Kaimo statyba: Dzūkija by Dzūkiška pirkia

KAIMO STATYBA:

DZÅªKIJA

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

UDK 728.6(474.5)(084) Ka-125

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Leidinio sudarytoja Rasa Bertašiūtė (Kauno technologijos universitetas)

Tekstų autoriai Aistė Andriušytė (Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Rasa Bertašiūtė (Kauno technologijos universitetas) Rolandas Bortkūnas Projektų autoriai Simona Benetytė Rasa Bertašiūtė Juozas Križinauskas Donatas Malinauskas Techniniai brėžiniai ir konsultacijos Tomas Kazlauskas Vizualizacijos Donatas Malinauskas Paulius Šermukšnis Adomas Žindulis Nuotraukos Aistė Andriušytė Rasa Bertašiūtė Donatas Malinauskas Maketas Almantas Peldžius Viršelis Lada Markejevaitė (Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Redaktorė Nijolė Taluntytė

ISBN 978-609-420-263-6

Leidykla - spaustuvė UAB „Petro ofsetas“, 2012

T u r i n ys

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Tur i n y s

Tr a d i c i nė Dzūkijos architektūra

16 Š I U O L AI K I N Ė A R CHITE K TŪ R A T R A D ICI N IAME K R A Š TO VAIZ DYJE

03 P I R K IA

s u m a n s a rd a

04 P I R K IA s u m a n s a rd a

D V I G A L Ė P I R K IA

P I R K IA

s u m a n s a rd a

11 P I R K IA su galerija

D aug i a f unk c i nė p i rk i a

01 V IE N G A L Ė P I R K IA

D V I G A L Ė P I R K IA

V IE N G A L Ė P I R K IA

10 P I R K IA su galerija

D aug i a f unk c i nė p i rk i a

D V I G A L Ė P I R K IA

S V I R N AS

14 S V I R N AS su galiniu įėjimu

16 S V I R N AS

s u b a lk o nėl i u

Ū K I N IS PASTATAS

K LOJIMAS

S U P OI L SIO PATA L P OMIS

s u g a l i n i u į va ž i av i m u

23 K LOJIMAS

24 K LOJIMAS

27 P I R TIS

28 Rūsys

S V I R N AS Ū K I N IS PASTATAS d i r b t uvė s u g a r a ž u S U P I R TIMI

Ū K I N IS PASTATAS

s u g a l i n i u į va ž i av i m u

p i r t i s s u p o i l s i o pata lp o m i s

s u m a n s a rd a

15 su šoniniu įėjimu

T u r i n ys

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

25 K LOJIMAS

K LOJIMAS

Pirtis

S U P OI L SIO PATA L PA

29 Rūsys

L auk o v i r t uvė

su galerija

31 M a lk i nė

82 P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a – s e n ų j ų pav e ld o v e r t y b i ų i r n au j ų j ų t e c h n o lo g i j ų d e r i n i m a s

Į va d a s

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Įva d a s

aip puoselėti ir plėtoti tradicinę architektūrą, kaip suderinti jos savitus bruožus su šiuolaikinio būsto ar gyvensenos reikmėmis? Šis klausimas neduoda ramybės daugeliui architektų, paveldosaugininkų, jis rūpi tiems, kas supranta tradicinės kultūros vertę, kas junta ryšį su gimtąja žeme ir atsakomybę už krašto savitumo išsaugojimą. Sunaikinti trapią medinės senovės būtį lengva, o saugoti ar ją pratęsti, kūrybiškai pritaikyti – išsamių žinių, giluminės nuovokos ir ieškojimų reikalaujantis uždavinys. Kol kas nėra vienintelio atsakymo, kaip suderinti modernumą ir tradicijas. Tad šios studijos tikslas – aptarti kaimo architektūros tapatumo vertes, etninių bruožų, vizualinės raiškos atpažinimo kriterijus, apibrėžti pagrindines nuostatas, kuriomis remiantis būtų plėtojamos naujos statybos saugomose teritorijose ir išsaugomi kraštovaizdžių savitumai. Etninės kultūros išmanymu pagrįsti pasiūlymai galėtų paskatinti esmingą diskusiją ir ryžtą kūrybiniais ieškojimais pareikšti savo nuomonę. Kaimo pasaulyje kraštovaizdis buvo pagrindinis vietinės kultūros vaizdinis reiškinys, kuris įprasmino gamtos ir žmogaus kūrybos pusiausvyrą, – dažnai labai dinamišką, tačiau be priešiškumo. Kraštovaizdžio kūrėja buvo kaimo bendruomenė, todėl tradicinė architektūra tarsi neturi autorystės. Architektūra vienija kaimą, kraštą, regioną: vietos tapatumas susiformavo savitoje gamtinėje aplinkoje, nuo kurios priklauso ir gyvenviečių, pastatų ar kitų žmogaus sukurtų daiktų fizinės ir estetinės ypatybės. Šiandien svarbu, kad kaimo architektūros vizualinė raiška būtų siejama su aplinka. Visame pasaulyje autentiškos kultūros vertybės yra suvokiamos kaip atsvara globalizacijai – vietos tapatumą griaunančiai jėgai. Statybos paveldo ir planavimo specialistai siūlo iš naujo ugdyti gebėjimą kurti kokybiškus autentiškus objektus, dabarties

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Tradicinė Dzūkijos architektūra

Tr a d i c i nė D z ū k i j o s architektūra architektūrai sugrąžinti vietinį ir tautinį pavidalą. Kaimo vietovių atgaivinimas suvokiamas kaip galimybė išsaugoti unikalų kultūrinį paveldą, su kuriuo žmones sietų prigimtinės šaknys, kuris įprasmintų žmonių tapatumą. Europos kraštovaizdžio konvencija – tarptautinis susitarimas – įpareigoja saugoti gamtos ir kultūros paveldo sudėtinę dalį – kraštovaizdžius kaip žmonių gerovės ir savasties įtvirtinimo būdą. Generalinėje ICOMOS asamblėjoje, įvykusioje 2011 m., tradicinė statyba įvardyta kaip neišsenkantis įkvėpimo šaltinis kuriant modernią, novatorišką, atitinkančią aukščiausius gyvensenos standartus architektūrą. Tai dera su Lietuvos valstybės siekiu puoselėti tautinį savitumą, tiek dvasinės, tiek materialios kultūros pavidalus, tokius kaip krašto vaizdas, jį formuojančios erdvės, pastatų tūriai, spalvos. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos rūpesčiu parengtą leidinį apie Dzūkijos kaimo statybą sudaro keturios dalys: pirmoje apžvelgiama Dzūkijos tradicinės architektūros bruožai – šaltinis, iš kurio semiamės žinių ir patirties šiandienos kūrybai; antroje dalyje apibrėžiami pagrindiniai dėmenys, lemiantys regioninį vietos tapatumą ir statybos tradicijos tęstinumą. Pagal šiuos kriterijus suformuoti trečiosios dalies projektiniai pasiūlymai, o ketvirtoje dalyje pateikiamos praktinio įgyvendinimo sąlygos. Leidinyje siekiama parodyti statinių tipologinę įvairovę, savitas formų dermes, Dzūkijai istoriškai būdingus, o ir šiandienos gyvenimui tinkančius tūrius, formas, erdvines struktūras. Regioninį savitumą raiškiai atskleidžia ir smulkieji ženklai, dekoras, todėl projektai pateikiami su būdingos puošybos pavyzdžiais, kurie nėra būtini, bet itin praturtina vaizdą bei santykio su aplinka kokybę. Pateikiami projektai vadintini ieškojimais, siūlymais ir neturėtų būti tiesmukiškai sektini modeliai. Tai tik pavyzdžiai pavidalų, kurie gali rastis siekiant tęsti tradicijas

ietryčių Lietuvą aprėpia Dzūkija – įstabiai gražus, gamtiškai, istoriškai ir etniškai nevienalytis kraštas. Besidriekiantis nuo ežeringos ir kalvotos dzūkų Užnemunės vakaruose per giriose besislapstančią ir smėlėtą miškingąją dalį link Vilnijos – aukščiausių Lietuvos vietų, net iki Švenčionių aukštumos ir Ignalinos ežerų. Žinia, ribos sąlyginės, juk etnografinių bruožų paplitimas nesibaigia ties žemėlapyje nubrėžtomis linijomis; nėra vienodi tie ypatumai ir ploto viduje. Tačiau tam tikras bendrumas juntamas, nes dažnai ir sakoma, kad štai čia gyvena dzūkai, o antai ten – jau kiek kitokie žmonės. Aiškiau atskirtume iš kalbos, bet ir medžiaginė kultūra – apranga, buitis, statiniai yra savaip

panašūs, daug kur išlaikę archajiškus bruožus. Sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis tarp gūdžių girių, pelkių, vandenų, smėlingų kalvų įsikūrę dzūkai dirba skurdžią žemę kartu naudodami gausias laukinės gamtos dovanas, nedaug nuo jos nutoldami, puoselėdami senolių žinias apie gražų bendrabūvį su aplinka. Su medžiais ir bitėmis, su upėmis ir ežerais, su mirusiais ir su gyvaisiais. Senosios raudos ar kalendorinės dainos mena gal panašius laikus kaip ir senoviškos pastatų konstrukcijos, pastatų dėstymo tvarka. Nors dzūkų ūkiai menkesni, sodybos smulkesnės, tačiau jie išlaikė bendro kaimyniško gyvenimo visai arti vieni kitų įgūdžius, labai pravarčius sunkesnėmis sąlygomis.

Sodyba gamtos apsuptyje, Kapiniškių k. Varėnos r. (2012 m. A. Andriušytės nuotr.)

Tradicinė Dzūkijos architektūra

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Dubininko kaimavietės Varėnos r. vaizdas (Šešelgis 1988, 115 pav.)

Gyvensenos skirtumai tarp atskirų Dzūkijos dalių nulemti skirtingų gamtinių sąlygų ir istorijos. Gamtos įvairovė itin išraiškinga: vienur gūdžios girios, pelkės, kitur atviros vietovės ar didelių upių slėniai, Užnemunėje – ežerynai ir banguojančios kalvos. Istorinė atskirų dalių raida taip pat netolydi: vakarinė, vidurinė ir rytinė savo laiku priklausė skirtingoms valstybėms, statybų pobūdį veikė kiekvienos jų įstatymai, o ir kaimynai bei nusistovėję papročiai buvo kiek kitokie. Kraštas platus, jame gyveno jotvingių ir lietuvių gentys, kūrusios piliakalnius, pylusios pilkapius.

Bendras kelių sodybų kiemas grupiniame Zervynų k. Varėnos r. (Šešelgis 1974, 9 pav.)

Tradicinė Dzūkijos architektūra

Gatvinio Milkūnų k. Šalčininkų r. gatvė (LII, neg. Nr. 5829)

O dar seniau smėlėtose upių pakrantėse buvo įsikūrę palyginti daug akmens amžiaus stovyklaviečių; būtent Dzūkijoje slypi lietuviško titnago klodai. Piliakalniams netenkant gynybinės paskirties ir iš miškų atkovojant vis daugiau žemės, plėtėsi gyvenviečių tinklas, pavienės sodybos virto kaimais, kurių planai padriki, besitaikantys prie gamtos. XVI a. įvykdyta valakų reforma suvienodino daugumą Lietuvos gyvenviečių, tačiau girių glūdumoje, tarp smėlėtų kalvų liko padrikų, laisvo savaimingo plano kaimų, kuriuos sunku buvo įsprausti į aiškiai apibrėžtą schemą. Padrikų kaimų radosi ir iš užsilikusių bajorkaimių ar užusienių, juose kūrėsi ir miško sargai, darbininkai. Miškingoje Dzūkijoje panašiai žmonės kūrėsi ir vėliau, o kai kur – netgi neskirstydami sklypų sodybomis; arti vienas kito sustatę vienur gyvenamuosius pastatus, kitur svirnus, atskirai tvartus, toliau kluonus. Tai – vadinamosios bendrės (arba draugės, broliavos), kurios derlingesnės žemės plotus skirdavo daržams ir sodams, o statybai – tuos, kurie atlikdavo. Tokio grupinio kaimo žemė bendra, o statiniai dėstomi kur patogiau prieiti, privažiuoti. Šių gyvenviečių yra nedaug, ir tik Dzūkijoje, miškingoje jos dalyje. Kitur, kad ir laisvai išsidėsčiusios, sodybos turi savo ribas ir būdingą struktūrą, kurios pagrindinės dalys išliko net ir po pertvarkų, perkeitusių daugelį padrikų kaimų, ypač ten, kur žemės geresnės, vietos atviresnės. Valakų reformos metu, siekiant sutvarkyti žemėvaldą ir padidinti žemės našumą, pradėta formuoti gatvinius

rėžinius kaimus su raiškia, visą gyvenvietę vienijančia gatve. Žemė buvo sudalyta rėžiais, o sodybos sukeltos į taisyklingos formos kompaktiškas kaimavietes. Siauri pailgi sodybiniai sklypai dėstyti palei gatvę, kartais vienoje, dažniau abiejose jos pusėse. Pastatai buvo statomi galais į gatvę, kiemai rikiuojami vienas už kito. Ir vėliau, po reformos, daugelis gyvenviečių kūrėsi pagal šią schemą. Užnemunėje gatviniai rėžiniai kaimai vyravo iki XIX a. pradžios, o Vilnijoje dauguma jų išliko iki šiol, lenklaikiu nespėjus išdalyti vienkiemiais. Atviresnėse, lygesnėse vietovėse pagrindinė gatvė tiesi, supama vienodu ritmu surikiuotų namų. Sudėtingesnis reljefas, vandens telkiniai lemė įmantresnį kaimo plano pobūdį: atsiradę vingiai, nuolydžiai, perspektyvų įvairovė praturtina vaizdą, suvirpina tolygias statinių eiles. Per laiką atsirado ir pokyčių: dalijantis, perskirstant, paliekant sodybas, sklypai siaurėjo arba platėjo, kaip kuris, dalis pastatų buvo perstatyti šonu į gatvę, palei tvoras skirtingais tarpais užaugo medžiai. Dauguma kaimų išretėjo, tačiau juose vis dar raiški vienijanti ašis – pagrindinė gatvė, į kurią orientuoti sklypai. Skirstymas į vienkiemius anksčiausiai, jau nuo 1820 m., prasidėjo Užnemunėje, kur galiojo Napoleono civilinis kodeksas, skatinęs pertvarkyti gyvenvietes ir formuoti vienkiemines sodybas. Čia gatviniai kaimai dažnai būdavo pergrupuojami į vadinamuosius linijinius vienkieminius kaimus: nutiesiama gatvė, lygiagreti esančiąjai, ir

prie jos perkeliama dalis sodybų. Naujos sodybos buvo formuojamos pagal tų laikų pavyzdinį europinį modelį: tai keturkampis kiemas, kurio perimetru dėstomi pastatai ir didieji medžiai. Tokios būdingos visai Užnemunei, tačiau dzūkiškoje dalyje sodybos, kaip ir ūkiai, buvo mažesnės negu Suvalkijoje; palaipsniui geometrinio užstatymo vienkiemiai kūrėsi ir kitose Dzūkijos vietose.

Stačiakampio plano sodybos Kaziulių k. Šalčininkų r. vaizdas (VU, F81-4907)

Tradicinė Dzūkijos architektūra

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

kiemas yra svarbiausias, puošniausias, švariausias, jame įrengiami gėlių darželiai, koplytstulpiai, gerbūvio ženklai. Sodybos dalys aiškiai apibrėžtos, viena nuo kitos bei nuo išorės ribojamos tvoromis, ribas dažnai paryškina medžių eilės. Dideli lapuočiai buvo sodinami įvairiomis progomis, susijusiomis su atmintinais šeimos įvykiais. Sodybai jie teikia apsaugą nuo vėjų bei žaibo, pavėsį, lapų šnaresį, medaus kvapą – dzūko sodyba be medžių nelikdavo. Miškingesnėse vietose įsikūrusių sklypų kiemuose kartais palikdavo miško medžių, bet tik tiek, kad suptų, o ne gožtų gyvenamąją erdvę.

Laisvo plano sodybos Šudainių k. Šalčininkų r. kiemas (VU, F81-4833)

Dzūkijoje pasitaiko ir paskirų laisvo plano vienkieminių sodybų, išlaikiusių archajišką struktūrą. Čia vyrauja ne iš karto matoma, bet nuo seno būdinga tvarka: gerojo kiemo, supamo pirkios ir svirno, ūkinio kiemo su tvartais, taip pat kluonienos bei sodų, daržų derinys. Gerasis

Gatvinio rėžinio Poškonių k. Šalčininkų r. sodyba (2010 m. D. Malinausko nuotr.)

Tokia pat sodybų sandara, tik įsprausta į pailgus rėžius, matoma ir gatviniuose kaimuose. Šalia gatvės būna pirkios ir svirno formuojamas gerasis kiemas, atviras praeivio žvilgsniui. Medžio drožiniais labiausiai puošiamas matomiausias fasadas, tarp kurio ir gatvės įrengtas gėlių darželis, sodinami didieji medžiai, statomi atminimo paminklai. Toliau – ūkinė dalis su tvartais, už jų arba kitapus gatvės – kluonas. Gatviniuose kaimuose kluonai neretai išdėstyti ritmiška eile šalia ūkinio kaimo kelio ir atrodo tarsi gyvenvietės sargyba. Toliausiai, palei vandens telkinį – pirtis, dažnai viena kelioms sodyboms ar net visam kaimui.

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Gyvenamasis pastatas dzūkų žemėse vadintas pirkia, tik Lazdijų krašte – troba. Tačiau visur senojo būsto plano sandara panaši, kilusi iš pagrindinio rentinio, taip ir vadinamo pirkia, sujungto su priemene, prie kurios galėjo būti pristatomas ir kitas rentinys. Taigi pagrindinis gyvenamasis būstas – tai viengalė arba dvigalė pirkia, pailgo stačiakampio plano su įėjimu iš šono į priemenę, per kurią patenkama į kitas patalpas. Svarbiausioji, pirkios, erdvė buvo skirta šeimai gyventi: čia visi valgė, galėjo dirbti, miegoti, joje šalia durų stovėjo krosnis, skirta valgiui gaminti, kampe priešais krosnį – stalas bei krikštasuolė – šeimos susibūrimo ir svarbiausių daiktų laikymo vieta. Pasieniais tilpo suolai, spintelės, lovos, viduryje lopšys, audimo staklės – visa, ko reikėjo. Vietos užteko, nors ir nebuvo daug: pirkios rentinio matmenys iki 6 x 6 m, ir tik XX a. imta statyti platesnės. Langų sienoje būdavo ne daugiau kaip po du, o priešais krosnies pakurą dzūkai įtaisydavo mažesnį už kitus langelį. Priemenės Dzūkijoje paprastai siauresnės nei pirkios patalpa: jose laikomas ūkinis inventorius, iš čia lipama į palėpę, dalis priemenės neretai atskiriama kamarai ar virtuvei. Kitame pirkios gale, mažesniame ar prilygstančiame pirkiai, vienais atvejais būdavo seklyčia (skirta svečiams), kitais – kamaros, taip pat jame galėjo gyventi ir kita, paprastai sūnaus ar brolio šeimyna. Tačiau pagrindinė pirkios plano schema bei kontūrai nekito, tik, priklausomai nuo to, ar viengalė, ar dvigalė pirkia, įėjimas į ją buvo labiau šone ar per vidurį. Ties įėjimu dažnai statomas prieangis: tai galėjo būti tik stogo iškyša arba net ištaigingai išpuoštas, kolonėlėmis paremtas vienašlaitis ar dvišlaitis prieangis, kuriame smagu prisėsti net ir saulei plieskiant, lietui užėjus. Pusiau uždari tūriai ties įėjimu į pastatą – iš viso mėgstami tradicinėje architektūroje: jie yra ir labai praktiški, ir kartu papuošia pastatą smulkesnių elementų, šviesotamsos žaisme. Būdavo ir uždarų prieangių, ypač pamėgtų XX a. su įstiklinimu, kurie labiau tiko prie naujoviškų, vadinamojo kompaktiško plano pirkių. Pastarųjų pavadinimas atitinka jų sandarą: jos trumpesnės, platesnės, sumažinta priemene, su pereinamomis patalpomis. Išskirtinis prieangio variantas – galerija per visą (kartais tik dalį) pirkios plotį, paremta stulpeliais. Prieangiai dažnai puošiami, kone visos jų dalys: kolonėlės, tvorelės, karnizai, frontonai. Įėjimas į pastatą – svarbi vieta, todėl būtent durys dekoruojamos nuo seno, labiausiai paplitusiu vadinamuoju dvigubų lentelių būdu, kai išorinis sluoksnis išdėliojamas įžambiomis lentelėmis, sudarant eglučių ar rombų raštus. Gausiai puošiami ir langai: antlangiai, polangiai, langinės dažnoje Dzūkijos pirkioje ornamentuoti, išdažyti. Puoštos ir sienos, pirmiausia sandūrų elementai: kertės, sijų, gegnių galai.

Tradicinė Dzūkijos architektūra

Balinamos drobės Giaurinių k. Šalčininkų r. sodyboje (VU, F81-4474)

Pirkia keturšlaičiu čiukuriniu stogu Nemunaičio k. Alytaus r. (VU, F81-708)

Pirkia pusskliautiniu stogu Mačiučių k. Šalčininkų r. (VU, F81-4494)

Tradicinė Dzūkijos architektūra

Pirkia dvišlaičiu stogu su vienašlaičiu prieangiu Rimašių k. Šalčininkų r. (VU, F81-4888)

Itin išraiškinga dvišlaičių stogų frontonų puošyba, naudojant įvairiakrypčių lentelių derinius, įmantrius skliauto langelių apvadus, išpjaustytus karnizus, vėjalentes, kurias pratęsdavo lėkiai. Lėkiai – tai nedidelė, bet svarbi

Pirkia su galerija Dargužių k. Varėnos r. (2012 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

pastato detalė, deja, greitai sunykstanti dėl atmosferos poveikių, todėl nedaug kur išlikusi, bet jų Dzūkijoje būta ant daugelio, taip pat ir ūkinių, pastatų (jie dar vadinti ir apūkais, ragovikais). Lėkiai turi ir praktinę paskirtį: kad vėjas kraigo šiaudų nedraskytų – tačiau kartu, būdami ragų, paukščių, žirgų ar kitokių simbolių pavidalo, teikia papildomos išraiškos pastato siluetui, primena mitines prasmes, dar tūnančias atminties paribiuose. Visa puošyba jomis persmelkta: kaimo statyboje, kaip ir kituose tradiciniuose reiškiniuose, glaudžiai susipina praktiniai ir simboliniai aspektai. Viena vertus, apdailinami, puošiami būtent konstrukciniai mazgai, kampai, angokraščiai, kita vertus, tai vietos, kurios ir mitologiškai reikšmingos, tad ir jų puošimo motyvai tą pabrėžia: gyvūnai, augalai, saulė, žvaigždės, kartais besivejantys kaip žalčiai ornamentai, kartais – jau nesuprantami geometriniai raštai. Kiekvienoje pirkioje kitokie, nors sudaryti iš panašių dalių, bet deriniai kaskart nauji. Jų gali būti ir gausiai, bet ne per daug: įgimtas saikas ir valstietiškas tikslingumas padėjo sužiūrėti, kad jei gausiau papuošta viena dalis, tai kita gali būti ir paprastesnė. Tikslingumas ir tektoniškumas, vientisumo pojūtis persmelkęs visą sodybos sandarą, kiekvieną formą, detalę. Statomi iš vietinių medžiagų, veikiami gilaus ryšio su aplinka pajautos, trobesiai tarsi savaime

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Tradicinė Dzūkijos architektūra

prisitaikydavo ir prie kraštovaizdžio, ir prie buities, atitikdami etnosui būdingą grožio sampratą, kartu ir praktines, ir mitines prasmes. Medis – prieinamiausia medžiaga Dzūkijoje – patogi statyti ir tinkama gyventi. Tad dauguma trobesių buvo mediniai, tik vietomis, kur daugiau molio ir akmenų, pasitaiko iš šių medžiagų sumūrytų tvartų ar kitų ūkinių pastatų, ypač būdingų Užnemunei. Akmenys ir kitur naudoti pamatams, kadaise pavieniai, vėliau surišti cementu, bet kur jų mažai, pamatai Dzūkijoje būdavo ir iš medžio trinkų. Nesumūryti pamatai, siekiant apsaugoti nuo šalčio ir drėgmės, būdavo aptaisomi vadinamuoju pašaliu: apipilami žemėmis ar žvyru ir apiplūkiami moliu. Molis naudotas ir aslai, krosnims, kaminams mūryti. Pirkios – visuomet medinės, renčiamos iš gulsčių sienojų, kurie kampuose suleisti į lygias sąsparas arba palikti išsikišę kerčių galai. Tai racionali konstrukcija: rąstai savo svoriu slėgdami nepalieka tarpų, o sunėrimas galuose patikimai suriša visą rentinį. Dzūkijoje, kur gausu medienos, rąstams naudojo pušis, rečiau kitus medžius. Ir stogai dengiami skaldytomis malksnomis, tokie, pramaišiui su šiaudiniais, buvo paplitę miškingose vietose. Kitur vyravo dengti šiaudais (ežeringose vietovėse – ir nendrėmis), jų kraigai prislėgti slogčiais, kartimis, mažais šiaudų kūleliais. Trobesių stogams naudota ne tik gegninė konstrukcija, nors ji labiausiai paplitusi dzūkiškose pirkiose. Stogų formų būta įvairiausių: keturšlaičius, su čiukuru (anga stogo gale ties kraigu, skirta dūmams išeiti ir aitvarams įlėkti), pusskliautiniai, dvišlaičiai, kurie dažnai būna su stoginukais, saugančiais galinę sieną nuo kritulių. Tik miškingajai daliai būdingas kitur neaptinkamas keturšlaičio ir dvišlaičio stogo derinys, kurio viršus atrodo tarsi išplėstas čiukuras. Nuo konstrukcijos priklauso ir pastato proporcijos: labiausiai sienos gožiamos pėdinės konstrukcijos kluonuose, o aukščiausios jos atrodo po dvišlaičiu stogu. Vis dėlto tradiciniame pastate sienos aukštis neviršija stogo, o itin svarbus vienijantis sodybos tūrius matmuo yra šlaito nuolydžio kampas, kuris svyruoja tarp 42 ir 45 laipsnių. Dzūkijoje naudoti ir stogo siluetą grakščiai išlenkiantys bei pastogę paaukštinantys antgegniai. Pastogės būdavo plačios: jos saugojo sienas ir sudėtus rakandus nuo kritulių, tačiau po dvišlaičiais stogais, padidėjus langų angoms, pastogės sumažėjo, ir tai buvo viena priežasčių formuoti prieangius, apkalti ir dažyti sienas. Dzūkijoje sienų apkalimui naudotos vertikalios, vėliau ir horizontalios lentelės, o dažant spalvų deriniai nuosaikūs; seniau tik langų dalys būdavo ryškiai nubaltinamos. Dažytos tik pirkios, dar aptinkamos nuspalvintos svirnų durys, kai kurios atskiros detalės.

Lėkiai, puošiantys pirkią Šnekučių k. Alytaus r. (VU, F81-555)

Lango Dambriškių k. Vilniaus r. puošyba (2003 m. L. Markejevaitės nuotr.)

Šoninis svirnas su priesvirniu buv. Marcinkonių apyl. Druskininkų r. (VU, F81-27)

Tradicinė Dzūkijos architektūra

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Galinis svirnas su priesvirniu Lieponių k. buv. Trakų r. (LII, neg. Nr. 5990)

Svirnai Dzūkijoje paprastai nedideli, vienos kvadratinės patalpos, dažniausiai su priesvirniais, kurie yra integrali tūrio dalis ir formuojami pratęsiant apatinius ir viršutinius sienojus. Priesvirnio užlaida dažniausiai paremta kolonėlėmis. Tai ypatingas pastatas, skirtas saugoti svar-

Galinis svirnas su priesvirniu ir balkonėliu Dubaklonio k. Varėnos r. (LLBM, neg. Nr. 4287)

Tradicinė Dzūkijos architektūra

Galinis svirnas be priesvirnio su pavalu Gudakiemio k. Varėnos r. (LLBM, neg. Nr. 4285)

biausiems daiktams: maisto atsargoms, mantai, todėl jis ne tik turi būti gerai matomas iš pirkios, bet ir pasižymi išskirtiniu išraiškingumu, liudijančiu jo svarbą: šis pastatas, kartu su pirkia supantis gerojo kiemo erdvę, yra ir vienas gausiausiai dekoruotų sodybos trobesių. Dabar jau retai aptinkami lėkiai seniau buvo įprasta svirno kraigo puošmena, taip pat puoštos durys, ypač pamėgtu rombiniu dvigubų lentelių, kaip ir pirkiose, raštu. Priesvirnio kolonėlės Dzūkijoje dekoruojamos rečiau, tačiau pasitaiko svirnų su balkonėliais, tvorelėmis. Nedidelis svirno tūris tik paryškina jo dailumą, smulkios detalės ir priesvirnio erdvė kuria jaukumo ir tam tikro paslaptingumo jausmą. Archajišką svirno kilmę liudija senoviška sijinė konstrukcija su vadinamuoju pavalu – sienos rentinio pratęsimu stogo plokštumose. Vien tik virš jo esantis stogas su šiaudų danga ne taip gerai apsaugotų turtą nuo galimų įsibrovėlių ar pelių, todėl šis senas statybos būdas išliko iki XX a. Stogai dažniausiai dvišlaičiai, ir, priklausomai nuo įėjimo padėties, svirnas gali būti vadinamas arba galiniu, kai durys yra vienoje plokštumoje su frontonu, arba šoniniu, kai priesvirnis tarsi remia stogo šlaitą. Svirnų pamatai gana aukšti, kad vėjas džiovintų jame laikomus grūdus. Užlipimui į priesvirnį dažnai naudoti dideli akmenys, tačiau jų ne visur Dzūkijoje pakanka, tad būna ir mediniai laiptukai. Užnemunėje randama ir molio svirnų, netgi su geometriniais raštais išdailintomis sienomis, čia galima aptikti ir dviejų patalpų svirnų; tokius kitur dzūkai statydavo itin retai.

Kluonai – tai monumentalūs pastatai, skirti laikyti neiškultiems javams ir jiems kulti, visur mediniai. Tačiau skiriasi jų konstrukcijos, o kartu ir formos. Rytinėje ir vidurinėje Dzūkijos dalyse vyrauja vadinamieji aukštaitiški kluonai – platūs, erdvūs (10–11 m pločio ir 8–15 m ilgio) pastatai, jų galingus stogus laiko pėdžios, tai yra vertikalūs stulpai, į kuriuos remiasi stogas. Tai viena senoviškiausių konstrukcijų, ir jau tik brėžiniuose yra išlikę vienos pėdžių eilės kluonų pavyzdžių; neabejotina, kad šis statybos būdas siekia neolitą. Išlikusiuose kluonuose pėdžios sustatytos poromis, tokių porų skaičius gali būti įvairus, ir nuo jo priklauso tūrio ilgis. Pėdžios laiko horizontalius ilginius, į kuriuos papildomai remiasi gegnės. Dvi kluono pėdžių eilės aprėmina vadinamąjį grendymą, skirtą vežimui įvažiuoti ir kulti javams, kurie laikomi šoninėse erdvėse, šalinėse, kaip ir šiaudai bei šienas. Į tokius kluonus įvažiuojama iš galo, jų sienos neaukštos, kone vien galingas stogas, o viduje – išraiškinga jį laikančių elementų struktūra. Ties įvažiavimais gali būti formuojami priekluoniai, įtaisomi stogeliai. Kraigai būdavo puošiami lėkiais, o Vilniaus krašte kluonų skliautuose aptinkamas kryžiaus formos langelis. Tačiau dažniausiai pasitaikantis dekoras, kuris savaime tėra dailiai išdėstytas konstrukcinis elementas – įžambiais ryšiais sutvirtinti kluono vartai, dėl kurio visa plokštuma įgauna gyvumo. Kadaise kluonų vartai buvo virpstiniai, įtaisomi ant medinio įtvaro, vadinamojo bėgūno. Kluonai tiek iš vidaus, tiek iš išorės – įspūdingi pastatai: jų galingi tūriai, nors ir atsitraukę nuo kitų sodybos pastatų, teikia

kompozicinę atramą visam vaizdui, foną smulkesniems statiniams. Tai stambiausi ūkio trobesiai, nors jų pavidalas kinta, jei naudojamos kitos stogo konstrukcijos: vakarinėje Dzūkijos dalyje paplitę kluonai su gegniniais stogais, jų nemažai ir miškingojoje teritorijos dalyje. Šių tūriai siauresni, ilgi, su įvažiavimais iš šono. Sienos santykinai aukštesnės, tačiau, kad tilptų pilnas vežimas, vis tiek turi būti padaryta stogo paražės išpjova virš įvažiavimo, neretai su stogeliu. Prie tokių kluonų priešingos įvažiavimui sienos pristatydavo peludes; dzūkai mėgsta nedidelius ūkinių pastatų priestatėlius.

Pėdinių kluonų eilė gatviniame Poškonių k. Šalčininkų r. (VU, F81-4439)

Tradicinė Dzūkijos architektūra

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Tradicinė Dzūkijos architektūra

rinius, paklūstančius bendrai dermei, bet ir turinčius savitą pavidalą. Dzūkai mėgsta nedideliais atskirais pastatėliais užstatyti sodybą, tačiau jei šie dera medžiagomis, spalvomis, proporcijomis, jei nepažeidžia kiemų erdvių, tai tik praturtina visumos vaizdą, nors čia saiko jausmas itin svarbus. Dauguma ūkinių pastatų ir pastatėlių, jeigu ir puošiami, tai menkai, dailumo jiems teikia geros proporcijos, natūralių medžiagų tekstūra ir kontrukcinių elementų ritmas. Stačiakampiais tūriais, vieningais stogų šlaitų nuolydžiais, dalių santykiais, angų dydžiais, nuosaikia raiška, koloritu bei tekstūra jie prisiderina prie kitų sodybos statinių ir tvarkingai papildo visumą. Kluonai Lynežerio k. Varėnos r. (2012 m. A. Andriušytės nuotr.)

Stačiakampėse sodybose ilgi stambūs pastatai išraiškingai riboja vieną sklypo kraštinę ir suteikia erdvei aiškumo. Kluonų stogų Dzūkijoje būna įvairių formų: ir keturšlaičių, ir pusšlaičių, ir dvišlaičių. Ūkyje toks didelis tūris dažnu atveju labai naudingas, ypač jei reikia sustatyti techniką, norint švęsti šventes ar rengti renginius.

Gegninės stogų konstrukcijos kluonai grupiniame Zervynų k. Varėnos r. (Šešelgis 1974, pav. 71)

Tvartai buv. Marcinkonių apyl. Druskininkų r. (VU, F81-5)

Tvartų dydis ir skaičius priklausė nuo ūkio pajėgumo. Paprastai tai pailgi gegninės stogų konstrukcijos trobesiai su atskiromis patalpomis įvairiems gyvuliams. Kur pakanka akmens, jie statomi ant aukštų mūrinių pamatų, saugančių rentinį nuo drėgmės. Praplatintos stogo užlaidos virš sienos su durimis saugo angas nuo kritulių, čia sudedami daiktai. Durų ar vartų dydis priklauso nuo to, kokie gyvuliai laikomi, sienos turi mažus langelius. Puošybos randama labai mažai, bet lėkius kabindavo, dailios būdavo ir įžambiais ryšiais sutvirtintos, o kartais net dvigubų lentelių durys. Tvarto tūryje mėgta įrengti vežimines: tarp tvarto patalpų po tuo pačiu stogu palikta vienos sienos neturinti erdvė – ji patogi naudoti ir pagyvina pastato vaizdą. Rytinėje Dzūkijos dalyje siauruose gatvinių kaimų sklypuose tvartai, o ir kiti ūkiniai pastatai būna prijungti prie pirkios. Užnemunėje paplitę moliniai ir akmenų mūro tvartai – jie kur kas ilgaamžiškesni ir primena dvarų statinius. Pirtis – tai nedidelis rentinys su priepirčiu ir pirties patalpa, – be jokio dekoro, paprastai gerokai atitraukta nuo kitų statinių dėl gaisro pavojaus. Jas, kaip ir kitus ūkinius trobesius, turėjo ne kiekvienas šeimininkas: daržinės, sandėliai, pirkaitės, lauko virtuvės, vištininkai, kalvės – tai vis konkrečios paskirties pastatai, kurių formos, dydžiai aiškiai atitinka veiklos juose pobūdį ir rodo, kokiu būdu tradicinė architektūra įtraukia į savo sistemą naujus da-

Smulkioji architektūra taip pat prisitaiko prie bendros dermės, suteikdama sodybai dar smulkesnio mastelio ir ažūro žaismę. Tvoros, šuliniai, žardinės, aviliai, šunų būdos – šie medžio dirbiniai kaskart parodo, koks jautrus buvo senojo kaimo statytojo bei gyventojo skonis, kai toje sudėtingoje, kas žingsnis kintančioje, sodybos sandaroje kiekvienas daiktas rasdavo savo vietą ir buvo aiškiai juntama, nors ir ne akivaizdžiai regima tvarka. Kiemų erdves tikslingai suskaidydavo tvoros: gerąjį juosdavo žiogrių tvora, pro kurią net paukščiui sunku pralįsti, ūkines dalis tverdavo retesnėmis, iš gulsčių karčių, buvo ir kitokių. Senieji aviliai, bites parsigabenus iš miško į sodybą, buvo kelminiai, išskobtuose medžių kamienuose. Svirtiniai šuliniai ypač puošė kiemo erdvę, bet ir veleniniai, dar ir su stogeliais, gražiai dera prie visumos. Sakraliniai paminklai statomi tiek sodybose, tiek bendrose kaimo erdvėse –

Rūsiai bulvėms Žižmų k. Šalčininkų r. (VU, F81-4468)

Dzūkijai būdingi aukšti, dažnai sudėtingų formų kryžiai. Paplitusios ir pakabinamos koplytėlės, o stogastulpių ir koplytstulpių išlikę mažai. Augmenija dar vienu sluoksniu papildo kaimo ir sodybos erdvę: ir aukšti lapuočiai, ir sodo medžiai, ir veja, ir gėlynai neužmiršti rūpestingų šeimininkų. Stambūs želdiniai gobia sodybą lyg globėjai, o smulkios šakelės, lapai, žiedeliai, kaip ir medžio ornamentai, tarsi virpina erdvę, gaivina ją. Visa gyva, visa svarbu, aplinka pratęsia ir sustiprina gyvenimo jausmą, kuriam atliepia ir žemė, ir dangus, ir juos jungiantis akiratis, ir margas audimo raštas Dr. Aistė Andriušytė

Vartai buv. Marcinkonių apyl. Druskininkų r. (VU, F81-41)

Š IUO L AIKINĖ ARCHI T EK T ŪRA T RADICINIA M E KRA Š TOVAIZDYJE

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Š I U O L AI K I N Ė A R CHITE K TŪ R A T R A D ICI N IAME K R A Š TO VAIZ DYJE

is daugiau kalbama apie darnią architektūrą, kuriai būdingas aplinkos tausojimas, pagarba kultūriniam kontekstui, estetiškumo ir psichologinio priimtinumo kriterijai. Darnios architektūros plėtojimas didina kraštovaizdžio vertę, išsaugo vietos dvasią, suvienija gyvensenos kaitą, modernumą ir aplinkos pastovumą bei tradicijų puoselėjimą. Projektuojant naujus pastatus kaimo vietovėse, yra būtinas architektūrinių tradicijų tęstinumas, tai yra svarbu pažinti vietos statybos savitumus, išlaikyti gyvenvietės statinių formos ir užstatymo pobūdį bei atsižvelgti į gamtinės aplinkos charakteristikas, kraštovaizdžio vertes. Architektūra – tai formų kalba, o tradicinė architektūra – tarsi vietos kalbos tarmė. Siekiant išsaugoti vietos savitumą, architektūros pavidalai turi būti išreiškiami tos vietos žmonėms suprantama kalba – jiems įprastomis formomis, medžiagomis, spalvomis. Aišku, nėra lengva, remiantis senomis tradicijomis, vakarykštėmis formomis, kurti patogius, dabarties ir ateities gyvensenai pritaikytus pastatus. Šiandien yra žymiai platesnis priemonių pasirinkimas, todėl atsiranda pagunda į

įprastą pavidalų žodyną įterpti naujadarus, kurie kartais padaro architektūrinę kalbą nesuprantamą ir svetimą aplinkai. Siekiant darnaus formų sambūvio, ir tai ypač svarbu saugomose teritorijose, nauji statiniai neturėtų išsiskirti iš kultūrinės aplinkos, – jie galėtų būti beveik nepastebimi arba aplinką vizualiai papildyti. Kontrasto principu įterpiama novatoriška miesto architektūra visai netinka kultūriniams istoriniams kaimo kraštovaizdžiams, kuriuose svarbu išsaugoti tradicinio užstatymo ypatumus: nuo seno susiformavusias urbanistines struktūras, erdvių ir formų pobūdį. Naujovės, atsirandančios paveldo kontekste, neturi jo užgožti ar paneigti, o tik praturtinti naujomis vertėmis, todėl šiuolaikiniai pavidalai derintini prie senų senuosius papildant, keičiant, tobulinant. Taigi, statant naujus ar rekonstruojant jau esamus statinius, svarbu išsaugoti ir organiškai plėtoti istoriškai nusistovėjusius esminius sprendinius, o naudotojo poreikiai ir technologinės struktūrinės naujovės į vidinę pastato sandarą ir per šimtmečius susiklosčiusią apsuptį gali būti įterpiami darant kompromisinius sprendimus.

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Kaimo architektūros formavimo metmenys Architektūra nuolat kinta, įkūnydama senų ir naujų formų derinius. Kraštovaizdžiai ir užstatyta aplinka suvokiama kaip inertiška sistema ar nuolat besivystantis organizmas, kuriame turi derėti paveldimos savybės, paveiktos aplinkos sąlygų, ir plėtra, tenkinanti dabartinės kartos poreikius. Projektuojant naujus pastatus arba jų kompleksus kaimo aplinkoje, architektams tenka spręsti inovacijų taikymo ir tradicijų tęstinumo klausimus. Teisingi ir sėkmingi sprendimai glūdi istorinėse gelmėse, vietos tradicijose ir gamtiniuose ištekliuose. Stengiantis nevaržyti natūralaus kitimo, paremto kompromisine žmogaus ir gamtos sąveika, svarbu suvokti esminius senojo lietuviško kaimo gyvenamąją aplinką formuojančius ir jo dvasią išreiškiančius tradicinės architektūros kompozicinius principus. Tuomet senų statybos būdų taikymas nebus vien mėgdžiojimas, o kūrybinis veiksmas, įgalinantis ir įkvepiantis kurti ateities paveldą. Tradicinės ir darnios architektūros, kaip draugiškos ir tausojančios aplinką, bruožai sutampa neatsitiktinai. Juos nusakantys dėsningumai rodo bendrabūvio ypatybes, atitinkančias žmogaus poreikį gyventi visavertį gyvenimą, būti savimi ir kartu supančios aplinkos dalyviu tiek erdvės, tiek laiko atžvilgiu. Šie dėsningumai apibrėžiami vertybines nuostatas bei struktūrinius požymius nusakančiomis sąvokomis ir pateikiami glaustai paaiškinant jų reikšmes.

Siaurimų k. Šalčininkų r. (2011 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

Saugomas kraštovaizdis Veisiejų regioniniame parke. Lazdijų r. (2007 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

Š IUO L AIKINĖ ARCHI T EK T ŪRA T RADICINIA M E KRA Š TOVAIZDYJE

Patogumas, praktiškumas, funkcionalumas. Architektūra pagrįsta poreikiais, pritaikyta šiuolaikiškam gyvenimui tradicinėje kaimo aplinkoje, nesiekiama įmantrumo, betikslių formų ir madingų naujovių. Pastatų planai, dydžiai ir formos optimaliai pritaikomi ūkio funkcijai. Tvirtumas, pastovumas, patvarumas. Vietinių medžiagų savybių išmanymas, būdingų konstrukcijų ir racionalių technologijų taikymas. Atsižvelgiant į vietos medžiagas, parenkamos konstrukcijos, laiko patikrintos statybos technologijos ir funkciškai optimalios statinių formos. Paprastumas, lakoniškumas, santūrumas. Architektūra, kaip aplinkos formavimo būdas, yra paprasta, aiški ir logiška, nesiekianti įmantrumo, noriai paklūstanti įprastai vietos sampratai ir tvarkai. Ekonomiškumas, pigumas. Siekiama minimaliomis, pigiausiomis priemonėmis, mažiausiomis energijos ir medžiagų sąnaudomis sukurti patogų būstą ir gyvenamąją aplinką. Ekologiškumas. Aplinkos formavimas paremtas darnios raidos principais: architektūra tausoja gamtos išteklius, nei vizualiai, nei fiziškai neteršia aplinkos. Kontekstualumas. Tai – kiekybinis pastato dermės su aplinka matas. Kai pastatų išdėstymas, dydžiai, aukščiai, proporcijos, atstumai, orientacija neužgožia kaimyninių verčių, tausoja aplinką, sudaro su ja organiškus saitus ir dermes.

x x

Vienas pastatas nekuria aplinkos, bet lengvai gali ją suardyti, sugriauti. Tas pats pasakytina ir apie pastato elementus. Visiškai netinkamos architektūros namas etnografinio kaimo aplinkoje arba netinkami nauji langai senoje pirkioje sudarko objektą: pastatą ir kaimą.

Š IUO L AIKINĖ ARCHI T EK T ŪRA T RADICINIA M E KRA Š TOVAIZDYJE

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Tektoniškumas. Meninių priemonių ir konstrukcinės sandaros darna. Kai architektūra leidžia suvokti pastato vidinę struktūrą ir konstrukcinę sandarą, atitinkančią jo medžiaginį pavidalą ir estetinę raišką. Tradicinių trobesių fasadai tektoniški, lengvai suvokiami, atpažįstami, atspindi planinę struktūrą ir pastato bei patalpų paskirtį. Pagrindinį namo įėjimą paprastai žymi prieangis, patalpų reikšmingumą rodo langų dydis ir puošyba. Dviejų galų pirkia. Poškonių k. Šalčininkų r. (2011 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

Mastelis, proporcijos. Žmogaus mastelis yra pagrindinis veiksnys, lemiantis pastato elementų dydžius, erdves ir struktūras. Artimas masteliui matmuo – proporcija – apibūdina objekto ar struktūros dalių sąsajas ir santykį su visuma. Svarbu numatyti tinkamus atstumus tarp pastatų, sukurti jaukias, patogias ir gražias erdves (kiemus) ir fasadus, pasirenkant dydžius, atitinkančius fizinius ir psichinius žmogaus poreikius. Žvilgsnis fiksuoja darnias proporcijas, iš kurių atpažįstame įprastą, savą, tradicinę aplinką (ir priešingai – neįprastos proporcijos erzina). Puošyba ir apdaila taikoma pagal regos ypatumus. Iš arti pastebimos detalės (langų, durų puošyba) daromos smulkesnės, iš toli (skliautų, stogo puošyba) – stambesnės, kad, stebint iš įvairių atstumų, jos atrodytų vienodo dydžio. Pirkios galinis fasadas. Škėvonių k. Birštono sav. (NČDM, neg. Nr. 11159)

Vientisumas, kompleksiškumas. Tradicinei architektūrai būdinga tūrių, formų, erdvių, spalvų dermė. Visi kraštovaizdžio dariniai, sodybų ir pastatų elementai darniai jungiami į visumą. Tai – paprasti stačiakampiai pastatų tūriai, vienodo nuolydžio ir formos stogai, natūralios gamtinės medžiagos, spalvos, ir kiti architektūrinės kalbos ženklai, tokie, kaip angų išdėstymas, aptvėrimai, kelių dangos, želdiniai, derinimasis prie reljefo. Kaimo ir gamtos aplinkoje architektūra neturi „išlįsti“ iš kraštovaizdžio, o jautriai ir harmoningai įsiterpti, derintis prie kaimyninio užstatymo. Tradicinei sodybai, o kartu ir visam kaimui charakteringa statinių ir želdinių dermė, kai atskiri pastatai arba jų kompleksai tampa neatskiriama gamtinės aplinkos dalimi. Svarbu, kad visų sodyboje vizualiai susijusių pastatų stogų nuolydžio kampas būtų vienodas (Dzūkijai būdinga 42–45º).

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Š IUO L AIKINĖ ARCHI T EK T ŪRA T RADICINIA M E KRA Š TOVAIZDYJE

Aiškumas, suvokiamumas, hierarchiškumas. Architektūroje svarbi ženklų (masių, erdvių, formų, elementų) hierarchija. Jie turi būti žinomi, tinkamai taikomi ir nepainiojami. Tuomet architektūra tampa lengvai suvokiama, atpažįstama ir priimtina. Kaip ir kalbos tarmė, ji yra sava ir savita. Sodybos ar pastato elementai jungiami į darnią kompoziciją, išlaikant vizualinę hierarchiją. Pagrindiniai pastatai užima svarbiausias pozicijas, nenustelbdami pagalbinės paskirties pastatų. Gatvinio kaimo sodyba (D. Malinausko viz.)

Ritmiškumas, modulių pasikartojimas. Urbanistinėje struktūroje ritmas išreiškia masių ir erdvių santykį, architektūroje – pasikartojančių elementų ar detalių išdėstymą. Modulio pasikartojimas lemia struktūrų panašumą, vientisumą ir organiškumą, o kartu, atskleidžia plačias funkcinių ir estetinių sprendinių galimybes, ką rodo tradicinių pastatų tipologinė įvairovė. Ritmiškai pasikartojantys elementai kuria ir antrinį – foninį – ritmą, kuris padeda sujungti elementus į tvarkingą darnią visumą. Gatvinių kaimų architektūroje ritmiškumą sukuria aiški griežta pirkių ar klojimų modulinių tūrių kartotė, konstrukcijose – gegnių eilės, prieklėčių kolonėlės, kiemo aplinkoje – tvoros. Estetiškumas, grožis. Išugdytas formų dermės suvokimas. Puošybą (apdailą) reikia suvokti ne kaip ornamentiką, o kaip pastato estetiką – detalių surinkimo į visumą būdą, apdailinimą, apipavidalinimą. Nuosaikumas ir medžiagų ribojimas padeda apdailą ir puošybą pajungti visumos idėjai. Visumos grožis kyla iš darnios elementų jungties, o ne iš atskiro elemento grožio. Tapatumas vietai, savitumas, tęstinumas. Architektūra, kaip ir kalba, kilusi iš vietos, iš žmogaus ir gamtos sąveikos, atliepianti vietos dvasią, inertiška ir tradiciška, bet lengvai pažeidžiama. Pastato struktūra yra istoriškai nulemta vietinių medžiagų savybių ir meistrystės taisyklių, įsprausta į funkcinių poreikių ir techninių galimybių apribojimus. Dabartinė technika įgalina laisviau interpretuoti medžiagas, konstrukcinius sprendimus, tačiau, siekiant statybos tęstinumo, reikia labai atsargiai rinktis architektūros priemones ir nepasiduoti mados gundymams.

Galais į gatvę išrikiuotos pirkios Grabijolų k. Elektrėnų sav. (2011 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

Psichologinis priimtinumas. Architektūra – tai formų kalba, kuri susijusi ne tik su vieta, bet ir su toje vietoje gyvenančiais žmonėmis. Architektūra integruoja ne tik ekonominius, ekologinius, ergonominius, bet ir sociokultūrinius, estetinius, psichologinius kriterijus, sava ji tampa tik vizualiai atpažįstama ir semantiškai įprasminta. Nederėtų naujus konstrukcinius sprendimus maskuoti senomis formomis (taikyti konstrukcinių sprendimų imitacijas). Lygiai taip pat reikėtų vengti, keičiant pastato paskirtį, palikti jo istorinę interpretaciją (įrengti gyvenamas patalpas kluono ar tvarto pavidalo statinyje), nes tokiu atveju pastatas tampa neaiškus, nesuprantamas, neatpažįstamas. Architektūriniu požiūriu geriau išsaugoti pastato paskirtį minimaliai ją keičiant, kitaip neišvengsime klaidų ir nesusipratimų.

Poškonių k. Šalčininkų r. (2011 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

Š IUO L AIKINĖ ARCHI T EK T ŪRA T RADICINIA M E KRA Š TOVAIZDYJE

SODYBŲ PLANAVIMAS Pagal gyvenviečių struktūras ir užstatymo ypatumus Dzūkijoje galima išskirti savaimingai susiklosčiusius kaimus ir reglamentuotą užstatymą, kurį atspindi gatviniai rėžiniai kaimai ar tarpukariu suformuoti vienkiemiai. Natūraliai susidarę kaimai turi gamtinį pradą ir ypač glaudų ryšį su kraštovaizdžiu. Įstatymais reglamentuotos statybos, vykdytos pagal vieningus administracinius reikalavimus, išryškina istorinio laikotarpio bruožus. Pastatų išdėstymas sklype, jų dydžiai, formos, medžiagiškumas, konstrukciniai ypatumai, apdaila ir puošyba kinta priklausomai nuo galiojančių įstatymų, madų, ūkio ir buities poreikių bei techninių galimybių. Visa tai sąveikauja su

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

istoriniu – kultūriniu kontekstu ir gamtine aplinka, formuoja gyvenviečių savitumą, tarsi sukuria savitą genetinį kodą, kurį sudaro: susiklosčiusi aplinkos struktūra, tradiciniai pastatų pavidalai (tūriai, formos, proporcijos), medžiagiškumas, spalvos ir puošyba (estetinė raiška). Visi šie dėmenys ir jų deriniai suponuoja pastovias paveldimas struktūras, genotipo pavidalus, lemiančius kraštovaizdžių ir vietos architektūros savitumą. Sodybą sudaro kiemai, pastatai, keliai bei takai, aptvėrimai, mažoji architektūra ir želdiniai. Pagrindinį vaidmenį vaidina kiemas – erdvė, apie kurią vykdoma ūkinė ar kita veikla. Valstiečio sodybą formavo gerasis ir ūkinis kiemas. Dabar kiemų skaičius ir dydis tiesiogiai priklauso nuo vykdomų veiklų, nuo atskirų erdvių poreikio. Statant sodybą svarbu gerai apgalvoti pastatų ir patalpų paskirtis, numatyti patogius funkcinius ryšius bei tinkamus atstumus tarp jų. Kiemo jaukumą lemia pastatų santykis ir mažoji architektūra. Jaukios kiemų erdvės sukuriamos tuomet, kai atstumai tarp pastatų atitinka 1–3 pastatų aukščius. Mažiausias atstumas, iš kurio galima suvokti pastatą, yra lygus jo paties aukščiui, kai jis stebimas 45° kampu. Visoje kompozicijoje (kieme) geriausiai pastatas suvokiamas iš atstumo, lygaus dvigubam pastato aukščiui, arba 27°. Norint aprėpti daugiau negu vieną pastatą reikia pasirinkti didesnį atstumą, lygų trigubam aukščiui, arba 18°. Stebint mažesniu kampu objektai nebedominuoja matymo lauke ir išnyksta uždarų erdvių suvokimas. Kiemui jaukumo suteikia perregimi, dažniausiai ažūriniai, aptvėrimai ir pusiau atviros erdvės: pirkios prieangis, priesvirnis, plačios ūkinių pastatų pastogės, tarpai, lėpiai, pavėsinės.

Svirnai Rudnios k. Varėnos r. (2012 m. R. Bertašiūtės nuot.)

Sodybos apželdinimas Naudžiūnų k. Prienų r. (2008 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

Darnios architektūros principai galioja tiek mikro – pastato, sodybos, tiek makro – kaimo, kraštovaizdžio lygmenyje. Tradicinė kaimo struktūra bendruomeniška, sudaryta iš atskirų ląstelių – sodybų, kurių architektūros pobūdį lemia bendras vietos genotipas, kitaip tariant – tradicija. Priešingai nei įprasta šiuolaikiniams architektams – pradėti projektuoti nuo idėjos ir naujų formų ieškojimo, saugomų kraštovaizdžių aplinkoje pirmiausia reikia įsigilinti į sodybos užsakovo poreikius ir priderinti juos prie gamtinės kultūrinės aplinkos. Naują sodybą reikia derinti prie kraštovaizdžio, kaimavietės tipo, sodybų užstatymo tankio ir mastelio. Labai svarbu įvertinti sklypo apsuptį ir sodybos planą derinti prie istoriškai susiklosčiusių struktūrų – gatvinio, kupetinio ar vienkieminio kaimo užstatymo. Būtina išlaikyti dermę su aplinka (kaimyninėmis sodybomis), jos neužgožti, nedominuoti, nesudaryti kontrasto.

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Š IUO L AIKINĖ ARCHI T EK T ŪRA T RADICINIA M E KRA Š TOVAIZDYJE

Svarbiausia suderinti pastatų dydžius – nauji neturi dominuoti ar išsiskirti iš esamo konteksto. Palei gatvę derinamas esančio užstatymo aukštingumas (stengiantis išlaikyti stogų kraigų liniją) ir užstatymo perimetras (neturi atsirasti nebūdingų atvirų gatvės erdvių), išlaikomas charakteringas pastatų tūrių ir smulkesnių aplinkos formavimo elementų ritmas. Jei sodyboje atsiranda netradicinių tūrių šiuolaikiniai, ūkinei veiklai būtini, pastatai, vizualiai ardantys kraštovaizdį, juos galima maskuoti: statyti žemesnėje vietoje, apželdinti, kad kalvos ir medžiai juos pridengtų, vizualiai sumažintų. Sodyba kraštovaizdyje, Danija (2012 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

Nereikėtų atsisakyti ūkinių pastatų, kadangi jie suteikia sodybai tikrumo, ansambliškumo ir patrauklumo. Jų formas, medžiagas, spalvas būtina derinti prie namo architektūros. Svirnai visuomet puošia sodybą, suteikia jos erdvei ypatingą jaukumą. Jie nuo seno turi daugiafunkcinę paskirtį ir lengvai pritaikomi šiuolaikinėms reikmėms. Ūkinius statinius, – tvartus, daržines, klojimus, jei jie nenaudojami pagal tiesioginę paskirtį, galima pritaikyti dirbtuvėms, sandėliams, saugykloms, garažams, salėms ir kt. Kai kuriuos pastatus (pirtis, klojimus, tvartus, dirbtuves ir kt.) tikslinga iškelti atokiau nuo gerojo kiemo. Sodyba Apidėmio k. Kaišiadorių r. (2012 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

Aptvėrimai, mažoji architektūra, apželdinimas, takai Tai smulkieji sodybos elementai, kurie sujungia pastatus į vientisą struktūrą.

Kryžiai, koplytstulpiai, šuliniai yra tarsi akcentai, žymintys ypatingos reikšmės vietas.

Tvoros, vartai, varteliai apjuosia sodybos teritoriją ir atskiria skirtingos veiklos zonas: kiemus, kelius ar privažiavimus, sodą, daržus. Medinės tvoros geriausiai dera prie gamtinės aplinkos, prie medžio architektūros, suteikia sodybai jaukumo, aiškumo ir tvarkingumo įspūdį.

Sodyba tradiciškai apsodinama lapuočiais medžiais, – tai suteikia saugumo ir jaukumo, tačiau reikia žiūrėti, kad jie nebūtų per arti pastatų, neužtamsintų kiemo, negožtų daržo, sodo ar kitų svarbių sodybos elementų (šulinio, kryžiaus). Šiaurinę sodybos pusę patartina užsodinti medžiais, kurie sulaikytų žvarbius vėjus. Kaimo aplinkoje labiausiai tinka liepos, beržai, klevai, uosiai, ąžuolai, retai kada sodybose buvo sodinamos eglės, visiškai netinka tujos.

Gyvenant gamtoje nedera nuo jos atsitverti nepermatomis tvoromis ar tankiomis gyvatvorėmis. Sodybų netinka aptverti gulsčiomis plačiomis (vieno pjovimo) lentomis. Ažūriniais aptvėrimais suskaidytos erdvės, natūralios tvorų spalvos sukuria ramų ritmą, nedisonuoja, įsilieja į aplinką. Gamtoje nėra ilgų tiesių linijų, todėl jų reikia vengti įrengiant aptvėrimus ir apželdinant. Ypač reikėtų vengti perimetrinio sodybos užsodinimo vienos rūšies medžiais (tujomis, eglėmis ir kt.).

Takai, keliai ženklina judėjimo kryptis, ryšius tarp pastatų. Geriausia, kai kiemas ir takai dengiami natūraliomis dangomis, taip nesudaroma kontrasto natūraliam aplinkos grožiui.

Š IUO L AIKINĖ ARCHI T EK T ŪRA T RADICINIA M E KRA Š TOVAIZDYJE

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Š IUO L AIKINĖ ARCHI T EK T ŪRA T RADICINIA M E KRA Š TOVAIZDYJE

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Vienkieminė sodyba

Sodybų tipai Sodybos architektūra (sklypo dydis, pastatų skaičius, jų tipai, išdėstymas) priklauso nuo gyventojų užimtumo, ūkio poreikių ir vietos ar aplinkos konteksto. Sodybos pagal gyventojų užimtumą: neužsiimančio ūkine veikla (rekreacinės paskirties arba miestiečio), mišrios veiklos, (specializuotos) ūkinės veiklos.

Vienkieminė sodyba

Sodybų pagal planą (kiemų išsidėstymą) galimi įvairūs variantai: 1

Vienkieminė sodyba Gatvinio kaimo sodyba Padriko kupetinio kaimo sodyba

Vienkieminės sodybos

Gerasis kiemas Ūkinis kiemas

Vienkieminė sodyba

Dviejų kiemų sodyba 1 Gyvenamas namas 2 Svirnas arba pagalbinės paskirties pastatas 3 - 4 Ūkinės paskirties pastatai

Dviejų kiemų laisvo plano sodyba

Trijų kiemų sodyba 1 Gyvenamas namas 2 Svirnas arba pagalbinės paskirties pastatas 3 Pirtis arba ūkinės paskirties pastatas 4 Ūkinės paskirties pastatas

Trijų kiemų sodyba su stačiakampiu užstatymu

Gatvinio kaimo sodyba

Padriko kupetinio kaimo sodyba

2 2 3

Vieno kiemo sodyba 1 Gyvenamas namas 2 Svirnas arba pagalbinės paskirties pastatas 3 Ūkinės paskirties pastatas

2 4

Kompaktiško plano vieno kiemo sodybos su stačiakampiu užstatymu

Kompaktiško plano vieno kiemo sodyba su laisvu užstatymu

Vienkieminės sodybos

Gatvinio kaimo sodyba (namas šonu į gatvę)

Dviejų kiemų sodyba 1 Gyvenamas namas 2 Svirnas arba pagalbinės paskirties pastatas 3 - 4 - 5 Ūkinės paskirties pastatai 6 Klojimas arba ūkinės paskirties pastatas

Gatvinio kaimo sodyba

3 3

3 4

Dviejų kiemų sodybos 1 Gyvenamas namas 2 Svirnas arba pagalbinės paskirties pastatas 3 - 4 Ūkinės paskirties pastatai 5 Klojimas arba ūkinės paskirties pastatas

4 3

Dviejų kiemų sodybos su stačiakampiu užstatymu

Gatvinio kaimo rėžinė sodyba 1 Gyvenamas namas 2 Svirnas arba pagalbinės paskirties pastatas 3 - 4 Ūkinės paskirties pastatai 5 Dirbtuvės arba ūkinės paskirties pastatas

Gatvinio rėžinio kaimo sodyba siaurame sklype (namas galu į gatvę)

1 3 1

Bendrė Laisvo užstatymo sodyba 1 Gyvenamas namas arba grupinio užstatymo 2 Svirnas arba pagalbinės sodyba (2, 3 sodybos paskirties pastatas viename sklype) 3 Ūkinės paskirties pastatas

Orientacija, apšvietimas Pastatai paprastai statomi aplink vieną ar kelis kiemus, atsižvelgiant į atstumus tarp jų, orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu bei apšvietimą, kad juose būtu pakankamai šviesu ir jauku. Jeigu pastatai statomi gretimoje kaimynystėje, gatviniame arba kupetiniame kaime, langus ir duris reikia suplanuoti taip, kad netrikdytų kaimynų. Dažniausiai namo pagrindinis fasadas su įėjimu atsuktas į pietus, kad visą dieną kiemas būtų apšviestas saulės. Šalia namo ar priešais statomas svirnas, už namo ar svirno įkuriamas sodas, šalia jų – gėlių darželiai. Ūkiniai pastatai paprastai statomi šiaurinėje arba rytinėje sodybos pusėje (atsižvelgiant į vyraujančius vakarų vėjus). Vakarinė ir pietinė sodybos dalys skiriamos želdiniams ir gėlynams, – poilsiui ir atgaivai.

Š IUO L AIKINĖ ARCHI T EK T ŪRA T RADICINIA M E KRA Š TOVAIZDYJE

PASTATŲ ARCHITEKTŪRA Projektuojant naujus pastatus arba jų kompleksus kaimo aplinkoje, tenka spręsti inovacijų taikymo ir tradicijų tęstinumo klausimus. Pastatai gali būti skirtingi – retrospektyvios, harmoningos ar novatoriškos architektūros (kopija, imitacija, inovacija), tačiau visais atvejais istoriniame kultūriniame kraštovaizdyje jie neturi išsišokti ar dominuoti. Besiskverbiančios miesto mados nėra tinkamos kaimo aplinkai, kuriai galioja visiškai kiti kompozicijos ir dermių principai, kur žmogaus sukurta gyvenamoji aplinka yra organiška gamtos dalis, jos papildymas, pratęsimas... Tradicinė architektūra nėra individualus menas, ji – vietos žmonių aplinkos formavimo ir gyvenimo raiškos būdas. Tradicija neturi autorystės, bet ji turi aiškų regioninį ir socialinį pobūdį, išreiškiamą tapatumo indeksu, kuris nusako pastatų kompozicinį santykį su istorine kultūrine aplinka. Svarbiausi dėmenys, formuojantys architektūros savitumą: tūris, forma ir stilius, medžiaga ir spalva, apdaila bei puošyba. Pastato tūris arba siluetas yra pats reikšmingiausias, jis kuria kraštovaizdžio architektūros tapatumą ir savitumą. Architektūros stilius arba charakteris – savita raiškos priemonių sistema, nusakanti ir apibūdinanti pastato sandarą, kompozicinę dermę, visumos bei dalių santykį. Svarbiausių pastato dalių – pamato, stogo, sienų ir jose komponuojamų langų bei durų santykis tradicinėje architektūroje yra pastovus, o vieta, dydis ir proporcija turi gana griežtai apibrėžtus dydžius, kurie pateikiami saugomų teritorijų reglamentuose.

x x

Viename pirkios gale seni sudalyti rėmeliais langai, kitame – nesuskaidyti, vientiso stiklo langai. (2011 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Regioniniuose parkuose labiausiai tinka rąstų arba karkasiniai su tradicine medine apdaila namai. Meistro suręstas namas itin patrauklus akiai: nežymus sienojų kreivumas, nulaibėjimas, horizontalių linijų žaismė teikia sienų plokštumoms gyvumo, dinamikos, jos nėra nuobodžios, kaip šiuolaikiniuose pramoniniu būdu statytuose namuose. Tekintų rąstų statyba visiškai nerekomenduojama tiek dėl estetinės, tiek dėl praktinės pusės.

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Š IUO L AIKINĖ ARCHI T EK T ŪRA T RADICINIA M E KRA Š TOVAIZDYJE

Didelius langus galima dengti užtraukiamais skydais ar medinėmis durimis, vartais (ūkiniuose pastatuose). Norint turėti šviesias ūkines patalpas galima įstatyti vidines stiklo duris, kurios, atidarius išorines, bus kaip langai. Langus, kurių nenorime išryškinti ar akcentuoti, galima pridengti konstrukcinėmis detalėmis arba sudėti įgilintus rąstų sienoje.

Šiuolaikiniame name aktualus pastogės patalpų apšvietimo poreikis – klausimas, kurį galima spręsti įvairiais būdais: įtaisyti stoglangius (lygius su stogo plokštuma ar šiek tiek įgilintus), padidinti pastogės patalpų langus frontonuose, įrengti mezoninus ar iškyšas.

Pagrindinės namo durys tradicinėje pirkioje komponuojamos šoniniame fasade, prie jų dažnai pristatomi dailūs prieangiai. Langai – vienas svarbiausių namo elementų. Jų dydis ir puošyba nusako patalpų paskirtį bei reikšmingumą, o išdėstymas didele dalimi lemia pastato architektūrą. Dabartinė mada dėti langus nesudalijant rėmo iš esmės keičia kaimo vaizdą – didžiulės aklos langų plokštumos grėsmingai „iššoka“ medinių namų sienose, kontrastuoja su aplinka. Nerekomenduojama dėti vitrininius langus atviruose, gerai matomuose fasaduose, nes neproporcingai didelės jų plokštumos disonuoja su smulkiu medinio namo sienų skaidymu. Juos patartina maskuoti arba prislopinti: atitraukti į antrą planą, įgilinti ar suskaidyti. Sename kaime visa daugiaplanė erdvė suskaidyta smulkiu ritmišku piešiniu – šiaudų ar skiedrų stogas, rąstų ar lentomis apkalta siena, medinės tvoros, medžiai. Šiame fone puikiai dera siaurais rėmeliais sudalyti ir dailiais apvadais apjuosti langai. Ir priešingai – visiškai netinka dideli, nesudalyti langai, nes jie griauna natūralų gamtinį piešinį, kuriame nėra didelių dominuojančių ar vientisų plotų, aštrių kampų ar kontrastų.

Vidinės stiklo durys lauko pusėje užveriamos medinėmis durų varčiomis

Langai įtaisyti įvairios formos stogo iškyšose

Įgilinta sienoje stiklo plokštuma dengiama prieangio kolonomis Langai sutapdinti su stogo plokštuma

Stiklo plokštuma dengiama sienos apkalimo detalėmis

Vidinės stiklo durys lauko pusėje užstumiamos mediniu skydu (suskaidytu taip pat kaip siena) Pirkia su mezoninu Zervynų k. Varėnos r. (2012 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

Š IUO L AIKINĖ ARCHI T EK T ŪRA T RADICINIA M E KRA Š TOVAIZDYJE

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Sodybos trobesiams geriausia naudoti vienodas natūralių spalvų ir panašios į natūralią faktūros dangas, kad derėtų prie gamtos ir gretimų sodybų. Spalvomis gali būti išryškinami svarbiausi namo ir gerojo kiemo elementai: langai, langinės, durys, prieangiai, priesvirniai, kryžiai, koplytstulpiai. Ūkiniuose trobesiuose, namo skliautuose, pastogėse langai nebuvo ryškiai dažomi, kad nekonkuruotų su namo (pagrindinių patalpų) svarbumu.

Nauja kaimo sodyba (2011 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

Medžiaga ir spalva vizualiai labai veikia aplinką. Kultūriniuose istoriniuose kraštovaizdžiuose dominuoja vietinių natūralių medžiagų statiniai, kurie vizualiai „ištirpsta“ gamtinėje aplinkoje, su ja susilieja. Tektoninė medžiagos sandara, matoma paviršių faktūroje, taip pat stipriai veikia mūsų jusles. Imitacinės medžiagos iš tolo tarsi koreliuoja su aplinka, tačiau iš arčiau jos suvokiamos kaip svetimybė ir tarša – jų reikia vengti. Šiandieninė medžiagų ir spalvų pasiūla yra žymiai didesnė negu ankstesniais laikais. Siekdami nepažeisti susiformavusio architektūros istorinio tęstinumo, turėtume sąmoningai apsiriboti ilgalaikėmis, natūraliomis, geriausia – vietinėmis, nesudarančiomis kontrasto su aplinka, medžiagomis. Apdaila ir puošyba – tai savotiška ženklinimo sistema, leidžianti žmogui lengviau orientuotis aplinkoje, žyminti elementų svarbą (pavyzdžiui, durys, langai), jų hierarchiją, išskirianti reikšmingiausias, svarbiausias arba ypatingas dalis. Ornamentu puoštos ar dažytos detalės sušvelnina pastato kontrastą su aplinka, susieja jį su supančia augmenija, suartina su gamta ir įterpia į ją.

Pirkios skydo apkalimas Marcinkonių k. (2009 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

Š IUO L AIKINĖ ARCHI T EK T ŪRA T RADICINIA M E KRA Š TOVAIZDYJE

Net ir mažos apdailos ar puošybos detalės pastebimai keičia pastato vaizdą, kiekviena jų labai svarbi, nes kuria architektūros charakterį ir savitumą. Atkreipkite dėmesį, kad senoje statyboje nerasite aštrių kampų – rąstų, sienojų kraštai užapvalinti arba pridengti apkalu. Tradicinei architektūrai būdingos nežymios plokštumų sandūros, švelnūs paviršių perėjimai, linkiai... Padailinti ar profiliuoti sijų ir gegnių galai nerėžia akies, gražiai jautriai įsikomponuoja, įsilieja ir pranyksta bendroje pastato struktūroje. Nusakytieji kriterijai ir rekomendacijos, kaip taikytis prie istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio, kaip remtis senųjų sodybų architektūra, kartu palieka daug vietos kūrybai. Tai visų pirma stilistikos klausimas, – juk kiekviena architektūros srovė, kaip ir tradiciniai pavidalai, turi savo ribas, kurias peržengus stilistinė vienovė griūva ir randasi kažkas kita. Tačiau savaime tai nėra kūrybos varžymas, nes kūrėją visuomet supa tam tikros apibrėžtys, kurių viduje yra daugybės variantų galimybė, ir talentingas autorius sugeba juos įžvelgti ir išnaudoti. Tai tiesiog siūlymas laikytis šios krypties

Pirkia su dailiu prieangiu Juršiškės k. Šalčininkų r. (2011 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

Dr. Rasa Bertašiūtė

Pirkios sienojų galų apdailinimas Žemaitkiemio k. (2008 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

Puošyba ir apdaila turėtų būti natūralių medžiagų, vientisa, saikinga ir skoninga. Apdailinami tik konstrukciškai reikšmingi mazgai ar elementai. Stilistiškai pastato dalys (sienų apdaila, langai, durys) turi tarpusavyje derėti. Svarbu ne atskiros detalės išraiškingumas ir grožis, o elementų tarpusavio darna. Grožis sukuriamas paprastų architektūrinių elementų deriniu, o ne bereikalinga jų gausa. Puošybos detalė turi tarnauti visumos kompozicijai. Taip pat ir kiti architektūros dėmenys turi paklusti hierarchiškai aukštesnei pastato, sodybos, kaimo ar kraštovaizdžio struktūrai, kuri lemia vietos tapatumą. Viena svarbiausių pastato apipavidalinimo priemonių – plokštumų skaidymas, panaudojant įvairius apkalimo lentomis būdus. Kiekvienai plokštumai galima suteikti skirtingą piešinį, kuris sukurs skirtingą įspūdį.

Pirkios sienų ir skydo apkalimas Kapiniškių k. Varėnos r. (2011 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Dzūkiška sodyba Žiūrų k. Varėnos r. (2008 m. R. Bertašiūtės nuotr.)

Viengalė pirkia

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Viengale pirkia

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

V IE N G A L Ė P I R K IA Nedidelė racionaliai suplanuota pirkaitė. Pirmame aukšte yra bendrojo naudojimo patalpos, o mansardoje – patalpa poilsiui.

Pirkia Škėvonių k. (NČDM, neg. Nr.11294)

Pirkia Ricielių k. Lazdijų r. (LII, neg. Nr. 9590)

Pirkios durys Prienų r.

Situacijos planas

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas +6,320

8,600

A 4 3

+2,800

45°

5,600

+2,500

1 +0,000

A Pirmo aukšto planas

Pjūvis A-A

A 1. 2. 3. 4. 5.

Priemenė Svetainė Virtuvė Vonios kambarys Kambarys Užstatytas plotas Bendrasis plotas Gyvenamasis plotas

9,06 m² 16,09 m² 7,36 m² 3,90 m² 19,40 m² 50,42 m² 55,81 m² 42,85 m²

A Mansardos planas 0

M 1:200

VIENGA L Ė PIRKIA

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

VIENGA L Ė PIRKIA

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

V IE N G A L Ė P I R K IA Pirkia Čižiūnų k. Varėnos r.

Pirkia Juodaviškių k. (NČDM, neg. Nr. 11245)

Pirkia Musteikos k. Varėnos r.

Situacijos planas

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas 10,900

A +6,390

4 F

7,200

Erdvė per du aukštus

Viengalė pirkia su atviru prieangiu, būdinga visai Dzūkijai, suprojektuota pagal Neries regioninio parko pirkių pavyzdžius. Skirta nuolat gyventi negausiai šeimai arba vasaros poilsiui. Namo architektūra (aukštingumas, fasadų proporcijos, stogo nuolydžio kampas) priderinta prie gatvinio kaimo užstatymo, vidaus patalpų aukštis nėra didelis, todėl siūloma gyvenamojoje dalyje palikti atvirą perdangą, praplečiančią patalpų vidaus erdvę.

+2,650

43°

+2,280

2 +0,000

A Pirmo aukšto planas

-0,400

Pjūvis A-A

Erdvė per du aukštus

1. 2. 3. 4. 5. 6.

Priemenė Vonios kambarys Svetainė Virtuvė Miegamasis Darbo kambarys Užstatytas plotas Bendrasis plotas

11,31 m² 6,02 m² 19,42 m² 12,46 m² 14,92 m² 24,72 m² 81,70 m² 88,85 m²

A Mansardos planas 0

M 1:200

PIRKIA s u m a n s a r d a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

PIRKIA s u m a n s a r d a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

P I R K IA s u m a n s a rd a Nauja pirkia Matiešionių k.

Nauja pirkia Matiešionių k.

Pirkia Melekonių k.

Skydo apkalimas

Dviejų galų pirkia su mansarda ir atviru prieangiu. Būdinga Dzūkijos vienkieminių sodybų architektūrai. Pirmame aukšte yra virtuvė, valgomasis, susietas su svetaine, ūkinės paskirties patalpos ir miegamasis. Mansardoje – miegamieji. Situacijos planas

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas 11,910

+7,440

7,730

+3,090

+2,700

45°

2 +0,000

Šoninis fasadas

Pirmo aukšto planas A 9

A Mansardos planas 0

M 1:200

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13.

Prieangis 5,08 m² Priemenė 12,20 m² Virtuvė 6,00 m² Katilinė 5,91 m² Vonios kambarys 4,26 m² Svetainė 26,66 m² Kambarys 23,80 m² Koridorius 10,17 m² Sandėlis 1,83 m² WC, dušas 3,16 m² Sandėlis Kambarys 14,24 m² Kambarys 16,27 m² Užstatytas plotas 103,33 m² Bendrasis plotas 124,50 m² Gyvenamasis plotas 86,97 m²

PIRKIA s u m a n s a r d a

P I R K IA

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

PIRKIA s u m a n s a r d a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

s u m a n s a rd a

Dviejų nepilnų galų tradicinio pavidalo pirkia su uždaru įstiklintu prieangiu, būdinga visai Dzūkijai. Galinį fasadą (kuris formuoja ir kaimo gatvės išklotinę) siūloma išlaikyti tradicinių proporcijų ir puošybos. Fasaduose, kurie nėra matomi nuo pagrindinės kaimo gatvės, galimi didesni langai. Namo planas paprastas: virtuvė ir gyvenamasis kambarys, viename namo gale, sudaro bendrą patalpą, kitame pirkios gale – miegamasis ir vonios kambarys. Patalpos įrengiamos su minimaliu pertvarų skaičiumi. Dalį perdangos siūloma palikti atidengtą, sujungiant ir vizualiai praplečiant gyvenamojo kambario ir pastogės erdvę.

Pirkia Ašašninkų k. Varėnos r.

Pirkios fragmentas Gėliūnų k. Gudija

Situacijos planas

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas 12,050

+6,150

A F

3 4

+2,650

6,000

+2,200

+0,000

-0,400

Pjūvis A-A

Pirmo aukšto planas A

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9.

Prieangis Priemenė Virtuvė Gyvenamasis kambarys Miegamasis Drabužinė Vonios kambarys Bendras kambarys Miegamasis Užstatytas plotas Bendrasis plotas

3,18 m² 9,36 m² 6,20 m² 26,88 m² 13,65 m² 2,93 m² 4,47 m² 18,00 m² 10,00 m² 76,57 m² 94,67 m²

Mansardos planas 0

M 1:200

DVIGA L Ė PIRKIA

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

DVIGA L Ė PIRKIA

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

D V I G A L Ė P I R K IA Dvigalė pirkia su atviru prieangiu, gausia puošyba būdinga Vilniaus kraštui ir visai rytinei Dzūkijai. Svarbu pažymėti, kad visi puošybos elementai tarpusavyje dera, stebint iš toli susilieja į vientisą darinį, tad jų gausumas nevargina akies. Namo planas paprastas ir patogus: viename gale svetainė, kitame – miegamasis su vonios kambariu. Gyvenamojo kambario erdvę nuo virtuvės vizualiai skiria duonkepė krosnis, kuri gali atstoti ir židinį. Palėpė neapšiltinta, tačiau gali būti naudojama šiltuoju metų laiku.

Situacijos planas

Pirkia Ančeriškės k. Vilniaus r.

Sodyba Senasalio k. Vilniaus r.

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas

13,000 +5,760

A 2

+2,950

42°

6,000

+2,260

+0,000

-0,400

Pjūvis A-A

Pirmo aukšto planas 0

M 1:200

1. 2. 3. 4. 5.

Priemenė Virtuvė Gyvenamasis kambarys Miegamasis Vonios kambarys Užstatytas plotas Bendrasis plotas

7,75 m² 9,12 m² 25,39 m² 12,08 m² 5,94 m² 76,63 m² 60,28 m²

DVIGA L Ė PIRKIA s u m a n s a r d a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

DVIGA L Ė PIRKIA s u m a n s a r d a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

D V I G A L Ė P I R K IA s u m a n s a rd a Dvigalė pirkia su atviru prieangiu, būdinga visai Dzūkijai, suprojektuota pagal Vilniaus krašto pirkių pavyzdžius. Tai šiuolaikiško plano namas su tambūru ir katiline, skirtas nuolat gyventi. Šalia virtuvės esančios durys žiemos metu gali įleisti šviesą, o vasarą pro jas galima išeiti į atvirą terasą ar sodą. Pastogėje įrengtų patalpų apšvietimui numatomas įstiklintas skliautas – langas su horizontaliu padalinimu, iš esmės nekeičiantis tradicinės pirkios galinio fasado kompozicinio sprendimo.

Pirkia Pašulniškių k. Vilniaus r.

Prieangio puošyba Pašulniškių k. Vilniaus r.

Situacijos planas

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas 15,700

A 7

+6,850

6 4

7,000

+2,950

45° +2,420

3 9 1

+0,000

Pirmo aukšto planas

-0,400

Pjūvis A-A

A A

11 12

13 10

Mansardos planas 0

M 1:200

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13.

Tambūras WC Koridorius Svetainė Virtuvė Katilinė Vonios kambarys Miegamasis Darbo kambarys Koridorius WC Miegamasis Miegamasis Užstatytas plotas Bendrasis plotas

3,07 m² 1,97 m² 14,64 m² 18,40 m² 16,52 m² 2,84 m² 3,94 m² 15,09 m² 12,40 m² 8,59 m² 3,73 m² 19,28 m² 13,35 m² 116,71 m² 133,82 m²

DVIGA L Ė PIRKIA s u m a n s a r d a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

DVIGA L Ė PIRKIA s u m a n s a r d a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

D V I G A L Ė P I R K IA s u m a n s a rd a Dvigalė pirkia su atviru prieangiu, būdinga visai Dzūkijai, suprojektuota pagal Varėnos krašto pirkių pavyzdžius. Viename gale įrengiama svetainė ir virtuvė su duonkepe krosnimi. Šalia virtuvės esančios durys žiemos metu gali įleisti šviesą, o vasarą pro jas galima išeiti į atvirą terasą ar sodą. Kitame gale – miegamasis su drabužine ir darbo kambarėlis. Viduryje – erdvus vonios kambarys. Mansardiniame aukšte įrengiami du kambariai su sanitariniu mazgu. Labiausiai matomame nuo gatvės namo fasade siūloma Dzūkijai būdinga skliauto puošyba: dailūs langeliai su saulės motyvu virš jų. Kitame pastogės gale – įstiklinta lodžija.

Prieangis

Pirkia Milkūnų k. Šalčininkų r. (LII, neg Nr. 5814)

Pirkios skliauto puošyba Mockų k. Gudija

Situacijos planas

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas 15,900

+6,770

A 2

7 +2,820

6,700

45° +2,360

5 +0,000

-0,400

Pjūvis A-A

A Pirmo aukšto planas A

8 10

A Mansardos planas 0

M 1:200

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11.

Priemenė Vonios kambarys Svetainė Virtuvė Miegamasis Drabužinė Darbo kambarys Koridorius WC Vaiko kambarys Vaiko kambarys Užstatytas plotas Bendrasis plotas

14,47 m² 7,25 m² 20,74 m² 10,28 m² 21,76 m² 3,66 m² 8,00 m² 8,44 m² 3,55 m² 22,37 m² 22,37 m² 113,12 m² 139,00 m²

PIRKIA s u m a n s a r d a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

PIRKIA s u m a n s a r d a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

P I R K IA s u m a n s a rd a Pirkia su atviru prieangiu, būdinga visai Dzūkijai, suprojektuota pagal Veisiejų krašto pirkių pavyzdžius. Pirmo aukšto plano siūlomi du variantai: vienas – įprasta pirkia, antrasis – pritaikomas svečių nakvynei. Tradicinės pirkios, skirtos gyventi vienai šeimai, pirmajame aukšte yra svetainė su virtuve, darbo kambarys, vonios kambarys ir sandėliavimo patalpa. Svečių name numatytos patalpos sodybos prižiūrėtojui ir svečiams. Abiem atvejais miegamieji įrengiami mansardiniame aukšte.

Šoninis fasadas

Pagrindinis fasadas

+7,220

42,5° +3,000

Situacijos planas

+2,500

+0,000

Pjūvis A-A

Galinis fasadas 13,600

A W

7,600

4 9

2 1

Pirmo aukšto planas B

Pirmo aukšto planas A A

12 13 11 10

A Antro aukšto planas A, B 0

M 1:200

Pirkia šeimai – I aukštas (A) 1. Prieangis 4,85 m² 2. Tambūras 7,00 m² 3. Holas 9,45 m² 4. Darbo kambarys 15,10 m² 5. Vonios kambarys su WC 9,05 m² 6. Koridorius 3,85 m² 7. Katilinė 7,15 m² 8. Svetainė 22,00 m² 9. Virtuvė 11,75 m² II aukštas (A, B) 10. Holas 13,35 m² 11. Miegamasis 17,50 m² 12. Vonios kambarys su WC 4,70 m² 13. Gyvenamasis kambarys 11,20 m² 14. Gyvenamasis kambarys 8,25 m²

Pirkia kaimo turizmui – I aukštas (B) 1. Prieangis 4,85 m² 2. Tambūras 7,00 m² 3. Holas 10,15 m² 4. Gyvenamasis kambarys 15,25 m² 5. Vonios kambarys su WC 7,65 m² 6. WC 3,65 m² 7. Katilinė 8,15 m² 8. Svetainė 22,10 m² 9. Virtuvė 11,85 m² Užstatytas plotas Bendrasis plotas

108,34 m² 145,20 m²

DVIGA L Ė PIRKIA s u m a n s a r d a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

DVIGA L Ė PIRKIA s u m a n s a r d a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

D V I G A L Ė P I R K IA s u m a n s a rd a Tradicinė dviejų galų pirkia per vidurį su priemene-holu, kuris apšviečiamas iš dviejų pusių dideliais vitrininiais langais. Jie įtaisyti įgilintose sienų nišose ir pridengti prieangio elementais. Mansardinės patalpos apšviečiamos pro šoninių fasadų langus ir prieangio skliauto langelį. Viename namo gale talpinamos bendros šeimos patalpos, virtuvė su svetaine, kitame gale – vonios ir darbo kambarys, mansardoje – miegamieji.

Pagrindinis fasadas Namas įstiklintu prieangiu

Situacijos planas

Galinis fasadas 16,800 6,300

4,200

6,300

Šoninis fasadas

A 3

+6,890

+5,210

8,000

+2,960 +2,300

8 7

+0,000

Pirmo aukšto planas

Pjūvis A-A

Mansardos planas 0

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11.

Prieangis 8,48m² Priemenė-holas 22,32m² Prieangis 6,09m² Virtuvė 15,10m² Svetainė-valgomasis 29,73m² Koridorius 4,62m² WC 4,00m² Vonia 12,94m² Kambarys 21,88m² Kambarys 33,84m² Kambarys 24,22m² Užstatytas plotas 144,69m² Bendrasis plotas 183,22m²

A 5

M 1:200

PIRKIA s u g a l e r i j a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

PIRKIA s u g a l e r i j a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

P I R K IA su galerija Erdvi, paprasta, tradicinio plano dviejų galų pirkia su galerija, būdinga visai Dzūkijai, išskyrus Užnemunę. Pirkia suskirstyta atskiromis zonomis: centre – priemenė, viename gale – virtuvė ir gyvenamasis kambarys, kitame gale – miegamasis ir vonia, mansardoje – poilsio ir miegamieji kambariai.

Dargužių k. Varėnos r.

Pirkia su galerija Dargužių k. Varėnos r.

Pirkia su galerija Litvinų k. Gudija

Situacijos planas

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas 14,580

+7,270

5 6

5,700

45°

+3,090

+2,780

7,200

+0,000

Pjūvis A-A 1

Pirmo aukšto planas

A A

Mansardos planas 0

A 5

M 1:200

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12.

Dengta galerija 19,55 m² Priemenė 12,40 m² Virtuvė-valgomasis 29,41 m² Drabužinė 5,02 m² Vonios kambarys 6,06 m² Kambarys 17,44 m² Koridorius 11,17 m² Sandėlis 3,40 m² WC, dušas 3,40 m² Kambarys 13,49 m² Kambarys 11,19 m² Kambarys 11,50 m² Užstatytas plotas 106,54 m² Bendrasis plotas 124,48 m² Gyvenamasis plotas 83,03 m²

PIRKIA s u g a l e r i j a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

PIRKIA s u g a l e r i j a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

P I R K IA su galerija Dviejų galų pirkia su galerija. Galerija ties galiniu fasadu pasitaiko tik rytų Dzūkijoje, nors nėra paplitusi. Tai nedidelis pastatas, tačiau turi visas būtinas patalpas, pritaikytas dviejų trijų asmenų šeimai gyventi.

Pirkia su galerija iš galo Lankininkų k. Varėnos r.

Pirkia su galerija iš galo Okinčicų k. Gudija

Situacijos planas

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas 12,110

+7,270

A 3

+3,090

6,400

4 5

+0,000

Pjūvis A-A

Pirmo aukšto planas

+2,780

8 7

Mansardos planas 0

A 5

M 1:200

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9.

Priemenė Virtuvė Vonios kambarys Svetainė Galerija Koridorius Kambarys Vonios kambarys Kambarys Užstatytas plotas Bendrasis plotas Gyvenamasis plotas

7,20 m² 15,15 m² 6,43 m² 20,03 m² 19,55 m² 8,05 m² 9,02 m² 3,79 m² 21,33 m² 79,90 m² 91,00 m² 65,53 m²

D au g i a f u n kc i n ė p i r k i a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

D au g i a f u n kc i n ė p i r k i a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

D aug i a f unk c i nė

p i rk i a

Pirkia su priestatais Poškonių k. Šalčininkų r.

Pirkia Marcinkonių k. Varėnos r.

Situacijos planas

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas

24,250 +6,680

A 3 5

6 4

+3,000

+0,000

A Pirmo aukšto planas 0

M 1:200

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8.

42° +2,250

6,000

Daugiafunkcinė pirkia su uždaru įstiklintu prieangiu, būdinga gatviniams rėžiniams kaimams, kurių siauruose sodybiniuose sklypuose dėl vietos stokos namai dažnai buvo jungiami su ūkinės paskirties patalpomis – tvartais, svirnais, pašiūrėmis. Ilgi siauri pastatai – vienas ryškiausių Dieveniškių krašto ir rytinio Dzūkijos pakraščio kaimų tūrinės-erdvinės kompozicijos savitumų. Tradicinio plano pirkia gali būti pritaikoma ir šiuolaikiniam gyvenimui. Tvarto vietoje įrengiamos dirbtuvės arba poilsio patalpos, kamaroje – vonios kambarys. Pastogės pritaikyti nesiūloma dėl nedidelio palėpės patalpų aukščio. Pateikiamas kraštui būdingas pirkios apkalimo ir dažymo pavyzdys.

1,400

-0,300

Pjūvis A-A

Prieangis 4.66 m² Priemenė 8.58 m² Vonios kambarys 8.25 m² Virtuvė 11.29 m² Gyvenamasis kambarys 24.26 m² Miegamasis 21.00 m² Dirbtuvės 30,74 m² Pagalbinė patalpa 9,24 m² Užstatytas plotas 147,17 m² Bendrasis plotas 118,02 m²

D au g i a f u n kc i n ė p i r k i a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

D au g i a f u n kc i n ė p i r k i a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

D aug i a f unk c i nė

p i rk i a Daugiafunkcinė ilga pirkia, būdinga gatviniams rėžiniams rytinio Dzūkijos pakraščio kaimams. Išsaugant unikalią gyvenvietės tūrinę-erdvinę kompoziciją, kaimo siluetą kraštovaizdyje, labai svarbu išlaikyti pastatų tūrius. Šiame pavyzdyje prie gyvenamojo namo prijungtą tvartą siūloma paversti poilsio ar universalios paskirties pusiau atvira patalpa. Labiausiai nuo gatvės nutolusiame namo gale sukuriama universali erdvė, kurios sienas sudaro stumdomi fasadiniai segmentai, naikinantys griežtas ribas tarp būsto vidaus ir lauko. Ji galėtų tapti jaukiausia namo šeimininkų susibūrimo ar laisvalaikio vieta šiltuoju metų laiku. Gatvės fasadas, matomas pagrindinėje kaimo gatvės perspektyvoje, projektuojamas pagal tradicinės architektūros stilistiką.

Pirkia su priestatais Poškonių k. Šalčininkų r.

Vidutinės kaimo gatvė Švenčionių r.

Situacijos planas

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas

+5,960

+2,500

+0,000

43°

+2,250

-0,300

Pjūvis A-A

Pagrindinis fasadas

22,950

A F

5 6

6,000

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.

Priemenė 14,81 m² Gyvenamasis kambarys 28,10 m² Virtuvė 7,02 m² Vonios kambarys 9,76 m² Miegamasis 15,87 m² Universali patalpa 16,06 m² Poilsio zona 24,97 m² Užstatytas plotas 137,70 m² Bendrasis plotas 116,59 m²

Pirmo aukšto planas 0

M 1:200

SVIRNAS s u g a l i n i u į ė j i m u

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

SVIRNAS s u š o n i n i u į ė j i m u

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

S V I R N AS

S V I R N AS +4,080

+1,600 42° +0,000 -0,520

Planas 0

Situacijos planas

Šoninis fasadas

Pagrindinis fasadas

+5,490

4,730

Svirnas su priesvirniu ir galiniu įėjimu, būdingas visai Dzūkijai. Pritaikomas pagalbinei paskirčiai, apnakvindinti svečiams šiltuoju metu laiku ar kaip nuošali darbo vieta.

su šoniniu įėjimu

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas

Pjūvis A-A 4

1. Svirnas Užstatytas plotas Bendrasis plotas

6,000

Svirnas su priesvirniu ir šoniniu įėjimu, būdingas visai Dzūkijai. Viduje įrengiamas sanitarinis mazgas, maža virtuvėlė, o jaukus priesvirnis puošiamas dailiomis kolonėlėmis.

A 41°

6,000

su galiniu įėjimu

4,000

+0,000

Pjūvis A-A

M 1:200

10,26 m² 16,16 m² 10,26 m²

-0,400

Planas Situacijos planas

M 1:200

1. Svečių kambarys 2. WC Užstatytas plotas Bendrasis plotas

22,54 m² 3,66 m² 36,00 m² 26,20 m²

SVIRNAS s u b a l ko n ė l i u

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

SVIRNAS s u b a l ko n ė l i u

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

S V I R N AS s u b a lk o nėl i u Svirnas su balkonėliu, būdingas miškingajai Dzūkijai. Nesunkiai gali būti pritaikytas šiuolaikiniams poreikiams kaip poilsio ar svečių namelis. Pirmajame aukšte įrengiama svetainė su virtuve ir vonios kambarys, palėpėje – miegamasis, į kurį užlipama iš priesvirnio. Papildomam apšvietimui skirtos dvigubos durys: išorinės – medinės, tradicinės apdailos, vidinės – stiklinės.

Svirnas Marcinkonių k. Varėnos r.

Svirnas Kašėtų k. Varėnos r.

Svirnas Dubaklonio k. Varėnos r.

Situacijos planas

Šoninis fasadas

Pagrindinis fasadas

6,000

+6,900

42,5°

+2,960

+2,920

6,000

4 3

+0,000

Pjūvis A-A

A 7,400

Pirmo aukšto planas A

5 6

1. 2. 3. 4. 5. 6.

Priesvirnis Virtuvė WC ir vonios kambarys Svetainė Balkonas Gyvenamasis kambarys Užstatytas plotas Bendrasis plotas

6,40 m² 6,00 m² 3,45 m² 18,75 m² 4,60 m² 19,65 m² 42,34 m² 47,85 m²

A Mansardos planas 0

M 1:200

Svirnas su pirtimi

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Svirnas su pirtimi

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

S V I R N AS S U P I R TIMI Dzūkijoje dažnai du pastatai, šiame pavyzdyje svirnas su pirtimi, buvo jungiami po vienu stogu su atviru tarpu. Pusiau atviroje erdvėje, tarpe, siūloma įrengti lauko židinį, virš pirties – kambarį, o atvira pastogė virš svirno gali būti naudojama įvairiems daiktams padėti.

Ūkinis pastatas Kašėtų k. Varėnos r.

Ūkinis pastatas su tarpu Ašašninkų k. Varėnos r.

Ūkinis pastatas su tarpu Kapiniškių k.

Situacijos planas

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas

5,000

3,200

3,800

A 3

5 4

4,000

+5,350

+2,500

+2,100

1 1,300

-0,000

A Pirmo aukšto planas

-0,250

Pjūvis A-A

A 1. 2. 3. 4. 5. 6.

Priepirtis 11,73 m² WC 3,68 m² Pirtis 5,91 m² Tarpas-terasa 20,50 m² Kambarys 12,96 m² Kambarys 5,79 m² Užstatytas plotas 63,60 m² Bendrasis plotas 40,07 m²

A Mansardos planas 0

M 1:200

ŪKINIS PAS TATAS ∙ d i r b t u v ė s u g a r a ž u

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

ŪKINIS PAS TATAS ∙ d i r b t u v ė s u g a r a ž u

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Ū K I N IS PASTATAS d i r b t uvė s u g a r a ž u Ūkiniai pastatai (tvartai, daržinės) su tarpu ir plačia užlaida būdingi visai Dzūkijai. Tai galėtų būti tvartas su daržine arba dirbtuvė su garažu. Virš dirbtuvės įrengiamas kambarys, o erdvė virš garažo naudojama sandėliavimui. Plačios durys galiniame fasade skirtos įnešti stambiems daiktaims, be to, jos gali būti papildomas šviesos šaltinis, kai vidinės durys stiklinės. Palėpės langai iš išorės uždaromi durelėmis, tarsi langinėmis.

Ūkinis pastatas su tarpu Mančiagirės k. Varėnos r.

Ūkinis pastatas su tarpu Šunupio k. Varėnos r.

Situacijos planas

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas +6,560

17,540

2 1

+2,830

6,000

43,5° +2,300

+0,000

Pirmo aukšto planas

Pjūvis A-A

Dirbtuvė 32,75 m² WC ir vonios kambarys 3,60 m² Tarputvartė 16,70 m² Garažas 32,80 m² Gyvenamasis kambarys 20,70 m² Palėpė 18,20 m² Užstatytas plotas 100,57 m² Bendrasis plotas 108,05 m²

Mansardos planas 0

1. 2. 3. 4. 5. 6.

M 1:200

ŪKINIS PAS TATAS ∙ p i r t i s s u p o i l s i o pata l p o m i s

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

ŪKINIS PAS TATAS ∙ p i r t i s s u p o i l s i o pata l p o m i s

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Ū K I N IS PASTATAS p i r t i s s u p o i l s i o pata lp o m i s Ūkinis pastatas, būdingas visai Dzūkijai (gali būti pritaikomas tvartas). Viename gale įrengiama pirtis, kitame – pobūviams arba svečių nakvynei skirtas kambarys. Centrinėje dalyje paliekama atvira erdvė be lubų: taip iš dalies apšviečiamos pastogėje įrengtos patalpos. Vitrininės durys ir langai užveriami paprastomis medinėmis durimis, kurios naudojamos kaip langinės.

Tvartas Samuniškės k. Varėnos r.

Ūkinio pastato vartai Prienų r.

Situacijos planas

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas

13,500

+5,500

A 3

+2,500

+2,120

5,350

Pirmo aukšto planas

+0,000

-0,300

Pjūvis A-A

Mansardos planas 0

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.

Svetainė Virtuvė-valgomasis Pirtis Priepirtis WC Kambarys Kambarys Užstatytas plotas Bendrasis plotas

24,32 m² 22,08 m² 5,40 m² 6,67 m² 1,68 m² 11,33 m² 8,88 m² 72,22 m² 80,36 m²

A 5

M 1:200

ŪKINIS PAS TATAS s u p o i l s i o pata l p o m i s

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

ŪKINIS PAS TATAS s u p o i l s i o pata l p o m i s

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Ū K I N IS PASTATAS S U P OI L SIO PATA L P OMIS

Ūkinis pastatas – tvartas, pailgo stačiakampio plano, čiukuriniu stogu, būdingas visai Dzūkijai. Keturios patalpos pritaikytos poilsiui. Pastatas tinka kaimo turizmo sodybai.

Tvartas Raščiūnų k. Šalčininkų r.

Ūkinio pastato vartai Prienų r.

Situacijos planas

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas

19,750

+6,510

A 2

+2,880 5,700

4 3

+2,500

1 +0,000

Pjūvis A-A Planas 0

A 2

M 1:200

1. 2. 3. 4.

Poilsio patalpa 34,04 m² WC 6,15 m² Žaidimų patalpa 29,41 m² Sandėlis 29,41 m² Užstatytas plotas 112,57 m² Bendrasis plotas 99,01 m²

K LOJI M AS s u g a l i n i u į va ž i av i m u

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

K LOJI M AS s u g a l i n i u į va ž i av i m u

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

K LOJIMAS s u g a l i n i u į va ž i av i m u Klojimas būdingas visai Dzūkijai, išskyrus Užnemunę. Pastato pavidalą lemia tradicinė pėdinė konstrukcija. Klojimas pritaikomas kaip sandėlis, džiovykla, malkinė, garažas, dirbtuvė ar tiesiog svečių nakvynei. Esant poreikiui gali būti įrengiamas natūralus patalpų apšvietimas.

Klojimas Juodaviškių k. (NČDM, neg. Nr. 11252)

Klojimas Balandiškės k. Šalčininkų r.

Klojimo vartai

Situacijos planas

Šoninis fasadas

Pagrindinis fasadas

12,100

+6,170

10,300

+0,000

Pjūvis A-A

Planas 0

M 1:200

1. Ūkinė patalpa 102 m² 2. Ūkinė patalpa 14 m² Užstatytas plotas 118,00 m² Bendrasis plotas 116,00 m²

K LOJI M AS

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

K LOJI M AS

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

K LOJIMAS Klojimas (keturšlaičiu kūgio formos stogu), būdingas miškingajai Dzūkijai ir Valkininkų kraštui. Tai pėdinės konstrukcijos pastatas, kvadratinio plano, aukštu keturšlaičiu stogu. Pamatams siūloma naudoti sakuotas pušų trinkas, rentinio tarpuose (vidinėje pusėje) dėti grūdintą stiklą ar kitas šviesai laidžias medžiagas. Klojimas tiktų žmonių susibūrimui, vakarojimui šiltuoju metų laiku.

Klojimas su medinių trinkų pamatu buv. Barčių k. Varėnos r. (LLBM)

Klojimas Juodaviškių k. (NČDM, neg. Nr. 11254)

Situacijos planas

Šoninis fasadas

Pagrindinis fasadas

10,500

+7,200

2 40° +2,200

10,300

+0,000

-0,250

Pjūvis A-A

Planas 0

M 1:200

1. Salė 2. WC 3. Pagalbinė patalpa Užstatytas plotas Bendrasis plotas

73,07 m² 3,59 m² 11,65 m² 94,38 m² 88,31 m²

K LOJI M AS

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

K LOJI M AS

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

K LOJIMAS Klojimas (keturšlaičiu kūgio formos stogu), būdingas miškingajai Dzūkijai, ypač Valkininkų kraštui. Vidaus erdvė gali būti skaidoma pertvaromis, patalpos pritaikomos garažui, dirbtuvėms, įvairių daiktų sandėliavimui bei kitoms ūkinėms reikmėms. Situacijos planas

Klojimas Rudnios k. Varėnos r.

Klojimas Kalvių k. Trakų r.

Šoninis fasadas

Klojimo vartai

Pagrindinis fasadas

9,660

+7,150

A 2 +4,000 +2,500

9,660

+2,200

+0,000

-0,300

Pjūvis A-A 4

Planas 0

1. 2. 3. 4.

A 2

M 1:200

Garažas-dirbtuvė Sandėlis Obuolių saugykla Sandėlis Užstatytas plotas Bendrasis plotas

55,55 m² 8,67 m² 10,99 m² 8,67 m² 93,31 m² 83,88 m²

K LOJI M AS s u g a l i n i u į va ž i av i m u

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

K LOJI M AS s u g a l i n i u į va ž i av i m u

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

K LOJIMAS s u g a l i n i u į va ž i av i m u Didelio tūrio klojimas su galiniu įvažiavimu, būdingas visai Dzūkijai, išskyrus Užnemunę. Siūloma spyrinė arba analogiška konstrukcija, kurios vidaus erdvėje galima nevaržomai judėti. Klojimas gali būti skirtas žemės ūkio technikai laikyti, dirbtuvėms, lentpjūvei, pašarų ar grūdų sandėliavimui ir kitoms ūkinėms reikmėms. Pagal poreikį įrengiamos papildomos durys, langai ar stoglangiai. Pavyzdžiuose rodomi tradiciniai sienų užpildai – išpynimas šakomis, stačiai ar gulsčiai sudėti pusrąsčiai, lentos, kartys.

Šoninis fasadas

Pagrindinis fasadas 16,750

+7,930

Situacijos planas 39°

12,000

+0,000

+2,500

+0,300

Pjūvis A-A

Planas 0

1. Klojimas Užstatytas plotas Bendrasis plotas

186,00 m² 200,00 m² 186,00 m²

M 1:200

Sienų apdailos variantai:

Klojimas Senųjų Macelių k. Šalčininkų r.

Klo j i m a s s u p o i l s i o pata l pa

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Klo j i m a s s u p o i l s i o pata l pa

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

K LOJIMAS S U P OI L SIO PATA L PA Pailgo stačiakampio plano ūkinis pastatas, kuriam pritaikomas klojimas su dviem šoniniais įvažiavimais, yra būdingas Užnemunės Dzūkijai. Pastatas tinka poilsiui, žmonių susibūrimams. Klojimo vartai dekoratyvūs, naudojami kaip langinės už jų esantiems vitrininiams langams.

Klojimas Darželių k. Varėnos r.

Klojimo užlaidai Juodaviškių k. (NČDM, neg. Nr. 11234)

Situacijos planas

Pagrindinis fasadas

Šoninis fasadas

20,200

+6,940

A 6 5

+2,850 7,400

1 2 4

44°

+2,500

+0,000

Pjūvis A-A Planas A 0

M 1:200

1. 2. 3. 4. 5. 6.

Poilsio patalpa 89,23 m² WC 4,67 m² Virtuvėlė 13,20 m² Priepirtis 18,11 m² Pirtis 5,60 m² WC 1,82 m² Užstatytas plotas 149,48 m² Bendrasis plotas 132,72 m²

Pirtis

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

PIR T IS s u g a l e r i j a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

P I R TIS

Pirtis

su galerija Pagrindinis fasadas

Maža pirtis, paplitusi visoje Lietuvoje. Mažo jaukaus tūrio, žmogaus mastelio, ekonomiška, atitinkanti minimalius šeimos poreikius.

Šoninis fasadas +4,050

5,000

Pagrindinis fasadas

6,000

Šoninis fasadas +6,230

39°

-0,200

Pjūvis A-A

A Planas 0

4 +0,000

M 1:200

1. Priepirtis 6,26 m² 2. Pirtis 8,16 m² Užstatytas plotas 17,56 m² Bendrasis plotas 14,42 m²

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.

Prieangis Poilsio patalpa Priepirtis Pirtis WC Dušas Poilsio patalpa Užstatytas plotas Bendrasis plotas

6,20 m² 14,98 m² 3,11 m² 4,10 m² 1,12 m² 0,80 m² 15,45 m² 37,23 m² 39,56 m²

2 3

6,000

1 2

Situacijos planas

Pirtis su galerija arba įgilintu prieangiu nėra būdinga Dzūkijos kraštui. Pastatas turi svirno architektūros bruožų. Siūlomas kaip alternatyvus variantas, atitinkantis šiuolaikinius poreikius.

4,000

45°

+2,620

+2,490

6 5 +0,000

Pjūvis A-A A Pirmo aukšto planas

A Mansardos planas

M 1:200

R ū s ys

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Rūsys

R ū s ys

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Rūsys

43°

Pagrindinis fasadas

Lauko rūsys, būdingas visai Dzūkijai, skirtas smulkaus ūkininko sodybai.

Pagrindinis fasadas

Lauko rūsys, būdingas visai Dzūkijai, skirtas smulkaus ūkininko sodybai.

Šoninis fasadas +4,800

6,550

+2,820

3,570

43°

Šoninis fasadas

5,480

+0,000

4,300

1 +0,000

Pjūvis A-A

Pjūvis A-A A

Situacijos planas

Planas 3

M 1:200

1. Rūsys 8,00 m² Užstatytas plotas 13,04 m² Bendrasis plotas 8,00 m²

2 -1,200

-2,010

Planas

+1,400

Situacijos planas

A 2

M 1:200

1. Prieangis 2,60 m² 2. Rūsys 23,60 m² Užstatytas plotas 35,95 m² Bendrasis plotas 26,20 m²

L au ko v i r t u v ė

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Malkinė

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

M a lk i nė Šoninis fasadas

Pagrindinis fasadas +5,200

7,400 4,800

Nedidelis tradicinio pavidalo pastatėlis, pritaikomas lauko virtuvei. Viduje įrengiama duonkepė krosnis, lauko pusėje – židinys. Ties židiniu yra atvira terasa, norint ji gali būti uždengiama laikinu stogeliu.

Kiekvienai sodybai būdingas pastatas. Stačiakampio plano, dvišlaičiu stogu, karkasinės konstrukcijos, išorės apdaila ažūrinė, medinių dailylenčių.

Šoninis fasadas

Pagrindinis fasadas

+4,970

7,340

+2,700 +2,220

+2,360

+0,000

Pjūvis A-A A Planas 0

Situacijos planas

5,600

L auk o v i r t uvė

4,800

M 1:200

1. Lauko virtuvė 17,72 m² 2. Terasa 13,84 m² Užstatytas plotas 38,06 m² Bendrasis plotas 31,56 m²

Planas 0

Situacijos planas

Pjūvis A-A

A 2

M 1:200

1. Malkinė 24,43 m² Užstatytas plotas 27,45 m² Bendrasis plotas 24,43 m²

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a – s e n ų j ų pav e ld o v e r t y b i ų i r n au j ų j ų t e c h n o lo g i j ų d e r i n i m a s

Palyginkite dar mums matytus ir iš dalies pažįstamus mūsų senelių namus ir dabartinį būstą: pakito pats gyvenimo būdas, profesinė, namų ūkio veikla – atsirado naujų daiktų ir baldų, jų padaugėjo, susiformavo reikalingos papildomos erdvės; pasikeitė kasdieninio buitinio gyvenimo technologijos – maisto ruošimas, higienos procedūros; atsirado naujos techninės-inžinerinės technologijos – vandentiekis, nuotekų tinklai, šildymas, apšvietimas ir kt.;

šiuolaikinėmis medžiagomis ir technologiniais sprendimais, tuomet taip ir reikėtų elgtis: koreguoti esamų erdvių dydžius pagal paskirtį, formuoti naujas reikalingas erdves, įdiegti visas šiuolaikines inžinerines įrangas, naudoti visas tinkamas šiuolaikines statybines medžiagas ir statybos technologijas. Primenu, kad mes kalbame ne apie paveldo objektų išsaugojimą, restauravimą ir panašiai – ten jau būtų taikomi visai kiti principai – mes kalbame, kaip organizuoti, suvaldyti ir nukreipti norima linkme naują statybą ir ypač senos statybos objektų rekonstravimo bei modernizavimo darbus.

įdiegtos naujos medžiagos ir statybos technologijos – šilumos, garso, hidroizoliacinės medžiagos, biologinės, priešgaisrinės apsaugos priemonės, tvirtinimo detalės ir būdai, naujas medienos sortimentas ir metalo gaminių specifikacijos ir t. t.

Štai šis „seno ir naujo derinimas“ ir kompromisų paieška yra pagrindinis projektuotojo darbas, kurio didžiausia siekiamybė – modernus lietuviškas namas.

Atsirado naujovių:

Galime išskirti po keletą būdingų reikalavimų ar pageidavimų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį, norint išsaugoti mūsų etnografinės architektūros savitumą.

naujų erdvių: sanitarinės patalpos, laiptinės, katilinės; naujas buvusių erdvių funkcinis panaudojimas: pvz., mansardiniai aukštai;

Projektavimo metu, kaip prototipus naudojant senuosius statinius, būtina: laikytis sklypo užstatymo reglamentų, apribojimų;

naujų daiktų ir baldų: virtuvės baldų komplektai, buitinė technika, informacinių technologijų technika, šildymo ir vėdinimo technologijų technika ir kt.

laikytis statinio ploto dydžių ir proporcijų; laikytis statinių tipologinės rūšies ypatumų;

Šiuolaikinės lietuviškos sodybos kūrimo principai

eigu jūs jau pagalvojote apie savo sodybos kūrimą ar juolab atgavote begriūvančius savo tėvų ar senelių namus, neskubėkite pradėti griovimo darbų: kirsti dešimtmečiais augusių medžių ir lyginti dar ledynmečio suformuotų kalvelių bei sklype esančių, kad ir mažiausių, kauburėlių. Tai ir yra tas nepakartojamas ir vertingas mūsų protėvių palikimas, atspindintis krašto kultūrinį identitetą, o kartu tai, neatsiejama Europos bei viso pasaulio kultūrinio paveldo dalis.

Jeigu jūs būsimas statytojas, jūsų tikslas nebus sukurti praeitų amžių aukštaitiškos pirkios kopiją. Jums teks pastatyti ir įrengti šiuolaikišką, modernų, aprūpintą visomis šiandieniniam gyvenimui reikalingomis inžinerinėmis sistemomis pastatą su visais techniniais pastato kokybės rodikliais: šilumos tiekimo ir išsaugojimo, garso izoliacijos, šviesos pakankamumo... Tai nebus lengva todėl, kad ne tik per pastaruosius šimtmečius, bet ir kiekvienais metais vyksta nesustabdomi technologijų pokyčiai.

naujų konstruktyvinių gaminių: atitvarinės konstrukcijos (sienos, perdangos, stogai), langai, kaminai ir kt. nauja senų medžiagų specifikacija: medienos sortimentas, metalo gaminiai. Taigi pokyčių ir spręstinų klausimų yra tikrai daug. Ką daryti, jei visgi nusprendėte projektuojamame statinyje siekti ne kosmopolitiško modernizmo, o bandyti pritaikyti šiems laikams tai, ką mūsų protėviai ilgus metus kūrė ir tobulino? Iš esmės atsakymas paprastas – jeigu galima ir įmanoma išsaugoti visa tai, ką turi mūsų senoji pirkia ar troba, ar stuba, bet kartu norima pasinaudoti visomis

laikytis statinio vertikaliųjų dydžių (pamatų, sienų, stogo) santykio ir proporcijų; išsaugoti tradicinį stogo nuolydį; parinkti tik tinkamas regionui stogo formas; išsaugoti būdingus langų dydžius ir jų suskirstymo proporcijas; fasadų apdailai, langams ir langinėms, stogo dangai, puošybos elementams naudoti tik būdingas spalvas;

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Galima, rekomenduotina:

stogo kraštų plotį įrengti mažesnį nei 50–60 cm;

laisvai interpretuoti teritorijos užstatymą, derinant tradicines erdves ir naujus funkcinius poreikius;

naudoti tekintus rąstus;

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Rąstinio namo sandara ir proporcijų svarba

atitvarinių konstrukcijų pjūvius. Atverdami konstrukcijų sluoksnius, pamatysime naudojamas medžiagas, tų medžiagų sąlygojamus konstrukcijų dydžius ir galėsime palyginti su senaisiais sprendiniais.

sienų ar kitų dalių apdailai naudoti plastiko gaminius; panaudoti būdingą statinių funkcinę schemą; pamatams naudoti tik betoną, lauko akmenų mūrą; statant šlaituose, rūsius įrengti su lauko durimis; statant iš rąstų, naudoti rankinio arba staklinio apdirbimo stačiakampius arba apvalius rąstus, ręsti tradicinius, būdingus vietovės statiniams, kerčių mazgus; stogo kraštų ir kitų medinių konstrukcijų neapkalti apdailinėmis lentomis, rodyti atvirus gegnių galus; nekeisti būdingų langų angų dydžio ir suskirstymo, bet, esant poreikiui, įrengti papildomai didelį įstiklintą plotą; saikingai naudoti puošybos elementus, pasirenkant tik kelias galimas vietas; puošybos elementams naudoti tik literatūroje surastą, vietovei būdingą ornamentiką; naudoti tradicines arba imitacines stogo dangas; naudoti visus stogo priedus ir stogo, fasadų inžinerinius įrenginius, reikalingus modernaus namo įrangai; kamino dalį virš stogo mūryti iš tradicinių raudonų plytų. Nerekomenduotina: pamatų antžeminę dalį įrengti aukštesnę nei 30–40 cm; įrengti rūsių su švieslangiais;

taikyti nebūdingus ir aktyvius spalvinius sprendimus;

Rąstinio statinio šiandieninė konstrukcinė sandara, iš principo, tęsia senąsias tradicijas. Bet, ir išsivysčius mūsų nemažiems poreikiams technologinės nūdienos galimybės bei naujos medžiagos sudaro prielaidas ir tradicinės sanklodos statiniui tapti moderniam, su visomis šiuolaikinėmis inžinerinėmis sistemomis ir patogiam tiek kaimo žmogui, tiek miestiečiui, kuris jame gyvena neištisai.

naudoti natūralias, bet nebūdingas uolieninės ar augalinės kilmės kitų kraštų medžiagas.

Tam, kad galėtume suvokti pagrindinius šiandieninio statinio sandaros elementus, atlikime būdingus atraminių ir

keisti ir didinti būdingas langų angas, naikinti langų suskirstymą; darant puošybos elementus, remtis neautentiška ornamentika;

Be abejo, šie teiginiai yra tik rekomendacinio pobūdžio, ir tik dalis jų patenka į atskirų regionų ar saugomų teritorijų projektavimą reglamentuojančius dokumentus. Visgi kiekvienam projektuotojui ar statytojui, norinčiam išsaugoti mūsų etnografinės architektūros savitumą, vertėtų dar kartą sąžiningai ir atsakingai peržiūrėti savo projektus. Konstrukcinių sprendimų ir atitinkamų statybos technologijų bei medžiagų pasirinkimas visų pirma priklausys nuo jūsų pasirinkto statybos oragnizavimo būdo ir paties požiūrio į statinį. Jei jūs sieksite, kad statinys būtų statomas vien senosiomis statybos technologijomis ir iš autentiškų medžiagų, visa tai lems darbo organizavimo pobūdį ir konstrukcinių sprendimų parinkimą. Tuo tikslu teks ieškoti specializuotų meistrų ar įmonių, kurios atliks akmens mūro, stalių-dailidžių, stogo dengimo skiedromis ar nendrėmis, kaminų ir krosnių mūro ir kitus specifinius darbus. Vieno meistro ar rangovo, galinčio atlikti visut viską, nebus, tad teks pasinaudoti projektavimo ir statybos organizatoriaus paslaugomis arba šias funkcijas atlikti pačiam. Projektinei medžiagai parengti teks naudotis senąja statybine literatūra ir visais kitais įmanomais informacijos šaltiniais.

apatinių stogo kraštų konstrukcijų apkalti lentomis. Neleistina: keisti statinio vertikaliųjų dydžių (pamatų, sienų, stogo) santykio ir proporcijų; sienų dalį virš perdangos kelti aukščiau nei 40–50 cm; keisti būdingus stogo nuolydžius (42–45°);

Jei pastatas statomas ne muziejiniais tikslais, o skirtas šiandieniniam eksploatavimui, nėra tikslinga, o kartais ir neįmanoma, naudotis tik senąja patirtimi. Šiuolaikinio rąstinio namo projektavimo, konstravimo, statybos technologijų ir medžiagų pasirinkimo sąlygos, lyginant su senąja tradicine statyba, gerokai pasikeitė. Todėl seno gero patyrimo ir šiuolaikinių technologijų sėkmingas suderinimas ir yra pagrindinė šiandieninės statybos sėkmės prielaida.

Pateiktame pjūvyje matome, kad nors visi statinio konstrukciniai elementai, buvę senais laikais, išliko ir dabar, bet pačios konstrukcijos ir naudojamos medžiagos labai pakito. Šitaip išspręsti visi techniniai klausimai – namas tapo pakankamai šiltas, visiškai apsaugotas nuo išorinių poveikių ir dėl kokybės konkuruojantis su įprastais mūriniais ar karkasiniais statiniais. Bet keičiantis ir tobulėjant konstrukcijoms, atsiradus poreikiui maksimaliai didinti atitvarinių konstrukcijų šilumines varžas, pakito ir kontrukcijų matmenys. Problemų kyla tada, kai norime statyti etnografinei architektūrai būdingą statinį.

Trimatėje erdvėje atliksime šiuos aktualius pjūvius:

Laikančioji rąstinė lauko siena Atitvarinė karkasinė lauko siena Stoginukas

Laikančioji rąstinė lauko siena Atitvarinė karkasinė lauko siena Atitvarinė karkasinė vidaus siena Perdanga

Stogas Kaminas Laikančioji rąstinė lauko siena Perdanga Stogas Perdanga Kaminas Laikančioji rąstinė lauko siena Langas Gruntas Pamatai Laikančioji rąstinė lauko siena

Statinio erdvinis pjūvis su pažymėtais detalizuojamais mazgais

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Palyginkime senos pirkios ir šiandien suprojektuoto namo sąlyginius pjūvius – viso statinio tūrį ir proporcijas.

Formuojantys elementai: grindys, sienos, perdanga, stogas yra pakitę, matmenys padidėję.

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

Rąstinio namo specifinės savybės ir poreikiai

Senųjų ir šiandieninės statybos statinių konstrukcinių storių pasikeitimai Grindų konstrukcijos storis (nuo pamato viršaus) Lauko sienos konstrukcijos storis Perdangos konstrukcijos storis (nuo laikančiosios sijos) Stogo konstrukcijos storis

400-450

220 180

150-200

180 150-180

350-450

200

180

150

100

120-150

Gyvenamojo namo projektas, Kaimo statyba, 1936 m., redaguota arch. V. Švipo

XX a. pr. Dubininko kaimas. V. Akstino viengalis gyvenamasis namas, K. Šešelgis, Savaimingai susiklostę kaimai, 1988 m.

Svarbiausios statinio konstrukcijų altitudės Tradicinei architektūrai aktualios altitudės Kamino viršus

Funkciniams-ergonominiams poreikiams aktualios altitudės

Kraigas

Šiandieninės statybos visiškai apšiltintas medinis gyvenamasis namas

Galima išskirti keturias prielaidas, kurios paveikia statinio vertikalias proporcijas: pirma prielaida – konstrukciniai aukščiai (konstrukcijų ir jų sluoksnių aukščiai, kuriuos neišvengiamai diktuoja pačios medžiagos ir technologijos: grindų, perdangų, pertvarų ir kt. storiai); antra prielaida – ergonominiai aukščiai (konstrukcijų aukščiai, atliepiantys žmogaus psichologinius ir fizinius poreikius: lubų, durų, palangių, baldų ir kt. aukščiai);

Stygos apačia

Perdangos apačia

2 a. grindys

Perdangos sijos apačia Lango viršus Lango apačia

Stogo apačia

Žemės paviršiaus vidurkis

Pamato viršus

1 a. grindys

trečia prielaida – normatyviniai aukščiai (aukščiai, kuriuos reglamentuoja įstatymai, numatyti valstybės įstaigų teikiamose projektavimo sąlygose: statinio, stogo apačios ir kt.); ketvirta prielaida – etnografiniai aukščiai (konstrukcijų ir statinio dalių aukščiai, tradiciškai būdingi ir charakteringi seniesiems statiniams: pamato, lango apačios ir viršaus, sienos, stogo apačios ir viršaus, kamino ir kt.). Iliustracijoje pateiktų altitudžių derinimas yra statinio projektuotojo pagrindinė užduotis. Sėkmingus sprendimus visada galima rasti, nes visose prielaidose minimi aukščiai turi savo galimus ar rekomenduojamus intervalus, todėl dažniausiai galima surasti tinkamus kompromisus. Ir tai padaryti būtina, nes tik suradus tinkamus sprendimus statinys bus ne tik tvirtas, šiltas ir patogus, bet ir atspindės mūsų etnografinius poreikius.

Visi gyvenamosios paskirties statiniai turi būti išradingai ir patogiai suprojektuoti, patikimai sukonstruoti, technologiškai ir kokybiškai pastatyti, šilti, ekonomiški ir su visais reikalingais inžineriniais įrenginiais. Bet rąstinis namas, atsižvelgiant į jam pastatyti naudojamą pagrindinę medžiagą – natūralią medieną, turi savo išskirtinių, ir teigiamų, ir neigiamų savybių, dėl kurių rąstinis namas yra vieniems nepriimtinas, o kitiems – nepakeičiamas. Šis išskirtinumas sietinas su keliomis aplinkybėmis: specifinėmis sienų šiluminėmis savybėmis; medienos „ judėjimu “ kintant drėgnumui; drėgmės įtaka; garso izoliacijos sąlygomis; padidintu gaisrinės saugos poreikiu; savitu mikroklimatu ir ekologija; architektūrine išraiška ir etnografija.

Anot JAV Nacionalinio standartų instituto mokslininkų, masės efektas yra reiškinys, kai šilumos mainai per pastatų sienas sulėtėja dėl didelio sienų masės šiluminio kaupiamojo talpumo. Todėl tam tikromis sąlygomis šildymo ar vėsinimo energijos tiekimas, norint palaikyti reikiamą patalpų temperatūrą, gali būti sulaikomas tol, kol sienų šilumos mainų ir įrangos energetinio darbo sąlygos yra palankiausios. Šis šilumos sulaikymo fenomenas dar yra vadinamas termine talpine varža. Visgi reikia atkreipti dėmesį, kad rąstinę sieną sudaro ne tik medienos masyvas, bet ir jų sujungimo vietos. Todėl akivaizdu, kad didžiausi šilumos nuostoliai patiriami sienojų tarpusavio jungčių, sienojų jungimo su pamatais, langais, stogu ir kitomis konstrukcijomis vietose. Taigi labai svarbia sąlyga energetiniam efektyvumui didinti tampa pačios medienos, gaminių ir statybos kokybė. Medienos deformacijos

Visos šios aplinkybės yra skirtingos kilmės, bet jų įvertinimas, supratimas ir derinimas su savo poreikiais nulemia rąstinio namo teigiamą arba neigiamą apibūdinimą. Rąstinio namo sienų šiluminė varža ir energetinis efektyvumas Lietuvos Medinių namų gamintojų asociacija 2012 metais išleistame žinyne „Rąstinio namo statyba“ pateikia konkrečius duomenis, jog KTU Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos laboratorija atliko tyrimą ir nustatė, kad 20 cm storio rąstinės sienos šiluminė varža yra 1,87 kv.m K/W. Atrodytų, kad rąstinę sieną reikėtų neišvengiamai šiltinti, bet tame pačiame žinyne pateikiama labai įdomi informacija, besiremianti JAV mokslininkų darbais. Jų teigimu, nagrinėjant rąstinio namo energetinį efektyvumą, reikia kreipti dėmesį ne tik į varžą, bet ir į „terminės masės“ sąvoką. Remiantis vien sienų varža, rąstinės sienos netenkina daugumos šalių, tarp jų ir Lietuvos, statybinių kodeksų ir energetinių standartų. Tačiau rąstų šilumos kaupimo savybė ir didelė jų masė įgalina jų sienoms sukaupti daug dienos saulės šilumos. Rąstai, kaip terminės baterijos, esant tinkamoms sąlygoms, gali kaupti ir saugoti šilumą dienos metu ir laipsniškai atiduoti ją patalpoms naktį. Tai gerokai didina ir realų rąstinių namų energetinį efektyvumą. Nustatyta, kad švelnaus, saulėto klimato zonose, kai yra didelis dienos ir nakties temperatūrų skirtumas, energetinis efektyvumas padidėja dėl terminės masės efekto.

Medienai džiūstant, neišvengiamai prasideda namo sėdimas, t. y. rąstų aukščio mažėjimas. Paprastai rąstų aukščio mažėjimas sudaro 4–6% sienos aukščio. Tai natūralus procesas, trunkantis nuo dvejų iki ketverių metų, todėl vidutiniškai per tą laiką namo siena gali pažemėti 7–10 cm. Tai viena problemos pusė. Kita pusė – sėdant rąstinėms sienoms, kitos konstrukcijos ir kiti namo elementai lieka savo vietose. Tai kolonos, laiptai, kaminai, langai ir kt. Todėl atsiranda pavojus, kad, neįvertinus šios aplinkybės, stabilios konstrukcijos bus sugniuždytos arba ant jų pakibs sienojai. Ši problema mažėja, jei namo statybai naudojame džiovintą medieną, iki minimumo sumažėja, jeigu namą statome iš klijuoto tašo. Bet, deja, kad ir kokį variantą pasirinktume, sienojų pradinės deformacijos visiškai išvengti nepavyks. Galime pasinaudoti senąja patirtimi ir namą statyti iš metus ar daugiau džiovintų rąstų, surentus sienojus, palaukti dar metus, kol namas pasės. Tačiau net ir tokiu atveju statinys visiškai stabilus nebus, drėgmės mainai su aplinka vyks visą namo stovėjimo laiką, ir nežymūs pokyčiai bus kiekvieną metų sezoną. Bet ši medienos savybė, „medienos kvėpavimas“, yra ir vertintina, nes sudaro tinkamo mikroklimato sąlygas. O sėdimo problemos sprendžiamos techniniais būdais, įrengiant aukščio reguliatorius, atitinkamai konstruojant ir montuojant pertvarines sienas, langus, duris, kaminus, stogus ir kitas stabilias konstrukcijas.

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

Drėgmės įtaka Rąstinis namas gali stovėti šimtmečius ir tai liudija senieji statiniai Skandinavijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Puikiai išsilaikiusių pavyzdžių galima rasti ir pas mus. Visgi turime pripažinti ir įvertinti, kad užsitęsęs drėgmės poveikis yra itin kenksmingas bet kokiai medienai. Ši aplinkybė yra svarbi, bet nėra pavojinga, jei laikysimės bent pagrindinių gamybos ir eksploatacijos taisyklių: pagal galimybes naudosim tik sausą medieną; medieną impregnuosim ir dažysim (atitinkamai naudodami tradicinius senuosius arba šiandieninius cheminius dažus); projektuosime ir statysime taip, kad prie visų medienos paviršių prieitų oras, jie gerai vėdintųsi ir nesusidarytų kondensatas; naudosim nepažeistą, be žievės medieną; išsikišusias medines statinių dalis įrengsime taip, kad ant jų nesirinktų išorinis vanduo, arba įrengsime stogelius; arti žemės paviršiaus esančias medines statinio dalis (apatinius sienojus, vartus, duris) apsaugosime nuo kapiliarinio vandens prisitraukimo, įrengdami hidroizoliacinius sluoksnius. Garso izoliacija Dėl savo fizinių savybių sausas medis gerai sugeria garsą, neleidžia jam sklisti aplinkoje ir yra pakankamai geras garso izoliatorius. Todėl vidinės rąstinės pertvaros pakankamai užtikrina garso slopinimą. Belieka pasiekti, kad statybos ir įrengimo metu nebūtų palikta tiesioginių „triukšmo tiltelių“, t. y. neužsandarintų tarpų tarp pertvarų ir perdangos, tarp durų staktų ir sienų, elektros ir kitų įrenginių montavimo vietose ir kitur. Išsprendus šiuos klausimus, garso slopinimo problemos bus išspręstos. Sunkiau slopinamas smūginių garso bangų sklidimas, kuris atsiranda vaikštant medine perdanga ar lipant laiptais. Šiai problemai spręsti rekomenduojama naudoti šiuolaikines technologijas ir medžiagas, stengiantis atsieti kietus paviršius, kuriais vaikščiojama, nuo laikančiųjų konstrukcijų minkštomis garsą izoliuojančiomis plokštėmis. Gaisrinė sauga Didelio skersmens rąstas – sienojas – yra atsparesnis degumui negu plieno konstrukcija, nes pradinio degimo metu susidaręs anglies sluoksnelis, kuris yra geras šilumos izoliatorius, apsaugo vidinius medienos sluoksnius nuo aukštos temperatūros ir neleidžia į juos patekti de-

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

guoniui. Visgi reikia pripažinti, kad rąstinis namas tai ne tik sienojai, bet ir kiti mediniai elementai, kuriems ugnis, be abejo, kelia didelį pavojų. Bet gaisrų kilimo priežastys dažniausiai yra „klasikinės“, žinomos, ir todėl tiesiog reikia atsakingai pasiruošti. Kokios gi tos priežastys ir kokie saugos metodai: netvarkinga elektros instaliacija – privalu elektros monatvimo darbus atlikti profesionaliai, naudojant tik tinkamas medžiagas, rekomenduotina – nedegius elektros kabelius; netinkamai įrengti kaminai, dūmtraukiai, krosnys, židiniai – būtina išlaikyti minimalius ar didesnius atstumus tarp atviros ugnies ar įkaitusių paviršių ir medienos gaminių (reikalaujama 38 cm, geriausia ne mažiau kaip 50 cm), būtina šį darbą patikėti tik patikimiems meistrams, būtina patiems laikytis eksploatavimo taisyklių; žaibo iškrovos – būtina įsirengti žaibolaidį; pačių žmonių neatsakingas elgesys su ugnimi – nepalikti naudotis statiniais vaikų ar neatsakingų, didesnės rizikos žmonių be priežiūros; nesugebėjimas laiku likviduoti ir mažus ugnies židinius – būtina turėti minimalias gesinimo priemones, numatyti vandens šaltinį, turėti numatytą gesinimo planą, įsirengti priešgaisrinę signalizaciją.

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

žmogui tai nekelianti abejonių aplinkybė, nes statybai naudojama tradicinė vietinė medžiaga – mediena. O tai atsinaujinanti statybos žaliava, tiek gamybos, tiek statybos, tiek transportavimo etapuose nereikalaujanti daug energijos ir darbo sąnaudų. Energijos ir darbo sąnaudų dar sumažėja, nes naudojama mažiau metalo, mažiau kitų statybinių ir apdailos medžiagų. Net ir griovimo atveju, dėl vienų ar kitų priežasčių pasibaigus rąstinio namo ekploatacijai, rąstinio namo mediena bus ne utilizuojama, o panaudota kitiems tikslams. Todėl belieka tik skatinti rinktis tinkamus ekologine prasme sprendimus, vykdant tolesnius namo statybos, interjero ir inžinerinės įrangos montavimo darbus, o gyvenant – tinkamai namą prižiūrėti. Architektūra ir etnografija Medieną, kaip vieną pagrindinių medžiagų būsto statybai, naudoja dauguma pasaulio šalių. Visuose žemynuose yra puikių senosios medinės architektūros pavyzdžių. Tuo garsūs ir senovės Kinijos meistrai, ir mūsų šiauriniai kaimynai Skandinavijoje. Savo medinio paveldo istoriją turime ir mes Lietuvoje.

Įvykdžius šiuos minimalius reikalavimus, gaisro pavojaus tikimybė bus ganėtinai maža ir tikrai nekels didesnio pavojaus, lyginant su mūriniu ar kitos konstrukcijos namu.

gruntas

pamatai

Medžio konstrukcijų statiniai statomi iki šiol ir, būtina pažymėti, kad mediena ir netgi rąstinės konstrukcijos nėra naudojamos tik tradicinio istorinio ar kaimiškojo stiliaus architektūros statiniams. Yra daug puikių pavyzdžių, išleista nemažai katalogų su puikiais modernios architektūros šedevrais, kurių dominuojanti medžiaga – medis. Bet, be abejonės, jei mes orientuojamės į tradicinės kaimo architektūros stiliaus statinius ar juolab statome saugomose teritorijose – tuomet tai yra pagrindinė statybinė medžiaga. Šiuo atveju belieka tik profesionaliai parengti projektą, išsaugant senąsias tradicines vertybes, ir kartu būstą aprūpinti visomis šiandieninio gyvenimo technologijomis.

Pagrindinių statinio dalių konstravimas ir įrengimas Bendrajame statinio pjūvyje pažymėti mazgai, kuriuos panagrinėsime detaliau. laikančioji rąstinė lauko siena

Grindjuostė

Mikroklimatas ir ekologija Pušies sienojai gaminami iš 80–120 metų senumo medžių. Nukirsto medžio mediena ir toliau kvėpuoja, sugeria ir vėl atiduoda drėgmę, skleisdama per šimtmečius sukauptų sakų aromatą. Todėl namai ne tik palaiko natūralų drėgmės balansą namo viduje, bet ir teigiamai veikia rąstiniame name gyvenančių žmonių kvėpavimo takus ir plaučius. Rąstiniame name, skirtingai nei kitų tipų pastatuose, oras neišsausėja. Rąsto savybė akumuliuoti drėgmės perteklių ir jį atiduoti padeda palaikyti optimalią kambario temperatūrą. Štai dėl šių savybių tampa nebūtina kondicionavimo sistema, o mikroklimatas ir šiltas natūralios medienos interjero koloritas teigiamai veikia žmogaus psichinę būseną. Rąstinis namas labai tinkamas ir nuo alergijos kenčiantiems žmonėms, nes elektrostatinės medžio savybės neleidžia patalpose kauptis statinei elektros energijai, dėl kurios ore sklando dulkės, galinčios sukelti alergiją.

Grindlentė Lagė

Sienojas Sandarinimo tarpinė

Termoizoliacija Armuotas betonas

Kompensacinė tarpinė

Hidroizoliacija Termoizoliacija Betonas

Hidroizoliacija Gelžbetoninė sija

Sutankintas gruntas Termoizoliacija

Gelžbetoninis polis

Dar vienas svarbus ir nūdienai aktualus aspektas – rąstinio namo ekologiškumas. Progresyviai mąstančiam

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Pamatai, grindų pagrindas Kad statinių sienos būtų pakeltos virš žemės ir turėtų tvirtą pagrindą, jos statomos ant pamatų. Pradėjus plačiai naudoti betoną, nuo senų laikų buvo įrengiami juostiniai betoniniai pamatai. Taupymo tikslais į betono liejinius buvo dedami lauko akmenys. Kur akmenų turėta daug, pamatai dažnai buvo mūrijami tik iš akmenų. Šiais laikais išskiriami trijų tipų pamatai: poliniai (gręžtiniai, spraustiniai arba kaltiniai), seklieji ir gilieji. Dažniausiai dėl ekonominių tikslų įrengiami poliniai gręžtiniai pamatai. Juos įrengiant, atliekami 0,2–0,4 m skersmens ir 1,5–1,8 (iki 2,5) m gylio gręžiniai, kurie gręžiami kas 1,5–2 m, armuojami ir užpildomi betonu. Gręžinys armuojamas keturiais, tarpusavyje surištais, 12 mm skersmens armatūros strypais. Labai svarbu, kad gręžinio gylis būtų pakankamas. Neužtenka žinoti, kad Lietuvoje teoriškai gruntas įšąla iki 1,2 m. Tai priklauso ir nuo grunto. Smėlio įšalo gylis yra 1,2 m, molio ar priemolio – 1,5 m. Molio ir priemolio grunte pamato gylis turi būti 10–25 cm žemiau įšalo lygio, smėlio grunte – 50 cm žemiau įšalo lygio. Po vidinėmis sienomis pamato gylis gali būti seklesnis, bet ne mažesnis nei 25 cm. Virš gręžinių, naudojant įprastus klojinius, armuojama ir betonuojama 0,5–0,7 m aukščio ir 0,2–0,4 m pločio sienas laikanti dalis – rostverkas, kurio apatinė dalis apšiltinama. Betonavimui naudojamas 16/20 markės betonas. Viršžeminė 0,3–0,6 m aukščio rostverko dalis sudaro matomą pamato dalį, kuri pagal poreikius gali būti ap-

5 5

1 6

7 2

3 4 6

1. Betonas 2. Įpjova 3. Medsraigtis 4. Plokštelė 5. Sienojas 6. Inkarinis varžtas 7. Hidroizoliacija

mūryta lauko akmenimis ar turėti kitą apdailą. Viršžeminę rostverko dalį galima įrengti ir iš akmenų mūro.

Padarius pamatų antžeminę dalį, daromi grindų pagrindo įrengimo darbai.

Tipizuoti gręžtinių pamatų konstrukcijos ir polių bei rostverko plano negalima, nes tai priklauso nuo esamo grunto ir požeminių vandenų būvio. Todėl tikslinga atlikti sklypo geologinius tyrimus, kurie parodytų grunto sandarą ir požeminio vandens lygį. Gauti duomenys būtų naudingi ne tik pamatų konstrukcijos optimizavimui, bet ir tolesnių darbų, susijusių su gilumine kasyba, t. y. nuotekų, valymo tinklų ir įrenginių, kuro talpų ar infiltracijos laukų įrengimu.

Grindų pagrindas – tai apsauganti nuo šalčio ir drėgmės, laikanti grindų konstrukciją dalis. Priklausomai nuo namo konstrukcijos, šiluminių poreikių, šildymo įrenginių ir grindų dangos rūšies, galimos įvairios grindų apšiltinimo ir paties pagrindo konstrukcijos.

Atsiradus problemai dėl aukšto gruntinio vandens, galimi keli sprendimo būdai: darant gręžinius naudoti specialius įdėklus; statinio teritoriją nusausinti, naudojant adatinius filtrus. Jei ir šie būdai bus neveiksmingi arba per brangūs, vietoje įprastų juostinių ar polinių pamatų galima įrengti paviršinę armuotą pamatų plokštę. Kadangi betoniniais ir akmeniniais pamatais drėgmė kapiliarais kyla aukštyn ir pasiekia rąstą, tarp pamato ir rąsto dedama drėgmės izoliacija. Pradžioje tam tikslui buvo naudojama beržo tošis, vėliau, ištepus pamatus karšta derva, klijuojamas tolis ar izoliatas. Šiandien taip pat būtina tai atlikti, naudojant naujos kartos hidroizoliacines medžiagas: klijuojamas arba tepamas (pagrindas bitumas), įsiskverbiančias į mūrą (cheminės kilmės), bentonitines (molio pagrindu). Galimas ir dažnai naudojamas būdas, kai ant pamato dedamas ruberoidas ar kitos izoliacinės medžiagos, o ant jo maumedžio, ąžuolo, smalingos pušies ar specialiai impregnuota įprastinės medienos lenta, kuri taip pat atlieka ir kompensacinės tarpinės funkciją.

3 6

5 1

Pirmos sienojų eilės hidroizoliacija ir tvirtinimas su metaline plokštele

Pirmos sienojų eilės hidroizoliacija su maumedžio tašo intarpu

1. Betonas 2. Mūrvinė 3. Sienojas 4. Skarda 5. Vinis 6. Maumedinis tašas

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Seniau tai buvo atliekama, naudojant įvairius variantus: 7–10 cm molio, perpus sumaišyto su smėliu, sluoksnis, ant jo dar sauso smėlio sluoksnis;

2 5

2–3 cm šiaudų arba spalių, ant jų 5–8 cm sluoksnis iš molio ir kapotų šiaudų ar spalių, ant jo dar sauso smėlio sluoksnis;

1 3

2–3 cm molio, ant jo 5–7 cm medžio pjuvenų, spalių ar durpių, sumaišytų su gesintomis, skystomis kalkėmis, ant jų 2–3 cm molio su smėliu. Šiandien įprasta rostverkų apačią, vidinį šoną ir visą grindų pagrindą apšiltinti 5–10 cm putų polistireno plokštėmis. Prieš tai susidariusią erdvę tarp rostverkų reikia užpildyti tik žvyru ar smėliu, t. y. gerai tankinama medžiaga, ir reikiamai sutankinti vibroplokšte. Seniau apšiltintame grindų pagrindo plote, kas 1,5–2 m buvo betonuojami stulpeliai, ant kurių montuojamos grindis laikančios medinės konstrukcijos. Šiuo metu dažniausiai armuojamas ir betonuojamas, 5–7 cm storio, visas grindų pagrindas, kuriame, esant poreikiams, sumontuojamas grindinio šildymo vamzdynas. Po betoniniu pagrindu suklojami visi kiti reikiami inžineriniai tinklai: vandentiekio ir nuotekų vamzdynas, elektros ir kiti kabeliai. Galimos įvairios konstrukcijos, kurias sąlygoja pageidaujamas grindų apšiltinimo storis, būsimų grindų medžiagos ir kitos aplinkybės. Dažniausiai naudojamos konstrukcijos pateiktos schemoje ir brėžiniuose. Vykdant darbus, rekomenduojama atkreipti dėmesį į tai, kad vibroplokšte būtų gerai sutankintas gruntas, apšiltinimui būtų naudojamas pakankamas kiekis, t. y. ne mažiau kaip 10 cm, putų polistireno plokštės ar kitos atitinkamo kiekio apšiltinamosios medžiagos, kuri būtų kokybiškai sudėta ir būtinai dengtų juostinio pamato ar rostverko viršų. Reikia nepamiršti, kad ant armatūros tinklelio, prieš betonuojant, galima sumontuoti visus reikalingus elektros kabelius, vandentiekio ar grindų šildymo sistemos vamzdyną.

1. Betonas 2. Hidroizoliacija 3. Grindlentė 4. Lagė 5. Sienojas 6. Termoizoliacija 7. Grindjuostė

Medinių grindų įrengimas ant betoninio pagrindo

1. Betonas 2. Hidroizoliacija 3. Grindjuostė 4. Grindų danga 5. Sienojas 6. Termoizoliacija 7. Sutankintas gruntas 8. Dailylentės 1

Plytelių dangos įrengimas ant betoninio pagrindo prie apšiltintos lauko sienos

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Laikančiosios rąstinės sienos Rąstinio namo laikančioji konstrukcija – rąstinė siena. Tam tikslui naudojami visi spygliuočiai medžiai, bet dėl didesnio atsparumo atmosferiniams veiksniams ir mažesnių deformacijų labiausiai tinkama pušis. Eglės mediena labiau tinkama kitų statybinių konstrukcijų gamybai – karkasams, sijoms, stogų konstrukcijoms. Be to, pušies rąstai mažiau deformuojasi ir yra natūraliai impregnuoti sakais. Rąstinės sienos, taigi ir namai, gali būti skirstomi pagal sienojų, iš kurių statomas namas, apdirbimo rūšį: natūralių rąstų sienos suręstos iš apvalių rąstų – natūralūs rąstai tik nužievinami; viršutinio rąsto išilginė išdroža padaroma tokia, kad tiksliai atitiktų apatinio rąsto nelygumus; kampų sukirtimas atliekamas tik rankomis; rąsto storgalio ir plongalio skersmuo svyruoja nuo 20 iki 40 cm;

1. Medsraigtis 2. Sienojas 3. Tarpas sėdimui 4. Išsiplečianti tarpinė 5. Tašas

1 5

B-B

3 5 4

B C-C

mašininio apdirbimo rąstų sienos suręstos iš frezuotų rąstų – rąstai apipjaunami iš 4 pusių; gautas apipjautas rąstas toliau formuojamas obliavimo ir frezavimo staklėmis, kol gaunami vienodi reikiamų išmatavimų ruošiniai; toliau frezavimo staklėmis iš ruošinių padaromi sienojai, padaroma išilginė išdroža, sąsparos; gręžiami kanalai elektros kabeliams; numeruojami, pakuojami; mašininio apdirbimo rąstų sienos suręstos iš klijuoto tašo frezuotų rąstų – ruošiniai sienojams pagaminami iš tašo, suklijuoto iš tašelių; mašininio apdirbimo rąstų sienos suręstos iš tekintų rąstų – ruošiniai sienojams pagaminami tekinimo staklėmis.

A-A

natūralių rąstų sienos suręstos iš apipjautų rąstų – natūralūs rąstai nužievinami ir apipjaunami iš dviejų pusių; išilginės išdrožos ir kampai daromi kaip ir iš apvalių rąstų; tokių rąstų storis per visą ilgį būna vienodas, bet storgalio ir plongalio aukštis taip pat gali kisti nuo 20 iki 40 cm;

5 1

Pastaruoju metu dauguma statinių, kurių sienojai daromi mašininiu būdu, renčiama iš džiovintų rąstų, kurių drėgnumas paprastai būna apie 18–20%. Jei seniau nužievinti ir apipjauti rąstai buvo laikomi metus ir daugiau, tai džiovinimas džiovykloje normaliu režimu trunka 30–40 dienų. Tai padidina gamybos kaštus, bet: džiovinti rąstai ateityje mažiau deformuojasi, džiovinimo metu išryškėję nekokybiški, susisukę, linkę plyšti rąstai atrenkami, kokybiškiau atliekami frezavimo, šlifavimo darbai, lengviau atlikti montavimo darbus statybos aikštelėje. Taip pat džiovinimo metu sunaikinami rąsto viduje esantys kenkėjai.

siai naudojamas tradicinis lietuviškas sukirtimas (įkirtimai daromi iš dviejų pusių), apvaliems – balninis (įkirtimai tik viršuje). Mašininio apdirbimo rąstų sienų sąsparoms naudojami įprastiniai jungimai su užkirtimais, kuriuos skirtingi gamintojai atlieka skirtingai. Populiarios, vienos sandaresnių, yra iš Norvegijos ir Švedijos atkeliavusios skandinaviško sukirtimo sąsparos, nors Rytų Aukštaitijoje seniausi namai sukirsti analogišku būdu. Galima naudoti visus sienų rentimo variantus ar jų derinius. Nerekomenduojami tik tekinti rąstai, kurie nėra tinkami nei pagal technologinius, nei pagal estetinius kriterijus.

rentiniai vertikaliai tvirtinami paslankiais kaiščiais; langams ir durims įstatyti angokraščiuose daromos išpjovos, į kurias dedamas statramstis, arba daromos tradicinės staktos; sienose daromos tokio dydžio angos, kad įstačius langus ar duris viršuje liktų pakankamas tarpas, kuris netrukdytų pastato sėdimui; nustatant tarpo aukštį, reikia įvertinti, kad drėgnų rąstų nuosėdis yra apie 6%, o sausesnės medienos – 3%, klijuotų rąstų – 1%;

Projektuojant ar renčiant statinį, reikia įvertinti šiuos pagrindinius rąstiniams namas būdingus principus:

įrengiant kolonas ar kitas vertikalias, stabilias konstrukcijas – mūro atitvaras, laiptus, naudojami sienojų sėdimą reguliuojantys mechanizmai – kompensaciniai varžtai;

sienojams gaminti naudojami iki 6 m ilgio rąstai. Tai atitinka gamybos sortimentą ir užtikrina sienų stabilumą;

numatant būsimus elektros instaliacijos tinklus, sienojuose įrengiamos angos laidams.

išdrožos gylis turi būti ne per mažas (rekomenduotina ne mažiau, kaip 2 cm), plotis 12 cm (20 cm storio sienojams);

1. Perdangos sija 2. Perdanga 3. Dekoratyvinis elementas 4. Tarpas sėdimui 5. Varžtas 6. Atraminė siena 7. Sija

B B

norint iš dalies sumažinti rąsto trūkimus, rąsto viršutinėje plokštumoje įpjaunamos technologinės įpjovos; angoms, didesnėms nei 6 m, perdengti naudojamos klijuoto tašo ar kitokios sijos;

B-B

2 1

tarpams tarp rąstų izoliuoti naudojama galinti deformuotis, ekologiška termoizoliacinė medžiaga (samanos, kiminai, linų pluošto, avies vilnos ar kitas paklotas), iš lauko pusės rekomenduojama priešvėjinė išsiplečianti tarpinė;

A-A

Sienojai gali skirtis ir pagal sąsparos – statinio vainiko sunėrimo tipą. Apipjautiems natūraliems rąstams dažniau-

7 3

A-A

1. Betonas 2. Sienojas 3. Kiaurymė 4. Kaištis

2 1

Detalė išorinių sienų angokraščių sutvirtinimui ir langų arba durų tvirtinimui

C 4

4 5 3

4 3

4 5

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

4 3 1 A

Sienojų tvirtinimas paslankiais kaiščiais

1. Sienojas 2. Kiaurymė 3. Sriegtas strypas 4. Poveržlė 5. Veržlė

C-C

D-D

2 5 4 1

1 6

7 3 2

Sienojų sėdimą reguliuojantis kompensacinis varžtas

1 6 7

3 4 5

Paslankus mūro sienos jungimas su perdanga

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Pertvarinės karkasinės sienos B-B

laikančioji rąstinė lauko siena

atitvarinė karkasinė lauko siena

atitvarinė karkasinė vidaus siena

600*

1100*

1800*

Grindjuostė Grindlentė

III

Garso izoliacija

Lagė II

Termoizoliacija Garo izoliacija

Sienojas IV

400*

H-1100*

1900*

Max

A-A

B-600*

1600*

1. Apvadas 2. Betonas 3. Durų stakta 4. Grindys 5. Perdanga 6. Perdangos sija 7. Sienojas 8. Tašas 9. Kiaurymė sėdimui 10. Kiaurymė laidams

800* 200*

Max

C-C

T-1800*

Dailylentė Perdangos sija

Sandarinimo tarpinė

10 10

III

Apdailinė lenta Tarpą sėdimui užpildanti termoizoliacija

Tašas

Termoizoliacija Apdailinė lenta

D-D

perdanga

2 3

9 7

laikančioji rąstinė lauko siena

atitvarinė karkasinė lauko siena

stoginukas

Dailylentė 8 3

Garo izoliacija Tašas

informacinis matmuo, kuris žymi elektros instaliacijos aukštį nuo grindų. kiaurymė elektros instaliacijai, kuri gręžiama surinkus statinį prieš durų montavimą. Ji gali būti nutolusi nuo durų angos krašto ne daugiau kaip 400 mm. Elektros laidai iki šios kiaurymės montuojami tarp durų staktos ir sienojo. Max kiaurymė elektros instaliacijai, einanti per visą statinio aukštą. B kiaurymė elektros instaliacijai, kuri gręžiama nuo aukšto apačios. T kiaurymė elektros instaliacijai, kuri gręžiama nuo aukšto viršaus. * H

Kiaurymių elektros instaliacijai įrengimas ir žymėjimas

Visi šie klausimai buvo sprendžiami ir senesniais laikais. Statyta iš apipjautų (švarcuotų), tašytų ar apvalių sienojų. Naudota įprastai žieminio kirtimo, pakankamai padžiūvusi eglės arba pušies mediena. Gyvenamieji namai statyti iš 15–20 cm storio, ūkiniai pastatai – iš 12–18 cm storio apipjautų ar aptašytų rąstų. Apvalūs sienojai ploniausiose sudūrimo vietose buvo ne plonesni nei 13 cm. Sienojų vainikai buvo dedami ant pakulų arba samanų,

Termoizoliacija Tašas

tarpusavyje ne rečiau kaip kas 2,5 m surišti dagiais. Rąstų kampiniams, galiniams ar kitiems sujungimams naudota daug individualių sujungimo variantų. Šiandieninėje statyboje išlaikomi visi senieji statybos principai, bet naudojama daugiau metalinių detalių, naujų pagalbinių, izoliacinių ir tvirtinimo medžiagų.

Priešvėjinė izoliacija Tašas Apdailinė lenta

Lentelė Vėjalentė Sija Sienojas Sandarinimo tarpinė

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Rąstinio namo pertvarinės sienos gali būti įrengtos naudojant plonesnius rąstus arba karkasinę konstrukciją. Pertvarų tikslas yra atitverti reikiamas patalpas ir izoliuoti garsą. Karkasinės sienos taip pat gali būti naudojamos ir kaip lauko pagalbinių patalpų atitvaros, statinių frontonų konstrukcijos.

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Pagrindinis klausimas, kurį reikia spręsti įrengiant karkasines pertvaras, tai jų paslankus tvirtinimas prie laikančių rąstinių sienų ir kompensacinio tarpo palikimas tarp karkasinės sienos ir perdangos.

A-A

A 1

C-C

B-B

13 15

6 3

3 7 4

C-C

2 9

10 4 9 DC 2

6 6

D-D

8 16 1

2 6 3

9 1

17 15

B-B

1. Apkalimo lenta 2. Dailylentės 3. Dekoratyvinė detalė 4. Garo izoliacinė plėvelė 5. Sienojas 6. Stogo sija 7. Tarpas sėdimui 8. Tašas 9. Tašas 10. Termoizoliacija 11. Grindjuostė 12. Grindų danga 13. Medsraigtis 14. Perdanga 15. Plokštelė 16. Stogas 17. Vinis 18. Tašas

D B

A-A

6 I

D-D

15 13

15 17 10 4 5 15 13 11 18 7

7 9 5 7 1 6

7 7 4 6 9

8 3 5 10 1 6

10 4 2 6 9

1. Medsraigtis 2. Tašas 3. Perdangos sija 4. Tarpas sėdimui 5. Tašas 6. Dailylentės 7. Apkalimo lenta 8. Perdanga 9. Termoizoliacija 10. Apkalimo lenta (susiaurinta iš apkalimo lentos)

Paslankus karkasinės sienos jungimas su perdanga

Perdangos perdanga

kaminas

Surenkamas dūmtraukis

Nedegi termoizoliacija

Grindlentė PASTABOS: 1. Tašas (poz. Nr. 8) tvirtinamas tik prie stogo sijos (poz. Nr. 6). 2. Apkalimo lenta (poz. Nr. 1) tvirtinama tik prie tašo (poz. Nr. 8). 3. Dekoratyvinė detalė (poz. Nr. 3) tvirtinama tik prie stogo sijos (poz. Nr. 6). 4. Grindjuostė (poz. Nr. 11) tvirtinama tik prie tašo (poz. Nr. 18). 5. Medsraigtis (poz. Nr. 13) prisukamas su laisvumu.

Garso izoliacija Lagė Plokštė Termoizoliacija Lagė Garo izoliacija Dailylentė Perdangos sija

Paslankus karkaso tvirtinimas prie sienojų

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

A-A

3 A

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Stogai

B-B

1. Grindinės lentos 2. Perdangos sija 3. Sienojas 4. Grindjuostė 5. Dailylentės 6. Pūsto polietileno plėvelė 7. Tašas

A B

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

stogas

kaminas

Apdailinės plytos

Perdanga su medine danga A-A B

B-B

1. Dailylentės 2. Garo izoliacinė plėvelė 3. Grindinės lentos 4. Lagės 5. Perdangos sija 6. Sienojas 7. Termoizoliacija 8. Grindjuostė 9. Tašas

A B

Hidroizoliacija

Apšiltinta perdanga su medine danga A-A

9 A

Stogo danga

13 3

B-B

B I

4 3

12 13

10 2

1. Dailylentės 2. Garo izoliacinė plėvelė 3. Garso izoliacija 4. Grindinės lentos 5. Grindjuostė 6. Lagės 7. OSB plokštė 8. Perdangos sija 9. Sienojas 10. Tašas 11. Termoizoliacija 12. Tašas 13. Tarpelis

Nedegi termoizoliacija

Priešvėjinė izoliacija Termoizoliacija Gegnė Termoizoliacija Tašas Garo izoliacija

Apšiltinta perdanga su medine danga ir garso izoliacija

Rąstinių namų konstrukcijose dažniausiai naudojamos perdangos, montuojamos iš medinių sijų. Perdangai įrengti rekomenduojama naudoti eglės medieną, nes ji turi savybę atsitiesti sumažėjus apkrovai. Perdangos sijos dedamos 0,6–1,2 m atstumu viena nuo kitos, priklausomai nuo statinio projekto. Būtina atkreipti dėmesį, kad liktų pakankamas rąstų skaičius, kai perdangos sija dedama virš lango ar kitos angos, įvertinti kuriose vietose bus laiptai, kaminai. Perdangas galima konstruoti keliais būdais, paslepiant arba paliekant atviras perdangos sijas. Apatinė perdangos dalis paprastai pakalama vožtinėmis lentomis, dailylentėmis ar apdailine plokšte, viršutinė – grindų danga.

Grebėstas

Dailylentė

Perdangos paskirtis yra atlikti ne tik laikančios atitvarinės konstrukcijos paskirtį, bet ir izoliuoti patalpas nuo garso. Tai itin aktualu mediniuose namuose. Todėl rekomenduojama tam skirti didelį dėmesį ir naudoti papildomas garso izoliacijos medžiagas. Panašiai perdangos buvo konstruojamos ir seniau. Perdengimo sijos iš apačios būdavo apkalamos 2 cm storio obliuotomis su įlaidomis ar pusįlaidėmis lentomis. Jei būdavo tinkuojama, pakalamos 26 mm antrarūšėmis paprastomis lentomis, ant kurių kalamos balanos. Kalant virš perdangos sijų, dažniausiai paprastos 2–2,5 cm storio obliuotos lentos suvožiamos.

Surenkamas dūmtraukis

Perdangos sija

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

laikančioji rąstinė lauko siena

perdanga

stogas

Stogo danga Tašas

Garo izoliacija

1. Dailylentės 2. Garo izoliacija 3. Gegnė 4. Grebėstas 5. Stogo danga 6. Tašas 7. Termoizoliacija 8. Priešvėjinė izoliacija

Grebėstas

Priešvėjinė izoliacija Termoizoliacija

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

5 6

Termoizoliacija

Tašas

4 9

Dailylentė

Apdailinė lenta

1. Dailylentės 2. Garo izoliacija 3. Gegnė 4. Grebėstas 5. Stogo danga 6. Tašas 7. Tašas 8. Termoizoliacija 9. Priešvėjinė izoliacija 10. OSB plokštė

Dailylentė Gegnė

2 1

Laštakis Latakas

Sienojas Sandarinimo tarpinė

Stogo konstrukcija su čerpių danga

Stogo konstrukcija su bitumine danga

1. Dailylentės 2. Gegnė 3. Lauko dailylentės 4. Plokštelė 5. Sienojas 6. Tašas

1. Priešvėjinė izoliacija 2. Gegnė 3. Įlatakis 4. Latakas 5. Lauko dailylentės 6. Grebėstas 7. Sienojas 8. Stogo danga 9. Tašas 10. Dekoratyvinė detalė 11. Dekoratyvinė detalė

Nuo senų laikų stogų konstrukcijas sudarė gegnės, pogegniniai statramsčiai, spyriai, sąvaržos ir kitos medinės detalės. Konstrukcija visais laikais buvo parenkama pagal statinio plotį, reikalingą pastogės aukštį, stogo formą, statumą, sunkumą. Stogų konstrukcijos įprastiems iki 6 m pločio statiniams dažniausiai buvo daromos tik iš gegnių, sujungtų įstrižomis lentomis. Lengviems (tolio, skardos) stogams gegnės buvo statomos kas 1,3–1,4 m, vidutiniams (gontų, skiedrų, lentelių, šiaudų) – kas 1,1–1,3 m, sunkiems (čerpių), kas 0,9–1,1 m. Platesniems, 6–8 m pločio statiniams buvo daromos iš gegnių ir sąvaržų arba iš gegnių ir vienos eilės statramsčių. 8–13 m pločio statinių stogams konstruoti jau buvo daromos sudėtingesnės konstrukcijos, pasitelkiami statramsčiai, sudvejintos konstrukcijos ir keletas sudėtingesnių mazgų. Šiandieninių rąstinių namų stogų konstrukcijos taip pat skiriasi priklausomai nuo norimos stogo konfigūracijos, dangos rūšies ir termoizoliacijos sluoksnio storio.

100

Vykdant stogo dengimo darbus būtina :

laikytis technologijų, kurias numato skirtingų stogo dangų dengimo reikalavimai;

rekomenduojamas termoizoliacijos sluoksnis 200–250 milimetrų; izoliacines plėveles tarpusavyje klijuoti lipniomis juostomis; kaminų ir stogų sandūras įrengti tik naudojant specialias medžiagas.

6 1

itin atidžiai atlikti termoizoliacijos irengimo darbus: akmens vatos ar kitų medžiagų lakštus tvirtinti keliais sluoksniais, juos tarpusavyje kryžiuojant; likusius siaurus tarpus, į kuriuos sunku įterpti akmens vatą ar kitas izoliacines medžiagas, pripildyti izoliacinių putų;

2 2

3 10

6 3

5 I

Paslankus stogo konstrukcijų tvirtinimas prie sienojų

Pastogės apdaila su paslėpta stogo kraštų konstrukcija

101

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Langai, durys A

laikančioji rąstinė lauko siena

A-A

langas

13 17 11 10 16 5 2 4 15

9 5 9 3

Termoizoliacija 9

Priešvėjinė izoliacija

13 15

14 B

6 17

Tašas (lango tvirtinimui)

2 4

Tašas (sienojų stabilizatorius)

15 17 18

B-B

8 12

14 5

Termoizoliacija

Sandarinimo tarpinė Sienojas Priešvėjinė izoliacija Termoizoliacija

1. Apkalimo lenta 2. Dailylentės 3. Dekoratyvinė detalė 4. Garo izoliacija 5. Gegnė 6. Įlatakis 7. Įpjova 8. Latakas 9. Lauko dailylentės

10. Lota 11. Obliuota lenta 12. Sienojas 13. Stogo danga 14. Stogo sija 15. Tašas 16. Termoizoliacija 17. Priešvėjinė izoliacija 18. Tašas

Stogo konstrukcija su čerpių danga

Stogų kraštai gali būti apkalami paslepiant gegnių galus arba jas atveriant. Rekomenduojamas antrasis variantas, kurio atveju galima gegnių galus panaudoti ir kaip puošybos elementą, susiaurinant, suapvalinant ir pan. Stogų dangos – vienas iš sudėtingesnių klausimų šiandien, jeigu norime pritaikyti senąsias medžiagas. Senosios stogų dangos: šiaudai, nendrės, skiedros, gontai, lentelės, molio, cementinės čerpės, skarda. Šiandien šis sąrašas pasipildęs labai daug naujų medžiagų – beasbestiniais asbocementiniais lakštais, bituminė-

102

mis čerpelėmis, įvairiomis ruloninėmis dangomis, įvairių rūšių molio ir betono čerpėmis, įvairių formų skardos dangų gaminiais. Stogo dangos pasirinkimas esmingai priklauso nuo statinio stilistikos ir etnografinio autentiškumo poreikių. Galima stengtis naudoti senąsias patobulintas dangas (nendres, skiedras, lygią skardą), galima siekti imitacinio efekto (pvz., naudojant gerai parinktas bitumines čerpeles, išgaunant skiedrų stogo vaizdą), galima naudoti naujas dangas, stengiantis išlaikyti tradicines formas, faktūrą ir spalvas.

Medinio rąstinio namo langai taip pat rekomenduojami tik mediniai, dažniausiai su stiklo paketais, atitinkantys šiandieninius šiluminės laidos reikalavimus.

išorinio apvado nepatektų vandens, būtina įrengti medinį arba skardinį apvado stogelį arba papildomą stabiliai prie sienojo pritvirtintą apvadą.

Langai dažniausiai statomi prie sienos išorinės pusės. Likęs sienos storis dengiamas mediniu paplatinimu (lenta, uždengianti sienos storį tarp lango rėmo ir vidinio apvado). Iš abiejų pusių tvirtinami apvadai.

Kadangi šiuolaikinio lango su stiklo paketu konstrukcija neleidžia išsaugoti tradicinių langų konstrukcijų storių ir sudalijimų proporcijų, jas tenka keisti. Tačiau privalu maksimaliai proporcinius santykius išsaugoti ir naudoti tradicinį langų įstiklinto ploto sudalijimą. Norint visiškai išsaugoti ar pakartoti senojo lango vaizdą, galima atsisakyti stiklo paketų ir gaminti tradicinį „dubultinį“ langą, kuris, viską kokybiškai atlikus, taip pat turi pakankamas šilumines varžas. Galimi ir kiti variantai, naudojant vienstiklį tradicinį suskirstytą langą išorėje kartu su išimamu paketiniu, neskirstytu langu viduje.

Lango blokas tvirtinamas į sienojuje išpjautoje angoje įstatytą montažinį tašą. Tarp lango bloko ir viršutinio sienojo paliekamas 5–7 cm tarpas galimam statinio nusėdimui. Apvadai tvirtinami prie lango rėmo ir sėdimo atveju juda kartu su lango bloku. Kad į tarpą tarp sienos ir viršutinio

103

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

A-A

B-B

10 9

Sklypo ir statinių inžineriniai tinklai ir įrenginiai

10 5

Kuriamai sodybai reikalingi išoriniai ir vidiniai inžineriniai tinklai ir įrenginiai. Tai lemia ne tik individualūs statytojo poreikiai, bet ir atitinkamais reglamentais paremti projektavimo sąlygas rengiančių institucijų reikalavimai. A

Sodybos techninio aprūpinimo sistema – tai daugybės inžinerinių tinklų, įrenginių ir prietaisų visuma, kuri jau šiuolaikinėmis priemonėmis aprūpina sodybą energija, vandeniu, ryšiais ir atlieka saugos, utilizavimo, kaupimo ir kitas funkcijas, galimas tik dabar. Senosios sodybos

8 3

1. Apvadas 2. Grindys 3. Durų stakta 4. Tašas 5. Termoizoliacija 6. Plokštelė 7. Durų varčia 8. Paplatinimas

11 1 10

Sodybos inžineriniai tinklai ir įrenginiai 22

9 18 B-B

8 5

Lauko durų, atsidarančių į lauką, tvirtinimas A-A

šiuolaikinių techninių priemonių neturėjo, nes jų dar nebuvo, arba naudojo senus metodus, todėl, siekiant kiek įmanoma išsaugoti senosios sodybos planinę struktūrą, užstatymo ir silueto formavimo savitumus bei statinių fasadus, teks susidurti su nemažai problemų ir daryti kompromisinius sprendimus. Norint gauti televizijos signalą, reikės „pasipuošti“ antenomis, norint apsisaugoti nuo žaibo išlydžio, reikės įsirengti aukštą apsaugos nuo žaibo atramą, norint išlaikyti privalomus sanitarinius atstumus tarp artezinių gręžinių, valymo įrenginių ar kuro talpų, reikės koreguoti atstumus tarp statinių. Daugeliu atveju tai bus privaloma ir neišvengiama, bet didžioji techninės įrangos dalis nebus matoma, o ta, kuri bus matoma, bus šiuolaikiško techninio dizaino ir nekonkuruos su tradicinės architektūros statiniais.

7 2 1

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

1 21

6 7 15 16

15 8

10 11

9 9

1 7 7

3 1

1. Apvadas 2. Grindys 3. Durų stakta 4. Tašas 5. Termoizoliacija 6. Plokštelė 7. Durų varčia 8. Paplatinimas

10 11

1 5 8

9,5 10 10

Elektros tinklai ir įrenginiai: 1. Įvadinis apskaitos skydas – lauko elektros tinklai 2. Paskirstymo skydas – vidaus elektros tinklai ir įrenginiai 3. Lauko apšvietimo tinklai ir įrenginiai 4. Vėjo jėgainė Vandentiekio ir nuotekų tinklai ir įrenginiai: 5. Giluminis vandens gręžinys – lauko vandentiekio tinklai 6. Hidroforas 7. Vandens filtravimo įrenginiai 8. Santechniniai prietaisai – vidaus vandentiekio tinklai

9. Santechniniai prietaisai – vidaus nuotekų tinklai 10. Nuotekų valymo įrenginys – lauko nuotekų tinklai 11. Mėginių paėmimo šulinys 12. Infiltracijos tinklai ir įrenginiai Lietaus vandens surinkimo ir laistymo įrenginiai: 13. Lietaus vandens surinkimo tinklai ir talpykla 14. Laistymo sistemos vamzdynas ir įrenginiai Šildymo ir karšto vandens ruošimo įrenginiai: 15. Vandens talpyklos – boileriai

16. Šilumos siurblys 17. Geoterminio šildymo lauko kolektorius ir įrenginiai 18. Geoterminio šildymo vidaus kolektorius ir įrenginiai 19. Saulės kolektorius ir įrenginiai Apsaugos sistemos: 20. Priešgaisrinės ir turto apsaugos sistemos 21. Automatinė užtvara 22. Stulpinis žaibolaidis Ryšių sistemos: 23. Palydovinės televizijos tinklai ir įrenginiai 24. Mobiliojo ryšio tinklo antena

Vidaus durų tvirtinimas

104

105

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

Elektros energijos tiekimas Šiuo metu elektros energija galima apsirūpinti iš esamų elektros tinklų. Darbai organizuojami taip: kartu su projektavimo sąlygomis statytojas gauna ir vietos skirstomųjų tinklų aprūpinimo elektra sąlygas, kuriose numatomos visos apsirūpinimo elektra aplinkybės. Jose taip pat nurodoma, ar reikia rengti atskirą elektros tiekimo projektą. Remdamiesi sąlygomis ir projektu, vietos skirstomųjų tinklų įstaiga organizuoja elektros įvado iki sklypo ribų darbą. Jei darbų apimtis viršija skirstomųjų tinklų numatytą sumą, rengiamas darbų atlikimo konkursas. Statytojas čia atlieka tik mokėtojo vaidmenį (apmoka visas arba dalį išlaidų). Elektros tiekimas yra vienas iš pirmųjų ir gana svarbus klausimas, nes, jei esamos elektros linijos yra toli nuo sklypo arba jų techniniai duomenys neleidžia statytojui prie jų prisijungti, gali tekti kloti naujus elektros kabelius iš toli ar net įrengti tarpines transformatorines. Tam gali prireikti nemažų išlaidų. Nuo įvado į sklypą iki statinių ir kitų reikiamų vietų statytojas elektros linijas veda savo lėšomis ir pats organizuoja darbus. Klojant požeminius kabelius naudinga iš karto numatyti visus taškus, kuriuose gali prireikti elektros energijos, kad nereikėtų pakartotinai nuomoti kasybos technikos. Elektros sklype reikės visiems statiniams, lauko apšvietimo tinklams, arteziniam gręžiniui, valymo įrenginiui, automatiniams vartams, kitiems galimiems elektros prietaisams. Šiandien labai plačiai kalbama apie alternatyvų elektros tiekimą naudojant vėjo, saulės, vandens energiją. Visa tai tikrai pažangu, ekologiška ir, be abejonės, skatintina, tačiau šiandieninė įstatymų bazė, žinių stoka, brangi įranga kol kas neleidžia šiai veiklai įsibėgėti. Vis dėlto tai neabejotinai netolimos ateities klausimas. Statinių vidaus elektros tinklų sistemą lemia projektuotojo arba paties statytojo parengtas projektas, kuriame numatomi visi elektros energijos objektai. Tai: vidaus ir fasadų apšvietimo sistema, šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos elektros prietaisai, šakučių lizdų sistema, interjero ir buitiniai prietaisai, garso ir vaizdo technika, kiti įrenginiai. Atliekant vidaus instaliacijos darbus būtina kvalifikuotų specialistų pagalba ir privaloma laikytis technologinių reikalavimų, nes gerai sumontavus elektros tinklus ir įrenginius ne tik nepriekaištingai veiks visi elektros prie-

106

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

taisai, bet ir statiniai bus apsaugoti nuo gaisrų, kylančių dėl elektros tinklų ar prietaisų gedimo. Taip pat siekiant išvengti gaisro rąstiniuose namuose rekomenduojama naudoti nedegius elektros kabelius. Vandens tiekimas

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

Nuotekų biologinio valymo įrenginių pasiūla yra gana plati ir statytojui reikia individualiai apsispręsti, atsižvelgiant į sodybos specifiką, dėl galimų investicijų ir kitų sąlygų. Reglamentuoti reikalavimai dėl nuotekų tvarkymo skelbiami LR aplinkos ministerijos įsakymuose Nr. DI-412 (2006-09-11) ir Nr. DI-515 (2007-10-08).

Apsirūpinti geriamuoju vandeniu galima iš trijų šaltinių:

P r o j e k tav i m a s i r s tat y b a

geoterminę energiją (žemės, vandens, oro) – naudojant šilumos siurblius. Šiandien plačiai pristatomi visi šie ir kompleksiniai variantai, jungiantys kelių energijos šaltinių naudojimą. Karštam vandeniui ruošti jau ekonomiškai naudinga naudoti saulės energiją.

Gruntinio ir paviršinio vandens surinkimas iš esamų vandentiekio tinklų; iš šachtinių šulinių; iš artezinių gręžinių. Pastaruoju metu dažniausiai gręžiami arteziniai gręžiniai, kurie Lietuvos sąlygomis paprastai būna 30–70 m gylio. Artezinių gręžinių projektus ir gręžinio dokumentus rengia specializuotos įmonės, kurios taip pat atlieka vandens tyrimus. Pabrėžtina, kad iš daugumos gręžinių gaunamame vandenyje geležies, mangano ir kitų medžiagų priemaišos viršija leistiną normą, todėl dažnai tenka įrengti nepigias vandens filtravimo sistemas. Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimus galima rasti higienos normose HN 24:2003. Vandenį iš esamų arba naujų šachtinių šulinių galima naudoti, prieš tai atlikus cheminio ir biologinio užterštumo tyrimus, vėliau tą daryti reikia periodiškai. Įrengiant ir eksploatuojant šulinį ar šaltinį reikia vadovautis higienos normomis HN 43:2005. Nuotekų šalinimas Dėl buitinių nuotekų šalinimo būdo dažnai sprendžiama privalomojoje projekto aplinkosauginėje dalyje, kuri yra derinama su aplinkosaugos departamento atitinkamu skyriumi. Visais atvejais galimi du iš esmės skirtingi variantai: 1) nuotekas kaupti tam skirtame rezervuare ir periodiškai išvežti; 2) įrengti biologinio nuotekų valymo įrenginius, iš kurių ištekėjęs išvalytas vanduo patektų į artimiausią tekantį vandens telkinį arba per infiltracijos sistemą patektų į gruntą. Pirmas variantas, jeigu jį leidžia projektavimo sąlygos, yra pigesnis, bet turi trūkumų: nuotekos bus laikomos sodyboje (gali sklisti kvapas), periodiškai reikės samdyti atliekas išvežantį transportą. Biologiniams valymo įrenginiams taip pat reikia tam tikros technologinės priežiūros (kartą per savaitę, mėnesį, metus), tačiau daugeliu aspektų tai ekologiškesnis ir šiuolaikiškesnis nuotekų šalinimo būdas.

Gruntinis ir paviršinis vanduo gali kelti problemų šiais atvejais:

Vienareikšmiškai atsakyti, koks šildymo būdas tinkamiausias dabar ir koks bus po kelerių metų, yra neįmanoma, ir sprendžiama individualiai.

jei gruntinis vanduo yra pakankamai aukštai arba būna aukštai tam tikrais metų laikais ir pradeda skverbtis į rūsių patalpas ar plauti gruntą po juostiniais pamatais, gręžtinių pamatų rostverkais, aplink vienetinius gręžinius;

Ieškoma būdų, kurie padėtų sujungti į vieną sistemą keletą kuro rūšių ir skirtingų energijos tiekimo būdų.

jei lietaus arba pavasario polaidžio vanduo nepakankamai greitai susigeria, ardo dangas ir aplinkos elementus, o susikaupęs didesniais kiekiais daro ir aukštam gruntiniam vandeniui būdingą žalą.

Žaibų išlydžiai yra viena iš gaisrų priežasčių. Apsaugos nuo žaibo sistemą galima įrengti individualiai kiekvienam statiniui arba pastatyti stulpinį žaibolaidį, skirtą visai ar daliai teritorijos apsaugoti. Pirmas variantas yra pigesnis, tačiau turi daug trūkumų:

Šios problemos gali atsirasti dėl esamo grunto. Jų išvengti galima įrengiant drenažą. Kur vandens lygis yra nuolat aukštas arba esamo grunto struktūra ar reljefas neleidžia greitai pasišalinti paviršiniam vandeniui, būtina įrengti drenažą aplink statinius ir kitose reikiamose vietose. Kitais atvejais reikia individualiai spręsti, ar gali kilti pavojus pamatams ar kitoms konstrukcijoms pavasarinio polaidžio ar liūčių metu. Jei drenažo sistemos įrengti nenumatoma, bent dalį nepageidautino sezoninio vandens galima nukreipti grioviais. Šildymas ir karšto vandens ruošimas Statinių šildymo ir karšto vandens ruošimo klausimas nuo senų laikų yra sprendžiamas skirtingai, nes tiesiogiai priklauso nuo tuometinių ekonominių sąlygų ir technikos pažangos įdiegtų naujovių. Ne išimtis ir šie laikai. Dabartiniu metu šildyti statinį ir ruošti karštą vandenį galima naudojant šiuos energijos šaltinius: kietąjį kurą (malkos, įvairios granulės) – naudojant katilus, krosnis, židinius;

Apsauga nuo žaibo ir įžeminimas

tvirtinant žaibolaidžio elementus keliose vietose pažeidžiama stogo danga, dėl to padidėja vandens pratekėjimo tikimybė; nukenčia statinio estetinis vaizdas; žaibolaidis apsaugo tik tą statinį, ant kurio yra įrengtas. Daugumą sodybų sudaro keli statiniai, o jiems visiems apsaugoti nuo žaibo išlydžio užtenka vieno 6–12 m stulpo. Taigi antrasis variantas ekonomiškesnis nei rengti atskirus žaibolaidžius ant visų statinių. Šios šešios inžinerinės sistemos, matyt, yra būtinos ir, renkantis vienus ar kitus sprendimus, diegiamos visose sodybose. Be jų, pagal individualius poreikius gali būti įrengiami ir kiti tinklai bei įrenginiai: apsauginės ir priešgaisrinės signalizacijos, televizijos, telefoninio ir internetinio ryšio įrenginiai, ventiliacijos ir dūmų šalinimo įrenginiai, lietaus ir gruntinio vandens kaupimo ar šalinimo įrenginiai

skystąjį kurą, dujas – naudojant atitinkamus katilus; elektros energiją – naudojant skirstomųjų tinklų arba alternatyvių šaltinių (saulės, vėjo, vandens) tiekiamą energiją;

Arch. Rolandas Bortkūnas

107

K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a

L ITE R ATŪ R A Andriušytė, Aistė; Baltrušaitis, Vingaudas; Burinskaitė, Ilona; Žumbakienė, Gražina. Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra. Vilnius: Etninės kultūros globos tarybos sekretoriatas, 2008. Lietuvių liaudies menas. Architektūra. T. 1. Vilnius: Vaga, 1957. Šešelgis, Kazys [ir kt.] Lietuvių liaudies architektūra. T. 1. Kaimo gyvenvietės ir gyvenamieji namai. Vilnius: Mintis, 1965. Šešelgis, Kazys. Lietuvių liaudies architektūros paminklai. I kn. Zervynų kaimas. Vilnius: Periodika, 1974. Šešelgis, Kazys. Lietuvių liaudies architektūros paminklai, III kn. Savaimingai susiklostę kaimai. Vilnius: Mokslas, 1988. Šešelgis, Kazys. Lietuvių liaudies architektūros paminklai, IV kn. Pietryčių Lietuvos gatviniai kaimai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla; Kultūros paveldo centras, 1996. Šešelgis, Kazys. Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai : (nuo seniausių laikų iki 1918 m.). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. Švipas, Vladas. Kaimo statyba. Kaunas: Žemės ūkio rūmai, 1936.

108

S a n t ru m p o s apyl. apylinkė k. kaimas LII Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyrius LLBM Lietuvos liaudies buities muziejus m. metai NČDM Nacionalinis K. M. Čiurlionio dailės muziejus neg. negatyvas Nr. numeris nuotr. nuotrauka pav. paveikslas r. rajonas sav. savivaldybė viz. vizualizacija VUB Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrius

Tiražas 1000 egz. Išleido ir spausdino UAB „Petro ofsetas” Savanorių pr. 174D, 03153 Vilnius www.petroofsetas.lt priemimas@petroofsetas.lt

KAIMO STATYBA:

DZŪKIJA

Leidinį „Kaimo statyba: Dzūkija“ sudaro keturios dalys: pirmoje apžvelgiama Dzūkijos tradicinės architektūros bruožai – šaltinis, iš kurio semiamės žinių ir patirties šiandienos kūrybai; antroje dalyje apibrėžiami pagrindiniai dėmenys, lemiantys regioninį vietos tapatumą ir statybos tradicijos tęstinumą. Pagal šiuos kriterijus suformuoti trečiosios dalies projektiniai pasiūlymai, o ketvirtoje dalyje pateikiamos praktinio įgyvendinimo sąlygos. Tai nėra griežti receptai ar baigti architektūriniai projektai, tai mintys, idėjos, teigiančios tradicinės statybos šiuolaikiškumą, gyvybingumą ir tęstinumą. Leidinys skirtas kaimo gyventojams, projektuotojams, paveldosaugininkams, statybininkams ir visiems, besidomintiems šio krašto architektūra.