Dabarties zenklai by Miesto IQ

Čia – žmonių mintys... iliuzijos... vizijos...

dabarties ženklai Straipsnių rinktinė

Kaunas 2011

Sudarytoja

Ina Žurkuvienė

Redakcinė kolegija

Auksė Balčytienė, Rūta Marcinkevičienė, Gintautas Mažeikis, Linas Tuleikis

Komanda „iš pašaukimo“

Andrius Petkevičius, Agnė Taurinskaitė, Mantas Titas Urbonas

Tekstų autoriai

Darius Bagdžiūnas, Rasa Baločkaitė, Šarūnas Bulota, Ed Carroll, Aldis Gedutis, Simonas Gent vilas, Vaiva Grainytė, Karolis Jachimavičius, Liudvikas Jakimavičius, Giedrė Kazlauskaitė, Virgi nijus Kinčinaitis, Indrė Kleinaitė, Edgaras Klivis, Alfredas Kukaitis, Rūta Leitanaitė, Gintautas Mažeikis, Džiugas Paršonis, Ernestas Parulskis, Živilė Pipinytė, Ina Pukelytė, Viktorija Rusi naitė, Kristupas Sabolius, Marc Sands, Arūnas Starkus, Gražina Sviderskytė, Agnė Taurinskaitė, Rytis Zemkauskas, Markas Zingeris

Fotografijos

Rolandas Andrijauskas, Gintaras Česonis, Aleksandras Macijauskas, Ignas Maldžiūnas, Dmitrij Matvejev, Romualdas Požerskis, Monika Požerskytė, Donatas Stankevičius, Justina Šuminaitė, Akvilina Vaičaitytė

Iliustracijos

Andrius Čiukšys, Antanas Gudonis, Tadas Karpavičius, Darius Petrulaitis, Dovilė Puzinaitė, Andrius Zakšauskas

Dizainas

Tadas Karpavičius

VIRšELIS

Iliustracija: Luka Vaitkevičienė

Kalbos redaktorė Aistė Tamošaitytė

Vertėjas

Edvardas Vaišvila

©VšĮ „Miesto IQ“, 2011

Redakcijos žodis

pie laiką esame pratę kalbėti kaip apie upę, iš ateities pro mus tekančią į praeitį. Apie erdvę – kaip apie trimatę mus supančią esybę, begalinę ar apribotą gamtos arba žmogaus sukurtų darinių. Paprastai dažniau kalbame apie buvusį laiką ir apie tolimą erdvę nei apie tai, kas yra čia ir dabar. Tačiau moderniosios technologijos trina laiko ir erdvės ribas, erdvė susitraukia ir naikina laiko tėkmę. Vis dažniau ir ilgiau užsibūname vir tualioje erdvėje, kitame, nerealiame laike, toli ar tiesiog nutolę nuo savo namų, nuo savo miesto, taigi ir vėl kitur, nei siekia ištiesta ranka. Šis žurnalas apie miestą, kuriame šiandien gyvename visi, net ir jame ne būdami. Apie miestą kaip gyvenimo būdą ir formą, apie miesto žmones, jų darbus ir namus, apie miesto kultūrą ir kultūrą mieste, apie miesto gyvenimą ir gyvenimą mieste, apie realias ir virtualias miesto erdves, viešas ir privačias, apie miesto vaizdus ir įvaizdžius, apie meną ir kultūrą, miestiečių gyvenimo, bendravimo būdą ir stilių, apie individus ir bendruomenes, įvykius ir reiš kinius, staigius pokyčius ir lėtus procesus, ir dar daug kitų temų, pažymėtų modernios dabarties ženklais. Šiuo leidiniu bus kuriamas kitoks – daugiabalsis ir daugiaplanis – diskursas, terpė ateities vizijoms, galinčioms tapti realybe. Tai būdas burti bendruomenę ir bendrą gyvenimą mūsų laike ir mūsų miestų erdvėje. Nors manoma, kad globalaus pasaulio sukurtos problemos negali būti išsprendžiamos lokaliai, verta bandyti kurti istoriją, išsiveržti iš uždaros erdvės, sukonstruotos techno loginių žmogaus tęsinių ir valdomos įvaizdžių. Reikia skelbti miesto žmogaus ir piliečio idėją, apmąstyti skirtingas patirtis, kalbėti apie kasdienio mūsų gy venimo prasmę, egzistencinį saugumą ir kitus svarbius dalykus. Reikia tam, kad čia ir dabar gyventume prasmingiau. Rūta Marcinkevičienė

TURINYS

Pasaulis už dolerį 36–39

Silicio pievos ir srautų logika Virginijus Kinčinaitis

Vaizduotė 06–09

Vaizduotės žudikai 2 Kristupas Sabolius

40–43

Visas pasaulis už dolerį ir kitos kraupios technologijų nešamos permainos Džiugas Paršonis

44–46

10–13

Kodėl Lietuvai netapti meno valstybe?

Rytis Zemkauskas

48–51

Popietės Utopijoje

14–17

Kiek kainuoja kūrybiškumas? Marc Sands

18–21

Šalis, kurioje nusižudė Kalėdų Senelis Aldis Gedutis

22–25

Apie elfes ir kaukes Gintautas Mažeikis

Karolis Jachimavičius

Robotas prieš lietuvį – kuris Dovydas, o kuris Galijotas? Darius Bagdžiūnas

52–55

Įtinklintas protestas, „Twitter“ televizorius ir dalyvavimas (žinia)sklaidoje Viktorija Rusinaitė

56–62

Kūrybiška žurnalistika ir žiniasklaidos verslas Gražina Sviderskytė

Portretai

Iššūkiai

26–35

64–69

Kas aš esu ČIA ir TEN

Ignas Maldžiūnas, Agnė Taurinskaitė

Posovietiniai miestai: disonanso paveldas ir nepatogi praeitis Rasa Baločkaitė

70–73

Globalaus miesto kultūra, arba Visų šalių kultūrininkai, vienykitės! Ina Pukelytė

118–123

Kokioje tikrovėje gyvenate? Živilė Pipinytė

74–77

124–125

Ed Carroll

Giedrė Kazlauskaitė

Akistata su savo trūkumais

Knygos su Češyro katino šypsena

78–83

126–129

Šarūnas Bulota

Liudvikas Jakimavičius

Plačiai užvertos durys

Literatūros kritikos žanro saulėlydis

84–89

130–136

Simonas Gentvilas

Šarūnas Bulota

Iššūkis miestams – išlikti

Ar sulipdysime sniego gniūžtę

90–97

138–140

Indrė Kleinaitė

Alfredas Kukaitis

Ekopolis

Muzika, kurią perka

98–103

142–145

Miestas valgo ir geria

Teatras dabartyje

104–107

Kuprinių revoliucija

Ernestas Parulskis

146–148

Arūnas Starkus

Penkios ir viena klastotė

Kultūra be riksmo 108–116

Architektūra: tolyn nuo įvaizdžio, arčiau humanizmo Rūta Leitanaitė

Edgaras Klivis

Neišplauti žvirbliai Vaiva Grainytė

Sunkus tekstas 150–153

Aktualijos iš rašytojo dienoraščio Markas Zingeris

Vaizduotės žudikai 2 Kristupas Sabolius

Vaizduotė

Alubaryje prie Boabo prisėda Dievas. Barzdotas, žilas, pusamžis ir neišvaizdus tipas neužsičiaupdamas plūstasi riebiais škotiškais keiks mažodžiais. Irzliai priekaištauja, kad Boabo gyvenimas eina šuniui ant uodegos. Atrodo kaip bet kuris kitas alų maukiantis Edinburgo girtuoklis. Jis Boabui netgi kažkur matytas. Dievas paaiškina: „Tai dėl to, kad tu neturi vaizduotės. Matai ir girdi taip, kaip įsivaizduoji.“ Tada keršydamas paverčia Boabą muse. Šis epizodas iš Irvine’o Welsho novelių rinkinio „Rūgšties namai“ yra kai kas daugiau nei haliucinuojančio narkomano klejonė. Jis atskleidžia suvaržytos vaizduotės krizę. Prieš keletą metų pranešimą tokiu pačiu pavadinimu („Vaizduotės žudikai“) esu skaitęs „Santaros-Šviesos“ konferencijoje. Tada polemi zavau su kalbininkais, kurie normindami kalbą iki idiotizmo apriboja jos kūrybingą ir natūralų pulsavimą, pranokstantį bet kokias grama tikos taisykles ar morfologijos dėsnius. Minėjau Roland’o Barthes’o aptariamą principą, pagal kurį teksto žaismei būtini „plyšiai“, atsi randantys tarp egzistuojančių kalbos segmentų ir sukuriantys erdvę įžaisti tam, ko neįmanoma pasakyti. Todėl paklusdami komisijoms ir operuodami kalbininkų kalba, tik kartojame riboto kūrybingumo lingvistinių policininkų primestas schemas, kitaip tariant, suvaržome savo vaizduotę. Šį kartą apie vaizduotės situaciją norėčiau pakalbėti išsamiau. Pa prastai įsivaizdavimas suvokiamas kaip iliuzijų, t. y. nerealių vaizdinių, produkavimas arba atgaminimas mūsų sąmonėje. Tačiau įvairios psichoanalitinės ir filosofinės (nuo S. Freudo iki G. Bachelard’o) pozicijos jau seniai atkreipė dėmesį į ryšį tarp vaizduotės ir energijos, taip pat tarp vaizduotės ir geismo. Trumpai apibendrinę, gauname tokią seką: jeigu nori valdyti žmogų, turi pavergti jo troškimus. Tačiau tam, kad pavergtum jo troškimus, pradėk kontroliuoti jo vaizduotę. Jeigu nori kontroliuoti vaizduotę, nustatyk tai, ką reikia įsivaizduoti. Kitaip tariant, sukurk tam tikrą įsivaizdavimo formatą.

Popmeno estetikoje formatas dažnai apibrėžiamas kaip tam tikra norma. Radijuje etalonines melodijas nustato Lady Gaga, televizija vadovaujasi išbandytais šokių, dainų ar realybės šou varžytuvių modeliais, kino platintojai importuoja net vaikams nuspėja mą Holivudo tragizmą ir komizmą, žurnalų viršeliai tarsi bagažo apribojimus taikančios pigių skrydžių oro bendrovės nustato krūtų apimties standartus. Paskutiniais metais atsiradę komerciniai teatrai (o ilgą laiką ir A. Večerskio valdytas LNDT) siūlė ir Brod vėjaus pasilinksminimo trafaretą. Didžiausia iliuzija yra ta, kad formatas, kaip kartais norima įteigti, atitinka vadina muosius rinkos poreikius. Požiūris „jeigu perka, vadinasi, reikia“ remiasi prielaida, kad vartotojai sąmoningai analizuoja ir suvokia savo reikmes. Tačiau dažniausiai nutylima, kad poreikius galima suformuoti rinkos val dymo mechanizmais, kurie lygiavertį pasirin kimą padaro neįmanomą. Lemiami veiksniai čia yra finansai ir galia, leidžianti rinkodaros, viešųjų ryšių ir reklamos būdais kontroliuoti

nuotrauka: „Double O“ Žilvinas Kempinas 2008

žmonių geismus, o kartu pinigais nužudyti vaizduotę ritmingai pratinant prie reikiamo įvaizdžio ir klišės. Tokiu būdu gauname boabų, kurie bare susitinka jau iš matymo pažįstamą Dievą, visuomenę. Visuomenę, kurioje tvirtinant formatų ir schemų kultūrą programiškai apribojamas regėjimas ir klausymas, reguliuo jami geismai ir fantazijos, o kartu kontroliuo jamas bet koks kūrybingumas. Visuomenę, kurioje įvaizdžiai žudo vaizduotę. Geriausias to įrodymas yra paskutinio dešimtmečio Lietuvos politikos istorija. Nepaisant pažiūrų, vizualinis kandidato tiražas tapdavo tiesiogiai proporcingas balsadėžių turiniui. Ko gero, nieko kita ir negali būti, kai

popkultūros dėsniai yra perkeliami į politi ką. Kur kas liūdniau, kad panašiai žudikiška klišių diegimo ir vaizduotės kontrolės manija ilgą laiką buvo persiėmusi ir šiuolaikinė mūsų šalies urbanistinė bei kultūrinė strategija. Ne tik garsusis Valdovų rūmų atvejis, bet ir nevėkšliškai pasviręs Gediminas ar netalen tingai suręstas Kudirka, ar Žalgirio mūšio ekranizacija išreiškia tokį patį nomenklatūri nį monumentalumo poreikį, kuris buvo bū dingas totalitariniams režimams. V. Lenino, A. Hitlerio, J. Stalino, Mao Dzedongo šmėk los irgi veržėsi į represuotų gyventojų pasą monę granitiniais monumentais, paveikslais mokyklų klasėse, S. Eisensteino ir L. Rie fenstahl filmais. Puoselėta viltis, kad mąstant

apie lyderius ir jų ideologiją bus operuojama tik įdiegtais „teisingais“ modeliais. Tačiau jeigu prisimintume Lietuvos rezistencijos istoriją, galėtume atrasti ne vieną atvejį, kai atsakymu šiai autoritarinei ikonografijai ir mitologijai tapdavo fantaziją stimuliuojantis menas. Turiu omenyje kad ir puikiai E. Nekrošiaus, J. Jurašo ir J. Vaitkaus teatre ar J. Marcinkevičiaus dramose išlavintą garsiąją Ezopo kalbą, dėl kurios surežisuo tos mizanscenos ar literatūrinės užuominos išbaigtą prasmę įgydavo tik jas pratęsus žiūrovo sąmonėje. Taigi trūkumas, stygius, paklaida ar jau minėtas R. Barthes’o plyšys ir nutylėjimas tokioje kūryboje tapdavo toks pat svarbus, kaip ir paviršinė išraiška, o gal net svarbesnis. Kad ir apie kokią sritį kalbėtume, išeitis iš vaizduotę žudančios formato politikos yra dialoginė „atviro kodo“ kultūra. Tai tokia strategija, kuri atsisako „cookie cutter“ for melės, pagal kurią kepami vienodų kontūrų sausainiai; veikiau ji išminko tešlą, iš kurios kiekvienas turi nusilipdyti savo unikalų kepinuką. Pirminis impulsas, pradinės koor dinatės ir bazinė duotis tampa tik kelionės į praregėjimą ir išsilaisvinimą pradžia. Tad kai kalbame apie skaudžios ir neviena reikšmės istorijos įprasminimą miesto erdvėje (tarkime, liūdna idėjų impotencija apipiltą Lukiškių aikštės memorialą žuvusiems už Tėvynės laisvę), vertėtų pasimokyti iš tokių kūrybingumą akumuliuojančių miestų kaip Berlynas. A. Bebelio aikštėje, toje vietoje, kur naciai sudegino 20 tūkstančių knygų, šian dien randame Michos Ullmano grindinyje suprojektuotą ertmę, o pro ją dengiantį stiklą matyti tuščios knygų lentynos. Šalia įrašyta Heinricho Heine’s citata: „Dort, wo man Bücher verbrennt, verbrennt man am Ende auch Menschen.“ („Ten, kur deginamos kny gos, galų gale deginami ir žmonės.“) Taupus, bet kartu ir galingas „antimonu mentas“ meta iššūkį fantazijai, kuri pajėgi re

gėti kur kas daugiau, negu gali būti parodyta šimtais tūkstančių tragedijos iliustracijų. Kaip jau minėta, trūkumai, nesatis ir stygius tik padeda vaizduotei išgyventi tai, ko neįmano ma išreikšti. Ištinkanti prasmės pertekliaus patirtis yra iš esmės kažkas kita nei primesto regėjimo ir supratimo formato atitikimas. Ši patirtis įtraukia individą į išsilaisvinimo ir sa varankiško apsisprendimo procesą – dalykus, kurie vargu ar patinka politinės ir ekonomi nės galios centrams. Žinoma, neteisinga sakyti, kad Lietuvoje neegzistuoja kūrybingumas – niekas iki šiol nesugebėjo nužudyti vaizduotės. Tačiau tiesa yra ta, kad šiuo metu jis turi tarpti prastoje aplinkoje – ten, kur net dvi epochos atliko mentalitetą formuojantį vaidmenį. Sovieti nis konformizmas ir žemdirbiška naujovių baimė su didžiausiu malonumu puolė į glėbį Holivudo „sapnų fabrikui“ – institucijai, kuri panašiai kaip Leonardo DiCaprio herojus fil me „Pradžia“ („Inception“) gamina, nukreipia ir kontroliuoja ištisų šalių sapnus ir svajones. „Popso“ videokratijos ir šokančių politikų neuždrausi, tačiau debilėjimo procesams alternatyvą, be abejonės, turėtų suteikti išlaisvintos vaizduotės raišką sužadinančios sritys – literatūra, kinas, teatras, muzika, architektūra, dailė. Neaptardamas paskirų merdėjimo diagno zių, galėčiau trumpai paminėti šiuolaikinio meno atvejį, juo labiau kad neseniai baigėsi reziumuojanti paroda „Lietuvos dailė 2000– 2010: dešimt metų“. Nepaisant to, kad ŠMC egzistuoja jau beveik keletą dešimtmečių, visuomenės akyse ši kūrybos šaka tradiciškai išlaiko išskirtinai prastą šlovę, kurią geriausiai išreiškia vienos iš telekomunikacijų ben drovių reklama, vaizduojanti du priekvailius brolius, nesuprantančius, ką „menininkai nori pasakyti“ savo paveikslais. Nenuostabu – juk ne tik modernusis, bet ir konceptualusis menas reikalauja milžiniškų vaizduotės pastangų, nes menininko idėja įtraukia dalyvauti ir žiūrovą. Dažnai vadi namasis grožis, atlikimo technika ir esteti ka tėra antraeilis arba išvis nereikšmingas dalykas. Meno kūrinys ima veikti, kai tampa situacijos stimulu arba kontekstu, t. y. pasiū lymu stebėtojo sąmonės veiklai. Tačiau prie greito vizualinio maisto pripratusiose smege nyse toks aktyvumas turi būti lavinamas. Tai tampa akivaizdu, kai vieną minėtos Lietuvos dailės dešimtmečio parodos eksponatą pama tai Modernaus meno muziejuje Niujorke. Garbingoje vietoje stovintis Žilvino Kem pino kūrinys „Double O“ atveria ekspoziciją, nagrinėjančią linijos, kaip piešimo elemento, transformacijų XX amžiuje temą. Kinetinę

skulptūrą, kurią sudaro dviem ventiliatoriais ore stebuklingai išlaikoma besiplaikstanti videojuosta, šiuo metu galima surasti pirma jame MoMA aukšte, šalia pagrindinių laiptų. Ir svarbiausia turbūt ne tai, kad per dieną ją pamato daugiau žiūrovų, nei ŠMC surenka lankytojų per metus. Kur kas reikšmin giau, kad skulptūrinio tūrio neužpildanti, į klausimą „kas norėta pasakyti“ neatsakanti, bet žvilgsnio energetiką stimuliuojanti ir aso ciacijų grandines atpalaiduojanti instaliacija bent daliai iš jų yra suprantama. Be abejonės, Niujorkas ir Berlynas yra vi siškai kitokie miestai nei Vilnius – jie veikia kaip vaizduotės išsilaisvinimo jėgainės, idėjų koncentracija sukuriančios įkvepiantį rezo nansą, kuris tokioje mažoje šalyje kaip Lietu va niekada nebus įmanomas. Jeigu leistume, kaip siūlo vienas į valdžią vėl besiveržiantis minios geismų manipuliatorius, „nuspręsti liaudžiai“ ir patikėtume žmonėms balsuoti, ar verta finansuoti šiuolaikinį lietuvių meną, kiną, teatrą, muziką, literatūrą, – nenusteb čiau, jei tuomet per parą išnyktų ne tik ŠMC, bet ir Rašytojų sąjunga, NDG, LNDT, LNOBT ir t. t. Tačiau kryptinga kultūros strategija, in vestuojanti į nepriklausomą, eksperimentinę, nebūtinai sėkmingą, o svarbiausia – kartais labai nepopuliarią meninę raišką, yra vienas iš nedaugelio būdų išlaisvinti sąmonę iš formato nelaisvės. Šalyje, kuri su užsidegimu trokšta sukurti žinių visuomenę, pristatyti Silicio slėnio analogų ir investuoti į naująsias technologijas, dažnai pamirštama ne tokio jau prasto mokslininko A. Einsteino mintis: „Vaizduotė svarbiau už žinias. Žinios ribotos. Vaizduotė apima visą pasaulį.“ ◊

Vaizduotė svarbiau už žinias. Žinios ribotos. Vaizduotė apima visą pasaulį.

nuotrauka:

„Scanpix“ nuotr.

Memorialas A. Bebelio aikštėje Berlyne Micha Ullman 1995

„Ten, kur deginamos knygos, galų gale deginami ir žmonės.“ Heinrich Heine

Popietės Utopijoje

Popietės Utopijoje Rytis Zemkauskas

Vaizduotė

Galiausiai jiems beliko popietės, kurios tęsdavosi geras aštuonias valandas, kol liepsnojantis saulės vežimas keliauja per zenitą ir karštis tampa toks nepakeliamas, kad betoniniais kelkraščiais ima tekėti asfalto upeliukai, lėtai siūbuoja tamsia plėvele pasidengęs pakelės griovių vanduo, o vėjas virš begalinių išdegusių pievų nešioja dulkių debesis... Galiausiai jiems beliko popietės... Ir skaitymas, nes jis reikalauja mažiausiai kūno judesių. Kiekvienas judesys prašo energijos, energijai eikvojamas beprotiškai brangus vanduo, kurio kasdien vis labiau trūksta. Skaitomos knygos, nes kom piuteriai ilsisi – elektros energijos užtenka tik kondicionieriams, kurių skaičių ir galingumą vyriausybė griežtai riboja, laimė, kondicionieriai priskiriami gyvybės palaikymo sistemoms, todėl teisė juos naudoti kol kas lieka nepajudinama. Kol kas... Tad jie skaito knygas, kurios susikaupė palėpėse, sandėliukuose, net kažkur visai netoli židinio, jau visai visai netoli – dar viena gyven tojų karta, dar vienas technologijų šuolis, ir jos būtų panaudotos pakuroms. Kitos buvo surištos į krūveles parduoti bukinistams, bet pamirštos, nes lengviausia pamiršti tai, kas kainuoja pigiai ir mums nepriekaištauja, dar kitos buvo sudėtos į dėžes išvežti į sodybas ar makulatūros supirkimo punktus, bet pristigta laiko, pristigta vie tos automobilyje, nueita kitur, užsiimta kažkuo kitu, visada kažkur skubėta. Ir štai – nelauktai patiems sau, nelauktai pageltusiems popieriaus lapams, nelauktai, bet pamažu ir su vis didėjančiu jauduliu, atradimo nuostaba ir džiaugsmu jie ėmė skaityti tai, ką kelios kartos praleido, nes tarėsi viską ir taip žinančios, tarėsi viską sugėrusios į save automatiškai savotiškų žinojimo paketų pavidalu, nors taip nebuvo. Automatiškai šiame keistame pasaulyje nebūna nieko, dabar tai jau visiškai aišku. Knygų jie rado visokiausių. Ir nustebo nebepajutę tokių didelių ideologinių, estetinių, etinių

skirtumų, kurie taip jaudino bendruome nę tais laikais, kai knygos dar susilaukdavo recenzijų. Paprasta ir tiesi, nes gyvenimiška, meilės istorija, parašyta rašytojos tik tam, kad užsidirbtų pinigų, ir likiminis klasiko roma nas apie pašaukimą jiems nebeatrodė taip toli vienas nuo kito, kaip kažkada manė amžinin kai. Jiems abi šios knygos liudijo autentišką žmogaus dvasią. Ir viskas. Tiek jiems tebuvo svarbu ir lygiai tiek užteko, kad jie galėtų džiaugtis. Tarsi sklaidytum trijų tūkstančių metų senumo indiškus tekstus – svarbu, ką jie reiškia dabar, ir visai nebūtinai svarbu, ką jie reiškė tada. Bet aš nukrypau. Popietės Utopijoje skai tant knygas galėtų pasirodyti visai malonios, jei išleistume iš akių faktą, kad skaitymas buvo priverstinis užsiėmimas. Užsiėmimas užtraukus žaliuzes, uždarius tonuotus keturių kamerų sistemos langus ir įjungus gyvybę pa laikančią kondicionavimo sistemą, meldžian tis, kad nedingtų elektra. Jie žinojo, kad į šitokį keistą „posttechnologijų“ eros kalėjimą juos uždarė kasdien greitėjanti klimato kaita. Jie žino jo ir tai, kad buvo daugybė progų ir būdų viską pakeisti, bet nė viena iš progų nebuvo pasinaudota, nė vienas būdas nebuvo kaip reikiant išmėgintas, nes dėl nieko konkretaus taip ir nepavyko susitarti. Būta tik labai daug konferencijų, interviu televizijai, maldos pusryčių ir garbės pietų prabangiuose viešbu čiuose su egzotiškais patiekalais. Ritualas nesukelia lietaus – lietus turi sukelti ritualą. Tada vieną dieną nuskendo Maldyvai. Ir paskui jau niekam nieko nebereikėjo aiškinti. Negali sakyti, kad Utopija „Maldyvų fak torių“ pajuto iškart. Ne. Iš pradžių reaguota audringai, bet laikui bėgant pojūčiai atbuko. Žmogui būdinga viską pažinti šuoliais, jo suvokimui labiausiai tinka laiptų analogija, o klimatas keitėsi pamažu – iš pasalų slinkda mas į priekį tarsi įkaitintas vaškas ir retsy kiais net atsitraukdamas. Tokio pasikeitimo žmogus ilgai nepastebi... Po pusę laipsnio per

metus... Vėliau po laipsnį... Paskui staiga keli laipsniai atgal... Paskui atsiranda milžiniškų vorų... Paskui niekur nebeskrenda paukščiai... Paskui staiga išmiršta visa populiacija žiurkė nų... Paskui pakelėse ima augti tokie augalai, kokius anksčiau augindavo tik vazonuose ant palangės... Paskui aštuonis mėnesius nelyja... Paskui prasideda tropinės audros... Paskui pasikeičia žaluma – ji tampa blyški, o palietus subyra į dulkes... Paskui pirmą kartą istorijoje vyriausybė prabyla apie vandens trūkumą... Ir tada jie pamažu tapo uždaryti popietė se tarp keturių sienų, užtraukę žaliuzes ant langų ir įjungę kondicionierius. Teisė juos naudoti kol kas lieka nepajudinama... Išeiti į miestą galima tik saulei esant žemai prie horizonto arba visiškai sutemus. Pirmą kartą istorijoje visas gyvenimas yra naktinis. Žmonija, taip ilgai ėjusi iš dienos į naktį, pagaliau atėjo. Štai ji – naktis. Oras šiek tiek atvėsta, gali ma išeiti į lauką. Pastebėta, kad ten, kur nėra jokios augmenijos, jis atvėsta labiau – vadi namasis „dykumos efektas“, todėl atsiranda žmonių, kurie savo turimuose plotuose deginte išdegina visus augalus ir paverčia žemę dykuma. Jiems sako, kad taip daryti negalima, kad tai savižudybė, bet jie atker ta, kad jų vaikai tokiu būdu bent naktį gali pakvėpuoti vėsiu oru. Vaikų žmonės turi vis mažiau. Vaikai visais laikais gimsta tokiose šeimose, kurios arba tiki ateitimi, arba iš viso negalvoja apie ją. Dabar visi galvoja apie ateitį ir niekas ja nebetiki.

iliustracija: Antanas Gudonis

Oras, kuriuo išeinama pakvėpuoti naktį, vi sada yra lyg po gaisro. Justi dūmų prieskonis, kai kas tariasi juntą sierą, bet greičiausiai tai tik psichofizinis reiškinys, kaip ir nuolatinis nuogąstavimas dėl radiacijos, nors patikimų duomenų apie radiacinį foną niekas seniai nebeskelbia. Paradoksas, tačiau fizikai tvirti na, kad saulė tapo gerokai mažiau radioak tyvi. Niekas jais netiki, nes didžiajai daliai žmonių milžiniškas karštis savaime siejasi su radioaktyvumu. Ir apskritai bet kokią moks linę mintį jau seniai nustūmė į šalį greičiau už karščio bangas plintantys nauji religiniai judėjimai, paskubomis sudėlioti iš senųjų tikėjimų šukių. Jie siūlo tai, ką religijoms visada geriausiai sekasi pasiūlyti, – gelbstinčią iliuziją. Bet aš dar kartą nukrypau. Galiausiai jiems liko begalinės popietės su knygomis rankose ir tos knygos jau nebekėlė ideologinių ar es tetinių klausimų, jie nebematė esminio skir tumo tarp metafizinės literatūros ir pastišo, tarp begalinių kančių testamento ir laisvalai kio skaitinių – visa, ką jie dabar paimdavo į rankas, kiekvienas pageltęs lapas, kiekvienas skyrius, pažymėtas lotynišku skaitmeniu, kurio giliaspaudę dar galima užčiuopti pirštu, kiekvienas nutrintas atplyšusia nugarėle viršelis bylojo tik viena: negrįžtamai prarastą Aukso amžių. Laimingus laikus, apie kuriuos jie dabar skaitė, skaitė ir skaitė godžiai, tarytum gertų paskutinius karščio neužnuodyto vandens lašus. Laikus, kai šičia, dabartinės Utopijos vietoje, gyvenimas buvo tik gyvenimas ir nie kas daugiau. Ne išlikimas ir ne skausmingas katastrofos laukimas, panašus į kasdien vis standžiau įtempiamą arbaleto templę. Tais laikais po vasaros ateidavo ruduo, kartais daug lydavo, paskui būdavo žiema – kartais snieginga, kartais besniegė, žiemą keisdavo visada pilnas skersvėjų pavasaris – tarsi nuolatinės kaitos pažadas... Galiausiai jiems liko popietės ir kai kurie iš jų taip įsitraukė į skaitymą, kad pamiršda vo net sutemus išeiti į naktį kvėpuoti dūmų skonio oru, slankioti gatvėmis, kurios būdavo

Prisiekę skaitytojai geriau likdavo namuose, užsidegdavo diodinį žibintuvėlį ir pasidėję ant kelių vėsą skleidžiančius tomelius vaikščiodavo po Aukso amžiaus miestus, kvėpuodavo ryto rasa ant pakalnučių lapų, uosdavo pušis vidurvasario pamiškėje ir matydavo vandenis...

pilnos žmonių, išėjusių tarsi per prievar tą, tarsi iš reikalo net jiems patiems jau ne visiškai aiškiu tikslu. Ne, prisiekę skaitytojai geriau likdavo namuose, užsidegdavo diodinį žibintuvėlį ir pasidėję ant kelių vėsą sklei džiančius tomelius vaikščiodavo po Aukso amžiaus miestus, kvėpuodavo ryto rasa ant pakalnučių lapų, jausdavo gaivų suominį vėją, uosdavo pušis vidurvasario pamiškėje ir matydavo vandenis, begalinius vandenis, srūvančius iš kiekvieno puslapio ežerais, upė mis ir upeliais, vandenis, teikusius džiaugsmą ir atgaivą tais laikais, kai jie nebuvo užlieję pajūrio miestelių, o paskui pasitraukę iš visur ir tapę gerti netinkamu prakeiksmu... Tose tyliai kiekvienų namų užkaboriuo se išlikusiose knygose Aukso amžius buvo aprašytas be galo gyvai ir tikroviškai, be galo vaizdingai ir kartu natūraliai, kasdieniškai, paprastai ir neišvengiamai teisingai, nes... visa tai iš tiesų buvo! Buvo tokia šalis, kurioje vasaras keitė žiemos, kurioje paprasti žmonės gyveno ir aprašinėjo savo gyvenimą, bandė sukurti ką nors sava, klydo ir vargo dėl aistrų ir didelių troškimų, bėgo nuo savęs ir apgau dinėjo save visais seniai žinomais būdais... Toji šalis tikrai buvo ir ji buvo lygiai toje vietoje, kur dabar išsiliejo ir naujus krantus kasdien išsigraužia jūra, kur dabar išdegintos dykumos, kur viešpatauja niekada anais lai kais čia neaugę augalai, nuodingi vabzdžiai ar

dėl išlikimo kovojantys hieninių šunų būriai. Anksčiau čia buvo žalios lygumos, miškai ir nedideli jaukūs miestai, kurių gyventojai visada turėjo į valias paties geriausio – pože minių upių vandens. Gamta buvo didžiulė ir švari, o nuolat skundžiamasi buvo dėl šiukšlių paežerėse ar žiemą nenuvalytų kelių, ar nepakankamo komforto paplūdimyje, ar kad visiškai nėra kur pasistatyti automobilį. Koks vaikiškumas. Kai jiems galiausiai beliko tik popietės Utopijoje, jie negalėjo nepavadinti knygose ir nuotraukų albumuose įamžinto laiko kitaip, kaip tik Aukso amžiumi. Aukso amžiaus neįmanoma sugrąžinti, tačiau kol kondicionieriuose yra bent gramas freono ir kol teisė juos naudoti vis dar lieka nepajudinama, jie kasdien bent aštuonioms valandoms sėsis kampe prie žaliuzėmis už temdyto lango ir alkūne jausdami už jo siau tėjantį negailestingą karštį skaitys, skaitys, skaitys. Dar ir dar kartą vaikščios nuotraukų albumų alėjomis – koks nesvarbus jiems bus rakursas ir kaip mažai reikšmės turės kom pozicija – užburti jie žiūrės, kaip rūkas kyla virš slėnių, ar seks paskui Kentauro herbo giminę, ar tyliai stebės, kas sėdi po šakomis akacijos baltos... Ir galvos apie tuos, kuriems teko laimė tada gyventi. ◊

Marc Sands

Kiek kainuoja kūrybiškumas?

Vaizduotė

Kūrybiškumas yra vienas nuostabiausių neapčiuopiamų mūsų turtų. Gebėjimas priimti kūrybiškus sprendimus labai pageidaujamas daugelyje sričių. Asmenims ir įmonėms reikia kūrybiškų žmonių. Už kūrybiškus problemų sprendimus mokami didžiuliai pinigai. „Kūrybiškas mąstymas – ne įgimtas, o įgyjamas gebėjimas. Jis leidžia žmonėms sustiprinti prigimtinius gabumus ir taip pagerinti komandinį darbą, našumą, o kai kuriais atvejais ir padidinti pelną.“ (Edwardas de Bono) Tačiau kūrybiškumą skatina ne tik pinigai. Jie negali užtikrinti kūrybiško mąstymo, bet gali labai padėti jį taikyti. Daug pinigų turintys asmenys ir organizacijos dažnai laiko kūry biškumą perkama preke. Tačiau jei biudžetas ribotas, šios paslaugos tampa „neįperkamos“. Tai anaiptol nėra blogai. Atvirkščiai, poveikis gali būti visai priešingas. Kūrybiškumas nesusijęs su pinigais ir jie nebūtinai jį didina – ši savybė susijusi su tikslo siekimu, tikėjimu tuo, kas įmanoma, ir galų gale su aplinka, kurioje jam leidžiama klestėti. „Tobulumo galima pasiekti tik jei organizacija skatina kūrybiško nepasitenkinimo kultūrą.“ (Lawrence’as Milleris) Kūrybiškumo įstatymais nesuvaldysi. Jis dažniausiai skatinamas derinant auditorijos pažinimą ir nepriekaištingą siūlomų gaminių ar paslaugų pažinimą, pridedant šiek tiek talento ir naujoviško mąstymo. Be to, kūrybiškumas susijęs su tikslumu. Būtina suderinti gaminio arba paslaugos ir auditorijos tikslus. Kur parašyta, kad tam reikia pi nigų? Niekur. Tereikia intuicijos, enciklopedinio auditorijos pažinimo ir žiupsnelio sėkmės. Kuo daugiau turite informacijos apie gaminį arba paslaugą ir jos auditoriją, tuo mažiau sėkmės prireiks. Paskutinė kūrybiškumo sudedamoji dalis – suvokimas, kad šalia visada yra žmonių, kurie gali tai padaryti geriau nei jūs. Paklausy kite jų. Kūrybiškumas geriausiai veikia organizacijose, kurios per daug nesikiša į darbuotojų kūrybos procesus. Dažniausiai galima nė

neabejoti, kad jus supantys žmonės turės gerų idėjų ar net geresnių nei jūsiškės. Jų įžvalgos bus kitokios ir dažnai geresnės nei jūsų. Kai su tuo susitaikysite (o tai ne visada lengvai pavyksta), būsite jau pusiaukelėje į tikslą. Kū rybiškumas klesti bendradarbiavimu grįstoje kultūroje ir atmosferoje. Viso pasaulio muziejai ir galerijos turi ben drų savybių. Viena iš jų – mažas biudžetas. Daugelis turi labai mažai pinigų ir daugiausia dėmesio skiria savo pagrindiniam tikslui, o ne šio tikslo rinkodarai. Daugelis neišgali „nusipirkti“ kūrybiškumo, bet finansų trūkumą muziejuose kompensuo ja gabumai. Juose dirba daug ryškių, kūrybiš kų žmonių, kurie turi galybę idėjų. Muzie jams ir galerijoms tenka iššūkis išlaisvinti šį kūrybiškumą ir įkvėpti jam gyvybės. Tačiau kalbant ne tik apie idėjų kūrimą, bet ir apie jų įgyvendinimą, palyginti su ankstesne karta, gyvename aukso amžiuje. Mūsų laikais sukelti kūrybinį susidomė jimą ir jį realizuoti lengviau nei kada nors anksčiau. Internetas suvaidino svarbiausią vaidmenį pereinant nuo kultūros „galbūt pavyks padaryti“ prie kultūros „kada reikia padaryti“ ir „padarėm geriau nei anąkart“. Kadangi dirba su ribotais finansiniais ištekliais ir turi nuolatinį poreikį pritraukti naujų lankytojų, galerijos ir muziejai tapo pažangūs ir išradingi. Norėdami pasiekti savo auditorijas, jie užmezgė ir tebemezga ryšius su tradiciniais žiniasklaidos kanalais (laikraš čiais ir televizija). Tai paprastas bendradar

biavimas, tenkinantis abiejų šalių poreikius. Galerijos nori pasiekti savo auditorijas, o ži niasklaidos atstovams reikia įdomaus turinio. Kiekviena šalis turi tai, ko reikia kitai šaliai. Be to, Jungtinės Karalystės ( JK) didžio sioms galerijoms pavyko susitarti su laikraš čių ir kitų žiniasklaidos kanalų atstovais, kad mainais už reklamą ir rėmimą skaitytojams būtų suteikiama išskirtinė prieigos teisė arba duodama bilietų, o žiniasklaidos partneriui būtų garantuojama pirmumo teisė gauti interviu. JK didžiosios galerijos glaudžiai bendradarbiauja su stambiausiais kokybiš kais laikraščiais. Dienraščio „Guardian“ ir galerijos „Tate Modern“ partnerystė prasi dėjo rengiantis „Tate Modern“ atidarymui 2000 m. Vėliau šį modelį sėkmingai pritaikė ir kitos organizacijos. Tai puikus pavyzdys, kaip galima kūrybiš kai įveikti riboto biudžeto kliūtis. Kadaise tokia partnerystė atrodė revoliucinė. Ji vis dar reikšmingai prisideda prie galerijos galimy bių pasiekti auditoriją, bet dabar šią praktiką taiko beveik visos galerijos ir žiniasklaidos atstovai. Beje, partnerystė mezgama ne tik su tradi ciniais žiniasklaidos kanalais.

2001 m. vasario 1 d., bendradarbiaudama su 17 galerijų iš 9 šalių, interneto paieškos ir reklamos bendrovė „Google“ pristatė naujo višką kūrybišką paslaugą. „Art Project“ (liet. „Meno projektas“) – tai unikali partnerystė su 17 galerijų iš 9 pasaulio šalių, suteikianti plačiai auditorijai galimybę detaliai susipa žinti su daugiau nei tūkstančiu meno darbų. Šis projektas leis visiems pasaulio gyven tojams spragsint kompiuterio pelės klavišu sužinoti apie daugybės nuostabių darbų istoriją ir autorius. Galerijoms šis projektas nekainuoja nė cento (jį finansuoja „Google“), bet suteikia galimybę atverti savo kolekcijas milijoninėms auditorijoms visame pasaulyje. Dar pirmuoju etapu bendradarbiavimo sutar tis pasirašiusios galerijos netruks pajusti šios partnerystės su „Google“ naudos. Anksti parašus padėjusios galerijos dabar laikomos kūrybiškiausiomis ir naujoviš kiausiomis. Tai leis joms užmegzti naujų ryšių, kurie savo ruožtu toliau ves muziejus kūrybiškumo ir veiklos keliu. Kūrybiškumas skatina kūrybiškumą ir tampa nuostabiu nenutrūkstamu ratu. Šis sumanymas bus naudingas lankytojams ir sustiprins teigiamą galerijų įvaizdį. Tai nuostabus technologijų bendrovės („Google“) ir žymiausių pasaulio muzie jų (kol kas dar ne visų) bendradarbiavimo projektas. Jis metė iššūkį muziejų pasaulio kūrybiškumui. Jei būtume atmetę „Google“ pasiūlymą, dabar tikriausiai norėčiau pats sau suduoti. Kiti taip pat neabejotinai prisijungs ir gaus naudos. Minėtas projektas liudija, kokias plačias kūrybiškumo erdves atveria internetas. Muziejams ir galerijoms tenka uždavinys pasinaudoti naujomis galimybėmis, net jei rezultatas ne iš karto akivaizdus. Kultū riniu požiūriu daugeliui organizacijų tai labai sunku. Nelengva dėl to, kad skaitmeninėje erdvėje visada prarandama šiek tiek kontrolės. Tačiau kūrybiškumas tiesiogiai proporcingas gebėji mui atsisakyti kontrolės: mažinant kontrolę, didėja rizika, o šios rizikos valdymas savaime yra kūrybiškas procesas.

Tokių projektų kaip „Art Project“ pasitaiko ne kasdien. Internetas prieinamas visą parą. Keista, kaip lėtai kai kurie prisitaiko prie šio reiškinio. Jis beveik nieko nekainuoja ir traukia auditorijas taip, kaip jos pačios to nori. Puikus pavyzdys – socialinių medijų tapimas pagrindine priemone esamiems ir potencialiai būsimiems galerijų lankytojams pritraukti. Galerijos ir muziejai per lėtai ima naudoti socialines medijas auditorijoms privilioti, bet pastaruoju metu padėtis gerėja, nes jos supranta, kad jų fizinės erdvės pilnos nuosta baus turinio, kuris gali sudominti interneto vartotojus. Muziejų ir galerijų eksponatai nėra specialiai pritaikyti internetui, bet kuo puikiausiai gali būti ten rodomi. Tai patrauk lus, vaizdingas ir iš esmės įdomus turinys. Be to, auditorija tikrai nori sužinoti, kas vyksta muziejuose ir galerijose. „Tate“ ga lerijos patirtis su socialinėmis medijomis ir tinklaraščiais tik patvirtina šį faktą. Socialinės medijos sąvoka santykinai nauja, bet viesulu įsiveržė į mūsų pasaulį. Regis, 1 iš 14 šios planetos gyventojų turi „Facebook“ paskyrą. Šį socialinį tinklą populiarumu spar čiai vejasi „Twitter“. O juk prieš dešimtmetį jų beveik nebuvo... Dabar socialinės medijos siūlo galimybes bendrauti su potencialiais lankytojais. Be to, jos nemokamos ir labai veiksmingos. Kitaip sakant, „Facebook“, „Twitter“ ir kitų socia linių tinklų atsiradimas atvėrė muziejus ir galerijas bet kuriam kompiuterį turinčiam asmeniui. Stebėtina, kiek nedaug organizaci jų naudojasi šiomis galimybėmis. JK esančiose „Tate“ galerijose stengiamės pasinaudoti visais „Facebook“ ir „Twitter“ siūlomos komunikacijos privalumais. Ži noma, darome ir klaidų, bet šiuo metu savo socialiniame tinkle turime beveik 500 000 žmonių ir šis skaičius kasdien auga. Praeityje gausu puikių pavyzdžių, kas nu tinka tiems, kurie nesuskumba prisitaikyti. „Arklys yra egzistuojantis reiškinys, o automobilis – tik naujovė, kaprizas.“ (Miči gano taupomojo banko pirmininko patarimas neinvestuoti į „Ford Motor Company“.) „Televizija neišsilaikys jokioje rinkoje

ilgiau nei 6 mėnesius. Žmonės greitai pavargs kas vakarą spoksoti į faneros dėžę.“ (Darylo F. Zanucko iš „20th Century Fox“ nuomonė apie televiziją, 1946 m.) „Kokia įmonei nauda iš elektrinio žaisliu ko?“ (Kompanija „Western Union“, 1878 m. atsisakiusi įsigyti teises į telefoną.) Laikraštyje „Observer“ JK politikas Tony Bennas nuostabiai apibūdino kūrybiškumo apraiškų įsitvirtinimo kasdienybėje procesą: „Kiekvienas pažangos etapas toks pat: iš pradžių jus ignoruoja, tada išvadina bepročiu ir apšaukia pavojingu visuomenei, o po kurio laiko nerasite nė vieno žmogaus, kuris jums prieštarautų.“ ◊ Marcas Sandsas – „Tate“ galerijų direktorius ryšiams su visuomene ir žiniasklaida, buvęs „Guardian“ ir „Observer“ rinkodaros direktorius. Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Britų taryba.

Kūrybiškumas klesti bendradarbiavimu grįstoje kultūroje ir atmosferoje.

nuotraukos: 01 Galerija „Tate Modern“, Londonas, Evaldas Žurkus 02 Parodų atidarymai, festivalis „FotoFreo“, „Kaunas Photo“

Aldis Gedutis

Šalis, kurioje nusižudė

Kalėdų Senelis „Buvome tokie vargšai, kad per Kalėdas mano senis išeidavo iš namų, iššaudavo į orą, paskui grįždavo ir ištardavo: apgailestauju, Kalėdų Senelis nusišovė.“ (A. Baricco, „City“, 2002, „Alma littera“)

„WikiLeaks“ skandalas sužadino daugumos smalsumą ir vaizduotę. Didžiausią įspūdį daro nutekintų ir paviešintų dokumentų kiekis. „WikiTekintojai“ teigia, kad jie visko neviešina – atliekama detali informacijos patikra ir atranka. Galima mokyklinio uždavinio sąlyga: jei, tarkime, užtenka vienos minutės tinkamam dokumentui nuo neviešintino atskirti (ši „ad hoc“ prielaida niekuo nepagrįsta, kaip ir didesnė dalis matematikos vadovėliuose esančių sąlygų), tuomet per kiek laiko galima atrinkti 251 287 tinkamus dokumentus, jei turima omenyje, kad paviešinta tik pusė visų dokumentų? O jei dar įvertintu me procedūrų, aprašytų „WikiLeaks“ tinklalapyje, trukmę? Taigi norint tame „Wiki“ sraute ką nors surasti, tenka ilgokai šokinėti nuo vieno tinklalapio prie kito, knaisiotis informacijos sraute, kol galų gale aptinkama (arba ne) šokiruojanti, keista ar šiaip įdomi žinia. Viena tokia ilgokai trukusi paieška baigėsi gana netikėtai – pavyko rasti vieną (giliai užkištą) JAV diplomato ataskaitą apie naujo Lietu vos įvaizdžio koncepciją. Diplomatas apibūdina idėją kaip „originalią ir išties drąsią, gal net pernelyg drąsią“. Taip pat pabrėžiama, kad koncepciją teigiamai įvertino ir patvirtino aukšti šalies pareigūnai. Be to, koncepciją palaiko svarbūs asmenys – Andrew Cooperis bei Irene Tarmacher, kurių tikrosios tapatybės nepavyko nustatyti. Ataskaitoje pateikiamas sutrumpintas koncepcijos versijos vertimas į anglų kalbą. Toliau rasite angliško koncepcijos teksto atvertimą (atgal) į lietuvių kalbą. Vertimo autorius – A. G.

iliustracija: Darius Petrulaitis

20 *** Nauja Lietuvos įvaizdžio koncepcija Parengė viešųjų ryšių agentūra „XXXXXXXX XXXXXXX XXXXX“ 2010 m. rugsėjo 29 d. Vilnius

Pagrindinė konceptuali idėja Lietuva pozicionuojama kaip šalis, kurioje nusižudė Kalėdų Senelis (toliau – ŠKNKS) [...]. Idėjos pagrindimas Plėtojant ŠKNKS idėją remiamasi atpa žįstamomis, veiksmingomis asociacijomis ir jau žinomu įdirbiu Lietuvos įvaizdžio kūrimo srityje. Užsienyje Lietuva labiausiai siejama su didžiausiu savižudžių skaičiumi, mastu ir paplitimu. Lietuvoje siekiama nuslėpti, paneigti šį faktą arba visais įmanomais būdais pademonstruoti, kad mūsų šalis nėra vien tik savižudžių kraštas. Akivaizdu, kad tokios strategijos nepasiteisina ir nėra perspektyvios, nes savižudybių (kurios šalį daro išties išskir tinę) kol kas neatsveria jokie gerai atpažįsta mi ir / ar išskirtiniai konceptai bei simboliai. Taigi ŠKNKS leidžia pozityviai išnaudoti anksčiau negatyviai suvoktą ir vertintą Lietu vos savybę – savižudžių šalies įvaizdį. Ankstesnis bandymas pozicionuoti Lietuvą kaip drąsią šalį nesulaukė pakankamo palai kymo dėl „drąsumo“ sąvokos neapibrėžtumo, konkretaus turinio nebuvimo ir skeptiško lie tuvių požiūrio. Bet ŠKNKS atveju Lietuvos įvaizdis įgauna aiškias „drąsumo“ dimensijas, t. y. Lietuva – šalis, kurioje drąsiai pripažįsta ma, kad: 1. Kalėdų Senelio (toliau – KS) n(eb)ėra. 2. KS nusižudė. 3. Tai įvyko Lietuvoje. Jokia kita mums žinoma šalis oficialiai nepaskelbė apie KS galą. Taigi ŠKNKS idėja liudija ne tik drąsą, bet ir netikėtą, nebanalų ėjimą, t. y. savižudžių šalies ir drąsios šalies sąsają, kuri leidžia įtarti lietuvišką KS kilmę [...]. ŠKNKS yra antiskandinaviška koncep cija, kuri ne tik įtvirtina Lietuvos išskirtinu

mą, bet ir atima dalį nacionalinės savasties iš suomių. Savo ruožtu, demaskavę suomių fikciją, kartu įgelsime ir estams, kurie nori būti tokie kaip suomiai [...]. Psichologiniu požiūriu KS mirties skel bimas visiškai nėra žalingas: kiekvienas sveiko proto vakarietiškos kultūros atstovas anksčiau ar vėliau susiduria su abejonėmis dėl KS egzistavimo. Ilgainiui tos abejonės baigiasi pripažinimu, kad šis personažas tėra tik fikcija, ir susitaikymu su nemistifikuota tikrove. Vadinasi, individualus KS neigimas nesunkiai transformuojamas į pripažinimą, kad KS mirė. Be to, mirties įvykis nesunkiai papildomas faktu, kad mirties priežastis – savižudybė [...]. Filosofiniame diskurse KS mirtis tikrai nieko nešokiruotų. Filosofai linkę numarinti ir gerokai svarbesnius asmenis bei dalykus. Pvz., Friedrichas Nietzsche 1882 metais pas kelbė, kad Dievas mirė. Palyginti su Dievo mirtimi, KS savižudybė tėra vaikų žaidimas. Žvelgiant iš filosofinės perspektyvos, KS mirtis gali įgauti ir komišką atspalvį. Tarki me, Richardas A. Shwederis pasakoja istoriją apie amerikiečių antropologą „kalėdinėje“ Japonijoje: „Jis pastebėjo, kad mažmeninin kai ėmė domėtis Kalėdų simbolika. Užsukęs į didelį Tokijo prekybos centrą, jis pamatė stulbinamą tokio domėjimosi pavyzdį: Kalė doms skirtą kompoziciją, vaizduojančią ant kryžiaus prikaltą Kalėdų Senelį“ [...]. ŠKNKS kaip politinės vienybės koncepcija Atsižvelgiant į tai, kad ŠKNKS koncepcija būtinai susilauks nepagrįstos kritikos ir ne pritarimo, būtina inicijuoti įstatymo projektą, reikalaujantį uždrausti visas buvusias KS veik los apraiškas. Toliau pateikiami argumentai, užtikrinantys visų Seimo frakcijų palaikymą. Pirmas argumentas, skirtas įvairiems Seimo radikalams ir kedofilams: KS nepuo selėja tradicinės šeimos ir jos vertybių, t. y. jis

gyvena be žmonos ir vaikų, apsuptas elnių ir nykštukų. Svarių argumentų nebuvimą gali ma paslėpti naudojant garsiausio profesoriaus Lietuvos politikoje kalbos figūrą: „Kas galėtų paneigti, kad...“ Pvz., kas galėtų paneigti, kad KS nėra morališkai tyras? Arba galima užduoti tokį tarsi nekaltą klausimą: kodėl KS taip mėgsta vaikų (o ne suaugusiųjų) kom paniją? Arba kodėl kai kurie vaikai verkia ir nenori sėstis KS ant kelių? Šito turėtų pakakti, idant „sermėgines tiesas“ skelbiantys rėksniai užkibtų. Antras argumentas, galintis paveikti libe ralios pakraipos parlamentarus, skelbtų KS daromus pažeidimus: jis pažeidžia asmens privatumą ir nelegaliai renka asmeninio pobūdžio informaciją. Kiekvienam teko gir dėti frazę: „Jei blogai elgsies, Kalėdų Senelis neatneš tau dovanų.“ Dovanų praradimas nebaisus, palyginti su tuo, kad KS žino viską apie mūsų asmeninį gyvenimą. Jis stebi, disciplinuoja, terorizuoja, kišasi į privačius reikalus neturėdamas Saugumo departamen to leidimo dirbti su slapta informacija. Kokie KS informacijos šaltiniai? Trečias argumentas, leisiantis įtikinti kairiąsias Seimo jėgas: savo veiksmais KS paneigia teisingumo principus, atsisako socialinio solidarumo, didina ekonominę nelygybę ir socialinę atskirtį. Kadangi aki vaizdžiai skiriasi dovanos, atneštos vargšų ir pasiturinčių šeimų vaikams, galima teigti, jog KS pirmiausia atstovauja oligarchinių klanų ir stambaus kapitalo interesams. Visiems kitiems – tai, kas lieka „nuo ponų“. Specialiai krikščionims skiriamas ketvirtas argumentas: KS uzurpavo Kalėdas. Didžioji tautiečių dalis Kalėdas suvokia ne kaip Jėzaus Kristaus gimimą, bet kaip KS gimtadienį. Į klausimą, kas yra Kalėdos, dauguma vaikų atsako: dovanų metas. Kas yra kalėdinis stebuklas? Dovanos po eglute [...]. Penktas argumentas, skelbiantis, kad KS propaguoja alkoholį ir nesveikus produktus, skirtas Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariams. Viena vertus, KS skatinami lietuviai

skanduoja šūkį „Blaivios Kalėdos – ne Kalė dos“. „Kalėdinis“ alkoholis sukelia sveikatos sutrikimų, fizinių ir psichologinių traumų, žaloja likimus, skatina girtauti nepilname čius. Kita vertus, KS savo raudona apranga ir kompanijos „Coca-Cola“ sukurtu įvaizdžiu skatina tuos, kurie nevartoja alkoholio, gerti prastą ir sveikatai itin žalingą gėralą [...]. Protestantišką darbo etiką propaguojančią Vyriausybę galima įtikinti ekonominės nau dos argumentu: jei būtų atšauktos Kalėdos (kaip KS gimtadienis), valstybė, ypač verslas, laimėtų dvi papildomas darbo dienas (antrą Kalėdų dieną ir nuo kitų metų nedarbo diena skelbiamas Kūčias). Dauguma gyventojų nebeturėtų galimybės užgerti (ir taip padaryti laikotarpį tarp Kalėdų ir Naujųjų metų visiš kai neproduktyvų), o tikriems krikščionims užtektų ir vienos blaivios nedarbo dienos Kristui pagarbinti. Septintas argumentas, įtikinsiąs Seimo „talibaną“, turėtų akcentuoti, kad KS savo „buvimu“ pažeidžia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo (Nr. XI-333, 2009-07-14) 4 straips nio 1.13 punktą. Juk KS egzistavimas laiky tinas paranormaliu reiškiniu, kurio tikrumo įspūdį siekiama sukelti [...]. Galų gale Žmogaus teisių komitetą galima paveikti šiais argumentais: KS diskriminuoja tautines, religines, seksualines mažumas ir moteris. Juk jis – pagyvenęs baltasis hetero seksualus krikščionis vyras. Taigi pagrindinis nūdienos Lietuvos KS simbolis atspindi atgyvenusias tradicines falokratines vertybes, visiškai nepateisinamas globaliame ir daugia kultūriame pasaulyje. Be to, visa KS instituci ja netiesiogiai skatina antisemitizmą ir neigia holokaustą – žydai juk dovanų negauna. ŠKNKS koncepcijos plėtra kuriant Lietuvos įvaizdį Kokias pozityvias pasekmes ir perspektyvas implikuoja ŠKNKS įvaizdis? Pirmiausia, tai pozityvus įvaizdis šalies, išvadavusios pasaulį

nuo KS teroro ir diktato. Antra, tai galimy bė atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvą, nes niekam ne paslaptis, kad bloga žinia geriau nei jokios žinios. Trečia, ŠKNKS įvaizdis leistų padidinti turistų srautą ir sutraukti viso pasaulio piligrimus, garbinančius KS. Ketvirta, vietos „rinkoje“ būtų sukurtas dar vienas (lietuvių labai mėgstamas) pesimisti nis kultas. Paskelbus apie KS mirtį, svarbu pasiūlyti tam tikrą ritualizuotą produktų ir paslaugų liniją jo gerbėjams, nes visiems ži noma, kad po mirties garbinama stipriau. KS negali paprasčiausiai išnykti, nes tokiu atveju jis taps legenda it koks Osama bin Ladenas. O tai suteiks prielaidų abejoti KS savižudy bės faktu. Svarbu, kad pasirodytų „oficialių“ pranešimų apie rastą kūną, mirties priežastį ir nustatytą tapatybę. Būtinas komponentas – KS kapas. Geriau sia, kad tai būtų išskirtinio ir netradicinio dizaino mauzoliejus. Mauzoliejaus vieta neturi būti lengvai prieinama, nes tai piligri minė vieta (su visa reikalinga infrastruktūra) gedintiems KS gerbėjams. Piligriminės vietos logika reikalauja sukurti tam tikrą gana su dėtingų ritualų kompleksą, kuris mobilizuotų piligrimus ir skatintų juos praleisti daugiau laiko KS paskutinio poilsio vietoje. Pvz., pasidabinę baltomis barzdomis ir juodos (gedulo) spalvos KS kepurėmis piligrimai galėtų sukti ratus apie mauzoliejų ir lėtai giedoti kalėdines giesmes minorine tonacija. Ritualams turėtų būti naudojama specifinė atributika, kurios būtų galima įsigyti mau zoliejaus apylinkėse. Atributika ženklinama tipišku piligriminės vietos logotipu. KS mirties data būtų nustatyta tarp Vėlinių ir Naujųjų metų, idant prekybininkai galėtų parduoti nuo Vėlinių likusias prekes ir taip kompensuoti panaikintos kalėdinės prekybos nuostolius [...]. Mauzoliejus turėtų būti pastatytas kokioje nors saugomoje teritorijoje ir įgautų nele galaus statinio statusą. Dėl to mauzoliejui turėtų nuolat grasinti „beširdžiai biurokratai“, tvirtinantys, esą pažeidžiami paveldosau

gos ar aplinkosaugos įstatymai. Grėsmė KS mauzoliejui suteiktų gerbėjams galimybę burtis į socialinius judėjimus, kurie pritraukia žinomų žmonių ir politikų. Šiuo požiūriu būtina išnaudoti sėkmingą viešųjų ryšių sche mą, būdingą Merkinės piramidės ir kupolo atvejui. [...] Approved by Andrew Cooper and Irene Tarmacher *** Kaip matome, beširdžiai viešųjų ryšių specialistai ir ciniški aukštieji valstybės pa reigūnai slapta kėsinasi į daugumai brangias tradicines vertybes. Jei ne „WikiLeaks“, apie ŠKNKS būtume sužinoję gerokai pavėluotai, kai nieko pakeisti nebebūtų įmanoma. Todėl visus ŠKNKS priešininkus prašome burtis į Kalėdų Senelio gelbėjimo grupę ir apsilan kyti šiuo adresu: http://www.miestoiq.lt/ arba rašyti el. paštu: naujienos@miestoiq.lt. Mes be KS nenurimsim! ◊

APIE ELFES IR KAUKES Gintautas Mažeikis

Vaizduotė

2010 m. teko daug kartų aptikti vis geriau matomą elfų veiklų šleifą, apraizgiusį mūsų ir jų planetą: jų skulptūrėlių, fetišų ir talismanų, lauko žaidimų ir žaidimų subkultūrų fanų, naujų vartotojų laisvalaikio tapaty bių, filmų ir knygų, filosofų diskusijų ir didžiulių kūrybinių industrijų. Kaip ir daugelis įvairiausių romanų graužikų, skaičiau man prieinamus J. R. R. Tolkieno tekstus, jo biografiją ir, ko gero, visą „Eridano“ leidyklos leidžiamą Tolkieno mokinių knygų seriją, žiūrėjau visus prieinamus kino filmus ta tema, žaidžiau su Tolkieno vardu siejamus kompiuterinius, stalo ir lauko žaidimus, mačiausi su elfų subkultūros atstovais, klausiausi Tolkieno skaitomų eilių elfų „Quenya“ tarme. Žaviuosi šiuo naujuoju se nuoju pasauliu ir bandau draugauti su kaukais, o ypač – kaukėm... Žaviai flirtuojantys vyrai ir moterys yra palaiminti kaukių... Gerbiu ir myliu Tolkieną. Jis, atrodytų, beprasmišką veiklą – transfor muoti ir kūrybiškai išplėtoti mitinio epo pasaulius, kurti mito poeziją – pavertė giliausiais savo ir prijaučiančių dvasios šaltiniais, įgalino susijusią industrinę vaizdų ir simbolių komercinę gamybą, naujų subkultūrų radi mąsi ir nebūtų fetišų, juos įgalinančių ritualų, talismanų, žaidimų plėtrą. Iš burlenančio praeities vardų ir etimologijų chaoso Tolkienas sukūrė „Quenya“ kalbą (vieną iš įsivaizduojamo Viduržemio kalbų) ir pradėjo ja rašyti eiles. Prakalbintų iš nebūties elfų žodžiais jis bandė pasakoti apie

iliustracija: Dovilė Puzinaitė

Tolkienizmas yra būdas kurti kitokius atminties sodus ir magines sielų skrynias, ritualus ir žaidimo azartą, kitokį vaizduotės horizontą, kurį pripildome reikšmingų įvykių ir emocijų.

prarastą dvasių, ritualų, tikėjimų, magijos pasaulį, kurio stokoja tarp prekybos centrų besiblaškančios išdžiūvusios vartotojų sielos. Panirusios į pasakos ir vaizdo pasaulį, šios sielos ataugina sparnus, įgyja narsumo ir orumo, jautrumo ir kosmiškumo. Čia kaip su ikonų rašytojais (jie rašo ikonas, ne tapo). Gali prispausdinti kiek tik nori šventųjų pa veikslų – visi jie bus negyvos dėmės, žvilgsnio aklagatviai. Tačiau drama, kuria siela veržiasi gyventi – kūno skausmas, atminties malo nė, bendravimo dovanos, ilgos meditacijos ir maldos, gali paversti ikonas anapusybės langais. Atrodytų, mažiausiai reikalingi pragmatiniam gyvenimui dalykai: elfų kalba „Quenya“ – anglų kalbos (ir greitu metu kitų kalbų) žodynas, elfų vardų tarimo taisyklės, susijusios kruopščios filologinės studijos, elfų dialektų išradimai ir tyrinėjimai. Bet visa tai atvėrė vartus itin pelningiems kūrybi nių industrijų projektams (knygų leidybai, kino filmams, teatro pjesėms ir pastaty mams, kompiuteriniams žaidimams), naujai subkultūrai (siejamai su Tolkieno fanais, jų žaidimais), naujai pasaulėjautai ir susijusiems fetišams, talismanams, simbolinei geografijai. Šiandien jau atskleista ir išplėtota daug elfų dialektų: jų žemaičių, aukštaičių, įvairiausių genčių tarmės. Taip išskleisdami ir literatū riškai įkūnydami etimologinės kūrybos ir se novės kalbų jungčių laisvę menami elfai meta iššūkį senųjų kalbų ir sanskrito gerbėjams. Šis projektas yra panašus į Anglijos renesanso mago Johno Dee pastangas atskleisti angelų

kalbą, jos pradmenis, žodyną, sukurti jai tinkamą ikonografiją. Tik J. Dee pastangos buvo pasmerktos jų religinio ekstaziškumo ir konflikto su Bažnyčia, o Tolkieno ir jo pasekėjų sėkmę vainikavo balansavimas tarp populiariosios kultūros, su ja susijusių indus trijų ir estetinio, literatūrinio, kone snobiško žaidimo tapatybėmis, magija, etimologijomis. Užgimusi elfų subkultūra į savo aplin ką įtraukia daugybę kūrėjų, kurie nesibodi patafizikos (savotiškos barono Miunchauze no filosofijos) ir kurių veiklos nelemia jokie pozityvių mokslų žinovai, paveldo ir kalbos priežiūros inspekcijos. Dėl to tolkienistų ins piruojamas simbolinis elfų pasaulis, padeda mas globalinių kūrybinių industrijų, gaiva liškai įsiveržia į atskiras šalis savo versliais ir patraukliais vaizduotės projektais. Vaizduotės fabrikai daugina elfų pasaulio subjektus, o poetai ir menininkai, subtilūs vartotojai įkve pia jiems (joms) gyvastį. 2010 metais Briuselis mane nustebi no gausiu porcelianinių elfų skulptūrėlių pasirinkimu. Dauguma išpuoselėtų figūrų buvo elfės moterys arba sėdintys ant žir gų elfai. Šių tylaus geismo objektų pasiūla liudijo ir vartotojišką snobizmą, žaidimą, ir nematomas pagoniškas ritualines praktikas, identiškas laumių, Laimos, Gabijos, Žvėrū nos-Medeinos, aitvarų, kaukų (lietuviškas elfo atitikmuo) kultams. Kam nors šios porcelianinės elfės tapo stalo talismanais, skatinančiais gėlių, bonsų, paukštelių, mažų fontanų, akvariumų, terariumų, fengšui (ar

elfės ir fengšui suderinama?) praktikų gausą ir dermę. Ši veikla, pokalbiai su skulptūromis primena senovės Egipto žynių praktikas įkvėpti skulptūroms sielas ir paversti jas mūsų minčių ar net sielų saugotojomis. Šiandien dažniau nei žmones mes išaukš tiname fetišinius daiktus, totemus, stabus, paverčiame juos mūsų gyvenimo atspindžiais, mūsų atminties ir likimo saugotojais. Koš čėjaus Nemirtingojo širdies skrynia, paslėpta ąžuolo viršūnėje prie bedugnės pakraščio, Voldemorto horokrusai, išslapstyti įvairiuose daiktuose, yra pasakiški palyginimai, atsklei džiantys fetišų reikšmę mūsų gyvenime. Ta čiau Haris Poteris, gyvas vaikas, taip pat buvo baisiojo Voldemorto fetišas (horokrusas). Manau, kad Don Kichoto horokrusas buvo jo Dulsinėja. Tad fetišu gali būti paversta ne tik porcelianinė skulptūrėlė, bet ir gyvas mylimas žmogus, pavyzdžiui, subkultūrų elfės (visos šios Adlannielės, Adanessos ar Vanlanthirielės). Išgydyti žmogų nuo tokių gilių ir reikš mingų fetišų ir pasakojimų – vadinasi, sunaikinti jo esminę, brangią subjektyvybę. Vaduoti žmogų iš jo tariamos vaizduotės ligos (Don Kichotą iš jo tikėjimo, šiuolaiki nį žmogų iš virsmo elfu, kauku) – vadinasi, griauti ištisus simbolinius pasaulius. Tolkie nizmas yra būdas kurti kitokius atminties sodus ir magines sielų skrynias, ritualus ir žaidimo azartą, kitokį vaizduotės horizontą, kurį pripildome reikšmingų įvykių ir emo cijų. Hermetizmo tradicija (turiu omenyje Hermio Trismegisto gerbėjus) nuo antikos iki vėlyvojo renesanso laikų kūrė magines atminties pilis, dvasią valdančius hieroglifus ir emblemas, kurios turėjo ne tik išjudinti kosmoso planetas, atgaivinti atmintį, įkvėpti gyvybę skulptūroms, bet ir tapti mūsų sielos šarvais, slaptaisiais horokrusais. Poetinius, maginius, alcheminius, filo sofinius hermetizmo kūrinius aiškiname pasitelkdami sudėtingiausias hermeneutines, egzegetines, ikonologines technikas, laikome šiuos istorinius kūrinius žmogaus dvasingu mo, jo mistiškumo, gelmės įrodymais. Tiesa, elfų pasaulis, jų dialektai ir pasakojimai, skirtingai nei hermetizmas, neturi (kol kas) nei archeologinių ar istorinių tekstologinių patvirtinimų, nei svaresnių religinių preten zijų. Tačiau žmonių intelektinės vaizduotės galia, emocinis fetišų ir magijos poreikis, laisvė, kurią įgalina naujasis vaizduotės ho rizontas, yra pakankamos prielaidos visiems šiems dalykams įgauti archeologinį ir religinį pagrindą. Kūrybinės industrijos yra dar viena tema, kurią 2010 metais man kartu su daugeliu kitų

menininkų, architektų, kultūros analitikų, politikų teko nagrinėti kuriant Lietuvos kul tūros politikos gaires ir dalyvaujant europi nėse konferencijose. Kultūros politikos gairės yra svarbus ir kas metai iš naujo formuotinas dalykas. Šį kartą kaip vieną svarbiausių temų įvardijome kūrybinių industrijų plėtrą. Taip politikams net neįtariant ši strategija atvėrė vartus atvykti elfams, šiandienos pavidalu grįžti kaukams, o laumėms ir aitvarams pra busti globalizacijai. Tolkienistai vartotojams priimtinu būdu gaivina daugelį senovės airių, islandų, germanų, kitų kraštų dievybių – vi soms joms dvasingi ir žaismingi žmonės įkvepia savo asmenines sielas ir taip jas feti šizuoja, paverčia talismanais, atminties skulp tūrėlėmis, bet nesukuria jokios kanonizuotos bažnyčios ar griežto religinio reglamento. 2010 metų pabaigoje Vilniuje vykusioje fi losofo G. Deleuze’o kūrybai skirtoje tarptau tinėje konferencijoje teko su St. Zepke nefor maliai diskutuoti apie elfų svarbą šiuolaikinės Naujosios Zelandijos raidai. Jis pabrėžė tikėtiną vietos nacionalistų ar tradicinio ūkinio gyvenimo šalininkų pasipriešinimą, kurį galėjo sukelti Tolkieno pasaulių gerbėjų antplūdis į Naująją Zelandiją. Tačiau verslas ir vyriausybės gebėjo įžvelgti naujo simboli nio mąstymo ir pasaulėjautos kūrimo svarbą, prisitaikyti prie naujos vartojimo dinamikos ir padėti kitokių simbolinių pasaulių, jų etiketo ir jausmų sklaidai. Trilogijos „Žiedų valdovas“ filmus („Žiedo brolija“, „Dvi tvirtovės“, „Karaliaus sugrįži mas“) Naujojoje Zelandijoje sukūrė iš šios ša lies kilęs režisierius P. Jacksonas. Kai kurioms masinėms scenoms su specialiais kostiumais jis sukviesdavo tūkstančius pagalbininkų ir laipsniškai sukūrė Viduržemio infrastruk tūrą: pastatė 28 urvų hobitų kaimą, įvardijo Mordoro ir kitus epinius kalnus, plėtojo elfų Lothlorieno gyvenvietę, elfų Rivendello priešakinį postą ir kitas magines vietoves. Sukūrus trilogiją, su filmu susijusią infras truktūrą, simbolinę (ar net psichologinę) jo geografiją, į Naująją Zelandiją patraukė tūkstančiai visame pasaulyje išsibarsčiusių Tolkieno gerbėjų, dažniausiai lauko žaidimo fanų. Reaguodamos į tai, Naujosios Zelan dijos turizmo agentūros parengė išsamius kelionių maršrutus, adaptavo turizmui Tol kieno legendas, o leidyklos ir kitos kūrybinių industrijų įmonės ėmė teigti, kad Naujoji Ze landija ir yra legendinis Viduržemis. Greitai vyriausybės remiamos Naujosios Zelandijos verslo kompanijos ėmė plėtoti „geriausios palaikymo šalies“ (angl. „best supporting country“) įvaizdį, skirtą Tolkieno, vadinasi, ir įsivaizduojamų elfų, fanams.

Taip šalia politiškai ir ekonomiškai gai vinamo maorių tautos prisikėlimo projekto, pasižyminčio didele ritualų ir magijos įvai rove, ši šalis pasirinko ir kitą strategiją: bent kuriam laikui tapti įsivaizduojamos pasaulio tautos žemišku įsikūnijimu. Turistai, įsigiję gausiai leidžiamus „Žiedų valdovo vietų“ ap rašus ir maršrutus, gali pavieniui ar su gidais aplankyti menamas istorines vietas, pajausti Viduržemio tautų gyvenimą, jų kalbą ir mąs tyseną. Pavyzdžiui, kompanija „Glenorchy Air“ organizuoja keliones nedideliu lėktuvu „Trilogijos keliu“ (angl. k. „Trilogy Trail“). Jie nurodo, kad ne bet koks pilotas-gidas gali vesti „Žiedų valdovo“ kelionę, o tik tas, kuris perskaitė Tolkieno knygas, peržiūrėjo filmus, rado jų skirtumų, bent kiek įsigilino į Tolkieno mitopoetiką ir elfų subkultūros pasaulėjautą. Beje, viena iš legendų liudija, kad Tolkieno giminė kilusi iš Prūsijos kaimo Tołkiny (Tul kynai), dabar esančio Lenkijos teritorijoje. Kas žino, ar visa ši elfų poezija, jų atmintis, kalba, pasaulėjauta nėra susijusi su prū

sais – baltų gentimi, jos pradingusia mitine pasaulio jausena, su patraukliomis kaukėmis ir kaukais. Tai nereiškia, kad elfai gali būti siejami su prūsais ir lietuviais, bet akivaizdu, kad maginis realizmas, užgimęs ir plėtotas baltų teritorijose, yra artimai, jautriai susijęs su visu Europos maginiu pasauliu ir gali būti lygiavertis aktyvus jo dalyvis. Tai yra mitinis kūrybinių industrijų ir visų maginių talisma nų, fetišų šaltinis. ◊

Šiandien dažniau nei žmones mes išaukštiname fetišinius daiktus, totemus, stabus, paverčiame juos mūsų gyvenimo atspindžiais, mūsų atminties ir likimo saugotojais.

portretai

Kas aš esu ČIA ir TEN Ignas Maldžiūnas

Žmogus linkęs išaugti aplinką, vietas, kuriose gyvena. Kad užpildytų atsiradusią tuštumą, jis keliauja: laike, mintyse, keičia geografines koordinates... Kokios skirtingos jausenos aplanko būnant ČIA ir TEN, pasakoja šiuose puslapiuose esantys žmonės. Žmonės, apibė gę Žemės rutulį...

Agnė Taurinskaitė

Kaip nesunkiai kartais galima įstrigti žodžių spąstuose ir tarsi savaime suvokiamose, visuotinai sutartose jų reikšmėse. Nusikamuoti beieš kant tikrovėje jų atspindžių. O tikrovė kartais ima ir nepasiduoda žodžių diktatui. ČIA ir TEN – mūsų stropiai išmokti erdvės žymekliai, kuriais mes įprastai bandome atskirti tai, kas artima, nuo to, kas tolima. Tačiau kiekvienas TEN, jei tik buvo aplankytas, savo laiku buvo artimas ir vadinamas ČIA. Tuomet pasirodo, kad šie tariami erdvės žymekliai dalija visai ne erdvę, bet laiką. TEN visada bus neprieinama vieta. Vieta, esanti tik mūsų mintyse, vieta, kurioje mūsų jau arba dar nėra. O ČIA – vieta, esanti nebe galvose, bet po kojomis. Apčiuo piama, regima, užuodžiama dabartis. ČIA ir DABAR esame visų TEN ir TADA sukauptų įspūdžių suma.

Rasa ir Aivaras Ustinavičiai

Niujorke, savo gimtajame mieste, jaučiuosi pabėgėlis. Tirdamas Pietryčių Australijos vietinius gyventojus, filosofas Glennas Albrech tas panaudojo terminą „solastalgija“, kuris reiškia skausmą, patiriamą suvokiant, kad asmens gyvenamajai vietai gresia pavojus, tėvynės ilgesį, išgyvenamą vis dar būnant namuose. Negaliu nejausti solidarumo su Australijos aborigenais stebėdamas, kaip mano rajone, SoHo, laipsniškai nyksta artumo ir bendruomeniškumo atmosfera, kaip rajonas virsta prekybos centru su prašmatniais restoranais ir stilingais viešbučiais. Sėdėdamas čia ir svajodamas apie H. Melville’io, T. Wolfe’o ir J. Kerouaco Niujorką, susimąstau: galbūt tuo mes, niujorkiečiai, ir esame išskirtiniai – pabėgėliai savo mieste. Žavimės savo marga istorija, stebimės praeitimi – esame 8 milijonų solastalgijos kamuojamų gyventojų miestas. Grįžęs į Lietuvą, iš kurios kilusi mano tėvo giminė, jaučiuosi lyg archeologas. Ieškau savo šaknų. Tačiau ji marga – nėra vienos Lietuvos. Yra kaimų ir plačių laukų, kuriuose jaučiu tėvo perpasakotą poetinę savo prosenelių praeitį. Yra ir didmiesčių. Jie kviečia pasiklysti gatve lių ir kiemų labirinte. Čia susivokiu, kad nuo pat vaikystės mano gyvenimas susijęs su miestu. Tačiau mano senelė vaikščiodama po Vilnių jaustųsi nejaukiai, tarsi dykinėtoja svetimo miesto gatvėse. Ji sakytų: tu – žemdirbio vaikas, tavo tėvas buvo žemdirbio vaikas ir taip toliau iki gilios senovės. Kiekvienas žemdirbys žino, kad savo šaknų reikia ieškoti ne mieste, o laukuose.

Sebastian Mekas

ČIA aš turistas, kuris vieną dieną sužino apie skolas „Tėvynei“ atgaline data. TEN – žinomas kaip „kompiuterių žudikas“ (angl. „com puter killer“), retkarčiais dirbantis įvairiuose tarptautiniuose multimedijos projektuose. Tolimesni planai man pačiam nežinomi. Gal Venesuela, o gal Vietnamas.

Darius

Tik išvažiavęs supratau, kad pati perskyra tarp TEN ir ČIA yra klaidinga. Kas yra TEN? Rytų Londono statybos? Pasaulinė paroda Japonijoje? Maroko dykumos? Sakydami TEN, mes visą gaublį sutraukiame iki paprasto ir banalaus NE ČIA. Bet kai pradedi mąstyti, o kas gi tas ČIA, aiškiau nepasidaro. Šiaulių pietinio penkiaaukščio „chebra“? Vilniaus vadybininkų būreliai? Hipsteriški filosofų pagėrimai Kaune? Geriau į tai žiūrėti kaip

Viktoras Bachmetjevas

į asmeninio gyvenimo lygtį – tuomet ČIA visuomet yra vieta, kurioje esi dabar, o TEN – tai vieta, iš kurios atvykai arba į kurią dar tik nuvyksi. Bet tokiu atveju tai ne opozicija, o (auto)biografijos taškai, papildantys, o ne neigiantys vienas kitą.

Lietuvoje esu mergaitė susivėlusiais plaukais, pasiklydusi minioje žmonių. Plaukioju gatvėmis, nejausdama laiko tėkmės, paskendusi savyje, pasąmoningai stengdamasi pritapti prie supančios erdvės. Nesėkmingai. Pasaulyje esu plačiai atmerkusi akis keliautoja, siurbianti į save prabėgančius vaizdus, kvapus, žvilgsnius, kupina ambicijų ir realių siekių. Tai, ką įtraukiu į save, įkvepia ir stumia judėti į priekį.

Jovita Misevičiūtė

ČIA esu niekuo neišsiskiriantis žmogus. Dirbu, moku mokesčius, žiūriu televizorių. Bendrauju nedaug, nes man nuobodu vaikščioti į vie tos barus ir klubus. Be to, dirbu renginių organizavimo srityje, todėl vakarais dažniausiai nebelieka jėgų bendrauti. Dažnai mane galima pamatyti sutrikusia veido išraiška, nes nuolat pasiklystu arba vėluoju, o eidamas gatve su ausinėmis, sau tyliai dainuoju. TEN man patinka bendrauti ir susipažinti su žmonėmis. Galiu kvėpuoti, nes esu laisvas nuo kasdienio gyvenimo įtampų. Esu miesto žmogus, į kurį nuolat žvelgia šimtas porų akių. TEN mane galima pamatyti sutrikusia veido išraiška, nes visi mane stebi. Esu savimi.

Richard Tobin

Išvykus gyvenimas netampa geresnis. Tu tiesiog pakeiti vienus privalumus kitais, stengdamasis kuo labiau patenkinti akimirkos poreikius. Kaip per TV žaidimą: ar rinksies naująją „Škoda Felicia“, ar suksi laimės ratą. Lygiai taip pat kartais šiltą kėdę išmainai į nežinomybę ar naują iššūkį. Skirtumas tik tas, kad pasirinkęs laimės ratą ir išsukęs mikrobangų krosnelę atgal į mašiną jos nepakeisi (tokios taisyklės!), o pabuvęs svetur, visada gali grįžti atgal. Kai kurios egzistencinės problemos išnyksta ar nublanksta pažvelgus į save per kitą prizmę, praplė tus akiratį, atsidūrus didesnėje minioje nei trys su puse milijono žmonių. Pasaulio pažinimas virsta savęs pažinimu. Namai man atrodo ten, kur įdomu, tai gali būti vis kita vieta skirtingais gyvenimo etapais. Ar šiltą vasaros dieną sėdi valtelėje Amsterda mo kanale, ar leidiesi baidare nuo Belmonto krioklių Vilnele – gera visur skirtingai.

Paulius Chmieliauskas

Išties esu Aš tik ČIA. Kaip A. Škėma įsikibęs į savo tėvo ranką jiems tylomis bevaikštinėjant Kauno pamariais. ČIA su savuoju Aš tvarkausi duotoje erdvėje. Nuo gimimo suformuotoje placentoje, kur dėl kalbos, mylimųjų, namų, maisto, griūvančių ar augančių miestų, gaivališkai žalios ar stingdančiai baltos gamtos, dėl skausmingai senstančios tarybinės kartos ar veržlaus savęs beieškančio jaunimėlio klausimų nekyla. TEN yra neaprėpiama galybė, kur galiu būt kuo užsigeidęs. Sekinantis informacijos siurbimas, to kitokio savęs ieškojimas, dažnai pana šesnis į mokslinį jausminį tyrimą nei į atostogas ar poilsį nuo ČIA kasdienybės. Pasaulis didelis ir įdomus, bet be namų jo didybė neleistų net pretenduoti į savąjį Aš ar bet kokį identitetą. Grįžęs iš bet kurio pasaulio kampelio, iš jaudulio apsiverkiu ČIA, ne TEN.

Ignas Maldžiūnas

Silicio

pievos ir

srautų

Pasaulis už dolerį

Virginijus Kinčinaitis

logika

Lietuvoje plieskiasi viltingos kalbos apie silicio slėnius – vietinius mokslų ir technologijų parkus. Jau pats tokių parkų pavadinimas skamba egzotiškai ir spalvingai, žada žinių ekonomikos perteklių ir informacinio raštingumo bumą Lietuvoje. Tačiau yra ir kita šių tendencijų pusė, kurią galima būtų patyrinėti remiantis architektūri nėmis erdvės kategorijomis. Juo labiau kad netyla diskusijos ir dėl šių parkų statybos konkursų, architektūrinės jų vertės. Kuo mums galėtų būti įdomus šis mokslų ir technologijų parkų fenomenas, kokias erdvines naujoves jis įkūnija? Manau, kad čia gali pasitarnauti tinklaveikos visuomenės teoretiko M. Castellso mintis, kad esame pakeliui į informacinių srautų erdvę, kurios tiksliausia architektūrine išraiška vadinami mokslų slėniai. Šiuo atveju tokį slėnį reikėtų suprasti kaip informacijos srautų susikirtimo maz gą. Tai reiškia, kad nebegalima tradiciškai paaiškinti šiuolaikinio informacinio miesto architektūros, jis nebesusietas su vieta, tradicija, vietiniu sociumu. Vis dažniau šiuolaikiniai miestai tampa globalių tinklų mazgais. Atrodo, galime džiūgauti, pagaliau ir mus prijungė prie šiuolaiki nę globalią visuomenę maitinančių informacijos venų, tačiau kaip, kokiu būdu? Labai paprastai tariant, šių srautų tinklo struktūrą ir turinį nustato pasaulį valdančios jėgos. Šiame tinkle nėra vietų, kurios egzistuotų pačios sau, nes padėtį erdvėje apibrėžia srautų mainai tinkle. Valdo tie, kurie turi kuo mainytis, kurie gamina ženklus, simbolius, reikš mes, kurie užkemša šiuos srautus savo informacija ir jos tekėjimą paverčia vienakrypčiu išcentriniu judėjimu.

Nors šių srautų erdvė nėra bevietė, tačiau struktūrinė jos logika būtent tokia. Kai kurios vietos yra tik mainų punktai, miestai yra klusnūs tokio ryšio šakotuvai, užtikrinantys sklandų visų integruotų tinklo elementų skirstymą ir sąveiką. Tinklaveikos mazgai susieja lokalizuotas veiklas į grandines pagal tam tikrą esminę tinklo funkciją (pvz., moks linę, pramoginę ir t. t.). Prijungta prie mazgo vieta yra sujungiama su visu tinklu. Ir mazgai, ir šakotuvai yra organizuojami hierarchiš kai, pagal santykinę jų svarbą tinklaveikoje. Pagrindiniai mūsų visuomenėje vykstantys procesai yra sujungti į tinklus, siejančius įvairias vietas, ir kiekvienai iš jų skiria tam tikrą ribotą vaidmenį bei svorį turto kaupimo, informacijos apdorojimo ir galios kūrimo hierarchijoje. Laisvos valios čia nėra. O tai galų gale nulemia kiekvienos tų vietovių liki mą. Kokią vietą šiame tinkle gali užimti mūsų silicio slėniai, nuspėti nesunku. Žinoma, tokius srautus ir lokalius jų mazgus kontroliuoja technokratinis elitas. Svarbu tai, kad toks elitas yra kosmopolitiš kas, o liaudis – lokali. Galios ir turto erdvė gali būti projektuojama visame pasaulyje, o žmonių gyvenimas ir patirtis yra susiję tik su konkrečiomis vietomis, kultūra ir istorija. Juo labiau visuomenės organizacija yra grin džiama neistoriniais srautais, pakeičiančiais konkrečios vietos logiką, tuo labiau pasauli nės galios logika nušluoja specifinės vietovės logiką. Tokiame kontekste šnekos apie žinių visuomenę, mokslo plėtrą, demokratizavi mo procesus ir naujojo socialumo gimimą socialiniuose interneto tinkluose atrodo ne itin rimtai. Beje, atsigręžus į netolimą praeitį, būtų pravartu palyginti Lietuvos erdves jau uzurpavusio hipermarketo ir tik planuojamų mokslų parkų funkcionavimo principus. Nors pirmas veikia dar tik prekių srautų lygmeniu, o kitas jau persikelia į informacijos srautų kūrimo ir valdymo lygį, galima sakyti, kad esminiai jų bruožai sutampa. Labai taikliai šį perėjimą iš hipermarke to funkcionavimo logikos į mokslo parkus nuspėjo J. Baudrillard’as. Jis teigė, kad

hipermarketas jau leidžia įžvelgti naują kapitalo modelį, kuriame užkoduotos visos būsimos kontroliuojamos srautinės socializa cijos formos. Homogeniškoje erdvėje ir laike hipermarketas totalizuoja visas socialinio kūno funkcijas (darbą, poilsį, maistą, higieną, transportą, žiniasklaidą, kultūrą); jis perrašo visus prieštaringus srautus integruotų srovės grandinių terminais; tai erdvė ir laikas, kur vyksta milžiniška socialinio gyvenimo simu liacija, kur telpa visa apgyvendinimo ir eismo struktūra. Pasak J. Baudrillard’o, hipermarketas – tai tikras branduolys. Net modernus miestas nebepajėgia jo absorbuoti. Būtent hiper marketas nustato orbitą, kuria turi suktis aplinkinė aglomeracija. Tai tarsi implantas, kurio funkcija ir jame vykstantis darbo pro cesas visiškai nebepriklauso nuo pasirinktos vietos. Todėl hipermarketo, mokslų slėnio ar naujoviško universiteto atveju susiduriame nebe su funkcijomis (prekyba, darbas, žino jimas, poilsis), kurios autonomizuojasi ir tik keičia vietą, o su funkcijų dezintegracija, su jų neapibrėžtumo ir paties miesto dezorganiza vimo modeliu, kuris buvo transplantuotas už miesto ribų ir į jį imta žvelgti kaip į hiper realų modelį, kaip į branduolį, aplink kurį sintezuojasi aglomeracija, nieko bendra ne beturinti su miestu. Tai negatyvūs modernaus miesto palydovai, atspindintys modernaus miesto pabaigą. Sakykime, kad tokia katas trofa dalinai ištiko Kauno miestą, jo centre įkurdinus „Akropolio“ hipermarketą. M. Castellsas iškelia grėsmingą hipotezę, esą srautų erdvės atsiradimas užtemdo ar chitektūros ir visuomenės ryšio prasmę. Ka dangi vyraujančių erdvinių interesų išraiškų esama visame pasaulyje ir įvairiose kultūrose, tai su šaknimis išrovus jų prasminį pagrindą, kurį sudaro patirtis, istorija ir specifinė kul tūra, visuotinai įsigali neistoriška, bekultūrė architektūra. Būtent tokia globalius srautus materializuojanti angarinė architektūra pas kutiniu metu nugulė įvažiavimus į Lietuvos didmiesčius logistikos centrais, dėžes pri menančiais hipermarketais ir anonimiškais biurų dangoraižiais įsispraudė į istorinius

miestų centrus, o beveidės, išvietintos archi tektūros mokslo centrais tokios srautų erdvės išraižys užmiesčio pievas. Ką tai reiškia sociumui? Taip, mes galime sakyti, kad žmonės tebegyvena savo vie tose. Bet galia mūsų visuomenėse jau yra organizuojama srautų erdvės forma, todėl jos logikos dominavimas iš esmės keičia vietų dinamiką ir reikšmę. Kadangi patirtis susijusi su vietomis, ji abstrakčiai atsiejama nuo galios, o prasmė vis labiau atsiskiria nuo pažinimo. Ši struktūrinė dviejų erdvinės logikos tipų „šizofrenija“ grasina sunaikinti įprastus visuomeninius ryšio kanalus. Vyrau janti orientacija į neistoriškos srautų erdvės horizontą siekia primesti savo logiką išsibars čiusioms vietovėms, kurių tarpusavio ryšiai silpsta ir jos kaskart turi vis mažiau bendrų kultūrinių reikšmių. Taip mūsų gyvenimo erdvės pradeda panašėti į paralelines visatas, kurių laikas nebesutampa. Kokios socialumo formos gali būti įsivaiz duojamos tokioje erdvėje? Žinoma, srautinės, išvietintos, valdomos iš galios centrų. Idealiu tokio socialumo įsikūnijimu jau tapo socia linis tinklas „Facebook“ – jis atitinka visas iš galios centro valdomų bendravimo srautų taisykles. ◊

Hipermarketai, mokslų slėniai ar naujoviški universitetai – tai negatyvūs modernaus miesto palydovai, atspindintys modernaus miesto pabaigą.

nuotrauka: Pasaulinio interneto tinklo srautﾅｳﾅｾemﾄ様apis Chris Harrison

Visas pasaulis už dolerį ir kitos kraupios technologijų nešamos permainos Džiugas Paršonis

Buvo laikas, kai „ateitis“ išties atrodė nuobodžiai. Na, kompiuteriai bus spartesni, telefonai – mažesni, televizoriai – didesni, ir viskas pigs, nes gamybos apimtis ir koncentracija Tolimųjų Rytų šalyse tai leidžia. Vaje, kaip įdomu. Pažadinkite, kai baigsite. Aš nenoriu kalbėti apie tokią ateitį, net jei didelė jos dalis iš esmės tokia ir bus: daugiau galingesnių kompiuterių ir telefonų, dar vienas miniatiūrizacijos žingsnis, daugiau paslaugų internete, didesnis infor macinis visuomenės raštingumas, gal netgi šioks toks valdžios dėmesys informacinėms technologijoms ir internetui. Gal įdomiau būtų pakalbėti apie tai, kas vyksta prieš pat mūsų nosį, bet retai yra pastebima? Kas neatrodo svarbu, bet iš tiesų neša tokias radikalias permainas, kad bematant skęsta ištisi rinkų ir valstybių ekonomikos segmentai? Ką mes tikimės pralaukti tūnodami apatiškai besivystančios Rytų Europos kertelėje, bet kas bus kitos kartos kasdienė duona ir druska? Tokių dalykų yra keletas. Šį kartą vertėtų išskirti du: masinį turinio devalvavimą ir vadinamąsias „agento“ technologijas.

Ar pastebėjote, kaip sparčiai krinta kūrybos vertė?

Pigi kūryba Ar pastebėjote, kaip sparčiai krinta kūrybos vertė? Jos „kursas“ labai priklauso nuo sąlygų, kuriomis kūrinys užsakomas, sukuriamas ir atlie kamas ar parduodamas, tačiau jei imsime kūrinį, kuris gali būti suskait menintas, tai jo kaina, vaizdžiai tariant, nenumaldomai artėja prie vieno dolerio ribos. Arba 99 centų, nes suapvalinta 1 dolerio kaina rinkodaros specialistų visada laikoma vienu centu per didele. Iš pradžių internete vieno dolerio kaina ištiko muzikos įrašus, po to – skaitmenines televizijos laidų kopijas, o dabar ir filmų už tiek gali rasti. Iš pradžių dolerį kainavo vienos dienos laikraščio numeris, dabar – sa vaitės prenumerata (pavyzdžiui, naujai išleisto Ruperto Murdocho „Dai ly“). Anksčiau kompiuterinė teksto redagavimo programa kainavo kelis

iliustracija: Tadas Karpavičius

šimtus dolerių, po to – keliasdešimt, o dabar 0,99 dolerio. Anksčiau žaidimas kainavo 50 dolerių, dabar – na, patys suprantate. Doleriu įvertinama viskas. Profesionali nuotrauka, grožinės ar techninės literatūros knyga, reklamos pozicija svetainėje... Žino ma, šiandien dar ne visos kainos yra tokios, tačiau jei pasidomėtumėte skaitmeninių produktų kainų dinamika, pastebėtumėte, kad nepriklausomai nuo pradinės kainų kategorijos jie visi neišvengiamai patiria „dolerio kainos spaudimą“. Kuo toliau, tuo didesnį. Kuo didesnė buvo pradinė kaina, tuo svaigesnis jos kritimas. Vienas įdomus lengvai pastebimas šio proceso aspektas yra padidėjęs ekonominių straipsnių apie siaubingas skaitmeninės dolerio ekonomikos pasekmes kiekis. Kas dien specializuotose svetainėse, o neretai ir šiaip verslo žiniasklaidoje randi sklandžiai ir argumentuotai įrodyta, kodėl muzikanto kūrinys, rašytojo knyga ar programuotojo sukurta programa negali kainuoti vieno do lerio. Tą pačią dieną interneto parduotuvėse skaitmeninio turinio už vieną dolerį smarkiai padaugėja. Taip, tai dar vienas „dot-komas“ (per dėm entuziastingas ekonominis interneto potencialo verslui vertinimas, virtęs išpūstu neegzistuojančios vertės „burbulu“). Bet šį kartą, kaip atsinaujinęs auglys, jis yra daug pavojingesnis. Mat realiai neegzistuoja joks prievartos mechanizmas, kad skaitmeniniam kūriniui būtų suteikta riboto tiražo materia laus produkto vertė. Tai lyg bandymas už pre kės atspindį veidrodyje imti tokią pačią kainą, kaip už pačią prekę. Gal mums to ir nereikėtų, jei skaitmeninis pasaulis nebūtų tikra Alisos stebuklų karalystė – joje veidrodžio atspindys gali pakeisti daugumą materialių daiktų. Daug žmonių kūrybinėje bendruome nėje nesupranta, kad jų kelerių metų darbo rezultatas skaitmeninėje erdvėje yra lygus „copy-paste“ rezultatui. Taip negali būti, bet taip yra. Kodėl? 1. Retas iš tiesų suvokia, kiek daug turinio skaitmeniniu pavidalu yra „už dolerį“ (čia tikriausiai vertėtų pabrėžti, kad frazę „už dolerį“ naudoju simboliškai – tai gali būti „viskas nemokamai, sumokėjus tik 50 Lt už interneto prieigą“ ir daug kitų variantų). Jei

Daug žmonių kūrybinėje bendruomenėje nesupranta, kad jų kelerių metų darbo rezultatas skaitmeninėje erdvėje yra lygus „copy-paste“ rezultatui. Taip negali būti, bet taip yra.

nuo šiandien nebeatsirastų nė vieno nau jo kūrinio skaitmeniniu pavidalu, vienam žmogui prireiktų kelių tūkstančių metų peržiūrėti, perklausyti, perskaityti ar išmokti tai, kas dabar yra internete. Čia ne šiaip sau „perteklius“ – čia „du dešimtuoju laipsniu“ tipo perteklius. 2. Mums sunkiai suvokiamas interneto kaip „idealios industrinės mašinos“ vaidmuo. Knyga kainuoja ne 40 000, o 40 litų todėl, kad spaudos mašinos, poligrafijos ir leidybos pramonė sugeba sumažinti jos kainą 1 000 kartų paprasto tiražavimo būdu. Interneto tiražavimo mašina yra gal milijoną kartų efektyvesnė už spausdinimo stakles, todėl jos poveikis kūrinio kainai nėra nei netikėtas, nei stebėtinas. 3. Atlygis beveik niekada nemokamas pagal nuopelnus. Anądien skaičiau skaudžius programuotojos Brittany Tarven žodžius apie tai, kodėl ji negali pardavinėti programų už dolerį. Viskas suprantama: daug laiko ir pastangų, daug išlaidų, reikia išlaikyti namus ir šeimą, mokėti mokesčius ir t. t., ir pan. Tas pats kartojasi kiekviename kūrybos žmo nių susibūrime, kai tik kalba pasisuka apie skaitmeninių kūrinių kainas ir piratavimą. Kas iš to? Jei aš galėčiau gauti tiek pinigų, kiek manau esąs vertas, pasikviesčiau jus pietų į prabangų restoraną diskusijai pratęsti. Bet niekas man tiek nemoka ir nemokės, nes mano produktas rinkoje tiesiog nėra tiek vertas. Kad ir kaip aš norėčiau tai pakeisti.

4. Neišnaudotas žmonių kūrybinis poten cialas yra gigantiškas. „Vikipedija“ yra tik ledkalnio viršūnė, pirmųjų entuziastų kūrinys. Kaip ir atvirojo kodo programos ar visos nuotraukos, ar tekstai, iki šiandien paskelbti su „Creative Commons“ licencija. Jei tikėsi me JAV analitiko Clay Shirky mintimis, iš dėstytomis knygoje „Cognitive Surplus“, mes visi galime sukurti ir sukursime dar šimtus ir tūkstančius tokių projektų vien todėl, kad galime kurti ir mums tai patinka. Neišsi gandę, kad tokių produktų kaina rinkoje yra doleris, o gal net ir apskritas nulis. Gal todėl ir antraščių raida specializuotoje kūrybinės bendruomenės žiniasklaidoje prasidėjo nuo „Kaip konkuruoti su nemokamais dalykais?“, vėliau virto „Ar įmanoma konkuruoti su ne mokamais dalykais?“ ir galų gale tapo „Kada baigsis ta nemokamumo era?“ 5. Viltys „apriboti tiražą“ ir taip padi dinti suvokiamą kūrinio vertę techninėmis priemonėmis sudužo. Joks rimtas techno logijų specialistas nebeteigia, kad įmano ma skaitmeninėje erdvėje atkartoti ribotų išteklių ekonomikos modelius. Bandymų riboti kopijas tiek technologinėmis, tiek ir teisinėmis priemonėmis šiandien dar turime, tačiau jie yra neveiksnūs net tais atvejais, kai nusižengimai dirbtinai įvestiems ribojimams yra baudžiami neproporcingai didelėmis baudomis, prilygintinomis bausmėms už stambiausias finansines aferas. Negali ginčytis, kai skaitmeninės techno

logijos ir internetas lyginamas su Pandoros skrynia. Labai noriai ją atvėrėme, tačiau da bar jau turėsime gyventi su visais teigiamais ir neigiamais šių technologijų padariniais. Dabartinės tradicinės intelektinės nuosa vybės sąvokos gynėjų pastangos sukišti džiną atgal į butelį yra bergždžios, bet ilgainiui šį bei tą „kūrybos gelbėjimo“ linkme galima pa daryti. Tiksliau, tai jau daroma, bet vėlgi – ne visada pastebime, kurie iš vykstančių procesų yra išties reikšmingi. Vertė ir „agento“ technologijos Man vertinga tik tai, kuo aš galiu pasi naudoti. Kuo geriau daiktas atitinka būtent mano asmeninius funkcinius ir estetinius poreikius, tuo suvokiama vertė yra dides nė. Šiuo metu turinio internete vertė yra artima nuliui, nes jis netaikytas man – jis yra maksimaliai masinis, toks pat visiems 2 milijardams Žemės gyventojų, besinaudojan čių internetu. Viešojo transporto tvarkaraščiai svetainėje, kurioje aš pats turiu pažymėti, iš kur išvykstu, kur vykstu, pats turiu pasirinkti laiką ir marš rutą, geriausiu atveju yra verti to nelemto dolerio. Tačiau informacija, pritaikyta būtent man ir būtent tada, kai man labiausiai reikia, yra daug vertingesnė. Vertės prasme aš ją labiau būčiau linkęs lyginti su mėnesiniu transporto bilietu, o ne su interneto svetainių teikiamos informacijos nauda. Galimybė nukeliauti į bet kurį miesto kraštą – 100 Lt per mėnesį; galimybė nuolat žinoti, kada at vyks troleibusas ar autobusas, vėluos jis ar ne, po kiek laiko bus vietoje, kokias kitas turiu alternatyvas, – na, sakykime, kokie 5 litai per mėnesį. Mažai? Per metus iš vieno žmo gaus – 60 litų, iš vieno troleibuso keleivių – apie 2,5 tūkstančio litų. O iš visų? Milijonas knygų „Amazon“ knygyne man nieko nereiškia. 99,99 % ten parduodamų knygų yra man bevertės, nes neįdomios ar nereikalingos. Užtat man atrodo, kad jos turėtų būti labai pigios – kam jų, po galais, tiek daug reikia? Knygynas, kuriame yra tik tos knygos, ku rias aš labai noriu perskaityti, man būtų itin vertingas. Jei per metus jame bus vos 20–30 knygų pasirinkimas, aš veikiausiai įsigysiu jas visas, nesiraukydamas dėl 20, 30 ar net 40 litų kainos. Nes kitų nė nematysiu, o ribo tas, tačiau ne per mažas (nes atitinka mano poreikius) asortimentas padės kitaip suvokti konkrečiai man pritaikyto turinio vertę. Utopija? Šiandien – taip. Bet ateityje filtro, ar „agento“, technologijos bus svarbiausios,

jei mes turėsime tikslą sukurti (ar atkurti) kūrinio vertę skaitmeninių technologijų var totojams. Jų daroma įtaka vertei jau ne kartą patikrinta ir puikiai veikia. Žmonės sutinka papildomai sumokėti ir nelygina mokamų kainų su „rinkos vidurkiais“, jei tik tos prekės yra specialiai jiems parinktos, o įsigijimo procesas sutaupo laiko ir suteikia kitos pri dėtinės vertės (iš esmės šiuo principu remiasi visa „Apple“ rinkodara: mažiau modelių, aiškesnis pasirinkimas, geresnis pritaikymas poreikiams ir dėmesys estetikai). „Agento“ technologijos yra tas paslaugos modelis, kuris neribotos pasiūlos pasaulyje sėkmingai išnaudoja ribotus žmogaus dėmesio ir laiko resursus vertei sukurti. Bėda tik ta, kad šian dien mes dar neturime bent kiek padoriau veikiančių „agentų“. Idealus „agentas“ turi idealiai išmanyti ne tik „šeimininko“ poreikius, bet ir jo įpročius, dienotvarkę, finansines galimybes (kad įkyriai kasdien nesiūlytų to paties, tegul ir atitinkan čio norus, fotografijos albumo už 500 litų), sveikatos būklę, nuotaiką ir socialinius ryšius. Negana to, jis privalo turėti puikų nustebini mo algoritmą, kad, pavyzdžiui, šalia medijų analizės ar dirbtinio intelekto programavimo socialinėms terpėms knygų aš kartais galėčiau rasti... kad ir Antrojo pasaulinio karo tankų kūrėjų biografijų. Antraip imsiu bodėtis savo „pavaduotoju“ ir netrukus vėl nersiu į neap rėpiamą ir nevaržomą, bet visada lygiai nulio vertės globalią skaitmeninę erdvę. Tai, kad žmonėms „agentų“ reikia, nors jų dar tikrąja prasme nėra, rodo didelis susidomėjimas visokiausiomis programė lėmis („apps“) išmaniuosiuose telefonuose ir kompiuteriuose. Dažnai jos tėra kiek suasmenintas būdas pateikti internete laisvai randamą turinį ir dėl to yra pajuokiamos. Internete nesudėtinga aptikti svetainę su orų prognozėmis ir susirasti spėjimą reikiamam miestui ir laikotarpiui. Tačiau programėlė te

lefone jau žino, kokiame mieste gyvenate, ar gali pagal GPS nustatyti, kuriame lankotės, tad pamatyti „atspėtą“ ir jums pritaikytą orų prognozę yra labai malonu. Ir, žinoma, nėra skausminga sumokėti dolerį ar netgi kelis už tai, kas yra čia pat esančios naršyklės ekrane randama nemokamai. Šios mažos programėlės palaipsniui mo kosi vis geriau suprasti savo šeimininką ir jo aplinką. Jos orientuojasi pagal skaitmeninį kompasą, GPS, akselerometrą, kartais klauso šeimininko balso ar seka jo judesius (vertimo, užrašų, mankštos programos), stebi jo aplinką per skaitmeninės kameros akutę, skenuo ja skaitomų knygų ar perkamų produktų brūkšninius kodus, bando išversti svetimoje šalyje nesuprantama kalba parašytą gatvės ženklą ar įstaigos pavadinimą. Joms dar labai sunkiai sekasi, bet negali dėl to pykti – jos ką tik pradėjo... Gali būti, kad kai kurios iš jų ilgainiui taps tikromis pagalbininkėmis ir apsiims atlikti skaitmeninio filtro, „agento“ vaidmenį. Nors nedažnai pastebimas, šių įrankių tobulėji mas man šiandien atrodo bene svarbiausias vykstantis technologinis pokytis. Bent tol, kol atrasiu kitą būdą atskirti žmogų nuo infor macinės begalybės internete ir nors iš dalies suteikti neribotiems resursams ribotų vertę. ◊

Filtro, „agento“ technologijų tobulėjimas man šiandien atrodo bene svarbiausias vykstantis technologinis pokytis.

Karolis Jachimavičius

Kodėl Lietuvai netapti meno valstybe?

Pasaulis už dolerį

Lietuvoje ne pirmus metus sklinda kalbos, pašnekesiai, paplepėjimai ir pabambėjimai, kad šalis neturi ilgalaikės strategijos, nežino, kur eina, nemato savo vaidmens pasaulyje. O visai šalia, krikščioniškų tautų šeimoje, yra tvarkingieji skandinavai, bankininkai šveicarai, didžiagalės JAV, kultūros inkubatorius Prancūzija, visada dviem žingsniais už Lietuvą greitesnis IT lizdas Estija. Šiemet tos kalbos dar garsesnės. Andrius Kubilius net inicijavo Valstybės pažangos tarybą, tokį diskusijų klubą, į kurį sukvietė verslo, mokslo bei kultūros žvaigždes ir atvirai, pats girdėjau, paklausė: „Tai ką toliau darom?“ Ir išgirdo tik mano vieno pasiūlymą – Lietuvai, neturinčiai didelių gamtos resursų ir jokios dominuojančios pramo nės šakos, reikia tapti valstybe, gaminančia meną. Daugiau konkrečių idėjų nėra. Džiaugčiausi, jeigu atsirastų geresnių negu mano. Tą kartą A. Kubilius atsisuko į šalia buvusį galerininką ir paklausė: „Kaip manai, jeigu visą Lietuvą galerijomis apstatytume?“ Menas jam asocijuojasi tik su daile... Manau, ateis laikas, kai mes galėsime užsidirbti pinigų tiesiog ką nors stebėdami, kai mums už dėmesį, už spoksojimą į filmą su prekės ženklu ar dainos klausymą produkto gamintojas mokės pinigus; ką nors sakydami, kai už originalesnę frazę kokia nors kūrybos firma jau kitą sekundę pasiūlys kelis šimtus litų. Ateis laikas, kai pelningiausiu verslu pamažu taps nebe materialių, o nematerialių daiktų gamyba. Manau, kad kapitalizmas šiuo metu pereina į kitą etapą, į tai, ką kai kurie vadina žinių ekonomika, informacine visuomene, etapą, kuria me žmogus susilies su mašina, o humoro jausmas taps nelegalus. Aš nejuokauju. Mane labai išgąsdino groteskiškos JAV roko grupės „Slipknot“ grasinimas paduoti greitojo maisto tinklą „Burger King“ į teismą už tai, kad šie sukūrė reklamos klipą ir parodijavo grupę. Juk tikrai – įvaizdis, ženklų visuma, taip pat kaip literatūros kūrinys, yra produktas, o juokautojas jį iškreipia, sulaužo prieš įvaizdžio kūrėjo valią. „Ar greitu metu aš negalėsiu nei pašmaikštauti?“ – pagalvojau.

Galbūt šis aiškinimas skamba kiek per abstrakčiai. Mano manymu, intelektinės nuosavybės vagys vis tiek pralaimės. Kiekvie ną dieną filmų ir muzikos vagims pateikiama vis daugiau ieškinių, kiekvieną dieną kūrinių savininkai stengiasi kuo labiau apsaugoti savo kūrinius nuo neteisėto kopijavimo, ieško įvairiausių būdų, kaip vagis sustabdyti. JAV ir Kanadoje žmonės jau užsiima galvų medžio kle (angl. k. „bounty hunting“) internete: pranešę kompanijoms ar teisėsaugai apie pa stebėtas vagystes, už tai jie gauna pinigų. (Ne piratavimą, o vagystes. Piratavimas – plėši kavimas vandenyje ir laive, plėšikavimas – vagystė naudojant smurtą, o intelektinės nuosavybės vagys nebent išardo bylų apsaugą, bet nepuola paties menininko.) Galų gale meno kūrinių savininkams savo teises apsaugoti vis tiek pavyks. Gėris visada laimi. Nuosavybės neliečiamumas yra viena pagrindinių Vakarų konstitucijų nuostatų ir demokratijos pagrindas. Ją pavyks apsaugoti įvedus reikalavimą jungtis tik su tapatybę patvirtinančiu dokumentu, skaitmeniniu pasu, užkirsiančiu kelią anonimiškiems pri sijungimams. Skaitmeninį parašą pagrindine priemone nusikalstamumui stabdyti – ne tik vagystėms, bet ir persekiojimams, vaikų tvirkinimui – laiko ir „Google“ viceprezi dentas Vintonas G. Cerfas, JAV Gynybos komitete (DARPA – komiteto Pažangių tyrimų agentūroje) kūręs interneto griaučius. Jis viešėjo rugsėjį Vilniuje vykusiame pasauli niame Interneto valdymo forume ir nesutiko su manimi, kad skaitmeninis parašas yra ne pagrindinė, o vienintelė priemonė. Jis, kaip ir daugelis, baiminasi realybės: o kaip mes tai padarysime Kinijoje, kaip padarysime pasau liniu lygiu? Nors be ID sistemos „Google“ vis tiek negali: jau dabar kartu su kitomis kompanijomis kuria DNSSEC, srities vardų struktūros saugumo plėtinius, pasitikėjimo ratelį, sistemą, skirtą tam, kad sąjungininkai atpažintų vieni kitus chaotiškame internete. Kuo aš baigiau? Apie „Slipknot“. Įvedus skaitmeninį parašą jau niekur negalėtumėte pasirašyti slapyvardžiu „motoriux587“ ar „ruzavapupyte“, tačiau kūrinių vagystės būtų vis dar įmanomos. Kad sustabdytume vagys tes, reikėtų ir dokumentų kiekvienam failui. Kiekviena daina ar filmas turės savo pasą ir licenciją, o įprastas kopijavimas „Ctrl+C“ ir „Ctrl+V“ išnyks. Pažeidžiate licenciją –

sureaguoja policijos serveris, užblokuojamas jūsų interneto ryšys ar kai kurios operacinės sistemos funkcijos (o tai juk baisu, jeigu savo buitį tvarkote ir su kitais bendraujate minti mis). Na, galbūt kopijavimo funkcijos išliks asmeniniams tikslams, tačiau tiek laisvės nebeturėsite. Kai kam tai atrodo kaip G. Orwello disto pijos išsipildymas, Didžiojo Brolio era, tačiau viduramžių vytautai turbūt taip pat būtų per sigandę, jei būtų žinoję, kad akis iš dangaus gali juos stebėti – susekti, kad jie kerta sieną ar kad yra lietę tą ar kitą moterišką skarą. Na štai, visi Jūsų pirkiniai „monitorinami“, jūs galite naudoti tik tuos žodžius, nuotrau kas, muziką ir filmus, kuriuos esate nusipirkę arba kurių nemokamą naudojimą garantuoja valstybė. Jūs taip branginate tą originalų žodį, kurį pirkote iš LNK, puikuojatės juo prieš draugus, bet ateina somalietis, nukerta jam priešdėlį, prideda prie kito žodžio, padaro naują ir kvatoja. Jam tai įprasta, Somalyje jie kalba kiek laisviau, ten daugybė nesuregis truotų žodžių, bet jis tik neseniai pasiprašė prieglobsčio Lietuvos serveryje, todėl dar ne žino vietos papročių ir kaip čia viskas yra. O jūs žodžio jau nebeturite. Galbūt somaliečio naujadaras yra originalus, tačiau nesuderintas su Kalbos inspekcija, jis neteisėtai atsiejo žodį nuo sąvokos, kurią jis žymi, ir t. t. Juoka vimas yra vandalizmas! Nuo to laiko, kai vienas meno kūrinių vagis apeliavo, kad piniginė bausmė, jam skirta už vagystę, yra nepagrįstai didelė kūrinio atžvilgiu, gyvenimas tapo nebeskirstomas į gyvenimą prisijungus ir atsijungus. Tas kūrinys beveik niekam nepatinka, o jis turi gauti milijoną pinigų baudos. „Gerai“, – sako teismas. Tūkstančiui žmonių prie galvos prijungiami įrenginiai, fiksuojantys emocinės reakcijos (meilės, patikimo – kaip pavadin sit, nepagadinsit) vienetų, skiriamų meno kūriniui, kiekį. Po pusmečio „Nike“ išsiaiš kina, kad jų ženklas yra geresnis, mylimesnis už „Adidas“, nors šie ir parduoda daugiau sportbačių. Tai ir bus mašinos ir žmogaus su siliejimo pradžia. Žmogus visada ieškojo, kur šilčiau, patogiau, kaip greičiau ir tiksliau. Bet iki to mes dar mokysimės nebijoti genetiškai modifikuotų gyvūnų ir augalų, susidursime su jau dabar augančiomis sienomis tarp valsty bių internete (juk ne visuose JAV ar Didžio sios Britanijos serveriuose galime pažiūrėti

klipukus), pirmomis pastangomis įvesti skaitmeninius pasus ir, galų gale, interneto vizomis. („O ko jums čia reikia, birmieti, ar tik ne dainų atvykote vogti?“) V. G. Cerfas man pasiūlė pasidomėti kompanija, kuri gamina žodžius internete vertinančią programinę įrangą. Ji skenuoja, pavyzdžiui, komentarus tinkle „Twitter“ ir nustato, kaip – palankiai ar priešiškai – jūs vertinamas. Aišku, tai dar ne tiesioginis žmogaus jausmų vertinimas. Kai mintimis įjungsime meno matuoklius, tai jau bus nebe žinių, o emocinis kapitalizmas. Galbūt mes pinigais sugebėsime įvertinti ir meilę kitam žmogui, bet tikrai negalėsime elgtis su kur nors aptiktais ženklais ar jų rinkiniais kaip tinkami. Manau, kad pasaulis vystysis būtent taip. Visose Vakarų šalyse kūrybinių industrijų dalis ūkiuose nuolat auga. Lietuvos atgimimą įkvėpė, demokratišką valstybę pradėjo kurti Vincas Kudirka ir kiti menininkai, 1988aisiais Sąjūdį įkūrė taip pat intelektualai, tad ar ne logiška šią tradiciją pratęsti? ◊

iliustracija: Andrius Zakšauskas

Manau, kad kapitalizmas šiuo metu pereina į kitą etapą, į tai, ką kai kurie vadina žinių ekonomika, informacine visuomene, etapą, kuriame žmogus susilies su mašina, o humoro jausmas taps nelegalus.

Robotas prieš lietuvį – kuris Dovydas, o kuris Galijotas? Darius Bagdžiūnas

Pasaulis už dolerį

Šiuolaikiniai da vinčiai, kuriems smalsu, kas gi bus tolimoje ateityje, žino daug naujai, bet banalokai skambančių žodžių junginių: telefo nas piniginė, miego tabletės, atsarginė atmintis, tylos miestai, liftas į orbitą, sintetinės bakterijos, „nanobotinė“ dantų pasta... Originalieji, kuriems mokytis naujų raidžių sąskambių jau įgriso, šiandien atsisveikina su žodžiais, kurie ateityje pažadėjo išnykti: elektroninis paštas, Maldyvų salos, šeimos institutas, nemokamas automobilių statymas, lietuvių kalba. Ateitis visada madinga, nes užima kvapą, nepriklausomai nuo to, ar kalbama apie amžiną gyvenimą, ar apie išnykimą prisikvėpavus Godzilos bezdalų. Todėl ir rimuoja šia tema žiniasklaidos maisto persivalgę XXI amžiaus poetai, prozininkai ir net filosofai. Įžvalguo lių ateities analuose stebėtina yra štai kas: visos prognozės prasideda gana negreit – po kokių 50 metų. Suprask, tada, ateityje, viskas yra įmanoma. Juk turėsime dirbtinius organus, patarnaujančius robotus, 3 nedarbo dienas per savaitę ir net Marso koloniją, kurioje gyvens mergina su trimis krūtimis. Ir visa tai tikrai bus kaip ekonomikos klasikai mėgsta sakyti – ilguoju laikotarpiu. Šiandien su kiekviena diena žmonija vis daugiau laiko praleidžia virtualioje erdvėje. Ten keliasi ir mūsų daiktai. Juk ir pinigai, kuriuos matote savo interneto banko lange, nėra tikri. Tai tik skaičiukas siste moje, kuris vadinasi „pažadas išmokėti“. Pažadų laikymasis yra realaus laiko dorybė. Čia ji yra, o čia nėra. Gyvename Europos Sąjungos buferinėje zonoje. Tereikia drugeliui mostelėti sparneliais kažkur pra eityje ir, žiūrėk, ateityje Europa jau susilpnėjusi, draskoma nesutari mų, kovoja su penkiomis jos teritorijoje susikūrusiomis islamiškomis

Originalieji, kuriems mokytis naujų raidžių sąskambių jau įgriso, šiandien atsisveikina su žodžiais, kurie ateityje pažadėjo išnykti: elektroninis paštas, Maldyvų salos, šeimos institutas, nemokamas automobilių statymas, lietuvių kalba.

valstybėmis. Ji tingi gilintis į vienadienio incidento, dėl kurio Lietuva praranda savo nepriklausomybę, peripetijas. Pakraščiai – jie toli ir visada neįdomūs. Karas ar kitokia katastrofa yra ganėtinai trivialu, kol paliečia asmenį, pavyzdžiui, asmens finansus. O kaip man pasiimti iš sąskaitos pinigų, jeigu bus karas? Bankai dirba pagal tuo metu galiojančius įstatymus. Jei kiltų neramumų, vienas pirmųjų bet kurios valdžios kontrolės veiksmų yra stabdyti bankų operacijas. Daro si akivaizdu, kad šiek tiek maisto atsargų (o gal net aukso) namuose laikyti visgi reikia. Galimi ir įdomesni posūkiai. Egipto prezi dentas Hosni Mubarakas kilus neramumams parodė kūrybiškumą – atjungė mobilųjį ryšį. Yra daugybė tyrimų, konstatuojančių, kad žmogus praranda pusiausvyrą, jaučiasi nesaugus ar net sugniuždytas, kai mobilusis telefonas yra toliau nei 1 metro spinduliu. Mobiliojo ryšio atjungimas nesukels perdėm neigiamų emocijų, nes telefonas lieka anks čiau minėtu vieno metro atstumu – turbūt tuo buvo įsitikinę šio plano autoriai. O kad mažai nepasirodytų, atjungė dar ir internetą. Manau, buvo pasimokęs iš Irano rinkimų. Jei negaliu kovoti prieš interne

tą, galiu jį išjungti. Regis, nė pats Josephas Goebbelsas nebūtų sugalvojęs geriau. Greitai sužinosime šio eksperimento pada rinius. Kas įvyksta, jei neskaitant streso, kurį XXI amžiaus „homo sapiens“ patiria be tikslo spaudydamas negyvo telefono kūnelį, iš jo dar atimama galimybė matyti „porno“! Šių minčių užrašymo dieną dar nebuvo aišku, kuo baigėsi naujausia Egipto revoliu cija. Vis dėlto esu tikras, kad antigravitatorių žmonija tikrai pagamins. Šįryt baigėsi nafta. Tai tas skystis, iš kurio perkeltine prasme pagaminta viskas. Suminio naftos iškasimo piką žmonija perlipo dar praeitame amžiuje. Judame besileidžiančia kreive. Pasiekti dugną, pavyzdžiui, dabar yra visai realu. Aišku, jūs nebuvote perspėti. Panika niekam nereikalinga. Dabar pykti vėlu. Reikia susiorientuoti, tiksliau – išgy venti. Taaaip, maistas nebeatvažiuoja į parduotuves, centrinio šildymo nėra, elektros (ak, Ignalina...) greičiausiai irgi, pinigai – jie tėra beverčiai popierėliai, tarsi „bonbonkės“ burnoj, greitai prarandantys savo vertę. Žiū,

ir kastuvas jau kainuoja daugiau nei pen kios poros „Docle & Gabbana“ džinsų. O vadybininko, rinkodarininko ar B2B stambių infrastruktūrinių IT sprendimų pardavėjo patirtis laikoma minusu įsidarbinant. Duokit artojų! Ir meskite iš galvos, kad jumis kas nors pasirūpins. Dauguma gyventojų įsitikinę, kad jais privalo pasirūpinti aukštesnė jėga. Gerbiamieji, jūs ne tamagočiai! O už lango nebe Tarybų Sąjunga. Žmonėmis pasirū pinama Šiaurės Korėjoje. Norite? Jie labai mielai jus priims. Nenorite – tada galvokit apie ateitį. Pagalvojot? Daugiau nebegalvokit. Darykit! Kuo daugiau yra likę laiko iki senatvės, tuo labiau žmogui atrodo, kad jis geriau gyvens, kai tas periodas ateis. O kadangi ši ateitis yra tokia tolima, šiandien galiu ilsėtis, pramogau ti, gailėti savęs arba melstis. Kitaip tariant, nekurti vertės. Mūsų neveikia nei konspiraci jos teorijos. Dabar, krizės metu, bauginantys „Youtube“ filmukai labai suklestėjo. Jie netgi labiau negu investicinio gyvybės draudimo

agentai, skambinantys kas dvi savaites ir pasakojantys, kaip jausis tavo šeima, jei miręs paliksi ją skolose, verčia susimąstyti apie ateitį. Klausimas sau apie ateitį yra: „Ką darysiu, kai tai nutiks man?“ Tereikia vietoj žodžio „tai“ įrašyti išradimą, įvykį ar istorijos posūkį (pvz., šiukšlių tornadas prarijo mano namą). Užrašykite ant lapo 20 galimų atsakymų, ką darysite tokiu atveju. Ne vieną, ne tris, net ne dešimt. Laužykite galvą, kol turėsite dvide šimt. Ir taip kiekvienai problemai. Tada atsivers gyvenimo aibė, kurios kraštu tinumai yra maždaug tokie: 1. Gyventi dėl ateities – dirbti, taupyti, daryti vaikus, saugoti sveikatą, būti protingu ir atsakingu piliečiu. 2. 1. Gyventi taip, lyg rytojus neegzistuo tų – prisiskolinti iš banko, keliauti aplink pasaulį, prašvilpti pinigus, susipykti su aplin kiniais, išbandyti visus narkotikus ir homo seksualią meilę. 2. 2. Kaupti ginklus, auksą ir visos žmoni jos biblioteką panikos kambaryje ir užsiimti alinama savimuštra besiruošiant išgyveni mo kovai. Na, o jei kelsite anksčiau minėtą klausi mą praktiškesnėmis temomis, galite netyčia sugalvoti, kaip uždirbti daugiau dirbant mažiau. Čia kalbu ne apie savą verslą ar prekybą narkotikais. Minty turiu darymą to paties kitaip. Pavyzdžiui, jei spausdina te kompiuteriu naudodamas vieną pirštą, išmokę naudotis visais dešimčia tą patį darbą atliksite greičiau. Staiga pamatysite, kad jūs ne tik dedate mažiau pastangų, bet ir gaunate geresnį rezultatą. Yra manančių, kad Lietuvoje išvis nieko gera nuveikti neįmanoma. Manau, pasaulė žiūrai praplėsti visai neprošal išbandyti save vietose, kuriose klesti terorizmas, siaučia ma liarija, potvyniai, žemės drebėjimai, perėjose

nepraleidžiami pėstieji, o gyventi 30 km nuo miesto centro laikoma prabanga. Tik atvykus jums bus atlikta realybės patikra (angl. k. „reality check“), kuri 80 % mūsų visų nurašo kaip statybininkus, padavėjus ir išviečių valy tojus. Bet užtat „iPhone 5“ jūsų mieste atsiras puse metų anksčiau negu Vilniuje. Era, kai raumenų darbas kūrė daug vertės, jau praeityje. Jūsų atlyginimas yra skaičiuo jamas nuo dalies pajamų, kurias jūsų veikla atneša darbdaviui. Kai duobę taip pat gerai, kaip ir jūs, moka kasti dar milijonas kinų, atlyginimas irgi bus kiniškas. O poryt juos pakeis robotas. Poryt, nes pasaulis greitėja. Kad pasiektų 50 milijonų vartotojų, radijui reikėjo 37 metų, internetui – 5 metų, socia liniam tinklui „Facebook“ – 9 mėnesių. Ro botams prireiks dar mažiau. Ir pirmiausia jie pakeis fizinį darbą atliekančius darbuotojus.

Mums belieka arba daryti savo darbą geriau siai pasaulyje, arba greitai persikvalifikuoti į protaujančios profesijos atstovus ir tada daryti darbą pagal tą profesiją geriausiai pasaulyje. Mokymasis visą gyvenimą nebėra vien mo kytojų prakeikimas, jau dabar mačiau vaka rykščius mėlynanosius kiemsargius, manev ruojančius mini traktoriukais sniego kasimo tikslais. Praleidę 10 000 valandų prie tokio agregato vairo, manau, jie sugebėtų ir „Gulbių ežerą“ sušokti. Ateityje ekonominę galią įkūnys ne atomas, ne nafta ir net ne kosmodromai. Valstybių ga lia bus lygi kūrybiškumo resursams (problemų sprendimo greitis per laiko vienetą), t. y. mūsų gebėjimui naudoti smegenis. O jei nežinote, nuo ko pradėti, nueikite į biblioteką ir pasiimkite knygą, kurios pavadi nime yra žodis „tikslas“. ◊

nuotrauka: Dmitrij Matvejev

Įtinklintas protestas, „Twitter“ televizorius ir dalyvavimas (žinia)sklaidoje Viktorija Rusinaitė

Pasaulis už dolerį

Yra labai mažai neįprasmintų, neužfiksuotų žmonių. Ir Jūs, skaityto jau, esate ne tik ilgumoje ir platumoje, ne tik ant žemės, vandenyse ar ore, bet ir dar vienoje – informacijos tinklų dimensijoje. Kazys Varnelis tekste „Tinklo kultūros reikšmė“ skelbia prasidėjus naują erą po postmodernizmo. Tai – tinklo kultūra. Įvairių teoretikų postmodernizmu vadintu laikmečiu daugelio daiktų matu tapo pini gai ir valiutos, subjektas (taip visokie humanitarai vadina žmogų) ėmė kurti savo paties paveikslą iš dalykų, kuriuos vartoja (knygų, kurias skaito, maisto, kurį valgo, žmonių, su kuriais bendrauja, ir t. t.), o štai tinklo kultūrai, pasak autoriaus, būdingi nuolat vykstantys informa cijos mainai, kuomet, skaitytojau, esate ne tik platumoje ir ilgumoje: naudodamasis savo mobiliaisiais telefonais, lustinėmis bibliotekos ir mokėjimo kortelėmis, kompiuteriais, elektroninėmis skaityklėmis ir kitomis paslaugomis, esate įtinklintas daugybėje informacijos tinklų. O jūsų tapatybė – sudaryta iš dividų, atspindžių, kuriuos paliekate tinklinėje aplinkoje. Postmoderniam šizofrenikui atsitraukimas nuo kapitalistinės logi kos buvo sunkiai įmanomas, o įtinklintam dividų rinkiniui (žmogui) atsitraukimas nuo tinklo informacijos srautų tampa vis sunkesnis. Pagaliau kas jo laukia už tinklo – romantiškos kelionės po Tibeto kalnus, natūrinis ūkis ir atsiskyrėlio miškas?

iliustracija: Darius Petrulaitis

Sunku įsivaizduoti kasdienybę mieste be informacijos tinklų. Išmaniojo telefono duo menys iškeliauja į „Google“, adresų knygelė telefone pasiekia „Facebook“ vartotojų duo menis, telekomunikacijos bendrovės padeda pervesti įmokas per mobilųjį banką ir t. t. Tačiau gyvenimas tinklų aplinkoje tuo pačiu metu tampa potencialiai globalia patirtimi: duomenys keliauja į viso pasaulio serverius, o mažieji įrenginiai, tarkime, Pakruojo rajone atsiverčia „New York Times“. Kyla klausimas: kas iš to, kaip tai gali būti pritaikoma? Ar pasaulį jau suvokiame kaip bendrą informa cijos žaidimų aikštelę? Ar reikalingi globalūs informacijos valdymo įstatymai, tokie kaip ACTA? Ar informacinės erdvės globalios problemos tampa lokalesnės? Nepaisant optimistinių vilčių, internetas savaime netapo interaktyvaus demokratinio politinio dalyvavimo vieta, kurioje kiekvienas turi žodžio laisvę, nepaisant amžiaus, rasės,

tautybės, lyties, socialinės padėties. Tačiau skaitmeninė erdvė suteikė sąlygas pasiga minti žiniasklaidos kanalus, kuriuos vėliau galima panaudoti įvairiais tikslais, pavyzdžiui, politiniam protestui. Kaip viena tokio proceso išdavų atsira do taktinės medijos. Šiuo terminu Geertas Lovinkas pavadino nepriklausomas, ne hierarchiškai valdomas žiniasklaidos inicia tyvas, kurios neturi nuolatinės tapatybės ir struktūros. Žodžiu, redakcija be redakto riaus, žurnalas be struktūros. Kitaip tariant, tai trumpalaikiai susitarimai tarp žmonių, padedantys skleisti informaciją tam, kad būtų pasiektas koks nors konkretus tikslas. Tak tinių medijų organizacinė struktūra nuolat kinta, neegzistuoja nuolatinis centras, viena apibrėžta komanda, viena nekintama ideolo gija ir vienas vadas. 2003 m. išleistoje knygoje „Šviesolaidis: kritinės interneto kultūros ste bėjimas“ kaip pavyzdį G. Lovinkas pateikia menines iniciatyvas. Regis, 2010-aisiais tokia organizacinė forma būdinga ir politinėms iniciatyvoms: minėtini tiek nuvilniję studen tų protestai, tiek įvairios interneto aktyvistų grupės, tiek chaotiškai Irano ir Baltarusijos protestų metu susiformavusios ir išsisklai džiusios grupės. Vienu iš taktinės medijos veiklos būdų G. Lovinkas vadina „haktyvizmą“ (pro gramišių, vadinamųjų „hakerių“, politinį aktyvizmą). Pagrindinės tokios veiklos priemonės – tinklalapių išvaizdos pakeiti mas ir pašalinimas iš auditorijai pasiekiamo „skaitomumo lauko“ taip, kad tam tikru laiku šie puslapiai taptų neprieinami interneto vartotojams. Vienas didžiausių pastarojo laikotarpio „haktyvizmo“ atvejų – 2010 metų DDoS atakos, nukreiptos prieš tinklalapius tų kompanijų, kurios atsisakė teikti paslaugas ne pelno siekiančiai organizacijai „Wiki Leaks“ po to, kai ji nutekino 274 JAV amba sadų visame pasaulyje korespondenciją. Kitas įdomus aspektas, kad informacijos sklaidą šiuo atveju riboja nebe politinės įstaigos (kaip TSRS Glavlitas), o verslo organizacijos, kurios kaip politinio spaudimo priemonę pasitelkia finansinių ir informa cinių paslaugų sustabdymą. „WikiLeaks“ atveju taip pasielgė „Visa“, „MasterCard“, „PayPal“ ir kitos organizacijos: po doku

mentų išviešinimo jos nutraukė finansinių paslaugų teikimą. Atsakydama į šį spaudimą „haktyvistų“ grupė „Anonymous“ paskelbė pradedanti „Keršto operaciją“ (angl. „Opera tion Payback“). Dėl DDoS atakų organizaci jų interneto puslapiai tam tikrą laiką nebuvo prieinami, sutriko paslaugų teikimas. Kas yra DDoS atakos (angl. „distributed denial of service attack“, liet. „paskirsty tas puolimas siekiant nutraukti paslaugos teikimą“)? Paprastai kalbant, tai organizuotos kompiuterių atakos informacijos sklaidai sustabdyti. Dažniausiai tam tikslui naudoja mi kompiuterių zombių tinklai, vadinamieji „botnetai“. Užkrėstas virusu kompiuteris į zombių tinklą gali patekti išnaudojant programines skyles. Gana nauja tai, kad „WikiLeaks“ atveju vartotojai jungėsi į tokius tinklus savanoriškai. Valdytojas nukreipia visus tinkle esančius kompiuterius duoti užklausą tam tikru interneto adresu. Užpultas kompiuteris (pvz., serveris, kuriame kaupia ma informacija) negali atsakyti galybės jam siunčiamų užklausų, todėl negali aptarnauti vartotojų ir tokiu būdu sustabdomas jo veikimas. Paprastai DDoS atakų tikslas – sutrikdyti tam tikros informacinės paslaugos veiklą. Dažniausiai tiesioginės fizinės žalos nei ma šinoms, nei žmonėms atakos nedaro, tačiau ribodamos informacijos prieigą gali sukliudy ti gauti tam tikrą informaciją (pvz., Rusijos ir Gruzijos karo metu buvo „nulaužti“ Gruzijos valstybiniai tinklalapiai, todėl piliečiai ne galėjo iš jų gauti oficialios informacijos apie padėtį šalyje), sutrikdyti prekybos procesus (pvz., dalis „MasterCard“ vartotojų negalėjo atlikti mokėjimų internetu) ir t. t. Anksčiau minėtos „haktyvistų“ grupės „Anonymous“ kompiuterinis protestas prieš „WikiLeaks“ veiklą trikdančias organizacijas neturi vienos konkrečios būstinės, tačiau informacija protestuotojams būna pasiekia ma per kelis kanalus. Atakoms buvo vado vaujama iš „Twitter“ privačių kanalų, nors šie vienas po kito buvo šalinami dėl nelegalios veiklos, ir IRC kanalų. Informacija apie dalyvavimo galimybes platinama forumuo se, susirašinėjimo grupėse, tinklaraščiuose ir net techninių naujienų tinklalapiuose. Grupė nėra homogeniška nei pagal techninį

išsilavinimą, nei geografiškai, nei tautiškai, tačiau ją vienija bendras tikslas. Dėl to, kad programinė įranga yra gana paprasta, viešai prieinama ir dar pateikiami išsamūs paaiški nimai, proteste gali dalyvauti ne tik techniš kai išsilavinę specialistai, bet ir gana vidutinį supratimą turintys kompiuterių ir mobiliųjų įrenginių, prijungtų prie pasaulinio tinklo, vartotojai. Naudojantis į interneto tinklą įjungtais mobiliaisiais įrenginiais prisidėti prie atakos galima nors ir sėdint autobuse Smiltynė–Nida. Kaip tvirtina Geertas Lo vinkas, DDoS atakos jų dalyvių vertinamos kaip kompiuterinė kelių blokados versija, tačiau skirtumas tas, kad kelių blokada yra legali, o tokiose šalyse kaip JAV, Didžioji Britanija DDoS atakos yra nelegalios ir gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. „Anonymous“, kaip leidžia spręsti pava dinimas, nesuteikia savo dalyviams divi dų – internete pateikiamas tik grupės, bet ne jos aktyvistų aprašymas. Anonimiškumo strategijos prasmė čia gana aiški: tiek teisinis, tiek tapatybės saugumas ir visiškas atvirumas dalyvauti bet kam. Paradoksalu, kad neko mercinės legalios (teismas nenusprendė ki taip) „WikiLeaks“ veiklos trikdymas ribojant informacijos ir finansų srautus yra legalus, nes korporacijos pasilieka sau teisę sustab dyti paslaugos teikimą, jei kyla įtarimas, jog paslaugos gavėjo veikla yra nelegali. Beje, pats tinklalapis „WikiLeaks“ taip pat nuolat sulaukia DDoS atakų (kaip spėjama, iš JAV patriotų tinklų). Tai rodo, kad toks kovos būdas tampa gana prieinamas ir dažnai naudojamas ideologiniuose bei politiniuose karuose. Kitas „Anonymous“ „haktyvistų“ projek tas – „Paslapčių išnarpliojimo operacija“ (angl. „Operation Leakspin“). Slaptais doku mentais organizacija „WikiLeaks“ visų pirma susitarė dalytis su didžiaisiais žiniasklaidos kanalais: amerikiečių „New York Times“, britų „The Guardian“, prancūzų „Le Mon de“, ispanų „El Pais“. Šiuo atveju žurnalistai neatliko tiriamojo darbo, bet įsipareigojo analizuoti informaciją. Kadangi nutekinta informacija didžiausią atgarsį sukėlė JAV,

nutariau pasidomėti JAV žiniasklaidos kanalo „New York Times“ publikuojamais tekstais. Iš pirmųjų 100 apie „WikiLeaks“ pasako jančių straipsnių, pasirodžiusių po dokumen tų paviešinimo, 40 buvo dokumentų analizė, 23 – asmenų reakcija, 10 aprašė vadovo Julia no Assange’o asmenį ir bylą, kiti buvo susiję su techninėmis detalėmis, kitų valstybių reakcija ir t. t. Iš 23 apžvalgininkų didžioji dalis „WikiLeaks“ projektą vertino neigia mai, kaip grėsmę valstybei, „Facebook“ kartos informacinio privatumo netekimą (tarpvals tybinio lygmens privatumas, reikia pažymėti, yra gana dviprasmiška sąvoka) ar net kaip terorizmą. Nemaža dalis tekstų orientuojasi į J. Assange’o asmenį ir taip nukreipia dėmesį nuo politinės problemos. Keliuose nepriklau somuose šaltiniuose „Paslapčių išnarpliojimo operacija“ publikuoja „WikiLeaks“ doku mentų analizę, prie šio projekto gali prisi jungti visi norintys. Priešininkų tinklalapių atkirtimas nuo interneto vartotojų buvo naudojamas ir gruo džio 19 dienos protesto Minske (Baltarusi joje) metu. Apie 20 valandą Spalio aikštėje prasidėjęs protestas prieš įvykusius rinkimus buvo raštu dokumentuojamas opozicijos in terneto tinklalapiuose, tokiuose kaip „Char ter 97“, „Belapan“ ir kituose. Tokiu būdu protestuotojai užtikrina „savos“ informacijos sklaidą, kuri protestuotojų žiniasklaidos kanalais gali būti pateikiama nebūtinai taip, kaip valstybiniais ar korporaciniais, o kartu tokia medžiaga patvirtina ir įrodo pasauliui ir nedalyvavusiems kraštiečiams, jog protestas įvyko. Tačiau nuo 21 iki 23 valandos opozici jos tinklalapiai nebebuvo prieinami interneto vartotojams. Veiksmas netruko persikelti į Baltarusijos grupes „#electby“, „#ploshcha“ socialiniame tinkle „Twitter“, kuriame galima skelbti žinias naudojant mobilųjį internetą ir peradresuojant trumpąsias žinutes. Tinklas „Twitter“ ypatingas tuo, kad jame galima publikuoti tik tekstines žinutes ir nuorodas, kurių dydis apribotas iki 140 sim bolių. Viena vertus, toks informacijos dydis ir formatas – greitai siunčiamas, pigus. Kita vertus, jei dalyvių skaičius didelis ir jie reiš

kiasi intensyviai, kaip protesto metu, žinutės ekrane trumpalaikės, neįmanoma išsami situacijos analizė, nuoseklus pasakojimas. „Twitter“ grupės atviros, prisijungimas prie jų nefiksuotas. Kokia informacija valdys kanalą, priklauso nuo angažuotų dalyvių skaičiaus ir jų darbo intensyvumo. Jei dalyviai nepateikia unikalaus turinio, nuolatiniam informacijos srautui ir stebėtojo dėmesiui palaikyti užten ka ir dalijimosi kryptinga informacija (pvz., nuorodos į protesto nuotraukų galeriją). „Twitter“ protesto grupėse buvo skelbiami ne tik informaciniai pranešimai apie veržimąsi į Parlamentą, policijos smurtą, bet ir panašaus dydžio klaidinančių pranešimų srautas: apie atvažiuojančius tankus (jie, matyt, buvo skirti protestuotojams išbaidyti), taip pat apie tai, kad protestuotojai jau skirstosi arba kad aikš tėje yra neįtikimai mažas protestuotojų skai čius. Dalį dezinformatorių tinkle atpažindavo patys vartotojai, kurie savo pastebėjimais tuoj pat dalydavosi su kitais grupės vartotojais. Tokie šaltiniai negali būti masiškai varto jami kaip laikraščiai ar televizijos programos, nes jie, remiantis jau anksčiau minėta G. Lo vinko mintimi, neturi stabilios tapatybės. Neįmanoma tapatintis su pačiais šaltiniais, daugybe pranešėjų iš karto – galbūt su kai kuriais skleidėjais, nusipelniusiais pasitikė jimo keliais savo pranešimais. Informacija nebūtinai tiksli, patikima, bet perduodama operatyviau nei ta, kuri sklinda daugeliu kitų kanalų. Įsitvirtinusiems žiniasklaidos kanalams šios situacijos gali pasitarnauti kaip nepatvirtintos informacijos šaltinis. O smalsuoliams tai gali virsti informacijos srautų kakofonija, kuria neįmanoma pasiti kėti ar nepasitikėti, bet verta ją stebėti bent dėl pojūčio, kad esate įvykių sūkuryje ir turite galimybę pamatyti tai, ką įvykio vietoje mato arba apsimeta matantys daugelis žmonių. Laikui bėgant keičiasi ir politinio aktyviz mo formos. Kartais proteste galima dalyvauti ne tik rankose nešant transparantą, blokuo jant kelius, bet ir pasitelkiant informacinės blokados priemones, užkertant galimybę dalyvauti informacijos tinkle arba kuriant naujus informacijos tinklus.

Jei norima skleisti informaciją taktinės medijos protestų metu, nebesvarbu pažinoti interesų grupės vado, komiteto, laikraščio redaktoriaus ar žurnalisto: svarbiausia tampa techninis išsilavinimas ir motyvacija. „Twitter“ aplinkoje susiburiančios ir išsiskirs tančios grupės dėl dalyvaujančių ir stebinčių žmonių susidomėjimo gali trumpam įgauti informacinės galios, o kanale ėmusi domi nuoti tam tikra grupė gali ir formuoti nuo monę. Bet dėl to, kad kanaluose žurnalistų tapatybė nedažnai nurodoma, neįmanoma su jais tapatintis, o dėl kintančios grupės sudė ties negalima ir pačiai grupei priskirti vienos ar kitos politinės orientacijos, tik temą. Neatsiejama XXI a. protestų dalis – in ternetas, chaotiškas įvairių interesų grupių jungimasis į bendrus darinius be centro ir be hierarchijos. Kaip parodė „Anonymous“ atvejis, dalis protestų gali įvykti vien tik medijuotoje aplinkoje, kiti, kaip Minsko „Twitter“ protestas, gali pasirinkti savo protestą reprezentuoti iš įvykio vietos ir alternatyvia informacijos sklaida pasipriešinti žiniasklaidos dezinformacijai, abejingumui arba informacinei tuštumai. Kitaip tariant, tai būdas pateikti pasauliui savo įvykių versiją, savo žiniasklaidos versiją, savo aktyvumo versiją. ◊

Gyvenimas tinklų aplinkoje tuo pačiu metu tampa potencialiai globalia patirtimi: duomenys keliauja į viso pasaulio serverius, o mažieji įrenginiai, tarkime, Pakruojo rajone atsiverčia „New York Times“.

KŪRYBIŠKA ŽURNALISTIKA IR ŽINIASKLAIDOS VERSLAS Sąjunga be meilės, kuriai gresia skyrybos?

Pasaulis už dolerį

Gražina Sviderskytė

Kūryba Lietuvoje šiemet oficialiai tapo „non grata“. Mokesčių bazę kilstelėjus nuo 50 iki 100 procentų, dirbančio autoriaus 1 000 Lt honoraras „į rankas“ atsieina per 1 700 Lt. Taip socialiai teisingiau ir saugiau. Oi, tikrai? Dažną maitinanti reklamos rinka, anot Lietuvos komunikacijos agentūrų asociacijos, 2008–2010 m. lyg tyčia smuko 50 procentų. Tuo metu kainas aukštyn tempia brangstantis kuras. Kiauradugnė „Sodra“ išmokas moka bankų ir Vyriausybės skolin tais pinigais. Jokių šansų kūrybos autoriui ar atlikėjui susitaupyti, o pakliuvus į bėdą – išsikapstyti. Žiniasklaida be kūrėjų – nei šis, nei tas. Tačiau jų atkakliai kratosi: dar užpernai dažnam vietoje darbo sutarties tepaliko autorinę, o kai autorystė nebeapsimokėjo, ėmė siūlyti „teikti paslaugas“ ar net grieb tis „verslo liudijimo“. Senka viltis (ar iliuzija), kad žiniasklaida taps socialiai ir kitaip atsakinga. Nekyla ranka rašyti „žiniasklaida atgaus dvasią“, nes vidinės jėgos ji per 20 metų nesubrandino. Jei kūryba – „non grata“, tai kas įkvėps tos jėgos? Bene nuo proto nepriklausomos Lietuvos šamanų horoskopai? Apie valdišką požiūrį Tikėtis išgyventi ar gelbėtis, išvažiuoti? Štai klausimas. Išvykimą pernai deklaravo 4 kartus daugiau piliečių. Netiesa, kad išvyksta prastuomenė. Geriausiu atveju tokių išvyks tančių ir pasiliekančių saldo yra nulinis. Juk ir ministerijose sutiksi nevykėlių, tamsuolių, ciniškų plepių. O emigrantų avialinijomis „Rya

nair“ skraido ir turintys (-ėję) gerus darbus, ir net patriotai. Juk partija ir Tėvynė tik soviet mečiu buvo víena, besąlygiškai garbstoma ir ramstoma. Dabar, laimei, valdžia ir Tėvynė – skirtingi dalykai. Tėvynės, kaip ir tėvų, nepa sirinksi ir lengvai neišsižadėsi, net pasikeitęs pasą. O valdžią renki, remi, palaikai arba ne. „Et voilà“, – valinskai ir šedžiai tuoj links mins patys save, nes publika skirstosi. Bjaurus melas, kad sustabdyti išvykstančių piliečių neįmanoma, nes geresniam gyveni mui kurti Lietuvoje nėra pinigų; beje, jų ir neverta stabdyti, nes jie vokeliais minta ir valstybę skurdina. Būtų kvaila ginčytis, kad pinigų striuka ir jų galia menksta. Tačiau kas kita, kai smaugdama mokesčiais valdžia lyg „barinas“ „chamui“ baubia, esą privalu solida rizuotis visuotinai taupant, o jei nepajėgi, tai ir negaila, važiuok iš čia. Bet kuris elgeta pasakys, kad neskirsto, kur gali taupyti, o kur – ne. Taupo kiekviename žingsnyje. Prieš išleisdamas pinigų, dešimt kart susilaiko. Negali būti truputį taupus, kaip negali būti truputį nėščias. O valdi ninkai dedasi tokie esą, nors tu ką (finansų ministrė Ingrida Šimonytė pernai pavasarį sakė galinti „trenkti į snukį manantiems, jog išlaidos nemažėja dėl valdininkų“, bet, sprendžiant iš leksikos, grasino padarams iš gyvulių ūkio, taigi taip manantys žmonės gali būti ramūs). Nekaišiodama nosies kitur, tesidomėdama žiniasklaida ir kūryba atrandu, kaip viena ar kita ministerija „post factum“ informuoja apie „konkursą“ – milijoną ar daugiau litų, skirtų... kam? Regis, ne tam, kam deklaruoja, nes „laimėjęs“ vienintelis projektas vykdo mas atmestinai, tiesiog įžūliai neįdomiai ir neprasmingai. Jokios aiškios panaudos, bet milijono, žiūrėk, nebėr. „Visi žino, kad tie ir anie švaistosi pinigais“, – nenustemba apie tai paklaustas aukštas valdininkas. Reiškia, visi ir tyli. Tai kaip gi valstybėje nėra pinigų, meldžiamieji? Kita vertus, iš kur jų bus? Kai Prezidentė barasi dėl korupcijos masto ir dedasi nustėrusi, ji, kaip politikos senbuvė, atrodo kiek įtartinai. Bet žinau ir mačiau, kad politikos naujokai patiria šoką. Korupcija to kia subtili, kad nebėra už ko pričiupti. Kyšių nėra, tik konkursai rengiami savų saviems, pagal nuostatuose neįvardijamus prioritetus. Teisiškai čiupinėtis nebėra kaip. Galima tik

Kiekvienas gali būti laisvas, tereikia to norėti. Tik štai paradoksas: laisvoje visuomenėje kiekvienas yra laisvas nenorėti.

politiškai atimti galimybę švaistytis ir dalytis. Iš aukštų postų pasigirsta konfidencialių atodūsių, kad kai kurioms žinyboms apskritai derėtų uždrausti rengti konkursus. Tačiau kas išdrįs tai padaryti? Pernai kažką sveikindama su Naujaisiais pirmąsyk palinkėjau... išlikti. Šito trokštu kiekvienam dorai mąstančiam ir su įkvėpimu kuriančiam – nupiepusiam kūrėjui, kuris man nuoširdžiai rūpi. Beje, keista, jei rūpi. Bu halterinės valstybės požiūriu, tokie išlikimo neverti. Apie dvi „krizines tiesas“ Nerimtai atrodo vieši burnojimai dėl ži niasklaidos kokybės. Jei kokybė rūpėtų, būtų puoselėjama kūryba. Būtų gerbiamos idėjos ir kilnesni siekiai, skatinami gebėjimai ir meistrystės aukštumos. Bet vietoje to pinigai sukasi uždaru ratu, o užribyje geibstantiems „nesisteminiams“ liepiama ir paskutines kelnes švystelėti į tą sūkurį. Neįtikina ir dejonės, esą kūryba, kokybė ir sunkmetis – nesuderinami. XX amžiuje JAV Didžioji depresija sutapo ir su naujovėmis bei pažanga: ketvirtasis dešimtmetis vadinamas apžvalgininkų aukso era, radijo žurnalistų ir fotoreporterių suklestėjimu; plačiai paplito 35 mm kino kronika, ryškias karjeras pradėjo tokie radijo ir televizijos didmeistriai kaip Edwardas R. Murrowas ir kiti. Bet, žinoma, sunkmečiu ypač palanku kūrybą išguiti, jei to norima. Stulbinamu greičiu, vos per kelerius metus prigijo bent dvi fundamentalios „tiesos“ apie tai, kodėl žiniasklaidos kokybė yra prasta ir toliau neišvengiamai prastės: 1) pinigų nėra

ir nebus, 2) informacinės technologijos (IT) yra ir bus. Tiesa Nr. 1 reiškia, kad žiniasklai dos verslas priduso ir nebepajėgia sukurti padoraus turinio. Tiesa Nr. 2 reiškia, kad žiniasklaidos verslas sparčiai kinta ir nebeįs tengia etiškai konkuruoti, remtis padoriomis taisyklėmis. Betgi jos kala į galvą, esą žiniasklaida yra prasta, nepajėgi, sugedusi – žodžiu, beviltiška. Įtvirtina pasyvią nuostatą, esą tai įvyko ir nebepriklauso nuo mūsų valios. Perša tokią logiką: „Prakišot, nevykėliai. Fe, gėda. Čiuož kit iš čia.“ Palaukite, panašių užuominų teko girdėti ir anksčiau. Spaudimas „čiuožkit iš čia“ – stulbinamai nuoseklus. Dar praeitame šimt metyje į priekaištus dėl paslėptos reklamos pliktelėjęs televizijos veteranas atsakė: „Jei nepatinka, galite išeiti, o čia taip buvo ir bus.“ Nepatiko, išėjau. Po to vėl išėjau – iš kitur. Po to vėl... Apsidairius matyti, kad tokia patir tis – ne vienintelė, ne pirma ir ne paskutinė. Laikai kinta, senos ydos tarpsta. Krizė nėra jų priežastis, tik patogi proga joms pateisinti. Apie žiniasklaidos verslą „Krizinės tiesos“ kalba apie žiniasklaidos verslą ir jo būklę tiesiogiai sieja su finan sų srautais ir rinkos pokyčiais. Ar ne puiki proga pradėti garsiai sakyti, kas yra kas šiame žaidime? Verslas nerūpėjo tik šaukiantiems nuo statinės. Atsiradus gatvėse platinamiems laikraščiams, prasidėjo žiniasklaidos verslas. Žiniasklaida yra verslas. Ji suręsta ant verslo lyg ant polių. Finansų krizė šią konstrukciją taip apnuogino, kad galėjo supykinti. Kai

Neįtikina ir dejonės, esą kūryba, kokybė ir sunkmetis – nesuderinami.

Vakaruose sudrebėjo ar net subyrėjo tokie milžinai kaip Kanados „Canwest“, tapo iki koktumo akivaizdu: korporacijų valdoma žiniasklaida, tarsi stiprėdama finansiškai ir tarsi plėsdama žurnalistų profesines galimy bes, iš tiesų prasiskolina, netenka savitvarkos ir perleidžia milžinišką galią į kelių valdytojų rankas; ji gali klaidinti milijonus ir aptarnauti išrinktuosius. Užsitęsęs sunkmetis Lietuvoje irgi privertė rimčiau vertinti, kas ant ko laikosi. „Žinias klaidos verslo aplinka sparčiai keičiasi, tad norint sėkmingai veikti joje reikia rimtai tuo užsiimti“, – pernai gruodį „Verslo žinioms“ sakė „ŽIA valda“ valdybos narys Gediminas Žiemelis, aiškindamas, kodėl pardavė „Vals tiečių laikraštį“ ir „Gimtąjį kraštą“ bendrovei „Balsas.lt leidiniai“. Kas ištinka žiniasklaidos priemonę, kai verslas neišgali, o veikiau nemato reikalo rimtai ja užsiimti, parodė tragiškas „Baltijos televizijos“ pavyzdys. Rugsėjį „Kauno diena“ pranešė, kad „Achemos grupė“ padidi no BTV akcinį kapitalą 1,3 milijono litų. Palyginti su BTV bėdomis, suma nedidelė. Kanalas, buvojęs nacionalinių lyderių ketver te, toliau šluosto reitingų pažemes. Tad kaip svarbus žiniasklaidai verslas? Bene taip pat, kaip vilkui dantys. Seime išgirsite, kad Lietuvos spaudos apžvalga bent kai kuriems parlamentarams pateikia ma skirstant žiniasklaidos priemones pagal priklausomybę verslo grupėms. Tik štai bėda: kai žiniasklaida – vien verslas, ji nebėra ta, kuo vadinasi. Ji galėtų vadintis „Infošou“ ar panašiai. Apie žurnalistiką „Tai apie kokią ten nepriklausomybę žurnalistai kalba, ką?“ – plačiai šypsodamas klausia visapusiškai stambus verslininkas, įtakingos verslo grupės vadovas. Atsikirsti ne taip paprasta, kaip norėtųsi. Žiniasklaidos verslas – labai savitas. Jo

esmė – skleisti viešą informaciją. Kadangi vieša informacija yra šis tas daugiau nei pelną kraunantys komerciniai pranešimai, įsipainioja viešos informacijos rengėjai, tarp jų – redakcijos bei žurnalistai. Ir prasideda įdomumas. Visuomenės informavimo įstatymas įpareigoja viešos informacijos skleidėjus ir rengėjus (tik įsiskaitykit!) „vadovautis huma nizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbti žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikytis profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padėti plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatinti visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprinti valstybės nepriklausomybę, ugdyti valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę“ (II 3.2 str.). Maža to, įstatymas ne tik neįpareigoja žurnalisto rūpintis verslo interesais, bet ir draudžia vykdyti pavedimus, jei šie verčia pažeisti įstatymus ar etikos kodeksą (IV 41.3 str.). Koks verslas iš humanizmo, etikos ir dorovės? Kas varginsis derinti priešybes, siekti pusiausvyros? Verslininkas gal ir stengiasi, bet sunkmečio užpjautas spjauna ir teisinasi, kad jo pareiga – rūpintis veiklos plėtra, efektyvumu, įtaka, perspektyva, išlaidų ir pajamų balansu ar komercinės įmonės pelnu. Tada už algos, gal ir paskolos pavadėlio tempiamas žurnalistas irgi spjauna. Tik kodėl jis atrodo nei velnias, nei gegutė, kai dirba pagal verslo liudijimą (nauja, bene pernai išrasta darbo santykių fikcija)? Kodėl lyg smirdi, kai slapta parduo toje spaudos konferencijoje skrebena purviną reportažėlį? Arba kai sąmoningais triukais jaukina auditoriją? Todėl, kad tokiais atvejais iš žurnalisto profesijos telieka pavadinimas. Kaip ir iš asmenybės. Ir žiniasklaidos. Išeitų, kad iš įstatymo irgi tiek telieka? Na, jei atvirai... Geras, teisingas turinys, o sąsajų su tikrove mažoka. Tikrovėje dominuoja

verslas. Jei yra kitaip, tai kokių grybų užvalgė, pavyzdžiui, kūrybingi ir žavūs „Laisvo ir nepriklausomo kanalo“ žmonės, kad užleido ekraną silikonui ir taboro estetikai, o artėjant rinkimams – kartais dar ir Viktorui Us paskichui? Teks tai pripažinti ir apsispręsti: susitaikyti ar atkakliau ieškoti darnos. Pernai Spaudos dieną prezidentūroje pirmąsyk įvykęs žinias klaidos atstovų forumas suteikė vilties, kad taškas dar nepadėtas. Gal pavyks išjudinti kolegų laisvą valią, tarytum „išjungtą“ apsis prendimo galią? Kiekvienas gali būti laisvas, tereikia to norėti. Tik štai paradoksas: laisvoje visuomenėje kiekvienas yra laisvas nenorėti. Visiška darna – tokia pati iliuzija, kaip ir 100 % balsavusių rinkėjų. Dar teks diskutuoti dėl žurnalisto profesi jos iš esmės. Ne dėl to, kad iš jos darosi maža naudos ir sunku išgyventi. Veikiau dėl to, kad „de facto“ profesionalus lipdo ne aukštojo mokslo studijos, o verslas, ir darbdaviams švietėjiška veikla turėtų kada nors įgristi. Šiuo požiūriu unikalus ir atskiru leidiniu išleisti vertas Adomo Taraskevičiaus baka lauro darbas „VU žurnalistikos absolventų diplomantų situacija Lietuvos darbo rinko je“. 2009 m., kaip tik žurnalistikos studijų Vilniaus universitete 60-mečiui, kruopščiu tyrimu atskleisti seni ir gilūs studijų trūku mai, dėstomų dalykų pavadinimų ir turinio neatitikimai, menka studentų savimonė ir kūrybiškumas, mažas interesas ar visiškas ekonominės šalies būklės nesuvokimas, prasta parengtis darbo rinkai ir visuomenės reikmėms. Po galais! Šviesuomenei, valstybei, verslui profesionali žurnalistika gal nė nerūpi. Antraip juk Žurnalistikos institutas seniai būtų kitoks. Arba jo visai nebūtų. Etika: jungtis ar praraja? Deklaratyvaus rūpesčio dėl žiniasklaidos netrūksta. Savitvarkos organizacijų ir priežiū ros institucijų pristeigta sočiai. Lietuvos radi

jo ir televizijos komisija, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, Lietuvos žurnalistų są junga (LŽS) ir jos Etikos komisija, Lietuvos žurnalistų draugija... Kanados žurnalistų asociacijos prezidentė į tokią organų tiradą teištarė: „O, čia rimtai?“ Teko ponią Mary Agnes Welch patikinti, kad jų neišgalvojau, tik dėl jų galių nebū čiau tikra, nes profesinės etikos Lietuvoje popieriai prasti. Toli plaukt iki Kanados žurnalistų, kurie neturi ir nenori oficia lių žiniasklaidos savitvarkos organų, užtat didesnėse redakcijose viešai skelbia ir diegia savo etikos nuostatas, turi savo ombudsme nus ir net nesuvokia, kaip gali būti kitaip: juk tai – darbo dalis?! Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodek so (LŽLEK) 65 straipsnis taip pat įpareigoja viešosios informacijos rengėją turėti vidaus taisykles ir / arba vidaus etikos kodeksą. Tačiau ši ir daug kitų nuostatų praktiškai netaikomos arba prigyja kaip retos išimtys. Ką gi daryti? Et, ne naujiena: jei taisyklė ar įstatymas neveikia, jį reikia pakeisti. Tuo mielai užsiimame. Keisti labai mėgstame. Kad ir kaip gerbčiau naujas iniciatyvas, desperatiški pasirodė LŽS tinklalapyje skelbti „Viešieji debatai 2010“, kuriuose grupė Vil niaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentų mėgino įrodyti, kad žurnalistai ir leidėjai užsiima skirtinga veikla, atstovauja skirtingiems – viešiems ir verslo – intere sams, todėl jiems negali būti taikomas tas pats LŽLEK. Problema opi. Tačiau siūlomas sprendimas skamba panašiai į „jei taip, tai „nafik“. Kas gi liktų išskyrus profesiją ir verslą? Žurnalisto profesija jaunesnė už žiniasklai dos verslą. Ji gimė svetur prieš gerą šimtmetį kaip atsvara sulaukėjusiam leidybos verslui, besaikei sensacijų, kvailysčių ir melagysčių sklaidai. Dalis leidėjų panūdo konkuruoti ki taip: ginti tiesą ir sąžiningai pelnyti pasitikė jimą. Tokiai pozicijai prijaučiantys žurnalistai ėmė burtis į organizacijas, tobulinti meistrys tę, kurti etikos normas ir kitas taisykles. Taip mėgėjiškas amatas virto profesija. Ir taip, anot žiniasklaidos ekonomikos eksperto Roberto G. Picardo, buvo padaryta didžiausia klaida. Autoritetingo žinovo įž valga – elementari: žurnalistai negali pabėgti nuo verslo, tad neturi jo šalintis. Priešingai, privalo patys siekti ir imtis atsakomybės, kad jų naujienos, aktualijos, įdomybės ar pramo gos būtų savaime vertingos, paklausios. Tačiau žurnalistai kartoja seną klaidą: finansų krizės ir žiniasklaidos transformacijos paspausti, atsiriboja nuo verslo ir svarsto apie išlikimą vien pelno nesiekiančiose struktūrose.

Šiuo klausimu neišvengiamai reikės daugiau aiškumo, ypač Lietuvoje. Ar idėja atskirti žurnalistų etikos kodeksą nuo verslo reiškia, kad dabartinis LŽLEK nepaveikus iš esmės? Rastume argumentų, kad taip. Tačiau ar viskas padaryta, kad LŽLEK nuostatų būtų laikomasi? Rastume argumentų, kad ne. Taigi atrodo, kad norima pakeitimais išrasti panacėją, kuri neveiksnią sistemą priverstų veikti be mūsų valios ir pastangų. Lapkritį LŽS Etikos komisijos pirminin kas Viktoras Trofimišinas paskelbė aktualų komentarą dėl plagiato sąvokos, interneto pagundų ir teisinių subtilybių. Puiku. Tačiau įtaigesnė pasirodė Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros generalinio direktoriaus Edmundo Vaitekūno reakcija. Stebėdamasis giliais samprotavimais, jis atvertė Baudžiamojo kodekso 191 straips nį: „Tas, kas savo vardu išleido arba viešai paskelbė svetimą literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį arba jo dalį, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“ Jei nepaisant šito autorystės pasisavinimas dešimtmečius „muilinamas“, tai internetas su visomis savo pagundomis čia nekaltas. Tereikia valios apsispręsti: paisyti esamų teisės normų ir netoleruoti pažeidėjų. Bet paprasčiausi dalykai juk nėra lengviausi, tiesa? Už atsitiktinius kūrybos blyksnius! Kūrybos blyksniai Lietuvos žiniasklaido je – veikiau atsitiktiniai nei dėsningi. Blyksi ne sistema, struktūros ar organizacijos, bet neemigravusios pavienės asmenybės arba, pavyzdžiui, keli rajono laikraščio redakcijoje susibūrę bendraminčiai. Ir čia pokyčių, deja, nenumatoma. Viena vertus, tai – natūralu, kita ver tus – tragiška. Juk kūryba (naujovių, ver tybių kūrimas) yra individuali veikla ir net individualus poreikis, kurį įžiebia asmens idėjos, intelektas, motyvacija, valia, moralė ir saviaukla. Šiuo požiūriu teisūs yra numojan tys ranka skeptikai: mūsų šalis – maža, tad joje daug „blyksčių“ nė negali būti. Per maža erdvės kūrybos eksperimentams, improviza cijoms, inovacijoms. Tarpsta prasčiokiškumas, atsilikimas, ribotumas. Tokioje gūdžioje provincijoje verslas dar egzistuoja, o kūrybiš ka profesija nyksta arba degraduoja. Didžiosios komercinės televizijos vis aki vaizdžiau liudija: kai litų striuka, apie kūrybą šneka trumpa. Savo įvaizdžiu ir turiniu jos vis mažiau dumia akis, nes nebekoketuoja

ir atvirai naudoja reitingų ginklus: ašaras, blevyzgas ir krūtis. Užtat dėl misijos sopulių dar labiau vaitoja LRT. Pernai pirmininką ir porą narių pakei tusi LRT taryba pažadėjo naują visuomeni nio transliuotojo strategiją – nuo vertybinių prioritetų iki struktūrinių permainų. Tačiau aiškioms gairėms diegti prireiks atitinkamų galių. Ar tarybai jų pakaks? Kol kas diduma LTV laidų su „Panorama“ priešaky kraupokai trenkia naftalinu. Kritikai pliekia už nuos tolingą veiklą ir žemus reitingus, o Seimas neįtikėtinai palankiai įvertina LRT vadovo ataskaitą. Pertvarka – tokia pat miglota atei tis, kaip euras Lietuvoje. Tolesnę skaitmeninės žiniasklaidos plėtrą žada neskubri, bet užtikrinta interneto skverbtis. Tačiau, anot „Veido“ leidėjo Al gimanto Šindeikio, leidžiant žurnalą „iPad“ formatu nė reklama nepadės: intelektualių IT vartotojų yra tiek, kiek yra, – mažai. Beje, kaip ir nuolat skaitančių rimtesnę periodinę spaudą. Arba apskritai skaitančių. Juk ne šiaip sau LTV naujametėje „Triumfo arkoje“ ekscelencijų užsienio diplomatų sveikinimus bene dešimt kartų pristatė užrašas su kever zone: „Jo Ekselensija...“ Neviltis nepatraukli, ji atstumia. Bet norėdamas sutikti optimizmą, dabar turėtum traukti kažin kur. Viena šviesuolių šeima romiai pasipasakojo, kad, išleidę dukteris lavintis svetur, nebelaukia jų sugrįžtant: „Kūrybingiems žmonėms Lietuvoje nėra ką veikti.“ Slogus metas kūrybai. Tarsi „vėlų lap kritį“. Kaip tokio pavadinimo apysakoje dėstė suomių pasakorė, trolių Mumių krikštamotė Tove Jansson, „visuomet yra tokių, kurie lieka, ir tokių, kurie iškeliauja. Kiekvieno valia rinktis, bet rinktis, kol laikas, ir niekad nenumoti letena“. ◊

Bėda, kad kai žiniasklaida – vien verslas, ji nebėra ta, kuo vadinasi.

„Corbis“ nuotr.

Televizijos žiūrovų segmentacija Lietuvoje (2009)

Grupės

Žiūrovų grupės

Aprašymas

Intelektinio turinio žiūrovai (12 %)

Dažnai žiūri du esamus valstybinius kanalus; mano, kad televizija yra „kieta“, patraukli infor macijos perdavimo priemonė, teikia pirmenybę naujienų laidoms (38,9 %); tikisi iš televizijos šviečiamųjų ir informacinių programų, žaidi mų laidų

Populiariojo turinio žiūrovai (41 %)

Nedažni žiūrovai, teikiantys pirmenybę vietiniam turiniui (10 %)

Dažnai žiūri vietos valstybinius TV kanalus. Ver tina žaidimų laidas ir muziką; mėgsta bendras pramogines laidas, taip pat šviečiamąsias ir nau jienų laidas

Bendrų komercinių pramoginių laidų žiūrovai (15 %)

Dažnai žiūri komercinius kanalus; naujienų laidos vidutiniškai svarbios; pirmenybę teikia filmams ir serialams, bendroms pramoginėms, šviečiamo sioms laidoms

Dažni žiūrovai, teikiantys pirmenybę vietos komerci niams kanalams (17 %)

Ši žiūrovų grupė yra antra pagal televizijos žiū rėjimo dažnumą (daugiau nei 4 val. per dieną); dažnai žiūri komercinius kanalus. Dvi patrauk liausios turinio kategorijos – pokalbių laidos ir telenovelės, animacija

„Pereinamieji“ žiūrovai (26 %)

Serialų ir filmų mėgėjai (14 %) Šiai žiūrovų grupei svarbiausias turinys yra seria lai ir filmai. Jie linkę ieškoti alternatyvų nišinėse kategorijose. Valstybinio transliuotojo pozicija silpnesnė. Televiziją žiūri dažnai

Animacijos mėgėjai (12 %)

Vieni rečiausių televizijos žiūrovų (vidutiniškai 2 val. per dieną), akivaizdžiai teikiantys pirmeny bę animacijai. Jie taip pat žiūri serialus ir filmus. Valstybinis transliuotojas neįdomus, reikšmin giausi – nišiniai kanalai

Alternatyvų ieškotojai (20 %)

Vidutiniškai dažnai alternatyvų ieškantys žiūro vai (10 %) Šie žiūrovai televiziją žiūri vidutiniškai dažnai. Jų netenkina komercinių kanalų pasiūla, todėl jie ieško alternatyvų. Kiek priimtinesni valstybiniai kanalai, nors labiausiai tenkina vietos nišiniai ir kabeliniai ar palydoviniai kanalai. Valstybiniuose kanaluose žiūri naujienų laidas, šviečiamąsias programas ir dokumen tinius filmus, taip pat kitokį, labiau specializuotą turi nį (sportą). Įdomios ir pramoginės laidos. Nemėgsta pokalbių laidų, telenovelių ir animacijos

Televizija nebūtina (2 %)

Televiziją žiūri mažiau nei 2 val. per dieną. Jiems reikia pramogų, todėl domisi mažesniais nišiniais kanalais

Dažnai išorinių alternatyvų ieškantys žiūrovai (8 %)

Aleksandro Česnavičiaus sudaryta lentelė

ETIKOS KOMISIJOS VEIKLOS ANALIZĖ 2009–2010 m. pradžios duomenys

Iš viso per metus žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai buvo pateikti 126 skundai. Etikos kodekso pažeidimai buvo pripažinti 12 kartų. Iš jų du kartus buvo pripa žinti dienraščiui „Lietuvos žinios“ ir tris kartus regioniniam dienraščiui „Šiaulių naujienos“. Sprendimas dėl laiško formos perspėjimo redakcijai ar vadovui – 9 kartus. Dažniausiai skundžiamasi ir komisijoje nagrinėjama Lietuvos laikraščiuose pa teikta informacija (73 kartus). Mažiau – televizijoje pateikta informacija (22 kar tus), interneto portalais (16 kartų), žurnalais (6 kartus). 34 kartus buvo nagrinėti skundai dėl tautinės ir rasinės nesantaikos kurstymo. Dažniausiai buvo skundžiamasi dėl komentarų, kurie pateikiami portaluose delfi.lt ir lrytas.lt. Dažniausiai pažeidžiamas Etikos kodekso 22 straipsnis (4 kartus), kuriame tei giama, jog „žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas privalo vadovautis taisyk le, kad kritikos ribos privataus asmens atžvilgiu yra daug siauresnės nei viešojo asmens atžvilgiu, todėl informuodamas apie privatų asmenį pirmenybę turi teikti privataus gyvenimo apsaugai, o apie viešą asmenį – visuomenės interesui“. 30 kartų teisėsaugos organams buvo pateikta komisijos nuomonė ir išvados dėl komentarų internete. Komisija perdavė skundų nagrinėjimą: Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, Vai ko teisių kontrolierei, ŽEIT, Lietuvos reklamos biurui ir VRK.

Šaltinis – Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija

Posovietiniai miestai: disonanso paveldas ir nepatogi praeitis Rasa Baločkaitė

Iššūkiai

Kokios yra miesto formų ir ideologijos sąsajos? Ar ideologiniu požiūriu miestas ir architektūra gali būti neutralūs? Miestas yra pati tikriausia ideologijos išraiška. Pati tikriausia ir pati atspariausia laikui. Po to, kai santvarkos ir valstybės žlunga, ideologijos pasmerkiamos ir „nurašomos“, miestai, gyvenamieji mikrorajonai, skverai, fabrikai, monumentai lieka. Čia ir toliau gyvena žmonės. Disonanso paveldas – tai sąvoka, kurią humanistinėje geografijoje imta plačiai vartoti po XX a. dešimtojo dešimtmečio politinių per mainų, Sovietų Sąjungos žlugimo ir naujų nepriklausomų valstybių susiformavimo vadinamajame Rytų bloke. Disonanso paveldas – tai sunkus ir prieštaringai vertinamas sovietmečio palikimas, posovieti niu laikotarpiu keliantis tam tikrą nepatogumo jausmą. Po 1990 m. buvusios Rytų bloko šalys, siekdamos politinio pripažinimo, integra cijos į Vakarų šalių ekonomines bei politines struktūras ir užsienio šalių investicijų, stengiasi pristatyti save būtent kaip vakarietiškas: modernias, šiuolaikiškas, atviras, demokratiškas, pažangias, technolo giškai išsivysčiusias šalis, kuriose verslui sukurtas palankus klimatas, yra kvalifikuotos darbo jėgos, gera infrastruktūra. Tad sovietinio lai kotarpio architektūros paveldas tampa nepatogiu objektu, nederančiu su nauju, esamu ar pageidaujamu, visuomenės ir valstybės įvaizdžiu. Nepageidaujamos praeities sugrįžimas – toks D. Lighto (2000) pasiūlytas terminas įsitvirtino akademinėje literatūroje. Jis nusako situaciją, kai nepageidaujama praeitis nuolat grįžta, drumsdama kruopščiai kuriamą modernios vakarietiškos valstybės įvaizdį. Kaip kuriant naujas posovietines miestų tapatybes susitvarkyti su šia nepageidaujama praeitimi? Dažniausiai pasitelkiamos strategijos yra sugrįžimas prie menamo aukso amžiaus įvaizdžio, sisteminės pastan gos kurti vakarietiško (europietiško) miesto įvaizdį ir, žinoma, miesto erdvių dekomunizacija. Grįžimas prie menamo aukso amžiaus įvaizdžio paremtas tuo, kad naujosios tapatybės grindžiamos senuoju, t. y. ikisovietiniu, paveldu –

rūmai, pilys, bažnyčios, vienuolynai, prekybos namai, turgaus aikštės. Atrandamas nesuterš tas laikas iki „nuopuolio“, t. y. sovietmečio, akcentuojamos to laikotarpio patirtys: preky bos ryšiai su Vakarų Europos šalimis, amatai, kultūros įvairovė. Sovietmetis paprasčiausiai pranyksta, o paskutinis XX a. dešimtmetis stebuklingu būdu yra „prijungiamas“ tiesiai prie XX amžiaus pradžios. Paradoksalu, bet kai kurie posovietiniai miestai sparčiai vystėsi būtent sovietiniu laikotarpiu: tuo metu iš nedidelių gyvenviečių jie virto daugiatūks tantiniais industriniais miestais. Posovietiniu periodu, siekiant „aktyviai užmiršti“ sovietinį metą, ne mažiau aktyviai bandoma „prisiminti“ nesamą praeitį, pvz., „atrandami“ Viduramžiais per šią vietovę driekęsi prekybos maršrutai, data, kai žemė lapiuose pirmąkart buvo pažymėtas vietos ežeras(!), o viena iš XIX amžiaus išlikusi me džiotojo trobelė patraukia daugiau dėmesio nei keletas dešimtmečių socializmo, sparti industrinė plėtra ir su tuo susijęs dešimterio pas gyventojų skaičiaus padidėjimas. Kita strategija, dažnai taikoma paraleliai, – miesto europeizacija (arba vesternizacija), kai sistemingai ir nuosekliai kuriamas europie tiško, vakarietiško miesto įvaizdis. Tai reiškia, 1990 m. miestas tarsi nubunda po ilgalaikio ir slogaus sovietmečio sapno, prisikelia aktyviam ir visaverčiam naujam gyvenimui. Kai kurie tyrėjai, tokie kaip A. Ághas (1998), vadina tai miegančiosios gražuolės sindro mu. O štai K. Verdery (1996) pasitelkia kitą metaforą: Vakarai tarsi riteris spindinčiais šarvais atvyksta pažadinti Rytų Europos miestų iš slogaus miego. Kuriant vakarietiško, europietiško mies to įvaizdį, akcentuojami glaudūs ryšiai su Vakarų Europos šalimis, gera infrastruktūra, pažangias technologijas taikančios pramo nės įmonės, verslui palanki aplinka, spartus ekonomikos augimas. Ironiškas tokios stra tegijos pavyzdys yra poilsio ir sveikatingumo centras „Piramida“ Tychose. Žymaus lenkų bioenergetiko kurto centro pastatas atkartoja Cheopso piramidės formą – manoma, kad tai teigiamai veikia žmogaus kūną. Tychų miesto informacinėje brošiūroje visiškai neužsime nama apie autentišką socialistinio realizmo architektūros rajoną A, arba „Anna“, tačiau „Piramida“ čia paminėta net keletą kartų ir pateikiama kaip lenkų verslumo simbolis. O šio nesunaikino ir net, mano manymu, ne paveikė keletą dešimtmečių trukęs sovietinis režimas. Brošiūroje sakoma: „Didžiausias mūsų miesto privalumas yra gyventojai – nebijantys sunkaus darbo, verslūs, atviri naujoms, nekonvencionalioms idėjoms. Štai

kodėl buvo pastatyta „Piramida“ – ekskliu zyvinis viešbutis ir sveikatingumo centras.“ Paradoksalu, kad „Piramida“, primenanti Luvro muziejaus kopiją, yra pastatyta greta tipiškų sovietmečio blokinių namų, žinomų kaip „chruščiovkės“, rajono, ir turistams ne „Piramida“, o būtent kitapus greitkelio esančios „chruščiovkės“ tampa autentišku posovietinės šalies patyrimu. Siekiant kurti naujas proeuropietiškas ir provakarietiškas tapatybes, yra būtina dekons truoti senąsias. Dekomunizacija reiškia sąmo ningą, tikslingą ir sistemingą senojo sovietinio paveldo atsisakymą. Pirmiausia reikėtų kalbėti apie vietovardžių pašalinimą. Dramatiškiausi atvejai – kai keičiamas miesto pavadinimas. Pvz., Sniečkus, pavadintas Lietuvos komu nistų partijos Centro komiteto pirmininko Antano Sniečkaus garbei, nuo 1992 m. vadinamas Visaginu, Latvijos miestelis Stuč ka, pavadintas Latvijos komunistų partijos lyderio Pēterio Stučkos vardu, 1991 m. tapo Aizkraukle, Leninváros miestelis Vengrijoje 1989 metais tapo Tiszaújváros (Tisauivarošas, Naujasis miestas prie Tisos upės) ir t. t. Paradoksalu, kad Rytų Europos miestai patys stengiasi „aktyviai užmiršti“ savo nepa geidaujamą sovietinę praeitį, tačiau būtent ši nutylima sovietinė praeitis tampa turistų iš Vakarų šalių traukos objektu. Nors posovie tinės visuomenės linkusios matyti save kaip modernias ir europietiškas, vakariečiai dažnai jas regi kaip „pusiau Orientą“ – iš esmės kitokias, egzotiškas, pavojingas. D. Lighto teigimu, tarptautiniai kelionių vadovai, daž niausiai publikuojami Vakarų šalyse, pristato šių šalių miestus kaip sovietinius ir siūlo juose ieškoti autentiškų (daugiau ar mažiau) „komunizmo potyrių“. Kadangi turizmas ir iš jo gaunamos pajamos yra reikšmin gos ekonominiu požiūriu, susiduriama su dilema. „Identitetas ar ekonomika?“ – taip ją

Žmonių gerovei yra svarbu, kad jie galėtų pozityviai identifikuotis su savo pačių praeitimi.

suformulavo J. E. Tunbridge’as (1994). Dar taikliau pasisakė Z. Dujisinas (2007), viešai paklausęs, ką daryti su komunizmu: užmiršti jį ar parduoti? Ši dilema išsprendžiama dekontekstua lizuojant sovietinio paveldo objektus, t. y. pats objektas nesunaikinamas, bet fiziškai arba diskursyviai atskiriamas nuo įprastinio kasdienio gyvenimo konteksto. Sovietinių lyderių skulptūros dažniausiai tiesiog pašalinamos iš viešųjų erdvių. Ko gero, žymiausi Vidurio ir Rytų Europoje sovie tinių skulptūrų pavyzdžiai – Grūto parkas Lietuvoje ir „Szoborpark“ Vengrijoje. E. Otto (2008) tai vadina erdvine izoliacija. Sovieti nių lyderių skulptūros nesunaikinamos – jos tiesiog pašalinamos iš įprastų kasdienio gyvenimo sferų, kaupiamos miesto pakraš tyje ar kitoje nuošalioje vietovėje. Šitaip sukuriama reikiama distancija tarp stebėtojo ir objekto, o kartu objektui suteikiama visai kita reikšmė. Dabar jis skirtas ne sovietiniam režimui įteisinti, bet greičiau jam pasmerkti arba pajuokti. Deja, daugelis objektų (tarkime, Nicolae Ceauşescu vyriausybės rūmai (Bukareštas), Žaliasis tiltas Vilniuje, pavyzdiniai darbininkų mikrorajonai (kvartalas A, arba „Anna“, Ty chose, Lenkijoje) nėra taip lengvai eliminuo jami. Tais atvejais, kai disonanso paveldo ne įmanoma tiesiog pašalinti, jis yra simboliškai pašalinamas iš normalaus, įprasto kasdienio gyvenimo: atskiriamas, izoliuojamas diskursy viai, t. y. per pasakojimus, sakytinius ir rašyti nius diskursus. Kaip nurodo E. Otto (2008), taip buvo padaryta su Nicolae Ceauşescu vyriausybės rūmais Bukarešte, Rumunijoje.

Istorija yra „pakeičiama“, nes turistus lydintys gidai linkę nutylėti komunistinę praeitį ir šių rūmų paskirtį. Tad akcentuojamas rūmų sta tytojų – statybininkų, architektų – meistriš kumas. Be to, jei neįmanoma pašalinti paties objekto, keičiamas jį supantis ir jam prasmę suteikiantis kontekstas. E. Otto (2008) teigi mu, taip buvo pasielgta su Berlyno siena: pati siena sugriauta, o likučiai atskirti nuo tikrojo jos socialinio, kultūrinio bei politinio kon teksto ir muziejifikuoti. Kolektyvinės tapatybės, vietos identiteto formavimo politika yra sudėtinga, dažniausiai ji apima ne tik „aktyvią atmintį“, bet ir „ak tyvų užmiršimą“. Žmonių gerovei yra svarbu, kad jie galėtų pozityviai identifikuotis su savo pačių praeitimi. Tokios pozityvios identifi kacijos pavyzdys yra Naujoji Huta (Nowa Huta) – pavyzdinis socializmo miestas, įkur tas greta Krokuvos, anuomet siekiant pakeisti pernelyg „buržuazinę“ šio regiono gyventojų sudėtį. Miestas, vadintas Stalino dovana Lenkijai, dabar tapo Vakarų turistų mėgstamu objektu. Turistams skirtos brošiūros ir gidų istorijos atskleidžia daugialypį ir sudėtingą gyvenimą sovietinio socializmo metais. Pa sakojama apie sunkumus, su kuriais susidūrė pirmieji miesto statytojai ir plieno gamyklos darbininkai, apie pačių gyventojų nelegaliai pastatytą kryžių, daug kartų griautą val džios nurodymu (sakoma, vietos darbininkai kategoriškai atsisakę tą kryžių griauti, todėl tekę samdyti ką tik atvykusius svetimšalius imigrantus...), ir vietos gyventojų reikalavimu „socializmo mieste“ pastatytą bažnyčią. Vietos gyventojai anaiptol nėra pasyvi turizmo industrijos auka, turistų apžiūrai

pateikiamas egzotiškas stebėjimo objektas. Veikiau jie laikytini aktyviais šių praktikų dalyviais, įgalintais kalbėti, pasakoti savo istorijas, prisiminti, interpretuoti ir vertinti savo praeitį. Nepageidaujama praeitis posovietinėse visuomenėse dažnai vis dar lieka nepatogus, sudėtingas klausimas kuriant naująsias vietos tapatybes. Disonanso paveldas niekur ne dingsta, tačiau įvairios dekontekstualizavimo, fizinio ar diskursyvinio atskyrimo strategijos gali sukurti distanciją tarp stebėtojo ir objek to, eliminuoti disonanso paveldo objektus iš įprastinių kasdienių kontekstų ir radikaliai pakeisti jų prasmę. Laimei, skulptūros ant Žaliojo tilto pačios nekalba. Apie jas kalba žmonės, ir būtent žmonių kalbėjimas suteikia joms prasmę, – pašiepiamą, smerkiamą, ironišką arba nostalgišką... Kartais užtenka vieno kablelio, kad radikaliai pakeistum pras mę: „palikti negalima nugriauti“... ◊ 03

Posovietiniu periodu, siekiant „aktyviai užmiršti“ sovietinį metą, ne mažiau aktyviai bandoma „prisiminti“ nesamą praeitį.

01 Gintaras Česonis, 2010 02 Žaliasis tiltas, Vilnius, „Scanpix“ 03 Berlyno siena, Vokietija, „Corbis“

Nors posovietinės visuomenės linkusios matyti save kaip modernias ir europietiškas, vakariečiai dažnai jas regi kaip „pusiau Orientą“ – iš esmės kitokias, egzotiškas, pavojingas.

04 Berlyno siena, Vokietija, „Corbis“ 05 Ignas Maldžiūnas, 2010

05 05

Globalaus miesto kultūra, arba Visų šalių kultūrininkai, vienykitės!

Iššūkiai

Ina Pukelytė

Nors ir nemaloniai šis šūkis skamba komunistinio režimo sąlygomis brendusiems piliečiams, manifestinis XIX a. vokiečių intelektualų žargonas ir vėl prašyte prašosi būti ištrauktas į dienos šviesą. Kad ir kur pažvelgsi ar nueisi, išvysi per visą horizontą išsidriekusią ny kią lietuvių kultūros plynę. Patys sau šokam, patys dainuojam, tada telekomunikacininkams suberiam į skrandą savo varganus litukus, ir keliauja šou per Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus, pasiblizginda mas įvairiais fejerverkais ar konfeti. O kai tie blizgučiai nusiplėšiami, ak, ir vėl eilinį kartą pamatai, kad karalius vis skurdesnis ir skurdesnis. Baigia jį nustekenti ta krizės ekonomika, o dar labiau krizės laikų politikai ar ekonomistai, įsivaizduojantys, kad kultūra – tai pigi ir daug kartų tiražuojama prekė, iš kurios kultūrininkai neva sau dvarus statosi. Juk perkamoji Lietuvos piliečių galia, kad ir kaip žiūrėsi, nedidėja, tad kaip čia turėtum skaičiuoti, kad atidavus duoklę dvarui ir pačiam koks kąsnis liktų? Tarsi miražas tolumoje skamba Europos bendrapiliečių cho ro balsai: visi Europos kultūrininkai yra kviečiami susivienyti ir vaduoti kultūrą iš jos paviršutiniškumo ir skurdo. Norisi į šį balsą įsiklausyti ir jį išgirsti: „Mes, šio pasaulio miestai ir vietos valdžios, pripažįstančios žmogaus teises, kultūrų įvairovę, tvarumą, dalyvau jamąją demokratiją ir sąlygų taikai kūrimą, susirinkome 2004 metų gegužės 7–8 dienomis Barselonoje (...) ir susitarėme dėl šios „Dar botvarkės 21 kultūrai“ – mūsų viešosios kultūros politikos gairių dokumento ir indėlio į kultūrinį žmonijos vystymąsi.“ (www.agenda21culture.net)

Tokiais žodžiais prieš šešerius metus daugiau nei 300 pasaulio miestų pirmą kartą istorijoje patvirtino naujo požiūrio į kultūrą būtinybę ir įsipareigojo sudaryti pamatines sąlygas kultūrai plėtoti. Tolesnius veiksmus apsiėmė koordinuoti Jungtinių miestų ir vietos valdžios („United Cities and Local Governments“, UCLG) komitetas, kurio veiklą visokeriopai remia Barselo nos savivaldybė. Procesas sudomino tiek tarptautines organizacijas, tiek nacionalines vyriausybes, tiek ir įvairias pilietines visuo menes. Formalus darbotvarkės pripažinimas įtvirtina bent du siekius: užtikrinti, kad kultūra yra vienas svarbiausių urbanistinės politikos kūrimo veiksnių, ir parodyti miestų solidarumą, pasiryžimą bendrauti su visais pasaulio miestais ir vietos valdžiomis. Tarp artimiausių kaimynų, pasirašiusių susitari mą, rasime latvius (Ryga) ir estus (Talinas), suomius (Helsinkis) ir švedus (Stokholmas), tačiau Lietuvos miestų, deja, šiame gražiame būryje nėra. Kaip žinome, globaliu, atviru iniciaty voms mąstymu mūsų politinis elitas niekada nepasižymėjo – veikiau iki šiol visaip siekė įrodyti pasauliui, kad esame provinciali šalis ir stengiamės išsaugoti patriarchalines praėjusio amžiaus vertybes. Tai atspindi tiek Seimo narių rengiamos viešosios akcijos, tiek ir vietos valdžios atstovų elgsena. Liaudiškai tariant, čia „Darbotvarkės 21 kultūrai“ galai galėtų būti nugramzdinti vandenin, jeigu pastaruoju metu vis dažniau taikiu žiemos miegu miegančių valdininkų iš apačios ar iš paties viršaus nebaksnotų įvairūs ragintojai. Vienas svarbiausių – Lietuvos Respublikos Prezidentės inicijuotas Kultūros politikos kaitos gairių dokumentas, kurį 2010 m. birželį nutarimu pripažino Lietuvos Respub likos Seimas. Taip pastarasis įsipareigojo „įtvirtinti kultūrą kaip strateginę valstybės raidos kryptį teikiant prioritetą kultūros po litikai“. Jeigu šį Seimo nutarimą būtų skaitę darbotvarkės kūrėjai, turbūt plotų Lietuvai katučių, nes tokius siekius jie kol kas drįsta kelti tik miestų ir vietos valdžių lygmenimis, nors ateityje numato ir valstybės angažavi mąsi kultūrai.

Lietuvos Seimas žodį ištarė ir užrašė, deja, tos pačios valdžios galvos su ministru pirmininku priešakyje neskuba jo versti kūnu. Pažangos strategijos „Lietuva 2030“ projekte – dokumente, kuriuo mūsų valstybė ruošiasi vadovautis kelis kitus dešimtmečius ir pagal kurį bus skirstomi piniginiai priori tetai, – neatsiranda vietos kultūrai kaip vienai iš svarbiausių visuomenės vystymosi atramų. Kyla pagrįstas klausimas: kam priimti nutari mus, kurių nesirengiama vykdyti? Ir kokie ke liai vis dėlto leistų įtvirtinti kultūrą kaip vieną iš svarbiausių žmogaus gerovės veiksnių? Rasti atsaką nėra lengva – tai rodo daugybė diskusijų, kurios įvairiais lygmenimis vyksta tiek Europoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse. Šiose diskusijose norisi įsiklausyti į keletą minčių, kurių racionalų grūdą patvirtina pastaraisiais metais miestuose vykstantys procesai. Svarbiausias leitmotyvas – įvairia pusė žmogaus gerovė galima tik tada, kai ją kuriant kiekvienas žmogus dalyvauja asme niškai. Šią mintį, komentuodamas „Darbo tvarkę 21 kultūrai“, išplėtoja ispanų kultūros politikos tyrinėtojas Jordi Pascualis i Ruizas. 2007 metais kartu su Sanjinu Dragojevičiumi jis pateikė rekomendacijų rinkinį pavadinimu „Europos miestų piliečių dalyvavimo plėto jant vietinės kultūros politiką gidas“ (www. eurocult.org). Jame Jordi Pascualis nuosek liai argumentuoja, kodėl kultūra turi būti įtvirtinta kaip pamatinė žmogaus gerovės sąlyga. Pradėjęs nuo žmogaus teisių dekla racijos ir jos sampratos aiškinimo, tęsdamas kultūros kaip pagrindo, apimančio ir socia linį, ir ekonominį, ir aplinkos kontekstus, koncepto analize, santykio tarp lokalumo ir globalumo, įvairovės sąvokos aiškinimu, galų gale tyrinėtojas analizuoja naują pilietiškumo sampratą, kuri turėtų tapti kitokio požiūrio į kultūrą ir jos funkcijas miesto gyvenime pagrindu. Kultūra nebegali apsiriboti iki tol egzistavusia siaura elitaristine meno veiklų samprata – kultūros šaltiniais ir veikėjais tampa tiek vietos žiniasklaida, tiek nevyriau sybinės organizacijos, tiek ir gyvenamųjų rajonų bendruomenės, asociacijos, mokyklos, universitetai, naujųjų technologijų įmonės. Ji „skrodžia“ visą miesto kūną ir virsta neatsie

jama kiekvienos jo dalies savastimi. Naujasis kultūros laukas reikalauja keisti iki šiol egzis tavusias politines klišes ir atsižvelgti į naujai atsivėrusias perspektyvas. Vieni miestai tai daro naudodamiesi „Darbotvarkės 21 kultūrai“ kūrėjų pasiūlytais įrankiais, kituose iniciatyvos kyla iš apačios. Tada miesto politikams ir valdžios atstovams lieka jokių dividendų neduodančios pozicijos, o tai verčia juos suskubti ir prikabinti savo vagoną prie jau sėkmingai riedančio trauki nio. Vienas iš tokio dalyvavimo kultūros pro cesuose pavyzdžių galėtų būti Kauno miestas: praėjusią vasarą bendruomenių, verslininkų, jaunimo, kultūros organizacijų atstovų dėka suaktyvėjo Senamiesčio gyvenimas. Savival dybė į šią iniciatyvą atkreipė dėmesį tik tada, kai ji tapo ryškiu Kauno kultūrinio gyvenimo ženklu, kuriančiu pozityvų miesto, o kartu ir jo valdininkų, įvaizdį. Akivaizdu, kad didžiausią naudą gauna tie miestai, kuriuose tiek iš viršaus, tiek ir iš apačios ateinančios iniciatyvos viena kitą papildo ir suaktyvina. Tokio suartėjimo pa vyzdžiu galima laikyti naują kas dvejus metus vykstantį tarptautinį kultūros ir ekologijos festivalį „Birštono Grynparkas“, kurį paska tino Birštono įvaizdžio pokyčių siekianti savivaldybė. Nors ir neinicijavusi debatų ar kultūros strategijos kūrimo, savivaldybė pajuto, kad kultūra svarbi siekiant pristatyti Birštoną kaip ekologišką, atvirą pasauliui, vietos ir užsienio turistams patrauklų miestą. Ji sugebėjo bendriems veiksmams sutelkti tiek vietos bendruomenę, tiek ir kitų miestų gyventojus. Kultūrinis iniciatyvumas suakty vino domėjimąsi kurortu, pritraukė į jį naujų tikslinių grupių ir davė ekonominių rezultatų. Tačiau kol kas savivaldybių ir bendruome nių suartėjimas Lietuvoje siekiant įtvirtinti kultūrą kaip ekonominį atsigavimą ar aukštą gyvenimo kokybę lemiantį veiksnį vos tik prasidėjo. Procesą turėtų paspartinti jau minėtos Kultūros politikos kaitos gairės. 8-ajame dokumento punkte svarstomas kul tūros prieinamumo gerinimo visoje Lietuvoje klausimas. Kaip svarbiausios priemonės čia įvardijamas regionų kultūros plėtros pro gramos sukūrimas, bendras ūkio ir kultūros

politikos įgyvendinimas regionuose, kultūra grįstos ekonomikos plėtra regionuose, kultū ros prieinamumas, modernių kultūros formų įvairovė, bendruomenių saviraiška, naujos žmonių bendravimo formos, socialinių ir pilietinių gebėjimų ugdymas (www.pavb.lt). Kitaip tariant, regioninių miestų ir vietovių valdininkai yra skatinami prisidėti prie naujų formų ir platesnio kultūros integravimo į miesto gyvenimą paieškos. „Darbotvarkės 21 kultūrai“ siūlomos rekomendacijos (angl. k. „Advice on Lo cal Implementation of the Agenda 21 for Culture“) galėtų pasitarnauti kaip įrankis gairėse nurodytiems pokyčiams įgyvendin ti. Rekomendacijos nėra naujos, tad mūsų kultūros valdininkai apie siūlomus modelius veikiausiai yra girdėję. Kalbama apie keturis instrumentus, leisiančius įtraukti visuomenę į savo miesto kultūros vyksmą: vietos kul tūros strategijos sukūrimas, kultūros teises ir atsakomybes patvirtinančio dokumento sukūrimas, kultūros tarybos sukūrimas ir kultūros poveikio įvertinimas. Du pirmieji leistų miesto kultūros lauko bendruomenėms numatyti ilgalaikes perspektyvas ir vizijas, kiti du instrumentai labiau skirti monitorin gui ir priežiūrai. Įvairūs Europos miestai pasirenka skirtin gus modelius: vieni pasirašo bendradarbiavi mo dokumentą, kiti kuria strategiją, šiaip ar taip, ir vienu, ir kitu atveju siekiama tų pačių tikslų, t. y. įtraukti miestų bendruomenes į kultūros procesus, paskatinti jas dalyvauti miesto gyvenime ir visiems kartu priimti miesto gerovę kuriančius sprendimus. Ir nors skirtingi Europos miestai susiduria su skirtingomis darbotvarkės įgyvendinimo pro blemomis (silpna, neiniciatyvi bendruomenė, įvairovės nepripažinimas, valdininkų siekis viskam vadovauti ir kontroliuoti, politinis, ekonominis nesuinteresuotumas), pasira šiusieji dokumentą vieningai pripažįsta jo naudą. Darbotvarkė leidžia aiškiai pasakyti, kad miestai kultūrą laiko svarbiausiu žmonių gerovę lemiančiu veiksniu, kuris įgalina kurti ir kitas – ekonomines, socialines ir tvarios aplinkos – vertes. Vieningas miestų balsas verčia įsiklausyti ir iki šiol apie kultūrą nieko

nenorinčius girdėti, tik pragmatinę naudą vertinančius vietos valdžios atstovus ar Eu ropos parlamentarus bei vyriausybes. Miestų, pasirašiusių „Darbotvarkę 21 kultūrai“, pa vyzdys rodo, kad tik susivienijus ir nuosekliai dirbant viena kryptimi įmanoma pasiekti rezultatų, įtvirtinti visuomenėje kitokią kul tūros sampratą, nei buvo iki tol. Nuo „Darbotvarkės 21 kultūrai“ sukū rimo praėjo šešeri metai. Per tą laikotarpį kultūros vieta politiniame Europos peizaže pamažu kito: 2007 metais buvo patvirtinta „Europos kultūros darbotvarkė“, įvairiuose miestuose kūrėsi tarptautiniai kūrybinių miestų partnerystės tinklai, tarpkultūrinės Europos platformos, atsirado naujų strategijų ir dokumentų. Norisi tikėti, kad ir Lietuvos miestai, veikiami tiek vidinių, tiek išorinių postūmių, susivienys ir aktyviai įsitrauks į naujos kultūros sampratos ir kultūros politikos kūrimą. Nes, perfrazuojant Jordi Pascualį, XXI a. pilietis tapo mažuma ir neapibrėžia savęs darbo kategorija – daugelis iš mūsų turime po keletą skirtingų darbų, atostogaujame, persikvalifikuojame, augant vaikams prisitaikome prie situacijų ir t. t. Dėl šių pokyčių kultūra mums vis labiau reika linga tam, kad suteiktų gyvenimui prasmę ir padėtų kurti individualias ir kolektyvines tapatybes. Vadinasi, kultūra mums reikalinga, kad pajustume, jog gyvename. Akivaizdu, kad Lietuvoje kultūros situacija privalo keistis. Kitu atveju engiamieji, kaip ir ankstesniais laikais, neišvengiamai veršis į revoliuciją. ◊

nuotraukos: Gintaras Ä&#x152;esonis

Akistata su savo trūkumais

Iššūkiai

Ed Carroll

Seniai seniai Jamesas Joyce’as sukūrė veikėją vardu Leopoldas Bloomas. Šis žydas gal ir nebuvo lietuvis, bet turėjo reikalų su litvakais, apsistojusiais Airijoje XIX a. pabaigoje. Tiek Airija, tiek Lietuva turi seną ir garsią istoriją, taip pat stiprų tautiškumo jausmą, kurį iš esmės sukūrė kultūra ir kuris vėliau persikėlė į politinę sferą. Poetų, rašytojų, muzikantų, aktorių ir tapytojų kūryba formavo visuome nę, ugdė šias jaunas tautas. Airijos ir Lietuvos nepriklausomybė gimė iš ypatingos meno ir politikos sąveikos, kuri savo ruožtu buvo susijusi su tuo, kaip paprasti žmonės suvokė savo vietą pasaulyje. Bet tai – istorija, o dabar reikėtų kalbėti apie dabartį. Esu airis ir gyvenu Lietuvoje. Jau maždaug dešimt metų tarpininkauju tarp Airijos ir Lietuvos rengiant Kauno bienalę ir su ja susijusius projektus, todėl man ypač įdomus meno, švietimo ir paprastų žmonių ryšys. Šiuo metu gaunu Lietuvos valstybinę stipendiją užsieniečiams, kad galėčiau išmok ti kalbą ir studijuoti regiono kultūrą. Labai džiaugiausi gavęs kvietimą para šyti apie kultūrą Lietuvos miestuose. Kam reikalinga kultūra? Kas yra tikras miestas? Ką turime padaryti, kad sukurtume vertingą kultūrinį gyvenimą? Užduodamas šiuos klau simus, noriu iš karto jus perspėti, kad mano pozicija yra poleminė, selektyvi ir dėmesys sutelktas tik į institucijas. Neteigiu, kad būtinas galutinis sprendimas, – man tiesiog labai įdomus miesto gyvenimas. Visų pirma

norėčiau aptarti keletą klaidingų įsitikinimų, kaip miestuose turi reikštis ir kam yra skirta kultūra. Vėliau pateiksiu siūlymų, kaip galima spręsti problemas, kurios lieka nepastebėtos miesto kultūros kontekste. Europoje kultūra išgyvena pereinamąjį lai kotarpį – valstybė bando ją iš naujo apibrėžti ir perkonstruoti. Kalbant apie materialius dalykus, pasaulinė ekonomikos krizė sutrikdė kultūros finansavimą. Airijoje nuo Antrojo pasaulinio karo niekas neabejojo, kad kultūrą turi finansuoti valstybė. Dabar šis konsensu sas žlugo, o tai susiję su daug rimtesniu ato trūkiu tarp paprastų žmonių ir vyriausybės. Pereinamojo laikotarpio ypatumų yra daug ir įvairių. Šiandien susiduriame su yrančia žmonių, kultūros ir politinių procesų tarpusa vio sąveika. Airijoje padėtį smarkiai paveikė Airijos bankų ir reguliavimo sistemų kvaily bės sukeltas ekonominis cunamis. Sakydamas „kvailybė“, turiu omenyje iš visai kito kon teksto paimtą Roberto Musilio apibrėžimą: „Kvailybė – tai neatlikimas veiksmų, kuriuos būtina atlikti susiklosčiusioje situacijoje, kai ji tampa nebevaldoma.“ Paprastai kalbant, bankininkams labiau rūpėjo asmeninio, o ne visuomeninio pelno siekiai. Padėtis Lietuvoje kitokia, nors žmonės taip pat nepasitiki politika ir politikais. Speciali Prezidentės įkurta grupė parengė Kultūros politikos kaitos gaires ir Vyriausybei apsvars tyti pateikė dešimt rekomendacijų, kurios įvardijamos kaip ilgalaikiai tikslai kultūros srityje. Svarstymas tebevyksta, o jo rezultatai gali pakeisti kultūros padėtį, sustiprinti jos poveikį priimant sprendimus. Klaidingi įsitikinimai daro didžiulę įtaką tam tikriems mūsų kultūrinio gyvenimo as pektams. Pirmąjį iš dviejų įsitikinimų galima iliustruoti apžvelgus vietos institucijas. Man atrodo, reikia labai daug drąsos, kad įneštum kiek šviesos į gūdžią daugelio vietos instituci jų tamsą. Viename iš tekstų Kęstutis Navakas rašė: „Sovietiniais laikais kino teatras buvo išskirtinė vieta, nes beveik visos viešosios erdvės buvo uzurpuotos valstybės ir popu liariausia intelektualinių diskusijų vieta buvo daugiabučio virtuvė.“ Autoriaus teigimu, „kino teatrai savaip suderina abu dalykus: viešosios erdvės atvirumą ir privačiosios intymumą bei asmeniškumą“. Kultūros institucijos naudos diskursas per daug sutelktas į fizinį aspektą – parodas, spektaklius, kolekcijas, repertuarus, žvaigž des ir t. t. Atnaujinkime ir perkurkime šį jos pavidalą, ir viskas bus gerai. Klaidinga tokio diskurso nuostata laikytinas „užsimiršimas“ (at)kurti institucijos ryšį su visuomene ir dvasiniu vaidmeniu. Suvokimas nėra realybė.

Svarbu ne tik tai, kaip institucijos ir jų veikla atrodo (fizinis aspektas), bet ir tai, kaip ir kieno vardu jos veikia, nes nuo to priklauso visuomenės aktyvumas, pagarba ir pasiti kėjimas šiomis institucijomis. Šiuolaikinei kultūrai būtinos organizacijos, kurios galėtų išsilaisvinti iš savo trūkumų, skatinti žmonių dvasingumo ir sąžiningumo suvokimą. Kaip ši problema atrodo realybėje? Atlikite kultūros sistemos (tiksliau, viso jos institu cinio derinio – muziejų, festivalių, galerijų, namų, centrų, teatrų, kino teatrų, orkestrų ir mokyklų) auditą. Kokia jos nauda? Man atrodo, kad institucinė problema egzistuo ja daugelyje Lietuvos miestų, nes trūksta kultūrinės duonos, kurią galima padalyti paprastiems žmonėms. Vyriausybės ir (arba) savivaldybių finansuojamų institucijų yra beveik visuose miestuose, bet daugeliu atvejų jos dvasiškai negyvos. Reikia pripažinti, kad esama ir sėkmės istorijų, tačiau jos nesudaro kritinės masės, kuri būtina norint iš esmės pakeisti institucijų sritį. Kitokį požiūrį į šią problemą gali atskleisti Vilniaus Guggenheimo muziejaus projektas ir užmojis. Man logikos stoka čia akivaizdi: jei manome, kad kultūrinis miesto gyvenimas nepakankamas, gal pakvieskime kultūrinį „Coca-Cola“ atitikmenį? Gauname pa saulinio lygio prekės ženklą, būrius turistų ir pavyzdinį architektūros reiškinį. Tada paskelbiame pranešimą žiniasklaidai: „Naujas šiuolaikinio meno ir medijų centras Vilniuje būtų svarbus reiškinys Europos kultūriniam gyvenimui ir Lietuvos tikslas yra tapti reikš mingu tarptautiniu meno centru.“ Tačiau juk suvokimas yra ne realybė, o tik gyvenimo ats pindys. Tikrąjį kultūros institucijos gyvenimą kuria paprastų žmonių pasitikėjimas ja. Kita klaidinga nuostata – kalbant apie kultūrą pirmenybę teikti terminui „kultūri nės ir kūrybinės industrijos“, kuris iš tiesų padaro kultūrą, menininkus ir ne menininkus pavaldžius ekonomikai. Neseniai išleistoje UNESCO brošiūroje kultūra apibrėžiama kaip meno ir kultūros produktų arba paslau gų kūrimas, platinimas ir tarpininkavimas. 2 paveikslas yra mano bandymas apibrėžti miesto kultūros sistemą, čia atspindimas ir savanoriškas, ir ne meno organizacijų indėlis. Kalbant apie šį tyrimą įdomu tai, kad itin svarbus vaidmuo tenka individualiems as menims, mikroįmonėms arba labai mažoms įmonėms, kurių tinklai yra gana neoficialūs. Kaip šis klaidingas įsitikinimas atrodo realybėje? Neseniai menininkė Martha Rosler iškėlė klausimą apie kultūros indus trijų vaidmenį ir menininkų, kaip kūrybi nės klasės atstovų, pavaldumą. Ji pagrįstai

1 pav. Požiūriai į kultūrą

Airijos atsigavimas

Sumažinti investicijas artimiausius trejus metus (5 % 2011 metais) Finansavimas turi atspindėti pinigų vertę ir tvarumą Didinti žmonių susidomėjimą menu Šviesti, kaip menas kuria vertę

Lietuvos strategija Suformuoti naują kultūros, kaip investicijos į socialinę ir ekonominę plėtrą, poziciją Plėtros katalizatorius iki 2020 m. Sudominti lietuvius jų gyvenamosiose vietose Teikti kokybišką švietimą

susirūpino faktu, kad pats kultūros industrijų terminas yra vienalypis ekonominis požiūris, neleidžiantis kritiškai įvertinti, kas nutiks, jei menininkai ir kultūros organizacijos taps verslu, skirtu miesto elitui, o ne paprastiems žmonėms. Šiems dviem klaidingiems įsitikinimams spręsti pateikiu keturis pasiūlymus. Pirmasis mano pasiūlymas yra pagrįsti valstybės investicijas į kultūrą. Kaip ir miestą, kultūrą visada veikia griovimo ir kaitos procesas. Jei paprašytumėte manęs nubraižyti šiuolaikinės kultūros žemėlapį, pasakyčiau, kad tai keturių savybių spektras: kintamumo, netikrumo, sudėtingumo ir nevienareikšmiš kumo. Norint, kad kultūra veiktų tinkamai, reikia nuolat šalinti joje slypintį nerimą. Siekdami suprasti kultūros teikiamas viešąją vertę kuriančias ir palaikančias galimybes, privalome stengtis labiau atverti kultūrą kitiems sektoriams, tarp jų ir valstybei. Antrasis pasiūlymas yra susijęs su švietimu ir jaunimu. Krizės akivaizdoje būtina imtis veiksmų meninio ugdymo srityje, todėl vie nas kitą ir savo studentus gerbiantys vadovai ir kiti meno mylėtojai privalo rimtai prisiimti pardavėjų vaidmenį. Neseniai paskelbta me straipsnyje „Individas verslo etikoje“

(2010) Tomas Kavaliauskas analizuoja, kaip vyriausybės globoja stambųjį verslą, kaip „WikiLeaks“ ir demaskavimas apskritai virsta drąsos apraiška. Praktinis problemos ir atsakomybės ją spręsti pavyzdys yra grupės švietėjų iš Barselonos atsakymas. Jie klausia, ar UNESCO Meninio ugdymo gairės, kurio se tiek daug reikšmės teikiama ekonominei darbotvarkei, apskritai atitinka savo paskirtį. Trečias pasiūlymas yra investuoti į asmenis, kurie nepriklauso institucijoms, tad dažnai nebūna patenkintos jų paraiškos kultūros projektams finansuoti, taip pat į neoficialių tinklų vaidmenį kultūroje. Šie asmenys ir neoficialūs tinklai atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių 9-ąją rekomendaciją, skirtą viso pasaulio lietuviams. Žinoma, pinigų visada yra ten, kur stipri meno tradicija arba kur nu tiko viskas, kas tik galėjo nutikti blogiausia. Bet dažniausiai veiksminga kultūrinė veikla finansuojama ir suvokiama nepakankamai, nekalbant jau apie pasaulinius pokyčius ir su migracija susijusius iššūkius. Paskutinis pasiūlymas gali padėti spręsti problemą, kuri kartais juokais vadinama „ne priklausomomis meno kunigaikštystėmis“. Man atrodo, kad kūrybiškumui ir naujovėms

2 pav. Kas gauna naudą iš kultūros?

3 pav. Kultūros sistemos sujungimas

Muziejai, galerijos

Valstybės kultūros ištekliai

Paprastų žmonių domėjimasis kultūra

Menininkų, kuratorių ir kolektyvų kūryba

diegti reikia asmenų ir organizacijų, atsakingų už taškų sujungimą. Pasirinkimas griežtas: visi kultūros institucijų vadovai privalo pasielgti patriotiškai – atsistatydinti ir taip įgyvendinti užbaigimo programą. Arba reikia sudary ti sąlygas paprastiems žmonėms dalyvauti atgaivinimo programoje, kuri galėtų apimti (1) centralizuotus miestų administravimo, ryšių, viešumo ir techninių galimybių kultūros taškus, (2) pripažintus atsiskaitymo rūmus, ku riuose veiktų mažų organizacijų finansiniai ir teisiniai atsiskaitymo mechanizmai, (3) nepra tęsiamas nustatytos trukmės direktorių darbo sutartis ir (4) nacionalinę kultūros savanorių įtraukimo programą. Kultūrinio gyvenimo padėtį mieste galima laikyti gera, jei gyventojai žino, kad ji nėra pa kankamai gera. Pradėjau nuo to, kad abi mūsų tautos, nepaisant skirtingos istorijos, turi gilias kultūrines šaknis. Taigi, regis, visai tiktų baigti ištrauka iš airiško eilėraščio apie kultūrą, kurį parašė Patrickas Kavanaghas: Kultūra visada yra tai, kas buvo, Tai, ką doktrinieriai gali pamatuoti. Bardo kaukolė, vado šlaunis, Išdžiūvusios upės gelmė. Ar taip bus amžinai? Ar taip bus amžinai? ◊

Privačiojo sektoriaus ir kultūros mainai

Ne pelno organizacijų ir savanorių sąveika su kultūra

Menininkai, meno kolektyvai

Koncertų salės

Taškų sujungimas Savanoriai, paprasti žmonės

Kino teatrai, viešosios erdvės

Centrai

nuotrauka: „Map of Friendship between Art and Philosophy“ Thomas Hirschhorn, Marcus Steinweg Stepheno Friedmano galerija Londonas 2007

Plačiai

užvertos

Šarūnas Bulota

duryS

Iššūkiai

Mintyse nusipieštame žemėlapyje europiečiai nemato Lietuvos kaip geografinio Senojo žemyno centro. Ir ne be pagrindo. Žinios apie šalį užsieniečius pasiekia retai, o tos, kurios pasiekia, būna fragmentiš kos, neįdomios, dažnai su minuso ženklu. Tad neverta stebėtis, kad ekonominio, kultūrinio gyvybingumo, išsivadavimo iš provincialaus mąstymo katalizatorius turizmas kol kas tik vegetuoja, nors į Lietu vą užsukusius svetimšalius maloniai nustebina draugiški gyventojai, kokybiškas aptarnavimas ir nakvynė, pigus, bet skanus alus ir maistas, miestai ir merginos. Ekonomikos pakilimo laikotarpiu puse lūpų prabilta apie tikėti ną atvykstamojo turizmo proveržį ar bent jo pradžią 2010-aisiais. Tokiam optimizmui buvo kelios svarbios priežastys: sparčiai auganti ekonomika ir didėjantis turistų skaičius, gerėjanti turizmo infrastruk tūra ir 2009 m. vykę renginiai, itin reikšmingi šalies vardo žinomumui užsienyje: „Vilnius – 2009 m. Europos kultūros sostinė“ ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Išimčių iš taisyklių kartais pasitaiko, bet Lietuva ja, deja, netapo: kaip nemokėjo savęs „piarinti“, taip ir neišmoko, net pasitaikius tokioms kaip reta palankioms progoms. VEKS’as patyrė visišką fiasko ir paveikė Europoje besiformuojančią neigiamą nuomonę apie Vilnių, o kartu ir apie visą valstybę. O apie tūkstantmečio renginius užsienio šalys taip ir nesužinojo. Pridėkime dar finansų ir ekonomikos krizę, nacionalinės skrydžių bendrovės „FlyLAL-Lithuanian Airlines“ bankrotą, po naktinės mo kesčių reformos viešbučių verslą dar labiau prismaugusį iki 21 proc. padidintą PVM tarifą (jis tik 2010 m. pabaigoje metams sumažin tas iki 9 proc.), ir gausime tokį rezultatą: nors pernai sausį–rugsėjį, palyginti su 2009 m. tuo pačiu laikotarpiu, Lietuvos apgyvendinimo įmonėse apsistojo 7,6 proc. daugiau užsieniečių (672 tūkst.), tačiau tai net 11,2 proc. mažiau negu 2008 m. sausį–rugsėjį (756 tūkst.). Atsižvelgiant į tai, kad daugiau nei pusė atvykstančių turistų ap sistoja pas draugus, gimines arba nuomojasi būstą privačiai, tikrasis 2010 m. sausį–rugsėjį bent vieną naktį šalyje praleidusių užsieniečių

P 01

toli gražu nepakanka, kad turizmas sudarytų ne dabartinius 4 proc., o siektinus 7 ar net 10 proc. šalies BVP. Galimybė sparčiau žengti šio tikslo link yra, jei tik išnaudosime antrą gerą šansą šalies vardo žinomumui didinti. Europos vyrų krepšinio čempionatas, Lietuvos pirmi ninkavimas ESBO, „Tarptautinės Hanzos dienos“, tekstilės bienalė „Textile 2011“ ir kiti šių metų renginiai įteikia raktą nuo durų į kitų šalių televizijų ir radijo eterį, spaudos ir interneto puslapius. Ar duris atsirakinsime ir kaip plačiai jas atversime – priklauso tik nuo mūsų pačių. Džiuginti ir maloninti

skaičius siekia apie 1,3 mln., t. y. maždaug 200 tūkst. mažiau nei tuo pačiu laikotar piu 2008 m. „Miesto IQ“ skaičiavimu, per krizę turistas Lietuvoje vidutiniškai išleido apie 1 tūkst. Lt (2008 m. – 1 144 Lt), vadinasi, pernai sausį–rugsėjį, palyginti su tuo pačiu 2008 m. laikotarpiu (kai užsieniečių išlaidos siekė apie 1,5 mlrd. Lt), iš atvykstamojo turizmo gautos pajamos sumažėjo 200–300 mln. litų. Minėti renginiai ir Statistikos departa mento pateikiami skaičiai įspėja: rimtame pokalbyje atvykstamojo turizmo proveržio temos geriau neliesti. Jei per dvidešimt metų rinkodaros ir komunikacijos pamokų nei politikai, nei valdininkai, nei verslininkai ne išmoko, jei lietuviai svetimšaliams pirmiausia vis dar mini krepšinį ir cepelinus, sunku tikėtis staigių ir radikalių pokyčių. Be abejo, užsieniečių srautas kasmet, kaip ir iki krizės, šiek tiek augs savaime, net ir nieko nedarant. Tokią prognozę skatina ir optimistinės po krizės sparčiai atsigaunančio tarptautinio turizmo tendencijos – pernai 7 proc. pasaulyje augęs sektorius šiemet toliau augs apie 4 proc. Tačiau „šiek tiek“

Žinoma, pasakys realistu save vadinantis skeptikas, bepigu kokiai Prancūzijai, turinčiai Luvrą ir Eifelio bokštą, besididžiuojančiai kvepalais ir vynais, ar milijardus žarstančiam Dubajaus šeichui su dangų remiančiais dan goraižiais vilioti turistus. O ką turime mes? Turistiniu požiūriu Lietuva iš tiesų yra neišskirtinė valstybė. Tačiau ji net ir nesvajoja tapti masinio turizmo šalimi, pritraukiančia šimtus milijonų keliautojų – tiesiog siekia efektyviau išnaudoti savo turizmo potencialą. O šis yra gana neblogas: miestai ir gamta graži (nors ir ne unikali), pajūris nuostabus, Druskininkai – tikras SPA centrų mėgėjų rojus, o kur dar skanus ir nebrangus maistas, alus, kokybiškas aptarnavimas ir nakvynė, kultūrinės ir architektūrinės įdomybės, ren giniai, gana gerai išvystyta turistinė infras truktūra. „Tik nereikia prigalvoti nebūtų dalykų, esą Lietuva yra juokinga ar drąsi šalis, reikia tiesiai sakyti, kad atvažiavęs čia rasi tą ir tą“, – per spėja viešųjų ryšių bendrovės „VRP | Hill & Knowlton“ valdybos pirmininkas Mykolas Katkus. „Reikėtų ne stebinti ir priblokšti, bet džiuginti ir maloninti, nes Lietuvoje yra daug smagių dalykų. Apie juos privalu pasakoti, pa rodyti kaip įdomius. Ir nenuvertinti savęs“, – antrina Didžiojoje Britanijoje gyvenantis rašytojas ir keliautojas Andrius Užkalnis. Duobėtos gatvės, miestų centruose griū vantys apleisti pastatai, netvarkytos aikštės, ne vietoje išdygę atliekų kalnai visų pirma

akis bado ir nevisavertiškumo kompleksą varo vietiniams gyventojams. Užsieniečiai jų nepastebi arba paprasčiausiai nekrei pia dėmesio. Juk Turkijoje pernai Pasaulio krepšinio čempionatą stebėję lietuviai taip pat pirmiausia prisimena anaiptol ne gatvėje besivoliojančių šiukšlių krūvas. Savęs nuvertinimas arba pervertinimas, nesugebėjimas pažvelgti į šalį užsieniečio aki mis, t. y. blaiviai įvertinti, kokie yra Lietuvos privalumai, palyginti su kitais kaštais, – tai vieni didžiausių trukdžių kuriant ir įgyvendi nant šalies vardo rinkodaros ir komunikacijos strategijas. Nežinodami apie Lietuvoje jų laukian čius smagius dalykus, turistai renkasi savo „smagumynus“ išsamiai pristačiusias valsty bes. Net ir kaimynams Lietuva yra neįminta mįslė. Berlyno kelionių agentūros „Baltikum Tourismus Zentrale“ vadovas Marcas Burg dorffas apgailestauja: vokiečių žinios apie da bartinę mūsų valstybę yra beveik nulinės, mat jie atpažįsta Lietuvą tik kaip šalį prie Baltijos jūros, taip pat šiek tiek išmano Vokietijos istorines sąsajas su Klaipėdos kraštu (Mė meliu). Ir menka paguoda, kad vokiečiams net kelis kartus didesnė Lenkija yra nepa žįstamas kraštas. Garsiai, aiškiai, tikslingai ir sau naudingai pranešti apie save Europai ir likusiam pasauliui – tai kol kas lietuviams per sunki užduotis. Bailumas + saugumas – neefektyvu Be abejo, negalima teigti, kad valstybė nieko nedaro savo vardui garsinti, bent jau formaliai. Parengtos, Vyriausybės patvirtintos ir „pagal finansines galimybes įgyvendintos“ jau keturios Nacionalinės turizmo plėtros programos. Iš ES struktūrinės paramos 2010 m. tu rizmo rinkodarai buvo išleista per 5 mln. Lt, 2009 m. – 4,3 mln. Lt, 2008 m. – 8,3 mln. Lt, 2007 m. – 8 mln. Lt. 2011 m. parengta paraiškų gauti 8,9 mln. Lt ES struktūrinės paramos lėšų. Bendra valstybės ir ES struk tūrinė parama turizmo plėtrai 2004–2006 m. siekė 520 mln. Lt, 2007–2013 m. numatyta skirti 828 mln. Lt.

Tačiau abejotina, ar ambicingų ilgalaikių vizijų rengimas iki šiol atnešė daug naudos, o lėšos panaudotos tikslingai. Jei neturima aiškiai suformuluoto konkretaus tikslo ir jo siekimo priemonių, milijonai išbarsto mi dalyvaujant parodose, perkant užsienio TV kanalų eterio laiką, užsakant reklamos plotus prestižiniuose leidiniuose, spausdi nant lankstinukus... Tai jau virto taisykle – pinigus išleisti lyg ir pagal paskirtį, tačiau neefektyviai. A. Užkalnis turi savo atsakymą, kodėl Lietuva neišjuda iš šio mirties taško. Pasak pašnekovo, einame „valdišku“ keliu: „Susiren ka daug vyrų su kostiumais ir patvirtina stra tegiją, skiria pinigų, paskui yra išspausdinama daug brošiūrų ir jos platinamos per amba sadas. Arba išperkama puslapių tokiuose leidiniuose kaip „The Economist“, „Time“ ar „Newsweek“. Šis kelias yra mažų mažiausiai neefektyvus, o blogiausiu atveju tiesiog pini gų švaistymas. Komitetas yra būdas organi zuotai priimti bailiausią ir nepavojingiausią, bet dažniausiai ir neefektyvų sprendimą.“ Nieko nepadarysi – kol už valstybės įvaizdžio formavimą bus atsakingi politiniai dariniai, situacija išliks „status quo“. Pasi keitus politinei jėgai, nelieka nei pinigų, nei įvaizdžio. Po įvairias institucijas, organiza cijas išblaškytą Lietuvos įvaizdžio kūrimą turėtų koordinuoti plačius įgaliojimus turinti nepolitinė organizacija, kuriai tektų visa atsakomybė dėl sėkmių ir nesėkmių. Vis dėlto ne viskas taip juoda, kaip atrodo. Pernai Ūkio ministerija pagaliau suformu lavo aiškius, racionalius turizmo prioritetus: kultūrinis, aktyvusis (pažintinis), sveikatos ir dalykinis (konferencijų). Siekdami efektyviau koordinuoti ir įgyven dinti įvardytus turizmo prioritetus, valdžios vyrai turi sumanymą („prastumtą“ verslo) steigti Nacionalinį konferencijų biurą (dabar veikia tik Vilniaus turizmo informacijos centras ir konferencijų biuras), o Valstybi

nį turizmo departamentą pertvarkyti į VšĮ Lietuvos turizmo agentūrą. Jei šie ketinimai iš tiesų bus įgyvendinami, užsienyje užmestas turizmo jaukas pakvips stipriau ir gardžiau. Be lėktuvo – kaip be rankų Vardo rinkodara – labai svarbus, tačiau ne vienintelis veiksnys, lemiantis keliautojų atvykimą. Bene tokią pačią įtaką turi ir šalies pasiekiamumas. Tad nereikia būti ekspertu, kad suprastum, jog praėjus mažiau nei dve jiem metams po „FlyLAL“ bankroto turizmo sektoriui buvo suduotas dar vienas smūgis į paširdžius: pernai rudenį įvyko dar vieno nacionalinio oro vežėjo „Star1 Airlines“ bankrotas. Didžiąja dalimi dėl to Tarptautiniame Vilniaus oro uoste (TVOU) pernai spalį skrydžių krypčių sumažėjo nuo 31 iki 17. Vilčių kompensuoti netektį atsirado Veng rijos pigių skrydžių bendrovei „Wizz Air“ pranešus apie ketinimą steigti sostinėje bazę ir nuo šių metų balandžio skraidyti aštuo niomis kryptimis. Planų TVOU steigti oro bendrovę turi ir latviai. „Galime kiek norime dėlioti prioritetus, juos plėtoti, tačiau jei nebus tiesioginių skrydžių, nebus ir turistų“, – teigia Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė. Palyginkime: iš Rygos 2011 m. sausį lėktuvai skrido į 108 oro uostus, iš Talino – 29, iš Vilniaus – 19, iš Kauno – 18. Tiesa, pastarasis miestas, ilgą laiką net Lietuvoje laikytas turistiniu užkampiu, užsieniečių stygiumi skųstis negali. Praėju sią vasarą Airijos pigių skrydžių bendrovei „Ryanair“ įkūrus bazę Kaune ir pradėjus skraidyti daugiau krypčių, laikinosios sostinės viešbučiai, užeigos, Senamiestis, Laisvės alėja iš karto pagyvėjo. Per metus Kauno viešbučių užimtumas vasarą šoktelėjo nuo maždaug 40 proc. iki daugiau nei 50 proc.

Tačiau pasaulį skersai išilgai išmaišę keliautojai ironiškai šypteli, klausydamiesi kalbų apie ypatingą tiesioginių skrydžių įtaką turizmui. Jų teigimu, patys skristi su persėdimu bijantys lietuviai ir kuria šį mitą. Šia prasme esame artimi britams, kurie atostogauti keliauja tik ten, kur gali nuskristi nepersėsdami. Automobiliai vis dar valdo Beveik visos diskusijos apie Lietuvos pasiekiamumą susijusios su skrydžiais, bet pamirštama, kad vis dar daugiausia (net apie 60 proc.) turistų atvyksta autotransportu, 6 proc. – geležinkeliu (dažniausiai rusai ir baltarusiai), keli procentai – vandens susisie kimo priemonėmis. Šiame kontekste bene geriausia Lietuvai pastarųjų metų žinia – Lenkijoje sparčiai rekonstruojamos automagistralės. Keliolikos valandų kelionės siaurais vingiuotais lenkų keliais netrukus taps tik miglotu nemalo niu prisiminimu. Lietuva savo ruožtu taip pat nesnaudžia. Šiemet planuojama tiesti Palangos aplinkkelį, pagerinsiantį susisiekimą tarp Liepojos ir Klaipėdos, toliau bus re konstruojamos automagistralės. Susisiekimo ministerijos artimiausių metų planai siejami su Utenos plento, Panevėžio aplinkkelio (pagerins susisiekimą su Latvija), kelio Kau nas–Marijampolė (padarius iš dviejų juostų keturias, pagerės susisiekimas su Lenkija) rekonstrukcija. Susisiekimui su Vakarais geležinkeliu labiausiai trukdo skirtinga bėgių sistema, nes reikia keisti ratus, be to, geležinkelio vėžės Lietuvoje ir Lenkijoje netinkamos greitie siems traukiniams. Optimizmo teikia po labai ilgų kalbų pagaliau prasidėjusi europi nės vėžės „Rail Baltica“ statyba. Iki Kauno ji turėtų būti nutiesta 2013 m. Lietuvai aktualus sumanymas paleisti grei tąjį traukinį maršrutu Talinas–Varšuva. Geras

ženklas, kad šią ambicingą iniciatyvą remia Europos Komisija, blogas – preliminariais skaičiavimais, projektas iš anksto pasmerktas nuostoliams. Viskas gali pajudėti tik gavus nemenką ES paramą. Kol kas kebliausiu klausimu laikytinas šalies pasiekiamumas vandeniu. Vilčių teikia 2009 m. prasidėjusi, tačiau stringanti naujojo Klaipėdos krovinių ir keleivių terminalo statyba. Miesto centre 2013 m. iškilsiantis šiuolaikiškas terminalas, viliamasi, privilios daugiau jūrligės nebijančių atostogautojų. Beje, jūrinis turizmas iki šiol neįteisintas Turizmo įstatyme ir šis formalumas užkerta kelią ES paramai. Klupčiojimas lygioje vietoje Ne tik dėl blogos šalies vardo populiari nimo taktikos, pasiekiamumo, krizės įtakos poilsiautojai per atostogas aplenkia Lietuvą. Pernai per didžiuosius vasaros karščius kilus gaisrams Pamaskvyje, Rusijos sostinės gy ventojai spruko kuo toliau nuo jos, į Lietuvos kurortus taip pat. Deja, nesugebėjome greitai išduoti vizų visiems norintiems atvykti. Ar negalima buvo iš atostogų atšaukti ambasa dos darbuotojų ar kitaip sutelkti žmogiškųjų išteklių? Dar 2002 m. parengtoje Turizmo plėtros iki 2015 m. strategijoje minimi

Lietuvos turizmo prioritetai Kultūrinis turizmas: UNESCO objektai, kultūros paveldas, įvairūs maršrutai ( Jono Pauliaus II piligrimų kelias, Baroko kelias, Gintaro kelias), nematerialusis paveldas (Dai nų šventė) Aktyvusis turizmas: dviračių, vandens, žy geivių, šiaurietiško ėjimo (angl. „Nordic walking“), nišinis (golfas, aviaturizmas, oro balionai, jodinėjimas), kaimo ir ekologinis tu rizmas, žvejyba, medžioklė Sveikatos turizmas: medicininės (sveikatin gumas) ir nemedicininės (sveikatinimas) SPA paslaugos Dalykinis turizmas: konferencijų turizmas ir profesinių parodų lankymas

Šaltinis – Ūkio ministerija

„įvažiavimo sunkumai dėl vizų Rytų rinkos turistams“. Pro šalį rusų pinigai plaukia ir kasmet per Naujuosius metus, nes „Lietuvos geležinke liai“ nesugeba šventiniam laikotarpiui parū pinti pakankamai vagonų visiems norintiems atvykti. Tiesa, geležinkeliečių tvirtinimu, vie tų užtenka, nes turizmo agentūros daugelio iš anksto rezervuotų bilietų vėliau atsisako. Šios techninės smulkmenos ateityje gali pridaryti daugiau žalos nei tik dabar nepa siimami pinigai. Apsunkinę vyresnės kartos posovietinio bloko turistų, puikiai pažįstančių ir vertinančių Lietuvą, atvykimą, priverčiame juos iš savo maršrutų išbraukti Palangą, Nidą, Juodkrantę, Šventąją. O juk jie galėtų jauna jai kartai įskiepyti, kad tai – puikus kraštas atostogoms. Jei šios jungiamosios grandies nebeliks, ateityje Lietuva pasimirš, bus atrasti kiti kraštai, prarasime vieną didžiausių savo atvykstamojo turizmo rinkų (žr. lentelę). Atskira neišnaudoto turizmo potencia lo tema – žydai, kuriuos su Lietuva sieja ypatingi ryšiai. Dėl iki šiol neišspręsto turto grąžinimo klausimo ir visuomenėje tvyrančių antisemitiškų nuotaikų vieni dosniausių (jie Lietuvoje išleidžia dvigubai daugiau pinigų nei vidutiniškai vienas turistas) pasaulio keliautojų šalį išbraukia iš savo kelionių maršrutų. Turizmo departamentas pasiryžęs keisti šią situaciją – Izraelį jis skelbia viena prio ritetinių rinkų. Taip pat ir Kiniją. Naujoji Turizmo departamento direktorė Raimonda Balnienė teigia: „Visas pasaulis per artimiau sius 10 metų kovos dėl Kinijos. Ten išaugs vidurinė klasė, kurios pajamos – nuo 35 iki 45 tūkst. dolerių per metus. Dėl jų [turistų] jau kovoja ir ruošiasi viso pasaulio šalys.“ Didžioji Europos paslaptis Kalbėdami apie turizmo sektoriaus plėtrą, kol kas neigiamų dalykų galime įvardyti daugiau nei teigiamų. Tačiau optimistiškai į ateitį žvelgiantis M. Katkus priminė, kad dar prieš dešimtmetį Lietuva turistams buvo tikras pragaras. O dabar – normali šalis, ES narė, kurios turizmo infrastruktūra gerėja. Šio sektoriaus potencialu tiki ir „EuroBas ket 2011“ organizacinio komiteto direktorius Mindaugas Špokas: „Į Lietuvoje 2010 m. surengtą Europos jaunių krepšinio čempio

natą atvykę NBA skautai prisipažino skridę kaip į Sibirą, nes žemėlapyje mūsų šalis yra netoli Rusijos ir Baltarusijos. Tačiau paviešėję sakė, kad tai – „rojaus kampelis“, ir žadėjo paraginti savo draugus ir artimuosius jame apsilankyti.“ Vadinasi, tikrai esame patrauklūs užsie niečiams, tad belieka tik atvesti poilsio ir verslo turistus į šį „rojaus kampelį“. O kaip tai padaryti nekuriant neįgyvendinamų strategijų ilgiems dešimtmečiams ir neišleidžiant kos minių sumų (kurių neturime), galime pasimo kyti iš artimiausių kaimynų latvių pavyzdžio. Jie atrado savo sėkmės formulę pavadinimu „Live Riga“ ir jau raško jos vaisius. Rygos savivaldybės, „airBaltic“, Latvijos viešbučių ir restoranų asociacijos ir Latvijos kelionių agentūrų 2009 m. įkurtas Rygos turizmo plėtros biuras prieš vasaros, žiemos sezonus, svarbius renginius prioritetinėse šalyse (Estijoje, Rusijoje, Lietuvoje, Nor vegijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Švedijoje, kai kada ir Baltarusijoje, Gruzijoje, Izrae lyje) kryptingai ir nuosekliai vykdo aktyvią rinkodaros ir komunikacijos kampaniją „Live Riga“, išsamiai ir aiškiai pristatomą tinklala pyje Liveriga.com. Praėjusios vasaros kampanija pabrėžė keturis Rygos išskirtinumus: poilsį jos paplū dimiuose, „art nouveau“ architektūrą, vietos virtuvę ir vasarą „Šiaurės sostinėje“ (taip save pristato rygiečiai) vykstančius kultūros renginius. Žiemą kaimynai sutiko pasiskel bę Kalėdų medžio sostine. Jau dabar Ryga ruošiasi tapti ir 2014 m. Europos kultūros sostine. (Šiemet Europos kultūros vėliavą neša Estijos sostinė Talinas ir Suomijos miestas Turku.) Dėti pernelyg dideles pastangas reklamuo jant šalį tolimuose kraštuose kol kas neverta. Vienai Lietuvai tai finansiškai per sunku.

Be to, ji per maža, kad būtų atpažįstama už tūkstančių kilometrų įsikūrusių valstybių gyventojams. Per maži esame net ir kartu su Latvija bei Estija. Tik visas Baltijos jūros re gionas kartu su Skandinavijos šalimis galėtų būti matomas ir atpažįstamas pasaulyje. Tai bendras visų regiono valstybių reikalas. Kad ir kaip ateityje sektųsi populiarinti Lietuvos vardą, pusiau juokais galime daryti tokią optimistinę įžvalgą: vieną dieną ir mes sulauksime poilsiautojų antplūdžio. Apkelia vę visą pasaulį, jie smalsumo pagauti masiškai patrauks į šį egzotišką ir paslaptingą Euro pos kraštą. ◊

Geriausi Europos atostogų pajūrio ruožai 01 Penkios žemės („Cinque Terre“), Italija 02 Santorinas, Graikija 03 San Sebastianas, Ispanija 04 Korsika, Prancūzija 05 Kvarnero įlanka, Kroatija 06 Amalfio pakrantė, Italija 07 Rivjera, Prancūzija 08 Menorka, Ispanija 09 Kuršių nerija, Lietuva 10 Anglijos Viktorijos laikų pajūrio miestai

Šaltinis – kelionių vadovas „Lonely Planet“

nuotraukos: 01 Geraldas Jankauskas 02 Akvilina Vaičaitytė 03 Gintaras Česonis

Iššūkis miestams – išlikti

Simonas Gentvilas

Balsuoti kojomis – taip urbanistai vadina procesą, kai gyventojai netikėdami pokyčiais atsisako balsuoti ir išsikrausto iš jų netenki nančios aplinkos. Balsavimo kojomis priežasčių būna daug: nedarbas, prasta gyvenamoji aplinka ar geresnės alternatyvos svetur. Lietuvoje tai – naujų individualizuotų miestelių atsiradimas ir emigracija į už sienį. Mažėjant gyventojų skaičiui balsavimas kojomis tapo alinamu reiškiniu: maži miesteliai tuštėja ir sensta, o prasta didmiesčių vadyba augina miestų priemiesčius. Gana greitai regioniniai miesteliai rizi kuoja tapti tuščiomis provincijomis, o išretėję didmiesčiai – prarasti miestietiško gyvybingumo pojūtį. Tad būtiniausiais darbais taps gy ventojų sugrąžinimas į miestų centrus ir savivaldybių galių reformos siekiant atsakingesnės gyventojų savivaldos.

Iššūkiai

Tuštėjantys regionai Šiandienė demografija žaidžia ne mūsų naudai, situacija gresia prilygti padėčiai „po išmirimo“ – taip europiečių nenorą gimdyti atžalas pavadino britų demografas Timas Dysonas. Tačiau skirtingai nei Vakarų Europa, kuri deficitą kompensuoja imigracija iš išorės, Lietuvos miestai ir regionai dėl gyventojų konkuruoja valstybės viduje. Krintant bendram gyventojų skaičiui kai kurie Aukštaitijos ir pasienio regionai tuštėja žymiai sparčiau nei likusi Lietuva. Štai, pa vyzdžiui, Ignalinos rajonas 2020 metais bus praradęs 32 %, Akmenės rajonas 30 % gyventojų nuo nepriklausomybės atkūrimo. Regionų jaunimui masiškai kraustantis į didmiesčius arba į užsienį, atsigavi mo potencialas taps dar menkesnis, nes vaikus gimdysiančių asmenų kiekis tik mažės. Suvokdama grėsmes Vyriausybė dar 2007 metais išskyrė 14 tokių probleminių Lietuvos savivaldybių (Akmenės, Ignalinos, Jonavos, Joniškio, Jurbarko, Kelmės, Lazdijų, Mažeikių, Pasvalio, Rokiškio,

Lietuvos miestai yra bent 2–3 kartus mažesnio tankio negu geriausia gyvenimo kokybe pasižymintys Viena, Ciurichas ar Miunchenas: gyventojų tankiu jie panašėja į labiau automobiliams pritaikytus Amerikos miestus.

86 1 pav. Dirbančių gyventojų išlaikomų asmenų koeficientas įvairiuose Lietuvos regionuose

4,5 3,9

4 3,5

3,9

3,2

3 2,5

2,5 2

2,1 1,6

1,5 1 0,5 0 Lietuva

Tauragės raj.

Alytaus m. ir raj.

Pasvalio raj.

Ignalinos raj.

Akmenės raj.

Šaltiniai: LNTPA, „Sodra“

Skuodo, Šalčininkų ir Švenčionių rajonai bei Druskininkų savivaldybė), kurių būsto renovacijai, socialiniam būstui ir komplek siniam miesto tvarkymui 2007–2013 metais yra suplanuota skirti iki 2,5 mlrd. litų lėšų. Taip tikimasi įkvėpti optimizmo rajonų gy ventojams ir privilioti verslą paskui valstybės pinigus. Tačiau kalbinti probleminių rajonų merai jau pasigenda investicijų efekto, nes laukti verslininkai iki šiol nepasirodė. Nesky rus subsidijų naujoms darbo vietoms kurti arba smulkiajam verslui skatinti, gyventojų deficitą papildys ir auganti bedarbystė. Girdima ir kitų neigiamų nuomonių. Roberto Dargio, nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidento, įsitikinimu, regionų skatinimo programa, valstybinės investicijos į būsto ir viešųjų pastatų renovaciją gali nepa sitvirtinti. „Šiuose regionuose jau apstu tuščio nekilnojamojo turto ir institucijų renovacija demografiškai nualintose vietose nebereika linga, nes mažėjant gyventojų mažėja ir tų įstaigų vartotojų, todėl dalis jų neišvengiamai

vis tiek užsidarys. Taip pat abejojama, ar tokios investicijos išjudins regioninę ekono miką, nes absoliuti dauguma gyventojų išgali patenkinti tik pirminius poreikius, todėl vietinė komercija nėra paklausi.“ Tačiau probleminiai regionai nenuleidžia rankų, nors pripažįsta, kad sunku bus pakeisti tam tikrus demografinius rodiklius, jei nebus išspręstos tokios struktūrinės problemos kaip darbo vietų stoka. Pavyzdžiui, Ignalinoje darbo pajamų turi tik 20,2 %, o Akmenėje 20,5 % gyventojų, o šalies mastu – 39 % piliečių (1 pav.). Pastarojo miesto mero Vi talijaus Mitrofanovo nuomone, perspektyvu būtų plėtoti pramoninį parką. Rajonas telkia dėmesį į industrinių investicijų paieškas, o viltis deda į 330 milijonų litų investuosiančią AB „Akmenės cementas“, kuri per dvejus metus turėtų suteikti darbo vietas daugiau nei 1 000 darbuotojų ir, tikėtina, teigiamai paveiks vietinį paslaugų sektorių. O Ignalinos meras Bronius Ropė tikisi, kad pozityvios plėtros impulsą suteiks kurortinės

ir sanatorinės infrastruktūros plėtojimas. Lietuvos merų vizijas patvirtina ir profesorius Zoltanas Kovácsas, Vengrijos mokslų aka demijos geografas: „Sėkmingi ir dinamiški Vidurio Europoje išliko tie miesteliai, kurie telkėsi aplink didmiesčius kaip satelitinės gyvenvietės, ir tie, kurie atrado save industri nėse nišose arba turizmo srityje, orientuoda miesi į Vakarų turistus.“ Tuštėjantiems miesteliams oro įkvėpti ne leis ir institucinės pertvarkos. Pirmiausia dėl mažėjančio vartotojų skaičiaus mažės viešųjų paslaugų, nes jos bus telkiamos didesnėse ir efektyvesnėse institucijose. Būtinais pokyčiais taps mokyklų, slaugos paslaugų ir sveika tos apsaugos įstaigų reforma. Nepaisant menkstančių įplaukų ir darbuotojų skaičiaus, kokybiškas paslaugas savivaldybės turės teikti lanksčiau ir didesnei teritorijai – tai gali būti daroma internetu arba mobiliais aptarnavimo kolektyvais. Pavyzdžiui, uždarius miestelių mokyklas, mokiniai autobusais bus vežami į didesnių miestų mokyklas. „Iš dalies politi

kams Rytų Europoje pasisekė, nes reformas viešųjų paslaugų srityje jie gali „paslėpti“ po krizės argumentu, natūraliomis sąlygomis šis procesas būtų žymiai sudėtingesnis“, – teigia Z. Kovácsas. Miestų konkurencija su dygstančiais priemiesčiais Gruodį atidaryta Klaipėdos Jakų žiedo estakada, jungianti miestą su užmiesčio rajonais, kainavo 82 mln. litų. Tai tik dalis tų išlaidų, kurių reikės visai infrastruktūrai sukurti, kad rajono naujakuriai būtų aprū pinti. Šiandienė investicijų koncentracija miestų periferijose, kai užimamos vis naujos teritorijos, virsta dažnos savivaldybės saviap gaule. Pirštu baksnojama į pakilusias kainas užmiestyje, pagerėjusį investicijų klimatą, tačiau ignoruojama miestų centrų stagnacija ir priemiesčius išpopuliarinusios priežastys. Nuo 1996 metų Lietuvos didmiesčiai neteko daugiau procentų gyventojų negu visa šalis. O prieaugį šalyje fiksavo vienintelės didmies čius supančios savivaldybės (2 pav.). Miestų retėjimas ir priemiesčių zonų plėtra

(suburbanizacijos procesas) šiandien stebima beveik visur į Rytus nuo Prahos. Procesas atrodo dar paradoksaliau, jei turime omenyje, kad Lietuvos miestai yra bent 2–3 kartus mažesnio tankio negu geriausia gyvenimo kokybe pasižymintys Viena, Ciurichas ar Miunchenas: gyventojų tankiu jie panašėja į labiau automobiliams pritaikytus Amerikos miestus. Mūsų šalies miestams gyventojai yra ypač svarbūs, nes didžiąją dalį miestų biudžetų pajamų sudaro čia registruotų asmenų pajamų mokestis. Todėl nestebina, kad tuomet, kai miestai netenka gyventojų, rajonų savivaldybės netikėtai praturtėja. Dalį atsakomybės už šį procesą turi prisi imti ydinga ir skylėta teritorinio planavimo sistema, archajiškas požiūris į statytinio paveldo išsaugojimą. Taip silpsta miestų patrauklumas investuotojams: tankiai apsta tyta aplinka arba kultūros paveldas tampa kliuviniais investicijoms. R. Dargis svarsto: „Užmiestyje plėtoti projektus yra tiesiog pigiau ir paprasčiau, nes miestų centrai taip saugomi, kad dažnai plėtotojams tiesiog neleidžiama vykdyti projektų. Vakaruo se įsitvirtinusi kitokia praktika: paveldas

išsaugomas jį naudojant.“ Tokiai nuomonei pritaria ir SĮ „Vilniaus planas“ vyr. architek tas Mindaugas Pakalnis: „Vienkiemiais ar koncentruotais miestais bus nusėta Lietuva, priklausys ne tik nuo politikų, bet ir nuo reikalavimus kelsiančių rinkėjų. Šiandien miestų planuotojai neturi aiškių nurodymų ir prioritetų iš politinių organų.“ Esant tokiam miestų vystymosi strategijos vakuumui, rinka ir esami teisiniai aktai nukreipia investicijas užmiestin ir taip netiesiogiai skatina minėtąjį balsavimą kojomis. Akivaizdu, kad dar nėra atrastas iniciatyvumo balansas, skatinantis grąžinti investicijas atgal į miestą. Panaši anarchija vyksta su apleistomis ir pramoninėmis teritorijomis miestuose. Dažna apleista didmiesčio teritorija mena bankrutavusio banko ar investicinės grupės istoriją ir užsitęsusias turto dalybas. Rin

2 pav. Gyventojų dinamika pasirinktose Lietuvos savivaldybėse, 1996–2010 m.

20 % Klaipėdos rajonas

15 %

Kauno rajonas

10 %

Vilniaus rajonas

Klaipėdos miestas

Kauno miestas Vilniaus miestas

-5 % -10 % -15 % -20 % 1996

1998

2000

Šaltinis – Statistikos departamentas

2002

2004

2006

2008

2010

kos ekonomikos sąlygomis nesugebėdama konkuruoti dėl žemės su mokiais gyvenamai siais būstais industrinė pramonė paprastai „nusėda“ užmiesčiuose, tačiau Lietuvoje ji sukoncentruota centrinėse dalyse. M. Pa kalnis teigia: „Subsidijos iškelti industrines zonas iš miestų centrų yra neįteisintos. Be to, neturime nei taršos, nei nekilnojamojo turto mokesčių, tad šių zonų savivaldybės negali paveikti. Tokiose teritorijose egzistuoja savininko kultas, o dažnoje ir plačiai išskai dyta nuosavybė, tad miestai neturi priemonių šioms teritorijoms sparčiau integruoti į mies tą.“ Atsiradę politiniai ir finansiniai instru mentai, tikėtina, padėtų prikelti užmirštas teritorijas, o geresnis jų panaudojimas taptų paskata aplinkiniams kvartalams atsinaujinti. Minėtas atsinaujinimas turėtų būti tolygus populiarėjimui. Todėl vykdant daugiabučių renovaciją negalima telkti dėmesio vien į daugiabučių šilumos sąskaitas – privalu nepa miršti kurti visą socialinę gerovę aplink šiuos praeitos epochos namus. Užsiėmus tik reno

vacija, socialinė atmosfera kvartale nepasikeis ir čia liks gyventi tik finansiškai silpniausi piliečiai, nes didesnes pajamas gaunantys gyventojai rinksis jaukesnius individualaus būsto variantus užmiestyje. Kita vertus, kai kurie asmenys yra vis dar linkę mokėti papildomą kainą už miestų centrų įvairovę ir patogumą. Tačiau miesto paslaugų persikraustymas į užmiesčio tipo prekybos centrus grasina pakeisti miesto centro ir viešosios erdvės suvokimą. Todėl sa vivaldybės privalės rasti lėšų miestų centrams gaivinti ir pėstiesiems į miestų gatves grąžin ti. Tiek miegamųjų kvartalų socializacija, tiek centrinių erdvių atgaivinimas, populiarinimas pareikalaus ne tik didelių investicijų, bet ir daugelio metų darbo. Pavyzdžiui, „tik po septynerių metų milžiniškų investicijų miestų centrams gaivinti 2007-aisiais Centrinės ir Rytų Europos didmiesčiai vėl tapo traukos centrais“, – patirtimi dalijasi Z. Kovácsas. Lietuvos atveju investicijų srautai šiai sričiai vis dar išlieka maži. Miestų savarankiškumo stygius Lietuvos miestų savivalda dar iki galo neiš sivadavo iš sovietinės centralizacijos paveldo,

visiškai priešingo Vokietijos, Šveicarijos ar kitų federacinių valstybių savivaldybių apsis prendimo laisvei. Tad nors lietuvių iniciatyva savivaldybių rinkimuose leisti dalyvauti visuomeninėms organizacijoms galimai sužadino papildomą miestiečių susidomėjimą vietine politika, visai kita linkme pajudėta sa vivaldos galių klausimu. Panaikinus apskritis, jų funkcijos ir valstybinės žemės valdymas buvo perkeltas ne į savivaldos, bet į centrinės valdžios ir Nacionalinės žemės tarnybos ran kas. „Lietuvos miestai patys yra nebeatsakingi už savo plėtrą. Centrinės valdžios atžvilgiu savivaldybės veikiau tampa vykdomaisiais komitetais“, – reziumuoja R. Dargis. Kita vertus, panašūs procesai vyksta ir ki tose Rytų Europos šalyse. Siekiant sumažinti valstybės išlaidas, savivaldybės jungiamos į didesnes, o dalį jų funkcijų tiesiog perima centrinė valdžia. Tai nėra antidemokratiškos reformos, tačiau jos priešingos pasaulinėms tendencijoms. Reaguojant į globalizacijos iššūkius, savivaldos galių sustiprėjimas jau įvyko Danijoje ir Prancūzijoje, po rinkimų tai bus vykdoma Didžiojoje Britanijoje ir Belgi joje, be to, šis klausimas tapo aktualia debatų tema Italijoje prieš rinkimus. Platesnių galių poreikis bus juntamas ir Lietuvoje. Nepaisant sanglaudos pastangų,

ateityje išryškės skirtingas miestų ir regio nų plėtros procesų greitis. Centralizacijos šalininkų posakis „one size fits all“ (angl. k. „vienas dydis tinka visiems“) ateityje vis labiau varžys skirtingo profilio savivaldybes. Aktyvūs miestai (taip pat ir jų verslas) taps vis labiau priklausomi nuo globalių tenden cijų ir konkurencijos su užsienio miestais. O miestai, kuriuose didelė bedarbystė ir sens tanti populiacija, gali tapti priklausomi nuo centrinės valdžios perskirstomų lėšų. Kintant demografinei realybei apskričių panaikinimas apsunkins regionų bendradar biavimą. Miestams išaugus savas ribas ir kai myniniams rajonams optimizuojant išlaidas, savivaldybėms reikės ieškoti sprendimo sava iniciatyva, nors anksčiau tai koordinuoda vo apskritys. Pasikeitus vartotojų skaičiui, įstaigos ir infrastruktūra taps neproporcin ga poreikiui. Aktyviai bendradarbiaujant tarpusavyje bus įmanoma taupiai ir darniai patenkinti tokius gyventojų poreikius kaip viešasis transportas, sveikatos apsauga, vaikų priežiūra, bendra infrastruktūra. Bet tam

prireiks naujų teritorinių reformų ir išplėstų savivaldos galių, pavyzdžiui, teisės koordi nuoti savo veiksmus komunalinių paslaugų, viešųjų pirkimų ir kituose sektoriuose. Laukiančios permainos nėra tolygios prob lemoms. Lietuvos miestai yra išgyvenę ir di desnių tragedijų, pavyzdžiui, kai 1610 m. Vil niaus didysis gaisras sunaikino daugiau nei 4 500 namų ir tuos pačius Valdovų rūmus. Tuometinės miesto gyvenimo žaizdos turėjo būti ypač skaudžios. O šiandienis Lietuvos miestų prisitaikymas prie rinkos ekonomikos sąlygų ir laisvo piliečių judėjimo reikalauja tik sisteminių pertvarkų ir įsiklausymo į miestus formuojantį verslą, čia gyvenančius žmones. Tam žinių užtenka, reikia tik ryžto ir noro keistis. Gyvo miesto simboliu turi tapti jo gyventojai, tad kaip XVII amžiuje, taip ir šiandien miestams gyvybę grąžins atgal „parbalsuojantys“ gyventojai ir jų tikroji „save valdanti“ savivalda ◊

nuotraukos: Gintaras Česonis

Ekopolis Indrė Kleinaitė

Iššūkiai

Išryškėjusios aplinkosaugos problemos verčia miestus keistis iš esmės. Klimato kaita skatina ieškoti būdų, kaip tausoti energiją ir išgauti ją kitaip nei iki šiol, persvarstyti viešojo transporto sistemas, racionaliau tvarkyti atliekas. Oro tarša, švarus centralizuotai tiekiamas vanduo ir žalios viešosios erdvės yra opiausi pažangių miestų vadovų klausimai. Svarbus ir humanistinis aspektas: bendravimą ir bendruomeniškumą skatinančių erdvių kūrimas. Miestai turėtų siekti tapti geriausi pasau liui, o ne pasaulyje. Istoriškai miestai kūrėsi kaip kultūros židiniai, kuriuose klestėjo universitetai, teatrai, bibliotekos – vyko intensyvesnis nei kaimuose intelektualinis gyvenimas. Miestuose žmonės gyveno arčiau vienas kito, galėjo burtis ir bendrauti. Išaugus miestų masteliui žmonės daugiau laiko praleidžia automobilių kamščiuose nei bendraudami tarpusavyje. Paradoksalu, bet mieste žmonės nebendrauja net su savo kaimynais. O per atostogas bėga medituoti su meškere į užmiestį arba kaitintis tropikų saulėje. Kasdienė darbo ir poilsio pusiausvyra miesto gyventojams yra tolima ir svetima. Ekologinio pėdsako skaičiavimai rodo, kad miestai yra tarsi para zitai, gyvenantys kitų sąskaita. Tai lemia pastatų architektūra, miestų dizainas ir miestiečių gyvenimo būdas. Pastatai taip išplanuoti ir pastatyti, kad yra atsakingi už daugiau nei 50 proc. visos anglies dvi deginio emisijos (daugiau nei pramonė ar transportas), skatinančios klimato kaitą. Miestuose nėra įdiegta mechanizmo, kuris leistų kom postuoti ir atgal į dirvožemį grąžinti organines maisto atliekas, kad šios jį pamaitintų. Tai sukūrė nišą sintetinėms dirvožemio trąšoms. Pasaulio miestai jau skaičiuoja ekologinius pėdsakus ir imasi

priemonių susidariusioms problemoms spręsti. Vankuveris įvertino, kad jo ekologinis pėdsakas keturis kartus viršija nustatytą lygį, ir darnaus miesto vystymosi strategijoje įsi pareigojo jį mažinti. Be to, šis miestas ketina siekti pelnyti Žaliausio pasaulio miesto titulą (žr. 1 lentelę). Dėl titulo lenktyniauja Toron tas, Niujorkas, Londonas ir kiti didžiausi pa saulio miestai. Jie taip pat patvirtino darnaus vystymosi strategijas ir veiksmų planus, api mančius klimato kaitos, efektyvaus energijos naudojimo ir perėjimo prie atsinaujinančios energijos technologijų, švarios aplinkos ir visuomenės sveikatos klausimus. Londono meras Borisas Johnsonas taip pat entuziastingai palaiko „žaliąsias“ iniciatyvas ir skelbia „karą“ automobiliams, energetiškai neefektyviems pastatams ir neperdirbamoms atliekoms. 2010 m. vasario mėn. pristatytoje darbinėje klimato kaitos mažinimo ir ener gijos strategijoje Londono meras akcentuoja būtinybę decentralizuoti pasenusią energe tikos sistemą: įgalinti namų ūkius tapti atsi naujinančios energijos gamintojais ir tiekėjais į bendrą tinklą. Jis pristato energijos taupymo programą londoniečiams ir džiaugiasi, kad Londono gyventojai vis mažiau naudojasi automobiliais, žada investuoti į viešojo trans porto modernizavimą ir dviračių takų plėtrą. B. Johnsono siekis yra iki 2025 m. 60 proc. sumažinti didmiesčio anglies dvideginio emi siją. Klimato kaitą jis traktuoja kaip iššūkį, kuris suteikia naujų galimybių ekonomikai augti, orui tapti švaresniam, gyventojams gauti mažesnes sąskaitas už šildymą ir kurti naujas darbo vietas. Siekdama padėti miestams mažinti neigiamą poveikį aplinkai ir greičiau pereiti prie naujų „žaliųjų“ technologijų ir praktikų, pasaulinė organizacija „Carbon War Room“ pristatė programą „Green Capital Global Challenge“ (liet. „Pasaulinis žaliosios sostinės iššūkis“). Joje 2010 m. dalyvavo 10 JAV, 3 Europos ir 2 Kanados miestai. 2011 m. prie programos prisijungs dar 50 pasaulio miestų. Vilnius, beje, taip pat prisijungė prie šios programos.

VANKUVERIO DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA „Žalioji“ ekonomika, „žaliosios“ darbo vietos 1. Siekti, kad Vankuveris taptų pasauline „žaliojo“ verslo meka. 2. Panaikinti miesto priklausomybę nuo iškastinio kuro. Iki 2020 m. 33 proc. sumažinti šiltnamio efektą skatinančių dujų emisiją skaičiuojant nuo 2007 m. lygmens. 3. Rodyti pasauliui geriausius darnios architektūros pavyzdžius. Tikslas: iki 2010 m. visi nauji pastatai turėtų negeneruoti anglies dvideginio emisijos, 20 proc. turėtų būti pagerintas esamų pastatų energetinis efektyvumas. „Žalesnės“ bendruomenės 4. Iki 2020 m. pasiekti, kad daugiau nei pusė kelionių būtų atliekamos pėsčio mis, dviračiu ar viešuoju transportu. 5. Iki 2020 m. 40 proc. sumažinti į sąvartynus ir deginimo jėgaines patenkantį atliekų kiekį. 6. Iki 2020 m. užtikrinti, kad kiekvienas miesto gyventojas per 5 min. pės čiomis galėtų pasiekti parką, paplūdimį ar kitą natūralią erdvę; sukurti patį įspūdingiausią miestietišką mišką. 7. Siekti, kad Vankuverio ekologinis pėdsakas reikštų, kad miestiečiai gyvena nepereikvodami gamtos išteklių. Iki 2020 m. sumažinti dabartinį ekologinį pėdsaką 33 proc. Žmonių sveikata 8. Užtikrinti, kad miesto gyventojai galėtų džiaugtis geriausiu centralizuotai tiekiamu geriamuoju vandeniu. 9. Pasiekti, kad Vankuverio gyventojai kvėpuotų švariausiu oru, palyginti su kitais pasaulio miestais. Įgyvendinant strategiją laikytis Pasaulio sveikatos or ganizacijos standartų, kurie yra griežtesni nei Kanados. 10. Tapti pasauliniu lyderiu urbanistinės maisto sistemos (angl. k. „urban food systems“) srityje. Iki 2020 m. 33 proc. sumažinti anglies dvideginio išmetimą maisto tiekimo grandinėje. Šaltinis – „Carbon War Room“

Miestų vystymas – vadyba ar menas? Kaip knygoje „The Art of City Ma king“ (liet. „Miestų kūrimo menas“) teigia Charlesas Landry, miestas yra gyvas, nuolat besikeičiantis meno kūrinys, kuriamas „iš vidaus“. Nėra jokios stebuklingos formulės, kurią pritaikius galima garantuoti sėkmingą miesto kūrimo procesą. Tačiau egzistuoja tam tikri principai, kurie padeda miesto kūrėjams. Pamatinis principas – miestai turėtų būti ver tinami ne kaip patys geriausi miestai pasau lyje, o kaip patys geriausi miestai pasauliui. Tai suteikia etinį pamatą ir padeda miestams tapti solidaresniems. Svarbu atsižvelgti į vietos specifiką, bet būti atviriems ir pasau liniams vėjams, įtraukti žmones į sprendimų priėmimo procesus, semtis žinių ir patirties, skatinti kūrybiškumą, atsižvelgti į XXI a. etinius, socialinius ir aplinkosaugos iššūkius pasauliui. Šiandien būtų naivu vadovautis tik finansiniu racionalumu. Ch. Landry pažymi, kad viešasis sektorius turėtų veikti nova toriškiau, o privatusis – prisiimti daugiau atsakomybės. Tai sudarytų prielaidas piliečių kūrybiškumui reikštis. Miestas yra ir ekonomika, ir žmonės, ir jų sukurta aplinka, ir natūrali ekosistema. Bet išskirtinumo ir žavesio miestui suteikia kul tūra. Miestų kūrimo procesas labai primena džiazo improvizaciją. Tai nuolatinis sprendi mų priėmimo procesas, politika. O politika – galios žaidimas, tad miesto veidas atspindi politinių jėgų pasiskirstymą. Žmogiškasis miesto matmuo Daugiau nei 7 metus Vilniuje gyvenantis urbanistas profesorius Alanas Freemanas ( JAV) teigia, kad miesto veidas aiškiai at skleidžia politinės galios konfigūracijas. „Vil niaus planavimo negaliu net blogu pavadinti, nes jo išvis nėra. Daug kalbų apie „žaliąsias“ iniciatyvas, bet mažai konkrečių veiksmų“, – dalijasi mintimis profesorius. Jo nuomone, miesto politikai dažniau siekia naudos sau nei miestui. Korupcijos lengvai nepaslėpsi, jos požymiai aiškiai įsirėžė į šiuolaikinį mies to veidą. Pavyzdžiui, prekybos centrai „Ozas“

7 miestų kūrimo principai pagal Charlesą Landry 1. Miestas pasauliui, o ne pasaulyje. 2. Lokalumo ir globalumo pusiausvyra. 3. Gyventojų dalyvavimas priimant sprendimus. 4. Mokymasis iš kitų, bet ne aklas kopijavimas. 5. Atžvalga ne tik į ekonominius, bet ir į etinius, socialinius, aplinkosaugos rodiklius. 6. Sudaryti sąlygas, kurios leistų mąstyti, planuoti ir veikti kūrybiškai; ska tinti pilietinį kūrybiškumą. 7. Viešasis sektorius – novatoriškesnis, privatusis – atsakingesnis.

Šaltinis – „The Art of City Making“ (2006)

ir „Akropolis“ yra per arti vienas kito – sta tant naujus objektus neatsižvelgiama, kaip tai veiks automobilių srautus, visiškai neskiriama dėmesio viešųjų erdvių tvarkymui, negalvoja ma apie viešojo transporto vystymą, dviračių ir pėsčiųjų takų gerinimą. Planuojant turi būti atsižvelgiama ir į supančią erdvę, ir į viešuosius interesus, nes pastatas struktūriš kai, funkciškai ir estetiškai egzistuoja kaip sudėtinė supančios aplinkos dalis. Jei statant pastatus šios aplinkybės neapsvarstomos, tai parodo, kad visuomenėje yra susiklostę patologiški galios santykiai. Prof. A. Freemanui pritaria ir tarptautinė kultūros paveldo ekspertė, ICOMOS narė, tvarios miestų raidos tyrinėtoja Jūratė Mar kevičienė: „Iš pirmo žvilgsnio Vilniaus plėtra atrodo chaotiška, bet šis chaosas turi kryptį – ištrinti žmogiškąjį miesto matmenį: gamtos ir architektūros sandermę, kerintį grožį, kuris daugeliui miestiečių kartų atrodė amžinas, orumą, jaukumą ir prielankumą papras tiems žmonėms. Beatodairiško pelno siekio

ir paniekos „nepelningiesiems“ metastazės išstumia miestiečius iš jų bendrųjų namų. Vaikai nebeturi kur žaisti judrių žaidimų, sparčiai dingsta socialinės, kultūrinės, rekrea cinės erdvės, viskas yra uzurpuojama auto mobilių... Tai žiauri technokratų mechanistų ir tų, kurie nori pasipelnyti atimdami iš kitų, diktatūra.“ Planuojant miesto plėtrą, proce se nekviečiami dalyvauti tie, kurie išmano dvasinio ir socialinio gyvenimo kokybę – sociologai, psichologai, filosofai, gydytojai, pilietinių ir žmogaus teisių gynėjai, bendruo menių atstovai. Nors jie juk galėtų pristatyti kitokią perspektyvą. Ekspertė teigia, kad į visuomenės nuomonę taip pat neįsiklausoma. „Į miesto planavimą nežiūrima per socialinę prizmę, o į aplinkosaugos aspektus atsižvel giama tik techniškai. Pagal sutvarkytų parkų skaičių mes turbūt esame vieni iš paskutinių pasaulyje, o upių pakrančių būklė apgailėti na“, – svarstymais dalijasi J. Markevičienė.

Renovacija – kovos su klimato kaita įrankis Vienas didžiausių miesto iššūkių yra daugiabučių pastatų atnaujinimas ir modernizavimas kaip kovos su klimato kaita priemonė. Švedija planuoja grandiozinę senų pastatų renovaciją: ketinama juos pertvarkyti pagal pasyviųjų namų principus, o neilgai trukus įstatymai neleis statyti energetiškai netaupių pastatų. „Ateityje tik turtingi žmonės galės gyventi skurdžiuose, energijos netausojančiuose, namuose“, – teigia ekspertas Andersas Kyrkanderis iš Pasyviųjų namų centro Gotenburge, Švedijoje. Renovavus senus pastatus, kurių apšildymui reikėjo 119 kWh/m2 energijos, pastarosios poreikis sumažėjo iki 25 kWh/m2. O „Västra Hamnen“ rajonas Malmės mieste Švedijoje 100 proc. energijos gauna iš įvairių vietinių atsinaujinančių šaltinių. Pastatų atnaujinimo programa Vilniuje veikia nuo 2004 m., Lietuvos mastu – nuo 2005 m. Valstybės programoje dalyvaujan čių projektų butų savininkai galėjo pasiimti komercines paskolas, kurių 30–50 proc. vertės kompensuodavo valstybė. Gyventojai galėdavo finansuoti savo būsto renovaciją nemokėdami daugiau nei 100 Lt per mėnesį. 2005–2010 m. buvo renovuoti 53 pastatai. 2011 m. bus baigti renovuoti dar 28. Naujos namų modernizavimo savivaldybės progra mos šiuo metu nėra. Projektus vykdo tik Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra pagal esamą valstybės programą. 2010 m. VšĮ „Atnaujinkime miestą“ pra dėjo įgyvendinti naują ilgalaikį daugiabučių namų kvartalo atnaujinimo projektą „Mano Žirmūnai“. Pagrindinis projekto tikslas – atnaujinti daugiabučių namų, esančių tarp Minties, Tuskulėnų ir Žirmūnų gatvių, kvartalą, t. y. renovuoti namus ir sutvarkyti aplinką. Kvartale yra 47 namai. Ekonomikos krizė sustabdė kompensavi mo mechanizmą ir beįsibėgėjančią progra mą. Šiuo metu pinigų yra, nes iš ES ir kitų šaltinių atsinaujinančiam pastatų atnaujini mo fondui skirta apie 700 mln. litų. Pinigai daugiau kaip metus nėra naudojami, nes su bankais nėra susitarta dėl paskolų adminis travimo būdo. Pastatų atnaujinimo eksper tas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Kęstutis Nėnius mano, kad procesą paspartintų kelių finansavimo mechanizmų diegimas vienu metu, programos decentrali zavimas ir aktyvesnis savivaldybių vaidmuo. Vienas iš dabar egzistuojančių mechanizmų yra lengvatinės paskolos. Kitas modelis

galėtų būti toks: gyventojams nereikėtų imti paskolų, bet tam tikrą laikotarpį jie mokėtų tokius pačius mokesčius už šilumą kaip anksčiau, nors po renovacijos šilumos sunaudotų mažiau. Kelių gali būti ir daugiau. Svarbu, kad valstybės parama būtų vienodai pasiekiama. O savivaldybių aktyvumas galėtų pasireikšti, pavyzdžiui, iniciatyva vienu metu atnaujinti ištisus kvartalus. Kada miestai taps patogesni gyventi žmo gui, priklauso nuo mūsų. Amerikos indėnai priimdami sprendimus apsvarstydavo, kaip jų sprendimai paveiks kitas septynias kartas. Ateitis nėra prognozuojama. Ateitis yra ku riama. Kokios jos norime mes? Ar leidžiame sau norėti, svajoti ir kurti? Būtinybė mažinti neigiamą miestų poveikį aplinkai atveria naujų galimybių taikyti žmogui ir gamtai nekenksmingas naujoves. Nepasinaudoti tuo dabar – reiškia praleisti svarbų momentą, kuomet vykdomi pokyčiai gali turėti realios naudos ir įtakos ateičiai. ◊

Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų prioritetai 1. Spartesnis pastatų renovacijos procesas. Pastatų renovacija yra ne indivi dualių žmonių atsakomybė, o bendras gėris. Renovacijos procesą paspartin tų mokesčių reforma, pagal kurią renovacijai skirtos išlaidos nebūtų apmo kestinamos ir žmogus galėtų susigrąžinti dalį sumokėtų mokesčių. 2. Ūkininkų turgelių tinklo plėtra siekiant, kad kuo daugiau žmonių vartotų ekologišką vietinį maistą. Į vietinio maisto propagavimą įtraukti kavines ir restoranus. 3. Viešojo transporto tobulinimas užtikrinant, kad toks susisiekimo būdas būtų pigesnis ir patogesnis. Dviračių ir pėsčiųjų takų gerinimas ir plėtimas. Įdiegti greitaeigius elektrinius traukinius tarp miesto pakraščių ir centro, kurie įgalintų žmones nebrangiai ir greitai pasiekti miesto centrą nesinau dojant asmeniniais automobiliais. 4. Geriamojo vandens fontanėlių viešosiose vietose įrengimas. 5. Organinių atliekų rūšiavimo ir kompostavimo schemos sukūrimas ir įgy vendinimas. 6. Viešųjų nekomercinių erdvių kūrimas senjorams, jaunimui ir plačiajai vi suomenei. 7. Žaliųjų erdvių, parkų ir upių pakrančių tvarkymas.

IŠ VIZIJOS „GYVA LIETUVA“ Mes kuriame gyvus, kvėpuojančius namus, kuriuose žmogui gera būti. Įkvėpimo semiamės iš gamtos, pastatus integruojam į natūralią aplinką. Namai yra šildomi atsinaujinančia energija. Kiekvienas namas turi atliekų utilizavimo sistemą. Senų pastatų sienas sutvirtinome, fasadams ir laiptinėms atgai vinti pasamdėme geriausius dailininkus, kurie nudažė pastatų išorę ir vidų šiltomis, nuotaiką keliančiomis spalvomis, o vidinį išplanavimą pertvarkėme, kad atsirastų daugiau bendros erdvės. Dabar kiekviena laiptinė turi bendrą erdvę, kurioje gali rinktis kaimynai pabendrauti ar reikalingus darbus dirbti. Yra bendro naudojimo internetas, skalbimo mašinos, dviračiai ir kiti panašūs daiktai, kuriais galima dalytis. Jei šeimos butas nedidelis ir nėra vietos sukviesti daug draugų švęsti gimtadienį, tai galima daryti bendroje erdvėje. Ten vyksta įvairūs bendruomeniniai renginiai, spektakliai ir šventės. Taip mes skatiname tarpusavio bendra vimą, palaikome vieni kitus, dalijamės, padedame vieni kitiems prižiūrėti vaikus ir panašiai. Yra atvejų, kai laiptinė turi bendro naudojimo automobilį, kuriuo naudojamasi pagal grafiką. Daugiau važinėjame viešuoju transportu, kuris varomas energija iš atsinaujinančių šaltinių ir yra efektyvus, juo patogu naudotis. Taip pat įrengėme gerus dviračių takus, kuriame tokią estetinę aplinką, kurioje būtų malonu vaikščioti pėsčiomis. Asmeninių mašinų naudojimas sumažėjo dėl kitokio miestų planavimo – miestuose yra daug nedidelių savarankiškų gyvenamų darinių, kurių viduje atstumai nedideli ir kasdien žmonėms nereikia įveikti ilgų atstumų. Mūsų šalyje ūkiai nėra stambūs, veikia gera koordinacija tarp de centralizuotų ūkių, kurie augina daržoves, vaisius, uogas, grūdus ir visa, ko reikia, ekologiškai – be jokių toksiškų chemikalų ir pesticidų. Dažnai žmonės patys augina įvairias salotas, žalumy nus ir prieskonius net neturėdami savo žemės, tiesiog vazonė liuose arba ant miesto namų stogų, balkonuose. Maisto gamybai taikomi griežti aplinkosaugos standartai. Maistą mes gaminame lėtai, siekdami aukščiausios kokybės. Kulinarija tapo itin verti nama profesija. Šaltinis – www.gyva.lt

„Corbis“ nuotr.

Į miesto planavimą Lietuvoje nežiūrima per socialinę prizmę, o į aplinkosaugos aspektus atsižvelgiama tik techniškai. Pagal sutvarkytų parkų ir upių pakrančių skaičių šalis turbūt yra viena iš paskutinių pasaulyje.

nuotrauka: Rolandas Andrijauskas

Miestas valgo ir geria Arūnas Starkus

Ir gerais, ir prastais laikais į miestą neužtvenkiama upe plaukia pienas, mėsa, duona, kruopos, vaisiai, daržovės, alus, degtinė ir vynas. Nors didelio masto ekonomikoje viską lemiantys skaičiai pastaraisiais metais skelbė, kad perkame pigesnius ir prastesnius produktus, iš po krintančių pardavimo kreivių pasirodė ir kai kas, ko niekaip nega lėjome sulaukti ekonomikos augimo metais – esminiai valgymo ir gėrimo tradicijų pokyčiai. Alaus kultūra užleido vietą vyno kultūrai, susidomėjome vietiniais maisto produktais, išpopuliarėjo ekologinė produkcija, gurmaniškos vakarienės iš restoranų sugrįžo į namus, tapo madinga išmanyti gėrimus ir mokėti gaminti valgį.

Iššūkiai

Maža – gražu (pagaminta Lietuvoje) Didžiausią mūsų visuomenės dalį vis dar sudaro kartos, vaikystėje vasarodavusios kaime ir žinančios, kaip kvepia pusmetinio namie užauginto viščiuko mėsa, koks tvirtas savos vištos padėto kiaušinio lukštas. Kad patiekalo kokybė visų pirma priklauso nuo žaliavos, nė vienas mūsų neabejoja – tauta turi tvirtą „sveiko maisto“ mąstymo už taisą, kuris tiesiogiai siejamas su produkto kilmės vieta – Lietuva. Dėl teisės vadintis „lietuviškomis“ kiekvieną pavasarį susirungia braškės, rudeniop – obuoliai. Lietuviška kilme, kaip geriausiu būdu pagerin ti reputaciją, naudojasi ir vištienos, ir kalakutienos pardavėjai. Gal nesinori tuo tikėti, bet išgyvename grįžimą prie kokybiškų produktų vartojimo. Neapsieita čia ir be sunkmečio „pagalbos“: nebeišgalėdami naminio pieno gerti kaimo turizmo sodybose, plūstelėjome į turgus jo pirkti, o

nuotrauka: Ignas Maldžiūnas

100

pakeliui nutvėrėme laisvai kieme lesinėjančių vištų kiaušinių ir obuoliais šertų kiaulių šon kauliukų. Per dvejus metus elitinis Vilniaus Tymo turgelis greta Užupio buvo klonuotas į keliaujančius ūkininkų turgus, į savaitgalio muges ar nuolatinius kaimiško maisto skyrius prekybos tinklų centruose, į dengtus turgus kiekviename miesto rajone. Tiesa, ūkinin kų iniciatyva ir siekiai patenkinti augančią paklausą ne visada sėkmingi: ruginė duona neretai būna iškepta iš perrūgusios tešlos arba neiškilusi, mėsa neprofesionaliai išpjaus tyta, pieno produktų kokybė – nevienoda, o namuose daryti fermentiniai sūriai kartais primena bulvių rūsiu atsiduodantį plastiliną. Nereikia tikėtis, kad per keletą metų žmonės išmoks daryti tai, kuo kitose šalyse užsiima ma šimtmečius. Vis dėlto atsiradusiu įpročiu pirkti turguje tikrai galime džiaugtis. Kaip ir poreikiu šven čių dienomis užsukti į gurmaniškų produktų parduotuvėlę sūrio, alyvuogių ar duonos su graikiniais riešutais. Vartotojai jau suvokė, kad kuo mažesnis gamintojas, tuo didesnė tikimybė, kad jo mėsa ir vaisiai bus užauginti kaip sau. „Maža yra gražu“ (angl. k. „Small Is Beautiful“) savo knygą 1973 metais pavadino E. F. Schumacheris, globaliam verslo mode liui priešpriešinęs žmogiškesnį – mažą ūkį. Šiandien „maža yra geriausia“ taisyklė pasau lyje įsitvirtinusi tose vartojimo srityse, kurio se vertinama pagarba individualiems kliento poreikiams, aukštiems vartojimo standartams ir kuriose malonu pajusti gamintojo ar parda vėjo charakterį, asmeninį požiūrį ar tiesiog charizmą. Prie tokių sričių priskirtina maisto, vyno, viskio, konjako pramonė, kelionių agentūros, restoranų ir viešbučių sektorius. Lietuviai plačiu frontu žengė pirmą žingsnį šios taisyklės pripažinimo link – panoro pirk ti gerą žaliavą ir suprato, kur jos gauti. Buvo krizė Taigi atsirado pasitikėjimo savo jėgomis ir savo pojūčiais, bet toliau natūrinio ūkio, kuriame patys perkame, auginame ar kepame, nenuėjome. Per pastaruosius dvejus metus suklestėjo receptų knygų leidyba, o televizi joje su nepavargstančio Gustavo kulinariniais bandymais dėl žiūrovų dėmesio varžosi (ar varžėsi) kulinarinės laidos „Susitikime virtu vėje“ su Linu Samėnu, „IKI pergalės! Virėjų

kovos“, „Maisto anatomija su Lidija Rasutis“, „Skonio reikalas“ su Gidonu Šapiro-Bilu. Socialiniuose tinkluose gausu naivių klausi mų apie maisto gaminimą. Tačiau visuome ninio maitinimo sferoje teigiami pokyčiai mažiau pastebimi: rengiant straipsnį, buvo apklausta 20 žinomiausių Lietuvos restoranų šefų. Išaiškėjo, kad krizės metu gerą mais tą gaminti pasidarė sunkiau, nes sumažėjo darbuotojų skaičius ir jų atlyginimai, buvo perkama pigesnė žaliava, o porcijų dydis nepasikeitė. Vartojimo įpročių pokytį restoranai pajuto: žmonės pradėjo valgyti daugiau žuvies ir tapo reiklesni. Tačiau pasitikėjimas restoranų kokybe nepadidėjo. Nors pietautojų skaičius išliko stabilus, vakarieniautojų sumažėjo pusėje apklaustų restoranų. Taip, lietuviai mėgsta reikalauti daug, o mokėti – mažai. Restoranų versle tai reiškia bankrotą arba naujų egzistencijos formų paiešką. Todėl viešojo maitinimo sektoriuje krizės metu galėjome stebėti struktūrines permai nas. Žemiausiame kainų segmente rinka prisipildė greitojo maisto įstaigų: kebabinės, kibininės net nesistengia galvoti pavadinimų, apie plėtrą prakalbo „McDonald’s“, agresy viai ateina suomių „Hesburger“ ir „Kentucky Fried Chicken“ (KFC) mėsainių restoranai, dygsta sušių barai. Prieš kelerius metus populiarumu besimėgavusius nacionalinius lietuviškus ir rusiškus restoranus, rodos,

pamiršome. Jie – nebe „žvaigždės“, greičiau „melžiamos karvės“ (pagal „Boston Consul ting Group“ strategijų klasifikaciją). O provincijoje pastebimą restoranų virsmo picerijomis procesą būtų galima priskirti neperspektyviai „šuns ant šieno“ strategijai. Krizės metu visada suklesti išparduotuvės. Mažesnėmis sąnaudomis, prastesniu aptar navimu, menkesniu asortimentu ir didesne apyvarta paremtas verslas nėra iš lengvųjų. Jis ne tik tirpdo solidesnių parduotuvių pelną, pripratina vartotoją prie kainų, kurios ne vi sada atspindi produkto gamybos, logistikos ir pardavimo išlaidas, bet ir spausdamas suteikti nuolaidų išsunkia tiekėjus. Ilgainiui pastarieji būna priversti prastinti produkto kokybę. Vyno barų, užeigų, vadinamų „vyninėmis“, steigimo bumas taip pat nebuvo tik sėkmin gas pirmųjų tokio tipo įstaigų („In Vino“, „Tappo d’Oro“, „La Boheme“) atrastos nišos užpildymas. Kai kurios vyninės savo aptarna vimo kokybe, interjeru ir vyno pasirinkimu greičiau primena išparduotuves ir konkuruoja su jomis ar atlieka naktinio alkoholio preky bos taško funkcijas. Vis dėlto nekilnojamojo turto kainų mažė jimas ir pagausėjusi patalpų pasiūla iniciaty viems žmonėms atveria galimybes pradėti ne tik išparduotuvių verslą. Restoranams senbu viams girgždant, rinkoje atsiranda nedidelių šeimyninių restoranėlių segmentas.

Kaip keitėsi maistas restoranuose krizės metu

Pereita prie pigesnių patiekalų Mažėjo porcijos Prastėjo perkamos žaliavos kokybė 0

Taip teigiančių restoranų dalis, %

Kaip elgėsi klientai krizės metu

Nauja tendencija: restorano savininkas – šefas Vytautas Samavičius – geriausias 2008 m. Lietuvos virėjas, vienas kūrybingiausių šefų pajūryje, 2010 m. gruodį atidarė savo resto raną Klaipėdoje. Jaukiai, skoningai įreng tame restorane su žmona Kristina ir trimis pagalbininkais savininkas dirba tik penkias dienas per savaitę. Restorane „La Clé“ nėra pamainų, todėl savininkas pats gamina kiekvienam restorano svečiui, jam nereikia valdyti nemotyvuotų darbuotojų, mokyti kitų kulinarijos meno ir rūpintis patiekalų kokybe savo poilsio dienomis. Maisto meniu ypač trumpas, bet jis nuolat keičiamas atsižvel giant į tai, kokių produktų pavyko tą dieną nusipirkti. Patiekalų pavadinimai skamba įprastai, bet maistas paruoštas su kūrybingu mo gyslele ir patiekiamas estetiškai. Vakarie niaujant čia apima įspūdis, kad esi svečiuose pas puikų virėją, su kuriuo greitai užsimezga pozityvus ryšys: matai, kaip gimsta patiekalai (virtuvė – atvira), kokie produktai naudojami ir koks nuoširdus kitoje darbastalio pusėje stovintis šeimininkas. Panašus pojūtis kyla ir spalį Vilniuje atsidariusioje kavinukėje „Piazzetta“. Tai taip pat šeimos įstaiga: sutuoktinius Algį ir Rositą Balčiūnus bei jų dukrą Agnę nuolat sutiksi salėje (virėjas samdytas). Šeimininkai kasdien važiuoja į turgų pirkti maisto prekių, o itališ kus produktus, kuriuos dievina, patys renkasi ir gabenasi iš Italijos. Neaukštos kainos, šeimininko dėmesys ir nė lašelio komercijos, formalumo. Nedidelių šeimyninių restoranų didžiuo siuose Lietuvos miestuose atsiranda ir daugiau. Iš šalies gali pasirodyti, kad tai tėra smulkiojo verslo modelis. Tokiame restorane svečias tampa mažiau reiklus aplinkai, bet tikisi didesnės nuostabos paragavęs maisto. Vakaruose tokie restoranai jau gavo pavadi nimą „gastro-pub“, nes juose dera paprastas interjeras („pub“ angl. k. „smuklė“) ir aukš čiausios klasės šefų patiekalai – tokių šefų, kurių vardai žinomi ir paskui kuriuos keliauja restoranų klientai. Smalsuoliams galiu išduoti, kad šiemet tarp trijų geriausių savo profesijos brolių ir seserų virėjai dažniausiai minėjo klaipėdietį Vytautą Samavičių, Honoratą Lyndo (kuri dabar, deja, dirba lankytojams neprieinamoje

101

Klientai tapo reiklesni Sumažėjo vakarieniautojų Sumažėjo pietautojų 0

Taip teigiančių restoranų dalis, %

Portugalijos ambasadoje) ir Aldoną Gečienę, kurios nuotraukų ir diplomus galite pamatyti ukrainietiškame „Boršč“ restorane Vilniuje. Į pastarąją vietą norisi grįžti paragavus bet ku rių čia pagamintų koldūnų. Nė viename mi nėtame restorane, deja, nesutiksite someljė – dar vieno naujo mūsų kulinarinės kultūros atributo, apie kurį čia rašoma be mažiausios ironijos, nes vyno svarbos miestiečio gyveni me nepastebėti neįmanoma. Racionalus vyno pirkimas Vynas yra neatsiejama europietiškos valgy mo kultūros dalis. Jo vartojimas Lietuvoje pas taruoju metu akivaizdžiai augo: pridygo vyno parduotuvių, po to – vyninių. Prieš šešerius metus Lietuvoje atsiradę pagrindiniai vyno kultūros plėtrai būtini atributai (nacionalinė paroda „Vyno dienos“, vyno spauda („Vyno žurnalas“), someljė bendruomenę padėjusi for muoti Lietuvos someljė asociacija ir Someljė mokykla) skynė vynui kelią: lavino vartotojų skonį, pristatė plačiausią vyno geografinę įvai rovę ir ugdė suvokimą, kad tai valgymo, o ne gėrimo kultūros elementas. Vyną imta prieš priešinti vyravusiam požiūriui į alkoholį kaip į svaiginimosi priemonę. O alaus pardavėjai tuo metu reklamavo jaunimo vakarėlius prie ežero ir „tikrų vyrų alų“, užmiršdami kilmę, skonį ir tai, kad moterų skaičius šalyje didesnis nei vyrų, o žmonių, peržengusių 40 metų amžiaus ribą, dalis visuomenėje sparčiai artėja prie pu sės (LR statistikos departamento duomenimis, 2010 m. pabaigoje jų buvo 48,87 %).

Šiandien matome, kad alaus gamintojai ir pardavėjai bando matuotis vyno drabužėlius: imama teigti, kad alus ir maistas puikiai dera. Bet ši idėja visuomenei transliuojama per rinkodaros skyrius, kurie ignoruoja gėrimo ir maisto derinimo, skonio, aromatų pažinimo procesus, lytėjimo pojūčius, nors šie dalykai yra ne mažiau svarbūs nei tokie faktai kaip gėrimo šviesumas, tamsumas, gyvas jis ar pasterizuotas ir ar žinomas pasaulyje. Alaus krašte šio gėrimo gerbėjų nesumažėjo, todėl sparčiai besisteigiančios alaus parduotuvės turėtų rasti klientų. Vis dėlto nei profesiona lių alaus žurnalistų, nei someljė, kurie padėtų vartotojui daugiau sužinoti apie šį gėrimą, dar neturime, tad alaus vartojimo kultūros suklestėjimo teks palaukti. O štai vyno pirkėjai daro pažangą. Dar neseniai daugelis jų atvirai teigė „apie vyną nieko nesuprantantys“, todėl vyravo par davėjų rinka: ką siūlydavo vyno platintojai, tas ir buvo parduodama. Pirkėjai dažniau ieškojo mistinio „geriausio kainos ir kokybės santykio“. Jie įsivaizdavo, kad vynas ir geras, ir nebrangus yra tik Čilėje, Argentinoje, Pietų Afrikoje, Australijoje ir JAV (!), t. y. Naujajame Pasaulyje. Gamybos sąnaudos Pietų Amerikos valstybėse iš tiesų mažes nės. Hektarą vidutinės kokybės vynuogyno Argentinoje galima įsigyti už 5 000 dolerių. Prancūzijoje be 15 000–20 000 eurų neverta net pradėti ieškoti, o už hektarą Šampanėje ar Pomerolyje gali tekti pakloti per milijoną. Pridėkime dar drėkinimu lengvai pageri namą derlingumą sausuose pietų pusrutu

102

lio regionuose, pigesnį mašininį vynuogių skynimą – gausime ekonomiškai efektyvią gamybą. Tačiau ji visiškai neatitinka į madą sugrįžtantiems Lietuvos ekoūkiams (paskui arkliuką kulniuojantis artojas, jokių neor ganinių trąšų, pesticidų, herbicidų ir pan.) keliamų reikalavimų. Dar turėkime omenyje gana unifikuotą Naujojo Pasaulio vynų skonį, kaip priešingybę per amžius išgrynintiems ir kilmės nuorodomis įteisintiems tūkstančiams skirtingų Europos vynų, kurių kiekvienas atspindi „terroir“, yra savitas, unikalus, ir suprasime, kad Naujojo Pasaulio vynas naujai vartoti nusprendusiam Lietuvos miestiečiui turi kiek per mažai ideologinio pagrindimo. Šiandien į Lietuvą įvežamo vyno sta tistika jau nebepatvirtina prieš 3–4 metus suklestėjusio mito apie Naujojo Pasaulio vyno gerumą: Čilės vynas per pirmuosius tris 2010 m. ketvirčius tesudarė 2,9 % viso importuoto vyno kiekio, argentinietiškas – 0,9 %. Neįspūdingi skaičiai, palyginti su ties 30 % riba balansuojančia visų per brangia laikoma Prancūzija. Kita vertus, parduotuvėje iš pirkėjo lūpų vis dažniau išgirsi nebe šalies, o vynuogių veislės pavadinimą – vartotojas pradeda mąstyti apie skonį, jau ima suprasti, kodėl jis nori vieno ar kito vyno, ir taip juda aukštesnių vartojimo standartų link. Praėję keleri metai galėtų būti vadinami sugrįžimu prie lengvai suprantamo hedonis tinio vartojimo: nebėra gėda mėgti pusiau saldžius „Gewurztraminer“, „Riesling“, ieškoma nemažai likutinio cukraus turinčių „Primitivo“, nebrangaus putojančio „Lam brusco“. Daugelyje sričių neatsiliekame nuo pasaulinių tendencijų: geriame vasariškus „Prosecco“, „Pinot Grigio“ iš Italijos, „Vinho Verde“ iš Portugalijos, vengiame pastiprintų porto ir chereso, saldaus vyno rūšių.

Manau, kad Lietuvos vartotojams atgau nant pasitikėjimą savo finansine ateitimi augs susidomėjimas iki šiol nepagrįstai ignoruotais raudonaisiais Burgundijos vynais, o Naujojo Pasaulio gerbėjai ieškos retesnių, įdomes nių mažų vyndarių vynų, kita vertus, išliks polinkis gerti labiau vaisiškus vynus. Vyną su maistu derinantys pirkėjai vis labiau vertins baltojo vyno minerališkumą, kuris taip pat yra mažo derliaus ir išskirtinės auginimo vietos ženklas. Tarp raudonųjų turėtų po puliarėti daug taninų turinčių, brandinimo reikalaujančių vynų segmentas, – esame mėsą mėgstanti tauta, žiemą prisimename ir žvė rieną, kuri vynui kelia ypatingus reikalavimus.

Mūsų požiūris į maisto kultūrą keičiasi, norime gyventi sveikiau, pirkti iš smulkesnių prekeivių ir galbūt patys būti mažesni, kuk lesni. Jei pasiseks, ilgainiui geriau suprasime, ką valgome, ką geriame, mokėsime džiaugtis smulkmenomis ir mažais dalykais. Pirksime žmogaus sukurtą produktą ir žinosime, kuo vardu mus skaniai pamaitinęs restorano šefas. Krizė atpūtė naujos miestietiškos valgymo ir gėrimo kultūros ženklų, gyvenimas tampa įdomesnis. ◊

Į Lietuvą įvežamo vyno dalys pagal kilmės šalis, 2008–2010 m.

Prancūzija

Italija

30 %

Ispanija

Vengrija

Vokietija

Čilė

Bulgarija

0 2008

2009

2010 01–10

nuotrauka: Ignas Maldžiūnas

104

Penkios ir viena klastotė Ernestas Parulskis

Iššūkiai

Jei Lietuvoje kas nors nuspręstų įsteigti lietuviškos dailės falsifikavi mo muziejų, smarkiai nusiviltų – klastočių nėra. Jų tiek nedaug, kad net porimtę specializuotą ekspoziciją kuriame nors muziejuje būtų sunku surengti. Kai šią mintį pasakau kokiam nors savo bičiuliui kolekcininkui, ga lerininkui ar muziejininkui, sulaukiu identiškos reakcijos. Pašnekovas išsprogina (arba primerkia – priklauso nuo charakterio) akis ir nors stovime, tarkime, visiškai tuščioje aikštėje, paėmęs už alkūnės simbo liškai paveda mane į šoną – toliau nuo svetimų ausų. Ir pašnibžda: – O jei tu žinotum, kas iš tikrųjų vyksta... – Kas vyksta, kas? – nekantrauju sužinoti. – Tik nebepasakok apie Šimonį, – irzliai, su švelnia grasinimo gaida pridedu. Po tokio reikalavimo mano bičiuliai žiopteli ir nutyla. Geriausiu atveju papasakoja senus nuobodžius gandus, o liūdnai nueidami savo keliais vis tiek sušunka: „Šimonis!“ Todėl aš visiškai ramiai teigiu, kad Lietuvoje tėra šešios klastotės. Ir patikslinu: lietuvių darytos lietuvių dailininkų darbų klastotės. Šalyje blogai atributuoto ar nukopijuoto šlamšto netrūksta, bet šių „nišinių“, sąmoningai kurtų falsifikatų yra tik tiek. Penkios darytos panevėžie čio Stasio Petrausko – jis kopijavo savo bičiulio Stasio Eidrigevičiaus darbus. Bet jos ir liktų visiškai nekriminalinės kopijos, jei ne dar keli žmonės. Vienas jų iš S. Petrausko už 600 litų ir – kažkodėl – kelis senus virdulius kopijas įsigijo, o už 8 000 litų, jau kaip S. Eidrige vičiaus originalus, pardavė trečiam. Pastarasis vieną kopiją bandė parduoti dar brangiau, bet pataikė ant pirkėju apsimetusio policinin ko. Šioje painiai juokingoje istorijoje dalyvauja dar vienas žmogus, bet jo vaidmens aš nesupratau. Istorijos finalo kaip ir nėra – bendrininkai vieną kartą buvo nuteisti, antrą – išteisinti, trečią kartą bylą nuspręsta nagrinėti iš naujo, galų gale ji pateko į Konstitucinį Teismą, ten guli iki šiol. Na, maždaug taip. Šeštosios klastotės istorija irgi juokinga, bet daug įdomesnė ir paslaptingesnė nei panevėžietiška. 2010 metų gruodį Vilniaus 17-ojo aukciono kataloge informuotas kolekcininkas pastebėjo Raimondo Sližio tapybos darbą, kurį pats autorius kadaise pavadino falsifikatu.

Aukciono organizatoriai kūrinį pašalino. Bet tai – neįdomioji istorijos dalis. Smagiausios yra interpretacijos. Viskas prasidėjo 2007 me tais R. Sližio raštu Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai (LATGA-A), kuriame tapytojas praneša, kad „tūlas pilietis „Maldžio“ galerijoje įsigijo tapybos darbą, kuris buvo pristatytas kaip mano kūrinys“. Toliau dailininkas trumpai, bet tiksliai aprašo, kodėl tai ne jo kūrinys, dedukuoja, kad tas darbas buvo nutapytas apie 1990-uosius (nes tokius porėmius tuomet gamino „Dailės“ kombinatas), prašo LATGA agentūros, kad būtų išaiškintas falsifikatorius, ir praneša, kad dabartinis paveikslo savininkas yra Zbignevas. Skaitau šį raštą ir konstruoju kelias ga limas realybės interpretacijas. Pirmoji yra tiesioginė: R. Sližys iš tikrųjų norėjo rasti falsifikatorių. Rasti, o ne nubausti. Nes juk smalsu! Kodėl 1990 m., kai Lietuvoje nebuvo net dabartinės silpnos meno rinkos, atsirado žmogus, suklastojęs darbą pagal visas falsifi kavimo taisykles? Falsifikavimas, kaip ir apyvarta, parduotas meno kūrinių kiekis, yra svarbus šalies ar regiono meno rinkos stiprumo rodiklis. Neiš sivysčiusioje rinkoje klastoti kūrinius bepras miška, nes rizikos ir galimo pelno santykis meno nusikaltėliui nėra palankus. Patogiausia tai daryti dinamiškose, bet laukinėse rinkose, tokiose kaip Rusijos meno rinka. Nors ten paveikslų atributavimo sistema nėra labai silpna, šalyje yra gausybė neregistruotų meno kūrinių ir jų ištroškusių pirkėjų. Klastotojams tai leidžia verstis lengviau nei Vakaruose. Vienas populiaresnių klastojimo būdų Rusi joje yra toks: nedideliuose Vakarų aukcionuo se už skatikus nuperkami reikiamos stilistikos paveikslai, juos machinatoriai patobulina už dėdami parašą – populiariųjų „peredvižnikų“ arba Ivano Aivazovskio, neturtingų oligarchų favorito, autografą. Plintant interneto tinklui, ši formulė tampa vis klampesnė: net ir mažieji aukcionai skelbia tinkle savo lotus su nuotraukomis, todėl tokio tipo klastotės demaskuojamos vis dažniau. Bet išradingieji rusai atrado gerokai subtilesnį būdą, kaip klastotei sukurti autoritetingą užnugarį. Neseniai suinteresuo tuose sluoksniuose nuskambėjo istorija apie viename Sankt Peterburgo nedidelio tiražo žurnale perspausdintą 20-ies metų senumo rusų avangardo tyrinėtojos straipsnį. Jis buvo

iliustruotas keliomis reprodukcijomis. Beveik visos jos padarytos iš įvairių muziejų rinkinių, bet viena nuotrauka buvo kokybiškos klasto tės reprodukcija. Štai šitaip, panaudojus ži nomos ekspertės pavardę, publikaciją žurnale ir 99 procentus teisybės, klastotei sukuriama originalo verta istorija. Tai atsiperka – rusų avangardą už šimtatūkstantines sumas noriai perka ne tik vakariečiai, bet ir vietiniai ko lekcionieriai. Vakaruose klastotojo profesija dar sudėtin gesnė. Meno nusikaltėlių gaujose privalo būti talentingų menininkų, nes geriausiai perka mų autorių palikimas kruopščiai suregistruo tas. Galerininkai ir aukcionų namai beveik visuomet išmano kiekvieno kūrinio pirkimo ir pardavimo istoriją, todėl naujai „atsiradęs“ kokio nors impresionisto kūrinys visuomet kelia įtarimų, net jei yra sukurtas tobulai. Klastotojai Vakaruose nedaro kopijų. Jiems tenka perprasti dailininko stilių, manierą, techniką ir visa tai įvaldžius tiesiog nutapyti naują jo paveikslą. O po to – sendinti dažus ir daryti kitas būtinas manipuliacijas. Geriau si nusikaltėliai pagauti tampa žvaigždėmis, atidaromi jiems skirti muziejai. Bet klastoji mo šešėlis juos persekioja ir legaliojo meno teritorijoje. 2010 metais už paveikslų klastojimą buvo nuteista Vokietijos galerininkė Petra Kujau. Ji gavo dvejus metus lygtinai ir porciją visuome nei naudingų darbų. Pikantiška yra tai, kad P. Kujau klastojo žymiausio XX a. falsifika toriaus ir savo tolimo giminaičio Konrado Kujau darbus. K. Kujau išgarsėjo 1980 metais, kai parašė ir spaudai sėkmingai pardavė A. Hitlerio dienoraščius. Jį pagavo ir nuteisė. Atlikęs bausmę, jis nusprendė užsidirbti iš šlovės ir pradėjo pardavinėti žinomų dailinin kų darbų kopijas. Tai buvo legalios klastotės. Petra Kujau dirbo klastotojo asistente. Po jo mirties 2000 metais ji interneto aukcionuose, dažniausiai Kinijos, pradėjo pirkti studentiš kas šedevrų kopijas, suraitydavo ant jų K. Ku jau parašą ir pardavinėdavo jau kaip „Kujau klastotes“. Iš viso pardavė 40 kūrinių už 300 000 eurų. P. Kujau nelegalus verslas pri vertė ją uždaryti savo pačios įkurtą vienintelį falsifikavimo muziejų Pfullendorfe, nes ten kabančios klastotės galėjo būti suklastotos. Bet Vakaruose yra daug klastotojų, kurie nepretenduoja patekti į savo vardo muzie jus. Jie nori kuo ilgiau likti nežinomi. Jiems

105

Falsifikavimas, kaip ir apyvarta, parduotas meno kūrinių kiekis, yra svarbus šalies ar regiono meno rinkos stiprumo rodiklis. sekasi – 2010 m. didieji pasaulio aukcio nai pardavė 30 klastočių. Vien „Christie’s“ aukcionas, turintis gausią ekspertų armiją, pardavė 4 falsifikatus už nemenką 3 milijonų svarų sumą. Šis faktas gali paneigti vieną iš Lietuvoje galiojančių mitų, kad aukcionai privalo garantuoti kūrinio autentiškumą. Aukcionai turi stengtis tai daryti ir, beje, sėk mingai daro – 3 milijonai už falsifikatus tėra lašas 3 milijardų „Christie’s“ apyvartos jūroje 2010 metais. Aukcionai teprivalo garantuoti, kad už nupirktą klastotę bus grąžinti pinigai, o smulkūs regioniniai ir to negarantuoja. Įtartinam kūriniui grąžinti jie skiria vieno mėnesio trukmės periodą, o per tiek laiko retas savininkas susigaudo, kad jo trofėjus ne visai nepriekaištingas. Šis kontekstas, deja, net nepriartino mūsų prie paslaptingojo R. Sližio kūrinio falsifika toriaus mįslės atskleidimo. Ir vargiai sužino sim, kodėl prieš du dešimtmečius talentingas dailininkas nusprendė nutapyti tobulai sližišką paveikslą. Nebent pokštaudamas? Pokštas yra antroji šios istorijos realybės versija. Kai laikinai atmetęs romantiško falsi fikatoriaus versiją vėl skaitau dailininko raštą LATGA agentūrai, tiesiog girdžiu kikenimą. Man pasakojo (aš pats R. Sližio artimai ne pažinojau), kad jis mėgo pokštauti. Ir vienas iš žanrų buvo rašyti LATGA agentūrai raš tus, kuriais įvairiai atsisakoma autorystės. Bet gal tai ir netiesa, o tuomet Vilniaus aukcione šmėkštelėjęs kūrinys dar vertingesnis – kaip vienintelė klasikinė ir kokybiška lietuviška klastotė. Gaila, kad Pfullendorfe nebėra falsifikavimo muziejaus – jie būtų nusipirkę mūsų produktą. ◊

nuotraukos: Justina Ĺ uminaitÄ&#x2014;

108

ARCHITEKTŪRA: TOLYN NUO ĮVAIZDŽIO, ARČIAU HUMANIZMO Rūta Leitanaitė

Kultūra be riksmo

Dideliems pokyčiams paskatinti reikalingi dideli, dažniausiai išori niai, postūmiai. Pasaulinė ekonomikos krizė architektūrai spyrė be gailesčio: be darbo liko du trečdaliai Airijos, trečdalis Didžiosios Britanijos, pusė Olandijos architektų, panaši situacija kitose Europos šalyse ir JAV. Nors statybų rinkos sąstingis ir apkartino architektams gyvenimą, jis nebūtinai blogai atsiliepia pačiai architektūrai. Norisi tikėtis, kad nevykusi paskubomis „konvejeriu“ projektuota architektūra (tiksliau būtų vadinti tai tiesiog „pelną nešančiais kvad ratiniais metrais“), pastaraisiais metais daugiabučių, biurų pastatų pavidalu tvindžiusi Lietuvos miestus, jau sugiedojo paskutinę giesmę. Kad ir kaip knietėtų sakyti, jog tokius projektus „štampavę“ Lietuvos architektai, labiau vesti verslo nei kūrybinių ambicijų, staiga praregėjo ir atsivertė į kokybiškos architektūros apologetus, vis dėlto svarbiau sia pokyčių paskata kyla iš kitos aikštelės pusės. Užsakovai šiandien išrankesni ir pasirengę mokėti nebent už tikrai kokybišką būstą ar darbo aplinką. Vis dėlto dar retas klientas (investuotojas ar galutinis vartotojas) Lietuvoje tiksliai žino, kokie yra jo poreikius atitinkantys geri archi tektūros modeliai, kurių galima tikėtis ir reikalauti. Čia svarbiausias vaidmuo vėl tenka architektui – koncepcijų, naujų modelių kūrėjui. Ieškant naujos misijos ir vizijos Sunkmečio optimistai teigia: politinių, ekonominių ir socialinių pokyčių metu atsiveria erdvė inovacijoms, krizės ir sumaištys yra palanki terpė naujoms idėjoms rastis. Sulėtėjęs projektavimo tempas suteikia viltį, kad ir Lietuvos archi tektų dienotvarkėje atsirado daugiau laiko apmąstymams, kokybišką

03 01 Centrinė Marijampolės aikštė, Gintaras Česonis 02 „DnB Nord“ banko pastatas, Ryga, Latvija (A. Ambrasas), Indrikis Stūrmanis 03 Poilsio namai „Nakcižibis“, Lavysas, Varėnos raj. („Arches“), Modestas Ežerskis

109

110

pokrizinę architektūrą įgalinančių idėjų krai čiui krauti. Besikeičianti laiko dvasia visam pasauliui diktuoja naujas architektūros tikslų, prioritetų, kriterijų, problemų ir temų kryptis. Nebeužtenka svarstyti, kaip architektai gali geriau daryti tai, ką darė iki šiol. Reikia naujos architektūros paradigmos, naujų atsakymų į architektūros istorijoje ne pirmą kartą kylančius klausimus: kokia turėtų būti architektūra? Kokie jos uždaviniai? Kokios yra architekto atsakomybės ir kompetencijos? Kaip į šiuos klausimus pernai bandė atsakyti pasaulis ir kaip nuo jų toli (arba arti) žengė Lietuvos architektūra? Tragiškai sumažėjęs užsakymų skaičius skatina Lietuvos architektus dairytis darbo kitose geografinėse ar net veiklos platumose. Rinkomis svetur domisi ir dauguma Lietu voje dirbančių architektų biurų. Žvilgsnis daugiausia krypsta į Rytus, kuriuose statybos vyksta visu tempu, ar į artimesnius kaimy nus. Rygoje pernai duris atvėrė A. Ambraso suprojektuotas „DnB Nord“ banko pastatas, kuris net vietinių architektų vertinamas kaip vienas geriausių praėjusiais metais Latvijoje iškilusių pastatų. Lietuvoje architektūrinių konkursų būta nedaug, todėl lietuvaičiai bandė jėgas tarp tautiniuose, tokiuose kaip Pasaulio tvarumo centro Olandijoje, Mariboro (Slovėnija) meno galerijos, Tokijo mados muziejaus (architekto D. Čiutos darbas apdovanotas paskatinamąja premija). Sensacinga žinia Lietuvos (o dar labiau – Latvijos) architektų bendruomenei tapo mūsų jaunų architektų „Processoffice“ pergalė Latvijos nacionalinio meno muziejaus kon kurse. Komplikuotą uždavinį – architektūros paminklo statusą turintį pastatą pačiame Rygos senamiesčio centre pritaikyti šiuolaiki niam muziejui ir sukurti jo priestatą – archi tektai išsprendė beveik visas funkcines erdves racionaliai sutalpinę senajame pastate. Kad įspūdingas XX a. pradžioje statytas muziejus parke išliktų svarbiausia dominantė, vietoj naujo priestato tūrio papildomos patal pos numatytos po žeme, o virš jų pasiūlyta viešoji erdvė – amfiteatras. Audringą kolegų iš Latvijos apmaudo bangą sukėlė tai, kad konkursą laimėjo nuosaiki paradigma „jokios architektūros“. Latvijos muziejaus konkurso istorija – iš kalbingas pavyzdys, liudijantis vieną radi

kaliausių pasaulio architektūros tendencijų pokyčių: architektūros kaip ženklo (vadina mosios „ikoniškos“ architektūros) reikšmė ir prestižas bliūkšta. Atsisveikiname su „ikoniška“ architektūra? Žinoma, absoliutinti negalima: „ikoniš ka“ architektūra tebėra laikoma paveikiu įvaizdžiu – stipriu miesto, šalies ekonominės gerovės katalizatoriumi. Tai galioja kalbant apie kultūros pastatus pagal teorinę grandinę: „miesto atgimimo variklis – kultūra; naujas kultūros židinys – ryški architektūra, naujas simbolis“. Bet tokiu atveju architektūra gali nesunkiai tapti politikos įkaite, ir jos kokybė (tai, kas slypi už kvapą gniaužiančio įspū džio) priklauso nuo architekto profesionalu mo, sąžiningo atsidavimo darbui ir lojalumo tikrajam klientui – miesto bendruomenei ir žmogui. Kaunas rezultatą galės tikrinti tik kitąmet, kai pagal tvarkaraštį turėtų būti baigtos vienos labiausiai politizuotų žinias klaidoje 2010 metų statybos Nemuno saloje (Kauno arena). O štai Roma gali save pasveikinti su vadovėline naujo kultūros objekto (tikros ikonos) sėkme: pernai atidarytas architek tės Zahos Hadid sukurtas XXI a. meno muziejus „Maxxi“ gavo prestižinį Stirlingo

prizą, kuriuo apdovanojamas geriausias britų architekto sukurtas pastatas, ir laimėjo Pasaulio architektūros festivalio pagrindinį prizą. Nors naujasis muziejus vertinamas kontroversiškai (priekaištaujama, kad egois tiška architektūra ciniškai ignoruoja tikrąją paskirtį – eksponuoti meną), jo architektūra įkūnija novatorišką erdvių ir tūrių organiza vimo paradigmą, atveriančią lankytojui duris į ypatingą daugiasluoksnę patirtį. Paveiki, impozantiška architektūra gali transliuoti pasauliui žinią ne tik apie kultūri nes ir intelektualias ambicijas, bet ir apie jėgą, turtą, todėl ekonomikos klestėjimo metais ji buvo tapusi būtinu save gerbiančio verslo ar miesto, valstybės atributu, vizitine kortele. Jos vis dar trokšta Astana, Kazachstano sostine tapusi prieš keliolika metų ir per tą laiką virtusi nauju grandioziniu urbanistiniu dariniu. Kazachstano sostinė nėra įprastas miestas, kurio struktūra susiklostė natūraliai, per amžius nusistovėjo ryšiai ir tradicijos, kultūra. Ji – savotiškas urbanistinis simuliak ras, scena nerealiems (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis) projektams. Kaip ir kitų auto ritarinio režimo šalių naujiems miestams, Astanai, o konkrečiau – sostinės plėtrą asmeniniu projektu laikančiam Kazachstano prezidentui N. Nazarbajevui, bene svarbiau sias uždavinys atrodo esąs įvaizdžio kūrimas. Vargu ar šiam tikslui galima rasti galingesnį

Svarbiau nei kvapą gniaužianti išvaizda tampa socialinis architektūros vaidmuo, funkcionalumas, taip pat architektūros, kaip įkvepiančio meno, individualus ir kolektyvinis dvasinis patyrimas.

P įrankį nei „ikoniška“ architektūra. Tik ar tas įrankis naudojamas teisingai? Gigantiškų mastelių urbanistinė Astanos struktūra, kad ir prismaigstyta įspūdingų tūrių, nekuria nieko panašaus į svetingą miesto atmosferą. Pernai Astana skubiai ir energingai planavo centro plėtrą, prie projektavimo prisidėjo ir lietuvaičiai. Keliuose konkursuose sudalyvavę architektai dviejuose jų nuskynė pirmosios vietos laurus. Astanos ambicijas ir lūkesčius geriausiai suprato Kazachų dramos teatro autoriai (S. Pamerneckis, G. Čaikauskas, T. Mazuras, E. Geštautaitė, V. Pliadis, K. Tyla, A. Palšytė) ir Rusų dramos teatro architektai (K. Reimeris, A. Garšvaitė-Reimerienė, S. NorviliūtėMajerienė, G. Klimavičius, M. Nekrošius, A. Siaurusaitytė-Nekrošienė, M. Savickas). Gamtinių išteklių turtinga ir nuo krizės ne itin nukentėjusi Astana pasaulio kontekste yra išimtis. Šiandien, ekonominių ir socialinių pokyčių šviesoje, „logotipinės“ architektūros pozicijos keičiasi iš esmės: ji tapo neraciona lios ekonominės euforijos simboliu. Bene ryš kiausias to pavyzdys – pernai baigtas statyti aukščiausias pasaulio pastatas „Burj Khalifa“ (828 m). Jis tarsi užantspaudavo Dubajaus kaip bankrutuojančio skolininko statusą. Svaigus Latvijos sostinės dangoraižių sapnas išsikvėpė tuščiose statybų aikštelėse. Liūdnai akis badančios pamatų konstruk cijos laukia geresnių laikų, kurie, remiantis daugumos specialistų prognozėmis, Rygon nebegrįš tokie, kokie buvo prieš kelerius metus. Pertrauka pranašaujama ir naujam Vilniaus miesto centrui – dangoraižių kalvai dešiniajame Neries krante. Nauja „Swed bank“ būstinė („Ambraso architektų biuras“), matyt, yra paskutinis ženklo tipo pastatas dešiniajame Neries krante prieš ilgą pauzę. Pernai Tarptautinių architektūros apdovano jimų konkurse išrinktas vienu iš 95 geriausių 2010 m. pasaulio architektūros pavyzdžių, bankas gavo ir apžvalginės Lietuvos architek tūros parodos-konkurso „Žvilgsnis į save“ ap dovanojimą, tačiau ne už išraiškos įtaigumą. Pasak tarptautinio žiuri, „galima abejoti šios dominantės architektūriniais, kompoziciniais sprendimais, tačiau kompleksas harmoningai įsiliejo į miesto struktūrą, o svarbiausios jo vertybės – viešosios erdvės (terasa, centrinis pasažas), praturtinančios miestą visuomenei atviromis ir patraukliomis vietomis“.

Šis komentaras gal ir ne visai tiksliai, bet gan iškalbingai sufleruoja mintį apie esminį architektūros vertybių hierarchijos pokytį, įvykusį ne vakar, bet pastaraisiais metais vis ryškėjantį. Svarbiau nei kvapą gniaužian ti išvaizda tampa socialinis architektūros vaidmuo, funkcionalumas, taip pat architek tūros, kaip įkvepiančio meno, individualus ir kolektyvinis dvasinis patyrimas. Nauja mantra: subtilumas, paprastumas, praktiškumas Apskritai pasibaigus ekonomikos kles tėjimo karštinei demokratinės santvarkos šalyse auga antipatija impozantiškai, egois tiškai architektūrai: jei po įspūdinga išore nėra gilesnio turinio, ji tampa prasto skonio įrodymu. Pokytį neatsitiktinai iliustruoja faktas, kad Karališkasis Didžiosios Britanijos architektų institutas (RIBA) 2011 metų aukso me dalį už gyvenimo kūrybą skyrė architektui D. Chipperfieldui, „antiikoniškos“ archi tektūros apologetui. Su subtilumo meistrais A. Siza, P. Zumthoru, R. Moneo lyginamas D. Chipperfieldas savo darbais teigia, kad ar chitektūros kokybei nebūtinas dramatiškumas ar modernių technologijų (vadinamojo „haiteko“) išmonė. Taupi, apmąstyta architektūros kalba, harmoningas erdvių ir tūrių mastelis, jautrus santykis su kontekstu ir nesusireikš minimas gimdo architektūros, orientuotos į subjektyvų estetikos ir erdvės potyrį, grynuo lius. Tokie ir paskutiniai D. Chipperfieldo kūriniai: dėl 2010 metų Stirlingo prizo su Z. Hadid „Maxxi“ varžęsis Naujasis muziejus Berlyne, Pasauliniame architektūros festiva lyje geriausiu viešuoju kompleksu pripažintas „Teisingumo miestas“ Barselonoje. Nuo nereikalingos retorikos nutolę ir pernai prestižinę Pritzkerio premiją laimėję Japonijos architektai SANAA (K. Sejima ir R. Nishizawa). Santūri, „švari“ estetika, lengvas, trapus, perregimas įvaizdis, logika ir tikslumas neatsiejami nuo SANAA braižo. 2010 metais Lozanoje (Šveicarija) pastaty tas „Rolex“ mokymo centras aiškiai atitinka kūrėjų darbo stilių, taip pat demonstruoja jų kūrybai būdingus esminius erdvės organiza vimo principus: erdvių hierarchijos nebu vimą, organišką ryšį tarp pastato, aplinkos, pastate plėtojamos veiklos ir žmonių.

111

Kalbant apie „ikoniškos“ architektūros saulėlydį, neužtenka paminėti estetikos ar funkcionalumo metamorfozių. Apskritai kinta paties architektūros meno kaip ikonos vaidmuo. Pamažu pasaulio architektūros scenoje vykstantis poslinkis nuo architekto asmenybės kulto, grandiozinių mastelių ir utopijų, architektūros, kaip išskirtinio pro dukto išskirtiniam klientui, susireikšminimo link kasdienio gyvenimo kokybės kūrimo darosi vis geriau matomas. Daugėja manančių, kad architektūra turi būti praktiška, suprantama ir patraukli visiems, pritaikyta tam tikrai aplinkai pagal gamtos sąlygas ir kultūros kontekstą. Graži, patogi aplinka, kurioje bet kuris – nuo galin giausio iki pažeidžiamiausio – visuomenės narys jaučiasi gerai, kuri skatina bendruo meniškumą, turėtų būti ne išimtis, o natūrali siekiamybė. Suburti, įkvėpti žmones Mieste Kaip atsvara faustiškam leitmotyvui „sukurti ką nors dar nematyta“ į architektų dėmesio centrą dažniau pakliūva neformalūs urbanis tiniai ir architektūros projektai. Nedidelės apimties, biudžeto ir nestulbinantys techno loginėmis inovacijomis projektai dažniausiai nėra tie, kuriuos garsindami kūrėjo vardą mielai publikuoja architektų bibliotekėlėse ir ant kavos staliukų nugulantys žurnalai. Tačiau tokie projektai iš esmės keičia aplinką ir gyvenimo kokybę, kuria ir stiprina miestų bendruomenes. Kaip pavyzdys minėtina du Karakaso (Venesuela) rajonus sujungusi „laidinio metro“ linija. Tokia architektūra nestebina, bet ji yra apmąstyta ir estetiška, pritaikyta vietiniam kontekstui ir dažnai kuriama ar net statoma kartu su bendruo menėmis (todėl vietiniai tokius pastatus ar erdves mielai lanko ir tausoja). Ji turi ir stiprų edukacinį poveikį – į procesą įtraukta visuomenė išmoksta skirti kokybiškus spren dimus nuo deklaratyvių, ima labiau domėtis savo aplinka ir inicijuoti kitus jos gerinimo ir gražinimo projektus. Lietuvoje architektai bando atliepti šioms tendencijoms eksperimentuodami kūrybinėse dirbtuvėse: pernai vienose jų jauni architektai siūlė šmaikščias, labiau žaismingas nei realias Šilainių rajono atnaujinimo idėjas, kitose –

112 05

04 Šiluvos aikštė („G. Natkevičius ir partneriai“), Gintaras Česonis 05 „Swedbank“ būstinė („Ambraso architektų biuras“), Raimondas Urbakavičius 06 Naujasis muziejus, Berlynas, Vokietija (D. Chipperfield), „Corbis“ 07 „Rolex“ mokymo centras, Lozana, Šveicarija, (SANAA), „Corbis“ 08 Meno muziejus „Maxxi“, Roma, Italija (Z. Hadid), „Corbis“

P 04

113

114

kūrė Šeimų bendruomenės centrą Klaipėdoje, trečiose – socialinio būsto, kuris kol kas Lie tuvoje yra beveik nenagrinėta tema, modelius. Mūsų šalyje 2010-aisiais buvo logiška tikėtis daugiau tokių idėjų ir darbų. Priva čiam statybos verslui sustingus, pagrindi ne varomąja jėga statybos aikštelėse tapo miestams ir miesteliams atsivėrę Europos Sąjungos fondai, skirti kultūros, sporto, švietimo centrų, viešųjų erdvių projektams. Rodos, būtent tokie nedidelių miestų nedide li, bet visuomenei reikšmingi projektai ir yra dirva „kokybiškos architektūros kasdienybei“ pasireikšti. Deja. Paradoksalu, bet rezultatų įtaka miesto ar miestelio aplinkos kokybei dažnu atveju labai abejotina. Begalėje viešojo pirkimo konkursų projektai išrinkti „katės maiše“ principu: vertinama ne architektūros spren dinių kokybė, o kaina. Vyraujantis ūkiškas miestų troškimas „susitvarkyti“ investuojant į statybines medžiagas, o ne į turinį ir formą baigiasi panašiai kaip Marijampolei, kuri po centrinės aikštės rekonstrukcijos turi tuščią, aklinai granitu grįstą erdvę, patrauklią nebent marširuoti besitreniruojančiai kuopai. Ne gana to, kad sovietmečiu įrengta gigantiška aikštė yra svetimkūnis smulkioje Marijampo lės struktūroje, ji liko nesujungta su visiškai greta esančiu upelio parku. Tvarkinga, švaru ir brangu, bet praleista proga ištaisyti urba nistinę klaidą ir praturtinti miestą svetinga viešąja erdve. Tam neužtenka nupirkti naujų trinkelių, dažų ar suoliukų. Tam būtinas architekto kuriamas nematerialus elementas: idėja, scenarijus, turinys, atsakymai į klausimus, kaip pastatas ar aikštė funkcionuos, ką ir kam ten bus galima veikti, kaip objektas praturtins aplinką, kokią žinią perduos ir kokias emo cijas kels jo lankytojams. Beje, šie atsakymai toli gražu nebūtinai lemia statybos biudžeto išsipūtimą, nors to dažnai baiminasi užsa kovai. O štai neteisingi sprendimai, padaryti pačioje projekto pradžioje, laikui bėgant sulimpa į statybos ir eksploatacijos metu vis didėjantį išlaidų riedulį. Architektūros racionalumas, ilgaamžišku mas kuriant viešuosius objektus – svarbu, bet

dar daugiau reikšmės turi pastato ar erdvės poveikis visuomenei ir miesto gyvenimui. Šiluva, į kurią švęsti Švč. Mergelės Mari jos gimimo atlaidų kasmet suplūsta minios piligrimų, ne veltui didžiuojasi nauja aikšte. Drąsi dar tarpukariu gimusi ir arkivyskupo S. Tamkevičiaus palaikyta idėja sujungti vieną prieš kitą stovinčias Šiluvos baziliką ir koply čią pailga aikšte įgyvendinta pagal architektų biuro „G. Natkevičius ir partneriai“ projektą. Aikštė it šviesus raižyto betono kilimas, nu tiestas tarp dviejų Šiluvos dominančių, tapo įspūdingos kompozicijos stuburu. Masyvūs santūraus šiuolaikiško dizaino suolai, švies tuvai, stacijos, skaidančios milžinišką erdvę, suteikė jai žmogišką mastelį. Architektams pavyko sukurti dviveidį aikštės charakterį: monumentalų masinių religinių apeigų metu, jaukų pasėdėti, pasišnekučiuoti vietiniams gyventojams kasdien. Tačiau apskritai viešosios erdvės, ypač sukurtos sovietmečiu, Lietuvoje vis dar yra kietas riešutėlis ir architektams, ir visuome nei. Ką su jomis daryti, kaip „nuskausminti“ į miesto veidą įrėžtą sovietmečio režimo randą ir paversti aikštes šiuolaikinės Lietuvos visuomenės traukos branduoliais – atsakymo ieškoma sunkiai. Šiaulių Prisikėlimo aikštės

konkursas pernai baigėsi be aiškaus nuga lėtojo. Bet jau šeštą kartą per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų vykusio Lukiškių aikštės sutvarkymo konkurso baigtis nuteikia viltingai. Nugalėtoja paskelbta „R. Paleko ARCH studija“ teigia, kad raktas – tai ramus ir subtilus sprendimas, ne neigiantis istoriškai susiklosčiusią struktūrą, o pritaikantis ją šian dienai ir taip neutralizuojantis jos neigiamo krūvio poveikį. Centrinę aikštės dalį pasiūlę išgrįsti akmenimis ir skirti memorialinei funkcijai, aikštės perimetrą formuojančių me džių paunksnę ir iki šiol tik šiukšlių konteine riams naudotą erdvę tarp aikštės ir Šv. Jokūbo bažnyčios architektai paskyrė visuomeninei funkcijai. Taip jie suderino abu interesus. Lukiškių aikštę projektavusiems archi tektams teko kur kas didesnis nei tik erdvės formuotojų vaidmuo. It psichologai jie turėjo išrasti įvairių visuomenės grupių kompro misinio bendravimo šioje erdvėje modelį, atsakyti į esminius tautiškumo, istorijos ir ateities santykio programavimo klausimus. Tai – ne išimtinis, o tendenciją iliustruojan tis atvejis: architektūra tampa nebe dizaino, strategijų kūrimo menu, ji vis labiau susilieja su kitomis – socialinėmis, ekonominėmis, ekologinėmis – temomis. Globalios tendencijos skverbiasi lėtai Tvarumu pasaulis susirūpinęs ne mažiau nei ekonomikos krize, ir ne be pagrindo. O architektūra yra viena iš bene labiausiai šios srities pokyčius lemiančių veiklų: nuo naujo gyvenimo būdo, įpročių neatsiejama juos įkvepianti ir lemianti aplinka.

Paveiki, impozantiška architektūra gali transliuoti pasauliui žinią ne tik apie kultūrines ir intelektualias ambicijas, bet ir apie jėgą, turtą, todėl ekonomikos klestėjimo metais ji buvo tapusi būtinu save gerbiančio verslo ar miesto, valstybės atributu, vizitine kortele.

Tvari architektūra neretai klaidingai suvo kiama ribotai – tai ne tik „žaliosios“ techno logijos ir gamtą tausojantys sprendimai. Tai ir novatoriškumas, ekonominis racionalumas, kokybiška architektūra, ir teigiamas socialinis aspektas. Tvarios aplinkos kūrimo masteliai įvai rūs – nuo į įprastą pastatą integruotų tvarių technologinių sprendimų iki visiškai naujų prototipų kūrimo. Vienas žymiausių pavyz džių – architekto N. Fosterio sukurta tvaraus Masdaro miesto utopija, pradėta įgyvendinti (pernai pastatytas Mokslo ir technologijų centras) greta Abu Dabio, vieno turtingiausių ir prabangiausių pasaulio miestų. Prikimštas naujausių technologijų, leisiančių apsieiti be papildomų energijos šaltinių ir išvengti atliekų, Masdaras siūlo komfortą pačiame dykumos viduryje. Tradicinius arabiškos statybos principus N. Fosteris suderino su paskutiniu technologijų pažangos žingsniu. Nuo žemės lygio kilstelėtą miestą vėsins vėjai ir šešėliai, o transportas, sukištas po miesto „padu“, nereikalaus vietos pėsčiųjų, viešųjų erdvių ar pastatų sąskaita. Įspūdingas Masdaro miestas su pagirtinai ištobulintais technologiniais sprendimais vis dėlto gali likti tik eksperimentinis pavyzdys vadovėliuose, nes stokoja paskutinio – socia linio elemento. Masdaras užprogramuotas uždarai bendruomenei, kuri tobulu gyvenimu

mėgausis atsukusi nugarą likusiam pasauliui. O štai Kopenhagoje danų „Bjarke Ingels Group“ sukurtas namas „8“ – priešingai: be tvarių technologijų, jis siūlo ir naują daug kur adaptuojamą kokybiškos gyvenamosios aplinkos mieste modelį. Sumaniai paskirsčius įvairias funkcijas (visuomeninės, komercinės, administracinės – apačioje, būstai – viršuje) ir sukūrus patrauklių viešų ir privačių aikščių, kiemų, terasų sistemą, kompleksas tapo mies tiškos energijos ir priemiesčio komforto oaze. Lietuvoje tvarios architektūros pavyz džių (tikrų, ne tik deklaruojamų) kol kas nėra – dar bręstame ir mokomės. Dar reikėtų pridurti, kad ne itin aktyviai. Lietuvos architektai ir užsakovai į „tvarios architek tūros“ sąvoką vis dar reaguoja vangiai, kaip į nerimtus neturinčių kuo užsiimti vakariečių žaidimus. Be reikalo, nes tokią architektūrą visiškai netrukus ir mus privers rinktis tiek gyvenimas, tiek Europos Sąjungos teisė. Panašiai galima vertinti ir Lietuvos architektūros kūrėjų reakciją į pasaulines tendencijas. Dalis lietuvaičių įsibėgėję vis dar prijaučia deklaratyviai, formos ir įvaizdžio arba kiekio, o ne turinio architektūrai. Dalis jau supranta, kad reikalingos kitokios, nova toriškos idėjos, tačiau atvejų, kai jos gimsta realios ir neformalios, – nedaug. Žinoma, esama išimčių (paminėtų ir straipsnyje), bet apskritai esame inertiški, trūksta globalaus

115

mąstymo ir matymo (paradoksalu, šiuo atveju – orientuoto į lokalumą ir nedidelius mastelius). Todėl ir eksportuojame ne savo idėjas ir projektus, o jaunąją architektų kartą, išvažiuojančią semtis žinių ir patirties, kokių negali gauti namie. Vis dėlto pastarojo meto Lietuvos archi tektų aktyvumas ne projektavimo plotmėje duoda pagrindo optimizmui. Darbo grafikų ramybė inspiruoja architektus daugiau laiko skirti visuomeninei veiklai, dalytis informaci ja, idėjomis, diskutuoti tarpusavyje, o kartu ir su visuomene, į kurią orientuoto architektūros pristatymo iki šiol trūksta. Tokia valstybės politika: architektūra iki šiol nelaikoma kultūros dalimi nei reprezentaciniu objektu. Eilinį kartą svarbiausiame pasaulio architek tūros festivalyje Venecijos bienalėje Lietuvos architektūra nebuvo pristatyta (galime tik nevykusiai guostis, kad šiemet ir latviai dėl išsekusio biudžeto liko namie; tačiau eilinį

09 Lukiškių centrinės aikštės sutvarkymo projektas („R. Paleko ARCH studija“)

116

kartą estai...). Viešose architektūros paskai tose, parodose, diskusijose dėmesys telkiamas ne tik į kintantį architektūros uždavinį, bet ir į architekto vaidmenį. Ateityje architektas daugiau nei iki šiol turės būti ne tik pastatų ar erdvių projektuotojas, bet ir universalus stra tegas, konsultantas, gebantis dirbti įvairiose srityse kartu su kitais specialistais, tarpininkas tarp idėjų ir kliento – visuomenės. ◊

Politinių, ekonominių ir socialinių pokyčių metu atsiveria erdvė inovacijoms, krizės ir sumaištys yra palanki terpė naujoms idėjoms rastis.

10 Masdaro mokslo ir technologijos institutas, JAE (N. Foster), „Scanpix“

117

Kokioje tikrovėje gyvenate?

118

Živilė Pipinytė

Kultūra be riksmo

2010-ųjų pabaigoje sulaukėme dviejų žinių apie lietuvių kiną. Viena buvo gera, kita – bloga. Geroji – „Skalvijos“ kino centrui skirtas ES tinklo „Europa Cinemas“ apdovanojimas už geriausią programą. Mažas kino teatras Vilniaus centre nurungė tūkstančius kitų, keliuose žemynuose rodančius nekomercinį Europos kiną. Blogoji – nugriauta Lietuvos kino studija, nors gal ir simboliška, kad sovietinę kino sistemą liudijusio pastato nebeliko. Septintojo dešimtmečio pradžioje čia įsikūrė filmavimo paviljonai, kino juostos apdirbimo cechai, rekvizito sandėliai, filmų archyvas. Paskutiniais de šimtmečiais Lietuvos kino studija merdėjo, teikdama paslaugas pigius filmus Rytų Europoje sukantiems britams, vokiečiams, amerikie čiams. Apsukrūs studijos privatizuotojai neslėpė, kad jiems rūpi visai ne kinas, o prestižinės Vilniaus vietos, kuriose stovėjo kino studijos pastatai. Bet kartu su jais (ir už tą pačią kainą) buvo privatizuoti ir studijoje beveik pusšimtį metų kurti filmai – visa lietuvių kino klasika. Įsivaizduokite, kad kas nors privatizuotų M. K. Čiurlionio galerijos pastatus ir kartu gautų visus menininko paveikslus. Kad lietuvių kino situacija kartais primena kafkišką labirintą, vis dėlto labiausiai kalti ne tik kinematografininkai. Iki šiol nėra realios ir veiksmingos kino politikos, Lietuva – bene vienintelė Europos šalis, neturinti nacionalinio kino centro (jo steigimas atidedamas jau ne pirmus metus) ir nacionalinės filmotekos. Rengiamas naujas kino įstatymas. Jo projekte pastebėjau ne vieną absurdišką teiginį, primenantį totalitarinių valstybių kino politiką. Tarkime, valstybinis finansavimas gali būti skirtas, jei filmas „atitinka bent tris kultūrinius

119

Ne vienerius metus lietuvių kinas rėmėsi literatūros patirtimi, vaidybiniame kine iki šiol dominuoja ekranizacijos. Iš literatūros didžia dalimi atėjo kaimo ir archajiškų vertybių sureikšminimas, miestietiškos kultūros neigimas. Bet kinas yra miesto kultūros vaisius.

kriterijus: 1) filmo scenarijus ar pagrindi nė tema yra paremti Lietuvos ar Europos kultūros, istorijos, religijos, mitologijos ar visuomenės gyvenimo įvykiais; 2) filmas pasakoja apie žinomą Lietuvos ar Europos kultūros, istorijos, religijos, visuomenės asme nybę, mitologinį veikėją; 3) filmo scenarijus ar pagrindinė tema yra paremti reikšmingu lietuviškos ar europinės literatūros kūriniu; 4) filmas įprasmina svarbias Lietuvos ar Europos vertybes: kultūrų ir religijų įvairovę, žmogaus teises ir pilietiškumą, demokratiją ir solidarumą, mažumų teises ir toleranciją, pagarbą kultūros ir šeimos tradicijoms; 5) fil mas nagrinėja tautinės ar europinės tapatybės klausimus“. Kai visa tai skaitau, kažkodėl prisimenu kadaise girdėtas paskaitas apie socialistinį realizmą. Jei tokios nuostatos galiotų visur ir visada, bijau, kad reikėtų perrašyti pasaulinio kino istoriją. Nebūtų nei neorealizmo, nei Woody Alleno, nei pagaliau Šarūno Barto filmų.

Ar lietuviams reikia tik kino, kuriančio mi tus apie šlovingą praeitį? Ar juos griaunan čio? Atsakymas turėtų nuskambėti diskusijo se, bet jos nevyksta. Kino bendruomenė maža ir pasidalijusi. Esu įsitikinusi, kad geriausiai nacionalinį kiną apibūdina jo santykis su tikrove. Ir tai pats skaudžiausias lietuvių kino klausimas. Aš tos tikrovės filmuose dažnai tiesiog neatpažįstu. Ir tai ne skirtumų ar panašumų klausimas. Jis slypi kur kas giliau. Ne vienerius metus lietuvių kinas rėmėsi literatūros patirtimi, vaidybiniame kine iki šiol dominuoja ekranizacijos. Iš literatūros didžia dalimi atėjo kaimo ir archajiškų ver tybių sureikšminimas, miestietiškos kultūros neigimas. Bet kinas yra miesto kultūros vaisius. Ši prieštara ne vienerius metus lėmė lietuvių inteligentų požiūrį į kiną ir lietuvių kino požiūrį į tikrovę. Paskutiniais dešimtmečiais, kai miesto kultūra vis labiau įsigali ir Lietuvoje, į tai adekvačiai reaguoja, ko gero, tik šiuolaiki

nio meno kūrėjai. Turint galvoje, kad šios permainos sutapo su politinėmis ir visuo meninėmis pastarųjų dešimtmečių transfor macijomis, naujos kartos atėjimu į aktyvų gyvenimą, o pastaraisiais metais ir su vis labiau ryškėjančiomis pastangomis kultūroje ir mene atgaivinti tarpukario patriotizmo sampratą, situacija išties sudėtinga. Tikrovė tampa vis fragmentiškesnė, tik atrodo, kad lietuvių kino kūrėjai ne vienerius metus demonstratyviai nepastebėjo visų tų visuo menės ir šalies permainų. Žinoma, ne tik jie. Lietuvių intelektualai taip pat mieliau perpasakojo J. Lacaną ir S. Žižeką nei domėjosi savo visuomenės transformacija ir vis akivaizdesne jos deformacija. Bet tai ypač akivaizdu pasižiūrėjus dokumentinių filmų. Klasikų Roberto Verbos ir Henriko Šablevi čiaus vietą užėmusi Šarūno Barto, Audriaus Stonio ir Arūno Matelio karta pirmaisiais nepriklausomybės metais rodė visuomenės atstumtuosius, marginalus, benamius. Skurdo ir vargo estetizavimas buvo kaip maištas prieš oficiozines ir jau besiformuojančios komer cinės televizijos grožybes. Bet dokumenti nių filmų Lietuvoje kasmet sukuriama vis mažiau. Tikrovė nedomina jaunųjų kūrėjų. Jų filmų herojais dažniausiai tampa meninin kai, egzotiškos asmenybės arba partizanai, knygnešiai – personažai, prisidedantys prie praeities mitų kūrimo. Po keliasdešimties metų pasižiūrėję ties XX–XXI amžių riba sukurtus filmus, taip nieko ir nesužinosime apie liberalių lietuviš kų „Čikagos berniukų“ idėjų pažadintą agre syvų vartojimą, „Maximų“ šventoves, emigra ciją, svarbiausius transformacijos laikotarpio personažus. Kodėl? Tai klausimas ne tik kinematografininkams, bet ir intelektualams

nuotrauka: Rolandas Andrijauskas

122

ar meno kritikams, pasidavusiems esė apie susidūrimo su tikrove sukeltus asmeninius iš gyvenimus rašymo kerams. Žinoma, tai nėra blogai. Bet klausimas, ar menas gali paveikti arba paaiškinti tikrovę, ko gero, Lietuvoje vis dar skamba, švelniai tariant, keistai. Įdomūs patys sau? Lietuvių kinui 2010-ieji buvo palyginti geri metai – įvyko net 5 pilnametražių vaidybi nių filmų premjeros, t. y. pasiektas „brandus“ sovietinis lygis, kai Lietuvos kino studi joje kasmet buvo sukuriami 5 vaidybiniai „gamybiniai vienetai“. Bet šiemet tiek filmų nebuvo finansuota – taip tik sutapo, kad po ilgų vargų buvo baigti prieš trejus ar ketve rius metus pradėti filmai. Jie skirtingo lygio, tačiau beveik visi – deklaratyviai nekomerci niai, tęsiantys lietuvių autorinio kino tradi cijas. Vienintelė išimtis – valstybės neremtas Emilio Vėlyvio „Zero 2: muilo opera“; jis, beje, 2010 m. sulaukė ir daugiausia žiūrovų (71 743). Filmas užėmė penktą vietą tarp pa čių žiūrimiausių Lietuvoje (pirmoji, be abejo, teko Jameso Camerono „Įsikūnijimui“). „Zero 2“ – tai lietuviškos televizijos parodi ja, sukurta neva Quentino Tarantino stiliumi. E. Vėlyvis niekad nepraleidžia progos pasity čioti iš autorinio lietuvių kino, bet paradoksa lu tai, kad „Zero 2“ pakartoja vieną didžiau sių šio kino trūkumų – yra uždaras, net autistiškas, visiškai nesistengia komunikuoti su žiūrovais „iš šalies“. Net su tokiais kaip aš, gyvenančiais Lietuvoje ir nežiūrinčiais lietu viškų televizijų. Manau, kad panašus likimas laukia ir dar vieno aktyviai reklamuojamo komercinio reginio – naujos „Tado Blindos“ versijos. Komercinio kino sąvoka Lietuvoje skamba gana sąlygiškai, kaip kad pažadai sukurti istorinį filmą apie Žalgirio mūšį už 17 milijonų litų – juokingai. Abejoju, ar kada

nors sulauksime laikų, kai į lietuvišką filmą bus investuojami šimtai milijonų dolerių ir jį rodys pasaulio kino teatruose. Nebent kas nors sugalvos šį tą panašaus į „Dogmą ’95“. Tam reikia ne milijonų – tik originalios idė jos. Tačiau jos dažniausiai atsiranda ten, kur filmų temos nereglamentuojamos. Šarūno Barto „Eurazijos aborigenas“ – komercinio kino priešingybė, bet jis daug atviresnis pasauliui. Filmo veiksmas nu sidriekia nuo Maskvos iki Portugalijos, o tradiciniai filmų apie nusivylusius gangste rius personažai atpažįstami visur. „Eurazijos aborigeno“ oficialiai dar nėra Lietuvos kino teatruose, bet filmas jau parodytas ne viena me tarptautiniame kino festivalyje (taip pat ir tarptautiniame Kauno kino festivalyje) ir gavo kelis didžiuosius prizus, tarp jų – Talino „Juodųjų naktų“ geriausiam Baltijos šalių filmui. Pabandęs keistis ir sukurti filmą su aiškiu siužetu, Bartas vis dėlto liko Bartas, nes „Eurazijos aborigenas“ – dar vienas reži sieriaus pamąstymas apie asmeninės laisvės ribas šiuolaikiniame pasaulyje. Tradicines lietuvių kinui šeimos ir mirties temas filme „Atsisveikinimas“ pabandė at gaivinti Tomas Donela. Bet nuo pat pirmųjų kadrų režisierius savo mirštančiam herojui kuria tik banalias, šimtąkart kine jau rodytas situacijas, primenančias tas, kurias mėgsta se rialų kūrėjai. Tačiau serialai kuriami konkre čiai auditorijai, o narcisistinis užsisklendimas savyje, hermetiškumas, manau, yra didžiausia lietuvių kino yda. Jos sugebėjo išvengti Kris tijono Vildžiūno „Kai apkabinsiu tave“ (beje, vienintelis iki šiol „Eurimage“ paramos sulau kęs lietuviškas filmas). 1961-ųjų Berlyne prieš pat iškylant sienai besiplėtojanti kamerinė istorija apie geležinės uždangos išskirtus tėvą ir dukterį yra universali. Ji papasakota stilin gai, sausokai, nesivaikant perdėto holivudinio melodramiškumo, bet ilgam išlieka atmintyje.

Paskutiniais metais Lietuvoje padaugėjo vadinamųjų „offinių“ filmų. Juos kuria nepro fesionalai arba studentai ir tie, kurie nesu laukia oficialių rėmėjų pinigų. Skirtingai nei daugumoje šalių, pas mus šie filmai patenka į kino teatrus ir rodomi ne tik specializuo tų festivalių programose. Šį reiškinį prieš kelerius metus paskatino AXX prodiuseriai, už kelis grašius pasiūlę visiems norintiems kurti komercinius filmus, esą tradicinio lietuvių kino alternatyvą. Bet rezultatas buvo priešingas – akivaizdžiai krito lietuvių kino profesionalumo lygis, susijaukė jo kriterijai. Iš tokio požiūrio išaugo ir Sauliaus Drungos „Anarchija Žirmūnuose“ – mėgė jiškų formų bandymas į vieną filmą sukišti dabar itin konjunktūriškas homoseksualios meilės, maišto prieš vartotojų visuomenę, emigracijos temas. Įdomiausia, kad konjunk tūrišką tematiką (šiuo metu bene geriausiai parduodama Europoje yra lietuvių homo fobija) renkasi jauni kūrėjai. Jų ketinimai, regis, kilnūs, bet kai pagrindinė S. Drungos „Anarchijos Žirmūnuose“ herojė nusprendžia susprogdinti greitojo maisto užkandinę tik todėl, kad ten apsinuodijo ne pati geriausia jos draugė, supranti, kad infantilumas – ne liga, o dalies viso (ir ne tik lietuvių) šiuolai kinio kino būsena. Tai, kad iki tol nė vieno filmo nesukūręs savamokslis iš valstybės gavo pinigų pilnametražiam filmui, Europoje nuskambėtų kaip absurdas. Bet Lietuvoje nėra specialių programų, finansuojančių debiutantus. Nežinau, ar paguodžia mintis, kad mėgėjiškumas klesti ne tik lietuvių kine, bet ir politikoje. Tik politinio kino, įtariu, Lietuvoje teks laukti dar ilgai.

Pinigai ir žiūrovai Kad galėtume kalbėti apie lietuvių kino procesą ar raidos tendencijas, net penkių fil mų per metus bus mažai. Bet turint omenyje, kad dar prieš krizę didžiausia kinui valstybės skirta suma neviršijo 7 milijonų litų, reikia kalbėti ne apie raidą, o apie išlikimą. Juk tie 5–7 milijonai skiriami ne tik vaidybinių, bet ir dokumentinių, animacinių, trumpo metra žo filmų gamybai, scenarijų rašymui, lietuvių kino sklaidai, edukacinėms programoms. Visi gauna trupinius, iš kurių dar turi ne tik kurti filmus, bet ir išgyventi. Lietuvių kino bėda ir ta, kad jo neremia televizija, skirtingai nei ki tose šalyse. Nors paskutiniais metais atsiradę „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai skatina domėtis būtent nacionaliniu kinu. Kino žiūrovas – taip pat problema, ir ne tik lietuvių kino. Net kai kurie amerikiečių kritikai jau pritaria minčiai, kad paskutiniais dešimtmečiais pradėjęs orientuotis į jaunuo sius žiūrovus kinas pastebimai supaprastėjo (kaip supratote, tai eufemizmas). Kino publi ka akivaizdžiai primityvėja. Didieji Lietuvos kino platintojai ir kino teatrai beveik nerodo filmų, skirtų intelektualesniems žiūrovams. Su tokiais filmais reikia dirbti, jiems rei kia specializuotos reklamos, profesionalios žiniasklaidos nuomonės, o tai rodytojams ir platintojams neapsimoka. Romano Polans kio „Vaiduoklio“ (Europos kino akademijos paskelbto geriausiu 2010 m. filmu) premjera vis buvo nukeliama, kol galų gale filmas parodytas birželio pabaigoje Kaune. Vasarai baigiantis jį parodė ir Vilniuje. Iki gruodžio filmą pasižiūrėjo 720 žiūrovų. Intelektualesni filmai lieka festivaliams, bet jei festivalio rengėjai bus dori, jie galės surengti tik tris filmo seansus. Kita vertus, jei ne jie, Lietuvoje nebūtų parodyta dalis

svarbiausių sezono filmų, kurie ir palaiko kino kultūrą. Bet net kaimyninėje Lenkijoje, kurioje kino kultūros tradicijos kur kas ilges nės, valstybė iki šiol dotuoja vertingų filmų platinimą. Kita vertus, ėjimas į kiną tampa prabanga. Sumokėjęs 16–22 litus už bilietą dar rizikuoji, kad pusė filmo bus rodoma neryškiai, garsas – nekokybiškas, lietuviški subtitrai – taip pat, salėje tvyros prisvilusių spragėsių kvapas, o kaimynas maigys mobi liojo telefono mygtukus. „Multipleksų“ alternatyva – mažieji kino teatrai, kuriuos turėtų išlaikyti savivaldybės ir kurie turėtų būti kiekviename didesniame mieste. Jų nedaug, nors Vilniaus „Skalvijos“ ir „Pasakos“ pavyzdys įkvepia. Lankstesnė kainodara ir investicijos į kino edukaciją, tegul ir netiesiogiai, atsiperka. Juk tokie kino teatrai augina kokybiško ir naciona linio kino žiūrovus. Žiūrovus, sugebančius diskutuoti kad ir apie Michaelio Haneke’s

123

„Baltą kaspiną“, kurį prieš kelerius metus pabijojo įsigyti didieji platintojai. Tačiau lietuvių kino sklaida užsienyje išlieka pačių kinematografininkų reikalas. Pa saulinė patirtis rodo, kad nuosekliai užsienyje pristatyti nacionalinį kiną gali kino centrai, kurių tikslas sudominti, informuoti užsienio festivalių rengėjus, muges, platintojus. Lietu voje tai dažniausiai daro patys kūrėjai. Pagal savo supratimą ir išgales. Todėl klausimas, ar Lietuva egzistuoja pasaulio kino žemėlapyje, vis dar skamba retoriškai. Kai atsiras prieinamų ir kokybiškų (ypač restauruotų klasikinių) lietuviškų filmų DVD su bent jau angliškais subtitrais, kai bus galima skaityti ne vieną ar dvi knygas apie lietuvių kino istoriją, kai mokykloje bus mokoma analizuoti filmus, o politikai paga liau supras, kad nacionalinis kinas – kultūros ir prestižo, o ne vietinio patriotizmo reikalas, pabandysiu atsakyti ir į šitą klausimą. ◊

Po keliasdešimties metų pasižiūrėję ties XX–XXI amžių riba sukurtus filmus, taip nieko ir nesužinosime apie liberalių lietuviškų „Čikagos berniukų“ idėjų pažadintą agresyvų vartojimą, „Maximų“ šventoves, emigraciją, svarbiausius transformacijos laikotarpio personažus.

124

Knygos su Češyro katino šypsena Giedrė Kazlauskaitė Literatūrinis gyvenimas Lietuvoje šiais metais smarkiai pagyvėjo – taip galima teigti vien iš geriausių knygų suaugusiesiems penketuko, į kurį netilpo iš tikrųjų puikios knygos, galėjusios perorganizuoti tą akciją į dešimtuko ar bent aštuntuko rinkimus. iliustracija: „Traditional Art“ Andrius Zakšauskas

Aišku, gal ir nederėtų manipuliuojant skaičių kalba artinti skaitymo prie sporto. Vis dėlto džiugu, kad penketukų rinkimai padarė lietuvių autorius labiau matomus, atpažįstamus, gal net ir skaitomus. O rašytojus ekonomikos krizė, rodos, paveikė atvirkščiai. Dar neseniai virkauta, kad nesama stiprios prozos, kad ją Lietuvoje vis nurungia poezija. Tad štai, sulaukėme triumfo valandos – nuo stipriosios G. Radvilavičiūtės, R. Ras tausko, V. Papievio, M. Martinaičio, J. Skablauskaitės prozos ir eseistikos neatsilieka L. S. Černiauskaitės, S. Parulskio, E. Parulskio, G. Kanovi čiaus ir kitų knygos. Savaip malonu, kad buvo pastebėta ir įvertinta jauna prozininkė I. Toleikytė, dvidešimtmetės balsu pasakojanti istorijas, ku riose susipina tikrumas ir išmonė. Man asmeniškai šios pavardės reiškia puikias, kokybiškas knygas, lietuvių literatūros priešakinį būrį. Atsigavo ir pogrindis – oficioziniams renginiams išsikvėpus ir prara dus didžiąją dalį finansavimo, radosi natūralus proveržis į ką nors, kas nesuinteresuota, savanoriška, laisva ir neoficialu. Čia ir Agnės Žagraka lytės surengti PŠP („Pasidaryk šventę pats“) literatų skaitymai, ir Juliaus Kelero globojami literatūros vakarai, rengiami privačiuose butuose ar (vasaros metu) leidyklų ir redakcijų kiemeliuose, jau įgavę ir tradiciją, ir pagreitį. Šie žmonės nepasirašė projektų, neišsimaldavo iš ministerijos jokių mokesčių mokėtojų pinigų, nesusirado turtingų rėmėjų, tačiau jų dėka Lietuvoje ima formuotis ir tvirtėti šis tas panašaus į literatūrinį saloną. Čia kalbu tik apie sostinės literatus, nors nujaučiu, kad Kaune ir Klaipėdoje, o gal ir kituose miestuose, jie taip pat turi savo nišų, rengi nių, pateikia naujų ir kūrybiškų, nesavanaudiškų iniciatyvų. Literatūrinių premijų šiais metais taip pat būta, ir nemažai, bet vargu ar verta į jas koncentruotis. Kartais man atrodo, kad naudojantis žinias klaida neretai iškraipoma premijos, kaip natūralaus įvertinimo už litera tūros darbą, prasmė. Televizija paprastai parodo autorių, gėles, plojimus; autorius pasako tris sakinius apie save ir kūrybą (dažniausiai kuklius), o kultūringesnio žiūrovo sąmonė užfiksuoja pavardę. Tada nuėjęs į knygyną jis gali pareikalauti to autoriaus knygų, visiškai nesidomėdamas kitomis greta gulinčiomis knygomis, kurios irgi laikytinos neblogomis. Nepaisydamas jokių kontekstų, neišmanydamas lietuvių literatūros lauko ir nesidomėdamas tuo, jis gali rinktis komisijos verdiktą it koky bės garantiją, o paskui iškart juo nusivilti. Tai nesąžininga, juolab kad premijos nebūtinai skiriamos už ryškiausius metų žybtelėjimus – kartais

jos atitenka ir garbaus amžiaus žmogui už nerėksmingą nuoseklumą. Todėl būtų geriau, jei žmonės išmoktų domėtis ne premijomis ir laureatų biografijų peripetijomis, o knygomis, kurios rašomos nuolat ir ne dėl premijų, jeigu įgustų skaityti taip, kaip yra įgudę klausytis muzikos ar žiūrėti filmus, – ne tik kūrinius iš inteligenciją imituojančios vidutinybės privalomųjų programų. Dar vienas galvos skausmas, tiksliau, migrena – literatūros kritika. Šiai padėčiai gerinti prie Lietuvių literatūros ir tautosa kos instituto šiemet susikūrė Kritikų klubas, padėsiantis literatūros darbininkams geriau suvokti kriterijus ir užsiimti knygų aksiolo gija, o ne pažįstamų rašytojų aptarnavimu. Aišku, kritikos gaivinimas dar gana vangus, rašyti recenzijas nuostolinga, o ekspromto dvasia seniai nužudyta – į knygų pristatymus ateiname su namuose pasirašytais referatais ir juos perskaitome. Kaip ir visur, trūksta as menybių, charizmos, gebėjimo laviruoti tarp profesinio tikslumo ir kalbėjimo netikslinei publikai. Kažkas bandė raginti specialiuosius leidinius: esą užsakykite skirtingų recenzijų apie tą pačią knygą, kad rastųsi polemika, dialogas. Tačiau jeigu bandoma paprašyti dviejų kritikų parašyti recenzijas apie tą pačią knygą, dažniausiai jų vertinimai sutampa. Jei kas ir turi radikalesnę nuomonę apie vieną ar kitą visuotinai šlovinamą opusą, dažniau siai bijo ją reikšti – nenori bendruomenės atstūmimo, netrokšta pasilikti vieni ir vieniši. Tokia savisauga pateisinama, todėl gerai, kai „maištauti“ ir ne visai korektiškai spygauti ima akademinis jaunimas. Barškėdama dar ne visai išmoktų sąvokų bagažu, jaunuomenė kartais ištaria, kad karalius nuogas, patraukia šiaip jau neskaitančią visuomenės dalį žaviu žemuoju stiliumi. Beje, kritika turi atlikti ir sanitarinę funkciją, tarkime, pareikšti, kad inertiška to paties autoriaus produkcija jau gerokai nusibodo, kitaip sakant, gal ir nema loniai sukrėsti, vaduoti iš nusistovėjusio štilio. Galų gale privalau pagirti vertėjus. Šie dirba tyliai, bet nelieka nematomi. Vertėjų sąjunga inicijuoja įdomius projektus, knygy nus pasiekia geri vertimai, juos reflektuoja kultūros savaitraščiai. Prieš kelerius metus to tikrai buvo mažiau, šiuolaikine užsienio lite ratūra mes laikėme tik J. Irvingą, H. Wassmo,

P. Coelho ir A. Baricco. Gan operatyviai išverčiami ir išleidžiami nobelininkų roma nai ir taip skatinama ne vien populiariosios literatūros sklaida. Vadinamosiomis biografinėmis knygomis, kurios dabar lyg ir sudaro perkamiausių jų daugumą, nesu išsamiai pasidomėjusi. Bet jeigu kalbėtume apie pačią tendenciją, kad „matomesniam“ žmogui rūpi išsileisti knygą, – tikriausiai visame pasaulyje tai kol kas dar romantizuojama. Ir pati knyga, ir rašytojo (herojaus) statusas. Mat televizijos vaizdai greit užmirštami, o knyga apeliuoja į „amžinybę“. Kita vertus, viskas priklauso ir nuo to, ką laikysime „įžymybėmis“. Viena yra politiniai veikėjai su savo propagandomis, kita – popkultūros ar kriminalinio pasaulio personažai. Tarkime, pastarieji tam tikrai vi suomenės daliai „naudingi“ tuo, kad tenkina smalsumą, domėjimąsi svetimu gyvenimu. Čia jau kaip pažiūrėsi, galbūt koks paauglys iš jų rampomis apšviesto asmeninio gyveni mo ir pasimokys, pavyzdžiui, kad ir santūru mo pasakojantis viešumoje. Politinių veikėjų biografijų visai neišma nau, bet spėju, kad jos, net jei ir demagogiš kos, atlieka panašią funkciją – iš lėto formuo ja viešojo asmens kultūrą Lietuvoje. Tiesa, dar egzistuoja iškilių asmenybių, dažniausiai menininkų, knygų kultas. Net jei ir galima jį laikyti mažiausiai žalingu, neretai tokio pobūdžio leidiniuose, skirtuose jau miru sio žmogaus asmenybei išsamiai atskleisti, paliekama daug itin subjektyvių nuomonių, nepatikrintų faktų, gan vulgarios informaci jos, kurios pats velionis galbūt nebūtų vieši nęs. Kažkas (regis, Giedra Radvilavičiūtė) yra taikliai pavadinęs tokią lektūros rūšį „mirties pornografija“. Esu girdėjusi, kad skaitomiausių knygų dešimtukai, išstatyti stenduose prie knygy nų durų, falsifikuojami. Tiesiog iš lobizmo, mat tai gera reklama – žmonės perka visą tą mėšlą, nes nori būti „kaip visi“. Parduo tuvės dešimtuko sandara šiais metais tikrai nepakito: pirmose vietose liko biografinės, kelionių knygos, motyvacinės, serijiniai epai („Hario Poterio“ modelis), detektyvai; šiek tiek fantastikos, šiek tiek bežanrio purška lo, dovanoms tinkamų albumų... Leidėjai gerai išmano hidros principą – beletristinės serijos skatina žmogų neva įveikti vieną

125

etapą ir pereiti prie kito, nors tai tik iliuzija, o skaitalas bevertis. Išnaudojamas paprasčiau sias instinktas – užbaigti „skaitymo darbą“ ir pradėti iš naujo, suvokiant tai kaip skaitymo malonumą. Leidyklos yra suinteresuotos ne vien literatūra, bet ir savo verslu. Tačiau ir savigarbos likučius išsaugoję rašytojai neturė tų stengtis traukti skaitytojų prie literatūros, reklamuotis, populiarinti savo knygų. Pats žmogus, skaitytojas, privalėtų siekti paten kinti savo interesus, nes neturėdamas knygų skaitymo įgūdžių jis gyvens labai siaurų, skurdžių akiračių pasaulėlyje. Kai užeinu į „Vagos“ knygyną, vis užmetu akį į progresyviausią jo detalę – ekraną su trumpais knygas pristatančiais klipais. Aišku, jie ne apie pačias vertingiausias knygas, bet tai vis vien paveiku, pačiai sunku akis ati traukti, rūpi populistinis literatūros pateiki mas. Žiūriu į stirtas makulatūros, iš anksto pasmerktos Lenino raštų likimui. Ir atrodo, kad tos knygos man šypsosi Češyro katino šypsenomis. Tokiomis „positive thinking“, dirbtiniais „smailikais“. Nusipirksi, katinas ištirps, liks tik šleikšti šypsena, besiprašanti į konteinerį. Taip gyvenimas juokiasi iš varto tojo kvailumo. ◊

126

Literatūros kritikos žanro saulėlydis Liudvikas Jakimavičius

Kultūra be riksmo

Kartą a. a. Juozas Aputis, kai dar kartu dirbome „Metų“ redakcijoje, pasakojo mums tokią istoriją. Į Zervynas vasarą užklysta kelios dailios merginos ir užsuka pas jį į kiemą. Išsitraukia magnetofoną ir klausia: „Tėvuk, gal moki kokių liaudies dainų, gal žinai kokių padavimų ar pasakų?“ Juozas pasi kviečia merginas vidun į trobą, užverda arbatos, aiškinasi, kas tokios, kokiu reikalu. Tos prisistato, kad yra trečio kurso filologės studentės ir renka tautosaką, kuri baigia Lietuvoje sunykti, o Dzūkijoje jos dar įmanoma rasti. Juozas neskuba, atsargiai tyrinėja merginas, tada sako: „Gerai, padainuosiu“, – ir ima dainuoti kaži kokias „balabaikas“ iš ra dijo ir televizijos kičinio repertuaro. Tos išjungia magnetofoną ir eina pro duris lauk, leidusios suprasti „tėvukui“, kad tasai nieko neišmano apie tautosaką. „Va, – sako Juozas, – koks aš klasikas. Manęs neatpa žįsta net trečiakursės Filologijos fakulteto studentės.“ Šis epizodas yra daug pasakanti šiandienės kultūros ir literatūros vietos viešajame mūsų gyvenime iliustracija. Prieš dvidešimt ar trisde šimt metų būtų buvę neįmanoma patikėti, kad filologijos studentės ar šiaip žmogus, laikantis save išsilavinusiu, neatpažintų Juozo Apučio, kad būtų neskaitęs bent vienos jo novelės. O šiandien nieko neste bina, kad visa Lietuva pažįsta Radžį ir Šedžių, bet nežino, kuriame tūkstantmetyje gyveno Maironis? 2008-ieji buvo paskelbti skaitymo metais, teko vos ne kas savaitę keliauti po Lietuvos mokyklas, gimnazijas, bibliotekas, bendrauti su moksleiviais, studentais ir neužmiršusia skaityti visuomenės dalimi. Kartą buvau pakviestas net į Tauragės gaisrinę susitikti su gaisrinin kais. Prisipažinsiu, po tų „vernisažų“ susidariau labai nevienalytį ir prieštaringą mūsų skaitančios visuomenės vaizdą. Kai kuriose audito rijose teko bendrauti su tikrai šviesia, apsiskaičiusia, literatūriniuose kontekstuose susigaudančia auditorija, o kai kur jaučiausi nelyg ateivis iš kosmoso. Į akis krito keletas vertų aptarti dalykų.

nuotrauka: Ignas Mald탑i큰nas

128

Visų pirma, mūsų skaitymas yra labai nesistemiškas. Tarkim, visai suprantamas ir pagirtinas dalykas, jei žmogus mėgsta detektyvo žanrą ir pagal šį kriterijų renka si, ką jam skaityti; kitas renkasi mėgstamą rašytoją, tarkim, patinka Jurga Ivanauskaitė ar Sigitas Parulskis ir jam visai pakanka vieno ar kelių autorių kūrybos, kad susikurtų savą literatūros vaizdą. Tai irgi nėra blogai, nes yra motyvas, pagal kurį skaitytojas knygą ar autorių pasirenka. Kur kas eklektiškesnis skaitytojas, o tokių dauguma, kuriam knyga į rankas patenka visiškai atsitiktinai. Kur nors gal nugirdo ar kas nors patarė, kad išėjo kokia nors įdomi knyga, o gal jam kas padovanojo knygą per šv. Kalėdas ar gimtadienį, ir jis skaito. Jei metų gale toks skaitytojas sudarytų perskaitytų knygų sąrašą ir mes vien pagal tą sąrašą pamėgintume apibūdinti šio skaitytojo literatūrinį skonį, mums to padaryti niekaip nepavyktų, nes minėtame sąraše nebūtų sistemiškumo ženklų. Per trisdešimt pastarųjų metų iš esmės pasikeitė mūsų skaitymo kultūra. Aštuonio likmečių ar dvidešimtmečių auditorijose aš dažnai klausiu, ar jie yra skaitę J. Kerouacą, J. D. Salingerį, G. G. Márquezą, J. Cortázarą, poetus P. Celaną ir C. Vallejo. Labai retoje auditorijoje pakyla viena kita ranka – vienas iš šimto yra skaitęs „Rugiuose prie bedug nės“. O mano kartai tai buvo autoriai, kurių neperskaitęs negalėjai savęs laikyti bent kiek praprususiu žmogumi. Iš to, ką karta skaito, ji susikuria savo tapatybę ir tampa atpažįstama. Aš gyvenu Literatų gatvėje prie Literatų sienos, ant kurios atsiranda vis naujų ir naujų vizualinių dedikacijų rašytojams. Pagal tą sieną galima būtų rašyti studiją, ką iš lietuvių autorių labiausiai skaito jauni mūsų meni ninkai. Nesumeluosiu – Jurgą Ivanauskaitę ir Jurgį Kunčiną, Vilniaus ir Užupio–Žvė ryno „specialistą“ iki panagių. Tačiau kartą einam pro tą sieną su Linu Vildžiūnu ir šnekučiuojamės apie ją. Sako: „Palauk, čia gi

trūksta Juditos Vaičiūnaitės.“ Sakau: keistas pražiūrėjimas – jei nėra Juditos, nuosekliau sios ir didžiausios Vilniaus poetės, tai ir visiems kitiems gal čia ne vieta. Palengvėjo, kai sienos kamputyje aptikome ir dedikaciją Juditai. Kad ir kaip būtų, tenka pripažin ti vieną dalyką: yra supleišėjęs literatūros skaitymo tęstinumas. Marcelijų Martinaitį ar Sigitą Gedą visuomenė dar atpažįsta, didžia dalimi – iš Vytauto Kernagio dainų, o Nijolės Miliauskaitės, Juditos Vaičiūnaitės, Onės Baliukonytės literatūriniai žemynai lyg Atlantida grimzta užmarštin, nes literatūros mokslas ir kritika, kaip ir leidėjai, nebeįsten gia jų iš naujo aktualizuoti naujuose kon tekstuose. Štai dabar nuo pastebėjimų ir detalių mes prieiname prie pagrindinės problemos. Jeigu jos skubiai ir radikaliai nespręsime, knygų leidybos, skaitymo ir vertinimų lauke turėsi me chaosą. Netiesą sakytume, jei tvirtintume, kad neišeina gerų knygų. Jų išeina kur kas daugiau nei, tarkim, sovietijos laikais. Knygy nų lentynos lūžta, per Vilniaus knygų muges gerinami dalyvių ir lankytojų statistiniai rekordai, tačiau yra vienas „bet“: literatūros proceso mes nebereflektuojame, nebeatski riame literatūrinio triukšmo ir šlamšto nuo tikrai vertingų ir prasmingų dalykų. Tuo turėtų užsiimti literatūros kritika, kurios priedermė yra stovėti tarp skaitytojo ir kūri nijos, tarp literatūrinės tradicijos ir dabarties, tarp lietuvių ir pasaulinės literatūros konteks tų – vertinti ir aiškinti neįgudusiam, padėti atskirti pelus nuo grūdų. Tai labai sunki užduotis, nes reikalauja daug kruopštaus darbo, išmanymo ir sąži ningumo. Šiandien tenka konstatuoti, kad literatūros kritikos žanras, švelniai tariant, merdi. Jo raiškos laukas didžia dalimi buvo kultūrinė, literatūrinė spauda, tik iš da lies – knygų pristatymai, literatūros vakarai, kuriuose visados būna daugiau „piaro“ nei rimtos kritikos. Pastaraisiais metais būtent

ta pagrindinė literatūros kritikos raiškos niša buvo sistemingai naikinama įvairiausio plau ko ekspertų, skirstytojų ir valstybės pinigų dalytojų. Valstybės taupymas kultūros sąskaita tapo rimta grėsme pačiai valstybei. Antai pernai, siautėjant finansų ir ekonomikos krizei, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas kultūrinei spaudai „išstenėjo“ kelias dešimčia procentų daugiau lėšų nei šiemet, kai ekonomika ir finansai buvo stabilizuoti ir ekonominės raidos trajektorijos pakrypo pozityvia kryptimi. Kultūrinės spaudos leidė jai, paklausti apie valstybės dotacijas, mėgsta groteskiškai pajuokauti: „Taip, SRTR fondas šiemet skyrė pinigų virvei ir taburetei.“ Nekomercinę literatūrą leidžiančiose lei dyklose nuotaikos panašios. Leidėjai gūžčioja pečiais Vyriausybei sumanius iš peties rėžti per ir taip „mizeriškus“ autorių honorarus kūrėjams. Šiandien tik ne visai sveikas žmo gus galėtų sėdėti kaip koks vienuolis kata kombose, skaityti knygas, dėliotis kontekstus ir kokiam nors kultūriniam savaitraščiui ar mėnraščiui rašyti recenziją apie romaną už 40 litų, rizikuodamas dar įsigyti būrį nedrau gų iš rašytojų ir leidėjų gildijų. Taigi ir vyksta toks labai užskliaustas savyje literatūros procesėlis: tolydžio menksta leidžiamų knygų tiražai, leidyklos, negaunančios Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymų leisti mokyk linius vadovėlius, grimzta į skolų akivarus. Ir ima dingotis, kad rašytojas knygas rašo tik siauram, uždaram savo draugų rateliui, kuris supranta ir vertina tą šventą pamišimą rašyti. O tie rateliai kuo toliau, tuo siauresni. Vienas iš pasakojimų apie Lietuvą galėtų būti pasakojimas apie mūsų literatūrą, jos nūdie ną, nes literatūra ir yra gyvos kalbos buveinė, istorijų ir pasakojimų kalvė. Tas pasakojimas nebūtų linksmas. Per pastarąjį dešimtmetį toje kalvėje ėmė siautėti giltinė, ir netektys yra tokios didžiulės, kad literatūros audinyje ėmė žiojėti nebeužlopomos skylės.

Anapilin išėjus Sigitui Gedai ir Juozui Apučiui, literatūra neteko dviejų esmingiau sių ašių, aplink kurias gravitavo poezijos ir prozos gyvenimas, formulavęs vertybines gyvenimo ir literatūros nuostatas, gyvą litera tūrinę kalbą, atskaitos sistemas, pagal kurias pati literatūra galėjo pasitikrinti, ar neklydi nėja tyrais. Šių netekčių nebeįmanoma kuo nors užpildyti, ir nežinia, ar be tų vertikalių ašių literatūron neįsisuks išcentrinis sukinys, bloškiantis literatūros procesą horizontalėn. Viename interviu S. Geda pavartojo gražią miško ir pomiškio metaforą. Jis kalbėjo, kad dideli medžiai negalėtų išstovėti be pomiš kio. Dabar klausimą reikėtų apsukti kitaip: kiek reikės laiko, kol iš pomiškio išaugs (ir ar išaugs) didelių medžių? Ar atsiras tokių, ku rie užsikraus atsakomybę palaikyti tradicijos tęstinumą, įsipareigoti vertybėms? Ar po to kių smūgių literatūra sugebės atsitiesti? Koks bus jos gyvybingumo išbandymas – dviejų pasakojimų jungtis – vykusio ir vyksiančio? Tikėkime, kad siužetas liks vientisas. ◊

Aš gyvenu Literatų gatvėje prie Literatų sienos. Pagal tą sieną galima būtų rašyti studiją, ką iš lietuvių autorių labiausiai skaito jauni mūsų menininkai.

129

130

Ar sulipdysime sniego gniūžtę Šarūnas Bulota

Kultūra be riksmo

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kai kam ekonomikos sunkmetis buvo akivaizdžiai naudingas, pavyzdžiui, muzikiniam gyvenimui. Finansinis badmetis renginių gausos ir įvairovės beveik nepaveikė, tiesiog koncertų organizatoriai buvo priversti išmokti spausti vašką iš turimų išteklių, o klubai – plačiau atverti duris įvairių stilių „nefor matui“. Dieninių darbų netekę muzikantai galėjo atsidėti tik kūrybai, rinka šiek tiek apsivalė nuo televizijų prikeptų žvaigždučių. Nors šie pokyčiai džiugina, kol kas jie šviežesnio oro į kūrybinę padangę neį pūtė. Čia tebetvyro pelėsio kvapas, išskyrus tebesivystančią elektroni nės muzikos sceną. Todėl net ir pro didinamąjį stiklą žvelgdami į 2010-uosius, kaip ir į ankstesnius metus, jokių muzikinių revoliucijų ar jų užuomazgų nepamatysite. Lietuvos muzikinis gyvenimas apskritai galėtų būti muzikinės revoliucijos antonimas, gal išskyrus pirmuosius atkurtos nepriklausomybės metus, kai viskas buvo nauja, neįprasta, jaudino, kai tiesiog kaip grybų po lietaus pridygo naujai mąstančių, nuo pasaulio atsilikti ir net jį pralenkti pasiryžusių grupių – „Sh“, „Sexual Giant“, „Lygiailyja“, „Blyškūs veidai“ ir daug kitų, kai pirmosios nepriklauso mos radijo stotys mielai įsileisdavo muziką, o vėliau ją pavadindavo mistiniu „neformatu“ ir taip pat noriai stumdavo iš eterio. Muzikine provincija tampama ne tik dėl visuomet pabrėžiamo pi nigų ar kitų materialinių išteklių trūkumo. Pastarasis dalykas smarkiai veikia techninę, bet ne muzikos turinio kokybę. Jei daugumai klausy tojų užtenka kelių dešimtmečių senumo šlagerių, o šių dienų grupės, nauji muzikos vėjai neįdomūs, jei muzika tėra garsinis fonas, tuomet kalbėti apie gaivų orą nėra prasmės. Turiu omenyje ne tik muzikos vartotojus, bet ir taip pat mąstančius kūrėjus, atlikėjus, muzikos redaktorius ir prodiuserius, renginių organizatorius, klubų savininkus. Pasikliaujant viską į savo vietas sustatančiu laiku belieka džiaugtis ir palaikyti net ir nedideles iniciatyvas, vilčių teikiančias tendencijas. O jų tikrai yra. „Pernai atsirado keletas įdomių atlikėjų, keletas daug žadančių projektų užduso dėl brandos ir emigracijos procesų, įvyko dauguma

jau tradicinių festivalių, nors krizė apkarpė jų biudžetus. Iš kitos pusės, buvo galima pastebėti savotišką emocinį atgimimą: nusibodo burbėti ir dauguma suprato, kad gerą renginį gali padaryti ir neturėdamas solidaus finansinio užnugario“, – praėjusius metus apibendrina atidus alternatyviosios muzikos scenos stebėtojas Domas Kunčinas. Pasak pašnekovo, minėtina dar viena džiugi tendencija – Lietuvoje suskambusi emigrantų kūryba („Eleven Tigers“, „Adomas & the Mittens“, „RasaBasa“). Sunkiosios muzikos gerbėjus džiugina jaunų, bet techniškai jau dabar itin gerai grojančių muzikantų gretų pagausėjimas. Jei ūpas nepraeis ir nepritrūks muzikinių idėjų, ateityje jie žengs koja kojon su pasauliu, kaip kad šiandien jau žengia lietuvių elektroninės muzikos kūrėjai. Geriausias to įrodymas – pernai išleisti tokie albumai kaip Leono Somovo ir Jazzu „Score“ ar Mario Basano vo ir Vidžio „Changed“, užsienio leidybos kompanijų ir renginių organizatorių susido mėjimas, konkretūs pasiūlymai leisti lietuvių įrašus, rengti pasirodymus, bendradarbiauti. Svajones išpildanti krizė Krizė ne tik nesukaustė Lietuvos muzi kinio gyvenimo, bet ir tapo jam naudinga elektrošoko terapija. Aptirpo užsienio žvaigždėms skirti biudžetai. Tačiau muziką pagal turinį, o ne pagal vardo žinomumą vertinantys klausyto jai to nesureikšmina, nes įdomių atlikėjų ir ekonomikos pakilimo laikais buvo atvežama nedaug. Svarbiau, kad sumažėjus nepagrįstai išpūstoms renginių kainoms organizatoriai pradėjo labiau rūpintis renginių kokybe ir lankytojų savijauta.

Sunkmečiu sumažėjęs užsienio atlikėjų srautas davė gerokai daugiau darbo vie tiniams kolektyvams, ypač elektroninės muzikos meistrams. Viena vertus, tai gerai, kita vertus, tie patys veidai netrunka įgristi publikai. Labiausiai džiuginantis šio laikotarpio pokytis – ne pasirodymų gausa, o atsiradęs laisvas laikas kurti, baigti seniai pradėtus mu zikinius projektus. „Ekonomikos nuosmukis privertė daryti tai, ką visą gyvenimą norė jome, įgyvendinti savo svajones“, – tvirtina diskžokėjas Vidis. Net muziką tik kaip dar vieną vartotojams skirtą produktą matantys šou verslo rykliai, gerokai išgąsdinti krizės, jos naudos neginči ja. Jie pastebi, kad iš šios veiklos gyvenantys atlikėjai priversti ieškoti naujų kelių, kaip į sales vėl pritraukti klausytojų. „Gyvas“ atliki mas vėl tapo madingas. Žinoma, menkavertės dainos jis savaime nepaverčia šedevru, tačiau bent jau pakuotė gražesnė. Sunkmetį galima vadinti ir rinkos grynini mo periodu. Jis bent kuriam laikui praretino televizijų sukurtų pseudodainininkų gretas. Televizijų reikšmė realiam atlikėjų populia rumui apskritai šiek tiek sumažėjo. „Didžioji televizorių ekranuose nuolat šmėžuojan čių atlikėjų dalis jau nebėra tokie įdomūs Vilniaus, Kauno, Klaipėdos vartotojams. O tokie atlikėjai kaip Jazzu, „Empti“ ir kiti renka pilnas sales nesirodydami televizi jose“, – įsitikinęs šou pasaulio verslininkas Martynas Tyla. Televizijos marionetėmis nenorintys tapti muzikantai neretai atsisako dalyvauti TV muzikiniuose projektuose, nors be jų, kaip kažkada šio teksto autoriui aiškino vienas anuomet didelis ir svarbus šou verslo ryklys, neva tenka susitaikyti su mintimi, kad įdomus būsi tik keliems šimtams klausytojų. Šiandien įvairūs realybės šou televizijai yra uždėję blogio žymę. Ir nežinia, ką reikėtų padaryti, kad televizijos įgytų respektabilesnį statusą. Dėl šių priežasčių vienas geriausių jaunosios kartos šalies pianistų Kasparas Uinskas jau kelis kartus atmetė pasiūlymą populiarioje TV laidoje groti su viena iš nuolat žiniasklaidoje mirgančių popmuzikos „dainininkių“.

131

Jau pamiršę, kad televizijoje gali būti rodomos šiuolaikinei muzikai skirtos laidos, o ne surogatiniai muzikiniai žaidimai, galime nebent pasidžiaugti, kad ne mažiau niūria me radijo stočių pasaulyje blykstelėjo saulės spindulėlis: praėjusią vasarą pagaliau startavo roko radijo stotis „Classic Rock FM“. Puikių melomanų vertinimų sulaukia „Relax FM“, Kauno technologijos universiteto radijo stotis „Gaudeamus“ ir programą atnaujinęs Vilniaus universiteto radijas „Start FM“. Ekologiškos muzikos mada Pastaraisiais metais muzikos klubų sa vininkai taip pat tapo lankstesni ir plačiau atvėrė duris alternatyviosios scenos atsto vams, mažiau žinomoms grupėms, į kurias anksčiau žvelgė santūriai. Tai šansas įvairių stilių atlikėjams pasirodyti platesnei publikai, sudominti ją savo kūryba. Į „gyvai“ atliekamą muziką linksta ir masinis klausytojas. Juk toks atlikimas, kaip ir ekologiški produktai, dvelkia gamta, ir šis poreikis iš klubų išstūmė nemažai „fonogra minių“ atlikėjų. Beje, praėjo ir diskžokėjų era, tai pasaulinė tendencija: jie jau nebėra kultinės figūros. Žinoma, „didžėjai“ neišnyks, mat jie turi nuolatinę ir ištikimą 18–25 metų klubų lankytojų auditoriją. Tikėtina, kad ir artimiausiais metais „gyva“ muzika nepraras atgauto populiarumo. Todėl eklektiškas klubų muzikines programas, kai toje pačioje erdvėje skamba rokas, kantri, bliuzas, džiazas, fankas, popstiliaus, elektro ninė, metalo muzika, dainuojamoji poezija, turėtų keisti taip pat gana plačios, bet griež čiau apibrėžtos stilistinės kryptys, buriančios savą panašaus muzikinio skonio ir pomėgių auditoriją. „Atsidavimas“ Nors rėmėjų paieškos sunkmečiu tapo sudėtingesnės, noras rengti didelius kon certus nedingo. Ypač aktyvi buvo vasara – ir tradiciniai, ir nauji įvairių pakraipų ir mastų lauko festivaliai vyko kiekvieną savaitgalį. Koncertų gausa ir stilistinė įvairovė iš tiesų

132

džiugina. Bet krizė organizatorius dar labiau atbaidė nuo eksperimentų, naujų grupių paieškų ir pastūmėjo naudoti jau ne kartą išbandytą receptą – siūlyti tik laiko patikrin tus vardus. Šios dienos aktualijas atspindinčių kon certų kiekybe Vilnius pralaimi tiek Rygai, tiek Varšuvai: „Liekame muzikinio gyvenimo provincija, kurioje kas nors įdomaus pasi rodo tik tuomet, kai stabteli bekeliaudami į Suomiją ar Rusiją. O pas mus dažniausiai atvažiuoja grupės su praeities bagažu arba „numirti“, – sako D. Kunčinas. Be abejo, „Accept“, „Smokie“, U.D.O., W.A.S.P. ar kitų veteranų rengiamų koncertų negalima iš anksto nuvertinti vien dėl to, kad jų karjerų aukštumos – toli praeityje. Bet šie koncertai primena ir gaivaus vėjo būtinybę, sveikos pusiausvyros poreikį. Organizatoriai teisinasi, esą jų rankos surištos: toks yra ma sinio Lietuvos klausytojo skonis (kaip visuo met, gerai „eina“ ir rusiško roko, popstiliaus, Vakarų popmuzikos žvaigždžių koncertai). Šis pasiteisinimas turbūt ne iš piršto laužtas, nes vienas spalvingiausių ir įdo miausių 2010 m. renginių – Vilniuje savaitę trukęs „neo-post punk“ festivalis „Dropdead“ nesulaukė beveik jokio nei vietos žiniasklai dos, nei vietinių klausytojų dėmesio. Publika rinkosi iš viso pasaulio, tik ne iš Lietuvos. Masinis klausytojas liko abejingas ir kitiems koncertams, kuriuose pasirodė tikrai vertos būti išgirstos įvairių stilių užsienio grupės, tokios kaip „Silards“, „UK Subs“, „Vibrators“, „Mono“, „Nachtmystium“, Jarboe, „Inswarm“ ir kitos. Bet neabejotinai pats ryškiausias 2010 m. renginys – ilgai lauktas grupės „Metallica“ pasirodymas. Didžiulis susidomėjimas pa skatino organizatorius iš karto susitarti ir dėl antro koncerto (beje, jau nesurinkusio pilnos „Siemens“ arenos). Reikia tikėtis, kad pagaliau įvykę kolektyvo „Metallica“, taip pat Stingo su Karališkuoju Didžiosios Britanijos simfoniniu orkestru pasirodymai padės lietuviams įveikti nevisa vertiškumo kompleksą. Esą Lietuvą aplenkia visos pirmo ryškumo žvaigždės (nors taip nėra, juk grojo ir Bobas Dylanas, ir „Depeche Mode“, ir kitos garsenybės), o štai Estijoje jau kadaise rengti festivaliai „Rock Summer“,

koncertavo ir „Metallica“, ir „The Prodigy“... Koncertų organizatorių manymu, itin gajus lietuvių įsitikinimas, kad tikros žvaigždės groja tik didelėse arenose, stadionuose. Todėl į mažesnius klubus kartais priviliojami garsūs vardai kelia jiems įtarimų. Dėl to tautiečiai neretai praleidžia puikų šansą apsilankyti aukštos kokybės renginyje. Galbūt žmo nėms klubas vis dar asocijuojasi tik su eiline diskoteka? Miglota ateitis Lietuvos muzikinio gyvenimo seklumą atskleidžia ir vietinių grupių išleidžiamų albumų skaičius, jų kūrybos originalumas, autentiškumas. Minėtinų ir klausytinų nedaug, bet ir tie patys neįvertinami, nes nėra profesionalios muzikos kritikos. Tiesa, internete kartais galima rasti nemėgėjiškų, kokybiškų recenzijų, tačiau jos pavienės, rašomos nenuosekliai ir nekryptingai. Nėra ir muzikos apdovanojimų. „Bravo“ apdovanojimai mirė net negimę, nes nebu vo svarbiausių vertinimo kriterijų: muzikos kokybė, naujumas ir originalumas. Nespėję įsitvirtinti numirė ir nemažai vilčių sužadinę alternatyviosios muzikos scenos apdovanoji mai A.LT. Situaciją Lietuvoje itin pesimistiškai vertina garsus muzikos pasaulio veikėjas Do vydas Bluvšteinas. Be objektyvių muzikinės kultūros raidą stabdančių priežasčių (pusę amžiaus trukusi sovietų okupacija, maža rin ka, masinė kūrybiškų žmonių emigracija), jis atkreipia dėmesį ir į pasaulines tendencijas: koncertų lankomumas visur mažėja, muzika domimasi vis menkiau, nes yra jos perteklius, ji labai nuvertėjusi, sunkiai įbrukama net ne mokamai. Ir viskas gali tik blogėti, kol atsiras nauja kokybė. Yra galimybių rastis ir visai kitokiam (nebūtinai geresniam) muzikos pasauliui. Tačiau pereinamosios fazės trukmės laikas neprognozuojamas, pavyzdžiui, jau daug dešimtmečių kažkur eina ir niekaip nenueina džiazas, į tą patį kelią, atrodo, įžengė ir rokas. „Sonic Youth“, „The Fall“, „Sugarcubes“ (joje karjerą pradėjo Björk) ir kitas vėliau išgarsėjusias grupes kadaise į Lietuvą atvežusį D. Bluvšteiną ypač liūdina, kad žmonės neina

nuotrauka: Romualdas Požerskis

Muzikinis pogrindis, kuriame gimsta naujoviškos, originalios idėjos, kryptys, kuris laikytinas visos šiuolaikinės muzikos varikliu, Lietuvoje yra išblėsęs.

133

perdirbinius, arba tampa kokios nors grupės kopija, arba gyvuoja trumpai. Įrašų pardavi mas smuko iki neregėtų žemumų, o į festiva lius važiuojama tik smagiai alaus pagerti, bet ne muzikos paklausyti. Už kasdienio eterio borto

į koncertus, nes nenori mokėti už bilietus. Stovi prie klubo ir laukia, kol baigsis kon certas, kad sutaupytų 5 ar 10 Lt už įėjimą. Liūdina ir tai, kad naujos įdomios grupės buriasi vangiai. Viena retų išimčių – praėju sių metų pabaigoje stiprų debiutinį albumą „Ra“ išleidę kauniečiai rokeriai „The Moon Band“. Dauguma jaunų muzikantų arba groja

Taip piešiamas vaizdas nepalieka vietos mintims apie geresnį rytojų. Tačiau Muzikos informacijos ir leidybos centro direktorius Linas Paulauskis primena, kad visuomet yra klausytojų, muzikantų, kuriems įdomios naujos kryptys, tendencijos. Dėl viską užgožiančio masinės informa cijos priemonių keliamo įkyraus triukšmo kartais sunku ir įtarti, kiek daug įvairios stilistikos muzikos Lietuvoje kuriama ir kiek renginių organizuojama. Tačiau gali ma praskleisti šią uždangą ir rasti internete

134 Verta paklausyti: 2010 m. lietuviškų albumų derlius Grupė / atlikėjas

Albumas

Stilius

Aivaras Alina Orlova „Avaspo“ „Dee & Kamy“ „Despotin’ Fam“ „Disforija“ Eleven Tigers „Freaks On Floor“ Garo Gintas K Ijo IR „Leon Somov & Jazzu“ „Mario Basanov & Vidis“ Migloko „Moondust“ Rasabasa „Rhythm Junkies“ SC Shidlas „Skylė“ „Soul Stealer“ „Soy Farm“ „The Colours Of Bubbles“ „The Moon Band“ „The Sneekers“ „Xess“

„Sage & Fool“ „Mutabor“ „Niagara“ „Original Taste“ „Odisėja 49“ „Grindo tėtis“ „Clouds Are Mountains“ „Freaky Wonder“ „Kamchatka“ „So On“ „Delay Preform“ „Believe“ „Score“ „Changed“ „Migloko“ „22.23“ „Rasabasa“ „Studio“ „Baltijos tigras“ „Saliami Postmodern“ „Broliai“ „Feel The Steel“ „Obsession“ „Today I’m Feeling Better Than Ever“ „Ra“ „Aerobic“ „We, The Great Newrotics“

Popmuzika Popmuzika Eksperimentinė Hiphopas Hiphopas Metalas Elektronika Rokas Elektronika Eksperimentinė Elektronika Rokas Elektronika Elektronika Elektronika Rokas Popmuzika Gatvės džiazas Pankrokas Hiphopas Folkrokas Metalas Elektronika Rokas Rokas Elektronika Metalas

informacijos apie alternatyvius renginius, apie grupių ir atlikėjų, nepatenkančių į radijo stočių grojaraščius, muziką. Stilistinės įvairovės požiūriu Lietuvos muzikinis gyvenimas nenusileidžia kitų šalių scenoms. Bet didžioji šios įvairovės dalis išmetama už kasdienio eterio borto, nes dar nėra susiformavusi muzikos industrija, galinti ir norinti skirti ilgalaikių investicijų muzikos kokybei, profesionalumui ir konkurencin gumui ugdyti. Dauguma pramogų pasaulio verslininkų tesiekia momentinio pelno. Žvelgiant tik į gupių pavadinimus ir jų grojamos muzikos aprašymus, lietuviš ka muzika įvairove iš tiesų nenusileidžia pasauliui (yra ir avangardo, ir džiazo, ir roko, ir popmuzikos, ir metalo, ir triukšmo, ir

elektroninės muzikos). Vis dėlto muzikinis pogrindis, kuriame gimsta naujoviškos, ori ginalios idėjos, kryptys, kuris laikytinas visos šiuolaikinės muzikos varikliu, Lietuvoje yra išblėsęs. Portalo Ore.lt įkūrėjas Jonas Oškinis sako nematantis tokios „andergraundo“ sce nos, kurioje būtų kelios viena kitą remiančios, draugiškos ir eksporto vertos grupės, galin čios kurti „naują sceną“. Daug kas groja savo tėvų muziką, o ne ją neigia. Išjungti „teliką“ ir radiją Atsižvelgiant į pasaulines tendencijas, vargu ar tikėtinas staigus ir drastiškas Lie tuvos muzikos situacijos pokytis. Bet šiek tiek (o gal ir daugiau nei šiek tiek) keistis į

gera ji gali. Muzikai neabejingi žmonės yra pajėgūs patys išsireikalauti didesnį pasirin kimą viešojoje erdvėje. Tiesa, su sąlyga, kad veiks vieningai ir kryptingai: aktyviau seks informaciją internete (pavyzdžiui, nauja lietuvių kūryba nuolat papildoma portalo Ore.lt rubrika „Grotuvas“) ir taip jaus muzi kinį Lietuvos gyvenimo pulsą, dalysis savo atrastomis grupėmis, dainomis socialiniuose portaluose, pirks albumus ir bilietus į patin kančio kolektyvo koncertus, taip jį parems ir paskatins kurti, įrašinėti, koncertuoti, o klubų savininkus įtikins, kad šio stiliaus muzika turi savo auditoriją... Savo ruožtu muzikantai turėtų ne verkšlen ti, kad žmonės neina į koncertus, o pasi stengti bendromis pastangomis, vieni kitus

P Lietuvos vasaros lauko festivalių lankomumas Festivalis

2008 m.

2009 m.

2010 m.

Ar vyks 2011 m.*

2010 m. festivalių žvaigždės

„Be2Gether“

12 000

13 000

9 000

„Empire of the Sun“, „Skunk Anansie“

„Tamsta“ muzika“

–

2 500

5 000

„Little Dragon“ (Švedija), „Antis“, „InCulto“, „G&G sindikatas“

„Satta“

2 500

3 500

4 500

„Mount Kimbie“, „Fashawn & Exile“

„Roko naktys“

5 000

3 500

„Subways“, „Killing Machine“

„Bliuzo naktys“

5 000

3 500

„Smokin’ Joe Kubek & Bnois King“

„Karklė“

nevyko

3 000

„Bix“, „G&G sindikatas“

„Spartakiada“

1 800

nevyko

2 000

„Jahcoozi“, „The Advent“, Kemo, „Triad“

„Velnio akmuo“

–

1 600

1 500

„Mayhem“, „Tankard“, „Grave“

„Balt Prog Fest“

600

500

John Young, „Abel Ganz“

Šaltinis – organizatorių pateikti duomenys * + – vyks, ? – neaišku

palaikydami, rengti renginius, skleisti žinią apie savo grojamą muziką. Geru pavyzdžiu galėtų būti vilniečių grupės „Dr. Green“ narių iniciatyva įkurtas pogrindžio klubas „Green“, veikęs 1998–2006 m. Aplink šią ašį susifor mavo stipri pankroko, „ska“, „hardcore“ stilių scena ir auditorija. Dar vienas pavyzdys – atgijęs sunkiojo metalo judėjimas. Jaunos grupės, prikalbinu sios prie bendro reikalo prisidėti ir žinomus veteranus, kryptingai ir nuosekliai veikdamos pranešė Lietuvos publikai, kad ši scena yra stipri ir gyva. Tokios žinios sudomina ir pri traukia naujų klausytojų. Svarbu nepamiršti, kad net ir nedidelis judesys gali suformuoti mažą sniego gniūžtę, kuri besiridendama nuo kalno sukelia sniego laviną. ◊

Visuomet yra klausytojų, muzikantų, kuriems įdomios naujos kryptys, tendencijos.

135

nuotraukos: Rokas PetkeviÄ?ius

138

MUZIKA, KURIĄ PERKA Alfredas Kukaitis

„Muzika – tai nuolat kintantis judėjimas, slenkantis nuo vienos natos link kitos. Apie mūsų jausmus šis judėjimas pajėgia pasakyti daugiau nei milijonas žodžių.“

Kultūra be riksmo

Leonardas Bernsteinas Muzika lydi žmoniją nuo seniausių laikų. Ir šiandien tai svarbi kasdieny bės dalis. Lietuvoje klausomasi įvairios muzikos, net ir sunkmečiu garso bei vaizdo įrašų leidiniams įsigyti daugelis noriai skiria nemenką dalį uždirbamų pajamų. Pasirinkimą veikia ne tik pasiūla, bet ir klausymosi kultūros tradicijos, ir skonių diferenciacija, ir daug kitų veiksnių. Praėjusį rudenį filharmonijos salėje žinomas ir net populiarus operos tenoras surengė rečitalį. Repertuare – pamėgtos italų dainos, neapolie tiškos serenados. Dauguma gausios publikos – nuolatiniams akademinės muzikos koncertų lankytojams nepažįstami veidai. Visą vakarą su publi ka gyvai bendravęs solistas pabrėžė, kad šios muzikos žavesiui skleistis padeda vynas. Po pertraukos filharmonijos salėje pradėta ne tik gurkšno ti vyną, bet ir mėgautis gaivinamaisiais gėrimais bei traškučiais. Tąkart rimtosios muzikos koncerte susibūrė ne aktyvūs melomanai, bet TV žiūrovai, pamėgę įvairiuose televizijos šou noriai dalyvaujantį solistą. Jaukius naminius įpročius jie perkėlė į koncertų salę. Šis mu zikos vartotojų segmentas lėmė, kad palyginti neseniai perkamiausių lietuviškų albumų sąraše buvo ne tik „Triumfo arkos“ ar trio „El Fuego“ CD ir DVD, bet ir gitaristo Aurelijaus Globio instrumentinės muzikos albumas „Stars in the Sunrise“. Šia prasme pastarasis tebėra reta išimtis Lietuvos rinkoje.

TV žiūrovai – gausus pasyviųjų muzikos vartotojų ratas, pastebintis vien televizorių ekranuose matomą „žvaigždžių“ produkciją, tad ši tampa vienintele patrauklia pasiūla... Dar aktyviau tokių klausytojų ir pirkėjų gretas gausina radijas. Klausa įgunda girdėti valandų valandas darbo vietose ir viešosiose erdvėse nuolat dūzgiantį garsyną. Iš bespalvės mozaikos sąmonė išskiria vieną kitą dainą, kurios paieškas vainikuoja radiniai populia riosios muzikos rinkiniuose. Ir Lietuvos, ir užsienio muzikos įrašų leidėjams kompiliaci jų mėgėjai visada buvo ir bus dėmesio vertas objektas. Juk surinkti jau įgrotus populiarius kūrinius paprasta – tai nereikalauja didesnių laiko ir energijos sąnaudų, stambių finansinių investicijų. Tai greitą, lengvą pelną garantuo jantys leidiniai. Vienadieniai dainų rinkiniai sparčiai sensta, tad tokių kolekcijų savinin kams tenka nuolat jas atnaujinti, kiekvieną mėnesį dairytis vis naujų vasaros ar rudens hitų albumų. Bene aktyviausią ir pastoviausią muzikos garso bei vaizdo įrašų kryptingų pirkėjų dalį sudaro melomanai. Šį segmentą išskiria platesnis akiratis, neretai – erudicija. Tai bendruomenė, kurios atstovų fonotekose dominuoja klasikinė muzika, džiazas, bliuzas, rokas. Prisiekusį muzikos mylėtoją visuomet jaudina tai, kas reta, iškilu, kas turi išlieka mąją vertę. Vieni melomanai kolekcionuoja konkrečių epochų muziką, pamėgtų kompo zitorių ir atlikėjų įrašus, domisi interpretaci jos subtilybėmis, kiti deklaruoja ištikimybę pasirinktiems žanrams ar leidybos firmoms. Lietuvoje nemažai melomanų, surinkusių daugumą ECM, „Blue Note“, „Alligator“, 4AD ir kitų kompanijų leidinių. Tad melo manams skirtos pasiūlos spektrui būdinga gausa ir įvairovė (nors Lietuvoje nebeliko leidybos firmų, kurių specializacija būtų tam tikros žanrų ir stilių atmainos)... Daugeliui melomanų muzikos turinys

svarbesnis nei skambesio kokybės siekis. Archyviniais įrašais besimėgaujantys klau sytojai retai įsigyja tobulai garsą atkuriančią aparatūrą. Šia prasme audiofilai yra visiškai kitokie aktyviųjų pirkėjų atstovai: jie klauso si... garso. Muzika jiems tėra prielaida išgirsti grotuvų, stiprintuvų, kolonėlių ar laidų tei kiamus skambesio ypatumus, jiems ji svarbi, bet ne pati svarbiausia garso testų grandis. Dauguma audiofilų – techninį išsimokslini mą įgiję asmenys, neabejingi garso bei vaizdo technikai. Dėmesį jie sutelkia į „high-end“ naujoves, tad dairydamiesi naujų muzikos leidinių bemaž visuomet atsižvelgia į laikme ną – „Super Audio CD“, „Blu-ray“ ir kt. Per pastarąjį dešimtmetį SACD albumų išleista palyginti nedaug, dominuoja klasiki nė muzika ir džiazas. Šiems įrašams atkurti būtinas specialus grotuvas (tiesa, yra ir vadi namieji „hibridai“, kuriems groti tinka įprasti CD grotuvai). Natūralu, audiofilai ieško tinkamu formatu išleistų negausių albumų, o radę nesirinkdami perka viską – ir Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijų, ir laisvojo džia zo SACD. Garso ir vaizdo kokybės siekėjai skriau dų patiria dažniau nei kiti. Štai tie, kurie paskubėjo įsigyti aukštos raiškos vaizdo HD DVD leistuvus, nukentėjo, kai prieš kelerius metus „formatų kare“ nugalėtojo laurai teko

139

„Blu-ray“ gamintojams. HD DVD leidinių savininkams belieka menkai guodžiantis faktas: kelios kompanijos gamina universa lius įrenginius, nuskaitančius abiejų formatų diskuose įamžintą informaciją... Naujausiems formatams visiškai abejin gi tebėra tie, kuriuos vienija šūkis „back to black“. Juodąsias vinilo plokšteles vertina ne tik diskžokėjų atstovai, bet ir daugelis minkštesnio, šiltesnio skambesio gerbėjų. Vien JAV tokių plokštelių pardavimas kasmet ūgteli daugiau nei 30 proc., o CD paklausa nuo 1982 metų tolygiai smunka 10–20 proc. Deja, per pastaruosius 20 metų vinilo plokštelių formatu Lietuvoje išleisti vos keli albumai. Jie, kaip ir sovietinių laikų leidiniai, jau tapo raritetais. Nors apie visuotinį „vinilo renesansą“ prabilti vis dar nedrąsu, Lietuvos leidybos firmos neturėtų ignoruoti potencialių šio formato plokštelių pirkėjų. Juk Vakaruose juodąsias plokšteles leidžia net ir kultinės roko grupės – U2, „Coldplay“, „Metallica“. Pastarosios albumo „Death Magnetic“ tiražas net nepatenkino paklausos... Grupės „Def Leppard“ vinilinių plokštelių „Hysteria“ pirkėjai gavo kuponus iš interneto nemokamai parsisiųsti dainas MP3 formatu. „Radiohead“ pasiūlė albumą „In Rainbows“ parsisiųsti sumokėjus tiek, kiek pirkėjui jis esąs vertas. Visame pasaulyje parsisiunčiama

140

muzika jau tapo masiniu reiškiniu – kasmet vartotojai legaliai parsisiunčia muzikos įrašų už daugiau nei 1 mlrd. JAV dolerių. Nors tikslių Lietuvos statistinių duomenų nėra, dera manyti, kad šioje srityje stipriai neat siliekame. MP3 formatu tenkinasi daugelis. Žinoma, tai ypač būdinga jaunesnio amžiaus klausytojams, kurių garsyne dominuoja trance, techno ar house stiliai. Vilties teikia tai, kad nemenka jaunuo menės dalis ištikimai tebeperka pamėgtų atlikėjų albumus. Pastaraisiais metais tarp perkamiausiųjų tebėra DJ Tiesto, Armino van Buureno ar lietuvių „RyRalio“ kompa nijos leidiniai. Nors Leono Somovo ir Jazzu kūrybinės partnerystės pavyzdžių apstu vir tualioje erdvėje, prieš kelerius metus išleistas šio dueto debiutinis CD „Updated“ Lietuvoje buvo itin paklausus. Beje, ši amžiaus grupė noriai klausosi ir to, ką nuo mažumės girdėjo skambant tėvų namuose. Dažnai tai senosios roko grupės: „Doors“, „Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „Black Sabbath“ ir kt. Gal būtent tai paaiš kina akivaizdų faktą: jau kelis dešimtmečius mūsų šalyje viena paklausiausių užsienio roko grupių tebėra AC/DC. Australų veteranų įgroti albumai perkami itin dažnai, stabiliai ir gausiai. Dera manyti, kad tai lemia ne vien sumani rinkodara. Kiek sunkiau rasti įtikimą atsakymą į klausimą: kodėl jau senokai nebeperkamos „Beatles“ plokštelės? Juk Franko Sinatros ar Elvio Presley įrašai tebėra paklausūs... Skirtingų kartų atstovus tebedomina net ir rusų rokas. Čia savi lyderiai – Borisas Grebenščikovas ir grupė „Akvarium“. Įdomu, kad „Bi-2“ ar kitų Rusijos grupių jauniesiems gerbėjams Lietuvoje rusų kalbos žinių stoka nėra kliūtis. Kalbintieji teigia, kad nuoširdu mas ir „reljefinga“, emocinga melodika jiems svarbiau nei poetinių tekstų prasmė. Kaip ir kitose šalyse, Lietuvoje muzikos įrašų pardavimo apimtį smarkiai padidina šalutiniai, „proginiai“ veiksniai. Aktyviau perkami čia koncertuoti besirengiančių užsie nio atlikėjų albumai (šioje plotmėje viena iš nedaugelio išimčių – „Gipsy Kings“) ir naujausi leidiniai. Ūmų pirkimo bumą sukelia žymaus muzikanto netektis. Mirus Michae lui Jacksonui, visi jo albumai buvo išpirkti

akimirksniu. Lietuvių aktoriaus, režisieriaus ir bardo Sauliaus Mykolaičio pasitraukimas iš gyvenimo lėmė, kad CD „Nieko nepasakyta“ ilgam dingo iš prekyviečių, kiek vėliau ir du pomirtiniai albumai. Dar didesniu mastu reiškinys pasikartojo, kai Anapilin pasitraukė Vytautas Kernagis. Visa didžiojo Lietuvos bardo diskografija, neišskiriant ir daugiau nei 100 Lt kainuo jančio CD rinkinio „Klasika“, ir po mirties išleisto „Neatrastas. Vytautas Kernagis“, gausiai pirkėjų miniai tapo geidžiamiausiais trofėjais. Tie, kurie nesuspėjo jų įsigyti, nere tai atvirai reikšdavo nepasitenkinimą. Kartą teko nugirsti jaudulį tramdančio jauno par davėjo repliką: „Atsiprašome, nelaukėme, kad numirs.“ O Janinos Miščiukaitės pomirtinių leidinių teko ilgokai palūkėti. Savojo talento gerbėjams vokalistė nepaliko nė vieno solinio albumo. Pastebėta, kad dailiosios lyties atstovės dažniau nei vyrai pajunta meditacinės muzi kos poreikį, noriau perka leidinius, kuriuose girdimi gamtos garsai, neretai įsigyja ir litera tūros įrašų CD. Tarp dovanoti skirtų albumų stabiliai tebedominuoja lietuvių folkloro ir M. K. Čiurlionio kūrinių kompaktinės plokš telės. Užsienin vykstantys vis dažniau ryžtasi artimiesiems ir bičiuliams dovanoti ambicin

gesnės muzikos albumus, „dėl kurių nebus gėda“. Tad ir šalyje, ir užsienyje pamažu formuojasi Lietuvos „perkamiausiųjų elitas“, kuriam atstovauja Andrius Mamontovas ir „Fojė“, Jurga Šeduikytė, Alina Orlova, Andrius Kaniava ir kt. Tik į JAV vykstantys senjorai dažniau vežasi Edmundo Kučinsko, Vitalijos Katunskytės ar Pauliaus Stalionio albumus. Šiuose puslapiuose pateiktų faktų interpre tacijos gal kiek subjektyvios, bet jos atsklei džia muzikos įrašais prekiaujančioje kom panijoje įgytą daugiametę patirtį. Išvados ir prognozės gali būti gana viltingos. Nors per pastaruosius metus specializuotose prekyvie tėse apyvarta smarkiai smuko, liko mažiau parduotuvių, bet gausėja prekyba internetu pasitikinčių aktyviųjų muzikos vartotojų. Pasyviųjų dar laukia skonių diferenciacija, bet kiekvienas yra tarsi „tabula rasa“, kiekvienam išlieka galimybė patirti muzikos atradimų džiaugsmą. Kone kasdien Lietuvoje kam nors neatsiejama savastimi tampa Astoras Piazzolla ar „Gotan Project“, Cesária Évora ar portugalų fado. Nemažai gerbėjų turi net ir itin savita islandų grupė „Sigur Rós“. Tikėtina, kad įdomesnės, įvairesnės, bran desnės muzikos poreikis privers pasitempti ir lietuviškos muzikos leidėjus. ◊

Kiekvienas yra tarsi „tabula rasa“, kiekvienam išlieka galimybė patirti muzikos atradimų džiaugsmą.

nuotrauka: Monika PoĹžerskytÄ&#x2014;

141

142

Teatras dabartyje

Kultūra be riksmo

Edgaras Klivis

Anksčiau nuvykęs į kaimynines Šiaurės šalis, Estiją arba Suomiją, susidurdavai su savimeilę glostančia vietinių teatro kritikų pagarba lietuviškam teatrui, kuris pirmiausia apibūdinamas kaip režisieriaus kūryba. O pačių šiauriečių sceninė praktika yra labiau dramaturginė, literatūrinė ir tekstinė. Tokia skirtinga orientacija neretai siejama su giliai įsišaknijusiomis kultūros tradicijomis: liuteronizmo dvasia išauklėti skandinavai yra įpratę rodyti pagarbą knygai ir autoriui, čia prasmės ieškoma indivi dualiai gilinantis į (evangelijos ar dramaturgijos) tekstą. Savo ruožtu katalikai, bent jau nuo jėzuitų reformos laikų, yra linkę savajam religingumui ir dvasinės prasmės paieškoms suteikti teatrališką, išraiškingą, vizualų pavidalą, kuris vis dar gyvas, pavyzdžiui, kaimo bažnyčių atlaiduose, todėl nieko keista, kad jį atspindi ir šiuolaikinė Lietuvos teatro kūryba. Kad ir kaip būtų, polinkis į fizišką, erdvinį, vizualų veiksmą, dažnai pakeičiantį arba iš viso išstumiantį nuoseklų draminį dialogą, dra maturginę logiką ir klasikų (W. Shakespeare’o ir kt.) autoritetą, per keletą pastarųjų dešimtmečių leido garsiausiems lietuvių teatro reži sieriams padaryti įspūdingą tarptautinę karjerą. Užsienio festivalių publiką sužavėjo katalikiškos dvasios ir sovietinės cenzūros išugdytas gebėjimas versti dramos kalbą į gestų, daiktų, prisilietimų, mimikos ir vaizdų leksiką. Dėsninga, kad įtakingiausioje pastarojo dešimtmečio Vakarų teatro kritikos knygoje – pernai į lietuvių kalbą išverstame Hanso Thieso Lehmanno „Postdraminiame teatre“ – vienas poskyris yra skirtas režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kūrybai. Tai irgi glosto Lietuvos teatro mylėtojų savimeilę. Tačiau laikai keičiasi, ir jei pažvelgsime į 2010 metų Lietuvos teatro sezono trajektoriją (ar šiek tiek plačiau – į pastarųjų metų, netgi pas tarojo dešimtmečio), pamatysime, kad tas vizualinis, fiziškas, režisū

rinis ir postdraminis lietuviškas teatras, kuris suomių teatro kritiką vertė pagarbiai linktelė ti galva, o graikų ir italų publiką – ją pamesti, mums patiems netikėtai tapo konvencio nalus, nuspėjamas, šiek tiek monotoniškas ir tarsi privalomas. Kodėl šie epitetai tokie pažįstami? Betgi aišku – lietuvių režisūrinis teatras tapo klasika! Apsinešė aukso dulkė mis. Buvo kanonizuotas ir dabar garbinamas savo atvaizduose ir reprodukcijose. Šį įspūdį itin sustiprino solidžiausia praėjusio sezono premjera – E. Nekrošiaus spektaklis pagal Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“. Tas graikės Eleni Varopoulou apibūdintas muzikalu mas, ta Ramunės Marcinkevičiūtės aprašyta režisūrinių įvaizdžių dramaturgija, tie gilūs vandenys, kliuksintys nekrošiškose pauzėse, tas kosminių sezonų metaforynas, ta „me tafizinė dailidystė“ (RoRa)... Kaip ir dera atsidūrus klasikos akivaizdoje, išgyvenimai, kuriuos inicijavo spektaklis, nebuvo pirmi niai, pilni įtarumo arba netikėto juoko – jie skleidėsi kitų tekstų, interpretacijų, kritikos ir teorijos intertekstuose, saugomi jų autoriteto, neleidžiančio suabejoti, kad tai, ką matai, – gilu, tikra. Naujasis E. Nekrošiaus spektaklis, aišku, visiškai vertas šios charakteristikos – gilus ir nekrošiškas, tai tikras „auteur“ kūdikis iš autentiškumo dvasios. O štai teatro avangardo vėliavą tarp rytinių Baltijos šalių jau senokai neša ne lietuvių, bet suomių, estų ir latvių teatro menininkai. Kristianas Smedsas ir „Houkka Brothers“, Tiitas Ojasoo, Ene-Lis Semper ir NO99, Alvis Hermanis su Naujuoju Rygos teatru – visi jie savo parataksėmis, simultaniškumu, vizualine dramaturgija, heterogeniškumu ir kitomis postdraminėmis ypatybėmis seniai pralenkė lietuviškos režisūros „klasiką“. Jų eksperimentiniu masteliu E. Nekro šiaus, J. Vaitkaus, O. Koršunovo, G. Varno, C. Graužinio ar A. Jankevičiaus teatras tebė ra režisūrinės dramaturgijos interpretacijos – vis dar netikėtos, kartais įžūlios, radikalios ir intelektualios, sceniškos, metaforiškos, vizualios, (savi)refleksyvios ir postmoder nistinės, intertekstualios, kartas nuo karto – sukrečiančios, katarsiškos, nepaneigiamos, o kartu – jau saugios ir saugotinos kaip brangūs puslapiai, rišami į odinius viršelius. Šiomis interpretacijomis, kaip ir naujuoju F. Dosto jevskio „Idioto“ pastatymu, ir (neabejoju) tuo, ką dar pastatys J. Vaitkus, G. Varnas, O. Kor

143

Betgi aišku – lietuvių režisūrinis teatras tapo klasika! Apsinešė aukso dulkėmis. Buvo kanonizuotas ir dabar garbinamas savo atvaizduose ir reprodukcijose.

šunovas, galime didžiuotis, kaip didžiuojamės lietuvišku baroku ir Jurgio Mačiūno dėžu tėmis, slapta vis dėlto tikėdamiesi, kad karta sukaups energijos naujam maištui ir naujai lietuviško teatro kokybei. Kol kas (vėl sprendžiant pagal šio sezono premjeras) jaunajai kartai ta kelis dešimtme čius siekianti lietuvių teatro klasika yra kaip neužmirštami balti Tėvo Šmėklos kailiniai iš XX amžių užbaigusio E. Nekrošiaus „Hamleto“ – per sunkūs ir per šilti. Atrodo, jauniesiems Lietuvoje labiau rūpi (ir kaip nerūpės?) kaip galima greičiau pradėti karje rą, tai reiškia, trūks plyš patekti į režisūrines A. Giniočio rankas, į ramų V. Bagdono balso diapazoną, į G. Varno vaizduotės akiplotį. Todėl netgi talentingai pradedančiai re žisierei Loretai Vaskovai, kurios spektaklį „Valentinų diena“ (Ivano Vyrypajevo „tragimelo-komedija“), pastatytą Šiaulių dramos teatre, laikyčiau netikėčiausiu, stilingiausiu ir žaismingiausiu praėjusio sezono atradimu, galima būtų palinkėti daugiau nebesimo kyti iš O. Koršunovo ir A. Jankevičiaus, nes beveik visko – režisūrinio mąstymo! – jau išmokta. Kaip išmoningai spektaklyje, kuriame perdirbama ir pratęsiama garsioji Michailo Roščino sovietinė melodrama, sumeistrauta erdvė, vienu metu nurodanti ir į sovietinę šalį (geležinkelio plotai), ir į šios šalies virtuves (vėl plotai); koks gyvas laiko pulsas – ir jau kiai istorinis, pažįstamas, buitinis, ir nejaukiai apokaliptinis; kaip sluoksniuojasi intertekstai žiūrovų malonumui ir kritikų rūpesčiui; kokie dviprasmiški ir tikslūs įvaizdžiai – pavyz džiui, šaukštai-tulpės, pražydusios tiesiai iš

dar atmenamų „Zil“ šaldymo kamerų. Ir koks vis dėlto dar pažįstamas tas vizualinių purslų spektras, tie ironijos lankstiniai. Režisierei jau pavyko išvaduoti sovietmečio atmintį iš moralinės pagiežos ir mitologinių siaubūnų, tačiau režisūrinė vaizduotė dar tebekartoja tai, kas išmokta. Yra, žinoma, ir kitokių atvejų – prisimin kime, pavyzdžiui, šio sezono „No Theatre“ manifestą: „No Concert“ – juokingų grimasų šou be jokių dramaturginių, vaidybinių ar režisūrinių gelmių, lietuvių teatro stabams ir įpročiams sakantį tiesiog „no“. Režisierius Vidas Bareikis ir jo kompanija atsisako stoti į nelygiavertę kovą su meistriškais klasikų interpretatoriais – geriau papyškinti pistoletu į kvailas hierarchijas, savo pačių parodijomis virtusias tradicijas, aukštosios kultūros pozas. Į tai, pripažinkime, šaudyta jau nekart. Tačiau ar tai ir bus kartos slinkties ženklai, kurie galėtų pažadėti ir pažadinti naujas teatrinės komunikacijos formas, naują teatro aktualu mą, naują politinę dramos galią – senstančios inteligentijos žaidimų ir naujųjų buržua pramogų alternatyvą? Kol kas paaugliškas (beveik angeliškas) „No Theatre“ entuziazmas dar neturi nė vieno danties, todėl ir jo ištartas „dada“ gali prajuokinti pirmakurses, bet neišgąsdins įraudusio biurokrato ir nepažadins snūdu riuojančio vartotojo. Taigi intelektualesnės ir politiškesnės patirties ieškantis žiūrovas kol kas ir to liau bus priverstas rinktis lietuvių režisūros klasiką. Arba estus. Tiito Ojasoo ir EneLiis Semper koordinuojamas NO99 su šio rudens „Sirenose“ parodytu „Kaip paaiškinti

144

paveikslus negyvam triušiui“ buvo tiesiog pribloškiamai neklasikinis, atsiprašau, nelie tuviškas – nepoetiškas, neautorinis, nemeta fizinis. Spektaklis leido įsitikinti – yra teatras be polisemantinių reprezentacijų sunkio, be narciziškų režisieriaus fantazijų, be klampiųjų tropologijų. Estų teatras nemetaforiškas kaip karo korespondencija ar medicininė diagnozė. Kartais lietuvį kritiką tai nuteikia skeptiš kai, pavyzdžiui, kai Hendriko Toompere’ės jaunesniojo režisuotame A. Čechovo šedevro finale iš didžiulio Lopachino siuntinio pabyra vyšninės valgomosios kinų lazdelės! Tačiau „Triušyje“, o dar labiau vėlesniame politinia me NO99 projekte „United Estonia“, intelek to žaismas, rodos, grąžina prie pirmapradiškų dalykų – juoko, patyčių, polemikos, rūpesčio. Estų spektaklyje teatras, atsikratęs chro niškos šiauriečių depresijos, sugrįžta prie „agono“, pirmykštės graikiškos polemikos apie tai, kas svarbu. Čia klesti ne poetinė, bet sportinė dvasia, o estetinių išgyvenimų repertuarą papildo azartas, erudicija, žaismas ir noras ką nors pakeisti, imti ir nuo šiandien būti laisvesniam. Tačiau svarbiausia, kad šis estų teatrinis agonas priverčia publiką atsibusti – atsibusti dabarčiai, kokia ji yra čia, Rytų Europoje: politinei dabarčiai, biurokra tinei dabarčiai, atskirties dabarčiai, dabarčiai be pasakų ir be angelų. Galbūt tai dėsninga. Kultūra (ar gamta?) negali be perstojo dešimtmetis po dešimt mečio gimdyti vis naujų gyvųjų klasikų kartų, todėl pauzės neišvengiamos, todėl po intensyvių pakilimų (koks Lietuvos teatre buvo paskutinių XX a. metų laikotarpis) seka komercijos, karjerų ir komplimentų laikas. Anksčiau ar vėliau grandai užleidžia vietą grandiniams, o mokytojų charizma infantili zuoja mokinius. Galbūt teisus būtų ir tas, kuris teigtų, kad svarbiausia priežastis, kodėl lietuviško teatro energija ūmai ėmė sekti, o premjerų šurmulį nustelbė mandagūs komplimentai, – tai ne vien tėvų klasikų sukelta edipinė banga ar kartos ryžto trūkumas (nors... prisiminki me stačiai „parenticidines“ O. Koršunovo ir S. Parulskio bylas prieš penkiolika metų). Kaip parodė simptomiškas praeitų metų skandalas, kilęs Nacionaliniame teatre (taip pat Panevėžyje, prieš tai – Kaune, dar anksčiau – vėl Nacionaliniame teatre ir t. t.),

svarbesnė ne simbolinė, bet institucinė „tėvų“ galia. Jei jau reikėtų pavaizduoti Lietuvos teatro visuomenės pasąmoninius pavidalus, galima sakyti, kad svarbiausia figūra čia būtų ne (post)modernistas režisierius, bet neį veiktas institucinis sovietmečio paveldas, ne Tėvas, bet senieji auklėjimo būdai, ne maišto, o reformos stoka. Šiaip ar taip, svarbiausia, kad dvidešimtojo amžiaus pabaigos Lietuvoje subrandintas režisūrinis teatras (E. Nekrošiaus, J. Vaitkaus, O. Koršunovo, G. Varno) gebėjo tiksliausiai artikuliuoti šios geografinės platumos ir is torinės visuomenės patirtį, kokia ji tuo metu buvo – (po)sovietinė, metafiziška, ironiška ir teatrališka. Čia nėra jokios mistikos: būti dabartyje yra vienintelė teatro šiuolaikišku mo sąlyga. Akivaizdu, kad sugrįžti į dabartį negali padėti (ar sutrukdyti) nei estai, nei britai, nei teoretikai, nei prodiuseriai, nei totalitarinė sistema, nei nacionalinė kultūra – tai grynas valios aktas. Tas, kas pirmas žengs šį žingsnį, rizikuos tapti ateities klasiku. ◊

145

Kol kas jaunajai kartai ta kelis dešimtmečius siekianti lietuvių teatro klasika yra kaip neužmirštami balti Tėvo Šmėklos kailiniai iš XX amžių užbaigusio E. Nekrošiaus „Hamleto“ – per sunkūs ir per šilti.

06 01

02 nuotraukos: Dmitrij Matvejev 01 Rimas Tuminas 02 Cezaris Graužinis 03 Eimuntas Nekrošius 04 Gintaras Varnas 05 Tiitas Ojasoo 06 Vidas Bareikis

146

NEIŠPLAUTI ŽVIRBLIAI Vaiva Grainytė

Kuprinių revoliucija

Vos pradėjusi savo pasivaikščiojimą Hohai ežero pakrante, esu apipuolama rikšų. Kinai, vilkintys rudus vežikų švarkus, bėga prie manęs, apstoja ratu, čiumpa už skvernų: „Hello, sir! Rikša! Hutong trip!“ – šaukia vienas per kitą ir kiša prie veido žemėlapius su detaliais gatvelių brėžiniais. Užsikemšu ausis, paspartinu žingsnį – pasitelkusi kūno kalbą leidžiu vežikams suprasti, kad nesu tas, kurio jie tyko. Štai dvi stambios amerikietės, atsiskyrusios nuo savo būrio, eina Hohai ežero pakrante, sukinėja galvas, dairosi. Porcelianiniai jų dan tys meta saulės zuikučius ant ežero paviršiaus. Rikšos atkunta – toks spindesys vežikams žada šį ta gera. Vienas per kitą pasileidžia bėgti link pasimetusių vakariečių – savo grobio. Pagaliau vienam iš ruda švarkių pasiseka: dvi sunkiasvorės damos spraudžiasi į karietą, savo didžiulius kelius kamšosi vežiko paduotu pledu. Rikšos, aš ir aplink esančiose krautuvėlėse besitvarkančios kinės apie šias ponias žinome viską: vakar jos krizeno valgomosiomis laz delėmis knibinėdamos ryžius su kiaulienos gabaliukais, važiavo gerai kondicionuojamu autobusu prie Didžiosios kinų sienos, fotografavo viena kitą pergalingomis pozomis; jos geria žvalumo suteikiančius vitaminus, o išpurtę šių keliautojų rankines rastume dezinfekcinių servetėlių ir „Lonely Planet“ išleistą brošiūrą „10 Top Things Must Be Seen in Beijing“. Rytoj turistės eis apžiūrėti Uždraustojo miesto, o per pietus tuo pačiu gerai kondicionuojamu autobusu važiuos į Dangaus šventyklą. Pasuku į vieną seniausių Pekino gatvių – Jandai, dabar perpildy tą turistinių pramogų ir suvenyrų. Ant stogo įsikūrusiose kavinėse girdėti latė kavos siurbčiojimas ir fotoaparatų spragsėjimas. Vokiečiai, britai, rusai, suomiai – minėtųjų damų broliai ir seserys, dubliuojantys vieni kitus, geria kinišką kavos pakaitalą, čeža celofaniniais maišeliais, prikimštais pigių spalvingų kiniškų niekalų. Ne paslaptis: išgėrę savo kavutes, jie sės į rikšų karietas ir apvažiavę kvartalą keliaus į Uždraus

iliustracijos: DovilÄ&#x2014; PuzinaitÄ&#x2014;

148

Man vis būdavo gėda turistės statuso, vis pavydžiai nužiūrinėdavau ant žemės sėdinčius jaunuolius, atsirėmusius į savo nubrizgusias kuprines, rakinėjančius kojų nuospaudas.

tąjį miestą. Visi jie ištikimi vienam maršru tui, Pekino dulkėse matyti gilios turistinių sandalų paliktos pėdos. O jeigu patikrintume karietų sėdynes? Pamatytume: rikšų vežimuose išsėdėtos stan dartinių turistų sėdmenų duobės. Pamenu savo ankstyvos paauglystės išvyką į Sankt Peterburgą (išsiuntė mama su drau gėmis pasikultūrinti): sėdi autobuse, gidė per mikrofoną duoda komandą pasukti galvą į dešinę arba į kairę, beria datas, aiškina carų gyvenimo peripetijas. Ristele apibėgamas Ermitažas, kažkas pasimeta, kažkas užtrunka tualete, nustatytu laiku visi turistai vorele leidžiasi į rūsį srėbti barščių. Tą patį patyriau ir Prahoje: katedrų ir bažnyčių lankymas, šv. Vito legendos, privaloma fotosesija prie Rotušės laikrodžio kitų turistų spūstyje. Man vis būdavo gėda turistės statuso, vis pavy džiai nužiūrinėdavau ant žemės sėdinčius jaunuolius, atsirėmusius į savo nubrizgusias kuprines, rakinėjančius kojų nuospaudas. Jie buvo laisvi nuo mirusių karalių kapaviečių lankymo, privalomo kopimo į panoraminį bokštą, jie laižė nuo sumuštinių varvantį išsilydžiusį sviestą. Važiuodami į Stambulą, susitepėme 12 sumuštinių porų. Dvidešimt keturi sūrio ir duonos vienetai kratėsi kuprinėse, čiuoži nėjo po išskydusį sviestą tarsi Drobiazko su Vanagu ant ledo. Valandas leidome ant tilto, stebėdami žvejų sukamas rites, riestainių pardavėjus,

be tikslo slankiodami po žuvų turgų, Mar muro jūros pakrantėje gerdami stiprią juodą arbatą, dalydamiesi sumuštiniais su aplinkui dykinėjančiais šunimis, balandžių būriais ir šiltu nuo Bosforo sąsiaurio pučiančiu vėju. Tolumoje dunksantis gražuolis – bizantiškas Sofijos soboro kompleksas, regis, trūkinėjo nuo karščio ir lankytojų gausos. Spūstį paty rėme tik autobuse, dvi valandas važiuodami iki Ozgiuro buto. Tai buvo ypatinga grūs tis, daug vertingesnė už tą, į kurią būtume papuolę stovėdami turistų eilėje prie Mėly nosios mečetės. Senių barzdų kupetos, burkų ir iškirpčių kontrastai, juodbruvi didžiaakiai Stambulo vaikai – visa ši prakaituota gegužės košė buvo tie kažkada egzistavę sultonų rūmai ir haremai. Apie buvusį Konstantinopolį papasakojo pro atvirus langus plūstantis imamo paryčio giedojimas, Ozgiuro virtuvėje monotoniškai kapsintis vandens čiaupas, lipnios baklavos, muzikos prekių parduotuvės, autoservisai, suoliukai – jie buvo mūsų „Lonely Planet“ vadovai, „stalkeriai“ ir gidai. Ar galėčiau laisvai išpyškinti Makedonijos Respublikos datas arba prie kavutės padisku tuoti apie Jugoslavijos karus: „Juk buvai ten?..“ Pamenu neveikiančią Skopjės autobusų stotį ir lipnią rugsėjo saulę, blukinančią „fifth hand“ gatvėje pardavinėjamų mokyklos vadovėlių puslapius. Nesugebu prisiminti to iš kaži kur atsiradusio vyriškio vardo, kuris mus, suplukusius traukinio keleivius, nuga

beno į keisto šokti mėgstančio albano garažą. Pamenu viena šakute smeigiamas keptas žuvis, pigaus tabako kvapą, mus apnakvydi nusią didžiulę makedonietę, kuri visą naktį su dar didesne savo seserimi už durų virė atsikosėjimą lengvinančias tinktūras. Pamenu Ohrido skardžius ir paryčiais kvykiančius juodus paukščius, kitame ežero gale vir pantį Albanijos kontūrą. Pamenu kulkomis suvarpytus Belgrado pastatus (kulkų datas patikslins „Vikipedija“), Sarajevo minaretus ir moterį, pro burkos langelį kišančią sau ledų porciją. Įsivaizduoju, kaip ji valgytų mano suteptą sumuštinį: kartu su duona atsikąstų savo burkos. Pro dantimis pažeisto audeklo skylę purp teli žvirbliai. Kartą susitepę keletą sumuštinių nuskrido me į Berlyną – šiaip sau, palesinti paukščių, apžiūrėti Josepho Beuyso taukų luitų, pavar tyti knygų apie cirką, savo avalynės pasikeisti į kitą, atsitiktinai rastą parke. Atokiau nuo Baltijos kelio ilgumo turistų eilės, nusidrie kusios prie Reichstago įėjimo, maitinome žvirblius. Drąsius, įžūlius paukštelius, be gė dos jausmo griebiančius iš nagų sūrį. Atrodo, būčiau galėjusi visą būrį sparnuočių susisemti į rankinę ir parsiskraidinti namo. Tačiau niekur jie, kolektyvinė Josepho Goebbel so kabineto narių inkarnacija, nesikeltų. Nebent į juodą burką, nuolat šildomą moters kvėpavimo. „Hello, sir! Rikša! Hutong trip!“ – girdžiu rudašvarkių balsus. Apsimetusi, kad esu kur čias seras, abejingai praneriu pro vežikų būrį. Praeinu pėdų masažo kabinetą, sriubinę, pamoju kitoje gatvės pusėje ant iešmų pa mautų grybų, šaldytų aštuonkojų, pamėlusių mėsų ir špinatų gabaliukus kepančiam kinui. Beveik kas dieną praeinu pro jo kioską, pro kunkuliuojantį jo žmonos prižiūrimą puodą, kuriame vienu metu verda patys įvairiausi dalykai. Per mėnesį šių sutuoktinių išvirtais ir iškeptais mėsų ir daržovių gabaliukais būtų galima nukloti pusę Didžiosios kinų sienos.

Per mėnesį sunaudojamu sojos padažu būtų galima išplauti visus devynis tūkstančius Uždraustojo miesto kambarių. Juodas, tirštas sojos padažo skystis gerai nuplautų turistų pėdsakus. Keptais ir virtais grybais būtų galima sulyginti rikšų karietose keliautojų išsėdėtas duobes. Tiksliai negalėčiau išvardyti buvusių Ki nijos imperatorių dinastijų, bet užsimerkusi rasčiau išėjimą iš siauro vingiuoto Pekino hutongų labirinto. Negalėčiau pasakyti, kiek kainuoja kiniško šilko šalikėlis, bet žinau, kad šeštadieniais, prieš aštuonias, vyras su savo žą simi visada praeina pro prašmatniąją Pekino audinių parduotuvę. Nesu tikra dėl prie dabar užšalusio Hohai ežero nuomojamų pačiūžų kainos, bet žinau, kad ledo properšose tankiai kvėpuoja didžiulės, it jaučiai riebios žuvys. Sojos padažu būtų galima pašalinti Pekino dulkėse įsispaudusius turistinių sandalų pėdsakus. Tačiau kad ir kiek to padažo pil tum man ant galvos, nepavyktų išplauti visų prisiminimų. Jie tarsi tie Berlyno žvirbliai – niekur nesikels iš atminties Reichstago. Tais žvirbliais kvėpuoju. ◊

Sojos padažu būtų galima pašalinti Pekino dulkėse įsispaudusius turistinių sandalų pėdsakus. Tačiau kad ir kiek to padažo piltum man ant galvos, nepavyktų išplauti visų prisiminimų. Jie tarsi tie Berlyno žvirbliai – niekur nesikels iš atminties Reichstago. Tais žvirbliais kvėpuoju.

150

AKTUALIJOS IŠ RAŠYTOJO DIENORAŠČIO Komedija, kurios niekas nei skaitė, nei matė Markas Zingeris

sunkus tekstas

Kas teisybė – tai ne melas. Lietuvoje teatras neįtikėtinai populiarus. Kaitrią praėjusių metų vasarą publicistai pliekėsi net ir dėl antikos teatro personažų. Nesunku suprasti, kad beveik nė vienas (o gal išties nė vienas) net ir skatinamas polemikos nebuvo skaitęs nei matęs Aristofano komedijos „Debesys“. O juk ji – atramos taškas diskusijai apie Tomo Venclovos straipsnį „Aš dūstu“, sukėlusį principinį mūsų publicistų susipriešinimą. Autoriai stichiškai susiskirstė į strepsia dininkus ir sokratininkus pagal komedijos personažų Strepsiado ir Sokrato vardus.

nuotrauka: Donatas Stankevičius

Beje, prieš keletą metų pjesė „Debesys“ buvo pastatyta Kauno dra mos teatre kaip „viešas žaidimas“. Medžiagą suaktualinti bandantis jaunas režisierius įžvelgė jos panašumų su to meto politiniais mūšiais dėl prezidento R. Pakso apkaltos. Kažko jis vis dėlto neįžvelgė, o gal neįžiūrėjo teatro vadovai, nes po kelių mėnesių spektaklis buvo teatro vadovybės atšauktas „dėl menkos meninės vertės“. O senolis Aristofanas laikosi scenoje gerus porą tūkstančių sezonų. Matyt, jo šmėkla minta ne vien dienos aktualijomis, bet ir kažkuo, kas mūsų išgirtiesiems teatrams neįkandama. Ką gi, ne apie tai ši giesmė. T. Venclovos straipsnis „Aš dūstu“, besiremiantis Aristofano „De besimis“, iš pradžių perskaitytas kaip pranešimas „Santaros-Šviesos“ suvažiavime (kurio analuose būtų, ko gero, ir likęs kaip susirūpinusio „spectateur engagé“ pasisakymas), išaugo savąją aplinką. Šis už Lietu vos ribų daugiausia gyvenančio poeto, publicisto, filologo tekstas buvo išspausdintas naujajame lietuviškame žurnale IQ, o iš ten pateko į masinę elektroninės periodikos apyvartą. Ir sukėlė aitrią, gan šakotą diskusiją. Kad šitaip būtų atsitikę spektakliui! Neabejotina, kad Aristofano dramaturgijoje režisierius kadaise ne pastebėjo tos idėjų kolizijos, kurią viso labo šešeriems metams praėjus išryškino ir iškėlė viešumon Tomas Venclova. Į antikos dramaturgiją mūsų poetas pasižiūrėjo rašytojo, kurio vaizduotę peni pasaulinė literatūra, akimis, Jeilio Slavistikos katedros akademiko, kurį pakylėjo dar ir poetams būdingas sugebėjimas priešybių akistata įskelti vaiz duotės kibirkštį, žvilgsniu. T. Venclova ne tik perskaitė „Debesis“ (o tai pravartu priminti) lietuvio, kurio širdyje plyti mūsų krašto erdvė, akimis. Jis dar ir pagvildeno juos kaip inteligentas kosmopolitas (var toju šią sąvoką teigiama graikiškąja ir J. W. Goethe’s prasme – ne kaip

151

152

mūsų strepsiadininkai, o kadaise ir stalininiai, ir J. Goebbelso laikraščiai), kaip Lietuvos ekspatriantas, kadaise „Padėkos dienoje“ vadinęs Viskonsiną, Dakotas ir Oregoną savo pažadėtomis žemėmis ir užbaigęs eilėraštį šitaip: „(...) ir Odisėją persenęs šuva / veikiau pažins ne tėviškėj, bet šičia.“ Prisipažinsiu, aš ilgai laukiau tokio straips nio kaip „Aš dūstu“, jo mintys tarsi tvyro jo ore. Beveik visi šalininkai ir svaresni priešinin kai, taip pat ir vienas filosofinių refleksijų šia tema autorius, pasirinkęs daugmaž neutralią poziciją, sutarė, kad Aristofano komedijo je „Debesys“ T. Venclovos įskaityta dviejų personažų – Sokrato ir sodiečio Strepsiado – antinomija yra itin aktuali mūsų visuomenei, atsidūrusiai raidos kryžkelėje. Buvo akivaizdu, kad aktualus yra ir skep tiškas T. Venclovos požiūris į kai kuriuos au torius, Lietuvoje laikomus intelektualiais ko mentatoriais. Šią jo nuomonę, beje, patvirtina ir neaukštas oponavimo lygmuo, ir ankštoki pasaulėžvalgų priešpriešos rėmai. Tam tikra išimtis buvo dviejų filosofų – Nidos Vasi liauskaitės, „Aš dūstu“ minčių šalininkės, ir Justino Karoso, bandančio išlaikyti filosofinį atokumą nuo abiejų stovyklų, – straipsniai. Vis dėlto diskutuota, kaip minėjau, masinės žiniasklaidos lygmeniu, taigi pagal Jurgį ir kepurė. Vienam publicistui iš „Aš dūstu“ oponentų buvo įtaru netgi tai, kad poetas atspausdino straipsnį žurnale, susijusiame su „The Economist“. Regis, tai buvo traktuoja ma kone kaip nusižengimas lietuvių kultūrai, jei ne kaip išdavystė. Šitaip kai kuriems oponentams akis badė inertiškos protausenos ir individualaus, tabu nepaisančio kritinio mąstymo priešybė, įkūnyta T. Venclovos mums pateiktų antikos personažų pavyzdžio, ir tikslus šio autoriaus žodis, įvardijantis atgrasias lietuvių mentali teto tendencijų apraiškas. Kone visi kažkodėl tučtuojau pasigavo epitetą „doras“, taikomą sodiečiui Strepsia dui, o juk Strepsiadas yra „doras“ tiktai kaip emblema. Ši emblema ir T. Venclovos bei jo šalininkų, ir jo dabartinių oponentų buvo iškelta priekyje tam tikrų vertybių: vieniems atgyvenusių, net archajiškų, kitiems – tradi cinių ir saugotinų. Skaitant pačią komediją

aiškėja (iš diskusijos to nesuprasi), kad anti kos personažas Strepsiadas yra šlapiu maišu trenktas ir jo nagai į save lenkti. Šitos jo savybės, kaip ir kitos, dar labiau atstumiančios, ginčo dalyvių yra nurašytos į polemikos užribius, sekant, kaip minė ta, įkandin straipsnio „Aš dūstu“ iškeltos kolizijos: visa kuo abejojantis Sokratas prieš patriarchalinės gyvensenos gynėją Strepsiadą. Pastarojo dorybių dvilypumas – tai viena iš diskusijos užkulisiuose glūdinčių problemų, ir jos neapmąstė elementariai nepasirengę oponentai. Juk Strepsiadas yra ne emblema, o meninis personažas, tad jis iš tikrųjų vertin gas ir prasmingas tiktai kaip gyva savybių visuma. Tas pats, deja, pasakytina ir apie Sokratą. Jei T. Venclovos priešininkai būtų skaitę Aristofano „Debesis“, galbūt susivoktų, kad rimtu veidu kalbant apie antikos filosofą Sokratą privalu pasiremti ne Aristofano pjese-pamfletu apie velnio neštą ir pamestą Sokratą, o kitais to meto raštais, sakykime, Platono, Sokrato mokintinio. Čia sektina ne tiek T. Venclovos iškelta antinomija, kiek jo paminėta Sokrato pasekėjų europietiš kos minties raida ir jos kryptis. Polemistai gurkštelėtų šviežio oro įvairialypėse dievų ir prometėjų, retrogradų ir liberalų, „tra dicionalistų“ ir individualistų, švietėjų ir tamsybininkų, senosios sanklodos sergėtojų ir naujojo gyvenimo pranašų kolizijose; gal peno minčiai aptiktų net ir lietuviškoje tau tosakoje, kaimiečiui kelio vingyje susidūrus su „vokietuku“. Žodžiu, diskusija užkabintų gilesnius klodus, išplauktų į platesnius vandenis. Juk panašių dilemų, manau, rastųsi kiekvienoje žmonijos, taip pat ir Lietuvos, epochoje. Absoliuti diskusijos dalyvių dauguma nuo tokių „menkos meninės vertės“ dalykų kaip Europos literatūros klasika atsiribojo, parklydo į atpažįstamo, širdžiai mielo kiemo poleminį plotelį ir iškėlė į gentinių ristynių vėliavas savuosius „Sokratą“ bei „Strepsiadą“, pasigautus iš laikraščių ir šnekų, abstra huotus kaip kelio ženklai arba politinio TV šou marionetės. Žinoma, ano meto politika savaip užsiėmė ir Aristofanas, ir Atėnai ne mažiau kaisdavo nuo politikos negu Vilnius, betgi antikos dramaturgas sugebėdavo juoktis

iš madų ir autoritetų kaip Olimpo dievai iš savų nutikimų mirtingųjų slėniuose. Aristofanas pirmiausia buvo menininkas, o tai, kas be ko, reiškia – daugiamatis ir daugia prasmis mąstytojas. Gandras kosmopolitas Atsakydamas Tomui Venclovai, Liudvikas Jakimavičius „Chame“ („Alfa“) pamėgino pristatyti alegorinį personažą, kuris, remiantis bibline sakme, pasakoja laukuose dirbantiems žmonėms (reiškia, visam pasauliui) apie tėvo (reiškia, tėvynės) nuogybę. Sprendžiant iš medžiagos išrašymo ir iš dėmesio, šiame straipsnyje skiriamo biblinei sakmei, atro dytų, kad Šv. Rašto Chamas – tai užuomina į patį T. Venclovą ir kad autorius pritartų griežtiems Romo Gudaičio, kito plunksnos brolio, pasergėjimams Delfi.lt dėl savo kiemo šiukšlių išnešimo užsienin. Nedera, ponuliai, apie mūsų vidinį pešio jimąsi ir kitas negeroves kalbėti balsu! Koks netaktas, jei ne chamiškumas. Keistoka tai būtų girdėti iš kolegos L. Jaki mavičiaus, kuris ir pats kituose straipsniuose aptaria nemažai kultūrinio gyvenimo nege rovių. Keisčiausia, kad panašių užuominų aš girdėdavau dar prieš pat SSRS sugriuvimą. Ir iš ko? Neatspėsit, ponai, neatspėsit – iš M. Gorbačiovo „glasnostj“ priešininkų. Šiukštu atvirauti su „svetimaisiais“, nevalia jiems atskleisti vidaus negerovių. Galbūt aš įskaičiau ne tai, kuo sumanė pasidalyti L. Jakimavičius, bet jis pasirinko ezopinę kalbą ir alegorijas. Jas galima trak tuoti įvairiai. Sekdamas dar kitu diskusijos dalyviu, šis autorius yra linkęs laikyti ydingu Sokrato priešpriešinimą Strepsiadui, intelek tualo – provincialui. Bet jei nebūtų šios priešpriešos, nebūtų visos diskusijos ir šou neįvyktų, kaip ir Kauno dramos teatre 2004 metais. Sokrato ir Strepsiado priešprieša, tegul ir su trūkumais, yra kaip tik tas mechanizmas, kuris plėtoja T. Venclovos požiūrį – vienus trikdantį, kitus žavintį ir kone visų publicistų pripažįstamą aktualiu. Ir ne tik publicistų. Pvz., 2010 m. vasarą Vilniaus savivaldy bės tarybos narys Juras Požėra perkėlė visą straipsnį „Aš dūstu“ į savąjį portalą, pridūręs:

„pasirašau po kiekviena mintimi“. Autorius pateikia mūsų visuomenės negalias Vakarų minties kontekste, apčiuopęs atramos taškus viename garsiausių žmonijos literatūros paminklų. Tai nuopelnas kultūrai, gerbiamie ji, juk vis dar trūksta palyginamojo mąstymo visuomenėje, „išsaugotoje“ (strepsiadininkų mėgstama sąvoka) dabarčiai trumpomis kelnaitėmis. Be to, „Aš dūstu“ autoriaus pasaulėžvalga aprėpia plačiausius akiračius, o tam visados priešinosi visokiausi parapiniai tamstelės, nuodugniai išmanantys, kaip marinuoti grybus, ir kartais šūktelintys ką nors laukan per orlaidę, dažniausiai „bū gausit“ kamuolį spardantiems vaikigaliams. Tokiems „konser vatoriams“ jų gandrai, obelys ir jų strepsiadai (lietuvių literatūroje tai dažniausiai būdavo kontempliatyvūs kaimiečiai) yra vieninteliai pasaulyje. O juk jei Aristofano Strepsiadas yra artimas kokiam nors lietuviško naratyvo sodiečiui, tai nebent K. Donelaičio pašiepia miems būrams, gal ir Slunkiui. Strepsiadinin kų stovykla, pirma sutartinai trepsinti, o tik po to pasikrapštanti pakaušį, to nė neįtarė. Kitaip jie darsyk pagalvotų prieš skelbdami kaip Algirdas Patackas „Lietuvos ryte“: „Aš ir mano bičiuliai – Strepsiado pusėje.“ Kalbant apie anuos vienintelius ir ne pakartojamus gandrus ir pievas, dėl kurių, būna, mūsų publicistai strepsiadininkai ašarą nubraukia, rašydami neva patriotiškai (nebūtinai šioje diskusijoje), reikia pripažin ti: gandrui, stypsančiam ant elektros stulpų ir medžių viršūnėse, lietuvis nėra toks jau vienintelis ir nepakartojamas. Šis įtartinas plunksnuotis kasmet po pusmetį trainiojasi Egipte arba Italijoje. Kyla teisėtas klausimas: kur „svolačiaus“ tėvynė? Tratėjo ir skardinis nacionalizmo būgnelis Besidantinėdami diskusijos dalyviai praleido platų Tomo Venclovos interviu, pasirodžiusį tuo pačiu metu Lietuvos rusų savaitraštyje „Obzor“. Čia išsakytos mintys yra artimos „Aš dūstu“ teiginiams. Viena man įsiminusių sąvokų, manyčiau, raktažodis „Aš dūstu“ autoriaus pasaulėjautai, šiame pokalbyje yra „didžiadvasiškumas“. Manau, ši savybė – privalumas intelek

tualui. Juk ji suartina dvi to paties asmens puses – intelektualą ir inteligentą, ir nuskai drėja, plečiasi mąstančiojo akiračiai. Sąvokai „didžiadvasiškumas“ pritartų netgi radikalus T. Venclovos oponentas A. Patackas. Kuo jau kuo, bet didžiadvasiškumu kai kurie T. Venclovos oponentai nepasižymi. Jie net ir priekabiauja, puldami jį „ad homi nem“, ir, deja, daro tai ne vien tik Delfi.lt arba Lrytas.lt anoniminių komentarų kloakoje. Štai oponentas Alvydas skambia pavarde Meda linskas (nepyk, Tamsta diskusijos dalyvi, juk ir Pačiam oponento pavardė užkliuvo) T. Venc lovai prikiša Antaną Venclovą. Pati pono Medalinsko straipsnio tema „Kai dėl gražių idėjų aukojama valstybė“ minint komunisti nes utopijas verta būti išplėtota, tačiau užuo mina į oponento kilmę menkina šio autoriaus patikimumą. Man toks požiūris, kai oponen tui peršamas politinis apskaičiavimas – „kaip kas dėl šito į tave pažiūrės“, kai bandoma jo minties raidą varžyti tėvais, seneliais ar patriarchais, viskuo, išskyrus intelektualui savaime suprantamą sąžiningos mąstysenos kriterijų, yra gentinės pasaulėjautos (kaip kad būdavo rašoma vis tame pačiame Senajame Testamente: vaikų vaikai kentės už tėvus) ir totalitarinės protausenos (stalininės asmens duomenų anketos su neišvengiamais klausi mais apie gimines) reliktas. Iš strepsiadininkų pasisakymų taip pat įsimintinas ir Romo Gudaičio straipsnis – sąžiningas, nuoširdus ir ganėtinai išsamus. Bet kaip tik dėl šių savybių straipsnyje kaip rentgeno nuotraukoje išryškėjo tam tikram sovietmečiu besiformavusiam tarpsluoksniui būdingos protausenos dvilypumas ir tokių inteligentų pasaulėžiūrai būdingų bandymų į viską žiūrėti ideologiškai fiasko. Minėtas publicistas bando pakišti tiesą po ideologija ir užnerti T. Venclovai tautinį pasaitėlį: „Šie provokatyvūs Tomo Venclovos pasažai tikrai patiks užsienyje, o Lietuvoje jie gali prisidėti tiktai prie tautų santykių komplikavimo. Kam patinka pilti vandenį ant šito malūno rato, tas straipsnį laikys po ranka: teisingai lietuvis rėžia teisybę į akis lietuviams.“ Kaip sklandžiai išeina rašyti pasitelkus kolektyvistinį trafaretą, štai tokį „lietuvis... lietuviams“! O juk įsiklausius ir įsiskaičius pasirodo, kad tai ne kas kita, tik naciona

153

lizmas, užmautas ant senojo komunistinio kurpalio. Ak, jau tie išdavikai! Ak, jau tas „užsienis“! Čia dūzgena ne tiek rašytojo, kiek, man regis, buvusio žurnalistų etikos inspekto riaus tonas, ir ne tiek jo tonas, o greičiau autoritarinių baritonų atgarsiai. Šie barito nai braškėjo iš kibirų-garsiakalbių, įkeltų į Kauno Laisvės alėjos, kurioje užaugau, liepas oficialių švenčių dienomis. Ką jūs sau galvojate, drauge T. Venclova, o mes apie jus buvome geresnės nuomonės! Akyse lyg ir šmėsteli G. Zimano ir D. Šniuko „Tiesa“ (gal ir ankstesnio laikotar pio koks nors tautinių skaistuolių vedamasis, sudrausminantis kvaištelėjusį laikinosios sostinės profesorių J. A. Herbačiauską). Ogi nusidėjėlis atsako į tokį polemisto priekaištą minėtame interviu rusų laikraščiui: „Bet egzistuoja žinoma tiesa: jei kalbi apie svetimas nuodėmes, sustiprini priešiškumą, kai kalbi apie savas – priešiškumas mažėja.“ Dar kiti T. Venclovos oponentai per medžius nemato miško ir diskusiją, sakyčiau, nuveda iki poniučių „saliono“: ji pavirsta ša lutinių ir išvestinių dalykų pešiojimu. „Blogas Brazauskas“ bando būti žaismingas, tai šiaip jau šaunu, bet jis temą verčia veik užduotimi Šerlokui Holmsui: ar dusdamas gaisro apim tuose namuose Čikagoje prezidentas Antanas Smetona po kailiniais sušvokštė tą patį „Aš dūstu“, kurį šaukė Strepsiado parankinių padegtas Sokratas ir kurį Tomas Venclova pavertė straipsnio pavadinimu? Jei ką nors ir švokštė, ponas Arūnai, tai Antano Smetonos „Aš dūstu“ – tikrai ne iš tos operos. Padovanosiu Pačiam „salioninę“ istoriją, beje, kaip tik iš operos. Antano Smetonos mėgstama eilutė, pasak liudininkų, buvo rusiška – iš arijos Modesto Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“: „A-ach, tiažela ty šapka monomacha!“ („Bet ir sunki tu, patvaldžio karūna!“) Ją Ekscelencija niū niuodavo mušinėdamas biliardą senojoje Kauno Prezidentūroje, kuomet riedavosi jam pavaldūs politikai. Persenę anekdotai, kuriuos man, daugelio kartų kauniečiui, paliko vadinamoji Kauno Lietuva, dievaži, mielesni už anachronizmus, kuriais mojuoja kaip mediniais kardais mūsų strepsiadininkai.

154

„Aš dūstu“ šių laikų kontekste Taip ir skaitai strepsiadininkų jeremijadą: ir mes, ir mes madinga poeto astma sergame, bet mes – atvirkščiai... (Štai, kaip minėjau, tik trys oponentų pavadinimai, neminint dar ir „dusimų“ tekstuose: „Kai legenda dūsta“, „Aš irgi dūstu“, „Aš dūstu nuo kapitalizmo“.) Vieni čia dūsta nuo kapitalizmo, kiti nuo globalizmo, švilpiančio pro visus langus, treti, kaip minėta, negali atleisti, kad uždūsta jų pačių kadų kadai apie jį, poetą Tomą Venc lovą, susikurta legenda. O juk pareiškimas visuomenei „Aš dūstu“, man regis, – tai ne vien raportas apie mūsų kultūrinį klimatą. Pirmiausia tai pozicija ir autentiškos inte ligento savijautos įvardijimas. T. Venclovos „dusimas“, skirtingai nuo epigonų, yra, ma nau, atraminių jo kūrybinės biografijos tekstų ir jo jaunų dienų aplinkos suformuotas. Posakis gimė ne vakar, jis buvo įsišaknijęs ir sovietinėje ezopinėje kalboje. Anuomet bet kuriam mąstančiam žmogui, susijusiam su spauda, juoba disidentui, ne sykį būdavo ant liežuvio tai, kad jam norėtųsi įkvėpt „šviežio oro“. Šviežias oras dvelksėjo daugiausia iš Vakarų – iš tekstų, dievažin kaip įsigabentų per pasienius, atsklidusių radijo bangomis. Pamenu vieną lietuvį Kaune (ar tik ne režisierių Joną Jurašą, nesu tuo tikras), kuris norėjo pergudrauti sovietų valdžią ir išvykti į Vakarus per Izraelį, kuriame neva gyveno jo sesuo. Žmogus nuolat kartodavo: „Kad tik greičiau, aš čia dūstu!“ Kad pajaustum, jog neina natūraliai alsuoti, nereikėjo nei vidinio cenzoriaus (beje, tai vienas iš Jono Jurašo tuo metu Kaune statyto spektaklio „Strazdas“ motyvų), kurį buvo išugdžiusi nomenklatūra, nei režimo repre sinių organų. Pakakdavo peržiūrėti pirmuo sius laikraščių puslapius (kaip ir dabar, beje, panašius viens į kitą, bet kitaip panašius), kad suprastum: tai, kas labiausiai jaudina, lieka anapus laikraščio temų. Poetams jų draugės ir jų pavasariai, ir jų „čierkutė“ prieš pasirodymą publikai ir po jo, kaip ir visais laikais, šiaip ne taip atsto davo pilietines laisves. Kūrybos laisvės, beje, nieks neatstodavo. Juk tai buvo kone rutina,

kai tekdavo luošinti savo labiausiai vykusius kūrinius, kad jie būtų išspausdinti. Verta paminėti, kad Josifas Brodskis (Tomo Venclovos bičiulis, tam tikra prasme ne tik literatūrinis bendradarbis ir bendrake leivis, bet ir bendražygis) poemoje „Menkių iškyšulio lopšinė“ emigracijos iš SSRS į Vakarus motyvais rašė, verčiant pažodžiui, kad šalyje „dvokė degėsiais iš visų keturių pusių, varnomis – iš penkių“. Poema ne apie tai, tvankuma čia – egzistencinė sąvoka, bet vis dėlto... Kaip čia neprisiminus ir Michai lo Bulgakovo, ir Boriso Pasternako. Čia ir tvanki pokylio Šėtono rūmuose naktis, kuri apgaubia Margaritą, atvėrusią savo buto Maskvoje langus ir besirengiančią magiškam skrydžiui, ir daktaro Živago mirtis (kaip ir neilgai trukus paties Pasternako, priversto atsisakyti Nobelio premijos) – uždusimas nuo širdies priepuolio tramvajuje. Tomas Venclova – slavistas, todėl, manau, šį jo glausto stiliaus ir atsainoko tono straips nį drauge su posakiu „aš dūstu“ galima būtų traktuoti ir kaip socialinį protestą, turintį atramos taškų ir XX amžiaus rusų prozoje, nukreiptoje prieš autoritarinę ir totalitarinę despotijas. Šių santvarkų pagimdytų jėgų keliamas grėsmes jis įžiūri ir Lietuvoje. Kaip tuo pasipiktino dabartinės žiniasklai dos rašytojų „isteblišmentas“! Tačiau tai, deja, ne diskusija Paryžiuje, Londone ar netgi Varšuvoje. Tai Tomo Venclovos diskusija su sugedusiu laikrodžiu. O komedija visgi buvo šauni Apibendrindamas plačią (nors ir negilią), karštą (nors ir stokojančią polėkio) praėjusios vasaros diskusiją, norėčiau jai įkandin parašy ti kelias pastabas. Kai kurie publicistai, vadinamieji sokrati ninkai, akcentavo, kad visuomenei reikalingos abi jos pusės – ir patriarchalinė (tai buvo ne daugiau kaip sausi postulatai arba retoriniai reveransai oponentams), ir kritinė intelek tualinė. Kiti, vadinamieji strepsiadininkai, savo ruožtu kategoriškai atmetė „negyvus ir tvankius“ Vakarus arba, bandydami gąsdinti svetimtaučiais, pranašavo atvirai, demokrati nei, liberaliai Lietuvai griuvėsius ir šermenis. Vis dėlto Lietuva ne pirmoji ir ne paskuti nė Europoje patiria šitokius istorijos viražus ir virsmus. Tik šiai visuomenei reiks daug talento ir sugebėjimų norint išsaugoti, kaip sakoma, vietą po saulę ir nuveikti tai, kas nepadaryta. Jai privalu išsiugdyti išmintingų bei išsilavinusių politikų ir kultūrininkų,

sugebėti vertinti individualumą, kūrybin gumą, talentą – ne mažiau ir su tokiu pat autentišku džiugesiu kaip ir, tarkime, lietuvių krepšinio pergales. Deja, kol kas šia kryptimi neiname. Mus siaubia visokiausio kvailumo „škvalai“ (populiariausias praėjusios vasaros, kai įsiplieskė ši diskusija, žodis). Valdžia didžiuliais mokesčiais apkrovė kūrybinį darbą, sumenkino knygos reikšmę posovieti nio lietuvio gyvenime ir apskritai prispaudė kūrėją prie žemės. Kaip išlikti dvasiškai, kaip gyventi nesusi gūžus, o kartu ne tik išlikti ir gyventi, bet ir augti, plėtotis, išsiskleisti šių dienų pasaulyje? Štai kur politinių ir kultūrinių susidūrimų arena. Manau, nepaisant plintančių apokalip tinių nuotaikų, populistų rinkimo valdžion ir kitų škvalų, visuomenė sutvirtės, taps kultūri ne ir politine tauta šiuolaikine prasme. Taip, tauta, puoselėjančia lietuvių kalbą, tegu joje vis dar trūksta gyvos kultūrų apy kaitos ir apstu mintį varžančių anachroniz mų bei stereotipų, nes kalba stabarėja sulig kiekviena inertiška mintimi ir išsivaduoja sulig kiekvienu nauju talentu, prisipildydama naujo turinio. Išryškėjo ir tai, kad strepsiadininkai ir sluoksniai, stichiškai remiantys jų pažiūras (tarp pastarųjų, regis, pasitaiko ir argumen tuojančių kumščiais), be legendų ir padavimų, suslėptų Europoje pasiūto švarko pamušale, nieko negali pasiūlyti dabarčiai. Atsidarykite langus, ponai, apsidairykite pasaulyje ir nesibaiminkite slogų. Tie, kurie bijo savo šešėlio, nemato ir nematys ateities laisvų šalių bendrijoje. Nė už ką nepripažintų, kad yra mažiukai, bijantys būti dideli. Su LDK Vytautu, kurio kultą puoselėja daugelis „tradicionalistų“, jiems būtų dar sunkiau susišnekėti negu su T. Venclova. Ir ne todėl, kad LDK valdovas Vytautas kalbėjo neaišku kokia kalba, o todėl, kad strepsiadininkai jų legendas ir tikėjimus, t. y. „debesis“, laiko tikrąja istorija. Apie tai taip pat skaitykite Aristofano komedijoje. Joje sodietį Strepsiadą, atsidūrusį aklavietėje ir tapusį iliuzijų auka, vanoja jo paties sūnus. ◊