TAUTODAILĖS METAI

Moteriškumo kodas, kupinas galvosūkių

Niekas mūsų gyvenime nevyksta atsitiktinai. Taip apie savo gyvenimą kalba klaipėdietė auksarankė, įmantriausių mezginių ir kitų senųjų rankdarbių mįsles pamėgusi įminti mokytoja ir tautinio paveldo žinovė bei meistrė Irena Armonienė. Ji įsitikinusi, kad kiekvienas esame tik viena grandis ilgoje giminės ir tautos grandinėje, perimanti ir perduodanti tai, kas vertingiausia. Kalbėdama apie rankdarbių pomėgį, peraugusį į profesiją, moteris neslėpė, jog didžiausia jos svajonė – savo meistriškumą perduoti savo ir kitų vaikams.

Daiva JANAUSKAITĖ

Močiutės dovanos tebešildo

– Kada pajutote potraukį rankdarbiams ir kas pastūmėjo jais domėtis?

– Manau, kad viskas gyvenime atsitinka taip, kaip turi atsitikti. Ir mano gyvenimo kelias pasisuko būtent taip. Gimiau Mažeikių rajone, Viekšniuose. Prisimenu, vaikystėje, laikraščiuose radusi straipsnį apie kurį nors mūsų krašto tautodailininką ar kokios nors vietovės aprašymą, jį išsikirpdavau ir pasidėdavau. Kiek save pamenu, man buvo svarbu ir įdomu, kas mano krašte vyksta. Radusi kur nors ant trobos aukšto kokią seną staltiesę ar mezginį, slėpdavau, kad neiškeliautų su šiukšlėmis, saugodavau juos. Mano močiutė buvo gera mezgėja. Vakarais ji imdavosi nesudėtingų mezginių – kojinių, pirštinių. Žiūrėdavau į tą jos darbą kaip katinas į lašinius. Ilgai negalėjau išprašyti, kad leistų ir man pabandyti, bijojo, kad nesugadinčiau mezginio, nes ji megzdavo plonais siūlais, labai dailiai, lygiai.

– Kokių dirbinių ji dažniausiai imdavosi?

– Močiutė megzdavo šeimai ir net visai giminei, niekada mezginių nepardavinėjo, tik dovanodavo. Visą laiką megzdavo. Net po jos mirties praėjus dviem dešimtmečiams, kai lankiau tetą ligoninėje ir norėjau padovanoti jai savo darbo kojines, ji tada labai nustebino sakydama, kad dar turi mamos megztų. Vadinasi, močiutė primezgė tiek, kad net po poros dešimčių metų giminaičiai dar turėjo jos dirbinių. Dovanoti kojines ir pirštines – labai sena tradicija. Juk jaunos merginos net per vestuves apdovanodavo svečius savo rankdarbiais, artimiausiems žmonėms tekdavo mezginiai. Etnografinė medžiaga byloja, kad vyrams dažniausiai būdavo dovanojamos pirštinės, o moterims – kojinės, audeklo atraiža ar siuvinėtos drabužių detalės.

– Ar jūsų giminėje buvo daugiau auksarankių?

– Ne tik mano močiutė labai gražiai mezgė. Mano krikštamotė – mamos brolio žmona – labai puiki mezgėja. Pamenu, kai dar mokiausi pradinėje mokykloje, visos mergaitės ėmė vilkėti megztukus. Ir aš kažko panašaus labai norėjau ir krikšto mama man jį numezgė. Jis buvo labai gražus, numegztas kiauraraščiu, rožinės spalvos.

– Kaip pati paėmėte į rankas virbalus?

– Ta krikštamotės dovana buvo savotiškas postūmis, tiesiog be galo norėjau pati išmokti megzti. Tada močiutė parodė, kaip uždėti akis, ir aš užsikrėčiau. Septintoje klasėje turėjau gal jau šešis pačios megztus megztinius, pirštines, kepurę. Pirmam megztiniui mama nupirko storų siūlų, pasirinkau imlų siūlams raštą. Dar dabar jį turiu, megztinis sveria gal pusantro kilogramo. Aš jo net nedėvėjau, buvo per storas ir per šiltas, tokiu vilkėdama būčiau galėjusi eiti prie žiemos vartų.

Kol buvau mokinė, išmokau megzti virbalais ir nerti vąšeliu, šiek tiek siūti.

Džiaugiasi pasirinkimu

– Ar rinkdamasi profesiją atsižvelgėte į savo pomėgį rankdarbiams?

– Baigusi vidurinę mokyklą, atvažiavau į Klaipėdą, čia įstojau į universitetą, studijavau lietuvių filologijos ir etnografijos specialybę. Stojau labiau dėl lietuvių filologijos mokslų, norėjau mokytis to, kas man labiausiai sekėsi. Dėl etnografijos patarė Klaipėdoje gyvenanti pusseserė, sakė, kad šioje programoje yra daug įdomių dalykų. Esu jai dėkinga už patarimą, niekada nesigailėjau šio pasirinkimo ir jaučiuosi neapsirikusi. Tautodailę mums dėstė Elena Matulionienė, ji padėjo suvokti tautodailę, pamokė daugybės dalykų, jos padedama pažinau margučių marginimą, juostų pynimą, sodų rišimą.

– Ar studijuojant buvo laiko rankdarbiams?

– Rankdarbiai buvo privaloma studijų dalis. Likimas taip susiklostė, kad, vadovaujama E.Matulionienės, mezgiau tautinio kostiumo dalį – baltas raštuotas kojines, siuvinėjau delmonus. ►

I.Armonienė bendradarbių vadinama auksaranke, apie tai byloja ir jos pelnyti tautinio paveldo gamintojos ir tradicinių amatų meistrės vardai. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Meistrės riešinės – kupinos tautinių ornamentų, jose siūlų ir karoliukų dermė – itin subtili, o mezgimas – be galo smulkus.

◄ Nors tai reikalavo daug darbo, šilumos, išmonės ir laiko, liūdna, kad studijų knygelėje gaudavome tik įrašą „įskaityta“. Tai buvo atsiskaitymo darbai.

– Kaip likimas jus atvedė į Klaipėdos etnokultūros centrą?

– Baigiau mokslus ir netrukus gavau darbą Klaipėdos etninės kultūros centre. Universitete man dainavimą dėstė Valerija Jankūnaitė, kuri tuo metu dirbo etnocentre. Lankau jos vadovaujamą ansamblį „Audenis“. Kai viena jo narė, dirbusi etnocentre, išėjo motinystės atostogų, V.Jankūnaitė man apie tai užsiminė. Labai džiaugiausi, kai mane priėmė, ir dabar dar esu dėl to laiminga.

– Kaip galėtumėte trumpai apibūdinti savo darbą centre?

– Dabar esu edukacinės veiklos koordinatorė. Dažniausiai tenka rengti įvairius užsiėmimus. Vienas tokių – nuo 2015-ųjų vykdomas projektas „Mažosios Lietuvos amatystė“. Juo stengiamės atkreipti dėmesį į šio krašto tautodailės elementus, tautodailininkus, amatininkus, surasti šio regiono išskirtinumus ir per įvairias veiklas populiarinti, skleisti visa tai žmonėms. Tam gauname Kultūros tarybos paramą, kuri sudaro galimybes įvairias veiklas plėsti. Meno kiemelyje vyksta keramikos užsiėmimai, veikia tradicinės tekstilės galerija, mokome pinti iš šiaudų, siuvinėti ir daug kitų įdomių tradicinių dalykų. Norinčiųjų dalyvauti mokymuose visada yra daugiau, nei mes galime priimti. Kartais papildomai surenkame grupes, bet būna ir taip, kad tiesiog atsiprašome už tai, kad negalime patenkinti visų poreikio. Taip būdavo ir iki pandemijos. Tiesiog tai yra individualus darbas, labai didelio būrio žmonių neįmanoma tokių dalykų mokyti.

Pavargo nuo karoliukų

– Ko pati mokote?

– Pati vedu rankdarbių, mezgimo mokymus. Mezgame riešines, pirštines. Klaipėdos krašte riešinių rasta mažiausiai, muziejuose čia jų išliko gal tik dvi poros, puoštos karoliukais, kasdienių, tiesiog megztų spalvotais siūlais, – kiek daugiau. Kitų Lietuvos regionų muziejai jų turi daugiau. Pasaulyje ne viena tauta turi tokį aksesuarą. Esu šiame krašte mačiusi tik ant vyšninės spalvos siūlo megztus raštus baltais karoliukais. Kita nespalvota nuotrauka įdėta į Irenos Reginos Merkienės leidinį, spalvas galime tik įsivaizduoti, matyti, kad karoliukai – tamsesni.

Kitos riešinės turbūt naudotos kasdien, megztos stulpeliais skirtingų spalvų siūlais, jos yra tiesiog dryžuotos. Esu girdėjusi etnologus teigiant, kad riešinės šiame regione greičiausiai išnyko ir jų mažiausiai čia dabar galima rasti, nes dėl atšiauraus klimato į madą atėjo pirštinės su kedeliukais, savotiškais sijonėliais, kurie maunami ant viršutinio rūbo rankovių. Todėl šio krašto žmonės riešinių nebemūvėdavo. Taip pat kaip ir ilgų pirštinių. Kituose regionuose tokios pirštinės paplito vėliau.

– Ar riešinės jums jau nebeįdomios?

– Šiuo metu dažniau mezgu pirštines. Pradėjau nuo riešinių, bet šią temą dabar jaučiuosi išsėmusi. 2008-aisiais buvau vaiko priežiūros atostogose. Būtent tada išėjo pirmoji knyga apie riešinių mezgimą, kurios autorė – Irena Felomena Juškienė. Jos knyga sukėlė didžiulį susidomėjimą riešinėmis. Iki tol ši tautinio kostiumo detalė buvo pamiršta. Pasirodžius šiai knygai, prasidėjo tikras riešinių atgimimas. Moterys norėjo išmokti megzti, vyko daugybė mokymų. Aš išmokau iš tos knygos, lankiau ir mokymus. Viskas pavyko, megzti jas be galo patiko. Augindama savo pirmagimį Petrą, numezgiau labai daug riešinių. Vaikas buvo labai ramus, ilgai miegodavo, augo nesunkiai, laisvą laiką naudojau naujam pomėgiui. Tiesiog negalėdavau sustoti. Pradžioje ėmiausi vienspalvių, vėliau verdavau spalvotus karoliukus. Pirmuosius raštus savinausi iš knygų, paskui pati sugalvodavau. Mezgu pačiais ploniausiais virbalais, ploniausiais siūlais, kartais išgirstu pagyrą, esą mano riešinės primena juvelyrinius dirbinius, bet tai ne mano žodžiai. Laikausi nuostatos – stengiuosi kiekvieną darbą padaryti kaip įmanoma geriau. Net menkiausios klaidos nepalieku, išardau ir permezgu viską taip, kad nebūtų jokio nukrypimo nuo rašto simetrijos. Išardyti net itin kruopščiai megztą mezginį dėl puikaus rezultato nėra gaila.

– Ar karoliukais išmezgate raštus tik riešinėse?

– Kaip ir kitos moterys, pritaikiau šį būdą ir kituose mezginiuose. Kepures su karoliukų

raštais nešioju pati, jas dėvi ir mano vaikai. Senuosius rankdarbių būdus irgi naudoju. Pavyzdžiui, dukrelės krikšto rūbelį nunėriau vąšeliu, o į vidurį įsiuvau juosmenį, išmegztą karoliukų raštu.

– Ar nebuvo gaila įdėti daug triūso į rūbelį, kuris bus dėvimas vos vieną kartą?

– Buvo labai smagu, dariau tai iš visos širdies, neatrodė, kad tai neturi prasmės. Saugau jį atminčiai.

Vėliau nuo riešinių pavargau, tapo nebeįdomu, nes labai daug moterų ėmė jas megzti. Mačiau ir kokybiškų, ir nelabai. Bet dabar, po kelerių metų pertraukos, vėl imuosi riešinių. Pati jas nešioju ir vis dar sulaukiu klausimų, kas tai. Smagu, kai pačios pagaminti ir nešiojami darbai aplinkiniams kelia pasigėrėjimą ar klausimų.

Mezginys – ir mįslė

– Kaip sugalvojote imtis pirštinių?

– Riešines mezgiau, kai auginau pirmagimį, o kai gimė dukrytė Vytė, mano gyvenimas ėmė suktis apie pirštines. Kelerius metus iki tol su kolege mėgdavome užeiti į muziejus, ne kartą ir mūsų Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje apžiūrinėdavome pirštines. Visada stebėjausi, kokiais plonais siūlais jos numegztos, kokie gražūs raštai. Vis apgailestaudavome, kad mugėse nematome nieko panašaus, kad nebegalima nieko panašaus nusipirkti ir kasdien mūvėti. Stebėdavomės ne tik raštais, bet ir mezgimo technikomis. Šiuos eksponatus nusifotografuodavau, apžiūrėdavau atidžiau. O kai 2011 metais atsirado daugiau laiko auginant dukrytę, kolegė mane paragino pabandyti numegzti kažką panašaus. Kai megzdavau riešines, susikaupė labai daug siūlų galiukų. Jų prireikė bandant atkartoti šio krašto pirštines, mat jose labai daug spalvotų riešelių, virš jų būtinai būdavo spalvota juostelė, primenanti šimtaraštę juostą, ir tik po to – kitų spalvų pagrindinis raštas. Taip labai gerai panaudojau visus galiukus. Džiaugiausi, kad nereikės išmesti. Juk ir senais laikais moterys būtent taip darydavo.

– Iš kur šio krašto moterys gaudavo tokių ryškių spalvų siūlų?

– Manoma, kad labai ryškių spalvų siūlus moterys pirkdavo. Aišku, jie nebuvo pigūs, todėl labai branginti, naudoti taupiai. Liaudies mene yra paradoksalių dalykų, kaip žmonės mokėjo suderinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamas spalvas.

– Bet moterys megzdavo ir ne tokias švelnias ar spalvotas pirštines?

– Avies vilnos, namie verptų siūlų pirštinės buvo šiurkščios, bet žmonės tada nebijojo to šiurkštumo, kuris suteikdavo šilumos. Kumštinės dažniausiai būdavo mezgamos iš paprastų, nedažytų siūlų, svarbiausia, kad būtų šilta. Vėliau imtos megzti pirštuotos, akivaizdu, buvo skirtos labiau pasipuošti.

– Kokias pirštines mezgate?

– Ėmiausi atkartoti senąsias Klaipėdos krašto pirštines. Kai kurias jų pamačiau senuose vokiškuose leidiniuose apie Rytprūsius, todėl raštus atkartojau identiškai. Spalvas stengiausi pakartoti tokias pat, bet tai ne toks lengvas dalykas, mat senuose leidiniuose dažniausiai iliustracijos buvo nespalvotos. Spalvų dermes padėjo atkurti aprašymai ir žinios apie tradicinį spalvų derinimą.

– Ar visada ir viskas sekėsi?

– Žinoma, ne. Labai plonų siūlų pirštinės buvo ne kasdienės, skirtos išeigai. ►

Daugelį riešinių I.Armonienė numezgė pritaikydama joms audinių raštus ir baltiškus simbolius.

I.Armonienė savo darbus skaičiuoja dešimtimis.

Kilpinis mezgimas yra toks, kai gerojoje pusėje matomas margas raštas, o vidinė pusė – kilpiniuota, todėl tokios pirštinės labai šiltos. Senos pirštinės (dešinėje) – įrodymas, kad šis mezgimas buvo populiarus Klaipėdos krašte. ◄ Nors mezgiau itin plonais siūlais ir stengiausi išlaikyti tą patį akių skaičių, pirštinė išėjo labai didelė, o muziejuje buvo moteriška, visiškai mažutė. Vadinasi, siūlai ir virbalai buvo dar plonesni. Taip mano eksperimentas nepavyko. Šiais laikais labai sunku rasti tokios pat spalvos ir plonumo vilnonių siūlų, kokie išsaugoti muziejuose.

– Užsiminėte, kad megzti pirštines ne visada taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

– Dabar pirštinių mezgimas tiesiog užvaldė mano visą laisvą laiką ir mintis. Išbandyti senąsias mezgimo technikas kartais prilygsta mįslės įminimui. Pavyzdžiui, vienos technikos aprašymą radau Mažosios Lietuvos enciklopedijoje. Ten sakoma, kad moterys mezgė kilpiniu būdu, taip pirštinės vidus būdavo labai šiltas. Išsiaiškinti, kaip padaryti tą kilpelę, man tapo galvos skausmu. Ieškojau aprašymų. Visiškai netyčia internete radau vokiečių moterų rankdarbių svetainę, kur buvo įdėta pamokėlė, kaip vidinėje mezginio

pusėje išmegzti kilpas. Galiausiai ir pati numezgiau dvi poras tokių pirštinių.

– Ar tai buvo vienintelė mįslė?

– Vienas raštas mane kankino trejus metus. Mačiau muziejuose kelias poras tokių pirštinių, man buvo be galo smalsu, kaip tai padaryta: vąšeliu ar adata nerta, virbalais megzta ar dar kokiu nors kitu būdu? Apžiūrinėjant jas, tai buvo visiškai neaišku. Tikrai ne iškart supratau, kad šios pirštinės nertos vąšeliu. Sukau galvą, negalėdavau užmigti, ieškojau internete, klausiau senų mezgėjų. Tikroji tiesa paaiškėjo tiesiog bandant. Kai pagaliau pati tokias nunėriau, patyriau be galo gerą pasitenkinimo jausmą. Šiuo raštu neriant, labai sunku nutaikyti dydį: atrodo, viskas bus gerai, o paaiškėja, kad išeina kur kas siauresnės, nei tikėjausi. Tik trečios išėjo tinkamos mano rankoms. Ieškojau originalioms pirštinėms artimiausios spalvos siūlų.

– Ar teko šia technika numegztų pirštinių pamatyti gyvai?

– Šią vasarą gavau likimo dovaną – mano draugė turi paveldėtą sodybą Klaipėdos krašte, Stankaičių kaime. Ji pasikvietė pažiūrėti, gal mane kas sudomins, nes namuose aptiko visokių tekstilės gaminių. Spintoje radau kelias staltieses, kurios susiūtos iš dviejų namuose staklėmis austo audeklo gabalų, per vidurį jas sujungiant nerta vąšeliu ar net adata išpinta juosta. Dar norėsiu pasiaiškinti, koks tai būdas. Be to, ten pat radau senas pirštines, numegztas kilpiniu būdu. Net širdis apsalo, kai jas pamačiau. Tai buvo gyvas patvirtinimas, kad būtent taip ir atrodė toks mezgimo būdas, apie kokį buvau tik skaičiusi. Kitų regionų muziejuose neteko tokių pirštinių matyti, apie tai nerašoma ir literatūroje.

Atkartoti – sunki užduotis

– Kuo Mažosios Lietuvos regiono moterų megztos pirštinės skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų?

– Klaipėdos krašto pirštinėms būdingas ypatingas puošnumas, ypač tie sijonėliai, jos dabintos įmegztais kutukais, bumbuliukais, moterys išmegzdavo net žodžius. Atkartodama panašią pirštinių porą, pati įmezgiau žodį „Klaipėda“. Viršutinėje plaštakos dalyje moterys stengdavosi išmegzti ►

Mažosios Lietuvos regiono pirštinės buvo itin margos, joms megzti moterys sunaudodavo spalvingus siūlų galiukus. Riešelių raštai ir spalvos dažniausiai skirdavosi nuo plaštakos. I.Armonienė stengėsi jas megzti kaip įmanoma labiau panašias į saugomas muziejuose.

◄ stambesnį augalinį ornamentą – leliją ar žvaigždę. Kad būtų šilčiau, mezgėjos raštuotą numegzdavo net nykštį.

Kai rengiame mokymus, pasikviečiame ne vieną mezgėją, kad pamokytų moteris įvairių puošmenų, kilpų, pynelių mezgimo būdų.

– Ar paprasta padaryti muziejinio eksponato kopiją?

– Labai sunku gauti tinkamų siūlų, kartais storis tinka, bet spalva – ne ta, o kartais – priešingai. Negaliu savo darbų vadinti kopijomis ar rekonstrukcijomis, bet šie gaminiai numegzti atsižvelgiant į šio krašto mezginius. Mezgu atkartodama nuotraukose matytas, muziejuose eksponuojamas, senuose piešiniuose užfiksuotas pirštines. Dalis mano megztų pirštinių yra Etnokultūros centro nuosavybė. Kai centro ansambliai pasirodo žiemą, su žieminiais rūbais, dėvimos ir šios pirštinės. Ir pačiai norisi nešioti tokius dalykus. Pirmiausia su tokiomis pirštinėmis – labai šilta. Matau, kaip moterys atidžiai nužiūrinėja tokią pirštinėtą ranką, ypač autobuse.

– Ar turite kam perduoti savo patirtį?

– Labai džiaugiuosi, kad į etnocentrą ateina moterys, norinčios ne tik išmokti, bet ir sužinoti. Jos gilinasi į šio krašto tradicijas, pačios mezga smulkiai, domisi raštais. Gaila, kad yra tik viena knyga, kuri tapo savotišku vadovėliu – „Lietuvininkų pirštinės“. Į etnocentro rengiamus mokymus susirenka jau mokančios megzti moterys. Labai smagu, kai joms galiu parodyti kažką iki tol nematyto, nustebinti jas.

– Papasakokite, prašau, apie tai, kaip gavote tautinio paveldo gamintojo ir tradicinių amatų meistro vardus.

– 2016 metais mano dirbiniams – riešinėms ir pirštinėms – suteiktas tautinio paveldo gaminio vardas. Nuo tada galiu savo gaminius ženklinti specialiu ženkliuku. Kadangi pati užsiimu įvairiais amatų renginiais, man buvo smalsu sužinoti, ar labai sudėtinga gauti tautinio paveldo gamintojo vardą. Pabandžiau ir man nesunkiai pavyko. Supratau, kad mokant amatą, kuriam daugiau nei 100 metų, ir dirbant senosiomis technologijomis, naudojant tas žaliavas ir technikas, tai nėra jokia problema. Reikia fiksuoti, kaip dirbi, aprašyti žaliavą, įrankius, darbo eigą, pateikti, iš ko perimta ta tradicija. Tiesiog reikia viską kruopščiai aprašyti. 2018 m. gavau tradicinių amatų meistro vardą.

– Ar esate Tautodailininkų sąjungos narė?

– Į Tautodailininkų sąjungą nestojau, man tiesiog buvo svarbiau pažinti ir išmokti, kaip seniau darydavo, kodėl taip, o ne kitaip, kas vyko su tuo gaminiu, kokie papročiai susiję. Visa tai man įdomiau, nei pateisinti savo kūrybines ambicijas, nei sukurti kažką nematyto ir visus nustebinti. Man visada atrodo svarbiau ne pateisinti savo kūrybines ambicijas, o perimti ir išmokti tradicinių kūrybos būdų. Tik tada norėčiau tradicinius raštus perfrazuoti ir, juos naudodama, sukurti ką nors novatoriško. Bet tai turbūt kitas etapas, kol kas tebesu pažinimo lygmenyje ir labai gerai dėl to jaučiuosi.

Didžiuojasi mokiniais

– Ar dirbate tik etnocentre?

– Viena didžiausių mano svajonių, kad vaikai domėtųsi tradiciniais rankdarbiais, kad bent kelios mergaitės norėtų megzti. Dirbu ir Klaipėdos „Sendvario“ gimnazijoje, esu neformaliojo švietimo mokytoja, vadovauju tradicinių rankdarbių būreliui. Į jį ateina gal 10 įvairaus amžiaus mergaičių. Mezgimu kol kas užkrėčiau tik vieną. Ji numezgė riešines ir dalyvavo konkurse „Sidabro vainikėlis“, regioniniame etape užėmė trečiąją vietą. Su būrelio narėmis siuvinėjame delmonus. Pati nesu garsi delmonų siuvinėtoja, bet žinau visus principus. Mums visai neblogai sekasi. Šiemet to paties konkurso regioniniame etape mano mokinė pelnė antrąją vietą. Kartu apžiūrėjome muziejinius pavyzdžius ir mergaitė sukūrė savo dirbinį. Stengiuosi rasti kokią nors priimtiną vaikams techniką, kad mergaitės nesikankintų, kad patirtų džiaugsmą ir būrelio lankymas nebūtų nemaloni prievolė. Kartu su mokinėmis džiaugiuosi, kad pavyksta pelnyti aukštus įvertinimus.

– Ko gero, didžiausia kiekvienos mamos svajonė – išmokyti to, ką geba geriausiai, ir savo dukrą. Kaip yra jūsų atveju?

– Vytė nori viską bandyti, bet kol kas neturi pakankamai kantrybės. Duodu pavynioti siūlus ar paprastu dygsneliu padygsniuoti. Kai aš mezgu, ji smalsauja, kaip uždėti akį, kaip ją išmegzti, bet kol kas jos susidomėjimas trunka labai trumpai. Dar maža, tik septynerių, pirmokėlė, tikiu, kad viskas dar ateityje. Džiaugiuosi, kad ji žavisi siūlų spalvomis, matuojasi dirbinius, sako, kad norėtų tokius dėvėti, jai ypač patinka riešinės, nori turėti savo.

Vienas raštas mane kankino trejus metus.

– Kada imatės rankdarbių?

– Darbe negaliu megzti, o namie laukia buities rūpesčiai, taigi mezgimui lieka nedaug laiko. Todėl kartais vienam mezginiui užtrunku mėnesį ar net daugiau laiko. Neturiu tikslo megzti pardavimui, mezgu dovanoms ar parodų etnocentre fondui, mokymams. Tikrai nesu išbandžiusi visų pirštinių mezgimo technikų.

– Jūsų rankdarbiai praverčia ir etnocentro folkloro ansamblių nariams.

– Etnocentro vaikų ansamblio „Kuršiukai“ vaikams esu numezgusi ir riešines, ir blauzdines, kurios tinka prie tautinių jų rūbų – prie trumpų kelnių. Blauzdines patogiau megzti nei kojines, bet ir šis darbas nėra labai paprastas, reikia stengtis, kad jos gražiai atrodytų ant kojų, nebūtų susmukusios. Gražios blauzdinės ilgiau išlieka nei kojinės, kurios greičiau susidėvi, ypač ties kulnais ir padais. Seniau žmonės buvo labai praktiški. Juk ir riešinės buvo skirtos ne tik pasipuošti ar sušildyti riešus, bet ir paslėpti per trumpas išaugtų marškinių rankoves. Jos paslėpdavo ir nebeišskalbiamai suteptus rankogalius.

Gydo kruvinus pirštus

– Kurie rankdarbiai jums mieliausi?

– Man brangiausi tie, kuriuos mezgant teko palaužyti galvą, kol atsekiau, kaip tai daroma; tie, kuriuos išmokau megzti ne pamokyta, o pati turėjau nemažai galvos skausmo, kol supratau, kokia tai technika. Mėgstu vąšeliu nertas pirštines. Kita vertus, džiaugiuosi visais savo darbais ir dar tuo, kad žmonės jais džiaugiasi. Matau, kad vieniems patinka ryškiaspalviai darbai, kiti peikia, kai labai daug ryškių spalvų, esą akys bijo tokio margumo. Kartais moterys sako, kad joms pažiūrėti gražu, bet pačios nešioti

Didžioji paslaptis, kurią I.Armonienė įminė per trejus metus, – vąšeliu nertos pirštinės. Jos taip pat būdavo labai spalvingos ir gausiai raštuotos. Vytauto Liaudanskio nuotr.

tokių itin ryškių pirštinių negalėtų. O va pardavimui megzti negalėčiau. Jei kas lieptų numegzti dešimt porų vienodų mezginių, man tai būtų didžiulė kančia.

– Ar dar yra mezgimo būdų, kurių neišbandėte?

– Svajoju numegzti nepaprastai gražias knygoje matytas pirštines. Jas teks megzti su be galo plonais virbalais. Jos mezgamos iš 150 akių. Žinovai supras, kad tai yra be galo plonas mezginys. Jam reikės pačių ploniausių, adatas primenančių virbalų. Su jais labai lengva susibadyti pirštus. Tada savaitę negaliu imtis jokio rankdarbio, gydau pirštus, o paskui vėl mezgu ir vėl – kruvinais pirštais.

– Gal esate suskaičiavusi ir sukatalogavusi savo darbus?

– Kažkada bandžiau, bet pamečiau tikslų skaičių. Riešinių esu numezgusi gal 60 porų, tai nėra labai daug. Pirštinių numezgiau dar mažiau, tikslaus skaičiaus nežinau, nes dalį esu padovanojusi. Kol kas galiu prisipažinti, kad didesnį džiaugsmą teikia pirštinės. Gal todėl, kad jos yra įvairesnės. Dalis pirštinių yra etnocentro nuosavybė, kitos – mano pačios, jas rodau parodose. Personalinės nesu surengusi, bet jungtinėse parodose mielai dalyvauju.

Kaupia senienas

– Papasakokite, prašau, apie kitus savo pomėgius.

– Negaliu praeiti pro seną tekstilės gaminį. Turiu sukaupusi įvairiausių nertų lovatiesių, austą, bažnyčioje naudotą kilimą. Kažkaip, atrodo, nenoromis mane pasiekia seni rankdarbiai. Ne vieną esu gavusi iš giminaičių. O kartą Gargždų turguje tarp dėvėtų rūbų pamačiau kalną rankšluosčių. Pradėjau juos apžiūrinėti ir supratau, kad jie visi labai seni, austi namuose iš rankomis verptų siūlų, su išsiuvinėtais inicialais. Pasirodo, lietuviai išsikraustė iš sodybos, kiti žmonės ją nusipirko ir neturėjo kur jų dėti, todėl nusprendė parduoti. Viską nupirkau ir parsivežiau.

– Ar galėtume sakyti, kad rankdarbiai yra jūsų pašaukimas?

– Nekeliu sau tokio klausimo. Rankdarbiai yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Tiesiog darau tai, kas man labai patinka, teikia didelį džiaugsmą ir kam lieka laiko nuo buities ir darbo. Man rankdarbiai niekada nebuvo kančia. Kai mezgu, neriu ar darau kitus rankdarbius, atsipalaiduoju, jaučiu galvoje šviesą ir švarą. Jei kada prisėdu megzti būdama netinkamos nuotaikos, nesustodama klystu. Žinau, kad supykus negalima imtis rankdarbio. Tada ne tik dažniau suklystu, bet susimazgo ar nutrūksta siūlas. Geriau išeiti pasivaikščioti, nes blogos emocijos atsiras mezginyje. Nebent būtų visiškai paprastas, vien gerosiomis akimis, tada jis padeda nusiraminti. Todėl žinau, kad virbalų imtis galiu tik nusiraminusi. Galutinis rezultatas sukelia pasididžiavimą ir pasitenkinimą. Ko gero, man šis darbas atstoja terapiją, jį darydama gerai jaučiuosi ir matau prasmę ne tik sau pačiai, kartu supratu, kad to reikia mano darbui. Man be galo gera, kai bendradarbės džiaugiasi naujais mano dirbiniais ir mane palaiko.

– Ar močiutė matė jūsų rankdarbius?

– Gaila, bet močiutė mano darbų nepamatė, mama spėjo pamatyti riešines, bet pirštinių jau nebe. Nebeturiu nei tėčio, nei mamos. Tėtis tarsi susikeitė su mano dukryte. Mažylė gimė toje pačioje ligoninėje, kur prieš dešimt minučių iki jos gimimo jis mirė. Tėčio atminimui dukrytę pavadinau Vyte.