Olimpinė panorama 2014 09

LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS

2014 rugsėjis | NR. 9 (61)

OLIMPINĖ PANORAMA

VĖL PASAULIO KREPŠINIO ELITE

TURINYS

5 6 LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS

8

Nr. 9 (61), 2014 m.

SKAITYTOJAMS

LTOK prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės mintys

7

KRONIKA

LTOK įvykiai

ČEMPIONATAS

Auksinį scenarijų Lietuvos penkiakovininkai parašė dviese

VIRŠELYJE Lietuvos krepšinio rinktinės vidurio puolėjas Jonas Valančiūnas

14 11

Gintaro Šiupario („Lietuvos rytas“) nuotr.

REDAKTORIUS Bronius Čekanauskas

12

AUTORIAI Marytė Marcinkevičiūtė Lina Daugėlaitė Artūras Poviliūnas Gintaras Nenartavičius Pranas Majauskas Semionas Finkelšteinas Dainius Genys Vytautas Gudelis

FOTOGRAFAS Alfredas Pliadis

MAKETUOTOJAS

14 25

Artūras Gimžauskas

ADRESAS Olimpiečių g. 15, LT-09200 Vilnius

RAŠYKITE komitetas@ltok.lt

INTERNETO SVETAINĖ www.ltok.lt

SPAUSDINA „Lietuvos ryto“ spaustuvė

TIRAŽAS

3000 egz.

ISSN 1648-6331 Online ISSN 2351-5899

26 28 30 32 34

STOVYKLA

Vaikai išlaikė kilnaus lietuvaičio egzaminą

KŪNO KULTŪRA Lietuvos olimpiečių kreipimasis dėl moksleivijos fizinės būklės

RINKTINĖ Lietuvos nacionalinė komanda liko pasaulio krepšinio elite

NANDZINGAS 2014 Didžiausia puošmena – medaliai Olimpinės žaidynės, tik mažesnės

16

OLIMPIEČIŲ ŠEIMA

Mintyse – ir Rio, ir vestuvės

JUBILIEJUS

„Makabi“: pirmieji su trispalve

PAMĄSTYMAI

28

Besikeičiantys sirgimo įpročiai

LTOK ISTORIJA

Tvirti žingsniai laisvės kelyje

SENA NUOTRAUKA

Nepamiršta pirmoji pergalė

30

Jei norite dalytis žurnalo medžiaga su savo skaitytojais, privalu pranešti, kad informacijos šaltinis – „Olimpinė panorama“

OLIMPINĖ PANORAMA

3

Alfredo Pliadžio nuotr.

SKAITYTOJAMS

DAINA GUDZINEVIČIŪTĖ LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO PREZIDENTĖ

Mieli skaitytojai, visų pirma noriu pasidžiaugti pirmaisiais dviem lietuvių olimpiniais kelialapiais, kuriuos pasaulio čempionate Ispanijoje iškovojo buriuotojai. Vietą 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse mūsų šaliai burlenčių klasėje garantavo Juozas Bernotas, o Viktorija Andrulytė pelnė kelialapį į olimpines „Laser Radial“ jachtų klasės varžybas. Sveikinu juos, nors vykti į Rio de Žaneirą yra net kelios „Laser Radial“ klasės pretendentės. Kuri buriuotoja gins Lietuvos garbę, paaiškės pagal sportininkių rezultatus iki 2016-ųjų.

Pasižiūrėti varžybų ir palaikyti potencialių mūsų olimpiečių drauge su generaliniu sekretoriumi Valentinu Paketūru rugsėjo mėnesį keliavome į Varšuvą bei Barseloną, kur vyko šiuolaikinės penkiakovės ir vyrų krepšinio pasaulio čempionatai. Deja, nei olimpinei ir pasaulio čempionei Laurai Asadauskaitei, nei 2013 m. pasaulio čempionui Justinui Kinderiui nepavyko pakartoti pernykščio triumfo. Bet sportininkai žino nesėkmių priežastis ir tai leidžia tikėtis aukštesnių vietų ateityje, ypač Rio de Žaneire. Beje, abu jie tapo pasaulio čempionais mišrių estafečių varžybose, bet kol kas tai nėra olimpinė rungtis. Vis dėlto rugsėjo mėnesį į Lietuvą atkeliavo ir olimpinės sporto šakos medalis: jį, bronzos, pasaulio imtynių čempionate Taškente iškovojo Edgaras Venckaitis. Sveikiname!

Per žingsnį nuo medalių liko krepšininkai. Jų užimtą ketvirtą vietą mūsų šalies šios sporto šakos mėgėjai sveikino kaip puikų pasirodymą.

O aš Lietuvos krepšininkams noriu palinkėti finalo kitų metų Europos čempionate, nes būtent finalininkai iš karto pelnys olimpinius kelialapius į Rio. Trečią–šeštą vietas Senojo žemyno čempionate užėmusioms komandoms dar teks žaisti atrankos turnyre. Beje, apie krepšininkų ir penkiakovininkų pasirodymus rašoma ir šiame „Olimpinės panoramos“ numeryje. Žurnale spausdinamas ir Lietuvos olimpiečių kreipimasis dėl

moksleivių fizinės būklės ir mažėjančio dėmesio kūno kultūrai mokyklose. Visiškai pritariu, kad reikia didinti dėmesį kūno kultūrai mokyklose, ieškoti įdomesnių, netradicinių fizinio aktyvumo skatinimo būdų. Gerų pavyzdžių turime pakankamai. Pateiksiu tik porą. Štai Kėdainių „Aušros“ sveikatinimo ir sporto mokykla jau keleri metai žengia sveikos gyvensenos keliu. Trečia kūno kultūros pamoka mokykloje – plaukimo. Mokiniai noriai lanko kūno kultūros pamokas, ypač pamėgo baseiną, o jų savijauta gerėja!

Teko lankytis Druskininkuose ir dalyvauti „Snow“ arenoje vykusiame naujų slidinėjimo mokslo metų atidaryme. Šios savivaldybės inicijuota programa moksleiviams finansuojama savivaldybės ir „Snow“ arenos lėšomis. Druskininkai pirmieji ir vieninteliai šalyje įgyvendina tokį sumanymą. Čia vyks kūno kultūros pamokos, per kurias vaikai bus mokomi kalnų slidinėjimo įgūdžių pagal specialiai moksleiviams parengtą programą, susidedančią iš trijų etapų – pradinio, pagrindinio ir sportinio meistriškumo. Su šio miesto meru Ričardu Malinausku ir „Snow“ arenos generaliniu direktoriumi Andriumi Stasiukynu pasirašėme bendradarbiavimo sutartį – kitų metų vasario 15-ąją šiame kurorte rengsime „LTeam“ olimpinį žiemos festivalį bei 2014 m. Lietuvos moksleivių žiemos sporto žaidynių finalinį etapą.

Druskininkuose buvo apdovanoti 2013–2014 mokslo metų IX Lietuvos mokinių olimpinio festivalio nugalėtojai – savivaldybės ir bendrojo ugdymo mokyklos. Per susitikimą su miestų, rajonų savivaldybių švietimo ir sporto skyrių atstovais, nugalėjusių mokyklų vadovais ir kūno kultūros mokytojais buvo aptartos Lietuvos mokinių olimpinio festivalio perspektyvos, galimi masiškiausio šalyje sporto renginio struktūros pokyčiai.

Kviečiu visus aktyviai sportuoti!

OLIMPINĖ PANORAMA

5

KRONIKA DRUSKININKUOSE – SLIDINĖJIMO PAMOKOS

LTOK LANKĖSI PREMJERAS Rugsėjo 16 d. LTOK lankėsi ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius, premjero konsultantas sporto klausimais Artūras Poviliūnas bei patarėjas Vytautas Janušaitis. Susitikime su LTOK prezidente Daina Gudzinevičiūte, generaliniu sekretoriumi Valentinu Paketūru, direktorato darbuotojais buvo aptartos šalies sporto aktualijos. D.Gudzinevičiūtė supažindino premjerą su

Iš kairės: E.Urbanavičius, A.Butkevičius, V.Janušaitis, A.Poviliūnas, V.Paketūras ir D.Gudzinevičiūtė Lietuvos olimpinio sporto plėtros programomis.

Premjeras kalbėjo apie Vyriausybės dėmesį sportui, jaunųjų atletų ugdymą. Ką žada nuveikti eidamas naujas visuomenines pareigas, pasitarimo dalyvius informavo A.Poviliūnas. KKSD generalinis direktorius E.Urbanavičius ir LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė sutarė ir toliau glaudžiai bendradarbiauti siekiant Lietuvos sportui iškeltų tikslų bei įgyvendinant bendrus projektus.

Rugsėjo 17 d. Druskininkų „Snow“ arenoje pradėti nauji slidinėjimo mokslo metai.

Druskininkų savivaldybės inicijuota programa moksleiviams finansuojama savivaldybės ir „Snow“ arenos lėšomis. Renginio metu Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas, arenos direktorius Andrius Stasiukynas ir LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pasirašė Druskininkų savivaldybės, „Snow“ arenos ir LTOK bendradarbiavimo sutartį dėl „LTeam“ žiemos olimpinio festivalio surengimo Druskininkuose kitų metų vasario 15-ąją ir dėl 2014 m. Lietuvos moksleivių žiemos sporto žaidynių finalinio etapo organizavimo.

Pasirašyta sutartis kartu rengti „LTeam“ olimpinį žiemos festivalį

RENGINIAI ATNAUJINTAME SPORTO AIKŠTYNE Rugsėjo 16 d. vyko iškilmingas Alytaus A.Ramanausko-Vanago gimnazijos atnaujinto sporto aikštyno atidarymas ir Lietuvos partizanams pagerbti skirti renginiai. Šia proga gimnazijai sveikinimo laišką atsiuntė Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius. „Turite vieną geriausių šalyje mokyklinių muziejų. Dabar turėsite ir vieną geriausių sporto aikštynų“, – pabrėžė premjeras. Sveikinimo žodį tarė ir Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotoja Nijolė Makštutienė: „Žvelgdama į naują gimnazijos stadioną negaliu nepaminėti ir dar vieno svarbaus fakto – prieš daugelį metų netoliese esančioje mokytojų seminarijoje lietuvių kalbą, matematiką ir fizinį lavinimą bei karinio parengimo kursą dėstė vienas iškiliausių nacionalinio pasipriešinimo vadų, partizanų generolas, kurio vardu ir pavadinta ši gimnazija – Adolfas Ramanauskas-Vanagas.“ Atnaujinto sporto aikštyno atidarymo renginiuose dalyvavo Alytaus miesto savivaldybės

6

OLIMPINĖ PANORAMA

Naujajame aikštyne (iš kairės): Alytaus miesto savivaldybės tarybos narys E.Mensevičius, sporto veteranas R.Pilauskas, KKSD vyr. specialistas A.Aidukas, V.Nėnius, Alytaus miesto savivaldybės Sporto ir rekreacijos skyriaus vedėjas A.Andrušaitis, B.Vasiliauskas, sporto veteranas Z.Gramackas administracijos direktorius Kęstutis Ąžuolas, buvo svečių iš Gardino miesto, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas Bronislavas Vasiliauskas, LTOK vykdomojo komiteto narys, „Žalgirio“ draugijos prezidentas Vytas Nėnius ir kiti. Įmušusi simbolinį įvartį naujojo sporto aikštyno vartus ir dangą pirmoji išbandė vicemerė N.Makštutienė.

Vėliau vyko įvairios varžybos. Svečiams buvo surengta apžvalginė ekskursija po gimnaziją bei kraštotyros ir istorijos muziejų.

Druskininkų savivaldybės mokyklų šeštokai du kartus per mėnesį į žiemos pramogų kompleksą važinės mokytis slidinėti. Čia vyks kūno kultūros pamokos, per kurias vaikai įgis kalnų slidinėjimo įgūdžių pagal specialiai moksleiviams parengtą mokymo programą, susidedančią iš trijų etapų – pradinio, pagrindinio ir sportinio meistriškumo. Pasirūpinta ir saugiu mokinių atvykimu į „Snow“ areną: jie bus vežiojami Druskininkų švietimo centro turimais mokykliniais autobusais, o kelionę finansuos savivaldybė.

Pagal sudarytą grafiką slidinėjimo pamokos „Snow“ arenoje vyks Druskininkų „Atgimimo“, „Saulės“, Viečiūnų ir Leipalingio mokyklų šeštų klasių moksleiviams dukart per mėnesį po 90 min. Šia programa bus siekiama skatinti vaikus sportuoti, išmokyti slidinėti kalnų slidėmis ir tikimasi kalnų slidinėjimą įtraukti į Lietuvos moksleivių olimpinio festivalio programą.

Rugsėjo 17-ąją Druskininkuose buvo apdovanoti ir 2013–2014 mokslo metų IX Lietuvos mokinių olimpinio festivalio nugalėtojai – savivaldybės ir bendrojo ugdymo mokyklos. Per susitikimą su miestų, rajonų savivaldybių švietimo ir sporto skyrių atstovais, nugalėjusių mokyklų vadovais ir kūno kultūros mokytojais aptartos Lietuvos mokinių olimpinio festivalio perspektyvos.

KILNUS ELGESYS RENGIAMI NAUJI LTOK ĮSTATAI

SUSITIKIMAS SU „MAKABI“ VADOVAIS Minint Lietuvos sporto klubo „Makabi“ atkūrimo 25-metį Vilniuje viešėjo daug garbingų svečių. Rugsėjo 20 d. pasaulio „Makabi“ sąjungos prezidentas Leo Dan Bensky, Europos „Makabi“ konfederacijos vykdomoji direktorė Stella Syrkin, Europos „Makabi“ konfederacijos garbės prezidentas Michelis Grunas apsilankė Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete. Čia jie susitiko su LTOK prezidente Daina Gudzinevičiūte, viceprezidentu Bronislavu

Vasiliausku, generaliniu sekretoriumi Valentinu Paketūru.

Už paramą Lietuvos sporto klubui „Makabi“ poną L.D.Bensky LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė apdovanojo Olimpine žvaigžde.

Kitiems „Makabi“ vadovams buvo įteikti LTOK 25-mečio medaliai. Svečius lydėjo Lietuvos sporto klubo „Makabi“ prezidentas Semionas Finkelšteinas ir generalinė sekretorė Ela Pavinskienė.

ĮTEIKTI LTOK APDOVANOJIMAI Rugsėjo 18-ąją LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė apdovanojo jubiliejines gyvenimo sukaktis mininčius olimpiniam sąjūdžiui nusipelniusius žmones. Olimpiniai žiedai 75-mečio proga įteikti Meksikos olimpinių žaidynių sidabro medalio laimėtojui, buvusiam boksininkui Jonui Čepuliui.

80-mečio proga LTOK prizas „Citius. Altius.

Fortius“ įteiktas buvusiam stalo tenisininkui, aktyviam šios sporto šakos propaguotojui Albinui Čepaičiui. Toks pat prizas 70-mečio proga įteiktas Lietuvos nusipelniusiam lengvosios atletikos treneriui Valentinui Butkui.

Olimpinėmis žvaigždėmis 70-mečio proga LTOK prezidentė apdovanojo nusipelniusį rankinio trenerį Laimoną Daugį, projekto „Vaikų ir jaunimo olimpinis ugdymas“ ilgametę propaguotoją Ireną Augutienę, 60-mečio proga – Lietuvos moterų sportinės gimnastikos trenerį, LEU Kūno kultūros katedros vedėją Mindaugą Katiną, 50-mečio proga – LTOK narį, Lietuvos golfo federacijos prezidentą Rolandą Dovidaitį.

LTOK medaliais „Už nuopelnus olimpizmui“ apdovanoti sporto žurnalistas, daugkartinis šalies sambo čempionas Leonardas Aleksiejūnas

Iš kairės: S.Syrkin, L.D.Bensky, D.Gudzinevičiūtė, M.Grunas, S.Finkelšteinas, E.Pavinskienė, B.Vasiliauskas

Sukaktuvininkai su LTOK prezidente

(75 m.), LTOK narys, Lietuvos studentų sporto asociacijos prezidentas Česlovas Garbaliauskas (65 m.), Maskvos olimpinių žaidynių bronzinis prizininkas, pasaulio irklavimo čempionas, Vilniaus vicemeras Jonas Pinskus (55 m.), Lietuvos sporto universiteto docentas, lengvosios atletikos treneris Viktoras Šilinskas (50 m.), LSU darbuotojas, Kauno lengvosios atletikos teisėjų kolegijos pirmininkas Eugenijus Trinkūnas (50 m.).

Atėnų ir Pekino olimpinių sidabro ir bronzos medalių laimėtojas, Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos viceprezidentas Andrejus Zadneprovskis LTOK medaliu „Už nuopelnus olimpizmui“ apdovanotas 40-mečio proga.

LTOK 25-mečio medalis įteiktas 1988–1992 m.

LTOK nariui, Pasvalio rajono „Žalgirio“ tarybos pirmininkui Bernardui Laurinaičiui.

Vilniaus moterų rankinio klubas „Eglė“ minėjo komandos 40-metį. Ta proga „Eglė“ apdovanota LTOK prizu „Citius. Altius. Fortius“.

LTOK 25-mečio medaliais apdovanoti buvęs ilgametis „Eglės“ komandos vadovas Juozas Pilkauskas ir buvęs ilgametis komandos treneris Antanas Taraskevičius.

Rugsėjo 18 d. vyko LTOK vykdomojo komiteto posėdis, kuriame kalbėta apie Lietuvos sportininkų pasirodymą jaunimo vasaros olimpinėse žaidynėse Nandzinge, pasaulio šiuolaikinės penkiakovės ir krepšinio čempionatuose, aptartas LTOK įstatų naujos redakcijos projektas. LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir LTOK olimpinio švietimo direktoriaus pavaduotojas, Lietuvos rinktinės vadovas Einius Petkus pasidžiaugė šalies jaunųjų sportininkų pergalėmis Nandzinge, 19 vieta neoficialioje komandinėje įskaitoje tarp 204 pasaulio šalių ir olimpinių komitetų.

Pranešėjai akcentavo pakilusį sportininkų meistriškumą, gyrė žaidynių organizatorius kinus. Žaidynių prizininkams ir jų treneriams bus surengtos pagerbtuvės.

D.Gudzinevičiūtė informavo apie keliones į pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionatą Lenkijoje ir vyrų krepšinio pirmenybes Ispanijoje, į kurias vyko drauge su LTOK generaliniu sekretoriumi Valentinu Paketūru. Ten LTOK vadovai žiūrėjo varžybas, bendravo su sportininkais ir treneriais, susitiko su mūsų šalies ir tarptautinių federacijų vadovais.

Pirmųjų Europos žaidynių rengimą koordinuojančios komisijos posėdyje Baku dalyvavo šios komisijos narys, LTOK garbės prezidentas Artūras Poviliūnas. Jis informavo, kad pasirengimas vyksta sklandžiai, baigiamas statyti centrinis stadionas, baseinas, o dauguma kitų sporto bazių jau visiškai įrengtos ir pasirengusios priimti sportininkus.

Nutarta skirti LTOK stipendijas penkiems Lietuvos sporto universiteto ir šešiems Lietuvos edukologijos universiteto pažangiems studentams ir perspektyviems sportininkams. LTOK su šiomis aukštosiomis mokyklomis yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartį.

Kaip rengiamas LTOK įstatų naujos redakcijos projektas, supažindino V.Paketūras. Tęsiant diskusijas šiuo klausimu kalbėjo A.Poviliūnas, KKSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytautas Vainys, D.Gudzinevičiūtė.

TOBULINOSI SPORTO DARBUOTOJAI

Kursų dalyvius pasveikino LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė Rugsėjo R ėj 18 d., d LTOK bendradarbiaujant b d d bi j t su Lietuvos sporto federacijų sąjunga, sostinėje prasidėjo sporto administratorių kursai, į kuriuos buvo kviečiami Lietuvos savivaldybių sporto padalinių darbuotojai.

Po atrankos šiuose kursuose tobulinosi aštuoniolika dalyvių. Pirmą kartą Lietuvoje surengti kursai finansuoti iš Tarptautinio olimpinio komiteto Olimpinio solidarumo programos. Kursų, vykusių pagal TOK OS knygą „Sporto administravimo vadovas“, programoje buvo trys pagrindiniai akcentai: olimpinis judėjimas, sportininkų rengimas ir sporto administravimas. Intensyvus mokymas vyko keturias dienas.

OLIMPINĖ PANORAMA

7

L.Asadauskaitės ir J.Kinderio triumfas

8

OLIMPINĖ PANORAMA

Alfredo Pliadžio nuotr.

ČEMPIONATAS

ČEMPIONATAS

AUKSINĮ SCENARIJŲ PARAŠĖ DVIESE

PASAULIO ČEMPIONATE VARŠUVOJE STIPRIAUSI LIETUVOS ŠIUOLAIKINĖS PENKIAKOVĖS MEISTRAI ASMENINĖSE VARŽYBOSE LIKO BE MEDALIŲ, BET JIEMS KELTUS UŽDAVINIUS ĮVYKDĖ. PIRMENYBES VAINIKAVO LAUROS ASADAUSKAITĖS IR JUSTINO KINDERIO TRIUMFAS MIŠRIŲ ESTAFEČIŲ VARŽYBOSE. Marytė Marcinkevičiūtė

R

ugsėjo pradžioje vykęs pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionatas Varšuvoje baigėsi britės Samanthos Murray ir ruso Aleksandro Lesuno (asmeninės varžybos) bei Lauros Asadauskaitės ir Justino Kinderio (mišri estafetė) pergalėmis.

Lietuvai čempionate dar atstovavo Gintarė Venčkauskaitė (32 vieta) ir Lina Batulevičiūtė bei Lukas Kontrimavičius (abu nepateko į finalines varžybas).

Pernykščiams asmeninių varžybų pasaulio čempionams L.Asadauskaitei ir J.Kinderiui nepavyko apginti šių garbingų titulų: šiemet Laura liko penkta, o Justinas devintas. Tačiau Planetos pirmenybėse teisėjavo E.Krungolcas abu sportininkai įvykdė Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos (LŠPF) keltas užduotis.

Pasak šios federacijos generalinio sekretoriaus Viačeslavo Kalinino, pagrindinis uždavinys – gerai pasirengti Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms vieta pasaulio čempionate – garbinga. Mūsų ir, žinoma, nesuklupti ties atrankos barjerais. sporte, be bėgimo ir plaukimo, dar yra ir techninės jojimo, fechtavimo, šaudymo rungtys“, – primena A.Zadneprovskis. Žinomi veidai – ir tribūnose Pasak patyrusio specialisto, čempionate Planetos pirmenybėse Varšuvoje teisėjavo staigmenų nebuvo, ant nugalėtojų pakylos Pekino olimpinių žaidynių vicečempionas, atsistojo tos, kurios buvo labiausiai to pasaulio ir Europos čempionas, tarptautinės vertos. Gal tiktai bronzos medalininkė iš kategorijos teisėjas Edvinas Krungolcas.

Kinijos Wanxia Liang mažiau žinoma. Jeigu Pirmą sykį pasaulio čempionate lietuviai ant pjedestalo būtų stovėjusi ir olimpinė turėjo didelę palaikymo komandą. Prie čempionė L.Asadauskaitė, irgi niekas trispalvės buvo susibūrę LŠPF prezidentas nebūtų nustebęs. Juk ji – šių metų pasaulio Vaidas Barakauskas ir viceprezidentas šiuolaikinės penkiakovės reitingo lyderė.

Vytautas Polujanskas, treneriai, sportininkų „Laura laimėjo kombinuotą rungtį – bėgimo draugai, Lietuvos olimpinio sporto centro ir šaudymo. Jeigu jai nesiseka fechtuotis, atstovai. Čempionatą dvi dienas stebėjo ir varžovės atsipučia. Bet jeigu Laura pasiekia LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė bei daugiau kaip 20 pergalių, gerai sekasi ir generalinis sekretorius Valentinas Paketūras. joti, visi žino – jos jau nesustabdysi. Tačiau varžovių kasmet daugėja. Jau ir Azijos Jeigu vėl reikėtų į startą penkiakovininkės veržiasi į pasaulio elitą, Atėnų ir Pekino žaidynių sidabro ir bronzos Varšuvoje antra liko žinoma kinė Chen Qian. medalių laimėtojas, pasaulio ir Europos čempionas A.Zadneprovskis neabejoja – jeigu Iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dar liko pora metų, nežinia, kas per tą laiką dar iškils“, – dar kartą reikėtų stoti į startą, scenarijus būtų į spėliones nesileidžia A.Zadneprovskis. kitoks. „Nebūna vienodų dienų, pasitaiko, kad sportininkas vos patenka į finalą, o ten rungtyniauja puikiai. Laurai antrasis startas Slėgė didelė įtampa čempionate būtų susiklostęs tikrai geriau.

J.Kinderis po kiekvienos rungties kilo vis Fechtavimo takelyje būtų praleidusi mažiau aukščiau, iki paskutinio bėgimo trasos metro dūrių, jojimo trasoje nebūtų gavusi tiek kovojo iš visų jėgų, tačiau, kaip pats sakė baudos sekundžių. Tada ir galutinėje įskaitoje po varžybų, nebuvo vienos rungties, kuri jį būtų užėmusi aukštesnę nei penktą vietą. už ausų būtų timptelėjusi į viršų. Praėjusių Tačiau reikia džiaugtis tuo, ką turime. Penkta metų planetos pirmenybėse jis daug geriau

fechtavosi ir jojo be klaidų.

Pasak sportininko, didžiausia šiųmečio čempionato staigmena – 28-erių egiptietis Amro El Geziry, kuris anksčiau niekada nestovėjo ant planetos pirmenybių garbės pakylos, o dabar vos 15 taškų pralaimėjo rusui A.Lesunui ir tapo vicečempionu: puikiai plaukė (pirma vieta), fechtavosi (antra) ir jojo (trečia).

J.Kinderis prisipažino, kad jį labai slėgė noras apginti pasaulio čempiono titulą. „Stengiausi nežiūrėti, kas darosi aplinkui, atrodė, kad gerai nusiteikiau kovai. Bet tvyrojo didelė įtampa fechtavimo takelyje, plaukimo baseine. Labai norėjau įrodyti, kad praėjusiais metais laimėtas aukso medalis nebuvo atsitiktinis, kad esu pajėgus rungtyniauti stabiliai. Tačiau to nepavyko padaryti nei per šių metų Europos, nei per pasaulio čempionatą. Kažko pritrūkau“, – pripažįsta penkiakovininkas, svajojantis, kad aukštesnio lygio penkiakovininkų varžybų būtų surengta ir Lietuvoje.

Triumfas estafečių varžybose Šiųmetį pasaulio čempionatą vainikavo mišrių estafečių varžybos, kuriose aukso medalius laimėjo L.Asadauskaitė ir J.Kinderis.

Kaip ir per Europos čempionatą, kova užvirė tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos sportininkų. Lietuviai laimėjo fechtavimo varžybas, plaukimo takelyje buvo devinti,

OLIMPINĖ PANORAMA

9

ČEMPIONATAS Lietuvos penkiakovininkai Varšuvoje turėjo tvirtą užnugarį

jojimo rungtyje – dešimti.

Likus kombinuotai rungčiai nuo britų mūsiškiai atsiliko 18 sek. „Tai daug, – prieš startą sakė L.Asadauskaitė. – Esu stajerė, o dabar distancija perpus trumpesnė, bus sunku atkovoti tai, ką praradome.“ Tačiau tą skirtumą ji pati distancijoje ištirpdė, o Justinas, paskutinįsyk užsukęs šaudyklon ir ten į miltus sumalęs britą Josephą Evansą, į distanciją išbėgo jau iškėlęs ranką.

Pasaulio čempionai pripažino, kad per mišrių estafečių varžybas įtampos buvo mažiau nei per asmenines. Tarkime, asmeninių varžybų fechtavimo takelyje J.Kinderis iš 35 kovų laimėjo septyniolika, o estafečių – iš devyniolikos šešiolika.

Pasak Lauros, juodu su Justinu buvo puiki komanda, papildė vienas kitą, tas abipusis susikalbėjimas suteikė daug jėgų.

A.Zadneprovskis džiaugėsi, kad tai buvo puikus abiejų penkiakovininkų komandinis darbas: Laura aplenkė keturiolika sportininkų ir šešis paliko Justinui.

Mišrių estafečių rungtis – neolimpinė, bet Andrejus tikisi, kad 2020 m. ji gali tapti olimpine. „Manau, ta diena jau tikrai netoli“, – viliasi.

Didelė vieno dūrio galia Gausioje penkiakovininkų palaikymo komandoje buvo ir 1973 m. SSRS jaunimo čempionato medalininkas, dukart Lietuvos čempionas, LTOK atkūrimo darbo grupės narys, o dabar valstybės pareigūnas vilnietis

10

OLIMPINĖ PANORAMA

„LAURA LAIMĖJO KOMBINUOTĄ RUNGTĮ – BĖGIMO IR ŠAUDYMO. JEIGU JAI NESISEKA FECHTUOTIS, VARŽOVĖS ATSIPUČIA. BET JEIGU LAURA PASIEKIA DAUGIAU KAIP 20 PERGALIŲ, GERAI SEKASI IR JOTI, VISI ŽINO – JOS JAU NESUSTABDYSI. TAČIAU VARŽOVIŲ KASMET DAUGĖJA.“

sudėtingo būdo ir irzlus žirgas, su kuriuo reikėjo būti itin preciziškam. Ir tai, kad buvo numesta vos pora kliūčių, – puikus rezultatas. Su šiuo žirgu galėjo joti ir Laura, bet mūsų treneriai teisingai nusprendė, sunkesnį žirgą patikėdami valdyti Justinui“, – paaiškina A.Mikutis.

Ar Telšiuose prigis penkiakovė Palaikymo komandoje buvo ir Telšių sporto ir rekreacijos centro plaukimo trenerė Galina ANDREJUS ZADNEPROVSKIS Šidiškienė, prieš trejus metus pradėjusi rengti ir penkiakovininkus. „Telšiuose vaikus Algimantas Mikutis. Jis stebėjosi, kaip penkiakovei pradedu rengti nuo plaukimo. pasikeitė šiuolaikinė penkiakovė. Anksčiau Treniruojamės „Ateities“ vidurinės mokyklos kovota net penkias dienas, o dabar viskas baseine, kuris yra 25 m ilgio, keturių takų. vyksta per vieną dieną.

Plaukimas vaikams greit atsibosta, o „Penkiakovėje dabar ypač imponuoja tai, penkiakovė sukelia daug emocijų. Grupėje kad sujungtos dvi rungtys – šaudymas ir dvylika jaunųjų penkiakovininkų, juos ugdyti bėgimas. Tačiau užkliūva dažnas taisyklių nesunku. Tikiu, kad Telšiuose prigis ši sporto kaitaliojimas. Trumpinamas fechtavimo laikas. šaka, nes turime tikrai stiprių, motyvuotų Mano sportavimo laikais kovai buvo skiriamos vaikų“, – sako G.Šidiškienė. trys minutės, o dabar – vos viena. Varšuvoje Telšiškių trenerė per čempionatą atidžiai vyko ir parodomosios fechtavimo varžybos, stebėjo visus varžybų niuansus, o labiausiai kuriose vienam dalyviui buvo skirta vos 30 sek. džiaugėsi mūsų sportininkų aukso medaliais.

Tai labai mažai laiko, sunku kalbėti apie kokią „Norėčiau, kad tokie puikūs penkiakovininkai nors žvalgybą – arba laimi, arba pralaimi. išaugtų ir mano auklėtiniai, kurie jau dalyvauja Per parodomąsias varžybas jėgas išbandęs įvairiose varžybose ir iškovoja pergalių, – viliasi G.Šidiškienė. – Pačius talentingiausius ir tikrasis fechtuotojas, olimpinis špagos čempionas iš karto pralaimėjo kovą ir iškrito iš vaikus siūlau Lietuvos olimpiniam sporto centrui. Praėjusiais metais čia atvyko Gabija varžybų. Vieno dūrio kaina penkiakovėje yra Daraškevičiūtė, šiemet – Arnas Urbonas. didžiulė“, – sako A.Mikutis.

Neseniai rajono savivaldybė mums nupirko Jis atkreipia dėmesį ir į varžyboms skirtus tris pistoletus, mokykla rūsyje išskyrė patalpas žirgus. Dauguma jų buvo neaikštingi, tačiau per šaudyti. Dabar beliks tik dirbti.“ mišrių estafečių varžybas J.Kinderiui teko ypač

KŪNO KULTŪRA

KREIPIMASIS

DĖL LIETUVOS MOKSLEIVIJOS FIZINĖS BŪKLĖS DĖL MAŽĖJANČIO DĖMESIO KŪNO KULTŪRAI MOKYKLOSE DĖL MOKSLEIVIŲ SVEIKATINIMO PER FIZINĮ AKTYVUMĄ PADĖTIES ŠALIES MOKYKLOSE

Atsižvelgdami į tai, kad Lietuvoje moksleivių fizinė būklė blogėja, jų fizinis aktyvumas mažėja, mokyklos bendruomenės fizinis aktyvumas, sveika gyvensena neplėtojama, suprasdami, jog sveikatos ugdymas yra sėkmės visose srityse pagrindas, darantis įtaką žmogaus gyvenimo kokybei ir dėl to švietimo sistemoje turintis būti prioritetinis, be to, būdami įsitikinę, jog su sportine veikla susijusiai vertybių sistemai ir kartu elgesiui ypač svarbus mokyklinis amžius, LIETUVOS OLIMPIEČIŲ VARDU PAREIŠKIAME, kad dėl mažėjančio dėmesio kūno kultūrai mokyklose susidariusi liūdna padėtis: tik 0,3 proc. mokyklų vykdo privalomų trijų kūno kultūros pamokų per savaitę reikalavimą; priklausomai nuo mokyklos bendruomenės pasirinkimo, mokinių pasiekimai kūno kultūros pamokose gali būti vertinami tik įskaita, o ne pažymiu, moksleivių sveikatinimo per fizinį aktyvumą situacijos analizė šalies mokyklose nėra atliekama.

SUTELKĘ DĖMESĮ Į ŠIUOS KLAUSIMUS RAGINAME Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Lietuvos švietimo ir mokslo ministeriją, Kūno kultūros ir sporto departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės imtis priemonių mažėjančio dėmesio kūno kultūrai šalies mokyklose, moksleivių fizinio inertiškumo ir akivaizdžiai blogėjančios moksleivių sveikatos problemoms spręsti.

KVIEČIAME Lietuvos mokyklų bendruomenes, sporto federacijas, asociacijas, sąjungas atkreipti dėmesį į susidariusią netoleruotiną padėtį, ieškoti efektyvių priemonių ir būdų fizinio lavinimo, sveikatos išsaugojimo vaidmeniui akcentuoti, tarpusavio ryšiui tarp dvasinės būklės, fizinio aktyvumo ir sveiko laisvalaikio leidimo aiškinti. Kviečiame aktyviai atstovauti moksleivių fizinės būklės stiprinimo pozicijai.

PASIRAŠO OLIMPIEČIAI: Lina Inga KAČIUŠYTĖ, Birutė STATKEVIČIENĖ, Vida VENCIENĖ, Vytautas BRIEDIS, Sigitas KUČINSKAS, Stasys ŠAPARNIS, Vladas ČESIŪNAS, Antanas VAUPŠAS, Romualdas BITĖ, Adolfas ALEKSEJŪNAS, Vidas BIČIULAITIS, Zigmas GUDAUSKAS, Eugenijus LEVICKAS, Robertas ŽULPA,

Antanas BAGDONAVIČIUS, Einius PETKUS, Edvinas KRUNGOLCAS, Dainius VIRBICKAS, Andrejus ZADNEPROVSKIS, Romas UBARTAS, Laura ASADAUSKAITĖ, Jonas ČEPULIS, Justinas KINDERIS, Birutė KALĖDIENĖ, Celestinas JUCYS, Remigijus VALIULIS, Vitalijus KARPAČIAUSKAS, Birutė ŠAKICKIENĖ.

OLIMPINĖ PANORAMA

11

PASAULIO ČEMPIONATAS

FIBA nuotr.

Ryškiausia Lietuvos rinktinės žvaigždė – J.Valančiūnas

LIKO PASAULIO KREPŠINIO ELITE

LIETUVOS VYRŲ KREPŠINIO RINKTINĖ IŠ ISPANIJOJE VYKUSIO PASAULIO ČEMPIONATO APDOVANOJIMŲ NEPARVEŽĖ, TAČIAU TAI, KĄ PADARĖ MŪSŲ VYRAI, GALIMA VADINTI ŽYGDARBIU. Saulius Butkus

Stulbino J.Valančiūno pažanga Jonas Kazlauskas, Jonas Valančiūnas ir Renaldas Seibutis buvo trys svarbiausi banginiai, Lietuvos komandą Ispanijoje nuplukdę į pusfinalį.

Kai kurie krepšinio specialistai priekaištavo J.Kazlauskui dėl lėto žaidimo, dėl to, kad jis akcentavo pozicinį puolimą su daugybe derinių, kurie neva varžė krepšininkus. Tačiau treneris pasirodė teisus. J.Kazlauskas nutarė nerizikuoti ir beveik nepasitelkti greitojo puolimo, nes kai kurie mūsų įžaidėjai,

12

OLIMPINĖ PANORAMA

R.Seibutis puldamas rungtyniavo aštriai, o gindamasis atliko daug juodo nematomo darbo

Alfredo Pliadžio nuotr.

L

ietuvių užimta ketvirta vieta, rungtyniaujant be pagrindinio įžaidėjo Manto Kalniečio, taip pat be Lino Kleizos, Roberto Javtoko, yra geras rezultatas. Į pusfinalį nesugebėjo patekti tokios galingos rinktinės, kaip Ispanija, beje, žaidusi namuose, Brazilija, Argentina, Graikija, Kroatija.

Lietuvos rinktinė į geriausiųjų ketvertą pateko antrose planetos pirmenybėse iš eilės – 2010-aisiais Turkijoje mūsų krepšininkai iškovojo bronzos medalius.

atakuojantieji gynėjai silpnai varo kamuolį, nėra aukšta jų perdavimų technika, todėl kyla pavojus dažniau klysti. Mūsų treneris propagavo komandinį žaidimą ir dėl to, kad Lietuvos rinktinė, priešingai nei JAV, Ispanijos, Prancūzijos ar Serbijos, neturėjo individualiai itin stiprių krepšininkų.

J.Valančiūnas per metus akivaizdžiai patobulėjo: tapo ne tik judresnis, techniškesnis, bet ir drąsesnis, nebijojo imtis iniciatyvos svarbiausiais momentais. 22-ejų metų Toronto „Raptors“ klubo vidurio puolėjas buvo rezultatyviausias (vid. 14,4 tšk.), daugiausia kamuolių atkovojęs (vid. 8,4 tšk.) ir taikliausiai iš dviejų taškų zonos (70 proc.) atakavęs mūsų komandos krepšininkas.

Stiprius nervus Jonas demonstravo ir mesdamas baudas (81 proc.).

R.Seibutis dideliu rezultatyvumu, stulbinamu taiklumu neblizgėjo, bet šis atakuojantysis gynėjas privalėjo atlikti ir jam svetimas žaidimo dirigento pareigas. Su jomis Renaldas susitvarkė, be to, puldamas rungtyniavo aštriai, atliko daug juodo

PASIGIRSTA SIŪLYMŲ PAMIRŠTI LIETUVIŠKĄ IŠDIDUMĄ IR NATŪRALIZUOTI ĮŽAIDĖJĄ.

TOKIU KELIU PASUKO NE VIENA EUROPOS NACIONALINĖ KOMANDA. TIK MUMS VARGU AR SU JOMIS PAKELIUI. J.KAZLAUSKAS IR JO KARIAUNA PASAULIO ČEMPIONATE ĮRODĖ, KAD GALIMA VERSTI KALNUS IR BE AUKŠTO LYGIO TIPIŠKO ATAKŲ ORGANIZATORIAUS.

FIBA nuotr.

RINKTINĖ J.Kazlauskas propaguoja komandinį žaidimą

Lietuvos rinktinė nesitraukia iš pasaulio krepšinio elito

prikimšta komanda, kuriai gausybė ekspertų dar prieš čempionatą kabino aukso medalius.

Paaiškėjo, kad net ir asų komandoms reikia sumanaus trenerio. Neseniai iš šio posto pasitraukęs Ispanijos rinktinės strategas Juanas Antonio Orenga akivaizdžiai buvo silpniausia šeimininkų vieta.

Specialistas, iki tol netreniravęs jokios rinktinės ar klubo, o tik muštravęs Ispanijos Tikėjomės daugiau jaunučių ir jaunių ekipas, nesugebėjo paversti Maksimalistai daugiau tikėjosi iš Simo Jasaičio, vyrų komandos darniu orkestru net ir su Jono Mačiulio, Šarūno Vasiliausko ir ypač iš aukščiausios prabos atlikėjais. Priešingai nei Donato Motiejūno. NBA Hjustono „Rockets“ J.Kazlauskas, ispanus pravirkdęs prancūzas klubui atstovaujantis D.Motiejūnas per paskutinius tris čempionato mačus rinko vos po Vincentas Collet ar kovingasis serbas 2,3 taško. Aikštėje blaškęsis sunkusis puolėjas iš Aleksandras Djordjevičius.

Auksą laimėję amerikiečiai negailestingai tolimų nuotolių atakavo vos 20 proc. taiklumu. talžė visus varžovus. JAV rinktinei neprireikė Prastai metė ir baudas (53 proc.). nei Kevino Duranto, nei LeBrono Jameso, nei Š.Vasiliauskas neblogai pasirodė per kontrolines dvikovas, bet pasaulio čempionate kitų megažvaigždžių. Neprireikė ir derinių.

Pakako geležinės gynybos ir uraganinio jam suteiktu šansu nepasinaudojo. Įžaidėją greičio kontratakose. Nors Ispanijos pančiojo įtampa. krepšininkai namie patyrė fiasko, ko gero, tik Madrido „Real“ klubo pirkinys J.Mačiulis jie ir prancūzai per artimiausius kelerius metus gynėsi solidžiai, bet puldamas neretai gali padraskyti akis amerikiečiams. atlikdavo tik statisto vaidmenį. Vidutiniškai pelnyti 7 taškai, sugriebti 2 kamuoliai, 33 proc. dvitaškių taiklumas – kukloki šio starto Įžaidėjo problema išlieka penketo puolėjo rodikliai. S.Jasaitis blykstelėjo Jau kitąmet Lietuvos rinktinė stos į Europos tik viename kitame mače. čempionato kovas. Tai bus dar svarbesnės varžybos nei pasaulio čempionatas, nes žemyno pirmenybėse bus dalijami Gėdingas ispanų fiasko bilietai į 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines 2014 m. pasaulio pirmenybės labiausiai žaidynes. Kelialapius į Braziliją iškart gaus tik įsiminė tuo, kad prie gėdos stulpo buvo čempionato finalininkai. Dar keturios Europos prikalta Ispanijos rinktinė – žvaigždžių nematomo darbo gindamasis.

Maloniai nuteikė Adas Juškevičius, kuriam rinktinės durys atsivėrė tik dėl to, kad traumą patyrė M.Kalnietis. Iš pradžių Adas aikštėje jautėsi neužtikrintai, bet vėliau įsidrąsinęs varžovų gynybą ardė ir tritaškiais (taiklumas 48 proc.), ir prasiveržimais (vid. 8 tšk.).

rinktinės dalyvaus atrankos turnyre.

Kokia mūsų rinktinė bus kitų metų žemyno pirmenybėse? Nežinia, ar nacionalinėje komandoje liks broliai Lavrinovičiai, kuriems greitai sukaks 35-eri, taip pat 32-ejų S.Jasaitis.

Būtų galima rašyti ir daugiau klaustukų, bet geriau palaukime ir pamatysime.

Jei rinktinėje nebeliktų S.Jasaičio, realiausias kandidatas užimti jo vietą – Deividas Gailius. Kšyštofą galėtų pakeisti jaunasis Artūras Gudaitis. Jei Europos pirmenybėse prie rinktinės prisidės M.Kalnietis, L.Kleiza, R.Javtokas, mūsų nacionalinė komanda greičiausiai bus pajėgi pasigrumti dėl vietos finale.

Svarbiausia, kad vėl nelaimė neištiktų M.Kalniečio ar kurio kito lyderio. Nors R.Seibutis Ispanijoje įžaidėjo darbą atliko neblogai, jam padėjo ir A.Juškevičius, vis dėlto J.Kazlauskas pripažino, kad Manto labai trūko.

Pagal rezultatyvius perdavimus (vid. 12,3) Lietuvos rinktinė pasaulio pirmenybėse užėmė tik 19 vietą tarp 24 ekipų. Su Mantu tikriausiai ir greitų kontratakų būtų buvę kur kas daugiau. Bėda ta, kad šioje srityje šviesos tunelio gale iš esmės nematyti. Nei Lietuvos dvidešimtmečių, nei aštuoniolikmečių, nei šešiolikmečių rinktinėse neturime talentingų atakų organizatorių.

Pasigirsta siūlymų pamiršti lietuvišką išdidumą ir natūralizuoti įžaidėją. Tokiu keliu pasuko ne viena Europos nacionalinė komanda. Tik mums vargu ar su jomis pakeliui. J.Kazlauskas ir jo kariauna pasaulio čempionate įrodė, kad galima versti kalnus ir be aukšto lygio tipiško atakų organizatoriaus.

OLIMPINĖ PANORAMA

13

Žaidynių metu Nandzinge netrūko jaunimo olimpiados simbolių

DIDŽIAUSIA PUOŠMENA – MEDALIAI

IŠ ANTRŲJŲ JAUNIMO VASAROS OLIMPINIŲ ŽAIDYNIŲ LIETUVOS SPORTININKAI PARSIVEŽĖ AŠTUONIS MEDALIUS, TAD VIEN DĖL TO MŪSŲ DELEGACIJOS PRISIMINIMAI APIE ŠIAS ŽAIDYNES – PATYS ŠILČIAUSI. KITA VERTUS, LIETUVOS DELEGACIJOS VADOVŲ NUOMONE, KINAI DARĖ VISKĄ, KAD ŽAIDYNIŲ DALYVIAI JAUSTŲSI PATOGIAI IR GERAI.

Lina Daugėlaitė

L

ietuvos misijos vadovo pavaduotoja Lina Vaisetaitė, kuriai gausus medalių derlius buvo maloni staigmena, prisipažįsta: „Žaidynės labai patiko. Netgi palyginti su tikrosiomis olimpinėmis žaidynėmis, jos buvo aukšto lygio. Bet, žinoma, didžiausią įspūdį paliko emocijos, kurių teko patirti dėl puikių mūsų sportininkų laimėjimų.“ Rinktinės vadovas Einius Petkus šypsosi: dirbdamas šį darbą apie medalius nesvajoja, o juos planuoja ir skaičiuoja, tad prieš kelionę į Kiniją kartu su sporto šakų treneriais skaičiuodami potencialius medalininkus panašiai tiek jų buvo suplanavę. „Su treneriais aptarėme, kokios sportininkų galimybės. Galima sakyti, kad maksimali riba pasiekta. Neplanuotų medalių nebuvo, nors tie planai, kalbant apie tokio amžiaus sportininkus, daugiausia remiasi subjektyviomis trenerių prognozėmis. Tik Rūta Meilutytė ir dar keli sportininkai dalyvavo panašaus lygio varžybose, pagal kurių rezultatus buvo galima prognozuoti vietas žaidynėse. Bet treneriai tikėjosi ir jų lūkesčiai pasiteisino“, – džiaugiasi rinktinės vadovas.

14

OLIMPINĖ PANORAMA

Auksinius R.Meilutytės grybšnius ir kitų sportininkų pasirodymus Nandzinge stebėjo ir Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Juras Požela. „Nors mūsų delegacija buvo toli gražu ne didžiausia, rezultatai išties geri. Rūtos auksiniai medaliai jau nebestebina, bet labai gerai pasirodė ir krepšininkai, ir tenisininkė, ir kiti sportininkai, – vardija pašnekovas. – Tai nuteikia optimistiškai, juolab kad nemažai sportininkų liko arti medalių. Džiaugiuosi, kad gana daug jaunų žmonių atstovavo Lietuvai ir tą darė garbingai. Didžiausias džiaugsmas, kad galime didžiuotis mūsų sportininkų pasirodymais.“ Pasak E.Petkaus, nė vienas mūsų atstovas nenuvylė, tik buvo liūdna dėl kelių, likusių šalia garbės pakylos. „Penkiakovininkė Aurelija Tamašauskaitė, irkluotoja Sonata Petrikaitė buvo netoli medalių, liūdna, kad nepasisekė“, – apgailestauja rinktinės vadovas.

VARŽYBOS. Kad Nandzinge vyksta sporto fiesta, buvo galima justi ne tik žaidynių dienomis pasipuošusiame mieste, bet ir

Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas J.Požela neslėpė pasididžiavimo lietuvių pasirodymais Nandzingo arenose gerokai anksčiau – iškabintus žaidynių plakatus lietuviai mieste matė dar pavasarį, lankydamiesi delegacijų vadovų seminare. Pasak E.Petkaus, varžyboms kinai buvo pasiruošę puikiai: „Sporto bazės labai geros, organizacija gera. Daug geranoriškai nusiteikusių savanorių. Gal ne visada jie pataikydavo pasakyti taip, kaip reikia, bet niekada nepalikdavo klausiančiojo su jo klausimu – viską stengėsi padaryti iki galo.“

Lietuvos ir kitų šalių pristatymus rengė kinų moksleiviai

Sportininkai buvo skatinami kuo aktyviau leisti laisvalaikį

Savanoriai ieško atsakymo į Lietuvos rinktinės vadovo E.Petkaus klausimus

Lietuvos rinktinės vadovą stebino kitkas – ne visos jaunimo olimpinių žaidynių rungtys buvo olimpinės. „Atranka į žaidynes buvo sudėtinga ir dažniausia sportininkai teisę jose dalyvauti iškovodavo varžydamiesi olimpinėse rungtyse.

Bet žaidynėse daug sportininkų startavo ne olimpinėse rungtyse“, – stebisi E.Petkus.

Pavyzdžiui, irkluotojai lenktyniavo perpus trumpesnio – 1000 m nuotolio varžybose, ne visai įprastoje rungtyje varžėsi ir kanojininkai.

Dviračių lenktynės, pasak E.Petkaus, iš viso buvo panašesnės į cirką nei į tikrą sportą. „Net ir balų skaičiavimas keistas: dviratininkai lenktyniavo ir plente, ir kalnų, ir BMX dviračiais, o gavo tik vieną medalį.

Pavyzdžiui, mūsų sportininkė į žaidynes pateko dalyvaudama plento lenktynėse, jose net ir patyrusi dviračio gedimą (reikėjo keisti ratą) užėmė antrą vietą, o žaidynėse plento lenktynės nebuvo pagrindinis įskaitinis rezultatas. Be to, sportininkams, kurie nekultivuoja BMX, persėsti ant šių dviračių gana sudėtinga, padidėja traumų rizika“, – neslepia nuostabos E.Petkus.

ORGANIZACIJA. Pasak ne vienų jaunimo ir olimpinių žaidynių patirties turinčios L.Vaisetaitės, kinai dėjo daug pastangų, kad Nandzinge viskas vyktų sklandžiai. Kartais organizacija užbuksuodavo, bet didelių problemų, kurios būtų neišspręstos, nekilo.

Vis dėlto kuriozų pasitaikė. „Pavyzdžiui, mums pirmosiomis dienomis nemažai juoko kėlė nešiojamieji masažo stalai. Buvome tokį užsisakę ir išsinuomoję. Mums buvo patvirtinta, kad toks stalas bus, bet atvykę į kaimelį gavome įprastą masažo stalą, kuris tiesiog turėjo ratukus.

Ilgai teko įrodinėti, kad tai nėra nešiojamasis masažo stalas, nes nešiojamasis yra lengvai sulankstomas, kad jį būtų galima transportuoti, pernešti į varžybų vietą ar ten, kur prireikia.

Kokias dvi ar tris dienas teko aiškintis, kol galiausiai kinai sutiko parūpinti nešiojamąjį masažo stalą, prie mūsų akių užsakė jį internetu ir po kelių dienų jį gavome. Tad nors ir nelabai operatyviai, bet gavome tai, ko norėjome“, – šypsosi L.Vaisetaitė.

MAISTAS. Olimpinio kaimelio valgykla buvo įsikūrusi per tris aukštus, didelė ir erdvi. Pasak L.Vaisetaitės, maistas buvo vidutiniškas. „Tai buvo įprastas maistas, nesiūlė nieko ypatingo, net nelabai jutome, kad tai Kinija“, – tikina viena Lietuvos rinktinės vadovių. Dėl maisto jai teko išgirsti ir trenerių, ir sportininkų nusiskundimų. „Pirmomis dienomis valgykloje susidarydavo eilės, reikėdavo palaukti. Vėliau kinai visai gerai paskirstydavo sportininkų srautą per tris valgyklos aukštus“, – sako

OLIMPINĖ PANORAMA

15

NANDZINGAS 2014

Nandzingo olimpinis kaimelis buvo labai panašus į Pekino

pašnekovė, prisimindama, kad Singapūre vykusiose žaidynėse pirmomis dienomis valgykloje teko labiau pavargti.

LAISVALAIKIS. Tarptautinis olimpinis komitetas reikalauja, kad sportininkai jaunimo žaidynėse dalyvautų nuo jų atidarymo iki uždarymo. Norint iš žaidynių išvykti anksčiau, reikia gauti TOK leidimą. „Kiekvienas atvejis svarstomas atskirai.

Reikia įrodyti, kad sportininkas vyksta ne šiaip kažkur atostogauti, o į kitas varžybas“, – pabrėžia L.Vaisetaitė. Tokį leidimą reikėjo parūpinti ir jaunajai mūsų plaukimo žvaigždei R.Meilutytei, kuri po dviejų auksinių finišų Nandzinge nelaukė žaidynių pabaigos ir, kaip vėlesni įvykiai parodė, trečiojo auksinio apdovanojimo skrido į Vokietijoje vykusį Europos čempionatą.

Leidimo reikėjo ir Akvilei Paražinskaitei, anksčiau išvykusiai į JAV. Žaidynėse visą laiką išbuvusių sportininkų kelionę apmoka TOK, kitu atveju reikia susimokėti patiems.

Dalyvauti žaidynėse nuo pradžios iki pabaigos reikalaujama todėl, kad jaunimo žaidynėse numatyta plati kultūrinė programa, kurioje sportininkai po varžybų skatinami dalyvauti. „Štai iš

16

OLIMPINĖ PANORAMA

Misijos vadovo pavaduotoja L.Vaisetaitė Nandzingo žaidynes lygino su Pekino olimpiada

„LIETUVA BUVO PRISTATYTA SU DAUG ŽALIŲ LAPŲ IR LABAI ĮDOMIAIS TAUTINIAIS DRABUŽIAIS, KURIŲ MES NESUGEBĖJOME IDENTIFIKUOTI KAIP LIETUVIŠKŲ. BET LIETUVOS PRISTATYMĄ RENGĘ MOKINIAI SAKĖ, KAD JIEMS SUNKIAUSIAI SEKĖSI RASTI DRABUŽIŲ. TAIP PAT BUVO IMPROVIZUOTA TRAKŲ PILIS – ASOCIACIJA Į JĄ TIKRAI IŠLAIKYTA.“

LINA VAISETAITĖ

mūsų sportininkų gana anksti varžybas baigė irkluotojai, o penkiakovininkai startavo tik antroje žaidynių pusėje. Dar nestartavusiems sportininkams buvo sudarytos sąlygos treniruotis, o baigusiems varžybas pasiūlyta įvairiausios veiklos tiek kaimelyje, tiek už jo ribų“, – aiškina L.Vaisetaitė.

Kaimelyje vyko šalių pristatymai, kuriuos rengė vietinių mokyklų auklėtiniai. Kokią Lietuvą įsivaizduoja kinai? „Lietuva buvo pristatyta su daug žalių lapų ir labai įdomiais tautiniais drabužiais, kurių mes nesugebėjome identifikuoti kaip lietuviškų, – šypsosi L.Vaisetaitė. – Bet Lietuvos pristatymą rengę mokiniai sakė, kad jiems sunkiausiai sekėsi rasti drabužių. Taip pat buvo improvizuota Trakų pilis – asociacija į ją tikrai išlaikyta.“ Sportininkai buvo skatinami lankytis tokiuose renginiuose – taip jie rinko taškus, už kuriuos vėliau galėjo gauti prizų.

Organizatoriai pasirūpino, kad jaunimui būtų ką veikti ir už kaimelio ribų – buvo galima vykti į įvairias ekskursijas. „Antroje žaidynių pusėje, kai gana daug sportininkų tapo laisvi, tokiose išvykose ėmė trūkti vietų“, – organizatorių neapdairumą pastebėjo lietuvė.

SAVANORIAI. Visų šalių delegacijoms kaimelyje talkino savanoriai kinai, daugiausia studentai. „Mūsų pagalbininkų amžiaus vidurkis – dvidešimt metų. Jie kasdien dvi valandas važiuodavo autobusu į kaimelį.

Savanorių kelionė būdavo gana centralizuota, atvykti jiems buvo nesunku, o ilgiau užsibuvusieji kaimelyje namo galėdavo grįžti taksi – organizatoriai asistentais pasirūpino“, – pasakoja L.Vaisetaitė.

Anksčiau išvykti iš kaimelio, jeigu neturėdavo darbo, savanoriams nebūdavo paprasta. „Reikėdavo gauti daug parašų ir leidimų, nurodyti labai rimtą priežastį, kodėl anksčiau, o ne aštuntą ar dešimtą vakaro, kaip numato jų tvarkaraštis, nori išvykti iš kaimelio.

Tvarka buvo“, – sako L.Vaisetaitė. Lietuviams talkinę paslaugūs savanoriai žaidynių dienomis išmoko pasilabinti lietuviškai. „Į žaidynių pabaigą susidūriau su tokiu reiškiniu, kad kaimelyje sutikti nepažįstami kinai sveikinasi lietuviškai – manau, kažkas iš mūsų komandos tikrai padirbėjo“, – šypsosi misijos vadovo padėjėja.

KOPIJA. Lietuvos rinktinės vadovai tvirtina, kad nors jaunimo olimpinės žaidynės mažesnis renginys nei olimpinės žaidynės, vis dėlto panašumų daug. Dar daugiau jų, jei lyginsime Nandzingo jaunimo žaidynes su Pekino olimpinėmis žaidynėmis. „Man olimpiniai kaimeliai buvo labai panašūs. Pirmomis dienomis Nandzinge jausmas buvo toks, kad tai mažoji Pekino olimpinio kaimelio kopija.

Taip, jis buvo mažesnis, nes jaunimo žaidynėse dalyvauja mažiau sportininkų, bet ir skulptūros, ir namai, ir pats kaimelio suplanavimas labai panašus“, – lygina L.Vaisetaitė. Pasak jos, ir Nandzinge, ir Pekine savanoriai buvo labai draugiški, stengėsi padėti. Gal Pekine buvo labiau pasiruošę ir jų anglų kalba pasirodė geresnė. Visos bazės puikios, varžybų organizacija irgi puiki. „Lyginant misijų vadovų pasitarimus Pekine ir Nandzinge susidarė įspūdis, kad tos problemos, kurias kėlė Pekine, buvo didesnės. Tarkime, čia kažkam užkliuvo, kad įeinant į kaimelį moterys savanorės tikrino ne tik moteris, bet ir vyrus.

Kai kam tai kliudė, kitiems tai buvo visiškai neesminis dalykas“, – sako Lina.

Atidarymas jaunųjų sportininkų laukė taip pat įspūdingas ir, L.Vaisetaitės žodžiais, patiko visiems. Tačiau vienas dalykas buvo neįprastas – sportininkai jį nuo pradžios iki pabaigos stebėjo kaip žiūrovai. „Įprastai žaidynėse sportininkai žygiuoja parade, o Nandzinge parado idėjos buvo atsisakyta – žygiavo tik vėliavnešiai. Apskritai ceremonija buvo labai spalvinga, graži, visų įspūdžiai patys geriausi“, – patikina L.Vaisetaitė.

Lietuviai iš Nandzingo parsivežė visų spalvų medalių

LIETUVIŲ STARTAI IR VIETOS

Baidarių ir kanojų irklavimas Vadimas Korobovas: antra (sprinto lenktynės) ir devinta vieta (slalomas).

vieta (dvi pergalės, trys pralaimėjimai, atkrintamosiose varžybose suklupo pirmajame rate).

Dviračių sportas Ernesta Strainytė ir Ema Manikaitė – devinta (merginų komandų varžybos) ir septinta vieta (mišrių komandų varžybos kartu su makedonais).

Plaukimas Rūta Meilutytė – dvi pirmos vietos (50 ir 100 m krūtine), penkta vieta (100 m laisvuoju stiliumi).

Povilas Strazdas – antra (200 m kompleksiniu būdu), devinta (400 m laisvuoju stiliumi), vienuolikta (100 m laisvuoju stiliumi) ir trylikta vieta (50 m peteliške).

Ugnė Mažutaitytė – keturiolikta vieta (200 m nugara).

Paulius Grigaliūnas – trylikta (100 m krūtine) ir septyniolikta vieta (200 m krūtine).

Irklavimas Andrius Lapatiukas – dešimta vieta (vienvietė).

Sonata Petrikaitė – ketvirta vieta (vienvietė).

Krepšinis (trys prieš tris) Kristupas Žemaitis, Jonas Lekšas, Justas Vazalis, Martynas Sajus – pirma vieta (laimėjo visas trylika rungtynių).

Lengvoji atletika Benediktas Mickus – aštunta (800 m bėgimas) ir ketvirta vieta (mišri estafetė).

Tomas Vasiliauskas – ketvirta vieta (kūjo metimas).

Karolis Maisuradzė – vienuolikta vieta (rutulio stūmimas).

Paplūdimio tinklinis Matas Navickas ir Edvinas Vaškelis – 17–24

Šiuolaikinė penkiakovė Aurelija Tamašauskaitė – dvi ketvirtos vietos (asmeninės varžybos ir mišri estafetė su prancūzu Gabrieliu Cianelli).

Dovydas Vaivada – trečia (asmeninės varžybos) ir devyniolikta vieta (mišri estafetė su argentiniete Ailen Cisneros).

Tenisas Akvilė Paražinskaitė – dvi trečios vietos (asmeninės ir merginų dvejetų su latve Jelena Ostapenko varžybos).

OLIMPINĖ PANORAMA

17

LIETUVOS VYRŲ KREPŠINIO RINKTINĖ

18

OLIMPINĖ PANORAMA

Alfredo Pliadžio nuotr.

OLIMPINĖ PANORAMA

19

NANDZINGAS 2014

OLIMPINĖS ŽAIDYNĖS, TIK MAŽESNĖS Gintaras Nenartavičius

Alfredo Pliadžio nuotr.

LTOK žiniasklaidos komisijos vadovas

D

vi savaitės Rytų Kinijos mieste Nandzinge neleido suabejoti, kad čia vyksta olimpinės žaidynės, tik jų mastelis maždaug dukart mažesnis nei tradicinės vasaros olimpiados. Įpusėjus žaidynėms Nandzinge šmėstelėjo mintis, kad laikas grįžo dešimtmečiu atgal, ir ta mintis nebuvo atsiradusi iš niekur. Lygiai prieš dešimt metų teko dirbti Atėnų vasaros olimpinėse žaidynėse, ten buvo toks pat karštas oras ir vakarais savo melodijomis linksmino cikados. Kaip tik prieš išvyką į Nandzingą teko matyti apleistų Atėnų olimpinių objektų nuotraukų ir buvo liūdna, kad graikai nepajėgė pasinaudoti jais taip, kaip galėjo. Nandzingas pasitiko ir išlydėjo nauju oro uostu, atnaujintu stadionu ir aplink jį pastatytu visu kvartalu. Bet tuo panašumai ir baigėsi, nes Kinija į sportą ir didelius sporto renginius žiūri kitaip nei Europa, o dviejų savaičių daugiau nei 8 mln. gyventojų

20

OLIMPINĖ PANORAMA

turinčiame mieste pakako įsitikinti, kad Kinija apskritai yra kitokia. ŽURNALISTAI. Nandzinge juokavome, kad daugumai mūsų puikiai pasirodžiusių sportininkų teko bendrauti su žurnalistais daugiau nei per visą ligtolinį gyvenimą. Aišku, Rūtos Meilutytės atvejis išskirtinis, bet jai irgi reikėjo paplušėti. Be to, sportininkų kailyje teko pabūti ir patiems žurnalistams.

Trys tūkstančiai – tiek žiniasklaidos atstovų buvo akredituota žaidynėse. Įskaitant Kinijos televizijos kompanijų personalą – šeši tūkstančiai.

Kinai nepasakė, kiek buvo užsieniečių, bet abejoju, ar daugiau nei tūkstantis, todėl iš viso pasaulio atvykę kolegos buvo geidžiami kinų pašnekovai, mat jiems ir reikėjo, ir buvo smalsu sužinoti svetimšalių nuomonę.

Per pirmąją savaitę, kol įsibėgėjo varžybos, teko keturis kartus duoti interviu, o su Pekino

sporto radijo žurnalistu, rengusiu reportažus iš plaukimo varžybų, padedant kinei vertėjai prakalbėjome ilgiau nei valandą. Kinas norėjo suprasti, kaip baseinų neturinčioje Lietuvoje užaugo olimpinė čempionė, kurios pasaulio rekordus jis pats pernai matė planetos pirmenybėse Barselonoje. Į panašius klausimus dažnai teko atsakinėti ir pačiai R.Meilutytei, nes septyniolikmetė pasaulio ir olimpinė čempionė Nandzingo baseine lotynišku pavadinimu „Natatorium“ buvo ryškiausia žvaigždė.

Kai Rūtos paklausiau apie jai užsieniečių užduodamą dažniausią klausimą, ji juokdamasi sakė, kad visi klausinėja, ko čia atvažiavo būdama olimpinė čempionė. Juolab nedaug kas žinojo, kad mūsų plaukimo žvaigždė tiesiai iš Nandzingo buvo suplanavusi vykti į Europos čempionatą Berlyne, kuriame spėjo pagriebti 50 m krūtine rungties auksą.

Rūta buvo pavyzdys Lietuvos sportininkams

Nandzingas gyveno jaunimo olimpinėmis žaidynėmis

ne tik savo rezultatais, bet ir mokėjimu bendrauti su žiniasklaida. Beveik po kiekvieno plaukimo ją kalbino kinų, britų ir amerikiečių televizijų atstovai, greit atsirinkę, kas yra svarbiausia. O kai ant Rūtos kaklo sužibo du aukso medaliai, net griežtasis treneris Jonathanas Ruddas paskatino savo auklėtinę nepabėgti ir dar pasidalyti mintimis su specializuoto plaukimo portalo žurnalistais.

Plaukimo mados

KREPŠINIS. Smagu buvo ir Vutaišanio sporto centre, nes čia vykusiose 3x3 krepšinio varžybose karaliavo jaunieji lietuviai. Buvo išties įdomu iš arti pamatyti jauno, vos trisdešimtmetį peržengusio trenerio Daliaus Lubio darbą ir darbščių jaunųjų krepšininkų pergalingą kelią aukso link. „Lietuviai iš krepšinio šalies, jūsų nugalėti neįmanoma“, – juokavo kolegos lenkai, kai mūsų komanda laimėjo ketvirtfinalio rungtynes.

OLIMPINĖ PANORAMA

21

NANDZINGAS 2014 Dėl ryškios aprangos lietuviai buvo pastebimi tribūnose

kartu nusifotografuoti, o minioje mūsų atrodė daugiau, nei buvo iš tikrųjų.

Su žurnalistais teko pabendrauti ir penkiakovininkui D.Vaivadai

Pergalė pusfinalyje prieš rusus mums buvo gerokai saldesnė, nes Lietuvos komanda, net ir patekusi į beviltišką padėtį, sugebėjo išsikapstyti.

O auksinis Kristupo Žemaičio metimas finale su prancūzais – turbūt viena žavingiausių visų Nandzingo akimirkų. Ir kartu dar vienas įrodymas, kad sporte reikia ir sėkmės.

APRANGA. Lietuvos sportininkų Nandzinge buvo tik 21, o visą delegaciją sudarė apie 50 žmonių. Tai maždaug pusė procento visų žaidynių dalyvių, tačiau Lietuva buvo pastebima ne tik dėl iškovotų medalių.

Jau pirmąją dieną pastebėjome, kad 2012 m. Londono olimpinės „Audimo“ kolekcijos marškinėlių viršutinė dalis yra tokios pat salotinės spalvos kaip savanorių.

Tas panašumas buvo toks smagus, kad ir vieniems, ir kitiems dažnai kildavo noras

22

OLIMPINĖ PANORAMA

TRANSPORTAS. Teko nemažai važinėti taksi, bet tai atsiėjo pigiau, nei Vakarų Europoje būtų kainavęs viešasis transportas.

Visi Nandzingo taksi turi griežtą apskaitą, todėl nekyla pavojus būti apgautam. Įsėdus išmušamas 9 juanių mokestis, už kurį galima važiuoti iki trijų kilometrų. Juos įveikus įjungiamas 2,4–2,9 juanio už kilometrą (priklausomai nuo automobilio klasės) tarifas.

Atvykus dar priskaičiuojamas 2 juanių degalų mokestis. Važiuojant keturiese po 15–20 km kaina asmeniui tesiekė po keletą litų. Šiek tiek sunkiau sekėsi susikalbėti su taksistais, kurie dažniausiai mokėjo du angliškus posakius – „okey“ ir „thank you“. Bet neretai padėdavo savanoriai, kurie iškviesdavo taksi ir užrašydavo vairuotojui kelionės tikslą.

Buvo ir linksmų situacijų. Vieną rytą skubant į irklavimo kanalą, kuris, laimei, buvo ne užmiestyje, o mieste esančiame Suanvu ežere, pastebėjau, kad viešbučio kambaryje liko akreditacija. O be jos – niekaip ir niekur.

Kai atvykome iki kanalo, kolegos išlipo, o aš bandžiau taksistui paaiškinti, kad man reikia atgal į viešbutį. Žodžių nesuprato, tik rodė į skaitiklį – mokėk. Kai pasiūliau važiuoti toliau ir sumokėti paskui, ėmė nervintis ir pykti.

Gerai, sumokėjau. Sako „thank you“ ir siūlo nešdintis. Bet aš nenusileidau. Baksnojau į jo akreditaciją, kol įtikinau, kad nelipsiu, kol nenuveš manęs atgal į viešbutį pasiimti savosios. Stebuklas, bet suprato ir dar pasivažinėjome.

Visi žaidynių dalyviai naudojosi specialia transporto sistema, bet kai kurie maršrutai buvo nepatogūs, tekdavo ilgokai laukti, tvarkaraščių nebuvo, todėl taksi gelbėjo ne kartą. Tik į atidarymą ir uždarymą keliavome metro ir likome patenkinti: greita ir patogu.

Tik iki metro stotelės iš viešbučio vėl reikėjo gaudyti taksi, nes atstumas – apie 7 km.

KALBA. Grįžęs iš Kinijos ne kartą pagalvojau – vis dėlto naudinga būtų mokėti kinų kalbą.

Pasak Algirdo Raslano, kuris Nandzinge dirbo kaip Tarptautinės irklavimo federacijos atstovas, o 2008 m. Pekine buvo vienas Lietuvos olimpinės delegacijos vadovų, kinų savanoriai mokydamiesi kalbų padarė didelį šuolį. Iš 20 tūkst. žaidynes rengti padėjusių savanorių, daugiausia studentų, daugelis galėjo atsakyti į užsieniečiams rūpimus klausimus. Jei patys nelabai suprasdavo, rasdavo geriau mokantį.

Geranoriškumas buvo begalinis, gal tik ne visi suprasdavo, kad mums reikia čia ir dabar, o ne rytoj. Užtat susikalbėti ir susivokti mieste, kuris Kinijoje net nepatenka tarp dešimties didžiausių, – didelis iššūkis.

Prie daugelio kryptis rodančių ženklų yra tik kiniški užrašai, todėl nieko keista, kad Kinijoje užsieniečiams neleidžiama vairuoti patiems.

Parduotuvėse ir maitinimo įstaigose labai menka tikimybė susikalbėti žodžiais, o ne ženklais. Vienas kolega rado sumanią išeitį – reikalingus žodžius per „Google“ vertėją išsiversdavo į kinų kalbą, o hieroglifus nufotografuodavo, kad paskui fotoaparato ekrane juos parodytų pardavėjui.

Varžovams teko pripažinti Lietuvos krepšininkų pranašumą Interneto ryšys Nandzinge nebuvo toks patikimas, prie kokio esame pripratę

Prie žaidynių talismano.

Stovi (iš kairės): LOSC direktorius L.Tubelis ir operatorius L.Kalvaitis.

Sėdi: fotografas A.Pliadis, žurnalistai G.Nenartavičius ir B.Čekanauskas

INTERNETAS. Jei girdėjote repliką, kad Kinijoje nėra interneto, tai ji labai toli nuo tiesos. Kinijoje interneto yra labai daug, bet jis kiniškas. Ar važiuosi metro, ar sėdėsi tribūnoje tarp kinų – pamatysi, kad du trečdaliai jaunesnių nei 40 metų Kinijos gyventojų naudojasi išmaniaisiais telefonais. Pusė jų nuolat bendrauja su draugais per internetines pokalbių svetaines, keičiasi tekstais ir nuotraukomis, bet tai ne mums įprastos „Facebook“, „Gmail“, „Viber“ ar „Whatsup“ – kinai turi savas tokias svetaines, iš kurių populiariausia „QQ“.

Visą pasaulį apraizgęs „Facebook“ kinams užblokuotas, kaip ir „Google“ paieškos sistema (jie turi savąją „Baidu“) ar „Twitter“. Tačiau žaidynių metu, kai į Nandzingą suplūdo sportininkai iš 204 olimpinių komitetų, „Facebook“ blokavimas kai kuriose vietose buvo panaikintas – olimpiniame kaimelyje, oficialiuose viešbučiuose.

Tas blokavimas keistokas – yra būdų, kaip jį apeiti, ir tai vieša paslaptis. Tereikia nusipirkti atitinkamą paslaugą, kad duomenų srautas eitų ne per Kinijoje esančius serverius, o, pavyzdžiui, per Japonijos. Dar būdamas Vilniuje ir sumokėjęs vienai Singapūro bendrovei apie 40 JAV dolerių galėjau prisijungti prie bet kokių tinklalapių kad ir miesto autobuse, jeigu tik ten veikė stabilus belaidis ryšys.

Vis dėlto interneto ryšys Nandzinge nebuvo toks patikimas, prie kokio esame pripratę, nors tikėjomės dar blogesnio. Jei kelias valandas pasidžiaugdavai galimybe dirbti prisijungęs prie duomenų bazės, netrukus džiaugsmą keisdavo nusivylimas, nes ryšys lėtėjo ir trūkinėjo.

OLIMPINĖ PANORAMA

23

STOVYKLA

IŠLAIKĖ KILNAUS LIETUVAIČIO EGZAMINĄ

PIRMOJI PASAULIO LIETUVIŲ IŠEIVIJOS VAIKŲ „KILNAUS LIETUVAIČIO“ VASAROS STOVYKLA ZYPLIŲ DVARE MOKĖ ISTORIJOS IR SKATINO SPORTUOTI. Pranas Majauskas

LKF nuotr.

Stovyklos dalyviai ir svečiai aplankė Lukšių parką

S

tovyklėlėje dalyvavo 39 vaikai, kurių amžius – nuo aštuonerių iki penkiolikos metų, ir penki užsienio lietuvių mokyklėlėse dirbantys mokytojai iš Airijos, Anglijos, Ispanijos, Kanados ir Lenkijos. Šios stovyklėlės tikslas – ne tik pailsėti, pasportuoti, pasilinksminti, dalyvauti garsaus lietuvio krepšininko, olimpinio ir Europos čempiono Prano Lubino vaikų trikrepšio turnyre, bet ir artimiau susipažinti su Lietuvos istorija, gamta, tradicijomis, žemės ūkio bei buities darbais.

Stovyklėlės dalyviai, pirmiausia sugužėję į Lietuvos sporto muziejų, leidosi aplankyti Kauno pilies ir kitų garsių miesto vietų, o vėliau įsikūrė šalia buvusios P.Lubino tėviškės Lukšių esančiame garsiajame Zyplių dvare. Čia UAB „Techninė instaliacija“ įrengė tris trikrepšio lauko aikšteles, tribūnėles žiūrovams. Buvo žaidžiama dažnai ir ilgai.

Stovyklautojai taip pat lankėsi Birštone.

Jiems miesto merės pavaduotojas Juozas Aleksandravičius aprodė kurortą, poilsio ir sveikatinimo vietas Nemuno kilpoje, supažindino su irklavimo tradicijomis. Vėliau stovyklautojai pairklavo, paplaukiojo vandens dviračiais. Dar keliautojai buvo pakviesti į Augustino Rakausko žirgyną, kuriame vyko Lietuvos jaunųjų raitelių čempionatas.

Kitą rytą stovyklautojus aplankė Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka. Jis jaunimą supažindino su Lietuvos istorija, kultūra, jos buitimi, tradicijomis, papročiais. Visi stovyklos dalyviai patraukė į

Zanavykų buities muziejų, kuriame pamatė, kaip sėja, augina, pjauna javus duonelei, galėjo išbandyti spragilą, jo jėgą, išvėtyti ir sumalti javus, užraugti ir įkepti duonelę bei atlikti šimtus kitų darbų.

Kauno „Vyturio“ vidurinės mokyklos mokytojai ir mokiniai padėjo pasiruošti egzaminui kilnaus lietuvaičio pasui gauti.

Buvo rengiamasi ir trikrepšio turnyrui. Vaikai susipažino su taisyklėmis, susibūrė į komandas, išsirinko kapitonus, sugalvojo komandų pavadinimus. O jie buvo labai skambūs: Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto, Trakų, Vilniaus, Kauno, „Žalgirio“.

Su ekskursijų vadovu Tautvydu Šukiu stovyklautojai patraukė į naktinį žygį Plokščių link. Laukė ilgas ir nelengvas kelias. Jau temstant pavyko pasiekti sodybą, kurioje auginami povai. Pasigrožėję šiais paukščiais ir įdomiu juos auginančios šeimininkės pasakojimu visi nusileido prie upelio į mažą tarpeklį. Čia jau degė laužas, o virš jo kabėjo didžiulis juodas katilas, kuriame virė vakarienė – kareiviška košė. Ją visi valgė pirštus apsilaižydami. Įdomi buvo kelionė į Trakus ir Vilnių. Sostinėje grupę pasitiko Seimo kancleris Jonas Milerius.

Prie Seimo panteono vaikai susitiko su buvusiu Aukščiausiosios Tarybos gynėjų vadu pulkininku Jonu Geču ir grupele gynėjų. Jie papasakojo, kaip vyko kova už Lietuvos nepriklausomybės atgavimą. Stovyklautojai aplankė Seimo rūmus, tris posėdžių sales, pasėdėjo Seimo narių kėdėse.

Aplankę ir pasigrožėję Trakų pilimi, ją

supančiais ežerais, vakarop visi grįžo į Zyplius.

Vakare dar vyko paskutinės treniruotės prieš kitos dienos trikrepšio turnyrą. Po varžybų buvo surengtas nugalėtojų ir visų turnyro dalyvių apdovanojimas bei iškilminga eisena į Lukšių parką, kuriame 2013 m.

P.Lubino garbei buvo pasodintas ąžuoliukas.

Ceremonijoje dalyvavo Europos, pasaulio ir olimpinis čempionas Modestas Paulauskas, Šakių savivaldybės vadovai, Zyplių seniūnas Vidas Cikana ir kiti.

Rugpjūčio 7-oji stovyklautojams buvo ypatinga. Visi laukė kilnaus lietuvaičio egzamino. Teko atsakyti į komisijos klausimus, padeklamuoti eilėraštį, pademonstruoti sporto žinias ir, žinoma, duoti priesaiką.

Egzaminą visi sėkmingai išlaikė. Stovyklos viršininkas Pranas Majauskas džiaugėsi, kad visa programa įvykdyta su kaupu, nuoširdžiai dėkojo visiems padėjusiems ją surengti: Užsienio reikalų bei Švietimo ir mokslo ministerijoms, Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, užsienio lietuvių mokyklėlių vadovams ir mokytojams, Kauno „Vyturio“ mokyklos mokytojams, Zyplių dvaro šeimininkui ir visam personalui, Šakių merui ir savivaldybės darbuotojams, Vinco Grybo gimnazijos direktorei ir kūno kultūros mokytojams, Kauno „Rotary“ klubo nariams, Šakių autobusų parko direktoriui, kavinės vedėjai, Lietuvos sporto muziejaus darbuotojams. Vaikai ne tik sužinojo daug įdomaus apie Lietuvą, bet ir pasportavo.

OLIMPINĖ PANORAMA

25

OLIMPIEČIŲ ŠEIMA

MINTYSE – IR RIO, IR VESTUVĖS OLIMPIEČIŲ DIANOS LOBAČEVSKĖS IR MINDAUGO GRIŠKONIO GYVENIMAS PASIKEITĖ PO DUKROS ATĖNĖS GIMIMO, BET SPORTINIŲ PLANŲ ŠIOS PERMAINOS NEPAKEITĖ.

Marytė Marcinkevičiūtė

O

limpiečiai D.Lobačevskė ir M.Griškonis kartu jau ketveri metai. Susipažino sportuodami. Didžiausias šios pažinties kaltininkas – masažuotojas Marius Matulionis, dirbęs ir su irkluotojais, ir su bėgike. Pas jį ir susitiko. Dabar sportininkai pripažįsta, kad daug smagiau gyventi kartu šeimoje nei po vieną. Tiesa, jie dažnai būna toli vienas nuo kito – abu aktyviai sportuoja, todėl tenka daug keliauti, stovyklauti, įvairiose šalyse dalyvauti varžybose.

Atėnę auginti nesunku Diana iki šiol Lobačevskė. Mindaugas neslepia: „Norėčiau, kad Diana būtų Griškonienė, tiktai ne kokia Griškonė, kaip dabar madinga trumpinti moterų pavardes. Esu lietuvis, ne amerikietis, todėl žmonos pavardė turi būti lietuviška.

Noriu palaukti, kol paaugs dukrytė, gal tada surengsime vieną gražią didelę šventę.“

pagamina. Mėgstamiausias jo patiekalas – jautiena su ryžiais. Maistui abu skiria didelį dėmesį, praktiškai nevalgo kiaulienos. Poros racioną dažniausiai sudaro jautiena, veršiena, aviena, vaisiai, daržovės.

Sportininkai neslepia, kad po dukros gimimo jų gyvenimas labai pasikeitė. Dabar abu priklausomi nuo Atėnės dienotvarkės.

Negali sau leisti bet kada išeiti pasivaikščioti į miestą ar susitikti su draugais. „Turime derintis prie dukrytės miego, maitinimo. Bet ją auginti nėra sunku. Atėnė – rami mergytė, leidžia mums pasportuoti, atsikvėpti nuo visų rūpesčių“, – nesiskundžia Diana.

Vadelės – abiejų rankose Šeimoje sportininkams svarbiausia – pasitikėti vienas kitu. Pasak Mindaugo ir Dianos, jeigu žmonės nori būti kartu, pirmiausia turi gerbti vienas kitą. Šeimoje abu jie lygūs, nei vienas, nei kitas rankose nelaiko vadelių. „Mes jomis dalijamės. Bet kyla viena maža problemėlė: abu esame sportininkai, abu ganėtinai užsispyrę, turime tvirtą savo nuomonę, nemokame pralaimėti, todėl vienas kitam nelinkę nusileisti. Namie vienas tampome vieną vadelę, o kitas – kitą“, – šypsodamasis sako Mindaugas. Jeigu apsipyksta, o tai būna retai, Diana labiau išgyvena, o Mindaugas greičiau atsileidžia.

Apie dar vieną atžalą sportininkai nekalba, Dėl vardo nesiginčijo Mindaugas didesnius savo gyvenimo pokyčius sako, kad kol kas tokių planų nėra – abu nori iškovoti kelialapius į Rio de Žaneiro olimpines pajuto šiek tiek vėliau. Paskutiniais kūdikio laukimo mėnesiais buvo pats irklavimo sezono žaidynes. „Auginti vaiką – didelė atsakomybė ir įkarštis, todėl irkluotojas darbavosi treniruočių rūpestis. Reikės truputį pailsėti, o po olimpinių žaidynių bus galima planuoti“, – prasitaria M.Griškonis. „NORĖČIAU, KAD DIANA BŪTŲ

GRIŠKONIENĖ, TIKTAI NE KOKIA GRIŠKONĖ, KAIP DABAR MADINGA TRUMPINTI MOTERŲ PAVARDES. ESU LIETUVIS, NE AMERIKIETIS, TODĖL ŽMONOS PAVARDĖ TURI BŪTI LIETUVIŠKA. NORIU PALAUKTI, KOL PAAUGS DUKRYTĖ, GAL TADA SURENGSIME VIENĄ GRAŽIĄ DIDELĘ ŠVENTĘ.“

MINDAUGAS GRIŠKONIS

Nei Diana, nei Mindaugas nesiskundžia padidėjusiais rūpesčiais, nors auginant vos kelių mėnesių vaiką viską suderinti nėra paprasta. Padeda abiejų mamos, kurioms anūkės gimimas suteikė daug džiaugsmo.

Senelės noriai išleidžia abu tėvus sportuoti.

28-erių metų M.Griškonis pripažįsta, kad pagrindinis buities darbų krūvis gula ant Dianos pečių, nes jis daug sportuoja, turi kitos veiklos, bet būdamas namie ir vystyklus pakeičia, ir dukrą pamaitina. „Nesu jau visiškai niekam tikęs tėvas“, – nusišypso.

Turėdamas laiko Mindaugas ir pietus

26

OLIMPINĖ PANORAMA

stovykloje Trakuose, dalyvavo pasaulio čempionate Ispanijoje. Kai birželio 7-ąją gimė Atėnė, Mindaugas rungtyniavo atvirajame Lenkijos čempionate.

Iš pradžių labiau norėjęs sūnaus, dabar Mindaugas džiaugiasi dukra. „Svarbiausia, kad Atėnė sveika ir panaši į tėvą“, – šypsosi irkluotojas. Dianai nebuvo jokio skirtumo, kas gims – berniukas ar mergaitė. Dukrai vardą išrinko tėvas. „Tai buvo vienintelis vardas. Labai gražus. Berniukui vardo nebuvome parinkę“, – patikina Diana, pridurdama, kad ją daug kas ragino ruoštis auginti sūnų.

Žvelgia į tolesnę ateitį Sostinės Šnipiškių mikrorajone dviejų kambarių bute gyvenantys sportininkai svajoja apie didesnį būstą. Dianos svajonė – gyventi Žvėryne netoli Vingio parko.

Mindaugas norėtų gyventi Trakuose ant ežero kranto, kur nebūtų daug žmonių. „Tačiau dabar, kai gyvename ypač intensyviai, nebūtų laiko nei žolės nusipjauti, nei namo prižiūrėti“, – sako Mindaugas. Šalies olimpinės rinktinės kandidatai gyvena taupiai, moka skaičiuoti pinigus. Tačiau niekuo nesiskundžia. „Nebadaujame, esame apsirengę, ant galvos nelyja. Tačiau, be sporto, reikia dar kažkuo užsiimti, nes sportas nėra amžinas, vieną gražią dieną baigsis“, – tikina irkluotojas.

Sėkmingas sezonas Londono olimpinių žaidynių dalyvė D.Lobačevskė jau treniruojasi visu pajėgumu ir jaučiasi pasiilgusi varžybų, kuriose žada dalyvauti spalį. Pekino ir Londono žaidynėse kovojęs M.Griškonis patenkintas šio sezono startais, kuriems buvo gerai pasirengęs. Iš Europos pirmenybių jis parsivežė bronzos medalį, o

STOVYKLA pasaulio čempionate, kuriame lenktyniavo turėdamas temperatūros, liko ketvirtas. „Jeigu būčiau nesusirgęs, manau, galėjau laimėti medalį. Tam buvau pasirengęs šimtu procentų. Bet ir ketvirta vieta gerai – pati aukščiausia per mano pasaulio čempionatus. Tą dieną tikrai padariau viską, ką galėjau“, – įsitikinęs M.Griškonis.

Tiesa, liko ir nuoskaudų. Ypač apmaudi klaida sutrukdė laimėti Šveicarijoje vykusias pasaulio taurės varžybas, kai pirmaudamas netikėtai iškrito iš valties.

Mintyse – Rio de Žaneiras Abiejų mintyse – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Pasak Mindaugo, patekimas į olimpines žaidynes dabar tapo dar sudėtingesnis, nes irkluotojams sumažintos kvotos. Anksčiau iš pasaulio čempionato patekdavo vienuolika vienviečių, o dabar – devynios. Jeigu Prancūzijoje, kurioje vyks čempionatas, nepasiseks, dar bus papildoma Liucernos regata, iš kurios į žaidynes pateks dvi vienvietės valtys.

Olimpinis moterų maratono normatyvas – 2 val. 37 min. Asmeninis Dianos rekordas – 2 val. 28 min. „Olimpinis normatyvas nėra labai aukštas. Bet Lietuvoje nemažai stiprių maratonininkių, su jomis tarpusavyje kaip reikiant teks pakovoti. Noriu pasiekti savo asmeninį rekordą“, – sako Diana, kitąmet numačiusi bėgti pora maratonų: vieną kovo ar balandžio mėnesį, o kitą – per pasaulio čempionatą Pekine.

D.Lobačevskė ir M.Griškonis stengiasi kuo dažniau drauge pabūti su Atėne

Stovyklos dalyviai ir svečiai aplankė Lukšių parką

Alfredo Pliadžio nuotr.

Siekia aukštojo mokslo diplomų Triskart Europos čempionas M.Griškonis siekia viešojo administravimo magistro diplomo M.Romerio universitete. D.Lobačevskė Lietuvos edukologijos universitete studijuoja kūno kultūrą, jai iki studijų baigimo beliko pusmetis. Baigusi aktyvųjį sportą ji norėtų dirbti trenere.

Prieš kelerius metus Mindaugas, įsisodinęs Dianą į dvivietę valtį, norėjo jai parodyti, koks tas irklavimas. Dianai patiko irkluoti, bet ji pripažino, kad tai žvėriškai sunkus sportas. O Mindaugas bėgte yra įveikęs 30 km distanciją. „Per treniruotes mes dažnai bėgiojame, esu ne kartą nubėgęs ir penkiolika, ir dvidešimt kilometrų. Naujasis treneris italas Giovanni Postiglione mus verčia ypač daug ir greitai bėgioti, stebi mūsų laiką. Per savaitę bėgiojame po tris keturis kartus. Ir ne tik lygioje vietoje, bet ir į kalnus. Tačiau bėgimo varžybose nedalyvauju. Bėgimas – ne mano sritis, negalėčiau kovoti su lengvaatlečiais.

Gana daug bėgioju tik savo malonumui“, – Konferencijos dalyviai ir rengėjai sako M.Griškonis.

OLIMPINĖ PANORAMA

27

JUBILIEJUS

„MAKABI“: PIRMIEJI SU TRISPALVE RUGSĖJO 20 D. VILNIAUS ROTUŠĖJE BUVO IŠKILMINGAI PAMINĖTAS ATKURTO LIETUVOS SPORTO KLUBO „MAKABI“ 25-METIS, APDOVANOTI ŠIAM KLUBUI NUSIPELNĘ ŽMONĖS. PASVEIKINTI LIETUVOS MAKABIEČIŲ ATVYKO PASAULIO „MAKABI“ SĄJUNGOS PREZIDENTAS LEO DAN BENSKY, EUROPOS „MAKABI“ KONFEDERACIJOS VYKDOMOJI DIREKTORĖ STELLA SYRKIN, EUROPOS „MAKABI“ KONFEDERACIJOS GARBĖS PREZIDENTAS MICHELIS GRUNAS. Semionas Finkelšteinas Lietuvos sporto klubo „Makabi“ prezidentas

L

ietuvos sporto klubas „Makabi“ gali didžiuotis senomis ir giliomis tradicijomis.

Vilniuje „Makabi“ buvo įkurtas 1916 m., o Lietuvoje gyvavo nuo 1920 iki 1940 m. „Makabi“ būstinė buvo Kaune. 1926 m.

Lietuvoje veikė net 83 „Makabi“ klubo skyriai, vieniję 4 tūkst. narių. Klubas leido dvisavaitinį laikraštį, turėjo savo stadioną. Daugiausia laurų buvo pelnę „Makabi“ futbolininkai, boksininkai, stalo tenisininkai, dviratininkai. Šių sporto šakų atstovai ne kartą gynė Lietuvos rinktinių garbę tarptautinėje arenoje, dalyvavo olimpinėse žaidynėse.

1932 ir 1935 m. Lietuvos „Makabi“ sportininkų delegacijos dalyvavo pirmosiose ir antrosiose „Makabi“ žaidynėse Tel Avive, tačiau vėlesni visai žmonijai skaudūs įvykiai neleido Lietuvos žydams sporto arenose susitikti su tautiečiais iš kitų šalių.

Atgimimo laikotarpis 1988 m. gruodžio 11-ąją atkūrus Lietuvos tautinį olimpinį komitetą atsivėrė galimybė atgaivinti ir „Makabi“ veiklą. 1989 m. sausio 8 d. prasidėjo atkuriamasis „Makabi“ suvažiavimas tuometėje Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje, dalyvaujant 85 delegatams ir daugiau nei dviem šimtams svečių.

Rinkomės šventiškai nusiteikę, pakilios nuotaikos, nes tai buvo ne tik sporto, bet ir mūsų kultūrinio, dvasinio bei apskritai tautinio atgimimo pradžia.

Atkuriamąjį suvažiavimą pradėjo Chaimas Gurvičius, kuris vėliau buvo išrinktas klubo generaliniu sekretoriumi. Paskui sveikinimo žodį tarė Chaimas Duškesas. Vėliau Arvydas Juozaitis pasakė: „Žydų tauta – dvasios tauta.“ Šie žodžiai buvo teisingi, nes tą dvasią jau jautėme klausydami pranešimų, aistringos rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus kalbos, ovacijas sukėlusio steigiamojo suvažiavimo nutarimo atkurti „Makabi“ klubą žodžių.

Suvažiavimas su pertraukomis truko net septynias valandas. Buvo išrinkta trylikos narių klubo taryba. Tarybos pirmininku tapo Semionas Finkelšteinas.

28

OLIMPINĖ PANORAMA

Pralaužė ledus Suprantama, atkurtasis „Makabi“ nė iš tolo negalėjo prilygti prieškariniam klubui nei pajėgumu, nei masiškumu. Juk 92 proc. mūsų tautiečių atgulė Kauno IX forto ir Panerių duobėse, buvo išžudyti prie miestų ir miestelių iškastose žvyrduobėse ar miškuose.

Atkurtas Lietuvos „Makabi“ buvo pirmasis „Makabi“ klubas, vėl pradėjęs savo veiklą dar Sovietų Sąjungoje. Klubo nariai nieko nelaukę ėmė ruoštis XIII pasaulio „Makabi“ žaidynėms Izraelyje. Rengiantis šiam istoriniam žingsniui į Vilnių atvyko pasaulio „Makabi“ asociacijos viceprezidentai M.Grunas ir Sidney

parade, buvo pirmoji Lietuvos delegacija, su trispalve dalyvavusi Tarptautinio olimpinio komiteto pripažintose varžybose. Bet iki tos akimirkos teko įveikti ištisą kliūčių ruožą.

Ketino palikti makabiadą Pirmiausia žaidynių vietai pasiekti reikėjo lėktuvo bilietų. Skrydžiui Maskva–Tel Avivas– Maskva juos užsakėme per „Aeroflotą“. Likus porai savaičių iki numatytos skrydžio datos mums buvo pranešta, kad bilietai anuliuoti. Šią nerimą keliančią žinią pranešėme tuomečiam pasaulio „Makabi“ asociacijos viceprezidentui M.Grunui. Jis kartu su kolega S.Greenbergu mūsų 57 žmonių delegacijai parūpino bilietus iš Varšuvos į Tel Avivą ir atgal. Tik pirmiausia ATIDARYMO IŠKILMĖSE DIKTORIUI mūsų paklausė, ar sugebėsime nuvažiuoti iki Lenkijos sostinės. Atsakėme, kad sugebėsime.

PASKELBUS, KAD Į STADIONĄ 1989 m. liepos 2 d. Tel Avivo oro uoste ŽENGIA LIETUVOS DELEGACIJA, Lietuvos delegaciją pasitiko pasaulio IŠ SAVO VIETŲ PAKILO IZRAELIO „Makabi“ judėjimo vadovai, televizijos ir PREZIDENTAS, VYRIAUSYBĖS spaudos atstovai. Su plaukike Ela Pavinskiene NARIAI, „MAKABI“ VADOVAI, patekome į pagrindinių Izraelio sporto žinių VISOS TRIBŪNOS. TAI BUVO tiesioginį eterį. Lietuvos „Makabi“ delegacijai NEPAMIRŠTAMOS, IKI AŠARŲ buvo skiriamas ypatingas dėmesys, mat iki JAUDINANČIOS AKIMIRKOS. 1989-ųjų per žaidynių atidarymo ceremonijas ten, kur eidavo Sovietų Sąjungos delegacija, buvo nešamos disidentų nuotraukos.

Greenbergas. Jie susitiko su mūsų klubo Organizatoriai mus dar tapatino su SSRS. nariais, Vilniaus miesto žydų bendruomene, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio nuotaikos Lietuvos tautinio olimpinio komiteto ir šalies jų dar nebuvo pasiekusios. Su makabiados Sporto komiteto vadovais. organizatoriais ir Europos „Makabi“ vadovais Organizacinis komitetas vykti į XIII buvome aptarę mūsų dalyvavimo sąlygas: makabiadą subūrė 57 žmonių delegaciją, atidarymo parade nešime tris vėliavas – Lietuvos kurią sudarė oficialūs asmenys, 25 trispalvę, SSRS (juk buvo 1989-ieji) ir Lietuvos sportininkai ir 25 žydų folkloro ansamblio „Makabi“, lentelėje bus nurodyta, kad tai SSRS „Faerlach“ nariai. Reikėjo pasirūpinti ir Lietuvos delegacija. Stadione ir olimpiniame bilietais, vizomis, apranga, suvenyrais. Klubo kaimelyje plevėsuos Lietuvos trispalvės. pirmininko pavaduotojo Daumanto Todeso Per atidarymo parado repeticiją išvydome pastangomis Lietuvos delegacija turėjo lentelę, kurioje didžiulėmis raidėmis buvo savo aprangą, suvenyrų. Visa mūsų klubo simbolika – dailininko ir „Makabi“ futbolininko parašyta SSRS, o Lietuva – vos įskaitomomis.

Iljos Bereznickio kūryba. Rengiant atkuriamąjį Mums žengiant į stadioną diktorius paskelbė, kad eina SSRS delegacija. Stadione nebuvo nė suvažiavimą daug padėjo tuometis LTOK vienos Lietuvos vėliavos. generalinis sekretorius Petras Statuta.

Nuvykome pas XIII makabiados organizacinio Lietuvos „Makabi“ delegacija, 1989 m. liepos 3-iąją žygiavusi makabiados atidarymo komiteto pirmininką Arje Rozencveigą. Pasakiau

JUBILIEJUS

Lietuvos delegacija XIII makabiados atidarymo parade 1989 m. liepos 3 d.

jam, kad mes negalime dalyvauti žaidynėse, jei nevykdomos mūsų iš anksto aptartos sąlygos.

Organizacinio komiteto pirmininkas išklausė ir po surengto pasitarimo pranešė, kad mūsų sąlygos bus įvykdytos.

A.Rozencveigas tesėjo savo pažadą.

Atidarymo iškilmėse diktoriui paskelbus, kad į stadioną žengia Lietuvos delegacija, iš savo vietų pakilo Izraelio prezidentas, Vyriausybės nariai, „Makabi“ vadovai, visos tribūnos. Tai buvo nepamirštamos, iki ašarų jaudinančios akimirkos.

Sėkmingas sugrįžimas XIII makabiadoje mūsų sportininkai pasirodė išties neblogai. Imtynininkas Grigorijus Chažineris, dabar gyvenantis Australijoje, iškovojo antrą vietą, bronzos medaliu pasidabino šachmatininkas Eduardas Rozentalis, aukštą penktą vietą iškovojo

mini futbolo rinktinė. Sėkmingai žaidė stalo tenisininkai su Michailu Duškesu priešakyje, badmintonininkai, vadovaujami Genadijaus Plavino. Vienintelė mūsų sportininkė moteris plaukikė E.Pavinskienė įvarė baimės varžovėms, kai prieš varžybas kalbėdama su žurnalistais pasakė, kad kovos dėl aukščiausių apdovanojimų.

Gausi medalių kolekcija Nuo 1989 m. Lietuvos „Makabi“ klubo atstovai dalyvavo jau septyneriose pasaulio ir penkeriose Europos „Makabi“ žaidynėse.

Garsinant Lietuvos vardą pasaulyje buvo iškovota 11 aukso, 20 sidabro ir 14 bronzos medalių. Per tą laikotarpį mini futbolo komanda du kartus (1995 m. Olandijoje ir 2011 m. Austrijoje) pelnė aukso medalius, triskart (1999 m. Škotijoje, 2003 m. Belgijoje ir 2007 m. Italijoje) pasipuošė sidabru.

1993-iaisiais Izraelyje imtynininkas Eduardas Fainšteinas ir šachmatininkas Jurijus Šidlovskis laimėjo bronzą. 2007 m. Italijoje badmintonininkai Alanas Plavinas ir Arturas Sobolis pelnė aukso, sidabro ir bronzos apdovanojimus, 2009 m. Izraelyje plaukikė E.Pavinskienė veteranų grupėje iškovojo du aukso, du sidabro ir vieną bronzos medalį.

2011 m. iš Europos „Makabi“ žaidynių Vienoje badmintonininkas A.Plavinas parsivežė du aukso medalius, badmintonininkas Philipas Perlovas – po vieną aukso ir sidabro apdovanojimą, plaukikė E.Pavinskienė veteranų grupėje laimėjo du sidabro ir vieną bronzos medalį, plaukikas Andrejus Fadejevas (jaunis) – keturis aukso, vieną sidabro ir du bronzos medalius, plaukikas Mantas Šikšys (jaunis) – vieną sidabro ir keturis bronzos medalius, plaukikė Viktorija Pereverzeva (jaunė) – vieną sidabro medalį, plaukikė Justina Dilkaitė (jaunė) – tris sidabro ir du bronzos apdovanojimus.

2013 m. Izraelyje badmintonininkas A.Plavinas iškovojo sidabrą, dziudo varžybose jaunis Aleksas Molodeckis taip pat pelnė sidabrą, E.Pavinskienė plaukimo veteranų varžybose iškovojo net keturis medalius – tris sidabro ir vieną bronzos (du asmeninėse rungtyse, du estafetėse).

Dabar „Makabi“ klubo nariai kultivuoja šias sporto šakas: futbolą, šachmatus, krepšinį, stalo tenisą, lauko tenisą, plaukimą, badmintoną, imtynes, šaudymą ir meninę gimnastiką.

OLIMPINĖ PANORAMA

29

Alfredo Pliadžio nuotr.

PAMĄSTYMAI

BESIKEIČIANTYS SIRGIMO ĮPROČIAI SIRGIMAS ČIA TAPATINAMAS NE SU LIGA, O SU MĖGSTAMOS KOMANDOS AR SPORTININKO PALAIKYMU. BET PARALELIŲ SU LIGA VIS DĖLTO ESAMA: IR VIENUR, IR KITUR EGZISTUOJA AIŠKŪS SIMPTOMAI (NERIMAS, KARŠČIAVIMAS, PAŪMĖJIMAS) BEI VAISTAI (ANTIBIOTIKŲ PILIULĖS AR TRIUŠKINAMOS PERGALĖS) SIRGIMO VIRUSUI NURAMINTI. Dr. Dainius Genys

Š

įkart noriu pasvarstyti apie kai kuriuos sirgimo įpročių aspektus, jų kaitą ir šios kaitos bruožus. Manau, tai aktualu ir neseniai pasibaigus pasaulio krepšinio čempionatui.

Istorinės tradicijos Skaitau netikėtai į rankas pakliuvusią Johno Grishamo knygą „Dažytas namas“. Beje, tai visiškai kitoks šio vieno populiariausių JAV detektyvinių romanistų kūrinys (be godžių advokatų, sugedusios teisėsaugos, neįprastų bylų ar skambių pergalių), įdomus ir dėl itin išsamiai bei vaizdingai aprašomos vienos šeimos iš Arkanzaso, palaikančios Sent Luiso beisbolo komandą „Cardinals“. Įvykiai rutuliojasi šeštajame dešimtmetyje. Istorija pasakojama septynmečio Luko akimis, kuris, žinoma, yra karščiausias „Cardinals“ gerbėjas ir didžiausia šios komandos netolimos ateities žvaigždė – bent jau savo svajonėse.

Meilę šiai komandai jam įskiepijo senelis, kuris ir pats yra didelis jos gerbėjas bei kartu

30

OLIMPINĖ PANORAMA

Legendiinis A.Šociko ir N.Koroliovo mūšis

„neformalusis treneris“, geriausiai žinantis, kaip organizuoti žaidimą. Luko tėvas, kuriam nedaug trūko, kad taptų profesionaliu beisbolo žaidėju ir sudarytų sutartį su šeimos šlovinama komanda, suprantama, taip pat yra „Cardinals“ aistruolis. Šis faktas tik dar labiau kaitina Luko aistras papildyti šeimos sportinės aistros tradiciją nauju epizodu. Ši istorija tėra literatūrinė fikcija, talentingai sukurta ir įtaigiai perteikta gero autoriaus.

Tačiau bent kiek JAV sporto istorija besidomintieji žino, kad tokia nostalgiška idilė ir tam tikros komandos aistringas palaikymas, perduodamas iš kartos į kartą, nėra retas dalykas, ypač vidurio ir pietų valstijose.

Atskirai galima kalbėti apie daugelio vaikų svajones įsitvirtinti profesionaliajame sporte bei kasdienės rutinos spąstus. Bet tradicija visai šeimai karštai sirgti už tam tikrą komandą gyva ne tik romanuose, bet ir tikrovėje.

Lietuvoje sporto palaikymo raida persmelkta visiems žinomų politinių

PAMĄSTYMAI SPORTO AISTRUOLIAI ATAKUOJAMI MILŽINIŠKU INFORMACIJOS SRAUTU. KLUBAI KONKURUOJA TARPUSAVYJE DĖL SIRGALIŲ LOJALUMO. SPORTO GERBĖJŲ LOJALUMO KELIAS APSUNKINAMAS, TODĖL ŠIANDIEN KAIP NIEKAD SUNKU IŠLAIKYTI PRISIRIŠIMĄ PRIE KOMANDOS. NEATRODO KEISTA, KAD DIDĖJANT INFORMACIJOS INTENSYVUMUI DALIAI VISUOMENĖS VIS SUNKIAU SUSIGAUDYTI, KĄ PASIRINKTI. aplinkybių, bet ir mes galime pasigirti tam tikromis sirgimo tradicijomis. Ir nors laiko požiūriu jos nėra tokios gilios, bet ne mažiau reikšmingos. Ko gero, absoliuti dauguma vidurinės ir ypač vyresnės kartos lietuvių galėtų vardyti epizodus, matytus per legendines Kauno „Žalgirio“ kovas. Nėra abejonių, kad nemenka dalis dabartinių „Žalgirio“ sirgalių simpatijas komandai perėmė būtent iš savo šeimos. Ne veltui kaip oficialus komandos atributas pasitelktas šūkis „Iš kartos į kartą“. O kaip yra nūdien? Ar tikrai lojalumas komandai ir jos palaikymas tebėra monolitiškas reiškinys?

Kaitos prielaidos Šiandien išplėtota atskira rinkodaros kryptis – komunikacija su sirgaliais. Komandos investuoja milžiniškas lėšas į reklamą ir klubo įvaizdį, siekdamos pritraukti naujų bei išlaikyti esamus sirgalius. Šiandien sportas yra verslas ir tai, ko gero, nieko nebestebina. Tačiau nepaisant to kolegos sociologai pastebi, kad aistruolių ryšys su komanda nėra toks stiprus.

Ryškėjanti sirgimo įpročių (ar bent jau aistruolių santykių su sportu) kaita išplaukia iš bendresnės socialinės kaitos.

Pavyzdžiui, šeštąjį, septintąjį ar net aštuntąjį dešimtmetį gyvenimo tempas buvo lėtesnis, žiniasklaida ne tokia komercializuota ir kur kas švaresnė nuo bulvarinių žinių, o sporto naujienos grįstos aktualiais įvykiais. Kitaip sakant, tuo metu sporto vaidmuo buvo ryškesnis ir svarbesnis, nes neturėjo didelės konkurencijos iš šalies. Sportas buvo ne tik atgaiva, bet ir viltis. Šiandien gyvenimas itin dinamiškas ir intensyvus. Didėjantys užduočių ir darbų krūviai gerokai pakoregavo sporto padėtį visuomenėje. Platus domėjimasis sportu beveik tapo papildomu darbu – juk tiek daug šaltinių reikia peržiūrėti ir tokį informacijos srautą patikrinti, siekiant gauti žinių apie

sportą! Norint kokybiškai realizuoti šį hobį vis sunkiau rasti laiko. Masinė žiniasklaida intensyvindama bulvaro, kaip sporto naujienų, eskalavimą vis labiau įkyri ir erzina. Sporto „sensacijos“ (neretai mažai ką bendra turinčios su sportu) pradeda dominuoti ir imti viršų, kėsindamosi nustelbti sporto grožį. Ir nors sportas vis dar tebėra užuovėja (laimei, niekas nepanaikins sportinės kovos reginio), jį lydinčios aplinkybės prideda papildomų emocijų. Galiausiai ne paskutinė vieta tenka ir ankstesniuose straipsniuose aprašytiems sporto vartotojiškumo ar pergalės kulto aspektams.

prisirišti prie komandos, o šiandien šio aspekto reikšmė ryški.

Sporto aistruoliai atakuojami milžinišku informacijos srautu. Klubai konkuruoja tarpusavyje dėl sirgalių lojalumo. Sporto gerbėjų lojalumo kelias apsunkinamas, todėl šiandien kaip niekad sunku išlaikyti prisirišimą prie komandos. Neatrodo keista, kad didėjant informacijos intensyvumui daliai visuomenės vis sunkiau susigaudyti, ką pasirinkti. Dalį aistruolių paveikia informacinės atakos, dėl to kinta ir jų simpatijos. Pastebima ir kita tendencija, kai dalis sirgalių, išlaikančių lojalumą komandai, siekia atsiriboti nuo

Tradicija visai šeimai karštai sirgti už tam tikrą komandą gyva ne tik romanuose, bet ir tikrovėje

Tikslinga ir atsitiktinė kaita Šiandien formuojasi naujas sirgalių ir sporto santykis. Spalvingame įvykių sūkuryje sportui vis sunkiau atlaikyti kasdienio gyvenimo ir kitų pramogų šaltinių konkurenciją. Neatrodo keista, kad ir komandų palaikymo įpročiai kinta. Tvirtas ir neginčijamas tapatinimasis su komanda šiandien dažnesnis romanuose ar nostalgiškuose sporto komentatorių prisiminimuose nei tikrovėje. Reikalas tas, kad įsipareigojimas ir tvirtas ryšys (ne vien tik sporte) nūdienos gyvenimo madų kontekste nebėra privalumas. Kai viskas lekia pašėlusiu greičiu, įsipareigoti ir laikytis įsikibus vienos pozicijos atrodo neracionalu, o kai kam tai net panašu į atsilikimą. Dar visai neseniai pergalės neturėjo tokio didžiulio efekto

informacinės manipuliacijos ir vis labiau izoliuojasi. Tokia laikysena gana pavojinga, nes izoliacija ir atsiribojimas nuo bendravimo su aplinkiniu pasauliu neretai perauga į radikalizmą. Santykis tarp protesto prieš išorinio pasaulio pavojus, radikalizmo ir agresyvumo pastebimas ne tik sporto, bet ir pilietiškumo srityje.

Taip jau yra, kad kintanti tikrovė sukuria vis naujų iššūkių ir sporto sirgaliams, ir sportui apskritai. Vienintelis guodžiantis dalykas – tai nuolatinis šio ryšio aptarimas ir puoselėjimas.

Kiekvienas kuria savo individualias strategijas, kurios jam teikia daugiausia džiaugsmo. Kaita neišvengiama, o didėjanti įvairovė tik žadina smalsumą ir atkaklumą išlaikyti asmeninį pasirinkimą.

OLIMPINĖ PANORAMA

31

LTOK ISTORIJA

TVIRTI ŽINGSNIAI LAISVĖS KELYJE

„DŽIAUGIUOSI ŠIANDIEN GIRDĖDAMAS GERIAUSIŲ MŪSŲ ŠALIES ATLETŲ INTERVIU – JIE NE TIK PUIKŪS SPORTININKAI, BET IR GERI ORATORIAI. PRISIMENU, SOVIETMEČIU RETAS GEBĖDAVO ĮDOMIAI IR LAISVAI REIKŠTI SAVO MINTIS. BET BŪČIAU NETEISUS, JEI OLIMPINIO SĄJŪDŽIO METUS PIEŠČIAU TIK ŠVIESIOMIS SPALVOMIS“, – SAKO ARTŪRAS POVILIŪNAS. Dr. Artūras Poviliūnas

Pranešimas skaitytas mokslinėje konferencijoje „Lietuvos olimpinio sąjūdžio 90-metis“

K

albant apie Lietuvos olimpinio sąjūdžio raidą 1988–2014 m., vienas pačių ryškiausių istorijos etapų – 1988-ieji.

Metai, kurie ženklina Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pradžią.

Nusivylimo jausmas negali trukti amžinai.

Jis arba nuslūgsta, arba pradeda taip slėgti, kad kantrybės taurė išsilieja per kraštus.

Apie tai labai vaizdžiai yra pasakęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo Tarybos narys, olimpinių žaidynių medalininkas Arvydas Juozaitis: „Joks didis žingsnis neįmanomas be garbės pajautos. Nei žmogus, nei tauta

sunkus ir ilgas LTOK pripažinimo etapas, paženklintas išskirtinėmis datomis.

1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai (Atkuriamajam Seimui) atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tuoj po kelių dienų (kovo 14 d.) Lietuvos sporto komiteto kolegija ir LTOK vykdomasis komitetas priėmė kreipimąsi į sporto organizacijas, sportininkus ir trenerius nedalyvauti SSRS rinktinėse bei SSRS čempionatuose, kaip kitos šalies varžybose, jeigu jie nėra atviri. Ir tai buvo padaryta. Nors tarptautinė Lietuvos sporto izoliacija truko ilgiau nei metus, Lietuvos sportininkai išlaikė garbės egzaminą. Kolaborantų tarp jų nebuvo!

Per tą laikotarpį LTOK vadovai kelis kartus

Vienas Lietuvos olimpinio sąjūdžio pradininkų A.Juozaitis

nepaliktų šioje žemėje gėrio pėdsakų, jeigu nebūtų garbės, vardan kurios vertėtų aukotis... Mes nebegalime tikėti, kad tik raudona spalva užlietas sportas yra vienintelis kelias į pasaulį. Kas juo žengė, turėjo pripažinti veidmainiavimo ir vergiškumo dvasią. Garbės šiame kelyje nėra. Ir dar baisiau: šiuo keliu eidami, mes niekada neišvysime savo trispalvės olimpiniuose pasaulio stadionuose. Mūsų kelias – tai garbės ir laisvės kelias. Į jį duris atvers Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.“ Tai atsitiko 1988 m. gruodžio 11 d., kai Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavime buvo atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Vėliau prasidėjo

32

OLIMPINĖ PANORAMA

buvome susitikę su Tarptautinio olimpinio komiteto vadovais, aiškinome mūsų siekius dalyvauti olimpinėse žaidynėse kaip atskira komanda. Mūsų ryžtas (kartu ir Latvijos bei Estijos olimpinių komitetų) galų gale neliko nepastebėtas. 1991 m. rugpjūčio 29 d. Tokijuje TOK prezidentas Juanas Antonio Samaranchas paskelbė, kad Baltijos šalys dalyvaus artimiausiose olimpinėse žaidynėse.

1991 m. rugsėjo 18 d. TOK vykdomojo komiteto posėdyje Berlyne buvo paskelbta, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos olimpinių komitetų teisės TOK yra atkurtos! Išsipildė pati drąsiausia ir gražiausia svajonė. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimas de facto įvyko anksčiau, nei Jungtinės Tautos

Niujorke pripažino Lietuvą. (Tai lėmė laiko skirtumas tarp Europos ir Amerikos žemynų).

LTOK de jure buvo pripažintas 1991 m. lapkričio 11 d. ir jau 1992 m. vasarį, po 64erių priverstinės pertraukos metų, Lietuvos sportininkai dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse Albervilyje, o liepą – vasaros žaidynėse Barselonoje.

Lietuvos sportininkai, grįžę į olimpinę šeimą, pradedant 1992 m. Barselonoje laimėtais Romo Ubarto aukso bei krepšininkų bronzos apdovanojimais ir baigiant Londono olimpinėmis žaidynėmis, iškovojo šešis aukso, penkis sidabro ir dešimt bronzos medalių.

Londono olimpinėse žaidynėse iškovoti penki medaliai (du aukso, vienas sidabro, du bronzos) ir neoficialioje šalių įskaitoje užimta 34 vieta. Dar dvylika sportininkų iškovojo prizines (4–8) vietas. Pridėję Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės (12 sportininkų) užimtą aštuntą vietą matome, kad net 34 Lietuvos atletai iš žaidynėse dalyvavusių 62 parsivežė arba medalius, arba prizininkų diplomus.

Puikiai rungtyniauja ir mūsų jaunieji sportininkai, iš Europos olimpinių festivalių, pasaulio jaunimo olimpinių žaidynių grįžtantys su medaliais. LTOK turi didelį autoritetą šalyje ir pasaulyje, o tarp Baltijos valstybių pagal vasaros olimpinių žaidynių rezultatus yra ryškus lyderis.

Be to, Lietuva pagal „Fair Play“ veiklą yra viena geriausių Europoje.

Dar Pierre‘as de Coubertinas suvokė ryšį tarp olimpinio sąjūdžio ir riteriškumo, kilnumo. Šiam darbui Lietuvoje skiriamas ypatingas dėmesys. „Valdžia be autoriteto – tėra tik valdžia. Ji neturi įtakos. O yra autoritetai be valdžios, kurie daro milžinišką įtaką visuomenei!“ (Viktorija Daujotytė). Tokie yra iškiliausi šalies pedagogai atletai – Tarptautinio „Fair Play“ komiteto laureatai Algirdas Šocikas, Povilas Karoblis, Danas Pozniakas, Birutė Kalėdienė, Vladas Vitkauskas, Darius Draudvila.

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto rengiami mokinių olimpiniai festivaliai, kaip ir kartu su šalies Švietimo ir mokslo ministerija bei Kūno kultūros ir sporto departamentu įgyvendinama mokinių olimpinio ugdymo programa, sulaukė tarptautinio dėmesio.

LTOK ISTORIJA Pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas R.Ubartas su savo treneriu V.Jaru

TIK BENDRAS, SUTELKTAS VISŲ LIETUVOS SPORTO ORGANIZACIJŲ DARBAS GALI DUOTI GERŲ REZULTATŲ. VILIUOSI, KAD VISI ORGANIZACINIAI KLAUSIMAI BUS IŠSPRĘSTI IR LIETUVA SĖKMINGAI PASIRENGS PATIEMS SVARBIAUSIEMS KITŲ METŲ TARPTAUTINIAMS STARTAMS BEI PAGRINDINIAM KETVERIŲ METŲ ĮVYKIUI – 2016 M. RIO DE ŽANEIRO OLIMPINĖMS ŽAIDYNĖMS!

Olimpiniam komitetui teko steigti verslo padalinius, kurie uždirbtų reikalingų lėšų.

Vienas pagrindinių pinigų šaltinių – olimpinės loterijos. Dar 1990 m. LTOK pirmasis atkurtoje Lietuvoje pradėjo organizuoti lietuviškas momentines loterijas. Plečiantis loterijų organizavimo veiklai, 1992 m. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas įkūrė ne pelno įmonę „Olifėja“.

Loterijų firma „Olifėja“, pasitelkusi garbingą olimpinį vardą, rado laisvą nišą verslo pasaulyje.

Mums pasisekė, kad turime puikius vadovus, radome patikimus partnerius iš JAV. Mes įgyvendinome milžinišką ir techniniu požiūriu sudėtingą projektą, sukūrėme kiekvieną Lietuvos Vienas Tarptautinės olimpinės chartijos miestelį ir didesnį kaimą apimantį kompiuterių išskirtinių teiginių skelbia: „Nacionaliniai tinklą. Ėmėme kurti sudėtingus televizijos olimpiniai komitetai turi saugoti savo autonomiją ir priešintis bet kokiam spaudimui, projektus, plėtėme prekybos tinklą ir 8 proc. nuo bilietų apyvartos galėjome skirti aktualiems įskaitant politinį, religinį bei ekonominį.“ olimpiniams uždaviniams spręsti (įstatymo Paliesiu tik ekonominį savarankiškumą. nustatyta tvarka).

Chartijoje gražiai ir teisingai pasakyta. Tačiau Dar vienas LTOK lėšų šaltinis – rėmėjai. tam, kad būtum bent sąlyginai ekonomiškai savarankiškas, vienas sudėtingiausių olimpinio Pridėkime TOK subsidijas – ir tai visas LTOK komiteto uždavinių – rasti pinigų olimpinėms biudžetas, skiriamas šalies sportininkų pasirengimui ir dalyvavimui olimpinėse programoms finansuoti. žaidynėse, olimpinio sporto veteranų globai, Šis uždavinys Lietuvos olimpiniam olimpinio švietimo ir kitoms programoms. komitetui daug sunkesnis nei senųjų Vakarų šalių, kuriose visa tai daroma iš rėmėjų pinigų Ir tai tik nedidelė dalis to, ką iki šiol pasiekė olimpinio sąjūdžio organizatoriai Lietuvoje. arba valstybės dotacijų. Gyvename nelabai Džiaugiuosi šiandien girdėdamas geriausių turtingoje visuomenėje, todėl iš rėmėjų pinigų galime finansuoti tik dalį olimpinių programų. mūsų šalies atletų interviu – jie ne tik puikūs

sportininkai, bet ir geri oratoriai. Prisimenu, sovietmečiu retas gebėdavo įdomiai ir laisvai reikšti savo mintis. Bet būčiau neteisus, jei olimpinio sąjūdžio metus pieščiau tik šviesiomis spalvomis.

Per tuos beveik 25-erius metus buvo visko.

Ir gražių pergalių, ir skaudžių pralaimėjimų, ir to, kas nepuošia mūsų sporto. Kai kurie mūsų atletai vartojo draudžiamų preparatų ir buvo diskvalifikuoti keleriems metams.

Penkiakovininkės Donatos Rimšaitės istorija nuskambėjo per visą sporto pasaulį. Matau ir kitokių neigiamų aspektų.

Pavyzdžiui, kai atletai pradeda galvoti apie savireklamą. Tarkime, ima dalyvauti įvairiuose pramoginiuose TV projektuose...

V.Daujotytė yra pasakiusi, kad „visos blogybės prasideda tuomet, kai mes matome, kad tas, kuris stovi už mus aukščiau, nėra toje vietoje, kurią mūsų sąmonė norėtų jam pripažinti. Jei mes galėtume gyventi taip, kad tas, kuris yra aukščiau už mus, būtų to vertas, daugybė problemų būtų išspręsta.“ Tik bendras, sutelktas visų Lietuvos sporto organizacijų darbas gali duoti gerų rezultatų. Viliuosi, kad visi organizaciniai klausimai bus išspręsti ir Lietuva sėkmingai pasirengs patiems svarbiausiems kitų metų tarptautiniams startams bei pagrindiniam ketverių metų įvykiui – 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms!

OLIMPINĖ PANORAMA

33

SENA NUOTRAUKA

1937 m. Europos čempionus Lietuvos krepšininkus priėmė Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Sėdi (iš kairės): J.Žukas, Lietuvos kamuolio žaidimų sąjungos pirmininkas A.Jurgelionis, švietimo ministras J.Tonkūnas, A.Smetona, F.Kriaučiūnas, Kūno kultūros rūmų direktorius A.Augustauskas, P.Talzūnas; stovi: S.Šačkus, Č.Daukša, L.Petrauskas, Z.Puzinauskas, L.Baltrūnas, A.Andrulis, L.Kepalas, P.Mažeika, E.Nikolskis

NEPAMIRŠTA PIRMOJI PERGALĖ „Tai padarė sprogusios bombos įspūdį“, – rašė to meto spauda, kai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė 1937-aisiais laimėjo antrąjį Europos čempionatą Rygoje.

Iki tol nelaimėjusi nė vienų tarpvalstybinių rungtynių, Lietuvos rinktinė nugalėjo Italiją (22:20), Estiją (20:15), Egiptą (21:7), pusfinalyje Lenkiją (32:25), o finale – vėl Italiją (24:23). Finalo rezultatas galėjo būti ir kitoks, nes tendencingas šveicarų teisėjas Marcelis Pfeuti pasibaigus rungtynių laikui nurodė italams dar mesti tris baudas, bet Emilio Giassetti jų neišnaudojo.

Lietuvos rinktinėje žaidė Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Talzūnas, Juozas Žukas, Leonas Baltrūnas, Zenonas Puzinauskas, Artūras Andrulis, Pranas Mažeika, Eugenijus Nikolskis, Stasys Šačkus, Česlovas Daukša, Leonas Petrauskas ir Leonas Kepalas. Geriausiu čempionato krepšininku buvo pripažintas P.Talzūnas, pelnęs 62 taškus. Latvių spauda, įvertindama žaidėjo išvaizdą, pavadino jį „grožio karalaičiu“.

Latviai, pirmojo čempionato laimėtojai, teužėmė šeštą vietą. Juos šokiravo iš anksto nuvertintų Lietuvos krepšininkų pergalė, todėl ieškojo bet kokio preteksto ją sumenkinti. Yra išlikęs Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus Juozo Urbšio „Pro memoria“ po pokalbio su Latvijos pasiuntiniu

34

OLIMPINĖ PANORAMA

1937 m. Europos čempionai (iš kairės): F.Kriaučiūnas, P.Talzūnas ir J.Žukas

LIETUVOS RINKTINĖS GRĮŽIMAS TRAUKINIU Į KAUNĄ VIRTO TRIUMFO KELIONE: KIEKVIENOJE STOTELĖJE, PRADEDANT JONIŠKIU, JIS BUVO STABDOMAS, KAD LAUKIANTIEJI GALĖTŲ PASVEIKINTI EUROPOS ČEMPIONUS, O KAUNE JUOS SUTIKO TŪKSTANČIAI ŽMONIŲ.

Ludvigu Seja, kuris reiškė pretenzijas dėl JAV gyvenančių krepšininkų F.Kriaučiūno, P.Talzūno ir J.Žuko teisės žaisti Lietuvos rinktinėje. J.Urbšys jam paaiškino, kad „pagal Lietuvos konstituciją ir iš viso pagal Lietuvos įstatimdavystę Amerikos lietuviai nenustoja Lietuvos pilietybės. Jei tie trys žaidėjai ir yra skaitomi Amerikos piliečiais, tai tas jiems dar neatima teisės turėti ir Lietuvos pilietybę.“ Lietuvos rinktinės grįžimas traukiniu į Kauną virto triumfo kelione: kiekvienoje stotelėje, pradedant Joniškiu, jis buvo stabdomas, kad laukiantieji galėtų pasveikinti Europos čempionus, o Kaune juos sutiko tūkstančiai žmonių. Rinktinės kapitonas F.Kriaučiūnas tada pasakė istorinę frazę: „Mes padarėme, ką galėjome ir ko jūs norėjote.“ Prieš metus Lietuvos krepšinio federacija gavo amerikiečio prof. Kevino Yonkers-Talzo elektroninį laišką. Profesorius P.Talzūno anūkas ieškojo išsamesnės medžiagos apie 1937 m. Europos krepšinio čempionatą.

Nusiunčiau jam savo parodų, skirtų Lietuvos krepšinio istorijai, stendų nuotraukas, susijusias su tuo čempionatu. Atsilygindamas jis atsiuntė glėbį seneliui priklausiusių nuotraukų, iš kurių dvi čia pateikiu.

Vytautas Gudelis