79 prieš Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) komandą, kurią sudarė buvusių SSRS respublikų krepšininkai. Lietuvoje jau visi tikėjo krepšininkų medaliais.

Olimpinio turnyro pradžioje Lietuvos krepšininkai nugalėjo Kinijos, Venesuelos, Puerto Riko komandas, tačiau ketvirtajame ture lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė pirmasis pralaimėjimas. Ir ne bet kam, o tai neseniai sutriuškintai NVS komandai. Ši nesėkmė lėmė mūsiškiams pusfinalyje, o ne finale, kaip tikėjosi daugelis, susitikti su NBA lygos JAV superžvaigždė8

OLIMPINĖ PANORAMA

mis. Tiesa, prieš tai grupėje dar buvo nugalėta Australijos rinktinė, o ketvirtfinalyje – Brazilijos krepšininkai.

Amerikiečiams mūsų vyrai pralaimėjo 76:127, o mače dėl trečios vietos atsiskaitė su NVS ekipa. Ji mažajame finale buvo nugalėta 82:78. Rungtynės Barselonos laiku prasidėjo 13 val.

Lietuvoje tuo metu visi buvo prie televizorių. Pirmasis su pergale ir bronzos medaliais krepšininkus rūbinėje pasveikino V.Landsbergis. Ir buvo išmaudytas šampanu. Visi rūbinėje sugiedojo Lietuvos himną. „Gal truputį ir ne ta tonacija...“ – šypsojosi muzikas Seimo pirmininkas.

V.Garastas sakė, kad bronzine pergale patikėjo tik po finalinės sirenos. O gal tada, kai vyrai tvirtomis rankomis jį švystelėjo aukštyn į orą? Žaidė ir šventė skambiai V.Chomičius: „Pradėsiu gal nuo tų garsiųjų marškinėlių. Laimėję medalius, žinoma, šventėme. Iš džiaugsmo skraidė ir rūbai. O kai reikėjo eiti į apdovanojimą, ne visiems pavyko

rasti tas oficialias Olimpinio komiteto išduotas aprangas. Ne tik jų neradome, bet ir Sabonio... Tada ir nutarėme, kad eisime apsirengę tuo, ką visi turime. Visi turėjome tuos marškinėlius...

Prisimenu, kai man kovoje su NVS komanda praskėlė galvą, kraujas bėgo, mane nuvedė pas gydytojus, siuvo žaizdą. Po rungtynių V.Landsbergis apgaubė vėliava ir liepė pamiršti skausmą, nes kovojame už Lietuvą“, – juokėsi 1992-ųjų krepšinio rinktinės kapitonas.

S.Jovaiša: „Noriu padėkoti, kad čia esame ir prisimename tas dienas Barselonoje. Ačiū, Daina (kreipėsi į LTOK prezidentę – aut. pastaba). Prisiminimai dar kartą pamalonino širdį.

Mes matėme Romo pergalę, o paskui sutikome ir sveikinome sutrikusį, santūrų olimpinį čempioną. „Džiūgauk, žmogau“, – sakėme jam. Mes savo medaliais džiaugėmės iš širdies.

Neabejoju, kad Romo Ubarto prieš 25 metus iškovotas olimpinis auksas, krepšininkų bronza suteikė Lietuvos sportui naują impulsą. Laimėjimų buvo ir bus.“ Žingsnis iki medalio Ketvirtfinalyje pralaimėjo mūsų boksininkai V.Karpačiauskas (67 kg) ir G.Juškevičius (per 91 kg). Jie su kitais savo svorio kategorijos likimo broliais pasidalijo 5–8 vietas ir tapo žaidynių prizininkais. Ypač apmaudi buvo Vitalijaus nesėkmė. Kaip sakė A.Poviliūnas, kai niekas iš mūsiškių neabejojo jo pergale, ringo teisėjas pakėlė tailandiečio Arkomo Chenglai ranką.

V.Karpačiauskas: „Barselonos žaidynės man įsiminė labiau nei Atlantos.

Gal todėl, kad pirmosios. Liūdna buvo po ne visai pelnyto pralaimėjimo Tailando boksininkui. Bet džiaugiausi su tais, kurie laimėjo medalius.

Pamenu, turėjome labai triukšmingus kaimynus iš Afrikos. Bet kai laimėjo mūsų krepšininkai, kai jie ėmė švęsti, afrikiečių būgnai nutilo.“ G.Juškevičius: „Iki Barselonos dar mažai buvau matęs, tai man olimpinis kaimelis atrodė kaip rojus. Visą parą veikianti didžiulė valgykla, gaiviųjų gėrimų aparatai...“ Įspūdžiais iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos olimpinių žaidynių pasidalijo krepšinio teisėjas R.Brazauskas, rankinio teisėjas G.Gutermanas. Barselonoje dirbęs fotožurnalistas Valdas Malinauskas Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui įteikė japonų dizainerio I.Miyake‘s retrospektyvos knygą. Joje yra ir paties Valdo nuotraukų, kuriose Lietuvos olimpinė rinktinė su jai sukurta žaidynių paradine apranga.

Tokijas 2020

Einiaus Petkaus nuotr.

Olimpinio stadiono statybos

Pajuto ir žemės drebėjimą Tokijuje vyko tradicinės, jau antrosios šiemet, atvirų durų dienos, į kurias kviečiami nacionalinių olimpinių komitetų atstovai. Drauge su dvidešimties kitų šalių delegacijomis 2020-ųjų olimpinių žaidynių sostinėje lankėsi ir lietuviai.

Bronius Čekanauskas Rugpjūčio 1–4 d. LTOK olimpinio sporto direktorius Einius Petkus, jo pavaduotojas Kazys Steponavičius, Lietuvos olimpinio fondo direktorius Vitalijus Vasiliauskas bei olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas lankėsi Japonijoje, kur dalyvavo atvirų durų dienose. Jie Tokijo olimpinių žaidynių organizacinio komiteto konferencijų centre išklausė 2020 m. olimpinių žaidynių organizacinio komiteto bei atskirų tarnybų vadovų pranešimus apie pasirengimo žaidynėms eigą, apžiūrėjo esamas ir statomas olimpines bazes, susipažino su akreditacijų, apgyvendinimo, transporto ir kitų tarnybų darbu, domėjosi viešbučiais į olimpinį kaimelį dėl kvotos nepateksiantiems treneriams, medikams, kitiems sporto specialistams, rėmėjams.

Paskui lietuviai lankėsi Hiracukos mieste, susitiko su jo vadovais, apžiūrėjo sporto bazes, kuriose būtų galima rengti treniruočių stovyklas Lietuvos atletams. Planuojama, kad pirmoji mūsų sportininkų grupė į Hiracuką keliaus dar šiemet.

Karšta ir tvanku 2020 m. olimpinės žaidynės Tokijuje vyks liepos 24 – rugpjūčio 9 d. Tuo metu ten bus pačios karščiausios ir tvankiausios dienos. Bent jau taip buvo šiemet.

Mūsiškių viešnagės metu prie žemės spaudė 38 laipsnių karštis, marškinius kelis sykius per dieną keisti vertė beveik 90 proc. drėgmė. Pagąsdino ir nedidelis žemės drebėjimas. Nors jis truko vos keletą sekundžių, mūsiškių nuomone, buvo nejauku.

Kaip sakė D.Barkauskas, tokie orai patys pavojingiausi sportininkams. Ypač atidiems ir atsargiems reikia būti iš lauko įėjus į kondicionierių atvėsintas patalpas. „Atsigulsi naktį su įjungtu kondicionieriumi kambaryje – gali ryte neprakalbėti, atsikelti su skaudama gerkle, eisi miegoti išjungęs kondicionierių – naktį gali uždusti“, – perspėjo D.Barkauskas.

Gydytojo nuomone, tai bus bene sunkiausios žaidynės mūsų atletams. Išvargins ilga kelionė. Pavyzdžiui, iš Frankfurto į Tokiją reikia skristi 12 valandų, veiks laiko skirtumas, bus sunki aklimatizacija. „Kol

Kol kas net patarti nelengva, kaip geriau pasielgti: ar pasirinkti daugiau dienų aklimatizacijai, ar būti ten kuo trumpiau prieš varžybas. Dar turime laiko pamąstymams.

Dalius Barkauskas

OLIMPINĖ PANORAMA

9

Tokijas 2020

Atsisveikinimas su ambasadoriumi E.Meilūnu (pirmoje eilėje viduryje)

kas net patarti nelengva, kaip geriau pasielgti: ar pasirinkti daugiau dienų aklimatizacijai, ar būti ten kuo trumpiau prieš varžybas. Dar turime laiko pamąstymams“, – prasitarė D.Barkauskas. Jis pasidžiaugė, kad maistas skanus ir kokybiškas, bet iš anksto įspėjo sportininkus, kad jie, ypač atvažiavusieji į treniruočių stovyklas ar atvykę į žaidynes dar prieš olimpinio kaimelio atidarymą, nesižavėtų ir nesusigundytų egzotiškais patiekalais. „Maistą reikės rinktis atidžiai“, – patarė D.Barkauskas.

K.Steponavičiaus nuomone, ypač sunku bus po atviru dangumi rungtyniausiantiems sportininkams. „O gal bus kaip Pekine? Pamenu, likus metams iki 2008-ųjų žaidynių per oficialų renginį Pekino centre leipome iš karščio ir drėgmės, o po metų tuo pačiu laiku buvo kone lietuviška vasara“, – prisiminė K.Steponavičius.

Viešbučiuose visur yra kondicionieriai. Bus jie ir olimpinio kaimelio namuose. Tiesa, viešbučiai Tokijuje gerokai brangesni negu Europoje. O kambariai daugelyje statinių tokie maži, kad net sunku rasti vietos lagaminui pasidėti. Apskritai Japonijoje viskas daug brangiau negu Lietuvoje. Bet ir algos ten gerokai didesnės. Pavyzdžiui, pradinių klasių mokytojas per mėnesį uždirba apie 3000 eurų, aukštesnių klasių – apie 5000, o universiteto profesoriai ir visus 10 tūkstančių gauna.

Sporto bazės Tuo pat metu Japonijoje lankėsi Australijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Izraelio, Ispanijos, Estijos, Čilės, Kazachstano ir kitų šalių olimpinių komitetų atstovai. Delegatai dviem autobusais apkeliavo statomas olimpines sporto bazes, apžiūrėjo olimpinio kaimelio statybvietę. Žaidynėms tarnaus 33 proc. jau dabar esančių bazių. Dauguma sporto arenų bus netoli olimpinio kaimelio. Iki 85 proc. arenų nuo olimpinio kaimelio reikės važiuoti ne toliau kaip 8 kilometrus. Olimpi10

OLIMPINĖ PANORAMA

nis stadionas, kuriame vyks žaidynių atidarymo ir uždarymo iškilmės, lengvosios atletikos varžybos bei futbolo turnyro finalas, dar statomas. Kaip ir olimpinis kaimelis. Olimpinis kaimelis po žaidynių bus parduotas Tokijo gyventojams. Butai nebus prabangūs, nes kuklūs, bet infrastruktūros kitų rajonų naujakuriai tikrai pavydės. Dabartinis dviračių trekas bus tik restauruotas: vietoje esančio 250 m ilgio rato atsiras olimpinius reikalavimus atitinkantis 333 m ilgio takas. Kur per 1964-ųjų olimpines žaidynes stovėjo baseinas, dabar ten rankinio arena. Buriuotojai vėją gaudys toje pačioje įlankoje kaip ir 1964-aisiais. Beje, ir buriuotojai, ir dviratininkai (treko ir kalnų) turės atskirus kaimelius.

Jau stovinčios sporto arenos, kurios tarnaus ir žaidynių dienomis, šiuolaikiškos, erdvios, patogios sportininkams ir žiūrovams. Štai „Saitama super“ areną, kurioje vyks krepšininkų mačai, galima įvairiai transformuoti – didinti ir mažinti, keisti formą.

Pasidaro ovalo formos per sumo, dziudo imtynių ar teniso varžybas, išsiplečia ir pailgėja prieš krepšinio, rankinio mačus, o artėjant koncertams dar ir scena išauga... Priklausomai nuo poreikių šioje arenoje telpa nuo 25 iki 37 tūkst. žiūrovų. Visa arena kompiuterizuota, joje dirba robotai.

Kaip pasakojo E.Petkus, daugiamilijoniniame Tokijuje, o sakoma, kad dabar jame su priemiesčiais gyvena apie 35 milijonus žmonių, transporto spūstys susidaro tik pačiame miesto centre. Visas judėjimas vyksta požeminiais ir antžeminiais traukiniais. Jie, beje, niekada nevėluoja ir yra labai greiti. „Važiuoji, važiuoji ir nežinai, jau baigėsi Tokijas ar dar ne“, – toks įspūdis susidarė E.Petkui. Eismas vyksta kaip Anglijoje – priešinga kryptimi nei Lietuvoje. Lietuviškas vairuotojo pažymėjimas Japonijoje negalioja.

Viešnagės metu Lietuvos ambasadoriaus Japonijoje kadenciją bebaigiąs Egidijus Meilūnas, kuris dabar jau dirba Airijoje, sakė, jog tvarkomi doku-

įdomu svetingumas Hiracukos miesto vadovai ir gyventojai nekantriai laukia pirmųjų Lietuvos sportininkų.

Visi, kurie tikisi, jog jiems teks bendradarbiauti su mūsų sportininkais, mokosi lietuvių kalbos. Kai tik ten atvyksta Lietuvos delegacija, susitikimuose plazda Lietuvos vėliavos ir vėliavėlės. Jos puošia ir miesto gatves. Šios viešnagės metu mūsiškiai gavo japoniškas vėduokles su lietuvišku šūkiu: „Sveiki atvykę į Hiracuką“.

Ir anglišku: „Mes remiame treniruočių stovyklas prieš olimpines žaidynes“. Žinoma, yra tie tekstai ir japonų kalba.

Dviračių trekas

Tokijas 2020

Olimpinio kaimelio statybos

mentai, kad ir lietuviai galėtų vairuoti automobilius Japonijoje. Ir pats ambasadorius E.Meilūnas, ir jo komanda daug padėjo LTOK darbuotojams renkantis miestą partnerį, tinkamiausią treniruočių stovykloms, pagelbėjo surengti susitikimus su vietiniais verslininkais, bendrauti su sporto, kelionių agentūromis, su Tekančios saulės šalyje gyvenančiais mūsų tautiečiais, išsirinkti viešbučius. Per atsisveikinimo vakarą V.Vasiliauskas atliko LTOK prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės įpareigojimą ir įteikė E.Meilūnui Olimpinę žvaigždę.

Susitikimas su Hiracukos miesto vadovais

Hiracukos stadionas

Planuose – lietuvių namai Daugelis šalių vasaros ir žiemos olimpinių žaidynių metu olimpinėje sostinėje ar jos priemiestyje išsinuomoja pastatą arba patalpas ir ten įrengia savo valstybės „laikinąją rezidenciją“. Kaip pasakojo dar pernai susitarimą su Hiracukos miesto Kanagavos prefektūra pasirašęs Lietuvos olimpinio fondo direktorius V.Vasiliauskas, LTOK planuoja Tokijo žaidynėse pirmą kartą turėti ir lietuvių namus. Greičiausiai jie įsikurtų sostinėje arba Hiracukos mieste ir vadintųsi „LTeam house“. Tai būtų savotiškas mūsų šalies kultūros centras, kuriame vyktų LTOK vadovų susitikimai su kitų šalių atstovais, spaudos konferencijos, pasirodytų meno meistrai, būtų galima paskanauti lietuviškų patiekalų, įsigyti „LTeam“ suvenyrų.

Ten galėtų užsukti varžybas baigę mūsų atletai, iš olimpinio kaimelio atsikvėpti atvyktų misijos darbuotojai, lankytųsi Lietuvos ir kitų šalių sporto specialistai, žurnalistai. V.Vasiliausko nuomone, tai galėtų būti bendras „LTeam“, Lietuvos ambasados Japonijoje ir Hiracukos projektas, prie kurio kviestų prisidėti ir bendradarbiavimo sutartį su Hiracuka turintį Alytų bei tokią sutartį pasirašyti ketinančią Lietuvos žemės ūkio ministeriją. Beje, pradėti prekiauti „LTeam“ suvenyrais ketinama gerokai anksčiau, nei prasidės žaidynės.

OLIMPINĖ PANORAMA

11

ČEMPIONAS

Alfredo Pliadžio nuotr.

Disko metikų kraštas Olimpiniai čempionai Romas Ubartas ir Virgilijus Alekna įsitikinę, kad nuo šiol pasaulio čempionui Andriui Gudžiui per varžybas teks išskirtinis dėmesys.

V.Kidykas ir S.Paliūnis

Marytė Marcinkevičiūtė Dabar abejoti jau nebereikia: Lietuva – disko metikų kraštas. Tą akivaizdžiai dar kartą patvirtino 26 metų kaunietis Andrius Gudžius, Londone antru bandymu diską nusviedęs 69 m 21 cm ir tapęs pasaulio čempionu. Su įspūdingu laimėjimu mūsų jaunąjį atletą pasveikino ir olimpiniai čempionai Romas Ubartas bei Virgilijus Alekna.

Legendinis disko metikas V.Alekna džiaugiasi tik prasidedančia Andriaus sportine karjera ir yra įsitikinęs, kad bent artimiausią dešimtmetį Lietuva vėl turės stiprų disko metiką. „Andrius gerus rezultatus pradėjo rodyti gana anksti: 2010-aisiais tapo pasaulio jaunimo, o 2013 m. – Europos jaunimo iki 23 metų čempionu. Man tokių pergalių nepavyko pasiekti.

Andrius kasmet tobulėja, diską nori mesti kuo toliau.

12

OLIMPINĖ PANORAMA

Džiaugiuosi, kad Lietuvos disko metikų mokykla – viena geriausių pasaulyje, o ją kūrė ir garsino Algimantas Baltušnikas, Vytautas Jaras, Vaclovas Kidykas, Romas Ubartas. Man irgi teko prisidėti ir įrodinėti, kad mūsų mokykla – viena geriausių pasaulyje. Dabar estafetę perėmė Andrius. Savo tikslą jis pasiekė sunkiai dirbdamas, o kai subrendo ir įgijo pasitikėjimo savo jėgomis, ėmė galvoti apie Lietuvos ir galbūt netgi pasaulio rekordą. Andrius po šio pasaulio čempionato tapo disko metikų taikiniu, per kiekvienas tarptautines varžybas į jį dabar bus nukreiptas pagrindinis dėmesys.

Paskutinį kartą pasaulio čempionu tapau 2005-aisiais Helsinkyje, kai diską nusviedžiau 70 m 17 cm. Malonu, kad pagaliau po dvylikos metų pertraukos mano pergalę pakartojo Andrius Gudžius“, – džiaugiasi V.Alekna.

Barselonos olimpinis čempionas R.Ubartas apie naująjį pasaulio čempioną sako: „Gimsta nauja žvaigždė. Andrius šios įspūdingos pergalės link ėjo per sunkumus ir traumas. Tikėjausi, kad jis bus tarp prizininkų, bet kad taps čempionu – negalvojau. Manau, Tokijo olimpinėse žaidynėse jis bus vienas pagrindinių pretendentų laimėti medalį.

Andrius pagal savo charakterį, lietuvišką santūrumą ir psichologiją ypač tinka disko metimui. Jis truputį pakeitė metimo techniką, kuri gana įdomi ir netradicinė. Mano technika buvo klasikinė, o Andriaus – grynai pritaikyta jam. Jo rankos nėra ilgos, bet ypač greitos kojos, kurias sportininkas puikiai išnaudoja. Melsiu Dievą, kad tik Andriaus nepersekiotų traumos.“

ČEMPIONAS

Mokėsi iš pralaimėjimų Tai buvo antrasis A.Gudžiaus pasaulio suaugusiųjų čempionatas. Prieš pora metų debiutuodamas Pekine jis liko keturioliktas (62 m 22 cm). „Man Lietuva reiškia labai daug ir ypač džiaugiuosi, kad pavyko išpildyti visų lūkesčius. Kai kiti džiaugiasi, man būna ypač smagu, geriau jaučiuosi. Mano sunkų darbą Londono olimpiniame stadione vainikavo Lietuvos himnas. Kai per iškilmingą apdovanojimą buvo atliekamas Lietuvos himnas, net medalis tuo metu neatrodė toks svarbus. Daug emocijų užplūdo vienu metu. Pats metimas trunka tik akimirką, bet tos sekundės pareikalauja be galo daug emocinės energijos, fizinių pastangų. Tiek visko tenka atiduoti, kad atrodo, lyg visą dieną būtum dirbęs. Ypač buvau nustebintas, kai po sunkios kelionės buvau taip gražiai sutiktas Lietuvoje“, – prisipažįsta Andrius.

Andriaus treneriui V.Kidykui tos kelios sekundės sektoriuje – tai ištisa amžinybė, nes medalio nori visi, o prizinės vietos tik trys.

Kokių pamokų per pasaulio čempionatą gavo kaunietis? Andriaus tikinimu, iš pergalių nelabai ko galima pasimokyti, nes pačiam atrodo, kad viską padarei gerai, bet iš tikrųjų taip nėra, nes neieškai trūkumų. „Daugiau gali pasimokyti iš pralaimėjimų, kurių buvo apstu iki čempionato. Gavau daug pamokų, kaip reikia rengtis varžyboms, nusiteikti psichologiškai, ar su žiniasklaida bendrauti prieš varžybas, ar ne. Išmoktomis pamokomis pavyko pasinaudoti Londone“, – konstatuoja Andrius.

Per varžybas akies krašteliu jis sekė, kokius rezultatus rodo varžovai, o kai sezono lyderis švedas Danielis Stahlis antru bandymu diską švystelėjo 69 m 16 cm, šis rezultatas jį užvedė. „Galvojau, ką daryti, kad už švedą numesčiau toliau. Pasiekiau savo rezultatą, iš dangaus jis nenukrito. Per treniruotes ne vieną ir ne du kartus tiek ir dar toliau mėčiau“, – dabar sako pasaulio čempionas.

Lengva mankštelė – didelė atgaiva Kauniečiui didžiulį įspūdį paliko anglų žiūrovai, kurie kasdien užimdavo 60 tūkst. vietų. Pasak jo, vyravo kone olimpinė atmosfera, žmonės gėrėjosi atletų pasirodymais, vertino kovą, plojo. „Malonu, kad ir per disko metimo varžybas žiūrovams buvo kuo pasigrožėti, nes kova buvo atkakli ir įdomi. Aš sektoriuje stengiausi daryti savo darbą ir jį atlikti geriausiai“, – sako Andrius.

Treneris V.Kidykas džiaugiasi, kad jo mokinys nesusirgo žvaigždžių liga. „Kai jis tapo pasaulio dvidešimtmečių čempionu, tai dar buvo vaikų sportas. O dabar jis pasaulio suaugusiųjų čempionas, jo pečius užgulė didžiulis krūvis. Sugrįžęs iš pasaulio čempionato per treniruotę Kaune Andrius atliko lengvą mankštelę, kuri baigėsi 69 metrus nulėkusiu disku, vakare išspaudė 210 kg sveriančią štangą, pritūpė su 300 kg štanga ir prisipažino, kad jam tai buvo didelė atgaiva. Juk sugrįžus iš čempionato teko atlaikyti didelį krūvį“, – pasakoja V.Kidykas.

Briuselį vyksiu kovoti. Tikiuosi paties geriausio“, – neslepia Andrius.

Aš irgi taip moku!

Aukso medaliu itin džiaugėsi pasaulio čempiono jaunosios atžalos: šešerių Andrius ir ketverių Viktorija. „Vaikai – ypač laimingi, jie jau žino, ką daro tėtis. Kai grįžau į namus, Andriukas dvi dienas kieme mėtė viską, kas po ranka pakliuvo, ir man sakė: „Tėte, žiūrėk, aš irgi taip moku!“ Viskas kieme tas dienas skraidė. Man džiugu, kad vaikams esu autoritetas, jie nori

O iš Londono grįžus namo Andriaus telefonas užkaito. „Kvietimų sulaukiu daug, tačiau tenka atsiprašyti ir atsisakyti. Kai kurie žmonės tai puikiai supranta, o kai kurie jaučiasi įžeisti, kad toliau renkuosi treniruotes, noriu sėkmingai baigti sezoną, todėl nevykstu į jų laidas ar organizuojamus renginius. Kiekvienas turime dirbti savo darbą“, – įsitikinęs Andrius.

Mano sunkų darbą Londono olimpiniame stadione vainikavo Lietuvos himnas.

Andrius Gudžius

į mane lygiuotis. Man tai ypač glosto širdį“, – neslepia A.Gudžius.

Bet kol kas jo atžaloms dar anksti galvoti apie sportą. A.Gudžius patikina, kad nevers jų sportuoti, bet jeigu vaikai patys to norės – pritars. Per visus šiuos metus Andrius namie mažai būdavo, todėl po čempionato pargrįžti namo pas šeimą jam buvo geriausia dovana. Tik pasiekta įspūdinga pergale ilgai džiaugtis nebus kada, nes rugsėjo 1-ąją Briuselyje atleto laukia Deimantinės lygos varžybų finalas. „Pasaulio čempionu tapau vakar, savo pasirodymą Londone įvertinčiau apskritu dešimtuku, bet jau reikia žiūrėti, kas bus rytoj. Viso pasaulio elitas vėl susirinks į sektorių ir kova prasidės iš naujo. Viskas gali būti kitaip arba taip pat kaip Londone. Negali atspėti, kas bus pirmas, kas antras ar trečias. Į

Galvodamas apie Deimantinės lygos varžybas Andrius, kaip ir jo pagrindiniai varžovai, neliko iki galo stebėti pasaulio čempionato ir pasibaigus disko metimo varžyboms netrukus išskubėjo namo. Net ir kaitinant negailestingai saulei pasaulio čempionas dukart per savaitę Kaune liejo prakaitą stadione ir atsarginėje Ąžuolyno aikštėje. Jis puikiai žino: per Deimantinės lygos varžybų finalą kova bus atkakli, pretendentų laimėti netrūks.

Džiaugiasi gera vadybininke Antrus metus A.Gudžius turi puikią vadybininkę, gerą savo trenerio V.Kidyko draugę, trijų olimpiadų dalyvę, buvusią rutulio stūmikę Valentiną Fediušiną, kuri kauniečiui – didelė paspirtis. „Ji puiki moteris, gerai atlieka savo darbą, ypač stengiasi dėl savo atletų. Ši vadybininkė mums daug padėjo, kad galėčiau dalyvauti Deimantinės lygos etapuose Osle ir Stokholme.

Buvau pasiekęs antrą rezultatą pasaulyje, bet kažkodėl į tas varžybas nebuvau kviečiamas. Be V.Fediušinos pagalbos į tų etapų varžybas nebūčiau patekęs. Savo vadybininkei esu dėkingas už iškovotą teisę ten dalyvauti“, – sako pasaulio čempionas.

Kai 2016-aisiais Andrių lydėjo nesėkmės, traumos, o iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių likus vos dešimčiai dienų jis nusiėmė longetę, treneris V.Kidykas pagalvodavo, kad gal jo mokiniui reikalingas psichologas. „Tačiau šis sezonas parodė, kad sportininkas yra ne tik fiziškai stiprus, bet ir tvirtos valios. Jis dalyvavo paties aukščiausio rango varžybose, ten kaupė patirtį ir galiausiai parodė, ką gali. Psichologas, be abejo, reikalingas, Palangoje per treniruočių stovyklą bendravome su šios srities specialiste Aiste Žemaityte. Andrius teigiamai žiūri į psichologus, bet kol kas jų pagalbos nereikia. Andriui ypač patiko Lietuvos olimpinės rinktinės kineziterapeuto Sauliaus Paliūnio darbo stilius. Šis duetas tinka vienas kitam, kineziterapeutas Andriui OLIMPINĖ PANORAMA

13

ČEMPIONAS

mo. Mano treneris su Virgilijumi gerai sutarė, matyt, treneris ir paprašė padėti“, – pasakoja Andrius.

E.Balčiūnaitė

reikalingas taip pat kaip štanga. Man, ketverių olimpinių žaidynių dalyviui, nereikėjo masažuotojo, o Andriui jis reikalingas. Manyčiau, kad be S.Paliūnio pagalbos Andrius nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio nebūtų pradėjęs taip toli sviesti disko nei per treniruotes, nei per varžybas“, – įsitikinęs V.Kidykas.

Pasaulio čempiono treneris pasidžiaugė, kad rengiantis svarbiausioms varžyboms Lietuvos olimpinis sporto centras jo mokinį nuoširdžiai globojo, šimtu procentų aprūpino finansiškai, o Lietuvos tautinio olimpinio komiteto skirtos lėšos buvo panaudotos kitoms reikmėms.

Trylika metų kartu Seulo, Barselonos, Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvis, 1986 m. Europos čempionato bronzos medalio laimėtojas V.Kidykas su Andriumi kartu jau trylika metų. Su kolega Albinu Miliausku jie talentingą sportininką surado Vilkijoje, kur jis pora mėnesių lankė krepšinio pratybas. Tačiau krepšiniu Andrius nesusižavėjo. Lemtinga buvo pažintis su šiais buvusios Kauno „Vilties“ lengvosios atletikos mokyklos treneriais. „Andrius gimė ir augo Kauno rajono Padauguvos kaime, tėvas jį pratino prie darbų. Dirbdamas užsiaugino raumenų, bet jėga – dar ne viskas.

Disko metimo sektoriuje svarbiausia yra greitis, lankstumas, jėgos prieaugis ir, žinoma, galva. Šiomis savybėmis Andrius pasižymėjo nuo pirmųjų dienų. Iš pradžių jis stumdė rutulį, bet jam nepatiko, todėl vėliau į rankas paėmė diską. Nuo pat pradžių dirbti su Andriumi nebuvo sunku. Kai parodydavau jam judesį, antrąkart nebereikėdavo kartoti. Viską iš karto suprasdavo ir taisyklingai atlikdavo.

14

OLIMPINĖ PANORAMA

Tai Dievo dovana. Andrius atrodo iš stuomens ir iš liemens, yra labai galingas ir stiprus, tačiau jis rengiamas ateičiai, nes turi ypač daug rezervų“, – apie nepaprastą auklėtinį pasakoja V.Kidykas.

Per trylika kartu praleistų metų – jokių žiežirbų, jokių žaibų. Prityręs treneris žino, kada pasakyti aštresnį žodelį, o kada geriau susilaikyti. „Tą daryti – trenerio psichologinis uždavinys“, – įsitikinęs čempiono treneris.

Tačiau šiemet abu buvo truputį ir apsipykę. Kai Andrius per pratybas numetė daugiau nei 70 metrų, iš vakaro ilgokai žaidė tenisą kaire ranka.

Treneris jam pasakė, kad jei nebūtų žaidęs teniso, diskas būtų skriejęs dar toliau. Andrius pyktelėjo, esą tenisas čia niekuo dėtas. Tada treneris nuėjo į savo kambarį, o Andrius – į savo. Tačiau po pietų tos įtampos lyg nebūta.

Abu viską išsiaiškino ir paspaudė vienas kitam ranką. „Andriui ant veido parašyta, kad jis geras, mane žavi jo žmogiškumas.

Jeigu ateityje viskas klostysis gerai ir jis finansiškai tvirčiau atsistos ant kojų, neabejoju, kad kam nors padės, nes yra geros širdies. Tarkime, jaunam talentingam disko metikui.

Tačiau Andriui reklamos nereikia – jeigu bus galimybė tai padaryti, jis tą darys tyliai, ramiai. Pripažinimą jis stengiasi išsikovoti disko metimo sektoriuje“, – paaiškina V.Kidykas.

Sportinės karjeros pradžioje Andriui irgi reikėjo pagalbos. Atsirado žmonių, kurie jam padėjo. Vienas tokių – dukart olimpinis ir pasaulio čempionas V.Alekna, kuris gabiam jaunuoliui padovanojo sportbačių. Tą akimirką Andrius ir dabar puikiai prisimena. „Tada buvo mano sportinės karjeros pradžia, neturėjome jokio finansavi-

Brandos pradžia Lengvosios atletikos specialistai teigia, kad disko metikui 26-eri – tai pati branda, o olimpiniai čempionai R.Ubartas ir V.Alekna įsitikinę, jog tai tik brandos pradžia, labai aukštų rezultatų siekti galima iki 30 metų.

O kokia naujojo pasaulio čempiono nuomonė? „Manau, kad tai yra individualu kiekvienam žmogui. Savo amžių vertinčiau taip: tai brandos pradžia, bet ypač norėčiau, kad tai būtų mano medalių karjeros pradžia.

Esu be galo laimingas, jog mano pirmasis medalis pasaulio čempionate – pačios aukščiausios prabos. 26-eri yra ir vyro brandos pradžia, nes visi žinome, kad vyrai bręsta vėliau nei moterys. Mano dabartiniai metai – tai tikros vyriškos jėgos, nervų sistemos startas“, – savo amžių įvertina Andrius.

Viename iš interviu Andrius prasitarė, kad jeigu jau susiruoštų gerinti Lietuvos rekordą (73 m 88 cm), tai kartu ir pasaulio (74 m 8 cm), nes juos skiria vos 20 cm. „Jeigu būčiau pajėgus pagerinti Lietuvos rekordą, tai sėkmės atveju kartu galėtų kristi ir pasaulio rekordas. Tačiau norint tai pasiekti reikia ypač daug dirbti ir laukti gerų aplinkybių“, – sako disko metikas.

Gaudyti palankaus vėjo daug kas vyksta į JAV, kur yra įrengti keli skirtingų krypčių specialūs metimų sektoriai. Tai nėra olimpiniai stadionai, o tarifikuotos aikštės, kuriose pasiekti rezultatai įskaitomi. Ar naujasis pasaulio čempionas ten vyks mėtyti disko, sunku pasakyti. „Ten sąlygas galima pasigauti tikrai geras, bet dar nebaigiau šio sezono ir neplanuoju kito“, – nei taip, nei ne nesako A.Gudžius.

Treneris V.Kidykas kitąmet startą Amerikoje ketino įtraukti į planus, bet jis įsitikinęs, kad Lietuva irgi pasižymi ypatinga geografine zona. „V.Alekna, būdamas 40 metų, nuvažiavo į Klaipėdą ir diską švystelėjo 70 metrų, o Aleksandras Tamertas, kuris mėtė 60 metrų, uostamiestyje nusviedė gerokai toliau ir nuvažiavo į olimpines žaidynes. Pagaliau yra puikūs Vilniaus, Kauno stadionai, tikrai turime gerų vietų. Nemanau, kad reikėtų vykti į Ameriką ir ten specialiai siekti rekordo. Jie gerinami darbo eigoje. Jeigu esi gerai pasirengęs, puikios sportinės formos ir jeigu, tarkime, vyksta Klaipėdos pirmenybės – ir ten gali papūsti palankus vėjas, kodėl nenuvažiavus ir nesudalyvavus“, – svarsto V.Kidykas.

KOMENTARAS

Pagaliau mes pakilome užtikrinta, bet kartelei kylant Airinei pritrūko pasitikėjimo, ji nebuvo tikra savo jėgomis. 1 m 95 cm vilnietei nepakluso ir ji iškovojo septintą vietą. Pasaulio čempionatuose pelnyta septinta vieta mums nėra dažnas atvejis – tai išties geras laimėjimas.

Bet pati Airinė, manau, tikėjosi pasirodyti dar geriau. Viliuosi, kad ji dar ne vienerius metus bus tarp lyderių, jos nepersekios sveikatos bėdos. Manau, ji pajėgi iškovoti medalį ne tik pasaulio čempionate, bet ir olimpinėse žaidynėse.

Nijolė Medvedeva Lietuvos lengvosios atletikos federacijos viceprezidentė ir generalinė sekretorė

Šių metų pasaulio čempionatas Londone buvo įspūdingas: kovas kasdien stebėjo 66 tūkst. žiūrovų, atmosfera fantastiška, organizacija puiki.

Lietuvos lengvaatlečiams šis sezonas buvo įspūdingas, tos akimirkos seniai laukėme ir pagaliau jos sulaukėme.

Mes pakilome!

Pasaulio čempionatas mūsų sportininkams, manau, buvo sėkmingas.

Ne vienerius metus laukėme, kada ši naujoji banga taps stipresnė ir ims šėlti. Šiemet ta banga jau pakilo, todėl dabar šitai kartai reikės sugalvoti kitokį pavadinimą.

Ypač nudžiugino Andriaus Gudžiaus aukso medalis. Čempionato išvakarėse niekam garsiai nesakėme, kad jį mūsų lengvaatlečiai iškovos. Tai, kad Andrius gali laimėti medalį, tyliai svajojau ir aš, tik nepagalvojau, jog jis bus auksinis. Pasaulio čempionu jis tapo pasiekęs įspūdingą 69 m 21 cm asmeninį rekordą.

Nerimavome dėl Europos uždarų patalpų čempionės šuolininkės į aukštį Airinės Palšytės, kuri dėl traumos praleido vasarą. Apskritai buvo neramu dėl jos kelionės į Londoną. Nei trenerė, nei federacija nežinojo, kaip jai seksis šokinėti. Tačiau Airinė olimpiniame stadione jau per kvalifikacines varžybas atrodė gana solidžiai, pateko į finalą. Jo pradžia irgi buvo

Kas mane dar nustebino ir nudžiugino? Ogi pasaulio pirmenybių debiutantė, Europos jaunimo iki 23 m. čempionato bronzinė prizininkė ėjikė Živilė Vaiciukevičiūtė, kuri 20 km distancijoje pasiekė asmeninį rezultatą (1 val. 31 min. 23 sek.), pagerino Lietuvos iki 23 m. merginų rekordą ir užėmė 19 vietą tarp daugiau nei 60 ėjikių. Ji Pabradės trenerio, Barselonos olimpinių žaidynių dalyvio Viktoro Meškausko auklėtinė. Pastaraisiais metais atidžiai stebiu, kaip treniruojasi jo vadovaujama grupė. Treneris dirba kruopščiai, dorai, atsakingai ir profesionaliai, todėl ir rezultatai geri.

Nustebino 800 m bėgikė Eglė Balčiūnaitė, kuri į Londoną pateko gavusi paskutinį Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos kvietimą. Jai buvo ypač sunkūs pastarieji pora metų, šiaulietė pakeitė savo trenerį ir dabar dirba su Šveicarijos specialistu. Eglė pasitikėjo savo jėgomis, buvo pasirengusi trūks plyš patekti į kitą varžybų etapą ir savo planus įgyvendino: du bėgimai – du geriausi sezono rezultatai. Eglės laikas tarp 24 pusfinalio dalyvių buvo tryliktas, o galutinėje įskaitoje bėgikei atiteko 15 vieta.

Nudžiugino trišuolininkė, jaunoji mama Dovilė Dzindzaletaitė. Sportininkė buvo kupina jėgų įvykdyti pasaulio čempionato normatyvą ir jai tai pavyko padaryti. Nuo naujųjų metų su ja ypač intensyviai bendravome, praktiškai žinojau kiekvieną jos žingsnį, Dovilė man siuntė savo treniruočių įrašus. Londone fortūna sportininkei nebuvo labai palanki, Dovilę nuo finalo skyrė vos 10 cm, bet jos rezultatas (13 m 43 cm) gan geras ir teikiantis vilčių ateičiai.

Pagal savo galimybes pasirodė maratonininkas Remigijus Kančys, tarp 98 bėgikų užėmęs 24 vietą. Su as-

meniniu kvietimu ir gana silpnu šio sezono rezultatu į pasaulio čempionatą patekusi disko metikė Zinaida Sendriūtė mus šiek tiek nustebino.

Ji išsikovojo teisę startuoti finalinėse varžybose, bet visi trys jos bandymai finale, deja, buvo nesėkmingi. Šių metų sezonas nebuvo sėkmingas maratonininkei Vaidai Žūsinaitei, kuri tarp 91 maratono bėgikės distanciją baigė 45-a ir pasiekė vidutinį 2 val.

41 min. 44 sek. rezultatą.

Norėtųsi pasidžiaugti, kad stabilizavosi 20 km ėjimo distancijoje rungtyniaujančio Mariaus Žiūko rezultatai, bet gaila Artūro Mastianicos, kuris nebaigė 50 km nuotolio. Jis iš trasos pasitraukė 35 kilometre, kai sutraukė kojos raumenis.

A.Palšytės šuolis

20 km distancijoje Brigitai Virbalytei-Dimšienei nepavyko priartėti prie praėjusiame pasaulio čempionate užimtos septintos vietos – pasiekusi šio sezono geriausią asmeninį rezultatą ji liko šešiolikta.

Naujas veidas mūsų rinktinėje – čempionato debiutantas maratonininkas Ignas Brasevičius, kuris anksčiau Druskininkuose treniravosi kaip ėjikas, o dabar tapo bėgiku. Čempionate jis pasirodė pagal savo galimybes.

Labai gaila dar vieno debiutanto – 21 metų ieties metiko Edžio Matusevičiaus, kuris visą sezoną kentė traumų padarinius ir negalėjo tinkamai treniruotis. Vilniečio visi trys metimai nebuvo įskaityti, nors pirmasis buvo gana tolimas, tačiau sportininkas neišsilaikė sektoriuje. Debiutas nelabai pavyko ir paskutiniu momentu į čempionatą patekusiai ieties metikei Livetai Jasiūnaitei. Ji liko 26-a, tačiau įgijo nemažai patirties.

OLIMPINĖ PANORAMA

15

1

Olimpinio festivalio aidai Liepos 23–29 d. Vengrijos mieste Dėre (Gyor) vyko XIV Europos jaunimo vasaros olimpinis festivalis.

Aukso medalius jame iškovojo krepšininkai, sidabru pasidabino dziudo imtynininkė Justina Kmieliauskaitė.

70 Lietuvos sportininkų dalyvavo aštuonių sporto šakų – baidarių ir kanojų irklavimo, dviračių sporto, dziudo, gimnastikos, krepšinio, lengvosios atletikos, plaukimo ir teniso varžybose.

Tai buvo gausiausia Lietuvos sportininkų delegacija per visą Europos jaunimo olimpinių festivalių istoriją. Lietuva Dėre turėjo dvi žaidimų komandas – vaikinų ir merginų krepšinio rinktines. Gausios buvo mūsų lengvaatlečių, plaukikų komandos (po 10 sportininkų, po 5 merginas ir vaikinus). Baidarių ir kanojų irklavimo varžybose, dviratininkų lenktynėse (3+3) ir dziudo imtynėse (4 vaikinai ir 2 merginos) dalyvavo po šešis Lietuvos sportininkus.

Rinktinėje buvo po keturis tenisininkus (2+2) bei gimnastus (3 merginos ir 1 vaikinas).

Daugiau kaip pusę krepšinio komandos sudarė vilniečiai: Marekas Blaževičius, Ąžuolas Tubelis, Tomas Zubrys, Erikas Jermolajevas, Ernestas Naruševičius, Ignas Goliančikas, Adas Šimonis. Čempionais tapo ir Nojus Pankratjevas iš Jonavos, Laurynas Vaištaras, Lukas Kreišmontas iš Plungės, Modestas Kancleris ir Gabrielius Čelka – iš Kauno.

16

OLIMPINĖ PANORAMA

Daugiausiai Lietuvos rinktinėje buvo vilniečių – 19.

Mūsų šaliai atstovavo 12 kauniečių, 8 šiauliečiai, po 6 panevėžiečius ir klaipėdiečius, po tris Plungės ir Elektrėnų, po du Vilkaviškio ir Alytaus sportininkus, po vieną – iš Šilutės, Jonavos, Utenos, Marijampolės, Palangos, Kauno rajono. Vienas sportininkas atstovavo iš karto dviem miestams – Panevėžiui ir Šiauliams. Gan plati geografija. Ir tai džiugina. Sportininkams talkino 20 trenerių ir 8 medikai. Kartu su delegacija į Dėrą teisėjauti vyko po du gimnastikos bei krepšinio teisėjus.

Kas antrus metus rengiamame Europos jaunimo vasaros olimpiniame festivalyje dalyvavo per 2500 jaunųjų sportininkų (13–18 metų) iš visų 50 Europos šalių. Įteikta 130 medalių komplektų. Medalius laimėjo net 38 šalių atstovai, aukso – 28.

Lietuva medalių lentelėje liko 26 vietoje, Estija užėmė 32-ą (vienas sidabro, du bronzos apdovanojimai), Latvija – 34 vietą (po vieną sidabro ir bronzos medalį). Po mūsų medalių rikiuotėje liko tokios sportiškos valstybės, kaip Graikija, Portugalija, Rumunija, Kroatija, Čekija, Azerbaidžanas, Bulgarija.

70 RINKTInė

70 Lietuvos sportininkų dalyvavo aštuonių sporto šakų – baidarių ir kanojų irklavimo, dviračių sporto, dziudo, gimnastikos, krepšinio, lengvosios atletikos, plaukimo ir teniso varžybose.

fotoakimirkos

3

2

5

1. Lietuvos sportininkai festivalio atidarymo iškilmėse

4

Festivalio dalyviams talkino 1600 savanorių: paslaugūs, geranoriški, visada pasirengę padėti.

Tiesa, kartais reikiamo objekto tekdavo paieškoti ir gerą pusvalandį... Dauguma savanorių – moksleiviai ir studentai, bet buvo ir solidžių senjorų. Lietuvos delegacijai kaimelyje talkino ne tik vengrai, bet ir estas bei rusas.

Dauguma varžybų vyko naujose, specialiai festivaliui pastatytose sporto bazėse. Seniausioje ir ankščiausioje salėje, kurioje tilpo vos 200 žiūrovų, žaidė krepšininkai. Ten, beje, kaip jau buvo rašyta, varžybų laiką pakoreguodavo per stogą prasisunkiantis lietus. Talpiausia buvo „Audi“ arena, kurioje rungtyniavo rankininkai – 5500 vietų. Beje, merginų krepšininkių turnyras vyko 500 žiūrovų vietų salėje, nes dėl medalių kovojo ir Vengrijos komanda. Į tą salę tilpdavo ne visi norintieji patekti. Įdomu, kad apsauga į mažesnes sales įleisdavo tiek sirgalių, kiek buvo sėdimų vietų. Tuščias kėdes stropiai skaičiuodavo, už durų laukiančiuosius – taip pat. „OP“ inf.

2. Olimpiniame kaimelyje misijos vadovas E.Petkus ir jo pavaduotojos V.Vencienė bei L.Vaisetaitė (dešinėje) 3. Čia gyveno Lietuvos delegacija

6

4. Krepšininkų triumfas 5. J.Kmieliauskaitė su treneriais R.Steponaityte ir V.Rybinu 6. Lietuvos krepšininkių rinktinė 7. Visa tenisininkų rinktinė (iš kairės): treneris Š.Kulnis, M.Bružas, M.Vasiliauskas, F.Zykutė, O.Norkutė, treneris H.Gatovskis

7

OLIMPINĖ PANORAMA

17

FOTOAKIMIRKOS

8

9

18

10

OLIMPINÄ– PANORAMA

fotoakimirkos

MEDALIAI

LYDERIAI Daugiausiai medalių iškovojusios šalys vieta, šalis, aukso, sidabro, bronzos apdovanojimai 11

1. Rusija

30 19

12

2. Italija

14 11 13

3. Vengrija

13 14 14

4. Nyderlandai

8

6

2

5. Ispanija

7

4

4

6. Vokietija

5

8

4

7. Turkija

5

6

8

8. Prancūzija

5

6

5

9. Belgija

5

0

2

10. Suomija

4

1

6

1

1

...

26. Lietuva

12

0

13 15

8. Festivalio atidarymas 9. Baidarininkai A.Bložytė ir J.Veitas 10. Gimnastė M.Gutauskaitė 11. Fanų zona 12. Aukščiausias ir žemiausia – krepšininkas M.Blaževičius ir gimnastė G.Semionova 13. Šuolininkė į tolį L.Garšvaitė 14. Guodė tėtis ir mama...

15. Festivalio talismanų lenktynės Vytauto Dranginio nuotr.

14

OLIMPINĖ PANORAMA

19

žvilgsnis

Po išsiskyrimo – nauji atradimai Pajėgiausia Lietuvos paplūdimio tinklinio pora Monika Povilaitytė ir Ieva Dumbauskaitė vėl žaidžia kartu ir tuo mėgaujasi. Ir tai duoda medaliais virstančių vaisių varžybose.

Lina Daugėlaitė serijos etapo bronzos medalius. O sezoną merginos pradėjo nuo triumfo Ukrainoje vykusiame Rytų Europos zoninės paplūdimio tinklinio asociacijos turnyro etape, vėliau jos pirmą kartą Lietuvos tinklinio istorijoje pasipuošė medaliais Kinijoje surengtame „World Tour“ serijos turnyre. Ten jos dukart iškovojo bronzą.

Pastaroji sėkmė, I.Dumbauskaitės nuomone, nebuvo atsitiktinė: „Ten buvo daug lygių komandų. Čekių komanda, prieš kurią pavyko laimėti kovojant dėl pirmosios bronzos, manau, net stipresnė buvo. Bet mes labiau norėjome, labiau stengėmės, labiau kovojome ir mums nusišypsojo sėkmė.“ I.Dumbauskaitė ir M.Povilaitytė šį sezoną jau ne kartą džiaugėsi apdovanojimais

Pertrauka paplūdimio tinklininkių porai leido įvertinti, ką jos turėjo ir ko neteko, rasti atsakymus į abiem svarbius klausimus. „Niekas be reikalo nevyksta. Gal iš tikrųjų tos pertraukos reikėjo, kad įvertintume viena kitą. Anksčiau žaisdamos kartu gal nevertinome viena kitos kaip partnerės. Dabar bent jau aš labai džiaugiuosi, kad vėl žaidžiu su Monika. Ir sėkmingas sezono startas parodė, kad mums gerai sekasi. Esu laiminga“, – emocijų neslepia 22 metų Ieva Dumbauskaitė.

Prieš sezoną Ieva savęs klausė, kodėl ji apskritai žaidžia tinklinį, ir pati sau atsakė: jai tai patinka. „Man atrodo, kad praėjusį sezoną, kuris mums buvo visapusiškai nesėkmingas, buvome pamiršusios, kodėl apskritai tą darome. Šiemet susidaro toks vaizdas, kad kaip niekad anksčiau mėgaujamės žaidimu ir kovojame dėl kiekvieno kamuolio. Tada ir sekasi“, – vidinius apmąstymus atskleidžia I.Dumbauskaitė.

Jos bendražygė ir bendraamžė Monika Povilaitytė irgi džiaugiasi: „Skirtumas didelis, kaip buvo ir kaip yra dabar. O dabar yra labai gerai. Aikštelėje sutariame puikiai, už jos ribų – irgi 20

OLIMPINĖ PANORAMA

viskas gerai: ir pasišnekame daugiau, ir pabendraujame kitomis temomis.

Manau, pertrauka leido suprasti, kaip kas turi būti, kaip reikia elgtis, kaip su kuo bendrauti. Pamokė gerąja prasme. Ir, manau, rezultatai tą rodo.“ Psichologinį komfortą atradusi iš naujo sulipdyta senoji pora, medalius šlavusi jaunių ir jaunimo varžybose, šį sezoną rodo savo jėgą ir suaugusiųjų turnyruose.

Renka medalius Sezono pradžia, pasak M.Povilaitytės, joms visada būdavo labai sunki, nes jaunos tinklininkės jį pradėdavo nuo dalyvavimo suaugusiųjų varžybose, kuriose patirdavo pralaimėjimų. „O šiemet atvirkščiai: važiavome į suaugusiųjų varžybas ir parsivežėme medalių, tad ši pusė sezono mums buvo sėkminga. Nors pasitaikė ir laimėjimų, ir pralaimėjimų, ir gerų varžybų, ir blogų“, – į antrą pusę persiritusį sezoną vertina M.Povilaitytė. Šį sezoną pajėgiausia Lietuvos paplūdimio tinklininkių pora ant garbės pakylos lipo ne kartą. Pastarąjį sykį medalius užsikabino savų žiūrovų akivaizdoje Vilniuje, kai laimėjo Europos moterų čempionato „Satellite“

Kovingumo ši tinklininkių pora niekada nestokojo, o prie jo šiemet, M.Povilaitytės tikinimu, dar prisidėjo protingesnis žaidimas. „Aikštelėje daugiau galvoji, labiau analizuoji varžoves, save – to anksčiau nebuvo.

Ateidavai, sužaisdavai ir išeidavai – tuo ir pasibaigdavo varžybos. Dabar net žaidimo metu pagauni save, kad čia taip pagalvojai, čia apgavai varžovą, čia pasitarei su Ieva – darosi vis įdomiau, nes daugiau taktikos. Be to, mes su Ieva į varžybas dažnai važiuojame dviese, į Kiniją taip pat dviese vykome. Grįžusios į viešbutį pasikalbame, kas buvo negerai, kas gerai, ką kitą sykį galima geriau padaryti“, – pasakoja Monika.

Siekia įsitvirtinti tarp moterų Prestižinėse varžybose iškovoti medaliai keičia varžovių požiūrį į lietuves. Kinijoje sutiktas kaip nepavojingas duetas netrukus I.Dumbauskaitė ir M.Povilaitytė sulaukė kitokio požiūrio. „Buvo tokių žaidėjų, kurios eidavo pro šalį ir net nesisveikindavo, bet kai laimėjome medalį, jau kitą dieną klausė, ar norėtume kartu pasportuoti“, – prisimindama viešnagę tolimojoje Azijos šalyje šypsosi Monika.

Tokios varžovių metamorfozės leidžia tinklininkėms nusišypsoti, o medaliai –

žvilgsnis

europa

Latvijoje vykusiame Europos čempionate Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė užėmė 17 vietą.

pajusti, kad sunkus darbas, įdėtas prieš sezoną, kai po treniruočių kartais net ašarą tekdavo braukti, nenuėjo veltui.

Bet nepaisant apdovanojimų prestižinėse varžybose tarp suaugusių tinklininkių lietuvės patogiai vis dar nesijaučia. „Ai, ne, – nuoširdžiai nutęsia Monika. – Ir tos baimės yra, ir nežinomybės, kaip pasiseks šią dieną.“„Vis dar jaučiuosi toks mažas nereikšmingas žmogus“, – prisipažįsta ir Ieva. Tad dabar svarbiausias merginų tikslas – ne medalių medžioklė, o noras įsitvirtinti tarp moterų. „Norime visada žaisti aukščiausio lygio varžybose, kad nereikėtų vargti kvalifikacijose ir visą laiką patektume į pagrindinius turnyrus. Tada, manau, ir progresas automatiškai vyktų daug greičiau“, – įsitikinusi I.Dumbauskaitė.

Lygindama save su stipriausiomis pasaulio tinklininkėmis Ieva sako, kad varžovės juodvi su Monika dar lenkia visais aspektais. „Jos tiek psichologiškai geriau pasiruošusios, tiek techniškai. Bet mes šiandien esame kovinga ir užsispyrusi komanda. Ateiname į varžybas be minčių, laimėsime ar pralaimėsime. Mes tiesiog žaidžiame ir tada viskas būna gerai. Bet taip nutinka ne visada. Jeigu šį aspektą sutvarkytume, žengtume žingsnį į priekį“, – apie nusiteikimo svarbą prasitaria I.Dumbauskaitė.

M.Povilaitytė pasigenda didesnio stabilumo. „Tai kartais erzina, bet turbūt normalu: tiek sporte, tiek gyvenime.

Turbūt reikia mokėti su tuo susitaikyti. Ir padaryti išvadas, kad kitąkart būtų geriau“, – svarsto sportininkė, prisimindama, kaip po sėkmingų varžybų Kinijoje prastai susiklostė turnyrai Šveicarijoje ir Švedijoje.

Lipa ant kulnų Pajėgiausiai mūsų porai Lietuvoje ant kulnų mina Urtė Andriukaitytė ir Irina Zobnina. Jos ne tik konkurentės, bet ir treniruočių partnerės. Šį sezoną abi Lietuvos poros varžybose buvo susitikusios triskart ir visus sykius pergalę šventė I.Dumbauskaitė su M.Povilaityte, nors praėjusiais metais joms yra tekę pripažinti šių varžovių pranašumą Vilniuje vykusiame Europos moterų paplūdimio tinklinio čempionato „Satellite“ serijos etape.

Alfredo Pliadžio nuotr.

17

Tinklininkės jau žvelgia į artėjančią olimpinę atranką

Tokia konkurencija naudinga, bet M.Povilaitytė norėtų, kad Lietuvoje būtų dar daugiau pajėgių porų.

I.Dumbauskaitė konkurencijos stokos Lietuvoje per daug nesureikšmina: „Anksčiau maniau, kad tai labai svarbu, bet dabar esu įsitikinusi, kad viskas priklauso nuo žmogaus vidinės motyvacijos.“ Pakeliui į Tokiją Pagrindinis šių metų paplūdimio tinklininkių startas – Europos čempionatas, kuris rugpjūčio 16–20 d. vyko Latvijos kurorte Jūrmaloje. Teisę dalyvauti jame sportininkės turėjo išsikovoti rinkdamos reitingo taškus ir pagal juos patekdamos tarp 32 pajėgiausių Europos komandų. Šįkart į Europos čempionatą lietuvės keliavo būdamos šešioliktoje reitingo vietoje. „Turbūt pirmą kartą taip, visada būdavome kažkur gale“, – džiugiai tarsteli M.Povilaitytė.

Sulig kiekvienomis varžybomis vis daugiau pasitikėjimo įgyjanti Lietuvos tinklininkių pora vis mažiau dairosi į varžovių laimėjimus, kuriems anksčiau teikdavo daug dėmesio. „Nuvažiuodavome, pamatydavome, kas dalyvauja, ir kartais net nenorėdavome vykti į varžybas – juk ten žiauriai stiprios varžovės. Bet šį sezoną buvo daug gerų varžybų prieš stiprias varžoves, su kuriomis mes žaidėme lygiai. Ir tai buvo postūmis į priekį. Tad kodėl ne – pagaliau galima žaisti ir su tokio lygio komandomis“, – svarsto M.Povilaitytė.

Joms vienos įsimintiniausių varžybų – minėtas bronzinis turas Kinijoje ir ypač pusfinalis, kuriame susitiko su šeimininkėmis. Geromis varžybomis galima vadinti ir tokias, po kurių lietu-

vėms neteko pergalingai kelti rankų į viršų, bet pademonstruota žaidimo kokybė suteikė daug džiaugsmo.

Vienos tokių – varžybos Lenkijoje vykusiame prestižiniame Tarptautinės tinklinio federacijos keturių žvaigždučių turnyre, kuriame M.Povilaitytė ir I.Dumbauskaitė susitiko su Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvėmis šveicarėmis Anouk Verge-Depre bei Joana Heidrich. Joms lietuvės pralaimėjo po dramatiškos kovos. „Pralaimėjome tik dviem taškais – tai buvo išskirtinės rungtynės. Žiūrint į visas komandas, su kuriomis šiemet žaidėme, šveicarės buvo stipriausios varžovės. Net ir palyginti su kinėmis“, – pripažįsta M.Povilaitytė.

Po Europos čempionato tinklininkių atostogos dar nelauks, nors, šypsosi M.Povilaitytė, juodvi su Ieva jau dažnai pasvajoja ir pasidalija planais, kur keliaus ir kaip ilsėsis po sezono. O sezonas greičiausiai baigsis tik vėlų rudenį, nes po Europos čempionato merginų dar laukia keletas „Satellite“ serijos turnyrų. Jeigu fizinė ir psichologinė savijauta leis, rudens pabaigoje jos vėl vyks į „World Tour“ serijos turnyrą Kinijoje.

Skirtumas didelis, kaip buvo ir kaip yra dabar.

Manau, pertrauka leido suprasti, kaip kas turi būti, kaip reikia elgtis, kaip su kuo bendrauti.

Pamokė gerąja prasme.

Monika povilaitytė

Apie Tokijo olimpines žaidynes kalbėti dar anksti, nors tai pagrindinis jų tikslas, kurio link eina žingsnelis po žingsnelio kiekvieną dieną. „Tai tolimas ketverių metų tikslas, prie kurio eini ir kryptingai dirbi: žinai šio sezono, artimiausios savaitės, kiekvienos treniruotės tikslus“, – sako I.Dumbauskaitė, kuri su savo porininke į Rio nepateko tik per plauką. Ne už kalnų ir Tokijo olimpinė atranka – ji prasidės jau kitąmet.

OLIMPINĖ PANORAMA

21

KLUBAS

„Žuvėdros“ skrydį vainikuoja medaliai Vilniaus sporto žaidimų klubui „Žuvėdra“ – 20 metų. Klubas gerai žinomas visoje Lietuvoje, per šalies čempionatus pelno medalių, organizuoja daug renginių.

Marytė Marcinkevičiūtė tūkst. Lt (Vilniaus miesto savivaldybė – 95 tūkst. Lt). Šias lėšas investavome į patį naujausią žolės riedulio stadiono apšvietimą. 2015 m. „Žuvėdra“ kartu su KKSD ir Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondu pakeitė sintetinę dangą, kurios investicinė vertė – 35 tūkst. eurų.

Turime puikių rėmėjų. Tai Vilniaus įmonės, kurioms savo darbais įrodėme, kad einame teisingu keliu“, – pasakoja Lietuvos žolės riedulio federacijos prezidentas L.Čaikauskas. „Žuvėdros“ vyrai

Ypač sėkmingi „Žuvėdros“ klubo žolės riedulininkams buvo šie metai: ir moterų, ir vyrų komandos tapo Lietuvos vicečempionėmis ir iškovojo teisę žaisti Europos šalių klubų čempionatuose.

Birželio mėnesį per Europos moterų žolės riedulio klubų Iššūkio taurės trečiojo diviziono čempionatą Portugalijoje „Žuvėdros-Tauro“ žolės riedulininkės pasidalijo pirmą–antrą vietą su lenkėmis ir pateko į Europos klubų Iššūkio taurės antrojo diviziono čempionatą.

Per 20 metų klube tobulinosi apie 1500 žaidėjų, o dabar žolės riedulio treniruotes reguliariai lanko apie šimtą įvairaus amžiaus sportininkų. Lietuvos vasaros čempionatuose sporto žaidimų klubui (SŽK) „Žuvėdra“ atstovauja 10, o žiemos – 12 komandų.

Sunku rasti trenerių Klubo komandas, rungtyniaujančias Lietuvos aukščiausiojoje lygoje ir B divizione, treniruoja vos du treneriai – 26-erių Artūras Macijauskas ir 30-metis Maksimas Tarasovas. Beje, abu jie ir patys dar žaidžia. Maksimas atstovauja Širvintų sporto klubo vyrų komandai, su kuria šiemet tapo šalies čempionu, o Artūras, gindamas „Žuvėdros“ garbę, – vicečempionu.

Dirbti su vaikais šie treneriai nebetu22

OLIMPINĖ PANORAMA

ri laiko. Klubo prezidentas, Lietuvos žolės riedulio federacijos prezidentas Leonardas Čaikauskas viliasi, kad opią trenerių problemą netolimoje ateityje pavyks išspręsti – klubui pagalbos ranką pasirengęs ištiesti Vilniaus miesto vicemeras Linas Kvedaravičius. „Žuvėdros“ žaidimų sporto klubas glaudžiai bendradarbiauja su Vilniaus „Tauro“ sporto mokykla, kurioje įdarbinti abu jų treneriai, taip pat su Fabijoniškių, Justiniškių ir Šeškinės mikrorajonų bendruomenėmis.

2005-aisiais klubas gavo puikią dovaną – 5500 kv. m šiuolaikinį žolės riedulio stadioną, atitinkantį tarptautinius reikalavimus (91,5x55 m). Pinigų stadionui statyti skyrė Kūno kultūros ir sporto departamentas bei Vilniaus miesto savivaldybė.

Nuo 2007 m. klubas sudaręs panaudos sutartį su „Žemynos“ gimnazija, kurios patalpose yra įsikūręs, prižiūri žolės riedulio stadioną, remontuoja ir tvarkosi. „Žuvėdra“ gimnazijai pritraukia nemažai investicijų. „Jeigu įgyvendiname kokį nors projektą, gimnazijai per metus sutaupome nuo 10 iki 50 tūkst. eurų. Tarkime, 2013-aisiais Europos žolės riedulio federacija mums, kaip geriausiai dirbančiai Rytų Europos žolės riedulio federacijai, skyrė 140

Jis viliasi, kad 2018-aisiais gegužės viduryje jų stadione bus surengtas ir Europos klubų Iššūkio taurės antrojo diviziono čempionatas.

Gimtadienis – liepos mėnesį Vilniaus savivaldybėje SŽK „Žuvėdra“ įregistruota 1997 m. liepos mėnesį dabartinio LŽRF prezidento, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Vykdomojo komiteto nario L.Čaikausko iniciatyva. Kadangi draugai jį vadino „Čaika“, tokiu vardu jis norėjo pavadinti ir savo klubą (rusų k. žodis „čaika“ lietuviškai reiškia „žuvėdra“ – red. pastaba). Bet savivaldybė to padaryti neleido. L.Čaikauskas juokaudamas bandė įrodinėti, esą jį remia Minsko laikrodžių gamykla „Čaika“, tačiau jam savivaldybėje buvo pasiūlyta ten ir registruoti klubą. „Kaip kilo idėja įkurti klubą? 1997-aisiais buvau išrinktas Lietuvos sporto federacijų sąjungos viceprezidentu. Įkūrėme labdaros ir paramos fondą, pradėjome ieškoti rėmėjų. Sekėsi gana neblogai, įgijau nemažai patirties, todėl ir kilo mintis įkurti savo klubą, kuris būtų reikalingas miesto bendruomenei, Šeškinės, Fabijoniškių ir Justiniškių mikrorajonų gyventojams. Žinojau, kad manęs laukia didelė darbų našta ir atsakomybė, bet buvau kupinas jėgų ir jokių iššūkių nebijojau“, – prisimena L.Čaikauskas.

Iš pradžių klubas vienijo ne tik žolės riedulininkus, bet ir futbolininkus, te-

KLUBAS

Alfredo Pliadžio nuotr.

„Žuvėdros“ moterų komanda

nisininkus, veikė netgi golfo sekcija. „Žuvėdros“ klube savo sportinę karjerą pradėjo daugkartinis Lietuvos golfo čempionas Gediminas Markevičius.

Pirmiausia buvo suburta „Žuvėdros“ futbolo komanda, kurios pagrindą sudarė „Žemynos“ pagrindinės mokyklos vaikai, o ją treniravo Algimantas Biliūnas. Komandoje žaidė ir L.Čaikausko sūnus Lukas. Vėliau komandos vairą perėmė buvę garsūs futbolininkai Juozas Miniauskas ir Algimantas Puodžiūnas. Tų pačių 1997-ųjų rudenį buvo suburta ir vyrų žolės riedulio komanda. Pirmuoju visuomeniniu jos treneriu tapo tuomet 50-metis Feliksas Paškevičius, kuris nepaisant amžiaus dar ir pats joje žaidė.

Treniravo ir australas Klubas gyveno ne vien šia diena. 12– 13 m. jaunuosius žolės riedulininkus ėmė treniruoti Sergejus Gavrilovas.

Jis surado talentingų vaikų Aleksandro Puškino vidurinėje mokykloje, tarp jų ir būsimuosius Lietuvos rinktinės žaidėjus M.Tarasovą, A.Macijauską, Jaroslavą Suchockį. Keturiolikmečiai žuvėdriukai pradėjo dalyvauti Lietuvos suaugusiųjų čempionate ir gauti pirmas rimtas pamokas.

2006 m. A.Macijauskas tapo Vilniaus „Tauro“ sporto mokyklos treneriu, vėliau jis buvo paskirtas Lietuvos žolės riedulio jaunių rinktinės vyr. treneriu ir nacionalinės vyrų rinktinės trenerio asistentu.

Pradėta galvoti ir apie moterų žolės riedulį. 2000-aisiais komandą toje pačioje „Žemynos“ pagrindinėje mokykloje buvo patikėta suburti Kęstučiui Aleckūnui, o šiek tiek vėliau – garsiai Lietuvos žolės riedulininkei Virginijai Čaikauskienei. Tačiau ji tuo metu dar pati aktyviai žaidė, todėl buvo sunku

derinti trenerės darbą su žaidimu Vilniaus HFTC komandoje.

V.Čaikauskienę pakeitė Svetlana Bogrova, moterų komandą dar treniravo Giedrius Adomavičius ir Tomas Alkauskas.Trenerių gretas 2006–2010 m. papildė ir iš Australijos atvykęs Jamesas Youngas, kuris stipriai pakeitė žaidėjų mąstyseną. Klubo prezidentas L.Čaikauskas talentingam žaidėjui M.Tarasovui pasiūlė dirbti treneriu kartu su J.Youngu. Nuo 2013 m. M.Tarasovas dirba Lietuvos jaunių rinktinės vyriausiuoju treneriu, o nuo 2015 m. yra Lietuvos nacionalinės moterų rinktinės vyriausiasis treneris. Žaidėjus ugdosi patys Nuo 2013 m. SŽK „Žuvėdra“ kultivuoja tik žolės riedulį. Klubas nei žaidėjų, nei trenerių nevilioja iš kitur – pats užsiaugina. Štai Viktoras Tarasovas (trenerio M.Tarasovo pusbrolis) yra ne tik komandos žaidėjas, bet ir Lietuvos vyrų rinktinės kineziterapeutas. Žaidėjas Tomas Lakštauskas, studijuojantis Lietuvos edukologijos universitete, įgijo trenerio licenciją ir dirba Lietuvos jaunių rinktinės antruoju treneriu.

Klubo žaidėja, buvusi širvintiškė Monika Ivanauskaitė įsitraukė į visuomeninę veiklą ir dalyvauja Tarptautinio olimpinio komiteto Olimpinio solidarumo programose, yra LTOK lyčių lygybės sporte komisijos narė, Ugnė Chmeliauskaitė prižiūri klubo interneto svetainę, šiemet išrinkta Europos nevyriausybinių sporto organizacijų sportininkų komiteto nare ir kartu su Ugne Aučynaite pakviesta dalyvauti jaunųjų Europos žolės riedulio lyderių stovykloje. Abi jos dirbs pirmajame Europos neįgaliųjų čempionate Amsterdame.

Klube daug dėmesio skiriama didžia-

jam sportui. Vyrų komandos lyderiai – J.Suchockis (jis ir tarptautinės kategorijos teisėjas), Tomas Lakštauskas, Giedrius Kuizinas, Lukas Raznauskas, Povilas Lakštauskas. Komandoje žaidžia ir Jungtinės Karalystės karališkojo jūrų laivyno kapralas Kristis Bubnelis, kuris atskrenda į Lietuvos čempionato rungtynes. Moterų žolės riedulio lyderės – U.Chmeliauskaitė, U.Aučynaitė.

Kotryna Kartanovič, Karina Ustinovičiūtė, Jovita Banevičiūtė. Visi išvardyti „Žuvėdros“ žaidėjai atstovauja Lietuvos nacionalinėms rinktinėms.

Tikslas – akademija „Mūsų klube – jauni žmonės. Mes jiems neleidžiame senti, verčiame dirbti“, – sako L.Čaikauskas. Nuo 2011 m. klubas dalyvauja įvairiose parodose, važinėja po Lietuvą. Štai neseniai su žolės rieduliu išsamiau susipažinti galėjo Šilalės r.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokytojai ir mokiniai.

Su mokiniais bendravo ir pratyboms vadovavo dabar Šilalės rajone gyvenančios praeityje žinomos žaidėjos – vartininkė Stasė Monkevičiūtė ir Genutė Monkutė-Mačiulienė. Tikėdami, kad Kaltinėnuose žolės riedulys sulauks susidomėjimo, svečiai gimnazijai paliko 10 lazdų ir 12 kamuoliukų.

Savo svajonės neišsižadu, rėmėjai nepabėgo. Žolės riedulio akademijos Lietuvoje tikrai sulauksime.

Leonardas Čaikauskas

LŽRF prezidento pati didžiausia svajonė – pasirašyti trišalę stadiono panaudos sutartį tarp miesto savivaldybės, „Žemynos“ gimnazijos ir SŽK „Žuvėdra“. Gal tada klubo teritorijoje iškiltų tarptautinius reikalavimus atitinkanti uždarų patalpų sporto salė (40x20 m) su tribūnomis, keturiais persirengimo kambariais, sportininkų viešbučiu. Projektas 2015 m. buvo parengtas ir patvirtintas, bet toliau darbai nejuda.

OLIMPINĖ PANORAMA

23

Krepšinis

Ar pergalėms pakaks komandinio žaidimo?

Lietuvos vyrų rinktinė bandys aštuntą kartą šalies krepšinio istorijoje pasipuošti Europos čempionato medaliais. Žemyno pirmenybės vyks rugpjūčio 31–rugsėjo 17 dienomis.

Vaidas Čeponis Lietuvos krepšininkai Europos čempionatuose po tris kartus iškovojo auksą (1937, 1939 ir 2003 m.) ir sidabrą (1995, 2013 ir 2015 m.) ir vienąsyk bronzą (2007 m.).

Nors Europos čempionate Lietuvos komandos aprangos nevilkės trys labai svarbūs žaidėjai Paulius Jankūnas, Domantas Sabonis ir traumą prieš pat pirmenybes patyręs Lukas Lekavičius, mūsų ekipa yra pajėgi užlipti ant prizininkų pakylos. Juk turime Joną Valančiūną, Donatą Motiejūną, Mantą Kalnietį, Joną Mačiulį, Mindaugą Kuzminską.

Lietuvių gyvenimą Izraelyje bei Turkijoje turėtų palengvinti ir tai, kad žemyno pirmenybėse dėl įvairių priežasčių nedalyvaus itin gausus būrys varžovų krepšinio žvaigždžių: ispanai Sergio Llullas, Rudy Fernandezas, serbas Milošas Teodosičius, graikas Giannis Antetokounmpo, prancūzas Rudy Gobertas, kroatas Ante Tomičius, italas Danilo Gallinari, čekas Janas Vesely ir kai kurie kiti. Su nacionaline komanda jau atsisveikino prancūzas Tony Parkeris, vokietis Dirkas Nowitzki, graikas Vassilis Spanoulis.

Lietuvos rinktinė buksavo kontrolinėse rungtynėse prieš Europos čempionatą, bet dėl to pulti į paniką neverta. Ne kartą vieną po kito dorojome oponentus per draugiškus mačus, bet atėjus svarbiausioms kovoms komanda ne sykį išsikvėpdavo. Taip nutiko ir per 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.

Tada startavome trimis pergalėmis, bet vėliau 50 taškų skirtumu mums davė į kaulus ispanai, kuriuos dukart parklupdėme prieš pat olimpiadą. Viskas baigėsi tuo, kad likome be medalių.

Svarbiausia sportinės formos viršūnę pasiekti per svarbiausius čempionato mūšius. To ir siekė naujieji Lietuvos ekipos treneriai. Tikimasi, kad mūsų šalies rinktinės arkliukas, kaip ir pastaraisiais metais, vėl bus komandinis žaidimas. Žinoma, mūsų nacionalinė komanda turi ir minusų, kuriuos strategai bando užtušuoti. Šiame straipsnyje – apie šių metų Lietuvos rinktinės pranašumus ir trūkumus.

24

OLIMPINĖ PANORAMA

D.Adomaitis

Minusai 1. Universalaus sunkiojo krašto puolėjo stygius. Neturime šiuolaikinio vadinamojo ketvirtojo numerio, kuris būtų ir greitas, ir galėtų pataikyti iš toli, taip išplėsdamas puolimą. D.Motiejūnas, prisiauginęs raumenų ir kiek sulėtėjęs po nugaros operacijos, dabar yra labiau „centras“ nei sunkusis puolėjas. Be to, jis nėra patikimai iš trijų taškų zonos pataikantis aukštaūgis.

Ketvirtuoju numeriu, esant reikalui, gali rungtyniauti lengvieji puolėjai J.Mačiulis, M.Kuzminskas, Edgaras Ulanovas, tačiau susidūrus su aukštesniais, fiziškai stipresniais oponentais jiems kyla problemų. Laikyti aikštėje vienu metu J.Valančiūną ir D.Motiejūną rizikinga.

Mažai abejonių, kad tada kontroliuotume kovą dėl atšokusių kamuolių, bet gali atsirasti bėdų, jei varžovai turės judrių aukštaūgių ir taiklių metikų.

ČEMPIONATAS VARŽOVAI Čempionate rungtyniaus 24 komandos. A grupė – Lenkija, Graikija, Prancūzija, Suomija, Islandija, Slovėnija, B grupė – Lietuva, Gruzija (VIII. 31), Izraelis (IX. 2), Italija (IX. 3), Ukraina (IX. 5), Vokietija (IX. 6), C grupė – Kroatija, Čekija, Ispanija, Juodkalnija, Rumunija, Vengrija, D grupė – Didžioji Britanija, Rusija, Serbija, Latvija, Turkija, Belgija.

Lietuviai varžybas pradės Izraelyje. Kitos komandos žais Suomijoje, Rumunijoje ir Turkijoje. Po keturias komandas iš kiekvienos grupės keliaus į lemiamą etapą, kuris vyks Turkijoje.

žvilgsnis Alfredo Pliadžio nuotr.

Lietuvos krepšininkai

2. Talento trūkumas. Lietuvos komandos gretose nestinga aukšto lygio krepšininkų, bet juos vadinti ryškiomis žvaigždėmis sudėtinga.

Mes neturime tokio kalibro asų, kaip broliai Pau ir Marcas Gasoliai, Bojanas Bogdanovičius, Goranas Dragičius, Nando de Colo, Evanas Fournier, Kristapas Porzingis... Individualiai pajėgūs krepšininkai ypač reikalingi, kai sunkiausiais momentais reikia imtis iniciatyvos ir žaisti vienas prieš vieną.

3. Vienintelis tikras įžaidėjas. Susižeidus L.Lekavičiui M.Kalniečiui tikriausiai teks milžiniškas krūvis. Adas Juškevičius geriau jaučiasi būdamas atakuojančiu gynėju nei atakų organizatoriumi.

Diriguoti žaidimui gali ir Marius Grigonis, bet kaip pats sako, jis tai gali daryti tik iš bėdos.

4. Trenerių patirties stoka. Vyriausiasis strategas Dainius Adomaitis pirmą kartą diriguos rinktinei. Jis, kaip treneris, nėra vadovavęs ir aukšto lygio klubų varžyboms, tarkime, Eurolygoje. Dar žalesni jo asistentai Mindaugas Brazys bei Ramūnas Šiškauskas. Tik Benas Matkevičius savo kailiu patyrė, kas yra aukščiausio lygio krepšinis – rinktinėje patarinėjo Jonui Kazlauskui. Pastarasis treneris turėjo didžiulį autoritetą, nevengdavo griežtų žodžių ir lyderiams, įsmeigdavo piktą žvilgsnį ar net ant jų užrėkdavo, kai matydavo, kad šie pasitaupo aikštėje. Sunku įsivaizduoti, kad taip su J.Valančiūnu ar D.Motiejūnu elgtųsi D.Adomaitis. Šarūnas Jasikevičius tikriausiai galėtų, bet D.Adomaitis vargu.

Pliusai 1. Nėra veteranų ir nepatyrusių žaidėjų. Daugelis rinktinės narių – aukso amžiaus. Mūsų ekipoje žaidėjai, kuriems nuo 23 iki 32 metų. Jauniausias M.Grigonis, vyriausias J.Mačiulis. Tačiau M.Grigoniui pienas nuo lūpų nudžiūvo jau seniai – jis dalyvavo Rio de Žaneiro žaidynėse, ne pirmus metus rungtyniauja Ispanijos lygoje, kuri vadinama stipriausia Europoje.

J.Mačiulio dar neapsiverčia liežuvis vadinti veteranu.

Jis toks pat ištvermingas ir kovingas kaip ir prieš dešimt metų. Nacionalinėje komandoje nebebus tikrų veteranų, tokių kaip ankstesniais laikais Robertas Javtokas ar broliai Kšyštofas bei Darjušas Lavrinovičiai.

2. Ilgas atsarginių žaidėjų suolas. Šįkart Lietuvos rinktinei neatstovaus nė vienas turistas. Visi dvylika yra pajėgūs ekipai duoti apčiuopiamos naudos.

D.Adomaitis galės drąsiai keisti krepšininkus ir tokiu būdu palaikyti didelį intensyvumą ir greitą žaidimo tempą.

LIETUVA RINKTINė Įžaidėjai M.Kalnietis, A.Juškevičius, atakuojantys gynėjai Martynas Gecevičius, Artūras Milaknis, M.Grigonis, lengvieji puolėjai J.Mačiulis, M.Kuzminskas ir E.Ulanovas, sunkieji ir vidurio puolėjai D.Motiejūnas, J.Valančiūnas, A.Gudaitis, Eimantas Bendžius.

3. Lengvieji puolėjai. Turime net tris labai pajėgius trečiuosius numerius – J.Mačiulį, M.Kuzminską ir E.Ulanovą. J.Mačiulio pagrindiniai koziriai – patikima gynyba, kova dėl kamuolių, M.Kuzminsko – prasiveržimai, E.Ulanovo – žaidimas nugara į krepšį.

4. Vidurio puolėjai. Be J.Valančiūno ir D.Motiejūno, komandai gali padėti ir Artūras Gudaitis. J.Valančiūnas ir A.Gudaitis sugeba efektyviai žaisti jėgos krepšinį, o D.Motiejūnas – universaliausias ir techniškiausias aukštaūgis. Visi pagrindiniai aukštaūgiai lėtoki, tačiau puikiai moka rungtyniauti baudos aikštelėje.

J.Mačiulis

OLIMPINĖ PANORAMA

25

Posūkis

Nugalėjo noras tobulėti Rugsėjo 1-oji ženklina naujų mokslo metų pradžią, o buvusiam pajėgiausiam Lietuvos badmintonininkui Kęstučiui Navickui ši diena – naujo etapo pradžia.

Lina Daugėlaitė

Vytauto Dranginio nuotr.

įdomu prisiminimai „Įsimintiniausi mano laimėjimai – Pekino olimpinėse žaidynėse užimta 9 vieta, 38 pasaulio reitingo vieta ir laimėti tarptautiniai turnyrai. Šie laimėjimai kainuoja labai daug jėgų ir tai yra ilgas kelias. Žinoma, ir 2015 m. vykusių Europos žaidynių bronza. Apskritai vertinu viso nueito kelio patirtį, nes tai man, kaip asmenybei, davė labai daug.“

2015 m. K.Navickas tapo pirmųjų Europos žaidynių prizininku

Pirmąją rudens dieną savo sportinėje karjeroje tašką dedantis 33 metų badmintonininkas Kęstutis Navickas pasiners į naują veiklą – tądien jis pravers „Center of Excellence“ duris Holbeke, Danijoje. Tapęs trenerio iš Nyderlandų asistentu lietuvis dirbs su pajėgiausiais jaunaisiais Europos talentais.

kaip geriausią gyvenimo galimybę ir ja pasinaudojau. Labai vertinau, kad galiu atvažiuoti į bazę, kurioje yra trenerių, salių ir visos sąlygos sportuoti.

Sportininkams iš mažų valstybių, namie neturinčių tokių centrų, tai yra unikali galimybė pakilti į kitą lygį“, – sako Pekino olimpinėse žaidynėse devintą vietą užėmęs K.Navickas.

Savo sportinės karjeros pradžioje panašią mokyklą yra išėjęs ir pats K.Navickas. Prieš Pekino olimpines žaidynes jis pustrečių metų treniravosi Tarptautinės badmintono federacijos įkurtame centre Vokietijoje, todėl labai gerai supranta šio darbo specifiką ir tą įvertino „Badminton Europe“, Danijoje kurianti analogišką centrą geriausiems Europos žaidėjams.

Dabar lietuvis padės skintis kelią į olimpą Europos talentams – čia besitreniruosiančių žaidėjų amžius svyruos nuo 18 iki 25 metų. Kai kurie jų puoselės ambicijas startuoti jau Tokijuje.

„Aš puikiai prisimenu, kaip jaučiausi gavęs tokią progą – priėmiau tai 26

OLIMPINĖ PANORAMA

Sutartį su „Badminton Europe“ K.Navickas pasirašė trejiems metams. Lietuvis įsikurs netoli naujojo badmintono centro. Išvyksta jis į Daniją vienas, bet įsikūręs lauks savo širdies draugės floristės Julijos Filatovos. „Mano

noras, kad ji taip pat išmėgintų savo profesiją Danijoje. Tam matau galimybių“, – sako Kęstutis, artimiausiu metu su drauge gyvenimą ketinantis kurti Danijoje.

Jis tikisi Danijoje rasti laiko ir savo pomėgiui – madai: „Mada Danijoje labai stipri, todėl tikiuosi ten surasti naujų galimybių tobulėti. Madą kaip mėgau, taip ir mėgstu – visą laiką mano galvoje yra skirtingų projektų.“ Padėjo apsispręsti Karjeros pabaiga ir darbas Danijoje – tai ne atsitiktinis sutapimas, o vienas kitą nulėmę įvykiai. Sulauktas siūlymas dirbti Holbeke palengvino geriausio Lietuvos badmintonininko apsisprendimą. „Po truputį brendau sprendimui baigti karjerą, bet šis siūlymas man padėjo apsispręsti. Vis dėlto tai didelis įvertinimas, kad tokia

Posūkis

Vos prieš metus badmintonininkas apie karjeros pabaigą dar negalvojo ir ketino pakovoti dėl teisės žaisti Tokijo olimpinėse žaidynėse. Tačiau įpratęs siekti maksimumo Lietuvoje tokių galimybių neturėjo, o nuo vojažų po pasaulį jautėsi pavargęs.

Tai ir privertė sportininką persigalvoti. „Nei trenerio, nei pakankamo finansavimo, nei iš federacijos reikšmingos pagalbos ir noro, kad aš dar žaisčiau, nesulaukiau. Ir treniruočių partnerių trūko. Visi šie dalykai susidėjo“, – atvirai sako sportininkas.

Pavargęs nuo klajokliško gyvenimo prieš metus K.Navickas Lietuvoje įkūrė savo vardo badmintono akademiją. Įdėjo į ją daug jėgų, laiko ir širdies. „Man ne taip sunku buvo baigti karjerą, kaip sunku buvo priimti sprendimą palikti savo kūdikį – akademiją, nes šiais metais daug dėl jos stengiausi, daug padaryta, esu labai patenkintas akademijos veikla, – pasakoja Kęstutis, prisipažindamas, kad nugalėjo noras toliau tobulėti. – Danija yra viena pirmaujančių valstybių pasaulyje pagal badmintono kultūrą, supratimą, organizaciją. Tad nugalėjo noras tobulintis, tobulėti, pamatyti ir galbūt kažkada grįžti dar labiau patobulėjus.“ Galiausiai apsisprendęs šį savo kūdikį K.Navickas palieka ramia širdimi, nes akademijoje turi subūręs artimų žmonių komandą, kuria labai pasitiki.

O savo įpėdiniu paskyrė ilgametį treniruočių partnerį Povilą Bartušį. „Tikiu, kad mūsų akademija sėkmingai veiks, o kai grįšiu, būsime pasiruošę dar labiau pakelti Lietuvos badmintono lygį“, – neabejoja pašnekovas.

Lietuvai nereikėjo Savo įpėdinio badmintono aikštelėje K.Navickas neturi. „Tai dešimtmečių darbas. Kad pasiektum meistriškumą, reikia struktūrizuoto visos organizacijos darbo. Dabartinė badmintono padėtis ir žaidėjų lygis po manęs parodo, kad per dešimtmetį buvo daug spragų. Aš matau jaunų talentingų vaikų, kuriems po 10–13 metų. Bet kad jie kiltų aukštyn, reikia daug darbo – trenerių, badmintono organizacijos, Lietuvos sporto institucijų. Mano nuomone, tai didelis kompleksinis darbas ir šiuo momen-

Asmeninio archyvo nuotr.

organizacija pakvietė mane dirbti.

Jaučiausi įvertintas už visus savo, kaip žaidėjo, nuopelnus“, – neslepia daugkartinis Lietuvos čempionas, rugpjūčio pradžioje surengęs atsisveikinimo mačą. Jame jis paskutinį sykį žaidė su specialiai į Vilnių atvykusiu trejų olimpinių žaidynių dalyviu airiu Scottu Evansu.

tu sunku pasakyti, ar kažkas bus – greitu metu turbūt ne“, – savo požiūrį dėsto patyręs sportininkas.

Ar nesinorėjo į badmintono reformas Lietuvoje įsitraukti ir pačiam dvylika kartų Lietuvos čempionu tapusiam K.Navickui? „Aš to ir siekiau grįžęs.

Bet federacija pasirodė labai uždara. Siūliau užsiimti, treniruoti, dirbti, bet Lietuvos badmintono federacija visiškai neparodė iniciatyvos, kad aš dirbčiau. Kaip bus ateityje, pažiūrėsime. Manau, iš tokios didelės badmintono organizacijos grįšiu dar labiau sustiprėjęs ir tada dar tvirčiau galėsiu prisidėti prie Lietuvos badmintono“, – teigia olimpietis.

Iki paskutinės Baigęs sportinę karjerą K.Navickas nesiilsėjo. Iki pat išvykimo į Daniją jis turėjo daug veiklos. „Šiuo momentu Palangoje treniruoju vaikiukus badmintono stovykloje. Kiek turiu laiko iki išvažiavimo – noriu padirbėti. Šią vasarą antrą vaikų vasaros stovyklą suorganizavome“, – pasakojo Palangoje užkluptas K.Navickas.

Spėjo jis, kaip treneris, palydėti badmintonininkus ir į pasaulio kurčiųjų žaidynes, kurios liepos pabaigoje vyko Turkijoje. Jo treniruojamas Kazimieras Dauskurtas jose liko per žingsnį nuo medalio – ketvirtas. „Aš džiaugiuosi trenerio darbu, nes jaučiuosi turintis daug patirties. Neturiu nuoskaudos, kad aš jau nebežaidžiu, aš tiesiog mėgaujuosi trenerio darbu ir stengiuosi kuo daugiau padėti treniruojamiems žmonėms. Mano, kaip trenerio, tikslas – palaikyti savo auklėtinius, kad ir kas būtų“, – sako K.Navickas.

Iš Lietuvos išvykdamas keliems metams jis turi planų ir čia. Pirmiausia daugiau dėmesio norėtų skirti paramos projektams. K.Navickas viliasi, kad jau rudenį pavyks suorganizuoti trečiąjį Kęstučio Navicko paramos turnyrą drauge su krepšininko Rimanto Kaukėno paramos fondu. „Kuo toliau, tuo daugiau stengsiuosi investuoti tiek savo laiko, tiek pastangų į paramos ir su badmintonu susijusius projektus. Man gyvenime pavyko, kad galėjau tiek siekti, pasiekti ir tiek gauti iš savo sportinės karjeros, per šiuos projektus noriu atiduoti duoklę ir pagelbėti tiems, kuriems pasisekė galbūt ne taip kaip man“, – kodėl tiek dėmesio skiria paramai, atskleidžia buvęs badmintonininkas.

Pabaigoje – apie pradžią Dėdamas sportinės karjeros tašką K.Navickas labai gerai prisimena, kaip

Broliai Navickai

ją pradėjo. „Tėtis ir Juozas Špelveris (ilgametis K.Navicko treneris – aut. past.) buvo geri draugai. Tėtis atvedė mane pas jį, kai buvau aštuonerių metų, ir tos raketės nebepaleidau“, – į pradžią grįžta buvęs sportininkas.

Bet kodėl į badmintono treniruotes tėtis jį nuvedė vieną, o ne drauge su broliu dvyniu Gediminu? „Nežinau, kaip tai įvyko, – stebisi ir pats. – Brolis gal jau lankė krepšinį. Mes esame labai panašūs ir artimi, bet aš tik vienas atėjau į badmintono treniruotes.

Treneris Špelveris daug metų kalbino ir brolį lankyti badmintoną, bet krepšinis jam visai gerai sekėsi, todėl taip ir neprikalbino“, – apie tai, kaip brolių dvynių sporto keliai išsiskyrė, pasakoja K.Navickas.

Susikerta jie, kai abiem norisi drauge pasportuoti. Šiandien abu tą daro teniso kortuose. Nors Gediminas, kuris šį sezoną pasitiks Alytaus „Dzūkijos“ gretose, moka žaisti badmintoną, Kęstučiui su juo neįdomu – ne tas lygis. O štai žaidžiant tenisą jėgos lygesnės.

Po truputį brendau sprendimui baigti karjerą, bet šis siūlymas man padėjo apsispręsti.

Vis dėlto tai didelis įvertinimas, kad tokia organizacija pakvietė mane dirbti.

Kęstutis

navickas

Nelygios jėgos ir krepšinio aikštelėje, bet čia broliai taip pat ne kartą yra susitikę. „Vienas prieš vieną esame turėję labai aršių dvikovų su broliu, nes mano gynyba gera iš badmintono, tai aš tik gindavausi“, – šypsosi Kęstutis.

OLIMPINĖ PANORAMA

27

K.Witt

50 grožis

Vokietijos čiuožėją Katariną Witt žurnalas „People“ buvo išrinkęs viena iš 50 gražiausių pasaulio moterų.

E.Williams

Stiprios ir žavios Kiekvienose žaidynėse žiūrovai garbina ne tik stipriausias, bet ir žaviausias sportininkes. Kai kurias prisiminkime.

Vytautas Ruzginas Plaukikė Esther Williams gimė 1921 m.

Los Andžele, todėl patekti į Berlyno olimpines žaidynes 1936-aisiais ji negalėjo, nes buvo per jauna, o 1940 m. vasaros olimpinės žaidynės Helsinkyje neįvyko dėl Antrojo pasaulinio karo.

Nors buvo ne tik graži, bet ir gera plaukikė, sinchroninio plaukimo pradininkė, E.Williams beliko tik vandens reviu pasirodymai ir vaidinimas kino filmuose. Jos filmografijoje – daugiau nei 20 kino juostų, o vienoje jų Esther partneris buvo legendinis dainininkas Frankas Sinatra. Į 1936 m. Berlyno žaidynes nepateko JAV plaukikė Eleonora Holm, nors buvo 1932 m. Los Andželo olimpinių 28

OLIMPINĖ PANORAMA

žaidynių 100 m plaukimo nugara čempionė. Jeigu tuo laiku būtų renkama gražiausia olimpietė, šie laurai greičiausiai būtų atitekę E.Holm. O jeigu į Berlyną ji būtų skridusi lėktuvu, galbūt savo apdovanojimų kraitį būtų papildžiusi olimpiniu medaliu, bet kartu su kitais olimpiečiais ji keliavo laivu.

Ilga kelionė plaukikei prailgo, todėl ji kiekvieną vakarą leido su savo gerbėjais gerdama šampaną. Tai nepatiko komandos vadovui Avery Brundage‘ui (vėliau jis tapo TOK prezidentu ir 1952–1972 m. vadovavo olimpiniam sąjūdžiui). Griežtasis A.Brundage‘as pašalino E.Holm iš JAV plaukikų komandos. Į žaidynes patekti jai padėjo

spaudos magnatas Williamas Randolphas Hearstas, akreditavęs gražiąją plaukikę olimpinėse žaidynėse kaip žurnalistę.

1952 m. olimpiniame Helsinkio baseine žiūrovų simpatijas užkariavo dvi vengrės plaukikės – Eva Szekely ir Eva Novak. E.Novak 1948 m. Londone 200 m plaukimo krūtine distancijoje laimėjo bronzos medalį, prie kurio 1952 m.

Helsinkyje pridėjo du sidabrinius.

E.Szekely Helsinkyje iškovojo aukso medalį plaukdama 200 m krūtine, o 1956 m. tokią pat distanciją Melburne įveikė antra ir laimėjo sidabrą. Beje, E.Szekely 84 kartus tapo Vengrijos rekordininke!

įvairenybės

1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse SSRS gimnasčių komandą sudarė keturiolikmetės mergaitės. Pora metų už kitas vyresnė iš Tadžikijos kilusi Neli Kim atrodė kaip mama su dukromis.

N.Kim dalyvavo 1976 ir 1980 m. olimpinėse žaidynėse ir laimėjo penkis aukso bei vieną sidabro medalį.

Keturiolikmetė Rumunijos gimnastė Nadia Comaneci 1976 m. Monrealyje iškovojo tris aukso medalius. O iš viso per savo sportinę karjerą laimėjo devynis olimpinius medalius: penkis aukso, tris sidabro ir vieną bronzos. Monrealyje ji pelnė gimnastikos karalienės vardą. Tai buvo stebuklinga mergaitė, tarsi atėjusi iš pasakų knygos. Paties Rumunijos diktatoriaus Nicolae Ceausescu sūnelis apie ją rėžė sparną ir įkyrėdavo dažnais vizitais. 1989 m.

N.Comaneci emigravo į JAV ir ištekėjo už amerikiečių trenerio Barto Connerio.

1972 m. Miuncheno ir 1976 m. Monrealio olimpinių žaidynių čempionė gimnastė iš SSRS Olga Korbut per savo karjerą iškovojo keturis olimpinius aukso ir du sidabro medalius. Monrealio olimpinėse žaidynėse ji tapo publikos numylėtine. Septyniolikmetė 1,55 m ūgio ir 38 kg svorio baltarusė atrodė kaip vaikas. Ši mergaičiukė buvo žiūrovų dievaitė. Baigusi sportinę karjerą O.Korbut ištekėjo už dainininko ir išvyko į JAV. Atlantoje ji įkūrė gimnastikos mokyklą.

Olimpinių žaidynių gimnastiką puošė čekės Vera Časlavska, Eva Bosakova, rusės Larisa Latynina, Liudmila Turiščeva, vengrė Agnes Keleti ir kitos.

Gražuolių gretos ypač padidėjo, kai į olimpinių žaidynių programą buvo įtraukta meninė gimnastika.

Gražuolėmis nuo seno garsėjo ir lengvoji atletika. 1928 m. Amsterdame vykusių olimpinių žaidynių čempionė lenkė Halina Konopacka – būtent tokia. Tuo metu į olimpinių žaidynių programą buvo įtrauktos tik penkios moterų lengvosios atletikos rungtys.

Numetusi diską 39,62 m H.Konopacka tapo olimpine čempione. Kaip tuo metu rašė spauda, H.Konopacka jungė savyje dvasią ir kūną: be lengvosios atletikos, ji gerai slidinėjo, žaidė tenisą, puikiai vairavo automobilį, rašė eilėraščius. Buvo visokeriopai išsilavinusi moteris. Vėliau ištekėjo už savo šalies finansų ministro. 1939 m., kai vokiečiai užpuolė Lenkiją, H.Konopacka sėdo prie automobilio vairo ir padėjo vyrui išvežti Lenkijos aukso atsargas į užsienį. Lenkijos aukso atsargas pavyko išgelbėti, bet jos pačios olimpinis aukso medalis dingo be pėdsakų. Po karo ji kelis kartus lankėsi Lenkijoje.

Mirė 1989 m.

N.Comaneci

Daug žavių sportininkių puikiai pasirodė ir žiemos olimpinėse žaidynėse.

Viena jų – dailiojo čiuožimo meistrė norvegė Sonja Henie. Daugkartinė pasaulio čempionė, 1928 ir 1932 m. žiemos olimpinių žaidynių čempionė 1936-aisiais atvyko į Garmišą-Partenkircheną ir vėl iškovojo aukso medalį.

Ji taip sužavėjo Hitlerį, kad šis pakvietė ją pasisvečiuoti Vokietijoje. Bet pasibaigus olimpinėms žaidynėms ji išvyko į JAV ir dalyvavo įvairiuose čiuožimo šou, filmavosi kine.

Reikėtų paminėti dar vieną įstabaus grožio dailiojo čiuožimo meistrę vokietę Katariną Witt. Ji keturis kartus pasaulio, šešiskart Europos čempionė ir du kartus laimėjo olimpinį auksą – 1984 m. Sarajeve bei 1988 m. Kalgaryje. Vėliau ji išvyko į JAV ir ėmė kurti ledo šou. JAV spauda ją vadino gražiausiu socializmo veidu. Žurnalas „People“ buvo išrinkęs viena iš 50 gražiausių pasaulio moterų. K.Witt nusirengė JAV žurnalo „Playboy“ fotografui. Iš reklamos ji uždirbo milijonus.

Tai tik keli trumpi pasakojimai apie žiūrovų numylėtines iš gausios olimpiečių šeimos. O kiek dar žavių lietuvių dalyvavo žaidynėse! Bet apie tai jau atskira kalba...

O.Korbut

OLIMPINĖ PANORAMA

29

KRONIKA

PROGRAMA

Olimpizmas – vertybių ugdymui

„Erasmus+“ yra Europos Sąjungos švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto programa. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas 2017 m. pateikė paraišką „Erasmus+“ programos finansavimui gauti.

LTOK parengė tarptautinių mokymų projektą „Olimpizmas – vertybių ugdymui“. Pedagogams ir jaunimo darbuotojams skirtų mokymų tikslas – supažindinti juos su olimpinių vertybių ir neformaliojo ugdymo metodikomis, suteikti reikiamų žinių ir gebėjimų, būtinų darbui su jaunais žmonėmis.

Rugpjūčio 4–6 d.

Apdovanojo nugalėtojus Trakuose vykusiame 2017 m. pasaulio jaunių (iki 19 metų) irklavimo čempionate nugalėtojus bei prizininkus apdovanojo ir LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

Tik gaila, kad tie medaliai iškeliavo į kitas

šalis. Vis dėlto viena mūsiškių valtis pateko į pagrindinį finalą: dvivietę irkluojančios Vytautė Urbonaitė ir Kamilė Kralikaitė užėmė ketvirtą vietą ir iškovojo kelialapį į 2018 m. jaunimo olimpines žaidynes Argentinoje.

Tarptautinius mokymus ves jau penkerius metus su LTOK dirbantys lektoriai Donatas Petkauskas ir Nerijus Miginis. D.Petkauskas – mokymų vadovas supervizorius, jo specializacija: komandos stiprinimas, lyderystė, sprendimų priėmimas ir konfliktų valdymas, mokytojų, jaunimo darbuotojų ir sporto trenerių mokymas įvairiomis švietėjiškomis temomis.

N.Miginio kompetencijos sritys – darbas su jaunimu, neformalusis ugdymas, Europos jaunimo politika, moksliniai tyrimai jaunimo veiklos srityje, strateginis ir projektų valdymas.

Mokymai finansuojami „Erasmus+“ programos, todėl dalyviams nieko nekainuoja. Norintiesiems dalyvauti mokymuose taikomi šie pagrindiniai kriterijai: kandidatai turi tiesiogiai dirbti su jaunimu, domėtis olimpine filosofija, turėti motyvacijos gilinti žinias ir įgauti patirties ugdant jaunus žmones per sportą. Jei norite dalyvauti mokymuose, užpildykite šią paraiškos formą: https://goo.gl/ forms/W2gp4O0BfskiWgvN2.

Paraišką pateikite ne vėliau kaip iki 2017 m. rugsėjo 8 d., penktadienio.

Atrinkti dalyviai bus informuoti 2017 m. rugsėjo 15 d.

30

OLIMPINĖ PANORAMA

Ievos Kutkaitės nuotr.

2017 m. lapkričio 3–11 d.

Druskininkuose vyksiančiuose kursuose tobulinsis pedagogai ir jaunimo darbuotojai iš devynių Europos šalių (Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Portugalijos, Vokietijos, Italijos, Bulgarijos ir Rumunijos). Lietuvos atstovams skirtos trys vietos.

Rugpjūčio 3 d.

Olimpinio paveldo komisijos posėdis Įvyko LTOK olimpinio paveldo komisijos posėdis. Lietuvos olimpinės akademijos prezidentas ir LTOK olimpinio paveldo komisijos pirmininkas dr. Artūras Poviliūnas įžanginėje kalboje pristatė komisijos viziją ir pabrėžė, kad svarbiausias jos tikslas – stiprinti bendradarbiavimą ir informacijos keitimąsi tarp sporto organizacijų.

Pagrindinės organizacijos, besirūpinančios Lietuvos sporto paveldo išsaugojimu, yra Lietuvos olimpinė akademija, Lietuvos sporto muziejus, Lietuvos sporto enciklopedija.

A.Poviliūno nuomone, Olimpinio paveldo komisija turėtų atlikti šių organizacijų koordinacinį vaidmenį ir rinktis kartą

per mėnesį. Komisija apsvarstė olimpinio paveldo išsaugojimo problematiką, Lietuvos sporto enciklopedijos, Lietuvos sporto muziejaus aktualijas, aptarė Lietuvos sportui reikšmingų datų viešinimo, knygos „Lietuvos olimpiečiai“ rengimo klausimus.

Paminėta Lietuvos olimpinės futbolo rinktinės, žaidusios 1924 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, kapitono, sporto organizatoriaus, diplomato, vieno Lietuvos sporto pradininkų Stepo Garbačiausko 30 metų mirties sukaktis. Lietuvos sporto muziejaus direktorius Pranas Majauskas pasidalijo istorinėmis nuotraukomis, buvo prisimintas šios iškilios asmenybės indėlis į Lietuvos sportą.

KRONIKA

įvertinimas D.Gudzinevičiūtė ir LTOK projekto koordinatorė, užsienio ryšių direktorė Vaida Masalskytė

LTOK – pavyzdinio projekto dalyvis SIGGS („Support the Implementation of Good Governance in Sport“) projektą Europos Komisija pripažino pavyzdiniu „Erasmus+“ projektu. Šiame Europos olimpinių komitetų koordinuotame projekte dalyvavo ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. „Didžiuojamės, kad olimpiniai komitetai tarp kitų Europos organizacijų pripažįstami lyderiais gerojo valdymo srityje. Europos Komisijos įvertinimas yra tarsi patvirtinimas, kad nuolat tobulėjame ir einame teisingu keliu“, – sakė LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

SIGGS projekto tikslas – skatinti ir remti gerojo valdymo praktikas nacionaliniuose olimpiniuose komitetuose bei sporto federacijose, suteikiant šioms organizacijoms konsultacijų ir galimybių tobulėti.

Projektas, kurį koordinavo Europos olimpinių komitetų asociacijos prie ES biuras (EOC EU Office), vienijo 12 organizacijų: Europos sporto ir užimtumo organizaciją, Liuveno katalikiškąjį universitetą, Vokietijos olimpinių sporto šakų konfederacijos lyderystės akademiją ir devynis nacionalinius olimpinius komitetus.

SIGGS projektas buvo inicijuotas 2015 m. sausį ir tęsėsi iki 2016 m. gruodžio.

Strateginiai seminarai vyko septyniose šalyse, o Lietuvoje buvo surengtas

pats pirmasis. Mūsų šalyje vykusiame seminare dalyvavo aštuonių prie SIGGS projekto prisidėjusių Lietuvos sporto federacijų atstovai – irklavimo, rankinio, slidinėjimo, regbio, šaudymo, tinklinio, žirginio sporto ir žolės riedulio.

2016 m. lapkričio 29 d. Briuselyje vyko baigiamoji projekto konferencija, kurioje buvo pristatytas nacionaliniams olimpiniams komitetams ir sporto federacijoms sukurtas klausimynas, padėsiantis įvertinti, kaip taikomos gerojo valdymo praktikos ir kokiose srityse organizacijos turėtų patobulėti.

Gerojo valdymo principus įdiegusios organizacijos gali lengviau pritraukti valstybės ir privačių rėmėjų finansavimą,

dirba efektyviau ir pasiekia geresnių veiklos rezultatų. Gerasis valdymas yra nuolatinis organizacijos tobulėjimo procesas. Svarbiausi jo elementai – integralumas ir etiška veikla, aiškiai apibrėžtos veiklos ir atskaitomybė, skaidrumas ir atvirumas, demokratija bei suinteresuotų pusių įtraukimas.

Taikyti gerojo valdymo principus sporto organizacijose rekomenduoja ES ir Tarptautinis olimpinis komitetas, tai užtikrina skaidrų sporto organizacijų lėšų panaudojimą ir atsakomybę savo nariams bei kitoms suinteresuotoms pusėms.

Europos Komisijos „Erasmus+“ projektų platformoje SIGGS projektas paženklintas žymėmis „sėkmės istorija“ bei „gerosios praktikos pavyzdys“.

Rugpjūčio 17 d.

Alfredo Pliadžio nuotr.

50 metų „Sporte“ Ištikimybės darbovietei rekordą pasiekė sporto žurnalistė Marytė Marcinkevičiūtė.

Liepos 27 d. suėjo lygiai 50 metų nuo tada, kai ji pradėjo dirbti „Sporto“ laikraščio redakcijoje.

Rugpjūčio 17-ąją prie LTOK esančioje kavinėje M.Marcinkevičiūtę sveikino jos knygų herojai – kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, šalies nusipelnęs treneris Vladas Garastas, garsus sporto organizatorius Vytas Nėnius. Sveikino ir dabartiniai „Sporto“ vadovai – vyr. redaktorius Marius Grinbergas bei direktorius Artūras Gimžauskas.

LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir generalinis sekretorius Valentinas Paketūras gražios darbo sukakties proga apdovanojo žurnalistę LTOK prizu „Citius. Altius. Fortius“. Su

M.Marcinkevičiūtė ir V.Adamkus

dovanomis atėjo ir KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius, UAB „Olifėja“ vadovai Antanas Muraška ir Donatas Kazlauskas, Vilniaus vicemeras Linas Kvedaravičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir kiti M.Marcinkevičiūtės draugai bei talento gerbėjai.

Jaunystės metais, kurie prabėgo Alytuje, M.Marcinkevičiūtė žaidė tinklinį ir lankė lengvosios atletikos treniruotes. Jos titulų kolekcijoje – visų spalvų Lietuvos čempionato medaliai, kuriuos alytiškė iškovojo bėgdama 80 m su barjerais, 100 m, estafetes 4x100 m ir 4x200 m.

Ji viena arba su bendraautoriais yra parašiusi daugiau nei dešimt knygų.

OLIMPINĖ PANORAMA

31

KRONIKA

Rugpjūčio 2 d.

Žiemos olimpinių žaidynių apranga Sportininkams pristatyti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtos olimpinės aprangos kolekcijos pavyzdžiai. Naująsias aprangas olimpiečiai vilkės 2018 m. Pjongčango žiemos žaidynėse. Kolekcijoje panaudoti ne tik tradiciniai lietuviški motyvai, bet ir šiuolaikinei sporto madai būdingi metalo blizgesio elementai bei švytinti balta spalva. Naujojo dizaino sužavėti sportininkai sakė, kad aprangos pasižymi modernumu ir kuria pažangiai mąstančios Lietuvos įvaizdį.

Pasak oficialaus Lietuvos olimpinės rinktinės „LTeam“ aprangų gamintojo „Audimas“ prekės ženklo verslo vykdomosios direktorės Vestos Krungolcienės, viso proceso metu laikytasi aiškios vizijos. Kolekcija turėjo būti moderni, atitinkanti pasaulines tendencijas. Ši užduotis buvo pateikta keliems dizaineriams. Lūkesčius geriausiai išpildė Ffion Appleton, kuri, puikiai išmanydama šiuolaikinį sporto mados pasaulį, suderino moderniąją Lietuvos pusę su naujausiomis mados tendencijomis bei funkcionalumu.

Olimpines aprangas sportininkai dėvės per atidarymo ir uždarymo ceremonijas bei laisvalaikiu olimpiniame kaimelyje.

32

„Siekdami aprangomis paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio sukaktį bendradarbiavome su kūrybine agentūra „NEW!“, kuri ir sukūrė patį šimtmečio vizualinį identitetą. Baigiamuosius kolekcijos dizaino elementus sudėliojo, aksesuarus priderino ir atskiras dedamąsias į vientisą visumą sujungė dizaineris Giedrius Paulauskas“, – pasakojo V.Krungolcienė.

kurios kolekcijoje atsispindi spalvų blokais, išskirtinėmis detalėmis bei siluetus pabrėžiančia grafika. Vienos pagrindinių detalių – metalo blizgesio elementai bei švytinti balta spalva, tarsi pakylėjanti drabužius ir simbolizuojanti sportininko laimėjimus bei tikslus.

Dizaine šiuolaikiškai panaudota Lietuvos vėliava sukuria dinamiškos ir pažangiai mąstančios šalies įspūdį“, – sakė F.Appleton.

Kolekcijos autorė F.Appleton teigė, kad ieškodama idėjų Lietuvos olimpinės rinktinės aprangai žvelgusi į modernėjančią ir pažangiai mąstančią Lietuvą, šiuolaikinius jos pastatus. „Ypatingą dėmesį skyriau naujausioms sportinės aprangos tendencijoms,

„Aprangos atrodo solidžiai, moderniai, elegantiškai. Manau, kad Lietuvos šimtmečiui skirti raštai atkreips kitų sportininkų ir viso pasaulio žiūrovų dėmesį. Apranga patogi, su ja gerai jaučiuosi. Ypač patiko laisvalaikio marškinėliai ir kelnės“, – aprangą įvertino

OLIMPINĖ PANORAMA

slidininkas Tautvydas Strolia.

Pasak F.Appleton, šiuo metu kuriant aprangas itin madingi horizontalūs monochrominiai skaidymai, spindinčios detalės, moderni grafika, platesni siluetai. „Mano pasiūlytas idėjas „Audimo“ kūrybinė komanda pritaikė Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio šventę paversdama pagrindine 2018 metų žiemos olimpinių žaidynių paradinės aprangos žinia. Šiuolaikiškai interpretuota ir sukurta pagrindinė grafika, šviesi spalvų gama, funkciniai bei technologiniai sprendimai ir stilingi megzti aksesuarai sukuria pagarbų Lietuvos olimpinės komandos įvaizdį“, – džiaugėsi dizainerė.

Pjongčango žiemos olimpinės žaidynės vyks kitų metų vasario 9–25 d.

KRONIKA

Rugpjūčio 22 d.

Ievos Kutkaitės nuotr.

Dar du automobiliai federacijoms Ir Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės atstovai į varžybas ir treniruočių stovyklas vyks nauju, specialiai sportininkams pritaikytu „LTeam“ autobusiuku, o Lietuvos dviračių treko rinktinė džiaugsis lengvuoju „LTeam“ automobiliu.

Jų raktelius Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė įteikė Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės ir Lietuvos dviračių sporto federacijų atstovams. „Ši parama – tai mūsų sportininkų pasiekimų ir jų trenerių Jurijaus Moskvičiovo, Jevgenijaus Kliosovo sunkaus darbo įvertinimas. Tikiuosi, jaunimas supranta, kad nuo šiol galės patogiai keliauti į varžybas jų vyresnių kolegų pastangų bei rezultatų dėka ir sieks atsidėkoti pergalėmis“, – sakė Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės

federacijos generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas.

Panevėžyje jį perduosime geriausiems mūsų treko dviratininkams.“

Lietuvos dviračių sporto federacijos generalinė sekretorė ir direktorė Rasa Ališauskienė džiaugėsi: „Automobilį gavome pačiu laiku, jau po dienos jis išvyks į „Baltic Chain Tour“ pirmąjį etapą.

Be šiuolaikinės penkiakovės ir dviračių sporto federacijų, šiais metais LTOK naujas transporto priemones įteikė ir Lietuvos irkluotojams bei buriuotojams. Beje, dviratininkai gavo jau antrą automobilį.

Lenktynių startas

Rugpjūčio 24 d.

Dviratininkai palydėti į ilgą kelią Pliaupiant lietui nuo Vilniaus savivaldybės startavo daugiadienių dviračių lenktynių, besitęsiančių daugiau nei 700 km, „Baltic Chain Tour“ dalyviai – 14 komandų iš aštuonių šalių. Iškilmingoje starto ceremonijoje dalyvavo ir LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Sportininkus į trasą taip pat palydėjo LTOK viceprezidentas, Lietuvos dviračių sporto federacijos prezidentas Romualdas Bakutis, Kūno kultūros ir sporto departamento

generalinis direktorius Edis Urbanavičius, Vilniaus vicemeras Linas Kvedaravičius. Į Tarptautinės dviračių sporto sąjungos kalendorių įtrauktose lenktynėse Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos keliais dalyvavo ir trys Lietuvos komandos – šalies rinktinė, profesionali Vilniaus ekipa „Staki-Technorama“ ir mėgėjų komanda „Top Team-UltraBike“.

Iš kairės: R.Bakutis, E.Urbanavičius, L.Kvedaravičius, D.Gudzinevičiūtė

OLIMPINĖ PANORAMA

33

80-metis

Lietuviai nustebino Europą Prieš 80 metų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Rygoje pirmą kartą tapo Europos čempione. Ši pergalė, o po poros metų ir jos pakartojimas Kaune iškėlė krepšinį Lietuvoje į populiarumo aukštumas.

LTOK archyvo nuotr.

1937-ųjų Europos vyrų krepšinio čempionai

Prieš antrąjį Europos čempionatą Latvijoje lietuviai buvo priskiriami prie silpnųjų. Vietą turnyrinės lentelės gale mūsiškiams pranašavo ir kaimynai latviai. Bet likus mėnesiui iki čempionato pradžios į Lietuvą atvyko du iškiliausi to meto JAV krepšininkai lietuviai Feliksas Kriaučiūnas ir Pranas Talzūnas. Jie tapo ne tik rinktinės žaidėjais, bet ir ėmėsi trenerių darbo. Abu jie Rygoje žaidė rezultatyviausiai. Trečias JAV lietuvis Juozas Žukas į Lietuvą buvo atvykęs anksčiau.

Pagal to meto įstatymus Amerikos lietuviai automatiškai galėjo tapti ir Lietuvos Respublikos piliečiais.

Europos čempionais, be jau minėtos trijulės, tapo: Zenonas Puzinauskas, Leonas Baltrūnas, Artūras Andrulis, Jonas Žukas, Leonas Kepalas, Pranas Mažeika, Česlovas Daukša, Leonas Petrauskas, Eugenijus Nikolskis.

Rungtynių rezultatai grupėje: Lietuva – Italija 22:20, Lietuva – Estija 20:15, Lietuva – Egiptas 21:7. Pusfinalyje lietuviai nugalėjo Lenkiją 32:25.

Mūsiškiai pirmavo 14:2, bet lenkai buvo persvėrę 34

OLIMPINĖ PANORAMA

rezultatą – 14:16. Susitikimo pabaigą sėkmingiau sužaidė lietuviai. P.Talzūnas pelnė 17 taškų.

Kitame pusfinalyje italai nugalėjo prancūzus – 36:32. Taigi finale vėl susitiko Lietuvos ir Italijos rinktinės. Dramatiškas rungtynes lietuviai laimėjo 22:21, nors pirmavo net 22:11. Mačo pabaigoje teisėjas į lietuvių krepšį skyrė net tris baudų metimus. Laimė, kad italas visus prametė. Rezultatyviausias vėl buvo P.Talzūnas – 12 taškų. Trečią vietą užėmė lenkus nugalėję prancūzai – 27:24. Apie medalius svajoję latviai susitikime dėl 5–6 vietų buvo sutriuškinti estų – 41:19.

Tai buvo pirma didelė Lietuvos sporto pergalė!

Krepšininkai nuo pat pasienio su Latvija buvo sutikti kaip nacionaliniai didvyriai, o Kaune žmonės juos nešiojo ant rankų. Priėmė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. Dovanų vyrai gavo po „Drobės“ vilnonę medžiagą kostiumui, „Kauno audinių“ šilko marškiniams, po vieną porą čekiškų batų.

3

PERGALĖS

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Europos čempionate iš viso triumfavo tris kartus – 1937, 1939 ir 2003 m.

36

OLIMPINÄ– PANORAMA