KODAS 4 by Dmitrij Michnovic

KODAS4

interaktyvus žaidimas Vilniaus pažinimui ir geram laiko praleidimui.

Žaidimo tikslas:

Pereiti visą maršrutą.

Rasti visus taškus.

Išspręsti visas užduotis.

Jums reikės:

Išmaniojo telefono ir mobilaus interneto.

QR kodo nuskaitymo programėlės.

Herojaus dienoraščio. Jis jau jūsų rankose.

Pieštuko. Naudoti tą, kurį gavote.

Gali prireikti:

Kompaso, galima naudoti telefone.

Drąsiai naudokitės paieškos sistemomis.

Pagalbos. Pirmo etapo instrukcija 155 psl.

Drožtuko arba peiliuko.

ŽEMĖLAPIAI

Žemėlapiai naudojami užduotims.

Nuplėšti lapą. Pažemėję pirmų III laikotarpių visus taškus.

Theophrastus

Pasiilgstu knygų kvapo, jų laikymo rankose, puslapių šlamėjimo juos verčiant… Keturi metai praėjo nuo paskutinės knygos išleidimo, žmonės pamišo dėl ekologijos, gyvi ir žaliuojantys medžiai tapo retenybe, kurią buvo privalu išsaugoti, technologijos atėmė iš žmonių rankų knygas ir pavertė jas negyvomis, elektroninėmis... Prieš dešimt metų pradėjau dirbti Nacionalinėme Knygų Archyve, dar nuo vaikystės jaučiau silpnybę istorijai ir knygoms, tie paslaptingi ir nenuspėjami puslapiai mane tiesiog traukte traukdavo ir įtraukdavo. Ši diena man ir Archyvui yra labai svarbi, nes iš Maskvos atgabenama didelė senų dokumentų siunta, manoma, kad tai yra dokumentai, kurie buvo išvežti 1944m. 19

Šiandienos rytas buvo tarsi paskendęs rūke. Pusryčius paruošė mano mylima žmona; nenustygau kėdėje labiau nei antrokas sūnus prieš mokyklą, paskubomis išgėriau kavą, atsisveikinau su šeima ir bėgte išbėgau į darbą. Užupio Angelas – vietos kalinys, atrodė kaip niekada baltas. Gailėjau jo, kad tenka jam grožėtis tik Užupiu. Skubėjau, tik Bernardinų gatvėje pakėliau akis į viršų, stogai spindėjo rytinėje saulėje. Kirtęs Pilies gatvę pasukau link Katedros, dar vienas vietos kalinys stovėjo iškėlęs rankas, nors Gediminui turbūt nebuvo taip liūdna - bent ne vienas, o su žirgu kompanionu; varpinės skambesys nuotaikingai nuspalvino rytą. Visą gyvenimą tiesiog dievinau senamiestį, jo gatvės man visada buvo savos ir kartu paslaptingos, nors ir buvo tūkstančius kartų išvaikščiotos. Eidamas per Katedros aikštę pagalvojau, kad visgi varpinė ir buvo ta riba tarp naujo ir seno – Gedimino prospekto pradžia pasitiko su plačiaekranėmis reklamų iškabomis, kurios, manau, atėmė daug žavesio iš vienos iš pagrindinių Vilniaus gatvių; nuostabi pastatų architektūra kasmet buvo vis labiau paslėpta už įvairiaspalvių ekranų. Trys auksaveidės Dramos teatro mūzos palydėjo mane žvilgsniu kaip ir kiekvieną darbo dienos rytą, bent jau jų veidai dar nebuvo tapę skaitmeniniais. Susimąstęs žingsniavau ir net nepajutau kaip atsidūriau Lukiškių aikštės pašonėje. Ilgą Gedimino prospektą įveikiau vienu atokvėpiu. Pasiekęs darbą jaučiau, kad ore tvyrojo keistas jaudulys ir nerimas. Visi kolegos ir mano komanda trynė rankomis ir spėliojo, ką gi rasime tarp dokumentų, atkeliaujančių iš Maskvos. Ilgai laukti nereikėjo. 24 dėžės pagaliau buvo atgabentos kurjerio - laukia daug darbo... Laukti ir jaudintis vertėjo, radiniai dėžėse viršijo visus didžiausius lūkesčius. Tiek daug mūsų tautai vertingų dokumentų... 20

Darbo dienos pabaigoje naršydamas trečią dėžę aptikau keistą atviruką. Paėmiau jį, pavarčiau rankose, toks paslaptingas ir savas... Būtent nuo jo ir prasideda mano pasaka. Jame pavaizduota Vilniaus Rotušė 1866 metais, kurios fone stovi vyras, tas vyras – aš? O šalia jo... Vilkas? Negaliu patikėti savo akimis, nejaugi čia kolegų pokštas? Ar tikrai? Apžiūrėjęs iš arčiau atviruką, stebiuosi – puikus darbas, nejaugi bendradarbiai netingėjo skirti tiek darbo dėl pokšto? - Kam darbo trūksta? – rikteliu pakėlęs atviruką į viršų. Pakėliau galvą ir apsižvalgiau, likau tik aš vienas. Kur visi dingo? Žvilgtelėjau į laikrodį - pusė dešimtos. Užsisėdėjau. Reikia ir man eiti. Atviruką nusprendžiau parsinešti namo, parodysiu sūnui, sakysiu: „Tavo tėvas - keliautojas laiku!” Nusišypsojau - jam tikrai patiks. Įsidėjau atviruką į vidinę švarko kišenę. Užrišau kaklaraištį, išjungiau šviesą ir atsisveikinęs su senoliu sargybiniu nužingsniavau laiptais link prospekto. Eidamas pagalvojau, kaži kiek jis čia dirba sargybiniu? Nenustebčiau, jeigu prieš 50 metų jis ir padėjo sovietams nešti šitas dėžės. Nors tada būtų turėjęs gyventi Kaune, o pasakojo ir gyrėsi, kad jis - tikras vilnietis... - Labas vakaras, auksaveidės, - pasisveikinau su mūzomis pasiekęs Dramos teatrą; vėl atkarpa nuo Seimo iki jų praskrido nejučia. Vilnius naktį kitoks, tylus, pasidabinęs blizgančiomis plytelėmis... Nejaugi šiandien lijo? Gatvėse nei vieno žmogaus, tik už šimto metrų pastebėjau tyliai ir lėtai slenkantį beveidį kūną, prasilenkėm, naktinio miesto vaiduoklis išlindo per anksti, juk šiandien trečiadienis. Įsiminė tik jo palto siluetas, kurį akies krašteliu pamačiau... Ištraukiau atviruką, lygiai toks pat, kaip nuotraukoje. Įdomus sutapimas. 21

Kodėl anksčiau nepagalvojau įdėmiau ištyrinėti rastą atviruką, smalsumas deginte degino vidinę kišenę, noriu pažiūrėti kas kitoje pusėje! Įdomiausia tai, kad jis lyg mano ranka rašytas... Nagi tikrai, mano raštas! Koks dar Vilkas? Užkliuvau už laiptelio. Jau Katedros aikštė, susimąsčiau; atstumai Vilniuje nieko neverti. Prisėdau ant laiptuko šalia Gedimino, darančio pritūpimus. - Labas, Gediminai, pabūsiu trumpai tavo vakaro kompanionu, tu nieko prieš? Nelaukiau atsakymo, net gi nepažiūrėjau į jo pusę, supratau, kad jis tikrai nieko prieš. Išsitraukiau iš kišenės atviruką, stebėjausi, kaip gerai jis buvo padarytas, pavarčiau rankose - tobula reprodukcija, prie nieko negalima prikibti, o jeigu tikras - neįtikėtina. Pakėliau akis į dangų, jau švinta, nejaučia prabėgo laikas. -Ačiū už kompaniją, Gediminai, bet jau turiu eiti. Atsistojau, apsisukau, kad atsisveikinčiau, atrodo, kad žemė pradėjo slysti iš po kojų, pradėjo temti akyse... Prarandu sąmonę...

Koks aštrus kvapas, viskas juodai balta, užuodžiu gėles ir žolę; rasa padengusi aukštą žolę... Žolė neįprastai aukšta, už mane aukštesnė. Kur aš? Atrodo lyg sapnuočiau. Instinktas sako - bėgti! Atsikeliu nuo žolės. Koks aš stiprus. Turiu greičiau išeiti iš šio miško, girdžiu žingsnius ir žolės šlamesį, žmones, pasileidžiu bėgti link tos pusės. Išbėgu į laukymę, miškas liko už nugaros... Tolumoje matau žmones ir medines trobas. - Žmonės, man reikia pagalbos!!! - šaukiu, - kur jūs visi bėgate? - pajuntu aštrų smūgį į dešinį šoną, suklumpu, bet iškart pašoku ant kojų. Kas tai? Kodėl? Kraujas? Strėlė? Kas? Už ką? Prie pat galvos prašvilpė dar viena, ir dar viena... Bėgu, reikia sprukti ir kuo greičiau. Kas čia vyksta? Apsisuku ir pasileidžiu per laukymę link miško. Nepakeliamas skausmas rakina šoną, nesustoju... Bėgu mišku ir žvalgausi slaptavietės, seilės drimba iš burnos, bet atrodo, kad pavyko pasprukti, netoliese pamatau aukštą ąžuolą, nušlubuoju iki jo, prigulu ant žemės. Dešinėje po šonkauliais kyšo strėlė, pabandau ją ištraukti... Iš skausmo kaukiu kaip Vilkas... Užuodžiu savo kraują. Reikia ištraukti strėlę, neišeina. Bandau su ranka... Pakeliu ją, tačiau mano nuostabai prieš savo akis matau leteną... Kas tai?! Pilka letena! Tik dabar atsitokėjęs supratau, kad bėgau keturiomis; kas nutiko, kas aš?..

ŽAIDIMO PRADŽIA

žaidimo pradžios vieta

XVIII IV Šalta, pašoku nuo triukšmo. Arklys? Karieta? Nespėjus net atsistoti, esu vėl pargriautas ant žemės. Aplink žmonės, turiu sprukti iš čia, turiu bėgti... - Eik iš kelio, nevykėli, užrėkia vežikas.

Kiaurai permirkęs mano švarkas. Švarkas! Aš - žmogus. Tai buvo sapnas. Karietos? Katedra, o kur Gediminas? Viskas atrodo kitaip. Iš kur tie arkliai?! Pajuntu, kad šąla kojos. Pažvelgęs žemyn suprantu, kad stoviu purve. Nejaugi dar nepabudau iš sapno? Per nelyg tikroviška viskas...

1.0 taško skulptūros 4 žodžių pirmos raidės ir valdymo metai

1.1 taško pastato žodžiai

1.2 taško sprendimas padės šunų auksinė lentelė

1.3 taško dekodavimo būdas

1.4 kreipties skaičiai tašką padės išspręsti žemėlapis

1.5 skulptūros herojus

Nerimo skraistė buvo lyg uždengusi miestą, skubėdami žmonės kliuvo vieni ant kitų, stumdėsi, šūkaliojo... Kas čia vyksta, kodėl baimė tvyro ore? Kelinti čia metai ir kas čia vyksta? Kaip mano šeima? Instinktyviai tekinomis pasileidau Užupio link, šuoliavau per purvynus ir pelkę, kad tik kuo greičiau pasiekčiau namus. O jeigu tai tiesa?.. Kas čia vyksta? Ne... Ne... Bandau raminti save; dabar svarbiausia grįžti namo. Bėgdamas žvalgiausi aplink, atrodė, kad žmonės kažkam ruošėsi. Mano gera atmintis ir žinios apie istoriją padėjo suprasti, kad dabar maždaug XVIIIa. Rusai? Tik pagalvojau, ir iš virš stogų išgirdau: „rusai puola!“ Liepos 19? 20? Ar dar turiu laiko? 20d. Puolimas vyko iš Užupio pusės. Reikia skubėti. Gatvėse daug žmonių. Net nespėju pasigrožėti pirmuoju Vilniaus botanikos sodu, bėgu ir nesustoju, greitai pasiekiu Užupį. 32

Savos gatvės atrodo svetimos. Sustoju aikštėje, ten, kur turėtų stovėti angelas, apsižvalgau, atrodo, kad laikas sustojo... Pamatau mergaitę, pasipuošusią balta vėjyje plazdančia suknele, mergaitė šoka, šviesūs lyg pienas jos plaukai glosto pečius, mažos gležnos rankelės iškeltos į viršų ir akys stipriai užmerktos, lyg nenorėtų matyti viso baisaus ją supančio šurmulio. Atrodo, kad laikas sustojo, lyg du pasauliai būtų susijungę akimirkai. Akimirka ištįso iki begalybės, mergaitė atsimerkė ir pažiūrėjo tiesiai man į akis, tarsi ragindama atsibusti ir skubėti.

1.6 punkto dekodavimo standartas

Nuaidėjo sprogimas, netoliese stovinčio namo stogas išlėkė į orą. Artilerija? Rusai puola? Kur mergaitė? Aikštė tuščia. Ryžausi bėgti toliau link sprogimų, link namų. Fone aidi sprogimai, akys aptemo, ausyse spengia... Bandžiau bėgti per kiemus, bet viskas kitaip, nėra praėjimo, nusprendžiau bėgti palei Vilnelę, kuri dar kažkiek priminė save, tačiau vis tiek atrodė svetimai susivingiavusi.

1.7 šitą spyną atrakint padės vilkas metalas kitam taške

Pabėgęs palei upę pasiekiau savo namus... Bet tai ne mano namas, vieta tikrai ta, bet namas virtęs į kažkokį nepažįstamą pastatą; apsižvalgau - pėsčiųjų tilto nėra. Išgirstu Vilko staugimą, artilerija pataiko tiesiai į tą pastatą. Mintyse pasidžiaugiu, kad tai ne mano namai. Skeveldros pasipila į visas puses, skrenda tiesiai į mane, keli metrai iki mirties. Laikas sustojo, skeveldros ir šukės pakimba ore, ištiesiu ranką ir galiu jas paliesti. Atrodo mirtis truputį toliau, negu tikėjausi, kiek toliau? Vilkas?... Ir vėl slysta žemė iš po kojų...

1.8 vilkas metalas kita pusė CAPS LOCK

Tylu ir šilta. Kur aš? Židinyje dega ugnis židinyje. Šalia manęs ant fotelio miega senukas. Pabandau pasikviesti senuką, o išeina tik urzgimas. Senukas atmerkia akis, susijaudinęs, bet ramiu balsu taria man: „Ko pyksti? Gulėk, tau dar anksti keltis, miegok”. Bandau atsikelti nuo žemės, skausmas persmelkia visą kūną. Nuleidžiu akis, kad pažiūrėčiau į savo kūną - pilkas kailis uždengtas baltu sukruvintu skuduru. Aš vėl padaro kailyje...

toliau versti

••••• - - - - -

puslapio numeris

Nežinau kur eiti. Eisiu ten, iš kur atėjau. Noriu įdėmiau apžiurėti vietą, kur neseniai gulėjau, kur galvojau, kad baigsis mano kelionė. Nusileidau prie tos vietos, prie sugriauto namo. Gaisrą jau užgesino. Žmonės tvarkosi, gyvena toliau. Vieta, kur gulėjau, niekur nedingo, taip pat raudonai nudažytos plytos, mano krauju...

- Raudonai? – paklausiau pats savęs, nematau spalvų, kaip sapnose, negaliu atskirti spalvų. Bet aiškiai jaučiu kraujo kvapą, kažkodėl žinau, kad tai mano kvapas. Mano kraujas. - Ką jis čia daro? Iš kur? Dar tavęs čia trūko. Gaudykit! Nušaukit jį! – rėkė žmonės. Žiuriu, rodo į mane. Nuleidžiu galvą, žemė arčiau nei visada, žiuriu į savo kūną. Kailis, vėl pilkas kailis, vėl letenos. Aš miegu? Vėl sapnas? Žmonės pradėjo mėtyti į mane akmenis, keli pataikė. Nežinau, ar tai sapnas, bet skausmas pats tikriausias. Reikia bėgti! Nusileidau, prabėgau šalia raudonplytės, prabėgau per Bernardinų sodų vartus. Manęs nesiveja. Pasislėpiau tarp medžių. Gerai galiu juos suprasti, pamatyčiau aš didelį vilką pusiau sugriautam mieste, būčiau labai išsigandęs. Bet žudyti jį... Suabejočiau, neužtektų drąsos, norėčiau, kad jis tik dingtų iš ten. 41

Ir kas dabar? Ką man daryti? Dabar esu pirmajame savo kelionės maršrute. Pakartoti maršrutą? Ar grižti į pradžią? Bloga idėja vilko kaily eiti į Užupį, bet čia pasilikti irgi ne variantas. Noriu grįžti. Kad suprastum, ką daryti, kartais reikia grįžti į pradžią. Prisiminiau apie atviruką, apie tai, kad tai pakvietimas man, o kur jis dabar? Tai reiškia, kad aš negausiu pakvietimo? Apie tai pagalvosiu vėliau. Einu. Priėjau prie Katedros aikštės, per daug žmonių, kas išeičiau. Negasdinsiu dar labiau, jiems ir taip sunku. Bet ne čia kelionės pradžia, o darbe viskas prasidėjo. Ten ir bandysiu nueiti.

R4.3

R4.4

R4.5

R4.6

Negalėsiu ramiai praeiti per Gedimino prospektą jeigu jie manę matys. Reikia rasti kitą kelią. Apėjau Katedrą, eisiu palei Viliją. Gerai, manęs niekas nepamatė. Priėjau prie Nacionalinio muziejaus, bastėja... Žmonės! Nera laiko apžiūrinėti. Išbėgau ant upės kranto. Galiu atsikvėpti, čia nei dvasios. Įkvėpiau giliai giliai, tikėjausi, kad grynas oras užpildys plaučius, bet, deje, tik kraujo ir parako kavapas. Smarvė. Blogai turėti tokią gerą uoslę.

R4.7

Ramiai praėjau krantu iki pat Lukiškių nesutikdamas nei vieno žmogaus. Teisingai, dabar jie turi daug darbo, nėra kada jiems pasivaiksčioti prie upės. Pasikėliau į viršų nuo kranto. Negaliu išeiti į pagrindines gatves. Teks kirsti kaleią per siauras gatveles. Gerai, kad šių gatvių atsiradimo metai ne tokie seni. O tai reiškia, kad mažai turi skirtis nuo to, kas yra mano laiku. O jas aš puikiai žinau, kaip savo penkis pirštus... Kurių dabar neturiu. Kaip savo leteną? Ne, blogai aš žinau savo leteną. Gerai, kad gatvėse nera žmonių. Artėdamas link Nepriklausomybės aikštės, pagalvojau, o kam aš ten einu? Gi pastatas dar nepastatytas.

4.8 išsiųsk savo atviruką

Apsisukti? Kur aš eisiu? Priešais mane, į gatvę, pasuko vyriškis. Pasislėpiau, reikia apsispręsti, kur man eiti dabar ir ką veikti su savo kailiu. Įsižiurėjau į vyriškį, ką jisai daro? Jisai labai panašus į mane. Atsargiai priėjau arčiau. Stebiu. Kas jo rankoj? Jis priėjo prie pašto dežutės, įžiūrėjau jo rankoj tą patį atviruką, kurį pamečiau, o jis įmeta jį į dežutę. Iš kur jis gavo jį? Išbėgau link jo negalvodamas apie pasekmes. Jis atsisuko į mane. Tai aš! Kaip į veidrodį žiūrėčiau, kas čia darosi? Aš, tas vyriškis krenta ant žemės pamatęs mane... Ir išsilieja, kaip būtų iš vandens... Kas liko nuo jo, šlapia dėmė ant plytelių, įsigeria į tarpus tar jų ir visiškai pradingsta. Atrodo, kad jo niekada ir nebuvo. Ar štai taip darėsi su manim, kai rasdavau Vilką?... O dabar ir aš jaučiu tą patį, ką jausdavau kiekvieną kartą. Slysta žemė iš po letenų. Atsijungiu...

toliau versti

puslapiĹł

XVIII II Įkvėpiu; šalta ir šlapia. Prabundu upėje, šiaip ne taip išsikapanoju į krantą. Kur aš dabar? Užupis? Mažai namų. Vietoje, kur turi stovėti mano namas, tuščia. Ar čia po puolimo dar neatstatė? Nepanašu - atrodo taip, kad dar niekas ant šios žemės nestovėjo. Ką tai reiškia? Nejaugi dar giliau į istoriją įklimpau? Reikia išsiaiškinti „kada“ esu. Gerai, kad šiandien šviečia saulė, ant kranto spėjau sušilti ir viską apgalvoti.

Vilkas. Du kartus vilkas. Nejaugi jis kaltas dėl laiko šuolių? Nusprendžiau, kad turiu kuo greičiau išsiaiškinti viską, atsistojau nuo žolės, pasiėmiau dar pusiau šlapią savo švarką. Einu link Rotušės, į Magistrato archyvą. Tikiuosi, kad archyvas jau pastatytas. Reikia rasti dokumentus apie vilką, arba nors kokį nors paminėjimą apie jį, gal tai man padės.Užkopiau į kalną. Atsidūriau prie bastijono. Jis atrodė visiškai kitoks, nei atstatytasis mano laiku. Raudonos plytos buvo turbūt vienintelis bendras bruožas. Atsivėrė nuostabus vaizdas į visą Vilnių, pasisukau į labiausiai man patikusią pusę, į panoramą nuo Barbakano.

2.1 punktui išspręsti padės 1.3

Nespėjau atsigrožėti vaizdu... 55

/ 2.2 punkto adresas, dviejų gatvių namų numeriai padės auksinė lentelė

raktas 2.2 punkto skaičiai + sienos statybos pabaiga

2.3 Lietuvos himnas

Vilkas! Prabėgo vilkas link vartų. Pradėjau tekinomis bėgti paskui jį. Privalau jį pasivyti, jeigu jis yra kaltininkas to, kas darosi, aš privalau jį pagauti. Nusivijau jį palei gynybinę sieną. Gan aukšta. Kas galėjo pagalvoti, kad kada nors ją pamatysiu savo akimis.

2.4 piešinio ir tikrovės skirtumo skaičius

Neriam per vartus į miestą, o vilkas nesustoja. Tarp žmonių! Atrodo, kad žmonės jo nemato; kodėl aš jį matau? Kodėl vilkas? 59

Jis gan mažas, kad būtų vilkas, pasivijau, ir spalva neatitinka - rudas. Rudų vilkų nebūna ir dar pūkuota uodega. Tik dabar supratau, kad tai - lapė, nėra abejonių. Kaip kvailys vijausi per visą miestą lapę. Lapė mieste, net gi senaisiais laikais, pagalvoju, ne dažnas dalykas. Keisčiausia, kad žmonės visai nereagavo į ją. Smalsumas man neleidžia sustoti, turiu pagauti ją. Lapė sustojo šalia sienos ir į kažką labai įdėmiai įsižiūrėjo. Pažiūrėjau ir aš: nei langų, nei durų, nieko, tai tik siena. Keli žingsniai, šuolis ir Lapė mano rankose.

Nieko nematau, mane apakino šviesa? Saulė? Ne, gatvė labai siaura, namai aukšti, niekaip saulė čia nepateks. Šviesa sklinda nuo Lapės. Pajaučiau, kad pradėjo svilti mano rankos, atrodo, kad degu. Rankos dega. Nuo Lapių tokia šiluma nesklinda. Kas čia vyksta? Gyvūnas nepasiduoda, bando ištrūkti iš rankų, jaučiu tai, bet nieko negaliu įžiūrėti. Deginantis skausmas, atrodo lyg kažkas įkando. Nebeišlaikau ir paleidžiu Lapę, atšoku nuo jos atgal, užkliuvau ir pargriuvau ant nugaros. Pašoko šviesos rutulys ir ištryško pro atidarytą langą antram akšte priešais sieną stovinčio namo.

Spėjau atsikvėpti, pažiūrėjau į savo rankas, juodas, lyg būtų nudegintos, tarsi būčiau sugalvojęs degančias malkas iš laužo traukti. Švarko rankovės smilksta. Kelios minutės tylos, bandau suprasti kas atsitiko. Mano apmąstymus nutraukė stiprus garsas iš antro ankšto, iš ten, kur pabėgo lapė. Pakėliau galvą, ugnies liepsnos iš lango. Gaisras? Iš ugnies iššoko Lapė. Lapė liepsnose, uodega dega. Vienu šuoliu užšoko ant stogo, dar šuolis, peršoko per gatvę. Šuolis, šuolis... Nuo stogo ant stogo. Peršoka gatves, kiemus...

2.5

Aš negalvodamas pašokau ir patraukiau paskui ją, vydamasis ją apsižvalgiau, dega ir tie namai, nejaugi čia Lapė sukėlė gaisrą? Noriu padėti, turiu padėti, užgesinti tą Lapę, kad nesikankintų ir gaisras neišplistų. Reikia pagauti, o kaip? Taip šokinėti per stogus nemoku, nesugebėsiu. Ir dar lipti aukštai reikėtų. Galvosiu apie tai vėliau. Nesąžininga - ji šokinėja per stogus, o man teks bėgti ratais gatvėmis. Sekundei pagalvojau, kad nebesijaučiu toks jaunas, kaip kadaise buvau. Visi namai, per kuriuos šuoliavo Lapė, dega! Žmonės bėgioja, girdžiu sireną. „Gaisras!“. “Vilnius dega!“ Pagalbos prašančius girdžiu iš visų pusių. Viskas sutampa, aš persikėliau laiku, todėl neliko abejonių, kad dėl gaisro gali būti kalta pati lapė. Nėra laiko dvejoti, reikia sustabdyti ją, nes kitaip visą Vilnių sudegins.

Bėgdamas siauromis Vilniaus gatvėmis, stebėdamas kaip šoka nuo stogo ant stogo Ugninė Lapė ir padega namus, kaip žmonės bando suvaldyti milžiniškomis liepsnomis, supratau, kad dabar yra 1749 metų birželio 8 diena. Rotušė bei archyvas dideliam pavojuje, turiu ten patekti anksčiau už Lapę. Pamečiau Lapę iš akių, todėl nusprendžiau bėgti link Rotušės. Galvoj sukasi mintys „o kas jeigu?..“, jeigu nespėsiu, jeigu sudegs archyvas, jeigu dokumentai nepadės man, kaip aš Vilko ieškosiu, kaip grįšiu namo...

2,6

Saulė spigina, išbėgau iš siaurų gatvių šešėlių. Prieš mane atsivėrė Rotušė su savo grakščiomis kolonomis, aikštė kitokia, viduryje pasodinti medžiai, mano laiku viskas nuklota šaltomis mūrinėmis plytomis. Rotušę laižo liepsnos, uždusęs nuo bėgimo susiimu už galvos - aš nespėjau! Neturiu šansų išgelbėti senų laikų ir kartu savęs. Ką daryti? Kas toliau?

Šios situacijos kaltininkė - Lapė! Pridarė bėdos ir begėdiškai paspruko, nubėgo žemyn. Jeigu nepavyksta rasti Vilko, gal pagavęs Lapę kažką sužinosiu. Keisčiausias dalykas, kad žmonės kaip ir anksčiau jos nepastebi, Lapė bėga neatsigręždama, nardo tarp praeivių kojų, kur ji bėga? Miesto gyventojai kaip įmanydami bando gelbėti savo miestą nuo gaisro, aplinkui tikras chaosas. Žmonės dažniausiai nepastebi įdomiausių dalykų, kurie juos supa, negaliu jų kaltinti, buvau lygiai toks pat, ir bučiau, bet aš ją matau, ir ji nuo manęs nepaspruks. Lapė nėrė į bromą, gaila neprisimenu ar iš kiemo yra kitas išėjimas šiuo laiku. Nėra! Man pasisekė, Lapei nėra kur bėgti. Užspeista į kampą ji sustojo prie sienos, atsisuko ir žiuri į mane, nejuda. Nusiėmiau švarką, užmesiu ant lapės, kad vėl nenusideginčiau rankų. Mano planas pavyko. Taip! Man pavyko. Man leido. Lapė 68

leidosi pagaunama. Laikau ją savo glėbyje. Ji nesipriešina. Atidengiau švarką: tikrai, tikra Lapė, tikra Ugninė Lapė! Uodega ne pūkuota - pasižiūrėjau įdėmiau, uodega sudaryta iš ugnies liepsnelių, kaip gražu...

O kas toliau, ką man su ją daryti? Nunešti ir parodyti žmonėms, pasakyti kad štai, gaisro kaltininkė? Ne! Net jeigu jie sugebės pamatyti Lapę, kurios tiek laiko negalėjo pamatyti bėgančios prie pat savo kojų. Tai tik Lapė, gyvūnas, kvaila būtų kaltinti laukinį gyvūną, mitologinę būtybę. Žmonės išsigandę ir nusivylę, jiems tik ir reikia ką nors apkaltinti dėl savo bėdų, rasti kaltininką. Tokia jau ta mūsų prigimtis. Bet šiam tikslui Lapė tikrai netiks. O aš tiksiu. Ne, to padaryti negaliu. Žmogus, keistai apsirengęs šitam laikui, švarko skverne laikantis laukinę Lapę ir bepasakojantis nerealias pasakas. Nesveikas. Turbūt būčiau palaikytas bepročiu. Sugalvojęs savo nusikaltime apkaltinti mielą ir nekaltą Lapytę. Praradę viską žmonės dėl savo pykčio ir nevilties tikrai nesivargins aiškintis, kas aš ar iš kur atkeliavau. Turiu rinktis tarp Tiesos ir gelbėjimo melo. Užmuš žmonės, galiau70

siai - išlies visą savo pykti ant manęs. Geriau pagalvojus, gal ir teisingai padarys. Aš savimi ir pats nepatikėčiau. Kodėl Lapė atbėgo čia, ir leidosi būti pagauta? Nežinodamas, ką su ją daryti, išvyniojau švarką, paleidau ją. Nežinau, ar tai teisingas mano pasirinkimas, bus matyti. Apžiūrėjęs švarką, pamačiau kad jis nei kiek nenukentėjo, nesudegė. Užsidėjau, šiltas, pagaliau pilnai išdžiūvo po maudymosi upėje. Bet purvas niekur nedingo, gal ir gerai, pagalvojau, bus lengviau tarp vietinių įsitrinti ir būti nepastebėtu seno Vilniaus gatvėse. Džiaugiausi, kad mano laiku, mano stilius buvo klasikinis, dėl to dabar netaip išsiskiriu iš minios. Įdomu būtų pažiūrėti į save ir žmonių reakcijas, jeigu būčiau apsiavęs baltais sportbačiais ir su siaurėjančiais džinsais. Būtų juokinga. Įsivaizdavęs net nusišypsojau, pirmą kartą nuo Vilko pasirodymo nusišypsojau. 71

Kai paleidau Lapę, mano nuostabai, ji niekur nepradėjo bėgti. - Nieko prieš, jeigu tave paglostysiu? – laukiau atsakymo. Leidimą gavau, Lapė pati priėjo dar arčiau manęs. Atsisėdau ant nuo saulės šiltų plytų. Ranka jaučiu šilumą, gal labiau jau karštį sklindantį nuo Lapės. - Ir ką tu pridirbai, kam tu padegei tokį nuostabų miestą, išsigandai manęs? Gerai, gali būti, kad ir mano kaltės čia esama. Kodėl atsivedei mane čia? Būtent čia? Man pasirodė, kad būtent šito klausimo ji ir laukė. Pašoko, aukštų sienų esančių kiemo kampe. Atsistojau ir priėjau. - Ką nori man parodyti?, – pakeliu akis – Vilkas!... Ir vėl tas jausmas, slysta žemė, plaukia vaizdas, o viduje ramu, pagaliau radau, o gal tiksliau – buvau atvestas, atvestas prie Vilko, baigėsi šis siaubingai karštas ir nudeginantis pirštus istorijos puslapis. Girdžiu tylų balsą: 72

- Čia tau ne vieta, negali pasilikti mano laiku, tik apsižvalgyk aplinkui, viskas dega, chaosas ir sumaištis, tai Tu esi viso šito kaltininkas. Keliauk savo keliu. Buvo malonu pajausti glostymą, seniai niekas manęs nematė ir neglostė, – ištarė tyliai Lapė pro savo mažučius sukąstus dantukus. Kaip aš supratau jos žodžius? Supratau, svarbiausia, kad supratau, dėl to nebuvo jokių abejonių.

2.7

Aš vėl ten pat, kur užsibaigė praeitas sapnas. Tas pats kambarys ir senis. Buvau užmigęs? Koks aš alkanas! Jaučiu skanaus maisto kvapą. Prie pat stovi dubuo su žalia mėsa. Nejaugi tai maistas man? Bet kaip skaniai kvepia. Negalvodamas akimirksniu viską suvalgiau. - Pavalgei? - paklausė senukas. - Rrrrrr, - padandžiau padėkoti. - Tu gi ne paprastas vilkas, ar ne? Nustebau išgirdęs tokį klausimą. - Nori sužinoti, iš kur aš tai žinau? - Rrrrr... - Tu buvai mano sapnuose pasirodęs. Pamatęs tave miške su strėle, kyšančia iš šono, atpažinau tave. Supratau, kad ne veltui tave sutikau ir privalau tau padėti ir tave išgelbėti. Turime dar kai ką padaryti... - Rrrrr... - Įdomu ką? Apie tai vėliau...

toliau versti

puslapio numeris

Bandysiu rasti tą siluetą. Atėjau iš dešinės. Eisiu toliau gatve, į kairę. Jaučiu nuovargį, trūksta oro. Neskubėdamas atėjau iki sankryžos. Dabar man eiti į viršų ar į apačią? Link Rotušės ar link Katedros? Aplink Rotušę labai bomardavo, prie Katedros saugiau. Nors ir dabar atrodo, lėktuvai gali grižti bet kokiu metu.

V4.3

Nusileidau prie Katedros. Keli seniai šluoja aikštę. Tvarkosi? O kam? Dar gi nepasibaigė karas, ir atsiras, ką tvarkyti. Atsisėdau vidury aikštės, kur stovejo, kur stovės Gediminas. Ten, kur viskas prasidėjo, ten, kur pirmą kartą sutikau jį, tą Vilką, davusį man galimybę pasinerti į Vilniaus istoriją, viską pamatyti savo akimis ir patirti savu kailiu. Visą skausmą, neviltį ir baimę. Iki šiol negaliu suprasti, ar man jam dėkoti, ar prakeikti.

Sėdėdamas vidury aikštės, stebėdamas, ką aplinkui daro žmonės, supratau labai svarbų dalyką: žmonės gyvena toliau. Nežiurint į visa tai, kas vyksta aplnkui, jie gyvena savo gyvenimus. Vėl atsistoja ant kojų, daro, dirba... 79

Tai suteikė man motyvacijos atsistoti. Eiti... O kur eiti? Supratau, kad ne čia viskas prasidėjo. O prasidėjo viskas nuo atviruko atsiradimo. Gal dėl mano sentementalumo užsimaniaunoriu praeiti kelią, man muikiai pažįstamą savam laike, kiekvieną dieną praeinamą, o šitam laike svetimą. Ryžausi eiti tiesiai link Gedimino prospekto. Pakeliui apžiurinėjau sugriautus pastatus. Bet ne tiek daug jų sutikau prospekte. Nemažai žmonių, visi kažką daro, dirba, tvarkosi... Kiekvienas yra šio miesto neatimima dalis. Miesto nebūtų be jų, nieko neliktų be žmonių. Priminė man jie apie viską gerą, kas atsitiko su manim šitoj kelionej...

V4.4

Kaip ir visada, prospektą praėjau labai greitai, nežiūrint net gi į tai, kad tekdavo apeidinėti šukes, nuolaužas, purvą bei kūnus žmonių, kuriems jau vėlu padėti. Dabar supratau, kad mano darbo pastato dar nėra, jį pradės statyti tik 1951 - aisiais. Bet jau vėlu apsisukti, jau arti, be to, nežinau, kur reikėtų eiti. Bus įdomu savo akimis pamatyti, kaip atrodė Nepriklausomybės aikštė, kol neatsidarė Nacionalinė biblioteka 1963 – aisiais. Atsidarys tik už dvidešimt metų, tada dar Respublikinė biblioteka.

V4.5

V4.6

Štai aš ir prie darbo. Keli žingsniai, keli nepastatyti laipteliai, ir šimtas metų iki mylimos darbo vietos. Geriausia patirtis, kelionė mano, pamilau darbą dar labiau. Atrodo, kad visas gyvenimas vedė mane prie šitos kelionės.

V4.7

4.8 išsiųsk savo atviruką

- Atvirukas! – sušaukiau. Ištraukiau pirmąjį, ištraukiau voką su nauju. Tai gi pakvietimas! Noriu ir privalau jį išsiųsti. Atsisėdau ant laiptelio, ištraukiau iš voko atviruką, užklijavau pašto ženklą. Ko dar trūksta? Pažiurėjau į savo seną atviruką, perpiešiau, perrašiau viską, kas buvo kitoj pusėj. Paruošta. Darbar reikia sugalvoti, kaip ir kur man jį išsiųsti. Mano metu prie Aukščiausio teismo buvo pašto dėžutė, kokia tikimybė, kad ir šitam laike ten jinai bus? Ar išvis dirba paštas dabar? Bet aš tai gavau pakvietimą, reiškia, man pavyko jį išsiųsti. Reikia pabandyti, ką aš prarandu. Tik keli žingsniai. Nusukau iš aikštės į gatvę, man sekėsi. Yra dėžutė, toje pačioje vietoje. Įmečiau atviruką, darbas padarytas. Pakeliu akis, priešais mane stovi Vilkas. Šį kartą tikras, didelis Vilkas. Neieškodamas radau jį, ir vėl viskas plaukia akyse, atsijungiu... 87

toliau versti

puslapio numeris

XX II Atsikėliau ten, kur ir atsijungiau. Seniai galėjau suprasti, kad mane gali perkelti tik laiku, jokiu būdu ne vieta. Apsiniaukę, bet nešalta. Toks vilnietiškas oras. Kaip ir kiekvieną kartą, tas sapnas. Įdomi patirtis jausti save gyvūno kaily. Įdomu, vilkas taip man pasakoja savo istoriją. Atsistojau, nusivaliau kelnes. Ką gi, pasigrožėsim. Kur dabar? O koks skirtumas. Vis tiek bandymai ieškoti kelio nepadeda, o tik trukdo. Kažkaip savaime viskas pavyksta. Išėjau iš kiemo, paėjau prie tilto, atsidūriau prie raudonplytės... Karas, tikrai karas. Kuris? Jų tiek daug buvo. Nors dabar tylu, bet sklinda ore parako, kraujo ir ugnies kavas, nėra abejonių. Apžiūrėdamas namus matau vieną apgriautą, cariškiai taip siugriauti negalėjo, o prancūzams neišeitų, neturėjo tokių galimybių. Vokiečiai? Pirmas ar antras? 90

â&#x20AC;&#x2DC;44

Pravažiavo greitosios mašina. Antras, tikrai antras. Geriausiai man žinomas laikas iš visų istorinių epochų. Įdomiausia istorija, daugiausiai dokumentų likę iki mūsų laikų. Bet mažiausiai norėjosi pamatyti tai savo akimis. Grožėtis!? Nėra kuo čia grožėtis, tiek skausmo ir žiaurumo. Reikia kuo greičiau neždintis iš čia. Tegul tai man lieka tik istorija. Šį kartą aš labai greitai pamačiau keistinybę: šėšėlis, judantis, gyvas, bet be savininko, kitoj gatvės pusėj. Sirena pradėjo garsiai kaukti. Pavojaus? Lėktuvai? Perbėgu kelią, o šėšėlis tolsta; jau mačiau panašų elgesį, jausmas toks, kaip norėtų kažką parodyti, vedantis kažkur, gilyn į gatvę...

4.1

Sprogimas prie pat, pastatas sugriuvo kaip kortų namelis. Visos skeveldros tiesiai į mane... Ir vėl sustojo laikas. Ar tai adrenalinas? Iki šiol negaliu suprasti. Ir ką man dabar daryti? Tiesiai stovi šėšėlis, beveidis, bet jausmas, kad žiuri į mane... Skausmas, šukės mane pasiekė? Laikas pradėjo tekėti savo tėkme... Bandau atsimerkti. Pavyko pravewrti tik kairiąją akį. Blogai matau. Rankomis bandau kažką rasti, negaliu pajudinti dešinės rankos ir nejaučiu dešinės kojos. Kaire ranka jaučiu plytas, aš guliu ant jų, šlapia. Mane pargriovė sprogimas? Bandau atsistoti, neišeina. Kažką jau galiu įžiūrėti viena akim, pakeliu ranką prieš veidą. Riebus kažko lašas krito man ant kaktos. Kraujas? Matau, visa ranka kraujyje. Mano? Pakeliu galvą, reikia apžiurėti save. Burnoje metalo skonis. Šiaip ne taip atsisėdu. Mano kūnas suniokotas, dešinėj pusėj nei vienos sveikos vietos. Aš tiek 94

dar norėjau pamatyti, padaryti, grįžti pas mylimus. Atsiguliau atgal ant nugaros, jau neverta kovoti, šiuo laiku manęs neišgelbės. Atėjo mano laikas. - Ne! - balsas nuskambėjo virš galvos. Skaito mintis? - Anksti dar.

Atsimerkiau, virš galvos šėšėlis. Tas, kurį norėjau pasivyti. Bet tai ne šešelis, o tik juodai juodai apsirengęs... O kas apsirengęs? Nieko nematau, tik juodą siluetą. Palietė mane už dešinio peties. Kuo palietė? Ranka? Nieko neįžiuriu. - Einam, turi darbo. Ir kur aš eisiu? Pajudėti net negaliu. Galiu! Atsimerkė ir antra akis, jaučiu! Jaučiu savo kūną!

Pašokau. Sveikas! Aš jau mačiau mirtį. Vėl sapnas? Ne, namas sugriautas. Atsistojau iš kraujo balos. Mano karaujas? - Ei, kas atsitiko? - kreipiuosi į juodą siluetą, tolstantį siluetą. - kur eini? - nesulaukiau atsakymo, - stok, palauk! Pasakyk, kas buvo? Kodėl aš gyvas? Tyla. - Kokio darbo? Ką turiu padaryti? Nagi, stok! Nesustoja, eina, nekreipia dėmesio į mano žodžius. Sustojo, pasisuko į dešinę, pažiūrėjo į sieną. Vėl? Greitai šį kartą. Priėjau, pasisukau, žiuriu ten, kur ir jisai. Veidrodis. O veidrody jo nesimato. Toks juodas, kad net neatsispindi veidrody? Pasisukau į jį: - Na, tai neatsakysi į mano klausimus? O jo jau nebuvo, dingo ir jis. Viršūnė! Taip naglai; stovėjo prie pat! Kiti nors laukė, kol nueisiu nuo jų toliau. Pikta.

Atsisukau atgal į veidrodį. Ir kas toliau? Žiuriu į save. Ar tikrai į save? Aš kažkoks ne toks, kaip visada. Pasidaro silpna, vėl slysta žemė iš po kojų. Traumų pasėkmės? Ar jau radau Vilką? Bet kur jis? Atsibudau toj pačioj vietoj, tame pačiame laike, aplinkuj niekas nepasikeitę, tik sprogimai nutilo, sirena nebekaukia. Atsistojau, apsižvalgiau. Nei žmonių, nei silueto, nei pėdsakų. Vėl pažiūrėjau į veidrodį. Tai yra ten, kur jis buvo, bet jis dingęs. Ką siluetas norėjo man tuo pasakyti, ar ką parodyti? Nesuprantu. Tiek to, turiu nešdintis iš čia, kol vėl neužsigavau. Ir kur man eiti? Į kairę ar į dešinę? Reikia prisiminti, kur mažiau bombardavo, rytus ar vakarus...

4.2 taško 159

Laikas pasirinkti keliÄ&#x2026;:

Vakarai

100

Rytai

101

XIX III Karšta. Jaučiu kaitinančius saulės spindulius. Atmerkiu akis - viskas balta, nieko nematau, saulės spinduliai apakino. Įdomu, kur aš dabar. Tikiuosi, kad įdomiame laike, istoriniame, noriu dar labiau pažinti miesto istoriją... Šiurpas perbėgo nugarą, visai pamečiau galvą šituose istorijos vingiuose, privalau kuo greičiau grįžti pas šeimą... Akys pamažu priprato prie šviesos; prieš mane didelis kiemas. Kaip jie ten be manęs? –pagalvojau stodamasis nuo šiltų plytų, apsižvalgiau, akimis perbėgau visas kiemo sienas ieškodamas išėjimo į gatvę - tik išėjęs iš kiemo galėsiu bandyti suprasti, kur ir kada esu dabar.

102

Ausyse spengia, viską girdžiu lyg po vandeniu. Turbūt mano šeima nerimauja, išėjau ryte į darbą, o iki namų pareiti nesugebėjau, - svarsčiau eidamas pro kiemo arką. Išlindęs į gatvę vėl pamačiau karietas. Nejaugi aš vėl senajame Vilniuje? Po truputį grįžo klausa, pradėjau girdėti žmones ir miesto šurmulį, kuris nebuvo išskirtinis, atrodė lyg eilinė diena; nužingsniavau Pilies gatve. Bandžiau suprasti, kelinti dabar metai. Sprendžiant iš rūbų, panašu, kad XIX amžius.

103

Mintys apie šeimą man nedavė ramybės, nors, iš kitos pusės pažvelgus, jie kol kas dar neegzistuoja. Bandžiau raminti save. Keistas jausmas kankino mane, turėjau perprasti laiko šuolius, kaip jie veikia, kad sugebėčiau grįžti, nors vidinis balsas kuždėjo, kad galiu ir noriu užtrukti, noriu pamatyti viską savo akimis... Pasisukau į dešinę - Rotušė. Ramiai ir išdidžiai stovi, lyg nieko nebūtų nutikę, o gal dar nebuvo gaisro, susimąsčiau. Kada aš Lapę gaudžiau, prieš kiek laiko čia laksčiau paskui ją?. Svarsčiau, kur man dabar eiti, ar leistis prie Katedros, ar kilti link Rotušės? Praeitą kartą man taip ir nepavyko patekti į archyvą, ar verta pabandyti šį kartą? Ar pavyks rasti reikalingos informacijos, ar verta lįsti į archyvus? Viską, kas buvo išsaugota iki mūsų laikų, esu matęs, pažinęs ir puikiai žinau. Visi dokumentai, laiškai ir rankraščiai praėjo pro mano rankas; keisčiausia, kad nei karto nieko negirdėjau 104

ir nemačiau apie Vilką ir laiko keliones... Juk turėjo kažkas išlikti iki mūsų dienų, jeigu ne, tai gal visgi tai ilgas ir niekaip nesibaigiantis košmaras... Vienintelis Vilko paminėjimas ant atviruko... - Atvirukas! - netyčia šūktelėjau balsu, kad net žmonės atsisuko į mane. - Girtuoklis! - išgirdau komentarą iš praeivio. Komentarai man jau nerūpėjo, pasisukau link Rotušės. Ištraukęs atviruką iš kišenės, pakeliu priešais save, lyginu tai, ką matau ant atviruko, ir kas už jo... - Identiški! - Vėl šūktelėjau. Turiu nusiraminti. Pagaliau žinau, kada aš. Žinau ir kur Vilkas. Pagreitinau žingsnį, tiesiai link Rotušės. Šypsena iki ausų. Priėjęs prie pastato sienos apžiurėjau tą vietą, kur Vilkas buvo ant atviruko. Tuščia. Apėjau kelis kartus aplink pastatą - nieko.

105

Dar kartą priėjau prie pastato, įdėmiai apžiūrėjau vietą, kur Vilkas ant atviruko. Nėra. Apėjau kelis kartus pastatą, apžiurėjau pastatą iš visų pusių - nei pėdsako. Grįžau į tą vietą, kur pats stovėjau atviruke, vyriškis man už nugaros, atsirėmęs nugara į sieną kažką rašo užrašų knygelėje. Gal dar ne laikas, turiu palaukti, gal atsiras. Įsidėjau atviruką į dešinę kišenę. Atsistojau šalia vyriškio. Visai gerai apsirengęs ir dar kokie švarūs batai, tikriausiai sunku juos taip išlaikyti, vaikštant tokiomis purvinomis gatvėmis, pagalvojau, nors diena ir buvo giedra, tačiau vietomis buvo ir purvo balų. Atsirėmiau nugara į sieną. Vyriškis pastebėjo mano susidomėjimą juo. Atsisukęs įrėmė žvilgsnį į mane, nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų, tikriausiai, kad kostiumas jį taip sudomino, vis dėlto - ne šio laikmečio ir bus pasiūtas tik už šimto metų... 106

107

3.1

108

- Здравствуй, путешественник поздоровался мужчина. Возможно костюм выдал меня, что я не местный. А почему не местный? Я же из Вильнюса, может быть не в это время, но местный. - Laba diena. Что меня выдало? - спросил я. Это был первый человек, который не кричать на меня, а любезно заговорил. - O, lietuvis! - удивился парень - видимо ошибся...

- А почему вы подумали, что я из дальних стран? - Ваш пиджак очень хорошо пошит, таких здесь не сыскать. Сколько вы заплатили за него? 109

110

- Не помню. – aš net ir nežinojau, mano žmona man jį buvo padovanojusi kai tik įsidarbinau Archyve... - Украл? – vyras pertraukė mano mintis. - Почему сразу, украл? – sunerimęs paklausiau, – я похож на вора? - Может на вора и не похож, но что то с тобой точно не так, - pakraipė galvą vyriškis. - Нет... – norėjau toliau teisintis. - Неважно, – neleido pabaigti minties vyras, – не рассказывай, мне не нужны твои объяснения.

- Nepamenu. - Pavogei? - Kodėl iškart pavogiau? Ar aš jums panašus į vagį? - Gal į vagį ir nepanašus, bet kad kažkas su tavim ne taip, tai jau tikrai. - Ne... - Nesvarbu, nepasakok, man nereikia tavo pasiaiškinimų.

111

- Kodėl? – paklausiau. - Tai tik trukdys, - miglotai pasakė vyriškis. - Trukdys kam? – nieko nebesupratau. - Mano kolekcijai! - Įdomu, ką jūs tokio kolekcionuojat, kad mano istorija jums viską sugadintų? - Nuotraukas, - atsakė vyriškis kažką betraukdamas iš odinio portfelio, - leiskite paaiškinti - aš kolekcionuoju paslaptingų ir nepažįstamų žmonių portretus. Ar galėčiau jus nufotografuoti? – rankoje laikydamas fotoaparatą paaiškino vyriškis. - Žinoma, – negalvodamas atsakiau, o kodėl gi ne, aš gi jau kartą sutikau, ir tai įrodo atvirukas mano kišenėje. - Be kopijos jūsų nepaliksiu, atsidėkodamas padovanosiu ir jums prisiminimui, reikės atsiimti šiuo adresu, - ištiesė rankoje popieriaus skiautelę. - Gerai. – sutikau.

112

- Tai stok čia, aš paeisiu toliau, kad ir kolonos tilptų į kadrą. - Gerai, - dar kartą palinksėjau galva ir stovėjau kaip įkaltas į žemę.

113

Vyrukas nuėjo į kairę, mažiausiai penkiasdešimt žingsnių. Apsisuko į mane, pakėlė ranką... Dabar! Pajaučiau sau iš kairės Vilką, juk ten turi tupėti Vilkas. Staigiai atsisukau, šešėlis iškart pašoko, ir per sieną pabėgo už kampo, nieko nelaukęs aš šokau bėgti paskui jį, tolumoje kažką dar šūktelėjo fotografas, tačiau aš jau net nebeatsisukau. Privalėjau pagauti Vilką ir pagaliau išsiaiškinti, kas čia vyksta ir kaip man grįžti namo. Pasukau už kampo, Vilkas... O gal šešėlis, tiksliai negalėjau pasakyti, jaučiau, kad turiu bėgti ir vytis. Padaras greitas, pasuka už kito kampo, jau atrodo, kad pavijau, bet tik pasuku - už kampo jo nebėra. Apibėgau visą pastatą, fotografo jau nė gyvos dvasios...

114

Ir ką man dabar daryti? Net neįsivaizduoju, kur eiti toliau. Prisiminiau, kad gavau iš fotografo lapelį su adresu. Įkišau ranką į dešinę kišenę, susipainiojau, juk dėjau į kairę, bet kažką ir dešinėje užčiuopiau, kas tai? Su atviruku kišenėje guli dar kažkas šalto ir apvalaus...

115

Ištraukiu – laikrodis, kišeninis šių laikų sidabrinis laikrodis, nesuprantu, iš kur jis atsirado, tačiau neturiu laiko, kada galvoti. Jeigu jis jau mano kišenėje, tai, turbūt, kažką reiškia, gal kažkaip padės... Spusteliu užrakto mygtuką, laikrodis atsidaro, sustojęs ties 11:43, ant ciferblato dangtelio inicialai JG. Jokūbo? Iš visų pusių apžiūrėjau laikrodį, ant nugarėlės pastebėjau išdegintą pėdsaką, nedidelį, panašų į Lapės letenėlės, ar Vilko? Dar kartą apėjau Rotušę laikydamas laikrodį rankoje, tikėdamasis, kad man tai padės suprasti, kur eiti toliau. Jokių užuominų... Jokūbo laikrodis. Vis tiek nežinojau kur eiti toliau. Nusprendžiau patikrinti jo namus, jie visai netoliese.

116

117

118

119

Pakeliui link jo namų prisiminiau, kad turiu raštelį su adresu, ištraukiau jį iš kišenės. Ir kodėl ankščiau to padaryti nesugalvojau? Jeigu gerai pamenu, tai tuo adresu buvo spaustuvė. Jau būdamas netoli Jokūbo namų svarsčiau, ar galėsiu užeiti į vidų, gal ten ne jo namai, juk jis gyveno ten prieš 150 metų, gal namai sugriauti, juk tiek daug puolimų įvyko šiais metais. Taip begalvodamas atėjau. Ne be reikalo nuojauta kuždėjo eiti čia, ant sienos pamačiau tokį pat pėdsaką, kokį radau ant laikrodžio, jis rodė į pietus. Nusprendžiau sekti juo. Ilgai klaidžioti neteko, posūkyje dar keli pėdsakai, vedantys į dešinę. Išgirdau pasisveikinimą adresuotą man.

120

3.2

121

- Labas, senuk, - jaunas balsas nuotaikingai ištarė. Atsisukau ir pamačiau mažą mergaitę su seneliu. Pagalvojau, kad tikriausiai ne su manim sveikinosi, juk nesu dar senas. Tačiau mergaitė ir senelis žiūrėjo tiesiai į mane laukdami atsakymo. - Labas, mergaite, laba diena, pone, - mandagiai pasisveikinau prieš užduodamas klausimą, kodėl vadinate mane senuku? Mergaitė atsakė plačia šypsena. - Atleisk jai, - pasakė senelis – jinai nenorėjo įžeisti, čia buvo komplimentas. - Komplimentas? – nustebau, nuo kada „senukas“ yra komplimentas? - Šios mergaitės mylimiausias žmogus išėjo į paskutinį savo kelią. Senelis, vienintelis, kuris rūpinuosi ja, vienintelis iš likusių artimujų žmogus, irgi paliko ją, atėjo laikas. O dabar jinai liko viena, visiškai viena šitam pasalyje. Tisliau, buvo viena, grįžau pasirūpinti ja. 122

123

- O, vargšelė, apgailestauju, – prisiklaupiau, kad žiurėčiau tiesiai jai į akis, paėmiau už rankytės, - atrodo jai tiek pat metų, kiek mano vaikinukui. Kodėl aš tau primenu tavo senelį? - Akys! Kaip pas mano senelį, šiltos šiltos, – šypsosi. Ir aš nesulaikiau savo šypsenos. Paglosčiau galvytę. Pakėliau akis į senelį. - Grįžot? Jūs gyvenate ne Vilniuje? Pasiimsite mergaitę pas save? - Aš gyvenu Vilniuje, tik ne šiuo laiku. Ne, mes pasiliksime čia. Man draudžiama ją pasiimti su savimi. Papasakočiau visą istoriją, bet mergaitei anksti dar tai girdėti. O mes su tavimi dar susitiksime, tada ir pakalbėsime. Dabar eik. Eini teisingu keliu, jeigu dar gaiši laiką su mumis, apgailestauju, bet pasiklysi. Dar paimk šitą - tau prireiks. Ateis laikas, suprasi kaip panaudoti. Įdavė man pašto ženklą. Pasiėmiau, be klausimų atsisveikinau, pasidalinau šypsena ir išėjau. 124

3.3

125

Kodėl išėjau, kodėl be klausimų? Aš jų turiu tiek daug! Nejaugi ir šitas senukas ne iš šio laiko? Jis gali žinoti, jis tikrai žino kažką apie Vilką ir kur man jo ieškoti. Nuėjęs kelis metrus atsisukau, nieko jau nebuvo. Kaip greitai čia visi išeina... Bet tie jo žodžiai „eini teisingu keliu...“ privertė mane nesustoti ir eiti toliau, gal tai ir yra jo pagalba man.

3.4

126

127

Niekur nenusukau, siaura gatve pralenkiau kelis namus. Štai - dar vienas, į vakarus. Bet tas senukas... Aš jį tikrai kažkur matęs... Cemachas! Kaip aš anksčiau to nesupratau ir netpažinau jo. Taigi ir mano laiku šitoj vietoj stovi skulptura, skirta būtent jam. Prisiminiau, kaip ji atrodo. O gi taip pat! Ji šiandien atrodė taip, kaip būtų atgijusi. Tikrai, Cemachas keliautojas kaip ir aš! Anksti jam. Tai ne jo laikas. Jeigu gerai pamenu, gimė jisai tik prieš metus. Kodėl ir jis atvyko į šį laiką, kaip ir aš? Tikrai, jis pasakė: „grįžau pasirūpinti ja.“. Specialiai grįžo? Reiškia, jis gali pasirinkti, kur persikelti! Turiu dabar dar daugiau klausimų. Bet jis pasakė, kad dar susitiksim. Lauksiu susitikimo.

3.5

128

link 3.6 virš dūrų

129

Kol galvojau apie tai, radau dar kelis pėdsakus, praėjau kelis posūkius, kelias gatves. Pėdsakai mane atvedė tiesiai prie spaustuvės. Užeisiu, vis dėlto man žadėjo nuotrauką. Užėjau. - Laba diena! Niekas neatsakė; nieko nėra? Bet gi durys atidarytos, apžiurėjau kambarį, labai švaru, viskas savo vietoj. Tik vokas, ant stalo prie lango vokas, tirai ne savo vietoj, atrodo, specialiai kažkam paliktas, arba kažkas pamiršo. Priėjau, pasiėmiau, parašyta: „kaip ir žadėjau“. Atidariau voką, ištraukiau nuotrauką. Atirukas toks pat, kaip mano, tik visiškai naujas, nenutrintas, baltas. Nenutrintas ir fotografo vardas, pasirašytas po nuotrauka: J. Čechavičius. Negaliu patikėti savo akimis! Vienas iš žymiausių Lietuvos fotografų! Tik 1865 metais atvažiavęs į Vilnių. Bet, kiek pamenu, visos jo nuotraukos šaltos, gatvių vaizdai gana niūrus ir statiški, beveik be gyvybės ženklų, tik kai 130

kur matyti neryškios žmonių figūros, kurių mastelis dar labiau pabrėžia architektūros didingumą. Ir aš tapau viena iš tų neryškių žmonių figūrų.. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad jis galėtų kolekcionuoti žmonių nuotraukas. Mūsų laiku jis žinomas kaip architektūros fotografas.

3.7

131

Apžiurėjau atviruką, tuščia. Pašto ženklas jau užklijuotas. Pasirūpino. Įkišau atgal į voką; išsaugosiu, bijau sugadinti. Apverčiau voką: „Teisingu keliu eini...“ Tie patys žodžiai, kuriuos man ir pasakė Cemachas. „... ar Vilnelėj gyvena undinės?“. Ir viskas. Po susitikimo su Lape ir Vilku nenustebčiau, jeigu ir undinės būna. Patikrinti? Patikrinsiu! – atsakiau pats sau. Nesulaukęs darbuotojų išėjau iš spaustuvės. Ieškoti toliau pėdsakų, ar eiti prie Vilnelės?.. Po valandos vaiksčiojimo aplink spaustuvę, neradęs nei vieno pėdsako, nuėjau link Vilnelės.

3.8

132

133

3.9

134

Neskubėdamas, o kur skubėti? Kada aš dar turėsiu galimybę čia ir dabar atsidurti. Įdėmiai apžiurinėjau praeinančius žmones. Grožėjausi nuostabiu oru ir architektura. Laikas prabėgo greitai ir aš jau nusileidau prie Užupio tilto. Jau temsta. Tikriausiai neverta eiti tikrinti savo namų. Atsistojau tilto vidury. Atsirėmiau rankomis į šaltą metalinį tilto turėklą. Žiurėjau į tiekiantį Vilnelės vandenį, kaip išlydėdamas jį. „O tu gilesnė, nei mano laiku“, pagalvojau išlydėdamas vandenį į paskutinę jo kelionę šia vieta, mažai laiko jums liko būti Vilnele. Tapsit Neries, ne, Vilijos, dalimi ir keliausit toliau per Lietuvą iki pat jūros. Jau visai sutemo. Įsižiebė šviesos Užupio namų languose. Silpnai apšviečiamos gatvės, o upės vanduo visiškai juodas. Tarp debesų pasirodė mėnulis, pilnatis. Apšvietė vandenį, jis blizga. Kaip tylu, lauke nei dvasios. Su saulės nusileidimu užmigo gyvenimas Vilniuje. 135

Triukšmas po tiltu, atrodo, kad kažkas nukrito į vandenį. Pasilenkiau į priekį, gal ką nors pamatysiu. Pamačiau, iš po tilto išplaukė... Žuvis? Didėlė, net gi labai. Undinė?! Jos uodega menulio spinduliuose blizga taip ryškiai, kaip sidabrinė. Nusileidau prie upės, atsisėdau ant mūrinio laiptuko prie pat vandens. Tyliai, kiek įmanoma tyliau, kad jos neišgasdinčiau. Priplaukė. Drąsi. Įsivaizdavau, kad tokios būtybės labai nedrąsios. Išnerė iš vandens, kokie nuostabūs plaukai, ilgi, auksiniai. Tokie pat, kaip mano mylimosios. Tokie, kaip tą paskutinį rytą kartu. Mielas baltas veidukas, jinai dar visai jauna mergaitė, toks jausmas, kad niekada nemačiusi saulės. Rožinės lūpos, žydros, kaip jūra, akys ir auksinės blakstienos...

136

- Labas, senuk. Ir vėl senukas? - Pagalvojau. - Labas vakaras. Tau nešalta? – pirmas į galvą šovęs klausimas. Vilnelė ir karštą vasarą būna šalta kaip žiemą. - Ne, tai mano namai. O namai šilčiausi, – dingo nuostabi šypsena, matyt, susimąstė arba kažką prisiminė, – šilčiausi širdžiai, – ir vėl šypsosi. - Tau neliūdna čia vienai būti? - Ne, tikrai ne. Dažnai naktimis, kai pilnatis, pas mane ateina kompanija nakčiai, tokie, kaip tu. - Kaip aš? - Taip. Žmonės ne savo vietoj. - Ne savo vietoj? - Tie, kurie pasiklydo. Galvoja, kad pasiklydo, bet iš tikrųjų eina teisingu keliu, nes turi leidimą. - Kokį dar leidimą? Ir aš jį turiu? Iš kur ir kas juos duoda?

137

- Kur tu taip skubi? Tiek klausimų. Naktis ilga. Ir kol mėnulis virš mūsų galvų, teks tau būti mano kompanija, – šypsodamasi žiūrėjo į dangų. Ji tokia panaši į mano žmoną, jauną, kai mes tik susipažinome universitete! – Tik leidimus turintys žmonės gali keliauti per Vilnių taip, kaip tu dabar. - Kaip tu supratai, kad aš toks pat keliautojas, kaip ir kiti tau palaikantys kompaniją? - Tu matai mane? Nustebau klausimu. - Aišku, tu gi prie pat manęs, ir mėnulis gerai apšviečia, gerai matau tave. - O kiti nemato. Jie nieko nemato. Nepastebi nieko. Visų stebuklų. Ir tu ten, pas save, nieko nepastebėdavai. Tu žinai, mes jau matėmės. - Ką? Aš tikrai tavęs niekad nepamirščiau. - Aš gi sakau, tu nematei stebuklų. Tavo laiku, galvodamas apie darbus, pinigus, laiką, nepastebi to, kas iš tikrųjų svarbu. 138

139

- Nori pasakyti, kad mes susitikome, tai yra, susitiksim mano laike? Iš kur tu gali žinoti, kas nutiks taip toli? - Man nėro laiko, tokio laiko, kaip tau. Aš viena iš laiko sargybinių, o Vilnelė - viena iš laiko dalių. Seniai jau saugau, ir saugojau iki tol, kol nesusitikau su tavim. - Su manim? Kas dabar atsitiks? - Ne dabar. Bet aš ir taip per daug pasakiau, „atplauks“ laikas, ir šplaus visus tavo klausimus. Aš pati negaliu keisti laiko tėkmės be leidimo, negaliu dabar to tau papasakoti. Lauk. - Leidimas? Toks pat kaip ir mano? Kas juoš išduoda? - Neskubėsk. Ne toks pat. Geležinis išduoda. Vilniaus Sargybinis. - Vilkas? - Taip. - Bet jis man nieko nedavė. - Tu turi pakvietimą. - Kokį? - Tavo vidineje kišenėje. Ištraukiau. 140

- Bet tai gi mano atvirukas, mano ranka parašytas. Aš tokį ir naują turiu. - Būtent. Nepamiršk sau jį išsiųsti. Duok jį čia, parašysiu adresą, kuriuo turi išsiųsti. - Nori pasakyti, kad aš pats save pakviečiau? - Taip, toks yra laikas. Vilnelė ne visada teka viena puse. Naktį visko atsitinka. O taip pat galima išeiti ant kranto, ir nueiti iki tau reikalingo laiko... Tikiu kiekvienu žodžiu, nes noriu tikėti, tai įdomiausia pasaka, kokią esu girdėjęs. - Beje, tau toliau reikės eiti palei srovę Aš pašokau, dar norėjau eiti. - Ne dabar, - pasakiau,- gi kol mėnulis danguje matosi, tu esi mano, mano kompanija. - Gerai...

141

Buvo ilga naktis, pasakyta tiek žodžių, tiek išgirstų pasakų ir istorijų. Šilta naktis. O kai mėnulis pasislepė už debesų, jau ne taip tamsu, jau pradėjo švisti. - Atėjo laikas atsisveikinti. Nebijok, neilgam. Lauksiu tavęs čia kai ateis laikas, kai tavo kelias tave atves čia. Tik nepamiršk išsiųsti pakvietimo... Pasinerė ir pasislėpė po vandeniu. Pradingo tilto šešėlyje. - Ate, tikrai buvo malonu... – pasakiau, o kam pasakiau? Jau nieko nera. Atsistojau, laikas judėti.

142

ÄŻ 3.10 pagalba po seno pakvietimo

143

Jinai pasakė eiti upės tėkme. Taip ir padariau. Atėjau prie tilto, to, kuris toliau. O aš čia jau buvau ėjęs, kiekvieną dieną savo laiku vaikščiodavau, ir vieną kartą jau keliaudamas laiku. Virš bromo kažkas yra. Toks jausmas, kad man čia. Bet jau buvau čia, nors kitu laiku. Užėjau. Koks didžiulis skirtumas tarp to, ką mačiau, kai rusai puolė, ir to, kas dabar prieš mano akis. Kažkiek giliau... Iš dešinies! Ant sienos! Didelis vilkas... Ir štai, toks pažįstamas ir man artimas jausmas, atsijungiu. Įdomu, kur dabar atsidursiu...

144

3.10

145

146

Dirbtuvės? Viskas pilka. Tai, reiškia, sapnas. Kokios čia dirbtuvės? Senis kažką daro. Metalo dirbtuvės. O senis stovi prie priekalo. Atmušinėja. Kažką pasokaja, bet nieko negaliu suprasti, dėl triukšmo negirdžiu. O aš sėdžiu, ir kažko laukiu. Senis atsisuko į mane, sako: - Paruošta. Ateik. Aš išsigandęs net nepajudėjau iš vietos - Ko gi tu bijai? Man atrodo, tu viską supratai ir pasitiki manim. Ateik, ateik. Priėjau, senis kažką nori uždėti ant manęs. - Rrrrrr... - Nu čia dabar. mes gi susitarėm. Leisk įgyvendinti mano misiją. Su jais turėsi kažkam pasirodyti... Tavo geležiniai šarvai... Aš viską supratau...

147

148

toliau versti

puslapio numeris

149

150

- O dabar eik. Šiandien puiki pilnatis. Paskubėk. - išlydėjo senukas. Uždarė duris. Man nieko neliko. Reikia eiti. O kur? Letenos pačios veda. matyt, kelią geriau žino, negu aš. Kaip sunku eiti. Nuleidau galvą, aš šarvuose. Tikrai, senis aprengė mane šarvais. Pakilau ant kalno. Jaučiu, žinau, čia būtent šita vieta. Ten, kur aš ir ėjau. Atsisėdau, pradėjau kaukti žiūrėdamas į mėnulį. Žinau, kad aš kaukiu ne sau, o savo darugui - savo kompanijai. Aš - legendos dalis...

151

152

Karšta. Koks nuostabus žolės kvapas. Atmerkiu akis. Giedras dangus, saulė spigina. Atsistoju. Aš lauko vidury, tolumoj matosi senasis Vilnius... 153

154

...

155

156

ŽAIDIMO PAAIŠKINIMAS

rekomenduojama nenaudoti

157 155

KODAS4

interaktyvus žaidimas Vilniaus pažinimui ir geram laiko praleidimui.

Jums reikės: Išmaniojo telefono ir mobilaus interneto.

android

ios

windows

QR kodo nuskaitymo programėlės. QR Code Reader

QR kodo nuskaitymo programėle nuskaityti QR kodą.

http://m-ua.info/map-kompas.htm Compass APP

Drąsiai naudokitės paieškos sistemomis. www.google.lt www.yandex.ru ...

158

DIENORAŠTIS

Leidinys ir pieštukas. Pieštuką, kurį gavote, nepameskite, jo prireiks sprendžiant užduotis.

Vietos užrašams 1.3 taško dekodavimo būdas

Vietos, specialiai tam skirtos. Padeda spręsti užduotys. Simbolių skaičius. 1.3 taško numeris: 1 - laikotarpio numeris; 3 - taško numeris laikotarpyje.

1.3 taško dekodavimo būdas

Inormacija buvo ant lipduko 1.3 taške.

Taip pat gali būti aplinkoje, užduotyje arba pasakojime.

1.0 taško skulptūros 4 žodžių pirmos raidės ir valdymo metai Lietuvos Didysis Kunigaik6tis Gediminas 1316 1341

D K G

1.0 taško skulptūros 4 žodžių pirmos raidės ir valdymo metai

159

160

161

KODAS 4 162