S A V A S T I E S
2 009
UDK 947.45 (084) Ta- 78 Leidinio sudarytoja ir projekto vadovė/ Project executive (Compiled by) RIMANTĖ TAMOLIŪNIENĖ Redaktorė/Edited by NERINGA VAIČIULIENĖ Dizaineris/Design ALIUS LEVINSKAS Vertėja/Translation RAMINTA NAGELYTĖ Maketuotoja/Layout LINA KUKAUSKAITĖ Fotografai/Photos RASA AMBRAZIEJIENĖ, VYTAUTAS TAMOLIŪNAS
Pirmasis leidimas/ First edition 2009 Straipsnių autoriai:
Vilma Akmenytė, Kastytis Antanaitis, Mindaugas Bertašius, Rimantas Didžgalvis, Jolita Kančienė, Zigmantas Kiaupa, Vaiva Laukaitienė, Nijolė Lukšionytė, Jonas Palys, Gytis Ramoška, Stanislovas Stonkus, Laima Šinkūnaitė, Rūta Vaitkevičiūtė, Rasa Varsackytė, Ingrida Veliutė
Už pagalbą rengiant leidinį dėkojame KAVB Kaunistikos skaityklos darbuotojoms, privačių kolekcijų savininkams, fotografams, įvairioms institucijoms ir visiems prisidėjusiems prie šio leidinio išleidimo © Kauno apskrities viešoji biblioteka © Sudarymas Rimantė Tamoliūnienė © Dizainas Alius Levinskas ISBN 978-9955-566-08-3
Kauno savasties zenklai v
the signs of kaunas identity
5
Turinys 8
ĮŽANGA
11
KAUNO PILIS
19
KAUNAS – HANZOS ERDVĖS MIESTAS
27
KAUNO ROTUŠĖ
35
PAŽAISLIO VIENUOLYNAS
45
KAUNO TVIRTOVĖ
57
LAISVĖS ALĖJA
73
STEPONO DARIAUS IR STASIO GIRĖNO AERODROMAS
81
ISTORINĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTŪRA
89
NACIONALINIS MIKALOJAUS KONSTANTINO ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJUS
97
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
105
KAUNO ĄŽUOLYNO PARKAS
117
KRISTAUS PRISIKĖLIMO BAŽNYČIA
125
KAUNO FUNIKULIERIAI
133
ŽALIAKALNIO KULTŪROS VERTYBĖS
145
1972-ŲJŲ KAUNAS. Didžiausi antisovietiniai masiniai neramumai Lietuvoje
153
KAUNAS – KREPŠINIO MIESTAS
164
ILIUSTRACIJų šaltiniai
7
v
Izanga ,
Kauno sapnas Vieną rytą prabusim ir atrasime savo gatves ir namus kur gyvensim tėvus draugus mylimuosius ir atrasime savo vaikus jie ateina gyvenimą švęst išvalykite aikštes įsiūbuokite Kauno marias tyliai sninga ir skamba Pažaislis niekados be tavęs mano mieste nebūtų manęs be tos Laisvės alėjos kur teatrai ir Įgulos kupolas niekados – be Žaliakalnio veido o dabar atsigręžk o dabar jei tikrai prabudai – prisikelk: nerimas ir viltis – balto Prisikėlimo lūpomis ten krantinėje plaukia ledai Vytautinės vanduo tarsi krikštas raudonis nuo Katedros apsemia dangų Jėzuitų senamiestis Rotušės baltas skiemuo O dabar jei tikrai prabudai – prisikelk: tavo miestas sninga ir skamba Dovilė Zelčiūtė
Kiekvienas miestas istorijos vingiuose iš daugybės reiškinių ir fragmentų suformuoja tik jam būdingą, su niekuo nesupainiojamą identitetą bei pavidalą. Šioje nevienalytėje praeities mozaikoje visuomet išryškėja išskirtiniai bruožai, kurie pamažu tampa ženklais, žyminčiais tai, ką galėtume vadinti miesto savastimi. Jie leidžia atpažinti savąjį miestą iš daugelio kitų, kaip atpažįstame iš eisenos ar balso savo artimuosius. Tokie ženklai sukuria savotišką vietos dvasią, už kurios slypi sudėtingas miesto likimas. Leidinyje – kai kurie reiškiniai ir objektai, atspindintys savitą Kauno veidą, visa tai, kas unikalu, vertinga ir brangu, kuo verta didžiuotis ne tik kauniečiams, bet ir visai Lietuvai. Šie Kauną reprezentuojantys ženklai, kuriuos pristato miesto praeičiai ir dabarčiai neabejingi įvairių sričių specialistai, leis dar kartą mąsliau pažvelgti į miesto savastį bei pajusti, kad istorija gali tapti gija, padedančia atsekti, iš kur atėjome, kokie esame ir galime būti. Sau ir kitiems. Leidinys – 2004–2009 m. Kauno apskrities viešosios bibliotekos vykdyto projekto „Kauno savastis Lietuvos tūkstantmečio kontekste“ baigiamoji dalis – skirtas Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio jubiliejui. Leidinio sudarytoja Rimantė Tamoliūnienė
Surviving various historical twists, every city forms its unique shape and identity out of multiple heterogeneous pieces. Certain elements of this historical mosaic inevitably stand out to gradually become markers of the character of a city. They allow one to recognize a city in the same way we recognize our relatives from their voice or gait. Such signs create unique spirit of the place, originating in the complex history of the city. This publication aims to introduce certain objects, events, and phenomena which reflect the specificity uniqueness of Kaunas, which are valuable and precious, and of which Kaunas citizens and all Lithuanian people are proud. The city signs are described by various specialists, who are not indifferent to the past and present of Kaunas and who will encourage a thoughtful look into the character of the city and will allow us to see history as a thread that helps trace where we come from, who we are, and what we can be/come for ourselves and for others. This publication is the final part of the Kaunas County Public Library project carried out in 2004-2009 under the title “Kaunas Identity in the Context of the Lithuanian Millennium” and is intended to mark the millennium of Lithuania’s name. Compiled by Rimantė Tamoliūnienė
9
kauno pilis Ryškus šiandienio Kauno akcentas yra pilis Nemuno ir Neries santakoje – viena seniausių mūrinių Lietuvos pilių, respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Ji buvo svarbus lietuvių kovos prieš kryžiuočius atsparos punktas, užtvėręs kelią gilyn į Lietuvą ir jos sostinę Vilnių besiveržiančiam Vokiečių ordinui. Jau I tūkstantmetyje šioje vietoje būta nedidelės gyvenvietės. Istorijos šaltiniuose Kauno pilis pirmą kartą paminėta 1361 m.; po ilgos apsiausties ją sugriovė kryžiuočiai. XIV–XV a. sandūroje iškilo antroji pilis, tačiau gynybai ji beveik nenaudota. Pilies statiniai stipriai nukentėjo per XVII–XVIII a. karus ir dėl Neries potvynių. Šiandien Kauno pilies bokšte veikia Kauno regiono turizmo informacijos centras. K AU N A S C A S T L E One of the most remarkable highlights in the landscape of contemporary Kaunas is the old castle located at the confluence of the Nemunas and Neris rivers. It is an enclosure castle and one of the oldest brick castles in Lithuania as well as an architectural monument of national importance. The castle was an important defense point against the Crusaders, blocking their way to the country’s interior and to the capital city of Vilnius. In the 1st millennium, a small settlement thrived in the territory. The first historical references to Kaunas Castle date back to 1361, when it was ruined by the Teutonic Order. The castle was rebuilt at the turn of the 14-15th centuries, but was hardly ever used for defense. The buildings were heavily severed during the wars of the 17-18th centuries and during the floods of the river Neris. Nowadays, the tower of the Castle hosts Kaunas Tourism Information Centre. 11
kauno pilis Dr. Mindaugas Bertasius v
1
1. Kauno pilies liekanos XIX a. N. Ordos albumo litografija
2
2. XIX a. dailininkai mėgo vaizduoti romantiškus Kauno pilies griuvėsius, tačiau tų piešinių tikroviškumas abejotinas. K. Kainkos piešinys. 1843 m.
Vienas ryškiausių Kauno simbolių yra Nemuno ir Neries santakoje stovinti Kauno pilis – XIV–XVII a. karinės architektūros paminklas. Ilgą laiką ji buvo laikoma seniausia mūrine lietuvių pilimi. Kauno pilies istorija nėra lengvai atkuriama. 1930 m., vadovaujant profesoriui Eduardui Volteriui, buvo pradėti pilies tyrimai. Pokariu juos tęsė Karolis Mekas. Pastarąjį dešimtmetį pilį tyrinėjo Algirdas Žalnierius. Vilniaus, Trakų ir kitos viduramžių pilys paprastai siejamos su miestu ar jame reziduojančia administracija. Tačiau Kauno pilies ir miesto santykis kitoks. Pirmiausia dėmesį patraukia piliakalnių aplink Kauną gausa, rodanti Nemuno ir Neries upių santakos ir apylinkių svarbą. Miesto teritorijoje ir artimose apylinkėse (15–20 km skersmens plote) tuo laikotarpiu naudota net 16 piliakalnių (rimčiau tyrinėti tik Veršvų, Lentainių, Vieškūnų piliakalniai ir gyvenvietės). Gausūs Kauno apylinkių archeologiniai radiniai, vietinės gamybos papuošalai ir ginklai, importiniai dirbiniai taip pat liudija ten buvus svarbų prekybos ir administracinį centrą, kontroliavusį pagrindinių Lietuvos upių santakos regioną. Matyt, dar XIII a., kuriantis centralizuotai Lietuvos valstybei, buvo sukurta Nemuno gynybinė sistema, jungusi pilis nuo Kolainių prie Jurbarko iki Vilkijos. Jos reikšmė ypač išaugo kovų su kryžiuočiais laikais. Tyrimai atskleidė sudėtingą sistemą, XIV a. gynybinį ir administracinį centrą – mūrinę Kauno pilį su ją supusiais dviem mažesnių medinių pilių žiedais. Pirmąjį žiedą sudarė Veršvų, Eigulių, Aukštųjų Šančių, Pajiesio (?), Marvelės piliakalniai, antrąjį – Pyplių, Lentainių, Vieškūnų, Pakalniškių, Vainatrakio, Virbališkių piliakalniai. Šis forpostas saugojo senuosius LDK centrus: Kernavę, Vilnių, Trakus. Kauno pilis ir miestas kūrėsi Nemuno ir Neries santakos slėnyje. Natūraliai susiformavusi pakiluma, panaši į kalvą ir palengva žemėjanti Nemuno pusėn, tiko kontroliuoti laivybą. Jau I tūkstantmetyje toje vietoje būta nedidelės gyvenvietės. Galbūt ten buvo įsikūrę ir Kauno pilies statytojai. Manoma, kad Kauno pilis statyta XIV a. II ketvirtyje ar viduryje. Nuo kitų panašių LDK pilių ji skyrėsi sudėtingais gynybiniais įrenginiais ir bene tragiškiausia istorija. 1361 m. vasarą kryžiuočiai surengė žvalgomąjį žygį. Kitais metais, lydimi gausios palydos, jie atplaukė iki Nemuno ir Neries santakos. Ginti Kauno pilies su stipria kariuomene atžygiavo Kęstutis. Ilgą,
4
3
5
3–5. Kauno pilies griuvėsiai XX a. pradžioje
13
kauno pilis
6
6. Kauno pilies liekanos ir senamiestis XX a. pradžioje
daugiau nei mėnesį trukusią apgultį išsamiai aprašė kronikininkas Vygandas Marburgietis, nagrinėjo vėlesni tyrinėtojai. Rengdamasis žygiui, Ordinas sutelkė visas turėtas pajėgas. Buvo iš anksto paruošti taranai ir mėtyklės. Ilgai trukusio puolimo metu, naudojant griovimo mašinas (sienodaužius), pavyko išgriauti abu priešpilio bokštus, pralaužti sienas. Taikyti ir kiti puolimo būdai: dalinai užpiltas priešpilio griovys ir pastatyti laikini mediniai įtvirtinimai kaip priedanga puolantiems kariams. Gynėjai dėjo visas pastangas puolimui atremti – kovos įkarštyje atstatė sugriautą pilies bokštą ir iš jo intensyviai apšaudė kryžiuočius. Net išgriovus priešpilį ir apgulus pažeistus įtvirtinimus ant kalvos, kova tęsėsi dar savaitę. Tik yrant pilies sienoms, gynėjai neatlaikė. Apie mūšio ir jo baigties svarbą byloja ne žuvusių karių gausa (bandydamos sustiprinti pergalės įspūdį, kronikos rašė apie tūkstančius kritusių pilies gynėjų; iš tiesų galėjo žūti 350 ar 400– 500 profesionaliausių Lietuvos karių). Mūšyje dėl pilies buvo naudojama pažangiausia tų laikų technika, kovėsi geriausiai paruošti ir ištvermingiausi kariai. Dabar jau nesužinosime, kaip atrodė pirmoji pilis, nes didelę jos dalį nuplovė Neris. Remiantis tyrimų duomenimis, rekonstruojamas aukštomis sienomis aptvertas maždaug 0,5 ha kiemas kalvos viršuje. Aukščiausioje kalvelės vietoje stovėjusią pilį supo statūs šlaitai su neaukštu moliu sutvirtintu pylimėliu pakraščiuose. Sustiprinti šlaitai ir pylimėlis trukdė prie pilies sienų pristumti apgulos bokštus. Šlaitų apačioje įrengta priešpilio siena, kaip spėjama, su dviem bokšteliais kampuose. Už priešpilio kelis ar keliolika metrų tęsėsi gynybiniai grioviai, įrengti natūralios senvagės vietoje; juose drėgnuoju metų laiku greičiausiai būta vandens. Pilies sienos apie 2–2,5 m storio. Mūras labai paprastas – kiautas iš eilėmis sudėtų stambių akmenų, užpildytas smulkesniais akmenimis, skalda ir perlietas kalkių skiediniu. Sienų viršus tikriausiai buvo bent dalinai mūrytas iš plytų – jų gausiai rasta griuvenose, atsiradusiose po puolimo ardant sienų likučius. Spėjama, kad sienos galėjo būti 9 ar net 12–13 m aukščio. Priešpilio sienos kiek
7
8
7. 1930 m. minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, buvo išpirkti ir nugriauti Kauno pilies kieme stovėję privatūs statiniai, išvežtos griuvenos, padaryta perkasa, išvalytas pietvakarių bokštas 9
8–9. Išpuošta pilis pasiruošusi sutikti Vytauto Didžiojo paveikslą, apkeliavusį visą Lietuvą ir 1930 m. rugsėjo 7 d. atvežtą į Kauną
15
kauno pilis
10
10. Sovietmečiu atlikti kai kurie pilies atstatymo darbai: konservuota vakarinės sienos dalis, išryškinti kontūrai, iš dalies restauruotas pietryčių bokštas ir kt.
plonesnės, apie 1,2–1,5 m storio, vakarų pusėje – iki 2 m. Greičiausiai jų būta neaukštų. Vidinėje pusėje, supylus žemes ir suformavus gynybos aikštelę, sienų aukštis neviršijo 2 m, tačiau išorėje jis galėjo siekti 4–5 m. XIV a. pabaigoje, užsitęsus dinastiniams nesutarimams tarp Vytauto ir Jogailos, Lietuvos valstybė buvo nepajėgi iš karto atstatyti sugriautą Kauno pilį. Tačiau lietuviai dėjo daug pastangų įtvirtinti Nemuno ir Neries santakos zoną. Rašytiniuose šaltiniuose minima Nemuno saloje stovėjusi Naujojo Kauno pilis (Gotesverderis, Marienverderis, Ritersverderis). Ją puolė, griovė ir atstatinėjo tai vokiečiai, tai lietuviai. Greičiausiai buvo statomi žemių ir mediniai įtvirtinimai, tik dalinai naudojant mūro elementus. Atrodo, tuo laikotarpiu senojoje Kauno pilyje buvo įrengti nesudėtingi medžio ir molio įtvirtinimai bei pasyvios gynybos statiniai. 1391 m., pasibaigus vidaus kovoms, Vytautas galutinai įsitvirtino Kaune ir, padedant Ordinui, įkūrė savo rezidenciją Ritersverderio pilyje. Kauno antroji pilis greičiausiai statyta XIV ir XV amžių sandūroje. Ji buvo pritaikyta tobulesnei karinei technikai, su bokštais kampuose. Naujosios pilies statyba rūpinosi valstybė. Darbo ir medžiagų sąnaudos buvo didžiulės: reikėjo parūpinti didelį kiekį lauko riedulių, žvyro, smėlio, kalkių, molio plytoms degti, iškasti daug žemių gilinant griovį ir lyginant jo šlaitus. Svarbiausi įtvirtinimai buvo beveik 3,5 m storio sienos ir masyvūs bokštai. Pamatas sutvirtintas mediniais sienojais. Atstatytoji pilis gynybos reikmėms jau nebuvo naudojama. XV a. joje apsistodavo didieji kunigaikščiai. XVI a. pilis iš pagrindų rekonstruota: pastatyta bastėja, pakeistas šaudymo angų išdėstymas aptvarinėse sienose ir pan. Kauno pilis ir miestas buvo du savarankiški dariniai su savo gyventojais, teisėmis ir tradicijomis. Tačiau jų raida glaudžiai siejosi su kryžiuočių ir paskui juos sekusių vokiečių kolonistų veikla, vienaip veikusia pilies, kitaip – miesto gyvenimą.
Literatūra Bertašius M. XIII-XIV a. Kauno keramika // Baltų archeologija, Vilnius, 2002, Nr. 1(13), p. 14–17. Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika, Vilnius, 1999. Mekas K. Kauno pilis // Lietuvos pilys, Vilnius, 1971, p.153–168.
Mekas K. Kauno pilies archeologiniai tyrinėjimai jos architektūros raidai nušviesti // Architektūros paminklai, Vilnius, 1993, t. 13, p. 3–12. Zabiela G. Vieškūnų piliakalnis ir papėdės gyvenvietė // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais, Vilnius, 2002, p. 49–54.
Žalnierius A. Pirmoji Kauno pilis // Kauno istorijos metraštis, Kaunas, 2002, t. 3, p. 7–36. Žalnierius A. Kauno piliavietė XIV a. antroje pusėje – XV a. pradžioje // Kauno istorijos metraštis, Kaunas, 2004, t. 5, p. 205–227.
11
12
13
11–13. Naujausi pilies tyrinėjimai rodo, kad atkastas bokštas yra seniausias mūras Kaune ir vienas seniausių Lietuvoje 17
kaunas hanzos erdves miestas Reikšminga viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Kauno gyvenimo dalis buvo santykiai su Hanza. Nors Kauno miestas nebuvo Hanzos sąjungos narys, bet priklausė jos erdvei, buvo svarbus Hanzos prekybos partneris. Hanzos miestų, visų pirma Gdansko, ir Kauno prekybos santykiai užsimezgė XV a. pradžioje. Po kelių dešimtmečių Kaune įsikūrė vadinamoji Hanzos kontora. Kauno ir Hanzos pirklių konkurencija skatino prekybos ir miesto augimą. Antra vertus, santykiai su Hanza neapsiribojo vien prekyba. Keliaudami į Hanzos miestus, Kauno pirkliai ne tik pasisemdavo prekybos patirties, bet ir susipažindavo su įvairiais kultūros reiškiniais: raudonų plytų gotika, raštvedybos organizavimu miesto savivaldos institucijose, miestiečių bendruomenės organizavimo būdais ir kt. Šiandien Kaunas – vienintelis Lietuvos miestas, nuo 1991 m. priklausantis tarptautinei miestų sąjungai „Naujoji Hanza“. Kasmet vasaros pabaigoje rengiama„Hanza Kaunas“ šventė. Senojoje Nemuno prieplaukoje įsikuria viduramžių miestelis su riterių ir amatų kiemais, viešųjų bausmių vietomis, vyksta įvairūs teatralizuoti pasirodymai ir pan. K AU N A S , A H A N S E AT I C C I T Y An important part of Kaunas life in the Middle Ages as well as the Early Modern era was the relationship with the Hansa. The city of Kaunas was not a member, but an important trading partner and thus part of the Hanseatic space. At the beginning of the 15th century, the city rapidly established trading connections with several Hanseatic cities, primarily Gdansk, which transformed Kaunas into an important partner of the Hanseatic space. Several decades later, the so-called Hansa office was established in Kaunas. The competition between the merchants of Kaunas and those of other Hanseatic cities fostered trade and the growth of the city. Moreover, relations with the Hansa were not limited to trade. During their journeys to Hanseatic cities, Kaunas merchants gained trading experience as well as became acquainted with cultural innovations: Gothic architecture, administration of documents in municipal institutions of self-government, organization of urban communities, etc. Today, Kaunas is the only Lithuanian city to have joined the international league “The New Hansa” (1991). Every year at the end of summer major celebration, “Hanza Kaunas”, is organized. A medieval Hanseatic town is set up on the river bank of the Nemunas, where one can enjoy medieval crafts in various workshops, jousts, public punishments, and various other performances. 19
kaunashanzos erdves miestas Prof. dr. Zigmantas Kiaupa
Kauno miesto ir Hanzos santykiai buvo labai svarbūs viduramžių Kauno gyvenime ir sulaukė deramo istoriografų dėmesio. Vokiečių Teodoro Hiršo (Theodor Hirsch) ir Valterio Šteino (Walter Stein) bei lietuvio Zenono Ivinskio darbai šią Kauno istorijos atkarpą padarė gerai žinomą. Priminsime svarbiausius jų tyrinėjimų rezultatus. Hanza – tai XIII ir XIV amžių sandūroje susidariusi Šiaurės Vokietijos ir kitų Baltijos jūros šalių – Vokiečių ordino valstybės, Livonijos, Lenkijos – vokiškųjų miestų pirklių sąjunga. Hanzeatai vyravo Baltijos ir Šiaurės jūrų prekyboje nuo Naugardo iki Briugės ir Londono, jie buvo tarpininkai tarp Vakarų ir Rytų Europos. Hanzos sąjungai priklausė Dancigas (Gdanskas), Tornas, Elbingas ir kiti Vokiečių ordino valstybės miestai, sudarę Prūsų miestų grupę. Juos, be kita ko, viliojo Lietuvos rinka, bet kol kryžiuočiai puldinėjo Lietuvą, Ordinas blokavo prekybą su ja. Tik po 1387 m. Lietuvos krikšto situacija pradėjo keistis. 1398 m. Salyno bei 1404 m. Racionžo taikos sutartyse abiejų valstybių pirkliams buvo laiduota prekybos laisvė. 1362–1404 m. Kaunas buvo nuolatinių karo veiksmų zonoje, ir tai neviliojo pirklių. Tik rimstant kovoms ir mezgantis prekybai, minimi pirmieji Kauno pirkliai, daugiausia išeiviai iš Hanzos miestų. Jie gimtųjų miestų pavyzdžiu ėmė burti Kauno miestiečių bendruomenę. 1408 m. Vytautas jai suteikė Magdeburgo teisę, t. y. savivaldą. Kauno miestas tapo santykių su Hanza subjektu. Jau XV a. tarp Kauno gyventojų būta ir lietuvių; jie sudarė nuolat augančią miestiečių dalį. XV a. pradžioje užsimezgusių Kauno miesto ir Hanzos prekybos santykių varomoji jėga buvo pelno siekimas, glaudžiai susijęs su prekių mainais, konkurencija, konfliktais bei susitarimais. Per Kauną buvo vežamos įvairios miško verslo prekės (padarinis miškas, pelenai, vaškas), taip pat kailiai, odos, nuo XV a. pabaigos – grūdai, linų ir kanapių pluoštas bei sėmenys, amatininkų dirbiniai iš odos, medienos ir pan. Svarbiausios įvežamos prekės – druska, silkės, audiniai, geležies dirbiniai, prieskoniai. Dauguma šių prekių buvo gabenamos vandens keliais. Leisdamiesi Nemunu žemyn, pirkliai pasiekdavo Vokiečių ordino valstybę. Nemuno deltoje pasukdavo į pietinę atšaką Giliją – taip trumpėjo kelias Kuršių mariomis iki Deimenos, kuria pasiekdavo Prieglių ir prie jo įsikūrusį Karaliaučių. Iš ten Aistmarėmis ir Vysla plaukdavo į jūros uostą Dancigą.
14
Nuo XV a. 3-iojo dešimtmečio, pasibaigus karams su kryžiuočiais, šiuo keliu plačia srove plaukė prekės į Lietuvą ir iš jos. Viduramžiais kiekviena valstybė ar miestas stengėsi sudaryti kuo geresnes sąlygas savo pirkliams ir kuo daugiau varžyti atvykstančius. Iš pradžių tarp Lietuvos ir Hanzos vyravo laisvos prekybos nuostatos. Į Kauną atvykę Hanzos pirkliai galėjo supirkinėti ar pardavinėti prekes urmu ir mažmenomis, laisvai bendrauti su kitais svetimšaliais, vadinamaisiais svečiais. Tokią tvarką nustatė Vytautas, visokeriopai skatinęs Lietuvos prekybos augimą. Kauno ar Vilniaus pirkliai Dancige ir kituose Prūsų miestuose taip pat galėjo prekiauti ne tik su vietiniais, bet ir su anglų ar olandų pirkliais. Stiprėjančių Kauno pirklių netenkino nevaržoma svečių prekyba. Veikti paskatino 1442 m. Dancige įvestas privalomas vietos pirklių tarpininkavimas. Kadangi suvaržymas galiojo ir Lietuvos pirkliams, Kaunas ir Vilnius ėmėsi atsakomųjų veiksmų. XV a. 5-ajame dešimtmetyje
14. Hanzos laikų Kaunas. T. Makovskio graviūra. Apie 1600 m.
21
kaunashanzos erdves miestas
16
15
15. XV–XVIII a. vandens kelias Kaunas–Dancigas
16. B. Vapovskis, Lenkijos žemėlapis. Žemaitijos ir Prūsijos kunigaikštystės fragmentas. 1526 m. 17
15–17. Ypač iškalbingas O. Magnuso žemėlapio fragmentas. Netoli Kauno, prie santakos, pavaizduoti prekybiniai laivai. Iliustracija byloja, jog tais laikais vyko gana intensyvi laivyba Nemunu, buvo plukdomos prekės į Hanzos kontorą Kaune ir iš jos. B. Vapovskio žemėlapis tokių iliustracijų neturi, bet abu kartografai išryškino Nemuno deltą, taip parodydami laivybos svarbą
įteisintos kauniečių interesus ginančios, prieš hanzeatus nukreiptos svečių teisės nuostatos. Svečiams uždrausta mažmeninė prekyba, pavyzdžiui, iš vieno asmens leista pirkti ne mažiau kaip 3 akmenis vaško, parduoti ne mažiau kaip 6 statines druskos ir pan. Ieškodami būdų atlaikyti stiprėjančią vietos pirklių konkurenciją, hanzeatai sukūrė platų kontorų tinklą. Pirkliai apsistodavo didžiosiose Hanzos kontorose Naugarde, Bergene, Briugėje, Londone; remiant Hanzos miestams, jos sudarydavo kuo palankesnes prekybos sąlygas, gindavo per konfliktus su vietos pirkliais ar valdžia. Vienur kontoros įsikurdavo kompaktiškose teritorijose ir atrodydavo lyg miestai mieste, kitur tokių teritorijų ar bendro naudojimo pastatų neturėjo. XV a. 5-ajame dešimtmetyje Kaune prekiavę Dancigo pirkliai (vok. Kauenfahrer) jau turėjo savo organizacijos nuostatus, tačiau Trylikos metų karas dėl Rytų Pamario ir Prūsijos žemių nutraukė prekybą ir laivybą tarp Kauno ir Dancigo. Karas baigėsi Torūnės taika, kuria Prūsų miestai, tarp jų ir Dancigas, atiteko Lenkijai. Atsinaujinant prekybai, 1470 m. Dancigo pirkliai iš Kazimiero Jogailaičio gavo Hanzos kontoros Kaune įstatus. Valdovo įteisintai kontorai galėjo priklausyti kiekvienas hanzeatas, bet dauguma narių buvo iš Dancigo. Nuolatinės būstinės Kaune jie neturėjo, kauniečiai vertė svečius apsistoti smuklėse ar nuomuotis būstus. Labai svarbios prekybos su kauniečiais įstatų nuostatos draudė ardyti hanzeato ir kauniečio sandorį siūlant pastarajam geresnes sąlygas, taip pat prekiauti su kauniečiais skolon, steigti bendras prekybos bendroves bei gabenti hanzeatų prekes lietuvių laivais. Kontora, reikalinga Dancigo ir kitų Hanzos miestų pirkliams, kauniečiams buvo neparanki. Susivieniję kauenfahreriai tapo priešakiniu Hanzos pirklių, siekusių prekybos tarp Kauno ir Dancigo kontrolės ir ypatingų teisių kauniečių sąskaita, būriu. Prekyba su Hanza buvo svarbiausias Kauno augimo ir stiprėjimo veiksnys. Jau XV a. pabaigoje Nemunu plaukiojo daugiau kauniečių vytinių negu dancigiečių laivų. Siekdama pasigerinti prekybos sąlygas, stiprėjanti Kauno miesto bendruomenė laikėsi nuostatos, kad miestiečiai turi daugiau teisių negu svečiai. Ji rėmėsi svečiams privalomomis prekybos ir gyvenimo Kaune taisyklėmis, iš esmės nesiskiriančiomis nuo galiojančių kituose miestuose. Kauniečių padėtį ypač sustiprino 1492 m. Aleksandro Jogailaičio privilegija su
18
18. Hanzos laikais klestėjusio Kauno uosto reikšmė nesumenko ir vėlesniais amžiais
23
kaunashanzos erdves miestas
19
20
Kauno sankrovos teisės nuostatomis. Svečiams buvo draudžiama prekiauti Lietuvos kaimuose ir miesteliuose. Atgabentas prekes jie galėjo parduoti tik Kaune, jo gyventojams. Dėl kauniečių pastangų kontroliuoti prekybą savo mieste bei nuolatinio lygių teisių su hanzeatais Dancige reikalavimo, XVI a. pradžioje geriausi Hanzos kontoros Kaune laikai jau buvo praėję. Kita svarbi Hanzos kontoros Kaune silpnėjimo priežastis – Prūsų miestų pirklių vieningumo stoka. Vis daugiau Karaliaučiaus ir Dancigo pirklių siekė prekiauti su kauniečiais savarankiškai, nevaržomi Hanzos kontoros taisyklių. Hanzos kontora Kaune paskutinį kartą paminėta 1532 m. Netrukus sumenko ir pati Hanza, jos vietą Baltijos ir Šiaurės jūrų prekyboje užėmė sustiprėjusios valstybės. Vis dėlto Kauno ir Hanzos prekybiniai ryšiai neišblėso iki 1669 m. įvykusio paskutinio Hanzos suvažiavimo. Klestėjo prekyba su Karaliaučiumi, Dancigu. Kontoros nereikėjo, pirkliai bendravo betarpiškai. Lietuviškas prekes jie plukdydavo Nemunu į Baltijos uostus ir toliau į Vakarų Europą. Kauniečių vytinės grįždavo namo su hanzeatų ir kitų šalių pirklių į Dancigą ar Karaliaučių atgabentomis prekėmis. Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais prekyba su Hanza skatino Kauno augimą, buvo jo pirklių gerovės šaltinis. Tačiau santykiai su Hanza neapsiribojo vien prekyba. Kauno pirkliai kelionėse į Hanzos miestus ne tik pasisemdavo prekybos patirties, bet ir nusižiūrėdavo įvairių kultūros reiškinių: raudonų plytų gotiką, raštvedybos organizavimą miesto savivaldos institucijose, miestiečių bendruomenės organizavimo būdus ir kt. Ne vieną kauniečių šeimą su Hanzos miestiečiais siejo giminystė. Kauno miestas nebuvo Hanzos sąjungos narys, bet priklausė jos erdvei, buvo užmezgęs su ja ne tik prekybos, bet ir kultūros ryšius, palikusius ryškius pėdsakus jo istorijoje.
21
22
24
23
19–24. Kasmet vasaros pabaigoje Senojoje Nemuno prieplaukoje ir aplinkinėse gatvėse kelioms dienoms atgimsta viduramžių dvasia
25
kauno rotuse v
Išskirtinė Kauno senamiesčio panoramų dominantė ir puošmena – aukštas, grakščių proporcijų rotušės bokštas. Jo įspūdingas grožis jau kelis šimtmečius džiugina miesto gyventojus ir svečius. „Baltąja gulbe“ vadinama Kauno rotušė – renkamos miesto valdžios būstinė, miestietiškos tapatybės ir savigarbos simbolis – pradėta statyti XVI a. Daug kartų rekonstruota ir keitusi išorę, ji reprezentuoja pereinamąjį laikotarpį iš baroko į ankstyvąjį klasicizmą. Ne kartą keitėsi ir pastato paskirtis. Tarp rotušės sienų buvo įsikūrusios įvairios valstybinės įstaigos, stačiatikių cerkvė, artilerijos šaudmenų sandėlis, miesto teatras, ugniagesių postas, netgi Rusijos caro rezidencija... XX a. antrojoje pusėje pastatas pritaikytas Santuokų rūmams. Dabar po Kauno rotušės skliautais registruojamos santuokos, priimami garbingi svečiai, pasirašomos sutartys, vyksta oficialūs renginiai, koncertai; pastato rūsiuose veikia Keramikos muziejus. 2003 m. Kauno rotušė įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą. TO W N H A L L O F K AU N A S A high and elegant tower of the Town Hall is an exclusive decoration dominating Kaunas Old Town. For several centuries, its spectacular beauty has given joy to the locals and guests of the city. The construction of the Town Hall, also the so-called “White Swan”, began in the 16th century. The hall is a seat of the elective municipal government and a symbol of urban identity and self-esteem for Kaunas citizens. The building has undergone many reconstructions and has changed its exterior a number of times. It represents the transitional period from Baroque to early Neo-classicism. The purpose of the building has changed many times as well. Its walls housed public offices, an orthodox church, an ammunition storage, a firefighters’ office, and even a residence of the Russian Czar. In the second half of the 20th c., the building was turned into a wedding hall. Nowadays, it is used as a marriage registration office and a place to receive honorable city guests, sign agreements, and organize official events or concerts. The Town Hall houses the Museum of Ceramics, located in its cellars. In 2003, the Town Hall of Kaunas was included into the list of cultural monuments of the Republic of Lithuania. 27
kauno rotuse. v
Dr. Rasa Varsackyte 25
25. Kauno rotušė ir herbinis antspaudas (1540–1548 m.), be kurio negaliojo nė vienas svarbesnis dokumentas, tapo reikšmingais savivaldos ir miestietiškos savigarbos simboliais
26
26. Rotušės aikštės vaizdas iš šiaurės rytų pusės 1875 m. N. Ordos piešinys
Kauno senamiesčio širdis – Rotušės aikštė. Šiandien čia šurmuliuoja turistai ir jaunavedžiai, o seniau vykdavo mugės, turgūs, įvairios iškilmės, būdavo skelbiami teismo nuosprendžiai, į magistrato – renkamos miesto valdžios būstinę rinkdavosi garbingi miestelėnai... 1408 m. savivaldos (Magdeburgo) teises gavusio Kauno miesto valdžia ilgą laiką posėdžiavo medinėje rotušėje, tačiau kur ji stovėjo ir kaip atrodė – nežinoma. 1542 m. liepos 28 d. pradėta statyti mūrinė rotušė. Tądien į Kauno tarybos aktų knygą buvo įrašytas „Rotušės pamatų dėjimo aktas“. Jis skelbė, kad miesto valdžia ir statytojai su vyriausiuoju mūrininku Benediktu Choinovskiu iš Vilniaus pagal seną paprotį statybos vietoje užkasė vieną auksiną ir vieną statinę alaus. Kaunui rotušės statyba buvo rimtas iššūkis, juoba kad reikėjo rūpintis tuo pat metu statoma parapine bažnyčia (dabar – Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika). Anot rašytinių šaltinių, pirmas miesto tarybos posėdis naujoje rotušėje įvyko tik 1562 m. gegužės 13 d. Tuo metu jau buvo pristatytas antras aukštas ir bokštas, gotiką keitė renesansas. Pirmame aukšte veikė dvi krautuvės ir dvi mėsinės, antrame posėdžiavo miesto valdžia ir teismai. Rūsiuose laikytos prekės, įrengtas kalėjimas. Aikštėje įrengta vaškinė ir miesto svarstyklės; jų monopolį kartu su Magdeburgo teisėmis suteikė Vytautas. Kauno rotušė buvo statoma ir dekoruojama iki XVII a. pradžios. Ji tapo ne tik miesto savivaldos, bet ir miestietiškos tapatybės, savigarbos simboliu. 1572 m. raštininkas Andrius Nareiko eiliuotame tekste Kauno magistrato knygoje rotušę lygino su Dievo namais, pabrėžė ten dirbusių žmonių svarbą ir atsakomybę: Tą pastatą galima pavadinti Dievo namais, / Jei juose Dorybė auga. / Tai tarėjų ir tarybos namai, / O ne išdavikų ir išdavystės. / Kas šiuose namuose trokšta gyventi, / Tegul tarp savęs moka valdyti. (Iš lenkų k. vertė R. Varsackytė.) Ne sykį nukentėjusi nuo gaisrų ir karų, rotušė buvo daug kartų rekonstruojama. Antai 1638 m. praūžus miestą nusiaubusiam gaisrui, Kauno vaivada Stanislovas Albrechtas Radvila skyrė lėšų, už kurias, kaip manoma, pastatas dvigubai pailgintas vakarų kryptimi. 1771–1780 m. Kauno rotušė perstatyta paskutinį kartą. Iš Čekijos kilęs architektas, Kauno jėzuitų kolegijos dėstytojas Jonas Matekeris (Jan Mattekier) pastatui ir bokštui suteikė ankstyvojo klasicizmo formas su baroko elementais. Po šios rekonstrukcijos rotušės išvaizda daugiau nesikeitė.
Senoji Rotušės aikštė, kaip ir pati rotušė, patyrė įvairių metamorfozių – ne kartą keitėsi jos pavadinimai, išvaizda, paskirtis... 27
28
28. XIX a. Rotušės (Turgaus) aikštėje nustojus prekiauti, ji buvo naudojama kariuomenės mokymams ir pradėta vadinti Paradų aikšte
27. 1843 m. priešais rotušę pastatytas aštuoniakampio bokšto formos paminklas Rusijos pergalei 1812 m. kare atminti 29
29. 1926 m. Rotušės aikštėje pastatyta eklektinių formų transformatorinė. Vėliau šis ir kiti menkaverčiai pastatai buvo nugriauti, aikštė atgavo reprezentacinę išvaizdą
30
30. Romantiškai nusiteikę tarpukario inteligentai siekė išsaugoti Rotušės aikštės grožį. Vaižgantas siūlė ją vadinti Gulbės aikšte ir papuošti gulbės ornamentais bei fontanu
29
kauno rotuse v
31
31. 1869–1944 m. rotušėje vėl dirbo Kauno miesto savivaldybė 32
32. 1924 m. iš Rotušės aikštės pradėjo kursuoti autobusai, vežę keleivius maršrutu Rotušė–Panemunė
Miesto valdžia rūpinosi, kad rotušė būtų gerai prižiūrima, laiku remontuojama. Neaišku, ar magistratas galėjo pats atlikti šiuos darbus, nes posėdžių protokoluose ir aktuose kalbama tik apie prastą pastato būklę, įvairius nepatogumus (pavyzdžiui, XVIII a. antrojoje pusėje buvo skundžiamasi, kad patalpos per mažos), būtinybę prašyti valdovo paramos ir pan. Rotušės aikštę supo kvartalai su sklypais, vadinamosiomis posesijomis, tačiau pradžioje su ja ribojosi tik parapinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Kasmet vasario 22-ąją, Šv. Petro sosto dieną, po pamaldų bažnyčioje, magistrato narių, prisiekusiųjų, pirklių bei cechų vyresniųjų procesija patraukdavo į rotušę, kur buvo renkama miesto valdžia. Rinkimams pasibaigus, visi vėl grįždavo į bažnyčią. 1795 m., po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo, Kaunas pateko Rusijos carų valdžion. Miesto rotuše mažai kas rūpinosi. Tiesa, kurį laiką ten dar posėdžiavo naujoji miesto valdžia, vadinamoji dūma. 1824 m. rotušėje buvo įkurta stačiatikių cerkvė, vėliau – artilerijos šaudmenų sandėlis. Po 1836–1837 m. remonto, kuriam vadovavo architektas Karolis Podčašinskis, pastatas buvo pritaikytas laikinai caro rezidencijai: įrengtas antro aukšto vestibiulis, pokylių salė, tarnų kambariai. Tačiau ir šie pakeitimai buvo laikini. 1850 m. rotušės bokšte įrengtas ugniagesių stebėjimo punktas, aplink pristatyta medinių pastatų ugniagesių inventoriui laikyti. 1865–1869 m. rotušėje glaudėsi teatras. Teatrui išsikėlus, pastate vėl įsikūrė Kauno miesto savivaldybė, ten šeimininkavusi iki 1944 m. Buvo susirūpinta statinio būkle: 1885 ir 1897–1900 m. perplanuotos ir lipdiniais išpuoštos kai kurios patalpos, įrengta orinio šildymo sistema. Po Antrojo pasaulinio karo rotušėje veikė Centrinio valstybinio archyvo Kauno filialas, 1951–1960 m. Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetas. 1969–1973 m. Kauno rotušė restauruota pagal architekto Žibarto Simanavičiaus projektą. Pirmame ir antrame aukštuose atidaryti Santuokų rūmai, rūsiuose – Keramikos muziejus. 2005 m. rotušė buvo dar kartą rekonstruota: sutvarkytas fasadas, nuimti seni, pastatui „kvėpuoti“ trukdę dažai, sienos nudažytos dramblio kaulo spalva. Dabar atnaujintoje Kauno rotušėje registruojamos santuokos, priimami garbingi miesto svečiai, pasirašomos sutartys, vyksta oficialūs renginiai.
33
34
33-34. Pirmoji vieša Lietuvos kariuomenės priesaika ir iškilmingos pamaldos Rotušės aikštėje 1919 m. gegužės 12 d.
35
35. Vasario 16-osios šventė Rotušės aikštėje. 1920 m.
Kaunui tapus laikinąja sostine, naujam gyvenimui atgimė ir Rotušės aikštė. Joje vykdavo valstybinių švenčių minėjimai, iškilmingos pamaldos ir kiti renginiai
31
kauno rotuse v
36
37
36–37. Kauno rotušė – gražiausia iš trijų išlikusių Lietuvoje. XVIII a. pabaigoje, po daugelio rekonstrukcijų, ji įgavo baroko ir ankstyvojo klasicizmo bruožų. Grakščių formų pastatas dažnai vadinamas „Baltąja gulbe”
Šaltiniai
Literatūra
Kauno magistrato aktų knygos, 1568–1572, 1686–1773, 1752–1786 m., saugomos Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, f. 7.
Kauno architektūra, Vilnius, 1991. V. Levandauskas, R. Levandauskienė, Ž. Simanavičius, Kauno Rotušės aikštė, Vilnius, 1981. A. Pilypaitis, Kauno Rotušė, Vilnius, 1961.
39
38–39. Dabar Kauno rotušėje registruojamos santuokos, priimami garbingi svečiai, pasirašomos sutartys, vyksta oficialūs renginiai
38
40
40. Renesansiniuose rotušės rūsiuose veikia Keramikos muziejus 41
r
41. 2003 m. Kauno rotušė įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą
33
KAUNAS –, iliustraciju KREPŠINIO saltinai v
MIESTAS
Nuotraukų autoriai:
Rasa Ambraziejienė (11, 12, 19–24, 38–40, 99, 101, 112, 114, 119, 120, 137, 139–141, 147–149, 152, 156, 166, 168-170, 192, 193, 254, 257) Laimutis Brundza (269, 274–277) Evaldas Butkevičius (267, 272) Gintaras Česonis (43, 50, 51, 58, 59, 63, 73, 74, 76–80) Edmundas Katinas (250) Nijolė Lukšionytė (232–237, 239–241) Vytautas Pletkus (41, 61) Romualdas Požerskis (266) Romualdas Rakauskas (52, 261, 264) Vytautas Tamoliūnas
(13, 37, 48, 49, 57, 103, 118, 171, 172, 174, 177, 190, 194, 205–207, 222, 231,
238, 249)
Iš asmeninių archyvų:
Dominiko Akstino (46) Tado Banaičio (134) Laimos Bucevičiūtės (15–17) Antano Burkaus (6, 18, 31, 32, 62, 67, 75, 82, 84, 86, 87, 90, 91, 94, 96–98, 102, 104, 106, 115, 116, 124, 128, 182, 183, 186, 187, 255) Giedriaus Černiausko (201) Anatolijaus Čupkovo (Vytauto Džiugelio nuotraukos) (180, 181, 184, 185) Henriko Giedraičio (268) Jolitos Kančienės (93) Jono Palio (47, 92, 110, 111, 136, 143, 165, 175, 176, 189, 208-221, 223, 226–230) Stanislovo Sajausko (3–5, 27–30, 33–36, 42, 60, 64–66, 68–72, 81, 83, 88, 89, 100, 125–127, 129–131, 151, 160–164, 167, 173, 188, 224, 225, 251, 253) Raimondo Stanislovaičio (271) Romualdo Vilkelio (7, 8, 95, 105, 117, 123)
Iš institucijų:
Kauno apskrities viešosios bibliotekos archyvo (9, 10, 45, 54, 55, 64, 85, 107, 108, 113, 252, 263) Kauno IX forto muziejaus fondo (247, 248) Kauno miesto muziejaus fondo (14) Kauno „Žalgirio“ klubo archyvo (270, 272, 277) Lietuvos aviacijos muziejaus fondo (121, 122, 132, 133, 135) Lietuvos centrinio valstybės archyvo (138, 142, 144, 145, 146) Lietuvos sporto muziejaus fondo (258–260, 262, 265) Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondo (154, 155, 158, 159) Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymo komiteto archyvo (195–200, 202–204)
Iš leidinių:
Chodzko L. La Pologne historique, litteraire, monumentali et pittoresque. Paris, 1835-1836. (2) Levandauskas V., Vaičekonytė-Kepežinskienė R., Napoleonas Orda: senosios Lietuvos architektūros peizažai. Vilnius, 2005. (1, 26, 44 ) Lietuvos krepšinis. Kaunas, 2007. (256) Lietuvos raudonoji knyga. Vilnius, 2007. (191) Lietuvos sakralinė dailė, XI-XX a. pradžia. Vilnius, 2003. (157) Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda Kaune 1925 metais: albumas. Kaunas, 1925. (178, 179) Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kaunas, 2007. (153) Pažaislis: atvirukų rinkinys. Kaunas, [s. a.]. Gražiosios Meilės Motina. (56) Pažaislis: atvirukų rinkinys. Kaunas, [s. a.]. Kamaldulių ordino herbas. (53) Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris. Vilnius, 2002. (242–246) Šeštokas-Margeris. Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje. Kaunas, 1932. (150) Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas. Kaunas, 1933. (109)
Nuotraukos prie santraukų:
Rasos Ambraziejienės (p. 96) Gintaro Česonio (p. 44) Vytauto Pletkaus (p. 10) Vytauto Tamoliūno (p. 26, 34, 56, 80, 104, 116,124, 132) Kauno „Žalgirio“ klubo archyvo (p. 152) Lietuvos aviacijos muziejaus fondo (p. 72) Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondo ( p. 88)
165
- remejai Pagrindiniai rėmėjai:
KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ
KULTŪROS RĖMIMO FONDAS
Rėmėjai: Anatolijus Čupkovas Algimantas Šešelgis
Aliaus Levinsko asmeninės ir jungtinių projektų kūrybinės dirbtuvės.
Informacinis rėmėjas:
Ta-78 Kauno savasties ženklai / sudarytoja Rimantė Tamoliūnienė . – Kaunas : Kauno apskrities viešoji biblioteka, 2009. – 168 p.: iliustr. Knygoje pristatomi Kauno savasties ženklai – įvairūs reiškiniai ir objektai, atspindintys savitą miesto veidą, tik jam būdingą istorinę, kultūrinę, gamtinę ir architektūrinę raišką. Straipsnių autoriai – Kauno praeičiai ir dabarčiai neabejingi įvairių sričių specialistai. Leidinys gausiai iliustruotas, tekstų santraukos – lietuvių ir anglų kalbomis. Knyga skiriama kauniečiams, miesto svečiams ir visiems, kurie domisi Lietuvos miestų istorija ir kultūra. ISBN 978-9955-566-08-3 UDK 947.45 (084)
167
v
Kauno savasties zenklai Leidinio sudarytoja RIMANTĖ TAMOLIŪNIENĖ Redaktorė NERINGA VAIČIULIENĖ Dizaineris ALIUS LEVINSKAS (www.cechas.com) Vertėja RAMINTA NAGELYTĖ Maketuotoja LINA KUKAUSKAITĖ Fotografai RASA AMBRAZIEJIENĖ, VYTAUTAS TAMOLIŪNAS Leidėjas Kauno apskrities viešoji biblioteka Radastų g. 2 LT-44164 Kaunas www.kvb.lt Kaunas, 2009 Tiražas 2700 egz. Spausdino uždaroji dizaino ir leidybos AB „Kopa“, Kampo g. 7, LT-50153 Kaunas www.kopa.eu
169
S A V A S T I E S
2 009