kelionė aplink pasaulį jūros gelmėmis
R omana s Iš rusų kalbos vertė petras velička
Knygoje panaudotos XIX a. leidimo Alphonse de Neuville (1835–1885 m.) ir Édouard Riou (1833–1900 m.) iliustracijos (pagal Henri Theophile Hildibrand (1824–1897 m.) sukurtas graviūras).
PIR MO J I DA L IS Pir m a s s k y ri u s
Plaukiojantis rifas 1866 metai įsidėmėtini dėl nuostabaus įvykio, kurį, be abejo, daug kas atsimena. Nekalbant jau apie tai, kad paskalos, plintančios 5
žiulis vernas
dėl šio neišaiškinto reiškinio, jaudino žemynų ir ypač pajūrio miestų gyventojus, jos dar kėlė baimę ir jūreiviams. Pirkliai, laivų savininkai, laivų kapitonai, škiperiai, kaip Europoje, taip ir Amerikoje, visų šalių karo laivynų jūrininkai, net įvairių Senojo ir Naujojo Pasaulio valstybių vyriausybės buvo susirūpinusios dėl to nepaaiškinamo įvykio. Mat jau kuris laikas daugelis laivų jūroje sutikdavo kažkokį ilgą švytintį verpstės pavidalo daiktą, savo dydžiu ir greitumu toli pranokstantį banginį. Įrašai įvairių laivų žurnaluose nuostabiai sutapdavo, kai bylodavo apie paslaptingos būtybės arba daikto išvaizdą, negirdėtą jo greitį ir jėgą, taip pat apie jo elgesio ypatybes. Jei ten būtų buvęs banginis, tai, sprendžiant iš aprašymų, jis savo dydžiu būtų pranokęs visus iki tol mokslui žinomus to būrio atstovus. Nei Kiuvjė, nei Lasepedas, nei Diumerilis, nei Katrfažas nebūtų patikėję tokio fenomeno buvimu, jo nepamatę savo pačių akimis, tiksliau sakant, mokslininkų akimis. Nekreipiant dėmesio į pernelyg atsargius spėjimus, pagal kuriuos ši nelemta būtybė buvusi ne daugiau kaip dviejų šimtų pėdų ilgio, atmetus aiškius perdėjimus, pagal kuriuos ji buvo vaizduojama nelyginant koks milžinas, – mylios pločio, o ilgio trijų mylių! – laikantis aukso vidurio, vis dėlto reikėjo tarti, kad tas baisusis žvėris, jei tik išvis jo esama, savo dydžiu kur kas pranoksta visus šiuolaikinių zoologų žinomus gyvūnus. Turint galvoje žmogui būdingą polinkį tikėti įvairiais stebuklais, lengva suprasti, kaip audrino protus šis nepaprastas reiškinys. Kai kas buvo bemėginą visą šią istoriją apšaukti tuščiais gandais, bet vel6
20 000 mylių po vandeniu
tui! Gyvūnas vis dėlto buvo; tas faktas nekėlė nė mažiausios abejonės. 1866 metų liepos 20 dieną garlaivių bendrovės „Kalkuta end Bernach“ laivas „Gubernatorius Higinsonas“ sutiko didžiulę plaukiojančią masę už penkių mylių nuo rytinių Australijos krantų. Kapitonas Bekeris iš pradžių pamanė atradęs žemėlapyje nepažymėtą rifą; jau buvo benustatąs jo koordinates, bet tuo metu iš šios tamsios masės gelmių staiga ištryško du vandens stulpai ir švilpdami iškilo į orą per kokias pusantro šimto pėdų. Kas čia galėtų būti? Povandeninis rifas su išsiveržusiais geizeriais? O gal koks nors paprastų paprasčiausias jūrų žinduolis, kuris iš savo šnirpšlių kartu su oru išpurškė fontanus vandens? Tų pačių metų liepos 23 dieną toks pat reiškinys buvo pastebėtas Ramiajame vandenyne iš garlaivio „Kristobalas Kolonas“, priklausančio Vakarų Indijos Ramiojo vandenyno garlaivių bendrovei. Argi galimas daiktas, kad koks nors į banginį panašus gyvūnas plaukiotų tokiu antgamtiniu greičiu? Trijų dienų laikotarpiu du garlaiviai – „Gubernatorius Higinsonas“ ir „Kristobalas Kolonas“ – jį sutiko dviejuose Žemės rutulio taškuose, nutolusiuose vienas nuo kito daugiau kaip per septynis šimtus mylių*! Po penkiolikos dienų du tūkstančiai mylių nuo anksčiau minėtos vietos garlaivis „Helvecija“, priklausantis Nacionalinei garlaivių bendrovei, ir „Šanonas“, priklausantis „Rojal Meil“ bendrovei, plaukdami kontrahalsu ir susitikę Atlanto vandenyne tarp Amerikos ir Europos, matė jūrų pabaisą 42°15´ šiaurės platumos ir 60°35´ * Mylia – turimas galvoje senovinis prancūzų kelio mato vienetas jūros ljė, prilygstanti 5556 m. (Vert. past.) 7
žiulis vernas
ilgumos, į vakarus nuo Grinvičo meridiano. Kartu stebėdami iš akies nustatė, kad žinduolis yra mažų mažiausiai trijų šimtų penkiasdešimties angliškų pėdų* ilgio. Šiuos savo skaičiavimus jie parėmė tuo, kad „Šanonas“ ir „Helvecija“ buvo mažesni už gyvūną, nors nuo forštevenio ligi achterštevenio abu turėjo po šimtą metrų. Net stambiausi didieji banginiai, besiveisią Aleutų salų rajone, ir tie neviršijo penkiasdešimt šešių metrų ilgio – jei tik išvis pasiekdavo tokį dydį! Šios žinios, sklidusios viena po kitos, nauji pranešimai iš transatlantinio garlaivio „Pereras“, pabaisos susidūrimas su „Etnos“ laivu, aktas, surašytas prancūzų fregatos „Normandij“ karininkų, ir smulki komodoro Fico Džeimso ataskaita, atėjusi iš laivo „Lordas Klaidas“, – visa tai rimtai įkaitino viešąją nuomonę. Lengvabūdžių šalyse šis fenomenas buvo begalinė tema įvairiems juokams, bet praktiškos ir rimtos šalys, tokios kaip Anglija, Amerika, Vokietija, juo labai susidomėjo. Visose sostinėse jūrų pabaisa virto mados dalyku: apie ją dainuota daineles kavinėse, iš jos tyčiotasi laikraščiuose, ji rodyta teatrų scenose. Spaudos antims atsirado geriausia proga dėti visokių spalvų kiaušinius. Žurnalai ėmė vilkti į dienos šviesą milžiniškas būtybes, pradėdami baltuoju banginiu, baisiuoju arktinių kraštų „Mobiu Diku“, ir baigdami siaubingais aštuonkojais, kurie savo čiuptuvais galį apraizgyti penkių šimtų tonų talpos laivą ir jį nusitempti į vandenyno gelmes. Ištraukti iš palėpių senų senovės rankraščiai, Aristotelio ir Plinijaus veikalai, mat tuodu jūrų pabaisas laikė galimu dalyku, norvegų vyskupo Pontopidano pasakojimai, Polio He* Angliška pėda – 30,4 cm. (Vert. past.) 8
20 000 mylių po vandeniu
gedo pranešimai ir pagaliau raportai Haringtono, kurio autoritetu nebuvo galima abejoti ir kuris tvirtino, kad 1857 metais, būdamas „Kastilano“ laive, savo paties akimis matęs baisų jūrų žaltį, lig tol tesilankiusį vien palaimintojo „Konstitiusjonelio“ vandenyse. Mokslininkų draugijose ir moksliniuose žurnaluose kilo begaliniai ginčai patikliųjų su nepatikliaisiais. Baisusis gyvūnas buvo itin jaudinanti tema. Žurnalistai, mokslo gerbėjai, kovodami su savo priešininkais, pasitelkusiais sąmojį, toje atmintinoje epopėjoje išliejo upes rašalo; o kai kurie nuvarvino net po du tris lašus kraujo, nes dėl to jūrų žalčio ginčai prieidavo iki peštynių tikrąja šio žodžio prasme. Ši kova – su permaininga sėkme – truko šešis mėnesius. Į rimtus mokslinius Brazilijos geografijos instituto, Berlyno karališkosios mokslo akademijos, Britų asociacijos, Smito instituto Vašingtone straipsnius, į didelių žurnalų „Indian Archipelag“, abato Muanjo „Kosmos“, Petermano „Miteilungen“ diskusiją, į mokslines pastabas rimtuose prancūzų ir užsienio laikraščiuose bulvarinė spauda atsakinėjo nesibaigiančiomis pašaipomis. Parodijuodami Linėjaus posakį, pateiktą kažkurio iš pabaisos priešininkų, aštrialiežuviai žurnalistai tvirtino, kad „gamta nekuria kvailių“, ir maldavo savo amžininkus neįžeidinėti gamtos, primetant jai kūrimą nebūtų aštuonkojų, jūrų gyvačių, visokių mobių dikų, gimstančių tik kliedinčių jūreivių vaizduotėje! Pagaliau populiarus satyrinis žurnalas, kurio pavadinimu prisidengė žinomas rašytojas, užpuolė jūrų pabaisą lyg koks naujasis Ipolitas ir, visiems leipstant juokais, sudavė jai paskutinį smūgį humoristo plunksna. Sąmojis nugalėjo mokslą. Pirmaisiais 1867 metų mėnesiais klausimas dėl naujojo stebuklo jau atrodė palaidotas, ir, atrodė, jam nebus lemta prisikelti. Bet tuo9
žiulis vernas
met publiką pasiekė nauji faktai. Dabar buvo kalbama ne apie įdomios mokslinės problemos sprendimą, o apie rimtą ir tikrą pavojų. Klausimas nušvito nauja šviesa. Jūrų pabaisa pavirto į salą, uolą, rifą, bet tas rifas buvo klaidžiojantis, nesugaunamas, paslaptingas! 1867 metų kovo 5 dieną garlaivis „Moravija“, priklausantis Monrealio laivybos bendrovei, 27°30´ platumoje ir 72°15´ ilgumoje, plaukdamas visu greičiu, atsimušė į povandenines uolas, nepažymėtas jokiuose jūrlapiuose. Nešamas palankaus vėjo ir varomas keturių šimtų arklio jėgų garo mašinos, garlaivis plaukė trylikos mazgų greičiu. Smūgis buvo toks smarkus, kad jis būtų pražūtingai baigęsis dviem šimtams trisdešimt septyniems žmonėms, įskaitant įgulą ir keleivius, ir pačiam laivui, kuris plukdė juos iš Kanados, jei jo korpusas nebūtų buvęs ypač tvirtas. Susidūrimas įvyko apie penktą valandą ryto, švintant. Budintys karininkai puolė į laivagalį. Jie kuo akyliausiai apžiūrėjo vandenyno paviršių. Bet nieko įtartino nepastebėjo, tik didelę bangą, pakilusią vandenyno paviršiuje už trijų kabeltovų. Nustačiusi koordinates, „Moravija“ plaukė toliau be akivaizdžių avarijos žymių. Bet į ką garlaivis atsitrenkė? Į povandeninį rifą ar į sudužusio laivo griaučius? Niekas to nežinojo. Vėliau, doke, apžiūrint povandeninę laivo dalį, pasirodė, kad kilis yra apgadintas. Įvykis, jau pats savaime rimtas, veikiausiai būtų buvęs tuoj pat užmirštas, kaip ir daugelis kitų, jei po trijų savaičių jis nebūtų pasikartojęs tokiomis pat aplinkybėmis. Tik dėl to, kad nukentėjęs laivas plaukė su didelės valstybės vėliava ir priklausė įtakingai garlaivių bendrovei, nelaimingas įvykis įgijo platų atgarsį. Visiems yra žinomas anglų laivų savininko Kunardo vardas. Šis apsukrus verteiva 1840 metais užtikrino nuolatinį pašto susisiekimą 10
20 000 mylių po vandeniu
tarp Liverpulio ir Halifakso, turėdamas tris medinius ratinius garlaivius, bendro keturių šimtų arklio jėgų galingumo ir tūkstančio šimto šešiasdešimt dviejų tonų talpos. Po aštuonerių metų bendrovės laivynas padidėjo dar keturiais garlaiviais po šešis šimtus penkiasdešimt arklio jėgų ir tūkstantį aštuonis šimtus dvidešimt tonų talpos. O dvejais metais vėliau prisidėjo dar du laivai, viršijantys savo pirmtakus jėga ir tonažu. 1853 metais Kunardo garlaivių bendrovė atnaujino savo privilegiją gabenti skubų paštą ir pamažu savo laivyną didino naujais laivais: „Arabija“, „Persija“, „Kinija“, „Škotija“, „Java“, „Rusija“. Visi šie laivai buvo labai greiti ir dydžiu nusileido tiktai „Greit Isternui“. 1867 metais garlaivių bendrovė turėjo dvylika garlaivių, iš kurių aštuoni buvo ratiniai ir keturi sraigtiniai. Leisdamasis į tokias smulkmenas, aš noriu aiškiau parodyti, kokią reikšmę jūrų laivininkystei turėjo ši bendrovė, kuri dėl savo darbo tikslumo įgijo pasaulinį garsą. Nė viena transatlantinė laivininkystės įmonė nebuvo valdoma taip sumaniai; nė vienas verslas nebuvo vainikuotas tokia sėkme. Per dvidešimt šešerius metus Kunardo laivininkystės laivai du tūkstančius kartų perskrodė Atlanto vandenyną, nė karto neatšaukę nė vieno reiso, nė karto nepavėlavę pagal tvarkaraštį, nė karto nepametę nė vieno laiško, nepražudę nė vieno žmogaus, nė vieno laivo per visą savo veiklos istoriją! Ir ligi šiol, nors turi atlaikyti stiprią Prancūzijos konkurenciją, keleiviai, lyginant su kitomis bendrovėmis, pirmenybę teikia Kunardo garlaivių bendrovei; tatai matyti iš oficialių pastarųjų metų dokumentų. Turint galvoje visas šias aplinkybes, lengva suprasti, koks triukšmas pakilo dėl avarijos, ištikusios vieną geriausių Kunardo bendrovės laivų. 11
žiulis vernas
1867 metų balandžio 13-ąją „Škotija“ plaukė 15°12´ ilgumoje ir 45°37´ platumoje. Jūra buvo rami, pūtė silpnas vėjelis. Tūkstančio arklio jėgų garo mašina varė garlaivį trylikos ir keturiasdešimt trijų šimtųjų mazgo greičiu. Garlaivio ratai monotoniškai kapojo jūros bangas. Laivo gremzlė buvo šeši metrai septyniasdešimt centimetrų, o jo talpa – šeši tūkstančiai šeši šimtai dvidešimt šešios tonos. Ketvirtą valandą septyniolika minučių popiet, tuo metu, kai keleiviai valgė bendrojoje kajutėje, laivas krūptelėjo nuo lengvo smūgio į užpakalinę dalį, kiek toliau nuo kairiojo rato. Pagal smūgio pobūdį galėjai spėti, kad buvo suduota kažkokiu aštriu daiktu. Be to, dunkstelėjimas buvo toks silpnas, kad niekas laive nebūtų į jį atkreipęs dėmesio, jei ne kūrikai, kurie, išbėgę į denį, šaukė: – Skylė triume! Skylė triume! Žinoma, keleiviai akimoju subruzdo, bet kapitonas Andersonas juos nuramino. Ir iš tikrųjų joks pavojus laivui negrėsė. Garlaivis, padalintas į septynis skyrius vandeniui nepralaidžiomis pertvaromis, galėjo nebijoti kokios nors mažos įlaužos. Kapitonas Andersonas tuoj pat nusileido į triumą. Jis nustatė, kad penktasis skyrius užlietas vandens, ir, sprendžiant iš greičio, kokiu kilo vanduo, skylė laivo šone turėjo būti gana didelė. Laimė, tame skyriuje nebuvo garo katilų, antraip vanduo akimirksniu būtų užgesinęs pakuras. Kapitonas Andersonas liepė sustabdyti mašinas ir įsakė vienam jūreiviui nusileisti į vandenį ir apžiūrėti pramuštą skylę. Po kelių minučių buvo išaiškinta, kad povandeninėje laivo dalyje pramušta skylė dviejų metrų pločio. Tokios skylės nebuvo galima užtaisyti, ir „Škotija“, ligi pusės pasinėrusiais ratais, plaukė toliau. Avarija įvy12
20 000 mylių po vandeniu
ko už trijų šimtų mylių nuo Klero kyšulio. Taip „Škotija“ atsiyrė į Liverpulio uostą ir sustojo bendrovės prieplaukoje, pavėlavusi tris dienas, – tuo sukėlė didžiausią nerimą. Garlaivis buvo pastatytas į sausą doką, ir bendrovės inžinieriai jį apžiūrėjo. Jie netikėjo savo akimis. Laivo šone, du su puse metro žemiau vandens linijos, juodavo lygiašonio trikampio formos skylė. Skylės kraštai buvo lygūs, tartum išrėžti rėžtuvu. Akivaizdu, daiktas, pramušęs laivo šoną, turėjo būti labai gerai užgrūdintas. Be to, pramušęs keturių centimetrų storio geležies lapą, jis pats savaime išsilaisvino iš skylės! Ši aplinkybė buvo jau visiškai nepaaiškinama! Nuo tol visos katastrofos jūrose, nutikusios dėl neaiškių priežasčių, buvo suverčiamos gyvūnui. Mitiniam žvėriui teko atsakyti už daugelio laivų nelaimes. O jų skaičius, deja, buvo žymus, nes mažų mažiausiai du šimtai iš trijų tūkstančių laivų, apie kurių žuvimą kasmet pranešinėja „Biuro Veritas“, buvo laikomi „dingusiais be žinios“. Šiaip ar taip, bet iš „pabaisos“ malonės tarpžemyninis susisiekimas darėsi vis pavojingesnis, ir viešoji nuomonė primygtinai reikalavo žūtbūt išnaikinti jūroje baisųjį banginį.
An t r a s s k y ri u s
Už ir prieš Tuo metu, kai klostėsi čia aprašomi įvykiai, aš grįžau iš kelionės po Nebraskos valstiją Šiaurės Amerikoje, kur tyrinėjau tą mažai pažįstamą kraštą. Prancūzijos vyriausybė buvo mane iškomandiravusi 13
žiulis vernas
Garlaivis buvo pastatytas į sausą doką, ir bendrovės inžinieriai jį apžiūrėjo. 14
20 000 mylių po vandeniu
su moksline ekspedicija kaip Paryžiaus gamtos istorijos muziejaus profesorių adjunktą. Per šešių mėnesių kelionę po Nebraską surinkęs nepaprastai vertingų kolekcijų, kovo pabaigoje atvykau į Niujorką. Į Prancūziją grįžti maniau pirmosiomis gegužės dienomis. Taigi laiką, likusį iki išvažiavimo, aš paskyriau mineraloginėms, botaninėms ir zoologinėms savo gėrybėms klasifikuoti. Kaip tik tuo laiku ir įvyko „Škotijos“ garlaivio avarija. Žinoma, aš sekiau įvykius, kurie jaudino visuomenę, ir argi galėjo būti kitaip? Aš uoliai skaičiau visus Europos ir Amerikos laikraščius, bet atsakymo į jaudinantį klausimą jie nedavė. Paslaptingoji istorija žadino mano smalsumą. Ieškodamas tiesos, aš blaškiausi iš vieno kraštutinumo į kitą. Kad čia buvo kažkokia paslaptis, abejoti neteko, o skeptikams beliko teisė „įkišti pirštą į „Škotijos“ žaizdą“. Aš atvažiavau į Niujorką tuo metu, kada dėl šio įvykio virė karščiausi ginčai. Prielaidos, kad čia esama klaidžiojančios salos, nepagaunamo rifo, iškeltos menkai kompetentingų asmenų, buvo galutinai atmestos. Ir iš tikrųjų, kaip galėjo tokiu greičiu kilnotis tas nelemtasis rifas, jei jis neturėjo galingos mašinos? Buvo atmesta ir klaidžiojančių nuskendusio milžiniško laivo griaučių hipotezė, tikrai sunku įsivaizduoti nardančius tokiu neįtikėtinu greičiu. Beliko du galimi klausimo sprendimai, abu turėję savo šalininkų: vieni kaltę už visas nelaimes vertė milžiniško dydžio gyvūnui; kiti spėliojo esant povandeninį laivą su nepaprastai galingu varikliu. Pastarasis spėjimas, labiausiai įtikimas, atkrito, atlikus tyrinėjimus abiejuose Žemės pusrutuliuose. Buvo sunku įsivaizduoti, kad privatus asmuo turėtų tokį laivą. Kur ir kada jis pastatytas? Ir kaip tokio milžino statyba galėjo būti išlaikyta paslaptyje? 15
žiulis vernas
Tiktai valstybė išgalėjo sukurti mechanizmą, turintį tokią griaunamąją jėgą. Mūsų epochoje, kada žmogaus protas stengiasi išrasti vis naujų žudymo priemonių, peršasi prielaida, kad kuri nors valstybė slaptai nuo kitų pasigamino ir bandė tą baisią mašiną. Po Šasepo šautuvo – torpedos, po torpedų – povandeniniai taranai, paskui – tyla. Bent jau aš taip galvoju. Bet spėliojimai apie galimą karinį povandeninį laivą sugriuvo, ėmus plaukti vyriausybių pranešimams, esą dėl šių įvykių jos niekuo dėtos. Vyriausybių pareiškimų nuoširdumu nebuvo galima abejoti, nes pavojus grėsė tarptautiniam transatlantiniam susisiekimui. Ir, be to, kaip galėjo likti nepastebėta, viešumon neiškilti milžiniško povandeninio laivo statyba? Išlaikyti paslaptį panašiomis aplinkybėmis ypač sunku privačiam asmeniui ir visiškai neįmanoma atskirai valstybei, kurios kiekvieną veiksmą pavydžiai seka kitos galingos valstybės, jos varžovės. Taigi po to, kai buvo užklaustos Anglija, Prancūzija, Rusija, Prūsija, Ispanija, Italija, Amerika ir net Turkija, povandeninio aparato hipotezė visiškai sugriuvo. Vėl į vandens paviršių, nors bulvarinė spauda ir šaipėsi, išplaukė nelemtoji pabaisa, ir įaudrinta vaizduotė piešė kuo baisiausius paveikslus iš ichtiologinės fantastikos srities. Vos tik atvykau į Niujorką, daugelis žmonių suteikė man garbę, konsultuodamiesi su manimi šiuo jaudinančiu klausimu. Dar būdamas Prancūzijoje, išleidau knygą, du tomus in quarto*, pavadintą „Jūros gelmių paslaptys“. Ta knyga, susilaukusi gero vardo mokslo pasaulyje, man atnešė palyginti mažai ištirtos gamtos mokslo istori* Lot. in quatro – ketvirtis popieriaus lapo. (Vert. past.) 16
20 000 mylių po vandeniu
jos šakos specialisto šlovę. Aš buvau paprašytas pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Kadangi neturėjau jokios faktinės medžiagos, išsisukinėjau, teisindamasis visišku savo neinformuotumu. Bet, priremtas prie sienos, buvau priverstas išdėstyti savo samprotavimus. Ir „gerbiamas Pjeras Aronaksas, Paryžiaus muziejaus profesorius“, į kurį kreipėsi „Niujork Herald“ reporteris, prašydamas „suformuluoti savo samprotavimus“, pagaliau nusileido. Aš prabilau, nes tylėti pasidarė jau nebepatogu. Visapusiškai išnagrinėjau klausimą politiniu ir moksliniu atžvilgiu. Pateikiu ištrauką iš straipsnio, išspausdinto laikraštyje balandžio 30 dieną. „Taigi, – rašiau aš, – pasvėrus vieną po kitos visas iškeltas hipotezes ir nesant kitų rimtesnių spėjimų, belieka sutikti, jog esama jūrų gyvūno, turinčio milžinišką jėgą. Apatiniai vandenyno sluoksniai beveik neištirti. Joks zondas dar nėra jų pasiekęs. Kas darosi nežinomose bedugnėse? Kokie padarai gyvena ir gali gyventi dvylika ar penkiolika mylių nuo vandens paviršiaus? Koks tų gyvūnų organizmas? Bet kuris spėliojimas būtų abejotinas. Mums iškilusio uždavinio sprendimas gali būti dvejopas. Arba mums yra žinomos visos gyvūnų rūšys, gyvenančios mūsų planetoje, arba jos dar ne visos mums žinomos. Jeigu mums yra žinomos ne visos gyvų padarų rūšys, jeigu gamta nuo mūsų slepia ichtiologijos paslaptis, nėra jokio pagrindo manyti, jog nesama žuvų ar banginių mums nežinomų rūšių arba net genčių, ypatingų „gelminių“ organizmų, prisitaikiusių gyventi giliuosiuose vandens sluoksniuose ir tik dėl kokių nors fizinių dėsnių arba, jei patinka, gamtos kaprizų kartais išplaukiančių į vandenyno paviršių. 17
įsigykite
knygą dabar