Mokinių rašinių pavyzdžiai ir vertinimas

Mokinių rašinių pavyzdžiai ir vertinimas Čia pateikiami netaisyti mokinių darbai (8 pavyzdžiai) ir vertintojų pastabos.

Valstybinio brandos egzamino vertinimas yra kriterinis.

Kriteriniam vertinimui taikoma skalė, kurioje numatyti trys lygiai: patenkinamas – I (30–64 proc. taškų); pagrindinis – II (65-90 proc. taškų); aukščiausiasis - III (91-100) proc. taškų).

UŽDUOČIŲ ATLIKČIŲ KLASIFIKACIJOS MODELIS Egzamino užduoties atlikčių ir Brandos egzamino programoje numatytų rašinio turinio, kalbos taisyklingumo, teksto raiškos kriterinio vertinimo lygių atitikmenys: puikiai – atliktis, atitinkanti III (aukščiausiojo) lygio kriterijus; vidutiniškai – atliktis, atitinkanti II (pagrindinio) lygio kriterijus; patenkinamai – atliktis, atitinkanti I (minimaliojo) lygio kriterijus; nepatenkinamai (0) – atliktis, neatitinkanti I lygio kriterijų.

III LYGIS 1 pavyzdys Ko gamtoje ieško žmogaus siela?

(K. Donelaitis, A. Baranauskas, Vaižgantas) Gamta yra žmogaus namai. Be jos individas neturėtų nei kur gyventi, nei ką valgyti ar apsirengti. Tačiau gamtos žmogui reikia ne vien dėl materialinių gėrybių – ji žmoniją praturtina ir dvasiškai. Taigi, individas gamtoje ieško paguodos, praeities pėdsakų bei gyvenimo išminties. Visų pirma, žmogaus dvasia gamtoje ieško paguodos. Juk dažnai žmogus, norėdamas pabūti vienas, skuba į mišką, prie upelio ar kitos mėgiamos vietos, kur galėtų apmąstyti savo gyvenimą ir pamiršti nuoskaudas bei sunkumus.

Tai matyti ir vieno žymiausių 20 amžiaus pradžios modernisto Vinco Mykolaičio – Putino psichologiniame romane „Altorių šešėly.“ Romano pagrindinis veikėjas, klierikas Liudas Vasaris, yra slegiamas kunigų seminarijos. Be to, jis pastebi, jog turi ne kunigišką, o poeto prigimtį, todėl neranda ramybės. Tačiau Liudas, grįžęs į tėviškę vasaros atostogų, didžiąją laiko dalų praleidžia ant savo mėgstamo kalnelio Aušrakalnio, kur atsiveria nuostabūs vaizdai. Gamtos grožio dėka klierikas susikuria savo įsivaizduojamą pasaulį, kuriame mato tik tai, ką nori matyti, todėl pamiršta rūpesčius, randa ramybę, apmąsto praeitį bei svajoja apie ateitį. Vadinasi, žmogus, kuris gamtoje neieško ramybės ir paguodos, praranda vieną gyvenimo atsvaros šaltinį.

mokovas.wordpress.com

Be to, gamtoje individas randa praeities sąsajų su dabartim. Dažnai vienas ar kitas objektas sukelia žmogui prisiminimų ir priverčia lyginti praeitį su dabartimi, vertinti ją bei samprotauti, kokia priežastis lėmė kaitą. Toks dabarties ir praeities lyginimas būdingas vieno ryškiausių Lietuvos romantikų Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis.“ Kūrinio pasakotojas, eidamas iškirstu mišku, prisimena gražius praeities miškus, kuriuose, anot autoriaus, medžiai augo taip tankiai, kad joks priešas negalėdavo įsiveržti į šalį, ir sieja juos su didinga Lietuvos istorija. Tačiau, matydamas iškirstą dabarties mišką, jis nusivilia, kad tarp dabarties ir praeities iškyla ryškus kontrastas. Pasakotojo nuomone, anksčiau žmonės buvo vieningi, kaip praeities miškas, o dabar tos vienybės neliko, todėl ir valstybė nebėra tokia atspari svetimšaliams. Taigi, gamtoje žmogus ieško praeities pėdsakų ir, lygindamas juos su dabartimi, mąsto bei filosofuoja.

Ir svarbiausia, kad žmogus gamtoje ieško išminties. Juk matydamas gamtą, individas mokosi gyventi. Tai akcentuojama ir lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio epinėje poemoje „Metai“.

Visos keturios kūrinio dalys, išskyrus „Žiemos rūpesčius“, prasideda gamtos vaizdais, kuriuose aprašomi žvėreliai, jų darbai, rūpesčiai. Po šių aprašymų pradedama kalbėti apie žmogų, kuris tartum atkartoja gamtos veiksmus. Kai pavasarį žvėrys bunda iš žiemos miego, žmonės pradeda ruoštis darbymečiui, kai žvėrys ruošiasi žiemai, žmonės irgi nuima derlius, kaupia atsargas... Be to, pagrindinė poemos idėja – žmogus turi būti darbštus, Panašiai yra ir gamtoje: visi žvėrys darbštūs, tingių nėra, nes tokie neišliktų. Vadinasi, žmogus išminties ieško gamtoje ir ima pavyzdį iš jos, nes gamta – geriausia gyvenimo mokytoja.

Apibendrinant reikia pabrėžti, jog žmogus gamtoje ieško paguodos bei ramybės, praeities sąsajų su dabartimi bei išminties ir visa tai randa, kadangi jis yra gamtos dalis ir su ja glaudžiai susijęs. / 442 žodžiai KALBOS TAISYKLINGUMO VERTINIMAS 1. Kalbos vartojimas (gramatika, leksika) Bendrinės lietuvių kalbos gramatinės formos ir konstrukcijos vartojamos tinkamai ir taisyklingai.

Laikomasi bendrinės lietuvių kalbos leksikos normų.

2. Raštingumas (rašyba) Tekstas parašytas be klaidų.

3. Raštingumas (skyryba) Pasitaiko vienas kitas trūkumas.

PASTABA. Turinio ir teksto raiškos vertinimo aspektais trečio pasiekimų lygio darbų bandomajame tyrime nebuvo.

II LYGIS 2 pavyzdys Ko gamtoje ieško žmogaus siela?

(K. Donelaitis, A. Baranauskas, Vaižgantas)

mokovas.wordpress.com

Gamta yra žmogaus namai. Be jos individas neturėtų nei kur gyventi, nei ką valgyti ar apsirengti. Tačiau gamtos žmogui reikia ne vien dėl materialinių gėrybių – ji žmoniją praturtina ir dvasiškai. Taigi, individas gamtoje ieško paguodos, praeities pėdsakų bei gyvenimo išminties. Visų pirma, žmogaus dvasia gamtoje ieško paguodos. Juk dažnai žmogus, norėdamas pabūti vienas, skuba į mišką, prie upelio ar kitos mėgiamos vietos, kur galėtų apmąstyti savo gyvenimą ir pamiršti nuoskaudas bei sunkumus.

Tai matyti ir vieno žymiausių 20 amžiaus pradžios modernist Vinco Mykolaičio – Putino psichologiniame romane „Altorių šešėly.“ Romano pagrindinis veikėjas, klierikas Liudas Vasaris, yra slegiamas kunigų seminarijos. Be to, jis pastebi, jog turi ne kunigišką, o poeto prigimtį, todėl neranda ramybės. Tačiau Liudas, grįžęs į tėviškę vasaros atostogų, didžiąją laiko dalų praleidžia ant savo mėgstamo kalnelio Aušrakalnio, kur atsiveria nuostabūs vaizdai. Gamtos grožio dėka klierikas susikuria savo įsivaizduojamą pasaulį, kuriame mato tik tai, ką nori matyti, todėl pamiršta rūpesčius, randa ramybę, apmąsto praeitį bei svajoja apie ateitį. Vadinasi, žmogus, kuris gamtoje neieško ramybės ir paguodos, praranda vieną gyvenimo atsvaros šaltinį.

Be to, gamtoje individas randa praeities sąsajų su dabartim. Dažnai vienas ar kitas objektas sukelia žmogui prisiminimų ir priverčia lyginti praeitį su dabartimi, vertinti ją bei samprotauti, kokia priežastis lėmė kaitą. Toks dabarties ir praeities lyginimas būdingas vieno ryškiausių Lietuvos romantikų Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis.“ Kūrinio pasakotojas, eidamas iškirstu mišku, prisimena gražius praeities miškus, kuriuose, anot autoriaus, medžiai augo taip tankiai, kad joks priešas negalėdavo įsiveržti į šalį, ir sieja juos su didinga Lietuvos istorija. Tačiau, matydamas iškirstą dabarties mišką, jis nusivilia, kad tarp dabarties ir praeities iškyla ryškus kontrastas. Pasakotojo nuomone, anksčiau žmonės buvo vieningi, kaip praeities miškas, o dabar tos vienybės neliko, todėl ir valstybė nebėra tokia atspari svetimšaliams. Taigi, gamtoje žmogus ieško praeities pėdsakų ir, lygindamas juos su dabartimi, mąsto bei filosofuoja.

Ir svarbiausia, kad žmogus gamtoje ieško išminties. Juk matydamas gamtą, individas mokosi gyventi. Tai akcentuojama ir lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio epinėje poemoje „Metai“.

Visos keturios kūrinio dalys, išskyrus „Žiemos rūpesčius“, prasideda gamtos vaizdais, kuriuose aprašomi žvėreliai, jų darbai, rūpesčiai. Po šių aprašymų pradedama kalbėti apie žmogų, kuris tartum atkartoja gamtos veiksmus. Kai pavasarį žvėrys bunda iš žiemos miego, žmonės pradeda ruoštis darbymečiui, kai žvėrys ruošiasi žiemai, žmonės irgi nuima derlius, kaupia atsargas... Be to, pagrindinė poemos idėja – žmogus turi būti darbštus, Panašiai yra ir gamtoje: visi žvėrys darbštūs, tingių nėra, nes tokie neišliktų. Vadinasi, žmogus išminties ieško gamtoje ir ima pavyzdį iš jos, nes gamta – geriausia gyvenimo mokytoja.

Apibendrinant reikia pabrėžti, jog žmogus gamtoje ieško paguodos bei ramybės, praeities sąsajų su dabartimi bei išminties ir visa tai randa, kadangi jis yra gamtos dalis ir su ja glaudžiai susijęs. / 442 žodžiai/ SAMPROTAVIMO RAŠINIO TURINIO VERTINIMAS Problemos supratimas ir gilioji teksto struktūra Tema ir problema pakankamai gerai aptartos, pagrindinė mintis aiški. Įžangoje mokinys išsako savo požiūrį, kad „Gamta yra žmogaus namai“ ir kad jos reikia ne tik dėl materialių, bet ir dėl dvasinių dalykų.

Suformuluotos aiškios problemos įžangoje nėra, tačiau sakinį „Be jos individas neturėtų nei kur gyventi, nei ką valgyti ar apsirengti.“ galima laikyti svarstoma problema. Mokinys suvokė temą ir apsibrėžė aspektus (paguodos, praeities pėdsakų, gyvenimo išminties ieškojimą), bet ne visai aiškiai nusakė problemą.

mokovas.wordpress.com

Įžanga tinkama. Paskutiniuose įžangos sakiniuose nusakyta rašinio pagrindinė mintis ir apsibrėžti nagrinėjimo aspektai. Pasirinkta tinkama struktūra turiniui perteikti. Kiekvienoje dėstymo pastraipoje aptariami skirtingi temos aspektai.

Dalinės išvados pagrįstos. Pagrindinė išvada pagrįsta, nors ir siaura, nes joje dar kartą pakartojama įžangoje pasakyta tezė.

Argumentavimas. Rėmimasis privalomu kūriniu ir kontekstu Rašančiojo požiūris pakankamai aiškus, pagrįstas literatūriniais pavyzdžiais. Visi argumentai tinkami, bet ne visi svarūs. Pirmoje dėstymo pastraipoje teiginys, jog žmogaus dvasia ieško paguodos, tinkamai pagrindžiamas literatūriniu pavyzdžiu. Antroje dėstymo pastraipoje trūksta prasminių akcentų, ką žmogaus sielai suteikia praeities lyginimas su dabartimi. Trečioje dėstymo pastraipoje argumentai tinkami ir svarūs.

Pakankamai tikslingai remiamasi vieno iš nurodytų programinių autorių kūriniu. Kadangi mokinys remiasi dviejų nurodytų autorių kūriniais, pagrindiniu laikomas tas, kurio kūrybą mokinys interpretavo geriau ir vertinimas yra aukštesnis. Šiame rašinyje privalomu autoriumi laikome K.Donelaitį, nes už rėmimąsi jo kūryba galime skirti daugiau taškų. Teiginiai tinkamai paremiami K.Donelaičio kūriniu, interpretavimas neprieštarauja jo prasmei. Ne visada pagrįstai remiamasi kontekstu, nes yra fakto klaida.

TEKSTO RAIŠKOS VERTINIMAS 1. Logika, stilius. Žodyno turtingumas, sintaksinės sandaros įvairumas Raiška atitinka rašymo situaciją ir žanrą. Rašoma aiškiai, tiksliai.

Yra keletas stiliaus trūkumų, bet logikos klaidų išvengiama.

Leksika iš esmės tinkama.

Minčių santykiams išreikšti tinkamai vartojamos įvairios sintaksinės struktūros.

2. Formalioji teksto struktūra Tekstas formaliai organizuotas tinkamai.

Skaidymas pastraipomis pagrįstas, tačiau yra keletas nereikalingų pasikartojimų.

3 pavyzdys Darbo džiaugsmas ir prasmė literatūroje (K. Donelaitis, V. Kudirka, Vaižgantas) Liaudies išmintis byloja - „Darbas žmogų puošia.“ Darbas, jo džiaugsmas ir prasmė žmonių gyvenimuose – gana populiari ir, be abėjo, labai svarbi ir reikšminga tema literatūroje. Visi autoriai vieningai sutaria jog darbas yra neatskiriama ir būtina žmogaus gyvenimo dalis. Tik dirbdamas žmogus palieka pėdsaką po savęs ateinančioms kartoms. Tokie rašytojai kaip Kristijonas Donelaitis, Erich Maria Remarkas ar Axel Munthe savo kūriniuose pabrėžė darbo ryšio su žmogaus gyvenimu svarbą, jų kūryboje ryškiai matoma kaip darbas suteikia veikėjams džiaugsmo, prasmę jų egzistavimui.

mokovas.wordpress.com

Donelaičio kūryboje nesunku įžvelgti, koks sunkus ir prasmingas yra darbas. Puikus pavyzdys – „Metai.“ Dirbantis žmogus vaizduojamas laimingas, sveikas ir kitų mėgstamas. Jis užsitarnavęs pagarbą ir palaikymą, yra reikšminga bendruomenės dalis. O tinginiai pateikiami kaip nelaimingi, neturtingi ir atstumti kvailiai. Jų gyvenimas atrodo beprasmis ir pilkas. Ryškus kontrastas suformuoja stiprią simpatiją darbštiems žmonėms ir dar didesnę antipatiją besišalinantiems darbo. Dirbantieji gali džiaugtis gyvenimu – jus džiugina gerai nusisekęs darbas, geras derlius ir darbo pabaiga, o tinginiai neturi laimės. Donelaitis rašė: „Judinkimės pamaži nuolatos pastvert savo darbą / Ir nepabūkim, kad išgirsim darganas užiant.“ Taip autorius tik dar labiau pabrėžia darbo svarbą.

Donelaičiui darbas buvo amžinoji vertybė, kurios išsižadėt nevalia, nes jis suteikia prasmę ir džiaugsmą gyvenimui.

Kitas rašytojas savo kūryboje pabrėžęs darbo svarbą – Erich Maria Remarkas. Romane „Juodasis obeliskas“ pasakojama antkapių pardavėjo istorija infliacijos draskomoje Vokietijoje.

Gyvenimas griūvančiame pasaulyje knygos veikėjams neatrodo labai mielas ar prasmingas. Aplink daug skausmo ir liūdesio, dėl infliacijos daug žmonių bankrutuoja, netenka darbo, kai kurie dėl to net nusižudo.

Stipriai jaučiama jog knygos herojams reikia už konors įstvert, kad neišprotėtų. Ir tai – darbas. Tai vienintelis stabilus jiems likęs dalykas, kuris suteikia bent šiokią tokią prasmę gyventi tokiame pasaulyje.

Gilus pesimizmas, besismelkiantis į aplinkinius žmones, užgesina ir šiaip silpnai rusenusią vilties liepsnelę, bet darbas sugeba ją vėl įžiebti. Kitoje knygoje – „Trys draugai“, taippat jaučiama, jog darbas suteikia stiprybės. Netradicinė trijulė – poetas, nihilistas ir vairuotojas – turi nedidelę mašinų dirbtuvę. Verslas jiems sekasi nekaip, bet dirba jie ne dėl to. Padėtis Vokietijoje ne ką geresnė nei „Juodajame obeliske.“ Dirbdami jaunuoliai sugeba išlaikyti vieną svarbiausių vertybių – draugystę. Abiejose knygose parodoma koks svarbus yra darbas sunkiose gyvenimo situacijose. Darbas herojams suteikia džiaugsmo ir prasmės jų gyvenimams.

Ne mažiau svarbus darbas ir Axel Munthe knygoje „Knyga apie San Mikelę.“ Šioje knygoje pasakojama daktaro istorija. Jis be galo atsidavęs savo darbui, jį mėgsta nors dirbti neretai sunku ir netgi pavojinga.

Daktaras dirba ligoninėje, bet po darbo neretai eina į vargšų rajonus ir gydo juos nemokamai. Tai jam suteikia džiaugsmo. Veikėjas nuvažiuoja ir šiltinės epidemijos apimtą miestą, ir, rizikuodamas gyvybe, stengiasi padėti sergantiems. Daktaras mato daug skausmo, jo patiria nemažai ir pats. Jis turi svajonę – nusipirkti San Mikelės vienuolyną ir ten ramiai baigti savo gyvenimą. Taigi dirbdamas jis ne tik padeda žmonėms, bet ir po truputį pildo savo svajonę. Vien savo darbo dėka jis atranda prasmę ir džiaugsmą savo gyvenime.

Literatūroje darbo tema yra gana aktuali. Nagrinėjamas ryšys tarp darbo ir žmogaus gyvenimo, parodoma, kad darbas suteikia žmonėms džiaugsmo, įprastina jų gyvenimus. Autoriai kaip Kristijonas Donelaitis, Erich Maria Remarkas, Axel Munthe – tik keli iš daugelio rašiųsių ir / 500 žodžių / plėtojusių darbo temą savo kūriniuose. Darbo be abėjonės yra neatsiejama gyvenimo dalis, būtina pasiekti laimei. / 515 žodžių/ LITERATŪRINIO RAŠINIO TURINIO VERTINIMAS Temos plėtotė ir gilioji teksto struktūra Tema pakankamai suvokta, tačiau aspektų nuoseklumo ne visada paisoma. Pagrindinė mintis pakankamai aiški: Tik dirbdamas žmogus palieka pėdsaką po savęs ateinančioms kartoms.[...]darbas suteikia veikėjams džiaugsmo, prasmę jų egzistavimui.

mokovas.wordpress.com

Remiamasi ir antru kūriniu, rašinyje, be privalomo autoriaus, analizuojama dar dviejų rašytojų kūryba, tačiau kūriniai nesiejami. Pasirinkti kūriniai nėra itin tinkami temai atskleisti, nes juose darbo tema nėra esminė.

Pasirinkta tinkama struktūra turiniui perteikti. Įžanga tinkama, joje nusakoma, kad darbo tema yra svarbi ir reikšminga lieratūroje, nurodoma, kad bus nagrinėjamas darbo ryšys su žmogaus gyvenimu pasirinktų autorių kūryboje, atskleidžiama darbo prasmė veikėjų gyvenimui. Išvados iš dalies pagrįstos. Dalinės išvados iš dalies kartojasi.

Kūrinio interpretavimas ir rėmimasis kontekstu Pagrindinis kūrinys duota tema interpretuojamas pakankamai, atskleidžiamos akivaizdžios kūrinio reikšmės – darbo prasmė K. Donelaičio poemoje „Metai“. Analizė iš esmės tinkama, tačiau neišsami.

Apibendrinama ir vertinama vertybiniu požiūriu, bandoma aptarti kūrinio meninį savitumą.

Kontekstu nesiremiama. Atskleidžiamas literatūrinis kultūrinis išprusimas.

Tinkamai vartojamos literatūrologijos sąvokos.

KALBOS TAISYKLINGUMO VERTINIMAS 1. Kalbos vartojimas (gramatika, leksika) Bendrinė lietuvių kalba vartojama tinkamai ir taisyklingai.

2. Raštingumas (rašyba) Pasitaiko atlikties klaidų, yra viena kita kompetencijos klaida, yra kelios rikto klaidos.

3. Raštingumas (skyryba) Pasitaiko atlikties klaidų, yra viena kita kompetencijos klaida.

I LYGIS 4 pavyzdys Dėl ko verta gyventi?

(V. Kudirka, Maironis, J.Biliūnas) Atsižvelgiant į visų laikų padėtį žmonėms kyldavo, ir net dabar kyla, ne mažai dvejonių, abejonių ir įvairių klausimų, susijusių su gyvenimu ir jo prasme. Kiekvienas gyvenantis žmogus ne kartą yra klausęs savęs: „Koks mano gyvenimo tikslas?“; „Kodėl aš gyvenu?“ Į tai galime atsakyti patys, net gerai nežinodami atsakymų, juk už mus niekas nenuspręs ką ir kaip keisti gyvenime.

Bet pasitaiko, net tokių atvejų, kai paprastą žmogų pribloškia kelios blogos naujienos, gyvenimo situacijos, kai išties sunku nuspręsti tinkamai, nes ant vienos kortos pastatytas visas gyvenimas. Vienu netinkamu sprendimu galima sugriauti visus ateities planus, visą gyvenimą, kurį teko ilgai tobulinti. Nes kažkas užsimanė „pagerinti sunkią žmogaus dalią.“ Štai ir kyla klausimas: „Ir vis dėlto, dėl ko verta gyventi?“ Kai kurie žmonės, patirę nesekmę, kaltina kitus, nes taip lengviau atsikratyti graužaties. Juk lengviau apkaltinti kaimyną, už tai, kad neapdraudė savo buto. mokovas.wordpress.com

Nei save už tai, kad vonia „staiga“ apvirto ir kelių kubų vanduo išsiliejo ant grindų. Ir kaip elgtis žmogui, kuris liko melagingai apkaltintas? Jam lieka tik keli sprendimai: arba savo kaimyną paduoti į teismą, arba taikiai sutvarkyti kilusią bėdą, arba pačiam imtis remonto darbų, už kuriuos turės pats susimokėti. Jei jis turi pakankami pinigų, tai tikrai viskas išsispręs greitai, bet jei atvirkščiai, tai tuomet visos santaupos bus panaudotos, ne tiems tikslams. Ir koks tada žmogaus gyvenimo tikslas? Sunkiai dirbti? Ar pasitraukti iš gyvenimo it tikėtis, kad viską sutvarkys artimieji?

Dažnai žmonės pamiršta, kad jie nėra tokie vienintėliai, kurie yra nepatenkinti susiklosčiusiomis padėtimis, ne tik gyvenime, bet net pačioje šalyje, kurioje gyvena. Vieni iš tokių yra patriotai. Susijungę kartu, jie gali pasiekti daugiau, nei jie patys galėjo tikėtis.

Patriotizmas ne syki yra minimas Maironio ir Vinco Kudirkos kūryboje.

Maironis kūrinyje „Nebeužtvenksi upės“ rašo apie naują pradžią, kurią, kaip upę – neįmanoma sustabdyti.

Ne šiaip sau yra pasirinkta upė. Ji simbolizuoja greitį, nepriklausomumą. Taipogi galime įžvelgti paralėlę jungiančią du minimus dalykus, tai upė ir patriotai. Patriotai skelbia, kad jie pasieks, savo pastangomis, norimo tikslo – šalies nepriklausomumo. O tuos, kurie bandys juos sustabdyti, laukia tik viena – pražūtis.

Vincas Kudirka „Laboroje!“ rašo apie tai, kad darbas tai yra vienas gyvenimo tikslas, kurio dėka galima pasiekti žymiai daugiau. Dirbant savo Tėvynės labui galima siekti, kad ji taptų nepriklausoma. Kuo daugiau žmonių jungiasi, tuo didesnė tikimybė, kad tikslas liks pasiektas.

Svarbu tik viena, tikėti savo pastangomis ir stengtis, kad prie darbų prisijungtų jaunoji karta, kuri gali pakeisti viską.

Popiežius Jonas Paulius II, tikrasis vardas Karolis Vojtyla, yra ne tik savo, bet ir visų kitų šalių patriotas. Per savo keliavimus ne tik į šventąsias žemes, bet ir į kitas įvairias šalis, jis stengėsi sujungti žmones iš viso pasaulio. Kad gyventi būtų verta ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų žmonių.

Susidaro kelios išvados: Gyvenimiškos situacijos, kurios kartais mus gali parblokšti ant žemės yra niekis, žinant tai, kad esame ne vieni. Visi turime neišsipildžiusias svajones, išsvajotą gyvenimą ir darbą, ir kitas svarbias vertybes, kaip dorumas, gerumas, sąžiningumas – visa tai daro mūsų gyvenimus vertingus.

O jei laiko neturime, stengiamės to pasiekti, juk tai ir yra mūsų pastangos / 500 / dėl kurių verta gyventi.

SAMPROTAVIMO RAŠINIO TURINIO VERTINIMAS Problemos supratimas ir gilioji teksto struktūra Rašinio įžanga iš dalies pagrįsta, joje nusakoma problema: sunkiu gyvenimo momentu žmogui tenka ieškoti atsakymo į klausimą, dėl ko verta gyventi. Tačiau toliau rašinyje problema neaptariama, tik bandoma plėtoti temą: koks tada žmogaus gyvenimo tikslas? Sunkiai dirbti? Ar pasitraukti iš gyvenimo it tikėtis, kad viską sutvarkys artimieji? Trūksta aiškumo. Aspektų, kuriuos aptars, mokinys nenurodo.

Išvados iš dalies pagrįstos: gyventi būtų verta ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų žmonių.

Pabaigoje formuluojama pagrindinė mintis ir išvados, tačiau trūksta aiškumo: Gyvenimiškos situacijos, kurios kartais mus gali parblokšti ant žemės yra niekis, žinant tai, kad esame ne vieni. Vis i turim [...] , ir kitas svarbias vertybes, kaip dorumas, gerumas, sąžiningumas – visa tai daro mūsų gyvenimus vertingus. O jei laiko neturime, stengiamės to pasiekti, juk tai ir yra mūsų pastangos dėl kurių verta gyventi. mokovas.wordpress.com

Argumentavimas. Rėmimasis privalomu kūriniu ir kontekstu Rašančiojo požiūris neaiškus. Yra bandymų remtis literatūriniais ir kultūriniais (popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimo) pavyzdžiais, tačiau samprotavimas paviršutiniškas.

Pirmoje ir antroje dėstymo pastraipose dominuoja bendro pobūdžio aiškinimas.

Remiamasi dviejų nurodytų programinių autorių kūriniais, iš jų geriau - Maironio eilėraščiu „Nebeužtvenksi upės“, tačiau ne visai tinkamai. Kūrinio medžiaga neaiškiai siejama su tema. Kontekstu nesiremiama.

TEKSTO RAIŠKOS VERTINIMAS 1. Logika, stilius. Žodyno turtingumas, sintaksinės sandaros įvairumas Raiška iš esmės atitinka rašymo situaciją ir žanrą.

Rašoma neaiškiai. Dėl stiliaus trūkumų ir logikos klaidų reikia pastangų tekstui suprasti. Žodynas skurdus.

Sakinių sandara mažai įvairuoja.

2. Formalioji teksto struktūra Teksto organizavimas padrikas.

Skaidymas pastraipomis ne visada pagrįstas, yra keliolika nemotyvuotų minties šuolių ir nereikalingų pasikartojimų.

5 pavyzdys

Literatūra išaukština žmogaus siekį kurti tobulesnį pasaulį (M. Mažvydas, Maironis, J. Biliūnas)

Daug kartų siekta išaukštinti žmogaus siekius. Dar daugiau siekta kurti tobulesnį pasaulį.

Lietuvių literatūroje tai buvo labai svarbus uždavinys. Rašytojai daug dėmesio ir laiko skyrė kūriniuose atskleisti žmogaus siekį kurti tobulesnį pasaulį. Jiems tai buvo nelengva padaryti, tačiau yra daug kūrėjų, kurie šia tema rašė ir ją analizavo. Todėl XX a. pradžioje lietuvių literatūroje yra svarbūs du kūrėjai vyrai – Jonas Biliūnas ir Juozas Tumas–Vaižgantas. Nors rašytojų gyvenimai susiklostė skirtingai, tačiau kūriniuose yra daug panašumų. Apysakose „Liūdna pasaka“ ir „Dėdės ir dėdienės“ vaizduojamiems veikėjams: Mykolui, Severijai, Rapolui, Petrui ir Juozapotai, svarbiausias gyvenimo tikslas buvo pasiekti gyvenimo laimę.

Apysakose veikėjams egzistencijos pagrindas yra šeima. Kūrinyje „Liūdna pasaka“ vaizduojama mylinti Banių šeima. Juozapota ir Petras stengėsi sukurti tobulesnį gyvenimą, šeimą. Jie labai mylėjo vienas kitą, rūpinosi dėl ateities. Visomis išgalėmis stengėsi, kad jų šeimoje būtų laimė, o ne vargas. Autorius labai vaizdžiai parodo jų norus, siekius. Jis net pabrėžia vaikų svarbą to meto šeimoje: „pilnai laimei tik vaikų trūko“. Taip pat ir Vaižganto kūrinyje „Dėdės ir dėdienės“ vaizduojamiems žmonėms svarbi šeima.

Severijai ištekėjus už Rapolo Geišės ji tampa rimta, rūpestinga, tvarkinga. Visuomet rūpinasi vyru ir vaiku. Niekuomet nepalieka jų vienų, ypač vaiko, kurį labai mylėjo. Kartu su vyru darė viską, kad tik vaikas augtų laimingas ir sveikas. Kaip ir Juozapota su Petru, taip ir Severija su Rapolu stengėsi, aukojosi dėl šeimos gerovės, niekada jos neapleido. Rūpindamiesi vienas kitu jie stengėsi sukurti savo šeimai kuo geresnį gyvenimą. mokovas.wordpress.com

Taip pat kūriniuose svarbus meilės darbui motyvas. Juozapota su Petru išgirdę naujienas apie baudžiavos panaikinimą labai apsidžiaugė. Jie pradėjo kurti planus apie geresnį gyvenimą, kad dirbs ne ponams, o sau.

Tai labai skatino jų entuziazmą kurti naują – tobulesnį gyvenimą. Jie mąstė ką dirbs, ką sės, kiek turės žemės. Ir visa tai juk darė jų ateitį šviesesnę, giedresnę. Be abejo ir dėdė Mykolas labai mylėjo darbą. Tapęs Dzidoriumi Artojumi atsidėjo vien darbui. Myli ir žagrę, ir jaučius. Užgniaužęs savy buvusią meilę jis stengiasi darbu šviesinti savo ateitį, žiūrėti į priekį, o ne atgal. Severija irgi labai mėgo dirbti. Ji plušo savęs negailėdama, kad tik vyrui ir vaikui būtų kuo geriau. Kai Geišių šeima persikėlė gyventi į Rapolo brolio namus, Severija dirbo kaip už du ar net tris žmones, kad tik visi būtų laimingi. Visų šių veikėjų meilė darbui aprašoma labai įvairiai, tačiau visi jie turėjo bendrą tikslą – dirbti vardan lengvesnio, tobulesnio gyvenimo.

Dar vienas svarbus aspektas kūriniuose vaizduojamiems žmonėms yra tikėjimas. Juozapota ir Petras buvo religinga šeima. Autorius net pabrėžia, kad negrįžus vyrui į namus, žmona nerimavo dėl jo, atsiklaupusi pradėjo melstis ir prašyti Dievo pagalbos. Ji tikėjo, kad visagalis gali jai padėti, sugrąžinti vyrą į namus. Tai įrodo, jog Juozapota tikėjo Dievo pagalba ir tikėjo, kad jai bus suteikta šviesi ateitis. Taip pat ir Severija buvo tikinti. Kiekvieną šventadienį eidavo į mišias, niekados jų nepraleisdavo. Kartą ir Severija namuose atsiklaupusi prašė Dievo malonės. Ji tikėjo, kad jis suteiks jai pagalbą, kad ateityje gyvenimas bus geresnis ir šviesesnis. Kaip ir Severija, taip ir dėdė Mykolas buvo labai religingas. Stengdavosi niekad nepraleisti mišių, o savo kambarėlyje buvo pasikabinęs /500/ kryžių ant sienos. Toks veikėjų tikėjimas įrodo jų pasitikėjimą Dievu, jo pagalbą sunkiose situacijose. Visi jie buvo įsitikinę, kad tai padės gyvenimą paversti tobulesniu.

Taigi, palyginę šių dviejų autorių kūrinius, matome, kad jie labai daug dėmesio apysakose skyrė atskleisti žmogaus siekį kurti tobulesnį gyvenimą. Apibendrinant kūrinius, galima teigti, jog rašytojai tai atskleidė per amžinąsias vertybes: meilę šeimai ir darbui, tikėjimą. Todėl galima drąsiai teigti, jog literatūra tikrai išaukština žmogaus siekį kurti tobulesnį pasaulį. / 573 žodžiai LITERATŪRINIO RAŠINIO TURINIO VERTINIMAS 1. Temos plėtotė ir gilioji teksto struktūra Tema menkai suvokta ir susiaurinta: kalbama ne apie tai, kaip literatūroje išaukštinamas siekis kurti tobulesnį pasaulį, bet apie tai, kaip kūrinių veikėjai siekia asmeninės laimės. Pagrindinė mintis neaiški.

Negebama išskirti temos aspektų. Pirmoje pastraipoje nukrypstama nuo temos – teiginiu sakoma, kad egzistencijos pagrindas – šeima: nekalbama nei apie aukštinimą, nei apie siekį kurti tobulesnį pasaulį.

Antros pastraipos teiginys menkai susijęs su tema – sakoma, kad svarbi meilė darbui. Trečios pastraipos teiginys nesusijęs su tema – jei pasikliaujama Dievo valia ir pagalba, tai nėra asmeninės žmogaus pastangos keisti pasaulį.

Kūriniai pasirinkti netinkamai. Iš privalomų autorių pasirinktas J. Biliūnas, bet ,,Liūdna pasaka“ šiai temai ne itin tinkamas kūrinys, kaip ir Vaižganto ,,Dėdės ir dėdienės“. Rašinio įžanga turi trūkumų.

Pasirinkta rašinio kryptis susiaurina temą: svarbiausias gyvenimo tikslas buvo pasiekti gyvenimo laimę Rašinio išvados turi trūkumų, menkai pagrįstos, nes siejamos su mokinio teiginiais, bet ne su rašinio tema.

2. Kūrinio interpretavimas ir rėmimasis kontekstu Pasirinkto autoriaus kūrinys duota tema interpretuojamas menkai. Kūrinys ne visai suprastas, yra interpretavimo klaidų. Analizės yra tik užuominos, didžiojoje darbo dalyje atpasakojamas siužetas.

Tinkamai vartojamos literatūrologijos sąvokos.

Kontekstu nesiremiama, tik įžangoje paminima, kad XX a. pradžios literatūroje svarbūs du kūrėjai vyrai – J. Biliūnas ir Vaižgantas.

6 pavyzdys

mokovas.wordpress.com

Literatūra – tautos istorijos liudytoja (M. Mažvydas, Maironis, V. Kudirka) Lietuvos istorija mums yra svarbi. Kiekvienas žmogus turėtų žinoti nors šiek tiek apie savo senelių, prosenelių gyvenimą, apie tai, ką jiems teko išgyventi. Didžiausia istorijos liudytoja yra literatūra. Kiekvienas rašytojas, mylintis savo tėvynę, savo kūrinyje stengėsi atskleisti to meto bėdas, perteikti išgyvenimus bei skatinti žmones būti neabejingiems iškilusiems rūpesčiams. Pasidomėję istorija pastebėtume, kad vieni iš didžiausių patriotų, labiausiai pasiaukojusių savo šalei bei kovojančių už jos ateitį ir buvo rašytojai bei poetai. Juk ne vienas neįsivaizduojame savo gyvenimo be rašto. Jo tikriausiai ir neturėtumėme, jei ne lietuvių literatūra bei žmonės atsidavę jai.

Kaip jau minejau, jei ne mūsų iškilieji rašytojai, dabar neturėtumėme lietuviško rašto, o be jo, kaip turbūt kiekvienas suprantame, nebūtų ir lietuviškų laikraščių, knygų, žurnalų... mūsų pirmoji knyga atsirado 1547 metais. Ją parašė Martynas Mažvydas. Nuo to laiko ėmė keistis ir Lietuvos žmonių gyvenimas. Martynas Mažvydas savo pirmojoje knygoje „Katekizmas” skatina žmones būti neabejingais savo tautai. Buvo pradėtos steigti Lietuviškos mokyklos, kuriose jau buvo galima apsišvietę. Taip pat tapo ryžtingesni, jiems tapo svarbūs jų šalies rūpesčiai, jie įsitraukė į kovas bei skatino tai daryti ir kitus. Po „Katekizmo“ ėmė rastis ir daugiau knygų ir laikraščių.

Po pirmosios Lietuviškos knygos buvo pradėti leisti ir laikraščiai tokie kaip Basanavičiaus „Aušra“, V.Kudirkos „Varpas“. Šie laikraščiai šiek tiek yra panašūs į šiuolaikinius laikraščius, tačiau juose buvo rašoma apie daug svarbesnius įvikius mūsų istorijai. Vincas Kudirka savo laikraštyje „Varpas‘ skatino žmones kovoti, nepasiduoti. Dabar šis laikraštis yra tapęs mūsų istorijos liudytoju. Juk jame Kudirka užrašė visus įvykius vienaip ar kitaip paveikusius mūsų praeitį bei ateitį. Tačiau, kad ir aktyviai Kudirka skatino žmones kovoti, į jo prašymus jie neatišaukė, jiems tai buvo visai neįdomu. Tad šį laikraštį leisti buvo nustota. Tačiau Vincas Kudirka ir toliau aktyviai kūrė eiles, eilėraštis „Lietuva Brangi“ šiuo metu yra tapęs Lietuvos oficialiu himnu. Taigi, tai įrodymas, kad Kudirka nenuleido rankų. Jis ir toliau stengėsi stengėsi vesti Lietuvą į šviesią ateitį. Tai daryti jam padėjo ir kiti rašytojai.

Taipogi, be šių rašytojų, kuriuos jau paminėjau, mes turime ir daugiau „herojų“, vienaip ar kitaip atsidavusių, pasiaukojusių bei svarbių mūsų istorijai. Tai yra tokie žmonės kaip: Kosciuška, Maironis, A. Mickevičius, J. Biliūnas bei kiti. Galbūt ne visi iš jų buvo tikri Lietuviai, tačiau širdyje kiekvienas save laikė tokiu. Puikus pavizdys Adomas Mickevičius. Jis nebuvo tikras Lietuvis, tačiau save, kaip ir jo tėvas, laikė Lietuvos piliečiu. Suaugęs jis mokėsi ir dirbo būtent čia, mūsų tėvynėje. Net ir tada, kai už veiklą filomatų draugijoje buvo ištremtas iš Lietuvos visam laikui, jis ir toliau jos neapleido. Keliaudamas po Europą neužmiršo savo mylimo krašto.

Taigi, mūsų istorijos nebūtų išsaugojęs niekas geriau kaip literatūra. Juk ir dabar šios knygos, laikraščiai saugo mūsų praeitį, įvykius nutikusius kadise ir pakeitusius mūsų gyvenimą. Šie puslapiai, perduodami iš kartos, ją saugos bei liudys dar labai ilgai. / 464 žodžiai/ mokytis rašyti bei skaityti lietuvių kalba, žmonės tapo labiau išprusę.

KALBOS TAISYKLINGUMO VERTINIMAS 1. Kalbos vartojimas (gramatika, leksika) Bendrinė lietuvių kalba vartojama tik iš dalies tinkamai ir taisyklingai.

2. Raštingumas (rašyba) Tekste dažnai pasitaiko ne tik atlikties, bet ir kompetencijos klaidų.

3. Raštingumas (skyryba) Tekste dažnai pasitaiko ne tik atlikties, bet ir kompetencijos klaidų. mokovas.wordpress.com

NEPASIEKTAS I LYGIS 7 pavyzdys Dėl ko verta gyventi?

(V. Kudirka, Maironis, J. Biliūnas) Dėl ko verta gyventi? Kiekvienas žmogus pats išrinko gyvenimo vertės, ir tai yra individualus pasirinkimas. Kažkam tai yra materialinis gyvenimo vertes, o kažkas gali gyventi dėl laisvės ar panašiai.

Bet iš tikrujų dėl ko verta gyventi? Tai yra išspręsti dėl ko gyventi, bet ne visi žmonės išrenką taisingus pasirinkimus.

Mano nuomonė, reikia gyventi dėl savo laisvės. Ka reiškia būti lasivas? Tai kiekvienas žmogus turintis savo nuomonė turi, tačiau nevisi dristą tai pasakyti. Laisvė tai būti niekam nepriklausomam, gyventi kaip žmogus pats nori, ir gyventi be jokių įsikišimų.

Laisvas žmogus dar vadynamas žmogus kuris nebijo savo nuomonės, dristą ją pasakyti ir nebijo nesekmės laisvoje visuomenėjė, ir mes turim savo žodį už savės. Yra žmonių, kurie bando įtikti kitiem ir taip pamiršta savo pareigas, savo žodį, savo laisvė.

Aišku yra daugiau gyvenimo vertės, bet aš manau laisvė yra viena iš pačios svarbiausios vertės. Daug žmonių leido daug laiko ieškoti gyvenimo verte, tai gali būti, sporto šaka, poezija, menuo ir taip toliau. Ir visi turim stengtis, kad butū dėl ko gyventi. Ir dabar galiu parašity ką reiškia būti laisvų žmogumį. Tai lyg susiliejimas su vėju, viduje taip gera ir ramu. Laisvas žmogus yra išsivalęs nuo blogio žmogus. Jis mėgaujasi gamta, pastebi jos grožį, randa laiko sustoti akimirkai ir pasigrožeti.

Vadinti save laisvu žmogumi dabar madinga . Bet ar tikrai mūsų vidinis pasaulis yra laisvas? Ar mės laisvi patys nuo saves? Tai yra kiekvieno pasirinkimas.

Aš gyvenu laisvas, gyvenų tokiais laikais, kai galiu laisvai reikšti mintis ir nebijoti nesekmės ir taip toliau. Liasvas žmogus man kaip vėjas, šilpaudamas keliaują po pasauli kur jis pats nori, ir niekas ji nesustabdis.

Dar yra daug priežaščiu kodėl reikia gyvent. Gal dėl tobulejančio gyvenimo? Dėl to jausmo, kas esi vis tobulejančio gyvenimo dalimi, galbūt net tokio gyvenimo kūrimo proceso dalimi? Kiekvienas turi savo minti dėl ko gyventi. Viena iš paprastu bet svarbų, tai mylėti ir būti mylimam. Dar manau kad mės visi gyvename ne tik dėl saves ar savo laimė, bet ir dėl kitų. Koks butū gyvenimas jejgų visi gyventum tik dėl savę ar savo laimė? Reikia surast laiko kad jį praleist su draugais, su savo šeimą ir taip toliau. Nes mūsu arčiausios žmogus ir yra gyvenimo vertė, viena iš pačių svarbiausių. Aišku yra žmonių kurie nemato gyvenimo vertės, bet tai yra laiko klausimas kada jis atidarys akys, ir gyvens kaip visi.

Musų pasaulyję dauguma žmonės mato pinigai kaip svarbiausias gyvenimo vertė, visi jie galvoja kad su pinigais jie suras tikra gyvenima vertė. Bėt pinigai nėdaro mus linksmiau, tai daro musų šeimą, daraugai, musų susidomejimas, musų laisvę, meilė ir daug kitų priežasčių.

Na kaip ir rašiau, kiekvienas pats pasirinka kaip jis gyvens toliau, aišku visi turi nuomonė ir kiekvienas galvoja kad ji yra taisyklinga už kitų, bet tai yra gyvenimo laisvė. Kiekvienas pats sprendžia ką daryt, jis yra laisvas ir jis turi žodį už savęs. Galiu pasakyt kad ieškot gyvenimo vertės tai ir yra tikra gyvenimo vertė pas dauguma žmonių. Jej žmogus suras vėrte, jis ir gyvens /500/ iki galo su savo verte.

SAMPROTAVIMO RAŠINIO TURINIO VERTINIMAS

mokovas.wordpress.com

1. Problemos supratimas ir gilioji teksto struktūra Rašinys vertinamas nuliu, nes nesiremiama nė vienu iš nurodytų autorių.

8 pavyzdys Kaip literatūroje vaizduojamas darbas?

(K.Donelaitis, V.Kudirka, Vaižgantas) Skaitydami literatūrą, daug galime sužinoti apie lietuva, jos gamta ir gyvenančius joje žmonės. Iš skirtingų šaltinių sužinome daug įvairių faktu apie lietuva, galime pasimokyti iš kitu žmonių padarytų klaidų.

Daugelis rašytojų tais laikais pagražindavo savo tėvinės atvaizda, kad nepasirodytu kuo nors prastesni už kitas šalis. Dėl to daugėlis eilėraščių neatspindi realių faktų apie lietuvos gamtą ir joje gyvenančius žmonės. Daugelis rašytojų rašė apie lietuva ir apie tai kas jos vyduje tai – apie žmonės ir ju darbus.

K. Donelaičio eilėraštyje ,,Metai“ parodomas būrų ir ponų gyvenimas kiekvieno metu laiko metu. Ju gyvenimai ir tradicijos buvo labai skirtingi. Būrai tai – paprasti žmonės, gyveno kaimuose neturėjo prašmatnių rubų ar prašmatnaus valgio. Jie maitinosi tiek kad tik užtektu išgyventi.

Tarnavo ponams – jie buvo turtingi, jiems priklausė būrų žemė, dalis ju užauginto derliaus, vaisių, gyvunų atitekdavo ponams. Jie pirkdavo būrus kad jie dirbtu jų žemėje. Ju darbai buvo labai įvairus. Pavasari arė laukus, augino gyvunus, trešė žeme. Rudeni rinko derlių mėgavosi savo užaugintais vaisiais, bet didesnė dalis vaišių atitwekdavo ponams. Žiemai jie skersdavo galvijus, išmesinėdavo iš ju viska valgomą, nes to valgio vos užtekdavo žiemai. Kirsdavo medžius, kad nesušaltu, išvirtu sriubos. Ponai šaipėsi iš jų valgių, nors patis maitinosi lyg šiukšlėmis tai – varlių kojos, gyvunų ivairios kuno dalys kurios smirdėjo baisiau už lavoną. Tai jiems atrodė prašmatnu, nes tai valgė kitose šalyse. Iš eilėraščio ,,metai“ galima labai daug sužinoti apie tadaise gyvenusius žmonės ir apie mūsų mylimą lietuvą.

Taip pat A. Baranauskas savo eilėraštyje ,,Anykščiu šilelis“ vaizdavo lietuvių gyvenimą ir gamta.

Labai aukštino sieniau augusius miškus, jie garsėjo savo tankumu, jog net ižengt buvo sunku negavus iš šakos, ir savo plotų, kuris užemė beveik visa lietuvos teritorija. Prieš krikšta lietuviai buvo pagonai jie meldesi medžiam, ugniui ir kitiems negyviems dalikams. Dėl to jie nekirto medžiu nes galvojo jog bus už tai nabausti dievo. Medžių tankumas neleido pasistatyti normalaus prieglobščio, ir tai trukdė vystitis lietuvai. Lietuviai garsėjo jega, buvo narsus, net vikingai praplaukdavo aplink kad nesutiktu lietuvio. Bet nepažengusi ginkluotė trukdė lietuvai ligiuotis us kitom galingom šalim. Lietuvai priimus krikšta, pradėjo kirsti medžius, pamate žmones jog tiems kas kerta medžius nieko neatsitinka, dauguma prisijungė prie krikščionybės, nors dar daugumoj teritorijų kurios buvo toliau nuo sostinės, gyveno daug pagoniu. Medžiu perteklius leido valstybei pardavinėti kitom šalim taip pakilo pelnas, galejo gerint valstybę už tuos pinigus.

Gobšoliai pamatę jog iš to galima pasipelnyti, nusprendė uždrausti būrams kirsti medžius. O patis vakarais kai visi miegodavo kirsdavo medžius. Vis daugiau ponu daresi gobšoliais, nebegalėjo gyventi be pinigų.

Tai tapo lyg nesulaikoma lyga jie gailėjosi net kai mkėjo savo darbininkams algas, po tokio išsiskirimo su pinigais jie nebegalėdavo miegoti. V. Kudirka prisimena praejusius laikus, kai miškai buvo tankus, gražus į jos ižengę jiems per skruosta nurėdėdavo ašaran nes jie jautesi ramus lyg būtų pabėgę nuo visų rupeščių. O dabar didžioji dalis mišku iškirsta, liko tikkelios šakelės gulinčios ant žemės ir kėli supuvę mėdžiai. Šie kuriniai yra skirtingi, bet jie atspindi lietuvių gyvenimus, lietuvos gamta kuri nyksta su kiekviena diena. Parodo jog kiekvienas žmogus gali /500 ž./ dirbti, gali pakeisti lietuva ir jos istorija. Tik reikia tikėti ir stengtis dėl geresnės ateities, tad mes sukursime gražesni rytojų./ 520 / LITERATŪRINIO RAŠINIO TURINIO VERTINIMAS 1. Temos plėtotė ir gilioji teksto struktūra mokovas.wordpress.com

Visas darbas vertinamas nuliu, nes parašytas ne ta tema: rašoma, ne kaip literatūroje vaizduojamas darbas, bet kas vaizduojama literatūroje.

-----------Šaltinis: Iš 2012 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino (VBE) bandomojo tyrimo.

mokovas.wordpress.com