Olimpinė panorama 2016 05 by IDEA Born in idea

s lia Ke IO įR

2016 m. gegužė Nr. 5 (81)

Repeticijos Londone Olimpinėms žaidynėms besirengiantys Lietuvos plaukikai Europos čempionate iškovojo tris medalius: Rūta Meilutytė aukso, Giedrius Titenis ir Danas Rapšys – bronzos.

OLIMPINĖ PANORAMA

TURINYS

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žurnalas Leidžiamas nuo 2003 m. Nr. 5 (81), 2016 m.

5 6 10 12 14 17 20 22 24 29 30 33

Skaitytojams

LTOK prezidentės mintys

Forumas

Sieks skaidrumo ir lyderystės

Žvilgsnis

Audringa repeticija prieš Rio

Olimpietis

Imtynininkas kils į gladiatoriaus kovą

Kolegų pokalbis

Aštuoniasdešimtmetis optimistas

Čempionatas

VIršelyje Plaukikas Giedrius Titenis „Scanpix“ nuotr.

Londone – sėkmingos repeticijos

Kelias į Rio

Trenerio olimpinis medalis nenustebintų

redaktorius Bronius Čekanauskas

Autoriai

Projektas

Marytė Marcinkevičiūtė Inga Jarmalaitė Lina Daugėlaitė Algis Balsys Matas Kandrotas

Istorija

fotografas

Tradicija

maketuotojas

Kronika

kalBos redaktorė

Liejosi mažųjų emocijos

27 lietuviški olimpiniai įspaudai

Tikrosios vertybės

Alfredas Pliadis

Artūras Gimžauskas

Inga Necelienė

LTOK įvykių dienoraštis

Olimpinė akademija LOA įvykiai

kontaktai

Olimpiečių g. 15, LT-09200 Vilnius panorama@ltok.lt

Interneto svetainė www.ltok.lt

spausdina

„Lietuvos ryto“ spaustuvė

tiražas

6000 egz. ISSN 1648-6331 Online ISSN 2351-5899 Jei norite dalytis žurnalo medžiaga su savo skaitytojais, privalu pranešti, kad informacijos šaltinis – „Olimpinė panorama“

OLIMPINĖ PANORAMA

SKAITYTOJAMS

D.Gudzinevičiūtė apdovanojo Trakuose vykusių baidarių ir kanojų irklavimo taurės varžybų nugalėtojus

Bendri tikslai suvienija DAINA GUDZiNEVIČIŪTė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Paskutinis pavasario mėnuo buvo kupinas svarbių įvykių. Tris medalių komplektus iš Europos irklavimo čempionato į Lietuvą parvežė irkluotojai. Tiek pat medalių – dar tris, tarp kurių ir Rūtos Meilutytės iškovotas auksinis, pridėjo plaukikai. Trakuose vykusiose baidarių ir kanojų irklavimo taurės varžybose stipriausi kanojininkai kovojo dėl kelialapio į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes ir jau tapo aišku, kad į Braziliją vyks Henrikas Žustautas. Nevyriausybinių sporto organizacijų vadovai pirmą kartą susirinko į forumą. Tie, kurie jau iškovojo teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse, intensyviai rengiasi svarbiausiems startams. Šiame žurnalo numeryje sužinosite apie boksininkų Evaldo Petrausko, Eimanto Stanionio ir imtynininko Edgaro Venckaičio olimpinius planus. Gegužę vyko pirmasis Lietuvos nevyriausybinių sporto organizacijų forumas, į kurį susirinko maždaug du šimtai 71-os organizacijos atstovų. Tik suvienijusios jėgas sporto organizacijos gali pradėti keisti Lietuvos sporto sistemą – siekti daugiau savarankiškumo, solidesnio valstybės finansavimo ir skaidrumo. Norėčiau pasidžiaugti, kad sporto organizacijos sutaria svarbiais strateginiais klau-

simais – tą patvirtina ir vienbalsiai priimta forumo rezoliucija (spausdinama žurnale), kuria kartu įsipareigojome siekti lyderystės ir savireguliacijos. Tai svarbus žingsnis, kuris, tikiu, atves į bendrą tikslą. Norėčiau pasidžiaugti šiais metais rekordine tapusia mažųjų olimpiada. Nuoširdžiai dėkoju ikimokyklinių įstaigų pedagogams už aktyvumą – šiemet projekte dalyvavo beveik dvigubai daugiau įstaigų. Jūsų darbas labai svarbus skatinant jaunąją kartą sportuoti, todėl tikiuosi, kad būsite aktyvūs ir kitais metais. Taip pat dėkoju olimpiečiams Mariui Paškevičiui ir Sauliui Binevičiui, kurie atvyko į finalines varžybas ir negailėjo patarimų mažiesiems sportininkams. Paskutinį pavasario šeštadienį visus kviečiu į Šiaulius, kuriuose vyks didžiausia iki šiol Olimpinė diena. Jūsų lauks daugiau nei keturiasdešimt sportinių veiklų, pirmą kartą bus rungčių ant vandens, vyks netradicinės drakonų valčių varžybos. Bus ir tradiciniai bėgimai, daug judesio, įdomių varžybų, smagių atlikėjų pasirodymų ir, be abejo, geros nuotaikos. Iki pasimatymo Šiauliuose!

Tik suvienijusios jėgas sporto organizacijos gali pradėti keisti Lietuvos sporto sistemą – siekti daugiau savarankiškumo, solidesnio valstybės finansavimo ir skaidrumo.

OLIMPINĖ PANORAMA

FORUMAS

Alfredo Pliadžio nuotr.

Sieks skaidrumo ir lyderystės Gegužės 12 d. Vilniuje, „Litexpo“ parodų ir kongresų centre, vyko Lietuvos sporto prezidentų tarybos surengtas nevyriausybinių sporto organizacijų forumas. Renginyje dalyvavo apie du šimtus 71 sporto organizacijos atstovų. algis balsys Forumo tikslas – aptarti Lietuvos sporto plėtrą, susipažinti su sporto sistemų modeliais ir gerosiomis praktikomis kaimyninėse šalyse, sutarti dėl bendrų siekių. Forumą atidarė kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, sveikinimą perdavė premjeras Algirdas Butkevičius, žodį tarė Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Vidas Mikalauskas, vidaus reikalų viceministras, Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos pirmininkas Elvinas Jankevičius, Europos nevyriausybinių sporto organizacijų asociacijos (ENGSO) prezidentas Carlosas Paula Cardoso, Nevyriausybinių organizacijų tarybos pirmininko pavaduotoja Elena Urbonienė. Forume dalyvavo šalies prezidentės patarėja švietimo ir 6

OLIMPINĖ PANORAMA

sporto klausimais Almeda Kurienė. V.Adamkus pasidžiaugė, kad sporto visuomenė vienijasi ir diskutuoja aktualiais klausimais. „Šiandien galime kritiškai pažvelgti į savo veiklą, padaryti išvadas, sprendimus. Pradedame svarstyti, kur turi būti permestas Lietuvos sporto svoris – ar į visuomenę, ar paliktas valstybinėje sistemoje. Klausimas aktualus, diskutuojate pačiu laiku. Mūsų valstybėje sportiniai reikalai dar nėra pirmaeilio svarbumo. Jeigu nutarsite ką nors keisti nuo pačių viršūnių, niekas neturėtų įsižeisti. Mano linkėjimai rasti geriausius vystymosi kelius“, – sakė V.Adamkus. Premjero A.Butkevičiaus sveikinimą perskaitė jo patarėjas sporto klausimais Vytautas Janušaitis. Jame sakoma: „Lietuvoje nevyriausybinės

sporto organizacijos tik įsibėgėja, jos atsikūrė ar įsikūrė iš naujo tik atgavus nepriklausomybę, tad erdvės naujoms idėjoms, neformaliems veiklos metodams tikrai per akis. Todėl labai svarbu, kad šiame forume dalyvauja svečių iš kitų valstybių. Esu tikras, kad išgirsite įdomių įžvalgų apie įvairius sporto modelius, jų valdymo metodus, pasidalysite patirtimi apie sporto klubų vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje. Kaip ir visoms organizacijoms, taip ir nevyriausybinių organizacijų veiklai reikalingi tiek žmogiškieji, tiek techniniai materialiniai, tiek finansiniai ištekliai. Aš manau, kad šiame forume jūs taip pat diskutuosite apie šiuos reikšmingus dalykus ir aptarsite efektyviausius pavyzdžius.

FORUMAS

Pranešimai buvo verčiami į gestų kalbą

Forumo dalyvius pasveikino prezidentas V.Adamkus

Dar norėčiau akcentuoti sporto vaidmenį mūsų jaunajai kartai. Sportuodamas žmogus ne tik lavina kūną, bet ir ugdo svarbias savybes: ryžtą, meną kovoti, bendruomeniškumo jausmą. Juk vaikystėje suformuotas požiūris ir įdiegtos vertybės lemia mūsų ateitį. Tad šalies sporto organizacijos, savivaldybių atstovai turi visa jėga prisidėti prie šių svarbių ugdymo procesų.“ E.Jankevičius savo kalboje pabrėžė, kad valstybė darys viską, jog sporto finansavimas didėtų ir mažėtų valstybinis reguliavimas. „Galime pasidžiaugti, kad nevyriausybinės sporto organizacijos Lietuvoje yra aktyvios ir iniciatyvios. Kaip Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos pirmininkas, galiu teigti, kad sporto organizacijų indėlis yra didelis ir neabejotinai pats didžiausias rengiant Lietuvos sportininkus ir organizuojant pagrindinius sporto renginius. Manau, kad sportininkų rengimas turi priklausyti jūsų kompetencijai. Todėl sieksime kartu tobulinti dabartinį modelį ir mažinti neproporcingai platų valstybės kūno kultūros ir sporto srities reguliavimą“, – kalbėjo viceministras. Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas V.Mikalauskas į forumą atvyko tiesiai iš Seimo salės su džiugia žinia – vos prieš 10 min. Seimas buvo nutaręs 2017-uosius paskelbti Lietuvos sporto metais. Vėliau jis apžvelgė pagrindines Lietuvos sporto problemas, išreiškė susirūpinimą vaikų ir jaunimo įtraukimu į sportą, fizinės veiklos sąlygomis vidurinė-

se ir aukštosiose mokyklose, sporto bazių trūkumu. „Turime pasiekti, kad visų lygių politikai suprastų, kas yra sportas, kūno kultūra“, – pabrėžė V.Mikalauskas. Lietuvos sporto prezidentų tarybos pirmininkės, LTOK prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės įsitikinimu, Lietuvos sporto sistemai reikalingi pokyčiai. „Būtina didinti lėšų paskirstymo ir panaudojimo efektyvumą, siekti sporto finansavimo skaidrumo. Tam reikalingi pakeitimai teisinėje bazėje. Lietuvos nevyriausybinės sporto organizacijos turi būti labiau įtrauktos į įstatyminės bazės formavimą ir strateginių sprendimų priėmimą. Kaip rodo Lietuvos ir užsienio šalių pavyzdžiai, nevyriausybinių organizacijų veikla užtikrina efektyvesnį ir tikslingesnį valstybės biudžeto lėšų panaudojimą. Šiandien į forumą susirinkę organizacijų atstovai sutarė siekti nevyriausybinių sporto organizacijų lyderystės“, – sakė D.Gudzinevičiūtė. Dar keli faktai iš D.Gudzinevičiūtės pranešimo: „2015 m. kovo 17 d. įsteigtos Lietuvos sporto prezidentų tarybos nariai atstovauja devynioms skėtinėms sporto organizacijoms, kurios vienija beveik visas Lietuvos visuomenines sporto institucijas. 2012 m. lapkričio 28 d. įsigaliojo Nacionalinės pažangos programa, kurią priėmė Lietuvos Vyriausybė. Be kita ko, joje sakoma: „Nevyriausybinių sporto organizacijų veiksmingumo ir veiklos efektyvumo didinimas – vienas iš prioritetinių tikslų.“

Kaip rodo Lietuvos ir užsienio šalių pavyzdžiai, nevyriausybinių organizacijų veikla užtikrina efektyvesnį ir tikslingesnį valstybės biudžeto lėšų panaudojimą. Daina Gudzinevičiūtė

OLIMPINĖ PANORAMA

FORUMAS

B.Vasiliauskas, Lietuvos šaudymo sporto sąjungos prezidentas A.Keršulis (viduryje) ir LTOK generalinis sekretorius V.Paketūras

Vienas pagrindinių šios programos uždavinių – nevyriausybinio sektoriaus vaidmens stiprinimas. Cituoju: „Uždavinį numatoma įgyvendinti tobulinant nevyriausybinių sporto organizacijų veiklos teisinį reglamentavimą, veiklos finansavimo mechanizmus, plėtojant viešųjų institucijų bendradarbiavimą.“ Visa tai atspindi šio forumo rezoliucija. Šios rezoliucijos pagrindu esame paruošę susitarimą su politinėmis partijomis „Dėl nevyriausybinio sporto plėtotės Lietuvoje ir savireguliacijos“. Artimiausiu metu paraginsime politines partijas pasirašyti šį susitarimą.“ Forume pranešimus skaitė ENGSO prezidentas C.P.Cardoso, Latvijos olimpinio komiteto prezidentas Aldonis Vrublevskis, Estijos olimpinio komiteto viceprezidentas Juri Tammas, Danijos olimpinio komiteto ir sporto konfederacijos prezidentas Nielsas Nygaardas, ENGSO generalinė sekretorė Helena Carlsson, Suomijos olimpinio komiteto teisininkas Petris Heikkinenas, Švedijos sporto konfederacijos patarėja Tina Sahlen. Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) viceprezidentas Romas Vitkauskas forumo tribūnoje pakeitė netikėtai susirgusį LSFS prezidentą Rimantą Kveselaitį. Kalbėtojas priminė, kad Lietuvos sporto federacijų sąjunga šiuo metu vienija 80 savanoriškumo principu susibūrusių olimpinių ir neolimpinių sporto šakų federacijų, yra didžiausia skėtinė nevyriausybinė sporto organizacija Lietuvoje, ren8

OLIMPINĖ PANORAMA

gia didžiausius kompleksinius šalies sporto renginius. „Pereidamas prie konkrečių Lietuvos sporto federacijų sąjungos pasiūlymų pabrėžiu, kad kiekvienas siūlymas yra gerai pasvertas ir realus, dėl kiekvieno jo įgyvendinimo esame pasiryžę prisiimti atsakomybę ir dėti visas pastangas, kad mūsų siūlymai ir siekiamybės taptų realybe. Nevyriausybinės sporto organizacijos turi būti daug plačiau įtrauktos į sporto valdymą, jų teisės išplėstos juridiškai per Kūno kultūros ir sporto įstatymą, privalo būti įgyvendinamas nevyriausybinio sporto savireguliacijos principas. Tik tokiomis priemonėmis galime siekti autonomijos, nevyriausybinių sporto organizacijų lyderystės, jų stiprinimo ir pripažinimo. Tikiu, kad nevyriausybinės sporto organizacijos yra pajėgios ir pasirengusios prisiimti daugiau atsakomybės bei funkcijų“, – patikino R.Vitkauskas. Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ prezidentas Bronislavas Vasiliauskas apžvelgė ne tik asociacijos, bet ir atskirų jos narių – Lietuvos studentų sporto, Lietuvos sporto meistrų asociacijos „Penki žiedai“ ir kitų nevyriausybinių sporto institucijų fizinio aktyvumo programas, valstybinę sporto veiklos strategiją, perspektyvas. Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas Vytautas Kvietkauskas supažindino su neįgaliųjų sporto struktūra, kuri yra panaši į sveikųjų, kalbėjo apie problemas – vos trys keturios šalies savivaldybės nuoširdžiai rūpinasi

Forumo moderatoriai – A.Raslanas ir R.Vitkauskas

TARYBA

Forumą rengė 2015 m. kovo 17 d. įsteigta Lietuvos sporto prezidentų taryba. Ji atstovauja devynioms skėtinėms sporto organizacijoms, kurios vienija beveik visas Lietuvos visuomenines sporto institucijas.

FORUMAS

Forumo dalyviai

neįgaliųjų sportu. Atkreipė dėmesį į tai, kad tik LTOK dėka gali finansiškai paskatinti jaunuosius sportininkus, o Sporto įstatymą rengiančioje grupėje nėra neįgaliųjų atstovo. „Mes norime lygių teisių ir galimybių su sveikaisiais kalbant ir apie pasirengimą, ir apie dalyvavimą sportinėje veikloje“, – pabrėžė V.Kvietkauskas. Su pranešimu apie Lietuvos savivaldos indėlį ugdant didelio meistriškumo sportininkus supažindino Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos prezidento pavaduotojas, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Gintaras Jasiūnas. Jis sakė, kad daugelis didelio meistriškumo sportininkų, garsinančių Lietuvą pasaulyje, išugdyti būtent savivaldybių sporto padaliniuose ir mokymo įstaigose. Bet tam, kad pamainą būtų galima tinkamai ugdyti, būtina didesnė valstybės parama. „Yra savivaldybių, kuriose sportuoja kas antras vaikas, bet yra ir tokių, kuriose sportuoja vos 4 proc. vaikų“, – atkreipė dėmesį G.Jasiūnas. Forumo dalyviai bendrus nevyriausybinių organizacijų siekius patvirtino pasirašydami rezoliuciją „Dėl nevyriausybinio sporto plėtotės Lietuvoje ir savireguliacijos“. Forumo moderatoriai – prof. Algirdas Raslanas ir LSFS viceprezidentas R.Vitkauskas.

REZOLIUCIJA siekiai Lietuvos nevyriausybinių sporto organizacijų forumo rezoliucija dėl nevyriausybinio sporto plėtotės Lietuvoje ir savireguliacijos. Kūno kultūra ir sportas – reikšminga ugdymo proceso dalis, padedanti išugdyti darnią ir visavertę asmenybę. Įdiegę fizinio aktyvumo poreikį dar jaunystėje, išugdysime sveikus, fiziškai stiprius, gyvenimui pasirengusius jaunuolius. Šiuolaikinėje visuomenėje kūno kultūra ir sportas visiems turėtų tapti neatsiejama žmogaus gyvenimo dalimi, todėl skatinama neformali sportinė veikla, vykdomos vaikų vasaros užimtumo programos, plėtojama sporto klubų veikla, taip pat atrenkami gabūs vaikai, kurie rengiami didžiajam sportui. Didelio meistriškumo sportininkai – tai patikimas ir taikus būdas paskelbti pasauliui apie savo šalį, garsinti jos vardą pasaulyje. Nevyriausybinės sporto organizacijos sutaria dėl svarbiausių sporto plėtotės bei savireguliacijos Lietuvoje krypčių ir principų, reikalingų finan-

sinių išteklių sporto sistemai skyrimo ir įsipareigoja laikytis šių nuostatų: 1. Įgyvendinti nevyriausybinių sporto organizacijų lyderystę Lietuvos sporto sistemoje. 2. Įgyvendinti sporto savireguliacijos principą, skatinti nevyriausybinių sporto organizacijų lyderystę plėtojant sveikųjų ir neįgaliųjų asmenų sveikatinamąjį fizinį aktyvumą, didelio meistriškumo sveikųjų ir neįgaliųjų sportininkų rengimą bei plečiant įvairaus lygio sporto varžybas. 3. Pasiekti, kad rengiami Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo, Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymo projektai bei kiti reikalingi teisės aktų projektai būtų suderinti su Lietuvos sporto prezidentų taryba ir nevyriausybinėmis sporto organizacijomis. 4. Perimti gerąją Europos valstybių patirtį plėtojant nevyriausybinių sporto organizacijų veiklą, savireguliaciją ir lyderystę.

Forumą finansavo Tarptautinio olimpinio komiteto Olimpinio solidarumo programa. OLIMPINĖ PANORAMA

žvilgsnis

Audringa repeticija prieš Rio žaidynes Irkluotojai nerimauja, kad per olimpines žaidynes nepasikartotų Europos čempionato Vokietijoje scenarijus ir rezultatų nepakoreguotų didžiulis vėjas ir bangos. Marytė Marcinkevičiūtė

Europos irklavimo čempionate Brandenburge dalyvavo 12 Lietuvos irkluotojų. Jų laimikis – trys medalių komplektai ir dvi penktos vietos. Sidabrą iškovojo vienvietininkas Mindaugas Griškonis ir porinės keturvietės įgula Aurimas Adomavičius, Dominykas Jančionis, Martynas Džiaugys ir Dovydas Nemeravičius, bronzą – porinė dvivietė Saulius Ritteris ir Rolandas Maščinskas. Penktos finišavo vienvietininkė Lina Šaltytė ir moterų porinė dvivietė Milda Valčiukaitė bei Donata Vištartaitė. Tai buvo viena paskutinių rimtų repeticijų. Jau gegužės 30-ąją, iškart po pasaulio taurės varžybų Liucernoje, Lietuvos sportininkų valtys ir irklai tiesiai iš Šveicarijos laivu iškeliaus į Braziliją. Sportinis inventorius Rio de Žaneirą pasieks po dviejų mėnesių. Šiųmetis Europos čempionatas parodė, kad nepaisant laimėtų medalių nerimo dėl olimpinių žaidynių yra. Ar Rio olimpiniame kanale nesiautės tokios bangos kaip Brandenburge, ar jų šėlsmą atlaikys mūsų sportininkai? „Tai buvo pirmasis Europos čempionatas, kai per finalines varžybas siautėjo ypač gūsingas vėjas, sukėlęs didžiules bangas. Įgijome patirties, kuri, tikimės, mums pravers. Džiaugiamės irkluotojų iškovotais trimis medaliais. Tačiau mūsų komanda po čempionato buvo nusiminusi dėl tokių prastų oro sąlygų, kurios neleido pasirodyti dar geriau. Brandenburgo kanalas primena mūsų Galvę, tik pas mus siaučiant vėjui nėra tokio didelio skirtumo, kuriuo takeliu irkluoti – pirmuoju ar, tarkime, šeštuoju. Europos čempionate dominavo įgulos, plaukusios pirmu–trečiu takeliu, o kitos buvo pasmerktos pralaimėti. Oro sąlygos padėjo mūsų porinei keturvietei, kuri lenktyniavo pirmu takeliu ir pirmą sykį Lietuvos irklavimo istorijoje pelnė Europos pirmenybių sidabrą. Bet kitoms mūsų įguloms – vienvietininkams L.Šaltytei ir M.Griškoniui bei moterų ir vyrų porinėms dvivietėms, irklavusioms nuo ketvirto iki šešto takelio, vėjas buvo ypač nepalankus“, – pasakoja Lietuvos irklavimo rinktinės vyriausiasis treneris Mykolas Masilionis. Ar buvo galima tikėtis tokių didžiulių bangų ir joms iš anksto pasirengti? Mūsų irkluotojai svarbiausiems metų startams rengėsi vėjuotoje Graikijoje. Mums dažnai tekdavo irkluoti ir prieš stiprų vėją, ir pavėjui. Bet neteko 10

OLIMPINĖ PANORAMA

M.Griškonį aplenkė tik kroatas D.Martinas

treniruotis pučiant tokiam stipriam šoniniam vėjui. Net čempionato favoritai negalėjo būti tikri, kad laimės. Tie, kurie distancijoje padarė mažiau šiurkščių klaidų, tie ir pelnė medalius. Čia irklavimas, nėra taip, kad jei per treniruotę iškelsi daugiau svorio, vadinasi, atplauksi pirmas. Reikėjo irkluoti protingai, stengtis išvengti vėjo gūsių. Mūsų vyrų porinei keturvietei mažiau kliuvo vėjo, mažiau taškėsi, tad galutinis rezultatas – sidabro medaliai. Ar tokie vėjai, kokie buvo Brandenburge, gali siautėti Rio de Žaneire? Panašaus oro, koks buvo per Europos čempionatą, galima tikėtis. Rio de Žaneiras nepalankus irkluotojams, nes yra prie pat vandenyno, kur siaučia labai dideli vėjai. Kas atsitiko M.Griškoniui, kuris užsibuvo prie starto linijos ir iškart net trimis yriais atsiliko nuo varžovų? Dėl blogo oro buvo duotas greitas startas, sportininkai nebuvo apklausti, ar yra pasirengę kovai. Pučiant gūsingam vėjui Mindaugas, matyt, nebuvo pakankamai dėmesingas ir laiku nesureagavo, kad jau duota komanda startuoti. Susigriebė tik tada, kai varžovai jau buvo gerokai nutolę. Jam teko sudėtinga užduotis vytis konkurentus. Mindaugas distancijoje klaidą ištaisė, lenkė vieną varžovą po kito ir pelnė sidabrą. Vilnietis, kurį treniruoja Rober-

MEDALIAI

Lietuvos irkluotojai Europos čempionate iškovojo tris medalių komplektus. Sidabrą pelnė vienvietininkas Mindaugas Griškonis ir vyrų keturvietė Aurimas Adomavičius, Dominykas Jančionis, Martynas Džiaugys ir Dovydas Nemeravičius, bronzą – vyrų porinė dvivietė Saulius Ritteris ir Rolandas Maščinskas.

žvilgsnis

S.Ritteris ir R.Maščinskas iškovojo bronzą

LIF nuotr.

Sidabrinė Lietuvos irkluotojų keturvietės įgula

tas Tamulevičius, čempionatui buvo gerai pasirengęs ir fiziškai, ir techniškai. Per parengiamąsias varžybas, iki finišo likus 100 metrų, Donata Vištartaitė sulaužė irklą. Kodėl taip nutiko? Donata padarė smulkią klaidą, kuri kainavo daug nervų ir jėgų. Esant didelėms bangoms mūsų sportininkei išsprūdo iš rankų irklas ir pateko po valtimi, kuri irklą sutraiškė. Jeigu irklas nebūtų palindęs po valtimi, nebūtų lūžęs. Gerai, kad mūsų irklų gamintoja įmonė „Brača Sport“ problemą greitai išsprendė. Donatą su Milda reikėtų pagirti: ši įgula jau kelerius metus rodo gerus, stabilius rezultatus. Lietuvos irklavimo federacija moterų porinei dvivietei 2015-aisiais patikėjo vadovauti Kęstučiui Kebliui. Darbas vyksta normaliai, negirdėjau, kad tarp sportininkių ir jų trenerio būtų kokių nors nesutarimų. Visus labiausiai nustebino vyrų porinė keturvietė, kurią dabar pats treniruoji. Ką galima apie ją pasakyti? Tai pirmasis laimėtas medalis suaugusiųjų grupėje. Vyrai įėjo į istoriją. Sportininkai to nusipelnė, nes dirbo daug ir noriai. Įgula buvo formuojama nuo 2013-ųjų. Komandą būrėme, žiūrėjome, kas į ją geriausiai tinka. Jau per pratybas buvo matyti, kad vyrai pajėgūs kovoti aukščiausiu lygiu. Mūsų porinėje keturvietėje – penki irkluotojai, kurie vyks į Rio de Žaneirą. Per Europos čempionatą atsarginis buvo Žygimantas Gališanskis, o kas irkluos Rio – dar neaišku. Gegužės pabaigoje Liu-

cernoje vyks pasaulio taurės etapas, per kurį apsispręsime, kas sudarys pagrindinę mūsų olimpinę porinę keturvietę, o kas bus atsarginis. Stengiamės dirbti dėl vieno tikslo – gero rezultato. Visi Europos vicečempionai – studentai, geba derinti sportą su mokslu. Ar Rio de Žaneire kitų žemynų irkluotojai bus rimti Europos įgulų varžovai? Europa yra pasaulio irklavimo centras, ypač jeigu kalbėsime apie porines keturvietes. Čia ypač pajėgūs Brandenburge nugalėję estai, taip pat Vokietijos sportininkai. Europos čempionate trečia likusi labai greita Rusijos komanda dar nėra pelniusi olimpinio kelialapio – jį bandys iškovoti Šveicarijoje. Jeigu mūsų porinė keturvietė Rio de Žaneire užkops ant garbės pakylos laiptelio, bus nemaža staigmena. Bet kurio mūsų irkluotojo medalis būtų didelis džiaugsmas visai Lietuvai, nes olimpinių irklavimo apdovanojimų nesame pelnę jau 16 metų. Baigėsi Europos čempionatas. Kokie artimiausi irkluotojų planai? Stovyklaujame Trakuose, vienoje geriausių pasaulio irklavimo sporto bazių. Esame pasiilgę namų: nuo sausio pradžios iki balandžio pabaigos triskart treniravomės Graikijoje ir vieną sykį Italijoje. Europos čempionatas – tik pirmoji stotelė, kruopščiai rengiamės pasaulio irklavimo taurės varžyboms Liucernoje. Daugiau tarptautinių regatų neturėsime, išskyrus tradicines „Gintarinių irklų“ varžybas Trakuose.

Tai buvo pirmasis Europos čempionatas, kai per finalines varžybas siautėjo ypač gūsingas vėjas, sukėlęs didžiules bangas. Įgijome patirties, kuri, tikimės, mums pravers. Mykolas Masilionis

OLIMPINĖ PANORAMA

Alfredo Pliadžio nuotr.

OLIMPIEtis E.Venckaičiui olimpinis debiutas Londone nebuvo toks, kokio jis norėjo

imtynininkas Kils į gladiatoriaus kovą Londono olimpinėse žaidynėse užimta septinta vieta imtynininką Edgarą Venckaitį taip nuvylė, kad nuo aplinkinių akių jis pasislėpė keliems mėnesiams. Koks rezultatas turi būti Rio, kad kovotojas vėl neprapultų? Lina Daugėlaitė

Kai komandos draugai kilo į paskutinę kovą dėl olimpinių kelialapių atrankos turnyre, Edgaras Venckaitis mėgavosi poilsiu ir kaupė jėgas prieš pasirengimą Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms. Deja, dar bent vieno bendražygio, kaip vylėsi imtynininkas, keliaudamas į Rio jis neturės. E.Venckaitis (svorio kategorija iki 66 kg) bus vienintelis iš Lietuvos graikų-romėnų imtynininkų, iškovojusių teisę žengti ant olimpinio kilimo. Tą jis padarė priešpaskutiniame Mongolijoje vykusiame turnyre. Išplėšti kelialapį nebuvo lengva – jo užsitikrinti nepavyko praėjusių metų pasaulio čempionate, nesėkmingai susiklostė ir pirmasis olimpinės atrankos turnyras. Pažadėjo – ištesėjo Faktas, kad E.Venckaitis bus vienintelis Lietuvos imtynininkas Rio, irgi daug ką sako. „Žinojau savo silpną vietą. Per savaitę su treneriu, kiek įmanoma, pakoregavome, ir viskas tvarkingai išėjo“, – pasako12

OLIMPINĖ PANORAMA

ja E.Venckaitis, ką veikė per pertrauką tarp atrankos turnyrų. Jo Achilo kulnas nuo senų laikų – parteris. „Parterio nelabai mėgstu, man patinka stovėsenoje veiksmus atlikti. O parteryje nelabai einasi. Bet olimpiadoje viskas bus gerai, pasiruošiu ir kovai parteryje“, – pažada. Pažadėto žodžio E.Venckaitis laikosi. Bent jau pažadą iškovoti kelialapį savo treneriams jis tesėjo. „Mongolijoje atstovėsiu, – taip po nesėkmingai pasibaigusio pirmojo atrankos turnyro jis sakė treneriams. – Nusiraminau ir pajutau, kad paimsiu kelialapį. Tokia atėjo vidinė nuojauta.“ Viena to turnyro kova ir šiandien pačiam Edgarui glosto širdį. Kovodamas su Prancūzijos atstovu lietuvis atsiliko 0:5, bet sugebėjo atsitiesti ir išplėšti pergalę. „5:0 imtynėse – nemažas taškų skirtumas. Dar varžovas toks pasitaikė, prieš kurį nė karto nebuvau laimėjęs. Tai armėnas, bet jis jau gal dešimt metų gyvena Prancūzijoje. Kova labai įsiminė – net

Išeinu ant kilimo – ir aš pats sau autoritetas. Aš kitiems turiu būti autoritetas, o ne jie man. Ir stengiuosi toks būti. Edgaras Venckaitis

OLIMPIEtis

pačiam patiko, kad tiek pralošdamas laimėjau“, – prisipažįsta imtynininkas. Ši dvikova dar kartą patvirtino, kad Lietuvos atletas ant kilimo autoritetų nepaiso. „Išeinu – ir aš pats sau autoritetas. Aš kitiems turiu būti autoritetas, o ne jie man. Ir stengiuosi toks būti“, – sako kovotojas. Prancūzijos imtynininkas šią lietuvio pamoką, matyt, prisimins ilgai. Antrasis bandymas „Olimpiada yra didžiulė šventė“, – užsitikrinęs olimpinį kelialapį džiaugsmo neslėpė imtynininkas. Bet iškovotas kelialapis – tik pusė darbo. Antroji pusė – dar sunkesnė. Rio žaidynės E.Venckaičiui bus antrosios. Olimpinį debiutą ir nemigą, kamavusią prieš pasirodymą Londone, Edgaras puikiai mena ir šiandien: „Naktį prieš varžybas beveik nemiegojau. Niekada nesijaudinu, bet tada jaudulys nepaleido. Varžybų dieną lyg normaliai tvarkiausi, bet kažkur nepavyko. Neatstovėjau likusių penkių sekundžių, ir viskas – dėl medalio neteko kovoti.“ Kaip žaidynių debiutantui, jo tąsyk pasiektas rezultatas buvo neblogas – prizinė septinta vieta. Bet pačiam atletui ji tokia nepasirodė. Po žaidynių E.Venckaitis iš sportinio akiračio dingo keliems mėnesiams. „Labai nusivyliau savo pasirodymu – ne to tikėjausi. Komandos draugas dar įkvėpė – Aleksandras Kazakevičius buvo trečias. Pažiūrėjau į jo medalį – irgi užsigeidžiau. Septinta vieta, kaip pirmą kartą dalyvaujant, nėra prasta, bet manęs ji netenkino. Tikėjausi daugiau išspausti“, – neslepia pašnekovas. Jau turėdamas olimpinės patirties antrose žaidynėse E.Venckaitis tikisi su jauduliu susitvarkyti ir siekti aukščiausių tikslų. „Man jau 30 metų, jėgos vyriškos, kilsiu į gladiatoriaus kovą“, – juokiasi.

Į jam bronza suspindusį pasaulio čempionatą Edgaras keliavo be telefono ir kompiuterio, kad susikauptų ir nesiblaškytų. „Visko pabandai – žiūri, kaip einasi“, – sako pašnekovas, prisipažindamas, kad olimpinės atrankos turnyre tokio technologinio celibato nebesilaikė. Atvirkščiai: siekdamas pakelti kovinę dvasią, prieš varžybas žiūrėjo karinius filmus. Su kovine dvasia kartais visaip nutinka. Būdamas karšto kraujo anksčiau E.Venckaitis ant kilimo neretai pamesdavo šaltą protą. Ir ne tik ant kilimo – ne kartą buvo įsivėlęs į konfliktines situacijas gatvėje. Bet pamažu išmoko susitvardyti. „Visko yra pasitaikę. Kiekvienam normaliam vyrui visko būna. Bet dabar jaučiu, kad esu mažiau impulsyvus, stengiuosi valdytis“, – tikina tauragiškis.

Imtynininkų šeima Edgaras – ne pirmas ir ne paskutinis Venckaitis, ant imtynių kilimo siekiantis savų tikslų. Prieš 12 metų į olimpines žaidynes vyko vyresnysis jo brolis Valdemaras. Europos ir pasaulio čempionatų prizininkui olimpinis medalis liko neįveikta viršūnė, kurios dabar siekia brolis Edgaras. Įkandin šio seka brolis Darius, kuris taip pat treniruojasi Lietuvos olimpiniame sporto centre. „Kaip patyręs matau, kad Darius bus neblogas imtynininkas. Užsivedęs dirba, kaip ir aš jaunystėje. Taip ir turi būti“, – jaunesniojo brolio perspektyvomis tiki olimpietis. Tad galbūt ateityje Darius tęs olimpinę Venckaičių tradiciją, bet kol kas jis padėjo Edgarui rengtis olimpinės atrankos turnyrams. „Darių prieš atrankines dažnai imdavau į porą. Jis lengvesnis, o man svorį reikėjo mesti. Kai turi po 4–5 kg numesti, jėgų lieka mažiau, todėl su lengvesniu varžovu paprasčiau tvarkytis. Darius jau sutvirtėjęs, o vyresnysis Valdemaras labai techniškas, bet ištverme, aišku, jau neprilygsta“, – apie tarpusavio kovas pasakoja Edgaras.

ATRANKA

Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse Edgaras Venckaitis bus vienintelis Lietuvos imtynininkas – kitiems atrankos barjeras buvo per aukštas.

imtynes.lt nuotr.

Pasitikėjimo savo jėgomis patyrusiam imtynininkui pridėjo prieš dvejus metus pasaulio čempionate Taškente iškovotas bronzos medalis. „Pamatai, kad varžovus gali vienu veiksmu įveikti, nereikia visos kovos vargti. Bronza apmąstymams daug peno suteikė, vidinio pasitenkinimo pridėjo – vadinasi, ne veltui šitiek metų treniruotasi, vis tiek į imtynių istoriją jau įeisiu. Bet olimpinio medalio, manau, nėra su kuo lyginti“, – neslepia, ko važiuosiąs į Rio, imtynininkas.

Gausi Venckaičių šeima

Ši broliška imtynininkų trijulė – galbūt ne pabaiga. Gimtojoje Tauragėje į imtynių sportą pasinėręs jaunėlis Mindaugas. Beje, ant imtynių kilimo jėgas bandė dar du broliai Venckaičiai, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių šį sportą metė. Iš gausios Venckaičių šeimos į imtynių salę neužsuko tik trys seserys. Savo sportinę karjerą baigęs Valdemaras įsikūrė Vilniuje. „Pas jį apsilankome, seserys atvažiuoja. Daug vietos name, taigi pas jį susirenkame – juk mūsų šeima didelė. Artimieji išgyvena, džiaugiasi, kai laimiu. O vyriausiasis brolis, kaip buvęs imtynininkas, supranta, kas yra kas“, – pasakoja Edgaras.

Imtynininko salto

Galbūt brolio name jie susirinks ir po Rio olimpinių žaidynių, jeigu Edgaras pasieks savo olimpinę svajonę. Ir ne tik savo – ant jo vienintelio pečių guls visos mūsų šalies imtynininkų bendruomenės lūkesčiai. Ar pavyks jam pratęsti medalių tradiciją, Mindaugo Mizgaičio pradėtą Pekine? OLIMPINĖ PANORAMA

kolegų pokalbis

80-metis optimistas Legendinis Lietuvos šuolininkas į tolį, Tokijo olimpinių žaidynių dalyvis Antanas Vaupšas – apie jam netikusius „Adidas“ ir „Puma“ startukus, gausią savo šeimą ir žurnalistiką. Marytė marcinkevičiūtė A.Vaupšo šuolis

Gegužės 20 d. garsiam šuolininkui į tolį, buvusiam Lietuvos rekordininkui, 1962 m. geriausiam Lietuvos sportininkui, daugelio tarptautinių varžybų laimėtojui, olimpiečiui, žurnalistui Antanui Vaupšui sukako 80 metų. Jis – mano sportinės žurnalistikos mokytojas. Kartu sportavome, dalyvavome Lietuvos ir SSRS „Dinamo“ rinktinių stovyklose. Kai vienoje treniruočių stovyklų Sočyje jam prasitariau, kad noriu tapti sporto žurnaliste, iš Antano sulaukiau daug padrąsinančių žodžių ir vertingų patarimų. „Buvai įdomi, guvaus proto mergaičiukė. Tokia „cekava“, viskas tau rūpėjo. Kai Sočyje pasisiūlei parengti interviu su to meto rusų legendomis – šuolininku į aukštį Valerijumi Brumeliu ir šuolininku į tolį Igoriu Ter-Ovanesianu, pagalvojau: nieko sau, iš kur tiek drąsos. Bet toks ir turi būti sporto žurnalistas. Imponavo didelis noras tapti sporto žurnaliste, o kai su tavo tėčiu Alytuje pabendravau, pavarčiau jo surištus žurnalus „Karys“ ir „Trimitas“, nustebino jo, paprasto žmogaus, humoras ir Lietuvos istorijos išmanymas. Pamaniau, kad turi gerus žurnalistinius pradmenis. Tu rašei, o mes pataisydavome. Vis kartojau: pagrindinį dėmesį skirk siužetui, kokioms nors detalėms, tada rašinys bus gyvas. Kuo toliau, tuo mažiau prie tavo rašinių reikėjo pridėti ranką“, – prisimena Antanas. Prasidėjo mudviejų bendradarbiavimas „Sporto“ laikraštyje, kuriame 1965–1974 m. dirbo Antanas. Būtent jis rengdavo spaudai mano pirmuosius rašinėlius. Neakivaizdiniu būdu įstojau studijuoti žurnalistikos Vilniaus universitete ir 1967-aisiais bu14

OLIMPINĖ PANORAMA

vau pakviesta dirbti į redakciją. Likimas toliau man buvo palankus. Sėdėjau viename kambaryje su Antanu, turėjau puikią progą mokytis iš jo. Žavėjo jo apybraižos apie sportininkus ir trenerius, nuoširdus bendravimas su rašinių herojais. Tačiau mano mokytojas turėjo vieną silpnybę – labai daug rūkė, kone po pakelį kasdien. Mūsų kambarys, kuriame sėdėjo dar du lengvaatlečiai – Vytautas Volungevičius ir Gediminas Astrauskas, skendėjo dūmuose. „Užtat dabar jau kone 20 metų nerūkau. Užtraukiau tik vieną cigaretę per mudviejų su žmona auksines vestuves“, – kukliai pasigiria Antanas, man viešint jo namuose ir rengiant šį interviu. Ar greitai prabėgo aštuonios dešimtys metų? Žinoma, greitai. Dabar atrodo, kad pradedu gyventi, nes turiu naują širdį. Balandžio pradžioje man ją sutvarkė, nes senoji jau buvo beveik atsisakiusi dirbti. Po operacijos jaučiuosi kur kas geriau, mano svoris atitinka visus olimpinius reikalavimus. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės juokaudamas paklausiau, ar dabar priimtų į olimpinę rinktinę. Sakė, žinoma, juk pagal svorį tinku, tik dar kokius 6 metrus reikėtų pridėti šokant į tolį. Pagal savo svorį esu dešimtokas. Laukdamas operacijos per septynias dienas numečiau gal 10 kg ir svėriau vos 64 kg. Išeidavau į parduotuvę ir nežinodavau, ar grįšiu. Širdis visiškai sustreikavo per keturis mėnesius. Pavyko patekti į Santariškių širdies intervencijos poskyrį, kuriame širdį sutvarko taip, kad į

14 ŠEIMA

Vaupšai suskaičiavo, kad jų šeimą sudaro jau 14 žmonių. „Sūnus ir dukra, keturi anūkai ir keturi proanūkiai, žentas, marti ir mudu su Daina“, – vardija A.Vaupšas.

namus išleidžia tarsi naują žmogų. Paprastai įdeda širdies stimuliatorių ir paleidžia, o mane išlaikė šešias dienas. Zondavo širdį ir apie stimuliatorių niekas nė nekalbėjo, nes eilė nutįsusi metams į priekį. Palatoje turėjau „Olimpinę panoramą“, be kurios manęs nepaleidžia Santariškių medikai. Visada iš LTOK pasiimu po 30–40 naujų žurnalų ir juos nešu medikams. Kai manęs atėjo apžiūrėti viena profesorė, kurios pavardės, deja, nežinau, jai pasisakiau, kad esu Tokijo olimpietis ir noriu padovanoti naujausią žurnalo numerį. Profesorė pasidomėjo, kokia mano pavardė ir kokios sporto šakos varžybose dalyvavau olimpiadoje. Pasisakiau, kas aš toks ir ką veikiau. „Ak, Vaupšas, o kur jūsų gaurai? Eidavau į stadioną žiūrėti, kaip šokinėdavote į tolį“, – nustebino profesorė. Kitą rytą, dideliam nustebimui, man buvo atlikta širdies stimuliatoriaus implantacija, trukusi pusantros valandos. Dar nevisiškai suvokiu, kaip man dabar gerai, po šitiek įvairiausių

kolegų POKALBIS

operacijų. Manau, mane gelbsti du dalykai: didelis optimizmas ir kad niekada neturėjau mašinos. Jeigu būčiau pesimistas, tikrai gulėčiau po žeme... Nuotraukose įamžinta didelė jūsų šeima. Su žmona Daina suskaičiavome, kad mūsų šeimą sudaro jau 14 žmonių. Dukra Audra gyvena Belgijoje ir Lietuvoje, dar turi namus Vokietijoje. Ji užaugino sūnų Augustą, kuris autostopu apkeliavo Afriką, Kiniją, Indiją, Indoneziją, buvo nuplaukęs į Australiją, keliavo dykuma. Augustas sukūrė šeimą su vokiete ir gyvena Dresdene, augina sūnų Viką. Audros dukra Izabelė, besigilinanti į vaikų psichiatriją ir įkūrusi privačią medicinos kliniką, gyvena Vilniuje ir

gynėjas, savo amžiaus grupėje atstovauja Vilniaus rinktinei. Ar dažnai mintimis grįžtate į tuos laikus, kai į tolį nušokdavote 8 metrus. Prisiminimai labai geri. Nepaisant to, kad brolis buvo išvežtas į Vorkutą, aš dalyvavau varžybose Rumunijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Tokijo olimpinėse žaidynėse, kurios man buvo pirmos ir paskutinės. Į Tokijo olimpiadą labai sunkiai patekau, tai kainavo daug nervų. Per SSRS čempionatą nušokau 7 m 90 cm, laimėjau bronzos medalį ir užsitikrinau vietą olimpinėje rinktinėje. Ramiai treniravausi ir rengiausi olimpiniam debiutui. Bet lyg nujausdamas kažką

truko tris valandas. Buvo nuspręsta, kad tarp manęs, G.Klimovo ir rinktinės atsarginių bus surengtos papildomos varžybos. Teisėjavo sąjunginės kategorijos teisėjai. Buvau stipriai užsivedęs. Pirmu šuoliu nušokau 7 m 85 cm, antru 7 m 90 cm, trečiu – 7 m 95 cm. Mano varžovas palūžo, jo šuoliai buvo prasti. Pats toliausias buvo mano penktasis šuolis – 8 m 1 cm. Tai buvo naujas Lietuvos rekordas. Po savaitės su SSRS rinktine išvykau į Maskvą rengtis olimpinėms žaidynėms. Tos nervus ištampiusios papildomos varžybos, be abejo, turėjo įtakos Tokijo žaidynių rezultatui – 14 vieta ir kuklus 7 m 43 cm šuolis kažin ar tenkino.

1963 m. už pergalę varžybose Kauno halėje A.Vaupšui įteikta magnetola

Žinoma, ne. Visą savo paraką iššaudžiau per papildomas varžybas. Bu-

Mokykloje rašiau eilėraščius, buvau didelis romanų ir eilėraščių rijikas. Perskaičiau šimtus knygų. Jeigu ne sportas, gal būčiau tapęs poetu. Universitete mane pastebėjo lengvosios atletikos treneris Aleksas Sabeckis, kuris vėliau ir treniravo. Antanas Vaupšas

Beveik visa Vaupšų šeimyna

baigia rašyti daktaro disertaciją. Ji pagimdė tris vaikus ir yra didelė mano pagalbininkė. Mūsų sūnus Marius gyvena Lietuvoje, jis užaugino dvi dukras: Lukreciją, kuri įsikūrusi Londone ir kuria filmuką, bei Mariją, kuri Lietuvoje jodinėjo žirgais, o dabar gyvena Paryžiuje ir ten turi sužadėtinį. Taigi mano šeimoje – sūnus ir dukra, keturi anūkai ir keturi proanūkiai, žentas, marti ir mudu Daina. Medis pasidarė labai šakotas. Šeimoje yra ir vienas sportininkas –14-metis Izabelės sūnus Vakaris Vėjas Grauslys lanko krepšinio treniruotes Šarūno Marčiulionio akademijoje, yra atakuojantis

negero nuolat skambindavau Lietuvos lengvosios atletikos vyriausiajam treneriui Algirdui Karpavičiui pasiteirauti naujienų.

vau nerviškai išsekintas ir negalėjau užsivesti. Jeigu nervai geri, raumenys klauso. Per varžybas dar pasitaikė prastas oras, lijo.

Sykį jis man pasakė, kad į Tokiją vyksiu ne aš, o Germanas Klimovas, kuris per SSRS čempionatą liko ketvirtas. Išpylė šaltas prakaitas. Per treniruočių stovyklą Kijeve pasiskundžiau SSRS rinktinės šuolininkų į tolį treneriui, krištolinės sąžinės žmogui Vladimirui Popovui, kad mane išbraukė iš olimpinės rinktinės sąrašų ir kad rytoj išvykstu namo. Jis apie tai irgi nieko nežinojo.

Savo produkciją reklamavusios firmos „Adidas“ ir „Puma“ padovanojo startukų. Maniau, gal jie padės pasiekti geresnių rezultatų, bet prie šiuolaikiškų garsių firmų startukų nebuvau pratęs, todėl nutariau šokinėti su sovietiniais.

Būtent V.Popovo iniciatyva buvo sušauktas trenerių tarybos posėdis, kuris

Per lietų nusprendžiau rungtyniauti su startukais ilgomis vinutėmis galvodamas, kad jos sulįs į dirbtinę dangą. Bet taip neatsitiko. Pirmuosius du bandymus peržengiau. Trečią bandymą atlikau su beveik suplyšusiais startukais OLIMPINĖ PANORAMA

kolegų pokalbis

trumpomis vinutėmis. Šokant atraminė koja buvo gerokai iki brūkšnio, įveikiau 7 m 43 cm, o į finalinį dvyliktuką pateko su 7 m 46 cm rezultatu. Beje, lengvaatlečiu tapau tik studijuodamas Vilniaus universiteto trečiame kurse, kai šuolių į aukštį sektoriuje įveikiau 1 m 75 cm ir įvykdžiau antrą atskyrį. Žagarėje, kurioje gimiau ir augau, vaikai žaisdavo tik krepšinį ir tinklinį. Lankydamas vienuoliktą klasę į aukštį peršokau 1 m 60 cm ir tapau rajono rekordininku. Mokykloje rašiau eilėraščius, buvau didelis romanų ir eilėraščių rijikas. Perskaičiau šimtus knygų. Jeigu ne sportas, gal būčiau tapęs poetu. Universitete mane pastebėjo lengvosios atletikos treneris Aleksas Sabeckis, kuris vėliau ir treniravo. Kaip pradėjote šokinėti į tolį? Gana atsitiktinai. 1958-aisiais man buvo patikėta atstovauti universitetui Vilniaus lengvosios atletikos čempionate ir dalyvauti dešimtkovės varžybose. Per vieną iš treniruočių, šokant su bambukine kartimi, ji skilo ir aš į šuoliaduobę nukritau ant galvos. Beveik be sąmonės buvau nuvežtas į ligoninę. Sutino kaklas, skaudėjo sprandą. Dešimtkovės varžybose taip ir neteko dalyvauti. Negalėjau šokinėti ir į aukštį. Tačiau ne veltui sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Beliko šuoliai į tolį. Jaunimo stadione nušokau 7 m 23 cm. Niekada negalvojau, kad tapsiu šuolininku į tolį. 1967 m. būdamas 31-erių baigiau savo sportinę karjerą. Šokinėjote į aukštį (geriausias rezultatas pasiektas 1961 m. – 1 m 91 cm), trišuoliu (1961 m. – 15 m 42 cm), į tolį (1964 m. – 8 m 1 cm). Kuri rungtis labiausiai patiko? Žinoma, šuoliai į tolį. Buvau 1 m 89 cm ūgio, svėriau 72–73 kg. Pasižymėjau gera judesių koordinacija, gerai pavykdavo atsispirti nuo lentelės, jausdavau, kad skrendu. Tarp SSSRS šuolininkų į tolį buvau vienas fiziškai silpniausiai pasirengusių. Bet per rinktinės treniruočių stovyklas, šuoliuodamas su 200 kg sveriančia štanga, sustiprėjau. Nežinau kaip jums, bet man labiausiai įsiminė 1963 m. Kauno sporto halėje vykusios tarptautinės varžybos, kuriose nugalėjote pasaulio uždarų patalpų rekordininką I.Ter-Ovanesianą ir už pergalę gavote magnetolą „Vaiva“. Ši mano pergalė daug kam įsiminė. Niekas nešnekėjo, kad dalyvavau To16

OLIMPINĖ PANORAMA

Lengvaatletė buvo ir šio straipsnio autorė M.Marcinkevičiūtė (dešinėje)

kijo olimpinėse žaidynėse, bet visi kalbėjo apie šią mano pergalę Halėje. Savo gerą draugą Igorį „nokautavau“ trečiuoju šuoliu (7 m 80 cm), pasiekdamas Lietuvos uždarų patalpų rekordą. Igoris buvo atvykęs iš varžybų Niujorke, kur pasiekė pasaulio uždarų patalpų rekordą (8 m 13 cm), ir tikėjosi nesunkios pergalės Kaune. Kova vyko dramatiškai, kiekvienu bandymu vienas už kitą šokdavome vis toliau. Kauno halė buvo pilnutėlė, žiūrovai siautėjo taip, kad, rodėsi, kilnojasi Halės stogas. I.Ter-Ovanesianas į Kauną atvyko su žmona, kuri sėdėjo ant grindų, nes daugiau nebuvo kur atsisėsti. Tada su žmona gyvenome nedideliame butelyje Antakalnyje, Igoris su savo žmona viešėjo mūsų namuose. Susidraugavo mudviejų šeimos, Igorio žmona dažnai atvažiuodavo pailsėti į Lietuvą, o Daina su sūnumi Mariumi viešėjo pas juos Maskvoje. Kaip Igoris, pasaulio rekordininkas, reagavo į pralaimėjimą Kaune? Iš pradžių nepatikėjo. Jis turėjo galimybių mane nugalėti. Aš varžybas jau buvau baigęs, o Igoriui liko paskutinis šuolis. Tačiau jis peržengė, nors šuolis buvo velniškai geras. Be galo džiaugiausi prizu – magnetola „Vaiva“. Tik džiūgavau neilgai, nes radijo aparatas pradėjo gesti. Kauno radijo gamykla netgi atsiuntė meistrą magnetolai sutaisyti. Prisiminkime laikus, kai dirbote „Sporto“ redakcijoje: iš pradžių buvote korespondentas, po to – atsakingasis sekretorius. Buvo labai neblogas kolektyvas, visada prisimenu mūsų kambarį, kuriame karaliavo keturi lengvaatlečiai. Ir vyno išgerdavome, ir gimtadienius linksmai pašvęsdavome, ir darbus padarydavome.

Aš, redakcijos atsakingasis sekretorius, kartkartėmis turėdavau problemų su redaktoriumi Algimantu Litvaičiu, kuris išgėręs būdavo sunkiai sukalbamas. Mėgo braukyti visų rašinius, dažnai jų nė dorai nepaskaitęs. Į mano pastabas reaguodavo tik tada, kai pasakydavau, kad užtenka – išeinu. Dabar visas jo išdaigas prisimenu su šypsena. Kita vertus, žurnalisto gyvenimas buvo kur kas laisvesnis nei bet kokio kito profesijos atstovo. Kodėl neparašėte solidžių knygų, juk tokią didelę žurnalistinę patirtį esate sukaupęs? Tais laikais knygą nebuvo lengva parašyti ir ją išleisti. Ir redaktoriai ne viską praleisdavo, išbraukydavo geras vietas. Parašiau kelias knygeles, išleisti padėjo Lietuvos sporto žurnalistų federacijos pirmininkas Mindaugas Barysas. O dabar jau nėra jėgų rašyti. Kol įjungiu surūdijusius galvos varikliukus, rūdims nubyrėti prireikia kelių valandų. Džiaugiuosi, kad iš manęs redakcijoje perėmei šefuoti pačias mėgstamiausias sporto šakas – irklavimą ir baidarių bei kanojų irklavimą ir apie jas rašai iki šios dienos. Lengvoji atletika man buvo atsibodusi, penkerius metus net nėjau į stadioną. Žinau, kad parašei 11 knygų – padarei daugiau negu aš. Bet mokinys visada stengiasi aplenkti savo mokytoją. Žaviuosi tavo sumanymu parašyti knygą apie puikų lengvaatletį, šalies sprinto rekordininką, vėliau tapusį Lietuvos prezidentu, Valdą Adamkų. Kažkas apie jį, kaip apie sportininką, sporto organizatorių, turėjo parašyti. O judviejų pažintis su tada dar tik būsimos knygos herojumi prasidėjo nuo V.Adamkaus rinkimų kampanijos ir tęsiasi iki pat šios dienos.

Ryčio Sabo nuotr.

Čempionatas

D.Rapšys

Sergejaus Melkovo nuotr.

Plaukimas

Medaliai Lietuvos plaukikai iškovojo tris medalius Londone vykusiame vandens sporto šakų Europos čempionate. Rūta Meilutytė tapo 100 m krūtine rungties čempione (1 min. 6,17 sek.), o Giedrius Titenis (100 m krūtine – 1 min. 0,1 sek.) ir Danas Rapšys (200 m nugara – 1 min. 57,22 sek.) laimėjo bronzą. „Šis čempionatas – tarsi gera treniruotė. Galiu pasitikrinti su puikiais varžovais. Tie patys plaukikai bus ir vieni pagrindinių mano konkurentų Rio“, – sakė G.Titenis. Apie tai, kad žemyno pirmenybės – tik repeticija prieš Rio de Žaneiro olimpiadą, kalbėjo ir R.Meilutytė, prieš ketverius metus tame pačiame Londono baseine iškovojusi olimpinį auksą. Iš viso Europos čempionate Londone dalyvavo 12 Lietuvos plaukikų ir dvi šuolininkės į vandenį. Viena jų – JAV gyvenanti Genevieve Akvilė Green Angerame – pateko į šuolių nuo 10 m bokšto finalą ir užėmė dvyliktą vietą.

G.Titenis

R.Meilutytė OLIMPINĖ PANORAMA

OLIMPINĖ PANORAMA

Alfredo Pliadžio nuotr.

kelias į rio

Iš kairės: V.Bružas, E.Stanionis, E.Petrauskas, V.Bajevas

Trenerio medalis nenustebintų Boksininkai tradicijų nelaužo: Rio de Žaneire, kaip ir visose olimpinėse žaidynėse, kuriose Lietuva dalyvavo po nepriklausomybės atkūrimo, mūsų šalies garbę gins ir odinės pirštinės meistrai. Lina Daugėlaitė Lietuvos boksininkų žygį į olimpinį atrankos turnyrą Turkijoje galima apibūdinti taip: „Veni, vidi, vici“. Prieš išvykdami rinktinės lyderiai – Europos čempionas Eimantas Stanionis ir olimpinis medalininkas Evaldas Petrauskas buvo nusiteikę ryžtingai. „Turiu paimti tą kelialapį“, – nedaugžodžiavo Europos čempionas. „Kovosime, tikimės parvežti ir medalius, ir kelialapius“, – pritarė E.Petrauskas. Savo pažadus Lietuvos bokso rinktinės lyderiai ištesėjo: iš Turkijos abu jie grįžo ir su olimpiniais bilietais rankose, ir su medaliais ant kaklo. E.Stanionis tapo svorio kategorijos iki 69 kg nugalėtoju, o E.Petrauskas pasipuošė svorio kategorijos iki 64 kg sidabro medaliu. „Labai džiaugiuosi“, – gerų emocijų neslėpė olimpinių žaidynių skonį netrukus pajusiantis Europos čempionas. „Žiauriai palengvėjo“, – įveikęs atranką džiaugsmu tryško E.Petrauskas. Juoba 20

OLIMPINĖ PANORAMA

kad taip jis išpildė ir savo penkiametės dukters prašymą dalyvauti žaidynėse. Už tai grįžęs nusipelnė Gustės komplimento: „Šaunuolis tiatis“, – tėtį pagyrė dukra, su malonumu stebinti jo treniruotes. „Dukra – didžiausia gerbėja, didžiausias palaikymas“, – prasitarė olimpinis prizininkas. Užsitikrinę teisę startuoti Rio, abu boksininkai nusiritino nuo pečių juos slėgusią nemažą atsakomybės naštą. „Kitoks atsipalaidavimas, kitoks mąstymas, kitokios treniruotės“, – lygino E.Petrauskas, į paskutinį pasirengimo etapą žengsiantis be įtampos. Truputį atsikvėpęs treniruotėse su palengvėjimu dirba ir E.Stanionis. Aukštai užkelta kartelė Olimpinė atranka, kurią jiems teko įveikti, pareikalavo daug kantrybės, jėgų ir psichologinio tvirtumo. Olimpinės atrankos kartelė prieš Rio de Žaneiro žaidynes buvo kilstelėta gerokai į viršų: E.Stanionis, 2015 m.

iškovojęs Europos čempiono titulą ir pasaulio čempionate užėmęs penktą vietą, su šiais laimėjimais į Londono žaidynes būtų patekęs. „Palyginti su Londono ar Pekino atranka, šįkart ji buvo tris kartus sunkesnė“, – patvirtina rinktinės treneris Vladimiras Bajevas. Prisimindamas atrankos turnyrą V.Bajevas sako, kad kovos jame taip pat buvo sunkios. „Daug jaunų ir nematytų boksininkų. Dalyvaujame turnyruose Europoje ir pažįstame pagrindinius varžovus. Bet atsirado naujų sportininkų, neslepiančių didelių ambicijų. Kaip teko girdėti iš kitų šalių trenerių, federacijos skiria labai daug pinigų – duoda premijas už iškovotus olimpinius kelialapius. Ir su kiekvienu varžovu reikėjo kovoti“, – sako patyręs specialistas. Pasak trenerio, sudėtingiausia E.Petrauskui tekusi kova dėl kelialapio

kelias į rio

1 MEDALIS 2012 m. Londone Evaldo Petrausko iškovota bronza buvo pirmasis Lietuvos boksininkų trofėjus olimpinėse žaidynėse po nepriklausomybės atkūrimo.

Didžiausia E.Petrausko gerbėja – dukra Gustė

buvo su Armėnijos atstovu Hovhannesu Bachkovu, kurį lietuvis pusfinalyje įveikė 3:0. „Su juo Evaldas jau yra boksavęsis. Praėjusiame Europos čempionate su juo kovojo dėl medalio, šįkart – dėl kelialapio. Matyt, psichologinė įtampa ir noras padarė savo. Evaldas šaltakraujiškai ir kryptingai boksavosi, klausydamas trenerio nurodymų. Super – kitaip negaliu pasakyti“, – įtampą atlaikiusio auklėtinio pergale džiaugiasi treneris. Finale E.Petrauskas susitiko su kubiečiu, turinčiu Azerbaidžano pilietybę, Lorenzo Sotomayoru. „Ta kova irgi buvo laimėta, – neabejoja V.Bajevas, nors teisėjas į viršų kėlė ne lietuvio, o Azerbaidžanui atstovaujančio sportininko ranką. – Kai ėjome į dopingo kontrolę, prie manęs priėjo Azerbaidžano vyriausiasis treneris ir pradėjo atsiprašinėti, nes iš tiesų mes laimėjome. Bet jam pasakiau: „Ne jūs kalti, o teisėjai.“ Europos čempionas E.Stanionis pergalingai nužygiavo iki galo: pusfinalyje 3:0 jis įveikė Vasilijų Belousą iš Moldovos, o finale 2:1 savo pranašumą įrodė prieš olimpinį prizininką italą Vincenzo Mangiacapre‘ę. Tikisi dar vieno Kokia bus galutinė Lietuvos boksininkų delegacija Rio de Žaneire, paaiškės birželio pabaigoje. Treneris V.Bajevas tikisi, kad prie dviejų tituluotų Lietuvos boksininkų prisidės ir Edgaras Skurdelis (iki 60 kg), kuris birželio 14–26 d. dalyvaus Baku vyksiančiame paskutiniame pasauliniame atrankos turnyre. Pasak trenerio, ten į penkis kelialapius pretenduos 10–12 sportininkų. E.Skurdeliui pasiruošti atrankai padės E.Petrauskas, kuris kartu su juo vyks į treniruočių stovyklą Rusijoje, o vėliau, kaip tre-

niruočių partneris, kartu keliaus į atrankos turnyrą. Olimpinių žaidynių sostinės vartus Lietuvos boksininkai pravers rugpjūčio 1-ąją. Iki pirmųjų kovų turės laiko aklimatizuotis. Pirmasis į olimpinį ringą rugpjūčio 8-ąją žengs žaidynių debiutantas E.Stanionis, po dviejų dienų įkandin jo į ringą kops E.Petrauskas. Londono olimpinėse žaidynėse jo iškovota bronza buvo pirmasis Lietuvos boksininkų trofėjus po nepriklausomybės atkūrimo. Lietuvos bokso rinktinės vyr. treneris teigia, kad vienas mūsų vyrų medalis Rio jam nebūtų staigmena. „Truputį pailsėjau ir jau pradėjau ruoštis. Nejaučiu įtampos, esu nusiteikęs, kad olimpiada nėra kažkas išskirtinio – esu kovęsis su geriausiais boksininkais. Aišku, debiutas, didelė šventė, bet dėl varžybų nesijaudinu“, – sako Eimantas, kurio psichologinis tvirtumas – viena stiprybių. Pasak V.Bajevo, 21-erių E.Stanionis užsispyręs ir žino savo tikslą. „Man labai patinka, kad jis klauso ir girdi. Tai didelis sportininko pliusas – tada jam gali padėti, patarti, gali pakreipti kovą. Jis užsispyręs – žino savo tikslą ir prie jo eina“, – E.Stanionio pranašumus vardija treneris. Jaunojo boksininko tikslas vienintelis ir konkretus – medalis. „Visi važiuoja parsivežti medalio – toks tikslas ir turi būti. Reikia užsibrėžti aukščiausią tikslą, kokį gali pasiekti – negali prisikurti bet ko, žinai savo jėgas. Aš važiuoju medalio“, – be užuolankų sako jaunasis Europos čempionas. Pakeitė svorio kategoriją Po Londono olimpinių žaidynių E.Petrauskas pakeitė svorio kategoriją – perėjo į sunkesnę. „Labai sudėtinga

išlaikyti tą patį svorį. Po Londono perėjome į kitą svorio kategoriją, kad per ketverius metus susipažintume su varžovais, pamatytume, kaip jie atrodo, ir suprastume, kaip toliau ruoštis“, – apie sprendimo priežastis pasakoja treneris. Nepaisant to, E.Petrauskui tenka svorį mesti ir šiandien. Ir tai, pasak boksininko, – vienas sudėtingiausių dalykų. Prieš varžybas jis turi atsikratyti 8–9 kilogramų. Todėl reikia gerokai apriboti savo norus žiūrint į lėkštę. „Visko tenka atsisakyti: vandenuko lašą išgeriu, mėsytės, salotų pavalgau – ir viskas. Ko labiausiai norisi? Vandens – paprasto vandens iš čiaupo. Kai žinai, kad negali nė lašo, – būna sunku“, – neslepia Evaldas. Kad ir kokia svorio kategorija būtų, į Rio E.Petrauskas vyks olimpinio medalio. „Kol kas nejaučiu atsakomybės naštos. Bet, manau, pajusiu žaidynėms artėjant. Ko gero, šįkart bus dar didesnis jaudulys. Londone buvau labai jaunas, dabar jau žinau, ką tai reiškia“, – sako 24-erių boksininkas.

Atsirado naujų sportininkų, neslepiančių didelių ambicijų. Kaip teko girdėti iš kitų šalių trenerių, federacijos skiria labai daug pinigų – duoda premijas už iškovotus olimpinius kelialapius. Vladimiras Bajevas

V.Bajevo teigimu, jo auklėtinis per tuos ketverius metus vietoje nestovėjo ir paaugo kaip boksininkas. „Patobulėjo technika. Anksčiau buvo agresyvus boksas ir gynyba. Dabar labiau kaip šachmatininkas galvoja, kaip „ištraukti“ varžovą, kur jį pagauti. Patobulino kontrataką, daugiau atsipalaidavęs boksuojasi“, – pokyčius vardija treneris. Patirties pridėjo ir dalyvavimas profesionalų lygos APB kovose. „Profesionalų boksas labai skiriasi: čia daug smūgių, viskas vyksta labai greitai, o ten atvirkščiai – iš lėto, nes daug raundų. Dabar Evaldas daug greitesnis“, – sako V.Bajevas. OLIMPINĖ PANORAMA

Projektas

Liejosi mažųjų emocijos Arvydo Sabonio krepšinio centre Kaune nuvilnijo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto inicijuoto mažųjų olimpiados projekto finalinis etapas. Iki mažųjų olimpiados finalo atkeliavo pirmąjį ir antrąjį etapą įveikusios 26 ikimokyklinės įstaigos iš visos Lietuvos. Kaune komandos turėjo įveikti septynias rungtis – specialiai Respublikinės ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacijos sukurtas estafetes.

kad po kokių 15 metų jie taps tikraisiais olimpiečiais ir atstovaus Lietuvai olimpinėse žaidynėse.

Mažųjų olimpiados finalinis etapas prasidėjo iškilminga dalyvių eisena. Olimpinę festivalio ugnį įnešė olimpiečiai plaukikas Saulius Binevičius ir dziudo atstovas Marius Paškevičius. Saulius mažiesiems olimpiečiams pasakojo, kokia svarbi olimpinė ugnis, o Marius gausiai susirinkusiems varžybų dalyviams linkėjo būti stipriems ir visada siekti savo tikslų.

„Tai buvo jaunųjų sportininkų festivalis, kuriame mažieji bendradarbiavo vieni su kitais ir atliko tam tikras užduotis. Šiemet pirmuosiuose etapuose dalyvavo beveik dvigubai daugiau darželių – 173 ikimokyklinių įstaigų komandos iš 46 miestų, o į finalinį festivalį atvyko 26 komandos iš 23 miestų ir gausus palaikymo būrys. Festivalis pavyko puikiai, buvo daug gerų emocijų, vaikai rungtyniavo pakilios nuotaikos“, – pasakojo Ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacijos prezidentė Audronė Vizbarienė.

LTOK olimpinio švietimo direktorius Algimantas Gudiškis pasveikino mažuosius olimpiečius ir sakė tikintis,

Visi 26 finalinio etapo dalyviai buvo nugalėtojai – darželiams įteiktos taurės, medaliai ir sportinės dovanos.

OLIMPINĖ PANORAMA

Projekto rezultatai viršijo lūkesčius: gausus dalyvių būrys, ikimokyklinių įstaigų pedagogų ir vadovų noras skleisti olimpines idėjas, skatinti vaikus sportuoti ir pamilti sportą tik dar kartą patvirtino, kaip svarbu nuosekliai dirbant perteikti olimpines idėjas vaikams ir kartu jų tėvams. Vita Balsytė

Pasibaigus šventei gausiai susirinkę vaikai ir tėvai nuvyko į Kauno zoologijos sodą, kurį aplankyti nemokamai buvo pakviesti visi mažųjų olimpiados finalinio etapo dalyviai. Mažųjų olimpiados projektas, kurį LTOK šiemet organizavo kartu su Respublikine ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacija, rengiamas siekiant skatinti vaikų fizinį aktyvumą bei pozityvų požiūrį į kūno kultūrą ir sportą, supažindinti su garbingo rungtyniavimo idėjomis, bendravimo ir bendradarbiavimo galimybėmis. Remiantis 2007 m. tarptautinio šeimų gyvensenos tyrimo duomenimis, maždaug pusės Lietuvos ikimokyklinukų fizinis aktyvumas yra nepakankamas: nemažai jų (41,4 proc.) iš viso nesimankština arba mankštinasi retai (12,5 proc.). Vaikai daug laiko praleidžia pasyviai, prie televizoriaus arba kompiuterio. Ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankantys vaikai du kartus per savaitę dalyvauja kūno kultūros pamokėlėse, bet to nepakanka augančio vaiko judėjimo poreikiams patenkinti. „Projekto rezultatai viršijo lūkesčius: gausus dalyvių būrys, ikimokyklinių įstaigų pedagogų ir vadovų noras skleisti olimpines idėjas, skatinti vaikus sportuoti ir pamilti sportą tik dar kartą patvirtino, kaip svarbu nuosekliai dirbant perteikti olimpines idėjas vaikams ir kartu jų tėvams. Su partneriais aptarėme kitų metų projekto tęstinumą, naujoves. Sieksime į mažųjų olimpiadą įtraukti dar daugiau ikimokyklinio ugdymo įstaigų“, – sakė LTOK olimpinio švietimo programų vadovė Vita Balsytė. „OP“ inf. OLIMPINĖ PANORAMA

ISTORIJA

lietuviški olimpiniai įspaudai

du mėnesiai – tiek belieka iki dar vienų olimpinių žaidynių, kurios lietuviškoje olimpinėje istorijoje bus paženklintos štai tokiu skaičiumi – 28. Inga Jarmalaitė

Istorija – tai faktų ir skaičių kalba. Šalies, sporto, olimpinė istorija – ne išimtis. Ypač lietuviška, kur visos šios gijos stipriai susipynusios. Du nepriklausomybės laikotarpiai – du jaudinami pirmieji kartai mūsų sportininkams į stadioną įžengti paskui savo vėliavą. Prancūzija mūsų olimpinėje istorijoje dukart pažymėta ženklu „pirmoji“: tai buvo pirmoji šalis, kurioje mūsų sportininkai 1924 m. debiutavo olimpinėse žaidynėse, ir pirmoji, kurioje vykusiose žaidynėse po 64-erių priverstinės pertraukos metų jie vėl varžėsi kaip nepriklausomos šalies atstovai. 1924 m. gegužės 25 d. 15.30 val. – šiais skaičiais paženklintas Lietuvos olimpinis debiutas, kai Paryžiaus „Pershing“ stadione rungtynes su būsimaisiais žaidynių vicečempionais šveicarais pradėjo Lietuvos futbolininkai. Kartu nesitreniravusi, likus kelioms dienoms iki žaidynių surinkta komanda praėjus dešimčiai valandų po 40 val. kelionės traukiniu debiutines rungtynes pralaimėjo 0:9 ir į kitą etapą nepateko. Pirmaisiais sovietinės okupacijos dešimtmečiais į olimpines SSRS sportininkų gretas patekdavo nedaug lietuvių, bet jie neabejotinai buvo vieni geriausių. Pavyzdžiui, 1952 m. į Helsinkį vyko vos penki lietuviai, bet jie parvežė tris sidabro medalius, 1960 m. iš Romos, kurioje varžėsi ir vos keturi mūsų šalies atstovai, trys grįžo pasipuošę medaliais. Didesnė lietuvių sportininkų grupė dalyvavo 1964 m. Tokijuje ir 1980 m. Maskvoje vykusiose (po 16 sportininkų) bei paskutinėse SSRS, kaip valstybės, atstovautose 1988 m. Seulo žaidynėse (23 sportininkai iš Lietuvos). Pasirengti žaidynėms – per 90 dienų. Tokia užduotis teko antrąkart Tarp24

OLIMPINĖ PANORAMA

tautinio olimpinio komiteto pripažintos jaunos šalies sportininkams ir sporto organizatoriams, po beveik trejų izoliacijos metų sulaukusiems kvietimo į 1992 m. žiemos olimpines žaidynes. „Valstybė tik kūrėsi, pinigų nebuvo, lietuviški pasai irgi buvo tik pradėti spausdinti. Pirmuoju numeriu pažymėtas lietuviškas pasas buvo išduotas olimpinei čempionei Vidai Vencienei. Mes būtinai norėjome važiuoti su savo pasais, o valstybė padarė viską, kad į žaidynes išvyktume kaip nepriklausomos šalies atstovai“, – pasakoja vienas pagrindinių LTOK atkūrimo vairininkų Artūras Poviliūnas. Tiek imdamiesi atkurti olimpinį komitetą, tiek kreipdamiesi į mūsų sportininkus su prašymu nedalyvauti SSRS čempionatuose LTOK atkūrimo entuziastai nemanė, kad sugrįžimo į olimpinę šeimą reikės laukti taip ilgai. TOK vadovų tonas šiek tiek pasikeitė tik prieš Maskvos pučą 1991-ųjų rugpjūčio pabaigoje. Todėl kai 1992 m. vasario 8-ąją į olimpinį stadioną įžengė mažytė mūsų šalies delegacija (be oficialių jos narių ir trenerių, Lietuvai atstovavo šeši sportininkai), o visas stadionas atsistojo ir ėmė ploti, ne vieno veide maišėsi pasididžiavimo ir džiaugsmo ašaros – ir ten, Albervilyje, ir čia, Lietuvoje.

Pirmuoju numeriu pažymėtas lietuviškas pasas buvo išduotas olimpinei čempionei Vidai Vencienei. Artūras Poviliūnas

Visos vėlesnės žaidynės pamažu tapo ketverių olimpinio ciklo metų darbo rutina, o štai pačios pirmosios – 1992 m. Albervilio žiemos ir tais pačiais metais Barselonoje vykusios vasaros buvo pažymėtos didžiulio entuziazmo ir patriotizmo ženklu. Sparčiai artėjančios 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynės lietuviams bus jau 28-osios. Prieš jas – trumpas ekskursas į praeitį, į 27-iais lietuviškais įspaudais ir medaliais paženklintas žiemos ir vasaros olimpines žaidynes.

ISTORIJA

Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse

1 1. 1924 m. Paryžius. Lietuvos futbolo rinktinė 2. 1928 m. Sankt Moricas. Čiuožėjas K.Bulota 3. Lietuvos delegacija – 1928 m. Amsterdamo olimpinėse žaidynėse 4. 1956 m. Melburnas. Sidabriniai A.Mikėno žingsniai 5. 1992 m. Albervilio olimpinių žaidynių atidarymas – Lietuva sugrįžo į olimpinę šeimą

6. 1956 m. olimpinį sidabrą iškovoję S.Stonkus ir K.Petkevičius praėjus pusei amžiaus Australijoje dalyvavo Melburno olimpinių žaidynių 50-mečio iškilmėse

7. 1960 m. olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja B.Kalėdienė 8. 1960 m. Romos žaidynių vicečempionai Z.Jukna ir A.Bagdonavičius

9. 1964 m. Tokijas. Lietuvos irkluotojai (iš kairės): P.Liutkaitis, E.Levickas, J.Jagelavičius, C.Jucys, boksininkas R.Tamulis, R.Vaitkevičius, J.Motiejūnas, P.Karla, V.Briedis

1924 m. Paryžius Iš Lietuvos sportininkų pirmoji olimpinė debiutantė buvo paskubomis suburta vienuolikos futbolininkų rinktinė. Kaip jau minėta, po sudėtingos 40 val. trukusios kelionės traukiniu mūsų rinktinė rimčiau pasipriešinti šveicarams nesugebėjo ir olimpines batalijas baigė jau po pirmojo mačo. Be futbolininkų, Paryžiuje 188 km plento lenktynėse startavo, bet finišo nepasiekė du dviratininkai – Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas. 1928 m. Sankt Moricas ir Amsterdamas Šveicarijoje, Sankt Morice, vykusiose II žiemos olimpinėse žaidynėse pirmąkart turėjome savo šalies atstovą – įvairių sporto šakų populiarintoją ir pradininką Lietuvoje Kęstutį Bulotą, dalyvavusį ketveriose greitojo čiuožimo varžybose. Į tais pačiais metais vykusias Amsterdamo vasaros olimpines žaidynes išvyko dvylikos sportininkų delegacija: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai ir 1 sunkiaatletis. Aukščiausią 5–8 vietą pasidalijo boksininkas Juozas Vinča, kurį bokso pradmenų mokė ir Steponas Darius. 1952 m. Helsinkis Penki Lietuvos atstovai SSRS rinktinėje – trys sidabro medaliai, kuriuos iškovojo krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius. Į Helsinkį taip pat vyko boksininkas, tuometis SSRS sunkiojo svorio bokso čempionas Algirdas Šocikas (5–8 vieta) ir fechtuotojas Juozas Udras (13 vieta). 1956 m. Melburnas Į tolimąją Australiją išvyko septyni lietuviai, ten pelnę penkis medalius. Olimpiniu sidabru pasipuošė SSRS krepšininkai, tarp kurių vėl buvo K.Petkevičius, taip pat Stanislovas Stonkus ir Algirdas Lauritėnas. Vicečempionu tapo ir ėjikas Antanas Mikėnas, o boksininkas Romualdas Murauskas iškovojo pussunkio svorio kategorijos bronzos medalį. OLIMPINĖ PANORAMA

ISTORIJA

1960 m. Roma Keturi mūsų šalies atstovai – trys medaliai. Italijos sostinėje pirmuosius olimpinius medalius – sidabrinius – pelnė iš viso trijų olimpiadų dalyviai irkluotojai Zigmas Jukna ir Antanas Badgonavičius. Ieties metikė Birutė Kalėdienė iškovojo bronzą. Baidarininkas Mykolas Rudzinskas, vėliau tapęs garsiu treneriu, užėmė 4 vietą. 1964 m. Tokijas Iš 16 lietuvių – 10 irkluotojų ir vienas sidabro medalis. Vicečempionu tapo boksininkas Ričardas Tamulis. Gausi irkluotojų delegacija medalių nepelnė, bet tapo olimpiniais prizininkais – pateko į pirmuosius aštuonetus. Savo vardą į žaidynių metraščius įsirašė bėgikas Adolfas Aleksiejūnas, kuris 3000 m kliūtinio bėgimo atrankos varžybas įveikė per 8 min. 31,8 sek., pasiekė olimpinį rekordą ir tapo pirmuoju mūsų šalies olimpiniu rekordininku. Finale jo rekordas buvo pagerintas, o pritrūkęs jėgų lietuvis užėmė galutinę 7 vietą. 1968 m. Meksikas 10 sportininkų iš Lietuvos tolimojoje Meksikoje, 9 medaliai ir pagaliau auksas. Pirmuoju olimpiniu čempionu iš Lietuvos tapo boksininkas Danas Pozniakas. Auksą pelnė ir tinklininkas Vasilijus Matuševas, vicečempionu tapo penkiakovininkas Stasys Šaparnis ir boksininkas Jonas Čepulis, bronzą pelnė į aštuonvietę susodinti keturi lietuviai – be 1960 m. vicečempionų Z.Juknos ir A.Badgonavičiaus, toje pačioje valtyje sėdėjo Vytautas Briedis ir Juozapas Jagelavičius. Bronzą parsivežė ir krepšininkas Modestas Paulauskas. 1972 m. Miunchenas Aštuoni lietuviai – trys apdovanojimai. Šįkart olimpinis krepšinio turnyras M.Paulauskui suspindo auksu, aukščiausios prabos medalį parsivežė ir dvivietę kanoją irklavęs Vladislovas Česiūnas, po 800 m bėgimo varžybų ant antrojo nugalėtojų pakylos laiptelio atsiimti sidabro kopė Nijolė Sabaitė. 26

OLIMPINĖ PANORAMA

1976 m. Monrealis Kanadoje vėl aštuoni lietuviai – septyni medaliai. Pirmuosius iš dviejų olimpinių aukso medalių pelnė dvi komandinio sporto mūsų šalies atstovės: krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Sidabras atiteko aštuonvietės irkluotojai Klavdijai Koženkovai ir porinės keturvietės įgulos nariui Vytautui Butkui. Bronzą parsivežė lietuviška porinės dvivietės įgula – Genovaitė Ramoškienė ir Leonora Kaminskaitė bei plaukikas Arvydas Juozaitis, atrankos plaukime pasiekęs 100 m krūtine olimpinį rekordą (1 min. 4,78 sek.). 1980 m. Maskva 16 Lietuvos atstovų – 11 medalių. Čempionės titulą apgynė A.Rupšienė, su kuria olimpinio krepšinio turnyro auksu džiaugėsi ir Vida Beselienė, bei rankininkė A.Česaitytė-Nenėnienė, irgi turėjusi komandos draugę iš Lietuvos Sigitą Strečen. Olimpinius aukso medalius 200 m krūtine varžybose pelnė Lina Kačiušytė (olimpinis rekordas – 2 min. 29,54 sek.) bei Robertas Žulpa. Tauriausios prabos medalį 4x400 m estafečių varžybose iškovojo Remigijus Valiulis. Sidabrą parsivežė rankininkas Valdemaras Novickis. Bronzą pelnė krepšininkas Sergejus Jovaiša ir du irkluotojai – aštuonvietės nariai Jonas Pinskus ir Jonas Narmontas. 1984 m. Sarajevas Pirmasis per visą sovietmečio istoriją lietuvis SSRS žiemos žaidynių rinktinėje ir pirmasis medalis – auksas, kurį pelnė estafetės 4x7,5 km lenktynėse dalyvavęs biatlonininkas Algimantas Šalna. 10 km individualiose varžybose lietuvis užėmė aukštą 5 vietą. Tais pačiais metais Los Andžele vykusias vasaros olimpines žaidynes SSRS boikotavo.

ISTORIJA

1992 m. Albervilis ir Barselona Po 64 metų pertraukos Albervilyje mūsų šalies sportininkai vėl dalyvavo kaip nepriklausomos valstybės atstovai. Iš šešių sportininkų – dviejų slidininkų, dviejų biatlonininkų ir dailiojo čiuožimo poros – aukščiausią vietą užėmė 1988 m. olimpinė čempionė V.Vencienė, 15 km lenktynėse finišavusi 11-a. 16

1988 m. Kalgaris ir Seulas Kanadoje, Kalgaryje, vykusiose žiemos žaidynėse turėjome vieną mūsų šalies atstovę – Vidą Vencienę, iškovojusią du olimpinius medalius: 10 km lenktynių aukso ir 5 km lenktynių klasikiniu stiliumi bronzos.

Į Seulą vyko gausiausia iki tol lietuvių delegacija – 23 sportininkai, kurie iškovojo 15 medalių, iš jų net 10 aukso. Auksu pasipuošė krepšininkai Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis ir Valdemaras Chomičius, futbolininkai Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis, rankininkas V.Novickis, dviratininkai Artūras Kasputis ir Gintautas Umaras, pelnęs net du auksinius trofėjus – 4 km individualių ir komandinių persekiojimo lenktynių. Sidabrą parsivežė plaukikas Raimundas Mažuolis (estafetės 4x100 m laisvuoju stiliumi) ir du lengvaatlečiai – Laimutė Baikauskaitė (1500 m bėgimas) ir Romas Ubartas (disko metimas). Bronzą pridėjo krepšininkė Vitalija Tuomaitė bei dviratininkė Laima Zilporytė (grupinių plento lenktynių).

10. 1968 m. Meksiko čempionas tinklininkas V.Matuševas 11. 1968 m. Meksikas. Pirmuoju olimpiniu čempionu iš Lietuvos tapo boksininkas D.Pozniakas

1994 m. Lilehameris Pasikeitus žiemos žaidynių rengimo tvarkai po dvejų metų į Norvegiją vyko tie patys šeši žiemos sportininkai kaip ir į Albervilį. Šįkart aukščiausią 12 vietą užėmė ledo šokėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas. 1996 m. Atlanta Į JAV Atlantos miestą vyko gausiausia iki tol lietuvių delegacija – 61 sportininkas. Bet medalius – vėl bronzos – pavyko iškovoti tik krepšininkams. Į Atlantą treneris Vladas Garastas nusprendė paimti ne tradicinį dvyliktuką, o tik 11 žaidėjų. Palyginti su 1992 m. bronzine komanda, Atlantoje neberungtyniavusius žaidėjus S.Jovaišą, R.Brazdauskį, D.Dimavičių, G.Krapiką, A.Pazdrazdį, A.Visocką pakeitė naujas šešetukas: R.Vaišvila, M.Žukauskas, E.Žukauskas, S.Štombergas, D.Lukminas. T.Pačėsas. Antru olimpiniu bronzos medaliu pasipuošė A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kurtinaitis, A.Karnišovas, G.Einikis. 1998 m. Naganas Septyni žiemos žaidynių dalyviai – aukščiausia šokėjų ant ledo užimta prizinė 8 vieta. Į Japoniją jau nebevyko trejų žaidynių dalyvė V.Vencienė ir dvejų Kazimiera Strolienė, debiutantų slidininko Vladislavo Zybailos ir biatlonininko Liutauro Barilos užimtos vietos – apie šimtuko vidurį ir blogesnės.

12. 1972 m. krepšininkas M.Paulauskas ir lengvaatletė N.Sabaitė iš Miuncheno grįžo su medaliais 13. 1972 m. Miunchenas. V.Česiūnas – autografų medžiotojų apsuptyje 14. 1976 m. Monrealis. Olimpiečiai iš Lietuvos: pirmoje eilėje – A.Juozaitis, A.Česaitytė-Nenėnienė, A.Rupšienė, G.Ramoškienė, V.Butkus, antroje eilėje – K.Koženkova, L.Kaminskaitė, A.Čikotas 15. 1980 m. Maskvos olimpinė čempionė L.Kačiušytė 16. 1980 m. Maskvoje kovojo net 16 mūsų sportininkų 17. 1984 m. Sarajevas. Biatlonininkas A.Šalna su komandos draugais tapo estafetės olimpiniu čempionu 18. 1988 m. Kalgaris. V.Vencienė skuba į auksinį finišą 19. 1988 m. Seulas. Net du aukso medalius treke iškovojo dviratininkas G.Umaras 20. 1988 m. Seulo olimpiečiai TV studijoje. Iš kairės: rankininkas V.Novickis, bėgikė L.Baikauskaitė, lengvaatletis R.Ubartas, krepšininkai V.Tuomaitė ir Š.Marčiulionis 21. 1980 m. olimpiniu čempionu tapo R.Žulpa

Po TOK suteiktų papildomų kvotų ir įveiktų atrankų Barselonoje startavo 47 lietuviai. Pirmasis jaunos šalies vasaros žaidynių dalyvių laimikis – disko metiko Romo Ubarto auksas ir šalį į ilgą euforiją nugramzdinusi Lietuvos krepšininkų bronza.

2000 m. Sidnėjus 61 Lietuvos atstovas – 5 medaliai: 2 aukso ir 3 bronzos. Auksu suspindo disko metiko Virgilijaus Aleknos ir šaulės Dainos Gudzinevičiūtės pavardės (surinkusi 93 tšk. D.Gudzinevičiūtė pasiekė olimpinį rekordą), bronza pasipuošė dvivietę irklavusios Kristina Poplavskaja ir Birutė Šakickienė, dviratininkė Diana Žiliūtė (120 km grupinėse lenktynėse) ir vyrų krepšinio rinktinė. OLIMPINĖ PANORAMA

ISTORIJA

2002 m. Solt Leik Sitis JAV vykusiose žiemos žaidynėse turėjome 8 mūsų šalies atstovus. Čia iškovota kol kas aukščiausia nepriklausomos Lietuvos žiemos sportininkų vieta: ledo šokėjai M.Drobiazko ir P.Vanagas liko apdovanojimų pakylos papėdėje – penkti. Olimpinį krikštą gavo dabar jau ketverių žaidynių dalyvė biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė. 2004 m. Atėnai 59 sportininkai – trys medaliai: vienas aukso ir du sidabro. Po vengro diskvalifikacijos antrąkart olimpiniu čempionu tapo V.Alekna, kartu pasiekdamas olimpinį rekordą (69,89 m), sidabrinius apdovanojimus nuskynė septynkovininkė Austra Skujytė ir penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis. Po trijų iš eilės iškovotų bronzinių laimėjimų mažajame finale neprilygę JAV žvaigždėms ketvirti liko krepšininkai. 2006 m. Turinas Italijoje vykusiose žiemos žaidynėse dalyvavo 7 Lietuvos atstovai. Įspūdingą olimpinį pasirodymą (iš viso dalyvavo net penkeriose olimpinėse žaidynėse) baigė ledo šokėjai, čia vėlgi užėmę aukščiausią iš visų dalyvavusių lietuvių vietą – septintą. 7,5 km lenktynėse 18-a liko biatlonininkė D.Rasimovičiūtė.

2010 m. Vankuveris Į Kanadą vyko 8 sportininkai, bet pirmąkart nuo 1992 m. delegacijoje nebuvo dailiojo čiuožimo atstovų. Aukščiausią vietą 7,5 km sprinto rungtyje pasiekė biatlonininkė D.Rasimovičiūtė – 25-ą. 2012 m. Londonas 62 sportininkai – beveik tradiciniai 5 medaliai, šįkart 2 aukso, 1 sidabro ir 2 bronzos. Auksu pradžiugino merginos – jauniausia Lietuvos olimpine medalininke tapusi tada 15-metė Rūta Meilutytė ir penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Sidabrą pridėjo kanojininkas Jevgenijus Šuklinas, bronzą – imtynininkas Aleksandras Kazakevičius ir boksininkas Evaldas Petrauskas.

26 22. 1992 m. Barselona. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas R.Ubartas 23. 1992 m. Lietuvos krepšinio rinktinė pasaulį sužavėjo ne tik įspūdingu žaidimu, bet ir legendiniais tapusiais marškinėliais 24. 2000 m. iš Sidnėjaus olimpinių žaidynių su aukso medaliais grįžo šaulė D.Gudzinevičiūtė ir disko metikas V.Alekna 25. 2004 m. Atėnai. Lengvaatletė A.Skujytė – olimpinė vicečempionė 26. 2012 m. Londone Lietuvos sportininkai iškovojo penkis medalius. Čempionėmis tapo R.Meilutytė ir L.Asadauskaitė, vicečempionu – J.Šuklinas (dešinėje), bronzą laimėjo E.Petrauskas ir A.Kazakevičius

OLIMPINĖ PANORAMA

2014 m. Sočis Devyni sportininkai – aukščiausia 16 vieta, kurią 1500 m greitojo čiuožimo varžybose užėmė naujos mūsų olimpinėje delegacijoje sporto šakos atstovė Agnė Sereikaitė. Naujoji, bet, kaip parodė laikas, vienų žaidynių ledo ant šokių pora Deividas Stagniūnas ir Isabella Tobias liko 17-i, o daugiausiai intrigos sukūrė galutinę 23 vietą individualiose 20 km biatlono varžybose užėmęs, bet iki pat paskutinės ugnies linijos pirmavęs Tomas Kaukėnas.

2008 m. Pekinas 71 sportininkas – 5 medaliai: 2 sidabro ir 3 bronzos. Pirmąkart po nepriklausomybės atkūrimo vasaros žaidynėse nepelnytas auksas. Sidabrą iškovojo buriuotoja Gintarė Volungevičiūtė ir penkiakovininkas Edvinas Krungolcas, bronza nudžiugino imtynininkas Mindaugas Mizgaitis, kitas penkiakovininkas A.Zadneprovskis ir disko metikas V.Alekna. Pasiekę mažąjį finalą šįkart prieš argentiniečius suklupę krepšininkai vėl liko ketvirti.

27. 2008 m. Pekinas. Šiuolaikinės penkiakovės varžybų sidabrą iškovojo E.Krungolcas, bronzą – A.Zadneprovskis Alfredo Pliadžio, Valdo Malinausko, Mindaugo Kulbio, LTOK archyvo nuotr.

TRADICIJA

Tikrosios vertybės Lietuvos mokinių rašinių konkurso „Ką reiškia kilnus elgesys sporte“ laureato Mato Kandroto rašinys. „Viskas, kas kilnu, yra ir sunku, ir reta“, – sakė filosofas Benediktas Spinoza. Nors jis gyveno prieš daugiau nei tris šimtus metų, šie jo žodžiai visiškai tinka ir mūsų laikams. Gaila, bet dabar retas žmogus kilnumą laiko vertybe. Taurumą keičia savanaudiškumas, turtų ir šlovės troškimas. Tokios tuščios vertybės taip užteršė žmogaus sielą, kad jis jau nebesuvokia, jog turtai ir šlovė – laikini dalykai. Vis dėlto kilnumas dar ne visai išnykęs. Viena iš nišų, kur vis dar egzistuoja kilnumas, yra sportas. Visų pirma taurumas prasideda nuo meilės. Atsidavęs ir mylintis sportą žmogus jau savaime yra kilnus. Sportas reikalauja daugybės pastangų, darbo, moralinių ir fizinių jėgų, tai tikrai skirta ne visiems. Kai kurie, nors ir pradeda sportuoti, bet vos patyrę pirmąją nesėkmę palūžta. Sportuojant, kad ir kaip sunku, negalima pasiduoti, suklupus reikia vėl stotis ir bandyti iš naujo, juk tik pralaimėtojas pasiduoda po pirmosios nesėkmės, o laimėtojas bando tol, kol jam pavyksta. Man gyvas meilės ir atsidavimo sportui pavyzdys yra Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė. Juk krepšininkai ne kartą buvo suklupę, bet ar kada nors pasidavė? Ne! Po kiekvieno pralaimėjimo, kad ir koks skaudus jis būna, vyrai vėl eina kautis už tėvynę, už mus, už pergalės dainas – iš meilės ir atsidavimo sportui. Antras taurus dalykas sporte yra atsidavimas ir pasiaukojimas savo komandai. Komandiniame sporte tai svarbiausia. Reikia galvoti ne tik apie save, bet ir apie savo draugus. Tai dažniausiai būna tas pagrindinis veiksnys, kuris lemia pergalę. Tą patyriau ir pats. Mūsų mokykloje populiariausias sportas yra svarsčių kilnojimas. Turime nuostabų fanatiką trenerį ir stipriausią komandą Kaune, esame Lietuvos vicečempionai. Daug ir sunkiai treniruojamės, beveik kas mėnesį dalyvaujame varžybose. Neseniai dalyvavau kol kas įsimintiniausiose gyvenimo varžybose. Sportininkų pasirodymai jau ėjo į pabaigą, o užbaigti juos turėjo mano svorio kategorijos atstovai. Nuo pat pradžių į priekį išsiveržė ir dėl pirmosios

vietos kovojo dvi komandos. Viena jų buvo mūsų gimnazijos komanda, bet tas man ir kėlė didžiausią nerimą. Likus paskutinės svorio kategorijos kovai abi komandos turėjo po lygiai taškų. Varžybų baigtį turėjo nulemti mano pasirodymas. Prisipažinsiu – tokio jaudulio ir atsakomybės nebuvau patyręs per visą savo septyniolikos metų gyvenimą. Tik pradėjęs pasirodymą supratau, kad jaudulys smarkiai trukdo: drebėjo kojos, o širdis daužėsi kaip patrakusi, greitai pajutau nuovargį. Kai jau maniau, kad daugiau nebegaliu ir mes pralaimėsime, išgirdau komandos draugų raginimą nepasiduoti. Treneris stovėjo šalia ir kartojo, kad viskas gerai, aš galiu. Mačiau jų užsidegimą ir norą nugalėti, taigi negalėjau apvilti. Nors atrodė, kad iš nuovargio krisiu, bet kartojau sau, jog negaliu nuvilti komandos ir trenerio. Jie tiek dirbo, tiek stengėsi. Aš negalėjau visko sugadinti... Laimėjome! Varžybas baigiau dvigubai pagerinęs savo asmeninį rezultatą ir didele persvara aplenkęs pagrindinį varžovą. Be atsidavimo komandai nebūčiau to pasiekęs. Ir turbūt svarbiausia, be ko nebūtų taurumo sporte, yra sąžiningumas. Juk dar antikos laikais, kai graikai pradėjo organizuoti olimpines žaidynes ir labai didelį dėmesį skirti sportui, pagrindinis sporto varžytuvių tikslas nebuvo pasiekti kuo daugiau laimėjimų, o gerai praleisti laiką, išmėginti savo jėgas, ugdyti ne tik dvasią, bet ir kūną. Dabar ne visada taip: papirkinėjami teisėjai, vartojami draudžiami preparatai, galingosioms valstybėms galioja įvairios lengvatos. Pamenu, kaip 2012-aisiais Londono olimpinėse žaidynėse pusfinalyje mūsų boksininkas Evaldas Petrauskas akivaizdžiai buvo pajėgesnis už korėjietį. Bet laimėtoju buvo pripažintas priešininkas, nes Tarptautinės bokso asociacijos prezidentas taip pat korėjietis. Teisėjai stengėsi įtikti prezidentui, nes nuo jo priklauso jų karjera. Nors Evaldui atiteko bronza, salė jį sveikino kaip čempioną. Kilnus sportininkas ir nugalėtojas kartais pasirodo besantys visai skirtingi žmonės.

M.Kandrotas ir Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacijos prezidentė L.Trinkūnienė

KONKURSAS

LAUREATAI Lietuvos sporto muziejuje paskelbti jau dešimtojo mokinių rašinių konkurso „Ką reiškia kilnus elgesys sporte“ rezultatai. Konkursą organizuoja Lietuvos sporto muziejus, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, Kūno kultūros mokytojų asociacija ir LTOK Kauno apskrities taryba. Rašiniai pagal autorių amžių buvo suskirstyti į keturias grupes. I grupės (5–6 klasių) nugalėtojos vardą pelnė Eglė Mickeliūnaitė iš Pakruojo r. Linkuvos gimnazijos. II grupės (7–8 kl.) laimėtoja tapo Jūratė Pociūtė iš Lazdijų r. Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos. III grupės (9–10 kl.) nugalėtoju pripažintas Matas Kandrotas iš Kauno Maironio universitetinės gimnazijos. Tarp vyriausiųjų (11–12 kl.) pirmoji vieta skirta Arnui Valvoniui iš Alytaus r. Butrimonių gimnazijos.

(Rašinys spausdinamas sutrumpintas)

OLIMPINĖ PANORAMA

KRONIKA

GEGUŽĖS 2 d.

KURSAI BIRŠTONE Gegužės 2–3 d. Birštone vyko Lietuvos tautinio olimpinio komiteto ir Lietuvos sporto federacijų sąjungos organizuoti sporto administratorių kursai. Tai buvo jau antra šių kursų dalis, surengta po poros savaičių pertraukos. Kursuose dalyvavo per dvidešimt Lietuvos sporto federacijų, sporto klubų, sporto centrų ir sporto mokyklų atstovų. Pasak LTOK užsienio ryšių direktorės Vaidos Masalskytės, norinčiųjų dalyvauti kursuose buvo bemaž dukart daugiau. Sporto administratorių mokymus finansuoja Tarptautinio olimpinio komiteto Olimpinio solidarumo programa.

Balandžio 28 d.

Kaimyninėje Lenkijoje Lenkijos olimpinio komiteto prezidento Andrzejaus Krasnickio ir viceprezidentės Irenos Szewińskos kvietimu balandžio 28 d. LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė viešėjo kaimyninėje šalyje. Ji dalyvavo tradiciniame Lenkijos renginyje „Metų treneris“, per kurį pagerbti geriausi treneriai. Buvo daug nominacijų, susijusių su moterimis: geriausios moters trenerės, geriausio trenerio, dirbančio su moterimis, prizas už

moterų sporto populiarinimą. Laureatus apdovanojo ir LTOK prezidentė. D.Gudzinevičiūtė taip pat dalyvavo Lenkijos „Fair Play“ apdovanojimų ceremonijoje, Lenkijos olimpiniame komitete su kaimynais kalbėjo apie pasirengimą Rio de Žaneiro žaidynėms. NUOTRAUKOJE. Laureatai ir juos apdovanojusieji: I.Szewińska, D.Gudzinevičiūtė ir A.Krasnickis (dešinėje)

GEGUŽĖS 5 d.

Padėka Lilehamerio žaidynių dalyviams Į LTOK būstinę susirinko antrųjų jaunimo žiemos olimpinių žaidynių dalyviai, jų treneriai, sporto federacijų ir sportininkus rengusių kūno kultūros ir sporto centrų bei sporto mokyklų atstovai. LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė jauniesiems olimpiečiams ir jų treneriams įteikė žaidynių diplomus bei LTOK dovanas, padėkojo sportininkus į žaidynes išsiuntusioms federacijoms, juos parengusiems sporto centrams.

Balandžio 29 d.

priėmė SVEčius

Lietuvai žaidynėse atstovavo 10 sportininkų: biatlonininkai Nadežda Derendiajeva, Vitalija Kutkauskaitė, Linas Banys, slidininkas Rokas Vaitkus, kalnų slidininkai Andrejus Drukarovas ir Eglė Augustaitytė, ledo ritulininkas Dinas Mukovozas (individuali Iššūkio turnyro rungtis), snieglentininkas Aras Arlauskas bei ledo šokėjų pora Guostė Damulevičiūtė ir Deividas Kizala.

Balandžio 29 d. LTOK lankėsi Bosnijos ir Hercegovinos olimpinio komiteto viceprezidentas Izetas Radja kartu su kolega Dino Mujkičiumi. Susitikime su LTOK prezidente Daina Gudzinevičiūte

OLIMPINĖ PANORAMA

bei užsienio ryšių direktore Vaida Masalskyte buvo aptartos bendradarbiavimo galimybės, kalbėta apie pasirengimą Rio de Žaneiro žaidynėms.

KRONIKA

GEGUŽĖS 13 d.

Kolegų iš Estijos vizitas

Svečias iš Danijos

LTOK lankėsi Estijos olimpinio komiteto viceprezidentas Juri Tammas (nuotr. dešinėje) ir generalinis sekretorius Siimas Suklesas. Susitikę su LTOK prezidente Daina Gudzinevičiūte ir generaliniu sekretoriumi Valentinu Paketūru svečiai aptarė tolesnes ilgalaikio bendradarbiavimo galimybes. Atsidėkodama už ilgalaikę partnerystę su LTOK D.Gudzinevičiūtė J.Tammą ir S.Suklesą apdovanojo LTOK medaliais „Už nuopelnus olimpizmui“.

LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir generalinis sekretorius Valentinas Paketūras susitiko su Danijos olimpinio komiteto ir sporto konfederacijos prezidentu Nielsu Nygaardu. Svečias domėjosi LTOK veikla, Lietuvos sporto sistema, su LTOK

vadovais aptarė Lietuvos ir Danijos sporto sistemų panašumus bei skirtumus, gerąsias kitų Europos valstybių praktikas. Atsidėkodama už ilgalaikį bendradarbiavimą LTOK prezidentė N.Nygaardą apdovanojo Olimpine žvaigžde.

GEGUŽĖS 7 d.

Paminėta spaudos atgavimo diena LTOK kartu su Lietuvos sporto žurnalistų federacija paminėjo Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šia proga buvo surengtos tradicinės draugiškos krepšinio rungtynės tarp „Perlo“ komandos ir Lietuvos sporto žurnalistų federacijos ekipos. Rezultatu 68:56 nugalėjo „Perlo“ krepšininkai. Po rungtynių žaidėjai ir sirgaliai susirinko LTOK kavinėje. Žiniasklaidos atstovus pasveikino LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Ji kavinėje atidarė sporto fotografo Alfredo Pliadžio nuotraukų parodą „9 olimpiados“.

OLIMPINĖ PANORAMA

KRONIKA

GEGUŽĖS 13 d.

Sveikinimas ENGSO nariams Gegužės 13–14 d. Vilniuje pirmą kartą vyko Europos nevyriausybinių sporto organizacijų asociacijos (ENGSO) generalinė asamblėja. Asamblėjos sesijose dalyvavo 50 nacionalinių olimpinių komitetų ir sporto federacijų sąjungų atstovų iš 20 Europos valstybių. LTOK prezidentė ir Europos olimpinių komitetų asociacijos (EOK) Vykdomojo komiteto narė Daina Gudzinevičiūtė EOK vardu pasveikino Vilniuje susirinkusius 24-osios ENGSO generalinės asamblėjos narius. „Nevyriausybinių sporto organizacijų vaidmuo yra labai svarbus nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. Sporto valdymas per nevyriausybines organizacijas – vienintelis būdas užtikrinti, kad būtų laikomasi pagrindinių olimpizmo principų“, – savo kalboje pabrėžė LTOK prezidentė.

GEGUŽĖS 17 d.

EOK vykdomojo komiteto posėdis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė dalyvavo Europos olimpinių komitetų (EOK) Vykdomojo komiteto posėdyje, kuris vyko Taragonoje (Ispanija). Posėdyje ataskaitas pateikė EOK generalinis sekretorius Raffaele‘is Pagnozzi, iždininkai ir komisijų pirmininkai. D.Gudzinevičiūtė EOK vykdomojo komiteto nariams pristatė ataskaitą apie Lyčių lygybės sporte komisijos veiklą, kuriai pirmininkauja nuo 2014 m., pasakojo apie gegužės 13–14 d. pirmą kartą Lietuvoje vykusią Europos nevyriausybinių sporto organizacijų asociacijos (ENGSO) generalinę asamblėją ir pirmąjį Lietuvos nevyriausybinių sporto organizacijų forumą, kuris Vilniuje vyko gegužės 12 d. Gegužės 20 d. LTOK prezidentė dalyvavo Vokietijos olimpinio sporto konfederacijos dešimties metų jubiliejaus minėjime. Renginio dalyvius pasveikino Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Thomas Bachas.

OLIMPINĖ PANORAMA

OLIMPINĖ AKADEMIJA

aptartos aktualijos Balandžio 22 d. Lietuvos olimpinės akademijos posėdis prasidėjo tylos minute, kuria buvo pagerbtas staiga anapus išėjęs LOA viceprezidentas profesorius Aleksas Stanislovaitis. Vėliau posėdyje buvo aptartos LOA aktualijos, 2016 m. veiklos plano pirmojo ketvirčio įgyvendinimas ir LOA biudžeto pirmojo ketvirčio vykdymo apyskaita. Lietuvos olimpinės akademijos prezidentas doc. dr. Artūras Poviliūnas informavo apie LOA delegacijos išvyką į Baltarusiją, pasirašytą bendradarbiavimo sutartį su Baltarusijos olimpine akademija.

Vardinis apdovanojimas Lietuvos olimpinės akademijos būstinėje 85 metų jubiliejaus proga pasveikintas ilgametis LOA garbės narys, LOA akademikas, Europos kilnaus sportinio elgesio sąjūdžio prizo laureatas Algis Daumantas. LOA prezidentas doc. dr. Artūras Poviliūnas ir viceprezidentas prof. Algirdas Raslanas sukaktuvininkui įteikė vardinį Lietuvos olimpinės akademijos apdovanojimą.

Aptarti klausimai, kuriuos reikėtų iškelti Pasaulio lietuvių sporto asociacijos, Lietuvos olimpinės akademijos ir Lietuvos sporto universiteto mokslinėje konferencijoje.

Sesija Graikijoje Kaip ir kasmet, Tarptautinė olimpinė akademija (TOA) gegužės 9–12 d. sukvietė viso pasaulio olimpinių akademijų atstovus į 13-ąją sesiją, vykusią Graikijos mieste Olimpijoje. Susirinko 103 olimpinių akademijų ir nacionalinių olimpinių komitetų atstovai iš 80 šalių. Pranešimą sesijoje skaitė LTOK olimpinio švietimo programų vadovė Vita Balsytė. Lietuvos olimpinei akademijai atstovavo direktorė Jūratė Vainilaitienė ir LOA narė Ramūnė Motiejūnaitė. Iškilmingame sesijos atidaryme sveikinimo žodį tarė TOA prezidentas Isidoras Kouvelas. Norvegijos miestų ir regioninių mokslinių tyrimų instituto profesorius Einaras Braathenas perskaitė pranešimą „Olimpinio judėjimo kryžkelėje“. Iškilmės tęsėsi prie monumento, kur ilsisi barono Pierre‘o de Coubertino širdis. Prie jo dalyviai padėjo vainikų. Sesijoje pranešimus skaitė: prof. Naofumi Masumoto iš Japonijos („Olimpinis švietimas, skatinantis taikias ir įtraukiančias visuomenes“), dr. Benu Gupa iš Indijos („Olimpinėmis vertybėmis paremtas švietimas, užtikrinantis sveiką gyvenseną ir skatinantis gerovę“), dr. Ana Myragaya iš Brazilijos („Olimpizmas: 2016 m. Rio žaidynių sporto politika socialinio vystymosi ir taikos srityje“), dr. Alexis Lyras iš Kipro („Į žmogų orientuota olimpizmo ekologija: darnios visuomenės kūrimas“) ir kt. Dalyviai diskutavo apie olimpinį sąjūdį, olimpines vertybes, galimybes padėti skurdžioms šalims. Dauguma sesijos dalyvių skaitė trumpus pranešimus-pristatymus apie nacionalinių olimpinių akademijų veiklą. Pranešimą apie LOA veiklą parengė R.Motiejūnaitė. J.Vainilaitienė susitiko su Čekijos, Estijos, Latvijos, Slovakijos, Azerbaidžano olimpinių akademijų atstovais ir aptarė galimybes pasirašyti bendradarbiavimo sutartis.

J.Vainilaitienė ir R.Motiejūnaitė

Birželio 11 d. Olimpijoje prasidės jaunimo sesija, kurioje Lietuvai atstovaus Iveta Kaškevičiūtė (Klaipėdos universitetas) ir Justinas Daugėla (baigęs Vilniaus universitetą).

OLIMPINĖ PANORAMA