Haroldas Vitunskas
Kompozicijos meninės raiškos
priemonės
Taškas ir linija Taškas turi daug reikšmių. Viena iš jų, mums rūpimų, – paties mažiausio pavidalo ženklas plokštumoje. Jis savo dydžiu, forma, tonu ar spalva gali būti įvairus. Skirtingais taškų dydžiais, tonais, šiltų ir šaltų spalvų deriniais galima sukurti erdvės įspūdį, optines iliuzijas plokštumoje. Taškas arba taško kompozicija gali būti tik apibrėžtoje plokštumoje. Mus vienaip ar kitaip veikia taško padėtis joje: centre – ramiai, krašte – intriguojančiai (atrodo lyg judantis), plokštumos viršuje – lengvai, apačioje – stabiliai, kairėje atrodo lengvesnis, dešinėje – sunkesnis. Dviejų ar daugiau taškų išdėstymas rodo jų tarpusavio ryšį. Jis esti glaudesnis, kai taškų „biolaukai“ pradeda veikti vienas kitą. Net elementari taškų kompozicija padeda sukurti ritmą, kontrastą, statiką, dinamiką, simetriją ir asimetriją. Taškas yra visų kompozicijų pradžia. „Aš pradedu ten, kur prasideda formos vaizdas: nuo taško judesio“, – rašė Paulis Klee1. Grafikoje, tapyboje ir dekoratyvinėje dailėje pasitaiko vien taškais atliktų darbų. Tačiau gali būti ir „nematomų“ taškų, kurie akcentuoja kompozicijos centrą arba perspektyvą, vaizdo gilumą, objektų padėtį plokštumoje ir erdvėje.
1 pav. Taškas Linija. Taškas, judėdamas plokštuma, nubrėžia liniją. Linijomis galima apriboti plokštumą, taip pat ją dalyti, brūkšniuoti ir pavaizduoti trimačio objekto formą. Linija – tai pats svarbiausias piešinio konstrukcinis elementas, turintis statinių, dinaminių ir ritminių raiškos galimybių. Pagal atlikimo pobūdį jos gali būti stiprios ir silpnos, plonos ir storos, ilgos ir trumpos, tiesios ir lenktos, vingrios ir laužytos, vertikalios ir horizontalios, įstrižos, sinusoidinės, cirkuliacinės ir spiralinės, nepertraukiamos ir punktyrinės, taip pat šviesios ir tamsios, spalvotos ir nespalvotos. „Vienos linijos fiksuoja žvilgsnį, kitos jį veda. Pirmosios sukaupia mūsų dėmesį į vieną tašką ir neleidžia nuo jo nukrypti, antrosios niekur nesustabdo mūsų žvilgsnio, bet traukia jį nubrėžtomis kryptimis, vingiais, posūkiais. Linija gali banguoti ramiai, vienodai, lygiai, griežtai arba neramiai, nelygiai, nervingai, t. y. ritmiškai ir neritmiškai. Banguota linija atrodo daug švelnesnė ir plastiškesnė, kai ji supriešinama su aštriais kampais lūžtančia linija.“2Be to, linijos vieta ir kryptis plokštumoje turi vienokią ar kitokią meninę bei filosofinę prasmę: reiškia optimizmą arba pesimizmą, ramybę ir dramatizmą, gyvybingumą ir suglebimą, švelnumą ir šiurkštumą, konstruktyvumą ir iracionalumą ir t.t. Taip pat linijos pobūdį lemia panaudota priemonė (pieštukas, teptukas, rėžtukas ir kt.). 1— Cit. iš: Ruder E. Tipografika. Ziurich, 1977, S.118. 2— Stoškus K. Linijų ir spalvų ABC // Kalba Vilnius, 1968, Nr.27 3
2 pav. Linija
Dėmė ir siluetas Dėmė – dvimatė meninės išraiškos priemonė plokštumoje (erdvėje gali būti trimatė), plačiausiai naudojama tapyboje, grafikoje ir architektūroje. Ji veiksminga plakato mene, reklamoje ir dekoratyvinėje dailėje. Dėmė gerai pastebima iš didesnio nuotolio. Ji visuomet pabrėžia siluetą, spalvų, šviesumo kontrastus. Dėmių pasikartojimas sukelia ritmo pajautimą. Jos turi svorį ir lemia kompozicijos pusiausvyrą. Dėmė gali sudaryti pozityvų arba negatyvų daikto siluetą. Ji gali būti griežta ir laisva, turėti kietus arba minkštus (aptirpusius) kontūrus, o pagal tono sodrumą gali būti silpna ir stipri, taip pat lygi ir tapybiška, vienspalvė ir daugiaspalvė (marga), vientisa ir išblaškyta. Dėmės kokybei įtakos turi fonas. Visos šios ypatybės padeda sukurti įdomias, efektingas kompozicijas, be to, kūrybinės galimybės labai išsiplečia, dėmes jungiant su taškais ir linijomis. 3 pav. Dėmė
4 pav. Siluetas
Siluetas (šviesokaita) taip pat sudaro aktyvias dėmes, kurios priklauso nuo apšvietimo židinio stiprumo, nuotolio ir padėties. Natūrali dienos šviesa šešėlius nuolat keičia, o dirbtinis apšvietimas išlaiko jų pastovumą. Šešėliai skirstomi į savuosius ir krintančiuosius. Pastarieji stipresni už savuosius, kuriuos suminkština refleksai ir blikai. Savieji daiktų šešėliai labiau pabrėžia daikto formą, o krintantieji – perspektyvą, ypač išryškina trimatę erdvę. Šešėlių vaizdavimas paveikslo plokštumoje ardo jos vientisumą. Šviesos ir šešėlio efektas labai svarbus skulptūroje, architektūroje ir tapyboje. Į šviesos ir šešėlio kaitą būtina atsižvelgti reljefo kompozicijoje, priklausomai nuo apšvietimo ir vietos, kur jis bus pritaikytas. Reljefo aukštis ir pobūdis vienaip traktuojamas lauke, kitaip patalpoje. Lauko sąlygomis reljefas priklauso ir nuo geografinių, klimatinių sąlygų. Egiptietiškas kontūrinis reljefas vargu ar tiktų šiaurėje, kur saulės šviesa sklinda nuožulniai. Taip pat ir išsklaidyta šviesa neduoda šešėlių, dėl to forma praranda reljefiškumą. Reljefo pobūdį lemia ir medžiagos spalva, ir paties reljefo padažymas. Tamsesnės medžiagos fonui reikia aukštesnio ir griežtesnių formų reljefo (horeljefo arba kontrreljefo). Šviesa tampa viena iš svarbiausių problemų projektuojant pastatų vidų ir išorę. Tiesiogiai su šviesos instaliacija susiduria dizaineriai projektuodami įvairių tipų šviestuvus, racionalų ir emocionalų aplinkos apšvietimą. Šviesos ryškumas turi didelę įtaką žmogaus psichofizio-
4
Spalva ir forma Spalva – labai aktyvi, plati ir beveik neišvengiama kompozicijos priemonė. Neapdairus jos panaudojimas gali smarkiai pakenkti kompozicijai. Beveik visais atvejais, galbūt tik išskyrus tapybą, geriausia spalvinti darbo pabaigoje, kai būna išspręstos kitos problemos. Per anksti panaudota spalva užgožia visas kitas ne mažiau svarbias menines priemones. Reikia žinoti, kad spalva daro poveikį objekto dydžiui, jo proporcijoms, optiniam kontrastui, ritmui bei fiziologiniam, psichologiniam, estetiniam suvokimui ir funkcionaliam pritaikymui. Todėl ji tapo biologų, fizikų, chemikų, filosofų, dizainerių ir dailininkų diskusijų objektu. Spalva reikšminga ne tik tapytojui, bet ir kiekvienam žmogui: vairuotojui, kulinarui, gydytojui, inžinieriui ir kt. Jau nuo antikos laikų sukurta daug spalvos teorijų. Be neginčijamų mokslinių tiesų, spalvų aiškinimuose yra ir daug subjektyvumo. Nesigilindami į labai platų spalvininkystės mokslą, pažvelkime į spalvą kaip į sudėtinę kompozicijos dalį. 5. Spalva
Spalva ir forma - bene opiausia ir įdomiausia kompozicijos problema. Spalva pabrėžia formą arba ją niveliuoja. Pastebėta, kad šviesus daiktas atrodo didesnis ir kartu lengvesnis, tamsus – mažesnis ir sunkesnis. Šviesi spalva padeda išryškinti plastinę formą, o tamsi pabrėžia jos siluetą. Ryški spalva nustelbia formą, ji labiau tinka mažiems, nutolusiems ir mažai apšviestiems objektams, o iš objektų grupės išskiria svarbiausią. Kartais spalvomis paryškinamos atskiros detalės arba dekoras. Funkcionalūs objektai dažniausiai esti lokaliųjų spalvų.
6. Forma
5
Faktūra ir tekstūra
7. Faktūra
Faktūra (lot. factura – apdirbimas) – tai įvairių medžiagų paviršiaus ypatybė. Be natūralios, būdingos vienai ar kitai medžiagai faktūros, dar gali būti ir dirbtinai sukuriama. Tačiau medžiagai nebūdingos faktūros imitacija daro netikrumo įspūdį. Daug gyvumo daikto paviršiui teikia pirminis apdorojimas. Dirbant su medžiaga labai svarbu išlaikyti tam tikrą faktūros grubumą, atsižvelgiant į objekto dydį, apšvietimą ir nuotolį nuo žiūrovo. Grubaus paviršiaus siena vizualiai gerokai priartėja, o lygiame paviršiuje tokios faktūros plotas atrodo iškilęs. Todėl kompozicijoje faktūra yra naudojama kaip kontrasto priemonė. Tačiau nereikia ja piktnaudžiauti. Ji netinka funkcionaliems daiktams, dulkėtoms patalpoms. Kartais šiurkščia faktūra bandoma paslėpti darbo kokybės trūkumus. Kitas reikalas, kai ji panaudojama dėl didesnės trinties. Tuomet faktūra turi ne tik estetinį, bet ir techninį privalumą. Architektūroje ir taikomojoje dailėje faktūra labai paplitusi kaip dekoratyvinė priemonė. Taip pat didesnį emocinį krūvį turi paryškinta faktūra skulptūroje, tapyboje arba reljefinėje grafikoje. Koliažiniams kūriniams kartais naudojamas smėlis, granitas, stiklas, pjuvenos ir kitos netradicinės medžiagos.
Tekstūra (lot. textura) – medžiagos sandaros ypatybės, atsiradusios veikiant fiziologiniams, cheminiams ir fiziniams procesams. Daugelio medžiagų tekstūrą kūrybiniams tikslams naudoja architektai ir dailininkai. Ypač žavi įvairių rūšių mediena, granitas, marmuras, brangakmeniai, oda, gintaras ir kitos natūralios medžiagos. Tačiau vis daugiau sukuriama savitos tekstūros dirbtinių medžiagų arba natūralių medžiagų imitacijų (dekoratyvinio betono, plastiko, dirbtinės odos). Kai kurios tekstūros savo pobūdžiu diktuoja baldų, suvenyrų, papuošalų, žaislų plastinius sprendimus. Kartais tekstūra panaudojama intarsiniam dekorui, t.y. inkrustuojant baldų ir kitų dirbinių paviršių bei grindų parketlenčių klojinio raštams. 8. Tekstūra
6
Simetrija ir asimetrija
9. Simetrija
Simetrija (gr. symmetria – atitikimas) – darnumas, proporcingumas, panašumas). Tai yra paprasčiausia kompozicijos harmonizavimo priemonė. Ji išlaiko pusiausvyrą ir labiausiai vienija kompoziciją. Simetriją dažnai matome klasikiniuose meno ir architektūros kūriniuose. Tačiau simetriškų elementų pasikartojimas daro kompoziciją monotonišką, statišką ir sunkiai pritaikomą kai kuriems funkciniams poreikiams. Paprasčiausia ir dažniausia yra veidrodinė, arba atspindžio, simetrija. Ji būdinga zigomorfiniams gyvūnams, kai kurių augalų žiedams bei aktinomorfinės struktūros formoms. Veidrodine simetrija pasižymi daug klasikinių pastatų ir religinių paveikslų, taip pat buityje naudojamų daiktų ir įrankių. Simetriškumas pasireiškia sandara, menine filosofine koncepcija ir funkciniais ergonominiais principais. Veidrodinę simetriją į dvi vienodas dalis dalija simetrijos plokštuma. Tačiau įvairios formos gali turėti tokių plokštumų ir daugiau: keturkampė piramidė – keturias, rutulys – begalybę. Vietoj simetrijos plokštumos gali būti simetrijos ašis. Ašinei simetrijai (ji dar vadinama centrine simetrija) būdingi vienodu atstumu nuo ašies arba centro nutolę taškai. Tokių pavyzdžių apstu gamtoje (snaigė, augalo žiedas, kankorėžis, eglė), daiktų pasaulyje (žiesti indai, tekintos detalės, ratai) bei architektūroje (rotondos, kolonos, fontanai).
Asimetrija (gr. asymmetria – simetrijos nebuvimas, nedarna) savo menine kokybe yra priešinga simetrijai, labiau intriguojanti. Simetrija pavaldi racionaliems tvarkos dėsniams, o asimetrija pasiekiama kitais būdais, dažniausiai išlaikyta pusiausvyra. Tai pasireiškia elementų skaičiumi, jų dydžiu, forma, dėmėmis, spalvomis, faktūra, kontrastais, ritmu ir laisvomis kompozicinėmis ašimis, kurios tuos elementus mobilizuoja į kompozicinę harmoningą dinamišką visumą. Tuo remiantis yra kuriami architektūriniai, skulptūriniai ansambliai, grupės, servizai. Asimetrija lengviau pritaikoma funkcijai ir aplinkai. Ji sudaro organinės architektūros pagrindą. Jos principus pagrindė amerikiečių architektas Louisas Henry Sullivanas. To pavyzdys – žymaus amerikiečių architekto Franko Lloydo Wrighto „Namas virš krioklio“ Pensilvanijoje (1936), prancūzų architekto Le Corbusier koplyčia Ronšane (1955) ir kt. Architektas A.Mačiulis gražiausiu Lietuvos gotikinės architektūros statiniu laiko Perkūno namus Kaune ir vardija daugelį naujausių asimetriškų pastatų 26. Asimetriškumas būdingas japonų aplinkai, jų estetiniam išprusimui. „Asimetrija japonų dailėje yra gražios formos kriterijus“, – rašo Kisho Noriaki Kurokawa27. Kartais asimetrija naudojama prieštaringam efektui parodyti, pavyzdžiui, kai ekstravagantiškos aprangos dešinė ir kairė pusė derinama ryškiais formų ir spalvų kontrastais arba kai sąmoningai iškraipoma vazos forma. Asimetriškoji kompozicija gali būti sudaryta iš simetriškų dalių, tačiau ryšys tarp jų neadekvatus simetrijai, pavyzdžiui, simetriški medžio lapai, sudarantys medžio struktūrą. Tai rodo, kad ir unifikuotomis pramoniniu būdu pagamintomis detalėmis galima sukurti asimetriškas kompozicijas. 7
10. Asimetrija
Statika ir dinamika Statika (gr. statike) – tai mokslas, tiriantis kūno pusiausvyrą veikiančias jėgas. Menininkui statikos sąvoka yra filosofinė, reiškianti tvirtumą, pastovumą, rimties ir ramybės būseną. Taigi kompozicija, išreikšta stabilia, masyvia ir sunkia forma, pabrėžia idėjos svarbą, pastovumą, amžinybės įkūnijimą. Tai būdingiausia memorialiniams paminklams, reprezentaciniams rūmams ir kulto pastatams. Be to, statika pabrėžia kompozicijos ramų monumentalumą bei griežtą dekoratyvumą. Puikiausias to pavyzdys – lietuvių liaudies skulptūra bei mažoji architektūra (koplytstulpiai, kryžiai, koplytėlės). Statiškiems objektams būdingas simetriškumas bei vertikalios ir horizontalios linijos. Stabilumu daugiausia pasižymi geometriniai kūnai. Statišku laikomas kvadratas, skritulys, kubas, taisyklingas daugiakampis, gretasienis. Tačiau geometriniai kūnai, būdami pasvirę, atrodo dinamiški – taip intriguojančiai yra pasviręs Pizos bokštas Italijoje. Grupė nevienodo aukščio statiškų formų taip pat atrodo dinamiškai (pvz., Niujorko miesto panorama). Dažnai formų statiškumą lemia medžiaga, struktūra ir atlikimo technika, pavyzdžiui, akmuo, šamotas; statyba iš blokų, plytų; žiedimas ir tekinimas. Visi žiesti indai formuoti pagal vertikalią simetrijos ašį, todėl jie visuomet statiški. 11. Statinė kompozicija Dinamika (gr. dynamikos – jėgos, jėginis) tiria vidines ir išorines jėgas, kurios veikia mechaninių sistemų judėjimą. Tai platus, sudėtingas ir labai naudingas mokslas. Juo, bent iš dalies, remiasi dizaineriai, projektuodami įvairias aerodinamines transporto priemones, įvairius techninius prietaisus, ir architektai, projektuodami hidrotechninius ir aerodinaminius pastatus bei kitus objektus. Judesį, energiją vizualiai išreiškia matematinės kreivės, dailės kūriniuose – įstrižainė (pvz., šv. Jurgis su ietimi, kuri statiškai kompozicijai suteikia veržlumo ir kovingumo), o emocinę įtampą ir kulminaciją muzikoje – stiprėjantys garsiniai akcentai (nuo piano iki fortissimo). Be judesio neįsivaizduojamas baletas, teatras, kinas, kinetinis menas. Architektūroje ir dailėje fizinis judesys išreiškiamas proporcijomis, ritmu, įstrižaine, kelių kompozicinių ašių susikirtimu, asimetrija, didelių ir mažų formų kaita, spalva, šviesos ir šešėlių kontrastais. Dinamikai būdingas formų lengvumas, veržlumas, aptakumas, pasikartojimas. Tuo pasižymi baroko, rokoko, secesijos ir ekspresionizmo architektūra ir dailė. Efektingą dinamiką matome optinės dailės kūriniuose. Dinamine kompozicija galima išreikšti žaismingas ir svarbias temas: šokį, cirką, sportą, medžioklę, kovą, darbą, skrydį ir kt.
12. Dinaminė kompozicija
8
Ritmas ir ornamentas Ritmas (gr. rhytmos – darnumas, proporcingumas) architektūroje ir dailėje naudojamas ir suprantamas labai plačiai. Tai jau išvardytų meninių priemonių ir jų elementų (linijų, dėmių, spalvų, faktūrų, šešėlių, dydžių, tūrių, niuansų, kontrastų) tolygus pasikartojimas, kaitaliojimas, gretinimas. Visa tai kūriniams teikia harmoningumo, emocingumo, dinamiškumo. Ritmo kaita būdinga visatai, gamtai, žmogaus gyvenimui. Kaimo ir miesto žmonių ritmai skiriasi savo aplinka ir darbu. Pirmiausia viskas keičiasi laike: diena ir naktis, metų laikai, augimo ciklai. Ritmiškai plaka mūsų širdis, ritmiškai kvėpuojame. Einame, dirbame ir kuriame pagal ritmą. Nuo senų senovės žmogus savo daiktus ir aplinką puošė vadovaudamasis ritmo pojūčiu. Ir dabar daug kas meno grožį pirmiausia suvokia per ritmą. Labiausiai ritmas susijęs su šokiais, muzika ir poezija. Tokie kūriniai žadina nuotaiką, jaudina arba ramina. Kitaip ritmas suprantamas architektūroje, monumentaliojoje ir dekoratyvinėje dailėje. Čia jis padeda susieti erdvę, formą, spalvą ir dekorą. Ritmas rodo kūrinių stilių, formų tektoniką, medžiagų ypatybes ir funkcijos kartojimąsi. Architektūroje ir vaizduojamajame mene ritmas ima reikštis esant ne mažiau kaip trims elementams. Paprasčiausias ritmas, kuris pasižymi lygiaverčių elementų išdėstymu vienodais intervalais, vadinamas metru (gr. metron – matas). Muzikoje metras prilyginamas taktui.
13. Ritmas
Ornamentas (lot. ornamentum – papuošalas) – puošybinė dailės ir architektūros priemonė, sudaryta iš ritmiškai pasikartojančių geometrinių ir vaizdinių elementų. Tai pati seniausia meninė harmonizavimo priemonė. Anot P. Galaunės, ornamentas yra vienas iš pirmiausių elementų, kuriais žmogus išreiškė savo grožio pajautimą. Manoma, kad pirminis daiktų papuošimas turėjo magišką reikšmę. Iš ornamentų, kuriuos P. Galaunė vadino „primityviškiausiais raštais – pirmomis proto prošvaistėmis“, mes pažįstame istoriją nuo seniausių laikų 31. Iš ornamento motyvo ir jo stilizacijos galima spręsti, kuriam kraštui ir kuriai epochai jis priklauso. Tačiau dėl tautų migracijos ir informacijos plitimo pastebima ornamento difuzija (lot. diffusio – sklidimas, išsiliejimas). Labiausiai yra išplitę antikos ornamentai, Pirėnų pusiasalyje – maurų azulechos, Vidurio Europoje – indiškoji palmetė, Europoje ir Amerikoje – art deco stilizacija.
14. Ornamentas
9
Informacijos šaltiniai
Tekstinė informacija:
http://www.fructusartis.lt
Iliustracijos ir dizainas yra unikalūs ir negali būti kopijuojami ar platinami be autoriaus sutikimo.
10
Tikrino ir vertino:
VVV
E