Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes by Dominicus Lituanus

Dailininkas Gediminas PranckeviÄ?ius

2020

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Ketvirtas leidimas

ISBN 978-609-8227-19-2

DOMINYKAS PRISIMENA PERNYKŠTĮ RUDENĮ Buvo šilta vasaros naktis. Danguje tyliai niūniavo žvaigždės, žiovavo užsimiegojęs mėnulis. O sutemusioje Žemėje, kur iš viršaus viskas atrodė ramu ir mieguista, virė paslaptingas naktinis gyvenimas: aukštose žolėse čirškė naktiniai svirpliai, paupio karklynuose giedojo lakštingala, balose kurkė išverstakės varlės. O arklys Dominykas ganėsi ten, kur visada, – netoli ąžuolo, skaniojoje pievoje. Vakarieniavo sau prunkščiodamas ir akylai saugojo netoliese miegančią savo svajonių rugiagėlę. – Kad tik Svajonė nesušaltų! – nerimavo arklys, prisimindamas žvarbią pernykštę žiemą, kai jo mylimosios vos nesušaldė žiaurioji šalna, žybsinti aštriais lediniais peiliais. Tąsyk jiedviem su rugiagėle teko ilgam išsiskirti: Dominykas nukeliavo net į Afriką, kur susipažino su kupranugariu, begemotuku ir beždžionėle,

pabraidžiojo po tenykščių rugiagėlių pievą, susidraugavo su drambliais ir kitais tos nuostabios šalies gyventojais. O pavasarį grįžo gimtojon Lietuvon ir pievoje atsodino savo mėlynžiedę. Toji kaipmat atsigavo ir dabar juodu vėl galėjo džiaugtis meile. Iki kito rudens... Dominykas rugiagėlę kasdien palaistydavo ir apravėdavo. O ji lingavo rūpestingajam bičiuliui, kvepėjo ir žydėjo nuostabaus grožio žiedeliu. Vakarais juodu vienas kitam kurdavo karališkus meilės ir pagarbos eilėraščius, varlių vadinamus ditirambais.

Praėjusį vakarą rugiagėlė Dominykui sukūrė tokį ditirambą: Dominykas rūpestingas, Jis kilnus ir išmintingas, Jį mylėti – vien smagumas, O kvepėti – malonumas! Atsidėkodamas Dominykas rugiagėlei sueiliavo atsakomąjį ditirambą: Rugių gėlė – ne tik gėlė, Tai žino kiekviena varlė, Joj slepias dviguba prasmė – Tai duona kvepianti žolė! Tai išgirdusi rugiagėlė tik lūpas papūtė: – Duona kvepianti žolė... Bet juk aš ne žolė, Dominykai! Aš gėlytė... Gal galėtum sugalvoti tinkamesnį palyginimą? – Gerai, pabandysiu, – prunkštelėjo arklys ir kaipmat pataisė eilėraštį: Rugių gėlė – ne tik gėlė, Tai žino kiekviena varlė, Jei prasmę dvigubą užuodžia – Tai rugio kvapas, žiedo grožis! – Dabar jau geriau, – nusiramino rugiagėlė, nusižiovavo ir pažvelgė į dangų. – Žiūrėk, Dominykai, saulė leidžiasi... Gal jau eisiu miegoti... O tu, brangusis, ką veiksi? – Saugosiu tave, kad nesušaltum, – sušnibždėjo Dominykas, – ir apie ateitį svajosiu. – Nesvajok apie ateitį, – atsiduso rugiagėlė. – Geriau džiaukis tuo, kas yra dabar. Paskui ateis žvarbus ruduo, stos piktos šalnos! Toj tavo išsvajotoj ateity aš tikriausiai vėl mirtinai sušalsiu... ir mudu vėl turėsim išsiskirti, kaip ir pernai...

– Na jau ne, aš ką nors sugalvosiu, – ryžtingai papurtė galvą gėlelės globėjas, – neleisiu tau sušalti. Jei reiks, dėl tavęs net į žvaigždes nukeliausiu! – Svajotojau tu mano mielas, – nusišypsojo rugiagėlė ir prisiglaudė Dominykui prie kojos, – kurgi matei arklį, keliaujantį į žvaigždes? Nusiramink... Geriau mėgaukimės šia akimirka, kol esame kartu ir vienas kitą mylime! Sušnibždėjusi šiuos žodžius, mėlynžiedė suskliaudė žiedą ir užmigo. O Dominykas vis nurimti negalėjo, svarstė – ką padaryti, kad žiemą jo mylimoji nenušaltų. Kraipė galvą arklys, mąstė ir šiaip, ir anaip – nieko doro sugalvoti neįstengė. Tik prisiminė seniai užmirštą savo močiutės Domicelės patarimą. Ji dar mažam, išdykusiam arkliukui Domukui sakydavo: – Anūkėli, kai tave kamuoja koks rūpestis, kurio negali išspręsti, tai ir nesuk galvos! Sukrimsk ką nors, pažaisk, o geriausia – nusnūsk valandžiukę. Ir atsakymas ateis savaime. Paminėsi mano žodį! Ir nutarė Dominykas močiutės paklausyti – palenkė galvą ir skanaudamas ėmė lėtai rupšnoti sultingą naktinę žolę, nebegalvodamas apie ateinantį rudenį.

ARKLYS IR ŽVAIGŽDĖS Prisivalgęs iki soties naktimi kvepiančių žolelių, Dominykas atsigulė šalia savo rugiagėlės ir, pažvelgęs į dangaus platybėje tviskančias žvaigždes, atsiduso: – Kodėl jūs kabote taip toli ir taip aukštai? Su jumis nei pažaisi, nei pasikalbėsi!.. – Nenusimink, Dominykai, – staiga iš aukštybių pasigirdo krištolinis žvaigždžių skambesys, – draugauti galima ne tik su tais, kurie šalia, kuriuos lengva paglostyti ar pauostyti. Bet ir su tais, kurie toli! – Kaip? – nustebo Dominykas. – Ogi labai paprastai. Štai mes dainuojame tau iš dangaus – o tu viską kuo puikiausiai girdi! Gerą bičiulį galima jausti, suprasti ir iš tolo.

– Nejau ir jūs viską girdite? – Taip... Ir tavo žodžius, ir mintis... – Net ir tai, ką mąstau? – suglumo arklys. – Be abejo... Mes girdime viską viską! – Nesąmonė... Tai jūs girdėjote, ką aš svajojau apie savo rugiagėlę? – Girdėjome... Pakraipė galvą baltasis ristūnas ir patylėjęs gudriai pridūrė: – O kai mintiju apie žvaigždes, irgi girdit? – Ne tik girdim, bet ir jaučiam, – nusišypsojo žvaigždutės. – Jeigu koks nors Žemės gyventojas mumis pasigroži, iškart imame skaisčiau žibėti. Ir siunčiame naujajam bičiuliui pačias gražiausias mintis. – Nieko nesuprantu... – sumurmėjo Dominykas. – Kaip jūs galite man siųsti mano paties mintis... Jos juk gimsta mano galvoje! – Mielas Dominykai! Matyt, esi dar labai jaunas kumeliukas, – mirktelėjo žvaigždutės viena kitai, – tau tik atrodo, kad mintys – tavo nuosavybė. Bet atmink, ne visos mintys gimsta tavo galvelėje! Vienas tu susigalvoji pats, kitos atsiunčiamos iš dangaus... Trečios – iš medžių, ketvirtos – iš akmenų, penktos – iš upių... – Mano mintys ir yra mano mintys, – ginčijosi Dominykas. – Jos ne akmeninės, ne vandeninės ir ne medinės, o arkliškos! Arklio garbės žodis! – O ar tau nėra buvę, kad netikėtai, ilsintis prie ąžuolo ar prausiantis upelyje, galvon šautų kokia nors puiki nauja mintis? – erzino užsispyrėlį žvaigždės. – Arba dainelė, arba eilėraštukas... – Būna... Aišku, kad būna... Kai atsiremiu į plačiašakį ąžuolą vidury pievos, mane visada apninka šlamančios mintys, – susimąstė Dominykas, bet tučtuojau vėl nepatikliai sumurmėjo: – Žinot ką... Jei norite, kad patikėčiau, atsiųskite mano galvon kokį nors eilėraštį apie žvaigždes! – Gerai, tik užsimerk... Netrukus Dominyko galvoje suskambo graži žvaigždžių giesmė: Šviečia danguje žvaigždutės, Suokia jos tarsi lakštutės,

Guli pievoje arklys, Girdi jis žvaigždžių mintis. Šnibžda jos: mielasis drauge, Štai ganaisi po palaukę, Ir rugiagėlę pamilęs Tu jauties tarsi pakilęs. Tarsi angelas ar paukštis – Siela veržiasi į aukštį, Tiems, kas nori mus pažinti, Tenka širdį atrakinti. Nėra lengva pasiryžti – Lyg paukščiukui išsiristi, Ir palikti savo kūną, Tegul Žemėj jis pabūna. Bet paskui galėsi skristi – Tarsi vėjas – nenukristi, Kviečiame pakilt lig mūsų, Nenusvilk prie saulės ūsų!

STEBUKLINGAS ŽVAIGŽDŽIŲ PATARIMAS Išgirdęs tokį linksmą žvaigždžių eilėraštį, Dominykas net nusižvengė: – Niekada nemaniau, kad žvaigždžių mintys eiliuotos... Ir juokingos! – bet tučtuojau surimtėjo ir darsyk paklausė: – Jeigu girdite viską, ką aš galvoju, tai tikriausiai žinote, kad netrukus ateis nuožmus ruduo ir mano rugiagėlė nušals... kaip ir pernai. O aš nežinau, kaip ją apsaugoti... – Galime tau patarti, – sušnarėjo žvaigždės.

102

Vytautas V. Landsbergis

Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes Ketvirtas leidimas Dailininkas Gediminas Pranckevičius Redaktorės Giedrė Kmitienė ir Aldona Paulauskienė Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo Aivaras Gecevičius Tiražas 2000 egz. Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ Nugalėtojų 3d-2, LT-10105, Vilnius, tel. +370 5 2777888 www.dominicus.lt Spausdino AB „Spauda“ Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius www.spauda.com