10 garsiausių pasaulinės literatūros rašytojų Didieji pasaulinės literatūros asai
Visų laikų garsių rašytojų, kurių kūriniai jau daugelį metų – dešimtmečiais, šimtmečiais ir net tūkstantmečiais – populiarūs ir skaitomi visame pasaulyje, sąrašas, kuriame 10 garsiausių įvairių tautų pasaulinės literatūros klasikų, rašiusių skirtingomis kalbomis. 1. Lotynų kalba: Publijus Vergilijus Maronas
Lotynų kalba rašęs Publijus Vergilijus Maronas (žinomas kaip Vergilijus, gimęs 70 m. spalio 15 d. pr. m. e. Italijos šiaurėje, Anduose, netoli Mantujos, miręs 19 m. rugsėjo 19 d. pr. m. e. šalia Neapolio) – žymiausias romėnų rašytojas, išgarsėjęs epu „Eneida“. Tai pasakojimas apie Trojos karo karžygį Enėją ir jo atkeliavimą į Italiją bei Romos valstybės įkūrimą. Tai savarankiškas kūrinys, atspindintis romėnų racionalumą.
Vergilijus poemą rašė neskubėdamas, iš lėto – kasdien po tris eilutes. Jis nenorėjo skubėti rašyti greičiau, kad galėtų būti įsitikinęs tuo, kad tas tris eilutes geriau parašyti neįmanoma. Kiekviename rašymo etape Vergilijus numatė variantus, kaip skambės jo poezija. Lotynų kalba Maronas parašė dar du darbus – poemas „Bukolikos“ („Piemenų dainos“) (38-ieji metai iki mūsų eros) ir „Georgikos“ (29-ieji metai iki mūsų eros). Pastaroji poema – didaktinis kūrinys, iš dalies sudarytas iš keturių didaktinių poemų apie žemdirbystę, bitininkystę ir pan., kuriame aukštinama Italijos gamta, sunkus žemdirbio darbas. Pavyzdžiui, poemoje apie žemdirbystę duodama įvairaus turinio patarimų, kad negalima auginti vynuogynų šalia alyvmedžių. „Bukolikų“ rinkinį sudaro dešimt rinktinių eklogų (Eklògė [gr. eklogē — atranka] – romėnų, vid. amžių ir renesanso italų (iš dalies ir kt. tautų — iki XIX a. pr.) literatūros žanras — epinių arba draminių elementų turintis eilėraštis apie laimingą kaimo žmonių gyvenimą gamtos prieglobstyje.). Poemoje monologo ir dialogo formomis diskutuojama apie filosofiją, meilę ir kt.
Vergilijus garbino Aristėją, galvininkystės, vaisinių medžių, medžioklės, bitininkystės ir žemės ūkio dievą, už tai, kad tuo metu Europoje medus buvo vienintelis cukraus šaltinis, kol iš Karibų salų nebuvo įvežta cukranendrių. Jis rašė ir prašė, kad norėtų po savo mirties sudeginti poemą „Eneida“, nes ji nebaigta.
Tačiau Romos imperatorius Augustas Cezaris (63 m. pr. m. e. – 14 m. e. m.), pramintas Kaligula, atsisakė tai padaryti, todėl poema išliko iki mūsų dienų. Kiti didieji autoriai, rašę lotyniškai: Markas Tulijus Ciceronas, Gajus Julijus Cezaris, Publijus Ovidijus Nazonas, Kvintas Horacijus Flakas.
2. Senovės graikų kalba: Homeras
Pirmasis Europos poetas Homeras vadinamas visų laikų ir tautų didžiausiu rašytoju, tačiau apie jį težinoma nedaug. Tikima, jog buvo aklas dainius, pasakojęs istorijas, užrašytas praėjus 400 metams. Manoma, kad poemas rašė arba grupė rašytojų, kurie papildydavo informaciją apie Trojos karą ir Odisėją. Bet kokiu atveju „Iliada“ ir „Odisėja“ buvo parašytos senovės graikų kalbos dialektu, kuris tapo žinomas kaip homerinis epas. „Iliada“ parašyta hegzametru ir joje aprašoma 10 metų graikų kovos su trojėnais už Trojos sienų. Pagrindinis epo herojus – Achilas, kuris graikų mitologijoje legendinis didvyris ir Trojos karo dalyvis. Jis įsiunta, kai karalius Agamemnonas jo trofėjus kaip nuosavybę sau priskiria. Achilas atsisakė dalyvauti kare, kuriame kovoje už Troją graikai neteko tūkstančių karių.
Tačiau po įtikinėjimų Achilas leido pusbroliui (ir galbūt meilužiui) Patroklui įsijungti į karo sumaištį. Vis dėlto Patroklas buvo nugalėtas ir Trojos karo vado Hektoro nužudytas. Achilas puolė į mūšį ir trojėnų batalionus privertė bėgti. Be pagalbos jis nužudė daugelį priešų, kovojo su Skamandro upės dievu, Okeano ir Tetijos sūnumi. Galiausiai Achilas užmušė Hektorą, o poema baigiama laidojimo apeigomis.
„Odisėja“ - viena iš didžiųjų homerinio epo poemų, pasakojančių apie didvyrio Odisėjo ir jo draugų dešimties metų klajones po Trojos karo ir grįžimą namo. Trojos griūties detalės kūrinyje nedetalizuojamos, o tik trumpai paminimos. Žinomi tik du Homero darbai, pasiekę mūsų dienas, nežinoma ar buvo daugiau jo kūrinių. Tačiau „Iliada“ ir „Odisėja“ – visos europinės literatūros pagrindas. Pagal vakarietiškas tradicijas Homero vardui įamžinti jo garbei parašytas ne vienas eilėraštis.
Kiti didieji autoriai, rašę senovės graikų kalba: Platonas, Aristotelis, Tukididas, Apaštalas Paulius, Euripidas, Aristofanas
3. Prancūzų kalba: Viktoras Hugo
Prancūzai visada buvo ilgų romanų gerbėjai. Vienas iš tokių romanų – Marselio Prusto ciklas „Prarasto laiko beieškant“. Tačiau Viktoras Hugo yra labiausiai žinomas XIX a. rašytojas, prancūzų prozos autorius. Garsiausi Viktoro Hugo romanai „Paryžiaus katedra“ (1831 m.) ir „Vargdieniai“ (1862 m.). Pirmasis kūrinys – sudėtinga meilės istorija, Paryžiaus katedros papėdėje dūžtantys likimai. Jame pavaizduotas romantiškas, spalvingas, dramatiškų įvykių kupinas Paryžiaus gyvenimo paveikslas, kurio centre – Dievo Motinos katedra, tuometinio Paryžiaus širdis. Labiausiai sukrečia tragiška čigonų pagrobtos ir išaugintos šešiolikmetės mergaitės Esmeraldos meilės istorija. Viktoro Hugo romano motyvais sukurta animacinė muzikinė pasaka apie geraširdį Kvazimodą ir žaviąją Esmeraldą (Žr. animacinę juostą Paryžiaus katedros kuprius arba ČIA, 1996 m., kino juostą rusų k. Собор Парижской Богоматери, 1956 m.), režisieriaus Ramūno Marcinkaus pastatytas miuziklas. Antrasis kūrinys – „Vargdieniai“ – sudėtingi veikėjų gyvenimo vingiai, kuriuos sieja buvusio katorgininko Žano Valžano paveikslas. (Žr. kino juostą rusų k. su subtitrais Vargdieniai).
Kiti didieji autoriai, rašę prancūziškai: Renė Dekartas, Volteras, Aleksandras Diuma, Moljeras, Fransua Rablė, Marselis Prustas, Šarlis Bodleras
4. Ispanų kalba: Migelis de Servantesas Savedra
Svarbiausias Servanteso kūrinys yra romanas „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Manšo“ (I dalis išleista 1605 m., II dalis – 1615 m.) (Skaitiniai. Išmintingasis bajoras Don Kichotas Lamančietis.pdf). Jis taip pat sukūrė poetinių kūrinių, pastoralinį romaną „Galatėja“, dramų, novelių rinkinių.
Don Kichotas – linksmas personažas, kurio tikrasis vardas Alonsas Kichanas. Tiek daug prisiskaitęs apie riterius ir jų damas, kad jautėsi pats esąs riteris, keliavo po kaimiškąsias vietoves vis ieškodamas nuotykių. Skaitykite siužetą ČIA. Kiti didieji autoriai, rašę ispaniškai: Chorchė Luisas Borchesas
5. Olandų kalba: Joost van den Vondel
Žymiausias olandų kūrėjas, gyvenęs XVII amžiuje. Tai poetas ir dramaturgas. Jis buvo „Aukso amžiaus“ olandų literatūros atstovas. Garsiausia jo pjesė – „Gijsbrecht van Aemstel“ (1637). Istorinėje dramoje pasakojama apie Gijsbrechtą IV, kuris, pagal pjesę, įsiveržė į Amsterdamą 1303 metais, norėdamas atkurti šeimos garbę ir sugrąžinti dvarininkiją. Jis įsteigė barono titulą. Istoriniai šaltiniai kūrinyje buvo netikslūs ir neatitiko tikrovės. Tiesą sakant, įsiveržė ne Gijsbrechtas, o jo sūnūs Janas, kuris buvo tikras didvyris, nuvertęs tironiją, viešpatavusią Amsterdame. Dėl šios rašytojo klaidos šiandien Gijsbrechtas – nacionalinis didvyris. Joost van den Vondel taip pat parašė šedevrą – epinę poemą „Jonas Krikštytojas“ (1662 m.) apie Jono gyvenimą. Tai nacionalinis Nyderlandų epas. Vondel yra ir pjesės „Liuciferis“ (1654 m.) autorius. Pjesėje „Liuciferis“ tyrinėjama biblinio personažo siela, jo charakteris, atskleidžiami motyvai, kodėl Liuciferis
pasidavė puikybei ir pavydui ir nupuolė – prarado savo kilnumą ir tapo velniu (šėtonu). Ši pjesė įkvėpė anglų rašytoją Džoną Miltoną po 13 metų parašyti poemą „Prarastasis rojus“ (1667 m.). Kiti didieji autoriai, rašę olandiškai: Pieter Corneliszoon Hooft, Jacob Cats
6. Portugalų kalba: Luis Vaz de Camões
Tai žinomiausias Portugalijos poetas, išgarsėjęs epine poema „Luziados“ (1572 m.). Luziados – tauta, kuri gyveno Romos imperijoje, Luzitanijoje, dabartinėje Portugalijoje. Pavadinimas kilo nuo žodžio Luza (Lusus). Tai buvo vynuogininkystės ir vyndarystės, puotų dievo Bakcho draugas, kuris laikomas Portugalijos protėviu.
Poemoje pasakojama apie visas žinomas portugališkas jūrų keliones, apie naujų šalių ir kultūrų atradimus, pergales ir kolonizacijas. Šiek tiek poema panaši į Homero „Odisėją“. Kūrinys pradedamas nuo keliautojo Vasko da Gamo kelionių aprašymo. Istorinėje poemoje atkuriami mūšiai, 1383-1385 metų revoliucija, da Gamos atradimai, prekyba su Indijos miestu Kalkuta. Luziadas visada stebėjo graikų dievai, nors da Gama, būdamas katalikas, meldėsi savo Dievui. Poemos pabaigoje minimas Magelanas ir kalbama apie šlovingą Portugalijos jūrininkystės ateitį. Kiti didieji autoriai, rašę portugališkai: José Maria de Eça de Queirós, Fernando António Nogueira Pessôa
7. Vokiečių kalba: Johanas Volfgangas fon Gėtė
Vokiečių literatūra nebūtų tokia turtinga be Gėtės. Daugelis rašytojų formuodami savo stilių panaudojo kūryboje jo idėjas. Gėtė parašė keturis romanus, Daug eilėraščių ir dokumentinių kūrinių, mokslinių esė. Neabejotinai garsiausia knyga „Jaunojo Verterio kančios“ (1774 m.). Gėtė įkūrė vokiečių „Audros ir veržimosi“ judėjimą, o 5-oji Bethoveno simfonija sutampa su Gėtės „Verteriu“. Romanas „Jaunojo Verterio kančios“ (Skaitiniai. Jaunojo Verterio kančios.pdf) tapo kultinis, nes išpopuliarėjo kūrinyje aprašytu Verterio aprangos stiliumi ir paskatino savižudybes pagrindinio veikėjo pavyzdžiu. Istorija papasakota laiškų forma (epistolinis romanas).
Tačiau šedevras ir didžiausias poezijos kūrinys vokiečių kalba yra Gėtės „Faustas“ (1 dalis – 1808 m., 2 dalis – 1832 m., rašytojo mirties metais). (Žr. Pamokų ciklas. Gėtė. “Faustas”, Filosofinės tragedijos „Faustas“ scena „Prologas danguje“ (suvokimo testas), Filosofinės tragedijos „FAUSTAS“ scena „Fausto darbo kambarys“ (suvokimo testas), Filosofinės tragedijos „Faustas“ scena „Naktis“ (suvokimo testas), Filosofinės tragedijos „Faustas“ scena „Kalėjimas“ (suvokimo testas)).
Faustas – mokslininkas, kurio neįtikėtinos žinios ir išmintis patiko Dievui. Dievas pasiunčia velnią Mefistofelį patikrinti Faustą. Sutarties su velniu istorija dažnai buvo keliama literatūroje, tačiau labiausiai žinoma, ko gero, Gėtės Fausto istorija. Faustas pasirašo su velniu sutartį, pažadėdamas savo sielą mainais už tai, ką velnias padarys Žemėje, ko panorės Faustas. Kiti didieji autoriai, rašę vokiškai: Fridrichas fon Šileris, Artūras Šopenhaueris, Henrikas Heinė, Francas Kafka
8. Rusų kalba: Aleksandras Sergejevičius Puškinas
Tai rusų literatūros pasididžiavimas, poetas, rašęs beveik visų žanrų kūrinius. Jo šedevrai – drama „Borisas Godunovas“ (1831 m.) ir poema „Eugenijus Oneginas“ (1825-1832 m.). (Žr. ČIA). Pirmasis kūrinys – tai pjesė, antrasis – eiliuotas sonetų romanas. Puškinas sukūrė naują soneto žanrinę formą, kuri skiriasi nuo Frančesko Petrarkos, Viljamo Šekspyro ir Edmundo Spenserio sonetų.
Daugelis Puškino poemų lengvai dera su baletu ir opera, tačiau labai sunku išversti į kitas kalbas, nes poezija kita kalba negali skambėti taip, kaip rusų. Tuo ir skiriasi poezija nuo prozos. Kiti didieji autoriai, rašę rusiškai: Levas Tolstojus, Antonas Čechovas, Fiodoras Dostojevskis
9. Italų kalba: Dantė Aligjeris
Kai buvo parašyta poema „Dieviškoji komedija“ (1321 m.), žymiausias italų poetas Dantė rašė daugelį metų. To meto sąlygomis daugelis Italijos regionų turėjo skirtingus dialektus, kurie labai skyrėsi. Toskanos regiono, kuriame gimė garsusis kūrėjas, dialektas tapo visų italų bendruomenės standartu. Poema – viena iš geriausių visų laikų kūrinių pasaulinėje literatūroje.
„Dieviškojoje komedijoje“ (Skaitiniai ir siuntiniai. Dieviškoji komedija.pdf, Dantė.pdf) vaizduojamas pomirtinis gyvenimas (trijų dalių poema „Pragaras“, „Skaistykla“, „Rojus“). Tai alegorija, simbolizuojanti krikščionybės tiesas, vaizduojanti po „Pragarą“ ir „Skaistyklą“ Vergilijaus vedžiojamą Dantę. Vėliau „Rojuje“ Beatričės dėka poetas atsiveria apmąstymams apie Dievą. „Dieviškoji komedija“ dažnai apibūdinama kaip poetinė viduramžių ir ankstyvojo Renesanso enciklopedija. Kiti didieji autoriai, rašę itališkai: nėra
10. Anglų kalba: Viljamas Šekspyras
Volteras Šekspyrą yra pasakęs, kad Šekspyras – „girtas kvailys“, o kūriniai – „didžiulis sąmėžinis šiukšlynas“. Tačiau iš tikrųjų Šekspyro įtaka tautų literatūroje įtikinama ir milžiniška. Šiandien Šekspyro kūryba labiausiai verčiama į kitas pasaulio kalbas. Jo eilėraščių rinkiniai išversti į 70 kalbų, o pjesės ir eilėraščiai – daugiau nei 200 kalbų. Apie 60 procentų visų anglų kalbos žodžių citatų ir posakių atkeliavo iš Biblijos, 30 procentų – iš Šekspyro.
Tuometinėje Anglijoje populiariausias žanras buvo tragedija, o kūrinys turėjo baigtis pagrindinio veikėjo mirtimi. („Hamletas“, 1599-1602 m.; „Karalius Lyras“, 1660 m.; „Otelas“, 1603 m.; „Romeo ir Džuljeta“, 1597 m.) (Žr. Romeo ir Džuljeta, Hamletas, Šekspyras (mp4), Šekspyro gyvenimo ir kūrybos akimirkos (mp4), Tikrasis ir skirtingas humanistas Hamletas, Tragedijos “Hamletas” tezės ir išvados, Monologo “Būti ar nebūti” tragizmas (suvokimo testas), Hamletas (mp4)). Komedijos pabaigoje būtinai kas nors privalėjo vesti (tekėti). („Vasarvidžio nakties sapnas“, 1596 m.; Daug triukšmo dėl nieko“, 1599 m.; „Dvyliktoji naktis“, 1601 m.; „Vindzoro šmaikštuolės“, 1602 m.). Kiti didieji autoriai, rašę angliškai: Džonas Miltonas, Samuelis Beketas, Džefris Čoseris, Virdžinija Vulf, Čarlzas Dikensas