Kokyb?s analiz? ir valdymas by Exesas Up

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

AUDRIUS ČEREŠKA VYTAUTAS PAUŽA

KOKYBĖS ANALIZĖ IR VALDYMAS

Mokomoji knyga

Vilnius ,,Technika“ 2005

A. Čereška, V. Pauža. Kokybės analizė ir valdymas. Mokomoji knyga. Vilnius: Technika, 2005. 133 p. Knygoje pateikti pagrindiniai mašinų kokybę nusakantys terminai ir paaiškinimai, kokybės charakteristikos ir rodikliai, pagrindiniai kokybės sistemos reikalavimai, kokybės valdymo principai, aiškinama gaminio kokybė pradedant jo projektavimo ir baigiant eksploatavimo, priežiūros ir remonto kokybe. Pateikti produkcijos pateikimo kontrolei būdai, gaminių imties kontrolei atrankos būdai.

Leidinys skirtas dieninio, vakarinio ir neakivaizdinio skyrių mechanikos inžinerijos ir pramonės inžinerijos programų specialistams rengti aukštosiose mokyklose, taip pat įvairių įmonių ir organizacijų specialistams.

Leidinį rekomendavo VGTU Mechanikos fakulteto studijų komitetas Recenzavo: prof. habil. dr. Alvydas Pikūnas, doc. dr. Ivanas Višniakas

VGTU leidyklos ,,Technika“ 793 mokomosios metodinės literatūros knyga ISBN 9986-05-894-5

TURINYS Pratarmė……………………………………………………………..6 1. Įvadas………………………………………………………………7 2. Kokybės samprata………………………………………………...8 2.1. Kokybės sąvokos ir terminai…………………………………….9 2.2. Kokybės charakteristikos……………………………………….15 2.3. Kokybės rodikliai……………………………………………….17 3. Kokybės sistemos………………………………………………...22 3.1. Kokybės sistemos standartai……………………………………22 3.2. Kokybės sistemos struktūra……………………………………..23 3.3. Kokybės sistemos principai……………………………………..25 3.4. Kokybės sistemos reikalavimai…………………………………27 3.5. Kokybės užtikrinimo sistema…………………………………...35 4. Kokybės valdymas……………………………………………….37 4.1. Bendras supratimas apie kokybės valdymą……………………..37 4.2. Produkcijos kokybės valdymo sąvokos…………………………41 4.3. Kokybės valdymas ir standartai………………………………...44 4.4. Pagrindiniai kokybės valdymo sistemos principai……………...46 4.5. Kokybės valdymo sistemos……………………………………..51 4.6. Kompleksinė kokybės valdymo sistema………………………..56 4.7. Tikslinės kokybės valdymas…………………………………….58 4.8. Visuotinės kokybės valdymas…………………………………..59 5. Gaminio kokybė………………………………………………….61 5.1. Projektavimo stadijų kokybė……………………………………61

5.2. Gamybos kokybė………………………………………………..66 5.3. Matavimų kokybė……………………………………………….67 5.4. Eksploatavimo kokybė………………………………………….69 6. Kokybės kontrolė………………………………………………...75 6.1. Gaminių pateikimo kontrolei būdai……………………………..75 6.2. Gaminių imties kontrolei atrankos būdai……………………….76 6.2.1. Imčių klasifikacija…………………………………………….78 6.2.2. Kontroliuojamos imties dydis…...……………………………78 6.3. Kontrolės plano parinkimas…………………………………….81 6.4. Kontrolės plano parinkimas pagal kontroliuojamo parametro dispersiją…………………………………………...81 6.4.1. Kontrolės plano parinkimas kai kontroliuojamo parametro dispersija nežinoma………………………………..81 6.4.2. Kontrolės plano parinkimas kai kontroliuojamo parametro dispersija žinoma…………………………………..85 6.5. Kontrolės atlikimo tvarka……………………………………….91 7. Kokybės kontrolės metodai……………………………………..97 7.1. Ištisinė kontrolė…………………………………………………97 7.1.1. Ištisinės kontrolės samprata ir ypatybės………………………97 7.1.2. Ištisinės kontrolės charakteristikos……………………………98 7.2. Ištisinės kontrolės būdai………………………………………...99 7.3. Atrankinė kontrolė……………………………………………..100 7.3.1. Atrankinės kontrolės samprata………………………...…….100 7.3.2. Atrankinės kontrolės parametrai…………………………….101

7.3.3. Defektingumo zonos………..……………………….………104 7.4. Atrankinės kontrolės būdai…………………………………….105 7.4.1. Kontrolė pagal kiekybinius požymius……………………….105 7.4.2. Kontrolė pagal kokybinius požymius………………………..106 7.4.2.1. Vieno laipsnio kontrolė……………………………………106 7.4.2.2. Dviejų laipsnių kontrolė…………………………………...107 7.4.2.3. Daugiapakopė kontrolė..…………………………………..107 7.4.2.4. Nuoseklioji kontrolė……………………………………….108 7.5. Atrankinės kontrolės planai……………………………………108 8. Kokybės auditas………………………………………………...112 8.1. Sąvokos ir terminai…………………………………………….112 8.2. Kokybės audito tikslai…………………………………………114 8.3. Kokybės audito metodika……………………………………...115 8.4. Kokybės audito planavimas…………………………………...117 9. Marketingo kokybė...…………………………………………..121 9.1. Marketingo sąvokos ir terminai………………………………..121 9.2. Prekės pateikimo rinkai metodika…………….……………….122 9.3. Prekės kontrolė rinkoje ………………………………...……...126 10. Kokybės kaina………………………………………………...129 Literatūra………………………………………………………….131

Pratarmė Knygoje pateikti pagrindiniai kokybę nusakantys terminai ir paaiškinimai, kokybės charakteristikos ir rodikliai, pagrindiniai kokybės sistemos reikalavimai, kokybės valdymo principai, aiškinama gaminio kokybė pradedant jo projektavimo ir baigiant eksploatavimo, priežiūros ir remonto kokybe. Pateikti produkcijos pateikimo kontrolei būdai, gaminių imties kontrolei atrankos būdai. Pateikta kokybės audito metodika, kokybės audito plano sudarymo principai. Išdėstyti sėkmingo kokybės marketingo reikalavimai ir įtaka sėkmingai verslo plėtrai, atrankinės kokybės kontrolės metodai. Mokomoji knyga parengta remiantis Tarptautiniais, Europos ir Lietuvos kokybės sistemos standartais ir normomis bei klasikine literatūra, kuri buvo išanalizuota ir apibendrinta. Čia pateikti pagrindiniai kokybės kontrolės, valdymo ir analizės metodai. Ši knyga – tai mokomoji priemonė dieninio, vakarinio ir neakivaizdinio skyrių mechanikos inžinerijos ir pramonės inžinerijos specialistams rengti aukštosiose mokyklose. Ja gali naudotis ne tik Vilniaus Gedimino technikos universiteto, bet ir kitų universitetų studentai, įvairių įmonių ir organizacijų specialistai, siekiantys savo įmonėse įdiegti kokybės kontrolės valdymo ir analizės metodus.

Autoriai

1. Įvadas Vartotojų poreikiams patenkinti būtina paisyti kokybės visais gaminio egzistavimo etapais: - užduoties parengimo; - projektavimo; - medžiagų; - detalių; - gamybos; - technologijų; - kontrolės metodų; - kontrolės priemonių; - kontrolės; - pardavimo; - eksploatavimo priežiūros; - remonto. Visi šie elementai glaudžiai tarpusavyje susiję. Atsiradus defektams vienoje grandyje, nukenčia kita grandis, o gal net visa sistema. Defektiniu gaminys tampa dėl ypatingų priežasčių, kurias reikia nustatyti ir pašalinti. Tik tada galima išvengti nekokybiškos produkcijos. Dauguma mano, kad defektai neišvengiami, o defektų atsiradimo priežastys labai įvairios. Tačiau nepaisant produkcijos įvairovės, defektų atsiradimo priežastys yra universalios. Viena pagrindinių priežasčių – kitimą. Sumažinus kitimą, sumažėja ir blogų gaminių atsiradimo tikimybė. Gaminio kokybė priklauso nuo įvairių veiksnių. Priklausomai nuo to, ar visi veiksniai parinkti tinkamai, ar ne, pagaminta produkcija bus arba kokybiška, arba nekokybiška. Vertinant gamybos procesą kokybės užtikrinimo požiūriu, į jį galima žiūrėti kaip į tam tikrų priežasčių visumos kitimą. Šios priežastys ir sukelia gaminių kokybės pokyčius, padalija juos į gerus ir blogus.

Priežasčių, lemiančių gaminių kokybę, yra daug. Kai kurios jų veikia labai stipriai, kitos – nežymiai. Iš tikrųjų veiksnių, lemiančių gaminių kokybę, nėra labai daug. Kokybę galima labai pagerinti šalinant pagrindines kitimo priežastis, kurių, kaip rodo praktika, yra nedaug. Siekiant sumažinti defektinių gaminių atsiradimo tikimybę, pirmiausia būtina nustatyti teisingą diagnozę ir surasti tikrąsias defektų priežastis.

2. Kokybės samprata 2.1. Kokybės sąvokos ir terminai Kas yra kokybė? Analizuodami šio žodžio prasmę matome, kad ji nevienareikšmė. Tai išryškėja lyginant šio žodžio vartojimo kontekstą. Viena, kai jis vartojamas buitinėje kalboje, visai kas kita, kai jį vartoja mokslininkai arba praktikai, gvildenantys kokybės klausimus. Kai girdime sakant Aukštos kokybės gaminys, įsivaizduojame ypač gerai pagamintą, puikų produktą. Tarybiniais laikais kokybiška preke buvo laikoma prekė, atitikusi standartus. Tačiau standartai yra netobuli, greitai sensta, yra sudaromi žmonių, turinčių savo nuomonę. Toks kokybės supratimas netinkamas rinkos sąlygomis. Išsiaiškinus, kas yra kokybė ir kaip ją galima identifikuoti, kyla labai svarbus klausimas – kaip užtikrinti aukštą paslaugų ir gaminių kokybę. Siekdamos užtikrinti aukštą kokybę visos kompanijos turi laikytis kokybės strategijos. Ji visų pirma užtikrina tam tikros filosofijos įdiegimą. Strategijos esmė – prioritetą teikti klientams, kurie yra kokybės kriterijai. Tai reiškia, kad priimant bet kokį sprendimą turi būti atsižvelgiama į kliento poreikius. Efektyviam kokybės valdymui didelę reikšmę turi procesų koncentracija. Procesu galima įvardyti bet kokią organizuotą veiklą. Pagamintos produkcijos ar paslaugos kokybė priklauso nuo atskirų procesų ir jų tarpusavio sąveikos. ,,Rolls Royce“ yra geras automobilis, o ,,Citroën 2 CV“ – ne. Specialisto, atliekančio šių automobilių kokybės analizę, akimis, abu automobiliai gali būti aukštos kokybės gaminiai. Gali būti, kad ,,Rolls Royce“ jam atrodys blogesnės kokybės gaminys negu ,,Citroën 2 CV“, jeigu važiuojant ,,Rolls Royce“ ir ,,Citroën 2 CV“ pradės traškėti, braškėti, trūkčioti. Iš ,,Rolls Royce“ šito niekas nesitiki, o ,,Citroën 2 CV“ akivaizdžiai nuvils, jeigu važiuos tyliai, gražiai ir t. t. Todėl reikia skirti projekto kokybę (angl. quality of design) nuo kokybės ir projekto reikalavimų atitikimo (angl. quality of

conformance to specification). Pirmu atveju turima omenyje planuojama kokybė, antru atveju – pagaminimo kokybė. Kai kalbama apie kokybę, kokybės įvairovę, kokybės pablogėjimą ar kokybės pagerėjimą, galvojama apie planuojamą kokybę. Tokio pobūdžio kokybės skirtumai tarp ,,Rolls Royce“ ir ,,Citroën 2 CV“ gamintojo suplanuoti vartotojo poreikiams patenkinti. Kalbant apie kokybės užtikrinimą, turima omenyje ne ta reikšmė, kuri vartojama buitinėje kalboje. Kokybė – tai filosofinė kategorija. Manoma, kad pirmasis kokybę analizavo Aristotelis III a. prieš mūsų erą, vėliau Hėgelis XIX a. ir kt. 2.1 lentelė. Kokybės formuluotės Autorius Aristotelis (III a. pr. m. e.) Hėgelis (XIX a.) Kinių versija

Šuchartas (1931 m.) Isikava (1950 m.) Dž. M. Džuranas (1979 m.)

Kokybės formuluotė Skirtumai tarp daiktų Diferenciacija pagal požymį ,geras – blogas Kokybė – sąvoka, susijusi su buitimi, nes kažkas tampa niekuo, kai praranda savo kokybę Heroglifas, reiškiantis kokybę, susideda iš dviejų elementų: pusiausvyra ir pinigai (Kokybė = pusiausvyra + pinigai), vadinasi, kokybė tolydi sąvokoms aukštos klasės, brangus Kokybė turi du aspektus: 1. Objektyvios fizinės charakteristikos; 2. Subjektyvus vertinimas – kiek daiktas geras Kokybė – savybė, realiai patenkinanti vartotojų poreikius Tinkamiausias vartoti (paskirties atitikimas) Subjektyvus vertinimas: kokybė –– vartotojo patenkinimo lygis (siekdamas kokybės gamintojas turi žinoti vartotojų

ГОСТ 18321 – 73 (СЭВ 1934 – 79)

Tarptautinis standartas ISO 9000

poreikius, kad pagamintų tokią produkciją, kuri atitiktų jų poreikius Produkcijos kokybė – visuma produkcijos savybių Produkcijos kokybė – visuma produkcijos savybių, nusakančių jos gebėjimą patenkinti nustatytus poreikius Kokybė – visuma produkcijos savybių ir charakteristikų arba paslaugų, kurios užtikrina galimybę patenkinti nustatytus arba numanomus poreikius

Kokybės samprata technikoje Specialistai kokybę vertinama pagal tai, kaip gatavas gaminys atitinka brėžinius ir techninius reikalavimus. Vokiečių kokybės sąjunga pateikia tokį kokybės apibrėžimą: Kokybė kaip atlikimo kokybė ,,Kokybė yra visuma gaminio savybių ir požymių arba procesų, kurie nusako jų tinkamumo laipsnį naudoti gaminį pagal paskirtį“. Neturi būti skirtumo tarp projektuojamo ir pagaminto gaminio. Tai ir yra pagrindinis kokybės užtikrinimo uždavinys. Kokybės ratas Kokybę nusako sudaromieji, sudarantys tam tikrą ratą. Anot Vokiečių sąjungos, kokybės ratas – tai ,,uždaras ratas pasekmių, nusakančių gaminio arba proceso kokybę jo gamybos ir eksploatacijos etapu“. Šio įvertinimo galimybes galima paaiškinti tokiu pavyzdžiu. Ar galima laikyti kokybiška kėdę, kurios kojos yra skirtingo ilgio? Vadovaujantis baldų gamintojų standartais – žinoma, ne. Tačiau tokias kėdes galima statyti ant laiptų, pavyzdžiui, teatro salėje. Taigi jos pagamintos kokybiškai ir jų visai nereikia perdarinėti.

Kokybė – kompleksinė sąvoka Kokybė – tai kompleksinė sąvoka. Viena, visi įmonės skyriai daugiau ar mažiau atsako už gaminio kokybę, atitinkančią projektą, kita, visi gaminiai turi savybių kurias galima kontroliuoti, išmatuoti. Kiekvieną iš šių kokybės savybių, galima kontroliuoti, tačiau reikia įvertinti įvairius nuokrypius tarp reikalaujamų ir realių dydžių. Tokio gaminio kokybė charakterizuojama keliais kokybės požymiais – imama atskirų požymių suma. Skirtingai supratimos sąvokos kokybė ir patikimumas. Nuo žodžio kokybė reikia skirti žodį patikimumas (angl. reliability), nors buityje šios reikšmės dažnai painiojamos. Patikimumas – tai ilgalaikė kokybė. Anot Vokiečių sąjungos, patikimumas – tai kokybė, išsilaikanti visą numatytą eksploatacijos laikotarpį, arba kokybė, išsilaikanti ilgiau nei numatytas eksploatacijos laikotarpis. Kokybė – visuma objekto savybių, kurios turi atitikti nustatytus ir numanomus poreikius. Laikui bėgant poreikiai gali keistis. Paprastai poreikiai virsta charakteristikomis nustatytų kriterijų. Poreikiai gali apimti tokius aspektus, kaip eksploatacinės charakteristikos, tikimas funkcionuoti, patikimumas, saugumas, aplinka, ekonominiai ir estetiniai reikalavimai. Turint omenyje gerą lygį, lyginant arba kiekybės požiūriu vertinant techninius rodiklius, terminas kokybė supratimas ribotai. Šioms prasmėms išreikšti turi būti vartojamas nurodomasis žodis. Gali būti vartojami tokie terminai: 1. 2. 3.

Santykinė kokybė – kada objektai klasifikuojami atsižvelgiant į jų privalumų lygį arba lyginamąja prasme. Kokybės lygis – kokybine prasme (statistinė priėmimo kontrolė). Kokybės riba – tai vertinami tikslūs techniniai rodikliai.

Kartais kokybė žymima sąvokomis tinkamumas vartoti arba Atitikties tikslui, arba vartotojo poreikių patenkinimas, arba atitikties reikalavimams.

Bendra kokybė gali būti pasiekta tik sudėjus atskirus jos elementus, kai galiausiai gaunamas kokybiškas produktas ar paslauga. Gradacija klasė, rūšis, kategorija ar lygis paskirtas objektas turintiems tokią pačią funkcinio pritaikymo galimybę, bet skirtingus kokybės reikalavimus. Pastaba. Gradacija (klasė, rūšis) rodo numatytus arba pripažintus kokybės reikalavimų skirtumus.

Aukštos klasės objektas gali būti nepatenkinamos klasės, ir atvirkščiai. Kai klasė žymima skaičiais, aukščiausia klasė žymima skaičiumi 1, o žemesnė klasė atitinkamai – 2, 3, 4 ir t. t. Kokybės reikalavimai: nustatytų poreikių išraiška arba jų pavertimas kiekybinių ir kokybinių reikalavimų rinkiniu esant tam tikroms objekto charakteristikoms, norint suteikti galimybę jas realizuoti ir tikrinti. Pastaba. Svarbu, kad kokybės reikalavimai visiškai atitiktų nustatytus ir numanomus vartotojų poreikius. Kokybės reikalavimai turi būti nusakyti pradžioje.

Patikimumas: šis terminas vartojamas pasiruošimo charakteristikai ir ją veikiantiems faktoriams aprašyti: negendamumui, pataisomumui, techninės priežiūros užtikrinimui ir remontui. Pastaba. Patikimumas vartojamas aprašyti bendriems dalykams, kada nevartojami kiekybiniai terminai. Patikimumas yra vienas iš aspektų, priklausančių nuo laiko.

Suderinamumas: galimybė tam tikrus objektus naudoti kartu, įvykdant tam tikrus reikalavimus. Pakeičiamumas: galimybė objektą be modifikacijos naudoti vietoje kito objekto, vykdant tam tikrus reikalavimus. Saugumas: būsena, kai nuostolio rizika personalui arba nuostolis organizacijai apribotas iki leistinojo lygio. Pastaba. Saugumas yra vienas iš kokybės aspektų.

Atitikimas: nustatytų reikalavimų atitikimas. Neatitikimas: nustatytų reikalavimų neatitikimas. Pastaba. Šis pasakymas apima vieną arba kelis kokybės trūkumus arba sistemos elementų kokybės trūkumus, arba jų nukrypimus nuo reikalavimų.

Defektas: įvykdyto nustatyto arba laukiamo reikalavimo, keliamo objektui, taip pat reikalavimo, užtikrinančio saugumą. Pastaba. Reikalavimas turi būti realus, atsižvelgiant į esamas sąlygas.

Atsakomybė už produkcijos kokybę: bendras terminas, aprašantis gamintojo arba kitų asmenų įsipareigojimus, įvykus traumai, sužeidimams, sunaikinus asmeninį turtą arba patyrus kitų nuostolių, esant blogam gaminiui. Pastaba. Kartais šiam procesui nusakyti vartojamas žodis kvalifikacija.

Kvalifikuotas: statusas priskiriamas objektui, įrodžius, kad jis gali atitikti keliamus reikalavimus. Kontrolė: veikla, apimanti vienos ar kelių charakteristikų matavimus, ekspertizes, bandymus ar įvertinimus ir gautų rezultatų duomenų palyginimą su nustatytais reikalavimais. Savikontrolė: atlikto darbo kontrolė, jo vykdytojui laikantis numatytų reikalavimų. Pastaba. Savikontrolės rezultatai gali būti naudojami procesui valdyti.

Patikrinimas: objektyvių įrodymų, atlikus ekspertizę, pristatymas norint įsitikinti, ar reikalavimai buvo įvykdyti. Pastaba. Projektuojant ir tobulinant patikrinimas reiškia ekspertizės atlikimą. Žodis patikrinta vartojamas statuso atitikčiai pažymėti.

Objektyvus įrodymas: informacija kuri gali būti patvirtinta remiantis faktais, gautais stebint, matuojant, bandant arba kitokiais būdais.

2.2. Kokybės charakteristikos Technikos objektų kokybė įvertinama jo charakteristikų (parametrų) visuma; vertinamos tik tos charakteristikos, kurios prisideda prie vartotojo reikmių tenkinimo. Šios charakteristikos gali būti suskirstytos į tris grupes: tolydines, diskretines ir dvejetaines. Tolydinės charakteristikos yra tokios, kurios gali įgauti bet kokią reikšmę nustatytame reikšmių intervale. Pvz., automobilis 100 km gali suvartoti nuo 7 litrų, važiuodamas greitkeliu, iki 9 litrų degalų mieste. Nors tolydinės charakteristikos gali įgauti įvairių reikšmių, tačiau jos yra objektyvios, nes gali būti tiksliai išmatuotos ir nepriklauso nuo kieno nors nuomonės. Diskretinės charakteristikos pažymi savybes, kurioms būdingos kelios reikšmės. Pvz., automobilio išvaizda gali būti apibūdinama kaip gera, puiki, patenkinama, nepatenkinama ir t. t. Diskretinės charakteristikos yra subjektyvios, t. y. priklauso nuo vertintojo nuomonės. Tai, kas vienam atrodo puiku, kitam gali būti tik patenkinama ar net nepatenkinama. Dvejetainės charakteristikos naudojamos pažymėti savybėms, kurias objektas turi arba neturi. Todėl šios charakteristikos gali būti žymimos dvejetainės skaičiavimo sistemos ženklais: 0 – savybės nėra, 1 – savybė yra. Pvz., automobilis turi vairo stiprintuvą arba jo neturi, staklės turi programinį valymą arba jo neturi. Dvejetainės charakteristikos taip pat yra objektyvios, nes nepriklauso nuo vertintojo nuomonės. Taigi technikos objekto kokybė gali būti apibūdinama trimis parametrų grupėmis: tolydinių parametrų visuma {x}, diskretinių parametrų visuma {y}, dvejetainių parametrų visuma {z}. Iš trijų parametrų grupių informatyviausi yra tolydiniai parametrai. Šie parametrai yra objektyvūs, nes jų vertės nustatomos nepriklausomai matuojant. Jie gali parodyti nedidelius kokybės pokyčius. Gamintojas produkto specifikacijoje nurodo produktą apibūdinančius parametrus, kurie vadinami projektiniais parametrais. Staklių specifikaciją sudaro šie parametrai: didžiausi apdirbamos detalės matmenys, variklio

galingumas, pastūmos diapazonas, sūklio apsisukimų diapazonas, staklių gabaritai. Automobilio specifikaciją sudaro šie parametrai: suvartojamų degalų kiekis, maksimalus greitis, įsibėgėjimo iki 100 km/h greičio trukmė, stabdymo kelias, variklio triukšmo lygis, CO kiekis išmetamosiose dujose. Visi gaminiai yra veikiami atsitiktinių veiksnių. Jų įtaka pasireiškia gaminant ir eksploatuojant produktą tam tikromis sąlygomis. Vienodų bet kurios mašinos detalių grupės turi nedidelių atsitiktinių matmenų, paviršių kokybės cheminės sudėties, kietumo ir kitų nuokrypių. Aplinka, kurioje mašina dirba, taippat apibūdinama parametrais (temperatūra, oro drėgnumu, atmosferos slėgiu ir kt.), kurių vertės taip pat yra atsitiktinės. Visi atsitiktiniai veiksniai, turintys įtakos technikos objekto darbui, vadinami atsitiktiniais įėjimo parametrais. Dėl jų poveikio pasikeičia objekto charakteristikos, kurias galima įsivaizduoti kaip išėjimo parametrus.

Kintami įėjimo signalai

Technikos objektas

x y z

Kintami išėjimo signalai

2.1 pav. Technikos objekto charakteristikos Dėl kintamų įėjimo signalų išėjimo signalai arba objekto tolydinės charakteristikos gaunamos nepastovios, jų vertės svyruoja apie projektinę parametro vertę. Jeigu gaminio specifikacijoje nurodytas koks nors parametras, tai dėl kintamų charakteristikų jis gali kisti neviršydamas tam tikrų ribų. Technikos objekto charakteristikų verčių nuokrypiai nuo projektinių sukels vartotojo nepasitenkinimą. Todėl gamintojas paprastai nurodo charakteristikų {x} nuokrypių ribas, kurios vadinamos tolerancijos ribomis ir žymimos ∆. Vartotojui neturi patekti produktai, kurių charakteristikos išeina už ribų, o technikos objekto kokybė visiškai apibūdinama dviem vektoriais: projektinių parametrų aibe {xi } ir jų tolerancijų aibe {∆ r }. Geros

kokybės produktai turi labai tikslius parametrus

tolerancijas {∆} .

{x}

ir mažas

2.3. Kokybės rodikliai Visapusiškas kokybės gerinimas – tai vienas aktualiausių dalykų, skatinančių sėkmingą ekonominį gamybos vystymąsi. Šiuolaikinės technikos sudėtingumas, gamybinių procesų mechanizavimas ir automatizavimas, gyventojų poreikių didėjimas, kylant jų materialinei gerovei, sudaro objektyvias sąlygas planingai gerinti visų pramonės šakų produkcijos kokybę. Gaminio kokybė priklauso nuo įvairių konstrukcinių ir technologinių savybių, kurios lemia jo gamybos sąnaudas ir eksploatacijos efektyvumą, lemia gaminio tikimą techniškai prižiūrėti ir remontuoti, saugoti ir transportuoti. Mašinų ir prietaisų kokybę nusakome, kiekybiškai apibūdinę jų savybes. Tokia kiekybinė mašinos savybių charakteristika, taikytina tik tam tikromis jos sukūrimo ir eksploatavimo sąlygomis, vadinama mašinos kokybės rodikliu. Mašinos kokybės rodikliai yra tik tie gaminio parametrai, kurie nusako jo kokybę. Pavyzdžiui, riedėjimo guolio konstrukciniai parametrai – matmenys (išorinis skersmuo, rutuliukų skersmuo ir t. t.) yra jo parametrai, bet kokybės jie nenusako. O guolio ilgaamžiškumas yra kartu ir kokybės rodiklis, ir parametras. Jeigu kokybės rodiklis nusako tik vieną gaminio savybę, jis vadinamas vienetiniu, o jeigu kelias – kompleksiniu. Pagal charakterizuojamas savybes galima išskirti keletą kokybės rodiklių grupių: 1. Techninės paskirties rodikliai charakterizuoja produkto eksploatacijos pagal paskirtį naudojamąjį efektą ir nusako jo naudojimo sritį, pvz.: maksimalus rankinės gręžimo mašinėlės grąžto skersmuo, maksimalus popieriaus formatas poligrafinei įrangai, tiltinio krano keliamoji galia ir t. t. Mašinų gamybos pramonėje dažniausi šie paskirties rodikliai: galingumas, mašinos universalumas, našumas, masė, energijos sąnaudos. Yra ir specifinių rodiklių – tai

apdirbamos detalės matmenys, ribiniai greičiai ir pastūmos, automatizavimo lygis ir t. t. 2. Patikimumo kompleksiniai rodikliai sudaro vieną svarbiausių mašinų gamybos produkcijos kokybės rodiklių grupių. Patikimumas – objekto savybė tam tikrus parametrus išlaikyti neviršijant numatytų ribų. Patikimumas – kompleksinė savybė, kuri, atsižvelgiant į objekto ar paslaugos paskirtį bei jo panaudojimo sąlygas, apima negendamumo, darbingumo, gedimo, pataisomumo, pasiruošimo, išsilaikymo, ilgaamžiškumo savybes arba šių savybių derinius. Negendamumas – objekto savybė darbingumą išlaikyti tam tikrą laiką. Darbingumas – tai tokia objekto būklė, kai jo darbiniai parametrai neviršija leistinųjų ribų. Gedimas – įvykis, sutrikdantis objekto darbingumą. Objekto negendamumą nusako laikas nuo darbo pradžios iki gedimo. Pataisomumas – objekto savybė, užtikrinanti galimybę jį pataisyti ir palaikyti darbinę jo būklę. Pataisomumo charakteristika – vidutinė remonto trukmė. Negendamumo ir pataisomumo savybėms charakterizuoti naudojami pasiruošimo ir techninio naudojimo koeficientai. Pasiruošimo koeficientas – tai tikimybė, kad objektas galės veikti tuo laiko momentu, kai bus reikalingas darbui pagal paskirtį. Techninio naudojimo koeficientas – tai darbiniame stovyje objekto suminio laiko būvimo, per tam tikrą periodą, matematinės laukties santykis su matematine lauktimi objekto būvimo darbiniame stovyje, prastovų, sąlygojamų techninio aptarnavimo ir remonto per tą patį periodą.

Išsilaikymas – objekto savybė išlaikyti darbingumą jo saugojimo ir transportavimo metu arba laikotarpiu, kai jis nenaudojamas pagal paskirtį. Išsilaikymą charakterizuoja tie patys rodikliai, kaip ir negendamumą, tačiau tik saugojimo, o ne darbo režimui. Ilgaamžiškumas – objekto savybė, užtikrinanti galimybę nepasiekti ribinės savo būklės po tam tikro laiko arba eksploatavimo trukmės, esant nustatytai technines priežiūros ir remonto sistemai. Ribinė būklė – tai tokia būklė, kai toliau objekto eksploatuoti negalima arba beprasmiška. Ilgaamžiškumo rodiklis – vidutinis darbo resursas, t. y. vidutinis darbo laikas iki ribinės būklės. Kitas ilgaamžiškumo rodiklis – vidutinis objekto naudojimo laikas – vidutinis kalendorinis laikotarpis iki ribinės būklės. 3. Technologiškumo rodikliai rodo, kiek objektas ir jo elementai atitinka šiuolaikinės gamybos sąlygas, ar racionaliai naudojamos konstrukcinės medžiagos, ar yra galimybių taikyti naujausius gamybos metodus bei tipinius technologinius procesus. Svarbiausi technologiškumo rodikliai yra surenkamumo koeficientas, lyginamasis gamybos darbo imlumas. 4. Ekonomiško žaliavų ar medžiagų naudojimo rodikliai charakterizuoja medžiagų ar žaliavų sąnaudas gaminant, eksploatuojant produktą ar techninę sistemą. Svarbiausi žaliavų ar medžiagų ekonomiško naudojimo rodikliai yra medžiagų naudojimo koeficientas, lyginamasis medžiagos imlumas. 5. Estetiniai kokybės rodikliai apibūdina produkto išvaizdą ir tai, ar jis atitinka šiuolaikinį stilių, kaip atskiri produkto elementai atitinka vienas kitą ir ar pats gaminys dera prie aplinkos, ar racionalios formos, ar gerai spalviškai įformintas, ar geros prekinės išvaizdos, ar atitinka madą ir t. t. 6. Ekologiniai rodikliai charakterizuoja žalingą poveikį aplinkai, eksploatuojant produktą ar teikiant paslaugą (pvz., automobilio išmetamosios nuodingosios dujos ir t. t.). 7. Ergonominiai kokybės rodikliai nusako galimybių eksploatuoti kokybę (nusako ryšį tarp gaminio ir žmogaus, apibūdina optimalias mašinos valdymo sąlygas ir t. t.).

Ergonomika – tai mokslas, tiriantis žmogaus funkcionalumo galimybes darbo procese, išaiškinantis optimalių sąlygų našiam darbui sukūrimo ir reikalingų sąlygų užtikrinimo galimybes ir dėsnius, padedančius ugdyti darbininko sugebėjimus. Ergonomika vadovaujasi technikos mokslo, inžinerinės psichologijos, fiziologijos, antropometrijos, darbo higienos ir sociologijos tyrimų duomenimis. Didėjant mašinų darbo intensyvumui ir sudėtingumui, ergonominiai kokybės rodikliai įgauna vis svarbesnę reikšmę. Ergonominiai rodikliai skirstomi į tris pogrupius: antropometrinius, fiziologinius, higieninius. Antropometriniai rodikliai apibrėžia produktą žmogaus kūno matmenų ir formos atžvilgiu. Pvz., vairuotojo sėdynės aukštis, sėdynės nugarėlės polinkio kampas, atstumas iki valdymo rankenėlių ir t. t. Fiziologiniai rodikliai apibūdina produkciją, remiantis žmogaus galimybėmis, jo jutimo organų galimybėmis – klausos, regos ir kitų. Pvz., jėga, reikalinga transporto priemonės vairui pasukti; jėga, reikalinga mechanizmo rankenėlės padėčiai perjungti; įvairių daviklių duodamos informacijos pastebėjimas ir įvertinimas ir t. t. Higienos rodikliai charakterizuoja higienines produkto savybes, pvz., triukšmo lygį, vibracijas, temperatūrą, drėgmę, dulkėtumą ir kt. 8. Ekologiniai rodikliai nusako žalingą poveikį aplinkai eksploatuojant produktą ar teikiant paslaugą, pvz., automobilių išmetamosios nuodingosios dujos. 9. Saugos rodikliai charakterizuoja, kaip saugiai eksploatuojamas produktas ar teikiama paslauga. Saugos savybės gali būti aktyviosios, pasyviosios ir poavarinės saugos. Aktyviosios saugos savybės užtikrina automobilio elgseną, adekvačią vairuotojo veiksmams, siekiant išvengti avarijų.

Pasyviosios saugos savybės suprantamos kaip automobilio konstrukcijos geba apsaugoti vairuotoją ir keleivius nuo sužalojimų įvykus avarijai. Poavarinės saugos savybė – įvykus avarijai automobilio salono konstrukcija neturi sudaryti papildomos grėsmės. 10. Standartizacijos ir unifikacijos rodikliai rodo standartizuotų bei unifikuotų detalių, sudedamųjų dalių ir kitų elementų lyginamąjį svorį gaminyje. Gaminio standartizacijos ir unifikacijos lygį nusako tipinių matmenų naudojimo, standartizuotų ir unifikuotų detalių naudojimo, darbo imlumo bei kiti koeficientai. 11. Patentiniai teisiniai rodikliai yra tik du: patentabilumas ir patentinis grynumas. Mašinų gamybos produkcijos kokybės rodiklių nomenklatūra sudaroma, atsižvelgiant į specifines mašinų savybes, kurioms ji taikoma. Be to, nomenklatūra turi atlikti mokslinės techninės pažangos ir normatyvinių techninių dokumentų reikalavimus. Metodai, taikomi produkcijos kokybės rodiklių reikšmėms nustatyti, skirstomi į dvi grupes: į objektyviuosius (skaičiavimo, matavimo, registravimo) ir subjektyviuosius (sociologinis, ekspertinis, organoleptinis). Visais atvejais patartina taikyti tik objektyviuosius metodus ir naudotis ir jais remiantis gautais kokybės rodikliais. Be minėtų kokybės rodiklių grupių, produkcijos kokybei charakterizuoti gali būti naudojami kiti rodikliai, nusakantys kitas savybes, lemiančias produkcijos specifiką.

3. Kokybės sistemos 3.1. Kokybės sistemos standartai Visuotinės kokybės vadybos pagrindiniai principai išdėstyti tarptautiniuose ISO 9000 serijos standartuose: -

ISO 9000 (LST EN ISO 9000 – 2001) aprašo kokybės vadybos sistemų pagrindus ir apibrėžia kokybės vadybos sistemos terminus. ISO 9000 (LST EN ISO 9001 – 2001) nustato reikalavimus, skirtus kokybės vadybos sistemoms, kai organizacijai reikia įrodyti, kad ji sugeba nuolat tiekti produktus, atitinkančius vartotojo bei tam tikrus reglamento reikalavimus, ir siekti, kad vartotojas būtų kuo labiau patenkintas. ISO 9003 (LST EN ISO 9003 – 1995) pateikia kokybės užtikrinimo, atliekant galutinę kontrolę ir bandymus, modelį. ISO 9004 (LST EN ISO 9004 – 2001) pateikia rekomendacijas kokybės vadybos sistemų rezultatyvumui ir efektyvumui didinti. Šio standarto paskirtis – gerinti organizacijos veiklą ir siekti, kad vartotojai bei kitos suinteresuotos šalys būtų patenkinti. ISO 9011 pateikia rekomendacijas kokybės ir aplinkos apsaugos auditams atlikti.

Visi šie standartai sudaro darnią kokybės vadybos sistemos standartų grupę, padedančią kurti savitarpio supratimą nacionalinėje ir tarptautinėje prekyboje. Laikydamasis šių standartų gamintojas ar paslaugų teikėjas gali geriau tenkinti vartotojų poreikius, lengviau eiti į rinką, lengviau konkuruoti rinkoje, sustiprinti ryšius ir savitarpio supratimą su tiekėjais.

3.2. Kokybės sistemos struktūra Kokybės sistemos struktūrą reglamentuoja standartas LST EN ISO 9004 – 2001. Pagal šio standarto reikalavimus kokybės sistemoje turi būti aprašyta: 1. Kokybės vadybos sistema 1.1. Bendrieji reikalavimai 1.2. Reikalavimai dokumentacijai 1.2.1. Bendrosios nuostatos 1.2.2. Kokybės vadovas 1.2.3. Dokumentų valdymas 1.2.4. Įrašų valdymas 1.3. Kokybės vadybos principų taikymas 2. Vadovybės pareigos (vadovybės atsakomybė) 2.1. Bendrosios rekomendacijos (vadovybės įsipareigojimai) 2.2. Suinteresuotųjų šalių poreikiai ir lūkesčiai (orientavimasis į vartotoją) 2.2.1. Bendrosios nuostatos 2.2.2. Poreikiai ir lūkesčiai 2.2.3. Įstatymų ir reglamentų reikalavimai 2.3. Kokybės politika 2.4. Planavimas 2.4.1. Kokybės tikslai 2.4.2. Kokybės planavimas 2.5. Atsakomybė, įgaliojimai ir ryšiai 2..5.1. Atsakomybės ir įgaliojimai 2.5.2. Vadovybės atstovas 2.5.3. Vidiniai ryšiai 2.6. Vadovybinė vertintojų analizė 2.6.1. Bendrosios nuostatos 2.6.2. Vertinamosios analizės įvestiniai duomenys 2.6.3. Vertinamosios analizės išvestiniai duomenys 3. Išteklių vadyba 3.1. Bendrosios rekomendacijos (aprūpinimas ištekliais) 3.1.1. Įvadas

3.1.2. Svarstytini klausimai 3.2. Darbuotojai (žmogiškieji ištekliai) 3.2.1. Bendrosios nuostatos 3.2.2. Kompetencija, suvokimas, nustatymas 3.3. Infrastruktūra 3.4. Darbo aplinka 3.5. Informacija 3.6. Tiekėjai ir partneriai 3.7. Galutiniai ištekliai 4. Produktų realizavimas 4.1. Bendrosios rekomendacijos 4.1.1. Įvadas 4.1.2. Svarstytini klausimai 4.1.3. Procesų valdymas 4.2. Su suinteresuotomis šalimis susiję procesai 4.3. Projektavimas ir kūrimas 4.3.1. Projektavimo ir kūrimo planavimas 4.3.2. Projektavimo ir kūrimo įvestiniai ir išvestiniai duomenys 4.3.3. Projektavimo ir kūrimo vertinamoji analizė 4.3.4. Projektavimo ir kūrimo patikra 4.3.5. Projektavimo ir kūrimo įteisinimas 4.3.6. Projektavimo ir kūrimo keitimų valdymas 4.4. Pirkimas 4.4.1. Pirkimo procesas 4.4.2. Pirkimo informacija 4.4.3. Perkamo produkto patikra 4.5. Gamyba ir paslaugų teikimas 4.5.1. Gamybos ir paslaugų teikimo valdymas 4.5.2. Gamybos ir paslaugų teikimo procesų įteisinimas 4.5.3. Identifikavimas ir atsekamumas 4.5.4. Vartotojo turtas 4.5.5. Produkto išsaugojimas 4.6. Matavimo ir monitoringo prietaisų valdymas 5. Matavimas (analizė ir gerinimas): 5.1. Bendrosios rekomendacijos

5.2. Matavimas ir monitoringas 5.3. Neatitikčių valdymas (neatitiktinio produkto valdymas) 5.4. Duomenų analizė 5.5. Gerinimas Šis kokybės modelis nusako bendrus principus, o konkreti sistema sudaroma atsižvelgiant į gaunamos produkcijos arba teikiamų paslaugų specifiką. 3.3. Kokybės sistemos principai Kokybės sistemos veikla pagrįsta tam tikrais principais, kurių praktiniame darbe būtina laikytis. Principai nustato kokybės sistemos ir jos vadybos reikalavimus. Tikslus ir griežtas principų laikymasis garantuoja, kad kokybės sistemos veikla bus tinkamo lygio. Pagrindiniai kokybės sistemos principai suformuluoti ISO 9004 standarte, bet iš dalies jie aprašyti ir kituose ISO 9000 serijos standartuose. Visus šiuos principus reikia žinoti ir suprasti, nes tai padės aiškiau įsivaizduoti, kaip funkcionuoja kokybės sistema. 1 principas (ISO 9001) Kokybės sistema paruošiama ir dokumentais įforminama kaip produkcijos nustatytų reikalavimų atitikimo užtikrinimo priemonė. Kokybės sistema yra įmonės politikos priemonė apibrėžtiems tikslams pasiekti, kokybės reikalavimams įvykdyti, kuriuos kelia įmonei jos gaminių vartotojai ir klientai. Kokybės sistema kuriama remiantis konkrečia įmonės veikla, naudojant ISO 9004 standarte rekomenduojamus elementus. Kokybės sistema funkcionuoja normaliai, jeigu užtikrina, kad vartotojų reikalavimai gaminių kokybei vykdomi ir kokybės problemos yra iš anksto numatomos, o ne sprendžiamos po to, kai kas nors atsitinka. 2 principas (ISO 9004) Kokybės sistema funkcionuoja kartu su visomis kitomis veiklos rūšimis, veikiančiomis gaminių kokybę, ir sąveikauja su jomis.

Įmonės kokybės sistema yra neatskiriama bendros įmonės valdymo sistemos dalis ir funkcionuoja kartu su šia sistema. Kokybės sistemos įtaka turi pasireikšti visais kokybės kilpos etapais, pradedant marketingo tyrimais ir baigiant priežiūra po pardavimo. Tai ISO standartuose nustatytas fundamentalus kokybės sistemos principas. Jis padeda apibrėžti kokybės sistemos ribas ir nustatyti konkrečius jos uždavinius. 3 principas (ISO 9004) Atsakomybė už kokybės politikos apibrėžimą, kokybės sistemos parengimą, įdiegimą ir funkcionavimą tenka įmonės vadovybei. Taigi į kokybės sistemos veiklą įtraukiami visi įmonės darbuotojai, tačiau asmeninė atsakomybė už įsipareigojimus, už kokybės sistemą, už reikiamų sąlygų ir numatytų rezultatų pasiekimą tenka įmonės vadovams. Šis ISO standartų principas perteikia ir daugiametę Vakarų šalių kokybės vadybos firmų patirtį. Vadovaudamiesi šiuo principu įmonės vadovai privalo: -

nustatyti įmonės politiką kokybės srityje ir dokumentais ją įforminti; paskirstyti pareigas ir atsakomybę įmonės vadovaujantiesiems darbuotojams ir kokybės specialistams; nustatyti kokybės valdymo sistemos organizacinę struktūrą ir jos vietą visoje įmonės valdymo sistemoje; nustatyti reikiamą kompetencijos, kvalifikacijos ir specialistų rengimo kokybės srityje lygį; vykdyti periodinės kokybės sistemos funkcionavimo patikras; išskirti reikiamų išteklių įmonės kokybės politikai įgyvendinti.

Tiesiogiai nekontroliuojant kokybės darbų neįmanomas įmonės kokybės sistemos efektyvus funkcionavimas. Šio principo pažeidimas yra viena pagrindinių klaidų, kurias daro daugelio įmonių vadovai. Jie dažnai atsakomybę už gaminių kokybę ir kokybės veiklą įmonės viduje perduoda vidurinės grandies vadovams.

4 principas (ISO 9004) Visi kokybės sistemos elementai ir komponentai turi būti reguliariai tikrinami ir vertinami. Kad kokybės sistema efektyviai funkcionuotų ir įsivyrautų visiškas pasitikėjimas, jog nustatyta kokybė tikrai pasiekiama ir palaikoma reikiamo lygio, turi būti sistemingai atliekami kokybės sistemos vidiniai patikrinimai ir įvertinimai. 5 principas (ISO 9004) Kokybės sistemos tikslai realizuojami technikos, administracijos ir žmogaus veiksniais, veikiančiais gaminamos produkcijos kokybę. Šio principo esmė ta, kad negalima pasiekti esminio produkcijos kokybės pagerėjimo atskiromis nesuderintomis priemonėmis. Tai galima pasiekti tik į kokybės sistemą sujungus ir suderinus visus veiklos veiksnius, taip pat ir žmogaus veiksnį. 6 Principas (ISO 9004) Kokybės sistema turi būti reikiamai įforminta ir dokumentuota. Visi apibūdinantys kokybės sistemą elementai, reikalavimai ir sąlygos turi būti tiksliai ir nedviprasmiškai raštu įforminti ir tinkamai sutvarkyti. Raštiškas ir tikslus kokybės sistemos įforminimas leidžia visiems darbuotojams vienodai suprasti kokybės politiką ir jos uždavinius. Be to, gerai sutvarkytą ir įformintą kokybės sistemą visada galima parodyti klientams, kad jie susidarytų gerą nuomonę apie įmonę, arba pateikti ją sertifikavimo įstaigai. Visi dokumentai turi būti sutvarkyti patogiai ir praktiškai, kad būtų galima lengvai pakeisti negaliojančius dokumentus naujais. Dokumentų turi būti tiek, kiek reikia praktinėms įmonės reikmėms. 3.4. Kokybės sistemos reikalavimai ISO 9004 standarte nuosekliai aprašyti reikalavimai, keliami visais kokybės užtikrinimo etapais: marketingui ir marketingo tyrimams, projektavimui ir produkto tobulinimui, tiekimui ir aprūpinimui, procesų planavimui ir tobulinimui, gamybai, kontrolei ir

bandymams, pakavimui ir sandėliavimui, pardavimui ir paskirstymui, įrengimui ir paleidimui, techninei paramai ir priežiūrai. Marketingo skyrius turi atlikti pagrindinį kokybės reikalavimų, keliamų gaminiams, nustatymo darbą. Parengi tikslias ataskaitas apie kontraktų vykdymą, rinkos poreikius, atkreipiant dėmesį ir įvertinant nenumatytus atvejus, vartotojų lūkesčius. Projektavimo ir produkto tobulinimo skyrius turi įgyvendinti vartotojų ir klientų poreikius bei lūkesčius dėl konkrečių techninių specifikacijų ir medžiagų, produktų ir procesų. Naujas gaminys turi patenkinti vartotoją ar užsakovą, būti prieinamos kainos, kad įmonės investicijos atsipirktų. Techniniai sprendimai ir dizainas turi būti tokie, kad gaminys ar paslauga būtų technologiški, patikimi, jų kokybė būtų valdoma ir užtikrintų gamybos, įrengimo ir priežiūros sąlygas. Pirktos medžiagos, komponentai, detalės, mazgai tiesiogiai veikia įmonės gaminių kokybę. Prie aprūpinimo reikia priskirti ir teikiamas paslaugas, tokias kaip kalibravimas, specialūs ar audito tyrimai. Tiekimo ir aprūpinimo darbas turi būti aiškiai suplanuotas ir kontroliuojamas. Pirkėjas turi sudaryti glaudžius darbinius bendradarbiavimo ryšius su kiekvienu tiekėju ir suorganizuoti grįžtamojo ryšio sistemą. Tada kokybės klausimus bus lengviau spręsti. Be to, įmonėje turi būti sudaryta aprūpinimo ir tiekimo kokybės programa, jungianti tokius elementus: - patikimų tiekėjų parinkimo sąlygas; - specifikacijų, brėžinių ir pirkimo dokumentų reikalavimus; - susitarimus dėl kokybės užtikrinimo; - susitarimus dėl kokybės patikrinimo metodų; - nuostatas dėl kokybės ginčų reguliavimo; - gaunamų detalių ir medžiagų kontrolės planą; - dokumentų tvarkymą. Gamyba turi būti suplanuota taip, kad visi gamybos procesai vyktų kontroliuojamomis sąlygomis, reikiamu būdu ir seka. Į kontroliuojamas sąlygas įeina medžiagos, gamybos įrenginiai, technologiniai procesai ir procedūros, kompiuterinės programos, taip pat iš šalies gaunamos detalės, įrengimai ir aplinka.

Visos medžiagos ir detalės, prieš atiduodant gamybai, turi būti patikrintos, ar atitinka nustatytas specifikacijas ir standartus. Taip pat turi būti patikrinta kiekvieno proceso galimybė gaminti produkciją, kurios charakteristikos atitinka nustatytus reikalavimus. Specialiai turi būti patikrinti prietaisai, įrankiai, sensoriai, bandymų stendai ir kompiuterinė programinė įranga. Be to, turi būti patikrinta ir matavimo įranga, sukomplektuota įrengimuose. Matavimų paklaidos turi būti palygintos su leistinosiomis ir neleistinieji nukrypimai pašalinti. Būtina rūpintis produkto kokybės išsaugojimu po galutinės kontrolės ir bandymų. Turi būti sukurtos ir dokumentais įformintos elgimosi su produktu, jo laikymo ir pristatymo procedūros. Sėkmingas kokybės valdymo taikymas tam tikrai paslaugai atveria šias galimybes: - geriau teikiama paslauga ir patenkinimas vartotojas; - didinamas produktyvumas, efektyvumas ir mažinamos sąnaudos; - plečiama rinka. Kad šie pranašumai būtų pasiekti, paslaugų kokybės sistema turi atitikti žmogiškuosius aspektus, susijusius su paslaugos teikimu: - socialinių procesų, susijusių su paslauga, valdymą; - žmogiškosios tarpusavio sąveikos traktavimą kaip esminį paslaugos kokybės elementą; - vartotojo požiūrį į organizacijos įvaizdį, kultūrą; - personalo motyvaciją gerinti kokybę ir įgyvendinti kliento lūkesčius. Kokybės sistema apima visus efektyvaus paslaugos teikimo etapus - nuo marketingo iki pristatymo. Į jį taip pat įeina paslaugos, suteiktos klientui, analizė. Daugeliu atveju paslaugos kokybę galima pasiekti tik kontroliuojant procesą, kuriuo ta paslauga teikiama. Todėl proceso atlikimo kontrolė ir įvertinimas yra svarbiausia, siekiant bei išlaikant reikiamą paslaugų kokybę. Paslaugos teikimo procesas gali varijuoti nuo labai automatizuoto iki smarkiai personalizuoto. Kuo labiau apibrėžiamas procesas, aptariamas jo atlikimo būdas ir

vykdymo eiga detaliomis procedūromis, tuo didesnė galimybė taikyti struktūrinius ir drausminančius kokybės sistemos principus. Klientą patenkinti galima tik tada, kai vyrauja harmonija tarp vadovybės, personalo ir materialinių išteklių bei kokybės sistemos struktūros. Vadovybė yra atsakinga už paslaugų kokybės ir kliento poreikių tenkinimo politikos suformavimą, susijusį su: - teiktinos paslaugos rūšimi; - paslaugą teikiančios organizacijos įvaizdžiu ir reputacija; - paslaugos kokybės tikslais; - ideologija, kurios reikia laikytis, siekiant kokybės tikslų; - kompanijos vadovybės, atsakingas už kokybės politikos įgyvendinimą, vaidmeniu. Vadovybė turi užtikrinti, kad kokybės politika būtų suprasta, įgyvendinta ir išsaugota. Kokybės politikos realizavimas reikalauja numatyti pirminius tikslus. Į pirminius tikslus turėtų įeiti: - kliento poreikių tenkinimas, atitinkantis profesionalumo standartus ir etiką; - nuolatinis aptarnavimo gerinimas; - visuomeninės ir aplinkos apsaugos reikalavimų įvertinimas; - efektyvi priežiūra. Pirminius tikslus vadovybė turi paversti kokybės siekimo veiksmų visuma, kur: - aiškus kliento poreikių apibrėžimas su atitinkamomis kokybės siekimo priemonėmis; - prevenciniai veiksmai ir kontrolė, siekiant išvengti užsakovo nepasitenkinimo; - su kokybe susijusių išlaidų optimizavimas reikiamai paslaugai atlikti; - kolektyvinio įsipareigojimo kokybei sukūrimas priežiūros sferos organizacijoje; - nuolatinė priežiūros reikalavimų bei laimėjimų paslaugų kokybei pagerinti kontrolė;

priežiūros organizacijos nepageidaujamų visuomenei ir aplinkai prevencija.

poveikių

Siekdama kokybės tikslų, vadovybė turėtų sukurti kokybės sistemos struktūrą efektyviai priežiūros kokybės kontrolei, jos vertinimui bei gerinimui visais paslaugos teikimo etapais. Bendroji ir specifinė atsakomybė bei įgaliojimai turėtų būti tikslai, apibrėžti visam personalui, kurio veikla turi įtakos priežiūros kokybei. Tai turėtų užtikrinti efektyvius kliento ir paslaugos teikėjo santykius visą jų sąveikavimo laikotarpį, taip pat už priežiūros organizacijos ribų. Apibrėžta atsakomybė ir įgaliojimai turėtų atitikti priemones ir būdus priežiūros kokybei pasiekti. Vadovybė turėtų numatyti oficialias periodines ir nepriklausomas kokybės sistemos apžvalgas, siekdama numatyti jos nuolatinį tinkamumą ir efektyvumą, įgyvendinant kokybės politiką bei siekiant kokybės tikslų. Apžvalgas turėtų vykdyti atitinkami vadovybės atstovai arba kompetentingas nepriklausomas personalas, atsiskaitantis tiesiogiai aukščiausiai vadovybei. Svarbiausia bet kurios organizacijos vertybė yra personalas. Tai ypač svarbu priežiūros sferos organizacijai, kurioje individų elgesys ir laimėjimai tiesiogiai veikia paslaugos kokybę. Standartas nurodo, kad kaip paskatą personalo motyvacijai, plėtimui, bendravimui ir pasiekimams vadovybė turėtų: - rinktis personalą pagal sugebėjimus atlikti darbinės veiklos reikalavimus; - sudaryti tokią darbo aplinką, kuri skatintų darbo santykių gerinimą ir saugumą; - realizuoti kiekvieno organizacijos nario potencialą nuosekliais, kūrybiškais darbo metodais ir galimybėmis juos labiau įtraukti į darbą; - garantuoti, kad atliktinos užduotys ir siektini tikslai būtų suprasti, atkreipiant dėmesį į tai, kokią įtaką jie daro kokybei; - stebėti, kad visas personalas jaustų, jog yra įtrauktas ir turi įtakos paslaugos, teikiamos klientams, kokybei; - skatinti indėlius, gerinančius kokybę, pripažįstant bei apdovanojant už laimėjimus;

periodiškai vertinti veiksnius skatinančius personalą teikti kokybiškas paslaugas; įgyvendinti personalo kilimo tarnyboje planavimą ir ugdymą; imtis planingų veiksmų personalo įgūdžiams atnaujinti.

Aptarnaujantysis personalas, ypač tie, kurie tiesiogiai bendrauja su klientu, turi turėti atitinkamų žinių ir būtinų įgūdžių. Jie turėtų sugebėti suformuoti natūralų darbo kolektyvą, galintį tinkamai bendrauti su organizacijomis iš šalies ir atstovais, kad laiku ir sklandžiai teiktų paslaugą. Visų lygių vadovybei turėtų būti būdingas reguliarus bendravimas organizacijos viduje. Bendravimo būdai gali būti šie: - vadovybės rengiami brifingai; - susitikimai apsikeisti informacija; - dokumentinė informacija; - informatikos priemonės. Gamybos ir aptarnavimo sferų organizacijos turi kurti, diegti, dokumentais įforminti, įgyvendinti ir išlaikyti kokybės sistemą kaip priemonę, kuria gali būti įgyvendinta gamybos ir aptarnavimo kokybės politika bei tikslai. Kokybės sistemos elementai turėtų sudaryti tokią struktūrą, kad per visą veiklos procesų trukmę būtų adekvati kontrolė ir užtikrinimas, turintys įtakos gamybos ir aptarnavimo kokybei. Kokybės sistema turėtų akcentuoti prevencinius veiksmus, padedančius išvengti problemų atsiradimo, kartu neaukojant sugebėjimo pastebėti bei ištaisyti klaidas, jei tokių pasitaikytų. Visi elementai, reikalavimai ir nuostatos, kuriuos jungia kokybės sistema, turi būti apibrėžti ir dokumentais įforminti kaip bendrų organizacijos dokumentų dalis. Kokybės sistemos dokumentus sudaro: kokybės vadovas, kokybės planas, tvarka, kokybės registrai. 1. Kokybės vadovas. Jame turi būti pateiktas kokybės sistemos aprašymas, kuriame turi būti išdėstyta: - kokybės politika; - kokybės tikslai;

organizacijos struktūra kartu su kiekvieno atsakomybe; kokybės sistemos aprašymas su visais elementais; organizacijos kokybės įgyvendinimo praktika; kokybės sistemos dokumentacijos struktūra ir jos platinimas.

2. Kokybės planas. Jame turi būti aprašyta konkreti kokybės įgyvendinimo praktika, ištekliai ir veiksmų eilė. 3. Tvarka. Tai raštiški nurodymai, apibūdinantys aptarnaujančiosios organizacijos veiklą tenkinant kliento poreikius. Ji apibrėžia, kaip ta veikla turi būti vykdoma, kontroliuojama ir registruojama. Tvarkos turi būti suderintos, žinomos personalui ir suprantamos visiems, kurie sąveikauja su jų įgyvendinimu. 4. Kokybės registrai. Juose atspindi informacija: - apie kokybės tikslų įgyvendinimo laipsnį; - apie užsakovo patenkinimo ir nusivylimo kokybe lygį; - apie kokybės sistemos rezultatus analizei parengti bei kokybei pagerinti; - apie analizę, nustatant kokybės kryptis; - apie konkrečius veiksnius bei jų efektyvumą; - apie atitinkamus subrangovų pasiekimus; - apie personalo įgūdžius ir mokymą; - apie konkurencinius lyginimus. Siekiant patikrinti kokybės sistemos įgyvendinimą bei efektyvumą, turi būti atliekami periodiški vidaus kokybės auditai. Vidaus kokybės auditai turi būti planuojami, atliekami bei užfiksuojami dokumentuose remiantis dokumentinio įforminimo tvarka ir atliekami kompetentingo personalo, nepriklausomo nuo specifinės veiklos sričių, kuriose atliekamas auditas. Audito išvados turi būti užfiksuotos dokumentuose ir pateiktos vadovybei. Vadovybė, atsakinga už veiklą, kurioje atliekamas auditas, privalo garantuoti, kad būtų imtasi reikiamų korekcinių veiksmų audito išvadų atžvilgiu.

Vadovybė turi nustatyti efektyvią klientų ir aptarnaujančiojo personalo tarpusavio sąveiką. Bendravimas su klientais – tai jų išklausymas ir jų informavimas. Kliento nuomonė apie gaminio ir aptarnavimo kokybę dažnai priklauso nuo jo bendravimo su organizacijos personalu bei susipažinimo su įrengimais. Labai svarbus kokybės sistemos elementas yra marketingo procesas. Vadovybė turi nustatyti tvarką su marketingu susijusiai veiklai. Visi marketingo procese surinkti duomenys turi būti panaudoti paslaugoms tobulinti ir kurti. Gaminių ir paslaugų kūrimo procesas apima klientų lūkesčių ir poreikių pavertimą specifikacijomis, skirtomis gamybai, paslaugai, jos teikimui ir kontrolei. Kliento atsiliepimas yra galutinis produkto ir paslaugos kokybės įvertinimas. Kliento reakcija gali būti momentinė, pavėluota ir retrospektyvinė. Dažnai subjektyvus vertinimas būna vienintelis kliento įvertinimo kriterijus. Klientai retai savanoriškai išsako savo nuomonę apie kokybę konkrečiai įstaigai. Nepatenkinti klientai dažnai nustoja naudotis ar pirkti nieko nepasakę, o tai sudarytų sąlygas imtis korekcinių veiksmų. Kliento patenkinimas turėtų būti suderinamas su aptarnaujančiosios organizacijos profesionalumo standartais ir etika. Radus neatitikimų, reikia imtis veiksmų jiems užregistruoti, išanalizuoti bei ištaisyti. Dažnai tai būna du korekcinių veiksmų etapai. Pirmasis – tai staigus pozityvus veiksmas patenkinti kliento poreikius. Antrasis – neatitikimo priežasties įvertinimas, nustatant atitinkamus būtinus ilgesnės korekcijos reikalingus veiksmus, kad būtų išvengta problemos pasikartojimo. Labai svarbu surinkti teisingus duomenis: - vertinant paslaugos teikėją; - vertinant klientą; - kokybės audito būdu. Ši duomenų analizė parodys, kiek buvo įvykdyti reikalavimai, ir nurodys galimybes kokybei, efektyvumui ir našumui gerinti. Duomenų rinkimas ir analizė bus efektyvus ir našus, jei bus tikslingos, disciplinuotos bei suplanuotos operacijos, nepaliekančios vietos šansui ar atsitiktinumui.

Sistemingų klaidų nustatymas, jų priežastys bei jų vengimas turėtų būti pagrindinis duomenų analizės tikslas. Galutinė klaidos priežastis ne visada aiški, bet jos reikia ieškoti. Tai erdvė žmogiškų klaidų potencialui, kuris retai atsiskleidžia atsitiktinai – dažnai tai būna gili priežastis. Klaidos, per dažnai priskiriamos personalui ar klientams, faktiškai kyla iš problemų, susijusių su sudėtingomis operacijomis ar neadekvačiomis procedūromis, darbo sąlygomis, mokymu, instrukcijomis ar ištekliais. 3.5. Kokybės užtikrinimo sistema Gera gaminių kokybė gali būti pasiekta ne vienkartinėmis kampanijomis, o nuolatiniu darbu. Kokybės klausimai sprendžiami visais gaminio gyvavimo ciklo etapais. Kokybės sistemą sudaro visuma priemonių, kuriomis siekiama pagerinti galutinio gaminio kokybę. Paminėtinos šios svarbiausios priemonės: -

aiškiai apibrėžtų specifikacijų, kurios apibūdina gaminio kokybę, sudarymas; specifikacijas atitinkančio eksperimentinio projekto sudarymas; projekto bandymas norint įsitikinti, kad reikiamos specifikacijos pasiektos; nuolatinė projekto priežiūra tikrinant, ar projekto pakeitimai nepablogino techninių charakteristikų; perkamų medžiagų ir komponentų specifikacijų sudarymas; medžiagų ir komponentų tiekėjų parinkimas; perkamų medžiagų ir komponentų sutikimo su specifikacijomis tikrinimas; gamybos procesų bandymai siekiant įsitikinti, kad jie atitinka projekto reikalavimus; produkto tikrinimai ir bandymai gamybos procese; užbaigto gaminio išbandymas norint įsitikinti, kad jis atitinka specifikacijas;

tikrinimai, ar matavimo ir bandymo aparatūra ir įrenginiai yra išbandyti, kalibruoti ir atitinka nacionalinius standartus; taikymas metodų, kuriais komponentai, medžiagos ir gaminiai, neatitinkantys specifikacijų, aptinkami ir patikimai atskiriami; taikymas metodų, užtikrinančių tinkamą gaminio krovimą, sandėliavimą, atpažinimą, pakavimą, konservavimą, pristatymą ir sumontavimą darbo vietoje; techninės pagalbos parduotam gaminiui montuoti ir prižiūrėti užtikrinimas; duomenų apie eksploatacines gaminio savybes ir patikimumą rinkimas; vartotojų apklausos ir rinkos tyrimai; duomenų apie vartotojų atsiliepimus, rinkos tyrimus ir eksploatacines gaminio savybes naudojimas naujam arba patobulintam gaminio modeliui kurti.

Kokybės užtikrinimo sistema apima visas gaminio gyvavimo ciklo stadijas.

4. Kokybės valdymas 4.1. Bendras supratimas apie kokybės valdymą Kokybės valdymo klausimus apibendrina tarptautiniai ISO standartai. Daugumoje valstybių jie priimti kaip nacionaliniai standartai ir plačiai taikomi gaminių ir paslaugų kokybei reglamentuoti. Kokybės standartų taikymas yra tam tikra gaminių kokybės stabilumo garantija. Europos Sąjungos valstybėse gaminiai patenka vartotojams atlikus atitikties vertinimą (4.1 pav.). Visame pasaulyje padidėjo reikalavimai produkcijos kokybei. Produkcijos kokybės formavimas priklauso nuo tikslų, produkcijos gamybos tipo, paslaugų specifikacijos ir praktinės patirties. Produkcijos arba paslaugų kokybės sistema apima sąvokas būdingas daugumai pagrindinių produkcijos ir paslaugų rūšių: 1. Kokybės politika, t. y. kokybės sistemos politiką vykdantis valdymas. 2. Kokybės sistema kaip procedūrų visuma, užtikrinanti kokybės valdymą. 3. Kokybės valdymas kaip metodų, taikomų kokybės reikalavimams tenkinti, visuma. 4. Kokybės užtikrinimas kaip priemonių visuma, garantuojanti, kad produkcija arba paslaugos atitinka tam tikrus kokybės reikalavimus. Parenkant kokybės užtikrinimo modelį vertinami tokie veiksniai: - produkcijos projektavimo arba paslaugos vertinimo sunkumai dėl analogų nebuvimo; - pagrindimas; - gamybinio proceso sudėtingumas; - produkcijos ir paslaugų charakteristikos; - darbo sauga; - ekonominiai veiksniai ir kt.

EUROPOS SĄJUNGA Nurodymai ŠALIS NARĖ STANDARTIZACIJOS ĮSTAIGA

Įstatymai, taisyklės Standartai, bandymų instrukcijos

Akreditavimo pažymėjimai

AKREDITACIJOS ĮSTAIGA

RINKA

BANDYMŲ LABORATORIJA

Bandymų protokolai

Sertifikatai

Atitikties deklaracijos

GAMINTOJAS 4.1 pav. Produkcijos patekimo į rinką sistema

SERTIFIKACIJOS ĮSTAIGA

Kokybės sistemos vidinis funkcionavimas ir visų veikų sąveika, daranti įtaką produkcijos ir paslaugų kokybei pateikta 4.2 pav. Ypatingą reikšmę turi marketingas ir projektavimas, kurių procese formuojasi vartojamosios savybės ir ekonominis kokybės parametrų gavimo tikslingumas. Kokybė marketingo prasme turi užtikrinti vartotojo poreikius, norus ir gaunamos informacijos atbulinį ryšį, jos kontrolę. Gauta informacija yra svarbi koreguojant projektą. Kokybė projektavimo procese apibrėžia techninius reikalavimus, keliamus medžiagoms, procesams ir produkcijai. Nemažą įtaką kokybei turi materialinio ir techninio tiekimo kokybė ir gamybos proceso kokybė. Materialinis ir techninis tiekimas turi užtikrinti, kad kokybiškos žaliavos ar medžiagos, komplektuojamosios dalys ar junginiai, kurie yra gaminamos produkcijos dalis ir turi tiesioginę įtaką produkcijos ar paslaugų kokybei, būtų tiekiamos laiku. Kokybė gamybos procese priklauso nuo gamybos proceso valdymo ir jo galimybių. Visais atvejais nustatomas tarpusavio ryšys tarp kokybės kontrolės gamybos procese ir gamybos proceso techninių dokumentų bei galutinio produkto. Jeigu technologinio proceso patikra ekonomiškai netikslinga arba negalima atliekama produkcijos patikra, su tokiu gamybos organizavimu turi būti supažindinamas visas gamybinis ir techninis kontrolės personalas. Bandymų ir techninės kontrolės rezultatai įforminami dokumentais, kuriuose aprašomi konkretūs bandymų ir patikros įrengimai. Nurodomi standartai, reglamentuojantys darbų atlikimo kokybę. Nustatant technologinių procesų kokybę ypatingas dėmesys skiriamas operacijoms, susietoms su technologinio proceso ir produkcijos charakteristikomis, veikiančiomis kokybę. Gamybos valdymas numato kokybės valdymą gamybos cikle. Dėl to numatomi tokie veiksniai:

Utilizavimas arba naudingojo gyvavimo laikotarpio pabaiga

Marketingas ir rinkos tyrimas

Veikla pardavus

Produkto projektavimas ir tobulinimas

Techninė pagalba ir priežiūra

Proceso planavimas ir kūrimas

Įrengimas ir perdavimas klientui

Pirkimas

Pardavimas ir platinimas

Gamyba arba paslaugos teikimas

Pakavimas ir laikymas

Patikrinimas

4.2 pav. Svarbiausios veiklos rūšys, turinčios įtakos kokybei

Medžiagų valdymas. Tai reiškia, kad gamybos procese turi būti laikomos, skirstomos ir apsaugomos medžiagos ir žaliavos. Perkamos gamybai medžiagos tikrinamos, ar jos atitinka techninių sąlygų ir standartų reikalavimus. Gamybinių įrengimų valdymas ir techninė priežiūra. Tai pirmiausia siejasi su pagrindiniais įrengimais, įtaisais, įrankiais, modeliais, šablonais, kurių tikrinamas tikslumas ir atitiktis prieš pradedant eksploatuoti. Technologinio proceso stabilumas užtikrinamas profilaktinės techninės priežiūros programa. Technologinių procesų pakeitimo valdymas. Visi pakeitimai turi būti įtraukiami į techninius ir technologinius dokumentus. Gali būti atliekami technologinių įrengimų, įrangos, medžiagų ir pan. keitimai. Produkcija turi būti tikrinama po kiekvieno keitimo.

Kokybės valdymui ypatingą reikšmę turi personalo rengimo sistema. Ji turi apimti visus įmonės lygius. Personalo rengimo tikslas – suprasti kokybės sistemos efektyvumą ir ją įdiegti. Valdantysis ir vykdantysis personalas turi išmanyti kokybės sistemos principus, kokybės valdymo metodikas ir priemones. Techninio personalo parengimas turi apimti marketingo, materialinio ir techninio tiekimo, technologinio proceso sudarymo sritis. Svarbiausi kokybės sistemos elementai yra tikimybiniaistatistiniai metodai. Šie metodai gali būti taikomi nustatant techninius patikimumo, ilgaamžiškumo, technologinių procesų valdymo, rinkos analizės, saugos vertinimo, rinkos analizės ir pan. reikalavimus. 4.2. Produkcijos kokybės valdymo sąvokos ir teiginiai Kokybės valdymo klausimus apibendrina tarptautiniai ISO standartai. Daugumoje valstybių jie priimami kaip nacionaliniai standartai ir plačiai taikomi reglamentuojant gaminių ir paslaugų kokybę. Kokybės sistemos formavimas priklauso nuo tikslų, produkcijos gamybos tipo, paslaugų specifikacijos ir praktinės patirties.

Produkcijos arba paslaugų kokybės sistema apima sąvokas, būdingas daugumai pagrindinės produkcijos ir paslaugų rūšių: 1. Kokybės politika, t. y. kokybės sistemos organizavimo tikslai ir uždaviniai. 2. Kokybės vadyba, t. y. kokybės sistemos politiką vykdantis valdymas. 3. Kokybės sistema kaip procedūrų visuma, užtikrinanti kokybės valdymą. 4. Kokybės valdymas kaip metodų, taikomų kokybės reikalavimams tenkinti, visuma. 5. Kokybės užtikrinimas kaip priemonių visuma, garantuojanti, kad produkcija arba paslaugos atitinka tam tikrus kokybės reikalavimus. Produkcijos kokybės valdymas yra nuolatinis planinis procesas, darantis įtaką veiksniams ir sąlygoms ekonominiu požiūriu optimalaus lygio produkcijai sukurti, pagaminti ir kuo efektyviau naudoti. Veiksniai ir sąlygos – tai kai kurios situacijos, galinčios pakeisti produkcijos savybes, pvz., objektai, darbo priemonės ir pats darbas. Produkto kokybei įtaką daro ir įvairi veikla. Produkcijos kokybės gerinimo sąlygomis vadinamos aplinkybės ar aplinka, kurioje veikia kokybės gerinimo veiksniai. Vienas svarbiausių ir sudėtingiausių produkcijos kokybės valdymo uždavinių – užtikrinti darnią gamybos sąlygų ir veiksnių sąveiką. Produkcijos kokybės požiūriu svarbią reikšmę turi kokybės planas, kuriame yra techninė naujos produkcijos projektavimo užduotis, standartai, techninių dokumentų komplektas, aukščiausios kategorijos produkcijos gamybos ir pasenusios produkcijos gamybos nutraukimo užduotys Kokybės valdymo strategijos stebėjimas, esant nuokrypiams, padeda išvengti nekokybiškos produkcijos. Produkcijos kokybės valdymo mechanizmas (principai) gali būti tokie: 1. Poreikių apimties ir charakterio analizės, gamybos techninių, ekonominių ir organizacinių galimybių pagrindu sudaromos planinės kokybės užduotys.

2. Pradedamas konstrukcinis ir technologinis gamybos paruošimas ir organizuojama būtinų apimčių produkcijos gamyba. 3. Faktinė kokybė nenutrūkstamai sulyginama su planuota kokybe. 4. Esant faktinių ir planuotų kokybės rodiklių skirtumams sudaromas planas skirtumų priežastims pašalinti. Produkcijos kokybės valdymo darbams priskiriama viena iš funkcijų: - atlikti produkcijos poreikių, techninio lygio ir kokybės prognozę; - planuoti produkcijos kokybės gerinimą; - kokybės reikalavimų normavimą; - organizuoti naujos produkcijos kūrimą ir gamybą; - organizuoti gamybos techninį, technologinį, metrologinį ir materialųjį techninį aprūpinimą; - parengti ir apmokyti potencialų personalą ir kt. Kokybės valdymas gali turėti tris kontūrus: parametrinį, funkcinį ir sociologinį-darbinį. Parametrinis kontūras yra tikslinės paskirties – konstrukcijos technologiškumas, patikimumas, pataisomumas, ekonomiškumas ir t. t Funkcinis kontūras apima poreikių prognozę, produkcijos techninio lygio ir kokybės prognozę, produkcijos kokybės gerinimo planavimą, produkcijos kokybės reikalavimų normavimą ir t. t. Organizacinis-darbinis kontūras apima santykių darbo kolektyve prognozavimą, darbo organizavimo planavimą, darbo kokybės vertinimą ir panašiai. Atskirų elementų ir jų tarpusavio ryšių modeliavimas gali būti įvairūs. Dažniausiai taikomi aprašomieji, loginiai, grafiniai ir ekonominiai matematiniai moduliai.

4.3. Kokybės valdymas ir standartai Kokybės valdymo srityje standartai sudaro galimybes sujungti į vieną visumą pradinių žaliavų, medžiagų, komplektuojamųjų medžiagų ir galutinės produkcijos kokybę su vartotojų, gamybos ir Respublikos ūkio interesais, realizuoti progresyvinius rodiklius ir normas atitinkančius perspektyvius poreikius ir aukščiausius mokslo ir technikos pasiekimus. Standartai taip pat rekomenduoja užtikrinti efektyvią techninio lygio kontrolę produkcijos kūrimo ir gamybos diegimo metu, taip pat kokybės kontrolę produkcijos gamybos procese. Ypatingas standartizacijos dėmesys skiriamas technologiniam kokybės užtikrinimui, gamybos paruošimo laikui (periodui) mažinti. Progresyvių technologijų metodų standartizavimas, gamybos priemonių, technologinių procesų tipizavimas, technologinių operacijų unifikavimas, perderinamos technologinės įrangos komponavimas iš standartinių elementų, turi tiesioginę įtaką kokybės valdymui. Produkcijos kokybės poreikių, techninio lygio ir kokybės tyrimai bei prognozė atliekami trimis etapais: 1. Vartotojų poreikių nomenklatūros produkcijos kokybei, asortimentui projektiniais gamybos ir vartojimo periodais tyrimas. 2. Mokslinių techninių ir ekonominių galimybių analizė vartotojų poreikiams gerinti. 3. Perspektyvios produkcijos rūšių ir kokybės rodiklių nustatymas ir pasiūlymų parengimas naujai produkcijai gaminti arba išleidžiamai produkcijai modernizuoti, prognozuojamiems poreikiams tenkinti. Prognozės klasifikuojamos (skirstomos) pagal prognozuojamo periodo trukmę, sudarymo periodiškumą, prognozės parengimo išsamumo laipsnį ir t. t. Pagal prognozuojamo periodo trukmę yra skubios, trumpalaikės, vidutinės trukmės ir ilgalaikės prognozės. Skubios prognozės dažniausiai sudaromos vieneriems metams.

Trumpalaikės sudaromos 5–7 metams. Jos duoda pradinę informaciją operatyvioms priemonėms asortimento ir išleidžiamos produkcijos kokybei gerinti. Vidutinės trukmės prognozė nurodo bendras kryptis produkcijos kokybės techninio lygio ir poreikių struktūroje. Jos trukmė – 10–15 metų. Ilgalaikė prognozė sudaroma mokslinio techninio progreso ir kompleksinės vystymo programos pagrindu 20–25 metams. Pagal prognozės sudarymo periodiškumą prognozės skirstomos į periodines, reguliarias ir aperiodines. Pagal parengimo laipsnį skirstomos į preliminarias ir galutines. Visos prognozės turi turėti išraišką, aprašymą ir numatytų uždavinių sprendimo krypčių pagrindimą. Metodologiniai prognozavimo būdai yra tiriamasis ir normatyvinis. Tiriamuoju prognozavimo metodu nustatoma egzistuojančių tendencijų analizė. Jo tikslas – alternatyvių išeinančių ir pasiektų žinių lygio apie techninį poreikių lygį ir produkcijos kokybę prognozė. Normatyvinė prognozė sprendžia klausimus einamuoju periodu ir perspektyvoje. Prognozavimo metodai yra šie: modeliavimas, eksploatacija ir ekspertinis vertinimas. Labiausiai paplitęs ir tiksliausias yra modeliavimo metodas. Jis apima regresinius ir koreliacinius modelius. Ekstrapoliacijos metodo esmė – nustatytos bazinio produkcijos kokybės vystymosi tendencijos periodo taikymas prognozuojamam periodui. Kartais taikomos komparatyvinis prognozavimo metodas, pagrįstas panašaus, tik aukštesnio lygio, analize, t. y. labiau išsivysčiusių šalių produkcijos pavyzdžių pagrindu. Visi prognozavimo metodai taikomi glaudžiai sąveikaujantys, jie vienas kitą papildo. Standartizuoti numatomi kokybės rodikliai turi

būti progresyvūs ir perspektyvūs, kad techniškai nepasentų iki planuojamų standartų įvedimo. Kokybės rodiklių reikšmės parenkamos lyginimo būdu su tarptautiniais ar kitais standartais. Standartai turi būti neatskiriama gaminio specifikacijos dalis, jeigu specifikacija atitinka priimtą kokybės lygį. Specifikacija užtikrina, kad gaminys atitiktų standartų reikalavimus. Specifikaciją reglamentuoja tarptautinis standartas ISO 8402. Kokybės vadybos principus ir sistemas apibūdina standartai: LST EN ISO 9001:2000, LST EN ISO 9004:2000. Kokybės vadybos standartų rinkinyje ISO 9000 iš viso yra apie 30 standartų. Pagrindiniai šio rinkinio standartai yra ISO 8420, apibūdinantys kokybės terminus, ir grupė standartų, žymimų nuo ISO 9001 iki ISO 9004, kurie reglamentuoja kokybės reikalavimus įvairios veiklos sritims (projektavimui, tiekimui, remontui, vadybai ir t. t.). ISO 9001 yra pats griežčiausias tos grupės standartas. Jis skiriamas toms įmonėms, kurios nori įtikinti savo gaminių vartotojus, kad griežti kokybės reikalavimai tenkinami nuo projektavimo iki priežiūros. ISO 9002 reglamentuoja tik produkcijos gamybą ir surinkimą. ISO 9003 apibūdina reikalavimus tik tiekiamų gaminių kokybei. ISO 9000 grupės standartai yra savanoriški, jų priimti įstatymai nereikalauja. ISO 9000 grupės standartų atitikimas suteikia įmonei pranašumą rinkoje. 4.4. Pagrindiniai kokybės valdymo sistemos principai Produkcijos kokybės valdymo ypatumai yra sistemiškumas, kokybės valdymo metodų parengimas ir taikymas įmonės, firmos ar korporacijos lygiu. Produkcijos kokybės valdymo ideologija sukurta JAV dr. Džurono, dr. Demingo, dr. Feigenbaumo ir kt. Dr. Džeurono nuomone, tik 15 proc. produkcijos kokybės trūkumų priklauso pačiai gamybai, o 85 proc. kokybės trūkumų priklauso nuo administracijos darbo organizavimo.

Dr. Demingas suformulavo 14 postulatų, kurių turėtų laikytis įmonė, siekianti užtikrinti produkcijos kokybę: 1. gerinti produkcijos ir paslaugų kokybę turi būti nuolatinis tikslas. Kokybės negalima užtikrinti tik epizodiškai ją gerinant. Kokybė turi būti visų įmonės tarnybų ir administracijos nuolatinio dėmesio objektas. 2. Turėti tvirtą nusistatymą defektams išvengti gaminant produkciją ar teikiant paslaugą. 3. Taikyti statistinius produkcijos kokybės kontrolės metodus. 4. Sudarant kontraktus su tiekėjais stengtis nenupirkti žemos kokybės žaliavų ar medžiagų. 5. Nuolat tobulinti gamybą, aiškintis problemas ir jas skubiai šalinti. 6. Mokytis administracijai ir kelti darbuotojų kvalifikaciją. 7. Diegti naujus valdymo metodus. Meistrai ir kontrolieriai yra mokytojai, o ne teisėjai. 8. Skatinti dvipusius ryšius tarp darbininkų ir vadovų, kad jie efektyviai dirbtų. 9. Naikinti barjerus tarp padalinių, kad nebūtų slepiami trūkumai. 10. Nedeklaruoti teiginių, nepatvirtintų veiksmais ir priemonėmis. 11. Nesiorientuoti į kiekybinius veiklos rodiklius. 12. Kelti aukštos kvalifikacijos prestižą. 13. Skatinti mokytis ir savarankiškai kelti kvalifikaciją. 14. Aiškiai reglamentuoti aukščiausio lygio vadovų pareigas. Dr. Feigenbaumo nuomone, kokybės valdymo pagrindiniai elementai yra tokie: - produkcijos ikigamybinis vertinimas atliekamas rengiant projektą; - produkcijos kokybės planavimas; - perkamų medžiagų planavimas ir kontrolė; - produkcijos ir technologinių procesų kokybės kontrolė ir vertinimas gamybos procese;

eksploatuojamos produkcijos kokybės informacijos rinkimas ir analizė; personalo parengimas ir kvalifikacijos kėlimas; kokybės valdymo propagandos skleidimas; kokybės palaikymas eksploatuojant; kokybės valdymo veiklos vadovavimas; specialūs kokybės valdymo tyrimai.

Charakteringas kokybės valdymo bruožas yra centralizuoti ir nepriklausomi kokybės valdymo skyriai bendroje organizacijos struktūroje. Tokio skyriaus pagrindiniai uždaviniai yra: - centralizuotas kokybės užtikrinimo darbų planavimas ir programavimas; - produkcijos kokybės rodiklių didinimo visų darbų koordinavimas ir jų vykdymo kontrolė; - pagalbos visiems padaliniams kokybės valdymo klausimais suteikimas; - vadovavimas visai veiklai vertinant ir analizuojant produkcijos kokybę. Tokijo universiteto profesorius Isikava, žinomas kokybės valdymo specialistas, pasiūlė metodą įvairiems veiksniams, veikiantiems kai kurių procesų galutinius rezultatus, vertinti ir sisteminti pagal priežasčių pasekmių schemą. Ši schema vadinasi ,,Priežastis – rezultatas“ (4.3 pav.).

Darbas Socialiniai veiksniai

Darbo priemonės Kvalifikacijos lygis

Visuomenės išsilavinimo lygis Saugumo technika

Darbo sąlygos

Disciplina

Psihologinis klimatas kolektyve

Temperatūra

Triukšmas

Automatizavimo ir mechanizavimo lygis

Techninė priežiūra

Pakeičiamumas

Ergonominės savybės

Stimulas

Gamybos struktūra Materialiniotechninio aprūpinimo ritmingumas

Dokumentai Įranga Moralinis dėvėjimasis Fizinis dėvėjimasis

Sistemingumas TKS darbo organizavimas Darbo kultūra

Automatizavimo lygis

Atitikimas reikalavimams

Darbo reikmenys

4.3 pav. Veiksniai, darantys įtaką kokybei

Sisteminimas

Kokybė

Saugojimo sąlygos

Kontrolės priemonės

Techninė estetika

Kontrolė

Užtikrinimas Teisingas apiforminimas

Informatyvumas

Patikimumas

Gamyba

Išsaugojimas

Metrologinis aprūpinimas

Operatyvumas

Informacija

Atitikimas šiuolaikiniams reikalavimams

Transportavimo kokybė

Isikavos metodas plačiai taikomas Japonijoje, JAV, Vakarų Europoje. Sudarant schemą pirmiausia pasikliaujama 5–10 specialistų nuomone, nustatančia tokius pagrindinius veiksnius, būtent: - darbas; - įrenginiai, darbo priemonės; - darbo objektai; - dokumentai; - gamybos proceso organizavimas; - techninė kontrolė. Paskui pagal specialistų nuomonę nustatomi įėjimo veiksniai. Isikavos schemos pagrindu specialistai sudaro planą defektams pašalinti. Sisteminiu požiūriu pagrindiniai kokybės valdymo sistemos principai yra: 1. Kompleksiškumas – produkcijos kokybės valdymo sistemoje realizuojamos techninės, ekonominės, organizacinės ir socialinės priemonės. 2. Sistemingumas – ryšių įvairovė sudėtingo objekto viduje susijungia į vieną teorinę schemą, kurios pagrindas yra tikslo vieningumas ir tarpusavio ryšys. 3. Planingumas – visos priemonės, įgyvendinamos planine tvarka. 4. Materialinio ir moralinio skatinimo priemonių naudojimas. 5. Bendrų valdymo teorijos nuostatų taikymas. 6. Kokybė valdoma visais produkcijos egzistavimo etapais. 7. Kokybės pagrindas – nuorodos į standartus. Normatyviniais dokumentais gali būti standartai, techninės sąlygos, receptūra, etalonai.

4.5. Kokybės valdymo sistemos Kokybės valdymo sistema priklauso nuo gamybos struktūros sudėties ir kokybės reikalavimų šaltinių. Kokybės reikalavimų šaltiniai gali būti įvairūs (4.4 pav.). Kokybės vadybos sistemą reglamentuoja standartai LST EN ISO 9001. Kokybės vadybos sistema parengiama pagal schemą, pateiktą 4.5 pav. Pagal bendruosius standarto reikalavimus organizacija turi sukurti, įforminti dokumentus, įgyvendinti ir prižiūrėti kokybės vadybos sistemą ir nuolat gerinti jos rezultatyvumą pagal tokius reikalavimus: - identifikuoti kokybės vadybos sistemai reikalingus procesus ir nustatyti jų taikymo būdus organizacijoje; - apibrėžti rezultatyvų procesų veikimą bei valdymą užtikrinančius kriterijus ir metodus; - užtikrinti, kad procesų veikimui ir monitoringui bus gaunami ištekliai ir informacija; - stebėti, registruoti ir analizuoti šiuos procesus; - procesams nuolat gerinti ir planuotiems rezultatams pasiekti įgyvendinti reikalingus veiksmus. Organizacija turi valdyti kokybės rodiklių užtikrinimo procesus. Procesų valdymas kokybės sistemoje turi būti identifikuotas. Kokybės vadybos sistemos dokumentuose turi būti pateikta: - kokybės politika ir kokybės tikslai; - kokybės vadovas; - standartų reikalaujamos dokumentais įformintos procedūros; - rezultatyvių procesų planavimą, vyksmą ir valdymą užtikrinantys dokumentai; - standartuose reikalaujami įrašai.

Rinka

Užsakovai

Bendrija

Kompanijos

Standartai

KOKYBĖS TIKSLAI

KOKYBĖS REIKALAVIMAI

Analizės etapas

Projektavimo etapas

Kūrimo etapas

Gamybos etapas

4.4 pav. Kokybės reikalavimų šaltiniai

Naudojimo etapas

Kokybės politika Personalo informavimas apie tikslus ir ketinimus

KVS kūrimo uždaviniai Tikslo koncepcija

Personalo įtraukimas

Esamos padėties analizė

KVS planavimo projektas

Mokymo motyvacija

Proceso organizavimas

Struktūrinis organizavimas

Kokybės kainos

4.5 pav. Kokybės vadybos sistemos rengimo schema

Metodai / procedūros

Kad būtų įrodyta reikalavimų atitiktis ir kokybės sistemos rezultatyvus veikimas, turi būti daromi įrašai. Įrašai turi būti įskaitomi, lengvai atpažįstami ir greitai surandami. Turi būti parengta ir dokumentais įforminta įrašų identifikavimo, kaupimo, apsaugos, radimo, saugojimo laiko ir sunaikinimo procedūra. Reikia parengti dokumentais įformintą procedūrą, nustatančią tvarką, kad būtų galima: - patvirtinti dokumentų tinkamumą prieš juos išleidžiant; - dokumentus analizuoti, jei reikia, atnaujinti ir pakartotinai tvirtinti; - užtikrinti, kad dokumentų keitimo ir einamosios priežiūros statusas yra identifikuotas; - užtikrinti, kad dokumentai būtų ten, kur jie naudojami; - užtikrinti, kad dokumentai išliks įskaitomi ir greitai atpažįstami; - užtikrinti, kad būtų paženklinti išoriniai dokumentai ir valdomas jų paskirstymas organizacijoje; - užkirsti kelią naudoti negaliojančius dokumentus ir tinkamai juos ženklinti, kai dokumentai paliekami saugoti tam tikriems tikslams. Kokybės vadybos sistemoje vienas pagrindinių dokumentų yra kokybės vadovas. Jame turi būti pateikta: - kokybės vadybos taikymo sritis; - dokumentais įformintos kokybės vadybos sistemos procedūros arba nuorodos į jas; - kokybės vadybos procesų sąveikos aprašymas ir kt. Kokybės valdymo sistema turi būti nuolat gerinama. Nuolatinio kokybės sistemos gerinimo schema parodyta 4.6 pav.

Kokybės sistemos nuolatinis gerinimas

Vadovybės atsakomybė

Vartotojai

Matavimas, analizė, gerinimas

Kokybės vadyba

Reikalavimai

Gaminiai

Vartotojai

Produkto realizavimas

Produktas

Rezultatai

4.6 pav. Kokybės sistemos gerinimo schema: vertę kuriantys veiksniai; informacijos srautas

Pasitenkinimas

4.6. Kompleksinė kokybės valdymo sistema Kompleksinė kokybės valdymo sistema – tai visuma renginių, metodų ir priemonių, taikomų reikiamam produkcijos kokybės lygiui pasiekti, jam užtikrinti ir palaikyti ruošiant produkcijai gaminti, ją saugant, transportuojant bei eksploatuojant. Rengiant ir įgyvendinant šią sistemą, reikia atsižvelgti į naujausius mūsų šalies ir užsienio mokslo bei technikos pasiekimus, įvertinti kokybės valdymo ir gamybos efektyvumo kėlimo patyrimą, sukauptą šalies pramonės įmonėse, kad būtų galima garantuoti aukštą produkcijos kokybę bei sudaryti sąlygas mechanizuoti ir automatizuoti gamybą. Sudarant sistemą ir kuriant jos struktūrą, turi būti numatytos galimybės ją tobulinti. Tam tikslui reikia atlikti sistemingą vartotojų poreikių analizę, nagrinėti atitinkamos pramonės šakos technikos bei technologijos vystymosi prognozes, tirti eksploatavimo sąlygas, laiku įdiegti į gamybą naujausius mokslo ir technikos pasiekimus (technologijos, gamybos valdymo, organizavimo). Tobulinti gamybos organizavimą, kelti jos techninį lygį ir efektyvumą – toks pagrindinis kompleksinės kokybės valdymo sistemos tikslas. Norint jį pasiekti, reikia kurti ir gaminti tik tokią naują produkciją, kurios kokybė ir techniniai bei ekonominiai rodikliai atitinka pasaulinius mokslo ir technikos pasiekimus, didinti aukščiausios kokybės produkcijos lyginamąją dalį bendroje jos gamyboje, planingai gerinti produkcijos kokybės rodiklius, laiku pakeisti, modernizuoti arba nutraukti antros kategorijos produkcijos gamybą, gerinti įmonės veiklos ekonominius rodiklius. Kompleksinės kokybės valdymo sistemos struktūrą sudaro įmonės tarnybos ir skyriai, prisidedantys prie valdymo ir produkcijos gamybos, taip pat jų funkcijų, uždavinių bei priemonių, būtinų kokybei pagerinti (normatyviniai techniniai dokumentai), paskirstymas. Kai yra tokia šios sistemos struktūra, kokybės valdymą galima organizuoti susivienijimo, įmonės, cecho, baro ir brigados mastu. Įgyvendinant šią sistemą įmonėje, reikia nurodyti visiems skyriams jų kokybės valdymo funkcijas, numatyti, kokių priemonių

reikia imtis, kad sistema sėkmingai funkcionuotų. Iš mašinų gamybos įmonėse taikomų priemonių paminėtinos šios: 1. Gaminių techninio ekonominio lygio prognozavimas. 2. Produkcijos kokybės gerinimo planavimas. 3. Technologinis, metrologinis ir materialinis techninis kokybės užtikrinimas ruošiant gaminio gamybą. 4. Produkcijos atestavimas. 5. Produkcijos kokybės kontrolė. 6. Informacijos apie gaminių kokybę rinkimas ir kaupimas visais jų egzistavimo etapais. 7. Moralinis ir materialinis skatinimas gerinti produkcijos kokybę. 8. Kadrų parinkimas, rengimas ir mokymas. Įmonės kokybės valdymo skyrius rengia kokybės gerinimo priemonių planus ir programas, tobulina produkcijos kokybės lygio įvertinimo ir jos atestavimo metodus, numato priemones tikslumui gamyboje padidinti ir kontrolei pagerinti, analizuoja gamybinius bei valdymo procesus ir t. t. Skiriami trys kompleksinės kokybės valdymo sistemos įgyvendinimo įmonėje etapai: parengiamasis, sistemos darbo projekto sudarymas ir sistemos įgyvendinimas. Prieš pradėdama rengti kokybės valdymo sistemą darbo grupė išstudijuoja turimą metodinę medžiagą, techniškai apmoko įmonės vadovaujančiuosius darbuotojus ir specialistus, išanalizuoja, nuo ko daugiausia priklauso produkcijos kokybė. Norint sėkmingai įdiegti kompleksinę kokybės valdymo sistemą, reikia susipažinti su pirmaujančiųjų įmonių patyrimu šiuo klausimu, užmegzti ir palaikyti ryšius su mokslinio tyrimo institucijomis ir kitomis organizacijomis. Šiuo etapu taip pat išsamiai išanalizuojama, kokios priemonės užtikrina produkcijos kokybę. Remiantis šios analizės rezultatais, sudaromas planas gamybos organizaciniam techniniam lygiui kelti, technologiniam gamybos aprūpinimui tobulinti, gamybos disciplinai stiprinti, standartizacijos, metrologijos ir techninės kontrolės skyrių darbui toliau gerinti.

Kitu etapu parengiama kompleksinės kokybės valdymo sistemos techninė užduotis, techninis projektas ir darbo projektas. Tai pats svarbiausias sistemos rengimo etapas. Pradėjus funkcionuoti kompleksinei kokybės valdymo sistemai, visose produkcijos kokybės formavimo stadijose efektyviau naudojami darbo ir materialiniai ištekliai, lengviau išryškėja papildomi gamybos ištekliai. Užtikrinti aukštą produkcijos kokybę tik vienos įmonės pastangomis, netgi jeigu joje sėkmingai veikia kompleksinė kokybės valdymo sistema, yra gana sunku. Kokybės valdymas turi būti šakinio ir net valstybinio lygio. 4.7. Tikslinės kokybės valdymas Kiekvienoje įmonėje veikia kokybės užtikrinimo sistema. Ši sistema apima visas gaminio gyvavimo stadijas. Tai reiškia, kad ji yra gana sudėtinga. Kad tokia sistema sėkmingai veiktų ir užtikrintų gerą gaminio kokybę, jai reikia efektyviai vadovauti. Efektyvios vadybos problema atsirado beveik kartu su mašinine gamyba. Ankstyvosios mašininės gamybos pastangos padidinti darbo našumą ir pagerinti kokybę buvo grindžiamos bauginimu. Tikėtina, kad tik baimė skatina žmones geriau ir našiau dirbti. Kitas būdingas to meto vadybos bruožas buvo tas, kad visų gamybos nesėkmių kaltininkais buvo laikomi darbininkai, o ne vadybininkai. Tik vėliau buvo suprasta, kad už firmos sėkmes ir nesėkmes visiškai atsako tik jos vadovybė. Tačiau tam teiginiui tada nebuvo skirta deramo dėmesio. Jis prisimenamas tik dabar, kai suklestėjo visuotinės gamybos vadybos koncepcija. Iki šios koncepcijos suformavimo pramonėje vyravo tikslinės vadybos metodika. Ji rėmėsi prielaida, kad darbuotojai turi sutelkti savo pastangas tam tikriems su vadovybe suderintiems tikslams pasiekti. Tačiau paaiškėjo, kad valdyti didelį skaičių žmonių, turinčių savų, dažnai prieštaringų minčių ir tikslų, nelengva. Be to, tokia sistema nelanksti, nes pakeisti visų darbuotojų užduotis yra sudėtinga ir tai užima labai daug laiko. Tokia sistema negalėjo greitai reaguoti į

konkrečius rinkos pokyčius. Be to, ji orientuota didinti produkcijos kiekybę, o ne gerinti ją. Vėliau stipriausiuose ekonominiu požiūriu valstybėse tikslinę vadybą nukonkuravo visuotinė kokybės vadyba. 4.8. Visuotinės kokybės valdymas Kokybės sistema veiks sėkmingai, kai jai bus vadovaujama iš viršaus. Aukščiausias įmonės vadovybės asmuo – savininkas, prezidentas, direktorius, atsakingas už firmos ar jos padalinio produkciją. Sėkmingai veikti kokybės sistema gali tik tada, kai įmonėje yra gana aukštas bendras kultūros lygis. Tokia kokybės kultūra gali būti pasiekiama tik tuo atveju, kai vadovybė yra suinteresuota, t. y. jei ji nori sukurti kokybės vadybos sistemą, prisiimti atsakomybę už gaminių kokybę ir skirti tam reikalingų išteklių. Tai pasakytina ir apie darbo jėgą: kokybės kultūra turi būti keliama, jei darbo jėga tam nusiteikusi, t. y. sutinka dalyvauti gerinti kokybę, sutinka su darbo metodų pakeitimais ir t. t. Požiūris į kokybę kaip į svarbiausią kiekvieno darbuotojo uždavinį turi būti įdiegtas visoje firmoje, kiekviename jos padalinyje ir ypač projektavimo struktūrose, neišskiriant ir administracijos. Kad užtikrintų geriausią perkamų komponentų kokybę, tiekiančios organizacijos turi būti rūpestingai parinktos ir traktuojamos kaip lygiaverčiai gamybos partneriai. Svarbios priemonės, garantuojančios gamybos pažangą ir produkcijos kokybę. Statistinis procesų valdymas atliekamas įvertinant parametrų sklaidą. Sklaida sumažinama, o procesas tampa prognozuojamu. Drauge su vadybos metodais, kurie užtikrina šio valdymo efektyvumą, tai pagerina gaminių kokybę, sumažina gamybos išlaidas, padeda užkariauti naujas rinkas. Visuotinė vadybos koncepcija keičia tradicinį požiūrį į gamybą ir gamybinius santykius. Pagrindiniai visuotinės kokybės vadybos teiginiai: -

pagerinus kokybę galima sumažinti išlaidas ir padidinti pelną;

85 proc. pramonės kokybės problemų priežastis yra blogi procesai arba sistemos; tiktai vadovybė gali pagerinti sistemą; svarbiausia ne defektus aptikti ir taisyti, bet neleisti jiems atsirasti; darbuotojai patys ras savo darbo trūkumus ir jų nekartos; komponentus tiekiančios įmonės turi būti traktuojamos kaip gamybos partnerės, siekiančios geresnės kokybės ir patikimumo; kiekvienas darbuotojas turi būti susipažinęs su statistiniu kokybės valdymu; turi būti atsisakyta darbininkų išdirbio normų ir vadovybės; skaitinių užduočių turi būti efektyvi visų darbuotojų mokymo ir individualaus tobulinimosi sistema.

5. Gaminio kokybė Gaminio kokybę nagrinėja kvalimetrija. Kvalimetrija – mokslo sritis, apimanti įvairių objektų kokybės kiekybinį vertinimą. Pagrindiniai kvalimetrijos uždaviniai yra: - pagrįsti produkcijos ir paslaugos kokybės rodiklius; - sudaryti produkcijos kokybės rodiklių nustatymo metodiką projektavimo metu; - optimizuoti objektų kokybės lygį; - gaminių tipų ir parametrinių eilių optimizavimas; - sudaryti apibendrintų kokybės rodiklių nustatymo principus ir pagrįsti jų naudojimo sąlygas standartais ir kokybės valdymu. Kvalimetrijos objektais gali būti įvairūs gaminiai, paslaugos, kuriems taikytinas terminas kokybė. Tai yra: - gamybos procesas, technologinis procesas, technologinė sistema arba jos elementai (technologinis kompleksas, technologinė įranga ir t. t.); - mašinų, lengvosios, maisto pramonės gaminiai ir kt.; - medžiagos, chemijos produktai ir kt.; - paslaugos – gamybos, materialinės, nematerialinės (socialinės, kultūrinės); - intelektiniai produktai; - programiniai produktai; - mokslo produkcija; - kiti nematerialūs produktai. 5.1. Projektavimo stadijų kokybė Projektas yra vartotojų reikalavimų išraiška tokia forma, kuri tinkama naudoti. Projektavimo metu vartotojų reikalavimai transformuojami į konkrečius inžinerinius sprendimus. Projektavimo procesui būdingas tyrimas ir tobulinimas. Tyrimas yra naujų idėjų, metodų, principų ir kt. atskleidimas. Tobulinimas yra žinomų idėjų, metodų ir sistemų pagerinimas.

Projekto kokybę apibūdina suprojektuoto gaminio, proceso ar paslaugos charakteristikos: našumas, patikimumas, ekonomiškumas ir t. t. Kai kuriems gaminiams ir daugeliui paslaugų lemiamą reikšmę turi ne pagrindinės, o antrinės charakteristikos. Tokių antrinių charakteristikų pavyzdžiai yra pakavimas, priežiūros darbų dažnis ir pobūdis, įmonės garantijų vykdymo tvarka, aprūpinimas atsarginėmis dalimis ir pan. Antrinės projekto charakteristikos yra svarbus projektavimo uždavinys, kurio reikšmės negalima pervertinti. Geras projektas turi įvertinti visus vartotojo reikalavimų aspektus, įskaitant kainą, gamybos būdą, saugų ir patogų naudojimą, paprastą priežiūrą ir t. t. Labai svarbu projekto kokybė. Projektavimo metu padaryti sprendimai gali daryti ilgalaikę įtaką visos organizacijos veiklai. Pavyzdžiui, blogai suprojektuotus gaminius bus sunku parduoti, nors jie būtų pagaminti ir labai gerai. Pagrindinės suprojektuoto objekto savybės surašomos specifikacijose. Specifikacijos turi būti parašytos taip, kad jų nebūtų galima įvairiai interpretuoti. Vartotojo reikalavimai, o kartu ir projekto kokybė, turi būti išreikšti objekto specifikacijose. Gaminys bus geros kokybės tik tada, jei jo kokybė numatyta projekte. Projektuojant gaminį būtina išnagrinėti jo kokybės, patikimumo, našumo, pataisomumo ir kitas charakteristikas ir numatyti specialias priemones bei konstrukcinius sprendimus, kad šios charakteristikos atitiktų vartotojo poreikius ir viltis. Visoms projektavimo stadijoms būtina inžinerinė analizė. Inžinerinės analizės tikslas – kiekybiškai apibūdinti sprendžiamą problemą. Ji turi pateikti ne bendro pobūdžio problemos apibrėžimą, o kiekybinę charakteristiką. Šiuo etapu sudaromas projektuojamo objekto matematinis modelis, atliekami stiprumo, patikimumo, našumo ir kiti skaičiavimai, optimizuojamos kai kurios charakteristikos. Be tradicinių inžinerinės analizės uždavinių, šiuo metu daug reikšmės teikiama koncepcijos įgyvendinimo analizei. Koncepcijos įgyvendinimo analizė turi būti atlikta pradiniu projektavimo etapu. Ši analizė atliekama keliais aspektais: techniniu ir technologiniu, finansiniu, rinkos paklausos ir utilizavimo.

Technologiškai įgyvendinti projektą, vadinasi nustatyti pagrindines techninės objekto charakteristikas, kurios gali būti pasiektos tuo technikos raidos etapu. Taip pat įvertinami technologiniai procesai, jų galimybės pasiekti norimą kokybę. Galimybė finansiškai įgyvendinti projektą labai svarbus daugumai jų, nes pinigų niekada nebūna per daug. Analizuojant projektą šiuo aspektu, numatomi finansavimo šaltiniai, išryškinami nauji gaminio bruožai, kurie gali būti patrauklūs vartotojui. Rinkos paklausa yra labai svarbi projekto įgyvendinimo sąlyga. Todėl atidžiai tiriama, nagrinėjamos panašių objektų charakteristikos ir projektuojamo objekto konkurencingumas, kurio pagrindinis požymis - gera kokybė. Objekto utilizavimas – labai aktualus uždavinys. Naudotas numatytą laiką gaminys turi greitai natūraliai suirti arba turi būti numatytas būdas jam perdirbti, norint teršiama aplinkos. Svarstant techninių charakteristikas numatymo etape analizuojami vartotojų pageidavimai ir stengiamasi juos patenkinti, atitinkamai parenkant technines objekto charakteristikas. Tam taikomi specialūs metodai. Tiriama rinka ir preliminariai apskaičiuojamos projekto išlaidos. Eksperimentinis projektas sudaromas, kai nagrinėjama sudėtinga problema, susijusi su didele parametrų sklaida. Projekto tikslas – įvertinti šios sklaidos įtaką techninėms charakteristikoms. Tam taikomi statistiniai analizės metodai. Rengiant projekto eskizą apibrėžiama objekto koncepcija, t. y. principiniai projekto veikimo ir konstrukcijos pranašumai ir skirtumai palyginami žinomais tos paskirties objektais. Sudaromi svarbiausių objekto sistemų eskiziniai brėžiniai. Remiantis tais brėžiniais atliekama objekto ir jo gamybos proceso gedimų ir pasekmių analizė.

Atliekama projekto pirminė peržiūra, kurios tikslas – įsitikinti, kad objektas gali būti pagamintas ir atitiks techninius reikalavimus. Techninis projektas vienalaikės gamybos sąlygomis apima ne tik visus reikalingus objekto brėžinius, technines sąlygas, technines charakteristikos, detalių darbo brėžiniai, bet ir detalių apdirbimo bei objekto surinkimo technologiją. Po šio etapo vėl atliekama projekto priežiūra, kurios tikslas – nustatyti, ar suprojektuoti technologiniai procesai galės užtikrinti numatytas objekto technines charakteristikas. Objekto patikimumas turi būti išsamiai išnagrinėtas rengiant projektą. Patikimumo klausimai turi būti nagrinėjami visais projektavimo etapais. Bendru atveju projektuojant reikia vadovautis šiais principais: 1. Parinkti tinkamą objekto struktūrą Atsižvelgiant į projektuojamo objekto svarbą gali būti parinktos struktūrinės schemos su lygiaverčiais elementais, su vienodomis atsarginėmis sistemomis, su vienodomis skirtingu principu veikiančiomis sistemomis. 2. Taikyti parametrų rezervavimo principą Jeigu lygiagrečiai jungti elementus neracionalu arba neįmanoma, taikomas parametrų rezervavimo principas. Parametrų rezervavimo principas plačiausiai taikomas mechaninėse sistemose. Šio principo esmė – pagerinti parametrus, lemiančius elemento ar detalės patikimumą. Parametrų rezervavimo principas taikomas ne vien mechaninėms sistemoms, bet ir kitiems technikos objektams. Parametrų rezervavimo principas kartais vadinamas nukrovimo principu, kas iš esmės yra tas pat. Jeigu padidinome vieno veleno skersmenį, vadinasi, padidinome jo stiprumą arba sumažinome jame kylančius įtempius. 3. Parinkti elementus ir detales Naudotini tik tokie elementai ir detalės, kurių patikimumas gana gerai ištirtas ir nustatytos patikimumo charakteristikos (gedimų dažnis, išdirbis tarp gedimų ir pan.). Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tas pačias funkcijas atliekantys, bet skirtingos konstrukcijos ar veikimo principo elementai turi skirtingas patikimumo charakteristikas (riedėjimo kinematinės poros patikimesnės už

slydimo poras ir t. t.). Pasirenkami patikimesni elementai, jei kitos jų charakteristikos tenkina projekto reikalavimus. 4. Atsižvelgti į aplinkos sąlygas Gedimų dažnis priklauso nuo aplinkos sąlygų, t. y. nuo temperatūros ir kitų aplinkos veiksnių. Apskaičiuojant gedimų dažnį elemento darbo sąlygos įvertinamos pataisos koeficientu. Projektuojant būtina tiksliai įvertinti aplinkos sąlygas ir pasirinkti šio koeficiento vertę. Agresyviojoje aplinkoje reikia naudoti geros kokybės, patikimus elementus. Žinotina, kad ne visi elementai turi vienodą įtaką objekto patikimumui. Greitai gendančių elementų, kurie nulemia objekto patikimumą, reikia vengti, juos tikslinga parinkti geresnės kokybės. 5. Mažinti elementų skaičių Objekto patikimumas mažėja, didėjant elementų skaičiui. Nuosekliojo jungimo sistemos gedimų dažnis lygus atskirų elementų gedimų dažnių sumai. Todėl sistemos elementų skaičius turi būti minimalus, t. y. tiek, kiek būtina, kad objektas atliktų savo funkcijas. Mechaninėse sistemose rekomenduojama mažinti detalių skaičių. Užuot naudojus didelį skaičių paprastos formos detalių, reikia naudoti mažesnį skaičių sudėtingesnės formos detalių. 6. Įvairumas Sudarytos iš vienodo veikimo principo elementų sistemos gali būti nepatikimos, nes visi sistemos elementai gali sugesti dėl tos pačios priežasties. Todėl ypač svarbiuose objektuose rekomenduojama naudoti analogiškas sistemas, kurių veikimo principas yra skirtingas. 7. Apskaičiuoti projektuojamo objekto patikimumą Sudėtingi objektai gali būti labai nepatikimi, jei nesiimama specialių priemonių patikimumui padidinti. Objekto patikimumas būtinai apskaičiuojamas projektuojant objektą. Svarbiausi sprendimai optimizuojami. Projektiniai sprendimai tikrinami atliekant statistinius eksperimentus ir įgyvendinami tinkamai suprojektuojant technologinius procesus ir įrangą bei kitus įrankius, taip pat atliekant statistinę procesų kontrolę ir valdymą. Projektuojant ypač daug dėmesio reikia skirti tam, kad objektas būtų pataisomas. Projekte

būtina numatyti planinę techninę kontrolę ir remontus, jų turinį ir periodiškumą, taip pat atsarginių dalių gamybą bei galimybes atlikti planinius techninius remontus. 5.2. Gamybos kokybė Produkcija gaminama gamyklose, fabrikuose, kombinatuose, firmose, turinčiose tam tikras gamybines struktūras. Kiekvienas gamybinis vienetas turi nuolatinio kokybės gerinimo strategiją, vadinamą kokybės valdymo sistema. Gamybos procesuose neįmanoma išvengti paklaidų ir pašalinių veiksnių poveikio. Dėl to gaminio charakteristikos gali neatitikti reikalavimų. Tokie gaminiai neturi patekti vartotojui. Pagal požiūrį į defektus gamybos procese skiriamos dvi strateginės kryptys: defektų aptikimo strategija ir defektų prevencijos strategija: 1. Defektų aptikimo strategija Šios strategijos tikslas – aptikti specifikacijų neatitinkančius gaminius ir jų elementus. Ši strategija įgyvendinama tikrinant ir išbandant gaminius ar jų elementus, lyginant jų charakteristikas su specifikacijomis. Didžiausias ir labai svarbus šios strategijos trūkumas yra jos nuostolingumas, nes gaištamas laikas ir eikvojamos lėšos nekokybiškai produkcijai gaminti. 2. Defektų prevencijos strategija Šiuo atveju daugiausia dėmesio skiriama tokiam detalių ir elementų gamybos procesų valdymui, kuris užtikrina, kad jų charakteristikos būtų artimos nominaliosioms arba geriausioms. Naudojant šią strategiją, užkertamas kelias brokui, išvengiama su broku susijusių gamybos nuostolių. Defektų prevencijos pagrindas – statistinė gamybos procesų kontrolė ir jos rezultatais paremtas proceso valdymas. Statistinio procesų valdymo pirmasis etapas yra informacijos apie gaminio charakteristikas rinkimas. Čia svarbu žinoti ne tik galutines gaminio charakteristikas, bet ir pirminius parametrus, kurie apibūdina proceso eigą ir jo tikslumą, turi įtakos galutinio rezultato kokybei. Statistinės

kontrolės rezultatai naudojami proceso valdymo sprendimams priimti. Šių sprendimų tikslas gali būti dvejopas: 1. Reaguoti į matuojamų proceso parametrų pokyčius, kurie atsiranda dėl atsitiktinių veiksnių poveikio, t. y. įrankių dilimo, įrengimų išsiderinimo, temperatūrinių deformacijų ir t. t. Paprastai šių veiksnių veikiamas parametras kinta viena kryptimi, t. y. nuolatos didėja arba mažėja ir šitaip artėja prie tolerancijų lauko ribos. Laiku pareguliavus procesą, tolerancijų riba nebus pasiekta ir bus išvengta broko. Taigi šiuo atveju reguliavimo veiksmai orientuoti į ateitį (pagal gautą matuojamo parametro vertę įrenginys paderinamas ir taip užkertamas kelias brokui). 2. Reaguoti į proceso ruošinių ar žaliavų parametrų sklaidą. Ruošinių parametrai (matmenys, medžiagos savybių charakteristikos) dažniausiai pasiskirstę pagal nominalinį dėsnį. Dėl jų sklaidos gali atsirasti ir išėjimo parametrų, t. y. proceso produkcijos parametrų sklaida. Gaminamų produktų parametrų sklaida gali būti sumažinta naudojant adaptyviąsias valdymo sistemas, kurios įvertina tikrąsias apdirbamo ruošinio ar žaliavos charakteristikas. Šitoks proceso reguliavimas orientuotas į praeitį, jis sumažina anksčiau padarytų defektų įtaką galutinėms produkto charakteristikoms. 5.3. Matavimų kokybė Matavimų kokybė yra savybių visuma, sudaranti sąlygas gauti reikiamo tikslumo matavimo rezultatus reikiama forma ir nustatytu laiku. Tarp matavimų kokybės ir gaminių kokybės yra tiesioginis ryšys. Be matavimų neįmanoma produkcijos gamyba ir jos kokybės valdymas. Matavimų kokybė charakterizuojama tokiais rodikliais: - tikslumu; - rezultatų teisingumu; - rezultatų patikimumu. Šie rodikliai nustatomi pagal pagrįstumo, nesutapimo ir efektyvumo reikalavimus.

Matuojamo dydžio tikroji reikšmė skiriasi nuo vidutinės reikšmės sistemingosios paklaidos dydžiu ∆ v , t. y.

x = x − ∆v

(5.1)

čia x – matavimo rezultatai; x – aritmetinis vidurkis.

Jeigu sistemingoji paklaida pašalinta, tuomet

x = x.

(5.2)

Tačiau dėl riboto skaičiaus matavimų tiksliai nustatyti aritmetinio vidurkio x neįmanoma. Galima vertinti tik šią reikšmę, nurodant intervalo ribas su tam tikra tikimybe, kurioje ji yra. Skirstinio dėsnio x skaitmeninės charakteristikos vertinimas x , pažymėtas skaitmeninėje koordinatėje, vadinamas atsitiktiniu taškiniu vertinimu. Vertinimai yra atsitiktiniai dydžiai. Jų reikšmės priklauso nuo matavimų skaičiaus n . Pagrįstu vertinimu vadinamas vertinimas, kuris pagal tikimybę prilygsta vertinamam dydžiui, t. y. x → x , kai n → ∞ . Neperslinktu vertinimu vadinamas vertinimas, kurio matematinė viltis lygi vertinamam dydžiui, t. y. x = x . Efektyviu vertinimu vadinamas vertinimas, kuris turi mažiausią sklaidą, t. y. σ x2 = min . Šiuos reikalavimus atitinka matavimų skaičiaus n rezultatų x vidutinis aritmetinis vidurkis. Tokiu būdu pavienio matavimo rezultatas yra atsitiktinis dydis. Bet kurio pavienio matavimo paklaida gali būti įvertinta kaip dviejų dedamųjų – sistemingosios ir atsitiktinės paklaidų – suma. Matavimo tikslumas yra matavimo rezultato artumas tikrajai matuojamojo dydžio reikšmei. Jeigu sistemingosios paklaidos eliminuotos, tai matavimo rezultato x tikslumas charakterizuojamas dispersija. Vidutinio

aritmetinio vidurkio dispersija σ x2 n kartų mažesnė už pavienio matavimo dispersiją.

σx =

σx

(5.4)

5.1 pav. pateikti pavienio ir suminio matavimo rezultatų skirstinių tankiai.

f(x)

f (x )

f(x)

f (x )

6σx

6σ x 5.1 pav. Pavienio ir suminio matavimo rezultatų skirstinių tankiai (užbrūkšniuotas plotas vidutinės reikšmės skirstinio tankis)

Matavimo rezultatų teisingumą nusako neapibrėžties (paklaidos) dydis. Kuo mažesnė neapibrėžtis, tuo rezultatas tikresnis. 5.4. Eksploatavimo kokybė

Eksploatuojant produkciją kokybės valdymo tikslas – maksimalus jo savybių naudojimas pagal paskirtį kuo ilgesnį laiką. Eksploatacijos periodu produkto (gaminio) savybės gali būti prarandamos dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Objektyvioms priežastims priskiriama: detalių dilimas, medžiagų ir komplektuojamųjų gaminių senėjimas, kuris gali intensyvėti dėl išorinių poveikių. Subjektyvioms priežastims priskiriama: eksploatavimo taisyklių nesilaikymas, racionalaus planinio profilaktinio remonto instrukcijų nevykdymas. Patikimumo teorijos požiūriu vienos ar kelių gaminio savybių praradimas reiškia gedimą. Gedimams eksploatavimo metu išvengti būtina palaikyti (išsaugoti) jo patikimumą. Patikimumas palaikomas techninės priežiūros ir remonto sistemos organizavimu. Priežiūros ir remonto sistemos strategija gali būti: prevencinė arba profilaktinė, mišrioji, gedimų šalinimo pagal faktinę būklę. Taikant prevencinę strategiją gaminio (techninės sistemos) planinis remontas atliekamas arba sudedamosios dalys keičiamos periodiškai. Periodų trukmė numatoma projektuojant gaminį. Periodų trukmė išreiškiama sisteminiais vienetais (valandomis, kilometrais ir t. t.). Planinis potencialiai galinčio sugesti elemento keitimas leidžia išvengti gedimo, padidina gaminio patikimumą. Techninės sistemos elementų ilgaamžiškumas priklauso nuo eksploatacijos sąlygų, kurios gali būti įvairios. Prevencinės strategijos ekonominis tikslingumas gali būti įvertintas kiekybiškai. Remonto dažnis lygus:

1 , Tm

(5.5)

čia Tm – laikas tarp planinių remontų. Bendras planinių remontų skaičius lygus m ⋅ t , t - laikas. Suminės prevencinių remontų išlaidos

K prev . = [K 1 (K 2 + K 3 )Ta ]m ⋅ t ,

(5.6)

čia K1 – vidutinė vieno remonto medžiagų kaina;

K 2 – darbo jėgos kaina; K 3 – valandos kaina remonto metu; Ta – vidutinis remonto laikas; m ⋅ t ⋅ Ta – suminė prastova dėl planinio remonto. Praktikoje dažna mišrioji remonto strategija, kai gedimų prevencija derinama su gedimų šalinimu, nes nėra garantijos, kad gedimų prevencijos metu neįvyks gedimas. Mišriojoje remonto strategijoje suminės gaminio eksploatacijos išlaidos išreiškiamos priklausomybe:

K mr .str . = [K 4 + (K 5 + K 6 )Tr ]ω ⋅ t +

[K1 + (K 2 + K 3 )Ta ]m ⋅ t ,

(5.7)

čia K 4 – remontui sunaudotų medžiagų kaina;

K 5 – remonto darbų kaina; K 6 – valandiniai nuostoliai įvykus gedimui, Lt/h;

Tr – vidutinė prastovos dėl gedimų trukmė;

ω – vidutinis gedimų dažnis;

t – gaminio eksploatavimo trukmė.

Techninių objektų naudojimo laikui prailginti atliekamos planinės techninės apžiūros. Taikomi keli techninių apžiūrų periodiškumo būdai: pagal objekto negendamumo tikimybę, pagal objekto tvarkingos būklės tikimybę ir pagal vidutinį išdirbį tarp gedimų. Periodiškumo nustatymas pagal objekto negendamumo tikimybę

Tai paprastas ir patogus būdas. Šiai tikimybei apskaičiuoti reikalingas gedimų dažnis ω dažniausiai yra žinomas, nes apskaičiuojamas iš statistinių patikimumo bandymų duomenų. Periodiškumo nustatymas pagal objekto tvarkingos būklės tikimybę. Objekto tvarkingos būklės tikimybė bet kuriuo laiku t apskaičiuojama pagal formulę:

⎛ t P(t ) = A + (1 − A) exp⎜⎜ − ⎝ A ⋅ Tr čia

⎞ ⎟⎟ , ⎠

(5.8)

T – objekto tinkamumas; T + Tr

T - vidutinis išdirbis tarp gedimų; Objekto tinkamumas A apibūdina eksploatacinį patikimumą. Todėl techninės apžiūros periodiškumas nustatomas iš tvarkingos būklės tikimybės grafiko, atidėjus tinkamumą (5.2 pav.).

P(t) 1,0

P=A

∆Ts

Laikas, s

5.2 pav. Techninės apžiūros periodiškumo nustatymas

Norint periodiškai taikyti šį metodą, reikia turėti tikslias laikų T Tr reikšmes, dažniausiai nustatomas chronometruojant ir ir statistiškai apdorojant. Periodiškumo nustatymas pagal vidutinį išdirbį tarp gedimų Šiuo atveju naudojama vidutinio gedimų dažnio ω ir vidutinio išdirbio tarp gedimų ryšio formulė:

ω=

1 . T

(5.9)

Techninės priežiūros tikslas – neleisti įvykti gedimui. Todėl laikas tarp techninių apžiūrų turi būti trumpesnis už vidutinį išdirbį tarp gedimų, t. y.

∆Ts < T .

(5.10)

Naudojantis šia nelygybe reikia atsižvelgti į išdirbio tarp gedimų sklaidą. Remontų ir techninių priežiūrų išlaidos daug priklauso nuo tam sugaišto laiko. Analizuojant šį laiką, vartojamos tokios trys sąvokos: 1. Vidutinė remonto (priežiūros) trukmė. 2. Vidutinė priežiūros darbų trukmė. 3. Vidutinė prastovos dėl remonto ir apžiūros trukmė. Šios trukmės kiekvienu konkrečiu atveju yra skirtingos, todėl tikslinga analizuoti jų statistinį vidurkį. Ilgiausia yra vidutinė prastovos trukmė. Vadovaujantis gedimų šalinimo strategija, ją sudaro 6 dedamosios: 1 – gedimo fiksavimo; 2 – priėjimo; 3 – diagnozavimo; 4 – logistikos; 5 – pakeitimo; 6 – patikrinimo trukmė.

Kai kurios iš šių dedamųjų būdingos prevencinės priežiūros strategijai ir įeina į vidutinę priežiūros trukmę. Tai priėjimo, pakeitimo ir patikrinimo trukmės. Prevencinė priežiūra neleidžia gedimui susidaryti, todėl gedimo fiksavimo ir diagnozavimo dedamosios neįeina į vidutinę priežiūros trukmę. Tas pats pasakytina ir apie logistikos laiką, nes medžiagos, įranga ir personalas gali būti surinkti prieš sustabdant objektą prevencinės priežiūros darbams. Priėjimo ir pakeitimo laikas minimizuojamas konstruojant objektą. Geras objektas yra tas, kuris užtikrina, kad dažniausiai keičiami elementai būtų lengvai prieinami ir lengvai išmontuojami. Vidutinė remonto trukmė yra ilgesnė už vidutinę priežiūros trukmę, nes ją sudaro keturios dedamosios: priėjimo, diagnozavimo, pakeitimo ir patikrinimo. Pagal dedamųjų skaičių ir suminį dydį su įrenginių priežiūra ir remontu susijusios visos trukmės sudaro tokią eilę: Vidutinė priežiūros darbų trukmė: 2+5+6; Vidutinė remonto trukmė: 2+3+5+6; Vidutinė prastovos trukmė: 1+2+3+4+5+6.

6. Kokybės kontrolė 6.1. Gaminių pateikimo kontrolei būdai Kontrolei produkcija pateikiama partijomis. Imties dydis priklauso nuo kontroliuojamos gaminių partijos arba nuo gaminių srovės. Gaminių imties atsitiktinės atrankos metodas priklauso nuo produkcijos pateikimo kontrolei būdo. Gaminių, pateikiamų kontrolei, partija turi būti vienalytė. Gaminiai turi būti pagaminti iš tos pačios žaliavos nepaisant gamybos būdo. Jeigu gaminiai partijoje yra iš skirtingų žaliavų, jie turi būti suskirstyti į atskiras grupes.

Pagaminta produkcija kontrolei gali būti pateikiama vienu būdu iš keturių: eile, supakuota, padrikai, srautu. Pateikimo būdas eile charakterizuojamas tokiais ypatumais: - produkcijos vienetai, tiekiami kontrolei, turi būti sutvarkyti, jie gali būti sunumeruoti vientisa numeracija ir sudėti tokia tvarka, kad kiekvieną produkcijos vienetą, pažymėtą bet kokiu numeriu, galima būtų lengva rasti ir paimti; - produkcijos vienetai kontrolei turi būti pateikti vienarūšėmis partijomis. Būdas supakuota charakterizuojamas tokiomis pat savybėmis, kaip ir pateikimo eile, bet produkcija šiuo atveju yra supakuota pakavimo vienetais (pirminiais, antriniais ir t. t.). Sąlyginis produkcijos vieneto eilės numeris yra iš dviejų, trijų ir t. t. pogrupių: pirmo pakavimo vieneto eilės numeris, vieneto eilės numeris pirmoje pakuotėje ir t. t. Surasti ir paimti produkcijos vienetą galima tik išardžius pakuotę. Būdas pateikti produkciją kontrolei padrikai charakterizuojamas tokiomis savybėmis: - produkcijos vienetai nesutvarkyti, juos sunku numeruoti ir jų praktiškai neįmanoma surasti ir paimti; - partijoje didesnis vienetų skaičius; - produkcijos vienetai kontrolei tiekiami partijomis, kurios suformuotos iš įvairaus produkcijos kiekio.

Šio pateikimo kontrolei būdo pavyzdys gali būti: poveržlės, rezistoriai ir t. t. Produkcijos pateikimas kontrolei srautu charakterizuojamas tokiomis savybėmis: - produkcijos vienetai kontrolei tiekiami nenutrūkstamu srautu, iškart pagaminus; - kontrolei pateikiamas didesnis produkcijos vienetų skaičius; - gaminiai sutvarkyti, juos lengva rasti ir paimti kiekvieną antrą, penktą, dešimtą ir t. t. produkcijos vienetą. Praktiškai antrasis ir trečiasis produkcijos kontrolei pateikimo būdai taikomi kartu, atrenkant imtį šie būdai taikomi atskirai, t. y. išrenkamas tam tikras pakavimo vienetų skaičius (pirminių, antrinių ir t. t.), kur produkcija pateikiama ne eile ar padrikai. Pavyzdžius reikia imti iš pakuočių vienodais kiekiais. 6.2. Gaminių imties kontrolei atrankos būdai Pagal produkcijos pateikimo kontrolei būdą, taikomi tokie produkcijos imties vienetų atrankos būdai: - atranka naudojant atsitiktinius skaičius; - daugiapakopė atranka; - atranka ,,aklai“; - sisteminė atranka. Atranka naudojant atsitiktinius skaičius Šis metodas taikomas vienarūšėms detalėms, kontroliuojamoms būdu ,eile. Atrankos būdas naudojant atsitiktinius skaičius taikomas kartu su visais kitais vienarūšių detalių pateikimo būdais (jeigu tai nesudaro didelių ekonominių ir techninių sunkumų). Taikant šį metodą, būtina pradinė vientisa produkcijos vienetų numeracija. Visi numeriai turi turėti vieną ir tą patį skaičių kiekį. Skaičiams, turintiems skirtingus skaičių kiekius, priekyje, t. y. iš kairės, prirašomi nuliai.

Daugiapakopė atranka Daugiapakopės atrankos būdas taikomas supakuotai vienarūšei produkcijai, t. y. kontrolei pateikiami supakuoti vienetai, kuriuose yra vienodas produkcijos vienetų skaičius. Taikant daugiapakopę atranką imtis formuojama pakopiškai, ir produkcijos vienetai kiekvienoje pakuotėje atrenkami atsitiktiniu būdu iš produkcijos vienetų, atrinktų iš prieš tai esančios pakopos. Be imties dydžio reikia apytiksliai nurodyti ir pakuotės vienetų skaičių (pirminių, antrinių ir t. t.), atrinktų imčiai sudaryti. Iš šių atrinktų pakuočių atrenkama imtis. Imtis sudaroma iš apytiksliai vienodo produkcijos kiekio, paimto iš atrinktų pakuotės vienetų. Jeigu yra pirminiai, antriniai ir t. t. pakuotės vienetai, tai pirma atrenkami pirminiai, po to antriniai ir t. t. pakuotės vienetai. Supakuotai produkcijai reikia taikyti atsitiktinių skaičių metodą. Jeigu produkcija ,,išsibarsčiusi“, tuomet reikia taikyti atrankos metodą, vadinamą aklai. Atranka aklai (pats objektyviausias metodas) Metodas aklai taikomas produkcijai, kuri kontrolei tiekiama ,,išsibarsčiusi“, taip pat tuo atveju, kai metodą su atsitiktiniais skaičiais techniškai įgyvendinti sunku arba ekonomiškai neapsimoka. Produkcijos imtis turi būti sudaryta imant atskirus produkcijos vienetus iš skirtingų kontroliuojamų partijų. Produkcijos vienetus reikia atrinkti neatsižvelgiant į subjektyvias atrenkamos produkcijos savybes. Sisteminė atranka Sisteminės atrankos būdas taikomas produkcijai, kuri kontrolei tiekiama srautu. Produkcijos vienetus šiuo atveju reikia imti kas tam tikrą laiko intervalą arba kas tam tikrą produkcijos vienetų skaičių. Pavyzdžiui, jeigu gaminių imtis turi sudaryti 5 % nuo kontroliuojamos partijos dydžio, tuomet imama kiekviena dvidešimta detalė. Atskaitos pradžia nustatoma atsitiktiniu būdu, pavyzdžiui, naudojant atsitiktinius skaičius.

Šiuo būdu galima suformuoti imtį, jeigu žinoma produkcijos judėjimo tvarka. Be to, reikia įvertinti tai, kad produkcijos vienetai, einantys vienas paskui kitą, turi nesikeisti, kontroliuojamo parametro reikšmė turi turėti tokį patį periodiškumą kaip ir atrankos imties periodiškumas. 6.2.1. Imčių klasifikacija Imtys gali būti dviejų rūšių: paprastosios ir sluoksniuotosios. Kai kontroliuojama visuma, imtis, imama kaip vientisa, vadinama paprastąja. Ji naudojama tada, kai produkciją pagal kontroliuojamą parametrą galima laikyti vienarūše ir atrenkant gaminius nėra ekonominių ir technologinių apribojimų. Ji formuojama atsižvelgiant į produkcijos pateikimo kontrolei būdą. Į sluoksniuotąją imtį produkcijos vienetai atrenkami iš įvairių kontroliuojamos visumos dalių. Tokios imtys formuojamos, kai kontroliuojamos visumos negalima laikyti vienalyte, bet galima išskirti kokius nors sluoksnius. Egzistuoja gaminio atrinkimo ekonominiai ir techniniai apribojimai. Dalijant kontroliuojamą visumą į dalis pirmiausia reikia vadovautis atstovavimu imčiai ir tik užtikrinus atstovavimą atsižvelgti į ekonominius ir technologinius apribojimus. 6.2.2. Kontroliuojamos imties dydis Kontroliuojamos partijos imties dydis nustatomas tokia tvarka: 1. Pagal kodinius kontrolės plano žymėjimus 6.1 lentelėje randamas brokavimo lygis. 2. Pagal kontroliuojamos partijos apimtį parenkama imties dydžio reikšmė.

6.1 lentelė. Brokavimo lygiai Kokybės brokavimo lygis q m, % 10,00 8,00

6,00 5,00 4,00 3,00

2,50 2,00 1,50

1,25

1,00

A Partijos dydis N 1–39 40–121 122 ir daugiau 1–39 40–49 50–137 138 irt daugiau 1–59 60–83 84 ir daugiau 1–79 80–190 191 ir daugiau 1–99 100–230 231 ir daugiau 1–119 120–157 158–5248 5249 ir daugiau 1-149 150-227 228 ir daugiau 1–199 200–428 429 ir daugiau 1-249 250-371 372-4500 4 500 ir daugiau 1–299 300–435 436–2000 2 001 ir daugiau 1–349 350–403 404–823 824 ir daugiau

B Imties dydis n Visi 20 25 Visi 20 25 30 Visi 30 40 Visi 40 50 Visi 50 60 Visi 60 75 100 Visi 75 100 Visi 100 125 Visi 125 150 175 Visi 150 175 200 Visi 175 200 250

Partijos dydis N 1–49 50–108 109 ir daugiau 1–59 60–97 98 ir daugiau

Imties dydis n Visi 25 30 Visi 30 40

1–79 80–124 125 ir daugiau 1–99 100–184 185 ir daugiau 1-119 120–176 177 ir daugiau 1-149 150-199 200 ir daugiau

Visi 40 50 Visi 50 60 Visi 60 75 Visi 75 100

1-199 200-340 341 ir daugiau 1-249 250-416 417 ir daugiau 1–299 300–349 350–787 788 ir daugiau 1–349 350–399 400–666 667 ir daugiau 1–499 500–833 834 ir daugiau

Visi 100 125 Visi 125 150 Visi 150 175 200 Visi 175 200 250 Visi 250 300

6.1 lentelės tęsinys Kokybės brokavimo lygis q m, % 0,80 0,60 0,50 0,40 0,30

0,20 0,15

0,10

Mažiau už 0,10

A Partijos dydis N 1–499 500–1041 1 042 ir daugiau 1–599 600–799 800 ir daugiau 1–799 800–2185 2 186 ir daugiau 1–999 1 000–2 000 2 001 ir daugiau 1–1199 1 200–1 500 1 501–15 000 15 001 ir daugiau 1–1 999 2 000–4 000 4 001 ir daugiau 1–2499 2 500–3571 3 572 ir daugiau 1–3 499 3 500–4 375 4 376–10 000 10 001 ir daugiau Imties dydį skaičiuoti pagal formulę 2,3 n= qm

B Imties dydis n Visi 250 300 Visi 300 400 Visi 400 500 Visi 500 600 Visi 600 750 1 000 Visi 1 000 1 250 Visi 1 250 1 500 Visi 1 750 2 000 2 500

Partijos dydis N 1–599 600–818 819 ir daugiau 1–799 800–1 111 1 112 ir daugiau 1–999 1000–1666 1 667 ir daugiau 1-1 199 1200-1636 1 637 ir daugiau 1–1 499 1 500–1 999 2 000 ir daugiau

Imties dydis n Visi 300 400 Visi 400 500 Visi 500 600 Visi 600 750 Visi 750 1 000

1–2 499 2 500–4 166 4 167 ir daugiau 1–2999 3000–3499 3500–8750 8751 ir daugiau 1–4 999 5 000–8 333 8 334 ir daugiau

Visi 1 250 1 500 Visi 1 500 1 750 2 000 Visi 2 500 3 000

Imties dydį skaičiuoti pagal formulę 3 n= qm

6.3. Kontrolės plano parinkimas Kontrolės planas – tai visuma duomenų apie kontrolės atlikimo tvarką: - imties n apimties reikšmių visuma, priklausanti nuo kontroliuojamos partijos N apimties; - brokavimo variantas. Kontrolės planas žymimas kodu kurį sudaro: - raidinis kontrolės plano varianto žymuo; - brokavimo lygio reikšmės; - brokavimo varianto raidinis žymuo. Kontrolės plano variantu vadinama visuma priklausomybių tarp imties apimties n ir partijos apimties N (esant įvairiems kokybės lygiams), atitinkanti nustatytą vartotojo rizikos reikšmę β . Nustatomas kontrolės plano variantas: A – kontrolės plano variantas, kai β = 0,1 ; B – kontrolės plano variantas, kai β = 0,05 ; β – vartotojo rizikos koeficientas.

6.4. Kontrolės plano parinkimas pagal kontroliuojamo parametro dispersiją Galimi du plano parinkimo variantai: - kontroliuojamo parametro dispersija nežinoma; - kontroliuojamo parametro dispersija žinoma. 6.4.1. Kontrolės plano parinkimas, kai kontroliuojamo parametro dispersija nežinoma Kai kontroliuojamo parametro dispersija nežinoma, galima planą parinkti dviem būdais.

Pirmas būdas Pagal partijos dydį N iš 6.2 lentelės nustatomas imties dydžio kodas. Pagal imties dydžio kodą ir nustatytą defektinį priėmimo lygį (AQL) iš lentelės 6.3 surandamas imties dydis n ir kontrolės normatyvas k s .

Iš imčių x1 , x 2 ,..., x n kontroliuojamo parametro n reikšmių skaičiuojama: - vidutinė aritmetinė reikšmė x :

1 n (6.1) x = ∑ xi , n i =1 čia xi – i-tojo kontroliuojamo vieneto, kontroliuojamo parametro reikšmė; - kontroliuojamo parametro vidutinis kvadratinis nuokrypis S :

1 n ( x i − x )2 ; ∑ 1 − n i =1

S= -

(6.2)

priklausomai nuo užduotos kontroliuojamos parametro ribos (viršutinę ar apatinę) jų reikšmės Qv arba Q ap :

Qv =

Tv − x , S

Qap =

x − Tap S

(6.3)

(6.4)

6.2 lentelė. Imties dydžių kodai Gaminių partijos dydis N

Imties dydžio kodas Bendras I II | | | ↓ | B ↓ C B

151–280

Specialus s-3 s-4 | | | | | | | | | | | | | | | ↓ | B | | C ↓ D B

281–500

H/I∗

501–1 200

1 201–3 200

3 201–10 000

10 001–35 000

35 001–150 000

H ↑ | | |

K ↑ |

P ↑ |

P ↑ | | |

2–8 9–15 16–25 26–50 51–90 91–150

150 001–500 000

D E

Per 500 000 N Pastabos: ∗ ∗ – N, kai partijos dydis 281–400, ir I – kai partijos dydis 401–500. ↓ – imamas pirmasis kodas po rodykle. ↑ – imamas pirmasis kodas virš rodyklės

III C

6.3 lentelė. Kontrolės normatyvai Imties dydžio kodas B C D E F G H I J K L M N P Imties dydžio kodas

Imties dydis n 3 4 5 7 10 15 20 25 35 50 75 100 150 200 Imties dydis n

0,04

0,065

0.010

| | | | ↓ 2,64 2,69 2,72 2,77 2,83 2,90 2,92 2,96 2,97 0,065

| | | | ↓ 2,53 2,58 2,61 2,65 2,71 2,77 2,80 2,84 2,85 0,10

| | | | ↓ 2,42 2,47 2,50 2,54 2,60 2,66 2,69 2,73 2,73 0,15

Kontrolės normatyvas ks (normali kontrolė) ir AQL, % 0,15 0,25 0,40 0,65 1,00 1,50 2,50 4,00 1,12 0,958 | | | | ↓ ↓ | | | 1,45 1,34 1,17 1,01 ↓ | 1,65 1,53 1,40 1,24 1,07 ↓| ↓| 2,00 1,83 1,75 1,62 1,50 1,33 1,15 ↓ 2,24 2,11 1,98 1,84 1,72 1,58 1,41 1,23 2,32 2,20 2,06 1,91 1,79 1,65 1,47 1,30 2,36 2,24 2,11 1,96 1,82 1,69 1,51 1,33 2,40 2,26 2,14 1,98 1,85 1,72 1,53 1,35 2,45 2,31 2,18 2,03 1,89 1,76 1,57 1,39 2,50 2,35 2,22 2,08 1,93 1,80 1,61 1,42 2,55 2,41 2,27 2,12 1,98 1,84 1,65 1,46 2,58 2,43 2,29 2,14 2,00 1,86 1,67 1,48 2,61 2,47 2,33 2,18 2,03 1,89 1,70 1,51 2,62 2,47 2,33 2,18 2,04 1,89 1,70 1,51 0,25 0,40 0,65 1,00 1,50 2,50 4,00 6,50 Kontrolės normatyvas ks (sustiprinta kontrolė) ir AQL, %

6,50

10,0

15,0

0,566 0,814 0,874 0,955 1,03 1,09 1,12 1,14 1,18 1,21 1,24 1,26 1,29 1,29 10,00

0,341 0,617 0,675 0,755 0,828 0,886 0,917 0,936 0,969 1,00 1,03 1,05 1,07 1,07 15,00

↓ 0,393 0,456 0,536 0,611 0,664 0,695 0,712 0,745 0,774 0,804 0,819 0,841 0,845 -

čia Tv

Tap

–

viršutinė leistina kontroliuojamo parametro riba –

apatinė leistina kontroliuojamo parametro riba

Jeigu reikšmė Qv ≥ k s arba Qap ≥ k s , produkcijos (gaminių) partija priimama. Jeigu Qv < k s arba Qap < k s , arba vienas iš Qv , arba Q ap neigiamasis gaminių partija brokuojama. Antras būdas Pagal nustatytą partijos dydį N ir priimtą kontrolės lygį iš 6.2 lentelės nustatomas imties dydžio kodas. Pagal kodą ir nustatytą defektinį priėmimo lygį (AQL) iš 6.4 lentelės randamas imties dydis n ir leistinasis defektinis lygis M s . Apskaičiavus x ir S pagal (6.1 ir 6.2), skaičiuojami Qv ir Q ap (6.3 ir 6.4) ir imties dydis n , iš 6.7 lentelės surandama gaminių partijos įėjimo defektinio lygio vertinimo reikšmė p̂ v arba p̂ ap . Jeigu pˆ v ≤ M s arba pˆ ap ≤ M s , gaminių partija priimama. Jeigu

pˆ v > M s arba pˆ ap > M s , arba viena iš reikšmių Qv arba Q ap neigiamoji, gaminių partija brokuojama. 6.4.2. Kontrolės plano parinkimas, kai kontroliuojamo parametro dispersija žinoma Kai kontroliuojamo parametro dispersija žinoma, taip pat yra du plano parinkimo būdai. Pirmas būdas. Kai nustatyta viena kontroliuojamo parametro riba (apatinė arba viršutinė). Pagal nustatytą partijos dydį N ir parinktą kontrolės lygį iš 6.2 lentelės nustatomas imties dydžio kodas. Pagal imties dydžio kodą ir

6.4 lentelė. Leistini defektingumo lygiai Imties dydžio kodas B C D E F G H I J K L M N P Imties dydžio kodas

Imties dydis n 3 4 5 7 10 15 20 25 35 50 75 100 150 200 Imties dydis n

0,04

0,065

0.010

| | | | ↓ 0,099 0,135 0,155 0,170 0,163 0,147 0,145 0,134 0,135 0,065

| | | | ↓ 0,186 0,228 0,250 0,264 0,250 0,228 0,220 0,203 0,204 0,10

| | | | ↓ 0,312 0,365 0,380 0,388 0,363 0,330 0,317 0,293 0,294 0,15

Leistinasis defektingumo lygis Ms (normali kontrolė) ir AQL, % 0,15 0,25 0,40 0,65 1,00 1,50 2,50 4,00 7,59 18,86 | | | | ↓ ↓ 10,92 16,45 | | | 1,53 5,50 ↓ 9,80 14,39 | 3,32 5,83 1,33 ↓ ↓ 9,40 12,20 3,55 5,35 0,442 1,06 2,14 ↓ 7,29 10,54 2,17 3,26 4,77 0,349 0,716 1,30 6,56 9,46 2,11 3,05 4,31 0,503 0,818 1,31 6,17 8,92 2,05 2,95 4,09 0,544 0,846 1,29 5,97 8,63 2,00 2,86 3,97 0,551 0,877 1,29 5,57 8,10 1,87 2,68 3,70 0,535 0,847 1,23 5,20 7,61 1,71 2,49 3,45 0,503 0,789 1,17 4,87 7,15 1,60 2,29 3,20 0,467 0,720 1,07 4,69 6,91 1,53 2,20 3,07 0,447 0,689 1,02 4,43 6,57 1,43 2,05 2,89 0,413 0,638 0,949 4,40 6,53 1,42 2,04 2,87 0,414 0,637 0,945 0,25 0,40 0,65 1,00 1,50 2,50 4,00 6,50 Leistinasis defektingumo lygis Ms (sustiprinta kontrolė) ir AQL, %

6,50

10,0

15,0

26,94 22,86 20,19 17,35 15,17 13,71 12,99 12,57 11,87 11,23 10,63 10,32 9,88 9,81 10,00

33,69 29,45 26,56 23,29 20,74 18,94 18,03 17,51 16,65 15,87 15,13 14,75 14,20 14,12 15,00

40,47 36,90 33,99 30,50 27,57 25,61 24,53 23,97 22,91 22,00 21,11 20,66 20,02 19,92 -

nustatytą defektinį priėmimo lygį (AQL) iš 6.5 lentelės nustatomas imties dydis ir kontrolinis normatyvas kσ . Iš imties x1 , x 2 ,..., x n kontroliuojamo parametro n reikšmių pagal formulę (6.1) skaičiuojamas x ir dydžiai Qv bei Q ap (žiūrint,

kuri riba nustatyta):

Qv =

Tv − x

Qap = čia σ nuokrypis.

x − Tap

(6.5)

(6.6)

– kontroliuojamo parametro vidutinis kvadratinis

Jeigu reikšmė

Qv ≥ k σ

arba

Qap ≥ kσ , gaminių partija

priimama. Jeigu Qv < kσ arba Qap < kσ , arba viena iš Qv ar Q ap neigiamoji, gaminių partija brokuojama. Antras būdas Pagal partijos dydį ir pasirinktą kontrolės lygį iš 6.2 lentelės nustatomas imties dydžio kodas. Pagal imties dydžio kodą ir nustatytą defektinį priėmimo lygį (AQL) iš 6.6 lentelės nustatomas imties n dydis ir leistinasis defektingumo lygis M σ . 6.6 lentelėje randamas koeficientas v . Apskaičiavus x , Qv ,

Q ap (6.1, 6.3, 6.4) skaičiuojami: Qv* = v ⋅ Qv ,

(6.7)

Q = v ⋅ Qap ,

(6.8)

* ap

6.5 lentelė. Kontrolės normatyvai Imties dydžio kodas B C D E F G H I J K L M N P Imties dydžio kodas

kσ 0,04

| | | | | | | | ↓ ↓ 2,58 3 2,65 4 2,69 5 2,77 7 2,83 10 2,88 14 2,92 19 2,96 27 2,97 37 0,065 n kσ

Kontrolės normatyvas kσ (normali kontrolė) ir AQL, % n n n n kσ kσ kσ kσ kσ 0,065 0,10 0,15 0,25 0,40 | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | ↓ ↓ ↓ ↓ | | | | 1,81 2 1,94 2 ↓ ↓ 1,91 3 2,07 3 2,19 3 ↓ ↓ ↓ ↓ 2,39 2,05 4 5 2,49 2,14 3 4 2,30 4 2,46 2,08 5 6 2,55 2,23 4 6 2,34 5 2,49 2,13 6 8 2,59 2,25 6 7 2,37 6 2,54 2,16 8 10 2,63 2,29 7 9 2,45 9 2,59 2,21 11 14 2,72 2,35 11 13 2,49 12 2,65 2,27 16 21 2,77 2,41 15 19 2,54 17 2,69 2,29 22 27 2,80 2,43 20 25 2,57 23 2,72 2,33 31 40 2,84 2,47 30 37 2,62 34 2,73 2,34 42 54 2,85 2,48 40 49 2,62 45 0,10 0,15 0,25 0,40 0,65 n n n n n kσ kσ kσ kσ kσ Kontrolės normatyvas kσ (sustiprinta kontrolė) ir AQL, % n

kσ 0,65

| ↓ 1,58 1,69 1, 80 1,88 1,95 1,96 2,01 2,07 2,12 2,14 2,17 2,18 1,00 n kσ

| ↓ 2 3 4 5 7 8 11 16 23 30 44 59

6.6 lentelė. Leistini defektingumo lygiai Imties dydžio kodas

B C E F G H I J K L M N P

| | | | | | ↓ 3 4 6 8 11 15

0,04 Mσ | | | | | | ↓ 0,114 0,161 0,230 0,231 0,217 0,211

Leistinasis defektingumo lygis Mσ ir AQL, % 0,065 v n v n Mσ | | | | | | ↓ 1,225 1,155 1,095 1,069 1,049 10,35

| | | | | | ↓ 4 5 6 9 11 16

| | | | | | ↓ 0,290 0,296 0,321 0,331 0,326 0,308

| | | | | | ↓ 1,155 1,118 1,095 1,061 1,049 1,033

| | | | | ↓ 3 4 5 6 9 12 17

0,10 Mσ | | | | | ↓ 0,369 0,399 0,445 0,478 0,468 0,461 0,438

| | | | | ↓ 1,225 1,155 1,118 1,095 1,061 1,045 1,031

6.6 lentelės tesinys Imties dydžio kodas

0,15 Mσ

B C E F G H I J K L M N P

| | | | ↓ 3 3 4 6 7 9 13 19

| | | | ↓ 0,310 0,568 0,681 0,721 0,756 0,757 0,721 0,673

| | | | ↓ 1,414 1,225 1,155 1,095 1,080 1,061 1,041 1,027

Leistinasis defektingumo lygis Mσ ir AQL, % 0,25 0,40 n v n v Mσ Mσ | | | | ↓ 2 3 5 6 8 10 14 21

| | | | ↓ 0,510 0,959 1,09 1,14 1,14 1,14 1,08 1,00

| | | | ↓ 1,414 1,225 1,118 1,095 1,069 1,057 1,038 1,025

| | | ↓ 2 3 4 5 7 8 11 16 23

| | | ↓ 1,28 1,94 1,88 1,76 1,75 1,80 1,75 1,62 1,51

| | | ↓ 1,414 1,225 1,155 1,118 1,080 1,069 1,049 1,033 1,023

0,65 Mσ

| | ↓ 2 2 3 4 6 7 9 12 17 25

| | ↓ 2,73 2,23 2,76 2,58 2,57 2,62 2,59 2,48 2,35 2,19

| | ↓ 1,414 1,414 1,225 1,155 1,095 1,080 1,061 1,045 1,031 1,021

čia Qv* – redukuotoji viršutinė reikšmė, * Qap – redukuotoji apatinė reikšmė. * Pagal Qv* ir Qap 6.7 lentelėje nustatoma vertinimo reikšmė p̂ v

arba p̂ ap . Jeigu pˆ v ≤ M σ arba pˆ ap ≤ M σ , gaminių partija priimama. Jeigu pˆ v > M σ arba pˆ ap > M σ , arba viena iš reikšmių Qv arba

Q ap neigiamoji, gaminių partija brokuojama. Esant nustatytai viršutinei ir apatinei riboms, skaičiuojama analogiškai. 6.5. Kontrolės atlikimo tvarka Nustačius gaminių partijos imties dydį, kontrolė atliekama tokia tvarka: - iš gaminių partijos sudaroma imtis; - imtyje esančios detalės (gaminiai) patikrinamos; - pagal gaminių kontrolės rezultatus priimamas sprendinys. Sprendinys priimamas pagal tokią taisyklę: - jeigu imtyje nėra nė vieno brokuoto gaminio – gaminių partija priimama; - jeigu imtyje yra bent vienas brokuotas gaminys – gaminių partija brokuojama pagal brokavimo variantą, nurodytą kontrolės plano kodiniame žymėjime. Galimi trys brokavimo plano variantai: B – gaminių partija grąžinama tiekėjui (gamintojui); K – tikrinama visa gaminių partija ir gamintojui grąžinami tik brokuoti gaminiai

KK – tikrinami visi gaminiai, o brokuoti gaminiai grąžinami gamintojui ir keičiami gerais. Kontrolės rezultatai registruojami žurnale.

6.7 lentelė. Gaminių kokybės vertinimo reikšmės ∗

∧

∗

∧

∗

∧

∗

∧

0,00 0,01 0,02 0,03 0,04 0,05

50,000 49,601 49,202 48,803 48,405 48,006

0,26 0,27 0,28 0,29 0,30

39,743 39,358 38,974 38,501 38,209

0,51 0,52 0,53 0,54 0,55

30,503 30,153 29,806 29,460 29,116

0,76 0,77 0,78 0,79 0,80

22,363 22,065 21,770 21,476 21,186

0,06 0,07 0,08 0,09 0,10

17,608 17,210 46,812 46,414 46,017

0,31 0,32 0,33 0,34 0,35

37,828 37,448 37,070 36,693 36,317

0,56 0,57 0,58 0,59 0,60

28,774 28,434 28,096 27,760 27,425

0,81 0,82 0,83 0,84 0,85

20,897 20,611 20,327 20,045 19,766

0,11 0,12 0,13 0,14 0,15

45,620 45,224 44,828 44,433 44,038

0,36 0,37 0,38 0,39 0,40

35,942 35,569 35,197 34,827 34,458

0,61 0,62 0,63 0,64 0,65

27,093 26,763 26,435 26,109 25,785

0,86 0,87 0,88 0,89 0,90

19,489 19,215 18,943 18,673 18,406

0,16 0,17 0,18

43,644 43,251 42,858

0,41 0,42 0,43

34,090 33,724 33,360

0,66 0,67 0,68

25,463 25,143 24,825

0,91 0,92 0,93

18,141 17,879 17,619

0,19 0,20 0,21 0,22

42,465 42,074 41,683 41,294

0,44 0,45 0,46 0,47

32,997 32,636 32,276 31,918

0,69 0,70 0,71 0,72

24,510 24,196 23,885 23,576

0,94 0,95 0,96 0,97

17,361 17,106 16,853 16,602

0,23 0,24 0,25

40,905 40,517 40,129

0,48 0,49 0,50

31,561 31,207 30,854

0,73 0,74 0,75

23,270 22,965 22,663

0,98 0,99 1,00

16,354 16,109 15,866

6.7 lentelės tęsinys. ∗

∧

∗

∧

∗

∧

∗

∧

∗

∧

1,01 1,02 1,03 1,04 1,05

15,625 15,386 15,150 14,917 14,686

1,26 1,27 1,28 1,29 1,30

10,383 10,204 10,027 9,853 9,680

1,51 1,52 1,53 1,54 1,55

6,552 6,426 6,301 6,178 6,057

1,76 1,77 1,78 1,79 1,80

3,920 3,836 3,754 3,673 3,593

2,01 2,02 2,03 2,04 2,05

2,222 2,169 2,118 2,068 2,018

1,06 1,07 1,08 1,09 1,10

14,457 14,231 14,007 13,786 13,567

1,31 1,32 1,33 1,34 1,35

9,510 9,342 9,176 9,012 8,851

1,56 1,57 1,58 1,59 1,60

5,938 5,821 5,705 5,592 5,480

1,81 1,82 1,83 1,84 1,85

3,515 3,438 3,362 3,288 3,216

2,06 2,07 2,08 2,09 2,10

1,970 1,923 1,876 1,831 1,786

1,11 1,12 1,13 1,14 1,15

13,350 13,136 12,924 12,714 12,507

1,36 1,37 1,38 1,39 1,40

8,691 8,534 8,379 8,226 8,070

1,61 1,62 1,63 1,64 1,65

5,370 5,262 5,155 5,050 4,947

1,86 1,87 1,88 1,89 1,90

3,144 3,074 3,005 2,938 2,872

2,11 2,12 2,13 2,14 2,15

1,743 1,700 1,659 1,618 1,578

1,16 1,17 1,18

12,302 12,100 11,900

1,41 1,42 1,43

7,927 7,780 7,636

1,66 1,67 1,68

4,846 4,746 4,648

1,91 1,92 1,93

2,807 2,743 2,680

2,16 2,17 2,18

1,539 1,500 1,463

1,19 1,20 1,21 1,22

11,702 11,507 11,314 11,123

1,44 1,45 1,46 1,47

7,493 7,353 7,214 7,078

1,69 1,70 1,71 1,72

4,551 4,457 4,363 4,272

1,94 1,95 1,96 1,97

2,619 2,559 2,500 2,442

2,19 2,20 2,21 2,22

1,426 1,390 1,355 1,321

1,23 1,24 1,25

10,935 10,749 10,565

1,48 1,49 1,50

6,944 6,811 6,681

1,73 1,74 1,75

4,182 4,093 4,006

1,98 1,99 2,00

2,385 2,330 2,275

2,23 2,24 2,25

1,287 1,255 1,222

6.7 lentelės tęsinys. ∗

∧

∗

∧

∗

∧

2,26 2,27 2,28 2,29 2,30

1,191 1,160 1,130 1,101 1,072

2,51 2,52 2,53 2,54 2,55

0,604 0,587 0,570 0,554 0,539

2,76 2,77 2,78 2,79 2,80

0,289 0,280 0,272 0,261 0,256

2,31 2,32 2,33 2,34 2,35

1,044 1,017 0,990 0,964 0,939

2,56 2,57 2,58 2,59 2,60

0,523 0,508 0,491 0,480 0,466

2,81 2,82 2,83 2,84 2,85

0,248 0,240 0,233 0,226 0,219

2,36 2,37 2,38 2,39 2,40

0,914 0,889 0,866 0,842 0,820

2,61 2,62 2,63 2,64 2,65

0,453 0,440 0,427 0,415 0,402

2,86 2,87 2,88 2,89 2,90

0,212 0,205 0,199 0,193 0,187

2,41 2,42 2,43 2,44 2,45

0,798 0,776 0,755 0,734 0,714

2,66 2,67 2,68 2,69 2,70

0,391 0,379 0,368 0,357 0,347

2,91 2,92 2,93 2,94 2,95

0,181 0,175 0,169 0,164 0,159

2,46 2,47 2,48 2,49 2,50

0,695 0,676 0,657 0,639 0,621

2,71 2,72 2,73 2,74 2,75

0,336 0,326 0,317 0,307 0,298

2,96 2,97 2,98 2,99 3,00

0,154 0,149 0,144 0,139 0,135

6.7 lentelės tęsinys. ∗

∧

∗

∧

∗

∧

∗

∧

3,01 3,02 3,03 3,04 3,05

0,131 0,126 0,122 0,118 0,114

3,26 3,27 3,28 3,29 3,30

0,056 0,054 0,052 0,050 0,048

3,51 3,52 3,53 3,54 3,55

0,022 0,022 0,021 0,020 0,019

3,76 3,77 3,78 3,79 3,80

0,008 0,008 0,008 0,008 0,007

3,06 3,07 3,08 3,09 3,10

0,111 0,107 0,103 0,100 0,097

3,31 3,32 3,33 3,34 3,35

0,047 0,045 0,043 0,042 0,040

3,56 3,57 3,58 3,59 3,60

0,019 0,018 0,017 0,017 0,016

3,81 3,82 3,83 3,84 3,85

0,007 0,007 0,006 0,006 0,006

3,11 3,12 3,13 3,14 3,15

0,094 0,090 0,087 0,084 0,082

3,36 3,37 3,38 3,39 3,40

0,039 0,038 0,036 0,035 0,034

3,61 3,62 3,63 3,64 3,65

0,015 0,015 0,014 0,014 0,013

3,86 3,87 3,88 3,89 3,90

0,006 0,005 0,005 0,005 0,005

3,16 3,17 3,18 3,19 3,20

0,079 0,076 0,074 0,071 0,069

3,41 3,42 3,43 3,44 3,45

0,032 0,031 0,030 0,029 0,028

3,66 3,67 3,68 3,69 3,70

0,013 0,012 0,012 0,011 0,011

3,91 3,92 3,93 3,94 3,95

0,005 0,004 0,004 0,004 0,004

3,21 3,22 3,23 3,24 3,25

0,066 0,064 0,062 0,060 0,058

3,46 3,47 3,48 3,49 3,50

0,027 0,026 0,025 0,024 0,023

3,71 3,72 3,73 3,74 3,75

0,010 0,010 0,010 0,009 0,009

3,96 3,97 3,98 3,99 4,00

0,004 0,004 0,003 0,003 0,003

7. Kokybės kontrolės metodai 7.1. Ištisinė kontrolė 7.1.1. Ištisinės kontrolės samprata ir ypatybės Ištisinė kontrolė – tai visų gaminių tikrinimas. Tikrinami gaminiai klasifikuojami į gerus ir blogus. Kiekvienas gaminys – sudėtingas objektas. Jo kokybę charakterizuoja dešimtys ir kartais netgi šimtai įvairiausių parametrų. Šie parametrai tikrinami įvairia specialia aparatūra, kuriai paprastai būdingo tam tikros matavimo paklaidos – matavimo rezultato nukrypimas nuo tikrosios reikšmės. Dėl šios aplinkybės negalime su vienetui lygia tikimybe klasifikuoti patikrinti gaminių į gerus ir blogus. Tai yra pirmoji ištisinės kontrolės ypatybė, kurią nulemia metrologija. Kiekvienas gaminys – daugiaparametris, todėl sudarant kontrolės metodikas visada susiduriama su problema, kuriuos parametrus tikrinti. Suprantama, kad visus patikrinti nei techniškai, nei ekonomiškai netikslinga. Šiandien siūlomos įvairios metodikos, kaip parinkti optimalų kontroliuojamų parametrų skaičių. Tačiau tai praktiškai ir teoriškai sunku, todėl dažniausiai remiamasi inžinerine intuicija ir patyrimu, o čia visada esama tam tikros dalies rizikos. Todėl kontroliuojant daugiaparametrį objektą, net jeigu ir nėra metrologinės paklaidos, yra tam tikra tikimybė suklysti. Tai antroji ištisinės kontrolės ypatybė, kurią lemia parametrų parinkimo metodika. Gaminį aprašantys parametrai turi savo normatyvines reikšmes. Kai gaminiai daugiaparametriai, šiuos normatyvus parinkti gana keblu. Čia dažniausiai vadovaujamasi stačiakampio taisykle (keičiantis vienam parametrui, tiesiogiai proporcingai keičiasi kitas). Praktiškai tarp parametrų egzistuoja mažesnė ar didesnė priklausomybė, todėl normuojant reikėtų į tai atsižvelgti. Tačiau tai sunkus teorinis ir praktinis uždavinys, todėl realiame gyvenime jis visada supaprastinamas iki stačiakampio taisyklės. Dėl to randasi

didesnių ar mažesnių klasifikavimo klaidų. Tai trečioji ištisinės kontrolės ypatybė, kurią nulemia parametrų normavimo metodika. Atliekant ištisinę kontrolę, be objektyvių minėtųjų techninių priežasčių, didelį vaidmenį vaidina ir subjektyvus, t. y. žmogaus, veiksnys. Išskirtinis masinės gamybos atvejis: kontrolierius per darbo dieną privalo patikrinti gausybę gaminių. Labai dažnai jo darbo sąlygos neidealios: silpnas apšvietimas, didelis triukšmas, vibracijos ir pan. Todėl žmogus nuvargsta ir blogai atlieka savo funkcijas. Dažnai klasifikavimui didelę įtaką turi ir neteisingas apmokėjimas už kontrolieriaus darbą, t. y. jo atlyginimas priklauso nuo patikrintų ir perduotų vartotojui gaminių. Tai didina tikimybę blogą gaminį pripažinti geru. Tai ketvirtoji ištisinės kontrolės ypatybė, kurią lemia subjektyvus kontrolės veiksnys. 7.1.2. Ištisinės kontrolės charakteristikos Per tam tikrą gamybos laikotarpį pagaminama ir gerų, ir blogų gaminių. Jeigu tikimybė pagaminti blogą gaminį lygi ω , tai gero gaminio pagaminimo tikimybė lygi ω = 1 − ω . Kai gaminiai tikrinami ištisine kontrole, matuojami jų parametrai ir fiksuojami gauti matavimų rezultatai Y (matematiškai vektoriai):

G – rezultatai Y , pagal kuriuos gaminiai pripažįstamas blogais (su defektais); G – rezultatai Y , pagal kuriuos gaminiai pripažįstami gerais. Tuomet tikrinimo metu tikimybes galima užrašyti:

P{YΞG} = q – tikimybė, kad patikrinti gaminiai pripažinti blogais;

P{YΞG } = p = 1 − q pripažinti gerais.

(7.1) – tikimybė, kad patikrinti gaminiai (7.2)

Ištisinės kontrolės charakteristikos ω , p , q ir tikimybių (7.1, 7.2) sprendiniai labai svarbūs analizuojant kontrolės rezultatus. 7.2. Ištisinės kontrolės būdai Ištisinę kontrolę sudaro vieno arba dviejų etapų kontrolės.

1- ω

7.1 pav. Gamybos proceso su vieno etapo kontrole struktūrinė schema: ω– defektinių gaminių pagaminimo tikimybė; p – tikimybė, kad po kontrolės gaminiai geri; q – tikimybė, kad po kontrolės gaminiai pripažinti gerais; Q – blogų gaminių tikimybė tarp pripažintų gerais ir atiduotų vartotojui

Dviejų etapų ištisinės kontrolės struktūrinė schema pateikta 7.2 pav. G

ω 1- ω

K(1)

QV1 q1

P2 K(2)

QV2

7.2 pav. Gamybos proceso su vieno etapo kontrole struktūrinė schema: ω– defektinių gaminių pagaminimo tikimybė; p – pripažinti gerais ir patekę į antrąjį kontrolės etapą gaminiai;

q1 , q 2 – tikimybė, kad pripažinti po

kontrolės gaminiai geri; Qv 1 – patekę į antrąjį kontrolės etapą blogi

gaminiai; Qv 2 – blogų gaminių tikimybė tarp pripažintų gerais ir atiduotų vartotojui

7.3. Atrankinė kontrolė 7.3.1. Atrankinės kontrolės samprata Bet kurios kontrolės atsiradimas gamybos procese sukelia papildomų nuostolių. Tačiau kontrolė visada mažina eksploatacines gaminių išlaidas. Taigi kalbant apie kontrolės efektyvumą, reikia vertinti bendrasias išlaidas, kurias sudaro: kontrolės vykdymo išlaidos ir eksploatuojamų nekokybiškų gaminių remonto išlaidos. Kontrolės programos parinkimas – sudėtingas kompleksinis uždavinys, apimantis ekonominius, matematinius ir organizacinius bei techninius aspektus. Todėl norint gauti didžiausią efektą, būtina gerai išmanyti kontrolės organizavimo principus ir jos teikiamą naudą. Visų rūšių kontrolė gali būti ištisinė arba atrankinė. Ištisinė kontrolė dažnai negalima dėl šių priežasčių: - kartais ji ekonomiškai netikslinga; - techniškai negalima. Be to, ištisinė kontrolė negarantuoja nulinio defektingumo lygio. Todėl dažnai gamintojai priversti tenkintis atrankinės kontrolės rezultatais. Matematinės statistikos ir tikimybių teorijos metodai parodė, kad neretai gaminių kokybės lygiui valdyti pakanka nagrinėti tik tam tikrą jų dalį, vadinamąją imtį. Tokią kontrolę, kai tikrinama ir sprendimai priimami tik pagal tam tikrą gaminių partijos dalį, ir vadiname atrankine kontrole. Jos esmė tokia: 1. Iš N dydžio partijos, laikantis atsitiktinumo principo, atrenkama n dydžio imtis ( n < N ). 2. Visi imties gaminiai patikrinami ir nustatomas defektinių gaminių skaičius. 3. Defektinių gaminių skaičius palyginamas su normatyviniu ir priimamas sprendimas apie N dydžio partijos kokybę. Jeigu defektinių gaminių skaičius imtyje neviršija normatyvinio – visa N dydžio partija pripažįstama gera ir atiduodama vartotojui. Jeigu viršija, visa N dydžio partija pripažįstama bloga ir grąžinama gamintojui pertikrinti.

100

Tokiu būdu klasifikuojant partijas, reguliuojamas vartotojui pateikiamas produkcijos kokybės lygis. Pagrindinė klasifikavimo problema – parinkti tinkamus pagrindinius kontrolės plano parametrus (imties tūrį ir defektinių gaminių skaičių imtyje). 7.3.2. Atrankinės kontrolės parametrai Atrankinės kontrolės rezultatai remiasi tam tikros partijos dalies – imties n gaminių patikrinimu. Todėl visada susiduriama su tokiomis klaidomis: 1. Tikimybe nepagrįstai priimti blogą partiją. Tai vadinamoji I rūšies klaida, arba tiekėjo rizika. Ji žymima raide α. 2. Tikimybe priimti blogą partiją. Tai vadinamoji II rūšies klaida, arba vartotojo rizika. Ji žymima raide β. Organizuojant atrankinę kontrolę, be jokios abejonės, labai svarbu, kad šios dvi klaidos būtų kuo mažesnės. Dažniausiai šių klaidų dydis yra sutariamas tiekėjo ir vartotojo, ir tuo vadovaujamasi vykdant atrankinę kontrolę. Atrankinės kontrolės efektyvumas vertinamas vadinamąja darbine charakteristika. Darbinė charakteristika – tai tikimybės priimti partiją L(q ) priklausomybė nuo partijos defektingumo lygio:

M , N

(7.3)

čia M – defektingų gaminių skaičius partijoje; N – partijos dydis. Vartotojas visada žino, kokio defektingumo lygio partijos jį tenkina. Kai toks lygis lygus q v , tada partijos, kurių q > q v , turi būti nepriimtos

(L(q ) = 0)

grąžintos

gamintojui,

partijos,

kurių q < q v , turi būti priimtos (L(q ) = 1) ir pateiktos vartotojui.

101

Be darbinės charakteristikos, yra ideali darbinės kontrolės charakteristika (7.3 pav.)

7.3 pav. Ideali darbinė charakteristika

Tačiau atrankinės kontrolės metu įvykdyti idealios darbinės charakteristikos reikalavimus dėl I ir II rūšies klaidų negalima. Todėl tiekėjas ir vartotojas turi susitarti dar dėl dviejų kontrolės plano parametrų: 1. Priimtino defektingumo lygio q1 (AQL), t. y. tokio lygio, kai partijos su q < q1 , arba vadinamosios tikrai geros partijos, turi būti priimamos su tikimybe, artima vienetui. Kiekybiškai ši tikimybė turi būti ne mažesnė kaip (1 − α ) . 2. Nepriimtino defektingumo lygio q 2 (LQ), t. y. tokio lygio, kai partijos su q > q 2 , arba vadinamosios tikrai blogos partijos, turi būti priimamos su tikimybe, artima nuliui. Kiekybiškai ši tikimybė turi būti ne didesnė kaip β.

102

L(q) 1,0 1-α

L(q1) L(q2)

β q1

7.4 pav. Reali darbinės atrankinės kontrolės charakteristika

Atrankinei kontrolei visada būdingas neapibrėžtumo intervalas. Partijos, kurių q1 ≤ q ≤ q 2 , tik papildomu susitarimu gali būti priimamos kaip geros arba atmetamos kaip blogos. Organizuojant kontrolę pirmiausia reikia dviejų tiekėjo ir vartotojo susitarimų: 1. Dėl leistinųjų rizikų α ir β (šios reikšmės priklausomai nuo įvairių faktorių svyruoja nuo 0,05 iki 0,2). 2. Dėl priimtino ir nepriimtino defektingumo lygių q1 ir q 2 . Atrankinės kontrolės pagrindinės prielaidos, taikant matematinės statistikos ir tikimybių teorijas, leidžia parinkti du svarbiausius atrankinės kontrolės plano parametrus: imties tūrį n ir leistinąjį defektinių gaminių skaičių imtyje C . Šie parametrai parenkami sprendžiant tokią lygčių sistemą:

⎧ L(q1 ) ≥ 1 − α , ⎨ ⎩ L(q 2 ) ≤ β .

(7.4)

Konkretus planas parenkamas ir atsižvelgiant į atrankinės kontrolės rūšį.

103

parametrai

skaičiuojami

7.3.3. Defektingumo zonos Pagrindinis defektingų gaminių atsiradimo šaltinis yra technologinio gamybos proceso netobulumas. Atsižvelgiant į gamybos technologinio procesą patikrintos gaminių partijos išskirstomos į tris atskiras zonas: I – normalaus technologijos proceso zona. Čia komplektuojamos detalės, medžiagos, technologiniai įrenginiai, įrankiai, darbininkų kvalifikacija atitinka numatytus reikalavimus. II – atsitiktinai nežymiai išsiderinęs technologijos procesas. Atsitiktinis defektingų gaminių skaičius partijose sumažėja savaime, be gamintojų įsikišimo. III – tai labai ir nuolatos išsiderinęs technologijos procesas. Toks procesas gali būti pataisytas, tik pasitelkus tam tikras technines, organizacine ir kitas priemones.

III

7.5 pav. Defektingumo zonos

104

7.4. Atrankinės kontrolės būdai Yra dvi atrankinės kontrolės rūšys: - kontrolė pagal alternatyvius požymius; - kontrolė pagal kiekybinius požymius. Kontrolė pagal alternatyvius požymius – tai gaminių klasifikavimas pagal jų tinkamumą toliau naudoti, skirstant juos į dvi grupes: gerus arba blogus. Kontrolė pagal kiekybinius požymius – tai gaminių klasifikavimas pagal jų tinkamumą toliau naudoti remiantis tų gaminių parametrais. Šie du būdai dar klasifikuojami į: 1. Vieno laipsnio atrankinę kontrolę. 2. Dviejų laipsnių atrankinę kontrolę. 3. Daugiapakopę atrankinę kontrolę. 4. Nuosekliąją atrankinę kontrolę. 7.4.1. Kontrolė pagal kiekybinius požymius Atliekant kontrolę pagal kiekybinius požymius, produkcijos kokybė vertinama pagal vidutinio ir vidutinio kvadratinio kontroliuojamo rodiklio nukrypimus, taip pagal jų priklausantį defektingumą. Šie rodikliai įtraukiami į kontrolės planus. Dauguma kontrolės planų pagal kiekybinius požymius turi normatyvinius kontrolės defektingumo lygius. Tai paaiškinama tokiomis priežastimis: 1. Defektingumo lygis charakterizuoja produkcijos partijos kokybę. 2. Šis rodiklis paprastai naudojamas kontrolės planuose pagal alternatyvų požymį. Tai suteikia galimybę sulyginti kontrolės planus pagal kiekybinį ir alternatyvųjį požymius. Iš čia išeina, kad vidutinis kvadratinis nuokrypis naudojamas išsklaidyti kiekvieną kontroliuojamą produkcijos rodiklį į partijas.

105

Šios kontrolės pagrindu priimami sprendimai apie tai, ar gaminys kokybiškas, ar brokuotas. Atliekant kontrolė pagal kiekybinius požymius, matuojami produkcijos vienetų kontroliuojamieji parametrai, išskaičiuojamas pasirinktas vidutinis aritmetinis vidurkis ir įvertinamas nukrypimas nuo vienos (viršutinės ar apatinės) arba dviejų nustatytų ribų. Šie nukrypimai lyginami su iš anksto nustatytais kontroliniais normatyvais ir pagal šio lyginimo rezultatus priimami sprendimai kaip produkcija atitinka ar neatitinka nustatytų reikalavimų. 7.4.2. Kontrolė pagal kokybinius požymius 7.4.2.1. Vieno laipsnio kontrolė Iš N gaminių partijos, pateiktos kontrolei, atsitiktiniu būdu paimta n gaminių imtis ir nustatyta, kad: - 0 ≤ defektinių gaminių skaičius m ≤ C , (0 ≤ m ≤ C ) , partija priimama; defektinių gaminių skaičius m〈C , (m < C ) , partija nepriimama. Partijos priėmimo tikimybė apskaičiuojama taip: m m Binominis pasiskirstymas Pm = C n q (1 − q )

Puasono pasiskirstymas Pm =

n−m

(nq )m e −nq , m!

čia n – atsitiktiniu būdu paimta gaminių imtis; m – defektinių gaminių skaičius gaminių imtyje; C – ribinis defektų skaičius; q = m⋅n.

106

(7.5)

(7.6)

Binominis pasiskirstymas taikomas, kai n < 0,1N , o Puasono – kai q < 0,1 . 7.4.2.2. Dviejų laipsnių kontrolė Kai yra dviejų laipsnių atrankinė kontrolė, imamos dvi imtys. Iš N gaminių partijos, pateiktos kontrolei, atsitiktiniu būdu paimama n1 dydžio imtis: - jeigu defektinių gaminių skaičius m1 neviršija leistinojo skaičiaus C1 , t. y. (m1 < C1 ) , partija priimama;

- jeigu defektinių gaminių skaičius m1 viršija neleistinąjį skaičių

C2 , t. y. (m1 > C 2 ) , partija nepriimama; - jeigu (C1 < m1 < C 2 ) , tuomet imama antroji imtis n 2 .

Defektinių gaminių skaičius imtyse šiuo atveju lyginamas su ribiniais skaičiais C 3 ir C4 : -

jeigu (m1 + m 2 < C 3 ) , partija priimama;

jeigu (m1 + m2 > C 4 ) , partija nepriimama.

Šio metodo trūkumas tas, kad tikrinant dviejų laipsnių atrankinės kontrolės būdu, patikrinama mažiau gaminių, palyginti su vieno laipsnio atrankine kontrole. 7.4.2.3. Daugiapakopė kontrolė Daugiapakopė atrankinė kontrolė gali būti išplečiama iki nuosekliosios atrankinės kontrolės, kai bandoma daug imčių, kurių kiekvieną sudaro vienas gaminys. Šiuo atveju didelis skaičius vienodų mažų imčių tikrinamas tol, kol bus priimtas sprendimas išbrokuoti ar priimti visą partiją.

107

7.4.2.4. Nuoseklioji kontrolė Esant nuosekliajai kontrolei, sprendimai apie kontroliuojamos partijos kokybės lygį priimami tikrinant iš eilės po vieną gaminį, atsitiktinai paimtą iš kontroliuojamos partijos. Tikrinama atliekamas tokia tvarka: -

jeigu defektinių gaminių skaičius mi paimtuose gaminiuose

jeigu defektingų gaminių skaičius mi paimtuose gaminiuose

mažesnis negu C i , (mi < C i ) , tuomet partija priimama;

didesnis negu d i , (m i > d i ) , tuomet partija nepriimama;

jeigu priėmimo skaičius C i

mažesnis negu defektinių

gaminių skaičius mi paimtuose gaminiuose, o defektinių gaminių skaičius didesnis negu d i , (C i < mi < d i ) , tuomet priimamas sprendimas imti kitą gaminį, ir kontrolė tęsiama.

Didžiausias nuosekliosios atrankinės kontrolės trūkumas – kintamas darbo apimties pobūdis. Privalumas – vidutiniškai mažesnė kontrolės apimtis. 7.5. Atrankinės kontrolės planai Vartotojas visuomet nori, kad jam siūloma produkcija būtų kokybiška, t. y. produkcijos defektingumo lygis neviršytų jį tenkinančio lygio qt . Tuomet atsižvelgiant į sąlygas galimi trys planų variantai:

( AQL) . Šiuo atveju partijos, kurių defektingumo lygis (q < q1 ) , bus priimamos su tikimybe, artima vienetui; partijos, kurių (q < q 2 ) , bus 1. Kai

(qt

= q1 ) , vartotojo reikalavimai prilyginami

108

nepriimamos su tikimybe, artima vienetui, o partijos, kurių (q1 < q < q2 ) , bus priimamos su kintama tikimybe: -

jeigu q artima q1 – priimama dar gana daug;

jeigu q artima q 2 – atmetama jau daug, bet nepakankamai.

Vadinasi, dar nemaža dalis blogų pagal susitarimą partijų bus priimta ir atiduota vartotojui. Šiuo atveju vidutinis priimtų ir pateiktų vartotojui partijų defektingumo lygis q vid . visada bus didesnis negu pageidauja vartotojas, (q vid . > q t ) . Toks atrankinės kontrolės planas nenaudingas vartotojui.

2. Kai (qt = q 2 ) , vartotojo reikalavimai prilyginami (LQ ) . Šiuo

atveju partijos, kurių defektingumo lygis (q > q1 ) , bus priimamos su

tikimybe, artima vienetui, o partijos, kurių (q > q 2 ) , bus atmetamos

su tikimybe, artima vienetui. Partijos, kurių (q1 < q < q 2 ) , bus atmetamos su kintama tikimybe: - jeigu q artima q1 – dar priimamos su didele tikimybe; -

jeigu q artima q 2 – dar atmetama gana daug.

Vadinasi, kad dar nemaža dalis gerų partijų bus atmesta ir grąžinta tiekėjui. Šiuo atveju q vid . visada bus mažesnis negu

pageidauja vartotojas (q vid . < q t ) . Taigi toks atrankinės kontrolės planas nenaudingas gamintojui. 3. Kai (qt = q 2 ) , vartotojo reikalavimai prilyginami tarpinėms

intervalo [q1 , q 2 ] reikšmėms. Nesant rimtų argumentų tiekėjo ar vartotojo interesų labui, tikslingiausia vartotojo reikalavimus prilyginti tokiam defektingumo lygiui, kuriam esant partija būtų priimama arba atmetama, kai tikimybė L(q ) = 0,5 .

109

Tiekėjo ir vartotojo susitarimas Geros partijos Blogos partijos

7.6 pav. Atrankinės kontrolės darbinės charakteristikos, kai yra skirtingi plano variantai:

110

(qt = q1 ) , vartotojo reikalavimai prilyginami ( AQL) ; 2 – kai (qt = q 2 ) , vartotojo reikalavimai prilyginami (LQ ) ; 3 – kai (qt = q 2 ) vartotojo reikalavimai prilyginami tarpinėms intervalo [q1 , q 2 ] reikšmėms; q1 – priimtinas defektingumo lygis ( AQL) ; q 2 – nepriimtinas defektingumo lygis (LQ ) ; qt – tenkinantis defektingumo lygis; L(q ) – 1 – kai

tikimybės dydis

111

8. Kokybės auditas

8.1. Sąvokos ir terminai Audito atsiradimo pradžia siekia tuos laikus, kai pirmą kartą išsiskyrė interesai tų, kas tiesiogiai valdo įmonę, ir tų, kas finansuoja veiklą. Užsienio literatūroje kontrolinei veiklai apibrėžti vartojamas žodis auditas (Audit). Tiek valstybės, tiek nepriklausomų auditorių veikla, tiek kontrolė pačiose įmonėse vadinama auditu. Šalia žodžio auditas kaip sinonimai vartojami žodžiai kontrolė ir revizija. Rusijos audito rūmų įstatuose, patvirtintuose 1991 m., auditorius apibūdinamas kaip fizinis asmuo, turintis atitinkamą kvalifikaciją, būtiną darbo patyrimą, gavęs nustatyto pavyzdžio licenciją, duodančią teisę atlikti auditą. Anglų-rusų terminų žodyne pateikiamos net 3 audito reikšmės: 1. patikrinimas revizija; 2. ūkinės veiklos analizė; 3. vartotojų apklausa (kokybės kontrolė). Audito veikla labai plati ir įvairi. Auditoriaus paslaugomis naudojamasi, kai atsiranda būtinumas patikrinti visos įmonės arba atskirų jos darbuotojų darbą, kyla ūkinių bei turtinių ginčų, reikia sutvarkyti apskaitą, parengti ataskaitas, sukurti kontrolės sistemą įmonėje arba atlikti verslo ekspertizę. Tarptautinėje kontrolės praktikoje auditorius apibrėžiamas kaip asmuo, kuris atlieka reviziją ir po ją baigęs rašo ataskaitą. Auditorius – tai asmuo ar firma, atliekantys įmonės auditą, arba to asmens partneriai ar panašios firmos. Anglų rusų terminų žodyne pateikiami 3 auditoriaus apibrėžimai: 1. buhalteris-revizorius; 2. vyriausiasis buhalteris; 3. revizinės firmos, atliekančios buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės revizijas kitose kompanijose.

112

Kai kurie auditoriai, aiškindami auditoriaus sąvoką, pažymi jų savybes arba keliamus jam reikalavimus. Tuo požiūriu pateikti charakteringi apibrėžimai. R. M. Copeland, P. E. Dascher, D. L. Davidson rašo, kad auditorius pateikia nepriklausomą finansinės ir ūkinės ataskaitos įvertinimą, patvirtina jos tikrumą, nuoseklumą ir sutikimą su standartų reikalavimais ir visa tai pateikia savo išvadoje. Vykdant auditą kaupiami duomenys ir faktai, kurie vėliau analizuojami, t. y. daromi reikalingi skaičiavimai, lyginimai, grupavimai, įvertinimai. Šitaip gaunama kontrolės informacija. Kontrolės informacija – tai žinios apie įmonių išteklius ir jų naudojimą, finansinę būklę bei ekonomikos vystymosi perspektyvas, gautas taikant specialius būdus ir metodus. Auditorius turi teikti aktualią informaciją. Aktuali informacija yra tokia, kurios pagrindu priimami įvairūs sprendimai, keičiama arba tikslinama ankstesnė tvarka, pateikiami ieškiniai kaltiems asmenims dėl patirtos žalos atlyginimo. Tarptautinėje praktikoje įprasta atlikto audito rezultatus įforminti išvada. Literatūroje ji kartais vadinama auditoriaus nuomone (Auditors opinion), auditoriaus ataskaita (Accountants report) arba pažymėjimu (Certificate). Išvada taip pat nevienodai apibrėžiama. Žurnale ,,Controlling“ pateikiami tokie apibrėžimai: ,,Ataskaita – tai raštiška auditoriaus išvada bei kitos pastabos, padarytos atlikus finansinių dokumentų reviziją“ ir ,,Išvada – tai raštiška auditoriaus nuomonė apie finansinių dokumentų atliktos revizijos rezultatus“. Tarptautinė aukščiausiųjų kontrolės organų organizacija (TAKOO) pateikia tokį audito ataskaitos (Audit report) apibrėžimą: ,,Tai ataskaita apie aptiktus faktus, išvadas ir rekomendacija, kurią revizuojanti įstaiga arba revizorius mano esant būtina nurodyti revizuojamam arba kitam kompetentingam vadovui“. Panašių apibrėžimų pateikiama ir kitose knygose: ,,Auditoriaus išvada – tai dokumentas, kurį surašo auditorius, patikrinęs finansinę ir ūkinę ataskaitą, ir jame pareiškia savo nuomonę ar sprendimą“ ,,Auditoriaus išvada – tai pranešimas apie jo atliktą darbą, nuomonė apie finansinę ir ūkinę ataskaitą“; ,,Auditoriaus išvada – tai

113

pranešimas apie jo atliktą darbą“. Kai kurių nukrypimų nuo auditoriaus atliekamo darbo jo gali pasitaikyti tada, kai: 1. buvo pažeisti bendrieji apskaitos principai sudarant finansines ataskaitas; 2. auditorius neturi galimybės atlikti kokių nors procedūrų; 3. pateikta medžiaga yra netikra. Šiuo metu rašomos auditoriaus išvados forma nedaug skiriasi nuo išvados, rašytos prieš keliolika metų. Išvadą sudaro du paragrafai: pirmajame aprašomas tyrimo objektas ir esmė, antrajame pateikiama auditoriaus nuomonė dėl ataskaitų teisingumo. 8.2. Kokybės audito tikslai Daugelio pasaulio šalių audito veiklos praktika rodo, kad visos įmonės ar kompanijos turi teisę savo nuožiūra pasirinkti auditorių arba audito įmonę bei sudaryti su jais sutartį. Audito veiklos Lietuvos Respublikoje nuostatuose nurodoma, kad auditoriai ir audito įmonės gali teikti tokias paslaugas: - patikrinti apskaitą ir atsakomybę; - teikti konsultacijas ir kitokią metodinę pagalbą apskaitos ir vidinės ūkinės kontrolės klausimais; - atlikti ūkinės-komercinės veiklos analizę ir pateikti rekomendacijas dėl įmonės darbo; - atlikti kitus patikrinimus; - atstovauti įmonių interesams teisme ir kitur. Auditorių patikrintų ir patvirtintų ataskaitų duomenys naudojami įvairiems tikslams, ypač sprendžiant pasitikėjimo įmonių finansinėmis išgalėmis, gamybinės veiklos rezultatais bei administracijos veiksmais klausimus. Auditorių tikslas – ne tik patikrinti valstybinių ar privačių firmų ūkinę-finansinę veiklą, bet ir patarti klientams – firmų, korporacijų vadovams ir smulkiesiems verslininkams, kaip pagerinti savo veiklos reikalus. Todėl auditorius visada turi išmanyti naujausias

114

technologijas, valdymo metodus, poreikius ir galimybes, pasiūlos ir paklausos mechanizmą, rinkos dėsnius ir apskritai ekonominę politiką. D. Ricketts ir J. Gray nuomone, audito tikslas – išreikšti auditoriaus nuomonę apie tai, ar organizacijos ataskaitos teisingai pateikia jos finansinę padėtį ir ūkinės veiklos rezultatus. Audito veiklos sfera ir tikslai dažniausiai formuojami panašiai. Apibendrinta nuomonė būtų tokia: audito veiklos tikslas – padėti įmonėms geriau ūkininkauti, teisingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, įvertinti finansinę informaciją, pateiktą ataskaitoje ir pateikiamą įmonių savininkams, administracijai, bankams ir kitiems užsakovams, taip pat valstybinio reguliavimo organams, patvirtinti jos autentiškumą. Valstybės kontrolės tikslas – nustatyti pažeidimus ir imtis priemonių, kad jie nesikartotų ir būtų atlyginta žala, o pagrindinis audito kontrolės tikslas – atskleisti vidinius rezervus, padėti firmoms rasti optimalius gamybinės, komercinės ar kitos veiklos variantus. 8.3. Kokybės audito metodika Kontrolės informacijos išsamumas ir kokybė labiausiai priklauso nuo kontrolės metodikos tobulumo ir teisingo jos taikymo. Yra skiriamos dvi metodikų rūšys: dubliuojamoji ir epizodinė. Dubliuojamoji metodika Taikant dubliuojamąją metodiką kontrolė atliekama ta pačia seka, kaip ir tikrinimo operacijos, t. y. tikrinant įsivaizduojamos atliktos ar atliekamos operacijos ir vertinamas jų pagrįstumas, teisėtumas, logiškumas, tikslingumas. Tokia kontrolė papildoma kartkartėmis atliekamais faktiniais patikrinimais, kurių metu tikslinama objekto būklė. Faktinio patikrinimo rezultatai yra svarbūs tiek apskaitai, tiek kontrolei, tiek planavimui ir pan. Pagal dubliuojamąją metodiką turėtų būti atliekamas vidinis įmonės auditas. Ją gali naudoti auditoriai, tikrindami svarbiausias operacijas. Dubliuojamoji metodika labiausiai tinka ten, kur reikia išsamios informacijos. Paprastai ji naudojama turtiniams ginčams

115

spręsti, kai medžiaga pateikiama teisėsaugos organams, materialinės žalos dydžiui nustatyti ir kitais atvejais. Dubliuojamoji metodika yra labai paprasta, kadangi taikoma tokiu pat nuoseklumu, kaip buvo vykdomos operacijos. Todėl ją gali taikyti ne tik kontrolės specialistai, bet ir apskaitos bei kiti darbuotojai. Didžiausią naudą šios metodikos taikymas gali duoti, kai kontrolė vykdoma atliekant darbus. Vėliau pagal dubliuojamąją metodiką tikslinga tikrinti, kaip naudojami grynieji pinigai, kaip naudojamos medžiagos, turinčios ypatingą vertę, kokios ypatingos svarbos operacijos su jomis atliekamos. Būtinybė taikyti dubliuojamąją metodiką lemia nepaprastas kontroliuojamojo baro svarbumas arba kokios nors kitos ypatingos aplinkybės. Tačiau pernelyg plačiai jos taikyti nereikėtų, kadangi ji reikalinga daug darbo sąnaudų. Epizodinė metodika Epizodinės metodikos esmė ta, kad tikrinama atrankos būdu. Ją taikant svarbu teisingai atsirinkti ir vėliau taip patikrinti, kad būtų nustatyta kuo daugiau faktų. Epizodinė metodika taikoma pakartotinai kontroliuojant įmonės veiklą. Pirminę kontrolę atlieka vidiniai auditoriai, o pakartotinę – išoriniai auditoriai. Ši metodika leidžia greitai ir be didelių darbo sąnaudų gauti reikiamą rezultatą. Tačiau ją gali taikyti tik kvalifikuoti auditoriai. Epizodinė metodika yra trijų pakopų. Audito pradžioje stengiamasi nustatyti bendruosius įmonės darbo trūkumus, kurie gali būti susiję su įvairiais pažeidimais ir piktnaudžiavimais. Toliau, atsižvelgiant į jau nustatytus trūkumus, daromi tokie kontrolės veiksmai, kurie padėtų nustatyti požymius, rodančius, kad gali būti padaryti konkretūs pažeidimai. Detali kontrolė atliekama tik tuose baruose, kuriuose atskleisti neigiami nukrypimai. Tokia metodikos sudarymo logika grindžiama tuo, kad visos operacijos yra glaudžiai tarp savęs susijusios. Tai ir lemia apibrėžtą faktinę kontroliuojamų objektų būklę, taip pat įvairių dokumentų duomenų atitikimą netgi ir tada, kai tarp jų nėra tiesioginio ryšio. Kuriant tokias metodikas reikia turėti žinių apie konkrečios ūkio šakos įmonių būklę, būtent:

116

kokių dažniausiai pasitaiko pažeidimų ir piktnaudžiavimų; kokiu būdu jie buvo padaryti; kaip buvo paslėpti pirminės ir suvestinės apskaitos dokumentuose; kokiais veiksmais juos galima nustatyti.

Būtina, kad audito organizacijos kauptų duomenis apie paplitusius pažeidimus, jų padarymo ir nuslėpimo būdus, sąlygas, kurios leido jiems atsirasti. 8.4. Kokybės audito planavimas Remdamasis galutiniu sandoriu su klientu ir jame numatytais tikslais, auditorius turi sudaryti tikrinimo planą. Planavimas – tai pradinė audito atlikimo stadija, kai nustatomi audito mastai ir terminai, sudaromas planas ir tikrinimo programa, nusakantys audito procedūrų rūšis ir eiliškumą, t. y. numatoma audito strategija ir taktika. Sudarant audito planą išskiriami tokie principai: Kompleksiškumas – visų darbo etapų sąryšio užtikrinimas nuo pradinio planavimo iki audito plano ir programos sudarymo. Nenutrūkstamumas pasireiškia sąryšiu su strateginiu ir taktiniu audito planu, ypač kai yra ilgas audito firmos darbas su klientu. Optimalumas numato kelių plano variantų sudarymą ir geriausio išrikimą. Mobilizacija remiasi realiomis, bet veiksmingomis specialistų darbo laiko išnaudojimo normomis. Skiriami trys planavimo procedūros etapai: 1. Pradinis planavimas. 2. Bendro plano sudarymas. 3. Audito programos sudarymas. Pradinis planavimas Pradiniu planavimo etapu auditorius turi išstudijuoti visą turimą ir jam pakankamą informaciją apie organizaciją - klientą.

117

Tam jis naudoja medžiagą, kuri saugoma audito firmos archyve. Auditorius gali pasinaudoti informacija, gauta iš kitų audito firmų ir organizacijų. Norėdamas išsiaiškinti ginčytinus klausimus jis išvažiuoja pas klientus, iš anksto su jais suderinęs norimus aptarti klausimus. Informacijos šaltiniu gali būti organizacijos įstatai, registracijos dokumentai, direktorių posėdžių protokolai ir akcininkų susirinkimai, sutartys, įsakymai apie apskaitos politiką, vidinės auditorių ataskaitos, vidinės instrukcijos, organizacijos struktūra, filialų ir dukterinių kompanijų sąrašai, teismų ir arbitražinių ieškinių medžiaga, statistinė ataskaita, žinios, gautos pokalbių su įmonės vadovybe ir personalu metu, taip pat organizacijos ir jos padalinių apžiūra. Pirminio planavimo metu auditoriui reikia susipažinti su organizacijos vystymosi ir pasiekimų istorija, jos organizacine valdymo struktūra, veiklos rūšimis, pagrindinio kapitalo struktūra, atlyginimų apmokėjimo sistema, pelno paskirstymu, vidinės kontrolės sistema ir t. t. Sudaręs pradinį planą auditorius turi turėti informaciją apie: - išorinius veiksnius, veikiančius ūkinę įmonės veiklą, perteikiančią ekonominę situaciją ir šakinius ypatumus; - vidinius veiksnius, veikiančius ūkinę įmonės veiklą, susijusią su individualiomis jos ypatybėmis; - audito firmos nepriklausomybę nuo organizacijos - kliento. Sudarydamas pirminį planą auditorius parengia informaciją, reikalingą planui ir darbinei programai sudaryti. Informacija apibendrinama ir surašoma į lenteles. Lentelės sudaromos tokiu būdu, kad informacija būtų suformuota skyriais: - 1 skyrius – buhalterinė apskaita; - 2 skyrius – duomenys apie organizaciją; - 3 skyrius – valdymo sistemų patikra; - 4 skyrius – darbų vykdymas; - 5 skyrius – įvairūs.

118

Rodikliai, gauti pirminio planavimo metu, tikslinami ir užrašomi atliekant auditą. Bendrojo plano sudarymas Žinių, gautų apie organizaciją, pagrindu pradinio planavimo metu auditorius sudaro bendrąjį audito planą, kuris yra audito programos vadovas. Bendrojo plano sudarymo procese auditorius prireikus gali įvertinti vidinės sistemos kontrolės efektyvumą. Jeigu vidinės kontrolės sistema laiku perspėja apie galimą neteisingos informacijos atsiradimą ir aptinka ją, tai auditorius, būdamas užtikrintas, gali pakoreguoti audito apimtis. Sudarant planą būtina įvertinti audito riziką ir esmingumo lygį, leidžiantį tikrinamos organizacijos ataskaitą laikyti tikra. Audito rizikos lygis ir esmingumas sudaro galimybę suplanuoti būtinas audito procedūras. Planuojant ir nustatant audito procedūrų apimtį, įvertinamas automatizuotas gautos informacijos apdorojimas, padalinių ir filialų struktūra, kurių veiklos rodikliai įtraukiami į ataskaitą. Siekiant padidinti audito efektyvumą, sudaromasis planas gali būti aptariamas su organizacijos vadovybe. Tai leidžia sukoordinuoti auditorių ir tikrinamo objekto darbuotojų darbą. Plane turi būti numatyta, koks bus atliekamas auditas, t. y. ištisinis ar pasirinktinis. Nutarus atlikti dalinį auditą numatoma audito imties tvarka. Ji gali būti paremta statistiniais metodais arba auditoriaus intuicija ir profesionalumu. Pagrindinė ir paskutinė plano dalis yra auditorių brigados formavimas, jų paskirstymas pagal profesionalumą į konkrečius audituojamus skyrius, instruktažas, supažindinimas su audito planu ir programa bei darbo kokybės kontrolės tvarka. Audito programa Parengus planą sudaroma audito programa, numatanti audito procedūrų eigą, būtiną jai realizuoti. Audito programa yra audito

119

plano realizacijos priemonė. Programoje turi būti numatyti uždaviniai, kuriuos reikia išspręsti iki galo realizuojant programą. Procedūros, numatytos programoje, gali apimti specialius kontrolės testus, skirtus informacijai surinkti. Programa sudaroma iki tikrinimo pradžios ir audito metu ji gali būti koreguojama auditoriaus. Todėl programos negalima laikyti nekoreguojama ir nekeičiama. Audito, atliekamo pagal planą ir programą, išvados bei informacija nuomonei apie organizaciją formuoti ir atskaitomybės tikrumui patvirtinti pateikiamos dokumentuose.

120

9. Marketingo kokybė

9.1. Marketingo sąvokos ir terminai Marketingas – tai gamybinė ir komercinė politika, skirta tirti rinką maksimaliam pelnui gauti, produkcijos konkurencingumui didinti ir jai sėkmingai realizuoti. Daug įmonių taiko tiesioginį marketingą, t. y. marketingą, skirtą konkrečiam vartotojui, jo asmenybei ir poreikiams. Atsiranda įvairių marketingo rūšių: - stimuliuojamasis(didinantis paklausą); - plėtojamasis (darantis potencialų užklausimą realiu); - sinchromarketingas (stabilizuojantis kintančią paklausą). Tiekėjai – tai organizacijos, firmos ir atskiri asmenys, aprūpinantys kompaniją ir jos konkurentus materialiniais ištekliais. Marketingo tarpininkai – organizacijos ir firmos, padedančios kompanijai realizuoti savo produkciją. Jiems priskiriami prekybos tarpininkai, agentūros, teikiančios marketingo paslaugas, ir kreditinės finansų įstaigos. Konkurentai – produkcijos gamintojai, atliekantys analogiškas arba panašias funkcijas. Gali būti giminingos prekės konkurentai, prekės rūšies konkurentai arba prekės markės konkurentai. Klientai: 1. Vartotojai – atskiri asmenys ir ūkiai, perkantys produkciją asmeniniam naudojimui. 2. Gamintojai – organizacijos, perkančios prekes ir paslaugas, reikalingas tolesniam gamybos procesui. 3. Tarpininkai – organizacijos, įsigyjančios prekes perparduoti ir tokiu būdu gaunančios pelno. 4. Valstybės įstaigos – valstybinės įstaigos, įsigyjančios prekes ir paslaugas, reikalingas perduoti komunalinių paslaugų sferai arba tiems, kam jos reikalingos.

121

9.2. Prekės pateikimo rinkai metodika Nauja prekė, sėkmingai perėjusi visus atrankos etapus, jau paruošta pateikti rinkai. Šis etapas reiškia sprendimą gaminti ir pateikti rinkai naują prekę. Pateikiant rinkai naują prekę, reikia kokybiškai: 1. Parinkti palankų pateikimo rinkai laiką. 2. Nuspręsti – veikti regioninėje, nacionalinėje ar tarptautinėje rinkoje. 3. Nustatyti vartotojus, kuriems prekė gali būti įdomi, ir sukoncentruoti į juos marketingo paslaugas. 4. Parengti naujos prekės pateikimo rinkai veiksmų planą. 1. Pateikimo rinkai laikas Prieš pateikiant prekę į rinką, turi būti suformuoti gamybos pajėgumai, susitarta dėl finansavimo, sukurta aprūpinimo sistema, sukauptos minimalios prekių atsargos, sukurta pardavimo sistema, parengta reklamos kampanija. Gali būti, kad ir konkurentas ruošiasi tuo pačiu metu įeiti į rinką su analogiška preke. Tokiu atveju įmonė turi pasirinkti vieną iš trijų galimų variantų: 1. Pirmoji įeiti į rinką. 2. Įeiti į rinką kartu su konkurentu. 3. Įeiti į rinką vėliau nei konkurentas. 2. Geografinis veikimo srities nustatymas Įmonė turi nuspręsti, kur bus diegiama nauja prekė: viename ar keliuose regionuose, nacionalinėje ar tarptautinėje rinkoje. Labai dažnai įmonės naujas prekes kuria orientuodamosi tik į vietinę rinką. Naujai prekei gerai užsirekomendavus vietinėje rinkoje, svarstomos jos pateikimo užsienio rinkai galimybės. Pateikiant prekę užsienio rinkoms, dažnai tenka ją pritaikyti prie užsienio rinkų reikalavimų – keisti prekės ženklą, pakuotę, dizainą ir t. t. Parenkant geografines rinkas, tenka atsižvelgti į rinkos patrauklumą ir įmonės poziciją rinkoje. Rinkos patrauklumas gali būti vertinamas pagal rinkos talpumą, rinkos augimo perspektyvas, pirkėjų

122

koncentraciją, rėmimo galimybes bei kitus kriterijus. Įmonės pozicijai rinkoje nustatyti naudojami prognozuojamos rinkos dalies, konkurentų skaičiaus, įmonės įvaizdžio rinkoje ir kiti kriterijai. Analizės rezultatai apibendrinami, sudaroma rinkos patrauklumo ir įmonės pozicijos rinkoje matrica, joje išdėstomos visos potencialios rinkos. Geografinę veikimo sritį ir jos išplėtimo strategiją lemia įmonės dydis. Tik nedaugelis įmonių, turinčios narsos, lėšų, galimybių ir platų paskirstymo tinklą, iš karto gali įeiti į nacionalinę ar tarptautinę rinką. Įmonės, pasirinkusios tarptautinę rinką, dar turi pasirinkti, ar pateikti naują prekę palaipsniui iš vienos šalies į kitą, ar vienu metu visoms šalims. Siekdamos minimizuoti riziką, daugelis įmonių teikia pirmenybę tolydžiam naujos prekės pateikimui. Sprendimas, ar pamažu pereiti iš regiono į regioną, ar siūlyti naują prekę vienu metu visoms rinkoms, priklauso nuo įmonės konkurencingumo pozicijų ir jos polinkio rizikuoti. 3. Tikslinių rinkos segmentų parinkimas Tiksliniai rinkos segmentai pasirinktoje geografinėje veikimo srityje nustatomi, atsižvelgiant į prekės testavimo rezultatus. Parenkant tikslinius segmentus, reikia turėti informacijos apie galimą pardavimo mastą, pardavimo augimo tempus, esamus ir potencialius konkurentus, segmentų pasiekiamumą. Tiksliniai rinkos segmentai turi atitikti šiuos reikalavimus: - užtikrinti prognozuojamą pardavimo mastą; - naujos prekės konkurencingumą; - turėti prieinamus paskirstymo komunikacijos kanalus. Įmonei taip pat svarbu žinoti, kokie vartotojai perka naujas prekes ir kaip jie elgiasi, priimdami sprendimą pirkti naują prekę. Pateikiant prekę rinkai marketingo specialistai turi koncentruoti savo dėmesį į ankstyvuosius pirkėjus. Įmonei svarbu kuo geriau pažinti ir reguliuoti pirkėjų skaičiaus kitimą. Valdyti šį procesą galima tik tuomet, kai žinoma, nuo ko priklauso prekių plitimo greitis.

123

Prekių plitimo greitis labai priklauso nuo tokių prekės charakteristikų: - santykinio pranašumo; - suderinamumo; - sudėtingumo; - dalijamumo; - vaizduojamumo. Santykinis pranašumas Kuo didesnis naujos prekės santykinis pranašumas, palyginti su konkuruojančiomis prekėmis, tuo greičiau ji pripažįstama. Suderinamumas Jis parodo, kiek pastangų reikia vartotojui, norint priprasti prie naujos prekės. Populiarios tos prekės, kurios dera prie vartotojų įsitikinimų, patirties, gyvenimo stiliaus. Kai žmogui nereikia keisti įpročių ir pomėgių, į prekę jis žiūri palankiau. Suderinamumas reiškia, kad naujovė dera ir prie nuo seno naudojamų kitų daiktų. Sudėtingumas Jis parodo, ar lengva vartotojams suvokti pagrindinius naujos prekės privalumus ir išmokti naudotis preke. Ne taip noriai vartotojai pripažįsta tas prekes, kurių veikimo principą sunku suvokti ir kuriomis sunku išmokti naudotis. Sudėtinga prekė verčia įgyti vartotoją naujų žinių ir patirties, o tai reikalauja ir laiko, ir pastangų. Dalijamumas Daugelis pirkėjų norėtų sumažinti naujos prekės pirkimo riziką ir pradžioje įsigyti nedaug. Tai lengva padaryti, kai parduodamas lengvai į dalis dalijamas gaminys. Tokios prekės greičiau pereina bandymų laikotarpį. Tačiau daugelio gaminių skaidyti į dalis negalima. Į rinką pateikiamas prekes siūloma išbandyti, o sumokėti – vėliau. Padeda ir galimybė nepatikusią prekę grąžinti atgal pardavėjui.

124

Vaizduojamumas Daugelį prekių parodyti ir apibūdinti labai lengva, todėl ir siūlyti pirkėjams nesunku. Kai kurių rūšių gaminiai sėkmingai plinta dėl to, kad pirkėjams svarbi jų išvaizda. Tačiau jei reklamoje parodyti prekės savybes sunku, prekės pripažinimas lėtėja. 4. Marketingo veiksmų planavimas Parinkusi naujos prekės rinkos segmentus, įmonė tikslina prekės pozicionavimo strategiją, formuoja rinkos aprėpimo strategiją bei priima galutinius sprendimus dėl prekės kainos, paskirstymo ir rėmimo. Prekės pateikimas rinkai – tai pirmasis prekės gyvavimo rinkoje ciklo etapas. Prekė yra nauja ir vartotojams visiškai nepažįstama. Kol prekės ateina į rinką, išnaudojama daug įmonės pastangų ir lėšų. Pirmiausia reikia įveikti potencialų pirkėjų neinformuotumą – pasiekti, kad jie bent žinotų apie prekės egzistavimą, suprastų, kam ji skirta. Turi būti intensyvi reklama, aktyvus pardavimo agentų darbas, didelės nuolaidos ir kt. Šiuo etapu kuriamas naujos prekės pardavimo tinklas, mokomas pardavimo personalas. Visais atvejais šiems tikslams įmonė turi skirti nemažai lėšų. Daug jų reikia ir gamybai, kuri šiuo laikotarpiu dar galutinai nesuderinta, darbuotojai dar neturi pakankamai patirties. Todėl gamybos išlaidos būna dar gana didelės. Gaminio kūrimo ir pateikimo rinkai ciklas apima tris stadijas: 1. Pasiruošimo. 2. Pereinamoji. 3. Augimo. Pasiruošimo stadijoje įmonė mobilizuoja pardavimo pastangas: formuoja aprūpinimo ištekliais ir pardavimo sistemas, moko personalą, organizuoja rėmimo kampaniją. Pereinamuoju laikotarpiu tenka koreguoti pasiruošimo stadijoje pradėtus veiksmus. Šiuo laikotarpiu gali kilti aprūpinimo, gamybos, pardavimo ir rėmimo organizavimo problemų. Augimo stadijoje pasireiškia teigiami rėmimo kampanijos rezultatai, stabiliai auga pardavimo apimtys.

125

Kaip greitai naują prekę priims rinka, priklauso nuo tikslinių rinkos segmentų ir prekės pripažinimo proceso ypatybių, prekės charakteristikų ir įmonės marketingo veiksmų. Siekdama sėkmės rinkoje, įmonė turi racionaliai ir kokybiškai derinti savo marketingo veiksmus. 9.3. Prekės kontrolė rinkoje Norint padidinti prekės sėkmės rinkoje tikimybę, būtina kokybiška marketingo veiksmų kontrolė. Aktyvi kontrolė vykdoma tol, kol prekė įsitvirtina rinkoje. Kontrolės trukmė priklauso nuo prekės tipo. Kai prekės gyvavimo ciklas trumpas, aktyvios marketingo kontrolės nereikia. Tinkamai įdiegus kontrolės sistemą, prekės sėkmės rinkoje tikimybė padidėja. Apie prekės sėkmę rinkoje galima spręsti iš jos pardavimo apimčių. Tačiau vien pardavimo apimčių kontrolė neleistų atskleisti prekės nesėkmės rinkoje priežasčių ir imtis priemonių situacijai rinkoje pakeisti. Todėl prekės sėkmės rinkoje kontrolė pagrįsta veiksnių, lemiančių pardavimo apimtis, analizę, ir potencialių problemų rinkoje identifikavimu. Jeigu pavyksta teisingai numatyti galimas problemas ir sudaryti veiksmų planus problemoms išvengti ar bent jau jų neigiamam poveikiui sumažinti, numatytus tikslus galima pasiekti anksčiau. Siekiant, kad prekės rinkoje kontrolė būtų sėkminga, siūloma laikytis tokios kontrolės sistemos metodikos: 1. Identifikuoti problemas. 2. Parinkti kontrolės parametrus. 3. Parengti veiksmų potencialioms problemoms spręsti planą. 4. Įgyvendinti planus. 1. Problemų identifikavimas Potencialioms problemoms identifikuoti taikomi keturi būdai: 1. Situacijos analizė. 2. Konkurentų veiksmų prognozavimas. 3. Pakartotinė surinktos informacijos analizė. 4. Efektų hierarchijos prekės pripažinimo procese analizė.

126

Situacijos analizė Ji paprastai atliekama pirmu naujų prekių kūrimo proceso etapu. Analizuojant situaciją įvertinama dabartinė įmonės padėtis, jos vidinės galimybės ir išorinė aplinka. Konkurentų veiksmų prognozavimas Šis metodas remiasi konkurentų veiksmų kai, įmonė pateikia rinkai naują prekę, prognozavimu. Pakartotinė surinktos informacijos analizė Ji atliekama peržiūrint visą anksčiau surinktą informaciją. Pradedama nuo prekės koncepcijos testų rezultatų ir baigiama rinkos testais. Efektų hierarchijos prekės pripažinimo procese analizė Ji remiasi prekės pripažinimo proceso tyrimais. Suradus vartotoją, pripažinusį naują prekę, analizuojama, kokie įmonės marketingo veiksmai paskatino vartotoją tapti prekės pirkėju. Pripažinimo proceso struktūra kiekvienu atveju skirtinga, tačiau sprendimo pirkti prekę priėmimo dėsningumai išlieka tie patys. 2. Kontrolės parametrų parinkimas Kontrolės parametrai turi būti parenkami, įvertinus: 1. Problemos, kuri gali kilti dėl parametro nukrypimo, atsiradimo tikimybę. 2. Galimų patirti nuostolių dydį. Kontrolės parametrai turi atitikti šias sąlygas: 1. Turi būti aiški kontrolės parametro ir problemos, kuri gali atsirasti dėl parametro nukrypimo, priklausomybė. 2. Parametras turi būti išmatuojamas. 3. Parametras turi būti prognozuojamas. Kad prekės sėkmės rinkoje kontrolė kontroliuojamų parametrų turėtų būti ne per daug.

127

būtų

efektyvi,

3. Veiksmų potencialioms problemoms spręsti planų parengimas Siekiant išvengti problemų, nustačius galutinį kontroliuojamų parametrų skaičių bei potencialių problemų atsiradimo tikimybes, rengiamas veiksmų parinktiems parametrams koreguoti planas. Šis planas turi būti konkretus ir išbaigtas. 4. Planų įgyvendinimas Kontrolės sistema turi padėti atsakyti į klausimą – kada pradėti įgyvendinti sudarytą veiksmų planą. Kai prekės rinkoje kontrolė užima per daug laiko ar yra labai brangi, ji neatliekama.

128

10. Kokybės kaina

Pagaminti geros kokybės produktą kainuoja brangiau negu prastos kokybės produktą. Todėl kyla klausimas – kiek kainuoja kokybė? Galbūt kokybės kaina pernelyg didelė ir žmonija negali sau leisti tokios prabangos tenkinti savo poreikius geros kokybės gaminiais? Į šiuos klausimus lengviau atsakyti išanalizavus gaminio kainos sandarą. Prieš atsakant į klausimą – kiek kainuoja gera kokybė, pravartu atsakyti į priešingą klausimą - kiek kainuoja prasta kokybė. Prastos kokybės gaminiai nuostolingi visiems – tiek gamintojui, tiek vartotojui. Gamintojas prastos kokybės gaminius turi taisyti arba jam sunku juos parduoti. Vartotojui prastos kokybės gaminys reiškia papildomas išlaidas remontui ir atsarginėms dalims ir laiko nuostolius dėl gaminio gedimų. Gamintojo nuostoliai dėl blogos kokybės gaminių skirstomi į tris grupes: didžiausius, mažesnius ir mažiausius. Didžiausi nuostoliai patiriami, kai defektą aptinka vartotojas. Didžiausių nuostolių gamintojas patiria, jei defektas aptinkamas gaminį pardavus ir pristačius vartotojui. Tuomet prie defekto pašalinimo išlaidų prisideda ne tik transporto, bet ir vartotojo laiko nuostolių kompensavimo dėl ne laiku gauto gaminio išlaidos. Mažesnių nuostolių patiriama, kai defektą aptinka gamintojas arba priežiūros įmonė. Mažiau nuostolių būna, kai defektą aptinka gaminanti arba techninį priežiūrą atliekanti įmonė. Tuo atveju pašalinti defektą kainuoja pigiau, nes tam yra geresnės sąlygos (speciali įranga, įrankiai, kvalifikuotas personalas). Be to, apie defektą nesužino vartotojas ir todėl nenukenčia gamintojo prestižas. Mažiausiai nuostolių patiriama, kai gamintojas atlieka defektų prevenciją. Mažiausiai nuostolių patiriama, kai įmonės kokybės užtikrinimo sistema sudaryta, organizuota ir veikia taip, kad defektų negalėtų atsirasti. Gamintojas turi nuolatos rūpintis defektų prevencija ir

129

gaminių kokybės gerinimu. Tik tokia gamintojo strategija, kai nuolat gerinama gaminių kokybė, mažinant nuostolius ir gaminio kainą, užtikrina pergalę rinkoje, o kartu ir gamintojo išlikimą. Toks požiūris į kokybę susiformavo dėl pastaruoju metu pasikeitusios situacijos pasaulinėje rinkoje. Yra keletas prastos kokybės priežasčių: atsitiktinės ir įsisenėjusios. Atsitiktinės priežastys sukelia staigų įprastos situacijos pablogėjimą. Jos turi būti šalinamos nedelsiant, todėl jų veikimas trumpalaikis. Geriausias būdas šioms kokybės pablogėjimo priežastims šalinti – sustiprinti kontrolę. Įsisenėjusios blogos kokybės priežastys veikia ilgai. Jų pašalinimas reiškia visos esamos situacijos pakeitimą, perėjimą į aukštesnį kokybės lygį, kuriam būdingas mažesnis nei įprasta defektų skaičius. Šios priežastys šalinamos nuolatos gerinant gamybos procesą. Tuo siekiama sumažinti objektų charakteristikų nuokrypius nuo projektinių reikšmių. Įsisenėjusios priežastys yra ilgalaikės, jos sunkiai pašalinamos ir laikomos neišvengiamomis. Nuolat tobulinant gamybos procesą, įsisenėjusių priežasčių poveikis gali būti labai susilpnintas.

130

Literatūra

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14.

Adomėnas, V. Statistiniai kokybės valdymo metodai. Kaunas: Technologija, 2000. 253 p. Ахмин, А. М.; Гасюк, Д. П. Основы управления качеством продукции. Учебное пособие. Издательство: Союз, 2002. 192 с. Багиев, Г. Л.; Тарасевич, В. М.; Анн, Х. Маркетинг. М.: ОАО Изд-во «Экономика», 1999. 703 с. Баракута, С. А. Управление качеством продукции. Учебное пособие. Издательство: Инфра-М, 2001. 208 с. Басовский, Л. Е.; Протасьев, В.Б. Управление качеством. Издательство: Инфра-М, 2000. 216 с. Бычкова, С. М.; Карзаева Н. Н. Аудит: ситуации, примеры, тесты. Издательство: Юнити, 2001. 128 с. Crawford, C. M. New Products Management. – Burr Ridge, Illinois: Richard D. IRWIN, INC. 1994. 495 p. Федюкин, В. К.; Дурнев, В. Д.; Лебедев В. Г. Методы оценки и управления качеством промышленной продукции. Учебник. Издательство: Филинъ, Рилант, 2000. 328 с. Филонов, И. П.; Медведев А. И. Вероятно-статистические методы оценки качества в машиностроении. Мн.: Тесей, 2000. 128 с. Фридман, П. Аудит. Контроль затрат и финансовых результатов при анализе качества продукции. Издательство: «Аудит, Юнити», 1997. 292 с. Гличев, А.В. Основы управления качеством продукции. 2001. 425 c. Керимов, В.Э.; Петрище, Ф. А.; Селиванов, П. В.; Керимов, Э. Э. Методы управления затратами и качеством продукции. Издательство: «Маркетинг»б 2002. 108 с. Kokybės vadyba ir kokybės užtikrinimas. Terminai ir apibrėžimai. Lietuvos standartas LSTEN ISO 8402 – 1995. Котлер, Ф. Основы маркетинга. Санкт-Петербург: АО Коруна, АОЗТ «Литера плюс», 1994. 699 с.

131

15. 16. 17. 18. 19. 20. 21. 22. 23. 24. 25. 26. 27. 28. 29. 30. 31. 32. 33.

Кретов, И. И. Маркетинг на предприятий. Москва: АО «Финстатинформ», 1994. 184 с. Kuvykaitė, R. Gaminio marketingas. Kaunas: Technologija, 2001. 248 p. Lietuvos standartas LST ENISO 8402, 1995. Lietuvos standartas LST ENISO 9001, 1995. LST EN ISO 9004-4 Kokybės gerinimas. Rekomendacijos. LST 1315 Patikimumas. Terminai ir apibrėžimai. Medekšas, H. Gaminio kokybė ir patikimumas. Kaunas, Technologija, 2001. 280 p. Menasco, M.; Hirocazu T. Walter H. New Product Development and Testing. – Lexington, 1989. 260 p. Montgomery, D. C.; Runger G. C. Applied Statistics and Probability and Probability for Engineers. John Wiley and Sons, Inc., 1999. 820 p. Никитин, В. Управление качеством на базе стандартов ISO 9000-2000. Издательство: «Питер», 2002. 272 с. Новицкий, Н. И.; Олексюк, В. Н. Управление качеством продукции. Учебное пособие. Издательство: «Новое знание», 2001. 238 с. Сероштан, М. В.; Михеева Е. Н. Качество непродовольственных товаров. Издательство: «Дашков и К°», 2000. 164 с. Shaughenessy, J. O. Competitive Marketing A Strategic Approach. London and New Jork, 1996. 460 p. Скобара, В. В. Аудит. Москва: Дело и Сервис, 1998. 576 с. Standartai: ISO 9004, LST EN ISO 9002. Огвоздин, В. Ю. Управление качеством. Издательство: «Дело и сервис»., 2002. 160 c. Окрепилов, В. В. Управление качеством. Москва: Экономика, 1998. 639 с. Терехов, А. А., Терехов М. А. Контроль и аудит. Москва: Финансы и статистика, 1998. 208 с. Trott, Jr. T. A. Innovation Management and New Product Development. – Pitman Publishing, London, 1998. 303 p.

132

34. 35. 36.

Urlich, K. T.; Eppinger S. D., Product Design and Development. Mc Graw – Hill., 1995. 290 p. Vanagas, P. Visuotinės kokybės vadyba. Kaunas: Technologija, 2004. 428 p. Winchell, W. Continuous Quality Improvement. Society of Manufacturing Engineers, Dearborn, 1991, 300 p.

133

AudriusČereška Vytautas Pauža KOKYBĖS ANALIZĖ IR VALDYMAS

Mokomoji knyga Redaktorė R. Malikėnienė 2005 09 20. 8,3125 sp. l. Leido VGTU leidykla ,,Technika“ , Saulėtekio al. 11, LT-10223 Vilnius-40

134