Kipšo laiškai_C.S. Lewis

C . S. L L H I *

kipšo

laiškai

s

C.

kipšo

U MIS

laiškai Iš anglų kalbos Zigmantas Kęstutis

vertė

Ardickas Šidiškis

J Leidykla "Katalikų pasaulis" Vilnius 1996

UDK 820-3

C. S. Levvis

L e 384

T H E SCREVVTAPE LETTERS

Fount, Harper Collins Publischers, London, 1992

darkWolf

ISBN 9986-04-051-5

O by C. S. Levvis Pte, 1942 Leidykla "Katalikų pasaulis", 1996

APIE AUTORIŲ

"Esu tik paprastas žmogus, kuris rašo kitiems žmonėms".

Clive Staples Lewis - pagarsėjęs rašytojas, įžymus kritikas ir profesorius anglų kultūros šventovėse Oksforde ir Kembridže - visada buvo kuklus, paprastas, bemaž nuolankus žmogus.

Gimė 1898 m. lapkričio 29 d. Belfaste, miestiečių šeimoje. Jo ramią vaikystę nutraukė motinos mirtis. Jam tai buvo "pirmoji religinė patirtis".' Naivios vaiko maldos ir viltys, atsitrenkusios j Paslaptį ir kančią, sudužo.

Mokykloje jam nesisekė, todėl nuo 1914 iki 1917 m. mokėsi privačiai. Jo mokytojas Kirkpatrick - "įsitikinęs ateistas" - šešiolikmetį Lewį dar labiau atitolino nuo krikščionybės, kuri jam ėmė atrodyti nekonkreti, atitrūkusi nuo normalios kasdienybės. Interpretavo ją taip: "Mirusį žydų pranašą Yesua (jo vardą iškreipę pavadinome jį Jėzumi) pradėjo laikyti dievu ir sukūrė kultą, kuris vėliau buvo sujungtas su senoviniu žydų Jahweh garbinimu. Iš to atsirado krikščionybė - mitologija, kaip ir visos kitos".

1916 m. C. S. Lewis gavo Oksfordo universiteto stipendiją, bet netrukus buvo mobilizuotas ir Pirmojo pasaulinio karo metu atsidūrė Prancūzijoje.

Sužeistas jaunasis leitenantas grįžta namo, tęsia studijas ir 1923 m. gauna anglų kalbos ir literatūros diplomą.

Susidomi Chestertonu. Vėliau rašė: "Pradėjęs skaityti Chestertoną, nežinojau, su kuo susidursi u. Jaunuolis, kuris nori likti ateistu, niekada nebus pernelyg pedantiškas rinkdamasis lektūrą. Jam visur paspęsti spąstai. Pasak Herberto, «atsiversi Bibliją - milijonai staigmenų: klastingos pinklės, pasalos». Dievas, jei taip galima sakyti, yra mažiausiai skrupulingas".

1924 m. pradeda dėstyti anglų kalbą ir literatūrą Magdalen koledže ir dėsto iki 1954 m. Jau pirmaisiais metais po trumpo "panteistinio" intervalo susidomi "teistais". Pamato, kad autoriai, tokie kaip MacDonald ir Chesterton, kuriuos jis, nepaisant jų "religinės manijos", vertino ir mylėjo, savo raštuose turi sukaupę visą gyvenimo šiurkštumą ir sūdrumą. To jis nebuvo radęs skaitydamas Schaw, Mill ir Voltaire, kurie yra "Įdomūs, bet pernelyg paprasti".

Rašo: "1929 m. prisipažinau nugalėtas, sutikau su tuo, kad Dievas yra Dievas, ir suklupau

melstis: tą vakarą buvau galbūt labiausiai nusiminęs ir užsispyręs Anglijos konvertitas".

Tais metais Oksforde C. S. Lewis sutinka J. R. R. Tolkieną, Charles Williamsą ir Gervaise Matthewsą.

SusikūrėInklings, ne tiek draugija, kiek draugų kompanija. Antradieniais juos būdavo galima pamatyti Bird and Baby bare prie gero juodojo alaus bokalo arba Magdalen koledže, kur "Oksfordo krikščionys" susitikę balsu skaitydavo, ką parašę. Čia Lewis pristatė savo Kipšo laiškus, bene žinomiausią ir labiausiai vertinamą kūrinį po 1933 m. parašyto romano Du klajūno keliai.

Kipšo laiškai pirmą kartą buvo išleisti Londone 1942 m. Šmaikščiu stiliumi, su britų humoru ir teologiškai teisingai pasakoja apie seną kipšą Paralių, jau pensininką, kuris laiškais siunčia patarimus ir nurodymus jaunam ir neišprususiam velniui, pradedančiam gundytojui Nelabukui.

Rašytojo tikslas - parodyti visą "gundymo psichologiją kitu požiūriu". Paralius bijo, kad "pacientas" gali elgtis pagal savo prigimtį ir, norėdamas priartėti prie tiesos, korektiškai naudosis protu pamiršęs gyvenimo tikrovę, kuri galėtų įrodyti, jog "visi tie dalykai nėra tikri". Nelabukui pavesta siela išsigelbės ir mėgausis Dievo

buvimu, neliesdama Paslapties, kuri Piktąjį pastato į nepatogią padėtį: "... iš kur ta keista užgaida, visus tuos atstumiančius žmogiškus netikšas padaryti savo «laisvais» mylimaisiais, tarnais ir «sūnumis»?" Žmogaus laisvė taip pat yra svarbiausia 1945 m. išleisto veikalo Didžiosios skyrybos tema.

Tais pačiais metais parašyta Ta baisioji jėga papildo Lewio kosminę trilogiją, kurią 1938 m. pradėjo Tyliosios planetos toliai, o 1943 m. pratęsė Perelandra. Tai geri science-fiction veikalai, Gėrio ir Blogio kovos metafora.

1954 m. Lewis pradeda Kembridže dėstyti viduramžių ir renesanso laikotarpio anglų kalbą.

Persikelti jam padėjo Joy Davidman, žydų kilmės niujorkietė intelektuale, jautri ir diskretiška paskutinių Lewio gyvenimo metų draugė. Tačiau ji mirė, ir Lewis pajuto, kad gali grįžti prie žiauraus savo jaunystės Dievo, kurio planai neįžvelgiami. Vis dėlto skausmas palengva nurimo ir užleido vietą taikiai rezignacijai, prisiminus žodžius, kuriuos Joy mirties patale ištarė ne jam, o kapelionui: "«Esu ramybėje su Dievu», - pasakė ir nusišypsojo, bet ne man".

Paskutiniais gyvenimo metais "Oksfordo krikščionis" dėsto, rašo (Keturios meilės, 1960; Krikščioniški apmąstymai, išleisti po jo mirties,

1967), bendrauja su savo draugais iš Bird and Baby.

1963 m. vasarą jį ištiko infarktas, tačiau pasveiko. "Negaliu nematyti, kad buvo tikra nuodėmė likti gyvam. Taip neskaudžiai priartėjus prie Vartų, apmaudu buvo matyti juos užtrenkiant prieš pat nosį..." Vartai vis dėlto atsivėrė penktadienio popietę, 1963 m. lapkričio 22 d., tą dieną, kai buvo nužudytas prezidentas Kenedis.

"Karstą nunešė į kapus - rašo jo draugas Bayley. - Rytas buvo šaltas, bet saulė skaisčiai švietė. Ant karsto pastatyta žvakė ramiai degė. Nors atvirame ore, liepsna nevirpėjo". Stačia ir nepajudinama, kaip ir senojo Oksfordo profesoriaus "atrastasis" tikėjimas. Savo gyvenimu C. S. Lewis išpasakojo religinį jausmą, struktūrinę ir formuojančiąją žmogiškumo dimensiją.

Birutė Demkutė

•

PRATARMĖ Neketinu aiškinti, kaip į mano rankas pakliuvo korespondencija, kurią dabar pateikiu visuomenės dėmesiui.

Yra dvi tolygios, bet priešingos klaidos, kurias žmonės linkę daryti spręsdami apie velnius.

Pirmoji yra netikėti jų egzistavimu. Antroji - tikėti ir perdėtai, liguistai jais domėtis. Patiems velniams vienodai mielos yra abi klaidos, ir jie su tokiu pat džiaugsmu sveikina ir materialistą, ir tą, kuris užsiima magija. Tokio pobūdžio tekstų, kokiais paremta ši knyga, nesunku gauti bent kiek įgudus, tačiau linkę į blogį ir jaudrūs žmonės, kurie galėtų panaudoti juos piktam, neišmoks to iš manęs.

Skaitytojams patariu nepamiršti, kad velnias yra melagis. Ne viską, ką sako Paralius, reikia laikyti tiesa net žiūrint iš jo varpinės. Nesistengiau nustatyti nė vieno laiškuose minimo žmogaus asmenybės, bet nemanau, kad, tarkim, tėvo Spyglio ar globotinio motinos portretai yra visiškai tikslūs. Pragare, kaip ir Žemėje, geidžiami dalykai dažnai laikomi jau esamais.

Baigdamas turiu paaiškinti, kad nė nemėginau gilintis j laiškų chronologiją. XVII laiškas, regis, parašytas tada, kai žmonijai dar nerūpėjo tausoti išteklius, bet apskritai velniškas datavimo metodas atrodo niekaip nesusijęs su žemiškuoju laiku, ir aš nebandžiau jo atkurti. Europos karo istorija, išskyrus pavienius atvejus, kai būdavo braunamasi į žmogaus dvasios būseną, Paraliaus aiškiai nedomino.

C . S . LEWIS

Magdalenos koledžas 1941, liepos 5 d.

Išvaryti velnią, jei jis nepasiduoda Šventajam Raštui, geriausia jį išjuokiant ir išjo tyčiojantis, nes jis nepakelia paniekos.

LIUTERIS

Velnias... pajuokos.

išdidžioji

dvasia...

negali

pakęsti

TOMAS MORAS

M A N O MIELASIS NELABUK!

Matau, jog tu atidžiai seki, ką skaito tavo globotinis, ir rūpiniesi, kad jis kuo daugiau bendrautų su savo draugais materialistais. Bet ar nesi truputį naivokas? Rašai taip, tarsi tikėtum, jog diskusija gali padėti tau išplėšti jį iš Priešo nagų.

Taip galėtų būti, jeigu jis būtų gyvenęs prieš kelis šimtmečius. Anais laikais žmonės gerai mokėjo skirti įrodytus dalykus nuo neįrodytų, ir jei kas būdavo įrodyta, - jie tuo tikėdavo. Mąstymą jie dar tebesiedavo su veiksmu ir buvo pasirengę keisti savo gyvenimą remdamiesi loginiais išprotavimais. Bet mums beveik iki galo pavyko tai ištaisyti pasitelkus savaitraščius ir kitus panašius ginklus. Tavo globotinis dar berniukas būdamas priprato nešiotis galvoje jaukiai sugyvenančias nesuderinamas pasaulėžiūras. Mokymus jis skirsto ne į "teisingus" ar "neteisingus", bet į "akademiškus" arba "praktiškus", "atgyvenusius" arba "šiuolaikinius", "tradicinius" arba "negailestingus". Idant išlaikytum jį atokiai nuo Bažnyčios, savo sąjungininku kvieskis ne diskusiją,

o tuščius plepalus. Negaišk laiko {tikinėdamas jį, jog materializmas yra tiesa! Įteik jam, kad materializmas yra stiprus arba rūstus, arba drąsus, kad tai ateities filosofija. Kaip tik tokie dalykai jam ir rūpi.

Diskusijos bėda yra ta, kad ji visą kovą perkelia j Priešo teritoriją. Jis irgi moka diskutuoti, nors mano tau siūloma tikrai praktiška propaganda ilgus amžius sugebėjo parodyti Jį silpnesniu už Mūsų Tėvą, kurs yra Apačioje. Diskusija pati savaime pažadina globotinio protą, ir kas gali pasakyti, kur jis tada mus nuves? Net jeigu kartais minčių eigą pavyktų iškreipus pasukti savo naudai, tu pamatysi, kad šitaip skatini globotinio įgimtą įprotį domėtis visuotiniais dalykais ir atitraukti jį nuo betarpiškos jausminės patirties. Tavo uždavinys - prikaustyti jį prie jos. Išmokyk jį vadinti tai "tikru gyvenimu" ir neleisk susimąstyti, ką galėtų reikšti "tikras".

Atmink, kad Jis, priešingai tau, nėra gryna dvasia. Niekada nebuvęs žmogumi (ak, tas bjaurus mūsų Priešo pranašumas!), tu nesuvoki, kaip smarkiai juos yra pavergusi šiokiadienybė. Sykį turėjau globotinį, tvirtą ateistą, kuris buvo įpratęs leisti laiką prie knygų Britų muziejuje. Vieną dieną jam šitaip sėdint ir skaitant, aš pajutau, kad mintys jo galvoje pasuko negera linkme.

Suprantama, jo pašonėje akimoju išdygo Priešas. Dar nespėjęs susigaudyti, aš pamačiau, kaip ima griūti mano dvidešimties metų darbas. Jeigu pametęs galvą būčiau pabandęs gintis diskusija, būčiau buvęs sutriuškintas. Iškart kirtau j tą vietą, kurią geriausiai buvau užvaldęs, ir pakišau mintį, jog jau pats metas papietauti. Matyt, Priešo atsakomasis smūgis (juk žinai, kad niekad negali gerai nugirsti, ką Jis jiems sako?) buvo mintis, jog tie apmąstymai yra svarbesni už pietus. Bent jau aš taip manau, nes kai aš jam tariau: "Žinoma. Pernelyg svarbūs, kad imtumeis jų tuščiu skrandžiu", globotinis gerokai pralinksmėjo, o kai dar pridūriau: "Kur kas geriau ateiti pavalgius ir vėl to imtis praskaidrėjusia galva", jis jau buvo pusiaukelėje link durų. Kai jis atsidūrė gatvėje, mūšis buvo laimėtas. Aš parodžiau jam laikraščių pardavėją berniūkštį, kuris šūkalojo popietinio numerio naujienas, ir pro šalį važiuojantį 73-ią autobusą, ir dar nespėjus jam nulipti laiptais, įkaliau jam tvirtą įsitikinimą: kad ir kokios keistos mintys užplūstų galvą žmogaus, kiurksančio prie knygų, geras gurkšnis "tikro gyvenimo" (jam tai buvo berniūkštis ir autobusas) įtikina, jog "visi tie dalykai" paprasčiausiai negali būti teisingi.

Jis žinojo, kad vos ne vos išsisuko, ir vėlesniais metais mielai šnekėdavo apie "nenusakomą

tikrovės pojūtį, kuris galų gale mus ir apsaugo nuo loginio mąstymo sukeliamo proto aptemimo". Dabar jis saugus Mūsų Tėvo namuose.

Ar tau kas nors aiškėja? Dėka variklio, kurį paleidome juose prieš daugelį šimtmečių, jie dabar nieku gyvu nenori patikėti nesuprantamais dalykais tol, kol jiems prieš akis stovi suprantami. Be paliovos kimšk jam į galvą daiktų ir reiškinių "kasdieniškumą". Svarbiausia - nebandyk naudotis mokslu (turiu galvoje tikruosius mokslus) kaip ginklu kovai su Krikščionybe. Tie mokslai paskatins jį galvoti apie reiškinius, kurių jis negali paliesti ir pamatyti. Jau būta liūdnų atvejų su šiuolaikiniais fizikais. Jeigu jam jau lemta kapanotis moksluose, pririšk jį prie ekonomikos ir sociologijos, neleisk nutolti nuo neįkainojamo "tikro gyvenimo". Tačiau geriausia yra išvis neprileisti jo prie mokslo knygų, įpiršti didžią nuomonę, kad jis viską jau seniai žino ir kad tai, ką jis atsitiktinai išgirsta ar perskaito, tėra "šiuolaikinių tyrimų rezultatas". Atmink, jog tu esi tam, kad apsuktum jam galvą. O pasiklausius kai kurių jaunų nelabųjų kalbų, galėtum pamanyti, jog vienintelis mūsų darbas yra mokyti!

II BRANGUSIS NELABUK!

Didžiai nemalonu buvo sužinoti, kad tavo globotinis tapo krikščioniu. Nepuoselėk vilties, jog tau pavyks išvengti deramos bausmės; tikiu, kad dorai viską apmąstęs, tu net pats nenorėsi likti nenubaustas. O tuo tarpu mums reikia kuo geriau išnaudoti susiklosčiusią padėtį. Nėra ko pulti į neviltį: šimtai tokių brandaus amžiaus atsivertėlių, trumpai paviešėję Priešo stovykloje, buvo atkovoti ir susigrąžinti. Visi globotinio įpročiai, tiek protiniai, tiek kūniški, vis dar dirba mūsų naudai.

Viena didžiausių mūsų sąjungininkių šiuo metu yra pati Bažnyčia. Suprask mane teisingai. Aš turiu galvoje ne tą Bažnyčią, kurią mes matome išskėtusią galingus sparnus virš laiko ir erdvės, baisią kaip armija su vėliavomis. Tai, prisipažįstu, vaizdas, nuo kurio sudreba net ir drąsiausi gundytojai. Bet, laimė, tiems mirtingiesiems jis beveik nematomas. Tavo globotinis temato nebaigtą statyti pseudogotikinį mūrą, iškilusį naujų statybų kvartale. Kai jis įeina vidun, prie jo,

nutaisęs saldžią miną, skuba vietinis bakalėjininkas ir bruka į rankas blizgančiais viršeliais knygą su liturgija, kurios nesupranta nei vienas, nei kitas, ir dar vieną aptriušusią knygiūkštę su nekeliančiomis pasitikėjimo religinėmis giesmėmis, dažniausiai prastomis ir dar išspausdintomis smulkiu šriftu. Pasiekęs savo klauptą ir apsidairęs, jis išvysta aplink būtent tuos kaimynus, kurių iki tol vengė. Tu turi remtis tais kaimynais kiek Įmanydamas. Tegul jis mintyse šokinėja ten ir atgal nuo žodžių "Kristaus kūnas" prie greta esančių kaimynų veidų. Tiesą sakant, nelabai svarbu, kokie žmonės sėdi gretimame klaupte.

Galbūt tu žinai, kad vienas iš jų yra garsus Priešo karys. Nesvarbu. Tavo globotinis - ačiū už tai Mūsų Tėvui, Kurs yra Apačioje - tikras kvailys.

Jeigu bent vienas iš jų nepataiko į gaidą, avi girgždančiais batais ar turi dvigubą smakrą, arba nevykusiai apsirengęs, globotinis nesunkiai patikės, kad, vadinasi, ir jų religija, ko gero, yra šiek tiek juokinga. Šiuo metu jis, supranti, turi susidaręs "krikščionių" įvaizdį, jo manymu, dvasingą, bet iš tiesų daugiausia paremtą tuo, ką mato akys.

Jo galva prikišta togų, basų kojų ir šarvų, ir tas faktas, kad kiti žmonės bažnyčioje dėvi šiuolaikinius drabužius, kelia jam - nors, aišku, nesąmoningai - nepasitikėjimą. Niekad neleisk tam

nepasitikėjimui iškilti j paviršių, niekad neleisk globotiniui susimąstyti, kokius jis norėtų tuos žmones matyti. Tegul jo protas tvyro migloje, ir tu galėsi mėgautis visą amžinybę, ieškodamas įrankio tai miglai išsklaidyti, kurį galima rasti tik Pragare.

Taigi uoliai išnaudok nusivylimą, kuris, atvėsus įkarščiui, neabejotinai apims globotinį per pirmąsias bažnyčios lankymo savaites. Mūsų Priešas leidžia kilti tokiam nusivylimui bet kokio žmogiško užmojo pradžioje. Jis atsiranda, kai berniukas, susižavėjęs auklės perskaitytomis "Odisėjo klajonėmis", nutaria rimtai imtis graikų kalbos. Jis randasi, kai įsimylėjėliai susituokia ir pradeda rimtai mokytis bendro gyvenimo. Kiekvienoje gyvenimo srityje nusivylimas lydi perėjimą nuo svajingų siekių prie sunkaus darbo. Priešas sutinka rizikuoti, nes Jis puoselėja keistą fantaziją savo nepagydoma meile, žlugdančia visą dvasinį pasaulį nenatūraliais ryšiais su dvikojais gyvuliais, priversti šiuos atgrasius žemės kirminus - Jis juos vadina "sūnumis" - pamilti Jį ir Jam tarnauti "laisva valia". Todėl, norėdamas suteikti laisvę, Jis neveda jų prie tikslų, kuriuos jiems iškelia per meilę, prisirišimą ir įpročius, o leidžia jiems "elgtis savo nuožiūra". Štai čia ir

atsiveria galimybė pasireikšti mums. Bet, nepamiršk, čia pat mūsų tyko ir pavojus. Sėkmingai perėję šį pirmą sausros ruožą, jie tampa mažiau priklausomi nuo savo jausmų, vadinasi, ir sunkiau sugundomi.

Iki šiol rašiau remdamasis prielaida, kad žmonės gretimame klaupte nesukuria jokio racionalaus pamato nusivylimui. Žinoma, kada toks pagrindas yra - jeigu globotinis žino, jog dama su keista, neįprasta skrybėle yra užkietėjusi kortuotoja arba vyriškis girgždančiais batais yra šykštuolis ir lupikautojas - tavo užduotis tampa nepalyginamai lengvesnė. Dabar tau tik nereikia leisti jam paklausti savęs: "Jeigu toks žmogus kaip aš gali tam tikra prasme laikyti save krikščioniu, kodėl mano kaimynų iš gretimo klaupto ydos turėtų būti įrodymas, jog jų religija tėra veidmainystė ir papročių laikymasis?" Tu gal paklausi, ar įmanoma sulaikyti net žmogaus protą nuo tokios akivaizdžios minties? Įmanoma, Nelabuk, įmanoma. Elkis su juo tinkamai, ir tokia mintis tiesiog neateis jam į galvą.

Jis pernelyg trumpai buvo Priešo pusėje, kad suprastų, kas yra tikrasis nusižeminimas. Kad ir ką jis kalba, net ir atsiklaupęs, apie savo nuodėmingumą, tai tėra papūgos tarškėjimas. Sielos gilumoje jis tebėra įsitikinęs, jog, leidęs

Priešui save atversti, jis suteikė jam stambų kreditą be palūkanų, ir mano, kad apskritai didžiai žeminasi ir daro didelę malonę eidamas i bažnyčią kartu su kaimynais, "savimi patenkintais" prasčiokais. Pasistenk, kad jis šitaip galvotų kuo ilgiau.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

III M A N O MIELASIS NELABUK!

Esu labai patenkintas tuo, ką iš tavo pasakojimo sužinojau apie šio žmogaus santykius su savo motina. Nepaleisk iš rankų šio pranašumo.

Priešas, dorodamas globotinio sielą nuo centro į pakraščius ir pamažėle traukdamas jo elgseną ant naujo kurpalio, gali bet kurią akimirką užgriebti jo elgesį su senąja moteriške. Tu turi Jį aplenkti. Palaikyk glaudų ryšį su mūsų kolega Pludungiu, kuris globoja jo motiną, ir abu kartu sutartinai įtvirtinkite tuose namuose abipusį irzlumą ir kasdieninį apsimėtymą žodžiais. Štai naudingi metodai: 1. Laikyk jo mintis nukreiptas į vidinį gyvenimą. Jis mano, kad jo atsivertimas yra kažkas, kas vyksta jo viduje, todėl dabar jam labiausiai rūpi jo dvasinės būsenos arba, tikriau tariant, tasai nudailintas jų variantas, kurį ir tegali leisti jam matyti. Padrąsink jį toliau eiti šiuo keliu. Tolink jo mintis nuo kasdienių pareigų ir kreipk prie aukščiausių ir dvasingiausių temų. Stiprink naudingiausią žmogaus būdo bruožą - akivaizdžių

dalykų baimę ir jų nepaisymą. Tu turi atvesti globotinį iki tokios būsenos, kad jis, ištisą valandą gilindamasis į savo gyvenimą, neaptiktų nė vieno iš tų faktų, kurių akivaizdumu neabejoja nei tie, kurie su juo kartu kada gyveno, nei jo bendradarbiai.

2. Be abejo, neįmanoma sutrukdyti jam melstis už motiną, tačiau mes turime priemonių toms maldoms nukenksminti. Pasistenk, kad maldos visada būtų labai "dvasingos", kad jam visada kabiau rūpėtų ne jos reumatas, o dvasinė būsena. Išpeši dvejopą naudą. Pirma, jis visą savo dėmesį sutelks į dalykus, kuriems, šiek tiek prikišus nagus ir tau, jis priskirs visus jam nemalonius ir jį erzinančius motinos poelgius. Šitaip gagėsi berti druską ant kasdienių žaizdų net jam klūpant; ši operacija visai lengva ir, pamatysi, suteiks daug malonumo. Antra. Kadangi jo mintys apie motinos -sielą bus labai nebrandžios ir dažnai klaidingos, jis, galima sakyti, melsis už vaizduotėje susikurtą asmenį, ir tavo užduotis pasiekti, kad tasai įsivaizduojamas asmuo sulig kiekviena diena būtų vis mažiau panašus į tikrąją motiną - aštrialiežuvę senyvą moteriškę, bambančią prie pusryčių stalo. Laikui bėgant turi tą pleištą varyti dar giliau, kad nė viena mintis ir nė vienas jausmas iš jo maldų už įsivaizduojamą

motiną nepereitų į elgesį su tikrąja. Aš pats esu turėjęs globotinių, tokių man paklusnių, kad užtekdavo akimirkos priversti juos mesti karštą maldą už žmonos ar sūnaus "sielą" ir čia pat be jokio sąžinės graužimo apkulti ar iškoneveikti tikrąją žmoną ar sūnų.

3. Kai du žmonės daug metų gyvena kartu, paprastai taip jau susiklosto, kad tam tikros vieno iš jų balso intonacijos ir veido išraiškos be galo erzina kitą. Pasinaudok tuo. Tegul globotinis amžiams įsimena tą ypatingą motinos antakių kilstelėjimą, kurio jis baidosi dar nuo vaikystės, ir tegul jis galvoja apie tai, kaip jis jo baidosi. Tegul jam atrodo, jog ji daro tai tyčia, žinodama, kaip jam tai nemalonu - jei tu gerai išmanai savo darbą, jis net nepastebės, kad tokia prielaida didžiai neįtikėtina. Ir, žinoma, niekad neleisk jam net įtarti, kad jo balsas ar veido išraiška lygiai taip pat erzina motiną. Kadangi jis negali savęs nei matyti, nei girdėti, tatai lengvai įvykdoma.

4. Šeimos nesantaika civilizuotame pasaulyje paprastai įsikūnija žodžiuose, kurie, surašyti popieriuje, atrodytų visai nekalti (žodžiai savaime nėra įžeidus), o ištarti atitinkamu tonu ir metu, beveik prilygsta antausiui. Kad šis žaidimas tęstųsi, judu su Pludungiu turite žiūrėti, kad tie abu kvailiai viską matuotų dvigubu matu.

Reikia stengtis, kad tavo globotinis reikalautų, idant visi jo žodžiai būtų priimami už gryną pinigą nė akimirkos jais nesuabejojant, tuo tarpu klausydamas savo motinos žodžių, jis turi kuo išsamiausiai ir kuo jautriausiai j juos gilintis, ieškodamas intonacijoje ir kontekste užslėptų poteksčių ir ketinimų. Motiną reikia pakurstyti daryti tą patį jo atžvilgiu. Tada po kiekvieno kivirčo jie išsiskirs įsitikinę arba beveik neabejodami, kad jie yra visai nekalti. Juk tu žinai, kaip būna: "Aš tik paklausiau jos, kada bus vakarienė, o ji užsiplieskė". Šiam įpročiui gerai įsišaknijus, galėsi linksmintis matydamas, kaip žmogus sąmoningai sviedžia įžeidimą ir kartu jaučiasi esąs nuskriaustas, jei įžeidimas pasiekia tikslą.

Galiausiai papasakok man ką nors apie senutės religingumą. Ar kartais ji nepavydi sūnui jo nauja vaga pakrypusio gyvenimo? Ar jos negraužia kirminas, kad jis brandžiame amžiuje iš svetimų žmonių gauna tai, ką, jos manymu, turėjo galimybę gauti išjos vaikystėje? Ar jai neatrodo, kad jis dedasi esąs "kažin kuo" arba kad tikėjimas jam atiteko per lengvai? Atmink vyresnįjį brolį iš Priešo pasakojimo.

IV M A N O MIELASIS NELABUK!

Perskaitęs diletantiškus pasiūlymus tavo paskutiniame laiške, spėju, jog jau pats metas išsamiai imtis tokios opios temos kaip malda. Galėjai ir susilaikyti nepaminėjęs, kad mano patarimas dėl jo maldų už motiną "nenusisekęs kaip reta". Ne tokius dalykus turėtų rašyti sūnėnas savo dėdei ir jaunesnysis gundytojas aukšto rango pareigūno pavaduotojui. Be to, tai rodo atgrasų norą nusimesti atsakomybę; turi išmokti mokėti už savo klaidas.

Geriausia būtų pasistengti, kada tai įmanoma, kad globotiniui apskritai praeitų rimtas noras melstis. Jeigu globotinis, kaip kad tavasis, yra suaugęs žmogus, neseniai grįžęs į Priešo stovyklą, lengviausia tai padaryti nuolat verčiant jį prisiminti arba manyti, jog jis prisimena vaikystėje kalbėtas maldas, kurias tada kartodavo kaip papūga. Veikiamas šitokio neigiamo prisiminimo, jis galbūt ims trokšti kažko dar visiškai nepatirto, dvasingo, neformalaus, iš anksto nesuderinto; tokiam naujokui kaip jis tai greičiausiai bus

bandymas susikurti neapibrėžtą pamaldžią nuotaiką, kurioje neliks vietos nei valios pastangoms, nei intelektui. Vienas jų poetų, Kolridžas, yra rašęs, kad jis meldžiasi ne "krutindamas lūpas ir klūpėdamas", o tiesiog "nuteikdamas dvasią meilei" ir atsiduodamas "pamaldumo jausmui". Kaip tik tokios maldos mums ir reikia; kadangi iš pažiūros ji panaši į tylos maldą, praktikuojamą tų, kurie yra toli pažengę tarnystėje Priešui, protingus ir tinginius globotinius šitokiu būdu galima ilgai mulkinti. Mažų mažiausiai juos galima įtikinti, kad kūno padėtis neturi nieko bendra su malda; mat jie nuolatos pamiršta, ko niekada negalima pamiršti tau, kad jie yra gyvuliai, ir visa, ką daro jų kūnai, veikia jų sielas. Net juokas ima iš mirtingųjų, nes jie mano, jog mūsų tikslas - prikimšti jų galvas velniaižin ko: tikrovėje gi mums geriausiai sekasi tada, kada jų galvos lieka tuščios.

Jei šito padaryti nepavyksta, tu turi lenkti jo ketinimus norima linkme subtilesniu būdu. Kada jie kreipiasi tiesiai į Patį Priešą, mes pralaimime, bet yra būdų sulaikyti juos nuo tokio kreipimosi. Lengviausias iš jų yra stengtis, kad jie nukreiptų savo žvilgsnį nuo Jo į save. Tegul jie stebi savo protus ir stengiasi valios pastangomis sukelti savyje jausmus. Kada jie rengiasi prašyti

Jo malonės, tegul verčiau ima žadinti maloningumo jausmus sau, tačiau daryti tai turi to nepastebėdami. Kada jie meldžia prašydami drąsos, tegu ir pasijunta esą tikri narsuoliai. Kada jie meldžia prašydami atleidimo, tegul pajunta, jog jiems atleista. Mokyk juos vertinti kiekvieną maldą pagal tai, kiek jai pavyksta sukelti norimą.jausmą; niekad neleisk įtarti, jog sėkmę ar nesėkmę galbūt labiausiai nulemia tai, ar jie meldžiasi pasiligoję ar sveiki, žvalūs ar pavargę.

Bet, žinoma, Priešas nesnaus. Ten, kur yra malda, visada gresia Jo tiesioginio įsikišimo pavojus. Jis tiesiog ciniškai abejingas savo padėties ir mūsų, kaip grynųjų dvasių, orumui, ir tiems žmogaus pavidalo gyvuliams nė kiek nesidrovėdamas liete lieja savęs pažinimo meną. Bet net jeigu Jam pavyks sužlugdyti tavo pirmąjį bandymą pakreipti maldą, mes turime subtilesnį ginklą. Žmonėms nelemta iš pat pradžių suvokti Jį betarpiškai, ko mes, savo nelaimei, negalime išvengti. Jie niekad neregėjo tos šiurpios šviesos, to kiaurai veriančio ir deginančio spindėjimo, kuris mūsų gyvenimuose yra nuolatinio skausmo šaltinis. Jo tu nerasi savo globotinio sąmonėje, kada jis meldžiasi. Patyrinėjęs objektą, kuriuo dabar užimta jo galva, pamatysi, kad jis yra ne vienalytis, susidedantis iš daugybės labai juokingų

dalykų. Ten rasi vaizdinių, susikurtų žiūrint į Priešo paveikslus, atspindinčių gėdingą epizodą, vadinamą Įsikūnijimu; išvysi ir kitus, ne tokius ryškius vaizdus - galbūt visai primityvius ir vaikiškus - susijusius su kitais dviem Asmenimis. Ten bus net jo paties išgyvenamas garbinimas (ir jį lydintys kūniški pojūčiai), sudaiktintas ir nukreiptas į garbinamąjį objektą. Žinau atvejų, kada tai, ką globotinis vadino savo "Dievu", būdavo įkurdinta kairiajame miegamojo kambario kampe arba jo galvoje, arba ant sienos kabančiame krucifikse. Tačiau, nors ir kokia būtų to sudėtingo objekto prigimtis, žiūrėk, kad globotinis melstųsi tik jam, tik savo susikurtam stabui, o ne Tam, kurio pats yra sukurtas. Gali net įteigti jam, kad yra labai svarbu tobulinti ir gražinti savo maldų objektą, ir nepaleisti jo iš savo vaizduotės per visą maldą. Nes jei jam nors kartą šaus į galvą ieškoti skirtumo, jeigu jis nors sykį sąmoningai nukreips maldą "ne į tą", kuriuo aš tave laikau, bet į tą, kuriuo tu žinai esąs", jeigu žmogus nustums visas mintis ir vaizdinius šalin arba, išlaikęs juos, pradės suvokti jų grynai subjektyvią prigimtį ir atsiduos Jo valiai - visiškai realaus, nematomo, neapčiuopiamo, bet esančio greta, kurio jis niekad nepažins taip, kaip yra Jo pažįstamas, - tada gali atsitikti nepataisomas

dalykas. Vengiant tokios baigties - visiško sielos apsinuoginimo - tau paspirtimi tebūnie tai, kad žmonės patys jo taip netrokšta, kaip jiems atrodo. Kitais žodžiais tariant, jie gauna tai, ko net nebuvo suderėję.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

v M A N O MIELAS NELABUK!

-Šiek tiek nusivyliau, tikėjęsis sulaukti smulkios darbo ataskaitos, o gavęs neaiškios pompastikos pilną rašinį, koks yra tavo paskutinis laiškas. Sakai esi "apsvaigęs iš džiaugsmo", nes Europos žmonės pradėjo dar vieną iš savo karų. Labai gerai suprantu, kas tau atsitiko. Tu ne apsvaigęs, o tik girtas. Skaitydamas tarp eilučių tavąjį gerokai sujauktą pranešimą apie globotinio praleistą bemiegę naktį, galiu gan tiksliai atkurti tavo dvasinę būseną. Pirmąkart per savo karjerą tu paragavai vyno, kuris yra mums atlygis už visą triūsą - žmogaus sielos nerimo ir sutrikimo, ir jis mušė tau į galvą. Vargu ar galiu kaltinti tave.

Nesitikiu pamatyti prityrusios galvos ant jaunų pečių. Taigi globotinis atsiliepė į tavo piešiamus ateities siaubus? Privertei jį gailėtis savęs ir dūsauti dėl laimingos praeities? Nugara jam eina pagaugais, ar ne tiesa? Gražiai pagriežei savo smuikeliu? Gerai, gerai, visa tai suprantama. Bet nepamiršk, Nelabuk, - pirma pareiga, paskui malonumai. Jeigu per šitokį nuolaidžiavimą

savo silpnybėms išleisi iš rankų grobį, tu būsi pasmerktas amžinai kentėti troškulį ir geisti gėrimo, kurio dabar siurbtelėjai pirmąjį gurkšnį. Jei, kita vertus, dirbdamas stropiai ir nepametęs galvos galop laimėsi jo sielą, tas gėrimas bus tavo amžinai - nevilties, siaubo ir apstulbimo sklidina gyva taurė, kurią galėsi kelti prie lūpų kada panorėjęs. Taigi neleisk, kad laikinas susižavėjimas atitrauktų tave nuo tikro darbo - ardyti tikėjimą ir slopinti dorybių daigus. Kitame savo laiške būtinai smulkiai papasakok apie globotinio požiūrį į karą, kad mudu galėtume nuspręsti, kas naudingiau: padaryti iš jo fanatišką patriotą ar karštą pacifistą. Galimybių yra visokių. Tačiau turiu tave perspėti, kad iš karų per daug nesitikėtum. Žinoma, karas - smagus dalykas. Tiesiog žmonių baimė ir kančios yra teisėta ir maloni atgaiva miriadams mūsų besiplūkiančių darbštuolių.

Tačiau ar bus iš to kokia apčiuopiama nauda, jeigu nesugebėsime, pasinaudodami karu, pradžiuginti Mūsų Tėvą, Kurs yra Apačioje, naujomis sielomis? Kai aš regiu laikinas kančias žmonių, kurie galų gale ištrūksta iš mūsų rankų, jaučiuosi taip, tarsi prabangiame pokylyje būčiau paragavęs pirmojo valgio ir daugiau negavęs nieko.

Tai blogiau negu išvis neparagauti. Priešas, ištikimas savo barbariškiems kariavimo metodams,

leidžia mums pasidžiaugti trumpais savo numylėtinių vargais tik tam, kad mus suerzintų, pakankintų ir galop išjuoktų mūsų nepaliaujamą alkj, kurį šio didžiojo konflikto metu sukelia mums jo gynybinė užtvara. Todėl verčiau galvokime, kaip išnaudoti Europoje kilusį karą, o ne kaip juo džiaugtis. Nes karas turi tam tikrų įgimtų bruožų, kurie patys savaime veikia tik mūsų nenaudai. Mes galime tikėtis daug žiaurybių ir purvo. Bet jeigu elgsimės nerūpestingai, netrukus pamatysim, kaip tūkstančiai jų pereina į Priešo pusę, o dešimtys tūkstančių, nors ir sustoję pusiaukelėje, jau pradeda pamiršti save ir ima linkti prie vertybių ir tikslų, stovinčių, jų manymu, aukščiau už pavienį žmogų. Žinau, kad Priešas nepritaria daugeliui tų tikslų. Bet kaip tik toks Jo elgesys yra nesąžiningas. Jis dažnai apdovanoja save sielomis žmonių, atidavusių savo gyvybes už, Jo supratimu, blogus tikslus, remdamasis pasibaisėtinu sofizmu, kad žmonės tuos tikslus laikė teisingais ir siekė jų visomis savo išgalėmis. Be to, pagalvok, kiek daug karas atneša nepageidaujamų mirčių. Žmonės žūna ten, kur tikisi galį sulaukti pražūties, tad mirti eina, jeigu, žinoma, jie yra Priešo pusėje, pasiruošę.

Mums būtų kur kas geriau, jeigu visi žmonės mirtų brangiuose slaugos namuose tarp gydytojų,

kurie meluoja, slaugių, kurios meluoja, draugų, kurie meluoja mūsų pamokyti ir žada ilgą gyvenimą mirštantiesiems, įžiebdami mintį, kad liga pateisina visas užgaidas ir net, jei mūsų darbininkai gerai išmano savo darbą, neleisdami nė užsiminti apie dvasininką, kurį pamatęs ligonis suvoktų savo tikrąją padėtį! Ir koks pražūtingas mums prisiminimas apie karo sėjamą mirtį. Vienas geriausių mūsų ginklų, mėgavimasis žemiškomis gėrybėmis, tampa bevertis. Karo metu net ir žmogus netiki, jog jis gyvens amžinai. Žinau, kad Viešniurkšlis ir kiti karuose mato gerą progą užpulti tikėjimą, bet man atrodo, kad toks požiūris nepamatuotas. Priešas yra aiškiai pasakęs savo šalininkams žmonėms, kad kentėjimas yra svarbiausia dalis to, ką jis vadina Atpirkimu; tad tikėjimas, sugriautas karo arba maro, neatperka įdėtų pastangų. Aš dabar kalbu apie ilgai trunkančias kančias, kurias atneša karas. Žinoma, siaubo, artimųjų netekties ar fizinio skausmo akimirkomis žmogui aptemsta protas, ir tokį gali jį užklupti. Tačiau net ir tokiais atvejais, jeigu jis kreipiasi tiesiai į Priešo vadavietę, kiek aš patyriau, jo gynybos neįveiksi.

VI M A N O MIELAS NELABUK!

Džiaugiuosi sužinojęs, kad tavo globotinio profesija ir sveikata leidžia pašaukti jį, nors tai dar anaiptol nėra tikra, į karo tarnybą. Mes norime, kad jj drąskytų kuo didesnės abejonės, užpildančios jo protą prieštaringais ateities vaizdiniais, kurių kiekvienas keltų viltį ar baimę. Niekas negali taip užtverti žmogaus proto nuo Priešo, kaip nerimas ir nežinomybė. Jis nori, kad žmonėms rūpėtų tai, kuo jie užsiima; mes turime kreipti jų mintis į tai, kas gali juos ištikti.

Tavo globotinis, be abejo, bus pasigavęs mintį, jog turi kantriai atsiduoti Priešo valiai. Priešas turi omenyje tai, kad žmogus privalo kantriai pasitikti jo daliai tekusį išbandymą - dabartinį nerimą ir netikrumą dėl ateities.

Kaip tik tai turėdamas galvoje, jis sako "Teesie tavo valia", ir už kasdienį to davinį jis gauna kasdienės duonos. Tavo pareiga žiūrėti, kad globotinis negalvotų apie šiandieninę baimę kaip apie jam skirtąjį kryžių, o tik apie dalykus, kurių jis bijo. Tegul jis laiko juos savo kryžiais: kadangi

jie tokie skirtingi, tegul jis galvoja, kad ne visi jie yra jam skirti, ir tegul iš anksto pasisemia drąsos ir kantrybės jiems pasitikti. Nes tikrasis susitaikymas vienu metu yra beveik nepasiekiamas tuzinams skirtingų ir hipotetiškų likimų, todėl Priešas ne itin uoliai padeda tiems, kurie jo siekia: susitaikymas su dabartine, juntama kančia, net jeigu tai tik baimė, yra daug lengvesnis ir paprastai yra tiesiog Jo paskatinamas. Čia veikia svarbus dvasinis dėsnis. Jau aiškinau, kad gali susilpninti jo maldas, nukreipdamas jas nuo Priešo j galvoje susikurtus Priešo vaizdinius.

Kita vertus, baimę lengviau valdyti, kai globotinio mintys pakreipiamos nuo baimę keliančio dalyko į pačią baimę, laikomą dabartine nepageidaujama proto būsena; o kai jis žiūrės į baimę kaip j jam skirtą kryžių, jis neišvengiamai galvos, kad tai nuolatinė jo proto būsena. Taigi galima suformuluoti bendrą taisyklę: visose dvasinės veiklos srityse, kurios palankios mūsų reikalui, skatink globotinį pamiršti save ir galvoti tik apie objektą; tačiau visose srityse, palankiose mūsų Priešui, tegu jo protas užsidaro savo kiaute. Tegul įžeidimas ar moters kūnas taip prikausto jo dėmesį, kad jis nepagalvotų: "Dabar aš įžengiu į būseną, vadinamą Pykčiu, arba į būseną, vadinamą Gašlumu". Ir priešingai, tegul mintis "Aš dabar darausi vis pamaldesnis, vis

gailestingesnis" taip prikausto jo dėmesį prie savęs, kad jam net nekiltų noras galvoti apie Priešą arba apie savo artimą.

Kalbant apie jo bendrą požiūrį į karą, tu neturi per daug pasikliauti neapykantos jausmu, kurį žmonės taip mėgsta aptarinėti krikščioniškoje ir antikrikščioniškoje spaudoje. Aišku, sielvarto valandą galima leisti, kad globotinį apimtų keršto jausmas ir neapykanta vokiečių vadams. Tai nėra blogai, jei taip įvyksta. Bet tai dažniausiai melodramiška ir mitinė neapykanta, nukreipta į įsivaizduojamus atpirkimo ožius. Jis niekada nebuvo tų žmonių sutikęs, tai tik mėgėjiški pavidalai, sukurti remiantis laikraščių naujienomis. Tokios įsivaizduojamos neapykantos vaisiai dažniausiai labai nuvilia, ir anglai palyginti su kitais šiuo požiūriu yra labiausiai apverktini ištižėliai. Tai tokie pasigailėtini padarai, kurie visu balsu skelbia, jog per maža yra kankinti priešus, o paskui vaišina arbata ir cigaretėmis pirmą pasitaikiusį sužeistą vokiečių pilotą, kuris pasirodo prie jų virtuvės durų.

Kad ir ką darytum, tavo globotinio sieloje visuomet bus ir geraširdiškumo, ir piktavališkumo. Labai svarbu nukreipti piktavališkumą į greta gyvenančius ir kasdien sutinkamus kaimynus, o geraširdiškumą susieti su kažin kur esančiais žmonėmis, kurių jis akyse nematė. Tokiu būdu

piktavališkumas tampa apčiuopiamas, o geranoriškumas įsikūnija tik vaizduotėje. Nepeši jokios naudos, kurstydamas jo neapykantą vokiečiams, jeigu tuo pat metu jo santykiuose su motina, su darbdaviu, su žmogumi, kurį jis susitinka traukinyje, stiprės šilti jausmai ir noras padaryti gera. Žiūrėk į savo globotinį kaip į koncentrinių ratų darinį, kuriame centrinis ratas yra jo-valia, šiek tiek didesnis - intelektas ir pagaliau vaizduotė. Vargu ar gali tikėtis vienu mostu pašalinti iš tų ratų viską, kas atsiduoda Priešu; bet privalai be paliovos stumti visas dorybes išorėn tol, kol jos atsidurs vaizduotės rate, o geidžiamus būdo bruožus kišti gilyn į valią. Dorybės mums kelia mirtiną pavojų tik tada, kai jos pasiekia valią ir virsta įpročiais. (Suprantama, turiu galvoje ne sąmoningą blaškymąsi, pyktį ir sukąstais dantimis žengiamus žingsnius, kuriuos globotinis per klaidą vadina savo valia, o tikrąjį rato centrą, Priešo vadinamą Širdimi.) Jokios dorybės, išgražintos vaizduotėje, sulaukusios proto pritarimo ar net tam tikru požiūriu karštai mylimos, neapsaugos žmogaus nuo Mūsų Tėvo namų: jis bus dar juokingesnis ten patekęs.

VII M A N O MIELAS NELABUK!

Man keista girdėti tavo klausimą, ar svarbu, kad globotinis žinotų apie tavo egzistavimą. Atsakymas Į šį klausimą, tinkantis dabartiniam mūsų kovos tarpsniui, duotas Aukštuoju Įsakymu. Mūsų dabartinės politikos esmė yra slėpimasis. Aišku, taip buvo ne visada. Dabar mes esam susidūrę su žiauria dilema. Kai žmonės netiki mūsų buvimu, mes prarandame malonumą, gaunamą iš tiesioginio teroro, ir neišugdome kerėtojų. Kita vertus, kada jie tiki mus egzistuojant, mes negalime padaryti iš jų materialistų ir skeptikų. Bent jau kol kas. Aš puoselėju didelę viltį, jog ilgainiui mums pavyks taip sujausminti ir mitologizuoti mokslą, kad į žmogaus širdį įsėlins tai, kas bus tikėjimas mūsų egzistavimu (nors ir kitaip vadinsis), užtrenkdamas duris tikėjimui į mūsų Priešą. "Gyvenimo jėga", sekso garbinimas ir kai kurie psichoanalizės aspektai gali būti naudingi. Jei mums pavyks sukurti šedevrą Kerėtoją Materialistą, žmogų, nuoširdžiai garbinantį tai, ką jis miglotai vadina "jėgomis", ir neigiantį "dvasių" egzistavimą - tada jau bus matyti

karo pabaiga. Tačiau tuo tarpu turim paklusti įsakymams. Aš nemanau, kad tau bus sunku laikyti globotinį nežinomybėje. Tau padės tai, kad "velniai" šių laikų įsivaizdavimu dažniausiai yra komiški veikėjai. Jeigu jam kils bent menkiausias įtarimas tavo egzistavimu, pakišk jam būtybę, aptemptą raudonu triko, ir įtikink, kad jeigu jis negali patikėti ja (tai senas vadovėlinis jų mulkinimo būdas), vadinasi, nepatikės ir tavo buvimu.

Aš nepamiršau pažado pasvarstyti, kuo mums reikėtų paversti tavo globotinį: karštu patriotu ar karštu pacifistu. Visi kraštutinumai, išskyrus kraštutinį atsidavimą Priešui, yra skatintini. Ne visada, žinoma, bet šiuo metu - taip. Istorijoje būna tingių ir kupinų pasitenkinimo savimi šimtmečių, ir tada mūsų darbas stengtis, kad žmonės dar kiečiau įmigtų. Kiti amžiai, kaip kad dabartinis, yra neramūs, kai tereikia kibirkšties įžiebti nesantaikai, ir mūsų tikslas ją pakurstyti.

Bet kokiame uždarame rate žmonių, vienijamų bendro intereso, kuris kitiems yra atgrasus ar nepriimtinas, tarsi šiltnamyje suveši tarpusavio susižavėjimas, tuo tarpu į likusį pasaulį žvelgiama iš aukšto ir su neapykanta be jokio gėdos jausmo, nes tai daroma siekiant "Tikslo", kuris keliamas aukščiau už asmenį. Tatai įvyksta net tada, kai žmonės susiburia ketindami tarnauti Priešui.

Mes norime matyti Bažnyčią mažą ne tik todėl, kad kuo mažiau žmonių pažintų Priešą, bet ir dėl to, kad net pažinusieji J j justų nerimą keliančią įtampą ir gintųsi veidmainišku savo teisumo tvirtinimu, būdingu uždaroms bendrijoms ar klikoms. Pati Bažnyčia, žinoma, yra uoliai ginama, ir mums dar niekad iki galo nepavyko suteikti jai visus sektai būdingus bruožus, nors atskiros grupuotės neretai pradžiugindavo puikiais rezultatais - nuo Pauliaus iki Apolo partijų Korinte iki dviejų anglikonų bažnyčių Anglijoje.

Jeigu pavyktų tavo globotinį padaryti sąmoningu karo priešininku, jis savaime taptų nariu nedidelės, rėksmingos, organizuotos ir nemėgstamos bendrijos, kurios poveikis tokiam kaip jis naujokui krikščionybėje išeitų tik į gera. Beveik išeitų. Ar prieš prasidedant šiam karui jam kildavo rimtos abejonės dalyvavimo karuose teisėtumu? Ar jis tikrai toks narsus žmogus, kad jo drąsa neleistų jam netgi nesąmoningai suabejoti savo pacifistinių motyvų tikrumu? Ar gali jis didžiausio nuoširdumo akimirkomis (nė vienas žmogus nepasiekia visiško nuoširdumo) šventai tikėti, kad jį veda vien troškimas tarnauti Priešui? Jeigu jis būtent toks žmogus, mums iš jo pacifizmo mažai tebus naudos, ir Priešas greičiausiai apsaugos jį nuo visų sektanto laukiančių pasekmių.

Tada geriausia būtų išmušti jį iš vėžių netikėta jausmų sumaištimi, kurios sutrikdytas jis virstų savim nebepasitikinčiu patriotu. Tokie dalykai dažnai yra įvykdomi. Bet jeigu jis toks žmogus, kokiu aš jį manau esant, išbandyk pacifizmą.

Nesvarbu, kuriuo keliu jis pasuktų, tavo užduotis nesikeičia. Pradėk nuo to, kad jis Patriotizmą arba Pacifizmą imtų laikyti dalimi savo religijos.

Paskui, iš lojalumo savo nusistatymui, tegul jis ima laikyti juos svarbiausia savo religijos dalimi. Tada palaipsniui ir ramiai nuvesk jį ant tos pakopos, kai religija tampa tik "Tikslo" dalimi, o krikščionybė vertinama tik už gražius žodžius, kuriais ji gali paremti britų karinius veiksmus arba Pacifizmą. O saugoti jį reikia nuo požiūrio į kasdienius reikalus kaip vien į priemonę siekti paklusnumo. Jeigu Pasaulį padarai tikslu, o tikėjimą priemone, beveik jau turi jį savo rankose, ir tada mažai teturi reikšmės, kokio pasaulietiško tikslo jis siekia. Jei mitingai, pamfletai, tikslai ir kryžiaus žygiai rūpi jam labiau už maldą, sakramentus ir gailestingumą, jis yra mūsų rankose - ir kuo "religingesnis" (šiuo požiūriu) jis bus, tuo mažiau jam vilties iš mūsų ištrūkti. Galėčiau tau parodyti čia, apačioje, pilną narvą tokių veikėjų.

VIII M A N O MIELASIS NELABUK!

Vadinasi, "turi didelių vilčių, kad globotinio religinis įkarštis jau vėsta", ar ne? Visada įtariau, kad Tobulinimosi Koledžas sužlugo nuo to laiko, kai jam ėmė vadovauti senas Žaltys, o dabar esu tuo tikras. Ar tau niekas niekada nepasakojo apie Bangiškojo judėjimo dėsnį? Žmonės, kaip ir amfibijos, yra dvejopi - pusiau dvasios, pusiau gyvuliai. (Priešo pasiryžimas sukurti tokį pasibjaurėtiną hibridą buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Mūsų Tėvas atsisakė paremti Jį.) Kaip dvasios jie priklauso amžinajam pasauliui, bet kaip gyvuliai jie gyvena laike. Vadinasi, kai jų dvasia siekia amžinųjų dalykų, jų kūnai, aistros ir vaizduotė nuolat kinta, nes būti laike reiškia keistis. Todėl trumpiausias kelias į pastovumą yra bangiškas judėjimas - ėjimas pirmyn ir nuolatinis grįžimas ten, kur jau teko būti, atsiduriant tai ant bangos keteros, tai įduboje.

Jei atidžiai stebėjai savo globotinį, turėjai pamatyti tą bangavimą visose jo gyvenimo srityse požiūryje į darbą, prisirišime prie draugų, jo kūniškuose poreikiuose: viskas tai kyla, tai atslūgsta.

Kol jis gyvena žemėje, dvasinio ir daiktinio klestėjimo laikotarpiai kaitaliosis su sąstingio ir skurdo laikotarpiais. Nuobodis ir nusivylimas, kuriuos dabar patiria tavo globotinis, nėra, kaip tu bergždžiai tikiesi, tavo rankų darbas; tai įprastas reiškinys, kuris neduos mums nieko gero, jei tinkamai jo neišnaudosi.

Norėdamas sužinoti, kaip tais dalykais geriausia pasinaudoti, paklausk savęs, ką darytų tavo Priešas, ir tada veik priešingai. Galbūt nustebsi sužinojęs, kad Jis labiau pasikliauna nuosmukiais negu iškilimais; kai kurie Jo ypač godojami numylėtiniai ilgiau už kitus išbuvo puolę žemai.

Taip yra štai dėl ko. Mums žmogus pirmiausia yra maistas; mes siekiame įsiurbti jo sielą į save ir jos sąskaita išplėsti mūsų savanaudiškumo erdvę. Tačiau paklusnumas, kurio reikalauja iš žmonių Priešas, yra visai kitas dalykas. Reikia susitaikyti su mintimi, kad visos Jo kalbos apie meilę žmonėms ir apie laisva valia pagrįstą tarnavimą Jam yra ne tuščia propaganda (kaip mes mielai norėtume tikėti), o pasibaisėjimą kelianti tiesa. Jis tikrai nori užtvindyti visatą daugybe savo kopijėlių - būtybių, kurių gyvenimas kokybės požiūriu bus miniatiūrinis Jo gyvenimo atkartojimas; ne todėl, kad Jis su jais būtų susiliejęs, o dėl to, kad jie paklus Jam laisva valia. Mums reikia

galvijų bandos, kuri galiausiai taps maistu; Jis nori :arnų, kurie galiausiai taps Jo sūnumis. Mes esam ilkani ir norim pasisotinti; Jis yra pilnas ir liejasi per kraštus. Mes kariaujame tam, kad Mūsų Tėvas, Kurs yra Apačioje, į save sutrauktų visas būtybes; Priešui reikia pasaulio, pripildyto susivienijusių >u Juo, bet vis dėlto savarankiškų būtybių.

Ir štai čia ateina laikas nuosmukiams. Tau tikriausiai dažnai kyla klausimas, kodėl Priešas nepasinaudoja savo galia tam, kad iki tam tikro masto ir bet kuriuo pasirinktu laiku Jis būtų juntamas žmonių sieloms. Bet dabar matai, kad pati Jo plano prigimtis draudžia naudotis tokiais dviem ginklais, kaip Neatsispiriamybė ir Neginčijamumas.

Tiesiog nuslopinti žmogaus valią (o Jis ją nuslopintų net pačiu menkiausiu, pačiu švelniausiu savęs parodymu) Jam nenaudinga. Jis negali griebtis prievartos, Jis gali tik įkalbinėti. Nes Jis apsėstas gėdingos idėjos, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika; tos būtybės turi būti tapačios Jam, bet likti savimi; nuvertinti jas ar asimiliuoti Jam netinka.

Pradžioje Jis pasiruošęs truputį spustelėti. Jis pastūmės juos, vos ne vos parodydamas savo egzistavimą -jiems atrodys, kad daug - jausmų švelnumu ir galimybe lengvai atsispirti pagundai. Bet Jis niekad neleidžia užsitęsti tokiai įvykių eigai.

Anksčiau ar vėliau Jis liaujasi teikęs paramą ir

skatinęs, jei ne iš tikrųjų, tai bent jų sąmoningoje patirtyje. Jis juos palieka stovėti ant savo kojų ir vien valios pastangomis vykdyti pareigas, praradusias bet kokį patrauklumą. Tad per tokius atoslūgio laikotarpius, kur kas labiau nei atsidūręs viršuje, žmogus pradeda virsti būtybe, kokia Jis nori jį matyti. Todėl ir maldos, siunčiamos nusivylimo valandą, Jam yra maloniausios.

Mes galime įsiręžę tempti savo globotinius be paliovos juos gundydami, nes ruošiame juos tik savo stalui, ir kuo labiau trukdysime jų valiai, tuo geriau. Jis negali "gundyti" dorybei kaip mes nuodėmei. Jis nori juos išmokyti vaikščioti, todėl atitraukia savo ranką, ir jeigu jie tikrai trokšta išmokti eiti patys, Jis džiaugiasi net jų suklupimais. Nesileisk apgaunamas, Nelabuk! Didžiausias pavojus mūsų reikalui iškyla tada, kai žmogus, kad ir nenoromis vis dar siekdamas įvykdyti Jo valią, žvalgydamasis po visatą, kurioje, regis, pranyko visi Jo pėdsakai, klausia, kodėl jis yra apleistas, ir vis tiek paklūsta Jam. Bet, žinoma, atoslūgiai yra naudingi ir mums.

Kitą savaitę duosiu tau kelis patarimus, kaip jais pasinaudoti.

IX M A N O MIELAS NELABUK!

Tikiuosi, paskutinis mano laiškas įtikino tave, kad bukumo ir nusivylimo "nuosmukis", kurį dabar išgyvena tavo globotinis, savaime neatiduos tau jo sielos, jeigu nebus tinkamai išnaudotas. Dabar paaiškinsiu, kokiais būdais tai turėtų būti daroma.

Visų pirma aš jau seniai supratau, kad nuosmukiai, kaip dalis žmogaus sąmonės bangiškojo svyravimo, suteikia gerą progą įvairaus plauko jusliniams gundymams, o ypač lytiniams. Gal tai tave ir nustebins, nes, aišku, žmogus turi daugiau jėgų ir jaučia didesnį potraukį Pakilimo laikotarpiais, bet turi atminti, kad tada stipriausios būna ir pasipriešinimo galios. Sveikata ir gera nuotaika, kuriomis gali sukelti geidulius, deja, gali būti labai lengvai panaudotos darbui ar pramogoms, mąstymui arba tiesiog linksmam laiko praleidimui. Tavo puolimas turės daugiau šansų pasisekti tada, kada žmogaus vidinis pasaulis yra nykus, šaltas ir tuščias. Ir dar reikia pasakyti, kad noras suartėti fiziškai Nuosmukio metu subtiliai skiriasi nuo geidulių Pakilimo valandą. Pirmasis kur kas rečiau

baigiasi lėkštu ir šleikščių reiškiniu, kurį žmonės vadina "meile", jį daug lengviau pasukti į iškrypimų kelią, jį gerokai rečiau lydi dosnumo, vaizduotės ir net dvasingumo teršalai, kurie dažnai atveda iki nusivylimo seksualiniu gyvenimu. Kur kas labiau tikėtina, kad tu paversi globotinį tvirtu girtuokliu, siūlydamas jam alkoholį kaip priešnuodį nuo nuovargio ir nuobodulio, negu ragindamas jį gerti draugų būryje, kai jam gera ir jis nori bendrauti. Niekad nepamiršk, kad turėdami reikalą su bet kokiu sveiku, normaliu, žmogui džiaugsmą teikiančiu malonumu, mes, galime sakyti, atsiduriame Priešo žemėje. Žinau, malonumai padėjo mums laimėti daug sielų. Vis dėlto tai Jo išradimas, ne mūsų. Jis sukūrė malonumus; gi mūsų visi ligšioliniai bandymai nuėjo veltui. Mes galime tik gundyti žmones naudotis Priešo sukurtais malonumais tada, tokiais būdais ir kiekiais, kokius Jis draudžia. Mes stengiamės, kad kiekvienas malonumas būtų kuo labiau nutolęs nuo savo sveikos prigimties, kuo mažiau primintų jo Kūrėją ir būtų kuo nemalonesnis. Taip yra geriau, ir tai geresnis stilius. Gauti žmogaus sielą ir nieko neduoti mainais - štai kas tikrai džiugina mūsų Tėvo širdį. Tad Nuosmukiai - geriausias metas pradėti šį procesą.

Bet galima dar geriau išnaudoti Nuosmukį.

Turiu omeny tai, ką pats globotinis apie jį galvoja.

Kaip visada, pirmasis žingsnis yra apsaugoti jo protą nuo žinojimo. Tegul jis nė neįtaria apie Bangiškojo judėjimo dėsnį. Tegul mano, kad įkarštis, atsiradęs po atsivertimo, gali ir turi tęstis amžinai ir kad dabartinis nusivylimas yra lygiai tokia pat nuolatinė būsena. Kai šis nesusipratimas gerai susigulės jo galvoje, prieš tave atsivers daug kelių. Viskas priklauso nuo to, ar tavasis vyras yra iš tų žmonių, kurie lengvai nusimena ir kuriuos galima gundyti neviltimi, ar jis pratęs svajones laikyti tikrove, ir tada galima įteigti, kad viskas gerai. Pirmasis tipas vis rečiau bepasitaiko. Jei pasirodys, kad tavo globotinis yra būtent toks, viskas labai paprasta. Reikia tik laikyti jį atokiau nuo prityrusių krikščionių (šiais laikais tai lengva), nukreipti jo dėmesį į tinkamas Biblijos citatas, kad jis vien valios pastangomis imtųsi beviltiškos užmačios atgaivinti savyje senuosius jausmus, - ir pergalė mūsų. Jei jis iš tų, kurie svaičioja, tavo darbas pasiekti, kad jis susitaikytų su atvėsusiais dvasiniais polėkiais ir įtikėtų, jog tie polėkiai nėra taip smarkiai atvėsę. Po savaitės kitos jis tavo dėka jau ims galvoti, ar tik nebuvo kiek persistengęs pirmosiomis dienomis po atsivertimo. Kalbėk jam apie "saiką visuose dalykuose". Jeigu tau pavyks pakišti jam mintį, jog "religija geras dalykas, bet iki tam tikros ribos", dėl šios sielos gali daugiau

nesijaudinti. Saikinga religija mums tokia pat gera kaip ir visiškas netikėjimas - tik dar smagesnė.

Kitas kelias - pulti jo tikėjimą be užuolankų.

Jeigu tu privertei jį manyti, kad nuosmukis niekad nesibaigs, kodėl gi nepabandžius įtikinti, kad jo gyvenimo "religinis tarpsnis" ilgainiui išnyks, kaip ir visa kita? Aišku, neįmanoma logiškai protaujant pereiti nuo prielaidos "Man darosi nebeįdomu" prie išvados "Vadinasi, tai klaidinga". Bet, kaip sakiau, tu turi pasikliauti ne protu, o tauškalais. Tikėtina, kad triukui užbaigti užteks paties žodžio "tarpsnis". Manau, kad tokių tarpsnių tasai padaras jau yra išgyvenęs ne vieną - jie tenka visų jų daliai - ir kad jis žiūri į tas būsenas, iš kurių pavyko išsikapstyti, iš aukšto, lyg į mažus vaikus, ne todėl, kad dabar peiktų jas, o dėl to, kad jos jau praeityje. Tikiuosi, tu negaili jų, miglotų Progreso, Raidos ir Istorinio Požiūrio idėjų, gerai aprūpini jį šiuolaikinių įžymybių Biografijomis? Jose visad pilna tokių tarpsnių, ar ne?

Ar supratai, kurlink aš suku? Neleisk jam visko skirstyti į dvi prieštarybes: čia Tiesa, o čia Melas. Telieka vien gražios, išskydusios frazės: "Tai mano gyvenimo tarpsnis", "Aš tai jau išgyvenau".

Ir nepamiršk palaimintojo žodžio "Jaunystė".

X M A N O MIELAS NELABUK!

Džiugu buvo sužinoti iš Kunkulo, kad tavo globotinis susipažino su kai kuriais mums labai pageidaujamais asmenimis ir kad tu, regis, pasinaudojai šiuo įvykiu žiūrėdamas į ateitį. Kiek suprantu, vidutinio amžiaus pora, apsilankiusi jo įstaigoje, yra kaip tik tokie žmonės, su kuriais mes ir stengiamės jį supažindinti - turtingi, nuovokūs, lėkšti intelektualai, su neslepiamu skepticizmu žiūrį į visą pasaulį. Kiek suprantu, jie net laiko save šiokiais tokiais pacifistais - ne iš dorovinių paskatų, o dėl įsisenėjusio įpročio menkinti viską, kas susiję su pilka žmonių mase, ir noro pasipuikuoti dabar tiesiog madingu, knyginiu komunizmu. Tai puiku. Ir tu berods gerai pasinaudojai jo socialine, seksualine ir intelektualine tuštybe. Papasakok plačiau. Ar jis smarkiai įklimpo? Kalbu ne apie žodžius. Turiu omenyje žvilgsnių, balso intonacijos, šypsenų žaismą, kuris parodo, jog globotinis yra to paties lizdo paukštis su savo pašnekovais. Jis išsidavė, ir tatai reikia skatinti, nes jis pats gerai nesuvokia, ką padaręs,

o kai suvoks, tavo triūso dėka bus jau per vėlu trauktis.

Be abejonės, jis netruks suprasti, kad jo tikėjimas smarkiai kertasi su jo prielaidomis, kuriomis grįstos jo naujųjų draugų kalbos. Manau, tai nelabai svarbu, jei, žinoma, tau pavyks pasiekti, kad jis kuo ilgiau to nesuprastų pats, o tai bus lengva padaryti, jei pasitelksi gėdos jausmą, išdidumą, kuklumą ir tuštybę. Kol jis neprieis tos išvados, jo padėtis bus apgaulinga. Jis tylės, kai turėtų kalbėti, ir juoksis, kai turėtų tylėti. Jis parodys, pirmiausia elgesiu, bet paskui ir žodžiais, kad priima visas ciniškas ir skeptiškas nuostatas, kurios jam svetimos. Bet jei tu tinkamai juo manipuliuosi, jos greitai taps jam savos. Kiekvienas mirtingasis linkęs dėtis tuo, kuo jis norėtų būti. Tai aišku kaip dieną. Dabar svarbiausia pasiruošti Priešo kontratakai.

Pirmiausia reikia kiek įmanoma toliau stumti akimirką, kai jis supras, jog naujas malonumas tėra gundymas. Kadangi Priešo tarnai du tūkstančius metų gundymą "žemiškumu" skelbia esant vienu reikšmingiausių standartinių gundymo būdų, tai padaryti bus nelengva. Bet, laimė, pastaruosius du dešimtmečius jie mažai apie tai kalba. Nors šiuolaikiniuose krikščionių raštuose apstu (tikrai daugiau, nei man patiktų)

samprotavimų apie Mamoną, ten beveik nėra minimi Pasaulio Tuštybė, Draugų Pasirinkimas ir Laiko Vertė. Visus šiuos dalykus tavo globotinis, matyt, priskirtų "puritonizmui", ir tebūnie man leista tarp kitko pasakyti, kad reikšmė, kurią mes suteikėme šiam žodžiui, yra tikrai viena didžiausių mūsų pergalių per pastarąjį šimtmetį. Juo mes kasmet išgelbstim tūkstančius žmonių nuo susilaikymo, skaistumo ir blaivybės.

Tačiau anksčiau ar vėliau jam turi atsiskleisti tikrasis jo naujų draugų veidas, ir tada tavo taktika turi priklausyti nuo globotinio intelekto. Jei jis kvailas kaip reikiant, pabandyk pasiekti, kad jis apie draugus teisingai spręstų tik šiems nesant greta, o jų pasirodymas šluote nušluotų bet kokią kritiką. Jei tai pavyks, reikėtų stengtis, kad jis kuo ilgiau gyventų du lygiagrečius gyvenimus kiek žinau, daugelis iš jų taip gyvena; tada jis ne tik iš pažiūros, bet ir iš esmės keisis, priklausomai nuo tų žmonių, su kuriais bendrauja. Jeigu patirsi nesėkmę, yra dar vienas būdas - subtilesnis ir linksmesnis. Jį galima priversti nuoširdžiai džiaugtis suvokimu, jog dvi jo gyvenimo pusės yra nesuderinamos. Tam reikia kreiptis į jo tuštybę. Padaryk taip, kad jam patiktų sekmadieniais klūpoti šalia bakalėjininko tik todėl, kad jis žino, jog bakalėjininkas nieko neišmano apie rafinuotą ir viską išjuokiantį pasaulį, kuriame jis

gyveno šeštadienio vakarą; ir priešingai, mėgautis nešvankiomis ir šventvagiškomis kalbomis prie kavos puodelio su draugais, žinant, kad jis dar turi "gilesnį" ir "dvasingesnį" gyvenimą, apie kurį jo draugai nenutuokia. Tu supranti, ką noriu pasakyti - išprusę draugai jį liečia iš vienos pusės, bakalėjininkas iš kitos, ir jis galutinai tampa sudėtinga, dvasinę pusiausvyrą įgavusia asmenybe, turinčia platesnį akiratį už juos asmenybe. Taigi, visada elgdamasis išdavikiškai bent su dviem žmonių grupėmis, jis jaus ne gėdą, o nepaliaujamą užslėptą pasitenkinimą. Galiausiai, jei jau nepadeda niekas kitas, gali priversti jį pamynus sąžinę tęsti naująją pažintį ta dingstimi, kad jis, nežinia kaip ir kodėl, daro tiems žmonės "gera" vien tuo, kad maukia jų kokteilius ir šaiposi iš jų pokštų, ir santykių nutraukimas būtų pernelyg "pedantiškas", "neleistinas" ir, žinoma, "puritoniškas" poelgis.

Tuo tarpu tu, aišku, imsies visų reikalingų atsargumo priemonių, kad jis pinigus leistų ne pagal pajamas, kad apsileistų tarnyboje ir nesirūpintų motina. Jos pavydas ir nerimas, jo vis stiprėjantis vangstymasis ir grubumas bus neįkainojami įtampos namie didinimo veiksniai.

XI M A N O MIELAS NELABUK!

Akivaizdu, kad viskas labai gerai klojasi. Man ypač malonu girdėti, kad du naujieji draugai supažindino globotinį su savo kompanija. Visi jie, kaip įsitikinau iš tarnybinių užrašų, yra visiškai patikimi žmonės: nuoseklūs tvirti pašaipūnai pasauliečiai, kurie ir nedarydami kokių ryškesnių nusikaltimų ramiai ir tvirtai eina tiesiai į Mūsų Tėvo namus. Tu sakai, kad jie dideli pokštininkai. Tikiuosi, tai nereiškia, jog tu pasiduodi įspūdžiui, kad atseit juokiamasi visada mūsų naudai. Ši tema verta atskiro pokalbio. Ž m o g i š k o j u o k o priežastimis aš laikau džiaugsmą, linksmumą, sąmojį ir lengvapėdiškumą. Pirmąjį rasi tarp įsimylėjėlių ir draugų, vėl susitikusių švenčių išvakarėse. Suaugusieji paprastai visada pasijuokia iš kokio pokšto, bet lengvumas, su kuriuo net mažiausias sąmojis sukelia juoką, rodo, jog tai nėra tikroji juoko priežastis. Tikrosios priežasties mes nežinome. Kažkas panašaus gana smarkiai išreiškiama atgrasiame mene, kurį žmonės vadina Muzika; kažkas

panašaus vyksta ir danguje; beprasmis dangiškos palaimos ritmo spartėjimas, kuris mums visai nesuprantamas. Toks juokas mums visai neduoda nieko gero, ir jo nereikėtų palaikyti. Be to, šis reiškinys savaime yra bjaurus: tai tiesioginis Pragaro tikroviškumo, orumo ir griežtumo įžeidimas.

Linksmumas yra artimai susijęs su Džiaugsmu - savotiškomis jausminėmis putomis, kurias suplaka instinktyvus polinkis į žaidimus. Iš jo mums labai maža naudos. Žinoma, kartais juo galima nukreipti žmones nuo kitų Priešo peršamų jausmų ar veiksmų, bet pats jis kaipo toks turi nepageidautinų tendencijų: skatina gailestingumą, drąsą, susitaikymą ir daugelį kitų blogybių.

Sąmojis, kuris paremtas tuo, kad staiga sukelia absurdišką situaciją, yra kur kas daugiau žadanti sritis. Anaiptol neturiu omenyje nepadorių ir grubių pokštų, kurių rezultatai dažnai nuvilia, nors vidutinių gabumų gundytojai deda į juos daug vilčių. Tiesa yra ta, kad žmones šiuo požiūriu galima suskirstyti į du aiškius tipus. Vieniems "nėra aistros, prilygstančios geismui", ir nepadori istorija liaunasi jiems kėlusi geidulį, vos tik ji virsta juokinga. Kitiems juoką ir geidulį sukelia vienu metu tie patys dalykai. Pirmojo tipo žmonės juokauja sekso temomis dėl to, kad jos dažnai tikrai juokingos; antrojo tipo žmonės

noriai pokštauja todėl, kad rastųsi dingstis pakalbėti apie seksą. Jei tavasis vyriškis priklauso pirmajam tipui, šiurkštus humoras tau nepadės aš niekad nepamiršiu valandų (nepakenčiamai nuobodžių valandų), kurias sugaišau su vienu iš savo pirmųjų globotinių baruose ir prirūkytose svetainėse, kol suradau šią taisyklę. Išsiaiškink, kuriam tipui priklauso tavo globotinis, ir žiūrėk, kad to niekad neišsiaiškintų jis. Tikroji juoko ir humoro nauda pešama visai kitur. Ypač daug žadantys yra anglai, kurie taip rimtai žiūri į savo "humoro jausmą", kad jo neturėjimas jiems yra bene vienintelis trūkumas, kurio jie gėdij asi. Humoras jiems yra paguodžianti visais gyvenimo atvejais ir viską pateisinanti gyvenimo malonė. Todėl jis yra neįkainojamas įrankis gėdos jausmui sunaikinti. Jeigu vyras tiesiog sutinka, kad kiti už jį sumokėtų, jis yra "nedoras", o jei jis tuo giriasi, juokaudamas ir tyčiodamasis iš draugų, kurie leidžiasi jo vedžiojami už nosies, jis jau nebe "nedoras", o linksmuolis. Paprastas bailumas gėdingas, o štai bailumas, kuris pagražintas pokštais, humoru ir groteskiškais gestais, gali būti palaikytas linksmumo požymiu. Žiaurumas yra gėdingas, - jeigu žiaurus žmogus jo nepateiks kaip pokšto. Tūkstančiai nepadorių ar net šventvagiškų juokų taip nepastūmės žmogaus link pražūties, kaip suvokimas, kad beveik viskas, ką jis

norėtų padaryti, yra įmanoma ne tik nesusilaukus draugų priekaištų, bet ir jiems žavintis, jeigu tai bus pateikta kaip Pokštas. Kad šitoks būdas yra tavo kišama pagunda, gali lengvai nuslėpti nuo globotinio naudodamasis anglų rimtu požiūriu į humorą. Bet kokią užuominą į juokavimo saiką gali parodyti jam kaip "puritonišką" ar atskleidžiančią "humoro jausmo stoką".

Bet užvis geriausias yra lengvapėdiškumas. Visų pirma jis labai ekonomiškas. Tik protingas žmogus sugeba gerai pajuokauti apie dorybę ir apie bet ką kita, o išmokyti kalbėti taip, tarsi dorybė būtų juokinga, galima bet kurį iš jų. Lengvapėdiški žmonės visada elgiasi taip, tarsi kažkas ką tik paleido pokštą. Iš tiesų niekas nejuokauja, bet rimtas dalykas visada aptariamas taip, tarsi jie jau būtų atradę jo juokingąją pusę. Tapęs giliai įsišaknijusiu įpročiu, Lengvapėdiškumas apkausto žmogų puikiausiais iš man žinomų šarvų nuo Priešo, be to, jame neslypi jokie pavojai, kurių esama kituose juoko šaltiniuose. Lengvapėdiškumą nuo Džiaugsmo skiria tūkstančiai mylių; užuot aštrinęs, jis bukina protą ir nė per žingsnį nesuartina tų, kurie elgiasi lengvapėdiškai.

XII M A N O MIELAS N E L A B U K !

Akivaizdu, jog tu darai didelę pažangą. Tiktai bijau, kad jei mėginsi skubinti globotinį, gali jame pažadinti tikrąjį savo padėties suvokimą. Nes ir man, ir tau, puikiai žinantiems, kokia ta padėtis yra iš tikrųjų, nedera pamiršti, kad jam tatai turi atrodyti visiškai kitaip. Mes žinome, kad privertėme jį pasukti keliu, vedančiu tolyn nuo Priešo orbitos, bet reikia pasiekti, kad jis įsivaizduotų, jog visi žingsniai, lėmę šį išklydimą, yra smulkmeniški ir laikini. Negalima leisti jam įtarti, jog dabar, nors ir lėtai, jis tolsta nuo saulės tiese, kuri nuves jį į neišmatuojamos erdvės šaltį ir tamsą.

Todėl aš beveik džiaugiuosi girdėdamas, kad jis tebelanko bažnyčią ir priima komuniją. Žinau, kad tai pavojinga, tačiau mums tinka viskas, kas tik neleidžia jam suvokti, jog ryšys su pirmaisiais jo krikščioniško gyvenimo mėnesiais yra nutrūkęs. Tol, kol jis savo išoriniu elgesiu išlieka krikščionis, jį vis dar galima priversti laikyti save žmogumi, atradusiu keletą naujų draugų ir pramogų, bet išsaugojusiu maždaug tą pačią

dvasinę būseną kaip ir prieš šešias savaites. Ir kol jis taip galvoja, mums pakanka priešintis ne nuoširdžiai atgailai dėl konkrečios, giliai įsisąmonintos nuodėmės, o miglotam ir išmušančiam iš pusiausvyros jausmui, jog pastaruoju metu jam tiesiog ne itin gerai sekasi.

Su šiuo neaiškiu nerimu reikia elgtis rūpestingai. Tapęs pernelyg stiprus, jis gali pažadinti globotinį ir viską sugadinti. Kita vertus, jeigu tu jį nuslopinsi - nors, beje, Priešas tau neleis to padaryti - mes tokioje situacijoje prarandame mums naudą duodantį pranašumą. Jeigu toks jausmas gyvuoja, neleidžiant jam pražysti tikra atgaila, kuriai negalima atsispirti, jis turi vieną neįkainojamą bruožą. Jis didina globotinio nenorą galvoti apie Priešą. Visi žmonės beveik nuolatos šiek tiek jaučia tokį nenorą, tačiau kai mintys apie Jį reiškia tolydžio tirštėjantį savo kaltės suvokimo debesį, šis nenoras padidėja dešimteriopai. Jie vengia bet kokios minties, primenančios Jį, lygiai kaip kad finansinių sunkumų turintys žmonės vengia net pažvelgti į sąskaitų knygą. Tokioje būsenoje globotinis neapleis religinių pareigų, bet ims jų vis labiau nemėgti. Prieš jas atlikdamas, galvos apie jas tik tiek, kiek reikalauja padorumas, ir stengsis kiek įmanoma greičiau pamiršti, kai viskas baigsis. Prieš kelias

savaites tau teko gundyti jį maldos paviršutiniškumu ir nerealumu, o dabar pamatysi, kad jis išskečia tau rankas, beveik maldaudamas nukreipti jį nuo tikslo ir atbukinti širdį. Jis trokš, kad jo maldos būtų atitrūkusios nuo tikrovės, nes nieko taip nebijos, kaip glaudaus santykio su Priešu. Jo tikslas bus leisti miegančioms kirmgraužoms toliau miegoti.

Kai tokia būsena taps nuolatinė, tu pamažu išsilaisvinsi nuo varginančio darbo gundyti jį Malonumais. Kai nerimas ir nenoras jį matyti vis labiau tolins jį nuo tikrosios laimės, kai įpročio jėga apkartins tuštybės, jaudulio ir lengvapėdiškumo teikiamus malonumus ir kartu stiprins nenorą jiems atsispirti (nes, laimė, būtent tai įprotis padaro malonumui), tu pamatysi, kad beveik nereikia pastangų patraukti jo išblaškytam dėmesiui. Tau daugiau nereikės geros knygos, kuri jam tikrai patinka, kad atplėštum jį nuo darbo ar maldų, ar miego; pakaks ir vakarykščio laikraščio reklamų skilties. Tegul jis eikvoja laiką ne tik maloniems pokalbiams su jam meiliais žmonėmis, bet ir pašnekesiams su tais, kurie jam visai nerūpi, temomis, be galo jam nuobodžiomis.

Gali priversti jį ilgą laiką nepajudinti nė piršto.

Gali pasiekti, kad jis nesumerktų akių vidurnaktį, ne siausdamas, o tik dėbsodamas į užgesusį

židinį šaltame kambaryje. Visus už namų sienų dirbamus sveikatingus darbus, nuo kurių mes norime jį sulaikyti, galima stumti tolyn neduodant mainais n i e k o , kad pagaliau jis galėtų pasakyti, kaip kad pasakė vienas mano globotinių, nusileidęs pas mus: "Dabar matau, kad didžiumą gyvenimo praleidau darydamas ne tai, ką turėjau ir ką norėjau daryti". Krikščionys Priešą apibūdina kaip tą, "be kurio Niekas yra stiprus". Ir Niekas tikrai yra stiprus, pakankamai stiprus, kad nudžiautų geriausius žmogaus metus, priversdamas jį praleisti juos ne saldžioje nuodėmėje, o kenčiant niūrius proto virpesius nežinia apie ką ir nežinia dėl ko, džiaugiantis užganėdintais menkais įgeidžiais, kuriuos jis pusiau tesuvokia, barbenant pirštais ir trankantis kulnais, švilpaujant melodijas, kurios jam nepatinka, arba skendint painiame labirinte blankių ir beskonių, nes neturinčių nei geismo, nei ambicijų, atsitiktinės asociacijos pagimdytų svajų, kurioms atsispirti žmogus yra pernelyg silpnas ir apsvaigęs.

Tu pasakysi, kad tai labai mažos nuodėmės ir, be abejo, kaip ir visi jaunieji gundytojai, tu nekantrauji, trokšdamas paskelbti apie įspūdingą nedorybę. Bet atmink, vienintelis svarbus dalykas yra tai, kiek tau pavyksta atitolinti globotinį

nuo Priešo. Visai nesvarbu, kokiu būdu sukaupiamos mažosios nuodėmės, jeigu jomis pavyksta išstumti žmogų iš Šviesos į Nieką. Žmogžudystė nėra geresnė už kortas, jeigu kortos padeda pasiekti tikslą. Tiesą sakant, patikimiausias kelias j Pragarą yra laipsniškas - žengiant nestačia nuokalne, minkšta žeme, be staigių posūkių, be kelio stulpų ir gairių.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

XIII M A N O MIELAS NELABUK!

Man regis, labai paprastai istorijai papasakoti tau prireikia daugybės puslapių. Trumpai kalbant, tu leidai tam vyrui išsprūsti pro pirštus. Padėtis labai rimta, ir aš tikrai nežinau, kodėl turėčiau stengtis apsaugoti tave nuo tavo neveiklumo pasekmių. Tokio masto, kaip tu aprašei, atgaila ir naujai įgyta "Dievo malonė", kaip ją vadina mūsų varžovai, yra tikras sutriuškinimas.

Jis prilygsta antram atsivertimui - ir galbūt dar gilesniam negu pirmasis.

Tau derėjo žinoti, kad dusinantis debesis, apgaubęs tavo globotinį jam grįžtant iš senojo malūno, yra gerai žinomas reiškinys. Tai pats barbariškiausias Priešo ginklas, paprastai panaudojamas tada, kai Jis tiesiogiai apsireiškia globotiniui tam tikrais būdais ir formomis, kurių mes dar nesam kaip reikiant suklasifikavę. Yra žmonių, to debesies nuolat gaubiamų ir todėl mums nepasiekiamų.

O dabar apie tavo šiurkščias klaidas. Pirmiausia, kaip pats prisipažinai, leidai globotiniui

perskaityti knygą, kuri jam patiko ne todėl, kad galėtų pareikšti apie ją savo draugams protingą nuomonę, o tiesiog patiko. Antra, tu leidai jam nueiti j senąjį malūną išgerti ten arbatos: jis ėjo kaimo vietove, kurią labai mėgsta, ir ėjo vienas.

Kitaip tariant, tu leidai jam patirti du tikrai teigiamus Malonumus. Nejau esi toks neišmanėlis, kad nematytum čia paslėpto pavojaus? Kančioms ir Malonumams būdinga tai, kad jie visada yra tikri ir todėl suteikia žmogui tikrovės pojūtį. Taigi, jei mėginai pražudyti savo vyrą romantiškuoju metodu - paversdamas jį savotišku Čaild Haroldu ar Verteriu, iš gailesčio sau ir dėl įsivaizduojamų kančių besiraunančio plaukus - turėtum pasistengti žūtbūt apsaugoti jį nuo tikros kančios, nes, suprantama, penkios minutės tikro dantų skausmo atskleis visą romantiškojo stenėjimo absurdą ir nuplėš kaukę nuo tavo gudraus ir toli siekiančio sumanymo. Tačiau tu stengeisi pražudyti savo globotinį Pasauliu, brukdamas jam tuštybę, gyvenimišką bruzdesį, ironiją ir dykinėjimą prabangoje kaip malonumus. Kaip tu galėjai nematyti, kad jį labiausiai reikia saugoti nuo tikrų malonumų? Kaipgi tu nematei, kad toks malonumas savo ryškiu kontrastu pribaigs visus niekniekius, kuriuos taip uoliai mokei jį vertinti? Ir kad malonumas, teikiamas knygos

ir pasivaikščiojimo gryname ore, yra pats pavojingiausias? Kad jis nulups nuo sielos kiautą, kuriuo pradėjo apaugti tavo pastangomis, ir leis pajusti, kad atsipeikėjęs grįžta namo? Norėdamas atskirti globotinį nuo Priešo, pirma turėjai pasiekti, kad jis atsiskirtų nuo savęs, ir jau buvai šį tą laimėjęs. O dabar viskas perniek. Aš, aišku, žinau, kad Priešas irgi nori atskirti žmones nuo jų pačių, bet Jis daro tai kitaip. Niekada nepamiršk, kad Jam tikrai patinka tas mažas kirminiukas - absurdiškas žmogaus tikėjimas savo išskirtinumu. Kalbėdamas apie savęs atsižadėjimą, Jis turi galvoje atsisakymą tikėti savo valia; kai tai įvyksta, Jis vėl grąžina jiems savo asmenybės suvokimą ir giriasi (bijau, kad nuoširdžiai), jog tikrai savimi jie būna tik tada, kai visiškai paklūsta Jam. Jis negali pakęsti, kai jie išduoda savo prigimtį dėl kitų priežasčių. O tam mes visada turėtume juos skatinti. Giliausi žmogaus polinkiai ir paskatos yra žaliava, atspirties taškas, kuriuos jis gauna iš Priešo. Todėl nustumti jį tolyn nuo jų - reiškia išlošti tašką; visada pageidautina net nereikšminguose dalykuose stengtis pakeisti tikruosius žmogaus polinkius pasaulietiškais matais arba prisitaikymu, arba mada.

Aš pats eičiau tuo keliu labai toli. Mano taisyklė būtų išrauti bet kokį stiprų globotinio asmeninį

pomėgį, kuris savaime nėra nuodėmė, net jeigu tai tokie niekai, kaip įjunkimas žaisti kriketą, rinkti pašto ženklus ar gerti kakavą. Tokie dalykai, tikėk manim, nėra jokia dorybė, tačiau jie turi savyje kažin kokio nekaltumo, nusižeminimo ir savęs pamiršimo, kuriais aš nepasitikiu. Žmogus, kuris tikrai ir nesavanaudiškai pamilsta vieną gyvenimo sritį, visai nesukdamas galvos, ką apie ją mano kiti, jau vien tuo įgyja ginklą prieš kai kuriuos subtiliausius mūsų puolimo metodus. Turi visada stengtis, kad globotinis atsisakytų žmonių, maisto ir knygų, kuriuos tikrai mėgsta, vardan "geriausių" žmonių, "tinkamo" maisto, "svarbių" knygų. Pažinojau vyrą, kurį nuo stiprių visuomeninio gyvenimo karjeros pagundų saugojo dar stipresnis potraukis žarnokams su svogūnais.

Lieka apsvarstyti, kaip mums atitaisyti šitą negandą. Svarbiausia - neleisti jam bet ko imtis.

Tol, kol jis savo naujosios atgailos nepavertė veiksmu, ne tiek svarbu, ką jis apie ją mano. Tegu tas paršas pasivolioja joje. Tegu, jei turi tokį polinkį, parašo apie ją knygą; dažnai tai puikiai padeda sterilizuoti sėklas, Priešo pasėtas žmogaus sieloje. Tegu jis daro bet ką, tiktai nesiima veiklos. Joks įsivaizduojamas pamaldumas ar dvasios pakilumas nepadarys mums žalos, jeigu

mes sutrukdysime jiems įsitvirtinti žmogaus valioje. Pasak vieno žmogaus, pasikartojimas veikliuosius įpročius stiprina, o pasyviuosius silpnina. Kuo dažniau jis ką nors jaus nieko neveikdamas, tuo rečiau sugebės veikti ir, galų gale, tuo silpniau galės jausti.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

XIV M A N O MIELAS NELABUK!

Didžiausią nerimą tavo paskutiniame pranešime apie globotinį kelia tai, kad jis nesilaiko nė vieno iš ryžtingų sprendimų, žyminčių jo pirmąjį atsivertimą. Kiek suprantu, neliko dosnių amžinos dorybės pažadų ir net tikėjimo sulaukti visą gyvenimą trunkančios "malonės"; vien tik viltis kasdien, kas valandą gauti išmaldą, kuri padėtų atsilaikyti prieš kasdien, kas valandą jaučiamą pagundą. Tai labai blogai! Šiuo metu mums liko vienas kelias. Tavo globotinis nusižemino - ar tu atkreipei į tai jo dėmesį? Visos dorybės mums yra mažiau pavojingos, kai žmogus suvokia jas turįs, bet tai ypač teisinga kalbant apie nusižeminimą. Užklupk jį tą akimirką, kada jo dvasia puolusi žemai, ir pakišk mielą širdžiai mintį: "Viešpatie! Aš juk esu nusižeminęs!", ir beveik iš karto atsiras pasididžiavimas - pasididžiavimas savo nusižeminimu. Jeigu jis suuodžia pavojų ir bando nuslopinti savyje pasididžiavimą, priversk jį didžiuotis šia pastanga - ir taip toliau; ženk šiais laiptais,

kiek tau patiks. Tačiau ne per ilgai, nes aš bijau, kad šitaip tu pažadinsi jame humoro ir saiko jausmus, ir jis nueis miegoti nusijuokęs tau į veidą.

Yra kitų veiksmingų būdų prikaustyti jo dėmesiui prie nusižeminimo dorybės. Šia dorybe, kaip ir visomis kitomis, Priešas bando nukreipti žmogaus dėmesį nuo savęs į Jį ir į savo artimą.

Visoks atsižadėjimas ir savęs nekentimas galiausiai yra skirti šiam tikslui; ir kol jis nepasiektas, jie mums nedaug tekenkia ir gali būti net naudingi, jeigu jis galvoja apie save ir panieką sau paverčia panieka kitiems, vadinasi, ir niūrumu, cinizmu, ir žiaurumu.

Todėl tau reikia slėpti nuo globotinio tikrąjį Nusižeminimo tikslą. Tegul jis mano jį esant ne savęs užmiršimu, bet tam tikra (žinoma, prasta) nuomone apie savo gabumus ir būdą. Kiek suprantu, šiokių tokių gabumų jis turi. Įkalk jam mintį, kad Nusižeminimas iš tikrųjų reiškia bandymą patikėti, jog tie gabumai yra menkesni, negu jis apie juos mano. Be abejo, jie iš tikrųjų yra menkesni, tačiau ne tai yra esmė. Labai svarbu priversti jį vertinti nuomonę labiau už tiesą, šitaip pasėjant širdyje nesąžiningumo ir apsimetimo sėklą ir užkertant kelią tam, kas gali virst dorybe. Taikant šį būdą, tūkstančiai žmo-

nių įtikėjo, kad nusižeminimą patiria gražios moterys, bandydamos įtikinti save, jog jos yra bjaurios, protingi vyrai, bandydami įtikinti save, jog jie kvailiai. Kadangi tai, kuo jie stengiasi save įtikinti, dažnai būna gryna nesąmonė, jie tuo niekaip negali patikėti, ir mums randasi galimybė pasiekti, kad jų mintys nuolatos suktųsi apie save, besistengiant suvokti tai, ko neįmanoma suvokti. Norėdami numatyti Priešo strategiją, mes turime galvoti apie Jo tikslus.

Priešas stumia žmogų į tokią dvasios būseną, kurią pasiekęs jis galėtų pastatyti gražiausią katedrą pasaulyje ir žinotų, jog ji tikrai gražiausia, ir džiaugtųsi savo darbu nė kiek ne daugiau (ir ne mažiau), jei ją būtų pastatęs kitas žmogus. Priešas nori, kad žmogus galiausiai nusikratytų bet kokio šališkumo savo atžvilgiu ir džiaugtųsi savo gabumais taip pat nuoširdžiai ir su tokiu pat dėkingumo jausmu, kaip ir savo artimo gabumais - arba saulėtekiu, drambliu ar kriokliu. Jjs nori,.kad kiekvienas žmogus galiausiai sugebėtų pajusti, jog visos būtybės (net ir jis pats) yra šlovingos ir nepakartojamos. Jis nori kaip įmanoma greičiau pribaigti jų gyvulišką savimeilę, tačiau Jo galutinis tikslas, bijau, yra įdiegti jiems kitokią savimeilę - gailestingumą ir dėkingumą visiems, taip pat ir sau; kai jie

išmoks mylėti savo artimą kaip save, jiems bus leista mylėti save kaip savo artimą.

Nes mums nedera niekad pamiršti labiausiai atstumiančio ir sunkiausiai paaiškinamo mūsų Priešo būdo bruožo: Jis tikrai myli beplaukius dvikojus, kuriuos sukūrė ir kuriems dešine ranka visada duoda tai, ką buvo atėmęs kairiąja.

Todėl visos Jo pastangos nukreiptos į tai, kad žmogus net negalvotų apie savo vertę. Jam daug mielesnis tas, kuris galvoja apie save kaip apie didį poetą ar didį architektą ir paskui pamiršta savo didumą, negu tas, kuris mano esąs niekam tikęs poetas ar niekam tikęs architektas. Todėl tavo pastangos įpūsti globotiniui tuštybę ar dirbtinį kuklumą Priešo bus pasitiktos paprastu prisiminimu, kad žmogus visai nėra raginamas pripažinti savo talentą, kadangi jis gali tobulinti jį pagal savo išgales, nebandydamas nuskirti sau vietos Šlovės šventovėje. Tu turi žūtbūt ištrinti šį priminimą iš globotinio sąmonės. Priešas taip pat bandys įdiegti į globotinio sąmonę doktriną, kurią jie visi išpažįsta, bet sunkiai teįstengia suvokti jausmais - doktriną, kad jie patys nieko nekuria, kad talentas jiems duotas iš šalies ir kad jie lygiai taip pat gali didžiuotis savo plaukų spalva. Bet visada ir visais Jam prieinamais būdais

Priešas stengsis sulaikyti globotinį nuo tokių minčių, tuo tarpu tavo tikslas - jį prie jų prikaustyti.

Priešas nenori net, kad žmogus per daug galvotų apie savo nuodėmes: Priešo širdžiai mielesnis tas žmogus, kuris greičiau nusisuka nuo nuodėmių, už kurias jau atleista.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

XV M A N O MIELAS NELABUK!

Žinoma, aš pastebėjau, jog Europos karas, kurį žmonės iš naivumo vadina "Didžiuoju", laikinai aprimo, ir nesistebiu, kad atrinkamai aprimo ir globotinio nerimas. Ar mudu leisime, kad tai tęstųsi, ar norime, kad jis toliau nerimautų? Ir kankinanti baimė, ir bukas pasitikėjimas savimi yra pageidautinos dvasios būsenos. Rinkdamiesi vieną iš jų, mes susiduriame su keliais spręstinais dalykais. Žmonių gyvenimas ribojamas laiko, bet Priešas skiria juos amžinybei. Todėl Jis, manau, nori, kad jie skirtų dėmesį daugiausia dviem dalykams - pačiai amžinybei ir tai laiko atkarpai, kurią jie vadina Dabartimi. Nes Dabartis yra tasai taškas, kuriame laikas susiliečia su amžinybe. Tokį patyrimą, kokį mūsų Priešas turi apie visą tikrovę, žmonės turi apie dabarties akimirką, ir tik apie ją; tik joje žmonėms siūloma laisvė ir tikrovės pajautimas. Todėl Jis norėtų, kad jie nuolat rūpintųsi amžinybe (tai reiškia, Juo pačiu) arba Dabartimi - kitaip sakant, kad jie medituotų apie amžiną vienybę su Juo ar Jo

nepasiekiamumą, arba paklustų dabar skambančiam sąžinės balsui, neštų dabartinį kryžių, priimtų dabartinę malonę, dėkotų už dabartinius malonumus.

Mūsų darbas - atitraukti juos nuo amžinybės ir nuo Dabarties. Turėdami tai omenyje, mes kartais gundome žmogų (tarkime, našlę arba mokslininką) gyventi Praeitimi. Bet toksai gundymas ne itin vertingas, nes jie turi tikrų žinių apie praeitį, jos esmė yra konkreti ir nekintama, ir šie dalykai priartina ją prie amžinybės. Kur kas geriau apgyvendinti juos Ateityje. Pati biologinė būtinybė nukreipia visas jų aistras ta kryptimi, taigi mintys apie Ateitį įžiebia viltį ir baimę. Be to, jie nežino, kokia jų laukia Ateitis, todėl, kreipdami jų mintis ta linkme, mes verčiam juos galvoti apie nerealius dalykus. Trumpiau šnekant, Ateitis iš visų dalykų yra mažiausiai panaši į amžinybę. Tai pati laikiniausia laiko atkarpa, nes Praeitis yra sustingusi ir jau nebeteka, o Dabartis apšviesta amžinybės spindulių. Todėl mes skatiname tokius minčių rezginius, kaip Kūrybinė Evoliucija, Mokslinis Humanizmas ar komunizmas, kurie žmonių jausmus prirakina prie Ateities, pačios laikinumo šerdies. Tad beveik visos ydos yra įsišaknijusios ateityje. Dėkingumas žvelgia į praeitį, o meilė - į dabartį; baimė, godumas,

gailestingumas ir ambicingumas žvelgia į priekį.

Nemanyk, kad gašlumas yra išimtis. Kada sulaukiama malonumo, nuodėmė (kuri viena mums ir terūpi) jau būna padaryta. Malonumas tėra vyksmo dalis, dėl kurios mes apgailestaujame ir kurios norėtume išrengti, jeigu to būtų įmanoma pasiekti neprarandant nuodėmės; ta dalis gaunama iš Priešo, todėl patiriama Dabartyje.

Nuodėmė, kuri yra mūsų įnašas, žvelgė į ateitį.

Be abejo, Priešas nori, kad žmonės galvotų ir apie ateitį - tiek, kiek tai būtina dabar, mąstant apie teisingumo ar labdaros žygius, kurie galbūt taps pareiga rytoj. Planuoti rytdienos darbus yra šios dienos pareiga: ir nors žaliava jai skolinama iš ateities, ši pareiga, kaip ir kitos, yra Dabartyje. Bet tai yra šiaudo skaldymas. Jis nenori, kad žmonės atiduotų savo širdis Ateičiai, sudedami į ją savo brangiausią turtą. Mes - priešingai. Jo idealas yra žmogus, kuris, visą dieną dirbęs būsimų kartų labui (jei toks yra jo pašaukimas), iškart pamiršta, ką nuveikęs, palikdamas tai Dangui, ir iškart grįžta prie kantrybės ar dėkingumo, kurių iš jo reikalauja ši diena. O mums reikia žmogaus, apsėsto Ateities, persekiojamo neišvengiamo dangaus ar pragaro žemėje vizijų, pasiruošusio sulaužyti Priešo įsakymus dabar, jei mes jį įtikinsime, jog taip darydamas jis sulauks

vieno arba išvengs kito, - priklausomai nuo to, ar jis tiki, ar netiki sėkme sumanymų, iki kurių baigties jis neišgyvens. Mes norime, kad visa padermė amžinai vytųsi vaivorykštės galą, neturėdama sąžinės, gerumo arba laimės dabar, bet visada tik kurui naudodama tikrąsias dovanas, siūlomas jai dabartyje, ir kraudama jas ant ateities aukuro.

Taigi išeina taip, kad kai visi kiti dalykai išlaiko pusiausvyrą, globotinį geriausia pripildyti nerimo ar vilties (nelabai svarbu, katro iš jų) dėl šio karo, negu palikti jį gyventi dabartyje. Tačiau pasakymas "gyventi dabartyje" yra dviprasmiškas. Jis gali apibūdinti vyksmą, kuris iš tiesų ne mažiau susijęs su Ateitimi kaip ir pats nerimas. Tavo žmogus gali negalvoti apie Ateitį ne todėl, kad jam labiau rūpi Dabartis, bet dėl to, kad jis įtikino save, jog Ateitis jam bus priimtina.

Kol tai yra tikroji jo nusiraminimo priežastis, jis bus mums naudingas, nes toks nusiraminimas kaupia nusivylimą, vadinasi, ir nekantrumą, kurie pratrūks, kai jo netikros viltys žlugs. Kita vertus, jeigu jis jaučia, kokie siaubai jam gali būti paruošti, ir meldžia dorybių, kurios padėtų juos atremti, tuo pat metu rūpindamasis Dabartimi, nes čia ir tik čia gyvuoja visa malonė, visas žinojimas ir visi malonumai, tokia jo būsena yra labai

nepageidautina, ir reikia nedelsiant imtis priemonių. Ir vėlei mums padės Filologinis Padalinys, nuveikęs didelį darbą: išbandyk žodžius "aš esu viskuo patenkintas". Bet, žinoma, greičiausiai jis "gyvena Dabartyje" visai ne dėl kurios minėtų priežasčių, o tik todėl, kad nesiskundžia sveikata ir mėgsta savo darbą. Tokiu atveju šis reiškinys nebūtų kuo nors ypatingas. Bet, tavim dėtas, aš vis dėlto jį sunaikinčiau. Nė vienas savaime suprantamas reiškinys nėra mums palankus. Ir, šiaip ar anaip, kodėl tas padaras turėtų būti laimingas?

Tave mylintis dėdė PARALIUS

XVI MIELAS NELABUK!

Paskutiniame savo laiške tu tarp kitko užsiminei, kad globotinis nuo pat savo atsivertimo lanko vieną bažnyčią ir tik ją vieną, ir kad ji jam ne visiškai patinka. Ar galiu paklausti, ką tu sau manai? Kodėl nepraneši man, kokios yra jo ištikimybės tai bažnyčiai priežastys? Ar nesupranti, kad jeigu dėl to kaltas ne abejingumas, prasti mūsų popieriai? Be abejo, tu žinai, kad jei žmogaus neįmanoma pagydyti nuo lankymosi bažnyčioje, kita geriausia priemonė yra varinėti jį per visas aplinkines bažnyčias, ieškant tos, kuri jam "tiktų", tol, kol jis pasidarys bažnyčių tyrinėtoju ar dideliu žinovu.

Daryti tai reikia dėl akivaizdžių priežasčių.

Pirmiausia visada turi būti puolama parapijos bendruomenė, nes joje, suburtoje ne pagal pomėgių, o pagal vietos požymį, skirtingų luomų ir mąstysenos žmonės sudaro sąjungą, kokios ir trokšta Priešas. Kita vertus, kongregacijos principas kiekvieną bažnyčią paverčia savotišku klubu, kuris, jei viskas gerai klojasi, tampa uždaru

rateliu ar frakcija. Antra, "tinkamos" bažnyčios ieškantis žmogus pripranta kritikuoti, tuo tarpu Priešas nori, kad jis būtų mokinys. Bažnyčioje iš pasauliečių Jis reikalauja nusistatymo, kuris, tiesą sakant, gali kritiškai žiūrėti j tai, kas netikra ar neišganinga, tačiau kuris tuo pat metu lieka nekritiškas ta prasme, kad neduoda jokio įvertinimo - žmogus negaišta veltui laiko galvodamas apie tai, kas atmetama, bet lieka atsivėręs, nieko nesiaiškindamas, nuolankiai priimdamas maistą, kuriuo jį peni. (Matai, koks jis pataikūnas, visai ne dvasia, koks nepataisomai vulgarus!) Šitoks nusistatymas, ypač pamokslo metu, sukuria sąlygas (itin nepalankias visai mūsų politikai), kuriomis nuvalkiotos tiesos gali garsiai prabilti į žmogaus sielą. Vargu ar yra toks pamokslas ar tokia knyga, kurie būtų mums nepavojingi, jeigu jie priimami su tokiu nusistatymu.

Taigi, prašau tave, krutinkis ir kuo greičiau siųsk tą kvailį per aplinkines bažnyčias. Ligšiolinė tavo veikla nedaug tesuteikė mums pasitenkinimo.

Abi artimiausios bažnyčios - jomis pasidomėjau mūsų raštinėje - turi savų privalumų. Pirmosios jų vikaras yra žmogus, taip ilgai skiedęs vandeniu tikėjimo tiesas, norėdamas, kad jas lengviau suprastų tariamai nepatikli ir kietakaktė parapijos bendruomenė, kad galų gale jis pats

pradėjo stulbinti parapijiečius savo netikėjimu, o ne vice versa. Jo atliekamos apeigos vertos pasigėrėjimo. Norėdamas apsaugoti parapijiečius nuo visų "sunkumų", jis atsisakė skaitinių ir privalomųjų psalmių, ir dabar, patsai to nepastebėdamas, it voverė sukasi mažame penkiolikos jo mėgstamų psalmių ir dvidešimties pamokymų rate. Todėl mums negresia pavojus, kad jį ar jo aveles pasieks jiems dar negirdėta Rašto tiesa. Bet tikriausiai tavo globotinis nėra pakankamai kvailas šiai bažnyčiai - ar kol kas nėra?

Kitoje bažnyčioje turime tėvą Spyglį. (Gal geriau: Smaigą, Žeberklą, Kiršią...? - Red.) Žmonės dažniausiai sunkiai įkanda jo nuomonių įvairovę ir negali suprasti, kodėl jis vieną dieną būna beveik komunistas, o kitą priartėja prie savotiško teokratinio fašizmo, trečią dieną - scholastas, ketvirtąją - pasirengęs išvis paneigti žmogaus protą; penktąją visa galva pasineria į politiką, o šeštosios rytą skelbia, kad visos pasaulio valstybės vertos vienodo "pasmerkimo". Mes, suprantama, matome jungiančiąją grandį, ir tai yra Neapykanta. Tasai žmogus tiesiog nemoka skelbti ko nors, kas neapstulbintų, nenuliūdintų, nesutrikdytų ar nepažemintų jo tėvų ir jų draugų. Pamokslas, kuris žmonėms būtų priimtinas, jam būtų toks pat lėkštas, kaip ir jų skanduojami posmai.

Turi jis ir nesąžiningumo gyslelę; mes mokome jį sakyti "Bažnyčios nuomone..." ir turėti galvoje "Neabejoju, kad neseniai tai perskaičiau Maritaino ar kito panašaus veikėjo raštuose". Tačiau privalau perspėti, kad jis turi vieną lemtingą ydą: jis tikrai tiki. Ir tai gali viską sugadinti.

Tačiau abiem bažnyčioms būdingas vienas geras bruožas - tai frakcijų bažnyčios. Kiek pamenu, jau perspėjau tave, kad jeigu nepavyksta sulaikyti globotinio nuo bažnyčios, reikia bent pasistengti, kad jis taptų aršus kurios nors frakcijos jos viduje pasekėjas. Aš kalbu ne apie tikėjimo dogmas: kuo abejingiau jis į jas žiūrės, tuo geriau. Ir ne nuo dogmų priklauso mūsų padaromo blogio apimtis. Tikrąjį malonumą pajunti sukeldamas neapykantą tarp tų, kurie sako "Mišios", ir tų, kurie sako "šventoji Komunija", kai nei viena, nei kita pusė nesugeba paaiškinti skirtumo tarp Hookerio ir Tomo Akviniečio doktrinų su logišku nuoseklumu, kuris išsilaikytų bent penkias minutes. Taip pat ir visi kiti bejausmiai daiktai - žvakės, drabužiai ir kas tik nori dar yra puiki dirva mūsų veiklai. Mes visai pašalinome iš žmonių protų visą didžiausio iš kenkėjų Pauliaus mokymą apie maistą ir kitus neesminius dalykus - būtent, kad žmogus, neturintis skrupulų, turi visada nusileisti skrupulingam

žmogui. Gal tu manai, kad jie nesupras tokio pritaikymo? Galbūt tu tikiesi išvysti, kaip "blogasis" dvasininkas keliaklupsčiauja ir žegnojasi tik tam, kad jo "gerojo" brolio nepatvari sąžinė nepultų į nepagarbą, o "gerasis" brolis susilaiko nuo tokių pratybų, kad tik nepaskatintų "blogojo" brolio stabmeldystei? Taip ir būtų atsitikę, jeigu ne mūsų nepaliaujamas triūsas. Be jo Anglikonų Bažnyčios papročių įvairovė būtų tapusi tikru šiltnamiu labdarai ir nusižeminimui.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

XVII M A N O MIELAS NELABUK!

Panieka, su kuria tu paskutiniame savo laiške kalbi apie rajumą kaip priemonę sieloms gaudyti, terodo tavo neišmanymą. Vienas didžiausių pastarojo šimtmečio laimėjimų buvo žmonių sąžinės numarinimas šioje srityje; tad dabar perėjęs Europą skersai ir išilgai, vargiai beišgirsi šia tema sakomą pamokslą ar aptiksi besigraužiančią dėl to sąžinę. Mes šito pasiekėme sutelkę savo pastangas daugiausia į Skrupulingąjį, o ne Besaikį rajumą. Globotinio motina, kaip patyriau iš jos bylos, o tu galėjai sužinoti iš Pludungio, yra tinkamas pavyzdys. Ji labai nustebtų - tikiuosi, vieną gražią dieną tai įvyks, - kad ji visą savo gyvenimą vergauja tokio pobūdžio geiduliams, kurių nė neįtaria turinti vien todėl, kad kiekiniu požiūriu tai vieni niekai. Bet ką reiškia kiekiai, jeigu žmogaus pilvas ir gomurys padeda mums paskleisti irzlumą, nepakantumą, šykštumą ir savimeilę? Pludungis tą senutę tvirtai laiko savo rankose. Svečiuose ji yra tikras siaubas šeimininkėms ir tarnams. Ji nusuktų nosį nuo siūlomų

valgių ir dirbtinai atsidūsėjusi ištartų: "O, labai prašau... aš norėčiau tik puodelio silpnos, bet ne per daug silpnos arbatos ir plonutėlytės riekutės gerai apskrudusios duonos". Ar supranti? Kadangi ji pageidauja daug menkesnio ir pigesnio valgio už jai siūlomą, ji niekad nesuvoks, kad įgeidis gauti tai, ko užsimano, nepaisant kitiems pridaromų rūpesčių, yra rajumas. Net nuolaidžiavimo savo apetitui akimirką ji yra įsitikinusi, kad rodo saikingumą.

Sausakimšame restorane ji klykteli išvydusi lėkštę, pakištą jai nusiplūkusios padavėjos, ir sako: "O, čia per daug, gerokai per daug! Paimkite lėkštę ir atneškite tik ketvirtadalį porcijos".

Paprašyta paaiškinti, ji pasakytų taip daranti iš nenoro veltui eikvoti maistą, bet iš tikrųjų čia kyšteli nagus tasai skrupulingas rajumas, kurio verge mes ją pavertėme ir kuris pasijunta įžeistas, išvydęs daugiau maisto, nei jo nori tą akimirką.

Tikrasis darbo, kurį Pludungis su šia senute tyliai ir kukliai dirba jau daug metų, vertės matas yra tai, kad pilvas dabar yra jos gyvenimo viešpats. Moteris dabar yra tokioje būsenoje, kurią galima pavadinti "Man reikia tik". Jai reikia tik tinkamai išvirtos arbatos puodelio, tinkamai išvirto kiaušinio, tinkamai paskrudintos riekelės

duonos. Bet ji niekada neranda tarno ar draugės, kurie moka tuos dalykus padaryti "tinkamai", nes po jos "tinkamai" slepiasi reikalavimas tik tokių, beveik neįmanomų gomurio malonumų, kuriuos ji tariasi prisimenanti iš praeities; praeities, jos vadinamos "laikais, kada galėjai rasti gerų tarnų", o mums žinomos kaip laikai, kuomet jos pojūčiai būdavo lengviau patenkinami ir ji mažiau priklausė nuo stalo malonumų, nes turėjo jų ir kitokių.

Tuo tarpu kasdienis nusivylimas sukelia kasdienę blogą nuotaiką: virėjai netrunka paskleisti gandus, ir draugų ratas siaurėja. Jei Priešas kada ir pakiša jai mintį, kad ji galbūt pernelyg rūpinasi maistu, Pludungis atremia ją įteigdamas, jog jai rūpi ne tai, ką ji pati valgo, o "noras parinkti skaniausius kąsnelius jos berniukui". O iš tikrųjų, žinoma, jos godumas labiausiai prisideda prie to, kad jis jau daug metų būdamas namie jaučiasi kaip nesavame kailyje.

Tavo globotinis yra savo motinos sūnus. Nors tu visai teisingai darai atkakliai triūsdamas kituose frontuose, reikėtų tylaus įsikišimo ir į rajumą. Būdamas vyras, jis vargu ar susivilios maskuote "Man reikia tik". Vyrai rajūnais lengviausiai paverčiami per jų tuštybę. Reikėtų pasiekti, kad jie apie save galvotų kaip apie didelius kulinarijos žinovus ir puikuotųsi žiną vienintelį

restoraną mieste, kuriame mėsa iškepama tikrai "tinkamai". Tai, kas pradedama tuštybe, pamažu galima paversti įpročiu. Tačiau kuriuo tik keliu pasuktum, didelis tavo laimėjimas bus tokia jo būsena, kai negavęs vienos iš savo privilegijų - nesvarbu, ar tai šampanas, arbata, mineralinis vanduo, ar cigaretės - jis baisiai nusimins, ir tada širdies gerumas, teisingumo ir pareigos jausmai bus visiškoje tavo valioje.

Persivalgymas kaip toks yra mažiau vertingas už išrankumą. Jis daugiausia naudojamas kaip artilerinis paruošimas prieš skaistybės puolimą. Šiuo požiūriu, kaip ir visais kitais, stenkis, kad tavo vyras visada jaustų apsimestinį dvasingumą.

Negalima leisti jam pamatyti medicininę reiškinio pusę. Versk jį klausti save, kas pastūmėjo jį į tavo rankas - išdidumas ar tikėjimo stygius, ir prisiminęs, ką valgė ar gėrė per pastarąją parą, jis kaipmat sumos, kokie yra tavo amunicijos šaltiniai, ir paprastu susilaikymu pastatys į pavojingą padėtį tavo ryšių batalioną. Jeigu jis privalo galvoti apie medicininį susilaikymo aspektą, pakišk jam didį melą, kuriuo mes privertėme tikėti anglus, kad alinančios fizinės pratybos ir jas lydintis nuovargis padeda išlaikyti šią dorybę.

Galima tik stebėtis, kaip jie gali tuo tikėti akivaizdžiai matydami jūreivių ir kareivių gašlumą.

Tą pasaką mes paskleidėme padedami mokyklų direktorių - vyrų, tikrai suinteresuotų skaistybe kaip pretekstu žaidimams ir rekomendavusių žaidimus tai skaistybei palaikyti. Tačiau šioji tema yra per plati laiško pabaigai.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

XVIII M I E L A S NELABUK!

Net Žalčiui valdant koledžą tu turėjai išmokti paprasčiausių seksualinio gundymo metodų, ir kadangi mums, dvasioms, ši tema yra ganėtinai nuobodi (nors būtina kaip išsilavinimo dalis), aš ją praleisiu. Tačiau kai kuriuos esminius dalykus tu privalai gerai įsidėmėti.

Priešas pateikia reikalavimą žmonėms dilemos forma: arba visiškas susilaikymas, arba absoliuti vienpatystė. Pirmasis jiems yra sunkiai pasiekiamas nuo pat didžiosios mūsų Tėvo pergalės laikų. Antrąją, kaip išsigelbėjimo kelią, per pastaruosius kelis šimtmečius mums beveik pavyko išgyvendinti. Mums daug padėjo romantikai ir rašytojai, per kuriuos įtikinome žmones, kad keistas ir paprastai neilgai trunkąs jausmas, kurį jie vadina "įsimylėjimu", yra vienintelis pagarbos vertas pagrindas santuokai; kad santuoka gali ir turėtų nuolat palaikyti šį jausmą ir kad santuoka, to neįstengianti, praranda savo esmę.

Si mintis yra mūsiškė parodija idėjos, atėjusios iš Priešo.

Visa Pragaro filosofija grindžiama aksioma, kad vienas dalykas negali būti kitu dalyku ir ypač kad būdamas pats savimi negali būti kuo nors kitu. Mano nauda yra mano nauda, tavo nauda yra tavo nauda. Ką vienas įgyja, kitas praranda.

Net negyvas daiktas būna pats savimi, pašalinus kitus daiktus iš jo užimamos erdvės; jeigu jis plečiasi, daro tai arba stumdamas kitus daiktus šalin, arba juos įsiurbdamas. Gyvieji elgiasi taip pat. Žvėrims tasai įsiurbimas yra ėdimas; mums tai reiškia, kad stipresnysis sugeria silpnesniojo valią ir laisvę. "Būti" reiškia "varžytis".

O štai Priešo filosofija yra nei daugiau, nei mažiau, vien nesiliaujantis bandymas apeiti šią akivaizdžią tiesą. Jis taiko į prieštaravimą. Yra daug visko, tačiau kažkokiu būdu tai tampa vienu. Vieno subjekto nauda turi būti kito subjekto nauda. Šį nepasiekiamą dalyką jis vadina Meile, ir šią monotonišką panacėją galime aptikti visuose Jo darbuose ir net tame, kuo Jis yra ar tvirtina esąs. Todėl jam nepakanka, kad net Jis Pats būtų tiesiog aritmetiniu vienetu; Jis tvirtina esąs vienas, bet trijuose asmenyse, tam, kad ši nesąmonė apie Meilę rastų atramos tašką Jo paties prigimtyje. Kitoje svarstyklių pusėje Jis šiam reikalui įdiegia begėdišką išradimą - žmogaus kūną, kurio atskiros dalys, užuot paklususios

įgimtam polinkiui varžytis, verčiamos nukrypti nuo jo ir bendradarbiauti.

Tikrasis Jo motyvas laikyti lyčių santykius žmonių dauginimosi būdu pernelyg akivaizdžiai matomas iš to, kaip Jis tuo naudojasi. Seksas, mūsų požiūriu, galėtų būti visai nekaltas - tik dar vienas būdas stipresnei savasčiai pavergti silpnesniąją, kaip ir įvyksta su vorais, kada jaunamartė jungtuvių ceremoniją užbaigia suėsdama jaunąjį. Tačiau žmonėms Priešas prie lytinio potraukio nemokamai suteikė abipusį prisirišimą. Be to, Jis padarė palikuonis priklausomus nuo tėvų, šitaip paskatindamas tėvus juos remti, o iš to atsirado Šeima, kuri yra kaip ir žmogaus kūnas, ir dar blogesnė: nes jos nariai, būdami atskiri vienetai, yra susieti sąmoningai ir su didesniu atsakomybės jausmu. Visas šis dalykas tėra dar viena priemonė įtraukti į Meilę.

O štai kur slypi pokštas. Priešas sutuoktinių porą pavadino "vienu kūnu". Jis nepasakė "laimingai susituokusi pora" arba "pora, kuri susituokė iš meilės", bet tegul žmonės to ir nežino.

Tegul jie taip pat pamiršta, jog vyras, jų vadinamas Pauliumi, neapsiribojo vien poromis. Jam "vienas kūnas" gimsta tiesiog fizinio suartėjimo metu.

Tokiu būdu gali priversti žmones laikyti re-

toriniais "įsimylėjimo" pagražinimais tai, kas iš tiesų yra paprasti seksualinių santykių svarbos apibrėžimai. Tiesa yra ta, kad kai vyras miega su moterimi, tarp jų nusistovi trancendentinis ryšys, nuolatinio džiaugsmo arba nuolatinės kančios šaltinis. Teisingą teiginį, kad šio trancendentinio ryšio tikslas yra sukurti šeimą ir meilę, o jeigu jam nuolankiai paklūstama, jis pernelyg dažnai ją ir sukuria, galima paversti netikru tikėjimu, kad prisirišimo, baimės ir geidulių kratinys, kurį jie vadina "įsimylėjimu", yra vienintelis dalykas, padarantis santuoką laimingą arba šventą. Si klaida lengvai pasiekiama, nes "įsimylėjimas" Vakarų Europoje labai dažnai ateina anksčiau už santuoką, kuri sudaroma paklūstant Priešo užmačioms, kitaip sakant, siekiant ištikimybės, vaisingumo ir geros valios; lygiai kaip religinis entuziazmas labai dažnai, tačiau ne visada, lydi atsivertimą. Tariant kitais žodžiais, žmones reikia padrąsinti santuokos pagrindu laikyti labai margą ir iškreiptą versiją tos ateities, kurią, pasak Priešo duodamų pažadų, ta santuoka jiems atneš. Iš to turime du privalumus. Pirma, žmones, nemokančius susilaikyti, galime atbaidyti nuo santuokos kaip išeities, kadangi jie niekaip "neįsimyli" ir mūsų dėka mintis susituokti dėl kurio kito motyvo jiems atrodo žema ir

ciniška. Taip, jie tikrai taip mano. Jie įsitikinę, kad ištikimybė partneriui, reiškianti abipusę pagalbą, skaistumą ir giminės pratęsimą, yra žemesnis dalykas už jausmų audrą. (Nepraleisk progos įtikinti globotinį, kad jungtuvių ceremonija yra labai užgauli.) Antra, bet kokia seksualinė aistra, jeigu jos tikslas yra santuoka, bus laikoma "meile", ir tokia "meilė" nubrauks žmogaus kaltes, apgins jį nuo pasekmių, kurios laukia susituokus su pagone, kvaile ar tuščiagarbe moterimi. Bet plačiau apie tai kitame laiške.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

XIX M A N O MIELASIS NELABUK!

Ilgai laužiau galvą dėl tavo paskutiniame laiške pateikto klausimo. Jeigu, kaip tau aiškiau parodžiau, visi žmonės iš prigimties varžosi vieni su kitais ir, vadinasi, Priešo idėja apie Meilę yra terminologinis prieštaravimas, tai kas lieka iš mano pakartotinio perspėjimo, kad Jis tikrai myli žmogaus širdį graužiantį kirminą ir iš tikrųjų trokšta jiems laisvės ir amžino gyvenimo? Tikiuosi, mano berniuk, kad tu niekam nerodei mano laiškų. Ne todėl, kad tai būtų labai svarbu. Kiekvienas pamatytų, kad tariama erezija, į kurią aš atseit įpuoliau, yra grynas atsitiktinumas. Beje, tikiuosi, supratai ir tai, kad kai kurios nelabai malonios pastabos dėl Žalčio buvo tik pajuokavimas. Iš tikrųjų aš didžiai jį gerbiu. Ir, aišku, tavo nemokėjimą apsiginti nuo autoritetų aš minėjau visai nerimtai. Tu gali patikėti man visus savo reikalus. Bet, žinoma, viską laikyk paslaptyje.

Po teisybei, man grynai per neapsižiūrėjimą išsprūdo žodžiai, kad Priešas tikrai myli žmones.

Tai, aišku, neįmanoma. Jis yra viena esybė, jie atskirti nuo Jo. Visos Jo šnekos apie Meilę slepia kažką kita - turėjo būti kažkoks tikrasis Jo motyvas sukurti žmones ir šitaip jais rūpintis.

Priežastis, dėl kurios mes kartkartėmis ir prabylam apie tą neįmanomą Meilę, yra ta, kad mums niekaip nepavyksta sužinoti tikrojo motyvo. Ką Jis tikisi iš jų pešti? Tai neišsprendžiamas klausimas. Nemanau, jog pakenksiu tau pasakydamas, kad ši problema ir įžiebė Mūsų Tėvo kivirčą su Priešu. Kai dar tik buvo svarstomas žmogaus sukūrimas ir kai mūsų Priešas net tada atvirai prisipažino sumanęs tam tikrą epizodą su kiyžiumi, mūsų Tėvas, suprantama, išsireikalavo audiencijos ir paprašė pasiaiškinti. Užuot atsakęs, Priešas prasimanė visą tą istoriją apie nesavanaudišką meilę, Jo skleidžiamą ir po šiai dienai. Žinoma, mūsų Tėvas tuo negalėjo patikėti.

Jis meldė Priešą iškloti ant stalo kortas ir suteikė kitų galimybių pasakyti tiesai. Jis neslėpė, kad jam iš tikrųjų rūpi žinoti paslaptį. Priešas atsakė: "Iš visos širdies trokštu, kad sužinotum". Manau, kad šitoje jųdviejų pokalbio vietoje Mūsų Tėvas taip pasipiktino nepelnytai jam rodomu nepasitikėjimu, kad nutarė pasišalinti kuo toliau nuo Jo Akivaizdos taip staiga, kad pakišo priešams mintį išsigalvoti juokingą istoriją, pasak kurios

jis neva buvo jėga nublokštas iš Dangaus. Nuo tada mes pradėjome suprasti, kodėl mūsų Engėjas buvo toks slapukas. Ta paslaptis išlaiko Jį soste. Jo šalininkai dažnai pripažįsta, kad jeigu mes suprastume, ką Jis laiko Meile, karas pasibaigtų ir mes grįžtume į Dangų. Ir čia glūdi didžioji užduotis. Mes žinome, kad Jis negali iš tikrųjų mylėti, niekas negali, nes tai beprasmiška.

O, kad mums pavyktų sužinoti Jo tikrąjį sumanymą! Mes tikrinome vieną hipotezę po kitos, bet viskas perniek.Tačiau mums negalima prarasti vilties; kurdami kaskart sudėtingesnes teorijas, kaupdami vis daugiau duomenų, dosniau apdovanodami pažangą darančius tyrėjus ir vis griežčiau bausdami nevykėlius, nepaliaujamai eidami šiuo keliu iki pat amžių pabaigos, mes, be abejonės, pasieksime savo tikslą.

Skundiesi, kad iš mano paskutinio laiško neaišku, ar aš laikau įsimylėjimą pageidautina žmogaus būsena, ar ne. Bet, Nelabuk, tai klausimas, kurio galima tikėtis iš jų! Palik jiems ginčytis, ar "Meilė", patriotizmas, celibatas, žvakės ant altoriaus, blaivybė ir išsilavinimas yra "geri", ar "blogi". Argi nesupranti, kad atsakymo nėra?

Niekas neturi jokios reikšmės, išskyrus tai, ar tam tikromis aplinkybėmis susidariusi dvasios būsena artina jį prie mūsų, ar veda link Priešo. Tad

būtų visai neblogai, jei globotinis nuspręstų, ar "meilė" yra "gerai", ar "blogai". Jeigu jis arogantiškas žmogus, kurio panieka kūnui kyla ne iš skaistumo, kaip jis klaidingai mano, o iš išlepimo, ir jeigu jis jaučia malonumą šaipydamasis iš dalykų, kuriems pritaria jo draugai, būtinai priversk jį nusisukti nuo meilės. Įdiek jam pasipūtėlišką asketizmą, o paskui, kada atskirsi jo seksualinius jausmus nuo žmogiškumo, vėl užversk jį jais, daug brutalesniais ir ciniškesniais. Jei, antra vertus, tai jausmingas lengvatikis, maitink jį senosios mokyklos prastais poetais ir trečiarūšiais romanistais, kol įtikinsi, kad "Meilė" savaime yra pagirtinas dalykas, kuriam neįmanoma atsispirti. Sis įsitikinimas, gali manim patikėti, nenuveda atsitiktinių lytinių santykių keliu, bet yra puikus receptas ilgam, "kilniam", romantiškam svetimavimui, pasibaigiančiam, jei viskas klojasi gerai, žmogžudystėmis arba savižudybėmis. Jei tai nepasiseka, gali naudodamasis juo įstumti globotinį į naudingą santuoką. Nes santuoka, nors ji ir Priešo išmonė, irgi gali duoti naudos. Kaimynystėje turi gyventi kelios jaunos moterys, kurios nepaprastai apsunkintų jo krikščioniškąjį gyvenimą, jeigu įtikintum jį vesti kurią iš jų. Prašau papasakoti apie tai kitame laiške. Tuo tarpu įsidėk į galvą, kad ši įsimylėjimo būsena

pati savaime dar nėra palanki mums arba mūsų varžovams. Tai tiesiog aplinkybė, kuria ir mes, ir mūsų Priešas bandome pasinaudoti. Kaip ir kiti žmonėms rūpimi dalykai - sveikata ir ligos, jaunystė ir senatvė, karas ir taika - meilė dvasinio gyvenimo požiūriu tėra neapdorota žaliava.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

XX M I E L A S NELABUK!

Su dideliu nepasitenkinimu pastebiu, kad Priešas laikinai atmušė tavo atakas, nukreiptas į globotinio skaistybę. Privalėjai žinoti, kad galų gale Jam tai visada pasiseka ir kad tu privalėjai liautis Jam iki to dar nepriėjus. Nes dabar tavo vyriškis suprato pavojingą tiesą, kad tavo puolimas nesitęs amžinai; vadinasi, tau išmušamas iš rankų geriausias mūsų ginklas - tamsuolių žmonių Įsitikinimas, jog nėra vilties nusikratyti mumis kitaip, kaip pasiduodant. Tikiuosi, tu bandei jj įtikinti, kad skaistybė kenkia sveikatai?

Aš vis dar negavau tavo ataskaitos apie kaimynystėje gyvenančias merginas. Norėčiau gauti ją nedelsiant, nes jeigu mums nepavyks nukreipti jo seksualumo j palaidą gyvenimą, turim jj panaudoti bent pageidautinos santuokos sukūrimui. Tuo tarpu norėčiau tau pasakyti šį bei tą apie tipą moterų - turiu galvoje fizinį tipą, kurį įsimylėti jis turi būti skatinamas, jeigu be "įsimylėjimo" nieko geriau negalim sugalvoti. Žinoma, bendrais bruožais ši problema už

mus sprendžiama dvasių, stovinčių ant daug žemesnės Velniarchijos pakopos negu mudu abu.

Tai tų didžiųjų meistrų reikalas kiekviename amžiuje sukurti tinkamą visuotinį paklydimą, kurį galima būtų pavadinti seksualine "mada". Jie tą daro per uždarą ratą populiarių dailininkų, drabužių modeliuotojų, aktorių ir reklamos agentų, kurie ir nusprendžia, kas bus "madinga". Tikslas yra nukreipti moteris ir vyrus nuo tų priešingos lyties atstovų, su kuriais labiausiai tikėtina dvasiškai naudinga, laiminga ir vaisinga santuoka. Štai mes daugelį šimtmečių iki pat šios dienos giriamės nugalėję gamtą tiek, kad tam tikri antraeiliai vyriškumo požymiai (pavyzdžiui, barzda) pasidarė nepatrauklūs beveik visoms moterims - ir šičia slypi daug svarbesni dalykai, nei tu galėtum pamanyti. Keisdami vyrų skonį, mes išbandėme daug būdų. Buvo metas, kada mes gundydavome jį didingu ir aristokratišku grožiu, suplakdami tuštybę su geismu ir šitaip žmonių padermės pratęsimo reikalą atiduodami labiausiai pasipūtusioms ir išlaidžiausioms moterims. Vėliau pasirinkome pabrėžtinai moterišką tipą, silpną ir geibų, kad būtų išaukštinti šio tipo moterims būdingi kaprizai ir bailumas, didelis polinkis veidmainiauti ir proto ribotumas. O dabar pasukome priešinga linkme. Valso amžių pakeitė

džiazo amžius, ir dabar mes pratiname vyrus mylėti moteris, savo išvaizda mažai besiskiriančias nuo berniukų. Kadangi toks grožis yra daug laikinesnis už kitus, šitaip mes didiname chronišką moters baimę pasenti (dažnai pasiekdami puikių rezultatų) ir mažiname norą gimdyti ir sugebėjimą gimdyti. Ir tai dar ne viskas. Mes sukūrėme kur kas didesni visuomenės pakantumą tariamai nuogybei, rodomai meno kūriniuose, scenoje ir paplūdimyje. Visa tai, žinoma, klastotė; populiariajame mene figūros yra iškraipytos; moteris, suvaržyta maudymosi kostiumėlio ar aptemptų drabužių, atrodo ryžtingesnė, lieknesnė ir berniokiškesnė, negu gamta leidžia būti subrendusiai moteriai. Bet kartu pasaulis yra mokomas patikėti savo "nuoširdumu", "sveikumu" ir "grįžimu prie gamtos". Šitaip mes vis labiau ir labiau kreipiame vyrų dėmesį į tai, kas neegzistuoja, kaskart didindami akių vaidmenį seksualinėje srityje, o jų poreikius darydami vis sunkiau patenkinamus. Kuo tai baigiasi, gali lengvai įsivaizduoti pats!

Tokia bendrais bruožais yra dabartinė strategija. Tačiau jos ribose tu vis tiek galėsi skatinti globotinio geismus viena iš dviejų linkmių. Atidžiai įsižiūrėjęs į bet kurio vyro širdį, pamatysi, kad jam neduoda ramybės bent dvi įsivaizduojamos

moterys: žemiškoji ir pragariškoji Veneros, kurios sukelia kokybės požiūriu skirtingą geismą.

Yra toks moterų tipas, kuriam jausdamas potraukį vyras įtinka Priešui - noriai pasiduodantis artimo meilei, lengvai įkalbinamas vedyboms, perdėm nuauksintas pagarbos ir natūralumo šviesa, kuri mums yra atgrasi; yra ir kitokių moterų, kurių jis geidžia brutaliai ir geidžia geisti brutaliai; jos mums geriausiai padeda atitraukti vyrus nuo vedybų, bet net ir santuokoje jis bus linkęs elgtis su tokia moterimi kaip su verge, stabu ar bendrininke. Jo meilėje pirmojo tipo moterims gali slypėti tai, ką Priešas vadina blogiu, bet tik atsitiktinai, pavyzdžiui, kai vyras nenori, kad ji ištekėtų už kito, ir kremtasi, jeigu negali jos mylėti teisėtai. Tačiau antruoju atveju jis net ir pats nori blogio; tai ir yra tas "prieskonis", kurio jis vaikosi. Jos veide jam patinka neslepiamas gyvuliškumas arba niūrumas, arba gudrumas, arba žiaurumas, jos kūne - kažin kas, visiškai priešinga tam, ką jis paprastai vadina grožiu, kažkas, kuo jis, būdamas sveikos nuovokos, bjaurėtųsi ir kuo mes savo pastangų dėka lengvai sudirginame jį apsėdusios manijos atvirą nervą.

Be abejo, pragariškoji Venera tikrąją naudą mums duoda kaip prostitutė arba meilužė. Bet jeigu tavo vyras yra krikščionis ir jeigu jį gerai

prikimšo tos nesąmonės apie neatremiamą ir viską pateisinančią "Meilę", galima įtikinti jį ją vesti. Ir to labai verta siekti. Tau nepasisekė su svetimavimo ir vienišumo ydomis, bet yra kiti, ne tokie tiesmuki būdai pražudyti žmogų jo geidulingumu. Jie, beje, ne tik veiksmingi, bet ir žavūs; jų sukeltas nusivylimas gyvenimu yra puikus.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

XXI M A N O MIELASIS NELABUK!

Taip. Seksualinio gundymo laikotarpis, beje, puikiai tinka ir tam, kad griebtumeis globotinio irzlumo. Jis gali būti net svarbiausias tavo taikinys tol, kol globotinis mano, jog tai vyksta tik tarp kitko. Tačiau šiuo atveju, kaip ir kitais, reikia paruošti dirvą moraliniam puolimui užtemdant jo protą.

Vyrus pykdo ne šiaip nesėkmė, o nesėkmė, kurią jie priima kaip asmenišką skriaudą. Žmogus jaučiasi nuskriaustas, kai nepatenkinamas jo teisėtas reikalavimas. Todėl kuo daugiau reikalavimų gyvenimui kels globotinis, tuo dažniau jis jausis nuskriaustas ir, vadinasi, suirzęs. Tu pastebi, kad jis ypač smarkiai ima širsti, kai iš jo atimamas laikas, kurį jis manė skirti savo laisvalaikiui. Nelauktas svečias (kai jis tikėjosi romaus vakaro) arba plepi draugo žmona (pasirodanti tą akimirką, kai jis ketino pakalbėti su bičiuliu akis Į akį) išmuša jį iš vėžių. Kol kas jis dar nėra toks piktas ir aptingęs, kad šitie maži mandagumo reikalavimai savaime jam būtų per sunkūs.

Jie pykina jį, nes jis žiūri į laiką kaip į savo nuosavybę ir mano, kad yra apvagiamas. Todėl tu turi stropiai saugoti jo galvoje esančią keistą prielaidą: "Mano laikas yra mano nuosavybė". Tegul jam atrodo, kad jis kiekvieną dieną pradeda kaip teisėtas dvidešimt keturių valandų šeimininkas. Tegul ta nuosavybės dalis, kurią jis atiduoda darbdaviui, jam būna it nepakeliamas mokestis, o skiriama religinei priedermei - kaip dosni auka. Bet niekada negalima leisti jam suabejoti, kad laiko suma, iš kurios padaromi šie atskaitymai, kažkokiu paslaptingu būdu duotajam nuo pat gimimo.

Tavęs laukia subtili užduotis. Prielaida, kurią tu jam primygtinai perši, yra tokia absurdiška, kad sykį ja suabejojus, net mes nerasime ničnieko jai apginti.

Tasai žmogus negali nei sukurti, nei išlaikyti nė vienos laiko akimirkos; lygiai taip pat jis galėtų laikyti savo turtu saulę ar mėnulį. Be to, teoriškai jis yra visas atsidavęs PriešoTarnystei, ir jeigu Priešas, pasirodęs jam kūnišku pavidalu, pareikalautų iš jo nors vienos tokios tarnystės dienos, jis neatsisakytų. Jam labai palengvėtų, jei visą dieną jam tektų tik klausytis kokios kvailos moteriškės plepalų, ir palengvėtų iki nusivylimo, jei Priešas leistų jam pailsėti bent pusvalandį

tardamas: "Dabar gali eiti ir pasilinksminti".

Tad jeigu jis nors trumpai valandėlei susimąstys apie savo prielaidą, net ir jis gali staiga suvokti, kad tokioje padėtyje, tiesą sakant, jis atsiduria kasdien. Kai aš prašau tavęs stengtis išlaikyti jo galvoje šią prielaidą, aš anaiptol nereikalauju, kad ieškotum argumentų jai apginti. Tokių argumentų nėra. Tavo užduotis grynai negatyvi. Neleisk jo mintims net priartėti prie šio klausimo. Apsupk j j tamsa, ir tegul tos tamsos viduryje rymo tylus, neištirtas ir veiklus laiko kaip jo nuosavybės suvokimas. Apskritai kalbant, nuosavybės jausmą reikia visada skatinti. Žmonės vis reiškia savo teises j nuosavybę, sukeldami juoką ir Danguje, ir Pragare, ir mes turime stengtis, kad jie taip ir toliau darytų. Šiuolaikinis priešinimasis skaistybei daugiausia kyla iš žmonių tikėjimo, kad jie yra savo kūno "savininkai" - tų didžiulių ir pavojingų valdų, pulsuojančių energija, sukuriančių pasaulius, valdų, kuriose jie atsiduria be savo sutikimo ir iš kurių pašalinami pagal Priešo norą! Atrodo taip, tarsi mažametis karalaitis, kurį tėvas iš meilės paskyrė didelės provincijos valdytoju, tikrąją valdžią palikęs išmintingiems p a t a r ė j a m s , ima įsivaizduoti, kad miestai, miškai ir derlius jam priklauso lygiai

taip pat, kaip žaislinės kaladėlės vaikų kambaryje.

Nuosavybės jausmą mes sukeliame ne tik išdidumu, bet ir supainiodami sąvokas. Mes mokome juos nepastebėti savybinių įvardžių skirtingų reikšmių - tų menkų niuansų, kuriais skiriasi tokios frazės, kaip "mano batai", "mano šuo", "mano tarnas", "mano žmona", "mano tėvas", "mano šeimininkas", "mano šalis" iki frazės "mano Dievas". Juos galima išmokyti traktuoti visas šias sąvokas ta pačia reikšme, kaip "mano batai", kaip "mano" nuosavybė. Net lopšelinuką galima pripratinti sakyti "mano meškiukas" ir turėti omenyje ne "seną, mielą draugą, su kuriuo mane sieja ypatingi santykiai" (nes kaip tik to nori juos išmokyti Priešas, jeigu mes būsime neapdairūs), o "tą, kurį aš panorėjęs galiu suplėšyti į skutelius". Kita vertus, mes turime pasiekti, kad žmonės sakytų "mano Dievas" beveik tokia pat prasme, kaip "mano batai", o tai jau reikštų "Dievą, kuriam aš turiu reikalavimų už nuolankią tarnystę ir kurį aš išnaudoju iš sakyklos", arba "Dievą, kurio užantyje susiradau sau vietelę".

Ir visą laiką juoką kelia tai, kad žmogus apie jokią nuosavybę negali kalbėti pridurdamas žodį "mano". Galų gale Mūsų Tėvas arba Priešas

pasakys "mano" apie kiekvieną egzistuojantį daiktą, juolab apie kiekvieną žmogų. Nebijok, jie dar sužinos, kam priklauso jų laikas, jų sielos, jų kūnai - tik, žinoma, kad ir kas atsitiktų, ne jiems. Šiuo metu Priešas apie viską pedantiškai sako "mano", remdamasis įstatyminiu pagrindu, kad Jis tai sukūrė! Mūsų Tėvas viliasi galiausiai pasakyti "mano" veiksmingesnių ir tikroviškesniu pagrindu - visa tai užkariaudamas.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

XXII M A N O MIELAS NELABUK!

Taigi tavo žmogus įsimylėjo! Ir padarė tai pačiu netinkamiausių būdu, nes tai mergina, kuri net neminima man atsiųstame sąraše. Galbūt tau bus įdomu sužinoti, kad mažas nesusipratimas su Slaptąja Policija, kurį tu stengeisi sukelti dėl kai kurių neatsargių posakių viename mano laiškų, jau užglostytas. Jeigu manei šitokiu būdu užsitikrinsiąs mano tau daromas malones, pamatysi, kad apsirikai. Už tai, kaip ir už kitas klaidas, tau teks užmokėti. O kol kas aš įdedu nedidelę ką tik išleistą knygelę apie Naujuosius pataisos namus nevykusiems gundytojams. Ji gausiai iliustruota, ir tu nerasi joje nė vieno nuobodaus puslapio.

Peržvelgęs šios merginos bylą, aš pasibaisėjau. Ji ne tik krikščionė, bet dar ir kokia krikščionė - bjauraus būdo, niekšinga, panaši į pelę, žliumbeklė, pilka, mergiška ir praktiška panelė.

Maža šlykštynė. Ji mane vimdo. Ji dvokia ir nuplikina verdančiu vandeniu net iš bylos puslapių. Mane varo iš proto šitaip suprastėjęs

pasaulis. Kadaise būtume pasiuntę ją j areną žvėrims sudraskyti. Tokios kaip ji tam ir tetinka. Ne ką naudos iš jos būtų ir ten. Dviveidė maža apgavikė (pažįstu aš tokias), kuri atrodo taip, tarsi nualptų nuo kraujo vaizdo, o paskui miršta su šypsena. Kasdien suktybės. Iš pažiūros griežta, o iš tikrųjų pilna ironijos. Tai padaras, kuriam net AŠ pasirodyčiau juokingas! Bjauri, neįdomi, maža pamaiva - ir vis tiek pasiruošusi pulti tam mulkiui j glėbį, kaip bet kuris kitas besiveisiantis gyvulys. Kodėl gi Priešas, šitiek pamišęs dėl mergystės, užuot ją peikęs tik žiūri ir šypsosi? Širdies gilumoje jis hedonistas. Visi tie pasninkai ir vigilijos, ir raganų laužai, ir kryžiai - tik fasadas. Arba tik puta jūros pakrantėje. O atviroje jūroje, Jo jūroje laukia vienas malonumas po kito. Jis to nė neslepia. Jam iš dešinės yra "amžina palaima". Tfu! Aš manau, kad Jis neturi nė menkiausio supratimo apie tą didžią ir niūrią paslaptį, iki kurios mes bandome pakilti per Liūdnąją Viziją. Jis, Nelabuk, vulgarus. Jo dvasia buržuazinė. Jis užtvindė savo pasaulį malonumais. Yra dalykų, kuriuos žmonės gali daryti visą dieną Jam nė kiek neprieštaraujant: miegoti, praustis, valgyti, gerti, mylėtis, žaisti, melstis, dirbti. Mes visa tai turime pirma iškreipti, kad duotų mums kokios naudos. Mes grumiamės

žiauriai nepalankiomis sąlygomis. Niekas savaime nestovi mūsų pusėje. (Bet tai nepateisina tavęs. Netrukus aš suvesiu su tavimi sąskaitas. Tu visada nekentei manęs ir būdavai akiplėša, kai išdrįsdavai.)

Paskui tavo globotinis, žinoma, susipažins su šios moters šeima ir visa aplinka. Nejau tu nesupranti, jog net į namą, kuriame ji gyvena, jis niekad neturėtų įžengti? Ta vieta kiaurai permirkusi mirtina smarve. Net sodininkas, kuris dirba ten tik penkerius metus, pradeda ja dvokti. Net svečiai, paviešėję ten savaitgalį, išsineša su savimi dalį to kvapo. Juo sutepti šuo ir,katinas. Ir namas pilnas neperprantamos paslapties. Mes įsitikinę (tai esminių principų dalykas), kad kiekvienas šeimos narys turi kaip nors engti kitus, tačiau negalime sužinoti, kaip. Jie kaip Pats Priešas pavydžiai saugo paslaptį, kas iš tiesų slypi už tos nesavanaudiškos apsimestinės meilės. Visas namas ir sodas yra ištisa begėdystė. Tai šleikščiai primena vieno žmonių rašytojo Dangaus aprašymą: "Sritis, kur yra tik gyvenimas, ir todėl viskas, kas nėra muzika, yra tyla".

Muzika ir tyla - kokios jos man abi šlykščios!

Kokie mes turime būti dėkingi, kad nuo tada, kai Mūsų Tėvas įžengė į Pragarą - nors daug anksčiau, nei žmonės sugebėtų suskaičiuoti savo

šviesmečiais - nė vienas kvadratinis Pragaro erdvės colis, nė viena Pragaro laiko akimirka nebuvo atiduota vienai iš tų dviejų nepakenčiamų jėgų, bet viską amžinai užpildo Triukšmas - Triukšmas, didysis judėjimas, girdima išraiška visa ko, kas džiūgauja, kas negailestingas ir trykštantis vyriška jėga, Triukšmas, kuris vienintelis mus gina nuo kvailo silpnadvasiškumo, beviltiško sąžinės graužimo ir neįvykdomų norų. Kada nors mes Visatą paversime nepaliaujamu triukšmu. Žemėje šiuo požiūriu jau daug nuveikėme. Dangaus melodijos ir tyla galiausiai bus nustelbta.

Bet pripažįstu, jog mes kol kas dar elgiamės pernelyg tyliai. Tyrinėjimai tęsiami. Tuo tarpu tu, bjaurus ir mažas... /Šioje vietoje rankraštis staiga nutrūksta ir toliau tęsiamas kitu braižu./ Rašymo įkarštyje pamačiau, kad nejučia leidau sau pavirsti dideliu šimtakoju. Todėl laiško pabaigą diktuoju savo sekretoriui. Dabar, pasibaigus metamorfozei, aš suprantu, jog tai periodiškas reiškinys. Nuogirdos apie jį pasiekė žmones, ir iškreiptą jos aprašymą pateikia poetas Miltonas, su juokinga pastaba, atseit tokie formos pasikeitimai yra Priešo mums uždėta "bausmė". Beje, arčiau mūsų laikų esantis rašytojas - pavarde, skambančia kaip Šuo - viską

suprato teisingai. Metamorfozė vyksta iš vidaus ir yra šlovingas pasireiškimas tos gyvybinės Jėgos, kurią garbintų Mūsų Tėvas, jei jis galėtų garbinti ką nors kita, be savęs. Dabartiniu pavidalu aš dar labiau trokštu pamatyti tave ir apkabinti amžiname glėbyje.

(Pasirašė) Sunuodegis Jo Bedugnės Prakilnybės Sekretoriaus Paraliaus pavedimu

XXIII M A N O MIELAS NELABUK!

Per šią merginą ir jos bjauriąją šeimą globotinis dabar kasdien susipažįsta su vis daugiau krikščionių, be to, labai protingų krikščionių. Dabar mums negreitai pavyks pašalinti dvasinius interesus iš jo gyvenimo. Na ir gerai. Mes turime juos sugadinti. Tau, be abejo, dažnai tekdavo per pratybas aikštėje pasiversti šviesos angelu. Dabar pats laikas padaryti tai Priešo akivaizdoje. Pasaulis ir Kūnas mus apvylė; lieka trečioji Galia.

Ir pergalė, pasiekta šia trečiąja Galia, yra pati šlovingiausia. Sugadintas šventasis, fariziejus, inkvizitorius arba burtininkas teikia Pragarui daugiau smagumo nei tiesiog eilinis tironas ar pasileidėlis.

Susipažinęs su tavo globotinio naujaisiais draugais, aš pamaniau, kad geriausia vieta puolimui bus riba tarp teologijos ir politikos. Kai kurie jo naujų draugų puikiai suvokia savo religijos socialinius aspektus. Savaime tai nėra gerai, bet iš to galima gauti naudos.

Pamatysi, kad daugelis politinių rašytojų

krikščionių mano, jog dar ankstyvoje stadijoje krikščionybė pasuko klystkeliais ir ėmė nebesilaikyti jos Įkūrėjo doktrinos. Pasinaudodami šia idėja, mes turime vėl iškelti į dienos šviesą "istorinio Jėzaus" koncepciją ir, apvalę ją nuo visų vėlesnių "apnašų ir iškraipymų", supriešinti su visa krikščioniškąja tradicija. Praėjusioje kartoje mes palaikėme "istorinio Jėzaus" sampratos propagavimą humanitarine ir liberaline kryptimis; šiuo metu rengiame naują, marksistinę, katastrofiškąją ir revoliucinę "istorinio Jėzaus" sampratą. Tokios sampratos, kurias mes keičiame kas trisdešimt metų, turi daug privalumų. Pirmiausia jos nukreipia žmonių pamaldumą į tai, kas neegzistuoja, nes "istorinis Jėzus" nėra istorinis. Šaltiniai teigia tai, ką teigia, ir prie jų nieko nepridursi; todėl kiekvieną "istorinį Jėzų" reikia iš jų išpešti vienus dalykus nutylint, o kitus pagražinant, pasitelkus tokias spėliones (žmonės apibūdina jas būdvardžiu "puikios"), už kurias niekas neduotų skatiko paprastame gyvenime, tačiau kurių pakanka, kad rudeniniuose leidėjų kataloguose išdygtų tikras derlius naujų napoleonų, Šekspyrų ir sviftų. Antra, visos šios "istorinio Jėzaus" sampratos pabrėžtinai susiejamos su kokia nors ypatinga teorija, kurią Jis neva yra skelbęs. Jis turi būti "didis žmogus" nūdieniu

supratimu - toks, kuris laiko įsikandęs ekscentrišką idėją - ir keistuolis, gatvėje siūląs vaistą nuo visų ligų. Šitaip mes atitraukiame žmonių protus nuo to, Kas Jis yra, ir to, Ką Jis atliko.

Pirmiausia mes padarome iš Jo vien tik mokytoją, o paskui nuslepiam esmingiausią Jo mokymo ir kitų didžiųjų dorovinių mokytojų raštų sutapimą. Nes negalima leisti žmonėms pastebėti, jog visus didžiuosius moralistus Priešas siuntė žmonėms ne tam, kad juos šviestų, o kad primintų, dar sykį pakartotų pirmaprades dorovines tiesas, kurias mes nuolat nuo žmonių slepiame. Mes užauginame Sofistus: Jis sukuria Sokratą jiems prieštarauti. Trečiasis šių mūsų sampratų tikslas yra sugriauti gyvenimo pamaldumą. Tikrąjį Priešo buvimą greta, žmonių paprastai pajuntamą maldose ir per šventuosius sakramentus, mes pakeičiame labai hipotetiška, tolima, miglota ir nepažįstama būtybe, kalbėjusia keista kalba ir seniai numirusia. Tokia būtybė, tiesą sakant, negali būti garbinimo objektas.

Vietoj Kūrėjo, kurį garbina jo kūrinys, tu netrukus turėsi politinį veikėją, kurį šlovina jo šalininkas, ir pagaliau tik garsenybę, kuriai pritaria sveikai mąstąs istorikas. Ir ketvirta, tokia religija, būdama neistoriška Jėzaus pavaizdavimu, iškreipia istoriją dar ir kitu požiūriu. Tik keli individai,

bet jokiu būdu ne visa tauta, patenka į Priešo stovyklą išstudijavę istorinę Jėzaus biografiją tiesiog kaip biografiją. Iš tikrųjų žmonės akyse nėra matę tikros ir visos biografijos. Pirmuosius krikščionis į krikščionybę atvedė vienintelis istorinis faktas (Prisikėlimas) ir vienintelė teologinė doktrina (Atpirkimas), paveikę nuodėmės jausmą, kurį jie jau turėjo - nusidėjus ne kokiam nors prašmatniam, dar negirdėtam įstatymui, sukurtam "didžio žmogaus", bet senam, nuvalkiotam ir visuotiniam doroviniam įstatymui, kurio juos mokė auklės ir motinos. "Evangelijos" pasirodė vėliau ir buvo parašytos ne žmonių atvertimui į krikščionybę, o jau atsivertusių pamokymui.

Tad "istorinis Jėzus", kad ir koks pavojingas atrodytų tam tikrais atvejais, turėtų būti visada propaguojamas. Kalbant apie bendras krikščionybės ir politikos sąsajas, mūsų padėtis yra keblesnė. Žinoma, mes nenorime, kad žmonės leistų krikščionybei įsiskverbti į politinį gyvenimą, nes atsiradimas visuomenės, bent kiek pagrįstos teisingumu, būtų didelė katastrofa. Kita vertus, mes tikrai norime, net labai norime, kad žmonės krikščionybę laikytų priemone; geriausiai, žinoma, jų tobulėjimo priemone, bet, ištikus nesėkmei, priemone pasiekti bet kam - net socialiniam teisingumui. Mums reikia priversti žmogų

vertinti socialinį teisingumą kaip dalyką, kurio reikalauja Priešas, o paskui įstumti jį į tokią būseną, kad jis pradėtų vertinti krikščionybę kaip priemonę pasiekti socialiniam teisingumui. Nes Priešas neleidžia, kad juo būtų piktnaudžiaujama. Žmonės ar tautos, manantys, kad atgaivinę tikėjimą sukurs gerą visuomenę, lygiai taip pat gali manyti, kad lipdami laiptais į Dangų jie nukirs kampą ir sutrumpins kelią į artimiausią vaistinę. Laimė, labai lengva įkalbėti žmones šį kampą apeiti. Tik šiandien perskaičiau vieno krikščioniško rašytojo žodžius, kuriais jis rekomenduoja savąjį krikščionybės variantą, sakydamas, kad "tik toks tikėjimas gali pergyventi senų kultūrų mirtį ir naujų civilizacijų gimimą". Ar matai, kur čia šuo pakastas? "Tikėk tuo ne todėl, kad tai tiesa, bet dėl kitos priežasties". Štai kur gudrybė.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

XXIV M A N O MIELASIS N E L A B U K !

Aš susirašinėju su Slumtrimpetu, kuriam priklauso tavo globotinio dama, ir jau aptikau įtrūkimą jos šarvuose. Tai neįkyri ydelė, kurią turi beveik visos moterys, užaugusios tarp intelektualų, vienijamų aiškiai apibrėžto tikėjimo; jos esmė yra visai nekalta prielaida, kad pašaliečiai, neišpažįstantys to tikėjimo, yra tiesiog per daug kvaili ir juokingi.

Vyrai, kurie nuolat susitinka su tokiais pašaliečiais, taip nemano; jų pasitikėjimas, jeigu jie pasitiki savimi, yra kitoks. O jos įsitikinimai, kurių šaltiniu ji laiko savo Tikėjimą, iš tiesų kyla daugiausia iš kolorito aplinkos, kurioje ji užaugo. Tiesą sakant, jie ne ką tesiskiria nuo įsitikinimų, jos turėtų, kai jai buvo dešimt metų - kad jos tėvų namuose naudojami peiliai žuviai pjaustyti yra tinkami arba normalūs, arba "tikri", tuo tarpu kaimynų peiliai žuviai yra "visai netikri peiliai žuviai". Tiktai čia tiek daug nemokšiškumo ir naivumo ir tiek mažai dvasinio pasididžiavimo, kad dėl pačios merginos mes beveik neturim ko tikėtis. Bet ar tu pagalvojai, kaip būtų galima tuo paveikti tavo globotinį?

Naujokas visada perdeda. Į aukštuomenę iškilęs žmogus būna per daug rafinuotas, jaunas mokslininkas - per daug pedantiškas. Šioje naujoje aplinkoje tavo globotinis yra naujokas. Jis joje kasdien susiduria su tokios kokybės krikščionišku gyvenimu, kurio anksčiau neįsivaizdavo, ir į viską žiūri pro užburtą stiklą, nes yra įsimylėjęs. Jis labai trokšta (iš tikrųjų jam liepia Priešas) pamėgdžioti tą kokybę. Ar tu gali priversti jį pamėgdžioti šį mylimosios trūkumą ir tiek jį išpūsti, kad tai, kas jai dovanotina, jam taptų stipriausia ir gražiausia iš nuodėmių - Dvasiniu Išpuikimu?

Sąlygos tam, regis, yra idealios. Naujoji aplinka, kurioje jis atsidūrė, gundo jį didžiuotis dėl daugelio kitų priežasčių, ne tik Krikščionybės.

Geriau išsilavinusios, protingesnės ir malonesnės draugijos jis dar nebuvo sutikęs. Be to, jis neteisingai vertina savo vietą joje. "Meilės" paveiktas jis galbūt jaučiasi esąs nevertas tos merginos, bet sparčiai atsikrato minties, kad jis nevertas kitų tos aplinkos žmonių. Jis neturi supratimo, kiek jam yra atleidžiama iš geraširdiškumo, kiek jis sutinkamas palankiai dėl to, kad jis dabar saviškis. Jis net nesapnuoja, kiek daug jo pasakytų žodžių ir pareikštų nuomonių jie laiko tik savo žodžių ir nuomonių aidu. Dar

mažiau jis įtaria, kiek daug jo susižavėjimas šiais žmonėmis priklauso nuo erotinių apžavų, kuriuos, jo supratimu, jo mergina skleidžia aplink save. Jo manymu, jų kalbos ir gyvenimo būdas jam patinka dėl tam tikros dvasinės giminystės, nors iš tikrųjų jie stovi tiek aukščiau už jį, kad jeigu jis nebūtų įsimylėjęs, jį paprasčiausiai suglumintų ir atstumtų daug kas, ką jis dabar priima. Jis primena šunį, kuris įsivaizduotų nusimanąs apie šaunamuosius ginklus todėl, kad iš meilės šeimininkui ir dėl medžioklės instinkto yra pamėgęs šaudymą!

Tai proga pasireikšti tau. Kol Priešas, padedamas seksualinio potraukio ir kai kurių mielų žmonių, tempia globotinį iki tokio lygio, kurio jis kitaip niekad nepasiektų, turi priversti jį manyti, kad jis atranda savo lygį, - kad tie žmonės yra "jo sukirpimo" ir kad su jais jis jaučiasi lyg namie. Atsidūrus kitoje aplinkoje, ji jam pasirodys nuobodi; šiek tiek todėl, kad bet kuri jam prieinama draugija iš tiesų yra kur kas mažiau įdomi, bet daugiausia dėl to, kad jam stigs merginos žavesio. Turi pasiekti, kad kontrastą tarp aplinkos, kuri jam patinka ir kuria jis bodisi, palaikytų kontrastu tarp krikščionių ir netikinčiųjų. Reikia, kad jis imtų manyti (geriau tegul nemoka to išreikšti žodžiais), "kaip mes, krikščionys,

skiriamės nuo kitų", kad "mes, krikščionys" jam tikrai, tačiau nesąmoningai, reikštų "mano aplinką", o "mano aplinka" reikštų ne "žmones, kurie iš geros širdies nuolankiai priėmė mane į savo tarpą", bet "žmones, su kuriais aš esu teisėtai susijęs".

Sėkmė priklausys nuo to, kiek smarkiai tu jį supainiosi. Pabandęs priversti jį aiškiai ir atvirai didžiuotis tuo, kad jis krikščionis, ko gero, sužlugdysi visą reikalą; Priešo perspėjimai pernelyg gerai visiems žinomi. Jei, kita vertus, leisi visai iškristi sąvokai "mes, krikščionys" ir įskiepysi ramų pasitenkinimą "savo aplinka", turėsi ne dvasinį išpuikimą, o tik socialinę tuštybę, kuri palyginti yra niekis, menka nuodėmė. Reikia pasiekti, kad jis nesiliautų slapčia visose mintyse sveikinęs save, ir neleisti, kad jam kiltų klausimas "Su kuo vis dėlto aš save sveikinu"? Mintis, kad jis priklauso glaudžiam ratui su savo paslaptimis, jam glosto savimeilę. Tampyk šią stygą. Išmokyk jį, naudodamas įtaką merginos, kai ji būna kvailiausia, su pašaipa linksmintis iš dalykų, kuriuos sako netikintieji. Naudingos gali būti kai kurios teorijos, kurias jis gali pažinti bendraudamas su šiuolaikiniais krikščionimis; turiu galvoje teorijas, kurios visas visuomenės viltis susieja su siauru ratu "dvasininkų", su keliais išsimokslinusiais

teokratais. Tau visai neturi rūpėti, ar tos teorijos teisingos, ar ne; svarbiausia - padaryti krikščionybę paslaptinga religija, kur jis jaustųsi esąs vienu iš pašvęstųjų.

Meldžiu, neprikimšk savo laiškų niekais apie Europos karą. Kuo jis galų gale baigsis, be abejo, yra svarbu, bet tai Aukščiausiosios Vadovybės reikalas. Man nė trupučio neįdomu, kiek žmonių Anglijoje žus nuo bombų. Jų dvasios būseną mirties valandą aš galiu sužinoti mūsų raštinėje niekur kojos nekeldamas.

Prašau, neapleisk savo darbo.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

XXV M A N O MIELAS NELABUK!

Visa bėda, kad ta draugija, kurioje dabar lankosi tavo globotinis, yra tiesiog krikščioniška. Žinoma, visi jie turi individualių interesų, tačiau juos siejantis dalykas yra tiesiog krikščionybė.

Jeigu jau žmonės tampa krikščionimis, reikia laikyti juos dvasios būsenoje, kurią aš vadinu "Krikščionybė ir". Žinai, apie ką kalbu - Krikščionybė ir Krizė, Krikščionybė ir Naujoji psichologija, Krikščionybė ir Naujoji tvarka, Krikščionybė ir Gydymas tikėjimu, Krikščionybė ir Psichikos tyrimai, Krikščionybė ir Vegetarizmas, Krikščionybė ir Rašybos reforma. Jeigu jau jiems lemta būti krikščionimis, tegul jie būna krikščionimis su išlyga. Tikėjimą pakeisk kokia nors mada su krikščionišku atspalviu. Išnaudok jų pasibaisėjimą Senais ir Įprastais Dalykais.

Pasibaisėjimas Senais ir Įprastais Dalykais yra viena vertingiausių aistrų, kurias mes įdiegėme žmonių širdyse - tai neišsemiamas religinių erezijų, kvailų patarimų, santuokinės neištikimybės ir draugystės nepastovumo šaltinis. Žmonės

gyvena laike ir patiria tikrovę kaip nuoseklią įvykių grandinę. Tam, kad tos tikrovės jie patirtų daugiau, jie turi patirti daugiau skirtingų dalykų, tariant kitais žodžiais, daug permainų. Kadangi jie trokšta permainų, Priešas (širdyje būdamas hedonistas) tas permainas padarė jiems malonias, taigi malonų padarė valgymą. Tačiau kadangi Jis nenori, kad permainos, kaip ir valgymas, taptų jiems savitikslis, Jis išlaiko pusiausvyrą tarp permainų ir pastovumo troškimo. Jis įsigudrino patenkinti tuodu abu poreikius net savo sukurtame pasaulyje, susiedamas juos jungtimi, kurią mes vadiname Ritmu. Jis davė jiems metų laikus, visus skirtingus, nors kasmet tuos pačius, ir pavasaris visada pasitinkamas kaip nau;ovė, nors yra tik nepamirštamos temos pasikartojimas. Bažnyčioje Jis duoda jiems liturginius metus; jie eina pasninkui kaitaliojantis su šventėmis, bet tai tos pačios šventės, kaip ir kasmet.

Taigi, kaip mes išskiriame ir išaukštiname valgymo malonumą, paversdami jį persivalgymu, lygiai taip pat iškreipiame ir įgimtą permainų sukeliamą malonumą, paversdami jį absoliučiu naujovių poreikiu. Sis poreikis yra grynai mūsų veiklos vaisius. Jeigu mes pamiršime savo pareigą, žmones ne tik džiugins, bet ir žavės šio sausio snaigių, šio ryto saulėtekio, šių Kalėdų pu-

dingo naujumo ir įprastumo samplaika. Vaikai, kol mes jų neišmokėme ko nors geresnio, bus visiškai patenkinti sezonine žaidimų kaita, kada pačiūžas keičia "klasės" taip pat reguliariai, kaip po vasaros ateina ruduo. Tik mūsų nepaliaujamomis pastangomis palaikomas begalinės arba neritmiškos kaitos poreikis. Šis poreikis vertingas įvairiais atžvilgiais. Pirmiausia jis mažina malonumą, didindamas troškimą. Naujumo teikiamas malonumas yra iš prigimties labiau už kitus malonumus pavaldus mažėjančios vertės dėsniui. O nuolatinis mėgavimasis naujumu nepigiai kainuoja, taigi jo troškimas veda į šykštumą arba į nelaimę, arba į abu. Be to, kuo plėšresnis tas troškimas, tuo greičiau jis praryja nekaltus malonumo šaltinius ir tuo greičiau nuveda prie malonumų, kuriuos Priešas draudžia. Tad kurstydami pasibaisėjimą senais ir įprastais dalykais, mes, pavyzdžiui, neseniai padarėme menus ne tokius pavojingus kaip anksčiau; dailininkai - ir išdidžiausieji, ir tie, kurie neturi didelių pretenzijų - dabar kasdien pasiekia vis naujus gašlumo, beprotybės ir puikybės kraštutinumus. Pagaliau be naujumo troškimo negalima apsieiti, jei mes norime skatinti Madą ir Prašmatnumą.

Pažiūrų mados skirtos atitraukti žmonių

dėmesiui nuo tikrųjų jiems gresiančių pavojų.

Kiekvienos kartos madingą šūkį mes nukreipiame prieš jai mažiausiai pavojingas ydas, o pritarimą - į tą dorybę, artimiausią ydai, kurią mes stengiamės padaryti būdingą tam laikui. Gudrybė yra ta, kad per potvynį visi bėgiotų aplink ugnį su gesintuvais, o skęstant valčiai susispiestų tame jos gale, kurį jau semia vanduo. Taigi mes iškeliame entuziazme slypinčius pavojus tada, kai ;ie jau supasaulėja ir pasidaro drungni, o praėjus šimtmečiui, kuomet mes juos padarome išties baironiškus ir apsvaigusius nuo jausmų pertekliaus, skelbiamas madingas šūkis apie paprasto "protingumo" slepiamą pavojų. Žiaurieji amžiai budriai saugosi sentimentalumo, silpnieji ir dyki - padorumo, palaidieji - puritonizmo, o kai • isi žmonės strimgalviais puola tapti vergais arba tironais, didžiausiu baubu mes padarome liberalizmą.

Tačiau didžiausia pergalė pasiekiama, kai pasibaisėjimas senais ir įprastais dalykais paverčiamas filosofine kategorija, ir tada mąstyme esanti nesąmonė rodo tik pagedimą veiksmuose. Štai tada labai praverčia šiuolaikinės Europos minties (iš dalies mūsų darbas) evoliucinis ir istorinis pobūdis. Priešas mėgsta nuvalkiotas tiesas.

Kiek suprantu, Jis nori, kad žmonės apie įvykių

eigą užduotų labai paprastus klausimus: ar tai teisinga? ar protinga? ar įmanoma? Tad jeigu mes priversime juos klausti: "Ar tai atitinka mūsų laiko dvasią? Ar tai pažangu, ar reakcinga?

Ar tai šituo keliu eina istorija?", jie atmes kitus su šia tema sietinus klausimus. O į klausimus, kuriuos jie užduoda, žinoma, atsakymų nėra, nes jie nežino savo ateities, o toji ateitis labiausiai ir priklauso nuo tų kelių, kuriuos rinkdamiesi jie dabar ieško pagalbos ateityje. Tad galų gale, jų mintims šitaip sklandant tuštumoje, atsiranda geresnė galimybė įsiterpti mums ir palenkti juos veiksmams, kuriuos mes parinkome. Jau nuveiktas didelis darbas. Kadaise jie žinojo, kad vienos permainos nuveda prie gero, kitos prie blogo, trečios nenuveda niekur. Mums pavyko šį žinojimą beveik visai išrauti. Aprašomąjį būdvardį "nepakitęs" mes pakeitėme jausmingesnių būdvardžiu "sustingęs". Mes juos išmokėme galvoti apie Ateitį kaip apie pažadėtąją žemę, kuri skirta rinktiniams didvyriams - ne kaip kažką, į ką einama šešiasdešimties minučių per valandą greičiu - kad ir kas jis būtų, kad ir ką darytų.

XXVI M A N O MIELAS NELABUK!

Taip, merginimosi laikas - pats metas pasėti sėk".a. iš kurios po dešimties metų išdygs šeimyninė nesantaika. Nepatenkinto geismo apžavai surrandina vaisius, kuriuos žmonės gali mūsų padedami palaikyti artimo meilės vaisiais. Išnaudok žodžio "meilė" dviprasmiškumą: tegul jie tariasi Meile išsprendę problemas, kurias iš tikrų4 apžavų veikiami nustūmė nuo savęs arba atidėjo ateičiai. Kol jis įsimylėjęs, tu turi progą slapi a jas kurstyti ir pasiekti, kad jos įsisenėtų.

Didžiausia bėda yra "nesavanaudiškumas".

Dar kartą atkreipk dėmesį į mūsų Filologinio Palminio šauniai atliktą darbą pakeičiant Priešo :eigiamą sąvoką "artimo meilė" neigiamu "ne- _ • anaudiškumu". Tai tau padės iš pat pradžių ^mokyti žmogų atiduoti ką nors kitam ne todėl, šis būtų laimingas, bet tam, kad duodanty>i> jaustųsi pasielgęs nesavanaudiškai. Tai svarrus laimėjimas. Kita didelė parama mums vyrų r moterų santykiuose yra jų skirtingas požiūris į Nesavanaudiškumą, kurį mes įskiepijome abiem

lytims. Moteris mano esanti nesavanaudiška, kai užsikrauna ant pečių svetimus rūpesčius; vyras nepridarydamas rūpesčių kitiems. Todėl moteris, ištikima Priešo tarnaitė, trukdo mums kur kas daugiau už bet kurį vyrą, išskyrus tuos, kurie yra visiškoje Mūsų Tėvo valioje; ir priešingai, vyras ilgam užtruks Priešo stovykloje, kol savanoriškai apsiims atlikti tiek darbo kitų labui, kiek paprasta moteris atlieka kasdien. Tad kol moteris galvoja apie gerus darbus, o vyras - kaip nepažeisti kito žmogaus teisių, viena lytis be jokios akivaizdžios priežasties laiko kitą be galo savanaudiška.

Prie šių nesusipratimų tu gali dabar pridėti dar kelis. Erotinis susižavėjimas pastūmėja j abipusį nuolaidžiavimą, kai abiem pusėms tikrai malonu tenkinti kitos pusės norus. Be to, jie žino, kad Priešas reikalauja iš jų tokios artimo meilės, kurią pasiekus atsitiktų tas pats. Tu privalai pasiekti, kad jie vedybinio gyvenimo Taisykle padarytų tokį abipusį pasiaukojimą, kuris dabar savaime trykšta iš meilės ir kurio, tai meilei blėstant, nepakaks nei prisirišimo, nei pasiaukojimo išsaugojimui. Jie nepastebės spąstų, nes yra dvigubai akli, lytinį potraukį klaidingai laikydami artimo meile ir manydami, kad tas potraukis yra amžinas.

Ir štai tada, kai toks oficialus ar legalus, ar .ariamas Nesavanaudiškumas virsta taisykle - taiKle, kurios laikytis neįmanoma, nes jausmų ištekliai jau išseko, o dvasiniai dar nesukaupti, ~ies raškome gardžiausius vaisius. Atsitinka taip, <ad aptariant bet kokią bendrą veiklą, A pasisako už tariamus B pageidavimus, bet ne savo, o B - giasi priešingai. Dažnai būna neįmanoma sur rasti, ko iš tikrųjų nori viena ir kita pusė; sėk-nės atveju jie abu galiausiai ims daryti tai, ko -enori nei vienas, nei kitas, abu jausdami širdį diostantį pasitenkinimą, slapta tikėdamiesi sun k t i atlygio už parodytą nesavanaudiškumą ir dieždami apmaudą dėl šalto aukos priėmimo.

Vėliau gali ryžtis vadinamajai Kilnumo Konflikto Iliuzijai. Šį žaidimą geriausia žaisti su daugiau *aip dviem žaidėjais, pavyzdžiui, šeimoje, kur yra - jaugusių vaikų. Kas nors pasiūlo tokį visai ne-eikšmingą dalyką kaip, tarkim, sode išgerti arbatos. Vienas iš šeimos narių pasistengia parodyti (nors tik keliais žodžiais), kad jis arbatos -enori, bet, žinoma, sutinka iš "nesavanaudiškumo". Kiti iškart atsiima savo pasiūlymą - ta- amai iš savojo "nesavanaudiškumo", o iš tikrųjų todėl, kad nenori būti manekenais, kuriuos ' .rmasis aprengtų savo smulkmenišku altruizmu. neatlyžta reikalaudamas daryti, "kaip nori

kiti". Šie reikalauja pasielgti pagal jo norą. Užverda aistros. Netrukus kas nors taria: "Na gerai, tada man išvis nereikia arbatos!" Taigi prasideda tikras kivirčas, pilnas kartėlio ir apmaudo, liejamų iš abiejų pusių. Ar tau aišku, kaip tai daroma? Jei kiekviena pusė nuoširdžiai rungtųsi už tai, ko nori, nebūtų peržengtos sveiko proto ir mandagumo ribos, bet kadangi varžybos išvirkščios ir kiekviena pusė grumiasi už kitos pergalę, visas kartėlis, kylantis iš įžeistos savimeilės, užsispyrimo, ir per paskutinius dvidešimt metų susikaupusi pagieža pasislepia po tariamu ar oficialių jų elgesio "nesavanaudiškumu" ar bent yra jo pateisinami. Iš tiesų visi gan gerai suvokia, koks menkas yra priešininko nesavanaudiškumas ir į kokią melagingą padėtį šis bando juos įstumti, tačiau kiekvienas jaučiasi visiškai nekaltas ir nuskriaustas - su tokiu nenuoširdumu, koks apskritai būdingas žmonėms.

Vienas nuovokus žmogus sykį pasakė: "Jei žmonės žinotų, kiek blogų jausmų sukelia Nesavanaudiškumas, jo taip dažnai neskelbtų iš sakyklos". Ir dar štai ką: "Ji yra iš tų moterų, kurios gyvena dėl kitų - tai matyti iš tų kitų užguitos išvaizdos". Visa tai galima pradėti jau merginimosi metu. Truputėlis tavo globotinio tikro savanaudiškumo galiausiai pasirodys mažiau

vertinga sielos užkariavimo kelyje, negu užuomazgos to rafinuoto ir sąmoningo nesavanaudiškumo, kuris vieną dieną gali pavirsti mano aukščiau aprašytu dalyku. Jau ir dabar galima paslapčia įdiegti tam tikrą abipusį dirbtinumą, tam tikrą nuostabą, kad mergina ne visada pastebi, koks jis nesavanaudis. Puoselėk šiuos dalykus ir svarbiausia - neleisk, kad tie jauni kvailiai juos pastebėtų. Tai pastebėję, jie po truputį ims suprasti, kad "meilės" negana, kad reikalingas pasiaukojimas, kurio jie dar neturi ir kurio nepakeis jokios iš šalies primestos taisyklės.

Norėčiau, kad Slumtrimpetas kaip nors imtųsi pakirsti tos merginos humoro jausmą.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

XXVII M A N O MIELAS NELABUK!

Regis, šiuo metu labai mažai ką gero nuveiki. Žinoma, "meilė", kaip priemonė atitraukti jo mintis nuo Priešo, yra akivaizdus dalykas, bet aš matau, kaip prastai ja pasinaudoji, jeigu sakai, kad vienu iš pagrindinių jo maldos dalykų dabar tapo išsiblaškymas ir klaidžiojančios mintys. Tai reiškia, jog tu smarkiai prakišai. Kai jo protą blaško viena ar kita mintis, tu turi paskatinti jj nuvyti ją vien tik valios pastangomis ir stengtis tęsti įprastą maldą, tarsi nieko nebūtų atsitikę; jeigu jis pripažins išsiblaškymą savo bėda ir išklos ją Priešui, paversdamas pagrindine savo maldų ir pastangų tema, tada, užuot atlikęs tai, kas pridera, tu būsi pakenkęs reikalui. Viskas, net ir nuodėmė, jeigu ji galiausiai priartina jį prie Priešo, atsisuka prieš mus.

Tuo tarpu sėkmę žada štai kokia veiklos kryptis. Dabar, kai jis įsimylėjęs, jam kilo nauja mintis apie žemišką laimę: ir todėl daug karštesnės pasidarė jo grynai prašomosios maldos - dėl šio karo ir panašiai. Dabar pats laikas sukurti

intelektualinių sunkumų dėl tokios rūšies maldos. Netikrą dvasingumą visados reikia skatinti.

Tariamai pamaldžiu pagrindu, kad "tikroji malda yra Dievo šlovinimas ir bendrystė su juo", žmones galima suvilioti tiesiogiai nepaklusti Priešui, kuris (savo įprastu, vienodu, banaliu ir neįdomiu stiliumi) jiems aiškiai nurodė melsti kasdienės duonos ir ligonių pasveikimo. Tu, žinoma, nuslėpsi nuo jo tai, kad malda dėl kasdienės duonos, aiškinama "dvasine prasme", iš tikrųjų yra tokia pat šiurkšti prašomoji malda, kaip r bet kuria kita prasme.

Kadangi tavo globotinis įgijo bjaurų klusnu~io įprotį, jis tikriausiai nemes savo "šiurkščiųi " maldų, kad ir ką tu darytum. Bet tu gali suv e l t i jam nerimą, pakišdamas įkyrų įtarimą, jog : ;>kia praktika yra absurdiška ir negali duoti ko«dų nors objektyvių rezultatų. Ir nepamiršk argumento: "herbas - laimiu aš, skaičius - tu prasimi". Jeigu neatsitinka tai, dėl ko jis meldžiatai dar vienas prašomosios maldos neveiksmingumo įrodymas; jei atsitinka, jis, be abejo, - igebės rasti kokią fizinę priežastį ir tarti: "Taizi. tai vis vien būtų įvykę", vadinasi, išklausyta malda, lygiai taip pat kaip ir neišklausyta, tampa geru įrodymu, jog maldos nėra efektyvios.

Kadangi tu esi dvasia, tau bus nelengva

suprasti, kaip jis patenka į šią painiavą. Bet turi atminti, kad Laikas jam - galutinė tikrovė. Jis mano, kad Priešas, kaip ir jis, regi kai kuriuos dalykus kaip dabartį, kitus mena kaip praeitį ir laukia trečiųjų kaip ateities; arba net jeigu jis tiki, kad Priešas visai ne taip mato pasaulį, širdies gilumoje jis vis dėlto laiko tai ypatingu Priešo suvokimo būdu, - iš tiesų jam neatrodo (nors sakytų kitaip), kad dalykai, kokius juos mato Priešas, iš tikrųjų tokie ir yra! Jei tu bandytum paaiškinti, kad šiandieninės žmonių maldos - viena iš nesuskaičiuojamų koordinačių, kuriomis Priešas derina rytdienos orus, jis tada atsakytų, kad Priešas visada žinojo, jog žmonės melsis šitokia malda, o jei taip, vadinasi, jie meldėsi ne laisva valia, nes buvo iš anksto nulemta, jog jie taip melsis. Ir dar pridurtų, kad tam tikros dienos orų priežastis galima atsekti iki pat materijos sukūrimo; taigi viskas prasidėjo - ir žmogiškuoju, ir materijos požiūriais - nuo "Žodžio, kuris buvo pradžioje". Ką jis turėtų pasakyti mums, be abejo, yra akivaizdu: kad konkretaus fakto santykis su konkrečia malda tėra išorinė apraiška - dviem laiku apriboto jo suvokimo aspektais - bendrosios žmogaus dvasinio pasaulio ir materialiojo pasaulio santykio problemos; kūrimas kaip visuma veikia kiekviename laiko ir erdvės taške

_rba, tikriau pasakius, žmogaus sąmonė priima • isuminį, vidinės darnos sustyguotą kūrybinį akta kaip vienas po kito einančių įvykių seką. Kodėl tas kūrybinis aktas palieka vietos jų laisvai aliai, yra pati didžiausia iš problemų, paslaptis, slypinti po visa ta Priešo nesąmone apie "Meile". Kaip tatai įvyksta, yra visiškai aišku, nes Priedas ne numato, kaip žmonės laisva valia prisidės rrie ateities vyksmo, o mato, kaip jie tai daro Jo neturinčioje ribų Dabartyje. Ir, žinoma, stebėti žmogų, kai jis ką nors daro, nėra tas pat, kaip • ersti jį tai daryti.

Kas nors gali atkirsti, kad kai kurie kišantys nosį į svetimus reikalus rašytojai, tokie kaip Boecijus, jau atskleidė šią paslaptį. Bet esant loviam intelektualiniam klimatui, kurį mums pazaliau pavyko sukurti visoje Vakarų Europoje, :au nereikia dėl to nerimauti. Tik mokytieji skai: ? senas knygas, o su mokytaisiais mes dabar susitvarkėme taip, kad iš visų žmonių būtent jie atai darydami turi mažiausia vilties įgyti išminkęs. Mums tai pavyko įskiepijant jiems Istorinį Požiūrį. Istorinis Požiūris, trumpai tariant, yra reiškinys, kai mokytas žmogus susipažįsta su kol<iu nors senovės autoriaus teiginiu ir niekada -eldausia savęs, ar tai tiesa. Jis klausia, kas darė :aką tam senovės rašytojui, kiek tasai teiginys

atitinka to paties autoriaus mintis kitose knygose ir kokį rašytojo arba bendros minties istorijos etapą iliustruoja, ir kaip jis veikė vėlesnius rašytojus, ir ar dažnai jis būdavo nesuprastas (ypač to mokyto vyro kolegų), ir kokia buvo bendra kritikos tendencija per pastarąjį dešimtmetį, ir "kaip ši problema traktuojama dabar". Žiūrėti į senovės autorių kaip į galimą žinių šaltinį, galvoti, kad jo mintys gali pakeisti tavo mąstymą ir elgesį, - tai atmetama kaip neapsakomai naivus dalykas. Kadangi mes negalime apgaudinėti visos žmonijos visą laiką, labai svarbu atkirsti kiekvieną žmonių kartą nuo likusiųjų, nes ten, kur pažinimas veda prie laisvo bendravimo tarp atskirų šimtmečių, visada slypi pavojus, kad vienos kartos būdingas klaidas gali ištaisyti kitos kartos būdingos tiesos. Bet mūsų Tėvo ir Istorinio Požiūrio dėka didieji mokslininkai nūnai tiek mažai minta praeitimi, kiek ir pats didžiausias nemokša mechanikas, kurio manymu "istorija yra plepalai".

Tave mylintis dėdė PARALIUS

•

XXVIII M A N O MIELAS NELABUK!

Kai tau liepiau neprikimšti laiškų niekais apie karą, aš, žinoma, turėjau omenyje tai, jog nenoriu girdėti tavo ganėtinai infantiliškų žmonių mirties ir griūnančių miestų liaupsinimų. Kiek karas iš tiesų paliečia globotinio dvasinę savijautą, aš, savaime aišku, noriu gauti išsamią ataskaitą. O šiuo požiūriu tu, rodos, esi baisiai nenuovokus. Štai tu džiūgaudamas rašai, kad galima tikėtis smarkių oro antskrydžių virš miesto, kuriame tas padaras gyvena. Tai skandalingas pavyzdys to, dėl ko aš jau skundžiausi - tavo noro paaukoti svarbiausią dalyką akimirkos džiaugsmui, kurį sukelia žmogaus kančia. Ar nežinai, kad bombos užmuša žmones? O gal nesupranti, kad globotinio mirtis šią akimirką yra labiausiai vengtinas dalykas? Jis paspruko nuo pasauliečių draugų, į kurių aplinką tu stengeisi jį įtraukti, jis "įsimylėjo" tikrą krikščionę moterį ir laikinai apsisaugojo nuo tavo puolimo prieš jo tyrumą; ir įvairūs metodai, kuriais mes bandėme sugriauti jo dvasinį gyvenimą, kol kas neatnešė naudos.

Dabar, kai artinasi karo kulminacija, ir jo pasaulietiškos viltys randa proporcingai vis mažiau vietos jo sąmonėje, užimtoje minčių apie merginą, kai jis priverstas daugiau nei pirma laiko skirti savo artimui ir jausdamas iš to pasitenkinimą, kurio nesitikėjo, "pamiršęs save", anot žmonių, ir kasdien sąmoningai vis labiau prisirišdamas prie Priešo, jis beveik be abejonės būtų mums prarastas, jeigu žūtų šiąnakt. Tai yra taip akivaizdu, jog man gėda net rašyti. Kartais aš klausiu savęs, ar tik gundymo kursai jauniesiems kipšams nėra per ilgi, ar tik nekyla pavojus jums užsikrėsti nuomonėmis ir vertinimais tų žmonių, tarp kurių dirbate. Jie, žinoma, linkę mirtį laikyti didžiausiu blogiu, o gyvenimą - didžiausiu gėriu.

Bet taip yra todėl, kad mes juos to išmokėme.

Neužsikrėskime savo pačių propaganda. Žinau, kad tau atrodo keista, tačiau šią akimirką tavo svarbiausias tikslas turėtų būti tas pats, dėl kurio meldžiasi globotinio mylimoji ir jo motina jo gyvybės išsaugojimas. Bet tai tiesa: turi saugoti jį kaip savo akies vyzdį. Jei jis mirs dabar, tu jį prarasi. Jeigu jis pergyvens karą, mums visada yra vilties. Priešas apsaugojo jį nuo tavęs per pirmąją, didžiąją pagundų bangą. Bet jeigu tik pavyks jį išsaugoti gyvą, laikas taps tavo sąjungininku. Ugi, nuobodūs, monotoniški vidutinio

amžiaus gyvenimo gerovėje ar nepritekliuje metai sudaro puikias sąlygas darbui. Matai, tiems padarams labai sunku ilgam išlaikyti ištvermę.

Gyvenimo nepritekliuje kasdienybė, iš lėto blėstančios jaunatviška meilė ir viltys, tyki neviltis beveik neskausminga) kada nors nusikratyti chroniškomis pagundomis, kurioms jie vis dažniau mūsų dėka pasiduoda, pilkuma, kurią mes sukuriame jų gyvenime, ir neišsakomas apmaudas, su kuriuo mes išmokėme ją priimti - visa tai teikia puikių galimybių alinti sielai. Kita vertus, sigu vidutiniame amžiuje pasiekiama gerovė, mūsų padėtis net tvirtesnė. Gerovė susaisto žmogų su Pasauliu. Jis jaučia, jog "rado jame vietą", kai iš tikrųjų pasaulis rado vietą žmoguje.

Jo auganti reputacija, platėjantis pažinčių ratas, savo svarbos pajautimas, didėjantis krūvis malonaus darbo, į kurį jis vis giliau pasineria visa tai išugdo jausmą, jog pasaulis jam yra tikri namai, o mums to ir tereikia. Tu pastebėsi, šad jauni žmonės miršta mieliau už pagyvenusius ir senius.

Tiesa yra ta, kad Priešas, keistu būdu skyręs šiems tikriems gyvuliams gyvenimą Jo amžinajame pasaulyje, gana sėkmingai apsaugojo juos nuo pavojaus pasijusti kaip namie kur nors kitur. Štai kodėl mes turime dažnai linkėti savo

globotiniams ilgo gyvenimo; septyniasdešimt metų vos beužtenka mūsų sunkiam uždaviniui atnarplioti jų sielas nuo Dangaus ir tvirtai prirakinti prie žemės. Kol jauni, jie nuolat blaškosi nuo vieno dalyko prie kito. Net jeigu mums pavyksta paslėpti nuo jų savaime akivaizdžias religijos tiesas, nepatikimus fantazijos, muzikos ir poezijos vėjus, - užtenka merginos veido, paukščio giesmės ar prieš akis atsivėrusio kraštovaizdžio, kad mūsų statinys sugriūtų kaip kortų namelis. Jie nenori atsidėti pasaulietinei karjerai, ieškoti naudingų ryšių ir užsitikrinti saugią ateitį. Toks nepataisomas yra jų Dangaus troškimas, kad šiame jų gyvenimo tarpsnyje mums geriausia yra stengtis pririšti juos prie žemės ir įtikinti, jog kada nors ateityje žemė gali būti paversta politikos, eugenikos, "mokslo", psichologijos Dangumi ar dar kokiomis nors priemonėmis.

Tikram pasaulietiškumui pasiekti reikia laiko žinoma, neapsieinant be puikybės, nes mes juos mokome atsėlinančią mirtį vadinti sveiku protu, arba Brandumu, arba Patirtimi. Patirtis ta ypatinga reikšme, kurią mes mokome juos suteikti šiam žodžiui, yra, beje, labai naudinga sąvoka. Vienas didis žmonių filosofas vos neišdavė mūsų paslapties pasakydamas, kad Dorybės požiūriu "Patirtis yra iliuzijos motina", tačiau

pakeitę Madą, taip pat, žinoma, pasitelkę Istorini Požiūrį, mes tą knygą padarėme beveik nekenksmingą.

Koks brangus mums yra laikas, galima spręsti iš to, kad Priešas tiek mažai mums jo duoda.

Dauguma iš žmonių padermės miršta vaikystėje; nemažai miršta jaunystėje. Akivaizdu, kad Jam žmogaus gimimas svarbus pirmiausia kaip pirmas žingsnis į pasirengimą mirčiai, o mirtis vien kaip vartai į kitokį gyvenimą. Mums leidžiama dirbti tik su rinktine tos padermės mažuma, nes tai, ką žmonės vadina "normaliu gyvenimu", yra išimtis. Tikriausiai Jis nori, kad dalis - bet tik labai nedidelė - tų gyvulių, kuriais Jis apgyvendina Dangų, būtų turėjusi pasipriešinimo mums patirtį per šešiasdešimt ar septyniasdešimt žemiškojo gyvenimo metų. Ką gi, čia atsiveria galimybė pasireikšti mums. Kuo ji mažesnė, tuo geriau turime ją išnaudoti. Ką tik darytum, saugok globotinį visomis išgalėmis.

XXIX M A N O MIELAS NELABUK!

Dabar, kai jau tapo aišku, jog vokiečiai bombarduos tavo globotinio miestą ir jo pareigos nuves ji į pavojingiausias vietas, mes turime apmąstyti savo taktiką. Ką mums pasirinkti tikslu: bailumą ar drąsą, kuri atves j išdidumą, ar neapykantą vokiečiams?

Tik va, bijau, kad neverta stengtis padaryti iš jo narsuolį. Mūsų tyrimų skyrius dar neatrado būdo (nors sėkmės laukiame kas valandą), kaip sukurti kokią nors dorybę. Tai rimta kliūtis. Tam, kad žmogus būtų didžiai ir tikrai nuodėmingas, jam reikalinga dorybė. Kas būtų iš Atilos be jo drąsos, iš Sailoko be asketizmo? Bet kadangi mes patys negalime įskiepyti šių savybių, tenka naudotis jomis tokiomis, kokias jiems duoda Priešas, - o tai reiškia, kad Jis yra užėmęs tvirtą padėtį sielose, kurias mes tikriausiai padarytume savo grobiu. Labai netikusi tvarka, bet aš tikiu, kad vieną gražią dieną mes išmoksime geriau rikiuoti reikalus.

Neapykantą mes galime valdyti. Triukšmo,

pavojaus ar nuovargio sukeliama nervinė įtampa varo žmones į kraštutinius jausmų protrūkius, ir tereikia nukreipti juos teisinga vaga. Jei priešinasi sąžinė, apsuk jam galvą. Tegu sako, kad neapykanta, kurią jis jaučia, yra ne jo, o moterų ir vaikų, ir kad krikščionis turi atleisti savo, bet ne kitų priešams. Kitaip tariant, tegu jis tapatina save su moterimis ir vaikais tiek,Jcad jų vardu jaustų neapykantą, tačiau ne tiek, kad jų priešus imtų laikyti savo priešais, vadinasi, tokiais, kuriems galima atleisti.

Bet neapykantą geriausia derinti su Baime.

Bailumas yra vienintelis iš visų ydų, teikiantis tik skausmą - siaubinga jo laukti, siaubinga jį jausti, siaubinga prisiminti. Neapykanta turi savų malonumų. Todėl dažnai ji yra kompensacija, kurią išgąsdintas žmogus paskiria sau už Baimėje patirtus pažeminimus. Kuo labiau jis bijo, tuo smarkiau neapkęs. Be to, neapykanta yra puiki priemonė malšinti gėdai. Jeigu nori giliai sužeisti jo meilę artimui, turi sutriuškinti jo drąsą.

Tačiau dabar tai rizikingas biznis. Mes išmokėme žmones didžiuotis daugeliu ydų, bet ne bailumu. Kai jau visai nedaug trūksta iki sėkmės, Priešas sukelia karą, žemės drebėjimą ar pasiunčia dar kokią nelaimę, kad drąsa akimoju žmonių taip pamilstama ir tampa tokia svarbi, jog

žlunga visas mūsų darbas, ir visuomet randasi bent viena yda, kurios jie gėdijasi. Todėl pavojinga žadinti globotiniui bailumą, nes galima sukelti tikrą savęs pažinimą ir pasibjaurėjimą savimi, ir galiausiai - atgailą ir nuolankumą. Po teisybei, per praėjusį karą tūkstančiams žmonių, pažinusiems baimę, pirmą kartą atsivėrė ištisas dorovės pasaulis. Taikos metu mes galime priversti juos visiškai ignoruoti gėrį ir blogį; pavojaus akivaizdoje ši problema iškyla prieš juos tokiu pavidalu, kad net mes negalime jų apakinti. Prieš mus - žiauri dilema: jeigu mes skatinsime teisingumą ir gailestingumą, tai bus paranku Priešui, bet jeigu pastūmėsime elgtis priešingai, tai galų gale sukels karą ar revoliuciją (nes Jis leidžia jiems kilti), ir į dienos šviesą iškilęs drąsos ir bailumo klausimas tūkstančius žmonių pažadins iš dorovinės apatijos.

Tai turbūt viena priežasčių, paskatinusių Priešą sukurti pavojingą pasaulį - pasaulį, kuriame dorovinės vertybės tampa svarbiausios. Jis, kaip ir tu, gerai supranta, kad drąsa nėra šiaip viena iš dorybių, o bet kurios vertybės išraiška išbandymo metu, kitaip sakant, aukščiausios realybės metu. Tyrumas arba sąžiningumas, arba gailestingumas, pranykstantis pavojaus valandą, būna savimi tik tam tikromis sąlygomis. Pilotas buvo gailestingas, kol nepajuto pavojaus.

Todėl, padarydami iš tavo žmogaus bailį, mes galime tiek pat pralošti, kiek ir išlošti: jis gali per daug sužinoti apie save! Žinoma, visada lieka galimybė ne užmigdyti gėdą, o sustiprinti ją ir sukelti Neviltį. Tai būtų didelė pergalė. Ji parodytų, kad jis tikėjo, jog Priešas atleis jam kitas nuodėmes, kuriomis jis nesijautė tikrai nusidėjęs, o už tą nuodėmę, kurios gėdą jis tikrai suvokia, jis negali nei siekti, nei tikėtis Gailestingumo. Tačiau bijau, kad tu leidai jam per toli pažengti Priešo mokykloje, ir jis žino, kad Neviltis yra didesnė nuodėmė už tas, kurios ją sukelia.

Apie gundymo bailumui techniką nedaug ką galima pasakyti. Svarbiausia yra tai, kad atsargumo priemonės yra linkusios stiprinti baimę.

Tačiau atsargumo priemonės, kurių globotinis laikosi pagal gyvenimo diktuojamas aplinkybes, greitai virsta įpročiu, ir šis efektas dingsta. Tad reikia padaryti taip, kad jo galvoje nuolat suktųsi (greta sąmoningo ryžto atlikti pareigą) miglotos mintys, ką jis, atlikdamas tą pareigą, galėtų daryti ir ko ne, kad būtų mažumėlę toliau nuo pavojų. Atitrauk jo mintis nuo paprastos taisyklės ("Aš privalau pasilikti čia ir padaryti tą ar aną") ir keisk jas virtine įsivaizduojamų gyvenimiškų situacijų ("Jei atsitiktų A, nors aš labai

tikiuosi, kad neatsitiks, aš galėčiau daryti B, o blogiausiu atveju aš visada galėsiu daryti C").

Galima pažadinti ir Prietarus su sąlyga, kad jie tokiais nebus laikomi. Svarbu, kad jis manytų turįs dar kažką be Priešo ir Jo teikiamos drąsos, į ką jis gali atsiremti, ir tada besąlygiškas pareigos jausmas taps išvarpytas nesąmoningų smulkių išlygų. Sukurdamas daug įsivaizduojamų priemonių, kurių tikslas - "išvengti blogiausio", tu gali jo pasąmonės kamputyje įdiegti įsitikinimą, kad "blogiausia neturi atsitikti". O tikro siaubo akimirką priblokšk tuo įsitikinimu jo nervus ir kūną, ir jis gali žengti lemtingą žingsnį nespėjęs suvokti, ką tu darai. Nes atmink, kad svarbus tik pats bailumo aktas; baimės jausmas, nors ir džiugina mus, savaime nėra nuodėmė ir neduoda mums jokios naudos.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

XXX M A N O MIELAS NELABUK!

Kartais aš save klausiu, ar tu nemanai esąs pasiųstas į žemę savo malonumui. Sužinojau - ne iš tavo pasigailėtinai netikusio pranešimo, bet iš Pragaro policijos, - kad tavo globotinio elgesys per pirmąjį antskrydį buvo toks blogas, kokį tik įmanoma įsivaizduoti. Jis buvo labai išsigandęs ir dabar laiko save tikru bailiu, todėl ir nejaučia jokio pasididžiavimo, tačiau jis padarė viską, ko iš jo reikalavo pareiga, ir, ko gero, net daugiau.

Kaip atsvarą šiai katastrofai savo aktyvų skiltyje tu tegali įrašyti pratrukusį pyktį ant pasipainiojusio po kojomis šuns, per didelį kiekį cigarečių ir užmiršimą pasimelsti. Kas iš to verkšlenimo dėl tau iškilusių sunkumų? Jeigu tu laikaisi Priešo idėjos apie "teisingumą" ir manai, jog turi būti atsižvelgta į tavo galimybes ir ketinimus, tada aš nesu tikras, ar tavęs nelaukia apkaltinimas erezija. Vienaip ar kitaip, netrukus įsitikinsi, kad Pragaro teisingumas yra grynai realistiškas ir domisi tik rezultatais. Atnešk maisto arba pats tapk maistu.

Vienintelė konstruktyvi vieta tavo laiške yra ta, kur tu mini, jog vis dar tikiesi gerų rezultatų iš savo globotinio nuovargio. Tai visai neblogai.

Bet patys jie tau į rankas nenukris. Nuovargis gali sukelti ir beribį švelnumą, ir dvasinę ramybę, ir net kokius regėjimus. Jeigu dažnai matei, kaip nusikamavusius žmones apima rūstybė, įniršis ir nekantrumas, žinok, kad tai dėl jų energingo būdo. Paradoksas toks, kad lengvas nuovargis yra geresnė dirva irzlumui negu visiškas išsekimas. Tai priklauso ne tik nuo fizinių priežasčių, bet ir nuo kitko. Pyktį sukelia ne nuovargis kaip toks, bet reikalavimai, netikėtai užgriuvę jau pavargusį žmogų. Nors ir ko žmogus tikėtųsi, jam visada atrodo, kad jis turi tam teisę: nusivylimo jausmas mums vikriai įsikišus lengvai paverčiamas nuoskauda. Tik tada, kai žmonės nuleidžia ; rankas prieš neišvengiamus dalykus, kai netenka vilties atsigauti ir liaujasi galvoję net apie tai, kas atsitiks po pusvalandžio, įsėlina nuolankaus ir švelnaus nuovargio pavojus. Tad, norėdamas geriausiu būdu išnaudoti globotinio nuovargį, tu turi maitinti jį netikromis viltimis. Įkalk jam į galvą kelias priežastis, kurios įtikins jį, jog oro antskrydžiai nebepasikartos. Tegul jis guodžiasi mintimi, su kokiu malonumu jis šiąnakt išsimiegos. Didink jo nuovargį versdamas galvoti, kad

jis greitai baigsis, nes žmonės paprastai pajunta daugiau negalį pakelti įtampos kaip tik tą akimirką, kai ji pradeda atslūgti arba kai jiems atrodo, jog ji atslūgsta. Čia, kaip ir bailumo atveju, reikia išvengti visiško atsidavimo pareigai. Tegu ir ką jis sakytų, tegul jis viduje nusistato ne nuolankiai pasitikti savo likimą, bet pasitikti jį "priimtiną laiko tarpą", ir tegul tas priimtinas laiko tarpas būna trumpesnis už išbandymo laiką. Tačiau ne kažin kiek trumpesnis; puolant kantrybę, skaistybę ir tvirtybę smagiausia būna tada, kada žmogus pasiduoda tą akimirką (o, kad jis žinotų), kai palengvėjimas būna beveik ranka pasiekiamas.

Nežinau, kiek yra tikimybės, kad jis susitiks su savo mergina tokiu neramiu metu. Jei taip, pasinaudok tuo, kad nuovargis iki tam tikro laipsnio verčia moteris daugiau kalbėti, o vyrus daugiau tylėti. Iš to galima išgauti nemaža užslėpto apmaudo, net tarp įsimylėjėlių.

Ko gero, vaizdai, kuriuos jis dabar mato, nėr^ tinkama medžiaga intelektiniam jo tikėjimo puolimui - tavo ankstesnės nesėkmės atėmė iš tavęs šią galimybę. Bet vis dar galima pabandyti pasikėsinti į jo jausmus. Reikia, kad jis, pirmą kartą išvydęs pritrėkštus prie sienos žmogaus likučius, pajustų, kad "štai koks tas pasaulis yra iš

tikrųjų" ir kad visa jo religija tebuvo pramanas.

Pamatysi, kad mes visiškai susukome jiems galvas su žodžių "iš tikrųjų" reikšme. Jie pasakoja vienas kitam apie kokj nors didį dvasinį patyrimą - "O, iš tikrųjų tu tik girdėjai muziką, sklindančią iš namo apšviestais langais"; šičia "iš tikrųjų" reiškia vien fizinį faktą, atskirtą nuo kitų jų patirties elementų. Antra vertus, jie pasakys dar ir taip: "Bepigu tau kalbėti apie šuolį nuo bokšto sėdint krėsle, bet palauk, kol pats užlipsi ten ir pamatysi, ką tai reiškia iš tikrųjų": čia "iš tikrųjų" vartojama priešinga prasme, šie žodžiai reiškia ne fizinius faktus (kuriuos jie jau žino šnekėdamiesi savo krėsluose), bet jutiminį tų faktų poveikį žmogaus sąmonei. Reikia laikytis abiejų reikšmių, bet mūsų darbas yra jas abi įpiršti vienu metu, kad emocinė žodžių "iš tikrųjų" reikšmė būtų aiškinama tai vienaip, tai kitaip, kaip parankiau mums. Pagrindinė taisyklė, kurią mes gerai įtvirtinom, yra ta, kad visokiame patyrime, darančiame juos laimingesnius ar geresnius, "iš tikrųjų" yra tik fiziniai faktai, o dvasiniai elementai yra "subjektyvūs"; visokiame patyrime, liūdinančiame juos ir gadinančiame, dvasiniai elementai yra tikroji realybė, ir numoti įjuos ranka reikštų bėgti nuo tikrovės. Tad gimdant kraujas ir skausmas yra "iš tikrųjų", o džiaugsmas tik subjektyvi

nuomonė; mirties patalo siaubas ir atgrasumas atskleidžia, ką mirtis reiškia "iš tikrųjų". "Iš tikrųjų" jaučiama neapykanta nekenčiamam žmogui - neapykantoje žmonės matomi tokie, kokie jie yra atmetant iliuzijas; susižavėjimas mylimu žmogumi tėra subjektyvi miglelė, paslepianti nepasotinamo gašlumo ir turtinių sumetimų branduolį, kuris egzistuoja "iš tikrųjų". Karai ir skurdas yra "iš tikrųjų" baisūs; taika ir gerovė yra tik fiziniai faktai, keliantys žmonėms tam tikrus sentimentus. Tie padarai nuolat kaltina vienas kitą noru padaryti taip, kad "ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika", bet mūsų triūso dėka jie dažnai patenka į tokią nemalonią padėtį, kai pasotinus vilką neberandama avelės. Tegu tavo globotinis, jei su juo tinkamai elgsies, pamatęs ištąsytus žmogaus vidurius, laiko juos Tikrovės apraiška, o jausmą, sukeliamą laimingų vaikų vaizdo ar gražaus oro, - grynais sentimentais.

Tave mylintis dėdė PARALIUS

XXXI M A N O MIELAS, MYLIMAS NELABUK, LĖLYTE MANO, MANO PARŠIUK!

Ir kurių galų dabar, kai viskas prarasta, tu verkšleni ir klausi manęs, ar meilūs žodžiai, kuriais j tave kreipdavausi, nieko nereiškė? Dar ir kiek reiškė! Patikėk, mano meilė tau ir tavo meilė man yra kaip du vandens lašai. Aš visada troškau tavęs, kaip tu (apgailėtinas kvaily) troškai manęs. Skirtumas tas, kad aš stipresnis. Manau, dabar jie man tave atiduos. Ar myliu tave? Na taip! Kaip ir kiekvieną gardų kąsnelį, nuo kurio prisiauginu lašinių.

Tu leidai sielai išslysti pro pirštus. Aidas nepasotinamo alkio sukelto staugimo šiuo metu ritasi per visą Triukšmo Karaliją iki paties Sosto.

Vien mintis apie tai varo mane iš proto. Kaip gerai aš žinau, kas atsitiko tą akimirką, kai jie išplėšė jį iš tavo nagų! Jo akys staiga prašviesėjo (argi ne?), kai jis pirmąkart išvydo tave, suprato, kuri jo esybės dalis esi tu, ir suvokė, jog ja nusikratė. Tik pagalvok (ir tegul tai būna tavo agonijos pradžia), ką jis pajuto tą akimirką: tarsi

nuo senos žaizdos būtų nukritęs šašas, tarsi jis būtų išlindęs iš bjauraus kiauto, tarsi visiems laikams būtų nusimetęs purviną, įmirkusį, prilipusį prie kūno drabužį. Prisiekiu Pragaru, pakankamai bjauru žiūrėti į tai, kaip jie savo žemiškajame gyvenime nusivelka nešvarius, nepatogius drabužius ir turškiasi karštame vandenyje, ištiesę galūnes, atsipalaidavę ir kriuksėdami iš malonumo. O ką sakyti apie tą paskutinį apsinuoginimą, tą galutinį apsivalymą?

Kuo daugiau apie tai galvoji, tuo blogiau darosi. Jis taip lengvai prasmuko! Nei nuolat augančios baimės, nei daktaro nuosprendžio, nei ligoninės, nei dramos ant operacinio stalo, nei žlugusių vilčių likti gyvam - vien grynas, akimirksniu įvykęs išsivadavimas. Vieną akimirką atrodė, kad viskas tapo mūsų pasauliu: bombų švilpesys, griūvantys namai, sprogmenų smarvė šnervėse, skonis ant lūpų ir plaučiuose, kojos degte dega iš nuovargio, širdis stingsta iš siaubo, svaigsta galva, laužo sąnarius; kitą akimirką visa tai dingo, dingo kaip blogas sapnas, kuris daugiau niekad neturės jokios reikšmės. Sutriuškintas, apmautas kvaily! Ar pastebėjai, kaip lengvai lyg tam būtų gimęs - tas žemės kirminas įžengė į naują gyvenimą? Kaip akimoju visos jo abejonės virto juokingomis? Aš žinau, ką tas padaras

tarė sau: "Taip. Žinoma. Taip buvo visada. Visi siaubai ėjo tuo pat keliu, kaskart vis baisesni, grūsdami tave tarsi į butelio kaklelį, ir tą akimirką, kai jau tariesi esąs sutriuškintas, - žiū! staiga ištrūksti iš to siauro urvo ir tau pasidaro gera. Traukiant dantį skausmas vis didėjo, ir staiga - danties nebėra. Sapnas virto košmaru - ir aš pabudau. Merdėji, merdėji ir staiga atsiduri anapus mirties. Kaip aš galėjau tuo abejoti?"

Išvydęs tave, jis išvydo ir Juos. Žinau, kaip tai buvo. Susverdėjęs žengei atatupstas, apsvaigęs ir apakintas, sudaužytas jų labiau, negu jį kada nors daužė bombos. Koks pažeminimas! Tas purvinas žemės kirminas stovėjo išsitiesęs ir kalbėjosi su dvasiomis, kurių akivaizdoje tu, dvasia, galėjai tik susigūžti. Tikriausiai vyleisi, kad džiaugsmą sunaikins jo akims svetimo vaizdo sukelta pagarbi baimė. Bet čia ir glūdi prakeikimas: dievai mirtingųjų akims ir yra svetimi, ir nėra svetimi. Jis neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip jie atrodo, iki pat tos akimirkos ir net abejojo jų buvimu. Bet tik išvydęs juos suprato, kad visada juos pažinojo ir suvokė, kokią vietą kiekvienas iš jų užėmė jo gyvenime visas tas valandas, kai jis manė esąs vienišas, tad dabar kiekvienam iš jų jis sakė ne "Kas tu esi?", o "Vadinasi, visą laiką tai buvai tu!" Viskas, kuo jie buvo ir

ką sakė per tą susitikimą, žadino prisiminimus.

Nuo vaikystės lydėjęs neaiškus suvokimas, kad ir vienatvės valandomis jis yra nevienišas, pagaliau įgavo prasmę; gelminga muzika, kuri lydėjo kiekvieną tylų patyrimą ir kuri skambėjo sąmonės pakraščiuose, buvo susigrąžinta. Atpažinęs jis tapo vienu iš jų dar anksčiau, negu spėjo sustingti jo kūnas. Tik tu buvai paliktas nuošaly.

Jis pamatė ne tik Juos, jis pamatė Jį. Tas gyvulys, tas lovoje pradėtas padaras galėjo žiūrėti į Jį. Tai, kas tau yra akinanti ir kvapą gniaužianti liepsna, jam dabar yra rami šviesa, patsai aiškumas, įgavęs Žmogaus pavidalą. Norėtum, jei tik įmanytum, globotinį, gulintį kniūbsčiomis Priešo akivaizdoje, besibjaurintį savimi ir iki galo įsisąmoninusį visas savo nuodėmes (taip, Nelabuk, daug aiškiau, negu įsisąmoninai jas tu), palyginti su šoku ir paralyžiumi, kuris tave ištiko įkvėpus mirtį nešantį orą, dvelkiantį iš Dangaus širdies. Bet visa tai nesąmonės. Kentėti jam gal dar reikės, bet jie tokias kančias priima į savo glėbį.

Jie neiškeistų jų į jokį žemišką malonumą. Visi jausmų, širdies ir proto džiaugsmai, kuriais tu kadaise galėjai jį sugundyti, net ir dorybingumo džiaugsmas, jam dabar atrodo taip, kaip šleikštoki išsidažiusios paleistuvės prievilai atrodytų vyrui, kuris sužino, jog ta, kurią jis mylėjo visą

gyvenimą ir kurią laikė mirusia, yra gyva ir stovi prie jo durų. Jis pateko į pasaulį, kur skausmas ir malonumas įgauna neišmatuojamą vertę ir kur visa mūsų aritmetika pakrinka. Ir dar sykį mes susiduriame su tuo, ko nemokam paaiškinti.

Greta to prakeiksmo, kurį atneša tokie nevykę gundytojai kaip tu, stovi didysis mūsų Žvalgybos skyriaus prakeiksmas. O, kad mes galėtume sužinoti, ką Jis iš tiesų yra sumanęs! Deja, deja, to žinojimo, savaime nekenčiamo ir šlykštaus, būtinai reikia tam, kad gautum Valdžią! Kartais mane apima neviltis. Mane palaiko tik įsitikinimas, kad mūsų Realizmas, atmetimas (nepaisant visų pagundų) visų paikų nesąmonių ir skambių frazių turi nugalėti. O tuo tarpu turiu susitvarkyti su tavimi.

Kuo nuoširdžiausiai pasirašau, kaip vis labiau tave mylintis ir tavęs išsiilgęs dėdė PARALIUS

Le384

Levvis, Clive Staples Kipšo laiškai /C. S. Lewis; iš anglų k. vertė Zigmantas Ardickas, Kęstutis Šidiškis. - Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996. - 157, [1] p.

ISBN 9986-04-051-5 Ž i n o m o anglų rašytojo ir religinio mąstytojo Klaivo Steiplzo Lujiso (C. S. Lewis, 189S-1963) alegorija - tai prityrusio kipšo laiškai j a u n a m k i p š u i - g u n d y t o j u i , ką tik p r a d ė j u s i a m savo p r a k t i k ą . Tokia n e į p r a s t a f o r m a Lujisas p a t e i k i a skaitytojui amžinąsias krikščioniškas tiesas, d ė s t o savo mintis apie D i e v o meilę, n u o d ė m ę , maldą, gėrį ir blogį, jų nuolatines g r u m t y n e s žmonių sielose ir v i s u o m e n ė j e .

UDK 820-3

C . S . LE\VIS

KIPŠO LAIŠKAI Viršelio dailininkas Kęstutis Vasiliūnas S L 364. 1996 06 04. 5 , 4 1 sąl. sp. 1. T i r a ž a s 8 0 0 0 egz. U ž s a k y m a s L e i d y k l a " K a t a l i k t f p a s a u l i s " , D o m i n i k o n ų g. 6, 2 0 0 1 V i l n i u s Spausdino A d o m o Jakšto spaustuvė, G i r e l ė s g. 22, 4 2 3 0 K a i š i a d o r y s Kaina sutartinė

826