Atgyjančios Giotto freskos

Šv. Pranciškaus istorijos

Šv. Pranciškaus istorijos – tai 28 freskų ciklas, puošiantis žemutinę vienanavės Šv. Pranciškaus aukštutinės bazilikos dalį. Kai kurie meno kritikai mano, kad freskos imtos tapyti 1296 m. t. y. baigus Senojo ir Naujojo Testamento scenas, puošiančias viršutinę navos dalį, o baigtos apie 1292. Remiantis rašytiniais liudijimais autorystė priskiriama Ambrogiotto di Bondone dar kitaip vadinamam Giotto, nors iš besiskiriančios atlikimo kokybės galima spręsti, kad prie jų padirbėjo ne vienas žmogus. Visose freskose pasakojamos istorijos imamos iš Šv. Bonaventūros, Mažesniųjų brolių Ordino generolo nuo 1257 m., surinktų liudijimų „Legenda Maior“.

Ant šiaurės vakarinio Subazijaus kalno šlaito į dangų kyla trijų pakopų Asyžiaus miestas – tvirtovė, kaip ir daugelis tokių viduramžių miestų Italijoje. Šiaurinėje jo dalyje, ant paties kalno šlaito – iš tolo matomas Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilikos su vienuolynu kompleksas pradėtas statyti 1228 m., praėjus dvejiems metams po Šv. Pranciškaus mirties. 1228 m. liepos septynioliktąją, jau kitą dieną po Pranciškaus kanonizacijos, popiežius Grigalius IX drauge su Mažesniųjų brolių Ordino generaliniu vikaru ir Ordino architektu broliu Eliju iš Kortonos, padėjo kertinį akmenį įspūdingai dviaukštei bazilikai. Dar 1228 balandžio 29 d. bule „Recolentes“ Popiežius buvo išreiškęs norą, kad ši bazilika būtų „specialis ecclesia“, o 1230 balandžio 22 d. Bule „Is qui Ecclesiam“ bazilikai suteikė Pranciškonų ordino „Caput et Mater“ titulą.

Istorija mena, kad vietą, kurioje išaugo bazilika ir kur norėjo būti palaidotas, nurodęs pats Pranciškus, o žemės sklypą bažnyčios statybai dovanojo Simone di Pucciarello. Toji kalva vietinių buvo vadinama „Pragaro kalva“, nes čia buvo laidojami nuteistieji myriop arba kaliniai. Vėliau ši žemė pervadinta „Rojaus kalva“.

1230 m. baigta statyti žemutinė bazilikos dalis, 1253 – viršutinė. Baziliką Popiežius Inocentas IV konsekravo tų pačių metų gegužės 25 d. Architektų vardai nežinomi, bet tarp garsiausių minimi brolis Elijas, Jokūbas Todesco, brolis Jonas iš Pennos, brolis Pilypas iš Campello. Ilgame sąraše tų, kurie pridėjo savo ranką puošdami baziliką, suspindi Cimabue, Giotto, Pietro Cavallini, Federico Zeri, Simone Martini, Ambrogio Lorenzetti. Daugiausia prisidėjo Cimabue ir jo dvidešimtmetis mokinys Giotto, kurį atsivedė nuo Florencijos. Legendos sako, kad jis buvęs piemuo ir Cimabue, keliaudamas link Asyžiaus buvo sužavėtas tuo, kaip jaunuolis ant akmens nupiešęs avį.

I. Neturtingas žmogus atiduoda pagarbą Pranciškui

Pranciškus vaizduojamas su aureole, vilkintis pasaulietiniais rūbais. Jam po kojomis savo mantiją kloja vyras. Juos supa lyg netyčia scenoje pasitaikę kiti kilmingi miestiečiai. Veiksmas vyksta centrinėje Asyžiaus aikštėje, nes už nugaros matome Minervos šventyklą ir savivaldybės rūmus.

II. Pranciškus atiduoda vargšui riteriui savo mantiją

Scena nukopijuota iš Šv. Martyno iš Tours gyvenimo, riterių globėjo. Pagal Pranciškaus gyvenimo chronologiją, ši scena yra antroji, bet nutapyta buvo pirmoji. Fone ant kalvos kairėje matosi aukštutinis Asyžiaus miestas, dešinėje – benediktinų vienuolynas ant Subasio kalno, kuriame buvo apsistojęs pats Šv. Benediktas.

Pranciškus kelyje sutiko vieną karį, blogai apsiginklavusį ant lieso žirgo. Jam jo pagailo. Pranciškus valandėlę svyravo. Staiga, prie jo prijojęs, nušoko nuo savo žirgo ir tarė: „Pabandyk mano žirgą ir aprangą“. Kai anas karys nenorėjo sutikti, Pranciškus nenusileido: „Tu esi vertesnis už mane jodinėti ant šio gražaus tvarinio. Tu įrodei savo narsumą kovoje prie Šv. Jono tilto. Tu priklausai kilmingųjų klasei, o aš esu tik pirklio sūnus“.

III. Pranciškus sapnuoja rūmų salę pilną ginklų

1202 m. lapkritį vyko karas tarp Perudžos ir Asyžiaus. Pranciškus metus praleido kalėjime, kol tėvas jį, kaip ligonį, išlaisvino. Liga tęsėsi dar metus. 1204–1205 m. pasveikęs Pranciškus sapnuoja rūmus pilnus ginklų. Šis sapnas jį paskatina prisidėti prie riterių, keliaujančių į Puglia, kurie leidosi į kryžiaus žygį išlaisvinti musulmonų užimtų šventųjų vietų Jeruzalėje. Pasiekęs Spoletą, jis iš naujo sapnuoja tą patį sapną, kuriame balsas klausia: „Pasakyk, Pranciškau, kas tau daugiau gali atlyginti, – tarnas ar ponas?“ „Žinoma, kad ponas“. „Tai kodėl tu palieki poną ir renkiesi tarną?“ Pabudęs Pranciškus buvo įsitikinęs, kad jam kalbėjo pats Dievas, bet jis pilnai nesuprato savo misijos, kas yra tas ponas. Girdėtasis balsas jam liepė grįžti Asyžiun, ir ten būsią jam pasakyta.

IV. Malda Šv. Damijono bažnyčioje

Pranciškus daug laiko praleidžia melsdamasis ir klajodamas po žemutiniojo Asyžiaus apylinkes. Nugriuvusi bažnyčios siena leidžia matyti maldai priešais nukryžiuotąjį suklupusį jaunuolį.

Maldos metu jis išgirsta į jį besikreipiantį nukryžiuotąjį: „Pranciškau, eik ir atstatyk mano bažnyčią, kuri griūva“.

Pranciškus pažvelgia į sutrūkusias sienas ir sutrūnijusias sijas ir tuoj pat imasi bažnytėlės atnaujinimo darbo.

Pradžioje manė, kad tai buvo viskas, ko Dievas iš jo nori. Tik daug vėliau jis patyrė, kad Jėzus nori jo meilės ir gero pavyzdžio, kad tokiu būdu atstatytų Dievo namus žmonių širdyse, atstatytų visuotinę Bažnyčią.

V. Pranciškus atsižada žemiškų turtų

Bažnyčių atstatymui Pranciškui reikėjo pinigų. Grįžęs namo jis ištuštino tėvo, audinių pirklio, parduotuvę ir nujojęs į Folignio turgų pardavė medžiagas. Tėvas jį nutempia į teismą priešais vyskupo rūmus ir reikalauja grąžinti visa, kas jam priklauso. Bonaventūra „Leggenda Maior“ rašo: „Visa atidavęs tėvui ir išsivilkęs iš rūbų, atsisakė tėvo palikimo ir laikinųjų turtų sakydamas „nuo šiol tvirtai galiu tarti Tėve mūsų, kuris esi danguje, nes Bernardonės Petras manęs išsižadėjo“.“ Scena freskoje padalinta į dvi žmonių grupes: kairėje tėvas Pietras Bernardonė, su Pranciškaus rūbais rankose. Jam už nugaros –kiti jį palaikantys viduriniosios klasės atstovai. Dešinėje – nuogas Pranciškus, kurį savo mantija dengia vyskupas.

VI. Popiežiaus Inocento III sapnas

Susibūrus pirmiesiems dvylikai pasekėjų, Pranciškus keliauja į Romą, jų gyvenimo būdui prašyti popiežiaus palaiminimo. Popiežius pasakė, kad gyvenimas, kurį jie renkasi yra per sunkus. Jis galbūt įmanomas jiems, bet ar atėjusieji po jų turės tokio pat uolumo? Tą naktį popiežius sapnavo Šv. Jono Laterano baziliką svyruojančią ir griūvančią. Staiga apsireiškė vargšas žmogelis atrėmė didžiulį pastatą ir sulaikė nuo sugriuvimo. Tai buvo Pranciškus.

Laterano bazilika Pranciškaus laikais buvo popiežiaus rezidencija – Bažnyčios širdis.

VIII. Pranciškus pasirodo ugnies vežime

Ši freska nupasakoja įvykį kuomet Pranciškus meldžiasi pašiūrėje. Jo broliai tuo metu yra kitur, atokiau nuo miesto. Broliai regi Pranciškų dangumi riedantį ugnies vežimu.

IX. Sostų regėjimas

Ši freska pasakoja vieno iš Pranciškaus bičiulių regėjimų. Danguje jis regėjo daugybę sostų ir balsą jam sakantį, kad didysis sostas priklausęs iš dangaus kritusiam angelui (lucifer) dabar yra skirtas nuolankiajam Pranciškui.

X. Demonų išvarymas iš Arezzo miesto

Apaštalinių kelionių metu Pranciškus aplankė nemažai vietovių. Priėjęs Arezzo miestą išvysta virš jo džiūgaujančius demonus ir taria savo bičiuliui: „Eik ir Dievo vardu, kaip Viešpaties tau buvo liepta, išvaryk demonus šaukdamas iš už durų“. Tasai paklusęs surinka ir demonai išsilaksto. Įsivyrauja ramybė. Demonai su šikšnosparnių sparnais simbolizuoja nesutarimus tarp skirtingų šeimų, kurių netrūko to meto Italijoje. Supriešinami dvasinis pasaulis, likęs už miesto sienų su katedra priešakyje ir demonų siaubiamas pasaulietinis gyvenimas.

XI. Pranciškus pas Sultoną

1219 m., penktojo kryžiaus žygio metu, Pranciškus leidžiasi į Rytus ir susitinka su sultonu ayyubide al-Malik al-Kamil. Istoriniai šaltiniai patvirtina šį susitikimą.

Lieka abejonių, ar iš tiesų Pranciškus bandė atversti sultoną.

Pranciškus sutinka būti išbandomas ugnimi, kad įgytų sultono ir jo pavaldinių pasitikėjimą. Pranciškus nenudegdamas pereina ugnį. Freskoje sultono pavaldiniai pavaizduoti vilkintys žydiškus drabužius.

1223 metų Kalėdų naktis: Pranciškus savo bičiuliui Jonui Velitai prisipažįsta trokštąs savo akimis išvysti nepatogumus, kuriuos turėjęs patirti dangiškais kūdikis. Vyrui pavedama surasti grotą, kuri primintų aną Betliejuje, parūpinti asilą ir jautį.

Broliai gieda psalmes, o Pranciškus, būdamas diakonu, skaito Evangeliją. Jam beskaitant žmonės ėdžiose išvysta begulintį tikrą kūdikėlį.

Istorija byloja, kaip pasiligojęs Pranciškus kopia į kalną sėdėdamas ant asilo. Kartu vykęs žmogus ima skųstis, jog mirštąs iš troškulio.

Pranciškus sustojęs nukelia akmenį ir iš po jo ištrykšta šaltinis, kurio prieš tai nebuvo, nei po to kas jį regėjo.

XV. Pamokslas paukščiams

Tai viena žinomiausių šio ciklo freskų. Anot tradicijos pamokslas paukščiams buvo pasakytas kelyje iš Cannaros pilies į Bevagna pilį. Šiuo pasakojimu Bonaventūra norėjo pabrėžti Pranciškaus sugebėjimą kalbėti vargšams ir atstumtiesiems. Šiandien tą vietą, žymi tik lauko riedulys ir mažytė koplytėlė. Šventasis nutapytas senyvo, švelnumu spindinčio veido, vilkintis savo įprastu abitu, basas. Sutikęs būrį paukščių jis ima jiems pamokslauti, o tie net nesiruošia niekur skristi. Šalia stovintis brolis į viską žiūri su nuostaba.

XVI. Celano riterio mirtis

Tai pati dramatiškiausia ciklo freska. Bonaventūra pasakoja, kad Pranciškui viešint vieno Celano riterio namuose, tasai prie vaišių stalo atlikęs išpažintį atiduoda dvasią Viešpačiui. Architektūra sceną padalina į dvi aiškias dalis: pokylio stalą su Šv. Pranciškumi ir dar vienu broliu ir kitoje pusėje – minią žmonių, apsupusią mirusį riterį. Šios pusės tarpusavyje tarsi supriešintos, nes dešiniojoje personažai stovi ant kojų, o kairiojoje – klūpi arba tyso ant žemės. Giotto kruopščiai nutapė visus ant stalo esančius daiktus.

XVII.

Pamokslas popiežiui Onorijui III

Popiežius Onorijus III laikomas elgetaujančių ordinų popiežiumi, nes jis 1216 m. patvirtina dominikonų regulą, o 1223 gruodžio 29 d. bule „Solet“ – pranciškonų. Taigi nekeista, kad Šv. Pranciškus buvo pakviestas pamokslauti popiežiui ir Romos kurijai.

Bonaventūra sako: „kad palaimintasis Pranciškus pamokslavęs su tokiu dievobaimingumu ir taip įsijautęs, kad atrodę lyg jis kalbąs ne žmogiškos išminties žodžiais, bet iš dieviško įkvėpimo“.

XVIII. Pranciškus pasirodo Arles kapituloje

Tai viena įspūdingiausių šio ciklo scenų. Iki smulkmenų realistiškame gotikinės architektūros fone šventasis pasirodo pačiame jos centre plačiai išskėtęs rankas. Tačiau ne visi kapitulos dalyviai jį regi. Jo pusėn yra pasisukę tik Monaldas ir brolis pamokslininkas Šv. Antanas Paduvietis. Aprašydamas šį įvykį Bonaventūra sako: „Palaimintajam Antanui pamokslaujant Arlio Kryžiaus kapituloje, palaimintasis Pranciškus, pats kūnu nebūdamas, pasirodė, ir ištiesęs rankas, palaimino brolius, kaip tai galėjo matyti brolis Monaldas; ir kiti broliai patyrė didžią paguodą“.

XIX. Pranciškus gauna stigmas

1224 m. rugsėjo 14 d., likus dvejiems metams iki mirties, meldžiantis ant La Vernos kalno šlaito, Pranciškui pasirodė „Kristus nukryžiuoto Serafino pavidalu, kuris jo rankose, kojose ir dešiniajame šone įspaudė Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryžiaus stigmas“.

Skurdžiame La Vernos peizaže, šalia lūšnelės, angelas įspaudžia penkiais šviesos spinduliais, stigmas į šventojo kūną.

Visą šią freską tapė pats Giotto. Tik brolio Leono, sėdinčio dešiniajame kampe, figūra buvo patikėta piešti vienam iš pagalbininkų.

Pranciškaus mirtis

Šv. Pranciškus mirė 1226 spalio mėn. 3–4 naktį. Nujausdamas mirtį jis pasiprašo būti išvelkamas iš maišinio abito ir šono žaizdą pridengdamas kairiąja ranka, kad niekas jos nematytų, paguldomas ant žemės. Jis dar spėja suvalgyti savo mėgiamiausių sausainių, br. Elijo asmenyje palaiminti esamus ir būsimus Ordino brolius, išklausyti skaitomos Jono Evangelijos ir laužyti duoną. Prašo būti palaidotas ant Pragaro kalvos, kur laidojami nusikaltėliai ir nusidėjėliai. Freska sudėliota į tris horizontalius sluoksnius: šalia šventojo kūno liūdintys broliai, kunigija ir angelai danguje prilaikantys Pranciškaus clipeo, jau esančio rojuje. 2011 m. atliekant freskos tyrimus, Dievo atvaizdo dešinėje, greta balto angelo buvo atrastas kipšo profilis. Giotto, jį paslėpdamas, norėjo pasakyti, kad velnias niekada nematys Dievo, nes yra užklotas nuodėmėmis, pavaizduotomis kaip debesys ir per amžius liks pragare.

XXI. Brolio Augustino ir Asyžiaus vyskupo regėjimai

Šioje freskoje pasakojami du įvykiai Pranciškaus mirties valandą. Kairėje pusėje – brolis Augustinas, jau būdamas visai prie mirties sušuko: „Palauk manęs, tėve, einu kartu“ ir atidavęs sielą Dievui nusekė šventuoju tėvu. Dešinėje – Asyžiaus vyskupui Gvidui esant ant Gargano kalno, kur ir dabar yra garsi Arkangelo Mykolo šventovė, pasirodęs jam Pranciškus ir taręs: „Štai, žengiu į dangų“, ir taip tą valandą buvę.

XXII. Jeronimas ištiria stigmas

Pagaliau buvo galima atskleisti paslaptį, kurią gyvas Pranciškus taip uoliai saugojo nuo pašalinių akių.

Jį, paguldytą Porciunkulės bažnytėlėje, apsuptą brolių ir kunigų, apžiūri Jeronimas – garsus to meto gydytojas, išsilavinęs žmogus. Pakėlęs šventojo rūbą, kurį prieš mirtį „paskolino“ provincijolas, jis gracingai pirštais paliečia žaizdas rankose bei kojose, ir ieties šone padarytą žaizdą.

Viršutinėje freskos dalyje pavaizduotas pačios viršutinės bazilikos interjeras, kuriame nenatūraliai pasvirę išsikiša Nukryžiuotojo kontūrai ir Dievo motinos ikona, o dešinėje –angelas.

XXIII. Šv. Klaros ir jos seserų atsisveikinimas su Šv. Pranciškumi

Veiksmas vyksta nuostabaus gotikinio fasado fone – greičiausiai taip turėjusi atrodyti Asyžiaus basilika, Orvieto katedra ar Santa Maria del Fiore Florencijoje. Laidotuvių procesija lėtai patraukia iš Asyžiaus lygumoje stovėjusios Porciunkulės bažnytėlės į aukštutinį Asyžių ir pakeliui sustoja prie Šv. Damijono, kur Šv. Klara ir jos pasekėjos gali atiduoti savo ištikimam bičiuliui ir bendrakeleiviui deramą pagarbą. Jos švelniai liečia šventojo kūną ir bučiuoja jo rankas. Bažnyčią supa smalsuolių minia, o vienas iš jų, kad geriau matytų įsiropščia į medį (aliuzija į Šventojo rašto Zachiejų).

Pranciškaus kanonizacija

Šis epizodas paremtas 1228 m. popiežiaus bule „Mira circa nos“, kai popiežius Grigalius IX, asmeniškai atvykęs Asyžiun ir kruopščiai ištyręs stebuklus, jo brolių patarimu kanonizavo palaimintąjį Pranciškų. Tai viena iš labiausiai sugadintų freskų, nes pro lango rėmus tekėjęs vanduo sunaikino dalį piešinio.

XXV. Šv. Pranciškus pasirodo popiežiui Grigaliui IX

Popiežius Onorijus III mirė 1227 m. kovo 18 dieną. Jį pakeitęs Grigalius IX, greičiausiai, net nebuvo susitikęs su Šventuoju, taigi abejoja žaizda Pranciškaus šone. Grigaliui IX sapne pasirodęs Pranciškus paima jo ranką ir kviečia paliesti šono žaizdą, kurią atveria kita ranka. Pranciškus paprašė duoti buteliuką, kurį privarvino kraujo iš savo šono. Scena vyksta popiežiaus apartamentuose. Vaizdas ne visai išcentruotas. Šį akcentą Giotto vėliau dažnai naudos.

XXVI. Leridos gyventojo išgydymas

Vienas Leridos (Ispanija) gyventojas labai sunkai sirgo. Gydytojai jau buvo praradę viltį. Ligonis stebuklingai pasveiko po to, kai jam pasirodė Šv. Pranciškus, lydimas dviejų angelų.

Paskutiniųjų trijų freskų autorystė priskiriama Giotto mokiniui, todėl figūros daug statiškesnės, nors eskizai priskiriamai pačiam mokytojui.

Prikeltos moters išpažintis

Dar kitaip vadinama moters iš Benevento išpažintis pasakoja jau po Pranciškaus mirties padarytą stebuklą. Viena moteris iš Montemanaro mirė be išpažinties ir, Pranciškui užtariant, Kristaus buvo prikelta. Artimųjų nuostabai moteris atsibunda ir išpažįsta savo nuodėmes vienuoliui. Tuo metu angelas veja iš kambario velnią šikšnosparnio sparnais. Tai moters išganymo ženklas. Paskutinių trijų freskų autorystė yra priskiriama Giotto mokiniui, greičiausiai taip vadinamam Maestro della Santa Cecilia, todėl figūros nutapytos labiau statiškos ir plokščios. Vis dėl to dėmesio verta kairiajame kampe klūpanti Pranciškaus figūra besimeldžianti Kristui.

XXVIII. Šv. Pranciškus išvaduoja eretiką Petrą iš Alifės

Ši freska taip pat pasakoja nutikimą įvykusį jau po Pranciškaus mirties. Petras iš Alifės, apkaltintas erezija ir įkalintas Romoje, buvo pavestas Tivolio vyskupo priežiūron. Jam kalint, Pranciškaus užtarimu, jis buvo išlaisvintas iš grandinių ir vyskupui neliko nieko kito kaip pripažinti stebuklą. Ši freska taip pat priskiriama Giotto mokiniui Maestro della Santa Cecilia. Architektūra vis dar vaizduojama labai charakteringai ir išmoningai. Žmonių figūros plokščios, visai nebūdingos Giottui, ir ištęstos, gestai dirbtiniai. Tiek į šią, tiek į šalia esančią freską, per vidurį įsibrauna medinė konsolė, į kurią buvo atremiama ikonostazo sija. Tai buvo priežastis, kodėl šios freskos nutapytos paskutinės.

Nuotraukos Marcello Fedeli, Spoleto, 2014

© Archivio fotografico del Sacro Convento di S. Francesco in Assisi, Italia

Tekstas Julijos Lukauskaitės FMSC, Danutės Ančerytės FMSC

Maketavo Jolanta Klietkutė

Viršelio nuotrauka Romando Žiubrio

© Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai parapija, 2020