Ir vėl į Afriką su GRŪDA arba
kaip GRŪDA „užkariauja“ AFRIKĄ Jei kartą įkvėpei Afrikos oro, ji tavęs nebepaleis... Tad būk pasveikinta, mama Afrika, mes ir vėl grįžtame... GRŪDOJE susibūrusi Afrikos mylėtojų grupelė, kuri kas keleri metai traukia į sau dar neatrastas juodojo kontinento žemes, neleidžia mums aptingti, ragindama rengti vis naujas keliones. Juodąjį žemyną „užkariaujame“ pamažu, bet labai kryptingai, motyvuotai ir tikslingai. Idėja nuvykti ir pakeliauti po Afriką kirbėjo daug metų. Norėjosi neapsiriboti tik viena valstybe, o išsamiai susipažinti su keliomis šalimis. Ši idėja buvo plėtojama su žymiu geografu Rytu Šalna, kuris veda GRŪDOS grupes pažinti pasaulį jau daugiau kaip 18 metų. Norėjosi netradicinių, išskirtinių kelionių, kad turistai pasijustų atradėjais, patirtų laukinės gamtos alsavimą, prisiliestų prie vietos gyventojų tradicijų, buities, kasdienybės. Tad 1-oji grandiozinė GRŪDOS ekspedicija į Afriką 2008 metais truko net 43 dienas, buvo organizuotos dvi kelionės: Pietų Afrikos Respublika – Svazilando karalystė ir Pietų Afrikos Respublika – Namibija – Botsvana – Zambija. Iš 40ties žmonių, kurie leidosi į pirmą ir antrą kelionę, visą maršrutą, beveik 12 000 km, įveikė keturi lietuviai L.Šarakauskienė, A.Mikšas, R.Šalna, B.Kalkienė. Kelionės idėja buvo generuota keletą metų, o ir ruoštasi jai buvo netrumpai: perskaityta tūkstančiai puslapių informacijos, studijuota Pietų Afrikos tautų istorija, gilintasi į gyvūnų ir augalų pasaulį. R.Šalnos sukaupta ir lietuvių kalba turistams pateikta išsami informacija, pasak grupės dalyvių, labai padidino šių egzotiškų kelionių vertę. GRŪDOS reikalavimai kelionės vadovų patirčiai ir erudicijai yra ypač aukšti. Stengsimės šios kartelės nenuleisti, kad ir toliau pateisintume keliautojų lūkesčius ir aplankytos šalys jiems atsivertų įdomiai, netikėtai, efektingai ir visapusiškai. Vis dažniau prie mūsų prisijungia individualūs keliautojai, įvertinę kelionių su draugiška bendraminčių grupe ir vadovu – eruditu, privalumus.
Po Afriką galima keliauti visaip. Pirmoje kelionėje PAR – Svazilandas grupė apsistodavo itin jaukiuose viešbutėliuose, kalnų lodžijose, puikiai restauruotuose 19a. baltųjų pastatytuose dvaruose, įsikūrusiuose labai gražioje gamtinėje aplinkoje, su fantastiško grožio panoraminiais vaizdais, kur interjeras ir eksterjeras meniškai derinami prie afrikietiškų tradicijų, važiavo komfortišku autobusu. Antroje kelionėje išbandėme visai kitokį keliavimo būdą - laukinės gamtos nuotykių safarį – važiavome treku (padidinto pravažiavimo transporto priemone). Juo galima važiuoti bet kokiais keliais, nukakti į atokiausius kampelius, pasiekti tas vietas, kurios įprastu būdu nepasiekiamos. Toks trekas kimšte prikimštas visko, ko reikia turistams: be palapinių, čiužinių, stalų, kėdžių, viryklių, maisto, dar liko vietos asmeniniams daiktams bei patiems turistams. Vien keliavimas tokia transporto priemone - tai jau įsimintinas įvykis visam gyvenimui. Iš pradžių turistai jautėsi neįprastai, tačiau, įveikę ja beveik 7 000 kilometrų, įvertino tokio keliavimo pranašumus. O nakvynes palapinėse po giliu ir žvaigždėtu Afrikos dangumi susitikę keliautojai prisimena iki šiol, kaip ir pietus akacijų pavėsyje, išmoningai paruoštus juodaodžio virėjo.
Afrika užburia, pagauna tave ir įtraukia į savo kerų spąstus... Pasak keliautojos Vilijos, net oras čia kitoks, čia užaštrėja ir išsigrynina visi pojūčiai ir juslės... tarsi grįžtum į pirmapradį pasaulį. Išsamūs maršrutų aprašai ir profesionalūs R.Šalnos straipsniai apie šias dvi GRŪDOS ekspedicines keliones yra sudėti į mūsų tinklalapį. Rekomenduojame juos perskaityti ir besiruošiantiems keliauti į Afriką, ir bendražygiams, galbūt jau šiek tiek primiršusiems, kaip kvepia strelicijos Kirstenbošo botanikos sode, kaip šurmuliuoja Keiptaunas Stalo kalno papėdėje, kaip susijungia du vandenynai Gerosios Vilties kyšulyje, kaip smagu gurkšnoti puikų vyną vyndario sodyboje, garsiajame Vyno kelyje. Smagu pasveikinti saulę ant 300 m aukščio abrikoso spalvos kopos Namibo dykumoje, prakaituoti žygyje Drakono kalnuose ir pasiryžti 630 km gyvenimo skrydžiui mažu lėktuvėliu virš nežemiškų Namibijos kraštovaizdžių – įmantriausių formų kopų, kanjonų, upių oazių, skeletų kranto, apleistų deimantų kasyklų ir į krantą išmestų laivų... Unikalūs potyriai laukia skrendant ir virš Okavango deltos Botsvanoje, kur galima pamatyti tikrų tikriausią pirmapradę Afrikos gamtą, nes čia dėl sudėtingų gamtos sąlygų visais laikais žmonių gyveno labai mažai. Botsvaniečiai neskuba šios teritorijos skelbti nacionaliniu parku, nenori čia skatinti turizmo plėtros, kad nebūtų suduotas nepataisomas smūgis gamtai. O prie didingojo Viktorijos krioklio situacija kita, čia šurmuliuoja turistų būriai. Krioklio galia atsiveria ir iš žemės, ir iš oro – drąsiausieji kyla motorizuotomis skraidyklėmis, kiti – sraigtasparniu. Daugumai keliautojų Afrika asocijuojasi su laukinių gyvūnų gausa. Kiekvieno turisto svajonė – pamatyti vadinamąją „didžiąją penkiukę“ – buivolą, liūtą, leopardą, raganosį ir dramblį. Stabėti laukinius žvėris yra didžiulis, nenusakomas įspūdis. Zoosoduose gyvūnai šeriami, rūpinamasi jų sveikata. Nacionaliniuose parkuose gyvenimas verda pagal savo taisykles, išlieka tik stipriausieji, greičiausieji ir gudriausieji, o būti šių procesų liudininkais yra įspūdis visam gyvenimui.
Didžiosios GRŪDOS ekspedicijos metu buvo aplankyti pasaulinio garso Kriugerio (PAR) ir Etošos (Namibija) nacionaliniai parkai. Stebėjome juoduosius raganosius Hluhluve (PAR), dramblius Addo(PAR), hipopotamus Čiobės (Botsvana) nacionaliniuose parkuose. Nakvynė palapinėse neaptvertoje teritorijoje laukinėje gamtoje šalia tvenkinyje pliuškenantis hipopotamams, virš galvų sklandant ereliams ir riaumojant liūtams, išskirtinės apsaugos statusą turinčiame Moremi (Botsvana) rezervate taip užbūrė turistus, kad, grįžę į Lietuvą, jie ėmė mus raginti vėl organizuoti laukinės gamtos nuotykių safarį. Šį kartą buvo pasirinktos Rytų Afrikos šalys Kenija ir Tanzanija, garsėjančios laukinių žvėrių ir paukščių gausa. 2011 metais pageidaujančiųjų pajusti ypač artimą sąlytį su Afrikos gamta – važiuoti treku, nakvoti palapinėse, valgyti grupės virėjo pagamintą maistą, susėdus aplink laužavietę, patirti nuotykių skonį, patekus į civilizacijos nepaliestus gamtos kampelius, buvo daugiau negu galėjome sutalpinti į vieną grupę. Tad išvažiavo ir antroji...
Į šį unikalų safarį susirinko labai draugiški, drąsūs, ištvermingi, kantrūs, jaunatviški žmonės, nebijantys buitinių nepatogumų, ilgo važiavimo, duobėtų kelių. Ir už tai jiems buvo atlyginta – abi grupės pamatė „didžiąją penkiukę“ ir gausybę laukinių žvėrių 6 garsiausiuose ir įspūdingiausiuose Kenijos bei Tanzanijos nacionaliniuose parkuose. Jiems šoko rausvieji flamingai Nakuru ežero pakrantėse, ne vienam ašarą išspaudė žvejų daina nubangavusi Viktorijos ežeru... Pasiteisino sprendimas įtraukti į programą Serengečio – žinomiausio pasaulyje gyvūnijos ir augalijos draustinio – lankymą. Kad čia didžiausia pasaulyje laukinių žvėrių koncentracija, abiejų grupių turistai įsitikino važiuodami neišmatuojamomis parko platybėmis. Stebėjome vieną dramatiškiausių reginių žemėje – kasmetinę milijono baltabarzdžių antilopių gnu, gazelių ir zebrų migraciją iš Masai Maros į Serengetį, gyvybės kupiną Ngorongoro kraterį – unikalią vietą, kuriai lygių nėra visame Afrikos žemyne... Po šio laukinės gamtos safario dalis keliautojų grįžo į Lietuvą, kiti ilsėjosi prie Indijos vandenyno, 8 grupės nariai kelionę tęsė Indijos vandenyno salose Reunione ir Mauricijuje. Vulkaninės kilmės aštriaviršūnė Reuniono sala tapo tikru atradimu – užkopta į veikiantį vulkaną, apžiūrėti net patys atokiausi kalnų kaimeliai. Dvi mūsų šauniausios drąsuolės Asta ir Vilija sėkmingai Machame maršrutu įkopė į Kilimandžarą – „vienišiausią pasaulio kalną“, pasimetusį Afrikos lygumose... Druskininkų kavinukė, kur po kelionės vyko grupės susitikimas, vos atlaikė emocijų ir prisiminimų laviną...
Greit prabėgo metai keliaujant į kitus pasaulio kampelius, nenumaldomai atėjo laikas ir vėl pasveikinti mamą Afriką. 2013 metų ekspedicinei kelionei į Afriką pasirinkta kontrastingoji Etiopija. Suplanuotas didysis turas į Etiopijos šiaurę ir pietus. Iš karto norėtume atkreipti dėmesį tų keliautojų, kurie tikisi pamatyti laukinių žvėrių gausą ir įamžinti nuotraukose „didžiąją penkiukę“. Etiopijoje jos nerasite, ši šalis yra ornitologų rojus. Čamo ežere, be abejonės, savo drąsą išbandysite plaukdami laivu tarp knibždančių krokodilų ir hipopotamų, Simieno kalnuose galbūt pavyks pamatyti endeminius gyvūnus – Gelada babuinus, šakalus ir kalnų ožius. Yra tikimybė sutikti zebrų bandas, šakalus ir hienas... Čia visai kitokia Afrika negu ta, su kuria susipažinote pirmuose trijuose GRŪDOS maršrutuose. Kitokia, bet ne mažiau įdomi. Etiopija traukia savo krikščioniškuoju paveldu, kontrastinga gamta ir archaiškomis gentimis. Etiopija išsaugojo vieną seniausių civilizacijų Afrikos žemyne ir pasaulyje. Čia, Didžiajame Rifte, archeologai aptiko seniausius žmonijos pėdsakus, todėl Etiopija svarbi žmogaus evoliucijos istorijai. Krikščionybė čia atėjo tuo pat metu kaip ir į Romos imperiją (10 amžių anksčiau negu į Lietuvą). Etiopija yra antra šalis pagal senumą po Armėnijos oficialiai paskelbusi krikščionybę valstybine religija 4 amžiuje. Šioje šalyje susiformavo labai savita ir įdomi krikščionybė, nes beveik 1500 metų religinė bendruomenė gyveno labai uždarai. Etiopijos ryšiai su kitomis krikščioniškomis valstybėmis buvo menki. 19a. misionieriai „iš naujo atradę“ Etiopijos krikščionybę, labai nustebo, kaip skirtingai čia suprantamas tikėjimas. Šiandien Etiopija yra pasaulietinė šalis ir valstybinės religijos neturi, bet yra, ko gero, pati pamaldžiausia krikščioniška valstybė ir laikoma vienu didžiausių krikščionybės bastionų pasaulyje. Etiopijos šiaurėje gėrėsitės Mėlynojo Nilo kriokliais, stebėsite Gelada babuinus Simieno kalnų nacionaliniame parke, plaukiosite Tana ežeru, lankydami unikalius medinius salų vienuolynus. Gondere pasijusite patekę į
Europos viduramžių miestą, Aksume bandysite įspėti garsiųjų stelų ir Sandoros skrynios paslaptį. Šventasis Juodosios Jeruzalės miestas Lalibela neabejotinai priblokš monolitinių bažnyčių kompleksu, iškaltu uolose. Keliausite autobusu, gėrėdamiesi aukštikalnių kraštovaizdžiu maždaug 2-2,5 km virš jūros lygio, nakvosite viešbučiuose. Išsamiai susipažinę su Etiopijos šiaure, parskrisite atgal į Adis Abebą. Čia sėsite į keturiais ratais varomus visureigius ir pradėsite nuotykių safarį link Žemutinio Omo slėnio (UNESCO paveldo objektas), kur knibždėte knibžda spalvingosios Etiopijos gentys. Kalnai buvo natūralūs gamtiniai barjerai, neleidę gentims per daug susimaišyti ir vienoms kitų įtakoti, todėl jos taip skirtingai vystėsi. Tie patys kalnai, vietiniams gyventojams tarnavę kaip natūralios gynybinės sienos, neleido šalies iki galo užkariauti , todėl etiopai gali didžiuotis, kad jų šalis vienintelė visoje Afrikoje niekada nebuvo kolonizuota (išskyrus 6 metus Musolinio režimo okupacijos). Etiopija ėjo savo unikaliu keliu, neveikiamu svetimų įtakų. Pirmykštis Omo slėnio genčių gyvenimo būdas pribloškia, bet civilizacijos grimasos pamažu darko ir šį natūralų juodosios Afrikos veidą. Skubėkime lankyti šį unikalų žemės kampelį, kol situacija radikaliai nepasikeitė. Bendrausite maždaug su 11 – kos genčių žmonėmis, stebėsite jų kasdienį gyvenimą, šventes, ritualus, gamtinę aplinką. Nenorintiems mokėti už filmavimą ir fotografavimą, gali būti pagrasinta ir kalašnikovo automatu...
Ankstesnėse GRŪDOS kelionėse po Afriką buvo lankyta mažiau genčių, iš kurių ypač įstrigo viešnagė Namibijos „raudonųjų žmonių“ himbų ir Kenijos masajų genčių kaimuose. Etiopijos pietuose genčių gyvena labai daug, jų žmonės skiriasi savo išvaizda, apranga, kūno puošyba. Norint pasiekti atokiausius kaimus, visureigiais tenka įveikti nemažus, dažnai dulkėto ir duobėto kelio, atstumus. Maršrutas suplanuotas taip, kad keliautojai nepervargtų, turėtų pakankamai laiko pabendrauti su vietos gyventojais, pasigrožėti gamta. Etiopija - didžiulė šalis, todėl 3 vietiniai skrydžiai padeda taupyti laiką ir daugiau pamatyti. Tad kviečiame į didijį GRŪDOS turą po kontrastingąją Etiopiją, į du visiškai skirtingus pasaulius tuo pačiu pavadinimu, į visai kitokią Afriką negu lankėme iki šiol. Čia rasite ir kalnų, ir savanų, ir dykumų, ir telkšančių nuostabių ežerų. Čia šiaurinės Etiopijos civilizacijos kilo, vystėsi ir krito, o pietuose visai laukinėje gamtoje sausoje savanoje šiaudų trobelėse primityviausiomis sąlygomis gyveno ir tebegyvena hameriai su mursiais, vis taip pat ganydami savo ožkas... Būk sveika, mama Afrika ! Būk sveika, sustojusio laiko žeme, istorinis žmonijos lopšy, dar išsaugojęs savo šaknis ir leidžiantis pajusti mūsų pradžią. Kviečiame bendražygius, laukiame naujų veidų, - neabejojame, puikiai įsiliesite į mūsų draugišką keliautojų būrį. Pasitikėkite savimi, išdrįskite atrasti visiškai naują pasaulį, kitokį gyvenimo būdą, papročius, gamtą. O mes jums padėsime. Iki pasimatymo juodajame kontinente! Pagarbiai, Birutė Kalkienė