PAPROČIAI | Šventinio laikotarpio tradicijos
Šventinio
LAIKOTARPIO TRADICIJOS
Kai už lango pasirodo pirmosios snaigės, nejučia užplūsta šventinė nuotaika. Kūčios ir Kalėdos yra bene laukiamiausios metų šventės, turinčios gilias šaknis ir iš kartos į kartą perduodamas tradicijas.
K
alėdos lietuvių liaudies kalendoriuje laikomos sena agrarine švente, turinčia daug bendrų bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis. Tai laikas, kai žemdirbiai galėdavo atsipūsti, nes dėl žiemos šalčių jiems tekdavo atlikti mažiau žemės ūkio darbų. Ši, šiandien bene žinomiausia metų šventė, lietuviškuose rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta dar XVI-XVII amžiuje.
SUSIKAUPIMO IR APSIVALYMO LAIKAS – ADVENTAS
Kalėdos yra tik maža šio ypatingo laikotarpio dalis. Šventinio laiko pradžia – Adventas, kuris prasideda likus 4 savaitėms iki Kalėdų. Advento metas nuo seno buvo kupinas magijos, paslaptingumo ir netgi baimės. Senovės lietuviai atlikdavo įvairias apeigas, kurios, kaip tikėta,
∙ 58 ∙
IKI Skanaus!
turėjo garantuoti gerą derlių ir laimę ateinančiais metais. Žmonės aukodavo aukas dievams, susilaikydavo nuo kai kurių darbų, be to, vengdavo dirbti iki vėlumos, o ypač vidurnaktį – esą tuo metu žmones gali persekioti dvasios. Vėliau, įvedus krikščionybę, šis laikotarpis tapo skirtas susikaupimui bei apmąstymams. Per Kūčias, trumpiausią metų dieną ir ilgiausią naktį, buvo draudžiama dirbti žemės ūkio darbus, moterys visą dieną ruošdavo maistą Kūčioms, o vyrai pasiruošdavo pašaro gyvuliams. Po visų darbų vykdavo apeiginis prausimasis – kūno apvalymas prieš didžiąją vakarienę. Šis apsivalymas turėjo ir magišką reikšmę – tikėta, kad ritualas žmones apsaugo nuo ligų bei nelaimių. Prie Kūčių stalo žmonės turėjo sėsti be nuodėmės ir piktų minčių, tądien jie atleisdavo skriaudas savo priešams, susitaikydavo su kaimynais.
