Olimpinė panorama 2016 02 by IDEA Born in idea

s lia Ke IO įR

2016 m. vasaris Nr. 2 (78)

Tramplinas į ateitį Olimpinė ugnis liepsnojo ir Lilehameryje, ir Druskininkuose.

OLIMPINĖ PANORAMA

TURINYS

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žurnalas Leidžiamas nuo 2003 m. Nr. 2 (78), 2016 m.

5 6

Skaitytojams

10 13 14 20 22 24 26 28 30 32

LEGENDOS

33 34

LTOK prezidentės mintys

TRADICIJA

žiemos festivalis alsavo pavasariu

ARMINAS IEŠKO DEGANČIŲ AKIŲ

PAMąstymai

Vaizduotės mankšta

VIršelyje

LILEHAMERIS 2016

Alfredo Pliadžio nuotr.

tramplinas į ateitį

olimpietė

Dviguba atsakomybė

VEIDAS

treniruotėse grūdinasi su vyrais

treneris

Sunkų darbą atperka pergalės

sukaktis nauji iššūkiai

vadyba

įkvėpti moterims pasitikėjimo

kronika

„LTeam“ žiemos olimpinio festivalio dalyviai

redaktorius Bronius Čekanauskas

Autoriai

Goda Smilingytė Marytė Marcinkevičiūtė Lina Daugėlaitė Inga Jarmalaitė Dainius Genys Gintaras Nenartavičius Antanas Vaupšas

fotografas Alfredas Pliadis

maketuotojas Artūras Gimžauskas

kalBos redaktorė Inga Necelienė

ltok įvykių dienoraštis

kontaktai

Olimpiečių asociacija

Interneto svetainė

Olimpiečių g. 15, LT-09200 Vilnius panorama@ltok.lt

senjorams talkina jaunimas vilniečiai ištikimi tradicijoms

www.ltok.lt .

Olimpinė akademija

„Lietuvos ryto“ spaustuvė

Planuose – naujos programos

sena nuotrauka

ledo šokėjų atsisveikinimas

spausdina tiražas

4000 egz. ISSN 1648-6331 Online ISSN 2351-5899

Jei norite dalytis žurnalo medžiaga su savo skaitytojais, privalu pranešti, kad informacijos šaltinis – „Olimpinė panorama“.

OLIMPINĖ PANORAMA

SKAITYTOJAMS

Godos Smilingytės nuotr.

Jaunimo žaidynės įkvėpė ir motyvavo DAINA GUDZiNEVIČIŪTė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Iš Lilehamerio jaunimo žiemos olimpinių žaidynių mūsų jaunųjų olimpiečių rinktinė medalių neparvežė, bet parskraidino gerą optimizmo dozę ir didelę motyvaciją toliau tobulėti bei siekti rezultatų. Dešimt jaunų mūsų sportininkų jaunimo žiemos žaidynėse Lietuvai atstovavo garbingai, o keliems jų medalis buvo ranka pasiekiamas. Džiaugiausi matydama degančias jaunų žmonių akis, jaučiau, kaip jie trykšta noru sportuoti, sužinojau, kokios jaunųjų olimpiečių svajonės ir tikslai. Motyvuotas jaunimas teikia vilčių, kad neilgai trukus turėsime naujų stiprių žiemos sporto šakų lyderių. Galiu drąsiai teigti, kad Lilehamerio žaidynių organizatorių iškeltas tikslas – įkvėpti ir motyvuoti jaunus sportininkus – buvo pasiektas. Jų širdyse dega olimpinė ugnis, o aš viliuosi ne vieną šių žaidynių rinktinės narį išvysti ir suaugusiųjų olimpinėse žaidynėse. Prieš pat Lilehamerio žaidynes Druskininkuose vyko trečiasis „LTeam“ olimpinis žiemos festivalis. Nors gamta pašykštėjo šalčio ir sniego, šiais metais žiemos sporto šventė vėl pastebimai ūgtelėjo – joje dalyvavo beveik 5 tūkst. žmonių, kurie galėjo susipažinti ir išmėginti 13 sporto šakų. Festivalio metu vyko ir Lietuvos mokyklų žaidynių finalas, kuriame rungtyniavo apie 500 mokinių. Dėkoju olimpiečiams ir olimpinės rinktinės kandidatams, kurie ap-

silankė festivalyje, dalyvavo varžybose, mankštose, asmeniniu pavyzdžiu skatino jaunus ir pagyvenusius daugiau judėti. Pavasarį laukia nauji darbai ir renginiai. Kovo 3-iąją pedagogai rinksis į Olimpinio švietimo kongresą, 4-ąją sveikinsime geriausias paraiškas programai „Išjudink save“ pateikusius sporto renginių organizatorius. Judėjimo ištroškusiųjų aktyvumas dešimt kartų viršijo mūsų lūkesčius – sulaukėme net 440 paraiškų. Kovo 7-ąją kartu su Europos lyčių lygybės institutu (EIGE) organizuojame tarptautinę konferenciją „Moterys ir vyrai sporte: ar žaidžiame pagal tas pačias taisykles“. Lyčių lygybė sporte – viena prioritetinių Tarptautinio olimpinio komiteto veiklos sričių, tad belieka pasidžiaugti EIGE iniciatyva surengti Lietuvoje pirmąją konferenciją šia ne tik olimpiniam judėjimui, bet ir visai sporto bendruomenei aktualia tema.

Džiaugiausi matydama degančias jaunų žmonių akis, jaučiau, kaip jie trykšta noru sportuoti.

Olimpinės rinktinės kandidatai šiuo metu planingai rengiasi žaidynėms. Linkiu visiems sėkmės svarbiausiose šių metų varžybose. Pravingiavę pro olimpinių atrankų miestus, tegul mūsų sportininkų keliai vasarą juos nuveda į Rio!

OLIMPINĖ PANORAMA

TRADICIJA

Žiemos festivalis alsavo pavasariu Nors paskutinis žiemos mėnuo pašykštėjo sniego, vasario 6-ąją Druskininkų „Snow“ areną pakilia ir sportiška nuotaika užtvindė trečiasis „LTeam“ olimpinis žiemos festivalis. Festivalį organizavęs Lietuvos tautinis olimpinis komitetas dėl nelauktai šiltos žiemos iš festivalio programos išbraukė tik lygumų slidinėjimą, kurį pakeitė „SkiErg“ treniruoklio turnyru, ir „Snaigės“ žygį – vietoje jo festivalio dalyviai galėjo rinktis šiaurietišką vaikščiojimą. Bėgimai, orientavimosi, parodomosios ledo ritulio, greitojo čiuožimo ir akmenslydžio varžybos, dailiojo čiuožimo ir snieglenčių sporto atstovų pasirodymai vyko kaip planuota. Ekstremalaus sporto mėgėjai galėjo išbandyti ir naują pramogą – įkopti į 8 m aukščio ir 24 m pločio ledo sieną. Iš viso įvairiose rungtyse jėgas išbandė apie 2 tūkst. vaikų ir suaugusiųjų – dvigubai daugiau nei pernai. Vien bėgimuose lenktyniavo per 500 sporto mėgėjų. Festivalio dalyvius pasveikino LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas ir „Snow“ arenos direkto6

OLIMPINĖ PANORAMA

rius Andrius Stasiukynas. Olimpinio festivalio ugnis ir vėliava iki arenos keliavo pro gražiausias Druskininkų vietas, deglą estafete nešė jaunieji Druskininkų sporto centro auklėtiniai ir Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės nariai – maratonininkas Ignas Brasevičius bei ėjikas Normantas Petriša. Po atidarymo ceremonijos kartu su festivalio dalyviais apšilimą prieš bėgimus darė olimpiečiai Saulius Ritteris ir Egidijus Balčiūnas. 10 km bėgime dalyvavo irkluotojas, būsimasis Rio de Žaneiro olimpietis Dominykas Jančionis. Festivalio metu vyko Lietuvos mokyklų žaidynių finalai, kuriuose dalyvavo per 300 vaikų iš 15 Lietuvos miestų. Žaidynių finaluose dalyvavo ir jaunieji olimpiečiai, kurie vasario 12–21 d. Lietuvai atstovavo antrosiose jaunimo žiemos olimpinėse žai-

dynėse Lilehameryje (Norvegija). Vilniaus jėzuitų gimnazijos garbę gynė kalnų slidininkė Eglė Augustaitytė, o snieglentininkas Aras Arlauskas rinko taškus Raudondvario gimnazijai. Lietuvos mokyklų žaidynių nugalėtojams LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė įteikė medalius, o bendrovės „Maxima LT“ įvaizdžio departamento direktorė Inga Romanovskienė – sportiškas dovanas. Festivalio metu dėl taurės kovojo ir LTOK partneriai. Kompleksinėse varžybose dalyvavo 10 komandų – LTOK rėmėjai, partneriai, sporto žurnalistai. Sportinę dvasią palaikė ir LTOK darbuotojų komanda, bet renginio organizatorių rezultatai į bendrą įskaitą nebuvo įtraukti. Didžiausias komandas subūrė bendrovės „Audimas“, „Nike“, „Coca-Cola“, „Sportland“, „Novaturas“ ir sporto žurnalistai. Nugalėtojų taurė atiteko „Sportland“ komandai. „OP“ inf.

TRADICIJA

2 3

1. Festivalį atidarė LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė, Druskininkų meras R.Malinauskas ir „Snow“ arenos direktorius A.Stasiukynas 2. Kartu su Leipalingio mokyklos mokytoju A.Gudaičiu mankštą vedė olimpiečiai S.Ritteris (kairėje) ir E.Balčiūnas 3. Olimpinės mylios bėgimo startas 4. Drauge su kitais dalyviais mankštinosi ir olimpinė čempionė V.Vencienė 5. Prie arenos buvo galima išbandyti orientavimosi sportą

6. Irkluotojas D.Jančionis išbandė jėgas bėgdamas

OLIMPINĖ PANORAMA

TRADICIJA

2 1

ŽVILGSNIS

MOKYMAI „LTeam“ žiemos olimpinio festivalio išvakarėse Druskininkų jaunimo užimtumo centre vyko LTOK projekto „Olimpinė karta“ mokymai. Juose dalyvavo 70 mokinių ir 20 mokytojų iš 16 Lietuvos mokyklų.

Mokiniai sėmėsi patirties iš patyrusių lektorių – mokėsi organizuoti sporto renginius, juos aprašyti ir fotografuoti. Kaip parengti sporto renginio planą ir jį įgyvendinti, mokiniams pasakojo neformaliojo ugdymo ekspertas Donatas Petkauskas, žurnalistė Kamilė Baubinaitė atskleidė šiuolaikinės žurnalistikos ypatybes, o fotografas Vytautas Dranginis dalijosi fotografijos paslaptimis. Tą pačią dieną dalykines ir asmenines kompetencijas atskiroje sesijoje tobulino ir mokytojai – ieškojo būdų, kaip iššūkius, su kuriais susiduria pedagoginiame darbe, išspręsti per sportą. Pedagogams sesiją vedė Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Neringa Kurapkaitienė.

5 4

„Lietuvoje panašių mokymų vyksta labai nedaug. Mes suteikiame galimybę mokiniams pasisemti žinių iš profesionalių žurnalistų, norime paskatinti jaunimą būti aktyvų savo mokyklų bendruomenėse – organizuoti renginius, imtis iniciatyvos, spręsti problemas ir įtraukti kitus į bendrą veiklą. Kiekvieną sykį „Olimpinės kartos“ mokymai sulaukia vis didesnio mokinių ir pedagogų susidomėjimo“, – sakė LTOK olimpinio švietimo programų vadovė Vita Balsytė. Festivalio metu varžybose nedalyvavę moksleiviai dirbo žurnalistais: ėmė interviu, fotografavo, kūrė reportažus.

OLIMPINĖ PANORAMA

9 10

14 1. Lietuvos mokyklų žaidynių kalnų slidinėjimo varžybos

9. LTOK projekto „Olimpinė karta“ mokymai

2. Akmenslydžio varžybos

10. Per apdovanojimus netrūko šypsenų ir prizų

3. Dailiojo čiuožimo atstovių pasirodymas 4. Dėl Lietuvos mokyklų žaidynių apdovanojimų kovojo ir snieglentininkai

11. „Snow“ arenoje snieglentininkai demonstravo įspūdingus triukus 12. Geriausiųjų laukė festivalio rėmėjų dovanos

5. Lenktyniauja mažieji čiuožėjai

13. Kopimas į ledo sieną

6. Biatlonininkų įrengtoje šaudykloje aidėjo šūviai

14. LTOK partnerių varžybas laimėjo „Sportland“ komanda

7. Ledo ritulininkai visiems siūlė pabandyti savo smūgio jėgą

15. Šiaurietiško vaikščiojimo entuziastai

8. Slidinėjimą pakeitė „SkiErg“ treniruoklio turnyras

16. Festivalio aukuras liepsnojo visą dieną

Vytauto Dranginio, Manto Gudzinevičiaus, Renato Mizero, Alfredo Pliadžio nuotr. OLIMPINĖ PANORAMA

legendos

arminas Ieško degančių akių Išlaikyti vyrišką susitarimą – tokia buvo pirmoji Armino Narbekovo ištesėta sąlyga, vėliau pelniusi pripažinimą, olimpinį auksą, tebevažiuojančią volgą ir šlovę. Inga Jarmalaitė

Valdo Knyzelio (lff.lt) nuotr. Olimpinis čempionas A.Narbekovas

Šių metų pradžioje oficialiai savo vardo futbolo akademiją Vilniuje atidaręs garsiausias Lietuvos futbolininkas Arminas Narbekovas sako, kad tokią mintį brandino seniai. Treniruodamas klubines komandas, po to šalies jaunimo rinktinę matė, kad pralaimime ne tada, kai į reprezentacinę rinktinę suburti vyrai žengia stadionan. Pradedame atsilikti daug anksčiau – nuo šešerių septynerių metų vaikų rengimo. Būtent šiuo amžiaus tarpsniu būtina dėti tvirtus pamatus – diegti technikos, meistriškumo, aikštėje reikiamo matymo ir mąstymo pradmenis, o ne paskui bandyti kamšyti jau suaugusių žaidėjų spragas ir tikėtis stebuklų. „Kol nepradėsime nuo apačios, tai yra nuo tinkamo vaikų rengimo, stebuklų nebus“, – įsitikinęs olimpinis čempionas. Namas statomas nuo pamatų „Ką tik įsikūrėme, mūsų akademija – tik naujagimis, mums dar reikia paaugti“, – paklaustas apie naująją veiklą ir naujas akademijos prezidento pareigas nusišypso A.Narbekovas. Trys treneriai ir per 20 vaikų – tokia šiandieninė Armino Narbekovo futbolo akademija. „Gal šiek tiek susivėlinome atsidaryti, gal reikėjo rudenį, kai vaikai renkasi būrelius, kita 10

OLIMPINĖ PANORAMA

vertus, o kur čia nuskubėsi, – svarsto legendinis futbolininkas. – Labai smagu matyti tikras vaikų emocijas, greitą jų progresą – suaugusieji progresuoja lėtai, o vaikai tobulėja greitai, be didesnių kalbų priima trenerio pasiūlymus, kartoja pratimus. Bet svarbiausia, kad nepradingtų noras, nes be jo nieko nebus, nieks neišaugs.“ Kartu su kitais vaikais akademijoje treniruojasi ir septynmetis A.Narbekovo sūnus Aronas. „Vaikai yra vaikai – vienur palanko, nusibosta, tada eina kitur. Kol kas sūnui noro pakanka, o kaip bus vėliau – žiūrėsime“, – nedaugžodžiauja tėtis ir treneris. Nuo futbolininko iki trenerio A.Narbekovo kelias nuvingiavo tarsi savaime – futbolo trenerio licenciją gavo dar žaisdamas Austrijoje. O štai sporto valdininko kostiumas, kurį pasimatavo 2002-aisiais tapdamas Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentu, nelipo. „Kostiumuotas niekad nebuvau, visą laiką traukė į aikštę – tiek laiko joje praleidęs norėjau kažką arčiau futbolo daryti“, – sako legendinis futbolininkas. Žiūrėdamas į treniruojamus vaikus nori nenori ir pats save tokio amžiaus prisimena. Ar nesusidaro

Kai žaidėjas išeina į aikštę, turi blizgėti jo akys, jis turi jausti didžiulį norą ir malonumą žaisti, atsiduoti šimtu procentų, nes be šių dalykų nieko nebus. Arminas Narbekovas

Alfredo Pliadžio nuotr. A.Narbekovas 7 sezonus vilkėjo „Žalgirio“ aprangą

įspūdis, kad dabartiniai vaikai auginami šiek tiek šiltnamio sąlygomis? Taip, sutinka pašnekovas, anksčiau į treniruotę ir iš jos tėvai mašinomis retai kurį vežiodavo ar juolab krepšį su sportine apranga nešiodavo. Kita vertus, ir laikai kiti buvo – nei interneto, nei kompiuterių, nei kitokių pagundų: vaikai išeidavo į lauką ir užsiimdavo tuo, kuo galėdavo, dažniausiai prieinama fizine veikla. „Tėvams nebuvo sunku surasti vaikus – jie lauke žaisdavo. Taip ir grūdinomės: juk kieme reikėjo ir už save pakovoti, ir kitų gyvenimiškų dalykų išmokti“, – sako A.Narbekovas, į kurio gyvenimą futbolas atėjo visiškai atsitiktinai – vyresni draugai pakvietė paspardyti kamuolį. „Labai norėjau būti ledo ritulio vartininkas, bet ledo arenos Gargžduose nebuvo, taigi buvau įtrauktas į futbolo liūną“, – juokiasi pašnekovas. Tada ir dabar Vėliau šis liūnas A.Narbekovą įtraukė dar giliau – vos dvylikos metų išvykęs į Panevėžio internatinę sporto mokyklą futbolu ėmė gyventi ne tik laisvalaikiu, bet kasdien . „Oi buvo sunku. Iš pradžių viskas atrodė labai gražu, bet pirmi metai buvo tragedija: norėjau ir tėvų, ir brolio, ir seserų. Aš, dvylikametis,

nuo namų buvau atkirstas trijų šimtų kilometrų atstumu – kas savaitgalį neprivažinėsi. Minčių viską mesti ir grįžti namo kildavo, bet su tėveliu buvome sutarę, kad jeigu jau važiuoju, tai vyriškai visą laiką ir atbūnu. Teko laikytis šio susitarimo, nors jau po pirmųjų metų nenorėjau vėl į Panevėžį grįžti“, – prisipažįsta futbolininkas. Ar išleistų savo jaunėlį į panašią įstaigą? „Gerai pagalvočiau, bet ne viskas ten buvo blogai. Iš šio internato turime daug aukšto meistriškumo sportininkų – ten buvo sudarytos sąlygos sportuoti, surinkti geriausi treneriai, mums parūpindavo pajėgių varžovų – internato auklėtiniai galėjo daug greičiau tobulėti. Žinoma, dirbtinės dangos aikščių nebuvo, žiemą žaisdavome salėse, mokyklos koridoriuose, bet nebuvo svarbu, kur žaisti: jei yra begalinis noras išmokti tą daryti kuo geriau – visos sąlygos tinkamos“, – anos sistemos, prie kurios, beje, jau grįžta, nekritikuoja futbolininkas. A.Narbekovas nedrįstų spėti, ar dabar daug tėvų išleistų savo atžalas ne tik į sporto internatus, bet ir į anuomet šalia sostinės „Žalgirio“ stadiono buvusią treniruočių aikštę, šmaikščiai „Marakana“ vadintą. O anksčiau per pusę miesto trenktis troleibusu OLIMPINĖ PANORAMA

LEGENDOS ar autobusu tam, kad galėtum ant žvyro kamuolį pagainioti, o paskui visas purvinas grįžti, nes nusiprausti nebuvo kur, atrodė normalu. „Anais laikais kitaip atrodė: jeigu yra tokia aikštė, vadinasi, gerai ir tokia. Svarbiau būdavo treniruotės, o ne sąlygos, nors ant to žvyro kaskart ir po kelis šimtus gramų odos kiekvienam tekdavo palikti. Arba imkime kad ir futbolo avalynę – dabar vaikai nori tai tokios, tai anokios spalvos, tai vienokios, tai kitokios firmos sportinės avalynės, o tada buvo vieni inkariukai – ir viskas“, – lygina A.Narbekovas.

TRUMPAI APIE

KARJERą

1983–1990 m. atstovavo Vilniaus „Žalgiriui“. 1987 m. laimėjo universiados futbolo turnyrą ir tapo rezultatyviausiu žaidėju (6 įvarčiai). 1987 m. su „Žalgiriu“ SSRS aukščiausiosios lygos čempionate iškovojo trečią vietą. 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse kartu su Arvydu Janoniu iškovojo aukso medalius atstovaudamas SSRS rinktinei (pelnė 2 įvarčius). 1990 m. gegužės 27 d. per draugišką mačą su Gruzija tapo pirmuoju Lietuvos futbolininku, įmušusiu nepriklausomybę atkūrusios šalies futbolo rinktinės įvartį. 1990–2001 m. atstovavo Lietuvos nacionalinei rinktinei. 1991–2005 m. rungtyniavo įvairiuose Austrijos klubuose. 2004 m. UEFA buvo pripažintas geriausiu pastarųjų 50 metų Lietuvos futbolininku – auksiniu žaidėju.

O kiek pats vaikystėje, jaunystėje sunešiojo inkariukų? „Oi, nepasakysiu, – nutęsia. – Bet tikrai nemažai. Jų tarnavimo laikas priklausydavo ir nuo to, kur treniruojiesi. Jeigu ant žolės – ilgiau, bet jei „Marakanoje“, nors joje man nedaug teko žaisti, greitai susinešiodavo ir batai, ir apranga.“ Gal dar riedės Seulo volga 12 tūkst. rublių, 6,5 tūkst. JAV dolerių plius paskyra volgai įsigyti – tokią premiją SSRS futbolo rinktinės žaidėjai gavo už 1988 m. Seule iškovotą olimpinį auksą. „Nesijautėme nuskriausti – juk žmonės tada turbūt daugiausia po 200 rublių uždirbdavo, o mes gavome po 12 tūkst. rublių“, – sako olimpinis čempionas.

Labai norėjau būti ledo ritulio vartininkas, bet ledo arenos Gargžduose nebuvo, taigi buvau įtrauktas į futbolo liūną.

Anų laikų prabangos simbolį volgą nusipirko, tik mažai ja pavažinėjo – gal kokių 50 tūkst. km prisuko ir atšilus politiniam klimatui išvyko žaisti į Austriją. Bet už Seulo auksą gautą volgą iki šiol turi. „Vis susimąstau, gal reikėtų ją restauruoti. Gal 20 metų stovėjo nejudinta, bet vienąkart paėmiau ją ir užvedžiau – neįsivaizduoju, ar šitiek metų prastovėjusios dabartinės mašinos taip paprastai užsivestų“, – neatsistebi pašnekovas.

Arminas Narbekovas

Ar niekada nesusimąsto, kaip likimas galėjo pasisukti, jeigu geriausius kar-

jerus metus išgyventų dabar, kai tiek futbolas, tiek futbolininkų honorarai iškelti iki nesuvokiamų debesų? „Apie tai, kad gal ne laiku ar ne toje santvarkoje gimiau, negalvoju, nes nežinia, kaip būtų buvę. Gal ir aš sėdėčiau prie kompiuterinių žaidimų ir apie jokį futbolą negalvočiau. Todėl kada tas geriausias laikas buvo, tada ir gerai. Taip, dabar futbolas iškeltas į neregėtas aukštumas – geriausių žaidėjų honorarai sunkiai įsivaizduojami, bet tų geriausių yra vienetai, jiems ir turi būti mokami milijonai. O futbolas pasaulyje visada buvo sporto šaka numeris vienas“, – į stadionus traukiančiais šimtatūkstantiniais sirgalių būriais nesistebi A.Narbekovas. Apie kadais šlovingą Lietuvos futbolą dabar galime pamatyti tik dokumentiniuose kadruose arba, pavyzdžiui, pernai legendinio futbolininko 50-mečio proga pristatytame filme „Arminas Narbekovas. Futbolo fenomenas“. Kodėl nenorėjo filmo apie save? „Žiūriu – ir šiurpuliukai per kūną eina, negi taip iš tiesų buvo ir jau šitiek laiko praėjo. Ir tada liūdna pasidaro žinant, ką dabar turime. Vis tiek tikiu, kad ir pas mus futbolas atsigaus – gal ne taip greitai, kaip norėtume, bet jis pakils iš dugno“, – nepraranda vilties olimpinis čempionas. Filme futbolininkas primena tąsyk Seule SSRS rinktinės trenerio pasakytus žodžius, kad blizga tik auksas. Kas dar A.Narbekovui blizga? „Kai žaidėjas išeina į aikštę, turi blizgėti jo akys, jis turi jausti didžiulį norą ir malonumą žaisti, atsiduoti šimtu procentų, nes be šių dalykų nieko nebus“, – sako buvęs futbolininkas. Ir prasitaria, kad pirmiausia tarp vaikų ieško tokių, kurių akys dega noru. O kai yra noro, tolyn veda sunkus darbas. Šią pamoką A.Narbekovas išmoko labai gerai. Dabar tereikia jaunajai kartai perduoti.

Valdo Knyzelio (lff.lt) nuotr.

Sauliaus Čirbos nuotr. Legendinis futbolininkas įkūrė savo futbolo akademiją

OLIMPINĖ PANORAMA

A.Narbekovas mano, kad vaikai turėtų pradėti sportuoti kuo anksčiau

PAMĄSTYMAI

Vaizduotės mankšta Kol žiemos sąstingis daugelį it meškas jaukino giliame miege, LTOK kartu su bendrove „Coca-Cola HBC Lietuva“ pasiūlė šaunią programą „Išjudink save“. Dr. Dainius Genys

Iniciatyvos tikslas – padidinti visuomenės fizinį aktyvumą. Atsivėrusi galimybė – tai sporto mėgėjų vaizduotės ir visuomenės iniciatyvumo išbandymas. Daug kartų teko girdėti verkšlenimų dėl patrauklių sporto iniciatyvų, laiko stygiaus, didelių kainų ir pan. „Išjudink save“ suteikia progą pamiršti visus įmanomus atsikalbinėjimus, suorganizuoti iniciatyvą savaip ir tam gauti lėšų. Šiandien, kai įnirtingi rinkos ekonomikos dėsniai mus visus verčia konkuruoti ir kitame regėti labiau potencialų varžovą nei bendramintį, bet koks papildomas konkuravimas gali kelti alergiją, net jei tai tėra simbolinis varžymasis. Sporto visiems privalumas – dalyvavimas ir geras laiko praleidimas. Aš konkursui projekto nesiunčiau, bet jame būčiau siūlęs tokias rungtis, kurios būtų orientuotos į smagų laiko praleidimą, ilgalaikę naudą ir bendruomeniškumo stiprinimą. Daugelyje mokyklų fizinis aktyvumas, deja, traktuojamas kaip antraeilis dalykas, dėl to neretai moksleiviams pritrūksta entuziazmo labiau domėtis sportine veikla. Moksleiviams siūlyčiau tokias varžytuves, kuriose būtų svarbu ne tiek nugalėti, kiek pamėginti sudalyvauti. Varžybas sudarytų keletas rungčių, kurioms reikėtų ne tik skirtingų įgūdžių, bet ir įvairių disciplinų žinių. Varžybos galėtų vadintis bėgimu su kliūtimis. Bet kliūtys būtų ne tradiciniai barjerai, o užduotys: pirma kliūtis (apibėgus sutarto dydžio ratą) – išspręsti sportinį

matematinį uždavinį. Antra kliūtis – padeklamuoti mėgstamą ketureilį (ar eilėraščio posmelį). Trečia kliūtis – parašyti SMS žinutę ir išdėstyti varžybų įspūdžius. Vertinimo kriterijai – ne tik geriausias laikas, bet ir kliūčių originalumas bei kokybiškas atlikimas. Kita vertus, visas šis sumanymas labiau pasiduoda susitarimui nei griežtai apibrėžtoms taisyklėms, todėl ir vertinimas galėtų būti kolektyvinis, tarsi žaidimo tąsa. Kita rungtis galėtų būti įprastas virvės traukimas, bet atliekamas šiek tiek neįprastai – dainuojant arba skelbiant kovines skanduotes. Vertinimo kriterijai čia vėlgi galėtų būti ne tik sėkmingai traukiama virvė, bet ir kokybiškas dainavimas bei originalios skanduotės. Galiausiai komandinė rungtis estafetė, kurios esmė – nubėgti sutartą atstumą ir atlikti vieną šaškių (o jei kas nori sudėtingesnės versijos – šachmatų) ėjimą. Svarbu rungties startą ir pabaigą išdėlioti taip, kad būsimi estafetės dalyviai nematytų (ir neturėtų galimybės kitaip sužinoti), kokį ėjimą padarė prieš tai startavęs komandos draugas, ir sprendimą priimtų improvizuotai, t.y. nubėgęs sutartą atstumą ir pamatęs situaciją lentelėje. Neretai girdime: žmogus apiplaukė jachta, apvažiavo dviračiu, apėjo pėsčiomis Žemės rutulį, savo šalį. O kodėl nepasiėmus turistinių palapinių ir su klase neapėjus ar neapvažiavus dviračiais savo miesto, miestelio, ra-

TRUMPAI APIE

PROJEKTĄ Lietuvos tautinis olimpinis komitetas kartu su bendrove „Coca-Cola HBC Lietuva“ 2016-aisiais įgyvendina programą „Išjudink save“. Programai, kurios tikslas – padidinti Lietuvos gyventojų fizinį aktyvumą, „The Coca-Cola Foundation“ skiria 50 tūkst. eurų. Šios lėšos bus skirtos fizinį aktyvumą skatinantiems renginiams finansuoti ir programai viešinti. Finansavimą gavę projektai bus paskelbti „Olimpinėje panoramoje“ ir interneto svetainėje ltok.lt.

jono teritorijos? Tai irgi būtų rimtas kolektyvinis išsijudinimas. Pakeliui galima su vietinėmis įžymybėmis geriau susipažinti ir įvairių sportinių bei kultūrinių užduočių prigalvoti. Šiandieninio žmogaus (nesvarbu – dirbančio ar moksleivio) užimtumas yra didžiulis, todėl sportas neretai traktuojamas kaip pramoga, nebūtinas kasdienybės papildinys, kuriam tiesiog nelieka laiko. Bet iš tiesų sportas – tai ne tik sveikata, bet ir turiningo, kokybiško gyvenimo laidininkas. Viliuosi ir linkiu, kad panašių iniciatyvų, kurios užkrės visuomenę sporto virusu, rasis daugiau, o dalyviai galės save išmėginti netradicinėse ir įdomiose varžybose. OLIMPINĖ PANORAMA

Tramplinas į ateitį

Vasario 12–21 d. į Lilehamerį po 22-ejų metų pertraukos grįžo olimpinė dvasia. Čia rungtyniavo daugiau nei tūkstantis jaunųjų sportininkų iš 70 šalių.

Godos Smilingyės nuotr.

Goda Smilingytė

Vasario mėnesį atvykus į antrųjų jaunimo žiemos olimpinių žaidynių sostinę Lilehamerį iš lietingos Lietuvos įspūdį padarė sniegu nukloti kalnai ir apledėjusios gatvės. Patys norvegai pabrėžė, kad šiais metais žiema jiems, kaip ir visai Europai, sniego pašykštėjo. Likus vos savaitei iki žaidynių organizatoriams nerimo kėlė atšilęs oras ir lietus, bet lyg jausdama atsakomybę dėl svarbiausio jaunimo žiemos sporto renginio gamta liovėsi krėtusi išdaigas ir grąžino šaltą žiemišką orą. Beveik visa Lietuvos rinktinė, kurios gretose buvo dešimt sportininkų, gyveno naujame Lilehameryje pastatytame sportininkų kaimelyje. Tik ledo šokėjai įsikūrė maždaug už 60 km esančiame Hamaro mieste, kuriame vyko dailiojo čiuožimo varžybos. Sportininkų buitis buvo gana kukli. Kambariai, kuriuos išvykus atletams užėmė studentai, labai maži, juose telpa tik dvi dviaukštės lovos, maža virtuvėlė ir spinta. Tačiau jaunieji olimpiečiai gyvenimo sąlygomis nesiskundė – jie džiaugėsi puikia kaimelio 14

OLIMPINĖ PANORAMA

atmosfera ir pramogomis, kurių buvo itin gausu „Learn & Share“ zonoje. „Kambariuose beveik nebūname. Grįžtu tik persirengti ir pernakvoti. Daug laiko praleidžiame valgykloje, valgome tikrai sočiai. Taip pat užsukame į laisvalaikio zoną, dažniausiai renkamės karstykles arba batutą“, – pasakojo kalnų slidininkė Eglė Augustaitytė. Jaunimas greitai susidraugavo tarpusavyje ir puikiai jautėsi daugiakultūrėje aplinkoje. Į žaidynes – ne tik varžytis Žaidynių organizatoriai apdairiai „Learn & Share“ zoną įkurdino prie pat valgyklos. Laisvalaikio zona kartu su valgykla didžiulės arenos viduje buvo įrengta taip, kad kiekvienas norintis užkąsti turėdavo praeiti pro gausybę įvairių stendų. Čia jaunieji olimpiečiai galėjo sužinoti apie antidopingo agentūros programas, pasitarti su kineziterapeutais, išmokti planuoti dienos režimą – derinti treni-

Būdama čia labai džiaugiuosi tose pačiose trasose matydama jaunus žmones. Vida Vencienė

ruotes, poilsį, mitybą, apgalvoti profesinę karjerą, dalyvauti valgio gaminimo pamokose. Programa buvo žaisminga, jaunųjų olimpiečių laukė įdomios užduotys ir testai, kuriuos atlikus buvo galima laimėti prizų. Net 15 pasaulyje garsių sportininkų tapo jaunųjų olimpiečių įkvėpėjais ir patarėjais. Tarp jų – ir žiemos sporto šakų žvaigždės Lindsay Vonn, Yuna Kim ir Kjetilis Jansrudas. Olimpiniai čempionai dalyvavo susitikimuose su jaunaisiais sportininkais, dalijosi patirtimi, atsakinėjo į klausimus. Į susitikimą su jaunimu atvyko ir Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Thomas Bachas.

1. Lilehameryje sportininkams netrūko geros nuotaikos. Prie žaidynių talismano – snieglentininkas A.Arlauskas ir kalnų slidininkė E.Augustaitytė

Lietuvos rinktinės nariai aktyviai dalyvavo įvairiose „Learn & Share“ veiklose. E.Augustaitytė vieną dieną nešiojosi nedidelę kamerą, kuria fiksavo dienos įspūdžius ir vėliau, padedama profesionalių prodiuserių, sumontavo trumpą filmuką. Snieglentininkas Aras Arlauskas ir ledo ritulininkas Dinas Mukovozas mokėsi bendrauti su žurnalistais ir davė interviu Olimpinio kanalo studijoje. Atidarymo dieną – gimtadienis Žaidynių atidarymo diena vienam Lietuvos komandos nariui buvo ypač įsimintina – ledo šokėjas Deividas Kizala vasario 12-ąją šventė savo gimtadienį. Sportininką pasveikino LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir įteikė dvi dovanas – žaidynių talismaną Sjoggą ir Lietuvos vėliavą, kurią jaunasis olimpietis nešė per žaidynių atidarymo ceremoniją.

2. Per žaidynių atidarymą Lietuvos vėliavą nešė D.Kizala 3. Spalvingas žaidynių atidarymas 4. Žaidynių ugnį uždegė Norvegijos princesė Ingrida Alexandra

Šaltą vakarą į atidarymo ceremoniją „Lysgardsbakkene“ šuolių su slidėmis arenoje susirinko jaunieji olimpiečiai, apie 3 tūkst. savanorių ir tūkstančiai žiūrovų. Olimpinę ugnį į areną atnešė šešis kartus olimpine čempione tapusi slidininkė Marita Bjoergen ir perdavė ją Norvegijos princesei Ingridai Alexandrai. Princesė uždegė tą patį aukurą, kurį 1994 m. žiemos olimpinėse žaidynėse įžiebė jos tėvas princas Haakonas. Iššūkis – nauja rungtis Žaidynėse startavę slidininkai išbandė jėgas naujoje rungtyje – pirmą kartą olimpinėse žaidynėse buvo įrengta „Cross Free“ trasa, gausi slidininkams neįprastų kliūčių. Lietuvos slidininkui Rokui Vaitkui, kaip ir kitiems žaidynių dalyviams, prieš startą naujoji rungtis kėlė nerimo. „Rungtis reikalauja labai daug įgūdžių – trasa su kalniukais, kliūtimis, staigiais posūkiais“, – sakė Rokas.

įdomu

DINASTIJA

Žaidynių atidarymo ceremonijoje Norvegijos princesė Ingrida Alexandra uždegė tą patį aukurą, kurį 1994 m. žiemos olimpinėse žaidynėse įžiebė jos tėvas princas Haakonas.

R.Vaitkus pateko į „Cross Free“ pusfinalį, bet vietos finale jaunajam sportininkui užsitikrinti nepavyko, bendroje įskaitoje jis liko 23-ias. Slidininkas taip pat varžėsi klasikinio sprinto ir 10 km distancijose. Iki finalinio sprinto 30-tuko sportininkui pritrūko vos sekundės, o 10 km laisvuoju stiliumi Rokas įveikė 32-as. Į visas varžybas palaikyti slidininko atvyko misijos vadovė, olimpinė čempionė Vida Vencienė, kuri pati yra lėkusi olimpinėmis Lilehamerio trasomis. „Mane čia aplanko dvejopi jausmai, nes būtent čia nusprendžiau baigti sportinę karjerą. Tą norėjau padaryti jau po Kalgario olimpinių žaidynių, bet kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, labai norėjau atstovauti savo šaliai. Dabar, būdama čia, labai OLIMPINĖ PANORAMA

džiaugiuosi tose pačiose trasose matydama jaunus žmones“, – Birkebeinereno lygumų slidinėjimo stadione įspūdžiais dalijosi V.Vencienė.

5. Slidininkas R.Vaitkus išbandė naują rungtį 6. Ledo ritulininkas D.Mukovozas finale iškovojo šeštą vietą

Rezultatus vertino skirtingai Žaidynėse Lietuvai atstovavo du kalnų slidininkai – Andrejus Drukarovas ir E.Augustaitytė. Savo pasirodymus jie vertino skirtingai. Andrejus po kiekvieno nusileidimo jausdavo, kad trasą galėjo įveikti greičiau, o dviejose rungtyse startavusi Eglė džiaugėsi pirmuoju finišu, kuris pranoko jos lūkesčius. Geriausią rezultatą A.Drukarovas pasiekė didžiojo slalomo rungtyje – čia jis užėmė 27 vietą. „Tai labai sudėtinga ir ilga trasa, ne tokia, kokios paprastai būna Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) varžybose. Ja nusileisti užtrunka apie 1 min. 20 sek. – tai yra labai daug. Trasa – pasaulio taurės lygio, sudėtinga, bet graži. Reikia pajusti kalną, būti gerai fiziškai pasirengusiam, turėti stiprias kojas. Šiandien tikėjausi geresnio rezultato, bet neatradau ryšio su trasa“, – po finišo sakė A.Drukarovas, kuriam, kaip ir daugeliui sportininkų, keliose rungtyse nepavyko finišuoti. E.Augustaitytei taip pat geriau sekėsi didžiojo slalomo trasoje. „Man tai buvo vienas ramiausių startų, visiškai nesijaudinau. Rezultatu esu patenkinta, jis geresnis, nei tikėjausi“, – prisipažino 30 vietą užėmusi sportininkė. Slalomo rungtyje E.Augustaitytė suklydo ir finišo nepasiekė. Biatlonininkas – greta lyderių Geriausią rezultatą iš trijų žaidynėse startavusių Lietuvos biatlono atstovų pasiekė 7,5 km sprinto varžybose 13 vietą iškovojęs Linas Banys. Dviejose ugnies linijose tik vienas jo šūvis buvo netaiklus, o 16

OLIMPINĖ PANORAMA

7. Lietuvos čiuožėjus audringai palaikė Norvegijos lietuviai 8. Snieglentininko A.Arlausko pasirodymas 9. Lietuvos šokėjai ant ledo G.Damulevičiūtė ir D.Kizala 10 . Aukščiausiai iš trijų Lietuvos biatlonininkų pakilo L.Banys

stipriems Lino varžovams tą dieną šaudyti sekėsi kur kas prasčiau. „Trasa labai gera. Ir oras šiandieną geras. Konkurentai labai stiprūs, bet stengiausi padaryti viską, ką sakė treneris. Manau, padariau, ką galėjau, gal net ir daugiau“, – šaltą ir labai saulėtą dieną gerą rezultatą lėmusius veiksnius vardijo L.Banys. Žaidynėse Lietuvai atstovavo ir dvi biatlonininkės – Nadežda Derendiajeva ir Vitalija Kutkauskaitė, tačiau merginoms pasižymėti sprinto, persekiojimo lenktynių ir estafetės varžybose nepavyko.

12 11. A.Drukarovas geriausią rezultatą pasiekė didžiojo slalomo rungtyje

„Labai geras jausmas. Iš pradžių jaudinausi, bet paskui jaudulys praėjo. Daug padėjo sirgaliai, be jų palaikymo tikrai taip toli nebūčiau nuėjęs. Sunkiausia man buvo stipriausio smūgio rungtis, nes esu mažas, bet pagal savo svorį ir čia neblogai pasirodžiau. Visose rungtyse, išskyrus paskutinę, kurioje pamečiau ritulį, pagerinau asmeninius rekordus“, – po turnyro puikia nuotaika spinduliavo atletas, kurį finale audringai palaikė beveik visa Lietuvos komanda. Būtent D.Mukovozui buvo patikėta nešti Lietuvos vėliavą per žaidynių uždarymą.

12. E.Augustaitytei ši klaida buvo lemtinga slalomo trasoje

Geriau sekėsi komandoje Aras Arlauskas – dar vienas sportininkas, kurio dėka jaunimo žaidynėse Lietuvai buvo atstovaujama naujoje snieglenčių sporto šakoje. Aras varžėsi su snieglenčių kroso dalyviais. Pirmajame atrankos etape sportininkai leisdamiesi po vieną turėjo kuo greičiau įveikti trasą. Lietuvis pirmąjį atrankos etapą įveikė, tačiau varžydamasis grupėse į pusfinalį neprasibrovė.

13. G.Damulevičiūtė ir D.Kizala kartu su tarptautine čiuožėjų komanda atsidūrė greta garbės pakylos – iškovojo ketvirtą vietą 14. Slidinėjimo trenerė K.Strolienė talkino ir biatlonininkams

Ledo ritulininkas – taikliausias Pirmą kartą jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvavęs Lietuvos ledo ritulininkas Dinas Mukovozas pasirodė tikrai garbingai. Sportininkas savo gebėjimus turėjo parodyti šešiose Iššūkio turnyro rungtyse. D.Mukovozo „arkliukas“ – smūgių tikslumas, tačiau vietą finale smulkiam atletui užtikrino ne ši, o vikrumo rungtis. Finale žiūrovus ir varžybas transliavusios televizijos komentatorius žavėjo ledo ritulininko taiklumas – smūgių tikslumo rungtyje D.Mukovozas neturėjo lygių ir nesunkiai įveikė visus varžovus. Deja, sportininkui iki medalio pritrūko šiek tiek sėkmės, o galbūt ir patirties – nuo bronzos apdovanojimo jį skyrė vos keli taškai, bet ir užėmęs šeštą vietą jaunasis olimpietis neslėpė džiaugsmo.

„Įspūdžiai iš varžybų geri, rezultatas toks, kokio tikėjausi. Iš visų varžybų, kuriose teko dalyvauti, man šios labiausiai patiko, nes buvo daug nusileidimų“, – sakė 14 vietą užėmęs snieglentininkas. A.Arlauskas taip pat varžėsi mišrioje Nr. 2 pavadintoje komandoje ir dėl taškų kovojo kartu su Prancūzijos sportininkais – dviem merginomis ir vaikinu. Kartu su ekipa lietuviui pavyko pasiekti geresnį rezultatą – komanda užėmė 7 vietą.

Priartėjo prie medalio Guostė Damulevičiūtė ir D.Kizala žaidynėse rungtyniavo su dar vienuolika porų. Mūsų sportininkus aktyviai palaikė Norvegijoje gyvenantys lietuviai, kurie į areną ateidavo su šeimomis, draugais ir su vėliavomis rankose stebėjo visus lietuvių pasirodymus. OLIMPINĖ PANORAMA

Pristatę trumpąją programą mūsų sportininkai aplenkė penkias poras ir užėmė gan aukštą 7 vietą. Atlikdami laisvosios programos šokį pagal filmo „Alisa stebuklų šalyje“ muziką sportininkai neatliko paskutinio elemento ir galutinėje įskaitoje liko devinti. „Dar sunku patikėti, kas vyksta, viskas kaip sapne. Prieš startą nelabai jaudinausi, tiesiog stengiausi susikoncentruoti. Kai išeini ant ledo, net nematai, kiek žiūrovų tavęs laukia, nes užplūsta emocijos. Nepavyko paskutinis pakėlimas, tiesiog paslydome vienoje vietoje. Gaila, nes tai elementas, kurį mokame ir galime atlikti“, – įspūdžiais dalijosi tik antrą sezoną kartu su Deividu šokanti Guostė. Lietuviai dalyvavo ir mišrių komandų varžybose. Iki tol nepažįstami komandos „Motivation“ nariai – Lietuvos pora, žaidynių porinio čiuožimo čempionai iš Rusijos Jekaterina Borisova ir Dmitrijus Sopotas, Malaizijos sportininkas Kai Xiang Chew ir Pietų Korėjos čiuožėja Ji Hyun Byun – per vieną dieną tapo draugais, stebėjo vieni kitų pasirodymus ir aistringai vieni kitus palaikė. Tai buvo lyderių komanda, beveik iki varžybų pabaigos išsilaikiusi trejetuke, tačiau nepriekaištingas paskutinio varžovo iš Latvijos startas pridėjo daug taškų konkurentams ir „Motivation“ liko ketvirta. Mūsiškiams pritrūko sėkmės – D.Kizala prieš startą susirgo ir ant ledo pasirodė turėdamas temperatūros, o kitas komandos narys malaizietis K.X. Chew per treniruotę patyrė traumą. Būdami ne pačios geriausios formos sportininkai ant ledo klydo ir neiškovojo lemiamų taškų. Šis vadinamasis medinis medalis mūsiškiams itin apmaudus, nes varžybų pabaigoje organizatoriai jiems jau buvo liepę autis pačiūžas ir būti pasiruošusiems lipti ant garbės pakylos. Apmaudo neslėpė ir komandos narys iš Malaizijos, kuris, kaip ir mūsų pora, jautėsi praradęs galimybę tapti pir18

OLIMPINĖ PANORAMA

muoju savo šalies medalininku jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse. Žvaigždės linkėjimai Valstybės atkūrimo diena dažnai sutampa su olimpinėmis žiemos varžybomis. Ne išimtis ir šios jaunimo žaidynės. Vasario 16-ąją Lietuvos delegacija paminėjo Norvegijoje. Šį kartą viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų buvo paminėta ne tik sportininkų, trenerių ir delegacijos vadovų susitikimu. Jaunasis žaidynių ambasadorius, buvęs kalnų slidininkas Aivaras Tumas įgyvendino originalią idėją – paprašė žaidynių dalyvių iš įvairių šalių užrašyti po linkėjimą Lietuvai. Tarp sveikintojų buvo ir kalnų slidinėjimo žvaigždė olimpinė čempionė L.Vonn. Jaunieji olimpiečiai ir ambasadoriai iš viso pasaulio ne tik linkėjo mūsų tautiečiams taikos, meilės, sėkmės bei geros nuotaikos, bet ir sužinojo apie Lietuvai svarbią datą, klausinėjo apie mūsų šalį, domėjosi, kaip lietuviškai pasakyti vieną ar kitą žodį. Vakare paminėti Vasario 16-osios susirinko visa delegacija. Prie jos prisidėjo į žaidynes atvykęs olimpinis čempionas, JAV biatlono komandos treneris Algimantas Šalna, jaunųjų olimpiečių palaikyti atvažiavę šeimos nariai bei viešbučio restorane dirbanti lietuvė Martyna. Lauks nauji iššūkiai Visi žaidynėse dalyvavę Lietuvos sportininkai vienbalsiai tvirtino, kad Lilehameryje ne tik įgavo patirties, bet ir motyvacijos toliau atkakliai treniruotis bei siekti kuo aukštesnių rezultatų. Jaunieji atletai namo grįžo pakylėti ir susiradę naujų draugų. Norisi palinkėti, kad draugai vėl susitiktų 2018 m. Pjongčango žiemos olimpinėse žaidynėse, o 2020 m. į jaunimo žiemos olimpines žaidynes Lozanoje atvyktų tokia pat draugiška ir motyvuota Lietuvos rinktinė.

Iš pradžių jaudinausi, bet paskui jaudulys praėjo. Daug padėjo sirgaliai, be jų palaikymo tikrai taip toli nebūčiau nuėjęs. Dinas Mukovozas

REZULTATAI

BIATLONAS Sportininkas Rungtis Dalyvių sk. Vieta Linas Banys Vitalija Kutkauskaitė Nadežda Derendiajeva Linas Banys Vitalija Kutkauskaitė Nadežda Derendiajeva Nadežda Derendiajeva, Linas Banys

7,5 km sprintas 6 km sprintas 6 km sprintas 10 km persekiojimas 7,5 km persekiojimas 7,5 km persekiojimas mišri estafetė

50 49 49 50 49 49 27

13 44 47 30 38 47 25

KALNŲ SLIDINĖJIMAS Sportininkas Rungtis Dalyvių sk. Vieta Andrejus Drukarovas Andrejus Drukarovas Eglė Augustaitytė Andrejus Drukarovas Eglė Augustaitytė Andrejus Drukarovas

super-G dvikovė: super-G, slalomas didysis slalomas didysis slalomas slalomas slalomas

55 55 56 60 56 60

35 nefinišavo 30 27 nefinišavo nefinišavo

DAILUSIS ČIUOŽIMAS 17

Sportininkas Rungtis Dalyvių sk. Vieta Guostė Damulevičiūtė, Deividas Kizala Mišri komanda

šokiai ant ledo

dailusis čiuožimas

15. Vasario 16-osios minėjimas Lilehameryje

LEDO RITULYS

16. Vasario 16-osios proga Lietuvą sveikino kalnų slidinėjimo žvaigždė L.Vonn. Kairėje – žaidynių ambasadorius A.Tumas 17. Žaidynėse dalyvavo sportininkai iš 70 šalių

Sportininkas Rungtis Dalyvių sk. Vieta

18. Su žaidynių dalyviais ir ambasadoriais bendravo TOK prezidentas T.Bachas

Dinas Mukovozas

Iššūkio turnyras (6 rungtys) 16

SLIDINĖJIMAS

19. Sportininkai laisvalaikį leido „Learn & Share“ zonoje

Sportininkas Rungtis Dalyvių sk. Vieta Rokas Vaitkus Rokas Vaitkus Rokas Vaitkus

„Cross Free“ 1,3 km sprintas 10 km laisvuoju stiliumi

50 48 49

23 31 32

SNIEGLENTĖS Sportininkas Rungtis Dalyvių sk. Vieta Aras Arlauskas Mišri komanda

snieglenčių krosas snieglenčių krosas

17 11

14 7

OLIMPINĖ PANORAMA

OLIMPIETĖ

REKORDAI

Simona Krupeckaitė du kartus tapo pasaulio rekordininke. 2009 m. kovo 25 d. Lenkijoje 500 m atskiro starto lenktynėse – 33,296 sek. (rekordą pagerino Anna Meares 2012 m. balandžio 8 d. – 33,010 sek.). 2010 m. gegužės 29 d. Rusijoje 200 m iš eigos – 10,793 sek. (rekordą pagerino Miriam Welte 2012 m. birželio 22 d. – 10,643 sek.).

Anatolijaus Novikovo ir Alfredo Pliadžio nuotr. S.Krupeckaitė dalyvavo jau trejose olimpinėse žaidynėse

Dviguba atsakomybė Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms besirengianti dviratininkė Simona Krupeckaitė į stovyklas keliauja ne tik su ją treniruojančiu vyru, bet ir su sūnumi. Simonos triumfas pasaulio taurės varžybose Honkonge

Marytė Marcinkevičiūtė Dukart pasaulio ir Europos čempionė Simona Krupeckaitė, praėjusių metų gruodžio 13-ąją atšventusi 33-iąjį gimtadienį, jau kitą dieną išvyko į Kroatiją rengtis pagrindiniams sezono startams ir į namus grįžo tik po poros mėnesių. Olimpinius metus panevėžietė pradėjo puikiai – pasaulio taurės trečiojo etapo varžybose Honkonge ji laimėjo keirino rungtį. 2014 m. į treką grįžusi po motinystės atostogų pernai S.Krupeckaitė laimėjo keletą tarptautinių varžybų, pasaulio taurės antrajame etape Naujojoje Zelandijoje iškovojo sprinto bronzos medalį, bet pasaulio taurės varžybų aukso skonį jau buvo primiršusi. 20

OLIMPINĖ PANORAMA

„Visada gera nugalėti, atlaikyti didelį varžovių spaudimą. Pergalė Honkonge man suteikė daug jėgų, pasitikėjimo savimi ir noro dirbti toliau. Jau praėjusiais metais užsitikrinau teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse, pakako surinktų taškų. Dėl to, kad tapau olimpiete, nevadinčiau savęs laiminga, nes toks yra mano darbas, o olimpinis kelialapis – šio darbo vaisius“, – sako Simona. Kaskart važiuoji vis greičiau. Ar įmanoma pasaulio taurės varžybose pasiektą keirino rungties pergalę pakartoti Rio de Žaneire? Olimpinės žaidynės daro savo, ten didžiulė įtampa ir atsakomybė. Vienaip yra rungtyniauti per pasaulio

taurės varžybas, kai važiuoji atsipalaidavusi ir tavęs niekas nespaudžia, kitaip – žaidynėse. Pasaulio taurės varžybos parodė, kad tarp keirino rungties dalyvių ėmė dominuoti Kinijos, Honkongo dviratininkės. Ar galima teigti, kad europietės pamažu užleidžia lyderių pozicijas? Kinijos dviratininkės ir anksčiau buvo stiprios sprinto bei keirino rungtyse, geras jų šiųmetis pasirodymas nėra jokia naujiena. Be galo talentinga ir jaunoji Honkongo dviratininkė Wai Sze Lee, kuri šiemet pasaulio taurės keirino varžybų įskaitoje liko antra, o aš trečia. Atsirado dar viena labai stipri australė, su kuria nesu rungtyniavusi. Metai bėga, dviratininkių pajėgumas keičia-

OLIMPIETĖ si – niekas nestovi vietoje. Kupinas ambicijų jaunimas nenori skaitytis su pasaulio lyderėmis. Tačiau jaunoms sportininkėms dažniausiai pritrūksta patirties. Negalėčiau teigti, kad europietės užleidžia savo pozicijas. Tarkime, 2014 m. pasaulio čempionė vokietė Kristina Vogel kaip anksčiau greitai važiavo, taip ir dabar, bet ji nerungtyniavo Honkonge. Labai stipri olandė Elis Ligtee, prancūzė Virginie Cueff. Tačiau sprinto ir keirino lyderėmis vis dėlto reikėtų laikyti Kinijos dviratininkes. Ketveriems metams už dopingo vartojimą diskvalifikuota viena tavo varžovių rusė Jelena Brežniva, kuri 2012-aisiais Panevėžyje pelnė keirino rungties bronzą. Ar per tavo sportinę karjerą daug dviračių treko meistrių buvo diskvalifikuota? Neskaičiuoju ir nesigilinu į šiuos klausimus. Keletą atvejų žinau, bet, palyginti su kitų sporto šakų atstovais, tarp trekininkų jų nėra labai daug. Rusė J.Brežniva nebuvo viena stipriausių treko meistrių, Rio de Žaneire galėjusių pretenduoti į medalį. Rengiesi ketvirtosioms olimpinėms žaidynėms ir tikriausiai esi viena iš nedaugelio dviračių treko atstovių, didžiajame sporte išsilaikiusių net 16 metų. Turbūt. Į ketvirtąsias olimpines žaidynes važiuos ir australė Anna Meares. Mes abi Rio de Žaneire būsime jau veteranės. Net nepastebėjau, kaip prabėgo šie metai. Veji, veji laiką, vienas čempionatas keičia kitą, medaliai, pasaulio rekordai, pergalės euforija. Be to, kiekvieną dieną treniruotės. Po jų skubi pailsėti, kad per kitą vėl būtum žvali, energinga. Ir taip kasdien. Sportas yra negailestingas. Jeigu prisiminčiau visas akimirkas, praleistas dviračių sporte, galėčiau pasakyti: padariau viską, ko norėjau ir apie ką nė nesvajojau. O gal netgi daugiau nei viską. Su kuria rungtimi sieji didžiausias olimpines viltis? Sunku pasakyti. Šiek tiek lengviau bus keirino varžybose, bus mažiau važiavimų. Bet keirinas – labai didelės koncentracijos reikalaujanti rungtis. Vieną kartą pralaimi ir jau neturi galimybės pasitaisyti. Keirinas ir sprintas – mano specifika. Vieną kartą geriau pasiseka vienoje rungtyje, kitąsyk – kitoje. Tvirčiau jaučiuosi keirine, bet čia ne visada šimtu procentų pavyksta padaryti tai, ką būnu užsibrėžusi.

Varžybose S.Krupeckaitei dažniausiai talkina jos vyras ir treneris D.Leopoldas

Ar abiejose rungtyse lenktyniauji su tuo pačiu dviračiu ir kaip dažnai jį keiti?

pats išsirinks savo sporto šaką, o mes jam padėsime apsispręsti. Jis jau senokai turi triratuką ir mina jo pedalus.

Važiuoju tuo pačiu dviračiu. Geriausia dviratį keisti kasmet, tada jis nepraranda savo kokybiškų savybių. Aš tuo pačiu dviračiu esu važinėjusi ir ketverius, ir daugiau metų. Šiemet sėdau ant naujo, prancūzų firmos „Look“ dviračio, o prieš tai senuoju važinėjau net penkerius metus.

Kovo 2–6 d. Londone vyks pasaulio čempionatas. Kokius tikslus ten keli?

Su šiuo naujuoju dviračiu lenktyniausiu ir Rio de Žaneire. Jis nebuvo specialiai man gamintas, o pirktas iš parduotuvės. Su juo treniruojuosi, dalyvauju varžybose. Dabar, kai auga dvejų metų sūnus Maksimilianas, tikriausiai nėra lengva treniruotis ir rengtis svarbiausioms metų varžyboms? Du darbus derinti sudėtinga, bet įmanoma. Turime didelę pagalbininkę Dimos (Simonos vyro ir trenerio Dmitrijaus Leopoldo – aut. past.) mamą, atvažiavusią iš Omsko. Maksimilianas tuos du mėnesius, kuriuos praleidau treniruočių stovykloje Kroatijoje, buvo kartu su mumis ir močiute. Į pasaulio taurės varžybas Honkonge iš mūsų šeimos skridau viena ir po kovų vėl grįžau į Kroatiją toliau treniruotis. Nežinau, ar norėčiau, kad sūnus žengtų mūsų pėdomis, manau, jis

Šis pasaulio čempionatas – paskutinė stambių varžybų repeticija prieš olimpines žaidynes. Kaip sako Dima, norisi pačiupinėti savo varžoves, pamatyti, kaip su jomis lenktyniauti. Kaip seksis – taip. Daug varžybų bus ir vasarą, tik jos bus menkesnio rango. Pamažu Lietuvoje atsiranda gabių sprinterių, kurias ugdo tavo vyras Dmitrijus. Viena jų – Miglė Marozaitė, su kuria dalyvavai komandinio sprinto varžybose per 2015 m. Europos čempionatą. Ką gali pasakyti apie šią dviratininkę? Ši jauna dviratininkė yra labai fiziškai stipri, bet jai dar reikia daug treniruotis, kad labiau subręstų. Dmitrijus yra pasakęs, kad tokiomis sprinterėmis kaip tu reikia gimti. Vadinasi, gali būti rami, tau rimtos konkurencijos kol kas nematyti.

Nežinau, ar norėčiau, kad sūnus žengtų mūsų pėdomis, manau, jis pats išsirinks savo sporto šaką, o mes jam padėsime apsispręsti. Jis jau senokai turi triratuką ir mina jo pedalus. SIMONA KRUPECKAITė

Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Šiandien konkurencijos tikrai nejaučiu, bet ką gali žinoti, kas bus rytoj. Gal ir Miglė užaugs, gal dar kas nors.

OLIMPINĖ PANORAMA

VEIDAS

Vytauto Dranginio nuotr. S.Pakenytė siekia olimpinio kelialapio

treniruotėse grūdinasi su vyrais „Dabar tiek sveikatos ir jėgų atiduodu, kad nepatekus būtų labai skaudu“, – sako olimpinę atranką bandanti įveikti dziudo imtynininkė Santa Pakenytė. Lina Daugėlaitė Su treneriu P.Vinciūnu

Iki šiol Lietuvai olimpiniuose dziudo turnyruose atstovavo tik vyrai. Tad Santa Pakenytė, užsimojusi lipti ant tatamio Rio de Žaneire, gali ne tik įgyvendinti šią savo svajonę, bet ir tapti naujo įrašo Lietuvos dziudo istorijoje kaltininke. Jeigu žaidynės vyktų rytoj, 25-erių Lietuvos dziudo meistrė iš Šiaulių jau galėtų krautis lagaminą. Tačiau iki žaidynių dar bemaž pusmetis ir dziudo atstovai kelis mėnesius toliau rinks olimpinius taškus. Tad lietuvei dar teks pakovoti ant tatamio, kad nebūtų išstumta iš išganingojo svo22

OLIMPINĖ PANORAMA

rio kategorijos per 78 kg šešioliktuko, kuriam atsivers olimpiniai vartai. „Dar bus trys startai, kur ji gali papildyti savo taškų kraitį. Santos padėtis jau gera, o po dar trijų turnyrų, manau, savo reitingą ji pasikels. Į žaidynes pateks šešiolika sportininkių, Santa dabar yra maždaug 14–15-ta“, – apie olimpines auklėtinės galimybes svarsto treneris Petras Vinciūnas. Beje, į žaidynes gali patekti tik po vieną valstybės atstovę. Olimpinė atranka pareikalaus nemažai jėgų, tačiau dziudo imtynininkė nesibaimina, kad po intensyvaus

Už tave pasaulyje geresnių nėra, tereikia patikėti savimi – ir visas įveiksi. Petras Vinciūnas

VEIDAS varžybų maratono olimpinėje finišo tiesiojoje ji galėtų pritrūkti jėgų. „Jeigu pateksiu, jėgų ir noro dar daugiau atsiras“, – įsitikinusi sportininkė. Išsimiegos ir atgaus jėgas, nes miegas – geriausias nuovargio gydytojas. „Grįžtu po rytinės treniruotės, pavalgau ir einu miegoti. Atsikeliu prieš vakarinę treniruotę. Grįžtu, pavakarieniauju – ir vėl miegoti. Galėčiau miegoti ir miegoti – taip geriausiai pailsiu“, – pasakoja sportininkė. Mokosi pasitikėti savimi Svorio kategorijos per 78 kg varžybose dalyvaujanti S.Pakenytė – įspūdingo stoto, bet ant tatamio jai dar trūksta pasitikėjimo savimi. „Už tave pasaulyje geresnių nėra, tereikia patikėti savimi – ir visas įveiksi“, – taip drąsindamas pasitikėjimo dozę diena iš dienos auklėtinei bando atseikėti treneris. Pasitikėjimo savimi dziudo imtynininkė ieško ir psichologės kabinete – ji dirba su Aiste Žemaityte. O neoficialiu jos psichologu galima vadinti ir patyrusį Lietuvos dziudo meistrą Marių Paškevičių, kuris jaunajai kolegei negaili patarimų ir padrąsinimų, o po nesėkmių randa žodžių, padedančių nusiraminti ir vėl eiti į priekį. „Dar praėjusiais metais jaudulys buvo nemažas, bet pradėjau po truputį suvaldyti savo jaudulį, išmokau tvarkytis su savo emocijomis. Lygindama, kaip anksčiau jausdavausi ir kaip dabar, galiu pasakyti, kad tai lyg diena ir naktis“, – rezultatais džiaugiasi sportininkė. Treneris P.Vinciūnas taip pat mato, kad Santa gerokai pažengė į priekį, bet dirbti dar yra kur. „Dar reikia atskiro „užvedimo“ – pati nelabai nusiteikia kovai, reikia pagalbos iš šono. Tai jos silpnesnė vieta – reikia pridėti pasitikėjimo savimi. Jeigu ji suprastų, kad gali, būtų labai gerai“, – fizinėmis sportininkės galimybėmis neabejoja treneris. Gal būtent pasitikėjimo pritrūko ir lemiamoje kovoje dėl bronzos medalio Europos žaidynėse Baku, o šis pralaimėjimas įsirėžė sportininkės atmintin kaip viena skaudžiausių nesėkmių per visą karjerą. „Buvo labai skaudu, nes kitose varžybose, kurios vyko po žaidynių Baku, tą pačią turkę nugalėjau. Buvo apmaudu – kodėl ne žaidynėse, o turnyre? Žinojau, kad turkė stipri, kažkada labai seniai jai pralaimėjau per kelias sekundes. Matyt, man užsifiksavo, kad ji kieta mergina“, – pralaimėjimo priežasčių ieško S.Pakenytė. Pasitikėjimo savo jėgomis neabejotinai prideda ir pergalės. Kaip pačią

2015 m. S.Pakenytė kovojo Europos žaidynėse Baku

svarbiausią ji įvardija bronzinį laimėjimą praėjusių metų universiadoje Pietų Korėjoje. Įtemptas gyvenimo ritmas Vis greičiau ir garsiau tiksintis olimpinis laikrodis verčia didesniu tempu suktis ir S.Pakenytę. „Patikėkite....“ – šypteli sportininkė, paklausta, ar jos gyvenimo ritmas, įsibėgėjus olimpinei atrankai, tapo spartesnis. „Krūviai dideli. Namie, galima sakyti, net nebūnu. Grįžau praėjusį savaitgalį iš varžybų, šį trečiadienį vėl išskrendu. Viskas non stop, kad tik patekčiau į olimpiadą, nes tai yra didelis mano tikslas“, – susitelkusi imtynininkė. Nepaisant to, šiemet ji užsimojo pabaigti studijas – Santa yra Lietuvos sporto universiteto edukologijos magistro antrakursė.

ni, jų veiksmai švaresni: „Lengvesnės panelės irgi techniškos, bet mano svorio kategorija – per 78 kg, todėl mūsų kovose nėra tokio greitumo, kovos gal nelabai išvaizdžios. O į vyrus sunkiasvorius pasižiūrėjus – visai kitoks vaizdas. Jie daug judresni ir techniškesni.“ Treneris P.Vinciūnas įsitikinęs, kad S.Pakenytei neįveikiamų varžovių Europoje nėra. Gal šiek tiek sunkiau ant tatamio su Japonijos, kurioje ir gimė šis kovos menas, bei Kinijos sportininkėmis. „Azijos sportininkių labai gerai išvystyta sprogstamoji jėga, gera technika ir taktika – jos sugeba primesti savo kovos stilių, o kadangi turi labai gerą techniką, tuo naudojasi“, – Azijos atstovių kovų skirtumus atskleidžia specialistas.

Daugiausia laiko šiaulietė šiandien leidžia Kaune. Čia jos treniruočių partneriu sporto klube „Danas“ dažnai tampa taip pat dėl olimpinio kelialapio kovojantis M.Paškevičius. „Jis man kaip antras treneris“, – kolegos pagalbą vertina sportininkė.

Dėkinga tėvams Į dziudo Santa nusekė paskui savo jaunesnį brolį. Nors išbandė ne vieną sporto šaką – plaukimą, krepšinį, tinklinį, dziudo buvo tai, kas mergaitei tiko ir patiko. Nepaisant to, per trylika ant tatamio praleistų metų buvo visko.

Apskritai Lietuvos sunkiasvorę dziudo imtynininkę grūdina vyrai – tarp jos treniruočių partnerių nėra nė vienos merginos. Po tokių treniruočių kovoti ant tatamio su merginomis nepalyginamai lengviau. „Vyrai manęs nesigaili. Treniruojamės visa jėga. Ir daugiau patarimų iš vyrų sulaukiu“, – pasakoja sportininkė.

Už tai, kad šiandien jau artėja prie olimpinių žaidynių slenksčio, S.Pakenytė dėkinga tėvams, kurių griežta ranka neleido išklysti iš sportinio kelio. Pergalių įrodymus ji patiki saugoti tėčiui, kuris juos ne tik prižiūri, bet ir su pasididžiavimu rodo savo draugams. Džiaugiasi anūkės medaliais ir seneliai, bet dažniau jos gaili ir ragina mesti šią nelengvą sporto šaką, ypač kai mato mėlynėmis nusėtas Santos kojas.

Imtynininkė įsitikinusi, kad vyrai kovoja geriau, jie techniškesni, greites-

Vyrai manęs nesigaili. PLUŠAM visa jėga. Ir daugiau patarimų iš vyrų sulaukiu. Santa Pakenytė

OLIMPINĖ PANORAMA

TRENERIS

Sunkų darbą atperka pergalės Aukso amžių išgyvenanti Lietuvos šiuolaikinė penkiakovė sunkiai įsivaizduojama be visur spėjančio Viačeslavo Kalinino. Marytė Marcinkevičiūtė

įdomu

RINKTINĖS Viačeslavas Kalininas buvo šiuolaikinės penkiakovės ir fechtavimosi Lietuvos jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų rinktinių narys.

Buvau šiuolaikinės penkiakovės ir fechtavimosi šalies jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų rinktinių narys. Man fechtavimasis ypač patiko. Kai studijavau Kūno kultūros institute, šiuolaikinės penkiakovės specializacijos nebuvo. Vieni treniruočių draugai pasirinko plaukimą, o aš – fechtavimąsi. Šios sporto šakos paslapčių institute mane mokė puikus treneris Juozas Subačius.

olimpines žaidynes. Matė Lietuvos penkiakovininkų triumfą Atėnuose (Andrejaus Zadneprovskio sidabrą), Pekine (Edvino Krungolco sidabrą ir A.Zadneprovskio bronzą) ir Londone (L.Asadauskaitės auksą).

Tapau Lietuvos jaunimo ir suaugusiųjų čempionu fechtuojantis špaga. 1963 m. per SSRS tautų spartakiados komandines jaunimo fechtavimo varžybas pralaimėjome tik maskviečiams ir tapome vicečempionais.

V.Kalininas

Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius, LTOK vykdomojo komiteto narys Viačeslavas Kalininas vasario 22-ąją šventė 70 metų jubiliejų. Buvęs puikus fechtuotojas ir penkiakovininkas kupinas jėgų dirbti toliau. Dabar pagrindinis V.Kalinino dėmesys nukreiptas į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Jis viliasi, kad į olimpiadą turėtų patekti trys penkiakovininkai – kelialapį jau turi Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, dėl jo dar kovoja Justinas Kinderis, Ieva Serapinaitė, Karolina Gužauskaitė ir Gintarė Venčkauskaitė. „Labai smagu, kai pergalę pasiekęs sportininkas už tai padėkoja. Neapsakomas jausmas, kai po olimpinių žaidynių mūsų šalies olimpiniai didvyriai nuo oro uosto iki miesto centro vežami atviru autobusu. Jiems ploja ir jais didžiuojasi visa Lietuva. Kaip federacijos generalinis sekretorius, tris kartus važiavau tokiu autobusu ir didžiavausi, kad pasirinkau būtent šį darbą ir šią sporto šaką“, – sako Lietuvos nusipelnęs treneris, nuo 1996-ųjų stebėjęs visas vasaros 24

OLIMPINĖ PANORAMA

neri“, o ne „tamsta treneri“. Tos pastabos buvo teisingos, nes auklėjamasis darbas turi prasidėti nuo persirengimo kambario. Tarp trenerio ir auklėtinių turi būti atstumas. Treneris yra Mokytojas iš didžiosios raidės.

„Olimpinėje panoramoje“ V.Kalininas sugrįžta į savo... ...jaunystę „Augau Kaune. Būdamas vaikėzas nuo ryto iki vakaro gainiodavau futbolo kamuolį. Mūsų gatvėje gyveno ir boksininkas Henrikas Virpša, kuris mus bandė sudominti boksu. Tačiau ši sporto šaka man nepatiko. Į šiuolaikinę penkiakovę atėjau su klasės draugu Viktoru Ponamariovu, kuris gyveno penkiakovininko Jono Rapalio, kvietusio lankyti šios sporto šakos pratybas, name. Buvome pasiųsti pas Viktorą Želvį, tuometį Kauno sporto halės direktorių ir vieną pirmųjų Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės trenerių. Pradėjome šaudyti, plaukti, o fechtuotis mokė treneris Antanas Vainorius. Grupėje treniravosi ir fechtuotojas Algimantas Stasiukynas, kuris mus barė, kai į trenerį kreipdavomės „tre-

Įvykdžiau abiejų šakų sporto meistro normas: 1966 m. penkiakovės, o 1971 m. – fechtavimo. Kai manęs paklausia, kaip geriausia fechtuotojui apsiginti, atsakau: žengti žingsnį atgal. Tai padarius varžovas tikrai nepasieks atlikti dūrio. Dirbdamas treneriu tą kartoju ir savo auklėtiniams. Man iš pradžių nesisekė bėgti. Perskaičiau garsaus Naujosios Zelandijos bėgikų trenerio Arthuro Lydiardo patarimus ir pagal juos pradėjau treniruotis. Labai patobulėjau, buvau vienas greičiausių tarp Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės meistrų. ...darbus Baigęs Kūno kultūros institutą 1969-aisiais atvažiavau dirbti į Vilniaus vaikų ir jaunių sporto mokyklą šiuolaikinės penkiakovės treneriu. 1971 m. buvau pašauktas atlikti karinę tarnybą, po poros metų grį-

TRENERIS

Alfredo Pliadžio nuotr. Penkiakovininkų šeima sunkiai įsivaizduojama be V.Kalinino

žau. Tapau Lietuvos fechtavimosi špaga šalies čempionu.

neraliniu sekretoriumi, tad darbų iki kaklo, faktiškai dirbu be atostogų.

Norėjau dirbti fechtavimo treneriu, bet man niekas nedavė etato. Ir toliau dirbau šiuolaikinės penkiakovės treneriu. Dėl to tikrai nesigailėjau. Tada Vilniuje buvo trys penkiakovės treneriai – Simas Žekonis, Jevgenijus Kliosovas ir aš. 1978–1987 m. buvau Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės jaunimo, 1983–1996 m. – suaugusiųjų rinktinių vyr. treneris.

Baigiu treniruotę, lekiu į kabinetą ir sėdu prie kompiuterio. Viską susitvarkau ir vėl lekiu į treniruotę. Jeigu reikia, dirbu ir šeštadieniais, sekmadieniais. Esu darboholikas.

Dabar Vilniaus miesto sporto centre dirbu kartu su sūnumi Artūru, sportininkus mokome šaudymo, plaukimo, fechtavimosi ir bėgimo rungčių, o jojimo paslapčių moko Gediminas Pikūnas ir Dalia Budavičiūtė. Nepasisekė mano kartos sportininkams, nes vėlai atsiskyrėme nuo Sovietų Sąjungos. 1979–1989 m. turėjau labai stiprią penkiakovininkų grupę, iš kurios išskirčiau Algį Mikutį, Arūną Aiduką, Arūną Baranauską, Konstantiną Vasiljevą, Pavelą Makarovą. Vėliau treniravau Vladimirą Močalovą, Tomą Narkų, Vladimirą Dolgovą, Alfredą Balsį, Gintarą Staškevičių, dar vėliau – Donatą Rimšaitę ir didelį būrį aukštos klasės sporto meistrų. Dabar su penkiakovininkais dirbu šešias dienas per savaitę ir tik sekmadieniais, jei nebūna varžybų, galiu šiek tiek pailsėti. Ateinu anksti ryte ir išeinu apie septintą vakaro. Nuo 1987-ųjų dar dirbu Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos ge-

Anksčiau ketverius metus į darbą kasdien važinėjau iš Graužinių kaimo Molėtų rajone, kur gyvenau, o dabar trečius metus gyvenu Vilniuje. Buvo labai gaila skirtis su Pekino olimpinių žaidynių dalyve Donata, kurią treniravau nuo mažų dienų, po to ją perėmė Jurijus Moskvičiovas. Buvusi mano auklėtinė sulaukė gero pasiūlymo iš Maskvos ir išvažiavo. Bet nuoskauda liko. Dėl to, kad išsiskyrėme, jaučiuosi šiek tiek kaltas – gal jai buvau per griežtas. Pernai pradėjau galvoti, gal laikas viską palikti ir garbingai išeiti, juolab kad ir šeima ėmė priekaištauti. Tačiau viską gerai pergalvojęs nusprendžiau palaukti 2017-ųjų, kai vyks nauji federacijos rinkimai. Tada ir apsispręsiu. Jeigu sveikata bus ne ta, rinksiuosi tik trenerio darbą. Su sūnumi Artūru turime subūrę gabių vaikų grupių. Kas svarbiausia mūsų darbe? Kad sportininkai džiugintų gerais rezultatais – tai pati didžiausia laimė ir atpildas už sunkų darbą. Didelis mano pomėgis – teisėjavimas. Teisėjavau Maskvos olimpinėse žaidynėse, SSRS ir pasaulio šiuolai-

Su sūnumi Artūru – kolega treneriu

kinės penkiakovės čempionatuose. 1993 m. man buvo suteikta tarptautinė teisėjo kategorija. 1988-aisiais, kaip šiuolaikinės penkiakovės atstovas, buvau deleguotas į LTOK atkuriamąjį suvažiavimą. O 2012 m. buvau išrinktas LTOK vykdomojo komiteto nariu. Esu ir Lietuvos sporto federacijų sąjungos vykdomojo komiteto narys. ...šeimą 70 gyvenimo metų praskriejo lyg meteoritas. Užaugo dvi dukros ir sūnus, turiu šešis anūkus. Dėl savo šeimos galėčiau viską atiduoti. Vienas anūkas, penkiolikmetis Leonardas Kalininas, kaip ir aš jaunystėje, lanko fechtavimosi treniruotes, tapo Lietuvos jaunučių čempionu. Labai noriu, kad jis ateityje pasektų mano pavyzdžiu ir taptų treneriu.“

Baigiu treniruotę, lekiu į kabinetą ir sėdu prie kompiuterio. Viską susitvarkau ir vėl lekiu į treniruotę. Viačeslavas Kalininas

OLIMPINĖ PANORAMA

SUKAKTIS

Stambule vykusiame tekvondo Europos zonos olimpiniame atrankos turnyre dalyvavo ir keturi Lietuvos kovotojai

Nauji iššūkiai Kur suka į skaitmeninį amžių įžengusi sporto žurnalistika? Tokios diskusijos vyko Stambule, kuriame paminėtas Europos sporto žurnalistų sąjungos (UEPS) įkūrimo 40-metis. Gintaras Nenartavičius

Turkija – sporto šalis, o jos sporto žurnalistų organizacija – viena stipriausių žemyne, jei ne pati stipriausia. Turkai yra rengę ir pasaulinės sporto žurnalistų organizacijos AIPS, ir Europos padalinio kongresus, todėl pasitaikius progai sausio pabaigoje dar kartą pakvietė kolegas iš viso žemyno į žiemišką Stambulą. Turkams galima tik pavydėti sumanumo, kaip derinti naudą su malonumu. Jiems pavyko susitarti su Europos tekvondo sąjunga (ETU), kad ji priimtų žurnalistus į savo renginį – Europos zonos olimpinį atrankos turnyrą ir gautų progą pristatyti savo sporto šaką. „Kas iš jūsų yra matęs tekvondo varžybas gyvai? – paklausė vienas ETU vadovų Leandras Lefakis ir salėje nepakilo nė viena ranka. – O per televiziją?“ Iš daugiau nei 30 dalyvių rankas pakėlusiųjų skaičius nebuvo dviženklis. Dvi dienos varžybų Stambulo „Wow“ parodų centro salėje panaikino šias 26

OLIMPINĖ PANORAMA

spragas, o dar daugiau žinių suteikė ETU ir Pasaulio tekvondo federacijos (WTF) atstovai – nuo teisėjų komisaro iki spaudos tarnybos vadovės. Tačiau visos dvikovos sporto šakos turi vieną trūkumą – negali jų išbandyti savo kailiu kada panorėjęs. Vis dėlto matyto vaizdo užteko įsitikinti, kad ne be reikalo tekvondo dar vadinamas šachmatais ant tatamio, nes gausybė šioje sporto šakoje naudojamos elektronikos iki minimumo mažina teisėjų klaidų tikimybę, o po smūgių kaskart stabdoma kova reiškia, kad pergales lemia tikslumas. „Rytų dvikovos sporto šakose kovotojo tikslas – sunaikinti varžovą bet kokia kaina. Ten kraujas liejasi laisvai. Bet tekvondo nėra kraujo, nes apskritai olimpinėse žaidynėse nepageidaujamos tokios sporto šakos, kurių atstovai vaikščiotų kruvini. Nė vienas olimpinio judėjimo rėmėjas nenorėtų būti siejamas su krauju“, – pasakojo jaunas, bet didelę tekvondo komentavimo patirtį turintis BBC žurnalistas Johnas Cullenas.

Tai, kad tekvondo taikomi labai griežti korektiškumo reikalavimai, kovų metu parodo teisėjų elgesys. Prieš svarstydami bet kokį ginčytiną momentą jie vienas kitam nusilenkia ir tik tada imasi reikalo. Sporto žurnalistikoje lankstymųsi nėra – tik nuolatinis skubėjimas ir kova dėl teisių, kurias vis bando apriboti varžybų rengėjai. Prieš keletą metų UEPS buvo formaliai pervardyta į „AIPS Europe“, bet tai turėjo įtakos ir organizacijos veiklai. „AIPS Europe“ vadovas graikas Yannis Daras buvo truputį pasitraukęs į šešėlį ir dėl asmeninių reikalų, bet vis tiek buvo perrinktas dar vienai kadencijai. Atnaujintas „AIPS Europe“ vykdomasis komitetas tapo gerokai aktyvesnis. Pernai jis surengė seminarą Minske, o šiemet – Stambule. Europos sporto žurnalistikos atstovai jau keliskart lankėsi Europos Parlamente. Jame bandoma bent jau pateikti komitetams svarstyti rezoliuciją, kuri užtikrintų teisę nemokamai dirbti varžybose. Kasmet vis pasitaiko atve-

SUKAKTIS

LSŽF prezidentas G.Nenartavičius (dešinėje) ir „AIPS Europe“ vadovas Y.Daras

jų, kad rengėjai užsiprašo nepagrįstai didelių sumų už žurnalistų akreditavimą arba interneto prieigą. Kita „AIPS Europe“ bėda – labai netolygus įvairių regionų dalyvavimas organizacijos veikloje. Po emocingų rinkimų 2006 m., kai Dubline tuomet dar UEPS prezidentu daugiausia Centrinės ir Rytų Europos atstovų balsais buvo išrinktas lenkas Jerzy Jakobsche, o danas patyrė netikėtą pralaimėjimą, skandinavai paskelbė neoficialų veiklos boikotą ir nesilanko seminaruose ir kongresuose. Savo poreikį bendrauti ir keistis informacija jie patenkina kasmet rengiamuose Šiaurės šalių kongresuose. Nė vieno skandinavo nebuvo ir Stambule, bet per šventinę UEPS 40-mečiui skirtą vakarienę to nejautėme. Garsiausias renginio svečias – Pasaulio tekvondo federacijos prezidentas iš Pietų Korėjos, kuris buvo truputį pyktelėjęs ant jam tekusio turko vairuotojo, paklydusio Stambulo gatvių labirintuose ir privertusio jį vėluoti. „AIPS Europe“ vadovai įteikė simbolines dovanas buvusiems organizacijos vadovams, o kuklią ceremoniją scenoje užbaigė vietos restorano dainininko šlageriai. Turkai buvo svetingi ir išdidūs šeimininkai, nes šios šalies sporto žurnalistų organizacija (TSYD) vienintelė pasaulyje ne tik turi savo būstinę, bet ir visą sporto bei pramogų kompleksą. TSYD vienija apie tūkstantį narių, o jų komplekse dirba dar kelios dešimtys samdomų darbuotojų. Nieko keista: čia yra du baseinai, teniso ir futbolo

Šventinis tortas

aikštynai, boulingas, pirtys, treniruoklių salės, renginių salė ir, žinoma, restoranas. TSYD turi savo sporto klubą, kuris dalyvauja ir pats rengia įvairias varžybas. Ir tai dar ne viskas: prieš keletą metų TSYD patalpose ėmė veikti privatus universitetas, kuris nuomojasi patalpas ir duoda solidžių pajamų. Be to, kai kurie sporto žurnalistai jame skaito paskaitas. Turkijos pozicijos pasaulio sporte išlieka labai stiprios, bet šalies sporto karūnoje taip ir nesužibo olimpinis perlas, todėl juntamas šioks toks atoslūgis. Turkai buvo labai nusivylę, kad negavo teisės rengti 2016 m. Europos futbolo čempionato, o Stambulas keliskart pralaimėjo olimpinių miestų lenktynes. Likus kelioms dienoms iki renginio Stambule pasaulį supurtė žinia apie teroro aktą pagrindinėje Sultanahmeto aikštėje, tačiau miesto gyvenimo tai nepaveikė. Sporto žurnalistų ir tekvondo organizacijų atstovai buvo nuvykę padėti gėlių aukoms atminti, o „AIPS Europe“ prezidentas Y.Daras dėkojo susirinkusiems dalyviams. „Sportas yra vienas stipriausių ginklų prieš terorizmą. Negavome nė vieno pranešimo, kad kas nors būtų išsigandęs ir neatvykęs“, – sakė jis.

ATRANKA

Nė vienam iš keturių Lietuvos tekvondo kovotojų nepavyko laimėti bilieto į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes Stambule vykusiame Europos zonos olimpiniame atrankos turnyre. Aurimas Klemas (svorio kategorija iki 68 kg) suklupo ketvirtfinalyje, Gerda Gaižauskaitė (iki 67 kg), Klaudija Tvaronavičiūtė (iki 49 kg) ir Artūras Kuzmenka (iki 80 kg) – aštuntfinalyje.

Tekvondo kraujo nėra, nes apskritai olimpinėse žaidynėse nepageidaujamos tokios sporto šakos, kurių atstovai vaikščiotų kruvini. Johnas Cullenas

Nepavyko pabėgti ir nuo kitos skaudžios temos: olimpiniame atrankos turnyre dalyvavo keturi iš pabėgėlių stovyklų atvykę sportininkai, o vienas iranietis iškovojo olimpinį bilietą į Rio de Žaneirą. OLIMPINĖ PANORAMA

VADYBA

Įkvėpti moterims pasitikėjimo Ne moterų trenerių trūkumas, o per mažas jų pasitikėjimas savimi ypač aktuali problema Lietuvoje. Lina Daugėlaitė

Vyksta mokymai

Lietuvoje įgyvendinamo SCORE („Strengthening Coaching with the Objective to Raise Equality“) projekto tikslas – skatinti ir plėtoti lyčių lygybę tarp trenerių, siekti didinti moterų trenerių ir savanorių gretas visais sporto lygmenimis bei stiprinti žinias apie moterų lygias teises tapti trenerėmis. Šiam projektui įgyvendinti gautas finansavimas pagal 2014–2020 m. „Erasmus+“ sporto programą. Projektas sudarytas iš dviejų dalių: nacionalinės mokymo ir mentorystės programos, pagal kurią bus mokomi būsimieji mentoriai dirbti su potencialiomis trenerėmis partnerių organizacijų šalyse, sukūrimo ir įgyvendinimo. Už tai, kad kiekvienai šaliai būtų sukurta jos specifinius poreikius atitinkanti mokymo programa, atsakinga „Sport Coach UK“ organizacija. Mūsų šaliai sukurta ir į lietuvių kalbą išversta programa kartu su ją kūrusiais užsienio ekspertais bus pristatyta sporto visuomenei ir mūsų šalies treneriams. Nacionaliniai mokymai numatyti liepą, juose galės dalyvauti Lietuvos sporto šakų federacijų atstovai ir treneriai. Suomijos trenerių asociacija atsakinga už mentorystės programos sukūrimą. Lietuva gavo neeilinę galimybę į šią programą siųsti net tris moteris, kurios buvo kruopščiai atrinktos iš LTOK kartu su Lietuvos sporto federacijų sąjunga (LSFS) vykdyto moterų lyderystės projekto „Laikas pokyčiams“ dalyvių. Šių specialių mentorystės mokymų dalyvės iš Lietuvos – Laura Šaučikovaitė-Astrauskienė, Lina Bielinienė ir Vilma Kasiulynienė. 28

OLIMPINĖ PANORAMA

Pirmoji mokymų dalis jau įvyko. Sausio 29 – vasario 1 d. Kipre, Nikosijoje, programos dalyviams buvo suteikta įrankių, kaip motyvuoti moteris imtis trenerės darbo. Programos dalyviai galės padėti rengti nacionalines mokymo programas ir taps sektinais švietėjiškų programų pavyzdžiais. Numatoma, kad mokslus baigusios mentorės dalyvaus visuose LTOK ir LSFS organizuojamuose mokymuose bei seminaruose, skleis mentorystės idėją ir naudą ir taip skatins moteris rinktis trenerės kelią. Tikslų ir atsakymų ieškojo patys Ketvirtus metus Lietuvos vaikų ir jaunimo centre trenere dirbanti Lietuvos fechtavimo federacijos generalinė sekretorė V.Kasiulynienė dar prieš tapdama projekto SCORE dalyve ėmėsi mokytojos vaidmens ir paragino vieną sportininkę tapti trenere. Šiuo metu ši mergina, buvusi fechtuotoja, sėkmingai gilina trenerės darbo žinias specialiuose Tarptautinės fechtavimo federacijos mokymuose. „Man tokie dalykai artimi, mėgstu domėtis šia tema ir, tikiuosi, šie mokslai padės tai daryti profesionaliai. Šiuo metu turiu žmogų, kuriam galiu perduoti savo patirtį. Noriu, kad visa tai būtų ne tik pagal mano suvokimą, bet ir pagal apibrėžtas taisykles“, – priežastis, paskatinusias dalyvauti programoje, atskleidžia V.Kasiulynienė. Grįžusi iš dviejų dienų mokymų Kipre, į kurį susirinko per 20 įvairių Europos valstybių atstovų (tarp moterų įsiterpė ir keletas vyrų), V.Kasiulynienė paniro į teorijos studijas. „Dabar galima ramiai pastu-

Mums vis dar labai sunku užimti aukštas pareigas, bet kuo toliau, tuo daugiau moterų įsitraukia į bendrą vadovavimą. Lina Bielinienė

VADYBA dijuoti dokumentus ir paieškoti atsakymų į kilusius klausimus“, – šypsosi moteris. Kipre studijuoti teoriją laiko nebuvo. Suskirstyti į grupes dalyviai atsakymų ieškojo per praktinius užsiėmimus. „Labiausiai patiko neformalus pateikimas. Nebuvo tokių mokymų, kad atsisėdi ir klausai dėstytojo, kuris visą laiką kalba. Visi dalyviai buvo skatinami bendrauti ir spręsti iškeltas problemas savo jėgomis. Nors šalių ir susirinkusių žmonių patirtis skirtinga, susikalbėti ir rasti atsakymus pavyko“, – sako trenerė, dar kartą įsitikinusi, kad žmonėms kalbantis, bendraujant ir gilinantis į problemas atsakymas galiausiai randamas. „Neteko dalyvauti daug mokymų užsienyje, bet šie kursai buvo kitokie, nes reikėjo daugiau galvoti pačiam. Niekas neatnešė ant lėkštutės, nepadėjo uždavinių ir nepasakė, kaip juos išspręsti. Reikėjo pačiam sugalvoti, išsikelti ir uždavinius, ir tikslus, ir ieškoti sprendimo būdų“, – apie Kipre taikytus darbo metodus pasakoja Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja L.Šaučikovaitė-Astrauskienė. Trūksta pasitikėjimo Visos trys į Kiprą vykusios Lietuvos sporto atstovės sutartinai tvirtino, kad jų sporto šakose ar žvelgiant į bendrą padėtį Lietuvoje moterų trenerių stygius nejuntamas. „Moterų trenerių turime pakankamai. Ypač ten, kur dirbama su vaikais. Gal dvikovos sporto šakose sudėtingiau, bet ir tai, pavyzdžiui, dziudo imtynėse yra moterų, kurios dirba ne tik su moterimis, bet sėkmingai treniruoja ir vyrus. Paėmus bendrą kontekstą pas mus nebūtų toks ryškus skirtumas kaip Kroatijoje ar Anglijoje, kur moterys trenerės – didelė retenybė, nes tose šalyse vos 20 proc. trenerių yra moterys, jeigu ir tiek yra. Skandinavijoje kitaip, nes ten priimtas įstatymas, kad vyrų ir moterų turi būti po lygiai – vienų ir kitų po 50 proc.“, – pasakoja LOSC atstovė. V.Kasiulynienės ir L.Bielinienės, baseino „Olimpinė pradžia“ direktorės ir plaukimo trenerės, asmeninė patirtis rodo tą patį. „Mūsų kolektyve dauguma trenerių – moterys. Kaip ir apskritai Lietuvoje – mokytojų, auklėtojų, trenerių moterų labai daug. Bet vadovaujamas pareigas užimančių moterų procentas mažesnis“, – sako baseino direktorė. Pasak jos, Lietuvoje aktuali kita problema – moterų savivertės klausimas. Žema jų savivertė trukdo kopti karjeros laiptais ir siekti vadovaujamo posto. „Visi mato, kad valdžios žmonės nenori pasitraukti, nenori įsileisti naujovių, jaunimo ir ypač moterų. Mums vis dar labai sunku užimti aukštas pareigas, bet kuo toliau, tuo daugiau moterų įsitraukia į bendrą vadovavimą. Nors per mokymus mes visi priėjome prie tos pačios minties, kad vien moterys vadovauti irgi negali. Tame pačiame rate turi būti ir vyrų, kurie jas turėtų paskatinti, pagirti ar pasakyti, kas negerai. Tada vieni kitus labai gerai papildytume“, – įsitikinusi L.Bielinienė. „Vyrai, rinkdamiesi darbo poziciją, save įvertina geriau. Tarkime, jeigu vyras atitinka 70 proc. keliamų reikalavimų, labai tikėtina, kad jis sakys: taip, aš tinku šiam darbui. Moterys labiau savikritiškos, todėl jos greičiausiai sakytų, kad neatitinka reikalavimų, ir nepasinaudotų darbo galimybėmis. Tad reikia kelti moterų savivertę. Galima papildomai kurti bendruomenes, teikti asmeninę ar grupinę pagalbą –

Iš kairės: V.Kasiulynienė, L.Bielinienė, L.Šaučikovaitė-Astrauskienė

svarbiausia, kad jos žinotų, į ką kreiptis kilus klausimų“, – kolegei pritaria Lietuvos fechtavimo federacijos gen. sekretorė. Klubinė sistema – netobula L.Šaučikovaitė-Astrauskienė po mokymų Kipre naujas mintis ir idėjas pakreipė šiek tiek kitu aspektu. „Kilo naujų minčių, ką galima bandyti padaryti kalbant apie federacijų, sporto klubų vadybą. Pirmiausia apskritai kas ta sporto vadyba? Nėra apibrėžtumo, niekas nemoko būti sporto vadybininku. Yra bendroji vadyba, o toliau, jeigu pats nori, orientuojiesi į sportą ir bandai tai suprasti. Šioje srityje pas mus gal labiau pažengęs krepšinis ir plaukimas, o kitose federacijose vadyba labai silpna, dėl to trūksta rėmėjų, sportininkų reklamos. Norėtųsi labiau iškelti ir tas pačias olimpines žaidynes, kad žmonės žinotų, kas mūsų olimpiečiai, ir prisimintų juos ne tik tą vieną mėnesį, kai vyksta žaidynės. Ir per žinias būtų gerai sužinoti ne apie vieną ar dvi sporto šakas, bet daugiau“, – sako LOSC atstovė.

Įdomu

galimybė Mūsų šaliai sukurta ir į lietuvių kalbą išversta programa kartu su ją kūrusiais užsienio ekspertais bus pristatyta sporto visuomenei ir mūsų šalies treneriams. Nacionaliniai mokymai numatyti liepą, juose galės dalyvauti Lietuvos sporto šakų federacijų atstovai ir treneriai.

Jai pasirodė įdomi kitų šalių klubinės sporto sistemos patirtis. „Bendraujant su kitų šalių atstovais, neskaitant skandinavų, nors ir jie, kaip supratome, po truputį kelia šį klausimą, kilo diskusijų apie klubinę sporto sistemą. Pas mus labai norima prie jos pereiti ir sakoma, kad nebereikia sporto mokyklų. Mane nustebino, kad kitose šalyse jau galvojama, kaip pritraukti vaikų į sporto mokyklas, tad jiems buvo labai įdomi mūsų sporto mokyklų patirtis. Pasirodo, klubinė sistema nėra tokia tobula. Dėl to kyla ir trenerių stygiaus klausimas, nes dauguma jų yra savanoriai. Galbūt ir mums reikėtų į tai atkreipti dėmesį ir neskubėti visko perleisti klubams, nes tada kyla kitų bėdų“, – perspėja L.Šaučikovaitė-Astrauskienė. Gegužės 21–22 d. Lietuvos atstovės dalyvaus antroje mokymų dalyje. Šįkart jos vyks į Helsinkį. OLIMPINĖ PANORAMA

KRONIKA

VASARIO 2 d.

viešėjo regbio atstovai

VASARIO 25 D.

ĮTEIKTI LTOK APDOVANOJIMAI Vasario 25 d. LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė 70-mečio proga pasveikino ilgametį Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės ir Lietuvos triatlono federacijų generalinį sekretorių, šiuolaikinės penkiakovės trenerį, LTOK vykdomojo komiteto narį Viačeslavą Kalininą ir įteikė jam Olimpinius žiedus.

iškiliam rankininkui ir rankinio treneriui Valdemarui Novickiui.

LTOK prizu „Citius. Altius. Fortius“ apdovanotas neseniai 70-metį minėjęs buvęs ilgametis Lietuvos stalo teniso asociacijos trenerių tarybos pirmininkas, Lietuvos stalo teniso asociacijos garbės narys Romas Stankevičius.

50-mečio proga LTOK prizu „Citius. Altius. Fortius“ apdovanotas Barselonos olimpinių žaidynių prizininkas, daugkartinis Lietuvos ir Baltijos šalių bokso čempionas, treneris Gitas Juškevičius. Medaliu „Už nuopelnus olimpizmui“ jubiliejaus proga apdovanota ilgametė Vilniaus sporto mokyklos „Tauras“ ir Lietuvos rankinio jaunimo merginų rinktinės trenerė Ala Senvaitienė.

60-mečio proga Olimpinius žiedus D.Gudzinevičiūtė įteikė Seulo olimpiniam čempionui, XXII olimpiados žaidynių Maskvoje sidabro medalininkui,

Nuotraukoje iš kairės: V.Novickis, V.Kalininas, D.Gudzinevičiūtė, A.Senvaitienė, G.Juškevičius, R.Stankevičius

Vasario 2 d. LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė susitiko su naujuoju Lietuvos regbio-7 rinktinės treneriu Vuyo Zangqa ir Lietuvos regbio federacijos prezidentu Ryčiu Davidovičiumi. Trenerio teigimu, Lietuvos regbio rinktinės nariai yra labai motyvuoti, atkakliai siekia tikslo, todėl jis tikisi, kad rinktinės rezultatai toliau gerės ir ją bus galima išvysti 2020 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse. Nuotraukoje: V.Zangqa, D.Gudzinevičiūtė, R.Davidovičius

VASARIO 11 d.

ARTėjant olimpiadai

VASARIO 25 D.

KANDIDATAMS į rio – per 2 mln. eurų Vasario 25 d. vyko LTOK vykdomojo komiteto posėdis, kuriame buvo aptartas jaunųjų sportininkų pasirodymas antrose jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse Lilehameryje, olimpinės rinktinės kandidatų mokomojo sportinio darbo finansavimo planai, LTOK tarptautiniai projektai, „LTeam“ žiemos olimpinis festivalis Druskininkuose, o olimpinės rinktinės kandidatų sąrašas papildytas dviem naujais nariais. Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) direktorius, programos „Rio 2016“ ekspertų komisijos vadovas Linas Tubelis ir Lietuvos misijos vadovas XXXI olimpiados žaidynėse Einius Petkus pristatė žaidynėms rengiamų olimpinės rinktinės kandidatų mokomojo sportinio darbo finansavimo planus. LOSC septyniolikai sporto šakų 2016 m. paskirstė 1 mln. eurų valstybės lėšų, LTOK iš savo biudžeto olimpiečių pasirengimui skyrė 1,125 mln. eurų.

OLIMPINĖ PANORAMA

E.Petkaus teigimu, LTOK finansavimas mokomajam sportiniam darbui, palyginti su praėjusiais metais, padidėjo ketvirtadaliu. Daugiausia lėšų skirta baidarių ir kanojų irkluotojams (LOSC – 144,1 tūkst., LTOK – 96 tūkst. eurų), dviratininkams (LOSC – 76,6 tūkst., LTOK – 129 tūkst. eurų), plaukimo (LOSC – 96,6 tūkst., LTOK – 99 tūkst. eurų), irklavimo (LOSC – 207 tūkst., LTOK – 149 tūkst. eurų) ir lengvosios atletikos (LOSC – 130,3 tūkst., LTOK – 190 tūkst. eurų) rinktinėms. Vykdomasis komitetas nutarė papildyti olimpinės rinktinės sąrašą ir į jį įtraukti olimpinės atrankos kandidatų kriterijus įvykdžiusius plaukikus Deividą Margevičių (100 m peteliške) ir Gytį Stankevičių (100 m nugara).

Rengiantis šių metų mažųjų olimpiados startui vasario 11 d. projekte dalyvaujančių ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogai rinkosi į įvadinį seminarą. LTOK olimpinio švietimo programų vadovė Vita Balsytė juos supažindino su olimpinio ugdymo idėjomis, papasakojo, ką jie galėtų daryti savo darželiuose, kokios olimpinio ugdymo galimybės Lietuvoje. Respublikinės ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacijos prezidentė Audronė Vizbarienė pateikė pedagogams praktinės informacijos apie darbo metodiką, olimpiados organizavimo etapus, rekomendacijų, kaip sėkmingai rengti varžybas, organizuoti mažųjų olimpiečių palydas, mažųjų olimpiados užduotis pritaikyti ir kitiems įstaigų ugdytiniams.

LTOK užsienio ryšių direktorė Vaida Masalskytė informavo apie tarptautinių projektų, kuriuose dalyvauja LTOK, eigą.

Mažųjų olimpiada rengiama trečią kartą. Per trejus metus jos dalyvių gretos pagausėjo daugiau nei dvigubai – nuo 80 iki 173 darželių.

KRONIKA

VASARIO 1 D.

MEDIKų jubiliejus Klaipėdos sporto medicinos centras mini 65-erių metų sukaktį. 1956 m. kovo 1 d. gydytojas Josifas Vulas pasirašė pirmąjį savo įsakymą, kuriame nurodė, kad Klaipėdos apskrities sveikatos skyriaus 1956 m. vasario 1 d. įsakymu įkurtas Klaipėdos apskrities gydomosios fizkultūros dispanseris. Jis pradėjo eiti vyriausiojo gydytojo pareigas. Tokie dispanseriai jau buvo įkurti Kaune, Vilniuje, o po kelių mėnesių duris atvėrė ir Šiauliuose. Pirmasis vyriausiasis gydytojas J.Vulas vadovavo septynerius metus. 1958 metais jį pakeitė gydytojas Jonas Pakutinskas, o 1976–1994 m. įstaigai vadovavo Ona Kuraitienė. Jai susirgus kelis mėnesius šias pareigas laikinai ėjo gydytoja Violeta Varnelienė. Nuo 1994 m. Sporto medicinos centro direktore tapo Sigita Kibildienė. Klaipėdoje dispanseris savo veiklą pradėjo Kulių Vartų gatvėje dviejų aukštų pastate. Jame buvo keli kabinetai ir šešių lovų stacionaras, kuris veikė vos porą metų. Ilgiausiai, net 47-erius metus, gyvavo ramioje Pievų Tako gatvelėje. Iš jos 2014 m. persikėlė į naują, modernų, specialiai sportininkų sveikatos priežiūros paslaugoms teikti iškilusį pastatą. 1993 m. įstaiga tapo Sporto medicinos centru. Centre dirba patyrę sporto medicinos, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai,

Klaipėdos sporto medikai kineziterapeutai, slaugytojai. Gydytojos V.Varnelienė, S.Kibildienė rūpinasi sportininkų sveikata daugiau nei 30 metų, Jelena Miškinienė tą daro 12 metų, didelę darbo patirtį centre sukaupė slaugytojos Irina Kuzmenko, Andžela Moškovienė, Vita Lūžienė, Vladislava Liutkutė, Irina Byčkova, vyriausioji slaugos administratorė Ramutė Žvinklienė. Sportininkai ir treneriai džiaugiasi puikiai savo darbą išmanančiomis jaunomis darbuotojomis:

sporto medicinos gydytoja Jurgita Dirdaite, kineziterapeutėmis Rimante Masaite, Raminta Pociene. Persikėlus į modernų pastatą tapo įmanoma pradėti teikti naujas paslaugas, padedančias išvengti traumų – sportininkams atliekamas funkcinis judesių, izometrinis raumenų testavimas. Klaipėdiečiai turi gerai įrengtą kineziterapijos salę, fizioterapijos, masažo kabinetus. Sudarytos puikios sąlygos sportininkams atsigauti po traumų.

VASARIO 23 d.

2016

KAUNE – KONFERENCIJA vadovaMS

KNYGA „Mes ne pėsti, mes – važiuoti“ – taip vadinasi neseniai pasirodžiusi sporto žurnalistės Marytės Marcinkevičiūtės knygos apie Lietuvos dviračių sportą antroji dalis. Joje nušviesti ryškiausi plento, treko ir BMX dviratininkų laimėjimai 1998–2015 m.

Vasario 23 d. Kaune vyko LTOK ir Lietuvos savivaldybių sporto mokymo įstaigų vadovų asociacijos organizuota konferencija „Sportininkų ugdymo centrų vaidmuo bei perspektyvos sporto sistemoje“, skirta Lietuvos savivaldybių sportininkų ugdymo centrų vadovams. Konferencijoje pranešimą skaitė LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, dalyvavo ministro pirmininko patarėjas sporto klausimais Vytautas Janušaitis, Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius,

LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras, Lietuvos olimpinio sporto centro direktorius Linas Tubelis ir kiti. Konferencijos metu buvo apdovanoti penktą kartą surengto šalies sportininkų ugdymo centrų 2015 m. konkurso nugalėtojai ir prizininkai. Tarp pirmosios didžiųjų miestų grupės dalyvių nugalėjo Kauno irklavimo mokykla (direktorius Arvydas Sapka), tarp antrosios mažesnių miestų ir rajonų – Anykščių kūno kultūros ir sporto centras (l. e. direktoriaus pareigas Jolanta Česlikauskienė).

Knygoje ypač daug dėmesio skiriama auksinei trenerio Valerijaus Konovalovo komandai: Dianai Žiliūtei, Editai Pučinskaitei, Rasai ir Jolantai Polikevičiūtėms, šviesaus atminimo Zitai Urbonaitei bei dviratininkių talismanui – tuomečiam Lietuvos dviračių sporto federacijos prezidentui Gediminui Gruodžiui. Plačiai nušviestas ir Raimondo Rumšo pasirodymas prestižinėse „Tour de France“ daugiadienėse lenktynėse, trekininkių Simonos Krupeckaitės ir Rasos Mažeikytės, Ramūno Navardausko įspūdingos pergalės, 2012 m. Panevėžyje vykęs Europos dviračių treko čempionatas. Kaip ir pirmoje knygos dalyje, pagrindinis dėmesys sutelktas į žmones. Gausiai iliustruotą 400 puslapių knygą išleido leidykla „Homo liber“. Tai jau vienuoliktoji M.Marcinkevičiūtės parašyta knyga.

OLIMPINĖ PANORAMA

olimpiečių asociacija

SENJORAMS TALKINA JAUNIMAS Šių metų pradžioje Lietuvos olimpiečių asociacijos (LOA) valdybos nariai buvo susirinkę jau į du posėdžius. Per pirmąjį, vykusį sausio 21 d., LOA prezidentė Lina Kačiušytė informavo apie svarbiausius praėjusių metų darbus, papasakojo apie kelionę į Maskvą, kurioje buvo surengtas pirmasis pasaulio olimpiečių asociacijų forumas. Renginį globojo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, dalyvavo TOK vadovas Thomas Bachas, Monako princas Albertas, nemažai Rusijos sporto žvaigždžių. Prezidentės pranešimas apie mūsų asociacijos svarbiausius atliktus darbus buvo itin savikritiškas, nors veikla pastebimai pagerėjo. Darbo plane atskirų pozicijų įrašyta kaip niekada daug – net 62, ir nė viena jų nebuvo pamiršta. Asociacijos nariai buvo gana aktyvūs, senjorai į pagalbą dažnai pasitelkdavo jaunesnes mūsų sporto žvaigždes. Šalia garsių veteranų, tokių kaip Antanas Bagdonavičius, Vladas Česiūnas, Adolfas Aleksiejūnas, Angelė Rupšienė, Vida Vencienė, Robertas Žulpa, Vytautas Briedis, Romualdas

Bitė, neretai buvo galima sutikti Virgilijų Alekną, Nijolę Medvedevą, Edviną Krungolcą ir kitus. Malonu, kad ir šiandienos Lietuvos sporto lyderiai, pavyzdžiui, Londono olimpinė čempionė, praėjusių metų geriausia Lietuvos sportininkė Laura Asadauskaitė, jos bendražygiai Jevgenijus Šuklinas, Aleksandras Kazakevičius, Evaldas Petrauskas, Saulius Ritteris, Rolandas Maščinskas, Donata Vištartaitė, rodė gražų pilietiškumo pavyzdį. Pernai susitikimuose su moksleiviais, jaunimu ar kitais visuomenės atstovais dalyvavo daug garsių sporto visuomenės žmonių. LOA prezidentė L.Kačiušytė nurodė svarbiausias šių metų veiklos sritis: „Pagrindinis mūsų uždavinys – ir toliau stengtis propaguoti, kad kuo daugiau Lietuvos žmonių aktyvus sportinis gyvenimas taptų neatsiejama reikme, būtų visaverčio gyvenimo ir aktyvios veiklos garantas. Labai svarbu, kad atletai, kadaise garsinę pasaulio areno-

se mūsų šalį, nebūtų pamiršti, neliktų niekam nereikalingi. Tos problemos turėtų tapti nuolatiniu mūsų asociacijos rūpesčiu.“ Vasario 11 d. LOA būstinėje vyko antrasis valdybos posėdis. L.Kačiušytė pakvietė tęsti pernai pradėtas ir palankiai sutiktas naujoves. Įprasti pranešimai, ataskaitos žmonėms dažnai atrodo nuobodūs, aštresnės problemos jose neranda vietos. Kalbėta apie LOA pasirengimą konferencijai. Kaip įprasta, joje veiklos programą pristatys viceprezidentė Birutė Statkevičienė, finansinę padėtį nušvies iždininkas Sigitas Kučinskas ir revizorius Stasys Šaparnis. Šiemet vėl bus plėtojami tarptautiniai LOA ryšiai. Gruodžio 3–5 d. Birštono sanatorijoje „Versmė“ vyks tarptautinė konferencija „Mus sieja olimpinio solidarumo dvasia“, į kurią bus kviečiama svečių iš Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos ir Ukrainos.

VILNIEČIAI IŠTIKImi TRADICIJOMS Seniausia Lietuvoje olimpiečių organizacija – Vilniaus olimpiečių klubas, kuris šiemet minės ketvirčio amžiaus gyvavimo sukaktį, ir toliau nenusižengia tradicijoms. Pati svarbiausia – nė vieno pamiršto nario. Sausio mėnesį sostinės olimpiečiai rinkosi į tradicinį posėdį. Jis ypatingas ne tik tuo, kad buvo numatyti ir aptarti artimiausios ateities darbai. Turbūt Lietuvoje nėra nė vieno sportinio klubo, kuriame metai būtų pradedami tokiais gausiais sveikinimais gimtadienio proga. Sausio 1-ąją yra gimusi Lietuvos olimpiečių asociacijos

OLIMPINĖ PANORAMA

Vilniaus olimpiečių klubo susibūrimas

prezidentė Lina Kačiušytė, 3 d. Romualdas Bitė, 7 d. Dalia Matusevičienė, 12 d. – Natalija Kalašnikova. Šiltų žodžių, gražių gėlių puokščių pakako visiems. Olimpiečiai prisiminė ir anksti anapus išėjusius bendražygius, tylos minute pagerbė 1991 m. sausio 13-ąją žuvusius kovoje dėl Lietuvos nepriklau-

somybės, palinkėjo sveikatos tose kovose sužeistam olimpiniam čempionui Vladui Česiūnui, kuris ir dabar yra tarp aktyviausių klubo narių. Klubo prezidentas R.Bitė pranešė, kad Vilniaus olimpiečiai klubo 25-metį minės vasarą. Parengė Antanas Vaupšas

OLIMPINĖ AKADEMIJA

Leono Kleiniausko nuotr. Suvažiavimo prezidiume – A.Poviliūnas ir A.Gudiškis

loa Planuose – naujos programos Vasario 25 d. Lietuvos edukologijos universitete vyko Lietuvos olimpinės akademijos (LOA) ataskaitinis suvažiavimas. Suvažiavime dalyvavo Seimo Jaunimo ir sporto komisijos pirmininkas Juras Požela, Seimo narys Gediminas Jakavonis, KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, generalinis sekretorius Valentinas Paketūras, Lietuvos edukologijos universiteto Senato pirmininkas, Sporto ir sveikatos fakulteto dekanas prof. Audronius Vilkas, LOA dekanas Algimantas Gudiškis, LOA akademikai, nariai bei kiti garbingi sporto visuomenės atstovai. Buvo patvirtintos mandatų, balsų skaičiavimo komisijos, sekretoriatas. Ataskaitą apie Lietuvos olimpinės akademijos 2015 m. veiklą pateikė LOA prezidentas doc. dr. Artūras Poviliūnas. Revizijos komisijos pranešimą perskaitė šios komisijos pirmininkas Donatas Kazlauskas. Su LOA 2015 m. biudžeto vykdymo apyskaita ir

Žodį tarė J.Požela

planuojamu šių metų biudžetu supažindino LOA iždininkė Vida Vencienė. LOA viceprezidentas prof. Algirdas Raslanas pristatė šių metų LOA veiklos planą.

Suvažiavimo dalyviai

Buvo išklausyta nemažai įdomių LOA narių pasisakymų. Diskusijose kalbėjo LOA viceprezidentas prof. habil. dr. Aleksas Stanislovaitis, Lietuvos olimpinės akademijos tarybos narys prof. habil. dr. Povilas Tamošauskas, žurnalo „Sporto mokslas“ vyriausiasis redaktorius prof. habil. dr. Kazys Milašius, LOA narys Emilis Masiulis, LTOK viceprezidentas Romualdas Bakutis. Suvažiavimas patvirtino LOA 2015 m. ataskaitą, Revizijos komisijos ataskaitą, 2015 m. biudžeto vykdymo apyskaitą, 2016 m. LOA biudžetą ir 2016 m. veiklos planą. „OP“ inf.

LOA viceprezidentas A.Raslanas OLIMPINĖ PANORAMA

SENA NUOTRAUKA

LEDO šokėjai

ATSISVEIKINIMAS Prieš dešimt metų, 2006-aisiais, iš didžiojo sporto pasitraukė geriausia visų laikų Lietuvos dailiojo čiuožimo pora Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas. Ledo šokėjai M.Drobiazko ir P.Vanagas dalyvavo net penkeriose olimpinėse žaidynėse ir nepriklausomos Lietuvos istorijoje iš visų žiemos žaidynių dalyvių pasiekė geriausią rezultatą – 2002 m. Solt Leik Sityje jie užėmė penktą vietą. Pora iškovojo pasaulio (2000 m.) ir Europos (2000 ir 2006 m.) čempionatų bronzą. Baigę sportinę karjerą čiuožėjai iki šiol rengia parodomąsias programas.

OLIMPINĖ PANORAMA

Alfredo Pliadžio nuotr.

OLIMPINĖ PANORAMA