Išklotinės su rašiniais

SAMPROTAVIMAS 1. Kodėl pasauliui reikia maištininkų?

Lygis

Orientacinė temos išklotinė (pagal mokinių darbus)

III

Tema, problema puikiai suprastos – asmens pasirinkimas sąmoningai priešintis / nesipriešinti nusistovėjusiai tvarkai inicijuoja / lemia reikšmingus tautai / žmonijai / pokyčius socialinio / politinio / kultūrinio gyvenimo plotmėse. Atskleista sąmoninga laikysena priešintis siekiant esminių pokyčių.

Galimi aspektai: Maištininkai – progreso kviesliai, jie užtikrina tautos, šalies, kultūros / literatūros tęstinumą ir gyvybingumą.

Maištininkai vienija tautą / žmones, veda į sąmoningą pasipriešinimą.

Maištaujant prieš žmogui daromą skriaudą, ginant žmogiškumą ginamos individualios ir kolektyvinės vertybės.

Visiškas susitaikymas – taip pat maištas, rodantis asmens poziciją.

Mokinių teiginiai, signalizuojantys, kad rašinys galimas prisikirti šiam lygiui: 

Maištininkai padeda atskleisti daugelio nutylimas problemas, skaudulius, kviečia kritiškai žvelgti į asmens ar tautos situaciją.  Pasauliui reikia maištininkų, nes būtent jie padeda suvokti tikrąsias vertybes.

Maištininkai yra reikalingi pasauliui, nes kovodami už tiesą, atskleidžia tikrąjį įvairių dalykų veidą ir priverčia susimąstyti kitus asmenis, o tai daro įtaką ne tik aplinkiniams, bet ir visam pasauliui.

II

Tema, problema gerai suprastos, bet stinga sąsajos tarp aspektų / kryptingumo – kalbama apie asmens pasirinkimą priešintis / nesipriešinti nusistovėjusiai tvarkai.

Galimi aspektai: Maištininkai reikalingi, kad pakeistų nusistovėjusią tvarką.

Maištaudamas žmogus tobulina pasaulį.

Maištaujantieji keičia žmonių mąstymą.

Mokinių teiginiai, signalizuojantys, kad rašinys galimas prisikirti šiam lygiui:      

Maištautojai taip pat gali išmokyti individus tapti narsesniais, geresniais piliečiais, kurių tikslai ir priimami tinkami sprendimai neštų naudą juos supančiam pasauliui.

Maištautojai geba atrasti gyvenimo tikslą ir yra svarbūs kitiems žmonėms, nes padeda išsilaisvinti iš rutinos ir suteikia laimės.

Maištininkų priimti apgalvoti sprendimai bei tiesos siekis formuoja ir keičia žmonių mąstyseną.

Maištauti galima ne tik dėl visuomenės gerovės, bet ir dėl asmeninių tikslų, kurie nepažeistų kitų žmonių laisvės, nes jei gerai jausis kiekvienas visuomenės narys, gerai jausis ir visuomenė.

Maištininkai mus įkvepia ir suteikia stiprybės tikėti savo idėjomis, kad ir kokios beprotiškos jos būtų.

Maištautojai atranda gyvenimo tikslą ir tampa mokytojais kitiems asmenims.

 

I

Maištas būtinas tam, kad žmogus neprarastų individualybės.

Maištas gali suteikti gyvenimui prasmę. Gyventi pagal taisykles, kurios pačiam individui nėra priimtinos, negalima, nes tuomet žmogaus gyvenimas netenka prasmės.

Tema, problema atskleista iš dalies / bandoma plėtoti temą – kalbama tik apie tai, prieš ką galima / reikia maištauti, bet menkai teišplėtojama, ko maištaujant siekiama / neatskleidžiamas sąmoningas pasirinkimas maištauti norint ką nors keisti.

Rašoma tik apie buitiniu lygmeniu suvokiamą maištavimą, nesvarstoma, kodėl tai svarbu kitiems.

Galimi aspektai: Maištaujama, nes tokie visuomenės raidos dėsniai, individo amžiaus tarpsnių bruožas.

Maištauti verčia santykiai su tėvais, kitais suaugusiais, saviraiškos poreikis.

Pasaulis be maištingų būtų pilkas, liūdnas ir beprasmis.

Mokinių teiginiai, signalizuojantys, kad rašinys galimas prisikirti šiam lygiui:    

Maištaudamas žmogus kovoja ir suvokia, kaip pasipriešinti nuogomis rankomis prieš geležim kaustytą niekšybę.

Maištaudamas žmogus gali pabėgti nuo jį slegiančios tikrovės. Taisyklių nesilaikymas leidžia pajusti laisvę ir laimę.

Maištas gali būti pasitelktas vardan kilnaus žygdarbio – naujos progos suteikimo.

Maištingi žmonės nuspalvina pasaulį margomis spalvomis, nes jų kitoks mąstymas, jie elgiasi kitaip.

2. Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas?

Orientacinė temos išklotinė (pagal mokinių darbus)

Lygis III

Tema, problema puikiai suprastos – atlaidumas yra sąmoninga žmogaus elgsena, todėl ji reikalauja dvasinio, moralinio stiprumo.

Galimi aspektai: Atleisti skriaudėjui – aukščiausios krikščioniškosios moralės principas.

Gebėjimas atleisti gelbsti ir teikia sielos ramybę.

Negebantis atleisti žmogus yra silpnas, netekęs žmoniškumo / žlugdo save moraliai.

Pasyvus atlaidumas ir susitaikymas su savo padėtimi taip pat reikalauja dvasios stiprybės.

Atlaidumas gali būti ir silpno žmogaus bruožas.

Mokinių teiginiai, signalizuojantys, kad rašinys galimas prisikirti šiam lygiui:   

Susitaikymas su neišvengiama neteisybe pasauly reikalauja nusižeminimo, principų išsižadėjimo, todėl silpnam žmogui tai per sunki užduotis.

Atleidimas parodo individą, dvasios stiprybę, tyrą širdį, išmintį bei užkerta kelią vystytis blogiui. Tik stiprus žmogus sugeba atleisti ir atsispirti neteisybei.

Kiekvienas žmogus gali patekti į situaciją, kurioje susilauks aplinkinių pykčio ir kaltinimų.

Tai daryti sugeba kiekvienas, o atleisti skriaudą ir nepasiduoti pagundai kaltinti kitą gali tik dvasiškai stiprus ir teisingas žmogus.

 

II

Dažnai išdidumas ar principingumas trukdo atleisti, nes atrodo, jog taip pasiduodi ar nusižemini. Iš tiesų atleisdamas žmogus išsilaisvina nuo pykčio, pagiežos.

Sugebėjimas atleisti, suteikti kitam galimybę pasitaisyti yra labai stipraus žmogaus bruožas.

Tema, problema gerai suprastos, trūksta sąsajų / kryptingumo – kalbama apie gebėjimo atleisti svarbą / atlaidumas vertinamas tik vienu kuriuo aspektu.

Galimi aspektai: Atlaidumas – dvasiškai stipraus žmogaus bruožas, padedantis pradėti viską iš naujo.

Atleisdamas žmogus parodo, kad pasitiki kitu žmogumi bei leidžia suprasti, kad klysti gali visi.

Sugebėjimas atleisti skriaudikui, nepasinaudoti proga atkeršyti yra dvasinės stiprybės požymis.

Mokinių teiginiai, signalizuojantys, kad rašinys galimas prisikirti šiam lygiui:     

I

Atlaidumo nepavadinsi silpno žmogaus savybe. Silpnas žmogus laiko savyje pyktį ir neapykantą. Tiktai dvasiškai stiprus žmogus gali patyręs nesėkmę išgyventi visa tai ir rasti jėgų atleisti ir pradėti viską iš naujo.

Atlaidumas nėra silpno žmogaus bruožas, o kerštas, negebėjimas atleisti parodo žmogaus moralinį nuosmukį.

Kad atleistų, ne vienam tenka atsisakyti savo principų, o tam reikia stiprybės.

Nemokėdami atleisti mes žlugdome ne ką kitą, o tik save.

Silpnas žmogus negali atleisti nei sau, nei kitam, nes jį valdo jausmai.

Tema problema suprasta iš dalies / bandoma plėtoti temą – atlaidumas aptariamas tik buitiniu lygmeniu /nekalbama apie žmogaus silpnumą ar stiprybę / neatskleidžiamas sąmoningo apsisprendimo momentas.

Galimi aspektai: Gebėjimas atleisti labai svarbus.

Atlaidumas – krikščioniška vertybė.

Mokantis atleisti žmogus vertas būti laimingas.

Mokinių teiginiai, signalizuojantys, kad rašinys galimas prisikirti šiam lygiui: 

Jaunoji karta prarado arba baigia prarasti senolių puoselėtas vertybes, tokias kaip gebėjimas atleisti, atsiprašyti, prisiimti kaltę už neteisingus poelgius.  Mes trokštame savo silpnybes ir pagiežą paversti stiprybėmis ir atlaidumu. Meldžiamės, kad su Dievo pagalba įveiktume visus sunkumus, taptume dvasiškai stiprūs ir gebėtume atleisti.  Gebėjimas atleisti – tai gebėjimas suprasyti ir mylėti kitus.  Atleisti išties yra sunku, nes padaryta skriauda gali būti labai didelė. Dažnai žmonės vieni kitus išduoda, nuvilia, priverčia kentėti. Vis dėlto reikia išmokti atleisti, kitaip skriauda kankins visą gyvenimą.  Atlaidumas – tai žmogaus gebėjimas pasiaukoti kitų labui.

Atleisti – pasielgti teisingai ir dorai, nes žmogui nevalia teisti kito žmogaus. Tokį darbą atlikti turi Dievas, o ne kas kitas.

LITERATŪRINIS RAŠINYS 1. Kokį Lietuvos mitą kuria skirtingų epochų rašytojai?

Lygis

Orientacinė temos išklotinė (pagal mokinių darbus)

III

Tema puikiai suvokta, kryptingai ir nuosekliai plėtojama, išskirti esminiai aspektai, atskleidžiamos jų sąsajos – skirtingų epochų rašytojų tekstuose įprasminami skirtingi Lietuvos – jos gamtos, istorijos, kultūros – bruožai, išryškinantys Lietuvos ypatingumą. (Lietuvos mitas įtraukia visą jos vienokio ar kitokio šlovinimo tradiciją ir ginčą su ja, legendų dekonstravimą).

Galimi aspektai pasirinktų siūlomų autorių kūryboje       

Jonas Radvanas (I d. 31–96 eilutės). Derlingos Lietuvos imperijos, kurios šaknys – italų didikai, vaizdas, Radvilos glorifikacija; Maironis. Praeities Lietuvos ir jos karžygių didybė poezijoje; Vincas Krėvė. Pagoniškos Lietuvos šlovinimas vaidilos ir bajorų pokalbyje ir kt. tragedijoje Skirgaila; Justinas Marcinkevičius. Gamtiškoji (supraski – ikikrikščioniškoji) Lietuva poezijoje (Du eilėraščiai, ypač II, t.y. Ašara dievo aky, Kad giedočiau tave, Lopšinė gimtinei ir motinai); Lietuvos valstybingumo ir kultūros kūrimas draminėje trilogijoje; Česlovas Milošas. Vaikystės Lietuvos vaizdai eilėraščiuose; Sigitas Geda. Senosios Lietuvos (de)mitologizavimas. Gedimino valstybės fragmentas.

Jotvingių žemė; Marius Ivaškevičius. Legendų demitologizavimas, naujo santykio su Lietuva ieškojimas.

Mokinių teiginiai, signalizuojantys, kad rašinys galimas prisikirti šiam lygiui:       



Autoriai, kaip Just. Marcinkevičius, Vincas Krėvė, J. Radvanas, skirtingais laikmečiais kūriniuose aprašo didingos ir vieningos Lietuvos kūrimą, kiek negandų Lietuva atlaikė, aukština Lietuvą ir jos istoriją.

Jono Radvano poemoje ,,Radviliada“ yra aukštinamas Lietuvos valdovas, pristatoma valstybė kaip lygiavertė kitoms Europos šalims.

Romantizmo epochos atstovas Antanas Baranauskas poemoje ,,Anykščių šilelis“, kurią parašė per dvejas vasaros atostogas, pristato šlovingą praeities Lietuvą, kuriai būdingas artimas ryšys su gamta.

Vincas Krėvė-Mickevičius istorinėje dramoje ,,Skirgaila“ deheroizuoja istoriją, nuvainikuoja jos valdovus, tačiau Lietuva atrodo galinga valstybė, atsidūrusi kryžkelėje dėl religijos.

Justinas Marcinkevičius savo kūriniais formavo visuomenės tautinį identitetą, taip pat kurdamas kovingos, tautiškai stiprios valstybės įvaizdį.

Dauguma rašytojų kurdami mitą vaizdavo skirtingus didžių žmonių paveikslus, Lietuvos didybę, taip sukurdami mitą apie herojų galią ir Lietuvos grožį.

Rašytojai, išaukštindami Lietuvos valdovus, vaizduodami lietuvius, kaip galingus, tvirtus bei narsius šio krašto gyventojus, sukuria lietuvių tautos mitą, kurį modernizmo epochos rašytojai (vienas ryškiausių – M. Ivaškevičius) tarsi paneigia kurdami savotišką šių dienų herojų, atskleisdami neigiamas nacionalinio lietuvių charakterio savybes.

XVI a. rašytojas Jonas Radvanas poemoje ,,Radviliada“ ir XIX a. poetas Maironis savo eilėraščiuose išaukštino Lietuvą, tačiau skirtingais tikslais: J. Radvanas norėjo išaukštinti stiprią ir laisvą Lietuvos valstybę, ginamą ir saugomą didvyrių, o patriotas Maironis eilėraščiais skatino lietuvybę tautinio atgimimo metu. Tačiau XX a. prozininko R. Granausko apysakoje ,,Gyvenimas po klevu“ Lietuva nėra išaukštinama, priešingai, parodoma tradicinių tautinių vertybių griūtis sovietmečiu.

II

Tema gerai (iš esmės) suvokta, aspektai išskirti (ne visi motyvuotai), analizėje gali stigti sąsajų – kalbama apie Lietuvos vaizdinį, skirtingų epochų rašytojų tekstuose, tačiau jį įprasminantys Lietuvos bruožai ne visi išskirti logiškai ir motyvuotai.

Mokinių teiginiai, signalizuojantys, kad rašinys galimas prisikirti šiam lygiui:    



I

Romantizmo epochos rašytojų Adomo Mickevičiaus ir Maironio poezijoje vaizduojama jau nebe laisva Lietuva, tačiau kuriamas Lietuvos idealas.

Skirtingų epochų rašytojų kuriami Lietuvos mitai atskleidžia to meto Lietuvos vaizdą, lietuvių gyvenimo ir buities detales.

Skirtingų laikotarpių rašytojų kūriniai turi daug panašumų. Jono Radvano poemoje ,,Radviliada“ ir Maironio eilėraščiuose atgyja didinga Lietuvos istorinė praeitis, o Just. Marcinkevičiaus dramą ,,Mažvydas“ ir Maironio kūrybą sieja pasiaukojimas tėvynei.

Rašytojai, išaukštindami Lietuvos valdovus, vaizduodami lietuvius, kaip galingus, tvirtus bei narsius šio krašto gyventojus, sukuria lietuvių tautos mitą, kurį modernizmo epochos rašytojai (vienas ryškiausių M. Ivaškevičius) tarsi paneigia kurdami savotišką šių dienų herojų, atskleisdami neigiamas nacionalinio lietuvių charakterio savybes. ,,Radviliadoje“ LDK pavaizduota kaip didinga tauta, visi yra vieningi ir kiekvienas gyventojas pasiryžęs paaukoti gyvybę dėl tautos.

Tema suvokta iš dalies / menkai – kalbama apie Lietuvos praeitį, nesuvokiant, kas yra mitas / neakcentuojamos skirtingos epochos.

Mokinių teiginiai, signalizuojantys, kad rašinys galimas prisikirti šiam lygiui:     

Tautinio atgimimo laikotarpiu kūręs tautos dainius, kunigas Maironis skatino dirbti tėvynės labui.

XX a. prozininkas, dramaturgas, 2000 m. gavęs nacionalinę premiją, Romualdas Granauskas apysakoje ,,Gyvenimas po klevu“ pavaizdavo tradicinio tautinio charakterio nykimą sovietmečiu.

Maironis savo kūriniuose kuria niūrios Lietuvos dabarties ir miglotos ateities mitą, nes siekia atkreipti dėmesį į varganą to meto Lietuvos padėtį.

Būtent mitą, atskleidžiantį tikrojo didvyrio istoriją, kūrė tokie žymūs lietuvių rašytojai kaip Justinas Marcinkevičius ir Jonas Radvanas.

V. Krėvė – XX a. rašytojas – kuria mitą apie stiprų ir didingą valdovą kūrinyje ,,Skirgaila“.

2. Miesto vaizdavimo kaita lietuvių literatūroje Lygis

Orientacinė temos išklotinė (pagal mokinių darbus)

III

Tema puikiai suvokta, kryptingai ir nuosekliai plėtojama, išskirti esminiai aspektai, atskleidžiamos jų sąsajos – miesto vaizdavimas lietuvių literatūroje kito: nuo svetimo, gąsdinančio miesto (pagundų ir blogybių šaltinio) iki artimo, savo miesto (įvairialypio, netgi euforiško, sakralaus.). Miesto vaizdavimas kultūros, istorijos, auros, žmonių aspektu.

Galimi aspektai pasirinktų siūlomų autorių kūryboje 

Kristijonas Donelaitis. Miestas kaip blogybių šaltinis (pvz., Plaučiūno kelionė į Karaliaučių, epizodas su Diksu).



    

Jonas Biliūnas. Mieste nutinka bėdos (Ubago pasakotojo išvykimas iš kaimo į miestą, kuriame ir suserga), nužudyti sukilėliai mieste (Liūdna pasaka). Įmanomas ir kitas požiūris (tada remtųsi kad ir Pirmuoju streiku, bet jame iš esmės vyrauja socialinės nelygybės tema). Kaip ir K. Donelaičio kūryboje, jis priešingas teigiamai vertinamam kaimui.

Jurgis Savickis. Miestas tampa natūralia buvimo vieta, nors ir neidealizuojama (Mėnesiena, Jono Graužos nuotykiai).

Henrikas Radauskas. Jis iš esmės miesto kultūros poetas, net jei eilėraštyje neakcentuojamas miestas, suvokiama, kad kalbantysis jo žmogus. (Girtuoklis grįžta namo, Fontanas, Katės, Pasaka, Šventė parke ir t. t.).

Judita Vaičiūnaitė. Miesto poetė, ryškinanti įvairialypį jo grožį (Ateis sekmadienis, Dulkėta Kauno saulė, Kaštonas prie Bonifratrų bažnyčios ir t. t).

Jurgis Kunčinas. Romano Tūla personažai tiesiog integrali miesto, neidealaus, bet gražaus, dalis.

Aidas Marčėnas. Miesto kultūros poetas (Mano Neris, Plikledis Katedros aikštėje ir t. t.).

Mokinių teiginiai, signalizuojantys, kad rašinys galimas prisikirti šiam lygiui: 



 



II

K. Donelaičio, lietuvių grožinės literatūros pradininko, kūrusio Apšvietos laikotarpiu, poemoje ,,Metai“ miestas vaizduojamas kaip daugelio ydų ir įvairių blogybių šaltinis. Žmonėms, gyvenantiems kaime, miesto kultūra ir jo žmonės dar yra svetimi. Juos laiko visų lietuviškų tradicijų laužytojais.

J. Biliūno, psichologinės ir lyrinės prozos pradininko, kūrusio realizmo laikotarpiu ir iš esmės užauginto agrarinės kultūros autoriaus, kūryboje miestas vaizduojamas šaltas žmogui. Mieste žmonės vieni kitiems yra svetimi, nepaslaugūs, abejingi. Tokį įspūdį sudaro apysaka ,,Liūdna pasaka“.

J. Kunčino romane ,,Tūla“, parašytame remiantis asmenine patirtimi, miestas tampa vieta, kurioje žmogus jaučiasi pilnavertis, čia įvyksta svarbiausi jo gyvenimo įvykiai. <...> Miestas formuoja asmenybę, suteikia galimybę gyventi visai kitokią kasdienybę.

Lietuvių literatūroje miesto įvaizdis yra siejamas su modernėjančia visuomene bei žmogumi ir dažnai turi neigiamą prasmę agrarinės Lietuvos kultūros kontekste.

Diplomatas, moderniosios prozos kūrėjas J. Savickis prozoje atskleidžia išsilavinusio, tačiau kritiškai į miesto kultūrą žvelgiančio europiečio požiūrį. (,,Jono Graužos...“) Miestas literatūroje – tai žmogaus poetinės raiškos, giliausių išgyvenimų vieta. Tokį miestą vaizduoja J. Vaičiūnaitė, į lietuvių literatūrą ,,įžengusi“ jau XX a. antroje pusėje, kai atskirtis tarp miesto ir kaimo kultūros buvo aiškiai susiformavusi. <...> Jos poezijoje Vilnius išaukštinamas kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis, kaip kultūros paveldo, meninių vertybių puoselėjimo erdvė.

Tema gerai (iš esmės) suvokta, aspektai išskirti (ne visi motyvuotai), analizėje gali stigti sąsajų – kalbama apie miesto vaizdavimo lietuvių literatūroje kaitą, tačiau ji nėra pakankamai išryškinta (akcentuojamas vienas lyginimo narys).

Mokinių teiginiai, signalizuojantys, kad rašinys galimas prisikirti šiam lygiui:    

Antano Škėmos romane ,,Balta drobulė“ miestas vaizduojamas absurdiškas ir atšiaurus, svetimas meniško žmogaus prigimčiai.

Jurgio Kunčino romane ,,Tūla“ miestas tampa prieglobsčiu prieš sistemą maištaujančiam intelektualui. Miestas – vieta, kurioje galima atsiskleisti ir būti laisvam.

Miesto vaizdavimas lietuvių literatūroje priklauso ne tik nuo istorinių aplinkybių, bet ir nuo susiformavusio požiūrio į miesto kultūrą.

Antano Škėmos romane ,,Balta drobulė“ JAV miestas Niujorkas vaizduojamas kaip modernus miestas, kurį galima interpretuoti kaip prisukamą mechanizmą, ,,miesto džiungles“.

I

Tema suvokta iš dalies / menkai – kalbama apie miestą lietuvių literatūroje.

Mokinių teiginiai, signalizuojantys, kad rašinys galimas prisikirti šiam lygiui:   

Praeities ir dabarties autoriai miestą vaizduoja taip, kaip mato jį patys.

Vienas tų autorių, kurie neigiamai vertina miestą, yra Antanas Škėma. Jo manymu, ši erdvė neleidžia asmenybei tobulėti.

Lietuvių literatūroje šiuolaikiškos atstovės J. Vaičiūnaitės poezijoje miesto vaizdavimas keisdavosi ir įgaudavo naujus pavidalus.

I. SAMPROTAVIMO RAŠINIAI 1. KODĖL PASAULIUI REIKIA MAIŠTININKŲ?

I lygis. Kodėl pasauliui reikia maištininkų?

Per tiek daug metų pasaulis pasikeitė neatpažįstamai. Žmonijai teko išgyventi du pasaulinius karus, marą, badą ir šiaip įvairiausius mūšius. Ar pasaulis pasikeitė į gerąją ar į blogąją puses, to reikėtų paklausti kiekvieno žmogaus individualiai. Kiekvienas žmogus skirtingai išgyvena tam tikrus įvykius.

Vieni su tuo susitaiko, kiti bando kažką pakeisti, maištauti. Dauguma žmonių tikisi, kad kas nors viską padarys už juos. Mes skundžiamės išrinkta valdžia, nors patys neiname į rinkimus. O juk yra tokių, kurie nori, kad pasaulyje būtų geriau, kad žmonės būtų patenkinti. Tokie žmonės neretai vadinami maištininkais. Jų buvo ir bus visada. Bet ar jie iš tiesų mums reikalingi?

Vincas Kudirka. Turbūt kiekvienas žinome šį žmogų. Jo parašyta Tautiška giesmė mumyse šiandien skamba kaip Lietuvos Respublikos himnas. Ar jis buvo maištininkas? Nežinau ar dabar rasčiau argumentų įrodančių šį teiginį. Žinau tik tai, kad Lietuva Vincui Kudirkai buvo labai brangi. „Lietuva, Tėvyne mūsų,“ – štai kaip gražiai kreipiasi į savo šalį. Tai juk jo tėvynė. Nesvarbu didelė ar maža, svarbu, kad mylima. Dėl tokios šalies gali ir gyvybę paaukoti, net ir maištininku tapti. Šių dienų jaunimas nevertina to, ką turi. Jie išvažiuoja į užsienį dirbti ir kiekvienais metais jų vis daugiau. Po keletos metų nebeliks nei vieno, kas gins tautą nuo pavojų. Vincas Kudirka rašė: „Tu – didvyrių žemė. / Iš praeities tavo sūnūs / Te stiprybę semia.“ Kur dabar tie didvyriai – jų nebėra. Nebėra ir tų, kurių mums reikia – maištininkų. „Graži tu, mano brangi Tėvyne. / Šalis, kur miega kapuos didvyriai.“ – iš šių eilučių matome, kad Maironiui Lietuva taip pat brangi ir mylima tėvynė, kurią gynė ir už kurią žuvo didvyriai. Lietuvai reikia dabar tokių žmonių, kokie buvo anksčiau. Kurie aukštintų tautą, kaip tai darė mūsų seneliai, mūsų tėvai.

Maironio eilėraščiuose Lietuva visada aprašoma kaip graži šalis, turinti kuo didžiuotis ir kuo pasigirti: „Kur bėga Šešupė, / Kur Nemunas teka / Čia mano gimtinė, / Graži Lietuva!“ Maironis nori parodyti žmonėms, kad reikia kovoti už savo tautą, kad ją reikia puoselėti, nes tik tada mes parodysime pavyzdį kitiems. Reikia pradėti nuo savęs.

Rašytoja – moteris, neoromantizmo atstovė Salomėja Nėris taip pat rašė apie Lietuvą, taip pat labai mylėjo savo gimtąjį kraštą. Tik ji nebuvo maištininkė. Gal todėl, kad ji moteris, ramaus būdo, santūri ir paprasta. Nors ir labai mylėjo savo kraštą, ji buvo priversta palikti jį, vien todėl, kad dėl savo gero būdo sutiko parašyti apie Staliną. Salomėja Nėris nemaištavo, galbūt ji nemėgo konfliktų. Jei S.Nėris būtų pasipriešinusi, tai gal jai nebūtų tekę išvykti iš tėvynės. Poemoje apie Staliną ji išaukština Sovietų Sąjungos vadovą, o juk Lietuva nemėgo Sovietų Sąjungos. Juk jie atėmė iš žmonių laisvę. Lietuviai net nesusimąstę pasmerkė Salomėją Nėrį.

Lietuviai jau nuo seno kovojo už nepriklausomybę. Ją vis kas nors bandė atimti. Mūsų karta nežino, koks sunkus gyvenimas buvo anksčiau. Kaip sunkiai žmonės dirbdavo. O juk mylėjo savo šalį ir norėjo ją puoselėti, tačiau negalėjo. Troško skaityti lietuviškas knygas, savo vaikus mokyti šios gražios lietuvių kalbos. Bet lietuviai – žmonės protingi. Jie nesusitaikydavo su tokiomis sąlygomis, jie maištavo. Kūrė daraktorines mokyklas ar tiesiog namuose slapta mokydavo grupelę vaikų. Slapta spausdino lietuviškas knygas ir po to jas gabendavo į Lietuvą. Kiek daug žmonių žuvo gabendami knygas, bet visa tai buvo dėl brangios tėvynės. Jei ne tie žmonės, dabar vadinami maištininkais, nežinia kokia kalba dabar šnekėtume mes. Ar žinotume nors vieną lietuvišką žodį...

II lygis. Kodėl pasauliui reikia maištininkų?

Kiekvieną naują dieną lydi naujos idėjos, nauji iššūkiai ir tikslai. Pasaulis bei žmonija privalo tobulėti, nes jeigu ji nors akimirkai sustos vietoje tai reikš degradacijos pradžią. Tačiau kaip ir visiems reiškiniams tiek gamtoje, tiek visuomenėje kažkas turi duoti pradžią, atskaitos tašką nuo kurio reikėtų pradėti. Žmonijoje tokie pradininkai yra maištininkai, žmonės nebijantys įgyvendinti prieštaringų ir visuomenei nesuvokiamų idėjų. Būtent tokie žmonės stipriai prisidėjo prie to, jog dabar Lietuva yra laisva ir nepriklausoma valstybė bei kartu leidžia pamatyti kitokį, galbūt kartais sunkiai suvokiamą požiūrį.

Kovoje už laisvę maištas yra tinkamiausia priemonė. 19 amžiuje kada Europoje kūrėsi nepriklausomos tautos nepaprastai reikšmingą vaidmenį suvaidino poetai bei rašytojai, kėlę idėjas, kurios priešinosi nusistovėjusiai santvarkai. Prie tokių poetų labiausiai nusipelniusi Lietuvai priskirčiau Joną Mačiulį – Maironį, žmogų, kuris savo patriotine lyrika nulėmė lietuvių tautinį atgimimą ir vadovavo jam, taip tiesdamas kelius link nepriklausomybės. 19 amžiaus pabaigoje – 20 amžiaus pradžioje rašiusiam žymiam poetui teko išgyventi carinės priespaudos laikotarpį bei Europoje vykusios nepriklausomybės kovas. Mano nuomone, būtent tokie įvykiai ir skatino Maironį pasirinkti tautos pranašo, gelbėtojo, patrioto vaidmenį. Autoriaus svarbiausias darbas – eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“ (1895 m.) yra laikomas svarbiausia knyga lietuvių lyrikos istorijoje. Eilėraščiai tokie kaip „Milžinų kapai“ ar „Kur bėga Šešupė“ yra ne tik virtę populiariomis dainomis, tačiau savo skambumu ir įžvalga kėlė lietuvių patriotų nuotaiką, dvasią, skatino kovoti už valstybės laisvę bei leido akimirkai sustoti ir galiausiai pagalvoti, jog Lietuva ne tik protėvių atkovota žemė, tačiau ir gimtinė, kaip motina, kurią reikia branginti. Taigi maištavęs prieš nusistovėjusią sistemą, poetas tapo vienu iš Lietuvos atgimimo dalyvių ir stipriai prisidėjo tiesiant kelius link nepriklausomos Lietuvos.

Pasipriešinimas tam tikrai sistemai gali padėti ištaisyti jos klaidas. Maištas yra viena iš nuomonės pateikimo formų, kuri priverčia pastebėti dažnai sunkiai įžiūrymas problemas. JAV režisieriaus Alano Parkerio 2004 metais pristatytas filmas „Deivido Geilo gyvenimas“ susilaukė daug diskusijų ir privertė žmones susimąstyti, jog kad ir kokia išsivysčiusi atrodytų dabartinė teismų sistema, net joje randama spragų. Būtent tai bandė įrodyti filmo protagonistas Deividas Geilas. Veikėjas maištavo prieš teisminę sistemą, teigdamas, jog teismai dažnai įkalina ir nekaltus žmones. Filmo siužetas sukasi apie tai, jog vyras nužudęs merginą yra įkalinamas ir nuteisiamas mirties bausme, net pritrūkus įrodymų, o vaizdajuostė įrodanti Geilo nekaltumą yra paslėpta. Ironiška, bet Deividas sugebėjo patvirtinti teismų klystamumą, tačiau tik po mirties. Taigi šio žmogaus maištas pareikalavo milžiniškos aukos, tačiau privertė visuomenę susimąstyti, jog net dabartinėje sistemoje yra klaidų, kurias būtinai reikia taisyti.

Maištas prieš pastovumą ir sėslumą atveria platesnes pažiūras ir leidžia tobulėti. Kiekvienas gyvenimo laikotarpis reikalauja naujų iššūkių, naujų kovų. Kažkada mums, lietuviams, reikėjo laisvės, dabar mums būtinas pažinimas. Nors tiek televizija, tiek įvairūs 19 – 20 amžiaus leidiniai perša patriotizmo sąvoką ir skatina sėslumą, manau, jog Marius Ivaškevičius, naujosios kartos rašytojas, dramaturgas, prozininkas bei paskutiniuose interviu save vadinąs ir teatralu, žmogus gimęs vos prieš keturiasdešimt metų ir išgyvenęs abi sistemas: Sovietų priespaudą ir nepriklausomą Lietuvą, paprieštarautų šiam teiginiui. Jo nuomone tie, kurie sako, jog Lietuva lietuviams greičiausiai niekur iš savo kaimo nebuvo išvažiavę. Žmogus norėdamas suprasti, kas jo tautoje yra blogai privalo pamatyti ir pažinti kitas tautas. M.Ivaškevičius netiesiogiai maištauja prieš tuos, kurie vysto sėslumo idėją ir savo pjesėje „Madagaskaras“ (2004 m.) ironijos pagalba bando perteikti Kazio Pakšto idėją – lietuvius perkelti į vieną iš Afrikos salų. Manau, jog šis rašytojo požiūris leidžia suvokti, jog viskas aplinkui keičiasi, laikas nestovi vietoje, o ir mes turime judėti kartu su juo. Būtent skambius M.Ivaškevičiaus pasisakymus Vilniaus knygų mugėje ar duodant interviu įvairiems leidiniams laikyčiau tokia maišto forma, kuri yra labiausiai priimtina dabartinei visuomenei. Taigi maištas yra būtinas siekiant tobulėti ir gerinti gyvenimą.

Galiausiai, apibendrindama norėčiau dar kartą pabrėžti, jog maištininkai yra būtini pasauliui. Jie iškelia naujas idėjas ir nebijo dėl jų kovoti. Tokių žmonių dėka tiek Lietuva, tiek kitos valstybės dabar yra laisvos ir nepriklausomos. Dėka tokių žmonių tautos tobulėja, vystosi ir juda pirmyn.

III lygis. Kodėl pasauliui reikia maištininkų?

Anot žymaus rašytojo Oskaro Vaildo, pažiūrėję į žmonijos istoriją, pamatytume, kad tik per maištą buvo tobulėjama. Maištas – tai pasipriešinimas esamai tvarkai, nebijojimas išsakyti savo nuomonės ir ryžtas kovoti už ją. Žmonės, kurie sugeba gaivališkai sukilti ir išreikšti nepasitenkinimą, yra vertinami, nes tai itin drąsūs individai. Pasauliui jie reikalingi tam, kad kovotų prieš despotizmą, keltų tautos moralę ir neleistų įsigalėti visuotiniam blogiui.

Visų pirma, maištininkų žmonijai reikia tam, kad nugalėtų despotizmą ir žmonės galėtų laisvai rinktis, kaip nori gyventi. Visuomenėje nėra trokštančių būti valdomų aukštesnės valdžios, tačiau dauguma žmonių bijo priešintis esamai tvarkai, susitaiko su ja ir laukia, kol kažkas kitas sukils ir ims kovoti už jų teises. Būtent tada ima veikti maištininkai – stiprios asmenybės, negalinčios susitaikyti su

neteisybe. Reiškiantis nepasitenkinimą prieš despotizmą individas vaizduojamas Romantizmo epochos anglų rašytojo Džordžo Noelio Gordono Bairono kūrinyje „Kainas“. Šioje tragedijoje vaizduojama biblijinė istorija apie pirmą žmogžudystę, tačiau autoriui pagrindinis jos veikėjas Kainas yra ne brolžudys, bet asmenybė, sugebėjusi pasipriešinti tironiškumui. Nesutikdamas aklai atnašauti Dievui, kuris vaizduojamas kaip despotas, ir atgailauti už tėvų nuodėmes, Kainas užmuša brolį, kuris yra tarsi vergijos simbolis. Drąsiu pasipriešinimu veikėjas siekia, kad ateinančios kartos turėtų pasirinkimo laisvę. Tokių stiprių, už moralinę laisvę kovojančių asmenybių yra ne tik knygose, bet ir realybėje. Pavyzdžiui, lietuvių rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, kuris nesutiko būti menkinamas dvasininkų vyresnybės, pateikusios priekaištus už tariamus nusižengimus savo luomo taisyklėms. Į šmeižtą, kad jis neva per daug laiko praleidžia parapijiečių namuose ir ten linksminasi, Vaižgantas atsakė laišku, kuriame aiškiai išdėstė savo nuomonę apie kaltintoją ir jo pasisakymus. Taip, nesusitaikydami su kitų primetama valia, individai kovoja už savo ir kitų moralinę laisvę, kuri yra viena didžiausių vertybių.

Maištavimas prieš nusistovėjusią tvarką reikalingas dar ir todėl, kad skatintų žmones sukilti ir dirbti dėl visuomenės gerovės. Jau anksčiau minėtiems prisitaikėliams dažniausiai reikia paskatos ar autoriteto, kuris parodytų, kad pasipriešinimui yra būtinas žmonių vieningumas. Juk tikslas, kurio aktyviai siekia visuomenė, o ne individas, yra realesnis ir apčiuopiamesnis. Autoritetu lietuvių tautai, veikiamai carinės priespaudos, tapo vienas iškiliausių poetų Lietuvos istorijoje Jonas Mačiulis-Maironis. Anot Antano Venclovos, jis prie Lietuvos nepriklausomybės išsikovojimo prisidėjo ne mažiau nei Jonas Basanavičius ar Vincas Kudirka. Dažnai vadinamas tautos šaukliu, Maironis savo kūryboje skatina lietuvių tautiškumą ir meilę savo šaliai. Šiam tikslui poetas pasitelkia didingą Lietuvos istoriją (eilėraštis „Trakų pilis“), drąsius protėvius. Eilėraštyje „Lietuva brangi“ lyriniam subjektui tėvynė – „Šalis, kur miega kapuos didvyriai.“ Taip poetas ugdo lietuvio pasitikėjimą savimi ir norą kovoti už savo šalį. Ši kova Maironio lyrikoje nėra ginkluotas pasipriešinimas – laisvos Lietuvos tikslo siekimui jis skatina pasitelkti „arklą, knygą, lyrą“. Tai daiktai, simbolizuojantys darbą, mokslą, kūrybą, kurie, anot poeto, yra svarbiausios tautos atgimimo sąlygos. Darbo dėl tėvynės, kaip maišto formos, išaukštinimas matomas ir Vinco Kudirkos eilėraštyje „Labora!“, kuriame raginama nešvaistyti įkvėpimo, skatinančio žmogų dirbti, o eilėraštyje „Gražu, gražiau, gražiausia“ gėrimasi lietuviais, kurie savo mintis ir kalbas įprasmina poelgiais. Taigi maištadariai yra reikalingi kaip autoritetai, kurie neleistų ramiai sėdėti, skatintų kovoti už savo tautą ar visuomenę. Tik jie sugeba suvienyti žmones bendram tikslui.

Ne tik kovai prieš despotizmą ir individų vienybei kelti pasauliui reikalingi maištininkai, bet ir tam kad neleistų įsigalėti blogiui ir išlaikytų moralines vertybes. Dažniausiai žmonės, susidūrę su piktybės apraiškom, stengiasi nekreipti į tai dėmesio tam, kad patys nenukentėtų. Jie nesupranta, kad tokiu savo abejingumu tik leidžia neteisybei nugalėti ir praranda moralę. Toks individų susitaikymas su įsikerojusiu blogiu aiškiai matomas tuo Lietuvos istorijos laikotarpiu, kai šalis buvo okupuota sovietų. Dėl tuo metu egzistavusios griežtos cenzūros rašytojai šią visuomenės problemą kūriniuose vaizduodavo pasitelkdami Ezopo kalbą. Žmonių susitaikymą su blogiu novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ atskleidžia Juozas Aputis. Visi vyresnės kartos kaimo gyventojai supranta, kad negailestingas senos kalės nužudymas yra amoralus poelgis: sakintojas bando pabėgti su motociklu, jo žmona numeta rankas nuo veido, senis Vinculis slepiasi už užuolaidos. Visgi nei vienas iš jų neišdrįsta tam pasipriešinti. Modernioje visuomenėje trūksta maištininko, kuris sugebėtų sustabdyti vertybių naikinimą ir neteisybės plitimą. Dėl šios priežasties pasaulis tampa priešiškas ir baugus. Novelės pabaigoje autorius užduoda retorinį klausimą, nes nori sužinoti, kodėl neteisybę, blogio priespaudą žmonės priima kaip Dievo duotybę ir jai nesipriešina. Suprantama, kad šis klausimas skirtas okupuotos Lietuvos gyventojams, tarp kurių dauguma buvo prisitaikėliai, tačiau atsirado ir maištininkų. Vienas iš jų buvo jaunuolis Romas Kalanta, kuris susidegino gyvas ir taip parodė, kad nesitaikstys su blogio plitimu. Tik dėl pasaulyje egzistuojančių tokių maištadarių jo galutinai neužvaldo piktybė ir dar išlieka moralinės vertybės.

Taigi maištaujantys žmonės yra asmenybės, dėl kurių pasaulyje egzistuoja demokratinės laisvės, tautiškumas, moralė. Tiek literatūroje, tiek istorijoje jie yra svarbūs autoritetai, kovojantys ne tik už save, bet ir už visuomenės gerovę, savo poelgiais kuriantys geresnį pasaulį ir skatinantys jo tobulėjimą.

2. AR ATLAIDUMAS – SILPNO ŽMOGAUS BRUOŽAS I lygis (ribinis?) Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas?

Žmogus yra sudėtinga asmenybė – nuolat kurianti, ieškanti, siekianti ir ugdanti savo vidinį pasaulį.

Tačiau visa tai priklauso nuo individo. Tik tvirtą valia turintis žmogus geba išsiugdyti charakterį, padedantį išlikti vis žiaurėjančiame pasaulyje. Deja, kartais asmenybės bruožai (nuolankumas, neryžtingumas) gali visiškai pakeisti gyvenimą, priversti kentėti arba, priešingai, padėti siekti kilnių idealų. Todėl ne veltui kyla klausimas: ar atlaidumas yra silpno žmogaus bruožas?

Visų pirma, nuolankūs, atlaidūs asmenys dažnai nesugeba pasipriešinti, prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir dėl to kenčia. Juk tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja, o silpnumas, neryžtingumas parodytas prieš mylimą žmogų gali negrįžtamai sugriauti santykius. Tokius asmenybės bruožus atskleidžia XX amžiaus – XXI amžiaus pradžios rašytojas, poetas Justinas Marcinkevičius dramoje ,,Mažvydas“, kuri kartu su kūriniais ,,Mindaugas“ ir ,,Katedra“ sudaro trilogiją. Šioje trilogijoje poetas norėjo parodyti per kokį vargą, skausmą atsirado pagrindinės lietuvių nacionalinio gyvenimo formos – raštas, valstybė, menas. Pagrindinis dramos veikėjas, istorinė asmenybė Mažvydas, parašęs pirmąją lietuvišką knygą. Jis dėl protestantų tikėjimo sklaidos yra persekiojamas jėzuitų dėl to bėga į Karaliaučių, vėliau apsigyvena Ragainėje. Čia pavyzdingai atlieka kunigo pareigas, skleidžia krikščioniškąjį tikėjimą, gydo netgi fizines žmonių negalias. Tačiau susitikęs su Marijos sūnumi Kasparu, atpažinęs moteriai dovanotą žiedą, jaučiasi kaltas, kad neištesėjo mylimai moteriai duoto pažado, nepasiėmė jos kartu į Ragainę. Tai virsta jo tragiškąja kalte. Mažvydas gailisi ir įvairiais būdais bando išpirkti savo kaltę, nori įsisūnyti Kasparą. Tačiau vaikinas nesutinka, vadina tėvą bailiu ir melagiu. Taigi Mažvydas būdamas nuolankus, bijodamas pripažinti sūnų, parodo savo silpnumą, o vėliau dėl to kenčia. Todėl galima teigti, kad atlaidumas yra silpno žmogaus bruožas, priverčiantis kentėti.

Be abejo, nuolankumas trugdo žmogui eiti norimu gyvenimo keliu. Neryžtingas, bijantis pasipriešinti asmuo nebus laimingas, nes nerealizuos savęs. Apie tokį žmogaus charakterį kalba XX amžiaus vidurio rašytojas, poetas, simbolistas Vincas Mykolaitis psichologiniame-intelektiniame romane ,,Altorių šešėly“, kuris yra pirmasis lietuvių modernistinis kūrinys, atitikęs tuo metu Vakarų Europoje paplitusias literatūros tendencijas. Kūrinyje yra atskleidžiami pagrindinio veikėjo Liudo Vasario išgyvenimai, atskleidžiamas jo būties dvilypumas. Pavasarėlis negali apsispręsti, kurį kelią pasirinkti – kunigo ar poeto. Nors jo meniška siela išsilaisvintų kūrybos kelyje, jis jaučia pareigą tėvams, nenori jų įskaudinti. Stodamas į seminariją Liudas Vasaris tikisi sustiprinti tikėjimą, pajusti Dievą. Tačiau seminarijos buitis, vidaus tvarka išsklaido visas iliuzijas. Klierikas jaučia kaip kunigo rūbas ,,dengia akis“ – sutana atitveria jį nuo tikrovės. Tikėjimo nesustiprina nei kasdieninės maldos, išpažintys, nei Komunija.

Liudas Vasaris kenčia, analizuoja kiekvieną savo poelgį, mintis. Jis jaučiasi nelaimingas, negalėdamas daryti to, kas širdžiai miela. Tik kūrinio pabaigoje Liudas Vasaris, paskatintas Liucijos ryžtingo poelgio, meta kunigystę ir išsilaisvina. Taigi pagrindinio veikėjo neryžtingumas, negalėjimas eiti norimu gyvenimo keliu privertė jį kentėti, o bijojimas pasipriešinti tėvams atskleidžia jo silpnumą. Todėl galima teigti, kad nuolankumas trugdo individui realizuoti save, atskleidžia asmens silpnumą.

Kita vertus, atleidimas ne visada yra silpno žmogaus bruožas. Kartais žmogus neina norimu gyvenimo keliu, nes atsiduoda aukštesniems idealams. Tokius asmens bruožus aprašo XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lietuvių idealistinės romantinės pajautos rašytoja Šatrija Ragana kūrinyje ,,Sename dvare“. Apysaka savo pasakojimo maniera yra novatoriškas kūrinys to meto lietuvių literatūroje. Jam būdingas autobiografiškumas, prisiminimų aktualizavimas. Pagrindinė kūrinio veikėja mamatė yra religinga, subtiliai jaučianti meną (skaito poeziją, skambina Šopeno kūrinius) moteris. Pačios Šatrijos Raganos pasaulėjautai ir pasaulėvokai artimiausia Marija, kuri savo jausmus, vidinius išgyvenimus atskleidžia užrašuose, savotiškame sielos dienoraštyje. Šatrijos Ragana yra pirmoji lietuvių literatūroje panaudojusi tokią subtilią žmogaus vidinio pasaulio vaizdavimo priemonę. Nors mamatės menišką prigimtį varžo jos vyras Liudvikas ji nemaištauja, nes Marijai viena iš svarbiausių vertybių yra šeima. Ji taip pat neišduoda savo vyro, nors ir simpatizuoja ponui Jonavičiui. Taigi mamatė dėl savo atlaidumo atsiduoda aukštesniems idealams, o tai tik parodo jos dvasios stiprybę. Todėl galima teigti, kad atlaidumas ne visada parodo – žmogaus silpnumą.

Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad atlaidumas ne visada yra silpno žmogaus bruožas. Kartais žmonės parodo nuolankumą kad atsiduotų aukštesniems idealams, taip parodydami savo dvasios stiprybę.

Tačiau atlaidumas atskleidžia žmogaus silpnumą tuomet, kai jis trugdo eiti norimu gyvenimo keliu, priverčia kentėti.

II lygis. Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas? Žmogus – mąstanti ir jaučianti būtybė, sugebanti atsirinkti tai, kas bloga ir tai, kas gera. Labai dažnai nutinka taip, kad protas prieštarauja jausmams ir žmogus nebežino, kaip elgtis tam tikrose gyvenimo situacijose. Jausmų ir proto konfliktas dažniausiai pasireiškia tuomet, kai asmuo yra įskaudintas, patiria didžiulę moralinę skriaudą. Tokiu atveju tenka sau atsakyti į klausimą: ar atleisti ir užmiršti, ar laikyti pyktį savyje? Vieni pasirenka viena, kiti – kita, tačiau visuomet žmonių sprendimai turi įtakos jų tolimesniam gyvenimui. Taigi, ar sugebėjimas atleisti – silpno žmogaus bruožas?

Atlaidumas – humaniško žmogaus savybė. Įstengdami atleisti už visas padarytas skriaudas asmenys atsikrato pykčio, keršto troškimo, užgulančio pečius ir neleidžiančio ramiai gyventi. Gyvenime galime rasti daugybę pavyzdžių, įrodančių, jog radę jėgų pamiršti nuoskaudas, žmonės palengvina savo dalią.

Tačiau neretai tokių pavyzdžių yra ir literatūroje. Štai XX amžiaus lietuvių rašytojas Juozas Aputis savo novelėje ,,Vieniša sodyba“ arsi teigia, jog atleisdami žmonės įrodo savo dorumą. Novelės pagrindinė veikėja – moteris, gyvenime patyrusi didžiulę išdavystę. Herojės vyras buvo jai neištikimas su jos drauge.

Nepaisant to, moteris sugebėjo atsiteisti po skaudžių likimo smūgių ir, pamynusi savo išdidumą, pamiršusi visas nuoskaudas, kūrinio veikėja rūpinasi savo sunkiai sergančiu buvusiu vyru, jį slaugo, veža vaistus. Novelės protagonistė tokiu elgesiu parodo, jog yra dora, dvasiškai stipri asmenybė. Manau, kad atleisdami žmonės kuria sau ramų gyvenimą, kuriame nėra pykčio ir senų nusivylimų.

Tikriausiai kiekvienam asmeniui sunkiausia yra ištverti artimųjų išdavystę. Atleisti svetimiems, mažai pažįstamiems žmonėms gali pasirodyti lengva. Tačiau, kai įskaudina pats artimiausias žmogus, šeimos narys, atrodo, jog gyvenimas pradeda griūti. Nepaisant to, labai svarbu yra sugebėti išklausyti, užmiršti skriaudas, nes nuolatinė širdgėla palaužia net ir stipriausias asmenybes. Atlaidumas, kaip viena aukščiausių dorybės pakopų, yra plačiai aprašomas literatūroje. Jauniausiu lietuvių literatūros klasiku tituluojamas Jonas Biliūnas savo novelėje ,,Ubagas“ pasakoja apie senuką, Petrą Sabaliūną, kurį sūnus išvarė iš namų. Nuo to laiko vargšas žmogus tapo ubagu, kuris pagalbos gali tikėtis ne iš savo šeimos narių, o iš svetimų žmonių. Sūnaus elgesys senuką labai įskaudina, tačiau Sabaliūnas sugeba atleisti, susitaiko su esama padėtimi, nors jam labai skaudu. Vargšas žmogus bando pateisinti sūnaus elgesį sakydamas, kad senas žmogus – visur nemalonus. Šis pavyzdys aprodo, jog gebėjimas atleisti net ir už pačias didžiausias skriaudas, leidžia žmogui atsikratyti pykčio ir įrodo jo stiprybę. Atleisdami savo artimam žmogui, šeimos nariui mes tarsi patikime, jog, galbūt, vieną dieną visi nesutarimai išnyks ir gyvenimas stos į senas vėžes.

Laikydami pyktį širdyje žmonės neretai kenkia patys sau. Juk dažnai gyvenime nutinka taip, kad nuskriaustiesiems pasirodo per daug sunku atleisti juo įskaudinusiems asmenims. Žmonės neranda savyje valios ir jėgų užmiršti nuoskaudas ir pradėti naują, šviesesnį gyvenimo etapą. Manau, kad taip elgdamiesi asmenys parodo, jog yra dvasiškai silpni, jie nesusimąsto, kad ir patiems kada nors gali tekti prašyti atleidimo. Tokio žmogaus elgesio pavyzdys yra atskleidžiamas miško tautos atstovu vadinamo Mariaus Katiliškio romane ,,Miškais ateina ruduo“. Kūrinio veikėjas, ūkininkas Doveika, vedęs už save gerokai jaunesnę merginą ir vėliau patyręs šios išdavystę su darbininku Tiliumi, nesugeba įveikti jį užvaldžiusio pykčio. Doveika trokšta atkeršyti už padarytą skriaudą, todėl nušauna Tilių. Tik nežinia, ar atėmęs žmogaus gyvybę, ūkininkas gali pasijausti teisus ir ramiai gyventi. Doveika savo elgesiu parodo, jog yra silpnas ir nelaimingas. Taigi, manau, kad keršydamas, nerasdamas savyje jėgų atleisti, žmogus įrodo, jog yra dvasiškai silpnas ir lengvai pažeidžiamas individas.

Apibendrindama visas išsakytas mintis, galiu tvirtai teigti, kad atlaidumas – stipraus žmogaus bruožas. Kartais labai sunku rasti savyje jėgų užmiršti tai, kas skaudina. Tačiau tie, kurie sugeba tai padaryti, gali ramiai gyventi, būti laimingi ir turėti vilties, kad ir patys sulauks atleidimo, kai jo labai reikės.

III lygis. Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas?

Kiekvienas žmogus gyvenime susiduria su neteisybe. Jos akivaizdoje individas visada gali pasirinkti, ar atleisti kito jam padarytą skriaudą. Gaila, tačiau krikščioniškas moralės principas dovanoti mūsų visuomenėje dažnai vertinamas kaip silpnumo išraiška. Mano nuomone, atlaidumas nėra silpno žmogaus bruožas ir daugeliu atvejų kaip tik parodo charakterio tvirtumą.

Atlaidumas yra stipraus žmogaus savybė, nes atleisti reiškia turėti dvasinių jėgų susitaikyti su esama situacija, mokėti ją priimti tokią, kokia yra. Žmogus, kuris negali atlaidžiai pažvelgti į jį nuskriaudusįjį, pats yra moraliai silpnas bei psichologiškai nepasiruošęs susidurti su tam tikrais gyvenimo siunčiamais išbandymais. Puikus atlaidumo pavyzdys yra psichologinio realizmo atstovo Jono Biliūno novelės „Ubagas“ veikėjas Petras Sabaliūnas. Kūrinyje atskleidžiami šio žmogaus išgyvenimai, patirti jam pirmą kartą išėjus ubagauti. Sabaliūnas jaučia gėdą, liūdesį, apmaudą, tačiau ubago širdyje nėra neapykantos iš namų jį išvijusiam sūnui, dėl kurio ubagas ir yra priverstas prašyti kitų malonės. Petras Sabaliūnas, kalbėdamas su jaunuoliu, tik apgailestauja dėl anūkų, kurie auga matydami netinkamą tėvo pavyzdį. Tvirta ubago moralinė laikysena parodo jo susitaikymą su liūdnai susiklosčiusiu savo likimu.

Taigi gebėjimas atleisti demonstruoja žmogaus vidinę stiprybę, pasirengimą priimti gyvenimo siunčiamus išbandymus bei brandą.

Atleisti gali tik tvirtas žmogus, nes atlaidumas ne tik atskleidžia gebėjimą priimti gyvenimo iššūkius, bet ir įprasmina žmoniškumo sąvoką, gebėjimą dėl aukštesniųjų idealų nugalėti savo ambicijas.

Nemaža dalis silpnų žmonių linkę savyje laikyti pagiežą ir asmeninių principų vedami paaukoja kadaise vertybėmis laikytus dalykus, tokius kaip meilė ar garbingumas. Ne paslaptis, kad kiekviename žmoguje yra keršto daigelis, bet tik asmenybė pasirenka jo neauginti. Nesugebėjimo atleisti ir keršto temos itin ryškios Vinco Krėvės-Mickevičiaus tragedijoje „Skirgaila“. Dramos pagrindą sudaro Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Skirgailos, prievarta pilyje laikomos kunigaikštytės Onos Duonutės ir Kryžiuočių ordino riterio Kelerio meilės trikampis (beje, kryžiuočiai iš tikrųjų XIII–XV a. puldinėjo LDK). Keleris, siekdamas neišsiduoti, kad buvo kunigaikštytės kambaryje, ir nenorėdamas užtraukti jai gėdos, pasislepia pilyje esančiame karste. Tai supratęs Oną Duonutę taip pat mylintis Skirgaila dėl stipraus pavydo ir keršto troškimo įsako karstą užkasti. Leisdamas palaidoti Kelerį gyvą, Skirgaila pademonstruoja savo silpnumą, nežmoniškumą bei atsižada anksčiau vertintos meilės ir garbės. Galima teigti, kad nesugebėjimas atleisti – silpnavalio žmogaus bruožas ir tik atlaidų žmogų galime vadinti asmenybe, žmoniškumą iškeliančia aukščiau už neapykantą ar keršto troškimą.

Visgi yra situacijų, kai atlaidumas parodo ne žmogaus tvirtumą, bet silpnumą. Nuolankus ir į aplinką visada atlaidžiai žvelgiantis žmogus tokiu savo elgesiu neretai išreiškia abejingumą aplink esančiam absurdui, nenorą kovoti dėl teisybės, ryžto trūkumą. Tam tikrais atvejais tik nesugebėjimas atleisti, toleruoti netinkamo elgesio veda prie teigiamų pokyčių. Nes romantizmo atstovo Juozo TumoVaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ pagrindinis veikėjas Mykoliukas, mano manymu, dėl tam tikrų priežasčių yra silpnas žmogus. Šeimoje jis visiškai nevertinamas: nors ir dirba visus darbus bei prižiūri brolio vaikus, neturi net savo plotelio atsigulti, todėl dažnai miega tiesiog daržinėje. Tačiau Mykoliukas nesipriešina, jis atlaidžiai žiūri į šeimos narių veiksmus ir nesistengia nieko keisti. Tokį elgesį aš vertinčiau kaip stiprybės ir drąsos stoką. Atlaidumas, mano manymu, neturi būti besąlygiško prisitaikymo prie neteisybės priežastis, nes tada jis tampa nuolaidaus ir moraliai silpno žmogaus bruožu.

Atleidimas – svarbus ir dažnai pakankamai nevertinamas žingsnis, kuris turi būti žengtas norint išlaikyti tinkamą santykį su aplinka. Manau, kad gebantis atleisti žmogus yra stipri asmenybė, nes atleisdamas jis parodo, kad yra pakankamai stiprus priimti esamą situaciją ir yra pajėgus nugalėti savo asmenines ambicijas bei principus. Tol, kol atlaidumas netampa dingstimi abejingai vertinti supančią aplinką, jis iš tikrųjų kuria žmogaus moralinę vertę.

II. LITERATŪRINIAI RAŠINIAI 1. KOKĮ LIETUVOS MITĄ KURIA SKIRTINGŲ EPOCHŲ RAŠYTOJAI? I lygis. Kokį Lietuvos mitą kuria skirtingų epochų rašytojai?

Lietuva, tai maža valstybėlė turinti labai daug garsių rašytojų, dainių, poetų. Būtent jie yra aprašę Lietuvos didingą, garbingą ir garsią istoriją. Aprašę gamtos grožybes, miškingas girias, derlingiausias žemes, laukinius gyvūnus. Prisiminkime Lietuvą ir lietuvius, kokie buvo praeityje ir pasidžiaukime šiais poetais, kurie gyvendami skirtingomis epochomis sugebėjo sukurti didžius mitus apie mūsų valstybės istoriją. Nekiekvienas gali pasigirti tokia didžia istorija kaip Lietuva.

Grįžkime į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Kai gyveno išdidūs kunigaikščiai, o pati Lietuvos Kunigaikštystė driekėsi nuo Baltijos jūros iki Juodosios. Iš istorijos šaltinių žinome, kad pasaulis apie Lietuvą žinojo labai mažai. Todėl vyravo gandai – tai pagoniška šalis su daug pavojų, miškingomis ir mirtimi dvelkiančiomis giriomis. O žmonės ištroškę kraujo žudo čia atkeliaujančiuosius. Padėtį keisti pradėjo kunigaikštis Gediminas. Aprašęs lietuvių žemes savo laiškuose, kurie yra vadinami „Gedimino laiškai“. Laiškuose jis kvietė kitataučius atvykti ir apsigyventi Lietuvos Kunigaikštystės valdose. Taip pat skundėsi ir įrodinėjo, kad kitataučiai ir anksčiau buvo kviečiami atvykti, bet niekas į kvietimą nereagavo „net šuo iš tos pusės nesulojo“. Taip pat stengėsi aprašyti Lietuvos derlingąsias žemes „derlius čia daug gausesnis negu kitur“. Gediminas atsižvelgia ir į religines pažiūras todėl pamini apie lietuvių pagonybę, bet esti pastatyta ir Katalikiškųjų bažnyčių. Aprašo ir apie žmonių religinę lygybę. Laiškuose išaukštinamos Lietuvos žemės ir pati tauta. Po šimtmečio sukuriamas naujas kūrinys apie kunigaikštį Vytautą ir išaukštinamas didingas gamtos grožis „Radviliadoje“. Apie Jonušo Radvano biografiją yra žinoma labai mažai. Gyveno XVI amžiuje, vienas iš pirmųjų poetų aprašęs Lietuvos žemes. Radvanas lietuvius kildino iš Romėnų atvykėlių. Pasauliui buvome pristatyti kaip labai garbinga, didi, turintys romėniško kraujo tauta. „Radviliadoje“ yra aprašytos Lietuvos miškingos girios, derlingos žemės, miško gėrybių gausa bei upių, kaip Vilnelės ar Neries grožis. Visa tai yra lyginama su romėnų dievų vardais, kaip Odesė ir kita. Kūrinyje yra išaukštinamas Vytauto Didžiojo paveikslas, žmonių intelektualiniai ir fiziniai gebėjimai. Tarsi pats Vytautas savo kariuomenę rengia ir treniruoja, bet kokius karus jis gali laimėti. Apie žmonių kultūrą ir garbingas kovas galime įžvelgti Husoviano „Giesmė apie stumbrą“ eilėraštyje. Husovianas buvo lietuvių rašytojas, poetas finansuojamas bajoro Giedraičio. „Giesmė apie stumbrą“ eilėraštis gimė tada kai Husovianas buvo pakviestas į Rodeo spektaklį, o spektaklis buvo lyginamas su stumbrų medžiojimu. Todėl Husovianas norėjo paprieštarauti ir sukūrė eilėraštį apie stumbrų medžioklę. Taip pat eilėraštyje yra aprašoma lietuviškojo stumbro išvaizda. Kaip pats Husovianas rašė į gyvūno kailį galėjo sutilpti septyni žmonės, o liežuvis toks stiprus, kad jam prisitraukt ar sužeist žmogų galėjo vienu kartu. Stumbras lietuviams yra labai garbingas gyvūnas. Visiem buvo uždrausta ietim jį medžioti tai buvo laikoma negarbinga. Todėl norėdami medžioti stumbrą privalėjo akis į akį susidurti su juo. O užmušęs stumbrą buvo laikoma, kad esi labai stiprus žmogus.

Prisiminkime ne pačius Lietuvos geriausius laikus. Kai Lietuvėlė kentė Carinės Rusijos priespaudą.

Kaip žinoma Carinės Rusijos laikais buvo uždraustas lietuviškas žodis, spausdinti lietuviškomis raidėmis, uždaromos mokyklos, deginamos lietuviškos knygos. Tauta nebežinodama ką daryti užgoždami sielvartą dėl lietuviškojo žodžio atsidavė girtuoklystei, paleistuvystei, girių naikinimui, savęs negerbimui. Tik drąsūs žmonės ir gerbiantys savo kalbą, kultūrą stengėsi suvienyti lietuvius į vieną kumštį ir pasipriešinti, bet kokioms priespaudoms tai yra knygnešiai ir Maironis. Tai didis žmogus gyvenęs XX a. poetas žadinęs tautą nepasiduoti priespaudai ir prisimindamas lietuvių istoriją savo eilėraščiais kaip „Trakų pilis“, „Lietuva brangi“, „Ant Birutės kalno“. Eilėraščiuose išaukštinama gamtos grožis, istorija apie didingas pilis ir žmonių nepasidavimą.

Taigi, rašytojai stengėsi apie Lietuvą rašyti gražiausiais žodžiais primindami pasauliui ir mums, kad esame labai garbinga, išdidi, turintį gražią gamtą ir derlingas žemes tauta.

II lygis. Kokį Lietuvos mitą kuria skirtingų epochų rašytojai?

Lietuvių literatūroje itin dažna tėvynės tema. Išskirtinę reikšmę gimtoji žemė Lietuva mūsų tautiečiams turi dėl sunkios istorinės praeities – jau nuo seno šalį alino karai su kryžiuočiais, vėliau –

sovietinė ir hitlerinė okupacijos, socializmo ideologijos brukimas, neaiški politinė padėtis bei nemažai kraujo praliejusios nepriklausomybės kovos. Šie istorinės praeities šešėliai inspiravo daugelį Lietuvos rašytojų kurti, tarp jų ir tautinio atgimimo poetu pramintas Maironis, klasikai Justinas Marcinkevičius bei teatro veikėjas Marius Ivaškevičius.

Lietuvos gamtos grožį ir praeitį eilėraščiuose apdainavo žymus lietuvių poetas, romantizmo atstovas Maironis, iškėlęs lietuvių literatūrą į klasikinio meno aukštumas. Nors jo poezija ir skyla į individualiąją ir patriotinę, vieninteliame Maironio išleistame lyrikos rinkinyje „Pavasario balsai“ ryškiausia tėvynės tema. Būtent patriotiniu motyvu sukurti eilėraščiai turėjo didelę įtaką to meto visuomenei. Poeto eilės, tokios kaip: „Užtraukim naują dainą, broliai, / Kurią jaunimas tesupras“ arba „Nebeužtvenksi upės tekėjimo / Norint ji eitų pamažu. / Nebesustabdysi naujo kilimo / Nors jį pasveikint ir baisu.“ Žadino tautinius jausmus ir kėlė patriotines nuotaikas. Tėvynė Maironio lyrikoje iškeliama kaip išskirtinio grožio bei herojiškos praeities šalis – tai ryškiausiai atskleidžiama antruoju Lietuvos himnu vadinamame eilėraštyje „Lietuva brangi“. Šiame kūrinyje poetas rašė: „Graži tu mano, brangi tėvyne, / Šalis kur miega kapuos didvyriai“, o gamtos peizažus idealizavo: „Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja“, „Ten susimąstęs tamsus Nevėžis, / Banguoja vagą giliai išrėžęs.“ Maironio kūrybos pagrindas ir mūza – Lietuvos praeitis.

Rašytojas tėvynę laikė vienintele ir nepakeičiama gimtąja žeme, o, kaip pridera romantizmo atstovui, poetizuodamas jos gamtos peizažus siekė įžiebti meilę tėvynei ir kitų širdyse.

Patriotinė tema kūrė ir žinomas XX amžiaus rašytojas – profesionalas, tautos poetas Justinas Marcinkevičius. Meilę tėvynei jis išreiškė ne tik poezija, rašydamas: „Tai gražiai skambėjo žodžiai: / Laukas, pieva, kelias, upė. / Tai gražiai iš jų išaugo / Vienas žodis – Lietuva“, bet ir sukurdamas draminę trilogiją „Mindaugas“, Mažvydas, Katedra“. Tai kūrinys, atspindintis Lietuvos valstybės raidos etapus: „Mindaugas“ – tai valstybingumas, „Mažvydas“ – lietuviško žodžio sklaida, „Katedra“ – dvasingumas.

Antroji trilogijos dalis „Mažvydas“ – poetinė drama apie pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“, išleistos XVI amžiuje Ragainėje, autoriaus Martyno Mažvydo gyvenimo vingis. Jis, apkaltintas erezija už kalvinistinių idėjų išpažinimą, yra iškviečiamas į inkviziciją. Vengdamas teismo bei siekdamas aiškaus užsibrėžto tikslo – skleisti lietuvybę, Mažvydas pasitraukia į Karaliaučių. Apie savo pasitraukimą pats teigia taip: „Tik pareiga mane čia atvedė ir paliko.“ Naujoje vietoje Mažvydas imasi švietimo – savo globojamus špitolninkus moko ne tik gyvenimo tiesų: darbo, pareigos, pagarbos, bet it lietuvių kalbos.

Apie Mažvydo siekį išsaugoti lietuvybę mena kūrinio pradžioje vaizduojamas Nemunu iš Lietuvos atplukdyto ąžuoliuko sodinimo ritualas. Tai ne tik patriotiškas veiksmas, lietuvybės sklaida, tačiau ir siekis suvienodinti kultūros ir kalbos lygį abiejuose Nemuno krantuose – Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje. Nors kūrinio epiloge vaizduojama Mažvydo pergalė – kuomet jo mokyti špitolninkai ištaria pirmąjį žodį lietuviškai – Lietuva, mūsų gimtinė visame kūrinyje išlieka nevientisa. Ji čia – jaunutė ir netvirta, tačiau potencialiai išaugsianti į stiprius valstybinius pagrindus turinčią šalį.

Utopinę mintį apie Lietuvos ateitį kūrinyje „Madagaskaras“ iškėlė ir šių dienų rašytojas, režisierius Marius Ivaškevičius. Jo sukurta poema „Madagaskaras“ – tai ironiškas žvilgsnis į XX amžiaus pirmoje pusėje susiklosčiusią politinę Lietuvos situaciją, kuriame pagrindinis keliamas klausimas – kodėl Lietuva, būdama stipri ir vieninga prarado nepriklausomybę. Pagrindinio veikėjo Pokšto sukurtas lietuvybės išsaugojimo planas – perkelti šalį į Madagaskaro salą, esančią rytinėje Afrikos pakrantėje, ir ten sukurti atsarginę tėvynę, perteikiamas ironija ir lengvo humoro forma. Mariaus Ivaškevičiaus kūrinyje „Madagaskaras“ Lietuva vaizduojama beviltiškoje situacijoje, tačiau autoriaus pasitelkta ironija realybei suteikia daugiau spalvų.

Literatūroje tėvynė visais laikais buvo aktuali tema. Nors ir skirtingų epochų rašytojų žvilgsnio į tėvynę kampas kito, visi ją vertino ir brangino, o Justinas Marcinkevičius netgi rašė: „Neliks duonos su druska, liks tėvynė.“ Tad svarbu nepamiršti, jog Lietuva – vienintelė tėvynė, kurią turime, tad saugokime ir mylėkime ją.

III lygis. Kokį Lietuvos mitą kuria skirtingų epochų rašytojai?

Lietuvos valstybingumo istorija, prasidėjusi viduramžiais, iki šių dienų nebuvo nuosekli: šalis sudarydavo sąjungas su kaimynais, būdavo okupuojama, vėl išsikovodavo nepriklausomybę. Kiekvieną sykį pakitus politinei bei socialinei padėčiai šalyje turėdavo susiformuoti vis naujas valstybės mitas, ir savimonės performavimo darbą dažnai atlikdavo žymūs to meto Lietuvos rašytojai. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvai esant carinės Rusijos imperijos sudėtyje, tautinio atgimimo laikotarpiu,

labiausiai prie mito kūrimo prisidėjo vienas iškiliausių lietuvių poetų Jonas Mačiulis-Maironis, o XX a. antroje pusėje šalį okupavus sovietams šio darbo ėmėsi kitas tautos šaukliu laikomas poetas Justinas Marcinkevičius.

Abu literatai kurdami Lietuvos mitą, rašo apie valstybės bei tautos praeitį. Romantizmo atstovas Maironis smarkiai idealizuoja tautos istoriją: kunigaikščių laikai vaizduojami didūs, protėviai, kariavę su priešais, narsūs, galingi. Štai eilėraštyje ,,Trakų pilis“ lyrinis subjektas išreiškia susižavėjimą sena, garbinga pilimi, nostalgiją praėjusių laikų didybei bei gailestį, kad senosios Lietuvos galybė jau užmiršta.

Senovės lietuviai, ypač kunigaikščiai, pavyzdžiui, Vytautas Didysis, ne tik šiame, bet ir daugelyje kitų eilėraščių vadinami milžinais. Ko gero, visoje Maironio kūryboje būtų sunku surasti bent vieną kritišką tolimos Lietuvos praeities įvertinimą. Kiek kitaip į valstybės istoriją žvelgia modernistas Justinas Marcinkevičius dramoje ,,Mažvydas“. Šiame kūrinyje vaizduojamas vienas vienos reikšmingiausių asmenybių mūsų kultūrai Martyno Mažvydo, XVI a. išleidusio pirmąją knygą lietuvių kalba, gyvenimas, tačiau šis vyras visų pirmą laikomas ne patriarchu, o žmogumi. Dramoje aprašomos jo abejonės dėl priimto sprendimo palikti Lietuvą bei mylimą moterį ir apsigyventi Prūsijoje, vidinis konfliktas tarp pareigos gimtajai kalba, ypač svarbiai Just. Marcinkevičiaus kuriamo mito daliai, bei asmeninės laimės.

Be to, visos lietuvių tautos rašytojas taip pat neidealizuoja: šiame kūrinyje lietuviai – tai dėl religijos susiskaldžiusi tauta, kurią taikosi pavergti Prūsijos kunigaikštis Albrechtas. Taigi galima daryti išvadą, kad Maironis, kurdamas Lietuvos mitą, šalies praeitį romantizuoja, o Just. Marcinkevičius ją vertina kritiškiau, pabrėžia netobulą tautos herojų prigimtį, iškelia žmogiškumą bei gimtosios kalbos svarbą.

Kita svarbi mitologizuotos Lietuvos ypatybė šių autorių kūryboje – ypatingas lietuvių ryšys su gamta. Maironis savo lyrika gamtos grožį bei įvairius jos objektus (Nevėžį, Dubysą, pievas) tautinėje sąmonėje įtvirtino kaip Lietuvos simbolius. O štai eilėraštyje ,,Uosis ir žmogus“ kuriamas archetipinis pasaulio medžio įvaizdis ir brėžiama žmogaus medžio paralelė: motina linki sūnui užaugti tokiam, kaip uosis upės pakrantėje. Pasaulio medis – dažnas vaizdinys įvairių tautų mituose, tad šiuo eilėraščiu Maironis tarsi įlieja Lietuvos mitą į pasaulio mitų visumą, taip priartindamas šalį prie pasaulinės kultūros. Žmogus kaip medžio įvaizdį perima ir Just. Marcinkevičius. Vienas svarbiausių simbolių ,,Mažvyde“ – ąžuoliukas, iš Lietuvos atvežtas pasodinti į Prūsiją, medelis lyginamas su pačiu Mažvydu: juos sieja tai, kad jie abu atkeliavę iš kito Nemuno kranto ir turi prigyti naujoje žemėje. Be to, ąžuolas nuo senų laikų siejamas su Lietuva bei laikomas jos simboliu. Vadinasi, abiejų poetų Lietuvos mituose ypač svarbus šalies bruožas – jos gamta, kurią galima tapatinti ir su žmonėmis.

Dar viena tema, siejanti Maironio bei Justino Marcinkevičiaus sukurtus Lietuvos mitus, yra religija.

Maironis, nors ir būdamas katalikų dvasininkas, savo kūryboje nevengia paminėti pagoniškojo laikotarpio, pavyzdžiui, vaidilutės – gana dažnas įvaizdis poeto eilėraščiuose. Vis dėlto dažniausiai lietuvių religija laikoma krikščionybė, pabrėžiamas tautos dievobaimingumas: štai eilėraštyje ,,Lietuva brangi“ žmonės giriami už tai, kad išlaikė gyvą senųjų amžių tikėjimą. |Dievo įvaizdis derinamas netgi su Lietuvos gamta: Nevėžio ,,gilią mintį“ anot lyrinio subjekto. ,,težino Dievas“. Dramoje ,,Mažvydas“ taip pat rašoma ir apie pagonybę, ir apie krikščionybę. Šiame kūrinyje. Ko gero, svarbiausia lietuvio tapatybės dalis yra pagonybė: Mažvydas, nors ir smerkia špitolininkus už nekrikščioniškas apeigas, leidžia jas atlikti, o ypač sunkią akimirką gindamasis nuo skausmo taip pat pasitelkia pagonišką burtą, išmoktą iš motinos. Pagonybė lietuviui tartum įgimta, gaunama ankstyviausiu žmogaus formavimosi laikotarpiu. Na, o krikščionybė vaizduojama kaip religija, skaldanti tautą į katalikus ir protestantus; svarbu ir tai, kad Mažvydas pripažįsta, jog Lietuva už Dievą kam brangesnė. Gali būti, kad tokios idėjos dramoje atsirado dėl ateizmo, diegto per sovietinę okupaciją, nes kūrinys, neatitinkantis ideologijos, negalėjo būti išleidžiamas. Kitaip tariant, ir Maironio, ir Just. Marcinkevičiaus sukurtų Lietuvos mitų dalimi tampa religija, tik Maironis pabrėžia krikščionybę, o Just. Marcinkevičius – pagonybę.

Jono Mačiulio-Maironio ir Justino Marcinkevičiaus kuriami mitai turi daug bendro: juose įprasminta Lietuvos istorinė praeitis, gamta, religija; tai rodo, kad vėliau rašęs autorius pratęsę pirmojo sukurtą tradiciją. Vis dėlto Maironio mitologizuota Lietuva – kone ideali: galinga, graži, krikščioniška šalis, o Just. Marcinkevičiaus mite Lietuva toli gražu netobula, tačiau brangintina dėl to, kad yra gimtoji šalis, kurioje prabėga lietuvio vaikystė, ypač svarbi ir gimtoji kalba. Šiuos skirtumus galima paaiškinti tuo, kad Maironis – romantizmo, epochos, kuriai būdinga idealizuoti tėvynę, atstovas, o Just. Marcinkevičius – modernistas, tad žvelgia kritiškiau ir pabrėžia kiek kitas vertybes.

2. MIESTO VAIZDAVIMO KAITA LIETUVIŲ LITERATŪROJE I lygis. Miesto vaizdavimo kaita lietuvių literatūroje Visais laikais mūsų aplinka ir mus supanti erdvė keitėsi. Miestai nuolatos plėtėsi juose „augo“ pastatai, į kuriuos atsikrausto gyventi vis daugiau gyventojų, keitėsi ir modernėjo parkai ir miestų aikštės.

Tokią miestų kaitą galime pastebėti ne tik šiandieniniame, greitai besivystančiame pasaulyje, bet ir lietuvių rašytojų literatūroje. Rašytojai rašo apie įvairius miestus ir miestelius, pavyzdžiui apie Vilniaus miestą, jo pokyčius. Tad kaip lietuvių literatūroje vaizduojamas Vilniaus miestas ir kaip jis kinta?

Jonas Biliūnas – XIX amžiaus rašytojas, romantikas, prozininkas sirgdamas džiova parašė romaną „Liūdna pasaka“. Rašytojas savo kūrinyje aprašo nelaimingą meilės istoriją vykusią sovietinės okupacijos metais. Kūrinio pavadinimas nusako mintį, jog gyvenimas gali atrodyti lyg graži pasaka, kol koks nors vienas įvykis neapverčia jo „aukštyn kojom“ ir visko nepasuka tragiška linkme, kaip ir įvyko kūrinyje.

Pagrindiniai kūrinio veikėjai yra beprotiškai vienas kitą įsimylėję du jauni žmonės, kurie, atrodo, kad gali vienas dėl kito padaryti viską. Vyrui išėjus iš namų, pas partizanus į mišką, mergina visur jo ieško ir atvykusi į miestą pamato, kaip jam yra įvykdoma mirties bausmė, tuomet mergina suserga gilia depresija, kuria serga visą gyvenimą.

Kūrinyje autorius miestą apibūdina baisią vietą, kurioje žmonės neturi emocijų, niekas nepastebi verkiančios merginos ir negirdi jos pagalbos šauksmų, o Vilniaus centre esančioje aikštėje žmonėms yra atimamos gyvybės.

Tačiau, taip miestą vaizduoja autorius, gyvenęs ir matęs to meto įvykius, o Judita Vaičiūnaitė vaizduoja Vilniaus miestą kiek kitaip.

Judita Vaičiūnaitė yra XX–XXI amžiaus rašytoja, poetė, modernistė. Jos poezijoje atsispindi šiandieninis pasaulis, galima įžvelgti egzistencinių bruožų. Savo kūrinyje „Saulėgrąža“ Ji aprašo Vilniaus senamiestį, kuriame atsispindi daug modernumo, kuris siejasi su praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Autorės eilėraštyje vaizduojamas miestas, kuriame ant senų praeities pastatų statomi nauji pastatai iš betono ir metalo žmonės skuba į darbus, gyvenimas vyksta sparčiai, o pačiame senamiestyje, prie pat vykstančių statybų iš žemės išauga saulėgrąža, kuri žydėdama stiebiasi aukštyn, į dangų ir priverčia žmones sustoti ir pažiūrėti, bent trumpam, į ją. Saulėgrąža J. Vaičiūnaitės eilėraštyje suteikia moderniai ir besivystančiai miesto erdvei gyvibingumo, ji kaip saulė pradeda žmonėms matyti tikrasias vertybes ir atneša šilumos.

Taigi autorė miestą vaizduoja, kaip praeities, dabarties bei ateities tiltą su kultūra, kaip vietą, kurioje žmonės pluša, kaip skruzdės, tačiau atsiradus saulėgrąžai visi sustoja ir pamąsto apie gyvenimą bei vertybes.

Panašiai Vilniaus miestą vaizduoja ir Poetas Aidas Marčėnas. Savo eilėraštyje „Vilnius“ poetas Vilniaus miestą aprašo kaip skubantį, modernėjantį miestą, kuriame gyvenimas verda.

Taigi, praeities ir dabartiniai autoriai miestą vaizduoja taip, kaip mato jį patys ir bando tai perkelti į savo literatūrą.

II lygis. Miesto vaizdavimo kaita lietuvių literatūroje Agrarinė kultūra visu lietuvių tautos gyvavimo laikotarpiu darė didelę įtaką žmogaus pasaulėvokai ir buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis. Visgi modernėjant Lietuvos visuomenei imta vaizduoti ir miestiškąją civilizaciją, jos kultūrą bei žmogaus ir miesto santykį. Tarpukario Lietuvos rašytojas Jurgis Savickis miesto įvaizdį atskleidė kurdamas kvailybei pasidavusio, vertybes praradusio žmogaus paveikslą. Juditos Vaičiūnaitės poezijoje, jungusioje romantinę ir modernią lyriką, miestas iškeliamas kaip ideali, žmogaus vidinį pasaulį įprasminanti, kultūros puoselėjimo erdvė. Taigi, miesto vaizdavimas lietuvių literatūroje priklauso ne tik nuo istorinių aplinkybių, bet ir nuo susiformavusio žmogaus požiūrio į miesto kultūrą.

Lietuvių literatūroje miesto įvaizdis yra siejamas su modernėjančia visuomene bei žmogumi ir dažnai turi neigiamą prasmę agrarinės Lietuvos kultūros kontekste. Diplomatas, moderniosios prozos kūrėjas Jurgis Savickis prozoje atskleidžia išsilavinusio, tačiau kritiškai į miesto kultūrą žvelgiančio europiečio požiūrį. J. Savickio vaizduojama aplinka – tarpukario Lietuva. Tai laikotarpis, kai visuomenė išgyveno vertybių kaitą, iš tradicinio kaimo buvo keliamasi į miestus, žmogui atsivėrė kitokios veiklos galimybės, jis ėmė tolti nuo archetipinio mąstymo, panteistinės pasaulėjautos. Toks žmogus – dvilypė,

egocentriška asmenybė – vaizduojamas novelėje „Jono Graužos nuotykiai“. Ilgą laiką praleidęs užsienyje, pagrindinis veikėjas grįžta į gimtąjį kraštą, vedinas kilnaus tikslo – aplankyti šeimą, praleisti daugiau laiko su ja. Tačiau, nors ir savo tėvynėje, Jonas Grauža jaučiasi svetimas, kaip tikras didmiesčio žmogus bodisi mažo kaimelio aplinka, retai važiuojančiais, nepatogiais traukiniais, niekina gyventojus. Jau pirmame novelės epizode, vaizduojančiame veikėjo susitikimą su pardavėja, išjuokiama miesčioniška, egoistinė pasaulėjauta, atskleidžiamas žmogaus vertybių ir harmoningo santykio su aplinkiniais praradimas. Graužai teiraujantis apie moters šeimyninę padėtį, ryškėja jo savanaudiškos, materialumą aukštinančios būdo savybės. Kitame epizode „komivojažierius“ susitinka savo seną pažįstamą, jaunystės laikų draugę, ir „suklumpa“ dar sykį – pasineria į trumpalaikį meilės nuotykį. Jis pasiduoda instinktams, savo aistringai prigimčiai ir pamina moralės normas, paniekina krikščioniškąją šeimos sampratą. Taip Jurgis Savickis, pasitelkęs ironiją ir sarkazmą, vaizduoja sutrikusį miesto žmogų, išjuokia jo veidmainiškumą ir materializmą, atotrūkį nuo tradicinės pasaulėjautos. Autorius išryškina ir visos to meto visuomenės netobulumą, neigiamą miesto kultūros įtaką žmogaus sąmonei. Taigi, literatūroje miestas – tai amžinąsias vertybes pamynusių žmonių civilizacija.

Antra vertus, miestas literatūroje – tai žmogaus poetinės raiškos, giliausių išgyvenimų vieta. Tokį miestą vaizduoja Judita Vaičiūnaitė, į lietuvių literatūrą „įžengusi“ jau XX a. antroje pusėje, kuomet atskirtis tarp miesto ir kaimo kultūros buvo aiškiai susiformavusi. Rašytoja – mieste gimusi, jame vaikystę, jaunystę bei vertybines nuostatas išsiugdžiusi moteris, ne veltui literatūros kritikų vadinama miesto poete. J. Vaičiūnaitė savo kūryboje miestui suteikia ypatingą reikšmę žmogaus kasdieniniame gyvenime. Jos poezijoje Vilnius išaukštinamas kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis, kaip kultūros paveldo, meninių vertybių puoselėjimo erdvė. Eilėraščių kalbėtojui jame viskas sava, brangu, artima. Jis jaučia stiprų ryšį su fragmentiškai vaizduojamomis architektūros detalėmis (kolonomis, skulptūromis), turtinga istorija ir istorinėmis asmenybėmis (Barbora Radvilaitė, Bona Storca) bei savitu, urbanizuotu kraštovaizdžiu. Eilėraščiuose iškyla aukšti bažnyčių bokštai (šv. Kotrynos bažnyčia), saulės spindulių nutvieksti statiniai, tamsūs vienuolynų požemiai ir bauginantys rūsiai. Lyrinio „aš“ negąsdina tvanki miesto gatvių aplinka ir transporto keliamas triukšmas. Puoselėdamas gamtos ir civilizacijos kultūros ryšį, jis žavisi purvinoje, netvarkingoje statybų aikštelėje, tarp išmėtytų plytų pražydusia geltona saulėgrąža, ant virtuvės lango žydinčiais oleandrais, hiacintais, kurių buvo galima rasti ir pas pačią poetę namuose, Vilniaus senamiestyje. Su šiais vaizdais žmogus susiduria kiekvieną dieną, tai kultūros ir istorijos įvaizdžiai, kiekvieno suvokiami individualiai, padedantys įprasminti kūrybinę išmonę ir miesto, kaip gimtųjų namų, savosios dalies, suvokimą.

Miestas ir jo kultūra – tai viena rečiausių temų lietuvių literatūroje, dažnai atsidurianti raštijos, analizuojančios žemdirbiškąją kultūrą, „pašonėje“. Vis dėlto daliai kūrėjų ši tema ypač svarbi. J. Savickio kūryboje pabrėžiamas miesto, kaip neigiamą įtaką žmogaus sąmonei turinčio veiksnio įvaizdis. O Juditos Vaičiūnaitės poezijoje – priešingai, miestas įgauna gimtųjų namų, kultūros ir mokslo skleidėjo simbolinę reikšmę. Miestas lietuvių literatūroje vaizduojamas kaip neatsiejama mūsų kultūros dalis.

III lygis. Miesto vaizdavimo kaita lietuvių literatūroje Miestas lietuvių literatūroje ilgą laiką buvo kūrybinis tabu: priimtinas tik neigiamas miesto vaizdavimas arba miestas nevaizduotas visai. Kaimas laikytas tradicinių vertybių, archajiškos protėvių pasaulėžiūros ir gyvensenos simboliu. Tačiau keičiantis laikams (prisimename XIX a. industrializaciją bei urbanizaciją, XX a. totalitarinio Sovietų sąjungos režimo lemtą sodybų naikinimą) ir vertybinėms sistemoms (romantizmą, realizmą išstūmė modernios literatūros ir kitų menų srovės) neabejotinai kito požiūris į seniau ,,uždraustą“ miesto erdvę. Šie skirtumai puikiai atsiskleidžia dviejų prozininkų, kuriuos skiria ištisas amžius, kūryboje. Psichologinio realizmo atstovo Jono Biliūno apysakoje ,,Liūdna pasaka“ ir Nepriklausomybės laikų modernaus rašytojo Jurgio Kunčino romane ,,Tūla“ matyti miesto vaizdavimo tendencijų kaita.

Miesto kaip svetimos ir nepažinios erdvės suvokimą keičia miesto-namų bei miesto-kultūrinių šaknų simbolika. Tai neatrodo keista žvelgiant į rašytojų biografijas: J. Biliūnas – tikrosios kaimo kultūros žmogus, kuriam miestas ,,dovanojo“ nebent pražūtingą plaučių tuberkuliozę. Kita vertus, J. Kunčinas didžiąją dalį gyvenimo praleido siaurose Vilniaus gatvelėse, be galo džiaugėsi pagaliau įgijęs nuolatinį būstą Užupio gilumoje. Tad J. Biliūno apysakoje ,,Liūdna pasaka“ miestas supriešinamas su saugia namų erdve. Pagrindinė veikėja Juozapota, į miestą iš kaimo atvykusi ieškoti vyro, jaučia nerimą,

jai nežinomos nerašytos gyvenimo mieste normos: išgąsdina piktas kiemsargio raginimas trauktis iš kelio.

Dar labiau atstumia akivaizdūs tipinės kaimo gyventojos Juozapotos ir miesto žmonių skirtumai. Moteris pastebi šių dėmesį materialioms vertybėms, tai glumina. ,,Kokie visi gražūs“ – vis kartoja ji ir patiria vienišumą, mat mieste nebelieka kaimui būdingų glaudžių bendruomeninių santykių. J. Kunčinui, atvirkščiai, miestas – tikri namai. Romane ,,Tūla“ jis ne visuomet svetingas, mieste gausu pavojų, pavyzdžiui, sovietinės milicijos. Vis dėlto mylimas Vilnius kelia nostalgiją ir traukia sugrįžti. Pagrindinis herojus net po klajonių bekraštėse Ukrainos stepėse galiausiai vėl atsiduria sostinėje. Tai nesunku paaiškinti. Šis valkataujantis inteligentas giliai suvokia miestą esant savo šaknimis, su miestu susieti jo paties ir jo protėvių (pusbrolių, tėvų) likimai. Tad XX a. pradžioje J. Biliūno vaizduotas miestas nuo J. Kunčino Vilniaus skiriasi vienu svarbiu bruožu – apysakoje tai svetima, o romane namų erdvė.

Miestas, seniau vaizduotas lyg vertybių žūties vieta, modernioje literatūroje gali moralę ne vien neigti, bet ir būti gražiausių žmogiškų jausmų lopšio. Miesto griaunamoji jėga buvo pabrėžiama kaip atsakas kuriančiam kaimo pasauliui, o XX a. ir XXI a. sandūroje supriešinimo nebelieka. J. Biliūnas savo apysakoje atskleidžia žmogaus gyvenimo tragediją, kuri įvyksta būtent mieste. Juozapota išvysta pakartą savo vyrą, už Lietuvos laisvę kovojusį partizaną ir praranda brangiausią turtą – mylimą žmogų. Tad miestas šiame kūrinyje virsta smurto, represijų, žlugdančių praradimų metafora. J. Kunčino vaizduojamas miestas taip pat nėra tobulai gražus ir geras, bevardžiam herojui tenka patirti ir kalėjimo nelaisvę, ir kone mirtinai sumuštam galuotis Drugelių kapinėse. Vis dėlto prievartą nustelbia mieste prabudę švelnūs jausmai meniškai, lygiai taip pat nesuprastai Tūlai. Svarbiausi meilės istorijos momentai įvyksta Vilniuje: čia ir namas su apside, ir užrašas ,,THULLA“ ant Bernardinų vienuolyno sienos, čia ir paskutinė meilės bei išsiskyrimo naktis. Miesto atmosfera ir skatina mylėti, miestas ir įamžina tikrus, nepamirštamus išgyvenimus. Simboliška, jog veikėjai ilgam išsiskiria būtent palikę Vilnių. Taigi J. Kunčinas, užuot sekęs J. Biliūnui būdingu prarastų vertybių miesto vaizdavimu, kuria kitokį miestą, kuriame gali užsimegzti patys gražiausi jausmai.

Galiausiai miestas, tradiciškai gali būti panašus į žmogaus asmenybę ir gyvenimą praryjantį demoną (kaip Vinco Mykolaičio Putino) romane ,,Altorių šešėly“) moderniai vaizduojamas miestas, priešingai teikia laisvės, skatina asmenybės tobulėjimą ir kūrybą. J. Biliūno Juozapota patiria naikinančią miesto galią ir prarandą žmogiškumą – išprotėja Moteris įkalinama savo vidiniame kančios pasaulyje. Apysakoje mieste nepritampantis žmogus yra jo žiaurumo sunaikinamas. J. Kunčino romane valkataujantis inteligentas taip pat nėra tipiškas miesto visuomenės narys, tačiau mieste jis visuomet randa vietą prisiglausti, draugą, pas kurį praleistų naktį. Toks gyvenimo būdas dvasiškai išlaisvina, veikėjas prisipažįsta, jog ,,plaukdamas pasroviui gali dairytis į krantus“. Jis randa laiko stebėti dalykų esmę: Vilniaus bažnyčių skliautai jį įkvepia kurti (rašyti laiškus Tūlai). Tad miestas modernioje lietuvių literatūroje jau nebeatrodo toks žmogaus asmenybę žlugdantis veiksnys, kitaip nei buvo įprasta vaizduoti tokių klasikų kaip J. Biliūnas kūryboje.

Miestas – neatsiejama besivystančios žmogiškos kultūros dalis – visais laikais užėmė vietą literatūros istorijoje. Archajišką kaimą ir jo teigiamas tradicines vertybes aukštinusius, o miestą nuvertinusius rašytojus keitė kur kas pozityviau miesto erdvę vertinę modernūs autoriai. Ši kaita puikiai atsiskleidžia J. Biliūno ir J. Kunčino proziniuose kūriniuose. Apysakoje ,,Liūdna pasaka“ vaizduojamas svetimas, žiaurus, nužmoginantis miestas, o romane ,,Tūla“ kuriamas namus, meilę ir kūrybą simbolizuojančio miesto paveikslas. Lietuvių literatūroje tai toli gražu ne vieninteliai žinomi požiūriai ir galiam tikėtis, jog miesto vaizdavimas lietuvių literatūroje ir toliau dinamiškai keisis.