Civilizacijų istorija

2005-11-09 Karolingų renesansas(tesinys) Al Kuinas. Karolis Didysis pavede globoti shvietima. Jis sukure pirmaja Europoje shvietimo sistema. Dvi grandys: 1. aukshchiausioji – palatino – rumu, kurie buvo sostineje Achene, akademija. Joje buvo destoma pagal pirmaja europoje programa. Shios programos sherdi sudare: triviumas – gramatika, retorika, dialektika; kvadriumas – aritmetika, geometrija, astronomija, muzika. Shių dvieju daliu sisteme vadinosi – septyni laisvieji menai. Destoma ish vadoveliu, parashytu Al Kuino, Cicerono. Al Kuino „Gramatika“ „Logika“ „Retorika“, Ciceroro „Retorika“. Ish visu destomuju dalyku labiausiai pazhenge muzika ir jos teorija. Antroje vietoje buvo aritmetika. Trechioje vietoje astronomija, ja domejosi pats Karolis Didysis. 2. Tai ivairios mokyklos, jas ish pradzhiu steige vienuolijos. Jos buvo dvieju tipu: uzhdarosios mokyklos – jas lanke tie jaunuoliai, kurie ruoshesi tapti vienuoliais, jos vadinosi poleklaustri. Atvirosios – joms vadovavo vyskupai, prizhiuredavo, jos veikdavo Kapitulos rumuose arba prie bazhnychiu (tapo katedru mokyklomis), vadinosi parapijinemis mokyklomis. Jose programa buvo daug platesne ir gyvesne, o pirmosiose mokyklose buvo destoma daugiau teologiniu dalyku.

Abiejose moke vienuoliai. Jie buvo aukshciausia ishsilavinima turintys zhmones.

Shvietimo sistema labai skyresi nuo bandymu destyti barbaru valstybese. Imperijoje buvo kitoks pozhiuris i tai kas vyksta. Barbaru valstybese buvo siekiama jaunima aukleti. Jaunimas buvo auklejimas tam, kad vyrai butu geri riteriai, kovotojai, zhinotu elgesio normas. Barbaru valstybelese iki imperijos buvo opozicija: mandagus ir grubus, netashytas. Ugdymo tikslas – sukurti zhmogu, kuris butu mandagus, zhinotu elgesio manieras, elgtis aukshtuomeneje. Taip buvo iki shios sistemos sukurimo. Ja sukurus tikslai pasikeichia – pagrindiniu tampa mokymas. Atsiranda mokytas ir nemokytas. Dvaras – mandagumas.

Karolis Didysis (amzhininkai sako neishmokes rashyti) suvoke antikos palikimo reikshme. Karolio didzhiojo imperijoje augo, pletojosi miestai. Charakteringa miesto detale – gynybines sienos. Jos turejo ginti ne tik nuo klajokliu, bet ir nuo feodalo, kuriam priklause miesto zheme. Ginybines sienos suvaidino toki vaidmeni, kad i miesta begdavo valstiechiai negalintys pakesti baudzhiavos. Po metu jie tapdavo miestiechiais. Su tuo susieta termino etimologija – rustici(valstiechiai lot), po pabuvimo mieste, apsiprate, susivokdavo, ishmokdavo gyventi mieste, pradedamas jiems taikyti kitas terminas – ishkaimentieji – eruditus. Su shiuo zhodzhiu susisieja Karolio Didzhiojo shvietimo sistema. Jis buvo pirmasis valdovas suvokes visapusishko ishsilavinimo reikshme ir prasme.

Karolingu renesanso laikotarpiu nebuvo bandoma ka nors nauja atrasti, buvo bandoma kopijuoti antika, ar netgi kanonizuoti ish antikos paveldetas zhinias. Jos buvo adaptuojamos to meto europoje, bet toliau nezhengiama.

Tada vyko ne naujo pazhinimo procesas, bet kokybishkai aukshtesniu praejusiu laiku pasiekimu atpazhinimo procesas. Aukshciausioji viduramzhiu shvietimo grandis susiformavo shios shvietimo sistemos pagalba.

Aukshchiausia shvietimo grandis – universitetai. Karolio Didzhiojo pasiekimai sudare galimybes pereiti prie universiteto lavinimosi.

Universiteto atsiradimas. Universitetas gime ne europoje. Seniausios ishtakos – netoli dabartinio Bagdado, ten. kur Shadukum. Ish molio lenteliu nustatyta, kad tai buvo skaichiavimo rumai, ten gyveno zhyniai – to meto mokslininkai ir mokiniai. Ten buvo destomos ivairios disciplinos: gramatika, aritmetika ir tt. Rasta enciklopediju pradmenu, rashto darbu. Bandyta klasifikuoti. Buvo tam tikros kompleksinio mokymo ir mokslo ishtakos. Uzh europos ribu - ikurta arabu universitetas Al Askar Kaire. 970 m. Reikejo skleisti islama. Dvasishkiai turejo moketi islamo teologija, teise, tureti medicijos, inzhinerijos ir zhemes ukio pradmenis.

Europos universiteto tiesiogines ishtakos siejamos su antika, su Ateno ir Romos mokyklomis. Su Platonu ir Aristoteliu. Antikiniu mokyklu problema buvo ta, kad jos buvo atitolusios nuo valstybes, visuomenes reikalu, neturejo konkrechiu tikslu, aishckiu studiju kursu, programu, nebuvo egzaminu sistemu, laipsniu sistemu. Tai buvo lavinimo mokyklos, kurios apeme siaura zhmoniu rata. Aleksandrijos, Pengamo, Etiopijos(?) centrai igavo kita lygi, bet neturejo shaknu visuomeneje, todel greit sunaikinti. Antikinę pradzhią pereme vyskupu, katedru, parapiju mokyklos, ish kuriu ishsirutuliojo universitetas. Universitas – visuma, mokslu buvimas vienoje vietoje.

Shis pavadinimas atsirado ne ish karto, buvo naudojami mokykloms apibudinti – komunitas (bendruomene), kolegium. XII a ilgai vartotas terminas studium generale – pagrindines studijos. Veliau isitvirtino universitas – visuma. Shi termina sugalvojo europiechiai, noredami apibudinti institucija, kurioje egzistuoja net kelios visumos: 1) destytoju ir studentu visuma – bendruomene. 2) mokykla kurioje mokosi net keliu valstybiu zhmones. Studentai atvyke ish ivairiausiu krashtu. 3) vieta, kurioje destoma ne viena bet ivairiausios disciplinos, buvo trys pagrindiniai fakultetai: teologijos, filosofijos, teises. 4) buvo destoma ivairiu destytoju, studenai galejo pasirinkti, kieno paskaitu klausytis.

Savermo mieste IX a Medicinos mokykla, ji veliau ishsirutuliojo I universiteta. Antra vieta, kur gime daug universitetui davusi mokykla Italijos Bolonijos mokykla. Pirmoji gavo universitetams budingus atributus. 1088 m. atsirado. Ish shio universiteto kilo Padujos universitetas. Taip vyko universitetu pietineje Europoje steigimosi procesas. Sorbonas, Neapolio ir kt. Iki XIV a daugiausia universitetu buvo Italijoje, Prancuzijoje, Ispanijoje. Ish viso tada buvo 23 universitetai.

Iki musu universiteto ikurimo atsirado Albrechtina ikurta Albrechto, ikurta Karaliauchiaus mieste. Vienas ish rektoriu buvo ish lietuvos pasitraukes protestantas Liudvikas Reza. Musu universitetas (VU) buvo pirmasis universitetas pradejes antraji Europos universitetu shimtuka, ikurtas 1579m. Shis universitetas pirmasis savo zonoje katalikishkas universitetas ir toliausiai i rytus pasistumes. Susikure turedamas tai, be ko negalejo isikurti nei veinas kitas Europos universitetas, tai karaliaus privilegijas. Stepono Batoro Lvovo privilegija, kurios nepasirashe protestantas Radvila. Tai buvo ketinimas, protokolas. Musu universiteta isteige antroji Stepono Batoro privilegija. Shia privilegija patvirtino Grigalius XIII. Privilegijos buvo reikalingos idant suteiktu teise universitetui: turta paskelbdavo neliechiamu, leisdavo tvarkytis universitete taip, kaip jis ishmano, tureti savo tvarka – veikti autonomishkai. Autonomija – savivalda. Universitetai gaudavo privilegija nepriklausyti nuo vasltybes ar miesto jurisdikcijos, veike tik universiteto statutas, jo istatymai. Policija negaledavo izhengti i universiteto teritorija, universitetas turejo sava policija. Universitetai turedavo ir karcerius, i kuriuos universiteto teismai ikishdavo ir studentus ir destytojus. Bolones universitetas buvo vienas ish universitetu, pagal kurio principus steigesi kiti universitetai. Ten veikia Europos rektoriu konferencija, pasirashoma universitetu chartija, kuri deklaruoja, kaip universitetai turi veikti musu dienomis, kokie ju santykiai su valstybes institucijomis.

Didysis turtas – autonomija.

Universitetu valdymas. Ir Bolones, ir Paryzhiaus universitetai, tvarkesi patys, buvo vadinami studentu universitetais, jais buvo todel, kad studentai rinkdavo rektoriu ish savo tarpo – studenta, kuriam buvo keliami reikalavaimai: doras, religingas jaunuolis, kiles ish garsios sheimos, turintis pakankamai turto. I jo rankas buvo atiduodama: kviesdavo destytojus, padedamas destytoju sudarydavo studiju programas, numatydavo destytoju atlyginima, ji surinkdavo studentai, duodami daug arba mazhai (jei neturtingi), sudarydavo tvarkarashchius, tikrindavo, ar ju laikosi destytojai, ar dirba mokslini darba, nustatydavo atostogas, skelbdavo jas. Viduramzhiu destymo problema: studentai nori mokytis, bet nenori moketi uzh mokyma (skusdavosi destytojai), kad studentai terorizuoja destytojus, atskaichiuoja ish atlyginimo – teroras, jei destytojas susituokia studiju metu – tik viena diena atostogu. Baudzhiami, jei neivykdo savo pazhadetos programos. Studentai labiau norejo mokytis nei destytojai mokyti. Del shios situacijos ish Bolones universiteto destytojai pabego ir ikure Padujos universiteta 1222 m. Universitetai – kaip laisvos korporacijos. Destytojai su studentais uzh autonomija kovojo bendrai. Jie pradejo jungtis i bendruomene, kai miestu magistratai eme moketi destytojams algas, tada jie buvo ishlaisvinti nuo materialines priklausomybes, galejo laisviau elgtis. Veliau susidre tvirtos bendruomenes (destytojai ir studentai), universitetai buvo internacionalus, kiekviename universitete susiformuodavo naciones – tautiechiu bendruomenes. Zhymesni veikejai suburdavo stiprias bendrijas. Prahoje – Kolegija, globojama Bonos. Padujoje – mokesi Steponas Batoras, Jonas Sobieskis. Destytojai ir studentai siekdami bendru tikslu vieni kitus vadino komilitone – bendrazhygiai. Veliau atsirado colega. Bendruomenishkumas reikshdavosi kartais labai ryzhtingai, kai universitetas sukildavo priesh valdzhia. 1316 m. Orleane, kai Pilypas Grazhusis(Prancuzijos karalius) panaikino Orleano universiteto privilegijas, del studentu siautejimo karchemose, ateme autonomija, pavesdamas universiteta bausti miesto valdzhiai. Taip universitetas ishsikrauste ish Orleano. Nes tada universitetas pirmiausia buvo ne pastatas, o bendruomene. Kova vyko ilgai. Miestui universiteta tureti buvo ir naudinga ir garbinga.

Isikurus universitetui ish karto atsirasdavo kiti punktai shalia, kurdavosi miestelis. Vincas Maciunas apie studentu tradicijas: studentai buvo kovingi, daluvaudavo politiniuose ivykiuose, kure slaptas organizacijas. 1644 m. riaushes vyko VU administracijos pastate uzhgaveniu metu, kai aukshtuomene klausesi eiliu. Praejima uzheme karietos, praeidami studentai mete replikas vezhikams, taip prasidejo ir ishsiplete mushtynes. Studentai apsiginklavo, lauke kariuomenes puolimo. Studentai pastate kartuves ir pakabino lentas su valdzhios atstovu vardais. Kariuome su Osinskiu prieshaky apshaude studentus tushchiais shoviniais, prashe pasitraukti, studentai nushove Osinski ir kai kuriuos kareivelius. Tai buvo tik bajoraichiu ishdykavimai. Studentu elgesio knyga (XIX a, saugoma Krokuvoje). Buvo svarbi uniforma, menkiausias nepaklusnumas baudzhiamas.

Apibendrinimas: Redfildas(universitetu tyrinetojas) viduramzhiuose susikure universiteto stebuklas.

Universitetas vienas ish veiksniu, kurie viduramzhiams teike dvasia, kurie formavo savotishkus viduramzhiu idealus – universum, sakendotium (bazhnychia) imperium. Universitetai – viduramzhiu istaigos, deste vartodami scholastinisu metodus, viduramzhishka galvosena, universiteto trukumai – prastas destymas, dogmatizmas, remimasis autoritetais, Aristoteliu, bazhnychios tevais, tai stabde vaizduotes ugdyma ir mokslo proverzhi.

Universitetai lavino prota, ishkalba (retorikos, oratorinio meno paskaitos) logini mastyma (formalioji logika), universitetai formavo nuostata, kad mokslas ir zhinios turi vyrauti, kele mokslo ir shvietimo prestizha. Karaliai, kunigaikshchiai eme samdytis zhmones, kurie studijavo universitetuose. Nebuvo baigimo diplomu. Bakalauro, magistro, daktaro, licenciato diplomai pradeti teikti veliau. Daugelis studentu – amzhini studentai. Visur destyta lotynishkai. Univesiteto studentai – bene labiausiai migruojantys viduramzhiu zhmones. Buvo pastatytas teises dalyku destymas. Pripazhistama, kad universitetu nuopelnas, kad jie sukure teisininku luoma. Shis luomas iteisino monarchija, absoliutizma, bet shis luomas keite Europos dvasia, taip daugeli dalyku ispausdamas i teisinius remus.

Pokychiai viduramzhiu mene. Ryshkejo glaudus ryhsys su religija, krikshcionybe, jos suteikta forma, turiniu.

Meno uzhsakovai – dvasishkiai, labiausiai ishsimokslines, dideles pajamas sugebantis sutelkti luomas. Vilniaus bazhnychios statytos dvasishkiu renkamomis leshomis. Tai skatino gausybes amatu pletra. Architektai, statybininkai, plytu gamintojai, staliai, vitrazhu meistai ir kt zhmones dalyvavo bazhnychiu statyme. Pachios bazhnycios, dogmu nezhinanchiam zhmogui, turejo jas akivaizdzhiai aishkinti, jos buvo senojo ir naujojo testamento iliustraicijos. Viduramzhiais atmestos antikinio meno taisykles ir normos. Zhmogaus kunas – dvasios kalejimas, niekingas gashlumo ir nuodemes indas. Antikos idealas sunaikinamas. Kuriamas prieshingas idealas – simbolis, zhmogus be kuno, kunas paslepiamas apsiaustu klostemis, atsiranda svarbus aspektas – susikoncentruojama i veida. Antikos skulpturu veidai – be ishraishkos. Helenizmo metu bandoma perteikti aistra, jausmus bet tik kunu. Atsiranda viduramzhiuose naujos galimybes ishreikshti dvasinguma akyse, veiduose.

Asketo kunas ir tikejimu degancihos akys, viltis veide suarteti su dievu. Viduramzhiu menas pasizhymejo artumu liaudzhiai. Jame susikoncentravo pagoniu, barbaru tradicijos, paprochiai ir krikshchionybes atneshti dalykai.

Viduramzhiu menas daugiasluoksnis, net labiau nei antikos menas. Ji kure daugybe zhmoniu, surasdami gausesnes idomesnes formas – kaip vitrazhus. Atsirado trubadurai, vagantai, minezingeriai, arlekinai, ugnies rijikai, daugybe gastrolliuojanchiu meninku grupiu.

Viduramzhiais atsirado pirmieji bandymai apmastyti zhmonijos istorine raida. Pirmasis tai dare brestant viduramzhiams Sv. Augustinas Aurelijus. Jis buvo vienas ish tu, kurie drastishkai kovojo priesh pagonybe, zhiauruma, nuoguma, smerke metapshichoze - reinkarnacija, ishjuoke graikus, Pitagora. Pirmasis i tam tikrus remus ispaude zhmonijos istorija. Taip pradejo krikshchionishkaja istoriosofija – bandyma suvokti istorija. Laika skirste i : 1) nuo Adomo iki tvano – zhmonijos kudikyste; 2) nuo tvano iki Abraomo – vaikyste; 3) nuo Abraomo iki Dovydo – paauglyste; 4) nuo nuo Dovyno iki Babilono nelaisves – jaunyste; 5) nuo Babilono nelaisves iki Kristaus gimimo – branda; 6) nuo Kristaus gimimo iki paskutiniojo teismo – senatve. Shioje periodizacijoje sheshi etapai atitinka sheshias pasaulio tverimo dienas. Pirmosios penkios pakopos – dievo tevo pakopos, atitinka senaji testamenta, sheshtoji – kristaus, atitinka naujaji testamenta. Septintoji diena – poilsio diena, ji simbolizuoja zhmonijai skirto laiko pabaiga. Shioje periodizacijjoje, ishryshkeja principas – lyginimas su zhmogaus gyvenimo tarpsniais. Shi principa, perimta ish graiku ir romenu sutvirtino Augustinas. Ji atkartojo ne vienas Naujuju laiku zhmogus. Europos civilizacija tapatinama su Europos zhemyno vakaruose atsiradusia ankstyvaisiais viduramzhiais civilizacija. Vakaru civilizacijos pagrindas – Karolio Didzhiojo imperija. Shi civilizacija atsirado ant Antikos paveldo. Antika – vakaru Europos civilizacijos ishtakos, perimta krikshchionybe. Antikos pavelda krikshchionybe pereme ir kita Europos dalis, bet tai perkure, tai rytine Romos dalis – Bizantija, veliau Rusija.

Galima kalbeti apie dvi civilizacijas – Bizantijos ir Franku. 1. Ankstyvaisiais viduramzhiais V – Xa. buvo kuriama europos civilizacija su bruozhais: feodaliniu santykiu, lenu sistema, kuri remesi teisine sistema ish romenu, ishmokta statyti bazhnychias, ivaldyti erdve, apie Xa. atsirado pirmasis vakaru europos architekturos stilius – romaninis stilius (romanika), susikure bazhnytine shvietimo sistema ir nemazha visuomens dalis ishmoko lotynu ir pradejo kurti rashtija. 2. Brandzhiaisiais viduramzhiais XI – XIII a romanika pakeite gotika.

Atsirado universitetai, buvo sukurtos scholastines filosofines sistemos, nes teologijai prireike racionaliu argumentu, tautinemis kalbomis imtos rashyti kronikos, riteriu romanai, Europa eme virsti tautu Europa, imta dometis tautu praeitimi, praeitis imta suvokti kaip tautu praeitis. 3. Velyvieji viduramzhiai XIV - XV a. Europoje pradejo formuotis tautines valstybes ir luomines monarchijos, XIV pitmoje puseje eme rastis renesanso zhenklai, daigai. Renesanso skelbejai: Dante su “Dievishkaja komedija” Dzhiotas su savo tapyba, Petrarka su savo poezija. 1441 m. vainikuotas lauru vainiku. Sugrizhta i antikos garbinima.

Lietuva. Alfredo Bublausko knyga “Europos istorija” Lietuvai iprasta periodizacija netinka, nes neimanoma apibrezhti Lietuvos viduramzhiu. Lietuva buvo Europos stabdis, buvo uzh procesu ribu, Lietuvos neliete ir antikiniai procesai. Tiesioginio kontakto nebuvo. Lietuvos krishtas – 1387m. pirmas ejimas i viduramzhius. Nuo jo turejo igyti viduramzhiu Europos bruozhu, pradejo vytis Europa, bet Europa nelauke. Europa tuo metu izhenge i naujuosius laikus, besivejant Lietuvai. Suartejimas su europa ivyko zhymiai veliau.

Uzh Europos ribu atsirado mastytojas, kuris pateike pirmaja civilizacijos samprata, jis buvo arabu mokslininkas islamo teologas, mastytojas Ibn Khaldunas. Viduramzhiu Europa buvo atsilikusi nuo islamishkosios filosofijos.

2005-11-11 Ibn Khaldunas. XIVa – Xva. Arabu mokslininkas, politinis veikejas, jo gyvenimas siejosi su Europa, nes gime tunise, o jo kilminga sheima gyveno Ispanijoje – Andaluzijoje. Jis studijavo Sevilijos aukshtojoje mokykloje, ir keliose arabu mokyklose siaures Afrikoje. Gavo aukshtus postus Arabu Emiratuose, buvo kalifo patarejas, teisejas, dare politine ir administracine karjera. Ish postu pasitrauke ir uzhsidare tvirtoveje. Apmaste arabu kalifato problemas. Arabu kalifatas buvo VII a susidariusi islamishka, politine, valstybishka struktura, kuria valde kalifas. Rashe veikala, kurio liko tik muka ddima – ivadas i traktata. Gyvenima baige Kaire, kur moke Al asChar aukshtojoje mokykloje. Jo nezhinojo Europa iki XX a VI desh. Jis stipriai itakojo arabu politini visuomenini gyvenima, jo rashtai turejo itakos po jo buvusiai politinei socialinei sarangai. Jis svarbus, nes jis buvo paveiktas graiku, persu, indu mokslo. Indai buvo sukaupe didzhiuli patyrima, kuri buvo paskelbe: Archashastra – mokymas

apie valstybes valdymo mena. Ju kurinius vertino kritishkai, kure savita sistema. Jis panaudojo termina, kuris dar nesusiformavus Europoje civilizacijos savokai, buvo tos savokos atspindys – umran (kultura; civilizacija; valstybe; socialinis gyvenimas. Placiausia reikshme – civilizacija, i kuria ieina visas zhmoniu gyvenima su visomis ju formomis). Ibn Khaldunas vadinamas pirmosios nuoseklios civilizacines teorijos kureju, jis buvo pirmas, kuris solidzhiai tai padare. Jo sistemoje viskas logishka. Jis pirmas bande suformuluoti metodologinius visuomeniniu procesu tyrinejimu principus, mechanika tu procesu, kai kas ji vadina vienu pirmuju kulturologu.

Jis buvo istoriosofas, kadangi iki jo buta tik faktu kaupimas, rinkimas ir aprashymas, o jis naudojo ir elementarius faktus ir tuos faktus apmaste filosofishkai. Jis aukshtai vertino filosofija, kaip dalyka, kuris nushviechia zhmogui kelia, ypatinga reikshme teike istorijai. Jo nuomone shis mokslas galejo padeti numatyti ateiti. Jo idejos: jis mane, kad zhmones i bendrija, sociuma jungia poreikiu tenkinimas, vienas zhmogus nera visapusishkas, jam reikia kitu zhmoniu pagalbos. Ish poreikio keistis kyla solidarumo jausmas. Zhmones yra linke padeti vienas kitam, bet tarp ju yr air tokiu, kurie negali suvarzhyti savo instinktu, jie pleshikauja, ir tam, kad vieni butu apsaugoti nuo kitu, tam reikia varzhanchiojo prado. Todel jis galvojo, kad naturaliai kaip varzhantysis pradas ishaugo valstybe. Zhmones pirma suvarzho mazhytes bendruomenes, po to sajungos ir galiausiai valstybe.

Akivaizdus ryshys su graikais, Aristoteliu. Valstybe varzho zhmones ir tam, kad apribotu prigimtinius jausmus, agresyvuma. Civilizuoto gyvenimo pradzhia jis siejo su valstybe, jo ishtakas mate ne mieste, bet kaime. Jis jungia du pagrindinius visuomeniu tipus: kaimishkasis ir miestietishkasis. Mazhoji tradicija – kaimo, didzhioji – miestietishkoji. Umran gali susikurti tiktai nuosaikaus klimato zonoje. Jis aishkina, kodel negali tai egzistuoti subtropinio ar poliarinio klimato salygomis. Subtropinis klimatas netinkamas, nes savaime auga medzhia, kur duoda vaisius, ten auga tinginiai zhmones, jiems nereikia deti daug pastangu, nashiai dirbti, todel jie negali sukurti reikshmingu socialiniu, politiniu dariniu. Shaltuose krashtuose viskas vyksta lechiau, nes zhmones didzhiausia savo energijos dali skiria ne kurybai, o ishlikimui. Jiems svarbu kovoti su shalchiu, alkiu. Nera laiko nei svarbos, prasmes kurti socialiniu svarbiu dariniu. Cikline teorija. Nuosaikaus klimato zonoje aktyviausia kurybine jega yra klajokliu tautos. Nes klajokliai yra fizishkai stiprus, moralishkai tvirtesni, taip jie lenkia sesliasias tautas. Del klajoklinio gyvenimo budo, jie yra aktyvus elementai, ypach juos lyginant su sesliais miesto gyventojais. Miestuose jie randa tokiu vertybiu, kurios jiems idomios, bet jie ju neturi, todel budami pranashesni, jie nuolat kariauja su sesliaisiais miesto gyventojais. Klajokliai – kaimo bendruomene, kuri skelbia kara miesto bendruomenei. Eocivilizacijos laikais, tyrinetojai pirmuosius karus mato tarp zhemdirbiu ir gyvuliu augintoju.

Klajoklines tautos periodishkai puldineja sesliasias, puldinedamos organizuojasi, telkiasi ir sukuria didelius dalinius, kuriuose reishkiasi umran dvasia – imperijos. Tada vyksta ciklinis procesas – uzhpuole sesliuosius, juos nugaleje, klajokliai suburbia bendra valstybe, i kuria ijungia ir sesliasias tautas ir save. Shi bendras darinys praeina keleta raidos pakopu, susietu su zhmoniu kartomis. 1. pirmoji karta siejama kraujo ryshiu ir bendro tikslo siekimu. Bendras tikslas – uzhgrobti miesto gyventojus ir juos valdyti. Shi pirmoji karta sukuria vietoje senojo darinio nauja, itvirtina savo valdzhia. Ish bendrazhygiu ishkyla lyderis, kuriam padeda kiti. Kada jis ishkyla, padejusieji yra nustumiami. Teike pagalba yra nuzheminami, pajungiami lyderiui. Taip atsiranda ta valdzhia kalifo valdzhia. 2. antroji karta remia valdzhia, bet ne ish giminystes, tikslu bendrumo, o todel, kad gauna materialine nauda, remia uzh pinigus. Tokia valdzhia klesti, tam tikra laika yra pusiausvyra, ramybe, nupirkimu gristas pasitikejimas, bet kartu vyksta negatyvus procesas – buve vyrishki, ryzhtingi klajokliai susizhavi sochiu miesto gyvenimu, nebenori kovoti, aukotis judeti, nyksta vyrishkumas, kovingoji dvasia, ima ryshketi opozicija, kuria reikia slopinti privarta, tam reikia neribotos valdzhios, valdzhia tampa despotishka. 3. karta pripranta prie sotaus miesto gyvenimo, prabangos, ishlempa ir nebepajegia net pati saves ginti. Buve arshus klajokliai urbanizuojasi. Del shios priezhasties darini ishtinka nuosmukis, darinys zhlunga. Istorinis ciklas pasibaigia, bet neuzhsidaro. Ibn Khaldunas numato, kad ciklas gali pasikartoti, bet jau kitoje kokybeje. Pasibaigus vienam ciklui sukaupta kulturine patirtis didele idirbio dalis, pereina i nauja cikla. Daugeli vertybiu, kurios atitinka istorinio proceso poreikius, perima naujas umran. Todel ishplaukia progresyvistinis pozhiuris i istorija. Istorija juda i prieki. Tai negrizhtantis procesas.

Luzhinis laikotarpis Europos civilizacijoje. Luzhis siejamas su Europos izhengimu i naujuosius laikus, pokychiais civilizaciju raidoje. Naujuju laiku pradzhia siejama su didzhiaisiais geografiniais atradimais, Renesansu, reformacija, spaudos ishradimu. Italijoje prasideje judejimai sklido po visa Europa. Shie procesai perzhenge Alpes, ishplito kitur. Pasieke krashtus, kurie ture tiesiogini salyti su Antika, veliau su tais krashtais, kurie neturejo salychio su Antika. Shioje Europos dalyje procesai igavo kita reikshme, jie buvo pakibe be realaus pagrindo. Renesansas musu krashtuose buvo ne visuotinis reishkinys, bet tik dvaro. Italija XIII XIVa buvo valstybe konglomeratas, sudaryta ish kunigaikshtyschiu ir laisvu miestu. Vienus miestus valde renkamos tarybos, dodzhai, kiti miestai buvo respublikos. Shie miestai klestejo. Klestejimo priezhastis – komercine revoliucija Italijoje XIIIpab – XIVa. Shios revoliucijos variklis – Italijos tarpininkavimas prekyboje su rytais, prekyba prieskoniais, metalais, dirbiniais. Shis tarpininkavimas atneshe nauda, be shio dalyko Italijos nebutu buve.

Komercine revoliucija ishshauke tai, kad Fernandas Brodelis pavadino miestu sprogimu. Eme augti ir dideti miestai, ju Italijoje buvo 23. Didieji miestai turejo per 20 tukst gyventoju, o prekybos miestai net apie 100 tukst

gyventoju. Miestai specializavosi, igavo aishkiai apibrezhta pobudi. Prekybos miestai – Genuja, pramones – Milanas, Florencija. Shis procesas atvede prie manufakturos, atsirado amatininku sajungos, cechai, gildijos. Shito ishdava buvo Italijoje uzhsimezge kapitalistiniai santykiai. Chia atsirado pirmieji skolintojai, palukininkai. Ju buvo ir rytuose. Bet chia ju veikla igavo didzhiuli masta, ju veikla buvo iforminama, gime vekselis, buhalterijos pradmenys, banku uzhuomazgos. Ish palukaninkavimo, prekybos lobo ne visi, formavosi sluoksnis, kuris buvo vadinamas populianus sluoksniu, tai zhmones, kuriu shaknys ne kilmingos, ish amatininku, liaudies. Shie zhmones XIV eme ishstumti ish pelningu vietu aristokratija, eme vadovauti ne vienam Italijos miestui, tai trechiasis luomas – miesto burzhuazija – vidurinysis luomas. Vidine politine kova. Tai kova tarp Italijos valdovu uzh Italijos suvienijima, kova su popiezhiais, nes jie isikure Italijoje. Kova tarp laisvuju miestu ir didele konkurencija. Miestuose kova tarp sluoksniu ir kova tarp pirmuju politiniu partiju. Tai Antikinio pagonizmo naujas variantas. Shi kova pastumejo visuomenes raida i prieki. Visi shie procesai nuleme tai, kad radosi naujo tipo zhmones, ne prislegti viduramzhishkos bazhnychios, bet laisvi, zhinantys ko nori, norintys pakelti sheimos perstizha, tautiechiu pagarbos, palikti savo varda palikuoniu atmintyje. To siekdami jie siekia materialiniu vertybiu. Jie neriasi i gyvenimo dzhiaugsmus, atsisako asketizmo, uzhdarumo. Chia ishkyla didzhiausios to meto asmenybes. XV –XVI a sanduroje tampa luzhiniu periodu Europai ir pasauliui. Didzhiausia vaidmeni suvaidina didieji geografiniai atradimai. Shis terminas kartais pakeichiamas Europos ekspansija. Ji turejo didzhiule itaka Europos ir neeuropinei civilizaciajai. Tuo laikotarpiu, Europai atsivere platus pasaulis, kuriame iki tol vyravo kitu civilizaciju atstovai- indai, kinai, arabai. Europiechiai isiverzhe i ju erdves. Taip buvo todel, kad uzhgrobtu krashtu zhmoniu aktyvumas buvo sumazhejes, Europos sukauptos potencijos, gebejimas pasinaudoti tu krashtu zhmoniu atradimais. Be arabu, kinu shi ekspansija nebutu prasidejusi. Kelionems Atlantu reikejo nauju prietaisu, prietaisas ishvedes i Atlanta – kompasas, ishrastas kinu. Astroliabija – arabu. Kvadrantas, portulanas (zhemelapis su krantu konturais, seklumomis, miestais)– arabu. Laivai – susieti su arabu atradimais. Arabai turejo karaka. Ish karako kilo laivai, kuriais plaukiojo europiechiai – karaveles. Karaveleje buvo patalpos ekipazhui, igulai, ji nebuvo ant denio.karaveles turejo pakankamai triumu maisto atsargoms, veliau jas pakeite nefai ir galionai.

Galionai plaukiojo I atrastuosius krashtus, triumai didzhiuliai.

Prasminiai akcentai: 1. kelioniu metu eme nykti civilizacinis uzhdarumas, Europos civilizacija ishejo ish savo ribu, prasidejo daug kontaktu, suartejo zhmones, Europos kultura, kalbos plito, prasidejo civilizaciju bendravimas. 2. eme kurtis kolonijines imperijos. Jos sutelke dideles politines galias, padare didele itaka pasaulyje, buvo pradeta varzhytis del nauju zhemiu pasidalijimo ir perdalijimo, tai atvede i susidurimus, kurie virto karais. 3. invazijos metu klostesi sudetingi santykiai tarp vakaru ir kitu civilizaciju, paimtu i savo rankas .

Tie santykiai buvo ir draugishkai ir daug kur drastishki, susije su zhudymu, nukariavimu, rastu civilizaciniu dariniu sunaikinimu. Naikinta maju, acteku civilizacijos. Tai leme religiniai aspektai, civilizacijos – religijos.

Dvasishkiai vykde misijas, bande atversti degraduojanchius zhmones i tikejima. 4. sukele naturalu susidomejima atrastais krashtais, nora suvokti skirtumu priezhastis, tu krashtu zhmones. Atsiranda aprashymu, vertingu shaltiniu mokslininkams. Ish tu krashtu atvezhama daug prekiu, lobsta karaliu dvarai, didzhiunai, statomi miestai, bazhnychios, vienuolynai, suklesti Portugalija, Ispanija, Anglija, Olandija. Prekybos centrai apleidzhia Vidurzhemio jura, tie miestai praranda tarpininku vaidmeni. Tai nulemia tai, kad Europoje atsiranda daug nauju prekiu,vaisiu, darzhoviu. Tos drazhoves padeda Europai iveikti bada ir maisto krize, ypach bulve. XVII a Airijoje buvo pati bulvininkyste. Bulviu liga leme masini bada. Ish Airijos kilo ne vienas klanas – Kenedzhiu klanas Amerikoje. Bulves ishgelbejo Europa:). Atvezhtines prekes sukele kainu krize, pakito kainos, daugelio smuko, bet daugelio ishkilo kaip mesos. Tai leme keleta dalyku: socialinius pokychius visuomeneje – ishnyko riterija, sumenko aristokratu vaidmuo, nuskurdo daug valstiechiu, ishkilo ekonomishkai stiprus, bet politishkai dar ilgai beteisis trechias luomas – pirkliai, juvelyrai, geri amatininkai, grazhiu drabuzhiu siuvejai. Pokychiai dvasiniame pasaulyje. Tai leme staiga ishsipletes pasaulis, reikejo suvokti dideles erdves, kiekvienam teko pradeti skaichiuoti, mastyti, gyventi kitais masteliais. Daugelis zhmoniu tam nebuvo pasiruoshe, daugelis atsidure be pamato po kojomis. Bet kartu naujos salygos suteike galimybe reikshtis kai kuriems zhmonems. Mokslininkai.

Leonardas da Vinchis, Koperninkas, Galijejus, Paracelsas, Telezijus, Bruno atradimai tampa naujos pasaulezhiuros pamatu. Pasaulezhiura iki to leme krikshcionybe, kuri zhemishkaji pasauli laike netikusiu, nevykusiu, kuris skleide pesimizma. Kadangi shis pasaulis nevykes, reikia tiketis ishganymo pomirtiniame pasaulyje. Opozicija shioms nuotaikoms buvo mastoma naujai – mastoma gyvenimo, pasaulio teigimo kategorijomis, pozityvus mastymas, tai atsispindi zhmoniu veikloje. Su tokiu pat religiniu entuziazmu ima klausti ir tirti, susiformuoja nauja renesansine asmenybe – kurianti, abejojanti, mastanti. Mikelandzhelas, Boticheli, Brunis, Chelinis, Fichino ir kt. Tai priveda prie to, kad zhmogus atsiduria ivykiu centre, jis tampa pasauli varanchia jega, ima taip save suvokti. Dievas, bazhnychia yra stumiami I shali, nors nenustumiami visishkai.

Mokslas atsirado greta religijos. Ishdristama kiritkuoti, neigti religija. Bazhnychios vaidmuo mazheja, nes: popiezhius, bazhnytine hierarchija orientuota i pasaulietini gyvenima – jie naudojasi zhemishkomis gerybemis, jie sieke pasaulietines valdzhios, kirshina zhmones, ivairios privilegijos dvasininkams, Bazhnychia atleidzhiama nuo mokeschiu, Bazhnychiai budinga korupcija, vietu pirkimas, simonija, artimuju kishimas i aukshtas vietas,

religiniu apeigu formalus atlikinejimas, tai lemia tai, kad vel susidomima zhmogumi, grizhta antikinis antropocentrizmas, bet jis neishstumia Dievo, studia divina keichia studia humanitatis (zhmogaus studijavimas), isitvirtina pilietinis humanizmas – tikima, kad zhmogus formuojasi sociume, bendraudamas su kitais zhmonemis, socialus zhmogus formuojasi sheimoje ir tik per sheima, tarnavima gali buti geru piliechiu. Taip plinta reishkinys, kuris XVI buvo pavadintas Renesansu. Renesansa lydi noras reformuoti bazhnychia. Humanizmas reikalauja atsisakyti dogmatizmo, scholastikos mastyme, tai paskatina grizhti prie antikos palikimo, ji semti, bet ne formaliai, o interpretuojant (kitaip nei Karolingu renesanse), atgimsta zhodis kultura. Pripazhistamas kiekvieno zhmogaus kurybinis pradas, keliami aukshti idealai zhmogui, jie stengiasi juos igyvendinti. Mishelis Montenis XVI prancuzu mastytojas. Jis maste, kad yra estetine kultura, kuri gimsta zhmogui mastant, protaujant, tai zhmogaus proto vaisius, zhmogus yra gamtos dalis, kaip gamtos dalis jis kuria kita gamta, moksla, kitus grazhius daiktus, kurie yra estetishki. Pirma karta pristato pasauliui Lietuva. Minimas lietuvos karalius Vytautas.

Naudojamas bausmiu naudojimo kontekste. Budeliai nera nusikalte, bet kazhkuria prasme tampa nusikalteliais.

Anglu mastytojas Frencis Beikonas. Tai buvo politikos viekejas, karaliaus Jurgio kancleris, ishvarytas. Buvo empyrizmo kurejas, tevas, mane, kad kultura sudaryta ish mokslo ir meno, aukshtino moksla, kuris padeda zhmonems ishsivaduoti nuo prietaru isheiti ish gamtos pasaulio tik su mokslo pagalba, mokslo sferoje vertino empyrinius tyrinejimus, indukcija, desniu paieshka. Suradus desnius siule vel eiti patikrinti, kas rasta empyrikos srityje. Zhinojimas – jega. Sokrato posakis – “zhinojimas yra dorybe”. Ishkeliama mokslo reikshme. Parashe keleta veikalu “Najasis organonas”, “Naujoji Atlantida”(mokslo fantastikos literaturos pradzhia). Labia aishkiai suformulavo minti, kad zhmoniu kultura gali pletotis tik tada kada yra perimamumas ir testinumas. Nauja karta turi ishmokti, suzhinoti tai, kas sukurta proteviu, atrinkti tai kas vertinga ir tada kurti kazhka kokybishkai nauja.

Peteris Berchas –Renesanso asmenybes buvo dar labai viduramzhishkos, nes jie augo remdamiesi viduramzhiu tardicijomis. Viduramzhiai nebuvo tokia duobe, kokia vaizduota. Be ju nebutu Renesanso. Tik viduramzhiai buvo sumenkinti, norint ishkelti Renesansa. Primena Karolingu Renesansa, Islamo, Bizantijos, Kinijos renesansus.

2005-11-16 Trys nauju laiku mastytojai, kurie naudojo kulturos savoka, estetines kulturos savoka: Frencis Beikonas, Mishelis Montenis, Jean Baptiste Vico. Vico tai italu mokslininkas, gyveno XVII – XVIII a sanduroje, seke F. Beikonu, didele itaka jam padare Beikono indukcinis metodas, jis vadinamas Europos klasikines istoriosofijos kureju ir klasiku. pirmas atkreipe demesi i tautas ir ju psichologija, tautu psichologijos kurejas, 1792 m parashe savo stambiausia veikala “Naujojo mokslo apie tautu prigimti pagrindai”. Shiame kurinyje ishdeste savo istoriosofine koncepcija arba bandyma suvokti zhmonijos nueita kelia, kurinio pagrinda sudare ta ideja, kuria jis pereme ish Herodoto istorijos. Herodotas savo istorijoje remesi egiptiechiu mitu, kad zhmonijos praeityje buvo trys etapai: 1. dievu amzhius, kuriame gyveno dievu karta, 2. didvyriu arba heroju karta, 3. zhmoniu pakopa. Pasaulio istorijos laikas, susietas su zhmonijos praeitimi tilpo i shias pakopas. Pateike praeities etapu psichologini vaizda. Triados principas antikoje plachiausiai buvo taikomas ivardinti valstybes valdymo formoms, taip susidarydavo trilype ar sheshialype valstybes valdymo formos (trys normalios, trys ne). Ish Antikos triados principa pereme Vico. Vietoj pirmosios triados jis mate daugybe kitu triadu, net 11, kurios buvo zhmonijos praeityje: trys valdymo formos, trys paprociu rusys, trys prigimtines pagrindines teises, trys teismu formos ir tt. Zhmogishkaja veikla ispaude i triados formas. Triada, kaip istorinis ciklas. Tas ciklas vyksta vidiniame tautu gyvenime, raidoje. Kiekviena tauta pakartoja individo psichologines raidos etapus, kiekviena tauta savo raidoje praeina etapus: 1. vadovaujamasi pojuciais, 2. vadovaujamasi jausmas; 3. remiamasi protu. Shie svarstymai kilo ish savaip suvokiamos pagrindines triados. Pagrindine triada: dievu karta. Chia ir gyvena zhmones, bet jie menko proto, neturi elementariausiu zhiniu, todel jie gyvena remdamiesi tik prigimtimi, elgiasi taip kaip ji diktuoja ir vadovaujasi instinktais, bet noredami juos suvaldyti, jie palaipsniui pereina prie tam tikru paprochiu ir normu, svarbiausias normas jiems diktuoja religija, ji perduodama per paprochius, tradicijas, ceremonijas. Ju sukurtus socialinius darinius valdo valstybe, dvasishkiai, orakulai, sukurtosios valstybes – teokratines. Shiame dievu amzhiuje zhmones vartoja shventaji rashta, juo vadino hieroglifus, tai dievu rashtas arba shventasis rashtas. Heroju amzhiuje valstybe valdo ir zhmoniu bendruomenes tvarka prizhiuri aristokratai, aristo – kilmingi, kratos – valdzhia; herojai – kilmingi zhmones, jiems svarbu jega, vyrauja jegos kultas, naudojama gausybe ivairiausiu simboliu – herbai, heraldika, simboliniai yrz ir heroju charakteriai, bendraujama simboliu kalba. Kitu zhmoniu teises, ne heroju, yra stipriai ribojamos, heroju valdymas visuomenei neduoda daug naudos, herojai apibudinami kaip savivaliautojai, pikti, grubus, smulkmenishki, prilyginami barbaro ivaizdzhiui. Shis ivaizdis pasieke mus ish antikines mitologijos.

Zhmoniu amzhius. Chia ishryshkeja paniekintos visuomenes dalies prioritetas, zhmones tampa protingais, ima pripazhinti istatymus, yra geranorishki, bet laikosi sugyvenimo normu, vadovaujasi sazhine, protu, vykdo pareigas priesh savo sheima ir visuomene. Lemiamas dalykas – protas. Jis ishkelia proto reikshme, bet jo nesuabsoliutina, kaip veliau tai dare shvietejai. Nesuabsoliutina, nes zhmones ne visada vadovaujasi protu, ju bendruomenes gyvenime yra pakilimas, kuriame svarbiausias protas, bet ilgainiui zhmones keichia savo gyvenimo buda, pasineria i pasiliksminimus, naudojasi sukurta prabanga, neriasi i seksualinius, gashlius dalykus, palaipsniui ju sukurta visuomene linksta i nuosmuki. Praradusi prota visuomene sunyksta, istorijos ciklas

uzhsidaro. Vico palieka galimybe vel pradeti istorijos rata ish naujo. Kiekviename tarpsnyje ryshkeja zhmogus su savomis ydomis, jei jos nustelbia – reikia pradeti istorijos rata ish naujo.

Bande ishsiaishkinti, kas pradejo istorija. Jis ish istorinio ciklo ishjungia pagrindine tauta. Seniausiai tautai – zhydams – shis ciklas netaikomas, jie turi savo istorija, kuri ishdestyta senajame testamente. Tokiu budu ishkeldamas zhydu tauta kaip seniausia, pradedamas tikra zhmonijos istorija nuo zhydu, jis pradejo diskusija su kitais kitaip galvojusiais mastytojais. Kitos dvi nuomones i pirma plana kele egiptieciu ir kiniechiu tautas. Jokiu moksliniu irodymu tais laikais nebuvo, del tautu senumo, todel diskusija ganetinai scholastine, bet i ja isijunge, ir Vico palaike Isoakas Niutonas. Jis ir tvirtino, kad zhydai – seniausia tauta. Jis ieshkojo argumentu, remesi labai moderniu tyrinejimu. Prie shiu tyrinejimu sugrizhta XXa. Tai buvo astronominiai tyrinejimai, pagal kuriuos remdamasis ivairiais shaltiniiais, jis parashe viena ish primuju veikalu (chronologiju) “Senuju karalyschiu chronologija”. Jis irode tai, ka norejo.

Civilizacinis posukis Europoje: nuo Renesanso iki Shvietimo epochos.

Renesansas ishplito po visa lotynishikaja Europa XVI a ir padare itaka tolimesnei Europos raidai, nuo Renesanso Europa izhenge i Naujuosius amzhius arba ankstyvuosius Naujuosius amzhius. Tie 200 metu nuo Renesanso iki didzhiosios prancuzu revoliucijos vadinami Ankstyvaisiais Naujaisiais amzhiais. Per juos nueitas sudetingas kelias. Buvo nueita nuo vandens ir vejo maluno iki garo variklio. Nuo manufakturos iki fabriko, nuo luomines monarchijos per absoliutine monarchija iki respublikos. Galu gale nuo Viduramziu dievo absoliutinimo, nuo scholastikos iki shvietejishko skepticizmo ir racionalizmo. Renesansas buvo dvasiniu jegu sajudis, kuris ganetina greitai prazhydejo, nes jam neuzhteko jegu galingiems tolimesniems pokychiams, jis nesuteike pasauliui nauja gyvenima teikianchios filosofijos.

Daug daugiau pasauliui paliko Reformacija. Reformacija – didzhiulis luzhis vakaru intelektualineje, mastymo, mentaliteto istorijoje, ji reishke antraji svarbu skilima krikshchionybeje (pirmasis – Schizma 1054m. tarp rytu ir vakaru bazhnychiu) catalicos – visuotinis. Reformacija suskalde vakaruose buvusi visuotinuma, civilizacine vienybe. Paradoksai: 1. reformacija turejo dvejopa pobudi – vienu metu tai buvo a) konservatyvi reakcija i padeti bazhnycioje ir visuomenje; b) radikalus, laisvamanishkas perversmas, jo rezultatu nesitikejo jo pradininkai.

Liuterio, Kalvino, Svinglio ir kitu protestantizmas skelbe sugrizhima prie biblijiniu, judejishkuju kriskshchionybes shaknu. Ju skelbiamos idejos zhmogu mate kaip puolusi dievo kurini, kurio likimas yra predestinuotas (predestinatius – dogma aishkinanti, kad zhmogus ish anksto yra arba pasmerktas, prakeiktas arba ishgelbetas, viskas priklauso nuo Dievo). Reformacija sukele tai, kas vadinama Kontrreformacija. Bazhnychia emesi reformos, patvirtino tikejimo pagrindus, popiezhiai atkreipe demesi i religine dogmatika. Dabar kontreformacijos terminas vartojamas vis reciau, nes jis per siauras, ir rodo tik nuostatas nukreiptas priesh reformacija, bet tai turi daug platesne reikshme, apima daug daugiau aspektu – tai buvo bazhnychios reformacija, katalikishkoji reformacija. Shi savoka ishreiskia persitvarkyma, modernizacija, kuri vyko bazhnychioje, ja neshe jezuitai, tas ordinas tapo mokanchiuoju ordinu, jo itakoje veike katalikishkoji bazhnychia, kuri tapo mokanchiaja bazhnychia. Lietuvoje buvo ikurtas 1 universitetas ir 21 kolegija. Tai rodo didzhiuli to meto mokymo masta.

Mokymo procese buvo remiamasi graiku klasika, klasikinemis humanizmo tradicijomis ir netgi paidejos idejomis. Tiek katalikishkoji reforma, tiek protestantizmas kovojo uzh ortodoksaliaja krikshcionybe, (tuo reishkesi konservatyvioji kryptis). Buvo siekiama isheliminuoti ish visuomenes gyvenimo tai, kas laisvamanishko atsirado Renesanso metu. Gamtos garbinimas, pasaulietishkumas, heletistine laisvamanybe – priesh tai nukreiptos reformu pastangos.

Reformacija – atviras ir pasisekes maishtas. Maishtas priesh pietus – shiauries ir vakaru maishtas priesh pietus.

Pietus diktavo shiaures valstybems reikalavimus, siurbe leshas, kad butu grazhinamas Vatikanas. Shis maishtas pasiseke, nes ji palaike shiaures valstybiu valdovai (labiausiai Vokietijos). Pagrindinis klausimas – kas yra tikrasis religinis autoritetas – ar popiezhius ar bazhnychios hierarchija – tie kurie tarpininkauja tarp dievo ir zhmogaus. Nei vienil, nei kiti neturi prerogratyvos pretenduoti i pagrindini veikeja – kiekvienas tikintysis turi savo individualia sazhine, turi asmenine religine laisve, gali tureti kritini pozhiuri i bazhnychios autoriteta, buti vienas priesh viena su Dievu, bendrauti su Dievu be mases tarpininkaujanchiuju. Tai turejo nepaprasta reikshme, ji galima gretinti su graiku individualizmu. Likusi Europa turejo perimti graiku individualizma, tam suformuoti padejo reformacija. Niekas net negalvojo, kad taip bus itvirtintos Renesanso skelbtos idejos – asmenybes autonomija.

2. paradoksas – Reformacijos sumanytojai, Reformacija pradejo kaip religini sajudi, tachiau nenumate tolimesniu shio sajudzhio pasekmiu, jos tokios netiketos: pradeta sekuliarizacija (pasaulietinimas), tai atsitiko del to, kad nuo pjedestalo nuversta bazhnytine hierarchija, pravertos durys religiniam pliuralizmui. Tai siejosi su skepticizmu ir tai silpnino krikshchionishkaja pasaulezhiura. Krikshcionybe buvo priimama kaip pesimistine, reformacija ja stumtelejo ta linkme dar labiau. Pagrindiniam monolitui, hierarchijai, zhlugus jau nebuvo toleruojami kiti bandymai uzurpuoti neklystamumo pozicija, nebuvo galima skelbti vienintelio kelio, ishkilo pasirinkimo galimybe. Shios naujos idejos pradejo charizmatini protestantu savivokos procesa, ikvepe juos dirbti, elgtis kitaip, dave daug drasos. Tame naujame procese buvo ir kita puse. Netrukus prasidejo atoslugis ir eme aishketi,

kad vidutinis protestantas, nebevarzhomas krikshcionishkuju dogmu, eme jaustis vienishas, nereikaligas, neapsaugotas, eme abejoti ir linkti nuo pasaulietinio gyvenimo nashtos. Bet shie dalykai didzhiaja dali protestantu sustiprino, uzhgrudino. Kiekvienasm tikinchiajam, kaip ir Liuteriui, teko vis labiau pasikliauti tik savimi. Todel didejo individo atsakomybes jausmas, stiprejo kritishkumas, kritiniai sugebejimai, individualizmas. Bibline teorija, kuria kure protestantizmas, skirtingai snuo scholastines, leido ishlaisvinti mastyma, vaizduote, ruoshe pamatus atsikratyti nuo scholastikos, parenge dirva gamtos tyrinejimams, su shiuo procesu siejama tai, kad prasidejo tam tikra mokslo revoliucija, mokslo pakilimas.

Bene didzhiausias luzhis siejamas su shvietimu, Shvietimo epocha. Shvietimo epochai kelia parenge prancuzu filosofas, fizikas, matematikas Rene Dekartas, jo lotynizuotas vardas Renatus Cortezius. Jis tapo naujo mokslo pradininku, ishkele reikalavima perzhiureti visa ankstesne filosofija, tradicija, skirtingai nuo Frencio Beikono, kuris kele eksperimento reikshme, Dekartas ragino abejoti, mastyti, abejoti kitu teiginiais, nesistengti ju isisavinti, paliko posaki “cogito ergo sum”(mastau reishkia esu), ishkele mintis apie tai, kad turi buti sukurtas mokslas kaip sistema, sudaryta ish ivairiausiu shaku, susiejo tai, kas yra naturalu su dirbtina, i pasauli zhvelge kaip i tam tikra vientisa reishkini, kuriame vyksta tam tikra mechanika. Tai atvere kelius shvietimo sajudzhiui.

Kiti tyrinetojai eme aukshtinti gamta, prota, viska, kas yra naturalu, imta kritikuoti politikos ir religijos pagrindus, kaip tukdanchius prigimtiniams dalykams reishkinius, ish valdovu reikalauta rupintis zhmoniu gyvenimu, remiantis prigimtinemis teisemis, smugis kataliku bazhnychiai: Volteras sake – sutriushkinti bjaurybe, taip paskatindamas ateistiniu reishkiniu serija. Proto ir gamtos garbinimo fone ishkilo reishkinys, kuri sukure 200 prancuzu moksininku jiems vadodavo Didro ir Dalamberas. Jiems pavyzdzhiu buvo Anglijoje 1728m. pasirodzhiusi Chemberso dvieju tomu ciklopedija. Ish pradzhiu noreta ja tik ishversti i prancuzu kalba, bet paskui noreta pralenkti anglus ir sukurta 30 tomu enciklopedija. I ja sudetos pachios naujausios zhinios ir labai daug ivairiu iliustraciju. Net keliolika tomu skirta tik iliustracijoms. Shis kurinys sukaupe viska, ka geriausia pasieke to meto mokslinie mintis, daug ka paaishkino labai racionaliai. Todel prasidejo sajudis vadinamas Shvietimo ar Apshvietos sajudzhiu, enciklopedininku sajudzhiu.

Pasirodzhiusi enciklopedija dave daug stimulu ivairiems procesams. Susieta su pozhiuriu i auklejima, vaiku ugdyma. Viduramzhiais vaikai suvokti kaip tie patys, tik mazhi suaugusieji. Visas ju elgesys bandytas traktuoti kaip suaugusiojo elgesys. Ju ishdykavimai, judrumas buvo laikomas netinkanchiu, nes taip nesielgia suaugusieji.

Bandyta kontroliuoti, riboti naturalia vaiku elgsena. Jean Jack Russo paliko nauja pozhiuri. Pradeta zhvelgti i vaikus taip, kaip mes zhiurime dabar. Atsirado literatura skirta vaikams. Tuo laiku ish pradzhiu suaugusiems buvo skirtos o po to tapo nepamainomais lediniais vaikams Defo “Robinzonas Kruzas” ir Svifto “Guliverio keliones”. Jie buvo reikshmingi todel nes: “Robinzone Kruze” perteikiama ir grazhia forma papasakojo tikra ivyki, bet tikrove buvo transformuota ir sukurtas romantishkas kurinys. Shi knyga, kuri aishkino triju vertybiu sajunga, tapo morales pozhiuriu i atrastuosius krashtus skleideja. Vertybes: kultura (terminas naudojamas shvieteju), Robinzonas Kruzas – kulturos zhmogus, apsishvietes, jis pakliuva i natura (antra garbinta vertybe), neliesta zhmogaus ranku gamta. Parodomas shiu dvieju pamatiniu dalyku salytis, rodoma kaip zhmogus gali atsargiai elgtis gamtoje, nedarydamas jai zhalos. Barbaras – penktadienis – zhmogus gamtos dalis, bet jau shiek tiek ish jos ishejes (trechioji vertybe). Pateikiamas pozhiuris i laukinius. Chia parodoma, kad laukinis turi jausmus, kenchia, uzhjauchia, gali padeti, jei kulturos zhmogus su juo elgiasi kaip su zhmogumi, laukinius galima padaryti kulturos zhmonemis, jei su jais elgiamasi zhmogishkai. Tai buvo to meto rimtos didaktines idejos, visi zhmones yra zhmones. Reikia padeti zhmonems, esant zhemesneje raidos pakopoje.

“Guliverio keliones” skatino keliauti, dometis aplinka, buvo idomiu moksliniu atradimu, kalbeta apie nauja technologija, nauju zhvaigzhdzhiu atradimu ir tt. Buvo masishkai keliaujama. Trys kelioniu objektai: Olandija Amsterdmas (ekonomine Europos sostine), kulturine sostine – Prancuzija - Paryzhius, senoji kulturine sostine Italija – Roma. Buvo atrasti nauji krashtai, prasideda nebe ju grobimas ir ribu statymas, ne kolonijiniu imperiju kurimas, bet komerciniai ryshiai ir mokslinis tyrinejimas, apie XVIII vid pasirodo gausybe atrastu krashtu aprashymu, aprashoma gegorafine aplinka, paukshciai, zhverys, tai leido sukurti enciklopedinius kurinius apie pasaulio gyvunija, kur greta statomi ir Europos ir atrastu krashtu gyvunai, daug nauju zhemelapiu, ypach svarbus juriniai zhemelapiai – portulanai. Atsiranda juros sroviu zhemelapiai, kurie labai padeda tolimesnems kelionems.

Keichiasi poziuris i atrastuosius krashtus, atsiranda savokos: dorasis laukinis, gerasis laukinis, ishmintingasis egiptietis, kinietis, europiechius itin domino kinai. Iki ryshiu su Kinija, europiechiai nebuvo sutike zhmoniu, kurie turetu tokias idomias elgesio taisykles. Visur kur europiechiai jautesi pranashesniais, Kinijoje jie taip pat jaute pranashuma, bet jaute, kad kinai zhiuri i europiechius kaip i barbarus.

Civilizacija ir kultura. Visi aspektai dare itaka Europos tautu mastymui, mentalitetui, paruoshe dirva savokai civilizacija kilti. Lusianas Febvre yra palikes minti, kad suvokti, ishtirti procesa, kaip atsirado savoka civilizacija, ish esmes reishkai ta pati kaip rekonstruoti gyviausios prancuzu revoliucijos etapus. XVI a Prancuzijoje karaliaus dvare tarp aristokratu nusistovi tam tikros apibrezhto bendravimo normos, kurios shi luoma ishskira ish kitu luomu: valstiechiu, pirkliu. Shis sluoksnis kitu luomu vadinamas ir pats save apibudina ishskirtiniu vardu – garbingais zhmonemis (home honnete). Ju elgesio normos ishreishkiamos trim zhodzhiais: civilite, politesse,

courtoisie. Jie elgiasi pagal shias normas. XIX a prancuzu tyrinetojas Litre paliko shiu savoku apibudinima, kuris teikiamas ivariose prancuzu enciklopedijose. Savoka civilite mums pati reikshmingiausia, ish jos kilo civilize, ir veliau savoka civilisation. Shi savoka apibudina tokius santykius tarp zhmoniu, kurie yra tvarkomi pagal nusistovejusias taisykles, kurie yra sutartiniai arba konvenciniai. Polites – siejamas su zhodzhiu poli arba mandagus, jis apibudina mandaguma, kuris yra labia subtilus ir rafinuotas, butent karaliams skirtas shis terminas.

Karalishkasis mandagumas reishkesi punktualumu. Karaliaus rumuose – viskas griezhtai reglamentuota, viskas vyksta laiku, visos ceremonijos – rafinuotos ir nustatytos. Courtoisie – kurtuazija, apibudina taip pat mandagu zhmogu. Kurtuazija – ypatinga mandagumo atmaina, tai perdetas mandagumas, galantishkumas, kuris yra taikomas zhemesniam uzh save asmeniui, shis elgesys budingas riteriui ir shirdies damai. Tai ne tirkos pagarbos formos, bet ishorines formos. Shis elgesys naudojamas santykiuose su prieshu ar varzhovu. Shiomis trimis savokomis buvo apibudinami garbingi zhmones, shios savokos atskyre aukshtuomene nuo prastuomenes.

Procesai, vyke Prancuzijoje, ta atskirti mazhino ir palaipsniui gime trechiasis luomas eme sekti aukshtuomene, pamatas tam buvo trechiojo luomo pinigu turejimas, galejo rengtis panashiai, kalbejo ta pachia kalba, skaite tas pachias knygas, atotrukis tarp tu dvieju luomu – senojo aristokratu, ir naujojo trechiojo luomo, palaipsniui mazhejo,susiformavo naujas socialinis darinys, tai dvaro bruozhus igijes naujas sluoksnis – jam priklause dvaras, aristokratija ir trechiasis luomas. Palaipsniui susiformavo nauja savoka tam sluoksniui apibudinti, vietoje garbingu zhmoniu atsirado terminas home civilize. Tai civilizuotu zhmoniu sluoksnis. Ish shito termino ishkyla zhodis civilisation. Kuri laika kursuoja ir vienas ir kitas zhodis. Ginchijamasi, kas pirmas pavartojo shi zhodi, manoma, kad tai padare markizas de Miravo 1756 m. jam priskiriama, kad savoka homme civilize, jis pervadina civilisation, jam priskiria su tuo, ka sukure prancuzu tauta, susieja su jos virshunes kuryba. Pateike pirmaji civilizacijos apibudinima. Civilizacija – paprochiu sushvelninimas, mandagumas, ivairios zinios, kurios skleidzhiamos, tam, kad sushvelninti paprochiai ir mandagumas apimtu visa visuomene, taptu istatymu. Veliau shi savoka pradeta naudoti visai prancuzu tautai. 1798 m. terminas apibudintas enciklopedijoje. Tai romanishkas zhodis, perimtas prancuzu, ir jam ju suteikta reikshme. Anglijoe pirmasis panaudojo civilizacijos termina 1766 m.

Fergiusonas ishleido knyga “Ese apie civilizuotos visuomenes istorija”. Taigi terminas civilizacija atsirado XVIII a Prancuzijoje ir Britanijoje. Pirmiausia ishreishke aukshciausiojo sluoksnio savimone, atskyre aukshciausiaji sluoksni nuo primityviu zhmoniu. Terminas ish pradzhiu apibudino paprasta mandaguma, gera elgesi, bet jis buvo siejamas su mokslo, meno laimejimais, turejo vertybini pobudi, nes apibudino naujas vertybes, skirtingas nuo Viduramzhiu vertybiu, aukshtino prota, pazhanga. Buvo feodalinio barbarizmo atsvara. Remiantis to termino samprata, prasidejo publikaciju lietus. Volteras, Kondorsje ir kt eme skelbti traktatus, kurie bande aishkinti naujas shio termino prasmes.

2005-11-18 Civilisation. Prancuzishkoji pirmaprade prasme ishsilaike neilgai. Shvietimo amzhiuje daug kas kito ir tai verte keisti civilizacijos termino samprata. Prie tos kaitos prisidejo zhvilgsnis i praeiti. Noredami suvokti dabarti, mastytojai vartojo civilizacijos termina. Prancuzas Kondorsje, kaip ir kiti shvietejai, buvo progresistas, ty zhmonijos gyvenime mate nuolatine pazhanga, nepaliaujama kilima, tas kilimas buvo matomas ukio sferoje arba materialiajame gyvenime. Enciklopedininku pozhiuriu pirmasis raidos etapas, kuriame buvo zhmonija buvo medzhiokles ir zhvejybos etapas (dabar sakytume medzhiokles ir rankiojimo). Antras etapas – zhemdirbystes ir gyvulininkystes. Shitame etape atsiranda tautos, kurios vadinamos piemenu tautomis ir shitose tautose ima pletotis procesai, kurei budingi brestanchiai civilizacijai. Tie procesai: belaisviai nustojami zhudyti, paverchiami vergais, ishkyla vadai, kurie tampa karaliais, bendravimo sutartines normos tampa nerashytiniais veliau rashytiniais istatymais, atsiranda teise, atsiranda valstybe. Valstybes atsiradimas zhenklina branda, ty civilizacija.

Civilizacija siejo su valstybe. Shis procesas ne savaiminis, bet zhmogaus proto ir shvietimo rezultatas. Zhmogaus protas visa laika tobuleja, jis tobuleja ne pats, bet ji tobulina skleidzhiamos zhinios, ishkyla iliuminacijos – shvietimo svarba.

Shkotu mastytojas Fergiusonas sukure zhmonijos raidos schema. Jis padare prielaida, kad atrastosios tautos gyvena ivairiuose lygiuose ir tu tautu lygi lemia ne ju degradacijos lygis, prastas gyvenimas, bet tai yra tik etapo klausimas, ty jos yra tik zhemesniame raidos etape. Stebint atrastuju tautu gyvenima, galima juo reminatis rekonstroti europiechiu gyvenima, jie ir praejo toki raidos etapa. Ilga civilizacijos branda Fergiusonas apibudino aplinkoje vartotais terminais: ne europiechiai – laukiniai, barbarai; juos ishdeste aishkia seka, padare zhmonijos raidos pakopu pavadinimais. Zhmonija pirma buvo laukineje busenoje, gyveno tada primityvu gyvenima, neskyre tevu nuo vaiku. Po to izhenge i barbarishkaja pakopa, po to atejo civilizacija. Skirtumu kriterijai yra aishkiai apibrezhti, jie remiasi i materialine gamyba. Tarp barbarybes ir civilizacijos gimsta tik civilizacijai budingas reishkinys. Barbarybeje atsiranda privati nuosavybe, zhemdirbyste, gyvulininkyste. Tai suponuoja privachios nuosavybes atsiradima. Civilizacija sudaro salygas ishpletoti gamyba, gauti gausia produkcija, kuri istatymishkai itvirtina privachia nuosavybe. Ir Kondorsje ir Fergiusonas i istorine raida ijunge visas tautas. Tautos savotishkai pripazhintos lygiomis.

Prancuzu ir anglu mastytojai dejo pamatus prancuzu ir anglu – saksu pozhiurui i zhmonijos raida ir civilizacijos samprata. Shitais teiginiais, pakopomis buvo nustatyta ir civilizacijos laiko dimensija – pakopa, kuri eina po barbarybes. Civilizacija suvokta kaip modernizacijos proceso aukshchiausias laipsnis, visas kelias – modernizacijos kelias. XVIII a antroje puseje Polpachas parashe “Gamtos sistema”, naudojo tuos pachius terminas: laukine bukle, barbarybe, civilizacija. Pirmas nustate, kurios tautos yra laukineje busenoje, barbarybeje ir nurode vieta, kur yra civilizacija , suteike civilizacijai vietos dimensija. Civilizacija – vakaru Europa.

Civilizacija susiejo su miesto kultura, valstybe, teise, visuomene ir kitais pasiekimais. Nuo to laiko dar ilgai vartoti kaip sinonimai du zhodzhiai civilizuotas ir europietis. Ir Kondorsje ir Fergiusonas pripazhino visas tautas, ijunge jas i istorijos raida, padare jas istorinemis tautomis. Shvietejai pripazhindami tautas ish karto jas ir savotishkai nuvertindavo, nes ishkele principa, savotishka neigimo principa, skelbimo netinkanchiomis i greta europiechiams, principas – europocentrizmas. Lietuvoje bandyta save pakelti aukshciau kitu, Bumblauskas tai pavadino lituanobambizmu.

(Prancuzu mastytojas grafas Francua Anri Orue.) Prancuzijoje vyravo absoliutizmas, Anglija jau buvo parlamentine respublika, ji daugeliui prancuzu shvieteju buvo pavyzdys. Volteras pagyvenes Anglijoje atsivezha programa ishgarsinti du anglus: Niutona ir Locka. Pagal shiu zhmoniu idejas Anglija igyvendina savo laisves troshkima. Liudvikas XIV panaikina Nanto edikta, pagal kuri buvo suteiktos lygios teises ir katalikams ir hugenotams, tada prasideda pirmoji Europoje emigracija. Hugenotai bega i Shveicarija, Vokietija, Amerika. Shis procesas reishkesi Anglijoje kitaip: i ja emigravo airiai, spaudzhiami protestantu. Volteras i shiuos ivykius reaguoja kovingai, shmaikshchiai, ishjuokia katalikybe, kovojo priesh klierikaline netolerancija, pradine antiklierikalines literaturos serija. Volteras vertinamas ivairiu krypchiu mokslininku, jam suteikiamas kai kuriu dalyku pradiniko titulas, uzh veikala “Apie tautu paprochius”, Volteras veliau pradedamas vadinti pirmuoju kulturos tyrinetoju, istoriku, kulturologu. Jis pirmasis gilinosi jau nebe i monarchu, kunigaikshciu gyvenima, o i tautu gyvenima, ji stengdamasis atspindeti per tu tautu paprochius. Jo kurinys – komparatyvistinis, lyginamasis darbas. Komparatyvistikos pradzhia. Volteras uzhsibrezhe ishdestyti civilizacijos istorija. Kalbejo apie pasaulio civilizacija, bande atskleisti tos civilizacijos tapsma ir raida iki Shvietimo epochos. Jis ishplechia civilizacijos savokos supratima, shiai savokai suteikia didzhiuole prasme, kuri tampa prancuzishkosios anglosaksishkosios mokyklos pagrindu, jis pradeda rimtai itvirtinti prancuzishaja ir anglosaksishkaja tradicija. I civilizacijos istorija ilieja ne tik elgsena, manieras, mandaguma, taipogi ilieja beveik visas zhmogaus veiklos sferas, ta antraja gamta, kuria gyvendamas sukuria zhmogus. Tuo prasideda prancuzishkoji tradicija. Civilizacija apeme kultura, mena, literature, moksla, ekonomika, prekyba, finansus, technika, visuomene, valstybe, ivairias jos institucijas, valstybes ir zhmogaus santykiu formas. Civilizacijos raida, jos istorija jam buvo pazhangos kelias ir blogio bei gerio, shviesos ir tamsos kovos laukas. Pletodamasi civilizacija teike gerybes, ishstume blogi, tamsa.

Civilizacinei raidai didzhiuli poveiki daro aplinka. Aplinkos veiksniai sureikshminti, jie remesi antikos mastytojais, kurie ieshkojo idealiausios vietos poliui. Aplinka gali padeti spartinti civilizacijos raida, trukdoma ten, kur atshiaurios klimato salygos. Ten kur palanku,civilizacija pletojasi zhymiai greichiau. Aukshtumas pasiekia tik tautos su palankiom geografinem salygom.

Tautu indelis i civilizacija. Volteras kaip ir nemazha kitu to metu matytoju civilizacijos pradzhia mato rytuose, pasauline istorija tyrineja nuo Kinijos. Kinu kurinija jam atrode labai svarbi, nes ten pirma uzhsimezge kultura.

Ishkelia civilizacijai suteiktos vertybes ish kinu: valdymo principai, juos susiejo su filosofiniais teiginiais, ishkele aukshta socialinio teisingumo jausma, aukshta morale, kulturinguma, kuris reishkesi europiechiams nebudingu, bet tam tikruose remuose esanchiu elgesiu ir ceremonijomis. Vienas ish pirmuju pabande ivertinti arabu, musulmonu indeli i pasaulio civilizacija. Iki to laiko buvo manoma, kad arabu invazija Europai dare tik zhala, ivele Europa i susidurimus, bet kuria kontaktuojanchia valstybe paverte pleshimo, itampos shaltiniu. Arabai apibudinti negatyviai – saracenai. Nuopelnai – 1. arabai savo invazijos metu uzheme laukines, atsilikusias teritorijas – Azijos, Afrikos dalis, neshe i jas savaja kultura; 2 Europa per arabus, ju mastytojus susipazhino su antikos palikimu, nes jie pirmieji ji atrado, perrashe; 3. ish arabu europiechiai pasimoke higienos ir kurtuazijos, meiles meno. Ivertino indu pasiekimus. Pabrezhe ju civilizacijos reikshme, pabrezhe mastymo sistemas. Atkreipe demesi i Meksikos ir Peru ikikolumbini laikotarpi. Jis pranashavo labai grazhia ateiti ir shiaurines Amerikos dalies civilizacijai. Tai kas kuriama Amerikoje, kuriama laisvu zhmoniu, tai, kas ju kuriama, gali tapti postumiu senajam zhemynui. Lygino rytus ir vakarus, pabrezhe didzhiule rytu itaka ir reikshme vakarams, be rytu nebutu vakaru. Be skrupulu, prietaru vertino ne europietishkas civilizacijas, bet taipogi pastebimas europocentrizmas. Jis reishkesi tuo, kad jis pabrezhia civilizuotasias tautas, didzhiuosius civilizacines raidos etapus, kuriuos sieja tik su Europa, Europos antika, Aleksandru Makedoniechiu, romenu karvedzhiais, galiausiai niekindamas ir kovodamas priesh Liudvika XIV, priesh priespauda, netolerancija, bet visviena Liudvika kelia kaip figura, kuria turi tik Europa ir Prancuzija. Viskas vel sudedama I “laukinis – barbaras”. Jo bandymas nupieshti platu pasaulines civilizacijos isotrijos vaizda yra istoriosofinis bandymas, tai istorijos filosofija. Del shio bandymo Volteras vadinamas pirmuoju istoriosofu, nes butent jis pirmasis panaudojo shi termina.

Shvietimo epochoje atsirado civilizacijos terminas, tam terminui suteiktos dvi dimensijos – laiko ir vietos.

Civilizacija suvokiama kaip veiksmas, procesas, kuris visuomene veda ish zhemesnes busenos i aukshchiausia busena, to veiksmo rezultatai. Nieko geresnio uzh civilizacija zhmonija negali sukurti.

Shvietimo epochos opozicinis mastymas reishkesi tuo, kad buvo zhmones, kurie nebuvo linke garbinti civilizacijos. Problemos: civilizacija reikalavao iv auku, naikino humanishkuma, ishkreipe zhmoniu santykius, dorove, morale, galiausiai naikino pati zhmogu, dare zhala pachiai zhmogaus prigimchiai. Pirmas, kuris pastebejo vykstanchiu procesu nevienareikshmishkuma buvo shvietejas Jean Jack Russo, pagarsejes daugybe traktatu, savo autobiografiniais ir kitais romanais, naujos sroves – sensualizmo grozhineje literaturoje pradininkas, suvokdamas vykstanchiu procesu sudetinguma, J. J. Russo tuos processus bande ishreikshti per kulturos ir civilizacijos savoku santyki. Jis pirmas akcentavo tu savoku skirtumus ir prieshtaravimus. Kultura jis susiejo su dvasios sritimi, dvasios gyvenimu, o civilizacija siejo su kunu. Civilizacija aptarnauja kuna – teikia daiktus, vertybes materialines kunui, tuo pachiu ji turi ivairias valstybines institucijas, istatymu sistema, kurios tiklas turetu buti ne savaiminis save pateisinti, bet turetu sudaryti prielaidas pletotei. Kultura suvokiama kaip mechanishku, ribojanchiu dalyku antipodas. Civiliacija – dvasia ribojantis aspektas. Kritikavo civilizacija, tuo pachiu savo meto visuomenes kritikas. 1749 m. garsi prancuzu Dizhono akademija paskelbe konkursa “ar mokslu ir menu atgimimas padeju paprochiu pagerejimui”. Russo dalyvavo shiame konkurse ir savo apmastymus ishplete iki visuotines civilizacijos kritikos. Veliau civilizacija jis kritikavo savo darbe “Emilija” ir kitur. Visa, kas eina ish kurejo ranku – yra tobula, grazhu, gryna, visa, kas patenka i zhmogaus rankas – jose genda. Gamta eina kurejo nustatytu keliu, zhmogaus priederme ne kishtis, ne trukdyti, bet padeti gamtai eiti jos keliu. Kurdamas civilizacija, kulturos vertybes zhmogus tolsta nuo gamtos kelio,zhlugdo ir ardo savo morale. Zhmonijos istorijos pavyzdzhiu teigia, kad kai tik zhinios pasiekdavo virshune, smukdavo dorove, kiti dvasiniai dalykai. Zhmoniu idirbis mokslo srityje negali buti pripazhistamas kaip didele vertybe, nes visu mokslu ir zhiniu shaknys yra nedoros. Vis prasidejo ant “kreivu” pamatu. Astronomija kilo ish prietaru, ja kure zhyniai, gramatika atsirado ish zhmoniu nenuoshirdumo, noro pataikauti, geometrija atsirado del shykshtumo, fizika gime del smalsumo, juris prudencia – teise atsirado del to, kad reikejo ginti nekaltuosius, menas – kad tenkinti prabangos poreiki, istorija – kaip mokslas, kuris aukshtino kilminguosius. Jei viso to nebutu buve, nebutu ir mokslo. Civilizacija gimdo prabanga, lepuma, tinguma, slopina ir menkina zhmogaus buda. Zhmones bendraudami tarpusavyje ishmoko pataikauti, elgtis rafinuotai, bet ish ju santykiu dingo nuoshirdumas, dorovingumas. Jis siule orientuotis i praeities tautas, prisiminti ju vertybes. Didzhiausias vertybes priskyre persams, germanams, graikams, romenams ; ju dorybes turi buti sektinu pavyzdzhiu. Ish gyvenusiu tuo metu tautu jam vienintelis pavyzdys buvo Helvecija – Shveicarija.

Shveicarai jam atrode turi laisves dvasia, mokantys kovoti, dar neatitruke nuo gamtos. J. J. Russo siulo grizhti atgal i gamta – tiesiog gyventi darnoje su gamta, nenaikinti prigimtiniu dalyku, kuriuos zhmones turejo ankstesnese raidos pakopose.

Antras aspektas – antras dalyvavimas Dizhono konkurse. Kaip atsirado zhmoniu nelygybe? Jis ishdesto pozhiuri i visuomenes ir valstybes kilme. Pirmasis zhmogus apsitveres zhemes lopa – privachios nosavybes kurejas. Mane, kad zhmogus gimsta laisvas, bet visa gyvenima rya supanchiotas. Shie panchiai atsiranda del privachios nuosavybes. Viena visuomenes dalis, naudodamasi turtu, tvarko kita visuomenes dali. Ta dalis, kuri turi turta, sukuria valstybe, kuri padeda valdyti turto neturinchia visuomenes dali. Tai socialinis politinis revoliucionierius.

Tai ikvepe prancuzu revoliucijos kurejus. Vienas ish svarbiausiu jo idirbiu – mintys apie visuomenine sutarti. Tai viena ish valstybes atsiradimo teoriju, tai indelis i civilizacijos samprata. Valstybe atsirado visuomenei susitarus, kad jos nariai atsisako savo teisiu visos visuomenes labui, ir jas perduoda arba pasirinktam monarchui arba keliems – kolegialiai visuomeninei institucijai, bet visuomene pasilieka sau teise vertinti kaip savo pareigas atlieka valdantieji. Jei visuomene mato, kad nevykdoma sutartis su ja, visuomene turi teise juos nushalinti.

Visuomene gali disponuoti aukshciausiaja valdzhia. Pirmakart ishkeltas tautos suvereniteto klausimas. Tai pachios revoliucingiausios Russo idejos.

Visuomenes ateitis. Ateities visuomene – ta, kiuria sudarys laisvai mastantys, pasirenkantys zhmones, tokius zhmones reikia ugdyti, tam reikia keisti auklejimo sistema. Russo aishkino, kad nereikia ish anksto numatyti, kas bus jaunas zhmogus, ji reikia tiesiog auginti zhmogum, diegti tai, ka turi tureti zhmogus. Toki zhmogu galima ishugdyti tik neatpleshiant jo nuo gamtos. Jaunimas turi gyventi gamtoje. Aukletojo uzhdavinys – ne tiek teikti vertybes, ne skelbti kokiu principu reikia laikytis, tik saugoti jaunima nuo ydu. Apsaugotas nuo aplinkos poveikiu, jaunas zhmogus eis doros keliu. Svarbu atsizhvelgti i amzhiu, neduoti tu dalyku, kuriems zhmogus dar nepribrendes. Sistemos virshuneje – aukletojas. Russo idejos itakojo pedagogus. Veliau padare itaka shvietimo sistemai. Antroposofai – skelbia meiles, nuoshirdumo skelbejai. Russo rashe rodydamas savo jausmus ir ishgyvenimus. Kartu jis atvirai skelbe ir gyne meile lytine prasme. Mane, kad tuo stiprinami grazhus zhmoniu santykiai.

Vokishkosios tradicijos uzhuomazgos. XVIII Prancuzija ir Vokietija prieshingos. Vokietija ir Italija nesugebejo susivienyti, darskomos vidiniu prieshtaravimu, ukis yra ishbalansuojamas, sudaro daug problemu, todel reformacija kilo Vokietijoje. Vokietija susijunge Oto fon Bismarko deka. Skirtingai nei Prancuzijoje, Vokietija

pasizhymejo griezhtu luominiu susiskaldymu ri uzhdarumu. Visus postus valdzhioje uzheme aristokratiniu sluoksniu atstovai. Gimstantis vidurinysis luomas, burzhua stiprejo ekonomishkai bet nebuvo prileidzhiamos prie valdzhios zhemese, todel trechiasis luomas pats nesileido ir nebuvo ileidzhiamas i jokius santykius su aristokratu sluoksniu. Vokietijoje formavosi specifine burzhuazine inteligentija, kuri mokesi beveik atskiruose, labai specializuotuose univieruose, igijo specifini, kryptinga ishsilavinima, sukure kitokias negu dvaras tradicijas, rengesi kitaip nei aristokratai, laikesi net kitokiu manieru. Prancuzijoje viskas buvo kopijuojama ish dvaro.

Trechiasis luomas nenuejo prancuzu keliu, atmete taisykles, bendravimo nuostatas, laike jas svetimomis, antrarushsemis. Viskas, kas kilo ish dvaro – netinkama ishsilavinusiam trechiojo sluoksnio nariui. Tai nuleme, kad vokiechiai inteligentai, trechiojo luomo atstovai, i tai, kas atejo ish Prancuzijos eme reaguoti prieshishkai.

Vokietijoje savokos “civilizacija” atzhvilgiu susiformavo antimodernistinie nuostata. Vokiechiai neprieme tos modernizacijos. Kaip atsvara vokiechiai naudojo tris savokas: civilizacija, kultura ir ishsilavinimas (shvietimas) paraleliai. Kumboldas buvo pirmas, kuris pirmas paaishkino kuo skiriasi kultura ir shvietimas. Bildung (shvietimas) suteike aktyvumo prasme, aktyvios programos prasme, kaip kryptingo shvietimo. Kultura suteike produkuojanchia prasme, ty dvasiniu vertybiu kurymas. Bildung – tu vertybiu skleidimas ir diegimas.

2005-11-23 Vokiechiai, ju inteligentija, maste kitaip nei prancuzai. Tarp prancuzu ir vokiechiu pozhiurio i fenomenus buta ir panashiu aspektu, tik vokiechiai lemiamu metu deklaruodavo kitokias nei prancuzai vertybes. Vienas ish pirmu vokiechiu shvieteju Johanas Fiorsteris. Zhmonijos praeityje skyre tris etapus: du ish ju buvo visishkai analogishki anglu – saksu ir prancuzu tradicijai. 1. laukine bukle arba vaikyste, Folibijus, Shv. Augustinas Aurelijus krikshcionishkoje tradicijoje naudojo analogija su zhmogaus raidos etapais; 2. barbarybe – jaunyste; 3. branda – akcentuojama ne civilizacija, o kulturine gerove, kulturines kurybos vaisiai. Kaip ir prancuzu, anglu – saksu tradicijos zhmones, visas tautas itrauke i bendra istorini procesa, kuris juda pazhangos keliu. Visos tautos – pazhangos dalyves – kaip begikai: vieni atsilieka, kiti ishsiverzhia i prieki. Buvo pirmas, perzhvelges visas zhinomas tautas, sustates jas pagal triju pakopu sistema. I prieki ishsiverzhe Europos tautos, ju gyvenimas tapatintas su kulturine gerove.

Imanuelis Kantas XVIII a. antr. pus. ir XIX a. pr. zhmogus, mire 1804m. Ineshe indeli i vokishkosios tradicijos tapsma. Gyveno ir mire Karaliauchiuje, Kensbergo mieste. Deste lietuviams protestantams. Aukshtai vertino istorijos disciplina – mokslas padedantis suvokti dabarti, tiesiantis kelius i ateiti, juo galima numatyti ateiti.

Aukshtino shvietima, zhmogaus proto lavinima, tik teikiant zhinias, zhmogus gali buti ishvadutoas ish ivairiausiu prietaru, shvietimas ishlaisvina zhmogu ish priklausomybiu. Civilizacijos ir kulturos santykis. Rysys su J. J. Russo, Sensimonu ir kt. Didzhiausia vertybe yra kultura, tai fenomenas, per kuri reishkiasi ir zhmogaus ir tautos dvasia, mintys apie neapchiuopiama tautos dvasia buvo labai populiarios, galvota, kuo ta dvasia ishreikshti, Kantas ta dvasia reishke kultura, tai antikinis pozhiuris, ishskiriantis fizini ir dvasini kuna. Tas dvasinis kunas – tautos dvasia. Kultura – aukshchiausias zhmoniu tikslas, siekiant jo, jis kuria zhmogu. Civilizacija neneigiama, neatmetama, ja laikomi apchiuopiami dalykai: taikomosios mokslo zhinios, technikos laimejimai, valstybe, jos institucijos. Valstybe jos institucijos privalo uzhtikrinti veiklos laisve, tachiau tos institucijos ta laisve koreguoja, pajungia visuomenes gyvenimo desniams, todel ir kultura yra ne savaiminis dalykas, o visuomenes dvasia formuojantis fenomenas. Kulturos ir civilizacijos virshuneje yra kultura. Ji yra aukshciausias tikslas, ji yra zhmogishkosios veiklos prasme, o civilizacija – reikalingas bet antraeilis reishkinys, kuris patarnauja, padeda siekti pagrindinio tikslo. Knygos gimimas: tai dvasinis aktas ir materiali veikla (iliustratoriai, irishejai, rashytojai). Tai, kad knygos vertybes pasiektu zhmones – tarnauja civilizacijai. Kantui svarbesnis dvasinis procesas. Visos kitos pastangos padeda realizuoti pagrindini tiksla.

Vokietis Johanas Gotfrydas Herderis Kanto bendraamzhis. Mire 1803 m. tai vokiechiu klasikas, vokiechiu literaturos istorikas, tyrinetojas. Nuopelnas, isheinantis ish vokietijos tyrinejimo ribu – jam priklauso terminas “pasauline literatura”, jo pastangomis literaturinis procesas suvokiamas kaip vientisas dvasinis kurybinis procesas. Humanistas, susietas su Hionisbergo universitetu, jo mastyma itakojo Kantas, bendravo su Liudviku Reza. Reza bande ishaishkinti Herderio kilme. Nusipelne baltams – po studiju karaliauchiaus universitete Herderis gyveno Rygoje, kur mokytojavo ir pamokslavo. Ten jis susidomejo Vokietijoje nezhinomais baltais.

Manyta, kad jie ishnyke, zhemelapyje nezhymimi. Pradejo rinkti latviu liaudies dainas. Ishleidzhia baltu dianu rinktine, kurioje yra ir 8 lietuviu liaudies dainos. Shis faktas lietuviu tautai labai reikshmingas, tos dainos pastebetos Vokeitijoje, Gete viena ish dianu panaudojo kurdamas operete. Herderis vertino lietuviu kalba, gyre jos grozhi, melodinguma, ja gretino su graiku kalba, dainu poetishkuma lygino su graiku poetes Sapho lyrika, reikshdamasis kaip folklorininkas, dainologas, Herderis paliko minchiu apie lietuviu liaudies tematika – nerado dviprasmybiu, karingumo, mate daug grazhiu santykiu tarp jaunu zhmoniu, ji sudomino vainikelio tema.

Vytautas Kavolis vertindamas lietuviu liaudies dainas apibudino kaip brolio ir sesers santykius. Tada kalbos apie lietuvos demografini sprogima negali buti. Herderis ikvepe daugeli musu zhymiausiu veikeju susidometi lietuviu liaudies kuryba, rinkti ja ir tyrineti. Vilniuje – Adomas Mickevicius, Stanevicius, Daukantas, Jushkos, zhemaichiu bajorai Gadonai. Prasidejo liaudies kurybos rinkimo sajudis. Tokie sajudzhiiai prasidejo daugelyje

Europos shaliu. Tautos pradejo suvokti save, eme suvokti tai, kas jos yra, tai stimuliavo tautos samones formavimasi, vadinamas tautu pavasario ideologu, vokietijoje priklause “Audros ir verzhimosi” judejimui, kurio tiklas – keisti Vokietijos gyvenimo sankloda (ji turi tapti nesusiskaldzhiusia valstybe, shiame procese itaka turi daryti mokslo zhinios, proto lavinimas). Lietuvoje jis buvo zhinomas tarpukariu. Europoje egzistuoja Herderio premija, ji teikiama uzh nuopelnus savo ir kitoms tautos, uzh meno, mokslo raishka. Shios premijos laureatai gali pasirinkti studijuoti Vienoje. Herderis verte Serbievijaus poezija i vokiechiu kalba. Savo tyrinejimu medzhiaga Herderis ishdeste savo pagr gyvenimo darbe “Mintys zhmonijos istorijos filosofijai”. Tas kurinys pretenduoja ne i aprashyma, bet i zhmonijos kelio apmastyma, kelio, kuriame ishryshkeja civilizacijos ir kulturos santykis. Tai 20 tomu traktatas, budingas to meto shvietejams darbas. Shis darbas yra istorinis, jame siekiama nutapyti pasaulio istorijos vaizda, ishskiriamos dvi aplinkos: gamtine naturalioji ir zhmoniu visuomene. Bandoma atskleisti tiek vienos tiek kitos aplinku praeiti, istorija. Bendra ishvada – ir viena ir ktia butis pergyvena tam tikras raidos pakopas: kilima, augima, suklestejima, smukima, bet bendra tendencija, viso to judejimo tiklas – humanishkumas ir zhmoniu laime. Herderis taip atgaivina antikine tradicija, pagal kuria mastytojai laime, eudaimonizma (eudaimon – etinis tikslas, kuriuo siekiama laimes), shis tikslas svarbus zhmonijai. Net ir didzhiausi karai, gamtos katastrofos, kataklizmai nesunaikina zhmonijos apskritai, gali paveikti atskiro zhmogaus lemti ir gyvenima, bet zhmogishkoji substancija ishlieka, ji gali igyti ir kitas formas (reinkarnacijos aliuzija).

Herderis neieshko vieno principo istorijos eigai susieti, neperiodizuoja praeities i amzhius ir epochas. Pradeda nuo planetos apibudinimo, zhmoniu gyvenima lygina su organinio pasaulio egzistavimu, augalais gyvunais, gyvunus laiko vyresniaisiais zhmoniu broliais, zhmoniu gyvenima lygina su augalo gyvenimu. Kaip ir augalai zhmones ishdygsta, auga, zhydi, nuvysta ir numirshta. Jisai bando vienas ish pirmuju Europoje apibrezhti skirtumus tarp gyvunu ir zhmoniu, skirtumus akcentuoja ankschiau nei Darvinas. Pabrezhia vaikshciojima stachiomis, gauru, kailio, plaukuotumo praradimas, labiausiai zhmogu ish gyvunu ishskiria humanishkumas – specifinis zhmogaus sugebejimas mastyti, numatyti perspektyva, tiksla, veikti ir igyvendinti ishkeltus tikslus.

Shiame kontekste Herderis daug vietos skyre tautoms. Jis mane, kad zheme yra “didzhiulis namas”, kuriame gyvena daugybe skirtingu tautu, jos gyvena viena greta kitos, jos kontaktuoja, savotishkai veikia, kiekviena ishkirtine. Herderis viena ish pirmuju bando apibrezhti tauta, apibudina ja kaip reikshmingiausia zhmoniu kulturine bendrija, kuri susiformavo istorijos buvyje, kuri susieta vieninteliu unikaliu budu. Tautu unikaluma ir skirtumus lemia: 1. geografiniai ypatumai, gamtines klimato salygos. Vieta ir klimatas veikia tautos elgsena, nulemia jos charakteri, turi itaka tauto istorijai. Shaltuose krashtuose viskas vyksta lechiau, tad zhmones koncentruojasi i esmingiausius jiems dalykus yra mazhiau aktyvus lytishkai, nera gyventoju pagausejimo; 2. geneze – genetiniai veiksniai. Kiekvienas zhmogus gimsta konkrechioje sheimoje, gimsta konkrechioje gimineje, tautoje ir augdamas, perimdamas igudzhius, paprochius ir tradicijas iguana budinga tautai, giminei budinga galvosena, mentaliteta, elgesi, taip kaip leme jo kilme. Didzhiuli vaidmeni vaidina auklejimas. Viska gera ir bloga vaikas igyja auklejamas. Tautos istorija – auklejimo dirbtuve. Individa, tauta aukleja kalba. Ja jis vadina proto kuriniu, jo nuomone kalboje atsispindi ir tautos charakteris ir patirtis, protas. “tauta kalba taip kaip galvoja, o galvoja taip kaip kalba”. Paliko grazhiu aforizmu apie kalba. Ishkele tautos kalbos verte. Tautos kuryba pavadino folkloru, tai vienas ish didzhiausiu veiksniu, formuojanchiu tauta. Per ja galima suvokti tautos buda, charakteri, psichologija. Jis pirmasis ishkele tautos ideja ir tautines kurybos ideja. Jis suformuluoja kulturos ideja, paskelbia, kad visa zhmonijos veikla buvo kulturos kurimas, kurdamas kultura, zhmogus siekia vis plachiau atskleisti savo humanishka dvasia, zhmoniu padermes zhmogishkuma. Herderis i kultura pirmas ikomponavo religija. Dievas gyvunams dave instinktus, zhmogui – religija. Taip jis zhenge zhingsni, kad butu reabilituota religija. Religija – neatskiriama nuo kulturos. Ta jo nauja paradigma – kulturos ideja, daugelio mastytoju priimta ir naudojama iki pat shiu dienu. Prancuzu, anglu – saksu mastytojai abejojo kulturos ishaukshtinimu, manydami civilizacija esant aukshtesne vertybe.

Zhmoniu sugyvenimas bendruose namuose. Savo daugiatomiame veikale Herderis zhmonija veda ish rytu i vakarus, tai zhmonijos kelias. Shis kelais prasideda rytuose: Kinijoje, Tibete. Herderis akcentuoja ne tautu prioritetus, neieshko kriteriju, bandydamas parodyti vienu tautu pranashuma priesh kitas tautas, tautu istoriju nedesto kylanchia linija. Pagal ji tautos tiesiog yra. Egzistuoja viena shalia kitos. Kiekviena turi ir pozityviu ir neigiamu bruozhu. Apie tautas galima spresti apie tai, kaip tautoje elgiamasi su moterimis. Jis niekino vyru karinguma, negatyviai vertino klajoklishkasias tautas. Pozityvus tautu bruozhai: taikingumas, darbshtumas.

Herderis nesugebejo iveikti europocentrizmo. Europocentrizmas jo kuryboje reishkesi ne kaip visaapimantis dalykas, bet kaip reishkinys, kuris taikomas svetimoms tautoms europoje. Prancuzas Gobino rasizmo pradinikas.

Jo nuomone europiechiai neturi negatyviai vertinti svetimuju tautu: juodujuju, turku, zhydu ir tt. Svetimu tautu atpazhinimas parodo, kad zhvelgiama ish europinio mastymo. Zhydams Herderis prikisha, kad nors shi tauta buvo pirmoji turejusi rashta (jis suklydo), bet zhydai visa zhemes ilga geologine istorine padaro mitologine, sutalpina i ribota dienu skaichiu. Diasporoje atsidure zhydai yra parazituojantis augalas, apvijes tautos, kurioje isikuria kuna. Herderis elgesi ne taip kaip dauguma shvieteju, uzhuot kaip jie zhvelges i istorija kaip i nuolatini proto galiu didejima, kaip i tiesini, progresuojanti procesa pasaulyje ir istorijoje, jis pamate daugybe skirtingu

unikaliu individu, pamate kulturinius individus. Tokiu budu i Europos terorini diskursa ivestas kulturiniu individu lygybes, kulturinio individualizmo principas. Savo kuryba prisidejo prie nauju pozhiuriu formavimo: greta religijos bande reabilituoti Viduramzhius, kurie Renesanse ir veliau buvo suniekinti, pavainti tamsiaisiais amzhiais, jis juose izhvelge daug reikshmingu poslinkiu, ne tik stagnacija. Herderis pirmas atkreipia demesi i tai, kas buvo uzhtikta, pastebeta Egipte, bande perkelti svorio centrus i rytus, i rytus ijungdamas ir Egipto atradimus.

Jam rytai – zhmonijos civilizacijos lopshys, ten atsirado rashtas, laiko skaichiavimo budai, ish ten kilo daugybe kulturiniu augalu rushiu, gyvuliu rushiu, todel be rytu nebutu vakaru. Pamatines Herderio idejos buvo kulturos ishkelimas, kulturinio individu lygybes deklaravimas.

Georgas Vilhelmas Hegelis (1770-1831m. m.). Jo pazhiuros ishdestytos “Istorijos filosofijoje”. Globaline zhmonijos raidos schema sudaro, tai tiesines evoliucijos schema. Toje evoliucijoe atsispindi jo pasaulines civilizacijos esme ir raida. Nenaudojo zhodzhio civilizacija, bet naudoja termina “pasaulis”, turedamas omenyje ir globalu pasauli, savoka pasaulis yra lyginama su savoka civilizacija, tai lyg jos atitikmuo. Hegelio filosofija koncentruojasi i dvasia. Mene naudojamas idejos arba absoliutines idejos terminas. Istorijoje naudoja pasaulines dvasios termina. Bendruomeneje naudojamas terminas substancija. Dvasia Hegelio kuryboje yra universalus raktas, kuris tinka ivairioms filosofinems problemoms spresti. Shi dvasia reishkiasi per istorija. Istorija dvasiai parodo, kas ji ish tiesu yra, ishlaisvina nuo anonimishkumo, istorija aishkina dvasia. Hegelis visuomene suprieshina su gamta, teigia, kad tik dvasios srityje vyksta kazhkas naujo ir reikshmingo, gamta egzistuoja erdveje, o dvasia laike. Dvasios raishka laike yra istorija. Du istorijos tipai: filosofine istorija, ji tiria pasauline dvaisa, tiria jos raida; istorine istorija, ji tiria ivykius, faktus, reishkinius, ju priezhastis, atsitiktinumus, joje yra vietos meninei kurybai. Istorijos tikslas – kad dvasia pazhintu pati save. Toki tiksla kelia kiekvienos tautos dvasia. Dvasia nori ishsiaishkinti, kas ji yra. Niekas pasaulyje neivyko be aistros. Kada tikslas pasiekiamas, prasideda nuosmukis. Tautos pazhista save ir mato savo baigtinuma, ribotuma, shi suvokimas atveria kelia naujiems dalykams, tautos branda virsta senatve, bet idirbis neishnyksta, atsiranda nauja tauta. Visuomenes pazhangos kriterijai, laisves suvokimo pazhanga.

2005-11-25 Laisves samprata itvirtina evoliucini pozhiuri i zhmonijos istorija. Laisves pakopos: 1. Dvasia ir zhmogus yra laisvi, bet kadangi tai yra nezhinoma, ta laisve prarandama, tad laisvas tik vienas – despotas, vienas vergas ish vergu, net jis nera visishkai laisvas. Rytu visuomenes – vergu visuomenes. Vergas – zhmogus, istumtas i gyvulio situacija, butybe netapusi zhmogumi. 2. Graikai pradejo suvokti laisve, jie buvo laisvi, bet jie kaip ir romenai zhinojo, kad laisvi tik keli. Taip buvo todel, nes moterys, vergai nebuvo laisvi. Graikai laisve suvoke kaip kolektyvo, ne individo laisve. Todel ju laisve atsitiktine, neilgaamzhe ir ribota. 3. Krikshchionishkomis tapusios germanu tautos – jos suvokia, kad zhmogus yra apskritai laisvas, kad egzistuoja dvasios laisve. Ta dvasios laisve – pagrindine prigimtine savybe. Laisvi visi. Ideala pasieke germanu pasaulis. Laisve – tai ne individo laisve, individo laisve nera tikslas, individas yra pajungtas valsybei, jos gerovei siekti. Todel istorija prasideda nuo valstybes ir baigiasi tada, kai sukuriama ideali valstybe. Valstybe atsiranda tada, kai ishryshkeja luomu skirtumai, kai labai pastebimi ryshkus kontrastai tarp turto ir skurdo. Tyrynejimu objektas gali buti tik istorija, tad prieshistores neverta tyrineti.

Pagal laisves suvokimo schema, koncepta, Hegelis kuria savo tiesine evoliucija, istorijos samprata, chia naudoja savoka “pasaulis”. Naujaisiais laikais ishbaigia ir itvirtina augustinishka pozhiuri i zhmonijos istorija, tik jo idejas prastesia iki savo laiku ir baigia savo XIX a. pr. 1. Kudikystes stadija. Jo zhmonijos istorijos schemoje istorija prasideda rytuose, ten kur kyla saule. Rytu visuomenes kuriniai pagal laisves saprata nera istoriniai kuriniai, nors ten ir uzhsimezga zhmonijos istorija. Del laisves nesuvokimo, kad pasauline dvasia nera ishsiskyrusi ish gamtos, rytu visuomeniu Hegelis nevadina istorinemis visuomenemis. 2. Paauglystes stadija. Toliau saule juda vidurines Azijos linkui. Persija to meto suvokimu yra didzhiule, apimanti Sirija, Babilona, Egipta. Chia istorija dar nera istorishka. 3. Jaunuolio amzhius. Graiku pasaulis. Chia prasideda tikroji istorija, nes gimsta individas, atsiranda nauja laisves samprata. Perzhvelgiama istorija nuo mitologiniu heroju iki Aleksandro Makedoniechio, ivertina graiku pasiekimus ir itaka Romai.4. Branda, vyro amzhius. Romos pasaulis. Shitame pasaulyje mato vertybes: tarnavima valstybei, tikslas – valstybe, uzhchiuopia prasidedanti procesa, ishsiskiria dvi karalystes: dvasine karalyste (krishchionybes pavidalu), pasaulietine karalyste, pasaulietines valdzhios pavidalu. Prasideda karalyschiu susiprieshinimas. Chia dvasia visishkai atsiskiria ish gamtos pasaulio, pasiekia nauja laisves suvokima, paruoshia dirva pachiam svarbiausiam zhmonijos raidos etapui. 5. Senatve. Ji susieja tik su germanu pasauliu. Senatve jo traktuojama ne kaip marazmas, sunykimas, vedantis i mirti, bet kaip dvasios vienatve, kai atsiranda absoliutus dvasinis pajegumas arba visishka branda. Shia branda pasieke germanu pasaulis. Germanu pasaulyje ishnyko prieshtaravimai tarp pasaulietines ir dvasines valdzhios, didzhiausias nuopelnas tenka reformacijai. Aushtai vertino reformacijos poveiki Europos ir pasaulio civilizacijai. Germanu pasaulis sukuria idealia tvarka, paremta protestantizmu, iveda idealia santvarka, pasiekia virshune: Frydricho Vilhelmo III sukurta valstybe ir valstybes saranga. Chia baigiasi istorijos raida, nes nieko geresnio nebegalima pasiekti.

Germanu pasaulio raidoje Hegelis izhvelge tris pakopas, susietas su laisves samprata: 1. germanu pasirodymas Romos imperijoje; 2. nuo Karolio Didzhiojo laiku iki prieshtaravimo subrendimo tarp teokratines valdzhios (Romos bazhnycios) ir Europos monarchu; 3. reformacija, ji panaikino visus prieshtaravimus, sukuria reformatu, protestantu pasauli, shiame pasaulyje, pasauline dvasia, istorine substancija geriausiai atsiskleidzhia per protestantishka veikla.

Ishkelus germanu pasaulio reikshme Europos ir kitoms tautoms Hegelis tai vertina kritishkai, nevengdamas atskleisti blogybiu tautos praeityje. Blogybemis vadina kryzhiaus zhygius. Kryzhiaus zhygiu pradzhioje Europoje buvo ishzhudyta daug tukstanchiu zhydu, taip skatino ksenofobini zhingsni, nes norejo uzhgrobti menamus zhydu turtus. Zhygiu dalyviai dazhniausiai tai daugiausia padugnes, pleshikai, zhemos morales zhmones. Ishjuoke ju bandymus ishlaisvinti, sugrazhinti i Europa vieshtpaties karsta ir kuna. Nes to nebuvo galima padaryti, nes kristus buvo prisikeles ir jo karstas kaip relikvija butu buves tushchias. Pripazhista arabu musulmonu reikshme pasaulio istorijai, ypach vakarams. Kovojant su musulmonishkuoju pasauliu Europoje susiformavo riteryste su jos idealais, ne be kontaktu su arabishkuoju pasauliu plito mokslo zhinios, filosofija, lyrine poezija. Daro europocentristini reveransa – tada arabishkas pasaulis paskendo nedorybese. Pozityvius dalykus nustelbia negatyvus.

Tautu dvasia isikunija istatymuose, valstybes institucijose, religijoje, mene, moksle, filosofijoje ir kitokioje tautu kurinijoje. Ka kuria tauta, ji kuria ishriekshdama savo dvasia. Visu kuriniu vienove yra tautos dvasia. Kiekvienos tautos dvasia kaip ir jos kurinija yra kitokia. Kuryba turi savo stiliu, kalba, turini, simbolius, zhenklus, tai laiduoja tautos kurybos unikaluma, per tai tautos dvasia yra unikali. Pasaulines, visuotines istorijos pazhanga, judejima i prieki igyvendina kokia nors viena tauta, tos tautos dvasia. Kurios nors vienos tautos dvasia tampa pasaulines dvasios reishkeja tam tikram istoriniam etape. Ji geriausiai ishreishkia pasaulines dvasios ideja. Kitos tautos arba buvo atgyvenusios savo amzhiu arba dar nesubrendusios, nepasiekusios tokios pakopos, kad galetu atlikti toki vaidmeni. Apskritai tautos yra skiriamos i istorines ir ne istorines tautas. Tos kurios nesugeba atlikti pasaulines dvasios atskleidimo, yra ne istorines bendrijos, ne istorines tautos. Tos, kurios tampa istorinemis, visos jos savo raidoje praeina tam tikrus apibrezhtus panashius raidos etapus. Toje raidoje labai svarbu vaidmeni vaidina ne tautos uzhdarumas, ne tautos dvasios buvimas, bet jos kontaktas su kitomis tautomis ir jos atsiskleidimas.

Istoriniu tautu raidos pakopos: 1. pakopa: I tautos kultura isiskverbia svetima kultura, tada vyksta absorbcijos procesas, kai svetimos kulturos elementai jungiami su vietiniais, taip tauta subresta, sukaupia jegas, tampa tauta su savimone, galinchia veikti savarankishkai, tamta tauta sau, ne savyje, ji atsigrezhia i ishore. 2. pakopa.

Pergales, klestejimo, laimes tarpsnis, kada kovojama, siekiama laimima. 3. pakopa. Vidines nesantaikos laikotarpis, ji veda i tautos zhlugima. Shitame etape vel jungiamasi su kita tauta, kurioje ishryshkeja aukshtesne dvasia. Atgyvenusi tauta savo idejas perduoda jaunai, kurybingai tautai, vel vyksta asimiliacija ir kelias kartojasi.

Taip nulemiamas tobulejimo, tasos procesas.

Hegelis nepanaudojo visu to meto sukauptu duomenu ish rytu istorijos, neivertino daugelio tyrinetoju darbu. Tad jo rytu istorijos suvokimas buvo toli nuo tikro mokslinio suvokimo. Europocentristinis pozhiuris labai ryshkus.

Pripazhindamas rytu itaka vakarams, kad be rytu nebutu vakaru, visgi rytuose kildino tik saule, o vakaruose mate pachia didzhiausia vertybe – savivokos, savimones saule. Vakarai tuo ir pranoksta rytus, kad chia yra visishkai kitas nekonkuruojamas, absoliutus dydis. Savimone skleidzhia daug didesni spinduliavima nei tikroji saule.

Hegelis stipriai itakojo daug mokslininku. Marksas ir Engelsas buvo hegelininkai. Tiesine samprata atejo ir i XXa. Civilizacijos raida ir jos recepcija XIX a. (recepcija – teorinis vertinimas, interpretacija).

Vyko sparti Europos modernizacija. Tai,kas prasidejo XVIII a, dabar igavo pamata, vyko industralizacija, pramones perversmas, urbanizacija, miestu augimas. Pasaulis staiga tampa mazhas. Internetas pasauli daro labai apchiuopiama. Atsiranda gelezhinkelis, garlaivis, telegrafas pasauli daro kitoki, keichia santykius tarp civilizaciju. Vyksta priverstines, savanorishkos, ekonomines, politines irk t emigracijos, migracijos ish pachiu tolimiausiu krashtu. Jos dazhna buna jau pradejusiu ryshketi ekonominiu kriziu padariniai. Jos ima siausti Europoje. Ishryshkeja ir stipreja ishsivaduojamieji judejimai, norima ishsivaduoti ish priespausdos jungo, pabegti ish imperiju. Gimsta Dzhiuzepes Madzinio “Jaunosios Italijos” judejimas, uzh vieninga Italija, isikuria “Jaunoji Vokietija”, “Jaunoji Lenkija”, “Jaunoji Airija”. Norima atnaujinti pakeisti rezhimus, suvienyti ishlaisvinti valstybes, tai virsta revolicijomis. 1830 – 1831 m., 1848 m. revoliucijos pradejusios Tautu pavasari. Galiausiai suvienijamos Italija ir Vokietija. Tesesi pasaulio dalybos, i dalybas isijungia JAV (naikina indenus, grobia ju zhemes), Kanada, Rusija. Kalbama apie perdalijima, to ka uzheme senosios kolonijines valstybes: Anglija, Portugalija, Ispanija, Mazhoji Olandija. Tuo metu pasauli sudrebina keletas karu, kur susipina tarpvalstybiniai ir kt prieshtaravimai. Opijaus karai, kuriuos primeta vakaru civilizacijos Kinijai. Krymo karas, kuriame dalyvauja Rusija ir pralaimi. Pilietinis karas JAV. Naujos idejos, naujos teorijos, tautu pavasaris, jaunu valstybiu steigimasis, tai nacionalizmo suklestejimas, bandyta ji apmastyti teorishkai. Kyla idejine ir teorine liberalizmo srove. Ish jos rutuliojosi liberalizmo doktrina. Sustipreja po XVIII a revoliuciju ishryshkejes konservatizmas.

Gimsta marksizmas. XIX a. ir evoliucionizmo apogejus. Darvinas ir kiti evoliucininkai tai XIX a zhmones.

Romantizmas atsiranda, impresionizmas, kuris ishstumia realizma, atsiranda fotografija. Menininkai ieshko nauju formu, kurios galetu susisieti ir butu savarankishkos.

Bandoma apmastyti ir iprasminti tai, kas vyksta XIX a Europoje ir pasaulyje. 1. Socialiniu mokslu atstovai.

Gimstanchios ekonomikos, teises zhmones. Ekonomistus domina materialios vykstanchiu reishkiniu priezhastys, jie bando uzhciuopti tam tikrus desningumus, pasekemes, shios krypsties atstovai tiria ukininkavimo budus, ukiniuose santykiuose atsirandancius socialinius santykius. 2. Humanitarai, istorikai, filologai, etnografai, kurie savo mokslo metodais tiria ir Europa ir neeuropines civilizacijas. Jie naujais budais bando paaishkinti pasaulio ivairove ir skirtumus. Sukaupiama daug specializuotu zhiniu apie tautu kalbas, paprochius, tradicijas, religijas, mitologija, istorija. Tu pastangu rezultatas – nauju mokslo shaku ishsiskleidimas. Mokslo zhvaigzhdynu tampa orientalistika. Chia atsiranda arabistika, hebraistika, japonistika, mongolistika, shumerologija, indologija, budistika, ediktologija ir tt. Labai ryshkios specializuotos senoves civilizacijoms skirtos shakos. Gimsta afrikanistika, amerikanistika, kurios demesi skiria naujiems zhemynams. Atskiru tautu ir atskiru aspektu ju dabartyje ir praeityje skyrimas, tuo laikotarpiu eme gresti bendrumo suvokimui. Jau nebeieshkoma kazhko bendro, nustojama naudoti “kultura” “civilizacija” terminus, kai kurie teoretikai jas pakeichia visuomenes savoka. Shiame kontekste ivyksta reikshmingas luzhis. XIX pirm puses savoka civilizacija subyra. 1819 m. pirma karta terminas pradedamas naudoti daugiskaita. Iki to laiko buvo pasauline civilizacija. Suvokus, kad Europa nera vienintele atsiranda daug civilizaciju. Pirmiausia tos civilizacijos randamos Europoje. Atsiranda XIX a moksliniku darbai apie ivairias Europos civilizacijas. Prie shiu prisijungia kitu krashtu tyrinetojai, kurie savo tyrinejimus ir ima vadinti civilizaciju tyrinejimais. Tai rodo, kad traukiamasi nuo europocentrizmo, kad terminas civilizacija nebera aukshciausioji praba, vienitelei Europai. Tuo pachiu terminu ivardijami tu tautu dariniai, kurie buvo laukinio, barbarishko lygio dariniai.

XIX a. prancuzu tyrinetoju nuostatos. Jie pirmieji isihkele civilizacijos savoka ir toliau ja naudojo ivairiuose kontekstuose. Civilizacija ir toliau suvokiama kaip visuomenes kompleksine busena, kaip aukshciausias raidos tarpsnis. Sharlis Furje buvo nusivyles didzhiosios prancuzu revoliucijos rezultatais ir to nusivylimo ishraishka buvo jo kaip ir kitu utopinio mastymo atstovu bandymas prognozuoti zhmonijos ateiti. Sensimonas, Furje pripazhistami kaip utopinio mastymo atstovai. Marksistai juos laiko savo ideju shaltiniu. Daug ka pereme ish ju.

Sharlis Furje sheshianare sistema: 1. edenizmo etapas – rojaus laikotarpis, kai zhmones lygus, laisvi, jiems visko uzhtenka ir nereikejo varzhytis, tai aukso amzhius; 2. laukine busena, joje gyventoju skaichius auga, ima trukti maisto, del jo prasideda pleshimai, nesantaika; 3. barbarybes stadija, joje ieshkodami isheichiu zhmones ima kurti, atsiranda amatai, prekyba, turtas, private nuosavybe. 4. civilizacija, chia private nuosavybe iteisinama istatymais, ishkyla konfliktas tarp privachiu ir vieshu interesu, kiekvienas kovoja priesh kiekviena, visi zhmones yra prieshai, paminamas zhmogishkumas, teisingumas, humanishkumas nyksta. Shiame etape civilizacijos pozityvas – sparchiai pletojasi mokslas, technika, technologija, kyla darbo nashumas. Jau nebe civilizacija yra pasiekimo virshune. 5. garantizmas. 6. sociatizmas. Chia pasiekiamas aukshciausias darbo nashumas, atsistato humanishki santykiai tarp zhmoniu, pasiekiama laime ir harmonija. Tos pakopos primena edenistishkaja pakopa.

Kitos kokybes lygmenyje grizhtama prie lygybes ir laisves busenos. Tai utopija. Ja pasisavino Markas ir Engelsas, tik paskutiniuosius etapus pakeite socializmu ir komunizmu.

Fransua Lizo bande suderinti ivairias naujas ir senas teorines nuostatas, remesi Voltero idirbiu, rashe visuotine civilizacijos istorija, pasauline istorija. Jis bande aprepti visa zhmonija ir tautas. Mate, skyre tokius dalykus, kurie buvo bendri ivairioms tautoms, taip reagavo i mokslo susiskaldyma, siaura specializacija atsiradusia XIX a. ieshko, kas apjungia, yra desniga. Tirdamas civilizacija jis apeme tokius aspektus: mokslas, menas, literatura ir filosofija. (Volteras zhvelge plachiau – apeme ir ekonomika, uki, laivininkyste, karyba ir kt.) Naujiena buvo tai, kad jis pirmas prabilo apie Europos civilizacija. Ishkele Europos civilizacijos ideja. Prie shios idejos priejo komparatyvistiniu budu, naudodamas lyginamaji metoda, lygindama rytus ir vakarus pagal valdymo principus.

Rytams budingas teokratinis valdymas, teokratines monarchijos, tai sudaro rytu vieninguma. Europos civilizacija yra kokybishkai nauja, nauja visuomenes organizacijos struktura, nes chia reishkesi visos valdymo formos. Jis mane, kad europines civilizacijos pamatas yra prancuzu civilizacija, taip ishreikshdamas prancuzu nacionalizma.

Tai pagristas didzhiavimasis, bet kartu ir shovinizmas, nes sumenkinamos kitos tautos. Prancuzu idirbi lygino su kitom Europos tautom: vokiechiais ir anglais. Jo pozhiuriu civilizacijos pazhanga priklauso nuo intelektualines ir socialines raidos, ishsivystymo lygio. Jo nuomone prancuzai subalansavo demesi ir daugiausiai pasieke shiose sferose. Jo nuomone anglai pernelyg orientavosi i socialinius dalykus, tai daryti verte anglijos ekonomine padetis – buvo priiminejami istatymai, ribojantys vaiku, moteru darba. Vokiechiai pernelyg aukshtino intelekta, daug demesio skyre dvasiai tobulinti ir uzhmirsho socialinius aspektus. Prieshino rytus su vakarais. Vakarai jam atrode dinamishki, ivairiapusishki, verzhlus, o rytai statishki, tradicionalistishki, sustinge, pergyvenantys stagnacija. Del verzhlumo vakarai arteja prie apvaizdos numatyto tikslo. Naudojo dvi savokas “civilizacija” ir “kultura” naudojo sinonimishkai. Ishskiria visuotine civilizacija, Europos civilizacija ir kitas tautu kuriamas civilizacijas – lokalines civilizacijas. Pirmas pradeda lokarines civilizacijos tam tikru saveiku analize. Kaip funkcionuoja didelis civilizacinis darynys su smulkiais. Tautu darinius, civilizacijas jis ilieja i viena visuotine civilizacija.

Zhozefas de Gobineau buvo prancuzu diplomatas, dirbes ivairiose shalyse, keliautojas, palikes kelioniu ispudzhiu, parashe veikala “Apie zhmoniu rasine lygibe” 1853 m. tai pirmoji rasistine teorija, chia aishkus pozhiuris i kitas civilizacijas, i ne europiecius. Shi knyga patiko vokiechiams. Ten atsirado tos knygos pasekeju, bandyta baltojoje raseje iehskoti dar aukshtesniu – ariju. Skyre Gobineau tris rases: baltaja, geltonaja ir juodaja ir tarpinius variantus. Virshune, baltoji rase, turi visa, ka geriausia gali tureti zhmones, sukaupusi visas moralines, fizines, dvasines vertybes. Kitos rases turi kazhka, kas nuzhemina jas baltuju akyse, ish pat prigimties jos kazhko negali: juodoji rase negali kontroliuoti savo jausmu, geltonoji yra per daug racionali. Jo tyrinejimo rezultatas toks: rasiu maishymasis, rasiu hierarchijos nepaisymas ir neishvengiamo civilizaciju zhlugimo priezhastis, del tos priezhasties kyla moralinis, socialinis chaosas. Kraujo maishymasis veda i zhmonijos ishsigimima, zhlugs visos civilizacijos gal tik ishskyrus Indijos ir Kinijos civilizacijos, nes jos labiausiai prieshinasi rasiniam maihsymuisi.

Taip ishgirstama Europos civilizacijos zhlugimo ideja. Noredamas pagristi savo ideja, Gobino pritempia ir ishkraipo faktus. Jo nuomone rytu civilizacijos nera savaiminiai dalykai, prie ju ishkilimo ir suklestejimo prisidedavo baltieji. Europos galva, moralinis centras yra arijai, germanai. Jiems gali prilygti tik prancuzai aristokratai.

Evoliucionizmo atmaina, kuri tuo metu reishkesi ivairiose srityse: socialineje, kulturineje, civilizacijos srityse.

Hegelio tiesines raidos teorija – evoliucine teorija. Daug XIX a moksliniku seke ta teorija, kurdami ivairias zhmonijos raidos schemas. Nauja buvo tai, kad gamtos mokslu laimejimai, pasiekimai XIX a itvirtino gamtizma, tai pozhiuri, kuris teigia, kad pasauli ir visuomene, socialini zhmoniu gyvenima galima pazhinti remiantis gamtos mokslu metodais. Socialine tikrove prilyginama naturaliajai tikrovei, gyvajam organizmui. Gamtos desniai perkeliami i visuomene. Chia didzhiule itaka turejo Darvinas, ji remusiu moksliniku. Taip susiformavo socialdarvinizmas. Ji pradejo du socialiniai filosofai: Tomazas Maltusas ir Herbertas Spenceris.

Tomazas Maltusas naturaliosios atrankos desni perkele i visuomene, jo idejas paskatino dar 1793m. Anglijoje Godvino ishleista knyga “Politinis teisingumas”. Joje rashyta apie ateities visuomene be karu, nusikaltimu, neteisingo administravimo, vyriausybes, pagiezhos, kur visishka lygybe, palaiminta vedybu sutartis del nuosavybes. Ja noreta uzhdrausti. Ji buvo plachiai aptarinejama. Maltusas kritikavo Godvina. 1798 m. “Apie gyventoju skaichiaus principa ir busimosios visuomenes tobulinimo veiksni”. Jis mane, kad gyventoju skaichius kas 20 metu padvigubeja, tam tikrose mishkingose vietovese, kur zhmogus daug dirba fizishkai, turi laisve, gyventoju skaichius padvibugeja kas 15 metu. Tas padvigubejimo principas pasisavintas ish gamtos. Skaichiavo gyvuliu palikuoniu skaichiu. Burnu skaichius dideja geometrishkai, zhemes plotas, dirbamos zhemes kiekis gali geriausiu atveju dideti tik aritmetishkai. Tik aritmetishkai dideja galimybe tas burnas uzhkimshti. Pirmaisiai reikia norint iveikti skurda reikia riboti gimstamuma. Reikia shviesti visuomene, nes kuo daugiau zhmoniu, tuo daugiau problemu visuomeneje. Zhmoniu visuomenei nera nieko blogo, jei zhmoniu skaichius mazheja, nes gamta zhmones veikia kaip populiacija ir mazhina ju skaichiu, prie to prisideda ligos, epidemijos, pati visuomene karais savo skaichiu mazhina. Po tokiu Maltuso ideju prasidejo ilgailaike jo kritika. Jis kaltintas kudikiu zhudymu ir net bandymu apkresti maru. Ish to ishsirutuliojo teorija, pagrista gamtos desniu perneshimo i visuomene – maltusizmas. Zhmoniu visuomeneje pamatyti prieshtaravimai shioje doktrinoje buvo vadinami naturaliuoju desniu (zhmoniu didejimas geometrine progresija, maisto – aritmetine). Zhmonija gali ishtikti didzhiule kataklizma. Kova uzh buvi, atsirandanti esant ribotiems resursams. Netyrinejo civilizacijos, kulturos dalyku.

2005-11-30 Herbertas Spenceris. Ji itakojo to meto idejos. Bet dali ju jis paeme ish Tomazo Maltuso, ji ypach paveike jo naturalusis desnis. Ir organineje ir neorganineje gamtoje ir visuomeneje mate evoliucija, ta evoliucija buvo tiesine, jo nuomone, ta tiese ish gamtos judejo i visuomene. Superorganine evoliucija, kuri kitame lygyje tesia evoliucinius procesus. Kovoje uzh buvi laimi tie, kurie yra geriausiai prisitaike, perkelus shi principa i visuomene, vienos dalys visuomeneje nusmunka, kitos ishlieka, tad visuomene yra nesunaikinama. Nuo Maltuso Spenceris skyresi tuo, kad prisidejo prie visuomenes organines teorijos, jis daug daugiau demesio skyre civilizacijai, sukure sava civilizacines raidos samprata. Jis mate ir civilizacija apskritai ir tam tikrame etape atsirandanchias ivairias civilizacijas. Pirmiausia civilizacineje raidoje skyre 1. ankstyvoji, nediferencijuota faze, kuria galima palyginti su lygybes busena, kai nebuvo turtines diferenciacijos. 2. ishsivyschiusi, diferencijuota faze, kai jau vyksta sudetingi, vienas kita itakojantys procesai. Chia ishryshkeja diferenciacija, ima veikti ishlikimo desnis. Civilizacinio darinio atsparumas priklauso nuo to, kiek sugebes prieshintis kitu dariniu ishoriniam poveikiui. Chia ishsiskiria ivairios civilizacijos, kurios pradeda rungtis. Kiekvieno civilizacinio darinio atsparuma lemia pirmiausia vidiniai veiksniai: rasine priklausomybe, prigimtis, psichologine struktura, emocijos, protas ir kt. Prie ishoriniu veiksniu skyre: klimata, krashtovaizdi, augalija, gyvunija ir kitus socialinius darinius, kurie itakojo bet kuria zhmoniu bendrija. Viskas vyksta evoliucijos keliu, kovojant del ishlikimo. Chia ishlieka tinkamiausieji dariniai, kurie sugeba prisitaikyti prie aplinkos, kovoti su kitais socialiniais dariniais.

Vidines ir ishorines kovos metu ishkyla vandzhios institucijos, susiformuoja valstybe, susikuria balansas tarp vidiniu ir ishoriniu salygu, tada prasideda stagnacija. Todel civilizaciju istorija – banguojanti istorija. Evoliucinis kelias – banguojantis kelias. To proceso varikliai: naturalioji, gamtine kova uzh buvi (kovoja populiacija su

populiacija, arba pachioje populiacijoje atskiri individai, kovoja valstybe su valstybe, tauta su tauta, rase su rase, individas su individu, ishlieka patys tinkamiausi, gebantys laimeti). Teige, kad visuotines kovos nereikia varzhyti, nes ji ir taip nesustabdoma. Bet kokia labdara vadino trukdymu ishlikti, ishkilti stipriausiems, jie mazhesniais tempais turteja, duodami ish savo kishenes labdarai, o tai, beje, neishsprendzhia neturtinguju problemos, ju kanchios neturte tik pratesiamos labdara. Tais laikais daug demesio buvo skiriama labdarai. Bet tos labdaros buvo kai kam tik pasipelnymo shaltinis. Po kritikos ir sendamas Spenceris perzhiurejo savo kai kuriuos kategorishkus teiginius, eme pripazhinti daugialinijine evoliucija, atsisake nuo vienintelio pazhangos kelio, ten kur mate stagnacija, po stagnacijos jau eme izhvelgti ir regresa (nebutinai po stagnacijos procesai zhengia pazhangos keliu).

Maltusas, Spenceris parenge kelia Socialdarvinizmui, naujai srovei. Atsirado neformali, bet aishkiai apchiuopiama socialdarvinizmo kryptis, po ju kurybos. Kur buvo ryshkus Darvino evoliucijos principai.

Antra kryptis ishryshkejo etnografijos ir etnologijos moksle. Mokslai susije su etnosu, tautomis, jie kaupia duomenis apie ivairias tautas, ju tikslas atkurti, rekonstruoti tautu istorija, daromos ishvados apie dabarties visuomeniu raida. XIX a. shie du mokslai sparchiai pletojosi ir ishkilo tu mokslu kurejai, kurie bande gilintis i tuos civilizacines raidos etapus, kurie buvo mazhiausiai suvokiami. Vienas pirmuju: shveicaras Bachopenas, kuris XIXa. vid eme tyrineti promiskuiteto (mishrios santuokos) ir patriarchato, matriaarchato problematika.

Maklenanas nagrineja sociumo formavimosi problema, analizavo, kaip kuriasi sheima, kure pamatus tolesnei sociumo raidai suvokti, ishskiria endogamines ir egzogamines linijos savokas. Edvardas Tailoras XIXa. vid ishleido “Pirmykshte kultura”, “Antropologija”, vykde ne fizines antropologijos, o socialines ir kulturines antropologijos tyrinejimus, tuo pradejo moksla antropologija, i kuria ieina ir socialiniai ir kulturiniai procesai, shis mokslas eme ishstumti etnologija su etnografija. Iki jo kiti tyrinetojai ir jis skyre laukine busena, barbarybe ir civilizacija. Nauja buvo tai, kad jis bande tas busenas uzhpildyti kitokiu turiniu, pats bande rinkti empirine medzhiaga. Pirmosiose dviejose stadijose beveik nepridejo nieko naujo. Bet apibudindamas civilizacija jis stipriai susiejo civilizacija su rashtu, tai jo nuomone yra primasis civilizacijos pozhymis, su tuo ishsryshkino rashto funkcijas: 1. rashtas padeda zhmonems isiminti, uzhfiksuoti svarbius dalykus – mnemotechnine funkcija; 2. rashtas leidzhia teikti informacija ish vienos kartos i kita – komunikacine funkcija. 1) Du zhmoniu gyvenimo aspektai: materialusis ir dvasinis gyvenimas. Ne itin gilinosi i materialia gyvenimo puse. Daug nauju aspektu ineshe i dvasini gyvenima – atgyvenu metodas. Juo remdamasis bande aishkinti, kodel jo meto visuomeneje egzistuoja kai kurie dalykai, tirdamas praeiti jis uzhchiuope daugelio reishkiniu shaknis, tyre paprochius, tradicijas, magija, preitarus, mane, kad ish ju ishsikristalizavo ir mokslo zhinios ir dabar egzistuojanchios tradicijos, ish ju visu kilo religija. Tyrinejimo objektas – animizmas – negyvu, gyvu reishkiniu, nesuprantamu zhmonems sudvasinimas. Tyre sapnus, zhmogaus pojuchius nualpus, dalykus, kuriuose izhvelge sielos buvima.

Saliutas susijes su piktuju dvasiu vaikymu (palydint mirusiji). Ritualiniai dalykai ateina i modernias visuomenes.

2) neskyre dvieju fenomenu: kulturos ir civilizacijos. Juos jis vartojo kaip sinonimus, buvo vienas tu, kurie bande apibudinti, kas yra kultura ir civilizacija, tai jo nuomone yra sudaryta ish zhiniu, tikejimu, meno, doroves, istatymu, paprochiu ir kai kuriu kitu sugebejimu ir iprochiu, kuriuos sukaupia zhmogus kaip visuomenes narys.

Nedaug pasistumeta nuo Voltero. 3) bandymas kulturiniuose, civilizaciniuose procesuose kaip ir socialdarvinistu darbuose izhvelgti kova, desnius, jo pozhiuriu visi tie reishkiniai: socialiniai, dvasiniai, materialus aspektai sudaro tam tikras eiles, nera chaoso, yra tam tikra tvarka. Vienu metu ishkyla vieni reishkiniai, po kurio laiko kitokie. Naturalios kovos metu senuosius reishkinius ishstumia pazhangesni dalykai. Didzhiosios religijos ishstume mazhasias. Visuomenes pazhanga yra pasiekiama naturalios kovos keliu. Kiekviena ish reishkiniu Tailoras suvoke kaip uzhdara reishkini, nekontaktuojanti su kitais ir negaunanti itakos ish svetur.

Freizeris toliau pletojo evoliucijos teorija, tik tyrinedamas kita sfera nei Tailoras. Jis tyre zhmoniu dvasini pasauli, pasaulezhiurinius dalykus, lygino individa su visuomene shiuo pozhiuriu. Ir individo ir visuomenes raidoje uzhchiuope pakopas: 1. maginis etapas, kai viskas susisieja ir noras suvokti pasauli ir religijas. 2. religine pakopa; 3. moksline, kai protas atmeta visus prasimastymus.

Vokietis Adolfas Bastienas atkreipe demesi i tai, kad ivairiose vietose, labai toli nutolusiose viena nuo kitos pastebejo analogishkus materialius dirbinius, panahius mitus, pasakojimus, tradicijas. Daug panashiu pasaku, legendu. Shiuos dalykus bastienas susiejo su zhmoniu psichika. Jo nuomone tai lemia tai, kad kur begyventu zhmogus jis tuo pozhiuriu nesiskriia nuo bet kur kitur gyvenancio zhmogaus. Kad yra elementarioji, gaivalishka mintis, kuri tukstantmechius itakoja zhmogaus gyvenima, itakoja unikaluma. Tik bresdami zhmones sugeba sukurti kazhka unikalaus ir nepakartojamo.

Amerikietis Liui Henri Morganas etnografas ir evoliucionizmo teoretikas. Morganas bendravo su indenais irokezais, tyrinejo, sukaupe ju dirbiniu kolekcija. Shie jo tyrinejiami leido jam sukurti schema, kuri buvo papildyta gausybe nauju faktu, padaryti tam tikras ishvadas. Jo schemojoe trys dalys: laukine busena, barbarybe, civilizacija. Pagrindinis demesys skirtas laukinei buklei ir barbarybei. Kiekviena ju graduojama i tris: ankstyvoji, vidurinioji, velyvoji. Pagrindas yra materialioji puse, skirtukai dedami ten, kur prasideda zhvejyba, medzhiokleje ishskiriamas distancinio ginklo atradima, zhemdirbystes gyvulinkystes pradzhia (nuo ju prasideda barbarybe).

Zhiurejo kaip kito zhmoniu sociumas, kaip nyko promiskuitetas, kaip atsirado sheima. Valstybe neimanoma be privachios nuosavybes kaip ir be rashto. Valstybe neimanoma be tam tikros visuomenes konsolidacijos. Dvi visuomenes organizacijos formos: 1. socialine organizacija, sociatas, ji remiasi dar kraujo ryshiais, remiasi asmeniniais santykiais tarp zhmoniu, jos pagrindas yra gimine, ish giminiu susiformuoja patrijos (brolijos), broliju grupes sudaro gentis, genchiu sajungas, ish ju gimsta tauta arba populus. 2. Politine organicazija (civitas) siejama su fiksuota teritorija ir privatine nuosavybe. Kur privatine nuosavybe, ten ir nelygybe, kova tarp tu zhmoniu, kurie turi nevienodai turto ir galimybiu.

XIX. Marksistinis evoliucionizmas. Morgano idejos paveike marksistus. Jo ideju itakoje Engelsas parashe pagrindini marksistines evoliucios veikala 1848 “Sheimos privatines nuosavybes ir valstybes kilme”. Elgelsas parodo savita schema, socialine diferenciacija. Klases ishsiskiria savo santykiu su gamybos priemonemis. Vienos klases turi gamybos priemones, kitos ne. vieni turi privachia nuosavybe, kiti ne. todel vyksta nuolatine kova tarp tu, kurie turi ir kurie neturi. Tie kurie turi ishnaudoja tuos, kurie neturi priv nuosavybe. Ishlikimo kova stumia visuomene i prieki. Visuomene reikalinga tam, kad tarnautu turinchiuju interesams. Tai prievartos aparatas, kuris gina ishnaudotojus nuo ishnaudojamuju. Vidine prasme valstybe sukure tie, kurie turi, ir ji gina ju interesus.

Ishorine prasme, valstybe gina save nuo prieshu, bet tuo pachiu ir tuos, kurie turi didzhiausia itaka.

Evoliucionizmas. 1. evoliucionistai buvo itakingi, leme mastyma, padare itaka XX a pasaulezhiurai, tik XX a daugialinijine ir sudetingesne evoliucija. Itaka biologinei mokslo raidai. Biologai prakalbo apie kulturinius dalykus. Dvi evoliucijos puses: 1) somatine (soma – kunas), kuri vyksta zhmogaus kune, susijusi su info perduodama genetiniu keliu; 2) egzosomatine (isheinanti uzh fizinio kuno ribu). Daugybe gyvu butybiu sugeba igyti nauju igudzhiu, uzh igimtu dalyku, jie igijami mokymosi keliu. Termino mimeze pakaitalas – bezhdzhioniavimas. Ta mokyma, mokymosi tradiciju ir igudzhiu perdavija vadina kultura.

2. evoliucininkai pripazhino vientisa zhmonijos ir civilizacijos raida, mane, kad visa zhmonija eina ir eis tuo pachiu keliu, jie pripazhino visu zhmoniu lygiavertishkuma. Teige, kad ankstesnieji raidos etapai nesunyksta, daugelis ju pereina i nauja etapa. Kai kurie prieshistores reishkiniai atsiduria modernioje civilizacijoje, tai rodo evoliucine raida.

Tiriant ishlikusias atavistines bendruomenes galima rekonstruoti ir Europos ir zhmonijos nueita kelia.

Truko faktu, argumentu, atradimu irodyti teoriniams teiginiams. Evoliucinikai ir dare atranka. Jie selektyviniu budu atrinkdavo faktus, tie kas neatitiko ju schemos, i ta jie nekreipdavo demesio. Shios spragos sudare pagrinda kritikai.

Pozytivus atsakas i evoliucijos teorija. Toks atsakas – difuzionizmo teorija. Shis terminas i visuomene perkeltas ish gamtos mokslu sferos. Kalba apie dvasiniu, materialiniu zhmogaus kuriniu kilmes ir pasklidima. Kalbama apie tai, kad zhmoniu bendruomenes vystosi savitai, kad nera vientiso linijinio proceso. Buvo nemazha ivairiu karshtu tyrinetoju priklausanchiu shiai srovei. Lyderiais tapo vokiechiu mastytojai, kurie pirmaisia norejo duoti atsvara Marksui, Engelsui ir ju pasekejams.

Pirmas ish pazhymetinu vokiechiu difuzionistu Frydrichas Recelis. Shio zhmogaus pavarde mini Lietuvos geopolitikai. Racelio mintys – geopolitiko mintys. Skira du tautu tipus: jurines ir kontinentines tautas, pagrindzhia juriniu tautu pranashuma priesh kontinentines. Prioriteta jurinems tautoms suteikia jura, galimybes ja ishnaudoit, prekiauti be niekeno kontroles, kontaktuoti su kitais, jura ishmoko zhmones buti drasius ir veikti greitai ir ryzhtingai. Pirmas emesi tyrineti migracija, imigracija, emigracija. Ieshkojo ju priezhaschiu ir pasekmiu.

Priezhastys: ekonomines ir politines. Tyre karus, uzhkariavimus, mainus ir prekyba. Jo tyrinejimu prasme ta, kad tuose procesuose juda zhmones, juda teritorijoje ish savo shalies i kitas. Taip vyksta ne tik zhmoniu, bet ir prekiu, gaminiu, ideju migracija, vyksta difuzijos procesas. Ten naujos idejos kontaktuoja ir gimsta kazhkas naujo. Jis vadinamas antropogeografijos pradininku.

Leo Frovenijus. Zhmogaus kuryba suvoke kaip suskaldyta i tam tikrus darinius kuryba, ir kiekvienas kulturinis, socialinis darinys yra unikalus, jis gimsta tik tam tikrjoje vietoje ir yra absoliuciai priklausomas nuo tos vietos dirvos, zhemes, zhemes kiekio, klimato ir pan. Kokia ta vieta, tokia ir kultura. Kultura kuria ne zhmonius, bet pati kultura gimsta toje vietoje, kur gyvena zhmogus. Pati vieta formuoja zhmogu,kaip kulturos kureja. Kultura – gyvas augalines kilmes organizmas.

Frydrichas Grebneris. Uzhbaige difuzionizmo teorija. Visi kulturos reishkiniai turi savo kilmes vietas, nieko pasaulyje nera be tokios vietos. Zhemes teritorijoje yra vietu, kur randasi daugiau kulturos reishkiniu ir vietu, kur yra mahziau ir visishkai nera. Tada vyksta difuzijos procesas, kurio metu vienoje vietoje atsirades kulturos reishkinys plinta i ivairiausias puses. Tas plitimas primena ratus. Tai kulturos ratu(ratilu) teorija. Ratilai – lyginama su vandens ratilu plitimu, kai imetamas akmuo. Kulturos reishkinys – akmuo.

Shmitas XIX a. Pabandyta difuzijos teorija perkelti i realybe – visas tautas, kurios gyveno nuo prieshistores ishdeste i tam tikras schemas, parode kaip tie rieshkiniai sklinda. Itvirtino matriarchaline ir patriarchaline linija.

Ish kulturos reishkiniu suprato ir teige, kad vieni reishkiniai yra vietiniai, kiti atneshtiniai, gime mechanistinis pozhiuris i kultura. Tai difuzionistu nuopelnas. Kultura isivaizduota kaip ivairiu strukturiniu elementu visuma.

Shios teorijos panahiai laikesi romenai( jie eme tai, kas jiems patinka ish kitu), taip buvo elgiamasi ir nacionalsocialistineje Vokietijjoje ir Sovietu Sajungoje, kur kuriama socialistine visos valstybes tautu kultura. Ji

turejo buti sudaryta ish nachionaliniu ivairiu kulturu. Kad ta mishraine butu vientisa, uzhpilama socialistiniu turiniu. Nacionalines kulturos buvo devalvuojamos iki socialistinio vienodumo. Tada paplito daug atneshtiniu dalyku.

Buvo tyrinetoju, kurie bande sutaikyti evoliucija su difuzionizmu. Uzhdarumas ir kontaktai buvo siejami i viena.

2005-12-02 Wiliam Perry, kuris sieke sujungti dvi tendencijas: evoliucionizma ir difuzionizma. Jo kuryboje ryshkiausiai atsispindejo tos pastangos. Tai padaryta pusiau beletristine forma. Jis ishejo ish XIX a remu. “Saules vaikai” 1923 m. ishejo jo kurinys. Perio nuomone buvo viena pirmoji civilizacija, i kuria isijunge visas platus pusiaujo ruozhas. Pusiaujyje, kur atsirado pirmosios civilizacijos prie didzhiuju upiu, pridedant Vidurzhemio jura, Dunoju, ten gime pirmoji zhemes civilizacija. Ta civilizacija – zhemdirbiu, duonos gamintoju civilizacija. Joje svarbiausias buvo Egiptas. Tai shaltinis, ish kurio sklido civilizacines idejos. Ten pirmiausia pradeta monumentalioji architektura, sukurti miestai, atsirado valstybe, ishtobulino akmens apdorojimo technika, atsirado kultai (deives motions), tuo jis lenke kitas to regiono shalis ir tapo pirmosios civilizacijos centru. Egiptiechiai pirmieji suvoke brangiuju metalu, aukso reikshme, ieshkodami metalu ir aukso pirmieji pradejo keliauti. Tokiu budu vedami aukso troshkimo, egiptiechiai skleide savo idejas ir i viena civilizacija sujunge didzhiuli regiona .

Naudodamiesi savo ishrastais laivais ir plaustais, jie pasieke ir kitus zhemynus. Ju itaka jauchiama ir Okeanijoje, Amerikoje, Australijoje.

Ta itaka prasiskverbe difuzijos keliu, migracijos budu, ir reishkesi: panashiai kaip ir Egipte, kitose vietose buvo garbinama saule, ji ne tik garbinama bet tai ir vyriausias dievas. Tie kas garbina dieva – saules vaikai. Tas kultas uzhtinkamas Amerikoje: acteku, inku, maju civ. Daug kur atrandama dualistine visuomenes struktura. Egiptas sudarytas ish aukshtutinio ir zhemutinio Egipto. Visuomenes struktura egiptiechiu perneshta ir i kitus krashtus.

Ne tik valstybes kurejai, bet ir sluoksniu ishradejai (egiptiechiu nuopelnas). Ish Egipto i kitus krashtus pasieke deives motions kultas, kur perduota egiptiechiu tradicija valdzhia saugoti moters rankiose, tvarkyti pagal moterishka linija (matriarchatas). Kai egiptietishka linija eme ishsisemti, ta linija pakeite patriarchato linija.

Palaipsniui ish egipto kile valdovai buvo keichiami vietiniais, taip isitvirtino patriarchaline linija. Egipto pavyzdzhiu buvo ivairiuose krashtuose statomi didzhiuliai akmeniniai statiniai, butent Peris buvo tas teoretikas, kuris paskelbe ideja apie pagal Egipto piramides paplito megalitai, megalitizmas. Megalitai – tai stambus akmens statiniai, kuriu uzhtinkama visuose zhemynuose, ju daug Europoje, jie susikoncentrave vakarineje, pietineje Prancuzijos dalyje, Ispanijoje, Maltoje, Vokietijoje, Skandinavijos krashtuose. Europoje ju apie 3000, kurie iki XX a 8 desh buvo kildinami ish Egipto piramidzhiu. Buvo teigiama, kad shie megalitiniai statiniai atsirado, kaip piramidzhiu sekiniai. Dabar jau namona, kad nemazha Europos megalitu galejo buti pastatyta net iki Egipto piramidzhiu. Megalitu paskirties problema. Megaliltai – triju rushiu. 1. vertikalus akmenys, akmenu stulpai, ishstatyti grupemis, arba pavieniui. Tokios megalitu eiles – menhirai (Karnakas), vadinami ilgaisiais keltu akmenimis. 2. dolmenai – jie kartais vaidinami Keltu stalais. Buna pora, trejeta atraminiu akmenu, o ant ju uzhdeta plokshte. Atrodo kaip baravykas. 3. kromlechai – akmeniniai statiniai ishdestyti ratais, yra tam tikras centras, apie kuri tie akmenys ishdestyti (Stounhendzho megalitas). Tu statiniu paskitis skirtinga. Visuose juose ieshkoma kazhko bendro – manoma, kad tai buve palaidojimai. Bet ten palaidoti zhmones be gausiu ikapiu.

Manoma, kad tai zhmones, kurie turejo ypatingas galias ir autoriteta. Megalitu statybos vietos kazhkuo ishsiskiria, jos buvo apylinkes, kazhkokios bendruomenes centras. Daug kur paplitusi irigacija (drekinimas, sausinimas), buvo Egipto itakos paplitimo argumentas.

Pasaulyje plito linijine kultura, einanti ish vieno centro, kuo toliau nuo centro, tuo ji ivairesne. Atneshtoji kultura ish pradzhiu primine egiptietishkaja, po to shiek tiek modifikavosi. Jo darbai sukritikuoti.

Frydrichas Nietche 1844 – 1900 m. modernizmo atstovas, liuteronu dvasininko sunus. Paskutinius metus praleido pramones prieblandoj, susirges psichine liga. Jis svarbus tuo, kad jis kritishkai vertino Europos pasiekimus, Europos civilizacija, bande rytu patirti, filosofija skleisti Europoje, tai jam atrode butina tam, kad europiechiai susidometu ne ishoriniais dalykais, bet atsigreszhtu i zhmogaus vidu, vidini pasauli. Rytu patirties skleidimas buvo jam svarbus ir tam, kad Europa turetu su kuo save palygiti. Kadangi ji neturejo su kuo save palyginti, nezhiurejo i save kritishkai. Nietche rashe kurinius, kuriuose naudojo rytu veikejus, rytu filosofijos idejas, dazhnai savo mintis idedavo i rytu veikeju lupas. Visa pasauli Nietche suvoke kaip tam tikra nuolat kintanti buties srauta. Mane, kad tame sraute nera jokio organizuojanchio prado, kad tas srautas neturi jokio tikslo, tiesiog yra gyvenama. Tame buties sraute veikia ir ji modeliuoja tam tikra metafizine valia. Valia yra Nietches filosofijos esme. Valia, tai kurybine jega, kuri stume i prieki pasauli.

Nietche daug analizavo mena, tragedija (gimusia antikoje). Tyrinedamas meninius procesus, jis ishryshkino tris menines epochas: Antika, Renesansas, apshvietos arba Shvietimo epocha. Toms trims didzhiosiosms meno epochoms rado bendra demeni, tai ishkilios asmenybes, kurios savo veikla ishreishke tu epochu turini ir prasme.

Taip buvo pakeistas pozhiuris i praeiti. Ankschiau buvo ishkreipiami tu zhmoniu santykiai su visuomene, manyta, kad jie buvo harmoningi. Tik tu asmenybiu kova, dave vaisius, asmenybes konkuravo, kovojo tarpusavyje. Remdamasis shia prielaida Nietche i visuomene perkelia biologinius desnius. Rashydamas apie

valios galia jis aukshtina instinktu galia, teigia, kad socialineje ir kulturos sferoje vyksta inirtinga kova uzh buvi.

Tai artima socialdarvinizmui, bet tos kovos uzh buvi netraktuoja socialdarvinistishkai. Jis mane, kad gali ishkilti ir blogiausieji, tai ivyksta net dazhniau, nes blogiausieji neturi principu, gali lengviau prisitaikyti. Jis mato dvieju pradu kova, ta kova jis geriausiai mato tragedijoje.

Kulturos procese jis skyre du pradus, kurie saveikauja tarp saves: 1. apolonishkasis – kildinamas ish dievo Apolono, kuris buvo harmonijos, kosmines tvarkos prizhiuretojas, skleide etinius grozhio idealus, buvo vyrishko grozhio idealas. Su shiuo idealu Nietche siejo shalta prota, atsisakyma nuo metafizikos ir tt ir pan. 2. Shio prado antiteze buvo dionisishkasis pradas. Jis siejamas su graiku dievu Dionisu, romenu Backu, tai iracionalumas, gyvubingumas, dinamika, orgiastishkumas. Shie abu pradai turi sudaryti lygsvara, jie turi savaikauti kaip Jin ir Jang. Kai tarp ju yra pusiasvyr, tada ir visuomene yra pusiausvyra. Mane, kad tokia lygsvara buvo ikisokratineje Graikijoje. Apolonishkasis pradas – tai civilizacija, o dionisishkasis – kultura. Jei vyrauja apolonishkasis pradas, tai kurybingasis kulturos pradas yra suvarzhomas ir sumenkinamas. Smerke civilizacija, kuri varzho, i remus ispraudzhia kultura, menkina jos kurybingasias galias. Mano, kad civilizuotas zhmogus nieko gero nesukure ir nesukurs. Varzhoma kultura smunka. XIX a. pabaigoje Nietche pirmas prabyla apie dekadansa (kulturos saulelydi), tai kartu ir Europos saulelydis. Jis seka paskui J. J. Russo ir siulo grizhti atgal i gamta. Taip pirma karta suprieshinama kultura ir civilizacija, ju pradai. Kultura kaip kurybishkas dalykas, civilizacija kaip kultura slopinantis, mechaninis ne kurybishkas reishkinys. Grizhti atgal i gamta nera tiesmukishkumo shukis, tai reishke iveikti tai, kas yra negatyvaus Europos kulturoje ir civilizacijoje, tai, kas atsirado posokratineje eroje.

Jis kritikavo krikshchionishkaja religija, mane, kad su jos isitvirtinimu pakito pasaulio samprata, Dievo ideja tushchia, todel ji ish karto mire, zhmones to nepastebi, nors ju gyvenimas neturi kurybines prasmes, krishchionybe nesukure nieko naujo. Kaip prieshpriesha siulo rytu religija ir filosofija, ishkelia indishkaja kuryba, budizma. Lygindamas rytus ir vakarus, teige, kad vakarams toli iki rytu, gali ish rytu pasimokyti kitokio santykio su gamta. Ishkelia rytu filosofijos kurnius Vedas, manu istatymus (arijinio laikotarpio teises literaturos, kulturos, teises paminklas, itvirtinama brahmanizmo ideologija, kastos). Lygindamas manu istatymus su biblija, mato, kad rytu filosofija palieka zhmogu laisvai veikti, ji aukshtina. Krishchionybe gniuzhdo zhmogu, apnuodija jo gyvenima, niekina kuna, taip ta zhmogu zhemina ir tvirkina, egzistuoja nuodemes kultas.

Nietche blaiviai vertino vokiechiu kultura ir kuryba, pabrezhe jos silpnasias puses: vokishkas gyvenimo budas, mokymo sistema, mastymo stilius, bukas nacionalizmas. Europoje idealia civilizacija laike prancuzu kuryba, mane, kad pranc yra europos intelektualinis centras. Idejos apie antzhmogi, zhmoniu minia. Nietches psichine busena leme tai, kad buvo rashoma apie tai, ko pachiam rashytojui labai truko. Mane, kad serga ne jis, o vakarai, filosofija – vakaru ligos pozhymis.

Svarbu: 1. dvieju pradu kova; 2. civilizacjos ir kulturos santykis; 3. civilizacijos krizes simptomu pastebejimas.

Tai padare didzhiule itaka kitiems XX a mastytojams Osvaldui Shpengleriui, Heideggeriui, Jaspersui ir kitiems.

XIX a. pab XX a pab Amerikoje ishkilo nauja srove, kuri buvo prieshpriesha linijinei evoliucijai. Ta srove siejama su Franso Buaso varu. Gime, augo, studijavo Vokietijoje, tapo fizikos daktaru, ishkeliavo i kelione po pasauli. Ten virto antropologu. Apsistojo Kolumbijoje, ten eme destytojauti. Ten atsirado Amerikos istorine mokykla (Istorinio partikuliarizmo mokykla). Shi mokykla surado silpnaja evoliucionizmo puse – nepakankama demesi faktui ir argumentams. Pagal shios mokyklos atstovus, evoliucionizmui truko empirinio pagrindimo.

Aishkino, kad reikia tirti kruopshchiai ir visapusishkai kiekviena zhmoniu kulturini darini. Kiekvienas darinys sudarytas ish tam tikru sferu, ir tik jas ishtyrus galima eiti prie apibendrinimu. Jie neturi buti daromi apriorishkai.

Kritikai teiginiuose mate nenora ieshkoti desningumu, siekima suskaidyti vientisa zhmonija i atskiras daleles.

Kulturinis reliatyvizmas. Teigta, kad nera nei aukshtesniu nei zhemesniu zhmoniu kulturu, kuriniu, visi jie yra lygiaverchiai. Bereikshmes yra iki tol naudotos savokos, kurios kabina etiketes, graduoja pagal ishsivystymo lygi ivairias visuomenes, tad bereikshmes yra laukine busena, barbarybe, civilizacija. Gradacijas teigia tie, kurie yra isitikine, kad ju gyvenimas, vertybes yra aukshtesne nei kitu tautu, kad ju gyvensena yra normalesne. Bet viskas yra reliatyvu. Buaso mokykla aishkina, kad evoliucionistai neivertino primityviuju tautu mastymo lygio ir sudetingumo. Tai, kas pavadinta laukiniu mastymu turi sudetingus strukturinius elementus. Pavyzdzhiai yra gridzhiami tuo, kad sugebama puikiai pazhinti gamta. Lyginant su europiechiais laukiniu mastyma, uzhtiktas sugebejimas klasifikuoti, daug ka isiminti, atpazhinti. Amerikos indenai gali ish daleliu, plunksnu liekanu papasakoti viska apie gyvi, sugeba nustayti giminyste ir pan. Mokykla ishkele empirikos svarba, svarbia kulturiniam reliatyvizmui.

XX a pradzhios civilizacinis luzhis ir jo iprasminimas teorijoje.

XIX a. pab XX a pr tai Europos epocha, kai europiechiai didzhiuojasi savo laimejimais ir dzhiaugsmingai zhiuri i savo ateiti, jauchia savo pranashuma, isitikine, kad viskas sprendzhiama Paryzhiuje, Londone, Berlyne, kad be tu sprendimu daugiau nieko reikshmingo pasaulyje nevyksta. Europiechiai pasidalino Afrika, dali Azijos, sukure gelezhinkelio tinkla, pramoninius miestus, aglomeracijas, manyta, kad tu pasiekimu niekas netemdo. Jie sukure daug nauju dalyku, technikos pasiekimai: automobiliai, dazhai, vaistai, kinas ir tt. Shioje srityje su jais ima konkuruoti Amerika. Prancuzai dikuoja madas. 1890-1914 m. pavadinama grazhiaja, puikiaja epocha. Atrode,

kad ji neturi baigtis. Prancuzai nenori matyti, kad yra problemu. Tai Europoje gyvena 400 mln zhmoniu, didzhioji dauguma dar dirba primityviai ir sunkiai zhemes ukyje, didele zhemdirbiu dalis traukesi i miesta arba emigruoja i Amerika, kur sparchiai vystosi pramone. Baigesi Britaijos ekonominio pranashumo laikotarpis, su ja susilygino Vokietija, Amerika ir Prancuzija. Vokietija ima reishkti pretencijas I tai, ko jai teko mazhiausiai.

Bersta didzhiule krize, kuri baigsis civilizaciniu luzhiu.

Uzh Europos ribu procesai sietini su Japonija. Nuo XVII a pr Japonija pasuko saviizoliacijos keliu, tai virto Japonijos stagnacija. Tai pastebeta XIX a vid. Amerika diktavo salygas, su kuriomis Japonija sutiko. Po prievartines sutarties su Japonija pasirashytos ir kitos panashios sutartys. Japonija ima vytis. Grazhintas imperatorius, perzhiureta shvietimo sistema. 1814 m. Japonija tapo viena rashtingiausiu pasaulio shaliu. Imta pirkti iranga ish ishsivyschiusiu shaliu, nuo tekstiles iki sunkiosios pramones. XIX a. pab. Ji ima kovoti su Kinija del Korejos. 1905 m. karas del Mandzhurijos (Koreja). Ji tampa galingiausia rytu civilizacija.

XX a pr I pasaulinis karas. Nauja buvo pasaulinis mastas, karo veiksmai vyko visur. I kara isijungia JAV. Pasikeite kariavimo budas, masishkai pradeti naudoti tolimo shaudymo pabuklai, tankai, troshkinamos dujos, povandeniniai laivai. To rezultatas 10 mln zhuvusiu, 200 mln suzheistu. Tai ilgalaikis pozicinis karas. Tai veike kariu psichologija, po karo reikia psichoanalitiku pagalbos. Shis karas turi totalini pobudi – karui pajungiamas visas uzhnugaris, kovoja ir moterys. Ishvystyta karo propoganda. Sunaikinama ne tik daug zhmoniu, bet ir materialiniu, dvasiniu vertybiu. Apshaudomos katedros, apipleshami muziejai, archyvai. Zhmogaus kuriniai prskirtini civilizacijai naikino ne tik zhmogu bet ir zhmogaus dvasinius kurinius.

Vasario revoliucija, po jos bolshevizmas. Po karo atsiranda valstybe, kuri kuria kazhka naujo. Nuskamba pavojingas shukis: proletkultas. Kiekviena prieshishka klase kuria savo kultura, vyrauja tos klases kultura, kuri yra vadovaujanti. Rusijoje vyravo dvarininku, burzhuazijos kultura, buvo neleidzhiama ishsiskelsiti proletaru kulurai. Bolsheviku manyta, kad reikia sugriauti burzhuazine, statyti proletaro kultura. Vyko kulturos naikinimo procesas Rusijoje (ekspropriacija, bazhnychios zhlugdymas, caro isheimos ishzhudymas, zhudymai, tremimai).

2005-12-07 XIX a pab. XX a pr 1. pirmasis pasaulinis karas ir kiti procesai paveike intelektualia Europos zhmoniu bukle. Jie reagavo bandymais uzhkirsti kelia karui, dejo pastangas Olandijos, Prancuzijos, Anglijos politikai kure Tautu Sajunga. 2. teorine reakcija; ji priverte kitaip pazhiureti i populiarias teorijas, plito modifikuota evoliucijos teorija, ji tampa daugialinijine evoliucija, modifikuojamas difuzionizmas. Modifikuojamos teorijos, ishkeltos sociologijos klasiku. XIX – XX a nacionalizmo amzhius, kai skaldesi didesni dariniai, formavosi tautine savimone, nacijos eme suvokti savo esme, pasaulinio karo metu nacionalizmas virto krashtutiniu nacionalizmu – shovinizmu; verte mastytojus apgalvoti karo priezhastis Europoje; atsakymo ieshkota lyginant Europos tautas su kitu zhemynu – komparatyvistine teorija. Vokietis Riukertas ir rusu Nikolajus Danilevskis ikure komparatyvistu mokykla.

Osvaldas Shpengleris (1880 – 1936 m.) ne akademikas, kabinetinio tipo mastytojas. Ishkilo, kai 1918 m. pasirode gyvenimo veikalas “Europos saulelydis”. Tai buvo itin populiari knyga. 1. vidine knygos puse; shi knyga buvo parashyta neiprastai, joje suvokta, kad Shpenglerio metu zhmogui nereikia ilgu ishvedzhiojimu, sudetingu argumentavimu, jis tiesiog teige, ka jis mano. Jo teiginiai buvo lyg pranashystes formos. Jis naudojo daug pavyzdzhiu, palyginimu, taip jam suteiktas komparatyvistikos klasiko vardas. Lygino antika, viduramzhius, Europa su Indija ir Kinija, naudojo poezija, mitologija, rase su ironija, sarkazmu, deste shokiruojanchius dalykus.

2. Ishorines aplinkybes. 1918 m. Tada Europa nusiaubta, sugriauta, joje sklando katastrofizmo nuotaikos, manoma, kad Europa nebeatsistatys, praras savo vadovaujanti vaidmeni, hegemonija pasaulyje.

Shis veikalas pabande atsakyti i klausima, kas atsitiko ir kodel, ir kas laukia Europos. Osvaldo Shpenglerio bandymas ishsiskyre tuo, kad jis Europos zhlugimo ideja bande gristi pachia Europos kulturos esme, priezhastis mate ne materialas, ne kariniuose reikaluose, kulturos fenomenas leido jam padaryti ishvada, kad taip ir turejo atsitikti ir to neimanma ishvengti. Besibaigiant didzhiajam karui paskelbe pirmaja pesimistine teorija. Iki jo visos teorijos buvo optimistines, siejamos su zhmonijos progresu, pazhanga. Jo veikalas itakotas Nietzsches, Danilevskio ir paties laikmechio problemu. Pasirodzhius veikalui pasirode ir shio veikalo kritika, ji kritikavo istorikai (istoriniai netikslumai), filosofai, etnologijos atstovai. Skaitytoju interesa veikalu mazhino tai, kad Europoje pokarine situacija eme stabilizuotis, tvarkytis, eme rastis optimizmo. Po shio veikalo dar ishleisti keli kuriniai, bet shie nesusilauke rimtesnio demesio.

O. Shpengelerio idejos.

1. kulturos tipu ideja. Jis atsisake bet kokio istorijos periodizavimo principo, atmete trinare sistema, kuri istorija skirsto i Antika, Viduramzhius ir Naujuosius laikus. Periodizacija netiko, nes jis nerado objekto, kuri butu galima periodizuoti. Tai ishkilo ish jo pozhiurio i kulturos fenomena. Skyre dvi kulturas: kulturos ideja – galima kultura ir rezultata – reali kultura; galima kultura yra ideali, tai kulturos ideja, kai ji igyvendinama, tampa realia, zhmones kuria istorija. Istorija jam yra kulturos idejos realizavimo procesas. Jame ishnyksta periodizavimo objektas. Aishkino, kad kulturos ideja yra vientisa ir vieninga, bet kai ideja imama realizuoti, ji tikroveje suskyla i atskirus tipus, pasireishkia kaip skirtingos konkrechios kulturos. Jo tyrinejimo objektas skirtingi kulturu tipai.

Taip ishnyksta zhmonija, nera tokio darinio kuris turetu tiksla ir butu vientisas. Periodizacija zhmonijoje taip pat negalima kaip tarp drugeliu ar orchideju. Neisivaizduojama atrode ir savoka pasaulio ar visuotine istorija, nera vienalinijines istorijos, jei nera ir vienos pasauli apimanchios zhmonijos. Vietoje monotonishkos vienoves, mate daugybe skirtingu ivairiu kulturu, tautu, dievu, menu, nera senstanchios zhmonijos, bet senstantis menas, dievai gali buti. Jis teige, kad kiekviena kultura gimsta tik tam tikru metu, esant tam tikroms salygoms, kiekviena kultura – vienkartinis reishkinys. Ji susiejo su konkrechia vieta, jis teige, kad kiekvienas kulturos tipas yra susietas su aplinka, kurioje jis gimsta, kaip augalas su dirva. Kultura suvoke kaip organinio pasaulio dali. Ish to apibrezhtumo jis kildino kulturines raishkos formas, tipus, metodus ir kt. kiekvieno tipo uzhuomazga jis siejo su zhmogaus pasitraukimu ish pirmykshtes busenos ir jo sielos prabudimu. Chia dievo, zhmogaus veiklos metaforos, savaimingas kulturos tapsmas. Kai visos kulturos galimybes parodytos – potencija ishnaudota, tada kultura kaip ir augala mirshta. Kiekvienam kulturos tipui pritaiko du matmenis: 1) lygina su zhmogumi, pagal tai kiekvieno kulturos tipo istorijoje jis izhvelgia vaikyste, jaunyste, branda ir senatve; 2) pritaiko metu laiku principa, savo intuityvumu, energija pasizhymi pavasaris, vasara, kurioje ishkyla kt reishkiniai, ruduo, zhiema.

Organinte teorija. Kiekvienas kulturos tipas yra savyje uzhsisklendes, uzhdaras tipas, jis nesaveikauja su kitais tipais, negauna ish ju jokiu postumiu ir itaku, savo ruozhtu taip pat jokiu kulturos tipu neveikia. Kadangi kienvienas kulturos tipas yra vienkartinis del to negali buti ir kulturos renesanso, pavydzhiu ima antikines kulturos atgimima, jis sake, kad mes vertiname antika, gerbiame ja, bet XIX a teoriju pastangos nukreiptos ne tam, kad mus ishmokyti antikos tiesu, bet tam, kad leistu pajusti, kad mums antika yra svetimas dalykas, net svetimesnis nei Meksikos ar Indijos architektura. Kulturos egzistuoja kaip atskiri individai (Herderio kulturinis individualizmas), jos nera kuriamos kokiam nors tikslui pasiekti, jos aukshciausios rushies organizmai, kurie gyvuoja kilniame netikslingume, kaip lauko geles. Kulturos priklauso gyvajam Getes, o ne negyvajam Niutono pasauliui.

O. Shpengleris praeityje ir dabartyje mato daug unikaliu kulturu, ish tos daugybes ishskira tas, kurias vadina aukshtosiomis kulturomis. Tokiu aukshtuju kulturu per visa zhmonijos istorija jis mato tik 8 tipus: egiptiechiu, babiloniechiu, indu, kinu, graiku – romenu (arba apoloniskoji) kultura, meksikos (maju), arabu (magishkoji), vakaru Europos (faustishkoji). Jo nuomone europiechiai siedami zhiniu gali susideti su pachiu velniu. Shalia shiu kulturu yra daugybe kitu – hetitu, persu, elamitu, kuritu, siru ir kt. Del ivairiu salygu shios kulturos negalejo subresti ir nesuvaidino rimto vaidmens. Besiformuojanchia kultura vadino rusu stachiatikiu kultura, tai buvo lyg atsakas N. Danilevskiui, kuris buvo rusishkojo mesianizmo atstovas, kuris aishkino, kad tarp ivairiu kulturu rusu kultura skiriasi tuo, kad ji gali ishgelbeti zhlunganchia vakaru kultura, shi kultura dar formuojasi.

2. civilizacijos ideja. Kiekviena kulturos tipa periodizuodamas akcentuoja ketvirtaji laikotarpi – zhiema, butent ja jis vadina civilizacija, pirmieji trys – kultura; isheina taip, kad civilizacija O. Shpengleriui yra laiko savoka, tai fenomenas, kuris ishkyla mirshtant kulturai, tai mirshtanchios kulturos zhenklas, tai kulturines eigos etapas.

Civilizacija – neishvengiamas kulturos likimas. Civilizacijos tarpsniui budinga, kad visas gyvenimas ir zhmogaus kuryba sustingsta ir nusitaiko horizontaliaja linkme, nebesigilinama bet plechiamasi. Visa energija yra nukreimiapa i ishore. Civilizacija ateina po kulturos kaip tapes realus dalykas po tapsmo, kaip mirtis po gyvenimo, kaip senatve po vaikystes. Kulturos ir civilizacjos santykis toks: tai gyvo kuno(kultura) ir mumijos(civ) santykis, graikishkos sielos ir romenishko proto, gyvo kurybinio organizmo santykis su mechanizmu. Kultura gimsta ish savos aplinkos, o civilizacija yra pasenes sustinges mechanizmas. Civilizacija yra kulturos antiteze, shia prieshpriesha tyrinetojai ivardija dichotomijos savoka (dichos – du; tome – pjauti; tai vieno reishkinio skelimas i dvi prieshprieshas, viena kita neigianchias). Kai kurie tyrinetojai vadina tai distinkcija arba disjungcija. Pozhymiai, kad kultura tampa civilizacija: 1) didmieschiu ishaugimas, rodo kad kulturos ideja realizuojasi, tai megapolio susikurimas. Jo numone, kol yra gyva ir klestinti kultura, jos reishkiniai yra pasiskirste tolygiai ir mieste ir kaime. Kai kultura ishsemia savo galimybes, ishkyla didmieschiai, kurie susemia visa kkulturini gyvenima, nepalikdami provincijai nieko gero. Didmieschio gyventojai praranda pamata, ish kurio galima gauti daug kulturos ideju. Miestas atsigrezhia priesh kaima ir ima ji ishnaudoti. Didmiestyje naikinamas zmogishkumas, tai didzhiulis kurybinis sastingis. Didmieschio gyventojas – parazitas, zhmogus be shaknu, tradiciju, religijos, ne ingeligentishkas ir ne organishkas. 2) ekspansijos dvasia. Ja pasizhymi didmieschio gyventojas. Toks zhmogus tampa tiesiog faktu. Toks zhmogus yra nuolat kankinamas noro kuo daugiau apimti, paimti sau. Jis apvaldo aplinkini pasauli, pakeichia kulturos netikslinguma pragmatiniu tikslingumu. Jis juda tik horizontalia linkme, ekspansija. Jis nesugeba i nieka isigilinti, neaprepia pasaulio gelmiu ir visumos. 3) mokslo sunykimas, kuri suponuoja slinkimas horizontalia kryptim, nenoras gilintis, pavirshutinishkumas. Shiame kontekste rimtu mokslininku knygos yra nereikalingos, jei jos neatgimsta, jei ju idejos nera panaudojamos.

Mokslas mokslui. Mokslo devalvavimas Europoje prasidejo nuo Kanto laiku. Shpengleris isitikines, kad Kantas paskutinis gyvos mokslo sistemos kurejas. Panashiai atsitiko ir Graikijoje po Sokrato. 4) viska persmelkiantis skepticizmas. Butent jis neishvengiamas kylanchios civilizacijos palydovas ir rezultatas. Jis sunaikina priesh civilizacija buvusi kulturini pasaulevaizdi, jis yra bergzhdzhias. Jes skepticizmas tik naikina bet nieko nesukuria.

Tie, kurie juo remiasi, tesugeba tik nukopijuoti ankschiau sukurtasias formas ir dalykus. Skepticizmu

persismelkes zhmogus ima galvoti tik apie gyvenima, kuris jam tapma problema, taip atsiranda gyvenimo filosofija. Jos ishkilimas yra ryshkiausias civilizacijos pozhymis. Tokiu budu civilizacija yra ne tam tikras kulturos aspektas, bet atskiras kulturos raidos etapas, kur gyvenimas tampa neorganishku, susitelkia didmieshchiuose, atsiranda ekspansijos, skepticizmo, prakticizmo dvasia. Shio etapo prasme – shis etapas yra ir kulturos mirties ir kulturos apvalymo tarpsnis.

3. vakaru zhlugimo ideja. O. Shpengleris daug tyrinejo ivairiu krashtu istorija ir ieshkojo vidutinio kulturos trukmes laiko. Etruskai egzistavo 1000 metu. Antikos istorija truko tiek pat. Viduramzhiu istorija vel tiek pat.

Kulturini istorini tipa sieja su tukstantmechiu. Paskutiniuosius du tris shimtmechius prasideda kulturos nykimas, tada pereinama i civilizacijos laiktarpi.

Mane, kad vakaru kultura atsirado X a, po to 800 m ji brendo ir augo, o paskutinieji du shimtmechiai yra smukimo metas. Mano, kad Europa nuo 1800 m izhenge i civilizacijos laikotarpi. Trys pozhymiai, kurie rodo, kad Europos gyvenimas arteja prie pabaigos. 1) vertybiu perkainavimas. Jo nuomone, negyvas mechanizmas nieko naujo nebegali sukurti, todel ji tegali bandyti suprasti, perkurti senuosius laimejimus, todel svarbiausias jos dalykas yra perkainoti tai kas buvo sukurta. Europoje vertybes imta perkainoti nuo J. J. Russo laiku. Iki to meto vyko savaiminis, gyvas kulturinis proceas, kuris XVIII a pab zhmonems eme tapti nashta. Kultura noreta padaryti patogesne, praktishkesne, todel vykdytos socialines reformos. 2) amoralumas ir sekuliarizacija. Ilga laika buvo laikomasi pripazhintu isnstinktyviu doroves taisykliu, tikroje kulturoje dora yra instinktyvi, kai kultura ima nykti, tada atsiranda ivairios doros teorijos, ju pasirodymas yra kulturos sastingio zhenklas. Naturalia dora pakeichia etika, ji isivyrauja ir filosofijoje. Dora zhlugdo tai, kad zhmogus nebemato toliau saves, kadieniu reikalu.

Tragishka morale, kurios ishpazhinejai buvo kulturos zhmones, pakeichia plebejishka morale, kurios neshejai mato tik nauda ir fakta, bet nebemato dievo. Pozhiuris i religija: mane, kad kulturos siela yra religija, kad religija persunkia visa zhmogaus gyvenima, visus veiklos aspektus, visas formas, ypach aishkiai pasireishkia mene, net matematikoje, kolonose, ornamentikoje ir kt. Kiekvienos kulturos esme yra religija. Kiekvienos civilizacijos – sekuliarizacija (nureliginimas). Religijos nuvertinimas matomas ish kalbos, keiksmu, zhmogaus veido. Vietoje religiniu problemu su tokiu pat religiniu uzhsidegimu svarstomos virshkinimo, mitybos ir higienos problemos.

Alkoholizmas, vegetarizmas pakeichia religija. Tai tampa civilizuoto zhmogaus problemomis. 3) isivyrauja etika, nebesiekama suvokti gyvenimo gelmiu, horizontas siauras. Visi shie pozhymiai rodo, kad vakaru zhmogus ishsiseme, kad vakarai zhlunga. Zhmogus ishlieka, neishnyksta, jo kuriniai nera sunaikinami, architektura nesugriaunama, tad tai nera tradicinis zhlugimas, kuris gaunamas po karo, gamtos kataklizmos, tai dvasinis zhlugimas, nes zhmogus gyvena, bet nebesugeba kurti. Nesugebedami kurti vakarai praranda savo hegemonija.

Hegemonijos praradimas ishrutuliojamas paskutiniuose savo darbuose. Norejo parashyti apie Vokietijos vaidmeni vakaru kulturos evoliucijoje. Mane, kad organishkoji kultura sunyko, isivyravo civilizacija. Mane, kad Europos zhlugima renge dvi revoliucijos – baltuju ir spalvotuju. Baltuju revoliucijos ishtakas mato didzhiojoje prancuzu revoliucijoje, kurioje buvo daug grazhiu ideju ir ishlaisvino liaudies iniciatyva. Shios revoliucijos rezultatas – proletarai eme reikalauti ekonominiu dalyku, veliau kele politinius reikalavimus. Robespjeras ikvepe socialistines idejas. Mane, kad anstyvoji krikshcionybe buvo bolshevizmo mochiute. Sajudzhiai po prancuzu revoliucijos veda i baltuju revoliucija, kurios esme socialine. Spalvotuju revoliucijai prideda pietu Italijos zhmones ir rusus. Mane, kad shios tautos susiliete su vakaru Europos kapitalu greit progresuoja, migruoja, netrukus spalvotieji uzhtvindys Europa, kadangi jie dauginas labai sparchiai (o Europoje gimstamumas mazheja), tai tampa problema ir veda prie spalvotuju revoliucijos ish vidaus. Jo atsakas toks – reikia naujos imperijos, tik ji gali duoti pax romana. Imperija turi kurti vokiechiai. Nurode Ota fon Bismarka, kuris ishvenge revoliuciju.

2005-12-09 (Shpengleris) Jo rashtai sukele didzhiuli atgarsi, nes svarste ypac aktualias vokiechiams problemas. “Europos Saulelydis”. Vokieciai dziaugesi, kad ne jie veni nusmuko ir patyre praleimejima, dziaugesi, kad visa Europa irgi zlunga. Jo darbai sukele daug kritikos, ypac is etnografu puses. Etnografai rode, jog is tiesu yra kulturos plitimo, difuzijos ir kiti procesai, kurie nepalieka vietos bet kokiam uzhdarumui.

Rusu mastytojas Nikolajus Berdejevas – buvo itakotas Shpenglerio. Rusai seke vokieciu pavyzdziu, buvo itakoti kulturiniu civilizacijos tyrinejimu idejos. Berdejevas gime 1874 m. Mire 1948 m. Is motions puses jis buvo susijes su Lietuva, jo motina buvo susigiminiavusi su grafais Shuozeliais ir su Potockiais. Studijavo Kijevo universitete. Isijunge i socialistini judejima, tapo marksistu, buvo suimtas, represuotas, grizes nuo marksizmo, eme propaguoti naujaja samone. Jo kelias buvo tipiskas to meto rusu inteligentu blaskymosi kelias (“buti socialistu - buti idealistu”). Jis tapo Vladimiro Solovjovo pasekeju. Jo mastymas po bolsheviku perversmo labai pakito. Jis tapo bolshevizmo priesininku. Su juo susidoroti nebuvo galimybes, nes jis buvo ishkili asmenybe, todel Lenino nurodymu jis su kitais rusu intelektualais buvo isplukdyti is Rusijos. Paryziuje jis praleido likusi savo gyvenima. Jo butas Paryziuje tapo intelektualu susirinkimu vieta. Paryziuje jis igijo gera varda, imtas vadinti XX a. Hegeliu. Paryziuj parase garsiausius savo darbus, skirtus Rusijos istorijos analizei. “Rusijos Likimas”, “Istorijos Prasme”, “Komunizmo Rusijoje Istakos ir Esme” – garsiausi jo darbai. Jis pirmasis naujai pazvelge i Rusijos istorija ir ivertino tai, kas nutiko Rusijos istorijoje. Jis papilde marksizmo teorija – itikinamai

irode, kad si teorija yra svetima issivysciusioms salims. Si teorija buvo priimta rytuose, nes vakaru valstybes ja atmete. Rytai buvo puiki vieta siai idejai sklisti. Rusijos ir Bizantijos rysiai pletojo sia ideja. Ten buvo bendruomenes ir kolektyvizmo aukstinimas ir individualizmo zlugdymas. Tai atvede Rusija prie bolsevizmo.

Pseudomorfoze (pasiskolintas terminas is Shpenglerio) – Berdejevas parodo kaip Rusijoje carine feodaline sistema buvo issaugota, tik pakeite pavadinima i bolshevizma. “Naujieji Viduramziai” - krikscioniskosios rusu filosofijos shedevras. Uz si veikala jam buvo skirtas Kembridzo universiteto garbes daktaro laipsnis, nominacija Nobelio premijai.

Berdejevas rase apie istorini laika, kuris yra sueizhejes, subyrejes i praeiti, dabarti ir ateiti. Kadangi laikas yra subyrejes, tai vadovaujantis siuo poziuriu, tikrosios zmonijos istorijos suvokti neimanoma, jos prasme pasislepia.

Todel jis isryskino 4 buvius zmonijos istoriniame likime : barbarybe; kultura; civilizacija; religine transfiguracija – sudetingas buvis. Berdejevas isveda si buvi is naujuju viduramziu, ateisianciu kaip dvasinis atsinaujinimas krikscionisku pagrindu ir nuo kurio prasides metaistorija.

Pirmuju etapu apibudinimas : Barbarybe – nuo jos prasideda istorija, ten paruosiamos salygos kulturai susidaryti.

Kultura - klesti, yra gaivi, kurybinga, bet vykstant demokratejimo procesams, kultura isplinta, praranda unikaluma, prasteja ir virsta civilizacija. Kulturos ir civilizacijos dichotomija – toks Berdejevo poziuris i kultura.

Anot Berdejevo, kokia yra tauta, valstybe, zmogus, visuomene, parodo kultura. Nes tik ji teikia zmonijai tikslus ir atskleidzia tikraja kurybos verte, todel is visos zmoniu kurybos srichiu, svarbiausia – kulturine/dvasine kuryba.

Berdejevas teigia, jog visa tai lemia kulturos kilme (lot. cultura – nuo zodzio cultus). Berdejevas kultura kildina is kulto, aiskina, kad jos shaknys yra shventos, jos pradzia susieta su religiniu gyvenimu/religija, todel ji kyla is gyvenimo virshuniu ir tada leidziasi i apacia. Kulturos kelias – aristokratinis, del to ji yra unikali ir nepakartojama. Niekas kitas neturi polinkio saugoti shventa tradicija, grumtis su mirtimi, tik kultura. Kuo ji senesne, tuo vertingesne. Ji susieta su nekropoliais, kapais, su visomis praeities liekanomis.

Kulturos funkcijos : 1. konservatyvusis pradas – atgrezhtas i praeiti, palaiko su ja ryshi ir laiduoja testinuma, praeities palikimo ivertinima ir perimamuma.

2. nauju vertybiu kuryba – kulturos zvilgsnis, nukreiptas i ateiti. Shis pradas nera iskeliamas virsh pirmojo, bet Berdejevas pabrezia kad kulturos kurybai turetu buti atsiduodama visada, skiriant didziuli demesi, ir ji turi buti kuriama kaip vertybe, o ne kaip sekmadienine pramoga. Siuo aspektu Berdejevas kritikavo marksistus ir socialistus (savo buvusius kolegas), kurie aukstino materialias vertybes.

Kitas idomus apektas, susietas su perejimu nuo kulturos prie civilizacijos – civilizacija Berdejevas kildina is apaciu, tai demokratinis burzuazinis reiskinys, neturintis aukstos kilmes, sakraliniu shaknu, todel civilizacija negerbia praeities, dievina naujuma, ir, lyginant su kultura, yra praschioke, ishsisokele, kuri visa laika nori buti/atrodyti nauja. Jo poziuriu, civilizacija pilna chamizmo. Perejimas nuo kulturos prie civilizacijos, nera vien tik nuosmukio kelias. Berdejevas prabilo apie kulturos rudeni, kulturos paskuotiniuosius nuostabius subtilius ziedus.  Shis subtilumas atsiranda, nes zlugimo metu issryskeja prieshybes, tragizmas, paashtreja gerio ir blogio suvokimas, kyla nepasitenkinimas siuo pasauliu, dvasiniu gyvenimu, ir kaip reakcija i ta visuotini nepasitenkinima gimsta nauji, didingi meno kuriniai. Aptardamas savo laika, Berdejevas, rase apie helenistine civilizacija (makedoniecio kulturiniai laimejimai), kurioje atsiskleide zlungancios kulturos graziausi ziedai.  Lygindamas kultura su civilizacija, kulturos naudai Berdejevas pabreze, kad kultura turi siela, o civilizacija tiktai irankis/metodas/priemone, kuris naudojamas neturint kilnaus tikslo, tuomet gimsta vienadieniai civilizaciniai rezultatai. Civilizacija - visuotinas universalus reiskinys, kuris reiskiasi tokiomis paciomis formomis, nesvarbu, kur jis bebutu, todel ji yra nuobodi lyginant su individualia kultura. Berdejevas pabreze, kad kultura ir revoliucija yra du jokiu budu nesusije dalykai, nes revoliucija atmeta kultura, jos prasme/esme, todel jis siejo revoliucija su civilizacija - jos sliejasi viena prie kitos. Civilazijos laikotarpyje kylancios revoliucijos, Bredejevo nomone, padeda kurti/itvirtinti civilizacija ir griauna kultura. Pvz. : Rusijoje isivyraves shukis – “Shalin senaja kultura, vietoj jos kuriame proletarine kultura” - proletkultas sieke sukurti Rusijoje civilizacija, nukertant sasajas su senosios kulturos vertybemis.

Berdejevas apibrezia civilizacija – tai tokia bukle, kai zmogus nuo simbolio pereina prie realybes, nuo vertybiu kurimo prie gyvenimo, todel civilizacija nera simboline, hierarchine, organine, o yra realistine, demokratine ir mechanine. Berdejevas pateikia pozymius, is kuriu galima spresti, kad kultura mirsta ir atejo civilizacijos metas: 1. Realizmas – zmones i viska ziuri be iliuziju, be dvasingumo, visur mato realia kasdienybe.

2. Pragmatizmas – (pragma – nauda) siekimas naudos is viso ko, su kuo susiduria zmogus (gamta, kapitalas, zmoniu santykiai ir t.t.)

3. Technika/masinos – isibrauna i zmogaus gyvenima ir pajungia zmogu. Zmogus be masino jau yra lyg ir niekas, ir tampa tik masinos priedeliu, tarnauja masinai. Zmogus siekia patogumo, malonumo.

4. Kolektyvizmas – Berdejevas solidziai kritikuodamas kolektyvizma kartu iskelia individualizmo verte, parodo, kaip kolektyvizmo principai buvo ivairiausiais budais itvirtinami carineje Rusijoje. Sovietine sistema

is esmes pereme si paranku autoritariniams rezimams principa ir dar subtiliau kolektyvino zmones.

Unifikavimo principas carineje Rusijoje ir velesneje Rusijoje. Kolektyvizmas panaikina asmenine atsakomybe, jis nuasmenina ir sunaikina individualiaja kuryba. Viskas, kas buvo sukurta atsiradus civilizacijai, buvo sukurta kolektyviai.

Nuo 1925 iki 1945 Berdejevas leido ir redagavo zurnala “Kelias” (“Put” - rus.) – straipsniu idejos veike ne tik rusu emigrantine benduomene, bet ir prancuzu visuomene. Berdejevas cia pasireiske kaip antimarksistas ir antikomunistas, ir kaip personalizmo idejos skelbejas. Jis aiskino, kad turi ivykti esminis Europos pertvarkymas, kuris turi remtis ne socialine revoliucija, bet personaline – turi buti susietas su individualizmu ir dvasingumu. Tai turetu buti smenybes vidinio tobulinimo kelias. Sios ir kitos jo mintys padare itaka prancuzu visuomenei, prisidejo prie iskilusio Prancuzijoje egzistencializmo ir paveike Pancuzijos naujuju kairiuju judejima, kuris ypac issryskejo praejusio amziaus 6/7 desimtmeciuose.

Kulturos krizes problema ir miesto fenomenas Luji Memfordo idejos. Tai iskili asmenybe, kuri apeme beveik visa XX a. Ji sunku priskirti vienai kuriai nors srovei, nes jis buvo visapusiskas zmogus – istorikas, filosofas, urbanistas, menotyrininkas. Amerikietis mokslininkas, dirbes keliuose JAV universitetuose, pripazintas Europoje – gavo Romos universiteto garbes daktaro laipsni. Jo pirmieji veikalai isleisti XX a. 3 desimtmety. Vienas pirmu jo kuriniu - “Utopiju Istorija”. Tai istorinis fenomenas. ( Memfordo darbais placiai remesi filosofas L. Donskis). Svarbiausi dalykai isdestyti knygose, skirtose miesto istorijai. 4 desimtmecio pr. 1934 m. isejo jo kurinys “Technika ir Civilizacija”, kuris ijunge Memforda i grupele vakaru tyrinetoju, kurie po pirmo pasaulinio karo atkreipe demesi i tai, ka duoda zmonijai ir ka is jos atima technika. Sioje knygoje perzvelgiama technikos istorija civilizacine prasme – kiek nauju atradimu panaudojimas zmogu tolino nuo jo saknu ir kiek supriesino zmogu su gamta. Memfordas mego naudoti ivairius terminus. Technikos ir civilizacijos istorijojos epochos: 1. Eotechnine epocha - (eo – ausra) technikos ausros epocha. Jis siejamas su istoriniu etapu, kuris prasidejo nuo XI a. ir tesesi iki XVII a. Sioje epochoje vyko parengiamasis darbas kitiems svarbiems technikos suoliams.

Siame laikotarpyje didziausia reiksme turejo – laikrodis (tikslus laiko fiksavimas dave nauja tempa visuomenei); knygu spausdinimas. Kolkas technika dar negriauna gamtos ir neardo zmogaus prigimties.

2. Paleotechnine epocha – diziulis luzis, kuriam pradzia duoda garo mashina, nauji energijos saltiniai kaip anglis, taip pat platus gelezies gaminimas, kuris stume i pramones perversma. Kyla fabrikai, gamyklos, prasideda masine gamyba, zmogus nuzmoginamas – tampa mechanizmo dalele, prasideda nesveika zmoniu centralizacija didmiesciuose. Mokslo laimejimai vienus praturtina, kitus nusmukdo, ir prasideda klasiu kova visuomenenje. Turto siekis siejamas su svetimu teritoriju grobimu, zaliavu saltiniu paieskomis ir kova del rinkos. Karas tampa augancios civilizacijos pozymiu.

3. Neotechnine epocha (XX a. vidurys) – jauciamas ankstesnio tarpsnio palikimas. Zmones stengiasi atmesti naujos technikos atejima, kuris skatina instinktyvia zmoniu baime. Nes dar naujesne technika gali buti panaudota naujame kare. Iskeliama technikos pajungimo zmogui problema. Technikos laimejimai turi tarnauti zmogui, o ne zmogus jiems. Pavyzdziui, kinas netampa tikru menu, pasak Memfordo, o tampa tik laisvalaikio praleidimu; fonografai taip pat zhudo zmogaus talentus. Zmogus is kurejo tampa tik vartotoju.

Pvz.: sporte irgi tobuleja tik pavieniai, o kiti nesportuoja, bet tik ziuri. Pasak Memfordo, Olandija ir Danija persoko paleotechnine epocha, todel geriausiai susitvarko su civilizaciniais laimejimais.

Miesto civilizacijos samprata, pasak Memfordo: egzistupja miestas ir antimiestas. Memfordas cia pletojo Shpenglerio kulturos ir civilizacijos dichotomijos ideja. Jo ideja yra Shpenglerio idejos variacija. Ish Shpenglerio Memfordas skolinasi “pasaulio miesto” savoka. Miesto krize jam tampa kulturos krize, ir antimiestas tampa civilizacijos sinonimu. Memfordas remesi Gedeso idejomis, ish jo pereme keleta savoku. Gedesas tyrinejo miesta, miestui pritaike keletos pakopu principa – polis, parazito polis ir kt. iki nekropolio.

Memfordo modifikuotas savitas poziuris, kuriame susistemintas civilizacines raidos principas : 1. Eopolis - ausros miestas. Kiti tyrinetojai vadina protopoliu – ikipoliniu miestu. Memfordas mato miesto pradzia, kuri susieta su nuolatine zmoniu apsistojimo vieta, su perejimu prie zemes ukio ir gyvulininkystes, gyvunu domestikavimo, pridetinio produkto, kuris zmonems laiduoja pastovuma, sauguma, atsiranda buitines kulturos augimas: namas, baldai, irankiai, panaudojama ugnis, gaminami metalai, kaupiamos tradicijos/paprociai (sakytine tradicija yra pirmoji). Gimsta neolitinis arba agro kaimas/ agrokulturinis kaimas.

2. Polis – kraujo ryshiais susieta sheimu grupe, turinti apibrezta teritorija, sakralini centra, bendra susirinkimu vieta; aukuras tampa shventykla, ritualai - teatru, aruodas – bibloteka/muziejus. Bet polio “shirdis” vis dar yra kaimas, jame stiprus giminystes ryshiai, bet gauseja pridedamasis produktas, atsiranda mechanizacijos uzhuomazgos, laisvas laikas, atsiskiria empirinis ir teorinis pazhinimas, vyksta specializacija, ishkyla

kulturos specialistu luomas, atsiranda specialus pastatai – shventyklos, teatrai, termos, stadionai ir kt., formuojasi shvietimo ir ugdymo sistema.

3. Metropolis – (meter gr. - motina.) ishkyla vienas stambus polis, isikures strategiskai patogioj vietoj. Aiski veiklos specializacija – zhemes dirbejai, gyvuliu augintojai, amatininkai, prekybininkai, administratoriai.

Prasideda prekyba su kitais regionais, ivyksta perversmas kulturoje, imami kurti simboliai, atsiranda abecele, svarbia reikshme igyja kaupiancios kulturos dalykus vietos – archyvai, muziejai, mokyklos, bibliotekos, efektyveja valdymas, jis igauna centralizacijos krypti, atsiranda rashytine teise, stabilizuojasi kalba, dideja atotrukis tarp empirikos ir teorijos, sukuriamos didziosios filosofines sistemos – visa tai yra pozityvas.

Negatyvus aspektai – karas tampa profesija, neatskiriamu kulturos bruozhu, ir iauga i zmogaus kuryba, ishryshkeja antagonizmas tarp savininku ir jiems dirbanciu zmoniu ir to antagonizmo rezultatas – klasiu susidurimai: vienoj pusej daugeja komersantu, kitoj – skurdzhiu.

4. Megapolis – prasideda miesto “saulelydis”. Izhengiama i civilizacija. Miestas stambeja, didina galia ir vis maziau slegia individa. Mieste ishryshkeja turto demonstravimas, vykdoma expansija, miestas yra linkes augti kaimo saskaita, atrofuojasi doroviniai kurybiniai bruozhai, ishryshkeja standartizacija, originalu mena keichia reprodukcijos, zmogus tampa vartotoju – technikos dalimi, isigali biurokratizmas, vyrauja pompastika, kuriami gigantishki didingi kuriniai, ishsipletusi shvietimo sistema tampa kiekybiniu, bet ne kokybiniu rodikliu, literaturoje ima dominuoti ne grozhiniai kurinai, o enciklopedijos, viskas suprastinama, klasifikuojama, pastangos pazhinti gyvenima atitruksta nuo realybes, ishnaudojimas didina skurda ir konfliktus, ateina filantropijos metas, mazesni miestai imituoja megapoli, kyla barbarishkumo pavojus.

5. Tiranopolis – visose gyvenimo sferose reishkiasi parazitizmo tendencijos, politika tampa bizniu/verslu, ishryshkeja cezarizmo ( - pasaulietines valdzios vyravimo) ir papacezarizmo ( – religines valdzios vyravimo) principai, kaupiamos jegos, ruoshiamasi karams, vis labiau ryshkeja dorovine apatija, gauseja liumpenproletariato, plinta korupcija, propaguojamos ir skatinamos masines pramogos, atsizhvelgiama i kariskiu reikalavimus, didinamos ginkluotos apsaugos, prarandama autonomija, griezhteja centralizacija, mazheja gyventoju, daugeja savizhudybiu, kyla noras, kad butu ivesta “tvirta ranka”, taip i valdzhia ateina tokios asmenybes kaip Hitleris, Musolinis ir kt. Tam pritaria burzhuazijos sluoksnio zmones, kuriems reikia “tvarkos”.

2005-12-14 6. Nekropolis – mirusiuju miestas. Miesto gyvenima ima siaubti kariniai susidurimai, peraugantys i karus, siauchia badas, epidemijos, jos naikina miesto ir kaimo gyventojus. Viskas zhlunga. Tam tikros kulturos formos ishlieka tik kaime, miestas nebesukuria nieko gero, nebesugeba ishlaikyti sukutu dalyku. Miestas virsta karstu, sustabareja, sunyksta, raida pasibaigia. Ish dvasines ir materialines kulturu atskyrimo, kilo kulturos ir civilizacijos dichotomija, jas eme skirti prancuzu, anglu shvietejai, ish chia ishsirutuliojo kulturos ir civilizacijos skirtumus, juos perkele i miesta ir antimiesta. Megapolis, tironopolis, necropolis – antimiestas. XX a. 4 desh pab.

Po “Miestu kultura” veikalo, eme pletoti tema – megamashinos. Jis remiasi technikos, mashinos pagrindu, tai technokratinio totalitarizmo isivyravimas. Tada ishnyksta zhmogaus kurybishkumas, technika uzhgozhia visas gyvenimo sritis, zhmogus praranda gyvenimo tiksla, jo funkcijas palaipsniui perima technika, zhmogus tera technikos priedas. Kultura tampa megamashina. Megamashina – civilizacijos atitikmuo. Shia totalitarine visuomene, neishvengiama kulturos raidos tarpsni, jis mate visose civilizacijose.

XX a civilizacine sociologija Dvi mokyklos, tendencijos civilizacineje sociologijoje, jos susijusios su tuo, kas ryshkejo nuo XVIII a. tai anglosaksishkos ir prancuzishkos mokyklos. Sociologai bande interpretuoti civilizacijos ir kulturos santyki.

Prancuzishkoji mokykla pradejo formuotis ankschiau. Jos pradininkai – Emilis Diurheimas ir Marcelis Mosas.

Diurheimas parashe ne viena veikala, paskelbe knyga apie savizhudybe, “Sociologijos metoda”. Parashe nemazhai straipsniu civilizacijos ir kulturos tema. Civilizacijas jis apibudino ir tyrinejo kaip unikalius ir autonominius reishkinius, mane esant socialinius reishkinius, kylanchius ish zhmoniu gyvenimo visuomeneje, naudojo filosofines izhvalgas. Jo nuopelnas civilizaciju studijoms: skelbe nauja pozhiuri i visuomene, ja jis siejo su civilizacija. Visuomene jam buvo normatyvine sistema, kuri aishkiai apibrezhia, kaip turi buti. Kultura jis apibudino ne kaip vertybine sistema, kaip buvo daroma iki shiol, bet kaip simboliu sistema. Kultura ir civilizacija sujunge i viena, nes jos jungia ir integruoja zhmones. Visuomene zhmoniu atzhvilgiu tampa savarankishku dariniu, zhmones veikia ja, bet yra ir atvirkshtinis procesas. Butent visuomene kuria kultura ir jos simbolius, ne vertybes. Tai metodologinis pozhiuris. Su juo siejama: zhmonijos istorinio kelio suvokimas ir esminiu raidos etapu ishskyrimas. Zhmonijos kelyje esminis luzhis, itakojes tolimesne zhmonijos raida – ishsiskyrimas, ivykes visuomenes samoneje, tai ivyko, kai atsiskyre dvi visuomeninio gyvenimo sferos: sakraline sfera ir pasaulietine sfera. Sakraline sfera susieta su religija, siekimu to, kas yra kilnu, gera. Pasaulietine sfera sieta su zhmogaus

kasdienybe, jo gyvenimu. Shios sferos ima prieshtarauti viena kitai. Kasdienis gyvenimas desakralizuoja pirmaja sfera. Ish to kyla konfliktas, civilizacinio gyvenimo palydovas.

Prieshino civilizacija ir natura arba gamta. Taip jis pasireishkia kaip evoliucionizmo interpretatorius. Civilizacija siejo su zhmogaus mastymu, mastymo evoliucija, zhmogaus buvimu visuomeneje ir jos evoliucija. Ish to kilo tai, kad 1. zhmonija kaip visuma eina vienu bendru zhmonijai raidos keliu. Yra vienas kelias, todel yra ir viena zhmonijos istorija. 2. jis ivede termina homo duplex – sudvejintas zhmogus. Ambivalentishkumas chia reishkiasi tuo, kad yra zhmogus ir visuomene ir jie neatskiriami vienas nuo kito, bet ir kartu atskiri. Yra individas, bet kartu ir socialine butybe. Vyrauja ne individualumas, bet priklausomumas sociumui. Diurheimas buvo isitikines, kad jo laiko zhmogus ish esmes masto tomis pachiomis strukturomis kaip ir primityvus zhmones. Zhmogaus mastymo formos yra universalios. Tai nepriklauso nuo to, kokioje civilizacines raidos pakopoje yra tie mastantys zhmones, jie naudojasi bendrais bendrazhmogishko mastymo instrumentais.

Emilis Diurheimas kulturos ir civilizacijos savokas atribojo nuo vertybiniu sprendimu. Ir kultura ir civilizacija jam yra simboliniai, ne vertybiniai dalykai. Diurheimo ir Moso civilizacija – visuomeniniu reishkiniu visuma, nesusijusi su konkrechiu socialiniu organizmu, besiskleidzhianti tam tikroje geografineje erdveje, tam tikru konkrechiu laiku, tokia socialiniu rieshkiniu visuma, kuri perzhengia teritorines valstybiu ribas, i ja ieina ir tautos ir valstybes. Civilizacija reishkiasi apimdama ir tarptautinius ryshius tarp civilizaciniu dariniu.

Pletodamas civilizaciju teorija padare pradzhia lokaliniu civilizaciju idejai. Zhmonijos istoriniame kelyje mate daugybe skirtingu, unikaliu lokaliniu, vietiniu civilizaciju. Nekalbejo apie bendrazhmogishka civilizacija, originaliai apibudino lokaline civilizacija. Jo nuomone, zhmonijos kelias nera kopimas laiptais aukshtyn, atsisake vienpusishkos linijines evoliucijos. Maudojo medzho metafora – kiekviena lokaline civilizacija yra sudaryta ish daugybes socialiniu reishkiniu, kulturiniu dalyku, kuriu neimanoma aprepti, juos galima atspindeti medzhio ivaidzhiu – civilizacija primena medi, kuris turi daugybe shaku, ir visos jos yra i skirtingas puses. Tai atskleidzhia civilizacinius skirtumus, unikaluma. Kokia yra civilizacija lemia kolektyvine samone ir ish jos kylantys kolektyviniai vaizdiniai. (Jungo archetipu ideja – kiekvienos tautos praeityje susiformuoja archetipiniai dalykai).

Tauta savaime naudojasi archetipiniais dalykais. Teisines formos, religinis mastymas pirskirtini arachetipu apraishkoms. Tai nulemia unikaluma, civilizacijos ypatumus. Taip atmetamas vertybinis civilizaciju skirstymas.

Diurheimo idejos plito, itakojo daugybes tyrinetoju darbus. Diurheimas sociologijos mokslo klasikas, jo deka, civilizacjos dimensija isitvirtino sociologijos moksle.

Marselis Mosas buvo Diurheimo seserenas. Jis savo moksliniame darbe seke Diurheimo pedomis, jis nepaliko jokiu stambiu veikalu, kuriuose butu gvildenes civilizacijos ir kulturos problema. Nerashe knygu, bet vienas pirmuju eme naudoti ese forma. Ji paranki zhmonems, turintiems aprioriniu ideju, kai nebutini faktai. Pradejo savo moksline veikla nuo induizmo studiju, lyginamosios religiotyros, tai dave daug civilizaciniu ideju, veliau susidomejo lyginamosiom civiliaciju studijom. “Apie dovana” ese, kuri ishgarsino rashytoja. Joje daro istorine apzhvalga, mato, kad senoves bendruomenese santykiai buvo gristi ekvivalentishkumo principu, kiekvienas bendruomenes narys turejo ineshti savo dali ir pagal tai nadotis kitu inashais. Tai buvo traktuojama kaip dovana.

Dovanos reikalauja ekvivalentishko atlygio. Tai zhmoniu bendrabuvio desniu. Nera necivilizuotu tautu, yra tik skirtingu civilizaciju tautos. Taip Mosas pratese Buaso nuomone, kad visi zhmoniu dariniai yra vienodai verti demesio. Net pachios primityviausios tautos, ish tiesu turi europiechiams nezhinoma ir nesuvokiama ilga istorija, savotishka socialine struktura, turi platu dvasiniu, kulturiniu vertybiu rata, savus simbolius.

Buvo lauko tyrinejimu propatuotojas. Jis ir jo pasekejai skatino civilizacija tyrineti kompleksishkai, kai tyrimuose dalyvauja ivairiausiu srichiu zhmones. Vietoje homo duplex Mosas vartojo homo totalis termina,jis zhmogu suvoke kaip vientisa, totalu zhmogu, kuris savyje jungia ir biologinius, socialinius, psichologinius aspektus.

Tokiam zhmogui ir jo sukurtam sociumui suprasti, reikia totalinio tyrimo metodo. Vienu metu reikia aishkintis ekonominius, teisinius, etinius, ,estetinius, religinius ir kt reishkinius, tik taip galima ivertinti kiekviena civilizacija, nes ja pirma reikia suvokti kaip visuma. Aishkino, kad civilizacija yra tarpsocialiniai reishkiniai, kurie atsiranda del tarpkulturiniu ryshiu arba civilizacija jis vadino virshsocialine socialiniu sistemu sistema .

Didele socialiniu reishkiniu visuma, kuri ishsiskleidzhia tam tikroj geografinej vietoje tam tikru laiku. I shia erdve pakliuna giminingu kalbu, artimos kilmes tautos, turinchios tam tikrus bendrus principus ir panashius tikslus. Civilizacija sudaro giminishku tautu grupes. Kiekviena konkreti, lokaline civilizacija nera statishka, evoliucionuoja ir jos metu gali transformuotis, igauti nauju pavidalu, konfiguraciju. Visu zhmoniu prigimtis yra vientisa, todel gausybe skirtingu konkrechiu civilizaciju yra itrauktos i viena bendrazhmogishka civilizacija, yra jos dalys. Zhemes, zhmonijos civilizacija niekada neishnyksta, ji visada zhengia pazhangos keliu. Taip i Moso idejas isijungia evoliucijos, progresizmo idejos. Idejos apie lauko tyrimus dave postumi kulturologijai atsirasti.

Moso ir Diurheimo pazhiuros prisidejo prie nauju izhvalgu. Mosas laikomas ankstyvojo strukturalizmo pradininku. Jis su Diurheimu prisidejo prie Analu mokyklos atsiradimo Prancuzijoje. Paskatino funkcionalizmo pradzhia Europoje.

Anglosaksishkoji mokykla. Maksas Weberis itvirtino Osvaldo Shpenglerio paskelbta kulturos ir civilizacijos dichotomija. Kulturos sferai priskyre dvasini gyvenima, ideju, emociju, pasaulezhiuros, doroves ir kt sritis, tai

aukshciausia vertybe. Civilizacijai priskyre materialiaja puse – technika, technologija, moksla, tai, kas talkina kulturai. Sukure metodologinio individualizmo ar evoliucines morfologijos ideja. Ja realizavo savo tyrinejimuose, jis tyrinejo urbanistika, meistus. juos tyre Antikoje, Viduramzhiais, Naujaisiais laikais. Dare ishvadas apie miesto fenomena. Lyginamoji religijotyra. Jis ishdeste chia savo pozhiuri i kulturos ir civilizacijos santyki. “Protestantishkoji etika”. Jame jis lygina rytu ir vakaru religijas, ishkelia virsh visu religiju protestantizma. Jis norejo ishsiaishkinti, kokios yra tipishkos pasaulezhiuros, kiek jose yra racionalumo, kaip pasaulezhiurose gludintis racionalumas veikia civilizacija ir kultura. Jis skyre tris pasaulezhiuriu tipus: 1. prisitaikymo prie pasaulio, budingas kinu filosofijai ir religijai, tai daoizmui ir konfucionizmui; 2. eskapizmo – begimo nuo pasaulio, uzhsisklendimo, juo remiasi Indijoje, Japonije praktikuojami induizmas ir budizmas; 3. pasaulio uzhkariavimo, budingas judaizmui ir krikshcnionybei. Vertybinis pozhiuris, jis aukshtina vakaru racionalizma ir dinamika, mane, kad rytams tai nebudinga. Tuo reishkiasi vakaru pranashumas priesh rytus ir europocentrizmas. Ish vakaru prioritetas skiriamas protestantizmui, jo racionalizmui, etikai. Aspektai – gamtos ivaldymas, turto kaupimas, profesionalumo tobulinimas, asketizmas ir malonumu vengimas (budinga protestantishai etikai, tai pasaulio ivaldymo metodas). Skatino kaupti turta, tad palaike burzhuazhishkuma.

Atmete skurdo filosofija. I versla ineshe krikshcionishkas taisykles, dora, parama neturtingiesiems ir pan. Jis neivertino rytu, mate juos pernelyg statishkus, neperspektyvius, bet jo pazhiuros kito del primojo pasaulinio karo pasekmiu.

Pitirimas Surokinas. Rusu amerikietis. Ikure pirmaja lyginamuju civilizaciju studiju draugija. Ishleides daug knygu. Ikurtas tarptautinis Pitirimo Surokino institutas, pletojantis sociologinius dalykus. Zhinomas kaip socialinio mobilumo, socialines stratifikacijos teoriniu kurejas. Vienas zhymiausiu jo kuriniu – “Visuomene, kultura, asmenybe”, tie trys komponentai sudaro jo idejos pagrinda. Jo pagrindine ideja – sociokulturine saranga.

Jos komponentai – zhmogus (asmenybe), asmenybiu saveikos rezultatas – visuomene ir normu, vertybiu, simboliu, reikshmiu rezultatas – kultura. Ijunge emociju, jausmingumo ir kitas sritis.

2005-12-16 Kulturiniu sarangu ideja. Sukaupe daugelio tyrinetoju darbus sociologijos srityje ir bande juos ivertinti.

Vertindamas teige ne savo tiesas, bet pateike kitas alternatyvas. Jis vienas ish shio metodo pradininku.

Panaudodamas svetima idirbi, sukure sava civilizaciju koncepcija. Begaliniame sociakulturiniu reishkiniu okeane egzistuoja stambios kulturines sistemos kitaip dar vadinamos kulturinemis supersistemomis arba civilizacijomis .

Civilizacija yra kulturine sistema, taip pabrezhiamas civilizacijos ir kulturos bendrumas. Nera dichotomijos, distinkcijos. Tokia kulturine civilizacija yra ne ishgalvota konstrukcija bet realus vienis. Shi sistema nesutampa su valstybe, tauta, socialine grupe. Shi kulturine supersistema dengia ir geografines, tautines, socialines ribas, ji aukshciau uzh juos. Civilizacijos lemia istorijos vyksma. Tu sistemu daug ir ju visuma sudaro sociakulturiniu reishkiniu okeana. Kiekviena sistema yra lokaline civilizacija. XX a. isitvirtines terminas, shalia kurio dar naudojamas pasaulines civilizacijos terminas. Jis skiria pasaulines ir lokalines civilizacijas.

Lokalines civilizacijos yra dinamishkos, bet ju kitime neimanoma apchiuopti desningumu, ritmo, jos yra nenusakomos, gali staiga pakisti, igauti nauja konfiguracija ir tai netelpa I jokius gelezhinius desniu remus, nera griezhtos logikos shioje dinamikoje. Tai jis aishkina tuo, kad kiekviena lokaline civilizacija yra unikali, turi tikslus, besiskirianchius nuo kitu civilizaciju, turi savus filosofinius principus, savitus strukturinius komponentus.

Visa tai kinta pagal savaji ritma, kurio beveik neitakoja ishore. Tai kas vyksta lokalineje civilizacijoje turi imanentini pobudi, tai nulemta vidiniu priezhaschiu. Tai lokalines civilizacijos unikalumo ir specifinio kelio priezhastis. Ishorines salygos gali tik pagreitinti vidinius procesus arba suletinti, bet esminio poveikio nedaro.

Lokaliniu civilizaciju nenusakomumas sudaro problemas tyrinetojams, bet tame gludi tyrinejimo idomumas. Po ilgu tyrinejimu galima uzhchiuopti tam tikras tendencijas civilizaciju kitime. Tam tikros tendencijos: 1. pasauliniu ir lokaliniu civilizaciju saveika. Nepasiduoda desningumams, bet objektas – pati saveika yra tendencinga. 2. istoriniu etapu kaita, kai pasikeichia civilizaciju tarpusavio santykiai, kai kai kurios ish ju smunka, sunyksta, ishkyla nauji lyderiai. Yra tam tikros tendencijos. Kiekviena civilizacija turi savo ritma, kelia, yra unikali. Civilizacijos gimimas, augimas, irimas, zhlugimas. Tai galimi taikyti kiekvienai civilizacijai principai, kurie gali buti ishreikshti ir kitomis savokomis. Aishkaus ciklishkumo nera. Jo nuomone, lokalines civilizacijos yra ne tiek kulturiniai dariniai, kiek socialines sistemos. Jis sujungia kulturine ir socialine visuma.

Tai, kas lemia socialini gyvenima yra kulturinis branduolys. Socialiniu pagrindu sudaryta civilizacija turi stipru vidini kulturini branduoli. Jis yra specifinis kiekvienoje civilizacijoje, teikia kulturines vertybes, simbolius, normas, interesus ir kt pamatinis dalykas, kuris nulemia civilizacijos pobudi ir socialines strukturas.

Bande tipologizuoti lokalines civilizacijas. Jos bandytos sugrupuoti. XX a antr. Pus. jos buvo ishdestytos i schema, kuri dare itaka velesniems tyrinejimas. Hantingtonas prieme shia schema ish Pitirimo Surokino. Schema: 1. civilizacijos, kurioms priklauso ivairios tautos, giminingos etnishkai, kile ish tu pachiu kamienu ir kalbanchios giminishkomis kalbomis, tautos gyvenanchios kaiminysteje, bet nesudaranchios vieningos valstybe. Tautos – valstybes. Pamatai, kilmes pagrindas ir kiti bendrumai (istoriniai panashumai) sujungia i viena civilizacija. Jam priskyre vakaru Europos civilizacija. Jis kaip ir Osvaldas Shpengleris rashe apie vakaru civilizacijos krize, kuri

yra kurybine, moraline. Isheiti izhvelge kaip ir Berdejevas, pospaline karta, kuri buvo paveikta Lenino filosofijos.

Kalbejo apie kriskchionishkaji atsinaujinima. Europai reikia susigrazhinti krikschnionishkas vertybes. 2. civilizacijos – valstybiniai dariniai. Priskyre Kinija, Indija, Japonija, Shiaures Amerika (JAV ir Kanada).

Abejoniu kelia vieningos Eurazijos civilizacija. Senoves carines Rusijos imperija – Eurazijos civilizacija.

Pamatai: stachiatikybe, patvaldyste, vienvaldyste. Abejotina tai, kad carines Rusijos imperijos paveldetoja vadino SSRS. Imperija kartais pateikiama kaip civilizacinis darinys. 3. religines bendruomenes. Ishkyla pasaulines, didzhiosios ir ivairios kitos religijos. Krikschionybe, islamas ir tt. 4. sociokulturines mishraines. Jis teko tiems dariniams, kur i viena visuma pakliuna daugybe tautu, valstybeliu, skirtingu ukiniu, politiniu sistemu. Priskyre Afrika (beveik visa Afrika, nors dali dengia musulmonishkoji, dali kriskchionishkoji civilizacijos), Okeanija, Pietu Amerika.

Savo izhvalgomis stipriai paveike savo meto jaunesniaja tyrinetoju karta, istorikus, filosofus, su juo ir po jo i moksline veikla atejo naujos bangos, modernios kartos atstovai. Bendzhamenas Nelsonas – lyginamuju civilizacijos studiju teoretikas, itakojes kitus lyginamuju studiju atstovus: Samuelis Eizenshtatas, Norbertas Elias, Vytautas Kavolis, Luji Diumon. Jo veiklos sudetingumas slypejo tame, kad jis nepaliko dideliu darbu, jo koncepcijos dalykai ishdestyti ese darbeliuose. Svarbiausia budavo tai, ka jis pasakydavo. Kavolis vienas pirmuju pateike shio tyrinetojo portreta ir svarba. Kai nustojo veikti civilizaciju lyginamuju studiju draugija, buvo laiko tarpsnis kai shia veikla nebebuvo domimasi. Nelsonas norejo suteikti shia veikla besidominchius mokslininkus. 1971 m. Filadelfijoje vyko Amerikos mokslo myletoju draugijos suvazhiavimas. Jame Nelsono iniciatyva ikurta, atnaujinta tarptautiniu lyginamuju civilizaciju studiju draugija. Po metu su Vytautu Kavoliu parashe draugijos programine deklaracijoja, kurioje ishdeste nauja metoda i tai, kas yra civilizacija. Draugijai dar priklause Algirdas Julius Greimas (lietuvos mitologija, semiotikos studijos), Marija Gimutiene (deives terminas).

Vytautas kavolis isijunge i civilizaciju studijas “Civilizaciju analize”. Ishdestoma Nelsono ir Kavolio civilizaciju analizes metodas. (Kavolis paskelbe civilizaciju ir kulturu polilogo ideja. Dabar pereita prie civilizaciju dialogo.

Pateike ne viena civilizaciju apibudinima. Civilizacija – kiekviename visuomenes evoliucijos lygmenyje ishskiriama didzhiausia zhmoniu elgsenos sociokulturines organizacijos forma.) Jis gilinosi ne i apchiuopiamus civilizaciju pozhymius, bet i civilizacijos esme lemianchius procesus, kritikavo Osvalda Shpengleri, Alberta Toynbee, kad ju sistemos pateikia ishkreipta civilizaciju vaizda, nes neatskleidzhia tikruju civilizaciju kaitos mechanizmu. Ju jis ieshkojo tyrinedamas vakaru Europos ideju lauka. “Ego ir sazhine”, Eros”, “Logos”, “Polis”, “Izhvalga”, “Itikinamumas”, “Studija apie draugyste”. Didzhiausia demesi skyre modernizacijos procesams.

Demesi skyre tiems ideju kompleksams, kurie vakaru Europoje veike nuo XII iki XVII amzhiaus. Tame laikotarpyje gimusios idejos leme vakaru esme, modernejimo procesa. Nelsonas norejo matyti kitokius humanitarinius ir socialinius mokslus, kuriems butu budingos gilumines studijos, todel jo kurtas civilizaciju analizes metodas dar vadinamas antroposociologija arba psichoistorine antroposociologija. Gilumines istorijos principas – jis visur ieshkojo simboliniu konstrukciju, gilindamasis i jas jis sieke uzhchiuopti istorijos vyksmo prasme, shalia to jis tyrinejo naudodamasis viduramzhishkomis tradicijomis, jis tyrinejo zhmogishkaji gyvenima, vykstanti dabar. Gyvenima suvoke kaip teatra, scena, kur tie patys zhmones stato spektaklius ir juos griauna.

Noredamas suvokti gyvenimo sudetinguma ieshkojo pasleptu spyruokliu, kurios veikia civilizaciju kulturinius procesus, taip buvo sulygintas su leliu teatro vadovo mokiniu. Uzhsleptos virveles istorijoje – teisines normos, religijos irk t.

Benjamenas Nelsonas sau ir kitiems kele klausimus: kodel labai svarbus dalykai ishkilo ir ypatinga reikshme igijo tam tikroj civilizacijoj tam tikru metu, nors kita civilizacija visishkai nekreipe i tai demesio? Taip galima suvokti civilizacjos esme. Kaip atsitinka, kad vienos zhmoniu grupes tuos pachius klausimus ima spresti, traktuoti ir vertinti kitaip negu kitos zhmoniu grupes? Kokios vidines to priezhastys? Kodel vienas vertybes vienos civilizacijos skolinasi ish kitu, o kitas vertybes totaliai paneigia ir atmeta? Kodel tai, kas aktualu vienu laikotarpiu, tas aktualumas sunyksta kitu istoriniu metu? Kodel kilima pakeichia staiga stagnacija ir nuosmukis? I shiuos klausimus atsakyti neimanoma naudojant statistinius metodus. Reikalinga individuali ir kolektyvine psichologija. Benjamenas Nelsonas nebuvo europocentristas, bet visgi negarbindamas Europos jis teige, kad vakaru Europa sukure visuotines svarbos, pasaulines reikshmes istorija. Kitos civilizacijos, kurios egzistuoja savo ruozhtu, jo vadinamos atsakanchiomis i vakaru keliamus klausimus ir problemas. Nevakarietishkoms civilizacijos taipogi kelia klausimus ir lygina su vakarais. Klausia ar svarbios tos pachios vertybes. Kinijoje jis nemato shiuolaikinio mokslo ir modernizavimosi. Islamo pasaulyje nemate individualios sazhines ir individo. Vytauto Kavolio apibendrinimas – Nelsono metodas dideliam tyrinetoju skaichiui paliko ispudi, kad tai esanti tiesiog sudetinga speciali reikshmiu istorija, per daug strukturine istorikams, per daug intelektuali sociologams ir visiems kartu sunkiai ikandama. Todel jis nera labai populiarus.

Arnoldo Toynbee lokaliniu civilizaciju koncepcija.

Tai zhymus britu istorikas, jo didzhiausias nuopelnas, kad po pagrindiniu veikalu, civilizacinis pozhiuris i istorija isitvirtino siuolaikineje istorijoje ir istoriografijoje. Savo koncepcija pradejo kurti XX a 3 desh pradzhioje.

Bendravo su Adolfu Shapoka, Kuchinsku, Ignu Joninu. Jis svarbus, nes buvo vienintelis didelio masto istorikas,

kuris pamate Lietuva ir surado jos vieta Europos istorijoje. Ji priskirta prie 6 Europos prieshakiniu postu. Ji gyne vakarus nuo rytu civilizaciju ir keleta kartu ivykde savo civilizacine funkcija. Dar detaliau tyrinejo Lietuvos vaidmeni pagal savo civilizacines teorijos schema. Lietuviu – lenku darini vadino civilizaciniu. Nuo II pasaulinio karo Toynbee koncepcija buvo draudzhiama. I Lietuva Toynbee sugrizho tik po nepriklausomybes. Jo koncepcija buvo uzhdrausta nes vyravo marksistinis istorinis realizmas.

1934 m. pirmas 1961 m. 12 jo pagrindinio gyvenimo veikalo “Istorijos tyrimas” tomai. Ji sunkiai butu imanoma pralenkti faktu kiekiu, originaliu konceptualumu. Shio kurinio tikslas buvo palyginti zhinomas praeityje ir pabartyje zhmonijos civilizacijas ir surasti ju kaitos, dinamikos preizhastis, nustatyti, kodel vienos civilizacijos egzistuoja, aptiria ivairius ishbandymus, sugepa prisitaikyti ir ishlikti, o kitos zhlunga. Tikslas nebuvo naujas.

Tikslo sieke naudodamas ir ishtobulindamas komparatyvistika (lyginamaji metoda). Jo pirmosios idejos pirmine konstrukcija shiek tiek kito. Pamatine konstrukcija visuose tomuose ishliko. Greta shio veikalo parashe “Istorija teisme” “Civilizaciju susidurimas” (pirmas prabilo apie tai, kad visa laika susiduria kulturos ir civilizacijos, jis tai teige daug ankschiau nei Hantingtonas).

Jis deste Oksforde senoves istorija. Tai, ka suvoke analizuodamas Tukidido veikala apie Peloponeso kara, paskatino imtis studiju. Jis pastebejo daugybe atitikimu tarp padeties V a pr kr Graikijoje ir XX a pirm pus Europoje. Jam kilo mintis lyginti Europos istorija su kitomis, itraukiant ir kitas civilizacijas. Graikijos istorija – jo studiju pagrindas. Po to remesi rytu civilizacijomis. Zhmonijos istorija skirste i 3 laikotarpius: 1. ikicivilizacinis – pirmykshte zhmonijos istorija, prieshistore. Shiame laikotarpyje vyko antropogeneze, atsidaro tai, be ko neimanoma civilizacija tiesine ar plachiaja prasme. 2. civilizacinis tarpsnis, kuris buvo toynbee tyrinejimo objektu. Jam tenka 2 proc zhmonijos egzistavimo laiko ir raidos. 98 proc tenka ikicivilizaciniam tarpsniui. Tad civilizacijos periodas labai menkas, visos civilizacijos, kurios tame laikotarp egzistuoja yra vienalaikes ir vieinodai reikshmingos. Nei viena civilizacija negali pretenduoti i ishskirtinuma, jis europocentrizmo prieshininkas. Ivairios civlizacijos tai ishkildavo tai ishnykdavo, bet civilizacija apskritai liko nesunaikinama.

Civilizacija apskritai gimsta po ikicivilizacijos. Be jos egzistuoja daugybe lokaliniu civilizaciju. Lokalines civilizacijos gali zhlugti del socialiniu dalyku (klasiu kova, susiskaldaymas) ir karu. Jis buvo itakotas ankstesniu teoretiku, jam itaka dare Osvaldas Shpengleris, jis maste kritishkai ir nieko ish ankschiau priimto neprieme, bet bande panaudoti vienoje vietoje vienoki civilizacijos apibudinima, kitoje kita. Esminiu skirtumu nera, bet skyresi forma. Civilizacijos: 1. didzhiules uzhdaros socialines strukturos. 2. Valstybiu bendruomenes, virshvalstybines strukturos. 3. Kulturos ir socialines bendruomenes. 4. Protu suvokiamas istorinio tyrinejimo vienetas. 5. Laike ir erdveje apibrezhta kulturine ir istorine konfiguracija, kuriai budingas klasinis susiskaldymas. 6. Savita didingo bendrazhmogishko kurybingumo ir patyrimo ishraishka.

2005-12-21 Toynbee buvo paveiktas O. Shpenglerio ideju. Jis kritishkai vertino jo pazhiuras ir daugeli pazhiuru pakoregavo.

1. Jam nepatiko, kad Spengleris konkretizavo civilizacijos gyvavimo meta, datavo 1800 m civ pradzhia. 2. pazhira i kulturos ir civilizacijos santyki. Civilizacijos ir kulturos dichotomijos neizhiurejo, savoku neskyre kaip Shpengleris. Jam tos savokos buvo giminishkos. Kultura randa pirmykshteje visuomeneje, civilizacijose, kultura – integreali civilizacijos dalis, siejama su dvasinemis vertybemis. Ish dvasiniu vertybiu svarbiausios buvo religija ir menas. Ypatinga reikshme skyre religijai. Toynbee ypatinga demesi skyre konkretiems faktams, empyrikai. Jis tu faktu surinko labai daug, taip ir kiekybishikai, ir kokybishkai pranoko O. Spengleri. Domejosi orientalizmo laimejimais. Tuos laimejimus integraliau ir tobuliau pateike savo studijose. Kiekviena teigini stengesi pagristi kokiu nors istoriniu shaltiniu. Elgesi ir kaip istoriografas (apibendrinantis meto mokslo zhinias), istoriosofas ir komparatyvistas.

Sukure savita metodologini tyrinejimo pagrinda. Postulatai, kuriais remesi tyrinejimas: 1. Tirti reikia ne tauta ar valstybe, tauta dazhnai serga nacionalizmu ir tai lemia tai, kad tauta netampa tyrinejimo objektu, kaip juo negali buti ir tautine valstybe. Valstybe – tik mazhas darinys, parapija lyginant su civilizacija.

Reikia tirti civilizacija, taip galima atskleisti istorijos vyksma.

2. Yra gausybe konkrechiu, lokaliniu civilizaciju, jos yra vienalaikes civilizacijos, taipogi paralelines.

Civilizacinis laikotarpis yra sudarytas ish viena shalia kitos gyvuojanchiu ir besiskirianchiu civilizaciju. Atskiros civilizacijos yra pagrindiniai istorijos komponentai, veikejos. Todel zhmonijos istorija yra atskiru lokaliniu civilizaciju istorija. Ir praeityje ir dabartyje gyvuoja santykinai uzhdaros civilizacijos, su sava dvasia ir sava vertybine hierarchija. Greta bendrazhmogishkos civilizacijos yra kitos civilizacines gradacijos. Lokalines vietines civilizacijos. Tarp civilizacijos apskritai ir lokaliniu civilizaciju yra kiti stambus dariniai, kaip vakaru civilizacija (Toynbee terminas). Vakaru civilizacijos savoka apibudino kaip realu dalyka, vieni, sujungta tam tikru civilizacijoms budingu dalyku, shie aspektai ishryshkeja juos lyginant su ne vakarais. Shpengleris ir Toynbee buvo komparatyvistai, bet Toynbee pranoko ji. Didzhiausias Toynbee nuopelnas, pasiremes pirmatku kuryba, atsisake vienalinijines istorijos, vieningos tekmes idejos, mane, kad negali buti universalaus desnio, principo, leidzhianchio suvokti praeiti ir dabarti.

Toynbee lokalines civilizacijos. Ju 21, kurios buvo ir yra zhemeje. Prie zhinomu civilizaciju nepriskyre kai kuriu visuomeniniu dariniu, kurie kitu tyrinetoju buvo vadinami atskiromis civilizacijomis, bet buvo ir nepripazhistamu civilizacijomis dariniu. Ji kritikavo, nes civilizadcijos vardo nesuteike Kambodzhos, Tibeto, Korejos ir t.t. visuomenems.

Civilizacijas skirste: 1. pagrindines civilizacijoms skyre nepriklausomas civilizacijas, jas klasifikavo: 1) izoliuotos nepriklausomos civilizacijos, (centrines Amerikos, irandu civilizacijos); 2) nepriklausomos neizoliuotos (shumeru ir akadu, egipto, egejo, indo arba ikiarijine, sinu arba ankstyvoji Kinijos); 3) pirmoji serija dukteriniu civilizaciju (dukterinis – jo terminas) (sirijos, helenine, indishkoji – arijine civilizacijos); 4) antroji dukteriniu civilizaciju serija, jos kilo ish ankstesniuju dukteriniu civilizaciju (krikshcioniu, stachiatikiu, vakaru ir islamishkoji civilizacijos). 13 pagr suvokiamu civilizaciju.

2. Shalia ju prikaichiavo 14 satelitiniu civilizaciju. Tarp ju buvo daugybe tokiu kaip Misisipes, japonu, Vietnamo, Tibeto ir tt. Visas 14 jis diferenciavo metaforishkais pavadinimais. Kai kurie ish satelitiniu dariniu jau buvo mirusios arba palaidotos civilizacijos. Buvo ishlike tik ju pedsakai. Iskaichiavo ir sustingusias civilizacijas, paluzhusias, suakmenejusias. Jo suakmenejusios civilizacijos metafora, taip apibudino tuos darinius, kurie pergyveno visa istorines raidos kelia, jose ivyko luzhis, bet jos nesunyko, jos vegetuoja, turi galimybe atsigauti.

Tokioms civilizacijoms skyre Kinijos civilizacija.

Santykiai tarp lokaliniu civilizaciju.1. Naudojo erdves ir laiko parametrus, jos turi egzistuoti vienu metu, turi liesti viena kita geografineje erdveje. 2. Buvo ir kitu civilizaciniu ryshiu. Jiems apibudinti vartojo dvi savokas: aparentacija (tevyste, motinyste), afiliacija (civilizacijos gimstanchios ish tu civilizaciju, kurios buvo civilizacijos tevais). Shie ryshiai daugiau laike nei erdveje. 3. atvejai, kai gyvuojanti civilizacija netiketai prisimena ir naudoja mirusios civilizacijos, suakmenejusios civilizacijos pavelda. Naujos civilizacijos prisiminima vadino kuriamuoju judesiu, kuris sugrazhina praeities kulturos dvasinius laimejimus. Renesansas – buvusios ir egzistuojanchios civilizaciju susitikimas, salytis laike. Europinio renesanso (ju mate ir kitur nemazhai) negalima suabsoliutinti, nes jis nera kazhkuo ishskirtinis, tai tik vienas ish istorijoje pasikartojanchiu atveju. Greta ishskaichiuotu civilizaciju mate tas bendruomenes, ish kuriu kilo civilizacijos, ji snaudojo specifini termina – primityvios bendruomenes. Ju jis priskaichiavo 650, nedriso lyginti civilizaciju su primityvia bendruomene. Ju lyginimas butu dramblio ir triushio palyginimas. Nelygindamas apibudino civilizacijas ir tas bendruomenes. Radikaliai skyre viena nuo kito.

Jo nuomone, civilizacijos – uzhima dideles terintorijas, turi daug gyventoju, laiko pozhiuriu egzistuoja labai ilgai.

Civilizacijos egzistuoja ilgiau uzh visus istorinius darinius. Politines bendruomenes – primityvios bendruomenes, kurios siejamos su politiniais aktais, zhygiais, poslinkiais teritorijai apgyvendinti, neuzhima pastovios ir dideles teritorijos, neturi gausaus gyventoju sk, jos nestabilios, nemazhai ju gyvena trumpai, tik atlieka vaidmeni istorijoje.

Iki O. Shpenglerio ir Toynbee apie tai rashe Danilevskis. Jis lygino Rusija su Europa, buvo rusu nacionalistas ir mesianistas, Rusijos vaidmeni mate, kaip shaltini ish kurio pasisemusi Europa atgimtu. Apibrezhe primityvius darinius, kuriuos vadino Dievo rykshtemis, tai Toynbee primityvios bendruomenes. Jos atlieka labai svarbu vaidmeni. Tuos darinius, kurie negali susijungti, konsoliduotis nubloshkia i nezhinia gyvenimas.

Toynbee parode, kaip gimsta civilizacijos. Geografine prasme shias civilizacijas vertino kritishkai, nes dazhniausiai civilizacijos plechia savo teritorija kai izhengia i paskutini savo gyvavimom laikotarpi.

Tyre, nuo ko prasideda civilizacija. Pagrindine jo teorijos savoka – ishshukis. Jis pirmas sukure shia savoka.

Ishshukis metamas bet kuriai primityviai bendruomenei. Vienos sugeba i ta ishshuki atsakyti, kitos ne. Tos, kurios atsako i viena, po to i kita ishshuki ir tt, gali tapti civilizacijomis. Tie dariniai, kurie nepastebi ishshukio ar nesugeba i ji atsakyti taip ir lieka primityviomis bendruomenemis. Visas civilizacijas lyginamuoju aspektu jis tyrinejo, uzhchiuopdamas civilizacijos ishshukius ir jos atsakus i juos. Ishshukio ir atsako jungti vadino dvieju taktu varikliu.

Primityviu bendruomeniu ishshukiai. Jos pirmiausia patiria ishorinius ishshukius, kurie yra gamtos ishshukiai arba kitu primityviu bendruomeniu ishshukiai. Svarbiausi gamtos ishshukiai anot Toynbee turi buti optimalus, ty tokio dydzhio, kad primityvi bendruomene sugebetu i juos atsakyti. Spaudimas neturetu budi per didelis. Jei ishshukis per didelis, bendruomene netampa civilizacija. Didzhiosios upes indams, kinams, egiptiechiams, shumerams, akadams buvo ishshukiais. Atsakiu i ta ishshuki susikure pirmosios civilizacijos. Svarbi buvo irigacijos sistema. Maju ir andu civilizacijose ishshukis buvo tropiniai mishkai, kurie greit nustelbdavo paruoshtus laukus, ir plokshtikalniai. Jos atsake degindamos ir kirsdamos mishkus, o plokshtikalniu shonuose pradejo kultyvuoti terasine zhemdirbyste. I gamtos ishshukius neatsake normanai (variagai, vikingai). Jie gyveno tarp ledynu ir juru ir shis ishshukis buvo per didelis ju jegoms. Jie uzhkariavo daug zhemiu, ilgai valde jas, bet prarado. Ikure civilizacijas tam tikros bendruomenes nuolat turejo gyventi ishshukio fone, gamta visada duodavo ishshukius. Kai kurios susikurusios civilizacijos sustabarejo tik del to, kad nebeatsakydavo i gamtos pakartotinus ishshukius. Pvz.: Kambodzhoje buves miestas.

Dukterines civilizacijos patiria ne tik gamtos, bet ir ivairiausius vidinius, socialinius ishshukius. Jie gali buti ivairus, susieti su ekonominiais, ukiniais ir vidiniais, politiniais procesais. Kaip kova del valdzhios, ivairus sukilimai, kile socialiniu pagrindu, ishbalansuojantys visuomene (vergai, socialinis susiskirstymas). Toynbee ishvardino ne viena primityvia bendruomene, kuriai nepavyko tapti civilizacija, del to, kad arba nesuvoke ishshukio, arba nesugebejo i shi ishshuki atsakyti. Tarp tokiu primityviu dariniu mini Polinezija, vikingus, eskimus, Sparta, tolimuju rytu ir tolimuju vakaru krishkchionybe.

Ishshukio atsako mechanika, kaip varomoji istorijos jega. Kai kam istorijos varomoji jega XIX a buvo klasiu kova, kai kam vanduo. A Toynbee varomoji jega buvo ishshukis – atsakas. Ishshuki atpazhinti ir surasti jam atsaka turi kurybingoji mazhuma arba visuomenes elitas – ivairios zhmoniu grupes, pranokstanchios inertishkaja, pasyviaja dauguma. Kurybingoji mazhuma pranoksta nebutinai turtu, bet butinai savodidesnemis zhiniomis, sukauptais igudzhiais, patirtimi, sugebejimu pastebeti, daryti ishvadas, protine veikla. Pirmieji ishshuki pastebi kurybingosios mazhumos atstovai, jie pirmieji parodo, kaip reikia reaguoti i ishshuki. Jei kurybine mazhuma yra ish tiesu kurybinga, patraukli, moka vesti savo pavydzhiu, tai paskui ja mimezes principu (bendzhionavimo) patraukia pasyvioji dauguma. I viena ishshuki kurybingoji mazhuma atsako i kita ir, bet jei i kazhiuri nesugeba atsakyti, po to seka vel naujas ishshukis ir jie vel bando atsakyti. Greta ishshukio atsako dvitaktis variklis – kurybingosios mazhumos pasitraukimas ir sugrizhimas.

Pateikia savo civiliacijos dinamikos suvokima. Kiekviena civiliacija pergyvena keleta etapu. 1. atsako i pirmuosiu ishshukius – civilizacijos gimimas – geneze. 2. augimas – gebejimas atsakyti i ishshukius, kol kurybine mazhuma yra kurybinga, tol tesiasi augimas. 3. kada kurybingoji mazhuma praranda kurybishkuma, ishsisemia, kai nebepastebi ishshukio, nesugalvoja atsako, arba tiesiog pasyvioji dauguma nebeina paskui kurybine mahzuma, tada prasideda civilizacijos luzhis. 4. irimas ir dezintegracija - jei kurybine mahzuma vis daugiau pasitraukia, nebesugrizhta. Tuo metu, kai ivyksta luzhis, pakinta kurybingosios mazhumos ir daugumos santykis. Neatsakiusi i viena po kito einanchius ishshukius, kurybingoji mazhuma ar elitas praranda savo autoriteta, netenka moraliniu galiu, kurios kuria mimeze. Tapusi valdanzhiaja mazhuma buvusi kurybingaja dauguma ima naudoti kurybishkumui svetimus metodus, reikalingus tam, kad ji ishliktu valdzhioje, ishlaikytu materialines pozicijas. Valdanchioji mazhuma desperatishkai stengiasi vienaip ar kitaip patraukti paskui save netikinchia dauguma. Prie shiu pastangu galima priedeti: trumpas pergalingas karas, norint ishplesti teritorija; valdanchioji mazhuma ieshko prieshu, kova su realiais ir nerealiais vidinaiis ir ishores prieshais tampa desniu, tai budas parodyti savo veikluma ir susidoroti su kitaminchiais; suiminejama, kishama i kalejimus, tremiama.

Pasitraukimo ir sugrizhimo aspekta ishpletojo ish ivairiausiu legendu.

Kai civilizacija zhlunga, ji zhlunga ne shiaip sau. Skilimo tikslas – naujas gimimas arba paligeneze t.y. to paties ishejimo – sugrizhimo ritmo variantas. Zhlungant civilizacijai vyksta vidinis sprogimas ir senoji civilizacija suaizheja vertikalia prasme (nuo jos atsiskiria ivairus teritoriniai dariniai, kurie jega ar diplomatinem priemonem buvo prijungti paskutiniuoju metu) Horizontalus ryshiai: trys jegos – 1. valdanchioji mazhuma, kuri ieshko budu vel integruoti, atgaivinti iranchia civilizacija. Vienas ish budu atkurti yra kurti universalu valstybini darini, kosmopolitizmas. 2. Ishkyla vidinis proletariatas. Graikijoje – mase nuskurdusiu valstiechiu, pabegeliu, amatininku, nuskurdusiu aristokratu tas pats ir Romoje, tai ne socialinis darinys, juos jungia ne vien skurdas ar zhema kilme, o ju dvasine busena, susieta su tuo, kad tie zmones prarado pagrinda po kojomis, juos persekioja nepasitenkinimas, jie pikti, pavydus, kershtingi. Kai prasiverzhia ju neapykanta – jie zhiaurus ir negailestingi.

Geriausiu atveju luzhio laikotarpiu bando kurti kazhkokius dvasinius darinius, Romoje tai buvo krikshchionishkoji reiligija ir visuotines bazhnychios kurimas. 3. ishores proletariatas – jie lygiai taip pat kershtingi ir pasinaudoja zhlunganchia civilizacija. Zhlugima sieja su gausybe dvasiniu procesu: archaizmas (grizhimas i prarastaji roju, aukso amzhiaus garbinimas, utopiju ishkilimas, bandymas pabegti i praeiti), futurizmas (kai luzhio laikotarpiu sustipreja utopines ateities idejos, kai viltys nukreipiamos i grazhia ateiti), bet zhmonems labiau zhinoma praeities, todel jie noriau bega ten, fatalizmas (budingas helenizmo laikotariu), asketizmas, promiskuiteto kultas, sinkretizmas religijos srityje (kada bandoma ieshkoti ivariu dievu, savi nebepatikimi), vulgarizacija, barbarizmas, atsiskyrelishkumas. Tai paveikia visa zhmogaus kuryba ir aishkiai atsispindi mene. Menas yra ta sritis, kurioje ishlieka pastoviausi archetipiniai dalykai. Kai mene prasideda vulgarizacija, eklektika tia zhenklas apie civilizacijos zhlugima.