Olimpinė panorama 11

LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS

2014 lapkritis | NR. 11 (63)

OLIMPINĖ PANORAMA

KELIAS Į RIO: LIKO 600 DIENŲ

TURINYS

5 6 LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS

8

Nr. 11 (63), 2014 m.

VIRŠELYJE

SKAITYTOJAMS LTOK prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės mintys

6

KRONIKA LTOK įvykiai

OLIMPINIAI KANDIDATAI 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių kandidatų 2014–2015 m. sąrašas

Sunkiosios atletikos pasaulio čempionato prizininkas Aurimas Didžbalis

D.Gudzinevičiūtė apdovanojo regėjimo negalią turintį sportininką M.Dvylaitį ir jo trenerę B.Statkevičienę

14 12

IWF.net nuotr.

REDAKTORIUS Bronius Čekanauskas

14

AUTORIAI Marytė Marcinkevičiūtė Vytautas Gudelis Lina Daugėlaitė Dainius Genys Simonas Žemaitis Valdas Malinauskas Antanas Vaupšas

18

INTERVIU Skubių ir svarbių darbų daug

PLANAI Atsitiktinių praeivių olimpinių žaidynių imtynių turnyruose nebūna

PLAKATAS Naujas kalnų slidinėjimo istorijos puslapis

FOTOGRAFAS Alfredas Pliadis

MAKETUOTOJAS Artūras Gimžauskas

20

KALBOS REDAKTORĖ Inga Necelienė

ADRESAS Olimpiečių g. 15, LT-09200 Vilnius

RAŠYKITE komitetas@ltok.lt

INTERNETO SVETAINĖ www.ltok.lt

SPAUSDINA „Lietuvos ryto“ spaustuvė

TIRAŽAS

3000 egz.

ISSN 1648-6331 Online ISSN 2351-5899

23 24 26 28 30 31 32 34

Jei norite dalytis žurnalo medžiaga su savo skaitytojais, privalu pranešti, kad informacijos šaltinis – „Olimpinė panorama“

SUKAKTIS Tokijo olimpiečiai: prieš 50 metų ir dabar

OLIMPIEČIŲ ASOCIACIJA Sieks atgaivinti tarptautinius ryšius

OLIMPIETĖ Sezono pradžia – abipus Atlanto

20

ŽVILGSNIS Svetur – pasisemti patirties

POSŪKIS Maloni valdininko rutina

PAGARBA Rankinio tėvą pagerbė jaunimas

24

ATSISVEIKINANT Sudie Antanui Laukaičiui

PAMĄSTYMAI Meninis sporto vaizdavimas

SENA NUOTRAUKA Dvi pergalės Pabaltijo turnyruose

28 OLIMPINĖ PANORAMA

3

Alfredo Pliadžio nuotr.

SKAITYTOJAMS

DAINA GUDZINEVIČIŪTĖ LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO PREZIDENTĖ

Mieli skaitytojai, lapkričio mėnesį teko dalyvauti Pasaulio nacionalinių olimpinių komitetų (ANOC) XIX generalinėje asamblėjoje Bankoke ir Europos olimpinių komitetų 43-iojoje generalinėje asamblėjoje Baku. Šiuose renginiuose taip pat dalyvavo LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras ir LTOK užsienio ryšių direktorė Vaida Masalskytė.

ANOC generalinėje asamblėjoje naujai ketverių metų kadencijai prezidentu perrinktas šeichas Ahmadas Al-Fahadas Al-Sabahas iš Kuveito. Pirmuoju viceprezidentu irgi buvo perrinktas Europos olimpinių komitetų (EOK) vadovas Patrickas Hickey iš Airijos.

Asamblėjoje pranešimus skaitė TOK prezidentas Thomas Bachas, ANOC prezidentas A.Al-Fahadas Al-Sabahas, žemynų olimpinių organizacijų atstovai.

Buvo priimti įstatų pakeitimai – dabar jie atitiks šių dienų poreikius ir realijas, taip pat svarstyta daug aktualių klausimų, apdovanoti sėkmingiausiai pastarosiose vasaros ir žiemos olimpinėse žaidynėse Londone bei Sočyje pasirodę sportininkai, komandos, nacionaliniai olimpiniai komitetai. Pripažinta, kad Londono olimpinės žaidynės sėkmingiausiai susiklostė JAV olimpiniam komitetui, o geriausių komandų prizai atiteko Brazilijos moterų tinklinio ir Prancūzijos vyrų rankinio rinktinėms. Sočio žaidynėse sėkmingiausiu pripažintas Rusijos olimpinis komitetas, o kaip geriausios komandos įvertintos Kanados moterų ir vyrų ledo ritulio rinktinės. Šie ANOC apdovanojimai buvo teikiami pirmą kartą. Ateityje ceremonijos bus rengiamos kas dvejus metus po vasaros ir žiemos olimpinių žaidynių. Už viso gyvenimo nuopelnus olimpiniam sąjūdžiui aukščiausias ANOC apdovanojimas įteiktas TOK garbės prezidentui Jacques‘ui Rogge‘ui.

Baku daugiausia dėmesio buvo skirta kitąmet Azerbaidžano sostinėje vyksiančioms pirmosioms Europos žaidynėms. Per EOK generalinės asamblėjos atidarymą sveikinimo žodį tarė Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, kuris yra ir savo šalies NOK prezidentas. Na, o jo žmona, pirmoji šalies ponia Mehriban Alijeva, vadovauja Europos žaidynių organizaciniam komitetui. Šioje EOK generalinėje asamblėjoje dalyvavo TOK prezidentas T.Bachas, TOK garbės prezidentas J.Rogge‘as, EOK vadovas P.Hickey, kiti garbingi svečiai. Iš viso buvo per tris šimtus delegatų.

Visų nuomone, žaidynėms Baku bus pasirengta puikiai: varžybos vyks šiuolaikiškose sporto arenose, atletai gyvens specialiai pastatytame olimpiniame kaimelyje, o visi oficialūs asmenys ir svečiai – naujuose viešbučiuose.

Man tai buvo pirmoji generalinė asamblėja, kurioje dalyvavau jau kaip EOK vykdomojo komiteto narė. Beje, vienintelė šešiolikos vyrų kompanijoje. Bendrame posėdyje visiems olimpiniams komitetams pristatėme Lyčių lygybės sporte komisijos, kurios pirmininkė esu, nares ir 2014–2018 m. veiklos kryptis. Rodėme skaidres, trumpai apžvelgėme istoriškai reikšmingus moterų sporto ir lyčių lygybės siekimo momentus, pateikėme pavyzdžių, kur sėkmingai įgyvendinami projektai. Komisijos tikslas – kalbėti apie kylančias problemas ir ieškoti būdų joms išspręsti, skatinti ir skleisti gerąją patirtį, sukauptą nacionaliniuose olimpiniuose komitetuose. Komisija savo veikloje vadovausis TOK programa „Moterys ir sportas“. Pirmasis komisijos posėdis numatytas kitų metų sausio mėnesį Vilniuje.

Slaptu balsavimu buvo išrinkti miestai, 2019 m. rengsiantys Europos jaunimo žiemos ir vasaros olimpinius festivalius. Žiemos sporto šakų atstovai rinksis Turkijos mieste Erzurume, o vasaros – Minske. EOK įsteigtas lėktuvo katastrofoje žuvusio buvusio Lenkijos olimpinio komiteto prezidento Piotro Nurowskio prizas, skiriamas geriausiam jaunajam Europos metų sportininkui, buvo įteiktas plaukikui iš Italijos Simone‘i Sabbioni. Kaip žinoma, prieš tai dvejus metus iš eilės šiuo prizu ir pinigine premija buvo apdovanota mūsų Rūta Meilutytė.

Per generalinės asamblėjos šventinį vakarą P.Hickey aukščiausią EOK apdovanojimą – ordiną „Už nuopelnus“ įteikė T.Bachui, nes jis yra pirmasis TOK prezidentas, per savo, kaip sportininko, karjerą tapęs olimpiniu čempionu! Šiame žurnalo numeryje spausdinamas Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms rengiamų sportininkų – 2014–2015 m. sezono olimpinės rinktinės kandidatų – sąrašas. O iki „Rio 2016“ lieka beveik 600 dienų.

Sugrįžus iš šiltų kraštų norisi visus pasveikinti su sportiniu žiemos sezonu!

OLIMPINĖ PANORAMA

5

KRONIKA PERRINKTI ANOC VADOVAI

EOK GENERALINĖ ASAMBLĖJA BAKU Lapkričio 21–22 d. Baku vyko Europos olimpinių komitetų (EOK) 43-ioji generalinė asamblėja.

Jos darbe dalyvavo per 300 delegatų iš 49 Senojo žemyno šalių. Asamblėjos atidaryme sveikinimo žodį tarė Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, kuris yra ir savo šalies NOK prezidentas. EOK generalinėje asamblėjoje dalyvavo TOK prezidentas Thomas Bachas, TOK garbės prezidentas Jacques‘as Rogge‘as, kiti garbingi svečiai. Lietuvai atstovavo LTOK prezidentė, EOK vykdomojo komiteto narė Daina Gudzinevičiūtė, generalinis sekretorius Valentinas Paketūras, užsienio ryšių direktorė Vaida Masalskytė.

Daug dėmesio buvo skirta pirmosioms Europos sporto žaidynėms, kurios kitais metais vyks Baku. Per 6 tūkst. atletų rungtyniaus dvidešimties sporto šakų varžybose. Žaidynės tęsis septyniolika dienų. Šių žaidynių organizaciniam komitetui vadovauja šalies pirmoji ponia Mehriban Alijeva. Ir TOK prezidentas T.Bachas, ir EOK prezidentas Patrickas Hickey savo

EOK prezidiumas

pasisakymuose pareiškė neabejojantys, kad Baku sėkmingai surengs žaidynes.

Prieš generalinę asamblėją vyko EOK vykdomojo komiteto posėdis, kuriame P.Hickey pristatė ir pasveikino neseniai VK nare išrinktą LTOK prezidentę D.Gudzinevičiūtę, kuri taip pat yra šios organizacijos Lyčių lygybės sporte komisijos pirmininkė.

Lapkričio 22 d. LTOK prezidentė pateikė Lyčių lygybės sporte komisijos 2014–2018 m. veiklos gaires: trumpai apžvelgė istoriškai reikšmingus moterų sporto ir lyčių lygybės siekimo momentus, šios problemos aktualumą pagrindė žinomų mokslininkų tyrimais, pateikė pavyzdžių, kur sėkmingai įgyvendinami projektai. Pasak D.Gudzinevičiūtės, šios komisijos pagrindinis tikslas – kalbėti apie kylančias problemas ir ieškoti būdų joms išspręsti, skatinti ir skleisti gerąją patirtį, jau dabar sukauptą nacionaliniuose olimpiniuose komitetuose. Ir, žinoma, mėgautis pasiektais gerais rezultatais. Pirmasis šios komisijos posėdis kitų metų sausį vyks Vilniuje.

Lapkričio 6–9 d. Bankoke vyko Pasaulio nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos (ANOC) XIX generalinė asamblėja. Ketverių metų kadencijai jos prezidentu perrinktas šeichas Ahmadas Al-Fahadas Al-Sabahas iš Kuveito.

Pirmuoju viceprezidentu irgi perrinktas Europos olimpinių komitetų (EOK) vadovas Patrickas Hickey iš Airijos. Į generalinę asamblėją atvyko 204 nacionalinių olimpinių komitetų atstovai, per tūkstantį delegatų. Jos darbe dalyvavo LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, generalinis sekretorius Valentinas Paketūras, užsienio ryšių direktorė Vaida Masalskytė.

Asamblėjoje pranešimus skaitė TOK prezidentas Thomas Bachas, ANOC prezidentas A.Al-Fahadas Al-Sabahas, žemynų olimpinių organizacijų atstovai.

Priimti įstatų pakeitimai, dabar jie atitiks šių dienų poreikius ir realijas. Svarstyta daug aktualių klausimų: pradedant Olimpinio solidarumo projektais ir baigiant informacija, kaip kovojama su Ebolos virusu.

PATVIRTINTI KANDIDATŲ SĄRAŠAI Spalio 27 d. vyko LTOK vykdomojo komiteto posėdis. LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė informavo apie Pasaulio nacionalinių olimpinių komitetų generalinę asamblėją Bankoke ir Europos olimpinių komitetų generalinę asamblėją Baku.

Nutarta 2015 m. sausio 23 d. Vilniuje, viešbučio „Best Western Vilnius“ konferencijų centre, sušaukti LTOK generalinės asamblėjos eilinę sesiją.

Vykdomasis komitetas patvirtino LTOK ekspertų komisiją Lietuvos tautinio olimpinio komiteto įstatų naujos redakcijos projektui parengti. Komisijos pirmininkė – LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė.

Lietuvos olimpinio sporto centro direktorius, „Rio 2016“ ekspertų komisijos pirmininkas Linas Tubelis pateikė informaciją apie Lietuvos sportininkų rengimą Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms, supažindino su 2014 m. olimpinės rinktinės kandidatų pasiektais rezultatais: pasaulio ir Europos čempionatuose iškovoti du aukso, vienas sidabro ir aštuoni bronzos medaliai.

Buvo patvirtintas Lietuvos sportininkų, rengiamų Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms, 2014– 2015 m. sezono kandidatų sąrašas. Jame su

6

OLIMPINĖ PANORAMA

moterų ir vyrų krepšinio bei regbio rinktinėmis yra 148 sportininkai, atstovaujantys 20 sporto šakų. Patvirtintas ir olimpinės pamainos sąrašas: jame 84 sportininkai, atstovaujantys 14 sporto šakų. Sąrašus pristatė LTOK olimpinio sporto direktoriaus pavaduotojas, „Rio 2016“ ekspertų komisijos narys Einius Petkus.

Kaip vykdomas LTOK pirmojo–trečiojo ketvirčių biudžetas, supažindino LTOK iždininkas Rimgaudas Balaiša. Informaciją apie Lietuvos olimpinio fondo 2014 m. biudžeto pirmojo–trečiojo ketvirčių vykdymą pateikė šio fondo direktorius Vitalijus Vasiliauskas.

Kalbėdamas apie abu biudžetus LTOK viceprezidentas Romualdas Bakutis informavo, kad išvakarėse šiuos finansinius klausimus svarstė LTOK finansų ir ekonomikos komisija.

LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras pristatė LTOK 2015 m. veiklos plano projektą. Jis taip pat informavo, kad 2014 m. geriausių Lietuvos sportininkų pagerbimas ir apdovanojimas vyks 2015 m. sausio 19 d. sostinės Kongresų rūmuose.

Posėdyje taip pat dalyvavo KKSD gen. direktorius Edis Urbanavičius ir premjero patarėjas Vytautas Janušaitis.

Šeichas A.Al-Fahadas Al-Sabahas ir P.Hickey

APDOVANOTI GERIAUSI NEĮGALIEJI SPORTININKAI Lapkričio 25 d. KKSD patalpose buvo apdovanoti geriausi šių metų Lietuvos neįgalieji sportininkai ir jų treneriai, krepšinio vežimėliuose rinktinė, kuri tarp neįgaliųjų komandų padarė didžiausią pažangą. Iškilmėse dalyvavo, sveikinimo žodžius tarė ir apdovanojimus geriausiems įteikė ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, generalinis sekretorius Valentinas Paketūras, KKSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytautas Vainys ir kiti. Ministras pirmininkas sakė, kad Vyriausybė stengiasi neįgaliesiems sudaryti kuo geresnes sąlygas ne tik sportuoti, bet ir visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Parolimpinio komiteto prezidentas Vytautas Kvietkauskas už gerus darbus ir paramą neįgaliųjų sportui įteikė medalius gydytojai reabitologei Jūratei Kesienei, D.Gudzinevičiūtei bei verslininkui Audriui Leleikai.

KILNUS ELGESYS

LTOK PREZIDENTĖ APLANKĖ VALDĄ ADAMKŲ Lapkričio 26 d. LTOK prezidentė pasveikino Valdą Adamkų su praėjusiu gimtadieniu, kurį jis lapkričio 3 d. paminėjo su draugais Čikagoje, įteikė jam gėlių ir dovaną iš Nandzinge vykusių antrųjų pasaulio jaunimo olimpinių žaidynių, kurios Lietuvos jaunimui buvo ypač sėkmingos.

Jųdviejų pokalbis truko gerą valandą.

Prezidentas domėjosi, kaip sekasi dirbti Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, kaip rengiamasi Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms. Jis ypač apsidžiaugė išgirdęs žinią, kad nenutrūko anksčiau ponios Almos Adamkienės globojamas labdaros ir paramos karavanas – darbą su „CocaCola“ toliau tęs Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Gruodžio viduryje karavanas, kaip

ir praėjusiais metais, vėl keliaus po Lietuvą. Iš džiaugsmo prezidentas net suplojo rankomis ir ištarė „valio!“.

APTARTAS PROGRAMOS „RIO 2016“ ĮGYVENDINIMAS Lapkričio 25 d. Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete vyko LTOK vasaros olimpinių sporto šakų komisijos posėdis, kuriam pirmininkavo LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras.

Lietuvos olimpinio sporto centro direktorius, programos „Rio 2016“ ekspertų komisijos vadovas Linas Tubelis informavo, kaip sekėsi įgyvendinti Lietuvos sportininkų rengimo Rio de Žaneiro žaidynėms planą 2014 m. antrąjį pusmetį.

Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Špokas apžvelgė Lietuvos vyrų ir moterų rinktinių pasirodymus 2014-aisiais, kalbėjo apie galimybes iškovoti olimpinius kelialapius.

Dar kartą buvo aptartas Lietuvos sportininkų, rengiamų Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms, 2014–2015 m. sezono kandidatų sąrašas. Su juo supažindino LTOK olimpinio sporto direktoriaus pavaduotojas, „Rio 2016“ ekspertų komisijos narys Einius Petkus.

JUNGTINIŲ TAUTŲ REZOLIUCIJA Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) priėmė rezoliuciją, skelbiančią, kad JTO remia sporto nepriklausomybę ir autonomiją bei pripažįsta Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK) aukščiausia organizacija, atsakinga už olimpinio judėjimo ir juo siekiamų idealų plėtrą visame pasaulyje. Pasak TOK prezidento Thomo Bacho, taip JTO aiškiai pareiškia, kad sportas negali priklausyti nuo politikos, o politikai negali išnaudoti sporto renginių politinėms idėjoms skleisti.

Rezoliucijoje pabrėžiama, kad sportas – tai būdas skatinti švietimą, sveikatos apsaugą, plėtrą visame pasaulyje, o TOK ir olimpiniam judėjimui tenka ypatinga reikšmė siekiant šių tikslų.

Taip pat dokumente tvirtinama, kad svarbiausi tarptautiniai sporto renginiai turi būti organizuojami nepamirštant taikos, abipusio supratimo, draugystės, tolerancijos ir pasipriešinimo diskriminacijai dvasios, o vienijanti ir taikanti tokių renginių prigimtis turi būti gerbiama. Be to, rezoliucijoje teigiama, kad bet kokia diskriminacijos forma nesuderinama su olimpiniu judėjimu.

TOK teigimu, toks tekstas aiškiai pasako, kad bet kokiame sporto renginyje turėtų dalyvauti kuo daugiau skirtingų valstybių, o atskirų šalių ar politikų siekiai boikotuoti sporto renginius dėl politinių priežasčių yra nesuderinami su JTO prašymu gerbti sporto vertybes.

Pasak LTOK prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės, rezoliucija pirmą kartą aukščiausiu lygiu aiškiai įvardija sporto ir TOK autonomiją bei akcentuoja sporto svarbą siekiant darnaus visuomenės vystymosi. „Rezoliucija padės tiek Tarptautiniam olimpiniam komitetui, tiek nacionaliniams komitetams išlaikyti sporto neutralumą.

Labai svarbu, kad dokumente įtvirtinti principai būtų taikomi ir vykstant kasdieniam sporto bei politikos institucijų ir organizacijų bendradarbiavimui“, – sakė D.Gudzinevičiūtė.

Rezoliuciją vienbalsiai priėmė 69-oji JTO generalinė asamblėja.

KVIETIMAS ŽMONĖMS RŪPINTIS SAVO SVEIKATA

ĮTEIKTI LTOK APDOVANOJIMAI Lapkričio 27 d. LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė apdovanojo neseniai jubiliejines sukaktis minėjusius olimpiniam judėjimui nusipelniusius žmones. LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“ 85-mečio proga įteiktas LTOK garbės nariui, ilgamečiam LTOK garbės teismo pirmininkui, LTOK atkūrimo 1988 m. darbo grupės nariui Kazimierui Motiekai.

Olimpiniais žiedais apdovanotas 60-metį minėjęs Lietuvos nusipelnęs treneris, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyr. treneris Jonas Kazlauskas. Olimpinė žvaigždė taip pat 60-mečio proga buvo įteikta Lietuvos

kolekcininkų asociacijos generaliniam sekretoriui Rimantui Džiautui.

LTOK medaliu „Už nuopelnus olimpizmui“ 70-mečio proga apdovanotas sambo imtynių treneris Mildukas Albinas Eigminas, 65-mečio proga – olimpietis, Europos čempionas, nusipelnęs lengvosios atletikos treneris Kęstutis Šapka ir LTOK narys, Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centro direktorius Jonas Žižliauskas, 60-mečio – aktyvus kalnų slidinėjimo sporto propaguotojas Tauras Milašius.

NUOTRAUKA. Po apdovanojimo (iš kairės): J.Kazlauskas, J.Žižliauskas, R.Džiautas, K.Motieka, D.Gudzinevičiūtė, T.Milašius, M.A.Eigminas, K.Šapka

Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas užmezgė partnerystę ir nuo šiol bendradarbiaus organizuodami socialines akcijas, kuriomis žmonės bus skatinami rūpintis savo ir artimųjų sveikata, skirti daugiau dėmesio ligų prevencijai ir taip siekti užkirsti kelią grėsmingoms ligoms bei nelikti abejingiems sveikai gyvensenai.

Siekiant užtikrinti, kad tokie kvietimai būtų labiau girdimi, kai kada į bendras šių institucijų socialines iniciatyvas bus pasitelkiami Lietuvoje žinomi sportininkai, kurie taps ypatingųjų žinių ambasadoriais.

Visuomenėje žinomi ir savo pergalėmis mūsų šalį garsinantys sportininkai yra tie žmonės, kuriuos girdi ir mato visa Lietuva, todėl jų lūpomis ištartas kvietimas nelikti abejingiems brangiausiam turtui – sveikatai bus kur kas efektyvesnis nei įprasta socialinė reklama.

OLIMPINĖ PANORAMA

7

2016 M. RIO DE ŽANEIRO OLIMPINĖMS ŽAIDYNĖM

8

OLIMPINĖ PANORAMA

MS RENGIAMŲ SPORTININKŲ – OLIMPINĖS RINKTINĖS KANDIDATŲ – 2014–2015 M. SEZONO SĄRAŠAS

OLIMPINĖ PANORAMA

9

2016 M. RIO DE ŽANEIRO OLIMPINĖMS ŽAIDYNĖM

10

OLIMPINĖ PANORAMA

MS RENGIAMŲ SPORTININKŲ – OLIMPINĖS RINKTINĖS KANDIDATŲ – 2014–2015 M. SEZONO SĄRAŠAS

OLIMPINĖ PANORAMA

11

INTERVIU

Alfredo Pliadžio nuotr.

E.Urbanavičius džiaugiasi sėkminga darbo KKSD pradžia

SKUBIŲ IR SVARBIŲ DARBŲ DAUG „ŠALIES KŪNO KULTŪROS IR SPORTO FINANSAVIMO SISTEMOS TRŪKUMŲ PAŠALINIMAS – VIENAS SVARBIAUSIŲ MŪSŲ PRIORITETŲ“, – TEIGIA KŪNO KULTŪROS IR SPORTO DEPARTAMENTO GENERALINIS DIREKTORIUS EDIS URBANAVIČIUS. Simonas Žemaitis

K

kurių dalininkai esame. Bet čia sudėtingiau, nes vieni nuspręsti negalime. Išaiškėjo, kad kai kuriose įstaigose, kurių dalininkai esame, neturime jokios sprendimo teisės.

Kyla tam tikrų aistrų ir dėl aerodromų turto, kurio priežiūra yra atitekusi departamentui.

Manau, kad ne mūsų prigimtinė funkcija Departamentui vadovaujate daugiau nei valdyti kažkokį valstybės turtą. KKSD šimtą dienų. Kaip jaučiatės šalies sporto atsakingas už sporto politikos, Seimo ir vadovo kėdėje? Ar esate patenkintas tuo, Vyriausybės strategijų įgyvendinimą, Sporto ką pavyko nuveikti?

Jaučiuosi gerai, jokio diskomforto nėra. Pavyko įstatymo tobulinimą ir panašiai. Aš linkęs, kad būtų atsisakyta tų funkcijų, kurios surengti daug svarbių susitikimų su sporto nelabai dera su prigimtine mūsų veikla. visuomene – nuo federacijų iki savivaldybių sporto padalinių. Išsigryninome svarbiausias problemas. Apskritai pirmaisiais savo darbo Siekiate glaudžiau bendradarbiauti su mėnesiais esu patenkintas. Padariau praktiškai sporto visuomene. Ar patenkintas šiuo viską, ką buvau užsibrėžęs. Buvo malonu procesu? keletą kartų išgirsti gerų žodžių iš premjero.

Priėmiau visus, kurie tik norėjo. Tikrai Tai įkvepia. Tad pradžia gal ir nebloga. visi sužinojo, kokios yra mūsų pozicijos.

Aptarėme įvairias problemas, tačiau ne visas Kas naujajame darbe labiausiai nustebino? įmanoma išspręsti greitai. Kai kurių sporto organizacijų atstovų nuomonės prasilenkia su Nesitikėjau, kad turime tiek įvairiausios galiojančiais įstatymais. Raginame federacijas veiklos, kuri galbūt ne visai tiesiogiai eiti į savivaldybes, o šioms būti atviresnėms susijusi su KKSD funkcijomis. Šiuo metu yra devynios departamentui pavaldžios įstaigos. federacijoms. Mes ir patys privalome būti atviresni toms struktūroms, visi turime dirbti Dėl dalies jų egzistavimo jau diskutavome kartu. Raginame federacijas artėti ir prie Vidaus reikalų ministerijoje. Kol kas tvirtai sutarėme tik dėl vienos įstaigos panaikinimo. tokių organizacijų, kaip „Sportas visiems“.

Manau, tikslinga ne tik rūpintis savo aukšto Dar yra daug klaustukų dėl kitų įstaigų, ūno kultūros ir sporto departamentui nuo šių metų liepos 16 d. vadovauja 44-erių metų E.Urbanavičius. Buvęs rankininkas šalies sporto vadovo poste pakeitė Klemensą Rimšelį.

12

OLIMPINĖ PANORAMA

meistriškumo atletais, bet ir įtraukti į sportą paprasčiausiai norinčius judėti. Džiaugiuosi, kad sporto visuomenė aktyviai dalyvavo tuose susitikimuose. Tai reiškia, kad to reikėjo.

Pirminiai santykiai yra geri. Tai labiausiai džiuginantis dalykas. Ar ir toliau taip bus, priklausys ir nuo mūsų darbų.

Su sporto federacijomis susitiksime kartą, o su savivaldybių sporto padalinių vadovais – du kartus per metus. Gana aktyviai dalijamės nuomonėmis su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu ir Lietuvos sporto federacijų sąjunga.

Ne visada mūsų požiūriai sutampa, bet kalbamės, neignoruojame vieni kitų.

Ar apie šalies sporto vadovo darbą jau kalbėjotės su savo pirmtaku K.Rimšeliu?

Ne, dar neteko, bet vis tikiuosi. Apie daugelį dalykų jau turiu susidaręs nuomonę, todėl būtų įdomu išgirsti ir jo vertinimus. Gal dabar ir yra geriausias laikas susitikti, manau, savotiškas posto perdavimas būtų sveikas dalykas. Aš tikrai tikiuosi, kad iki naujųjų metų mes pasimatysime ir draugiškai pasikalbėsime. Žinoma, kai kurie darbai, pradėti jam vadovaujant, tikrai turės tęstinumą – daryti revoliucijų niekas nesiruošia. Daugiau galvoju ne apie tai, ką reikėtų keisti, o ką galėtume tobulinti.

Kokias matote didžiausias problemas ir kokie pagrindiniai uždaviniai laukia? Šalies kūno kultūros ir sporto finansavimo sistemos trūkumų pašalinimas – vienas svarbiausių mūsų prioritetų. Finansuodami šalies sporto federacijas, jų plėtrą per Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą pažeidžiame jo įstatymą, nes fondas buvo įkurtas projektams finansuoti. Federacijoms finansuoti reikėtų sudaryti atskirą sporto biudžetą. Dabar iš beveik 20 mln. Lt, esančių fonde, šiek tiek daugiau nei pusė atitenka federacijoms. Taip diskriminuojami fizinio judėjimo projektų vykdytojai. Jie gauna labai mažai lėšų ir negali normaliai įgyvendinti projektų. Tą reikia garsiai pasakyti. Dar viena bėda – neaiškūs federacijų finansavimo principai. Kadangi fondo prigimtis nėra šios srities finansavimas, viskas atsiduria po paslapties šydu ir daugelis mano, kad kažkas kažką ne taip suskaičiavo.

Dabar mūsų tikslas – per kitus metus patobulinti sporto finansavimo mechanizmą ir siekti, kad nuo 2016-ųjų atsirastų sporto biudžetas. Žinoma, jei tai įvyktų, reikėtų peržiūrėti fondo įstatymą – iš naujo nustatyti projektų finansavimo kriterijus. Dabar tos ekspertų išvados tėra rekomendacinio pobūdžio ir ne visada į jas atsižvelgiama. Kuo aiškesnės būtų sąlygos, tuo fondo tarybos nariams liktų mažiau manipuliacijų.

Pasigendu aktyvesnio visų sporto organizacijų bendradarbiavimo. Siekiant įgyvendinti KKSD iškeltus uždavinius, visos sporto struktūros, valdančios valstybės pinigus, turi veikti kartu. Viena svarbiausių struktūrų – savivalda, valdanti maždaug pusę sporto biudžeto. Dėl to savivaldybės neturėtų veikti vien sau, kaip joms patogu, o glaudžiau bendradarbiauti su federacijomis.

Manau, čia turi atsirasti sutartiniai santykiai, kurie aiškiai apibrėžtų bendradarbiavimo kryptis. Iš savivaldybių negali tik reikalauti, turi kažką ir pasiūlyti.

Kitas svarbus dalykas – federacijų savarankiškumas. Fondo tarybos sprendimu, kitais metais bus finansuojami tik tie sporto šakos plėtros projektai, kuriuos pateikė federacijos, o ne klubai, asocijuotos struktūros.

Norime sutelkti lėšas į federacijas, kad jos būtų visiškai atsakingos už savo šakos plėtrą šalyje. Dažnai federacijų vadovai mato tik savo nacionalines rinktines ir daugiau nieko.

Dar vienas svarbus reikalas – sporto medicinos centrai. Yra siūlymų juos integruoti į bendrą sveikatos sistemą, bet tai, mano nuomone, visai sugriautų sportą. Tai būtų tragedija. Siekiame, kad sporto medikams būtų suteiktos kategorijos, padidėtų jų

atlyginimai. Manau, sporto medicinos centrai turėtų būti integruoti į Valstybinę ligonių kasą, kad į juos ateitų ir tie sportininkai, kurie nepatenka į aukšto meistriškumo atletų gretas. Būtinas ir bendradarbiavimas su klinikomis, turinčiomis aukšto lygio specialistų bei aparatūrą.

Daug dėmesio norime skirti tarpinstituciniam koordinavimui. Būdami Vyriausybės įstaiga, šioje srityje turime tapti lyderiais. Norėtume rūpintis įvairių – nuo fizinio aktyvumo iki infrastruktūros projektų koordinavimu. Mūsų siekis – ne perimti lėšas, bet atlikti kuratoriaus, konsultanto vaidmenį.

Matome daug problemų ir švietimo sistemoje. Džiugu, kad atsiranda ryšys su

„RAGINAME FEDERACIJAS ARTĖTI IR PRIE TOKIŲ ORGANIZACIJŲ, KAIP „SPORTAS VISIEMS“. MANAU, TIKSLINGA NE TIK RŪPINTIS SAVO AUKŠTO MEISTRIŠKUMO ATLETAIS, BET IR ĮTRAUKTI Į SPORTĄ PAPRASČIAUSIAI NORINČIUS JUDĖTI.“ Švietimo ir mokslo ministerija. Artėjame vieni prie kitų. Tikiuosi, po kiek laiko bus ir rezultatų.

Dar vienas svarbus darbas – statistikos kaupimas sporto sektoriaus indėliui į Lietuvos ekonomiką nustatyti. Šis procesas vyksta, bet yra chaotiškas. Abejojama dėl šiuo metu Sporto informacijos centre kaupiamos statistikos patikimumo. Apie tai dar diskutuosime.

Nuo 2015 m. įsigalioja nauja KKSD nustatyta sporto federacijų pripažinimo tvarka. Kiek sporto šakų pretenduos į valstybės biudžeto lėšas?

Dabar sunku pasakyti. Nežinau, kaip federacijoms pavyks išspręsti savo klausimus.

Didžiausia bėda ta, kad biudžetinės įstaigos būna federacijų narės. Tos įstaigos, tapdamos federacijos subjektais, pažeidžia įstatymus.

Mes reikalaujame, kad santykiai būtų grįsti sutartimis. Jei federacijos nesugebės to susitvarkyti, jų pripažinimas pakibs ore. Kai kurios federacijos eina lengvesniu keliu ir nenori dirbti taip, kaip reikėtų. Ateityje federacijų pripažinimo kriterijai gali tapti griežtesni. Turime skatinti federacijas stiprėti.

Labai norime, kad į jas ateitų daugiau žmonių, išmanančių verslo santykius.

Reikia sukurti tinkamą sportininkų rengimo sistemą, mokėti juos pateikti, nuvežti į varžybas ir iš to uždirbti. Federacijos privalo to

išmokti. Mes turime joms duoti įrankių ir po to sugebėti iš jų pareikalauti.

FIBA nuotr.

INTERVIU

Pastaraisiais metais Lietuvoje pastatyta nemažai sporto objektų. Kaip vertinate bendrą sporto infrastruktūros būklę šalyje?

Pastebėjau, kad sporto objektai statomi šiek tiek inertiškai: jei vieni įsirengė stadioną, areną ir baseiną, tai ir kitiems to reikia. Nesakau, kad tai blogai, bet nereiškia, jog kiekviename rajone turi atsirasti po analogišką objektą. Čia reikėtų laikytis regioninio principo.

Būtina išmokti skaičiuoti ekonominę naudą, o dabar karaliauja ambicijos. Nėra nė vienos savivaldybės, kuri nedotuotų šių savo objektų.

Mano siūlymas – nukreipti investicijas į mokyklų sporto aikščių ir sporto salių renovaciją, nes dideliems sporto objektams išlaikyti reikia daug lėšų ir jie sunkiai prieinami vaikams, į juos dažniausiai įsileidžiami tik komercinio pobūdžio renginiai. Manyčiau, laikas pradėti reikalauti skaičių. Turi būti atliktos tam tikros studijos, kurios parodytų objektų naudojimo efektyvumą. Sporto objektų plėtra vyksta neblogai, bet nereikia statyti pagal vieną kurpalį.

Ar tikite, kad 2016-aisiais pagaliau turėsime nacionalinį stadioną?

Jei bus skirta lėšų, tai tikrai realu. Manau, šiemet viską sužinosime. Veiksmų ėmėsi Vyriausybė, nes Vilniaus savivaldybė neįstengė savarankiškai plėtoti šio objekto. Faktas, kad jo reikia. Tai valstybės prioritetas.

Be rankinio, kokių dar sporto šakų varžybos jums įdomiausios?

Pats lankiau krepšinio treniruotes, vėliau pasirinkau rankinį, bet mėgau ir futbolą, tinklinį, tenisą. Man patinka visas sportas, tik galbūt arčiau širdies dinamiškesnių sporto šakų varžybos. Nemažai metų aktyviai domėjausi „Formule-1“, žavėjausi brazilų lenktynininko Ayrtono Sennos sugebėjimais. Iš žiemos sporto šakų man numeris vienas – ledo ritulys. Džiugu, kad ši sporto šaka Lietuvoje įgauna pagreitį. Gal dar tinklinis atsigaus.

Nelengva mūsų šalyje plėtoti rankinį, futbolą, bet galime pasigirti krepšiniu. Žinoma, būtų gerai, kad Lietuvoje, kaip Balkanų šalyse, gyvuotų bent kelios stiprios komandinių žaidimų sporto šakos. Kažkada tokių turėjome, bet numarinome. Sakyti, kad tai įvyko dėl krepšinio, neteisinga.

Paprasčiausiai kiti laiku nepasuko teisinga kryptimi. Nereikėtų būti nusistačiusiems prieš krepšinį, verčiau jau siekti pasivyti jį.

Konkurencija turi būti sveika.

OLIMPINĖ PANORAMA

13

PLANAI

ATSITIKTINIŲ PRAEIVIŲ NEBŪNA KITĄMET IMTYNININKŲ LAUKIA PIRMIEJI SVARBŪS STARTAI KOVOJE DĖL KELIALAPIŲ Į RIO DE ŽANEIRO OLIMPINES ŽAIDYNES. KO TIKISI LIETUVOS ATLETAI? Valdas Malinauskas

P

o Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo olimpinėse žaidynėse startavo devyni mūsų šalies imtynininkai: Remigijus Šukevičius (57 kg), Ruslanas Vartanovas (52 kg), Ričardas Pauliukonis, Mindaugas Ežerskis, Mindaugas Mizgaitis, Svajūnas Adomaitis, Valdemaras Venckaitis, Aleksandras Kazakevičius ir Edgaras Venckaitis. Beje, M.Ežerskis yra savotiškas ilgaamžiškumo pavyzdys – šiuo metu šalies rinktinės vyriausiuoju treneriu dirbantis atletas dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse: Sidnėjuje, Atėnuose ir Pekine.

Svariausios pergalės – 2008 m.

M.Mizgaičio ir 2012 m. A.Kazakevičiaus iškovoti olimpiniai bronzos medaliai. Dar trys imtynininkai pateko į olimpinius dešimtukus: R.Pauliukonis (1996 m. – 9 vieta), E.Venckaitis (2012 m. – 7 vieta) ir dusyk iki pjedestalo papėdės nukeliavęs M.Ežerskis (2000 m. – 8 vieta, 2008 m. – 7 vieta).

Poolimpiniai metai buvo sėkmingi mūsų šalies imtynininkams. Pernai ir šiemet įvairių amžiaus grupių pasaulio ir Europos čempionatų medalių iškovojo „klasikai“ Mantas Knystautas, Kristupas Šleiva, Paulius Galkinas ir Romas Fridrikas. Vis tvirčiau tarp elitinių jaunųjų imtynininkių jaučiasi jau du medalius laimėjusi Danutė Domikaitytė, o Laurynas Damidavičius, tikėkimės, ilgam sudrumstė ramybę šalies laisvųjų imtynių padangėje. Vis dėlto skambiausias akordas šiemet nuskambėjo Taškente, kuriame Edgaras Venckaitis pasekė savo vyresniojo brolio Valdemaro pėdomis ir pasidabino pasaulio čempionato bronza.

Džiaugdamiesi iškovotais medaliais nepamirštame žiūrėti į ateitį. Kitąmet laukia pirmieji svarbiausi startai kovose dėl Rio de Žaneiro olimpinių kelialapių, todėl pats laikas pasvarstyti, kurie imtynininkai galėtų tapti olimpiečiais.

Keturios galimybės Po sėkmingų imtynininkų startų Londone netrukus vėl teks kovoti dėl vietos po saule.

Svajonei įgyvendinti atletai turės keturias progas. 2015 m. rudenį pasaulio linksmybių ir pramogų sostinėje Las Vegase vyksiančiose planetos pirmenybėse sportininkai kibs į

14

OLIMPINĖ PANORAMA

Svariausia šio sezono pergalė – E.Venckaičio iškovota pasaulio čempionato bronza

atlapus, o patekusieji tarp šešių pajėgiausių užsitikrins ramų miegą iki pat Rio olimpinės fiestos. Tokių laimės kūdikių bus 108.

Tenka pripažinti, kad Tarptautinis olimpinis komitetas kartu su Tarptautine imtynių federacija sugebėjo suplanuoti intriguojamą imtynių renginių maratoną. Tik įveikus kelių pakopų atrankos sistemą paaiškės laimingieji, kovosiantys dėl 18 medalių komplektų – 344 graikų-romėnų, moterų ir laisvųjų imtynių atstovai. „Atranką į olimpines žaidynes prisimenu kaip baisų sapną su pragaro motyvais, – prisipažįsta treneris Ruslanas Vartanovas. – Nėra abejonių, kad į žaidynes patenka patys pajėgiausi. Kartu su fiziniu krūviu nuolat slegia psichologinis spaudimas, kurį lemia ir įtampa dėl užsitęsusio svorio metimo. Vienu žodžiu, atsitiktinių praeivių pas mus neužsuka, nebent būna pamaloninami žaidynių šeimininkai ar keli egzotinių šalių atletai, kurie su vadinamaisiais vardiniais kvietimais prasmunka.“

2016 m. pavasarį vyks antrasis atrankos etapas – žemynų kvalifikaciniai turnyrai, po kurių paaiškės dar 144 olimpiečiai. Tiesa, norint įšokti į Rio link išplaukiantį laivą, Lietuvos atletams teks užimti ne žemesnę nei antrą vietą Europos kvalifikaciniame turnyre.

Desertui – du pasauliniai atrankos turnyrai.

Pirmajame žalia šviesa įsižiebs pirmajam vyrų rungčių trejetukui ir moterų imtynių finalininkėms, o lemiamame turnyre prie išrinktųjų prisidės į finalus patekę vyrai ir nugalėtojos moterys. Dar keturi kelialapiai bus įteikti Brazilijos imtynininkams, tiek pat bilietų į olimpines žaidynes atiteks trišalės komisijos sprendimu. Tik po tokio filtro paaiškės visi Rio de Žaneiro imtynių turnyro dalyviai – po 19–20 kiekvienos svorio kategorijos sportininkų.

Jėga – graikai-romėnai Kaip ir ankstesniais metais, Lietuvos komandos smogiamoji jėga – graikų-romėnų rinktinė. „Klasikų“ branduolys – šeši tituluoti atletai:

olimpinių žaidynių prizininkai A.Kazakevičius ir M.Mizgaitis, Europos čempionato bronzos medalio laimėtojas Laimutis Adomaitis, pasaulio jaunimo čempionas Vilius Laurinaitis bei pasaulio čempionatų prizininkai Edgaras ir Valdemaras Venckaičiai.

Ramiausias dėl savo vietos rinktinėje gali būti E.Venckaitis. Jis puikiai jaučiasi svorio iki 66 kg kategorijos grupėje, kurioje karaliauja bene penkerius metus. Šiemet Kaune vykusiame Lietuvos čempionate Edgaras nesivargino degindamas porą kilogramų ir gan lengvai įveikė visus svorio kategorijos iki 71 kg varžovus. Kaip ir kiekvieną kovotoją, Edgarą gali pristabdyti trauma ir jo meniškas charakteris. „Gyvenime esu įpratęs viską daryti iš širdies. Ar dirbu, ar linksminuosi su draugais, ar panelę myliu – viską darau tik iš širdies“, – yra pripažinęs E.Venckaitis. Todėl vyriausiajam rinktinės treneriui, biologijos mokslų daktarui M.Ežerskiui teks paplušėti, kad treniruotėse prieš pagrindinius startus talentingas 28-erių metų atletas tinkamu metu pajustų laiko tėkmę ir dirbtų iš širdies.

Prisipažinsiu, nustebino V.Venckaičio (75 kg) ryžtas grįžti ant imtynių kilimo. Dar neseniai jo paskutinis rimtas įrašas duomenų bazėje buvo 15 vieta 2012 m. vykusiame paskutiniame atrankos į Londono žaidynes turnyre Helsinkyje.

Tąkart kuklus atletas nedaugžodžiavo, nesiteisino ir pasirinko trenerio kelią. Rodėsi, jo pasirinktos krypties nepakeis prieš pusantrų metų Čikagoje iškovota antra vieta Jacobo Curby turnyre. „Vieną kovą geru tempu atlaikau. Kitose imtyse pradedu plaukioti. Trečioje imtyje vaizdai akyse žaliuoja.

Bet kelionėje pamankštinau kaulus, pasižvalgiau po miestą, pabendravau su bičiuliais. Pramoga“, – grįžęs pasakojo Valdemaras.

Tuomet atrodė, kad jo sprendimas baigti karjerą – galutinis ir nekeičiamas. Tačiau du įvykiai viską apvertė aukštyn kojom. Brolio laimėta pasaulio čempionato bronza suvirpino atleto širdį. „Jis salėje aria kaip arklys, – prieš porą mėnesių mestelėjo M.Ežerskis. – Manau, pasaulio kariškių čempionate iškovota bronza galutinai lėmė jo apsisprendimą. Jam pasiekti sportinę formą nėra sudėtinga. Jis patyręs, užgrūdintas kovotojas, jau įrodė, kad gali laimėti Europos ir pasaulio čempionatų medalių. Dabar jam reikia grįžti ten, iš kur jis nebuvo išėjęs. Valdemaras kiekvieną dieną dirba salėje, tereikia tinkamai paskirstyti krūvius, o kovotojo instinktai juk niekur nedingo. Jam vėl patinka didysis sportas ir, svarbiausia, jis nejaučia psichologinio spaudimo, yra pailsėjęs. Iš Valdemaro nieks nieko nereikalauja. Jis žino, kad turi darbą, būrį vaikų, kurie kasdien laukia tituluoto trenerio“, – apie savo bendražygį pasakoja treneris.

Valdo Malinausko nuotr.

PLANAI

„NE KARTĄ TEKO IR DEŠIMTIES KILOGRAMŲ ATSIKRATYTI. PAVARGSTU VIEN NUO MINTIES, KAD VĖL TEKS KRAMSNOTI LIESĄ VIŠTIENĄ IR SKANAUTI DAR LIESESNĮ SULTINĮ. YPAČ JEI ŠALIA M.MIZGAITIS DOROJA KVAPNŲ JAUTIENOS KEPSNĮ.“ ALEKSANDRAS KAZAKEVIČIUS

Didžiausias galvosūkis – kovotojų iki 85 kg A.Kazakevičiaus ir L.Adomaičio priešprieša.

Lietuvos olimpinio sporto centro auklėtiniai Aleksandras ir Laimutis prieš vienuolika metų Rusijoje vykusiame Europos jaunių čempionate iškovojo auksą ir sidabrą, taip galutinai paneigdami mitą apie neva antžemiškas antropologines Kaukazo ir Artimųjų Rytų tautų galias bei ypatingus jų gebėjimus kautis ant imtynių kilimo. „Tai lūžis Lietuvos imtynių istorijoje. Tai nėra vienetinė pergalė.

Sistema pradėjo veikti. Po šių pergalių pasipils dar daugiau laimėjimų, nes mūsiškiai pajuto pergalių skonį. O jis labai saldus“, – džiūgavo tuometis rinktinės treneris Grigorijus Kazovskis.

Po Londono, kuriame Aleksandras tarp svorio kategorijos iki 74 kg imtynininkų liko trečias, vilnietis „paleido“ svorį ir davė sau žodį daugiau nesižvalgyti atgal. „Kiek save prisimenu, vis metu ir metu kilogramus.

Suskaičiuokim: viena treniruotė sudegina apie porą kilogramų. Tokių treniruočių – bent šešios per savaitę. Per olimpinį ciklą išlieju mažiausiai dvi tonas prakaito. O kur dar

Po bronzinių Londono olimpinių žaidynių A.Kazakevičius pakeitė svorio kategoriją

specialios dietos ir krūviai prieš svarbiausias varžybas? Ne kartą teko ir dešimties kilogramų atsikratyti. Pavargstu vien nuo minties, kad vėl teks kramsnoti liesą vištieną ir skanauti dar liesesnį sultinį. Ypač jei šalia M.Mizgaitis doroja kvapnų jautienos kepsnį“, – šmaikštauja humoro nestokojantis olimpinis prizininkas.

L.Adomaičio sportinis kelias buvo daug žadantis. Atletas tarsi gimęs imtynėms. Dėl tvirto stoto jis, regis, ant sprando lengvai iškeltų arklį su visu vadeliotoju. Psichologiškai tvirtas atletas įvaldė tuziną originalių techninių veiksmų, o išorinė ramybė tapo jo vizitine kortele. Tiesa, pasak specialistų, ši savybė Laimučiui neretai pakišdavo koją. „Jis kaip meškinas po žiemos. Prabudimo procesas per ilgas ir dažnai nelieka laiko nušvitimui. Laimutį reikia anksčiau žadinti ir nuteikinėti kovai.

Ypač dabar, kai imtynių taisyklės reikalauja didelio tempo ir dinamikos“, – sako federacijos viceprezidentas Giedrius Dambrauskas.

Nepaisant kai kurių netikslumų dvikovų metu, Laimutis yra vienas pagrindinių įvairių varžybų favoritų. Naujausias pavyzdys – švari pergalė šių metų Europos čempionate prieš natūralizuotą iranietį, dukart pasaulio vicečempioną Samaną Tahmasebį iš Azerbaidžano.

Kas skris į Rio? Kas liks namie, o kas skris į Braziliją, į Rio de Žaneirą? Į šiuos klausimus turės atsakyti patys sportininkai. Aleksandrui Rio de Žaneiro būtų trečiosios olimpinės žaidynės, o Laimučiui iki šiol vartai į žaidynes užsidarydavo prieš pat nosį. Kas nugalės – olimpinė patirtis ar

OLIMPINĖ PANORAMA

15

PLANAI Du Mindaugai – treneriu tapęs Ežerskis ir olimpinių žaidynių prizininkas Mizgaitis

olimpinis alkis, paaiškės netrukus. Pirmoji komandos draugų akistata ne už kalnų – daug kas spręsis 2015 m. sausio 10–11 d. Vilniuje vyksiančiame Lietuvos imtynių čempionate. „Į situaciją žiūrėsim kompleksiškai. Nemanau, kad vienas pralaimėjimas nulemtų pasirinkimą kurio nors naudai, stebėsime pasirengimo visumą, analizuosime varžovus, bet kad ir kaip būtų, sprendimą teks priimti.

Tokie sprendimai yra sunkiausi trenerių gyvenime“, – neslepia M.Ežerskis.

Olimpinės atrankos varžybų svorio iki 98 kg imtyse jėgas išmėgins 2012 m. pasaulio jaunimo čempionas V.Laurinaitis.

Pernai buvusiam joniškiečiui su įtvaru teko praleisti beveik metus – Kazanėje vykusioje universiadoje Viliaus koja įstrigo atliekant ridenimą turkui Suleymanui Dimerci. „Sunku kovoti, kai reikia saugoti koją. Viskas žmogiška, savisaugos instinktas. Reikia laiko, kad Vilius priprastų. Bet jis po truputį lipa į viršų ir ima rinkti taškus bei kolekcionuoti pergales.

Vasarą Dortmunde Vilius parklupdė rumuną Aliną Alexucą-Ciurariu – tą patį, kuriam aš pralaimėjau paskutinę lemiamą atrankos į Londoną turnyro kovą“, – pabrėžia M.Ežerskis.

Sunkiausias pasažų meistras M.Mizgaitis – vyriausias ir daugiausiai patirties turintis rinktinės narys. Tikrasis sunkiasvorio olimpinis kelias prasidėjo Pekine. Mindaugas lemiamoje imtyje gerai pažįstamą Yannicką Szczepaniaką nuleido ant žemės ir pasidabino istorine bronza. Nuo triumfo Kinijoje praėjo šešeri metai. Per tą laiką M.Mizgaitis spėjo užkopti ant bronzinės Europos čempionato pakylos ir džiaugtis

16

OLIMPINĖ PANORAMA

Su D.Domikaityte (kairėje) siejami ambicingi planai

„Į ŽAIDYNES PATENKA PATYS PAJĖGIAUSI. KARTU SU FIZINIU KRŪVIU NUOLAT SLEGIA PSICHOLOGINIS SPAUDIMAS, KURĮ LEMIA IR ĮTAMPA DĖL UŽSITĘSUSIO SVORIO METIMO. VIENU ŽODŽIU, ATSITIKTINIŲ PRAEIVIŲ PAS MUS NEUŽSUKA, NEBENT BŪNA PAMALONINAMI ŽAIDYNIŲ ŠEIMININKAI AR KELI EGZOTINIŲ ŠALIŲ ATLETAI.“ RUSLANAS VARTANOVAS

svariomis pergalėmis solidžiuose turnyruose.

Tačiau buvo momentų, kuriuos Mindaugas, ko gero, norėtų ištrinti iš atminties. Ypač įsirėžė pralaimėjimai šių metų pasaulio ir Europos čempionatuose. „Skaudu, žinoma, kad skaudu.

Su švedu Johanu Eurenu kovojau lygiai (rezultatas 0:0, bet teisėjų nuomone pergalė buvo skirta didesnį aktyvumą rodžiusiam švedui – aut.), o imdamasis su ukrainiečiu Aleksandru Černeckiu padariau nelemtą klaidą. Jei tai būtų įvykę paprastame turnyre, nebūtų taip apmaudu. Pasaulio kariškių čempionate jam nepalikau šansų. Nenoriu

prisiminti nesėkmių, reikia irtis į priekį“, – numoja ranka sunkiasvoris. „Sutinku, kad kalbant apie šių metų pasirodymus nederėtų daryti kategoriškų išvadų. Mindaugas yra lyderis. Jis dar neišnaudojo visų savo galimybių. Manau, M.Mizgaičiui koją pakiša varžybų rūšiavimas į svarbias ir nesvarbias. Jam dar reikia suvokti, kad visose kovose reikia kautis visa jėga, – nesėkmių priežasties ieško M.Ežerskis. – Ypač kai į nugarą kvėpuoja jaunas ir ambicingas M.Knystautas. Mes – ne profesionalūs boksininkai, kuriems po kovos reikia daug laiko atsigauti. Kovoji, krenti, keliesi ir sukandęs dantis vėl veržiesi pirmyn. Toks mano požiūris ir to paties reikalauju iš atletų.“ Nori pateikti staigmeną Susidomėjimas moterų imtynėmis padidėjo po to, kai jos buvo įtrauktos į 2004 m. olimpinių žaidynių programą. Šį istorinį momentą mūsų šalies treneriai pražiopsojo, o moterų imtynių sistemą nuo nulio teko kurti keliems entuziastams. Jų pastangos nebuvo bergždžios. Suburtose sportinėse grupėse sužibėdavo vienas kitas perliukas, tarp kurių išsiskyrė iš Troškūnų atvykusi D.Domikaitytė.

Kai žavinga mergaitė iš varžybų ėmė parsivežti medalių, treneriai pradėjo kurti ambicingus planus. „Matėme, kad Danutė nepėsčia, bet jos laimėjimai pranoko net mūsų optimistinius lūkesčius, – neslepia džiaugsmo imtynininkių rinktinės treneris Aivaras Kaselis. – Dabar visos kortos sukrito palankiai: TOK sprendimu olimpinėse žaidynėse vyrai merginoms „padovanojo“ net du medalių komplektus, todėl smarkiai padidėjo galimybės tiems, kurie laiku spėjo įšokti į traukinį.“ Apie patekimą į Rio A.Kaselis kalba atsargiai. „Žinoma, kad svajojame. Ne tik svajojame, bet ir galime, – įsitikinęs A.Kaselis. – Šiaulių universiteto pirmakursė – ne naujokė imtynių pasaulyje.

Pasaulio ir Europos jaunimo čempionatų prizininkė vis drąsiau jaučiasi suaugusiųjų grupėje. Pergalė žemyno čempionate Vantoje prieš patyrusią armėnę parodė, kad Danutės ketinimai rimti. Norime pateikti staigmeną.“ Pasakodamas apie savo auklėtinę treneris vis pamini, kad Danutei trūksta lygiavertės treniruočių partnerės Lietuvoje. „Dabar gyvename ant ratų ir ieškodami partnerių blaškomės po Europą: Švediją, Suomiją, Lenkiją, Vokietiją, Baltarusiją, Ukrainą. Nors tokie vojažai vargina, tačiau tai kartu ir galimybė „pačiupinėti“ geriausias pasaulio imtynininkes. Manau, mūsų triūsas nėra beprasmis. Mes aukštai keliame savo kartelę ir tikiuosi, kad Danutei pavyks ją įveikti“, – mįslingai mirkteli treneris.

JUBILIEJUS

OLIMPINĖ PANORAMA

17

NAUJAS ISTORIJOS PUSLAPIS

Janio Markvarto nuotr.

Lietuvos olimpietė Ieva Januškevičiūtė pirma iššliuožė į trasą Druskininkų „Snow“ arenoje ir atvertė naują šalies kalnų slidinėjimo metraščio puslapį.

Lapkričio 8–9 d. vienoje geriausių pasaulio dengtų slidinėjimo arenų vyko Baltijos taurės varžybų etapas – didžiausios mūsų šalyje kada nors rengtos tarptautinės kalnų slidininkų lenktynės. Jose startavo 168 dalyviai iš penkių šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir Baltarusijos.

Abi dienas sportininkai lenktyniavo slalomo rungties trasose. Elito ir jaunimo iki 21 m. atstovai kasdien trasą įveikė net po tris kartus, o jauniai iki 12 m., iki 14 m., iki 16 m. bei veteranai – po du sykius.

Nors visas nugalėtojams skirtas taures išsivežė Druskininkuose nuolat besitreniruojantys ir čia lyg namie besijaučiantys latviai, lietuviai sėkmingai

18

OLIMPINĖ PANORAMA

rungėsi įvairių amžiaus grupių varžybose.

Geriausiai iš lietuvių pasirodė aštuoniolikmetis olimpietis Rokas Zaveckas, pasiekęs istorinį rezultatą – pirmą kartą mūsų šalies atstovas Baltijos taurės varžybose pateko tarp trijų stipriausių elito grupės sportininkų. Jis antrą dieną finišavo trečias. Be to, jaunimo grupėje iki 21 m. R.Zaveckas iškovojo dvi prizines vietas – trečią ir antrą.

Pirmą dieną pirmu numeriu startavusi ir varžybas „Snow“ arenoje pradėjusi dvidešimtmetė I.Januškevičiūtė tarp elito grupės dalyvių abi dienas buvo ketvirta, o pirmą dieną gavo ir taurę už trečią vietą jaunimo įskaitoje. Lietuviai sėkmingai pasirodė ir jaunių bei veteranų varžybose.

Baltijos taurės varžybos rengiamos jau šeštą kartą. Tik anksčiau visą laiką vykdavo vienoje vietoje – Suomijoje. Jas paeiliui rengė Lietuvos, Latvijos ir Estijos kalnų slidinėjimo

federacijos. Dabar, kai „Snow“ arenoje yra galimybė šlaitą padengti pasaulio taurės varžybų lygį atitinkančia danga, kilo idėja išskaidyti varžybas į tris etapus.

Antrasis etapas vyks vasario 21–22 d.

Siguldoje (Latvija), o trečiasis finalinis – kovo 20–23 d. Suomutunturyje. Kartu su šiais dviem etapais bus rengiamos ir Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) varžybos. Jose pelnomi taškai labai svarbūs kalnų slidininkams, nes lemia ne tik jų starto vietą lenktynėse, bet ir yra pagrindinis atrankos į olimpines žaidynes kriterijus. Jei viskas vyks kaip planuojama, FIS varžybų statusą jau kitą sezoną gaus ir Druskininkuose rengiamas Baltijos taurės etapas.

R.Zaveckas džiaugėsi Baltijos taurės debiutu mūsų šalyje: „Prieš porą metų nebūčiau net pagalvojęs, kad Lietuvoje gali vykti tokio lygio varžybos, kuriose rungtyniautų tiek daug dalyvių.“

Rokas Zaveckas

Ieva Januškevičiūtė

OLIMPINĖ PANORAMA

19

SUKAKTIS

2014-aisiais LTOK (iš kairės): A.Bagdonavičius, J.Motiejūnas, A.Aleksejūnas, A.Vaupšas, B.Kalėdienė, D.Gudzinevičiūtė, K.Shiraishi, V.Briedis, C.Jucys, K.Orentas

PRIEŠ 50 METŲ IR DABAR PRIEŠ PUSĘ AMŽIAUS VYKUSIOSE TOKIJO OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE DALYVAVO IR ŠEŠIOLIKA LIETUVOS SPORTININKŲ. VIENŲ JAU NEBĖRA, O KITI DAR IR ŠIANDIEN SPORTUOJA. Marytė Marcinkevičiūtė

T

okijo žaidynių 50-mečio proga Lietuvos tautinis olimpinis komitetas pakvietė ir pagerbė 1964 m. olimpiečius. Sporto veteranus sveikino ir Japonijos ambasadorė Lietuvoje Kazuko Shiraishi, puikiai prisimenanti jos gimtinėje vykusias žaidynes.

Ambasadorė apgailestavo, kad tada tarp dalyvių vėliavų nematė Lietuvos trispalvės, ir pažadėjo per 2020 m. Tokijo olimpines žaidynes iš visos širdies palaikyti lietuvius.

LTOK susirinko aštuoni sportininkai, o anapilin iškeliavę irkluotojai Zigmas Jukna, Povilas Liutkaitis, Juozapas Jagelavičius, Petras Karla ir Ričardas Vaitkevičius bei lengvaatletis Adolfas Varanauskas ir boksininkas Ričardas Tamulis (jis vienintelis iš Lietuvos sportininkų Tokijuje laimėjo sidabro medalį) buvo pagerbti tylos minute. Susitikime nedalyvavo besigydantis Eugenijus Levickas. Įdomu tai, kad net trys Lietuvos sportininkai šių žaidynių metu tapo tėvais: irkluotojų Vytauto Briedžio ir Povilo Liutkaičio žmonos pagimdė dukras, o lengvaatlečio Antano Vaupšo – sūnų. Beje, P.Liutkaičio dukra Rima dalyvavo šiame renginyje.

O kaip šiandien gyvena Tokijo olimpinių žaidynių dalyviai, kokių prisiminimų paliko svarbiausias 1964 m. startas?

Legenda vėl irkluoja Su SSRS aštuonvietės įgula penktą vietą iškovojęs Antanas Bagdonavičius ir dabar sportuoja, nors praėjusiais metais sulaukė

20

OLIMPINĖ PANORAMA

75-erių. Šiemet irklavimo klubas „8+“ nupirko naują valtį, o gerokai jaunesni veteranai pakvietė legendinį irkluotoją prisiminti jaunystę ir vėl paimti irklus į rankas.

Keliskart per savaitę Romos ir Meksiko olimpinių žaidynių vicečempionas bei bronzos medalio laimėtojas Vilniaus „Žalgirio“ irklavimo bazėje dabar dirba su irklavimo treniruokliais, sporto salėje mankštinasi su svarmenimis ir vasarą tikisi dalyvauti veteranų varžybose. „Tokijo olimpinės žaidynės, kuriose buvome laikomi favoritais, mums susiklostė nesėkmingai. Visą sezoną irklavome pergalingai, gerinome irklavimo kanalų rekordus, bet to nepadarėme per olimpines žaidynes, – apgailestauja A.Bagdonavičius. – Neprotinga buvo SSRS rinktinės treniruočių metodika, niekas nežinojo, kada nuo neapsakomai didelių krūvių nusibaigsime.

Nesąmoningai buvo sudarytas visų metų treniruočių planas, daugiau dėmesio reikėjo skirti bendram fiziniam pasirengimui. Kai esi fiziškai stiprus, jautiesi stiprus ir morališkai. Mes beprotišku greičiu, ne pagal savo galimybes pradėjome finalinį plaukimą ir labai anksti, nuirklavę vos pusę distancijos, išsikvėpėme.“ Į kambarį įgriuvo siena A.Bagdonavičius prisiminė ir vieną kuriozą.

Irklavimo kanalas buvo apie 35 km nuo miesto centro. Besirengdami varžyboms irkluotojai treniruodavosi dukart per dieną. Po pirmosios treniruotės jie į olimpinį kaimelį negrįždavo.

Komandoms buvo skirtos patalpos, kuriose sportininkai galėjo pavalgyti ir pailsėti. „Patalpų sienos buvo padarytos iš kartono, todėl nenuostabu, kad vieną dieną, belaukiant antrosios treniruotės, į mūsų kambarį įgriuvo siena. Kitame kambaryje kažkuris sportininkas, matyt, per miegus versdamasis ant kito šono, spyrė į sieną, kuri su sportininku ir įgriuvo į mūsų kambarį, – šypsodamasis pasakoja legendinis irkluotojas. – Japonai atsiprašė ir įstatė kartoninį bloką.“ Jo kovų bendražygis Vytautas Briedis į pagerbimą LTOK atvyko su sūnumi Laimonu, parašiusiu knygą „Vilnius: savas ir svetimas“.

Tokijo ir Meksiko olimpinių žaidynių dalyvis prisimena: „Buvau jaunas, veržlus, be galo mėgau irklavimą. Jeigu tektų gyventi iš naujo, tikrai vėl irkluočiau. Tiktai stengčiausi nekartoti tų klaidų, kokių padarėme per Tokijo olimpines žaidynes: vykome pasiimti aukso, o užėmėme penktą vietą.“ Prieš trejus metus per tradicinę „Gintarinių irklų“ regatą V.Briedis dar dalyvavo veteranų sprinto lenktynėse, tačiau dabar į valtį jau nesėda – sveikata nebeleidžia. Bet lankosi kone visose irklavimo varžybose, stebi kovas.

2012 m. Lietuvos irklavimo federacija (LIF) V.Briedžiui įteikė pirmąjį LIF garbės nario ženklą, kurį Vytautas dabar nešioja kostiumo švarko atlape.

Padėjo pasiekti pasaulio rekordą Tokijo olimpinių žaidynių niekada neužmirš

SUKAKTIS

1964-ieji (iš kairės): P.Liutkaitis, E.Levickas, J.Jagelavičius, C.Jucys, R.Tamulis, R.Vaitkevičius, J.Motiejūnas, P.Karla, V.Briedis 3000 m kliūtinio bėgimo distancijoje olimpinį rekordą (8 min. 31,8 sek.) pasiekęs vilnietis Adolfas Aleksejūnas. Dabar geriausi Lietuvos stajeriai taip greitai nebėga netgi 3000 m nuotolio be kliūčių. „Tačiau tas rekordas man kaip reikiant apsuko galvą. Neketinau taip greitai bėgti, vos 2 sek. pritrūkau iki pasaulio rekordo. Blogiausia, kad jau per parengiamąsias varžybas teko susitikti su pasaulio rekordininku belgu Gastonu Roelantsu.

Iš anksto buvau nusiteikęs, kad būsiu antras arba trečias ir pateksiu į finalą.

Kai finišavau pirmas ir pasiekiau olimpinį rekordą, jau pradėjau galvoti apie olimpinį medalį, didžiulę sensaciją, kad aš, mažai žinomas sportininkas, stovėsiu ant nugalėtojų pakylos ir man plos visas pasaulis. Kaip vėliau paaiškėjo, padariau didžiulę klaidą, kad per parengiamąjį bėgimą atidaviau visas jėgas ir jų nepasilikau finalui. Bet kai pagalvoju, jeigu būčiau bėgęs lėčiau, nebūčiau tapęs olimpinių žaidynių rekordininku. Kai po poilsio dienos vyko finalinis bėgimas, nebuvau toks šviežias, nespėjau atsigauti, o varžovai tarsi įgijo naujų jėgų. Septinta vieta, žinoma, nebuvau patenkintas“, – prisipažįsta Adolfas ir priduria, kad svarbiausia buvo dalyvauti olimpinėse žaidynėse, o jo sportinę karjerą papuošęs olimpinis rekordas buvo neplanuotas.

Adolfas prakalbo ir apie 1962-uosius, kai G.Roelantsas paprašė jo bei Romos olimpinių žaidynių prizininko Nikolajaus Sokolovo per varžybas Liuvene padėti jam siekti pasaulio rekordo ir jį „tempti“ pirmuosius du kilometrus. Belgas netgi siūlė didžiulę sumą pinigų, bet Adolfas su komandos draugu atsisakė užmokesčio ir padėjo be jokio atlygio.

Pasaulio rekordas buvo pagerintas.

Trasoje aplenkdavo bičiulis Beje, gausioje A.Aleksejūno apdovanojimų kolekcijoje nėra nė vieno SSRS čempionato

„BĖGIMĄ DABAR IŠKEIČIAU Į ĖJIMĄ, TAM TURIU GERAS SĄLYGAS. KIEKVIENĄ VASARĄ PRALEIDŽIU SODE PRIE ŽALIŲJŲ EŽERŲ. PASIDARBUOJU IR SU KASTUVU, TAPAU KONE ŪKININKAS – PASISODINU AGURKŲ, RIDIKĖLIŲ, SVOGŪNŲ.“ ADOLFAS ALEKSEJŪNAS

aukso medalio. Tik sidabro ir bronzos apdovanojimai. Pasak sportininko, per įvairias kroso varžybas jį dažniausiai skriausdavo komandos draugas Kęstutis Orentas. „Sykį Mukačiove per SSRS kroso čempionatą aukso medalis buvo ranka pasiekiamas, – ima pasakoti A.Aleksejūnas. – Iki finišo likus 50 metrų bėgau pirmas. Ir staiga iš kažkur išniro Kęstas. Jis finišavo pirmas, o aš – antras.“ Abu stajeriai visą laiką buvo puikūs draugai.

Ta draugystė tęsiasi ir dabar – Adolfas nuvažiuoja pas K.Orentą, kuris daug laiko praleidžia savo sodyboje Molėtų rajone, Paąžuolių kaime, pagrybauti, pažvejoti. Anais laikais jie netgi savo trenerį, dabar jau šviesaus atminimo Viktorą Barkalają buvo nusivežę.

A.Aleksejūnas dabar visiškai nebėgioja ir netgi neatsimena, kada pastarąjį kartą tą darė. „Gal prieš 50 metų. Bėgimą dabar iškeičiau į ėjimą, tam turiu geras sąlygas.

Kiekvieną vasarą praleidžiu sode prie Žaliųjų ežerų. Pasidarbuoju ir su kastuvu, tapau kone ūkininkas – pasisodinu agurkų, ridikėlių, svogūnų“, – vardija Adolfas.

Grybai, vėžiai, žuvys Kaip ir aktyvaus sportavimo metais, iš K.Orento veido nedingsta šypsena. „Gerai gyvenu. Šį rudenį radau apie 400 baravykų, o kitų grybų neskaičiuoju. Baravykus džiovinau, jais visada pagardinu maistą, ypač sriubas“, –

kaip visada džiugiai pasakoja lengvaatletis.

Lietuvos ežerus užplūdus rainuotiesiems vėžiams, geriausias visų laikų Lietuvos stajeris jų pagauna šimtais. „Vėžius visada mėgau, o rainuotuosius galima gaudyti kaip nori, nėra jokių taisyklių. O žuvų šiemet užkibo nedaug“, – gamtos gėrybių temą tęsia Kęstutis. Jis savo sodyboje darbų turi iki soties. Kaip ir jaunystės metais, lengvosios atletikos veteranas dar mėgsta skaptuoti medį, yra surengęs kelias autorines savo darbų parodas.

K.Orentas keturiskart tapo SSRS čempionu, 1965 m. universiadoje laimėjo sidabro medalį, daug sykių gerino Lietuvos rekordus. Buvo universalus bėgikas: kai reikėdavo atstovauti komandai, sėkmingai lenktyniaudavo ir 1500 m, 10 000 m distancijose, netgi bėgdavo 3000 m su kliūtimis, buvo nepralenkiamas kroso trasose. „Tačiau pagrindinė mano distancija buvo 5000 m, o pati įspūdingiausia pergalė – laimėtos brolių Znamenskių memorialo varžybos, – sako K.Orentas. – Prieš Tokijo olimpines žaidynes 5000 m distancijoje buvau pasiekęs geriausią sezono rezultatą pasaulyje (13 min. 45 sek.), kurio Japonijoje niekas nepagerino.“ Garsusis stajeris prisipažįsta, kad dažnai sapnuoja savo pagrindinį varžovą – Romos olimpinį čempioną rusą Piotrą Bolotnikovą. „Tačiau su juo dabar nepalaikau jokių ryšių, bet jei sapnuoju, vadinasi, jis gyvas, – šypteli. – Kai anksčiau sodybą prie Trakų turėjau, po Tokijo žaidynių Piotras viešėjo pas mane ir artinantis lietui sykį tėčiui padėjo krauti šieną.“ Negali gyventi be bičių Kitas olimpietis irkluotojas Celestinas Jucys negali gyventi be bičių. „Bitininkystę perėmiau iš savo šviesaus atminimo tėvelio, dabar turiu avilių ir su dideliu malonumu kopinėju medų. Kaip ir kiekvienas lietuvis, dar mėgstu grybauti, uogauti, o gyvenime nesu medžiojęs ir tiktai vieną kartą meškeriojęs“, – patikina Celestinas.

Sugrąžintas į praeitį sako, kad pačių gražiausių pergalių pasiekė irkluodamas keturvietes: 1963 m. Europos čempionate keturviečių su vairininku varžybose laimėjo bronzos medalį, o Tokijo olimpinėse žaidynėse tarp keturviečių be vairininko įgulų liko septintas. Tačiau savęs keturvietės karaliumi nelaiko, nes buvo mėtomas iš vienos valties į kitą: visas bandė irkluoti, išskyrus porines.

Kova dėl vietos valtyje C.Jucio komandos draugas, keturvietės be vairininko įgulos narys Jonas Motiejūnas tvirtina, kad jis dalyvavo pusantros olimpiados: Tokijuje ir, galima sakyti, kišenėje turėjo kelialapį į Meksiko olimpinių žaidynių aštuonviečių varžybas,

OLIMPINĖ PANORAMA

21

SUKAKTIS Tokijo žaidynių jubiliejaus proga LTOK būstinėje parodą surengė Lietuvos kolekcininkų asociacijos nariai, veikia A.Pliadžio parengta fotografijų paroda

1964 m. olimpiniu vicečempionu tapo boksininkas R.Tamulis

TOKIJO OLIMPIEČIAI IŠ LIETUVOS Boksas. 2 vieta. Ričardas Tamulis (iki 67 kg).

Irklavimas. Aštuonvietė: 5 vieta (Zigmas Jukna, Antanas Bagdonavičius, Vytautas Briedis, Ričardas Vaitkevičius, Petras Karla ir Juozapas Jagelavičius).

Keturvietė be vairininko: 7 vieta (Celestinas Jucys, Eugenijus Levickas, Povilas Liutkaitis, Jonas Motiejūnas).

Lengvoji atletika. 4 vieta. Birutė Kalėdienė (ietis – 56 m 31 cm), 5 vieta. Kęstutis Orentas (5000 m – 13 min. 54 sek.), 7 vieta.

Adolfas Aleksejūnas (3000 m kliūtinis bėgimas – 8 min. 39 sek., parengiamasis bėgimas – 8 min. 31,8 sek. – olimpinis rekordas), 8 vieta. Adolfas Varanauskas (rutulys – 18 m 41 cm), 14 vieta.

Antanas Vaupšas (tolis – 7 m 43 cm).

bet paskutiniu momentu, jau Meksike, buvo išsodintas iš valties. „Nebuvau laimingas irkluotojas, visą laiką balansavau ties iškritimo riba. Prieš Tokijo olimpines žaidynes per SSRS čempionatą buvome smarkiai aplenkę varžovus, bet baigiantis distancijai užkliudėme plūdurą ir pelnėme sidabro medalius. Praradome teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse.

Vis dėlto SSRS federacijos trenerių taryba atsižvelgė į didelį mūsų meistriškumą ir nutarė, kad mes esame labiau verti vykti į Tokiją. Olimpinių žaidynių išvakarėse mūsų keturvietės įguloje buvo ne keturi, o penki irkluotojai. Na, ir užvirė nervų kova. Vietoje manęs buvo įsodintas kitas irkluotojas, kuris nelabai tiko komandai. Įgulai pralaimėjus kelias kontrolines varžybas, toje pačioje keturvietėje man vėl atsirado vieta“, – sudėtingas rokiruotes prisimena J.Motiejūnas.

Vilniečio sportinė karjera, besitęsusi apie septyniolika metų, nutrūko 1971-aisiais.

Baigęs aktyvųjį sportą Jonas pradėjo mokytis aspirantūroje, apsigynė kandidato disertaciją ir savo gyvenimą susiejo su fizikine chemija.

Irkluotojas apgailestauja, kad jam taip ir neteko pasidžiaugti nė vienu Europos čempionato medaliu. Patys svariausi Jono laimėjimai – dukart SSRS čempionas (1965 ir 1968 m.) ir triskart (1964, 1966–1967 m.) vicečempionas. Tačiau J.Motiejūnas gali pasigirti, kad 1968 m. prestižinėje Liucernos regatoje kartu su aštuonvietės komandos draugais pasiekė išskirtinį 2 km distancijos rezultatą – 5 min. 38,8 sek. J.Motiejūno ir C.Jucio valtyje dar irklavo E.Levickas ir P.Liutkaitis.

22

OLIMPINĖ PANORAMA

Rekordininkė rengiasi jubiliejui Tokijo žaidynių ketvirtos vietos laimėtoja ieties metikė Birutė Kalėdienė laukia jubiliejaus – gruodžio 27 d. jai sukaks 80 metų. „Dabar jau tikiu, kad man tiek.

Turiu penkis anūkus: viena jų, Monika, jau ištekėjusi ir išvykusi studijuoti į Angliją, o kiti dar mokosi Lietuvoje. Auga ir vienas proanūkis. Jaunesnioji dukra Rūta gyvena su manimi, o vyresnioji Ramunė – kitur“, – pasakoja būsimoji jubiliatė.

B.Kalėdienė dažną rytą pradeda mankšta, su savo augintiniu Grikiu porą kartų per dieną eina pasivaikščioti. Buvusi pasaulio rekordininkė negali pasakyti, kodėl Lietuvos ietininkams nepavyksta pakartoti jos laimėjimų. „Mes tada mėtėme paprastas beržines ietis. Kai 1958 m. pasiekiau pasaulio rekordą, dabar atrodo, kad numečiau nedaug – 57 m 49 cm. Vėliau beržines ietis pakeitė vadinamosios planiruojančios, kurių Sovietų Sąjunga ilgai neturėjo. Su jomis pirmoji akistata įvyko per Romos olimpines žaidynes. Naujoji ietis manęs neklausė, tiktai trečiasis bandymas buvo sėkmingas (53 m 45 cm), pelniau bronzos medalį. Paprastai planiruojančios ietys skriedavo 10–15 m toliau nei beržinės. Tokijuje ietį numečiau trimis metrais toliau (56 m 31 cm) ir tai man garantavo ketvirtą vietą“, – olimpinius startus prisimena B.Kalėdienė.

Prieš trejus metus kaunietė dėl peties traumos baigė dalyvauti veteranų judėjime. Čia ji per pasaulio ir Europos čempionatų savo amžiaus grupių varžybas

nuolat laimėdavo medalių, pasiekdavo veteranų rekordų.

Stengiasi džiaugtis gyvenimu B.Kalėdienės kovų bendražygis 78-erių vilnietis Antanas Vaupšas, jau 14 metų besigydantis klastingą ligą, nenusimena ir sako, kad gyvenimas yra gražus, tik reikia mokėti gyventi. „Stengiuosi gyventi taip, kiek leidžia jėgos. Esu optimistas, šiandien sunku juo nebūti, nes šiame pasaulyje nebūtų kas veikti. Yra daug gerų dalykų ir dar norisi gyventi. Vis dar negaliu užmiršti žurnalistikos, parašau ir „Olimpinei panoramai“. Kovoju su savo liga. Jau pasiekiau penkias pergales, po atliktų penkių operacijų jaučiuosi lyg naujai gimęs. Niekas nesitikėjo, kad po pirmosios operacijos atsistosiu ant kojų, o matote – atsistojau, – šypsosi. – Užauginau du vaikus, kuriais galiu didžiuotis: dukra Audronė gyvena Belgijoje, o sūnus Marius – Lietuvoje, yra verslininkas. Turiu vieną anūką ir tris anūkes bei tris proanūkius ir vieną proanūkę, kuriai dar tik pusantro mėnesio“, – vardija buvęs šuolininkas.

A.Vaupšui iš atminties niekada neišblės ne tik Tokijo olimpinės žaidynės, bet ir 1963 m. Kauno sporto halėje laimėtos lengvosios atletikos varžybos. Tada jis, Lietuvos rekordininkas, antrą kartą nugalėjo ką tik Amerikoje pasaulio rekordą pasiekusį legendinį šuolininką į tolį Igorį Ter-Ovanesianą. „Kartais tokias pergales malonu prisiminti. Vis dėlto buvau stabilus šuolininkas“, – sako A.Vaupšas, kurio asmeninis rekordas – 8 m 1 cm.

OLIMPIEČIŲ ASOCIACIJA

SIEKS ATGAIVINTI TARPTAUTINIUS RYŠIUS SPALIO 22 D. NAUJOJOJE LIETUVOS OLIMPIEČIŲ ASOCIACIJOS BŪSTINĖJE LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETO RŪMUOSE VYKO PASKUTINIS ŠIEMET LIETUVOS OLIMPIEČIŲ ASOCIACIJOS VALDYBOS POSĖDIS, Į KURĮ SUKVIETĖ PREZIDENTĖ LINA KAČIUŠYTĖ.

Antanas Vaupšas

LOA veikloje labai aktyvūs veteranai

J

ame dalyvavo ir viceprezidentė Birutė Statkevičienė, generalinė sekretorė Vida Vencienė, taip pat Vytautas Briedis, Stasys Šaparnis, Adolfas Aleksejūnas, Romualdas Bitė, Vidas Bičiulaitis, Edvinas Krungolcas, Antanas Vaupšas. Ijolė Domarkienė kaip visuomet pasirūpino kvapnia kava ir pyragaičiais. Nebuvo tik viceprezidento Eugenijaus Levicko, kuris grūmėsi su sunkia liga Santariškių kraujo centre. Valdybos nariai palinkėjo Eugenijui įveikti negandą ir sugrįžti į rikiuotę.

Valdybai buvo pasiūlyta aptarti besibaigiančių metų asociacijos veiklą, įvertinti atliktus darbus. Tenka pripažinti, kad šiemet LOA veiklos apimtys gerokai išsiplėtė, tad olimpiečiams teko padirbėti iš peties, jie buvo aktyvūs visuose frontuose. Malonu, kad šalia aktyviausių veteranų Antano Bagdonavičiaus, Romo Ubarto, Roberto Žulpos, B.Statkevičienės, A.Aleksejūno, R.Bitės, V.Vencienės, L.Kačiušytės įvairiuose renginiuose noriai dalyvavo E.Krungolcas, V.Bičiulaitis, Egidijus Balčiūnas, Laura Asadauskaitė, Rūta Meilutytė ir nemažai kitų jaunosios kartos atstovų.

Darbotvarkėje buvo įrašyta daugiau kaip dešimt klausimų, tačiau valdybos toks neregėtas jų gausumas neišgąsdino, posėdis vyko organizuotai ir dalykiškai.

Vieni buvo aiškūs ir nesukėlė didelių diskusijų, kaip antai paraiška Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondui, LOA suvenyrų gamyba, mūsų sukaktuvininkų pagerbimas, olimpinių čempionų alėjos prie Lietuvos olimpinio sporto centro sutvarkymas, LOA centralizuotas finansinių dokumentų tvarkymas ar „Facebook“ iniciatyva. Po pateikimo ir trumpo aptarimo jiems buvo pritarta. Tačiau buvo ir visam olimpiniam sąjūdžiui itin reikšmingų klausimų, kuriems įgyvendinti reikės laiko, pastangų ir moralinės bei finansinės paramos.

Po posėdžio apie tai kalbėjo LOA prezidentė L.Kačiušytė: „Mes priklausome ir Europos, ir pasaulio olimpiečių asociacijoms, tad itin svarbu neužsidaryti nuo kitų, o stiprinti jau senokai užmegztus ryšius.

Praeityje esame nemažai nuveikę, buvome susibičiuliavę su Latvijos ir Graikijos olimpiečiais, lankėmės Rygoje, Atėnuose, senojoje Olimpijoje. Aplankėme Barselonos stadioną, kuriame 1992-aisiais po ilgos

pertraukos vėl suplevėsavo mūsų trispalvė, o diskininkas Romas Ubartas padovanojo nepriklausomybę iškovojusiai Lietuvai pirmąjį olimpinį aukso medalį.

Deja, dėl ekonominių sunkumų mūsų tarptautiniai ryšiai sumenko. Manyčiau, atėjo laikas juos atgaivinti. Praėjusiame valdybos posėdyje Birutė Statkevičienė, kuri atsakinga už mūsų veiklos programą, pasiūlė sugrįžti prie šių ryšių atgaivinimo: 2015 m. gruodžio mėnesį Birštone surengti tarptautinį forumą, į kurį pasikviestume Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos asociacijų atstovų. Šiandien viceprezidentė jau pristatė detalią renginio dienotvarkę ir finansinę sąmatą. Užmegztume ne tik draugystės, bet ir bendradarbiavimo ryšius. Pasidalytume patirtimi, aptartume bendrą veiklą pasaulio ir Europos olimpinių asociacijų rėmuose.

Reikalingos lėšos gana kuklios, tačiau jos būtų efektingai panaudotos ne tik LOA Europos ir pasaulio mastu stiprinti, bet ir prisidėtų prie europinių vertybių sklaidos Lietuvoje. Žinoma, jei sulauksime Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo paramos.

Netikėtai didžiulio dėmesio sulaukė mūsų olimpiečių viešas kreipimasis į Seimą, Vyriausybę, Švietimo ir mokslo ministeriją, Kūno kultūros ir sporto departamentą bei kitas organizacijas dėl varganos kūno kultūros ir fizinio lavinimo padėties Lietuvos mokyklose. Džiugu, kad jau sulaukėme tikrai nemažo atgarsio ir pačių aukščiausių valdžios institucijų supratimo bei pritarimo.

Suprantame, jog reikės nemažai lėšų ir laiko.

Tačiau džiugu, kad apie tai kalbame ne tik mes, olimpiečiai, bet ir žmonės, kurių valioje ir galioje tokią padėtį pradėti keisti.

Turime visą būrį sukaktuvininkų. Vienus jau pasveikinome, kitų dar laukia jų šventės.

Tarp jų bene garsiausia ir mylimiausia lengvaatletė Birutė Kalėdienė – pirmoji mūsų pasaulio rekordininkė, kuri 1958 m. numetė ietį 57 m 49 cm, 1960 m. Romos olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalį, Tokijo žaidynėse liko ketvirta, o 1958 m. tapo Europos vicečempione!

Gruodžio 27-ąją jai sukaks 80 metų. Su artėjančiu jubiliejumi, Birute!“

OLIMPINĖ PANORAMA

23

OLIMPIETĖ

SEZONO PRADŽIA – ABIPUS ATLANTO ŽIEMOS SPORTO ŠAKŲ SEZONAS ĮSIBĖGĖJA. JO PRADŽIOJE GREITOJO ČIUOŽIMO TRUMPUOJU TAKU ATSTOVĖ AGNĖ SEREIKAITĖ DEMONSTRUOJA PUIKIĄ FORMĄ.

Lina Daugėlaitė

Alfredo Pliadžio nuotr.

Po Sočio žaidynių A.Sereikaitė persikėlė treniruotis į Vokietiją

Kaip įsikūrėte Dresdene?

Nuomoju butą. Tai vieno kambario butukas, labai jaukus. Jo privalumas tas, kad arti ledo rūmų – 10 min. pėsčiomis arba 5 min. dviračiu.

P

o sidabrinio pasirodymo varžybose Olandijoje, kurioje varžėsi bene visos pajėgiausios Europos čiuožėjos, lietuvė startavo pirmuosiuose pasaulio taurės etapuose Solt Leik Sityje (JAV) ir Monrealyje (Kanada). Amerikoje 500 m distancijoje dvidešimtmetė čiuožėja užėmė šeštą vietą – tai geriausias rezultatas per jos karjerą, 1000 m nuotolį lietuvė įveikė devinta. A.Sereikaitę kalbinome telefonu prieš startus Kanadoje.

Tikėjotės tokio rezultato pirmajame pasaulio taurės etape?

Nieko nesitikėjau – tai buvo pirmosios varžybos.

Net negalvojau apie vietą, tiesiog norėjau pasirodyti kuo geriau, pasižiūrėti, kaip pati čiuožiu. Rezultatais esu patenkinta. Be to, Solt Leik Sityje ledas vienas greičiausių pasaulyje, todėl negalima lyginti su tuo, kas bus Kanadoje.

Ledas Monrealyje greitas, bet ne toks.

Treniruodamasi skiriate kažkuriam nuotoliui daugiau dėmesio?

Kažkuriam specialiai dėmesio neskiriu. Iš viso ilgesnei distancijai daug dėmesio neskiriu.

Akcentuojamas sprintas ir 1000 m nuotolis.

Sezono pradžia sėkminga. Ar tai treniruočių su Vokietijos rinktine rezultatas?

Sezonas dar tik prasidėjo, žiūrėsime, kaip pasibaigs. Manau, kad nelabai svarbu, kur būčiau treniravusis. Esu dar jauna, galiu tobulėti bet kurioje šalyje.

treniruotės, yra sunkumų kilnojimo treneris, teko priaugti porą kilogramų raumenų. Mano partneriai – Vokietijos rinktinės nariai. Kartu treniruojasi vyrų, vaikinų ir merginų komanda.

Yra viena labai talentinga čiuožėja, kuri jau dalyvavo olimpinėse žaidynėse – šešiolikmetė Anna Seidel. Vyksta daug treniruočių ant ledo, po dvi valandas kasdien – tai labai daug, kitose šalyse dažniausiai čiuožiama po 1–1,5 val.

Sporto kompleksas naujas, geras. Sąlygos aukščiausio lygio. Treneris – bulgaras Miroslavas Boyadzhievas. Jis Vokietijoje gyvena nuo Solt Leik Sičio olimpinių žaidynių – nuo 2002-ųjų.

Pagal sutartį su Vokietijos greitojo čiuožimo federacija treneris M.Boyadzhievas jūsų į varžybas nelydės. Ar pasaulio taurės etapuose būsite viena?

Taip, tai pačios pirmosios tokios varžybos. Be trenerio sunku, buvo keli atvejai, kai trenerio labai reikėjo. Nežinojau, ką savo čiuožime daryti, tada parašiau žinutę, man atrašė. Kartą kilo problemų dėl pačiūžų, reikėjo jas greitai sutvarkyti. Tarp startų buvo 15 min., tad teko aukoti apšilimo laiką ir tvarkyti pačiūžas.

Kodėl pasirinkote Vokietiją?

Reikėjo rinktis vieną iš dviejų Europos šalių – Vokietiją arba Olandiją. Nulėmė ir treniruočių partneriai, ir kaina.

Kaip jus priėmė Vokietijos rinktinės narės?

Labai draugiškai, jaučiuosi kaip komandos narė, atrodo, tarsi treniruotumės dešimt metų kartu.

Kaip treniruojatės Vokietijoje? Ar, palyginti su Labiausiai susibendravau su Bianca Walter, ji šiek tiek vyresnė nei A.Seidel – 24-erių metų, tad Čekija, darbas labai pasikeitė? turime daugiau bendros kalbos.

Pats principas ne. Gal labiau pasikeitė jėgos

24

Vokiškai kalbate? Kiek kalbų jau mokate?

Dar nelabai. Vokietijoje gyvenu vos kelis mėnesius, bet po truputį mokausi. Išvykdama iš Lietuvos mokėjau rusų ir anglų, o paskui prasidėjo papildomos kalbos. Vokiečių bus jau šeštoji užsienio kalba. Dar šneku latviškai, čekiškai, lenkiškai.

OLIMPINĖ PANORAMA

Važinėjate dviračiu, ne mašina?

Vairuoju ir mašiną, ir dviratį. Lietuvoje išsilaikiau vairavimo teises. Kai lyja arba labai šalta, į treniruotę važiuoju mašina.

Maistą ruošiate pati?

Ne pirmi metai gyvenu užsienyje, todėl pačiai gaminti maistą nesunku. Nebent kai būna mažai laiko, valgau kokioje kavinėje.

Dažniausiai ruošiu vištienos, jautienos, makaronų, daržovių patiekalus.

Ką veikiate laisvalaikiu?

Laisvadienis mums būna sekmadienį, o sekmadienį Vokietijoje niekas nedirba. Todėl dažniausiai savaitgaliai būna labai neįdomūs ir nuobodūs.

Ar vokišką tvarką pajutote?

Dresdenas – buvusios Rytų Vokietijos miestas, tad čia nelabai juntama ta vokiška tvarka.

Jums skiriamų lėšų pakanka?

Kol kas pakanka. Jei nepakaks, reiks kam nors skųstis (juokiasi).

Po naujųjų metų Olandijoje vyks Europos čempionatas. Ko tikitės jame?

Geriausia Europos čempionate mano pasiekta vieta – šešta, tad tikiuosi aukštesnės nei šešta.

Kaip sekasi draugauti su Lietuvos greitojo čiuožimo federacija?

Mūsų bendravimas darbinis.

P.S. Kanadoje A.Sereikaitė 500 m distanciją įveikė devinta, 1000 m – devyniolikta.

OLIMPINĖ PANOR PANORAMA ORRAM AMAA

2255

ŽVILGSNIS

Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovai Miuncheno olimpiniame stadione

SVETUR – PASISEMTI PATIRTIES LIETUVOS SAVIVALDYBIŲ SPORTO PADALINIŲ VADOVŲ ASOCIACIJA ANTRUS METUS DALIJASI GERĄJA PATIRTIMI SU UŽSIENIO SPORTO ORGANIZACIJOMIS. Marytė Marcinkevičiūtė

A

sociacija, septintus metus vadovaujama buvusio ilgamečio Kauno sporto skyriaus vedėjo Albino Grabnicko, dalyvauja LTOK projekte „Rio 2016“. Olimpinėms žaidynėms rengiasi ne tik sportininkai, treneriai, bet ir sporto vadovai, medikai, mokslininkai. Šių metų spalio mėnesį dešimčiai aktyviausių Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų buvo sudaryta galimybė gerosios patirties pasisemti Miunchene (Vokietija) ir Brno (Čekija). Išvykoje dalyvavo šiaulietis Gintaras Jasiūnas, panevėžietis Bronislavas Pliavga, vilnietis Rimantas Radzevičius, kėdainiškis Gediminas Misius, visaginietis Jonas Nekrašas, kaišiadoriškis Jonas Žižliauskas, molėtiškis Kęstutis Vaicekauskas ir kiti.

26

OLIMPINĖ PANORAMA

Koks buvo pagrindinis kelionės tikslas? – paklausėme A.Grabnicko.

Labai džiaugiamės, kad LTOK mūsų asociacijai sudaro galimybę keistis patirtimi, informacija su užsienio kolegomis, stebėti tarptautines varžybas. Praėjusiais metais dvylika mūsų savivaldybių sporto vadovų Slovėnijoje stebėjo Europos krepšinio čempionatą, lankėsi tos šalies sporto organizacijose, domėjosi, kokias funkcijas jos atlieka, koks ten ryšys tarp didžiojo ir masinio sporto. Šiemet pagrindinis mūsų tikslas irgi buvo pasisemti kuo daugiau patirties, pasidomėti, kaip dirba Miuncheno ir Brno sporto organizacijos. Pagal sudarytą vizito programą kiekviena diena buvo gana intensyvi.

Miunchene aplankėme 1972 m. olimpinių žaidynių stadioną, sporto centrą, muziejų.

Pilnutėliame stadione stebėjome vokiečių Bundeslygos lyderių – Miuncheno „Bayern“ ir Brėmeno „Werder“ futbolo komandų rungtynes. Buvo įdomu išgirsti, kaip per karą sugriautas Miunchenas kėlėsi naujam gyvenimui. Susitikome su Vokietijos sporto žmonėmis, kurie nuoširdžiai pasidalijo savo patirtimi.

Niurnberge susitikome su sportui neabejingu kunigu Ričardu Rutkausku, dalyvavome mišiose, susitikome su kraštiečiais. Norėjome aplankyti ir Berlyno sporto gimnaziją, bet šio sumanymo nepavyko įgyvendinti. Lietuvoje irgi veikia dvi sporto vidurinės mokyklos, kurios ateityje bus gimnazijos, todėl ta patirtis mums būtų pravertusi. Kita vertus, ir be gimnazijos radome ko iš vokiečių pasimokyti, nors jie ir nėra labai atviri.

ŽVILGSNIS Malonu, kai sporto organizacijos tarpusavyje dalykiškai bendrauja, o ne stumdo vieni kitiems darbus. Norėtųsi, kad tą gerąją patirtį perimtų ir jaunimas, plėstų savo akiratį.

Mes – ne amatininkai, o kūrybos žmonės.

nepartinis, o mūsų savivaldoje tai retas atvejis.

Savo gyvenimą matuoju olimpiniais ciklais. Po kiekvieno buvo labai sunku susikaupti ir viską pradėti iš naujo. Ir dar tokiame dideliame mieste, juk reikia atsakyti už visas sporto šakas ir visą sporto Nuo šių metų rugsėjo 23 d. nebesate Kauno sąjūdį. Sporto skyriaus vedėju išdirbau penkis olimpinius ciklus – pradedant kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas.

Sidnėjumi ir baigiant Londonu. Mačiau Ar neatitolsite nuo Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos darbo? visas vasaros olimpines žaidynes, kuriose po nepriklausomybės atkūrimo dalyvavo Tikrai ne, dabar netgi svarstome galimybę asociacijoje įsteigti etatą. Kažkada KKSD dirbo mūsų sportininkai. Pirmą sykį Lietuvos žmonės, atsakingi už savivaldą. Kaip asociacija, buriavimo istorijoje Barselonos olimpinėje regatoje varžėsi mano mokinys Raimundas esame nepriklausomi ir nekeliame jokių Šiugždinis, o Pekine buvau liudininkas, politinių pretenzijų. Sportui aukojome savo kai Gintarė Volungevičiūtė tapo olimpine gyvenimą ir ketiname toliau tą patirtį skleisti, vicečempione. nenorime, kad po mūsų liktų plika dirva, norime tęsti savo veiklą.

Kaip sekasi dirbti Respublikiniame buriavimo centre, kuriam dabar vadovaujate? „ŠIEMET PAGRINDINIS MŪSŲ Tas domėjimasis gerąja patirtimi tikriausiai TIKSLAS IRGI BUVO PASISEMTI Dirbti sekasi gerai, puikus kolektyvas. praturtina ir paįvairina savivaldybių sporto KUO DAUGIAU PATIRTIES, Dar esu ir Lietuvos buriuotojų sąjungos padalinių vadovų organizacinį darbą? viceprezidentas, trenerių komisijos PASIDOMĖTI, KAIP DIRBA pirmininkas. Kaip sakoma, gyvenu su vėju ir Taip. Mūsų veiklos kasdienybė, sunkus MIUNCHENO IR BRNO SPORTO banga, su olimpiniu buriavimu. organizacinis darbas tikrai nėra patrauklus.

ORGANIZACIJOS. PAGAL Visi olimpinėse žaidynėse dalyvavę šeši Rezultatų pasiekia sportininkai ir treneriai, SUDARYTĄ VIZITO PROGRAMĄ buriuotojai (R.Šiugždinis, G.Volungevičiūtė, jie yra matomi, o sporto organizatoriai KIEKVIENA DIENA BUVO GANA Giedrius Gužys, Juozas Bernotas, Rokas dažniausiai lieka nuošalyje. Sporto INTENSYVI.“ Milevičius, Valdas Balčiūnas) yra kauniečiai, organizatoriui, kaip ir varžybų teisėjui, „Bangpūčio“ buriavimo mokyklos gebėjimas viską subalansuoti ir likti auklėtiniai. Prie šios mokyklos ir buvo įkurtas nepastebėtam yra didelis menas.

Dirbdamas Kauno sporto skyriaus Respublikinis buriavimo centras, kuris rūpinasi Norime kuo daugiau sužinoti, keistis vedėju buvau labai pririštas prie savo materialine dalimi – kateriais, burėmis, jachtų patirtimi, neužsidaryti savame rate. Dažnai darbo, pritrūkdavau laiko visuomeninėms transportavimu. girdime, kad turime būti atsakingi tik už pareigoms. Dabar esu laisvesnis, galiu Esame kaip mini buriavimo centras, masinį sportą, sveikatą, o didysis sportas daugiau dėmesio skirti asociacijos veiklai. nėra savivaldos funkcija. Taip nėra. Jeigu Mes gerbiame buvusius savo padalinių sporto kartu su „Bangpūčiu“ sudarome tandemą ir stengiamės, kad geriausiems Lietuvos mūsų vaikai, išauginti savivaldos sporto vadovus. Mūsų darbus toliau tęsia tie, kurie mokymo įstaigose, eina didžiojo sporto nebevadovauja savo miestų sporto centrams, buriuotojams bei treneriams būtų sudarytos visos sąlygos siekti puikių sportinių rezultatų. link, mes nenorime likti nuošalyje. Mums kaip antai: panevėžietis B.Pliavga, Anatolijus Esame Lietuvos buriavimo centras, kurį remia ir toliau įdomu, kaip sekasi auklėtiniams Mikutovskis iš Lazdijų. Taigi mes išeiname KKSD ir LTOK. tobulėti. Savivaldos sporto mokymo įstaigų perdavę savo sukauptą patirtį kitiems. Dabar Atradome sėkmės formulę, pavyksta finansuojami treneriai būna ir Lietuvos galime nedrebėti prieš savo merus ir viešai išugdyti didelio meistriškumo buriuotojų. Kaip olimpinės rinktinės treneriai, jie toliau reikšti nuomonę. žinoma, į Rio de Žaneirą kelialapius mūsų šaliai tobulėja ir tas ryšys nenutrūksta, jį reikia iškovojo Viktorija Andrulytė ir Juozas Bernotas. stiprinti. Tai mūsų stiprybė ir galia. Tačiau Palikus sporto skyriaus vedėjo pareigas, Tikimės, kad iki žaidynių buriuotojų gretos dar mes ne visada pasiekiame tą rezultatą, kurio kurias ėjote šešiolika metų, nuotaika padidės. Kartu su „Bangpūčiu“ džiaugiamės norime, todėl patirties paieškos būtinos. turbūt buvo prasta?

Mums rūpi ir didysis, ir masinis sportas, ir Neišėjau skaudama širdimi. Su manimi labai rezultatais, išgyvename nesėkmes.

Jeigu turi gerą sportininką, bet neturi rezervo rengimas. gražiai atsisveikino. Kauno savivaldybė gero sportinio inventoriaus arba atvirkščiai – Lietuvos sporto piramidė išsiskiria tuo, kad sudarė galimybę dvi savaites stebėti nepasieksi gerų rezultatų. Todėl ir kooperuotomis lėšomis remdami sportininkus pasaulio buriavimo čempionatą Ispanijoje, kooperuojamės. Respublikinis buriavimo padedame vieni kitiems. Savivalda – tai kurioje du kauniečiai pelnė kelialapius į Rio centras bus nereikalingas, jei nebus patyrusių jungiamoji grandis, esame sporto šeimos dalis. de Žaneiro olimpines žaidynes, apmokėjo „Bangpūčio“ sportininkų ir trenerių. O Bendradarbiaujame su KKSD, LTOK, Lietuvos visas išlaidas. jeigu jų bus, bet neturėsime gero sportinio sporto federacijų sąjunga, Lietuvos asociacija Jau po Londono olimpinių žaidynių inventoriaus, transporto – irgi nepavyks nieko „Sportas visiems“. Todėl ir norime diskutuoti, norėjau išeiti. Atėjo laikas, kai supratau, kad pasiekti ir būti vieniems geriausių Europoje. susitikti, keistis patirtimi, nebūti užsidarę labai savęs nereikia išbarstyti visur, reikia labiau Taip ir dirbame drauge. siauroje srityje. koncentruotis ten, kur traukia širdis. Buvau

Tuo metu, kai mes buvome Vokietijoje, į šią šalį žadėjo atvykti Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius. Prieš kelionę jis buvo susitikęs su mūsų asociacijos atstovais, aptarėme rūpimus klausimus ir programą, bet didelis užimtumas sutrukdė šiai jo išvykai.

Lankydamiesi Brno daug išskirtinių dalykų nepastebėjome, viskas vyksta panašiai kaip pas mus. Buvusio Panevėžio sporto centro direktoriaus B.Pliavgos iniciatyva teko nemažai bendrauti su Byšoveco miesto vicemeru, atsakingu už sportą. Jis – buvęs treneris, išugdęs pasaulio dviračių treko čempionę. Su vicemeru praleidome kone visą dieną. Čekams savų problemų irgi netrūksta.

Su vokiečiais ir čekais daug diskutavome.

Kiekvienas rado įdomios ir naudingos patirties.

OLIMPINĖ PANORAMA

27

POSŪKIS

Londono olimpinės žaidynės buvo paskutinės E.Balčiūno karjeroje

MALONI VALDININKO RUTINA PO LONDONO OLIMPINIŲ ŽAIDYNIŲ SPORTINĘ KARJERĄ BAIGĘS BAIDARININKAS EGIDIJUS BALČIŪNAS BE DARBO ILGAI NESĖDĖJO – VOS PORĄ MĖNESIŲ, PER KURIUOS IRGI NESNAUDĖ, NES SKUBĖJO BAIGTI DISERTACIJĄ.

Lina Daugėlaitė

J

au dveji metai, kai ketverių olimpinių žaidynių dalyvis kremta valdišką duoną – eina Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) direktoriaus pavaduotojo pareigas. Karjerą LOSC pradėjęs kaip sporto metodininkas, tuomečiam pavaduotojui Einiui Petkui išėjus dirbti į LTOK, sulaukė siūlymo dalyvauti konkurse šiai vietai užimti. Tad dabar ant buvusio baidarininko pečių gula atsakomybė už sportininkų pasirengimą Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms. „Iš pradžių buvo baisu atsakyti už visą sportininkų rengimą. Paprašiau pabandyti, pavyks ar ne. Jei būtų nepavykę, būčiau žengęs tą žingsnį atgal“, – prisipažįsta valdininko karjerą nuo sporto metodininko pareigų pradėjęs E.Balčiūnas.

Neseniai irklą padžiovusio sportininko širdies nevirpina tai, kad šįkart tarp olimpinės rinktinės kandidatų jo pavardės nėra. „Dar prieš dešimt metų sakiau, kad į žaidynes galima nuvažiuoti kaip sportininkui, kaip treneriui, kaip teisėjui ar kaip žiūrovui. Taigi ketveriose žaidynėse dalyvavau kaip sportininkas, ateity galėsiu

28

OLIMPINĖ PANORAMA

dalyvauti kitu amplua, – nesisieloja pašnekovas. – Atėjo laikas baigti sportinę karjerą. Buvau apsisprendęs jau prieš Londono žaidynes – metai daro savo, nebepasiekiau rezultatų, kokių norėčiau, žaidynėse nepakliuvau į finalą. Žinau savo fizines galimybes. Dabar nė su vienu baidarininku, kuris yra olimpinių kandidatų sąraše, negalėčiau konkuruoti.“ Keliaudamas po pasaulį E.Balčiūnas ne kartą įveikė aklimatizaciją. Pastaroji buvusio baidarininko aklimatizacija, per kurią tenka pratintis prie valdiškos kėdės, ko gero, pati ilgiausia. „Gal dar per trumpas laikotarpis praėjo. Atrodo, antri metai, bet kaip diena – taip naujiena. Dirbu su žmonėmis, tad kiekvieną dieną nutinka įvairiausių dalykų, kurių iki tol nebuvau patyręs šiame darbe.

Kai kas kartojasi, bet sportininkų rengimas nėra įspraustas į rėmus – tai sveikata, tai finansavimas, tai kiti rūpesčiai. Visa tai kuruoti lengva nėra“, – prisipažįsta LOSC direktoriaus pavaduotojas.

Olimpiniame centre jis dar kuruoja dvi sporto šakas – irklavimą ir slidinėjimą.

Namai Po Londono olimpinių žaidynių permainos neaplenkė ir Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos. E.Balčiūnas buvo sulaukęs siūlymo tapti federacijos generaliniu sekretoriumi, bet viską gerai apsvarstęs buvęs baidarininkas pasirinko jam geriau pažįstamą darbą Olimpiniame sporto centre. „Su LOSC esu susijęs visą gyvenimą. Čia baigiau mokyklą-internatą, čia gyvenau, paskui dešimt ar penkiolika metų priklausiau olimpinei rinktinei, todėl mielesnės pasirodė centro patalpos. Federacijoje būtų reikėję viską vežti vienam, o čia yra komanda, kuri dirba išvien. Be to, man šis darbas geriau žinomas, nes daug metų treniravomės be trenerio, pačiam reikėjo tvarkyti stovyklų, planavimo dokumentus. Tad dirbti sporto šakos kuratoriumi atrodė patraukliau ir stabiliau nei federacijos generaliniu sekretoriumi“, – šypsosi pašnekovas ir priduria, kad LOSC jam tarsi antri namai.

Tačiau šįkart jis kitoje barikadų pusėje – ne visus žavinčių sportininkų, o valdininkų, kuriuos dažnas pakeiksnoja. „Viskas priklauso nuo žmogaus, su kuriuo bendrauji – jeigu

POSŪKIS jis geras valdininkas, bendrauji kaip su geru žmogumi, kuris tau padeda siekti rezultato, – paaiškina E.Balčiūnas, kuris savo sportinės karjeros metais stengėsi neklijuoti žmonėms štampų, o tapęs valdininku siekia būti sportininko ir trenerio pagalbininku. – Pirmiausia stengiuosi suprasti sportininką, trenerį. Juk pats sportavau, žinau, kaip sudėtinga kai kuriuos organizacinius reikalus ar dokumentus sutvarkyti. Noriu jiems padėti, kai kuriuos darbus ir už trenerius padarau. Štai kad ir stipendijų sutartys, į kurias sportininkams reikėdavo savo sąskaitos numerį įrašyti, o dažnas atvykdavo jo neturėdamas. Dabar sutartį paruošiame taip, kad sportininkui užtenka tik parašą suraityti – pasistengiu surinkti visą informaciją iki sportininkui atvažiuojant, kad jam beliktų pasirašyti ir išvažiuoti. Ir sportininkui gerai, ir mums, nes sutarties pasirašymas neužtrunka.

Norisi būti tuo geruoju funkcionieriumi ir negaišinti sportininko laiko. Juk jis atvažiuoja ne treniruočių, o poilsio metu, tad tą poilsio laiką tegul ir skiria poilsiui, o ne kažkokiems popieriams tvarkyti. Taip ir su treneriais – jiems irgi daug ką reikia nuveikti. Bet ne viską sporto šakos kuratorius ar pavaduotojas gali už juos padaryti. Reikia pasiskirstyti darbus taip, kad jie būtų atlikti, o ne stumdomi vienas nuo kito.“ Patirtis Per ilgus sportinės karjeros metus sukaupta didžiulė buvusio pasaulio ir Europos čempiono patirtis vėjais nenueis. Grįžęs iš Londono olimpinių žaidynių jau kitą dieną E.Balčiūnas skubėjo į Lietuvos edukologijos universitetą baigti rašyti disertacijos „Lietuvos didelio meistriškumo baidarininkų rengimo analizė“. Šiandien jis – ne tik sėkmingai karjeros laipteliais kylantis valdininkas, bet ir mokslų daktaras. „Nenoriu, kad į disertaciją sudėta medžiaga dulkėtų. Disertacijos pagrindu ketiname išleisti monografiją, kuri būtų naudinga treneriams – surašysime paprasčiau, be mokslinių terminų, sudėsime daugiau treniruočių pavyzdžių, kad treneriai galėtų atsiversti ir naudotis. Disertacijos medžiaga – tai mano ir mano porininko pasirengimo praktika, tad tuos metodus būtų galima taikyti rengiant jaunus perspektyvius sportininkus“, – savo ir disertacijos vadovo prof. Juozo Skernevičiaus planus atskleidžia E.Balčiūnas.

Buvęs baidarininkas savo didžiule patirtimi mielai dalijasi ir su jaunesniais kolegomis. Šį sezoną jis glaudžiai bendradarbiavo su kanojininku Jevgenijumi Šuklinu, paprašiusiu daugkartinio pasaulio čempiono ir metodinių patarimų, ir treniruočių planų. „Prieš pasaulio čempionatą sudarėme jam treniruočių planus,

pagal kuriuos treniravosi paskutinį mezociklą. Čempionate Jevgenijus gana gerai pasirodė – užėmė trečią vietą, rezultatas aukštas, nors, žinoma, kiekvienas sportininkas nori būti pirmas. Tačiau Jevgenijus liko patenkintas, nes turėjo tikslius planus, pagal kuriuos galėjo rengtis, – pasakoja buvęs irkluotojas ir prisipažįsta, kad nuvykęs į varžybas nepraeina ir pro baidarininkus. – Su Aurimu Lanku, Edvinu Ramanausku, Ignu Navakausku bendravau, patarimais per varžybas pasidalijau, bet jie turi sumanų trenerį Romą Petrukanecą, kuris jiems teikia visus metodinius nurodymus.“ Dėstytojas Dar viena etiketė, kurią šiandien galima prilipdyti tituluotam sportininkui, yra dėstytojo. Apsigynęs disertaciją E.Balčiūnas pradėjo dirbti Edukologijos universitete ir

„PIRMIAUSIA STENGIUOSI SUPRASTI SPORTININKĄ, TRENERĮ.

JUK PATS SPORTAVAU, ŽINAU, KAIP SUDĖTINGA KAI KURIUOS ORGANIZACINIUS REIKALUS AR DOKUMENTUS SUTVARKYTI. NORIU JIEMS PADĖTI, KAI KURIUOS DARBUS IR UŽ TRENERIUS PADARAU.“ Sportininko aprangą E.Balčiūnas iškeitė į valdininko ir dėstytojo kostiumą

studentams dėstyti pasirinktos sporto šakos didaktiką. „Tai įvairių sportininkų rengimo metodai, būdai. Gerai išmanant vieną sritį, pridėti kitų sričių specifiką nesudėtinga.

Apskritai ciklinių sporto šakų sportininkų rengimas nelabai skiriasi, gal kitaip rengiasi žaidimų atstovai“, – sako buvęs sportininkas.

Per ilgą savo sportinę karjerą ne vieną interviu davęs baidarininkas prisipažįsta, kad iš pradžių kalbėti prieš penkiasdešimties studentų auditoriją buvo sudėtinga. „Reikėdavo pasiruošti skaidres, paskaityti kažką. Bet su kiekvienais metais įgyju vis daugiau patirties, daugiau medžiagos prisirenku, tad dėstyti šiek tiek lengviau. Bet vis tiek prieš kiekvieną paskaitą jaudinuosi, o kai reikia kalbėti, delnai prakaituoja“, – šypsosi mokslų daktaras. Šeima Trys savaitės stovykloje, savaitė namie – ir vėl iš pradžių. Tokiu ritmu E.Balčiūnas gyveno sportinės karjeros metais. Tad šiandien jis džiaugiasi nauja rutina ir jau įprato aštuntą valandą ryto būti darbe, o penktą užverti kabineto duris. „Gal pirmus metus buvo sunkiau – norėjosi išvažiuoti, bet jau pripratau.

Per daugelį metų pabodo gyvenimas ant lagaminų – bėgti, lėkti. O kai gimė vaikai, supratau, kad dėl savo sportinės karjeros kuo toliau, tuo labiau tolstu nuo jų. Šeimai jau reikėjo daugiau dėmesio, žmona nuolat su dviem vaikais: vieną į mokyklą, kitą į darželį veža, vaikai serga, mašina neužsikuria – sunku.

Todėl ir trenerio darbo nesirinkau, nes vėl būtų reikėję važinėti su sportininkais. Pasirinkau ramesnį gyvenimo būdą, kad būčiau namie“, – apie norą grąžinti skolą šeimai prasitaria E.Balčiūnas.

Prieš dvejus metus sportininko karjerą baigęs irkluotojas vasaromis retkarčiais vėl ima į rankas irklą ir sėda į baidarę.

E.Balčiūnas turi savo baidarę, kurią patekęs į olimpines žaidynes iš rėmėjo „Braca-sport“ gavo dovanų. „Pirmą vasarą gal du ar tris kartus irklavau, šią vasarą – gal dešimt ar penkiolika“, – skaičiuoja. Važiuoja pasižiūrėti varžybų – prieš jas į baidarę pats sėda, o paskui žiūri, kaip jaunimas irkluoja.

Daugybę metų į baidarę sėdęs tarsi į lenktyninį automobilį, pastarosiomis vasaromis buvęs sportininkas atranda ir kitokį irklavimą. „Kai profesionaliai sportavau, vasaros buvo skirtos darbui. Dirbdamas LOSC su kolektyvu buvau keliuose turistiniuose žygiuose, vasarą ir su šeima buvome išsiruošę – Lietuvoje baidarių turizmas labai populiarus, neišvengiama, kad ir aš jame dalyvauju“, – nusišypso E.Balčiūnas.

OLIMPINĖ PANORAMA

29

PAGARBA

RANKINIO TĖVĄ PAGERBĖ JAUNIMAS VILNIUJE VYKUSIAME PIRMOJO LTOK GENERALINIO SEKRETORIAUS JANIO GRINBERGO ATMINIMO TURNYRE DALYVAVO PENKIŲ ŠALIŲ JAUNIMO RANKINIO RINKTINĖS.

Alfredo Pliadžio nuotr.

Turnyre dalyvavo penkių šalių rankininkai

S

porto mokyklos „Tauras“ ir Lietuvos edukologijos universiteto salėse vykusiame turnyre žaidė 1996 ir 1998 m. gimusių vaikinų ir merginų komandos.

Sėkmingiausiai pasirodė Lietuvos ekipos. Jos laimėjo net tris nugalėtojams skirtas taures. Tik 1998 m. gimusių vaikinų varžybose triumfavo visus konkurentus įveikę lenkai. Šioje grupėje šeimininkų rinktinė užėmė antrąją vietą.

Varžybose dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Suomijos jaunieji sportininkai.

Turnyrą, skirtą 1925 m. spalio 29 g. gimusio ir pernai anapilin iškeliavusio Lietuvos rankinio tėvu vadinamo Janio Grinbergo atminimui, rengė Lietuvos rankinio teisėjų asociacija ir Lietuvos rankinio federacija. Į turnyrą Vilniuje buvo atvykę ir J.Grinbergo bičiuliai bei bendražygiai iš kitų šalių. Iš Latvijos atvažiavo dvejose olimpinėse žaidynėse dirbę arbitrai Janis Kuzulis ir Andris Vitolis. Iš Rusijos – net dešimt Europos taurių turnyrų finalinių mačų teisėjavęs Jurijus Taranuchinas. Jis kartu su geriausiu Lietuvos rankinio teisėju Grigorijumi Gutermanu tapo pirmaisiais skirtingų šalių arbitrais, kartu teisėjavusiais olimpinėse žaidynėse –

30

OLIMPINĖ PANORAMA

1992 m. Barselonoje ir 1996 m. Atlantoje.

Iš Lenkijos atkeliavo viena geriausių visų laikų šios šalies rankinio teisėjų porų broliai Arkadiuszas ir Leszekas Solodkai. Iš Baltarusijos – buvęs rezultatyviausias SSRS rankinio čempionato žaidėjas, metodinių knygų apie rankinį autorius, mokslų daktaras, ilgametis tarptautinių varžybų inspektorius Aleksandras Grečinas.

Liepojoje gimęs latvio ir lietuvės sūnus J.Grinbergas dirbo net aštuoneriose vasaros ir vienose žiemos olimpinėse žaidynėse.

Miunchene, Monrealyje, Maskvoje, Los Andžele, Seule, Barselonoje, Atlantoje ir Sidnėjuje J.Grinbergas buvo oficialus Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) atstovas, o Maskvoje – ir rankinio varžybų direktorius. Į Albervilio žiemos žaidynes J.Grinbergas jau vyko kaip LTOK generalinis sekretorius.

J.Grinbergas apdovanotas: LTOK garbės ženklu (1994), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino penktojo laipsnio ordinu (2000), KKSD antrojo laipsnio ordinu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2000), TOK olimpiniu ordinu (2002), KKSD pirmojo laipsnio ordinu su grandine „Už nuopelnus Lietuvos sportui“

„Tauro“ mokykloje turnyro dalyviai ir svečiai galėjo apžiūrėti J.Grinbergo archyvo nuotraukas (2005), LTOK olimpine žvaigžde (2005), IHF auksiniu garbės žiedu (2005), IHF aukso ženklu (2007), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi (2008).

Visą gyvenimą sportui paskyręs J.Grinbergas buvo sąjunginės kategorijos krepšinio (1952), rankinio (1955), tarptautinės kategorijos rankinio (1959) teisėjas. Lietuvos (1963) ir SSRS (1965) nusipelnęs treneris.

1956–1964 m. treniravo SSRS moterų rankinio rinktinę, 1963–1970 m. – vyrų. Nuo 2000 m. – IHF garbės narys. 1989–1992 m. – LTOK generalinis sekretorius, nuo 2002 m. – garbės generalinis sekretorius, 1997–1998 m. – Lietuvos rankinio federacijos prezidentas, nuo 1998 m. – garbės prezidentas. Lietuvos olimpinės akademijos akademikas (2005). „OP“ inf.

ATSISVEIKINANT

SUDIE ANTANUI LAUKAIČIUI LAPKRIČIO 5 D. MIRĖ IŠKILUS IŠEIVIJOS LIETUVIS, BUVĘS AUSTRALIJOS LIETUVIŲ FIZINIO AUKLĖJIMO SĄJUNGOS VALDYBOS PIRMININKAS, ŽURNALISTAS, LIETUVOS OLIMPINĖS RINKTINĖS ATAŠĖ SIDNĖJAUS VASAROS OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE ANTANAS LAUKAITIS. JAM BUVO 88-ERI.

A

ntanas Laukaitis buvo palaidotas Sidnėjuje, kuriame daugybę metų gyveno. Tokia buvo jo valia.

Antanas galėjo valandų valandas kalbėti apie Lietuvą, Leipalingį, kurio muziejuje yra ir A.Laukaičiui skirtas stendas. Kartkartėmis jis papildydavo muziejų savo naujais eksponatais.

Lietuvoje jis turėjo labai daug draugų ir bičiulių, dauguma jų lankėsi ir svetinguose A.Laukaičio namuose Sidnėjuje.

A.Laukaitis gimė 1926 m. sausio 10 d.

Leipalingyje, Seinų apskrityje. Buvo krepšininkas, sporto organizatorius, žurnalistas. 1943 m. baigė Kauno 4-ąją gimnaziją, 1970 m. – Australijos pašto institutą. Gimnazijoje žaidė krepšinį ir stalo tenisą.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Vokietiją. Atvykęs į Australiją tuoj pat įsitraukė į švietėjišką ir sportinę lietuvių veiklą. Nuo 1950 m. (pirmosios Australijos lietuvių sporto šventės) iki 1960 m. žaidė krepšinį ir stalo tenisą Sidnėjaus „Kovo“ klube.

1952 ir 1953 m. buvo Australijos lietuvių

krepšinio rinktinės žaidėjas. Sidnėjaus lietuvių SK „Kovas“ pirmininkas (1954–1955, 1964–1966 m.), garbės narys (nuo 1970 m.).

Australijos lietuvių fizinio auklėjimo sąjungos (ALFAS) pirmininkas (nuo 1953 m. su pertraukomis 10 m.). Amerikos lietuvių Čikagos dienraščio „Draugas“ ir Klivlando „Dirvos“ atstovas ir korespondentas Australijoje (nuo 1955 m.).

2000-aisiais per Sidnėjaus olimpines žaidynes A.Laukaitis buvo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atašė. Jis dirbo visus ketverius metus prieš žaidynes ir dar atkakliau jų metu. Kaip pats vaizdžiai išsireiškė, per tuos rūpesčius pražilo. Tačiau tomis pareigomis jis labai didžiavosi, jam patikėtą darbą atliko kruopščiai ir su didele meile.

LTOK prezidentė, Sidnėjaus olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė iki šiol dėkinga Antanui už paramą rengiantis žaidynėms. Likus pusmečiui iki olimpinių žaidynių ji su savo treneriu pirmą kartą nuvyko į Sidnėjų. Juos globojęs A.Laukaitis tapo

geru draugu, o jo namai – mūsų sportininkų namais. „Sidnėjus man buvo labai laimingas, už tai nuoširdžiai norėčiau padėkoti ir Antanui, kurio indėlis į mano aukso medalį buvo labai svarbus. Nuo to laiko likome geri draugai“, – sakė olimpinė čempionė.

Kaip spaudos atstovas A.Laukaitis dalyvavo šešeriose olimpinėse žaidynėse: 1956 m. Melburne, 1960 m. Romoje, 1972 m.

Miunchene, 1976 m. Monrealyje, 2004 m.

Atėnuose, o 2000 m. Sidnėjuje buvo Lietuvos olimpinis atašė.

Taip pat vadovavo Australijos lietuvių sportininkų išvykoms: 1978 m. į Torontą, 1983 m. į Čikagą, o 1991, 1995 ir 1998 m. – į Lietuvą, 2005 m. buvo išvykos atstovas Lietuvai.

Parašė knygas „Jubiliejinis Australijos lietuvių sporto dešimtmetis – 1950–1960“ (1960 m.) ir „Gyvenimo sūkuriuose“ (2003 m.).

Deja, jau niekada nebeišgirsime tokio mielo, iki šiol su dzūkišku akcentu Antano tariamo kreipinio „dūšele...“ „OP“ inf.

OLIMPINĖ PANORAMA

31

PAMĄSTYMAI

Sportas ir menas glaudžiai susiję

MENINIS SPORTO VAIZDAVIMAS KREPŠINIO SIRGALIŲ VISUR IR VISADA PRIEŠ RUNGTYNES GIEDAMAS LIETUVOS HIMNAS PATRIOTIŠKUMU STEBINA NE TIK EUROPĄ.

Dr. Dainius Genys

K

ai šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį, regis, Arvydas Sabonis pasiūlė prieš krepšinio rungtynes giedoti Lietuvos himną, daugeliui tokia ceremonija tuomet atrodė keista ar mažų mažiausia neįprasta. Matyt, sentimentalumu ir pomėgiu viešai reikšti emocijas nepasižymintiems lietuviams tokia iš JAV parvežta mada atrodė kaip tikras išbandymas. Šiandien pirmiesiems šios iniciatyvos pradininkams Kauno „Žalgirio“ sirgaliams himno giedojimas tapo svarbia krepšinio rungtynių stebėjimo ritualo dalimi.

Eurolygai atsisakius sumanymo šalių himnais pradėti rungtynes, kauniečiai jau kuris laikas nepaiso šių pakeitimų ir savarankiškai gieda himną, stebindami visą Europą.

Tačiau šis straipsnis ne apie įsidėmėtiną kauniečių patriotiškumą ir net ne apie ryškėjantį atotrūkį tarp kiekvienos šalies sirgalių noro pagerbti savo tėvynę svarbių startų metu ir sporto oficiozų keliamų trukdžių (pastangų apkarpyti ir trumpinti nacionalinius himnus ir pan.). Šįkart pakalbėkime bendresne

32

OLIMPINĖ PANORAMA

tema – apie sporto ir sporto simbolikos ryšį, konkrečiau, menišką sporto reprezentavimą.

Fizinės kultūros reprezentavimas Sportas, sporto simbolika ir kultūra glaudžiai susiję abipusiais priklausomybės ryšiais. Sporto kultūra pasižymi ne tik tuo, kad yra mėgstama daugelio žmonių, kuriama ne tik tam, kad būtų dar populiaresnė, bet ir atspindi bendresnės kultūros ypatumus, žymi visuomenės ir kultūros santykį plačiąja prasme.

Sporto simbolika užima svarbią vietą tiek demokratinėse, tiek totalitarinėse šalyse.

Antai fizinė kultūra ypač klestėjo sovietmečiu: paradai, sporto šventės, marširavimas buvo svarbios priemonės, rodančios sporto vietą sistemoje. Sporto reprezentavimas, siekiant konkrečių sporto vaizdavimo ir prasmės įtvirtinimo tikslų, vyko visose kultūrinio gyvenimo srityse, neaplenkiant nei literatūros, nei filmų, nei teatrų, nei muzikos, nei dailės ar skulptūros. Neretai sovietiniams sportininkams buvo dedikuojami pašto

ženklai, atvirukai ar netgi medaliai. Panašiai yra ir šiuolaikinėse demokratinėse šalyse, tik čia sporto sukultūrinimas ar sumeninimas sietinas ne su monopoliniais partijos interesais, o su kapitalistiniais santykiais ir pelno siekimu.

Glaudus sporto ir kultūros ryšys užsimezgė kartu su šiuolaikiniu sportu maždaug XIX a. viduryje. Šis ryšys nebuvo tiesmukas ar tolygus – priešingai, iki šių dienų išgyveno ištisą raidos karuselę. Pasitelkus retrospektyvų žvilgsnį šio santykio istorijoje galima atrasti ir įspūdingų, ir visiškai banalių sporto kultūros bei meno pavyzdžių.

Meninės sporto reprezentacijos aspektas išliko svarbus ir šiandien. Dabar pastebimos trys ryškios pasaulinės sporto meno kryptys: pirma, sporto simbolika kaip komercijos stimuliatorius (firminė atributika), antra, menas iš sporto kaip populiariosios kultūros dalis (dainos, fotografijos), trečia, nišinis menas, kai sportas tiesiog tampa meninių projektų kontekstu (dailė, skulptūra).

Aptarkime šias tris kryptis išsamiau.

PAMĄSTYMAI Naudos siekia verslas Pirmuoju atveju sporto populiarumas, įprasmintas bendresnėje kultūroje, verslui naudingas tikintis didesnės produktų pridėtinės vertės. Šio tipo sporto sukultūrinimas, arba sporto simbolikos populiarinimas ir netgi tam tikrų reikšmių suteikimas, nepasižymi ypatinga menine verte (nors neretai tokia intencija išreiškiama) ir dažniausiai skleidžiamas ne dėl pačios kultūros (meninės jos raiškos ar vertės, įvairiapusiškumo ar pan.), bet kuriamas turint konkretų tikslą, pavyzdžiui, garsinti sporto klubą ar konkretų žaidėją, siekti geresnio komandos atributikos pardavimo ir t.t.

Aiškiausi to pavyzdžiai – įvairiausi koncertai rtai sporto renginių metu, bandantys susieti meną eną su sportu, ir netgi tiksliniai įvairios meninėss produkcijos užsakymai. Prisiminkime, kaip vienu metu Lietuvoje buvo itin išpopuliarėję ję krepšinio komandų himnai, bet mada kasmet met kurti po naują himną, regis, jau praėjo.

Menininkai nori dėmesio Antruoju atveju siekiama ne tik populiarinti ti sportą, bet ir išpopuliarėti patiems menininkams. Sporto kultūra šiandien yra persmelkta bendresnių populiariosios kultūros bruožų. Perfrazuojant žinomo kultūros tyrinėtojo Johno Storey‘aus mintį galima sakyti, kad sporto kultūra kuriama iš masiškai gaminamos kultūros veiklos ir produktų, dėl to ji neretai įgauna pramoginį aspektą. Nors šiuo atveju galima aptikti tiesioginę meno ir sporto paralelę ar bent jau pastangą į šį ryšį, tačiau ir jis nepasižymi originalia ar itin aukšta menine raiška.

Populiariosios kultūros produktų esmė – ne tiek siūlomos prekės, kiek nuolatinė jų cirkuliacija, interpretavimo ir reinterpretavimo procesas. Todėl nebūtina siekti originalumo, užtenka pasitikėti dažnumu ir pasikartojimais. Šio tipo meno kūrimas siejamas su sporto populiarumu ir galimybe atkreipti visuomenės (sporto gerbėjų) dėmesį į menininką ir jo kūrinį.

Galima teigti, kad populiarioji kultūra didina stilistinę ir pasirinkimo laisvę vartotojams, bet žvelgiant plačiau šio tipo menas taip pat susijęs su sporto verslu ir suteikia galimybę gamintojams gausėjantį meninį sporto vaizdavimą konvertuoti į komercinę naudą. Tipiniai šios krypties pavyzdžiai – sportininkams skiriami medaliai, pašto ženklai, vokai, fotografijų parodos, dainos ir t.t. Ši kryptis plačiausia iš visų, tad ir meninės produkcijos lygis varijuoja plačiu intervalu (nuo lėkštų iki Sporto įvykiai dažnai atspindimi pašto ženkluose vertų dėmesio objektų).

NEPAISANT ĮVAIRIŲ SPORTO VAIZDAVIMO TENDENCIJŲ, SPORTO REPREZENTAVIMAS ŠIANDIEN SKIRIAMAS NE TIK KOMANDŲ SAVININKŲ INTERESAMS ATLIEPTI, DAR LABIAU KOMANDOS VERTEI PAKELTI, NE TIK NUSIPELNIUSIEMS SPORTININKAMS PAŠLOVINTI, PATIEMS MENININKAMS IŠPOPULIARĖTI, BET IR TIKRAI GERIEMS MENO KŪRINIAMS SUKURTI. Svarbiausia – menas Trečiuoju atveju sportas tampa meninės saviraiškos kontekstu, tačiau pagrindinis dėmesys tenka menui (dėl to nenukenčia jo vertė). Ši kryptis, palyginti su ankstesnėmis, kur kas kuklesnės apimties. Čia orientuojamasi ne į kiekybę, o į meninę kokybę, ieškoma įvairių meninių formų, pasitelkiama metaforika, išreiškianti ar susiejanti visuomenei ir sportui aktualias temas, tarkime, pergalę, kovą, ištvermę ar garbę. Šios krypties atstovus ir jų meną galima vadinti aukštąja kultūra. Nišinio meno pavyzdys – tai ne tik fotografija ar grafika, bet ir skulptūra, paveikslai, kiti meno kūriniai. Jie saugomi ne tik specifiniuose sporto muziejuose ar sporto klubų garbės lentose, bet ir garsiausiose pasaulio galerijose, kaip antai Niujorko Guggenheimo muziejuje, Čikagos meno institute ar Londono Britų muziejuje.

Nepaisant įvairių sporto vaizdavimo tendencijų, sporto reprezentavimas šiandien skiriamas ne tik komandų savininkų interesams atliepti, dar labiau komandos vertei pakelti, ne tik nusipelniusiems sportininkams pašlovinti, patiems menininkams išpopuliarėti, bet ir tikrai geriems meno kūriniams sukurti. Liūdnesnė žinia, kad kokybiški sportui skirto meno kūriniai retai patenka į mūsų dėmesio radarą.

Sakysite, klystu? Tuomet pasakykite, koks sporto tematikos dailės kūrinys jums labiausiai patinka arba kokį pažįstate šios krypties menininką.

OLIMPINĖ PANORAMA

33

SENA NUOTRAUKA

Lietuvos futbolo rinktinė – 1935 m. Pabaltijo futbolo turnyro laimėtoja. Iš kairės: A.Paulauskas, A.Tallat-Kelpša, H.Kersnauskas, Z.Sabaliauskas, F.Tepteris, R.Marcinkus, V.Jaškevičius, R.Nevinskas, V.Abramikas, A.Lingis. Priekyje su gėlėmis – R.Žebrauskas, rungtynėse su Estija Lietuvai atstovavęs 25 kartą

DVI PERGALĖS PABALTIJO TURNYRUOSE Per pirmąjį atkurtos nepriklausomybės laikotarpį (1918–1940 m.) Lietuvos sportas buvo pastebimai atsilikęs nuo kitų Baltijos šalių Latvijos ir Estijos. Tą įrodo ir futbolo, tada populiariausio žaidimo Lietuvoje, rinktinės pasirodymas dešimtyje Pabaltijo turnyrų.

Nors prieš kiekvieną jų mūsų šalies spauda mirgėdavo optimistinėmis prognozėmis, rezultatai nedžiugino: Lietuva šį turnyrą laimėjo tik du kartus (1930 m. Kaune ir 1935 m. Taline), Estija tris, o Latvija – penkis. Žinomiausi to laikmečio futbolininkai buvo Antanas Lingis, Romualdas Marcinkus ir Romualdas Žebrauskas.

A.Lingis dirbo banke Kaune. Šis, anot to meto spaudos, gyvenime elegantiškas, o aikštėje virtuoziškas vidurio puolėjas Lietuvos rinktinėje žaidė 33 rungtynes ir įmušė 12 įvarčių. Šis rekordas buvo pagerintas tik po 72-ejų metų! A.Lingis mirė 1941 m. užsikrėtęs vidurių šiltine, tada siautėjusia Vilniuje. Jam tebuvo 34-eri.

Karo lakūnas, ilgametis rinktinės kapitonas ir vidurio saugas R.Marcinkus Lietuvai atstovavo A.Lingis su 1930 m. iškovota Pabaltijo futbolo taure 41 rungtynėse ir įmušė du įvarčius. Jo likimas

34

OLIMPINĖ PANORAMA

tragiškas: išvykęs iš Lietuvos karui prasidėjus įstojo į Prancūzijos armijos oro pajėgas, o jai kapituliavus – į Didžiosios Britanijos karališkąsias oro pajėgas, dalyvavo oro kovose prieš nacius. 1942 m. vokiečiams numušus jo pilotuojamą „Hurricane“, pateko į nelaisvę, lageryje organizavo pabėgimą – iškastu požeminiu tuneliu pabėgo kartu su 76 įvairių tautybių belaisviais, bet buvo sugautas ir sušaudytas. Tada jam buvo 36-eri.

Prieš daugelį metų iš buvusios jo žmonos, žinomos tarpukario krepšininkės Aleksandros Lingytės įsigijau R.Marcinkui skirtą solidų prizą už Lietuvos rinktinės pergales 1934 m.

Valstybės tarnautojas R.Žebrauskas, šaliai atstovavęs 28 rungtynėse ir pelnęs vieną įvartį, žaidė kairiuoju gynėju. Buvo visapusiškai išsilavinęs. Teko bendrauti su juo. Rodė sąžiningai rinktus savo laimėjimų liudijimus: didžiulį albumą su nuotraukomis, spaudos iškarpas ir sporto žurnalų komplektus. R.Žebrauskas mirė 1981 m.

Kaune, sulaukęs 75-erių metų.

Vytautas Gudelis