PRATARMĖ PERAS GIUNTAS. Kur buvau savimi aš... vientisas, tikras... Su dievišku ţenklu kaktoj... nesutrikęs? SOLVEIGA. Viltyje, tikėjime, meilėj manoj. H. IBSENAS Peras Giuntas
Norvegų dramaturgas Henrikas Ibsenas (Ibsen) gimė 1828 03 20 Šieno mieste, mirė 1906 05 23 Kristianijoje (dabar Osle). XIX a. pabaigoje jis tapo vienu garsiausių Europos dramaturgų, nacionaliniu Norvegijos didvyriu, išaukštinusiu norvegų tautos kovą uţ laisvę ir nepriklausomybę, ir tokias pozicijas išlaikė net per visą XX a. Iš jo dramaturgijos meno mokėsi ir jaunos Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai. Balys Sruoga pavadino jį „naujos vaidybos tėvu“, kuris iškėlė „naują dramos pradą – psichologinių gelmių nuoseklumą“. Literatūrologas Vytautas Kubilius pabrėţė ir kitą H. Ibseno nuopelną pasaulinei literatūrai: „pagrindinė H. Ibseno misija – analitinės dramos tipo sukūrimas“. Išaugęs nedideliame miestelyje, komersanto šeimoje, nuo 15 metų jaunasis Henrikas tėvui bankrutavus priverstas duoną pelnytis pats: įsidarbina vaistininko padėjėju. Europoje tuo metu (1848 m.) kunkuliuoja revoliuciniai įvykiai.
Karštos širdies vaikinas imasi plunksnos: parašo pirmuosius eilėraščius, dramas, imasi vadovauti pirmajam norvegų nacionaliniam teatrui, persikelia į Kristianiją, tampa teatro vadovu, kuria romantinius scenos veikalus. Tačiau didįjį pripaţi nimą H. Ibsenui pelnė vėlesnės dramos, sukurtos jau realizmo principais, bet visos pasiţ yminčios giliu psichologizmu, filosofiškumu, nevengiančios ir simbolizmo motyvų. Tai: „Brandas“ (1866), „Lėlių namai“ (dar vadinama „Nora“; 1879), „Šmėklos“ (1881), „Laukinė antis“ (1884), „Heda Gabler“ (1890), „Statytojas Solnesas“ (1892) ir kt. „Peras Giuntas“ (1867) – filosofinė drama. Į įstabų lydinį rašytojo talento jėga čia sulydo pasakų, sakmių, legendų pasaulį ir ţ monių gyvenimo tikrovę; čia veikia troliai, nykštukai, Dovrės Senis, stipruolis kalvis ir sagų liejikas, čia stovi Surijos Murijos pilis... O ir pats Peras Giuntas, motinos ţo dţiai s tariant, vaikystėje svajodavęs: „Duok man laiko – princas būsiu“, – taip sakydavai kadai. Ir įsivaizduodavęs:
Peras Giuntas joja su savo svita. Ţirgas ţ ąslais sidabro, pasagom aukso, O pats Peras šilkais pamuštu apsiaustu... Ir drąsiai, tvirtai teigdavęs: MISTERIS KOTONAS. Tas tikslas, sere? PERAS GIUNTAS. Būt karalium. Tik ar ţem iškosios karalystės karalium kokiame nors ţe mėlapyje įvardytame lopinėlyje, tik ar materialiųjų turtų valdovu? Peras Giuntas ieško savo vietos gyvenime. Jis leidţ iasi į kelionę po pasaulį, jis klausia ir teigia: „ Būti pačiu savim“ – ką tai reiškia? Ţmogus patsai savimi turi būti. <...> visad stengiuos būti savim pačiu. Bet jeigu pats save prarasi, tavoji pergalė beprasmė. Tik ar net po visų dvejonių ir klajonių įstengė Peras Giuntas atsakyti į pirmąjį klausimą? O kuo skiriasi Pero Giunto „būti pačiu savim“ nuo trolių credo „būk savimi patenkintas“? Ir ar galimas čia atsakymas vienu sakiniu, kai: Tas Giunto „pats“ – tai legionai geismu, troškimų ir svajonių, tatai beribis okeanas, kur poreikiai kaprizus genas.
Kai savąjį gyvenimą Peras Giuntas ir taip apibūdina, prilygindamas jį svogūnui: Kiek daug tų sluoksnių! Giliau, vis giliau... Kada branduolys išlįs pagaliau? Buvo tasai branduolys ar ne, tesprendţ ia skaitytojas ir ţ iūrovas. Pavyko Perui Giuntui iki galo likti pačiu savimi, tapti išsvajotuoju karaliumi ar virto jis n i e k u ? Drama išties kelia daugiau klausimų, negu pateikia atsakymų. Tik kaţ in kodėl Solveiga, į kurią Peras Giuntas yra kreipęsis „mano turte brangiausias“, sutinka, kad ir ką, kad ir kaip apie jį kalbėtų ţ monės, laukti: PERAS GIUNTAS. Tu palauk. Čia tamsu, o nešti man tenka daug... SOLVEIGA. Jei sunku, duok naštą, pasidalysim. PERAS GIUNTAS. Ne, stovėk, kur stovi! Parnešiu visą. SOLVEIGA. Bet ilgai neuţ truksi? PERAS GIUNTAS. Mergele, neklauski... Ilgai ar trumpai, tu lauksi! SOLVEIGA. Taip, lauksiu! Agnė Iešmantaitė
HENRIKAS IBSENAS Peras Giuntas Draminė poema VEIKIA OSĖ – stambaus ūkininko našlė PERAS GIUNTAS – jos sūnus DVI MOTERYS su grūdų maišais ASLAKAS – kalvis VESTUVIŲ UŢVAIZDAS, muzikantas, virėjos ir svečiai PERSIKĖLĖLIAI – tėvas ir motina SOLVEIGA – jų duktė MAŢOJI HELGA – jų duktė HEGSTADO ŠEIMININKAS INGRIDA – jo duktė JAUNIKIS ir jo TĖVAI TRYS PIEMENĖS ŢALIASKARĖ DOVRĖS SENIS TROLIS DVARIŠKIS, kiti rūmų troliai, troliūkštės ir troliūkščiai; pora raganų, miškiniai, kaukai, nykštukai LUOŠAS VAIKĖZAS BALSAS TAMSOJE
PAUKŠČIO RIKSMAS KARI – trobelninkė MISTERIS KOTONAS MESJĖ BALONAS FON EBERKOPFAS – keleiviai TRUMPETERSTROLĖ VAGIS ir SLĖPĖJAS ANITRA – beduinų vado duktė Arabai, vergai, šokėjos MEMNONO KOLOSAS (giedantis) GIZOS SFINKSAS (nebylus) BEGRIFENFELDAS – profesorius, filosofijos daktaras, Kairo beprotnamio direktorius HUHU – Malabarų pakrantės visuomenės veikėjas HUSEINAS – Rytų šalies ministras FELACHAS su mumija Bepročių būrys ir jų priţi ūrėtojai KAPITONAS ir norvegų laivo jūrininkai SVETIMŠALIS KELEIVIS PRESTAS ir laidotuvių palyda LENSMANAS SAGŲ LIEJIKAS DŢIŪSNA
Veiksmas, kuris prasideda pirmame XIX a. dešimtmety, o baigiasi septintajame, vyksta Giudbransdalyje ir aplinkiniuose kalnuose, Maroko pakrantėse, Sacharos dykumoje, Kairo beprotnamyje, jūroje ir kt. I VEIKSMAS Lapuočiais apaugęs šlaitas netoli Osės sodybos. Šlaitu teka upelis. Kitame krante – senas malūnas. Karšta vasaros diena. Peras Giuntas, tvirto sudėjimo dvidešimties metų vaikinas, leidţ iasi taku ţem yn. Osė, nedidukė, sumenkusi jo motina, eina iš paskos. Ji pyksta ir barasi OSĖ Mielas, Perai! PERAS GIUNTAS (Apie Perą Giuntą – šį „didįjį miesčionį“, kompromiso herojų – Ibsenas rašė: „Peras Giuntas yra realus asmuo, gyvenęs Giudbransdalyje, rodos, pereito šimtmečio vidury arba šio šimtmečio pradţ ioje. Jo vardą tenykščiai ţ mones gerai prisimena, bet apie jo ţ ygius ţ ino ne ką daugiau, negu randame Asbjernseno „Norvegų pasakose“. Tačiau į šį folklorinį personaţą Ibsenas įdėjo visai naują turinį.)
(nesustoja) Ne, motuše! OSĖ Na, prisiek, jog tai tiesa!
PERAS GIUNTAS Kam? OSĖ Aha, pabūgai, triuši?.. Tauškalynė ištisa! PERAS GIUNTAS (sustoja) Ne, tiesa – kiekvienas ţ odis! OSĖ (uţ bėga priešais) Ir negėda skeryčiotis? Išdumi kaţ kur į kalnus, mėnesį prasitrankai... Tu sakais medţ iojęs elnius, o drabuţ ių – tik skutai, nei šaudyklės, nei ţ vėries!.. Išpūtei akis... taries bjaurųjį medţ ioklių melą pliaukšt galėsiąs čia be galo?! Kurgi elnią sutikai? PERAS GIUNTAS Uţ Jendino. OSĖ (pašaipiai juokiasi) Vai tai!
PERAS GIUNTAS Nuo manęs jį slėpė alksnis, kapstė sniegą jis išalkęs, skabė samanas... OSĖ (taip pat) Vai tai! PERAS GIUNTAS Pūtė vėjas vakarų. Sustingau, uţ gniauţ ęs kvapą... Ragą vien teįţ iūriu ir girdţ iu kanopas kapstant... Slinkt tarp akmenų aštrių, šliauţ t lanku per ledą trapų teko man... kraujavo pirštai... Bet, motuše, koks riebus jis! Tokio ir nemačius būsi. OSĖ Vai tai dyvai! PERAS GIUNTAS Tąsyk – pokšt! Elnias – ţem ėn keberiokšt. Vos tik krito jis, ant gugos jam uţ šokau, sučiupau uţ kairės ausies ir smeigti
sprandan peilį jau bandţ iau. He–e! – subliuvo elnias staigiai, tartum giltinės pabūgęs... Šoko vėl ant keturių, peilį išmušė spyriu man iš rankos lyg šėtonas, strėnas priverţ ė prie šonų, remdamas blauzdas ragais, – tartum replėm surakinęs, – ir per Jendiną, laukinis, šuoliais nušvilpė smagiais! OSĖ (nejučia) Jėzau! PERAS GIUNTAS Mačiusi turbūt mūsų Jendiną, motut? Pusė mylios – gūbrio ilgis, na, o pločio – tartum dalgis. Priešais – ledas ir lavinos, apačioj – vis akmenynas, eţerų gelmė juodoji, snūduriuojanti po kojom sieksnių tūkstantį ţ emiau dar ţeria at spindį jų gaudų...
Buvo mums abiem smagu lėkti viesulų taku! Niekad, mama, dar nejojau tokiu erţil u! Prieš mus, rodės, saulė spinduliuoja, verias ruimas, toks svaigus... Rudos keteros erelių plaukia šmėsčiodamos ten – lyg pūga, aptemdţ ius kelią... Lytys dauţ osi krantan, kaţ kas dunda, lūţ ta, braška, vandens gaudţ ia, vandens blaškos – tartum šoktų ir dainuotų... Negi mano tai sapnuota?! OSĖ (siaubo apimta) Gelbėk, Dieve! PERAS GIUNTAS Tik staiga purptelėjo kurapka, klykdama sparnais suplojo, – iš slaptos gūţ tos pakriūtėj ją išbaidė trenksmas, griūtys čia, po mano elnio kojom. Elnias puolė apsukui,
šuolis – radomės danguj, o paskui – bedugnėn nėrėm! (Osė susverdi ir įsitveria medţi o) (Peras tęsia pasakojimą) Praraja nasrus atvėrė, juodas skardis – virš galvų! Perskrodėme rūką niūrų, smigom į ţ uvėdrų būrį, – supdamos ore lengvai, jos išsklido lyg pūkai. Nesiliovėme garmėję. Bet ūmiai kaţ kur gelmėj elnio pilvas subolavo... Mama, atspindį tai savo matėm eţere k alnų: iš gelmių aukštyn jis skriejo tuo pasiutišku greičiu, kokiu mes ţ emyn garmėjom... OSĖ (pristigusi kvapo) Gelbėk, Dieve! Ak, jaučiu... PERAS GIUNTAS Iš kalnų ir vandenų susidūrė elniai du, – debesis ištiško putų...
Kritę plaukėm, kol pajutom kojom dugną pagaliau – šiaurės krantą, aš plaukiau uodegos jo įsikibęs... Ir tuoj pat – namo. OSĖ O elnias? PERAS GIUNTAS Ten turbūt klajoja, velnias... (Spragteli pirštais ir apsisuka ant kulno) Gaudyk, jei pakaks kantrybės! OSĖ Sprando nenusisukai? Netgi strėnos neišniro? Ir nugarkaulis nelūţ o? Dieve, ačiū nuolankiai, kad išgelbėjai bernuţ į! Va, tik kelnės kiek prairo, bet tos skylės – vien juokai, Viešpatie, kai pamanai, kas ištikt galėjo vyrą!.. (Ūmiai nuščiūva, ţi ūri į sūnų, praţi ojusi burną ir išpūtusi akis, pristigusi ţ odţ ių; galop pratrūksta) Oi palauk, velnių plepy,
kur išmokai taip meluoti?! Pasaką kurią pliurpi, aš girdėjau paupy, būdama ţal ia mergiotė... Glesnei Giudbrandui (norvegų liaudies pasakų personaţ as) taip buvo, o ne tau! PERAS GIUNTAS Ir man – kaip jam. Atsitinka ne vienam! OSĖ (įpykusi) Melą išvertė, apsiuvo jį visokiais apvadais, plunksnom papuošė, kutais... Ir lankstumas to lieţ uvio! Tai, ką porinai man tu, taip didinga ir platu, čia – arai, plaukią mėlynėj, ir kitokia makalynė, miešia išmonę tikrovė – siaubas sielon įsibrovė ir nebesusivaikiau, kad girdėjau tai seniau! PERAS GIUNTAS
Jei kas kitas taip šnekėtų, Jį prikulčiau mirtinai! OSĖ (pro ašaras) Dieve, kad nugriūčiau vietoj, kad uţ migčiau amţ inai! Veltui mano maldos uolios, Perai, Perai, tu prapuolęs! PERAS GIUNTAS Miela mama, tu esi visada, visur teisi. Būk smagesnė... OSĖ Patylėk! Dţ iaugtis man, sakai, ir tiek, turint tokį paršą sūnų? Kaip giliai gebi uţ gauti, kokią gėdą tu uţ traukei vargšei našlei, ak bastūne! (Vėl verkia) Kas beliko čia – klaiku! – iš senolio mūs laikų? Kurgi seno Rasmaus Giunto skrynios, pilnos pinigų? Tavo tėvas ligi karsto
juos kaip smiltis švaistė, barstė – pirko ţ emės, kur pakliūva, vaţi nėjo karieta... Kiek paleista vėjais buvo! Vien tiktai ţ iemos puota, kai dauţ ydavo kiekvienas butelius, stiklus į sienas... Kas grąţi ns? Neliko nieko... PERAS GIUNTAS Paieškok pernykščio sniego! OSĖ Cit, kai aš kalbu – tylėk! Ir langai – vis išdauţ yti, skudurais teuţ kamšyti, vėjas šėlsta čia po tvartus, merkia galvijus lietus, dirvonuoja laukas klony, daug ką įkeičiau – ţi nai... PERAS GIUNTAS Baik tą bobišką dejonę... Laimė vysta juk daţ nai, – reikia ją pasėt iš naujo! OSĖ Druskos bėrė – neišauga. Tau gi – tiktai nosį riesti...
Toks pat greitas, sumanus, kaip tuomet, kai danų prestas (kunigas), pamenu, aplankė mus ir, paklausęs tavo vardo, tikino, jog šaunumu princą pralenki be vargo... Jį lydėdams iš namų, tėvas ţi rgą dovanojo ir roges – taip malonu buvo jam girdėt tą šneką. Rodės, man širdis dainuoja... Kapitonui, propstui (klebonas) čia per dienas vaišintis teko. Valgių, gėrimų – apsčiai! Būdavo, kad įsitraukia... Bet – bėdoj paţi nsi draugą. Dingo tie mieli svečiai, vos tik „Juną su skrynia“ išlydėjome karste. (Šluostosi prijuoste akis) Augalotas tu, stiprus. Vis atrodė – senai močiai uţ vadėlis, ramstis bus, ūkį trauks... gyvensim sočiai... gelbės savo tėvoniją...
(Vėl verkia) Regi Viešpats mūs teisus, ką tas driskius man dalija! Kai namie – vangus drybsai ir kapstaisi tarp ţ arijų, suodinas – net ţm onės bijo, mergos baidos su visai... Ir su latrais greitas peštis... Kaip tą gėdą man panešti?! PERAS GIUNTAS (atsitraukdamas) Duok ramybę! OSĖ (seka iš paskos) Ar girdi? Gal ne tu Liunde mušeisi, gal ne tu lindai aršiausiai, kai lyg šunys aprieti urzgėt, draskėtės girti? Gal ne tu tuomet sulauţ ei ranką Aslakui, padauţ a, ar bent pirštą išsukai? PERAS GIUNTAS Kas pripaistė visa tai? OSĖ
(įsikarščiavusi) Mūs trobelninkė išgirdo. PERAS GIUNTAS (trina alkūnę) Betgi aš rėkiau tenai. OSĖ Tu? PERAS GIUNTAS Dievaţ i! Man smarkiai kirto. OSĖ Kas? PERAS GIUNTAS Narsuolis, kaip matai. OSĖ Koks? PERAS GIUNTAS Gi Aslakas, motuše. OSĖ Nusispjauti noris, fe! Nevaleikia prasiūţ ęs, tas degtinės bosas kiuţ ęs primušė, sakai, tave? Perkęsčiau baisiausią gėdą, bet jau šitai – neregėta, pasityčiota aršiai!
Kad ir koks smarkuolis būtų, tu – ar silpnas? Rado liūtą... PERAS GIUNTAS Mušiu aš, ar muš mane – aimanuosi, ir gana... (Juokiasi) Et, nurimki! OSĖ Vėl pliauškei, niektauza? PERAS GIUNTAS Tiktai šįkart. Ašaras nubrauk – neverta... (Sugniauţ ia kairiąją ranką) Ţiū – tom replėm griebęs galvą, suraičiau aš riebų kalvį, kūju buvo – dešinė... OSĖ Į kapus išveš mane, vat, prieš laiką tas mušeika!.. PERAS GIUNTAS Ne, motušei Osei reikia geresnės dalios kur kas! Ak pikčiurna, miela mama, čia nebus nė vieno namo,
kur negerbtų kas tavęs. Tik palauk, nebark sūnaus, – aš nuveiksiu ką kilnaus! OSĖ (atsidūsta) Tu!.. PERAS GIUNTAS Jei ateitį ţ inotum... OSĖ Kad tik tau uţ tektų proto susilopyti sau kelnes, – kad taip skylės nesiţ iotų! PERAS GIUNTAS (įsikarščiuoja) Tapsiu karvedţ iu, karalium! OSĖ Kryţ iau šventas, to protelio – anei krislo! Ar paklaiko?.. PERAS GIUNTAS Būsiu, mama, duok man laiko! OSĖ „Duok man laiko – princas būsiu“, – taip sakydavai kadai. PERAS GIUNTAS Pamatysi!
OSĖ Dar be ūsų, pramuštgalvis jau buvai. Jei meluoti kaip patrakęs per dienas nebūtum pratęs, jeigu liautumeis paikioti, gal iškiltum, kaip sakai. Regis, Hegstado mergiotei nejuokais tu patikai. Ko gi neapsisukai? PERAS GIUNTAS Na jau?.. OSĖ Senis gi dukrelei niekad atsispirt negali. Atkaklus tasai stuobrys, bet savaip ji padarys: kur nueis, kur nušokuos – senis slenka iš paskos. (Vėl ima verkti) Ak, turtinga mylima... Ūkis!.. Perai, koks laimikis... Jei tik būtum panorėjęs, skrietumei su ja lyg vėjas, apsigerbęs kaip jaunikis!
PERAS GIUNTAS (skubotai) Sutikimą gaut eime! OSĖ Kur? PERAS GIUNTAS Į Hegstadą! OSĖ Vargšelis... Uţ kirstas piršlybom kelias! PERAS GIUNTAS O kodėl? OSĖ Padūsauk vėlei, ţuvo laimė –jau vėlu... PERAS GIUNTAS Na kodėl? OSĖ (rauda) Kai Vesterfjele jodinėjai elniu tu, Matsas Menas pasipiršo. PERAS GIUNTAS Ak, mergų pabaisa šis? OSĖ
Eis uţ jo ta ţ ebenkštis. PERAS GIUNTAS Neţ inia dar, kas gaus viršų. Pakinkysiu arklį... Lauk! OSĖ Ryt vestuvės – nejuokauk! PERAS GIUNTAS Taigi reikia paskubėti – tuoj, šįvakar ten vykstu! OSĖ Gėda! Argi tau taip knieti apsijuokti prie visų? PERAS GIUNTAS Ak motuše, nesijaudink, viskas eis labai gerai. (Juokdamasis sušunka) Ei, veţi mo nebereik – teks ilgai kumelę gaudyt!.. (Pakelia Osę ant rankų) OSĖ Oi, paleisk! PERAS GIUNTAS Vestuvių menėn pats nunešiu aš tave! (Brenda per upelį)
OSĖ Susimilki, Dieve mano! Mes prigersim... PERAS GIUNTAS Ne! Eiva! Geresnės mirties aš vertas... OSĖ Būsi pagaliau pakartas! (Peša jį uţ plaukų) Vai galvijau! PERAS GIUNTAS Ei, ramiau, dugnas dumblinas, slidus toks... OSĖ Asile! PERAS GIUNTAS Tik burna plūskis – bus geriau ir man, ir tau. Na, dabar – krantan įkopt... OSĖ Nepaleisk tik! PERAS GIUNTAS Heisa, hop! Ţaisim Perą mes ir elnią. (Šuoliuoja)
Peras – tu, o elnias – aš! OSĖ Praţu vau perniek, dievaţ ! PERAS GIUNTAS Šit, pasibaigė ir pelkė. (Iškopia į krantą) Elniui – bučinį, ar ką... OSĖ Štai tau mano padėka! (Uţd roţ ia jam per ausį) PERAS GIUNTAS Au! Šykštokai apmokėta! OSĖ Leisk! Paleisk! PERAS GIUNTAS Pirma – į vietą, į sodybą, kur vestuvės! Tu pabūsi man svočia, tarsies su senu kvailiu, – ir tas Matsas – kaip nebuvęs... OSĖ Leisk! PERAS GIUNTAS Išliaupsint jam turi šaunųjį vaikiną Perą!
OSĖ Pasikliauki, vientury, atvaizduosiu jau, kaip dera– ir iš priekio, ir iš šonų, – tą išdykėlį malonų, kiek tik siekia atmintis... PERAS GIUNTAS Na? OSĖ (iš pykčio spiria jam) Ir tol neuţsiči aupsiu, kol tave šunim pikčiausiais šeimininkas uţ pjudys! PERAS GIUNTAS Reiks tuomet vienam keliaut. OSĖ Aš ateisiu tau įdurmu... PERAS GIUNTAS Nusiplūksi tu, pikčiurna... OSĖ Taip įsiūtus, kad tuojau akmenis gebėčiau grūsti, titnagus kramtyti rūsty! Ar paleisi pagaliau?! PERAS GIUNTAS
Jei prisieksi... OSĖ Ne, ponaiti, ketinu drauge ten eiti. Tepaţįst a šitą paukštį! PERAS GIUNTAS Teks, motute, čia palaukti... OSĖ Niekados! Lydėsiu sūnų. PERAS GIUNTAS Ne, neleisiu. OSĖ Kuo būdu? PERAS GIUNTAS Patupdysiu ant malūno! (Uţkeli a ją ant malūno stogo) (Osė rėkia) OSĖ Ei, nukelk! PERAS GIUNTAS Paklusi tu? OSĖ Dar ko! PERAS GIUNTAS Ak, maldauju graudţi ai...
OSĖ (sviedţia į jį velėnos gabalą) Tuoj nukelk mane, padauţa ! PERAS GIUNTAS Nors ir tuoj pat, tik bijau. (Prisiartina) Pasėdėk bent kiek tykiau, nesimuistyk, nesispardyk, akmenų neklibink smarkiai – tau tik pačiai bus blogiau, krisi ţem ėn! OSĖ Nevidone! PERAS GIUNTAS Nespurdėk! OSĖ Kad tave monai, viesulai peklon nuneštų ar bent į pasaulio kraštą! PERAS GIUNTAS Mama, fe! OSĖ Begėdis! PERAS GIUNTAS Duok
man palaiminimą savo – taip geriau bus, ką? OSĖ Sustok! Kad ir didelis, primušiu! PERAS GIUNTAS Tad sudie, brangi motuše! Pakentėk, aš neilgai... (Eina, bet atsigręţęs įspėjamai pakelia pirštą) Nespurdėk, nes bus blogai! (Nueina sau) OSĖ Perai! Dieve, jis nuėjo! Elnio raitelis... Plepys... Ei, klausyk, padraika, vėjau! Kur tau... Va, ţ irglioja jis per laukus!... (Klykia) Svaigstu! Pagalbos! (Dvi moterys su maišais ant pečių leidţiasi šlaitu į malūną) I MOTERIS Kas ten klykia? OSĖ Aš šaukiu!
II MOTERIS Osė! Mat kur nusibeldus... OSĖ Visa dingsta iš akių... Viešpatie, dangop lekiu! I MOTERIS Gero vėjo! OSĖ Tai klaikumas... Raskit kopėčias man, kūmos! Tas pašėlęs velnio Peras... II MOTERIS Ar sūnus? OSĖ Koksai negeras! Jūs galėsit apsakyt? I MOTERIS Mes paliudysim, nors ryt. OSĖ Tik padėkite, mieliausios! Hegstadan pėsčia keliausiu... II MOTERIS Jis tenai? I MOTERIS Uţ ju s atkeršys –
kalvis pakviestas į vaišes. OSĖ (grąţo r ankas) Dieve, saugok jį danguos, – dar jie vaiką nudaigos! I MOTERIS Jam seniai grasinta... Ko čia sielotis – tokia skirtis! II MOTERIS Vai, ji su visai apkvaišo... (Šaukia, atsigrįţusi at gal) Eivin! Anders! Ei, ko gaištat? VYRO BALSAS Kas ten? II MOTERIS Pero Giunto močia – ant malūno... Tuoj nukris!... (Krūmais ir virţiais a paugusi kalvelė. Tolėliau, uţ k arčių tvoros – kelias. Peras Giuntas sparčiai ateina taku, prie tvoros, sustoja ir ţiūri į priešais atsivėrusį vaizdą) PERAS GIUNTAS Štai Hegstadas... Tuoj pasieksiu tą kiemą. (Ţergia tvorą ir susimąsto)
Kaţin, ar surasiu Ingridą vieną? (Apskliautęs delnu akis, ţvelgi a į tolį) Kur tau, svečių ten – kaip mašalų! Hm... Verčiau gal namo patraukus... (Nukelia antrą koją nuo karties) Kuţ dėsis, šaipysis iš pasalų... Svilins kiaurai jų ţvil gsniai nejaukūs. (Pasitraukia kelis ţing snius nuo tvoros ir išsiblaškęs skabo lapus) Kad taip stipraus ko gurkštelti gaučiau... Arba prasmukčiau nematomas ten... Arba – kad nieks nepaţi ntų... Vis vien, tik pasigėrus – patyčios neskaudţi a! (Staiga, tartum ko išsigandęs, apsidairo, paskui slepiasi krūmuose. Pro šalį eina keletas kaimiečių, nešini vestuvių lauktuvėmis, ir leidţiasi kel iu į nuotakos sodybą) VYRAS (tęsdamas pokalbį) Tėvas buvo girtuoklis, močia – kvaiša... MOTERIS Ko stebėtis, jeigu sūnus – netikša. (Ţmonės nueina. Peras, nukaitusiu iš gėdos veidu, netrukus išlenda ir ţi ūri jiems įkandin) PERAS GIUNTAS
(tyliai) Atrodo, mane tie ţ moneliai šmeiţė ? (Per prievartą šypteli) Tegu! Nepriveiks manęs šnekos gaiţi os! (Krinta į virţi us ir ilgai guli aukštielninkas, rankas pasidėjęs po galva, spoksodamas į dangų) Koks keistas šis debesis! Tartum ţirg as... Kartu ir kamanos, raitelis, balnas... Paskui jį – senė, šluotą apţergu s... (Šypsosi) Tai močia. Klykia: galvijas, velnias... ei, Perai!.. (Jo akys nejučia merkiasi) Kaip išsigando tada... Peras Giuntas joja su savo svita. Ţirgas ţąsla is sidabro, pasagom aukso, O pats Peras šilkais pamuštu apsiaustu, Ilgas kardas, pirštinės tik švytuoja... Auksu ţ vilga ir tie, ką šalimais joja. Bet nė vienas nemoka taip tauriai šuoliuoti. Ir taip ryškiai saulėje spinduliuoti! Palei tvorą ţm onių būrys į juos ţiū ri, Ir visi prieš Perą voţia kepurę, Lenkias moterys... Gerbiamas čia seniai
Kunigaikštis Peras ir jo tarnai. Dvylekius jis barsto ir ţi bančias markes Tarsi akmenukus – net akys jų merkias – Kad visi turtuoliais taptų mieste. O kai Peras Giuntas per jūrą irias, Anglų princas laukia krante pastiręs Su graţi ausių anglų mergelių svita. Stojas anglų didikai ir pats karalius, Perui vos prijojus, nuo sosto kelias, Voţi a aukso karūną ir sako jam... KALVIS ASLAKAS (eina su kitais pro šalį anapus tvoros) Girtas Peras, ţi ūrėkit! PERAS GIUNTAS (kilsteli) ...Ko tau, karaliau? KALVIS (atsišlieja tvoros ir šypsosi) Na, kelkis ir kiūtink namo, berneli! PERAS GIUNTAS Po šimts velnių, čia kalvis! Ko reikia? KALVIS (kitiems) Aha, jį degtinė dar tebeveikia. PERAS GIUNTAS
(pašoka) Traukis geruoju! KALVIS Einu jau, gerai... Bet, vaiki, iš kur tu parsiradai? Galvojom – Peras šaltojoj tupi. PERAS GIUNTAS Kalvi, turėjau aš nuotykių daug. KALVIS (pamerkia kitiems) Papasakok, Perai! PERAS GIUNTAS O kas jums rūpi! KALVIS (kiek palūkėjęs) Ar tu ketini į Hegstadą traukt? PERAS GIUNTAS Ne. KALVIS Kiek ţi nau, duktė šeimininko į šaunųjį Perą aiškiai linko. PERAS GIUNTAS Nekrank, juodas varne! KALVIS (kiek pasitraukęs)
O tu neliūdėk! Nors Ingrida metė, mergų tiek ir tiek rasis šauniam Juno sūnui! Į kelią! Sodyboj daug ir našlių, ir avelių... PERAS GIUNTAS Prasmek! KALVIS Su kuria nors bus tau saldu... Pasveikinsiu Ingridą tavo vardu. Labanakt! (Visi nueina besijuokdami ir besikuţ dėdami. Peras Giuntas kurį laiką ţvel gia jiems įkandin, paskui numoja ranka ir gręţia si į kitą pusę) PERAS GIUNTAS Lai Hegstado Ingrida skuba, lai teka uţ ko tinkama... Vis tiek! (Nuţ velgia save) Kelnės suplyšusios. Švarkas – perniek. O, kad taip kur gaučiau aš naują drabuţį ! (Trepteli koja) O, kad galėčiau vienu mostu panieką tą iš širdţi ų jų išrauti! (Ūmiai apsidairo) Kas čia? Kaţ kas lyg šaipos, juntu... lyg šnabţdas.. . Ne, tai krūmokšniai siaudė...
Eisiu namolio. (Lipa šlaitu aukštyn, bet vėl stabteli ir įsiklauso į vestuvių triukšmą) Jau ima groti! (Spokso ir klausosi; pamaţu i ma leistis ţem yn, jo akys ţib a, rankos braukia per strėnas) O mergų!.. Septynios – vienam. Nestoka... Trauk velniai! Turiu nueiti į puotą! Bet močia viena... ant malūno stogo... (Vėl nukreipia ţvi lgsnį į slėnį, šokinėja ir kvatoja) Heisa, kaip halingą trenkia per aikštę! Giltormas traukia stryku iš širdies. Šokio krioklys vis skambės ir spurdės... Vilnija, ţėri pulkas mergaičių... Ei, trauk velniai, turiu eit į puotą! (Vienu šuoliu peršoka tvorą ir leidţ iasi keliu ţemyn. Hegstado vienkiemis. Gilumoje – troba. Kieme daug svečių. Aikštelėje – smagus jaunimo šokis. Muzikantas sėdi prie stalo. Vestuvių uţ vaizdas stovi tarpdury. Virėjos zuja pirmyn ir atgal tarp trobesių. Vyresnieji svečiai sėdi šen bei ten būreliais ir šnekučiuojasi) MOTERIS (prisėda prie ţ monių būrelio ant rąsto)
Jaunoji?.. Na, ţ inoma, virkauja tyliai, bet nieko jau čia padėt negali... UŢVAIZDAS (kitame būry) Išbaikit statinę, sveteliai mieli! VYRAS Ačiū labai, tik per tankiai tu pylei... I VAIKINAS (prabėga susikabinęs su mergina; muzikantui) Heisa, Giutorm, stygų netausoki! MERGINA Groki, kad suktųs laukai tavo šoky! MERGINOS (apsupusios šokantį vaikiną, viena per kitą) Tai šuolis! Spyruoklės – ne sąnariai! II VAIKINAS (šoka) Čia lubos – padangėj, sienos – erdvėj! JAUNIKIS (kone ţli umbdamas, prieina prie tėvo, besikalbančio su kitais svečiais, ir trūkteli jį uţ rankovės) Tėtuši, ji nebenori... oţi uojas! TĖVAS Ko taip?
JAUNIKIS Uţsira kino duris. TĖVAS Suraski tad raktą. JAUNIKIS O kurgi jis? TĖVAS Asilas tu! Nebūk išsiţi ojęs... (Vėl atsigrįţt a į kitus. Jaunikis dūlinėja po kiemą) VAIKINAS (iš uţ trobos) Mergiotės! Tai bus smagu, bus juokų! Atėjo Peras. KALVIS (prieina) Kas kvietė jį? UŢVAIZDAS Niekas. (Eina į trobą) KALVIS (merginoms) Ei, neklausykit kalbų jo paikų! MERGINA (kitoms)
Mes jo nepaţi nsim, lai vienas liekas... PERAS GIUNTAS (įeina guvus ir įkaitęs, atsistoja tarp merginų ir suploja rankomis) Kaip šičia rately šauniausią rasti? 1 MERGINA (prie kurios jis artinasi) Ne aš. II MERGINA (tokiu pat tonu) Tik ne aš. III MERGINA Juo labiau – ne aš. PERAS GIUNTAS (ketvirtajai) Eikš tu, kol man pasitaikys geresnė! IV MERGINA (nusisuka) Nėr laiko. PERAS GIUNTAS (penktajai) Tai tu! V MERGINA (nueina) Rengiuos į namus.
PERAS GIUNTAS Šįvakar? Mergele, ar išprotėjai! KALVIS (netrukus, pusbalsiu Perui) Va, su seniu ji trypti išėjo. PERAS GIUNTAS (ūmiai atsisukęs į senyvą vyrą) Sakyki, kur laisvos? VYRAS Ieškok, jei smarkus... (Pasitraukia į šalį. Peras ūmiai prityla. Nedrąsiai, sumišęs ţvi lgčioja į ţ monių būrį. Visi ţiūri į j į, bet niekas su juo nesišneka. Jis eina prie kitų būrelių. Tačiau jam artinantis visi nutyla, pasitraukiant pašaipiai šypsosi, ţvel gdami įkandin) PERAS GIUNTAS (tyliai) Skvarbios mintys, šypsniai mane smelkia... Ţybsi tartum pustomi dalgiai! (Nudūlina patvorin. Solveiga, vedina maţ ąja Helga, įeina į kiemą paskui savo tėvus) I VYRAS (kitam, stovinčiam netoli Pero) Tai persikėlėliai.
II VYRAS Iš vakarų jie? I VYRAS Manding, hedaliečiai. II VYRAS Taip, iš tikrųjų. PERAS GIUNTAS (pastoja ateinantiems kelią; rodydamas Solveigą kreipiasi į jos tėvą) Galiu aš su tavo dukra pašokti? SOLVEIGOS TĖVAS (tyliai) Nueisim pirma pasisveikinti mes. UŢVAIZDAS (kviečia Perą) Jei atėjai, nors burnelę išmesk! PERAS GIUNTAS (įdėmiu ţvi lgsniu lydėdamas nueinančius) Ačiū! Pašoksiu... Nespėjau ištrokšti. (Uţva izdas nueina. Peras Giuntas, ţvel gdamas trobos linkui, šypsosi) Kokia ji šviesi! Tokios nemačiau. Į baltą prijuostę akis nunėrus... močios sijono dar įsitvėrus... skarelėj – psalmynas...
Paţvelgt iš arčiau reikėtų... (Ketina eiti trobon) VAIKINAS (išeina iš trobos su kitais) Perai, nejaugi iš šokių bėgi jau? PERAS GIUNTAS Ne. VAIKINAS Tai atgal ţy giuoki! (Suima Perą uţ p ečių, norėdamas apgręţt i) PERAS GIUNTAS Leisk man praeiti! VAIKINAS Gal pabūgai kalvio? PERAS GIUNTAS Ar aš? VAIKINAS Liunde juk gavai per galvą!.. (Visas būrys kvatodamas patraukia į šokių aikštelę) SOLVEIGA (tarpdury) Ar tu – tas vaikinas, kur šokti kvietė? PERAS GIUNTAS Ţinoma, aš, gali patikėti!
(Ima ją uţ ra nkos) SOLVEIGA Tik netoli – prisakė mama. PERAS GIUNTAS Mama? Gal tu pernai gimus? Eime! SOLVEIGA Šaipaisi? PERAS GIUNTAS Tu – kūdikis ar suaugus? Ir vardą sakyk, šnekėtis smagiau bus. SOLVEIGA Pavasarį jau įţ egnota... Vardu Solveiga aš. Sakyki, o tu? PERAS GIUNTAS Peras Giuntas. SOLVEIGA (ištraukia ranką) O Viešpatie! PERAS GIUNTAS Kas gi? SOLVEIGA Nutrūko keliaraištis... reikia sumegzti. (Skubiai nueina į šalį) JAUNIKIS (tempia savo motiną uţ drabuţio )
Motut, ji nenori!.. MOTINA Nenori? Ko? JAUNIKIS Nenori atidaryti! MOTINA Ko? TĖVAS (tyliai, piktai) Reikėtų tave pririšti tvarte! MOTINA Vargšas... pasitaisys... nesibarki. (Tėvai nueina) VAIKINAS (ateina su visu pulku iš šokių aikštelės) Nori degtinės, Perai? PERAS GIUNTAS Ne. I VAIKINAS Tik lašeliuką?.. PERAS GIUNTAS (niūriai ţvel gia į jį) Turi? I VAIKINAS Atsirastų.
(Išsitraukia iš kišenės gertuvę ir maukia) Ajai, kaip drasko gomurį!.. Na? PERAS GIUNTAS Duok paragaut. (Nugeria) II VAIKINAS Imk mano – stipresnė. PERAS GIUNTAS Nenoriu! II VAIKINAS Visai laukiniu virtai. Gerk! PERAS GIUNTAS Na, duok! Lašiuką tiktai... (Vėl geria) MERGINA (beveik tyliai, vaikinui) Eime. PERAS GIUNTAS Ar manęs bijaisi, mieloji? III VAIKINAS Kas gi tavęs nebijo? Nelįsk! IV VAIKINAS Liunde tu parodei mum, ką galįs. PERAS GIUNTAS
Daugiau dar galiu, kai įsišėlioju! I VAIKINAS (pašnibţ dom) Jau įkaušo! DAUGELIS (apsupa jį ratu) Eik papasakok. Perai! Ką tu gali? PERAS GIUNTAS Rytoj. KITI Tučtuojau! MERGINA Ar moki burti, kerėti, Perai? PERAS GIUNTAS Taip, kartą velnią aš apgavau. VYRAS Bobutė – kai dar negimęs buvau – mokėjo tą... PERAS GIUNTAS Melas! Nieks to negali. Į riešutą įsiviliojau kipšelį, iškirmijusį riešutą... DAUGELIS (juokiasi)
Vai negirdėta! PERAS GIUNTAS Tas keikės, raitės, ţa dėjo pridėti krūvą visokio labo, be vylių... VIENAS IŠ BŪRIO Viduj? PERAS GIUNTAS Smeigtuku uţkim šau aš skylę. Kaip zvimbė jis ir zyzė įniršęs! MERGINA Vaje, tai dyvai! PERAS GIUNTAS Lyg būtų širšė. MERGINA Ar tebelaikai jį riešuto spąstuos? PERAS GIUNTAS Ne, tasai velnias kaţ kur sau bastos. Per jį manęs kalvis nekenčia... I VAIKINAS Nejau? PERAS GIUNTAS Nagi aš kalvėn tada nuėjau ir paprašiau, kad kiautą sutrėkštų. Jis ant priekalo padėjo riešutą... kad griebė įkaitintom replėm staiga!..
Bet Aslako baisiai kieta ranka. VIENAS IŠ BŪRIO Uţm ušė velnią? PERAS GIUNTAS Trenkė smarkokai, bet kipšas tąsyk išrūko pro stogą ugnim praskeldamas sieną kiaurai! DAUGELIS O kalvis? PERAS GIUNTAS Apsvilo nagus gerokai. Nuo tos dienos jau mes – ne draugai. KELETAS Nebloga pasakėlė! KITI Pati tikroji. PERAS GIUNTAS Galvojat – Peras vėl prasimano? VIENAS IŠ BŪRIO Tu niekuo dėtas, jų daug man kartojo senolis... PERAS GIUNTAS Melas! Tas nuotykis – mano! TAS PATS Juk visada taip!.. PERAS GIUNTAS
(grįţt eli į jį) Aš daug ką galiu. Pakilęs oran, aukso ţi rgu joju! Et, jūs nesapnavot tokių erţil ų... (Visi kvatojasi) VIENAS IŠ BŪRIO Perai, na, na, pajojėk ore! DAUGELIS Mielas Perai... PERAS GIUNTAS Virš jūsų, aure, Tuojau prašvilpsiu vėju smagiuoju... Visa parapija puls man po kojų! PAGYVENĘS VYRAS Visai patrako. II VAIKINAS Pagyrų maišas! III VAIKINAS Asilas! IV VAIKINAS Liurbis! PERAS GIUNTAS (grūmoja jiems) Palaukit, kvaišos! VIENAS IŠ BŪRIO
(įkaušęs) Išdulkinsiu tau švarką, melagi! DAUGELIS (vienas per kitą) Iškaršim kuprą! Pamušim akį! (Būrys išsisklaido; senesni nueina įpykę, jaunieji – šaipydamiesi ir juokdamiesi) JAUNIKIS (prieina prie Pero) Tiesa, kad tu kartais oru skrendi? PERAS GIUNTAS Taip, Matsai. Aš ne iš kelmo spirtas. JAUNIKIS Ir dar nematomą skrandą turi? PERAS GIUNTAS Gal... kepurę? Turiu, bet kam girtis... (Nusisuka nuo jo Per kiemą eina Solveiga, vedina Helga) PERAS GIUNTAS (pasitinka ją švytinčiu veidu) Solveiga!... Kaip gerai, kad grįţai ! (Čiumpa ją uţ riešo) Dabar tai pasuksiu tave, merguţėle... SOLVEIGA
Paleisk mane! PERAS GIUNTAS Kodėl? SOLVEIGA Tu pašėlęs. PERAS GIUNTAS Ir elnias pašėlsta, kai ţydi m iškai. Eikše, merguţ ėle, nesispyriok! SOLVEIGA (ištraukia ranką) Baugu man! PERAS GIUNTAS Dėl ko gi? SOLVEIGA Tu juk išgėręs. (Nubėga kartu su Helga) PERAS GIUNTAS Kad taip peiliu uţsim ojus smogt kiekvieną jų – ir visus suvėrus!.. JAUNIKIS (baksnoja jį alkūne) Padėsi pas jaunąją įsigauti? PERAS GIUNTAS (išsiblaškęs) Jaunąją? Kur ji?
JAUNIKIS Klėty vis rauda... Ak Perai, bent pamėginti gali... PERAS GIUNTAS Ne, išsiversk be manęs, baily! (Staiga jam dingteli mintis: jis prakalba tyliai ir ryţt ingai) Ingrida klėtyje! (Atsigręţi a į Solveigą) Apsigalvojai? (Solveiga nori pasitraukti, bet Peras pastoja jai kelią) Atrodau valkata... Gėda vis tau? SOLVEIGA (gyvai) Netiesa... PERAS GIUNTAS Ir įkaušęs, nes uţsiuta u – buvai tu mane uţga vus, mieloji... Eikše! SOLVEIGA Kad ir noriu, bet nedrąsu... PERAS GIUNTAS Ko gi bijaisi? SOLVEIGA
Labiausiai – tėvo. PERAS GIUNTAS Tėvo... supančioto ligi ausų?.. Šito tylenio? Sakytum – Dievo... SOLVEIGA Ką man sakyt... PERAS GIUNTAS Ar jis ne skaitovas? Tu irgi jų surinkimuos lankais? Ar atsakysi? SOLVEIGA Palik mane! Leisk! PERAS GIUNTAS Ne! (Prislopintu balsu, bet grieţta i ir grėsmingai) Aš atslinksiu į tavo lovą... Nes pasiversti troliu galiu, grikšėti dantim nakčia, kai tylu... Ţinok, tai ne katinas, pelę nutvėręs – ten būsiu aš, pasiilgęs Peras! Aš tavo kraują išsunksiu puodynėn, išgraušiu tavo strėnas, krūtinę, o tavo sesutę gyvą suėsiu, nes naktį aš – vilkatas ţiau rus... (Ūmiai liaunasi ir baimingai prašo)
Pašokim, Solvei... SOLVEIGA (niūriai nuţv elgia jį) Dabar tu bjaurus. (Nueina į trobą) JAUNIKIS (šlaistosi aplinkui, vėl prieina prie Pero) Aš duosiu tau jautį, jeigu padėsi! PERAS GIUNTAS Eiva, ką nors sugalvosim dviese! (Jiedu pasuka uţ trobos. Tuo pat metu iš šokių aikštelės ateina didelis būrys vaikinų, daugelis įkaušę. Triukšmas ir sambrūzdis. Solveiga, Helga ir jų tėvai su kitais vyresniais svečiais išeina pro duris) UŢVAIZDAS (kalviui, einančiam būrio priešaky) Raminkis! KALVIS (nusivelka švarką) Reikia išspręst pagaliau, kieno bus viršus – ar mano, ar Pero. KELETAS IŠ BŪRIO Tegu susiims!.. Juokais!.. Jie išgėrę.. KALVIS
Kumščiai išspręs. SOLVEIGOS TĖVAS Valdykis, brolau! HELGA Mama, jį muš!.. I VAIKINAS Reik atlygint uţ m elą! II VAIKINAS Lauk jį! III VAIKINAS Spjaukim jam į akis! IV VAIKINAS (kalviui) Traukies? KALVIS (nusimeta švarką) Jautį paskerst privalom! MOTINA (Solveigai) Matai, kaip čia gerbiamas tas kvailys. OSĖ (įeina su lazda rankoje) Ar čia mano Peras? Tai gaus pylos! Vai kaip smagiai jam kailį iškaršiu! KALVIS
(atraitoja rankoves) Nebepakaks jam tavo lazdos. KELETAS IŠ BŪRIO Kalvis iškarš jį! KITI Prikuls! KALVIS (pasispjaudęs delnus, linksi Osei) Pakarsiu. OSĖ Mano sūnų – pakart? Kas išdrįs! Osė dar turi nagus ir dantis... Kur jis? (Šaukia per visą kiemą) Perai! JAUNIKIS (atbėga) Viešpatie, saugok! Atleisk man, tėve... ir motin... TĖVAS Kas tau? JAUNIKIS Peras Giuntas... OSĖ (šaukia)
Negyvas... nejaugi? JAUNIKIS Ne, Peras... Ţiūrėkit – va kur... matau! MINIA Su nuotaka! OSĖ (nuleidţia lazdą) Mulkis! KALVIS (apstulbęs) Uolom, kur stačiau, tarytum oţka besi ropšdama suka. JAUNIKIS (ţli umbia) Mama, jis nešas ją lyg paršiuką! OSĖ (grasina Perui) Kad tu nusiristum!.. (išsigandusi) Ak Perai, lėčiau! HEGSTADO ŠEIMININKAS (išeina iš trobos vienplaukis ir perbalęs iš pykčio) Uţm ušiu kaip šunį nuotakos vagį! OSĖ
Jei leisčiau – Dieve, gyvą sudegink! II VEIKSMAS (Siauras kalnų takas, kyląs aukštyn. Ankstyvas rytas. Peras Giuntas, piktas ir nepatenkintas, ţeng ia taku. Ingrida, dar pusiau vestuviniais drabuţ iais, stengiasi jį sulaikyti) PERAS GIUNTAS Bėk šalin! INGRIDA (verkia) Po viso šito... Kur? PERAS GIUNTAS Kur nori, tik toliau. INGRIDA (grąţo r ankas) Apgavike! PERAS GIUNTAS Ko šauki tu?.. Galime kas kur keliaut. INGRIDA Nuodėmė mus surakinus... PERAS GIUNTAS Teprasmegs prisiminimas! Teprasmenga tos merginos,
vieną ją išskyrus!.. INGRIDA Kokią? PERAS GIUNTAS Ne tave. INGRIDA Tai kas gi ji? PERAS GIUNTAS Eik šalin! Tu atgrasi. Droţk pa s tėvą. INGRIDA Ak vilioke! PERAS GIUNTAS Patylėk. INGRIDA Ar tu suvoki, ar jauti, ką pasakai? PERAS GIUNTAS Ţinoma. INGRIDA Taip mest iš karto!.. PERAS GIUNTAS Ką gi duot galėtum dar tu? INGRIDA Kraitį – ūkis, pinigai...
PERAS GIUNTAS Tavo skepetoj – psalmynas? Tu ţe ngi, akis nuleidus, motinos įsikabinus? Krinta kasos tau auksinės ant pečių? Tau kaista veidas? Atsakyk! Ar įţegnota šį pavasarį? INGRIDA Bet Perai... PERAS GIUNTAS Ar bentsyk akis nunėrei? Ar gebi man atsispirt? INGRIDA Dieve, kraustosi iš proto! Regis, ėmė jam vaidentis... PERAS GIUNTAS Ar tave matyti – šventė, po kurios lengviau bus mirt? INGRIDA Bet... PERAS GIUNTAS Kas liko, baigus puotą?.. (Ketina eiti) INGRIDA (pastoja Perui kelią)
Juk uţ tai, kad suvedţi ojai, gresia tau mirtis, ţi nai? PERAS GIUNTAS Kad ir taip. INGRIDA O jei graţi uoju susitartume nūnai, tenka tau garbė ir turtas! PERAS GIUNTAS Negaliu. INGRIDA (pratrūksta rauda) Viliojai burtais!.. PERAS GIUNTAS Tu iš karto sutikai! INGRIDA Nevilty... PERAS GIUNTAS Buvau aš girtas. Elgėmės abu paikai... INGRIDA (grėsmingai) Pūt kalėjime tau skirta! PERAS GIUNTAS Pats tamsiausias – man juokai.
INGRIDA Taip kietai tu nusistatęs, Perai? PERAS GIUNTAS Kaip akmuo. INGRIDA Gana. Kas laimės – matysim patys! (Leidţiasi tak u ţemy n) PERAS GIUNTAS (kiek patylėjęs, ūmiai sušunka) Teprasmegs prisiminimas! Teprasmenga tos merginos!.. INGRIDA (atsigrįţusi š ūkteli į viršų) Tik viena – širdy? PERAS GIUNTAS Viena. (Abu nueina savais keliais. Kalnų eţer o pakrantė, aplinkui – klampi, uţ pelkėjusi pieva. Audroja. Osė, nevilties apimta, šūkauja, dairydamasi į visas puses. Solveigai sunku sekti paskui ją. Tėvai ir Helga eina kiek atsilikę) OSĖ
(skeryčioja rankomis ir raunasi plaukus) Rūstūs kalnai ir dangus, ir vandens – piktosios jėgos prieš mane tvenkias! Dangus siunčia rūką, kad jį suklaidintų, gyvybės jo tyko pelkė klastinga, kalnai grasina jam griūtimis, o ţm onės – vėzdais. Šiurpi lemtis... O Dieve! Nejaugi aš jį prarasiu?! Raganiūkštis!.. Ar velnias apsėdo jį tąsyk?.. (Atsigręţi a į Solveigą) Ar šito galėjai iš jo tikėtis? Tik tauškaluos neturėjo jis gėdos, buvo stiprus lieţuv iu tik smailu, o kai prie reikalo – nėr jo, tylu. Neţin odavau – ar verkt, ar kvatoti... O kaip varguose vienas kitą guodėm! Juk išgerdavo mano vyras, ţi nai, po aplinkinius kaimus bastės daţ nai, su juokais iššvaistydamas mūsų gera... O aš vis namie – auginau maţ ą Perą. Gal geriau, kad likom mes uţm iršti, – juk sunku kovoti, jei dalia mūs karti, juk sunku į akis paţ velgti likimui... Vienas – gert, kitas ręsti išmislą ima. Taip ir mudu pasakų vėrinį vėrėm
apie trolius, princus, uţke rėtą ţvėr į, grobiamas mergeles... Ar galėjai nujaust, kad tos išmonės taip prilips prie sūnaus!.. (Vėl krūpteli) Kas ten suriko? Miškinis? Vandenis? Peras! Aure, ant kalvos... Ar vaidenas?... (Uţb ėga ant nuoţulni os kalvelės ir ţvel gia į kitą krantą. Prieina Solveigos tėvai) OSĖ Perai! Nė ţe nklo... SOLVEIGOS TĖVAS (tyliai) Tuo jam blogiau. OSĖ (verkia) Ak mano Perai, paklydus avele! TĖVAS (atlaidţiai li nksi galva) Iš tikro, paklydęs... OSĖ Ar aš taip sakiau? Jisai apsukrus. Toks prapulti negali! TĖVAS Kvaila moteriške... OSĖ
Ţmogau, nesipūsk! Tegu aš kvaila, bet sūnus – puikus! TĖVAS (tuo pačiu prislopintu balsu, atlaidţi ai ţvel gdamas) Sudirţęs jo protas, dvasia pasmerkta. OSĖ (baimingai) Ne, ne! Mūsų Viešpats nubaus jį švelniai... TĖVAS Nusikaltęs ar atgailauja kada? OSĖ (įsikarščiavusi) Gal ne... bet jis skrieja raitas ant elnio. SOLVEIGOS MOTINA Dieve, tamsta pamišusi? TĖVAS Ką ji sako? OSĖ Jis viską sugeba, viskas jam sekas. Jei gyvas liks – išgarsins mūs vardą! TĖVAS Tamstai būtų geriau matyt jį pakartą. OSĖ Kryţ iau šventas!
TĖVAS Kai budelis jį priglaus, tuomet gal jo sąţi nė atgailaus. OSĖ (priblokšta) Tom šnekom iškvaršinsit galvą visai... Reikia rast jį! TĖVAS Gelbėt sielą... OSĖ Ir kūną! Jei pelkėj – ištrauksim, nors trenktų perkūnai, jei pas trolius –jį gelbės varpo garsai! TĖVAS Hm... kaimenės takas... OSĖ Dangus jum atlygins, kad padėjot ieškot. TĖVAS Krikščionies tai ţy gis. OSĖ Tfu! Tad kitus vadinčiau pagonim – nė vienas kartu nesileido kelionėn... TĖVAS Per gerai jį paţ ino.
OSĖ Jis per geras, sakau! (Grąţ o rankas) Baisu pagalvot – jo gyvybė pavojuj... TĖVAS Štai – pėdsakas vėl, rodos, vyro koja. OSĖ Sukim čia. TĖVAS O uţ ganyklos – kas sau. (Nueina su ţm ona į priekį) SOLVEIGA (Osei) Papasakokit! OSĖ (šluosto ašaras) Apie sūnų? SOLVEIGA Jei galit, viską! OSĖ (šypteli ir gūţ teli pečiais) Pavargsi klausytis, mergele! SOLVEIGA Pavargsi bepasakodama tamsta, o aš nepavargsiu klausyt ligi temstant...
(Ţemos, plikos kalvos ties nykia priekalne; tolumoj dunkso kalnų viršūnės. Driekias ilgi šešėliai, vėlyvas vakaras) PERAS GIUNTAS (strimgalviais įpuolęs, sustoja ant kalvos) Visa parapija vejasi vagį! Ten girdţiu ir Hegstado senio ragą. Vėzdais, šautuvais ginkluotas jų tuntas. Sklinda gandas: pabėgo Peras Giuntas! Tai kas kita, neg muštis su kalvio bernais! Tai gyvenimas! Lokiu jauties visais sąnariais... (Skeryčioja rankomis, šokinėdamas) Lauţyt , akmenis versti, kriokliu praūţti! Trenkt ţai bu! Su šaknim išrauti pušį! Tai gyvenimas! Grūdina, telkia jėgas. Trauk velniai visas melagystes paikas! TRYS PIEMENĖS (šūkaudamas ir dainuodamos bėga per kalvas) Tronai iš Vafjelo! Bordai ir Korė! Troliai! Ar šiąnakt myluoti mus norit? PERAS GIUNTAS Ko gi jūs šaukiatės? VISOS TRYS Trolių! Trolių! I PIEMENĖ
Tronai, švelnus būk! II PIEMENĖ Bordai, ar puoli?! III PIEMENĖ Mūsų trobelė tuščia jau ilgai... I PIEMENĖ Jėga – švelnume! II PIEMENĖ O švelnumas – jėgoj! III PIEMENĖ Bernų nebėra, tad šaukiamės trolių! PERAS GIUNTAS O kur tie berniokai? VISOS TRYS (kvatoja) Mums jie prapuolę! 1 PIEMENĖ Mane jis vadindavo širdele. Sumainė ţi edais su senyva našle... II PIEMENĖ Manasis sutiko šiaurėj čigonę. Valkata jis, jo lemtis – klajonė... III PIEMENĖ Manasis benkartą mūsų pasmaugė. Galva jo ant stulpo šiepiasi baugiai...
VISOS TRYS Tronai iš Valfjelo, Bordai ir Korė! Troliai! Ar šiąnakt myluoti mus norit? PERAS GIUNTAS (vienu šuoliu atsiduria jų tarpe) Aš – trolis trigalvis, trijų mergų svečias! VISOS TRYS Tu toks mitrus? PERAS GIUNTAS Įsitikinsit pačios! I PIEMENĖ Į trobelę! II PIEMENĖ Mes turim midaus! PERAS GIUNTAS Lai putos! III PIEMENĖ Šį subatvakarį ji braškės nuo puotos! II PIEMENĖ (bučiuoja Perą) Jis ţėri i r ţy bsi lyg plienas ţai zdre. III PIEMENĖ (irgi bučiuoja) Tartum vaiko akutės giliam eţ ere. PERAS GIUNTAS
(šoka ratelyje) Liūdna širdy, o mintys smagios, Ašaros smaugia – juokiasi akys! VISOS TRYS (rodydamos ilgas nosis kalnų viršūnėms, šūkauja ir dainuoja) Tronai iš Valfjelo, troliai miegaliai! Ar pamylavot mus iki valiai? (Šokdamos nutolsta kalvomis kartu su Peru) (Rondų kalnynas. Saulėlydis. Aplinkui spindi snieguotos kalnų viršūnės) PERAS GIUNTAS (ateina susijaudinęs, lyg paklaikęs) Kyla rūmai virš rūmų. Vai, kaip ţi ba jų vartai! Kur jūs? Palaukit! Lyg dūmai toly pranyko iš karto... Vėtrungėj sparną pakėlė aukso gaidys – tuoj nuskris... Ir dingo tarpeklio mėly... Uţsk lendė kalnas duris. Kokie stuobriai ten šakoja, šaknys rangos plyšiuos? Tai – kariai gervių kojom! Dingsta pamėklės ir šios...
Tartum vaivorykštė mirga, smegenis raiţo , akis... Skamba... Ţvangučiai, ţir gas... Ar mano galva išlaikys?.. Ū, kaip suverţ ė kaktą įkaitintas ţi edas! Kankynė... Sunku prisimint... Šią naktį koks velnias ją surakino? (Sukniumba) Šuoliai per Jendino briauną... Išmonės, melas koktus! Ropščiaus uolom su jaunąja, įkaušęs, parą... metus. Bėgau peslių vis genamas, grasomas trolių... Galop – šėlau su trim piemenėmis... Išmonės, melas – velniop! (Ilgai ţi ūri į tolį) Antai, du ereliai sklendţi a. Ir ţąsy s pietuos nurypuos. O aš čia, kaustomas pančių, ligi kelių brendu purvuos. (Staigiai pašoka) Noriu lėkti kartu, – tenuprausia šiaurės vėjo maudyklė vėsi,
kilt aukštyn, pasinert giliausiai krikšto kieliko spindesy! Ir nuskriet virš ganyklų, pirkelių, joti debesiu, audrint girias, ir pranokti anglų karalių noriu, perskrodęs jūras marias! Ko spoksot, mergiotės, apduję, negi rūpi jums ţy giai mani?! Dovanų neparnešiu lauktųjų! Gal man lemta ţūt v andeny... Kas gi čia? Kur tie ereliai? Nusinešė juos velniai! Kaţk as stogo šelmenį kelia, ir kerčios kyla tenai... Jos stiebiasi virš akmenų... Ţiū, vartai atkelti ţi ba! Na kaip nepaţint šių namų, – tai tėvo nauja sodyba! Kur tu, pašiūre, dingai? Nebėr jūsų, tvoros išlūţę! Spindi visi langai – salėje pokylis ūţia. Girdţi u, kaip peiliu į stiklą skimbčioja propstas orus... Kapitonas buteliu mikliai
veidrodį skėlė perpus... Tegu! Cit mama mieloji! Lai tirpsta nauda lyg taukai! Tai Junas Giuntas ulioja, – gyvuok, jo gentie, ilgai! Kas dūsauja ten, graudenas? Kas šaukia ir spiegia iškart? Kapitonas ir propstas senas nori mano sveikaton išgert. Šen, Perai, toks tavo likimas!.. Tik skamba ir griaudţi a daina: Perai Giuntai, iš didţi ų esi gimęs, ateis ir tavo didybės diena! (Pašoka, bet tuoj pat atsišlieja uolos atbrailos, sukniumba ir lieka begulįs) ___________________________ (Kalno šlaitas, apaugęs didţ iuliais ošiančiais medţi ais. Pro lapiją ţy bčioja ţvaigţdės, šakose čiulba paukščiai. Ţaliaskarė leidţi asi šlaitu. Peras Giuntas seka jai iš paskos, visaip vaizduodamas įsimylėjusį) ŢALIASKARĖ (stabteli ir atsigrįţt a) Tai tiesa? PERAS GIUNTAS
Tiesa, – kaip aš esu Peras. Tiesa, – kaip kad tu – ţavi m ergina! Ar nori manęs? Aš būsiu tau geras, ir valgio mano namuos bus gana. Nei austi, nei verpti tavęs neversiu, uţ plau kų netąsysiu – niekad neverksi... ŢALIASKARĖ Ir nemuši, mielasis? PERAS GIUNTAS Kur tai matyta? Mes, karalių sūnūs, nedarome šito. ŢALIASKARĖ Tai tu – karalaitis? PERAS GIUNTAS O taip, būk tikra. ŢALIASKARĖ Ţinok: aš – Dovrės karaliaus dukra. PERAS GIUNTAS Ar tu? Ţiūrėk, kaip gerai atitinkam! ŢALIASKARĖ O Rondų kalnuos – jo pilis didinga. PERAS GIUNTAS Močios rūmas dar puikesnis yra. ŢALIASKARĖ Ar paţįst i tėvą? Karalių Brosę?
PERAS GIUNTAS O močią matei? Karalienę Osę? ŢALIASKARĖ Tėvui pykstant, pleišėja kalno skardis. PERAS GIUNTAS Griūva uolos, vos tik močia ims bartis. ŢALIASKARĖ Tėvas gali pašokti lig debesų. PERAS GIUNTAS Močiai jot per putotas upes – nebaisu. ŢALIASKARĖ Ar be šių skarmalų turi dar drabuţį ? PERAS GIUNTAS Pamatytum šventadienį mane, merguţe ! ŢALIASKARĖ Šilko skraistėm, auksu kasdien dabinuos. PERAS GIUNTAS Bet ţoles i r šiaudus primena jos. ŢALIASKARĖ Na taip... Bet klausyk, įsimink atidţiai : Rondų piliečių – savi papročiai. Viskas dvejopą pavidalą turi. Gali ir tau apsisukti galva: atsidūręs prie Dovrės tvirtovės durų, palaikytumei ją akmenų krūva.
PERAS GIUNTAS O pas mus – ar kitaip? Visas dvaro auksas tau atrodys kaip šiukšlės, šlamštas pigiausias. Gi motušės rūmų langai sušvitę atrodys senais skudurais uţ kamšyti. ŢALIASKARĖ Kas juoda – mums balta, graţ u – kas bjauru! PERAS GIUNTAS Didybė – mums menka, o purvas – švaru! ŢALIASKARĖ (puola jam ant kaklo) O, viens kitam mudu tinkam, kaip reta! PERAS GIUNTAS Lyg šukos – plaukam, lyg kojom – batai. ŢALIASKARĖ (šaukia, atsigrįţu si į šlaitą) Vestuvių ţi rge! Atbėk pas mane! (Pribėga milţiniškas paršas, paţ abotas virve ir pabalnotas senu maišu. Peras uţ sėda ant jo ir uţ kelia priešaky Ţaliaskarę) PERAS GIUNTAS Pro Rondų vartus mes įjosime. Na! Pirmyn! Paskubėk, ristūne įgudęs! ŢALIASKARĖ (jausmingai)
Ak, taip neseniai čia klajojau nuliūdus... Neţin ome niekad, kas laukia mūs! PERAS GIUNTAS (suragina paršą ir nujoja) Paţi nsi iš kinkymo aukštus ponus! (Dovrės Senio karališkoji menė (kalnai centrinėje
Norvegijoje; šiame paveiksle pašiepiamas miesčioniškumas, atsiribojimas nuo plataus pasaulio ir apskritai ironizuojama konservatyvioji nacionalinė romantika ).
Didţ iulė trolių dvariškių, kaukų ir nykštukų sueiga. Dovrės Senis sėdi soste su karūna ir skeptru. Abipus jo susispietę vaikai ir artimiausi giminės. Peras Giuntas stovi priešais valdovą. Salėje – didelis sujudimas) TROLIAI DVARIŠKIAI Uţm ušt jį! Krikščionis apdūmė akis Dovrės valdovo dukrai dailiausiai! I TROLIŪKŠTIS Gal išpešti jam plaukus? II TROLIŪKŠTIS Į pirštą įkirst? TROLIŪKŠTĖ Ei, leiskite man įkąst jam į blauzdą! I RAGANA (su samčiu)
Gal sultinį riebų iš jo išvirus? II RAGANA (su didţ iuliu peiliu) Gal tiktų ant iešmo iškept šis vyras? DOVRĖS SENIS Lai kraujas atauš jum! (Pasišaukęs patikimesnius iš artimųjų trolių) Spręskim geruoju. Mes nusmukom labai pastaruoju metu. Iš tiesų neţi nia, ar kas dar poruojas, ir ţm onių pagalba – mums pravartu. Be to, vyrukas, matyt, iš tvirtų ir veik be ydos, akylai ţiū rint. Tiesa, galva jo tiktai viena, bet ir mano duktė ne daugiau jų turi. Trigalviai troliai – mada jau sena. Net dvigalviai šiandieną – vaizdas retas, o ir pačios jų galvos – maţa t evertos... (Perui Giuntui) Ar peršies rimtai mano dukteriai tu? PERAS GIUNTAS Geidauju ir dukros, ir karalystės. DOVRĖS SENIS Gausi tik pusę, pakol aš krutu, o antrą – kai teks man nuo sosto ristis.
PERAS GIUNTAS Sutinku. DOVRĖS SENIS Palauk, apgalvok gerai – tu irgi įţad us duot privalai. Netesėsi jų – sutartis nutraukta. Neišeisi iš Rondų gyvas tada! Duoki ţodį neprisiminti niekad viso to, kas uţ Rondų sienų palieka, venk dienos ir veiklos, lenki vietą šviesią. PERAS GIUNTAS Kad tik tapčiau karalium, lengvai ištesėsiu! DOVRĖS SENIS Dar ištirsime, ar tau proto nestriuka. (Pakyla nuo sosto) SENIAUSIAS DVARIŠKIS Paţi ūrėsim, ar tau pakaks išminties perkąst Dovrės Senio mįslių riešutuką... Kuo skirias ţm ogus nuo trolio? PERAS GIUNTAS Išties, nematau tarp jųjų skirtumo jokio. Dideli geidţia durti, maţi – nors įdrėkst, kaip daţ nas iš mūs, – jei drąsos tik turės. DOVRĖS SENIS
Tiesa, mes daug kuo esam vienokie. Bet diena liks diena, o naktis – naktimi, tad klausimą vėlei gvildenti imi... Štai koksai skirtumas pirmas, jaunuoli: ţm ones, tenai, po ţydr uoju skliautu, moko – „Ţmogau, būk pats savimi!“ O trolių pasauly moko lig šiolei – „Būk pats savimi patenkintas, troli!“ TROLIS DVARIŠKIS (Perui Giuntui) Ar suvoki giliąją prasmę? PERAS GIUNTAS Klaidu... DOVRĖS SENIS „Patenkintas“ – smogiantį ţ odį šitą savo skyde privalai įrašyti. PERAS GIUNTAS (pasikaso uţ a usies) Na, bet... DOVRĖS SENIS Jei nori valdyt, privalai! PERAS GIUNTAS Sutarta. Ką gi, ne taip jau blogai. DOVRĖS SENIS Privalai, sūnau, pamėgti, be to, dar
mūs gyvenimo būdą, namudę vienodą. (Mosteli; du troliai kiaulių galvomis su baltomis kepuraitėmis ir kitais atributais atneša valgių ir gėrimų) Jautis midų tiekia, o karvė – pyragą – nesvarbu, ar saldu, ar burna nuo jų dega, nepamiršk, jei čia pasilikti manai: svarbiausia – tai mūsų pačių gaminiai. PERAS GIUNTAS (atstumia vaišes) Trauk velniai tą midų – bjaurų rašalą! Niekados nepritapsiu prie jūsų stalo. DOVRĖS SENIS O štai dar taurė auksinė – laikyk! Kas ją turi, tam bus dukra palanki. PERAS GIUNTAS (svarsto) įveik savo prigimtį (Peras Giuntas daţ nai cituoja patarles ir posakius iš Biblijos ir kitų literatūrinių šaltinių, laisvai juos
– parašyta, ir nėjusi rūgštybės gėrimo šito. Tiek jau to! (Paima taurę) DOVRĖS SENIS Matau, į protą grįţ ti...
perfrazuodamas, o kartais ir iškraipydamas)
Išspjovei? PERAS GIUNTAS Tikiuos priprast ateity. DOVRĖS SENIS Turi nusimest dar krikščionišką rūbą, nes, garbė Dovrei, nuo tvano laikų kalnuos viską audţi am, iš slėnio terūpi gaut šilko kaspinus ant uodegų. PERAS GIUNTAS (Įširdęs) Bet aš neturiu uodegos! DOVRĖS SENIS Ei, dvariški, mano šventinę uodegą ţe ntui pariški! PERAS GIUNTAS Tiktai pamėginkit! Ar aš kvailys? DOVRĖS SENIS Nesipiršk, jeigu plikas uţ pakalys. PERAS GIUNTAS Ţmogų paverst galviju!.. DOVRĖS SENIS Ne, sūnau, tik padoriu jaunikiu ketinau. Tau skirtas kaspinas ryškiai geltonas (pašiepiama norvegų silpnybė švediškų ordinų juostelėms),
tai didi pagarba ir geras tonas. PERAS GIUNTAS Parašyta: ţm ogus kaip smiltelė menkas. Tad prie šių papročių prisitaikyt man tenka... Na, rišk! DOVRĖS SENIS Tu – sukalbamas ţm ogus. TROLIS DVARIŠKIS Pabandyk, kaip puiku makaluot ją ir vizgint! PERAS GIUNTAS Ką daugiau jūs man padaryt įsakysit? Gal krikščionių tikybos atsisakyt? DOVRĖS SENIS Et, gali ją ramiausiai pasilaikyt. Tikyba – laisva, ką ji gali kainuoti, – kiautu ir drabuţi u mes esam vienodi. Gali sau tikėt ir tikyba savaime vadint – kas mūsuos vadinama baime. PERAS GIUNTAS Nepaisant jums palankių aplinkybių, esi nuolaidesnis, negu maniau. DOVRĖS SENIS Mes, troliai, kur kas geresni, sūnau, nei skelbia gandai – štai kokia dar skirtybė. Bet laikas palinksmint ausis ir akis,
rimti reikalai galės ir palaukti. Šen, grojike! Lai Dovrės arfa pragys! Šen, šokėja! Lai griaudėja Dovrės skliautai! TROLIS DVARIŠKIS (Perui Giuntui) Kaip tau patinka? PERAS GIUNTAS Patinka?.. O kas? DOVRĖS SENIS Neslėpk. Ką matai? PERAS GIUNTAS Šlykščiausią šlykštynę: dauţ o karvė kanopom ţarn ų stygas, striukakelnis paršiukas skelia tryptinį. TROLIAI DVARIŠKIAI Suėst jį! DOVRĖS SENIS Supraskit jaučiantį ţm ogų. TROLIŪKŠTĖS (spiegia) Nuplėšt jam ausis, išlupti akis! ŢALIASKARĖ (proverksmiais) Ū–ū! Ar pakęst, ką tik jis besakys?.. Juk mudvi su seseria grojom ir šokom!
PERAS GIUNTAS O, tai tu buvai? Na, ţinai, pajuokaut puotoje gi niekam nėra uţ ginta. ŢALIASKARĖ Prisiek! PERAS GIUNTAS Nėr kas groja ir šoka puikiau uţ ju s, – teapdrasko katė Perą Giuntą! DOVRĖS SENIS Ir keistumas gi tos ţm onių giminės – taip jau laikosi savo ji įsikandus! Jei kuris kovoje su mumis nukentės, greit sugyja ţai zda, lieka menkas randas. Mano ţ entas tapo toks nuolankus: sutiko paniekint krikščionių švarkus, mūsų midų gert iš taurės auksinės ir uodegą prisirišt prie sėdynės. Atliko visa, ko prašėm jį mes, net aš, broliai troliai, buvau bemanąs, kad išguitas Adomas, senasis begėdis, iš visur... Tik ţ iū – tas vėl jį apsėdęs! Taigi, sūnau, pasigydyt reikės nuo antkryčių ţ mogiškos prigimties. PERAS GIUNTAS Koks dar čia kėslas?
DOVRĖS SENIS Kairiąją akį truputį įrėţ us, matysi ţv airai, bet viskas atrodys labai gerai. Išpjausiu tik dešinę... PERAS GIUNTAS Ką? Tu patrakęs? DOVRĖS SENIS (išdėlioja ant stalo kelis aštrius įrankius) Čionai visi stikliaus įnagiai, regis. Dar ant akių gaut lentą gali – kaip bulius – ir nuotaka taps daili! Ir niekad tavęs nebepiktins akys karvėm ar paršais... PERAS GIUNTAS Bepročio šnekos! TROLIS DVARIŠKIS Ţmogau, tai Dovrės Senis byloja, jis – išmintingas, tu pats kvailieji. DOVRĖS SENIS Pagalvoki, kiek rūpesčių ir vargų, mielas ţente, išv engtumei tuo kartu! Tos akys – jūsų kančios šaltinis, ašarų šarmas išėda dţiau gsmus. PERAS GIUNTAS
Tiesa, menu ţodţius iš postilės: jei tave papiktins akis, ją išmušk! Na, sakyk, o kada tokios akys galės atvirsti ţm ogaus akimis? DOVRĖS SENIS Niekada. PERAS GIUNTAS Ak šit kaip! Ačiū, man visko gana! DOVRĖS SENIS Kur nori išeiti? PERAS GIUNTAS Savais keliais. DOVRĖS SENIS Palauk! Įėjai, ţ mogau, čia be vargo, bet atgal neišleis Dovrės Senio vartai. PERAS GIUNTAS Ar ţa di jėga sulaikyti mane? DOVRĖS SENIS Pasvarstyk, prince Perai, šaltai, protingai, tu gabus, ir trolio rolė tau tinka. Juk jis gana troliškai elgės, ar ne? Na, tai nori pavirsti troliu? PERAS GIUNTAS Dievaţ, dėl jaunosios ir kraičio – galingos valstybės –
gal kai ką ir galėčiau ţadėti aš, bet ţin ok, viskam pagaliau esti ribos. Tiesa, leidau uodegą sau pririšti, bet ji nepriaugus, pone dvariški! Kelnes numečiau – jos gi buvo suplyšę, bet norėsiu – vėl į jas kinkas sukišiu. Pagaliau ir ištuštint skrandį galiu, pilną Dovrės naminių patiekalų. Mielai aš prisieksiu, kad karvė – mergelė, juk priesaika – ţod ţi ai, nuryti ją galim, Bet ţi noti, kad laisvė jau prarasta, kad kaip doras ţ mogus negulėsi karste, visą amţi ų liksi troliu kalnuos, negalėsi niekad sugrįţt atgalios, – kaip kad knygoj didţio j yra parašyta, – o ne, niekados nesutiksiu šitaip! DOVRĖS SENIS Nedorėli, venk mano pykčio, sakau! Šįkart aš tikrai nelinkęs juokaut. Ar ţi nai, kas esu, palšos dienos vaiki?! Mano dukterį tu suviliojai veikiai... PERAS GIUNTAS Melas, troli! DOVRĖS SENIS Vesi ją būtinai.
PERAS GIUNTAS Drįsti man sakyti... DOVRĖS SENIS Juk aistrą jutai, geidei jos? Ką, ar gali paneigti? PERAS GIUNTAS (švilpteli) Tik tiek? Koks velnias dėl to prikibs? DOVRĖS SENIS Ir vėl nelemta ţ mogaus prigimtis! Pripaţį stat sielą lieţuv iais ir ţ iaunom, o vertinat vien tik, kas čiumpama saujom. Galvoji, kad niekai – tas geidulys? Palauk, tuojau įsitikinti gausi... PERAS GIUNTAS Ant melo kabliuko manęs nepagausi! ŢALIASKARĖ Netruks nė metai, laukt neprailgs – ir tu būsi tėvu, Perai brangiausias! PERAS GIUNTAS Atidarykit, aš noriu išeit! DOVRĖS SENIS Suvystytą oţi o kailin graţi ai tau iš paskos nuneš ir vaikelį... PERAS GIUNTAS
(šluostosi prakaitą) Kada aš nubusiu?.. DOVRĖS SENIS Ar siųst jį dvaran? PERAS GIUNTAS Parapijos prieglaudon! DOVRĖS SENIS Auga ir ten. Na, prince, įvykdysim tavo valią. Bet kas padaryta – tai padaryta, sūnus paūgės kasvakar, kas rytą – mišrūnai greitai sugeba augti... PERAS GIUNTAS Ak seni, nebūk uţsis pyręs kaip jautis! Ir tu, merguţ ėl, pasvarstyk, būk gera: juk aš – joks princas, ir turtų – nėra, ir jeigu mane pasvers, išmatuos – pamatysit, kiek maţa i š Pero naudos... (Ţaliaskarė nualpsta; troliūkštės ją išneša) DOVRĖS SENIS (valandėlę su neslepiama panieka ţi ūri į Perą, paskui sako) Sutraiškykit jį į uolą, vaikai! TROLIŪKŠČIAI Tėtuk, leisk paţai st pelėdą–erelį!
Ar vilko ţai dimą! Ar katę ir pelę! DOVRĖS SENIS Aš piktas. Labanakt! Tik neilgai. (Išeina) PERAS GIUNTAS (vaikomas troliūkščių) Velniūkščiai, atstokit! (Taiko pasprukti pro kaminą) TROLIŪKŠČIAI Šlaunin kaskit, kaukai! PERAS GIUNTAS Au! (Bando nusileisti pro rūsio angą) TROLIŪKŠČIAI Uţk iškit plyšius visus! TROLIS DVARIŠKIS Įsidūko maţy liai! PERAS GIUNTAS (kovoja su maţu troli ūkščiu, įsikirtusiu jam į ausį) Kipšiuk, pasitrauki! TROLIS DVARIŠKIS (kerta jam per pirštus) Mandagiau, tai valdovo jaunėlis sūnus! PERAS GIUNTAS
Ţiurkės landa!.. (Bėga prie jos) TROLIŪKŠČIAI Uţk imšk, kaukai broli! PERAS GIUNTAS Bjauresni uţ senį jaunikliai troliai! TROLIŪKŠČIAI Sudraskykim jį! PERAS GIUNTAS O, kad būčiau pelė! (Blaškosi ratu) TROLIŪKŠČIAI (spiečiasi aplink jį) Junkim ratą! PERAS GIUNTAS (verkia) Kad būčiau aš utėlė! (Parkrinta) TROLIŪKŠČIAI Tvok per galvą! PERAS GIUNTAS (apgultas troliūkščių) Gelbėk, mama! Man galas... (Iš tolo ataidi baţ nyčios varpai) TROLIŪKŠČIAI
Juodaskvernio karvės ten ţ vanga varpeliais! (Klykdami ir kaukdami troliai išlaksto į visas šalis. Salė prasmenga, viskas išnyksta Tiršta tamsa. Girdėt, kaip Peras Giuntas blaškosi, švaistydamasis ir talţydam as visa aplinkui stora šaka) PERAS GIUNTAS Atsiliepk! Kas esi?! BALSAS TAMSOJE Aš pats. PERAS GIUNTAS Pasitrauk! BALSAS Uţuolan kom, Perai! Vietos dar daug. PERAS GIUNTAS (bando praeiti kitoje vietoje, bet vėl susiduria su kaţ kuo) Kas esi? BALSAS Aš pats. Gal, sakysi, ir tu? PERAS GIUNTAS Atsakau, ką noriu – ţ odţi u ar kardu. Pasisaugok! Sumalsiu bemat, nemeluoju! Saulius (karalius, Biblijos personaţas ) klojo šimtus, Peras – tūkstančius kloja.
(Muša ir kapoja) PERAS GIUNTAS Kas gi tu? BALSAS Aš pats. PERAS GIUNTAS Kam kartoti paikai tuos ţ odţi us, – jais nieko nepasakai... Kas esi? BALSAS Didysis Kreivys. PERAS GIUNTAS Atrodo lyg pilka dabar, kas pirma buvo juoda. Iš kelio! BALSAS Uţuolan kom, Perai, sakiau! PERAS GIUNTAS Ne, tiesiai! (Muša ir kapoja) Jis krito! (Nori praeiti, bet vėl susiduria) O, čia jų daugiau?.. BALSAS Kreivys, ţm ogau. Vis tas pats, kur palietus.
Kreivys nesuţe idţiam as ir nugalėtas. Negyvas Kreivys ir Kreivys nemarus. PERAS GIUNTAS (nusviedţi a šaką) Kardas trolių uţkeikta s, bet aš dar stiprus! (Bando prasibrauti) BALSAS Pasikliauk savo kumščiais sunkiais ir kūnu. Chi chi, šitaip, Perai, pasieksi viršūnę... PERAS GIUNTAS (vėl traukiasi) Atgal ir į priekį – vienodai ţe ngta; viduj ar išorėj – lygiai ankšta. Jis čia! Ir čia! Aplinkui, visur jis! Tik ţin gsnis – ir vėl aš rate atsidūręs. Kuo vardu? Atsiliepk! Pasirodyk, šaukiu! BALSAS Kreivys. PERAS GIUNTAS (grabalioja aplinkui) Nei miręs, nei gyvas! Glitus, miglotas, be jokio pavidalo... Tartum voliotųs urzgianti kuopa mieguistų lokių... (Šaukia) Atmušk mano smūgį!
BALSAS Kreivys ne beprotis. Kreivys nesmogia. PERAS GIUNTAS Turi gi kovoti! BALSAS Didysis Kreivys laimės be kovos. PERAS GIUNTAS O, kad būtų čia kaukas, kurs draskosi aršiai! Kad būtų bent trolis koksai nukaršęs! Su kuo gali grumtis... O čia juk – nieko. A... jis švokščia! Kreivy! BALSAS Ko? PERAS GIUNTAS Parodyk jėgą! BALSAS Didysis Kreivys švelnumu sudoros. PERAS GIUNTAS (drasko sau rankas ir plaštakas) Nagai ir dantys į kūną tesmigs man, kad pajusčiau, kaip karštas kraujas lašės! (Girdėti, kaip didelis paukštis plasnoja sparnais) PAUKŠČIO RIKSMAS
Ar jis eina, Kreivy? BALSAS TAMSOJE Taip, ţi ngsnis po ţin gsnio. PAUKŠČIO RIKSMAS Skriskit, dvasios, iš tolo, iš trolių šalies! PERAS GIUNTAS Jei tu gelbsti mane, mergele – nedelski! Klusniai, nuolankiai akių nenuleiski... Psalmynas! Kirsk juo šitam į akis! PAUKŠČIO RIKSMAS Jis dreba! BALSAS Pagavom! PAUKŠČIO RIKSMAS Skubėkite skristi! PERAS GIUNTAS Net uţ gyvybę mokėt per brangu šiuo ţ aidimu, praţūti ngai kraupiu... (Sukniumba) PAUKŠČIAI Kreivy, jis krito! Griebki vaikiną! (Iš tolo ataidi varpų gaudesys ir giesmės) KREIVYS (pranyksta, ūţ damas ir dusdamas) Jis man per stiprus. Jį moterys gina.
(Saulėtekis kalnuose priešais Osės ganyklos trobelę. Trobelės durys uţd arytos, visur tuščia ir tylu. Peras Giuntas miega, atsišliejęs į sieną) PERAS GIUNTAS (pabunda, apsiţvalg o blausiu, pavargusiu ţvi lgsniu, nusispjauna) Kad turėčiau nors kokią silkutę sūrią! (Vėl spjauna ir tuo pačiu metu pamato Helgą, ateinančią su lauknešėliu) A, tai tu, vaikeli? Ko čia atkūrei? HELGA Šičia Solveiga. PERAS GIUNTAS (pašoka) Kur? HELGA Uţ kam po slėpės. SOLVEIGA (pasislėpusi) Tik prisiartink – pabėgsiu tuojau! PERAS GIUNTAS (sustoja) Bijai, kad iškart tave čiupsiu į glėbį? SOLVEIGA Gėdykis!..
PERAS GIUNTAS Spėki, kur šiąnakt buvau? Dovrės Senio duktė prie manęs – lyg prisvilus... SOLVEIGA Tai dėl to girdėjome skambant varpus... PERAS GIUNTAS Ne iš tų aš bernų, kuriuos pakeri vylius. Ką sakysi? HELGA (proverksmiais) Oi, ji pabėgo! Kas bus... Palauk! (Lekia iš paskos) PERAS GIUNTAS (čiumpa Helgą uţ ra nkos) Ką radau kišenėje, vaike! Tau teks sidabro saga, jeigu jai pagirsi, uţst osi mane... Gerai? HELGA Paleisk! Lauknešėlis... Man eiti reikia. PERAS GIUNTAS Dangus tau atlygins... HELGA Bijau aš tavęs!...
PERAS GIUNTAS (nuolankiai, paleidęs jos ranką) Paprašyk nors, kad ji nepamirštų manęs. (Helga nubėga) III VEIKSMAS (Miško vidurys. Apsiniaukusi rudens diena. Snyguriuoja. Peras Giuntas vienmarškinis kerta medţi us statybai) PERAS GIUNTAS (kerta storą pušį gruoblėtomis šakomis) Vaje, koksai atkaklus senukas! Bet veltui – ir tu suklupsi netrukus. (Vėl smogia kirviu) Ak, šarvus turi... Sukaposiu, po plynių, nors būtų jie ištisai plieniniai! Na na, kreiva ranka negrasyk čia... Aišku, tu pilnas pagieţos ir pykčio, o vis dėlto klauptis teks prieš mane! (Staiga liaujasi kirtęs) Išmonės! Čia tik pušis sena. Melas! Tai ne šarvuotas karys, o tik sueiţė jęs medţio stuobrys. Net suplukau... Kirst girią sunku, ir velniškai traukia svajot tuo laiku... Et, gana tų klajonių po ūkanų raistą,
bemiegių svajonių šiaurės pašvaistėj! Tu ištremtas, berne, miškų vidurin. (Skubiai keliskart smogia) Taip, ištremtas. Motinos čia neturi, kuri tau maistą padėtų ant stalo... Jei alkanas, nieks tau jo neparūpins – pats turi gaut jį iš girios ar upės ir ugnį uţ kurti, atskėlęs skalą, ir virt, ir kept, ir kuistis be galo... Jei nori šiltai vilkėt – šauki elnią, jei mūryti namą – akmenis skaldyk, jei trobą ręst – galynėkis su medţiai s ir vilk ant kupros rąstus įsiręţ ęs! (Kirvis išslysta jam iš rankų; Peras ţve lgia į priekį) Dailų būstą pasistatysiu, su bokštu... Ant šelmens rodys vėtrungė vėjų pokštus, ten, aukštai, išdroţtą praeivis išvys jūros mergą, kuri lig juosmens ţu vis. Iš ţal vario vėtrungė bus ir spynos. Reikės dar stiklo gauti langams. Stebėsis keleiviai, kai tik sutems: kas taip spindi ten, ant kalvų, tankumynuos... (Juokiasi su kartėlio gaida balse) Tai pragaro monai! Vėl jie vaidinas...
Tu ištremtas! (Smarkiai kerta) Mauknom dengta trobelė vėtroj ir šalty pravers bedaliui... (Ţvilgteli į medţi o viršūnę) Jau sverdi. Dar vienas smūgis stiprus – ir visu ūgiu jis pomiškin grius! (Ima genėti kamieną; staiga paliauja ir stovi, iškėlęs kirvį) Kaţk as ten uţ pakaly! Gal tai tu, Hegstado seni, pilnas klastų? (Dirsčioja susigūţę s uţ medţi o) Ne, bernas... Apglušęs toks... Gal vagišius? Ką jis laiko ten po švarku pasikišęs? Ogi pjautuvą... Dairos aplink iš lėto... Va, deda delną ant aptvaro mieto... Kas čia dabar? Ko jis visas tirta?.. Vaje, ar tik piršto nenusikirto?! Visą pirštą!.. Ir kraujuoja kaip jautis... Va, nubėgo, skuduru ţ aizdą uţ spaudęs. Juk piršto nebegrąţi nt! Ar pablūdo?.. Kas privertė taip padaryti, kvaily?! A, prisiminiau... Tai – vienintelis būdas išvengt kariuomenės mūsų šaly. Jį ketino siųsti į karą tikriausiai,
o berniokui ar miela galvą padėt?.. Bet nukirsti... Gali to norėt, kliedėt... tačiau padaryt?.. Niekados nesuprasiu... (Purto galvą ir vėl grįţta prie savo darbo) (Kambarys Osės namuose, slėnyje. Visur netvarka. Skrynios atidarytos, dėvimi drabuţi ai išmėtyti aplinkui, ant lovos – katinas. Osė su TROBELNINKĖ skuba viską sutvarkyti ir sudėti) OSĖ (puola į vieną pusę) Kari, Kari! TROBELNINKĖ Ką sakot? OSĖ (iš kitos pusės) Ar nematai, kur padėta?.. Kaip rasti?.. Kur tatai?.. Ko gi ieškau? Ak, aš tarsi pamišus! Kur skrynios raktas? TROBELNINKĖ Skylutėje kyšo. OSĖ Kas trinksi ten? TROBELNINKĖ
Paskutinę mantą į Hegstadą veţ a... OSĖ Kad būtų jau lemta ir man iškeliaut karste į kapus! Nešykšti kančių likimas... Kas bus? Išpustyti namai... Ką Hegstado vilkas paliko, – lensmanas griebė nūnai. Net palaikį šiltą drabuţį nuvilko... Tfu, gėda jums, teisingumo tarnai! (Atsisėda ant lovos krašto) Ir sodybą ir ţe mę atėmė, judai... Atkaklus buvo senis, o teismas – pablūdo! Nei pagalbos, nei gailesčio... Pero nėra – ir nėra kas parems, kai tokia audra... TROBELNINKĖ Lig mirties jus troboj paliko, motute. OSĖ Metė mudviem su katinu išmaldos plutą... TROBELNINKĖ Vai brangokai jums kaštavo sūnus... OSĖ Ar Peras? Liaukis plepėjus niekus! Ta Ingrida grįţo namo sveikutėlė. Jiems velnią reiktų gaudyt!.. Verčiau
nelabajam būtų jie bylą iškėlę... Tai jis mano vaiką gundė, mačiau... TROBELNINKĖ Geriau gal prestą būt pasikvietus? Man regis, atlėgtų jums nuo širdies... OSĖ Ar prestą? O, jei tu paskubėtum... (Ūmiai pašoka) Bet, Dievuli, kada? Kas gi sūnui padės? Aš, motina, vykdysiu pareigą šventą – gelbėt jį, kai kiti nustūmė nuo kranto. Jam paliko tą švarką. Reik lopyt rankoves... O Dieve, kad kailinius būčiau nudţio vus! Kur jo kojinės? TROBELNINKĖ Ten, tarp suversto šlamšto. OSĖ (rausiasi) Ką radau! Ogi seną liejimo šaukštą. Jis sagų liejiką juo ţai dė, ţi nai? Tirpdo, lieja, būdavo, kala daţnai... Kartą, vyrams uliojant, Peras atrūko ir paprašė alavo gabaliuko. „Kam to alavo, – tarė tėvas dosnus, – še sidabrinį, tu – Giunto sūnus!“
Dievaţi, jis buvo smarkiai įkaušęs, kai vis tiek, ar alavas čia, ar auksas... Va tos kojinės!.. Skylė prie skylės. Sulopysim, Kari. TROBELNINKĖ Ką gi, reikės. OSĖ Palopiusi, tuoj į lovą aš virsiu, esu taip nusilpus ir prislėgta... (Linksmai) Va du nertiniai, – jie bus uţm iršę! TROBELNINKĖ Tikrai! OSĖ Gal Perui pravers jie kada. Na, vieną kol kas atidėk į šalį... Na na, palauk, abiejų reiks vargšeliui, juk vilki jis ploną, visai sudėvėtą... TROBELNINKĖ Kryţ iau šventas! Moč, nebijai nusidėti?.. OSĖ Na kaipgi... Bet prestas sakė kadais – visas mūs nuodėmes Dievas atleis. (Miškas. Naujakurio trobelė. Virš durų – elnio ragai. Gilus sniegas. Prieblanda. Peras Giuntas
stovi prie durų ir kala didelį medinį skląstį) PERAS GIUNTAS (protarpiais nusijuokdamas) Skląstį prikalsiu, skląstį prie durų, kad jis uţ remtų nuo trolių būrio. Skląstį prikalsiu, skląstį, kurs saugo nuo tų klastingų monų ir kaukų. Ateina jie temstant ir beldţias, grūdas: paţv elki – kaip mintys mes verţlūs i r judrūs! Mes skrebam po lova, mes pelenus pustom, kaip smakai liepsnoti pro kaminą plūstam. Chi chi! Ar padės tau vinys ir lentos, kai lenda kaukiškos mintys nelemtos? (Solveiga atskrieja slidėmis miško laukyme, galvą apsimuturiavusi skepeta, rankoje laikydama ryšulėlį) SOLVEIGA Lai Dievas padės... Neatstumk manęs, Perai! Ateinu pašaukta, tad priimki kaip dera. PERAS GIUNTAS Solveiga! Argi?.. Tikrai, tai jinai?.. Taip arti prie manęs prieit nebijai?.. SOLVEIGA Per maţąją Helgą siuntei man ţi nią, ją kartojo tyla ir vėjai šiauriniai,
ją skleidė tavo motinos kalbos, nerimo ţi nia, sapnuos įsismelkus... Ir slogios naktys, ir dienos apkartę ţi nią man nešė, ateiti čia vertė. Atrodė, ten, slėny, gyvenimas senka – nei juoktis, nei verkt iš širdies neįstengiu. Tikrai, neţin ojau, ką tu jauti man, tik ţi nojau – turiu paklusti kvietimui. PERAS GIUNTAS O tavo tėvas? SOLVEIGA Pasaulyje Dievo neturiu ką vadinti motina, tėvu. Atsiskyriau visų. PERAS GIUNTAS Mergele drąsi... Kad ateitum pas Perą? SOLVEIGA Taip, tik pas jį. Būki man draugu ir paguoda! Neklauski... (Pro ašaras) Palikti sesutę man buvo sunkiausia, dar sunkiau – išsiskirt su tėvu ţil uoju, o sunkiausia su ta, kur mane išnešiojo. Ne... ką sakau... te man Dievas atleis...
skirtis buvo skaudu su visais, su visais! PERAS GIUNTAS O nuosprendį man – ar girdėjai? Įdūkę, palikimą atėmė jie ir sodybą. SOLVEIGA Nejaugi manai, kad dėl turto ir ūkio išsiskyriau su tais, kas man davė gyvybę? PERAS GIUNTAS O sąlygos? Jei tik iš girios išeisiu, kiekvienas sučiupt mane turi teisę. SOLVEIGA Man šliuoţi ant rast kelią buvo sunkiau, bet jei klausė – kur, namo – aš sakiau. PERAS GIUNTAS Šalin tad, baimės vinys ir lentos! Nesiskverbs čia kaukiškos mintys nelemtos. Jei drįsti įţen gt ir prie šaulio priglust, šią trobelę palaima apgaubia dangus. Leisk paţv elgt į tave! Neinu per arti... Tik paţv elgti... Kokia tu ţy dra ir skaisti! Leisk pakelti... Kokia tu laiba ir lengva! Nepavargčiau, Solveiga, nešti tave... Aš tavęs nesuteršiu. Rankas ištiesęs, laikysiu atokiai – švelnią ir šviesią... Ir kas patikėtų, kad aš tave traukiu?..
O patsai dienąnakt ilgėjaus ir laukiau... Va, matai – aš tašiau, tą namą renčiau. Bet skurdu čia, bjauru – nugriausiu verčiau! SOLVEIGA Prašmatnu ar skurdu – man šičia patinka. Ir kvėpuoti taip gera, lengva su vėju... Trošku buvo slėny – jaučiaus surakinta, gal todėl išeiti į kalnus skubėjau. Bet čia, pasiklausius, kaip pušys ošia – net skamba tyla – lyg namie jaučiuosi. PERAS GIUNTAS Ar taip bus visada? Turėsi tiek ryţt o? SOLVEIGA Kelias, šičia atvedęs, atgal negrįţ ta. PERAS GIUNTAS Tai tu – mano! Vidun! Pamatyt save leiski troboje!.. Tuoj atnešiu ţi diniui pliauskų. Jos maloniai šildys ir skaisčiai švies, o Solveiga jaukiai šičia sėdės... (Peras atidaro duris. Solveiga įeina. Jis stabteli, paskui balsu nusijuokia ir pašoka iš dţ iaugsmo) PERAS GIUNTAS Karalaite tu mano! Rasta ir laimėta!.. Ei! Karališki rūmai stos lūšnos vietoj!
(Jis griebia kirvį ir eina; tuo tarpu iš tankmės pasirodo susenusi moteris, apsikleitusi ţaliais skarmalais; luošas vaikėzas, nešinas alaus ąsočiu, sliūkina įsikibęs jai į sijoną) MOTERIS Labą vakarą, Perai Bėgūne! PERAS GIUNTAS Kas čia? MOTERIS Seni draugai... Netoli mūs gryčia. Mes – kaimynai. PERAS GIUNTAS Šitaip? Tikrai neţin ojau... MOTERIS Kai sau trobą statei, kilo ten ir manoji. PERAS GIUNTAS (ketina eiti) Aš skubu... MOTERIS Visados tu skubi, brolau, aš seku gi, – ir uţk lumpu pagaliau. PERAS GIUNTAS Tamsta, motin, klysti. MOTERIS Suklydau kadais,
kvailai patikėjus tavais paţa dais. PERAS GIUNTAS Ką ţa dėjau? Kokius čia vėjus mali? MOTERIS Uţm iršai, kaip gėrei tėtušio pily? Uţm iršai? PERAS GIUNTAS Uţm iršau, ko ir taip neţin ojau. Ką paistai? Kada susitikom, senoji? MOTERIS Pirmas kartas mum buvo ir paskutinis. (Vaikėzui) Duok tėvui gerti – mat kaip kankinas! PERAS GIUNTAS Tėvui? Ar tu įkaušus pavadinai?.. MOTERIS Atpaţint galėtum, – kad ir kuprotas. Juk judu panašūs, ar nematai: jo luoši sąnariai, kaip tavo – protas. PERAS GIUNTAS Nori man įkalbėt... MOTERIS Išsisukt nemanyk! PERAS GIUNTAS Tas ilgšis vaikėzas...
MOTERIS Jis spėjo išaugti. PERAS GIUNTAS Trolių kekše, apmauti mane ketini?.. MOTERIS Perai Giuntai, ak tu, storţi evi jauti! (Proverksmiais) Ar kalta, kad manęs nelaikai graţu ole, kaip tada, kai viliojai kalnuos ir šile? Velnias laikė mane uţ kupros, kai gimdţiau, ir po to, kaip matai, aš tapau bjauri... Bet jei nori dailią matyt kaip anksčiau, iš trobos tą mergelę išvyti turi. Jeigu ją iš akių, iš širdies tu išvysi, mano mielas, – aš tuoj nusimesiu knyslę! PERAS GIUNTAS Traukis, ragana, ūkš! MOTERIS Taip iškart? Palauk! PERAS GIUNTAS Suskaldysiu kiaušą!.. MOTERIS Drąsos – ne per daug! Ho ho, Perai Giuntai, man smūgiai – perniek. Kasdien atgal aš sugrįšiu vis tiek
ir stebėsiu, kaip judu ant suolo sėdėsit, ir kai būsi apsvaigęs ta mergele, uţsigeisi ţa isti, myluotis dviese, – savo dalį paimsiu, prisėdus šalia. Ji ir aš – nepaliausim dalytis tavęs... Lik sveikas, bernyti, gali dabar vest! PERAS GIUNTAS Tu – pragaro šmėkla! MOTERIS Tiesą išklojau. O vaiką auginkis pats, greitakoji! (Vaikėzui) Pupuli kipšeli, nori pas tėtę? VAIKĖZAS (spjauna į Perą) Kirviu uţka posiu, tik leisk paūgėti! MOTERIS (bučiuoja vaikėzą) Vai kokia galvelė ant vaiko pečių! Būsi tėvas – kaip nulietas, jaučiu. PERAS GIUNTAS (trepteli koja) Kad jus blokštų toli!.. MOTERIS Kaip kad esam arti?
PERAS GIUNTAS Ir tą visą slogutį! MOTERIS Uţ gei smą minty... Tavy – nuodėmė. Perai! PERAS GIUNTAS Blogiausia tai jai. Solveiga, mano turte brangiausias! MOTERIS Sakė velnias: „Tenka kentėt nekaltai, tėvas – girtas, aš – lupti iš močios gausiu!“ (Ji pasitraukia su vaikėzu į tankmę; šis nueidamas paleidţ ia alaus ąsotį į Perą Giuntą) PERAS GIUNTAS (ilgai patylėjęs) Uţuolan kom – sakė Kreivys. Taip lengviau. Sugriuvo rūmas karališkas mano! Sutrupėjo aplink, kai arti jau buvau... Taip nyku... Ir mano dţiau gsmas paseno. Uţuolan kom! Kelio tiesaus neišvest – per visa tai – tarp jos ir tavęs! Per visa tai – tiesiai? Hm, gal kas gali... Parašyta kaţ kur apie atgailos kelią. Bet kas? Aš knygos čia neturiu, daug ką pamiršau tarp kalnų atšiaurių,
o ţm onių negyvenamuose miškuos vadovo negausi – gali neieškot. Atgailauti? Dar daug ţiem ų čia nusnigs, kol aš atsitiesiu. Jaunystė sunyks... Sudauţyt i tai, kas brangu ir skaistu, ir vėl sulipdyt iš skeveldrų? Baisu! Taip galima smuiką lauţy t – ne varpą. Netrypk, jei geidi, kad ţal iuotų ir tarptų... Bet ragana toji – pragaro melas! Pradingo visa velniava iš akių. Taip, iš akių, bet sąmonėj velias – ir persekios aibe minčių slogių. Ingrida... Trys, kurios dūmė kalnais, bus irgi kartu? Su keiksmais ir išdaigom ateis reikalaut, kad apglėbčiau delnais, pakylėčiau ant rankų, švelniai ir svaigiai?.. Uţuolan kom, Perai!.. Net jei ranka kaip eglės kamienas taptų ilga, aš laikyčiau mergelę per daug arti, kad ji liktų nesutepta ir skaisti. Uţuolan kom reikia apeit būtinai, – tenebūsiu laimėjęs nei pralaimėjęs. Nusimesti, uţm iršti, kas buvo tenai! (Ţengia keletą ţing snių trobelės link, bet stabteli)
Įeiti – po visko? Purvais apvarvėjus? Įeiti – lydimam trolių veislės? Kalbėt – bet tylėti; dalytis – bet slėpt?.. (Meta šalin kirvį) Kūčių vakaras... Ar gali toks išdrįsti prie savęs ją vadint?.. Sustok – šventvagystė! SOLVEIGA (tarpdury) Pareini? PERAS GIUNTAS (prislopintu balsu) Uţuolan kom! SOLVEIGA Ką? PERAS GIUNTAS Tu palauk. Čia tamsu, o nešti man tenka daug... SOLVEIGA Jei sunku, duok naštą, pasidalysiu. PERAS GIUNTAS Ne, stovėk, kur stovi! Parnešiu visą. SOLVEIGA Bet ilgai neuţt ruksi? PERAS GIUNTAS Mergele, neklauski...
Ilgai ar trumpai – tu lauksi! SOLVEIGA (linkteli jam įdurmui) Taip, lauksiu! (Peras Giuntas nueina miško taku. Solveiga lieka bestovinti tarpdury) (Osės troba. Ţidinyje dega skaidri liepsna, nušviesdama kambarį. Lovos kojūgaly, ant kėdės – katinas. Osė guli lovoje ir neramiai graibsto antklodę) OSĖ Dievuli, kur dingo tas bernas? Prailgo laukti. Ţiauru... Ir kas gi jam ţi nią perduos? Būtinai pamatyt jį turiu! Negalima delst iki ryto... Į kapą... su tokia našta?! O, jeigu kas pasakytų – ar jam nebuvau per grieţt a? PERAS GIUNTAS Labą vakarą! OSĖ Dievo malonė! Tai tu, mano mielas berniuk... Kaip drįsai pasirodyti klony?
Gyvybę tausok... Neuţtruk !.. PERAS GIUNTAS A, gyvybė... kad ji man rūpėtų... Panorau tave aplankyt! OSĖ Tebūna tau, Kari, gėda! O aš iškeliausiu... PERAS GIUNTAS Mamyt! Na ką tu šneki? Iškeliausi? O kur ketini? Palauk! OSĖ Ak Perai, akys jau blausias, nedaug man beliko, nedaug... PERAS GIUNTAS (krūptelėjęs ima vaikščioti po kambarį) Šit kaip!... Aš bėgau nuo skausmo, maniau – gal čia bus lengviau... Ar šaltis tau kojas kausto? OSĖ Ak Perai, tai baigsis tuojau. Kai matysi – akys man gęsta, tu jas uţm erk atsargiai... Paskui uţ sakysi man karstą, tik graţų ... Tegu nepigiai...
Oi ne, pamiršau... PERAS GIUNTAS Tylėki! Apie tai galvot per anksti. OSĖ Galbūt... (Neramiai dairosi po trobą) Štai kiek mums telieka. Ko tikėtis iš jų... PERAS GIUNTAS (Krūpteli) Vėl niurzgi! (Piktai) Ţinau, aš vienas čia kaltas, bet kam vėl primeni tai? OSĖ Tu? Ne! Buvai kipšo įveltas, dėl girtybės – tie negandai! Vaikeli, su velniu gurkšnojęs, ţ mogus neţi nai, ką darąs... O dabar buvai elniu jojęs – ir pašėlai... kas nesupras! PERAS GIUNTAS Et, gana tų pasakų, monų! Baik tas kalbas! Kitąkart...
Kas slegia – nustumkim į šoną, rytoj suspėsim aptart. (Sėdasi ant lovos krašto) Na motin, geriau prisiminki tik tai, kas laisva, stipru! Pamirški, kas neteisinga ir sukta, nuoţ mu ir aitru... Ţiū, mūsų katinas prausias! Dar gyvas, seni, kruti?.. OSĖ Nakčia jis taip bjauriai miauksi, o tai ne prieš gera, girdi? PERAS GIUNTAS (nukreipia kalbą) Kas naujo girdėti kaime? OSĖ (šypsosi) Čia, sako, viena mergina kalnuos nori rasti laimę... PERAS GIUNTAS (skubotai) Patenkintas Matsas, ar ne? OSĖ Ji, sako, visai nebepaiso senukų tėvų raudų...
Gal uţs uktum tenai – ir vaistą surastumėt, Perai, kartu? PERAS GIUNTAS Kaip kalvis?.. OSĖ Tegu jį galas! Kam primeni jį nūnai?.. Verčiau aš vardą mergelės pasakysiu... Perai, ţi nai... PERAS GIUNTAS Ne, ne, geriau prisiminki tatai, kas laisva, stipru! Pamirškim, kas neteisinga, kas ţei dţia, nuoţm u ir aitru... Gal ištroškai? Atnešt vandenėlio? Ar gali išsitiesti laisviau? Trumpa lovutė... Gulėjau šitoj, kai dar vaikas buvau. Ar atmeni, kaip vakarojant prisėsdavai šičia daţ nai ir kailiais maţiu ką klojai, ir smagias daineles dainavai? OSĖ Ak, prisimenu... Ţaidėm kelionę, kai tėvas toli, vienudu...
Kailis tapdavo apsnigtu kloniu, o grindys – fiordo ledu. PERAS GIUNTAS Bet išmonė mūsų puikiausia, – ar prisimeni visa kaip aš? – Buvo ristas ţir gas... OSĖ Kam klausi?.. Ar galiu tai uţ miršti, dievaţ... Štai katinui, kurs ten guli, uţm esdavom šias vadeles... PERAS GIUNTAS Į vakarus nuo mėnulio, į rytus nuo saulės šalies – į Surijos Murijos (stebuklinga norvegų liaudies pasakų pilis) pilį bangavo kelias kalnais... Tu ţi rgui pagaikščiu uţ pylei, rastu kamaroj kadais. OSĖ Aš mandriai pasostėj laikiausi... PERAS GIUNTAS Vadţi as paleidus, vėliau atsigręţei t u ir paklausei, ar aš dar nesušalau.
Duok, Dieve, tau, laume senoji, buvai įstabiai gera!.. Ko steni? OSĖ Lenta atsiknojo... Ir skauda kaip toji kupra!.. PERAS GIUNTAS Išsitiesk, apkamšyt save leiski! Va, dabar jau minkštai guli. OSĖ (sunerimusi) Ne, Perai, keliausiu... PERAS GIUNTAS Keliausi? OSĖ Taip, siela seniai jau kely. PERAS GIUNTAS Kam šneki: duokš, kailiu apklosiu, prisėsiu ant lovos šalia. Va šitaip... Dabar vakarosim su pasaka ir dainele. OSĖ Ak, atneštum geriau postilę – man širdį taip varsto vis... PERAS GIUNTAS Į Surijos Murijos pilį
nunešiu tave per pusnis! Karalius jau puotą kelia, ten rogėmis rūksta visi... OSĖ Ir mane ten kvietė, vaikeli? PERAS GIUNTAS O taip, mes abu pakviesti. (Uţn eria virvę ant kelminės kėdės, kur guli katinas, paima į rankas pagaikštį ir atsisėda lovos kojūgaly) PERAS GIUNTAS Hop hop, paskubėki, juodi! Ar mama jau atšilai? Nebaisu juk pavėluoti – nes Granė (norvegų liaudies pasakų ţ irgas) risnoja ţvali ai. OSĖ Mielas Perai, o kas ten ţ vanga? PERAS GIUNTAS Sidabro varpeliai turbūt... OSĖ Vai kaip skamba, lyg kiltum į dangų! PERAS GIUNTAS Vaţiu ojam per fiordą, motut. OSĖ
Man baugu! Kas tenai vis ūţi a – lyg dūsautų?.. Tik paklausyk... PERAS GIUNTAS Tai eglės švokščia taip gūdţiai ties laukyme... Mama, nustyk! OSĖ Tolumoj lyg kas ugnį kurias... lyg spiečių matau kibirkščių... PERAS GIUNTAS Tai šviečia langai ir durys. Girdi, kaip ten šoka? OSĖ Girdţi u. PERAS GIUNTAS Šventasis Petras – prie vartų. Jau kviečia... Nė vardo neklaus... OSĖ Ar sveikina? PERAS GIUNTAS Lenkias iš karto ir įpila vyno saldaus. OSĖ Ar bus pyragaičių prie vyno? PERAS GIUNTAS O kaipgi! Jo lėkštė pilna.
Kava ir skanėstais vaišina senoji propsto ţ mona. OSĖ Vaje, mudvi ten susitiksim? PERAS GIUNTAS Jei nori – kasdien, dievaţi ! OSĖ Ak Perai, smagiai pasilinksmint mane varguolę veţi ! PERAS GIUNTAS (pliaukštelėjęs botagu) Hop hop, na greičiau tu, juodi! OSĖ Ar mes lekiam tikruoju keliu? PERAS GIUNTAS (vėl pliaukšteli) Čia kelias platus. OSĖ Bet vaţiu oti pailsau aš, nebgaliu... PERAS GIUNTAS Ţiūrėk – va, pilis ten kyla! Tuoj galas kelionei, manau. OSĖ Uţsim erksiu, gulėsiu tyliai
ir tavim pasikliausiu, sūnau. PERAS GIUNTAS Ei Grane, ţi rgeli ristas, skubėk! Pily – šurmulys. Su savo močia atvyksta Peras Giuntas – kalnų šaulys! Na, šventas Petrai, ką tarsi? Ar gali motutė įeit? Kitą tokią dorą ir narsią pasauly rastum negreit! O apie save nutylėsiu, galiu apsigrįţt atgalios... Pavaišinsit vynu – neišliesiu, jeigu ne – nekeiksiu dalios. Lyg sakykloj velnias gudročius – kiek nesąmonių aš rezgiau! Perekšle vadinau savo močią, kad ji nekvaksėtų daugiau. Bet jūs ją godoti privalot, kaip pridera rūmuos, ţi nia... Ar pateko į jūsų valdą garbingesnė iš kaimo viešnia? Aha! Štai pats Dievas Tėvas! Na, šventas Petrai, tau klius... (Bosu)
„Motin Ose, sveika atėjus! O tu, sarge, per daug uolus!“ (Balsu nusijuokęs, atsigrįţt a į motiną) Matai, aš taip ir ţin ojau! Dabar jie pašokinės! (Baimingai) Ko tu vis ţi ūri į sienoją? Ir ţ vilgsny nebėr ugnies... (Prieina prie galvūgalio) Kalbėk! Ko sustirus tūnai? Tai Peras... tai aš... ar matai?.. (Atsargiai paliečia jos kaktą, rankas, paskui nusviedţ ia nuo kėdės šalin virvę ir prislopintu balsu taria) Taip... Ką gi, ilsėkis, ristūne. Kelionė baigta jau tikrai. (Uţspaudţ ia Osei akis ir palinksta prie jos) Ačiū tau uţ visą tą vargą uţ ry kštes ir lopšines! O man padėkoki bent kartą – niekas jau nepavėţins tavęs... (Priglaudţia skruostą prie jos lūpų) TROBELNINKĖ (įeina) Čia Peras?! Tai jau išnyko
jos rūpestis, grauţęs se niai... Vaje, kaip kietai ji uţm igo! O gal... PERAS GIUNTAS Cit, mirė jinai. (Kari verkia prie numirėlės. Peras ilgai vaikšto po trobą, pagaliau sustoja ties lova) Palaidoki mamą, kaimyne... Aš turiu tuojau iškeliaut. TROBELNINKĖ Ar toli gi? PERAS GIUNTAS Į vandenyną. TROBELNINKĖ Taip toli? PERAS GIUNTAS O gal... dar toliau. (Skubiai išeina) IV VEIKSMAS (Maroko pietvakarių pakrantė. Palmių guotas. Padengtas pietums stalas, tentas ir dembliai. Toliau pakabinti hamakai. Jūroje, atokiau nuo kranto – garinė jachta su norvegiška ir amerikietiška vėliavom. Pakrantėje – valtis. Saulė arti laidos. Peras Giuntas, dailus
vidutinio amţi aus vyras elegantišku kelionės kostiumu, su auksiniu lornetu, kabančiu ant krūtinės, vaišina svečius, sėdėdamas gale stalo. Misteris Kotonas, mesjė Balonas, ponai fon Eberkopfas ir Trumpeterstrolė baigia pietauti) PERAS GIUNTAS Išgerkim, ponai. Jei esi sukurtas mėgautis, naudokis! Visus praris duobė tamsi... Tad negaišuokim! Ką paduot jums? TRUMPETERSTROLĖ Ak, šeimininkas tu – superbe (puikus, išdidus)! PERAS GIUNTAS Ir mano pinigus pagerbk, taip pat – virėją... MISTERIS KOTONAS Very well! Visų sveikaton gerkim vėl! MESJĖ BALONAS Jūs turite un gout, un ton (skonis, tonas), ko šiais laikais daţno kai stringa tiems, kas gyvena en garcon (viengungiškai), ir dar... FON EBERKOPFAS Tai uţm ojis aktingas,
ryškios savimonės šviesa; pasaulio pilietybės glaistas – lyg spindulys debesyse, nuo prietarų ţe mųjų laisvas; gaji pirmykštė prigimtis, prie jos pritapus patirtis triados šios viršūnėj (ironiška aliuzija į garsiojo vokiečių
filosofo idealisto Hėgelio teiginį apie dviejų prieštaraujančių sąvokų
klesti. Ar taip, mesjė, turiu suprasti? MESJĖ BALONAS Galbūt skambėtų panašiai, tik mūs kalba – ne taip graţi ai... FON EBERKOPFAS Ei was (tai kas! (nesvarbu!)! Tikrai, ji nelanksti, – bet jei esmės šio fenomeno ieškosim... PERAS GIUNTAS Tai ne paslaptis – esu nevedęs, ponai mano. Dalykas paprastas be galo. Kuo tikras vyras būt privalo? Pats savimi. Ir turi jis save ir savo gera saugot. Juk negali it koks kuprys
aukštesniąją vienovę)
kitų vargais vien apsikrauti! FON EBERKOPFAS Bet šis „savy ir sau“ buvimas pasiektas juk ne be kovos? PERAS GIUNTAS Taip, visko būta kitados, bet leido išsisukt likimas. O kartą vos neįkliuvau į spąstus tykančius, nelaimei... Smarkus graţ uolis aš buvau. Dama, kurią adoravau, karališkai priklausė šeimai. MESJĖ BALONAS Karališkai? PERAS GIUNTAS (atsainiu tonu) Iš tos... na ţin ot... TRUMPETERSTROLĖ (trenkia kumščiu į stalą) Kilmingų trolių padermės! PERAS GIUNTAS Didţiu ojas jie, kai gali ţy mę nutrint plebėjiškos dėmės nuo skydo savo giminės. Trauk juos velniai!
MISTERIS KOTONAS Skandalas kilo? MESJĖ BALONAS Vedyboms priešinos šeima? PERAS GIUNTAS Ne, ką jūs... MESJĖ BALONAS O!.. PERAS GIUNTAS (droviai) Dingsčių iškilo... Ir šeimynėlė stengės tyliai apvesdint mus nedelsdama. Nors, tiesą sakant, nuo pradţi ų man buvo visa tai abuoja... Esu aš išrankus, geidţiu tvirtai stovėt ant savo kojų! Ir štai, kuomet atėjo uošvis įspėt, kad būčiau pasiruošęs netekti savo vardo, krašto ir gauti bajorystės raštą, kartu su daugeliu dalykų, dėlei kurių širdis man pyko, – garbingai aš išsisukau! Ultimatumą jo atmetęs,
sudie graţu olei pasakiau. (Neva susimąstęs, barbena pirštais į stalą) Mes fatumui paklūstam patys – jauti paguodą, tai supratęs. MESJĖ BALONAS Tokia romano pabaiga? PERAS GIUNTAS Dar teko pergyvent šį tą... Ten pašaliniai įsimaišė, paversdami kivirču vaišes. Jauniausi – aršūs kaip velniai, į dvikovą iškvietę, puolė. Aš koviaus net su septyniais! Nors kailį išnešiau, o broliai, to negaliu pamiršt lig šiolei. Savu krauju aš sumokėjau, bet tai įrodė, jog išties tampu uţ grūdintas, stiprėju, protingai vedamas lemties. FON EBERKOPFAS Toks poţi ūris į veiksmo eigą mąstytojo bruoţų jums teikia. Kol kitas, šiaip ar taip, suvokia tas pasklidas būties scenas ir vos apčiuopia esmę kokią, –
jūs puikiai sintezuojat jas, jūs viskam taikot savo matą... Ant jūsų išvadų laisvų lyg spindulius paţyra nt matom iš pasaulėţi ūros versmių! Beje, jūs niekur nesimokėt? PERAS GIUNTAS Esu jum sakęs – iš tiesų autodidaktas aš esu: jokios krypties, metodo jokio. Tačiau aš daug ką apmąsčiau ir visa ko prisiskaičiau. Jau pusamţi s pradėjau vertint knygas, kai, ţi note, sunku tuos puslapius be galo arti, atsirenkant, kas paranku. Istoriją fragmentais kandau – vis to laisvalaikio stoka! O jei likimas rūsčiai bando, kad būtų atsiremt į ką, – religiją aš tirti puoliau, vis priešokiais, tačiau gan uoliai. Skaityti – ryti man koktu – reik pastebėti, kas pravartu!.. MISTERIS KOTONAS
Koks praktiškas! PERAS GIUNTAS (uţ sidega cigarą) O pagaliau, mieli draugai, kas man beliko? Kaip vargšas bernas, be skatiko į Vakarus atkeliavau. Dėl kasdieninės duonos grūmiaus, tikėkit, sunkiai ir ilgai. Tačiau saldu gyvent, draugai... O mirti visados kartu mums. Kaip matot, laimė – nuolanki, lemtis gi buvo palanki, o pats aš – apsukrus. Pavyko. Ir ėjo vis geryn dalykai. Per dešimt metų pagarsėjau kaip Krezas Čarlstono laivuos. Iš uosto uostan, gandas skriejo... Ir jūroj sekės nuolatos. MISTERIS KOTONAS Kur plaukiojot? PERAS GIUNTAS Uţv is daţ niau anuo metu, draugai, plukdţia u aš juodukus į Karoliną
ir dievukus į šalį kinų. MESJĖ BALONAS Fi donc! (fe, gėdykitės!) TRUMPETERSTROLĖ Brolau, po šimts velnių! PERAS GIUNTAS Atrodo jums, jog šitas verslas siekiąs ribų neleistinų? Aš pats maniau nebeištversiąs. Bet kartą ţe ngus tuo taku, sugrįţt , atsiţ adėt sunku! Juk, šiaip ar taip, nelengva buvo pradėti stambų biznį tą, kur tūkstančiai srūte tau srūva, – ir še – nutrauki jį staiga... „Staiga“ – man visada koktu, nors, kita vertus, suprantu, jog nuolat mintyje turėjau rezultatus jo nelabus, ir visad, perţengiant ribas, pakinkliai truputį virpėjo. Senatvė artinos nelaukus, kaipmat – ir penkiasdešimt metų, jau pasirodė ţil as plaukas, ir nors išsaugojau sveikatą,
bet neatsikračiau minties: išmuš juk valanda mirties – trimitai teismo pasigirs, ir oţi us nuo avių atskirs. Ką man daryt? Nutraukt reisus į Kiniją nebegalėjau. Greit išeitį radau – suliejau tame krašte aš du verslus. Pavasarį stabus plukčiau, ţi emop gi – kunigus siunčiau, aprūpindamas viskuo gausiai – postilėm, kojinėm, romu... MISTERIS KOTONAS Ir su pelnu? PERAS GIUNTAS Ak, numanau! Ir visa klojos kuo puikiausiai. Uţ stabą, ten realizuotą, turėjau kuli – kataliką. Ir štai ţal a neutralizuota, ir niekur pūdymų neliko, purenant misijos dirvas, – vienuoliai, išmaną dalyką, susidorojo su dievais. MISTERIS KOTONAS
Na, o tos dţiu nglių prekės gyvos? PERAS GIUNTAS Ir čia moralės jau motyvais vadovavaus. Mat ši veikla man senstant rodėsi kvaila. Reiks atsiteist galų gale... Be to dar – tūkstantis ţaba ngų, mūs filantropų paspęstų... O rizika – tos vėtros, bangos... Grėsmė dar kaperių greitų... Pasvėręs visa tai kartu, tariau: bures nuleiski, Perai, ir bloga tuoj paversk į gera! Pirkau tad ţem ės pietuose, mėsos importą paskutinį sau pasilikdamas, tiesa, pirmos rūšies, tiesiog rinktinį. Ţvilgėjo, tuko jie graţi ausiai ir jų pačių, ir mano dţiau gsmui. Taip, nesigirdamas sakau – su jais elgiaus kaip tėvas švelniai, iš to gerokai gavęs pelno, ir mokyklas tenai steigiau, kad būt palaikoma dora, kad neiškryptų jie iš kelio...
Stebėjau, kad šitam bare, kurį vadina morale, nesmuktų termometro skalė. Bet, apsikrovęs reikalais, pasijutau jėgų pritrūkęs, ir greit parduotas buvo ūkis, su kepure ir su plaukais. O atsisveikinimo proga visiems daviau aš gralis grogo, – net paaugliai galvos neteko, – našlėms gi – uostomo tabako. Tad, jeigu posakis teisus: kurs nieko blogo nepadaro, vadinasi, tas daro gera, – ir man atleistos kaltės bus. Taip mano sąţi nė aprimo, lyg būčiau gavęs išrišimą. FON EBERKOPFAS (sudauţ ia su juo stiklu) Regėti visad malonu man principą pademonstruotą, atsparų dirgiams, išvaduotą iš teoretinių miglų. PERAS GIUNTAS (dar prieš tai godţi ai traukęs iš butelių)
Mums, šiaurės vyrams, nesunku kovot su tuo. Juk meno raktas, kad vis gyvenime tau sektųs, – budrumas: bet kuriuo laiku išvenk gyvatės pavojingos! MISTERIS KOTONAS Kokios gyvatės? PERAS GIUNTAS Sveikas dingęs, jei ta maţy tė suvilios veiksmams, – be kelio atgalios. (Vėl išgeria) Kaip meną rizikos suprasti? Tai veiksmui kaupiama drąsa, tatai laikysena laisva tarp įvairių tikrovės spąstų, tai jausmas, kad ne paskutinė būties diena – kovos diena, kad tiltas atviras per plynę, kuris atgal grąţi ns mane... Teorija ši nuolat vystės, lydėjo mano klajones, – iš gyvybingos giminės ją paveldėjau dar vaikystėj. MESJĖ BALONAS
Jūs gi norvegas? PERAS GIUNTAS Taip, kilimo. Tačiau dvasia, klotim likimo pasaulio piliečiu tapau. Uţ nau dą, ką iš laimės imam, Amerika, dėkoju tau! Uţ kn ygų kupinas lentynas – naujiesiems vokiečių mintynams. Uţ kel nes, švarką, manieras, minties šmaikštumą – Prancūzijai. O anglams – uţ darbščias rankas ir savo interesų siją. Iš ţy dų mokiausi laukimo. Italai davė palinkimą į dolce far niente (mielas dykinėjimas) man. O kartą, įsuktas ratan, aš pratęsiau gyvybės dieną tik padedamas švedų plieno. TRUMPETERSTROLĖ (pakelia stiklą) Uţ švedų plieną! FON EBERKOPFAS Ne, pirma – tam, kas juo kaunas, pagarba!
(Visi susidauţi a stiklais ir išgeria su Peru Giuntu. Jam vis labiau svaigsta galva) MISTERIS KOTONAS Taip, tostas skamba kuo puikiausiai... Bet, sere, leidus jum, paklausiu – ką ţa dat veikt su savo auksu? PERAS GIUNTAS Hm... ką ţa du? VISI KETURI (pasislinkdami arčiau) Ak ţi ngeidu! PERAS GIUNTAS Na štai – pirmiausia pakeliausiu. Laivan jus priėmiau tada, Gibraltare, pagautas noro, kad šoktų mano palyda pas veršio spindinčio altorių. FON EBERKOPFAS Kaip sąmojinga! MISTERIS KOTONAS Bet ar kelia kas nors bures vien tam, kad plauktų? Jūs turit tikslą, regit naudą. Tas tikslas, sere? PERAS GIUNTAS
Būt karalium. VISI KETURI Ką? PERAS GIUNTAS (linkteli) Taip, karalium! VISI KETURI Kur? PERAS GIUNTAS Pasauly. MESJĖ BALONAS Kuriuo būdu? PERAS GIUNTAS Galybe aukso! Kuriu šį planą jau kadai... Idėja, ne saviapgaulė! Virš jūrų vaikas dar basčiausi svajonių debesy aukštai, su mantija, makštim auksinėm... Ir nors garmėdavau kemsynėn, bet liko tikslas ar aistra. Taip parašyta juk yra, – tik pamiršau, kurioj ten vietoj, – kad, nors pasaulį tu laimėtum, bet jeigu pats save prarasi,
tavoji pergalė beprasmė – ant kiaušo perskelto vainikas. Tik neprisimenu tos knygos... FON EBERKOPFAS O kas tas Giunto „pats“, beje? PERAS GIUNTAS Pasaulis kiaušo viduje, kurio dėka nesu kas kitas, tik aš, – ir būti negaliu – kaip Dievas tapti kipšeliu. TRUMPETERSTROLĖ Dabar tai aiškiai pasakyta! MESJĖ BALONAS Sublime (didinga)! Tai mąstymas gilus! FON EBERKOPFAS Poeto polėkis verţl us! PERAS GIUNTAS (vis pakilesne nuotaika) Tas Giunto „pats“ – tai legionai geismų, troškimų ir svajonių, tatai beribis okeanas, kur poreikiai kaprizus genas. Ţodţiu, kas audrina krūtinę, gyvybės tonusą maitina... Bet kaip reikėjo Dievui molio,
kad taptų Viešpačiu didţi u, taip reikia aukso man, o broliai, jei karaliauti aš geidţi u. MESJĖ BALONAS Bet aukso juk yra... PERAS GIUNTAS Maţai ! Karalium ą la Lippe–Detmold (XIX a. egzistavusi
liliputinė Vokietijos kunigaikštystė)
dvi tris paras pabūt galėtum... Aš būt savim en bloc (ištisai) siekiu – Seru Giuntu visoj planetoj, nuo pat šaknų ligi šakų! MESJĖ BALONAS (suţa vėtas) Pirmąsias graţu oles turėt! FON EBERKOPFAS Johanisbergerio (Reino vyno rūšis) šimtmečio! TRUMPETERSTROLĖ Ir Karolio kardais ţėrėti (švedų karalius Karolis XII (1682–1714) buvo nacionalistų mėgstamas herojus)! MISTERIS KOTONAS Ne, progą reikia rasti, pradţią pelningam bizniui! PERAS GIUNTAS
Jau yra, – ar būtum inkarą gramzdinę? Pasuksim šiaurėn vakare. Šiandieną ypatingą ţi nią radau aš, paskelbtą spaudos! (Atsistoja, pakėlęs stiklą) Vadinas, laimė lydi tuos, kas drįsta uţsi mot, negaišta... VISI KETURI Kas? Pasakyk!.. PERAS GIUNTAS Eladoj – maištas. VISI KETURI (pašoka) Ką! Graikai?.. PERAS GIUNTAS Kyla uţ gimtinę. VISI KETURI Hurra! PERAS GIUNTAS Ak, turkams riesta bus! MESJĖ BALONAS Prancūzų ginklas laisvę gina!
Eladon! Pro garbės vartus! (turima galvoje Danija
1864 m. Visoj šioj scenoj satyriškai traktuojama didţi ųjų valstybių politika Danijos atţ vilgiu)
FON EBERKOPFAS Aš par distance (iš tolo) įkvėpsiu drąsą atsišaukimais jos sūnums! MISTERIS KOTONAS Aš – tiekimais! TRUMPETERSTROLĖ Pirmyn! Surasiu Benderuos pasaulinio garso karališkuosius pentinus! (XVIII a. pradţi oje Karolis XII
Benderuose (dab. Moldavijoje) buvo turkų priremtas, bandė pabėgti, bet susipainiojo pentinuose)
MESJĖ BALONAS (puola Perui ant kaklo) Mon cher (mano brangusis), atleiskit, kad smerkiau jus mintyse!.. FON EBERKOPFAS (spaudţ ia jam rankas) Aš, šuo nukaršęs, beveik niekšu jus palaikiau!.. MISTERIS KOTONAS Per smarkiai... Man atrodėt kvaišas. TRUMPETERSTROLĖ (ketina Perą pabučiuoti)
Man – jankis tipiškas veikiau, bastūnas, išgama... Atleiskit! FON EBERKOPFAS Mes apsirikom... PERAS GIUNTAS Ką jūs paistot? FON EBERKOPFAS Dabar mes regim, mano ponai, tą giuntiškąjį legioną troškimų, poreikių aukštų! MESJĖ BALONAS (su nuostaba) Ką reiškia būt mesjė Giuntu! FON EBERKOPFAS (tuo pačiu tonu) Garbinga puoštis tuo vardu! PERAS GIUNTAS Bet ponai? MESJĖ BALONAS Argi nepataikėm? PERAS GIUNTAS Jei taip... tegu mane pakars! MESJĖ BALONAS Kodėl? Argi ne šelpti graikų – šįvakar kelsime bures?
PERAS GIUNTAS (švilpteli) Ne, ačiū jums! Remiu stipresnį – ir turkams skolinsiu tiktai. MESJĖ BALONAS Jūs, pone, kalbat šmaikščiai, drąsiai, tačiau, manyčiau, nerimtai! PERAS GIUNTAS (kiek patylėjęs, atsiremia kėdės ir nutaiso iškilmingą veido išraišką) Klausykit, ponai, būt geriau dabar mums taikiai išsiskyrus, kol bičiulystė mūs pairus nevirto dūmais... Aš tariau. Juk nieko neturįs bedalis surizikuoti viskuo gali. Tas, kam priklauso lopinėlis, kur telpa jo paties šešėlis, – patrankų skirtas būt mėsa. Bet tas, kurs nugara sausa išlindo iš vandens, supraskit, įneš ir indėlį svaresnį. Jūs verţi atės Eladon? Prašom. Net apginkluosiu jus, dievaţ. .. Liepsnom apgaubkit laisvą kraštą, –
standţi au įtempsiu lanką aš. Teisybės gint širdim tauria! Lai priešai keps lyg pragare! Ir mirt su atdūsiu gailiu ant turkų iečių smaigalių... Bet man – atleiskit... (Patapšnoja kišenę) Piniginė!.. Savim būt seras Giuntas gimė. (Išskleidţ ia skėtį ir nueina į medţ ių guotą, kuriame matyti kabantys hamakai) TRUMPETERSTROLĖ Tai kiaulė! MESJĖ BALONAS Negarbinga baisiai!.. MISTERIS KOTONAS Dievai nematė tos šlovės, bet kiek naudos iš tos šalies turėtume, jai gavus laisvę... MESJĖ BALONAS Aš nugalėtoju jaučiaus, myluojamu graţuo lių graikių! TRUMPETERSTROLĖ Uţ ranką švedo – kas tvirčiau tuos pentinus garbingus laikė!
FON EBERKOPFAS Paplintant sausumoj ir jūroj regėjau vokiečių kultūrą!.. MISTERIS KOTONAS Sunkiau – netekti realaus. Goddam! (prakeikimas!) Nors kauk, jei kas paklaus... Mačiau save Olimpą valdant! Nes – jeigu tie gandai tikri – daug vario kalno vidury, ir kasyklas laimėtum veltui. O dar – srauni Kastalės upė, apie kurią tiek daug šnekų... Krioklys! Ant slenksčio slenkstis kopia – bus tūkstančio arklių jėgų! TRUMPETERSTROLĖ Į ţy gį! Švediškasis kardas daugiau uţ jankio auksą vertas! MISTERIS KOTONAS Gerai... bet, įjungti rikiuotėn, mes pasimesim minioje. Naudos iš to nebus, deja... MESJĖ BALONAS Ak, laimę taip arti sekioti – ir šit ūmiai palaidot ją!
MISTERIS KOTONAS (sugniauţ ąs kumštį, grūmoja laivui) Tenai, juodoj dėţė j nabobo – auksinis prakaitas vergų!.. FON EBERKOPFAS Puiki mintis! I ţ ygį! Opa! Jo karalystė ţl ugs – regiu! Hurra! MESJĖ BALONAS Jūs – kur? FON EBERKOPFAS Uţgrobti valdţ ią! Papirkt komandą! Nėr ko delst čia. Aš aneksuoju jachtą! MISTERIS KOTONAS Jūs? FON EBERKOPFAS Sumalsiu viską į skutus! (Eina prie valties) MISTERIS KOTONAS Ir mano tikslas reikalauja neatsilikt... (Eina įkandin) TRUMPETERSTROLĖ O, niekšų gauja! MESJĖ BALONAS
Tai apgavystė!.. Bet – enfin... (pagaliau) (Seka paskui kitus) TRUMPETERSTROLĖ Ir aš turiu pasukti ten, nors protestuoju dėl apgaulės, – tegirdi visas šis pasaulis!.. (Nueina iš paskos) (Kita pakrantės vieta. Mėnesiena, slenka debesys. Tolumoj pilnu greičiu plaukia jachta. Peras Giuntas bėga krantu, čia ţ naibydamas sau ranką, čia įsiţi ūrėdamas į jūros tolį) PERAS GIUNTAS Siaubas!.. Košmaras!.. Pabusiu tuojau... Kaip greit ji plaukia! Ir vis toliau... Nesąmonė... Aš dar miegu... Aš girtas... (Grąţ o rankas) Nejaugi nudvėsti man šitaip skirta?.. (Peša sau plaukus) Sapnas! Tebus tai sapnas slogus! O, prakeikimas! Deja, tai tiesa... Galvijai!.. O, Viešpatie dausose, tu toks išmintingas!.. Teiski kaltus! (Iškėlęs rankas) Tai aš, Peras Giuntas! Tėve, paţvelki, pasirūpink – ţ ūstu, šaukiuosi tavęs!..
Lai apgręţi a jachtą nuleidţia valtį! Stop, vagys! Sunarplioki jiems virves! Išklausyk! Palik tą rūpesčių krūvą – pasaulis savim pasirūpins pats... Kur jis išgirs! Toks kurčias, kaip buvo. Tvarkelė... Dievas, patart negebąs! (Moja ranka, lyg vadindamas artyn) Tss! Aš negrų plantacijos atsisakiau, aš Azijai misionierius tiekiau... Padėk man atkeršyti tiems galvijams! Įkelk į laivą!.. (Iš jachtos į orą iškyla ugnies stulpas, išsiverţi a tiršti dūmai, pasigirsta duslus sprogimas. Peras Giuntas rikteli ir susmunka ant smėlio. Pamaţ u dūmai išsisklaido; laivas dingęs) PERAS GIUNTAS (išblyškęs, tyliai) Bausmės kalavijas! Pliumpt – su ţ monėm, su ţi urkėm dugnan. Atsitiktinumas pagelbėjo man! (Sujaudintas) Atsitiktinumas? Kaţ kas čia daugiau... Jiems lemta ţū ti, o aš – išlikau. Ačiū tau, kad saugojai nuo mirties,
kad globojai, nuodėmių mano nepaisęs! (Giliai atsidūsėjęs) O, kuomet globoj ypatingoj jauties – tai puikus nualintai sielai vaistas! Bet aš – dykumoj... Ką gerti, kuo mist? Et, ko nors atsiras. Jisai numatys. Čia ne taip pavojinga! (Balsiai, įtaigiai) Turbūt jis nenori, kad vargšas ţ virblelis ţū tų paikai! Tik būk nusiţem inęs. Oriai, padoriai... Lai Viešpats rūpinas. Lauk nuolankiai. (Išsigandęs krūpteli) Tai liūtas suurzgė ten, tarp nendrių?.. (Kalendamas dantimis) Ne, ne liūtas... (Drąsinasi) Liūtas, galvą dedu! Atokiau tie bestijos slankioja kantriai, nelinkę jie vaidytis su valdovu. Jie gi turi instinktą... Jis niekad neleis pavojingą ţai dimą pradėt su drambliais. Bet vis dėlto... reik susirasti medį. Štai siūruoja akacijos, keletas palmių. Įsikarsiu tenai, kol nieks nepamatė...
Kad taip prisiminus bent kokią psalmę! (Lipa aukštyn į medį) Juk rytas vakarui, sako, nelygu... Tie Rašto ţ odţ iai ir man pravers... (Įsitaiso patogiau) Malonu pakilti nuo ţem ės dalykų, – kilnios mintys visą auksą nusvers! Pasikliauti Dievu... Jis ţi nos, kokią dalį kartybių taurės išgerti gebu. Parodė jis man savo tėvišką valią... (Paţvelgia į jūrą ir atsidusdamas sušnibţ da) Tačiau negali pavadint jo taupiu... (Naktis. Marokiečių stovykla dykumos pakrašty. Prie sargybos lauţų besii lsintys kariai) I VERGAS (įpuola, raudamasis plaukus) Pavogė baltą karaliaus ţi rgą! II VERGAS (įpuola, plėšdamas nuo savęs drabuţ ius) Šventinis rūbas prapuolęs irgi! PRIŢIŪRĖTOJAS (įeina) Šimtą lazdų jum įkrės į padus, jeigu vagis pagautas nebus!
(Kariai sėda ant ţirg ų ir nušuoliuoja įvairiom kryptim. Aušta. Akacijų ir palmių guotai. Peras Giuntas tupi medyje ir, nusilauţęs š aką, vaiko pulką beţdţi onių) PERAS GIUNTAS Fatališka!.. Varginanti naktis. Ir vėl jūs čia? Vis mėtotės vaisiais... Ne, kaţ kuo kitu... Velniai suvaikys! Šleikštu... Kaip grasiai ta beţ dţio nė vaipos! Juk yra pasakyta: budėk ir kovok! Bet aš pailsau. Kiek reiks šitaip vargti?.. (Vėl puolamas beţdţio nių, nekantriai) Reikia gauti lazdą – ir smarkiai tvot, ar pagavus nenaudėlę kokią – pakarti, nunerti kailį, į vidų įlįst, – tegu jos mane savu palaikys! Kas ţm ogus? Tik dulkė – kaţkur skai čiau, Tad prie jų papročių pritapki greičiau! Vėl gauja... Jų čia ištisas knibţ dėlynas... Škac! Šalin! Pablūdot... Oi, kad sušėrė! Jei prarastą uodegą susigrąţi nus... bet kokią kad panėšėčiau į ţv ėrį! Kas dar? Virš galvos kaţin kas ropoja... (Ţiūri į viršų) Tai senis... Rieškučioj purvas! Tuoj mes...
(Susirango iš baimės ir kurį laiką tyli. Beţdţio nė sukruta. Peras ima ją vilioti ir meiliai kalbinti – kaip šunį) Ak, dėdule, tai tu? Susitarsim geruoju! Toks mielas! Ne, ne, jis nedergs manęs... Tai juk aš!! Pip pip! Drauguţ i, ko tyli? Ai ai! Tavo kalbą mokėjau dar maţas. Juk mudu – giminės, mudu panašūs! Dėdulė gaus cukraus... Ak, gyvuly! Visą porciją drėbė! Mat koks bjaurybė... O gal paragauti būt pravartu? Abejotinas skonis... Ne taip jau koktu... Juk skonis – įpročio mūs ypatybė. Ir išminčiai moko mus pagaliau: nusispjauk ir įpročiu pasikliauk. Dar jaunikliai lenda! (Ginasi šaka) Išties apmaudu, kad ţm ogui – valdovui gyvų padarų – reik šitaip... Ei, pagalbos, pagalbos! Senis buvo bjaurus, bet jaunikliai – siaubas! (Ankstyvas rytas. Uolėta vietovė, toliau plyti dykuma. Vienoje pusėje – tarpeklis ir ola. Oloje – vagis ir slėpėjas su karaliaus ţi rgu ir
drabuţ iais. Prabangiai pabalnotas ţir gas pririštas prie akmens. Tolumoje matyti raiteliai) VAGIS Iečių lieţu viai blykčioja mėlyni – štai, štai! SLĖPĖJAS Jaučiu, makaulė ritas į smėlį, vai, vai! VAGIS (sukryţi avęs rankas ant krūtinės) Tėvas buvo vagis – ir sūnus turi griebti. SLĖPĖJAS Tėvas buvo slėpėjas – ir sūnus turi slėpti. VAGIS Pasikliauk lemtimi – būki pats savimi. SLĖPĖJAS (įsiklauso) Krūmuos – ţi ngsniai! Bėgti! Kur link? VAGIS
Pranašas gins mus. Į purvą – gilyn! (Abu pabėga, palikę grobį. Raiteliai dingsta tolumoje) PERAS GIUNTAS (įeina tarpeklin, droţinė damas nendrinį lumzdelį) Palaiminta rytmečio valanda! Grambuolys kamuoliuką ritina grauţ u... Ten sraigė iš savo geldelės šliauţia... Tyro aukso ryto burna sklidina. Juk tai kasdienei auksinei šviesai suteikė nuostabią galią dangus! Vėl savim pasitiki ir jautiesi net su buliumi susigrumt pajėgus. Kokia ramybė! O, kaimo dţia ugsmai... Kodėl aš seniau neįvertinau šito?.. Vis tūnojau didmiesčių ankštumoj, uţsk lendęs duris nuo svečių neprašytų... Ţiū, drieţas zuja tarp akmenų, gaudo muses... be minčių, be apgaulių. Kokia nekaltybė gyvūnų pasaulio, Kaip visa Kūrėjo valiai klusnu! Ir kaip savitumą kiekvienas išsaugo, lieka pats savim ţa idime ir kovoj,
pats savim – ir pradţio j, ir pabaigoj! (Uţsid eda ant nosies lornetą) Štai rupūţė. Į s miltainį įlindo... Suakmenėjo... Galva iškišta. Ji tupi ir ţiū ri – pasaulis nekinta, ir savim... patenkinta visada... (Susimąsto) Patenkinta... Iš kur tai įstrigo? Ar postilėj skaičiau, ar didţi ojoj knygoj... O gal tai Saliamono išmintis? Fatališka!.. Jaučiu, kaip sunyko po truputį mano aiški atmintis. (Atsisėda pavėsyje) Čia vėsiau. Pailsėsiu, ištiesiu kojas... Štai papartis... Koks jo šaknelių skonis? (Paragauja) Galvijui kramsnoti pašarą šitą... Bet – įveik savo prigimtį – parašyta. Ir turės nusilenkt puikybės sūnus, nusiţ eminęs gi – išaukštintas bus. (Sunerimęs) Išaukštintas?.. Jis man šitai skyrė. Tikiu, kitaip nė būti negali! Likimas padės man išeit iš tyrų, išves mane į tikrąjį kelią.
Po išbandymo – išvadavimo lauk! Tik sveikatos, Viešpatie, ne per daug... (Vydamas į šalį mintis, uţ sidega cigarą, išsitiesia ir įsistebeilija į dykumą) Kokia neaprėpiama ta dykynė! Štai strutis ţir glioja ten, tolumoj... Kaţin, ką Dievas turėjo galvoj, sukurdamas tokią bevaisę plynę, be jokių tikros gyvybės šaltinių? Netikęs pūdymas ar dirvonas... sudţi ūvus pasaulio skiltis... lavonas, nedėkojęs Kūrėjui savam niekada. Kaipgi jis atsirado? Švaistūne gamta... Ar ten, rytuose, tik ne jūra suţ iro? Tyvuliuoja... Ne, tai miraţas k laidus. Vakaruos plyti jūra – tarp jos ir tyrų lyg uţtva nka dunkso krantas skardus. (Jam dingteli mintis) Lyg uţ tvanka?.. Taigi aš galėčiau!.. Kalvų ketera atrodo siaura... tik prakasti kanalą... Kaip mat uţli ečiau tarpeklį ir tyrus gyvybės srove. Ir visą tą gruzdantį kapinyną paversčiau banguojančiu vandenynu! Vešliom salom iškils čia oazės,
šiaurės krantu bus Atlasas ţal iasis, ir lyg paukščiai buriuotojai skriet pasileis tolyn į pietus karavanų keliais... Vėjas gaivus išsklaidys tą tvanką, iš dangaus lašės rasa ir lietus, po palmėm aus ţo lė savo dangą, o ţm onės kaimus statys ir miestus... Kraštai į pietus nuo Sacharos, uţ jūr os, valstybe taps naujosios kultūros. Tombuktu įmones garas varys, Bornu bus sparčiai kolonizuota. Mokslinčiams – per Habesą traukinys į Nilo aukštupį patį kursuotų. Vidury tos jūros, derlioj oazėj sėkmingai veisčiau norvegišką rasę. Giudbransdaliečiai – karališko kraujo. Atmiešus arabišku, giminę naują turėsim, ant įlankos kranto stataus įkursim Peropolį, sostinę šaunią... Pasaulis nukaršo. Pirmyn prasigauna Šalis Giuntiana (ironiška Oleanos, norvegų kolonijos, Olės Bulio 1852 m. įkurtos Pensilvanijoje, analogija) – lai viešpataus! (Pašoka) Tik surast kapitalą – o biznis vertas –
rasti aukso raktą tiems jūros vartams! Kryţ iaus ţy gin – prieš mirtį! Senis šykštus, kurs uţ gulė auksą atris dar maišus. Visuos kraštuos apie laisvę svajoja... Aš suriksiu kaip asilas Nojaus laive ir tą nuostabų, pavergtą ţem ės rojų apšlakstysiu laisvės krikšto srove. Tad pirmyn! Pinigai vakaruos ar rytuos... Karalystę... pusę... kas ţirgą man duos. (Kalno tarpeklyje suţve ngia ţ irgas) Ţirgas! Drabuţ iai! Ir brangenybės... (Prieina arčiau) Neįmanoma! Ne, iš tiesų... Juk skaičiau: valia nuverčia ir kalnus, tačiau... kad galėtų ţi rgą atvest?.. Gudrybės... Bet faktas, kad ţi rgas čionai yra, ab esse adposse... (nuo esamo prie galimo...) et cetera. (Velkasi drabuţi us ir apţiūrin ėja save) Ser Piter, jūs turkas tarsi nulietas! Kas gali nutikt šaly toj saulėtoj?... Skubėki, Grane, ristūne šaunus! Auksinės kilpos, pentinai – vietoj. Paţį stame iš pakinktų ponus! (Šuoliais nujoja į dykumą. Vieniša arabų didiko palapinė oazėje. Peras Giuntas
rytietiškais drabuţi ais ilsisi ant pagalvių, gurkšnodamas kavą ir rūkydamas ilgą pypkę. Anitra su būriu mergaičių jam dainuoja ir šoka) MERGAIČIŲ CHORAS Pranašas mus aplankė! Pranašas visaţi nis Pas mus, pas mus apsilankė, Prajojęs smėlio dykynes. Pranašas, niekad neklydęs, Pas mus, pas mus apsilankė, Smėlio jūras išbridęs! Grok fleita ir būgną trenki – Pranašas mus aplankė! ANITRA Jo ţir gas baltesnis uţ pieną, Ką rojaus upėmis teka. Jo akys iš po blakstienų Lyg ţėri nčios ţvaigţ dės dega. Klaupkit! Nuleiskit ţem ėn akis – Dangiškai akina ţv ilgsnio ugnis... Per dykumą jis atskriejo! Perlai jam iš krūtinės tryško, Jodamas skleidė jis šviesą ryškią. Uţp akaly paliko tamsa, Liko samumai, liko sausra.
Tai jis – didysis – atėjo! Per dykumą jis atėjo Drabuţi ais ţe mės sūnaus. Kaaba nūnai ištuštėjo... Čionai maldininkai suplauks! MERGAIČIŲ CHORAS Grok fleita ir būgną trenki – Pranašas mus aplankė! (Mergaitės šoka, tyliai grojant muzikai) PERAS GIUNTAS Aš kartą skaičiau, – ir mintis teisinga: nebūsi pranašu savo šaly. Tas verslas kur kas man labiau patinka nei trintis tarp Čarlstono laivininkų, – atrodė, lyg siurbia kiaurymė gili... Iš pradţių ja u kaţka s man svetima buvo, paskui pasidarė per daug painu. Bendrovėje aš neradau namų, o biznio dalykai daţnai m an kliuvo. Ir ko aš siekiau šitoje galeroj? Vis knaisiotis reikalų šūsnyse?.. Pagalvojęs neatmenu nieko gero. Aplinkybės taip lėmė ar laiko dvasia... Būt pačiu savim tik aukso dėka – tas pat, ką statyti namus ant smėlio:
ţ mogeliai prieš ţiedą a r laikrodėlį vizgint uodegas, šliauţiot im a staiga, prieš smeigtuko karūną voţi as kepurės, bet smeigtukas – ne asmenybės tūris! Pranašas – tai padėtis konkreti. Čia bent ţi nai, ant ko atsistojai, ir tau pačiam tąsyk liaudis ploja, o ne doleriams tavo – aiškiai jauti. Esi tas, kas esi – be jokio veikimo gudrių patentų, visokių leidimų – ir neboji atsitiktinumų lemty. Pranašas – yes, tatai man tinka. Aš juo visai netikėtai tapau... Per dykumą jodamas nevaisingą, gamtos vaikus pakeliui sutikau. Atėjo pranašas – aiškus faktas. Nesistengiau jų suvilioti melu, juk skirias melas – ir pranašo atsakas! Be to... visada pasitraukti galiu. Nesurištas, nieko dar neţa dėjęs... Visa tai privatu, be mandatų, valdţio s... Galiu išnykti iš čia, kaip atėjęs, – juk paruoštas ţ irgas, – kur pūstels vėjas... Ţodţiu, sit uacijos viešpats jaučiuos. ANITRA
(prisiartina) Valdove! PERAS GIUNTAS Ko geidţia m ano tarnaitė? ANITRA Aplink palapinę – tyrų sūnai. Jie prašo malonės regėt tavo veidą... PERAS GIUNTAS Stop! Tegu išsiskirsto nūnai. Pasakyk, jog iš tolo maldas jų girdţiu ir kad vyrų viduj čia nepakenčiu. Vyrai – niekinga lytis, ar ţi nai? Maţa to... jie – klastingi kenkėjai! Anitra, vaikeli, kaip įţūlia i jie apmovė... taip sakant... hm... nusidėjo. Na, tiek to! Pašokit, mergelės, kol kas, išvaikykit mano mintis slogias! MERGAITĖS (šoka) Pranašas geras, pranašas kremtas – Tyrų sūnų piktybės nelemtos... Pranašo atlaidumas beribis, Lauks nusidėjėlių rojaus gėrybės! PERAS GIUNTAS (seka akimis šokančią Anitrą)
Jos kojos lyg tratina būgno taktą. Saldus kąsnelis tam, kam ji tektų... Tiesa, kiek ekstravagantiškos formos, aiškiai prašokančios groţi o normas. Bet kas yra groţ is? Gal įprotis vien... Ekstravagancija trauks, jei kasdien normalumą tau siūlo, tobulą, gryną... Juk norma ta mūsų neapsvaigina! Ar labai stora, ar kaip smilga liauna, ar siaubingai sena, ar visai jauna, nuo vidurkio gi – šleikštulys kankina... Beje, kojytės gerokai apskretę... Ir rankos... ypač viena nešvari. Mes trūkumu tai laikyti įpratę, bet kaip sąlygybę suvokt jį turi. Anitra, klausyk! ANITRA Tavo vergė girdi! PERAS GIUNTAS Tu ţa vi! Pakerėjai pranašo širdį. Gal netiki? Štai įrodymas tau: rojaus hurija pasiversti tuojau! ANITRA Neįmanoma, pone. PERAS GIUNTAS
Juokauju, manai? Teisybė, kaip mane gyvą matai. ANITRA Neturiu aš sielos. PERAS GIUNTAS Gali įsigyti! ANITRA Kuo būdu? PERAS GIUNTAS Palik šitai man, mergyte. Imsiu lavinti aš tave atsidėjęs. Tau trūksta sielos? Išties, tu kvaiša, ne be apmaudo tai esu pastebėjęs... Bet sielai vietos pakaks – tik ša! Turiu pamatuot smegeninę tau... O, vietos yra! Aš taip ir maniau. Tiesą sakant, pasieksi ne per daugiausia, kaţko kios didţ iulės sielos negausi... Nesvarbu... Supraski, tai vis tas pats, – gausi tiek, kad rausti iš gėdos neteks... ANITRA Pranašas geras... PERAS GIUNTAS Neslėpk... dvejoji? ANITRA
Norėčiau labiau... PERAS GIUNTAS Sakyk atvirai! ANITRA Ne sielos... Lai pranašas dovanoja... PERAS GIUNTAS Ką gi? ANITRA (rodo į jo turbaną) Šį graţų opalą, gerai? PERAS GIUNTAS (Suţ avėtas paduoda jai papuošalą) Anitra, Ievos dukra juodake, tarytum magnetas esi tu man! Juk ne veltui garsus poetas pasakė: Das ewig Weibliche zieht uns an! (amţi nas
moteriškumas mus traukia. Iškraipytas V. Gėtės posakis: „Das ewig Weibliche zieht uns hinan“ (amţi nas moteriškumas mus taurina)
(Palmių guotas prie Anitros palapinės. Mėnesiena. Peras Giuntas, laikydamas arabišką liutnią, sėdi po medţ iu. Jo barzda ir plaukai apkirpti, jis atrodo kur kas jaunesnis) PERAS GIUNTAS (groja ir dainuoja) Aš savo rojų uţdar iau.
Pasiėmiau jo raktą. O brizas pūtė vis smarkiau... Graţ uolių būrį palikau, Ir verkė jos per naktį. O laivas keterom bangų Pietų šalin plasnojo. Kur palmės įlanką lanku Apjuosia tartum vainiku – Ten laivas suliepsnojo. Į keturkojį lygumų Laivelį aš įsėdau, Jis pūkštė, pliekiamas rimbu... Aš – paukštis, gaudyk – nebaugu, Va, ant šakos begiedu! Anitra, palmine sula! Oţkų Angoros sūrį Pranokai saldumu... Šalia tokia švieţi a, tokia miela... Todėl mane uţ būrei! (Pasikabina liutnią per petį ir prieina arčiau) Tyli! Klausosi be ţa do... Ar girdėjo serenadą? Gal ji stebi pro plyšelį, jau be šydų ir be šalių?.. Cit! Štai pokštelėjo trankiai –
tartum kamštis iš šampano. Vėl!.. Tai meilės atdūsiai, ar kokios dainos garsai? Ne, ji šitaip skambiai knarkia. Muzika... Anitra miega. Tu, lakštingala, tylėk! Kiek gali kvaksėti, kiek kudakuot iš viso vieko? Bet... tetraukia... Et, vis tiek! Juk lakštutė – giesmininkė. Ak, toks pat ir aš esu... Širdį minkštą ir jausmingą kerim virtinėm garsų. Dykumų naktis vėsioji, regis, giesmei teskirta. Veiklą mums giesmė atstoja, giedu – ergo, egzistuoju, ir aistra – giesmės verta. Ir dėl to, kad miega peri, laimės pojūtis aštrėja: Rodos, lūpom priartėjai prie taurės, bet neišgėrei... A, tylenė! Pagaliau ji pati čia... Taip geriau. ANITRA
(iš palapinės) Tu šaukei nakčia, valdove? PERAS GIUNTAS Pranašas vadina, vaike! Jo šviesius sapnus išvaikė katinas, kaţ ką papjovęs... ANITRA Ak, tai ne medţiok lė buvo, o kaţka s blogiau... PERAS GIUNTAS Tai kas? ANITRA Pagailėk!.. Lieţ uvis kliūva... PERAS GIUNTAS Ne, vaikeli mano, tęsk! ANITRA Aš raustu... PERAS GIUNTAS (prisiartina) Ar tik ne tas, ką jutau giliai be galo, tau paduodamas opalą? ANITRA (išgąstingai) O, pasaulio tobulybe,
ar galiu tave palygint aš su katinu bjauriu... PERAS GIUNTAS Kai, vaikeli, į tai ţiūr iu meilės aspektu, atrodom aš ir katinas vienodai! ANITRA Pranaše, ak, tavo lūpos srūva sąmojo medum! PERAS GIUNTAS Man būdingas linksmas ūpas, Ypač, kai mes vienudu. Apie mus, didţ ius, iš kiauto tu, mergyt, nespręski, ne! Uţsidėt rimtybės kaukę verčia padėtis mane. Pareigų prislėgtas dieną pilnas rūpesčių kiekvieno, suvarţyt as pagarbos, aš tampu irzlus, paniuręs... Betgi tai – ne mano tūris, – aš toksai tik iš kalbos... Et, gana! Vieni palikę, meskim kaukę, iš tiesų! Orų pranašą išvykim, –
Peras čia, aš pats esu. (Atsisėda po medţiu ir prisitraukia Anitrą) Eikš, Anitra, pailsėsi čia, po palme, su manim!.. Tu šypsosies, aš kuţd ėsiu, o paskui naktinėj pjesėj pasikeisim vaidmenim: tu putliom lūputėm dailiai, šypsant man, kuţdėsi meilę! ANITRA (atsigulusi prie jo kojų) Lyg daina srovena saldţiai , nors aš maţa supran tu. Pasakyk, tarnaitė meldţia, ar klausydama kartu gali sielą ji įgyti? PERAS GIUNTAS Sielą, išmintį, mergyte, dvasios šviesą – visa tai gausi tu vėliau. Antai, vos padangės rausvą foną auksu nuspalvos diena, būsi pranašo malone uoliai mokoma tada. Bet nakties tyloj slaptingoj
būtų kvaila, net juokinga mokyti tave, išties, nudėvėtos išminties! Ir ne siela juk svarbiausia, – laimi tas, kuris širdies be dvejonių visad klauso. ANITRA O, byloki, nenutilki – vėl regiu opalų ţv ilgį! PERAS GIUNTAS Išminties riba – kvailumas, ţy di ţiaur umu bailumas, Ribą perėjus, tiesa verčias išvirkščia puse. Ir tegu mane perkūnai trenkia, jeigu ne tenai pasiklysta amţ inai sielos išteklių rajūnai, tie dvasingieji besočiai, besiekią aiškumo godţiai ! Paţi nojau aš vaikiną – perlu švietė minioje, bet tikslai jį apsvaigino – nuovoką prarado gryną, plepaluos praganė ją...
Paţi ūrėk į šią dykynę... Vos pamočiau turbanu, srautai ūţtel tų ištvinę, virstų jūros ji dugnu. Bet nesu toks bukaprotis, kad pradėčiau dar terliotis ţe mėn, vandeniu... Vaikuti, ar ţinai, ką reiškia – būti? ANITRA Ne, apšviesk! PERAS GIUNTAS Praplauk sausu laiko ūţiančiu srautu. Galioj vyriškoj galiu tik būti pats savim, meilute! Senas aras plunksnas meta, senbernis sukumpęs kreta, senai močiai dantys byra, – geibstant sielai, kūnas yra. Ak, jaunyste!.. Kaip sultonas vienas viešpataut geidţiu ne po palmėm ar platanais aukso bankuos Giuntianos, o verdenėje skaisčių mergiškų svajų, minčių...
Štai kodėl, o mano turte, į tave paţ velgęs, tuoj širdį tau skubu uţbur ti, malonėdamas įkurti savo kalifatą joj! Viešpačiu tavųjų godų būsiu meilės valdose. Tu – belaisvė. Man atrodai, miela, lyg brangus opalas mano aukso aptaise... Garbinsi mane tik vieną. Išsiskyrus mum, bus galas, aišku, tau tik, nota bene! Savo ląstele kiekviena būk manęs pilna visa! Tavo garbanų malonė, apţav ai dailios lyties tartum sodai Babilono meile degantį sultoną pasimatyman pakvies! Gal gerai tat, iš esmės, jos palyginti toks menkas tūris tos ţem os kaktos; turint sielą, raustis tenka savyje tik nuolatos...
Na, šį klausimą nušvietę, liaukimės ţod ţ ius eikvot! Ant kulkšnies tu gausi ţi edą, aš uţi msiu sielos vietą, visa kita – status quo! (Anitra knarkia) Ką, ji miega? Ar praleido, ką sakiau, negirdomis? Ne, jeigu sapne ji skraido meilės posmų bangomis – mano galiai nusileido. (Atsistojęs deda papuošalus jai ant kelių) Še apyrankę, še sagtį! Mik ir Perą susapnuok... Mik... Sapne karaliaus kaktą tu karūna vainikuok! Peras savito asmens čia pergalę šią naktį švenčia. (Karavanų kelias. Oazė šmėkšo tolumoje. Peras Giuntas ant balto ţir go joja risčia per dykumą pasisodinąs Anitrą priešaky ant balno) ANITRA Paleisk, įkasiu! PERAS GIUNTAS Maţa intriga nte!
ANITRA Ko? PERAS GIUNTAS Ţaiskim sakalą ir balandį! Pasigrobsiu tave... Pasiausim paikai! ANITRA Gėda, pranaše! PERAS GIUNTAS Kuo tu mane laikai?! Pranašas dar nesenas, kvailiuke! Ar seniai esti tokie padūkę? ANITRA Leisk!.. Aš noriu namo! PERAS GIUNTAS Koketuoji!.. Namo... pas uošvį... Tai būtų graţ u! Iš narvelio ištrūkom lyg paukščiai giedoriai, kuo toliau nuo jo ţvilg snio tave nešu! Ţinok, nutūpus toj pačioj vietoj ilgai, maţ yte, neverta viešėti: jei ilgės paţi ntis, pagarbos liks maţai , ypač būnant pranašu ar panašiai. Pasirodyk kaip vizija, kaip sakmė... Pats laikas buvo baigti vizitą. Tyrų sūnūs – nepastovi padermė,
smilkalai ir maldos į galą išskydo. ANITRA Ar tikrai tu pranašas? PERAS GIUNTAS Tavo sultonas. (Nori ją pabučiuoti) Ţiūrėk, kaip kerta geniukas! Pala... ANITRA Duok ţi edą nuo piršto – aną, su raudona!.. PERAS GIUNTAS Kas šlamšto gailės, jei Anitra miela! ANITRA Lyg daina mano ausiai tavieji ţod ţi ai... PERAS GIUNTAS Jei ţinai, kad mylimas – kaip tai guodţia. .. Aš nulipsiu! Ir vesiu ţi rgą toli tartum tavo vergas... paliesti nedrįsiu... (Paduoda jai rimbą ir nulipa) Ţiūrėk, mano hurija, roţė daili, aš eisiu, klimpdamas tyrų smėly, kol nuo saulės smūgio negyvas krisiu... Aš dar jaunas, Anitra, turėk mintyje! Kodėl tu mane smerki, kankini?.. Juk jaunystės kriterijus – pokštai, juokai! Tai mat, jei protautum ne taip bukai,
suprastum iškart, oleandre liaunas: jei meiluţis ţai smingas – ergo, jis jaunas! ANITRA Taip, jaunas!.. Ar turi dar ţi edų? PERAS GIUNTAS Tiesa?.. Še, gaudyk!.. Straksėčiau oţi u, jei būt vynuogynų – pinčiaus vainiką!.. Matai, kaip tavo Peras padyko?.. Tikrai, aš jaunas! Ei, šokti geidţiu! (Šoka ir dainuoja) Esu laimingas gaidelis. Kapok mane, miela vištyte! Ei hop! Noriu plunksnas taršyti! Esu laimingas gaidelis. ANITRA Tu sukaitęs, pranaše! Kad neištiţt um... Duok man tą naštą, kur kabo prie dirţ o! PERAS GIUNTAS Turėkis tą kapšį, mano švelniausia, – mylinčiai širdţ iai nereikia aukso! (Vėl šoka ir dainuoja) Jauniklis Peras – padauţa . Ir kas suvaikys jo ūpus!.. Et, spjauti, tebūnie, kas bus... Jauniklis Peras – padauţa !
ANITRA O, pranašą šokant matyti smagu... PERAS GIUNTAS Šalin tą pranašą! Aš degu... Pasikeiskim drabuţi ais! Anitra, vilkis! ANITRA Kad tavo chalatas man bus per ilgas, o dirţas – aiškiai man per platus, o kojinės tavo – per ankštos bus... PERAS GIUNTAS Eh bien! (na gerai; tiek to!) (Atsiklaupia) Bet suteiki man aštrų skausmą! Mylinčiai širdţi ai saldu kentėt, o ypač, kai liekama tźte–ą–tźte... Klausyki... Kai mano pilin nusigausim... ANITRA A, tavo rojun... Nepyk, jei paklausiu – Kiek joti reikės, kol būsim pily? PERAS GIUNTAS O, tūkstantį mylių... ANITRA Ak, per toli! PERAS GIUNTAS Bet prieš tai, kaip sakiau, gaut sielą gali!
ANITRA Ačiū labai, išsiversiu be jos. Tu skausmo prašei? PERAS GIUNTAS (atsistoja) Taip, mirties ir kančios! Stiprios, bet trumpos – gal porai dienų... ANITRA Anitra paklūsta! Sudie! (Smarkiai sudroţ ta rimbu jam per pirštus ir nukuria šuoliais atgal į dykumą) PERAS GIUNTAS (ilgai stovi lyg ţa ibo trenktas) Po velnių!.. (Ta pati vieta. Po valandos Peras Giuntas iš lėto, susimąstęs nusivelka turkišką aprangą, vieną dalį po kitos. Pagaliau iš švarko kišenės išsitraukia kelionės kepuraitę ir vėl įgauna europietiška išvaizdą) PERAS GIUNTAS (nusviedţi a tolyn nuo savęs turbaną) Ten guli turkas – čia stoviu aš! Matyt, man ta pagonybė netiko. Dar gerai, kad nespėjo giliai įsigrauţt, slypėjus drabuţi uose, ten ir liko...
Ir ko gi šitam siautuly vaikiausi? Krikščioniu būti vis tik geriausia numetus tas povo plunksnas į šalį, įstatymu remtis, saugot moralę, būt pačiu savim ir sulaukti prie kapo geros prakalbos, vainiko ant grabo. (Ţengteli keletą ţin gsnių) Toji mergšė... Tik per plauką, vos vos man, mulkiui, ji neapsuko galvos... Kad aš troliu pavirsčiau, jei suprantu, kokių buvau apţav ėtas kerų... Na, gerai, kad baigės visos išdaigos, dar ţi ngsnis – ir pajuokos likčiau vertu. Apsirikau. Bet... jei ţvel gt iš esmės – aplinkybės klaidon daţ nai pastūmės... Ne mana asmenybė patyrė fiasko, tiesą sakant, kalta būtis pranašų. Be veiklumo druskos darosi prėska burnoje, o kartais iš viso šleikštu! Ir bjauri ta profesija – būti pranašu! Daţn ai jauties lyg miglos tumuluos... Kaipo pranašas visad iš karto praloši, kai nori išlikti blaivios galvos. Taigi aš padėties pilnatvę jaučiau, ėmęs garbint šitą ţąsį... Tačiau...
(Ūmiai pratrūksta juokais) Tik pagalvokite – šitaip stengtis laiką ūmiai sulaikyti šokiu, uodegą kraipant, srovę uţt venkti, skambinti liutnia, dūsauti aistriai!.. Ir pagaliau – tartum gaidţiui l eistis nupešamam... Tą elgesį keistą pranašišku pavadinčiau šoku. O taip, aš nupeštas! Tfu... kaip sklandţiai ... Tiesą sakant, šiek tiek paslėpęs laikau – truputį Amerikoj, šį tą – uţ ančio, vadinasi, dar neteks valkataut... Vidurys – tatai visuomet geriausia! Nei veţė jo, nei jo arklių nepriklausom, nei vaţi u besirūpint, nei bagaţu – padėties šeimininkas, vienu ţ odţi u. Bet kokį čia kelią man pasirinkus? Atrodo, visi keliai atviri. Juk gyvenime – kas kvailys, kas protingas – pagal tą išrankumą daţnai s kiri. Karjera tarnyboje – baigtas kriukis, ir meilės ţai dimų drabuţis – sutrūkęs. Neslinksiu atbulas, aš – ne vėţy s! „Atgal ir į priekį – vienodai ţ engta, viduj ir išorėj – lygiai ankšta“ –
taip, rodos, byloja sena išmintis. Reikia naujo ko nors, reikia tikslo, verto pinigų, sveikatos, įdėto vargo! O jei atvirai savo būtį aprašius Ir išleidus knygą – kelrodę masėms? Arba gal... juk laiko turiu atsargoj... kaip mokslinčiui – klajūnui pro amţi ų dūmą tyrinėt praeities aistras ir godumą? Tatai man tinka! Pradėt – nors rytoj! Juk skaitydavau kronikas dar vaikystėj ir vėliau istorijon mėgau uţ klysti. Aš noriu pasekti ţ monijos kelią, laikų bangom nuplaukt plunksnele ir vėl atgaivint juos tartum sapne... Regėt herojų kovos idealą, kankinių golgotas, mąstytojų galą – tik saugiam kampely, ţi ūrovo ţv ilgsniu, – naujas epochas iš krislo išaugant, sugūrant galią valstybių senų... Trumpai apibrėţi ant, rimtai ketinu nulaiţ yti putas nuo istorijos raugo. Apsirūpint Bekerio (populiarios tuo metu devynių tomų „Pasaulio istorijos“ (1801–1805) autorius) tomais tenka ir keliaut „chronologiniu metodu“. Juk mano ţini ų bagaţas dar menkas,
o istorijos mechanizmuos – klaidu... Ne bėda, – juk daţn ai gyvenime matom: kuo taškai išeities absurdiškesni, tuo originalesni veiksmų rezultatai. Kaip įkvepia tikslas, esąs priešaky, kai titnago atkaklumu jo sieki! (Tyliai, susigraudinęs) Nutraukti giją tą paskutinę, kur siejo su draugais ir tėvyne, susprogdinti turtą, paleist pelenais, atsisveikinti su meilės geismais – vis vardan didţ iosios tiesos misterijos... (Nubraukia ašarą) Toksai tyrinėtojo tikras kriterijus! Dabar aš laimingas, išsprendęs mįslę – savo paskirtį radęs, gyvenimo tikslą... Tik ţ ūtbūt ištverti lig pabaigos! Tad gal ir atleistina Perui Giuntui, jeigu pats savim išdidus pasijunta, lyg karalium ţ monijos būties ilgos... Turėt praeities ir sum ir facit (suma ir balansas), tik gyvųjų keliais nesivilkt niekada! Pagaliau jūs, pone Perai, suprasit: dabartis nė puspadţi o neverta, ţ monių veiksmai – silpni ar klastingi,
jų sieloms tikro polėkio stinga, o poelgiams – svarumo, prasmės... (Gūţte li pečiais) Tos moterys – ţe mos padermės! (Nueina Vasaros diena toli šiaurėje. Trobelė girioje. Atviros durys su dideliu mediniu skląsčiu. Virš durų elnio ragai. Uţ tr obelės ganosi keletas oţ kų. Vidutinio amţi aus graţi, šviesiaplaukė moteris sėdi ant slenksčio saulės atokaitoje ir verpia) MOTERIS (paţvel gia į kelią ir dainuoja) Ţiema greit praeis, ir pavasaris dings. Vėl vasara bus, taip ir metai praslinks... Bet vienąkart sugrįši, jaučiu ir ţinau, O aš tebelauksiu, nes ţ odį daviau. (Šaukia oţk as, vėl verpia ir dainuoja) Lai Dievas globos ir apgins kelyje, Telaimins tave, jeigu klūpai šalia! Aš lauksiu, rymosiu, kol grįši į namus, Jei lauki danguj tu, ateisiu ten, brangus! (Egiptas. Aušta. Smiltynuose – Memnono kolosas (Egipte vadinamos dvi faraono Amenchotepo III statulos. Viena jų buvo tiek sueiţėj usi, jog rytais, orui srūvant per plyšius,
skleisdavo virpantį garsą).
Peras Giuntas atėjęs dairosi
aplinkui) PERAS GIUNTAS Pradėsiu kelionę čia. Iš pradţ ių, įvairumo dėlei – egiptiečiu, bet giuntiškosios esmės nepraradęs! Toliau – smalsumas Asirijon ragins. Pradėjęs nuo pat sukūrimo knistis, rizikuoji toj painiavoj pasiklysti, tad Biblijos mitą apeisiu kol kas, – istorijoj pėdsakų jos atsiras... O narstyti ją – tai pranoksta mano jėgas ir, taip sakant, kelionės planą. (Prisėda ant akmens) Pailsėsiu šičia ir kantriai palauksiu, kol rytinę giesmę uţt rauks statula. Po pusryčių – ant piramidės tikriausiai uţko psiu... ir net viduj pasiraustu, jei tik laisva atliks valanda. Paskui – Raudonosios jūros krantan! Potifaro gal kapą surasiu ten, Babilone gi – kekšių, kabančiųjų sodų, tai aukštą kultūrą ten buvus rodo. Dar šuolis – ir aš jau prie Trojos sienų, o iš Trojos tiesiai jūrų keliu –
į lobyną puikų senovės Atėnų! Ten akmenį ištyrinėsiu kiekvieną Leonido gintu kadais tarpekliu Lyg koks piligrimas iš lėto keliausiu... Su garsiais filosofais susibroliausiu, surasiu kalėjimą, kurs kitados pašventintas buvo Sokrato aukos... Tiesa, gi karas tenai šiuo metu! Tad helėnizmą į šalį dedu. (Ţvilgteli į laikrodį) Ar pasiuto, kiek dar laukti reikės, kol josios šviesybė saulė tekės?! O laikas brangus... Sustojau ties Troja... (Pakyla ir įsiklauso) tartum kas švilpia tenai ar groja?.. (Teka saulė) MEMNONO KOLOSAS (gieda) Iš pusdievio pelenų giedodami kilo paukščiai
(šį antikinį mitą apie ţu vusį Aušros sūnų Memnoną, Dzeuso prikeltą paukščių pavidalu, Ibsenas panaudojo Norvegijos praeities didybei atskleisti – tenelieka ji bejausmio tyrinėjimo objektu, teatgimsta jų dvasia gyvuose ţm onėse),
Jaunystę sugrąţi nantys. Sukūrė juos kovai aukščiausiai Dzeusas visaţi nantis.
Pelėda išmintingoji – Kur miega, kurgi dingo jie? Numirs, kas neįspės Mįslės šitos giesmės! PERAS GIUNTAS Iš statulos sklido giesmė!... Tylu jau... Tai buvo muzika amţi ų ţi lųjų. Čia kilo, čia leidos akmens garsai. Mokslo tikslams paţy mėsiu tai. (Rašo į knygutę) „Statula giedojo, patekant saulei. Girdėjau, bet teksto nesupratau. Tai, be abejo, buvo jutimo apgaulė. Įdomesnio nieko dar neradau.“ (Eina toliau) (Gizos apylinkės. Didţ iulis, iš uolos iškaltas sfinksas. Tolumoje – Kairo bokštai ir minaretai Peras Giuntas atėjęs įdėmiai apţi ūrinėja sfinksą, čia pro lornetą, čia pro vamzdţ iu sulenktą delną) PERAS GIUNTAS Kurgi man teko sutikt, nesupaisau, lyg dvynį kaţkok į šitos pabaisos? Ar mačiau jį šiaurėje, ar pietuos? Ar tai buvo ţm ogus? Jei ţm ogus, tai koks?
Tas Memnonas, – kaip suvokiau vėliau, – panašus į vadinamą Dovrės Senį... Pasipūtęs šis styrojo savo menėj, į kamieną įaugęs, kai ten buvau. Bet šitas va neregėtas kentauras, išsigimėlis, liūtas kartu ir ţm ogus, – ar jį irgi sukūrė pasakos ţiau rios, ar tikrovės prisiminimas slogus? Iš kokios sakmės?.. A, prisiminiau aiškiai – čia Kreivys, kuriam aš kiaušą sutraiškiau! Tai buvo sapnas, o gal kliedesys... (Prieina arčiau) Tarytum tos pačios akys... ir lūpos... nebe toks apsnūdęs... šiek tiek viliūgas, tačiau iš esmės – vis viena, tai jis. Tad rytą, Kreivy, panašus tu į liūtą, jei ţiū rim iš uţpak alio į tave... Ar moki įminti mįsles? Tai va – pakartoti klausimą vieną galiu tau: Kreivy, kas esi? BALSAS (uţ sfinkso) Ach, Sfinx, wer bist du? (ak, sfinkse, kas tu esi?) PERAS GIUNTAS Ką? Vokiškas aidas, jei neklystu.
BALSAS Wer bist du? PERAS GIUNTAS Tartis gera! Nuostabu... Pastebėta mano – štai kas svarbu... ir nauja visai... Uţra šau į dienyną: (Ţymisi knygutėje) „Aidas vokiškas. Dialektas Berlyno.“ (Iš uţ sf inkso išeina Begrifenfeldas) BEGRIFENFELDAS Ţmogus?! PERAS GIUNTAS A, tai jis mane apstatė... (Vėl pasiţy mi) „Vėliau kitokį gavau rezultatą.“ BEGRIFENFELDAS (neramiai gestikuliuodamas) Atleiskite, her!.. Eine Lebensfrage!.. (gyvybinis
klausimas)
Kas jus šiandieną atvijo čionai? PERAS GIUNTAS Lankau čia savo jaunystės draugą. BEGRIFENFELDAS Ar sfinksą?.. PERAS GIUNTAS
(linkteli) Jį paţin ojau seniai. BEGRIFENFELDAS Famos! (puiku) Ir dar po tokios nakties! Lyg kas kaukši... man kiaušas sutrūkinės!.. Jūs paţįst at jį? Atsakykit – aš klausiu: kas jis yra? PERAS GIUNTAS Kas... Paprasčiausia – ogi jis pats. BEGRIFENFELDAS (Begrifenfeldo asmeniu
pašiepiamas XIX a. vokiečių idealistinės filosofijos abstraktumas ir painumas. Tačiau Ibsenas vertino geriausias šios filosofijos, ypač Hėgelio mokslo, apraiškas)
(pašoka) Blykst tartum ţai bas sąmonėj mano būties paslaptis! Tai tiesa? PERAS GIUNTAS Jis sakęs man panašiai bus... BEGRIFENFELDAS Jis pats! Išsipildo didţio ji lemtis! Artėja pasauly perversmo metas! (Nusiima kepurę) Jūsų vardas? PERAS GIUNTAS
Nuo krikšto esu įpratęs vadinamas būti Peru Giuntu. BEGRIFENFELDAS (tyliai, susiţav ėjęs) Peras Giuntas! Simboliška tai, juntu... Peras Giuntas? Tai reiškia – neţi nomasis, kurio atėjimą apreiškė man dvasios... PERAS GIUNTAS Ir atvykot manęs pasitikti šiuo metu?.. BEGRIFENFELDAS Pe–ras Giun–tas! Gilu! Mįslinga! Išminties bedugnių aidas pasklinda iš kiekvieno skiemens!.. O kas tamsta esat? PERAS GIUNTAS (kukliai) Konkretumo dėlei – štai mano pasas. Iš esmės gi – kryptim veiksmų ir minčių – visad stengiuos būti savim pačiu. BEGRIFENFELDAS Ir vėl tas mįslingas posakis velias! (Čiumpa Perą uţ riešo) Pirmyn! Apsireiškė ţin ovų karalius! Į Kairą! PERAS GIUNTAS Karalius?.. Garsus aš?
BEGRIFENFELDAS (tempia jį drauge) Eiva! Jūs – ţi novų galva savo „aš“ dirvoje! (Kairas. Didţ iulis kiemas, apsuptas aukštų sienų ir pastatų grotuotais langais. Keletas geleţi nių narvų. Kieme – trys priţi ūrėtojai. Ateina ketvirtasis) IV PRIŢIŪRĖTOJAS Šafman, kurgi direktorius dingęs? I PRIŢIŪRĖTOJAS Labai anksti, vos praaušus, iškūrė. IV PRIŢIŪRĖTOJAS Jam daros kaţ kas negera, man dingos... Dar naktį... II PRIŢIŪRĖTOJAS Ša, tyliau... Jis uţ durų ! (Begrifenfeldas įveda Perą Giuntą vidun, uţ rakina vartus ir įsikiša raktą kišenėn) PERAS GIUNTAS (sau) Šis asmuo ypač gabus atrodo, – jo kalbos pranoksta ţm ogišką protą... (Dairosi) Tai šitoks klubas jūsų išminčių?
BEGRIFENFELDAS Visus iki vieno rasite šičia: septyniasdešimties ţinovų b ūrys (ironiška asociacija
į legendą apie Biblijos vertimą Aleksandrijoje. Egipto faraonas liepė 72 ţy dų išminčius pasodinti į celes, idant kiekvienas atskirai verstų, ir, kai jie buvo išleisti, visų vertimai pasirodė esą vienodi) ,
vėliau – plius šimtas trisdešimt trys... (Šaukia priţi ūrėtojus) Mikei, Šlingelberg, Šafman ir Fuks, marš tučtuojau visi į narvus! PRIŢIŪRĖTOJAI Mes? BEGRIFENFELDAS O kas dar? Neraukit snukių! Ţemė sukas, ir mes sparčiau apsisukim. (Priverčia juos sueiti į narvą) Jis atėjo – didysis Peras – šį rytą! Aš tariau, – galit išvadas pasidaryti. (Uţra kina narvą ir įmeta raktą į šulinį) PERAS GIUNTAS Mielas daktare... pone direktoriau... leiskit... BEGRIFENFELDAS Nei tas, nei anas – nuo vakar... Jum keista? Her Perai, jūs mokat tylėt? PERAS GIUNTAS
(vis labiau nerimauja) Kas yra? BEGRIFENFELDAS Ar siaubą pajėgsite sudoroti? PERAS GIUNTAS Kaip nors... BEGRIFENFELDAS (nusitempęs jį į kampą, pašnabţ dom) Vienuoliktą vakare pasimirė absoliutusis protas. PERAS GIUNTAS Saugok, Dieve! BEGRIFENFELDAS Taip, be galo skaudu. Mano būklėj gi – dvigubai apmaudu: juk ši įstaiga lig dienų pastarųjų vadinos beprotnamis. PERAS GIUNTAS Iš tikrųjų?! BEGRIFENFELDAS Supraskit: dabar jau – ne! PERAS GIUNTAS (išblyškęs, tyliai) Suprantu – jis pamišęs... ir niekas neţin o! Kraupu...
(Traukiasi) BEGRIFENFELDAS (seka iš paskos) Teisingai suvokit šį faktą keistą! Kad ţu vo ta išmintis – netiesa. Ji, kaip Miunhauzeno lapė kadaise, išsinėrė iš savo kailio visa. PERAS GIUNTAS Atleiskite... BEGRIFENFELDAS (sulaiko jį) Ne, veikiau ungurys, o ne lapė. Tik adatą – per akis, – ir suspurdo ant sienos... PERAS GIUNTAS Dėl Dievo meilės! BEGRIFENFELDAS Apie kaklą čirkšt, – ir ji šmurkšt iš kailio!.. PERAS GIUNTAS Pablūdo! Visai išsikraustė iš proto! BEGRIFENFELDAS Dabar jau, aišku, paslėpti sunku „iš savęs išnirimą“, kad nieks neţi notų, – jis ir ţem ėj, ir jūroj turės pasėkų... Tai perversmas! Tie, kuriuos laikė kvailiais,
vienuoliktą vakaro normaliais išminties naujojoje fazėje tapo. Paaiškėjo taip pat, jog savo ruoţt u po lemtingų laikrodţi o dūţi ų tų „protingųjų“ protas bemat suglebo. PERAS GIUNTAS Jūs minėjot laikrodį... Laikas – skubu... BEGRIFENFELDAS Jums laikas? Šmaukšt mano mintį rimbu! (Atsidaro vienas duris ir šaukia) Ateikit! Didi ateitis prabunda! Išmintis negyva. Šlovė Perui Giuntui! PERAS GIUNTAS Ne, mielasis... (Bepročiai velkasi į kiemą) BEGRIFENFELDAS Jums visiems – labą rytą! Hosana! Laisvės diena prašvito! Pasitikit savo karalių! PERAS GIUNTAS Mane? BEGRIFENFELDAS Na taip! PERAS GIUNTAS Tos didţi os garbės aš nevertas...
BEGRIFENFELDAS Nesikuklinkite... Vien Jūsų vardas... Tai didi akimirka! PERAS GIUNTAS Aš lyg sapne... Duokit laiko... Ne, netinku... aš pakvaišęs! BEGRIFENFELDAS Jūs, įminęs Sfinkso mįslę taip raiškiai? Ir pats savimi patapęs? O ne! PERAS GIUNTAS Tai šit kur dalyko esmė ir glūdi: visur aš pats savimi galiu būti, bet čia, mielas pone, kiek suprantu, dėsningai savąjį „aš“ prarandu. BEGRIFENFELDAS Prarandat? Ak, Jūs teikiatės klysti! Lyg uţ keiktas pats savimi čia lieki, savitumo burę ištempęs plauki tolyn į savojo „aš“ patvaldystę. Savitumo statinėj kiekvienas tūno ir, jame berūgdamas, grimzta dugnan, uţsikim šęs kaiščiu hermetišku ten ir brankindamas ją versme savitumo. Čia niekas neverks dėl kito skausmų ir idėjų nepalaikys svetimų...
Patsai savyje – mintimis ir mostais, patsai – pačiame tramplino gale... Vadinas, jei laisvas karaliaus sostas, vien tik Tamsta sutaptum su šia role. PERAS GIUNTAS Velniai mane griebtų! BEGRIFENFELDAS Ką, Jūs sutrikęs? Iš pradţių tik naujas kiekvienas dalykas. „Aš pats“, eime! Duosiu Jums pavyzdţi ų. Imu nesirinkdamas pirmą iš būrio. (Niūriai ţm ogystai) Labą dieną, Huhu! Vis vaikštai paniuręs, paţenkli ntas grauţati es ir kančių? HUHU Ar kaip galiu kitaip, jei liaudis mano, po kartos karta, miršta net neaptarta? (Perui Giuntui) Iš svetur tu atsibaudęs? Išklausysi? PERAS GIUNTAS (nusilenkia, sau) Dieve, gink!
HUHU (Huhu monologu satyriškai traktuojami molstreveriai,
XIX a. vidury tarmių bei archaizmų pagrindu kūrę naują literatūrinę norvegų kalbą (lansmolą). Pats Ibsenas rašė riksmolu – norvegiškuoju danų kalbos variantu. Dabar abi šios literatūrinės kalbos yra lygiavertės)
Tad klausyk ir įsimink. Lyg vainikas uţu m arių driekias krantas Malabarų. Portugalai ir olandai ten įdiegt kultūrą bandė. Nors gyvena tankumynuos malabaras – tikras, grynas, ponai atmiešė jo kalbą, nes dabar jie šalį valdo. Mena, ak, tos girios tankios – valdė jas orangutangas. Dar nepaliestas kultūros, gaivališkas iš natūros, mėgo muštis ir voliotis, staugt ar ţi ovaut – ligi soties. Ir, paleidęs gerklę savo, kaip karalius viešpatavo. Aiman... Jungas svetimųjų girių šneką stelbė, ujo... Amţi ų sutema, dejonės prislėgė gajas beţd ţi ones,
o per tokią ilgą naktį liaudies galios ima sekti. Kaip tyku tankymėj rados!.. Tas staugimas pirmapradis, laisvas riksmas greit nuščiuvo, – turime mankštint lieţuv į ir naudoti sklandţi ą kalbą – reikšti mintį jos pagalba. Ak, visiems tai Dievo rykštė! Girių šneką tą pirmykštę tąsyk aš bandţi au apginti – šį lavoną atgaivinti. Turi liaudis teisę pilną į senovės staugsmą kilnų – taip riksmu įrodinėjau, liaudies dainą vis minėjau... Bet patyčios ţe idė dvasią... Mano sopulį suprasi? Ačiū, kad klauseis, brolau, gal patarsi pagaliau! PERAS GIUNTAS (tyliai) Atsidūręs tarp vilkų stauk, ţm ogau, vidur laukų! (Balsu)
Kiek prisimenu, tolokai, gal giraitėse Maroko, ten, kur palmės auga tankiai, veisias dar orangutangai, be dainų ir komentarų, jų kalba lyg malabarų – melodinga, pavyzdinga... Tad, jei misijai naudingai norit pasišvęst, – netęsęs emigruokit į oazes! HUHU Ačiū tau uţ gerą ţi nią! (Iškilmingai) Jei Rytai nepripaţin o, būsiu dainium aukšto rango Vakarų orangutangam! (Išeina) BEGRIFENFELDAS Na, ar šis nebuvo „pats savimi“? Jis gyvena vien tik sava mintimi, jis – „pats“, kame ir kaip besielgtų, jis – „pats“, kadangi savęs nebevaldo. Čionai! Štai kitas, nuo vakardienos irgi paveiktas proto fazės naujos... (Felachui, nešiojančiam ant nugaros mumiją)
Karaliau Api, na, kaip jum sekas? FELACHAS (Felacho asmeniu satyriškai vaizduojamas
tuolaikinės Švedijos didţ iavalstybinių, militaristinių aspiracijų, maitinamų senovės prisiminimais, kultas)
(atţū liai Perui) Aš – karalius Apis? PERAS GIUNTAS (slėpdamasis uţ d aktaro) Šičia patekęs visai neseniai esu dar, deja, ir menkai susigaudau padėtyje. Bet, regis, sprendţi ant iš tokio tono... FELACHAS Ir tu meluoji! BEGRIFENFELDAS Suteikit malonę, Jūsų didybe, išdėstykit esmę! FELACHAS Gerai, tesiklauso... jei tik supras ją... (Perui) Ar matai, ką nešioju? Jis buvo karalius Apis vardu. Nūnai jis vadinas mumija ir negyvas, – iš feskos kertu... Jis surengė daug piramidţių,
jo iškaltas sfinksas puikus, jis rechts und links kapojo, kaip daktaras sako, turkus. Uţ tai jį Egipte kaip dievą ėmė garbint kiekvienas tikįs, šventyklose statula jaučio tapo įkūnytas jis. Bet juk aš – tas karalius Apis, tai aiškiai kaip šviesą matau! Ir jeigu nesupratai dar, išaiškinsiu viską tuojau. Karalius kartą medţiok lėj nulipęs nuo ţi rgo, ilgai savais reikalais uţt ruko, – o ten buvo bočiaus laukai. Ta ţem ė, ką patręšė Apis, išmaitino mane grūdais. Jei tau maţa, ga liu pasigirti nematomais savo ragais... Prakeikimas! Nepripaţįst a mano galios, mano kilmės! Kitiems aš atrodau felachas, nors Apis esmi iš esmės. Jei ţinai, ką reikia daryti, patark – atvirai, be klastos:
na, kaip aš prilygti galėčiau karaliui didţi am visados? PERAS GIUNTAS Pastatyti daugiau piramidţių, dar didesnį sfinksą jum reiks ir, – kaip daktaras sako, – kapoti netikėlius links und rechts. FELACHAS Gera tau šnekėt! Kas felachas? Skurdţi ausia tarp utėlių! Kad nors gryčią kiek apvalyčiau nuo ţi urkių ir nuo pelių... Ţmogau, sugalvok ką geresnio, kad aš tapčiau saugus ir didus, visai panašus į tą Apį, ką nešiojuos metų metus. PERAS GIUNTAS Pasikartumėt jūsų didybe, uţsikast umėt ţ emėn patsai... Gal karsto ertmėj – kaip karalius – pasijusit negyvas visai? FELACHAS To ir noriu! Gyvybę uţ virvę! Į kilpą – su grobais, plaukais! Iš pradţių kaţ kaip nedrąsu dar,
bet laikas savo nuveiks... (Ketina kartis) BEGRIFENFELDAS Štai, her Perai, vyras su metodu, asmenybė... PERAS GIUNTAS Taigi... akivaizdu... Bet jis tikrai pasikars! Dieve, saugok! Man bloga... Mintys taip susijaukę... BEGRIFENFELDAS Tai pereinamoji būklė, kantros! PERAS GIUNTAS Ak, pereinamoji? Į ką? Aš rengiuos... Dovanokit... man reikia išeit... Atrakint! BEGRIFENFELDAS (sulaiko Perą) Ar Jūs pamišot? PERAS GIUNTAS Dar ne... Dieve, gink! (Sambrūzdis. Ministras Huseinas braunasi per minią) HUSEINAS (Huseino paveikslu pašiepiamas švedų ir norvegų uţ sienio reikalų ministras grafas Manderstremas, kuris 1864 m., Prūsijai ir Austrijai kariaujant su Danija, rašė daug notų apie politinę situaciją, tačiau buvo tik įrankiu, „plunksna“, kitų rankose)
Man pranešė – nūdien karalius atvykęs.
(Perui) Tai Tamsta? PERAS GIUNTAS (sutrikęs) Taip, nuspręstas dalykas. HUSEINAS Puiku... Tad ką atsakyt? Yra notų. PERAS GIUNTAS (raunasi plaukus) ...Klaiku! Kuo blogiau – tuo geriau atrodo! HUSEINAS Gal Tamsta suteiksi man garbę nūnai, pavilgęs? (Ţemai nusilenkia) Aš – plunksna! PERAS GIUNTAS (dar ţe miau nusilenkia) Aš gi, ţinai , karališkas pergamentas esu, seniai rašmenų priraitytas keistų. HUSEINAS Istorija mano striuka: palaikė smėliadėţe, nors plunksna gimiau. PERAS GIUNTAS Mana dar trumpesnė: kurį jau laiką
aš – tuščias puslapis, ne daugiau. HUSEINAS Iš manęs raštus pabarstyti linkę, – nesupranta jie, kam Huseinas tinka! PERAS GIUNTAS Aš buvau sidabro apkaustais knyga, kurią sklaidė moters švelni ranka... Tai spaudos klaida – kvaila ar protinga... HUSEINAS Pagalvok, kokiose kančiose gyvenu: būti plunksna – ir nepatirt ašmenų! PERAS GIUNTAS Suprask: būti elniu, šokt nuo uolos – ir vis krist... ir ţ emės nesiekt niekados! HUSEINAS Negaliu... Visai atbukau... Kur tas peilis?! Pasaulis prasmegs, jei manęs nenusmailins! PERAS GIUNTAS O, gaila pasaulio... Kaip kūrinį savo, jį Viešpats taip gerai atestavo. BEGRIFENFELDAS Štai peilis! HUSEINAS (čiumpa jį) Ak, siurbsiu rašalą godţi ai...
Malonu įskelti save! (Persipjauna kaklą) BEGRIFENFELDAS Netaškyk! PERAS GIUNTAS (didėjant siaubui) Sulaikykit jį! Laikykit! HUSEINAS Štai ţo dţiai . Laikykit plunksną! Šen lapą! Rašyk!.. (Sukniumba) Aš sudilau... Neuţm irškit – post scriptum: Jis kaip didvyrė plunksna kovės ir krito! PERAS GIUNTAS (alpdamas) Ką daryt? Kas esu? O didis... išvesk! Aš – turkas, nuodėmėj uţ kietėjęs, aš – trolis... Tik gelbėk... Nutrūko kaţkas !... Nerandu tau vardo... Kaip man iškęst... Padėk... Tu – bepročių visų uţ tarėjas! (Susmunka apalpęs) BEGRIFENFELDAS (su šiaudiniu vainiku rankoje uţ šoka ant jo raitas) Cha!.. Ţemėj vykdot savo valią
išniręs iš savęs, mein Herr! (Uţm aukšlina jam vainiką ir sušunka) Valio savęs paties karaliui! ŠAFMANAS (iš narvo) Es lebe hoch der grosse Peer! (tegyvuoja didysis
Peras!)
V VEIKSMAS (Laivo denis. Šiaurės jūra netoli Norvegijos krantų. Saulėlydis. Audroja. Peras Giuntas, tvirtas senis baltais kaip sniegas plaukais ir barzda, stovi netoli vairo. Apranga pusiau jūreiviška – striukė ir auliniai batai. Drabuţ is aptrintas, padėvėtas; veidas vėjų nugairintas ir rūstesnis. Laivo kapitonas – prie vairo, šalia vairininko. Jūreiviai laivo priekyje) PERAS GIUNTAS (alkūnėmis atsirėmęs į turėklus, įsistebeilija į ţemę ) Štai Halingo kalnas ţie mos drabuţiai s puikuojas vakaro saulės gaise. Joklis, jo brolis, perkrypęs gūţ ias greta, po ledo ţal svąja skraiste. Ogi dailumas tos Folgefonės!
Mergelė baltais linų marškiniais... Nepaikiokit, senberniai, kam tos klejonės, stūksokit, – jum skirta būt akmenais! KAPITONAS (šaukia į priekį) Du vyrai – prie irklų! Pakelt ţ ibintą! PERAS GIUNTAS Koks vėjas! KAPITONAS Audra įsisiautės švintant. PERAS GIUNTAS Ar iš jūros matyti Rondai? KAPITONAS Vargu. Jie stūkso uţ Folgės ledo laukų. PERAS GIUNTAS O Bliohė? KAPITONAS Ne, bet kai giedra būna, nuo stiebo Galhės viršūnę įţi ūrim. PERAS GIUNTAS O Horteigas kur? KAPITONAS Maţdaug t oj pusėj. PERAS GIUNTAS
Taip, taip... KAPITONAS Šią vietovę lankę jau būsit? PERAS GIUNTAS Kitados, išvykstant iš mūsų šalies, keliauti teko čia netolies. O nuosėdos, sako, lieka ilgiausiai... (Nusispjauna ir vėl ţi ūri į krantą) Tarpekly štai, mėlynuojančiam blausiai, dauboj, kur juoduoja lyg kapas gūdus, ir tenai, palei fiordą, gyvena ţ mogus... (Ţvelgdamas į kapitoną) Išblaškytos sodybos šitoj šaly. KAPITONAS Taigi, nuotoliai tarp jų dideli. PERAS GIUNTAS Sakykit, ar auštant uostą priplauksim? KAPITONAS Jeigu audra neuţk lups, tikriausiai... PERAS GIUNTAS Vakarai vis niaukias. KAPITONAS Atrodo... PERAS GIUNTAS Stop!
Priminkit man, kai atplauksim galop: ketinu padaryti komandai gera, taip sakant... KAPITONAS Ačiū. PERAS GIUNTAS Gal porą svarų... Aš auksą kasiau, bet daugel nustojau, – su fatumu mudu nuolat piktuoju. Visa, kas man paliko – laive, čionai, o kitą netyčia nujojo velniai... KAPITONAS Na, šito jums per akis ganės pelnyti pagarbai giminės. PERAS GIUNTAS Turtingo skrabalo nieks čia nelaukia... Ką gi – grūsties išvengsim atplaukę! KAPITONAS Ir pabjuro gi oras... PERAS GIUNTAS Atmink, bičiuli, jei kuris iš vyrų prispaustas vargų, aš jau nešykštėsiu tų pinigų... KAPITONAS Dţiau giuos! Jų daugumą bėdos uţ gulę.
Namie palikę jie ţ monas, vaikus, O algą tokią jau menką ima... Jei pamestų viršaus kelis skatikus, kol gyvi, nepamirštų jie sutikimo. PERAS GIUNTAS Ką sakot? Jie turi ţm onas... vaikų? Jau vedę? KAPITONAS Taip, kiekvienas jų vedęs. Bet labiausiai kokui turbūt sunku. Jo gryčioj šeimininkauja badas. PERAS GIUNTAS Jie vedę? Kaţka s namuos jų laukia? Dţiau giasi jiem sugrįţ tant? KAPITONAS Tikiuos... Kaip vargšai moka... PERAS GIUNTAS O jei atplaukę jie vakarop namo parţy giuos... Tad kaip? KAPITONAS Ţmonos krauna geriausia, ką radę. PERAS GIUNTAS Ir lėkštę su ţ vakute jiems deda?
KAPITONAS O gal net su dviem... Ir, apkraustę lentynas, pastato dar stikliuką degtinės. PERAS GIUNTAS Ir paskui jie sėdės prie krosnies šiltos? Aplinkui siautės vaikai ir kvatos? Iki galo vieni kitų neišklausę, visi kalbės?.. Šitiek dţiau gsmo? KAPITONAS Tikriausiai. Todėl jūsų paţ adas jiems padėti kilnus ir šaunus. PERAS GIUNTAS (tvoja į turėklus) Teprasmegsiu vietoj! Ar aš kvailas švaistytis taip pinigais ir rūpintis dar svetimais vaikais? Taip sunkiai vargau dėl kiekvieno svaro! Juk niekas nelaukia senojo Pero... KAPITONAS Et, ţi nokitės su savais pinigais... PERAS GIUNTAS Teisingai! Jie mano – ir niekieno kito. Kai švartuosimės, tuoj bus atsiskaityta uţ keli onę iš pat Panamos grynais.
Dar vyrams degtinei... Ir ne daugiau. Jei kitaip, skelkit antausį man tuojau! KAPITONAS Iš manęs ne antausį – kvitą gausit. Bet atleiskit – su štormu nepajuokausi... (Nueina deniu į pirmagalį. Temsta, kajutėje įţi ebiama šviesa. Jūra vis labiau įsišėlsta. Tirštas rūkas, slogūs debesys) PERAS GIUNTAS Turėti triukšmingą būrį vaikų, kuriem su tavim visad būtų smagu, kurie mintimis tave sektų pavojuj!... Niekas niekad apie mane negalvoja... Ant lėkštutės – ţva kė? Nereik tos liepsnos! Sugalvosiu ką nors!.. Nugirdysiu juos... Neišlips nė vienas į krantą blaivus... Parėję kumščiais trankys jie stalus ir keiksis, šeimoms įvarydami siaubo! Ţmonos gi klyks ir, vaikus apgaubę, lėks iš namų kuo toliau su jais, – ir visas dţia ugsmas virs pelenais! (Laivas smarkiai pasvyra. Peras Giuntas susverdi ir vos išlaiko pusiausvyrą) Na ir išprausė!... Aš tartum sulytas... Ta jūra pluša lyg pasamdyta.
Mūsų jūra lieka pati savimi: perdėm atkakli, rūsti, nerami... (Įsiklauso) Kas ten šaukia? BUDĖTOJAS Nuolauţa ! Tuoj nugrims... KAPITONAS (komanduoja laivo vidury) Vairą – į dešinę! Kreipt pavėjui! VAIRININKAS Ar yra ten ţm onių? BUDĖTOJAS Atrodo, trys. PERAS GIUNTAS Nuleiskit valtį! KAPITONAS Bangos uţlie ja. (Eina į pirmagalį) PERAS GIUNTAS Ar dabar tai svarbu? (Keliems jūreiviams) Dėl artimo meilės! Velniai negriebs, jei sušlaps jum kailis! BOCMANAS Šitokioj jūroj – nė nebandyk!
PERAS GIUNTAS Vėl šaukia! Ir vėjas rimsta kaipsyk... Kokai, gal drįsi? Atlyginsiu dosniai! KOKAS Ne – kad ir dvidešimt svarų duosi. PERAS GIUNTAS Jūs – šunes! Bailiai! Priminti jums reikia, kad jie turi ţm onas namie... ir vaikų?.. Ten jų laukia... BOCMANAS Ką gi, kantrybė – sveika. KAPITONAS Vairuot nuo pavojaus į šalį! Veikiai! ŠTURMANAS Apsivertė nuolauţa... PERAS GIUNTAS Ten... tyku?.. BOCMANAS Jeigu buvo tie vyrai, kaip sakot, vedę, pasauly trys našlės dar atsirado. (Audra įsišėlsta. Peras Giuntas pasitraukia į laivagalį) PERAS GIUNTAS Tikėjimo jų širdyse nebėra. Ir kur ta krikščioniškoji dora,
puoselėta maldoj ir geruos darbuos? Aukštybių galiai nebėr pagarbos. Ogi Viešpats rūstus tokią naktį klaikią... Pavojinga, sakoma, ţaist su drambliais. Tiems galvijams jo pasisaugoti reikia, o jie skeryčiojas dar įţ ūliai! Aš nekaltas: kuomet reikėjo aukų – Įrodyčiau – siūliau jiem pinigų. Ir kas iš to?.. Išmintingos kalbos: rami sąţi nė – puikiausias pagalvis, bet šitai galioja sausumoje ir dvylekio neverta laive, audroje, jei tarp niekšų, valkatų atsidūrei... Ne, pats savimi neišliksi jūroj. Taip nuo denio lig triumo seki visą būrį... Jei bocmanui, kokui išmuš valanda, į pirtį ir tu pakliūsi tada. Tavo rūpesčiai, reikmės – niekam nė motais, – kaip įdaras dešrai būk panaudotas!.. Aš klydau – buvau pernelyg atlaidus, ir esu tik nedėkingumą patyręs. Kad būčiau jaunesnis – sukeisčiau balnus, pirmą rolę vaidinčiau kaip tikras vyras. Yra dar laiko... Visi tepajunta sugrįţt ant didybėje Perą Giuntą.
Sodybą gerumu ar piktuoju atgausiu – lai rūmais ţėrinčiais stoja! Bet į vidų te niekas įeit nedrįs! Te uţ slenksčio stypsos, kepures vartys ir kaulys, ir net suklupę maldaus – iš manęs nė šilingo nesulauks! Jei teko ragaut man likimo rykštės, – lupsiu kitus uţ skr iaudas vakarykštes!.. SVETIMŠALIS KELEIVIS (Ibsenas kiek ironiškai
seka romantiniu stilium, įvesdamas mistinį asmenį, kuris turi gelbėti herojų, kai jo padėtis beviltiška)
(tarytum išdygęs iš tamsos, draugiškai pasisveikina) Labas vakaras! PERAS GIUNTAS Labas! Bet... kas gi jūs? KELEIVIS Bendrakeleivis, jums paslaugus. PERAS GIUNTAS Ak taip! Aš tariaus vienintelis... KELEIVIS Aišku, apsirikote, pone... PERAS GIUNTAS Stebiuosi tačiau, kodėl tik šįvakar jus pamačiau?
KELEIVIS Dienos metu aš niekad nevaikštau. PERAS GIUNTAS Ak šitaip? Pradėjote negaluoti? Matau... išbalęs tartum paklodė... KELEIVIS Ne, ačiū – jaučiuosi labai gerai. PERAS GIUNTAS Jūra kad šėlsta... KELEIVIS Palaima audroj! PERAS GIUNTAS Palaima? KELEIVIS Uţ nam ą aukštesnės bangos! Man seilės net varva, kai šitaip trankos... O, kiek jos šiąnakt laivų sudauţys, ir kiek lavonų krantą laiţy s! PERAS GIUNTAS Viešpatie! KELEIVIS Ar jūs matėt skenduolį... pakaruoklį... nusmaugtą? PERAS GIUNTAS Ne, tai klaiku!
KELEIVIS Lavonai šypsos. Per prievartą uoliai... Dauguma būt prikandę lieţu vį laiku. PERAS GIUNTAS Atstokite! KELEIVIS Vieną klausimą pone: jei pavyzdţi ui, mes, likimo malone, atsidurtume šiąnakt ant seklumos ir nuskęstume?.. PERAS GIUNTAS Paklaidinti tamsos?.. Jūs manote, ši vieta pavojinga? KELEIVIS Neţina u, bet, sakysim, taip atsitinka: aš išplaukiu – jūs grimztat dugnan... PERAS GIUNTAS Nesąmonės... KELEIVIS Gali būti, pardon! Bet kas viena koja stovi karste jau, atlyţt a ir dovanas švaisto maloniai... PERAS GIUNTAS (griebiasi kišenės) Gal jums – pinigų?
KELEIVIS O ne, aš norėjau paveldėti gerbiamą jūsų lavoną!.. PERAS GIUNTAS Tai per ţiau ru! KELEIVIS Tik lavono prašau... Mano mokslo labui... PERAS GIUNTAS Pradinkit greičiau! KELEIVIS Mano mielas, aš moksliškai jus prapjausiu, tatai apsimoka, – ko čia drebėt... Surast vaizduotės buveinę – svarbiausia ir kritiškai jūsų siūles išţi ūrėt... PERAS GIUNTAS Prasmekit! KELEIVIS Bet, mielas, tiktai skenduolį! PERAS GIUNTAS Tojau per daug! Jūs kurstot, jaunuoli, bedieviškais ţ odţi ais darganą šią! Liūtis ir didţiu lės bangos nakčia – pakanka ţe nklų, kad nusuks mum galvas... Jūs stengiatės, kad priartėtų galas!
KELEIVIS Matau, jūs deryboms nenusiteikęs, bet laikui bėgant būdinga mums keistis... (Maloniai atsisveikina) Susitiksim, kai skęsite, ne anksčiau, – gal tuomet nusiteikite pakančiau. (Eina į kajutę) PERAS GIUNTAS Ir bjaurūs gi tipai tie mokslo ţi urkės! Laisvamaniai... (Praeinančiam bocmanui) Sakykite man prašom, ar yra čia keleivis, beprotis? Iš kur jis? BOCMANAS Išskyrus jus, kitų nemačiau. PERAS GIUNTAS Jokių kitų?.. Ir kas čia per monai?.. (Jungai, išėjusiam iš kajutės) Kas įsmuko kajutėn? JUNGA (eina pro šalį) Šuva, mano pone! BUDĖTOJAS (šaukia) Ei, ţem ė čia pat!
PERAS GIUNTAS Lagaminą... kasą – Į denį! BOCMANAS Mums kas kita svarbiau. PERAS GIUNTAS Kapitone, tikiuosi, mane suprasit – aš padėsiu kokui... Tuomet juokavau... KAPITONAS Kliveris plyšo! ŠTURMANAS Fokstiebis svyra! BOCMANAS (šaukia pirmagaly) Laivo priekis – ant rifų! KAPITONAS Skęstame, vyrai! (Laivas įstringa. Triukšmas ir sąmyšis. Netoli kranto, tarp šcherų ir bangomūšos. Laivas skęsta. Iš rūko išnyra valtis su dviem ţmo nėm. Lūţ tanti banga ją uţli eja, valtis virsta ant šono, girdėti riksmas, po to kurį laiką tylu. Netrukus valtis iškyla dugnu į viršų. Peras Giuntas išnyra šalia valties) PERAS GIUNTAS
Pagalbos! Valtį! Aš nuskęsiu! Vardan... Sūnaus... Šventosios Dvasios... (Tvirtai įsikimba į valties kylį) KOKAS (išnyra kitapus valties) Maţy lių mano, Dieve šventas, pasigailėk! Išnešk į krantą! (Taip pat laikosi įsitvėręs kylio) PERAS GIUNTAS Paleisk! KOKAS Tai tu paleisk! PERAS GIUNTAS Kertu! KOKAS Ir aš!.. PERAS GIUNTAS Paversiu kotletu! Dviejų ta valtis nelaikys... KOKAS Ţinau! Tai traukis! PERAS GIUNTAS Pats nelįsk! (Jiedu grumiasi. Kokas, susiţ alojęs vieną ranką, tvirtai įsikimba antrąja)
PERAS GIUNTAS Šalin nagus! KOKAS Atmink, ţm ogau, – namie maţy lius palikau! PERAS GIUNTAS Tai man labiau gyventi reikia – juk aš dar neturėjau vaiko! KOKAS Jūs – senas, aš – dar pajėgus! PERAS GIUNTAS Ei skęsk greičiau, darais sunkus... KOKAS Dangau... Meldţiu – paleiskit kylį! Juk nėr kas jūsų laukia... myli... (Surinka, paleisdamas kylį) Aš skęstu... PERAS GIUNTAS (sučiumpa jį uţ plaukų) Kunigu pabūsiu, kol sukalbėsi „Tėve mūsų“... KOKAS Nepamenu... Lyg pro ūkus... PERAS GIUNTAS Na, esminius tik dalykus...
KOKAS Kasdienės duonos!.. PERAS GIUNTAS Nesvarbu! Ko reikia, gausi su kaupu. KOKAS Kasdienės duonos... PERAS GIUNTAS Vėl tą patį! Matyt, kad koku būt įpratęs... (Paleidţ ia jį) KOKAS (skęsdamas) Kasdienės... (Nugrimzta) PERAS GIUNTAS Amen – ir kaput! Patsai savim likai, vyrut. (Uţsirango ant valties dugno) Kol dar gyvi – vilties turėkim... KELEIVIS (įsitverdamas valties) Sveiki! PERAS GIUNTAS Tfu, tfu!
KELEIVIS Girdėjau rėkiant... Gerai, kad jus dar uţti kau. Na matot, tiesą juk sakiau? PERAS GIUNTAS Paleisk! Vienam tėra čia vietos! KELEIVIS Galiukais pirštų prisilietęs, laikaus paviršiuj, o vairuoju puikiausiai savo kaire koja. Beje, kaip dėl lavono?.. PERAS GIUNTAS Ša! KELEIVIS Dėl kitko jau baigta šneka... PERAS GIUNTAS Ei uţsiči aupk! KELEIVIS Kaip norit, pone. (Pauzė) PERAS GIUNTAS Na ką?.. KELEIVIS Tyliu. PERAS GIUNTAS
Šaipais, šėtone... Ką čia veiki? KELEIVIS Tik laukiu. PERAS GIUNTAS Tik... Pamišiu... Kas gi tu, sakyk? KELEIVIS (linkteli) Bičiulis jūsų. PERAS GIUNTAS Na, toliau! KELEIVIS Kaip manote, – gal teko jau sutikti į mane panašų? PERAS GIUNTAS Tik velnią!.. KELEIVIS (tyliai) Ar, sakykit, maţa – ta baime ţibu rį uţ degti būties kelionės tamsią naktį? PERAS GIUNTAS Ţiūrėk!.. Aiškėja paslaptis: tai jūs – šviesos pasiuntinys?
KELEIVIS Ar jautėt pusmety bent kartą, kad baimė kiaurai jus nuvertų? PERAS GIUNTAS Baisu, kada pavojus gresia! Bet jūsų ţ odţi uos slaptą prasmę jaučiu... KELEIVIS Ar baimė jums padėjo laimėt vardan savų idėjų? PERAS GIUNTAS (ţvel gdamas į jį) Jei norit man duris atsklęsti, anksčiau reikėjo tai nuspręsti. Kaip kvaila... pasirinkit laiką, kai jūra mus praryti taiko. KELEIVIS Ar jums laimėt didesnis ūpas, kur uţp ečky šiltai nutūpus? PERAS GIUNTAS Pakaks... Ironiška šneka ar galit stimuliuoti ką? KELEIVIS Tenai, iš kur esu aš kilęs, šaipus ir iškilmingas stilius –
darnoj... PERAS GIUNTAS Bet viskam – savas laikas. Kaţkur es u, atrodo, skaitęs, jog tai, kas muitininkui tiko, ţi nokit, nedera šventikui. KELEIVIS Bet tie, kurie jau dūli urnoj, ne visad staipės ant koturnų. PERAS GIUNTAS Šalin, pabaisa! Dink tuojau! Gyventi!.. Ţemę juk matau... KELEIVIS Ramiau, herojau!.. Neturi ţūt p enkto veiksmo vidury. (Nuslysta šalin) PERAS GIUNTAS Ak pagaliau... Kaip mano klysta – tai būta sauso moralisto. __________________ (Kapinės aukštai kalnų gyvenvietėje. Laidotuvės. Prestas ir ţ monės gieda paskutinį psalmės posmą. Peras Giuntas eina pro šalį keliu) PERAS GIUNTAS
(prie vartų) Kūno būtį uţbai gei, mano ţe mieti... Ačiū Dievui, ne man čia reikia gulėti! (Įeina į kapines) PRESTAS (kalba prie kapo) Dabar, kai siela jo prieš teismą stoja, ir tartum lukštas ilsis kūnas jojo, bičiuliai brangūs, tarsime ţodel į apie velionies ţe miškąjį kelią. Nebuvo jis turtingas, išmintingas, dusliai kalbėjo, vaikščiojo sulinkęs, pareikšti savo nuomonę drovus, kaţin ar tvarkė net namus savus, įeidavo baţ nyčion, lyg prašąs leidimo suole išklausyt mišias. Čionai atvyko jis iš Giudbransdalio, jį priglobėme dar beūsį vaikį. Jūs atmenat tikriausiai – iki galo kišenėj ranką dešinę jis laikė. Išsaugojom šio vyro vaizdą visą: kišenėj – dešinė, tykus, romus... Ir susigūţ us, nedrąsi povyza, įţ engiant jam į svetimus namus. Bet, nors savu keliu jis tykiai ėjo
ir atviras nebuvo niekada, ţi nojot, prieš jo norą, jog turėjo tik keturis pirštus šita ranka. Prisimenu, Liundan jaunimą varė – naujokai buvo šaukiami į karą. Šalies vargai vis buvo minimi, ir rūpintasi jos ateitimi. Ir aš buvau ten. Lensmanui prie šono, per vidurį sėdėjo kapitonas, serţantai vaikinus visaip matavo ir registravo sąrašuosna savo. Jie grūdos kambary, o uţ la ngų aidėjo pliūpsniai šposų ir juokų. Dar vieną pašaukė vardu. Vaikinas išbalo tartum sniegas ties ledynais. Jį pakvietė arčiau. Jo dešinioji – apmuturiuota skuduru visa. Jis dūsavo, stenėjo ir mikčiojo, nors kapitonas ragino, tiesa... Na, pagaliau... Kaţk o ūmiai išraudęs, čia skubinai, čia ţo dţio nes ugaudąs, vapėjo apie tai, kaip savo pirštą netyčia pjautuvu jis nusikirto. Iš karto tarp ţ monių tylu paliko, jie susiţ valgę raukėsi iš tyko...
Nuo tų jų ţvilg snių vaikis lyg apglušo – jisai pakaušiu jautė juos kaip krušą. Ir ţil as kapitonas, matęs daug, pakilo, spjovė ir suriko: „Lauk!“ Jis traukėsi. O prasiskyrę eilės paniekinamais ţv ilgsniais plakė bailį. Duris pasiekęs, bėgti pasileido... Viršun jis ropštėsi, į statų šlaitą, per krūsnis akmenų, be atvangos... Troba jo kiūtojo aukštai kalnuos. Netrukus čia atvyko jis, menu, su motina, su kūdikiu menku ir nuotaika. Išrinko sklypą ţ emės, kur dykvietė į Lombo gūbrį remias. Baţnyči oje susituokė su ţm ona, pastatė trobą, išplėšė dirvoną. Jam sekėsi – tatai kiekvienas laukas bylojo, aukso vilnimis išplaukęs... Baţnyči oj dešinę kišenėj laikė, namie gi devyniais jis pirštais veikė, kaip kitas dešimčia, lyg vergas plūkės, – bet potvynis nuplovė visą ūkį. Šeima gyva išliko. Skurdţi us, nuogas, jis griebėsi iš naujo plėšinių, o rudenį vėl kilo dūmų sruogos
saugesnėje sodyboje kalnų. Saugesnėje? Tiktai ne nuo lavinų... Uţ poro s metų ją sniegai uţtvi no. Tačiau neprislėgė šio vyro valios... Jis kasė, rinko akmenis ir valė, ir ţie mai surentė trečius namus, ir tris tenai augino sūnelius. Mokyklon jie turėjo eit kasdien, o kelias tolimas ir pavojingas: iš vieškelio reikėjo sukt kairėn, tarpeklis buvo siauras ir skardingas. Vyriausias kaip išmanė kepėstavo, o ten, kur takas darės per status, aprišdavo jį tėvas pančiu savo, gi ant kupros gabenosi kitus. Taip stūmės daugel metų... Jie uţa ugo. Skolingi būt maitintojui uţ da ug ką... Tačiau uţ jūrų, doleriais aptekę, uţm iršo tėvą ir mokyklon taką. Atrodė jis akiračio siauroko, šeimos buities jo ţvil gsnis nepranoko. Skambėjo be prasmės – lyg tie ţva ngučiai – jam ţo dţiai , atliepią aukštesnei būčiai: tauta... tėvynė... Kas šviesu, tauru – jam iš akių išnyko tarp ūkų.
Bet jis mokėjo romiai nusiţ emint, kai pasmerkimo slėgė jį dėmė – tartum skruoste išdeginta ţy mė, – ir slėpė keturis pirštus kišenėj. Pagal įstatymą jis kaltas? Taip. Tačiau kai kas įstatymus pranoksta – taip spindi viršum debesų baltai didingi Glitertino sniego bokštai. Pilietis gal netikęs, ir Baţ nyčiai – šaka bevaisė... Bet kalnų paskliautėj, šeimos rate, kur sunkiai dirbo – šičia jis didis, nes patsai savim jis jautės. Išsaugojo tą gaidą prigimties, dusliai skambėjusią – bet lig mirties. Ramybė tau, kovotojau tylusis, kasdieniam mūšy grūmęsis ir triūsęs! Mes – dulkės tik. Nei jo širdies, nei proto tegu lieţu viai mūsų nenaršys... Tačiau viliuosi, jog po šių golgotų prieš savo Dievą stovi ne luošys! (Minia išsiskirsto kas sau. Peras Giuntas vėl pasilieka vienas) PERAS GIUNTAS Štai tikroji mūs krikščionybės dvasia! Niekas sielos neţei dţia ir nebaugina.
Būt pačiu savimi – šį principą gina netgi prestas. Ir tai – reali tiesa. (Ţvelgia į kapą) Gal čia tas, kuris sąnarį nusikirto tuomet, kai didţi oji pušis man virto? Kaţin, jeigu aš su savo lazda dabar nestovėčiau gyvas greta palaidoto mano sielos gentainio, gal pamanyčiau: tai aš ten, karste, pro sapną girdţi u šias pagyras aidint... Graţ us tas krikščioniškas paprotys – apţv elgti kilniu ţ vilgsniu atminimo, gera valia velionies likimą, dienas jo, kol jų neuţ goţė naktis. Sutikčiau mielai, kad ir man suvestų būties balansą šis doras prestas!.. Tikiuosi, turiu dar laiko gerokai, kol ateis duobkasiai pakviest į dausas... Juk nuo gero niekas nebėga, – taip moko išmintis... Kiekvienam savo metas – suvoki! Nesiskolink prieš savo pakasynas!.. Iš tikrųjų, Baţ nyčia – didi paguoda, tik dabar taip aiškiai tą supratau. Kaip gera nuomonę kvalifikuotą išgirst, kuri tau tiesą įrodo –
ką pasėsi, tą ir nupjausi, brolau! Ţmogus patsai savim turi būti, Gint save ir savo, įveikdamas kliūtį, tiek maţu, tiek pačiu didţiaus iu mastu. Laimės nėr, bet garbės pelnei nors truputį, jei laikeis pamokymų visad šventų. Tad namo! Te siauram take – daug pavojų, te likimas vėl tyčiojas atšiaurus, – senis Peras kiūtins keliu savuoju, koks buvęs – vargšas, bet padorus! (Kalva prie išdţiūvusi o upelio. Paupy – sugriūvęs malūnas. Dirva išrausta; Visa aplinkui nuniokota. Aukščiau – didelė sodyba. Sodybos kieme vyksta varţyt ynės. Susirinkusi didelė minia. Geriama ir triukšmaujama. Peras Giuntas sėdi ant akmenų krūvos malūno griuvėsiuose) PERAS GIUNTAS Atgal ir į priekį – vienodai ţe ngta, viduj ir išorėj – lygiai ankšta. Bėga metai, ir upės vaga vis siaurės... Uţuolan kom – sakė Kreivys. Reikės... VYRAS JUODAIS DRABUŢIAIS Vien šlamštas beliko... (Pastebi Perą Giuntą)
A, kaip matau, čia svetimas?.. Dievas tepadeda tau! PERAS GIUNTAS Malonu susieiti! Smagus knibţ dėlynas... Ar tai vestuvės čia, ar krikštynos? JUODADRABUŢIS Įkurtuvių gal vaišės... Tokia dalia... Juk nuotaka jau kirminų patale. PERAS GIUNTAS Tie juk pešasi dėl skarmalų, trūnėsių... JUODADRABUŢIS Jau ji sugiedojo savąją giesmę... Štai galas... PERAS GIUNTAS Jos visos vienodai baigias... Ir senos – jas girdėjau dar vaikas. JAUNAS VAIKINAS (su samtuku rankoje) Brangenybę pirkau!... Čia ne bet kas – Peras Giuntas liejo sidabro sagas! II VAIKINAS O aš? Tik šilingą – uţ pinigi nę! III VAIKINAS Ką? Aš – puspenkto uţ visą pintinę! PERAS GIUNTAS
Peras Giuntas?.. Kas jis buvo? JUODADRABUŢIS Ţinau, kad svainis mirčiai (pagal seną tikėjimą velionės vyras yra
mirtis (norvegiškai „mirtis“ – vyriškosios giminės), todėl mirtis tampa svainiu tiems vyrams, kuriuos moteris yra turėjusi)
ir Aslakui, kalviui. VYRAS PILKAIS DRABUŢIAIS O mane pamiršai? Pablūdai, ţ mogau, ar degtinė šitaip sumaišė tau galvą? JUODADRABUŢIS Betgi Hegstado klėties durys svetingos!.. PILKADRABUŢIS Tiesa, niekados nebuvai skrupulingas. JUODADRABUŢIS Kad ji ir mirties neapgautų kartais... PILKADRABUŢIS Eikš, svaini! Uţ g iminystę išgertum... JUODADRABUŢIS Tau kipšas – svainis! Girtas tik paistai... PILKADRABUŢIS Niekai! Kraujas – ne skystas vaistas, per jį nuolatos su Peru Giuntu aš savąją giminystę juntu. (Pilkadrabuţ io lūpomis tarsi
kalba pats autorius; 1870 m. laiške danų literatūros istorikui P. Hansenui Ibsenas yra prasitaręs: „Brandas [Ibseno kūrinio herojus –
A. I.] – tai aš pats graţi ausiomis savo gyvenimo akimirkomis, tai tikra, lygiai kaip ir tas, jog autoanatominiu būdu aš suradau daugelį Pero Giunto <...> bruoţ ų.“)
(Paeina su Juodadrabuţi u į šalį) PERAS GIUNTAS (tyliai) Paţį stami, rodos... I VAIKINAS (šaukia įkandin Juodadrabuţ iui) Velionė močia ateis tavęs, Aslak, jei prisilaksi! PERAS GIUNTAS Netinka čia agronomo ţo dţiai : geriau kvepės, kuo giliau prakasi... I VAIKINAS (su lokio kailiu) Štai Dovrės katinas! (baltasis lokys, pavaizduotas
norvegų rašytojo folkloristo P. K. Asbjernseno apysakoje „Peras
Kailis tiktai... Per Kūčias jis trolį pabaidė piktai. II VAIKINAS (su šiaurės elnio kaukole) Perą Giuntą nešė tas elnias eiklus per Jendino gūbrį ir tarpeklius! III VAIKINAS (su kūju, šaukia Juodadrabuţ iui)
Giuntas“)
Ei Aslak, paţį sti šitą plaktuką? Juo tvojai, kai velnias pro sienas išrūko? II VAIKINAS (tuščiomis rankomis, Pilkadrabuţiui ) Matsai Menai, štai nematoma skranda – joj Peras su Ingrida oru sklendė! PERAS GIUNTAS Vyrai, degtinės! Jaučiu – pasenau... Seną mantą čia išparduosiu tuojau! I VAIKINAS Ką parduodi? PERAS GIUNTAS Pilį – ji iš granito Rondų kalnuos tvirtai suramstyta. I VAIKINAS Siūlau sagą! PERAS GIUNTAS Nors taurelę, sūnau! Duot maţi au negraţ u ir gėda, manau... II VAIKINAS O senis smagus! (Ţmonės spiečiasi aplink Perą) PERAS GIUNTAS (šaukia) Uţ ţi rgelį ristą
kiek siūlot? VIENAS IŠ BŪRIO O kur jis? PERAS GIUNTAS Granė eiklus toli, vakaruos... Jis sugeba skristi taip mikliai, kaip Peras regzti melus... BALSAI Ką dar turi? PERAS GIUNTAS Ir šlamšto, ir aukso! Su nuostoliais pirkęs, gal pelno gausiu. I VAIKINAS Išvardyk! PERAS GIUNTAS Pirmiausia – sena svaja apie meilės knygą sidabro apkaustais! Uţ kabliu ką ar sagtį tu gausi ją... I VAIKINAS Velniop svajas! PERAS GIUNTAS Karalystė mano! Metu – ei, gaudykit, kas išmano! I VAIKINAS Ir karūną sykiu?
PERAS GIUNTAS Šiaudų ko puikiausių – ji tinka ant kiekvieno pakaušio!.. Ei, daug ką turiu dar! Kliukį kiaušinį... Štai bepročio ţ ilė... Mahometo barzda... Visa gaus, kas parodys stulpą dykynėj su uţr ašu: „Eik šiuo keliu visada.“ LENSMANAS (anksčiau priėjęs) Tu taip elgies, ţ mogau, jog man rodos – pasuks daboklėn šis kelias vingiuotas. PERAS GIUNTAS (laikydamas rankoj kepurę) Galbūt... Bet kas tasai Peras Giuntas? LENSMANAS Tuščia jo! PERAS GIUNTAS Prašau!... Smalsumo pagundos... LENSMANAS Prasimanėlis buvęs, sako, plepus. PERAS GIUNTAS Prasimanėlis?.. LENSMANAS Daug didingų dalykų supindavęs taip, lyg pats juos atliko.
Bet atleiskit – reikalas laukia skubus! (Nueina) PERAS GIUNTAS O kur dabar tas stebėtinas vyras? PAGYVENĘS ŢMOGUS Per jūras marias svetur nusiyręs... Ten jam sekės prastai, ko ir buvo vertas, – jau daugel metų, kaip jis pakartas. PERAS GIUNTAS Pakartas? Ţiūrėk!.. Suprasti imi: iki galo jis liko pats savimi. (Atsisveikina) Viso labo jums, uţ dienelę ačiū! (Paeina keletą ţi ngsnių, bet vėl sustoja) Ei jūs, mielos mergiotės, smagūs bernai, atsilyginant norit išgirsti iš svečio pasakėlę? KELETAS Ţinai jų? PERAS GIUNTAS Galvoj – kupinai... (Prieina arčiau, jo veidas įgyja keistą svetimą išraišką) Kadai San Franciske kasiau aš auksą. Mieste buvo pokštininkų visokiausių:
vienas kojų pirštais grojo smuiku, kitas keliais lyg halingą šoko... O trečią net girdėjau kuriant eiles tuo laiku, kai virbu kiaurai jam smegenis gręţė. Į tą cirką velnias kartą atbėgo – išmėgint savo laimės tarpu kolegų. Jo menas – gudri apgaulė sykiu: jis neva mokėjo kriuksėt paršiuku. Koks ţa vingas!.. Nors atpaţi ntas nebuvo, nekantraujančioj salėj visi nuščiuvo. Supleveno sparnais apsiausto platoko... Man muss sich drapieren (reikia drapiruotis) – vokiečiai moko. Bet klostėse – mat kaip mikliai apsuko, – jis turėjo paslėpęs tikrą paršiuką. Prasidėjo numeris. Salė nustygo. Velnias ţ nybtelėjo – ir paršas suţvi go... Tai buvo lyg improvizacija kūlėj – apie laisvo ir surišto paršo būtį. Galop ėmė kvykt, lyg smeigtas skerdiko... Artistas nusilenkė – ir pranyko. Tą meną ţiūr ovai aptarė veikiai. Vieni jį išgyrė, kiti gi – peikė, šitam atrodė tonas per aukštas, anam – priešmirtinis riksmas išspaustas,
tik sutapo balsai dėl vieno dalyko – kad kriuksėjimas perdėtas, nepavyko... Štai ką velnias pelnė, nes buvo kvailys: negalvojo, kokį ţi ūrovą turįs. (Jis atsisveikina ir nueina. Ţmonės tyli apstulbę) ____________________ (Sekminių išvakarės. Girios glūduma. Toliau kirtime matyti trobelė, virš durų – šiaurės elnio ragai. Peras Giuntas šliauţioj a tarp krūmų, rinkdamas laukinius svogūnus) PERAS GIUNTAS Štai dar viena fazė. Kur laukti kitos? Reikia viską patirt – ir geriausia rinktis. Kaip aš: nuo Cezario aukštumos ligi Nebukadnesaro (Babilonijos karalius, daugelio šalių uţ kariautojas; mūšyje su asirais buvo sutriuškintas) nusiritęs. Visą Bibliją pergyventi teko... Sugrįši, senas berne, ir vėl prie motinos įsčių. Parašyta: iš ţe mės esi tu kilęs. Kaip svarbu gyvenime prikimštas pilvas! Bet kimšt laukinius svogūnus?.. Per silpna. įsigudrinsiu šit paspęsti dar kilpų... Upokšny – vanduo, kiek noriu, geriu... Ir būsiu pirmuoju tarp girios ţvėr ių!
Kai mirt reikės – tai įvyks vieną sykį – įroposiu po kokia išvarta tykiai, kaip meškinas uţsiţ ersiu lapus, ir ţie vėj įrėšiu ţod ţi us negrabius: „Guli čia Peras Giuntas, doras vaikinas, ţvėr ių karaliumi pasivadinęs.“ Karalium? (Nusijuokia) Pranaše, senas bastūne, tu – joks karalius, tapai svogūnu! Tuoj tave nulupsiu, Perai mieliausias, negelbės, ar cypsi tu, ar maldausi. (Paima svogūną ir lupa nuo jo sluoksnį po sluoksnio) Šit paviršiaus sluoksnis, įplyšęs, baltas – tai ţ mogus, išplaukęs ant laivo skeveldros. Čia keleivio lukštas, silpnas ir plonas, bet jaučiamas dar Pero Giunto skonis. Čia tikriausiai aukso ieškotojo oda, jos syvai visai išsekę atrodo. Šis storas kailis, kietai apvadţ iotas – nuo Hudzono įlankos elnių medţioto jas. Giliau – panašu į karūną, ko gero, – gana, atmest be ilgų komentarų! Čia archeologas, trumpas, bet tvirtas,
o šičia pranašas, sulčių pritvinkęs: taip dvokia jis melu vakarykščiu, jog doram ţ mogeliui net ašaros trykštų... Tasai lapelis, lepiai susirietęs – savo pomėgius tenkinęs epikūrietis. Tas kitas – tarsi ligotas, dryţ uotas; kunigai arba negrai – tos dryţės ju odos. (Nuplėšia iš karto keletą) Kiek daug tų sluoksnių! Giliau, vis giliau... Kada branduolys išlįs pagaliau?.. (Suskabo visą svogūną) Nėra jo! Pačiam vidurių vidury – vien sluoksniai... smulkyn vis – štai ką turi! Gamta sąmojinga... (Numeta liekanas) Lai velnias galvoja! Čia bemąstant suklupti gresia pavojus... Beje, to išvengsiu ţvėrių namuos, nes visom keturiom į ţe mę remiuos. (Pasikaso pakaušį) Keista maišatis! Lyg sena išmintis: gyvenimas laiko uţanty l apę. Čiumpi ją – tik šast į šalį ta snapė, ir pagauni kitką, – ar nieko išvis...
(Priartėja prie trobelės, pamato ją ir įsiţiūri apstulbęs) Trobelė... čia, kirtime... Ar vaidenas?.. (Trina akis) Tarytum esu jau matęs... gyvenęs... Elnio ragai – virš durų dar vis... Ten jūrmergė, lig pusiaujo – ţ uvis... Monai! Nėra jos... Tik vinys... lentos... skląstis – kai mintys kaip kaukai nelemtos... SOLVEIGA (dainuoja trobelėje) Švyti trobelė Sekminėms balta. Mano mielas berneli, Ar grįši kada? Dviese naštą sunkiausią Nešti lengviau. Rymosiu aš, lauksiu, Nes ţ odį daviau... PERAS GIUNTAS (pakyla, mirtinai išblyškęs) Jinai prisimena – aš uţm iršau. Jinai neteko – aš išbarsčiau. O siaubas!.. Kad viską iš naujo pradėjus! Čia juk mana karalystė spindėjo. (Leidţiasi b ėgti miško taku)
(Naktis. Laukymė šile. Neseniai čia siautėjo gaisras. Toli aplinkui matyti suanglėję medţi ų kamienai. Baltos rūko sruogos šen bei ten driekiasi viršum ţe mės. Peras Giuntas bėga per laukymę) PERAS GIUNTAS Rūkas, dulkės, pelenai – Šiai statybai tinka. Dvokia puvimu čionai, – kapas štai didingas. Išmonės, negyvos ţini os akmenim bus pamatiniais, o virš jų, aukštai be galo – statinys su laiptais melo. Pabėgimas nuo rimties, atpirkimo baimė tartum iškabos spindės viršuje savaime. Ei trimitai, teismą kvieskit: „Petrus Gyntus Caesar fecit!“ (pastatė cezaris Peras Giuntas)
(Įsiklauso) Kas čia verkia? O gal gieda? Lyg vaikų balseliai? Kamuoliai po kojom rieda...
(Spiria) Ei, ar duosit kelią! KAMUOLIAI (siūlų kamuoliai skandinavų prietaruose
simbolizuoja nekrikštytus nuţ udytus kūdikius. Tačiau kamuoliai čia gali sukelti ir kitų asociaciją – raizgias mintis)
(paţe miais) Mes – mintys klajūnės, kurių nemąstei tu. Mus kūdikių kūnams turėjai suteikti! PERAS GIUNTAS (aplenkia juos) Aš vienam daviau gyvybę, o ir tas luošys, bjaurybė! KAMUOLIAI Mes tapti turėjom griausmingais balsais! Štai nuriedėjom pilkais kamuoliais... PERAS GIUNTAS (uţ kliuvęs) Kamuoly, prakeiktas tiţi , tu dar tėvui koją kiši?.. (Bėga) NUVYTĘ LAPAI
(genami vėjo) Mes – šūkiai. Išrėkti turėjai mus miniai! Ţiūrėk, susirietę mirštam purvyne... Kirmiai pagrauţė , gyslos vien liko. Vaisiaus nepapuošė mūsų vainikai. PERAS GIUNTAS Jums ne veltui tenka mirti – gulkite, trąša pavirtę! SKAMBESYS ORE Mes – dainos, sutvertos skambėti jaunai! Tūkstantį kartų mus slopinai. Krūtinės gelmėj glūdėjom pasmėlę, bet nieks nepakėlė... Nuodai tau gerklėj! PERAS GIUNTAS Jūs nuodingos, gaidos paikos! Ar eiliuot man leido laikas? (Skuba trumpiausiu keliu)
RASOS LAŠAI (varvėdami nuo šakų) Mes ašaros, tėve, neišverktos likę... Tirpdyt ledo rievę turėjome dygią. Bet tūno geluonis krūtinėj grobuonies. Ţaizda uţako, galia mūs išseko. PERAS GIUNTAS Ačiū... Ronduos teko verkti, – vis dėlto gavau tik perti! LŪŢTANTYS STIEBELIAI Mes – ţy giai, darbai, ką būtum nuveikęs. Dvejonėm skubiai mus smaugei, sulaikęs... Mes teismo dieną pulku uţ griūsim, uţ klai dą kiekvieną nubaustas būsi! PERAS GIUNTAS Tai suktybės! Drįst į knygą man įtraukti negatyvą?..
(Skuba toliau) OSĖS BALSAS (labai iš tolo) Tfu, koks vaţ nyčia! Mane išdrėbei, vaike... O prisnigo lyg tyčia, įklimpus aš klaikiai... Kelias buvo klaidingas... Pilis kurgi dingus? Tai velnias pavarė jį pagaikščiu į prarają! PERAS GIUNTAS Bėdţiau, k ojom pasikliauki! Jei dar nešies velnio kliautį, greit pakriūtėn nudardėsi! Savą naštą vos tesėsi... (Bėga. Kita vieta laukymėje) PERAS GIUNTAS (gieda) Duobkasy! Duobkasy! Kur jūs, šunes nukaršę? Savo giesmę zakristijonas jau gergţ dţia.. . Riškit gedulo juostą ant skrybėlės – į kapus daug numirėlių Peras lydės! (Sagų liejikas su įrankių dėţu te ir talpiu liejimo samtuku pasuka iš gretimo tako)
SAGŲ LIEJIKAS (ne folklorinis, o autorius sukurtas
personaţ as)
Sveikas gyvas, senuk! PERAS GIUNTAS Labo vakaro tau. SAGŲ LIEJIKAS Matyt, skubi. Į kurią gi pusę? PERAS GIUNTAS Į šermenis. SAGŲ LIEJIKAS Šit kaip?... Neprimatau, atleisk – ar ne Peras vardu tik būsi? PERAS GIUNTAS Peras Giuntas. SAGŲ LIEJIKAS Na, ir sekas! Kaip tik Perą Giuntą šįvakar turėjau sutikt. PERAS GIUNTAS Nejau? Ko tau reik? SAGŲ LIEJIKAS Aš sagų liejikas. Tau laikas samtukan, tikras dalykas! PERAS GIUNTAS Ką ten veiksiu? SAGŲ LIEJIKAS
Perlydomas tu būsi. PERAS GIUNTAS Ką šneki? SAGŲ LIEJIKAS Išgramdytas samtis, ţ mogau. Kūnui kapas ir karstas paruoštas jau, ir kirmėlės pasmaguriaus, kai pūsi... Bet man įsakyta, nors vakarą vėlų, atnešti Meistrui tavąją sielą. PERAS GIUNTAS Neįmanoma!.. Neįspėjus iš anksto... SAGŲ LIEJIKAS Šermenims ar krikštynoms diena tinkama tylomis jau nuo seno parenkama, neįspėjus garbių svečių... Taip ir tamstai. PERAS GIUNTAS Iš tikrųjų... Regis, man protas sutrikęs... Tu juk... SAGŲ LIEJIKAS Rodos, girdėjai – sagų liejikas. PERAS GIUNTAS Ţinau... Mielas vaikas daug turi vardų. Taigi Perą į uostą vairuoji tu? Bet vyruti, lošimas nesąţi ningas – Švelnesnio elgesio vertas esu,
ne toks nuodėmingas aš, kaip tau dingos, ir gera ţem ėj dariau, iš tiesų. Blogiausiu atveju – liurbiu vadink, tačiau nusidėjėliu – Dieve, gink! SAGŲ LIEJIKAS Ţmogau, va šičia ir glūdi esmė: tu esi nusidėjęs aukščiausia prasme, todėl galėsi lauţo išvengti, – pateksi kartu su kitais į šį samtį. PERAS GIUNTAS Ar samtukas, ar pragaras, kad ir kas būtų, ar stiprus, ar silpnas – alus su putom. Dink, šėtone! SAGŲ LIEJIKAS Virtai nemokša šiurkščiu, jei manai, kad arklio kanopą turiu. PERAS GIUNTAS Ar arklio kanopas, ar lapės nagus, – nešdinkis sau – ir būk atsargus! SAGŲ LIEJIKAS Drauguţi, ta vo gal dirgsniai sutrikę... Abu mes skubam, tad laiką taupykim! Paaiškinsiu tau esmę striukai: nors tu esi didţ iai nusidėjęs, – iš tavo tai lūpų esu girdėjęs, –
o gal net vidurkio neatitikai... PERAS GIUNTAS Ţiūrėk, protingai šneki... SAGŲ LIEJIKAS Palūkėk! Dorovingu tavęs nevadinčiau vis tiek! PERAS GIUNTAS Aš į tai ir nepretenduoju... SAGŲ LIEJIKAS Vadinas, tu esi nei šis, nei tas –vidutinis. Ţinok, nusidėjėlių aukšto rango šiais laikais bet kur uţti kti sunku: vien purvyne išsivoliot neuţtenk a, – reikia nuodėmei valios, ryţ to, jėgų! PERAS GIUNTAS Visai teisingai tu pastebėjai – reikia pult – kaip berserkai (senovės kariai, kuriems
kovinė aistra sukeldavo aklą įniršį: jie ţu dydavo visus, ką tik
mūsų senieji. SAGŲ LIEJIKAS Tu juk nuodėmių neturi mirtinų. PERAS GIUNTAS Tiktai paviršiuj – lyg purvo dėmių... SAGŲ LIEJIKAS Tai mudu sutariam. Pragaro sierą
pamatydavo)
verda ne tiems, kas taškės purve... PERAS GIUNTAS Taigi, brol, galiu išgelbėti sielą? SAGŲ LIEJIKAS Ne, brolyti, perlydyt reikia tave. PERAS GIUNTAS Tuo metu, kai po uţsi enį aš klajojau, čia, namie, naujų papročių sugalvojot? SAGŲ LIEJIKAS Paprotys tas senas kaip rojaus ţa ltys – jo dėka nieks vertybių neiššvaistys. Juk paţįst i šį amatą – jis sunkokas, nenusisekė liejinys – bus brokas, kartais sagos išeina ir be ąselių... Ką tu darytum? PERAS GIUNTAS Numesčiau į šalį. SAGŲ LIEJIKAS Ir Junas Giuntas švaistės daţ nai, kai turėjo visko maišuos kupinai. Bet Meistras, matai, taupus, išradingas – todėl jis pasiturįs šeimininkas. Jis neišmeta lauk vadinamo broko – panaudot jį vėl kaip ţa liavą moka. Tu pasaulio liemenėj aukso saga
būtum buvęs – bet lūţ o ąselė staiga, todėl pateksi į lauţo k rūsnį – ir su mase susiliejęs būsi. PERAS GIUNTAS Nejaugi Perą su Poliu sulydys – ir bus gautas lig šiol neţi nomas dydis? SAGŲ LIEJIKAS Garantuoju, mokam puikiausiai pakeist, ne vieną jau esam taip apdoroję. Kalykloj taip daro su pinigais sudilusiais, jei ilgai juos vartojo. PERAS GIUNTAS Koksai šykštumas, visur – tik nauda! Drauguţi, lei sk man į laisvę ištrūkti... Brokuota saga ar sena moneta, – kas to pasiges tavo Meistro ūky?.. SAGŲ LIEJIKAS Ţmogeli, jeigu turi tu dvasią, metalo vertės niekuomet neprarasi. PERAS GIUNTAS Ne, ne! Girdi? Dantim ir nagais priešinsiuos tam... Kitu kuo pakeisk! SAGŲ LIEJIKAS Bet kuo gi? Būk tu protingas, paklusk! Juk dangui, brolyti, tu per sunkus...
PERAS GIUNTAS Per kuklus, kad šitaip iškilti mėginčiau, bet savo „aš“ – neuţlei siu nė sprindţi o! Pagal seną įstatymą teiskit, kaip dera, tupdykit pas skeltanagį net Perą tegu ir šimtmečiui, jei nusipelnė... Gali juk pakęsti net patį velnią tuo labiau, jei kančia tenai tik moralinė ir tavęs ji galutinai nenualina. Tai tik perėjimas, kaip knygos byloja ir kaip sakė lapė... Palauk, kol išmuš valanda atleidimo, vilkis malone ir galėsi sugrįţ t į savo namus... Bet kas kita, jeigu išlydytas būni tartum krislas koksai svetimam tau kūne... Tas sulydymas – giuntiškumo baigmė, net šiaušias prieš tai mano sielos gelmė! SAGŲ LIEJIKAS Bet, mielas Perai, ar verta dėl niekų jaudintis taip, triukšmauti, brolau... Juk pats savimi nebuvai tu niekad, – koks skirtumas, jei teks mirt pagaliau? PERAS GIUNTAS Nebuvau?.. Juokinga... ir apmaudu! Peras Giuntas buvęs kaţ kuo kitu...
Ne, sagų liejike, tu dvasiškai aklas: jei galėtum įţv elgti net mano jeknas, matytum visur tik Perą, sakau – ir nieko kito nerasi daugiau! SAGŲ LIEJIKAS Netiesa... Ar matai įsakymą šitą: „Pristatyt Perą Giuntą – jame parašyta, – jis savo būties paskirties nepaisė; į liejyklą jį – kaip broką – paleisti“. PERAS GIUNTAS Nesąmonė! Čia – apie kitą asmenį. Parašyta – Perą? Ne Juną ne Rasmų? SAGŲ LIEJIKAS O, tuodu seniai jau aš sudorojau... Negaiškim laiko. Na eikš geruoju! PERAS GIUNTAS Ne, jokiu būdu! Gal rytoj paaiškės, kad kitą buvo paimt numatyta. Atsargiau, vyrut, gal suklydai išties, ar nereiks uţ tai atsakyti tau rytą? SAGŲ LIEJIKAS Įsakymas raštiškas... PERAS GIUNTAS Duok bent laiko! SAGŲ LIEJIKAS
Ir kam tau jo? PERAS GIUNTAS Įrodyti reikia, kad pats savimi visuomet buvau, – dėl to juk ir kertamės mudu, brolau. SAGŲ LIEJIKAS Įrodysi? Kaip? PERAS GIUNTAS Paţym ėjimus gausiu! SAGŲ LIEJIKAS Kad Meistras nepripaţins j ų, tikriausiai... PERAS GIUNTAS Nejaugi? Laikas rūpesčiais sotina... Leisk man save pasiimti laiduotinai! Tuoj grįšiu... Ţmogus vieną kartą gimęs, savojo „aš“ susikurto laikais. Tai sutarėm? SAGŲ LIEJIKAS Eik, toksai jau likimas... Susitikti kitoj kryţ kelėj reiks! (Peras Giuntas nubėga Toliau laukymėje) PERAS GIUNTAS (smarkiai bėga) Parašyta: laikas – tai pinigai.
Kur ta kryţ kelė, – juk bėgu ilgai? Gal uţ girių, o gal netoliese yra... Ţemė svilina kaip geleţi s ţaiz dre! Koks liudininkas paţy mėjimą duos? Kaţin, ar surasiu tokį miškuos... Pasaulis netikęs, jei reikalauja įrodyti tiesą ryškią kaip saulę. (Iškaršęs, sukumpęs senis su lazda rankoje ir maišu ant pečių ateina priešais) SENIS (sustoja) Mielas pone, šilingą vargšui seniui! PERAS GIUNTAS Dovanok, smulkių neturiu kišenėj... SENIS Princas Peras? Na, ir netikėtumas... PERAS GIUNTAS O tu kas? SENIS Prisimeni Rondų rūmus? PERAS GIUNTAS Nejaugi tu? SENIS Dovrės Senis, ţm ogau! PERAS GIUNTAS
Dovrės Senis? Tikrai?.. Vos vos paţina u. DOVRĖS SENIS Matai, ant kelių aš parklupdytas! PERAS GIUNTAS Apiplėštas? DOVRĖS SENIS Aliai siūlelio, nuogai... Kaip alkanas vilkas, girion išklydęs... PERAS GIUNTAS Valio! Aš tokio ieškojau ilgai. Šie liudininkai neauga ant medţių... DOVRĖS SENIS Princas irgi praţi lęs per tuos metus... PERAS GIUNTAS Mielas uošvi, metai mus niokoja, grauţia... Pamirškim šeimyninius tuos vaidus! Aš buvau lyg patrakęs... DOVRĖS SENIS Taigi taigi... Kokių tik jauni nepridaro išdaigų! Bet protingai pasielgei, tąsyk pabėgęs, – pasileido dukra pastaruoju metu... Išvengęs grauţ aties būsi ir gėdos. PERAS GIUNTAS Mat kaip!
DOVRĖS SENIS Vėtyta mėtyta, šiuo kartu su Tronu susimetė ji, tuo latru. PERAS GIUNTAS Su Tronu? DOVRĖS SENIS Iš Valfjelo. PERAS GIUNTAS A, su tuoju? Nuo jo piemenes kadais paviliojau. DOVRĖS SENIS Vaikaitis tapo diktas, didţiulis, – visą šalį apgoţ us puiki jo veislė... PERAS GIUNTAS Mielas seni, tuščiai nemalkim lieţuv iais, kita slegia man širdį – nėra ko slėpt! Patekau į keblią padėtį andai – reikia gauti liudijimą kuo greičiau! Tamsta, uošvi, galėtum paneigti gandą... Jei šilingų reikia degtinei, prašau!.. DOVRĖS SENIS O ne, jei galiu būt princui naudingas, gal rekomendaciją gaučiau uţ tai? PERAS GIUNTAS Mielai! Kaip tik man grynųjų stinga,
juos tenka laikyt, suspaudus kietai... Bet prie reikalo. Atmeni vakarą tykų, Kai mane kaip jaunikį Ronduos sutikot? DOVRĖS SENIS Na ţi noma, prince! PERAS GIUNTAS Su princais baikim! Uţten ka... Tu kėsinaisi jėga iškreipt mano ţvilgs nį, įpjovęs akį, – idant Peras pavirstų troliu staiga. Ką dariau? Pasipriešinau jums, kartojau, kad noriu stovėti ant savo kojų, atstūmiau meilę ir garbę, ir galią – kad likčiau pats savimi iki galo. Paliudysi ţyg darbį šį teisme! DOVRĖS SENIS Ne, negalėsiu! PERAS GIUNTAS Kas čia per šnekos? DOVRĖS SENIS Meluot gi manęs nepriversi, ne? Prisimink, kaip tau tiko troliškas frakas... O midaus ragavai?.. PERAS GIUNTAS Išgėriau... ir šokau,
bet lemiamą valandą stojau piestu! O juk pagal tai atpaţi nsi ţm ogų, – vainikuojas giesmė baigiamuoju posmu. DOVRĖS SENIS Kaip tik atvirkščiai pabaigoj išėjo. PERAS GIUNTAS Prasimanymai! DOVRĖS SENIS Rondus palikęs skubiai, mūsų šūkį vis tik galvon įsidėjai. PERAS GIUNTAS Kokį šūkį? DOVRĖS SENIS Ţodį – smarkų labai. PERAS GIUNTAS Ţodį? DOVRĖS SENIS Taip, atribojantį mus lig šiolei nuo ţm onių: būk savim patenkintas, troli! PERAS GIUNTAS (per ţin gsnį atsitraukęs) Patenkintas!.. DOVRĖS SENIS Ir, kaip išmanei, vadovaudamasis tuo šūkiu, gyvenai.
PERAS GIUNTAS Ar aš? Peras Giuntas? DOVRĖS SENIS (proverksmiais) Koks nedėkingas! Gyvenai kaip trolis, kad ir slapta... To šūkio išmokęs, jį pasikinkęs, tu buvai pralobęs, iškilęs tada. O sugrįţęs išsi ţadi j au visai ir manęs, ir mokymo mano patsai!.. PERAS GIUNTAS Patenkintas! Trolis aš... Egoistas... Paistalai, nesąmonės! Tamsta klysti. DOVRĖS SENIS (paduoda jam laikraščių pluoštą) Neţin ojai, kad turime laikraščių, vyre? Raudonu ant juodo, prašau domės – štai „Bloksbergo ţi nios“ (velnių ir raganų buveinė) tave čia giria, Ir „Heklefjelo aidas“ (pragaro prieangis) tau skyrė daug vietos po to, kai dingai iš pilies. Nori pats paskaityti? Prašom – čia notos... čia straipsnelis, pasirašytas „Kanopos“... o štai – „Nacionalinis mūsų trolizmas“! Įdomu... Teiginys šiam straipsny ryškus,
kad ragai ir uodega – dar ne viskas, o iš odos liekanų rėţi a dirţ us... „Būk patenkintas“ – troliu paverčia ţm ogų! Ir tave kaip pavyzdį mini šia proga. PERAS GIUNTAS Aš – trolis? DOVRĖS SENIS Nėra abejonės, prince! PERAS GIUNTAS Tad galėjau liktis tenai, tarp uolų? Ramybėje Rondų jaukiai sau trintis, tiek jėgų sutaupęs ir batų porų? Peras – trolis? Meluoja, kas šitaip sako! Sudie! Va šilingas tau tabakui. DOVRĖS SENIS Ne, mielas prince! PERAS GIUNTAS Šalin! Tu pablūdęs, suvaikėjęs... Prieglaudą eik susirask! DOVRĖS SENIS Kaip tik jos ir ieškau. Bet, varge, kliūtys... Vaikaičio ainiai, į savo rankas paėmę valdţią, sk elbt nenustoja, girdi, aš tik knygose egzistuoju. Kad giminės aršūs savų negaili –
aš, vargšas, patyriau nuosavu kailiu! Ak sunku, kai tave jau laiko mitu... PERAS GIUNTAS Ne vienas šitaip galuojiesi tu. DOVRĖS SENIS O juk mes neturim savišalpos kasų, ir taupyklos, bedarbių lygos nerasi. Tai ne Rondams... PERAS GIUNTAS Ten velniškas mintyse sakinys: „Būk patenkintas savimi!“ DOVRĖS SENIS Ak prince, juo negali tu skųstis... Ir jeigu tu nors kokiu būdu... PERAS GIUNTAS Tu, seni, ne ten pasukai, nesirūstink... Aš pats, kaip matai, prispaustas bėdų. DOVRĖS SENIS O, prince, tu valkatauji, atrodo? PERAS GIUNTAS Mano princiškas „aš“ patyrė bankrotą. Jūs, prakeikti troliai, kalti!.. Deja, šit kur nuveda ţm ogų bloga draugija. DOVRĖS SENIS Ir vėl uţg eso vilties kibirkštis...
Lik sveikas! Į miestą, kol kojos neša... PERAS GIUNTAS Ką veiksi? DOVRĖS SENIS Belsiuos į teatro duris – stoka nacionalinių personaţ ų... PERAS GIUNTAS Pasveikink nuo Pero Giunto. Sėkmės! Jei ištrukčiau, šis kelias taip pat mane gundo... Kursiu farsą – kvailą ir pilną rimties, pavadinsiu: „Sic transit gloria mundi“ (taip praeina ţem iškoji šlovė). (Nubėga keliu tolyn. Dovrės Senis šaukia jam įkandin. Ties kryţkel e) PERAS GIUNTAS Lemtinga akimirka, Perai... Palauk! Tas Dovrės „patenkintas“ nulėmė nuosprendį. Laivas suduţ o – ant nuolauţ os plauk, – kad tik nepakliūtum į lydymo krosnį... SAGŲ LIEJIKAS (kryţke lėje) Na Perai, kur paţym ėjimas? Rodyk. PERAS GIUNTAS Ar jau kryţ kelė? Sparčiai apsisukai... SAGŲ LIEJIKAS
Tavo veidas – iškaba, nėr ką šifruoti, kas raštely yra – jame išskaitai. PERAS GIUNTAS Aš taip pavargau... Galėjau paklysti... SAGŲ LIEJIKAS Taigi... Ar pelnei ką, iš tiesų? PERAS GIUNTAS Šį tą vis dėlto... Miške taip tamsu... SAGŲ LIEJIKAS Va, senukas kėblina! Gal jį pavysi? PERAS GIUNTAS Tegu sau eina... Jis girtas vis tiek! SAGŲ LIEJIKAS O gal gautumei? PERAS GIUNTAS Cit... neprasidėk! SAGŲ LIEJIKAS Tai prie reikalo? PERAS GIUNTAS Atsakyk man, meldţiu: „Būti pačiu savim“ – ką tai reiškia? SAGŲ LIEJIKAS Keistas klausimas, ypač, kai jį girdţi u iš ţm ogaus, kurs ką tik... PERAS GIUNTAS
Trumpai ir aiškiai! SAGŲ LIEJIKAS Būt pačiu savimi – tai uţm ušti „save“. Bet ar šitoks paaiškinimas tiks tau? Paprasčiau gal: kaip iškabą visame atitikti Meistro sumanymą tiksliai. (Čia alergoriškai
kalbama apie tai, kad kiekvienas ţm ogus turi savo gyvenimo paskirtį ir galimybes)
PERAS GIUNTAS Na, o jeigu to, ką Meistras ketino, niekada nesuvokei? SAGŲ LIEJIKAS Reikia nujaust. PERAS GIUNTAS Bet kaip daţ nai nujautimai klaidina – ar šitaip ad undas (į dugną) ţm ogus nukeliaus... SAGŲ LIEJIKAS Ţinoki: kur intuicijos stinga, skeltanagis įmerkia ūdas klastingai! PERAS GIUNTAS Kokia paini, sudėtinga istorija... Būti pačiu savim – nebenoriu jau! Paţym ėjimą gauti bus čia sunku... Tą bylą aš pralošiau – sutinku. Bet, kai vienišas keliavau per virţ yną,
pajutau, kaip sąţi nės batas uţ mynė, ir pats sau tariau: kiek esi nusidėjęs!.. SAGŲ LIEJIKAS Iš pradţių vėl, atrodo, būsi pradėjęs... PERAS GIUNTAS Ne tai... Nusidėjėlis didis buvau ne tiek veiksmais, kiek norais ir ţ odţi ais. Kaip bjauriai ten, uţsie ny, gyvenau... SAGŲ LIEJIKAS Gali būti... Registrą turi paruošęs? PERAS GIUNTAS Duok laiko – reikia gi kokį prestą, nuodėmklausį rimtą man susirasti – tuomet ir sąrašas bus! SAGŲ LIEJIKAS Jeigu duotų, išvengsi, aišku, samtuko ar puodo. Bet įsakymas, Perai... PERAS GIUNTAS Pasenęs, manau. Tikriausiai jis remias praėjusiom datom. Anuomet ištiţę s, salsvas buvau, vaizdavau Mahometą, tikėjau fatumu... Tai gal pamėginus? SAGŲ LIEJIKAS
Tačiau... PERAS GIUNTAS Meldţiam asis, tikriausiai nedaug tau darbo čia rasis... Oras šiame krašte toks gaivus – čia gerokai ilgiau išgyvena ţ mogus. Justedalio prestas kadais – neuţm irški, – rašė: „Čia, klony, retai kas numiršta.“ SAGŲ LIEJIKAS Ligi kitos kryţ kelės, ne toliau!.. PERAS GIUNTAS Kurgi prestas? Griebčiau dantim tuojau! (Nubėga Virţi ais apaugusi kalva, ja vingiuoja takas į kalnus) PERAS GIUNTAS Tai gali daug kur praversti, berne – tarė Esbė (norvegų liaudies pasakų herojus, pelenius), pakeldamas šarkos sparną... Pasirodo, nuosavos nuodėmės ţm ogų gali išgelbėti iš spąstų. Nebloga... Bet reikalas lieka toks pat keblus: vietoj krosnies į pragarą Peras paklius. Tačiau nepamirškim senos išminties: pakol gyveni – neprarask vilties!
(Išdţiūvęs asmuo, aukštai pasikaišęs kunigo sutaną, su raizgais paukščiams gaudyti ant peties, bėga šlaitu) PERAS GIUNTAS Kas tai?.. Prestas su tinkleliu! Ei hop! Na, ir sekas man, po velnių! Sveiki, pone pastoriau!.. Nepaklyskit... DŢIŪSNA (personaţa s, sutampąs su liaudiškuoju velnio įsivaizdavimu)
Ką gi, dėl sielos pakeli viską. PERAS GIUNTAS Aha, kaţkam jau į dangų panūdo? DŢIŪSNA O ne, kitame jis kely, tikiuos... PERAS GIUNTAS Jeigu leisit, galiuką paeikim abudu! DŢIŪSNA Mielai, kompanija visad dţiaug iuos! PERAS GIUNTAS Kaip man slegia širdį... DŢIŪSNA Išklokit. Heraus! PERAS GIUNTAS Jūs girdite tai iš ţm ogaus padoraus, kurs valdţi os įstatymų laikės tvarkingai.
Neteko sukaustytu būt, surakintu, bet kartais slydo dirva iš po kojų, klupau... DŢIŪSNA Atsitinka taip ir herojui. PERAS GIUNTAS Tie maţ moţ iai... DŢIŪSNA Maţ moţiai ? PERAS GIUNTAS Iš tiesų, en gros (daug, urmu) nusidėjęs, rodos, nesu. DŢIŪSNA Tai atstok, meldţi amasis, turėki proto! Aš ne tas, kurį susitikti geidei. Matai pirštus mano? Kaip tai atrodo? PERAS GIUNTAS Nagų sistema išsivysčius keistai. DŢIŪSNA O dar? Paţi ūrėki į mano pėdą! PERAS GIUNTAS (rodo) Ar kanopa – natūrali? DŢIŪSNA Paveldėta...
PERAS GIUNTAS (nukelia kepurę) Prisiekti galėjau, kad prestas!... Taigi turiu garbės... Galimybė puiki! Jei salę atvėrė – virtuvėn neiki, Liokajų aplenk – jei karalių regi. DŢIŪSNA Duokš ranką! Prietarų, regis, nepaisai... Na, kaip galėčiau padėti, patart? Tik jei pinigų, valdţi os uţsige isi – nepriţad u, nieku būdu, nors pakark! Netikėsi, kaip įmonėj mūsų skysta – apyvarta jos visiškai menka, jokios sielų įplaukos, tarpais uţk lysta kokia viena... PERAS GIUNTAS Ţmonės taisos, ar ką? DŢIŪSNA Anaiptol, sumenkėjo, gėdingai nusmuko – dauguma patenka liejimo samtukan. PERAS GIUNTAS Taip, taip... Apie tą samtuką girdėjau, dėl tos prieţ asties į jus ir kreipiuos. DŢIŪSNA Drąsiau!
PERAS GIUNTAS Gal tai nekuklu, patarėjau, bet prašyčiau... DŢIŪSNA Priebėgos gal ramios? PERAS GIUNTAS Jūs įspėjot, išreiškėt tiksliausiais ţodţia is! Reikalai, kaip minėjot, gana blogi, tad gal neatstumtumėt... Aš pasiruošęs. DŢIŪSNA Bet kaip?.. PERAS GIUNTAS Reikalavimai mano menki. Algos jūsų įnamis nepageidaus, tik elgesio – malonaus, pagarbaus... DŢIŪSNA Ir šilto kampo? PERAS GIUNTAS O, ne per šilto... Ir teisės: laisvai įeinu – išeinu... Galimybės trauktis, kuomet išsipildo viltis susilaukt geresnių dienų. DŢIŪSNA Meldţiam asis, be galo apgailestauju! Negali net įsivaizduoti, kiek daug
panašių pareiškimų! Krūvas jų gaunu, kai ţm onėms iš ţem ės šios tenka keliaut. PERAS GIUNTAS Bet apmąstęs savo kelią bevaisį, tariuosi įgijęs kaţko kią teisę... DŢIŪSNA Tačiau tai smulkmenos... PERAS GIUNTAS Reliatyvu! Daug pardaviau negrų – prekių gyvų... DŢIŪSNA Netgi tų, ką jausmais ir valia prekiavo, tik tuščiai, – neįleidom į valdą savo. PERAS GIUNTAS Nuplukdţiau šitiek Bramų į ţem ę kinų... DŢIŪSNA Vėl korektiškas stilius! Juokas tik ima... Ţmonės įperša daug bjauresnių figūrų per menus, pranašystes, literatūrą – ir vis dėlto lieka uţ durų... PERAS GIUNTAS Bet, mielas, aš apsimesčiau pranašu, mulkinau sielas! DŢIŪSNA Ar uţsie ny? Tie, kurie „Sehen ins Blaue“
pamėgę, – samtukan daţn iausiai keliauja. PERAS GIUNTAS Štai – jūroj audra, laikausi ant kylio... Parašyta gi – skęstančiam šiaudo tereik, ir dar – pats save labiausiai tu myli... Gyvybę atėmiau kokui... beveik... DŢIŪSNA Verčiau tu kokiai koko mergytei beveik atimtumei ką nors kita... Kokia kokti ta „beveik“ šneka, mandagiai išsireiškianti! Nejaugi turi eikvot šiais laikais tokį brangų kurą mūsų įmonė šitokiam šlamštui, ką? Nepyk – tos nuodėmės verčia kikenti! Dovanok, šnekėsiu dabar stačiau: klausyk, drauguţi, išra uk šį dantį – su liejimo samčiu apsipraski greičiau! Ką laimėsi, jei duosiu maistą, pastogę? Tu protingas, pajudinki savo guogę... Atmintis tau liktų, ţm ogeli, visa, bet šalis atminties nei širdţiai , nei protui, ten paţ velgus, jokio dţi augsmo neduotų, pasak švedų, bra litet rolig (gana nemaloni), tiesa? Nieko nėr, dėl ko šypsotum ar verktum, (fantazijos)
apsidţia ugtum ar liūstumei iš širdies, dėl ko būtų karšta, ar šalta bent kartą, – tik tai, kas erzina pūslę tulţi es... PERAS GIUNTAS Parašyta juk: negali tu ţi noti, kur batai spaus, kol jie nenešioti. DŢIŪSNA Ogi man, – ši instrukcija gan sena, – tik vieno spaudţi ančio bato gana... Bet gerai, kad uţsim inei apie batus – turiu ko greičiausiai toliau keliauti: atiteks gal kepsnys, tikiuos, riebus, – tad nėr čia ko stovėti ir pliaukšti! PERAS GIUNTAS Bet kokiu gi nuodėmingu maistu tas vyras mito? DŢIŪSNA Kiek suprantu, pats savimi iki galo jis likos, – tai ir yra esminis dalykas. PERAS GIUNTAS „Pats savimi“?.. Ši rūšis jum priklauso? DŢIŪSNA Kaip išpuola, – vartai tokiems praviri... Šios rūšies egzemplioriai – ko įvairiausi,
tik ne visad, taip sakant, yra tikri. Kaip drabuţio gali būti ir čia geroji pusė – ir išvirkščia. Šit Paryţ iuj būdą išrado šaunų saulės pagalba gamint portretus. Vienuose tiesioginį vaizdą gauna, kituose –taip vadinamus negatyvus. Negatyvuos šviesa bus vietoj šešėlių, normalioms akims jie bjaurūs, keisti... Tačiau panašumas iškils čia vėlei, jei bus apdoroti jie, pakeisti. Ir jei kuri siela būties kelyje negatyviniu tik būdu nusitraukė, plokštelė neišbrokuojama, – ją tuoj persiunčia mano dirbtuvėn saugiai. Tuomet ją rūkau, mirkau ir valau, siera apdeginu, kol pagaliau išryškėja vaizdas, tikras ir gyvas – nagi taip vadinamas pozityvas. Bet jeigu, kaip tavo, ji apsitrynus, nepadės nei siera, nei šarmas grynas... PERAS GIUNTAS Jei kaip varnas pas jus pateksi, tai ką – gali išskrist kaip balta kurapka? Kuo vardu tasai „negatyvas“, sakykit,
kurį jūs išryškint ketinat šį sykį? DŢIŪSNA Peteris Giuntas – ten uţr ašyta. PERAS GIUNTAS Ak, Peteris Giuntas? Ar buvo, sakau, jis pats savimi? DŢIŪSNA Prisiekdavo šitai. PERAS GIUNTAS Tas pats Herr Peter, kurį sutikau... DŢIŪSNA Ar tu jį paţįst i? PERAS GIUNTAS Daug ką paţįst am... DŢIŪSNA Negaištant laiko – kur jį matei? PERAS GIUNTAS Prie Capo... DŢIŪSNA di buona speranza? (Gerosios Vilties kyšulys) PERAS GIUNTAS Taip... Bet iš ten jis rengės išplaukt, jei neklystu. DŢIŪSNA Tad reikia skubėti man į pietus –
mikliai, kad spėčiau kepsnį nutverti! Tas Kaplandas visad atrodė koktus – ten bjaurūs Stavangerio (miestas Pietvakarių
Norvegijoje, iš kur buvo siunčiami misionieriai pas zulusus)
juodaskverniai... (Pasileidţ ia į pietus) PERAS GIUNTAS Kvailas šuva! Anava, nukūrė, lieţuv į iškišęs... Jam snukis ištįs! Malonu pamulkinti tą ţem ţi ūrį... O vaizdavo mandrą, o pūtės, ţ altys! Ir būta čia ko puikuotis... pūstis – iš tokio amato diktas nebūsi. Bet ir aš netvirtai balne tebesėdţiu, pašalintas iš savitumo piliečių... (Tvyksteli krintanti ţv aigţ dė. Peras linkteli įkandin) Peras sveikina, sese, krintanti ţvaigţ de!.. Sušvist, uţg est ir beribėj išgaišti... (Susigūţ ia tartum iš baimės ir slenka gilyn į rūką, kurį laiką tyli, po to sušunka) Argi nieko nėra chaotingoj ertmėj? Ničnieko – danguj ir tamsioj pragarmėj?! (Išnyra iš rūko kiek toliau, numeta kepurę ant tako ir rauna sau plaukus. Pamaţ u aprimsta)
Štai kokia nuskurdus siela sugrįţ ta atgal į nieką, į ūkaną blyškią... Tu, ţem e graţi, n epyki, nerūstauk, kad aš be naudos trypiau tavo ţo lę! Tu saule dosni, negyvenamą būstą savais spinduliais lietei iki šiolei... Nebuvo tenai kam šviesti, ką guosti, – šeimininkas negrįţ o į gimtą uostą. Tu, saule dosnioji, tu ţem e graţi oji, kam motiną mano šildei, nešiojai? Dvasia – šykšti, o gamta – besaikė. Atpirkt gimimą gyvenimu reikia... Surasti aukščiausion viršūnėn taką, pamatyti dar kartą kaip saulė teka, paţad ėton ţem ėn ţ velgt pro ūkus!.. Kol mane palaidos slenkantis sniegas, ir ant jo uţr ašys: „Čia ilsisi niekas“, o po to... Kas turi būti – tebus! ŢMONĖS (miško keliu eidami į baţ nyčią, gieda) Palaimingą rytą Pasauly nušvito Liepsnotais lieţuv iais Kūrėjo dvasia. Mes, ainiai maldingi, Jo sostą didingą
Pašlovinkim savo liepsnota giesme. PERAS GIUNTAS (susigūţi a iš siaubo) Neregėsiu jo niekad. Ten – tuštuma... Baisu – juk miriau gerokai prieš mirtį. (Stengiasi prasmukti tarp krūmų, bet pataiko į kryţke lę) SAGŲ LIEJIKAS Labas rytas! Kur tavo kalčių suma? PERAS GIUNTAS Manai, aš nešūkavau?.. Būtų išgirdę... Kiek stengiaus... SAGŲ LIEJIKAS Ir nieko nesutikai? PERAS GIUNTAS Keliaujantį fotografą – tiktai. SAGŲ LIEJIKAS Tavo laikas baigėsi. PERAS GIUNTAS Baigės... Apuokas, girdi, lyg prieš bėdą ūbauja, juokias?.. SAGŲ LIEJIKAS Tai rytmečio varpas... PERAS GIUNTAS O ten kas šviečia?
SAGŲ LIEJIKAS Ţiburys troboje. PERAS GIUNTAS O garsas švelnus?.. SAGŲ LIEJIKAS Moteriškė dainuoja. PERAS GIUNTAS Sąrašas šičia! SAGŲ LIEJIKAS (griebia jį) Pasirūpink apie savo namus. (Tuo tarpu jie išeina iš miško į ertmę ir atsiduria priešais trobelę.) (Aušta) PERAS GIUNTAS Savo namus?.. Štai jie, mano namai! Šalin! Jei net samtis būtų kaip karstas, su sąrašu ten manęs neįverstum... SAGŲ LIEJIKAS Lig trečiosios kryţ kelės. Negrįţt amai! (Pasuka į šalį ir nueina) PERAS GIUNTAS (artėja prie trobelės) Atgal ir į priekį – vienodai ţe ngta; viduj ar išorėj – lygiai ankšta.
(Stabteli) Pašėlęs skausmas tam, kas išklydo – pareiti namo, sugrįţt i į vidų... (Paeina keletą ţi ngsnių ir vėl stabteli) Uţuolan kom – sakė Kreivys... (Vėl girdi dainą trobelėje) Negaliu. Šį kartą – tiesiog, nors siauriausiu keliu! (Puola prie trobelės; tuo metu tardury pasirodo Solveiga, šventiniais drabuţi ais, su psalmynu skepetaitėje ir lazda rankoje. Ji stovi tiesi ir maloni) PERAS GIUNTAS (sukniumba ant slenksčio) Savo nuosprendį nusidėjėliui tark! SOLVEIGA Tai jisai! Tai jisai! O Dieve, nesmerk... (Ieško jo apgraibomis) PERAS GIUNTAS Skųski, kaip nedorai aš ţem ėj elgiausi! SOLVEIGA Tu niekuo nekaltas, berneli brangiausias. (Vėl ieško apgraibomis ir suranda) SAGŲ LIEJIKAS (uţ trobelės)
Sąrašą Perai! PERAS GIUNTAS (Solveigai) Kaltes mano skelbki! SOLVEIGA (atsisėda šalia) Gyvenimą pavertei man daina... Palaimintas būki sugrįţęs... Kelkis! Palaiminta ši Sekminių diena. PERAS GIUNTAS Prapuoliau! SOLVEIGA Viešpats nulemia viską. PERAS GIUNTAS (juokiasi) Ţuvęs!.. Nebent įmintumei mįslę... SOLVEIGA Uţm ink ją. PERAS GIUNTAS Uţm int? Galiu, dovanai... Kur lig šiol buvo Petras Giuntas, ţi nai? SOLVEIGA Kur buvo? PERAS GIUNTAS Paţen klintas paskirties,
koks iškilo kadai iš Kūrėjo minties... Atsakysi? Jei ne, man skirta netrukus uţm aršties šalyje nugrimzti į rūką... SOLVEIGA (šypsosi) O, mįslė nepaini! PERAS GIUNTAS Sakyk, numanai, kur buvau savimi aš... vientisas, tikras... su dievišku ţe nklu kaktoj... nesutrikęs? SOLVEIGA Viltyje, tikėjime, meilėj manoj. PERAS GIUNTAS (atšlyja nuo jos) Ką sakai? Tylėk! Vylingi tie ţ odţi ai. Tam bėdţiui m otina būsi gal tu? SOLVEIGA Taip, motina aš, kuri sūnų paguodţi a. O tėvas – atleidţia po jos maldų. PERAS GIUNTAS (šviesos spindulio nutviekstas, sušunka) Mano motina, ţm ona, mergele tyra, paslėpki, paslėpk mane širdyje! (Stipriai priglusta prie Solveigos ir paslepia veidą jos drabuţiu ose.)
(Ilga tyla. Teka saulė) SOLVEIGA (tyliai dainuoja) Mik, uţm ik, mano mielas berniuk! Aš sūpuosiu tave, aš budėsiu... Ant motinos kelių sėdėjo sūnus, Visą ilgą gyvenimą ţai dė smagus. Gulėjo sūnus prie krūtinės manos. Visą ilgą gyvenimą laimės sapnuos. Glūdėjo sūnus taip giliai prie širdies Visą ilgą gyvenimą, – tepailsės... Mik, uţm ik, mano mielas berniuk! Aš sūpuosiu tave, aš budėsiu... SAGŲ LIEJIKAS (uţ trobelės) Ligi kitos kryţ kelės laukti galiu. Tada pamatysim... Kol kas – tyliu. SOLVEIGA (dainuoju garsiau, saulės nušviesta) Aš sūpuosiu tave, aš budėsiu... Mik, sapnuok, mano mielas berniuk! PABAIGA Iš norvegų kalbos vertė Rimutė Rimantienė ir Tatjana Rostovaitė