Informatika vadov by Karolis Ltu

Turinys

TURINYS Pirma dalis. Bendrosios žinios apie kompiuterius 1. Įvadas................................................................................................. 7 1.1. Kompiuterinis raštingumas ....................................................... 7 1.2. Kompiuterinė revoliucija .......................................................... 8 1.3. Kompiuterių tinklai ................................................................... 9 1.4. Kompiuterinės sistemos samprata. .......................................... 10 1.5. Informacinės sistemos samprata ............................................. 14 1.6. Kontroliniai klausimai ............................................................. 17 2. Personalinio kompiuterio techninė įranga ................................... 18 2.1. Personalinio kompiuterio sukūrimo istorija ............................ 18 2.2. Personalinio kompiuterio sukūrimo pagrindai ........................ 18 2.3. Centrinis procesorius............................................................... 20 2.4. Duomenų šynos ....................................................................... 24 2.5. Operatyvioji atmintis............................................................... 26 2.6. Išorinė atmintis ........................................................................ 27 2.7. Modemai ................................................................................. 31 2.8. Monitorius ............................................................................... 32 2.9. Spausdintuvas.......................................................................... 36 2.10. Kontroliniai klausimai ............................................................. 40 3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga ................................ 41 3.1. Programinės įrangos tipai........................................................ 41 3.2. Operacinės sistemos ................................................................ 42 3.3. Taikomoji programinė įranga .................................................. 54 3.4. Integruota programinė įranga .................................................. 58 3.5. Programų rengimo įranga ........................................................ 61 3.6. Kontroliniai klausimai ............................................................. 65 4. Operacinė sistema Windows .......................................................... 66 4.1. Windows aplinkos valdymo pagrindai .................................... 67 4.2. Windows darbalaukis .............................................................. 67 4.3. Langai...................................................................................... 70 4.4. Meniu ...................................................................................... 76 4.5. Programa My Computer .......................................................... 78 4.6. Failų ir katalogų sistema ......................................................... 80 4.7. Failų ir katalogų tvarkymas ..................................................... 82 4.8. Programų įdiegimas ................................................................ 83 4.9. Programų vykdymas................................................................ 84 4.10. Microsoft operacinių sistemų šeima Windows ....................... 86

Turinys

4.11. OS Windows versijų palyginimas ........................................... 91 4.12. Kontroliniai klausimai............................................................. 93 5. Archyvatoriai ir virusai ................................................................. 94 5.1. Archyvavimo samprata ir paskirtis ......................................... 94 5.2. Archyvavimo programos......................................................... 95 5.3. Viruso apibrėžimas ................................................................. 97 5.4. Virusų klasifikacija ................................................................. 98 5.5. Antivirusinė programinė įranga ............................................ 103 5.6. Kovos su virusais priemonės................................................. 107 5.7. Kontroliniai klausimai........................................................... 109

Antra dalis. Taikomoji programinė įranga 6. Dokumentų redagavimo pagrindai ............................................. 110 6.1. Tekstų redaktoriaus paskirtis ir funkcijos ............................. 110 6.2. Darbo aplinka ........................................................................ 112 6.3. Pagrindiniai tekstinio dokumento elementai ......................... 115 6.4. Teksto įvedimas ir tvarkymas ............................................... 118 6.5. Simbolių ir pastraipų formavimas ......................................... 122 6.6. Darbas su lentelėmis ir stulpeliais ......................................... 131 6.7. Dokumentų šablonai ............................................................. 134 6.8. Dokumento puslapio apipavidalinimas ir spausdinimas ....... 135 6.9. Makrokomandos ir vartotojo funkcijos ................................. 137 6.10. Gramatika teksto redaktoriuose ............................................ 138 6.11. Serijiniai laiškai..................................................................... 140 6.12. Grafinių objektų kūrimo ir komponavimo pradmenys .......... 142 6.13. Kontroliniai klausimai........................................................... 154 7. Elektroninės lentelės..................................................................... 156 7.1. Bendra apžvalga ir istorija .................................................... 156 7.2. Pagrindinės sąvokos ir darbo aplinka .................................... 158 7.3. Darbas su knygomis, lentelėmis ir langais ........................... 162 7.4. Duomenų įvedimas į celę. ..................................................... 163 7.5. Formulės ............................................................................... 165 7.6. Lentelės redagavimas ............................................................ 172 7.7. Diagramos ............................................................................. 174 7.8. Makrokomandos.................................................................... 176 7.9. Duomenų bazės ..................................................................... 177 7.10. Grafiniai objektai .................................................................. 179 7.11. Dokumentų spausdinimas ..................................................... 179 7.12. Kontroliniai klausimai........................................................... 180

Turinys

8. Duomenų bazės ............................................................................. 181 8.1. Duomenų bazės samprata ...................................................... 181 8.2. Duomenų organizavimo principai, duomenų vaizdavimas ... 182 8.3. Reliacinės duomenų bazės, jų savybės .................................. 186 8.4. Duomenų normalizavimas ir normalinės formos .................. 189 8.5. Tipinis duomenų normalizavimo pavyzdys .......................... 192 8.6. Duomenų bazių valdymo sistemos, jų funkcijos ir sudėtis ... 193 8.7. Darbo aplinka ir tipinis darbo scenarijus............................... 194 8.8. Duomenų bazės kūrimas ir redagavimas ............................... 196 8.9. Navigacijos duomenų bazėje priemonės ............................... 198 8.10. Duomenų bazės rikiavimas ir indeksiniai failai .................... 199 8.11. Paieškos priemonės ............................................................... 200 8.12. Filtrai ..................................................................................... 202 8.13. Ataskaitų kūrimas ................................................................. 203 8.14. Taikomųjų programų kūrimas, užklausų kalba SQL ............ 204 8.15. Ryšys su kitomis programomis ............................................. 207 8.16. Duomenų bazių taikymas ...................................................... 208 8.17. Populiarios duomenų bazių valdymo sistemos ..................... 210 8.18. Kontroliniai klausimai ........................................................... 211 9. Internetas ...................................................................................... 213 9.1. Bendrosios žinios .................................................................. 213 9.2. Elektroninis paštas ................................................................ 217 9.3. FTP paslauga ......................................................................... 218 9.4. Telnet paslauga ..................................................................... 219 9.5. WWW paslauga .................................................................... 220 9.6. IRC paslauga ......................................................................... 221 9.7. Informacijos paieška Internete .............................................. 222 9.8. Kontroliniai klausimai ........................................................... 234

1. Įvadas

PIRMA DALIS Bendrosios žinios apie kompiuterius

1. Įvadas 1.1. Kompiuterinis raštingumas Dvidešimt pirmajame amžiuje spartus visuomenės vystamasis tęsiasi: vis greičiau atnaujinama technika ir technologijos, keičiasi sukuriamos ir suvartojamos energijos proporcijos, naudojamos vis tobulesnės ryšio ir susisiekimo priemonės. Nemažesniu tempu gausėja ir informacijos. Didelės apimties informacijos apdorojimas neįsivaizduojamas be kompiuterio ir atitinkamų informacinių technologijų. Todėl pastaruoju metu iškilo kompiuterinio raštingumo problema. Kiekvienas žmogus, siekiantis aukštojo išsilavinimo, privalo išmokti naudotis kompiuteriu, nes be kompiuterio jau neįsivaizduojamas šiandieninis gyvenimas. Žmonės, besinaudojantys kompiuteriu yra skirstomi į dvi kategorijas: profesionalus ir vartotojus. Kompiuterių profesionalai turi specialų išsilavinimą kompiuterių srityje. Tai inžinieriai-programuotojai, kurių pagrindinis rūpestis - prižiūrėti kompiuterines sistemas, kad jos suteiktų reikalingą informaciją vartotojams. Tačiau dauguma žmonių, dirbančių kompiuteriu, yra vartotojai. Jie neturi specialaus kompiuterinio išsilavinimo, bet moka panaudoti kompiuterį savo veiklos srityje. Šio vadovėlio tikslas ir yra padėti studentams įgyti kompiuterinį raštingumą, kad jie ne tik suprastų kompiuterių naudojimo svarbą, bet ir galėtų aktyviai juos naudoti savo studijose ir tolimesnėje profesinėje veikloje. Dar neseniai dauguma žmonių ne tik kad nemokėjo dirbti kompiuteriu, bet ir buvo linkę šią veiklą palikti kompiuterių profesionalams. Greičiau nei per vieną žmonių kartą kompiuterinis raštingumas tapo būtinas bet kuriai veiklos sričiai. Tai ypač aktualu dabar norint tapti aktyviu ir efektyviu informacinės visuomenės dalyviu.

1. Įvadas

Žmogus, įgyjęs kompiuterinį raštingumą, turėtų:  jaustis jaukiai, atlikdamas įvairius skaičiavimus;  naudotis juo nuolat, tiek atliekant skaičiavimus, ruošiant ataskaitas, dokumentus ar laiškus verslo partneriams, tiek planuojant savo darbus ar praleidžiant laisvalaikį;  mokėti išsikviesti įvairias programas, įvesti duomenis ir analizuoti gautus rezultatus;  suprasti kompiuterių poveikį visuomenei;  žinoti kompiuterių terminologiją;  būti sumaniu kompiuterių ir programinės įrangos vartotoju; Dabar pradedate kelionę, kuri lavins jūsų vaizduotę, praplės intelektą ir padės suprasti informacinių technologijų svarbą. Šiandieniniame pasaulyje jos keičiasi kiekvieną minutę, atsiranda vis naujų informacinių technologijų koncepcijų, programų ir techninės įrangos. Laimei, jūs turėsite įgiję žinių bazę, kurios pagrindu galėsite jas įsisavinti ir panaudoti savo veikloje. Mokymasis dirbti kompiuteriu - tai daugiau negu išsilavinimas, tai nuotykis, kuris tęsis visą gyvenimą!

1.2. Kompiuterinė revoliucija Pastaruoju metu informacija tampa svarbiu komercijos objektu. Sakoma, kad kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį! Visuomenė pergyvena technologinę revoliuciją, kurios kertinis akmuo yra kompiuteris. Jis keičia mūsų bendravimo būdą, mokymo ir veiklos metodus, o spartus kompiuterių vystymasis didina šių pokyčių tempą. Personaliniai kompiuteriai (PK) siūlo didžiulę naujų technologijų aibę. Pavyzdžiui, PK gali turėti vaizdžius ir detalius žemėlapius, kurie padeda verslo žmonėms ir turistams planuoti savo keliones. Dabar jau galima prisijungus prie kompiuterių tinklo nusipirkti naują automobilį, užsisakyti bilietus į teatrą, žaisti šachmatais su kokiu nors didmeistriu ar pasiklausyti tolimos radijos stoties. Milijonai žmonių, turintys nešiojamus PK, gali "būti darbe” iš tiesų būdami visai kitur- kliento biure, lėktuve ar namuose. Nešiojami PK gali sujungti su milžiniškomis duomenų bazėmis, padeda susisiekti su klientais ir kolegomis. Kompiuteris tampa bendravimo priemone. Tiek elektroninis paštas, tiek elektroninės skelbimų lentos leidžia siųsti ir gauti informaciją per kompiuterius, sujungtus į tinklą. Ateityje nauja technologijų banga sukels radikalius pasikeitimus mūsų gyvenime. Pavyzdžiui, jeigu jūs norėsite pirkti naują namą, galėsite jį apžiūrėti neišeidami iš namų ar biuro (savo kompiuterio ekrane) naudodamiesi kompiuterių tinkle esančia informacija. Jums

1. Įvadas

tereiks nurodyti kompiuteriui, kokio namo pageidaujate ir įvesti paieškos kriterijus. Tuomet gausite namų, kurie atitinka jūsų kriterijus, sąrašą ir detalią informaciją apie pasirinktus namus, be to, galėsite juos apžiūrėti įvairiais rakursais. Tai atrodo šiek tiek neįprasta, tačiau tokios sistemos jau pradedamos vystyti. Kompiuterių vystymo istorija trumpa (tik pusė amžiaus!), o tempai įspūdingi. Iki 1946 metų mūsų tėvai ir seneliai statė laivus, atliko finansinius skaičiavimus, sveikatos tyrimus ir kt. be kompiuterių, nes jų dar nebuvo. Septintajame šio amžiaus dešimtmetyje multimilijoninės vertės kompiuteriai buvo naudojami tik stambiose ir finansiškai stipriose organizacijose. Šiuos kompiuterius prižiūrėdavo aukštos klasės specialistai už užrakintų durų. Tais laikais kompiuterinės sistemos buvo suprojektuotos taip, kad kompiuterių profesionalas veikdavo kaip tarpininkas tarp vartotojo ir kompiuterio. Aštuntojo dešimtmečio viduryje kompiuteriai tapo mažesni, pigesni ir jų naudojimas supaprastėjo. Ši tendencija paskatino personalinių kompiuterių sukūrimą. Prabėgo dar dešimt metų, ir įvairiausių veiklos sričių žmonės įsigijo šiuos mažuosius technikos stebuklus. Staiga kompiuteriai tapo prieinami kiekvienam! Dabar vienas iš keturių amerikiečių turi personalinį kompiuterį, galingesnį už tuos, kurie apdorodavo didžiųjų kompanijų duomenis septintajame dešimtmetyje. Toks kompiuterių paplitimas sukėlė ir naujų programų spartų kūrimą. Dabar mes galime klajoti po elektroninės fantazijos plotus arba palaikyti elektroninį ryšį su draugais ar kolegomis visame pasaulyje. Beveik kiekvienas verslininkas yra suvokęs informacinių technologijų svarbą, ir jas naudoja, norėdamas pasiūlyti geresnes paslaugas ir išsilaikyti konkurencinėje kovoje.

1.3. Kompiuterių tinklai Mes jau žinome, kad kompiuteriai labai naudingi duomenų surinkimui ir informacijos gavimui iš jų. Kompiuteriai taip pat gali suburti įvairių veiklos sričių žmones iš viso pasaulio ir pagerinti jų bendradarbiavimą. Jau prieš 3 dešimtmečius buvo manoma, kad elektronikos vystymasis įgalins įgyvendinti viso pasaulio globalinius ryšius. Ši įžvalgi prognozė dabar jau įvykęs faktas. Dauguma esamų kompiuterių yra elektroniškai sujungti į tinklą, siekiant pasidalyti informacija ir resursais. Įsijungus į kompiuterių tinklą, galima organizuoti pasitarimus ir net video konferencijas su plačiai po pasaulį išsibarsčiusiais kolegomis, gauti informaciją iš pasaulinių duomenų bazių, užsisakyti

1. Įvadas

viešbučius, lėktuvų bilietus bet kuriam skrydžiui. Prekybą Niujorko biržoje vienu metu gali vykdyti žmonės, esantys Honkonge, Los Andželese ar Berlyne. Naudodamiesi kompiuterių tinklais verslininkai randa partnerius, užsakovus ir konkurentus visame pasaulyje. Gerinamas vartotojų aptarnavimas, nes suprantama, kaip greitai nepatenkintas vartotojas gali paskleisti kompiuterių tinklais nepalankų pranešimą. Jeigu produktas neatitiks reklamuotų galimybių (ypač kompiuterių ir jų programinės įrangos srityje), tai neužilgo sužinos milijonai galimų pirkėjų. Internete yra šimtai elektroninių skelbimo lentų, skirtų diskusijoms specialiomis temomis. Internetas yra pasaulinis kompiuterių tinklas, kuris jungia dešimtis tūkstančių lokalių kompiuterių tinklų, milijonus kompiuterių ir dar daugiau vartotojų kiekvienoje šalyje. Juo gali naudotis vartotojai, turintys personalinius kompiuterius ir ryšio su internetu priemones. Visi universitetai yra prisijungę prie interneto tinklo. Studijuodami universitete nemokamai naudositės daugeliu interneto paslaugų. Be to, galite užsiregistruoti komercinėje organizacijoje, teikiančioje interneto paslaugas, ir tada galėsite jomis naudotis neišeidami iš namų. Kai vartotojas prisijungia prie Interneto, jo kompiuteris tampa tinklo dalimi, ir tada galima betarpiškai pasinaudoti daugeliu pasaulinio kompiuterių tinklo paslaugų. Internetas atsirado kaip vyriausybės remiamas projektas, skirtas mokslinės informacijos pasikeitimui tarp darbuotojų. Ši informacijos pasidalijimo dvasia yra vyraujanti tema internete. Tačiau internetas dažnai naudojamas tiesiog savo informacijos paskleidimui, tikintis susilaukti dėmesio. Čia galima būtų paminėti pradedančiuosius rašytojus ir dar nesusilaukusius pripažinimo muzikinių kūrinių autorius bei atlikėjus. Internetas, be abejo, atveria naujas galimybes verslui. Tūkstančiai organizacijų leidžia nemokamai naudoti jų informaciją, siekdamos populiarinti savo veiklą. Kasdien augančios interneto galimybės ir komercinės informacijos paslaugos daro labai didelį poveikį mūsų informacinės visuomenės formavimuisi.

1.4. Kompiuterinės sistemos samprata. Kompiuteris yra elektroninių ir elektromechaninių įtaisų sistema, kuri gali dekoduoti ir vykdyti įvairias programas. Kompiuterį (kompiuterinę sistemą) sudaro dviejų tipų įranga: techninė ir programinė.

1. Įvadas

Techninė įranga. Kompiuterio techninė įranga skirstoma į 4 grupes: įvedimo, saugojimo, apdorojimo ir išvedimo. Įvedimo įrangos paskirtis - priimti duomenis ir pateikti juos kompiuteriui tinkama forma. Paprasčiausias įvedimo įrenginys yra klaviatūra. Ji atrodo beveik taip pat kaip spausdinimo mašinėlės klaviatūra, tik turi papildomų klavišų. Yra ir kitų įvedimo įrenginių, tačiau klaviatūra naudojama dažniausiai. Saugojimo įrangos paskirtis - išsaugoti kompiuterio programas ir duomenis santykinai pastovia forma, kad išjungus kompiuterį jie nedingtų. Visa vartotojo informacija kompiuteryje saugoma diske arba kasetėje elektromagnetine forma. Apdorojimo įrangos paskirtis - surasti reikiamus duomenis ir įvykdyti programas. Svarbiausi jos komponentai yra centrinis procesorius ir pagrindinė atmintis. Centrinis procesorius yra kompiuterio "smegenys". Jis skaito ir vykdo programinės įrangos komandas, koordinuoja visų kompiuterio komponentų darbą. Nuo centrinio procesoriaus priklauso kompiuterio darbo greitis ir pagrindinės atminties kiekis, kurį jis gali naudoti efektyviai. Pagrindinę atmintį galima įsivaizduoti kaip elektroninį stalą. Kuo didesnis stalo paviršius, tuo daugiau galima ant jo visko sudėti. Lygiai taip pat, kuo didesnę atmintį turi kompiuteris, tuo daugiau galima patalpinti į ją programinės įrangos ir duomenų. Kompiuterio turimos atminties kiekis apsprendžia, ar galės kompiuteris vykdyti sudėtingą programinę įrangą, nes tokiai įrangai reikia daug atminties. Išvedimo įrangos paskirtis - suteikti vartotojui galimybę peržiūrėti informaciją, kurią sukuria kompiuterinė sistema. Ši informacija dažniausiai pateikiama spausdinta kopija arba monitoriaus ekrane. Programinė įranga. Jau minėta, kad kompiuterio techninė įranga neturi intelektualiųjų sugebėjimų. Kad kompiuteris "protingai" veiktų jam būtina programinė įranga, kuri nurodo kompiuteriui, ką daryti, kaip daryti ir kada daryti. Programinės įrangos reikšmė itin didelė. Jūs galite turėti geriausią kompiuterį, tačiau be programinės įrangos jis tik užims vietą - iš jo nebus jokios naudos. Programinę įrangą sudaro grupė susijusių programų, kurios atlieka specifinius apdorojimo uždavinius. Atskirai programų grupei pažymėti dažnai vartojamas programų paketo terminas. Programų paketas visada turi dokumentaciją - vartotojo vadovus, kurie paaiškina, kaip naudotis tuo paketu. Programinė įranga yra skirstoma į dvi grupes: sisteminę programinę įrangą ir taikomąją programinę įrangą. Sisteminė programinė įranga valdo kompiuterio išteklius Tačiau ji nesprendžia specifinių problemų, susijusių su verslu ar profesija.

1. Įvadas

Programų rinkinys, skirtas specifinių vartotojo poreikių tenkinimui, vadinamas taikomąja programine įranga. Tai teksto procesoriai, skaičiuoklės, duomenų bazių valdymo sistemos ir kt. Kompiuteriai gali būti įvairaus dydžio ir galingumo. Pagal skaičiavimo galingumą (bet ne pagal fizinį dydį) kompiuteriai skirstomi į 4 grupes: superkompiuteriai, universalieji kompiuteriai, darbo stotys ir personaliniai kompiuteriai. Jie čia išvardinti galingumo mažėjimo tvarka. Reikia pastebėti, kad šis skirstymas yra santykinis. Tai ką mes vadiname personaliniu kompiuteriu, ateityje gali būti vadinama darbo stotimi ir atvirkščiai. Apskritai, kompiuterio tipą apsprendžia tokie 4 faktoriai:  pagrindinės atminties kiekis - kompiuteris, kuris turi didesnę atmintį, gali vykdyti sudėtingesnes programas;  atminties įrenginių talpa - didesnės kompiuterinės sistemos turi didesnės talpos atminties įrenginius;  apdorojimo greitis, kuris matuojamas milijonais instrukcijų per sekundę ( mips ) - mažesnių kompiuterių greitis yra 3 - 4 mips, galingų kompiuterių - 70-100 mips ar daugiau, superkompiuterių greitis yra didesnis už 200 mips;  skaičius vartotojų, kurie gali naudotis kompiuteriu vienu metu personaliniai kompiuteriai vienu metu gali aptarnauti tik vieną vartotoją, o galingi kompiuteriai vienu metu gali aptarnauti tūkstančius vartotojų. Panagrinėsime kiekvieną kompiuterių grupę atskirai. Plačiausiai paplitę yra personaliniai kompiuteriai (PK). Kiekvienu PK naudojasi vienas žmogus (konkrečiu laiko momentu). Vartotojas įsijungia PK ir pasirenka programinę įrangą, kuria naudosis. PK gali būti naudojami įvairiausiose srityse, pradedant verslo reikalų kontrole ir baigiant namų ūkio vedimu. Personalinių kompiuterių šeimą sudaro dvi grupės: bendros paskirties PK ir specialios paskirties PK. Bendros paskirties PK yra kišeniniai, nešiojami (angliškai laptop, notebook) ir staliniai (angliškai desktop). Visi jie turi monitorių, klaviatūrą ir gali funkcionuoti kaip atskiros sistemos. Kišeniniai ir nešiojami PK yra lengvi, elektros srovę jie gauna iš vidinių maitinimo elementų ir gali funkcionuoti be išorinio srovės šaltinio. Kišeniniai kompiuteriai yra tokio dydžio, kad gali tilpti į apsiausto kišenę ar į rankinę. Staliniai PK nėra laikomi nešiojamais, nes jiems reikalingas išorinis maitinimo šaltinis, ir jie nėra suprojektuoti dažnam vietos keitimui. PK galingumas nėra tiesiogiai susijęs su jo dydžiu. Kai kurie nešiojami kompiuteriai yra galingesni už stalinius. Tačiau norint

1. Įvadas

kompiuterį nešiotis, tenka kai ko atsisakyti, pavyzdžiui, įvedimo įrenginiams (klaviatūrai, pelei), suteikiama mažiau erdvės, ir jų naudojimas gali būti šiek tiek varginantis. Daugelio nešiojamų ir kišeninių PK ekranas yra monochrominis ir esant blogesniam apšvietimui gali būti sunku skaityti pateiktą jame informaciją. Šie kompiuteriai turi mažesnes atmintis pastoviam duomenų saugojimui. Tačiau didžiausia mažųjų kompiuterių problema - tai trumpas maitinimo elementų naudojimo laikas (2 - 20 valandų). Nešiojamus kompiuterius naudoja kariškiai, teisininkai ir kiti mobilūs tarnautojai. Jie taip pat turėtų gerai tikti ir studentams. Yra PK, kurie gali būti naudojami kaip nešiojami ir kaip staliniai. Jie turi dvi dalis: nešiojamą PK ir prisijungimo stotelę. Šių PK konfigūracija leidžia išnaudoti abiejų kompiuterių tipų privalumus. Nešiojamas PK paprasčiausiai prijungiamas prie stotelės, kuri gali turėti didelės apimties kietą diską, gerą monitorių, didesnę atmintį ar kitas savybes, kurių neturi nešiojamas kompiuteris. Specialios paskirties PK grupę sudaro plunksna valdomi kompiuteriai, personaliniai skaitmeniniai pagalbininkai ir tinklo kompiuteriai. Plunksna valdomi kompiuteriai. Vis daugėja darbuotojų, naudojančių nešiojamus PK su plunksna vietoj klaviatūros. Vartotojai įveda duomenis, pasirenka komandas ar jų grupes specialia plunksna. Personaliniai skaitmeniniai pagalbininkai (PSP) yra nešiojami PK, kurie dar turi radiotelefonus, įgalinančius siųsti ir gauti faksus, prisijungti prie Interneto. Todėl galima gauti norimą informaciją bet kuriuo metu. Duomenys ir įvairūs nurodymai įvedami plunksna arba liečiant ekraninius klavišus. PSP gali dirbti su įvairiomis taikomosiomis programomis. Tinklo kompiuteris (TK) yra suprojektuotas taip, kad gali dirbti tik įjungtas į kompiuterių tinklą. TK atrodo taip pat kaip ir PK, bet turi esminių konfigūracijos skirtumų. Pirmiausia, jis turi sąlyginai negalingą procesorių ir mažiau pagrindinės atminties negu šiuolaikiniai PK. Antra, jis neturi pastovaus disko. Trečia, jis yra pigesnis nei PK. TK skaičiavimų ir duomenų saugojimo galimybės tiesiogiai priklauso nuo centrinio tinklo kompiuterio. Nebereikia skirti laiko kiekvieno TK programinės įrangos įrašymui ir palaikymui. TK turi galimybę vykdyti daug tinklo programų, tačiau šios programos yra perrašomos tik dalimis iš centrinio tinklo kompiuterio. TK nepakeis PK, tačiau jo pakanka vartotojams, kurie naudojasi internetu, tvarko tekstus ir naudoja kitas bendrąsias verslo programas.

1. Įvadas

Antroji kompiuterinių sistemų grupė - darbo stotys. Jos panašios į PK, bet greitesnės. Labai tinka inžinieriams, atliekantiems projektavimo darbus. Tipinė darbo stotis turi didelį spalvotą monitorių su aukšta skiriamąja geba. Ši skiriamoji geba apsprendžia paveikslo aiškumą monitoriaus ekrane. Braižytojas gali naudotis specializuotais braižymo įtaisais, kurie įgalina pasiekti aukštą tikslumą. Klaviatūra turi papildomus specializuotų funkcijų klavišus. Universalieji kompiuteriai paprastai naudojami stambiose organizacijose. Vartotojas bendrauja su centriniu universaliuoju kompiuteriu per savo PK ar terminalą. Su vienu universaliuoju kompiuteriu gali dirbti iki 10 000 vartotojų. Beveik neįmanoma surasti dviejų universaliųjų kompiuterių su vienoda konfigūracija, nes kiekviena organizacija įsigyja juos savitiems uždaviniams spręsti. Iki 1966 metų visi kompiuteriai buvo labai brangūs. Juos įstengdavo nupirkti tik labai didelės kompanijos. Septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo sukurti mažesni ir pigesni kompiuteriai, pavadinti minikompiuteriais. Universalieji kompiuteriai yra suprojektuoti daugeliui vartotojų, o PK ar darbo stotimi naudojasi vienas žmogus. Universalieji kompiuteriai yra skirti vykdyti programas, kuriose atliekama daug įvedimo/išvedimo veiksmų. Tai administracinio pobūdžio darbai. Pavyzdžiui, kiekvieno mėnesio pabaigoje bankas spausdina klientams informaciją apie pinigų judėjimą sąskaitoje. Ketvirtoji kompiuterinių sistemų grupė - superkompiuteriai. Tai ypač galingi kompiuteriai, kurie apdoroja informaciją dešimtis kartų greičiau negu galingiausi universalieji kompiuteriai. Superkompiuteriai pirmiausia yra skirti spręsti tokius uždavinius, kuriuose viską lemia kompiuterio greitis. Juose vykdomos programos, kurios modeliuoja sudėtingus procesus (lėktuvų skrydžius, autoavarijas), apdoroja oro prognozių duomenis, kuria grafiką ir specialius efektus kino industrijoje, analizuoja galimų žemės drebėjimų duomenis. Daugelio šių uždavinių sprendimas universaliais kompiuteriais būtų neįmanomas arba nepraktiškas.

1.5. Informacinės sistemos samprata Informacinė sistema sudaroma kompiuterinės sistemos pagrindu. Informacinę sistemą sudaro 5 komponentai:  kompiuterinė sistema;  žmonės;

1. Įvadas

 procedūros;  duomenys ir informacija;  ryšio priemonės (kai kompiuteriai dirba tinkle). Panagrinėkime kiekvieną informacinės sistemos komponentą. Žmonės - tai svarbiausioji informacinės sistemos dalis. Nors šis faktas turėtų būti akivaizdus, tačiau jis dažnai nepakankamai vertinamas. Išvardinsime keletą būdų, kuriais žmonės valdo kompiuterines sistemas:  kompiuterių profesionalai kuria techninę ir programinę kompiuterių įrangą;  profesionalūs kompiuterių operatoriai prižiūri ir valdo kompiuterinių sistemų veiklą;  profesionalūs kompiuterių tarnautojai ir vartotojai kiekvieną dieną įveda didžiulius kiekius duomenų, kurie vėliau bus apdorojami ir paverčiami informacija;  vartotojai kuria savo specializuotą programinę įrangą;  vartotojai analizuoja informaciją, gautą kompiuteriu, kad galėtų priimti efektyvius verslo sprendimus;  vartotojai ir kompiuterių profesionalai priima sprendimus, naudoja ir valdo kompiuterines sistemas, kurios gali turėti įtaką mūsų saugumui ir sėkmingam gyvenimui. Procedūros. Informacinėje sistemoje yra vykdomos 4 pagrindinės procedūros:  duomenų įvedimas;  duomenų apdorojimas;  informacijos išvedimas;  informacijos saugojimas. Įvesdami duomenis žmonės atlieka tokius veiksmus:  surenka duomenis;  nurodo kompiuteriui, kad jis pradėtų įvedimą;  įveda duomenis į kompiuterį, kuris juos konvertuoja į jam tinkamą formą;  prižiūri duomenų surinkimo ir įvedimo procesą. Neautomatizuotas žmonių atliekamas procedūras dalinai "prižiūri" kompiuteris. Jis nurodo, ką, kada ir kaip daryti. Visi dokumentai, iš kurių vyko įvedimas, turi būti saugomi, kad būtų galima patikrinti, ar visi duomenys yra įvesti. Kompiuterizuotos procedūros yra reikalingos, norint  koordinuoti duomenų įvedimą ir apdorojimą sistemoje;  tikrinti įvedamų duomenų teisingumą;

1. Įvadas

 saugoti duomenis kompiuterine forma;  formuoti įvestų duomenų kontrolines ataskaitas. Duomenų įvedimui dažniausiai naudojama klaviatūra ir pelė. Pats įvedimo procesas stebimas monitoriuje. Naudojama programinė įranga priklauso nuo organizacijos poreikių. Apdorojimo fazės metu duomenys paverčiami informacija. Pagrindinį darbą atlieka kompiuteris, o žmogus tik koordinuoja jo veiklą, nurodydamas, kokias procedūras reikia atlikti. Dažniausiai naudojama techninė įranga yra centrinis procesorius ir pagrindinė atmintis. Išvedimo procedūros pateikia vartotojui visą norimą informaciją, kuri gali būti skirta tiesioginiam panaudojimui arba tolimesniam saugojimui informacinėje sistemoje. Informacijos pateikimo forma priklauso nuo poreikių. Ji gali būti pateikta popieriuje, kompiuterio ekrane ir kt. Pirmoji forma yra naudojama ataskaitose. Informacinė sistema saugo ir atnaujina duomenis, informaciją ir programas. Žmonių dalyvavimas šioje fazėje yra minimalus. Jie nustato, kaip dažnai reikia daryti esamų duomenų kopijas, kada galima pašalinti senus duomenis iš sistemos. Duomenys ir informacija. Duomenys tėra žali, neįvertinti faktai. Kiekvieną dieną mes gauname didžiulius kiekius duomenų. Informacija gaunama surinkus duomenis ir juos prasmingai apdorojus. Kompiuteriai yra puiki priemonė duomenų įsisavinimui, rūšiavimui ir naudingos informacijos pateikimui. Pavyzdžiui, kai jums trūksta grynųjų pinigų ir jūs sustojate prie bankomato, visus duomenis, kuriuos įvedate, tiesiogiai apdoroja banko kompiuterinė sistema. Ši sistema manipuliuoja įvestais ir saugomais joje duomenimis ir pateikia jums norimą informaciją. Tradiciškai mes pirmiausia galvojame apie skaitinius ir tekstinius duomenis (pinigų sumos, pavardės ir pan.) Informacinių technologijų pažanga atvėrė duris į kitus duomenų formatus ir naujas jų apdorojimo formas (pvz., vaizdų ir garsų atpažinimas, distancinis mokymas ir pan.). Kompiuterių skaičius pasaulyje sparčiai didėja. Kartu auga jų galimybės. Sunku net įsivaizduoti, kokių naujų programų bus sukurta netolimoje ateityje.

1. Įvadas

1.6. Kontroliniai klausimai Kas yra kompiuterinis raštingumas ? Kokie yra pagrindiniai "kompiuterinės revoliucijos" bruožai? Kas sudaro kompiuterinę sistemą ? Kas yra duomenų apdorojimo rezultatas - duomenys ar informacija ? 5. Kas yra svarbiausias kompiuterinės sistemos elementas ? Kodėl? 6. Į kokias grupes skirstoma programinė įranga ? 7. Kokie yra kompiuterinių sistemų tipai ? 8. Kokie faktoriai apsprendžia kompiuterio tipą ? 9. Kas yra Internetas? 10. Kas sudaro informacinę sistemą ? 1. 2. 3. 4.

Rekomenduojama literatūra 1. B.Starkus. Personalinis kompiuteris. Smaltija, Kaunas, 1997. 2. L.Long, N.Long. Computers, 6/e. Prentice Hall, 1999. 3. T.N.Trainor, D.Krasnewich. Computers, 5/e. McGraw-Hill, 1998.

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga 2.1. Personalinio kompiuterio sukūrimo istorija 1979 metais pasirodė pirmasis personalinis kompiuteris (PK) Apple. Nuo tada ir prasidėjo personalinių kompiuterių era. Tačiau iš pradžių jie nesulaukė didelio pasisekimo. Tai atsitiko dėl keleto priežasčių:  PK pradinė kaina buvo gana aukšta;  daugelis žmonių neturėjo atitinkamo kompiuterinio pasirengimo;  stigo pramoninių standartų, kad būtų suderinti įvairių firmų PK. 1981 metais IBM firma pristatė pirmąjį savo personalinį kompiuterį IBM PC. Šis kompiuteris pasižymėjo tokiomis savybėmis:  turėjo atvirą architektūrą;  dauguma architektūrinių sprendimų nebuvo patentuoti;  buvo gerai dokumentuotas;  turėjo dideles plėtros galimybes;  buvo nebrangus, paprastas ir pakankamai patikimas;  buvo aprūpintas paprasta Microsoft operacine sistema MS-DOS. Kadangi projektas buvo gerai dokumentuotas ir nepatentuotas, kitos kompanijos pradėjo gaminti PK. Jos sukūrė centrinės sisteminės programinės įrangos (BIOS) funkcines kopijas. Taip atsirado klonuoti kompiuteriai. Klonuotas kompiuteris yra identiška IBM kompiuterio kopija. Kai kurie klonuoti kompiuteriai turi nuosavus vardus (Compaq, Olivetti, Dell ir t.t.), o kai kurie visai neturi vardų. Šiuo metu sėkmingai gyvuoja tik dvi personalinių kompiuterių kryptys: IBM PC šeimos ir Apple šeimos kompiuteriai. Apple firma jau iš pradžių skyrė didelį dėmesį kompiuterio grafinėms galimybėms, todėl jie turi labai tobulas kompiuterinės grafikos apdorojimo sistemas. Tuo šios firmos kompiuteriai pranašesni už IBM PC šeimos kompiuterius.

2.2. Personalinio kompiuterio sukūrimo pagrindai Kompiuterių sukūrimo pagrindai remiasi į 400 metų senumo istoriją. Matematikai ir filosofai (Paskalis, Leibnicas, Bebidžas, Būlis) savo teoriniais darbais sukūrė pagrindus kompiuterių atsiradimui. Tačiau tik XX a. antroje pusėje elektronikos mokslas tapo pajėgus įgyvendinti šiuos teorinius darbus praktiškai.

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

Šiuolaikinio PK šaknys yra Džono fon Noimano (1903-1957) darbe, paskelbtame JAV 1940 metais. Mes vis dar naudojame šį kompiuterio projektą šiandien. Džonas fon Noimanas suskirstė kompiuterio techninę įrangą į 5 pirmines dalis:  centrinis procesorius (CP);  įvedimo įranga;  išvedimo įranga;  operatyvioji atmintis;  pastovioji atmintis. Iš tiesų, fon Noimanas pirmasis suprojektavo kompiuterį su operatyviąja atmintimi. Jeigu pritaikytume fon Noimano modelį šiuolaikiniam PK, tai jis atrodytų taip (1 pav): Išvedimas

Displėjus (video sistema) Spausdintuvai

` Modemas Garsas Video

Įvedimas

Operatyvioji atmintis

RAM Kešas (L1 ir L2)

Pastovioji atmintis

Klaviatūra Pelė Skeneris Skaitmeninė kamera

Diskelis Kietas diskas Optinis diskas

1 pav. Personalinio kompiuterio schema Personalinio kompiuterio techninę įrangą sudaro komponentai, kurie parodyti 2 pav. ir 1 lentelėje. Tolimesniuose skyreliuose nagrinėsime atskirus PK techninės įrangos komponentus.

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

Diskelis Displėjus Klaviatūra

Įvedimo įrenginiai

Išvedimo

Pagrindinė įrenginiai atmintis

Pelytė Centrinis procesorius

Spausdintuvas

2 pav. Kompiuterio komponentai 1 lentelė. Kompiuterio komponentai Vidiniai kompiuterio komponentai

Išoriniai kompiuterio komponentai

Pagrindinė plokštė: centrinis procesorius (CP), operatyvioji atmintis (RAM), kešas. Tik skaitoma atmintis (ROM). Kontroleriai, portai, šynos ir išplėtimo lizdai. Išorinė atmintis: kietas diskas, lankstaus diskelio kišenė, CD-ROM kišenė. Išplėtimo kortos: grafinė korta, tinklo plokštė, garso korta, vidinis modemas

Klaviatūra ir pelė. Displėjus Spausdintuvas Skeneris Garso kolonėlės Išorinė atmintis: lankstūs diskeliai, CD-ROM Juostinis įrenginys Išorinis modemas

2.3. Centrinis procesorius Centrinis procesorius (CP) yra svarbiausioji PK dalis. Kaip ir kita PK techninė įranga, CP yra pastoviai tobulinamas. PK vystymąsi geriausiai atspindi vis didėjantis CP taktinis dažnumas (darbo greitis). CP taktinis dažnumas padvigubėja maždaug kas 18 mėnesių, ir nesimato, kad ši vystymosi tendencija liautųsi. Jeigu pažvelgtume į CP vystymą iš dabartinių pozicijų, tai galėtume išskirti tokius faktus:  CP vystymo istorija yra glaudžiai susijusi su kompanijomis IBM ir ypač Intel;

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

 PK CP istorija prasidėjo 1971 metais, 8 metai iki pirmojo PK sukūrimo, kai kompanija Intel pagamino mikroprocesorių 4004;  iki 2001 metų galima išskirti 7 CP kartas;  per visą CP vystymo istoriją svarbus dėmesys buvo skirtas suderinamumo problemai. 2 lentelė. Centrinių procesorių kartos PK 1-oji karta 2-oji karta 3-oji karta 4-oji karta

Centrinis procesorius

8086 ir 8088 80286 80386DX ir 80386SX 80486SX, 80486DX, 80486DX2 ir 80486DX4 5-oji karta Pentium Cyrix 6X86 AMD K5 IDT WinChip C6 Pagerinta 5-oji Pentium MMX karta IBM/Cyrix 6x86MX IDT WinChip2 3D 6-oji karta Pentium Pro AMD K6 Pentium II AMD K6-2 Pagerinta 6-oji Mobile Pentium II karta Mobile Celeron Pentium III AMD K6-3 Pentium III CuMine 7-oji karta AMD original Athlon AMD Athlon Thunderbird Pentium 4

Metai

Tranzistorių skaičius

1978-81 1984 1987-88 1990-92

29 000 134 000 275 000 1 200 000

1993-95 1996 1996 1997 1997 1997 1998 1995 1997 1997 1998 1999

3 100 000 --3 500 000 4 500 000 6 000 000 6 000 000 5 500 000 8 800 000 7 500 000 9 300 000 27 400 000 18 900 000 9 300 000 12 500 00 28 000 000 22 000 000 37 000 000 42 000 000

1999 2000

2 lentelėje pateiktos visos CP kartos. Didžioji dauguma yra Intel CP, tačiau jau nuo 5-osios kartos matome ir alternatyvas. CP atlieka 2 funkcijas: koordinuoja visų kompiuterio komponentų darbą ir atlieka logines bei aritmetines operacijas su duomenimis. Procesoriaus darbą valdo kompiuterinės programos (3 pav.). Norint vykdyti programą, procesorius ją įkrauna į operatyviąją atmintį. Po to jis dešifruoja kiekvieną programos komandą ir ją įvykdo. Kompiuterinės programos komandos nustato, kokios ir kokia tvarka turi būti atliktos operacijos, iš kur reikia paimti duomenis. Procesorius atlieka visas

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

operacijas su duomenimis. Jis gali sudėti, atimti, sudauginti, padalyti, taip pat palyginti dviejų ląstelių turinį ir nustatyti, kurios reikšmė yra didesnė. Savo veiksmų rezultatus procesorius saugo operatyviojoje atmintyje. Programoje gali būti komandos, kurios nurodo įrašyti rezultatus į išorinę atmintį. Tada procesorius perduoda kontrolės signalus išorinei atminčiai ir laukia iš jos atsakymo. Programos

Duomenys apdorojimui Centrinis procesorius

Apdoroti duomenys

3 pav. Centrinio procesoriaus darbo schema Visų IBM šeimos PK centriniai procesoriai yra “8086 suderinami”. Tai reiškia, kad programos bendrauja su centriniu procesoriumi tam tikra specialia instrukcijų grupe. Šios instrukcijos, pirmą kartą parašytos Intel 8086 procesoriui, tapo IBM šeimos PK skiriamuoju bruožu. Nuo to laiko kiekviena nauja centrinių procesorių karta turi sugebėti vykdyti instrukcijas, kurios buvo parašytos 8086 procesoriui. Tai tapo pramonės standartu. Pagrindinis centrinio procesoriaus įvertinimo rodiklis – jo taktinis dažnumas. Kuo didesnis centrinio procesoriaus taktinis dažnumas, tuo daugiau jis atlieka operacijų per sekundę. Pirmieji centriniai procesoriai dirbo 4,77 MHz dažnumu. Po to nuosekliai taktinis dažnumas didėjo tokia seka: 16, 25, 50, 66, 90, 133 ir 200. Taip tęsėsi iki 1998 metų. Po to taktinis dažnumas pradėjo tiesiog šuoliuoti. 2001 metų pradžioje jau turėjome 1000 MHz dažnumo centrinį procesorių. Taktinis dažnumas vis dar didėja. Po keleto metų turėsime centrinius procesorius, kurių taktinis dažnumas bus matuojamas dešimtimis GHz. Norint pasiekti tokius aukštus taktinius dažnumus, buvo panaudota technika, vadinama sinchronizavimo dubliavimu. Kai didėja centrinio procesoriaus taktinis dažnumas, labai svarbu, kad ir kiti PK komponentai sugebėtų dirbti atitinkamais greičiais. Tai labai nesunku padaryti centrinio procesoriaus kristalo viduje, tačiau kiti PK

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

komponentai yra šio kristalo išorėje, ir dėl to atsiranda nemažai problemų. Kai dažnumas labai aukštas, plokštės spausdinti takeliai pradeda veikti kaip antena, ir atsiranda įvairios radijo triukšmų formos. Trumpai sakant, yra labai brangu likusią PK techninę įrangą versti dirbti tokiais pat greičiais, kaip ir centrinis procesorius. Šios problemos sprendimas buvo sudalinti taktinius dažnumus į 2 dalis:  aukštas vidinis taktinis dažnumas, kuris nustato centrinio procesoriaus greitį;  žemesnis išorinis taktinis dažnumas, kuris nustato sisteminės šynos greitį. Sinchronizavimo dubliavimas atliekamas centrinio procesoriaus viduje. Jei pagrindinės plokštės kristalas dirba 25 MHz dažnumu, tai centrinis procesorius gaus signalą kas 40 nanosekundžių. Centrinio procesoriaus viduje šis dažnumas padvigubinamas iki 50 MHz. Tuomet sinchronizavimo laikrodis tiksi kas 20 nanosekundžių. Šis dažnumas valdo visus vidinius centrinio procesoriaus veiksmus. Yra tik viena centrinio procesoriaus dalis, dirbanti 25 MHz dažniu – tai išoriniai duomenų perdavimai. 3 lentelė. L1 ir L2 atminčių greičių palyginimas CP Pentium 200 Pentium 200 MMX Pentium Pro 200 Pentium II 266 MHz

L1 perdavimo greitis

L2 perdavimo greitis

777 MB/s 790 MB/s 957 MB/s 1175 MB/s

67 MB/s 74 MB/s 316 MB/s 221 MB/s

Centrinis procesorius daugiausiai bendrauja su operatyviąja atmintimi. Operatyvioji atmintis taip pat negali dirbti centrinio procesoriaus greičiais. Norint išgauti didžiausią centrinio procesoriaus darbo našumą, reikia minimizuoti išorinių perdavimų kiekį. Tuo tikslu naudojamas specialus vidinės atminties tipas, vadinamas kešu, kaip laikinoji saugykla. Tokią atmintį kompanija Intel pirmą kartą panaudojo 80486 procesoriui. Pradedant Pentium procesoriais, atsirado 2 kešo sluoksniai: greičiausias kešas L1 centrinio procesoriaus kristalo viduje ir antrasis, ne toks greitas kešas, L2 kristalo išorėje. Šių atminčių greičių palyginimas pateiktas 3 lentelėje, o jų dydžių palyginimas – 4 lentelėje.

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

4 lentelė. L1 ir L2 atminčių dydžiai CP

CP kešo dydžiai

80486DX ir DX2 80486DX4 Pentium Pentium Pro

8 KB L1 16 KB L1 16 KB L1 16 KB L1 + 256 KB L2 (kai kurie 512 KB L2) 32 KB L1 64 KB L1 32 KB L1 32 KB L1 + 128 KB L2 32 KB L1 + 256 KB L2 64 KB L1 + 256 KB L2 128 KB L1 128 KB L1 + 64 KB L2 128 KB L1 + 256 KB L2

Pentium MMX AMD K6 ir K6-2 Pentium II ir III Celeron Pentium III Cumine AMD K6-3 AMD K7 Athlon AMD Duron AMD Athlon Thunderbird

2.4. Duomenų šynos PK duomenų perdavimui naudoja šynas. Šynos gali būti suskirstytos į 2 grupes (4 pav.):  sisteminė šyna, kuri jungia centrinį procesorių ir operatyviąją atmintį;  įvedimo/išvedimo šynos, kurios jungia centrinį procesorių su kitais komponentais. Kaip matyti iš 4 pav., sisteminė šyna yra centrinė. Prie jos per papildomą įrangą yra jungiamos įvedimo/išvedimo šynos. Sisteminė šyna yra pagrindinėje plokštėje. Ji suprojektuota taip, kad atitiktų atitinkamą centrinio procesoriaus tipą. Centrinio procesoriaus technologija apsprendžia sisteminės šynos plotį. 8086 procesoriaus sisteminė šyna buvo 16 bitų pločio. Daugumos šiuolaikinių PK sisteminės šynos plotis yra 64 bitai. Ilgą laiką PK sisteminės šynos taktinis dažnumas buvo 66 MHz. Tik 1998 metais šį dažnumą pavyko padidinti iki 100 MHz dėl padidėjusio operatyviosios atminties taktinio dažnumo. Tai leido labai padidinti centrinio procesoriaus taktinį dažnumą (5 lentelė).

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

Sisteminė šyna

Tiltas

L2 kešas (256 Kb)

Įvedimo/išvedimo šynos

Operatyvioji atmintis (32Mb)

Įvedimo/ išvedimo komponentai

4 pav. Duomenų šynų schema 5 lentelė. Sisteminės šynos ir centrinio procesoriaus taktiniai dažniai Procesorius Intel Pentium II AMD K6-2 Intel Pentium II Xeon Intel Pentium III AMD Athlon

Sisteminės šynos taktinis dažnis

Centrinio procesoriaus taktinis dažnis

100 MHz 100 MHz 100 MHz 133 MHz 200 MHz

350, 400, 450 MHz 250, 300, 400 MHz 450, 500 MHz 600, 667 MHz ir daugiau 600 - 1000 MHz

Naujausiuose centrinio procesoriaus projektuose sisteminė šyna yra atskiriama nuo kitų šynų. Ji jungia tik centrinį procesorių ir operatyviąją atmintį. Dėl to atsiranda naujos galimybės didinti šynos plotį ir jos duomenų perdavimo greitį. Išoriniai PK komponentai negali dirbti tokiais greičiais, kokiais dirba sisteminė šyna. Todėl jie jungiami su centriniu procesoriumi per įvedimo/išvedimo šynas. Šios šynos dirba ne didesniais kaip 40 MHz taktiniais dažnumais. Šynos užima centrinę vietą duomenų mainuose tarp įvairių kompiuterio komponentų. Šiuolaikiniuose PK galima rasti 4 įvedimo/išvedimo šynų tipus:  ISA šyna – tai sena mažo greičio šyna, kuri artimiausiu metu turėtų būti pašalinta iš PK projektų;  PCI šyna – tai nauja didelio greičio šyna;  USB šyna – tai nauja mažo greičio šyna;  AGP šyna, kuri išimtinai naudojama tik grafinei kortai.

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

2.5. Operatyvioji atmintis Operatyvioji atmintis yra būtinas bet kurio kompiuterio komponentas. Prieš nagrinėjant atminties tipus, pažiūrėkime, iš ko ji sudaryta, ir kaip kompiuteris su ja dirba. Kompiuterio atmintį galima įsivaizduoti kaip tvarkingą atminties ląstelių seką. Norint saugoti ir išrinkti informaciją, kiekvienai ląstelei pažymėti kompiuteris naudoja adresus. Atminties ląstelė sudaryta iš mažesnių vienetų, vadinamų baitais. Baitas - tai atminties kiekis, reikalingas vienam simboliui saugoti. Baitų skaičius atminties ląstelėje priklauso nuo kompiuterio tipo. Baitas sudarytas dar iš mažesnių vienetų, vadinamų bitais. Bitas yra mažiausias duomenų vienetas, su kuriuo kompiuteris gali atlikti veiksmus. Bitas žymi dvejetainės sistemos skaitmenį, kuris gali įgyti tik vieną iš dviejų reikšmių: 0(nulis) arba 1(vienetas). Dažniausiai baitas turi 8 bitus. Kiekviena reikšmė atmintyje vaizduojama atskiru nuliukų ir vienetukų rinkiniu. Norint saugoti reikšmę, kompiuteris priskiria kiekvienam išrinktos atminties ląstelės bitui 0 arba 1 ir tuo pačiu sunaikina ankstesnį ląstelės turinį. Norint išrinkti reikšmę, kompiuteris kopijuoja nuliukų ir vienetukų rinkinį į kitą atminties vietą tolimesniam apdorojimui. Kopijavimo metu pradinės ląstelės turinys nepakeičiamas. PK turi dviejų tipų vidinę atmintį: tiesioginės kreipties arba operatyviąją atmintį (RAM), kurioje duomenys ir programos saugomi tik vykdymo metu, ir pastoviąją atmintį (ROM), kuri nuolatos saugo duomenis arba programas. Operatyvioji atmintis praranda duomenis, kai tik kompiuteris išjungiamas arba perkraunamas. Iš pastoviosios atminties kompiuteris gali tik skaityti duomenis, bet negali jų ten įrašyti. Pastovioji atmintis saugo komandas, kurios reikalingos, kai tik kompiuteris įjungiamas. Operatyviosios atminties apimtis yra žymiai didesnė negu pastoviosios. Operatyviosios atminties apimtį galima padidinti, o pastoviosios atminties apimtis visą laiką išlieka fiksuota. Pirmųjų PK operatyviosios atminties dydžiai buvo tokie: 64 KB, 256 KB, 512 KB ir, galiausiai, 1 MB. Apie 1990 metus pasirodė Windows operacinė sistema ir iššaukė operatyviosios atminties dydžių lenktynes. Pirmiesiems Windows valdomiems kompiuteriams pakako 2 MB, bet netrukus 4 MB tapo standartu. Lenktynės tęsėsi per visą XX a. dešimtą dešimtmetį, nes labai sumažėjo atminčių kainos. Dabar PK su 32 MB operatyviosios atminties būtų seniena, o 128 MB nėra perdaug vartotojui su plačiais užmojais.

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

2.6. Išorinė atmintis Išorinė atmintis suteikia iš dalies pastovias duomenų saugojimo galimybes. Dažniausiai naudojamas išorinės atminties įrenginys yra diskas. Diskas laikomas dalinai pastoviu, kadangi jo turinys gali būti pakeistas arba net išvalytas. Diskai yra trijų rūšių: kieti, lankstūs ir kompaktiniai. Beveik kiekvienas kompiuteris turi kietą diską, kurio negalima pašalinti iš kompiuterio. Tokiu būdu suteikiama saugojimo erdvė, kuria naudojasi kompiuterio vartotojai. Dažniausiai kompiuteriui reikalingos programos saugomos kietame diske. Kiekvienam diskui PK operacinė sistema priskiria loginį vardą. A: ir B: yra skirta lanksčiam diskeliui, C: - kietam diskui, o D: - kompaktiniam diskui. Jei kietų diskų yra keletas, tai kompaktinio disko loginiam vardui skiriama kuri nors tolimesnė raidė. Starto metu PK operacinė sistema atpažįsta kiekvieno disko tvarkyklę ir, tuo pačiu, ji žino, kokių diskų tvarkyklės yra parengtos darbui. Kietame diske duomenys saugomi magnetine forma. Kieti diskai turi daugiau nei 40 metų vystymo istoriją. Jų dydis mažėja, o saugojimo apimtys didėja. Vyksta panašios apimties didėjimo lenktynės, kaip ir su operatyviąja atmintimi. Dabartinių PK kietų diskų apimtys matuojamos dešimtimis GB. Visi kieti diskai yra sudaryti iš plonyčių metalinių plokštelių su magnetiniu padengimu. Jos sukasi pakankamai greitai hermetinėje metalinėje dėžutėje. Duomenis rašo ir skaito galvutės, kurios “sėdi” ant mikroskopinių oro pagalvių. Šios galvutės neliečia plokštelių paviršiaus. Galvučių skaičius dažniausiai lygus dvigubam plokštelių skaičiui. Visos galvutės juda sinchroniškai. Be kieto disko, kuris yra nemobilus, duomenų saugojimui naudojami lankstūs diskeliai. Tai plokšti maži diskai, erzinančiai lėti ir su ribota saugojimo erdve. Jie buvo pristatyti 1971 metais kaip alternatyva kietiems diskams. Tai buvo 8 colių diametro plastikiniai diskai su magnetiniu padengimu. Jie buvo laikomi kartoniniame voke ir turėjo 1 MB atminties. Toks plastikinis diskas yra talpinamas į lankstaus diskelio kišenę, kuri turi skaitymo ir rašymo galvutes. Skirtingai nuo kietų diskų, galvutės liečia lanksčių diskelių paviršių, todėl diskeliai dyla. 1976 metais buvo pristatyti 5,25 colio lankstūs diskeliai. Daugelį metų jie buvo PK standartas. Kaip ir 8 colių diskeliai, jie buvo lankstūs, todėl ir vadinami lanksčiais diskeliais. 1987 metais IBM pristatė 3,5 colio kietus diskelius, kurie naudojami ir šiandien. Šie diskeliai turi plonesnį magnetinį padengimą, leidžiantį

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

turėti daugiau takelių mažesniame paviršiuje. Įprasta šių diskelių talpa yra 1,44 MB. Nors patys diskeliai yra kieti, tačiau, kadangi jie pagal atliekamą funkciją pakeitė lanksčius diskelius, tai išliko lanksčių diskelių terminas. Pati naujausia programų ir duomenų saugojimo laikmena yra kompaktiniai diskai. Skirtingai nuo kietų ir lanksčių diskų, kurie saugojo duomenis magnetinėje formoje, kompaktiniai diskai saugo duomenis optinėje formoje. Optinė saugojimo aplinka yra skaitoma su labai plonyčiu ir labai tiksliu lazerio spinduliu. Kompaktiniai diskai turi akivaizdžius duomenų tankumo ir stabilumo privalumus prieš magnetinius diskus. Duomenys gali būti žymiai tankiau supakuoti optinėje saugojimo aplinkoje, nei magnetinėje. Jie turi žymiai ilgesnį gyvavimo laikotarpį, kuris matuojamas dešimtimis metų. Tuo tarpu magnetiniai diskai maksimaliai gali saugoti duomenis tik 5 metus – po ilgesnio laiko magnetizmas paprasčiausiai išnyksta. Kompaktiniai diskai tampa labai populiarūs, todėl panagrinėkime juos plačiau. Muzikinį kompaktinį diską (CD) pristatė kompanijos Philips ir Sony 1980 metais. Tai yra mažas plastikinis diskas su atspindinčiu metaliniu paviršiumi. Milijonai mažyčių taškelių yra išdeginama šiame paviršiuje. Šie išdeginimai saugo muziką bitų pavidalu. Kiekvienas išdeginimas saugo vieną muzikos bitą. Išdeginti danteliai atspindi mažiau šviesos nei sidabrinis disko paviršius. Silpnas lazerinis spindulys yra siunčiamas į diską per dvipusį veidrodį, ir sensoriai registruoja skirtumus tarp šviesos atspindžių kaip nuliukus ir vienetukus. Kompaktinių diskų privalumas – tai puiki muzikos kokybė. Skaitymo metu programinė įranga netgi gali koreguoti klaidas, kurias sukelia pirštų žymės ant disko. 1984 metais muzikinis kompaktinis diskas buvo pritaikytas kompiuterinės informacijos saugojimui ir pavadintas CD-ROM, kas reikštų “tik skaitoma atmintis”. Aplinka ir kompaktinio disko tvarkyklė nepasikeitė, skiriasi tik duomenų saugojimo organizavimas. CD-ROM duomenys yra saugomi sektoriais, kurie skaitomi nepriklausomai, kaip ir iš kieto disko. CD-ROM gali būti lyginamas su lanksčiu diskeliu, kadangi abu diskai yra keičiami. Abu jie turi kišenes priekinėje PK dėžutės dalyje. CD-ROM diametras yra 4,6 colio. Kai CD-ROM įdedamas į kišenę, jis pradeda suktis ir pasiekia savo darbinį greitį po 1-2 sekundžių. Tuomet tvarkyklė yra pasiruošusi disko skaitymui. Duomenų skaitymas iš CDROM vyksta tiesiogiai. Todėl skaitymo galvutė turi šokinėti į skirtingas disko dalis. Jūs tai galite jausti. Tai sukelia pauzes skaitymo funkcijoje. Tai yra CD-ROM trūkumas. Greitesnės tvarkyklės gali kelti triukšmą.

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

CD-ROM gali būti lyginamas su kietu disku, kadangi panašios duomenų saugojimo apimtys. Iš tiesų, CD-ROM gali saugoti iki 680 MB duomenų. Tai atitinka 470 lanksčių diskelių. Lanksčių ir kietų diskų plokštelės yra suskirstytos į koncentrinius takelius. Tokių takelių, einant nuo centro link plokštelės išorės, gali būti šimtai. CD-ROM suprojektuotas skirtingai. Jis turi tik vieną takelį, kuris vyniojasi nuo centro link išorės. Taip gaunasi 5 kilometrų ilgio spiralė su 5,5 bilijono taškelių po 1 bitą. Taip pat CD-ROM turi nuosavą failų sistemą, vadinamą ISO 9660. Jis nenaudoja failų išdėstymo lentelės (FAT), kas būdinga tiek lanksčiam, tiek kietam diskui. PK CD-ROM tvarkyklė gali groti ir muzikinius CD. Tai yra didelė dovana PK vartotojams, bet reikalauja dar 3 dalykų:  reikia turėti garso kortą personaliniame kompiuteryje;  CD-ROM tvarkyklė turi atitikti MPC-3 multimedia standartą (visos šiuolaikinės CD-ROM tvarkyklės atitinka);  reikia sujungti CD-ROM kišenę su garso korta specialiu kabeliu (galima groti ir be šio kabelio, bet muzika nebus kokybiška). 6 lentelė. CD ir DVD tvarkyklių tipai Tvarkyklės Pavadinimas tipas CD-ROM

CD-R

CD-RW

DVD RAM

Tvarkyklė

Kompaktinis diskas tik Skaito CD-ROM ir CD-R skaitoma atmintis (Compact Disk Read Only Memory) Įrašomas kompaktinis diskas Skaito CD-ROM ir CD-R. Rašo (Compact Disk Recordable) vieną kartą į specialius diskus CD-R Daug kartų įrašomas Skaito CD-ROM ir CD-R. Rašo kompaktinis diskas daug kartų į diskus CD-RW. (Compact Disk ReWritable) Tiesioginio išrinkimo Skaito visus CD formatus. Skaito skaitmeninis įvairiapusis DVD ROM. Skaito ir rašo DVD diskas (Digital Versatile diskus Disk Random Access Memory)

1990 metais CD-ROM technika buvo patobulinta, ir dabar galima pačiam įrašinėti kompaktinius diskus. Tuo tikslu reikia nusipirkti nuosavą CD įrašymo įrangą. Norint įrašinėti nuosavus CD-ROM, reikia naudoti tvarkyklę, kuri gali rašyti į specialius CD-R diskus. Šie diskai turi temperatūrai jautrų sluoksnį, kuris gali būti pakeistas įrašymo metu. Į CD-R tipo diską galima įrašyti tik kartą. Yra dar vienas kompaktinių

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

diskų tipas CD-RW, į kurį galima rašyti daug kartų. Tačiau ne visos CD tvarkyklės gali skaityti šiuos diskus. Norint dirbti su CD-RW tipo disku, reikalinga speciali programinė įranga. Kritus CD-R diskų kainoms, CDRW diskai nėra labai populiarūs. Visi CD tvarkyklių tipai ir jau pasirodę jas pakeisiančios DVD tvarkyklės pateiktos 6 lentelėje. DVD yra didelės apimties optinis diskas. DVD standartą pateikė pirmaujančios kompanijos Philips ir Sony XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje. DVD yra plokščias, panašaus dydžio kaip CD diskas. Jo diametras 4,7 colio (12 cm) ir storis 0,05 colio (1,2 mm). Duomenys yra saugomi mažyčiuose išdegintuose taškeliuose spiraliniame takelyje, kaip ir CD, tik takelis yra siauresnis. Tai leidžia daryti mažesnius taškelius ir padidinti saugojimo erdvę. Todėl duomenys rašomi 2 sluoksniais: išorinis auksinis sluoksnis yra pusiau laidus, kad leistų skaityti sidabrinį, giliau esantį sluoksnį. Kaip ir CD, yra keletas DVD tipų: DVD-ROM, DVD-R, DVD RAM, DVD video diskas. DVD-ROM – tai paprasčiausias formatas, skirtas tik duomenų skaitymui. Jis dažniausiai naudojamas programinės įrangos platinimui. Išorinis sluoksnis gali turėti 4,7 GB, vidinis – 3,8 GB. Didžiausias DVD-ROM gali turėti bendrai iki 17 GB. DVD-R yra vieną kartą įrašomas, kaip ir CD-R. Vieno takelio talpa – 3,95 GB. DVD-RAM technologija dar yra labai nauja, ir šiuo metu yra 3 šių diskų tarpusavy nesuderinamos versijos. Į šiuos diskus galima daug kartų rašyti. Saugojimo apimtys panašios kaip ir kitų DVD. DVD video diskas – tai labiausiai žinomas DVD formatas. Jis yra 4,7 GB diskas, kuris gali turėti 135 minučių aukščiausios kokybės filmą su 8 skaitmeniniais garsų takeliais ir subtitrais 32 kalbomis. DVD video diskas yra apsaugotas nuo nelegalaus kopijavimo. Jame duomenys saugomi MPEG-2 kodais. Tai duomenų suspaudimo technologija, kuri reikalauja labai galingo procesoriaus. Kai jūs perkate ar išsinuomojate DVD video diską, jame esantis filmas skaitmeniniam formate yra kietai suspaustas. Taigi, visas duomenų srautas turi būti dekoduotas realiame laike, kai jūs žiūrite filmą. Duomenų dekodavimas gali būti atliekamas programiniu arba aparatiniu būdu. Dekodavimui programiniu būdu reikalinga speciali programinė įranga ir labai galingas procesorius. Jei procesorius nepakankamai galingas, vaizdas gali būti nekokybiškas, trūkčiojantis. Todėl labiau tinkamas yra aparatinis dekodavimas. Jam reikalinga atskira plokštė, kurią reikia įdiegti į PK. Šio metodo privalumas yra tai, kad kokybė nepriklauso nuo procesoriaus galingumo.

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

Artimiausiu metu DVD turėtų pakeisti CD ir filmų video juostas. Nors DVD saugojimo apimtys yra panašios į kietų diskų, tačiau jis negali pakeisti šių diskų. Kietų diskų duomenų išrinkimo greitis (šiuo metu 20-30 MB per sekundę) yra 11 kartų didesnis už DVD duomenų išrinkimo greitį.

2.7. Modemai Kai mes kalbame, skleidžiame nenutrūkstamas garso bangas arba analoginius signalus (5 pav.). Kompiuteriai visas operacijas atlieka su skaitmeniniais signalais (6 pav.). Todėl, norint perduoti duomenis kitam kompiuteriui telefono linija, skaitmeninius signalus reikia paversti į analoginius, o priimančiajame kompiuteryje vėl paversti juos į skaitmeninius signalus. Šie procesai vadinami signalų moduliavimu ir demoduliavimu. Moduliacija yra procesas, kurio metu skaitmeniniai signalai paverčiami į analoginius signalus, kad būtų galima juos perduoti telefono linijomis. Demoduliacija yra procesas, kurio metu analoginiai signalai vėl paverčiami į skaitmeninius signalus, kad juos galėtų apdoroti priimantis kompiuteris. Šias funkcijas atlieka modemai.

5 pav. Analoginis signalas

6 pav. Diskretinis signalas Modemas prijungiamas prie kompiuterio ir prie telefono linijos (7 pav.). Pagal prijungimo būdą modemai skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidinis modemas įdedamas į kompiuterio vidų. Jis maitinimą gauna tiesiogiai iš kompiuterio. Norint prijungti vidinį modemą prie kompiuterio nereikia jokio kabelio. Išorinis modemas yra nepriklausomas techninis vienetas, jis atskirai prijungiamas prie elektros

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

energijos šaltinio. Modemas su kompiuteriu sujungiamas specialiu kabeliu.

7 pav. Ryšys tarp kompiuterių per modemus

2.8. Monitorius Monitorius yra PK video sistemos dalis. Kartais jis vadinamas displėjumi. Video sistema yra viena iš svarbiausių PK komponentų, nes ji užtikrina mūsų darbo patogumą. PK video sistemą sudaro 3 elementai:  grafinė korta (taip pat vadinama video korta arba video adapteriu). Ji yra išplėtimo korta, kuri generuoja elektrinį signalą monitoriui;  pats monitorius, kuris sujungiamas kabeliu su video korta;  prietaiso tvarkyklė, kuri valdo video kortą. Šie 3 elementai turi vienas kitą atitikti ir būti suderinami, norint pasiekti aukštos kokybės vaizdą. Net ir geriausios kokybės monitorius duos blogos kokybės vaizdą, jei jis bus prijungtas prie žemos kokybės video kortos. Visos video kortos priklauso nuo tinkamos tvarkyklės ir tinkamų nustatymų, kitaip video korta neveiks gerai. Panagrinėkim atskirus video sistemos elementus. Yra 3 monitorių tipai:  CRT (Cathode Ray Tube) – katodinių spindulių vamzdis. Tai labiausiai paplitęs monitoriaus tipas. Jie gaminami 2 skirtingomis technologijomis: Invar ir Trinitron.  LCD (Liquid Crystal Display) – skystų kristalų displėjus. Tai plokšti ir “minkšti” displėjai. TFT yra geriausias ir brangiausias šio tipo displėjus. Jie komplektuojami su geresnės kokybės nešiojamais kompiuteriais, o taip pat gali būti naudojami su staliniais PK. TFT 15,5” monitorius kainuoja apie 5000 litų. Tradicinis CRT monitorius yra panašus į televizoriaus kineskopą. Jo siaurajame gale yra 3 elektroninės patrankos, kurio šaudo link didelio

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

plokščio ekrano, į kurį žiūri vartotojas. Viduje stiklinis ekranas yra laminuotas mažyčiais fosforiniais taškeliais. Jie yra sugrupuoti į grupes po 3 – raudonas, žalias ir mėlynas. Kartu jie sudaro vaizdo tašką. Šie taškai šviečia, kai į juos pataiko elektronas iš elektroninės patrankos. Kiekviena elektroninė patranka pataiko tik į savo spalvos tašką. Kuo stipresnis spindulys, tuo labiau taškas šviečia. Nustatant kiekvienai spalvai skirtingą intensyvumą, sukuriama daug įvairių spalvų. Elektronų spindulius valdo elektromagnetai, kurie nukreipia spindulius į norimą fosforinį taškelį. Elektronų spinduliai juda labai greitai per ekraną. Kiekviena elektroninė patranka turi skenuoti savo spalvą pastoviai, iš kairės į dešinę, eilutė po eilutės maždaug 75 kartus per sekundę. Tipinis ekranas yra sudarytas iš 480 000 vaizdo taškų. Tai vadinama 800 x 600 vaizdu. Jame yra 800 taškų kiekvienoje eilutėje ir 600 eilučių per ekraną. Kaip minėta, tradicinis ekranas yra gaminamas 2 technologijomis. Geresnis iš jų yra Trinitron vamzdis, kurį buvo užpatentavusi Sony kompanija. Bet patentas pasibaigė, ir atsirado klonuoti Trinitron ekranai (ChromaClear, SonicTron). Trinitron ekranuose šviesai jautrūs vaizdo taškai vamzdžio viduje yra išdėstomi vertikaliame tinklelyje, kai tuo tarpu Invar ekranuose spalvoti taškeliai turi apvalias žymes. Esant tinklelio žymėms galima pasiekti tankesnį spalvų padengimą ir labiau prisotintą spalvomis vaizdą. Todėl Trinitron ekranai yra labai aukštos kokybės. Aišku, jie yra brangesni už tradicinius Invar ekranus. Vienintelis Trinitron trūkumas – tai plonytės linijos, matomos išilgai ekrano. Kasdieniniame darbe jūs jų net nepastebėsite, bet džiaugsitės geru ekrano vaizdu. Nepaisant puikių Trinitron ekrano savybių, vieną privalumą prieš jį turi senasis tradicinis Invar ekranas – tai vaizdo kontrastingumas. Tai gali būti svarbu kai kuriems techniniams taikymams. Nors ekranų tipai yra skirtingi, bet ekrano vaizdas priklauso nuo tų pačių elementų:  vaizdo taškai. Ekrano vaizdas yra sudarytas iš taškų, išdėstytų eilutėmis. Vaizdo taškų skaičius ekrane gali svyruoti nuo 480 000 iki 1 920 000.  atnaujinimo dažnis. Ekrano vaizdas atnaujinamas daug kartų per sekundę. Atnaujinimo dažnis matuojamas hercais (Hz), kurie reiškia kartus per sekundę. Šis dažnis kartais vadinamas vertikaliu atnaujinimo dažniu.  spalvos gylis. Kiekvienas vaizdo taškas gali šviesti tam tikrą skirtingų spalvų skaičių. Šis skaičius vadinamas spalvos gyliu. Spalvos gylis matuojamas bitais.

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

 video atmintis. Visos video kortos turi tam tikrą vidinę atmintį. Jos kiekis priklauso nuo pageidaujamo spalvos gylio. Anksčiau video kortos turėjo 1, 2 arba 4 MB, ir to pilnai pakako. Dabar jos turi 8, 16, 32 arba daugiau MB vidinės atminties. Daug atminties reikia tik žaidimams. Jeigu jūs dirbate tik su Word ar Internet Explorer, jums pilnai pakaks 4 ar 8 MB atminties. Vaizdo taškų skaičius apsprendžia ekrano skiriamąją gebą. Kuo didesnė ekrano skiriamoji geba, tuo yra geresnė ekrano vaizdo kokybė. Žemiausios skiriamosios gebos ekranus galima rasti ten, kur vis dar naudojama DOS operacinė sistema. Tai vadinami VGA ekranai, kurie turi 640 x 480 vaizdo taškų. VGA buvo standartas iki Windows pasirodymo rinkoje. Po to iš karto atsirado poreikis aukštesnėms skiriamosioms geboms. Vystantis PK technologijoms, buvo pagerintas VGA standartas, ir atsirado SVGA. Vėliau pasirodė XGA ir kiti vardai didėjančių skiriamųjų gebų aprašymui. Tačiau šie terminai nėra vartojami, norint charakterizuoti monitorių. Dabar monitorius dažniausiai charakterizuojamas ekrano įstrižainės ilgiu, išreikštu coliais, nes nuo šio parametro tiesiogiai priklauso leistina skiriamoji geba (7 lentelė). 7 lentelė. Ekranų skiriamosios gebos ir įstrižainės Standartas

Skiriamoji geba

Vaizdo taškų skaičius

Rekomenduojama ekrano įstrižainė

VGA SVGA SVGA XGA Vesa 1280 Vesa 1600

640 x 480 800 x 600 1024 x 768 1152 x 864 1280 x 1024 1600 x 1200

307 200 480 000 786 432 995 328 1 310 720 1 920 000

14" 15", 17" 17", 19" 17", 19", 21" 19", 21" 21"

Tačiau ekraną charakterizuoja ne vien skiriamoji geba, lygiai taip pat svarbu atnaujinimo dažnis ir spalvos gylis. Kai elektronų spindulys paliečia ekrano tašką, jis sužiba. Tačiau šviesa greitai dingsta. Todėl elektronų spindulys vėl turi aplankyti tą patį tašką, kol šviesa neišnyko iš ekrano. Ekrano vaizdas atrodo pastovus, tačiau, iš tiesų, taip nėra. Standartiškai, kiekvienas vaizdo taškas gali būti aplankomas 60, 70, 75 ar 80 kartų per sekundę. Jei ekrano vaizdas atnaujinamas 75 kartus per sekundę, sakome, kad ekrano atnaujinimo dažnis – 75 Hz. Ekrano vaizdas tuo pastovesnis, kuo aukštesnis atnaujinimo dažnis. Lygiai tą patį galima stebėti ir TV, kur tradicinis atnaujinimo dažnis 50 Hz. Jau yra TV su 100 Hz atnaujinimo dažniu. Kai kas sako, kad nejaučia skirtumo. Tačiau užtenka įprasti prie 100 Hz dažnio, ir grįžti prie 50 Hz

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

jau nebesinori. Lygiai tas pats yra ir su PK ekranu, tik čia yra žymiai daugiau pasirinkimų. Kuo aukštesnis atnaujinimo dažnis, tuo geresnės kokybės ekrano reikia. Jei norite abiejų – aukštos skiriamosios gebos ir aukšto atnaujinimo dažnio, reikia aukštos kokybės video kortos ir aukštos kokybės ekrano. Ekranai visada gali turėti didesnį atnaujinimo dažnį mažesnėse skiriamosiose gebose. Didėjant skiriamajai gebai, ekrano atnaujinimo dažnis krenta (8 lentelė). 8 lentelė. Gebos ir dažnio priklausomybė Ekranas

800 x 600

1024 x 768

1280 x 1024

1600 x 1200

Standartinis 15" 15" Trinitron 17" Trinitron

75 HZ 90 Hz 110 Hz

70 Hz 80 Hz 100 Hz

60 Hz 75 Hz 90 Hz

85 Hz

Tradicinius CRT ekranus artimiausiu metu turėtų pakeisti skysto kristalo displėjai (LCD). Jie yra plokšti, nes neturi katodinių spindulių vamzdžio. Vietoje jo naudojamas plokščias plastikinis diskas, ant kurio generuojamas ekrano vaizdas (8 pav.). LCD ekranai vadinami “minkštais”, kadangi jų vaizdas turi malonesnę akiai nei CRT ekranų vaizdo kokybę. Plokšti LCD ekranai visai nespinduliuoja radiacijos ir sunaudoja žymiai mažiau energijos. Taip pat didžiulis šių ekranų privalumas yra tai, kad jie visai nemirga. Pas juos atnaujinimo dažnis lygus 0 Hz! Video sistema vystosi taip pat greitai, kaip ir kiti PK komponentai. Ji vystosi tokiomis kryptimis:  monitoriai – vamzdis ir elektronika yra vis dar tobulinami. Tai duoda geresnius vaizdus su aukštesne skiriamąja geba ir geresnėmis spalvomis;  nauji monitorių tipai. Skysto kristalo plokščias ekranas jau turi pasirodyti parduotuvėse. Po keleto metų jie turėtų tapti nauju ekranų standartu;  video kortos tampa greitesnės. Jos gali pateikti geresnius vaizdus, kuriuos nauji monitorių tipai gali sukurti. Nauji vidinės atminties tipai ir AGP šyna padidins greitį.

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

8 pav. Skysto kristalo ekranai

2.9. Spausdintuvas Spausdintuvas išveda tekstą ir grafinius vaizdus iš PK ant popieriaus. Spausdintuvai buvo naudojami nuo pirmųjų PK pasirodymo įvairiems tikslams, pradedant laiškų ir verslo korespondencijos spausdinimu, baigiant fotografijų kūrimu, kurios gali konkuruoti su įprastomis, sukurtomis cheminio apdorojimo būdu. Spausdintuvai nėra jokios PK posistemės dalis – jie yra periferiniai įrenginiai. Tačiau daugeliui PK vartotojų jie yra taip svarbūs, kad laikomi PK dalimi. Spausdintuvus galima skirstyti pagal tokius kriterijus:  suderinamumas;  galingumas;  darbo kokybė. Suderinamumą apibrėžia tokie rodikliai:  sąsaja. Dauguma spausdintuvų jungiami prie PK per pagrindinės plokštės lygiagretų portą. Jei PK lygiagretus portas būtų panaudotas kitiems tikslams, spausdintuvą galima prijungti ir per nuoseklų portą. Taip pat yra spausdintuvų, kurie jungiami į lokalų tinklą, kad jais galėtų naudotis visi tinklo kompiuterių vartotojai.  popieriaus dydis ir jo padavimas. Nuo spausdinamo popieriaus dydžio priklauso spausdintuvo dydis ir jo kaina. Didesnio formato popieriaus spausdinimui reikalingi didesni spausdintuvai, kurie ir kainuoja brangiau. Popieriaus padavimui dauguma spausdintuvų turi stalčius, kuriuose telpa nuo 25 iki 200 lapų popieriaus.

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

 operacinės sistemos palaikymas. Daugelio spausdintuvų, ypač nebrangių, funkcionalumas priklauso nuo jų programinės įrangos tvarkyklių. Todėl kai kurie spausdintuvai gali dirbti tik Windows operacinėje sistemoje. Galingumą apibrėžia tokie rodikliai:  Spausdintuvo tipas. Yra 3 pagrindiniai spausdintuvų tipai:  adatinis spausdintuvas. Tai seniausioji spausdintuvų rūšis, kuri naudojama nuo 1980 metų. Šie spausdintuvai naudoja adatų grupes teksto, o kartais ir grafikos, spausdinimui. Jie yra triukšmingi, lėti, prastos spausdinimo kokybės, ir juos iš rinkos beveik išstūmė rašaliniai ir lazeriniai spausdintuvai. Tačiau jie vis dar yra parduodami specialiems tikslams, pavyzdžiui, kai reikia iš karto atspausdinti kelias dokumento kopijas. Tai padaryti negali nei rašaliniai, nei lazeriniai spausdintuvai.  lazerinis spausdintuvas. Šis spausdintuvas naudoja technologiją, panašią į fotokopijavimo. Jo spausdinimo greitis didelis, spausdinimo kokybė labai gera. Jie yra brangūs ir daugiausiai apriboti juodai-baltu spausdinimu. Spalvoti lazeriniai spausdintuvai yra labai brangūs, ir daugelis vartotojų neįstengia jų nusipirkti.  rašalinis spausdintuvas. Tai populiariausias šiuo metu parduodamo spausdintuvo tipas. Rašalinis spausdintuvas naudoja spausdinimo galvutę, kuri purškia mikroskopinius spalvoto rašalo taškelius ant popieriaus. Šie spausdintuvai yra santykinai nebrangūs, ir beveik visi spausdina spalvotai. Tačiau jie gali būti brangūs eksploatavimui, jeigu reikia daug spausdinti, ir jie gali būti lėti. Kokybė taip pat ne visada tenkina vartotoją.  juodai-baltas ar spalvotas. Tai susiję su spausdintuvo tipu. Dauguma PK vartotojų nori lankstumo, kuris gaunamas, nusipirkus spalvotą spausdintuvą. Todėl dauguma renkasi rašalinį spalvotą spausdintuvą. Verslo organizacijos dažnai naudoja du spausdintuvus kompiuterių tinkle: lazerinį spausdintuvą teksto spausdinimui ir rašalinį spausdintuvą grafikos spausdinimui.  daugiafunkciniai spausdintuvai. Šie spausdintuvai remiasi rašaline technologija ir apjungia savyje 4 skirtingas funkcijas: spausdinimą, skenavimą, faksavimą ir kopijavimą. Jie kainuoja brangiau, bet gali sutaupyti nemažai lėšų, jei reikia atlikti visas šias funkcijas.

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga  skiriamoji geba. Skiriamoji geba nurodo, kiek rašalo taškų išpurškiama į vieną kvadratinį popieriaus colį. Kuo aukštesnė skiriamoji geba, tuo aukštesnė spausdinimo kokybė. Tačiau spausdinimas, augant skiriamajai gebai, lėtėja ir brangsta, nes sunaudojama daug rašalo.  spausdinimo greitis. Visiems spausdintuvams yra nurodoma, kiek jis atspausdina puslapių per minutę. Spalvotiems spausdintuvams šie greičiai skirstomi į 2 dalis: spalvotam spausdinimui ir juodaibaltam spausdinimui. Tačiau tik retai, spausdintuvų reklamose nurodyti greičiai atitinka realybę, nes remiamasi prielaida, kad bus spausdinami apytuščiai puslapiai su tekstu. Tačiau, jei puslapis pilnas ir dar turi grafikos, spausdinimo greitis krenta žymiai žemiau už nurodytą reklamoje.  bendra kokybė. Spausdintuvai gali būti tarpusavy lyginami pagal bendrą spausdinimo kokybę. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad ši kokybė priklauso ir nuo popieriaus, ant kurio spausdinama.  rašalo juostų kiekis. Rašaliniai spausdintuvai išgauna spalvas, sumaišydami geltoną, rožinį ir žydrą rašalus. Geresni spausdintuvai turi antrąją juostą juodam rašalui. Rašalinis spausdintuvas be antrosios juostos sumodeliuoja šią spalvą, sumaišydamas turimas spalvas. Tačiau tai nebūna juoda spalva, dažniausiai, tamsiai pilka. Be to, yra ir kitas trūkumas – naudojamas brangus spalvotas rašalas juodo teksto spausdinimui.  spalvų kiekis. Standartiniai rašaliniai spausdintuvai naudoja 4 spalvas, kurios buvo ką tik paminėtos. Kai kurie spausdintuvai, ypač skirti foto spausdinimui, naudoja 2 papildomas spalvas. Tai leidžia pasiekti geresnę kokybę, net ir esant mažesnei skiriamajai gebai.  foto kokybė. Visi spausdintuvai gali spausdinti foto nuotraukas, bet kai kurie spausdintuvai yra specialiai skirti foto nuotraukų spausdinimui.  juostos dydis. Juostos dydis apsprendžia, kaip dažnai reiks ją keisti. O tai turi tiesioginę įtaką vieno puslapio spausdinimo kainai. Ypač tai svarbu, daug spausdinant. Darbo kokybę apibrėžia tokie rodikliai:  konstrukcija. Atkreipkite dėmesį į bendrą spausdintuvo konstrukciją, ar jis tvirtas, kaip jis elgiasi spausdinimo metu. Pigūs spausdintuvai dažnai gana stipriai vibruoja spausdinimo metu.

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

 triukšmas. Kai kurie spausdintuvai yra labai tylūs, o kai kurie kelia gana nemažą triukšmą.  puslapio kaina. Tai labai svarbu, jeigu reikia daug spausdinti. Netgi to paties tipo skirtingų modelių spausdintuvams vieno puslapio spausdinimo kaina gali būti labai skirtinga. Jeigu spausdinate nedaug, tai galima pirkti pigesnį spausdintuvą su didesne vieno puslapio spausdinimo kaina.  darbo be gedimų laikas. Daugelis spausdintuvų turi charakteristiką, kurioje nurodyta, kiek jie gali atspausdinti puslapių per mėnesį. Aišku, galima spausdinti su kiekvienu spausdintuvu, kiek širdis geidžia. Tačiau, jei spausdintuvas nėra skirtas dažnam naudojimui, tai problemos garantuotos.  PK CP naudojimas. Norėdami sumažinti kainą, daugelis spausdintuvų, ypač pigių, perduoda visas duomenų apdorojimo operacijas programinės įrangos tvarkyklei, kuri naudoja PK CP resursus. Tokiu atveju spausdinimas gali trukdyti PK darbui.  gedimų istorija. Spausdintuvai genda dažniau negu bet kurie kiti PK periferiniai įrenginiai. Prieš perkant spausdintuvą, reiktų pasidomėti to modelio gedimų statistika. Čia buvo pateiktos pagrindinės spausdintuvų charakteristikos, tačiau ne visos spausdintuvų savybės tilpo į šias charakteristikas. Norėtųsi atskirai paminėti dar keletą svarbių spausdintuvų savybių:  spausdinimas ant vokų. Dauguma spausdintuvų gali spausdinti tiesiai ant vokų. Dažnai tai naudinga.  tiesioginis foto spausdinimas. Yra specialių foto spausdintuvų, prie kurių galima tiesiogiai prijungti skaitmeninę kamerą ir spausdinti, nenaudojant PK.  daugiafunkcinės savybės. Daugiafunkciniai spausdintuvai labai skiriasi savo savybėmis. Labai gera savybė yra išsiųsti/priimti faksą, nenaudojant PK. Tokiu atveju faksas gali dirbti 24 valandas, nors PK yra išjungtas.  gamintojo svarba. Spausdintuvus gamina nedaug kompanijų. Daugumos spausdintuvų kainos atitinka jų galingumą ir darbo kokybę. Tačiau kompanijos naudoja skirtingas gamybos technologijas ir skirtingus prekybos metodus. Todėl reiktų palyginti skirtingų kompanijų produktus.  tvarkyklių palaikymas. Spausdintuvai paprastai nuperkami su programinės įrangos tvarkyklėmis. Spausdintuvų kompanijos visą laiką stengiasi palaikyti tinkamas programinės įrangos tvarkykles, tačiau, kartais prireikia daug laiko, norint sukurti naują tvarkyklę.

2. Personalinio kompiuterio techninė įranga

2.10. Kontroliniai klausimai 1. 2. 3. 4. 5.

Kuriais metais sukurtas pirmasis personalinis kompiuteris ? Ar turėjo pirmieji personaliniai kompiuteriai paklausą ? Kodėl ? Kokie komponentai sudaro personalinį kompiuterį ? Kokias 2 pagrindines funkcijas atlieka centrinis procesorius ? Kuriais metais buvo sukurta 7-oji centrinių procesorių karta ir kokius žinote šios kartos atstovus ? 6. Kas yra sinchronizavimo dubliavimas ? 7. Ką žinote apie kešą ? 8. Kam reikalingos duomenų šynos ? 9. Kokie yra personalinio kompiuterio atminties tipai? 10. Kokio dydžio operatyviąją atmintį dėtumėte, jei pirktumėte naują kompiuterį ? 11. Kokie yra išorinės atminties tipai ? 12. Kokia yra lankstaus diskelio talpa ? 13. Kuo CD skiriasi nuo lanksčių diskelių ? 14. Kuo CD skiriasi nuo kietų diskų ? 15. Kokia DVD talpa ? 16. Kokius įvedimo įrenginius turi personalinis kompiuteris ? 17. Kokiu tikslu naudojami modemai ? 18. Kas sudaro PK video sistemą ? 19. Kokius žinote monitorių tipus ? 20. Iš kokių 3 spalvų padaromos visos ekrano spalvos ? 21. Kuo pranašesni Trinitron tipo monitoriai už Invar tipo monitorius ? 22. Kas yra vaizdo taškas ? 23. Kokios charakteristikos apibūdina monitorių ? 24. Ką žinote apie skysto kristalo displėjus ? 25. Pagal kokius kriterijus skirstomi spausdintuvai ? 26. Kokius žinote spausdintuvų tipus ? 27. Kokių spalvų rašalus naudoja spalvotas rašalinis spausdintuvas ? Rekomenduojama literatūra 1. B.Starkus. Personalinis kompiuteris. Smaltija, Kaunas, 1997. 2. G.Walters. The Essential Guide to Computing: The Story of Information Technology, Prentice Hall, 2001, 526p. 3. K.Lauckner, M.Lintner. The Computer Continuum. Prentice Hall, 2001, 489p.

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga Norint dirbti kompiuteriu, nepakanka jį sukomplektuoti iš įvairių techninės įrangos (angliškai - hardware) komponentų. Žmogus savo veikloje vadovaujasi protu, įgytomis mokslo žiniomis ir sukaupta praktinio bei kūrybinio darbo patirtimi. Panašiai ir kompiuteris dėl jame įdiegtų programų gali pats, be žmogaus įsikišimo, ir labai greitai atlikti daug veiksmų, pvz., perrašyti duomenis iš vienos vietos į kitą, įjungti ar išjungti reikiamu momentu tam tikrus įtaisus ir pan. Kompiuteris būtų tik techninės įrangos komplektas, jei neturėtų savo programinės įrangos (angliškai - software). Tai sudėtinga programų sistema, kuri valdo kompiuterio darbą. Paprastai ją kuria aukštos kvalifikacijos inžinieriai programuotojai, ir ji nuolat tobulinama, siekiant, kad kompiuteriu naudotis būtų galima lengviau ir efektyviau.

3.1. Programinės įrangos tipai Klasifikuojant programinę įrangą, pirmiausia ją galima suskirstyti į dvi grupes: bendrąją (sisteminę) ir taikomąją. Bendrajai priklauso ta programinė įranga, be kurios kompiuteris apskritai negalėtų funkcionuoti. Tai operacinės sistemos, darbo kompiuterių tinkluose bei kitos programos, kurias turi visi šiuolaikiniai kompiuteriai, nesvarbu, kam jie naudojami. Sisteminė programinė įranga pradeda veikti kompiuterio įjungimo metu ir yra techninės jo įrangos komponentų bei taikomųjų programų darbo koordinatorė. Pagal atliekamas funkcijas ji skirstoma į dvi grupes:  valdančioji (operacinės sistemos);  aptarnaujančioji (utilitos). Taikomąją programinę įrangą sudaro programos ir jų sistemos, skirtos konkretiems vartotojo uždaviniams spręsti. Šią įrangą kuria ir profesionalūs programuotojai (dažniausiai nemaži jų kolektyvai), ir kvalifikuoti vartotojai. Eiliniam vartotojui svarbu suprasti, kuri taikomosios įrangos programų sistema (dažnai vadinama paketu) tinkamiausia jo uždaviniui atlikti. Tai plačiau aptarsime 3.3 skyriuje. Programinės įrangos skirstymas į sisteminę ir taikomąją yra labai sąlygiškas. Pavyzdžiui, darbo kompiuterių tinkluose programas dažnai galima priskirti ir prie vienos, ir prie kitos, ir dažnai labiausiai pavykusios taikomosios programos vėliau tampa sisteminėmis. Nors jau yra sukurta labai daug taikomųjų programų paketų, vis dėlto vartotojų

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

poreikiai auga, ir nuolat tenka kurti naujas programas. Todėl ir derėtų išskirti svarbią programinės įrangos dalį - programų kūrimo įrangą. Ją sudaro programavimo kalbos ir kalbų procesoriai (transliatoriai). Ši dalis galėtų būti vadinama universaliąja, nes naudojama tiek sisteminėms, tiek taikomosioms programoms rašyti ir įdiegti. Tai plačiau aptarsime 3.5 skyriuje.

3.2. Operacinės sistemos Operacinė sistema (OS) valdo kompiuterio darbą, kartu atlikdama vartotojo ir kompiuterio tarpininko vaidmenį. Vienas pagrindinių bet kuriai OS keliamų uždavinių – kuo efektyviau panaudoti skaičiavimo resursus - kompiuterio techninę ir programinę įrangą bei skaičiavimų laiką. OS vienareikšmiškai apibrėžti sunku, todėl nurodysime pagrindinius jos atliekamus veiksmus:  saugo atmintyje duomenis;  skirsto skaičiavimo resursus - centrinio procesoriaus laiką, atmintį, įvedimo ir išvedimo įrenginius ir kt.; dažnai resursų poreikis būna prieštaringas, todėl OS turi nuspręsti, kaip juos panaudoti;  valdo vartotojo taikomąsias programas;  valdo duomenų perdavimą tarp įvairių kompiuterio įtaisų bei tarp įvairių programų. OS naudojimas supaprastina ir naujų programų rašymą, nes vartotojui nereikia rūpintis specifinėmis techninės įrangos savybėmis (pvz., kuriame disko sektoriuje ar takelyje bus saugomi jo duomenys ar programos, į kurią atminties vietą jie bus įrašyti atlikimui, ir t.t.). Jau iš pagrindinių funkcijų sąrašo matyti, kad OS gali būti traktuojama kaip giliausias (t.y. “arčiausiai” aparatūros) programinės įrangos sluoksnis. Jos komandos valdo ir koordinuoja kitas programinės įrangos dalis, taip pat techninę įrangą. Tik įjungus kompiuterį, pagrindinė OS dalis įvedama iš disko į pagrindinę atmintį ir išlieka ten iki pat kompiuterio išjungimo. Todėl ši OS dalis vadinama rezidentine. Be jos vadinamųjų vidinių komandų kompiuteris atrodytų panašus į lenktyninį automobilį be kuro ir vairuotojo. O kas tada spręstų, kur ir kokiu greičiu važiuoti? 3.2.1. OS tobulinimo būdingiausi bruožai Pirmieji elektroniniai kompiuteriai OS neturėjo. Antai pirmajame (ENIAC) kompiuteryje prieš skaičiavimus tekdavo sujungti laidais tam

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

tikrus taškus, ir šie sujungimai nustatydavo automatinių skaičiavimų eigą. Apie 1950 metus sukurtos paprasčiausios OS, kurios įgalino skaičiavimų programą įvesti (dažniausiai iš perfokortų) ir ją saugoti atmintyje. Po to specialiais mygtukais ji buvo paleidžiama vykdyti. Programos autorius, atsisėdęs prie didžiulio pulto su valdymo klavišais ir signalinėmis lemputėmis, galėjo stebėti, kaip vyksta skaičiavimai. Žinoma, visi kompiuterio resursai vienu metu buvo skirti tik vienai (tuo metu vykdomai) programai. Vėliau pagerėjo techninė įranga, sukurti linijiniai spausdintuvai, pradėtos naudoti magnetinės juostos. Sukurta nauja programinė įranga – asembleriai, ryšių redaktoriai, funkcijų bibliotekos. Ypač svarbus etapas buvo įvedimo ir išvedimo paprogramių (įrenginių tvarkyklių) sudarymas. Vartotojui nebereikėjo programuoti šių sudėtingų procesų valdymo. Be to, imta jungti viena programavimo kalba parašytas programas į paketus. Kitas kompiuterių naudojimo gerinimo žingsnis buvo automatinių užduočių eilių sudarymas. Užduotis - kompiuteriu atliekamų darbų vienam vartotojui visuma. Nuo šio etapo ir prasidėjo OS era. Kad OS galėtų automatiškai persijungti nuo vienos užduoties prie kitos, reikėjo palyginti nedidelės programos, pavadintos rezidentiniu monitoriumi. Ji visą laiką buvo saugoma atmintyje. Įjungus kompiuterį, ši programa perimdavo valdymą: parinkdavo vykdomą programą ir jai reikalingas sistemines programas, kurias įvesdavo į atmintį. Užduoties apraše tarp programų ir duomenų atsirado vadinamosios valdymo kortos, kurios kompiuteriui nurodydavo veiksmų seką. Tai - tipiškos paketinio apdorojimo OS bruožai. Iš tikrųjų visa reikalinga informacija iš pradžių būdavo perfokortų paketuose. Paketinės sistemos dirbo neblogai, tačiau įvedimo įrenginiai veikė labai lėtai. Todėl bandyta duomenis iš perfokortų pirmiausia suvesti į magnetinę juostą, o iš jos įvesti į kompiuterį galima žymiai greičiau. Šiuo atveju įvedimo tvarkyklėje buvo daromas šioks toks pakeitimas: esant kreipiniui “skaityti iš kortų”, iš tiesų buvo skaitoma iš magnetinės juostos. Atsirado “loginio įvedimo įrenginio” terminas. Rašymas į magnetinę juostą iš perfokortų arba duomenų perdavimas iš magnetinės juostos į spausdinimo įrenginį dažnai buvo atliekamas kitų įrenginių pagalba, sulygiagretinant skaičiavimus su šiais rašymo procesais. Kilo idėja sulygiagretinti tam tikrus veiksmus ir kompiuteryje. Tai buvo susiję su buferių atsiradimu. Buferis - operatyviosios (pagrindinės) atminties sritis įvedamiems ar išvedamiems duomenims saugoti ir kaupti.

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

Idėja paprasta: kai duomenys jau įrašyti į pagrindinę atmintį ir centrinis procesorius ruošiasi pradėti veiksmus su jais, įvedimo įrenginiui duodama komanda įvesti naujus duomenis. Taip sulygiagretinamas procesoriaus ir įvedimo įrenginio darbas. Procesoriui paruošus spausdinti naujus duomenis, jie kaupiami buferyje, kol spausdinimo įrenginys juos galės priimti. Buferizacija paprastai yra OS funkcija. Vėliau diskiniai įrenginiai pakeitė magnetines juostas. Diske galima nesunkiai persijungti nuo vienos srities prie kitos. Duomenų vietą diske nurodo atitinkamos srities adresas, o tokie adresai fiksuojami OS vedamose lentelėse. 3.2.2. Operacinių sistemų tipai Operacinės sistemos gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus, nors dažniausiai konkreti OS gali turėti kelių tipų savybes. Taigi OS gali būti skirstomos pagal  vienu metu atliekamų užduočių skaičių - vien-(mono-) programės ir daugia-(multi-) programės;  vienu metu valdomų centrinių procesorių skaičių vienprocesorinės ir multiprocesorinės; paskirstyta OS, valdanti kompiuterių tinklą, taip pat yra multiprocesorinė;  dialogą su vartotoju - interaktyviosios ir neinteraktyviosios;  vartotojo sąveiką su OS atliekant jo užduotį - paketinės, realaus laiko ir paskirstyto laiko. Vienprogramės sistemos. Jau minėjome, kad pirmosios OS buvo suprojektuotos nedidelio greičio kompiuteriams su ribota atmintimi. Jos buvo skirtos vienam vartotojui, nes galėjo priimti komandas tik iš vieno terminalo. Tokios OS galėjo valdyti tik vienos vartotojo programos, įrašytos į pagrindinę atmintį, vykdymą. Be abejo, viena programa negali efektyviai naudoti centrinį procesorių, ypač kai dažnai tenka laukti, kol koks nors įrenginys atliks savo funkcijas (tai būdinga ekonominiams uždaviniams). Vienprogrames OS šiuo metu dažniausiai turi personaliniai kompiuteriai - vartotojas paprastai ir neplanuoja atlikti kelių užduočių vienu metu. O šiuolaikinės didelės kompiuterinės sistemos projektuojamos taip, kad vienu metu galėtų atlikti daug užduočių, ir vadinamos multiprograminėmis. Multiprograminėse OS visų vykdytinų programų kopijos įrašomos į pagrindinę atmintį. OS koordinuoja kiekvienos programos vykdymą. Ji nurodo centriniam procesoriui skirti tam tikrą laiko intervalą kiekvienai programai. Prieš tai joms dar suteikiami vadinamieji prioritetai. Iškart

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

vykdoma tik viena programa. Bet procesorius dirba taip greit, kad atrodo lyg visos programos būtų vykdomos tuo pačiu metu. Be abejo, OS sudėtingėja – iškyla persijungimo nuo vienos programos prie kitos uždavinys, atminties valdymo problema. Be to, reikalinga tam tikra strategija, kaip parinkti vykdytinas užduotis, laiko intervalo dydį ir pan. Multiprocesorinės sistemos. Tai žymiai sudėtingesnės sistemos. Čia iškart vykdomos kelios programos, naudojant du procesorius ar daugiau. Gali būti lygiagrečiai vykdomos ir kelios tos pačios programos komandos, suskaldžius programą į kelias lygiagrečias šakas (gijas). Multiprocesorinė konfigūracija labai populiari didelėse kompiuterinėse sistemose ir galinguose mikrokompiuteriuose. Multiprocesorinių sistemų privalumai:  programas galima įvairiai paskirstyti tarp kelių procesorių;  didėja skaičiavimų greitis (sulygiagretinus skaičiavimus keliuose procesoriuose);  didėja patikimumas (sugedusį vieną procesorių gali pakeisti kitas). Paskirstytos sistemos. Dauguma kompiuterių pasaulyje dabar gali susisiekti vienas su kitu per kompiuterių tinklus. Tai sudaro galimybę A kompiuterio vartotojui naudotis B kompiuterio resursais (failais, programomis, spausdintuvais ir kt.). B kompiuteris gali būti tame pačiame kambaryje arba kitoje žemės rutulio pusėje – beveik tas pat, lyg tais resursais disponuotų A kompiuteris. Kai kompiuteriai sujungti į tinklą, tam tikra OS dalis turi būti paskirstyta keliuose kompiuteriuose. Paketinio apdorojimo OS jokio ryšio tarp vartotojo ir atliekamos jo užduoties nėra. Šio tipo OS gali būti taikomi įvairūs metodai resursų naudojimui optimizuoti. Realaus laiko sistemos naudojamos kaip valdymo įtaisai konkrečiose sistemose (pvz., gamybos procesuose arba skrydžių valdyme). Čia labai griežti reikalavimai procesų trukmei. Būtina spėti sureaguoti į visus pakitimus, kad nė vieno proceso nė vienas signalas nebūtų praleistas. Paskirstyto laiko sistemos. Tai multiprograminė OS, kuriai būdinga tai, kad vienu metu su kompiuteriu dirba daug vartotojų. Kyla poreikis, kad sistemos atsakymas į kiekvieno vartotojo veiksmus būtų kuo spartesnis. Todėl kiekvienai vykdomai programai čia skiriamas trumpas procesoriaus laiko intervalas. Po to persijungiama iš eilės prie kitos programos. Jei per nustatytą laiko intervalą kurios nors programos skaičiavimo procesai nesibaigia, OS turi įsiminti esamą būvį, nutraukti jos vykdymą ir pereiti prie kitos programos vykdymo. Nutraukta programa bus tęsiama, kai vėl ateis jos eilė.

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

3.2.3. Operacinės sistemos struktūra Į OS galima žiūrėti kaip į didelę ir sudėtingą sistemą, sudarytą iš dalių, kurios valdo:  procesus;  pagrindinę atmintį;  failus;  apsaugos sistemą. Plačiau aptarsime kai kurias OS funkcijas. Procesų valdymas. Programos tekstas yra įvairių instrukcijų seka, o jos vykdymas – dinamiškas procesas. Programa yra pasyvi, kol saugoma išorinėje atmintyje, ir tada ji neturi jokios įtakos kompiuteriui. Programa tampa aktyvi, kai įrašoma į operatyviąją atmintį ir OS ją paleidžia. Aktyvi programos būsena vadinama procesu. Taigi procesas yra tam tikras darbas, atliekamas pagal programą. Gyvenime yra daug panašių situacijų (pvz., muzikinis kūrinys atliekamas pagal anksčiau parašytą partitūrą). Kiekvienas procesas gali patekti į įvairias būsenas: jis gali būti vykdomas, blokuotas, atidėtas, paruoštas vykdyti ir t.t. Atskiras proceso būsenas, perėjimą iš vienos į kitą, taip pat nuo vieno proceso prie kito valdo OS. Pačios OS darbas yra įvairių procesų seka. Paprastai sistemoje vienu metu vyksta daug procesų, kurių dalis gali būti OS procesai (vykdo sistemines užduotis), o kiti – vartotojo procesai (vykdo vartotojo taikomąją programą). Kai kuriems procesams gali prireikti tų pačių kompiuterio resursų, todėl OS turi juos tinkamai paskirstyti. Valdydama procesus, OS atlieka tokias pagrindines funkcijas:  sukuria ir baigia vartotojo ar sisteminį procesą;  sustabdo ir vėl atkuria procesus, “persijungdama” juos;  sinchronizuoja procesus;  palaiko ryšius tarp procesų. Kuriant naują procesą, padaromi įrašai sisteminėse lentelėse, išskiriami tam tikri resursai. Esant laisvam procesoriui, pilnai parengtas (t.y. turintis visus reikalingus resursus) procesas gali būti pradedamas vykdyti. Tačiau jis gali būti sustabdytas, jei baigiasi jam skirtas laiko intervalas, jei procesui reikia duomenų, kurie yra išorinėje atmintyje, ir kt. Tada procesorius persijungia prie kito proceso, o tai valdo atitinkama OS programa (procesas). Atminties valdymas. Operatyvioji atmintis (OA) saugo duomenis, kuriuos reikia labai greitai pateikti centriniam procesoriui (kuo greičiau, tuo efektyviau jis panaudojamas). Operatyviojoje atmintyje laikoma

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

vykdoma programa ir jai reikalingi kiti duomenys. Baigus vykdyti programą, šią atminties sritį reikia palaisvinti. Norint kuo efektyviau panaudoti centrinį procesorių, operatyviojoje atmintyje reikia laikyti kelias programas. Todėl OS naudojasi tam tikra tos atminties paskirstymo strategija. Taigi valdant atmintį OS turi:  fiksuoti, kokia atminties dalis užimta ir kas ją užima;  nuspręsti, kokio proceso programą perkelti į OA, kai ji tampa laisva;  paskirti ar atimti prireikus iš kai kurių procesų tam tikrą jų užimamą OA sritį. Virtuali atmintis. Viena pagrindinių OS funkcijų yra efektyviai ir kruopščiai paskirstyti atmintį. Virtualios atminties atveju vartotojui visai nesvarbu, kur bus patalpinta jo programa. Programa dalijama į modulius ar mažas sekcijas, kurios prireikus įrašomos į pagrindinę atmintį. Laikinai nenaudojami moduliai saugomi greitaeigiame diske. Seniau visos OS buvo suprojektuotos taip, kad visa programa turėjo būti įrašyta į pagrindinę atmintį prieš ją vykdant. Be abejo, virtuali atmintis palengvina multiprogramavimą, nes leidžia laikyti operatyviojoje atmintyje kelių programų modulius, tuo metu reikalingus šioms programoms vykdyti. Valdant išorinę atmintį, OS realizuoja šios atminties paskirstymą failams, kaupia informaciją apie užimtas bei laisvas atminties sritis. Failų valdymas. Tai viena svarbiausių OS funkcijų. OS kūrėjai stengiasi atsiriboti nuo atminties įrenginių fizinių savybių ir apibrėžia loginį duomenų vienetą failą. Tai pagrindinė kompiuterio atmintyje saugomų duomenų struktūra. Failas mokykliniuose vadovėliuose ir kituose leidiniuose dar vadinamas byla. Failą gali sudaryti programos tekstas, duomenys, sukurtas dokumentas ir pan. Failus nesunku surasti, pakeisti, pašalinti ar perduoti išvedimo įrenginiui, jei jie saugomi tvarkingai, suskirstyti į grupes pagal tam tikrus kriterijus. Panašiai kaip bibliotekose įvairūs leidiniai yra katalogizuoti, taip ir kompiuteriuose visa informacija apie failus saugoma kataloguose. Kiekvienas vartotojas paprastai turi savo katalogą, o jame – pakatalogius, kuriuose saugomi vienos paskirties arba vieno projekto failai. 1 paveiksle pavaizduotas studentų katalogas STUD, kuriame yra studentų grupėms skirti pakatalogiai UA8, UP8 ir UV8, o kataloge UP8 – nauji pakatalogiai JON, KALV ir PETR, kurie tikriausiai skirti JONAIČIO, KALVAIČIO ir PETRAIČIO failams saugoti. Kaip matome iš pateikto 1 pav. pavyzdžio, katalogas yra kaip medis, o iš kiekvieno katalogo gali “išaugti” naujos šakos atitinkančios

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

pakatalogius. Panašiai kaip medis turi šaknį, taip ir kiekvienas diskas – pagrindinį (aukščiausio lygio) katalogą, dar vadinamą šakniniu. Iš jo “išauga” stambiausios šakos (svarbiausi katalogai), iš šių – smulkesnės ir t.t. iki žemiausio lygio pakatalogių. Kiekviename kataloge gali būti saugomi failai (tiksliau – informacija apie jų saugojimo vietą) ir kitos pagrindinės charakteristikos – sukūrimo data, laikas, dydis. Failus galima surikiuoti pagal norimą požymį, pvz., pagal jų apimtis arba tipą. Kiekvienam failui duodamas vardas, kuris paprastai sudaromas iš dviejų dalių, atskirtų tašku. Pageidautina, kad pagrindinė vardo dalis (prieš tašką) atspindėtų saugomos faile informacijos prasmę, o antroji dalis (po taško) – failo paskirtį. Pastaroji dalis vadinama plėtiniu. STUD

UR8

UV8

UA8 UP8 KIRV

VILK

JON PETR

KALV

1 pav. Katalogo struktūra. Failų vardų pavyzdžiai kai kuriose IBM PC kompiuterių operacinėse sistemose (MS DOS, Windows): tekstas1.doc – tekstas, paruoštas redaktoriumi WORD, pirma.pas – programa pirma, parašyta PASCAL kalba, pirma.exe – tos pačios programos vykdomasis modulis. Daugumoje sistemų plėtinys sudaromas iš ne daugiau kaip 3 simbolių. Apskritai jis nebūtinas, bet padeda suprasti, kokio tipo informacija saugoma faile. Dažniausiai naudojami tokie plėtiniai:  com, exe – parengtų vykdyti programų tekstai (vykdomieji moduliai);

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

 bat - OS komandų paketų failai;  txt – tekstiniai failai;  sys – OS sudedamosios dalys. Pagrindinis katalogas sudaro loginės disko struktūros pagrindą ir yra žymimas diskinio įrenginio vardu (viena raide) su dvitaškiu, pvz., C: . Personaliniuose kompiuteriuose raidės A ir B skiriamos diskelių vardams, o standžių diskų įrenginiai žymimi kitomis raidėmis. Didelės talpos standūs diskai sąlygiškai gali būti skaidomi į smulkesnes dalis – loginius diskus, kurie žymimi taip pat kaip ir diskai: C:, D:, E:, … . Tvarkant failus, svarbi aktyvaus (paruošto darbui) katalogo sąvoka. Įjungus kompiuterį, aktyviu tampa tas kaupiklis ir katalogas, iš kurių į OA įvedamas OS branduolys, arba tas katalogas, kurį parengia pradinio OS paruošimo programa autoexec.bat. Norint patekti iš vieno katalogo į kitą, tenka pereiti katalogų medžio šakomis, t.y. reikia nurodyti kelią, susidedantį iš tų šakų sąrašo. Kelias gali būti nurodomas tik nuo aktyvaus arba pagrindinio katalogo. Jau minėjome, kad failų sistema yra viena svarbiausių OS dalių. Ji atsakinga už failų, saugomų diskuose ir kituose atminties įrenginiuose, tvarkymą. Todėl OS turi aukšto lygio funkcijas, kurios naudojamos failams sukurti, duomenims į juos įrašyti arba iš jų skaityti, perduoti duomenis iš vienų failų į kitus ir kt. Vartotojui telieka nurodyti failo (ar failų) vardus ir kartais kelią iki reikiamo katalogo. Kelias – tai visų medžio šakų, kuriomis einama iki reikiamo katalogo, sąrašas. Taigi, kelias į 1 pav. parodytą katalogą JON, einant nuo šakninio katalogo, yra C:\STUD\UP8\JON (užrašant operacinės sistemos MS DOS komandose) arba C:/STUD/UP8/JON (OS Unix). Kelio šaka šaknies link paprastai žymima dviem taškais (..). 3.2.4. Vartotojo sąsajos Bendrąja prasme sąsaja vadinama priemonių, sąlygojančių sistemos elementų sąveiką, visuma. Literatūroje apie kompiuterius lietuvių kalba esama ir daugiau šios sąvokos terminų: interfeisas (angliškai interface), aplinka. Bet pastarasis dažniau vartojamas kalbant apie programų kūrimo priemonių ir vartotojo sąsają. Darbo kompiuteriu patogumas ir efektyvumas labai priklauso nuo sąsajos “draugiškumo” vartotojui. Sąsajos yra įvairios: nuo labai vaizdžių grafinių vartotojo sąsajų iki vartotojui nepastebimų, bet būtinų aparatūrinių sąsajų. Yra trys pagrindiniai vartotojo sąsajų tipai:

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

 komandų eilutės;  meniu tipo;  grafinė sąsaja. Komandų eilutės sąsaja naudojama vis rečiau, pvz., operacinėje sistemoje MS-DOS komandų eilutėje pasirodęs kvietimas A:> arba C:\> “prašo” ar “kviečia” vartotoją įvesti komandą. Meniu tipo sąsaja naudojama daugumoje šiuolaikinių taikomųjų programų. Ji siūlo vartotojui panaudoti reikalingą komandą iš pateikto sąrašo (meniu) (paspaudus kai kuriuos klavišus arba pele). Grafinė sąsaja – būdinga vadinamųjų “langų” sistemų savybė. Šios sistemos vaizduoja programas, dokumentus ir kitus objektus paveikslėliais (piktogramomis) kompiuterio ekrane atidarytuose languose. Grafinėse sąsajose naudojamos tradicinės priemonės ir metaforos, pvz., darbo stalas ir įvairūs įrankiai. Aptarsime tai šiek tiek plačiau. Komandų eilutės tipo sąsąjose numatomos komandų grupės darbui su katalogais, failais, nustatoma sistemos konfigūracija ir pan. Jau buvo minėta, kad OS komanda įvedama atsiliepiant į pakvietimą. Pakvietimas gali atrodyti įvairiai, bet dažniausiai jame nurodomas aktyvus katalogas ir ženklas “>”. Kreipiantis į aktyviojo katalogo elementus – failus ar katalogus – kelią į šį katalogą nurodyti nebūtina. Tai palengvina vartotojo darbą įvedant komandas, ypač kai reikalingi duomenų failai yra dideliame katalogų medžio gylyje. Be to, dalis komandos parametrų gali būti nenurodoma – tada priimamos jų reikšmės “nutylint” (angliškai - by default). Komandų vykdymo rezultatai gali būti išvedami ir į ekraną, ir į failus, o reikalingi pradiniai duomenys įvedami klaviatūra arba iš failų. Be to, komandos gali turėti keletą atlikimo variantų (angliškai - options), kurie nurodomi raktais komandos eilutėje.Taigi komanda dir [katalogas] išveda į ekraną nurodyto katalogo turinį. Čia laužtiniai skliausteliai rodo, kad juose esančios dalies gali nebūti. Norint išvesti katalogo turinį į failą, reikia į ten “nukreipti” ekrano informaciją, panaudojus komandų eilutėje ženklą “>”. Taigi, išvedant katalogo turinį į failą kat1.dir, reikės panaudoti komandą dir [katalogas] > kat1.dir, o išvedant aktyvaus katalogo turinį į ekraną – komandą dir.

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

Kadangi nebūtina komandos dalis (katalogo pavadinimas) praleista, tai bus išvedamas aktyvaus katalogo turinys, o išvedimo failas bus talpinamas į aktyvųjį katalogą, nes jo vardas nurodytas be kelio komponento (2 pav.). Iš tikrųjų MS DOS duodama informacija yra tik eilutėse juodame fone (išskyrus viršutinę su tekstu).

2 pav. MS DOS komandos dir atlikimo rezultatai 3 pav. parodyta ta pati informacija, gauta Norton Commander (NC) aplinkoje. Šis paketas išplečia MS DOS galimybes, sudarydamas meniu tipo sąsają, ir tuo palengvina darbą su failais. Išsaugota ir galimybė tiesiogiai surinkti MS DOS komandą. Tam skirta antroji nuo apačios eilutė su jau pažįstamu ženklu “>” pabaigoje. 2 pav. taip pat gautas su NC, tik “nuimti” NC langai, įvedus klaviatūra Ctrl+O klavišų kombinaciją. Tai reikia padaryti, kadangi NC yra rezidentinė (t.y. pastoviai esanti operatyvinėje atmintyje) programa. Atlikus MS DOS komandą, NC vėl lauks naujos komandos, kurią galima nurodyti parinkus iš meniu arba klavišų kombinacija.

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

3 pav. Norton Commander ekranas. Aktyvus katalogas C:\Stud 4 pav. pavaizduotas operacinės sistemos Windows 95 programos Windows Explorer duodamas langas su ta pačia informacija apie mūsų aptariamo katalogo struktūrą. Skaitytojas čia lengvai atpažins visus lango elementus. Reikia pasakyti, kad visi šie paveikslai paruošti teksto redaktoriumi Microsoft Word 97. Ši programa dirba Windows 95 aplinkoje, sudarančioje sąlygas dirbti (bent jau atliekant katalogų ir failų operacijas) su bet kuria vartotojo sąsaja. 3.2.5. Plačiau naudojamos OS Jau minėta, kad pirmosios OS pradėtos kurti 6-tojo dešimtmečio pabaigoje. Tuo metu pagrindinis OS uždavinys buvo automatizuoti paketu vadinamojo užduočių srauto vykdymą. Didelę įtaką paketinio apdorojimo principų populiarinimui turėjo 1965m. firmos IBM sukurta OS/360. Ši OS ne tik palengvino operatorių darbą, bet ir leido iškart, lygiagrečiai vykdyti keletą užduočių. Pradėjus vartoti ryšiams su kompiuteriais dialogines priemones, tapo aktuali darbo laiko paskirstymo iš karto keliems vartotojams problema.

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

Tokie principai realizuoti OS THE (1967m.) ir Multics (1964-70m.). Pastarosios sistemos pagrindu firmoje Bell Telephone 1969m. pradėta kurti OS Unix, kuri 8-ajame dešimtmetyje tapo populiariausia mažųjų kompiuterių OS.

4 pav. Windows Explorer langas. Lango parametrus galima keisti! Laiko paskirstymo keliems vartotojams metodai, sudarant kiekvienam įspūdį, kad jis dirba prie atskiros virtualios mašinos, buvo parengti ir įgyvendinti OS VAX/VMS ir VM/370 (firma IBM). Viena pirmųjų (1975m.) specialiai personaliniams kompiuteriams sukurtų OS buvo CP/M. Dabar ji naudojama tik žaidimams skirtuose kompiuteriuose. 1981m. pasirodžius profesionaliam darbui skirtiems kompiuteriams, sukurta nauja operacinė sistema – PC DOS. Jos pagrindu išvystyta labai populiari OS šeima MS DOS. Apie 1985m. ji tapo mikrokompiuterių OS standartu. Tai vienprogramė, vieno vartotojo OS su komandų eilutės sąsaja. Grafinės sąsajos priemonės pirmiausia įdiegtos firmos Apple Macintosh serijos personaliniuose

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

kompiuteriuose. Jie ilgą laiką buvo geriausiai pritaikyti mokymo tikslams ir grafiniams duomenims apdoroti. 1987m. IBM firmoje pradėta kurti naujos kartos personaliniams kompiuteriams skirta operacinė sistema OS/2. Ji turi grafinę sąsają, efektyviau valdo kompiuterį. Tai multiprograminė OS su virtualia atmintimi. Joje taip pat yra kompiuterių tinklų organizavimo ir valdymo priemonės. Gali vykdyti daugumą taikomųjų programų, parašytų MS DOS aplinkai. Kartu su OS/2 pradėta kurti ir operacinės sistemos MS DOS grafinė aplinka Windows (“Windows” angliškai reiškia “langai”). Ji papildė šią OS ir išplėtė galimybes. Tai įgalino naudotis moderniomis grafinės sąsajos priemonėmis. Vėliau (1992m.) sukurta OS Windows for Workgroups (Windows versija darbo grupėms). Tai tinklinė OS kompiuterių tinklams su Ethernet technologija. Veikia taip pat MS DOS pagrindu. Siekiant standartizuoti įvairių tipų mikrokompiuterių OS, yra suprojektuota ir naudojama nauja OS-Windows NT (New Technology), kurios savybės analogiškos OS/2 savybėms, tačiau jai reikia daugiau kompiuterio resursų. Lietuvoje populiarus supaprastintas Windows NT variantas Windows 95. Šioms OS jau nereikia MS DOS, kadangi jos yra pilnos 32 bitų OS su grafine vartotojo sąsaja, multiprogramavimu, tinklo palaikymo priemonėmis, daugelio gijų (srautų) apdorojimu ir duomenų apsauga. Labai universali OS UNIX. Ji gali aptarnauti visų klasių kompiuterius – nuo mikrokompiuterių iki supergalingų didžiųjų kompiuterių. Ši OS pasižymi ne tik universalumu ir mobilumu, bet ir didele vartotojams teikiamų paslaugų įvairove. Tai daugelio vartotojų multiprograminė OS. Šios OS programos parašytos C kalba, todėl ji mažiau priklausoma nuo kompiuterio tipo. UNIX vartotojai labiau prisirišę prie komandinės sąsajos. UNIX yra pagrindinė globalių kompiuterių tinklų, pvz., Interneto, organizavimo priemonė. Modernios šios OS modifikacijos turi efektyvias grafines vartotojo sąsajas.

3.3. Taikomoji programinė įranga Operacinės sistemos valdo kompiuterio darbą. Bet jos suteikia tik bendrąsias kompiuterio valdymo paslaugas, kurių nepakanka praktiniams uždaviniams spręsti. Taigi dar reikia ir kitokių priemonių – taikomųjų programų konkrečioms vartotojo užduotims vykdyti. Dažniausiai naudojamos šios taikomųjų programų sistemos (paketai):

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

 tekstų ruošimo įranga (tekstų redaktoriai);  skaičiuoklės (elektroninės lentelės);  duomenų bazių valdymo sistemos;  automatizuoto projektavimo įranga;  maketavimo sistemos;  integruotos sistemos. Toliau aptarsime plačiausiai naudojamas taikomosios programinės įrangos grupes. Tekstų ruošimo įranga, kaip rodo pavadinimas, skirta ruošti įvairiems dokumentams. Ji gerokai praplėtė vartotojo galimybes kurti ir redaguoti tekstus. Ja naudojantis, lengva įterpti, panaikinti, perkelti į kitą dokumento vietą ne tik atskirus žodžius, bet ir sakinius, pastraipas. Taip pat nesunkiai galima keisti paraščių plotį, puslapio dydį ir kt. Visos redagavimo bei puslapio formavimo operacijos atliekamos matant tekstą kompiuterio ekrane. Prieš spausdinant popieriuje, galima ekrane pamatyti būsimą puslapio vaizdą. Apskritai tekstų ruošimas yra visiems žinomas procesas. Šimtus metų žmonės tuo užsiima, ir visi suprantame, kad paruošti gerą tekstą ir pateikti gražiai suformuotą dokumentą nėra paprasta. Ypač jei pagrindinis įrankis yra rašiklis ar spausdinimo mašinėlė. Parašius simbolį ar žodį neteisingai, reikėtų vėl viską perrašyti. Kitaip yra naudojantis kompiuteriu, kuriame turime tekstų ruošimo įrangą. Renkant tekstą kompiuteriu, spaudžiamas reikiamas klavišas, o atitinkamas simbolis elektroniniu būdu išsaugomas (užrašomas) pagrindinėje atmintyje ir “spausdinamas” tik kompiuterio ekrane (dar sakoma, kad jis išvedamas į ekraną). Elektroniniu būdu saugomais simboliais galima manipuliuoti įvairiausiais būdais, kurie numatyti tekstų ruošimo įrangoje. Taisant klaidas kurioje nors dalyje, visas kitas tekstas išlieka nepakitęs, spausdinamas tik suredaguotas dokumentas. Dokumento rengimo ciklą, naudojant tekstų ruošimo programinę įrangą, paprastai sudaro 6 etapai:  teksto įvedimas;  redagavimas;  rašybos klaidų paieška ir taisymas;  teksto formatavimas (apipavidalinimas);  dokumento išsaugojimas atmintyje ir paėmimas tolimesniam redagavimui;  dokumento spausdinimas. Kiekviename etape naudojamos tam tikros priemonės ir veikimo būdai, numatyti turimoje programinėje įrangoje. Pvz., įvesdami tekstą,

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

turite žinoti, kaip valdyti kursorių ir kas atsitiks paspaudus ENTER klavišą, kai kursorius yra sakinio viduryje. Kai dokumentas netelpa į vieną ekraną, reikia išmokti jį stumdyti aukštyn-žemyn, kad matytume reikiamą vietą. Redaguojant tekstą, tenka įterpti naujas teksto dalis ir pašalinti tas, kurių nebereikia. Čia reikės išmokti pažymėti tekstą ir pasirinkti reikiamas redagavimo komandas. Skaičiuoklės (elektroninės lentelės) - viena plačiausiai naudojamų skaitmeninių duomenų apdorojimo priemonių. Išmokti naudotis skaičiuokle gana lengva. Per trumpą laiką vartotojas sugeba pats sudaryti paprastas lenteles ir atlikti statistinius skaičiavimus. Pati skaičiuoklė yra taikomųjų programų sistema ir užima nemažą OA dalį. Lentelės įvairiems skaičiavimams susideda iš tam tikro skaičiaus eilučių ir stulpelių. Kiekviename eilutės ir stulpelio susikirtime yra lentelės langelis (arba ląstelė), kuriame įrašytas skaičius. Tų skaičių prasmė ir reikšmės, be abejo, skiriasi priklausomai nuo to, kam ta lentelė sudaryta. Dažniausiai tai yra buhalterinės apskaitos lentelės, ir su eilučių bei stulpelių reikšmėmis atliekami tam tikri skaičiavimai. Dar visai neseniai (o kartais ir dabar) jie buvo atliekami rankiniu būdu arba naudojantis kalkuliatoriumi. Pakeitus lentelėje bent vieną skaičių, tekdavo viską koreguoti ir perskaičiuoti iš naujo. Elektroninės lentelės įgalina išvengti šių varginančių ir daug laiko užimančių perskaičiavimų. Bet kurioje verslo šakoje jos reikalingos apskaičiuojant biudžetą, finansines ataskaitas ir pateikiant rezultatus diagramų forma. Jos praverčia ne tik buhalteriams, bet ir mokslininkams, mokytojams, architektams, dizaineriams. Aptarsime keletą elektroninių lentelių privalumų: 1. Jos gali būti žymiai didesnės negu paprastos lentelės. Rankiniams skaičiavimams nepatogios lentelės, netelpančios viename popieriaus lape. Elektroninėje lentelėje gali būti šimtai stulpelių ir tūkstančiai eilučių. Tai įgalina paruošti žymiai didesnes ataskaitas. Žinoma, nematysime iškart visos lentelės ekrane, bet galima stumdyti ją kairėn-dešinėn ir aukštyn-žemyn. Ekranas tampa lyg langu, pro kurį matome norimą lentelės dalį. 2. Elektroninės lentelės gali atlikti aritmetinius skaičiavimus: sudėtį, atimtį, daugybą ir dalybą. Vartotojui tereikia parašyti formules, pagal kurias apskaičiuojama norimo langelio reikšmė. Skaičiavimai atliekami automatiškai, o juos baigus, langelyje vietoj formulės įrašomas rezultatas. 3. Skaičiuoklės langelyje gali būti įrašyta viena iš standartinių funkcijų, nurodant, iš kurių lentelės langelių paimti duomenis

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

skaičiavimui (rašomi vadinamieji langelių adresai). Skaičiuoklė automatiškai užrašo apskaičiuotą rezultatą. 4. Elektroninėse lentelėse skaičiavimai vyksta tiesiogiai, vos užrašius formulę. Pakeitus bet kurio langelio duomenis, visi su jais susiję rezultatai automatiškai perskaičiuojami. 5. Elektroninė lentelė gali būti išsaugota atmintyje, o vėliau, prireikus, iš jos iškviesta. Verslininkai dažnai perdaro ataskaitas, papildo jas naujais duomenimis. Duomenų bazių valdymo sistemos įgalina vartotoją valdyti gausybę duomenų. Jos pasirodė verslo pasaulyje maždaug tuo pačiu metu kaip skaičiuoklės. Sukėlę didžiulį entuziazmą, abu šie taikomosios programinės įrangos tipai dažnai naudojami kartu. Tai galingos programinės priemonės, bet jos lengvai įsisavinamos. Įsivaizduokite stambią firmą, turinčią daug klientų. Tarkime, kad informacija apie klientus tvarkingai sugrupuota aplankuose, o šie sudėti lentynose pavardžių abėcėline tvarka. Nė vienas klientas nepraleistas. Puiku! Bet ką darysime, jei reikės išrinkti informaciją apie klientus, gyvenančius tam tikroje vietoje? Štai čia nepakanka turėti gražiai ir tvarkingai sudėtus aplankus su visa informacija apie savo klientus. O kas bus, jei, paėmę iš lentynos aplanką, suklysite ir padėsite į kitą vietą? Vienintelė išeitis – sukurti klientų duomenų bazę. Duomenims į ją suvesti, tvarkyti ir reikiamą informaciją išrinkti padės duomenų bazės valdymo sistema. Jums, kaip vartotojui, svarbu suprasti, kad duomenų bazė (DB) yra didelė susietų ir kartu saugomų duomenų visuma. Kadangi ji sutvarkyta, duomenis lengvai galima išsirinkti ir jais manipuliuoti. Dar labai svarbu, o gal net svarbiau, išsiaiškinti, kaip veikia duomenų bazės valdymo sistema, kad galėtumėte ja pasinaudoti. Paprasčiausi DB pavyzdžiai: telefonų knyga, kartoteka, enciklopedija. Kompiuteryje kiekviena DB saugoma atskirame faile. Ryšiams tarp duomenų nustatyti dažniausiai naudojamas reliacinis duomenų modelis, kai jie pateikiami lentelėse. Tokiose lentelėse eilučių ir stulpelių tvarka nėra svarbi. DB eilutės vadinamos įrašais, stulpeliai – laukais. Antai telefonų DB vienam asmeniui skiriamas vienas įrašas, o šio įrašo laukai gali būti vardas, pavardė, telefono numeris, adresas ir kt. Informacinės sistemos (pvz., prekių apskaitos) projektavimui gali būti panaudota bet kuri programavimo kalba: Pascal, C ir kt. Bet kiekvieną kartą viską pradėti kurti iš naujo būtų neracionalu. Tą procesą palengvina specialios duomenų bazių valdymo sistemos (DBVS). Dažniausiai tai yra:  vartotojo duomenų tvarkymo aplinka;

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

 aukšto lygio programavimo kalba, skirta duomenų valdymo programoms kurti;  specialios programos – generatoriai programuotojo darbui palengvinti (pavyzdžiui, ataskaitų, meniu sistemos, ekrano langų automatiniai generatoriai). DBVS programavimo kalbose yra specialios komandos ir funkcijos patogiam duomenų įvedimui ir peržiūrai, programos valdymo meniu kūrimui, dokumentų spausdinimui ir pan. Vartotojo aplinka turi savo teksto redaktorių, programų derinimo priemones, dialogus DB kūrimui ir kt. Šiuo metu populiarios DBVS FoxPro, Informix, Oracle, Access. Automatizuoto projektavimo įranga labai pakeitė inžinierių projektuotojų darbą. Braižant kompiuteriu, ne tik žymiai sutrumpėja braižymo laikas, bet ir atsiranda kokybiškai naujų galimybių – apžiūrėti suprojektuotą objektą iš visų pusių trimatėje erdvėje, išskirti ir padidinti arba sumažinti jo dalis ir kt. Nebereikia gaminti brangiai kainuojančio fizinio modelio, nes įvairias objekto savybes galima ištirti, pasitelkus tą patį kompiuterį ir analizės programinę įrangą. Maketavimo sistemos. Tai speciali programinė įranga, skirta kombinuotam teksto ir grafinės medžiagos naudojimui kuriamame dokumente. Maketavimo procesas vyksta keliais etapais. Naudojami įvairių tipų programiniai produktai ir įrenginiai: tekstų rengimo įranga, grafinės programos (iliustracijoms formuoti), skeneris (paveikslėliams ir iliustracijoms įvesti). Baigto dokumento puslapiai maketuojami. Minėtos priemonės įgalina tekstą ir grafinius simbolius komponuoti ekrane taip, kaip jis turi atrodyti galutiniame dokumento variante.

3.4. Integruota programinė įranga Tai taikomųjų programų paketas, kuriame yra keletas modulių, įgalinančių atlikti įvairius darbus, pvz., ruošti dokumentus, valdyti duomenų bazę, atlikti skaičiavimus elektronine lentele ir kt. Naujausių integruotų paketų privalumai:  vieno tipo vartotojo sąsaja;  galimybė perduoti duomenis iš vieno modulio į kitą;  vienoda bendros paskirties užduočių vykdymo metodika (failų tvarkymas, redagavimas, siuntimas elektroniniu paštu ir kt.);  priemonės dirbti Internete. Apžvelgsime plačiausiai naudojamus taikomųjų programų integruotus paketus, apimančius tekstų rengimo, elektroninių lentelių, duomenų bazių valdymo sistemų, grafinių (prezentacijos) paketų ir kt. programinę įrangą.

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

Šiuo metu yra trys pagrindinės pasaulinės kompanijos, dirbančios ir besivaržančios dėl šios įrangos kūrimo: Microsoft, Corel ir Lotus. 1 lentelėje pateikta integruotų paketų suvestinė. 1 lentelė. Pasaulinių kompanijų integruota programinė įranga Tekstų ruošimo įranga Skaičiuoklė Duomenų bazių valdymo sistema Grafinė (prezentacijų) įranga Asmeninės informacijos ir dalykinio planavimo įranga

Microsoft Office 97 Word 97

Corel Office Professional 7 Word Perfect 7

Lotus Smart Suite 97 Word Pro 97

Excel Access

Quatro Pro 7 Paradox

1-2-3 97 Approach 97

Power Point

Presentations 7

Frealance Graphics 97

Outlook 97

Info Central

Organizer 97

Kasmet didžioji trijulė – “Microsoft”, “Lotus”, ir “Corel” - išleidžia vis didesnius ir galingesnius raštinės paketus, “praryjančius” nuolat didėjančius kompiuterio resursus: diskų talpą ir procesoriaus galią [2]. Kiekvienais metais šios kompanijos papildo savo produktus naujais vartotojo sąsajos elementais, kurie atrodo įspūdingai, bet dažniausiai nėra labai naudingi. Kyla klausimas, ar verta gaišti laiką ir įsisavinti naują paketą, jei senąja įranga galite atlikti visus reikalingus darbus? O jei jau apsisprendėte įsigyti naują, ar verta pradėti naudoti kitos firmos paketą? “Kompiuterijos” žurnale pateikti minėtų trijų firmų naujausių raštinės paketų tyrimų duomenys [2]. Šeši “PC World” žurnalo ekspertai palygino paketų kainas ir teksto redaktorių, elektroninių lentelių, duomenų bazių, prezentacijų ruošimo programų, asmeninės informacijos organizatorių bei integracijos galimybes. Autoriai ne tik palygino paketus, bet ir vertino, ar jie turi naujų, iš tiesų naudingų savybių, dėl kurių vertėtų juos įdiegti. Buvo sukurta formali vertinimo taškais sistema, siekiant palyginti kiekvienos programos svarbiausias savybes. 2 lentelėje pateikta paketų naudingumo ir našumo tyrimų suvestinė. Našumo tyrimą atliko “PC World” testavimo centras. Kaip matyti iš 2 lentelės, aiškaus laimėtojo nėra, tačiau “Microsoft Office 97 Professional” gavo “Geriausio pirkinio” vardą, surinkęs 8,1

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

taško iš 10 galimų. Pergalę nulėmė šio paketo programos “Word” ir “Excel”. Daugumai vartotojų tekstų rengimo ir skaičiuoklių programos yra svarbiausios raštinės paketuose. “Microsoft Office” pakete esanti duomenų bazių programa “ACCESS” taip pat aiškiai pirmauja tarp konkurentų. Našumo testai parodė, kad “Office 97 Pro” paketas yra gana našus, nors, sakysim, duomenų filtravimas “ACCESS” programoje lėtokas, o prezentacijų programa “Power Point” spausdina ypač lėtai. Apskritai “Office 97 Pro” yra lėtesnis už savo pirmtakus “Office 95” ir SmartSuite 97”. “Office 97 Pro” yra geriausias raštinės paketas, tad ir brangiausias. Seno paketo pakeitimas į naujos versijos paketą kainavo 349 JAV dolerius, o visas paketas – 599 JAV dolerius. “Corel” firmos paketai buvo 100 dolerių pigesni, o “Lotus” – net 200 dolerių pigesni už “Office 97 Pro”. “SmartSuite 97” yra sparčiausias paketas, nors skaičiuoklių programa “1-2-3” kartais spausdino absurdiškai lėtai (3 kartus lėčiau negu “EXCEL”). “SmartSuite” turi puikias programas prezentacijoms kurti (“Freelance Graphics 97”) ir asmeninei informacijai tvarkyti (“Organizer 97”), be to, šiame pakete esančios grupinio darbo priemonės tarp vertintų paketų yra geriausios. Nors “Corel” firmos paketas yra trečioje vietoje, tai jokiu būdu nereiškia, kad šis produktas niekuo neišsiskiria iš kitų. Jame yra projektų planavimo programa, tinklo sričių organizavimo programa ir, kaip įprasta “Corel” firmos produktams, daug įvairių šriftų, piešinėlių ir kitų priedų. Tyrimų duomenys rodo, kad paketai dažniausiai nedaug tesiskiria. Jeigu esate pripratę prie vieno iš jų arba perkate personalinį kompiuterį, kuriame raštinės paketas įdiegtas, tai pereiti prie kito vargu ar verta. Įdiegus naują paketą gali tekti sugaišti nemažai laiko, kol priprasite prie naujų programų sąsajų ir failų konvertavimo į naujo paketo formatus. Paketo integracija. Programos laikomos integruotomis, kai jos dirba kaip viena ir turi tą pačią vartotojo sąsajos struktūrą. Visos kiekvieno paketo programos turi vienodus pagrindinius ir įrankių meniu, tačiau tuo jų panašumai ir baigiasi. Visų trijų paketų programose naudojami skirtingi dialogo langai toms pačioms užduotims. Netgi daug taškų surinkęs “Microsoft Office” turi skirtingus dialogo langus rašybai tikrinti programose “Word”, “Excel” ir “Power Point”. Tačiau “Office” turi daug bendrų visoms paketo programoms elementų.

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga 2 lentelė. Raštinės paketų įverčiai Paketas Microsoft Corel Office Office 97 Professional 7

Tekstų redaktorius

7.5

6.4

Lotus Smart Suite 97 6.8

Programos naudingumo “svoris”

Skaičiuoklė

8.8

6.9

7.5

25%

Duomenų bazė

8.6

7.2

10%

Prezentacijų grafika

8.6

8.1

8.7

10%

Asmeninės informacijos organizavimas

6.6

5.6

6.7

10%

Integracijos galimybės

7.6

6.7

7.6

Našumas

9.4

5.9

9.6

10%

Galutinis įvertis

8.1

6.6

7.5

30%

Ko galima tikėtis ateityje? Trys didžiausios raštinės paketų gamintojos daugiau dėmesio skiria esamoms priemonėms tobulinti, o ne naujoms kurti. Tikriausiai paketai bus papildyti įrankiais dirbti kompiuterių tinkle ir nedidelėmis specializuotomis programomis. Be to, bus patobulinta integracija bei stengiamasi programas padaryti našesnes. “Microsoft” firma ketina supaprastinti programų priežiūrą. Planuojama naudoti save taisančius failus, kurie galės įsidiegti iš naujo, jeigu bus sugadinti arba atsitiktinai ištrinti.

3.5. Programų rengimo įranga Kompiuterinės sistemos valdymo ir taikomųjų programų yra labai daug ir įvairių. Tačiau kompiuterių galimybės didėja, kartu auga

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

vartotojų poreikiai. Todėl tenka rengti vis naujas abiejų grupių programas. Iškyla kalbos problema, nes kompiuteryje valdymo komandos sudaromos iš dvejetainių skaitmeninių kodų. Žmogui šie kodai labai nepatogūs, sunkiai įsimenami. Be to, jie iš tiesų skirti ne sprendžiamam uždaviniui aprašyti, o kompiuterio įrenginiams valdyti. Siekiant palengvinti naujų programų kūrimą, jos iš pradžių rašomos programavimo kalbomis, kurių žodžiai ir konstrukcijos primena natūralią žmogaus kalbą. Rašant taikomąją programą, joje nurodoma ne kaip valdyti kompiuterio įrenginius, o tik kokius informacinius procesus reikia atlikti (pvz., įvesti duomenis, apskaičiuoti reikšmes, pakartoti kai kuriuos skaičiavimus ir pan.). Po to programos tekstas įvedamas į kompiuterio atmintį, o speciali programa – kalbos procesorius – išverčia ją į vidinę kompiuterio kalbą. Kalbos procesorius dažnai vadinamas tiesiog transliatoriumi. 3.5.1. Programavimo kalbos Pirmoji plačiai paplitusi programavimo kalba FORTRAN buvo sukurta apie 1953m. Tuo metu kompiuteriai turėjo mažą atmintį, buvo palyginti lėti. Pagrindinis uždavinys buvo kuo geriau panaudoti techninę kompiuterio įrangą. Tai atsispindi FORTRAN kalbos struktūroje. Ja parašytos programos nėra vaizdžios. Jos sunkokai skaitomos ir analizuojamos. Tačiau daug šios kalbos idėjų ir programų rašymo elementų panaudota vėliau sukurtose kalbose. Pavyzdžiui, čia numatyta galimybė skaidyti programą į dalis, jas nepriklausomai parengti, o vėliau sujungti į vieną programą. Sukūrus mažuosius kompiuterius, daugėjant vartotojų, stengtasi sukurti tokią programavimo kalbą, kuria rašant programas nereikėtų daug žinių apie kompiuterį. Taip Fortrano kalbos pagrindu sukurta BASIC kalba. Ji tiko nesudėtingiems skaičiavimams aprašyti, bet ją sunku pritaikyti dirbant šiuolaikiniais programų projektavimo metodais. Pastaruoju metu paplito iš esmės nauja kalba Visual Basic, ja lengva išmokti programavimo Windows aplinkoje pagrindus. Septintajame dešimtmetyje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas programuotojų poreikiams. Taip sukurta ALGOL-60 ir jos modifikacijos. Jai būdinga tai, kad būtina aprašyti visus programos objektus, čia griežta blokinė programos struktūra. Galima naudoti rekursinių procesų aprašymo priemones. ALGOL kalba turėjo didelę teorinę reikšmę. Sprendžiant ekonominius uždavinius naudojami sudėtingos struktūros duomenys. 1961m. sukurtoje COBOL kalboje dėmesys

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

sutelktas į tokių duomenų aprašymo priemones ir programų ryšio su aplinka problemas. COBOL paplito šalyse, kur kalbama angliškai. Mokymo tikslams labai plačiai naudojama PASCAL kalba, sukurta 1971m. Joje aiškiai atsispindi įvairios programavimo sąvokos. Kalbos konstrukcijos gerai atitinka kompiuterių techninės įrangos galimybes. Programos struktūra aiški, lengvai analizuojama. Todėl palyginti nesunku ją išversti į vidinę kompiuterio kalbą. Pagrindinė programavimo kalbų vystymosi tendencija – suteikti vartotojui galimybes užrašyti uždavinio sprendimo kelią, kuo mažiau gilinantis į kompiuterio techninės įrangos savybes. Tačiau, rašant sisteminės įrangos programas, stengiamasi kuo efektyviau valdyti kompiuterio įrenginius. Šiam tikslui skirtos asemblerio ir C (tariama Si) kalbos. 3.5.2. Kalbos procesoriai Tarkime, kad jau turime pasirinkta programavimo kalba užrašytą uždavinio sprendimo programą. Ką dar reikia padaryti, kad kompiuteris galėtų ją vykdyti? Pirmiausia ji įvedama į kompiuterio atmintį. Vėliau programos tekstas turi būti verčiamas į vidinę kalbą. Jau minėta anksčiau, kad vertimą automatiškai atlieka kalbos procesorius, kuris šiuo atveju gali būti dviejų tipų:  interpretatorius;  kompiliatorius. Paprastesnis yra interpretatorius. Čia nuosekliai nagrinėjamos ir iš karto vykdomos programoje nurodytos instrukcijos. Taip lengva kontroliuoti vertimo procesą ir ieškoti klaidų. Tačiau yra ir didelių trūkumų. Blogiausia tai, kad interpretatorius neparengia viso programos teksto vidine kalba. Kiekvieną kartą vykdant programą ji interpretuojama iš naujo. Pagrindiniai interpretatorių privalumai – jų struktūros ir naudojimo paprastumas. Jie naudojami paprastuose kompiuteriuose, kalkuliatoriuose, taip pat OS. Pvz., MS-DOS sistemoje yra komandų interpretatorius command.com. Jis ne tik verčia komandą, nurodytą komandų eilutėje, į vidinę kompiuterio kalbą, bet ir suranda susietą su šia komanda failą ir pagal nurodytus parametrus paruošia ją vykdyti. Tobulesnės, bet ir sudėtingesnės yra kompiliuojančios sistemos. Čia pirmiausia visa programa išverčiama į vidinę kompiuterio kalbą, o tik po to vykdoma. Kompiliuotą programos tekstą galima saugoti atmintyje.

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

Po to programa gali būti daug kartų vykdoma, nebenaudojant kompiliatoriaus. Kompiliuojančiose sistemose naudojamos įvairios papildomos programos, skirtos klaidų paieškai ir programų derinimui. Pats kompiliavimas dažniausiai atliekamas ne iš karto, o keliais etapais. Pavyzdžiui, pirmame etape paprastai parengiama ne programa vidine kompiuterio kalba, o tarpinė forma, vadinama objektiniu moduliu. Ji palengvina programos komponavimą iš atskirų, nepriklausomai parengtų dalių. Galutinai programą vykdyti parengia dar viena aptarnaujanti programa, vadinama ryšių redaktoriumi. Kartais programa verčiama iš vienos aukšto lygio programavimo kalbos į kitą (pvz., iš PASCAL į C). Tada kalbos procesorius vadinamas transliatoriumi. 3.5.3. Programavimo aplinkos Išsiaiškinome, kad, parašius programą, reikia dar daug ką atlikti:  įvesti programos tekstą į atmintį;  išversti jį į vidinę kompiuterio kalbą;  surasti ir ištaisyti klaidas;  sukomponuoti galutinį programos tekstą (vykdomąjį modulį). Čia pasitelkiamos aptarnaujančių programų sistemos, vadinamos programavimo aplinkomis. Jas sudaro tekstų redaktoriai, kompiliatoriai, klaidų paieškos programos, bibliotekos, programų komponavimo ir kt. programos. Visas jas valdo OS komandos arba specialios aplinkų valdymo programos. Pastaruoju atveju sakoma, kad programavimo aplinka yra integruota. Populiariausios yra integruotos aplinkos su meniu tipo vartotojo sąsaja. Čia naudojama tradicinė išorinės sąsajos ekrano struktūra, kurioje imituojamas darbo stalas. Šio stalo kraštuose “sudėti” darbo “įrankiai”, kurie gali būti panaudoti dokumentui (programos tekstui) tvarkyti. Įrankiai parenkami manipuliatoriumi (pele) arba valdančiais klavišais stumdant ekrane parenkamus objektus rodančią žymę (kursorių). Įrankių pavadinimų lentelės vadinamos valdymo meniu. Jose matomi komandų pavadinimai nurodo aplinkos teikiamas paslaugas. Dalis tokių paslaugų panašios kaip ir daugelyje taikomųjų programų paketų; jos vadinamos standartiniais, jau nusistovėjusiais vardais. Antai meniu komanda File visuomet valdo aplinkos ryšį su išore – programos skaitymą iš atminties arba rašymą į ją ir panašius veiksmus. Edit komanda valdo teksto redagavimą. Daugelis pasirinktų meniu komandų turi įvairias modifikacijas, kurias matome pagalbinėse lentelėse.

3. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

3.6. Kontroliniai klausimai 1. Kokie yra pagrindiniai programinės įrangos tipai? 2. Kokie yra pagrindiniai operacinės sistemos atliekami veiksmai? 3. Kada sukurtos paprasčiausios operacinės sistemos? 4. Kas yra lygiagretūs veiksmai ar procesai kompiuteryje? 5. Kas yra kompiuterio resursai? 6. Įvedimo/išvedimo buferizavimas. 7. Kokie operacinių sistemų klasifikavimo kriterijai? 8. Kas yra paskirstyto laiko operacinės sistemos? 9. Kuo skiriasi paskirstyto laiko ir paketinio apdorojimo OS? 10. Kuo skiriasi multiprograminės ir multiprocesorinės OS? 11. Kuo skiriasi paskirstyto laiko ir paskirstytos OS? 12. Kuo skiriasi vienprogramė ir multiprograminė operacinė sistema? 13. Kokie yra multiprocesorinių sistemų privalumai? 14. Ką valdo operacinė sistema? 15. Kas yra aktyvus katalogas ir kelias į jį? 16. Kas tvarko failų sistemą kompiuteryje? 17. Atminties valdymo uždaviniai OS. 18. Kokias žinote vartotojo sąsajas? 19. Kuo skiriasi Norton Commander ir MS DOS? 20. Kokias žinote operacines sistemas? 21. Kas yra integruota programinė įranga? 22. Kas yra raštinės paketas? 23. Kokios pagrindinės programų rengimo įrangos dalys? 24. Kokia transliatoriaus paskirtis? 25. Pagrindiniai elektroninių lentelių privalumai. 26. Elektroninių lentelių ir DBVS skirtumai. 27. Kokias programavimo kalbas žinote ar esate apie jas girdėję? Kam jos skirtos, kokios jų ypatybės? 28. Kuo skiriasi kompiliatorius nuo interpretatoriaus? Rekomenduojama literatūra 1. A.Vidžiūnas, D.Vitkutė. Personalinių kompiuterių operacinės sistemos. Vilnius, “Mokslo aidas”, 1995. 2. H.M.Crackenas ir kt. Per daug gerų dalykų? “Kompiuterija”, Nr.2, 1998. 3. J.Blonskis, A.Vidžiūnas. Turbo Paskalis 7.0. Kaunas, 1997.

4. Operacinė sistema Windows

4. Operacinė sistema Windows Daugelį metų kompiuterių programinė įranga buvo kuriama, orientuojantis į darbą su “spausdinimo mašinėle”. Žmogus klaviatūra surinkdavo raidžių, skaičių ir kitų simbolių seką, o kompiuteris perduodavo ją į ekraną. Žinoma, tai buvo patogu ir suprantama kompiuterių specialistams. Tada dar niekas nemanė, kad kompiuteriu naudosis įvairių profesijų bei labai skirtingo amžiaus žmonės, ir ne tik įstaigose, bet ir namuose, ne tik darbui, bet ir žaidimams. OS Windows kūrėjai atsisakė analogijos su spausdinimo mašinėle ir pakeitė savo programų vaizdą: vietoj daugelio žodžių ir skaičių naudojami paveikslėliai bei mygtukai, vietoj daugybės veiksmų klaviatūra - keli veiksmai pele. 1990 m. Microsoft firma pirmąkart supažindino vartotojus su sistema Windows 3.0. Šis programų paketas naudoja WYSIWYG vaizdavimo ekrane principą (What You See Is What You Get - ką matai, tą ir gauni). MS Windows panaudoja kompiuterinės grafikos galimybes, todėl vadinama grafine vartotojo aplinka (sąsaja). Kompiuterių pasaulyje labai greitai viskas keičiasi. Pirmoji MS Windows 3.0 versija pasirodė 1990 m. kaip firmos Apple kompiuterio Macintosh vartotojo aplinka. Po jos sukurtos versijos 3.1,…, 3.11. Visiškai naują pavidalą šis grafinis paketas įgavo versijoje MS Windows 95 ir Windows NT (New Technology), kurios skirtos dirbti kompiuterių tinkle. Microsoft firmos strategai sako, kad šiuo metu visi žengiame į visai kitą kompiuterių naudojimo lygmenį. Pirmasis lygmuo, prasidėjęs nuo personalinių kompiuterių atsiradimo ir trukęs apytikriai iki 1991–ųjų, laikytinas “asmeninių užduočių” lygmeniu. DOS ir Windows 3.0 operacinių sistemų terpėse buvo sukurtos “Lotus 1-2-3”, “Corel Draw”, “Microsoft Office” ir kitos programos, kurių pagrindinis tikslas – palengvinti ir paspartinti atskiro asmens, vartotojo darbą. Nuo 1991–ųjų iki 1995–ųjų įsigalėjo antrojo lygmens užduotys, daugiausiai susijusios su “kliento-serverio” modeliu. “Powerbuilder”, “VisualBasic” ir kitomis programomis buvo kuriamos sistemos, integruojančios bendrovės ir organizacijos duomenis bei resursus. Šią skaičiavimų bazę rėmė Microsoft OS Windows for Workgroups 3.1 ir Windows NT. Apytikriai nuo 1995 metų įžengėme į trečiojo lygmens erą. Šiandienos operacinės sistemos privalo ne tik sudaryti sąlygas spręsti pirmojo ir

4. Operacinė sistema Windows

antrojo lygmens užduotis, bet ir išplėsti savo veiklos sferą į didelių organizacijų ir bendrovių tinklus bei “Internetą”. Šiame skyriuje nagrinėjami tokie OS Windows klausimai :  grafinė vartotojo aplinka ir pagrindiniai jos elementai  darbalaukis,  langai, jų tipai,  meniu, jų tipai,  darbas su katalogais (aplankais) ir failais (bylomis),  programų įdiegimas ir vykdymas,  Microsoft firmos Windows operacinių sistemų (OS) šeima  vystymosi istorija,  atskirų OS Windows pagrindiniai bruožai, palyginimas.

4.1. Windows aplinkos valdymo pagrindai Windows grafinė aplinka orientuota į valdymą pele. Pelė turi du arba tris (kartais dar ir specialiuosius papildomus) klavišus. Pagrindinis klavišas – kairysis, nes juo atliekama daugiausia veiksmų. Dešiniuoju klavišu iškviečiamas kontekstinis (vietinis) meniu. Trijų klavišų pelės vidurinysis klavišas skirtas specialiems veiksmams programose atlikti. Naudojami trys pagrindiniai pelės veiksmai:  paprastas spragtelėjimas – pasirinkti objektą;  dukartinis spragtelėjimas – atidaryti piktograma pažymėtą langą, paleisti programą;  vilkimas (angl. drag and drop) – perkelti pasirinktą piktogramą ar pažymėtą dokumento dalį į kitą vietą.

4.2. Windows darbalaukis Dirbant Windows OS, kompiuterio ekrane vartotojas mato vaizdą, panašų į parodytą 1 pav. Visą ekrano plotą užima darbalaukis (angl. desktop). Jame išdėstytas įvairių piktogramų rinkinys. Jūs galite šį lauką keisti: įkelti įvairiausius dokumentus, programas, nuorodas (šaukinius, angl. shortcut) ar išmesti nereikalingus, keisti jų vietą darbalaukyje. Taip pat galite pakeisti ekrano spalvą, piktogramų dydį, pavadinimus ir kt. Darbalaukio apačioje matome paleisties mygtuką Start ir užduočių juostą.

4. Operacinė sistema Windows

Piktogramos

Sutrauktas langas

Kalbos žymė Laikas

Paleisties mygtukas

Užduočių juosta

1 pav. Windows darbalaukis Pagrindiniai darbo lauko elementai: My Computer - tai programa, kuri įgalina tvarkyti išorinės atmintinės (diskų) turinį, katalogus ir failus, naudotis spausdinimo įrenginiais ir pan. My Network Places - tai programa, skirta darbui tinkle organizuoti. Ši programa leidžia prisijungti ir keistis duomenimis su kompiuteriais, kurių resursai matomi vietiniame tinkle. Internet Explorer – tai programa, kuri įgalina naudotis pasaulinio kompiuterių tinklo INTERNET paslaugomis. Recycle Bin - laikino saugojimo vieta, į kurią įkeliami panaikinti failai. Jūs galite ja pasinaudoti, jei norite atkurti per klaidą panaikintus failus. Panaikinti failai nešalinami iš disko, kol šioje “šiukšlinėje” yra vietos. “Šiukšlinę” reikia valyti periodiškai, nes kartu išvalomas diskas.

4. Operacinė sistema Windows

Paleisties mygtukas, naudojamas programų paleidimui, dokumentų atidarymui, sistemos parametrų peržiūrėjimui ir pakeitimui, programų, dokumentų, katalogų paieškai, žinyno iškvietimui ir kt. 2 paveiksle pateiktas sąrašas glaustai aprašo kiekvieną Start (paleisties) meniu komandą. Į Start meniu vartotojas gali įtraukti ir papildomas komandas. Komandos Programs Documents Settings Search Help Run Shut Down

Jų atliekami veiksmai Pateikia katalogų ar programų sąrašą. Greitai atidaro dokumentą. Pateikia sistemos parametrų, kuriuos galite peržiūrėti ir keisti, sąrašą. Leidžia surasti katalogą, failą, kompiuterį ar vartotoją. Žinynas. Jūs galite naudotis Contents, Index ar Find lentelėmis. Vykdo programą arba atidaro katalogą. Paruošia kompiuterį išjungti ar perkrauti arba baigia vartotojo darbo sesiją. 2 pav. Start meniu komandų sąrašas

Užduočių juosta:

Čia būna atvertų langų ir paleistų programų mygtukai, prietaisų piktogramos, kalbos žymė, laikas ir kt. Darbalaukio keitimas. Jūs galite pakeisti savo kompiuterio ekrano vaizdą keisdami spalvas ir foną. Galite keisti pelės bei klaviatūros darbo būdą. Galite sukurti nuorodas į dažniausiai naudojamus failus ar programas, kompiuterius ar spausdinimo įrenginius. Jūsų darbo lauke atsiras naujos piktogramos, leidžiančios greičiau pasiekti norimus objektus. Valdymo skydelio (Control Panel) pagalba galite keisti Windows sistemos parametrus. Valdymo skydelio piktogramos iškviečiamos Start mygtuku, atsivėrusiame meniu parinkus Settings, po to - Control Panel (žr. 3 pav.).

70 Piktograma

4. Operacinė sistema Windows Panaudojimas Įdiegti/išmesti programinę įrangą.

Nustatyti kompiuterio datą ir laiką. Keisti ekrano vaizdą: ekrano spalvas, šriftus, langų dydį, piktogramas ir kitas matomas detales. Keisti arba papildyti sistemoje naudojamus šriftus. Nustatyti klaviatūros savybes, priderinant klaviatūrą įvairioms kalboms. Kalbos žymė yra matoma užduočių juostoje (Enable indicator on taskbar). Ji jums parodys, koks klaviatūros išdėstymas naudojamas tuo momentu (LT -lietuviškas, EN angliškas, RU - rusiškas ir t.t). Nustatyti pelės savybes. Įdiegti spausdintuvų tvarkykles, keisti spausdintuvų savybes, kontroliuoti naudojimąsi spausdintuvais. Keisti datos, laiko, valiutos, skaičių formatus pagal regioninius standartus. 3 pav. Pagrindinės valdymo skydelio Control Panel piktogramos ir jų panaudojimo aprašymai

4.3. Langai Operacinės sistemos Windows aplinką sudaro langų aibė, kurioje vartotojas laisvai pereina nuo vieno lango prie kito. Yra kelių tipų langai:

4. Operacinė sistema Windows

1. Programų, dokumentų, katalogų ar kitų kompiuterio resursų langai. 2. Dialogo langai, skirti papildomos informacijos, reikalingos komandai vykdyti, įvedimui, informacijos išvedimui, pranešimams. PROGRAMOS lange vykdoma atitinkama taikomoji programa. Čia matomas programos vardas ir komandų meniu sritis. Langas gali būti bet kurioje darbo lauko vietoje. Programos lange gali būti atvertas vienas ar keli dokumentų langai, kuriuos ji redaguoja. Pagrindiniai šių langų elementai (žr. 4 pav.):  antraštės juosta – čia matomi programos piktograma ir jos pavadinimas, katalogo arba failo su kuriuo dirbama pavadinimas, lango matmenų keitimo ir užvėrimo mygtukai (skirti sutraukti langą iki mygtuko užduočių juostoje, išskleisti iki maksimalaus dydžio arba jį užverti);  meniu juosta - komandų sąrašas;  slinkties juosta ir mygtukai - jie yra horizontalūs ir vertikalūs; padeda peržiūrėti lange netelpančią informaciją;  lango rėmeliai - leidžia praplėsti ar susiaurinti langą viena kryptimi;  lango kampas - leidžia praplėsti ar susiaurinti langą dviem kryptimis;  darbo sritis - tai sritis, kurioje atliekami programos veiksmai. Lango valdymo funkcijos:  perkėlimas - už antraštės juostos langas pele pervelkamas į pasirinktą vietą;  dydžio keitimas – lango rėmelis ar kampas velkamas pele (žymekliui pasikeitus į dvipusę rodyklę) iki norimo dydžio;  slinkties juostų naudojimas – vaizdas patraukiamas tolygiai per vieną eilutę, per vieną langą arba pereinama į bet kurią lango vietą;  sutraukimas – lango grafinis vaizdas ekrane sutraukiamas iki mygtuko užduočių juostoje;  išskleidimas iki maksimalaus (ekrano) dydžio;  užvėrimas.  paskutiniąsias tris operacijas galima atlikti lango valdymo mygtukais

4. Operacinė sistema Windows

4 pav. Pagrindiniai lango elementai Langų išdėstymas darbiniame ekrane Langai gali būti persidengę arba išdėstyti vienas greta kito. Bet tik vienas iš langų yra aktyvus. Aktyvaus lango viršuje esanti antraštės juosta būna nudažyta ryškesne spalva nei pasyvių langų. Užduočių juostoje aktyvaus lango mygtukas yra įspaustas. Bet kokius veiksmus galima atlikti tik aktyviame lange. Atidarius vienu metu kelis langus, pereiti nuo vieno lango prie kito gali būti nepatogu, jei jie išdėstyti ekrane bet kaip. Išdėstymą galima keisti automatiškai, naudojantis meniu, kuris iškviečiamas dešiniuoju pelės klavišu laisvojoje užduočių juostos dalyje:

4. Operacinė sistema Windows

 Cascade Windows – visi langai perdengia vienas kitą ir išdėstomi laipteliais (žr. 5 pav.);  Undo Cascade – pašalina Cascade punkto poveikį.  Tile Windows Horizontally – visi langai neperdengia vienas kito ir išdėstomi gulsčiomis juostomis;  Tile Windows Vertically - visi langai neperdengia vienas kito ir išdėstomi stačiomis juostomis;  Minimize All Windows - sutraukia visus langus iki mygtukų ant užduočių juostos;  Undo Tile Windows - pašalina Tile punkto poveikį.

5 pav. Langai išdėstyti kaskadiniu būdu DIALOGO langai skirti pranešimams ir papildomai informacijai įvesti, nurodyti ar išvesti.

6 pav. Prašymas patvirtinti pakeitimų išsaugojimą faile

4. Operacinė sistema Windows

Paprasčiausia dialogo forma – prašymas patvirtinti kokį nors veiksmą, kaip parodyta 6 paveiksle. Programa vartotojui pateikia tris atsakymo variantus, iš kurių reikia pasirinkti vieną, atitinkantį konkrečią situaciją. Kita dialogo forma – siūlymas pasirinkti kokį nors variantą iš kelių galimų, savo pasirinkimą pažymint specialiuose langeliuose, spragtelint juose pele. Tam naudojami dviejų tipų langeliai:  pasirinkimo tipo, kai vartotojui leidžiama pasirinkti tik vieną iš galimų variantų (žr. 7 pav);  žymimųjų langelių arba jungiklio tipo, kai galima pasirinkti bet kokį variantų skaičių (žr. 8 pav.).

7 pav. Pasirinkimo tipo laukeliai

8 pav. Jungiklio tipo laukeliai Dar viena dialogo forma – sąrašai. Jie naudojami, kai tenka rinktis iš variantų, kurių skaičius iš anksto nežinomas, o dialogo lange pateikiamas sąrašas, suformuotas pagal esamą situaciją. Jei toks sąrašas ilgas ir netelpa lange, naudojama slinkties juosta (žr. 9 pav.). Sąrašas gali būti sutrauktas ir dialogo lange jam skiriama tik viena eilutė. Tada dešinėje būna mygtukas su trikampio formos ženkleliu. Paspaudus šį mygtuką, sąrašas išskleidžiamas (žr. 9 pav.).

4. Operacinė sistema Windows

9 pav. Sąrašas dialogo lange Dažnai viename lange vartojama keletas dialogo būdų (žr. 10 pav.).

10 pav. Sudėtinis dialogo langas Šiame dialogo lange matome visus anksčiau minėtus dialogo lango elementus: sutrauktus sąrašus, išplėstinius sąrašus, jungiklius, komandų mygtukus (mygtuku galima patvirtinti ar atšaukti komandos vykdymą, atlikti kitą apibrėžtą veiksmą). Taip pat matome, kad šis langas turi kelias dalis (skyrius), vadinamus kortelėmis. Kiekviena kortelė turi savo turinį. Iš vienos kortelės pereiti į kitą galima, spragtelėjus ją pele.

4. Operacinė sistema Windows

4.4. Meniu Windows komandos pateikiamos sąrašais, kurie vadinami meniu. Kiekviena programa turi savo komandų meniu. Meniu komandų sąrašas dažnai būna suskirstytas į komandų grupes pagal prasmę ir atliekamus veiksmus. Komandų grupes skiria horizontalus brūkšnys. Meniu yra kelių tipų.  Lango meniu, kuris iškviečiamas iš meniu juostos (žr.11 pav.). Ryški komanda - tai komanda, kurią galite naudoti; blanki komanda - neleidžiama esamu momentu. Jei komanda baigiasi daugtaškiu, tai, ją pasirinkus, atsivers papildomas dialogo langas. Klavišų kombinacijos dešinėje vadinamos “sparčiaisiais klavišais” (angl. hot keys) ir leidžia vykdyti komandą nenaudojant meniu. Lango meniu juostoje pabrauktosios raidės kartu su klavišu <Alt> leidžia pasirinkti norimą meniu punktą. “Varnelė” prieš komandą rodo, kad komanda yra aktyvi ir tokių komandų gali būti daug. Trikampis dešinėje komandos pusėje rodo, kad komanda yra dar vieno lygio meniu pavadinimas. MS Office 2000 programose spragtelėjus pasirinktą meniu punktą, kartais išskleisto sąrašo apačioje matoma dviguba rodyklė. Ji rodo, kad ekrane matomas ne visas išskleistas sąrašas, o tik jo dalis. Spragtelėjus pele šią rodyklę, išskleidžiamas visas sąrašas.

11 pav. Meniu komandų sąrašas

4. Operacinė sistema Windows

 Vietinis (kontekstinis) meniu (žr. 12 pav.). Jis iškviečiamas, spragtelėjus dešiniu pelės klavišu ant pasirinkto objekto. Komandą išsirinkti galima analogiškai kaip ir lango meniu.

12 pav. Vietinis meniu  Priemonių meniu (žr. 13 pav). Komandą galima vykdyti, pasirinkus jos mygtuką.

13 pav. Priemonių meniu  Valdymo meniu (žr. 14 pav.). Jis iškviečiamas lango antraštės juostoje.

14 pav. Valdymo meniu

4. Operacinė sistema Windows

4.5. Programa My Computer Programos My Computer (žr. 15 pav.) langas yra naršyklės stiliaus. Jo pagalba galima vykdyti kompiuteryje esančias programas, peržiūrėti dokumentus, duomenų failus, katalogus, naudotis vietinio ir net pasaulinio tinklo resursais (išsirenkant resursą eilutėje Address).

15 pav. Programos My Computer langas Kairėje lango pusėje pateikiama informacija apie pasirinktą objektą, pvz. talpą, laisvos ir užimtos vietos apimtis. Dešinėje lango pusėje matomos diskų ir įrenginių piktogramos, kurios žymi: 3,5 colių diskelį;

diską C;

4. Operacinė sistema Windows

kompaktinį diską;

tinklinį diską;

valdymo skydelį;

spausdintuvų valdymo skydelį.

Iš priemonių meniu parinkus Folders, kairėje lango pusėje vietoj informacijos apie pasirinktą objektą galima matyti hierarchinę katalogų sistemą (žr. 16 pav.).

16 pav. Langas My Computer su hierarchine katalogų sistema (Explorer)

4. Operacinė sistema Windows

Explorer programa leidžia išdėstyti visus jūsų kompiuterio ir tinklinius resursus hierarchiškai. Galima lengvai judėti šia hierarchine sistema. Jeigu visos struktūros ekrane nematyti, galima naudotis persukimo sritimis ar mygtukais. Explorer taip pat galima iškviesti dešiniu pelės klavišu spragtelėjus ant My Computer piktogramos ir iš vietinio meniu išrinkus Explore. Disko turinio lange matomos katalogus ir failus žyminčios

piktogramos. Skirtingų tipų failai žymimi skirtingomis piktogramomis. Katalogas Failas, sukurtas MS Word programa.

Failas, kurio tipas neapibrėžtas.

4.6. Failų ir katalogų sistema Katalogu (angl. Folder) arba aplanku vadinama tam tikra disko ar diskelio dalis, turinti savo vardą. Katalogo vardo ilgis neturi viršyti 256 simbolių. Varde negalima vartoti simbolių: \ / : * ? < > |. Failu vadinamas informacijos rinkinys, kuriame gali būti laikomi tekstai, paveikslai, programos, duomenų bazės, muzika ir t.t. Failo pavadinimas paprastai sudaromas iš dviejų dalių, atskirtų tašku,- vardo ir prievardžio. Paprastai, failo vardas atspindi informacijos prasmę, o prievardis – failo tipą. Failo vardo ilgis neturi viršyti 256 simbolių. Varde negalima vartoti simbolių: \ / : * ? < > |. Prievardžio ilgis – iki 3 simbolių. OS Windows naudoja hierarchinę katalogų sistemą - kiekviename kataloge gali būti failai ir kiti katalogai. Hierarchinė sistema leidžia sutvarkyti daugybę katalogų ir failų, saugomų kompiuterio išorinėje atmintyje (žr. 17 pav.).

4. Operacinė sistema Windows

17 pav. Hierarchinė katalogų sistema Failų ar katalogų savybes galima sužinoti, spragtelėjus dešiniu pelės klavišu ant failo ar katalogo piktogramos ir vietiniame meniu pasirinkus Properties. Ekrane atsiveria savybių langas (žr. 18 pav.).

18 pav. Corel katalogo savybių langas

4. Operacinė sistema Windows

Šiame lange matoma: objekto tipas (Type), katalogo didumas (Size), kataloge esančių failų ir katalogų skaičius (Contains), sukūrimo laikas (Created), katalogo požymiai (Attributes). Jei pažymėtas požymis Read-only, tai katalogą galima tik peržiūrėti, o keisti negalima. Jei pažymėtas požymis Hidden, tai katalogas bus nematomas.

4.7. Failų ir katalogų tvarkymas Windows įrankiai leidžia tvarkyti failus ir katalogus: kurti naujus, perkelti, kopijuoti, pervardinti ir naikinti. Veiksmus su failu ar katalogu galima atlikti keliais būdais:  komandiniu režimu,  naudojant pelę. Komandiniame režime naudojamasi katalogo arba disko lango meniu. Norint sukurti naują katalogą, reikia atidaryti norimo disko arba kito katalogo langą ir jame kurti naująjį katalogą. Tam pasirenkama meniu File komanda New - Folder. Norint pašalinti failą ar katalogą, pasirenkama komanda Delete. Pervardijant failą, pasirenkama komanda Rename (žr. 19 pav.). Norint failą ar katalogą kopijuoti/perkelti į kitą vietą, reikia jį pažymėti, po to išrinkti meniu Edit komandą Copy/Cut. Atvėrus katalogą, į kurį reikia nukopijuoti/perkelti failą, pasirinkti meniu Edit komandą Paste (žr. 19 pav.). Visus anksčiau minėtus veiksmus (kurti naują katalogą, pervardyti, kopijuoti, perkelti, naikinti failą ar katalogą) galima atlikti dešiniu pelės klavišu, iškviečiant vietinį meniu, kurio komandos analogiškos lango meniu komandoms.

19 pav. Objektų kūrimas, naikinimas, pervardijimas, kopijavimas/perkėlimas

4. Operacinė sistema Windows

Kartais greičiausiai objektas (failas ar katalogas) kopijuojamas/perkeliamas velkant jį pele iš vienos vietos į kitą. Tam gali būti naudojamas tiek kairysis, tiek dešinysis pelės klavišas. Kopijuojant kairiuoju pelės klavišu, šalia tempiamos piktogramos turi būti pliuso (+) ženklas. Jei pliuso ženklo nėra, tada reikia vilkti įspaudus klavišą Ctrl. Perkeliant kairiuoju pelės klavišu, šalia tempiamos piktogramos neturi būti pliuso (+) ženklo. Jei pliuso ženklas yra, reikia tempti įspaudus klavišą Shift. Kopijuojant/perkeliant dešiniu pelės klavišu pažymėta piktograma velkama į norimą katalogą. Atleidus klavišą, iš atsiverusio meniu galima išrinkti: perkelti (Move Here), kopijuoti (Copy Here), sukurti nuorodą (Create Shortcut(s) Here), atšaukti veiksmą (Cancel). Failas ar katalogas gali būti pašalintas, velkant jį pele tiesiai į šiukšlinę (Recycle Bin). Visus šiuos veiksmus galima atlikti ir su katalogų arba failų grupe. Svarbu teisingai pažymėti tų objektų piktogramas. Nuorodos į dažniausiai naudojamas programas ir dokumentus. Jeigu programos ar dokumentai dažnai naudojami, patogu susikurti nuorodas į juos. Sukurta nuoroda atrodo kaip piktograma, tik apatiniame kairiajame jos kampe yra maža rodyklė. Naudojantis nuoroda, iš patogiausios padėties galima pasiekti bet kurį objektą - katalogą, diską, kitą kompiuterį ar spausdinimo įrenginį. Nuoroda gali būti net į atskirą skyrių dokumente. Gali būti kelios nuorodos į tą patį objektą. Nuorodas galima kopijuoti bei naikinti. Išmetus nuorodą, tikrasis objektas nepakinta. Norint sukurti nuorodą, reikia pažymėti objektą ir dešiniu pelės klavišu vilkti jį į darbo lauką, o atsiradusiame meniu išsirinkti Create Shortcut(s) Here.

4.8. Programų įdiegimas Įdiegti programą – reiškia nurodyti programinės sistemos ar įrenginio sudėtį ir savybes, kad būtų galima juos naudoti dirbant su konkrečiu kompiuteriu ar tam tikroje operacinėje sistemoje. Kai kurios mažesnės, nesudėtingos programos neturi specialių įdiegimo programų, taigi jas reikia įdiegti patiems. Pirmiausia diske sukuriamas naujas katalogas ir į jį nukopijuojami visi failai iš diskelio ar kompaktinio disko, kuriame įrašyta ši programa. Po to paleidžiamas vykdomasis failas (dažniausiai su plėtiniu .exe). Susidūrus su aukštesnio lygio programomis, jas būtina įdiegti. OS Windows aplinkoje programų įdiegimas yra nesudėtingas procesas, atliekamas

4. Operacinė sistema Windows

valdymo skydelyje (Control Panel) Add/Remove Programs (žr. 20 pav.).

pasirinkus

piktogramą

20 pav. Programų įdiegimo/šalinimo langas Galima ne tik įdiegti (Add New Programs), bet ir pašalinti (Change or Remove Programs) jau įdiegtas programas. Tačiau Windows gali automatiškai pašalinti tik tas programas, kuriose iš anksto buvo numatyta jų pašalinimo galimybė, t.y. turinčias specialią pašalinimo programą. Turinčių šią savybę programų sąrašas matomas Add/Remove Programs lango dešinėje dalyje. Add/Remove Windows Components leidžia įdiegti arba pašalinti įvairias Windows aplinkos programas, kurios laikomos natūraliomis (arba įgimtomis) Windows OS sudedamosiomis dalimis.

4.9. Programų vykdymas Pagrindinis OS Windows privalumas tas, kad vienu metu galima vykdyti dvi ar daugiau programų. Pvz., galima dirbti su Microsoft Word teksto redaktoriumi, naudotis skaičiuokle Microsoft Excel sudėtingiems skaičiavimams atlikti ir piešimo programa Paint paveiksliukams įkelti. Windows leidžia vykdyti programas keliais būdais: galima išrinkti programą iš Start meniu, naudoti Run komandą ar tiesiog suaktyvinus pele reikiamos programos piktogramą.

4. Operacinė sistema Windows

Baigiant darbą, patartina uždaryti visas programas. Uždarymo metu Windows sistema pateikia pranešimą, kuriuo nurodo visus pakeistus, bet neišsaugotus dokumentus. Atmintinė vartotojui Kairysis pelės klavišas: Spragtelėti ant piktogramos Spragtelėti ant pažymėtos piktogramos pavadinimo Dukart spragtelėti ant piktogramos Alt + dukart spragtelėti ant piktogramos Paspausti pelės klavišą ir vilkti (drag) Shift + paspausti pelės klavišą Paspausti pelės klavišą + Ctrl ir vilkti Nuvilkti failo piktogramą ant spausdintuvo piktogramos Nuvilkti failo piktogramą į kitą to paties disko vietą Nuvilkti failo piktogramą iš vieno disko į kitą diską Nuvilkti failo piktogramą ant šiukšlinės piktogramos

pažymima piktograma (perkeliamas žymeklis) galima pervardinti piktogramą paleidžiama su piktograma susijusi programa atveriamas objekto savybių (properties) skydelis objektas perkeliamas pažymima objektų grupė objektas kopijuojamas failas spausdinamas failas perkeliamas failas kopijuojamas failas perkeliamas į šiukšlinę

Dešinysis pelės klavišas: Spragtelėti ant piktogramos Vilkti piktogramą, po to atleisti pelės klavišą

atveriamas piktogramos meniu atveriamas veiksmo pasirinkimo meniu (perkelti, kopijuoti, sukurti nuorodą)

Kiti klavišai ir jų kombinacijos: Win Win + F1 Win + Ctrl + F Win + Tab F1 F2 F3 F5 F10

iškviečiamas paleisties (Start) meniu iškviečiamas žinynas (Help) atveriamas kompiuterio paieškos tinkle dialogo langas peršokama prie kito užduočių juostos (taskbar) mygtuko iškviečiamas žinynas galima pervardinti pasirinktą darbalaukio objektą darbalaukyje atveriamas failų paieškos dialogo langas atnaujinamas (refresh) vaizdas atveriamas programos meniu

4. Operacinė sistema Windows

86 Ctrl + A Alt + Enter Alt + pabraukta raidė iš meniu Alt + F4 Ctrl + C Ctrl + X Ctrl + V Delete Alt + tarpas Shift + F10 Ctrl + Esc Alt + Tab Ctrl + Z

pažymimi visi darbalaukio objektai atveriamas objekto savybių langas pasirenkamas meniu skyrius uždaromas aktyvios programos langas pažymėti objektai kopijuojami į laikinąją saugyklą pažymėti objektai perkeliami į laikinąją saugyklą įkeliamas laikinosios saugyklos turinys ištrinamas pažymėtas objektas atveriamas lango meniu atveriamas pažymėto objekto meniu iškviečiamas paleidimo (Start) meniu persijungiama į kitą programą atšaukiamas paskutinis veiksmas (undo)

4.10. Microsoft operacinių sistemų šeima Windows Microsoft firma šiandien pateikia tokią Windows operacinių sistemų šeimą: OS WINDOWS ŠEIMA

Windows

Windows NT

Windows 3.x

Windows NT 3.x

Windows 9X

Windows NT 4.0

Windows ME

Windows NT 5.0

Windows 2000 Windows 2000 Windows XP

Windows CE

4. Operacinė sistema Windows

Windows. Windows 3.1 (1992 m.) buvo pirma Windows versija, oficialiai pavadinta operacine sistema. Tačiau ji negalėjo funkcionuoti atskirai nuo MS-DOS. Iš tiesų tai buvo DOS operacinės sistemos grafinis apvalkalas. Pirmąja Windows su tinklinėmis galimybėmis versija tapo operacinė sistema Windows for Workgroups 3.1. Iš senųjų 16-kos bitų Windows versijų dabar kai kur dar naudojama Windows for Workgroups 3.11. OS Windows 95 buvo kuriama, kai jau egzistavo 32-jų bitų saugi operacinė sistema Windows NT. Tačiau pastaroji buvo pernelyg reikli aparatūriniams resursams. Todėl ir buvo sukurta ne tokia reikli OS Windows 95, tinkanti 32-jų bitų taikomosioms programoms. Į Windows 95 komplektą buvo įtraukti visi būtini realaus režimo (“MS-DOS režimo”) komponentai. Vienas pagrindinių Windows 95 ypatumų - visai nauja (palyginus su Windows 3.x) vartotojo aplinka. 1998 m. Microsoft išleido naują OS versiją - Windows 98. Ją įdiegti galima iš Windows 3.11 arba Windows 95 aplinkos. Naujosios OS pagrindinė architektūra nepakito, bet naujovių daug:  integruota naršyklė “Internet Explorer 4.0”, paverčianti pagrindinį langą Interneto tinklapiu;  OS stabilesnė, nes, kaip teigia Microsoft programuotojai, ištaisyta daugiau kaip 3000 klaidų;  šiek tiek padidėjo sistemos darbo sparta ( sutrumpėjo programų iškvietimo laikas, paspartėjo kompiuterio parengimas išjungti, nes nereikalaujama užbaigti visų dirbančių programų ar tinklo ryšių, kaip tai daro Windows 95, ir kt.);  naujos energijos taupymo galimybės;  geresnė pagalbos sistema;  nebereikia jokios programinės įrangos prijungiant naujus įrenginius - į OS įdiegtos visos tvarkyklės; ir kt. Įdiegus naująsias funkcijas, Windows 98 atrodo kaip Windows 95 su kai kuriais priedais. Dauguma geriausių Windows 98 sąsajos funkcijų yra tos pačios, kaip ir Windows 95. Microsoft firma skelbė, kad Windows 98 yra paskutinė stambi šios rūšies Windows terpės modernizacija, o naujos operacinės sistemos versijos bus kuriamos Windows NT branduolio bazėje. Tačiau planai buvo šiek tiek pakoreguoti ir 2000 metais pasirodė Windows ME (Millenium Edition). Windows ME – tai gana pigi, daugiausia daugialypės terpės galimybių turinti OS Windows. Ji geriausiai tinka namų kompiuteriams.

4. Operacinė sistema Windows

Windows NT. Windows 98 yra vartotojo operacinė sistema, o Windows NT pagrindinė paskirtis - tarnauti vidutinių ir didelių bendrovių bei organizacijų verslo aplinkai. Didelis šios OS privalumas – gera informacijos apsauga bei palankios tinklo administravimo sąlygos. Pirmosios operacinių sistemų Windows NT versijos buvo Windows NT 3.1 ir Windows NT Advanced Server 3.1. Kitados Windows NT keliami reikalavimai įrangai - mikroprocesorius ne lėtesnis kaip 80386DX ir 12 MB operatyvinės atminties - atrodė (ir buvo) labai dideli. Windows NT Workstation 3.5 ir Windows NT Server 3.5 “įtilpo” į 8 MB, ir tai buvo vertinama kaip itin didelis pasiekimas. Na, o Microsoft Windows 95, dirbančių kompiuteriuose su 4 MB pagrindine atmintimi, pasirodymas buvo sutiktas labai džiaugsmingai. Kritus aparatūrinės įrangos, o ypač atminties mikroschemų, kainoms, operacinė sistema Windows NT Workstation sėkmingai gali būti naudojama ir kaip vartotojo operacinė sistema. Windows NT Server naudoja kliento - serverio architektūrą. Dabartinės Windows NT operacinių sistemų versijos - Windows NT Workstation 4.0 ir Windows NT Server 4.0 - išleistos 1996 m. Jų aplinka analogiška Windows 95 aplinkai. Windows NT Workstation ir Windows NT Server yra greitaeigės multiprograminės 32 bitų operacinės sistemos. Jos turi ne tik bendrų, bet ir skirtingų bruožų. Pagrindinis skirtumas tas, kad Windows NT Workstation sukurta kaip multiprograminė operacinė sistema staliniams kompiuteriams, o Windows NT Server yra galinga serverinė operacinė sistema. Žinoma, Windows NT Workstation gali tarnauti kaip failų serveris, spausdinimo serveris ir t.t. Bet jai nustatytos dešimties vienalaikių prisijungimo seansų ribos. Ji neturi išvystytų lokalaus tinklo administravimo priemonių, kurios įjungtos į Windows NT Server, ir neleidžia kurti globalių vartotojų grupių. Windows NT Server prisijungimo sesijų skaičius ribojamas tik turimų licenzijų kiekiu (Windows NT 4.0 Server versijai galimi 25 prisijungimai). 1999 m. buvo planuota išleisti naują Windows NT versiją Windows NT 5.0. Microsoft firma užsibrėžė įtraukti į ją geriausias OS Windows 95/98 bei Windows NT savybes ir pritaikyti ištisai įmonės organizacinei struktūrai, kad ir kokia didelė ji bebūtų (aktyviajame kataloge gali būti daugiau kaip milijonas įrašų – serverių, vartotojų, techninių resursų ir pan.). Tačiau 1998 m. gale Microsoft firma paskelbė, jog Windows 98 yra paskutinė šios kartos OS, Windows NT 5.0 nebebus, o nauja operacinės sistemos versija bus skirta visiems personaliniams kompiuteriams. 2000 m. tokia versija atsirado ir buvo pavadinta Windows 2000.

4. Operacinė sistema Windows

Windows 2000. Tai galinga OS, kurioje dera Windows NT saugumas ir Windows 98 suderinamumas. Saugumui užtikrinti Windows 2000 failų sistema NTFS papildyta naujomis galimybėmis. Galima užšifruoti failus ir katalogus. Apsaugotais duomenimis gali pasinaudoti tik tas, kas žino slaptažodį. Suderinamumas realizuotas su nauja programine ir aparatūrine įranga. Tačiau seni ar reti įrenginiai, tokie kaip pagalbinės sisteminės programos, grafikos plokščių valdymo skydeliai ir kitokios programos, tiesiogiai bendraujančios su aparatūrine įranga, gali neveikti. Windows 98 ir Windows 2000 išoriniai skirtumai minimalūs. Skiriasi tik trys sąsajos sritys:  aparatūrinės įrangos parametrų nustatymas,  sistemos administravimas,  darbas modemu. Visi įrankiai, kurie Windows NT 4.0 buvo išmėtyti po visą sistemą, Windows 2000 surinkti į valdymo skydelį “Control panel”. Windows XP. Windows XP – tai būsimoji Windows OS. Manoma, ji paveldės Windows 2000 stabilumą ir saugumą. Didžiausia naujovė – išvaizda. Atnaujintos sąsajos piktogramos, mygtukai, įrankinės ir meniu bus spalvingesni ir įvairesni. Didesniame “Start” meniu bus automatiškai parodomos dažnai naudojamos programos. “Control panel”, “My Computer” ir kiti sisteminiai aplankai padės atlikti elementarias failų tvarkymo funkcijas, o piktogramos bus sugrupuotos pagal kategorijas. Jei naujoji aplinka vartotojui nepatiks, daugelį jos savybių galima bus išjungti ir Windows XP sistema taps labai panaši į Windows 2000 ir Windows ME. Windows CE. Pastaruoju metu vis labiau populiarėja kišeniniai kompiuteriai. Microsoft firma, anksčiau atsargiai žiūrėjusi į šią naują kompiuterių kartą, 1996 metais nusprendė sukurti specialiai jai skirtą Windows versiją. Ši versija pavadinta Windows CE ir pasirodė 1996 m. lapkritį. Tuo pat metu keletas skaičiavimo technikos gamintojų sukūrė specialią kišeninių kompiuterių klasę (Handheld PC), naudojančią šią operacinę sistemą. Ankstesnės kišeninių kompiuterių klasės turėjo savas OS, tačiau jų pritaikymas buvo labai ribotas. Windows CE - tai tiesiog populiarios OS perkėlimas į naujas sąlygas. Iš tiesų tai integruotas priedų rinkinys, įgalinantis funkcionuoti mažą kilnojamą raštinę. Šiuo metu Windows CE naudojančius kišeninius kompiuterius gamina firmos Casio (Cassiopeia), Compaq (Companion), HewlettPackard (HP Palmtop PC 3xxLX), Philips (Velo 1), NEC (MobilePro) ir

4. Operacinė sistema Windows

Sharp Electronics. Tipinio kišeninio kompiuterio Cassiopeia pagrindinės charakteristikos:  dydis - telpa į švarko kišenę;  svoris - apie 300 gramų;  ekranas - skystųjų kristalų, skiriamoji geba 480x240, 4 pilkų atspalvių;  atmintis, kurioje saugoma OS ir bazinės programos,- 4 MB;  operatyvinė atmintis, skirta programų darbui ir duomenų saugojimui - 4 MB;  klaviatūra;  mažiausiai viena nuosekli jungtis ir viena infraraudonųjų spindulių jungtis;  maitinimas - 2 tipo AA elementai, ir kt. Kiekvienam Windows CE naudojančiam kišeniniam kompiuteriui siūlomas vienas kompaktinis diskas su programų, kurios leidžia kišeniniam ir staliniam kompiuteriams keistis duomenimis, rinkiniu. Vos tik įjungus kompiuterį, Windows CE paruošia jį darbui. Kadangi kompiuteris labai mažas, čia vietoje pelės naudojama plunksna. Norint paleisti programą, reikia du kartus bakstelėti plunksna į piktogramą. Visa operatyvinė atmintis padalinta į dvi dalis. Viena dalis saugo operatyvius duomenis ir programą. Antra dalis yra stalinių kompiuterių disko analogas. Windows CE ekrano vaizdas labai panašus į Windows 95 ekrano vaizdą. Tokios pačios programų piktogramos, Start mygtukas ir kt. Prie stalinio kompiuterio kišeninis kompiuteris prijungiamas labai paprastai: jie abu sujungiami per laisvą jungtį ir paleidžiama vykdyti programa HPC Explorer. Stalinio kompiuterio ekrano lange Explorer atsiranda kišeninio kompiuterio atminties turinys. Belieka tik nukopijuoti reikiamus objektus. Kartu su Windows CE pateikiamas papildomų programų rinkinys:  standartinės programos Calendar, Tasks ir Contacts, skirtos asmeniniam tvarkaraščiui, užduočių sąrašui, užrašų knygelei tvarkyti;  programa Inbox - elektroniniam paštui skaityti ir laiškams siųsti Internetu (failų siųsti neleidžia);  specialios sutrumpintos tekstų redaktoriaus Word ir skaičiuoklės Excel versijos, suderinamos su OS Windows 95 versijomis;  kišeniniams kompiuteriams skirta speciali naršyklės Internet Explorer versija;  keletas žaidimų (Solitaire ir pan.).

4. Operacinė sistema Windows

Microsoft firmos Windows CE versija Windows CE 2.0 skirta specialiai kišeniniams kompiuteriams su spalvotu ekranu, žaidimų kompiuteriams, telefonams, vaizdo ir garso aparatūrai valdyti ir kitiems buitiniams prietaisams. Be to, Windows CE 2.0 taikoma tokiose tradicinėse srityse kaip procesų kontrolė ir valdymas, duomenų kaupimas, ofisų, prekybos taškų įrengimas, telekomunikacijos ir kt. Čia naudojamas hierarchinis meniu, patobulintos standartinės programos.

4.11. OS Windows versijų palyginimas Windows 9X, Windows NT, Windows ME ir Windows 2000 turi daug bendrų bruožų. Tai vienoda vartotojų aplinka, standartinės programos, tokios kaip Internet Explorer arba elektroninis paštas ir kt. Bet yra ir esminių skirtumų. Windows 9X, palyginti su Windows NT ne tokia reikli aparatūrai ( reikalavimai įrangai pateikti 21 pav.), paprasčiau įdiegiama. Tuo tarpu Windows NT produktyvesnė, patikimesnė ir turi geresnę apsaugos sistemą, negu Windows 9X. Operacines sistemas galima palyginti tokiais pagrindiniais aspektais:  sistemos architektūra;  sistemos stabilumas;  sistemos suderinamumas su kitomis sistemomis ir tinklais;  sistemos lankstumas ir patogumas vartotojui.

>=16MB

Atmintis diske sistemai įdiegti >=40MB

Pentium ar geresnis

32MB

>=120MB

Windows NT Server 4.0

Pentium ar geresnis

>=32MB

130MB

Windows 98

Pentium ar geresnis

>=32MB

295MB

Windows ME

Pentium ar geresnis Pentium II ar geresnis

>=32MB

320MB

>=64MB

650MB

Mikroprocesorius Windows 95

Pentium

Windows NT Workstation 4.0

Windows 2000

Operatyvinė atmintis

21 pav. Rekomenduojami reikalavimai įrangai OS turi būti atspari nenumatytiems vykdomų programų poveikiams. Tokį OS atsparumą lemia jos architektūra. Pavyzdžiui, Windows NT naudoja kliento - serverio architektūrą. Windows NT sistemoje

4. Operacinė sistema Windows

taikomosios programos vykdomos skirtingose atminties vietose. Sistemoje visos užduotys yra nepriklausomos ir apsaugotos viena nuo kitos. Tuo tarpu Windows 95 - tai modifikuotas Windows 3.x modelis, sistema “remiasi” DOS branduoliu. Išvystytų sistemų vartotojai paprastai ieško būdų integruotis į platesnius tinklus ir palaikyti suderinamumą su egzistuojančiomis taikomosiomis programomis. Operacinė sistema turi atsižvelgti į investicijas, padarytas įsigyjant programinę įrangą. Todėl būtina, kad OS galėtų vykdyti ankstesnes taikomųjų produktų versijas, o dar geriau - kad galėtų vykdyti visų OS programas. Pavyzdžiui, Windows NT nesunkiai gali būti įjungta į bet kurį esamą tinklą (Novell NetWare, IBM LAN Server, IBM SNA networks, TCP/IP networks, Internet ir kt.) neįsigijus naujos programinės įrangos. Windows 95 iš Windows NT perėmė beveik visas tinklines galimybes. Taip pat labai svarbus duomenų saugumas - kad jie nebūtų atsitiktinai prarasti ar prieinami atsitiktiniam vartotojui. Dabar naudojama C2 lygio duomenų apsauga. Bendrais bruožais C2 būdingosios savybės:  resurso (pvz., failo) savininkas turi turėti galimybę kontroliuoti resursą;  sistemos administratorius turi galimybę revizuoti įvykius, susijusius su apsauga, taip pat kontroliuoti atskirų vartotojų veiksmus;  operacinė sistema turi visiškai apsaugoti vieno proceso duomenis nuo kito. Nors Windows 9X gali dirbti tinkluose, tačiau ne taip patikimai kaip NT saugo duomenis tinkluose. Ji neturi įdiegtos apsaugos sistemos. Kitaip sakant, ji nėra iki galo daugiavartotojiška. Prisijungimas prie šių sistemų iš tinklo gali būti apsaugotas, bet jei skirtingi vartotojai dirba su tuo pačiu kompiuteriu, tada apsaugos nėra. Tuo tarpu, Windows NT įdiegta C2 lygio apsauga. Kiekvienas vartotojas sistemoje turi būti identifikuojamas vienareikšmiai. Kiekvienam vartotojui suteikiamas unikalus prisijungimo vardas bei slaptažodis. Windows NT apsaugos modelis užtikrina duomenų apsaugą, nepriklausomai nuo to, kokiu terminalu vartotojas dirba. Windows 2000 - tai galinga OS, kurioje dera Windows NT saugumas ir Windows 98 suderinamumas.

4. Operacinė sistema Windows

4.12. Kontroliniai klausimai 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16.

Kokia yra Microsoft firmos OS Windows šeima? Kokie Windows 2000 reikalavimai įrangai? Kokie Windows NT Workstation reikalavimai įrangai? Kokios papildomos programos pateikiamos kartu su Windows CE? Kokiais pagrindiniais aspektais galima palyginti OS? Kurioje OS (Windows 9X ar Windows NT) geriau apsaugomi duomenys? Kokie esminiai nauji Windows 98 bruožai, palyginti su Windows 95?* Kaip susikurti nuorodas į dažniausiai naudojamas programas ir dokumentus? Kokie yra pagrindiniai veiksmai pele? Kaip perkelti langą į kitą darbo lauko vietą? Kaip sumažinti langą iki norimo dydžio arba išplėsti per visą ekraną? Kaip sutraukti langą iki mygtuko užduočių juostoje? Kaip pakeisti failo ar katalogo vardą? Kaip sukurti naują katalogą? Kaip nukopijuoti failą iš vieno katalogo į kitą? Kaip perkelti failą iš vieno katalogo į kitą?

Rekomenduojama literatūra 1. ECDL. Naudojimasis kompiuteriu ir bylų tvarkymas. Žara, Vilnius, 2001. 2. A.Vidžiiūnas, D.Vitkutė, S.Maciulevičius, R.Valterytė. Informacinių technologijų taikymas. VDU, 1999. 3. Scottas Spanbaueris. Naujoji XP – būsimoji „Windows“ sistema. Kompiuterija, 2001 gegužė. 4. Harry McCrackenas, Scottas Spanbaueris. “Windows” prieš likusią pasaulio dalį. Kompiuterija, 1999 spalis. 5. К.Ахметов. Семейство операционнных систем Microsoft Windows. Компьютер пресс, Ноябрь 1997. 6. М.Донченко. Windows CE – Windows на ладони. Компьютер пресс, Ноябрь 1997. 7. K.Gailius. Dar vienas Windows dinastijos kūdikis. Kompiuterija, 1998 sausis.

5. Archyvatoriai ir virusai

5. Archyvatoriai ir virusai 5.1. Archyvavimo samprata ir paskirtis Išorinėje kompiuterio atmintyje saugomi duomenys gali būti sugadinti ar prarasti. Tai gali įvykti dėl daugelio priežasčių: fiziškai sugadinus diską, neteisingai modifikavus ar atsitiktinai panaikinus saugomus duomenis, dėl įsiskverbusių į kompiuterį kenkėjų (programų (virusų) ar asmenų) piktavališkų veiksmų ir pan. Siekiant išvengti galimų informacijos praradimo nuostolių ar juos sumažinti, tikslinga turėti naudojamų duomenų archyvines kopijas ir reguliariai atnaujinti besikeičiančių duomenų kopijas. Nors pastaruoju metu gerokai padidėjo kompiuterinių duomenų kaupiklių talpa ir duomenų perdavimo sparta, tačiau naudojamų duomenų apimtys padidėjo dar ženkliau. Todėl tiesiogiai saugoti, atnaujinti ir perduoti visus jų kopijas dažnai gali būti sunku, tai gali ir brangiai kainuoti. Duomenų apimtis sumažinama įvairiais suglaudinimo (sutankinimo) metodais ir juos realizuojančiomis programomis. Suglaudinimas galimas dėl to, kad duomenų apimtis dažnai yra didesnė nei jų teikiama informacija. Pavyzdžiui, “1998m.” ir “tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt aštuntieji metai” teikia tiek pat informacijos, tačiau pirmasis užrašas žymiai trumpesnis. Sukurta daug įvairių suglaudinimo metodų, kurie padeda surasti “perteklinius duomenis” ir pakeisti juos lakoniškesniais. Vienoje suglaudinimo programoje gali būti realizuotas ir vienas, ir keli metodai. Suglaudinimo metodai parenkami atsižvelgiant į duomenų pobūdį. Be to, ypač efektyvūs metodai, t.y. padedantys pasiekti didelį suglaudinimo laipsnį, gali būti pernelyg “lėti”, todėl jie netinkami praktikoje. Parenkant metodus ir juos realizuojančias programas, reikia rasti optimalų laiko ir sutaupytos atminties santykį. Suglaudinimo programų darbo rezultatas - failas ar jų rinkinys, vadinamas archyvu. Todėl suglaudinimo programos dažniausiai vadinamos archyvavimo programomis arba tiesiog archyvatoriais. Archyve saugoma ir papildoma informacija: failų vardai, modifikavimo datos, kontrolinės sumos (pvz., bendras vienetukų skaičius failo duomenyse). Tai padeda patikrinti, ar failai iš archyvo atkurti teisingai. Jei archyve yra informacija apie katalogus, tai jis vadinamas archyvu su katalogų struktūra. Toks archyvas naudingas

5. Archyvatoriai ir virusai

tuomet, kai archyvuojami viso katalogo ir jo pakatalogių failai. Galima pageidauti, kad archyvavimo programa sukurtų archyvą keliuose failuose, nurodant didžiausią vieno failo dydį. Toks archyvas vadinamas daugiatomiu, ir jį tikslinga kurti, jei, sakysim, archyvą reikia įrašyti į diskelį, o archyvas viename faile į jį netelpa.

5.2. Archyvavimo programos Archyvavimo programų pagrindinės funkcijos yra šios: archyvuoti ar atkurti (išarchyvuoti) nurodytus katalogus ar failus, peržiūrėti archyvo turinį, išmesti ar įvesti failus į archyvą. Daugelis jų leidžia pasirinkti suglaudinimo lygį. Pasirinkus aukštesnį lygį, suglaudinimas trunka ilgiau, tačiau sukuriamas mažesnės apimties archyvas. Gali būti sukuriamas ir slaptažodžiu apsaugotas archyvas. Įvairūs archyvatoriai skiriasi archyvinių failų formatu, darbo greičiu, failų suglaudinimo laipsniu, naudojimosi patogumu. Nėra nė vieno archyvatoriaus, kuris visais parametrais būtų geresnis už kitus. Neatsiranda tarp jų lyderio netgi lyginant tik jų pasiekiamą suglaudinimo laipsnį - įvairūs failai geriau suglaudinami įvairiais archyvatoriais. Toliau panagrinėsime kai kuriuos plačiai naudojamus archyvatorius. MS DOS naudojami šie populiarūs archyvatoriai: ZIP, ARJ, RAR. Visi jie valdomi DOS komandų eilute. Norint dirbti su konkrečiu archyvatoriumi (pavyzdžiu imsime RAR), jis iškviečiamas komandų eilutės pradžioje užrašius jo vardą. Taigi, užrašę “rar”, pereisime į RAR aplinką, kuri panaši į Norton Commander aplinką, t.y. analogiškas informacijos pateikimas languose, meniu sistema ir kt. Archyvo kūrimo arba papildymo komanda yra “a”. Po jos nurodomas kuriamo archyvo vardas ir failai, kurie bus įtraukiami į archyvą. Pvz., komandų eilutėje surinkus rar a archyv f1.txt *.doc bus iškviestas archyvatorius RAR ir sukurtas archyvas archyv.rar. Jei archyvas tokiu vardu jau yra, tai jis bus tik papildytas. Archyvą archyv.rar sudarys failas f1.txt bei visi aktyvaus katalogo failai, turintys plėtinius doc. Panašiai galima užrašyti komandines eilutes atlikti kitas archyvatoriaus funkcijas. Archyvo turinio peržiūrai naudojama komanda “l”, o failams atkurti iš archyvo (išarchyvuoti) - komandos “e” ir “x”. Pastarosios skiriasi tuo, kad pirmoji grąžina visus failus į aktyvų katalogą ir nesukuria pakatalogių (net jei archyvas turi išsaugotą katalogų struktūrą), o antroji atkuria ir pakatalogių struktūrą. Komanda

5. Archyvatoriai ir virusai

“m” įkelia failus į archyvą, t.y., jie suglaudinami, keliami į archyvą ir ištrinami iš katalogo. Kartu su komanda galima naudoti raktus, kurie pakeičia jos vykdymą, t.y., apibrėžia jos veikimo režimą. Prieš rakto simbolį rašomas “-” ženklas, todėl raktas, priešingai nei komandos simbolis, gali būti bet kurioje komandų eilutės vietoje. Raktų pavyzdžiai galėtų būti šie:  “-r” - suglaudinti failus iš aktyvaus katalogo ir jo pakatalogių bei išsaugoti katalogo struktūrą;  “-mN” - nurodyti suglaudinimo laipsnį; čia N - skaičius, kuris imamas iš intervalo [0;5]. Kuo N didesnis, tuo suglaudinama geriau, bet lėčiau;  “-vD” - kurti daugiatomį archyvą, t.y. keliuose failuose, kurių dydis neviršija nurodyto (D- maksimalus failo dydis); pradedant nuo antro archyvo failo, jam priskiriamas plėtinys su failo eilės numeriu: pvz., jei sukurtas archyvas mano.rar, tai jo failų vardai bus: mano.r00, mano.r01 ir t.t.;  “-pZ” - sukurti slaptažodžiu “z” apsaugotą archyvą. Iš tokio archyvo paimti failus galima tik žinant slaptažodį. Pavyzdžiui, komandinė eilutė rar m -pXXX -v1400k -m5-r archyv.rar *.* nurodo iš aktyvaus katalogo ir jo pakatalogių (nes yra raktas “-r”) į daugiatomį archyvą “archyv.rar” įkelti visus failus. Failai suglaudinami geriausiu, bet lėčiausiu būdu (raktas “-m5”) ir užkoduojami slaptažodžiu “xxx”. Archyvas suskaidomas į failus, kurių dydis neviršija 1400 kilobaitų. OS Windows archyvatorius paprasčiau naudoti dėl paprastos ir vaizdžios grafinės sąsajos. Dažniausiai pagrindiniame archyvatoriaus lange matyti archyvo turinys. Visas archyvatoriaus komandas (analogiškas nagrinėtoms) galima įvykdyti, paspaudus lange esančius mygtukus arba pasirinkus meniu punktus. Dauguma WINDOWS terpės archyvatorių turi “drag and drop” (“nunešk ir padėk”) savybę, t.y., failus, kuriuos reikia įtraukti į archyvą, galima pele “nutempti” iš Windows Explorer lango į archyvatoriaus langą. Suglaudinimo programos Windows sistemai kuria tokius pačius archyvus, kaip ir komandine eilute valdomi archyvatoriai. Todėl tie patys archyvai sėkmingai naudojami DOS ir Windows terpėse. Populiarūs Windows sistemos archyvatoriai: WinRAR, WinZIP. Archyvatorius “ZipMagic” skirtas “zip” tipo archyvams kurti, tačiau jis gali atkurti failus ir iš kito tipo archyvų, pvz., “arj” tipo. Svarbiausia tai, kad šis archyvatorius

5. Archyvatoriai ir virusai

papildo Windows sistemą taip, kad ji traktuoja “zip” tipo archyvus kaip katalogus. Nors duomenys šiuose pseudokataloguose yra suglaudinti, tačiau visos programos gali juos skaityti, kurti pakatalogius ir naujus failus, vykdyti archyve saugomas programas. Jei katalogas pervardijamas, suteikus vardui plėtinį .zip , tai ZipMagic jį automatiškai suglaudina. Šis archyvatorius taip pat turi savo aplinką, kuri panaši į Windows Explorer langus, todėl juo lengva naudotis.

5.3. Viruso apibrėžimas Biologo požiūriu, virusas yra genetinės medžiagos fragmentas, kuris savo gyvavimui ir dauginimuisi turi infekuoti (užkrėsti) kokį nors organizmą-nešėją. Kad virusas plistų tarp organizmų, jam paprastai būdingos savybės , priverčiančios nešėją atlikti tam tikrus patologinius (liguistus) veiksmus, pvz., čiaudėjimą. Vieni virusai turi ribotą nešėjų skaičių, o kiti - labai platų jų diapazoną, pvz., bakterijas, gyvūnus ir pan. Dalis virusų yra sunkių infekcinių susirgimų priežastis. Todėl nieko nuostabaus, kad įvairios kenkėjiškos kompiuterinės programos (t.y. tokios, kurios, įvestos į sistemą, sutrikdo jos veikimą) pavadintos bendru, virusų, vardu. Taigi, programuotojo požiūriu, virusas - tai kompiuterinis kodas, kuris savo plėtimuisi turi infekuoti kurią nors programą-nešėją. Paprastai kompiuterinis virusas infekuoja kitas programas įjungdamas į jas programos-viruso kodą. Virusas projektuojamas tokiu būdu, kad jis po tam tikro laiko galėtų keisti savo formą ir tikslą. Be to, jis dauginasi ir prisijungia prie programų arba kitų failų ir, “pasislėpęs” ten, “keliauja” nuo vieno kompiuterio prie kito. Virusai programuojami, siekiant atlikti įvairius kenkėjiškus veiksmus: trinti kieto disko informaciją, modifikuoti ar naikinti tam tikrus failus ir kt. Pirmą kartą (1949m.) programos-viruso, t.y. kompiuterinės programos, galinčios daugintis, modelį pateikė Džonas fon Neimanas (John fon Neumann). Pirmas užregistruotas kompiuterinis virusas buvo žaidimas “Karas operatyvioje atmintyje” (“Core War”), kurį 6-ajame dešimtmetyje sukūrė kompanijos Bell Laboratories darbuotojas M.Duglas Makilroi. Žaidimo tikslas buvo parašyti programą, kurį ištrintų priešininko informaciją ir blokuotų jo įrašus atmintyje. EGABTR - pirmas IBM PC virusas, atsiradęs 1985m. liepos mėnesį. Šiuo metu pateikti visą esamų virusų sąrašą praktiškai neįmanoma, nes nauji virusai sukuriami beveik kiekvieną dieną. Be to, specialistai, kuriantys virusus aptinkančias programas ir bandantys nustatyti, ar du virusai yra to paties, ar skirtingo tipo, dažnai naudoja skirtingus

5. Archyvatoriai ir virusai

kriterijus. Vieni specialistai laiko virusus skirtingais, jei jų kodai skiriasi bent vienu bitu. Kiti - grupuoja virusus į šeimas ir vienos šeimos virusų nelaiko skirtingais. Todėl, priklausomai nuo vertinimo kriterijų, šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama nuo 50 iki daugiau kaip 10000 (šiuo atveju manoma, kad kasdien sukuriami bent 6 nauji virusai) skirtingų virusų.

5.4. Virusų klasifikacija Virusus galima klasifikuoti pagal įvairius požymius. Vienas jų viruso algoritmo ypatybės ir veikimo būdas. Šiuo atveju galima išskirti tokias pagrindines jų grupes. Tikrasis virusas. Tai mažos apimties programa, kuri “prisiklijuoja” prie kitų programų. Kai infekuota programa ruošiama vykdyti, valdymą pirmiausia gauna viruso kodas. Jis randa ir “užkrečia” kitas programas, taip pat gali atlikti konkrečius kenkėjiškus veiksmus, pvz., gadinti failus. Atlikęs visus nustatytus veiksmus, virusas gali grąžinti valdymą infekuotai programai. Tokie virusai sunkiai aptinkami, nes dažniausiai infekuotos programos veikia įprastai ir sėkmingai baigia savo darbą. Tikrojo viruso pagrindinis tikslas - savo paties kopijų kūrimas. Kirminas. Tai programa, kuri paprasčiausiai visą laiką dauginasi. Palaipsniui kirminai užima visą kompiuterio ar tinklo atmintį, ir tada negalimas joks tolimesnis naudingas darbas. Loginė bomba. Tai programa, kuri pradeda veikti, įvykus konkrečiam loginiam įvykiui, pvz., prisijungus prie tinklo naujam vartotojui. Laiko bomba. Tai loginė bomba, kuri “sprogsta” (pradeda veikti programa) iš anksto numatytu laiko momentu (pvz., kai kompiuterio data pasiekia penktadienį, kuris yra mėnesio 13 diena). Trojos arklys. Tai programa, kuri gali egzistuoti tik pasislėpusi kitoje programoje. Ji išoriškai atrodo kaip naudinga programa, bet realiai atlieka kenkėjiškus veiksmus (pvz., groja nustatytą melodiją). Trojos arklys, kitaip negu tikrasis virusas, nesidaugina (negamina savo kopijų). Tačiau pasislėpęs (pvz., kompiliatoriuje) jis gali lengvai įdiegti kenkėjiškas programas į kompiliuojamų programų kodą. Virusai palydovai. Tai programos, kurios nemodifikuoja egzistuojančių failų. Jos sukuria naujas programas, vykdomas vietoj tų, kurias norėjo įvykdyti vartotojas. Polimorfinis virusas. Tai programa, kuri generuoja nepanašias, nors visiškai veiklias savo kopijas. Šis virusas šifruoja savo esminę dalį ir dažniausiai turi jos šifruotojo ir dešifruotojo kodą. Generatorius įvairiais

5. Archyvatoriai ir virusai

laiko momentais kuria vis kitokius šifruotojus ir juos atitinkančius dešifruotojus. Polimorfiniuose virusuose dešifruotojas nėra vienodas keičiasi kiekvienam infekuotam failui. Dėl šios priežasties dažnai negalima nustatyti infekuoto failo pagal charakteringą viruso eilutęparašą (signatūrą). Nematomi virusai. Šios programos paslepia jų atliktus pakeitimus failuose ar išorinės atminties sektoriuose pakeisdamos sistemines funkcijas, kurias naudoja tuos failus ar sektorius skaitančios programos. Šis virusas, sakysim, gali perimti operacinės sistemos funkcijas, nustatančias failo ilgį, ir “sumažinti” užkrėstų failų ilgį iki ilgio, buvusio iki užkrėtimo. Kitas virusus klasifikuojantis požymis yra jų kenksmingumas. Pagal tai virusai gali būti skirstomi į nepavojingus, pavojingus ir labai pavojingus. Nepavojingi virusai kompiuterio veikimui nedaro jokios įtakos, tik daugindamiesi užima tam tikrą atminties dalį. Be to, jie gali išvesti į ekraną grafinius vaizdus, pranešimus, imituoti įvairius garsus ir pan. Pavojingi virusai gali gerokai sutrikdyti kompiuterio darbą. Labai pavojingi virusai naikina programas ir duomenis, ištrina būtiną kompiuteriui sisteminę informaciją (pvz., failų išdėstymo lenteles). Pagal užkrėtimo būdą virusai skirstomi į rezidentinius ir nerezidentinius. Pirmieji kompiuterio operatyviojoje atmintyje saugo savo rezidentinę dalį ir yra aktyvūs iki kompiuterio išjungimo ar sistemos pakartotinės kelties. Nerezidentiniai virusai kompiuterio atminties neužkrečia ir yra aktyvūs tik tam tikrą laiko tarpą. Pagal “gyvenimo” aplinką virusus galima skirstyti į failų ir kelties. Pagrindiniai failų, kurie dažniausiai infekuojami, tipai yra šie: .BAT, .COM, .EXE, .SYS, .OVL, .LIB, .OBJ, .PRG, .DOC, .DOT. Kai kuriuos jų panagrinėsime detaliau. Virusas, esantis užkrėstuose vykdomuosiuose failuose (.BAT, .EXE, .COM), pradeda savo darbą, paleidus vykdyti tą programą, kurioje jis slepiasi. Tiesa, .BAT tipo failų virusai labai primityvūs, juos lengva surasti ir sunaikinti. Ypač pavojinga, jei bus “užkrėstas” OS DOS komandų procesorius, t.y. failas COMMAND.COM, nes šiuo atveju virusas dirbs, vykdant bet kokią DOS komandą, ir visos vykdomos programos bus užkrėstos (jei virusas jas gali užkrėsti). .EXE ir .COM tipų failų virusai daugindamiesi gali prijungti savo kodą infekuojamo failo pradžioje, viduryje ar pabaigoje. Pavojingas yra keliamų tvarkyklių (t.y. failų, turinčių plėtinį .SYS ir nurodomų sakiniu DEVICE konfigūravimo faile (CONFIG.SYS)) užkrėtimas. Šiuo atveju virusas pradeda savo darbą kiekvieną kartą kreipiantis į atitinkamą (tvarkyklės valdomą) įrenginį. Keliant užkrėstą

100

5. Archyvatoriai ir virusai

tvarkyklę, virusas patenka į operatyviąją atmintį, perima operacinės sistemos užklausą, perduoda šią užklausą tvarkyklei, sulaukia tvarkyklės atsakymo ir jį koreguoja. Šie virusai lieka operatyviojoje atmintyje kartu su tvarkykle. Jie labai gyvybingi, nes į atmintį patenka atkeliant operacinę sistemą, t.y. anksčiau už bet kurią antivirusinę programą. Winword sistemos dokumentų failus (.doc tipo) “puola” virusai, kurie plinta per makrokomandas. Jie užkrečia naujus dokumentų failus bei šablonų failus (.dot tipo). Kelties virusai įsiskverbia į pradinės kelties sektorius, turinčius sistemos veikimui būtiną informaciją. Dažniausiai virusas užkrėtimo metu perkelia šį įrašą į kitą laisvą disko sektorių. Po to virusas kopijuoja sisteminę kelties informaciją į savo programą ir persikelia į pradinės kelties sektorių. Jei viruso kodas netelpa šiame sektoriuje, tai dalis viruso kodo pereina į kitus laisvus sektorius. Kelties virusai yra rezidentiniai. Nuskaičius pradinės kelties sektoriaus turinį, sisteminė programa perkelia ten saugomą viruso programą į operatyviąją atmintį ir perduoda jai valdymą. Gavęs valdymą, virusas atlieka tokius įprastinius veiksmus: a) sumažina laisvos atminties kiekį; b) skaito iš disko savo tęsinį (jei tęsinys yra); c) perkelia viruso kodą į kitą operatyviosios atminties vietą; d) nustato reikalingus pertraukimų vektorius; e) atlieka papildomus veiksmus - tai gali būti garsiniai ar vaizdiniai efektai, kenkėjiški veiksmai ir pan.; f) kopijuoja į atmintį originalią disko ar diskelio pradinės kelties programą ir perduoda jai valdymą. Po to virusas veikia kaip rezidentinis vykdomųjų failų virusas: perima operacinės sistemos kreipinius į diskus ir juos užkrečia. Yra paplitę ir mišrūs virusai, kurie užkrečia ne tik, sakysim, vykdomuosius failus, bet ir diskų pradinės kelties sektorius. Prie kelties virusų gali būti priskirti ir virusai, modifikuojantys disko failų sistemą. Šie virusai slepiasi kuriame nors disko fragmente, pažymėdami jį failų išdėstymo lentelėje (FAT) kaip failo pabaigą. Katalogo elementuose, turinčiuose nuorodas į pirmus vykdomųjų (.com ir .exe) failų fragmentus, jos keičiamos nuorodomis į disko fragmentus, kuriuose pasislėpęs virusas. Teisinga nuoroda saugoma koduotu pavidalu katalogo elemento nenaudojamoje dalyje. Pradėjus vykdyti bet kurią programą, į atmintį atkeliamas virusas, kuris ten lieka ir veikia kaip rezidentinis vykdomųjų failų virusas. Toliau apibūdinsime kai kuriuos žinomus virusus. WORD CONCEPT - tai 1997m. labiausiai paplitęs pasaulyje virusas, kuris priklauso WORD MACRO 9508 šeimai. Jis veikia Microsoft Word redaktoriaus terpėje, kuri gali funkcionuoti DOS, Macintosh, OS/2 ar WINDOWS bazėje. Jo pasirodymo simptomai:

5. Archyvatoriai ir virusai

101

keičia makrokomandas WORD dokumentuose ir šablonuose, standartines makrokomandas papildo kitomis: AAAXAO, AAAZFS, File Save As, Payload. STONED - tai labai pavojingų kelties virusų šeima (joje daugiau kaip 10 išvestinių virusų), kuri 1997m. buvo šešta pasaulyje pagal paplitimą. Veikia OS DOS terpėje. Jų pasirodymo simptomai: užkrečia diskų pradinės kelties sektorius, suardo failų paskirstymo lentelės informaciją, kompiuterio pradinės kelties metu gali išvesti tokio tipo pranešimus: “Your computer is now stoned”, “Your PC is now stoned” ir pan. MICHELANGELO - tai 1997m. dešimtas pasaulyje pagal paplitimą virusas, veikiantis DOS terpėje. Tai rezidentinis virusas. Pasirodymo simptomai: mažina sisteminės atminties dydį 2048 baitais, užkrečia diskelių ir sisteminio disko pradinės kelties sektorius. Jis dažniausiai pasireiškia kovo 6 dieną ir paprasčiausiai formatuoja diską, užrašydamas į jį atsitiktinius duomenis iš operatyviosios atminties. Virusus klasifikuoti bei atpažinti padeda ir specialus trumpas jų aprašymas, kuris paprastai susideda iš trijų elementų: kodo, aprašo (deskriptoriaus) ir parašo (signatūros). Kodą sudaro raidinis priešdėlis (prefiksas), skaitinė šaknis (charakteristika) ir nebūtina raidinė priesaga (sufiksas). Pvz., viruso RCE-1813c priešdėlis yra RCE, šaknis - 1813, priesaga - c. Be to, kodo gale, atskirtas nuo jo tašku, gali būti užrašomas plėtinys, rodantis šeimą (grupę), kuriai priklauso virusas. Nagrinėjamas virusas RCE-1813c.IER priklauso Jeruzalės šeimai. Šios grupės virusas pirmą kartą (1989m. gruodžio mėn.) aptiktas Izraelyje (Jeruzalėje). Tai failų virusas, kuris gali sukelti OS DOS “pakibimą” su pranešimu “Stack overflow” (steko persipildymas). Kairiajame ekrano kampe gali atsirasti juodas kvadratas (todėl šis virusas dar vadinamas Black Hole - Juoda skylė). Penktadieniais, kurie yra 13 mėnesio diena, šis virusas naikina infekuotoje sistemoje vykdomas programas (todėl jis dar vadinamas Black Friday - Juodasis penktadienis). Priešdėlis nurodo, kur virusas yra. Raidės C, E rodo, kad virusas yra .COM ir .EXE tipo failuose. Raidės B,D,M nurodo kelties virusus. Raidė J rodo, kad virusas yra eilutė arba programa, parašyta OS užduočių valdymo kalba (Job Control Language). Jei virusas yra mišrus, tai priešdėlyje naudojamas atitinkamų raidžių junginys: pvz., BRCE arba MRCE. Viruso šaknis yra skaičius. Failų virusams jis paprastai parodo užkrėsto failo padidėjimą.

102

5. Archyvatoriai ir virusai

Priesagos vartojamos, norint atskirti virusus, turinčius vienodus priešdėlius ir šaknis. Viruso aprašas koduoja pagrindines jo charakteristikas. Kodavimą sudaro simbolių grupė. Kiekvienos grupės pradžioje rašoma didžioji raidė, o už jos mažosios - raidės ar skaičiai. Didžioji raidė rodo savybės tipą, kiti simboliai - jo reikšmę. Pvz., aprašas “Xab Yc Zdmt” nurodo, kad savybė X nagrinėjamam virusui turi reikšmę ab, savybė Y - reikšmę c, savybė Z - reikšmę dmt. Viruso parašas - tai simbolių eilutė, padedanti identifikuoti konkretų virusą. Išoriškai infekuotos sistemos veikimas užkrėtimo pradžioje gali atrodyti kaip ir neužkrėstos. Tačiau vėliau gali atsirasti įvairūs sistemos darbo sutrikimai. Tai gali būti: a) sistemos greičio pastebimas mažėjimas; b) nenumatytų programose simbolių, pranešimų, paveiksliukų, muzikos ar kitų pašalinių efektų atsiradimas; c) failų turinio ar dydžio pasikeitimas; d) pertraukimų vektorių pasikeitimas (jis gali būti toks, kad, pavyzdžiui, viruso programos atliktų vieną iš tokių veiksmų: grąžintų fiktyvų atminties dydį, iškvietus pertraukimą Memory Size, arba trintų visą atmintį, atliekant šį pertraukimą),e) nepaaiškinamas atminties naudojimas arba pasiekiamos atminties dydžio sumažėjimas (pvz., jei sistemoje nustatyta 32MB operatyvioji atmintis, o patikrinus, tarkim, su DOS komanda CHDSK, rodoma mažesnė, tada reikia susirūpinti). Virusų padaroma žala gali būti įvairi - labai didelė ir neištaisoma arba nežymi. Galima būtų išskirti tokius jos atvejus:  programų užkrėtimas - kai kurios užkrėstos programos nustoja veikti arba veikia blogai;  garso ir videoefektai - pvz., krintantys simboliai, įvairūs ekrano režimų trukdymai muzika ir kt., trukdantys kompiuterio darbą;  sistemos darbo lėtėjimas, pvz. įvedimo-išvedimo metu;  tam tikrų operacijų, pvz., programų vykdymo arba OS kelties trukdymas kompiuteryje;  nepastebimas duomenų failų modifikavimas, pvz., skaičių sukeitimas failuose;  informacijos diskuose sunaikinimas, pvz. formatuojant diską ar trinant tam tikras disko sritis;  failų sistemos sugadinimas - failų išdėstymo lentelės, katalogų, disko sistemos kelties ir kieto disko paskirstymo lentelės modifikavimas;

5. Archyvatoriai ir virusai

103

 fiziškas kai kurių kompiuterio įrenginių sugadinimas, pvz., kai kurie virusai nuolat rašo į tą patį disko takelį, ir todėl nusitrina jo magnetinis sluoksnis, kiti virusai gadina diskus, atlikdami nekorektiškas skaitymo ir rašymo operacijas, ar gadina monitorius, suvesdami visus simbolius į vieną ekrano tašką.

5.5. Antivirusinė programinė įranga Kovai su virusais pasitelkiamos specialios programų sistemos, kurios dažniausiai vadinamos antivirusinėmis programomis. Pagal veikimo būdą ir atliekamas funkcijas į antivirusinės sistemos sudėtį įeinančios programos gali būti skirstomos į tokias pagrindines grupes. Programos - detektoriai (skeneriai). Jos suteikia galimybę rasti failus, kurie užkrėsti kokiu nors žinomu(ais) virusu(ais). Detektoriai tik aptinka virusą, bet nuo jo neišgydo. Virusas gali būti randamas pagal parašą, t.y., kaip minėjome, pagal jam būdingų baitų kombinaciją. Todėl šiose programose yra virusinių parašų bankas. Banko sudėtis apsprendžia aptinkamų virusų rūšis ir jų skaičių. Be to, kai kuriems virusams surasti gali būti pasitelkiama vadinamoji euristinė analizė. Tai rinkinio taisyklių, apibrėžiančių virusus, panaudojimas jiems lokalizuoti. Detektoriai gali tikrinti nurodytus diskus ar failus. Daugelis jų turi užkrėstų failų naikinimo priemones. Dirbant su programomis detektoriais, reikia jas reguliariai (bent kas 1-3 mėnesius) atnaujinti, t.y., dirbti su konkrečios programos paskutine versija, galinčia aptikti ir naujai pasirodžiusius virusus. Taip veikiančios antivirusinės programos pavyzdžiu galėtų būti sistema Doctor Web, naudojanti virusams rasti ir jų parašą, ir euristinę analizę. Jos virusinių parašų banke yra keli tūkstančiai parašų, o euristinėje analizėje galimi trys lygiai: minimalus, optimalus ir patikimiausias. Dokumentacijoje rašoma, kad testuojant nežinomus virusus Doctor Web efektyvumas yra 72% (patikimumo lygis, t.y., procentas aptiktų iš visų pateiktų testavimui virusų) minimaliu lygiu, 80% - optimaliu bei 82-90% - patikimiausiu. Tačiau bendras sistemos efektyvumas, specialistų teigimu, neviršija 50%. Maždaug kas mėnesį pateikiama nauja šios sistemos versija. Doctor Web vartotojai dažniausiai moka jos metinės prenumeratos mokestį (apie kelis šimtus litų). Dar vienas programos detektoriaus pavyzdys - programa FindVirus, naudojama sistemoje “Dr. Solomon’s Anti-Virus Toolkit”, sukurtoje bendrovėje “S&Software”; tai viena tobuliausių antivirusinių priemonių. Šia sistema galima aptikti per 10000 virusų; specialistai jai teikia apie 97% patikimumo lygį. Sistema turi parašų banko atnaujinimo

104

5. Archyvatoriai ir virusai

priemones (pvz., iš diskelių, platinamų per prenumeratą, Internetą). Be to, pakete yra virusų enciklopedija, kurioje aprašyti įvairūs virusai ir jų poveikis kompiuteriui. Kasmetinis mokestis už sistemos atnaujinimą yra apie 1000 litų. Programos - daktarai (fagai). Tai antivirusinės programos, ne tik aptinkančios virusus, bet ir išgydančios nuo jų, t.y. atliekančios priešingus veiksmus nei atliko virusas, užkrėsdamas kompiuterį. Jos iš užkrėstos programos ar disko “iškanda” (išmeta) virusą, t.y., grąžina programą į tą būseną, kuri buvo prieš užsikrečiant. Failai, kurių nepasiseka grąžinti, paprastai daromi neveikliais (nedarbingais) arba išmetami. Programų - daktarų pagrindiniai trūkumai: gydant kai kuriuos virusus, gali būti sugadinta programa ar palikti viruso fragmentai, kai kurie virusai gali būti klaidingai atpažinti ir tada blogai išgydoma. Programos - daktarai dažniausiai neišskiriamos į atskirą grupę. Traktuojama, kad tai yra programa - detektorius, turinti galimybę gydyti. Pavyzdžiui programa F-Prot, kuri naudojama antivirusinėje sistemoje F-Prot Professsional, sukurtoje bendrovėje “Frisk Software International”, identifikuoja per 7000 virusų ir apie 85% atvejų nuo jų išgydo. Specialistai šiai sistemai suteikia apie 94% patikimumo lygį. Programos - revizoriai. Jos naudojamos atliekant ankstyvąją viruso diagnostiką ir turi du darbo etapus. Pirmiausia revizoriai atsimena duomenis apie programų ir diskų sisteminių sričių (kelties sektoriaus ir sektoriaus su disko paskirstymo lentele) būklę (pvz., jų dydžius). Traktuojama, kad tuo momentu programos ir sisteminės diskų sritys neužkrėstos. Po to revizoriai gali kiekvienu momentu palyginti esamą jų būklę su pradine. Jei randamas neatitikimas (“prikibęs” prie programos virusas padidina ją standartiniu, jam būdingu dydžiu), apie tai pranešama vartotojui. Tai suteikia galimybę nustatyti užsikrėtimą virusu iki tol, kol jis dar nepadarė didelių nuostolių. Be to, programa revizorius gali rasti viruso paveiktus failus. Norint patikrinti, ar nepasikeitė failas, skaičiuojamas arba jo ilgis, arba kontrolinė suma - tai tam tikra speciali viso failo turinio funkcija (pvz., bendras vienetų skaičius failo duomenyse). Jei pasikeitė ilgis ar kontrolinė suma, tai aišku, kad pasikeitė ir failas. Pakeisti failą taip, kad nepakistų kontrolinė jo suma, praktiškai neįmanoma. Norint suskaičiuoti kontrolinę sumą, būtina perskaityti visą failą, o tai santykinai ilgas procesas. Kadangi tikrinti, ar kompiuteryje nėra virusų, reikia dažnai (geriausiai OS kiekvienos pradinės kelties metu), tai ilgas tikrinimo laikas nepageidautinas. Todėl paprastai kontrolinės sumos skaičiavimą ir pastovų jos tikrinimą tikslinga atlikti tik itin svarbiem, dažniausiai vykdomiems failams (programoms) (pvz., COMMAND.COM, IO.SYS,

5. Archyvatoriai ir virusai

105

MSDOS.SYS ir pan.). O kitų failų gali būti tikrinamas tik dydis. Taigi programos - revizoriai gali “išgaudyti” ir žinomus, ir visai nežinomus virusus. Programų - revizorių pavyzdžiai - tai ASP Integrity Toolkit, esanti sistemos “Dr. Solomon’s Anti-Virus Toolkit” sudėtyje, Integrity Master ir VDS, dirbančios DOS terpėje. Programos - filtrai. Jos dar vadinamos rezidentinėmis antivirusinėmis programomis arba bendrojo monitoringo (įspėjimo) programomis. Šios programos talpinamos rezidentiškai kompiuterio operatyviojoje atmintyje ir perima tuos kreipinius į OS, kuriuos virusai naudoja dauginimuisi ir kenkimui. Apie tai jos praneša vartotojui, kuris gali leisti atlikti atitinkamą operaciją ar ją uždrausti. Tokie “įtartini” kreipiniai (veiksmai) yra šie: vykdomųjų failų keitimas, failo atributo “tik skaitymui” panaikinimas, disko formatavimas, tiesioginis įrašymas (įrašymas pagal absoliutinį adresą) į diską, programos padarymas rezidentine.Kai tik yra kreipinys (į OS) atlikti “įtartiną” veiksmą, į ekraną išvedamas pranešimas apie tai, kokį veiksmą reikia atlikti ir kokia programa nori jį atlikti. Jei šis veiksmas realiai nereikalingas vykdant tą programą, jį reikia uždrausti, nes tai, matyt, yra viruso reikalaujamas veiksmas. Programų - filtrų naudojimo pagrindiniai trūkumai: 1) jos pastoviai užima tam tikrą operatyviosios atminties dalį ir kartu mažina atminties dalį, į kurią gali kreiptis kitos programos; 2) vartotojas turi atsakinėti į klausimus: leisti ar uždrausti konkrečius veiksmus kompiuteryje; jei šie klausimai dažni, vartotojui jie gali nusibosti; 3) jų užtikrinamo apsaugos laipsnio nereikia pervertinti, nes daugelis virusų, norėdami plisti ir kenkti, tiesiogiai kreipiasi į OS programas, nenaudodami šių programų standartinio iškvietimo per pertraukimus būdo. O rezidentinės programos perima tik šiuos pertraukimus. Be to, jos nepadeda apsaugoti diską nuo užsikrėtimo virusais, kurie plinta per kelties sektorių - toks užsikrėtimas gali įvykti OS pradinės kelties metu, t.y., prieš bet kurių programų vykdymą ar tvarkyklių nustatymą. Pagrindinis programų filtrų privalumas tas, kad jos gali nustatyti ankstyvos stadijos virusą, t.y., kol jis dar nespėjo išplisti ir pakenkti. Tuo būdu, nuostolius dėl virusų galima sumažinti iki minimumo. Programos - filtro pavyzdžiu gali būti programos SECURE ir FluShot. Tarp vartotojų paplitusi nuomonė, kad, norint patikimai apsisaugoti nuo virusų, reikia surinkti kuo daugiau virusus aptinkančių ir juos panaikinančių programų, t.y., programų detektorių ir daktarų, o kitų programų galima ir nenaudoti. Tikimasi iš tų daugelio programų parinkti

106

5. Archyvatoriai ir virusai

reikiamus “vaistus”. Tačiau, norint minimizuoti virusų daromą žalą, reiktų vadovautis medikų išmintimi: ligos lengviau išvengti, negu ją išgydyti. Todėl, vertinant atskirų antivirusinių programų grupių indėlį į duomenų ir programų saugumą, pirmoje vietoje turėtų būti programos revizoriai, suteikiančios galimybę apibrėžti programų ir duomenų vientisumą. Vientisumo kontrolė tikslinga kiekvieną kartą pradėjus dirbti kompiuteriu, t.y., pravartu įjungti revizorių vykdymo komandas į AUTOEXEC.BAT failą. Be to, rekomenduotina naudoti hibridines programas - revizorius - daktarus, kurios ne tik nustato pasikeitimus failuose ir sisteminėse diskų srityse, bet ir, atsiradus pasikeitimams, gali automatiškai grąžinti juos į pradinį būvį. Toliau būtų programos - filtrai, suteikiančios galimybę nustatyti daugelį (nors ne visus) virusus jų pačioje ankstyvojoje stadijoje, kol jie dar nespėjo ko nors užkrėsti ar sugadinti. Toliau eitų programos - detektoriai. Dažnai jos be reikalo naudojamos visam diskui tikrinti, t.y., jų vykdymo komandos užrašomos į AUTOEXEC.BAT failą. Tokį tikrinimą geriau atliks programos revizoriai. O programos - detektoriai reikalingi kitiems tikslams – tikrinti, ar nauja gauta programinė įranga neturi virusų. Paskutinėje vietoje būtų programos - daktarai, kurias tikslinga naudoti tik tada, kai nėra užkrėstos programos kopijos archyve ar ją sunku gauti kitu būdu. Be to, jei jau buvo naudotas daktaras, reikia būtinai patikrinti grąžintą failą su revizoriumi (aišku, jei informacija apie šį failą buvo iš anksto išsaugota), nes ne visada daktarai gydo teisingai. Nė viena iš aptartų antivirusinių programų grupių nesuteikia absoliučios apsaugos nuo visų virusų. Todėl reikėtų naudoti (įvertinant anksčiau pateiktas pastabas) visą jų rinkinį. Esamos antivirusinių programų sistemos apskritai skiriasi tokiomis pagrindinėmis charakteristikomis: veikimo terpe, greičiu, reikalingais atminties resursais, patikimumu, vartotojo sąsaja, kaina. Antai anksčiau nagrinėta antivirusinė programa Dr.Solomon’s AntiVirus Toolkit, kuri orientuota dirbti WINDOWS 95 terpėje (FOR WINDOWS 95), testavus (1997m.) ją PK (procesorius Pentium 90MHZ, diskas 800MB), turėjo tokį greitį: tikrinant kietą diską sugaišo 91 sekundę, o diskelį su 60-ia failų - 31 sekundę. Jos reikalaujami atminties resursai: 4MB operatyviosios atminties bei 10MB diskinės atminties. Kaip minėta, jos patikimumo lygis 97,2%. Kūrėjo rekomenduojama kaina buvo apie 500 litų, įskaitant virusų banko atnaujinimą kas ketvirtį pirmaisiais metais. Kaip minėta, kasmetinis mokestis už sistemos atnaujinimą siekė 1000 litų. Ši antivirusinė programa naudoja ne tik viruso parašo paieškos metodą, bet ir sistemos padėties monitoringą, leidžiantį efektyviai ieškoti virusų visoje

5. Archyvatoriai ir virusai

107

sistemoje, o ne tik atskirame faile. Ji garantuoja, kad aptiks visus virusus, esančius kompiuterių saugumo nacionalinės asociacijos (National Computer Security Association (NCSA)) kolekcijoje.

5.6. Kovos su virusais priemonės Nuo kompiuterinių virusų apsaugoti naudojamos: 1) bendrosios informacijos apsaugos priemonės; 2) specializuotos kovos su virusais priemonės; 3) profilaktinės priemonės. Yra du pagrindiniai bendrosios duomenų apsaugos būdai - duomenų rezervinis kopijavimas ir kreipties į juos apribojimas. Būtina turėti duomenų ir naudojamų programinių paketų archyvines ar etalonines kopijas, kurias derėtų saugoti informacijos išoriniuose nešikliuose: diskeliuose, magnetooptiniuose diskuose, magnetinėse juostose ir kt. Reguliariai darytinos archyvines kopijos tų failų, kurie iš naujo kuriami ar keičiami. Prieš archyvaciją reikia patikrinti, ar šie failai neužkrėsti virusais. Be to, reikia nukopijuoti į diskelį ir disko sisteminę informaciją. Kopijavimo sąnaudos bus kur kas mažesnės už duomenų grąžinimo sąnaudas, jei juos suardė virusas. Kreipties apribojimas ir paskirstymas padeda išvengti nesankcionuoto informacijos naudojimo ir kartu apsaugo duomenis nuo užsikrėtimo virusu, kurį gali sukelti neteisingai veikiančios programos ar klaidingi vartotojų veiksmai. Specializuotos kovos su virusais priemonės – tai techninė ir programinė antivirusinė įranga. Techninė antivirusinė įranga - tai specialios kovos su kelties virusais mikroschemos. Jos perima valdymą sistemos pradinės kelties metu anksčiau už sisteminės kieto disko informacijos ir OS keltį. Be to, antivirusinės mikroschemos tikrina kiekvieno diskelio kelties sektorių prisijungimo metu, ir tai trunka tik kelias milisekundes. Antivirusinė programinė įranga - tai populiariausia kovos su virusais priemonė. Reikėtų naudoti rinkinį, turintį visus galimus anksčiau išnagrinėtų antivirusinių programų grupių atstovus, įvertinant kiekvieno jų privalumus bei trūkumus ir paskirtį. Antivirusinių programų sistemos pasirenkamos, atsižvelgiant į vartotojo darbo aplinką: kompiuterio ir OS tipą, integravimąsi į lokalų ar globalų tinklą. Profilaktinės priemonės, nors dažnai išoriškai atrodo ir trivialios, realiai žymiai sumažina užsikrėtimo virusu tikimybę ir kartu dėl to patiriamus nuostolius. Rekomenduojami tokie pagrindiniai veiksmai.  Reikėtų apsaugoti nuo įrašymo diskelius, kuriuose esanti informacija naudojama tik skaityti. Taip pat kietame diske reikėtų

108

5. Archyvatoriai ir virusai

sukurti loginį, apsaugotą nuo įrašymo, diską. Jame įrašomos programos bei duomenys, kurie naudojami, bet nekeičiami.  Siekiant išvengti užsikrėtimo per diskelių kelties sektorių, prieš atliekant kompiuterio pakartotinę keltį iš kieto disko, reikia patikrinti, ar kaupiklyje neįdėtas diskelis.  Atliekant kompiuterio keltį iš diskelio, reikia naudotis tik nuo įrašymo apsaugotu etaloniniu diskeliu.  Nereikia perrašinėti programinės įrangos iš kitų kompiuterių, nes ji gali būti užkrėsta.  Visa nauja gauta (ypač iš BBS ar Interneto demonstracinė ar sąlyginai nemokama (shareware)), net ir licencinė, programinė įranga prieš instaliavimą turi būti patikrinta turimomis antivirusinėmis priemonėmis. Žinoma daug atvejų, kai programinės įrangos kūrėjai išplatino užkrėstus diskelius ar kompaktinius diskus.  Pageidautina, kad vienu kompiuteriu naudotųsi kuo mažiau asmenų, kad jie nedirbtų be priežiūros.  Nevykdyti nepatikimų ar gautų iš nepatikimų šaltinių vykdomųjų failų. Pradedama vykdyti nauja programa turi būti patikrinta.  Reguliariai būtina įvesti naujas ir atnaujinti turimas antivirusines programas.  Visada reikia turėti sisteminį diskelį su svarbiausiomis OS komandomis. Tačiau ir naudojant visas apsaugos priemones, virusas gali “prasiskverbti” į sistemą. Jei pastebimi kompiuterio užkrėtimo simptomai, rekomenduojama laikytis tokių taisyklių. 1. Nepanikuoti, t.y. neskubėti priimti gerai neapgalvotus sprendimus. Dėl neapgalvotų veiksmų galima ne tik netekti dalies failų, kuriuos buvo galima išsaugoti, bet ir pakartotinai sistemą užkrėsti. 2. “Nukirsti” visus kompiuterio kontaktus su “išoriniu pasauliu”, t.y. jį izoliuoti. Reiktų atjungti elektroninio pašto sistemą, ryšį su Internetu ir pan. Būtina bematant išjungti kompiuterį, kad virusas netęstų savo griaunamųjų veiksmų. 3. Nustatyti infekavimo kilmę ir laipsnį. Pasistengti prisiminti visus atliktus veiksmus kompiuteryje ir atsiradusius užkrėtimo simptomus. Gal atsiminsite, kad, sakysim, pažįstamas buvo paskolinęs diskelį. Jei taip, būtina jį patikrinti. Reikia tiksliai žinoti, kas atsitiko sistemai: ar pažeistas kietas diskas, ar didėja daromi nuostoliai, t.y., ar toliau tęsiasi kenkėjiška viruso veikla,

5. Archyvatoriai ir virusai

109

ir pan. Visus veiksmus, nustatant užkrėtimo rūšį ir gydant kompiuterį, galima atlikti tik atkėlus sistemą iš neinfekuotų, apsaugotų nuo įrašymo, diskelių (diskų). Reikia naudoti programas (vykdomuosius failus) tik apsaugotuose nuo įrašymo diskuose. Priešingu atveju sistemoje virusas gali būti aktyvizuotas, o veikiant virusui kompiuterio gydymas beprasmiškas, nes ir toliau diskai ir programos bus užkrečiami. 4. Jei neturite pakankamos kompiuterio gydymo patirties ar žinių, kreipkitės pagalbos į aukštesnės kvalifikacijos vartotojus.

5.7. Kontroliniai klausimai 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8.

Kokia informacija saugoma archyve? Kas yra daugiatomis archyvas? Kokios pagrindinės darbo su archyvu komandos? Kuo skiriasi “Trojos arklys” nuo tikrojo viruso? Kokio tipo failas dažniausiai užkrečiamas virusais? Kokius žinote plačiausiai paplitusius virusus? Kaip klasifikuojami virusai? Antivirusinių programų filtrų pagrindiniai trūkumai privalumai. 9. Kokios pagrindinės kovos su virusais priemonės? 10. Kokios pagrindinės antivirusinių programų charakteristikos?

Rekomenduojama literatūra 1. D.Rutkauskienė. Įvadas į kompiuterių pasaulį. Kaunas, Technologija, 1995. 2. P.T.Davis, B.D.Lewis. Computer security for dummies. IDG Books Worldwide Inc., 1996. 3. В.Э.Фигурнов. IBM PC для пользователя. Финансы и статистика, 1993.

110

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

ANTRA DALIS Taikomoji programinė įranga

6. Dokumentų redagavimo pagrindai 6.1. Tekstų redaktoriaus paskirtis ir funkcijos Sunku būtų šiuo metu surasti solidesnę save gerbiančią firmą, kurioje nebūtų naudojami kompiuteriniai teksto redaktoriai, negailestingai nukonkuravę rašomąsias mašinėles. Tai populiariausi taikomųjų programų paketai. Pasaulyje 60–70 proc. asmeninių kompiuterių naudojami tekstui – kanceliariniams raštams, ataskaitoms, įprastiems ir elektroniniams laiškams – tvarkyti. Tam skirtos kompiuterių programos sparčiai tobulėja ir plinta. Jas naudoja ir individualūs vartotojai, ir stambios leidyklos. Jos skiriasi savo galimybėmis ir kaina. Šiuolaikinės programos leidžia rinkti ir redaguoti tekstą, jį vaizdžiai pateikti ekrane, kokybiškai spausdinti dokumentus. Pagrindinės teksto redaktorių funkcijos yra šios:  simbolių formavimas (įvairių šriftų ir stilių naudojimas);  pastraipų formavimas (automatinis išlyginimas pagal puslapio plotį, automatinis žodžių perkėlimas);  puslapių apipavidalinimas (automatinis numeravimas, puslapinių antraščių ir išnašų įvedimas);  dokumento apipavidalinimas (automatinis turinio ir nuorodų formavimas);  lentelių kūrimas ir tvarkymas;  žodžių rašybos tikrinimas;  grafinių objektų (piešinukų, diagramų, fotografijų) įterpimas į dokumentą. Pradedantys vartotojai kartais įvairiai traktuoja terminus: tekstų redaktorius (Text Editor), tekstų procesorius (Text Processor) ir žodžių procesorius (Word Processor). Neieškokite čia kokių nors niuansų:

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

111

tiesiog laikykite, jog tai – tas pats. Tekstų procesoriumi paprastai vadinamas galingas didžiulių galimybių tekstų redaktorius tekstiniams dokumentams tvarkyti. Vargu ar galima MS–DOS Editor teksto tvarkymo programą vadinti procesoriumi, bet geriausių tekstų procesorių kūrėjai neįsižeis, jei jų produktą pavadinsite redaktoriumi. Laikykite, kad procesorius – redaktoriaus sinonimas. Pasirenkant tekstų procesorių darbui, reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių: ir į dokumento sudėtingumą, ir į teksto apimtį, dokumento kokybės popieriuje reikalavimus, ir į medžiagos pobūdį (paprastas tekstas, formulės, lygtys ir t.t.). Žinomiausius redaktorius galima sąlygiškai suskirstyti į 4 grupes: 1. Pradinių tekstų redaktoriai (Multi–Edit, MS DOS Editor, Norton Editor ir programavimo sistemų BASIC, Pascal, C, FoxPro ir kt. vidiniai redaktoriai). 2. Mokslinių dokumentų redaktoriai (ChiWriter, TEX ir kt.). 3. Bendros paskirties procesoriai (Microsoft Word, Word Perfect, Lotus Word Pro, Star Office ir kt.). 4. Leidybinės sistemos (Aldus PageMaker, Corel Ventura, QuarkXPress, Frame Maker ir kt.). Redaktoriaus specializacija išsiskiria tuo, kad jame įvestos arba optimizuotos funkcijos, reikalingos atitinkamo tipo dokumentams apdoroti. Pavyzdžiui, Multi–Edit leidžia išryškinti pradinių programų tekstų prasminius segmentus, ChiWriter patogus matematinėms išraiškoms rinkti ir t.t. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija rekomenduoja valstybinėms įstaigoms naudoti Microsoft Word teksto redaktorių. Ypatingą vietą paketų, dirbančių su dokumentais, grupėje užima leidybinės sistemos. Paprastai leidybinės sistemos naudojamos jau surinktų dokumentų paruošimui tiražuoti (leidinio maketavimas). Tekstui rinkti patogiau naudoti tekstų procesorių (MS Word tipo), o iliustracijas kurti ir redaguoti – grafine sistema (pavyzdžiui, Corel DRAW – vektoriniams vaizdams arba Adobe Photoshop – rastriniams vaizdams). Be to, procesorių leidybinės galimybės tokios didelės, kad daugumą leidinių galima paruošti spaudai ir be leidybinių sistemų. Toliau paminėsime kai kurias kitas tekstų apdorojimo sistemas. Optinis simbolių atpažinimas. Pagrindinė optinio simbolių atpažinimo paketų paskirtis – automatizuoti tipografinių, mašininių ir net rankraštinių tekstų įvedimo į kompiuterį procesą. Rankinis tokių operacijų atlikimas reikalauja daug žmogaus darbo sąnaudų ir nervų, mašininių ir energetinių resursų. Tokio tipo sistemos esmė ir darbo principas toks: kompiuterio skeneris “nufotografuoja” popieriuje esantį

112

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

tekstą ir sukuria jo skaitmeninį grafinį vaizdą, o optinių simbolių atpažinimo sistema turi sukurtiems vaizdams surasti atitinkamus simbolius. Tuo tikslu ji lygina kiekvieno skeneriu nuskaityto simbolio vaizdą su specialių kontūrų rinkiniu, o po to atpažintą simbolį įrašo į tekstinį failą. Daugelis specialistų mano, jog vienos geriausių tokių sistemų yra Fine Reader ir Cuney Form. Kompiuterinis vertimas ir žodynai. Kompiuterinio vertimo sistemos turi sukaupusios milžiniškus žodžių, posakių, žodžių junginių masyvus ir dirba pagal sudėtingiausius algoritmus, įvertinančius kalbos gramatiką ir semantiką. Algoritmų sudėtingumas ir vertimo kokybė priklauso nuo kalbos struktūriškumo lygio. Pavyzdžiui, anglų kalba dėl griežtos žodžių eilės tvarkos ir linksnių nebuvimo žymiai struktūriškesnė nei lietuvių ar rusų.

6.2. Darbo aplinka 6.2.1. Meniu Meniu – tai komandų sąrašas, iš kurio reikia pasirinkti vieną ar kelias. Meniu komandų sąrašas dažnai būna suskirstytas į prasmines grupes. Paprasčiausias pavyzdys – kavinės ar restorano meniu. Gražiai apipavidalintas meniu siūlo dešimtis patiekalų, suskirstytų į grupes: šalti užkandžiai, sriubos, karštieji patiekalai, desertas ir kt. Iš pradžių pasirenkamas skyrius (pavyzdžiui, karštieji patiekalai), o po to – konkretus patiekalas (pavyzdžiui, pica). Visiems taikomųjų programų meniu būdingos šios bendros savybės:  meniu gali turėti kelių hierarchinių lygių struktūrą;  meniu leidžia pasirinkti vieną ar kelis reikiamus objektus arba jų atsisakyti;  meniu gali būti tuo metu neprieinami objektai. Meniu skyrius suaktyvinamas, spragtelėjus pele ties skyriaus pavadinimu arba paspaudus atitinkamą klavišų derinį. Meniu komandų tipai:  komanda (konkreti operacija);  jungiklis (įjungia/išjungia komandos režimą);  pasirinkimo laukas (nurodoma pasirinkimo galimybių sritis, iš kurios galima pasirinkti tik vieną galimybę);  dialogo lango iškvietimas (komanda atveria dialogo langą);  stilizuotas simbolis, rodantis, kad komanda iškvies žemesnio lygio meniu poskyrį.

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

113

Meniu klasifikacija Visų programų meniu yra labai panašūs, bet sąlygiškai meniu galima klasifikuoti pagal neprincipinius požymius:  vaidmenį programos valdyme (pagrindinis, sisteminis, valdantysis, pavaldus, kontekstinis);  vaizdavimo ekrane formą (horizontalus, vertikalus, iškrentantysis, instrumentų liniuotė). Meniu ekrane išdėstomas gan įvairiai; čia bus paminėti populiariausi variantai:  horizontalusis meniu (menu bar); kiti vartojami terminai – meniu liniuotė, meniu eilutė, pagrindinis ar tiesiog meniu;  vertikalusis meniu (pop bar);  iškrentantysis (pull–down) meniu; jis ekrane iškviečiamas, pasirinkus horizontalaus/vertikalaus meniu punktą;  instrumentų liniuotės dedamos bet kurioje ekrano vietoje. Komandų pasirinkimo būdai: a) Suaktyvintame meniu skyriuje: 1) spragtelti pele ties pasirinkta komanda; 2) klaviatūros rodyklių klavišais pasirinkti komandą ir spausti įvedimo klavišą (Enter); 3) klaviatūroje paspausti komandos pavadinime pabrauktą ar kitaip išryškintą simbolį atitinkantį klavišą; b) Klaviatūra: nuspausti “greitųjų” klavišų kombinaciją, užrašytą ties komandos pavadinimu suaktyvintame meniu skyriuje; c) Instrumentų liniuotėje: spragtelti pele ties komandos piktograma instrumentų liniuotėje. Grafinėje technologijoje meniu punktą galima parinkti, spragtelėjus pele ties grafiniu objekto pažymėjimu. Meniu paprastai turi pagalbinį žinyną (Help), iškviečiamą atitinkama komanda ar klavišų kombinacija. 6.2.2. Dokumento vaizdavimas ekrane Teksto redaktorių ruošiami dokumentai gali būti gana sudėtingos struktūros: be pagrindinio teksto, gali būti apatinės ir viršutinės puslapinės antraštės, išnašos, paveikslėliai, lentelės ir kt. Priklausomai nuo situacijos galima parinkti dokumento vaizdavimo programos lange režimą:  normalų;  tikrąjį;  dokumento sandaros;  interneto tinklalapio vaizdo;

114

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

 vartotojo. Normalus (normal) darbo režimas dažniausiai siūlomas pagal nutylėjimą. Šiuo režimu pavaizduotame dokumente matomas pagrindinis (bet ne galutinis) dokumento maketas: paraštės neryškios, puslapinės antraštės nematomos, grafinių objektų vieta nebūtinai atitinka jų vietą puslapyje – išspausdintas dokumentas gali skirtis nuo matomo ekrane. Režimo privalumas – greitis suvedant, redaguojant, formatuojant ir peržiūrint dokumentą; trūkumas – netinka redaguoti puslapines antraštes, braižyti rėmelius. Tikrojo (layout) darbo režimas yra universaliausias. Šiuo režimu dokumentas vaizduojamas ekrane būtent taip, kaip jis atrodys išspausdintas. Tekstą formuoti tikslinga būtent šiuo režimu. Be to, kai kuriuos objektus (pavyzdžiui, puslapines antraštes, paveikslėlius, pozicinius rėmelius) galima įterpti tik šiuo režimu. Pagrindinis šio režimo trūkumas – lėtesnis, palyginti su normaliu režimu, redagavimas, teksto įvedimas, puslapių vartymas, ypač jei dokumente gausu iliustracijų. Sandaros (outline) režimas dažniausiai naudojamas tik formuojant struktūrines antraštes: skyrius, perskyrimus, punktus, papunkčius ir kt. Šiuo režimu labai patogu paprastą tekstą paversti antraštėmis ir atvirkščiai, perkelti iš vieno struktūrinio lygio į kitą. Ekrane galima matyti ir tik reikiamų hierarchinių lygių dalis. Dažnai dirbti patogiau, padidinus ar sumažinus dokumento vaizdą ekrane. Vaizdo dydžio mastelį galima nurodyti procentais (100% – normalus dydis, 200% – du kartus padidintas, 25% – keturis kartus sumažintas) arba specifiniais vaizdo dydžiais – puslapio pločiu, visu puslapiu, keliais puslapiais, kuriuos norime matyti ekrane. Šiuo atveju vaizdo dydžio keitimą galima palyginti su žiūrono panašios paskirties veiksmais. 6.2.3. Teksto redaktoriaus ekrano konfigūracija Teksto redaktoriai leidžia nusistatyti vartotojui patogią ekrano vaizdo konfigūraciją pagal dokumento pobūdį, tikslą, patyrimą ir įpročius. Ekrane vienu metu gali būti išdėstyti keli įvairių dydžių teksto redaktoriaus dokumentų darbo langai, surikiuoti vienas šalia kito, kaskadine ar kita vartotojo nuožiūra parinkta tvarka. Kiekviename darbo lange gali būti tvarkomas atskiras dokumentas. Ekranas konfigūruojamas šiomis operacijomis: 1. Jeigu programos darbo langas neužima viso ekrano, reikėtų jį išdidinti iki viso ekrano .

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

115

2. Darbinio dokumento langas irgi turėtų būti viso ekrano dydžio; jeigu reikia – padidinti ir jį. 3. Reikia pasirinkti tinkamą dokumento vaizdavimo ekrane režimą (dažniausiai – tikrąjį) ir akims priimtiną dokumento vaizdo mastelį. 4. Pasirinkti reikiamas ir patogiai išdėstyti instrumentų liniuotes. 5. Nustatyti reikiamus laukų dydžių matavimo vienetus (centimetrus, colius, punktus). 6. Parinkti vaizduoti/atsisakyti kitus lango konfigūravimo elementus: būvio eilutes, vertikalią ir horizontalią persukimo juostas, liniuotes, tarnybinių simbolių vaizdavimo režimą ir pan.

6.3. Pagrindiniai tekstinio dokumento elementai 6.3.1. Simboliai, žodžiai, eilutės, sakiniai, pastraipos Teksto įvedimo žymeklio vietoje galima įvesti bet kurį prijungto šrifto simbolį. Simbolio parametrai aprašomi simbolių formatavimo skyriuje. Simbolis (symbol) – tai mažiausias tekstinės informacijos vienetas. Jeigu klaviatūroje nėra kurio nors darbinio šrifto simbolio arba jo neatsimenate – simbolį galima įvesti iš klaviatūros spaudžiant klavišų derinį Alt+0nnn, kur nnn – dešimtainis simbolio kodas šriftų lentelėje, o kodas renkamas skaitmeninės klaviatūros dalies klavišais. Žodis (word) – simbolių seka tarp dviejų žodžių skyriklių, kuriais dažniausiai būna tarpo, kablelio, taško simboliai. Eilutė (line) – tai bet kuri simbolių seka vienoje eilutėje tarp kairiosios ir dešiniosios pastraipos ribų. Sakinys (statement) – vieno/kelių žodžių seka, baigiama sakinio pabaigos ženklu: tašku, klaustuku, šauktuku, pastraipos pabaigos simboliu. Daugumoje paprastų teksto redaktorių pastraipa (paragraph) – tai grupė gretutinių eilučių, iš kurių pirmoji atitraukta nuo kairiojo pastraipos krašto tam tikru atstumu, o tolesnės prasideda ne tarpo simboliu. Pastraipa baigiasi eilute, kurios pabaigoje yra pastraipos pabaigos ženklas. Šiuolaikiniuose teksto redaktoriuose pastraipa – tai teksto dalis tarp dviejų pastraipos pabaigos simbolių (dažniausiai – {Enter} klavišų paspaudimų). Pastraipa visada prasideda iš naujos eilutės, bet pirmos pastraipos eilutės patraukimas nuo kairiojo krašto nebūtinas. Pastraipą teksto redaktorius traktuoja kaip vieną ilgą eilutę, dėliodamas surinktus

116

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

žodžius puslapio eilutėje ir perkeldamas žodį į kitą eilutę, jei jis netelpa ankstesnėje. Pastraipos formato parametrai aprašomi pastraipų formatavimo skyriuje. 6.3.2. Laukai Tekstiniuose dokumentuose galima naudoti specifinį struktūrinį elementą – lauką. Į lauką įvedama specialios paskirties informacija. Pavyzdžiui, įvedus dokumente datos lauką, tokį dokumentą iškvietus, šiame lauke bus įrašyta tos dienos data. Svarbiausių tipų laukams (datai, laikui, dalykinei rodyklei) įvesti gali būti skiriamos atskiros meniu komandos. Į ekraną ir spausdintuvą gali būti išvestas lauko kodas, lauko reikšmė arba kodas su reikšme, pavyzdžiui: Dokumento išsiuntimo data ir laikas: {DATE} {TIME} Dokumento išsiuntimo data ir laikas: 98.04.29 16:32

 datos ir laiko laukų kodai  datos ir laiko laukų reikšmės

6.3.3. Dokumento puslapio struktūra Dokumento puslapyje galima išskirti tris struktūrinius elementus:  pagrindinį tekstą;  apatinę ir viršutinę puslapines antraštes;  išnašas. Pagrindinis tekstas – tai pastraipos, lentelės ir paveikslėliai. Kai kurios pastraipos gali būti antraštės, ties paveikslėliais gali būti užrašai. Puslapinė antraštė (header,footer) – tai tekstas ir/arba grafika, dažniausiai dedama puslapio viršutinėje ir/arba apatinėje paraštėje. Rečiau – kairiojoje arba dešiniojoje paraštėje. Puslapinė antraštė gali būti sudaryta iš kelių pastraipų. Dažniausiai į puslapines antraštes įtraukiami dokumentų ar skyrių pavadinimai, puslapių numeriai, data, laikas ir kt. Puslapinių antraščių tekstas įrašomas tik vieną kartą ir automatiškai išvedamas dokumento puslapiuose. Tekstai gali būti skirtingi atskiriems skyriams, lyginiams, nelyginiams ar atskiriems puslapiams. Išnaša (footnote) – tai teksto pastaba, aiškinanti atskiras dokumento vietas. Jos gali būti dedamos komentuojamo teksto puslapio, skyriaus ar dokumento pabaigoje. Išnašą sudaro dvi dalys:  išnašos nuoroda, žymima automatiškai (eilės numeriu) arba vartotojo nurodomu simboliu (pavyzdžiui, žvaigždute);  išnašos tekstas. Dokumento puslapyje išnašos tekstas dedamas pagrindinio teksto srities pabaigoje. Tad kuo daugiau išnašų darbiniame puslapyje, tuo mažiau vietos lieka pagrindiniam tekstui.

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

117

6.3.4. Dokumento struktūra Dokumento loginė struktūra Skyrius_1 (sekcija)

Pastraipa_1

Sakinys_1

Žodis_1

...

Skyrius_k (sekcija)

Pastraipa_m

Sakinys_n

Žodis_k

Skyrius (section) – dokumento fragmentas, kurio visi puslapiai turi vienodą struktųrą, t.y. sutampa paraščių, puslapių dydžiai, orientacijos ir kt. Paprasčiausiu atveju dokumentas sudarytas iš vieno skyriaus.

Dokumento fizinė struktūra Failas

Simbolis_1

Puslapis_1

...

Eilutė_1

...

Eilutė_n

...

Simbolis_k

Puslapis_m

Failas (file) – įvardyta atmintinės sritis, kurioje įrašytas dokumento turinys ir jį aprašanti informacija. Puslapis (page) – fizinė sritis (pvz., popieriaus lapas, skaidrė), kurioje talpinamas tikrasis dokumento vaizdas. Be to, kiekvienas dokumentas dar gali būti skirstomas į struktūrinius vienetus: skyrius, skirsnius, skirsnelius ir t.t. Kiekvienas struktūrinis

118

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

vienetas turi tekstinę–skaitinę antraštę, pvz., 6.1 skyrius ir t.t. Dokumento struktūrą nustato jo autorius. Teksto redaktoriai nežino, kas tai – skirsnis ar skirsnelis. Todėl programos vartoja sąvoką “antraštė” (heading); antraštės gali būti kelių hierarchinių lygių. Kiekviena antraštė – tai pastraipa. Bet kurią pastraipą labai paprastai galima paversti reikiamo lygio antrašte, ir atvirkščiai. Automatinis antraščių valdymas vadinamas dokumento struktūrizavimu. Aišku, galima antraštes žymėti, numeruoti, formatuoti ir sudaryti turinį rankiniu būdu, bet programiškai tai atlikti kur kas paprasčiau. Bet kuriuo metu galima pakeisti bet kurios antraštės lygį ir formatavimo stilių, ir visos to lygio antraštės automatiškai bus performatuotos. Programa automatiškai pernumeruos visas antraštes (išmetus, įterpus) pagal jų hierarchiją ir numerio formatą. Tai įgalina automatiškai sudaryti turinį. Tokiu būdu galima formuoti ir tvarkyti kitus informacinius dokumento skyrius: terminų žodynėlį, dalykinę rodyklę, lentelių ar piešinėlių sąrašus.

6.4. Teksto įvedimas ir tvarkymas Pagrindiniai teksto įvedimo ir tvarkymo etapai:  teksto įvedimas;  teksto redagavimas (taisymas, papildymas);  formavimas;  išsaugojimas kompiuterio išorinėje atmintyje (dažniausiai diske);  spausdinimas ant popieriaus, plėvelės arba perdavimas elektroniniu paštu. 6.4.1. Teksto įvedimas Įvestas dokumento tekstas ar jo dalis matoma teksto lange. Tekstas rašomas šriftu, nurodytu šrifto lange. Įvedamo eilinio simbolio vieta ekrane nurodoma teksto įvedimo žymekliu – mirksinčiu vertikaliu brūkšneliu ar kitokiu ženklu. Jeigu žymeklio ekrane nėra – vadinasi, reikia ne įvedinėti simbolius, bet baigti pradėtą komandą ir po to spragtelti pele įvedimo vietoje. Teksto įvedimo žymeklio nurodoma vieta dar vadinama įterpimo tašku (insertion point). Šis taškas nusako poziciją, kurioje galima įterpti:  simbolį;  kopijuojamą/perkeliamą dokumento fragmentą;  laikino saugojimo srities (buferio) turinį;

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

119

 lentelę;  paveikslėlį;  kitokį objektą. Struktūrinis dokumento elementas, kuriame yra teksto įvedimo žymeklis, vadinamas darbiniu arba aktyviu (current) – aktyvus žodis, aktyvi pastraipa, aktyvus puslapis ir t. t. Kai kurie teksto redaktoriai (Microsoft Word) leidžia vaizduoti ekrane ir nespausdinamus tarnybinius simbolius (tarpą, pastraipos, lentelės skilties pabaigos žymeklį, tabuliacijos simbolį). Šie simboliai padeda tvarkyti pastraipų išdėstymą, eilučių perkėlimus, lentelių skilčių formatavimą ir t.t. Jei tekstas yra didesnės apimties ir jį reikės formuoti kompiuteriu, tekstą reikia rinkti ne bet kaip, bet laikantis tam tikrų reikalavimų: 1. Įvedimo klavišą spausti tik pastraipos pabaigoje. Pasiekus eilutės pabaigą žodis bus automatiškai perkeltas į kitą eilutę. Antraštė yra atskira pastraipa. 2. Tekstą rašyti nekeliant žodžių į kitą eilutę. 3. Skyrybos ženklus (kablelį, tašką, dvitaškį ir kt.) rašyti iškart po žodžio. Tarp žodžių palikti po vieną tarpą. 4. Vengti vaizduoti didesnius tarpus kelis kartus nuspaudžiant tarpo klavišą – tarpo dydis priklauso nuo pasirinkto šrifto dydžio. Vėliau, pakeitus šrifto dydį tarpo dydis irgi pakis. Tam tikslui galima naudoti tabuliaciją arba konkretaus teksto redaktoriaus Format komandos galimybes. 6.4.2. Redagavimo technika Tekstas rašomas teksto įvedimo žymekliu nurodytoje pozicijoje. Įvestą tekstą dažnai tenka taisyti ir pertvarkyti. Dažniausiai vartojami redagavimo veiksmai – simbolio įterpimas, pakeitimas, šalinimas, perkėlimas ar kopijavimas. Tekstą tvarkyti galima įterpimo arba pakeitimo režimu. Dirbant įterpimo režimu, simbolis įterpiamas teksto įvedimo žymekliu nurodomoje vietoje, o jo dešinėje esantis tekstas stumiamas viena pozicija į dešinę. Dirbant pakeitimo režimu, teksto įvedimo žymeklio dešinėje esantis simbolis pakeičiamas įvedamu simboliu. Režimai dažniausiai perjunginėjami klaviatūros {Insert} klavišu. Visi teksto redaktoriai pradeda dirbti įterpimo režimu, o kai kuriais atvejais pakeitimo režimo išvis nebūna. Teksto įvedimo žymeklio

120

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

pavidalas, dirbant įterpimo ar pakeitimo režimu, gali skirtis, reikiamas režimas gali būti nustatomas ir jungikliu informacinėje eilutėje. Teksto įvedimo žymeklio pozicijos keitimas. Klaviatūros klavišais teksto įvedimo žymeklį galima perkelti viena pozicija į kairę {Left}, į dešinę {Right}, eilute aukštyn {PageUp} ar žemyn {PageDown}, į eilutės pradžią {Home} ar pabaigą {End}, į dokumento pradžią {Ctrl+Home} ar pabaigą {Ctrl+End}. Tuos pačius veiksmus galima atlikti, pele spragtelėjus reikiamoje pozicijoje. Nors kai kurie teksto redaktoriai (Multi–Edit) tokiu būdu leidžia teksto įvedimo žymeklį perkelti į bet kurią dokumento vietą, bet dauguma jų tai leidžia daryti tik “išartame lauke” – įvesto teksto srityje. Norint teksto įvedimo žymeklį perkelti į poziją “neišartame lauke”, tai galima atlikti spaudžiant įvedimo klavišą (žymeklis keliamas viena eilute žemiau), tarpo klavišą (žymeklis keliamas vienu simboliu į dešinę), tabuliacijos klavišą (žymeklis keliamas vienu tabuliacijos žingsniu į dešinę) ar reguliuojant pastraipų kairiosios ir dešiniosios įtraukų dydžius. Teksto elementų žymėjimas. Norint atlikti teksto redagavimo ir tvarkymo veiksmus su dokumento dalimi (pavyzdžiui, pakeisti šriftą, pašalinti, kopijuoti, perkelti), reikia nurodyti teksto redaktoriui tos dalies ribas. Tik atskirais atvejais tokie veiksmai atliekami su standartiniais teksto elementais: simboliu, žodžiu, pastraipa. Norint tokius veiksmus atlikti su kitomis teksto dalimis, tas dalis būtina pažymėti. Žymėti galima įvairias teksto dalis: žodį, sakinį, eilutę, keletą greta esančių eilučių, pastraipą, keletą greta esančių pastraipų, visą dokumentą, stačiakampį bloką, lentelės fragmentą, grafinį objektą, bet kokį teksto fragmentą. Žymėti galima naudojantis ir klaviatūra, ir pele. Pažymėtas tekstas ekrane vaizduojamas kita spalva. Norint pažymėti bet kokį teksto fragmentą, reikia nustatyti teksto įvedimo žymeklį ties teksto fragmento pirmuoju simboliu, ir, nuspaudus pelės klavišą, tempti ją iki paskutinio simbolio, po to pelės klavišą atleisti. Grafiniam objektui pažymėti tereikia ties juo spragtelti pele. Šalinimas. Vieną simbolį galima pašalinti visuose redaktoriuose vienodai, naudojant {Backspace}ir {Delete} klavišus: {Backspace} klavišu yra šalinamas simbolis, esantis kairiau teksto įvedimo žymeklio, o {Delete} – šalinamas simbolis, esantis dešiniau teksto įvedimo žymeklio. Esant įjungtam pakeitimo režimui, naują informaciją galima rašyti tiesiog ankstesnės vietoje.

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

121

Paprastai šalinimo operacija taikoma iš anksto pažymėtai dokumento daliai; ji pašalinama paspaudus klavišus {Delete}, {Backspace} arba vykdant pažymėtos dalies perkėlimo į laikino saugojimo sritį komandą. Pradedantieji vartotojai, šalindami teksto fragmentus, dažnai jaučia baimę. Be reikalo: teksto redaktoriuose yra patogus mechanizmas pašalintiems fragmentams grąžinti. Tik reikia ne per vėlai pastebėti savo klaidingus veiksmus. Komandų atšaukimas. Dirbdami su tekstu, klysta ir pradedantieji, ir patyrę vartotojai. Kartais klaidas lengva ištaisyti rankiniu būdu (pavyzdžiui, iš naujo įvesti tekstą, pakartotinai įterpti paveikslėlį). Tačiau teksto redaktoriai atsimena tam tikrą nuosekliai atliktų komandų kiekį, sudaro jų sąrašą ir leidžia anuliuoti klaidingų komandų rezultatus. Šio sąrašo komandos atšaukiamos arba nuosekliai atgaline tvarka (iš pradžių atšaukiama paskutinė komanda, po to – priešpaskutinė, ir t. t.), arba pasirinktinai. Šiuo atveju komanda laikoma bet kuri operacija, keičianti dokumento tekstą. Kopijavimas/perkėlimas. Pažymėtai teksto daliai kopijuoti/perkelti dažniausiai naudojamasi dviem būdais: per iškarpų atmintinę (buferį) ir “Drag–and–Drop” metodu. Kopijavimo/perkėlimo schema naudojantis iškarpų atmintine:  pažymima kopijuojama/perkeliama sritis;  pažymėta sritis kopijuojama/perkeliama į iškarpų atmintinę;  teksto įvedimo žymeklis perkeliamas į iškarpų atmintinės turinio įterpimo vietą (tame pačiame ar kitame teksto redaktoriaus dokumente arba kitos programos dokumente);  iškarpų atmintinės turinys įterpiamas teksto įvedimo žymeklio vietoje. Kopijavimo/perkėlimo schema naudojantis “Drag–and–Drop” metodu:  pažymėti kopijuojamą/perkeliamą sritį;  laikant nuspaustą Ctrl (kopijuojant) ar Shift (perkeliant) klavišą, spausti pelę ties pažymėta sritimi ir ją laikant nuspaustą, perkelti įterpimo vietos žymeklį į įterpimo vietą;  atleisti pelės ir Ctrl /Shift klavišus. Teksto fragmento paieška ir keitimas. Ši komanda dokumente ieško nurodytos simbolių sekos – bet kokio teksto (gali būti ir su specialiaisiais simboliais). Komandos dialogo lange nustatoma paieškos schema, nusakanti ieškomo teksto charakteristikas (formatavimo parametrai, viršutinio/apatinio registro klavišų ignoravimas, garsas ir

122

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

kt.), paieškos vietą bei kryptį. Įvykdžius komandą teksto įvedimo žymeklis perkeliamas prie pirmos surastos sutampančių simbolių sekos pradžios. Tokios sekos neradus pateikiamas atitinkamas pranešimas. Nurodytą seką galima pakeisti reikiama seka su nustatytomis charakteristikomis. Galima iškart pakeisti visus sutampančius su ieškoma simbolių seka fragmentus arba tik po vieną. Pakeitimo operaciją galima pritaikyti nurodytai simbolių sekai pašalinti, pakeičiant ją nulinio ilgio simbolių seka.

6.5. Simbolių ir pastraipų formavimas Kas yra formavimas? Atsiverskite bet kurią šiais laikais išleistą knygą, laikraštį arba reklaminį prospektą. Pamatysite, jog pagrindinis tekstas surinktas vienu šriftu, antraštės – kitu, kai kurie žodžiai išskirti kursyvu, pastraipų eilutės išlygintos pagal kairįjį ir dešinįjį patraipos kraštus ir t.t. Ruošdami atskiras teksto sritis pagal tam tikras taisykles mes formuojame dokumento tekstą. Neformuoto teksto nebūna, kaip nebūna žmogaus be ūgio. Renkant tekstą redaktorius automatiškai naudoja nustatytus (pagal nutylėjimą arba vartotojo) pastraipų ir simbolių formatų parametrus. Paprastai išskiriamos dvi formavimo operacijos:  bet kurios simbolių sekos (nuo vieno simbolio iki viso teksto simbolių) formavimas;  pastraipų formavimas. Kai formuojamų simbolių seka sutampa su pastraipa, abi formavimo operacijos tampa vienareikšmės. Įvestos teksto srities simbolių formatas pakeičiamas, jei prieš formavimą ši sritis buvo pažymėta. Priešingu atveju, t.y. nepažymėjus formuojamos srities simbolių, nauju formatu bus rašoma nuo tos vietos, kur buvo įvedimo žymeklis formato keitimo momentu. 6.5.1. Šriftai personaliniuose kompiuteriuose Ekraniniai ir spausdintuvų šriftai. Dirbant su personaliniais kompiuteriais, tenka simbolius išvesti į displėjų ir spausdintuvą. Kaip vaizduojama tekstinė informacija monitoriaus ekrane ir išspausdinus popieriuje? Kiekvienam simboliui (raidei, skaitmeniui, skyrikliui, tarnybiniam ženklui) kodų lentelėje priskirtas atitinkamas dešimtainis kodas. Žinodamas simbolio kodą, kompiuteris gali:  pagal šį kodą surasti atitinkamą simbolio vaizdą ir išvesti jį į ekraną;

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

123

 persiųsti simbolio kodą į spausdintuvą, kuris, irgi suradęs atitinkamą simbolio vaizdą, išspausdins jį popieriuje. Tad kalbant apie šriftą reikia pasitikslinti: ar tai ekraninis, ar spausdintuvo šriftas. Abiem atvejais kiekvienas šrifto simbolis vaizduojamas kaip užpildytų ir neužpildytų kvadratėlių aibė šrifto rastro tinklelyje (1a pav.). Ekraninis ir spausdintuvo šriftai skiriasi, nes spausdintuvas palaiko nustatytą šriftų rinkinį (įdiegtą arba įkraunamą), kurie negali būti adekvačiai vaizduojami išvedant į ekraną. Tokiais atvejais, norint įsitikinti šriftų tinkamumu, tenka vykdyti bandomuosius spausdinimus arba naudotis šriftų lentelėmis. Taškiniai (rastriniai) ir vektoriniai šriftai. Net jeigu su grafinių programų ar grafinių režimų pagalba galima adekvačiai pavaizduoti šriftą displėjuje, neverta būti tikram šiuo atitikimu: spausdintuvo ir displėjaus skiriamoji geba ir tankumo skalė skiriasi. Pavyzdžiui, kokybiško lazerinio spausdintuvo skiriamoji geba yra 1200 taškų colyje, o įprasto 14 colių VGA monitoriaus – 72 taškai colyje. Kita ekraninio ir spausdintuvo šriftų nesutapimo priežastis – šriftų generavimo metodai. Kuriant taškinius šriftus tradiciškai naudojamas bitų matricos (Bitmap) metodas (1a pav.). Šiuo metodu generuojami vieno ar kelių dydžių simboliai, o visi kiti generuojami proporcingai mažinant ar didinant. Bet didinimas lengvai vyksta tik didinant sveikaskaitiniu koeficientu (2, 3, 4 ir t.t.): tiesiog atitinkamą skaičių kartų padidinamas taškų skaičius bitų matricoje vertikaliai ar horizontaliai. Sunkumų atsiranda didinant ar mažinant nesveikaskaitiniu koeficientu. Tačiau net ir didinimas sveikaskaitiniu koeficientu sukelia vadinamąjį “laiptų” efektą: smulkūs užpildyti rastro taškai, rastre sukeliantys linijų tolygumo įspūdį, proporcingai padidinus/sumažinus, sukelia atvirkštinį efektą (1b pav.). ABSR

ABSR

ABSR a)

1 pav. Simbolių vaizdavimas: a) – bitų matrica (simbolis H), b) – taškinis šriftas, c) – vektorinis šriftas.

124

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

Kitas šriftų generavimo metodas remiasi simbolių eskizų aprašymu matematinėmis formulėmis – taip kuriami vektoriniai šriftai (1c pav.). Vaizduojant simbolį tokiu šriftu, rastras pergeneruojamas – perskaičiuojama pagal šias formules bet kuriam dydžiui ir skiriamajai gebai. TrueType šriftai. Dirbant Windows aplinkoje, dažniausiai vartojamas Windows šriftų rinkinys, nepriklausantis nuo spausdintuvo tipo ir tinkamas adekvatų vaizdą išvesti į ekraną ir bet kurį spausdintuvą. Tokie šriftai vadinami TrueType šriftais; jie realizuoja vadinamąjį WYSIWYG principą (What You See Is What You Get – ką matote, tai ir gaunate) ir užtikrina visišką ekraninio ir spausdinto vaizdo sutapimą. Taškinių šriftų failų vardų išplėtimas paprastai būna .FON, o TrueType failų – išplėtimas .TTF. TrueType tipo šriftams, kaip ir vektoriniams šriftams, simbolių kontūrui aprašyti naudojamos matematinės formulės. True Type šriftus sukūrė Apple firma; dabar jie labai plačiai taikomi. Jie buvo kuriami kaip alternatyva PostScript šriftams. Dėl šios konkurencijos susidarė situacija, kad TrueType šriftais apipavidalintus dokumentus galima spausdinti ir žemos kokybės spausdintuvais, bet negalima aukštos kokybės ir brangiais specializuotais PostScript spausdintuvais. Taigi, ir TrueType, ir PostScript šriftų išvedimas nepriklauso nuo spausdintuvo, bet TrueType galimybės didesnės. Dauguma teksto redaktorių naudoja operacinėje sistemoje įdiegtus šriftus (paprastai dedamus į Windows pakatalogį FONT), o kai kurios programos (Corel Draw) turi ir savus. Bet kurį šriftą galima įdiegti ar panaikinti operacinės sistemos priemonėmis. Kiekvienas šriftas turi pavadinimą, pavyzdžiui: Arial, Helvetica, Times New Roman, Symbol. Paprastai TrueType šriftų pavadinimai turi išnašą TT. Šrifto vardas nebūtinai turi sutapti su šrifto failo vardu. TrueType šriftai skirstomi į vienodo pločio ir proporcinius šriftus. Vienodo pločio šriftuose visi simboliai yra vienodo pločio, pavyzdžiui, raidė “i”, simbolis “.” (taškas) užima tiek pat vietos, kaip ir raidės “m”, “w”, “g” ir t.t. Vienodo pločio yra paprastos rašomosios mašinėlės šriftai, ekraninis šriftas dirbant tekstiniu režimu. Šie šriftai ne tokie vaizdūs kaip proporciniai, bet juos naudojant lengviau išlyginti tekstus rankiniu būdu. Proporciniuose šriftuose kiekvieno simbolio plotis priklauso nuo jo eskizo: pavyzdžiui, mažiausiai vietos užima simboliai “.”, “,”, “i”, “j”, didesnio pločio reikia simboliams “a”, “e”, “u”, “o”, “m”, “w”, “@”. Dauguma TrueType šriftų yra proporciniai.

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

125

Lietuviški šriftai. Šriftus, kuriuose yra specifiniai lietuviški simboliai (ą č ę ė į š ų ū ž), galima naudoti lietuviškiems rašmenims rinkti. Tai gali būti tiek tipiniai Times New Roman, Arial, Courier, tiek ir kiti šriftai (pavyzdžiui, TimesLT, Arial Baltic, Times New Roman Baltic). Kadangi šių simbolių klavišų klaviatūroje nebūna, tenka skolintis kitus klavišus. Kurie klavišai skolinami nusako klaviatūros klavišų išdėstymo tvarkyklės. Renkant tekstą su specifiniais nacionaliniais simboliais (lietuvių kalbos – ą č ę ė į š ų ū ž ), reikia: 1. Pasirinkti atitinkamą šriftą. 2. Pasirinkti atitinkamą klaviatūros klavišų išdėstymo tvarkyklę (pvz., standartinę LST 1582:2000 (ĄŽERTY: ą–q č–, ę–/ ė–‘ į–[ š–. ų–; ū–x ž–w)) , skaitinę (ą–1 č–2 ę–3 ė–4 į–5 š–6 ų–7 ū–8 ž– +), rašomosios mašinėlės ar “mirusio” klavišo). Keli klaviatūros klavišų išdėstymo pavyzdžiai pateikiami toliau. 3. Klaviatūros tvarkyklę perjungti į nacionalinės kalbos režimą. Perjunginėti galima naudojantis jungikliu užduočių juostoje Windows 2000/NT darbo lauke. Standartinis klaviatūros klavišų išdėstymas (Lithuanian):

Programuotojo klaviatūros klavišų išdėstymas (Lithuanian (Programmers)):

126

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

Populiarusis skaitinis klaviatūros klavišų išdėstymas (Lithuanian (Baltic)):

Šriftų simboliams rinkti naudojamos 8, 16 ir 32 bitų koduotės. 8 bitų koduote galima užkoduoti 28=256 ženklus. Tarptautinio standarto ISO/IEC 8859 13–oji dalis aprėpia Baltijos šalių abėcėles. Šis standartas įteisintas ir kaip Lietuvos standartas LST ISO/IEC 8859–13. 16 bitų koduote (neoficialusUnikodo standartas) galima užkoduoti 216=65536 ženklus, o 32 bitų koduote (ISO/IEC 10646 standartas) – 2324x109 ženklų. Pirmoji pastarojo standarto dalis patvirtinta Lietuvos standartu LST ISO/IEC 10646–1:2000. 6.5.2. Simbolių formavimas Teksto simbolių formatą nusako šriftų ir jų papildomų efektų parametrai. Šrifto parametrai:  šrifto eskizas (garnitūra) (font);  šrifto dydis (size);  šrifto stilius. Papildomi šriftų efektai:  pabraukimo būdas;  perbraukimas;  simbolių spalva;  fonas;  viršutinis ir apatinis indeksai ir kt. Papildomi formatavimo parametrai yra pasirenkami. Šrifto eskizas. Pagrindinis TrueType šriftų skiriamasis bruožas, tai, kuo jie skiriasi vienas nuo kito, – simbolių eskizas (piešinys), spalvingumas, paskirtis. Pavyzdžiui, yra griežti universalūs šriftai įprastiniams tekstams (Times ar Pragmatica tipo), ploni šriftai

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

127

rašomosios mašinėlės, rankraštinio tipo, šriftai sveikinimams rašyti, dekoratyviniai, gotiškieji ir t.t. Kiekvienas šriftas turi poligrafijoje vartojamą pavadinimą, dažniausiai susijusį su šrifto atsiradimo istorija. Windows OS dažniausiai vartojami šie šriftai: Courier – kurjeris, Helvetica – šveicariškasis, Times New Roman – lotyniškasis, MS Sans Serif – ekrano taškinis, Script – rankraštinis, Symbol – specialiųjų simbolių, Wingdings – sutartinių ženklų. Įprastiniams tekstams paruošti pakanka 2–3 šriftų. 1 lentelė. Šriftų pavyzdžiai Šrifto stiliai Šrifto Paprastasis Pusjuodis Kursyvinis Pusjuodis pavadinimas kursyvinis Arial Courier Helvetica Times New Roman Symbol Wingdings Brush Script

abATS1 abATS1 abATS1 abATS1   abAB12T

abATS1 abATS1 abATS1 abATS1   abAB12

abATS1 abATS1 abATS1 abATS1

    abAB12

abAB12

Šrifto stilius. Parinkus šriftą galima nurodyti papildomą šiuo šriftu renkamo teksto parametrą – stilių, kuris nusako simbolio pasvirimą ir spalvingumą. Dažniausiai vartojami keturi šriftų stiliai:  paprastasis (normal arba regular);  pusjuodis (bold);  kursyvinis (italic);  pusjuodis kursyvinis (bold italic). Kai kurie šriftai gali turėti mažiau nei keturis stilius, o jų pavadinimai – skirtis nuo čia pateiktųjų. Šrifto dydis – tai simbolio aukštis, matuojamas punktais (1 punktas = 1/72 colio0,35277… mm, 1 colis=25,4 mm). Papildomi šriftų parametrai:  pabraukimo būdas (viengubas, dvigubas, brūkšninis, tik atskirų žodžių);  perbraukimas;  simbolių spalva ir fonas;  viršutinis indeksas (830 – simboliai sumažinami, tekstas išdėstomas virš eilutės centro);

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

128

 apatinis indeksas (ai – simboliai sumažinami, tekstas išdėstomas žemiau eilutės centro) ir kt. Papildomi šriftų parametrai yra pasirenkami.

Kairioji paraštė

Pastraipos darbinis plotis

Dešinioji paraštė

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~ ~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Kairioji įtrauka

Atstumas prieš pastraipą

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~ ~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~ ~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~ ~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~ Dešinioji įtrauka

Atstumas po pastraipos

Atstumas tarp eilučių

Pirmos eilutės įtrauka

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~ ~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~ Popieriaus lapo plotis 2 pav. Pastraipos parametrai 6.5.3. Pastraipų formavimas Pastraipų formavimas – tai jų kaip teksto struktūrinių elementų parametrų keitimas. Svarbiausi pastraipos parametrai yra šie:  pirmos pastraipos eilutės, kairiosios ir dešiniosios pusių įtraukos (2 pav.);  eilučių išlyginimo būdas (kairysis, dešinysis, centruotas, pagal pastraipos plotį) (3 pav.);  atstumas tarp eilučių pastraipos viduje, prieš ir po pastraipos;  rėmeliai ir fonas;  tabuliacija;  pastraipų numeravimas;  pirmosios raidės (žodžio) išskyrimas ir kt.

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

129

Pagal kairįjį pastraipos kraštą:

  

Pagal dešinįjį pastraipos kraštą:

  

Centruotas:

            

Pagal pastraipos plotį (kairįjį ir dešinįjį kraštą):

               

3 pav. Pastraipų eilučių išlyginimo būdai Rėmeliai ir fonas. Svarbesnes teksto pastraipas galima išskirti, apibrėžus pastraipas dengiančius stačiakampius linijomis ir uždėjus foną (4 pav.). Apibrėžimo linijos parenkamos visais įmanomais deriniais: apie visą stačiakampį, jo kairėje, dešinėje, viršuje, apačioje, kairėje ir dešinėje ir t.t. Kiekvienos linijos spalva, storis ir tipas gali būti nustatomas individualiai. Fono spalva ir intensyvumas paprastai būna vienodas visame stačiakampyje. Tabuliacija. Paspaudus įprastinį (pvz., tarpo) klavišą teksto įvedimo žymeklis perkeliamas viena pozicija dešiniau. Greičiau ir tiksliau nustatyti įvedimo žymeklio poziciją padeda tabuliacija – tiksliai nusakytų pozicijų pastraipos eilutėje nustatymas ir naudojimas. Įvedus tabuliacijos pozicijas, teksto įvedimo žymeklis {Tab} klavišu perkeliamas į dešinę (galima ir į kairę: Shift+Tab) į artimiausią tabuliacijos poziciją, kuri vaizduojama horizontalioje liniuotėje arba tabuliacijos parametrų apraše. Atstumas tarp gretimų tokių pozicijų vadinamas tabuliacijos žingsniu (intervalu). Tabuliacijos žingsnio dydis gali būti standartinis ir vartotojo nustatytas. Rėmeliai apie pastraipą:

Rėmeliai su 3 skirtingo tipo ir storio linijomis:

Pastraipa su uždėtu fonu ir linija kairėje:

  

  

  

4 pav. Pastraipų rėmeliai ir fonas

130

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

Standartinis žingsnis būna nustatytas pagal nutylėjimą ir dažniausiai vienodo dydžio (pvz., 1,27 cm). Vartotojas gali savo nuožiūra nustatyti tinkamus tabuliacijos žingsnius visoms ar atskiroms dokumento dalims: eilutei, pastraipai, skyriui ir t.t. Be to, šie žingsniai gali būti ir skirtingų dydžių. Dažniausiai naudojami 4 tabuliacijos tipai: kairiojo, dešiniojo, centruoto ir dešimtainio taško išlyginimo (5 pav.). Tabuliacijos tipas nustato teksto išlyginimo būdą rašant tekstą tabuliacijos pozicijoje. Pagal nutylėjimą būna nustatytas kairiojo išlyginimo tabuliacijos tipas. Žingsnis1 kairysis išlyginimas 21,1 14,1234 {kairysis išlyginimas}

Žingsnis2 … … Žingsnisn dešinysis centruotas išlyginimas išlyginimas 21,1 21,1 21,1 14,1234 14,1234 147,1234 {dešinysis {centruotas {dešimtainio taško išlyginimas} išlyginimas} išlyginimas} 5 pav. Tabuliacijos tipų pavyzdžiai

6.5.4. Stiliai Stilius – tai specifinio dokumento apipavidalinimui skirta formatų grupė. Tokia grupė turi savo vardą, o jos parametrai gali būti šriftas, simbolių aukštis, pastraipos išlyginimo būdas, atstumai virš ir po pastraipos ir tarp eilučių, kontūrai ir kt. Tokio stiliaus parametrus galima pritaikyti formuoti visai pažymėtai teksto sričiai, tada nereikia formavimo veiksmų atlikinėti po vieną. Stilių pakeitus, automatiškai pasikeičia ir šiuo stiliumi apipavidalintų teksto sričių formavimas. Naudojami du stilių tipai:  pastraipų stiliai, nustatantys pastraipų formavimo parametrus – šriftą, simbolių aukštį, pastraipų išlyginimo būdą, kontūrus ir kt;  simbolių stiliai, nustatantys simbolių formavimo parametrus: šriftą, simbolių aukštį, šrifto stilių, pabraukimo būdą ir kt. Pastraipų stiliai skirti pastraipoms, o simbolių stiliai – atskiroms simbolių sekoms (žodžiams, sakiniams ir pan. ) formatuoti. Ruošiant didelės apimties dokumentus, visas teksto sritis reikėtų formuoti tik naudojantis stiliais, kitaip bus keblu sudaryti dalykinę rodyklę, turinį ir kt. Bet kuriuo metu gali būti keičiamas tik pažymėtos teksto srities arba naujo įvedamo teksto stilius. Paprastai simbolių stilius nekeičia to

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

131

stiliaus nenurodytų formavimo parametrų, o pastraipų stiliai – tose pastraipose naudojamų simbolių stilių. Stilius gali būti kuriamas arba keičiamas pagal teksto pavyzdį, stiliaus tvarkymo komandomis, kopijuojamas iš vieno dokumento į kitą, pašalinamas iš stilių sąrašo, keičiamas jo vardas. Tekstas dar gali būti formatuojamas ir automatiškai. Automatinio formavimo komandos taiko standartinius stilius pastraipoms, gali pašalinti nereikalingus simbolius, pakeisti atskirus simbolius į nurodytus atitinkamame pakeitimų sąraše.

6.6. Darbas su lentelėmis ir stulpeliais Lentelę sudaro n stulpelių (n1) ir m eilučių (m1). Bazinis lentelės elementas yra skiltis – stačiakampė sritis eilutės ir stulpelio susikirtime. Skiltyje gali būti viena ar kelios teksto eilutės, pastraipos, grafiniai objektai. Skilties tekstui galioja visos formavimo taisyklės. Lentelės struktūriniai elementai (eilutės, stulpeliai, skiltys) gali būti atskirti tariamomis (dažniausiai punktyrinėmis) tinklelio linijomis (gridlines), kurios niekada nespausdinamos. Pastabos:  Nepainiokite tariamo tinklelio linijų su lentelės formavimo linijomis, skirtomis lentelei apipavidalinti.  Nepainiokite lentelės eilutės su įprasto teksto eilute. Lentelės eilutė gali būti sudaryta iš kelių teksto eilučių. Naudojami du pagrindiniai lentelių kūrimo būdai:  Sukuriama tuščia lentelė, ir po to jos skiltys užpildomos;  Esamas tekstas konvertuojamas į lentelės tekstą. Lentelės kūrimo būdo pasirinkimas priklauso nuo vartotojo skonio, tikslo, lentelės pobūdžio. Tuščios lentelės sukūrimas. Įterpiant lentelę nurodoma įterpimo vieta, stulpelių ir eilučių skaičius. Stulpelių pločiai ir eilučių aukščiai parenkami automatiškai, priklausomai nuo popieriaus lapo darbinio pločio ir stulpelių skaičiaus. Po to šiuos parametrus bet kada galima keisti. Esamo teksto konvertavimas į lentelės tekstą. Kad programa galėtų teksto sritį pertvarkyti į lentelės tekstą, tokia sritis privalo turėti skiriamąją informaciją, leidžiančią atpažinti, ką laikyti skiltimi, o ką – lentelės eilute. Todėl renkant tekstą reikia laikytis šių taisyklių:  Rinkite tekstą eilutėmis ir tik kiekvienos būsimos lentelės eilutės pabaigoje įveskite pastraipos pabaigos simbolį – spauskite

132

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

įvedimo klavišą {Enter}. Pagal pastraipos pabaigos simbolių skaičių bus nustatytas būsimos lentelės eilučių skaičius.  Renkant konkrečios eilutės tekstą atskirkite vienos skilties tekstą nuo kitos kokiu nors skiriamuoju simboliu, pavyzdžiui, tabuliacijos simboliu {Tab}. Pagal tokių simbolių skaičių nustatomas lentelės stulpelių skaičius. Skiriamaisiais simboliais gali būti ir kiti skyrikliai: kablelis, dvitaškis, kabliataškis ir kt. Toliau belieka pažymėti visų būsimos lentelės eilučių sritį ir vykdyti teksto konvertavimo į lentelę komandą. Pagal įvedimo simbolių (Enter) skaičių bus nustatomas lentelės eilučių skaičius, o pagal skyriklių (Tab) skaičių – stulpelių skaičius. Stulpelių skaičius visada nustatomas pagal maksimalų skyriklių skaičių visose eilutėse. Todėl trūkstamos skiltys iki maksimalaus stulpelių skaičiaus bus tuščios. Radus nereikalingų stulpelių, reikia atšaukti konvertavimo komandą, surasti ir panaikinti nereikalingus skilčių skyriklius ir po to pakartotinai vykdyti lentelės kūrimo komandą. Galimas ir kitas variantas. Pažymėjus būsimos lentelės tekstą ir vykdant teksto konvertavimo į lentelę komandą, galima tiksliai nurodyti eilučių ir stulpelių skaičių. Operacijos su lentelėmis. Operacijas su lentelėmis galima suskirstyti į tokias grupes: 1. Lentelės pildymas. 2. Lentelės struktūros koregavimas. 3. Lentelės formatavimas. 4. Lentelės skilčių rikiavimas ir numeravimas. Lentelės pildymas. Lentelės teksto rašymas, redagavimas ir formatavimas niekuo nesiskiria nuo tokių pat operacijų su įprastiniu tekstu. Jei rašomas tekstas netelpa skiltyje – automatiškai padidinamas lentelės eilutės aukštis. Įvedimo žymeklis lentelėje iš vienos vietos į kitą perkeliamas tabuliacijos klavišo {Tab} paspaudimu arba pele, o skilties viduje – rodyklių klavišais arba pele. Grafikos objektų kūrimas ir įkėlimas į lentelę taip pat niekuo nesiskiria nuo įprastinio. Lentelės struktūros koregavimas. Veiksmai su lentelės struktūriniais elementais (eilutėmis, stulpeliais ar skiltimis) atliekami, juos atitinkamai pažymėjus. Su šiais elementais galima atlikti šiuos veiksmus: įterpti, panaikinti, nukopijuoti, perkelti, sujungti ar padalyti į kelias dalis, keisti jų plotį ir aukštį (6 pav.). Lentelės formavimas. Lentelės tekstas formuojamas (parenkamas šriftas, išlyginimo būdai, įtraukų dydžiai ir kt.) kaip ir įprastinis tekstas. Lentelės vaizdą galima pagerinti apie skiltis, stulpelius, eilutes ar lentelės fragmentus nubrėžus linijas, uždėjus foną. Dauguma teksto

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

133

redaktorių lentelėms formuoti siūlo standartinių formatų rinkinį. Iš šio rinkinio galima pasirinkti ne tik lentelės formato tipą, bet ir apsispręsti, kokius standartinio formato elementus taikyti, o kurių atsisakyti. 1

…

2 3 4 … m

2 3 … m’

…

n’

6 pav. Lentelės formavimas ir struktūros keitimas: a) pradinė lentelė (su tariamomis tinklelio linijomis); b) lentelė po formavimo ir struktūros keitimo Lentelės skilčių rikiavimas ir numeravimas. Lentelėje esančią didesnės apimties informaciją lengviau analizuoti, jei ta informacija patogiai sutvarkyta, t. y. surikiuota bei sunumeruota. Pavyzdžiui, telefonų abonentų sąraše lengviau orientuotis, jei pavardės surašytos abėcėlės tvarka arba telefonų numeriai surikiuoti didėjimo tvarka. Informaciją rikiuoti ir numeruoti tikslinga tik ją suvedus bet kuria tvarka. Rikiuojant lentelių ar pažymėtų jos fragmentų informaciją reikia parinkti rikiavimo raktus (čia dažnai tinka stulpelių ar eilučių antraštės) ir rikiavimo tvarką: didėjimo ar mažėjimo. Būtina įsidėmėti, jog pagal nutylėjimą rikiuojant pažymėto lentelės fragmento duomenis, kitos lentelės dalies informacija išlieka nepakitusi ankstesnėse vietose. Lentelėse esanti informacija numeruojama pagal įprastines pastraipų numeravimo taisykles. Numeruoti galima eilutes, stulpelius, atskiras skiltis ir jų pastraipas (7 pav.). Lentelė po rikiavimo Lentelė po rikiavimo pagal pavardę ir po telefono Nr. didėjimo numeravimo: tvarka ir po numeravimo:

Pradinė lentelės informacija: Nr. Pavardė, v. Jonaitis S. Antanaitis F. Petraitis R. Kalvaitis G. Jonaitis K.

Telefono Nr. 757057 232807 349156 259836 714659

Nr. Pavardė, v. 1. 2. 3. 4. 5.

Antanaitis F. Jonaitis K. Jonaitis S. Kalvaitis G. Petraitis R.

Telefono Nr. 232807 714659 757057 259836 349156

Nr. Pavardė, v. 1. 2. 3. 4. 5.

Antanaitis F. Kalvaitis G. Petraitis R. Jonaitis K. Jonaitis S.

Pav. 7. Lentelės rikiavimas ir numeravimas

Telefono Nr. 232807 259836 349156 714659 757057

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

134

Teksto išdėstymas stulpeliais. Tekstas stulpeliais dažniausiai išdėstomas laikraščiuose ir žurnaluose. Tekstą ar jo dalį į stulpelius galima dalyti prieš jį įvedant arba ištisinį tekstą jau įvedus. Dalijant į stulpelius, reikia nurodyti:  stulpeliais dėstomo teksto sritį ;  stulpelių skaičių;  stulpelių pločius (vienodus arba skirtingus);  stulpelių tarpusavio atstumus (vienodus arba skirtingus). Tekstą stulpeliuose bet kada galima formatuoti: keisti stulpelių kiekį, pločius, tarpusavio atstumus ar surašyti ištisiniu tekstu (8 pav.). Ištisinis tekstas:   xxxxxxxxxxxxxxxxx xxxxxxxxxxxxxxxxx ############ ############

Tekstas trim stulpeliais:  xxxxxx ####  xxxxxx ####  xxxxxx ####  xxxxxx ####  xxxxxx ####  xxxxxx ####

8 pav. Teksto išdėstymas stulpeliais

6.7. Dokumentų šablonai Vartotojai dažnai dirba su specializuotais dokumentais: ataskaitomis, dalykiniais laiškais, pakvietimais ir pan. Vieno tipo dokumentai paprastai pasižymi panašiais arba vienodais elementais, panašiu teksto apipavidalinimo stiliumi ir t.t. Todėl tenka atlikti daug vienodų veiksmų. Teksto redaktoriai leidžia supaprastinti naujo dokumento ruošimą – siūlo specialų ruošinį – šabloną. Šablonas – tai specialios paskirties dokumento pagrindinių elementų išdėstymo projektas. Šablonui automatiškai parenkamas paraščių dydis, stilius, kiti dokumento formatai bei reikiamos makrokomandos. Bendro tipo dokumentams numatytas standartinis tuščio lapo šablonas. Parinkus reikiamą šabloną, į naują kuriamą dokumentą iš to šablono nukopijuojama visa informacija. Šablono failo vardas turi specifinį failo vardo išplėtimą. Bet kurį šabloną galima kurti ir redaguoti, kaip ir įprastą dokumentą. Naujas šablonas kuriamas trim būdais:  esamas šablonas kopijuojamas kitu vardu;  sukurtas dokumentas kaip naujas šablonas užrašomas į diską su specifiniu failo vardo išplėtimu;  naujas šablonas kuriamas kaip naujas dokumentas.

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

135

Šablono kūrimo būdo pasirinkimas priklauso nuo konkrečios situacijos.

6.8. Dokumento puslapio apipavidalinimas ir spausdinimas Puslapio apipavidalinimas. Norint gražiai išdėstyti dokumento tekstą popieriaus lape reikia nurodyti dokumento puslapio parametrus: kairiosios, dešiniosios, viršutinės, apatinės ir įrišimo paraščių dydžius, viršutinės ir apatinės puslapių antraščių tekstą ir padėtį (9 pav.). Minimalios paraščių pločio reikšmės priklauso nuo naudojamo spausdintuvo tipo. Kai kurie teksto redaktoriai spausdinimo metu leidžia keisti mastelį, o tada galima sumažinti arba padidinti spausdinamą tekstą. Organizaciniai tvarkomieji dokumentai ruošiami pagal standarto LST 6.1 reikalavimus. Naudojami dviejų formatų popieriaus lapai: A4 (210x297 mm) ir A5 (148x210 mm). Rengiant dokumentus standartiniame popieriaus lape turi būti paliktos tokios paraštės:  kairioji – 20 mm;  dešinioji– ne siauresnė kaip 7 mm;  viršutinė– 20 mm;  apatinė– A4 formato ne siauresnė kaip 20 mm, A5 formato – ne siauresnė kaip 16 mm. Spausdinant dokumentą abiejose lapo pusėse, antrosios pusės kairioji paraštė turi būti 7 mm, o dešinioji – 20 mm. Viršutinės ir apatinės paraščių matmenų keisti nereikia. Rekomenduojamas šrifto dydis – 10–13 pt ( 1 pt ≈ 0,35277… mm). Kolontitulai (puslapinės antraštės: viršutinė ir apatinė) – tai tekstinė ir grafinė informacija, pateikiama visų arba dalies dokumento puslapių viršuje arba apačioje. Dažniausiai tai būna skyrių, skirsnių pavadinimai, puslapių numeriai (numeruojami automatiškai), reklaminė medžiaga ir kt. Puslapinių antraščių teksto rašymas ir formatavimas niekuo nesiskiria nuo tokio pobūdžio veiksmų su įpastiniu tekstu. Dokumentas skirstomas į puslapius automatiškai, bet kartais reikia kurį nors skyrių pradėti naujame puslapyje, neatsižvelgiant į ankstesnio puslapio pilnumą. Tokiais atvejais galima priverstinai nutraukti rašymą puslapyje, nutraukimo vietoje įterpus priverstinio perėjimo į kitą puslapį ženklą.

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

136 Dešinioji paraštė

Popieriaus lapo plotis

Dešinysis kolontitulas Popieriaus lapo ilgis

Apatinė paraštė

Dešinysis kolontitulas Popieriaus lapo ilgis

Dešinioji paraštė

Apatinis kolontitulas

Kairysis kolontitulas Popieriaus lapo darbinė sritis (pagrindinis tekstas)

Viršutinis kolontitulas

Popieriaus lapo darbinė sritis (pagrindinis tekstas)

Apatinis kolontitulas

Kairysis kolontitulas

Viršutinis kolontitulas

Viršutinė paraštė

Apatinė paraštė

Kairioji paraštė

Viršutinė paraštė

Kairioji paraštė

Popieriaus lapo plotis

9 pav. Popieriaus lapo formato parametrai: a) vertikali lapo orientacija; b) horizontali lapo orientacija, gauta vertikalios orientacijos lapą pasukus 90 laipsnių kampu. Išvedamų simbolių kryptis sutampa su pagrindinio teksto kryptimi Dokumentų spausdinimas. Vienas iš paskutiniųjų dokumento ruošimo kompiuteriu etapų – spausdinimas ant popieriaus ar plėvelės. Prieš spausdinant paruoštą dokumentą spausdintuvu, derėtų peržiūrėti būsimą spausdinimo vaizdą ekrane. Pastebėjus netikslumus juos bus galima ištaisyti negaištant laiko ir negadinant popieriaus. Teksto redaktoriai įvertina spausdintuvo charakteristikas, todėl ekrane matomas vaizdas sutaps su tokiu pat išdėstymu popieriaus lape tik tiksliai sutapus naudojamo ir spausdinimo komandoje parinkto spausdintuvų tipams. Jeigu spausdinimo reikalavimai nėra specifiniai, spausdintuvas prijungtas prie kompiuterio tiesiogiai ar per tinklą, spausdintuvas įjungtas ir į jį įdėtas popierius – spausdinant tereikia nurodyti spausdinimo komandą. Kitos būdingesnės spausdinimo galimybės:  jeigu įdiegti keli spausdintuvai (adatiniai, rašaliniai, lazeriniai, spalvoti ar nespalvoti), galima pasirinkti, kuriuo spausdinti;  spausdinti galima visą dokumentą, darbinį puslapį, nurodytus puslapius ar pažymėtą teksto sritį;  galima spausdinti atskiras dokumento charakteristikas: dokumentą, dokumento aprašą, anotacijas, stilius, klavišų paskirstymą ar kt;  galima nurodyti spausdinamų kopijų skaičių.

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

137

 parinkti spausdinimo parametrus: popieriaus lapo formatą, popieriaus įlaidą (nurodančią, iš kurios spausdintuvo lentynos bus įleidžiamas popierius), grafikos skiriamąją gebą (rodo spausdinamo rastro taškų skaičių ilgio vienete – kuo daugiau taškų, tuo geresnė spausdinimo kokybė), popieriaus lapo posūkį (spausdinimo puslapyje orientaciją – vertikaliai ar horizontaliai);  jeigu naudojamo spausdintuvo spausdinimo kokybė netenkina, galima paruoštą spausdinti dokumentą perkelti į kompiuterį, sujungtą su geresniu spausdintuvu; tokiu atveju reikia dokumentą perrašyti į failą pasirinkto spausdintuvo kodais.

6.9. Makrokomandos ir vartotojo funkcijos Nors su šiuolaikiniais teksto redaktoriais dirbti labai patogu, bet vis tiek nemažai varginančių veiksmų tenka atlikti rankiniu būdu. Tokiems “juodiems” darbams automatizuoti sukurtos specialios programavimo kalbos, kuriomis galima kurti makrokomandas ir vartotojo funkcijas. Vartotojo funkcijos paskirtis – pagal pateiktą pradinių reikšmių rinkinį grąžinti apskaičiuotą rezultatą. Funkcijoje gali būti daug sudėtingų formulių. Vartotojo funkcijas būtina suprogramuoti. Bet jos būdingesnės skaičiuojamiesiems paketams. Makrokomanda – tai teksto redaktoriaus komandų rinkinys, iškviečiamas vienu kreipiniu. Makrokomandos panašios į programas, bet veikia tik teksto redaktoriaus aplinkoje. Bet kuriai makrokomandai gali būti priskirtas valdančių klavišų derinys, ji gali būti įtraukta į meniu komandų sąrašą arba į instrumentų juostą. Makrokomandos gali sujungti įvairius veiksmus:  kelias paeiliui vykdomas komandas, pavyzdžiui, darbo režimo pasirinkimą, dokumento vaizdo ekrane mastelio nustatymą;  formatavimo ir redagavimo, pavyzdžiui, klaidingai surinkto žodžio pakeitimą tinkamu;  reikiamos parametro reikšmės dialogo lange parinkimą, pavyzdžiui, šrifto dydžio nustatymą;  organizacinio pobūdžio veiksmus, pavyzdžiui, dokumento išsaugojimo vietos (disko, katalogo) parinkimą. Makrokomandas galima kurti trim būdais:  užrašant automatiškai;  programuojant specialia programavimo kalba;  naudojant į paketą įtraukto dialogų redaktoriaus priemones. Automatinis makrokomandų užrašymas. Tai paprasčiausias makrokomandų kūrimo būdas – jų programuoti nereikia, nes vartotojo

138

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

vieną kartą atliktų veiksmų seka užrašoma automatiškai. Šis procesas susideda iš trijų etapų: rašymo režimo įjungimo ir makrokomandos parametrų nustatymo, nuosekliai atliekamų veiksmų, kuriuos reikia įsiminti makrokomandoje, ir makrokomandos užrašymo sustabdymo. Makrokomandų programavimas. Makrokomandos tekstas specialia programavimo kalba rašomas ir redaguojamas naujame lange įprastiniu būdu, kaip ir programuojant kitomis programavimo kalbomis. Dialogų redaktoriaus naudojimas. Dialogų redaktoriaus paskirtis – sukurti dialogo lango aprašymą ir įterpti jį į makrokomandos tekstą. Teksto redaktoriuose gali būti numatytos standartinės makrokomandos, kurių keletas standartinių vardų gali būti rezervuoti. Makrokomandos su tokiais vardais vykdomos tam tikru metu, pavyzdžiui, darbo pradžioje arba pabaigoje, kuriant naują dokumentą ir kt.

6.10. Gramatika teksto redaktoriuose Rašybos tikrinimas. Dauguma populiariausių tekstų redaktorių turi gan tobulas anglų kalbos žodžių rašybos tikrinimo (Spelling), gramatikos (Grammar) bei sinonimų parinkimo (Thesaurus) priemones. Kitų kalbų rašybai tikrinti reikia papildomai įsigyti žodžių rašybos tikrinimo dalį (pvz., Raštas, Juodos avys, Litera, Tildės biuras – populiariausios lietuvių rašybos tikrinimo programos). Tikrinant pažymėtos srities ar viso teksto žodžių rašybą, gali būti vartojami 3 ortografiniai žodynai – standartinis, išimčių ir vartotojo. Nerastas žodis ir jį pakeisti siūlomi variantai pateikiami komandos dialogo lange. Suprantama, tikrinimas vyksta mechaniškai – pagal formalų žodžių sutapimą. Todėl programa nepastebės klaidos, jei vietoj žodžio “rastas” parašytas “ratas”. Dažnai klystama įvedant tuos pačius žodžius. Tokius “įtartinų” žodžių rinkinius (“rastas–ratas–raštas”, “lankas–laukas–lakas) galima surašyti į išimčių žodyną. Galima sukurti ir savą (vartotojo) žodyną. Toks žodynas leis tikrinti rašybą nepriklausomai nuo programoje parinktos kalbos. Gramatikos tikrinimas. Teksto redaktoriai yra “internacionalinės” programos: leidžia įvesti ir anglų, ir vokiečių, ir rusų, ir kinų, ir lietuvių bei kitų kalbų tekstus. Todėl, prieš tikrinant gramatiką, reikia programai nurodyti, kokia kalba surinktas tikrinamas tekstas arba teksto sritis. Tikrinamas sakinio žodžių išdėstymo pagal gramatikos taisykles taisyklingumas. Nelogiškiems sakiniams pasiūlomas taisymo būdas ar

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

139

patarimas (pavyzdžiui, per ilgas, sunkiai suprantamas sakinys, per daug pasikartojančių žodžių). Sinonimų žodynas leidžia nurodytiems žodžiams parinkti sinonimus, ir tokiu būdu pagerinti dokumento literatūrinį stilių. Šios funkcijos vertė ta, kad programa pateikia keletą sinonimo variantų. Vartotojui belieka pasirinkti tinkamiausią nagrinėjamam kontekstui. Žodžių perkėlimas. Teksto redagavimo programos surinktą pastraipą nagrinėja kaip vieną ilgą eilutę. Tokios “eilutės” žodžius programa pati pagal nustatytas taisykles suskaido į puslapio eilutes. Panagrinėkime tipinį atvejį: nurodytas pastraipos išlyginimas pagal plotį (t.y. pagal kairiąją ir dešiniąją pastraipos ribas). Dėdama į tokią eilutę eilinį žodį, programa lygina žodžio ilgį su likusios eilutės dalies ilgiu. Jeigu žodis netelpa eilutėje, programa perkelia jį į naują puslapio eilutę, o kitus darbinės eilutės žodžius išlygina, įterpdama tarp jų vienodo dydžio tuščius tarpus. Kuo ilgesnis perkeliamas žodis, tuo didesnis tarpas. Šį tarpą galima sumažinti (idealiu atveju – iki esamo šrifto tarpo dydžio), jei leistume perkeliamą žodį suskaidyti skiemenimis (pavyzdžiui, kom–piu–te–ris) ir nagrinėjamoje eilutėje palikti žodžio dalį (tą, kuri tilps – pavyzdžiui, kompiu–), t.y. tiesiog perkelti žodžio dalį. Naudojami du perkėlimo režimai – automatinis ir rankinis. Automatinis perkėlimas ne visada bus taisyklingas, be to, klaidingai perkeliami žodžiai tarp tarnybinių simbolių (kabučių, apostrofų ir kt.). Todėl reikėtų mokėti rankiniu būdu valdyti perkėlimus ir tarpų tarp žodžių dydžius. Jeigu tarpas tarp žodžių eilutėje per didelis, pabandykite suskaidyti pirmąjį tolesnės eilutės žodį į dvi dalis – jas atskirti rankinio perkėlimo ženklu (MS Word programoje toks ženklas yra defisas, gaunamas nuspaudus klavišų derinį Ctrl+–), pavyzdžiui, “kompiu– teris”. Programa perkels (jeigu įmanoma) “kompiu–“ į ankstesnę eilutę, kartu sumažindama tarpą. Jeigu nepavyko perkelti, galima pabandyti “kom–piuteris” ir t.t. Pastabos: 1. Jeigu tarpas tarp žodžių ne per didelis, geriau žodžio nekelti – ir perkėlimai, ir pernelyg dideli tarpai teksto nepuošia. 2. Jeigu tekste pasitaikys įprastinis perkėlimo ženklas (pavyzdžiui, “įvedimas–išvedimas”, “aritmetinis–loginis” ir kt.), tokie žodžiai gali būti perkeliami automatiškai. 3. Kartais reikia uždrausti tokių sudėtinių žodžių perkėlimą. Tokiais atvejais vietoj įprastinio perkėlimo ženklo įterpiamas nepertraukiamo kėlimo ženklas. Toks ženklas (redaktoriuje

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

140

MS Word – tai Ctrl+Shift+–) uždraudžia perkelti žodžio dalį, net jeigu toks perkėlimas ir galimas.

6.11. Serijiniai laiškai Keliems adresatams siunčiami ir turiniu beveik nesiskiriantys laiškai vadinami serijiniais laiškais. Jie kuriami, sujungus pagrindinį dokumentą su reikiamais duomenimis iš duomenų šaltinio dokumento. Visuose laiškuose pasikartojanti informacija sudaro pagrindinio dokumento turinį. Duomenis sudaro informacija, kuri kiekviename laiške skirtinga (pavyzdžiui, firmos, kuriai siunčiamas laiškas, pavadinimas ir adresas). Pagrindiniame dokumente turi būti nurodoma vieta, kur turi būti rašomi duomenys, ir reikalingų duomenų laukų vardai. Yra keturi serijinių laiškų kūrimo etapai:  pagrindinio dokumento kūrimas;  duomenų šaltinio sudarymas;  duomenų laukų įterpimas į pagrindinį dokumentą;  laiškų tiražavimas. Pagrindiniame dokumente išdėstoma visiems laiškams bendra informacija: tekstas, grafika ir kt. Toks dokumentas gali būti ir ankstesnis, ir naujas kuriamas dokumentas. Duomenų šaltinis gali būti ir ankstesnis, ir naujas kuriamas lentelės struktūros dokumentas, kuriame reikalinga informacija išdėstoma įrašais. Įrašų laukų vardai turi atitikti tam tikrus duomenų bazėms būdingus apribojimus (pavyzdžiui, du skirtingi laukai negali turėti to paties vardo, lauko varde negalima naudoti tarpo ir skyrybos ženklų, lauko vardas turi prasidėti raide). Norint reikiamoje pagrindinio dokumento vietoje įterpti informaciją iš duomenų šaltinio, toje vietoje (ją nurodo teksto įvedimo žymeklis) reikia įterpti reikalingo duomenų lauko vardą. Prieš pagrindinio ir duomenų šaltinio sujungimą (laiškų tiražavimą) reikia įsitikinti, ar tinkamose vietose yra visų reikalingų laukų vardai, ar įvesti visi įrašai. Serijinius laiškus galima kurti su visais ar pasirinktais įrašais. Sukurtus laiškus galima surašyti į naują dokumentą ir peržiūrėti bei spausdinti po vieną, visus ar grupėmis.

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

141

Serijinių laiškų kūrimo schema Duomenų šaltinis

Pagrindinis dokumentas xxxxxxxxxxxxxx

Serijinis laiškasi

x Laukas1 Laukas2 x Laukasj xxxxxxxxxx Laukasn

Įrašo Nr. xx xx

1 2 … i … m

Laukų vardai Laukas1 duomuo11 duomuo21

…

Laukasn duomuo1n duomuo2n

duomuoi1

duomuoin

duomuom1

duomuomn

Serijinių laiškų kūrimo pavyzdys Duomenų šaltinis

Pagrindinis dokumentas AB “Viltis” Direktoriui P. Jonaitis Multiservisas Vilnius Lelijų 50 Kviečiame Jus dalyvauti kompiuterių pirkimo konkurse J. Jonaitis 25 44 77

AB “Viltis” Direktoriui Direktorius Firma = Miestas Gatvė Kviečiame Jus dalyvauti kompiuterių pirkimo konkurse J. Jonaitis 25 44 77

Įrašo Nr Firma

Laukų vardai Direktorius

Gatvė

Miestas

Kompdiskas

A. Petraitis

Ievų 16

Kaunas

Multiservisas

P. Jonaitis

Lelijų 50

Vilnius

Mikrotestas

R. Smailys

Alyvų 7

Alytus

Init

S. Kalpokas

Tulpių 4

Šiauliai

10 pav. Serijinių laiškų kūrimo schema ir pavyzdys

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

142

6.12. Grafinių objektų kūrimo ir komponavimo pradmenys Egzistuoja dešimtys programinės įrangos paketų, kurių pagalba galima kurti menines iliustracijas: plakatus, reklaminius bukletus, įvairius pranešimus, Interneto tinklapius. Daugumai šių grafinės informacijos paketų reikalingi galingi ir aprūpinti specialia technine įranga kompiuteriai. Plečiantis Interneto tinklui vis labiau iškyla meninio apipavidalinimo, komponavimo klausimai. Vienas pagrindinių ir lengvai prieinamas yra Microsoft Office 2000 programinis paketas. Net ruošiant paprastą tekstinį dokumentą, tinklapio puslapį ar paprasčiausią skelbimą dažnai iškyla teksto pagražinimo piešinuku klausimai, o tuo pačiu ir klausimas, kurioje vietoje jis geriausiai tiktų, kaip ir iš kur jį paimti. Tam yra kuriamos įvairios piešinių galerijos, kuriomis galima laisvai naudotis. Bet kurioje Microsoft Office 2000 programoje rasime piešimo įrankius, fono, tekstūros, kontūro bei teksto spalvų keitimo efektus, garso bei vaizdo galimybę (animaciją) persinešti informaciją iš vienos programos į kitą, nebūtinai iš Microsoft Offise programų, pagyvinti dokumentą ar iliustraciją diagrama, lentele, piešiniu, nuskenuota nuotrauka ir kt. Ruošant meninę iliustraciją reikėtų susipažinti su kompozicijos sąvoka. Kompozicija – kūrybinis procesas nuo sumanymo pradžios iki jo įgyvendinimo. Komponavimas – tai įvairių elementų išdėstymo plokštumoje arba erdvėje atitinkama tvarka. Išsiaiškinkime, kokią objektų įvairovę gali aprėpti mūsų akys. Pradėkime nuo paprasčiausių – taško, apskritimo, trikampio, keturkampio, ovalo. Kad ir koks sudėtingas atrodytų objektas, jį galima suvesti į šias pagrindines formas. Todėl ne veltui kompiuteriuose yra šių figūrų piešimo įrankiai (11 pav): – ovalas

keturkampis –

linija

11 pav. Piešimo įrankiai

Pvz., medis – apskritimas ir stačiakampis, namas – trikampis ir keturkampiai. Žinoma, tos formos ne visada tokios aiškios. Dažnai jos susilieja su kitom, pereina viena į kitą, uždengia viena kitą. Suvokę pagrindinę daikto formą, lengvai ją nupiešime, o visa kita, kas suteikia jam tipišką išvaizdą – šviesą, šešėlius, spalvą, tekstūrą ir kt. – papildysime vėliau.

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

143

Piešiant sudėtingus motyvus padeda supaprastinimas. Pvz., miškas – daugybė medžių, miestas – namų (12 pav.).

12 pav. Iliustracijoje ypač svarbu, kaip išdėstyti atskiri jos objektai, t.y. kaip jie sukomponuoti tarpusavyje. Kompozicija (lot. composito) reiškia dėstymą, sudarymą, sujungimą į visumą. Naudojamos ir kitos sąvokos: struktūra, konstrukcija, tektonika, architektonika. Kompozicija gali būti plokštuminė, erdvinė. Taigi, toje apibrėžtoje erdvėje jūs turite išdėstyti savo iliustracijos elementus taip, kad kuo geriau išreikštumėte idėją. Kompozicija lemia iliustracijos kokybę. Ne mažiau svarbi ir aplinka. Pvz.:

Taškas ir linija – tai pačios svarbiausios kompozicijos priemonės. Jas derinant apibrėžtoje erdvėje gaunamos įvairios kompozicijos, kurios vienaip ar kitaip veikia mus. Taškas, judėdamas plokštuma, nubrėžia liniją. Ji gali apriboti plokštumą, ją dalinti. Įvairiai išdėstyti taškai plokštumoje irgi sukuria tam tikrą kompoziciją (13 pav.).

13 pav. Linija – svarbiausias konstrukcinis elementas, turintis dinaminių ir statinių raiškos galimybių. Linijos gali skirtis ilgiu, pločiu, savo forma. Linija galima nubrėžti objekto kontūrą, siluetą, pavaizduoti formą ar perspektyvą. Be taško ir linijos dar yra naudojama papildoma kompozicijos priemonė – figūra. Ji gali būti apskrita arba kvadratinė, turėti griežtus arba laisvus kontūrus, vienspalvė arba daugiaspalvė. Jungiant figūras su linijomis galima išgauti įdomias, efektyvias kompozicijas. Svarbūs kompozicijos elementai yra šviesa ir šešėlis,

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

144

kurie labiau pabrėžia daikto formą, išryškina trimatę erdvę. Šešėliai ardo plokštumą, sukuria reljefinį vaizdą. Kad ir ką pieštumėme, visada susiduriame su problema pavaizduoti dvimatėje plokštumoje trimačius objektus. Norint geriau įsivaizduoti piešiamą erdvinį objektą, geriausia piešti jo permatomą eskizą. Įdomi kompozicija neatsiranda paprastai, reikia gerokai padirbėti, išbandyti įvairius variantus, pasidaryti keletą eskizų, bendrais bruožais išryškinti tonus bei pustonius. Norint sukurti erdvinės gilumos įspūdį reikia panaudoti perspektyvą. Paprasčiausios erdvinio vaizdavimo formos yra lygiagrečioji ir sueigos taško perspektyvos. Lygiagrečioji perspektyva – linijos eina lygiagrečiai viena kitai, o stebėtojo regėjimo kryptis sudaro smailų kampą su pagrindine plokštuma, ant kurios kūnas stovi. Yra keletas būdų pavaizduoti kūną lygiagrečia perspektyva ir kiekvienas iš jų turi savo dėsnius. Dažniausiai naudojami šie:  izometrija;  kavaljerio perspektyva;  karinė perspektyva. Vaizduojant kūną izometrijos būdu, jo matmenys atidedami ant pagrindinių ašių ir pasukami 300 kampu (14a pav.). Kavaljerio perspektyva – tai dažniausiai naudojama frontali perspektyva. Čia labiausiai mus dominantis daikto ar pastato šonas tikruoju masteliu vaizduojamas frontalioje plokštumoje, o abu kiti matomi šonai sutrumpinami per pusę ir nubrėžiami mažesniu nei 45 0 kampu su horizontale (14b pav.). Karinėje perspektyvoje nepakeistas pagrindas pasukamas bet kuriuo kampu horizontalės atžvilgiu. Vertikalės brėžiamos lygiagrečiai ir sudaro 900 kampą su horizontale, jų ilgis sumažinamas trečdaliu (14c pav.).

300

b c 14 pav. Lygiagrečioji perspektyva

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

145

Stačiakampio kūno linijos lygiagrečioje perspektyvoje yra lygiagrečios viena kitai, o sueigos taško perspektyvoje jų tęsiniai susikerta įsivaizduojamame taške ant horizonto linijos, kurią tik įsivaizduojame arba galime matyti kaip dangaus ir žemės ribą. Tik taip galime stebėti, kaip dvi lygiagrečios tiesės tarsi susibėga viename taške, kaip pločiai ir aukščiai mūsų akiai sumažėja ir susitraukia į vieną tašką – vadinamąjį sueigos tašką (15 pav.).

15 pav. Sueigos taško perspektyva Kartais mums reikia turėti vieną, kartais daugiau sueigos taškų, tačiau horizonto linija išliks stebėtojo akių lygyje tiek jam sėdint, tiek stovint, tiek gulint (16 pav.)..

16 pav. Centrinė perspektyva Linijinis piešinys dar nelabai vaizdus, o šviesa ir šešėliai išryškina jo formą. Šešėliai skirstomi į savuosius ir kintamuosius. Savieji šešėliai pabrėžia kūno formą, o kintamieji rodo jo padėtį erdvėje – ar daiktas guli, ar stovi, ar kabo ore. Todėl nuo kintamojo šešėlio priklauso daikto išraiškingumas. Be to, šešėliai yra nevienodo šviesumo. Sakykim, šviesa eina iš dešinės, šešėlis krinta į kairę, ir mes turime atspindžio nupieštą plokštumą ir plokštumą šešėlyje. Šešėliui įtakos turi ir fonas. Jei fonas labai šviesus, šešėlis atrodo tamsesnis ir atvirkščiai – kuo fonas tamsesnis, tuo šešėlis atrodo šviesesnis, tačiau krintantis šešėlis visada yra tamsesnis už savąjį . Sukomponavus iliustracijos eskizą, būtina numatyti ir spalvinius derinius. Spalvos yra svarbiausia meninių iliustracijų priemonė. ir

146

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

Šviesos efektų studijavimas išmokė dailininkus perteikti spalvomis nuotaikas. Skirtingų spalvų deriniai bei formos kelia ir skirtingus jausmus. Su abejonėmis, kokios spalvos tarpusavyje dera mūsų iliustracijoje, susiduriame nuolat. Spalva – labai plati kompozicijos priemonė. Dirbant su spalvomis žinotina, kad visos spalvos turi tris bendrus požymius: toną, šviesumą ir sodrumą. Kiekviena spalva turi daugybę atspalvių. Spalva daro poveikį objekto dydžio, kontrasto, proporcijų estetiniam ir psichologiniam suvokimui. Visos spalvos skirstomos į dvi grupes: achromatinės ir chromatinės. Achromatinės – balta, juoda ir pilka su visais atspalviais. Chromatinės – tai spektro spalvos: raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna, violetinė. Spalvas įprasta skirstyti į šiltas ir šaltas. Šiltos – tai geltonos, oranžinės ir raudonos, rudens lapų, saulėlydžio ir spalvos, primenančios ugnį. Šaltos – tai mėlyna, violetinė, žydra – dangaus, sutemų, primenančios ledą, kosminę erdvę. Ypatingą vietą užima raudona, geltona ir mėlyna spalvos – jų negalima pasidaryti maišant kelias splvas, ir todėl jos vadinamos pagrindinėmis. Kiekvieną nupieštą objektą veikia jo fonas. Tos pačios spalvos objektas ant skirtingų fonų įgyja tų fonų atspalvius, ir tai vadinama chromatiniu kontrastu. Kai tam tikros spalvos objektas baltame fone atrodo tamsesnis, o juodame – šviesesnis, toks reiškinys vadinamas šviesumo kontrastu. Taip pat svarbus santykis tarp spalvos objekto ir fono dydžio: kuo didesnis objektas, tuo fono poveikis spalvos objektui didesnis. Šio efekto galima išvengti spalvos objektą apvedus baltu kontūru. Tai ypač reikalinga kuriant spalvinę, reklaminę iliustraciją, kurioje yra įvairūs tekstiniai užrašai. Spalva ir fonas – įdomiausia ir problematiškiausia kompozicijos problema. Spalva pabrėžia foną arba jį niveliuoja. Šviesi spalva padeda išryškinti plastinę formą, o tamsi pabrėžia jos siluetą. Ryški spalva nustelbia formą, ji labiau tinka mažiems ir mažiau apšviestiems objektams, o iš objektų grupės išskiria svarbiausia. Spalvų grožis atsiskleidžia tik per spalvų suderinamumą. Gerai tarpusavyje dera achromatinės spalvos. Tinkamai parinkti spalviniai deriniai suteikia iliustracijai harmonijos įspūdį, parodo autoriaus meistriškumą, skonį. Kuriant meninę kompoziciją, būtina atsižvelgti į meninės kompozicijos principus. Joje turi derintis piešinys, fonas, tekstas, šešėlis, kontrastas. Dažnai kompiuteriu kuriamose iliustracijose susižavima spalvų įvairove ir pamirštama, kas joje svarbiausia. Pagrindinė klaida – perdėtas piešinių gausumas, spalvų mišrainė, kontrasto nebuvimas ir blogas teksto matomumas.

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

147

Gerai dera tarpusavyje šie spalviniai deriniai:  juodas šriftas ir geltonas fonas;  žalias šriftas ir baltas fonas;  mėlynas šriftas ir baltas fonas;  geltonas šriftas ir juodas fonas ir atvirkštiniai variantai.  Blogai dera baltas – žalias; raudonas – mėlynas ir atvirkščiai. Norint išvengti šių klaidų reikia būtinai nepamiršti kontrasto. Kontrastas – tai ryški priešingybė. Pvz., gėris – blogis, juoda – balta, didelė – maža, tiesi – kreiva. Kontrastą naudojame norėdami pabrėžti svarbiausią objekto dalį, kompozicijos centrą, paryškinti kai kuriuos elementus, teksto fragmentus. Kontrastą įtakoja objekto dydis ir spalva bei santykis su fonu. Kuo didesnis ir ryškesnis elementas, tuo jis labiau veikia foną. Kontrastams tinka achromatinės spalvos (balta, juoda, pilka). Kontrastai ypač taikomi tekstinei iliustracijos daliai reklaminiuse bukletuose, plakatuose, Interneto tinklapiuose. Dar reikėtų paminėti tokią sąvoką kaip niuansas. Niuansas – priešinga kontrastui, tai vos pastebimas vienos ypatybės skirtumas nuo kitos (ilgis, plotis, tonas, spalva). Spalvotoje iliustracijoje arti esantys objektai atrodo tamsesni už tuos, kurie yra atokiau. Tokį įspūdį sukelia skirtingos spalvos, išdėstytos plokštumoje. Artumos spalvos yra raudona, oranžinė ir geltona, tolumos – žalia, mėlyna ir violetinė. Žiūrint iš toliau spalvos atrodo šaltesnės ir ne tokios sodrios. Šis įspūdis susidaro dėl atmosferos, skiriančios mus nuo daikto. Keičiant objekto dydį bei padėtį taip pat išgaunami įvairūs objektų pateikimo būdai. Tapatybė arba panašumas naudojami norint sudaryti surikuotų objektų įspūdį (17 pav.).

17 pav. Tapatybė Apžvelgsime kai kurias kompozicijos poveikio stebėtojui reguliavimo priemones:  optinę iliuziją;  simetriją;  asimetriją;  disimetriją. Kaip jau minėjome – linija (nebūtinai tik tiesi) ir taškas (nebūtinai skritulinis, gali būti ir kvadratinis) yra pagrindinės kompozicijos

148

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

priemonės. Vien keičiant įvairių linijų padėtis galime sudaryti vadinamąsias optines iliuzijas. Optinės iliuzijos – laužo formas, pusplokštumes, suteikia išgaubtumo efektą, erdvės įspūdį. Optinės iliuzijos susidaro dėl akių regos ypatybių, sugebėjimo priimti vaizdą. Pvz.:

Simetrija išlaiko pusiausvyrą ir labiausiai vienija kompoziciją, tačiau suteikia monotoniškumo, statiškumo įspūdį:

Asimetrija – simetrijos priešingybė:

Disimetrija – tai nedidelis nukrypimas nuo simetrijos:

Kuriant meninę kompoziciją iliustracijai, reikėtų atsižvelgti į šias rekomendacijas:  pasidaryti kompozicijos eskizą;  numatyti, su kokia programa bus realizuojamas šis projektas;  aprašyti pasirenkamas meninės kompozicijos priemones, atsižvelgiant į specialias tam tikslui skirtas programines priemones. 6.12.1. Vaizdų, paveikslėlių saugojimas ir naudojimas kompiuteryje Estetinis pradas, grožio pojūtis glūdi mumyse. Šiuolaikinėje visuomenėje tobulėjant informacinėms technologijoms kiekvienas individumas ras tinkamiausią būdą pasinaudoti jomis. Tik įgyję tam

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

149

tikrų įgūdžių, žinant ką daryti su viena ar kita programa, galima kalbėti apie gebėjimą apdoroti kurios nors rūšies informaciją. Panagrinėsime įvairių rūšių grafinių objektų derinius, naudojant speciales technines bei programines priemones. Kompiuterinės grafikos sistemų yra tiek pat daug, kaip ir teksto redagavimo. Piešinius, brėžinius, schemas, fotonuotraukas bei kitokius vaizdus galima saugoti ir apdoroti kompiuteryje. Jie turi būti užkoduoti dvejetainiais skaičiais. Vaizdas suskirstomas į elementus. Pagal kodavimo būdą kompiuteriniai vaizdai skirstomi į taškinius ir vektorinius. Elementari bet kokio vaizdo dalelė yra taškas vad, pikseliu, o šių pikselių visuma – rastru. Iš smulkių taškų arba linijų sudaryto vaizdo struktūra vadinama rastru (bitmap). Kas yra apskritimas? Geometrinė vieta taškų, vienodai nutolusių nuo vieno taško, vadinamo centru. Priimta visus rastrinius vaizdus vadinti taškiniais. Taškinė grafika. Taigi vaizdas kompiuterio ekrane sudarytas iš daugybės taškų. Kuo taškai mažesni, tuo daugiau jų telpa ekrane ir tuo ryškesnis gaunamas vaizdas. Jis dažniausiai būna stačiakampio formos. Galima įsivaizduoti, kad taškai ekrane išdėstyti kaip langeliai sąsiuvinio lape. Fizinis rastro elemento dydis įvertinamas raiška – taškų kiekiu ilgio vienete, dažniausiai colyje ir žymimas ppi (angl. pixels per inch) arba dpi (angl. dot per inch). Atskirų taškų horizontalaus ir vertikalaus formato parametrai gali būti nuo 1024*768 (15 colių ekranas) iki 1600*1200 (17 colių ekranas) ir didesni (1 colis – 2.54cm). Pvz., užrašas 800*600 reiškia, kad ekrano eilutėje yra 800, o stulpelyje – 600 taškų (pikselių), o bendras taškų skaičius ekrane yra 800*600=480000 pikselių (pi). Monotoriaus skyra (rezoliucija, skyriamoji geba) yra pikseliai/cm ir yra vaizdo matas. Grafinių duomenų failuose saugomi vaizdai apibūdinami dviem pagrindiniais parametrais: matmenimis ir spalvingumu. Spalvotam vaizdui vartojamos CMYK ir RGB sąvokos. CMYK – tai spalvų “cyan” (žydra), “magenta” (oranžinis), “yellow” (geltonas), “black” (juodas) santrumpa, o RGB – “red” (raudonas), “green” (žalias), “blue” (mėlynas) santrumpa. Atitinkamai keičiant spalvų intensyvumą, galima gauti visas įmanomas spalvas. Spalvingumas – labai svarbi vaizdo charakteristika. Juo nusakoma iš kelių spalvų galima pasirinkti kiekvieno taško spalvą. Kompiuterinio vaizdo spalvingumas gali būti 2, 4, 16, 256, 32768, 65536 ir 16,8 milijono spalvų. Daugumą vaizdų sudaro šimtai tūkstančių ar milijonai spalvų.

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

150

Vaizdo matmenys užrašomi skaičių pora. Pvz., 256*384=98304 reiškia, kad vaizdo plotis yra 256 taškai, aukštis – 384 taškai, o bendras taškų skaičius – 98304 taškai arba pikseliai. Skaitmeniniai fotoaparatai fotagrafuoja iki 2 milijonų megapikselių, tačiau prieš įrašydami suglaudina vaizdus. Vaizdams (objektams) aprašyti reikia daug atminties, todėl failuose vaizdai laikomi “suspausti”, arba dar sakoma “suglaudinti”. Naudojama daug būdų vaizdų (objektų) duomenims suglaudinti. Įrašo tipas vadinamas formatu (nepainioti su matmenimis). 2 lentelė. Kokias ir kada rezoliucijas patariama naudoti Vaizdo paruošimas

Pilnaverčio vaizdo paruošimas spaudiniui (žurnalui, knygai) Spalvotos skaidrės Spaudinys lazeriniam spausdintuvui Spalvoti vaizdai WWW puslapiams Nespalvotas vaizdas lazeriniam spausdintuvui Nespalvotas vaizdas Spalvota skaitmeninė suglaudinta nuotrauka

Idealus variantas (pikselių į colį) 300 ppi

Minimali rezoliucija (pikselių į colį) 225 ppi

300 ppi 180 ppi 72 ppi 120 ppi

200 ppi 120 ppi 72 ppi 90 ppi

180 ppi 480000

120 ppi 1920000

Nežiūrint trūkumų, taškinis kodavimo metodas yra labai populiarus, nes labiausiai tinka fotovaizdams užkoduoti bei grafiniams dokumentams (objektams) įterpti į spaudos leidinių maketus. Vektorinė grafika Pagrindinis vektorinės garfikos elementas yra objektas – uždara arba atvira geometrinė figūra, turinti formulėmis aprašomą kontūrą. Visas vaizdas yra sudaromas tik iš objektų, kurių kontūrų formulių koeficientai saugomi atmintinėje kaip parametrai. Iš kelių objektų galima sudaryti naują objektą, kurio formą sunku nusakyti žodžiais. Vektorinės grafikos privalumai:  Vaizdų failai yra palyginti nedideli, nes saugomi ne vaizdai, bet būtiniausi jo parametrai.  Objektus lengva transformuoti nė kiek nepabloginant kokybės. Tačiau taškinės ir vektorinės grafikos privalumai ir trūkumai yra priešingi vieni kitiems.

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

151

Bendri taškinės ir vektorinės grafikos redagavimo elementai Objektu laikysime kiekvieną grafinio dokumento fragmentą, kurį galima pažymėti vienu pelės paspaudimu. Tai gali būti teksto blokas, nuotrauka, iš kitos programos įkelta piešinio detalė, lentelė, diagrama, schema ir pan. Atskirus objektus galima sujungti į grupę, įvairiai juos sukomponuoti. Grupė yra daloma: sugrupuotus objektus vėl galima atskirti, jie grupėje išsaugo savo savybes. Objektus sukomponavus gaunamas naujas vientisas, nedalomas objektas tik tada, kai jje sugrupuojami. Visi grafiniai objektai turi kontūrą. Galima keisti kontūro linijos storį, spalvą, piešinį. Jei kontūras uždaras, jo vidų galima nuspalvinti, padengti ornamentu, piešinio fragmentu ir pan. Objektus galima kilnoti iš vienos vietos į kitą, keisti jų formą, dydį, sukioti plokštumoje, kopijuoti, klonuoti, įdėti vieni į kitus arba perdengti vienam kitą. Jie gali būti išdėstomi ne tik plokštumoje, bet ir kraunami į šūsnį vienas ant kito. Paskutinysis nupieštas (įkeltas, importuotas) objektas visada būna viršūje ir gali uždengti vienas kitą. Objektų vieta šūsnyje keičiama perdengimo tvarkos nustatymu. Nauji objektai įkeliami iš gatavų objektų bibliotekų, iš kitomis programomis sukurtų failų per laikino saugojimo sritį (Clipboard) arba sukuriami piešimo įrankiais. Objektai gali būti dvejopi: standartiniai (paprastos geometrinės figūros – linija, trikampis, stačiakampis, ovalas) arba kreivės. Juos galima koreguoti. Sudėtingi objektai sudaromi komponuojant ir grupuojant paprastus objektus panaudojant komponavimo priemones bei metodus. (Žr. komponavimo pradmenys). Redaguoti galima tik pažymėtus objektus. Įvairūs grafinių failų formatai, jų trūkumai bei privalumai. Šiuo metu sukurta daug skirtingų grafinių vaizdų (objektų) formatų. Formatas atpažįstamas iš failo plėtinio. Išvardysime dažniausiai naudojamus: .pcx, .cdr, .cmx, bmp, .wmf, .scr, .gif, .tiff, .eps, .jpg, .avi, .fli., .flc., .ppt, .prj, .mpeg ir kt. Kodėl tiek daug formatų? Ir kaip čia susigaudyti? Kodėl nesinaudojame vienu, tinkančiu visoms programoms? Kompiuteriams tobulėjant kiekviena programa naudojo sukurtus formatus tik tos programos aplinkoje. Bet laikui bėgant padėtis keitėsi. Viskas prasidėjo nuo PC Paintbrush. Tai buvo viena pirmųjų programų DOS–e, skirta piešimui. PC Paintbrush formato plėtinys buvo .pcx. Šis formatas

152

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

išpopuliarėjo ir kitose programose, pavertė jį standartu. Šiuo metu jis beveik užmirštas. Dabar populiariausias yra .bmp (Microsoft Windows Paint ). Formatas .bmp tinka Windows aplinkoje (vad. tapetų kūrimui). Jeigu norite savo vaizdus (objektus) publikuoti World Wide Web, naudokite CompuServe .gif, .jpeg (jpg). Svarbiausias įvairių grafinių objektų (vaizdų) formatų skirtumas yra naudojamas suglaudinimo (sutankinimo) metodas. 3 lentelė. Grafinių failų formatai Plėtinys .bmp (Bitmap)

Naudojimas Dauguma programų gali skaityti šį formatą .

.jpg (.jpeg) (JPEG – Joint photographic Experts Group)

Pritaikytas labai efektyvus sutankinimo metodas.. Saugomi tik turintys 16,8 mln. spalvų vaizdai. Dažnai naudojamas Internete

.eps (Encapsulated PostScript)

Naudojamas leidybiniame aukščiausios kokybės reikalaujančiame darbe ir įvairiausiuose spaudiniuose

.png

RGB spalvų , glaudinama neprarandant kokybės Bendras grafinis formatas nauditi skirtingose platformose (PC, Mac), DTP, Photosats ir t.t. Programos Photoshop grafinis formatas PowerPoint formatas naudojamas pateiktims (skaidrėms) ruošti ir demonstruoti tinklapio formatas

.tiff (Target Image File format) .psd .ppt

.html

Privalumai Populiarus, duomenys greitai perskaitomi ir greitai įrašomi Populiarus, gerai sutankinami duomenys, greitai perskaitomas.

Trūkumai Užima daug vietos

Naudojamas programose PageMaker, QuarkXpress lazeriniuose spausdintuvuose ir tipografinėse mašinose Linotronic

Reikalauja 3 kartus daugiau atminties negu .tiff

Vienas geriausių ir populiariausių vaizdo saugojimo formatų Įrašo paveikslėlį kaip rastrą Turi teksto bei įvairių objektų vartymosi efektų. Internete

Iškraipo vaizdą, lėtai įrašomi

Taikomas nevisada Netinka Web pusl.

Reikalauja daug atminties

Nėra universalaus grafinių objektų duomenų suglaudinimo metodo. Ir efektyviausi metodai šiek tiek iškraipo vaizdą. Tai leistina

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

153

įrašant fotografinius vaizdus, bet netinka vaizdams su ryškiais kontūrais ir smulkiomis detalėmis. Vaizdo neiškraipantys suglaudinimo metodai nėra tokie efektyvūs. Suglaudinimu taupoma kompiuterio atmintis, tačiau modifikuotus įrašus perskaityti reikia daugiau laiko. Grafinio failo formato pasirinkimo palengvinimui siūlome 3 lentelę. Populiariausios vektorinės grafikos programos yra CorelDraw, Adobe Iliustrator bei Macromedia FreeHand, trimatės grafikos objektus galima kurti programa Studio Max. Taškinės grafikos lydere laikoma Adobe PhotoSchop. Jei dirbate su Internetine grafika patogu naudoti programą ImageReady su kuria galima kurti ir animaciją iš .gif failų. Taip pat galima sukurti vartymosi efektus (rolover effects)., kuriems programa gali parašyti JavaScript (programavimo kalba Internete) kodus. Kartais reikalinga tik panaršyti diske ir greitai peržiūrėti visą krūvą piešinių, pačių įvairiausių formatų. Tam tikslui puikiausiai tiks maža grafinė programa IrfanView. Taip pat nereikštų pamiršti ir MS Office 2000 PhotoDraw 2000 verslo grafikos programos, suteikiančios galimybę įspūdingai iliustruoti dokumentus nuotraukomis, išsaugoti tinkamiausiu formatu ir netgi html formatu. Dirbančiajam su grafinėmis programomis gali kilti noras piešti kompiuteryje pačiam. Šiuo atveju siūlome naudoti programą Painter Classic, kuri kartu su piešimo lenta Wacoms pateikia visus meninius piešimo įrankius (pieštukus, aliejiniius dažus, akvarelę). Galėsite sukurti puikius piešinius. Vartotojo sąsaja labai panaši į PhotoShop. Jeigu jums reikia paruošti pranešimą, baigiąmąjį darbą, paskaitos medžiagą, pateikti verslo planą, apibūdinti firmos veiklą taip, kad sudomintųmete kitus ir būtų malonu akiai, meniškai apipavidalinti ir visą tai pateikti žiūrovams tiesiog iš kompiuterio tai ,žinoma, neapsieisite be Microsoft Office Power Point. Pateiktis (prezentacija) ir jos skaidrių (iliustracijų) paruošimas kompiuteriu labai palengvins jūsų darbą, Šioje programoje naudojami mainai tarp Word, Excel, ClipArt gallery, nepamirštant specialių objektų pasirodymo (atskriejimo) ekrane efektų, garsinio signalo, vaizdo, laiko demonstravimui numatymo ir kitų šiai programai būdingų galimybių. Tai nėra vienintėlė pateikties ruošimo bei demonstravimo programa. Kompoziciją galima sukurti ir bet kuria kita grafinės informacijos paruošimo programine įranga, pvz., Adobe Photoshop, Photo Paint ar net pačia paprasčiausia Paint programa. Pateikties (prezentacijos) ruošimo galimybėmis yra aprūpinti ir CorelDraw (Presentations) bei Lotus Smart Suite (Freelance Graphics) programiniai paketai.

154

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

6.13. Kontroliniai klausimai 1. Paminėkite keletą jums žinomų teksto redaktorių. Kuo jie skiriasi? 2. Palyginkite teksto įterpimo ir pakeitimo režimus. Kada patogiau naudoti teksto pakeitimo režimą? 3. Kokio dydžio gali būti puslapio vaizdo ekrane masteliai? Ar dokumento vaizdo ekrane mastelio keitimas veikia simbolių dydį spausdinant? 4. Apibūdinkite tris pagalbinius teksto redaktoriaus elementus – teksto įvedimo žymeklį, pelės žymeklį ir teksto pabaigos požymį. 5. Kas yra įterpimo taškas ir kurie dokumento elementai gali būti nukreipiami į įterpimo tašką? 6. Kas yra puslapinė antraštė? Pateikite puslapinių antraščių pavyzdžių. 7. Kur gali būti išdėstytos išnašos? 8. Kas yra lentelė teksto redaktoriuose? 9. Kaip su pele pažymėti simbolių seką? 10. Kaip dokumente panaikinti nurodytą simbolių seką? Paminėkite keletą būdų. 11. Išvardykite simbolių formato parametrus. 12. Kada tikslinga centruoti pastraipas? 13. Kuo skiriasi puslapio ir pastraipos ribos? 14. Kuo skiriasi teksto stulpelis nuo lentelės stulpelio? 15. Kokius dokumento elementus galima spausdinti? 16. Kuo skiriasi vertikalioji ir horizontalioji popieriaus lapo orientacijos? 17. Kam naudojamos makrokomandos? 18. Kam reikalinga kompozicija? 19. Kokios būna grafikos? 20. Kiek pikselių į colį reikia spalvotai skaidrei vaizduoti? 21. Koks labiausiai paplitęs grafinių objektų formatas? 22. Kokie yra bendri vektorinės ir taškinės grafikos elementai? 23. Kam naudojama piešimo lentelė? 24. Kokios programos žinomos grafiniams objektams kurti? 25. Kaip galima pakeisti vaizdo formatą?

6. Dokumentų redagavimo pagrindai

155

Rekomenduojama literatūra 1. B. Starkus, A. Kitkauskaitė. Word 2000 jūsų firmoje. Kaunas: Smaltija, 2000. 2. Tekstų tvarkymas: [ECDL 3 modulis] / V. Dagys, V. Denisovas, S. Maciulevičius ir kt. Vilnius: Žara, 2000. 3. Microsoft Word 2000: Žingsnis po žingsnio. K.: Smaltija, 2000. 4. M. Karbo, p. g. Christensen. Adobe PhotoShop 5.5 Egmont Lietuva, Vilnius, 2000. 5. B. Leonavičienė. Microsoft Word 2000: tekstinis redaktorius: skirta pradedančiajam vartotojui. Kaunas: Smaltija, 1999. 6. Kompiuterija. Mokymosi knyga. Kaunas: Naujasis LANKAS, 2000. 7. D.Rutkauskienė, V.R.Kovertaitė, A.Lenkevičius. Windows 98 įstaigos darbe. MS Windows 98, MS Word 97, MS Excel 97, MS PowerPoint 97, raštvedyba. Kaunas, Technologija, 1999. 8. P.Aitken, J.Fulton, S.Plumley, F.Wempen. Microsoft Office 97 Professional 6 in 1. 1997 Que Corporation, Indianapolis USA. 9. Э.Мэлони, Д.Носситер. Использование Microsoft Word 97. Диалектика, 1997. 10. Photoshop for Windows for dummies by Dick McClelland. IDG Books Worldwide, 1997 11. Brian Bagnall. Kaip piešti ir tapyti. Vilnius, Alma Littera, 1997. 12. H.Greg. PC World WordPerfect 6 handbook/Foreword by A. Biehl ed. WordPerfect magazines. San Mateo, Ca: IDG books, 1993.

156

7. Elektroninės lentelės

7. Elektroninės lentelės Elektroninės lentelės (dar vadinamos skaičiuoklėmis) - tai taikomųjų programų paketai, leidžiantys įvesti ir saugoti duomenis (skaičius, tekstą), taip pat grafikus, programas bei duomenų bazes lentelių pavidalu. Paketai suteikia galimybę atlikti matematinį bei tekstinį duomenų apdorojimą, naudojant įdiegtas į paketą priemones ir kuriant makroprogramas. Skaičiavimų rezultatai gali būti išvedami į displėjaus ekraną ir spausdinami popieriuje. Elektronines lenteles kuria įvairios firmos, todėl jų labai daug ir visos jos skiriasi sudėtingumu, galimybėmis, apipavidalinimu bei valdymo būdais. Šiame skyriuje aprašytos bendros lentelių kūrimo bei apipavidalinimo galimybės, tinkančios visų elektroninių lentelių vartotojams. Skyriaus pradžioje pirmiausia pateikiama bendra elektroninių lentelių apžvalga bei jų palyginamosios charakteristikos. Toliau aprašyti elektroninių lentelių sudarymo principai, jų apipavidalinimo būdai, diagramų bei makrokomandų kūrimas, duomenų sąrašų sudarymas ir analizė.

7.1. Bendra apžvalga ir istorija Beveik visose žmogaus veiklos srityse, o ypač sprendžiant įvairius planavimo - ekonominius uždavinius, vykdant buhalterinę ar finansinę apskaitą, didžiąją duomenų dalį tenka surašyti į lenteles. Kai kurie lentelių duomenys dažnai kinta ir turi būti skaičiuojami pagal formules, o rezultatai iliustruojami grafiškai. Todėl šiems specifiniams uždaviniams spręsti plačiai naudojamos elektroninės lentelės. Jos priklauso specialiajai kompiuterių programinei įrangai. Funkciniu požiūriu - tai pilnas programų paketas, naudojamas duomenų lentelėms saugoti, skaičiavimams atlikti, duomenims analizuoti, diagramoms braižyti ir profesionaliai apiformintoms ataskaitoms spausdinti. Šios programos automatizuoja daugelį lentelės sudarymo, pildymo ir keitimo operacijų. Tokioje lentelėje užpildžius atitinkamus langelius tekstu, formulėmis ar įvedus duomenis, automatiškai suskaičiuojamos formulėmis aprašytos išraiškos, nubraižomos nurodytos diagramos. Elektroninės lentelės labai patogios dar ir tuo, kad, sudarius ryšius tarp lentelės elementų ir pakeitus vieną ar kelis parametrus, tuojau pat galima gauti naują rezultatą.

7. Elektroninės lentelės

157

Elektroninių lentelių istorija prasidėjo 1978 metais, kai Bobui Frankstonui ir Danui Briklinui kilo idėja parašyti elektroninės lentelės programą. Ši idėja realizuota 1979 m., kai jie į rinką išleido VisiCalc, pirmąją personalinių kompiuterių elektroninės lentelės programą. Firma Microsoft pirmąją elektroninę lentelę Multiplan sukūrė 1982; jos galimybės gerokai pranoko VisiCalc. 1981 m. Context MBA nudžiugino vartotojus pirmąja integruota elektronine lentele. Joje buvo galima dirbti su langais, grafikais, tekstų redaktoriumi, failais ir elektronine lentele. Galima buvo lentelę matyti viename lange, o pasirinktų duomenų grafiką  kitame. 1983 m. pradžioje Apple išleido personalinį kompiuterį Lisa kartu su lentele LisaCalc. 1983 m. elektroninių lentelių pasaulyje pasirodė firma Lotus su savo programiniu produktu 1-2-3. Po 1-2-3 kone visuose programiniuose paketuose atsirado elektroninės lentelės: Ashton-Tate išleido Framework, Lotus  Symphony, Apple  Apple Works, VisiCorp  VisiON. Lotus taip pat išleido programinį paketą Jazz, skirtą kompiuteriams Macintosh. Nuo 1985 m. prasidėjo masiškas panašių į Lotus 1-2-3 programų kūrimas. Kiekviena jų buvo savaip patobulinta: pavyzdžiui, Mosaic’s TWIN turėjo geresnę grafikų braižymo sistemą, firmos Paperback Software produktas VP-Planner tiesiogiai nuskaitinėjo duomenų failus, SuperCalc5 pateikė trimates elektronines lenteles, padalydamas ankstesnes lenteles į 255 puslapių lentelių bloką. Tačiau, nepaisant tokios elektroninių lentelių įvairovės, iki 1990 m. rinkoje įsigalėjo du lyderiai: Lotus1-2-3 karaliavo su IBM suderinamų kompiuterių srityje, o Microsoft Excel  Macintosh sferoje. Tais pačiais metais išleisti Microsoft Windows 3.0. Kadangi Lotus tuo metu kūrė elektroninę lentelę OS/2 operacinei sistemai, tai nespėjo išleisti elektroninės lentelės, skirtos MS Windows 3.0. Todėl Microsoft čia aplenkė firmą Lotus ir MS Excel užkariavo Windows elektroninių lentelių rinką. Vėliau pasirodė Lotus 1-2-3 for Windows, Borland Quattro Pro for Windows ir Informix WingZ elektroninės lentelės Windows aplinkai, bet jos turėjo mažesnį pasisekimą. Kadangi MS Windows tapo populiariausia vartotojo aplinka, absoliučiu elektroninių lentelių rinkos lyderiu tapo Microsoft Excel.

7. Elektroninės lentelės

158

1 pav. pateiktos įvairios Excel versijos Windows operacinei sistemai. 2

Išleista 1987

1990

1992

1993

1995

1997

1999

2001

Versija

Komentaras Excel buvo sukurta Macintosh kompiuteriams. Pirmoji versija, skirta Windows operacinei sistemai, atitiko Mac sistemos versiją. Papildyta įrankiais (toolbars), piešimo galimybėmis (drawing capabilities), trimatėmis diagramomis (3D charts), priedais (add-in) ir kt. Pirmoji populiari versija, papildyta vartotojui patogiomis priemonėmis. Esminiai pakeitimai: Excel lentelę sudaro knyga (multi-sheet workbooks) ir palaiko VBA. Žinoma kaip Excel 95. Tai pirmoji 32-bitų versija. Labai panaši į Excel 5. Žinoma kaip Excel 97. Nauja VBA sąsaja, vartotojo formos (UserForms), duomenų validavimas ir kt. Žinomas kaip Excel 2000. Galima naudoti HTML formatą, patobulinta laikino saugojimo sritis (clipboard), suminė diagramos (pivot charts) ir kt. Žinoma kaip Excel 2002. Tai yra Office XP dalis. Daugybė naujų savybių, bet svarbiausia tai, kad galima atstatyti failą, kai Excel "sminga".

1 pav. Excel versijų palyginimas

7.2. Pagrindinės sąvokos ir darbo aplinka Pagrindinės sąvokos. Displėjaus ekrane matoma tik lentelės dalis (žr. 2 pav.). Mažiausias lentelės elementas, skirtas įvairiai informacijai (skaičiams, tekstui, formulėms, funkcijoms, makrokomandoms) saugoti, vadinamas cele (arba ląstele). Horinzontaliai (viena greta kitos) išdėstytos celės sudaro eilutę. Eilutės numeruojamos paprastais skaičiais (1,2,…). Vertikaliai (viena virš kitos) išdėstytos celės sudaro stulpelį . Stulpeliai numeruojami lotyniškomis raidėmis ir jų kombinacijomis (A,B,…,Z, AA, AB,…). Kiekvienos celės identifikavimui naudojamas jos adresas. Celės adresas sudaromas iš dviejų dalių: raidės ir skaičiaus. Raide žymimas stulpelis, o skaičiumi - eilutė (pvz., A1). Celės adresas gali būti

7. Elektroninės lentelės

159

užrašomas, nurodžius eilutės ir stulpelio numerį (pvz., adresas R1C1 reiškia pirmąją eilutę ir pirmąjį stulpelį). Kaip bus vaizduojamas adresas celės adreso lauke (4 pav.), priklauso nuo įjungto celės adreso vaizdavimo režimo. Celės adresas yra trijų tipų: santykinis (pvz., A7), absoliutus (pvz., $G$15) ir mišrus (pvz., $J4 arba J$5). Absoliutus adresas nurodomas prieš stulpelio raidę ir (arba) eilutės numerį parašius dolerio ženklą.

Ekranas

Lentelė

Eilutės Stulpeliai

Celė

2 pav. Elektroninės lentelės elementai Bet kokia stačiakampė celių grupė ar viena celė sudaro bloką (žr. 3 pav.). Blokui nurodyti naudojamas jo adresas. Tai priešingų bloko kampų (viršutiniojo kairiojo kampo ir apatiniojo dešiniojo kampo) celių adresai (pvz., B2:C7, E2:E4). Celių adresai bloke dažniausiai atskiriami dvitaškiu ( dar naudojamas dviejų greta išdėstytų taškų skyrimo ženklas B2..C7). Jeigu blokas imamas iš kitos lentelės, tai laužtiniuose skliaustuose greta nurodomas ir lentelės vardas. Be bloko adreso, gali būti naudojami ir blokams suteikiami vardai (pvz., Pelnas ir kt.).

7. Elektroninės lentelės

160 A

1 2 3 4 5 6 7 8 9

3 pav. Blokai Celių visuma sudaro lentelę. Darbo aplinka. Elektroninių lentelių paketai pateikia skirtingą darbo aplinką. Elektroninės lentelės, kurios sukurtos Windows aplinkai, turi beveik tokius pačius pagrindinius elementus (žr.4 ir 5 pav.). Įvedimo/redagavimo eilutėje įvedami arba redaguojami duomenys: konstanta (skaičius, tekstas) arba formulė. Celė pasirenkama (redaguojamosios celės adresas matomas celės adreso lauke) pelės arba klaviatūros klavišais. Tuomet įvedimo/ redagavimo eilutėje atsiranda trys mygtukai: įvedimo, anuliavimo ir formulės redagavimo. Rinkti ar redaguoti duomenis baigiama, paspaudus ENTER klavišą arba pele pasirinkus įvedimo mygtuką. Surinkto naujo arba redaguojamo teksto atsisakoma, paspaudus ESC klavišą arba pele nurodžius anuliavimo mygtuką. Paspaudus formulės redagavimo mygtuką, iškviečiamas formulės sudarymo langas.

7. Elektroninės lentelės

161

Anuliavimo mygtukas

Programos pavadinimo juosta

Įvedimo mygtukas

Formulės redagavimo mygtukas

Valdymo meniu

Įrankių juosta

Meniu juosta

Įvedimo/ redagavimo eilutė

Aktyviosios celės adreso laukas Knygos (dokumento) vardas

Stulpelių antraštės

Lentelės sritis Aktyvioji celė

Eilučių antraštės Persukimo juostos Lapo pasirinkimo mygtukai

Būsenos eilutė

4 pav. Excel programos langas Būsenos eilutė - tai sritis lango apačioje, kurioje rodoma informacija apie atliekamą komandą arba darbo režimą. Dirbant elektroninėje lentelėje, galimi tokie pagrindiniai darbo režimai:  Ready. Šiuo režimu galima pasirinkti celę, į kurią bus vedami duomenys. Įvedimo/redagavimo eilutėje matomas pasirinktos celės adresas ir turinys. Į šį režimą programa pereina po duomenų įvedimo arba komandos įvykdymo;  Entry. Į šį režimą programa persijungia automatiškai, kai tik prasideda duomenų į pasirinktą celę įvedimas. Įvedimas baigiamas, paspaudus Enter klavišą arba įvedimo/redagavimo srityje pasirinkus šį klavišą atitinkantį įrankį;  Edit. Šiuo režimu galima redaguoti (taisyti) celės turinį. Jis gali būti redaguojamas įvedimo/redagavimo eilutėje arba pačioje celėje.

162

7. Elektroninės lentelės

Lentelės srityje rašomi duomenys; jie gali būti bet kada redaguojami. Pavadinimų juostos Meniu Įrankiai Lentelės sritis Lapo pasirinkimo sritis Būsenos eilutė Valdymo meniu Persukimo juostos Įvedimo / redagavimo eilutė

Nurodomi programos ir dokumento vardai Programos komandų grupių sąrašas Tai specialios piktogramos, dubliuojančios dalį meniu komandų Čia vaizduojama įvedama informacija (duomenys) Šioje srityje pasirenkamas aktyvusis darbo lapas Čia matomas programos darbo režimas Jame nurodomos lango dydžio keitimo ir uždarymo komandos Leidžia lentelę patraukti norima kryptimi ekrano atžvilgiu Šioje eilutėje įvedamas arba redaguojamas pasirinkto lentelės langelio turinys 5 pav. Programos lango elementai

7.3. Darbas su knygomis, lentelėmis ir langais Knygos. Elektroninių lentelių aplinkoje sukurtas dokumentas vadinamas knyga. Kiekvienoje knygoje saugomi keli lentelių, diagramų ir makro modulių lapai. Naujoms knygoms priskiriami standartiniai vardai. Knyga išorinėje atmintyje saugoma kaip atskiras failas. Failų vardų plėtiniai priklauso nuo naudojamo paketo (pvz., Excel failų plėtiniai .xls, Lotus 1-2-3 plėtinys - .wk1 ir pan.). Lentelės. Vartotojo duomenys saugomi atskiruose lentelių lapuose (toliau vadinamuose lentelėmis). Standartinis lentelių kiekis knygoje yra skirtingas. Lentelėms suteikiami standartiniai vardai, kuriuos galima keisti. Paprastai ekrane matoma atidarytos knygos viena lentelė (vadinama darbine lentele). Norint pereiti iš vienos lentelės į kitą, reikia nuspausti atitinkamą perjungimo mygtuką. Langai. Programų paketams, dirbantiems langų (Windows) aplinkoje, kiekvienai atidaromai ar naujai kuriamai knygai atidaromas atskiras langas. Lango vardas sutampa su knygos vardu. Atidarytų langų sąrašas matomas Window komandų grupėje. Norint pereiti iš vieno

7. Elektroninės lentelės

163

lango į kitą, reikia nurodyti lango vardą. Vartotojas turi galimybę knygai priskirti kelis langus. Atidarytiems langams galima taikyti įprastas Windows sistemos komandas (padidinti, sumažinti, perkelti). Slaptumas. Elektroninės lentelės - tai programos, kurias dažniausiai naudoja vadybininkai, finansistai, ekonomistai ir kt. Saugant informaciją knygose, reikia pagalvoti ir apie duomenų apsaugą. Daugelis elektroninių lentelių leidžia apsaugoti nuo redagavimo visą knygą ar atskiras jos sritis. Draudžiamų sričių duomenų apsaugai naudojami slaptažodžiai.

7.4. Duomenų įvedimas į celę. Kiekvienoje lentelės celėje gali būti rašomi dviejų tipų duomenys: konstantos arba formulės. Konstantos - tai skaičiai, tekstas, loginės ir klaidų reikšmės. Skaičiai. Įvedant skaičius, programa automatiškai juos atpažįsta, ir šie skaičiai rodomi pasirinktuoju formatu. Todėl reikia atsižvelgti ne tik į duomenų tipus, bet ir jų vaizdavimo formatus. Be to, formatas priklauso dar ir nuo pasirinkto skaičių vaizdavimo standarto. Keletas įdomesnių skaičių vaizdavimo savybių:  Skaičiai ekrane vaizduojami nurodytu tikslumu, juos reikiamai suapvalinus pagal nurodytą formatą, o veiksmai atliekami su tiksliais neapvalintais skaičiais.  Jeigu kompiuteryje naudojamas originalus amerikietiškas standartas, tai prieš pinigų sumas bus rašomas dolerio ženklas, milijonai ir tūkstančiai bus skiriami kableliais, dešimtainė trupmenos dalis - tašku, o neigiamos skaičių reikšmės bus apskliaudžiamos.  Naudojant lietuvišką standartą, po pinigų sumos bus rodomas valiutos ženklas (Lt), milijonai ir tūkstančiai skiriami intervalais, o dešimtainė trupmena - kableliu. Neigiami skaičiai gali būti vaizduojami su minuso ženklu. Išskiriami tokie duomenų vaizdavimo formatai: a) bendrasis, b) skaičių su dešmtaine trupmena, c) datos, d) laiko, e) teksto, f) procentų, g) valiutos, h) eksponentinių skaičių, i) paprastosios trupmenos, k) vartotojo ir kiti. Kai kurių formatų pavyzdžiai parodyti 6 paveiksle. Kai skaičiaus formatas nenurodytas, lentelė jį vaizduoja bendruoju formatu, po kablelio parodo visus į celę telpančius skaitmenis. Jeigu šio formato skaičiaus sveikoji dalis į celę netelpa, jis užrašomas eksponentiniu formatu (pvz., įvedę skaičių 524769,5, celėje matysite

164

7. Elektroninės lentelės

5,25E+5). Kai celėje netelpa kitu formatu vaizduojamas skaičius, joje matysite . Tai reiškia, kad skaičiai langelyje yra surašyti, bet negalima jų visiškai pavaizduoti. Šiuo atveju reikia padidinti celės plotį. Skaičius bus įvestas teksto formatu, prieš skaičių parašius apostrofą. Ar celėje skaičius įrašytas teksto formatu, galima atskirti pagal jo poziciją celėje. Tekstas pristumiamas prie kairiojo celės krašto, o skaičius – prie dešiniojo, jeigu nenurodyta kita pozicija. Teigiamas Neigiamas Skaičius su Vaizdavimo formatas skaičius skaičius trupmena 7 -7 7,7 Bendrasis 7,00 -7,00 7,70 Skaičiaus su dešimtaine trupmena 7,00 Lt -7,00 Lt 7,70 Lt Valiutos 700,00% -700,00% 770,00% Procentų 7 -7 7 7/10 Paprastosios trupmenos 7,00E+00 -7,00E+00 7,70E+00 Mokslinis 6 pav. Skaičių vaizdavimo formatų pavyzdžiai Skaičiaus su dešimtaine trupmena formatu vaizduojami sveikieji ir realieji skaičiai. Šiam formatui gali būti nurodomas trupmeninių pozicijų skaičius bei tūkstančių skiriamasis simbolis (pvz., tarpo ženklas arba taškas) ir neigamo skaičiaus vaizdavimo forma (pvz., skaičius apskliaudžiamas arba vaizduojamas kita spalva). Valiutos formatas naudojamas pinigų reikšmėms vaizduoti. Šiam formatui turi būti nurodomas valiutos vaizdavimo simbolis. Nurodžius procentų formatą, celėje įrašytas skaičius dauginamas iš 100, o jo dešinėje rašomas procentų ženklas. Papildomai gali būti nurodomas trupmeninių pozicijų skaičius. Paprastųjų trupmenų formatai suteikia skaičiams paprastųjų trupmenų pavidalą. Šiam formatui nurodomas skaitmenų skaičius trupmenoje. Eksponentinių skaičių formatas skirtas labai dideliems arba labai mažiems skaičiams vaizduoti. Šio formato žymėjimas E+n reiškia skaičių, padaugintą iš 10n. Suteikus teksto formatą skaičiui, jis traktuojamas kaip tekstas ir pritraukiamas prie kairiojo celės krašto. Apsistojus prie vartotojo formato, galima pasirinkti įvairių formatų šablonus, taip pat kurti individualius formatus. Datos ir laiko vaizdavimo formatai skirti datai ir laikui užrašyti norimu formatu. Data (metai, mėnuo ir diena) ir laikas (valandos

7. Elektroninės lentelės

165

minutės ir sekundės) elektroninės lentelės celėje vaizduojami realiuoju skaičiumi , kurio sveikoji dalis atitinka datos kodą, o trupmeninė - laiko kodą. Naudojant pasirinktus datos ir laiko formatus, data (ir laikas) vaizduojami ne realiaisiais skaičiais, bet kaip įprastinė data (ar laikas). Datos ir laiko formatų pavyzdžiai parodyti 7 paveiksle. Formato aprašymas DD-MMM-YY DD-MMM HH:MM:SS AM/PM HH:MM

Pavyzdys 11- geg- 98 15-sau 11:37:43 PM 15:30

7 pav. Datos ir laiko formatų pavyzdžiai Loginės reikšmės reikšmės gali būti dvi: True (tiesa) arba False (melas). Tekstas. Į celę galima įvesti tekstą iki 255 simbolių. Už celę ilgesnis tekstas lentelėje matomas tik tada, kai gretimos celės dešinėje neužpildytos. Kitaip matoma tik į celę telpanti įrašo pradžia. Dauguma elektroninių lentelių leidžia ilgą tekstą vaizduoti keliose vienos celės eilutėse, taip sutrumpinant teksto išdėstymą vienoje eilutėje.

7.5. Formulės Formulės sudarymas. Lentelėje formulės surašomos, kai reikia atlikti skaičiavimus su duomenimis. Sudarant formulę, celėje pirmiausia užrašomas formulės pradžios ženklas (tai gali būti lygybės simbolis (=), pliuso ženklas (+), eta simbolis (@) ar kitas ženklas). Po to skliausteliuose operacijų ženklais (pvz., +, -, *,/) sujungiamos konstantos (pvz., 12.3,-7, “Pavardė”), celių bei blokų adresai ar vardai (pvz., A1, $D$7, G1:G12 arba Pelnas) ir funkcijos su parametrais (pvz., SUM(G1:G12)). Pagal formulės išraiškoje nurodytas reikšmes apskaičiuojama nauja reikšmė. Formulėje nurodytomis reikšmėmis gali būti konstantos, įrašytos pačioje formulėje, arba reikšmės, įrašytos celėse, kurių adresai nurodyti formulėje. Formulėje įrašytos operacijos ir funkcijos apibrėžia, kokius veiksmus reikia atlikti. Renkant formulę, celių ar blokų adresus, juos galima įterpti automatiškai, pele pažymėjus reikiamą celę ar jų bloką. Tada jų adresai automatiškai įrašomi į formulę. 8 pav. parodyti formulių pavyzdžiai.

7. Elektroninės lentelės

166

Operacijų ženklai

= (A1/$D$7)*25%

Celės koordinatės Skaičių konstantos

= (REALIZAVIMAS - KAŠTAI)

= IF(A1>$D$7;SUM(G1:G12);0)

Blokų vardai Funkcijos

8 pav. Formulių pavyzdžiai Formulėje gali būti atliekamos aritmetinės, teksto fragmentų jungimo ir santykio operacijos (žr. 9 ir 10 pav.). Operacijos pirmumas 1 2 3 4 5 6 7 7 7

Operacijos Operacija ženklas Skaičiaus ženklo keitimas Procentai (dalija iš šimto)  Kėlimas laipsniu  Daugyba ir dalyba  ir / Sudėtis ir atimtis  ir Teksto fragmentų jungimas  Mažiau kaip; mažiau arba lygu <; < Daugiau kaip; daugiau arba lygu >; > <> Nelygu 9 pav. Operacijų sąrašas

A 1 2 3 4 5 6 7

Sudėtis: Atimtis: Sandauga: Dalyba: Kėlimas laipsniu Sujungimas Skliaustai

C 8 6 3 10

Vardas,

D 4 9 4 2

Pavardė

12 2 27 2,5 8

Formulės D stulpelyje =B1+C1 =B2-C1 =B3*C3 =B4/C4 =C5^3

Vardas, =B6&C6 Pavardė 61 =(C4+C5)*10+1

10 pav. Formulių su operacijomis pavyzdžiai

7. Elektroninės lentelės

167

Skaičiuojant rezultatus formulėse:  pirmiausia apskaičiuojami reiškiniai skliaustuose;  atliekant veiksmus, vertinamas operacijų pirmumas;  kai operacijos vienodo pirmumo, atliekami veiksmai iš kairės į dešinę. Formulės redagavimas. Formulės redaguojamos įvedimo/ redagavimo eilutėje. Pažymėjus celę su formule, įvedimo/ redagavimo eilutėje pateikiama formulė, o celėje rodomas formulės rezultatas. Daugelis elektroninių lentelių programų leidžia redaguoti formules pačioje celėje. Toks tiesioginio redagavimo režimas įjungiamas, du kartus pele palietus redaguojamą celę. Tada formulė rodoma celėje, o netelpanti formulės dalis išplečiama į gretimas celes. Redagavimas celėje baigiamas, paspaudus Enter klavišą arba jį atitinkantį įvedimo mygtuką. Kartais vienu metu lentelėje reikia matyti visas formules, o ne apskaičiuotus rezultatus. Tai padaryti galima, įjungus formulių matymo režimą. Funkcijos. Funkcija yra speciali komanda formulėms sudaryti. Elektroninės lentelės turi šimtus funkcijų. Jos sąlygiškai suskirstytos į tokias funkcijų grupes:  matematinės ir trigonometrinės funkcijos;  matematinės statistikos funkcijos;  datos ir laiko funkcijos;  loginės funkcijos;  teksto apdorojimo funkcijos ;  kitos funkcijos. Funkcijai, įrašytai formulėje, perduodamos reikšmės, su kuriomis ji atlieka tam tikras operacijas ir grąžina vieną ar kelias reikšmes. Funkcijai perduodamos reikšmės vadinamos argumentais, o grąžinamos - rezultatais. Bendra funkcijos užrašymo forma: Funkcijos_vardas (a1;a2;…), čia a1, a2 – funkcijos argumentai (argumentai atskiriami skyrikliais: gali būti “;”(kabliataškis), “,”(kablelis) ar kt.). Funkcijos vardas paprastai atspindi funkcijos paskirtį (pvz., SUM(A1:A3) nurodo celių A1:A3 turinio sumavimą). Funkcijos argumentai gali būti konstantos, celių/blokų adresai arba pačios funkcijos. Kiekviena funkcija turi apibrėžtą skaičių argumentų, kurie gali būti:  skaičiai (pvz., 7; -8; 5,4; 2,5E04);

7. Elektroninės lentelės

168

 teksto eilutės (pvz., “a”; “Pranešimas”);  loginės reikšmės (pvz., True arba False);  adresai (pvz., A7:A8; G5; $F$4);  funkcijos (pvz., SUM (A7:A8); AVERAGE(G5:G10)) ir kt. Funkcijos realizuoja dažnai naudojamas matematinių veiksmų, teksto apdorojimo, finansinių skaičiavimų sekas ir kitus veiksmus. Toliau pateikiami dažniausiai naudojamų funkcijų pavyzdžiai (iš knygos V.Šakys. Skaičiuoklė Microsoft Excel 97 firmos vadybai). 1 pavyzdys. Sudėties funkcija SUM (skaičius1; skaičius2; …) sudeda visus savo argumentus ir pateikia jų sumą pagal tokias taisykles (žr.11 pav.):  Jeigu skaičiai ir loginės reikšmės užrašytos tiesiog funkcijos argumentų sąraše, tai jos sudedamos. Loginė reikšmė True prilyginama vienetui, o False - nuliui.  Jeigu funkcijos argumentai yra celių (blokų) adresai, tai sudedami tik skaičiai nurodytose celėse. Tuščios celės, loginės reikšmės ar tekstas jose ignoruojamas.  Nurodžius argumentais tekstinius duomenis, kurių negalima paversti skaičiais, gaunama klaidos reikšmė.

1 2 3 4 5 6 7 8

Formulės D stulpelyje

Sausis 5 10 20

Vasaris 10 15 25

Kovas 20 20 20

Sumos 6 35 65 145 110 61 #VALUE

=SUM(1;2;3) =SUM(A2..A4) =SUM(A4..C4) =SUM(A2..C4) =SUM(B1..C6) =SUM(“4”; B2..B4; D2; TRUE) =SUM(3;”Tekstas”)

11 pav. Sum funkcijos pavyzdžiai 2 pavyzdys. Reikia apskaičiuoti darbuotojo atlyginimą ir mokesčius pagal nurodytas SUMA ir MOK formules naudojant IF funkciją (12 pav.). Loginė funkcija IF leidžia atlikti vieną iš dviejų veiksmų priklausomai nuo to, ar sąlyga tenkinama, ar ne. Jeigu sąlyga tenkinama (pirmasis funkcijos argumentas), tai vykdomi veiksmai , nurodyti kaip antrasis funkcijos argumentas, priešingu atveju - vykdomi veiksmai,

7. Elektroninės lentelės

169

nurodyti kaip trečiasis argumentas. Funkcijos sintaksė tokia: IF (sąlyga; reikšmė, jei sąlyga tenkinama ; priešingu atveju). 1 2 3 4 5

A VAL 100 120

B VIRS

C NORMA 7 1000 3 150

D SUMA 700 1000 540 150

E MOK 140 250 108 0

12 pav. IF funkcijos pavyzdžiai Atlyginimas (SUMA) skaičiuojama pagal formulę:

VAL * NORMA  VIRS * 2 * NORMA, kaiVAL  0 SUMA    NORMA, kaiVAL  0   Tam tikslui celėje D2 užrašoma formulė = IF (A2>0; A2*C2+2*B2*C2, C2). Ši formulė kopijuojama į D3:D5 bloką. Mokesčiai apskaičiuojami pagal formulę:

SUMA * 25 / 100, kaiSUMA  700,  SUMA * 20 / 100, kai500  SUMA  700,  MOK   SUMA * 15 / 100, kai 300  SUMA  500  SUMA * 10 / 100, kai 200  SUMA  300   0, kaiSUMA  200 Tam tikslui celėje E2 užrašoma formulė: = IF (D2>700; D2*25%; IF (D2>500; D2*20%; IF(D2>300; D2*15%; IF(D2>200; D2*10%; 0)))). Ši formulė kopijuojama į E3:E5 bloką. P.S. Jeigu formulėje po skaičiaus surenkamas procentų (%) ženklas, tai skaičius dalijamas iš 100. 3 pavyzdys. Skaičiavimo funkcija COUNT (argumentas1; argumentas2;…) suskaičiuoja, kiek skaičių yra argumentų sąraše. Funkcijos naudojimo pavyzdys parodytas 13 paveiksle.

7. Elektroninės lentelės

170 A 0,1 1 TRUE 2 3 Keturi 4 4 5 6,66 6 7 8 "9" 1998.04.01 9 10

Formulės B stulpelyje 2 =COUNT(A5:A6) 2 =COUNT(A3:A8) 3 =COUNT(A2:A9) 4 =COUNT(A1:A10)

13 pav. Count funkcijos naudojimo pavyzdys Formulių kopijavimas ir perkėlimas. Lentelėse dažnai tenka tuos pačius duomenis ar formulę naudoti daug kartų, atliekant analogiškus veiksmus su vis kitomis gretimomis lentelės eilutėmis ir stulpeliais. Tokiais atvejais geriausia duomenis ar formules kopijuoti ar perkelti. Kopijuojant ar perkeliant duomenis (skaičius arba tekstą) iš vienos lentelės vietos į kitą: 1) reikia pažymėti kopijuojamą (ar perkeliamą) celę (ar bloką); 2) parinkti kopijavimo (ar perkėlimo operaciją) ir 3) nurodyti vietą (celę ar bloką), į kurią bus kopijuojami duomenys. Formulėms kopijuoti pasitelkiamas automatinis formulių kopijavimo metodas, kuris įvertina celės ir bloko santykinius ir absoliučius adresus. Kopijuojant formulę, joje nurodyti celių ar blokų adresai keičiami laikantis tokių taisyklių :  Visi celių ir blokų santykiniai adresai formulėje pakeičiami per tiek stulpelių ir eilučių, per kiek stulpelių ir eilučių perkeliama kopijuojamoji formulė.  Celių ir blokų absoliutūs adresai formulėje nekeičiami.  Kopijuojant formules, kuriose yra mišrūs adresai, keičiamos tik santykinės adreso dalys.

7. Elektroninės lentelės

1 2

171

A 2

B 3

C 6 0

Formulės =$A$1*B1 =$A$1*B2

A 2

B 3 5

C 6 10

=$A$1*B1 =$A$1*B2

Kopijavimo operacija pažymėta rodykle: 14 pav. Formulės kopijavimas Kopijavimo įtaka formulėms ir adresams parodyta 14 paveiksle. Čia formulė kopijuojama iš celės C1 į celę C2. Apskaičiuota celės C2 reikšmė lygi nuliui, nes formulė kreipiasi į tuščią celę B2. Toliau parodytoje situacijoje dauginama: 2*5, nes, kopijuojant celę su absoliučiomis koordinatėmis $A$1, adresas nesikeičia. Perkeliant formules, kitaip negu jas kopijuojant, adresai nesikeičia. Santykiniai ar absoliutūs adresai formulių perkėlimo operacijai įtakos neturi. Tačiau, jeigu keliami duomenys iš celės, kuri naudojama formulėje, tai atitinkamas adresas formulėje pasikeičia. Perkėlimo operacijos pavyzdžiai parodyti 16 paveiksle. Kopijavimo ir perkėlimo operacijos nebūtinai apsiriboja viena lentele. Formulės gali būti kopijuojamos ne tik vienos lentelės ribose, bet ir iš vienos lentelės į kitą. Tada prie celės adreso prijungiamas lentelės vardas arba visos knygos, iš kurios kopijuojama, ir lentelės vardai. 15 paveiksle parodytas formulių kopijavimas iš skirtingų lentelių (Austrija, Kanada ir Anglija) į vieną lentelę (Pasaulyje).

1 2 3

A Austrija Kanada Britanija Pasaulyje

B 10220 18225 24057 Austrija

Formulės B stulpelyje =Austrija!$A$8 =Kanada!$B$5 =Anglija!$G$1 Kanada Anglija

15 pav. Duomenų kopijavimas iš skirtingų lentelių

7. Elektroninės lentelės

172

A 2

B 3

C 6

A 2

B 3

1 2

A 2

Formulės =A1*B1

=A1*B1

C 6

=A1*B2

3 A 2

=A1*B2

Perkėlimo operacija:

16 pav. Formulės ir reikšmės perkėlimas

7.6. Lentelės redagavimas Celės turinio redagavimas. Celėse įrašytus duomenis (tekstą ar skaičius) bei formules galima redaguoti. Redaguotiną celę reikia pažymėti. Celė pažymima naudojant pelę arba klaviatūros klavišus. Celės turinys redaguojamas Edit režimu. Į šį režimą pereinama, paspaudus F2 klavišą arba perkėlus pelės rodyklę į įvedimo/redagavimo eilutėje matomą celės turinį bei paspaudus kairįjį pelės mygtuką. Redaguojant celės turinį įvedimo eilutėje, galima atlikti įvairius veiksmus (pvz., įterpti/panaikinti simbolį, kopijuoti, perkelti, panaikinti teksto fragmentą, taisyti formules, keisti funkcijas ir pan.). Formatavimas. Lentelės celėse saugomai informacijai vaizduoti gali būti nurodomas ne tik duomenų (skaičių ar teksto) vaizdavimo formatas, bet ir kiti redagavimo (kaip ir tekstų redaktoriuose) parametrai: a) šriftas, b) išdėstymo būdas, c) rėmelis, d) fonas. Nurodant šriftą, pasirenkamas jo tipas ir dydis. Yra įvairių informacijos išdėstymo langelyje būdų (informacijos išlyginimas,

7. Elektroninės lentelės

173

orientacija ir kt.). taip pat galima nurodyti langelių rėmelių vaizdavimo būdus, celės fono spalvą ir raštą. Lentelėse šie parametrai nurodomi vykdant celės formatavimo komandas. Eilučių tvarkymas. Naujoje lentelėje visų eilučių aukštis vienodas. Įvedant duomenis, eilutės aukštis nustatomas automatiškai; jis priklauso nuo eilutės langeliuose panaudoto šrifto dydžio. Visų langelių aukštis nustatomas pagal langelį, kuriame pasirinktas didžiausias šriftas. Vartotojas eilutės aukštį gali nustatyti ir pats, naudodamas eilutės aukščio formatavimo komandą. Bet greičiausiai galima pakeisti eilutės aukštį galima pele. Pelės žymeklis perkeliamas ant vertikalios lentelės liniuotės eilutes skiriančios linijos. Atitinkamai pasikeičia pelės žymeklio forma. Tai rodo, kad galima keisti eilutės aukštį. Toliau nuspaudžiamas kairysis pelės mygtukas ir, keičiant pelės padėtį, transformuojama eilutė. Norint tvarkyti iš karto kelias eilutes, jas reikia pažymėti ir atlikti minėtus veiksmus. Stulpelių tvarkymas. Kuriant naują lentelę, visi stulpeliai yra vienodo pločio. Vartotojas atskirų stulpelių plotį gali nustatyti, naudodamas stulpelių pločio formatavimo komandą. Keičiant stulpelių plotį pele, atliekami panašūs veiksmai kaip ir tvarkant eilučių aukštį. Tik pelės žymeklis perkeliamas horizontalioje liniuotėje ant stulpelius skiriančios linijos. Lentelės formatavimas. Atskirose lentelės vietose dažnai reikia įterpti (išmesti) eilutes (stulpelius) ar pastumti atskiras celes aukštyn, žemyn, į kairę ar dešinę. Įterpti celę (eilutę ar stulpelį) į lentelę galima įterpimo komandomis. Pasirenkamas vienas iš šių celės įterpimo variantų: a) įterpti celę pastumiant kitas celes į dešinę; b) įterpti celę, pastumiant kitus langelius žemyn; c) įterpti visą eilutę (įterpiama nauja eilutė toje vietoje, kur yra aktyvus langelis); d) įterpti visą stulpelį (įterpiamas naujas stulpelis toje vietoje, kur yra aktyvus langelis). Panaikinant celę (bloką, eilutę ar stulpelį) galima pasirinkti vieną iš šių variantų: a) paslinkti celes į kairę (išmestos celės ar bloko vietą užima dešinėje pusėje esantys langeliai); b) paslinkti celes (ar bloką) aukštyn (išmetamos celės ar bloko apačioje esantys langeliai); c) išmesti visą eilutę (išmetama eilutė, kurioje yra aktyvus langelis), išmesti visą stulpelį (išmetamas stulpelis, kuriame yra aktyvus langelis). Automatinis formatas. Tvarkant paprastas lenteles automatiniais formatais galima sutaupyti daug laiko. Automatiniais formatais nustatomi skaičių formatai, šriftas, išdėstymas, rėmeliai, fonas, stulpelių

7. Elektroninės lentelės

174

plotis ir eilučių aukštis. Automatiniuose formatuose apibrėžiami ir sudarant lenteles naudojami sukurti konkrečiame formate eilučių bei stulpelių pavadinimai bei jame įrašytos formulės.

7.7. Diagramos Diagramų paskirtis ir pagrindiniai elementai. Vaizdingomis diagramomis pateikiama informacija, ypač skaitmeninė, lengviau suvokiama ir įsisavinama. Elektroninės lentelės turi patogias priemones diagramoms sudaryti ir siūlo išsirinkti tikrai puikias profesionalių dizainerių apipavidalintas tipines diagramas - dvimates ir trimates, paruoštas pagal skirtingus formatus. Pagrindinės diagramų sąvokos paaiškintos pavyzdžiu ir parodytos 17 ir 18 paveiksluose. Pvz., apskaičiuoti darbuotojų atlyginimai pateikti lentelėje (17 pav.) ir grafiškai pavaizduota atlyginimų dinamika (18 pav.).

Pavadinimas Kategorijos vardas Duomenų taškas Duomenų seka pavadinimas Sekos vardas

Duomenų kategorija 17 pav. Darbuotojų atlyginimai

Diagrama - tai duomenų grafinis vaizdas. Duomenų sekos - susijusių duomenų elementų grupės, kurios diagramoje vaizduojamos tuo pačiu fonu, spalva ar simboliais. Lentelėje duomenų sekos dažniausiai vaizduojamos vienoje eilutėje arba stulpelyje. Pirmoje eilutės arba stulpelio celėje esantis sekos vardas naudojamas diagramos paaiškinimui (legendai) sudaryti. Duomenų kategorijos - tai duomenų sekų reikšmės, įrašytos tuose pačiuose lentelės stulpeliuose ar eilutėse. Pirmojoje celėje esantis kategorijos vardas naudojamas kategorijų ašies padalų žymėms.

7. Elektroninės lentelės

175

Diagramos pavadinimas Antrojo ketvirčio ataskaita Braižymo sritis Atlyginimas Lt.

Y ašies pavadinimas

Duomenų reikšmė

1400

1200

1100

1200

Legenda Banaitis

1000

Litai

1300

800

Jonaitis

600

Petraitis

400

Valaitis

Duomenų vaizdas

Mėnesiai

Birželis

Tinklelis

Gegužė

Balandis

200

Duomenų sekos vardas X ašies pavadinimas

18 pav. Atlyginimų dinamika Duomenų vaizdas - tai stulpelis, taškas ar kitas simbolis, kuris vaizduoja vieną lentelės duomenų tašką. Ašys - tai X, Y ir Z koordinačių ašys. Braižymo sritis - tai ašimis apribota sritis, kurioje pateikiami duomenys. Tinklelis - tai pagalbinės linijos, brėžiamos nuo ašių padalų per visą braižymo sritį. Diagramos tekstas - tai diagramos pavadinimas, ašių pavadinimai ir legendos tekstas. Legenda - tai sritis, kurioje paaiškinami duomenų vaizdavimo raštai, spalvos ar simboliai. Diagramų sudarymas. Diagramos gali būti braižomos tame pačiame lape, kur yra duomenys, arba atskirame lape. Braižant toje pačioje lentelėje, diagramos sudaromos ir įkeliamos į lenteles kaip grafiniai objektai greta duomenų. Kai diagramos sudaromos atskirame lape, jos saugomos kartu su kitais darbo lapais vienoje knygoje. Diagramų sudarymui elektroninės lentelės siūlo automatinius diagramų sudarymo įrankius. Tam tikslui pažymima lentelės dalis su duomenimis, kuriems reikia sudaryti diagramą, ir pasirenkamas

176

7. Elektroninės lentelės

diagramų žynys (automatinio diagramų sudarymo įrankis). Diagrama formuojama atsakant į žynio pateiktus klausimus. Diagramų redagavimas. Jau sudarytų diagramų galima keisti: tipą ir formatą, diagramos elementų vardų šrifto parametrus, koordinatinį tinklelį, diagramos pavadinimą, legendą, diagramos rėmelius, foną ir kitus elementus. Lentelėje sukurta diagrama yra grafinis objektas, todėl diagramai galima taikyti standartines grafinių objektų redagavimo komandas.

7.8. Makrokomandos Dirbant su elektronine lentele dažnai tenka kartoti tuos pačius ar analogiškus veiksmus kelis ar net kelias dešimtis kartų. Visus dažnai pasikartojančius veiksmus galima sujungti į vieną grupę ir įvykdyti vienu kreipiniu, t.y. įvykdyti makrokomandą. Makrokomanda - tai programa, užrašyta specialia programavimo kalba. Sudaromai makrokomandai suteikiamas vardas. Bet kuri makrokomanda gali būti įtraukta į meniu komandų sąrašą, įrankių sąrašą, arba jai gali būti priskirta valdančių klavišų kombinacija. Vartotojo sudarytas makrokomandas galima redaguoti, keisti jų išdėstymo tvarką meniu ar įrankių juostoje, o jau nereikalingas pašalinti. Makrokomandose galima sujungti įvairius veiksmus:  redagavimo ir formatavimo (pvz., eilučių ir stulpelių aukščio bei pločio keitimo, teksto formatavimo ir pan.);  kokios nors reikšmės ar požymio dialogo lange išrinkimą (pvz., celės fono spalvos fiksuotą nustatymą);  dažnai pasikartojančius bendresnio pobūdžio veiksmus (disko, katalogo pakeitimą ar failo atidarymą). Makrokomandas galima kurti keliais būdais: 1. Vieną kartą atliekant visus į makrokomandą įtraukiamus veiksmus (automatinis įrašymas); 2. Užrašant makrokomandos programą specialiomis komandomis (programavimas). Paprasčiau sukurti automatinio įrašymo makrokomandą. Užrašymo procesas susideda iš trijų žingsnių. Pirmiausia reikia įjungti rašymo režimą ir nustatyti makrokomandos parametrus. Po to nuosekliai atlikti visus veiksmus, kuriuos reikia įrašyti makrokomandoje: nurodyti komandas, pažymėti celes, įrašyti duomenis, juos suformatuoti ir pan. Atlikus veiksmus, makrokomandos užrašymas sustabdomas. Įrašant makrokomandos parametrus:  nurodomas jos vardas;

7. Elektroninės lentelės

177

 gali būti priskiriama valdančių klavišų kombinacija greitam jos iškvietimui ir vykdymui;  nurodoma vieta, kur įrašyti sukurtą makrokomandą. (Ji gali būti įrašoma į specialią makrokomandų biblioteką (ir gali būti prieinama iš bet kurios skaičiuoklės lentelės) arba išsaugoma darbo knygoje kaip modulis (ir naudojama tik toje sukurtoje lentelėje));  surenkamas trumpas makrokomandos aprašas, apibūdinantis jos paskirtį. Makrokomandos vykdymas dažniausiai paleidžiamas iš specialaus dialogo lango, kuris iškviečiamas iš komandų meniu. Jeigu makrokomandas tenka vykdyti dažnai, šis būdas nėra patogus. Todėl dažnai vykdomos makrokomandos įtraukiamos į meniu, įrankių juostas arba joms priskiriamos valdančių klavišų kombinacijos.

7.9. Duomenų bazės Lentelėje saugomą informaciją galima traktuoti kaip nesudėtingą duomenų bazę. Joje analogiškai kaip ir duomenų bazėje:  kiekviename stulpelyje išdėstomi vienarūšiai duomenys;  pirmoje eilutėje užrašomi stulpelių vardai;  visų kitų eilučių struktūra yra vienoda. Viena lentelės eilutė duomenų bazių terminais atitinka įrašą, viena eilutės celė - lauką, o stulpelio antraštė - lauko vardą. Tokios lentelės dar vadinamos sąrašais. Sąrašų realizacija elektroninėse lentelėse leidžia atlikti tipinius duomenų bazių veiksmus:  duomenų rikiavimą;  duomenų filtravimą;  duomenų teisingumo tikrinimą ir kt. Duomenų rikiavimas. Lentelėje užrašytą informaciją patogiau analizuoti, kai ji sutvarkyta (surikiuota) pagal tam tikras taisykles. Paprastai vienas ar keli lentelės laukai parenkami kaip rikiavimo kriterijai. Pagal juos surikiuojami visi lentelės duomenų įrašai. Kai duomenys rikiuojami pagal kelis laukus, tai:  pirmiausia visi įrašai rikiuojami pagal pirmąjį lauką;  jeigu kelių įrašų reikšmės yra vienodos, tai įrašai rikiuojami pagal antrąjį lauką;  jeigu pirmojo ir antrojo lauko reikšmės lygios, tai įrašai rikiuojami pagal trečiąjį lauką, ir taip toliau. Duomenys gali būti rikiuojami didėjimo arba mažėjimo tvarka. Kai duomenys rikiuojami didėjimo tvarka, jie išdėstomi taip:

7. Elektroninės lentelės

178

 tuščios eilutės  tekstinės reikšmės, prasidedančios skaitmenimis;  tekstinės reikšmės, prasidedančios raidėmis;  skaitinės reikšmės. Surikiuoto sąrašo pavyzdys parodytas 19 pav. Pateiktame pavyzdyje duomenys surikiuoti pagal 1) padalinį; 2) vardą ir 3) atlyginimą. 1

A Padalinys

B Vardas

2 3 4 5 6

Adm. Adm. Adm. Cechas Mech.

Algis Berta Rasa Tomas Aušra

C Gimimo metai 1959 1950 1962 1974 1978

D Atlyginimas 753,9 743,6 583,5 382,9 751,2

19 pav. Surikiuoto sąrašo pavyzdys Filtravimas. Galimybė iš gausios informacijos išskirti jos mažiau pagal vartotojo nurodytus kriterijus - viena dažniausių duomenų bazių operacijų. Duomenų paieškai pagal pasirinktus kriterijus tinka filtravimo metodas. Filtravimas nepertvarko sąrašo, o tik paslepia tas eilutes, kurios neatitinka filtro kriterijų. Filtravimą patogu naudoti peržiūrint didelius sąrašus (filtruoto sąrašo pavyzdys parodytas 20 pav.). 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

A Kriterijai: Storis Storis <500

Knyga Finansų apskaita 1t. Finansų apskaita 2t. Electronic Spreadsheet Europian Business Tikimybių teorija

Kalba lietuvių lietuvių anglų anglų lietuvių

Storis 346 467 246 308 408

Kalba anglų lietuvių

Rezultatų lentelė Autorius Dauderis H. Dauderis H. Smith G.H. Weldford R. Kubilius J.

20 pav. Filtruoto sąrašo pavyzdys

7. Elektroninės lentelės

179

Duomenų teisingumo tikrinimas. Sudarant ilgus sąrašus, tenka klaviatūra surinkti daug duomenų. Žinoma, galima privelti daug klaidų, o tai turės įtakos rezultatams. Priemonės, leidžiančios tikrinti įvedamų duomenų teisingumą, padeda išvengti rinkimo klaidų. Tuo tikslu įvedamiems duomenims gali būti nurodomi apribojimai:  leidžiamų duomenų tipas (pvz., renkami duomenys gali būti tik skaičiai, tik tekstas, tik laikas arba data );  leidžiamų skaičių intervalas (pvz., knygos storis gali būti skaičiai nuo 1 iki 1000);  leidžiamų reikšmių sąrašas (pvz., kalbos: lietuvių, anglų ir vokiečių);  formulės duomenų tikrinimui (pvz., galima patikrinti, ar bloke D8:D12 duomenys teigiami) .

7.10. Grafiniai objektai Elektroninių lentelių aplinkoje galima panaudoti įvairius grafinius objektus. Grafiniai objektai yra kelių tipų: a) elektroninių lentelių grafiniai objektai, b) kitomis programomis kuriami grafiniai objektai, c) kitų programų aplinkoje sukurti grafiniai objektai, kurie saugomi failuose. Grafiniams objektams kurti gali būti iškviečiamos įvairios kitos programos (pvz., Mircosoft Equation, Paintbrush Picture, Microsoft WordArt ir kt). Šiomis programomis sukurti grafiniai objektai gali būti patalpinti bet kurioje lentelės vietoje ir redaguojami objektų formatavimo komandomis. Į elektroninę lentelę galima įtraukti grafinius objektus, kurie buvo sukurti nepriklausomai nuo jos aplinkos ir saugomi atskiruose failuose.

7.11. Dokumentų spausdinimas Kiekvieno dokumento ruošimas kompiuteriu dažniausiai baigiamas spausdinimu. Paruoštą dokumentą (dar vadinamą knyga) sudaro keletas lentelių, diagramų ar makro modulių lapų. Šie lapai yra dideli ir todėl jie turi būti spausdinami į kelis ar keliolika standartinių popieriaus lapų. Elektroninės lentelės siūlo daugybę spausdinimo galimybių:  galima nurodyti spausdinimui visą knygą, atskirą knygos lapą ar tik pažymėtą lapo dalį;  spausdinti dokumente papildomą viršutinę ir apatinę puslapio antraštes, sunumeruoti puslapius bei padalinti didelį lapą į bet kokio dydžio puslapius;

180

7. Elektroninės lentelės

 galima parinkti popieriaus lapo parametrus: formatą, visų keturių paraščių pločius, viršutines ir apatines puslapio antraštes, lapo posūkį (teksto orientaciją puslapyje: vertikaliai ar horizontaliai); įjungti ar išjungti lentelės eilučių ir stulpelių pagalbinių antraščių ir tinklelio spausdinimą, nustatyti spausdinamos diagramos vietą puslapyje;  taip pat galima keisti spausdinimo mastelį, kuris leidžia padidinti ar sumažinti spausdinamo vaizdo dydį;  prieš dokumento spausdinimą galima jį peržiūrėti ekrane.

7.12. Kontroliniai klausimai. 1. Kurios elektroninės lentelės yra populiariausios ir kokios jų galimybės? 2. Kokiai programinei įrangai priklauso elektroninės lentelės ir kur jos naudojamos? 3. Kokie pagrindiniai darbo aplinkos elementai? 4. Kokie pagrindiniai darbo režimai? 5. Kas yra celės adresas ir kam jis naudojamas? 6. Kam naudojami absoliutūs, santykiniai ir mišrūs adresai? 7. Kas yra celių blokas? 8. Kaip kopijuojamos celės su santykiniais ir absoliučiais adresais? 9. Kas yra formulės ir kam jos naudojamos? 10. Kam naudojamos funkcijos? 11. Kas gali būti funkcijos argumentai? 12. Kokie yra skaičių formatai? 13. Kaip formatuoti celės turinį? 14. Kaip keisti lentelės eilučių ir stulpelių parametrus? 15. Kas yra diagrama ir kokie pagrindiniai jos elementai? 16. Kas yra makrokomanda ir kaip jos kuriamos? 17. Kas yra grafiniai objektai? 18. Kaip galima rūšiuoti duomenis lentelėje? 19. Kokias dokumentų spausdinimo galimybes suteikia elektroninės lentelės? Rekomenduojama literatūra 1. V.Šakys. Microsoft Excel 97 firmos vadybai. PIF, 1998. 2. B.Starkus. Excel 5.0 ir 7.0 jūsų firmoje. Kaunas, Smaltija, 1996. 3. D.Rutkauskienė ir kt. Windows aplinka ir raštvedyba. Kaunas, Technologija, 1996.

8. Duomenų bazės

181

8. Duomenų bazės Šiame skyriuje supažindinama su pagrindinėmis duomenų bazių (DB) sąvokomis, jų kūrimo ir panaudojimo principais. Daugiausia dėmesio skiriama reliaciniam duomenų tvarkymo būdui. Glaustai aprašomas duomenų normalizavimas, tai iliustruojama tipiniu pavyzdžiu. Skyriuje pateikiama žinių apie duomenų bazių valdymo sistemas (DBVS) , jų paskirtį, svarbiausias funkcijas bei sudedamąsias dalis. Apžvelgiamos įvairios DB vartotojams teikiamos galimybės, instrumentai, taikomųjų programų kūrimas, užklausų kalba SQL ir kt. Skyriaus pabaigoje apibūdinama tipinė DB taikymo situacija.

8.1. Duomenų bazės samprata Terminas „duomenų bazė” atsirado XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau ir šiuo metu vis dar įvairiai apibrėžiamas. Yra kelios DB sampratos.Pagrindinės yra dvi. I. DB - tai kartu saugomų ir susijusių duomenų, skirtų apdoroti kompiuteriu, visuma. Duomenys atitinka realaus pasaulio tam tikros skirtos automatizuoti - dalies (taikymo srities) modelį. Duomenų pavyzdžiai: bibliotekos kartoteka, telefonų abonentų knyga, pirkėjų užsakymų registracijos žurnalas ir kt. Duomenys saugomi ir apdorojami ne bet kaip, o laikantis tam tikrų susitarimų, taisyklių. Kitaip tariant, duomenys tam tikru būdu sutvarkyti (priešingu atveju nebūtų DB). Reiktų skirti vadinamąjį fizinį ir loginį duomenų organizavimą. Pirmasis nurodo duomenų fizinio išdėstymo būdus kompiuterio atmintyje, o antrasis - duomenų struktūros vaizdavimą - modelį, reikalingą vartotojams. Duomenims, saugomiems DB, būdingos šios savybės:  integruotumas;  nepertekliškumas;  nepriklausomumas. Duomenų integruotumas reiškia, kad visi duomenys kaupiami ir saugomi kartu nustačius jų tarpusavio ryšius. Taip saugomus duomenis dažniausiai naudoja ne vienas, o keli vartotojai. Antroji savybė nusako tai, jog duomenys saugomi vengiant jų dubliavimo. Kai yra pertekliškumas, t.y. kelios duomenų kopijos, joms veltui eikvojama atmintis, o modifikuojant duomenis tenka kelis kartus

8. Duomenų bazės

182

naudoti tas pačias atnaujinimo operacijas. Be to, kai duomenų kopijos atitinka skirtingas atnaujinimo stadijas, tai gali iššaukti prieštaringos informacijos pateikimą. Duomenų nepriklausomumas reiškia, kad duomenų apdorojimo taikomosios programos nesikeičia modifikuojant duomenis. II. Antroji DB samprata tapatina ją su programų, kurios atlieka duomenų apdorojimo operacijas, rinkiniu. Toks rinkinys vadinamas duomenų bazių valdymo sistema (DBVS). DBVS turi programines priemones, kurios skirtos duomenų struktūrai aprašyti, įdiegti, vartoti ir palaikyti (administruoti). Knygoje DB traktuojama kaip visuma, kuri sudaryta iš dviejų pagrindinių dalių: saugomų duomenų ir DBVS. Šias dalis toliau nagrinėsime detaliau.

8.2. Duomenų organizavimo principai, duomenų vaizdavimas Prieš pradėdami nagrinėti duomenų organizavimą, apibrėšime duomenų elemento (DE) sąvoką. DE vadinsime minimalią prasmingą duomenų dalį. Kaip minėta, DB duomenys saugomi ne bet kaip, o kaip susietų tarpusavyje DE visuma, t. y. joje turi būti nustatyti ryšiai tarp įvairių DE. Toks duomenų struktūros pateikimo būdas dažnai vadinamas duomenų modeliu. Jį patogu grafiškai vaizduoti ovalinėmis diagramomis. Tokiose diagramose DE vaizduojami ovalais, kurių viduje užrašomas DE vardas, o ryšiai vaizduojami linijomis (žr. 1 pav.).

Studentas

Stipendija

1 pav. Duomenų vaizdavimas ovaline diagrama 1 pav. diagramoje yra du DE , o kiekvienas DE gali turėti daug reikšmių. Pvz., DE „Studentas” gali turėti reikšmes: «JONAITIS J», «PETRAITIS P» ir kt., DE „Stipendija” - 0, 200 ir kt. Yra du pagrindiniai ryšių tarp DE tipai. Pirmasis - tai vadinamasis ryšys „vienas su vienu”, arba paprastas ryšys. Sakoma, jog tarp DE „A” ir „B” egzistuoja paprastas ryšys, jeigu bet kuriuo momentu kiekvieną „A” reikšmę atitinka tik viena „B” reikšmė. Toks ryšys vaizduojamas paprasta rodykle (žr. 2 pav.). Šiuo atveju sakoma, kad „A” identifikuoja „B”.

8. Duomenų bazės

183 A

Tarnautojas

Alga

2 pav. Ryšio „vienas su vienu” pavyzdys Antras tipas - tai vadinamasis ryšys „vienas su daugeliu” arba sudėtingas ryšys. Tarp DE „A” ir „B” egzistuoja sudėtingas ryšys, jeigu bet kuriuo momentu vieną „A” reikšmę atitinka nulis, viena ar kelios „B” reikšmės. Toks ryšys vaizduojamas dviguba rodykle (žr. 3 pav.). Disciplina

Studentas

3 pav. Ryšio „vienas su daugeliu” pavyzdys Tarp bet kurių dviejų DE dažnai egzistuoja abipusis ryšys. Pavyzdžiui, jei DE yra „Vyras” ir „Moteris”, tai tarpusavio ryšys tarp jų gali atspindėti santuokos formą (žr. 4 pav.). a)

Vyras

Moteris

Vyras

Moteris

Vyras

Moteris

Vyras

Moteris

4 pav. Galimi ryšių tarp DE „Vyras” ir „Moteris” variantai Pirmuoju (a) atveju 4 pav. vaizduojama tradicinė krikščioniška santuokos forma, antruoju (b) atveju - daugpatystė, trečiuoju (c) daugvyrystė, ketvirtuoju (d) - grupinė santuoka. Kitame pavyzdyje pateikiama ovalinė diagrama su gausesniais DE ir ryšiais tarp jų (žr. 5 pav.). Alga Skyrius

Tarnautojas Adresas

5 pav. Duomenys apie skyriaus tarnautojus ir jų ryšiai

8. Duomenų bazės

184

Šioje diagramoje vaizduojami ne visi galimi ryšiai tarp DE. Čia, pavyzdžiui, nematyti sudėtingo ryšio „Alga” - „Tarnautojas” (o be tokio ryšio nebūtų galima atsakyti štai į tokį vartotojo klausimą „Kokie tarnautojai gauna algą, didesnę negu 1000 litų?”). Jeigu yra N skirtingų DE, tai tarp jų galimi N(N-1) ryšiai. Todėl didelėse DB, kuriose būna šimtai ar tūkstančiai DE, ryšių skaičius labai išaugtų (pvz., jei N=1000, tai ryšių skaičius siektų milijoną). Norint sumažinti ryšių skaičių, DE jungiami į grupes. Tokios DE grupės vadinamos įrašais. Įrašų struktūrą taip pat galima pavaizduoti ovalinėmis diagramomis (žr. 6 pav.). Konkretaus įrašo struktūros pavyzdys pateiktas 7 pav.

Raktas

Atributas1

Atributas2

...

AtributasN

6 pav. Bendras įrašo ovalinės diagramos pavidalas

Studento bilieto Nr.

Pavardė

Adresas

Gimimo data

7 pav. Įrašo vaizdavimo ovaline diagrama pavyzdys Įraše yra bent vienas DE (ar jų rinkinys), kurio visos reikšmės yra nepasikartojančios, t. y. jo reikšmės vienareikšmiškai identifikuoja kitas įrašo reikšmes. Toks DE (ar jų rinkinys) vadinamas raktu. Kiti (neraktiniai) DE vadinami atributais (žr. 6 pav.). Jei raktas susideda iš kelių DE, jis vadinamas sudėtiniu. Sudėtinis raktas apdorojant duomenis traktuojamas kaip vienas DE ir diagramoje vaizduojamas vienu ovalu. 8a pav. parodytas sudėtinis raktas „Programuotojas”+„Programos Nr.”.

Programuotojas+ Programos Nr.

Programuotojas+ Programos pavadinimas

Programos pavadinimas

Programos Nr.

Darbo valandų kiekis

8 pav. Sudėtinių ir galimų raktų pavyzdys

8. Duomenų bazės

185

Įrašas gali turėti kelis raktus, vadinamus galimais raktais. 8 pav. diagramoje yra du galimi raktai - „Programuotojas”+„Programos Nr.” ir „Programuotojas”+„Programos pavadinimas”. Vienas iš galimų raktų yra pirminis raktas (faktiškai naudojamas DE identifikacijai), o kiti - alternatyvieji raktai (raktai-kandidatai). Pirminiam raktui DE reikia parinkti taip, kad iš anksto būtų žinomas jų įgyjamų reikšmių diapazonas, o DE jame būtų kuo mažiau. Labai pabrėžtina rakto savybė yra jo pertekliškumo nebuvimas: iš rakto, kurį sudaro keli DE, negalima išmesti jokio DE (to rakto nesuardant). Įrašo rakto svarba didelė - juo galime atskirti DE vieną nuo kito, pagal jį nustatoma įrašo vieta atmintyje. Panašiai kaip DE, į grupes sujungiami ir įrašai. Įrašų su tarpusavio ryšiais visuma sudaro DB. Jos sudarymo metu labai svarbu tai, kaip sugrupuojami DE, t. y. kokie DE surenkami į vieną įrašą, kokie parenkami raktai ir kaip tarp įrašų nustatomi ryšiai. Ryšiai tarp skirtingų įrašų vaizduojami rodyklėmis tarp tų įrašų raktų - taip gaunamas DB rodyklinis modelis, kitaip tariant, DB struktūros diagrama. DB, rezervuojančios lėktuvų bilietus, diagramos pavyzdys parodytas 9 pav.

Reiso Nr.

Išvykimo punktas

Reiso Nr. +Data

Laisvos vietos

Atvykimo punktas

Lėktuvo tipas

9 pav. DB struktūros ovalinės diagramos pavyzdys Kompaktiškesnis įrašo ir DB struktūros vaizdavimo būdas yra stačiakampė diagrama. Tokioje diagramoje DE vaizduojami stačiakampiais, o įrašai - stačiakampių blokais. Raktiniai DE pabraukiami. 10 pav. pateikiama stačiakampė diagrama, gauta iš 9 pav. parodytos ovalinės diagramos. Reisas Reiso Nr.

Išvykimo punktas

Atvykimo punktas

Lėktuvo tipas

Laisvos vietos Reiso Nr.

Data

Laisvos vietos

10 pav. DB struktūros stačiakampės diagramos pavyzdys

8. Duomenų bazės

186

8.3. Reliacinės duomenų bazės, jų savybės Pagal tai, kokiu būdu duomenys jungiami į visumą, išskiriami šie pagrindiniai duomenų organizavimo (sutvarkymo) modeliai: reliacinis, hierarchinis, tinklinis, objektinis. Pastaruoju metu bene populiariausios DB, kuriose duomenys organizuojami pagal reliacinį modelį, - tai reliacinės DB. Reliacinė DB yra tokia duomenų visuma, kurioje informacija (duomenys) saugoma vadinamosiose dvimatėse lentelėse. (Toliau dvimatės lentelės vadinamos tiesiog lentelėmis.) Lentelės pavyzdys parodytas 11 pav. Lauko vardas UŽSAKYMO PIRKĖJO PREKĖS UŽSAKYMO UŽSAKYTAS NUMERIS KODAS KODAS DATA KIEKIS

001 002 003 004 005 006 007

1-12693 3-87022 3-87022 3-87022 1-05476 2-91634 2-91634 Įrašas

C9872 B3400 C9872 A2599 A1832 C9872 B6633

98 01 26 98 01 27 98 01 28 98 01 29 98 01 29 98 01 30 98 01 30

Laukas

Lauko reikšmė

10 2 15 20 50 1 20

11 pav. Lentelės pavyzdys (užsakymų registracijos žurnalas) Lentelę sudaro eilutės ir stulpeliai, taigi lentelės forma yra įprasta ir suprantama vartotojui. Lentelės eilutės vadinamos įrašais, o stulpeliai laukais (žr. 11 pav.). Laukams duodami vardai (pvz. „UŽSAKYMO NUMERIS”, „PIRKĖJO KODAS” ir pan.). Pažymėtina, kad lauko sąvoka atitinka DE sąvoką anksčiau nagrinėtuose duomenų vaizdavimuose. Į lentelės įrašus įtraukiamos duomenų porcijos, kurias sudaro DE reikšmės, dar vadinamos laukų reikšmėmis (pvz., «A2599», «98 01 26» ir pan.). Bet kurios eilutės ir bet kurio stulpelio susikirtime turi būti tik viena lauko reikšmė, o ne tų reikšmių rinkinys. Reliacinėse DB kiekviena lentelė pasižymi tokiomis savybėmis: 1. Visi įrašai yra vienodai organizuoti, turi tą pačią struktūrą. Visuose įrašuose yra tiek pat laukų, o laukai yra vienarūšiai, t. y. kiekvieno lauko reikšmės yra vieno tipo. Tačiau skirtinguose laukuose gali būti įvairių tipų duomenys;

8. Duomenų bazės

187

2. Lentelėje negali būti tuščių įrašų, taip pat identiškų įrašų, t. y. įrašų su pilnai pasikartojančiais duomenimis, nors atskiri duomenų elementai gali būti tušti arba pasikartojantys; 3. Įrašų ir laukų išdėstymo tvarka lentelėje nėra svarbi. Atliekant duomenų apdorojimo operacijas lentelės eilutės ir stulpeliai gali būti peržiūrimi bei tvarkomi bet kuria tvarka, nepriklausomai nuo jų informacinio turinio. Kiekvienai lentelei suteikiamas vardas, kuriuo ji saugoma kompiuterio išorinėje atmintyje (diske) kaip atskiras objektas. Lentelės vardas turėtų atspindėti atitinkamo realaus informacinio objekto pavadinimą, o laukų vardai - to objekto atributų pavadinimus. Pavyzdžiui, 11 pav. parodytai lentelei galėtų būti suteiktas vardas „UŽSAKYMAI” (laukų vardai pavaizduoti paveikslėlyje). Lentelėms nustatomi raktai, t. y. laukai ar laukų grupės, kurių įgyjamos reikšmės yra nepasikartojančios, taigi šios reikšmės vienareikšmiškai identifikuoja tų lentelių įrašus. Lentelės gali turėti po kelis raktus, iš kurių konkrečiu momentu faktiškai naudojamas tik vienas - pirminis raktas. Labai dažnai naudojama sutrumpinta lentelių pateikimo forma, kai iš pradžių užrašomas lentelės vardas, o po to tarp skliaustelių išvardijami lentelės laukų vardai. Laukų, įeinančių į pirminio rakto sudėtį, vardai pabraukiami. Toks užrašas vadinamas lentelės schema. 11 pav. pateiktos lentelės schema atrodo taip: UŽSAKYMAI(UŽSAKYMO NUMERIS, PIRKĖJO KODAS, PREKĖS KODAS, UŽSAKYMO DATA, UŽSAKYTAS KIEKIS).

Į reliacinių DB sudėtį įeinančios lentelės tarpusavyje susiejamos. Ryšį tarp atskirų lentelių nustato bendri, sutampantys tų lentelių laukai, kurie dar vadinami siejančiais laukais. Taip susietų lentelių visuma ir apibrėžia reliacinį modelį. Kitaip negu rodykliniuose duomenų modeliuose, kur ryšiams iliustruoti naudojamos rodyklės, reliaciniame modelyje nėra atskirų elementų vaizduoti ryšiams - jie atspindimi pačiomis lentelėmis (siejančiais laukais). Atidesnis skaitytojas pastebės reliacinio modelio tam tikro laipsnio pertekliškumą. Pertekliniai laukai įvedami dažniausiai dėl dviejų priežasčių: a) daliai lentelių reikalingi laukai, skirti suformuoti pirminius raktus, t. y. vienareikšmius lentelių įrašų identifikatorius; b) kai kurioms lentelėms reikalingi laukai, kurie nėra pirminiai raktai (ar jų dalis), bet naudojami nustatyti ryšiams. Bet kurią duomenų struktūrą galima vaizduoti tiek rodykline, tiek lentelių forma. Toliau panagrinėsime kelis pavyzdžius, kuriuose parodysime duomenų modelio, pavaizduoto stačiakampėmis diagramomis, pervedimą į reliacinį modelį.

8. Duomenų bazės

188

Anksčiau pateikta DB, skirta lėktuvų bilietų rezervavimui (žr. 9 pav.), pervedama į reliacinę DB, susidedančią iš dviejų lentelių: REISAS(REISO_NR., IŠVYKIMO PUNKTAS, ATVYKIMO PUNKTAS, LĖKTUVO TIPAS); LAISVOS VIETOS(REISO_NR., DATA, LAISVOS VIETOS).

Šiuo atveju nėra perteklinių laukų (DE), nes rodykliniame modelyje ryšį tarp atskirų įrašų tipų nurodo bendras atributas „REISO NR.”. Pateiktose schemose lentelė „REISAS” vadinama pagrindine lentele lentelės „LAISVOS VIETOS” atžvilgiu, o lentelė „LAISVOS VIETOS” antrine lentele lentelės „REISAS” atžvilgiu. Pažymėtina, kad į reliacinę DB įeinančių lentelių schemų užrašymo tvarka gali būti bet kokia. Panagrinėsime DB, aprašančią kurios nors įstaigos skyrių darbinę veiklą (žr. 12 pav.).Čia kiekvienas darbas atliekamas viename skyriuje. SKYRIUS SKYRIAUS_NR

PAVADINIMAS

DARBAS DARBO_NR

VADOVAS

BIUDŽETAS

DARBUOTOJAI DARBO_ APRAŠYMAS

DARBUO TOJO_NR

PAVARDĖ

SKYRIAUS _NR

ALGA

DARBINĖ_VEIKLA PASKYRIMO_DATA

PAREIGOS

ALGOS_KEITIMAI KEITIMO_DATA

ALGA

12 pav. DB, aprašančios darbinę įstaigos veiklą, rodyklinis vaizdavimas Pervedę šios DB rodyklinę formą į reliacinę, gauname tokias lentelių schemas: SKYRIUS(SKYRIAUS_NR, PAVADINIMAS, VADOVAS, BIUDŽETAS); DARBAS(DARBO_NR, SKYRIAUS_NR, DARBO_APRAŠYMAS); DARBUOTOJAI(DARBUOTOJO_NR, DARBO_NR, PAVARDĖ, SKYRIAUS_NR, ALGA); DARBINĖ_VEIKLA(PASKYRIMO_DATA, DARBUOTOJO_NR, PAREIGOS); ALGOS_KEITIMAI(KEITIMO_DATA, DARBUOTOJO_NR, ALGA).

8. Duomenų bazės

189

Čia atsižvelgiama į tai, jog požymis „DARBO_NR” nėra visuotinai priimtas identifikatorius įstaigoje, o kiekviename skyriuje yra savi darbų numeriai. Todėl pilnai darbų identifikacijai į lentelės „DARBAS” schemą įvedamas papildomas laukas „SKYRIAUS_NR”, kuris kartu su lauku „DARBO_NR” sudaro pirminį raktą. Laukas „DARBUOTOJO_NR” įvedamas į lentelių „DARBINĖ_VEIKLA” ir „ALGOS_KEITIMAI” schemas taip pat kaip pirminio rakto dalis. Į lentelę „DARBUOTOJAI” įvestas papildomas laukas („DARBO_NR”), neįeinantis į pirminio rakto sudėtį, bet naudojamas ryšiui užtikrinti. Šis laukas pabrauktas punktyrine linija. Kai DB sudaro daug lentelių, svarbu, kad būtų patenkinama vadinamoji duomenų vientisumo sąlyga - bet kurią antrinės lentelės siejančio lauko reikšmę turi atitikti tokia pati reikšmė iš pagrindinės lentelės lauko. Pvz., bet kuris lentelėje „DARBUOTOJAI” pasitaikęs skyriaus numeris turi būti aprašytas lentelėje „SKYRIUS”.

8.4. Duomenų normalizavimas ir normalinės formos Bet kurią DB galėtų sudaryti tik viena lentelė. Tačiau jei būtų daug lentelės laukų ir gausu duomenų, atsirastų žymus duomenų pertekliškumas, dubliavimas, o apdorojant duomenis reikėtų sugaišti nemažai papildomo laiko. Norint to išvengti, tenka didelę, sudėtingos struktūros lentelę suskaidyti (dekomponuoti) į mažesnes, paprastesnės struktūros lenteles. Šis procesas vadinamas normalizavimu. Jo metu sprendžiamos tokios problemos: a) kaip sugrupuoti duomenų elementus, t. y. kokius laukus surinkti į vieną lentelę, b) kaip parinkti raktus, c) kaip tarp lentelių nustatyti ryšius. Normalizuojama keliais žingsniais (etapais), kurių metu lentelės įgyja atitinkamas pateikimo formas, vadinamas normalinėmis formomis (NF). Taigi normalizuojamos lentelės pervedamos iš vienos NF į kitą. Pirmiausia apibrėšime terminą „funkcinė priklausomybė”. Sakoma, kad lentelės laukas B funkcionaliai priklauso nuo tos pačios lentelės lauko A, jei bet kuriuo momentu kiekvieną A reikšmę atitinka ne daugiau kaip viena B reikšmė. Kitaip tariant, A lauko reikšmės identifikuoja B lauko reikšmes. Trumpai tai užrašoma naudojant rodyklę: AB. Jei keli laukai priklauso nuo vieno lauko A, pateikiamas jų sąrašas, pvz., AB, C, D. Pažymėtina, kad funkcinės priklausomybės atspindi duomenų vidinius, prasminius ryšius, tuo tarpu laukai - duomenų struktūrą. Jei neraktinis laukas funkcionaliai priklauso nuo sudėtinio rakto atskiros dalies, tai suprantama kaip šio lauko dalinė funkcinė priklausomybė nuo rakto. Jei neraktinis laukas priklauso tik nuo viso

8. Duomenų bazės

190

sudėtinio rakto, o ne nuo atskirų dalių, tai sakoma, kad yra pilna funkcinė šio lauko priklausomybė nuo rakto. Jei A, B ir C laukams egzistuoja priklausomybės AB bei BC, bet atvirkštinių priklausomybių nėra, tai sakoma, kad C tranzityviai priklauso nuo A. Dabar apibūdinsime tris pagrindines NF. Lentelė yra pirmosios normalinės formos (1NF), jeigu kiekvienas neraktinis laukas yra funkcinėje priklausomybėje nuo bet kokio galimo tos lentelės rakto. Lentelė yra antrosios normalinės formos (2NF), jeigu kiekvienas jos neraktinis laukas yra pilnoje funkcinėje priklausomybėje nuo bet kokio galimo tos lentelės rakto. Lentelė yra trečiosios normalinės formos (3NF), jeigu kiekvienas jos neraktinis laukas yra tiesioginėje pilnoje, bet ne tranzityvioje priklausomybėje nuo bet kokio galimo tos lentelės rakto. Kaip 1NF lentelės pavyzdį galima pateikti lentelę, turinčią informaciją apie gaminių tiekimą. Lentelės schema yra tokia: TIEKIMAS(TIEKĖJO_NR(TN), GAMINIO_NR(GN), TIEKĖJO_PAVARDĖ(TP), DUOMENYS_APIE_TIEKĖJĄ(TD), TIEKIMO_KAINA(TK)).

Funkcinės priklausomybės tarp šios lentelės laukų: TN+GNTP, TD, TK TNTP, TD .

Čia pirmoje eilutėje parodytos pilnos funkcinės priklausomybės nuo pirminio rakto, o antroje - dalinės funkcinės priklausomybės nuo sudėtinio rakto dalies TN. Kaip matome, laukai TP ir TD, būdami neraktiniais laukais, funkcionaliai priklauso nuo vienintelio galimo rakto TN+GN dalies TN. Taigi ši lentelė nėra 2NF. 1NF lentelių apdorojimui būdinga nemaža keblumų, vadinamų anomalijomis: 1. Įvedimo anomalija. Negalima įvesti tam tikrų duomenų tol, kol neįvesta pilna rakto reikšmė (pvz., pateiktoje lentelėje TIEKIMAS negalima įvesti jokių duomenų apie tiekėją iki to laiko, kol jis nepristatęs kokio nors gaminio). 2. Atnaujinimo (keitimo) anomalija. Reikia didelių papildomų laiko, atminties resursų, atnaujinant lentelėje dažnai pasikartojančias reikšmes bei įterpiant lentelėje naujus laukus (pvz., norint įvesti papildomus duomenis apie tiekėją, reikia

8. Duomenų bazės

191

papildomų resursų, jei tiekėjo pristatomų gaminių įvairovė didelė). 3. Šalinimo anomalija. Šalinant tam tikrus duomenis, gali būti prarasta naudinga informacija, netiesiogiai susijusi su šalinamais duomenimis (pvz., šalinant konkretų tiekėją, atsiranda pavojus prarasti informaciją apie gaminius, jei juos tiekė tik šis tiekėjas). Tokio tipo anomalijas galima panaikinti išskaidžius lentelę, t. y. išskyrus į atskiras lenteles sudėtinio rakto dalis ir nuo jų priklausančius laukus. Pavyzdžiui, lentelė TIEKIMAS gali būti išskaidyta į tokias dvi lenteles (abi jos 2NF): TIEKĖJAS(TIEKĖJO_NR, TIEKĖJO_PAVARDĖ, DUOMENYS_APIE_TIEKĖJĄ); TIEKIMAS(TIEKĖJO_NR, GAMINIO_NR, TIEKIMO_KAINA).

Panagrinėsime dar vieną - šiuo atveju 2NF lentelės - pavyzdį. Lentelėje yra informacija apie projektavimo įstaigos darbuotojus, o lentelės schema atrodo taip: DARBUOTOJAI(DARBUOTOJO_NR(DN), DARBUOTOJO_ASM_KOD(DAK), ALGA(AL), PROJEKTO_NR(PN), BAIGIMO_DATA(BD)).

Funkcinės priklausomybės tarp šios lentelės laukų: DNDAK, AL, PN DAKDN, AL, PN PNBD Lentelė DARBUOTOJAI, būdama 1NF, yra ir 2NF, nes jos abu galimi raktai (DN ir DAK) turi tik po vieną lauką. Tačiau ši lentelė nėra 3NF, nes jos neraktinis laukas BD tranzityviai priklauso nuo galimų raktų (tai

aišku iš priklausomybių: DNPN arba DAKPN, PNBD). 2NF lentelėms irgi būdingos minėtos įvedimo, atnaujinimo ir šalinimo anomalijos. Pavyzdžiui, negalima įvesti projekto baigimo datos tol, kol nepaskirti šio projekto vykdytojai (įvedimo anomalija). Projekto datos keitimas reikalauja visų turinčių šią datą įrašų - o jų gali būti labai daug - paieškos ir modifikavimo (atnaujinimo anomalija). Atleidus iš darbo visus kurio nors projekto vykdytojus, t. y. pašalinus šiuos darbuotojus atitinkančius įrašus, bus prarasta ir to projekto baigimo data (šalinimo anomalija). Šios anomalijos išnyksta, panaikinus lentelėje esančią tranzityvią funkcinę priklausomybę. Tai galima padaryti išskaidžius lentelę į atitinkamas atskiras lenteles. Pavyzdžiui, lentelę DARBUOTOJAI galima išskaidyti į tokias lenteles: DARBUOTOJAI(DARBUOTOJO_NR, PROJEKTO_NR, DARBUOTOJO_ASM_KOD, ALGA);

8. Duomenų bazės

192 PROJEKTAI(PROJEKTO_NR, BAIGIMO_DATA).

Gautos lentelės DARBUOTOJAI ir PROJEKTAI yra 3NF. Pažymėtina, kad lentelės DARBUOTOJAI laukas PROJEKTO_NR nėra joks raktas, jis naudojamas tik lentelėms susieti. Galima padaryti išvadą, kad normalizuojant DB, kitaip tariant, pervedant DB lenteles iš vienos normalinės formos į kitą, siekiama tokių esminių tikslų: išvengti nepageidaujamų funkcinių priklausomybių tarp lentelių laukų, kuo labiau sumažinti duomenų pertekliškumą, supaprastinti duomenų apdorojimą.

8.5. Tipinis duomenų normalizavimo pavyzdys Toliau nagrinėjamas tipinis pavyzdys, padedantis geriau suvokti duomenų normalizavimo proceso ypatumus. Tarkime, kad reikia sukurti DB, kurioje turi būti saugoma informacija apie studentų mokymosi rezultatus. Į DB pradinės lentelės sudėtį įtraukiami šie laukai: STUDENTO_BILIETO_NR(SB), STUDENTO_PAVARDĖ(SP), AKADEMINĖ_GRUPĖ(AG), FAKULTETAS(FA), GIMIMO_METAI(GM), GYVENAMOS_VIETOS_ADRESAS(GA), DISCIPLINOS_KODAS(DK), DISCIPLINOS_PAVADINIMAS(DP), KREDITŲ_SKAIČIUS(KS), EGZAMINO_ĮVERTINIMAS(EĮ), EGZAMINO_DATA(ED), EGZAMINATORIAUS_PAVARDĖ(EP).

Šioje didelėje lentelėje norint surasti kurio nors studento laikyto egzamino įvertinimą,datą ir egzaminatoriaus pavardę, reiktų parinkti pirminį raktą, sudarytą iš dviejų laukų (SB+DK) Pradinė DB lentelė aprašoma štai tokia schema: STUDIJOS(SB, SP, AG, FA, GM, GA, DK, DP, KS, EĮ, ED, EP).

Funkcinės priklausomybės, egzistuojančios tarp lentelės (duomenų bazės) STUDIJOS laukų: SB+DKEĮ, ED, EP SBSP, AG, FA, GM, GA DKDP, KS AGFA

Lentelėje STUDIJOS yra laukų, iš dalies priklausančių nuo sudėtinio rakto SB+DK. Normalizavę, t. y. išskaidę iš dalies priklausančius laukus į atskiras lenteles, gausime šias lenteles: STUDENTAI(SB, SP, AG, FA, GM, GA);

8. Duomenų bazės

193

STUDIJOS(SB, DK, EĮ, ED, EP); DISCIPLINOS(DK, DP, KS). Lentelėje STUDENTAI egzistuoja lauko FA tranzityvi priklausomybė nuo rakto SB. Jos galima išvengti sudarius dar vieną lentelę GRUPĖS(AG, FA) ir pašalinus lauką FA lentelėje STUDENTAI. Po šių

pakeitimų turime 3NF lenteles: GRUPĖS(AG, FA); STUDENTAI(SB, SP, AG, GM, GA); STUDIJOS(SB, DK, EĮ, ED, EP); DISCIPLINOS(DK, DP, KS).

8.6. Duomenų bazių valdymo sistemos, jų funkcijos ir sudėtis DBVS, kaip minėta, vadinama programinė įranga, skirta DB kurti, jas saugoti ir įvairiais būdais apdoroti. Svarbiausios DBVS funkcijos yra šios:  DB struktūros projektavimas;  DB pildymas, kaupimas, redagavimas;  navigacija DB;  duomenų peržiūra, paieška, rikiavimas ir kitas tvarkymas;  taikomųjų vartotojo programų kūrimas;  ataskaitų kūrimas. Bet kurią DBVS sudaro priemonės DB stuktūrai projektuoti, duomenims įvesti, papildyti ir modifikuoti. Šiuolaikinė DBVS suteikia jos vartotojui lanksčias galimybes lengvai surasti ir atrinkti reikalingus duomenis pagal vieną ar kelis kriterijus, tuos duomenis rikiuoti, grupuoti, vaizduoti juos pageidaujama forma. Tam tikrais laiko tarpais reikia sukauptą informaciją apibendrinti, atlikti analizę, vykdyti matematinius, statistinius skaičiavimus ir kurti įvairių formatų ataskaitas. Vartotojai, esant reikalui, rašo bei derina savas taikomąsias programas, naudodamiesi tam skirtomis DBVS priemonėmis. DBVS turi atlikti ir daug kitų svarbių funkcijų: duomenų apsaugą, jų korektiškumo, neprieštaringumo ir vientisumo kontrolę, DB kopijų išsaugojimą ir kt. DBVS struktūra ir organizavimas priklauso nuo apdorojamų duomenų modelio. Toliau nagrinėsime reliacines DBVS. Daugelį jų sudaro tokios dalys:  duomenų tvarkymo dialoginė aplinka;  duomenų aprašymo ir manipuliavimo jais kalba;  programų generatoriai. Dialoginė aplinka yra viena svarbiausių šiuolaikinių DBVS dalių. Ji skirta interaktyviam darbui su DBVS atliekant veiksmus su visa DB ar

194

8. Duomenų bazės

atskirais įrašais. Šiuolaikinės dialoginės aplinkos suteikia vartotojui galimybę pasirinkti jam priimtiniausią darbo su DB stilių. Yra du pagrindiniai darbo su DB būdai:  grafinių, vizualiai orientuotų instrumentų panaudojimas;  specialių instrukcijų rašymas. Grafiniai instrumentai pagal savo veikimo principą skirstomi į dizainerius, vedlius (žynius, meistrus) ir meniu sistemas. Dizaineriai suteikia galimybę vartotojui pačiam laisvai pasirinkti, ką daryti ir kaip daryti. Vedliai ir meniu sistemos leidžia tik išsirinkti, ką daryti, t. y. pateikiamas galimų veiksmų sąrašas (meniu), o vartotojui telieka patvirtinti savo pasirinkimą iš daugelio siūlomų veiksmų sekų ar maršrutų. Be minėtų instrumentų dažnai naudojami konstruktoriai, padedantys rašyti sudėtingas išraiškas, formules ir pan. Kita svarbi DBVS dalis yra duomenų aprašymo ir manipuliavimo jais kalba. Ji skirta kurti taikomąsias programas, t. y. tokias programas, kurias vartotojas ar jų grupė naudoja konkretiems, specifiniams uždaviniams spręsti. Į tokios kalbos sudėtį įeina duomenų aprašymo ir manipuliavimo jais instrukcijos (komandos). Aprašant duomenis nurodoma DB lentelių struktūra, raktiniai laukai, ryšiai tarp atskirų lentelių. Manipuliavimo duomenimis instrukcijos - tai daugybė įvairios paskirties komandų, skirtų tiesiogiai apdoroti laukų reikšmes, lentelių įrašus, lenteles ar visą DB. Iš daugybės manipuliavimo duomenimis instrukcijų į savarankišką grupę išskiriamos vadinamosios užklausos (žr. 8.11 sk.). Jos aprašomos ir vykdomos atitinkama kalba. Viena plačiausiai naudojamų užklausų kalbų yra SQL (Structured Query Language - struktūrizuota užklausų kalba). Tai gana paprasta kalba su aiškiomis standartizuotomis instrukcijomis. Ši kalba įtraukta į daugumą DBVS. Plačiau SQL nagrinėjama 8.14 sk. Modernios DBVS turi programų generatorius. Tai specialūs instrumentai, skirti automatizuoti programų rašymą, kartu palengvinti vartotojų, ypač programuotojų, darbą kuriant taikomąsias programas. Generatoriai įgalina žymiai sumažinti darbo sąnaudas, kai reikia programuoti daug laiko jų rašymui reikalaujančias ir dažnai pasikartojančias operacijas, pvz., ekrano apiforminimo, veiksmų (meniu) juostų, ataskaitų sudarymo ir kt. operacijas.

8.7. Darbo aplinka ir tipinis darbo scenarijus DBVS, skirtų personaliniams kompiuteriams, dialoginės aplinkos standartiniai komponentai yra šie: ekranas, langas, piktogramos, pelės

8. Duomenų bazės

195

žymeklis. Ekrane matomi visi kiti komponentai. Lange yra: viena ar daugiau veiksmų juostų, darbinė sritis, mygtukai. Veiksmų juostose dedami arba veiksmų grupių pavadinimai, arba piktogramos. Ekranas

Langas

Veiksmų juostos

Mygtukai

Piktograma

Darbinė sritis

Žymeklis

13 pav. Darbo aplinkos pavyzdys Reikalingos operacijos išsirenkamos žymekliu nurodant atitinkamą pavadinimą ar piktogramą. Tipinis darbo aplinkos vaizdas parodytas 13 pav. Minėti darbo aplinkos komponentai būdingi ne tik DBVS, bet ir daugeliui kitų taikomųjų programinių sistemų. Įvairiose sistemose gali skirtis šių komponentų pateikimo stilius, veiksmų su jais forma. Vartotojui dirbant DBVS aplinkoje, darbo scenarijus priklauso nuo sistemos ypatumų ir vartotojo ketinimų. Vis dėlto galima išskirti būdingus darbo su DB etapus, sudarančius tipinį darbo scenarijų. Svarbiausios tipinio scenarijaus dalys pavaizduotos 14 pav. Iš pradžių projektuojama DB struktūra (tipinės DB struktūrai sudaryti gali būti naudojamas šablonas). Po to bazė gali būti užpildoma vartotojo duomenimis. Jeigu DB struktūra buvo sukurta anksčiau, tada prieš užpildant DB ją reikia atidaryti (padaryti prieinamą vartotojui). Prireikus DB galima redaguoti (taisyti). Darbo pabaigoje DB uždaroma ir tampa neprieinama tol, kol vėl iš naujo atidaroma.

8. Duomenų bazės

196 Duomenų bazės struktūros projektavimas

Duomenų bazės atidarymas

Ar pildyti duomenų bazę?

TAIP

Duomenų bazės užpildymas

Ar reikalingas redagavimas?

TAIP

Duomenų bazės redagavimas Duomenų bazės uždarymas

14 pav. Tipinis darbo su duomenų baze scenarijus

8.8. Duomenų bazės kūrimas ir redagavimas Pagrindiniai darbo su DB etapai yra šie:  DB struktūros projektavimas;  DB užpildymas;  DB redagavimas. Naujos DB kūrimas prasideda nuo bazės struktūros, t. y. bazės lentelių struktūros projektavimo. Formuojant atskiros lentelės struktūrą, nurodomi:  lentelės laukų vardai;  laukų reikšmių tipai;  laukų pločiai. Papildomai gali būti nurodyti ir kiti dalykai, pvz., nutylėtos laukų reikšmės, t. y. reikšmės, kuriomis laukas užpildomas automatiškai. Suformavus visų lentelių struktūrą, nustatomi raktiniai ir siejantys lentelių laukai, nustatomi ryšių, reikalingų lentelėms susieti į vientisą DB, tipai. Baigus kurti DB struktūrą, bazė užpildoma konkrečiais vartotojo duomenimis. Vėliau DB tenka redaguoti (įterpti naujus įrašus, pasenusias laukų reikšmes pakeisti naujomis ir t. t.). DBVS leidžia

8. Duomenų bazės

197

redaguoti ir DB struktūrą, ir jos turinį, t. y. saugomus duomenis. Redaguojant DB struktūrą, daugiausia tenka:  pakeisti lauko tipą, plotį;  įterpti papildomą lauką;  pašalinti nebereikalingą lauką. Čia pažymėtina, jog geriau iš karto detaliai apgalvoti ir suprojektuoti efektyvią DB struktūrą, kad vėliau netektų jos keisti. Žymiai dažniau reikia redaguoti DB turinį, o ne bazės struktūrą. Svarbiausios DB turinio redagavimo operacijos yra šios:  naujo įrašo įterpimas;  atskiro lauko ar viso įrašo užpildymas konkrečiais duomenimis (reikšmėmis);  įrašo laukų reikšmių modifikavimas;  įrašo pašalinimas. Šiomis operacijomis nesunku sukonstruoti kitas, sudėtingesnes operacijas. Pavyzdžiui, galima automatiškai pakeisti atskiro lauko reikšmes visoje lentelėje, išvalyti lauką ar net visą lentelę. DB turiniui redaguoti labai plačiai naudojamos vadinamosios formos. Galimos formos pavyzdys parodytas 15 pav. Užsakymo numeris

001

Pirkėjas

Jonaitis

Prekė

Kompiuteris

Kiekis

Kaina

5000.00 Sekantis

Data

98 01 26 Aiškinamasis tekstas Lauko reikšmė

Ankstesnis

Išėjimas

Valdymo mygtukas

15 pav. Formos pavyzdys Forma - tai tam tikras langas, skirtas vaizduoti ir redaguoti laukų reikšmes iš vienos ar kelių DB lentelių. Langas atitinkamai apipavidalinamas, laukų reikšmės jame išdėstomos laisva tvarka ir vaizduojamos vartotojui patogiu formatu. Forma - tai lyg savotiška prizmė, pro kurią žvelgiame į DB įrašus. Formoje turi būti ir duomenų vaizdavimo valdymo įrankiai, dar kitaip vadinami navigacijos įrankiais (žr. 8.9 sk.). Įrankiai pateikiami kaip tam tikri mygtukai su atitinkamais nurodymais, pvz., "pereiti prie tolesnio įrašo", "redaguoti įrašą" ir pan.

8. Duomenų bazės

198

Formos naudojamos ne tik DB redagavimui, bet ir užpildymui, peržiūrai.

8.9. Navigacijos duomenų bazėje priemonės

Užsakymo data

Užsakytas kiekis

1-12693 3-87022 3-87022 3-87022 1-05476 2-91634 2-91634

Prekės kodas

001 002 003 004 005 006 007

Pirkėjo kodas

Užsakymo numeris

Dirbant su DB, vartotojui tenka nuolat "judėti" DB, t. y. pereiti nuo vieno DB įrašo (lauko) prie kito. DBVS yra specialios navigacijos priemonės, užtikrinančios kuo didesnį to "judėjimo" efektyvumą. Be navigacijos priemonių būtų neįmanomas joks DB tvarkymas. Prieš atliekant kurį nors veiksmą su DB įrašu, būtina lokalizuoti tą įrašą, kitaip tariant, pereiti prie jo ir jį ,"suaktyvinti". Bet koks betarpiškas veiksmas įmanomas tik su aktyvaus įrašo laukų reikšmėmis (žr. 16 pav.). Galima įsivaizduoti, kad aktyvus yra tas įrašas, į kurį konkrečiu momentu nukreipta tariamoji rodyklė (įrašų rodyklė).

C9872 B3400 C9872 A2599 A1832 C9872 B6633

98 01 26 98 01 27 98 01 28 98 01 29 98 01 29 98 01 30 98 01 30

10 2 15 20 50 1 20

Leidžiama redaguoti tik aktyvaus įrašo duomenų elementus Žymeklis (_) parodo tuo momentu redaguojamą duomenų elementą

16 pav. Aktyvaus lentelės įrašo pavyzdys Navigacija bazėje atliekama pagal atitinkamus nurodymus. Nurodymai gali būti pateikti grafiniais, vizualiai orientuotais instrumentais arba parašytomis specialiomis instrukcijomis. Dirbant interaktyviai (pvz., koreguojant DB), paprastai pasirenkamas pirmas būdas. Vykdant navigaciją DB dažniausiai sutinkami tokie nurodymai: 1. Pereiti prie nurodyto įrašo; 2. Pereiti pirmyn, praleidžiant nurodytą įrašų kiekį; 3. Grįžti atgal, praleidžiant nurodytą įrašų kiekį; 4. Grįžti prie pirmojo įrašo; 5. Pereiti prie paskutiniojo įrašo. "Judėjimas" DB gali būti absoliutinis ir santykinis. Pirmuoju atveju "judama" nekreipiant jokio dėmesio į aktyviojo įrašo padėtį. Reikalingas įrašas surandamas pagal jo nurodytą numerį (pažymėtina, kad įrašai numeruojami pagal jų užpildymo, t. y. įvedimo, tvarką). Antruoju atveju

8. Duomenų bazės

199

atsižvelgiama į aktyviojo įrašo padėtį: „judama” būtent to įrašo padėties atžvilgiu, tarytum šio įrašo padėtis būtų atskaitos taškas. Šiuo atveju turi būti nurodomas ne tikslus įrašo numeris, o perėjimo į reikiamą įrašą žingsnio ilgis (atstumas). Reikia nurodyti ir kuria kryptimi eiti. Navigacija DB atliekama labai efektyviai, kai naudojamas indeksinis failas. Šiuo atveju reikiamas įrašas išrenkamas pagal nurodytą reikšmę, esančią viename iš įrašo laukų. Tas laukas turi būti indeksuotas (turi būti sukurta atitinkama indeksų seka (žr. 8.10 sk.)). Navigaciją DB patogu atlikti, pasitelkus į pagalbą formas (žr. 8.8 sk.).

8.10. Duomenų bazės rikiavimas ir indeksiniai failai Labai dažnai DB įrašus reikia tam tikru būdu sutvarkyti, pvz., išdėstyti įrašus kurio nors lauko reikšmių didėjimo tvarka. Toks išdėstymas vadinamas rikiavimu (rūšiavimu). DB įrašus rikiuoti galima be jokių papildomų failų, panaudojant tik DB lentelių failus. Tačiau šiuo atveju turi būti sukuriama nauja DB kopija. O tai paprastai yra neefektyvu - sunaudojama daug atminties ir sugaištama nemažai laiko. Žymiai efektyvesnis rikiavimas, sukuriant papildomus specialius failus, vadinamus indeksiniais failais. Toks rikiavimas dar vadinamas rikiavimu pagal indeksuotą lauką. Indeksuotas laukas yra tas DB laukas, pagal kurio reikšmes rikiuojami bazės įrašai ir kuriam sudaroma įrašų indeksų seka. Jeigu DB turi bent vieną indeksuotą lauką, tai sakoma, kad ji yra indeksuota. Indeksų seka - tai nuorodų į DB įrašus, surikiuotus pagal kurio nors lauko reikšmes, rinkinys, kuris įtraukiamas į indeksinį failą. Įrašai gali būti rikiuojami tų reikšmių didėjimo arba mažėjimo (abėcėlės ar atvirkščia) tvarka. Rikiuoti galima ir pagal reikšmės dalį (pvz., pagal pavardės pirmąją raidę) ar išraiškos rezultatą. Įrašus rikiuoti galima taip pat pagal kelių laukų reikšmes, t. y. pagal tų laukų išraiškos rezultatą. Vienai DB, netgi atskirai lentelei, galime sudaryti daug indeksų sekų ir visas jas saugoti indeksiniame faile. Kiekviena indeksų seka turi pavadinimą. Jis gali sutapti su lauko vardu. Jeigu indeksų faile yra daugiau negu viena indeksų seka, tai DB rikiuojama pagal aktyvią tuo momentu seką. Tuo pačiu metu gali būti aktyvi ne daugiau kaip viena indeksų seka (atskiru atveju visos sekos gali būti neaktyvios, tuomet DB nerikiuojama). Naudojant indeksinį failą, į DB įrašus kreipiamąsi ne tiesiogiai, bet per indeksus, saugomus aktyvioje indeksinio failo indeksų sekoje. Indeksinio failo naudojimas 11 pav. pateiktai lentelei iliustruojamas

8. Duomenų bazės

200

17 pav. Čia lentelės įrašai rikiuojami lauko „PIRKĖJO KODAS” reikšmių didėjimo tvarka (kai kodai vienodi, atsižvelgiama į jų įvedimo tvarką). Rikiuojant pagal indeksuotą lauką, nereikia atlikinėti daug laiko reikalaujančių DB įrašų kopijavimo, perstatymo operacijų. Pakanka pertvarkyti tik indeksų seką. Indeksų seka sudaroma vieną kartą, o pertvarkoma tik tada, kai koks nors įrašas įterpiamas, modifikuojamas arba pašalinamas. Svarbiausias indeksinio failo naudojimo privalumas tas, kad užtikrinama labai efektyvi duomenų paieška, atranka ir atskiroje lentelėje, ir visoje DB.

Užsakytas kiekis

1-12693 3-87022 3-87022 3-87022 1-05476 2-91634 2-91634

Užsakymo data

001 002 003 004 005 006 007

Prekės kodas

5 1 6 7 2 3 4

Pirkėjo kodas

Duomenų bazės failas (lentelė)

Užsakymo numeris

Indeksinis failas (indeksų seka)

C9872 B3400 C9872 A2599 A1832 C9872 B6633

98 01 26 98 01 27 98 01 28 98 01 29 98 01 29 98 01 30 98 01 30

10 2 15 20 50 1 20

17 pav. Indeksinio failo naudojimas

8.11. Paieškos priemonės Paieška yra manipuliavimo duomenimis operacija ar operacijų seka, kurios paskirtis - surasti konkrečius duomenis iš vienos ar kelių DB lentelių. Paieška yra viena svarbiausių manipuliavimo duomenimis operacijų. Daugelio kitų operacijų (įrašų modifikavimo, įterpimo, pašalinimo) neįmanoma atlikti be šios operacijos. Vartotojui labai aktualu atlikti paiešką greitai, patogiai, lanksčiai. Paieškos greitis, galima sakyti, nulemia viso darbo su DB efektyvumą. Paiešką DB galima organizuoti: a) naudojantis grafiniais, vizualiai orientuotais instrumentais; b) rašant instrukcijas specialia kalba. Šiuolaikinės DBVS turi labai tobulas grafines paieškos priemones. Kaip jau minėta, joms priskiriami specialūs grafiniai dizaineriai, vedliai ir meniu sistemos. Šiomis priemonėmis vartotojas gali surasti, atrinkti bet kokius jam reikalingus duomenis iš vienos ar kelių lentelių, taip pat

8. Duomenų bazės

201

Užsakytas kiekis

Užsakymo data

Prekės kodas

Pirkėjo kodas

Užsakymo numeris

vaizduoti juos norimu formatu. Vartotojui nereikia rašyti sudėtingų komandų, sistema pati „sufleruoja” galimus pasirinkimo variantus, tereikia tik iš jų išsirinkti tinkamą. Antrasis būdas daugiausia naudojamas sudarant taikomąsias programas. Paieškos instrukcijos rašomos konkrečia manipuliavimo duomenimis kalba arba specialia užklausų kalba, iš kurių, kaip minėta, populiariausia yra SQL (žr. 8.14 sk.). Atsižvelgiant į paieškos vykdymo principą, skiriama paieška pagal įrašą ir paieška pagal indeksą. Pirmuoju atveju tikrinami pačios DB bazės įrašai. Jie nagrinėjami pradedant pirmuoju, nuosekliai, t. y. ta tvarka, pagal kurią jie buvo išdėstyti užpildant DB. Antruoju atveju nagrinėjami ne patys įrašai, o nuorodos į tuos įrašus - įrašų indeksai, kurie įtraukiami į indeksinį failą (žr. 8.10 sk.). Pavyzdžiui, lokalizuojant pirmąjį surikiuotos lentelės įrašą, pakanka kreiptis į pradinį indeksą indeksiniame faile (žr. 17 pav.). Antruoju atveju paieška atliekama žymiai greičiau nei pirmuoju, ypač tada, kai pasitelkiami specialūs pagreitintos paieškos algoritmai, pvz., dvejetainio dalijimo algoritmas. Galimos įvairios paieškos formos. Tai - atskirų įrašų (laukų) paieška, įrašų grupių atranka, atranka su rikiavimu ir pan. Nurodymai konkrečių duomenų paieškai paprastai išreiškiami tam tikrais klausimais - užklausomis. Vienas lanksčiausių užklausos pavidalų yra vadinamoji užklausa pagal pavyzdį. Užklausa pagal pavyzdį - tai apibrėžto formato klausimas su vienu ar keliais ieškomų duomenų elementų pavyzdžiais, pagal kuriuos atrenkami įrašai. Klausimas užrašomas kaip loginė išraiška (sąlyga). Sakysim, 11 pav. pateiktai lentelei galėtų būti suformuota tokia užklausos išraiška: PIRKĖJO KODAS=«3-87022» («3-87022» šioje užklausoje yra duomenų elemento pavyzdys). Užklausos rezultatus matome 18 pav.

002 3-87022 B3400 98 01 27 2 003 3-87022 C9872 98 01 28 15 004 3-87022 A2599 98 01 29 20

18 pav. Užklausos rezultatų pavyzdys

202

8. Duomenų bazės

Paieškos (užklausos) rezultatai gali būti įvairiai pateikiami. Juos galima išvesti į ekraną (laikinąjį peržiūros langą), naują sukuriamą lentelę, ataskaitą. Paieškos rezultatus galima išvesti ir į vadinamąją virtualiąją lentelę. Virtualioji lentelė skiriasi nuo įprastos DB lentelės tuo, kad ji nėra fiziškai, realiai saugoma išorinėje atmintyje. Tai laikinai pagrindinėje atmintyje saugoma lentelė. Virtualioji lentelė yra išvestinė lentelė, t. y. generuojama iš vienos ar kelių realių, fizinių lentelių laukų kaip atsakymas į pateiktą užklausą. Virtualios lentelės laukų reikšmės gaunamos tiesiog perkeliant jas iš vienos ar kelių fizinių lentelių, tačiau atliekant įvairias operacijas su fizinių lentelių laukų reikšmėmis galima gauti ir išvestines reikšmes. Laukai, sudaryti iš tokių išvestinių reikšmių, vadinami skaičiuojamais (apskaičiuojamais) laukais. Atskirai reikėtų paminėti vadinamąsias kryžmines užklausas. Paprasčiausiu atveju sudarant kryžminę užklausą operuojama su viena lentele - užklausos išeities lentele. Iš pradžių pasirenkamas bazinis laukas, t. y. laukas, kuris bus lauku ir užklausos rezultatų lentelėje. Antrame žingsnyje nurodomas išeities lentelės laukas, pagal kurio reikšmes generuojami rezultatų lentelės skaičiuojami laukai. Trečiame žingsnyje apibrėžiama rezultatų lentelės laukų reikšmių apskaičiavimo taisyklė. Pabrėžtina, kad formuoti kryžmines užklausas tikslinga tik tokioms lentelėms, kuriose yra laukai su ribota diskrečių reikšmių aibe.

8.12. Filtrai Dažnai tenka operuoti ne su visa DB, o tik su jos dalimi. Tokiais atvejais naudojami filtrai. Filtras leidžia dalį įrašų „paslėpti”. Tokių įrašų negalima peržiūrėti, atlikti su jais kitų operacijų. Operacijos atliekamos su aktyviais įrašais, t. y. su įrašais, kurie nėra „paslėpti”. Atrinkti atskirus įrašus įmanoma ir naudojant duomenų manipuliavimo kalbos instrukcijas. Tačiau instrukcija yra susieta su DB apdorojančia programa, bet ne su pačia DB. Filtras gi yra susietas su DB, galima sakyti, yra savotiška DB savybė. Filtras veikia kiekvieną kartą, kai tik kreipiamasi apdoroti DB. Tai nepriklauso nuo apdorojimo būdo, t. y. nuo to, ar DB apdorojama interaktyviu būdu, ar programiškai. Filtras aprašomas, naudojant loginę išraišką (sąlygą). DB įrašai, kuriems ta sąlyga tenkinama, „praeina pro filtrą” ir dalyvauja apdorojime, likusieji įrašai tampa „nematomais”. Konkretaus filtro pavyzdys galėtų būti filtras UŽSAKYTAS KIEKIS<=15 11 pav. pateiktai lentelei (žr. 19 pav.).

Užsakymo data

Užsakytas kiekis

1-12693 3-87022 3-87022 3-87022 1-05476 2-91634 2-91634

Prekės kodas

001 002 003 004 005 006 007

203

Pirkėjo kodas

Užsakymo numeris

8. Duomenų bazės

C9872 B3400 C9872 A2599 A1832 C9872 B6633

98 01 26 98 01 27 98 01 28 98 01 29 98 01 29 98 01 30 98 01 30

10 2 15 20 50 1 20

Tik šie įrašai yra aktyvūs, t. y. dalyvauja apdorojant duotą lentelę

19 pav. Filtro veikimo pavyzdys Šiuolaikinėse DBVS yra ir kitos, dar lankstesnės priemonės - tai kontroleriai, trigeriai, saugomosios procedūros. Kontroleris yra tokia lentelės savybė, kuri leidžia automatiškai atlikti iš anksto nurodytus veiksmus įvedant ar taisant atskirų laukų reikšmes. Trigeris įgalina įjungti atitinkamas veiksmų sekas įvedant, modifikuojant ar pašalinant atskirus DB įrašus. Saugomoje kartu su DB procedūroje talpinamas instrukcijų rinkinys (programos fragmentas), kuris gali būti iškviestas iš kontrolerio, trigerio ar vartotojo programos.

8.13. Ataskaitų kūrimas Ataskaita yra tam tikro formato dokumentas, kuriame atvaizduotas visos DB ar jos atskirų dalių turinys. Pagrindinė ataskaitos paskirtis pateikti duomenis (rezultatus) patogioje vartotojui formoje, t. y. taip, kad juos būtų galima lengvai analizuoti, apibendrinti ir padaryti teisingas išvadas. DBVS įgalina gana paprastai sukurti ataskaitą. Į ataskaitą įmanoma įtraukti duomenis iš kelių tarpusavyje susietų lentelių, taip pat ir iš virtualiųjų lentelių. Duomenis leidžiama įvairiai rūšiuoti, grupuoti, atlikti su jais įvairius skaičiavimus. Paruošta ataskaita gali būti peržiūrima kompiuterio ekrane, išsaugoma išorinėje atmintyje kaip atskiras failas, spausdinama popieriuje, po to įvairiais būdais dauginama. Ataskaitą galima sukurti dviem būdais: 1. Naudojantis standartinėmis formomis; 2. Pačiam vartotojui pasirenkant ataskaitos formą. Pirmasis būdas gerokai apriboja vartotojo pasirinkimą, kadangi ataskaita kuriama pagal sistemos siūlomą formatą. Žymiai daugiau galimybių atsiranda formuojant ataskaitą antruoju būdu. Čia vartotojas gali laisvai pasirinkti jam priimtiniausią ataskaitos formatą. Be to, į pagalbą ateina tam tikslui skirti specialūs instrumentai - ataskaitų

8. Duomenų bazės

204

dizaineriai. Modernios DBVS taip pat leidžia duomenis pateikti įvairiausių formatų diagramų pavidalu. Kiekviena ataskaita turi tam tikrą struktūrą, į kurią privalu atsižvelgti. Ataskaitoje išskiriamos tokios trys zonos: antraštės zona, pagrindinė zona, pabaigos zona. Antraštės zonoje rašoma informacija, kuri turi būti viso dokumento pradžioje. Jei dokumentą sudaro keli puslapiai, tai nurodoma ir informacija, kuri turi būti kiekvieno puslapio pradžioje. Pagrindinė zona apima eilutes, kurios dažniausiai vaizduoja vieną duomenų bazės įrašą. Ataskaitos pabaigos zona analogiška antraštės zonai, tik jos turinys vaizduojamas dokumento (ar puslapio) pabaigoje. Ataskaitos pavyzdys pateiktas 20 pav. PARDAVIMŲ SĄRAŠAS, 1998 02 01  Prekė Parduota Kaina,Lt Suma,Lt  Grotuvas 20 400.00 8000.00 Kompiuteris 26 20000.00 520000.00 Spausdintuvas 2 12000.00 24000.00 Telefonas 20 200.00 4000.00 Televizorius 50 4000.00 200000.00  Iš viso: 756000.00

20 pav. Ataskaitos pavyzdys

8.14. Taikomųjų programų kūrimas, užklausų kalba SQL DBVS skirtos tenkinti įvairius vartotojų poreikius. Konkretiems poreikiams įgyvendinti dažnai nepakanka dialoginių-interaktyvių priemonių. Sprendžiant iškilusius specifinius uždavinius, tenka kurti taikomąsias vartotojo programas. Šios programos kuriamos, naudojant duomenų aprašymo ir manipuliavimo jais kalbą, kitaip vadinamą programavimo kalba. Į įvairių DBVS sudėtį įeinančios programavimo kalbos skiriasi savo struktūra, sintakse ir galimybėmis. Programavimo kalbas priimta klasifikuoti į žemo ir aukšto lygio kalbas. Šiuo metu DBVS naudojamos aukšto lygio programavimo kalbos, kurios savo ruožtu skirstomos į vadinamąsias trečiosios ir ketvirtosios kartos kalbas. Pastarosiose nedetalizuojama, kaip būtent duomenys turi būti gaunami ir apdorojami (tai būdinga 3-osios kartos kalboms). Čia svarbu, kad vartotojas galėtų sau patogia forma nurodyti, kokie duomenys jam reikalingi. Atskirai paminėtinos užklausų kalbos, skirtos aprašyti tik manipuliavimo duomenimis operacijas (be jokių kitų papildomų galimybių). Viena tokių kalbų, kaip minėjome, yra SQL.

8. Duomenų bazės

205

Ketvirtosios kartos programavimo kalbos suteikia vartotojui galimybę kurti taikomąsias programas, kuriose galima:  aprašyti DB struktūrą;  sudaryti specialias formas, skirtas duomenų įvedimui, peržiūrai, modifikavimui;  kurti įvairių lygių meniu sistemas;  įvairiai manipuliuoti duomenimis;  atlikti matematinius-statistinius skaičiavimus;  generuoti reikiamo formato ataskaitas;  apdoroti užklausas, pateikiamas SQL kalba;  panaudoti objektiškai orientuoto programavimo (OOP) technologijas. Ketvirtosios kartos programavimo kalbos pavyzdžiu galima nurodyti Foxpro programavimo kalbą. Ši kalba leidžia vartotojui-programuotojui ne tik manipuliuoti DB, bet ir sukurti patogią bendravimo sąsają naudojant langus, specialias formas bei meniu sistemą. Foxpro kalba taip pat leidžia organizuoti ciklinius (pasikartojančius) ir išsišakojančius skaičiavimus, pasitelkus atitinkamas kalbos konstrukcijas. Dažnai reikalingiems veiksmams ir tų veiksmų sekoms atlikti vartojami kreipiniai į vadinamąsias standartines funkcijas. Yra labai daug įvairiausios paskirties funkcijų - tai matematinės funkcijos, simbolių ir tekstų apdorojimo funkcijos, datos funkcijos ir t. t. Leidžiama sudaryti ir vadinamąsias vartotojo funkcijas. Naudodamasis atitinkamomis konstrukcijomis, programuotojas gali išskaidyti savo programą į atskirus modulius (procedūras). Toliau trumpai apžvelgsime standartinę užklausų kalbą SQL. SQL kalboje numatytos šios pagrindinės manipuliavimo duomenimis instrukcijos (komandos): DB kūrimas, paieška DB, duomenų modifikavimas, įrašo įterpimas į DB, įrašo pašalinimas. Nauja DB lentelė sukuriama naudojant „CREATE” instrukciją. Šios instrukcijos supaprastintas formatas yra toks: CREATE TABLE duomenų_bazės_lentelės_vardas (lauko_vardas_1 tipas [ (plotis [, tikslumas ]) ] [, lauko_vardas_2 ... ] ); čia: CREATE - instrukcijos pavadinimas, TABLE - bazinis žodis, nurodantis, jog kuriama nauja lentelė

(konkretus lentelės vardas rašomas po šio žodžio).

Instrukcijoje nurodoma, kokie būtent laukai sudarys kuriamą lentelę. Kiekvieną lauką apibūdina to lauko tipas, lauko plotis ir, jeigu reikia, tikslumas (skaitmenų kiekis po kablelio). Lauko charakteristikos rašomos lenktiniuose skliausteliuose. Simboliai „[” ir „]” nurodo, kad

8. Duomenų bazės

206

tarp jų esanti instrukcijos dalis nėra būtina, jos galima nerašyti. Instrukcijos pavyzdys: CREATE TABLE a (u_numeris N(3), p_kodas C(7), pr_kodas C(5), data D);

pagal ją bus sukurta nauja, tuščia A lentelė, kurią sudarys 4 laukai: skaitmeninis laukas U_NUMERIS (lauko plotis - ne daugiau kaip 3 skaitmenys), simbolių laukas P_KODAS (lauko plotis - ne daugiau kaip 7 simboliai), simbolių laukas PR_KODAS (lauko plotis - 5 simboliai), datos tipo laukas DATA. SQL kalboje duomenų paieškos ir atrankos instrukcijos supaprastintas formatas yra toks: SELECT laukų vardų sąrašas |  FROM duomenų_bazės_lentelės_vardas [WHERE paieškos sąlyga]; čia: SELECT - instrukcijos pavadinimas, FROM - bazinis žodis, po kurio nurodoma, kurioje lentelėje

daryti paiešką, WHERE - bazinis žodis, apibrėžiantis paieškos sąlygą, t. y. kriterijų,

kurį turi tenkinti ieškomi duomenys.

Simbolis „|” reiškia, kad instrukcijoje galima nurodyti tik vieną iš alternatyvų, t . y. arba laukų vardų sąrašą, arba simbolį „”. „” nurodo, jog reikia pateikti visų duotos lentelės laukų reikšmes. Taigi parašius instrukciją „SELECT”, iš lentelės bus atrinktos nurodytų laukų reikšmės, kurios tenkina pateiktą paieškos sąlygą. Instrukcijos pavyzdys: SELECT  FROM b WHERE p_kodas=„1-12693”;

pagal ją „B” lentelėje bus surastas pirkėjas, kurio kodas „1-12693”. DB lentelės laukų reikšmės modifikuojamos naudojant „UPDATE” instrukciją. Instrukcijos formatas: UPDATE duomenų_bazės_lentelės_vardas SET lauko_vardas_1=išraiška_1 [, lauko_vardas_2=išraiška_2 ... ] [WHERE paieškos sąlyga]; čia: UPDATE - instrukcijos pavadinimas, SET - bazinis žodis, po kurio nurodoma, kokių laukų reikšmės ir

kaip keičiamos (galima pakeisti konstanta ar išraiškos rezultatu).

Jeigu nurodytas bazinis žodis „WHERE” su paieškos sąlyga, tai keitimas atliekamas tik tuose įrašuose, kurie tenkina duotąją sąlygą. Priešingu atveju keičiamos visų įrašų laukų reikšmės. Pavyzdys: UPDATE c SET kaina=kaina4.00;.

Naujas įrašas įterpiamas į DB lentelę, naudojant „INSERT” instrukciją. Jos formatas toks: INSERT INTO duomenų_bazės_lentelės_vardas [(laukų vardų sąrašas)] VALUES (laukų reikšmių sąrašas); čia: INSERT - instrukcijos pavadinimas,

8. Duomenų bazės

207

INTO - bazinis žodis, po kurio nurodoma, kurioje lentelėje

įterpti naują įrašą, VALUES - bazinis žodis, po kurio surašomos laukų reikšmės,

išdėstytos reikiama tvarka.

Naujasis įrašas įterpiamas lentelės pabaigoje (po paskutiniojo lentelės įrašo). Instrukcijos pavyzdys: INSERT INTO a (u_numeris, p_kodas, pr_kodas, data) VALUES (6, „3-12908”, „A7340”, {98 01 30});.

Įrašo ar jų grupės pašalinimo iš lentelės instrukcija užrašoma taip: DELETE FROM duomenų_bazės_lentelės_vardas [WHERE paieškos sąlyga]; čia: DELETE - instrukcijos pavadinimas, FROM - bazinis žodis, nurodantis, kurioje lentelėje pašalinti įrašą(us) WHERE - bazinis žodis, apibrėžiantis sąlygą, kurią turi tenkinti

pašalinami įrašai.

8.15. Ryšys su kitomis programomis DBVS neizoliuotos nei viena nuo kitos, nei nuo kitų taikomųjų programų. Yra įvairių priemonių, leidžiančių atskiroms DBVS bendrauti tarpusavyje bei palaikyti ryšį su kitomis programomis, sistemomis. Pagrindiniai ryšio tarp DBVS ir kitų taikomųjų programų mechanizmai yra šie:  dinaminis apsikeitimas duomenimis;  objektų susiejimas ir įdiegimas. Dinaminis duomenų apsikeitimas (angliškai DDE - Dynamic Data Exchange) įgalina perduoti duomenis iš vienos programos į kitą. Programa, kuri inicijuoja ryšį ir kreipiasi į kitą programą, vadinama klientu, o programa, kuri atsako klientui ir jį aptarnauja, vadinama serveriu. DBVS gali atlikti ir kliento, ir serverio vaidmenį. Atlikdama kliento vaidmenį, DBVS gali kreiptis į kitą programą, pasiųsti vienus duomenis į tą programą bei gauti iš jos kitus duomenis. Pavyzdžiui, DBVS gali kreiptis į skaičiuoklę ir gauti duomenis, saugomus elektroninėje lentelėje, arba kreiptis į teksto procesorių ir gauti duomenis, saugomus tekstiniame dokumente. Kita vertus, DBVS gali perduoti duomenis į elektroninę lentelę arba į dokumentą. Atlikdama serverio vaidmenį, DBVS suteikia galimybę kitoms programoms kreiptis į DB, jos lenteles ar atskirus duomenų elementus. Šiuo atveju kita programa gali duomenis siųsti sau arba juos pakeisti. Kad klientas ir serveris galėtų apsikeisti duomenimis, jie abu turi būti aktyvūs, t. y. atitinkamos programos paleistos vykdyti. Susiejimo ir įdiegimo mechanizmas (angliškai OLE - Object Linking and Embedding) leidžia DB lentelėse saugoti įvairiausius

208

8. Duomenų bazės

objektus - tekstus, grafinius vaizdus, video-vaizdus ir pan. Tokie objektai saugomi atitinkamo tipo laukuose. Objektas gali būti sukurtas ne DBVS, o kurios nors kitos taikomosios programos - serverio. Galimi du variantai: a) DB saugoma tik nuoroda į objektą, sukurtą programosserverio, b) DB talpinamas pats objektas. Procesas, kurio metu į DB įtraukiama nuoroda į objektą, vadinamas susiejimu, o procesas, kurio metu į DB įtraukiamas pats objektas, vadinamas objekto įdiegimu. Įterpiant į DB susiejamą/įdiegiamą objektą ar jį koreguojant, automatiškai iškviečiama ta programa (serveris), kurios pagalba šis objektas buvo sukurtas. Taigi DB galima saugoti įvairialypius duomenis, paruoštus skirtingomis taikomosiomis programomis, pvz., teksto procesoriais, grafiniais redaktoriais ir kt. Paminėtinas dar vienas DBVS dažnai naudojamas mechanizmas duomenų eksportas-importas. Šiuo mechanizmu viena DBVS gali paruošti duomenis kitai DBVS arba priimti duomenis iš kitos DBVS.

8.16. Duomenų bazių taikymas DB labai plačiai taikomos įvairiausiose srityse. Beveik neįmanoma surasti srities, kur paprastos ar sudėtingesnės DB būtų nenaudojamos, o tuo labiau nereikalingos. Ypač sunku įsivaizduoti šiuolaikinės firmos darbą be DB panaudojimo. Reikia išskirti atskiras organizacijas, įstaigas, kurioms DB itin reikalingos. Tai:  bankai;  bibliotekos;  prekybinės firmos;  darbo biržos;  muitinės ir kt. Minėtose, taip pat kitose didelėse firmose, organizacijose yra tokios praktinės veiklos sritys, kuriose išsiversti be DB tiesiog negalima. Pagrindinės tokios veiklos sritys yra šios:  gamybos valdymas ir planavimas;  prekyba;  buhalterija;  materialinių vertybių apskaita;  personalo apskaita ir kt. Panagrinėkime, pavyzdžiui, DB naudojimą kurios nors firmos veikloje, susijusioje su prekyba. Tarkime, kad firma parduoda tam tikro asortimento prekes pagal užsakymus. Tokioje firmoje yra skyrius, kurio specialistai sudaro siūlomų parduoti prekių katalogą. Katalogas išplatinamas potencialiems pirkėjams. Su klientais, nusprendusiais

8. Duomenų bazės

209

įsigyti prekę, bendrauja užsakymų tarnyba. Firmos vidaus tarnyba koordinuoja atskirų vykdytojų darbą. Supaprastinta firmos veiklos schema pateikta 21 pav. TIEKĖJAI

Katalogų sudarymas

KLIENTAI

Užsakymų forminimas

Vidinis aptarnavimas

21 pav. Firmos veiklos schema Pardavimo procesas vyksta pagal tokią schemą. Pirkėjas iš firmos siūlomų prekių katalogo užsisako norimą prekę. Firmos atstovas (pardavėjas) išrašo pirkėjui sąskaitą ir tuo pat metu išsiunčia užsakymą nurodytos prekės tiekėjui (gamintojui), su kuriuo firma yra sudariusi atitinkamą sutartį. Pirkėjui apmokėjus sąskaitą, firma įsipareigoja per nustatytą terminą pristatyti prekę klientui. Pardavimo procese dalyvauja šie informaciniai objektai: klientai, prekės, pardavėjai, užsakymai, sąskaitos. Kiekvieną iš šių informacinių objektų apibūdina atitinkami atributai: klientai - KLIENTO_KODAS (KK), KLIENTO_VARDAS (KV), KLIENTO_PAVARDĖ (KP), ADRESAS (AD), TELEFONAS (TE); prekės - PREKĖS_KODAS (PR), PAVADINIMAS (PV), GAMINTOJAS (GA), PAGAMINIMO_DATA (PD), KAINA (KA); pardavėjai - PARDAVĖJO_KODAS (PK), VARDAS (VA), PAVARDĖ (PA); užsakymai - UŽSAKYMO_NUMERIS (UN), KLIENTO_KODAS, PREKĖS_KODAS, PARDAVĖJO_KODAS, UŽSAKYMO_DATA (UD), UŽSAKYTAS_KIEKIS (UK); sąskaitos - SĄSKAITOS_NUMERIS (SN), KLIENTO_KODAS, PREKĖS_KODAS, DATA (DA), SUMA (SU); čia DA - sąskaitos apmokėjimo data, SU - mokėjimų už konkrečias prekes suma. Ryšiai tarp atskirų informacinių objektų turi būti įvesti atsižvelgiant į šias sąlygas: a) vienas klientas gali užsisakyti daug prekių; b) vienas pardavėjas gali apiforminti daug užsakymų; c) to paties pavadinimo prekė gali būti užsakyta kelių klientų. Turint galvoje minėtas

8. Duomenų bazės

210

aplinkybes, sudaroma DB struktūros stačiakampė diagrama (žr. 22 pav.). PREKĖS

KLIENTAI KK

KV KP

AD TE

GA PD

UŽSAKYMAI UN KK PR

UD UK

PARDAVĖJAI KA

VA PA

SĄSKAITOS SN

KK PR

DA SU

22 pav. Duomenų bazės struktūros diagrama firmos prekybinei veiklai Pervedus šią stačiakampę diagramą į reliacinį modelį (žr. 8.3 sk.), gaunama firmos pardavimų DB, kurią sudaro tokios lentelės: KLIENTAI(KK, KV, KP, AD, TE); PREKĖS(PR, PV, GA, PD, KA); PARDAVĖJAI(PK, VA, PA); UŽSAKYMAI(UN, KK, PR, PK, UD, UK); SĄSKAITOS(SN, KK, PR, DA, SU).

Normalizavimo metu lentelė UŽSAKYMAI išskaidoma į lenteles ir UŽSAKYTI_KIEKIAI:

UŽSAKYMAI

UŽSAKYMAI(UN, KK, PK, UD); UŽSAKYTI_KIEKIAI(UN, PR, UK). Lentelė SĄSKAITOS išskaidoma į SĄSKAITŲ_APMOKĖJIMAS: SĄSKAITOS(SN, KK, DA); SĄSKAITŲ_APMOKĖJIMAS(SN, PR, SU).

lenteles

SĄSKAITOS

8.17. Populiarios duomenų bazių valdymo sistemos Yra daugybė DBVS. Jas kuria įvairios firmos, kurios šias sistemas platina tarp vartotojų kaip atskirus, savarankiškus programinės įrangos vienetus. Tokie vienetai vadinami paketais. DB valdymo paketai skiriasi vieni nuo kitų kokybinėmis ir kiekybinėmis (techninėmis) charakteristikomis. Kokybinės DBVS charakteristikos - tai apimtis (sudėtingumo laipsnis), taikymo sritis, funkcionavimo bazė, darbo patogumas. Kiekybinės charakteristikos - tai, pvz., leistina apdorojamos DB apimtis, DB lentelių skaičius, lentelės apimtis ir pan. Vienas iš pagrindinių sistemų klasifikavimo kriterijų yra sistemų apimtis. Pagal savo apimtį DBVS galima suskirstyti į dideles (labai sudėtingas)

8. Duomenų bazės

211

sistemas, vidutines (mažiau sudėtingas) sistemas ir mažas sistemas. Didelės DBVS yra šios: Oracle, Sybase, Informix, DB2, SQL Server, IMS, Ingres. Vidutinių sistemų yra daugiau. Pagrindinės yra šios: Foxpro, Access, Paradox, Clipper, Clarion, dBase ir kt. Dar daugiau yra mažų DBVS - jų šiuo metu suskaičiuojama daugiau kaip 50. Didelės apimties, kompleksinės DBVS paprastai reikalingos stambioms organizacijoms, kompanijoms, bankams. Vidutinės sistemos tinka smulkesnėse įmonėse, įstaigose, firmose. Jos gali būti naudojamos ir atskiruose stambių organizacijų padaliniuose, filialuose. Daugumos šiuolaikinių DBVS funkcionavimo bazė yra personaliniai kompiuteriai. Visos didelės sistemos, be to, dar gali funkcionuoti ir minikompiuteriuose bei super-kompiuteriuose. Paprastai visi DB valdymo paketai yra orientuojami į darbą Windows tipo operacinėse sistemose, būtent, Windows NT, Windows 2000 ir pan.. Kalbant apie darbo patogumą pažymėtina, jog vienose sistemose siekiama suteikti kuo lankstesnes, vaizdesnes grafinės sąsajos galimybes, o kitose sistemose pagrindinis dėmesys skiriamas tam, kad būtų kuo daugiau manipuliavimo duomenimis priemonių. Pirmosios sistemos daugiau orientuojamos į vadinamuosius galutinius vartotojus (ne į programuotojus). Antrosios sistemos orientuojamos į kvalifikuotus vartotojus (programuotojus). Pagrindinės kiekybinės DBVS charakteristikos yra šios:  maksimalus leistinas lentelių kiekis DB;  maksimalus lentelės dydis;  maksimalus įrašų kiekis lentelėje;  maksimalus simbolių kiekis įraše (lentelės plotis);  maksimalus laukų kiekis lentelėje;  maksimalus lauko plotis;  maksimalus lauko vardo ilgis ir kt.

8.18. Kontroliniai klausimai 1. Pasakykite duomenų bazės apibrėžimą. 2. Kas, jūsų manymu, yra duomenų integruotumas? 3. Kokius jūs pasirinktumėte ryšių tarp DE tipus duotoje ovalinėje diagramoje? Prekės

Pirkėjai I

Užsakytų prekių kiekis

4. Išvardinkite jums žinomus duomenų bazių valdymo paketus.

8. Duomenų bazės

212

5. DB įrašo struktūra pateikta žemiau pavaizduotoje stačiakampėje diagramoje. Studento pavardė

Asmens kodas punktas

Studento bilieto nr.

Disciplina

Įvertinimas

Nurodykite galimus raktus. 6. Kaip susiejamos DB lentelės? 7. Kodėl reikalingas DB normalizavimas? 8. Lentelėje yra laukai A, B, C, D. Kuriuo atveju laukas D tranzityviai priklauso nuo lauko „A”? a) AC, BD; b) AB, BC; c) AB, BD; d) AB, BC, CD, AD. 9. Duota lentelė: DARBUOTOJAI(TABELIO_NR, PAVARDĖ, SKYRIUS, VADOVAS).

Kurioje normalinėje formoje yra ši lentelė? 10. Kas yra duomenų bazių valdymo sistema? 11. Kokios svarbiausios DBVS dalys? 12. Pasakykite, kokie pagrindiniai darbo su duomenų baze etapai. 13. Išvardinkite svarbiausias duomenų bazės turinio redagavimo operacijas. 14. Kam naudojami indeksiniai failai? 15. Kam reikalingi filtrai? 16. Kokia ataskaitos paskirtis? 17. Kuri SQL instrukcija naudojama duomenų paieškai? a) CREATE; b) UPDATE; c) SELECT; d) INSERT. 18. Kokiose srityse taikomos duomenų bazės? Rekomenduojama literatūra 19. Date C.J. An introduction to database systems: Addison-Wesley Longman, Inc., 1995. 20. Hansen G. W., Hansen D. W. Database management and design: Prentice – Hall International, Inc., 1998 21. Jennings R. Using Microsoft Access 2000. Indianapolis: Que Corporation, 1999.

9. Internetas

213

9. Internetas 9.1. Bendrosios žinios Informacinėje visuomenėje strateginis resursas yra informacija. Informacinės visuomenės gimimo data galima laikyti 1950 metus. Tada pradėti kompleksiškai naudoti kompiuteriai ir ryšio priemonės informacijai perduoti. Pagrindinis informacijos perdavimo parametras yra informacijos perdavimo greitis. 1800 metais pašto siuntos iš Anglijos į Ameriką nukeliaudavo per kelias savaites. 1900 metais pranešimą ten buvo galima perduoti per 1 valandą. Dabar elektroninis laiškas tą patį atstumą nukeliauja per kelias sekundes. Kelios įsimintinos datos iš ryšio sistemų raidos istorijos:  1837 - telegrafas;  1876 - telefonas;  1947 - ryšio sistemose pradėti taikyti kompiuteriai;  1962 - palydovinio ryšio priemonės;  1983 - mobilios ryšio priemonės. Kelios įsimintinos datos iš informacinių sistemų raidos istorijos:  1950 - failai, katalogai, failų sistema;  1960 - darbas per nutolusį terminalą;  1970 - duomenų bazės;  1980 - personaliniai kompiuteriai, informacinės sistemos personaliniuose kompiuteriuose. Dešimtajame dešimtmetyje dauguma personalinių kompiuterių išsivysčiusiose šalyse buvo sujungti į tinklą. Šiuo metu naudojami keli kompiuterinių tinklų tipai:  lokaliniai tinklai; tai grupė personalinių kompiuterių apjungtų į bendrą tinklą;  globaliniai kompiuterių tinklai; tai geografiniu principu organizuotas tinklas: gali būti firmos, universiteto, miesto, valstybės ar internacionalinis globalinis kompiuterių tinklas. Kompiuterių tinklo komponentai:  serveris - pagrindinis tinklo kompiuteris, nuolatos įjungtas ir bet kokiu momentu prieinamas tinklo vartotojui;  klientas - įvedimo/išvedimo įrenginys, įjungtas į tinklą; iš jo galima prisijungti prie serverio duomenų ir programų;

214

9. Internetas

 grandinė - elektrinė arba optinė ryšio priemonė, kuria perduodami duomenys. 1 pav. pateikta tipinė lokalinio tinklo schema. Šioje schemoje į tinklą sujungti 5 personaliniai kompiuteriai, serveris ir spausdintuvas. Ryšiui su globaliniais tinklais palaikyti panaudota speciali jungtis. Tai specializuotas kompiuteris, kuris koordinuoja duomenų srautus. Globalinis tinklas

Serveris

Jungtis

Spausdintuvas

Kompiuteris

1 pav. Lokalinio tinklo tipinė schema Serveris - taip pat kompiuteris, tik galingesnis. Jame paprastai saugomos centralizuotos duomenų bazės ir programinė įranga. Centralizuotas duomenų ir programų naudojimas leidžia taupiai vartoti tinklo kompiuterių resursus. Bet kurio lokalinio tinklo kompiuterio ir serverio resursais gali naudotis kiti to paties tinklo kompiuteriai. Tai padeda išvengti duomenų, programų, įrenginių dubliavimo. Pavyzdžiui, spausdintuvu gali naudotis visų 5 personalinių kompiuterių ir serverio vartotojai. Serveryje įdiegta progamine įranga galima naudotis iš bet kurio tinklo kompiuterio. 2 pav. pateikta globalinio kompiuterių tinklo schema. Kaip jau minėta, globaliniai tinklai organizuojami geografiniu principu. Įstaigų, firmų tinklai sujungiami į bendrą miesto arba regiono tinklą. Keli regionai jungiasi į bendrą valstybės tinklą, kuris turi išėjimą į pasaulinį

9. Internetas

215

tinklą. Įstaigų tinklai taip pat gali turėti tiesioginį išėjimą į pasaulinį kompiuterių tinklą. Pasaulinis tinklas

Regiono globalinis tinklas

Įstaigos globalinis tinklas

2 pav. Globalinio tinklo tipinė schema Šiuolaikinės ryšio priemonės užtikrina greitą ir patikimą duomenų perdavimą tarp lokalinių tinklų. Dauguma personalinių kompiuterių vartotojų neturi tiesioginio ryšio su pasauliniu kompiuterių tinklu. Čia pasitelkiamos paprastos telefono ryšio linijos. 3 pav. pateikta tipinė tokio personalinio kompiuterio ryšio su kompiuterių tinklu schema. Telefono ryšio linija Modemas

Personalinis kompiuteris

Serveris

Modemas

3 pav. Ryšio su serveriu tipinė schema Aptarsime pagrindines pasaulinio kompiuterių tinklo paslaugas:

216

9. Internetas

 elektroninis paštas. Pranešimų perdavimas bet kuriam pasaulinio kompiuterių tinklo vartotojui, turinčiam kompiuterinį adresą;  FTP (File Transfer Protocol) paslauga. Duomenų persiuntimas tarp serverio ir kliento;  telnet paslauga. Kliento kompiuteris naudojamas kaip serverio nutolęs terminalas;  WWW (World Wide Web) paslauga. Pasaulinio "voratinklio" (WWW) serveriuose esančią informaciją, aprašytą specialia HTML kalba, galima pasiekti iš bet kurio įjungto į pasaulinį tinklą kompiuterio;  IRC (Internet Relay Chat) paslauga. IRC serveriai suteikia galimybę keliais kanalais vesti diskusijas realiu laiku. IRC klientas pasirenka IRC serverį ir IRC kanalą, kuriuo nori vesti diskusiją. Tekstas vedamas iš klaviatūros. Taigi, Interneto tinklo tikslas yra kolektyvinis informacijos resursų, kurie išdėstyti pasaulinio tinklo serveriuose, panaudojimas. Kiekvienas kompiuteris, įjungtas į Interneto tinklą, identifikuojamas dvejopai: skaitmeniniu adresu (IP adresu) ir simboliniu vardu, kuris žmogui lengvai įsimenamas. Pavyzdžiui: 193.219.40.3 ir munin.vu.lt 193.219.32.11 ir santaka.sc-uni.ktu.lt IP (Internet protocol) adresas susideda iš keturių skaičių. Kiekvienas šių skaičių yra iš intervalo 0..254. Skaičiai vienas nuo kito skiriami tašku, pavyzdžiui: 193.219.36.8 arba 193.219.036.008 (nulių iš kairės galima nerašyti). Turint IP adresą, galima nesunkiai nustatyti, kuriai šaliai ir įstaigai kompiuteris priklauso. Adresus galima grupuoti. Išskiriami trys adresų tipai: 1. 193.219.36.8 - kompiuterio adresas tinkle; 2. 193.219.36.XXX - grupė adresų, nurodanti į 36-ą potinklį; 3. 193.219.YYY.XXX - grupė adresų, nurodanti šalį, kurioje yra YYY potinklis. IP adresai nustatomi neatsitiktinai. Juos skiria Internetui vadovaujančios organizacijos: Europoje- RIPE (Reseaux IP Europeens), kitur - NIC (Network Information Center). Tam tikra šalis gauna Interneto tinklinius numerius. Šalies tinklo administravimo centras paskirsto potinklius tarp organizacijų (įstaigų) ir įrašo į maršrutų lenteles kelią į tuos potinklius. Organizacija (įstaiga) į vieną potinklį gali prijungti iki 253 kompiuterių su numeriais nuo 1 iki 253, kuriuos taip pat galima išskirstyti į kelis potinklius. Pavyzdžiui, Lietuvos

9. Internetas

217

akademiniam tinklui Litnet išskirtas toks IP adresų intervalas: 193.219.32.0 - 193.219.95.0. Kiekvieną IP adresą atitinka simbolinis vardas. Vardų serveris (DNS) perkoduoja simbolinį vardą į skaitmeninį adresą. Kompiuterių vardų pavyzdžiai: santaka.sc-uni.ktu.lt, litnet.litest.uio.no, titan.ksc.nasa.gov. Vardo sudedamosios dalys skiriamos tašku "." Paprastai varde būna įrašyta tokia informacija, skaitant iš dešinės į kairę: 1. šalies identifikatorius (2 paskutinės raidės); 2. įstaigos (organizacijos) santrumpa; 3. kompiuterio vardas. Jei įstaiga struktūrizuota į padalinius, tai vardo sudedamosios dalys gali būti: 1. šalies identifikatorius (2 paskutinės raidės); 2. įstaigos (organizacijos) santrumpa; 3. padalinio santrumpa; 4. padalinio kompiuterio vardas. Pavyzdžiui, vardą santaka.sc-uni.ktu.lt galima skaityti: lt - Lietuva, ktu - Kauno technologijos universitetas, sc-uni - skaičiavimo centras (SC), santaka - SC kompiuterio vardas. Visos šalys, išskyrus JAV, simbolinio adreso pabaigoje dviem raidėmis nurodo valstybę. Pavyzdžiui, .ca - Kanada, .za - Pietų Afrikos respublika, .lt - Lietuva. JAV adresuose paskutinės trys raidės nurodo organizacinę struktūrą (išskyrus keletą vardų, su galūne ".us"), pavyzdžiui, .edu - mokymo įstaigos, .com - biznio struktūros, .org pelno nesiekiančios organizacijos, .gov - vyriausybinės ir karinės struktūros.

9.2. Elektroninis paštas Elektroninis paštas - viena plačiausiai naudojamų Interneto paslaugų. Pagrindiniai jo privalumai yra operatyvumas ir patogumas. Tyrimai parodė, kad respondentai dažniau atsako į elektronį laišką negu į tradiciniu būdu parašytą laišką. Elektroninis laiškas gali būti perskaitytas ir išsiųstas bet kokiu respondentui patogiu laiku. Elektroninis paštas - tai globalinė sistema, įgalinanti nusiųsti laišką į bet kurį pasaulinio kompiuterių tinklo tašką per keliasdešimt sekundžių. Elektroninių laiškų perdavimui naudojamas vienas iš TCP/IP šeimos protokolų: SMTP (Simple Mail Transfer Protocol). UNIX sistemoje ši protokolą palaiko programa sendmail. Į ją kreipiasi vartotojo programos mail, Lotus Notes ir kitos. SMTP sistema veikia eilių principu. Atėję elektroniniai laiškai nukreipiami į eilę ir eilinio

218

9. Internetas

seanso metu išsiunčiami adresato kryptimi. Tokiu būdu laiškai persiunčiami iš vieno serverio į kitą, kol pasiekiamas adresatas. Elektroninio respondento adreso struktūra: respondento_vardas@kompiuterio_adresas Pvz., edas@soften.ktu.lt. Yra keletas servisinių programų, kuriomis galima nustatyti reikalingą elektroninį adresą - FINGER, WHOIS, Net Find. Darbas su failais. Dauguma elektroninio pašto sistemų neturi persiunčiamų failų formatų apribojimo, tačiau ribojamas failų dydis. Todėl tenka griebtis duomenų suspaudimo. Interneto elektroninio pašto sistemos naudoja 7 bitų ASCII simbolių kodavimo sistemą. To visai pakanka tekstiniams failams. Dvejetainiams duomenims pervesti į ASCII ir atvirkščiai pasitelkiamos perkodavimo programos UUEncode ir UUDecode. Reikia atsiminti, kad pašto sistemos negali persiųsti neperkoduotų dvejetainių failų. Visa siunčiama informacija automatiškai pervedama į 7 bitų ASCII kodus. Elektroniniu paštu persiųsti galima bet kurio tipo failus - dokumentus, programas, grafikus ir kt. Kadangi elektroninio pašto administratoriai paprastai apriboja laiško dydį (500K, 1M), tai grafinei ar kitai didelės apimties informacijai persiųsti rekomenduojama naudoti tam specialiai skirtą FTP servisą. Taigi visi prie Interneto prisijungę respondentai gali keistis elektroniniais laiškais. Truputį trukdo skirtingi duomenų formatai. Bet tai išsprendžiama problema. Elektroninio pašto priemonėmis galima perduoti bet kokio tipo duomenis, bet tai nėra elektroninio pašto paskirtis. Jis skirtas persiųsti nedidelius pranešimus.

9.3. FTP paslauga FTP - tai failų persiuntimo protokolas, reglamentuojantis duomenų perdavimą tarp dviejų tinklo kompiuterių. Serveryje yra FTP programa, kuri tvarko to serverio informacijos resursus. Kiekvienas FTP vartotojas turi atlikti registracijos procedūrą. Tam tikslui serveryje yra rezervuoti anonymous arba guest vartotojai, kurie gali prisijungti, vietoje slaptažodžio nurodę savo elektroninį adresą. FTP serverių pagrindiniuose kataloguose yra README, INDEX arba DIRINFO failai, kuriuose yra papildomi duomenys apie saugomą informaciją. FTP privalumas tas, kad, žinant adresą, galima operatyviai pasiimti informaciją. Blogai, kai tiksliai nežinoma, kur ir kas padėta kuriame nors FTP serveryje.

9. Internetas

219

Norint atlikti failų persiuntimo veiksmus, reikia žinoti tam tikras komandas. Internete galite surasti įvairiausios informacijos: nuo mokslinio straipsnio iki populiarios dainos teksto, nuo laisvai platinamų programų iki kompiuterinių žaidimų. Šią informaciją galima atsiųsti ne tik FTP priemonėmis, bet ir naudojant Gopher ar WWW paslaugas. Taigi, FTP - tai:  galimybė pasinaudoti Interneto failų bibliotekomis (pavyzdžiui, programinės įrangos, istorinių dokumentų, dainų tekstų); FTP leidžia persiųsti tuos failus į savo kompiuterį;  failų persiuntimas tarp nutolusių Interneto kompiuterių, kurie bendruoju atveju gali būti skirtingos architektūros.

9.4. Telnet paslauga Telnet - tai paslauga, leidžianti naudoti nutolusio kompiuterio resursus. Jūs galite prisijungti ne tik prie kompiuterio tame pačiame kambaryje ar pastate, bet ir prie kompiuterio, esančio kitame pasaulio krašte. Toks prisijungimas prie nutolusio kompiuterio vadinamas terminalo emuliacija. Dauguma tinklo kompiuterių naudoja VT100 tipo terminalo emuliaciją. Prisijungę prie nutolusio kompiuterio, savo kompiuterio klaviatūrą jūs naudojate komandoms ir duomenims įvesti, o ekraną - informacijai iš nutolusio kompiuterio skaityti. Galite naudotis visais nutolusio kompiuterio resursais. Kliento programa telnet suteikia galimybes:  peržiūrėti nutolusio kompiuterio katalogus;  jungtis prie duomenų bazių ir ten ieškoti reikalingos informacijos;  jungtis prie pasaulio bibliotekų ir patikrinti, ar ten yra jums reikalingų knygų;  registruotis įvairioms mokymo programoms;  užpildyti jums reikalingos informacijos užsakymo ir gavimo formas. Norėdami pradėti darbą su telnet programa, pirmiausia turite žinoti nutolusio kompiuterio skaitmeninį IP adresą arba vardą. Daugeliu atvejų jungiantis reikia turėti savo prisijungimo vardą ir slaptažodį tame kompiuteryje. Kai kurie nutolę kompiuteriai (serveriai) leidžia prisijungti, vartojant prisijungimo vardus guest, info, anonymous ir pan. Šie ir panašūs prisijungimo vardai leidžia naudotis daugelio nutolusių kompiuterių laisvai prieinamų bibliotekų katalogais ar duomenų bazėmis. Reikia nepamiršti, kad su telnet programa prisijungti galima ne prie visų kompiuterių, o tik prie tų, kurie teikia šią paslaugą. Telnet programą jūs galite vykdyti visose operacinėse aplinkose.

220

9. Internetas

9.5. WWW paslauga Kompiuterių tinklo pagrindinis tikslas - greitai perduoti informaciją. Pasitelkęs klasikinį informacijos gavimo metodą, vartotojas turi tiksliai žinoti, kur saugoma informacija pasauliniame kompiuterių tinkle. Naudojant FTP paslaugą, galima žinomu adresu kreiptis į FTP serverį ir persiųsti duomenis. Naudojant WWW, tai nebūtina (nors ir neblogai). Šioje paieškos sistemoje jau yra DB principu realizuota paieška. Vartotojui nebūtina žinoti ir saugomos informacijos formatus. Vaizduojant dokumentą, sistema pažins jo formatą ir konvertuos į sau patogią formą. Jau pabrėžta, kad Internetas yra kolektyvinė informacijos resursų eksploatavimo sistema. Didžioji dalis pirmųjų Interneto paslaugų - FTP, elektroninis paštas - buvo skirti informacijos mainams tarp tinklo kompiuterių. Kiti - telnet, rlogin - skirti darbui su nutolusiais tinklo kompiuteriais. Tobulėjant kompiuterinėms sistemoms, didėjo informacijos srautai ir reikėjo kurti naujus informacijos paieškos metodus, kad palengvėtų pats paieškos procesas, nekreipiant dėmesio nei į formatus, nei į resursų buvimo vietą pasauliniame Interneto tinkle. Vartotojas, naudodamas WWW paslaugą, gali atsiųsti į savo kompiuterį bet kokio formato dokumentą. Peržiūrint dokumentą, realizuotas perėjimas (angliškai - link) į kitą dokumentą, kuris gali būti bet kuriame Internet tinklo serveryje. WWW dokumentai vadinami WWW puslapiais. Jiems aprašyti vartojama HTML kalba. Šia kalba galima aprašyti namų puslapius, kuriuose yra tekstinė, grafinė, garso, vaizdo informacija, taip pat nuorodos į kitus WWW dokumentus, dialogo langai ir kitos priemonės. Daugialypės informacijos tinklas (Web, WWW) - populiariausia Interneto paslauga. WWW labai lengva naudoti - informacijai išrinkti nereikia jokių komandų. Be to, Web leidžia jungtis ir prie FTP kompiuterių. Svarbiausia Web populiarumo priežastis yra hipertekstas ir hipernuorodos. Norint jas suvokti, prisiminkite enciklopediją. Sakykim, skaitydami apie Antarktidą ir pamatę paveikslėlyje pingviną, norite daugiau apie jį sužinoti. Randate enciklopedijoje raidę "P" ir straipsnelį apie pingviną. Analogiškai ir Web aplinkoje. WWW objektas - tai ir tekstas, ir vaizdas, ir garsas. Pasirinkę išryškintą hipernuorodos žodį ar frazę ir paspaudę <Enter>, gaunate papildomą arba visiškai naują informacinį dokumentą. Savo veiksmais Web panašus į Gopher servisą, tačiau žymiai pažangesnis ir tobulesnis. Vietoj meniu sąrašo, čia jūs gaunate išsamų aprašymą. Web tinklas pasiekia hipertekstinės informacijos bibliotekas tūkstančiuose Interneto serverių. WWW yra

9. Internetas

221

palaikomas ryšys ir su kitais Interneto servisais (FTP, Telnet, WAIS, Gopher ir kt.). Kiekvienas Interneto vartotojas gali kurti savo namų puslapius, kaupti juose informaciją. Tam reikia turėti diskinės atminties resursų viename iš Interneto tinklo serverių. Patyrę Interneto vartotojai savo personaliniuose kompiuteriuose instaliuoja WWW serverius. WWW puslapiuose yra sukurtos galingos paieškos sistemos yahoo.com, infoseek.com ir kitos.

9.6. IRC paslauga IRC paslauga - tai puiki galimybė bendrauti viso pasaulinio kompiuterių tinklo vartotojams realiu laiku. Iš pradžių manyta, kad IRC tiks vien pramogai. Bet vėliau šis pažiūris pasikeitė. Pagrindinis IRC tikslas - tinklo vartotojų bendravimas. Dėl savo interaktyvaus pobūdžio IRC yra žymiai demokratiškesnė ir kartu chaotiškesnė už kitas tinklines bendravimo priemones, pvz., talk arba UseNet. Daugeliui studentų IRC pakeičia tarpmiestinius telefonų pasikalbėjimus. Dažnai toje pačioje kompiuterių klasėje sėdintys studentai bendrauja per IRC kanalą. Demokratiškumas pasireiškia tuo, kad neribojamas bendraujančių žmonių, diskutuojamų temų ir diskusijų grupių (kanalų) kiekis. Kai kurios švietimo ir pramogų sferos organizacijos nuolat organizuoja pasitarimus, panaudodamos IRC kanalus. Yra rašytojų, filosofų, aktorių, kurie rengia savo pasirodymus IRC. Kai kurios komercinės organizacijos naudoja IRC pasitarimams su savo padaliniais. Aišku, kaip ir kitos komunikacijos Internete priemonės, IRC kol kas neturi informacijos apsaugos. IRC sukūrė 1980 metais suomių studentas. Jis bandė patobulinti elektroninę skelbimų lentą Internete. Pirmose IRC versijose bendrauta primityviai (talk programos lygiu). Dabar ši paslauga sparčiai tobulinama. Nuo UNIX darbo stočių IRC serveriai ir klientai persikėlė ir į personalinius kompiuterius. IRC darbo principai. IRC darbą reglamentuoja bazinis Interneto protokolas -TCP/IP. IRC sudaro du komponentai - klientas ir serveris. Vartotojai tiesiogiai bendrauja su klientine dalimi. IRC klientas - tai programinės įrangos dalis, kuri turi būti instaliuota vartotojo kompiuteryje. Ši programinė įranga leidžia prisijungti prie IRC serverio, kuris aptarnauja daug klientų. IRC serveriai yra išsidėstę Interneto tinkle, todėl galima prisijungti prie bet kurio IRC serverio bet kurio kanalo. Geriausi IRC klientai UNIX- zircon ir Windows -IRC yra labai lankstūs ir kartu labai paprasti.

222

9. Internetas

IRC serveriai - tai sistemos šerdis. Juose saugoma informacija apie šiuo momentu pasiekiamus kanalus. Apie kiekvieną naujai prijungtą kanalą informuojami kiti IRC serveriai. Ten pat saugoma informacija apie prisijungusius prie IRC vartotojus (user, nickname). Ši informacija be paliovos atnaujinama. IRC serverius aptarnauja IRC operatoriai (paprastai tai atlieka tinklo administratoriai). Šiuo metu Internete yra šimtai IRC serverių. Pagrindiniai IRC serveriai Lietuvoje yra šie: irc.is.lt - VI infrastruktūra; irc.ktu.lt - KTU SC; irc.elnet.lt - IRC serveris, Vilnius; irc.omnitel.net - Omnitel; irc.litnet.lt -LITNET. Keli populiarūs pasaulio IRC serveriai: irc.netsys.com - California (Kalifornija); irc.indiana.edu - Indiana University (Indianos universitetas); irc.tc.umn.edu - Universsity of Minesota Minesotoa universitetas); irc.nada.kth.se - Sweden (Švedija). IRC bendravimo forma turi savo anglišką pavadinimą - IRCing. Keli patarimai pradedantiesiems. Įsigilinkite į vedamos diskusijos tematiką ir tik tada bandykite įsiterpti. Beje, nelabai mėgstama, kai kas nors prisijungęs tik pasyviai stebi diskusiją. Kaip ir realiame gyvenime, IRC fanai yra susibūrę į atskiras grupes. Kiekviena grupė turi savo kanalą. Kiekviename IRC serveryje galima kurti praktiškai neribotą kanalų skaičių. Visi gali laisvai jungtis prie bet kurio kanalo. Kiekvienas vartotojas turi savo pseudonimą (nickname). Ir dar - būkite pakantūs pradedantiesiems vartotojams. Padėkite jiems. Prisiminkite, kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai…

9.7. Informacijos paieška Internete Šiame skyrelyje aptarsime informacijos paiešką pasauliniame Interneto tinkle panaudojant World Wide Web paslaugas. World Wide Web sinonimai yra WWW, W3 ir Web. Mes naudosime WWW. WWW apjungia visas Interneto paslaugas į vieningą sistemą. Todėl labai supaprastėjo informacijos mainai tarp Interneto vartotojų. WWW sistemos šerdis yra hiperteksto dokumentai, kurie yra saugomi Interneto tinklo kompiuteriuose ir yra prieinami kiekvienam WWW sistemos vartotojui. Šiuose dokumentuose galima talpinti ne vien tekstinę, bet ir grafinę, video ir audio informaciją.

9. Internetas

223

WWW sistemoje yra palaikomi praktiškai visi Internete naudojami informacijos mainų protokolai. Šie protokolai reglamentuoja informacijos mainus tarp Interneto tinklo kompiuterių:  E-mail (Simple Mail Transport Protocol arba SMTP) – paskirsto elektroninius laiškus į Interneto tinklo pašto dėžes;  Telnet (Telnet Protocol) – suteikia galimybę vykdyti komandas kitame Interneto tinklo kompiuteryje;  FTP (File Transfer Protocol) – persiunčia failus tarp FTP kliento ir serverio kompiuterių;  Usenet (Network News Transfer Protocol or NNTP) – paskirsto Usenet naujienas tarp diskusijų grupių;  Gopher (Gopher Protocol) – meniu pagrindu organizuota informacijos pateikimo sistema. Dabar jau pasenusi ir mažai naudojama;  HTTP (HyperText Transfer Protocol) - informacijos perdavimo Interneto tinkle protokolas. WWW užtikrina vieningą, patogią visų paminėtų protokolų panaudojimo sąsają. Hiperteksto, multimedia ir pažangių programavimo kalbų panaudojimas užtikrina WWW sistemai lyderio pozicijas Interneto tinkle. Hipertekstas yra dokumentas, kuriame ryšiai į kitus dokumentus nurodomi specialias žodžiais (saitais). Bendru atveju saitu gali būti tekstas arba grafinis objektas. Saitas gali būti nukreiptas į kitą dokumentą, grafinį, video arba garso failą. Bendru atveju WWW yra milžiniškas voratinklis, kuris sieja dokumentus, paveikslus, garsą, grafiką, programas. WWW dokumentų kūrimui naudojama HTML(HyperText Markup Language) kalba. Jos operatoriai (tag) komponuojami į paprastą tekstą ir atlieka teksto, grafikos tvarkymo bei saitų į kitus dokumentus nurodymo funkcijas. HTML yra dinamiška, besivystanti kalba. Standartizacijos reikalais rūpinasi speciali organizacija - World Wide Web Consortium. HTML kalba sudarytus dokumentus vadinsime WWW dokumentais. Tokiu būdu WWW yra aibė WWW dokumentų, kurie yra tarpusavyje susieti panaudojant Interneto resursus. Kiekvienas WWW dokumentas turi adresą Interneto tinkle. Dokumentų atidarymui yra naudojamos specialios programos, vadinamos WWW naršyklėmis. URL (Uniform Resource Locator). URL reglamentuoja kiekvieno failo, kuris saugomas į Interneto tinklą įjungtame kompiuteryje, adresą. Kiekvienas WWW dokumentas turi unikalų URL adresą. WWW

224

9. Internetas

naršyklės pagalba galima atidaryti bet kurį WWW dokumentą savo kompiuterio displėjaus ekrane. DNS (Internet Domain Name System) sistema transliuoja URL adresą į skaitmeninę formą. Skaitmeninis adresas faktiškai yra tikrasis URL adresas. Vartotojui yra patogesnė simbolinė adreso užrašymo forma. WWW naršyklėje simbolinis adresas automatiškai paverčiamas skaitmeniniu. Nedraudžiama vartoti ir skaitmeninį adresą. URL struktūra. URL adresą sudaro šie objektai: protokolas://kompiuteris/katalogas/dokumentas Pvz., KTU namų puslapio adresas: http://www.ktu.lt/lt/index.html, čia http – WWW protokolas; www – Interneto kompiuterio vardas; ktu – srities vardas; lt – pagrindinės srities vardas; lt – katalogas kompiuteryje ; index.html – WWW dokumentas. Interneto adresų pagrindinių sričių vardai TLD(top-level domains) yra reglamentuojami standartu ISO 3166. Šiais klausimais rūpinasi tarptautinė standartų organizacija ISO (International Standards Organization). Pagrindinių sričių vardų pavyzdžiai: lt Lithuania (Lietuva); lv Latvia (Latvija); ee Estonia (Estija); ch Switzerland (Šveicarija); de Germany (Vokietija); jp Japan (Laponija). uk United Kingdom (Jungtinė Karalystė) Keli pavyzdžiai JAV naudojamų TLDs vardų: com komercinės organizacijos; edu mokslo ir mokymo įstaigos; org pelno nesiekiančios organizacijos; net Interneto paslaugas teikiančios organizacijos. Dabartiniu metu vyksta diskusijos TLD standartizavimo klausimais. Siūlomi nauji 7 TDL sričių vardai: firm biznis, firmos; store prekybos organizacijos; web organizacijos, kurių veikla susieta su WWW; arts kultūra; rec pramogų verslas; info informacinės paslaugos; nom pavieniai asmenys. Darbui su WWW yra naudojamos WWW naršyklės. Jos yra 2 tipų – grafinės ir tekstinės.

9. Internetas

225

Grafinių naršyklių (Netscape Navigator, Internet Explorer) aplinkose galima atidaryti WWW dokumentus, kuriuose yra tekstinė, grafinė, audio ir video informacija. Tekstinės naršyklės (Lynx) dirba tiktai tekstiniame režime. Ši naršyklė naudojama IBM, VAX ir UNIX šeimų kompiuteriuose. Prisijungimui prie Interneto tinklo reikalinga speciali techninė ir programinė įranga. Yra du prisijungimo būdai: tiesioginis(ethernet connection) ir per telefoninio ryšio liniją (dialup connection). WWW naršyklei tai įtakos neturi. Prisijungimo prie Interneto paslaugas dažniausiai teikia ryšio įmonės. Naršyklių galimybių praplėtimas. Kai WWW dokumente yra saitas į grafinį, vaizdo arba garso failą, jo atidarymui reikia kreiptis į pagalbines programas(helper application), kurios dažniausiai yra laisvai platinamos WWW. Pagalbinių programų failų formatas yra MIME (Multimedia Internet Mail Extension). Šis formatas buvo sukurtas įvairiai elektroninių laiškų ne tekstinei informacijai koduoti. Pagrindinis bazinis MIME tipas yra text/html, o failai turi plėtinį(extension) .html . Audio ir video failų atidarymui yra naudojamos specialios programos (Plug-ins). WWW naršyklės paprastai komplektuojamos su nedideliu tokių programų rinkiniu. Jos paprastai yra licenzijuotos. Dabartiniu metu jų yra daugiau negu 200. Kelių populiarių Plug-ins programų pavadinimai ir naudojamų failų tipai: Cosmo Player (3D grafika). .wrl, .wrz; QuickTime Player(video) .mov; Live Audio(audio) .au, .aiff, .wav, .midi, .la, .lma. Microsoft yra sukurta ActiveX technologija, kurios dėka galima atsisakyti specialių programų. Taikymo pavyzdžiu galima pateikti Power Point failų panaudojimą WWW naršyklėse. ActiveX technologijos pagalba šiuos failus galima ne tik stebėti, bet ir redaguoti WWW naršyklės aplinkoje. WWW naršyklė tampa rimta radijo ir televizijos konkurente. Dabartiniu metu tampa populiarios audio ir video transliacijų realiame laike programos. Kelių populiarių tokių programų pavadinimai ir adresai: Real Player www.real.com VDO Live Player www.vdo.net WWW naršyklių taikymą labai praplėtė naujų programavimo technologijų panaudojimas. Paminėsime pagrindines : CGI (Common Gateway Interface) . Pagal šią specifikaciją C, Perl, Visual Basic ar kita kalba parašyta programa gali būti panaudota WWW dokumente. CGI programa vykdoma tame kompiuteryje, kur patalpintas

226

9. Internetas

WWW dokumentas. CGI technologiją paprastai naudoja profesionalūs WWW dizaineriai. Java/Java Applets. Java - tai turbūt pati populiariausia dabar WWW naudojama programavimo kalba. Ji objektiškai orientuota, panaši į C++ kalbą. Java yra nepriklausoma nuo operacinės sistemos. Ji puikiai dirba Windows 98/NT ir Unix sistemose. JavaScript yra Netscape Communications sukurta programavimo kalba. Analogiška kalba Jscript yra sukurta Internet Explorer naršyklei. Realaus laiko kalendoriai, laikrodžiai, meniu, etiketės WWW dokumentuose - visa tai yra šių kalbų panaudojimo pavyzdžiai. XML (eXtensible Markup Language) yra WWW dokumentų kūrimo kalba. XML suteikia galimybę vartotojui sukurti naujus operatorius, kurių nėra HTML kalboje. 1999 m. pavasarį pasirodė HTML 4.0 versija, kurioje patobulinta XML vadinama XHTML. Real-Time Communication - tai programos, kurios suteikia vartotojui galimybę bendrauti realiame laike. Galimi keli tokio bendravimo būdai: audio - WWW telefonas; video - konferencijos dalyvių stebėjimas(videokonferencija); file transfer - failų persiuntimas tarp daugelio vartotojų; chat - teksto įvedimas realiame laike; whiteboard - bendrai prieinamas WWW dokumentų redagavimas; document/application sharing - dokumentų ir programų panaudojimas kitame tinklo kompiuteryje; collaborative Web browsing - WWW dokumentų bendras naršymas. Šių programų panaudojimas labai priklauso nuo Internet tinklo techninių charakteristikų. Realaus laiko konferencijos yra įdiegtos Netscape (Netscape's Conference) ir Internet Explorer (Microsoft's NetMeeting) naršyklėse. Kol kas nėra Real-Time Communication standartų. Paieškos programos (Search engines). Jų uždavinys yra naršyti po Internetą ir ieškoti vartotojo nurodytos informacijos. Paieškos programų objektais yra WWW dokumentai ir failai. Jas galima suskirstyti į 2 pagrindines grupes: Search engines ir Directories. Search engines programos dar vadinamos “vorais” (spiders). Toks pavadinimas panaudotas todėl, kad Search engines pastoviai lanko visas WWW vietas(sites) ir kuria WWW dokumentų katalogus(index). Tokiu būdu yra sukaupiamas milžiniškas dokumentų katalogas. Tačiau paieškos rezultate gauname daug nenaudingos informacijos -"šiukšlių".

9. Internetas

227

Directories. Šio tipo programose WWW katalogas yra kuriamas ne automatiškai, o interaktyviai. Žmogaus dalyvavimas informacijos klasifikavimo procese sąlygoja tikslesnį jos paskirstymą. Paieškos rezultatai paprastai būna geresni negu spiders tipo programose. Tačiau paieška vykdoma tiktai tarp užregistruotų WWW dokumentų. Mišriose paieškos programose programose yra realizuota mišri paieška. Dalis WWW puslapių yra interaktyviai klasifikuota. 1 lentelėje pateiktos 10 populiariausių paieškos programų. Kiekviena paieškos programa turi savo URL adresą. Paieška vykdoma panaudojant WWW naršyklę. Nurodžius URL adresą naršyklė atidaro WWW dokumentą, kuriame įvedame duomenis ir stebime paieškos rezultatus. 1 lentelė Eil. Paieškos programa URL adresas Pastaba Nr. 1 Alta Vista http://altavista.digital.com Search engines paieška 2 Excite http://www.excite.com Search engines paieška 3 Go To http://goto.com Search engines paieška 4 Infoseek http://infoseek.com Mišri paieška 5 MSN Search http://www.msn.com Naudoja kelias programas 6 Netscape Search http://www.netscape.com Naudoja kelias programas 7 Northern Light http://northernlight.com Search engines paieška 8 Look Smart http://looksmart.com Directories tipo paieška 9 Lycos http://lycos.com Search engines paieška 10 Yahoo http://www.yahoo.com Directories tipo paieška Paprasta paieška. Dabar aptarsime paprastos paieškos taisykles. WWW dokumente (4 pav. ) yra matomi(tekstas, paveikslai, rėmeliai, fonas…) ir nematomi(HTML operatoriai) objektai. “<>” skliaustuose yra HTML operatoriai.

228

9. Internetas <HTML> <HEAD> <TITLE>WWW dokumento pavadinimas</TITLE> </HEAD> <BODY> WWW dokumento turinys <A HREF="http://www.yahoo.com/" > Yahoo saitas </BODY> </HTML>

4 pav. WWW dokumentas HTML kalba 5 pav matome, kaip atrodo tas pats dokumentas WWW naršyklės lange.

5 pav. Internet Explorer aplinkoje atidarytas WWW dokumentas Paieškos rakto konstravimas. Paieškos raktu vadinsime žodžių seką, kuri bus panaudota WWW dokumento paieškai. 6 pav. yra Excite paieškos programos WWW dokumentas, atidarytas Netscape naršyklės lange. Paieškos raktas yra įvedamas į lauką greta Search klavišo (mažosiomis raidėmis). Paprasta paieška. Priklausomai nuo to, kokie panaudoti skyrikliai, galimi tokie paprastos paieškos variantai. Žodžio(žodžių) paieška. Jei paieškos rakte nurodytas vienas žodis, tada ieškoma WWW dokumentų, kurių tekste yra tas žodis arba žodžiai,

9. Internetas

229

turintys tokią pat pradžią. Tokius žodžius toliau vadinsime panašiais žodžiais, pvz., žodžiui computer ir computers. 2 lentelėje pateikti minėtų žodžių paieškos rezultatai.

6 pav. Excite paieškos programos WWW dokumentas atidarytas Netscape naršyklės lange. 2 lentelė. Žodžio paieška Paieškos programa Paieškos raktas Excite computer computers Yahoo computer computers

Rasta dokumentų 2344141 908210 32047 30922

Kaip matome, žodžio computers paieškos rezultatas yra mažesnė dokumentų aibė. Reikia vengti bendrinių žodžių naudojimo. Net tuo atveju, kai tikrai žinome, kad ieškomame dokumente yra koks nors bendrinis žodis, tai duoda maža naudos, nes dokumentų aibė būna labai didelė ir praktiškai neaprėpiama. Labiau tinka tikriniai žodžiai arba santrumpos. Kai paieškos rakte panaudoti keli žodžiai, jų skyriklis yra tarpas. Paieškos rezultatas yra WWW dokumentų aibė, kuriuose yra bent vienas rakte nurodytas žodis arba panašūs žodžiai. 3 lentelėje pateikti keli žodžių paieškos rezultatai.

230

9. Internetas

3 lentelė. Žodžių paieška Paieškos programa Paieškos raktas Rasta dokumentų Excite Alta 129996 Vista 183426 Search engine 4918309 Search engine alta vista 5216061 Yahoo Alta 556 Vista 1069 Search engine 1792 Search engine alta vista 80783 Lycos, Northern Light paieškos programose paieškos rezultatas yra WWW dokumentų aibė, kuriuose yra visi rakte nurodyti žodžiai arba panašūs žodžiai. Plus (+) paieška. “+” ženklo poveikis analogiškas tam, kuris būtų palikus tarpą prieš žodį paieškos rakte. Rezultatas yra WWW dokumentų aibė, kuriuose paminėti žodžiai, paieškos rakte turintys “+” ženklą . 4 lentelėje pateikti keli šios paieškos rezultatai. 4 lentelė. Plus (+) paieška Paieškos programa Paieškos raktas Rasta dokumentų Excite Valdymo +centras 748 Litnet +valdymo +centras 54 Yahoo Valdymo +centras 26 Litnet +valdymo +centras 18 Visi 54 (Exite) WWW dokumentai patenka į paieškos pagal pirmą raktą skaičių (748). Minus (-) paieška. “-” ženklas, kuris padėtas prieš žodį paieškos rakte, reiškia, kad ieškoma WWW dokumentų, kuriuose nėra žodžių, turinčių “-” paieškos rakte . 5 lentelėje pateikti keli minus paieškos rezultatai. 5 lentelė. Minus (-) paieška Paieškos programa Paieškos raktas Rasta dokumentų Excite litnet -valdymo 312 litnet -valdymo -centras 310 Yahoo litnet -valdymo 593 litnet -valdymo -centras 574 Papildomas žodžio su “-” ženklu panaudojimas mažina surastų WWW dokumentų aibę.

9. Internetas

231

Frazės paieška. Frazė yra žodžių seka tarp kabučių(“”). Ieškoma WWW dokumentų, kuriuose bent vieną kartą pasitaiko nurodyta frazė. 6 lentelėje pateikti keli frazės paieškos rezultatai. 6 lentelė. Frazės paieška Paieškos programa Paieškos raktas Rasta dokumentų Excite “valdymo centras” 5 “litnet valdymo centras” 3 Yahoo “valdymo centras” 9 “litnet valdymo centras” 14 Kuo ilgesnė frazė, tuo paprastai mažesnė surastų WWW dokumentų aibė. Kombinuota paieška. Panaudojant kombinuotą paiešką paieškos rakte nurodomi žodžiai, frazės bei “+” ir “-“ženklai. 7 lentelėje pateikti kombinuotos paieškos rezultatai 7 lentelė. Kombinuota paieška Paieškos programa Paieškos raktas

Rasta dokumentų Excite “litnet valdymo centras” +kaunas 2948 “litnet valdymo centras” +lvc 1206 “litnet valdymo centras” +lvc -noc 1198 “litnet valdymo centras” -noc 1 Yahoo “litnet valdymo centras” +kaunas 14 “litnet valdymo centras” +lvc 4 “litnet valdymo centras” +lvc -noc 1 Naudojant kombinuotą paiešką, paprastai reikia pradžioje gauti kuo didesnę WWW dokumentų aibę, o po to stengtis ją mažinti. Šis patarimas tinka tuo atveju, kai mes tiksliai nežinome, kokie žodžiai yra panaudoti dokumento pavadinime ir pačiame dokumente. Labai praverčia informacija, kad dokumente yra tikrai panaudotas vienas ar kitas žodis arba frazė. Jeigu to tiksliai nežinome, reikia naudoti kelis jo sinonimus. Mūsų tikslas - gauti realiai aprėpiamą WWW dokumentų aibę ir neprarasti informacijos. Praradimas reiškia, kad paieškos rakte buvo panaudota bloga frazė arba nereikalingas žodis su (-) ženklu, ir atitinkami WWW dokumentai nepateko į paieškos rezultatų aibę. Pagerinta paieška. Naudojant paprastą paiešką ne visada pavyksta surasti reikiamą WWW dokumentą. Dabar aptarsime pagerintos paieškos taisykles; bus panaudoti loginiai operatoriai ir raktiniai žodžiai.

232

9. Internetas

Loginė paieška. Loginėje paieškoje rakto konstravime naudojami loginiai operatoriai AND, OR, NOT ir operatoriniai skliaustai (). Loginiai operatoriai rašomi didžiosiomis raidėmis. AND operatorius, jungiantis žodžius ar frazes, reiškia, kad rastuose WWW dokumentuose visi tie žodžiai arba frazės tikrai pasitaikys. OR operatorius, jungiantis žodžius ar frazes, reiškia, kad rastuose WWW dokumentuose būtinai pasitaikys bent vienas iš tų žodžių arba frazių. NOT operatorius. NOT operatorius panaudotas prieš žodį arba frazę, reiškia, kad rastuose WWW dokumentuose tikrai nebus žodžių ar frazių, prieš kuriuos buvo panaudotas NOT operatorius. Operatoriniai skliaustai naudojami sudėtingų loginių išraiškų konstravimui ir nurodo loginių operatorių panaudojimo eilės tvarką. 8 lentelėje pateikti loginių operatorių panaudojimo pavyzdžiai. 8 lentelė. Loginė paieška Paieškos Paieškos raktas Rasta programa dokumentų Netscape universitetas 183 Search Kaunas 2945 universitetas OR Kaunas 3088 universitetas AND Kaunas 40 universitetas NOT Vilnius 137 universitetas AND (Vilnius OR Kaunas) 76 universitetas NOT (Vilnius OR Kaunas) 107 7 pav. pateiktose diagramose matome, kaip formuojamos dokumentų aibės. Net ir loginė paieška negarantuoja, kad mes surasime norimą WWW dokumentą. Daug WWW dokumentų yra sudaryti taip, kad paieškos programų pagalba labai sunku juos aptikti, arba jeigu jie ir aptinkami, tai paieškos rezultatas yra neaprėpiamas. Tokių dokumentų pavadinimai yra trumpi ir lakoniški, bendriniai žodžiai dažnai kartojasi. Turinyje paprastai nebūna specifinių retų žodžių arba frazių. Kaip pavyzdį galime pateikti mūsų universiteto WWW dokumentą (namų puslapį), kurio adresas http://www.ktu.lt/lt/index.html .

9. Internetas

233 OR universitetas

Kaunas

AND universitetas

Kaunas

NOT universitetas

Vilnius

7 pav. Loginių operacijų rezultate gautos WWW dokumentų aibės Paieška panaudojant raktinius žodžius. Raktinis žodis nurodo specialų paieškos režimą. Raktinis žodis title paieškos rakte prieš žodį arba frazę reiškia, kad bus ieškoma tiktai dokumentų pavadinimuose. Dokumentų pavadinimai HTML kalba (žiūr. 4 pav.) rašomi tarp TITLE operatorių: <TITLE>WWW dokumento pavadinimas</TITLE> Atidarytame dokumente jie yra nematomi (5 pav.). Tokio pavadinimo WWW dokumento paieškos raktas: title:”WWW dokumento pavadinimas” Raktinis žodis host paieškos rakte prieš žodį reiškia, kad paieška bus vykdoma tuo žodžiu pavadintame kompiuteryje, pvz., host: soften.ktu.lt reiškia, kad paiešką reikia atlikti kompiuteryje soften.ktu.lt . Raktinis žodis link paieškos rakte prieš žodį reiškia, kad paieškos rezultatas yra WWW dokumentų aibė, kuriuose yra bent vienas saitas, panašus į duotą žodį, pvz., link:yahoo reiškia, kad reikia ieškoti WWW dokumentų, kuriuose yra saitas su

234

9. Internetas

Yahoo paieškos programa. 9 lentelėje pateikti loginių operatorių panaudojimo pavyzdžiai. 9 lentelė. Paieška panaudojant raktinius žodžius Bandymas Paieškos raktas Rasta dokumentų 1 link:altavista AND host:soften.ktu.lt 3 2 link:altavista AND host:soften.ktu.lt 2 AND NOT Dimitrijus 3 link:altavista AND host:soften.ktu.lt 1 AND Dimitrijus Paieška atlikta su Alta Vista paieškos programa.

9.8. Kontroliniai klausimai Kokie yra kompiuterinių tinklų tipai? Kokie yra kompiuterinio tinklo komponentai? Kokia yra lokalinio tinklo tipinė schema? Kokia yra globalinio tinklo tipinė schema? Išvardinkite pagrindines Interneto paslaugas. Kaip identifikuojamas įjungtas į Internet tinklą kompiuteris? Kokia IP adreso struktūra? Nurodykite kelis IP adresus. Kokios IP adresą atitinkančio simbolinio vardo sudarymo taisyklės? 9. Kokie elektroninio pašto privalumai ir trūkumai? 10. Kokio tipo informaciją galima persiųsti elektroniniu paštu? 11. Kokia respondento elektroninio adreso struktūra? Nurodykite savąjį ar kitą jums žinomą elektroninio pašto adresą. 12. Kokia FTP paslaugos paskirtis? Kokie šios paslaugos privalumai ir trūkumai? 13. Kokios Telnet paslaugos galimybės? 14. Kokie WWW privalumai? 15. Kas yra hipertekstas? 16. Koks IRC darbo principas? 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8.

Rekomenduojama literatūra 1. J.Fitzgerald, A.Dennis. Business data communications and networking, 5th ed. John Wiley&Sons, Inc., 1996. 2. M.A.Pike. Using the Internet, 2nd ed. QUE, 1995. 3. A Webmaster's Guide To SearchEngines. http://www.searchenginewatch.com/webmasters/index.html