Olimpinė panorama, 2015 rugpjūtis

LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS

2015 rugpjūtis | NR. 8 (72)

OLIMPINĖ PANORAMA

KELIAS Į RIO EIMANTAS STANIONIS IR EVALDAS PETRAUSKAS Į LIETUVĄ PARVEŽĖ ILGAI LAUKTUS EUROPOS BOKSO ČEMPIONATO MEDALIUS

TURINYS

5 6 LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS

SKAITYTOJAMS LTOK prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės mintys

6

TBILISIS 2015 Tbilisio džiaugsmai ir rūpesčiai; Prieš startą – jokių pramogų; Gruzinų svetingumas – ne mitas

Nr. 8 (72), 2015 m.

14 14

VIRŠELYJE Europos bokso čempionato nugalėtojas Eimantas Stanionis (dešinėje) ir bronzos medalio laimėtojas Evaldas Petrauskas

16

Alfredo Pliadžio nuotr.

REDAKTORIUS Bronius Čekanauskas

20

AUTORIAI Marytė Marcinkevičiūtė Lina Daugėlaitė Goda Smilingytė Inga Jarmalaitė Vilma Venckutonytė Dainius Genys Juozas Skomskis Gintaras Nenartavičius

FOTOGRAFAS Alfredas Pliadis

22 25

MAKETUOTOJAS Artūras Gimžauskas

KALBOS REDAKTORĖ

28

Inga Necelienė

ADRESAS Olimpiečių g. 15, LT-09200 Vilnius

RAŠYKITE panorama@ltok.lt

INTERNETO SVETAINĖ www.ltok.lt

30 32 33

SPAUSDINA „Lietuvos ryto“ spaustuvė

TIRAŽAS

4000 egz.

34

ISSN 1648-6331 Online ISSN 2351-5899

ŽVILGSNIS Lietuvos krepšinio rinktinė – specialistų akimis

ATGARSIAI Pagauti geriausią formą – menas

OLIMPINĖ KANDIDATĖ Sava ir Lietuvoje, ir Ispanijoje

LEGENDOS Irklavimas – lyg kortų namelis

16 16

DINASTIJA Šeimos gudrybė: į pergales veda alkis

PAROLIMPIEČIAI Medaliai, kokių dar neturėjo

PAMĄSTYMAI Nusiimkime apsiblaususius akinius

OLIMPINĖ AKADEMIJA

28

LOA naujienų kaleidoskopas

KRONIKA LTOK įvykių dienoraštis

SENA NUOTRAUKA Europos sidabro laimėtojus Lietuva sutiko lyg čempionus

34

Jei norite dalytis žurnalo medžiaga su savo skaitytojais, privalu pranešti, kad informacijos šaltinis – „Olimpinė panorama“

OLIMPINĖ PANORAMA

3

Alfredo Pliadžio nuotr.

SKAITYTOJAMS

Mieli skaitytojai,

šią vasarą džiugių įvykių sporto pasaulyje tikrai netrūko. Liepą pasaulio čempionato sidabro medaliu nudžiugino plaukikė Rūta Meilutytė. Jos ir kitų mūsų plaukikų pasirodymą Kazanėje šio žurnalo numeryje aptaria olimpinė čempionė Lina Kačiušytė ir olimpietis Vytautas Janušaitis.

Iš Bulgarijoje vykusio Europos bokso čempionato mūsų sportininkai grįžo su dviem apdovanojimais: Eimantas Stanionis parvežė aukso medalį, o Evaldas Petrauskas – bronzos. Grįžusius sportininkus pasveikinau oro uoste (nuotraukoje), bet norėčiau jų pergale pasidžiaugti dar kartą ir palinkėti sėkmės pasaulio pirmenybėse, kurių ringe vyks lemiamos kovos dėl kelialapių į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Vėl nudžiugino olimpinė čempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, tapusi Europos šiuolaikinės penkiakovės čempione.

Dar vieną šaunią pergalę pelnė šešiolikmečiai krepšininkai – jie Kaune vykusiame Europos čempionate iškovojo sidabrą.

Džiaugiuosi, kad čempionato uždarymo iškilmėse įteikdama medalius jaunųjų sportininkų akyse mačiau jaunatvišką užsidegimą. Tikiuosi, šis laimėjimas juos motyvuos ir įkvėps toliau siekti pergalių krepšinio aikštėje. O Europos vyrų krepšinio čempionato išvakarėse „Olimpinėje panoramoje“ rasite daugiau pamąstymų, skirtų mūsų šalyje itin populiariai sporto šakai –

garsūs krepšinio treneriai ir specialistai svarsto apie rinktinės komplektavimą bei jos galimybes Senojo žemyno pirmenybėse.

Rugpjūčio antrąją iš jaunimo olimpinio festivalio Tbilisyje grįžo jaunieji mūsų sportininkai. Labai svarbu, kad jie turėjo galimybę pasisemti patirties, pajusti olimpinę dvasią ir stiprią tarptautinę konkurenciją. Smagu, kad jaunimas atsakingai ruošėsi festivaliui, buvo susitelkę varžyboms ir ne vienas pagerino asmeninį rekordą. Deja, rinktinė iš festivalio grįžo be medalių. Šis faktas kelia nerimą ir verčia susimąstyti apie ateitį. Rugsėjo mėnesio LTOK vykdomojo komiteto posėdyje su federacijų vadovais aptarsime olimpinio festivalio rezultatus, analizuosime, dėl kokių priežasčių mūsų jaunimui nepavyko pelnyti nė vieno medalio, ir, tikiuosi, išmoksime svarbias pamokas, kurios bus naudingos ir žvelgiant į ateitį.

Nuo rudens kartu su viso pasaulio olimpiniais komitetais sutelksime dėmesį į 2016-ųjų vasarį Lilehameryje vyksiančias jaunimo žiemos olimpines žaidynes ir svarbiausią šio olimpinio ciklo įvykį – Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Rugsėjį LTOK prisidės prie Europos sporto savaitės iniciatyvų, spalį dalyvausime Vilniaus sporto festivalyje, na, o mano rugsėjo darbotvarkėje – Europos olimpinių komitetų Vykdomojo komiteto posėdis.

Gražios besibaigiančios vasaros ir darbingo rudens!

OLIMPINĖ PANORAMA

5

Alfredo Pliadžio nuotr.

Lietuvos delegacija festivalio atidarymo iškilmėse

TBILISIO DŽIAUGSMAI IR RŪPESČIAI XIII EUROPOS JAUNIMO OLIMPINIAME FESTIVALYJE, LIEPOS 26 – RUGPJŪČIO 1 D. PRAŪŽUSIAME GRUZIJOS SOSTINĖJE TBILISYJE, LIETUVOS RINKTINĖS NARIAI SĖMĖSI PATIRTIES IR TRENERIUS DŽIUGINO ASMENINIAIS REKORDAIS. Goda Smilingytė Apdovanojimų mūsų jaunimo rinktinė neiškovojo ir 1993 m. Nyderlandų mieste Valkensvarde vykusiame festivalyje. Tuomet 18 jaunųjų Lietuvos sportininkų – 12 krepšininkų ir 6 dviratininkai – pirmą kartą dalyvavo tokiame sporto renginyje. Iš šiemet į Tbilisį vykusių 45 Lietuvos atstovų ne vienam medalis buvo ranka pasiekiamas.

Ir nors apdovanojimų jaunimas neparvežė, pradžiugino ne vienu nauju Lietuvos rekordu bei pagerintu asmeniniu rezultatu.

Lengvaatlečiai – tarp geriausių Festivalyje varžėsi dvylika lengvosios atletikos atstovų iš Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos, Kauno ir Pasvalio. Sportininkams teko kovoti ne tik su varžovais, bet ir su kaitria Gruzijos saule bei jauduliu.

Oro temperatūra kasdien perkopdavo 35 laipsnių ribą, bet karštis stadione plieksdavo dar kaitriau. Daugumai 14–18 metų Lietuvos sportininkų tai buvo pirmos rimtos tarptautinės varžybos, todėl tikru išbandymu tapo ne tik neįprastas karštis, bet ir priešstartinis jaudulys.

6

OLIMPINĖ PANORAMA

Geriausiai iš lengvaatlečių pasirodė rinktinės kapitonė ir vėliavnešė Agnė Jonkutė – disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse ji liko ketvirta. „Pirmieji trys bandymai buvo tragiški, todėl labai jaudinausi. Net drebėjau.

Penktuoju jau pagerinau asmeninį rekordą (15,28 m), tuomet užplūdo jėgos. Šeštasis buvo dar geresnis. Labai džiaugiuosi“, – sakė finale rutulį 15,41 m nustūmusi Agnė.

Kitą dieną po disko metimo finalo sportininkė prisipažino planavusi pasiekti geresnį rezultatą, bet koją pakišo jaudulys, dėl to sušlubavo technika. Agnės mestas diskas nuskriejo 44,53 m.

Trenerius ir komandos draugus džiugino ir Urtės Baikštytės šuoliai į aukštį. Puikiai pasirodžiusi kvalifikacinėse varžybose ir visus šuolius pirmuoju bandymu įveikusi Urtė finale liko penkta. Ji peršoko 1,74 m, bet jai nepakluso 1,77 m žyma. „Labai norėjau pagerinti asmeninį rezultatą, bet nepavyko. Gaila, kad neperšokau 1,77 m aukščio. Jaučiau atsakomybę, galbūt todėl nepavyko nusiraminti“, – apmaudo neslėpė Urtė.

Į dešimtuką pateko ir Dominykas Matijošaitis – tarp 2000 m barjerinio bėgimo dalyvių jis finišavo šeštas, nuotolį įveikdamas per 6 min. 21,88 sek. Bėgikas savo rezultatu nebuvo patenkintas, bet į ateitį žvelgė optimistiškai. „Pirmasis sportininkas atbėgo mano geriausiu asmeniniu laiku. Nežinau, gal susidėjo karštis, kelionė, įtampa, bet galėjau pasirodyti geriau. Treniruosiuosi ir kitą kartą tikrai geriau pasiseks. Įgijau vertingos patirties, dabar žinau, kaip vyksta rimtos varžybos.

Varžovai buvo stiprūs, jų asmeniniai rezultatai geresni, bet nepasisekė ir jiems. Galbūt dėl to, kad jiems, kaip ir man, tai irgi buvo pirmos rimtos varžybos“, – svarstė Dominykas.

Finale pasirodė ir ieties metikė Lina Surgelaitė. Numetusi įrankį 42,63 m ji taip pat liko dešimta.

Plaukikai gerino rekordus Antra pagal dydį į Tbilisį vykusi mūsų sportininkų komanda – plaukikų. Gruzijos sostinės baseiną išbandė vienuolika mūsų šalies atstovų, o į dešimtukus pateko

Lietuvos delegacijos palydėtuvėse Vilniaus oro uoste dalyvavo ir prezidentas V.Adamkus šeši. Septyni mūsų plaukikai pagerino asmeninius rezultatus, buvo pasiekti keturi Lietuvos rekordai. Plaukikams, ypač tiems, kurių rungtis – įvairūs nuotoliai nugara, buvo neįprasta varžytis atvirame baseine šviečiant kaitriai saulei. „Atvirame baseine plaukti sunkiau, nes šviečia saulė, kita vertus, gauni daugiau deguonies“, – atviro baseino pranašumus ir trūkumus įvertino Rokas Juozelskis.

Rokas pagerino savo asmeninį laiką ir 200 m nugara (2 min. 8,54 sek.) įveikė septintas.

Darijus Astrauskas, plaukdamas 50 m laisvuoju stiliumi, taip pat pasiekė geresnį asmeninį rezultatą (24,01 sek.) ir finale liko aštuntas. Ieva Jacevičiūtė, plaukdama 400 m kompleksiniu būdu, pagerino ne tik savo, bet ir Lietuvos merginų iki 17 m. rekordą, šį nuotolį įveikdama per 5 min. 8,33 sek. Geresnius asmeninius rezultatus pasiekė ir Algimantas Rafanavičius (100 m krūtine – 1 min. 6,99 sek.), Erikas Kapočius (100 m krūtine – 1 min. 6,45 sek.), Kotryna Teterevkova (200 m krūtine – 2 min. 43,46 sek.) bei Gabija Zavackytė (200 m krūtine – 2 min. 37,71 sek.).

Buvo pagerinti trys estafečių Lietuvos rekordai: vaikinai pasiekė du naujus šalies jaunimo iki 17 m. rekordus – plaukdami 4x100 m laisvuoju stiliumi (3 min. 34,24 sek.) ir 4x100 m kombinuotą estafetę (3 min. 55,54 sek.), be to, užfiksuotas 4x100 m kombinuotos estafetės merginų iki 15 m. rekordas (4 min. 34,43 sek.).

Per festivalio atidarymą Lietuvos vėliavą nešė lengvaatletė A.Jonkutė.

Ji tapo geriausiai Tbilisyje pasirodžiusia mūsų šalies sportininke Šuolininkė į aukštį U.Baikštytė iškovojo penktąją vietą

Per žingsnį nuo medalių Ant Tbilisio dziudo akademijos tatamio šeši vaikinai ir dvi merginos iš Lietuvos žengė užtikrintai, nes į festivalį atvyko tiesiai iš stovyklos Gorio mieste, kuriame treniravosi kartu su graikais ir azerbaidžaniečiais.

Sportininkai kovoms buvo gerai pasirengę, trys priartėjo prie medalių, bet jiems iškovoti pritrūko sėkmės. Antanas Kmieliauskas (svorio kategorija iki 90 kg), Donatas Sabonis (iki 81 kg) ir Miglė Julija Dudėnaitė (iki 70 kg) užėmė

OLIMPINĖ PANORAMA

7

penktąsias vietas, Aleksas Molodeckis (per 90 kg) liko septintas. „Sekėsi neblogai, bent jau pradžioje, buvau nusiteikęs kovoti dėl trečios vietos, bet nepasisekė“, – po pralaimėtos kovos sakė A.Kmieliauskas.

Visi dziudo imtynininkai kovėsi gerai ir garbingai, trenerius ypač nudžiugino Miglė, kuri, pasak specialistų, įveikdama kelias varžoves pranoko savo galimybes. Nors dziudo imtynininkai namo grįžo be medalių, specialistų tvirtinimu, visi jie teikia vilčių.

Dviratininkės – dešimtuke Prie 10 km asmeninių lenktynių starto stojo penki Lietuvos dviratininkai: Kotryna Vaičytė, Regina Stegvilaitė, Denas Masiulis, Romas Zubrickas ir Sijandas Šereiva. Monika Rastauskaitė į Tbilisį atvyko po ligos, todėl trenerio ir gydytojų sprendimu asmeninėse lenktynėse nestartavo. Į grupinių lenktynių trasą Monika išvažiavo, bet dėl sveikatos bėdų prie kitų dviratininkių tąkart negalėjo prisidėti Regina.

Geriausiai mūsų dviratininkams sekėsi grupinės lenktynės. Kepinant 35 laipsnių karščiui abi grupinėse lenktynėse dalyvavusios mūsų merginos 47 km ilgio trasą įveikė patekdamos į dešimtuką. Mūsų sportininkės puikiai susitvarkė ir su Gruzijos kaitra, ir su agresyviomis konkurentėmis. Kotryna finišavo devinta (1 val. 18 min. 21 sek.), o Monika – dešimta. Iš viso grupinėse lenktynėse varžėsi 70 merginų. „Buvo sunku, konkurentės labai stiprios – stumdėsi, reikėjo kovoti dėl pozicijos ir į kalniukus minti iš visų jėgų, tikrai buvo ką veikti distancijoje. Aš patenkinta rezultatu, nes turėjau tikslą patekti į dešimtuką“, – neslėpė Kotryna.

Vaikinams sekėsi prasčiau: Sijandas 69 km ilgio trasos finišo liniją kirto 25-as (1 val. 40 min. 57 sek.), Denas 28-as, Romas – 37-as. „Vaikinų lenktynės skyrėsi nuo mergaičių – grupė susiskaldė į dvi. Karštis, kalniukai, distancija padarė savo. Manėme, kad mūsiškiai atvažiuos su pagrindine grupe, bet iki finišo likus 10 km dalis dviratininkų atsiliko. Sijandas dar bandė vytis, bet nei jis pasivijo, nei kas prisivijo jį. Visi mūsų dviratininkai atvažiavo po vieną. Jei Sijandas būtų atmynęs su grupe, gal rezultatas būtų buvęs kitoks, bet apskritai visi vaikinai lūkesčius tikrai pateisino“, – rezultatus pozityviai vertino dviratininkų treneris Artūras Šiugždinis.

Tenisininkų traumos ir nesėkmės Į Gruzijos sostinę vyko keturi Lietuvos tenisininkai: Julius Adomavičius, Lukas Dovydas Saulis, Iveta Daujotaitė ir Viktorija

8

OLIMPINĖ PANORAMA

Plaukimo takelyje – I.Jacevičiūtė

D.Matijošaičiui olimpinis festivalis buvo pirmos rimtos tarptautinės varžybos

Prieš startą.

Dviratininkas R.Zubrickas ir treneris A.Šiugždinis

Gimnastės A.Vostruchovaitės pasirodymas

Dziudo imtynininkas D.Sabonis su treneriu Z.Vencevičiumi Tenisininkai su treneriais

Lietuvos plaukikų komanda

Dviratininkams teko kovoti ir su karščiu

K.Vaičytė grupinėse lenktynėse finišavo devinta

A.Kmieliauskas buvo per žingsnį nuo medalio

Lietuvos sportininkai tribūnose turėjo spalvingą ir triukšmingą palaikymo komandą

Banaitytė. Vienetų kovose pergalę iškovojo tik Lukas, tačiau antrajame rate tenisininkas patyrė pralaimėjimą ir pasirodymą festivalyje baigė.

I.Daujotaitė, su kuria treneriai siejo nemažai lūkesčių, festivalyje nežaidė dėl rankos traumos. Nepasisekė ir vaikinų dvejetui – jie pralaimėjo pirmajame rate.

Gimnastai pasirodė pagal galimybes Sportinės gimnastikos daugiakovėje sugebėjimus ant skirtingų prietaisų demonstravo du vaikinai ir dvi merginos iš Lietuvos. Albertas Maciulevičius ir Džiugas Grabliauskas atliko laisvąją programą, šuolį, pratimus ant arklio, žiedų, lygiagrečių ir skersinio.

Komandų įskaitoje vaikinai liko paskutiniai.

Agata Vostruchovaitė ir Diana Balkytė rodė savo laisvąją programą, atliko šuolį, pratimus ant lygiagrečių ir buomo. Nors merginos aplenkė tik latves ir lenkes, trenerė Irina Katinienė jų pasirodymu liko patenkinta, nes, pasak šios specialistės, gimnastės padarė viską, ką galėjo.

Dvejopos nuotaikos Be abejo, iš Tbilisio Lietuvos delegacija būtų grįžusi pakilesnės nuotaikos, jei nors vienas rinktinės narys būtų iškovojęs svarbiausią olimpinio festivalio trofėjų – medalį.

Dauguma trenerių liko patenkinti savo auklėtinių pasirodymu ir pasiektais geresniais asmeniniais rezultatais. Be abejo, jauniesiems sportininkams dar viskas prieš akis, jie tik pradeda karjerą ir, tikėkimės, dar pasieks svarbių pergalių. „Visi nori medalių, nes tai yra pagrindinis įvertinimas. Liūdna, kad tų medalių šiemet neturime, bet yra kuo pasidžiaugti. Jaunųjų sportininkų rezultatus prognozuoti labai sunku, net specialistai ne visada gali pasakyti, kas iškovos medalį. Bet jaunimas pasiekė neblogų rezultatų: jei jaunas sportininkas atvažiuoja į tokias rimtas tarptautines varžybas ir pagerina savo asmeninį rezultatą, vadinasi, jis stengiasi ir turi tikslą, kurio siekia.

Tai labai pagirtina“, – sakė LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

Jaunimo olimpiniame festivalyje startavę sportininkai ne tik įgijo patirties, bet ir pajuto, ką reiškia olimpinių žaidynių dvasia. Tikėkimės, kad šis festivalis ne tik motyvuos jaunimą toliau tobulėti, bet ir ne vieno širdyje uždegs norą patekti į tikrąsias olimpines žaidynes.

Kita vertus, faktas, kad nė vienas sportininkas negrįžo pasipuošęs medaliu, kelia daug klausimų sporto organizacijų vadovams.

Kitas Europos jaunimo vasaros olimpinis festivalis 2017 m. vyks Vengrijos mieste Dėre.

OLIMPINĖ PANORAMA

9

Lietuvos misijos vadovas E.Petkus sveikina Tbilisyje 14-ojo gimtadienio sulaukusią tenisininkę V.Banaitytę

PRIEŠ STARTĄ – JOKIŲ PRAMOGŲ JAUNIEJI LIETUVOS SPORTININKAI TBILISYJE NEŠVAISTĖ LAIKO PRAMOGOMS – MIELIAU RINKOSI TRENIRUOTES, POILSĮ IR VALGYKLĄ. VIS DĖLTO SUSIRASTI NAUJŲ DRAUGŲ SPORTINIS REŽIMAS NETRUKDĖ. DRAUGYSTĖ MEZGĖSI IR TARP LIETUVOS DELEGACIJOS NARIŲ, IR SU VARŽOVAIS IŠ UŽSIENIO. Goda Smilingytė

O

limpinio festivalio sportininkų kaimelyje kas vakarą specialiai įrengtoje erdvioje pramogų zonoje jaunimas galėjo atsipalaiduoti po varžybų ir pasilinksminti. Jau antrąją festivalio dieną per kaimelį žygiavo spalvingai apsitaisę teatro artistai ir kvietė festivalio dalyvius prie scenos, kurioje koncertavo Tbilisio bigbendas. Kitais vakarais kaimelį nuolat užliedavo gyva muzika, bumbsėjo diskotekos ritmai, bet Lietuvos jaunimo pramogų zonoje nebuvo matyti. Vietoje triukšmingų diskotekų jie mieliau rinkosi sporto salę ar baseiną, nemažai laiko praleisdavo valgykloje, o naujų draugų susirasdavo autobuse ar arenose prieš startą.

Varžybų grafikas, treniruotės ir trenerių kontrolė neleido per daug atsipalaiduoti.

Artėjantys startai reikalavo kokybiško poilsio ir susikaupimo. Regis, mūsų sportininkai, nepaisant jauno amžiaus, yra labai rimti ir susitelkę tikslui siekti, žino, kad juos akylai stebi trenerių akys.

Apie laisvalaikį Tbilisyje „Olimpinei panoramai“ pasakojo dziudo imtynininkai, gimnastai ir lengvaatletė.

10

OLIMPINĖ PANORAMA

Sportininkų kaimelyje

Ir treniravosi, ir ilsėjosi Dziudo imtynininkai dieną visada vykdavo į Tbilisio dziudo akademiją palaikyti komandos draugų, o po varžybų likusią dienos dalį praleisdavo sporto salėje, plaukiodavo baseine ir valgydavo. „Turime laikytis režimo, kad organizmas atsigautų, reikia išsimiegoti. Į diskoteką neiname, gulime lovose“, – pasakojo svorio kategorijos iki 73 kg kovotojas Ignas Lukauskis.

Dziudo imtynininkai susirado draugų iš kitų Lietuvos rinktinės sporto šakų komandų, susidraugavo ir su festivalyje dalyvavusiais užsieniečiais. Dažniausiai pažintys mezgėsi su tos pačios sporto šakos atstovais autobuse pakeliui į varžybas. Susitikę su jau pažįstamais buvusiais varžovais sportininkai nepamiršdavo pabendrauti ir pasidalyti įspūdžiais. Paklausti, ar spėjo susipažinti su merginomis, dziudo imtynininkai nusikvatoję choru atsakė, kad tam neturėjo laiko.

Vienai iš dviejų Tbilisio festivalyje dalyvavusių dziudo imtynininkių Miglei Julijai Dudėnaitei leisti laiką kaimelyje patiko, bet pramogoms daug laiko neskyrė.

SKAIČIAI IR FAKTAI 1 sportininkų kaimelis, pastatytas Tbilisyje

Lietuvos delegacija buvo įsikūrusi šiame kaimelio pastate

6 varžybų dienos 9 sporto šakos 11 arenų 50 valstybių dalyvių 3 411 sportininkų ir komandų vadovų

14–18 metų – tokio amžiaus sportininkai varžėsi Tbilisyje 330 žiniasklaidos atstovų 2000 savanorių 45 sportininkai iš Lietuvos

Pasigedo spartesnio interneto Festivalyje dalyvavusios dvi gimnastės ir du gimnastai iš Lietuvos pirmiausia susipažino su kitais lietuviais sportininkais, sutiko ir senų bičiulių. Džiugas Grabliauskas festivalyje bendravo su pažįstamu gimnastu iš Latvijos.

Pasak šių sportininkų, jiems trūko tik geresnio interneto ryšio kambariuose. „Įspūdis geras, tik gaila, kad kaimelis toli nuo miesto. Iki varžybų tik miegodavome ir valgydavome. Po varžybų turėjome daugiau laisvo laiko, galėjome nueiti į diskoteką, bet vis tiek buvome šiek tiek apriboti. Trenerė liepė kambaryje būti pusę vienuoliktos, kad grįždami į kambarius netrukdytume kitiems besiilsintiems sportininkams. Nepavyko visiškai ištrūkti į laisvę“, – apie tai, kad teko atsižvelgti ir į kitų sportininkų režimą, pasakojo Diana Balkytė.

Didžiausia mūsų komanda – lengvosios atletikos (12 sportininkų) Mažiausios komandos – teniso ir gimnastikos (po 4) Jauniausios rinktinės narės – plaukikės Kotryna Teterevkova ir Gabija Mankauskaitė – gimė tų pačių metų tą pačią dieną (2002 01 23) RINKTINĖJE BUVO SPORTININKŲ IŠ ŠIŲ MIESTŲ:

12 iš Vilniaus 12 iš Kauno 6 iš Klaipėdos 4 iš Panevėžio 3 iš Alytaus 3 iš Šiaulių 2 iš Kėdainių 1 iš Pasvalio 1 iš Ignalinos 1 iš Elektrėnų

Bet kurią akimirką padėti sportininkams buvo pasirengusi A.Kajėnienė ir kiti Lietuvos delegacijos medikai

„Viskas patiko, įspūdis labai geras, nes pirmą kartą dalyvavau tokiame renginyje. Čia tiek daug žmonių ir viskas gerai organizuota.

Susiradau naujų pažįstamų Lietuvos delegacijoje, susipažinau ir su kitų šalių atstovais – gruzinais, latviais, daugiausia su tais, kurie netoliese gyveno. Bendravau ne tik su mūsų sporto šakos atstovais. Vakarais išeidavome į lauką, pasikalbėdavome.

Grįžę iš salės turėdavome laisvo laiko, eidavome pasivaikščioti iki valgyklos – tai pati lankomiausia vieta, pasėdėdavome ant suoliuko. Vakare čia smagu, gražus apšvietimas. Prieš varžybas į diskoteką nėjau, bet po varžybų eisiu“, – žadėjo Miglė.

Nemažai laiko prabėgdavo kaimelio valgykloje

Apsilankė senamiestyje Su Agne Jonkute kalbėjomės likus dienai iki festivalio pabaigos. Agnė pasakojo, kad susidraugavo su kitomis rutulio stūmimo ir disko metimo varžybose dalyvavusiomis merginomis. Pasak lengvaatletės, su savo sporto šakos atstovais yra daugiau bendrų pokalbio temų, bet laiko pramogoms Agnė taip pat nerado. „Su treneriu važiuosime apžiūrėti senamiesčio, nes kol kas nieko nemačiau, tik stadioną, o po pietų vyksime palaikyti dar vienos lengvaatletės. Daug ilsėjausi, nes keturias dienas iš eilės dalyvavau varžybose.

Vakare pasikalbėdavau su tėvais, po to keliaudavau į lovą atsipūsti, susikaupti“, – pasakojo festivalyje dvi ketvirtąsias vietas užėmusi komandos kapitonė.

Agnės varžovės iš Bosnijos ir Hercegovinos, Izraelio, Moldovos ir Suomijos tapo draugėmis.

Merginos pasikalbėdavo prieš startą, o ryšį ir toliau palaikys bendraudamos „Facebook“ socialiniame tinkle.

OLIMPINĖ PANORAMA

11

Tbilisyje dirbo penki Lietuvos žiniasklaidos atstovai – fotografas A.Pliadis, operatorius L.Kalvaitis, „15min.lt“ sporto žurnalistė D.Šeduikytė, „Delfi.lt“ žurnalistė L.Mustafinaitė ir „Lietuvos ryto“ sporto redaktorius G.Nenartavičius

GRUZINŲ SVETINGUMAS – NE MITAS LIEPOS 26 – RUGPJŪČIO 1 D. EUROPOS JAUNIMO VASAROS OLIMPINĮ FESTIVALĮ SURENGUSI GRUZIJA UŽMOJAIS NĖ IŠ TOLO NEPRILYGO BIRŽELĮ PER EUROPOS ŽAIDYNES ŠIMTUS MILIJONŲ EURŲ TAŠKIUSIAM AZERBAIDŽANUI, BET GERAIS NORAIS IR SVETINGUMU UŽKARIAVO JAUNŲJŲ SPORTININKŲ IR JŲ TRENERIŲ ŠIRDIS. Gintaras Nenartavičius Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidentas

P

er visą vasaros olimpinių festivalių istoriją nuo 1991-ųjų mažoji olimpiada iki šiol nė karto nebuvo užsukusi į buvusios SSRS teritoriją, tad Gruzija tapo pirmąja, kuriai patikėta tokia garbė ir atsakomybė. Tekusį sudėtingą išbandymą šalis atlaikė. Nesklandumų buvo, bet juos atpirko svetingumas ir nuoširdus noras pasitaisyti.

Lietuvos delegacija, kurioje, be sportininkų, trenerių ir misijos vadovų, dar buvo grupės savivaldybių sporto skyrių vadovai ir penki žurnalistai, kiekviename žingsnyje jautė išskirtinį gruzinų draugiškumą Lietuvai.

Mums buvo sunku suprasti užrašus gruzinų kalba, nors joje nėra didžiųjų raidžių, o gruzinai ne visada iškart suprasdavo, ką reiškia „Lietuva“, bet užsimezgus pokalbiui žodžių nepritrūkdavome. Savanoriai, taksistai, autobusų vairuotojai, padavėjos, pardavėjos, turgaus prekeiviai kaip jokioje kitoje pasaulio šalyje spinduliavo draugiškumu lietuviams.

12

OLIMPINĖ PANORAMA

Svarbus įvykis ne tik sportui „Na štai, pagaliau prisiruošei atvažiuoti.

Jei tik reikės kokios pagalbos, iškart duok žinią“, – tokiais žodžiais prabilo Elgudža Berišvilis, dabartinis Gruzijos olimpinio komiteto pirmasis viceprezidentas, o praeityje buvęs Gruzijos sporto žurnalistų asociacijos prezidentas, su kuriuo ne kartą nuoširdžiai bendravome tarptautiniuose kongresuose.

Tiek jis, tiek Gruzijos olimpinio komiteto prezidentas, praeityje žinomas garsus imtynininkas Leris Chabelovas, tiek kiti sporto vadovai išgyveno ne vieną bemiegę naktį, kol galėjo priimti svečius iš 50 Europos valstybių.

Nors gruzinai mėgsta neskubėti ir gyventi savo malonumui, teko plušėti atsiraitojus rankoves, kad jaunimo olimpinis festivalis vyktų sklandžiai. „Apvažiavau visas bazes – jos puikios. Puikūs ir jauni gruzinai savanoriai, laisvai kalbantys angliškai“, – prieš festivalio atidarymą konstatavo Europos olimpinių komitetų prezidentas Patrickas Hickey.

Organizacinio komiteto vadovas Aleksis Achvledianis atskleidė, kad pastatytos šešios naujos sporto bazės ir penkios rekonstruotos kainavo apie 65 mln. eurų, kuriuos šaliai nebuvo lengva rasti. Tačiau gruzinai neabejoja, kad tai prasmingai išleisti pinigai, nes turėjo tik senas sovietines bazes, o dabar bus kur rengti daugelio sporto šakų varžybas. „Finansiniai klausimai buvo labai sudėtingi.

Mums reikėjo naujų sporto arenų, nes tinkamų nebuvo. Teisę rengti festivalį gavome 2010-aisiais, o 2012–2013 m. pasikeitė šalies valdžia. Bet vyriausybė pritarė, kad reikia laikytis įsipareigojimų ir statyti naujas bazes, – pasakojo L.Chabelovas. – Juk tie pinigai nepravalgyti, sporto rūmai ir aikštynai liks Gruzijoje, čia vyks varžybos, sulauksime sportininkų iš viso pasaulio.

Mes norime būti Europos šeimoje. Taip, tokioms išlaidoms dalis žmonių nepritaria, bet pasirinktas teisingas kelias. Turbūt visose šalyse, kurios rengia olimpines žaidynes, būna tuo nepatenkintų žmonių. Kartais po

respublikos paskelbtos okupuotomis teritorijomis.

Gruzijos olimpinio komiteto vadovas L.Chabelovas, praeityje pats atstovavęs Rusijai, stengėsi kalbėti kaip diplomatas. „Olimpiniame judėjime stengiamės konflikto neakcentuoti. Kai 2010-aisiais Potvynio padariniai juntami Belgrade buvo renkami olimpinio festivalio Vaikštant po neišblizgintą Tbilisį buvo šeimininkai, Rusijos delegacija palaikė akivaizdu, kad paprasti žmonės gyvena Gruziją. Todėl esame dėkingi visiems, kurie sunkiai. Gatvėse pilna prekeivių, kurie palaikė, atvyko ir dalyvauja. Aišku, politiniu pardavinėja menkavertes senienas, prekyba aspektu viskas labai sudėtinga. Gruzijoje yra vyksta ir visose požeminėse perėjose – kas daug problemų, bet turime judėti į priekį kaip gali, taip ir sukasi. Bet pats liūdniausias vaizdas laukė ten, kur daug metų buvo Tbilisio ir parodyti pasauliui, kad mes gyvename ir zoologijos sodas, kažkuo primenantis kauniškį. vystomės“, – sakė jis.

Tokios diplomatijos nereikia laikytis oficialių „Tbilisio gatvėmis laksto tigrai, sienomis laipioja meškos“, – birželio viduryje po Gruzijos pareigų neužimantiems asmenims. Vienas jų – sporto žurnalistas ir istorikas Tengizas sostinę nusiaubusio potvynio pasirodžiusios Pačkorija. Jis – lyg gyvas priekaištas agresijai tokios žinios atrodė truputį juokingos, bet prieš Suchumį. 1992 m. po oro atakos prieš po pusantro mėnesio pamačius sunaikinto zoologijos sodo likučius labiau norėjosi verkti, Abchazijos sostinę šeimos narių netekęs ir pats buvęs sužeistas 55-erių metų žurnalistas nei juoktis. po daugelį tarptautinių varžybų vaikšto su „Tai buvo nelaimė. Didžiulė nelaimė, – Gruzijos vėliavėle ir plakatu bei užrašu ant sielvartingu balsu pasakojo mikroautobuso vairuotojas. – Po potvynio miesto tvarkyti išėjo marškinėlių „Georgia, Sokhumi“. visi, kurie galėjo. Jaunimas dirbo puikiai. Su tokiu jaunimu neprapulsime.“ MUMS BUVO SUNKU SUPRASTI Staigus potvynis Gruzijos sostinės UŽRAŠUS GRUZINŲ KALBA, NORS kvartalą, kuriame buvo įsikūręs zoologijos JOJE NĖRA DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ, sodas, nuplovė naktį į birželio 14-ąją, kai O GRUZINAI NE VISADA IŠKART iš krantų išsiliejo Kuros upė, kurią perpildė SUPRASDAVO, KĄ REIŠKIA iš kalnų plūstelėjęs vanduo. Kura teka pro „LIETUVA“, BET UŽSIMEZGUS pat žemumoje esantį zoologijos sodą, todėl POKALBIUI ŽODŽIŲ NEPRITRŪKvietomis vandens lygis siekė penkis metrus.

DAVOME. SAVANORIAI, TAKSISTAI, Per potvynį žuvo daugiau kaip pusė iš 600 AUTOBUSŲ VAIRUOTOJAI, PADAzoologijos sodo gyvūnų. Vienas tigras, laisvėje VĖJOS, PARDAVĖJOS, TURGAUS klajojęs kelias dienas, sudraskė vyrą. Vėliau PREKEIVIAI KAIP JOKIOJE KITOJE šį žvėrį nušovė policija. Potvynis taip pat PASAULIO ŠALYJE SPINDULIAVO nusinešė 19 žmonių gyvybes. Žala, kurią DRAUGIŠKUMU LIETUVIAMS. Tbilisiui padarė ši gamtos stichija, vertinama 40 mln. eurų.

Nelaimė Gruziją ištiko likus pusantro Per olimpinio festivalio atidarymo mėnesio iki Europos jaunimo olimpinio ceremoniją irgi buvo pabrėžta, kad nusiaubtą festivalio. Sporto bazės nenukentėjo, nes ir izoliuotą Suchumį Gruzija ir toliau laiko savo pastatytos toliau nuo nelaimės zonos, tačiau teritorija, todėl per šalies regionų bei miestų visai šalia sugriauto zoologijos sodo yra paradą buvo ir Suchumio vėliava. didžiulis „Holiday Inn“ viešbutis.

Per pusantro mėnesio iš užtvindytos zonos Išsekino tik dviratininkų varžybos buvo išvežta šimtai tonų purvo, tvarkomi Sporto žurnalistai neturėjo daug priekaištų sugadinti keliai, tačiau zoologijos sodo dėl darbo sąlygų Tbilisyje. Liūdniausia buvo teritorija liko sugriauta ir purvina. Upės dviratininkų varžybose, bet kepinant 40 krantinės ir viadukai buvo tik pradėti tvarkyti. laipsnių karščiui buvo galima atsigaivinti vaisvandeniais ar ledais šalia esančios degalinės parduotuvėje, bet be interneto Politikos išvengti neįmanoma joks žurnalistas negalėjo būti patenkintas. Ši Kita Gruzijai skaudi tema – karas su Rusija. sporto šaka buvo vienintelė, vykusi tokiomis Nė vienas gruzinas apie tai neprabilo pirmas, ekstremaliomis sąlygomis. Karštis kepino ir bet kaip galima apie tai nekalbėti, jei dalyje atvirame plaukimo baseine bei lengvosios buvusios Gruzijos dabar šeimininkauja atletikos stadione, bet ten buvo įrengti rusų kariškiai, o Abchazijos ir Pietų Osetijos olimpiadų stadionai ir sporto bazės lieka nenaudojamos, bet pas mus taip nebus. Mes rinkomės aukso vidurį – nestatėme brangių bazių ir žinojome, kad po olimpinio festivalio jos bus naudojamos sporto reikmėms.“

spaudos centrai ir ryšys su pasauliu veikė.

Smagiausia buvo dziudo varžybose. Ne tik todėl, kad jose visu pajėgumu veikė oro kondicionieriai ir lietuviai triskart buvo atsidūrę arti išsvajoto bent vieno medalio.

Nedidelės tribūnos lūžo nuo norinčiųjų stebėti vienos populiariausių Gruzijoje sporto šakų kovas, todėl atmosfera įkaisdavo kaip reikiant. Kovojant gruzinams apsaugininkai ir savanoriai pamiršdavo savo pareigas ir patys tapdavo aistringais žiūrovais, bet aistroms aprimus kaipmat atlaisvindavo vietą tribūnoje, kad akredituoti žurnalistai galėtų stebėti kovas.

Pagrindinis spaudos centras buvo įkurtas didžiuliame „Holiday Inn“ viešbutyje. Užsienio korespondentų skaičius žaidynėse neviršijo kelių dešimčių, todėl visi norintieji padirbėti jautėsi patogiai.

Interneto portalas visų sporto šakų rezultatus stengėsi pateikti tiesiogiai, tačiau be jokios tvarkos, todėl norint suprasti, kas kokią vietą užėmė atrankos plaukimuose ar bėgimuose, reikėjo po ranka turėti starto protokolus. Žurnalistams skirtas transportas važinėjo pagal patvirtintus grafikus, o už tai atsakingi asmenys po kelių dienų jau iš anksto galėjo nuspėti, kur kam reikia nukeliauti.

Jaunieji atletai – vis drąsesni Dirbant jau ne pirmame ir ne antrame olimpiniame festivalyje nesunku padaryti išvadas, kaip keičiasi 14–18 metų sportininkų bendravimas su žiniasklaida.

Prieš dešimtmetį prakalbinti jauną sportininką buvo gerokai sunkiau, nes karjerą pradedantys atletai beveik neturėjo viešo bendravimo patirties ir įgūdžių.

Dabartiniais feisbuko karaliavimo laikais padėtis smarkiai pasikeitė. Jauni sportininkai yra įpratę pateikti savo startų akimirkų, o paprašyti pasidalyti įspūdžiais nerausta ir nenutyla ištarę vos kelis žodžius.

Iš kolegų teko išgirsti tik vieną nusivylimą, kai sunkiasvoris dziudo kovotojas Aleksas Molodeckis po pralaimėtos kovos nepanoro tarti bent kelių žodžių.

Lietuvos delegacijos vėliavnešė ir geriausią rezultatą – dvi ketvirtas vietas rutulio stūmimo ir disko metimo rungtyse – pasiekusi Agnė Jonkutė mielai dalijosi mintimis ir prieš startus, ir po jų. Tbilisyje dirbusių sporto žurnalistų nuomone, ji buvo išrinkta labiausiai verta Lietuvos sporto žurnalistų federacijos atminimo medalio už sporto laimėjimus ir bendravimą su žiniasklaida. Šis simbolinis prizas jai ir buvo įteiktas oro uoste pakeliui į namus.

OLIMPINĖ PANORAMA

13

OLIMPINIS ATGARSIAIKANDIDATAS

Lietuvos rinktinė iš Kazanės grįžo į Vilnių.

Iš kairės: R.Meilutytė, P.Strazdas, M.Sadauskas, S.Bilis, D.Rapšys, T.Duškinas ir G.Titenis

PAGAUTI GERIAUSIĄ FORMĄ – MENAS LIETUVOS PLAUKIKŲ NUOTAIKOS PO PASAULIO ČEMPIONATO BUVO PERMAININGOS. Į KAZANĖJE VYKUSIAS PLANETOS PIRMENYBES PAŽVELGĖME BUVUSIŲ MŪSŲ ŠALIES PLAUKIMO ŽVAIGŽDŽIŲ LINOS KAČIUŠYTĖS IR VYTAUTO JANUŠAIČIO AKIMIS. Lina Daugėlaitė

O

limpinė čempionė Lina Kačiušytė visus mūsų komandos plaukikų startus, išskyrus estafetę, stebėjo tiesiogiai Kazanėje vykusiame pasaulio plaukimo čempionate. Jai patiko, kaip Rusija surengė šį čempionatą, paliko įspūdį ir laikinasis baseinas, kuriame varžėsi plaukikai. „Patiko mūsų komanda – visi tokie draugiški. Pagaliau susipažinau su jais. Dabar ir jų interviu įdomiau skaityti“, – pažintimi su jaunąja plaukikų karta džiaugiasi LTOK vykdomojo komiteto narė ir Lietuvos olimpiečių asociacijos prezidentė.

Buvęs plaukikas Vytautas Janušaitis, kalbėdamas apie Lietuvos atletų startus pasaulio čempionate, išskiria tris jį maloniai nustebinusius dalykus. „Pirmiausia tai Giedriaus Titenio asmeniniai rekordai po šešerių metų pertraukos, kuriuos jis pasiekė plaukdamas 50 ir 100 m krūtine. Tai teikia optimistinių vilčių žiūrint į Rio olimpines žaidynes. Be abejo, džiaugiuosi dėl Rūtos medalio, nors

14

OLIMPINĖ PANORAMA

tai ir sidabras, o visi tikėjosi aukso. Sidabras – didžiulis laimėjimas Lietuvai. Ir trečias dalykas – norėčiau pagirti kombinuotą vyrų estafetę, kuri prasimušė į dvyliktuką ir pateko į olimpines žaidynes. Tad Rio de Žaneire turėsime mažiausiai septynis plaukikus“, – didžiausius lietuvių laimėjimus vardija pašnekovas.

Pritrūko tik laimės Kaip L.Kačiušytė vertina Lietuvos plaukikų pasirodymą? „Pagal turimas sąlygas – nuostabiai. Kur jūs rasite valstybę, kurioje nėra baseinų, o rezultatai tokie? Labai jau gerai mes gyvename: baseinų neturime, bet verkšlename dėl sidabro medalio! Pasižiūrėjau į dalyvius – visokios salos, tokios kaip Bahamos ar Šri Lanka, net beveik visos Afrikos mano laikais tarp dalyvių iš viso nebuvo. Ir dar blogai sidabro medalis!“ – stebisi olimpinė čempionė ir pasaulio rekordininkė.

Olimpinį 200 m krūtine aukso medalį 1980 m. iškovojusi L.Kačiušytė, vertindama

jaunosios kolegės pasirodymą, sako, kad R.Meilutytei 50 m krūtine finale šiek tiek pritrūko laimės. Buvusiai plaukikei patiko, kaip Rūta įveikė 100 m distancijos pirmąją pusę. „Matyti, kad ji buvo geros formos, gerai plaukė, tik finiše trūko ištvermės. Manau, su treneriu padarys išvadas ir olimpinėse žaidynėse finišuos sėkmingiau. Man nepatiko, kad per parengiamuosius plaukimus Rūta plaukė geriau nei finale. Kita vertus, šitą ne visada apskaičiuosi. Kiekvienas turime savo nuomonę, o kaip buvo, žino tik Rūta, tai jos ir trenerio reikalas“, – pamokslauti neketina tituluota plaukikė. Čempionei padėdavo kritika Kadaise lygių plaukimo takelyje neturėjusi L.Kačiušytė mato, kad plaukimas krūtine per daugiau nei tris dešimtmečius stipriai pasikeitė: „Mums iš viso nebuvo galima judėti po vandeniu, o dabar visi „delfinuoja“. Antras dalykas, mus diskvalifikuodavo, jeigu virš galvos

ATGARSIAI būdavo vandens, o dabar plaukikai nardo, kaip nori. Be to, mes galėjome daryti klaidingus startus – dabar to negalima. Man buvo labai paranku, kai du kartus buvo galima suklysti.

Gerai, kad Rūta šiuo atžvilgiu turi pranašumą prieš kitas, nes jos reakcija nuostabi.“ Kritika po varžybų L.Kačiušytei labai padėdavo. „Kuo blogiau apie mane atsiliepdavo, tuo man būdavo geriau – tai mane teigiamai veikdavo. Dabar sportininkai nepikti. Gal jie nemoka pykti? Mus prieš startą užvesdavo taip, kad supykdavome vienas ant kito. O dabar jie visi patenkinti. Aš būdavau piktesnė. Man atrodo, mūsų plaukikams trūksta sportinio pykčio, gal tai ir trukdo kai kuriems atsiskleisti“, – savo įžvalgomis dalijasi buvusi plaukikė.

Pasaulio čempionate L.Kačiušytė turėjo progą prisiminti savo sportinius metus – Kazanėje ji sutiko buvusių kolegų, su kuriais kartu sportavo. „Atvyko kapitonas Andrejus Krilovas, mano draugė Marina Koševaja.

Buvo tokių, kuriuos pastarąjį kartą mačiau 1980-aisiais. Pavakarojome, labai šauniai pabendravome“, – susitikimu su buvusiais kolegomis džiaugiasi olimpinė čempionė.

Tiki G.Titenio galimybėmis Kartu su G.Titeniu sportavęs, o dabar premjero Algirdo Butkevičiaus patarėju sporto klausimais dirbantis V.Janušaitis sako, kad pats Giedriaus plaukimas nepasikeitė: „Jis visada garsėjo plūdrumu vandenyje, ilgomis rankomis ir didelėmis pėdomis. Giedriaus technika labai gera.“ Tačiau jis pastebėjo, kad anykštėnui pavyko neblogai padirbėti sporto salėje. „Giedrius prisidėjo raumenų.

Per tuos trejus metus po Londono, kai aš jau nebesportuoju, jis tapo fiziškai tvirtesnis ir tai matyti žvelgiant į rezultatus“, – sako V.Janušaitis.

G.Titeniui pavyko pagerinti du Lietuvos rekordus, tačiau jis liko be medalio. 100 m rekordas buvo šiek tiek per ankstyvas – jeigu jį Lietuvos plaukikas būtų gerinęs ne pusfinalyje, o finale, tai jam būtų garantavę trečią vietą. Ne vieną medalį Europos čempionatuose iškovojęs V.Janušaitis žino, kad suplanuoti ir geriausią rezultatą pasiekti finale – itin sudėtinga. „Prasidėjus paskutiniam pasiruošimo etapui, tai yra likus trims savaitėms iki svarbiausių sezono varžybų, kaip aš sakau, prasideda menas pagauti formą.

Visą sezoną treniruojiesi ir per tas kelias savaites daugiau nebeprisitreniruosi. Turi gaudyti savo piką, tą pojūtį, kad varžybose

būtum geriausios formos. Bet varžybos vyksta aštuonias dienas. Iš savo patirties žinau, kad vieną dieną gali jaustis geriau, kitą dieną prasčiau – sportinė forma šokinėja, sunku ją sugaudyti. Bet, manau, Giedrius galėjo ir finale gerinti rekordą. Galbūt taktiškai blogai susiplanavo distanciją ir truputį pritrūko jėgų finišuodamas“, – svarsto karjerą baigęs plaukikas.

G.Titenis didžiąją 200 m distancijos Olimpinė dalį plaukė lenkdamas pasaulio rekordo čempionė grafiką, bet tai, V.Janušaičio teigimu, toli L.Kačiušytė gražu nėra signalas, teikiantis vilčių, jog sportininkas pagerins šį rekordą Rio de Žaneire. „Manau, kad su treneriu ar paties Giedriaus parengtas planas nesuveikė iki galo. Ko gero, jis nepajuto, kad taip greitai pradeda, o to pasekmė – labai lėti paskutiniai 50 metrų. Giedrius su treneriu išanalizuos, kas įvyko, kodėl jis taip plaukė.

Galima lėčiau pradėti ir stipriau finišuoti – tai leidžia pasiekti geresnių rezultatų ir, manau, tada būtų buvęs finalas. Kiek žinau, G.Titenio potencialas yra didžiulis, tiesiog reikia taktiškai protingai viską sudėlioti. Įveikiant tiek 100 m, tiek 200 m nuotolius iš Giedriaus galima tikėtis Rio de Žaneire gerų rezultatų“, – V.Janušaitis sveikina planetos pirmenybių sidabrą į Lietuvą prognozuoja buvęs kolega. parvežusią R.Meilutytę Rezultatai – permainingi Vertindamas R.Meilutytės pasirodymą V.Janušaitis sako, kad čempionatui ji rengėsi tinkamai ir pasiekė neblogą sportinę formą. „Matyt, kiti aspektai pakišo koją – gal psichologija, gal pritrūko susikaupimo, taktikos. Per parengiamuosius plaukimus 100 m Rūta plaukė labai lengvai – 1 min. 6 sek., nors nesistengė. Finale tos pačios 1 min. 6 sek. buvo pasiektos milžiniškomis pastangomis.

Kalbant plaukimo terminais, ji užsimalė pirmus metrus ir uždavusi sau tokį ritmą vėliau jo nebegalėjo pakeisti, jėgų buvo išnaudota per daug“, – svarsto buvęs plaukikas.

Pasaulio čempionate V.Janušaitis pasigedo kitų Lietuvos atstovų asmeninių rezultatų: „Ir Mindaugas Sadauskas, ir Simonas Bilis buvo geros formos, bet asmeninių rekordų nepavyko pasiekti. Prastas ir Tado Duškino rezultatas. Bet sužinojau, kad po starto signalo jam nukrito akinukai ir tai šiek tiek išmušė iš vėžių, nes jis irgi buvo labai geros sportinės formos. Danas Rapšys startavo patyręs nugaros traumą, todėl negalėjo plaukti visa jėga ir parodyti geriausių rezultatų. Danas buvo vertas 200 m nugara finalo. To mes ir tikėjomės.“

LIETUVIŲ REZULTATAI Rūta Meilutytė: 50 m krūtine – 4 vieta (30,14 sek.), 100 m krūtine – 2 vieta (1 min. 6,36 sek.).

Giedrius Titenis: 50 m krūtine – 5 vieta (27,23 sek., pusfinalyje pagerino Lietuvos rekordą – 27,20 sek.), 100 m krūtine – 6 vieta (59,56 sek., pusfinalyje pagerino Lietuvos rekordą – 58,96 sek.), 200 m krūtine – 11 vieta (2 min. 10,45 sek.).

Simonas Bilis: 50 m laisvuoju stiliumi – 20 vieta (22,51 sek.).

Tadas Duškinas: 50 m peteliške – 20 vieta (23,85 sek.), 100 m peteliške – 49 vieta (54,76 sek.).

Mindaugas Sadauskas: 100 m laisvuoju stiliumi – 27 vieta (49,49 sek.).

Povilas Strazdas: 200 m kompleksiniu būdu – 28 vieta (2 min. 3,67 sek.), 200 m laisvuoju stiliumi – 39 vieta (1 min. 49,91 sek.).

Danas Rapšys: 100 m nugara – 28 vieta (54,86 sek.), 200 m nugara – 19 vieta (1 min. 59,00 sek.).

Raminta Dvariškytė: 200 m krūtine – 32 vieta (2 min. 31,74 sek.).

Kombinuota estafetė 4x100 m (D.Rapšys, G.Titenis, T.Duškinas, M.Sadauskas): 12 vieta (3 min. 35,3 sek., Lietuvos rekordas, teisė startuoti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse).

Estafetė 4x100 m laisvuoju stiliumi (S.Bilis, M.Sadauskas, P.Strazdas, T.Duškinas): 19 vieta (3 min. 20,15 sek.).

OLIMPINĖ O OL IM MPINĖĖ PPANORAMA AN NOR ORAM RAM AMA MA

1155

OLIMPINĖ KANDIDATĖ EUROPOS ŽAIDYNĖS

SAVA IR LIETUVOJE, IR ISPANIJOJE EUROPOS JAUNIMO ČEMPIONĖ TRIŠUOLININKĖ DOVILĖ DZINDZALETAITĖ RIO DE ŽANEIRE TIKISI PATEKTI Į FINALĄ, O DIDŽIAUSIAS VILTIS SIEJA SU 2020 M. TOKIJO OLIMPINĖMIS ŽAIDYNĖMIS. Marytė Marcinkevičiūtė

16

OLIMPINĖ PANORAMA

Alfredo Pliadžio nuotr.

OLIMPINĖ KANDIDATĖ

I

spanijoje įsikūrusiai Dovilei Dzindzaletaitei sezono pradžia nieko gero nežadėjo. Gegužės mėnesį ją pradėjo kamuoti kairės kojos šlaunies trauma.

Pusantro mėnesio sportininkė negalėjo bėgioti, medikai jai uždraudė dalyvauti ir Lietuvos lengvosios atletikos federacijos taurės varžybose. Negalėdama varžytis trišuolininkė užsiėmė tuo, kam anksčiau pritrūkdavo laiko – pratybose stiprino įvairias raumenų grupes.

Gydytojas trišuolininkei pasakė, kad jei nori svariai rungtyniauti Europos jaunimo iki 23 m. čempionate, turi išlaukti savo laiko. Medikai buvo teisūs – sustiprėjusi D.Dzindzaletaitė pasiekė Lietuvos rekordą, įvykdė pasaulio čempionato ir olimpinių žaidynių normatyvus, o iš liepą Estijos sostinėje Taline vykusio Europos jaunimo iki 23 m. čempionato 22-ejų metų sportininkė grįžo su aukso medaliu.

Įgyvendino visus tikslus „Ta trauma, pasirodo, man išėjo į naudą.

Nors sezono pradžia buvo liūdnoka, vėliau jau per pirmąsias varžybas Ispanijoje trišuoliu nušokau 14 m 21 cm ir pasiekiau Lietuvos rekordą bei geriausią jaunimo iki 23 m. sezono rezultatą. Tai nebuvo staigmena nei man, nei mano treneriui“, – patikina Dovilė.

Liepą Europos jaunimo čempionate Taline lietuvė nuskriejo dar toliau – 14 m 23 cm, bet dėl per stipraus vėjo šis rezultatas kaip Lietuvos rekordas nebuvo įskaitytas. Bet pergalei to pakako. „Tapau čempione, įvykdžiau pasaulio čempionato ir olimpinių žaidynių normatyvą. Įgyvendinau visus savo tikslus ir dabar galiu ramiai rengtis šioms svarbiausioms varžyboms. Ilsėjausi tik porą dienų ir vėl kibau į treniruotes, nes žinojau, kad laukia pasaulio čempionatas“, – paaiškina planetos čempionatui Ispanijoje besirengusi trišuolininkė, prieš išvykdama į pasaulio pirmenybes Pekine dar spėjusi tapti Lietuvos čempione.

Rekordus gerino nuo mažens Lietuvos rekordininkę į trišuolio sektorių atvedė šiaulietė trenerė Janina Tribienė.

Tada sportininkei buvo trylika. Nuo to laiko ji gerino įvairių amžiaus grupių Lietuvos rekordus. Šešiolikmetę sportininkę toliau tobulino trenerės vyras Juozas Tribė.

Trišuolis Dovilei iš karto patiko, ją pavergė čia susipynę keli komponentai – greitis, jėga ir šoklumas. „Esu fiziškai stipri, dirbu su dideliais svoriais. Jeigu būčiau nestipri, vargu ar

tiek šokčiau“, – svarsto D.Dzindzaletaitė. Šiaulietė gerai šokinėjo ir į tolį, tapo Lietuvos jaunių ir jaunimo čempione, o per Lietuvos jaunių žiemos čempionatą netgi yra laimėjusi daugiakovės aukso medalį. „Visą laiką jutau aistrą trišuoliui, nors dar nebuvo išryškėję, kuri mano rungtis pati stipriausia. Bet mane sužavėjo nuo mažens gerinami trišuolio rekordai“, – prisipažįsta Dovilė. Šuolių į tolį varžybose ji nedalyvavo trejus metus, bet kitąmet vėl žada išbandyti jėgas, nes ši rungtis turėtų padėti trišuolio sektoriuje siekti dar svaresnių rezultatų.

Olimpiniai siekiai Pirmą žingsnį į olimpinį pasaulį D.Dzindzaletaitė žengė 2010 m. per pirmąsias vasaros jaunimo olimpines žaidynes Singapūre, kuriame užėmė aštuntą vietą. O prieš pat Londono olimpiadą ji tapo pasaulio jaunimo iki 20 m. vicečempione ir įvykdė olimpinį normatyvą. Bet pavėlavo keturias dienas – olimpinis traukinys jau buvo nuvažiavęs.

„KAI TAPAU EUROPOS JAUNIMO ČEMPIONE, STOVĖJAU ANT GARBĖS PAKYLOS AUKŠČIAUSIOJO LAIPTELIO, MANO GARBEI BUVO GROJAMAS HIMNAS, O AŠ VOS NEPRAVIRKAU, NORS STENGIAUSI VALDYTIS IR ŠYPSOTIS. DIDŽIAVAUSI SAVO ŠALIMI, BET ŠIUO METU GERESNĖS SĄLYGOS GYVENTI IR SPORTUOTI YRA ISPANIJOJE.“

Dovilės tikinimu, vien patekimas į olimpiadą nėra jos tikslas. „Rio de Žaneire noriu patekti į finalą, manau, kad 14 m 20 cm tam pakaks, o 2020-aisiais jau norėčiau kovoti dėl olimpinio medalio. Galiu sau leisti svajoti ir siekti, kad ta svajonė išsipildytų“, – sako Dovilė.

Kokį rezultatą norėtų pasiekti? „Gal rytoj nušoksiu 15 m, bet kaip tada toliau reikės tobulėti?“ – juokdamasi atsako.

Važiavo ilsėtis ir liko Jau pusantrų metų D.Dzindzaletaitė daugiausia laiko gyvena Ispanijoje. Ją treniruoja vienas geriausių pasaulio sprinterių ir šuolininkų trenerių 69-erių Rafaelis Blanqueras Alcantudas, kuris savo auklėtinę lydėjo ir į Europos jaunimo čempionatą. Į Ispaniją šiaulietė išvyko likus dviem dienoms iki sunkiai sirgusio savo trenerio

J.Tribės mirties. „Per paskutinę treniruotę mačiau sunkią savo trenerio būklę ir man buvo labai skaudu viską išgyventi. Su treneriu buvome geriausi draugai, tarp mūsų buvo labai stiprus ryšys. Žinojau, kad ta nelaimė įvyks, tik nemaniau, kad taip greitai, – pasakoja Dovilė. – Į Benidormo miestą šalia Alikantės važiavau su tėvais, kurie vyko ilsėtis. Neturėjau tikslo ieškotis naujo trenerio, važiavau atsikvėpti, šiek tiek pasitreniruoti. Bet išėjo taip, kad tėveliai po atostogų grįžo atgal į Šiaulius, o aš pasilikau.“ Dabar, kai D.Dzindzaletaitė grįžta namo, ją treniruoja J.Tribienė, kurią trišuolininkė vadina antrąja savo mama. „Aš dėl jos, kaip ir ji dėl manęs, galėčiau padaryti viską.

Su trenere daug bendrauju per skaipą, telefonu. Pakalbame ne vien apie sportą – ir apie bulves, sodą, kurį trenerė turi kaime“, – tarsteli trišuolininkė.

Bet vėl grįžti treniruotis vien Lietuvoje kol kas nenori, nes čia nėra tokių sąlygų, kokios sudarytos Ispanijoje. „Ten susiradau puikų trenerį, naują klubą. Dabartinis mano treneris savo nuoširdžiu bendravimu labai primena šviesaus atminimo Juozą Tribę.

Nesu ispanė, bet su treneriu ir jo šeima, lengvaatlečių masažuotojais puikiai sutariu.

Nesijaučiu atstumta, vieniša, esu sava ir mylima“, – patikina Dovilė.

Grožio konkursai nevilioja Ispanijoje D.Dzindzaletaitė iš pradžių gyveno pas savo trenerį, o dabar greta jo nuomojasi butą. Viskas šalia – stadionas, maniežas, treniruoklių salė, klubas. Jau nebeliko ir kalbos barjero, nes Dovilė pramoko ispaniškai. Bet šalies čempionei net minčių nekyla kada nors priimti Ispanijos pilietybę, nes, kaip pati sako, yra Lietuvos patriotė. „Kai tapau Europos jaunimo čempione, stovėjau ant garbės pakylos aukščiausiojo laiptelio, mano garbei buvo grojamas himnas, o aš vos nepravirkau, nors stengiausi valdytis ir šypsotis. Didžiavausi savo šalimi, bet šiuo metu geresnės sąlygos gyventi ir sportuoti yra Ispanijoje“, – pripažįsta sportininkė. Šiaulių universitete nuotoliniu būdu ji trečiame kurse studijuoja kūno kultūrą. Po Rio de Žaneiro žaidynių planuoja mokytis Ispanijoje.

Išvaizdi lengvaatletė dažnai girdi, kad yra tikra gražuolė. Išties Lietuvos rekordininkė savo išvaizdai skiria nemažai dėmesio, ypač varžybų dieną. Bet paklausta, ar nenorėtų sudalyvauti grožio konkurse, Dovilė nusišypso: „Neverta. Vis tiek nieko nelaimėčiau, nes turiu per daug raumenų.“

OLIMPINĖ PANORAMA

17

EUROPOS JAUNUČIŲ (IKI 16 M.) KREPŠIN

18

OLIMPINĖ PANORAMA

FIBA nuotr.

NIO VICEČEMPIONĖ LIETUVOS RINKTINĖ

OLIMPINĖ PANORAMA

19

LEGENDOS

IRKLAVIMAS – LYG KORTŲ NAMELIS JAUNYSTĖJE JONAS NARMONTAS TEIKĖ VILČIŲ KAIP ITIN PERSPEKTYVUS KREPŠININKAS. BET DIDŽIAUSIAS GYVENIMO PERGALES AUKŠTAŪGIS IŠKOVOJO SU IRKLU RANKOSE. 1980 M. MASKVOJE JIS UŽKOPĖ IR ANT OLIMPINIŲ ŽAIDYNIŲ GARBĖS PAKYLOS. Marytė Marcinkevičiūtė Mokydamasis vidurinėje mokykloje puikiai žaidei krepšinį, buvai pagrindinis vidurio puolėjas. Treneriai netgi vylėsi, kad pateksi į Kauno „Žalgirio“ komandą.

Buvau fiziškai silpnas, todėl maniau, kad krepšinio aikštelėje sustiprėsiu, bet sustiprėjau paėmęs irklą į rankas. Kai Trakuose buvo buriama eksperimentinė irklavimo grupė, pakalbintas atvažiavusių trenerių išvykau mokslų tęsti į šį irkluotojų miestą. Irkluotojais panoro tapti dar penki skuodiškiai, bet šiai sporto šakai likau ištikimas tik aš vienas.

Beje, kai Kauno „Žalgirio“ krepšininkai laimėdavo rungtynes, per treniruočių stovyklas Azerbaidžane mus, lietuvius, sveikindavo su pergale, lyg mes, irkluotojai, ją būtume pasiekę.

Su prezidentu V.Adamkumi

V

ienas tituluočiausių Lietuvos irkluotojų rugsėjo 14 d. švęs 55-erių metų gimtadienį. Nors pastaruoju metu jis nutolęs nuo sporto, pasiektas pergales J.Narmontui primena galybė trofėjų. Iš Skuodo kilęs olimpietis – Maskvos olimpinių žaidynių bronzos medalininkas ir pasaulio čempionatų visų trijų spalvų medalių laimėtojas (1981 m. auksas su SSRS rinktinės aštuonviete, 1985 ir 1987 m. – sidabras, o 1983 ir 1990 m. bronza irkluojant keturvietę su vairininku). „Pergalės neliko nepastebėtos. Gavau butą, paskyrą mašinai pirkti. Kai tapome pasaulio čempionais, mus kvietė į įvairius susitikimus. Tuo metu gaudavau gana gerą atlyginimą „Dinamo“ sporto draugijoje, kuriai priklausiau. Joje buvo puiki aplinka, dirbo sumanūs vadovai Jurijus Popovas, Stasys Šaparnis, Stasys Gibieža. Man tikrai pasisekė, niekuo negalėjau skųstis“, – į praeitį nugrimzta J.Narmontas, olimpinių žaidynių bronzą iškovojęs irkluodamas aštuonvietę, kurioje buvo dar vienas lietuvis – Jonas Pinskus.

J.Narmonto titulų kolekcijoje yra ir krepšinio

20

OLIMPINĖ PANORAMA

aikštelėje pelnyti apdovanojimai. „Kai baigiau aktyviai irkluoti, turėjau stuburo problemų, todėl stiprinau sveikatą. Žaidžiau krepšinį „BBG-Perlas“ komandoje. Netgi susigundžiau dalyvauti Europos policijos krepšinio čempionate Kipre, iš kurio parsivežėme aukso medalius. 2005-aisiais per pasaulio veteranų žaidynes Melburne savo amžiaus grupėje (per 45 m.) laimėjome bronzos medalius, o 2006 m. Puerto Rike tapau pasaulio veteranų vicečempionu, – su irklavimu nesusijusius laimėjimus vardija sportininkas ir priduria: – Bet jau gal penkerius metus sportas mano gyvenime neegzistuoja.“ Šią vasarą jis su žmona, irgi buvusia irkluotoja, Lietuvos rinktinės nare Vande Šiliūte-Narmontiene puikiai leido laiką draugo sodyboje Širvintų rajone. Užsiaugino bulvių, pomidorų, valgė sveiką maistą ir į Vilnių nenorėjo grįžti.

Jųdviejų dukra dabar gyvena ir dirba Amerikoje. Garsusis irkluotojas retai aplanko ir savo tėviškę Skuodą. „Nuvažiuoju tik prie tėvų kapų. Tai ir viskas, kas mane dabar sieja su Skuodu“, – prisipažįsta J.Narmontas.

Tavo sportinė karjera buvo sėkminga: startavai Maskvos ir Seulo olimpinėse žaidynėse, aštuoniuose pasaulio čempionatuose, bet 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse jau nedalyvavai.

Kodėl ji nutrūko?

Buvau numatęs irklus į šoną padėti po Barselonos žaidynių, bet padėjau anksčiau.

Irklavimui atidaviau septyniolika pačių gražiausių savo metų, sportinę karjerą baigiau būdamas 32-ejų. Kai dabar pagalvoju, dar trejus ar ketverius metus galėjau irkluoti.

Rugsėjo mėnesį baigdavosi sezonas, o jau spalį pradėdavome galvoti apie kitą.

Poilsio turėdavome vos mėnesį. Nuo tos rutinos pavargau, norėjau ramybės. Atsibodo klajūniškas gyvenimas, ilgalaikės stovyklos SSRS pietuose – Potyje, Galyje, Cahkadzore, Mingečevyre, kurie buvo tapę vos ne antraisiais mūsų namais.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę atsisakėme atstovauti SSRS rinktinei, bet namie nesulaukėme deramos paramos.

Tada jau irklavau su Sigitu Kučinsku, o iš mūsų sporto vadovų išgirdau, kad jei nori – sportuok. Nusprendžiau, kad nenoriu...

Kaip tiek metų pavyko pakelti milžiniškus krūvius?

Man pasisekė su treneriais – pradedant pirmuoju Edvardu Choromanskiu ir baigiant

LEGENDOS Rimantu Rudžioniu. Šis pradėjo taikyti pačius naujausius metodus, kuriais ypač domėjosi.

Kai patekome tarp irkluotojų elito, ypač daug laiko praleisdavome tarptautinėse stovyklose Italijoje ir Anglijoje.

Treniruodamiesi tuose irklavimo centruose daug patobulėjome. Treneris R.Rudžionis saugojo mūsų organizmą, jam buvo svarbi mūsų sveikata. Mano treneris buvo vienas geriausių SSRS irklavimo specialistų. Jis stebėjo, žiūrėjo, ieškojo, mokėsi. Buvo viskam labai imlus, jo treniruočių metodikos buvo pačios naujausios ir vertos dėmesio. Jau tais laikais daug dirbome su profesoriumi Valerijumi Jasiūnu, buvome testuojami tuomečiame Kūno kultūros institute. Prieš dvidešimt metų darėme tai, ką dabar tik pradeda daryti. Mes viską išbandėme – pradedant elektrostimuliacija ir baigiant akupunktūra.

Tavo sportinė karjera prasidėjo nuo pergalės 1979 m. SSRS jaunimo čempionate, kuriame su J.Pinskumi irklavote dvivietę su vairininku.

Po metų jau pelnėte SSRS suaugusiųjų čempionato sidabro medalius. Kodėl toliau abu neirklavote dvivietės?

Jeigu mes, abu lietuviai, būtume toliau irklavę, mums būtų uždaryti visi keliai. Buvo tokia sistema. Kai pradėjome atstovauti SSRS rinktinei, mane pasodino į vieną valtį, o Joną – į kitą. Buvo daug pasikeitimų, kurių, dabar logiškai mąstant, neturėjo būti. Tik sportinei karjerai einant į pabaigą treneris R.Rudžionis mus su S.Kučinsku susodino į vieną valtį.

Mano, kaip irkluotojo, gyvenimas buvo permainingas. Keitėsi valties draugai, prie visų reikėjo derintis. Bet nieko nebuvo galima keisti: patekau į tą katilą ir buvau jame maišomas. Labai daug, tiesiog juodai dirbome, gal netgi per daug.

Gaila, kad labai nepasisekė Seulo olimpinėse žaidynėse, kai irkluodami keturvietę su vairininku likome tik dvylikti.

Prastai pasirengėme, nemažai įtakos turėjo trenerių kaita.

Ar irklavimo takeliuose įgyvendinai viską, ko siekei?

Manau, kad ne viską. Kai su treneriu R.Rudžioniu analizuodavome ištvermės ir irklavimo rezultatų dinamiką, mūsų kreivė visą laiką kilo, bet su tuo kreivės kilimu ir baigiau savo sportinę karjerą. Sudarant įgulas dviviečių rezultatai buvo labai svarbūs. Jeigu prastai irkluodavai dvivietę, negalėjai nei kur nors kitur patekti, nei pretenduoti į jokią kitą įgulą.

2006 m. J.Narmontas (stovi dešinėje) su bendražygiais tapo veteranų krepšinio pasaulio vicečempionu

J.Narmontas su treneriu R.Rudžioniu Beveik penkiolika metų dirbai Valstybės apsaugos departamente, buvai Operatyvaus valdymo skyriaus viršininkas.

Kodėl nutrūko ši karjera?

Kai buvo priimtas įstatymas dėl sportininkų rentų, pradėjau tvarkytis dokumentus jai gauti ir prieš penkerius metus išėjau į pensiją. Pinigų suma buvo ta pati – nesvarbu, ar būčiau dirbęs, ar nedirbęs. Dabar esu laisvas žmogus, gydau savo kūną ir dvasią. Mano gyvenimas tapo ramesnis, lėtesnis, dažnai atsiriboju nuo miesto šurmulio. Kai grįžtu į Vilnių, jame pavargstu.

Dar aktyviai sportuodamas labai mėgai skaityti knygas. Dabar jas imi į rankas?

Namie turiu gal tūkstantį knygų. Kai aktyviai sportavau, jų veždavausi į treniruočių stovyklas. Mėgau pasaulinę grožinę literatūrą, ypač fantastines knygas, po kelis kartus skaitydavau Edgaro Poe, Stepheno Kingo kūrybą. Po to mečiausi į „Siluetų“ seriją, pažindinausi su garsių žmonių biografijomis. Patikdavo knygos kokia nors viena tema, per jas eidavau tol, kol išsekdavo. Net bandžiau perskaityti septynių „Hario Poterio“ romanų seriją, bet nepasakyčiau, kad patiko.

Kaip ir tavo treneris R.Rudžionis, abu prapuolėte kaip į vandenį. Kodėl neatvažiuoji stebėti Lietuvos čempionatų, „Gintarinių irklų“ regatos?

Kelis kartus buvau, bet į valtį jau nebenoriu sėsti. Žinoma, galėčiau padaryti kelis yrius, bet varžytis jau neturiu noro. Valtyje užtektinai prisisėdėjau. Žinau, kad jau nebegalėsiu gerai irkluoti, tai geriau to ir nedaryti.

Dabar man patinka bėgioti, vaikščioti. Širvintose turiu paprastą valtelę, kurią kartais pairkluoju, kai susirengiu į žūklę.

Ką gali pasakyti apie šiandienos Lietuvos irklavimą?

Stebiu, seku irkluotojų pasirodymus. Užaugo labai šauni karta. Pajėgios ir merginos, ir vaikinai.

Tačiau jiems dar kažko truputį trūksta. Bet tai sportas: vieną kartą laimi, o kitą pralaimi. Tai natūralu, visą laiką negali būti pirmas. Irklavimas, kaip ir kitos sporto šakos, – tai kortų namelis. Šiandienos jaunimas daug treniruojasi, tiesa, gal ne tiek daug kiek mes. Bet dabar yra sistema, keičiasi metodikos.

Kaip manai, ar kada nors turėsime vyrų aštuonvietę, kaip anais laikais, kai pergales skynė „Žalgirio“ vyrai?

Vien gerų norų nepakanka, reikia ir dėmesingesnio mūsų sporto valdžios, irklavimo klubų požiūrio. Jeigu aštuonvietė susiburtų, žinoma, būtų gerai, bet reikia ir strategijos, kaip ta įgula toliau gyvuotų.

Kažką bandoma daryti Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose. Bet viskas išbarstyta. O kur dar Birštonas, Trakai, kuriuose idealios sąlygos irkluoti. Irklavimas krypsta į komercijos pusę, nusisukama nuo sporto.

OLIMPINĖ PANORAMA

21

ŽVILGSNIS

RINKTINĖ – SPECIALISTŲ AKIMIS EUROPOS KREPŠINIO ČEMPIONATAS, ŠIEMET SUTAMPANTIS SU ATRANKA Į OLIMPINES ŽAIDYNES, – JAU ČIA PAT. DAUGUMOS SIRGALIŲ LŪKESČIAI – MAKSIMALŪS, O SU KOKIOMIS MINTIMIS ŠIAS PIRMENYBES PASITINKA BUVĘ GARSŪS KREPŠININKAI, DABARTINIAI KREPŠINIO TRENERIAI IR KITI ŽINOMI ŠIO ŽAIDIMO EKSPERTAI. Inga Jarmalaitė

R

Alfredo Pliadžio nuotr.

ugsėjo 5–20 d. keturiose šalyse vyksiančių Europos pirmenybių finalininkams kartu su aukso ir sidabro medaliais atiteks ir bilietai į 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Jeigu nepavyks iškart pelnyti olimpinio kelialapio, liks minimalus tikslas – patekti tarp septynių pajėgiausių žemyno ekipų, kurioms bus suteikta galimybė pakovoti papildomos olimpinės atrankos turnyruose (kaip žinoma, neseniai FIBA Europai skyrė papildomą vietą į olimpinės atrankos turnyrą, todėl dabar į atranką pateks ne 3–6, o 3–7 vietas užėmusios rinktinės). Juose dėl trijų vietų olimpinėse krepšinio varžybose rungsis net aštuoniolika komandų iš viso pasaulio.

Lietuvos krepšininkai žemyno čempionatą pradės Rygoje, kur D grupės turnyre rungsis su Ukrainos, Latvijos, Belgijos, Estijos ir Čekijos rinktinėmis. Po tris stipriausias komandas iš keturių grupių pateks į antrąjį etapą. Jis, kaip ir atkrintamosios varžybos, vyks Prancūzijoje.

22

OLIMPINĖ PANORAMA

VYDAS GEDVILAS

RŪTENIS PAULAUSKAS

SERGEJUS JOVAIŠA

Buvęs moterų krepšinio rinktinės vyr. treneris, dabartinis Seimo pirmininko pavaduotojas „Lietuvos krepšininkai nuo pat nepriklausomybės atkūrimo dalyvavo visose olimpinėse žaidynėse, todėl pats pagrindinis jiems keliamas tikslas išlieka tas pats – patekti į žaidynes. Jeigu nutiktų kitaip, tai būtų skaudus smūgis visai krepšinio visuomenei. Šiam tikslui pasiekti būtina stipri komanda, kurios visos grandys būtų subalansuotos.

Reikia pasidžiaugti, kad turime gana didelį kiekvienos pozicijos žaidėjų pasirinkimą, profesionalų trenerių štabą, kuris, neabejoju, po parengiamojo laikotarpio ir kontrolinių rungtynių sugebės sukomplektuoti optimalią rinktinę. Bet ne viskas tik nuo trenerių priklauso. Kelių žaidėjų, kuriuos, manau, treneris Jonas Kazlauskas norėjo matyti, rinktinėje nėra, todėl teks verstis be Donato Motiejūno, Martyno Pociaus, Lino Kleizos, Darjušo Lavrinovičiaus.

Bet pavardės neišgelbės, gelbės komanda ir geras komandinis žaidimas. O žaidėjų pokytis visada buvo: kai išėjo Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, paskui Šarūnas Jasikevičius, atrodė, viskas, pergalių kelias baigėsi, bet atsirado kitų pajėgių krepšininkų ir rinktinė vis tiek gerai žaidė.

Kas bus sunkiausia? Išlaikyti gerą sportinę formą iki pagrindinių rungtynių – ketvirtfinalio, pusfinalio – ir išlaviruoti taip, kad ji tuo metu būtų pati geriausia.

Bus nelengva žaisti su metai iš metų nesikeičiančiais favoritais, tarp kurių šiemet vėl minimi ispanai, prancūzai, tradiciškai stiprūs serbai, graikai, turkai, italai pateikė stiprią sudėtį. Kita vertus, gerai žaidžiant galima nugalėti bet ką. Tą parodė 2010-aisiais Turkijoje vykusios planetos krepšinio pirmenybės. Čempionatuose silpnų komandų nebūna.

Nors mėgstama skirstyti, kad štai šie autsaideriai, o anie favoritai, kai prasideda turnyras, nutinka visokių staigmenų.

Mums tekusi grupė nėra pati sunkiausia, todėl pogrupio varžybose didelio vargo neturėsime, čia dar bus galima spręsti esmines užduotis – ieškoti atraminio penketuko, išsiaiškinti stiprias ir silpnas puses. Tokios sudėties, kokią dabar matome, Lietuvos rinktinė yra pajėgi ir privalo patekti į pirmąjį šešetuką.“

Krepšinio treneris, ekspertas, Sostinės krepšinio mokyklos konsultantas, LEU Sporto metodikos katedros docentas „Ši rinktinė, palyginti su pernykšte ar užpernykšte, nėra susilpnėjusi ir yra pajėgi kautis dėl medalio ir kartu kelialapio į olimpines žaidynes. Galbūt šiek tiek netikėtas kai kurių žaidėjų atsisakymas dalyvauti rinktinės stovykloje, bet turbūt nėra buvę metų, kad visi, kuriuos kviečia, atvyktų.

Pažanga, kurią matome šio olimpinio ciklo pirmuosius dvejus metus, kai prie rinktinės vairo stojo J.Kazlausko vadovaujamas trenerių štabas, jaučiama, o tretieji yra brandos metai, todėl gerų rezultatų visai pagrįstai galėtume tikėtis ir laukti.

Kaip ir kasmet, rinktinei ir jos treneriams nėra paprasta atlaikyti priešstartinį ažiotažą, kuris ypač juntamas Lietuvoje. Nereikalingas spaudimas, vadinamasis ekspertavimas, žinojimas labiau trukdo, nei padeda. Todėl rinktinės treneris turi būti ne tik stipri asmenybė, bet ir didelis autoritetas.

Posakį „komanda laimi, treneris pralošia“ priskirčiau folklorui. Jis greičiausiai kilęs iš kalbų nuvertinimo. Kai komanda pralaimi, dažniausiai treneriams tenka aiškintis, kodėl taip nutiko, o šie, nenorėdami veltis į ilgas

Buvęs garsus krepšininkas, dabartinis Seimo narys „Į rinktinę žiūriu kaip į darinį, kuris gali sukurti didelių problemų bet kuriai Europos komandai. Ir nesvarbu, kaip tą dieną kas sužais, nes visose grandyse turime žaidėjų, kurie vienose ar kitose rungtynėse gali įnešti svarų indėlį. Labai stipriai išreikštų lyderių šiuo metu neturime, dar laukiame, kol tokių užaugs. Nors kartais galime pamatyti protingo improvizavimo, bet jo per mažai.

Visas komandas reikia gerbti, kad nebūtų skaudžių pralaimėjimų, kokių jau esame patyrę. Pasitikėti savimi reikia, bet šis

„KAIP IR KASMET, RINKTINEI IR JOS TRENERIAMS NĖRA PAPRASTA ATLAIKYTI PRIEŠSTARTINĮ AŽIOTAŽĄ, KURIS YPAČ JUNTAMAS LIETUVOJE.“ diskusijas ir išsamius aptarimus, neretai pasirenka lakonišką atsakymo variantą: „Dėl pralaimėjimo prisiimu visą atsakomybę.“ Žaidimų sporto šakos – tai ne tik sporto renginiai, bet ir savotiški spektakliai, natūraliai suvaidinti charakteriai. Žaidimai labiau traukia mases nei individualios sporto šakos, nors pavienių sportininkų rezultatai gali būti net geresni. Pavieniam sportininkui patekti į olimpines žaidynes sunku, bet tai gali būti talentas, labai motyvuota asmenybė, o štai parengti visą žaidimų komandą – nepalyginamai sudėtingiau. Tam reikia daug metų gerai veikiančios ištisos rengimo sistemos: sporto mokyklų, trenerių, stiprios konkurencijos ir daug apsigimusių talentų.“

„SPĖLIONIŲ DAUG, BET AŠ VIS TIEK SPĖLIOJU Į GERĄJĄ PUSĘ, NES MATAU, KAD POTENCIALO TURIME.“ pasitikėjimas turi būti pagrįstas logišku apskaičiavimu, kiek šiandien galima būti atsipalaidavusiam. Kol neįrodei, kad esi stipresnis, tu nelaimėjai rungtynių. Įtampa augs artinantis ketvirtfinaliui, o ketvirtfinalis kaip visada bus aukščiausias taškas. Likus penkioms sekundėms ir rezultatui esant lygiam visa komanda turi žinoti, kas bus daroma, kas ir kaip patikėtą užduotį atliks. Bet svarbiausia – galvoti ne apie rezultato baigtį, o kaip taisyklingai numatytą veiksmą atlikti, tik tada galima tikėtis sėkmingos atakos.

Dažniausiai laimi tas, kuris pradeda veiksmą, todėl viską reikia tiksliai apskaičiuoti.

Svarbiausia patiems sau pripažinti, kad mes nesame favoritai. Toks pripažinimas leistų geriau susikaupti ir kautis ne iš favoritų pozicijų.

Bus daug komandų, kurios norės to paties – pelnyti olimpinį kelialapį ar užsitikrinti teisę žaisti olimpiniame atrankos turnyre, bet pasikinkykime laimę, išlaikykime šaltą galvą bei karštą širdį ir rezultatas bus pasiektas.

Pastarieji du čempionatai parodė, kad nesvarbu, kokia komanda būna surinkta, vis tiek randame dažniausiai teisingus bazinius kelius tikslui pasiekti. Su prancūzais finale pritrūko laimės, pernai bronzai iškovoti irgi trūko žingsnio – laimės ir šalto proto. Trečias kartas gal nemeluos, nors jis gali būti ir blogas, nes du geri kartai jau buvo. Spėlionių daug, bet aš vis tiek spėlioju į gerąją pusę, nes matau, kad potencialo turime.“

OLIMPINĖ PANORAMA

23

EUROPOS ČEMPIONATO GRUPĖS A GRUPĖ

Monpeljė, Prancūzija RUSIJA BOSNIJA IR HERCEGOVINA PRANCŪZIJA SUOMIJA LENKIJA IZRAELIS

ŠARŪNAS SAKALAUSKAS

VITOLDAS MASALSKIS

Krepšinio treneris ir Vilniaus krepšinio mokyklos direktorius „Žvelgti į būsimąjį čempionatą turėtume optimistiškai, nes pasitikėjimo suteikia ankstesni rezultatai. Niekas net neprognozavo, kad Slovėnijoje bus užimta antra vieta, o pasaulio čempionate – ketvirta. Šis trenerių štabas sugeba išspausti maksimumą iš tos situacijos, kuri susiklosto. Šiemet daug kam kelia nerimą patirtos netektys, bet sprendimams rasti yra laiko – ne kelios dienos, per kurias pernai teko išspręsti pagrindinio įžaidėjo klausimą, o visas parengiamasis etapas. Todėl pabrėžčiau patyrusių trenerių štabą, kuris užtikrintai dirba, ieško sprendimų, juos randa ir įneša būtinos ramybės. Komanda žaidžia valingai, drausmingai, vadinasi, rengimas yra tinkamas. Žaidėjai, kuriuos sukviesti nėra taip paprasta, vyksta į rinktinę, nes mato, kad tai įdomus, profesionalus ir jiems, kaip sportininkams, daug duodantis darbas.

Rinktinės pagrindą sudarys patyrę žaidėjai, gerai žinantys, kas yra tokio rango varžybos, ką reiškia įtampa, todėl pavojaus šitoje vietoje nematyčiau. Pažiūrėkime į ispanus ar prancūzus, kurie įvardijami kaip aiškūs favoritai.

Vienas pagrindinių jų kozirių – susižaidimas: ispanai kartu rungtyniauja apie dešimtmetį, o prancūzai – gal septynerius metus. Nuo 2010ųjų vykstanti taisyklių kaita labiau orientuota individualybėms išreikšti: sutrumpėjęs atakos laikas naudingas techniškai labai pajėgiems žaidėjams. Bet kai yra ne vienas lyderis, o keli žaidėjai, galintys užbaigti lemiamą ataką – iš mūsų komandos tai galėtų būti Jonas Mačiulis, Paulius Jankūnas, Mantas Kalnietis, o galbūt ir Artūras Milaknis, kokį jį matėme per LKL finalus, irgi yra gerai. Kartais šis žaidėjas tiesiog iš nuojautos trenerių pasirenkamas.

Esame pajėgūs gintis ir vienas prieš vieną, ir visa komanda, todėl varžovams sunkiai sekasi pelnyti lengvus taškus. Drausmė puolant varžovui irgi neleidžia įmesti greitų taškų, nes mūsų atakos apskaičiuotos, daug logikos puolime. Sunku bus žaisti su greitą krepšinį propaguojančiomis, staigiai iš gynybos į puolimą pereinančiomis komandomis, taip pat su ekipomis, kurių atsarginių žaidėjų suolelis ilgas.

Jeigu pateksime tarp šešių pajėgiausių, bus gerai, o jei žaisime finale, bus fantastika, komanda bus atlikusi labai didelį darbą, nes šis čempionatas žada būti ypač pajėgus. “

Buvęs garsus krepšininkas, dabartinis krepšinio treneris „Lietuvos krepšinio rinktinėje vyksta pereinamasis atjauninimo ciklas. Gaila, kad kai kurie žaidėjai, tokie kaip D.Motiejūnas, kuris neabejotinai yra šio proceso dalyvis, šiemet negali jame dalyvauti. Per šį ciklą iki žaidynių komanda turi šiek tiek atsijauninti, bet mes visada norime maksimalaus rezultato, todėl negalime paimti dešimties visiškai naujų žaidėjų ir jų nuvežti į čempionatą. Kita vertus, ir tie jauni krepšininkai turi įrodyti, kad yra verti rinktinės – geriausio atitinkamos pozicijos žaidėjo, kokį turime Lietuvoje, vardo ir vietos tarp dvylikos stipriausių.

Mūsų krepšinio stiprioji pusė visada buvo komandinis žaidimas ir geras pataikymas.

Dabar, kai komandos propaguoja ir joms leidžiama žaisti kietą krepšinį, gynyba tapo vienu kertinių aspektų. Bet ir išmesti kamuolį, ir priimti sprendimus, ir pasiekti rezultatą reikia greitai – žiūrėsime, kaip čia seksis. Nesame tie, kurie žaidžia taip greitai kaip ispanai, dėl to greičiausiai vėl bus akcentuojamas žaidimas aukštaūgiais.

Nemanau, kad iš principo, filosofiškai žiūrint bus kažkoks kitoks žaidimas, nes ir kiekvienas treneris, ir šalis turi savo filosofiją, kuri metai iš metų perduodama ir dėl to galime kalbėti apie serbų, kroatų, graikų, ispanų ar lietuvių krepšinį. Vadinasi, mes ir vėl stengsimės varžovus nugalėti protu.

Nebus bėk ir mesk, nors krepšinis greitėja ir apskritai krypsta universalumo link. Juk dabar net penktieji numeriai žaidžia ant perimetro, jau nebėra taip, kad jeigu aš „centras“, vadinasi, tik stoviu po krepšiu.

Reikia pasakyti, kad mums teko dėkingas pogrupis, kuriame žaidžiant dar bus galima bandyti įvairius variantus. Per visą čempionatą būna bent vienos blogos rungtynės, bet reikia tikėtis, kad ši blogoji diena neiškris tada, kai teks žaisti lemiamą mačą.

Netikiu dideliais stebuklais. Stiprūs ispanai, prancūzai, serbai, italai atsigauna – teks pavargti. Bet psichologinio pasitikėjimo turėtų pridėti ankstesni šio olimpinio ciklo pasirodymai. Taigi nėra nieko neįmanomo. Be to, grįžta krepšinio ištroškęs M.Kalnietis. Gal atrodė, kad pernai mums viskas gerai ėjosi be jo, bet su juo bus dar geriau. Tikiu, kad per vargus, per darbą, bet į šešetuką pateksime.

24

OLIMPINĖ PANORAMA

B GRUPĖ

Berlynas, Vokietija ISLANDIJA TURKIJA ISPANIJA SERBIJA ITALIJA VOKIETIJA

C GRUPĖ

Zagrebas, Kroatija OLANDIJA GRAIKIJA KROATIJA SLOVĖNIJA MAKEDONIJA GRUZIJA

D GRUPĖ

Ryga, Latvija ESTIJA LATVIJA LIETUVA UKRAINA BELGIJA ČEKIJA

LIETUVOS RINKTINĖS KANDIDATAI Žaidėjas Amžius Ūgis Deividas Gailius 27 200 Artūras Gudaitis 21 208 Žygimantas Janavičius 26 192 Paulius Jankūnas 31 205 Robertas Javtokas 35 211 Adas Juškevičius 26 194 Antanas Kavaliauskas 30 208 Mantas Kalnietis 28 196 Mindaugas Kuzminskas 25 205 Lukas Lekavičius 21 180 Jonas Mačiulis 30 198 Artūras Milaknis 28 195 Domantas Sabonis 19 208 Renaldas Seibutis 29 196 Jonas Valančiūnas 23 213 Vyriausiasis treneris Jonas Kazlauskas Treneriai Gintaras Krapikas ir Darius Maskoliūnas Treneris skautas Benas Matkevičius Fizinio parengimo treneris Sigitas Kavaliauskas Gydytojai Rimtautas Gudas ir Vytenis Trumpickas

DINASTIJA

Matusevičių trio – Edmuntas, Edis ir Dalia

ŠEIMOS GUDRYBĖ: Į PERGALES VEDA ALKIS EDMUNTAS, EDGARAS, EDVARDAS, EDIS. IETIES METIMAS, BEISBOLAS, KREPŠINIS. IR BUVUSI BĖGIKĖ DALIA ZAURAITĖ-MATUSEVIČIENĖ. TAI VIENA ŠEIMA, KURIĄ SIEJA NE TIK KRAUJO RYŠYS, BET IR SPORTAS. Lina Daugėlaitė

E

dmuntas Matusevičius, ietį mėtęs penkiolika metų, o vėliau dar septyniolika žaidęs beisbolą, ir iki šiol nepagerintų 400 bei 800 m bėgimo Lietuvos rekordų autorė Dalia Zauraitė-Matusevičienė į lengvosios atletikos sektorių šiandien žengia kartu su jauniausiuoju sūnumi Edžiu.

Jauniausioji Matusevičių atžala, regis, gavo ne tik sutrumpintą tėvo vardą, bet ir jo rankos tvirtumą. „Kad turi gerą ranką, pastebėjome, kai sūnui buvo vos septyni ar aštuoni mėnesiai – jo sviestas kamuoliukas taip pralėkė man pro ausį, kad juokėmės: „Ranką turi! Viskas su juo aišku“, – pusiau juokais, pusiau rimtai prisimena tėvas.

Mama bėgikė sūnui irgi nepagailėjo gerų fizinių duomenų. „Fiziškai Edis nėra galiūnas, bet gimęs lengvaatlečių šeimoje kojas turi geras“, – įsitikinęs tėvas.

Vis dėlto bėgimo specialistai, mėginę jaunąjį Matusevičių privilioti į bėgimo takelį, liko nieko nepešę. „Man bėgimas niekada nebuvo prie širdies – kiek dalyvaudavau varžybose, prieš startą labai jaudindavausi. Negaliu bėgioti, o ietis patinka“, – sako tėvo pėdomis pasukęs jaunasis sportininkas, jau spėjęs tėvų sukauptą taurių ir medalių kolekciją papildyti solidžiais apdovanojimais.

Garbingiausias jų – šių metų Europos jaunimo iki 20 m. čempionate iškovotas

bronzos medalis. Finale nusviedęs ietį 76,92 m Edis ne tik užsikabino medalį, bet ir iš geriausių Lietuvos ieties metikų sąrašo trečiosios vietos išstūmė savo tėvą. „Man labai džiugu. Bet kartu pagalvoju, koks aš netalentingas – jam tik devyniolika ir jau pasiekė tokį rezultatą, kokio aš nepasiekiau sulaukęs 29-erių. Jo jėgos rodikliai dar atsilieka nuo kitų, bet bėgimo, šoklumo, technikos už kai kuriuos metikus jau aukštesni“, – neslėpdamas pasididžiavimo apie sūnų kalba tėvas.

aikštėje. „Ilgą laiką abi šios sporto šakos ėjo kartu. Prieš kelerius metus, kai jau reikėjo apsispręsti, jis pasirinko ietį“, – primena tėtis. „Man ietis arčiau širdies, nes čia viskas priklauso nuo tavęs – kaip pasiruošei, kaip dirbai, taip ir turi“, – pasirinkimo motyvus dėsto Edis. Beisbolas jam liko kaip atostogų pramoga. Ir per jau prasidėjusias atostogas jis mėgausis šiuo žaidimu. „Beisbolą pažaidžiu po sezono, kad būtų smagiau, kad atsigaučiau“, – tarsteli lengvaatlečio kelią pasirinkęs vaikinas.

Sportuoja visi sūnūs Sportuoja visi trys Matusevičių sūnūs.

Patyręs ieties metimo specialistas greitai pastebėjo, kad pirmagimis Edgaras metiko rankos neturi. Vyriausiasis sūnus pasirinko krepšinį. Vidurinis Edvardas, išmėginęs ir ieties metimą, ir beisbolą, galiausiai pasirinko jam mielesnį žaidimą ir šiandien atstovauja Čekijos čempionams – Brno „Drači“ komandai bei gina Lietuvos beisbolo rinktinės garbę. Tiesa, prieš atsisveikindamas su ieties metimu pernai Edvardas savo biografiją dar papuošė Lietuvos čempiono vardu.

Lietuvos čempiono karūną iš brolio šiemet perėmė jauniausias iš Matusevičių, savo sportinį kelią pradėjęs taip pat, kaip ir brolis – lengvosios atletikos stadione ir beisbolo

Europos čempionatas Matusevičių namuose yra vieta, skirta sporto trofėjams. Europos čempionato bronzos medalį Edis įsidėjo į savo stalčių. Kol kas tai brangiausias jaunojo sportininko iškovotas apdovanojimas.

Europos čempionate Edis asmeninį rekordą pagerino jau per atrankos varžybas, kuriose ietį numetė 74,66 m. „Dėl to truputį išsigandau, – prisipažįsta sportininko tėvas ir treneris. – Dažnai būna, kad sportininkas pagerina asmeninį rekordą per atranką, perdega ir finale tokių rezultatų nebepasiekia.“ Kad taip nenutiktų, jis pasistengė, jog sūnus prieš finalą jaustų kuo mažiau įtampos – leido jam pabūti su draugais, prasiblaškyti. „Norėjome, kad eitų miegoti tada, kai

OLIMPINĖ PANORAMA

25

DINASTIJA

Edis geriausių rezultatų pasiekia varžybose

akys merksis, ir nė minutės anksčiau, kad atsigulęs nefantazuotų, nesvajotų, o iš karto užmigtų“, – sako Matusevičių šeimos galva.

Susikaupti padėjo ir geros gyvenimo sąlygos – lengvaatlečiai buvo apgyvendinti po vieną, tad galėjo netrukdomi pailsėti.

Edis finale pademonstravo šaltus nervus. Jo sąjungininku tapo ir gana stiprus vėjas. „Vėjas pūtė pusiau į nugarą, pusiau į šoną. Net apšilimą darėme atvirkščiai nei visi – visi apšilinėjo pagal aikštę, o mes orientuodamiesi pagal tai, kaip bus stadione. Kai vėjas pučia į nugarą, ietį reikia išmesti truputį aukščiau“, – paaiškina jaunasis ieties metikas.

Pirmasis metimas finale, kaip vėliau paaiškėjo, ir lėmė medalį. „Turime tokį posakį – 98,5 procento. Taip ir pasakiau: pirmą metimą sviesk tokį, kad pakliūtum į finalą, o paskui žiūrėsime“, – prasitaria Edis, kuriam varžybose puikiai pavyko atlikti viską, ką repetavo per apšilimą. Tačiau ir tėvas, ir sūnus, stebėdami paleistą ietį, netikėjo, kad ji nulėks taip toli. „Ietis ėjo skersa, maniau, bus apie 74 metrus. Kai pamatėme rezultatą, abu labai susijaudinome. Paskui buvo pora sugadintų bandymų. Jeigu būtume anksčiau po patirto šoko atsigavę, gal dar geresnis rezultatas būtų buvęs – drebančiomis rankomis paleista ietis skrido per 76 metrus. O paskui Edis pavargo“, – pergalingo čempionato metimų seriją primena sportininko tėtis.

Baltijos šalių mače Lietuvos sportininkas driokstelėjo dar kartą – ietį nuskraidinęs 78,82 m, jis užfiksavo ne tik asmeninį, bet ir

26

OLIMPINĖ PANORAMA

Edgaras pasirinko geologijos studijas ir krepšinį

Edvardas atstovauja stipriausiam Čekijos klubui

Lietuvos jaunimo bei devyniolikmečių rekordus.

Iškovoti pirmąjį Lietuvos čempiono titulą nebuvo sudėtinga – artimiausią savo varžovą Skirmantą Šimoliūną Edis aplenkė daugiau kaip septyniais metrais. „Tikiuosi, antroje vietoje likęs varžovas kitąmet mane pasivys ir galėsime konkuruoti, – viliasi sportininkas, kuris šiuo metu Lietuvoje neturi į ką lygiuotis. – Šis sezonas buvo įspūdingas. Gal net per daug geras – nesitikėjau, kad taip pasiseks, rezultatai geresni, nei buvo tikimasi. Po Europos čempionato mano rezultatai dar kilo, o ne krito – tokią gerą formą buvau pasiekęs“, – džiaugiasi vaikinas.

Naują puslapį šiemet Edis atvertė ne tik stadione. Šturmuodamas vis naujus rekordus vaikinas išlaikė brandos egzaminus

ir įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame studijuos informacines technologijas. „Kai nori, visada atrandi laiko“, – sako būsimasis studentas, nemanantis, kad derinti mokslą su sportu bus sunku. Šeimos trio Edžio sportinę karjerą lipdo tėvų tandemas.

Anksčiau daugiau dėmesio ir laiko treniruotėse sūnus praleisdavo su mama. „Visko pradžių pradžia – lengvoji atletika, bėgimas, tad anksčiau Edį daugiau prižiūrėjo žmona“, – sako šešiskart Lietuvos čempionu tapęs vyriausiasis Matusevičius, sūnaus treniruočių procesą kontroliuojantis jau porą metų. Turėdamas tokius trenerius Edis negali

DINASTIJA

Alfredo Pliadžio nuotr.

Dalia ir Edmuntas puikiai žino, koks sportininko duonos skonis

simuliuoti. „Pasakyta – turi daryti taip. Nėra kur pasislėpti. Ypač kalbant apie metimus, nes be manęs jam uždrausta mėtyti, kad neprisigalvotų kokių nesąmonių ar naujovių“, – prasitaria sportininko tėtis ir treneris.

Ar sunku būti sūnaus treneriu? „Būna visko – sunervina, neklauso, bet pastaruoju metu lyg sutariame – pats mato, kad rezultatai gerėja.

Kiekvienas jo metimas ir treniruotėse, ir varžybose yra filmuojamas, tada analizuojame.

Edis pats puikiausiai žino savo klaidas, kartais bando pasiginčyti, kaip klaidą ištaisyti, bet jo patirtis dar nėra didelė“, – sako paskutinį žodį treniruotėse sau pasiliekantis jo tėtis. „Gal dažniau pasibarame, – tėčiui antrina sūnus. – Bet tėvai labiau viską analizuoja. Su manimi dirba du treneriai, niekur kitur taip nebūtų“, – tėvų atsidavimą vertina jaunuolis.

Sportinė šeimos taryba kartu susirenka į vaizdo peržiūras. „Žmona viską filmuoja. Tad mes ir jai turime pastabų: čia kojos nematyti, čia kažkas užstoja – peržiūrą pradedame nuo auklėjimo“, – juokiasi E.Matusevičius. Šviežias ir greitas Specialistai Edį vadina „varžybiniu vaikiu“, nes geriausių rezultatų jaunasis ieties metikas pasiekia per varžybas. „Politikos per daug jam neaiškinu. Žiūrime vaizdo įrašą ir matome, kokias klaidas reikia taisyti. Tai yra esminis dalykas, o ne galvoti, kokį rezultatą reikėtų pasiekti. Ištaisysi klaidas – rezultatas savaime ateis“, – įsitikinęs psichologiniam sūnaus tvirtumui pamatus klojantis darbu E.Matusevičius.

„SŪNUS NUOLAT JAUČIA METIMO BADĄ. JEIGU IETĮ MĖTO DUKART PER SAVAITĘ, TAI JAU DAUG. O KAI DAUGIAU VARŽYBŲ, TAI IR TIEK NEMĖTO. TODĖL EDIS NORI MESTI – JIS NUOLAT ALKANAS. JIS IŠEINA ŠVIEŽIAS, GREITAS – IETIS MĖGSTA GREITĮ IR ŠVIEŽUMĄ, TADA JI SKRENDA.“

greitas – ietis mėgsta greitį ir šviežumą, tada ji skrenda“, – dėsto daugkartinis Lietuvos čempionas.

Vysis olimpinį traukinį Ar išaugins Lietuvai Edmunto ir Dalios Matusevičių tandemas dar vieną olimpietį, o galbūt ir būsimąjį prizininką? „Kai tinkamai dirbi, ateina ir rezultatas“, – įsitikinęs sūnų treniruojantis E.Matusevičius.

EDMUNTAS MATUSEVIČIUS Kito sezono Edžio tikslas – įvykdyti Europos čempionato normatyvą, o pakliuvus ten siekti Edis patikina, kad per varžybas jaudulio teisės startuoti Rio de Žaneire. „Dirbsime kaip nejaučia. „Įpratau prie savo rungties. Gal visada, neforsuosime, gal truputį padidinsime jaudulio būna per kvalifikaciją, nes būdamas krūvį“, – žūtbūt įšokti į olimpinį traukinį gerai pasiruošęs bijai, kad nesuklystum.

Matusevičiai nesieks.

Vėliau nusiraminu. Mintis bandau nukreipti Geriausią Edžio rezultatą ir olimpinį pozityvia linkme, galvoje bandau sudėlioti, normatyvą skiria šiek tiek daugiau nei keturi kad metimas būtų kuo tikslesnis. Kartoju metrai. „Kuo toliau, tuo sunkiau pridėti kiekvieną detalę – tai privaloma ieties papildomų metrų. Stengsiuosi padirbėti žiemą metikui. Ieties metimas – be galo techniška ir įvykdyti normatyvą“, – šypsosi šį sezoną rungtis, čia bet kuri smulkmena gali ne kartą asmeninį rezultatą gerinęs vaikinas. sužlugdyti viską, – sako vaikinas, kuriam „Šiemet ištaisėme kai kurias esmines klaidas ir siekti rezultatų padeda ir tvirtas vidinis tai davė rezultatų. Klaidų matau dar nemažai, nusistatymas. – Man daug maloniau bet jas ištaisius ietis turėtų skristi dar toliau“, – sporto salėje ruoštis sezonui, varžyboms, sūnaus galimybėmis neabejoja tėvas. nei eiti į klubą, išgerti ar, kaip sakoma, Pats Edis nusiteikęs ambicingai. Nors skraidinant ietį papildomų centimetrų atsipalaiduoti.“ ir metrų pridėti vis sudėtingiau, jis Tėvas ir sūnus turi dar vieną paslaptį, kodėl nedvejodamas tikina, kad nori būti Edžio ietis per varžybas lekia toli. „Sūnus pasaulyje pirmasis, kuris numes naujos nuolat jaučia metimo badą. Jeigu ietį mėto dukart per savaitę, tai jau daug. O kai daugiau konstrukcijos ietį toliau nei šimtą metrų. „Tai visos mano karjeros tikslas. O tam reikia varžybų, tai ir tiek nemėto. Todėl Edis nori sunkiai dirbti“, – kelią į tikslą žino jaunuolis. mesti – jis nuolat alkanas. Jis išeina šviežias,

OLIMPINĖ PANORAMA

27

Olgos Andrijankinos nuotr.

PAROLIMPIEČIAI

Lietuvos rinktinė švenčia pergalę mažajame finale

MEDALIAI, KOKIŲ DAR NETURĖJO „ŽINANT, KOKS ILGAS MUMS BUVO ŠIS SEZONAS, PUIKIAI PASIRODĖME“, – TEIGĖ EUROPOS ČEMPIONATO BRONZĄ KAUNE IŠKOVOJUSIOS LIETUVOS GOLBOLO RINKTINĖS STRATEGAS KAROLIS LEVICKIS. DABAR SVARBIAUSIA – KUO GERIAU PASIRENGTI RIO DE ŽANEIRO PAROLIMPINĖMS ŽAIDYNĖMS. Vilma Venckutonytė

L

iepos 12 d. Kaune pasibaigė savaitę trukęs didžiausias šalyje parolimpinio sporto renginys – Tarptautinės aklųjų sporto asociacijos (angl. IBSA) Europos golbolo čempionatas, kuriame Lietuvos vyrai iškovojo bronzos medalius. Mažajame finale lietuviai atkeršijo čekams už pralaimėjimą grupės rungtynėse ir maksimalia taškų persvara 15:5 (8:5) iškovojo Europos čempionato bronzą. „Labai didžiuojuosi Lietuvos vyrais ir sirgaliais. Mūsiškiai sužaidė puikiai. Tai lėmė susikaupimas, nusiteikimas, geras darbas gynyboje, susikalbėjimas tarpusavyje. Kelis įvarčius praleidome į vartų kampukus. Žinant, koks ilgas mums buvo šis sezonas, puikiai pasirodėme. Labai smagu, kad Genrikas Pavliukianecas sužaidė vieną tobuliausių savo turnyrų, kiek aš prisimenu“, – po pergalės mažajame finale sakė Lietuvos golbolo rinktinės vyriausiasis treneris Karolis Levickis.

Rezultatyviausiu čempionato žaidėju tapęs G.Pavliukianecas pelnė 44 įvarčius, o

28

OLIMPINĖ PANORAMA

Rezultatyviausiu čempionato žaidėju tapo G.Pavliukianecas

rungtynėse dėl bronzos į čekų vartus įrideno net 11 iš 15 įvarčių. „Europos čempionato bronzos medalio savo kolekcijoje dar neturėjau“, – po pergalės prisipažino G.Pavliukianecas. Kaip žinoma, iki šiol lietuviai triskart yra iškovoję Europos čempionų ir dukart – vicečempionų vardus.

2015 m. čempionato medaliai išsiskiria ypatingu dizainu: kaip ir golbolo kamuoliai, medaliai yra su skylutėmis ir skambaliukais viduje, o čempionato pavadinimas užrašytas ir reginčiųjų, ir Brailio raštu.

Pasidžiaugęs medaliais G.Pavliukianecas toliau dalijosi įspūdžiais iš Europos golbolo čempionato Kaune: „Džiaugiuosi, kad man pavyko pelnyti daug įvarčių, kad komanda manimi pasitikėjo ir leido mesti baudinius, bet mes vertiname apskritai visos komandos pasirodymą, o ne atskirų žaidėjų statistiką.

Deja, nepavyko tapti čempionais, bet už pasirodymą šiose pirmenybėse mūsų komandai parašyčiau stiprų aštuonetą pagal dešimties balų vertinimo sistemą.“

PAROLIMPIEČIAI SVARBIAUSIOS GOLBOLO TAISYKLĖS Žaidžia dvi komandos, kurių kiekvieną sudaro trys žaidėjai ir ne daugiau kaip trys atsarginiai. Žaidimas vyksta 18x9 m aikštėje, padalytoje vidurio linija į dvi lygias dalis. Žaidimo tikslas – įridenti kamuolį į priešininkų komandos vartus. Priešininkai, suprantama, stengiasi įvarčio išvengti.

Kiekvienoje aikštės pusėje stovinčių vartų ilgis – 9 m. Iš kietos gumos pagamintame grublėto paviršiaus kamuolyje yra skylutės, pro kurias kamuoliui judant girdėti jame esančių skambaliukų garsas. Kamuolys sveria apie 1250 gramų. Žaidėjai negali dėvėti regėjimą koreguojančių akinių arba kontaktinių lęšių. Visi sportininkai privalo būti užsidėję golbolo akinius nuo jų patikrinimo kėlinio pradžioje iki kėlinio pabaigos.

Keičiamas žaidėjas, kurio keitimas yra paskelbtas ir jis palieka aikštę, gali nusiimti akinius. Nesilaikant šios taisyklės skiriamas asmeninis baudinys. Akinius privaloma dėvėti ir per pratęsimą. Visi žaidėjai turi dėvėti akinius papildomų metimų metu, nesvarbu, ar jie tuo metu yra aikštelėje, ar ne.

Lietuvos golbolo rinktinėje, be G.Pavliukianeco, žaidė dar penki sportininkai: Nerijus Montvydas, Marius Zibolis, Mantas Panovas, Mantas Brazauskis ir Mindaugas Suchovejus. Vyriausiasis treneris – K.Levickis, treneris Klaidas Janeika. Jiems šauniai talkino sporto medicinos gydytoja Dalia Slaninaitė.

Lietuvos golbolininkų rungtynes su Čekija dėl trečios vietos transliavo LRT kultūros kanalas, o visas 66-erias Europos čempionato golbolo rungtynes tiesiogiai rodė „Delfi TV“ bei komentavo garsinio vaizdavimo specialistai.

Džiugu, kad vyrų golbolo varžybos sulaukė net 16,6 tūkst. interneto lankytojų prisijungimų.

Apžvelgdamas Kaune vykusį Europos golbolo čempionatą ir bronzinę lietuvių pergalę treneris K.Levickis sakė: „Kai esi pripratęs laimėti, sunku pralaimėti, bet kartais to reikia, kad galėtum iš naujo siekti aukščiausių rezultatų, nes kai ilgą laiką esi tarp geriausių, visi kabinasi tau į atlapus. Pirmiausia dabar reikia pailsėti, o iki Rio de Žaneiro mūsų dar laukia daug darbo.“ Taigi, kaip supratote, Lietuvos vyrų golbolo rinktinė jau turi kelialapį į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes. Jį mūsų šalies komanda iškovojo gegužę tapdama IBSA pasaulio žaidynių Pietų Korėjoje čempione. Šio Europos čempionato vyrų finalo kova buvo apylygė, bet nuskambėjus finalinei sirenai vienu įvarčiu pirmavo Turkijos vyrai, kurie 9:8 nugalėjo Suomijos rinktinę. Moterų varžybų finale turkės nesunkiai 5:0 nugalėjo Rusijos atstoves, o bronzą per pratęsimą

Per Lietuvos rinktinės rungtynes sirgalių prisirinkdavo pilnas A.Sabonio krepšinio centras

iškovojo Ukrainos sportininkės, kurios 5:4 įveikė Izraelio komandą. Įteikdamas prizus naudingiausiems čempionato žaidėjams Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas sakė: „Aš pirmą kartą gyvenime pamačiau, ką iš tikrųjų reiškia auksinis įvartis.“ „Europos čempionatą Lietuvoje organizavome pirmą kartą, todėl džiaugiamės, kad jis pavyko. Susirinko beveik 300 dalyvių, turėjome puikią savanorių ir teisėjų komandą.

Tai mums tikrai ypatingas įvykis“, – neslėpė Lietuvos aklųjų sporto federacijos (LASF) generalinė sekretorė Marina Dynda. „Šis čempionatas yra pats svarbiausias golbolo renginys Europoje, nes tai aukščiausiosios A lygos čempionatas, kuriame rungiasi stipriausios komandos. Vyrų ir moterų varžybų nugalėtojai iškovojo kelialapius į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes. Turiu pagirti puikią šio Europos golbolo čempionato organizaciją: sporto kompleksai, viešbučiai, transportas, maitinimas, visi techniniai reikalavimai buvo įvykdyti kuo geriausiai“, – organizatorius gyrė IBSA Europos golbolo čempionato techninė delegatė Aurora Zanolin iš Tarptautinės aklųjų sporto federacijos.

LASF prezidentas Linas Balsys džiaugėsi, kad IBSA Europos golbolo čempionatas, vykęs mūsų šalyje, sulaukė gerų atsiliepimų. „Čempionatą gerai įvertino sportininkai, treneriai, užsienio šalių delegacijų vadovai, į jį atvykę garbingi svečiai. Mūsų organizacinis komitetas džiaugiasi, kad sugebėjome

sėkmingai surengti tokias dideles tarptautines varžybas. Mums tai suteiks naujų jėgų organizuoti tiek tradicinius mūsų tarptautinius turnyrus, tiek ateityje planuojamus naujus renginius“, – sakė L.Balsys.

LASF siekia aklųjų ir silpnaregių sportą padaryti kuo prieinamesnį bendruomenės nariams, plačiai sporto mėgėjų auditorijai Lietuvoje ir už jos ribų. „Nemažai žmonių, kuriems buvo sudėtinga atvykti į Kauno sporto halę ar A.Sabonio krepšinio centrą, stebėjo čempionato varžybas internetu ir džiaugėsi gera transliacijos kokybe. Federacija ieško galimybių įsigyti tokią filmavimo kamerą, kad galėtume žmonėms parodyti įvairių sporto šakų čempionatų. Tada ir plačioji visuomenė galėtų matyti, kokias sporto šakas kultivuoja aklieji ir silpnaregiai, kokie jų laimėjimai Lietuvoje ir užsienyje“, – pabrėžė LASF prezidentas.

Lietuvos golbolo rinktinės nariai pasakojo, kad rungtyniaujant savo šalyje ypač padėjo sirgalių palaikymas. „Būtų buvę liūdna, jei būtume žaidę namie, o tie namai būtų tušti“, – ne vienas prasitarė. Per Lietuvos rinktinės rungtynes sirgalių prisirinkdavo pilnas A.Sabonio krepšinio centras.

Gerų žodžių nusipelnė ir čempionato atidaryme dainavęs aklųjų ir silpnaregių bei Maltos ordino savanorių choras „Feniksas“. Per uždarymą organizatoriai sulaukė ne vieno šalies bei užsienio sporto vadovo padrąsinimo imtis Lietuvoje rengti ir pasaulio golbolo čempionatą.

OLIMPINĖ PANORAMA

29

PAMĄSTYMAI

NUSIIMKIME APSIBLAUSUSIUS AKINIUS NETINKAMO LAIKO KALBĖTI APIE KREPŠINĮ LIETUVOJE TIKRAI NĖRA. NEBENT YRA NETINKAMOS TEMOS AR KOMENTARAI. KLAUSIMAS, KURIS ŠĮKART NEDUODA RAMYBĖS, – KIEK TIESOS GLŪDI PRETENZINGUOSE TEIGINIUOSE, ESĄ LIETUVOJE YRA TRYS MILIJONAI KREPŠINIO SPECIALISTŲ.

Dr. Dainius Genys

Alfredo Pliadžio nuotr.

30

OLIMPINĖ PANORAMA

PAMĄSTYMAI

G

albūt mums krepšinis pasitarnauja kaip tam tikras visuomeninės įtampos laidininkas, kai po kelių bokalų alaus imame šūkauti, keiksnoti priešininkus, kritikuoti visus iš eilės žaidėjus ir net pasišauname atleisti komandos trenerį. Ar nepaisant gana rėksmingo kalbėjimo vis dėlto sugebame pamatyti savus trūkumus ir kitų pranašumus?

Skirtingi principai Vasaros pradžioje baigėsi LKL čempionatas, šiek tiek vėliau – ir NBA sezonas. Sutinku, kad lyginti NBA su LKL – tai lyg ieškoti panašumų tarp Lampėdžių ir Menkių kyšulio, arba Keip Kodo, paplūdimių. Bet lyginti norisi ne sistemas, o tai, ką mes matome ar bent galime matyti žiūrėdami į šiuos skirtingus pavyzdžius.

Ar mūsų žinojimas ir išankstinės nuostatos nekliudo mums mokytis iš kitų ir dar labiau tobulėti? Lietuvoje, besivadinančioje krepšinio šalimi, mėgstama sakyti, kad meilė šiai sporto šakai perduodama kartu su mamos pienu. Ar krepšinio analizė taip pat? Ar mes tikrai taip gerai jį išmanome?

Nors visi sutinka, kad NBA yra stipriausia ir profesionaliausia krepšinio lyga, daugelis lietuvių to nesureikšmina. Pripažįstama, kad žaidėjams ten sunku patekti, nelengva konkuruoti, bet dalis nesėkmių nurašoma dėl skirtingų žaidimo principų. Suprask, Europoje visi žaidėjai nesavanaudžiai, žaidžia komandai ir neišvengiamai tampa lojaliais komandos nariais. O ten tereikia tapti žvaigžde – ir tada visi žaidžia tau. Kitaip tariant, lengva surinkti įspūdingą rezultatyvumo statistiką (pavyzdžiui, šį sezoną rezultatyviausias NBA žaidėjas Russellas Westbrookas pelnydavo po 28,1 taško), kai per rungtynes atlieki po 22 metimus.

Geriausiu atveju NBA lyga traktuojama kaip neblogas būdas užsidirbti pinigų, neretai priduriant, kad krepšinis ten tik prekė, vadinasi, ir pernelyg daug tikėtis neverta. Dėl įspūdingo atletiškumo ir efektyvių dėjimų jis patrauklus akiai, bet taktiniu požiūriu nėra nei įdomus, nei gilus.

Kur kas dažniau galima išgirsti neigiamų komentarų. Visiems „tikriems“ krepšinio specialistams bene dažniausiai užkliūva, kad NBA krepšinis pernelyg persmelktas įvairiausių šou elementų. Lietuvoje (ir daugelyje kitų Europos šalių) dominuoja įsitikinimas, esą NBA nei gynybos, nei puolimo taktinės schemos nėra traktuotinos kaip geriausi chrestomatinio krepšinio pavyzdžiai. Šiuo atveju domina ne atsakymai į šiuos klausimus, bet pats prielaidos formulavimas. Juk rastume ne vieną įtikėjusį, kad amerikiečiai – gana lėkšta tauta, todėl iš jų galima pasimokyti nebent geografijos. Žinoma, juokauju! Bet būtent šiuo

stereotipu ir paremti įsitikinimai apie tautos lėkštumą ir godumą.

Ar yra daug tikinčių, kad iš amerikiečių galime pasimokyti krepšinio analizės pagrindų? Ko gero, daugelis sakys, kad būtent amerikonai ir NBA į krepšinį įvedė reklamines pertraukėles, pusnuogių merginų stripinėjimą ir cirko artistų pasirodymus pertraukėlių metu. Kartu su krepšinio pavertimu verslu tai bene dažniausios kritikos strėlės, neretai užgožiančios pranašumus.

Kažkas yra pareiškęs, kad viskas, kas sakoma apie JAV, greičiausiai yra tiesa (tarsi pailiustruojant didelės šalies didelę įvairovę). Atitinkamai kai kurie išsakyti teiginiai iš tiesų nepuošia krepšinio.

Analizės ašys Atidesnis krepšinio aistruolis pastebės, kad nepaisant šių ir kitų blizgučių NBA tiesiog alsuoja profesionalumu, išsamia analize ir

DAUG KĄ PASAKO FAKTAS, KAD JAV KREPŠINIS YRA GRĄŽOS DUODANTIS VERSLAS, TUO TARPU LIETUVOJE (IR DAUGELYJE EUROPOS ŠALIŲ) JIS NĖRA PELNINGAS, O INVESTICINĘ GRĄŽĄ GREIČIAU BŪTŲ GALIMA SIETI TIK SU SIMBOLINIAIS ASPEKTAIS. ATITINKAMAI TAI NULEMIA TIEK KLUBŲ, TIEK VISOS KREPŠINIO INDUSTRIJOS PLATESNES GALIMYBES. pavydėtina darbo etika. Akivaizdu, kad daugelį dalykų lemia kur kas didesnės milžiniškos šalies galimybės. Daug ką pasako faktas, kad JAV krepšinis yra grąžos duodantis verslas, tuo tarpu Lietuvoje (ir daugelyje Europos šalių) jis nėra pelningas, o investicinę grąžą greičiau būtų galima sieti tik su simboliniais aspektais.

Atitinkamai tai nulemia tiek klubų, tiek visos krepšinio industrijos platesnes galimybes.

Norint tuo įsitikinti skaičių nereikia. Pakanka pažiūrėti po rungtynių vykstančių spaudos konferencijų ar tiesiog pasiskaityti krepšinio mėgėjų forumų – klausimų taiklumas, žaidimo detalių analizė ir komentavimo lygis gerokai pranoksta mūsiškį. Ir tai nestebina, nes sporto žurnalistai turi visai kitokias darbo sąlygas ir galimybes gilintis konkrečiai į krepšinio subtilybes (o ne mėginti uždengti visų sporto įvykių paletę). Ne tik JAV televizijos, bet ir vietinės žiniasklaidos priemonės turi savų analitikų ir komentatorių, kurie profesionaliai analizuoja ir aptaria net menkiausias detales, galinčias turėti įtakos rezultatui, bei šviečia, lavina visuomenę ir suteikia krepšinio mėgėjams aktualios informacijos.

Nesunku pastebėti, kad Lietuvoje krepšinio

analizė sukasi aplink dvi ašis – gerą ar blogą gynybą ir gerą arba blogą puolimą. Tai universalūs krepšinio elementai, bet skiriasi jų interpretacija. Lietuvoje paprastai šie teiginiai argumentuojami individualiais konkrečių krepšininkų gebėjimais – tas pataiko, anas nepataiko, tas gerai ginasi, o šitas ne. Kai kalbama apie taktinius sprendimus, jie vėlgi dažniau suvedami į individualią statistiką ar asmenines simpatijas konkretiems atletams. Žinoma, mažesniuose sambūriuose esama ir rimtesnės analizės, bet kalbant apie tendencijas nesunku pastebėti, kad krepšinio analizės gylis gana seklus. Paskelbus rungtynių rezultatą visų televizijos žurnalistų pranešimai tęsiami informacija, kas daugiausiai pelnė taškų ir kiek atkovojo kamuolių.

Ar nėra taip, kad kokybiniais parametrais profesionalaus krepšinio lygis stipriai

NBA garsėja itin išsamiomis varžybų analizėmis

lenkia mėgėjišką domėjimąsi ir supratimą?

Daugelis žaidimo organizavimo aspektų nepatenka į viešosios analizės radarą arba jų interpretacija išlieka paviršutiniška. Galbūt kai kas nusistebės, ar apskritai galima lyginti profesionalų ir mėgėjišką išmanymą. Vargu bau ar šie indai kada nors susisieks, bet krepšinio šalyje kontrastai negali būti tokie milžiniški.

Ar Lietuva – krepšinio šalis?

Nėra taip, kad pas mus viskas blogai, o ten, už Atlanto, – tik puiku. Akivaizdu, kad egzistuoja gausybė skirtingų krepšinio analizės receptų, kurie sėkmingai išrašomi ir ten, ir čia. Užtat bent kartais verta nusiimti pretenzingus, bet šiek tiek apsiblaususius akinius ir, užuot garsiai pretendavus į krepšinio šalies statusą, pasitikrinti, kaip galime patvirtinti šį skambų teiginį. Galbūt neprošal pasidomėti kitose šalyse praktikuojama krepšinio analize ar tiesiog atidžiau parinkti argumentus.

Nekantriai laukime Europos vyrų krepšinio čempionato, palaikykime Lietuvos rinktinę, žiūrėkime ir analizuokime mūsiškių bei kitų komandų žaidimą. Juk visi jį išmanome!

OLIMPINĖ PANORAMA

31

OLIMPINĖ AKADEMIJA APDOVANOJIMAI ISTORIJAKARAVANAS TALENTAI KALĖDŪ

Lietuvos sporto muziejuje – Noreikiškių „ąžuolėliai“ su pedagogais, muziejininkais ir LOA atstovais

KELIĄ NUEINA TAS, KURIS EINA

K.Milašius

EKSKURSIJOS DŽIAUGSMAI Daug dėmesio sulaukusio nuotraukų konkurso „Mano sportuojanti grupė“ laureatai – Šilutės lopšelio-darželio „Žibutė“ 8-oji, Jurbarko lopšelio-darželio „Nykštukas“ „Zuikučių“ bei Kauno rajono Noreikiškių lopšelio-darželio „Ąžuolėlis“ „Peliukų“ grupės pasinaudojo konkurso prizu – kelione į Lietuvos sporto muziejų Kaune. Šiltai priimti muziejaus direktoriaus Prano Majausko

ir viso kolektyvo vaikai žiūrėjo istorinius filmukus, aplankė boksininkui Algirdui Šocikui ir Lietuvos cirkui skirtas ekspozicijas, visos Lietuvos sporto istorijos salę, pabendravo su Pekino vasaros olimpinių žaidynių vicečempionu penkiakovininku Edvinu Krungolcu. Visi svečiai buvo apdovanoti medaliais, diplomais, apyrankėmis ir kitais rėmėjų prizais.

VAIKAI PIEŠĖ SPORTĄ Balandį ir gegužę rengtas piešinių konkursas „Sportuoju visur ir visada“, kuriame dalyvauti buvo kviečiamos visos Lietuvos ikimokyklinės ugdymo įstaigos, sulaukė daugiau nei 600 dalyvių darbelių. Trejų–septynerių metų amžiaus vaikai piešė įvairias sporto šakas, žaidimus ir kitas pramogas, kuriose mato save sportuojančius. Nugalėtojams išrinkti sudaryta Šarūnas Juknevičius (5 m.). „Rytinė mankšta – geros dienos komisija – Lietuvos edukologijos universiteto pradžia“ (Šiaulių r. Kairių lopšelis-darželis „Spindulėlis“) Dailės katedros vedėja doc. Giedrė RiškutėKarinauskienė, prof. Ričardas Bartkevičius bei dėstytojai Rokas Dovydėnas ir Vaižgantė Kunigunda Dineikaitė, atsižvelgdama į piešinių spalvas, judesio išraišką, ar darbas atliktas savarankiškai, atrinko 40 originaliausių darbų. LOA prizus laimėjo mokyklų bei ikimokyklinių ugdymo įstaigų vaikai iš Kupiškio, Mažeikių, Raseinių, Jonavos, Lazdijų, Druskininkų, Anykščių, Telšių, Varėnos, Plungės, Vilkaviškio, Naujosios Akmenės ir kitų rajonų, miestų ir miestelių.

Emilija Puolytė (6 m.). „Žirgai“ (Anykščių lopšelisdarželis „Žilvitis“) Meida Vapšytė (6 m.). „Čiuožėja“ (Kupiškio lopšelis-darželis „Saulutė“)

32

OLIMPINĖ PANORAMA

„Sporto mokslo“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus prof. habil. dr. Kazio Milašiaus mintys apie leidinio prestižą, mokslo kokybės ir leidybos pokyčius: „Sporto mokslo“ savastis – Lietuvos ir Baltijos regiono bei kitų Europos šalių autorių mokslinių tyrimų straipsniai, kuriuose nagrinėjami didelio meistriškumo sportininkų rengimo, sporto fiziologijos, biochemijos, medicinos, mokinių ir studentų kūno kultūros metodikos, fizinio aktyvumo ir sveikatos ugdymo, olimpinio švietimo klausimai. Žurnalas per du dešimtmečius įnešė labai svarų indėlį į sporto mokslą, tapo ryškia sporto teorijos ir praktikos raiškos tribūna. Tarp svarbiausių jo uždavinių – galimybė skelbti jaunųjų mokslininkų straipsnius.

Bet laikas kelia naujų iššūkių ir reikalavimų.

Sudaryta leidėjų sutartis su Lietuvos edukologijos, Lietuvos sporto universitetais bei Lietuvos olimpine akademija, taigi žurnalas įgauna mokslo įstaigų priklausomybės statusą. Nustatyti esminiai tikslai – atsinaujinti, siekti naujo kokybės lygmens, pelnyti žurnalui deramą dar didesnį tarptautinį pripažinimą. Keliamas svarbiausias uždavinys – padidinti žurnalo citavimo indeksą „Copernicus“ duomenų bazėje bei siekti, kad „Sporto mokslas“ per dvejus trejus metus patektų į tarptautinę mokslo duomenų bazę „Scopus“.

Iš mokslininkų, pelniusių tarptautinį savo mokslo darbų citavimo indeksą, sudaryta nauja redaktorių taryba: iš 25 naujosios tarybos narių 14 yra garsūs užsienio šalių sporto mokslininkai. Žurnalas turi būti matomas tarptautinėje sporto mokslo darbų erdvėje, įtrauktas į atvirosios mokslo žurnalų prieigos OJS svetainę, o cituojamų literatūros šaltinių skaičius didinamas iki 25–30. Tai leis išsamiau apžvelgti nagrinėjamų ir diskutuojamų problemų vertę. Turinyje išskirti socialinių, biomedicinos, sveikatos, reabilitacijos ir taikomojo fizinio aktyvumo bei humanitarinių mokslų skyriai. Žurnalas privalo būti leidžiamas reguliariai. Būtina kaupti redakcijos publikacijų portfelį, siekti, kad kuo daugiau jų būtų anglų kalba. Straipsniai turi būti recenzuojami, pripažinti kaip atitinkantys jiems keliamus kokybės reikalavimus, aktualūs šiuolaikiniam sporto mokslui.“ Parengė Juozas Skomskis

KRONIKA

APDOVANOJIMAI KILNUS ELGESYS

PALANGOJE – MODERNUS STADIONAS

Rugpjūčio 7 d. LTOK prezidentė dalyvavo oficialiame renovuoto Palangos miesto stadiono atidaryme. Iškilmės vyko prieš pat Lietuvos lengvosios atletikos čempionatą.

D.Gudzinevičiūtė Palangos merui Šarūnui

Vaitkui įteikė simbolinį raktą.

Naujasis stadionas visiškai atitinka tarptautinius lengvosios atletikos standartus, nuo šiol čia galės vykti aukščiausio lygio varžybos. Po renovacijos stadione įrengta lietaus nuotekų sistema, pakeisti elektros tinklai, stadiono vejos laistymo sistema, bėgimo takai iškloti šiuolaikiška drėgmę sugeriančia ir spyruokliuojančia danga, taip pat įrengti šuolių į tolį, rutulio stūmimo, disko ir kūjo metimo sektoriai. Tai vienintelis stadionas šalyje su devyniais bėgimo takais.

Palangos mero teigimu, sporto bazės renovavimo darbai bus tęsiami – kitąmet planuojama atnaujinti stadiono futbolo aikštės veją, greta įrengti futbolo aikštę su dirbtine danga bei keturis atvirus teniso kortus.

PER EUROPOS ČEMPIONATĄ APSILANKĖ LTOK

RAKTAS Į OLIMPINES PERGALES Rugpjūčio 14 d. Šilalėje atidarytas sporto ir laisvalaikio centras su keturių takelių 25 m ilgio plaukimo baseinu. Atidarymo iškilmėse dalyvavo premjeras Algirdas Butkevičius, KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius, rajono vadovai.

LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pasidžiaugė, kad naujajame centre jaunieji šilališkiai galės išmokti plaukti, ir įteikė šeimininkams simbolinį raktą su užrašytu tokiu linkėjimu: „Lai šis raktas atidaro duris į olimpines pergales“.

TOBULINSIS ARGENTINOJE Olimpinės rinktinės kardiologė, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų kardiologijos ir angiologijos centro gydytoja Diana Sudavičienė 2015 m. lapkričio 2–3 d. tobulinsis Tarptautinio olimpinio komiteto sporto kardiologijos kursuose. Dviejų dienų seminare gydytoja gilins akademines ir praktines žinias sporto kardiologijos srityje.

TOK iniciatyva organizuojami mokymai yra nemokami, visos gydytojos kelionės išlaidos bus padengtos iš TOK olimpinio solidarumo programos lėšų.

MEDIKUI – DIPLOMAS

Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete liepos 23 d. lankėsi Vilniuje vykusio 2015 m.

Europos vyrų žolės riedulio IV diviziono čempionato organizatoriai, šios sporto šakos užsienio šalių federacijų vadovai, teisėjai ir techniniai atstovai. Į susitikimą su LTOK prezidente Daina Gudzinevičiūte ir generaliniu sekretoriumi Valentinu Paketūru svečius atlydėjęs Lietuvos žolės riedulio federacijos (LŽRF) prezidentas, LTOK vykdomojo komiteto narys Leonardas Čaikauskas papasakojo apie penktą kartą Vilniuje rengiamas aukšto lygio tarptautines varžybas ir pasidžiaugė Lietuvos rinktinės rezultatais.

LTOK prezidentė svečius supažindino su komiteto veikla ir pabrėžė, kad LTOK yra vienas iš nedaugelio olimpinių komitetų,

kurių veikla nėra finansuojama iš valstybės biudžeto. Prezidentė džiaugėsi LŽRF darbu ir pritarė L.Čaikausko teiginiui, kad turėdama ne pačias geriausias treniruočių ir varžybų sąlygas Lietuvos rinktinė sugeba pasiekti gerų rezultatų. „Džiaugiuosi, kad LŽRF prezidentas yra toks aktyvus. Žolės riedulys kol kas nėra labai populiarus Lietuvoje, tačiau mes remiame visų olimpinių sporto šakų federacijas. Prezidento indėlis plėtojant šią sporto šaką yra labai didelis“, – pabrėžė D.Gudzinevičiūtė.

Vilniuje vykusio turnyro direktoriaus dano Caspero Guldbrandseno teigimu, Lietuvoje vykstantis čempionatas, kuriame susitinka įvairių šalių specialistai, suteikia puikią progą pasidalyti patirtimi ir aptarti bendradarbiavimo galimybes.

Lietuvos sporto medicinos centro gydytojas Mantas Ambraška sėkmingai baigė Tarptautinio olimpinio komiteto dvejų metų nuotolines sporto medicinos studijas.

Mokymų programą TOK organizavo kartu su Didžiosios Britanijos Lafboro universitetu.

Nuotoliniu būdu įvairių šalių studentams paskaitas skaitė dėstytojai iš Europos, Pietų Afrikos, Australijos ir JAV. Gydytojo studijas finansavo Tarptautinio olimpinio komiteto olimpinio solidarumo programa. „Patį kursą vertinu labai gerai. Akademiniu požiūriu studijų turinys tikrai stiprus. Taip pat džiaugiuosi atsirandančiais naujais kontaktais ir prasiplėtusiu akiračiu.

Dar kartą noriu padėkoti už sudarytas galimybes dalyvauti šiose studijose“, – mokymų programą įvertino gydytojas. Įgytas žinias M.Ambraška žada panaudoti aukšto meistriškumo sportininkų traumų prevencijos programai tobulinti.

OLIMPINĖ PANORAMA

33

SENA NUOTRAUKA

SUTIKO LYG ČEMPIONUS Prieš dvidešimt metų, 1995-ųjų liepą, tūkstantinės minios žmonių Vilniaus „Žalgirio“ stadiono prieigose ir sausakimšose tribūnose pasitiko iš Atėnų sugrįžusią Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę. Nors lietuviai dramatiškose finalo rungtynėse, kurių metu supykę dėl teisėjų sprendimų net buvo palikę aikštę, 90:96 nusileido tuometės Jugoslavijos žvaigždynui, namie buvo sutikti lyg čempionai. Graikijoje vykęs Europos čempionatas buvo pirmasis, kuriame mūsų šalis dalyvavo po nepriklausomybės atkūrimo. Lietuvos komandos lyderiai Šarūnas Marčiulionis (vidutiniškai 23,7 taško per rungtynes) ir Arvydas Sabonis (22) tapo rezultatyviausiais turnyro žaidėjais, o A.Sabonis dar buvo pirmas ir pagal atkovotus kamuolius (15,3). Vlado Garasto treniruojamoje rinktinėje taip pat žaidė Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Gintaras Krapikas, Gintaras Einikis, Artūras Karnišovas, Saulius Štombergas, Darius Lukminas, Mindaugas Timinskas, Arūnas Visockas ir Gvidonas Markevičius.

OLIMPINĖ PANORAMA

Alfredo Pliadžio nuotr.

34