Laisvės proveržiai sovietiniame Kaune

01-04.indd 1

2007.10.08 21:09:34

lpsk_4_curv3.indd 120

2007.10.08 22:01:07

02-03.indd 1

2007.10.08 22:14:06

lpsk_4_curv3.indd 2

2007.10.08 21:52:38

nuo slapto pogrind탑io iki atviro protesto

2007

lpsk_4_curv3.indd 3

2007.10.08 21:52:39

UDK 947.46.08 (084) Ta-78

Leidinio sudarytoja ir projekto vadovė Rimantė Tamoliūnienė

Redaktorė Enrika Striogaitė Dizaino autorius Alius Levinskas Fotografas Vytautas Tamoliūnas

LEIDINIO RĖMĖJAI

Darbo grupė Rasa Ambraziejienė Leonas Blėdis Milda Pūtvytė Neringa Vaičiulienė

Kiti projekto „Kauno savastis Lietuvos tūkstantmečio kontekste“ rėmėjai

© Kauno apskrities viešoji biblioteka © Rimantė Tamoliūnienė © Alius Levinskas ISBN 978-9955-566-07-6

lpsk_4_curv3.indd 4

2007.10.08 21:52:42

lpsk_4_curv3.indd 5

2007.10.08 21:52:45

„...l Kalant ūžio moment os žūt a ies me s Kauno is jaunas torijo tai. N žmogus je buv e simbol Čekosl o 1 iškai L tik todėl, ovakij a, o K kad už 972 metai ietuvą Praha. a – R s u u laisvę ną – s N u susi siejo su 196 grupių e tik todėl, pasiau omo 8 d , kuri e kojęs – g k inus ad K ųjų mai os po ir išv štauja Kalant aune buvo da io jauno ček aikyto nčia os sus s(...)

Lietuv idegin ugybė puikių o Jano Palac . Paga os hip i ho m l l o i i e ių viz buvo b ir pol iją ir au ne tik to rutali tuviško roko itinę dėl, k kultūr a i vaizdu persek ad sov ą, kur otę. iotos R ietai i mait pakili eikalas tas n i užudė n o r , mo lai oką, l visą k a d aisvės kotarp metu j į. Jon 1972 – ieji sąmonę ame pa o s s Jurašo tatyta imboli įkurta zavo y Juozo Kauno pantom pa Grušo dramos imos t metais B a r teatra tingą Kauno rbora upė, ž pogrin s ir y Radvil urnala dyje pr – visa pač tu ait s N adėta l tai si o eisti L emunas, taip ė, Modrio Te mboliz soviet avo na nisono i ai po p e a t t u vos kat ir tai ują Ka Kalant s pači alikų b uno ir os žūt ais až v ies su naikin isos Lietuvo nyčios kroni o.“ – s kult ka ūrą, k prof. urią L.Dons kis. 1

lpsk_4_curv3.indd 6

2007.10.08 21:52:50

Sudėtingu sovietinės okupacijos laikotarpiu Kaunui teko ypatingas vaidmuo. Tai buvo miestas, kurio, pasak prof. Leonido Donskio, „sovietai bijojo ir nekentė“. Kauno išsiskirtinumą lėmė jau vien tai, kad į sovietmetį jis atėjo iš laikinosios sostinės klestėjimo laikų. Miestas laikytas „lietuvybės centru“, jo gyventojų daugumą sudarė senbuviai, branginę tautines ir patriotines vertybes. Puoselėdamas praeities tradicijas, jis drauge buvo atviras Vakarų pasaulio idėjoms – Kaunas išlaikė ir lietuviškiausio, ir vakarietiškiausio miesto bruožus.

Kauno savastį sovietų valdžia negailestingai laužė ir deformavo.

Miestas patyrė daugybę netekčių: uždarytas Vytauto Didžiojo universitetas, vienuolynai, kai kurios bažnyčios, išsklaidytos miesto intelektinės, kūrybinės pajėgos, į Vilnių perkelti bibliotekų fondai, klastota istorinė atmintis, sunaikinti Lietuvos valstybingumo paminklai Karo muziejaus sodelyje. Modernizmo ir humanistikos židinys palengva buvo verčiamas technokratiniu centru.

Nuolatinė sovietinė propaganda, asmens laisvės ir kultūrinės saviraiškos suvaržymai, skirtingų pažiūrų susidūrimas joms balansuojant ant pavojingos „galima-negalima“ ribos, aštrino antisovietines nuotaikas bei skatino įvairias pasipriešinimo formas. Daugelis jų buvo susijusios ne tik su atvira politine, religine rezistencija, bet ir su akivaizdžia bekompromise, „sovietinius standartus“ ignoruojančia kultūrine veikla. Totalitarinio režimo sergėtojai persekiojo visa, kas neatitiko komunistinės ideologijos dogmų: savilaidą, bet kokią aktyvesnę religinę veiklą, modernią poezijos ir teatro kalbą, kraštotyrinius sambūrius, alternatyvius jaunimo judėjimus ir t. t. Dalis šių sovietinei santvarkai priešiškų reiškinių jau tyrinėta, kita dar laukia atidaus istorikų žvilgsnio, kruopštaus darbo ir apibendrinimų.

Kauno apskrities viešoji biblioteka, tęsdama projektą „Kauno savastis Lietuvos tūkstantmečio kontekste“, IV dalyje „Kaunas sovietmečiu“ taip pat atsigręžia į šio laikotarpio maištingąjį miesto veidą. Leidinio tikslas – perteikti rezistencinę Kauno dvasią: nuo slapto pogrindžio iki plačiai nuskambėjusių laisvės troškimo padiktuotų iššūkių. Nesiekėme aptarti ar pateikti išsamią Kauno laisvėjimo raidą, juo labiau daryti kokias nors išvadas. Norėjome tik praplėsti antisovietinio pasipriešinimo Kaune pažinimo kontūrus gyvais miestiečių prisiminimais, kol netolimos praeities įvykiai dar neišblėsę iš žmonių atminties ir jausmų. Idant geriau parodytume įvairiapusę priešinimosi sovietinei ideologijai skalę, pasirinkome šešis reiškinius su autentiškais liudininkų išgyventais ir papasakotais epizodais iš pogrindžio spaudos, Vėlinių paminėjimų, teatro veiklos, kraštotyrinio judėjimo, jaunimo kontrakultūros, 1972-ųjų pavasario „kalantinių“ įvykių. Ribota leidinio apimtis neleido pakalbinti daugiau žmonių, galėjusių pasidalinti prisiminimais, tačiau ir pastarieji iškalbingai byloja apie nesusitaikymą su sovietine okupacija, dvasiniu sąstingiu. Dažną pasakojimą papildantys archyviniai dokumentai ne tik parodo sovietinės valdžios požiūrį į tuos pačius įvykius, bet ir atskleidžia nelygių jėgų priešpriešą.

Versdami kai kuriuos dokumentus iš rusų kalbos, stengėmės išlaikyti vartotos kalbos stilių. Kuo autentiškesnę kalbėseną siekėme palikti ir pašnekovų liudijimuose.

Tikimės, kad gausia vaizdine ir archyvine medžiaga gyvus atsiminimus iliustruojantis leidinys sudomins ne tik tuos žmones, kuriems sovietmečio laikotarpis yra gyvenimiškosios patirties dalis, bet ir jaunąją kartą, užaugusią jau laisvoje Lietuvoje. Šiltą padėkos žodį norime tarti visiems, prisidėjusiems prie leidinio gimimo bei nesuabejojusiems šio darbo prasme. Ypač esame dėkingi žmonėms, sutikusiems pasidalinti savo prisiminimais. Jų geranoriškumas ir nuoširdumas – didelė dovana mums visiems. Tebus tai bendras indėlis į miesto istorinę atmintį, suvokiant, kad neatsigręžus į praeitį sunku mąslesniu žvilgsniu pažvelgti į dabartį.

Leidinio sudarytoja Rimantė Tamoliūnienė

lpsk_4_curv3.indd 7

2007.10.08 21:52:51

lpsk_4_curv3.indd 8

2007.10.08 21:52:59

Viena efektyviausių pasipriešinimo formų Lietuvoje – pogrindžio spauda: aktyvi tautiškumo, pilietiškumo, žmogaus teisių gynėja, svarbi kovos už religijos ir tautos laisvę priemonė. Ji kompensavo pro cenzūrą nepraėjusios literatūros trūkumą, buvo atsvara sovietinių leidinių propagandai. Į savilaidą sovietų valdžia reagavo represinėmis priemonėmis, tačiau nukentėjusių ar suimtų rezistentų vieton stodavo kiti, todėl Lietuva niekada neliko be pogrindžio spaudos. Priešingai, ji kiekybiškai ir kokybiškai augo.

Ypač aktyvi pogrindžio spaudos leidėja – Katalikų bažnyčia. Šalia katekizmų, maldaknygių, kitos religinės literatūros, 1972 m. ji pradėjo leisti vieną svarbiausių pogrindžio leidinių – „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, atskleidusią sovietų valdžios nusikaltimus bažnyčiai ir tautai. Leidinio rengimo ir platinimo tinklas veikė visoje Lietuvoje. Rusijos disidentų ir į Lietuvą atvykdavusių užsienio turistų pastangomis „Kronikos“ numeriai pasiekdavo Vakarus, ten buvo verčiami į užsienio kalbas, perspausdinami, taip pat skaitomi įvairių radijo stočių laidose. Tuo metu tik taip buvo galima pasauliui perduoti neiškreiptą informaciją apie žmogaus ir tikinčiųjų teisių pažeidimus okupuotoje Lietuvoje.

Kaune, kaip ir visoje šalyje, buvo slapta rašomi, spausdinami, platinami savilaidos leidiniai: knygos, periodika, atsišaukimai, atvirukai, kurie dažniausiai buvo perrašomi rašomąja mašinėle (ant plono popieriaus iš karto buvo galima pagaminti iki 8 egzempliorių), dauginami fotoaparatais bei kopijavimo mašinomis. Kaune slapta veikė ir keturios „skrajojančios spaustuvės“, šeši knygrišybos centrai.

KGB nepavyko susekti nuo 1980 m. veikusios Vytauto Andziulio ir Juozo Bacevičiaus išradingai įrengtos pogrindinės stacionarios „ab“ spaustuvės Kauno rajone, Salių kaime. Iš čia savilaidos leidiniai pasklisdavo po Lietuvą tūkstantiniais tiražais.

Sovietmečiu per pogrindžio spaudą platintas tiesos žodis gaivino daugelio Lietuvos žmonių dvasią.

lpsk_4_curv3.indd 9

2007.10.08 21:53:07

Pareikšt

i kaltin im

ą

NUTARIMA

S1

Vilnius, 1983 m.

Lietuvos spalio m T S R ėn. 17 d Valstybė poskyrio . s saugum viršinin o k omiteto kas pap baudžiam tardymo ulkinink ą bylą N skyriaus is Urbo r. 108, nas, iš – nagrinėj ęs NUSTATĖ:

Baudžiam ojoje byl kaltinam oje Nr. 1 uoju Sig 08 1983 m itas Juo . gegužės Jis buvo zas Tamk 13 d. pat k a evičius, l t i rauktas n a valdžią, mas tuo, Motiejau nuo 1978 kad siek s. metų iki damas su šmeižiki silpnint suėmimo škus pra i Tarybų simanymu dienos s visuomen isteming s, žemin inę sant a a n i č v i skleidė a u rką. (.. s tarybi Siekdama nę valst .) s tų pač ybinę ir politiką ių tiksl ų, t. y. bažnyčio apšmeižt s ir ti valstybi i Tarybų nę ir vi kinčiųjų valdžios suotinę atžvilgi prieš ją santvark u bei t ir pažem ą arybinę a p Tamkevi l i a n mai, par ti TSRS čius nu aginti k tarptaut o 1972 antitary ovoti i n į prestižą metų be binio tu , Sigita ndradar rinio le kronika“ s b i i dinyje „ avo nel – perduo egaliam Lietuvos davo pat provokac e k a t a inio ir alikų ba lpinimui šmeižiki žnyčios jame sav Šiais ve ško turi o antita i k s n m i a o rybinio i s Sigita pareiški numatytą s Tamkev mus (...

Lietuvos ) ičius pa TSR BK 6 Sigito darė nus 8 s t T r a . m ikaltimą kevičiau I dalyje liudytoj , . s padar ų parod ytas nu ymais, išvadomi sikaltim daiktini s ir kit a s įrody ais įro a bylos tas dymais, medžiaga eksperti . (...)

Lietuvos zių TSR vals tybės sa poskyrio ugumo ko viršinin miteto t kas papu ardymo s lkininki kyriaus s Sutinka (parašas - Lietuv ) V .

Urbonas os TSR v skyriaus alstybės viršinin saugumo kas papu komiteto lkininki Tardymo s (paraš as) T. La zareviči us

lpsk_4_curv3.indd 10

2007.10.08 21:53:13

Kauno arkivyskupas metropolitas (nuo 1996 m.), Kauno miesto garbės pilietis (1994 m.), leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ redaktorius (1972-1983 m.), Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto narys ir vienas steigėjų (1978 m.). Sovietinio lagerio kalinys (1983-1988 m. kalintas Permės ir Mordovijos lageriuose, ištremtas į Tomsko sritį).

Apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (2002 m.), LDK Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės (2000 m.) ir Sausio 13-osios atminimo (1992 m.) medaliais.

Iš tiesų buvo sunkūs laikai, sovietinė valdžia norėjo Bažnyčią „pasmaugti“. Bet taip, kad niekas net necypteltų ir pasaulyje nekiltų jokia reakcija. Viešai jie skelbė, kad viskas gerai: sąžinės laisvė, žodžio laisvė, o iš tikrųjų tas subtilus persekiojimas buvo labai didelis. Apie tai liudija ir faktai: seminarija viena, į ją leidžia kasmet priimti tik penkis, o miršta 30 kunigų.

Aukštos matematikos nereikia, kad suprastum – praeis keleri metai ir kunigų neliks...

Tada kilo idėja, kad reikia kažką daryti, išsirutuliojo mintis: jeigu mus „smaugia“, tai reikia, kad bent apie tai žinotų pasaulis. Taigi reikia rinkti faktus ir būtų ypač gerai, jei visi tie faktai pasiektų užsienį, Vakarus. Paskui tos detalės išsikristalizavo į „Kronikos“ gimimą. Tačiau buvo didelė problema – kaip ją paskleisti, kad ji „peržengtų“ per sieną, nes tvyrojo „geležinė uždanga“, ryšių su Vakarais visai neturėjome. Bet galvojome: reikia daryti tiek, kiek galime – kaip bus, taip bus. Iš pradžių tikrai buvo tokia mintis: gal pasiseks „Kroniką“ leisti kokius dvejus metus. Nors Maskvoje per dvejus metus pogrindžio leidinius likviduodavo...

Na pradėjom leisti ir galvoti kaip leidinį platinti. Žinojom tik du kelius: įduoti atvažiavusiems iš Amerikos, nes turėjom vieną kitą ryšį su Maskvos disidentais, kurie kovojo už žmogaus teises, žinojom, kad jie kartais susitinka su užsienio žurnalistais. Ir iš tikrųjų, kurį laiką sekdavosi platinti per Maskvą. Mikrofilmus išmokau daryti sovietų armijoje, taigi problemos nebuvo. Vėliau daugiau žmonių atvažiuodavo kaip turistai, nors jų neleisdavo į Kauną, bet šiaip taip vieną kitą „pasigaudavom“. Ir iš tiesų – Apvaizda padėjo, visi „Kronikos“ numeriai nukeliavo į Vakarus. O ten gyvenusiems lietuviams rūpėjo padėti Lietuvai. Gavę numerį, tuoj pat jį versdavo į anglų kalbą, siuntinėdavo į visas ambasadas, į visus parlamentus, bibliotekas. Matė, kad reikia garsint Lietuvos reikalą. Taigi, manau, kad „Kronika“ „pataikė į taikinį“, nes netrukus valdžia pradėjo darytis atsargesnė. Iš kunigų nebeatimdavo registracijos pažymėjimų: nuo 1972 m., kai Kronika pradėjo eiti, nei vienam kunigui jau nebuvo atimtas pažymėjimas. Į seminariją leido priimti iš visos Lietuvos dešimt,

lpsk_4_curv3.indd 11

2007.10.08 21:53:16

„Eros“ tipo m. savadarbiu 71 19 rmieji o nu me Ja , 1972 m. – pi lniečių g. 113. dinė literatūra in vėliau gr , po is a Namas Kaune Ka el am ug in u buvo daug Virgilijus Ja at o ar rb ap di ų mo ži vi ad ja kopi . Iš pr damas iš buto. ikos“ numeriai ir dirbo neišei no ve sdino gy us si penki „LKB Kron mėne s taip pat spau kuris ištisus ozas Gražys. Ji išdavo Ju įr o s av tu šd me Petras Plumpa, ne er at įrišimu (p o medžiagų ių im in in id sd le au sp os , o id Maisto o pakt savila tovo–Ribentrop dą bei rūpinosi padauginti Molo i Petroniui) pogrindžio spau m. iu ul 73 Pa 19 t me an na ed Šiame aklės (pad st o im in o šeštąjį ir sd iki 3000 egz.). in au kuris padaug ai. Vėliau sp ų, ol či ok vi ot ba pr iu i tr ej slapti Adolfą Pa į Ežerėlį pas buvo pervežtos . us ri me nikos“ nu septintąjį „Kro

lpsk_4_curv3.indd 12

2007.10.08 21:53:21

vėliau penkiolika klierikų. Žinoma, bandė šantažuoti kitais būdais, verbuoti ir pan., bet „vadžias“ pradėjo atleisti. Net atvažiavęs iš Vilniaus, iš Religijos reikalų tarybos, įgaliotinis susikviesdavo pareigūnus ir tiesiai šviesiai sakydavo: „Žiūrėkit, neduokit medžiagos Kronikai“. Reiškia, „į taikinį“ tikrai buvo pataikyta. (...)

Pirmas „Kronikos“ numeris buvo paruoštas Kaune. Ir medžiaga Kaune surinkta. (...) Didžiąją pirmojo numerio dalį užėmė Zdebskio* teismas. Būtent po tų teismų subrendo idėja, jog reikia viską fiksuoti – jie tikrai davė daug medžiagos „Kronikai“. Prie pirmojo numerio daugiausiai dirbo Petras Plumpa**, vyravo beletristinis stilius. Šiek tiek paredagavome – kad būtų daugiau faktinės medžiagos, o beletristikos mažiau. P. Plumpa Kaune ir padaugino tuos pirmuosius numerius. Šį darbą išmanė, Kalniečių gatvėje, vieno namo palėpėj turėjo savadarbį dauginimo aparatą „Era“. Tas butas turbūt buvo J. Gražio nuosavybė. Vieną kartą buvau nuėjęs: vasara, karšta, o jis (Plumpa) kefyro butelį pasidėjęs... Iš tikrųjų – nežmoniškose sąlygose dirbo. (...)

Kaune buvo vienas labai geras „Kronikos“ medžiagos rinkimo punktas – pagrindinis. Ir dabar tas namas stovi Donelaičio g. 36. Namo prieangyje pirmos durys niekada nebūdavo užrakintos, o ant grindų – toks guminis kilimėlis. Kam reikėjo – žinojo, kad po tuo kilimėliu galima padėti... Mąstėme labai paprastai: jei krata, ir kam nors ateitų į galvą tą kilimėlį pakelti, tuomet sakytume: „Ką mes žinom – durys atviros, kas pakišo neaišku“. Jei rastų kambaryje, tai neišsiginsi, gali tik sakyti: „Nesakysiu, kas atnešė“. O ten: „Nežinau...“ Iš ten tą medžiagą paimdavau ir, kai mašina veždavau, kalpoką nuėmęs, įdėdavau medžiagą prie rato. Jei darytų kratą ir vėl galėčiau pasiteisinti: „Ką aš žinau, mašina stovėjo Kaune, gatvėje. Ką gali žinoti kas įkišo?“ Svarbiausia, kad per tardymą neatsirastų „kamuolio“ – „siūlas“ nutrūktų ir viskas – nežinau, kažkas įkišo. Gali jie manim ir netikėti, bet iš tiesų tai yra įmanoma, galiu net sakyti: „Jūs patys įdėjote ir norite bėdą suversti“. Žodžiu, elgėmės kaip šiandien galbūt narkotikų prekeiviai... Ieško būdų, kaip padaryti savo ir kaip išsisukti, kad nebūtų galima apkaltinti. (...)

O sesers Kuodytės nuopelnai labai dideli. Ji mokėjo seseris padrąsint ir pati, kaip vadas – priekyje, drąsi, sumani. Jos dėka sukaupdavome labai daug medžiagos. (...) Kartą kapitonas Rainys pasakė man labai gerą kalambūrą: „ Buvai laimingas avantiūristas“. Kai paklausiau – kodėl, atsakė, kad turėjau gerus bendradarbius, kitaip mes būtume tave seniai „supakavę“. (...)

Manau, mus globojo Apvaizda, nes kitaip...2

* Kun. Zdebskis Juozas (1929-1986) –„LKB kronikos“ leidėjas, Lietuvos pogrindinės Kunigų seminarijos vienas įkūrėjų, Lietuvos tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys. Už vaikų katekizavimą 1964-1965 m. ir 1971-1972 m. kalintas sovietiniame kalėjime. Žuvo keistomis aplinkybėmis autoavarijoje. ** Plumpa Petras (g. 1939 m.) – vienas pagrindinių pogrindinės literatūros leidėjų. Už pogrindinę veiklą pirmą kartą suimtas 1958 m. (kalėjo iki 1965 m.), 1973 m. suimtas antrą kartą už dalyvavimą savilaidos darbe. 1968 m. įsidarbino Kaune Žemės ūkio statybos projektavimo institute, kur naktimis rotoprintu daugino pogrindinę literatūrą. Vėliau nelegalią literatūrą daugino savadarbiu aparatu, kurį perveždavo iš vienos vietos į kitą.

lpsk_4_curv3.indd 13

2007.10.08 21:53:23

abar laičio g. 36 (d Šiame name Done charistietę eu rį se se 3) pas Dobužinskio g. limėliu buvo verandoje po ki Juliją Kuodytę, . ga ia kronikos“ medž slepiama „LKB

lpsk_4_curv3.indd 14

2007.10.08 21:53:29

Vienuolė, ilgametė Eucharistinio Jėzaus Širdies kongregacijos (SJE) generalinė vyresnioji.

Pogrindžio spaudą atnešdavo kunigai, ją paimdavau ir laikydavau, tačiau spausdino kitos seserys. Leidinius padėdavau verandoje, po kilimėliu – jei susektų, galėčiau pasiteisinti: ne mano kambarys, negaliu sužiūrėti kas užeina, ką ir kur padeda. (...)

1980 m. šiame name darė kratą, bet tuomet, ankstų rytą, išvažiavau, kratos nemačiau. Grįžusi radau atidarytą ir sujauktą savo kambarį. Iškuistos buvo net palėpės ir sandėliai. Aiškiai ieškota slėptuvės. Sužinojau, kad leidinys, kurį sesuo vakare atnešė, greičiausiai buvo pažymėtas radioktyviomis medžiagomis, todėl taip uoliai ir ieškojo. Bet gal guminis kilimėlis sulaikė tuos radioktyvius spindulius? Arkivyskupas sakė, kad kilimėlis tuomet turėjo būti su metalu, kaip rentgeno kabinetuose. Ir jeigu to pažymėto spaudinio nerado – tai dar didesnis stebuklas... (...)

Apie „Kroniką“ neprasitardavome nė vienu žodžiu (arba tik rašteliais), nes namuose buvo įrengta pasiklausymo aparatūra. Ženklais susirodydavome apie ką kalbame, pavyzdžiui apie Borutą: rankomis rodydavome, kad su akiniais, bet vardų neminėdavome. Atviriau pakalbėdavome tik apie bažnyčią, apie komunistus, o „Kronikos“ niekada neminėdavome. (...) Šiuose namuose būdavo aukojamos ir šv. Mišios, gali būti, kad jie girdėdavo. Man atrodo, saugumiečiai leisdavo mums melstis ir žmonėms ateiti, nes, matyt, tikėjosi nučiupti nusikaltimo metu. Jie visą laiką mus įtarė ir sekė. Tikriausiai galvojo, kad čia – centras, čia – spausdiname, o buvo atvirkščiai, spausdino kitur... (...)

Nijolė Sadūnaitė* juos vadino broliais saugumiečiais. Ir aš taip kreipiausi į juos 1992-aisiais: „Broliai saugumiečiai, (...) nenusiminkit, kad per tiek metų nesuradote „Kronikos“. Net iš Maskvos buvo atvažiavę padėti, bet vistiek nesuradote... Jūsų kvalifikacija čia niekuo dėta, tiesiog šį kartą su Dievu reikalą turėjote, o ne su žmonėmis... 3

*Boruta Jonas (g. 1944 m.) – Vilniaus vyskupas augziliaras. Po „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ pirmojo redaktoriaus kun. S. Tamkevičiaus suėmimo, tęsė jo darbą, buvo vyriausiasis redaktorius (1983-1989 m.). Šiuo metu – Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos prezidentas, įvairių komisijų narys. **Sadūnaitė Nijolė (g. 1938 m.) – vienuolė, disidentė, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ platintoja ir leidėja. 1974 m. suimta ir nuteista trejiems metams griežtojo režimo lagerio ir trejiems metams tremties. Nuo 1982 m. pogrindžio sąlygomis daugino, redagavo ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge Vilniuje pareikalavo laisvės Lietuvai, kvietė tautą kovoti prieš okupantus. Apdovanota Vyčio kryžiaus II laipsnio ordinu (1998 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.).

lpsk_4_curv3.indd 15

2007.10.08 21:53:30

PAŽYMA 4 dėl OTB* objekto Nr. 304 parengto Operatyv Grigo R. s 1988 m in A. . kovo 2 antitary io tyrimo byla 1 d. binei ag Nr. 304, itacijai religine p ir propa riskirta „rašy d tinei gandai p pravarde ogmatika“, kat egorija r „ „lietuvi isidengus Robertui Kurmis“, užves ų nacion ta Antanovi alistas“ čiui. (. 1986 m. gegužė s 16 d. ..)

Grigui

Rezoliuc ija „Atsižve lgiant į karinio ypatingą pe Grigo R. sutinkam riodo sąlygomi s, nedel A. pavojingumą ai su Li siant su valstybe et. SSR MVB užka laikyti i B rdomojo jį kalinimo PK 137 str. ir patalpin vietose“ ti SSSR .

Lietuvos SSR KGB 5 tarybo s viršin inkas pu lkini * Operat (parašas yvinio t ) E. Ba nkas yrimo by ltinas la Vers ta iš ru sų.k.

lpsk_4_curv3.indd 16

2007.10.08 21:53:36

Kunigas, Lietuvos „Caritas“ generalinis direktorius (nuo 1997 m.). Baigęs pogrindinę Kunigų seminariją (1987 m.) aktyviai dalyvavo rezistencinėje veikloje, rašė pogrindžio spaudai.

Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.).

Mano svajonė buvo laisva Lietuva... Kai Kalanta susidegino Kaune 1972 m. (man buvo 12 metų), kai vyko visi tie neramumai, aš ir dabar prisimenu (...) tą ypatingą bendrą tautos nuotaiką: atrodė, tarsi per visą mūsų aplinką, ir mieste, ir periferijoje, per tautos kūną perėjo traukuliai – nepaisant to, ar žmonės pritarė, ar nepritarė, ar kalbėjo viešai, ar tik šeimoje, bet jautėsi, kad visa tai yra dar labai gyva. Žmonės nepamiršo, kad Lietuvos būsena toje Sąjungos sudėtyje, tarp tų penkiolikos respublikų, nėra normali. Tas laisvės supratimas ir troškimas vis tiek buvo išlikęs. (...)

Nebuvo būtina pogrindžio spaudos spausdinti daug – užteko, kad jos Lietuvoje būtų minimaliai ir, kai ji pasiekdavo Vakarus, visi žmonės, net ir bailesni, galėjo jos turinį girdėti per užsienio radijo lietuviškąsias laidas. Sąjūdis, ryšiai ir bendras darbas su panašiai mąstančiais žmonėmis, alternatyvi informacija nuolatinei sovietų propagandai (iš užsienio spaudos, pogrindžio spaudos), savotiškai iš naujo „pakraudavo“, uždegdavo eiti pasirinkta kryptimi. Paskui atsirasdavo azartas, jaunystės maksimalizmas, idealizmas, ypač kai suvoki, jog esi teisus, kad tavo tauta yra neteisingai skriaudžiama. Kai išgirsti žmonių, kurie aukojosi, nukentėjo, likimus, atsiranda toks, jaunuoliui natūralus troškimas kažką konkretaus padaryti, būti panašiu į tuos žmones, kurie dėl savo Tėvynės aukojosi. Greta to jaunatviško maksimalizmo ar azarto, atsiranda ir savaime suprantamas garbės motyvas, ištikimybė draugų būriui, kurie tam pačiam tikslui yra įsipareigoję. Taip bendraujant, kai jau pradėjome gauti pogrindžio spaudą, kai turėjome galimybę ją dauginti ir toliau skleisti, savaime atsirado ir pogrindinio darbo įgūdžių. Kai ką išgirsdavome iš vyresnių žmonių, o ir pats praktinis veikimas savaime mokė konspiracijos. Pogrindžio veikloje buvo ir tam tikrų sąmoningų konspiracijos pastangų. KGB stengdavosi dalį pogrindininkų įbauginti, atitraukti nuo aktyvios veiklos ar užverbuoti savo draugų šnipinėjimui. Tačiau sąmoningesni, vyresni pogrindininkai (pavyzdžiui su jaunimu dirbęs kunigas Zdebskis) pamokydavo kaip elgtis, kad neįkliūtum, kad neišduotum savo draugų.

Būdavo ir religinių, teologinių pamokų: kaip religingas žmogus turėtų laikytis krikščionio garbės kodekso, kad nepadarytų skriaudos kitiems ir savo sielai. Buvo ir tokių, tarkim, tiesioginių instrukcijų.

Lietuvoje pogrindyje buvo parengta ir iš rankų į rankas ėjo tokia mašinraščiu spausdinta knygelė „Kaip laikytis tardymo metu“. Joje patariama kaip elgtis, kaip atsakinėti arba neatsakinėti tardytojui, kuo pagrįsti savo nesutikimą bendradarbiauti su sovietų teisinėmis institucijomis – netgi remiantis jų pačių įstatymais, kad kuo mažiau galėtų prikibti... (...)

lpsk_4_curv3.indd 17

2007.10.08 21:53:38

oje. leisti Lietuv “ numeriai, iš os ik on kr KB Pirmieji „L AVB) fondų iotekos (K viešosios bibl uno apskrities Ka iš i ia in Leid

lpsk_4_curv3.indd 18

2007.10.08 21:53:44

Prisimenu, Kaune buvo Petrašiūnų jaunimo grupė – Eucharistijos bičiuliai, apie 70 žmonių.

Kunigai joje buvo nedrąsūs, nelabai palaikė, bet Kaunas – lietuviškas miestas, čia daug tremtinių, partizanų vaikų, jie kažkaip savaime vieni kitus augino. Tai buvo sąmoninga grupė (...). Vienas aktyviausių dalyvių – Saulius Kelpša buvo iš gausios šeimos, mama partizanė, peršauta ir lageriuose sėdėjusi, tėvas tremtinys. Tie jaunuoliai dalyvavo beveik visose pogrindžio akcijose, platino spaudą, Kryžių kalną atstatinėjo, važinėjo į politinių kalinių teismus – saugumas juos labai gerai žinojo. Paskui, kai atsivėrė archyvai, radome atskirą, jiems užvestą bylą, kuri buvo pavadinta „Otščepency“, t. y. „Atskalūnai“. Ši grupė, apie save būrusi jaunesnius vaikus, per visą sovietmetį buvo stiprus pasipriešinimo branduolys. Saulius Kelpša pasakojo tokį epizodą, kuris stebina ir dvasiniu pasiryžimu: paprasti vaikai, be jokių konspiracijos, pogrindžio mokyklų, pagal savo sąžinės ar padorumo supratimą, sugebėdavo atsispirt gudrioms KGB pinklėms, kurių kartais nesugebėdavo įveikti žinomi visuomenės veikėjai, rašytojai, politikai. Pavyzdžiui, buvo toks bjaurus – jei galima krikščioniui taip pasakyti... – saugumo karininkas Matulevičius, kuris labai šiurkščiai tardydavo, ypač merginas, gąsdindavo nepadoriom užuominom, visos jo kalbos būdavo „žemiau juosmens“, ir dar pats, kaip žmogus, buvo labai negražus ir priekabus.

Na ir jie sužinojo, kad vieną jų grupės mergaitę jis pradėjo kviestis į pokalbius, reikalavo, kad ji pranešinėtų apie savo draugus. Tada buvo tokia sistema: jei į mokyklą užeina saugumo karininkas, direktorius drebėdamas užleidžia jam savo kabinetą, o tas gali kviestis ką nori.

Draugai pastebėjo, kad ta mergaitė pradėjo grupės vengti, nenori susitikti. Jie pasikvietė ją ir ji verkdama papasakojo, kad yra reguliariai kviečiama į pokalbius, iš jos reikalaujama išdavinėti draugus, o dabar jai paskirtas susitikimas vienoje Kauno bibliotekoje. Tada draugai sako: „Gerai, mes tau padėsim, tu į tą susitikimą nenueik, į jo kvietimus neatsakinėk, mes padarysime, kad jis tavęs daugiau nekviestų.“ Jie, žinodami kuriame kambaryje turi susitikti, padarė tokią „štuką”.

KGB-istas juos visus pažinojo – buvo nesyk kvietęsis. Tai jie grupelėmis sustojo toje bibliotekoje: vieni viename, kiti kitame aukšte, skaitykloje – taip per visus aukštus. Berniukai apačioje mato: atvažiuoja mašina, jų pažįstamas saugumietis Matulevičius surūko cigaretę, nueina į kabinetą, kuriame turi laukti ta mergaitė, o ten sėdi visi jo tardyti vyresnieji. Nieko nesako, tik žiūri ir šypsosi. Nueina jis į kitą aukštą – ten vėl visi jo pažįstami vaikšto, žiūri jam į akis ir šypsosi...

Susinervinęs išbėga į lauką, sėda į savo mašiną ir drebančiomis rankomis rūko cigaretę. Prieina Saulius, kiti berniukai ir sako: „Nelauk, ji neateis“. Tas atrėžia: „Iš kur jūs žinot, piemenys, ko aš laukiu!“. Užvedė mašiną, vos neapsivertė atsitrenkęs į bordiūrą ir nuvažiavo. Bet daugiau tos merginos nekvietė. Buvo aišku, jog visa grupė žino, kad ji verbuojama juos šnipinėti. Nebeliko prasmės prie jos kibti, nebeliko slaptumo, kuriuo dangstydamasi ta tarnyba galėjo žmones spausti ir veikti.5

lpsk_4_curv3.indd 19

2007.10.08 21:53:46

Pog rin din ė spa uda buv o per raš oma raš omo sio mis maš inė lėm is, dau gin ama sav ada rbi ais dau gin imo aparatais ir kitais pri etaisais.

1973-1974 m. KGB įvairi ose Lietuvos vietose atliko dešimtis kratų. Kauno mie ste ir rajone buvo konfisk uoti du dauginimo aparatai, daug rašomųjų mašinė lių, keletas namudinių spausd inimo staklių, areštuoti kai kurie aktyvūs pogrindin ės leidybos bendradar biai: Petras Plumpa, Paulius Petronis, Vytautas Vai čiūnas, Jonas Stašaitis, Virgil ijus Jaugelis, Juozas Gražys ir kiti.

Eksponatai saugomi Kaun o istorijos muziejuje

lpsk_4_curv3.indd 20

2007.10.08 21:53:51

Seserų Švenčiausiosios Jėzaus Širdies kongregacijos vienuolė (ACJ), ilgametė misionierė Kazachstane.

1978 m. gyvenau Kaune, viename Kalniečių rajono daugiabutyje, ketvirtame aukšte. Apsisprendžiau šiame bute spausdinti knygas rašomąja mašinėle pogrindžio sąlygomis. Bet ką daryti, kad kaimynai negirdėtų jos tarškėjimo, nes per jį gali susekti saugumiečiai?

Nusprendžiau panaudoti virtuvėje esančią sieninę, ganėtinai didelę, spintą. Išėmiau nereikalingas lentynas, vieną palikau kaip rašomosios mašinėlės stalą, viršuje, poroje lentynų, susidėjau darbui reikalingas priemones. Kad nesigirdėtų, spintą iš visų pusių išklojau vatinėmis antklodėmis. Virtuvės palubėje, šalia spintos, buvo elektros paskirstymo dėžutė, tad į savo naująjį „darbo kabinetą“ nesunkiai „įsivedžiau“ elektrą . Tiesa, su nuotykiais. Kadangi apie elektros laidus mažai teišmaniau, įvyko trumpas sujungimas: laidas suliepsnojo, laiptų aikštelės skydinėj iššovė visi kamščiai. Ačiū Dievui ir mūsų angelams sargams, kad viskas baigėsi laimingai, niekas nespėjo nė susigaudyti, kas čia vyko. Tuoj kamščius „suspaudžiau“ į vietas, o laidus pamėginau izoliuoti. Pavyko! Galėjau su skolinta rašomąja mašinėle atspausdinti religinį leidinuką. Aišku, dirbant šioje kabinoje pritrūkdavo oro. Tuomet išeidavau į virtuvę pakvėpuoti grynu oru.

Daug vienuolių seselių tais laikais įvairiomis, kar tais netikėčiausiomis, sąlygomis rašomąja mašinėle spausdino knygas, jas platino, kad Dievo Žodis, o per Jį ,Tikroji Tiesa, Tikroji Meilė pasiektų žmonių protus ir širdis. Ir ačiū Dievui, kad jos tai darė...6

lpsk_4_curv3.indd 21

2007.10.08 21:53:53

NUTARIMA

S PATRAU KT

I KALTIN AMU

OJU 7 1986 m. liepos m ėn. 29 d Lietuvos .

TSR prok patarėja u roro vyr s J. Jak . p a d ė učionis, jėjas, v 012-86 d yr. just išžiūrėj ėl šmeiž icijos ęs baudž tiško, ž visuomen . bylą N e minančio inę sant r. 09-2varką tu t a ir nusta r y binę val rinio li tęs, kad stybinę teratūro byloje y PATACKUI ir s gamini ra pakan Algirdui mo faktų k a m Vaclovui 1983 met a , i į r o dymų par , Antano ais Kaun eikšti , kaltin o mieste prasiman imą tuo, tikslu s ymus, žem kleisti kad jis inančius santvarką žinomai tarybinę , surinko m e l a gingus v a l šmeižtišk stybinę i juos, pa o turinio r visuome rašė įža ninę nginį st straipsni paruošė raipsnį us, sured nelegala ir kitus agavo us šmeiž ateitis“ tiško tu straipsn Nr. 6, k ius ir rinio le uris vėl pavadini idinio „ iau buvo mo leidi L i etuvos p n e i r o t varkytas 7-tą num A. V. Pat erį, pak į to pat acko pa ies eitus jo numeryje ruoštame įžangą. šmeižiam „Lietuvo skleidži i s t a a t r eities“ ybinės ami šmeiž teisėtva 6-tame tiški pra persekio rkos pr simanyma jimus Li incipai, i apie ta etuvos T už valst riamus ti SR, liau ybinių n kinčiųjų psinami usikalti Atspausd asmenys, m ų p a d i arymą. ntą rašo n uteisti numerį A mąja maš . V. Pata inėle „L ckas išp i e buvo išp t u vos atei latino. latintas ties“ 6To leidi Lietuvos kur jį p tą nio 7-ta anaudojo TSR teri s numeri t a o ntitaryb r i s j o Algirdo j e ir užsie inėse ra Vaclovo nyje, dijo lai liudytoj Patacko dose. ų parody padaryta mais ir s nusika daiktini ltimas į rodytas ais įrod Vadovaud ymais. amasis L i etuvos T NUTARĖ: SR BPK 1 61 ir 16 Patraukt 2 str. i P A T A C KĄ Algir kaltinam dą Vaclo uoju, p vą, Anta areiškia numatytu no šioje nt jam LTSR BK bylo kaltinim 199 1 stra Lietuvos ą i n u s i k a l t je p s niu.

TSR prok imu, uroro vy J. Bakuč r. padėj ionis ėjas (parašas ) Vilnius,

lpsk_4_curv3.indd 22

2007.10.08 21:53:58

Inžinierius, pogrindžio spaudos darbuotojas, visuomenės ir politikos veikėjas.

1986-1987 m. kalėjo už pogrindžio leidinius „Lietuvos ateitis“,„Pastogė“, rinkinį„Ethos“ (redaktorius). Lietuvos Sąjūdžio narys, Kovo 11-osios Akto signataras. Išrinktas į 1990-1992 m.

Aukščiausiąją Tarybą–Atkuriamąjį Seimą ir 1992-1996 m. Seimą.

1991 m. sausio mėn. gynė Lietuvos nepriklausomybę, už tai jam suteiktas Garbės savanorio vardas.

Jeigu žmogus laisva valia apsisprendžia eiti į atvirą kovą, jis turi būti pasiruošęs, mokėti elgtis per tardymus. Reikia, kaip ir lageryje, laikytis trijų priesakų: NETIKĖK, NEBIJOK, NEPRAŠYK. Tai labai svarbu. Vieną iš jų pažeisi – sulaužys. (...) Nes jeigu tik pradėsi prašyti – sistema, nors ir buka, bet turinti šėtonišką dūšią – tave sunaikins. Turi nebijoti, o jeigu bijai, tai to neparodyti.

Svarbiausia – neprašyk, nes jei eini su jais į kompromisą, kažką jiems duodi, o jie būtinai tave apgaus (...). Prašymas tave „sulaužo“, tu lyg įsipareigoji ir užmezgi su jais ryšį. Tuos tris priesakus buvau įsikalęs į galvą ir jų laikiausi per tardymus.

Padėjo. Negalima nusižengti nė vienam, nes jeigu tik išsigąsti, patiki, ar ko nors, nors smulkmenos, paprašai – viskas, tu žuvęs. (...) Konspiracijos mus mokė disidentas, politinis kalinys, gydytojas Povilas Butkevičius. Jis mokėjo bendrauti, todėl buvo mėgstamas ir turėjo autoritetą jaunimo tarpe. Butkevičius buvo mūsų dvasios vadovas, mes – jo auklėtiniai. Jis mus formavo, mokė kaip elgtis.

Buvo labai išsilavinęs. Turėjo tikslą senųjų pokario metų kalinių patirtį perduoti jaunimui. Jausdavo, kurie gali eiti į lagerius, kurie ne. Specialiai galvos nemokė kišti, bet jei esi pasiruošęs, jauti, kad gali, tuomet – rimtesnis dalykas... (...)

Slaptam spausdinimui reikėdavo turėti atskirą mašinėlę, tačiau ją reikėjo kažkur slėpti ir slėptuvės vietą nuolat keisti. Negalima buvo ilgai laikyti toje pačioje vietoje, tarkim, pas žmogų (...). Nes jei rastų (...), tai tas nieko dėtas žmogelis keliautų į kalėjimą. O kaip įrodysi, kad nespausdinai o tik saugojai?

Taip pat reikėdavo rasti vietą spausdinimui, nes ta mašinėlė labai „garsi“, ypač daugiabučiame name. (...)

Buvome įsikūrę ,,Kauko“ restorane, kur reikėjo naktinio sargo, o mano draugas, kunigo Jaugelio brolis, dirbo apačioje, katilinėje.

lpsk_4_curv3.indd 23

2007.10.08 21:54:00

intas Kaune išspausd ir škai 1979 m.) ti os ak ūr (f lt m. ku 78 ių 19 57-ių puslap is , as ms rm ie pi „t skirtas mašinėle as „Pastogė“, al . rn i“ žu rt s ku ro ir tū litera i kalbėti ir isvi, nevaržom lė la au ri „S no – i e ia ri ku rinkin vienkartiniai Vėliau išleisti . kt s os“ ir ta s po gr in di ni kryžius“, „Eth ja un im ui sk ir dė as ro am si ėd pa or „N m. o: 19 82 Jo cred vos ateitis“. būti leidinys „Lietu iai privalau us ia rm pi , iu uv et tik li ne u a kr būti ti spausdinam Leidinyje buvo os “. uv ku et li Li ta ie ka ap geru šoma ir ipsniai, bet ra ra st ai ni gi li re istoriją. chyvo. o asmeninio ar Algirdo Patack 1. Leidinys iš KAVB fondų. o archyvo.

2. Leidinys iš iejaus asmenini iš Jūrio Ambraz 3-4. Leidiniai

lpsk_4_curv3.indd 24

2007.10.08 21:54:06

(...) Tuo metu ten buvo zlačnoje miesto (ištvirkavimo vieta – red.), joje puotaudavo vietinė nomenklatūra, milicija. (Pačios klaikiausios orgijos vykdavo per milicijos renginius. Prisigerdavo, pradėdavo muštis iki kraujo praliejimo). Dažnai naktimis žiūrėdavo pornografinius filmus (tuomet jie jau buvo pasirodę) ir žaisdavo kortomis. Žaisdavo ir sukčiai, atvažiavę iš visos Sovietų Sąjungos. Antrą valandą „balius“ baigdavosi, prasidėdavo nelegalūs dalykai, (...) bet aš pareikšdavau: „Viskas, jokių pornografinių filmų ir kortų nebus.“ Varydavau juos laukan.

Po jų likdavo toks bjaurus tvaikas. Išvėdindavom patalpas ir tik tada sėsdavom dirbti. (...) O tas (Jaugelis – red.) rūsyje barškindavo mašinėle. Nuo kokių keturių valandų ryto iki šešių, septynių būdavo ramu ir, svarbiausia, niekas negalėjo įsiveržti. Raktai pas mane, viskas užrakinta, santykinai saugu...

Bet visko nutikdavo: kartą grįžtu namo, žiūriu, vieno lapo iš „Lietuvos ateities“ nėra. Atsimenu: padėjau ant kėdės, vadinasi, iškrito. Dviračiu „ant šimto dvidešimt“ minu atgal. Žiūriu: valytoja jau šluoja, o tas lapas guli po kėde. Vos spėjau pagriebti (...). Kur ji būtų ėjusi su tuo lapu? Turbūt nunešusi valdžiai. Nes, tarkim, bufetininkės buvo susijusios su Kauno nomenklatūra.

Mašinėlę atsiveždavau ir išsiveždavau kiekvieną kartą dviračiu, kuprinėje. Nedidelės jos buvo, (...) ir suvyniotos nelabai matydavosi.

Mašinėlė man mažiausiai rūpėjo. Svarbiausia, galėdavau ramiai dirbti, nes kitur kaipmat įsilaužtų. Čia ir buvo leidžiama „Pastogė“, šiek tiek vėliau – „Lietuvos ateitis“.

Konspiracija buvo problema. Kiekvienas elgdavosi kaip išmanydavo.

Buvo tokių, kurie su pirštinėm viską darydavo, bet jos nelabai padėdavo, nes jie (...) įsigudrino viską turbūt radioaktyviais spinduliais pažymėti. Tos visos priemonės laikinos, daugiausiai dvejus, trejus metus gyvuodavo.

Po trejų metų vis tiek „prisikapstys“, o tada jau ruošk džiūvėsius...8

lpsk_4_curv3.indd 25

2007.10.08 21:54:07

KRATOS PROTOKO LAS 9 1986 m. gegužės Lietuvo mėn. 22 s TSR V skyriau d. alstybė s tardy s Saugu t ojas vy akivaiz mo Komi r doje kv teto Ta iestini . leitenantas Kaune, rdymo ų St : (...)

Tu ir Kimb epučinskas vadovau rgenevo g-vė riui Pe 25, bt. damasis tru 1 (buto Lietuvo str., p s TSR B ad šeimini i, Petro, gyv PK 188 . nkui) patalpo ariau kratą K – 192, imbrio se 197 ir Petro, literat , (...) suras 19 Petro b ti ir p ūrą bei ute bei 8 aim daiktus bylai. ūkinėse ir doku ti šmeižikišk o mentus, Dalyvau jantiem turinči turinio s asmen us reik akivaiz ims iša šmės do iškinta šių vei je, atliekant j ų ksmų da v t i e s isė būt us t ryti pa vadovau i reiškim ardytojo veik ja smus, i us. Be pareiga ntis Lietuvos r dėl t o , T patvirt kviesti inti kr SR BPK 153 st r., iša niams, atos fa i ktą, tu Krata p rinį ir škinta jų radėta rezulta 7 val. tus.

50 min.

Prieš p Krata b radėdam aigta as krat d. nuta ą paske ri lbiu 19 Petro i mą padaryti k 86 m. g ratą ir šd egužės p dokumen uoti šmeižiki mėn. 20 ško tur asiūlau Kimbr tus tur iui Pet i i n nčius r Pil. Ki i o l i rui t eratūrą eikšmės mb bei dai , b literat riui Petrui, ktus ir Petro p ylai. ūros b a ei daik padaryt tų ir d reiškus, kad a krata t okument (...) ų jo bu okio turinio te nėra Lietuvo buvo s tardyto TSR valstybės jas vyr s a ugumo k . leite omitet nantas (paraša o tardymo sky r s) Step učinska 9 iaus s Kaunas

lpsk_4_curv3.indd 26

2007.10.08 21:54:13

Kultūrologas, redaktorius, vertėjas.

1973-1986 m. bendradarbiavo pogrindinėje katalikų spaudoje: „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“, „Pastogėje“, „Viltyje“, „Aušroje“. Apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2000 m.), Bažnyčios kronikos fondo įsteigta 2000-ųjų krikščionybės jubiliejaus metų premija.

Mūsų namuose kratą darė tardytojas Stepučinskas.

Nedaug ką galėjau jam prikišti, jis elgėsi gana padoriai, gal net šiek tiek nejaukiai jautėsi. Bet „pagrindiniu smuiku“ ne jis ir griežė. Buvo du jo kolegos, kurie tada taip ir neprisistatė, bet kuriuos paskui pavyko identifikuoti. Vienas jų – Petras Vozbutas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvęs „Karolinos“ viešbučio vienas savininkų, o ir šiaip tapęs žinomu verslininku. Antrąjį, kurio pavardės nebepamenu, tada mačiau pirmą ir paskutinįkart gyvenime. Jiedu ten tvarką ir darė. Na, o Stepučinskas tik formaliai reiškėsi: oficialiai prisistatė, rašė protokolą ir t. t.

Aš su šeima gyvenau tuometinėje Turgenevo gatvėje. (...) Prieš 8 val. ryto, mums dar neatsikėlus, pasigirdo skambutis. Nuėjau atidaryti durų: „Laba diena, mes iš Valstybės saugumo komiteto“. Pirma mano mintis: „Ačiū Dievui, pagaliau!“ Mat jau kurį laiką buvo aišku, jog anksčiau ar vėliau tai įvyks, o kai įvyko, pajutau tiesiog fizinį palengvėjimą. Na ir suguža pro duris: mandagiai prisistatęs Stepučinskas su neprisistačiusiais pagalbininkais ir dar dviem „kviestiniais”.

Labiausiai kratytas mano kambarys, ten buvo ir visos mūsų knygos. Vidury kratos – vėl skambutis, ir kartu su kažkokiu kolega įžengia Kauno saugumo vadas Bagdonas. Iš arti tada jį mačiau pirmą kartą, tad kaip sėdėjau, taip ir likau sėdėti, užtat „kviestiniai“ pašoko ir išsitempė, lyg išgirdę komandą: „Rrramiai!“ Iškart tapo aišku, kokie jie pašaliniai…

O buvo jau atrinkta krūva konfiskuotinų knygų. Bagdonas „viršininkiškai” teiraujasi kaip sekasi, bet iš tikrųjų viską imasi peržiūrėti anas kartu atėjęs pilkos išvaizdos žmogėnas, toks sukumpęs ir susitraukęs, panašus į buhalterį. Visus krėtėjų „radinius“ jis ir išrūšiavo: čia – taip, čia – ne. Žodžiu, tikras ekspertas. Man iki šiol įdomu: kas jis toks buvo, kokias pareigas saugume turėjo? Atėjo, vienu žvilgsniu

lpsk_4_curv3.indd 27

2007.10.08 21:54:15

Vakarus lias į e k “ rintis s o k ni vo ir no a d o u „LKB kro k i z mantis. kus. Ri r jį pai i buvo sun , s i t o u perd ikrofilmu leidinį daryti m ose a u t t o i v k l a ug yruose, n e v Vėliau s u s slėpti kuriuos ir juos iktuose, a d io. e s o u š užsien smulki ečiams i v s o v a d įduo ziejuje. i ai saugom Eksponat

s mu

torijo Kauno is

kurioje buvo banderolėje, krofilmas.

Slaptavietė “ kronikos mi KB „L as st ių pers „Kronika“ čia, engla „Bažny knygos V. Sp Nuotrauka iš nklis“. ir KGB vorati

lpsk_4_curv3.indd 28

2007.10.08 21:54:22

viską įvertino ir išėjo. Tada mums buvo žinomi kai kurie saugumo tardytojai, viršininkai, atitinkamų bylų prokurorai ir t. t. O kas buvo tas ekspertas? Tikrasis smegenų centras?

Tačiau įspūdį man padarė ne tik jis. Gana kompetentingas pasirodė esąs ir Petras Vozbutas.

Anuo metu buvau surinkęs medžiagos apie vienuolį Mykolą Giedraitį, liaudies laikytą palaimintuoju, 500-ųjų mirties metinių proga (1985 m.) norėdamas parengti skaidrių komplektą su tekstu apie jį ir jo ordiną – Atgailos regulinius kanauninkus (sumanymas taip ir liko neįgyvendintas, bet savilaidinį lankstinuką šia tema vis dėlto buvo pavykę išleisti vos ne rekordiniu tokiai leidybai 10 000 egz. tiražu!). Nuo to laiko tarp kitų popierių namie mėtėsi toks smetoniškas kontūrinis Lietuvos žemėlapis su mano pažymėtais taškais, kur kadaise veikė šio ordino vienuolynai. Ar tik ne Kauno kultūros darbuotojų „kuratorius“ Romas Sujeta (jį pažinojau iš matymo) už jo užsikabino ir puolė rodyti Vozbutui: „Va, žiūrėk, čia kažkas...“ Tas tik žvilgtelėjo ir pratarė: „A, čia Giedraičio vienuolynai…“ Kažin ar anuomet Lietuvoje buvo dar bent vienas žmogus, kuris būtų galėjęs iš pirmo žvilgsnio tai pasakyti? Norom nenorom galėjai pasijusti labai reikšmingu žmogumi, turėdamas tokį kvalifikuotą ir informuotą biografą. Nors, tiesą sakant, konfiskuotinas knygas lyg ir būtų turėjęs atrinkti kokybiškiau….

Pasibaigus kratai, Stepučinskas davė man pasirašyti kratos protokolą. Atidžiai perskaičiau ir pasakiau: „Matau čia Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų…“ Jis susijaudino: „Kokių? Kokių?“ „Pirmiausia, – sakau, – turėjote iš pat pradžių perspėti visus čia dalyvausiančius, kad viešai neskleistų su byla nesusijusių mano asmeninio gyvenimo smulkmenų, jei tokių iškiltų kratant. To nepadarėte…“ Paskui tęsiau: „Antra, čia neteisingai parašyta, kad paimamos antitarybinės ir šmeižikiško turinio knygos.“ Stepučinskas: „Kaip tai neteisingai?“ Aš: „Juk ar jos antitarybinės, ar šmeižikiškos, ar ne, dar turėtų nustatyti speciali ekspertizė. O ji kol kas neatlikta!“ Stepučinskas: „Tai kaip, jūsų manymu, turėtų būti parašyta?” Aš: „Na, tarkim, kad įtariama, jog šios knygos gali būti antitarybinės arba šmeižikiško turinio…” O paskui priduriau: „Ir dar galėčiau išvardyti bent keletą pažeidimų, bet tiesą sakant, visiškai nejaučiu pareigos tobulinti jūsų sistemą. Juo prasčiau ji veikia, juo man geriau…“ Nemanau, kad jam buvo malonu to klausytis… Kita vertus, ir su juo, ir su kitais stengiausi bendrauti ramiai ir jokiu būdu nerungtyniauti. Patyrę žmonės, (...) buvo kalte įkalę mums į galvą: nemėginkite su jais grumtis, nesistenkite jų pergudrauti, nes tardytojai – profesionalai, o tardomieji – net ne mėgėjai, jie gavo tokį vaidmenį ne dėl to, kad jis patinka, o todėl, kad taip tiesiog susiklostė, kad tai tiesiog neišvengiama jų lemties dalis...

lpsk_4_curv3.indd 29

2007.10.08 21:54:23

Pakartoti

Leidiniai

lpsk_4_curv3.indd 30

nai išlei sti

iš KAVB fo ndų

„LKB kron ikos”

tomai JAV .

2007.10.08 21:54:30

Tuoj po kratos, buvau nugabentas į Kauno saugumo būstinę ir dar tardytas.

Ten Vozbutas kiša man po nosimi kažkokį rankraštį ir primygtinai klausia: „Čia tavo rašyta?“ Sakau: „Pirmąsyk matau“. Tada jis: „Atliksim ekspertizę ir viską išsiaiškinsim...“ Aš: „Būtinai išsiaiškinkit!“ Bet jis neatlyžta ir neatsargiai (norėdamas pašmaikštauti? rusicizmai tada buvo „madoje…) užsipuola: „Na, bet prisipažink – juk tu apie Mykolą Giedraitį parašei Katalikų Bažnyčios chronikai?“ Man to tik ir reikėjo: „Kokiai chchchronikai?!” Vozbutas tik paraudo ir pagaliau atstojo….

1972 m. pogrindyje pradėta leisti „LKB Kronika“ man ir mano bičiuliams buvo tikra Dievo dovana. Pagaliau pasijutome: dabar niekas nebegalės nieko persekioti taip, kad niekas apie tai nieko nesužinotų.

Mat laikai buvo tokie, kad apie persekiojimus žmonės bijodavo kalbėti, bijodavo net patys persekiojamieji. Ir štai pasirodo „Kronika”! Tapo kažkaip daug ramiau: na, pasodins ką nors iš mano bičiulių ar net mane patį, bet apie tai bus parašyta „Kronikoje“, ir jokia auka nebebus beprasmė ir niekam nežinoma! Tas savotiško saugumo jausmas – tu nepaliktas vienas! – man rodos, yra didžiausias „Kronikos“ nuopelnas. Žinoma, „Kronikoje“ būdavo rašoma tik apie tuos, kurie jau būdavo vienaip ar kitaip pakliuvę saugumo akiratin. Todėl pamenu, kaip su bičiuliais pasvarstydavom: kažin kiek dar niekam nežinomų žmonių slapta darbuojasi kultūriniame ir religiniame pasipriešinime? Ar sužinosime kada nors apie juos?

Ir štai Lietuva tapo laisva. Iškilo aikštėn visa, kas daugeliui buvo visiškai nežinoma. Visiems tapo žinomi ir tie slaptojo pasipriešinimo dalyvių vardai, kurie daugeliui iki tol buvo negirdėti. Vieni pasinaudojo galimybe laisvai reikštis politikoje, kiti – profesinėje veikloje. Bet neiškilo nė vieno pogrindžio darbininko, kuris iki tol būtų buvęs mums (ar niekam) nežinomas… Nė vieno naujo veido, nė vieno naujo vardo! Turbūt kitaip nė negalėjo būti: didvyrių, kaip ir šventųjų bei išminčių, jokioje tautoje nebūna daug…

Ar mes, slaptu kultūriniu švietimu ir savišvieta mėginę priešintis išorinei prievartai, buvome didvyriai? Ne, šio vardo yra nusipelnę tik tokie savanoriškai pasiaukoję kovotojai, kaip Liudvikas Simutis*, Petras Plumpa, kunigas Sigitas Tamkevičius ir daugelis kitų. Tuo tarpu mums, nelabai besitikėjusiems sulaukti laisvės, tiesiog nebebuvo likę nieko kita, kaip mėginti taip gyventi, tarsi būtume vidujai laisvi.

Nuo čia iki tikrojo didvyriškumo – dar gana toli...10

* Simutis Liudvikas (g. 1935 m.) – Nepriklausomybės Akto signataras. 1955 m. suimtas už dalyvavimą Lietuvos laisvės kovų sąjūdyje, nuteistas sušaudyti.

Nuosprendį pakeitus, kalėjo iki 1977 m. Pagrindinis užsiėmimas iki 1990 m. buvo pogrindinė antisovietinė veikla. Paskelbė įvairiuose leidiniuose (taip pat ir pogrindžio) straipsnių politine tematika.

lpsk_4_curv3.indd 31

2007.10.08 21:54:31

dailininkas. ne kiekvienas i os av *, žd ry o Šiugždinio leidinius verstą Vaclov vilaidinius sa ), i m. ot 9 ru 97 st (1 iliu itomį Sovietmečiu ių raštų“ tr aus „Rinktin ši la delytė.

Mi Di a ro in ka až Os grafikė Gr i ot ru st iu nepabūgo il chyvo ko Akstino ar ninio Domini me as iš s jo Iliustraci

o „Karyje“, rybą spausdin Kū . as ai“ ėj rt „Amžini stab poetas, ve ščių rinkinį – pedagogas, ra ) nų lė 88 ty ei 19 Lo o 1, id 91 Barbiuso oje“. Išle Vaclovas (1 Driuono, A. aujoje Lietuv *Šiugždinis M. „N , , no e“ no oj me uv Si je Liet P. Merimė, Ž. „Iliustruoto ir dramų. ė R. Rolano, rt os ve ij Iš ez po ). s m.

(1936 O. Milašiau s, bo ry kū ų Amerikos poet

lpsk_4_curv3.indd 32

2007.10.08 21:54:36

Pogrindžio spaudos ir knygų leidėjas sovietmečiu, pogrindinės „ab“ spaustuvės bendradarbis, JAV fondo „Į laisvę“ lietuviškai kultūrai ugdyti talkininkas ir fondo išleistų knygų platintojas.

Rezistencinio paveldo bendrijos „Atmintis“ (1993 m.) vienas įkūrėjų, vėliau – jos vadovas.

Kauno antikvariate dirbo ekspertas, kurį, girdėdavau, vadindavo Don Pedro (Petras Matkevičius*). Jis turėjo savotišką nuojautą: kartą atėjau į antikvariatą ieškoti knygos, jis pažiūrėjo kokias knygas vartau, kokių ieškau, priėjo ir klausia: „Kas dar tave domina?“ „Na, – sakau, – tai ir tai...“ Jis nustemba: „Oo, dabar tokių dalykų čia niekas nelaiko, niekam jie neįdomūs“. Bet išeinant man sako: „Ar nenorėtum lietuviškos enciklopedijos?“ „Norėčiau, bet ji brangi...“ Girdėjau, tuomet kainavo gal 15 rublių vienas tomas. Iš kur paimsi tuos 15 rublių? „Na, – sako, – galiu gauti nors kiek apniokotą, nes buvo sudrėkusi, bet skaityti dar tinkamą, po 3 rublius už tomą“. Kas gali būt geriau? Tai va, įsigijau tą enciklopediją. Žinoma, labai džiaugiausi.

Užsimezgė ir ryšys: nereikėdavo net kalbėtis, ištraukdavo, pakišdavo man kažkur Smetonos laikais leistus veikalus: Maceiną, Šalkauskį. Jie mane labai domino, buvau susirinkęs beveik visus Maceinos, Šalkauskio leidinius (Smetonos laikų). (...) Vėliau iš Antalkio** sužinojau, kad jis buvo vienas iš tų gilios minties kurstytojų Kaune. Tuo metu buvo susidomėta Oskaro Milašiaus pranašystėmis, jo poezija, apskritai, visais jo veikalais, kurių ir su žiburiu nebuvo galima rasti. Antalkis, padedamas kunigo Fabijansko (jis apmokėdavo visas vertimo iš prancūzų į lietuvių k. išlaidas) ir Don Pedro gaudavo prancūziškus tekstus, o Vaclovas Šiugždinis išversdavo. Bet apie tai vėliau sužinojau – kai jis (P. Matkevičius) pradėjo artimai bendrauti su Antalkiu, kuris parašė ir pogrindyje platino veikalą „Nežinomas Vydūnas“. Ši knyga daug ką praturtino, suteikė jėgų ir pasididžiavimo – Lietuvoje gyveno toks žmogus! Dabar mes žinome, jog Vydūnas rašė straipsnius, spausdino žurnalus, skaitė paskaitas, išleido virš 60 knygų. O tada mes nieko nežinojome, buvome „tarybinis produktas“. Ir štai – sužinome apie Vydūną. Tuomet niekas nežinojome, kad tai parašė Antalkis. Kauno mąstančiai visuomenei turėtų būti brangūs tiek Don Pedras su jo sėta gilios minties sėkla bendraminčių aplinkoje, ir Antalkis, ir Fabijanskas, na ir, žinoma, Šiugždinis.11 * Matkevičius Petras (1910-1985) – knygų prekybininkas, bibliotekininkas, bibliofilas. Politiniais sumetimais suimtas sovietinio saugumo. 1949-1956m. kalėjo, vėliau dirbo prekių žinovu Kauno antikvariate. Sukaupė didelę, labai vertingą lietuviškos ir lituanistinės spaudos biblioteką. Kartu su kitais 7- 8 dešimtmetyje nelegaliai leido lietuvių autorių grožinę ir filosofinę kūrybą. ** Mikalauskas-Antalkis Pranas (1923-1997) – spaudos darbuotojas, prozininkas. Bendradarbiavo pokarinėje pogrindžio spaudoje (laikr. „Rūpintojėlis“, „Katakombos“ ir kt.), nuo 1990 m. leido almanachą „Katakombos“. Išspausdino dokumentinių apybraižų (apie pogrindinės spaudos leidėjus ir kt.), parašė romanų, apsakymų, legendų, monografiją apie Vydūną, išleido O. Milašiaus veikalo„Apokalipsės pranašavimai“ fragmentus.

lpsk_4_curv3.indd 33

2007.10.08 21:54:38

ė Bacevičius įkūr iulis ir Juozas dz An s mi as io ut os ta rm Vy pi 1980 m. pavardžių ę, pavadinę savo no uv au st (K au e sp im nę ka di ų in li pogr gta Sa austuvė buvo įren raidėmis „ab“. Sp trų gylyje. me 7 5, mu na iulio kstus raj.) po V. Andz cijos, knygų te ia il veik be vent be utas , ta me Vy že vo po da in ai Gili atspausd is surinkdavo ir jam , us či vi ce Ba as po raidelę rankom atindavo Juoz pl s iu in id Le Andziulis. elė. po padėdavo žmona Ad engtas šiltnamyje spaustuvę buvo įr į s ma ji įė s ta ap Sl seinu. slankiojančiu ba

lpsk_4_curv3.indd 34

2007.10.08 21:54:44

Pogrindinės spaudos leidėjas, platintojas.

Apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.).

Kartą, dar dirbant spaustuvėje, mano draugas, bitininkų draugijos pirmininkas, Antanas Juškaitis iš Kaniukų paprašė, kad jo geram pažįstamam Juozui Bacevičiui parūpinčiau šifro. Aš jį žinojau, bet nebuvau kalbėjęs su juo. Juozas Bacevičius paprašė, kad jam parūpinčiau ir įvairių medžiagų. Jis buvo nusprendęs spausdinti religinę literatūrą.

Bacevičius spausdinti nemokėjo, bet turėjo literatūros apie raidžių rinkimą ir buvo nusprendęs išmokti. Spausdinimo mašiną žadėjo pasidaryti iš medžio. Du metus jis bandė kažką padaryti, bet jam nieko neišėjo, sugadino šriftą. (...) Tuomet pasiūliau Bacevičiui įrengti pas mane spaustuvę ir kartu dirbti. Mano sąlygos tokios: Bacevičius pats platins, ir kad tai bus ne vien religinė spaustuvė, bet ir tautinė, patriotinė. (...)

Pirmą patalpą įrengėme dviese. Labiausiai bijojau dėl žmonos ir vaikų. Prieš vedant Birutę aš buvau jai sakęs, kad dirbu tokį darbą, dėl kurio galiu patekti į kalėjimą. Bet ji nepabijojo ir ištekėjo. Man žmona buvo tarsi Angelas sargas. Ji augino vaikus, šeimininkavo virtuvėje, kur buvo įrengtas skambučio mygtukas po palange. Jei kas atvažiuodavo, žmona tuoj pranešdavo man skambučiu į spaustuvę. Vienas skambutis, kad reikia ateiti, du – skubiai ateiti, trys – reiškė pavojų. Apie spaustuvę žinojo trys žmonės – aš, mano žmona ir Bacevičius. (...) Čia buvo gera vieta, sausas kalnas. Įėjimą padariau iš šiltnamio. Turėjau tokį pažįstamą, besidomintį elektronika– Liatuką. Jis patarė, kaip padaryti sausesnį orą, nes šiltnamyje buvo labai drėgna. Padarė jonizatorių, kad išgrynintų orą būdamas šiltnamyje aš galėdavau matyti, kas dedasi lauke, o manęs nieks negalėjo matyti. Šiltnamyje padariau baseiną ant ratų, gelžbetoninį.

Vienam šiltnamio krašte buvo baseinas, kuris nejuda, o kitame krašte baseinas kuris slankiojo.

Padariau rankeną, kurią pasukus baseinas pasislenka, atsiveria anga, per kurią galima įlįsti į tunelį. Iš vidaus vėl užsuku rankenėlę, baseinas užslenka. Ir čia buvo vienintelis išėjimas ir įėjimas į spaustuvę. Spaustuvė įrengta po dirbtuve. (...)

Aš visada ateidavau iš šiltnamio ir visi galvojo, kad ten dirbu. Vieną kartą abu su Bacevičium buvome spaustuvėje ir girdim – 3 skambučiai. Aš sakau: palauk, aš išeisiu apsižiūrėti. Jis sako: gal ir man išeiti, gal sprogdins... Aš išėjau, užsukau tą rankeną, užkasiau ją žemėmis, rankas pasitryniau, kad būtų žemėtos, išėjęs žiūriu – prie kiemo viliukas atvažiavęs, išlipo keli milicininkai, nusišlapino ir išvažiavo. Daugiau panašių pavojų nebuvo.12

lpsk_4_curv3.indd 35

2007.10.08 21:54:46

lpsk_4_curv3.indd 36

2007.10.08 21:54:55

Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį, Vėlinių metu, žmonės prisimindavo ne tik savo artimuosius, bet ir tuos, kurie žuvo kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės: ant jų kapų buvo dedamos gėlės, deginamos žvakutės, giedamas Lietuvos himnas, dainuojamos patriotinės dainos, platinami atsišaukimai, raginantys stoti į kovą dėl laisvės.

1956 m. spalio 23 d. prasidėjus sukilimui Vengrijoje, pasipriešinimo banga sovietams Lietuvoje sustiprėjo.

Ypač didelėmis politinėmis demonstracijomis paminėtos 1956 m. Vėlinės Kaune. Jaunimas, susirinkęs į centrines kapines Vytauto (tada Lenino) prospekte, skandavo šūkius: „Laisvė“, „Tegyvuoja Vengrija“, „Už Lietuvos nepriklausomybę“. Vėlai vakare jaunimas patraukė iš kapinių į miesto centrą. Ten susidariusią kelių tūkstančių žmonių minią milicija ir vidaus kariuomenė išvaikė.

Nors 1957 m. Vėlinėms Kaune okupacinė valdžia jau rengėsi iš anksto, tačiau nesugebėjo sutrukdyti jų paminėjimo. Prie paminklo Lietuvos kariams rinkosi patriotiškai nusiteikusi minia, buvo dedami vainikai, deginamos žvakutės. Gausiai susirinkusius žmones išvaikė tik bendros milicijos ir KGB pajėgos.

Aktyviausi 1956 m. ir 1957 m. Kauno Vėlinių minėjimo dalyviai buvo suimti, įtariamųjų kambariuose daromos kratos.

1959 m. miesto valdžia nusprendė centrines kapines, kaip Kauno visuomenės masinio protesto pasireiškimo vietą perkelti, o teritoriją paversti poilsio parku.

lpsk_4_curv3.indd 37

2007.10.08 21:55:01

Studentai Adolfas Gurskis ir Zigmas Tamakauskas prie paminklo „Žuvome dėl Tėvynė s“ buvusiose Kauno senosiose ka pinėse Vėlinių išvakarėse 1956 m.

Nuotrauka iš Zigmo Tamakausko asmeninio archyvo

pinėse nės“ senosiose ka „Žuvome dėl Tėvy s am ri ka os uv et Paminklas Li nuotrauka Vytauto Pletkaus rkas). (dabar Ramybės pa

lpsk_4_curv3.indd 38

2007.10.08 21:55:09

Pogrindinės organizacijos narys, pedagogas, publicistas, Lietuvos istorijos ir tradicijų puoselėtojas, visuomenininkas.

Apdovanotas Švedijos Blaivybės asociacijos medaliu (1988 m.), Valstybės ordino„Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2002 m.), Vengrijos revoliucijos 50-mečio ordinu (2006 m.).

Artėjo 1955 metų lapkritis. Jau buvau Vilniaus universiteto pirmo kurso studentas lituanistas. Turėjau bendraminčių draugų ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, su kuriais mus siejo pogrindinės veiklos šventa priesaika Dievui ir Tėvynei. Kilo mintis sutvarkyti lietuvių lakūnų ir karių žolėmis bei krūmais apaugusius kapus Kauno Vytauto prospekto Senosiose kapinėse. Ėmėmės darbo. Lakūnų kapai su sukryžiuotais propeleriais lyg pašviesėjo, pasipuošė mūsų papuoštomis gėlėmis. Dar labiau pašviesėjo mūsų širdys padarius gerą darbą. Tačiau šis mūsų darbas neliko nepastebėtas netoliese šlitinėjančių, galvas į atstatytas apykakles įtraukusių vyrų. Vienas jų prisiartinęs pasiteiravo, kodėl mes tvarkome tuos kapus, gal čia palaidoti mūsų giminės. „Ne, – drąsiai atsakė su mumis buvusios mergaitės, – mums labai patinka lakūnai...“ Kiek pastovėjęs nekviestasis nudūlino prie savo kompanijos, neatitraukusios akių nuo mūsų. O mes ramiai užbaigę darbą, uždegėme žvakutes, drauge sukalbėjome mirusiems skirtą maldelę.

Maldelę žuvusiems lietuvių kariams ir 1941 metų birželio sukilėliams.

Atėjo Vėlinių vakaras. Nuėjome į Senąsias kapines. (...) Žvakutėmis mirgėjo prisiglaudę vienas prie kito lietuvių karių ir žuvusių sukilėlių saulutėmis pasipuošę nedidučiai kryželiai bei Dariaus ir Girėno mauzoliejus, buvusio ministro pirmininko Juozo Tūbelio, vieno iš lietuviškos mokyklos kūrėjo Vokietaičio ir kiti kapai. Ypač didingai atrodė švytintis žvakių šviesa paminklas žuvusiems dėl Tėvynės. Šios šviesos negalėjo užtemdyti okupantų valdžios pastatyta didžiulė aptvara. Ji buvo pralaužta. Susikibę rankomis ir keliomis eilėmis apjuosę paminklą giedojome patriotines giesmes. Jaunuoliai, užsiropštę ant kryžmenos prašė paduoti dar daugiau žvakių, paminklo papėdėje, apsuptas susirinkusiųjų rato, jaunuolis deklamavo Maironio eilėraščius, jį keitė studentiško amžiaus mergina, raginusi visus pakilti Dariaus ir Girėno dvasia, nesugniužti, neišsigąsti atėjusiųjų, tikėti Lietuvos laisve. Kitas jaunuolis ragino prisiminti žuvusius dėl tėvynės laisvės karius, partizanus, iš mūsų lūpų sklido giesmės (...) Žmonės lyg nepaisė netoliese vaikštinėjančių uniformuotų valdžios vyrų. Mūsų gyvų rankų ratas saugojo kalbančiuosius prie paminklo. Nemažai vadinamųjų tvarkos prižiūrėtojų buvo užsimaskavusių – be uniformų. Jie stengėsi įsidėmėti aktyviausius dalyvius, kai ką apkumščiuoti, spardant kojomis įsitempti į gatvėje prigludusias specialias mašinas. Toliau – saugumo rūsiai, tardymas... Tačiau sparnuota jaunystė to nepaisė.1

lpsk_4_curv3.indd 39

2007.10.08 21:55:14

, anuomet ni킬 vieta (Vytauto Kauno sen킬j킬 kapi Lenino prospekte)

lpsk_4_curv3.indd 40

2007.10.08 21:55:22

Buvęs Tauro apygardos Vytenio laisvės kovotojų būrio partizanas (1946 m.), Gulago politkalinys (1946-1954 m.). Aktyvus Lietuvos Sąjūdžio narys. Jonavos rajono savivaldybės tarybos narys ir meras (1995-1997 m.), Krašto apsaugos viceministras (1997-2000 m.).

Apdovanotas Lietuvos Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2000 m.), Lenkijos Riterio kryžiumi (2000 m.).

1956 m. buvau Kauno politechnikos instituto antrojo kurso studentas. Grupėje buvo dar du tremtiniai. Rezistencijos ir Gulago patirtis nepakeitė santykio su Tėvyne, neištrynė ir konspiracijos įgūdžių. Atvirai kalbėtis su bendrakursiais apie Budapešto sukilimą buvo labai neatsargu. Daugelis laikė mane grįžusiu iš sovietų armijos, nors savo gyvenimo istorijos jiems nepasakojau. Jaučiau, kad nuolat esu stebimas, bet su likimo broliais ir sesėmis pasikalbėdavau. Jaudino Vengrijos įvykiai, jie įžiebė viltį, kad neišvengiamai ateis metas, kai pakils ir Lietuva. Tačiau skaitant sovietinę spaudą, nebuvo jokios galimybės sužinoti tiesą apie įvykius Vengrijoje ir kitose šalyse. Radijas iš dalies tą spragą užpildydavo, bet nepakankamai. Gaudėme žinias iš „Amerikos balso”, iš „Deutsche Welle”. Ypač jaudino tautų siekis nusimesti sovietų totalitarizmo pančius. Šykščios žinutės apie sukilimus Berlyne 1953 m. ir Poznanėje 1956 m. aiškiai rodė, kad ir kitose pavergtose tautose dėsningai bręsta laisvo nepriklausomo gyvenimo siekis. Vokiečių ir lenkų maištininkai, vengrų sukilėliai skelbė apie ryžtą savo žemėje tvarkytis patiems.

Lietuvoje ginkluotas pasipriešinimas jau buvo užgesęs, tačiau anaiptol nepamirštas, tik sovietų propagandos nuolatos peikiamas ir keikiamas. Maskva nepaklusniuosius malšino jėga. Rezistentai sovietų represijas Vengrijoje vertino kaip komunizmo ir jo ideologijos artėjantį krachą. Pasauliui buvo parodytas sovietų imperinio kolonializmo veidas be kaukės.

Paradoksalu, bet tikrasis internacionalinis solidarumas prieš tą patį pavergėją visuose kraštuose pasireikšdavo, būtent, per sukilimus ir masines protesto akcijas.

Minint Vėlines, kalbindavau bendramokslius eiti drauge į kapines, tačiau stengiausi, kad jie nepatektų KGB nemalonėn. Vėlinių dienomis KGB ir kompartijos komitetai mobilizuodavo visus bildukus, t. y. agentus, slaptuosius informatorius ir visus aktyvistus.

Tačiau su gyvenančiais tame pačiame kambaryje atvirai pasikalbėdavau. Gyvenome keturiese pas šeimininkę. Vytauto (tada Lenino) prospekte esančiose kapinėse būriuodavosi

lpsk_4_curv3.indd 41

2007.10.08 21:55:28

Kasmet Pažyma 2 lapkri vadinam ąsias „ čio 2-ąją ti kintiej Vėline Kauno m i katal ieste p s“. ikai pa kapinės agrindi žymi re e, esan n i liginę s tikin čiose m 1956 m. šventę, č i i e ų s j t ų o l a s c p u e k s ntre, p ričio 2 i kapines rie Len telkimas šią d., kai 18-19 ino pro p ir an d val. p išgraži kstesni radėjo spekto. ieną vyksta nę ir p a g i a a s u s s i m i m e Pagyvėj a eldę pr tais, į ęs jud ie kapų i rinktis ti lakūnų kintiej centrines mie , skirs Dariaus ėjimas ir s sto i, kur t ėsi į n usibūri žuvusie ių dau ir Gir amus. mas bu guma, ms liet ėno ka v o past po ir uvių bu Panaud ebimas ypač p ržuazin rie pa prie ž ės armi 20 val. odami šią a minklo uvusiųj jos kar plinkyb 30 min.

1 ų 9 1 i 8-1919 ę a didelį m n s p a . r c i i e o metais n alistiš pa ki kai nu dainuot ekį žmonių a minklo karei siteikę vi iškiai i rel a priešiš ams pradėjo Minioje igines-nacio kurstyt smenys apie k a m n alistin i buv i susir postam es dain špuoliui, pr inku e n t o i ę BUDREVIČIU adėjo as, S, PIS r Vengrij periodi sį KUNOVAS buržuazinį h a!“, „ š a u k ė p r i e š i škai imn ir kit Ša škus a „Laisvė i lipo ą. ntitar s“ ir t lin Maskvą!“ ybiniu , „Val ant pa .t.

Po to s šūki io, už minklo pasigi us: „T L i naciona e t uvos n rdo šū e g y vuoj listinę eprikla ksmai padaryt vėliavą usomybę a reikal a ir i . !“, a Tuoj p ujant škabint prie pa at min iškabi a pami minklo ė t a n t vėliava nklo v i tris atvirai kitiems iršuj pal iš , demonst ravo sa e. Maždaug 2 trijų šalikų v ę , prospek minia su nac ionalis 3 val. vo prie tą su t buvo tine vė ikslu p š dalis buvo pa minios liava p iškumą, po t ravesti imta. o r aj antitar Grupei ybinę d udėjo nuo kap eikalaujant žmonių, e m grandin o n s m t a ždaug 1 raciją. inių į Lenin ę o 50-200 Tačiau „Neprik ir jie metės a s vėliava m e i į mie la sto cen nų, pavyko pra komitet usomybės“ ir trą. Iš si o minia ki šios mi veržti pro mi buvo iš tus provokac Iš šal licijos n ios š i s n k i l ia kap us šūki buržuaz inių t aidyta. us. Pri aukė „Laisvė inį hi v s“, e o r partijo os mną, š miestą. s miest ūkalioj pasilikusios Kažkuri o o minios daužė a antitar e jų s kmenimi žmonės tabdė ybines p s ė ravažiu f mė gie lan Buvo su ojančiu razes ir ra doti gadinta gus. gino e s auto s viena Iki 24 iti į b u sus ir s autob val. ši mašinas usa minia b ir uvo išs s ir keletas klaidyt KGB pri mašinų. a. e LSSR MT įgal iotinis Vertima Kauno m s iš ru iestui sų.k. papulki ninkis Raslana s

lpsk_4_curv3.indd 42

2007.10.08 21:55:34

žmonės. Įspūdingas paminklas žuvusiems Nepriklausomybės kovose lietuvių kariams buvo aptvertas mažne trijų metrų aukščio aklina lentų tvora, tačiau traukė lankytojų dėmesį.

Ir tą vakarą jis buvo apsuptas minios. Tvora neatlaikė susirinkusiųjų spaudimo ir nuvirto. Žmonės pradėjo giedoti, sakyti kalbas. Negaliu tiksliai prisiminti kalbų turinio, bet žodžiai „Lietuva“, „Vengrija“, „Respublika“, „Laisvė“, „Nepriklausomybė“, „Budapeštas“, skambėjo ir aidėjo.

Aplinkinėse gatvėse telkėsi vis daugiau sovietų kariuomenės. Mitingo dalyviai jau buvo sugiedoję, be daugelio kitų tautiškų dainų, ir Kudirkos „Tautišką giesmę“, ir Maironio „Lietuva brangi“, plūstelėjo į prospektą ir patraukė link Vykdomojo komiteto būstinės. Ėjau kolonoje ir aš. Milicija ir kareiviai stvarstė kraštinius, tempė į dengtus sunkvežimius.

Vienų grumtynių metu man ir dar keliems pavyko išsisukti. Nėrėme net nepamenu kur – į skersgatvį ar į kiemą.

Kad sovietų valdžia imsis represijų, nekilo nė mažiausios abejonės. Klausimas buvo tik kokiu mastu ir ką palies? Po dienos ar kelių, jau gerokai po pusiaunakčio, pasigirdo skambutis ir šeimininkė atidarė duris dviem milicininkams. Pakėlė mane iš lovos, įsitikino, kad aš tas pats ieškomasis ir davė pasirašyti šaukimą į miliciją.

Jau buvau girdėjęs, kad Kaune prasidėjo „valymas“. Tikrino sugrįžusius iš Gulago – tėkštelėdami į pasą spaudą – „propiska anulirovana“ (registracija panaikinta - rus.). O sučiuptus, sulaikytus ar bildukų išduotus tardydavo „organai“.

Rytą pasibeldžiu į nurodyto milicijos kabineto duris. Uniformuotas vyriškis, į pasilabinimą neatsakęs, pareiškė: „Duok pasą“. „Pamiršau...“ sumeluoju. Griežtai įspėja kitą rytą prisistatyti su pasu.

Viltis likti Kaune ir tęsti studijas jau geso. Visus įtartinus kagėbistai vijo lauk iš tautiškai aktyvaus Kauno. Kitą rytą milicijos pasų skyriuje, net neužsukęs pas viršininką, išregistravau pasą. Paaiškinau, kad išvykstu ir viskas... Prasidėjo slapstymosi metas.

Kaune, kitoje gatvėje prisiregistruoti beviltiška, aplinkiniuose kaimuose taip pat.

Nakvojau tai pas vieną, tai pas kitą pažįstamą. Labai norėjau užbaigti antrąjį kursą, o paskui mėginti laimę kitose aukštosiose mokyklose. Instituto vadovybė manęs nekrutino, bet instituto karinės katedros vadovas „užpelengavo“. Kodėl lankiau karinius užsiėmimus ir paskaitas, o gyvenamosios vietos nenurodau? Šiaip taip išsisukau, pažadėjęs susitvarkyti.

Antrąjį kursą baigiau puikiai. Pradėjau ieškoti kur toliau mokslą tęsti. Minskas, Charkovas, Kijevas, Maskva, Omskas... Septynios aukštosios mokslo mokyklos atsako neigiamai. Mat, paminėdavau teistumą – 58-ąjį baudžiamojo kodekso straipsnį – izmiena rodiny (tėvynės išdavimas, rus.). Negalėjau nuslėpti, KGB tuoj pat išsiaiškintų ir iš instituto be kalbų pašalintų. Pagaliau atsiliepė Leningrado Šiaurės Vakarų politechnikos institutas – priėmė. Įstojau į neakivaizdinį skyrių, nes reikėjo ir duoną užsidirbti. (...) O KGB persekiojimai ir provokacijos niekada nesibaigė, net ir Trečiosios Respublikos metais. Posovietinėje visuomenėje nemažai sovietmečio palikimo.3

lpsk_4_curv3.indd 43

2007.10.08 21:55:35

Jurio Ambraziejaus nuotrauka

lpsk_4_curv3.indd 44

2007.10.08 21:55:44

7-jame dešimtmetyje kraštotyrininkų ir žygeivių veikla tapo tikra patriotinė mokykla, nukreipta prieš ideologiją, siekusią nugramzdinti užmarštin mažųjų tautų istorijas. Kraštotyros ekspedicijos, domėjimasis Lietuvos istorija, krašto pažinimo žygiai, praeities tradicijų puoselėjimas, folkloras, senųjų lietuvių liaudies švenčių atgaivinimas sutelkė daug asmenybių, branginančių etniškąsias šaknis. Kraštotyros ekspedicijų ir žygių metu buvo lankomi piliakalniai, pilkapiai, etnografiniai kaimai, istorinės krašto vietos, švenčiamos tautinės ir kalendorinės šventės (Rasos, Vėlinės, Užgavėnės, Vasario 16–oji, Naujieji metai, laikantis Kalėdinių papročių). Kraštotyros ir žygeivystės entuziastai nepamiršdavo ir lietuvių gyvenamųjų kaimų Rytų Lietuvoje ir Baltarusijoje.

Etnokultūriniai judėjimai Lietuvoje buvo oficialiai leidžiami, tačiau valdžios netoleruojami. Siekiant išvengti sovietinių represijų, dažnai šie žygiai buvo derinami prie vadinamųjų „tarybinės liaudies šlovės kelių“, revoliucinių ir komjaunimo datų ir pan., atiduodant duoklę oficialioms komunistinėms struktūroms, tačiau tokios „žaidimo taisyklės“ nevisada pasiteisindavo. Anksčiau ar vėliau pastangos puoselėti tradicinę tautos kultūrą susilaukdavo persekiojimų.

Vienas aktyviausių Lietuvoje Kauno Politechnikos instituto (dabar – KTU) žygeivių klubas „Ąžuolas“ gyvuoja ir šiandien. „Ąžuolo“ klubo veiklos modelis atspindi ir kitų žygeiviškų grupių veiklą.

Grupės organizuotų žygių metu dalyviai susipažindavo su valstybei ir Lietuvos kultūrai brangiomis vietomis, rengdavo talkas kultūriniam paveldui tvarkyti. Žygiai dažnai buvo tiksliniai, skirti kokiai nors įžymiai datai ar įvykiui paminėti.

Nors kompartijos veikėjai ne kartą grasino uždrausti žygeivišką veiklą, o saugumiečiai persekiojo jų dalyvius, tačiau etnokultūrinio judėjimo entuziastai rado būdų, kaip išsaugoti tautinį identitetą, skleisti žinias apie turtingą Lietuvos istoriją bei kultūrą.

lpsk_4_curv3.indd 45

2007.10.08 21:55:50

nuotrauka J큰rio Ambraziejaus

lpsk_4_curv3.indd 46

2007.10.08 21:55:57

Kraštotyrininkas, muzikantas, automatikos inžinierius.

1973 m. maniau, kad esu tikras lietuvis, nes pase parašyta - lietuvis, gimiau Lietuvoje, kalbu lietuviškai, gyvenu Lietuvoje, be to moku daug lietuviškų liaudies dainų (gal dešimt).

Ir štai vieną gražią 1973 m. dieną man, Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) trečiojo kurso Automatikos fakulteto studentui, kraštotyrininkas (dabar – profesorius, o tada dėstytojas-aspirantas) Stanislovas Sajauskas sako: – Savaitgalį organizuojama ekskursija po Dzūkiją autobusu LAZ. Važinėsime po kaimus ir mažus miestelius. Į tokius kaip Varėna net neužsuksime. Reiktų pasiimti sumuštinių, arbatos ir miegmaišį. Į valgyklas taip pat neužsuksime – per daug laiko sugaištume. Autobusas išvažiuoja šeštą valandą ryto. Renkamės prie viešosios bibliotekos. Kelionė kainuos penkis rublius (dabar tai būtų maždaug dvidešimt litų).

– Ką? Autobusu LAZ? Žvyrkeliais? Dulkėse? Dvi dienas? Net penki rubliai? Ką toje Dzūkijoje pamatysi – tik skurdžias sodybas, blogus kelius, smėlynus ir miškus, – sakau aš.

– Na gerai. Už kelionę sumokėsiu. Maisto ir miegmaišį paimsiu ir tau. Prie viešosios bibliotekos atvešiu tave taksi. Tau beliks tik anksti atsikelti, – atsako Stasys.

– Tiek to. Atsikelsiu, pasiimsiu, atvažiuosiu, susimokėsiu.

Jau sėdžiu autobuse, važiuojame per Dzūkiją. Skamba senovinės lietuvių liaudies dainos, pro langą matau gražias dzūkiškas sodybas: nameliai nedideli (mano gimtoje Suvalkijoje daug didesni), tvorų nėra, pievelė sodyboje atrodo kaip dekoratyvinė, nušienauta – didesnė neauga, nes prasta žemė, nereikalingi daiktai nesimėto – dzūkeliai jų ir neturi, nes neturtingi. Gražu. Panašu į žaislinį kaimelį. Autobuse kartu keliauja ir mokiniai, ir studentai, ir vyresni (kiek vėliau sužinosiu – ir dėstytojai, ir mokytojai, ir darbininkai, ir tarnautojai). Ekskursiją veda toks linksmas, apvalaus veido akiniuotis, vardu Gintautas. Važiuoja visą laiką atbulas ir atmintinai pasakoja: žino, kur bus posūkis, į kurią pusę žiūrėti. Pasakoja Lietuvos istoriją. Prisimenu, kad mano vidurinės mokyklos TSRS istorijos vadovėlis sudilęs nuo mokymosi, o Lietuvos istorijos vadovėlis – kaip ką tik nupirktas ir aplenktas nauju popieriniu aplankalu. Matosi, kad

lpsk_4_curv3.indd 47

2007.10.08 21:55:59

ės Rasos Ambraziejien

nuotrauka

es šventes– Kovo rsiąsias sovietin ga r pe o av kd rutinių vy niai žygiai os – o ant marš Dažnai kraštotyri alio revoliucij Sp , liais“, ės ke al rg ės Pe dies šlov s 1-osios, „tarybinės liau 8-osios, Gegužė ma ja au li ke d ka šoma, lapų būdavo užra pan. anų takais“ ir iz rt pa ių in „taryb

lpsk_4_curv3.indd 48

2007.10.08 21:56:05

vadovėlis net nebuvo vartytas. Aš jį ir šiandien laikau knygų lentynoje kaip įrodymą, kad Lietuvos istorijos mokymas sovietinės okupacijos metu buvo tik dėl vaizdo (tikriausiai nepageidautinas).

O AŠ LIETUVOS ISTORIJOS NEŽINAU! Mintyse sau galvoju, kad Gintautas bus koks nors istorijos dėstytojas, gal ir profesoriaus laipsnį turįs, nes žino ne tik pilių, bažnyčių, piliakalnių, pilkapių, senkapių istorijas, bet ir kur stovi koks kryžius ar net mažiausia koplytėlė. Vėliau sužinau, kad jis – Politechnikos instituto elektrotechnikos katedros dėstytojas.

Kelionės metu visi vienas kitą vadina vardais, nesvarbu ar jis mokinys, ar instituto dėstytojas. Dainuoja man nežinomas lietuvių liaudies dainas.

O AŠ LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ NEŽINAU! Ir tos dainos man svetimos. Lyg būtų ne lietuviškos, bet kokios nors afrikietiškos. Ir taip dvi dienas nuo ryto iki vakaro. O dainos nesikartoja! Bet viena daina mane erzina.

Kai ją uždainuoja, tai, jeigu yra galimybė, išeinu į kitą patalpą – negaliu jos klausyti.

Kažkoks keistas, nežinomas jausmas mane iš vidaus drasko. Ta daina – „Teka teka šviesi saulė per dvarelį“. Tik po daugelio metų, kai ta daina jau seniai man bus tapusi DAINŲ ŠEDEVRU, sužinojau, kad ji užrašyta mano senelio knygnešio – daraktoriaus Juozo Vaškevičiaus gimtinėje – Punsko krašte, Suvalkų vaivadijoje, Lenkijoje.

Vakare, nakvynės vietoje, bendra vakarienė. Po vakarienės – vakaronė. Šoka lietuvių liaudies ratelius, žaidžia lietuvių liaudies žaidimus, dainuoja tik lietuvių liaudies dainas.

O AŠ LIETUVIŲ LIAUDIES ŠOKIŲ ŠOKTI NEMOKU! Kelionės metu mane pakviečia trečiadieniais 18 val. ateiti į KPI kraštotyros būrelio susirinkimus Chemijos technologijos fakultete, „B“ korpuse, II aukšte. Ten vyksta paskaitos apie Lietuvos istoriją, mokomės lietuvių liaudies dainų, žaidimų, šokių, ratelių ir ruošiamės Rasos šventei. Jiems ta šventė – lyg seniai būtų švenčiama ir labai gerai žinoma. O aš susigėstu, kad...

LIETUVIŠKŲ ŠVENČIŲ ŠVĘSTI NEMOKU! Kai kalbėdamas padarau kalbos klaidą, Alfukas J. pertraukia ir labai draugiškai paaiškina, ką blogai pasakiau ir kaip reikėtų sakyti. Dar to betrūko: IR KALBĖTI TAISYKLINGAI LIETUVIŠKAI NEMOKU! Vėliau Ida Stankevičiūtė sako, kad Kaune neturime muzikanto, kuris grotų senuosius liaudies šokius. Ir manęs paklausia: – Gal moki groti armonika? – Atsakau, kad ne. Še tau,

lpsk_4_curv3.indd 49

2007.10.08 21:56:06

s“, irmosios vago rtojančias „P ka at s, te en es šv etuvių liaudi buities ai rengdavo li nk ni ri ty s. to uvos liaudies iu aš et oč Kr pr Li pa m. “ ės 75 ūt es, 19 nebuvo lemta „Rugiapj kąsias vertyb inės cenzūros iš et „Šienapjūtės“, ut vi ta so l ti dė in liar riai Siekiant popu ės” šventė, ku ota „Rugiapjūt zu ni ga or e uj muziej ninio archyvo e. teikienės asme Iš Birutės Ve tapti tradicin

lpsk_4_curv3.indd 50

2007.10.08 21:56:13

IR ARMONIKA GROTI NEMOKU! Ida vienam mėnesiui iš kažkokio muzikanto man paskolina labai gerą armoniką ir aš, ruošdamasis egzaminams, išmokstu groti. Ir taip, Idos dėka, tampu pirmuoju folkloro muzikantu Kaune, grojančiu armonika senovinius lietuvių liaudies šokius. Tą armoniką prisimenu ir šiandien. Mintyse lyginu ją su kitomis, bet kitos taip neverkia, kaip ta verkdavo, stipriau patraukus dumples.

Nuvažiuoju į Dubingius sutikti, berods, 1974-ųjų Naujųjų metų. Išsitraukiu maistą, sauso vyno butelį ir klausiu Idos kur dėti. O ji sako: „Greičiau slėpk tu tą butelį.“ O! DAR IR LINKSMINTIS BE ALKOHOLIO NEMOKU! Aš Lietuvos istorijos nežinau, Lietuvos nepažįstu, lietuvių liaudies dainų nemoku, lietuvių liaudies šokių nemoku, armonika groti nemoku, linksmintis be alkoholio nemoku, lietuviškų švenčių švęsti nemoku, taisyklingai kalbėti lietuviškai nemoku. Tai KOKS GI, GALŲ GALE, AŠ LIETUVIS? Pase parašyta - lietuvis. Gimiau ir gyvenu Lietuvoje. Kalbu lietuviškai. Bet KAIP MAN TAPTI LIETUVIU? ATSAKYMĄ RADAU KRAŠTOTYROJE IR FOLKLORE! Nemokėjau lietuviškai šokti – išmokau!

Nemokėjau lietuviškai dainuoti – išmokau!

Nemokėjau armonika groti – išmokau!

Nemokėjau lietuviškų švenčių švęsti – išmokau!

Nemokėjau be alkoholio liksmintis – išmokau!

Nežinojau Lietuvos istorijos – sužinojau!

Nemokėjau taisyklingai lietuviškai kalbėti – išmokau!

Ar Jums nebuvo taip ar panašiai nutikę? Manau, kad ir Jūs pasirašytumėte po šiais žodžiais....1

lpsk_4_curv3.indd 51

2007.10.08 21:56:14

vo Rasas susirinkda ą Kernavę švęsti si pu ta ru nt ce . s os Lietuv Į ypatingu trauko bet ir iš visos ne tik iš Kauno, ai nk ni ri ty to archyvo aš kr ienės asmeninio

-Dručk s Eitminavičiūtės nio archyvo 1971 m.) iš Jūratė Šinkūnaitės asmeni ie mos (ap s Lai uko iš tra 6 m.)

197 1-2. Nuo ie (ap uka 3. Nuotra

lpsk_4_curv3.indd 52

2007.10.08 21:56:21

Kraštotyrininkė, buvusi Kauno Pramoninės statybos projektavimo instituto ekonomistė.

1968 m. birželį mane kursiokai – vydūnistas Vacys Bagdonavičius, Jonas Trinkūnas paragino: „Jūra, ruošim antrąją Rasos šventę Kernavėje. Gali atsivežti savo žmonių.“ Pasisamdžiau tokį „paziką“ ar „uaziką“, kokių 25-ių vietų, ir atvažiavome į Kernavę.

Taigi švenčiame. Tai buvo ypatinga šventė.

Mūsų, iš visos Lietuvos susirinkusiųjų, buvo apie 150. Dalyvavo Eugenija Šimkūnaitė, Norbertas Vėlius, Tomas Vaisieta, vilniečiai kraštotyrininkai. Ėjome rinkti žolynėlių, paskui Šimkūnaitė turėjo mums išburti, vėliau viską ant šventos ugnelės Gabijos paaukojome. Po to paėmėme deglus ir ėjome aplink rugių lauką. Veronika (Povilonienė - red.) dainavo: „Oi tu, vosilka, vosilkėle“.

Keliskart su deglais apėjome lauką, pagarbinome. Buvome nusipynę vainikėlius, mergaitės leido į Nerį. Į vakarą dangus prablaivėjo, didžiulis mėnulis ir tokia ramybė... Kernavėje tik mes, daugiau nieko... Užkopėme ant „Mindaugo sosto“, vyrai uždegė stebulę, rideno žemyn, o mes giedojome: „Mėnuo mėnuo mėnulėli, dangaus šviesos dievaitėli, imki ratą, duok man sveikatą.“ Paskui sėdome prie laužo. Norbertas Vėlius savo gražia žemaitiška tarme pasakojo apie velnius ir vėles, Tomas Vaisieta skaitė Krėvės „Milžinkapį“.

Po to šokiai, žaidimai, paparčio žiedo ieškojimas – taip visą naktį. Dainos, dainos, dainos.

Paryčiais Rimas Matulis – žygeivis ir kraštotyrininkas, įsilipo aukštai į ąžuolą ir žiūrėjo, kada pirmieji saulės spinduliai pasirodys. Uždainavome saulei pagarbinimą: „Saulala, kas ten teka per dvarelį, saula riduolėla?“ Kitais metais – vėl Rasų šventė. Susirinko jau apie 600 žmonių. Bet atvažiavo ir „lavočkos“ su degtine ir t. t. Iš mūsų nei vienas – nei perka, nei žiūri. Ir vėl labai gražiai viskas praėjo. O dar kitais metais paskambino Trinkūnas ir pasakė, kad šventę reikės vesti man, nes jį „užpelengavo“ Saugumas. Persiuntė ir visus tekstus. Sakė: „Sėdėsiu už tavęs ir sufleruosiu“. Šventę pravedžiau.

Po to dar kelerius metus ruošdavome tas šventes. (...) Jie galvojo, kad užgniauš mus ir viskas.

Bet išėjo priešingai – pabirome po visą Lietuvą: vieni prie Nevėžio, kiti ant Šatrijos, treti prie Verknės. Mūsų pagrindinė vilniečių-kauniečių grupė nuvažiavome į Ignalinos nacionalinį parką, ant Ladakalnio. Vyrai nuėjo į kaimą, susirado muzikontų, atėjo seneliukai – ūsuoti, gražūs. Jie čirpino smuikelį, o Veronika, atsistojusi ant Ladakalnio (aplink – šeši ežerai) kaip užtraukė „Rūta žalioji“, tai... Toks sakralumas apėmė, kurio niekur nebuvau jutusi. Ramybė, ežerai ir Veronikos balsas. Paskui pynėme vainikus ir per sąsmaukas leidome, įdėję po žvakelę. Ir tie vainikėliai išplaukė naktį į tuos ežerus... Nepaprastai gražu...

lpsk_4_curv3.indd 53

2007.10.08 21:56:22

Dariaus ir Gireno skrydžio pe r Atlantą „Niujorkas – Kaunas“ 35-jų metini ų minėjimo kvietimas (1 968 m.).

pinančius jos išsaugojimu besirū ydavo Lietuvos istori tėviškę ien s suv iau č Dar ypa o iai pon žyg Ste Kai kurie ir sunaikinti oti oru eli num eivių, žyg ama žad keli šimtai žmones. Sužinoję, kad gegužės 9-10 dienomis m.

9 196 supylė .), ai raj yvi Dal dos . tinei išsaugoti (prie Judrėnų, Klaipė linę zavo talką lakūno gim ink ani pam org no rių rti ato tvi avi pri , kraštotyrininkų s sodybos pamatus, sio egu sud ntį asė oja atk izu į, kap o stulpą, simbol trijų metrų aukščio pil nį keturių metrų aukšči oli tą ąžu įdė sė įka ėje , dėž urą e auk asė metalinėj lentą, pastatė akmens 1969“, o pilkapyje užk 33„19 ašu užr su lėktuvo propelerį os“ nuolaužą. relikviją – „Lituanik asmeninio archyvo ienės

tės-Dručk Iš Jūratės Eitminavičiū

lpsk_4_curv3.indd 54

2007.10.08 21:56:28

Na, o 1968 m. liepos mėnesį, minint Dariaus ir Girėno žygdarbio 35-metį, buvo atidengtas Šančių kapinėse antkapinis paminklas. O mes jau prieš tai galvojome (juk 35 metai, toks jubiliejus), jog reikia surengti minėjimą. Su tuomečio Istorijos muziejaus direktoriumi Kvedaru ir pavaduotoja archeologe Kazimiera Gabriūnaite sutarėme, kad jų muziejuje padarysime didžiulį minėjimą. Taigi po muziejaus „vėliava“ suorganizavome grandiozinį Dariaus ir Girėno žygdarbio minėjimą. Viskas vyko dabartinėje didžiojoje Karo muziejaus salėje, kuri buvo sausakimša – nebuvo vietos nei „uodui įskrist”. Į prezidiumą pakvietėme buvusią Dariaus žmoną – Jaunutę Darienę-Čižinauskienę, architektą V.Landsbergį-Žemkalnį, muziejaus darbuotoją Kondratą, kuris parašė mažutę knygelę apie Darių ir Girėną, iš Vroclavo atvyko Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkas inžinierius Markevičius, aviatorius Jonas Mikėnas, kuris kartu su Antanu Gustaičiu apskrido 10000 km „ANBO-4“ lėktuvais aplink Europą. Ir visi jie kalbėjo. Paminėta buvo labai įspūdingai.

Tadas Šidiškis (jis VU Gamtos fakultete baigė kartografiją) pasakė: „O ar žinote, kad šį pavasarį ruošiamasi numelioruoti Dariaus tėviškę, kad jos nebeliktų.“ Ką daryti? Būtinai reikėjo Dariaus tėviškę išgelbėti! Ten nieko nebuvo – reikėjo atkasti pamatus, supilti pilkapį, pastatyti paminklą, pritvirtinti atminimo lentą ant pamato. Reikėjo susitarti su aviatoriais. O jie (Jonas Mikėnas, jo sūnus Algimantas, Vladas Drupas, Jonas Balčiūnas) sakė: „Ne! Ką čia dabar jaunimas sugalvojo daryti? Reikia palaukti patogaus momento.“ Tačiau kaip galima laukti, jei tuoj numelioruos?

Neliks nė žymės. Bet vistiek jie padarė mums brėžinius, kuriuose buvo aišku ką darysime: pilkapį 3 m aukščio, įmontuosime atminimo lentą, kad tai yra Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus gimtinė, atkasime sudegintos sodybos pamatus, padarysime aukurą, kad visada galėtumėm ugnį uždegti, pastatysime „rikį“ pagal senovės prūsų papročius. Ir taip išgelbėsime sodybą.

Aviatoriai sakė: „Ne, ne.“ Bet, matyt, įkalbėjo juos R. Matulis, A. Dručkus.

Gegužės 8-tąją jie nuvažiavo į Judrėnus ir į Dariškes. Ten – tokia kūdra. Pasistatė palapines, susitvarkė, susėdo ant kūdros kranto, saulė jau leidosi... Staiga ore pasigirdo švilpimas – atskrido dvi baltos gulbės... Nusileido, paplaukiojo, pakilo ir vėl nušvilpė... Kai gulbės leidžiasi ar kyla, pasigirsta toks švilpesys. Vyrai pasižiūrėjo vienas į kitą ir sušuko: „Dariaus ir Girėno vėlės atskrido!

Vyrai, mums ženklas. Veikiam!“ Mes atvažiavome kitą rytą.

Akmentašiai berniukai iš Kauno Stepo Žuko technikumo šlifavo akmenis, o mes atkasinėjom pamatus ir pylėm pilkapį. Dar Rykantuose prie laužo buvo pasakyta, kad kiekvieno miesto atstovai turės atvežti iš savo miesto žemių, kad galėtume užpilti ant pilkapio, taigi visa Lietuva čia žemes pylė... Aš iš Kauno atvežiau iš trijų vietų – iš Šančių kapinių, nuo kapo, nuo mauzoliejaus (iš Ramybės parko, buvusių senųjų kapinių) ir iš aerodromo. Dručkus dar pasiūlė į tokį vamzdį įdėti „Lituanica“ nuolaužas, kurių turėjo Landsbergis-Žemkalnis. Skiautelę gavome iš muziejaus, dar – brezento, medžio nuolaužą. Viską užlydėme metalinėjė dėžėje.

Taigi vieni atkasinėja pamatus, kiti daro aukurą, šlifuoja, neštuvais neša, pila. Vėliau įleido vamzdį su „Lituanikos“ nuolaužom metalinėj dėžėj. Užėjo lietus su perkūnija. Palapinės buvo pastatytos toliau, turėjom iki jų nubėgti. Kažkuris iš aviatorių sušuko: „Grįžkit visi atgal! Darius ir Girėnas ne per tokias audras skrido!“ Ir vėl visi dirbom, lietus pliaupė, kojos molinos iki kelių.

Praėjo ta audra...

lpsk_4_curv3.indd 55

2007.10.08 21:56:30

PAŽYMA 2 Slaptai Lietuvos SSR KGB K įskaitos a uno mies bylų age to skyri ntūrinio aus pažy ma apie o – operat yvinio d peratyvi (...) 19 nės a r bo padėt 7 2 m kovo m į P av il io n ėn. real io ir R i z u ota kraš ud ai či o grupinė totyrini ( vi si a byla „Fa nkų Žuka r eš tu ot i lsifikato Kontaktu usko, ) op er a r i a i “ o . j t y vin io ant su KG kvalifik B 5 skyri ty ri m o uotų ag umi ir ja entūrin naudojan m padeda ių–oper t agentū nt byloj atyvini r ą stebėjim , operat e atlikt ų priemon as yvinės t o tarnyb ių komp echnikos ą. Šios ir nutra leksas, priemonė p r ukti pri i e m o n s e s ir išo skirtos ešišką t įsijungė rinio savalaik iriamųjų agentas iai atsk veiklą. „Kudirka priešišk leisti Į operac “, kuris as užmač iją sėkm išaiškin ias ir s Tyrimo m ingai o tam ti iekius. etu gaut kras tir žiūri ka i p atikimi iamųjų ip į leg duomenys alią org formą, b , jog ob anizuoto uria gru jektai į s nacion pes tarp kraštoty verbuoja alinės v k r rą aštotyri naujus „ eiklos v n k i o n v k o ų Bylos ty tojus už ykdymo , organi rimas tę z n u e o p j r a iklausom sambūriu siamas. ą Lietuv ą“. (... s, Versta iš ) rusų k.

lpsk_4_curv3.indd 56

2007.10.08 21:56:35

Baigę pilti, darėme pertraukėlę. Didžiojoje palapinėje susirinko organizatoriai – visi vyrai ir aš viena. Klausia: „Kaip organizuosime pabaigą?“ Pirmiausiai bus pilamos žemės iš Vilniaus, tuomet – iš Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos, Druskininkų, Anykščių ir t. t. Veronika, apsirengusi vaidilutės drabužiais, raudos raudas, kanklininkės iš Kauno kankliuos ir prisimins dainas, dainuotas po Dariaus ir Girėno žūties. Taip mums besišnekant (visi prastai apsirengę, su botais, molini, šlapi), į palapinę įsliūkino kažkoks vyrukas: boloninis lietpaltis (tais laikais labai madingas), nailoniniai balti marškiniai, su kaklaraiščiu. Klausia: „Kas čia organizatoriai?“ Rimas Matulis sako: „Visi!“ Jis nustemba: „Kaip tai visi? Leidimą turit?“ Mes atsakom: „Turim! Gavom žodinį leidimą iš Klaipėdos partkomo“. Tada jis klausia: „Pavardė?“ Mačiuika atkirto: „O jūs kas toks būsit? Ir ko čia atėjot? Jei atėjot į mūsų posėdį, prisėskit. O jei atėjot šnipinėt – palaukit.“ Ir jis išsliūkino... Kagėbistas buvo... (...)

1969 m. sausį teko sekretoriauti VU auloje įkuriant LTSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Vilniaus kraštotyrininkų ramuvą. Tais pačiais metais Jono Trinkūno ir Vacio Bagdanavičiaus buvau paraginta įkurti Kaune tokią pačią ramuvą, mūsų fakulteto užsiėmime pradėjau pasakoti apie Vilnių: kad įkurta kraštotyrininkų ramuva, kad gaivinsim senąsias šventes. Tada patekau į Saugumo „taikiklį“. Bet vis tiek palaikiau ryšį su ramuviečiais. Nuo 1968 m. iki 1972 m. aktyviai dalyvaudavau Rasos šventėse Kernavėje. Atveždavau didžiulį būrį Kauno kraštotyrininkų.

1973 m. kovo 27 d. grįžusią iš IV-o respublikinio kraštotyrininkų suvažiavimo Vilniuje (buvau delegatė) mane suėmė darbe. (...) KGB-istas Vetchoratovas stovėjo prie durų, matyt, turėjo ir mano nuotrauką (juk mus visose sueigose fotografuodavo), bet kai eidavau į darbą atrodydavau kitaip, matyt, jis nepastebėjo. Pradėjus dirbti, iš kadrų skyriaus paskambino toks Mažeika, irgi KGB-istas. (Tuomet kadrų skyriaus viršininkas pakvietė ateiti.) Man parodė raudoną savo knygelę ir pasakė: „Suimama.“ Išvežė į tą „kampinį namą“.

Tardė mane tris kartus. Metė iš darbo, grasino, smerkė kaip recidyvistę (nors nėkart nebuvau teista), kaip baisią antitarybininkę (už tai, kad anglų kalba rašydavau laiškus estų kraštotyrininkams, kad padėjau gelbėti vyrukus iš rusų kariuomenės, už tai, kad vežiau jaunimą švęsti Užgavėnių į Luokę). (...) Tai tęsėsi iki pat Atgimimo, iki pat Sąjūdžio... Institute buvau „žymėtas atomas“. Pažeminimas lydėjo iki pat Sąjūdžio, iki Nepriklausomybės.3

lpsk_4_curv3.indd 57

2007.10.08 21:56:37

LSSR KGB AGENTŪRIN IŲ-OPERAT PLANAS KO YVINIŲ PR VAI SU ID IEMONIŲ EOLOGINE DIVERSIJA INTELIGEN TARP TIJOS 4

TVIRTINU Lietuvos TSR KGB p irmininka Generolas s majoras J.J. Petk evičius [ parašas] 1982 m. g ruodžio 3 0 d.

Vilnius 1982 m. g ruodžio 3 0 d.

Vis[iškai ] slaptai Egz. Nr.7

Lietuvos TSR KGB pagrindin ių agentū rų – operatyvi nių priem onių kovai su priešini nko ideologin e divers ija, nukreipta į respubl ikos inteligen tijos apl inką, sustiprin ti PLANAS (...) 16 . Savive turistų i ikliniuo r kituose se krašt otyros, klubuose respublik etnografi bei sekci os profsą niuose, jose (dra jungų rūm „Žygeivi ugijoje „ ų klube „ ai“ ir t Tėviškė“, Liaudies .t.), ku studentų daina“, s riose su jaunimo ekcijoje sitelkę atstovai, tai, kad intelige kontržval kraštotyr n t ijos ir g ybinį da inis ir nuo nacio rbą nukr turistini nalistini eipti į s ų j u i taip pat s dėjimai b r klerika linių ele iekiant l ūtų apsau mentų įsi aiku gaut goti asmenų m skverbimo i duomenų ėginimus apie prie į juos, panaudot antirusiš š iškai nus i šį ju koms nuot iteikusių dėjimą n aikoms ku Vykdo KGB acionali r s t y t i .

5 stinėms oji tarny skyriai. ba, Liet[ uvos] TSR Terminas KGB mietų – pagal p ir rajonų laną.

Versta iš rusų k.

lpsk_4_curv3.indd 58

2007.10.08 21:56:43

KPI turistų sekcijos žygeivių klubo „Ąžuolas“ 1977-1979 m. vadovas ir dabartinis klubo narys.

Kai mane supažindino su žygeiviais, sužinojau sąvoką – žygeivystė. Tais laikais turizmas buvo tiesiog išvyka su palapinėm ir „arielka“ prie ežero. Turistinės kelionės buvo suprantamos, kaip kelialapiai į turistinę bazę arba kitur. Tai ir kelionių sudėtingumo kategorijos, ir kilometražas, kliūčių, upių ar pelkių perėjimas ir t. t. Taip keliaujant gali „vynioti“ kilometrus, kad ir po Ąžuolyną... O buvo dar pažintinis kraštotyrinis turizmas. Žmonėms rūpėjo rasti Lietuvoje, Altajuje, Kaukaze arba Sibire objektus, žmones, vietas, susijusias su Lietuva.

Keliai nuvesdavo prie kokio nors svarbaus akmens, medžio, piliakalnio, žmogaus, jo gimtinės ar palaidojimo vietos.

Taip sužinodavome daugiau apie savo šalį. Žygeivystė tuo ir skyrėsi nuo sportinio turizmo... (...)

Savaitgaliniai žygiai vadinosi „poilsiukais“. 1975 m. nuvažiavau į pirmą „poilsiuką“ Papilėje – paliko milžinišką įspūdį. Tada išgirdau dainas, pamačiau šokius. Parengti dviejų dienų „poilsiuką“ – rimtas darbas. Mėnesį renki literatūrą, iškarpas, eini pas žmones. Reikėjo sužinoti, koks, tarkim, piliakalnis, kaip jį rasti, ar piliakalnį kas nors kasinėjo, tyrinėjo, ką apie jį rašo, gal yra kokia nors legenda apie jį ir pan. (...)

Kartą šventėme Rasas Kernavėj. Daug žmonių susirinko pasipuošę tautiniais rūbais, mokantys dainuoti, šokti, žinantys ko ten važiuoja. Aš į tas Rasas sukviečiau savo rajono chebrą. Ryte po šventimo, po visų apeigų, viena mergina sako: „Dabar supratau, kokį turime paveldą, apeigas, papročius, dainas, šokius ir kaip tai yra faina, kaip smagu ir kaip rimta. Supratau, kodėl mus tie saugumiečiai gaudo. Kad nebūtų tokių žmonių, kad niekas apie tai nežinotų“. Tada suvokiau kuo mes valdžiai nepatinkame. Nes žmonėse pabusdavo jausmai. Todėl šis judėjimas buvo nepriimtinas.

Būdavo, vietoj KPI sąskrydžio, nuvažiuoji švęsti Vėlinių. Ant sukilėlių kapelių nueini, kažkas eilėraštį padeklamuoja, dainas dainuoja. Eisenos su fakelais. Įspūdis – visam gyvenimui. Ir iš tokių šventimų žmogus sužinodavo, koks sukilimas, prieš ką, kas buvo sukilę ir pan. Pradeda žmogus mąstyti, o tai valdžiai ir nepatiko...(...) Po tokių Vėlinių šventimo man paskambino, kad kviečia į centrinius rūmus pasiimti karinį bilietą. Su manim ten labai trumpai pabendravo, o paskui toks vyras nusivedė į saugumą. Tada ir prasidėjo: „Kas organizavo, kur buvo, kokį eilėraštį kas deklamavo?“ ir t. t. Nežinojau, ką atsakyti, bijojau. Mes tik po to, su tam tikrais žmonėmis apsvarstėme tą situaciją, kaip elgtis, ką jiems ateityje sakyti. Kažkokių represijų lyg ir nesiėmė, tačiau visą laiką buvome „ant ribos“: gali lėkti iš instituto, tėvai darbovietėse gali turėti problemų. Žodžiu, valdžia turėjo „pavadžių“, kuriais galėjo pasmaugti, pagauti. (...)

Kažkada jaunesni „ąžuoliukai“, jau nepriklausomybės laikais, buvo surengę didelį įvairių kartų susiėjimą. Tuomet vienas vyresniųjų pasakė: ,,Daug įdomiau buvo tada, nei dabar. Žygeivystė buvo lyg rezistencija, atrodė – nekalta, neprigriebs, bet vis tiek ant ašmenų vaikščiojom“. Manau, šiandien tai būtų labiau reikalinga, nei tada, nes tuomet jautėm vidinį pasipriešinimą ir ta trispalvė buvo ypatinga, o dabar ji kabo bet kur, daug kam į ją nusispjauti. Mus užvaldė, „mersedesinė“ kultūra – amerikietiška, vartotojiška, vadinkit kaip norit. Tą savastį, supratimą, labiau prarandame dabar, nei anais laikais...5

lpsk_4_curv3.indd 59

2007.10.08 21:56:45

LSSR KG B KAUNO MIESTO SKYRIA PRIEMON IŲ PLAN US AGENTŲ – O AS 1983 PERATYV Kaunas INIŲ M. 6 (...)

1982 m.

11. Įv gruodži naciona o 30 d. listams ykdytomis pr iemonėm priešiš klubą „ i kais ti s užki Tėviškė r kslais “.

Kita v panaudo stas kelias e r t ti kraš u s, gau duomeny totyros nami a s gentūri neatsis rodo, kad ka n i i k ai – o ak pe priedan ė mėginimų p urie naciona listini ratyviniai gą savo anaudot ai elem i kraš ideolog Antai totyrą entai iškai agento naciona „ M e r k u kenksmingai v kaip legalią listišk e rijaus iklai. ai nus „Tėvišk “ iteikę ės aktyves d u o m e n i m i s , kur dal “ klubo šiuo m ni asm buvę yvauj etu ren eny kasi Ka Siekian a etnografinio uno Mok s iš mynėto t r laiku i y atelio ir suž šsiaišk veikloj tojų namuose, ludyti inti, o e. galimą studen p e rat tų jau n i m o n susirenkančių yviai dokume aktyvia ntu aciona i pana ten mo listin udoti ksleivi oti atitink į apdo agentą ų ir amą elg rojimą „Merkur es ir mok , toli ijų“, sleivių io liniją. Be au kuri , l to, įgy pavesti ti agen am numatyti vykdyti ankančių rat tų iš s eli nurodyt tuden as uždu o užsiėmimus , ir j tų otis. iems

lpsk_4_curv3.indd 60

2007.10.08 21:56:51

Kraštotyrininkė, buvusi mokytoja.

Buvau mokytoja. Mokinius vežiodavau po muziejus, mokiau liaudies dainų, vadovavau turistams, kraštotyrininkams. Auklėjamosios klasės negalėjau turėti, nes mokiniams neliepdavau stoti į komjaunimą. Pirmiausiai jų paklausdavau: „Ar norit stoti į komjaunimą?“ Šaukdavo: „Nenorim!” Tada atsakydavau: „Jūsų valia.“ (...)

Priklausiau Kraštotyros draugijai, sutelkdavau veiklai žmones, rengdavau vakarones. Draugija organizuodavo ekspedicijas, bet ten visada kartu siųsdavo ir „seklį“. Tuos „seklius” apeidavau, „prisijaukindavau” – gudri pasidariau. Pradžioje nė nežinojau, kad toks Saugumas yra...

Turėjau folkloro ansamblį – vaikus mokiau liaudies dainų. Pripirkdavau visokių plokštelių po dešimt kapeikų ir po vakaronės išdalydavau vaikams. Vakaronėse dainuodavo visa mokykla. Visos klasės savo dainas išmokdavo. (...) O su žygeiviais neidavau – žinojau, kad jei su jais kartu būsiu, mane atleis iš darbo. Rinkau tautosaką ir su Kraštotyros draugija, ir viena. Vilniaus Turistų klubas mane įpareigodavo, o aš sudarydavau vaikų grupelę, kad per atostogas rinktų tautosaką. Atsiųsdavo: „Organizuokite savo krašte tautosakos rinkimo ekspediciją.” (...) Važiuodavo, kas norėjo. Turiu nuotraukų iš Joninių šventės: sėdi ant Nevėžio kranto keli šimtai žmonių, saulė teka, tačiau kas trečias ten – saugumietis... Net automobiliu važiuodama jaunam vairuotojui viską aiškindavau, pasakodavau. Kiti sakydavo: „Tu su saugumiečiu važiavai!“. „Na ir gerai, aš jį auklėjau. Kas, jei ne aš, jį išauklės“ – atšaudavau. Rasos švenčių netrukdydavo. Dainuodavom ir mokydavomės Joninių dainas pogrindyje: rinkdavomės butuose ir visur, kur galėjome. (...)

Mano suburtame folkloro ansamblyje didelės mergaitės nenorėdavo dainuoti su mažomis. Tada Raudondvaryje kultūros namuose subūriau vyresniąsias, o mokykloje – jaunesnes. Saugumietis Tamošiūnas žinojo, kad vaikus į vakarones vežioju, kad šventes švenčiame. Visaip sukdavausi: pvz. žiemos švenčių dainose sakoma: „Oi Kalėdos, Kalėdėlės“, o aš dainuoju ir vaikus mokau: „Oi pelėdos, pelėdėlės“...

Ir dainuoja visi: „Pelėdos“... Kartą mano mergaitės labai supyko: „Mokytoja, mus išjuokė!“ Jos nesuprato, kad negalima buvo dainuoti „Kalėdos“. Slėpdavausi visaip. Vienąkart, grįžusi iš Baltarusijos, sukviečiau visus, užgesinau šviesą ir pasakojau apie Baltarusijos lietuvių vargus. Maniau, patamsy geriau įsimins.

Vaikų akys didelės, visi nuščiuvę... (...)

Jie slapta ateidavo į mano namus, atsirakindavo duris ir tikrindavo rašomąją mašinėlę. O aš ta mašinėle užrašinėdavau dainas. Nors jie neturėjo už ko „užsikabint”, tačiau vistiek saugumietis man yra pasakęs: „Tokie kaip jūs mums labai pavojingi...“7

lpsk_4_curv3.indd 61

2007.10.08 21:56:53

etuvos i ir tvarkomi Li metu buvo lankom senos ų gi i, žy la nk ių mi in pa nt icijų, paži omybės laikų ed us sp la ek ik ų pr etų, ni ne po ri – ty , Krašto osakininkų s objektai s, garsių taut torijai svarbū bo is dy ėmis so ir on s žm ai nė ūr is afi lt ku etnogr a su įdomia lių bažnyčios, inų, bendraujam da es di au li kaimų ir mieste si ma ios vietos, moko knygnešių gimtos niais ir pan. ti em tr s, ai nk ni o asmeninio archyv – liaudies meni mos Šinkūnaitės m.) iš Lai Nuotraukos (1977

lpsk_4_curv3.indd 62

2007.10.08 21:56:58

Buvusi žygeivių klubo „Ąžuolo“ narė, VDU Menų instituto dailėtyros krypties humanitarinių mokslų daktarė ir docentė.

Žygeivystėje atsidūriau tik tuomet, kai po visokių klaidžiojimų sugrįžusi į tuometinę „Bangą“ pradėjau dirbti kitame skyriuje, jame pažintis su Viktoru Snieška peraugo į bičiulystę. Tai jis pakvietė mane į pirmąjį žygį, kuriuo buvau sužavėta. Atrodė radau tai, ko ieškojau – prasmingą buvimą kartu. Visuomet besišypsantis Viktoras buvo vienas žygeivystės sąjūdžio organizatorių. Mūsų sąjūdyje dalyvavo skirtingos grupės ir srovės. (...) Panevėžys, Vilnius ir Kaunas – tai tie trys miestai, iš kurių atvykę įvairaus amžiaus ir skirtingiausių profesijų asmenys sudarydavo sąjūdžio branduolį. Niekada nesistengėme sužinoti vienas kito pavardžių, dažniausiai žinojome tik vardus, neklausinėjom, kas, ką veikia. Tai buvo nesaugu.

Išvažiuodavome penktadienio vakarą dažniausiai kokiu nors naktiniu traukiniu į paskirtą susitikimo vietą. Šeštadienio rytą susitikę, pasidžiaugę vieni kitais, mažais būreliais ir skirtingais keliais patraukdavome į sutartą vietą mažame miestelyje ar bažnytkaimyje, ten visuomet surengdavome vakaronę. Dainuodavome dainas, giedodavom giesmes, šokdavome liaudiškus šokius. Pakeliui stengdavomės atlikti ką nors naudinga: sutvarkyti apleistą kapą, suremontuoti pakrypusį kryžių ir panašiai. Pirmasis toks rimtas žygis tęsėsi visus metus: ėjome pėsčiomis, kaip ir Simonas Daukantas – nuo Lenkimų iki Vilniaus. Taigi pakartojome mūsų didžiojo švietėjo ir istoriko žygį. Mums tai buvo svarbu. Žygeivių skaičius kisdavo, kartais net iki šimto žmonių susirinkdavo.

Tokie žygiai buvo rengiami kasmet, kol mūsų neišvaikė. Antai 1976-tieji metai buvo pavadinti „Liaudies dainų versmės“. Tuomet kas mėnesį keliaudavome vis į kitą vietą, susijusią su viena ar kita iškilia mūsų tautos asmenybe. Taigi kiekviena išvyka turėdavo savo pagrindinį tikslą. Mūsų pirmoji kelionė buvo į Neringą, Liudvikui Rėzai atminti. Antrąja kelione į Sintautus aplankėme, prisiminėme ir pagerbėme poetą Antaną Vaičaitį. Giedodavome tai progai parinktą giesmę, dainuodavome dainas, taip pat surengdavome smagią vakaronę. Kodėl tai darėme? Nes dažniausiai sovietmečiu visų tų datų niekas neprisimindavo, todėl tai darėme mes. Domino krikščioniški dalykai ir tai, kas susiję su valstybingumu, su iškiliausiomis mūsų asmenybėmis, tautos savastimi. Mes iš tiesų buvome piliečiai, pačia geriausia to žodžio prasme. Valstybės, Respublikos piliečiai, kurie neturėjo teisės tokiais būti, bet buvo. Mums rūpėjo. Stengėmės skleisti tų esminių vertybių savąjį supratimą. Ir tikrai galiu liudyti, kad žmonės labai džiaugdavosi. Žaisdavome žaidimus, giedodavome giesmes, sušokdavome kokią nors polką su ragučiais, kad visiems būtų linksma ir kartu kitaip, kitoje dvasioje.

Tai visada turėdavo poveikį.

lpsk_4_curv3.indd 63

2007.10.08 21:57:00

mono Daukanto taku“ ies dainų versmės“ ir „Si Daugiaetapių žygių „Liaud ninio Iš Laimos Šinkūnaitės asme dalyvio kortelės.

lpsk_4_curv3.indd 64

archyvo

2007.10.08 21:57:06

Kartu sutikdavome ir Naujuosius metus, pirmąsyk juos šventėme Dubingiuose, Radvilas (jiems visada rūpėjo Lietuvos savarankiškumas) menančioje žemėje. Ten jau rinkdavomės artimesni.

Beje mūsų grupė buvo katalikiška. Švęsdavome ir kitokias šventes, dažniausiai Jonines.

Kai mus išvaikė, vis tiek susitikdavome, mūsų ryšiai nenutrūko iki pat Valstybės atkūrimo. Bet viskas vyko mažesnėse grupėse, buvome išsibarstę. Keliavau ir po tą Lietuvą, kurios nebėra.

Susipažinau su begale žmonių, pažinau aibę tragiškų likimų... Pavyzdžiui, su Paulium Martinaičiu ir Viktoru Snieška dviračiais važiavome į etnines Lietuvos žemes šiaurės rytų kryptimi.

Jie mane pasiėmė kaip patikimą „priedangą“. Nes kai du vyrai važiuoja – įtartina, o kai trise – jau kitaip. Dabartinėje Baltarusijos teritorijoje praleidome šešias dienas, kasdien aplankydami šešis kaimus. Viktoras turėjo tokią didžiulę turistinę kuprinę, joje būdavo paslėptas magnetofonas, mikrofonas. Niekas nežinodavo, kad mes įrašinėjame. Rinkome medžiagą apie tai, kas ir kaip klostėsi tose vietose. Kiekviename kaime, bent jau ten, kur mes apsistodavome nakvoti, būtinai rasdavome bent vieną lietuviškai kalbančią šeimą. O kol tuos šešis kaimus lankydavom, galima įsivaizduoti, kiek žmonių reikėdavo pakalbinti! Klausinėti, įgyti pasitikėjimą, kad jie atsivertų... Išgirdome tiek tragiškų, baisių istorijų, kad kai jau pasukome link namų (aplankėme 36 kaimus),visiškai nebeturėjau jėgų – numečiau dviratį, parkritau, įsikniaubiau veidu į spygliais nuklotą žemę (ten visur pušynai) ir raudojau raudojau raudojau. Niekada neužmiršiu to raudojimo... Tiek prisikaupė visko, kad nebepakėliau. Nes sugeriu viską kaip kempinė.

Tie žmonės nebuvo ištremti, jie tiesiog liko atplėšti nuo Lietuvos. Kaip baisiai su jais buvo elgiamasi, jei jie norėjo likti lietuviais... Po 1945 m. Stalinas nubrėžė naują Lietuvos ir Baltarusijos sienos liniją. Kokie tų žmonių likimai? Pavyzdžiui, trys broliai: vienas pase – baltarusis, kitas – lietuvis, dar kitas – lenkas, o jei dar vienas, gal būtų gudas... Užsirašiau dienoraštyje: „Vaizdas žiaurus. Lietuviškai kalba tik senoliai. Lietuviškos pavardės sulenkintos, sugudintos. Taigi dabar ten gyvena gudiškai kalbantys lietuviai, vadinantys save lenkais.“ Ypač vakarais, kai žmonės atsiveria ir viską papasakoja – viskas tikra ir labai baisu. Pajunti tą tragizmą. Ir tarsi nėra kaltų. Taip, yra ta prievartos jėga, bet patys žmonės nekalti. Taigi šis žygis buvo gana pavojingas. Bet mūsų niekas nesulaikė, laimingai grįžome namolei. Iki šiol džiaugiuosi, kad tuomet keliavau, kad tai patyriau, nors tikrai buvo labai skaudu. Atmintin įstrigo vienas labai ryškus vaizdas (nepamenu kokiame kaime): gal apie 60 metų herojiškos išvaizdos vyras, ilga, pražilusia barzda, monumentalios figūros, iškėlęs į viršų dešinę ranką, tiesiog šaukė: „Čia Lietuva per amžius buvo ir bus!“ O toje aplinkoje supranti: jau nebus... Bet tas žmogus tiki... Toks gražus žmogus, toks grynai lietuviškas tipažas, grynai to krašto – žydros akys, lietuviški veido bruožai. Ten visi tikri aukštaičiai, iki Naugarduko.

Taigi neabejoju, kad visi tie baltarusiai, kurie dabar stengiasi tapti nepriklausomi, yra nutautėję lietuviai. (...)

Kai kurių žmonių, su kuriais keliavome, jau nebeprisimenu, kai kurie išliko labai ryškūs, nors seniai nebesusitinkame, kiti tebėra artimi ir patikimi bičiuliai, ne vienas jų išėjo anapilin. Tos kelionės, mums įstrigo visam gyvenimui: parodė kito santykio galimybę, galimybę būti savimi.8

lpsk_4_curv3.indd 65

2007.10.08 21:57:08

Romualdo Rakausko nuotrauka lpsk_4_curv3.indd 66

2007.10.08 21:57:16

Sunkiomis sovietinio biurokratizmo ir dvasinio gyvenimo slopinimo sąlygomis teatras užėmė išskirtinę vietą kultūriniame Kauno gyvenime.

Menininkai, teatralai jautė, jog žiūrovui reikia kitokios, ne ideologinių vadukų deklaruojamos, tiesos.

1967-1972 metais vyriausiuoju Kauno valstybinio dramos teatro režisieriumi dirbęs Jonas Jurašas pastatė naujumu ir konceptualumu visuomenę sukrėtusius spektaklius. Kai kurie pastatymai, nors ir kalbėję ezopo kalba, buvo uždrausti arba cenzūros pakeisti. Spektaklis pagal Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“ režisieriui tapo lemtingas. Oficialiems sovietinio meno ideologams neįtikęs ir nacionalizmo skatinimu apkaltintas spektaklis buvo cenzūros išdarkytas.

Režisierius atsisakęs pastatymo autorystės ir parašęs protesto laišką Kultūros ministerijai bei kitoms institucijoms buvo atleistas iš pareigų, o vėliau priverstas emigruoti į Vakarus. J. Jurašo teatro modelis vienas pirmųjų ryškiausiai atskleidė aktyvią bekompromisę režisūrinę poziciją sovietiniais laikais.

Pasipriešinimą prisitaikėliškumui bei sovietmečio primestoms „normoms“ išreiškė ir latvių kilmės mimo bei režisieriaus Muodrio Tenisono (Modris Tenisons) įkurtos pantomimos trupės spektakliai. Iš pradžių dirbusi dramos teatre, vėliau trupė buvo „permesta“ į Kauno valstybinį muzikinį teatrą „dėl finansinio plano neįvykdymo“, nors žiūrėti pantomimos spektaklius žmonės atvažiuodavo iš visos tuometinės Sovietų Sąjungos. M. Tenisonui bendradarbiaujant su J. Jurašu Kauno valstybiniame dramos teatre atliktas tuo metu ypač drąsus eksperimentas: drauge su pantomimos trupe sukurtas (tačiau netrukus uždraustas) spektaklis pagal Kazio Sajos pjesę „Mamutų medžioklė“. Muodrio Tenisono filosofinės pantomimos stiliaus netradicinės kompozicijos spektakliai, atviri asociacijoms, išsiskiriantys moderniais vizualiniais, plastiniais ieškojimais, įtaigiai perteikė individualią pasaulėžiūrą bei gvildeno temas, neatitinkančias sovietmečio kultūros „normų“.

Nuo 1977 m. Kauno valstybiniame dramos teatre gyvų diskusijų objektų tapo režisieriaus Jono Vaitkaus spektakliai, atspindintys valdžios ir asmenybės santykį, grindžiamą panieka miesčioniškumui. Nors kai kurie J. Vaitkaus pastatymai tuometiniams kultūros cenzoriams ir užkliuvo („Kingas“, „Literatūros pamokos“), vis dėlto buvo vaidinami. Oficialusis vertinimas spaudoje, be abejo, buvo neigiamas: „nesukuriami aukšto pilietinio skambesio spektakliai“. Dėl šios priežasties Kauno valstybiniam dramos teatrui tuo metu nebuvo suteiktas akademinio teatro statusas (suteiktas 1990 m.).

lpsk_4_curv3.indd 67

2007.10.08 21:57:23

LSSR KGB PIRMININ OPERATYV KO J.PET INIŲ DAR KEVIČIAU BUOTOJŲ S PRANEŠ PASITARI ŽALINGAS IMAS ME APIE INTELIGE IDEOLOGI NTIJOS P ŠKAI AŽIŪRAS 1 Vilnius 1973 m. (...) Bu vasario vo opera 9 d. kurių ve t y v iai tiri iksmuose ami ir buvo gal siekį da t i k r inami as ima įžve ryt lgti tyč menys, žmonėms. i politiškai žal inį ir t ingą pov Pavyzdži ikslingą eikį tam režisier ui, Kau tikrų ka iaus par no dram tegorijų os teat eigas ėj parodė, ro vyri usio Jur kad stat ausiojo ašo oper yti scen kurios d atyvinis oje jis p ažniausi asirinkd tyrimas ai vaizd puses, avo toki avo tams stengėsi a s i p ą jeses, s ias tary pabrėžti vietas, binės ti kurios ž ir išry k ymėdavo rovės š k pobūdžio i nti tas neigiamu reiškini spektakl s ideolo us. Suž iš režis ių ginio ar inojęs, ieriaus politini kad jį pareigų, suteikti o ketina Jurašas politinį atleisti mėgino s instanci a t s p a a l v v joms lai o nušali į, todė l paren nimui šką, kur jo kūry gė ir n iame par binės l usiuntė e a i i škė prot svės „v patikimi aržymo“. estą dėl duomenys Pastaruo neva jei nepa apie jo ju metu vyks, pa kietinim b u g ė s a g uti t o i fi (...) m cialiai iš Taryb ums ir išvykti, ų Sąjung budriems t o o o s l i į JAV. au reik , laiku ia būti atskleis užkirsti p o t litiškai i ir su kelią m partijos ėginimam ypač kitų mas organų p s panau inio ide d agalba o ologinio ti spau žmonių a dos, te poveikio pdorojim atro ir ui nacio priemoni dvasia. nalistin ų tribūn e ir ide ą mūsų ologiška i žaling a

lpsk_4_curv3.indd 68

2007.10.08 21:57:29

1967-1972 m. Kauno dramos teatro vyr. režisierius (1972 m. atleistas iš pareigų dėl politinių motyvų). 1974 m. emigravo – gyveno Australijoje, Vokietijoje, JAV. Kanados ir JAV aukštųjų mokyklų kviestinis profesorius. Nuo 1990 m. režisuoja įvairiuose Lietuvos dramos teatruose. Apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2006 m.).

Liudo Masio nuotrauka

(...) prisimenu tą vasarą po „Barboros Radvilaitės“. Kai šį spektaklį griežtai uždraudė. Nebuvo jokios perspektyvos kada nors vėl jį pamatyti scenoje. Man net nurodė, kokių kompromisų šįkart jie reikalauja iš manęs. Nors paprastai man būdavo aiškiai pasakoma, kokie pataisymai privalo būt padaryti. Man aiškiai pasakė, kad JOKIE PATAISYMAI jau nebegali išgelbėti šio spektaklio. Tada atsisėdau ir parašiau šį laišką.

Atsimenu, rašiau jį Šventojoje, o kai baigiau, pradėjau vemti. Aš susirgau. Man iš tikrųjų buvo bloga. Mane pradėjo kratyti šiurpas. Aš užklijavau vokus. Penkis vokus su penkiais adresais. Nuėjau į Kauno centrinį paštą ir juos išsiunčiau. Kitą dieną gavau kultūros ministro įsakymą atleisti mane iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų. Be teisės dirbti bet kokį kultūrinį darbą bet kokioje kultūrinėje įstaigoje. Bet kur ir bet kada.2 (...)

Tuometinis kultūros ministras (L. Šepetys) pareiškė: mes jums paskelbėme ekonominę blokadą. Buvau reguliariai kas keli mėnesiai kviečiamas pokalbiams, kuriais buvo siekiama mane palaužti, kad atgailaučiau dėl tų nuodėmių, kurių nesu padaręs. Aušrai (žmonai – red.) tebuvo palikta pusė Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėjos etato, iš esmės fiktyviai, nes ji buvo nušalinta iš savo pareigų, nekviečiama į posėdžius. Galiausiai įsiprašiau akmenskaldžiu į „Dailės“ kombinatą, bet kai iš ryto atėjau į darbą, manęs paklausė ar aš turįs plaktukus ir kirstukus, girdi, pas mus dirba su savo darbo įnagiais, labai gaila, kad jūs jų neturite... Laimė, įsiveržė į kabinetą Teodoras Kazys Valaitis, pasipiktinęs šia komedija, paėmė mane savo gizeliu. Paskui mane priglobė skulptorius Vladas Vidžiūnas. Šių kilnių poelgių niekad neužmiršiu.3

lpsk_4_curv3.indd 69

2007.10.08 21:57:31

Juozo Gr ušo „Bar boroje R (KVDT, 1972 advilaitė m.) režisi je“ ir aktori erius Jona ai iškėlė s Jurašas skaudžią Lietuvai pasiaukoji idė mo sukūrė nepa ją. Pagrindinius vaidmenis mirštamas Rūtos Stal (Barbora iliūnaitės Radvilait ė) ir Kę (Žygimanta stučio Ge s Augustas nio ) duetas.

Nuotrauka iš knygos „Kauno vals 1920-2000” tybini

s dramos te atras

lpsk_4_curv3.indd 70

Scenografi ją ir or iginalius spektakl kostiumus iui suk ūrė dai Janina Ma lininkė linauskai tė, muzik kompozito ą parašė rius Gied rius Kupr Nuotraukoj evičius. e dailinin kė J. Mali ir režis nauskaitė ierius J . Juraša 1968 m.). s (apie Nuotrauka

iš asmenini o

Romualdo Ra kausko arch yvo

2007.10.08 21:57:37

Kauno valstybinio dramos teatro aktorė.

Jono Jurašo, „Barboros Radvilaitės“ laikmetis... Jau daug pasakota, kartota. (...) Taigi tuo laiku pasklido gandas: J. Grušas parašė istorinę poetinę dramą „Barbora Radvilaitė“. J. Jurašas jau buvo sukūręs daug gražių spektaklių, užsirekomendavęs kaip itin talentingas, modernus kūrėjas. (...)

Skaitant pjesę „Barbora Radvilaitė“ – tonacija labai aukšta: vieni šauktukai ir daugtaškiai. Atrodė, turime užspringti vaidindami – nepaprastas emocinio, intelektualinio gyvenimo intensyvumas. Traukėm pečiais: kas bus? Į pirmą repeticiją atėjo Juozas Grušas, iškart mus įstatė į tam tikras „vėžes“. Tai ne įprasta drama apie meilę, o gerokai aukštesnis skrydis, tai – idealo siekimas, maksimalūs išgyvenimai... Natūraliai gimė spektaklio plastika, šokis – visas spektaklis nuskambėdavo kaip šokis (vėliau tai pastebėjo kritikai). Natūraliai gimė ir viso spektaklio koncepcija: panaudoti legendą apie Aušros vartų Dievo Motiną (tapo Barboros Radvilaitės prototipu). Kurdamas scenografiją, ryškų akcentą turėjo padėti dailininkas. Ypatingose akimirkose dailininkas turėjo išryškinti Barboros Radvilaitės elgesį, išgyvenimus, jausmus, mintis, bendravimą, santykius. Ir jis išnirdavo iš kulisų netikėčiausiomis minutėmis – tapydavo. Taip buvo logiškai išspręstas Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo panaudojimas spektaklio finale. Galų gale portretas nutapytas, Barbora Radvilaitė miršta, spektaklis baigiasi.

Spektaklio pradžioje istorijos dulkini ryšuliai, pilni informacijos, leidosi žemyn.

Sukniubusios pagrindinių veikėjų figūros kildavo, nes dailininkas prikeldavo istoriją gyvenimui – ištiesdavo ranką ir jie kildavo. Spektaklio finale vėl viskas leidosi žemyn– istorija baigta, vėl dūlės toliau archyvuose, knygose, atsiminimuose. Barbora miršta tame karališkame krėsle. „Aš pavargau...“ – jos paskutiniai žodžiai. Tada pasigirsdavo puiki Giedriaus Kuprevičiaus muzika ir išeidavo dvi kaukės su rėmais, atsistodavo už nugaros. Krėsle – mirusi Barbora, o iš viršaus leidžiasi sidabruotas, auksuotas Aušros vartų Dievo Motinos paveikslas...

Repeticijoms artėjant į pabaigą „temperatūra“ kilo, aiškėjo, kad spektaklis turės

lpsk_4_curv3.indd 71

2007.10.08 21:57:39

audė reguoti: uždr iai vertė ko or ora nz rb ce Ba je os do ūr “ kult ą (legen ra Radvilaitė os tinos paveiksl bo či Mo ar pa o „B ev ir Di į o ų kl av rt ta iz Spek į Aušros va kuris simbol ųj , rs i) ga ku ti in is in le il pabaigoje nu rtų Marijos da vusi Aušros va Radvilaitė poza meilę. archyvo aukojimą bei ino Pajarsko Barboros pasi meninio August otrauka iš as Nu

lpsk_4_curv3.indd 72

2007.10.08 21:57:45

atominę emocinę energiją, nes „žodis tapo kūnu“... „Aš myliu jį“, – Barboros Radvilaitės prisipažinimas skambėjo neseksualiai, o gerokai giliau ir aistringiau, tačiau neatmetant tos pirmapradės aistros. Mus mėgino kritikuoti, kad pernelyg idealizavome, išaukštinome, kai viskas yra paprasčiau: „Aš noriu tavęs“ ir baigta, buvo ir tokių traktuočių.

Jurašas ir Grušas mąstė kitaip ir mus pajungė tokiam mąstymui, o mus tai maitino neapsakomai sočiai. „Aš myliu jį“, – prisipažinimas broliams monologe apie Tėvynę irgi „tampa kūnu“, nes neįsivaizduoju, kaip nemylint žmogaus galima mylėti Tėvynę. Nėra abstraktaus „aš myliu“, yra konkreti meilė žmogui ir Tėvynei... Artėjo peržiūros. Sklido gandas, kad spektaklis pavojingas, kad gresia kirviu. Tačiau ėjome atvirais veidais, atviromis širdimis ir įtemptu protu.(...) Į generalinę repeticiją, spektaklio „atidavimą” atvažiavo komisija. Sulėkė kritikai.

Kas buvo iš partinių veikėjų nežinau, tada tai nerūpėjo. Taigi suvaidinamas spektaklis, nuleidžiamas paveikslas, užsiveria uždanga. Salėje – mirtina tyla. Absoliuti. Mes scenoje taip pat mirtinoje tyloje – klausome, kas bus, kas atsitiks. Girdime verksmą... Kažkas salėje šniurkščioja. Salė, beje, pilnutėlė. Žmonės dalyvavę generalinėje repeticijoje matė originalą: kaip režisieriaus buvo sumanyta, kaip turėjo būti... Vieną vienintelį kartą. O po to prasidėjo... Savotiškas paradoksas, jog komunistai draudė Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo rodymą. Jie kažko totaliai nesuprato: jiems turėjo patikti, kad scenoje – ne kokia šventoji, o gyvenusi, mylėjusi moteris. Taigi „vanduo ant jų malūno“.

Kodėl jie taip išsigando? Tai įvyko pavasarį, o vasarą kilo konfliktas. Į spektaklio keitimus Jurašas reagavo audringai. Atvirais laiškais iškoneveikė sistemą ir pareiškė, kad atsisako spektaklio, jei žalojama jo koncepcija, nes jaučiasi sunaikintas kaip kūrėjas. Konfliktas baigėsi tuo, kad Jurašas išėjo iš teatro... Liko be darbo: pas Vildžiūną akmenis tašė, iš Sluckaitės algos gyveno...

Bet Grušas, teatras... Mes nusprendėme vaidinti... To labai norėjo Juozas Grušas. Jis tikėjo, kad ši legenda dar labiau sutvirtins spektaklio pamatus, jo sužalojimo aplinkybes...

Darbas milžiniškas, jo negali pavadinti sėkmingu, jis buvo genialiai atspėtas... Taigi repetuojam laikydamiesi nurodymų sumažinti žodžių „Lietuva“ skaičių. Negalėjome sakyti to žodžio! Grušui skaudėjo, bet jis: „Gerai, sakykim – Tėvynė! Neužsispirkim.“ Tada (Jurašas jau išėjęs) repetuoja teatro direktorius Romualdas Tumpa, mėginame „švarinti”... Kęstutis Genys blaškosi kaip liūtas narve, aš irgi raunuosi plaukus nuo galvos: kodėl taip reikia daryti? Kodėl turime paklusti? Tai nesąmonė, pagaliau – nuodėmė! Bet Romualdas Tumpa laksto po salę nuolat rūkydamas ir rikteli ant mūsų: „Nemanykite, kad esu kvailesnis už jus!“ Šis jo riksmas irgi liudijo, kad esame tam tikrose žnyplėse, žirklėse: galim nevaidinti, bet kas iš to? Matė 600 žmonių. O vėliau, per dešimt metų, pamatė tūkstančiai, žinodami visą istoriją. Spektaklis savo padarė. (...)

Vėliau vienas nežinau kiek įtakingas „veikėjas“ (regis, jau miręs) vienoje iš teatro švenčių priėjęs prie manęs, sako: „Tai ką, ir jūs manot, kad sunaikinome spektaklį, nužudėme jį?“ Sakau: „Manau.“ – „Nu jo! Vakar jis (kalba apie Jurašą) sugiedojo mums „Pulkim ant kelių“ (ši giesmė buvo „Grasos namuose“ giedama), šiandien nuleidžia

lpsk_4_curv3.indd 73

2007.10.08 21:57:46

Dramaturgas Ju ozas Grušas ir aktorius Kęstutis Genys (dešinėje).

Nuotrauka iš Au gustino Pajars ko asmeninio ar chyvo

TELEGR

AMA

J.J.

ksimilė.

Eilėraščio fa s Genienės Iš Aleksandro chyvo asmeninio ar

After da Kaip s rk... After eniai nesima dark La Mam Palika a, – tė i mus bestat me, Jonai!

Komuni ančius zmą – B šitą l avoną. amą – Gyvos šaknys ..

Gyvas Krauja . gyva mūsų s Puni žemė, Lietuv os a Ne Pri – mūsų visa ir Prūsijos s gyve baltik – n a mes – ne R imas – usija!

Perduo k Perduo Tomui linkė jimus k mū Mes gy Lietuvai – Tremti sų, vi dar nei mū , gyvi Ne Pri sų – dar – baltik G a mes – ne R yvenam – usija!

Aktori aus ir poeto eilėra Kęstuč štis, io Gen skirta emigra io s į Va vusiam karus režisi Jurašu eriui i (197 Jonui 8 m.)

lpsk_4_curv3.indd 74

2007.10.08 21:57:52

„Aušros vartų“ Dievo Motiną, rytoj pakabins trispalvę. Ir mes turim su tuo taikstytis?“ Būtų įdomu, kaip jis į visa tai žiūrėtų dabar? Taigi vaidinome spektaklį toliau, mano sveikata prastėjo. Paskui draugiškai pasikeisdamos su Nijole Lepeškaite vaidinome, nes publika plūdo į spektaklį. Sekmadieniais turėdavome vaidinti du kartus. Eilės prie bilietų... Gastrolės Vilniuje. Atvažiuodavo ir užsienio lietuviai, ėjo kolegos, ėjo į grimo kambarius, klūpodami dėkojo, ašarojo.

Tas spektaklis turėjo tokią demonišką sugestiją! Žinoma, iš afišų buvo išimta Jurašo pavardė. Taip buvo įsakyta, spektaklis liko be režisieriaus, o Tumpa nenorėjo savintis. Jis garbingai elgėsi, buvo priverstas padaryti tą vieną vienintelę repeticiją, įvykdyti įsakymą. Mes visi turėjome paklusti. Manau, pasielgėme protingai sutikdami su kompromisu. Nors Kęstutis vaidindamas imdavo ir įniršęs grąžindavo žodį „Lietuva“... Šis žodis buvo ir garsiajame mano monologe: „O Lietuva, meile mana, bausk mane, jeigu tarp deimantų yra bent lašas kraujo, ir išganyk mane, jei deimantuose šviečia meilė tau. Per amžius būk laisva, o Lietuva, ir būk visiems teisinga ir gera. Kai valanda išmuš, priglausk mane.“ Aš sutikau sakyti: „Per amžius būk laisva, Tėvyne mano...“ Žodžių „Tėvynė” ir „Lietuva” reikšmė man buvo ta pati. Nes tų žodžių kūnas tas pats.

Begalinė meno galia – teatro, literatūros – metaforomis kalbėti apie tai, ko negalima, kas uždrausta.

Kęstutis Genys turbūt išgyveno stipriau, nei mes visi. Nes jis buvo maištininkas. Jis ėjo per kavines ir rėkė tiesą... Jis negalėjo savyje užtvenkti to, kas išryškėjo Atgimimo laikotarpyje: jis tikrai – vėliavnešys, tikrai – šauklys, revoliucijos dainius. O tas pagrindinis vaidmuo – jis Karalius! Visko ten buvo... Ir ašarų – ne pigių, ne sentimentalių, o tikrų briliantinių... Ir maišto, ir protesto. Bet Kęstutis vaidinti irgi neatsisakė. Tai buvo bendra nuomonė...

Mums buvo neapsakomai gaila ir liūdna. Bet, kaip sakiau, mes, visas teatras, stvėrėmės kompromiso, su Juozu Grušu priešaky. O ką Jurašas išgyveno, tai vienas Dievas ir jis pats žino...4

lpsk_4_curv3.indd 75

2007.10.08 21:57:54

J. Jura šo reži suota K „Mamutų . Sajos medžiok pjesė suvaidi lė“ (K VDT, 1 nta vo 968 m.) s kele soviet tą kar inių i tų deolog režisie ų u ž d r buvo rių kal austa tinant discip „nesuge linuot i savo bėjimu „žiūro fantaz vo dir ijos“, ginimu asociac tiesmu ijomis k ir užuo Spektak minomis 5 o m i s lyje fa “. ntasmag ir pakr oriško ikusios miesto , bukos raišką minios papildė plastin M. Teni trupės ę sono pa aktoria ntomimo i. s

Nuotrau ka iš Romuald archyvo o

Rakausk

o asme nin

io

„Liūdesio

portretas“

: Muodris Tenisonas.

Romualdo Ra kausko nuot rauka,

lpsk_4_curv3.indd 76

1968 m.

2007.10.08 21:58:01

Fotomenininkas, ilgametis žurnalo „Nemunas” darbuotojas.

Vyriausybinės premijos laureatas (2005 m).

Apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2005 m.).

Tuo metu aš fotografuodavau „Nemunui“ spektaklių generalines repeticijas.

Buvo milžiniškas susidomėjimas, spektakliai būdavo anšlaginiai! Norėdami nusipirkti bilietų į Jurašo spektaklius žmonės prie teatro kasų stovėdavo nuo ketvirtos valandos ryto... (...)

Jurašas labai įspūdingai pirmą sykį panaudojo pantomimą dramos spektaklyje. „Mamutų medžioklėje” veiksmas vyksta tarsi įprastai, o pantomima – lyg vizualus fonas, labai išraiškingas... Viename spektaklyje tarsi du vaidinimai. Ir pantomima, ir dar žodinis tekstas kai susidėjo – tokį stiprų įspūdį padarė! Tai buvo fantastiškas atradimas! Nežinau, ar tai buvo Jurašo idėja, ar Tenisono, ar jų abiejų, bet buvo taip... „Mamutų medžioklė“ apskritai „aštri“ savo tekstais, ten pilna visokių užuominų apie socializmą... „Nemune” buvo išspausdintas toks Leonido Jacinevičiaus straipsnis „Atėjo naujas“ apie Jurašą. Tarp teatralų kilo skandalas – „kaip čia išskirtas Jurašas...?“ O tame straipsnyje buvo akcentuota, kad atėjo į Kauno dramos teatrą naujas ir padarė revoliuciją... „Nemunas” tuo metu turėjo autoritetą, jis buvo drąsiausias, daug teisybės pasakydavo, ko kiti negalėjo... (...)

Apie pantomimą mes iš viso nieko nežinojome. Vienintelė pantomima buvo Marselio Marso pantomima Prancūzijoje. Ir čia, staiga, Lietuvoje normali pantomima, aukšto lygio! Tenisono spektakliai buvo tokie gilūs, filosofiniai, jų atvažiuodavo žiūrėti net iš Rusijos. Ir mes pamatėme, kad pantomima gali būti menas, tokio paties lygio, kaip dramos spektaklis... (...)

Po Jurašo atėjo Jonas Vaitkus. O jis – tai išvis galinga jėga! Visi važiuodavo į Panevėžį žiūrėti Miltinio spektaklių, o man netgi labiau patiko Vaitkaus. Jis iš aktorių, atrodo, ištraukdavo viską...

lpsk_4_curv3.indd 77

2007.10.08 21:58:02

nisono Muodrio Te ektakliui sp plakatas “ „Ecce homo

ninio Storyk asme Iš Nijolės archyvo

ltūros lapas LTSR ku mo pirmasis ki iš . re ys pa ų in eš tori Tenisono pi eriaus ir ak no Viršuje – M. trupės režisi 72 m. išgyve d.

19 os ė im 15 up om s tr nt žė pa os gu im ge KVMT om ią m. nt nč pa 72 ja 19 dė no Teniso cijos di Šepečiui, i teatro pozi iklausiusi M. nu pr es ministrui L. so i ti ni ru pa Te at te M. ir niam sieriui cenzūros ži re ės – in s Kauno muziki ti or ėm ei iš on l žm ndė iš ikotarpį. Dė ykiai. Trims ro apsispre sudėtingą la o gegužės įv rą. Iš teat in at ometiniam tr te tu aš i už ką kt iš au li la bi rašydami siūlyta pa pa pa ę įtampą dar la vo up bu tr i gint toriams dar kartą ap ir dviems ak tai pamėgino š ie pr au či o archyvo visi, ta pečiui. yk asmenini strui L. Še Nijolės Stor ni Iš mi os ūr kult

lpsk_4_curv3.indd 78

2007.10.08 21:58:08

Žurnalistė, 1967-1972 m.

Muodrio Tenisono trupės narė.

Trupėje buvau pati jauniausia.

Dešimtos klasės moksleivė, regis 16 metų. Kiti – gal dešimčia metų vyresni. Man, moksleivei, tai buvo visiškai kitas pasaulis. Nors jau buvau patyrusi kitokį, įdomų gyvenimą – nuo ketvirtos klasės šokau „Sonatoje“, modernaus šokio išraiškos šokio kolektyve. Ten irgi buvo tokio „ne raudono“ gyvenimo patirtis, kita dvasia. Pamačiau gyvenimą visiškai kitokį. Tačiau net šokdamos „Sonatoje“ visąlaik buvome linksniuojamos – kad mes basakojės, kad čia vien merginos, nežinia ką darančios. Šokiai buvo apie moterį, apie jos gyvenimą, jausmus. Ir ne apie kokią „tarybinę moterį“ – Daujotaitė* niekada nestatė tokių spektaklių ir tų laikų „heroizmo“ ji niekada nerodė. Tad mes buvome šiek tiek kitokios ir ne visada įtinkančios. Bet Daujotaitė buvo labai principinga ir niekad nemokėjo taikstytis.

Garsioji pantomimos trupė buvo įsikūrusi teatre, bet menininkai visada vienas kitą suranda. Daujotaitė su Tenisonu taip pat repetavo drauge, kurdami kiek kitokį, laisvą judesį. Iš tiesų, Tenisono trupė – tai laisvas judesys, ne „buitinė“ pantomima. Tai buvo visiškai kitokia plastika. Laisvas judesys, bet ne šokis. O „Sonatoje“ – muzika ir šokis. Buvo labai įdomu tai patirti, pasimokyti kitokio judesio. Bendros repeticijos vyko Profsąjungų kultūros rūmuose ir mes taip bendradarbiavome.

Bendra repeticija (su Tenisonu) buvo pirmoji pažintis. Padarė didelį įspūdį. Pažintis mane užkrėtė. Todėl atsiradus skelbimui: „Priimame į trupę naujus narius“, nuėjau.

Priėmė. Tas priėmimas buvo toks netikėtas. Aišku, Daujotaitė buvo nepatenkinta, kad perbėgau. Bet tai, ką davė Tenisonas buvo išties daug. Pirmiausia, davė tą kūrybingumą.

Be galo svarbus dalykas mokėti išreikšti tai, ką nori pasakyti, nebijoti svajoti, fantazuoti.

Kartais būdavo tokių momentų, kad pasijusdavau nerealiame pasaulyje, būdavo jau per sunku suvokti.

* Daujotaitė Kira (g. 1921 m.) – ilgametė šiuolaikinio šokio studijos „Sonata“ vadovė. Įkurta prie buvusių Profsąjungos rūmų, studija egzistavo 40 metų. Nors 20-mečio proga jai suteiktas pavyzdinio išraiškos šokio kolektyvo vardas, tačiau visą pokario laikotarpį ir vėliau valdžiai studija užkliūdavo. K. Daujotaitė turėjo kovoti su priešiškai nusiteikusiais valdininkais ir įvairių komisijų atstovais, menininkė buvo vadinama buržuazinio meno apologete. „Sonatoje“ šokusios merginos prisimena, kad svarbiausia studijoje buvo dvasingumo paieškos.

lpsk_4_curv3.indd 79

2007.10.08 21:58:11

Muodrio Teniso no pantomimos tr upė.

Vito Luckaus nuot rauka iš žurnalo „Nemun as“ (1970 m.)

Muodrio Tenisono pantomimos trupė.

Nuotrauka iš Nijolės o Storyk asmeninio archyv

lpsk_4_curv3.indd 80

2007.10.08 21:58:17

Tenisonas – latvis, kai jis kalbėdavo, tai vieną žodį pasakydavo, o dešimt minty...

Kartais sutrikdavau, nežinodavau ką sako, nesuprasdavau. Bet stengiausi. Jis matė, kad buvau užsisklendusi, tad po kurio laiko pasikvietė: „Einam pabendrauti, pakalbėti“.

Sako: „Tu visai nebendrauji, nežinau, ką galvoji“. Jam buvo sunku su manim, nes buvau panirusi savyje... Tas pokalbis man visam gyvenimui įstrigo. Sako: „Kodėl tu bijai kažką pasakyti?“ Baimė tais laikais taip buvo įdiegta mumyse, kad jei ateidavo laisvesnė mintis, bijodavai ją net ten (trupėje) pasakyti. Jutome didžiulį susikaustymą. Jis: „Tu drąsiau daryk, nebijok, jeigu kas neaišku, sakyk. Mes turime kalbėtis, bendrauti, kurti.“ Žinoma, reikalavimai buvo gana aukšti. Dabar suprantu: prieš trisdešimt metų, jau tada, Modris buvo pažengęs dvidešimčia metų į priekį. Ką dabar pamatau spektakliuose, dažnai tai nėra naujiena, jau tais laikais mes analizavome judesio stilių, filosofiją, abstrakciją, erdvės užvaldymą. Sunkiausia buvo, kad dar ėjau į mokyklą ir repeticijas galėjau lankyti tik po pamokų. Mokslams tai labai trukdė. Bet mama leido, nors girdėjo labai įvairių gandų: ten ištvirkaujama (man 15-16 metų, o jie visi – suaugę žmonės), visi ten nerimti, pusnuogiai šoka. Ir tikrai – visos repeticijos vykdavo apsitempus triko. Juos vilkėdami šoko ir vyrai, ir moterys. Daugeliui tai buvo neįprasta.

Prisimenu pastatymus. Įdomiausias buvo drauge su mūsų trupe kuriamas Jurašo režisuotas spektaklis „Mamutų medžioklė“. Susidarė ypatingas tandemas: Jurašas ir Tenisonas. Taip sutapo, kad jie dirbo drauge, sėkmė buvo didžiulė. Paskui „Saugokit peteliškę“ – spektaklis vaikams ir pagrindinis, grynai trupės pastatymas – „XXI amžiaus kapričio“. Jame analizuojama menininko likimas visuomenėje, jį aplankanti mūza. Žinoma, vertinamas buvo dviprasmiškai.

Tenisoną puolė už tai, kad neatitiko to laiko pasaulėžiūros. Buvo toks židinys... O paskui ir Kalantos įvykiai sutapo. Na, aš ne viską žinojau. Buvau per jauna dalyvauti tame procese. Bet girdėjau – ne ta pasaulėžiūra, scenoje išreiškiamos ne tos mintys, kurios turėtų būti deklaruojamos to meto visuomenėje. „Mes gyvename vienaip, o jūs čia rodote kažką iš ano pasaulio. Mistinio? Kapitalistinio?“ Taigi pasaulėžiūra buvo kita.

Tačiau spektakliai buvo anšlaginiai. Pamenu, Peterburge (tuometiniame Leningrade) gastroliavome – ir ten buvom ypatingai sutikti. Salėje apie 5000 žiūrovų buvo. Bet buvome stebimi... (...)

Man pasisekė, kad tais laikais Lietuvoje buvau tokioje trupėje. Patekau, prisiliečiau prie to gyvenimo...7

lpsk_4_curv3.indd 81

2007.10.08 21:58:19

lpsk_4_curv3.indd 82

2007.10.08 21:58:27

7-to dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje pradėjo reikštis laisvės idėjas propaguojančios jaunimo kultūros formos, metusios naujus iššūkius ideologizuotai sovietinei kultūrai.

Jaunimo kultūriniam protestui didelę įtaką darė pro geležinę užtvarą Lietuvą pasiekiantys Vakarų pasaulio atgarsiai: 1968 m. Prahos pavasaris, pacifistų maištas JAV prieš Vietnamo karą, hipių protestas dėl asmens laisvės suvaržymų, pagaliau maištingoji roko muzika.

Didžiuosiuose Lietuvos miestuose, taip pat ir Kaune, pradėjo formuotis alternatyvios sovietinei estradai jaunimo muzikos grupės, atsirado pirmieji hipių pasekėjai.

Laisvos saviraiškos ieškantys jaunuoliai neigė komunistų propaguojamas vertybes, visuomeninio gyvenimo ir mąstymo standartus. Jaunus žmones ypač suartino muzika. Iš rankų į rankas nelegaliai platinę muzikos įrašus, nuolat klausęsi radijo stočių „Laisvoji Europa“, „Radio Liuksemburg“ jie susipažino su platesniu muzikos kontekstu, vakarietišku gyvenimo būdu.

Vakarų kultūra sykiu keitė ir formavo miesto jaunimo muzikinį skonį. Kaune ėmė burtis daug muzikuojančių grupių: „Aitvarai“,„Kertukai“, „Vaizbūnai“,„Vyturėliai“, „Bočiai“, „Perkūno ainiai“, „Gintarėliai“, „Meteorai“, „Raganiai“, „Gėlės“ „Dainiai“ „Mes“, „Nuogi ant slenksčio“, „Eglutės“ ir kt. Nauja muzika pasklido šokių salėse, formavosi būsimoji Kauno bohema.

Kaunas 8-to dešimtmečio pradžioje garsėjo kaip ypatingas jaunimo traukos centras. Čia ne vienas jaunuolis pasijusdavo it Vakaruose: Laisvės alėjoje sutiktas džinsuotas, ilgaplaukis, slengu kalbantis jaunimas toli gražu neatitiko komjaunuolio įvaizdžio.

Miesto sode ėmė burtis hipiuojančio jaunimo grupė „Company“, savo išvaizda ir pasaulėžiūra ignoravusi sovietines gyvenimo normas. Grupės kultūrinės savimonės brandai didelę įtaką darė ir Muodrio Tenisono pantomimos teatras.

Kauno roko grupių centru buvo laikomas Kauno politechnikos institutas (KPI, dabar – Kauno technologijos universitetas). 1969-1971 m. KPI Automatikos fakultete roko muzika susidomėję studentai įkūrė popklubą „Smūtkeliai“. Klubo nariai rengė diskusijas, teminius vakarus, diskotekas. Ypatingu avangardinės jaunimo kultūros įvykiu tapo 1971 m. vasario mėn. popklubo narių suorganizuotas pirmasis Lietuvoje dviejų dienų pop session. Populiariausių Kauno roko, vadinamųjų big beat‘o grupių, koncertas netikėtai vos nevirto Sovietų Sąjungos hipių suvažiavimu.

Laisvė jaunimo kūryboje suvokta ne tik kaip galimybė veikti ir kalbėti, bet ir kaip priešinimasis esamam režimui. Ši kultūrinė, kartais ir politinė opozicija, neišvengiamai konfrontavo su komunizmo statytojų ideologija.

lpsk_4_curv3.indd 83

2007.10.08 21:58:34

SLAPTAI LIETUVO S KP Ka uno m.

SEKRETO KOMITET RIUI dr O g. LENG VINUI K 1 .K Kauno m .

SPEC. P R A N E Š I (...) P MAS atikrin nustaty us medž ta, kad iagą ga utą api kur vyk jie sis e šią j sta ide teminga aunuoli ologišk i pokalbi renkasi ų grup ai žali ai, nuo sutarto n g l o ir na at klau buržuaz se viet ę, somasi cionali inių ša ose, užsieni stinio lių gyv dalies, o radij enimo b pobūdži kuri vad o o ū das ir laidų, ina save mėn. bu ypač ve giriama vo išvy h i p i i a s k i s s m kę į sa . Be to, ai tos šie asm jaunimo mbūrį T dalis jų enys ta alino m ip pat 1970 m. daliai. i e ste. To spalio darė ne kiais v igiamą Kadangi eiksmai poveikį s l ši jau ikusiai antitar nuolių miesto ybinių g r a u k atitink tų nevy p kokių amus po kdė, su ė nors p kalbius kartais visais rieši . Jų me , bendr jos nar t u audami j i teigini iais vy š k ų e p r isipaži tarpusa ų, sist kdėme no, kad vyje, p emingai kapital asakė i iš tikr klausės istinių ųjų d e ologišk i užsie šalių ja jo elge ai žali nio rad unimo gy sį ir d n gų i j o venimo b rabužiu laidų, Pavyzdž s. ūdą, ste šlovino i u i n , g ė si pamėg savo pa „Man ne džioti siaiški patinka nime VI susirin NOKURAS kti... D kultūra. Nėra uokit mu įsitiki kultūro A. L. ms laisv nimų la rašo: ę, teisi s laisvės. N isvę, k Leiskit eleidži n giau sus albėti, e atvaži a irin uoti iš Jūs to ką galv užsieni mums ne oji, mu kimų laisvę, o „hipių duodate z tai mes i k o s laisv “ grupėm , tad a ir kalb ę. s r galim amės dr e mes b , kaip Lenkijoj augų ra ū e. t i t e s ! u ” (...) jumis?

KGB pri Apie e Lietu vos SSR skyriau MT Kaun s virši o m. ninkas G. Vaig auskas 1971 m. sausio 5 d. Nr . 83 Versta iš r usų k.

lpsk_4_curv3.indd 84

2007.10.08 21:58:41

Buvęs hipis, Kauno miesto sodo jaunimo grupės „Company“ narys. Teatro ir judesio meno aktorius-pedagogas, žurnalistas, rašytojas.

Apdovanotas garbės ženklu už veiklą siekiant Lietuvos narystės NATO ir ES (2003 m.).

Pirmas susidūrimas su sovietinės tikrovės smurto aparatu įvyko 1970 m. lapkričio 6-ąją, mano gimimo dieną. Į namus įėjo du civiliniais drabužiais apsirengę, parodė KGB pažymėjimus ir išsivedė. Pasodino į naujos laidos Volgą nr. 62-24 LIB, berods. Suėmė mus visus 11 vaikinų, važiavusius į Taliną kurti Baltijos jaunimo antisovietinės pogrindžio organizacijos. Kaip tik KGB laiške Kauno partijos sekretoriui Lionginui nuo 1971 m. sausio mėn. Kauno KGB vadovas G. Vaigauskas ir mini mūsų beveik visą kelionėje dalyvavusią grupę. Šiame dokumente cituojamas mano pasisakymas. Svarbiausia, kad apie mėginimą sukurti pogrindinę organizaciją niekas iš mūsų neprasitarė.

Tačiau, reikia pabrėžti, jog mes, Kauno hipiai, sąmoningai suvokėme, kad visa mūsų veikla, mūsų gyvensena turi matytis. Mes nesislėpėme. Ir tai buvo mūsų jėga. Ar tai buvo sąmoningas sprendimas?

Manau, kad bent pradžioje – ne. Kai kagėbistai, komsomolistai pradėjo imtis provokacinių veiksmų prieš mus – suėmimai, grasinimai – mes sąmoningai suvokėme savo reikšmę. Drąsos ir tikėjimo sėmėmės vienas iš kito, iš „The Doors“, „The Beatles“, Jimmy Hendrix, Janis Joplin, iš radijo laidų „The Voice of America“, „Radio Liberty“, „Radio Sweden“, „Radio Luxemburg“, taip pat iš sovietinių filmų, kritikuojančių „supuvusį buržuazinį gyvenimo būdą“. Mes matėme tai. Svajojome apie tai, iš ko buvo šaipomasi. Tuo metu autoritetai mums buvo poetai, dramaturgai, teatro ir kino režisieriai: Jonas Jurašas, Žalakevičius, Juozas Miltinis, Kazys Saja, Juozas Grušas, Modris Tenisonas, Justinas Marcinkevičius ir, žinoma, Maironis, Vincas Kudirka. Taip pat formavo mūsų mentalitetą Džekas Keruakas, Vladimiras Vysockis, vakarų avangardinė literatūra.

Mūsų priešiškumas sovietinei tikrovei neatsirado iš niekur. Mes buvome kauniečiai, Lietuvos laikinosios sostinės piliečiai. Posakis „Kaunas – mūsų, Vilnius – rusų“ turėjo gilias šaknis smetoninėje Lietuvoje. Mūsų tėvai viską gerai prisiminė ir netylėjo. Viską girdėjome, gana daug žinojome. Hipių judėjimas, kilęs spontaniškai, neorganizuotai, iš tiesų turėjo ir nacionalinį atspalvį, nors mūsų gretos buvo tikrai kosmopolitinės: lietuviai, žydai, rusai, lenkai.

Tuo metu rašiau trumpas poetines miniatiūras, sonetus. Keliaudamas po sovietų imperiją tranzu (10 respublikų) pragyvendavau juos parduodamas gatvėse žmonėms po 1 kapeiką už eilutę. Eilėraščiuose tiesiogiai ir netiesiogiai kritikavau esamą sistemą. Vėliau juos, įsegtus mano storoje byloje, rodė KGB tardytojai: „Mes viską apie tave žinom!”

Po mano minėto pareiškimo prasidėjo persekiojimai bei suėmimai. Jau 1972 m. sukūrėme pirmąją hipių komuną sovietų imperijoje. Po R. Kalantos susideginimo mus suėmė. Reikalavo bendradarbiauti, bet

lpsk_4_curv3.indd 85

2007.10.08 21:58:43

o grupės sodo jaunim Kauno miesto imirkos. sitikimų ak „Company“ su

nio kuro asmeni dijaus Vino 1-2. Iš Arka chyvo archyvo asmeninio ar ano Gitkindo 3-5. Iš Nath

lpsk_4_curv3.indd 86

2007.10.08 21:58:48

atsisakėme. Tų pačių metų rudenį buvau suimtas ir po penkių minučių „teismo“ nuvežtas į KGB pastatą Kaune. Ten, rūsyje, majoras Aleinikovas (jau miręs) paklausė manęs, kaip aš, būdamas žydų kilmės, kovoju už laisvą Lietuvą? Atsakiau jam, kad Lietuva yra mano tėvynė. Kad laisvė Lietuvai taip pat yra ir laisvė visoms tautoms šiame kalėjime. Jis liepė mane įgrūsti į geležinę spintą. Joje nebuvo vietos net vienam žmogui. Dėžę mėtė ant grindų, daužė lazdomis. Paliko vėliau stovėti. Po kiek laiko vėl daužė. Praėjus keletui valandų, ištraukė ir nukirpo plikai. Pasitaikė geras milicininkas. Pasakė, jog apie mane yra girdėjęs, todėl nukirps gražiai. Taip ir padarė. Uždarytas buvau mėnesį. Kameroje, talpinančioje dvylika žmonių, išlaikė tris paras tamsoje, po to įleido 29 nuteistuosius, prieš tai įjungę 500 vatų lempą. Ji degė dieną ir naktį. Per Kalantines 1973 m. vėl suėmė. Uždarė į karo ligoninę. Visą mėnesį į akis lašino vaistus, todėl mačiau tik šešėlius.

Po R. Kalantos susideginimo mūsų mažai beliko. Bet mes – Ričardas Tankelevičius, Jurijus Penkinskis, Virgis Rožukas – pradėjom kitą veiklą: padėjom jaunimui suktis iš sovietinės kariuomenės arba iš jos bėgti.

1974 m. rudenį mane suėmė. Pareikalavo palikti Lietuvą. Tą patį rudenį buvau pašalintas iš J. Gruodžio muzikos mokyklos, Maskvos teatro ir kino instituto eksperimentinės pantomimos kursų. Nepriėmė į jokią darbovietę. Man atsisakius Izraelio viza vykti į Austriją, grasino, jog uždarys aštuoneriems metams į kalėjimą. Neliko nieko kito, kaip išvykti. 1975 m. kovo mėn. jau buvome Vienoje.

Tai, kad mus, hipius, pažinojo plačiuose visuomenės sluoksniuose nebuvo nuostabu. Mes matėmės, mes girdėjomės. Prie Muzikinio teatro sodelio fontano buvo mūsų vieta. Tai buvo laisvės salelė nuo sovietinio absurdo, sovietinio miesčioniško konformizmo. Vakarų hipiai protestavo prieš tos sistemos materializmo, miesčioniškojo gyvenimo būdo veidmainiškumą, seksualinius ir priimto socialinio elgesio tabu, ir užtai, išskyrus retus atvejus, jiems niekas negrėsė, o mums, Lietuvos hipiams, grėsmė buvo dviguba – mes iškritom iš sovietinio visuomenės konteksto, laužėm egzistuojančius tabu ir už tai kentėjome namuose, mokyklose, universitetuose, darbovietėse. Mums grėsė fizinis ir psichologinis susidorojimas. Mūsų bijojo.

Nes, kartoju, mes veikėme viešai, nesislapstydami. Gal todėl Romas Kalanta ir nusprendė susideginti ne kur nors prie komunistų partijos, KGB rūmų ar Maskvoje, bet prie fontano, paskutinėje laisvės salelėje visoje toje absurdiškoje gadynėje.

Mus vadindavo idealistais. Paradoksalu, kad mūsų laisvos, bet nemoralios ir korumpuotos Lietuvos kontekste idealistai vėl nemėgstami. Tokie, matyt, visais laikais buvo pavojingi. Mat, buvusi sovietinė nomenklatūra, be moralės, be atsakomybės už savo veiksmus – desovietizacijja neįvyko, atsakomybės nebuvo pareikalauta – vėl sugrįžo į valdžios koridorius. Ir jie – koks paradoksas! – dažnai apdovanojami aukščiausiais apdovanojimais „Už nuopelnus Lietuvai“.

Mūsų, Kauno hipių, niekas neapdovanojo ir neapdovanos. Nes idealistai – pavojingi bet kokioje sistemoje. 2

lpsk_4_curv3.indd 87

2007.10.08 21:58:50

laidiniai puliarūs buvo savi po in it o im un ja Tarp žindinama su i. Juose buvo supa muzikos sąsiuvinia ėmis. iomis muzikos grup tuo metu populiar

o o asmeninio archyv Iš Kristofo Petkūn

lpsk_4_curv3.indd 88

2007.10.08 21:58:57

Kauno miesto sodo jaunimo grupės „Company“ ir grupės „Chairs“ narys.

Mus vienijo dėmesys kitokiai, nei transliuodavo per valstybinį radiją, muzikai, kurią buvo galima išgirsti tik per BBC, „Amerikos balsą“, „Radio Liuksemburg“. Taigi mus subūrė muzika. (...) Užsienio kalbos mes nemokėjome, tad teksto nesuprasdavome, jautėmė vien nepaaiškinamą trauką muzikai. Taip pat buvo įdomu, kaip atrodo mums artimą muziką grojantys atlikėjai. Sužinodavome, jog kažkas gauna siuntinukus, plokšteles. Ant jų ir pamatydavome, kaip tie muzikantai atrodo. Informacijos suteikdavo ir žurnalai, tarkim, čekų „Melodija“ . Jį karpydami kūrėme savo žurnaliukus, kuriuos duodavome kitiems paskaityti, pažiūrėti. Išleidom šešis tokius „žurnalus“. Taip pat ieškodavome bendraminčių, o juos pažinsi tik iš ilgų plaukų... Ilgi plaukai, vadinasi – savas. Susitikdavome senamiestyje, Rotušės aikštėje ir taip iki centro. Centre tokia nuošalesnė vieta – Miesto sodo parkelis, prie Muzikinio teatro. Fontanėlis, medžiai, pavėsis, ten vasarą ir vėsiau, ir žmonių nedaug... (...) Kalbėdavomės apie muziką, naujus įrašus ir pan. Paskui atsirado ir kitų pomėgių: poezija, dailė. (...) Sakydavom: „Rytoj, dvyliktą“ ir būdavo aišku, kad prie fontano. Ateini ir visada randi vieną ar du, vėliau ateidavo kiti. Kartais susirinkdavo iki dvidešimt žmonių. Stengdavomės, kad „svetimi“ neateitų – pavyzdžiui, nepilnamečiai, nes pradėjome jausti, kad mumis kažkas domisi. Pasklido kalbos, kad rinktis mums draudžiama, nes gadiname Kauno miesto vaizdą, – mums numatoma neva kažkokią patalpą skirti...

Muzikos klausydavomės dažniausiai pas tuos, kurių buvo tolerantiškesni tėvai. Mano tėvai visus draugus priimdavo. Taigi pas mane ateidavo daug, nes aš kiekvieną penktadienį vakarais, sužinodavau muzikos naujienas iš „BBC“. Muziką įsirašydavau į paprastą juostinį magnetofoną. Šeštadienį ateidavo pas mane jos pasiklausyti. Paskui bandydavome patys tą muziką atkurti ir kurti savo. Vėliau su Jegorovu subūrėme nedidelę grupę „Chairs“. Dainuodavome angliškai. Tai labai padėjo mokantis anglų kalbos. (...) Taigi išvaizda – plaukai ir drabužiai – buvo toks kaip ir protestas. Nes beveik kiekvienoje mokykloje tai buvo draudžiama. Pavyzdžiui, plaukų ilgis. Sakydavo: „Stovėk ramiai, atlošk galvą“ ir jei plaukai siekia apykaklę būdavo jau per ilgi! Visaip juos slėpdavome – tepdavom riebalais, kad neatrodytų purūs, už ausų šukuodavom, po apykakle sukišdavom.

O vieną vasarą atradau Palangą. Pamatėme, kad ten – laisvė! Net rengtis buvo galima kaip nori. Kaune mes taip pat nesivaržėme, bet – tai mokytojai, tai milicija... O ten – visai kas kita. Taip Palanga tapo visos Lietuvos susirinkimų centru... Daugiausiai bendravome su vilniečiais. Kiti – „kaimas“... Prisipiešę gėlyčių ant džinsų Palangoje mes nakvojome tokioje pašiūrėje. Regis, antrą buvimo dieną prisistatė du milicininkai ir vienas civiliai apsirengęs žmogus. Apžiūrėjo mūsų daiktus. Klausia: „Kodėl neregistruoti Palangoje?“. O mano švarke buvo įsegtas Vyčio ženklelis. Civiliniais drabužiais apsirengęs pareigūnas klausia: „Kieno tas arkliukas?“

lpsk_4_curv3.indd 89

2007.10.08 21:58:59

(dabar alės krantinėje 1. Jaunimas Perg ). go prospektas Karaliaus Mindau e, jaunimas Palangoj is nt 2. Hipiuoja 1969 m. fas s“ nariai Kristo 3. Grupės „Chair s va ro go sandras Je Petkūnas ir Alek (Džyza), 1970 m. nzuoja“ į Rygą.

4. Jaunimas „tra s oja prieš žudymu tu es 5. Džyza prot fui į to is Kr ta ka siųs armijoje (nuotrau ). sovietinę armiją s.

Vytauto bažnyčio 6. Jaunimas prie rus.

Džyza rodo į Vaka

o o asmeninio archyv Iš Kristofo Petkūn

lpsk_4_curv3.indd 90

2007.10.08 21:59:05

Sakau: „Čia ne arkliukas, čia – Vytis“. Atlikę kratą, liepė susikrauti daiktus, nuvežė į miliciją. Tada mane išsikvietė atskirai, surašė visus duomenis ir tą „arkliuką“ pasiėmė. Klausiu: „Kodėl negrąžinate?“ Jie atsako: „Mes jį persiųsime.“ Ir liepė tą pačią dieną nešdintis iš Palangos. Mes, aišku, niekur neišvažiavome. (...) Paprastai būdavome, kol baigdavosi pinigai, o tada tranzuodavome namo. Prasimaitinti tuomet nebuvo sunku, svarbiausia – susimokėti už nakvynę. Palangoje buvo toks vadinamas „tvartas“, ten nakvynė – 20 kapeikų už naktį (duodavo baltą paklodę, ir – ant šieno). Pigiau nerasi... Kava kainavo 7 kapeikas. O pusryčiai – gazuotas vanduo ir vadinamasis „kaliošas“, t. y. pyragėlis su mėsa.

Kai grįžom iš Palangos (1969 m. rudenį) prisistatė toks pagyvenęs vyras pilku lietpalčiu. Sustabdė senamiestyje ir sako: „Saugumo kapitonas Aleinikovas. Reikia pasikalbėti.“ (...) Klausia: „Žinai kas čia?“.

Atsakau: „Milicija.“ Jis patikslino: „Čia ne milicija, o Saugumas.“ Pagalvojau: „Auklėtoja...“ Bet pasirodo, ne...

Nors iki šiol nežinau... Greičiausiai – tas „arkliukas“ Palangoje... Manęs klausia: „Mane domina tavo draugai, kas tuos lapelius...“ Atsakau: „Taip, ir aš chuliganų nemėgstu.“ Jis ir sako: „Ne chuliganai, o kas lapelius prieš tarybų valdžią nešioja. Pavyzdžiui, tu – kuo nepatenkintas?” Atsakau: „Ilgesnių plaukų neleidžia auginti“.

Man jis ir sako: „O kas tave kerpa? Kas nors, konkrečiai, pagavo?“ Sakau: „Na, ne.“ Tuomet jis sako: „Tai kaip neleidžia?“ Taip ir išsiskyrėme, davė man savo telefono numerį: „Jeigu sužinosi ką nors – paskambink.“ Išėjęs iškart tą telefono numerį išmečiau. (...)

Mes su Džyza (Jegorovu) buvome perskaitę žurnale„Inostranaja literatura“ tokį straipsnelį apie hipius– kad jie perbraukė„Hate street“ (Neapykantos gatvė) užrašą ir parašė: „Love street“ (Meilės gatvė). Tuo metu grupė „Doors“ tokią dainą ėmė dainuoti: „Love street“. Tai ir mes baltais aliejiniais dažais užrašėme: „Love street“ ant Rotušės-Daugirdo kampo, o ant A. Mickevičiaus vidurinės mokyklos (dabar – Jėzuitų gimnazija): „Flower city“ (Gėlių miestas). Nuo mokyklos užrašą greitai nutrynė, o „Love street“ kažkodėl ilgokai laikėsi...

Tas „pilkasis“ antrąkart, po dviejų savaičių, mane pasikvietęs sako: „Kodėl neskambinai?“ Atsakau: „Kad nieko nežinau...“ Jis klausia: „O „Love street“ tu užrašei?“ Sakau: „Aš.“ Jis tuomet sako: „Turime duomenų, kad Laisvės alėjoje tu dar užrašei: „Laisvę Čekoslovakijai. Ištyrėme: dažai tie patys.“ O juk tokių dažų buvo visose parduotuvėse. Sakau: „Ten tikrai ne aš.“ Jis man sako: „Mėgsti rašinėti, ten tikrai tu užrašei, geriau prisipažink.

Nieko tau nebus, liepsim tik baudą sumokėti ir turėsi perdažyti.“ Tą užrašą labai greitai panaikino – tik vieną kartą temačiau. Tuomet dar pakartojau, kad „Love street“ užrašiau aš, o aną – ne. Jis dar mėgino mane versti domėtis, kas užrašė ir gal kas nors lapelius kažkokius spausdina. Bet nemelavau – iš tiesų to nežinojau. Pas mus kompanijoje netgi nebūdavo tokių labai antitarybinių kalbų. Visi turėjo savo nuomonę, bet apie politiką tiesiog nekalbėdavome. Mus vienijo kiti klausimai. Tik po Čekoslovakijos įvykių tai šiek tiek pasijuto – pirmiausia, kad rugsėjo mėn. neišėjo žurnalas „Melodija“. Prenumeravusieji negavo nei to, nei kito numerio. O vėlesnieji kai išėjo, jautėsi – nebe tas...

Po 1968 m. Čekoslovakijos įvykių per „BBC” nuskambėjo Džulijos Briskou daina. Ten tokie žodžiai: „Buvau šalyje, kur nuo žmonių dvelkia laisve. Bet tą laisvę sutrypė sovietiniai tankai.“ Iškart pradėjome domėtis ta daina ir Džulija Briskou. Čekoslovakijos įvykiai žavėjo. Galvodavome: „O, jei mes būtume tokie, kaip čekoslovakai...“ O skambučiai, pokalbiai, spaudimas vis kartojosi. Siūlė pasirašyti, kad jiems padėsiu, o jie padės man įstoti į aukštąją, netgi ten, kur norėsiu, leis į užsienį išvažiuoti... Atsakiau: „Jei aš įstosiu, tai ir be jūsų pagalbos.“ Atsakė: „Nelabai...“ ir savo pažadą įvykdė – taip ir neįstojau...3

lpsk_4_curv3.indd 91

2007.10.08 21:59:06

PRANEŠIMA „Pagrindi

S4

Tema nės priem onės, užt signalų g ikrinanči avimą KGB os savala ikį o rganuose“ (...) Ta i p , vykdyda operatyvi mi kontrž niai dar valgybinį buotojai, pastebėjo darbą tar padedant atsiradus p jaunimo agentūrai ias miest , savo dra , savala bužiais e tam tik ikiai ir elges r a s giliai p j a u n ų i u a smenų gru rasiskver panašias pes bti į to į „hipiu priemonės s“. Nusp s grupės sukurianč ręsta v eiklą, t ios būtin Taikytos am panau as operat priemonės dotos yvines ga laidų, pe leido nus limybes. r didelio t a t yti, kad užsienio pradėjo užsienio muzikos p kurtis j radijo aunimo g omėgio po Gilesnis rupės, v veikyje m jų tyrim a d ieste i n a n čios sav as parod jaunuolia e „hipia i, kurie ė, kad is“. tarp jų iš dykinė tiesiogin jančio gy yra atsk io ideolo venimo bū iri giškai ža kad pas m do perėjo lingo dar us nėra l bo. Vadov prie aisvės ja ryšius, k a u unimui, p damiesi š ad būtina ūkiu, radėjo įt suaktyvin Ėmėsi pr ikinėti p ti kovą t iemonių er savo oms „lais organizuo įgyvendin v ti demon ti laisve stracijas ėms“ pasiekti. s numatyt įgyvendi , kurių as Konsti nti įvai šūkis – tucijoje. riose mi jaunuolių Šiam suma esto vie sambūrių, nymui tose org straipsni kuriuose anizavo us, kurie n a g r k i e n letą ė jo tuos lietė sus demagogiš Konstituc irinkimų, kai juos ijos žodžio, s aiškino i paudos la r šmeižė isvę, Versta iš mūsų veik rusų k. lą. (...)

lpsk_4_curv3.indd 92

2007.10.08 21:59:12

Buvęs roko grupės „Raganiai“ būgnininkas ir Kauno miesto sodo jaunimo grupės „Company“ narys.

1970 metų ruduo. Kaune jau stipriai jaučiamas įvairių hipių judėjimui prijaučiančio jaunimo būrimasis į grupeles, tačiau beveik visi dar sėdi pogrindyje. Daugelis vaikinų gatvėje slepia plaukus už apykaklės, merginos dar viešai nesididžiuoja ilgais sijonais, ryškiomis spalvomis ir gėlyte plaukuose, visuomenė dar, švelniai kalbant, netolerantiška nei ilgiems plaukams, nei gėlėms plaukuose, nei laisvam bendravimui ir garsiam, blaiviam juokui viešoje vietoje... Viskas vyksta toli nuo praeivių akių, grupelės renkasi „The Beatles“, „Rolling Stones“, „Led Zeppelin“, „Frank Zappa“ plakatais išdabintuose pusrūsiuose, mansardose ar šiaip pas ką nors kambaryje (ypač pas tuos, kurių tėvai tolerantiški) ir, pamiršę viską pasaulyje, klausosi muzikos. Kaune vyksta audringas big beat(o) gyvenimas. (...) „Company“ Miesto sode pradėjo formuotis rudenį. Lauke buvo šlapia ir šalta. Pieno kavinėje išgeriamas beprotiškas kiekis kavos, tačiau ir ten juk reikėdavo užleist vietą kitiems lankytojams.

Kai nebūdavo „ploto“, o jo nebūdavo dažniau nei jis būdavo, beviltiškai sušalusi „Company“ vis vien nenorėdavo skirstytis. Būti drauge, tai ne tik plepėti, ginčytis ar draugiškai šaipytis vienam iš kito, būti drauge – tai užsimiršti kur esame, pasijusti aukščiau nei kasdienybė – visa tai galima apibūdinti tada dar nežinoma sąvoka: „gyventi virtualiame pasaulyje“.

Vieną tokį šaltą, vėlyvo rudens vakarą (gal net iškrito pirmasis sniegas) kažkas pasiūlė nueiti į „Romuvos“ kino teatro laiptinę. Ten, ant laiptų, tarp kino seansų būdavo tuščia. Nuėjome gal kokie dešimt žmonių – šilta, ant laiptų prieblanda, nors per fojė durų stiklą skverbėsi šviesa. Kažkas pradėjo skaityti savo kūrybos eiles. Ant laiptų nedidelis aidas, bet girdisi puikiai. Tyliai atsiveria fojė durys. Netekusi žado bobutė-bilietų kontrolierė, pamačiusi ilgaplaukius vyrukus ir merginas ilgais sijonais, tuoj pat suprato situaciją – „veltėdžiai, chroniški parazitai su savo kekšėmis“. Jau norėjo surikti: „ Lauk išgamos!“, bet išgirdo tylų deklamavimą, pradėjo klausytis, jos veido išraiška keitėsi ir, atsisukusi į fojė gilumą, kažkam pamojo ranka. Atėjo dar viena bobutė, pirmoji pridėjo pirštą prie lūpų: „Tyliai“, ir jau abi bobutės klausėsi eilėraščių apie meilę, neviltį, svajones, laisvės paukštį narve ir pan. Dešimt hipių ir dvi bobutės pasinėrė į patį tikriausiąjį virtualųjį pasaulį iki kino seanso pabaigos...

Pradėjo rinktis žmonės kitam seansui, reikėjo palikti laiptinę. Po pusvalandžio grįžome į „Romuvą“.

Bobutės jau laukė, netgi šypsojosi. Vargšės, uždirbančios po 40 rublių per mėnesį, nieko šviesaus gyvenime nemačiusios, tik svetimą, aktorių geriau ar blogiau suvaidintą laimę ekrane ir tai tik dešimt

lpsk_4_curv3.indd 93

2007.10.08 21:59:14

ausydavosi jaunimas kl ulėžiūros is nt ja uo Hipi pasa skutuodavo stopu muzikos, di liauti auto ke o av gd mė nimo , ve is gy ma savąjį klausi ), kurdavo i“ s ot iu zu in an („tr soviet noruojantį stilių, ig . standartus darbuotojų u saugumo či me et vi So os. Prie jų s nuotrauk yve likę konfiskuoto gajame arch in at yp os Lietuv užrašai: imas (...) antis jaun ai“.

1. „Pankuoj gyvenimo būdo gerbėj ko iš do et bū vakari venimo jaunimo gy 2. „Vakarų gerbėjai“. dų jaunimo ma 5 3. „Vakarų . “ ai oj ot „demonstru

lpsk_4_curv3.indd 94

2007.10.08 21:59:20

minučių filmui prasidėjus ir iki titrų: „Konec filma“ („Filmo pabaiga“ – rus.). Bufetininkė, pilstanti fojė skiestas pomidorų ir obuolių sultis, kad taip rizikuodama ir žemindamasi, galėtų prisidėti prie šeimos išlaikymo, ir ji braukė gal kiek ir miesčionišką ašarėlę, bet eilių klausėsi. Prabėgo dar pusantros valandos, baigėsi paskutinis seansas, laikas skirstytis... „Ateikite dar“, – kviečia viena iš bobučių. Ir Company ateidavo. Geriausios dienos būdavo rodant filmą apie darbštuolį drovų kombainininką, kuris turėjo prisipažinti dorai komjaunuolei Tosiai turintis romantiškų jausmų perteklių. Tada žmonių būdavo mažai, jie greitai sueidavo į fojė ir laiptai – vėl mūsų...

Prieš pasinerdamas į atsiminimus apie „Raganius“ prisiminiau vieną pasaką, kurią visi, be abejo, puikiai atsimena. Tai – „Buratino nuotykiai“. Pasakos finale Karabaso Barabaso išnaudojamos ir engiamos marionečių teatro lėlės paskutiniu momentu auksiniu rakteliu atsirakina dureles, paslėptas sienoje po kilimėliu, ir patenka į stebuklingąjį teatrą, kuriame jų negali pasiekti Karabasas, nes ten vyrauja laisvė ir gėris. Ir žvelgdamas atgal į tuos laikus, galvoju, kad užtekdavo paimti į rankas „Musimos“ gitarą ar MD mikrofoną, atsisėsti prie „Junost” ar „Weltmeister“ vargonų ir „Trovos” būgnų, įjungti Urbono gamybos stiprintuvus su „kinapo“ garsiakalbiais ir pasijusdavai lyg atsirakinęs tas slaptas dureles sienoje ir patekęs į tą stebuklingąjį LAISVĖS teatrą, ten niekas tau negrasina ir nepersekioja, ten jokie antakiuoti Leonidai Iljičiai Karabasovai nediktuoja kaip turi mąstyti, ką kalbėti ir kaip groti. Iš paskos atėję gerbėjai taip pat pamiršdavo apie viską, kas vyksta lauke už durų, pasinerdavo į tą neišpasakytai viliojančią trumpalaikės Laisvės jūrą, vaikinai išdrįsdavo išsitraukti savo plaukus, kruopščiai slepiamus už apykaklės, o merginos pasauliui parodyti savo kojytes iš po mini sijonėlio ar nerūpestingai šluoti grindis savo margu, ilgu sijonu. Keletą valandų nebūdavo tos „širdžiai brangios“ santvarkos, „Pravdos”, „Izvestijos“ ir „Tiesos“ laikraščių. Nebūdavo plenumų, suvažiavimų ir kalendorių lapelių su Gegužės pirmosios, Lapkričio septintosios ir pan. šventėmis.

Egzistavo vienintelė atviros širdies šventė. Nesvarbu kiek grupių grodavo įvairiose Kauno vietose tą patį šeštadienio vakarą – visur būdavo sausakimša. Ir už tai dabar galime vienas kitam padėkoti.

Gerbėjams už drąsą eiti mums iš paskos į tą pavojingą virtualųjį Laisvės teatrą, už ištikimybę, už tai, kad atleisdavo mums gero skambesio stoką ir kartais prastą muzikinį lygį, suprasdami, jog visada stengdavomės išspausti maksimumą iš to, ką turime ir mokame. Mūsų gerbėjai galėtų padėkoti mums, muzikantams, už tai, kad, turėdami tą auksinį raktelį į Laisvės teatrą, pakvietėme į vidų, sugebėjome suteikti jiems nors ir trumpalaikės Laisvės akimirkų, nuskraidindavome juos į visai kitą dimensiją, suteikėme galimybę visą savaitę virpančiais iš susijaudinimo balsais prisiminti viską iki smulkmenų kas vyko tą stebuklingą vakarą ir laukti ateinančio šeštadienio taip, kaip vaikai laukia gimtadienio ar Senio Šalčio...(...)

1971 m. pavasarį KPI popklubas organizavo pirmą pop session mieste. (...) Kauno roko padangėje jautėsi neišpasakyta įtampa ir jaudulys. Visos pakviestos grupės perėjo į „kareivinių“ režimą, visi staiga ėmė laikyti savo kortas prispaudę prie krūtinės... Gerbėjai naršė Kauną ieškodami bilietuko.

Viskas turėjo vykti Automatikos fakulteto salėje.

Po pietų į fakultetą pradėjo nebeleisti pašalinių, aplink salę žmonės būriavosi mažiausiai keturias valandas prieš koncerto pradžią. Po kiek laiko pravėręs sunkias aktų salės užuolaidas, negalėjau patikėti tuo ką matau. Pro aktų salės langus galima matyti tik pietinę studentų miestelio pusę, o vien ten – didžiulė žmonių minia. Mažiausiai keli tūkstančiai stovi prieš salės langus, o kiek žmonių

lpsk_4_curv3.indd 95

2007.10.08 21:59:22

-ųjų roko 1-2. 1971 sion o pop ses festivali o n u Ka akimirkos tuto kos insti i n h c e t i l po te. e t l u os fak Automatik ė p u r ja g Koncertuo “. i a i n a g „Ra iš grupės 3. Vienas “ įkūrėjų „Raganiai .

Gitkindas Nathanas i“ a i n a g a R „ 4. Grupės o kultinė t atliekama iršta m l ė d o K a „ meto dain gėlės“. o Gitkindo Iš Nathan

lpsk_4_curv3.indd 96

asmeninio

archyvo

2007.10.08 21:59:28

stovėjo prie pagrindinio įėjimo, baisu net pagalvoti. Staiga, stovėję prie paradinio įėjimo, tvarkdariai pasitraukė į šalį, ryžtingai atsiverė durys ir tvirtais, „šalies šeimininkų“ žingsniais į KPI Elektronikos ir Automatikos fakulteto rūmus įžengė minia saugumiečių, milicijos karininkų, kariškių (gal atsiųstų iš SMERŠO, kad eliminuotų nuo pokario metų užsimaskavusius miško brolius). Lauke stovėjo gaisrinė ir greitoji pagalba, nekalbant jau apie mėlynus GAZ sunkvežimukus skardiniais kėbulais be langų, skirtus kaliniams vežti. „Šalies šeimininkai“ buvo puikiai informuoti, todėl nedvejojančiu, paradiniu žingsniu tiesiai patraukė link auditorijos, kur posėdžiavo popklubo nariai.

– Kas leido? Kur leidimai renginiui? – vienas kitą aplenkdami kriokė iš pykčio apsiputoję neapykantos „Šeimininkai“, nes daugeliui jų šis renginys galėjo reikšti šlovingos, pilnos nuopelnų socialistinei Tėvynei, karjeros pabaigą, jei ne blogiau... Tačiau popklubo vyrukai buvo ne iš kelmo spirti: „Štai, – sako, – rektoriaus ir komjaunimo organizacijos leidimai.“ Beje KPI yra akademinė įstaiga ir viskas, kas vyksta institute, yra ginama akademinės laisvės teisių, nereikalaujant jokio pašalinio leidimo.

Tai išgirdę saugumiečiai visai pasiuto, tačiau suprato, kad lengvai uždrausti renginio nepavyks.

Jie taip pat matė žmonių minią. Tuomet nusprendė stverti muzikantus. Į vienoje auditorijų ekspromtu organizuotą KGB štabą buvo liepta pristatyti visą numatytų atlikti dainų sąrašą.

Pasikvietė mūsų ir „Gintarėlių“ atstovus, sako: „Jūsų repertuare trūksta tarybinių kompozitorių dainų, mes nenorime jums kelti problemų, todėl manome, kad savo ilgaplaukiais proteliais mūsų užuominą supratote.“ O mes, su tais protiniais resursais, kuriuos paveldėjome iš savo nesugadintų tėvų ir visą laiką tobulinome laikydamiesi vienas už kito, supratome, kad aplink Elektronikos bei Automatikos fakultetą stovinčios minios galėtų net Kauno „Žalgirio“ krepšininkai pavydėti, tačiau „šalies šeimininkai“ bijo baisesnių nei pop session pasekmių, kurios gali būti, jei perlenktų lazdą... (...)

Nepatekę į vidų žmonės nesiskirstė, stovėjo prie Automatikos fakulteto ir gaudė bet kokį į lauką prasiskverbiantį garsą. Manau, visi jautė, jog vyksta kažkas naujo ir mūsų pilkas gyvenimas nebegalės tekėti ta pačia vaga, todėl norėjo būti dalimi šito reiškinio, net ir nepatekę į vidų. (...) „Saulutė“ buvo studentų kavinė, įrengta viename studentų miestelio bendrabutyje, priešais Automatikos fakultetą. Ten buvo organizuotos pirmosios diskotekos Kaune. Svarbu pabrėžti, kad tai nebuvo įprastos diskotekos. Tai, galbūt, net nebuvo diskoteka (nors taip vadinosi), o įvairaus roko (hard rock, art rock, psychodelic rock ir pan.) albumų nagrinėjimas ir klausymas. Kiekvienas vakaras turėdavo specifinę, jau numatytą temą. D. J. pasakodavo albumo sukūrimo istoriją, versdavo tekstus, o kai pradėdavo groti muzika, buvo leidžiama šokti. Rasti naftos Druskininkuose būtų lengviau, nei gauti bilietuką į diskoteką. Atranka buvo didžiulė. Tik patikimi ir savi žmonės galėjo pakliūti vidun. Kažkiek bilietų „Raganiai” gaudavo visada, todėl galėjome atsivesti draugus iš „Company“. Kita vertus, „Company“ būdavo laukiami lankytojai, nes jų šokio maniera suteikdavo diskotekai kito, beveik uždrausto pasaulio iliuziją.6

lpsk_4_curv3.indd 97

2007.10.08 21:59:30

1969-1971 m. KPI automatikos fakultete gyvavę s roko muzika besidominčių stud entų popklubas „Smūtkeliai“ reng ė diskusijas, teminius vakaru s, diskotekas.

19 70 m. di sk ot ek os pr ad ėt os rengti studentų kavinėje „Saulutė“. Norint ga uti dekano leidimą, teko ilgai aiškinti, kas ta diskoteka yra.

Valdžia diskoteką suprato kaip diskusijų klubą, todėl stud entų sumanymą palaimino.

Pirmosiose diskot ekose „Smūtkeliai“ vykdė šv iečiamąją veiklą – tarp dainų pasakojo apie muzikines grupes , jų sudėtį bei diskografiją. Vėli au klubo veikla pradėjo domėtis KGB, o įvairių instancijų atst ovai koneveikė diskotekas spaudo je.

Plakatas iš asmeni nio Algimanto Šešelgio archyvo

lpsk_4_curv3.indd 98

(. .. ) At ėj ę pr ie ka vi nė s, klausytojus, ku iš vy do me po p rie būriavosi mu zi ko s prie durų. Ta „ilgaplaukiai“ i daugiausia . Vakaras pras idėjo normalia dėjosi toliau? i, bet kas Keli vadinamiej i „modernūs“ merginos (iš ap vaikinai ar rangos ir išva izdos sunku at ant žemės ir pr skirti) susėdo adėjo linksmin tis. Po to pras (kažin, ar ti idėjo šokiai nka šis žodis) . Pasirodė, ka turinčioje 80 d kavinėje, vietų, buvo da ugiau kaip 100 kuriems trūko žmonių. Tie, staliukų, įsit aisė ant palang Argi tai kultūr ių ir grindų. inga aplinka? (...)

O dabar susida ro įspūdis, ka d vakaro rengėj nebent tik tuo, ai rūpinasi kad būtų kuo da ugiau triukšmo klyksmais. Tenk , paįvairinto a konstatuoti, kad diskotekos „Saulutė“ pavi vakarų metu rsta neaiškios lyties subjektų vieta. Studenta susibūrimo i, kaip ir anks čiau, čia sunk o ir patekusiej iai patenka, i nusivilia. Ju k tvarkingai ir apsirengęs st estetiškai udentas nejauk iai pasijunta, gauruotus vaik matydamas inus, apsivilk us ius išverstais ar įvairių spal kailiniais vų lopais išmarg intomis kelnėm kad ir patys st is. Manyčiau, udentai turėtų sudrausti toki o dar geriau, us jaunuolius, kad jie iš viso ten nepatektų. „Saulutę“ tikr Paverskime ai studentiška kavine, kad po dienos būtų ga įtemptos darbo lima kultūrin gai pailsėti, geros muzikos, pasiklausyti įdomiai padisk utuoti.

R. Dzikas, KPI studentų profko miteto pirminin kas7

2007.10.08 21:59:37

Buvę KPI Automatikos fakulteto studentai, pop klubo „Smūtkeliai“ nariai, diskotekų „Saulutėje“ organizatoriai.

Antanas Stancevičius – UAB „Anira“ direktorius.

Algimantas Piligrimas – Leidyklos „Eridanas“ direktorius.

Algimantas Šešelgis – UAB „Vaistai“ direktorius.

A. Šešelgis. Mokėmės KPI Automatikos fakultete, buvome aktyvūs pirmakursiai studentai. Roko muzika tuomet mus jungė ir buvo užkrėtusi laisvės troškuliu.

Nusprendėm, kad reikia kažką daryti.. Kodėl mums neįkūrus klubo? Mėginam? Taip pirmasis neoficialus big-beat fan klubas buvo įkurtas mano bute 1967 m.

Dar prieš klubo įkūrimą nusprendėme, jog reikia pasinaudoti komjaunimo organizacijos vardu, nes joje studentai turi labai didelę įtaką. Ėjome į komjaunimo komitetą, į gruporgus. Man atidavė kultūros sritį, o tuo metu kultūra – tai šokiai. KPI komjaunimo sekretoriumi buvo išrinktas nuostabus žmogus St. Lapeika. Jo principas – įdomu ir darykit. Nauja – gerai, liuks, tik darykit ir, galima sakyti, uždegė mums „žalią šviesą“. Be to jau buvome girdėję apie Čekoslovakijos įvykius, kurie irgi užkrėtė maišto dvasia.

Tuomet 1969 m. pavasarį ir „legalizavom“ savo klubą. Atsirado popklubas „Smūtkeliai“. Pakabinome skelbimą, įvyko steigiamasis susirinkimas. Susirinko visai šaunių žmonių. Įstatai buvo gana demokratiški, pavyzdžiui: „Narys – kiekvienas KPI studentas ir dėstytojas – pripažįsta ir vykdo klubo įstatus, populiarina lietuvišką ir užsienio bito muziką. Aukščiausias valdymo organas – susirinkimas.“ Susibūrė tvirtas branduolys – R. Martinėnas, E. Maleckas, R. Šertvytis, Č. Paplauskas, A. Stancevičius, vėliau prisijungė A. Piligrimas.

A. Stancevičius. Nors popklubas gimė, bet kiti nesuprato nei kas tas pop, nei kas ta diskoteka, todėl buvo labai gražiai įvestas lietuviškas terminas „Smūtkelis“ – kenčiantis, bet kiekvieną priglaudžiantis, taip pat žvelgiantis tolyn, į atgimimą...

A. Šešelgis. Automatikos fakultetas buvo „jaunas“, kūrėsi naujoje vietoje, jauni dėstytojai, „partorgai“ turėjo daug darbo ir nedraudė mūsų veiklos. Svarbu, kad gerai mokėmės. Klubo veikloje nebuvo akcentuojamas nei nacionalizmas, nei religija, tad jokio pavojaus sistemai niekas neįžvelgė. Nutarėme, jog klubo esmė – kitų švietimas. Surašydavome į sąsiuvinį grupių pavadinimus, persirašydavome dainų žodžius. Registruodavome koks narys, kokį magnetofoną turi. Įvyko steigiamasis susirinkimas. Buvo mokamas nario mokestis, o už tuos pinigus pirkdavome magnetofono juostas ir taip kaupdavome muzikos įrašus.

Kiekvieną savaitę būdavo iškabinami plakatai Automatikos fakultete. Rašydavome populiariausių dainų dvidešimtuką – TOP 20.

A. Stancevičius. Atsirado intriga, priežastis domėtis muzika ir suprasti kas yra tas TOP 20. Žmonės

lpsk_4_curv3.indd 99

2007.10.08 21:59:39

1.Nuotrauka iš Nathano Gitkindo asmeninio archyvo 2-5. Nuotraukos iš Aidos Zabotkaitės asmeninio archyvo

1. „Rag aniai“.

2. „Dai niai“.

3. „Gėl ės“.

4. „Gin tarėlia i“.

5. „Nen uoramos “.

ion). Dvi a – pop sess eliai“. ij og ol in rm mūtk o te popklubas „S (to laikmeči festivalis e dalyvavo s instituto) yj ko ko al ni ro iv ch o te st yk li Fe įv po . is n. no lg mė au še o (K ri I as Še uoramos“.

1971 m. vasa festivalį organizavo KP kas Algimant ai“ ir „Nen in li in rė rm ta pi in į o „G us Leningrado, ės“, os klub dienas truk , bet ir iš niai“, „Gėl ė KPI Kultūr os ai ik uv „D ūros la et pa Li “, vą es iš ivalio Kult Iniciaty ne tik aniai“, „M no. Po fest igų. tus atvyko li re er Ta grupės „Rag nc pa s, ko iš go į leistas Jaunimas nodaro, Ry at as vo Kr bu , vo Kije ininkas klubo pirm lpsk_4_curv3.indd 100

2007.10.08 21:59:45

diskutuodavo, susidomėdavo muzika, klausinėdavo kur dainų būtų galima išgirsti ir pan. Nurodydavome pop klubą, kaip galima tapti jos nariu – taip pritraukdavom naujų žmonių.

A. Šešelgis. Pirmas „prasilaužimas“ buvo diskoteka Automatikos fakulteto salėje. Anšlagas. To meto diskoteka buvo savotiška menų sintezė: šiek tiek pantomimos (M. Tenisono mimų), pranešimai, pasakojimai, žvakės, muzika, viktorinos... Aukšto lygio renginys. Paskui persikėlėme į studentų kavinę „Saulutė“. Ten rengdavome diskotekas pagal tam tikra temą.

A. Stancevičius. Pradžioje rengdavome kas savaitę, o paskui rečiau nes stigdavo plokštelių. Jos buvo labai brangios, aparatūra – taip pat. Bet viską atpirkdavo nuotaika. Patirdavome tokį „kaifą“, tokią euforiją. Stimulas veikti išlikdavo visą savaitę, iki kito šeštadienio diskotekos. „Saulutėje“ tilpdavo nuo aštuoniasdešimt iki šimto žmonių. Įėjimas – su bilietais. Patekti buvo nelengva.

Per pirmąsias diskotekas nebuvo šokama. Jose supažindinome su muzika, bito grupėmis. Vėliau buvo galima šokti, tačiau tik diskotekos pabaigoje.

A. Piligrimas. Atėjau ir aš. Klausiau muzikos ir anksčiau, bet nežinojau, kad ir kiti tuo domisi.

Perskaičiau plakatą: „Saulutėje – diskoteka“. Įspūdis pritrenkiantis! Viktorinos klausimus dar ir dabar puikiai atsimenu. Bendraminčiai – jėga beprotiška... Daugiau nieko nematau, negirdžiu – priimkit...Tos pirmosios diskotekos – nuostabios...

A. Stancevičius. Man gimė idėja, kad galime ne tik muzikos klausytis, bet ją kurti ir groti. Iki instituto mokiausi J. Naujalio meno mokykloje, taigi atsirado atlikėjų ir iš klubo, ir iš kitur. Kai karjerą baigė „Kertukai“, iš jų perėmėm dalį aparatūros, taip pat ir patys darėm, nes buvo studentų iš elektronikos fakulteto. Tuomet susidūrėme su dilema koks turėtų būti pavadinimas. Norėjome, kad būtų „Smūtkelio“ ansamblis ir popklubas. Bevartant vieną „Nemuno“ leidinį, žurnalo gale radome straipsnį apie besikalančius geltonsnapius – poetus, kurie dar nuogi, bet jau ant slenksčio. Pagalvojom, kad mes tokie patys esame. Ir muzikoje, ir moksle, ir mene, pagaliau – ir gyvenime. Mokomės, planuojame ateitį, norime tobulėti. Neišreiškėme tai protestu, tačiau tas grūdas buvo atėjęs iš tėvų, auklėjimo, šeimos, tarpusavio bendravimo. Kita vertus, nebuvome jau tokie naivūs ir puikiai supratome kokioje sistemoje gyvename ir kas yra priešas. Taip gimė ansamblis „Nuogi ant slenksčio“...(...)

A. Šešelgis. Vėliau mane išrinko Automatikos fakulteto Kultūros klubo pirmininku. (...) Atsivėrė perspektyvos.

A. Stancevičius. Popklube pradėjo kristalizuotis svajonė rengti tokius vakarus, kurie apjungtų visą Kauną, Lietuvą. Gerai, kad Šešelgis buvo pirmininkas. Jeigu organizuosime gyvos muzikos perklausą – pop session, tai būtinai dviejų dienų ir tai jau kažkokį atspalvį turės... Aš dar atsimenu vieną pokalbį, kuriame sprendėme kaip įtikinti Šešelgį, kad mums padėtų organizuoti ir labai norėjom, kad neįvyktų nieko blogo ir, kad nieks neskriaustų jo po šito.

A. Šešelgis. O aš, kur tik buvo kokie apribojimai, sakydavau: „Vyrai, viską galima, viską...“ Turėjau begalę darbo, nes tapau etatiniu darbuotoju. Mano funkcija buvo tik duoti sutikimą, o organizatoriai buvo jau kiti. Tiktai neįvertinau vieno dalyko – kad aš nesu ta instancija, kuri gali duoti sutikimą. Sakau: „Darykit, vyrai... O jau kai padarė...“ (...)

Jie organizavo popsession, viską darė – bilietai, salė, skelbimai ir t.t. Čia jau man nereikėjo galvoti, viską darė pop klubas. Galvojau – padarysim popseišeną, važinėsime po Lietuvą, viskas tvarkoj... Taigi viskas jau vyksta, aš išvažiuoju dieną prieš popseišeną į Panevėžį, Miltinio pažiūrėti... Grįžtu, mama

lpsk_4_curv3.indd 101

2007.10.08 21:59:46

gi ant grupė „Nuo si vu stysena va gy stitute muzikine mą in a s vi ko sy ni re prog Politech išsiskyrė e.

4 m. Kauno kolektyvų ė Lietuvoj ė „Nuogi to ov me 1. 1970-197 st at to ko tų ro ki itėje“ grup va us iš sa la s o“ e ua či ėj kt ks in le slen inte „Gintarinė „Muzik ne pirmoji , 1973 m. nizuotoje au ga va li or ne Vė us s “. ia ne ir buvo be da o, G. Kuprevič ko kūrinį „Antimal skvalifikav ro 2. 1972 m. ą grupę di ų. ko in vi li da ly at ą da ši o“ či čius. konkurso sija už mi iš ko ant slenks a s Stancevi kt e, na au yj ta br al An iš iv s st ta vo fe en bu ud triūbos“ ją. Grupė ų – KPI st nti religi iniciatori o im ūr įk propaguoja iš grupės 3-4. Vienas

s archyvo

ancevičiau o Antano St iš asmenini Nuotraukos

lpsk_4_curv3.indd 102

2007.10.08 21:59:52

sako: „Kas čia tau vis skambina ir skambina kas 15 minučių?“ Ryte vėl paskambino. Iš rektorato. Liepia tučtuojau prisistatyti”. Nueinu, o ten jau stovi prorektorius ir oficialiai apsirengę vyrukai. „Kas čia darosi?“ – klausia.

A. Stancevičius. Juk pradėjo į pop session važiuoti hipiai iš visos Sąjungos...

A. Šešelgis. Rektorius nieko nežino, komjaunimas nežino, profsąjunga nežino, jau nekalbant apie kitas instancijas. Sako: „Repertuaras kur? Aš: „Koks repertuaras?“, „O perklausos buvo?“ – Klausia. „Bus“, – sakau. Staiga paklausia: „Ar Kultūros skyriuje derinta?“ Sakau: „Ne“. „Tai kas pasirašė?“ „Aš pasirašiau...“ – aišku viršijau savo įgaliojimus. Rektorato vadovybė sujudo: „Ką tu čia užvirei, bus skandalas....“ (...)

A. Stancevičius. Dėl pačio pop session, tai neįvertinom, kad informacija pasklis ne tik Lietuvoje.

Paskui matom: iš Rygos važiuoja, iš Talino važiuoja, iš Sankt Peterburgo važiuoja, iš Maskvos važiuoja.

Hipiai traukia į Kauną, į pop session. Natūralu, kad sujudo slaptosios sovietų tarnybos. Milicija gavo nurodymus, kaip reikia suskaidyti šitą procesą, kad būtų galima viską sustabdyti. Tačiau niekas, net mes patys, neįvertinom to maštabiškumo, tos dvasios, kuri plūstelėjo. Euforija buvo...

A. Šešelgis. Prasidėjus koncertui, galvoju: „Čia velniava bus“. Kieme keliomis eilėmis išsirikiavo draugovininkai. Tikrino studentų pažymėjimus ir įleido tik su bilietais. Milicininkai gaudė hipius geležinkelio ir autobusų stotyse.

A. Piligrimas. Į jokius incidentus nepatekom. Atidarymo dieną atvažiavo milicijos minia su uniformom. Kaip dabar atsimenu – ūžia... Prisistato milicijos pulkininkas ir sako: „Darysim tvarką“.

Sakau: „Ponai, čia viskas tvarkoje“. „Ramiai, žinom...“ A. Šešelgis. O koncertuose, kokie ten incidentai: žiūrovai plojo, keli į viršų iškėlę suko švarkus – visi incidentai. Tai buvo džiaugsminga muzika, visi – ekstazėje.

A. Stancevičius. Tai buvo šventė. Labai norėjome, kad viskas vyktų sklandžiai, kad neatsitiktų nieko blogo, kad niekas iš organizatorių nenukentėtų. Viskas labai sėkmingai sutapo ir viskas šauniai praėjo, o dėl pasekmių – aišku, supratome, kad jos bus.

A. Piligrimas. Pasekmės buvo tokios, kad mus visus svarstė. Nežinau kaip kitus, bet mane užstojo fakultetas. Kultūros pirmininkas, profsąjunga ir dekanas – ne. Buvo sunku. Mane ištraukė prorektorius...

A. Šešelgis. O man atsitiko taip: pirmadienį – į komjaunimą, antradienį – į profsąjungą, trečiadienį– į rektoratą. Ten mane į miltus sutrynė. Kaip galimą bausmę siūlė išmesti iš instituto be teisės stoti į aukštąją mokyklą. Bet mane užstojo fakulteto komjaunimo sekretorius B. Burgis, fakulteto vadovybė.

Daug pagelbėjo ir tėvų pažįstami. Vilniaus KGB irgi nebuvo suinteresuota dideliu skandalu. Tuomet iš komjaunimo išmetė tik vieną S. Sidzikauską, o kiti „atsipirko” griežtais papeikimais, man atėmė stipendiją.

Beje vėliau R.Šertvyčiui stoti į aspirantūrą Lietuvoje neleido, tik Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) savo kandidatinę disertaciją apsigynė.

A. Stancevičius. Jie gudriai nutarė – geriau papeikimai, pagrūmojimai, bet nesistengė šito reikalo išpūsti, nes ir jiems būtų prastos ataskaitos apie nuveiktą jaunimo auklėjamąjį darbą, galų gale bus ir naujų disidentų.. Todėl pagrūmojo, perspėjo ir tiek... Mano veikla institute toliau buvo susijusi su ansambliu „Nuogi ant slenksčio“.8

lpsk_4_curv3.indd 103

2007.10.08 21:59:54

Edmundo Katino nuotrauka

lpsk_4_curv3.indd 104

2007.10.08 22:00:03

Vienu ryškiausiu antisovietinio pasipriešinimo simboliu tapo devyniolikmečio Romo Kalantos - „gyvojo fakelo“ auka bei su ja susiję įvykiai, vadinami „kalantinėmis“. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sodelyje, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, susidegino. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Šie įvykiai ne tik sukrėtė Lietuvos visuomenę, bet ir sukėlė ant kojų sovietinio saugumo darbuotojus.

Bijodami žmonių susibūrimų saugumiečiai įsakė dviem valandom paankstinti laidotuves. Apgavyste pasipiktinęs jaunimas patraukė į susideginimo vietą miesto centre. Pakeliui minia gausėjo, antisovietinės nuotaikos bei neramumai stiprėjo. Tačiau milicijos ir KGB pastangos išvaikyti vis ryškiau nepasitenkinimą reiškiančius žmones davė priešingą rezultatą – Kaune prasiveržė ilgai slopintas protestas prieš Lietuvos okupaciją, totalitarinį režimą ir žmogaus laisvių apribojimą.

Masinės antisovietinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko kelias dienas, į Kauno gatves išėjo tūkstančiai žmonių. Viešoms demonstracijoms malšinti buvo sutelkta apie 7000 milicininkų ir kareivių. Į KGB rūsius pateko per 400 asmenų, iš kurių laisvės atėmimu nuteisti 8 dalyviai.

Lietuvos komunistų partijos centro komitetas stengėsi nuslėpti šių įvykių politinį atspalvį ir tikrąsias neramumų priežastis. Mėginta įrodyti, kad protesto akcijos – tik chuliganizmo protrūkiai, o R.Kalantos susideginimas– tik psichinio ligonio poelgis. Nepaisant didelės sovietinės propagandos kampanijos ir dezinformacijos, 1972-ųjų Kauno pavasario įvykiai atkreipė Vakarų pasaulio visuomenės dėmesį į Baltijos šalių okupaciją, o užsienio lietuvius paskatino garsiau kalbėti apie Lietuvos nelaisvę. Atviras, laisvės siekius išreiškiantis maištas išgąsdino sovietinio režimo apologetus, nes tai buvo viena gausiausių antisovietinių demonstracijų tuometinėje Sovietų Sąjungoje.

Po „kalantinių“ Kaune ypač sustiprėjo sovietinio režimo kontrolė, tačiau pasaulis išgirdo nenumaldomą laisvės ištroškusios Lietuvos balsą.

lpsk_4_curv3.indd 105

2007.10.08 22:00:10

mo raštelis. namiškių įrašu. os atsisveikini iaus lapelis su 1. Romo Kalant or nd le ka d. žės 15 o ženklas. žūties, 2. 1972 m. gegu perpieštas pašt s savaitei iki ku os li nt u la ld Ka no do Ar vy 3. Ar sūnėnu a (dešinėje) su muziejuje 4. Romas Kalant Kauno IX forto onatai saugomi d. sp 7 Ek s žė gu 1972 m. ge

lpsk_4_curv3.indd 106

2007.10.08 22:00:17

Romo Kalantos jaunesnysis brolis.

Mes visada švęsdavome Vasario 16-tąją, žinoma, uždarame rate. Mama buvo labiau, tokia... lietuvaitė. Mes keturi broliai – Antanas, Evaldas, Romas ir aš. Romas labiau bendraudavo su Evaldu. Aš – „pagrandukas“. Tėvas buvo įstojęs į Komunistų partiją, bet tik formaliai. O mama ir į bažnyčią vedė, bet vėliau nevertė. Romas svajojo apie kunigystę, tačiau kažin, ar jam būtų pasisekę... Buvo parašęs prašymą į Kunigų seminariją, kad priimtų. Tačiau dar nebuvo tarnavęs armijoje. Tokių nepriimdavo: buvo toks įstatymas – tik po armijos. Tuo ir baigėsi. Sunku atspėti, kaip būtų nutikę, jei būtų gyvas... Šeimoje, kadangi tėvas kariavo, daugiausia pakalbėdavom apie karą. Bet tėvas buvo uždaras, matyt, prisiminimai nekokie. Mama vis ką nors „ištraukdavo“...

O Romo skaitymas, domėjimasis... Nežinau. Gal tikrai buvo kažkokia organizacija, nes šeimoje to tikrai nebuvo. Galėjo ir „pats iš savęs“. Jis tikrai mąstė kitaip, negu jo bendraamžiai. Net rašysena jo nevaikiška. Gal labiau buvo subrendęs...

Draugų Romas turėjo. Bet nemanau, kad jie priklausė kokiai nors organizacijai. Paprasčiausiai draugavo. Eidavo į šokius, žaisdavo futbolą, važinėdavo prie Nevėžio dviračiais. Tikrai nebuvo toks, kad užsidarytų kambary, kepurė ant ausų ir sėdi. Tikrai ne. Buvo normalus, bendraujantis jaunuolis.

Tik dėl savo poelgių jis buvo uždaresnis – nerūkė, nedaug ir kalbėdavo. Keista, visi akcentuoja, kad uždaras... Jeigu negeri – vadinasi uždaras... (...)

Tuo metu gitara visi brazdino. Romas į juostinį magnetofoną įrašinėjo muziką iš „Amerikos balso“, iš Liuksemburgo radijo. Nešdavosi paklausyti į įvairiausius suėjimus, bet pats nedainavo. (...)

Mėgdavo piešti liepsną, kryžius. Gana gražūs piešiniai buvo...

Lyg ir viskas iškalbėta... Ir iš geros pusės, ir iš blogos... Tačiau prisimenant tą įvykį (tuomet buvau keturiolikos) pamenu, kratą darė tą pačią dieną, sekmadienį. Regis, buvo abu tėvai ir kažkuris brolių.

Atėjo trise ar keturiese, tiksliai neatsimenu. Vienas su uniforma, kiti, tikriausiai saugumiečiai, buvo apsirengę paprastai, tačiau itin įžūliai elgėsi, viską vartė. Vienas jų tarsi mėgino mus suprasti, matyt, buvo iš esmės kitoks žmogus. Daugiausiai kažko ieškojo tarp knygų. Gal dokumentų, o gal įtarė, kad ras kokios nors slaptos organizacijos pėdsakus. Kai kratą darė, Romas dar nebuvo miręs, mirė jis paryčiais...

Tą dieną turėjom laidot ketvirtą valandą. Atvažiavo antrą valandą, sako: „Arba laidojate dabar, arba visai neduosim – išvešim ir „viso gero“. Niekas neklausė, kodėl. Liepė ir tiek.

Tačiau giminėms susirinkti netrukdė. Tik filmavo viską – iš namuko priešais matėme, kaip, iškart

lpsk_4_curv3.indd 107

2007.10.08 22:00:19

kinio teatro mo vietoje, Muzi ni gi de si su os nt Romo Kala Jaunimo mitingas Kaunas. gegužės 18 diena, m.

72 19 . sodelyje os auka“ gos „Romo Kalant Nuotrauka iš kny

lpsk_4_curv3.indd 108

2007.10.08 22:00:26

kam nors atvažiavus, atitraukdavo užuolaidėlę ir fotografavo visus. Paskui tėvas neiškentė, nuėjo su dviem dėdėm, atrodo ir aš buvau. Sako: „Ką jūs čia išsidirbinėjate? Ko pro tuos langus žiūrit?“ Apėjo namus, pažiūrėjo: vienoj vietoj užuolaida juda – pasislėpę... Ai, paskui „nusispjovėm“... Vėliau net džiaugėmės, kad „naša milicija nas berežiot“ (mūsų milicija mus saugo, – red.). Paskui, kai tik ateidavo gegužės 10-12 dienos – jau „budi“ koks vienas milicininkas ir du draugovininkai.

O tą dieną, antrą valandą, atvažiavo, sako: „Viskas, važiuojame“. Duobė jau, regis, buvo iškasta.

Ten, kur palaidotas Romas, buvo toks laukelis, tuščia vieta, atrodo, buvęs šiukšlynas. Pagal metus galima suprasti: 1972 m. iškart už vartų, į kairę, laidodavo. Buvo gandų, kad užbetonavo, kad iškasė, kad išvežė. Gandai. Po laidotuvių grįžome, pasėdėjome visi, pasišnekėjome. Tegul valdžia pati save kaltina. Jei būtų leidę palaidoti, gal niekas ir nebūtų prasidėję. Dabar patys iššaukė reakciją.

Norėjo kaip geriau, išėjo kaip visada... Taigi ateina paskui žmonės, sako: „Leiskit atsisveikinti“. O mes: „Viskas, palaidotas...“ Pasklido žinia po visą Kauną. Žmonės susirinko, Panerių gatvę iškart užtvindė, beveik iki Sąjungos aikštės, visos gatvelės buvo užkištos. Paskui jaunimas pradėjo rėkauti: „Parodykit nors portretą!“ Evaldas išnešė portretą, iškėlė. Girdėjau šnekėjo: „Būtume nunešę ant rankų, gražiai, būtų nereikėję jokių mašinų. Būtume palaidoję.“ Paskui kažkas sušuko: „Einam į Laisvės alėją!“ Tikriausiai, spontaniškai. Draugų ten buvo nedaug. Šiaip, žmonės supyko. Taip ir prasidėjo...

Mes su mama ir mano draugu dar tą pačią dieną važiavome surinkti visų gabaliukų...

Sekmadienį. Nuo kelnių, nuo marškinių... Ką dar radom? Monetų, nuolatinį... (...)

Man šios laidotuvės šeimoje buvo pirmosios... Tik vėliau viską supratau. O 18-tą, 19-tą dieną norėjau eiti į miestą, bet mama neleido: „Vieną praradom, nenoriu ir kito prarast.” Nei tėvas nevažiavo. O tėvui, matyt, tai buvo didžiausia trauma, gal net mamai ne taip, kaip tėvui. Jis gal kokius 15 metų kasdien, diena po dienos, važiuodavo į kapus. Pareina iš darbo ir važiuoja... (...)

Nuo to įvykio aš praktiškai nenukentėjau. Kokius rašė pažymius, tokius rašė, kaip mokinaisi, taip ir gauni. Aš nekaip mokiausi... O mamą su tėvu vežė į požemius, tardė. Ir brolius abu. Evaldas juk buvo šaudymo treneris. Jam tai kliuvo. Bijojo, kad nesukeltų ginkluoto sąmyšio... Uždraudė treniruotes rengti ir pačiam šaudyti. Antanui neleido instituto baigti, jis disertaciją kažkokią buvo pradėjęs rašyti. Ar net išmetė? Fizinio susidorojimo nebuvo, bet varė propagandą. Tėvams beliko pasirašinėti, kad psichinis, kad gydėsi... Kiek žinau, tėvai pasirašė... Gąsdino juos: vaikai jūsų kentės... (...)

Teko bendrauti su tais, kuriuos paskui nuteisė. Pavyzdžiui – Kaladė*. Dažnai pas mus jis ateidavo.

Labai keistas žmogus. Jis irgi toj psichinėj sėdėjo, vaistus jam prievarta leido. Demonstracijose taip pat dalyvavo – yra gavęs „bananų“. Paskui plakatą nupiešė didelį: Romo nuotrauka, parašyti metai: „1972“, paskui „Romas Kalanta“. Patriotas buvo. Gal Kaladė ir tą manifestą krauju rašė? Visų jų gyvenimai suluošinti – kas prasigėrė, kas jaunas mirė. O dabar yra visokių mėgėjų „pasišildyt prie Romo laužo” (...) 1 Kaladė Vytautas (1947-1995) – vienas iš 1972 m. gegužės 18-19 d. jaunimo manifestacijų dėl Romo Kalantos susideginimo Kaune organizatorių ir vadovų. Suimtas bei nuteistas nesutiko su teismo sprendimu ir pareiškė atvirą kaltinimą sovietų režimui. Po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. *

lpsk_4_curv3.indd 109

2007.10.08 22:00:28

Kaunas). m. gegužės 18 d., vės alėjoje (1972 is La na se ei o im Jaun a“ „Romo Kalantos auk Nuotrauka iš knygos

lpsk_4_curv3.indd 110

2007.10.08 22:00:34

Romo Kalantos lietuvių kalbos mokytoja.

Romą pirmąkart pamačiau įėjusį į klasę 1971m. rugsėjo mėnesį. Sėdėjo antrame suole. Dėmesį atkreipė ilgi, papurę, garbanoti plaukai. Mokykloje tai darė įspūdį – kito tokio nebuvom sutikę. Sėdėjo vienas, labai ramus, malonaus veido. Paskui pripratome prie šukuosenos, ji mums nekliudė, netgi, manau, labai jam tiko. Dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą, jokių nesusipratimų su Romu nebuvo. Jis buvo labai geras mokinys, gerai lankė mokyklą, gerai rašė rašinius (maždaug ketvertui pagal tuometę penkių balų sistemą).

Kitaip į jį pažiūrėjau tik antroje metų pusėje, kai kartais replikuodavo, nepiktai, tokiom taikliom pastabėlėm apie kokį nors rašytoją arba jo kūrinį. Labiausiai įstrigo, kai pavasarį rašėme rašinį iš Mieželaičio „Žmogaus“, nepamenu temos (maždaug: „Žmogus – tai skamba išdidžiai“...). Mūsų mokykla buvo labai gražioje vietoje, Nemuno slėnyje, bet ten rinkdavosi stikliuko mėgėjai, išgėrę traukdavo tuo metu populiarias dainas. Mokiniai susikaupę rašo, mergaitės piktinasi, kad vėl per tuos girtuoklius negali susikaupti, o Romas pasižiūrėjo į mane ir sako: „Va, mokytoja, koks tas didelis, gražus jūsų žmogus...“ Jau tada jis išsiskyrė iš kitų mokinių, mąstydavo, darydavo išvadas, lygindavo.

Klasėje buvo vairuotojų, fabrikų darbininkų ir iš dieninės mokyklos atėjusių Romo bendraamžių, bet politika, man rodos, niekas nesidomėjo. Visiems reikėjo pragyventi, nes daug buvo iš nepasiturinčių šeimų, kurie negalėjo dieninėje mokykloje toliau mokytis, jiems teko kartu ir dirbti. Jie gyveno buitiniais rūpesčiais. O Romas vis pasikalbėdavo, iš istorijos vis klausimus užduodavo, bet aš pasiūlydavau su istorijos mokytoja kalbėtis.

Buvo užduotas toks rašinys, rašėme dvi pamokas, temos nepamenu, bet nesuspėjusieji parašyti prašė, kad leisčiau baigti namuose. Romas taip pat. Atnešė po kelių dienų prirašytą visą sąsiuvinį: labai liūdną ir skaudų – apie tą laikmetį, apie tai, jog žmogus nėra laisvas, kad kiekvieną žodį seka, vertina ir už jį baudžia. Ir jis nematantis prasmės toje visuomenėje gyventi. Nėra laisvės, belieka šokti nuo tilto arba, apsipylus benzinu, baigti gyvenimą kaip fakelui. Net nurodė benzino markę... Visas rašinys persisunkęs neviltimi. Matyt, rašė vėlai, susijaudinęs, nors esu įpratusi prie visokių mokinių braižų, negalėjau iki galo perskaityti. Nežinojau kaip reaguoti (čia jau buvo 1972 m. pradžia, gal kovo mėnuo, o gal jau balandžio pradžia). Taigi perskaičiau. Klaidas pradžioje taisiau, paskui jau nebe. Kai grąžinau rašinį, sakau: „Pasikalbėsim“. Klausiu: „Iš kur, Romai, tokia neviltis, tokios mintys?” Sako: „Man kartais

lpsk_4_curv3.indd 111

2007.10.08 22:00:36

VISIŠKA I SLAPT AI LIETUVO S KP CE NTRO KO POSĖDŽI MITETO Ų 1972 VI PLEN metų li UMO epos 3 STENOGR d.

AMA 2 144. (...) M es turi auklėji me didi mą ir g nti vis riežtai griežti ų atsak tai dar , TSKP omybę u ysime.

C K davė gr ž žmoni P o l i Mes sau t biuras ų iežtą į patiems taip pa vertini kas įvy t esme m m u ą ko Kaun ms buvo . Kaip e? O g griežta buvo ga dirbusi alėjome s, os ir lima le neleist partinė i sti tai mokyklų i, jei s, ir k , kolekty būtų ge omjauni vai ir Kalanta mo orga riau t.t. Ju psichiš n i zacijos ka k buvo ligonio , ir d , piešė i nestabilus.

Jo rašin aug duomenų, visokia mokytoj iai – ka k s kauko a atkre ip psich ad ipė dėm les ir Jei ka inio esį bet t . t . l b T ė iesa, v viskas ti api kontrpr e burž tuo ir iena opagand uazinę baigėsi inė med Juk bur . p r o žiaga i pagandą žuazinė šmušė , tai spauda ir t.t. kortas mūsų rašė ap Jo moti iš jos ie Kala nos int komjaun rankų. ntą, ka erviu p uolis, d jis ka asakyti ligotas sumažin tal žodžiai , suvei o savo , kad ji ikas kė, bur įkarštį apskrit s buvo ž uazinia . Užsi ai gera enio p i atsil demasku r o g r e s y i rašeivos iepia a ojančią vioji pie mūs reakcin spauda ų pasių ės spau s tą medž d o s išmislu Ištrauk iagą, s. (... a iš LKP ) kalbos.

CK pirmo jo sekre toriaus Antano S niečkau Versta s iš rusų k.

lpsk_4_curv3.indd 112

2007.10.08 22:00:43

taip užeina, nekreipkit dėmesio“. Sakau: „Reikia susėsti, pasikalbėti“. Nes tada kalbėjau per pertrauką, aplink mokiniai vaikščiojo. Bet mums pasikalbėti taip ir neteko – metų pabaiga, taip viskas susiklostė.

Galvojau, rasiu progą, bet taip ir nesuradau. Paskui mes su mokiniais išvykome į ilgesnę ekskursiją, o kai grįžom, jau buvo per vėlu.

Prisimenu dar vieną įvykį, kuris vertė susimąstyti (nors išvadų mes jokių nedarėm, mokiniai juk visko prirašydavo). Literatūros mokytojas vakarinėje mokykloje kartais atlikdavo psichologo ar net kunigo vaidmenį. Neturėdami su kuo pasikalbėti, jauni žmonės, po darbo įmonėse, prekybos vietose, matydami didelę neteisybę, išliedavo kas jų širdy susikaupdavo. Mes prie tokių „išpažinčių“ buvom pripratę, pasikalbėdavom, bet nelabai ką galėjom pakeisti. Taigi paskutinis rašinys turėjo lemti pažymius, buvo gegužės pradžia. Matau: Romas kažką rašinėja, paskui prieinu - jis nieko nerašo, kažkokias gėlytes piešia. Klausiu: „Kodėl, Romai, taip ilgai nesusikaupi?” Atsako maždaug taip: „Neturiu minčių“. Paskui vėl prieinu, tačiau jis vėl nieko neparašęs sėdi. Priėjau prie žurnalo pažiūrėti, kokie jo pažymiai. Kadangi už tą namų rašinį pažymio nerašiau, jo trimestro pažymys tarp 3-jų ir 4-ių. Sakau: „Jei neparašysi, negalėsiu trimestre ketverto išvesti.” Jis atsako: „O man dabar vis vien...“ Sakau: „Kaip tai vis vien. Žinau, kad nori toliau mokytis.“ Bet jis nieko neatsakė, nusišypsojo ir taip nieko neparašęs, rašinio man nepadavė. (...)

Po tų įvykių visoje Respublikoje buvo aptarimai. Sniečkus perskaitęs tą rašinį sako: „Tai lietuvių kalbos mokytoja žinojo, kad jis ruošiasi taip daryt!“ Na taip, žinojau. Ir nieko nepadariau, kad sulaikyčiau. Ar būčiau sulaikiusi, nežinia. Motina ryte (vakare šventė pas savo kitą brolį krikštynas) važiavo namo, Romas išlipo mergaitės palydėt (spėju, kad ta mergaitė buvo paprasta jo draugė, nieko ten daugiau nebuvo), palydėjo, atsisveikino, parėjo namo. Ryte paprašė trijų litrų stiklainio (pati motina visa tai pasakojo), labai ilgai, švariai plovė – „einu giros atsigert“ (buvo tokia pilstoma), ir išėjo. Nei ta mergaitė nieko nenujautė, nei motina. Ir man taip neįtikėtina visa tai... Aš įpratusi prie mokinių išpažinčių. Taip, čia buvo ypatinga.

Bet atrodė – jauno žmogaus mintys, blaškymaisi, ieškojimai, nusivylimai... Tik šitaip supratau.

Iki Naujųjų metų jis buvo kitoks – bendraudavo, o paskui tapo labai susimąstęs... Tikrai buvo nusprendęs. Labai pasikeitė per paskutinius du mėnesius. Bet neišsidavė. Nei motina nieko neįtarė, nei namiškiai.

Kai susirinko visi į laidotuves, velionio nerado. Tai buvo didelė jų klaida. Nes gal būtų viskas vykę Romainiuose, kapinės tada buvo pustuštės. O paskui žmonės įpyko, ir jaunimas išėjo į Laisvės alėją.

Manęs (saugumas) klausė, kas ten buvo Laisvės alėjoje? Vienąkart nusiuntė pažiūrėti ar nėra mokinių.

O vakare atvažiavo iš Saugumo su mašina ir išvežė jų ieškoti. Vos vos su „bananu“ negavau... Pilna!

Ką ten įžiūrėsi tūkstantinėje minioje savo mokinį. Dienos metu kai buvau, mačiau kauniečių veidus.

Galvojau: na, sprogs! Gražiai pasipuošę ponai ir ponios, tokia dar smetoninė publika, o veidai... Milicijos kursantai – jaunučiai, nieko neturi, jokių priemonių, jie tik neleidžia į sodelį. Žmonių minia didelė, iš veidų matėsi, kad tereikia mažos kibirkštėlės ir bus muštynės ar pan. Vakare jau buvo pilna milicijos, kareiviai su bananais visus vaikė, nežiūrėjo nei amžiaus, nieko. Buvo labai daug jaunimo, bet labai daug ir vyresniųjų, atrodė, kad visa Kauno senoji inteligentija išėjo į gatves.3

lpsk_4_curv3.indd 113

2007.10.08 22:00:45

MIESTO VYKDOMOJ O KOMITETO PIRM ININKO DRG. MIKUČIAUSKO KALB A, PASAKYTA KAUN IEČIAMS PER TELEVIZIJĄ ŠIŲ [1972] METŲ GEGU ŽĖS 19 D.

{...} Šių metų gegužė s 14 dieną mies to sode, užsipy benzinu, suside lęs gino 1953 metų gimimo jaunuoli Kalanta. Tardym s Romas o organai ištyrė ir nustatė šios vižudybės aplink saybes. Buvo suda ryta teisminė me cininė komisija di. Komisijoje da lyvavę medikai atlikę teisminę {...}, psichiatrinę ek spertizę, išanal turimus dokument izavę us, nusižudžiusi ojo užrašus, la kus, piešinius, ištėvų, mokytojų, draugų parodymu nustatė, jog Ro s, mas Kalanta buvo psichinis ligoni savižudybę įvyk s ir dė ligos būseno je.

Kai kurie neatsa kingi asmenys, grupė paauglių, prasdami ir nete nesuisingai įvertind ami anksčiau mi faktą, be jokio nėtą atsakomybės jaus mo bandė trikdy mieste rimtį, pa ti žeidinėti viešąj ą tvarką. Buvo si priemonių vi imtaešėjai tvarkai užtikrinti, paže patraukti admini idėjai stracinėn ir ba udžiamojon atsa mybėn. Ir ateity koje, pažeidus vi ešąją tvarką, vi griežtumu bus ta su ikomi tarybiniai įstatymai.

Mums malonu, ka d Kauno miesto darbo žmonių ko vai pritaria ir lektyteisingai supran ta mūsų pravedam aktyvias priemo as nes, smerkia pa žeidėjų neatsaki veiksmus. ngus Mes kreipiamės į mokyklų vadovu s, mokytojus, tė vus, jaunimą ir kviečiame prisid ėti prie viešos tvarkos mieste ios užtikrinimo. Me s suprantame, ka veiksmai yra at d šie sitiktinio pobū džio. Tikimės, mūsų gimtasis Ka kad unas ir toliau liks aukštos ku ir pavyzdingos ltūros viešosios tvarko s miestu.

s Kalanta apdovanota Po mirties Romas nu di or laipsnio Vyčio kryžiaus I d.).

1 os ep li (2000 m.

Kauno tiesa, 19 72, gegužės 21

muziejuje as Kauno IX forto Eksponatas saugom

lpsk_4_curv3.indd 114

2007.10.08 22:00:52

Romo Kalantos klasės auklėtojas.

Romas iš XVIII vidurinės (į tuometinę 5 vakarinę pamaininę mokyklą) atėjo su labai prasta charakteristika. Direktorius man jį paskyrė, sakė: „Tu, kaip vyras, gal susitvarkysi“.

Charakteristikoje buvo parašyta: nedraugiškas, nuo kolektyvo atsiskyręs ir panašiai. O vaikas buvo labai ramus, niekada neišsišokdavo, tik uždaro būdo, klasės draugų neturėjo, bet niekam neužkliuvo, išskyrus išvaizdą – tuos plaukus. Problemų su juo neturėjome. Bet jo pažiūros išaiškėdavo per politines valandėles. Reikėdavo stebėti kaip mokiniai skaito tarybinę spaudą. Spauda buvo vienašališka, kitų nuomonių nebuvo. O reikėdavo tikrinti, ar skaito. Mokiniai pasisakydavo, kad skaito apie tarptautinę padėtį, Vietnamo karą.

R. Kalanta pasisakydavo labai nepalankiai sovietų valstybės atžvilgiu, manė, kad Tarybų Sąjunga agresyvi, neleidžia tautoms apsispręsti, jėgą naudoja, turi galingą armiją. Jis taip vis kalbėdavo... (...)

Tokios „auklėjimo“ valandėlės būdavo. Atsidurdavau keblioje padėtyje, nežinodavau, ką atsakyti. Ir mokiniai susigūždavo, nes Romas drąsiai, atvirai kalbėdavo. Gal manė, kad klasėje – uždara sistema, gal pasitikėjo. Sakydavo, kova sunki, liaudies išsilaisvinimas vyksta nuolat. Sunku būdavo jam ką ir paaiškint. Jis rodydavo atvirą nepasitenkinimą.

Jie pavertė jį psichiniu ligoniu, o jo auką – chuligano išsišokimu, ne politiniu įvykiu, juk Tarybų Sąjungoje „nebuvo“ politinių kalinių... Umbrasą „nuėmė“ nuo III sekretoriaus pareigų (buvo atsakingas už švietimą, kultūrą), dar kažką. O iš mūsų net auklėtojo neatleido, tik tardė, pas Lengviną kvietė: „Kaip jūs ten auklėjot, kad šitaip? Ką man dabar atsakyti Maskvai? Turiu užklausimą. Tai jūs motyvuokit!“ Mūsų direktorius sako: „Jis atėjo iš XVIII vidurinės, nežinome kaip jis ten formavosi.“ Taip pasimuistėme ir mus paleido. Paskui tardytojai norėjo sufabrikuoti bylą, kad jis yra nesveikas, šizofreniją ar ką jam norėjo pripaišyti. Klausinėjo kaip jis elgėsi klasėje, kaip atrodė, ar nebuvo išsišokimų, ar vaistų kokių nevartojo? Sakau: „Normalus buvo, nieko nepastebėjau, mokėsi gerai, ketvertais – penketais, o mūsų mokykloje tai retenybė.(...)“4

lpsk_4_curv3.indd 115

2007.10.08 22:00:54

1. Donskis Leonidas. Be pykčio. Vilnius, 2006. P. 129.

1. LYA. F. K-1. Ap.58. T.2. B. P-16577. L. 7, 13, 15.

2. Iš interviu su arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi. Kaunas, 2007 05 08. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė.

3. Iš interviu su vienuole Julija Kuodyte. Kaunas, 2007 05 10. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė.

4. LYA. F. K-1 Ap. 47. B. 1664. L.3, 4 5. Iš interviu su kunigu Robertu Grigu. Kaunas, 2007 05 05. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė.

6. Iš vienuolės Danutės Jonės Sakalauskaitės laiško Rimantei Tamoliūnienei. Kaunas, 2007 04 19.

7. LYA. F. K-1. Ap. T6. B. P11771 L. 10.

8. Interviu su Algirdu Patacku. Kaunas, 2007 05 03. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė.

9. Originalas saugomas asmeniniame Petro Kimbrio archyve.

10. Iš interviu su Petru Kimbriu. Kaunas, 2007 05 21. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė.

11. Iš interviu su Dominiku Akstinu. Kaunas, 2007 05 08. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė.

12. Pogrindinės spaustuvės „ab“ veikla (1980-1990) Vytauto Andziulio ir Birutės Vidauskaitės-Andziulienės atsiminimai / Kauno istorijos metraštis.

Kaunas, 2005. T.6. P. 232-233.

1. Tamakauskas Zigmas. Audringojo rudens prisiminimai// „Už laisvę“, „XXI amžiaus“ priedas Nr. 6. 2006 11 03. P. 5-6.

2. 1956 ir 1957 metų Vėlinės Kaune pagal KGB dokumentus// „Už laisvę“, „XXI amžiaus“ priedas Nr. 6. 2006 11 03. P. 4.

3. Iš Edmundo Simanaičio laiško Rimantei Tamoliūnienei. Kaunas, 2007 06 27.

1. Iš Albino Vaškevičiaus laiško Rasai Ambraziejienei. Kaunas, 2007 03 27.

2. LYA. F. K1. Ap. 14. B. 161. L. 1,2,5.

3. Iš interviu su Jūrate Eitminavičiūte-Dručkiene. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė. Kaunas, 2007 07 03.

4. LYA. F. K-1. Ap. 14. B. 184. L. 84-98.

5. Iš interviu su Linu Kulakausku. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė, Kaunas, 2007 06 28.

6. LYA. F. K-1. Ap. 14. B. 184. L. 10 -11. Iš Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940-1990. Vilnius, 2005. P. 429-430.

7. Iš interviu su Emilija Stanikaite. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė. Kaunas, 2007 06 15.

8. Iš interviu su Laima Šinkūnaite. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė. Kaunas, 2007 07 04.

lpsk_4_curv3.indd 116

2007.10.08 22:00:56

1. LYA. F. K-1. Ap. 3. B. 797. L. 24-27. Iš Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940-1990. Vilnius, 2005. P. 393-394.

2. Dargis A. Ar menininkui reikia paso?// Nemunas. 1989, Nr. 7. P. 48-49.

3. Vasiliauskas V. Iš cenzūros indeksų // Literatūra ir menas. 1989 gegužės 13. P. 9.

4. Iš interviu su Rūta Staliliūnaite. Kaunas, 2007 06 28. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė.

5. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras 1920-2000. Kaunas, 2000. P. 67.

6. Iš interviu su Romualdu Rakausku. Kaunas, 2007 05 15. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė.

7. Iš interviu su Nijole Storyk. 2007 06 20. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė.

1. LYA. F. K-1. Ap. 14. B. 155. L. 1,6,7 2. Iš Arkadijaus Vinokuro laiško Rimantei Tamoliūnienei. Vilnius, 2007 06 27.

3. Iš interviu su Kristofu Petkūnu. Kaunas, 2007 06 15. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė.

4. LYA. F. K.1. Ap. 14 B. 155 L. 14, 23 5. LYA. F. K-1. Ap. 48. B. 271. L. 5,6,8.

6. Iš Nathano Gitkindo laiško Rimantei Tamoliūnienei. Izraelis, 2007 03 30.

7. „Už Tarybinį mokslą“. 1971 kovo 3 d.

8. Iš interviu su Antanu Stancevičium, Algimantu Šešelgiu ir Algimantu Piligrimu. Kaunas, 2007 06 15. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė.

1. Iš interviu su Arvydu Kalanta. Kaunas, 2007 06 20. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė.

2. LYA. F. 1771. Ap. 247. B. 12. L. 3,148.

3. Iš interviu su Aldona Karkauskiene. Kaunas, 2007 05 17. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė.

4. Iš interviu su Vladu Karkausku. Kaunas, 2007 05 17. Užrašė Rimantė Tamoliūnienė.

lpsk_4_curv3.indd 117

2007.10.08 22:00:58

1. Bagušauskas Juozas. Lietuvos jaunimas laisvės kovose. Vilnius, 1992.

2. Genocidas ir rezistencija. T. 2(4). Vilnius, 1998.

3. Genocidas ir rezistencija. T. 1(11). Vilnius, 2002.

4. Kauno istorijos metraštis. T. 4. Kaunas, 2003.

5. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras 1920-2000 / sud. Vida Savičiūnaitė. Kaunas, 2000.

6. Lietuvių teatro istorija. Kn. 3 : 1970-1980. Vilnius, 2006.

7. Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940-1990 : Dokumentų rinkinys / sud. Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus. Vilnius, 2005.

8. Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940-1998 / sud. Izidorius Ignatavičius. Vilnius, 1999.

9. Nenugalėtoji Lietuva. T. 1 / sud. Algimantas Liekis. Vilnius, 1993.

10. Nenugalėtoji Lietuva: tremtis, sukilimas, rezistencija : Mokslinės konferencijos medžiaga.

Utena, 2006.

11. Romo Kalantos auka : 1972 metų Kauno pavasaris. Vilnius, 2002.

12. Skuodis Vytautas. Balsas iš Lietuvos pogrindžio 1972-1987. Vilnius, 2006.

13. Spengla Vidas. Bažnyčia, „Kronika“ ir KGB voratinklis. Vilnius, 2001.

14. Teatras. 2005, Nr. 2-3 (20).

15. Vasiliauskaitė Vilma. Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos šalių periodinė savilaida 1972-1989.

Vilnius, 2006.

16. Vasiliauskaitė Vilma. Tautinė ir liberalioji pogrindžio spauda Lietuvoje 1976-1981. Vilnius, 2002.

lpsk_4_curv3.indd 118

2007.10.08 22:01:01

Leidėjas Kauno apskrities viešoji biblioteka Radastų g. 2 LT-44164, Kaunas Spaudė UAB „Arx Baltica“ Veiverių g. 142 b, LT-46353, Kaunas Dizainas Alius Levinskas (www.alius.lt)

lpsk_4_curv3.indd 119

2007.10.08 22:01:03

02-03.indd 1

2007.10.08 22:14:06

lpsk_4_curv3.indd 1

2007.10.08 21:52:36

01-04.indd 1

2007.10.08 21:09:34