Garsiausi rašytojai bepročiai by dalykas mokovas

Garsiausi rašytojai bepročiai: genialumas ir beprotystė

Seniai visiems žinoma tiesa, kad visuomenėje egzistuoja genijai (genialumas) ir bepročiai (beprotybė). Ar bandėte suvokti, kad genialus žmogus gali būti tas, kuris yra beprotis, o beprotis žmogus gali būti tas, kuris yra genijus? Kaip yra iš tikrųjų? Kas bendra tarp genijaus ir bepročio, o kas juos skiria? Antikos laikų graikų filosofas ir tyrinėtojas Aristotelis (384 m. pr. Kr. – 322 m. pr. Kr.), analizuodamas žmogaus protą, buvo įsitikinęs, kad būti rašytoju gali tik tas, kurį valdo talentas ir manija. Poetais, anot Aristotelio, dažniausiai būdavo melancholikai bei bepročiai. Graikų filosofas Platonas (427 m. pr. Kr. – 347 m. pr. Kr.) teigė, jog tik transo būsenoje (mūzos) poetinei genijaus sielai suteikiamas sugebėjimas kurti. Graikų filosofas, materialistas Demokritas Abderietis (460 m. pr. Kr. – 370 m. pr. Kr.) atvirai sakė, kad sveiko proto žmogus negali būti tikru poetu (dainiumi). Taigi buvo manoma, kad genialumas sąveikauja su beprotybe. Antai genialusis italų renesanso dailininkas, skulptorius, architektas, poetas Mikelandželas Buonarotis (Michelangelo Buonarroti, 1475-1564) nuolat kartojo, kad jo menas pakeičia žmoną. Vakarų literatūros klasikams Gėtei, Heinei, Baironui ir kitiems vienišiams šeima buvo kančia, o santykiai padriki, paviršutiniški. Pasirodo, tarp genijaus ir bepročio egzistuoja panašumas. Genialumo požymiai ar genialios asmenybės bruožai – beprotybės priepuoliai, psichinė ir dvasinė ekstazė, alkoholis ir narkotikai. Žinomi girtuokliai: Sokratas, Seneka, Ernestas Hemingvėjus, Frensis Skotas Fidžeraldas, Džekas Keruakas, Ernestas Setonas Tompsonas, Džonas Steinbekas, Edgaras Alanas Po, Raimondas Čandleris, Viljamas Folkneris, Romualdas Granauskas ir daugelis kitų. Jų protinės galios paskęsdavo alkoholyje, malonumų liūne, sukeldavo įvairias ligas. Genijams pasaulis atrodo visai kitoks nei paprastiems žmonėms, nes jie gyvena susikurtame iliuzijų ir fantazijų pasaulyje, o realybę mato ir vertina tik kaip tam tikras projekcijas.

mokovas.wordpress.com

Filosofas Artūras Šopenhaueris (Arthur Schopenhauer, 1788-1860) yra sakęs: „Genijai yra ne tik nepakenčiami gyvenime, bet ir nemoralūs, žiaurūs, jiems sunku turėti draugų. Minčių aukštybėse viešpatauja vienatvė“. Mokslininkai teigia, kad genialumas gimsta dėl rimtų psichikos sutrikimų. Vadinasi, genialumas – anomalija. Vokiečių poetas, dramaturgas, filosofas, istorikas Frydrichas Šileris (Friedrich Schiller, 17591805) galėjo kurti tik tada, kai ant stalo gulėdavo supuvę obuoliai. Britų rašytoja Šarlotė Brontė (Charlotte Bronte, 1816-1855) nuolatos atsitraukdavo nuo rašomo romano (prisiminkime garsųjį kūrinį „Džeinė Eir“) ir eidavo skusti bulvių. Amerikiečių poetas, novelių rašytojas, redaktorius ir literatūros kritikas Edgaras Alanas Po (Edgar Allan Poe, 1809-1849) galėdavo kelias valandas sėdėti prie rašomojo stalo ir tylomis žiūrėti į priešais gulintį tuščią popieriaus lapą. Panašiai elgėsi ir belgų poetas Morisas Meterlinkas (Maurice Maeterlinck, 1862-1949), kuris kiekvieną rytą tris valandas prasėdėdavo prie rašomojo stalo, net jei į galvą neateidavo nė viena mintis. Prancūzų novelistė ir feministė Žorž Sand (Ameandyn-Auror-Liusyl-Diupean, baronienė Diudvan (AmandineAurore-Lucile Dupin, Baroness Dudevant, 1804-1876) kasdien rašydavo iki 11 valandų, o jei romaną baigdavo 10.30 val., iškart pradėdavo naują ir dar pusvalandį kurdavo. Pajutęs įkvėpimą, prancūzų pasakėčių virtuozas Žanas de Lafontenas (Lafontaine, 1621-1695) valandų valandas klajodavo gatvėmis, nepastebėdamas praeivių, su nuostaba stebinčių, kaip jis gestikuliuoja, trypia kojomis ir visa gerkle šūkalioja gimstančias eilutes. Prancūzų literatūros klasikas Aleksandras Diuma, tėvas (Alexandre Dumas, 1802-1870) rašė tik ant specialių kvadratinių lapų. Jei tokio popieriaus neturėdavo arba pritrūkdavo, darbą nutraukdavo. Jo nesantuokinis sūnus dramaturgas Aleksandras Diuma (Alexandre Dumas, 1824-1895) kūrybinį įkvėpimą žadindavo penkis kartus sočiai pavalgydamas. Anglų rašytojas Čarlzas Džonas Hafemas Dikensas (Charles Dickens, 1812-1870) po parašytų 50 eilučių būtinai išgerdavo karšto vandens. Vokiečių literatūros klasikas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas Johanas Volfgangas fon Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe, 1749-1832) dirbdavo tik visiškai uždaroje patalpoje, į kurią nepatekdavo gryno oro. Kai kurie genijai buvo baisiai išsiblaškę. Antai prancūzų rašytojas, filosofas Denisas Didro (Denis Diderot, 1713-1784) pamiršdavo dienas, mėnesius, metus ir artimų žmonių vardus. Minėtasis Edgaras Alanas Po (Edgar Allan Poe, 1809-1849), amerikiečių poetas ir rašytojas, turėjo atminties sutrikimų, persekiojimo maniją, kartais elgdavosi neadekvačiai, kamuodavo haliucinacijos ir tamsos baimė. Argentiniečių rašytojas, vertėjas ir intelektualas Chulijas Florensijus Kortasaras (Julio Cortázar, 1914-1984) straipsnyje „Edgaro Po gyvenimas“ aprašo rašytojo psichikos sutrikimus – depresijas, apimtas proto siautulio – kurie tapo dažni 1830 metų pabaigoje. Alkoholio ir vėliau opiumo poveikio būsenoje jį vis dažniau apimdavo smurto įsiūčiai, kurie užklupdavo prieš rašant arba parašius kūrinius. 1842 metais rašytojo dvasinis gyvenimas pablogėjo, kai jo dvidešimtmetė žmona Virginija susirgo sunkia liga – tuberkulioze ir mirė po 5-erių metų. Edgaras Po išgyveno savo žmonos netektį dvejus metus, tačiau per tą laiką jis bandė kelis kartus įsimylėti ir net pirštis. Ekscentriška © Genialumas ir beprotystė

mokovas.wordpress.com

rašytojo asmenybė atbaidydavo meilužes, neretai ir pats pasipiršęs dingdavo. Nuolat geriantį vienoje iš pigiausių restoranų Baltimorėje po penkių dienų Edgaras Po buvo paguldytas klinikoje, kur po kelių dienų haliucinacijų mirė. Vienas iš rašytojo gyvenimo košmarų – vienatvė, su kuria kovodamas jai pasidavė. Nors daugelis jo draugų buvo žadėję būti su juo iki paskutinės gyvenimo minutės, tačiau 1849 metų naktį nebuvo nė vieno giminaičio...

Vokiečių filosofas Fridrichas Vilhelmas Nyčė (Friedrich Nietzsche, 1844-1900) sirgo mozaikine šizofrenija, kuri pasireiškė didybės manija, neadekvačiu elgesiu, stipriais galvos skausmais. Ryškiausias iš simptomų – didybės manija pasireiškė tuo, kad filosofas susirado savo užrašus, kuriuose teigiama, jog pats greitai valdys pasaulį, reikalavo nuo kambario sienų nuimti paveikslus, nes tai, jo manymu, šventykla, ne kartą miesto aikštėje apsikabindavo arklius ir bučiuodavo. Psichikos liga sirgo paskutiniuosius 20 gyvenimo metų, tačiau būtent šiuo laikotarpiu parašė reikšmingiausius kūrinius (pavyzdžiui, „Štai taip Zaratustra kalbėjo“). Patyrė keletą apopleksijos priepuolių. Iš jų 11 jis praleido psichiatrijos klinikose, o namuose jį prižiūrėjo mama. Stiprūs galvos skausmai buvo neadekvatūs. Tai rodo įrašas rašytojo medicinos kortelėje: kartais iš savo bato gerdavo šlapimą, rėkdavo, ligoninės sargą vadindavo Bismarku. Nuolat užsibarikaduodavo duris stiklo šukėmis, išsikerojęs šalia lovos miegodavo ant grindų, šokinėdavo, kaip gyvulys, darydavo grimasas ir sukdavo kairįjį petį. Rašytojo būklė vis blogėjo. Gyvenimo pabaigoje nuolat kartodavo kelias frazes: „Aš miręs, nes kvailys“, „Aš kvailys, nes miręs“. Kaip bebūtų, Nyčė pasauliui iškėlė naujų idėjų, tokių, kaip antžmogio idėja, naujosios moralės idėja, fašizmo ideologija, prielaida „Dievas mirė“.

Amerikiečių rašytojas Ernestas Mileris Hemingvėjus (Ernest Miller Hemingway, 1899-1961) kentėjo nuo depresijos, turėjo psichikos sutrikimą. Ligos požymiai: persekiojimo manija, polinkis į suicidą, nervų priepuoliai. (Pastaba. Suicidas (savižudybė) - tai sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas, mirtis, ištinkanti tyčia save sužalojus.). Kai 1960 m. E. Hemingvėjus grįžo iš Kubos į JAV, savo noru sutiko gydytis psichiatrijos klinikoje, nes kamavo dažnos depresijos, baimės ir netikrumo jausmas, jis beveik nebegalėjo rašyti. E. Hemingvėjus iškentė 20 elektros šoko seansų, nedavę jokios naudos. Todėl rašytojas pastebėjo: „Gydytojai, darę elektrošoką, nesupranta kūrėjų... Koks tikslas buvo sunaikinti mano smegenis ir ištrinti atmintį, kuri atstovauja mano kapitalą, ir išmesti mane už gyvenimo borto? Tai buvo puikus gydymas, tik prarado jie pacientą“. Išėjęs iš © Genialumas ir beprotystė

mokovas.wordpress.com

klinikos įsitikino, kad, kaip ir anksčiau, rašyti negali ir pabandė nusižudyti, bet artimieji jam sutrukdė. Žmonos prašomas, gydėsi pakartotinai, bet savo ketinimų neatsisakė. Išsirašęs iš klinikos po kelių dienų nusišovė. Pasauliui E. Hemingvėjus „padovanojo“ „prarastosios kartos“ idėją (kaip ir jo draugas Remarkas, jis turėjo omeny konkrečią kartą, kurios likimą sumaitojo konkretus karas, tačiau terminas prigijo). Rašytojas sukūrė naują literatūrinį „ledkalnio“ metodą, kai glaustas, sausokas tekstas slepia gilią, širdį draskančią potekstę, naujovišką „vyriškumo“ sampratą, įkūnytą kūryboje ir gyvenime. Jo herojus - mažakalbis ir rūstus, jį galima sunaikinti, bet neįmanoma nugalėti. E. Hemingvėjus liko ištikimas savo idealams: „Vyras neturi teisės mirti lovoje. Arba mūšyje, arba kulka į kaktą“.

Anglų rašytojas satyrikas Džonatanas Sviftas (Jonathan Swift, 1667-1745) sirgo Piko (reta ir agresyvi silpnaprotystės forma) ir Alzheimerio (lėtinė progresuojanti galvos smegenų liga) ligomis, jį kamuodavo galvos svaigimas, atminties praradimas, prarasdavo orientaciją (nepažinodavo žmonių ir daiktų), sunkiai orientuodavosi pokalbiuose su pašnekovais. Šie simptomai progresavo iki visiškos silpnaprotystės. Vis dėlto Sviftas pasauliui sukūrė naują politinės satyros formą. Jo romano „Guliverio kelionės“, kuriuo žavėjosi filosofai ir aštriausi visuomenės protai, sėkmės pagrindas – neįtikėtinų dalykų papasakojimas itin įtikinamai ir tikroviškai. Tikrumo iliuzija pasiekiama laikantis proporcijų ir dydžių. Prie tikrovės priartėjama ir per liliputų personažus, kurie primena anglų gyvenimą. Skaitytojui leidžiama sužinoti apie anglų įstatymus ir papročius. Anglų literatūroje romanas išliko svarbus kaip XVIII a. socialinių ir politinių reiškinių knyga.

Prancūzų rašytojas ir filosofas Žanas Žakas Ruso (Jean Jacques Rousseau, 1712-1778) sirgo paranoja (simptomai: persekiojimo manija). Jam visur vaidendavosi sąmokslai, jis niekur ilgai neužsibūdavo, įsivaizduodamas, kad visi jo draugai ir pažįstami turi piktų kėslų. Pavyzdžiui, kartą Ž. Ruso nusprendė, kad pilies, kurioje jis viešėjo, gyventojai mano, jog tai jis nunuodijo mirusį tarną ir pareikalavo velionio skrodimo. Užtat pasaulis susipažino su Ruso pedagogikos reforma - vietoj represyvaus auklėjimo buvo siūlomas skatinimo metodas, pedagogikos uždaviniu laikytas ne asmenybės koregavimas, o įgimtų gebėjimų ugdymas. Be to, filosofas pasauliui padovanojo ir kitas idėjas. Tai naujas literatūrinio herojaus tipas ir naujos literatūros kryptys, teisinės demokratinės valstybės idėja, revoliucijos idėja (būtent Ž. Ruso kūriniai įkvėpdavo kovotojus už Didžiosios

mokovas.wordpress.com

prancūzų revoliucijos idealus; pats Ž. Ruso, kaip bebūtų keista, niekada nebuvo tokių radikalių priemonių šalininkas).

Ukrainiečių kilmės rusų rašytojas Nikolajus Gogolis (Никола́й Васи́льевич Го́голь, 1809-1852) susirgo šizofrenija, periodine psichoze (simptomai: regėjimo ir klausos haliucinacijos, apatijos ir slopinimo laikotarpiai (iki visiško nejudrumo ir nereagavimo į išorės dirgiklius), kuriuos keisdavo aktyvumo laikotarpiai, depresija, sunkios formos hipochondrija, klaustrofobija). Šizofrenijos reiškiniai Gogoliui buvo būdingi visą gyvenimą, tačiau paskutiniaisiais metais liga pastebimai progresavo. Kai nuo vidurių šiltinės mirė jo artimo draugo sesuo, ši mirtis rašytojui sukėlė stipriausią hipochondrijos priepuolį. N. Gogolis tvirtino, kad mirtinai serga, nors gydytojai jokios ligos nerado. Rašytojas sudegino visus rankraščius, o jo būklė tik blogėjo. Profesionalus gydymas nepadėjo, bet tikrosios jo mirties priežastys taip ir liko neaiškios. Ko gero, rašytojas pats nualino save nerviškai ir fiziškai. (Pastaba. Šiuolaikinė psichiatro pagalba jam būtų išgelbėjusi gyvybę). Vis dėlto Nikolajus Gogolis pasauliui padovanojo meilę „mažam žmogui“, visą puokštę tiksliai pastebėtų rusiškų tipažų, sukūrė keletą vaidmenų modelių (ryškiausi - „Mirusių sielų“ personažai), kurie yra aktualūs iki šiol.

Prancūzų rašytojas Gi de Mopasanas (Guy de Maupassant, 1850-1893) visą gyvenimą labai bijojo išprotėti, tačiau diagnozuota liga – progresuojantis smegenų paralyžius (simptomai: hipochondrija, polinkis į savižudybę, siautėjimo priepuoliai, klejonės, haliucinacijos) – nuo 1884 m. vis labiau kamavo. Būdamas labai smarkiai įsiaudrinęs, dukart bandė žudytis. 1891 m. rašytojas buvo paguldytas į dr. Blanšo kliniką ir būdamas pusiau sąmoningos būsenos ten gyveno iki mirties, tačiau pasauliui paliko idėjų. Tai fiziologizmas ir natūralizmas literatūroje, poreikis nuolat kovoti su dvasingumą praradusia vartotojų visuomene). Prancūzų rašytojo pasekėjai – klonuotų kūrinių autoriai – Mišelis Velbekas (Michel Houellebeck) ir Frederikas Begbederis (Frederick Beigbeder).

mokovas.wordpress.com

Anglų rašytojos Virdžinijos Vulf (Virginia Woolf, 1882-1941) gyvenimas buvo nesėkmingas. Ją nuolat slėgė nelaimės. Trylikos metų Virdžiniją bandė išprievartauti namuose viešėję pusbroliai. Netrukus, mirus motinai, tapo nervinga, bandė nusižudyti, buvo išgelbėta. Depresija, nemiga, haliucinacijos, košmarai (skųsdavosi, kad visą laiką girdi balsus paukščių, giedančių Senovės Graikijos alyvmedžiuose) lydėjo likusį jos gyvenimą. 1941 m. bombarduojant Londoną buvo sugriautas rašytojos namas, sudegė biblioteka, vos nežuvo mylimas vyras - visa tai galutinai išbalansavo jos nervų sistemą, gydytojai primygtinai patarė gydytis psichiatrijos klinikoje. Nenorėdama būti našta artimiesiems, ji įgyvendino tai, ką ne kartą aprašė savo kūriniuose nusiskandino upėje. Tačiau rašytojos palikimas - novatoriškas personažų vidinio pasaulio vaizdavimas - įėjo į pasaulio modernistinės literatūros aukso fondą. Ištikima L. Tolstojaus mokinė anglų prozoje iki tobulybės nušlifavo „vidinį monologą“.

Čekų rašytojo Francas Kafka (Franz Kafka, 1883-1924) gyvenimo problemų šaknys slypi šeimoje ir asmeniniuose santykiuose su aplinka: konfliktas su tėvu, šeimos tarpusavio santykiai ir sudėtingos, painios meilės istorijos. Literatūriniai polinkiai šeimoje nebuvo skatinami ir rašyti jam tekdavo slapčiomis. Kai tėvas ėmė reikalauti, kad po darbo sūnus dirbtų dar ir jo parduotuvėlėje, o ne užsiimtų niekais, Francas nutarė nusižudyti ir parašė atsisveikinimo laišką draugui Maksui Brodui, kuriam pavyko jį išgelbėti. Jo psichikos gilios ramybės laikotarpius (neurozė, funkcinė psichastenija, neperiodiškos depresinės būsenos) keitė tokie patys ilgi liguistos būsenos laikotarpiai (įsiaudrinimas pakaitomis su apatijos priepuoliais, miego sutrikimai, baimės, psichosomatiniai sutrikimai). Rašytojas mirė 41 metų nuo tuberkuliozės. Pasauliui padovanotos idėjos: būdamas gyvas F. Kafka nebuvo garsus, mažai leidžiamas, bet po jo mirties rašytojo kūryba pavergė skaitytojus nauja literatūros kryptimi. „Kafkiškas“ nevilties, baisumos ir išeities nebuvimo pasaulis gimė iš asmeninės jo kūrėjo dramos ir tapo naujos estetinės literatūros krypties, būdingos XX amžiui, pagrindu.

mokovas.wordpress.com

Amerikiečių rašytojas ir poetas Edgaras Alanas Po (Edgar Allan Poe, 1809-1849) dažnai sirgo depresija, turėjo psichikos sutrikimą (simptomai: tamsos baimė, atminties spragos, persekiojimo manija, neadekvatus elgesys, haliucinacijos). Dar labiau jo psichiką veikė alkoholis - jo veikiamas rašytojas imdavo siautėti, ankstyva jaunos žmonos mirtis. Paskutiniuosius dvejus metus bandė vesti, tačiau pirmą kartą atsisakė tekėti išrinktoji, išsigandusi jo eilinio girtuokliavimo priepuolio, antrąjį neatvyko jaunikis. Po kelių dienų jis buvo rastas pigioje smuklėje. Mirė ligoninėje kamuojamas baisių haliucinacijų. Išsipildė tik vienas iš rašytoją kamavusių košmarų - mirtis vienatvėje. Edgaro Alano Po palikimas: du labai populiarūs literatūros žanrai - siaubo romanas ir detektyvas. Būtent mesjė Ogiustas Diupenas, E. Po apsakymų herojus, tapo dedukcijos metodo pradininku ir nutiesė kelią jo apologetui Šerlokui Holmsui.

Garsus rusų poetas Sergejus Aleksandrovičius Jeseninas (Сергей Александрович Есенин, 18951925), vedęs daugybę kartų, rezgęs romanus su gerbėjomis, kentėjo nuo depresinės psichozės manijos, kamavo persekiojimo manija, staigūs įtūžio priepuoliai, neadekvatus elgesys. Ligos paveiktas, poetas laužydavo baldus, daužydavo indus ir veidrodžius, įžeidinėdavo aplinkinius. Psichikos priepuoliai pasireikšdavo, kai imdavo gerti spiritą. Rezultatas – ilgalaikis gydymas specializuotose Rusijos ir Prancūzijos klinikose. Išrašytas iš klinikos talentingasis moterų numylėtinis jautė mirties alsavimą ir po kelių mėnesių nusižudė – pasikorė Peterburgo viešbutyje „Angleter“. Taigi nauja tema – meilė Tėvynei, kaimui, jo žmonėms – išplėtota rusų literatūroje. Ar galima daryti išvadą, jog pats genialumas, kaip proto savybė, yra niekas kitas kaip neurozės rūšis, beprotybės atmaina, kaip nuokrypis nuo „normalaus proto“ būklės? Ne, tokia išvada būtų skubota ir akivaizdžiai klaidinga. Tiesa, dėl savo audringo ir neretai chaotiško gyvenimo būdo genijai kartais supanašėdavo su bepročiais, su jų hipertrofuotu jautrumu, egzaltacija, kraštutine depresija, kūrybiniu nesąmoningumu, agresyvumu, išsiblaškymu ir pagaliau stipriu polinkiu į savižudybę. Kaip rodo istorija, genialūs žmonės buvo labiau linkę į savižudybę nei dauguma pripažintų psichopatų. Iš gyvenimo savo noru pasitraukė Urielis Acosta, Gilles’is Deleuze’as, Viktoras Meyeris, Ludwigas Boltzmannas, Nicolas Leblancas, Paulis Celanas, Vladimiras Majakovskis, Marina Cvetajeva ir daugelis kitų. Žinoma, negalima paneigti, jog tarp genialių žmonių buvo tikrų bepročių, tačiau iš to toli gražu negalime daryti išvados, kad visi genialūs žmonės be išimties turi būti išprotėję. Tokią © Genialumas ir beprotystė

mokovas.wordpress.com

išvadą paneigia ir faktas, jog silpnaprotystė dažniau nei kitos ligos yra paveldima ir sustiprėja iš kartos į kartą; tuo tarpu genialumas paveldimas nepaprastai retai ir dažniausiai numiršta kartu su pačiu genijumi; genialių žmonių vaikai dažniausiai ne tik nepasižymi kokiais nors ypatingais talentais ar sugebėjimais, bet ir būna kvailesni bei silpnesni nei „paprastų“ žmonių vaikai. Reziumuojant galima pasakyti, jog fiziologiniu požiūriu tarp normalios genialaus žmogaus būsenos ir patologinės bepročio būsenos egzistuoja nemažai panašumų. Tarp genialių žmonių galima sutikti bepročių, o tarp bepročių pasitaikyti genijų. Tačiau buvo ir yra daugybė genialių žmonių, kurių elgesyje nerasime nė menkiausio beprotybės ženklo, tik kaukėtą skaidrų tobulo proto švytėjimą, apšviečiantį kasdienybę ir keičiantį pasaulį. Dar skaitykite:  10 garsiausių pasaulietinės literatūros klasikų  Septynių rašytojų keistenybės  10 žinomų rašytojų, kentėjusių nuo priklausomybės

mokovas.wordpress.com