About the Spatial Experience: Hans Dieter Schaal’s Paths, Passages and Spaces

Miestas- plokštuma, per kurią keliauja amžinas ekskavatorius- griaunantis, statantis, griaunantis ir vėl naujai statantis ir atrodo tai niekada nesibaigia. Vandens lygis kyla ir nežinia kada gali atsitikti globalinė katastrofa. Tačiau, kol mes kalbam apie ekologiją, tuo pat metu pro miestą važiuoja ekskavatorius.

“Atsiranda nauja pasaulio tvarka su naujais žinių gamybos ir kontrolės centrais. Taip pat atsiranda naujos auditorijos, ištroškusios skirtingų naratyvų, skirtingų įrankių ir skirtingų erdvės, formos ir vietos kalbų. Po dvejų sunkiausių ir nesutarimų atmintyje metų architektai turi unikalią galimybę parodyti pasauliui, ką mokame geriausiai: pateikti ambicingų ir kūrybingų idėjų, padedančių įsivaizduoti teisingesnę ir optimistiškesnę ateitį. Kalbėdamas su jumis iš jauniausio pasaulio žemyno, norėčiau padėkoti prezidentui Cicutto ir visai Venecijos bienalės komandai už šį drąsų pasirinkimą.” (Lesley Lokko)

Miestas- beveik tobulas. Lygus žalias, stiklinis, stilizuotas, modernus. Tai ką mes įpratę matyti. Estetika, tobulo miesto įvaizdis. Kodėl nekalbam ir nenorim priimti kitos pusės -griuvėsio, statybinių šiukšlių, griūties, savo klaidų, baigties? Visuomenė nelinkusi kalbėti apie savo pačių baigtį. Lygiai tas pats liečia ir šiuolaikinės architektūros baigtį. O jeigu visgi priimtume tai? Galbūt tai galėtų tapti ateities estetika?