Scott D. Sampson
Kaip užauginti gamtos vaiką Meilės gamtai menas ir mokslas
Iš anglų kalbos vertė Ieva Šimkuvienė
vilnius, 2016
UDK 37.018.1:502 Sa-149
© Scott D. Sampson, 2015 © Vertimas į lietuvių kalbą, Ieva Šimkuvienė, 2016 © Viršelis, Eglė Stonienė, 2016 © Leidykla VAGA, 2016 ISBN 978-5-415-02431-5
Versta iš: Scott D. Sampson How to Raise a Wild Child. Houghton Mifflin Harcourt, 2015
Pasaulį išsaugos laukinė gamta. henry david thoreau
Skiriu savo mamai ir nuostabiai gamtos mokytojai Catherine June Sampson, taip pat seseriai Kerry Dawn Sharpe, išmokiusiai mane gerumo ir kantrybės. Jūsų abiejų be galo ilgiuosi.
turinys
pratarmė / 11 padėka / 17 įžanga. Guminis batas buožgalvių. Apmąstymai apie gamtą ir vaikystę pavojingais laikais / 21
prarastoji ir atrastoji gamta 1 sk yrius
Proto sulaukėjimas. Kas yra gamta ir ar ji mums iš tikrųjų reikalinga? / 45 2 sk yrius
Vietos galia. Mus supančios gamtos pažinimas / 76
pagrindiniai dėmenys 3 sk yrius
Kojoto kelias. Gamtos mokymo pagrindai / 103 4 sk yrius
Visuotiniai saitai. Vietovės savitumu pagrįstas mokymasis / 131
5 sk yrius
Motinos ir pramotės. Pasakojimo prasmės suvokimas / 162
gyvenimo tarpsniai 6 sk yrius
Žaidžiantis mokslininkas. Mažų vaikų mokymas / 189 7 sk yrius
Išmanumo amžius. Vaikų mokymas viduriniame vaikystės tarpsnyje / 217 8 sk yrius
Socialinis gyvulys. Paauglių mokymas / 247
sunkumai ir jų sprendimas 9 sk yrius
Pavojingi ryšiai. Technologijos ir gamta / 281 10 sk yrius
Gamtos revoliucija. Gamtos mylėtojų auginimas didmiestyje / 312 epilogas. plintantys ratai / 345 pastabos / 357 literatūros sąrašas / 371
Pratarmė
Kaip ir daugelis, vaikystėje susižavėjau dinozaurais. Nesumeluosiu pasakęs, kad paleontologija buvo vienas iš pirmųjų žodžių, kuriuos išmokau parašyti. Būdamas gležnas ketverių metų mažylis jau žinojau dešimtis daugiaskiemenių priešistorinių gyvių pavadinimų. Kasinėdavau savo namo kiemą, ieškodamas (nesėkmingai) fosilijų, o iš stovyklaviečių, į kurias vykdavome su visa šeima, parsiveždavau įvairiausių akmenų (kartais su fosilijomis); dauguma jų atsidurdavo vidiniame mūsų namo kieme. Nespalvotoje nuotraukoje, darytoje tuomet, kai man buvo ketveri, stoviu apsikabinęs cementinį stegozaurą – jis buvo mano didžioji meilė. Skirtingai nei daugumos vaikų, mano aistra dinozaurams niekada neišblėso. Kai kurie sako, kad aš taip ir nesuaugau. Apsvarstęs, kurią iš kelių karjeros krypčių rinktis, galop nusprendžiau siekti zoologijos mokslų daktaro laipsnio Toronto universitete. Savo disertacijoje nagrinėjau du Montanoje rastus iki šiol nežinomus raguotus dinozaurus ir jų pavadinimų klausimus. 1999 metais pradėjau eiti dvigubas pareigas: Jutos universitete Solt Leik Sityje dirbau Jutos gamtos istorijos muziejaus pr atarmė 11
paleontologijos kuratoriumi, o Geologijos ir geofizikos departamente – profesoriaus asistentu. Tokiam dėl dinozaurų pamišusiam vyrukui, kaip aš, tai buvo svajonių darbas – galėjau naudotis visais muziejaus ištekliais dirbdamas gamtoje ir apdorodamas fosilijas, bendrauti su absolventais ir kasinėti nuostabiausių fosilijų klodus vos pavažiavęs kelias valandas automobiliu. Taip pat nepraleidau progų pamedžioti dinozaurų (ar bent jų sudūlėjusių kaulų) tolimose šalyse: ne kartą Afrikoje ir kituose pasaulio kampeliuose praleisdavau ištisus mėnesius. Atrodė, gyvenime radau savo vietą. Tačiau 2007 metais, jau turėdamas nuolatinį profesoriaus darbą ir tapęs vyriausiuoju muziejaus kuratoriumi, viską mečiau. Na, beveik viską. Vis dar ieškodavau fosilijų Jutoje, tačiau su žmona Tone nusprendėme persikelti į šiaurės Kaliforniją, kur didžiąją savo laiko dalį skyriau moksliniam visuomenės švietimui ir ryšiams su gamta stiprinti. Daugelis bendradarbių manė, kad išsikrausčiau iš proto. Kurį laiką tą patį galvojau ir aš. Kodėl reikėjo taip iš esmės viską keisti? Tai leido suprasti porą svarbių dalykų. Pirma, dabartinis vaikų atotrūkis nuo gamtos kelia pavojų jų sveikatai. Vaikystė, kuri prabėga užsisklendus tarp keturių sienų su technologijomis, yra skurdi, o augančio vaiko fizinei, psichinei ir emocinei būklei padaroma didžiulė žala. Be to, dabartinė tendencija, kai vaikai auga nepažindami gamtos, kelia grėsmę ir toms vietoms, kuriose gyvename, o galbūt net ir žmonijos ateičiai. Ko gero, turime maždaug vieną žmonijos kartą (vienų teigimu, mažiau, kitų – kiek daugiau) viską iš pagrindų pakeisti ir pradėti gyventi kitaip. Priešingu atveju, kaip jie sako, paskutinį žodį tars gamta. 12 k aip užauginti gamtos vaik ą
Jei tinkamą gyvenimo būdą iš tikrųjų gali užtikrinti tik pasikeitę žmogaus santykiai su gamta, tai dabartinis vaikų atotrūkis nuo gamtos yra vienas iš svarbiausių ir labiausiai apleistų reikalų šiuolaikinėje visuomenėje, keliantis grėsmę žmonijai ir daugybei kitų gyvybės rūšių. Išmokyti vaikus mylėti gamtą turi būti vienas iš prioritetinių nacionalinių uždavinių, ne mažiau svarbus negu išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimas ar rūšių ir natūralių vietų išsaugojimas. Didžiąją savo – suaugusiojo – gyvenimo dalį praleidau aiškindamas mokslo dalykus ne mokslininkams ir vaikams, todėl jutau turįs tiesiogiai prisidėti prie šio neatidėliotino klausimo sprendimo. Nuo tada užsiimu įvairia veikla – tenka nemažai rašyti, kalbėti ir dalyvauti įvairiuose žiniasklaidos projektuose. Geriausiai žinomas pavyzdys – Amerikos visuomeninio transliuotojo rodomas vaikiškas serialas „Dinozaurų traukinys“, kuriamas Jimo Hensono kompanijos, ir, kol rašiau šią knygą, kasdien rodomas visose Jungtinėse Valstijose ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Šiame projekte dirbu moksliniu konsultantu ir vedėju, konsultuoju rengiant scenarijus ir padedu kurti siužetus animaciniams veikėjams – mažyliui tiranozaurui Badžiui ir mažajam pteranodonui Tainiui (skraidančiam dinozaurui). Kiekvieno filmuko pabaigoje pasirodęs ekrane papasakoju, pagal kokius mokslinius faktus buvo sukurtas siužetas, aiškinu, kaip priešistorinis dinozaurų pasaulis susijęs su šiais laikais. Baigdamas kiekvieną laidą, uoliai raginu žiūrovus: „Eikite į lauką, būkite gamtoje ir atrasite daugybę nuostabių dalykų!“ „Dinozaurų traukinys“ sulaukė stulbinamos sėkmės. Tai buvo labai nuotaikinga laida, prie ekranų pritraukusi milijonus pr atarmė 13
vaikų ir jų tėvų. Rašydamas ir kalbėdamas šioje laidoje turėjau daug gerų progų aiškinti, kaip svarbu stiprinti vaikų ir gamtos ryšį. Tačiau prieš kelerius metus mane suglumino esminis klausimas – pasijutau it gavęs tiranozauro spyrį: koks būtent yra vaikų ryšys su gamta, ir kaip šis ryšys kinta jiems augant? Galvoje kirbėjo kelios mintys, tačiau tikslaus atsakymo nežinojau. Buvau tikras: kai gamta rūpinasi šitokia gausybė organizacijų, šia tema bus prirašyta krūvos knygų. Nuodugniai paieškojęs, radau tikrai nemažai apie vaikų užsiėmimus lauke – nuo paukščių priežiūros iki sodininkystės – ir daugybę leidinių, skirtų aplinkosauginiam švietimui. Tačiau, išskyrus kelias knygas, niekur nebuvo tiesiogiai nagrinėjami vaikų santykiai su gamta, jau nekalbant apie tų santykių pokyčius vaikui augant. Visi sutiks, kad vos vaikščioti pradėjusio mažylio ir paauglio santykis su gamta bus visiškai skirtingas, tačiau koks? Ieškodamas toliau, radau įvairiausių šį klausimą nagrinėjančių akademinių dokumentų, daugiausiai parašytų per pastaruosius porą dešimtmečių. Vis dėlto iki pat šiol šių darbų niekas neapibendrino viename leidinyje plačiajai visuomenei. Galų gale, ieškodamas atsakymų, neapsiribojau vien mokslinės literatūros studijomis – lankiausi namų kiemuose, klasėse, mokyklos aikštelėse, miesto parkuose, gamtininkų centruose, muziejuose ir vaikštinėjau po laukinę gamtą. Aiškinausi, kaip tapti gamtos mokytoju, su dukra Džeide mokiausi „paukščių kalbos“ ir nemažai laiko su vaikais praleidau atokiuose gamtos kampeliuose. Tada gėdingai suvokiau, kad ir mano paties ryšys su gamta, tiesą sakant, labai silpnas, todėl, rašydamas šią knygą, siekiau, kad ir aš, ir Džeidė su gamta suartėtume. Na, o vi14 k aip užauginti gamtos vaik ą
sas šis mokslinis tiriamasis darbas leido suprasti, kaip iš tikrųjų atsiranda santykis su gamta ir kaip jis kinta vaikams augant. Šis suvokimas tampa pagalbininku auklėjant ir mokant savo vaikus ir vaikystės pagrindu. Knygoje „Kaip užauginti gamtos vaiką“ aprašyti dalykai skirti visiems, kuriuos domina menas ir mokslas, padedantis vaikams pamilti gamtą. Jei norite savo vaikui tapti gamtos mokytoju, ši knyga – kaip tik jums. 2013 metais, kai jau buvau rimtai kibęs rašyti knygą, iš Kalifornijos Mjūro Byčo miestelio su šeima persikraustėme į Denverį Kolorado valstijoje, kur manęs laukė dar viena galimybė. Denverio gamtos ir mokslo muziejus man pasiūlė vadovaujančias pareigas, kurias eidamas turėčiau galimybę imtis visam miestui svarbaus projekto. Dabar, kai ten dirbu jau antrus metus, džiaugiuosi būdamas tokių pažangių pažiūrų ir pokyčių nebijančio kolektyvo dalis. Daugelio naujų bendradarbių ir draugų dėka, persikėlus į Denverį, šios knygos turinys gerokai pasikeitė. Pabaigoje reikia pasakyti, kad šios knygos rašymas neatsiejamas ir nuo liūdnų išgyvenimų. Vos pradėjęs dėlioti pirmus knygos skyrius, netekau didžiausios gamtos mokytojos savo gyvenime – mamos: ji, patyrusi insultą, pamažu silpo ir geso. O maždaug po metų, likus vos kelioms savaitėms iki rankraščio užbaigimo, gana netikėtai mirė mano sesuo Kerė, dvejus metus kovojusi su vėžiu. Šios dvi skaudžios netektys tik dar labiau sutvirtino mano ryžtą atsiriboti nuo aplinkinio triukšmo ir kalbėti tik apie tai, kas svarbu. Labai viliuosi, kad vienas iš tokių dalykų bus ir ši knyga.
Padėka
Knyga „Kaip užauginti gamtos vaiką“ – tai bandymas apibendrinti ir papildyti daugybę iki manęs atliktų darbų. Tarp įtakingiausių autorių yra Thomas Berry, Fritjofas Capra, Rachel Carson, Loren Eiseley, Richardas Louvas, Joanna Macy, Davidas Orras, Davidas Suzuki ir Henry Davidas Thoreau. Mane ypač įkvėpė Davido Suzuki ir Richardo Louvo darbai. Garsusis Kanados aplinkosaugininkas Davidas Suzuki buvo didysis mano gyvenimo mokytojas, mokslininkas, visuomet raginęs žmones suartėti su gamta. Richardas Louvas padėjo populiarinti vaikų ir gamtos judėjimą ir buvo didžiausias jo rėmėjas. Labai malonu, kad rado laiko duoti interviu šiai knygai. Esu dėkingas žmonėms, nepaprastai padėjusiems prieš pradedant rašyti šią knygą ir (arba) ją rašant: Lise Aangeenbrug, Kenny’ui Ballentine’ui, Adamui Bienenstockui, Cindy Bowick, Michaelui Bucheneau, Susan Daggett, Sharon Danks, Johnui Demboski, Chrisui Dorsey, Johnui Gillette’ui, Davidui Hage’ui, Mery Ellen Hannibal, Patricia Hasbach, gubernatoriui Johnui Hickenlooperiui, Kirkui Johnsonui, Michaelui Kaufmanui, Margaret Lamar, Stephenui LeBlancui, Juanui Martinezui, Ianui Milleriui, Rachel Neumann, Antonio Paresui, Dale’ui padėk a 17
Penneriui, Laurett Rogers, Judy Scotchmoor, Dondre Smallwood, Davidui Sobeliui, George’ui Sparks’ui, Markui Stefanski, Jeffui Su, Brianui Swimme’ui, Mary Evelin Tucker, Nancy Walsh ir Timui Wohlgenantui. Jaučiuosi labai skolingas visiems man taip mielai talkinusiems žmonėms – draugams, bendradarbiams, mokslininkams, mokslo žmonėms ir ryšių su gamta praktiniams puoselėtojams – kurių pastabos dėl atskirų pastraipų, skyrių arba visos knygos buvo labai vertingos: Michaelui Bartonui, Jamesui Bartramui, Timui Beatley, Louise Chawla, Chipui Colwellui, Sharon Danks, Stacie Gilmore, Andréa Giron, José Gonzalezui, Alison Gopnik, Gregorui Hagedornui, Peteriui Kahnui, Richardui Louvui, Martinui Ogle’ui, Zachui Pine’ui, Danui Rademacheriui, Toni Simmons, Jeffui Su, Dougui Tallamy ir Jonui Youngui. Ypač dėkoju Jonui Youngui, gamtos mokymo ekspertui, ir visiems 2014 metų programos „Mokymo menas“ dalyviams ir darbuotojams, kurie, neskaitant kitų dalykų, padėjo man iš tikrųjų suvokti bendruomenės svarbą stiprinant ryšį su gamta. Labai dėkoju ir savo literatūros agentui Esmondui Harmsworthui iš agentūros Zachary Shuster Harmsworth bei savo redaktorei Lisai White iš leidyklos Houghton Mifflin Harcourt už jų sumanų vadovavimą šiam projektui. Lisos dėka rankraštis buvo gerokai patobulintas. Labai džiaugiuosi galėdamas šią knygą išleisti leidykloje Houghton Mifflin Harcourt; joje pasaulį išvydo daugybė reikšmingų knygų apie gamtą, taip pat Rachel Carson „Tylusis pavasaris“ (Silent Spring). Nors šiai autorei taip ir nepavyko parašyti savo svajonių knygos apie vaikų suartėjimą su gamta, manau, ši knyga jai būtų patikusi. 18 k aip užauginti gamtos vaik ą
Noriu padėkoti ir visai Mjūro Byčo ir gretimo Marino kyšulio bendruomenei – visiems žmonėms ir ne žmonėms, kurie pastaruosius dešimt metų padėjo man stiprinti ryšius su žmonėmis ir su gamta. Daugelis šios knygos minčių kilo ir subrendo vaikštinėjant po tas pajūrio kalvas. Šiltos padėkos nusipelno Timas Moore’as ir Earlas Howe’as – su jais vaikystėje kartu leisdavomės į gamtos tyrinėjimus vakarinėje Vankuverio dalyje. Mano šeima – mama, tėvas ir seserys – vaikystėje mane išmokė mylėti gamtą. Kriste, ačiū, kad žaisdavai kartu, kol buvau visai mažas. Tėti, tavo dėka gamtoje išmokau pasitikėti savimi. Mama, tu buvai nenuilstanti ir ryžtinga mano mokytoja. Visą laiką, kol rašiau šią knyga, ir ilgus metus lig tol mane nuolat palaikė mano suaugusi dukra Tvanė. Iš savo jaunesniosios dukters Džeidės išmokau kur kas daugiau, nei ją išmokiau aš. Ji – šviesulys iš ateities, skatinanti mane dar glaudžiau susilieti su gamta ir įkvepianti imtis tokių kūrybinių projektų, kaip šis. Ir tiesiog nežinau, kokiais žodžiais galėčiau išreikšti dėkingumą savo gražiajai žmonai Toni Simmons: besąlygiškas jos palaikymas padėjo man ištverti sunkiausias akimirkas. Tigriuke, be tavo pagalbos ši knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos.
įžanga
Guminis batas buožgalvių Apmąstymai apie gamtą ir vaikystę pavojingais laikais Didžiausios pasaulio problemos kyla dėl to, kad gamtinių procesų vyksmas neatitinka žmonių mąstysenos. gregory bateson
Niekam ne paslaptis, kad Britų Kolumbijos provincijos Vankuverio mieste pavasarį saulė būna retas svečias. Vieną dieną, kai buvau ketverių ar penkerių, mama mane nusivedė į mišką už kelių kvartalų nuo namų. Ji buvo girdėjusi, kad vadinamajame varlių tvenkinyje knibždėte knibžda buožgalvių. Į pagalbą atėjo net ir saulė – tą lemtingą dieną iš dangaus liejosi glamonėjantys jos spinduliai. Susirengę į išvyką – tai yra vienas iš pirmųjų mano atsiminimų – iš pradžių paėjome molingu miško takeliu. Medžiai buvo kiaurai peršlapę nuo nepaliaujamai purškiančio lietaus, nuo šakų vis dar kapsėjo lašai. Kai pasiekėme tvenkinį, pribėgau prie kranto ir pritūpęs įsistebeilijau į vandenį. Tik po kurio laiko suvokiau, kad kiekvienas prieš akis besimakaluojantis įžanga 21
juodulys yra savitas gyvas sutvėrimas. Buvau apsiavęs ilgais juodais guminiais batais, todėl atsargiai įbridau į vandenį ir susižavėjęs stebėjau spiečius lervučių. Pasilenkęs keletą pagavau rieškučiomis, norėdamas apžiūrėti iš arčiau. Gumulėlius primenantys kūnai išsprogusiomis akimis ir gleivėtomis permatomomis uodegomis įnirtingai plakėsi į mano pirštus. Lyg pakerėtas bridau toliau, vis gilyn, ir netikėtai krūptelėjau, pajutęs, kad vanduo apsėmė vieną batą (po daugelio metų mama sakė, kad tuo metu ji jau norėjo imti bartis, bet paskui nutarė nekreipti dėmesio). Trumpam stabtelėjau, įsivaizduodamas, kaip buožgalviai limpa prie mano kojinės, o tada tyčia žengiau dar žingsnį į klampynę. Ir į kitą batą pribėgo vandens. Dabar jau tikrai buvau vienas iš jų ir šiame tvenkinyje murkdžiausi su milijardais būsimųjų varlių. Atsargiai žengdamas gilyn, kad neužlipčiau ant kokio nors netyčia pasipainiojusio varliagyvio, galų gale pasiekiau tvenkinio vidurį, kur vanduo jau siekė virš juosmens. Susižavėjęs išsišiepiau iki ausų ir saujomis stvarsčiau besiblaškančius buožgalvius. Skendėdamas toje mažytėje buožgalvių jūroje, ko gero, pirmą kartą gyvenime visa širdimi palaimingai pajutau, kad esu gamtos dalis. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir visą 8-ąjį dešimtmetį į tą mišką vakarinėje Vankuverio pusėje stengdavausi ištrūkti kiekviena proga, dažnai kartu su savo draugu Timu. Mūsų rajono pradinė mokykla ribojosi su mišku, tad įžvalgūs mokyklos vadovai garlių, kedrų ir didžiųjų pocūgių giraitėje, kuri driekėsi iš karto už vienos žaidimų aikštelės, įrengė „Nuotykių parką“. Per pertraukėles ir pietų pertrauką skuosdavome į šį nuostabų gamtos kampelį, kur milžiniškas apverstas kedro kelmas mums virsdavo urvu, pilimi arba erdvėlaiviu. 22 k aip užauginti gamtos vaik ą
Paauglystėje, kai aptikome daugiau kaip aštuonių šimtų hektarų universitetui perleistų miškų teritoriją (ją vadindavome tiesiog mišku), mūsų išvykos gerokai pailgėjo. Tuomet dažnai drauge keliaudavo mūsų keturkojai draugai. Aš turėjau vokiečių aviganį vardu Rokis, o Timą lydėdavo Vynuogė – pudelio ir Sibiro haskio mišrūnė, panaši į keturkojį plieninės vilnos kamuoliuką (kai kas nors Timo klausdavo, kokios veislės jo šuo, jis visada kuo rimčiausiu veidu atšaudavo: „Grynaveislis kakudelis“). Rega yra mažiausiai intymus iš visų žmogaus pojūčių. Miške mus apgaubdavo salsvas, kone citrusinis didžiųjų pocūgių kvapas, drėgmės pritvinkusiame rudeniškame ore regėdavome savo iškvepiamą orą, aidėdavo skardus aukštai kedrų šakose tupinčių varnų karkimas, aitriai kvepėdavo nuskintos mėlynės. Ši įvairius pojūčius budindavusi aplinka į paauglystę įžengusiems berniūkščiams teikdavo užuovėją: būdavo galima pasislėpti nuo aplinkinio pasaulio, atskleisti savo baimes ir mąstyti apie ateitį. Nereikia ir sakyti, kad tokios išvykos patiko ir mūsų šunims: jie džiaugdavosi įvairiausiais gamtos dariniais ir kvapais. Mes leisdavomės tyrinėti vis naujų takų ir kiekvienam iš jų sugalvodavome pavadinimą: Sasamatas, Garlė ir Sališas... Neretai apskritai vengdavome takų – geriau skindavomės kelią per tankią pakrantės augaliją, ropšdavomės per dūlančius rąstus ir brisdavome akmenuotais upeliais, kurių pakrantės būdavo prižėlusios dvokiųjų lipšnių, dilgėlių, bruknuolių ir paparčių. Šitaip bastantis miškas atrodydavo laukinis ir nenuspėjamas, bet kurią akimirką galėjai aptikti įstabių dalykų: knibždančių skruzdėlių kolonijų, gilių drumzlinų tvenkinių, įžanga 23
primenančių japoniškus kubilus, aštraus kvapo, nosį riečiančių paukščių perėjimo lizdų ir milžiniškų kelmų, senųjų miškų vaiduoklių. Praeidavo ne viena valanda, kol žmonės ir šunys, visi purvini ir išsekę, didžiuodamiesi išnirdavo iš visžalės tankmės. Visai nenutuokėme, kad ši vieta paliks gilų pėdsaką mūsų širdyse ir galvose, kiekviena ten praleista akimirka gerte įsigers į odos poras. Žiemą po kiekvienos didesnės pūgos (tai irgi buvo retas reiškinys) miškas tapdavo dar kitoks. Kiekvieną šaką, šakelę ir spyglį dengdavo akinamo baltumo apklotas. Kas dar vos prieš dieną, atrodė, skendėjo šešėlyje, buvo klampu ir triukšminga, pasnigus virsdavo banguota saulės užlieta vietele, kurioje buvo tylu it bažnyčioje – viskas puikiausiai nulyginta. Pakiliai nusiteikę, pūškuodavome per klampų sniegą, retsykiais stabtelėdami padrybsoti urvais virtusiose neužsnigtose vietose po kai kuriais didesniais medžiais. Įpusėjus paauglystei, kai ėmė siausti testosterono audros, miškas tapo rizikingo žaidimo „Dylų karai“ vieta. Dylas (iš kur atsirado šis žodis, nežinau) buvo bet koks medžio gabalas, kurį būdavo galima sviesti į kitus. Šio žaidimo esmė – slėptis už medžio ar krūmo ir iš šios priebėgos išlįsti tik turint tikslą didžiulėmis lazdomis apmėtyti keletą geriausių savo draugų. Žinoma, ir jie darydavo tą patį – kiekvienas kovodavo už save. Visiems kliuvo po kelis taiklius smūgius, tačiau džiaugiuosi, kad rimtesnių sužalojimų nepatyrė niekas (bet tikrai nesiūlau šio žaidimo išbandyti namie). Iš Vankuverio išvykau 9-ojo dešimtmečio viduryje, kai įstojau mokytis į Toronto universitetą. Galų gale įgijau filosofijos 24 k aip užauginti gamtos vaik ą
mokslų daktaro laipsnį ir tapau paleontologu. Timo žvilgsnis nukrypo į dangų – jis tapo komercinių oro linijų pilotu. Man pasisekė, kad kelis dešimtmečius galėjau ieškoti dinozaurų kaulų tokiose tolimose pasaulio vietose, kaip Zimbabvė, Meksika ir Madagaskaras. Be to, ne vienus metus praleidau gyvendamas palapinėse atokiausiuose kampeliuose, dar vadinamuose dykvietėmis. Ieškant fosilijų, teko akis į akį susidurti su įvairiausiais nuostabiais ir net labai gyvybingais padarais, kaip antai su lokiu, drambliu, hiena, kobra, briedžiu ir krokodilu. Tačiau pojūčiai, užvaldydavę, atsidūrus tose vietose ir išvydus gyvūnus, buvo subrandinti tame atželdintame vidutinių platumų miške vakarinėje Vankuverio dalyje. Stovyklavimas gamtoje kartu su šeima, kasdieniai žaidimai nuošaliuose mūsų rajono gamtos kampeliuose, o vėliau – ilgi žygiai po Pakrantės kalnagūbrius, tos nesuskaičiuojamos išvykos po universitetui priklausančius miškus man įžiebė nevaldomą aistrą gamtai, ir ji neabejotinai nulėmė mano profesiją. Pastaraisiais metais suvokiau: kad ir kur būčiau, tas Šiaurės vakarų Ramiojo vandenyno miškas visuomet yra mano širdyje. Tai yra neišdildoma mano esybės dalis, net ne prisiminimų rinkinys, o didinamasis stiklas, per kurį žvelgiu į pasaulį.
Pamirštas užsiėmimas Būdamas lauke veikdavau tą patį, ką ir kiti 7–8-ajame dešimtmečiuose gimę vaikai. Kūdikių bumo kartos vaikai, tokie, kaip aš, mėgsta ilgesingai prisiminti tuos laikus, kai po pamokų būdavo raginami eiti į lauką ir namo pareidavo tik sutemus, dažnai išgirdę grįžti raginančius tėvų šūksnius. O kur dar įžanga 25
savaitgaliai ir atostogos, praleistos gamtoje: kartais traukdavau vienas, kartais – su draugais, bet visuomet savarankiškai. Tuo galėtų pasigirti nedaug dvidešimt pirmojo amžiaus vaikų. Per pastaruosius kelis dešimtmečius vaikų užsiėmimai itin pasikeitė, ir į tai dėmesys atkreiptas tik visai neseniai. Vienu tyrimu nustatyta, kad Amerikoje vaikai lauke kasdien praleidžia vidutiniškai keturias–septynias minutes. Kito tyrimo rezultatai rodo: savarankiškiems žaidimams lauke vaikai kasdien skiria maždaug trisdešimt minučių. Kad ir koks būtų tikrasis skaičius, gana aišku, kad šiandieniniai vaikai lauke praleidžia tik mažą dalelę to laiko, kurį vaikystėje praleisdavo jų tėvai. Palyginimui galima pasakyti, kad tie patys amerikiečių vaikai kasdien vidutiniškai daugiau nei septynias valandas spokso į ekranus ir vietoj tikro gyvenimo renkasi virtualius jo pakaitus. Iki dvidešimt pirmojo gimtadienio daugelis berniukų kompiuteriniais žaidimais būna žaidę daugiau kaip 10 tūkstančių valandų. Šiuolaikiniai vaikai gali atpažinti daugiau negu tūkstantį įmonių logotipų, bet mažiau nei dešimt jų gyvenamosios vietovės augalų. Tokios stulbinamos statistikos rezultatas yra tai, ką rašytojas Robertas Michaelas Pyle’as pavadino pamirštu užsiėmimu, ir dėl to bedugnė tarp vaikų ir gamtos tik gilėja. Šis užsisklendimas tarp keturių sienų buvo masinis neplanuotas reiškinys, turėjęs neigiamų pasekmių sveikatai, kurios pradedamos suvokti tik dabar. Valandų valandas spoksant į ekranus, iš esmės vienintelis kūno judesys būna nykščio sukiojimas, todėl nepaprastai išaugęs lėtinių fizinių ir psichinių vaikų ligų skaičius neturėtų stebinti. Šiandien maždaug 18 procentų šešerių metų ir vyresnių vaikų yra nutukę, serga diabetu, 26 k aip užauginti gamtos vaik ą
širdies ligomis ir kenčia nuo kitų sveikatos sutrikimų, jie vis plinta ir dažnėja. 2011 metais maždaug 11-ai procentų ketverių–septyniolikos metų Amerikos vaikų nustatytas dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sindromas. 2014 metais Jungtinėse Valstijose beveik šeši milijonai vaikų (vienas iš aštuonių) ritaliną vartojo daugiausia norėdami pasveikti nuo šios ligos. Bent vieno JAV chirurgo teigimu, dabartiniai vaikai gali būti pirma moderniųjų laikų karta, kurios gyvenimo trukmė bus trumpesnė nei jų tėvų. Iš karto noriu pasakyti labai aiškiai, kad tai nėra vien Jungtinėms Valstijoms ar Šiaurės Amerikai būdinga problema. Pastarojo meto tyrimai rodo: ši atsiribojimo nuo gamtos nuostata vis ryškesnė daugelyje pažangiojo pasaulio šalių. Auga ir susirūpinimas šia problema, o dauguma žmonių tvirtai pasisako už tai, kad vaikai gamtoje praleistų daugiau laiko. Viename tyrime, kurį užsakė Gamtos išsaugojimo fondas, o finansavo Disnėjaus kompanija, penkiose šalyse – Brazilijoje, Kinijoje, Prancūzijoje, Honkonge ir Jungtinėse Valstijose – tėvų buvo paprašyta pareikšti nuomonę apie vaikų santykį su gamta. Rezultatai parodė štai ką: • Sąlygiškai nedaug tėvų teigia, kad jų vaikai reguliariai būna gamtoje. Mažiau nei vienas iš keturių Amerikos tėvų (vienas iš penkių kitose šalyse) nurodė, kad jų vaikai kasdien dalį laiko praleidžia parke arba gamtoje. • Didžioji dauguma tėvų visose penkiose šalyse manė, kad blogiausia tai, kad vaikai nepakankamai būna gamtoje. Jungtinėse Valstijose 65 procentai apklaustųjų šią problemą laikė „labai svarbia“ arba „nepaprastai svarbia“. • Tėvai mano, kad buvimas gamtoje turi esminę reikšmę vaiko vystymuisi. 82 procentai Amerikos tėvų gamtoje praleistą laiką įžanga 27
laiko „labai svarbiu“ vaikų vystymuisi ir mano, kad už tai yra svarbiau tik skaitymas.
Jungtinės Karalystės Nacionalinis trestas neseniai paskelbtoje išsamioje ataskaitoje nurodė, kad gamtoje vaikų praleidžiamas laikas akivaizdžiai sutrumpėjo. Joje tvirtinama: jei šią nuostatą pavyktų pakeisti, vaikų sveikata gerokai pagerėtų. Dar vienas pavyzdys – 2012 metais Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos priimtoje rezoliucijoje „Vaiko teisė į gamtą ir sveiką aplinką“ nurodoma, kad didėjantis vaikų atotrūkis nuo gamtos yra nepaprastai aktualus pasaulinės svarbos klausimas. Trumpai tariant, dabar visuotinai pripažįstama, kad didžiąją laiko dalį vaikai praleidžia namie, ir, norint juos suartinti su gamta, būtina visuotinai imtis suderintų veiksmų. Taigi, kas nutiko? Pirma, įvyko skaitmeninė revoliucija. Vaikus, ko gero, dar greičiau nei suaugusiuosius privilioja hipnotizuojantys it sirenų balsai kompiuterių ir rankinių elektroninių prietaisų ekranai. Vis dėlto kaltinti vien technologijas – pernelyg paprasta. Dabartinę padėtį nulėmė ir daugybė kitų veiksnių, pavyzdžiui, baimė. Dėl žiniasklaidoje dažnai pasirodančių gąsdinančių pranešimų apie grobiamus vaikus tėvai bijo lauke palikti vaikus vienus, nors visiškai neatsižvelgiama, kad tokius nusikaltimus dažniausiai įvykdo šeimos draugai ir giminaičiai, bet ne svetimi žmonės, o tikimybė, kad vaikas bus pagrobtas, yra ne didesnė nei 6 ar 7-ajame dešimtmečiuose. Dar viena baimė susijusi su bylinėjimusi teismuose. Dėl to daugelis žemės savininkų savo nuosavybėje draudžia gamtines pramogas, pavyzdžiui, neleidžia medžiuose įsirengti tvirtovių. Na, o kuo geriausių 28 k aip užauginti gamtos vaik ą
ketinimų kupini tėvai, bijodami, kad jų vaikas neatsiliktų nuo kitų ir neužaugtų ko nors neišbandęs, apkrauna sporto būreliais, muzikos pamokomis, mokomaisiais akademiniais užsiėmimais ir kitokia organizuota veikla, todėl savarankiškiems žaidimams laiko lieka nedaug. Dar yra ir miesto veiksnys. Pastaraisiais dešimtmečiais žmonių skaičius pasaulyje smarkiai išaugo. Kad galėtų sutalpinti vis didėjančias minias, atitinkamai plečiasi ir didmiesčiai. 2008 metų pabaigoje daugiau kaip pusė visų pasaulio žmonių gyveno miesto vietovėse. Besiplečiantys miestai it godūs milžinai praryja vis didesnes gamtos teritorijas ir palieka nuniokotą aplinką. 2006 metais bestseleriu tapusioje knygoje „Paskutinis vaikas miške“ (Last Child in the Woods) Richardas Louvas nagrinėjo dabartinį vaikų ir gamtos pasaulio susvetimėjimą ir jį pavadino gamtos deficito sindromu, pabrėždamas, kad buvimas gamtoje visapusiškai naudingas žmogaus sveikatai. Jo knyga, kuri primena minėtą Rachel Carson knygą „Tylusis pavasaris“, yra tarsi garsus raginimas padėtį keisti. Pasirodžius šiam leidiniui, atsirado judėjimas už vaikų suartinimą su gamta, o daugelyje valstijų buvo priimti nauji teisės aktai, taip pat federalinis įstatymas dėl vaikų aktyvaus laisvalaikio užtikrinimo, kuriam 2008 metais pritarė Atstovų Rūmai, tačiau dėl jo Senatas taip niekada ir nebalsavo. Paprastų žmonių iniciatyvos sulaukė palaikymo ir federaliniu lygiu, pavyzdžiui, šiuo metu vykdoma Michelle Obamos remiama kampanija „Judėkime!“, Jungtinių Valstijų miškotvarkos tarnybos „Vaikų miško“ iniciatyva ir visai neseniai pradėta Prezidento Baracko Obamos globojama „Amerikos didžioji aktyvaus poilsio gamtoje“ kampanija, įžanga 29
įgyvendinama bendradarbiaujant su įvairiais valstijų partneriais. Apie tai atsirado nemažai knygų ir dokumentinių filmų, taip pat straipsnių bei laiškų leidinių redaktoriams. Dar 2006 metais laikraštyje USA Today buvo rašoma: „Visoje šalyje plinta judėjimas, skatinantis grįžti į gamtą, o vaikus raginantis aktyviai leisti laiką gryname ore.“ Vaikų ir gamtos informaciniame tinkle, kurio vienas iš įkūrėjų – Richardas Louvas, pranešama, kad šiuo metu Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Italijoje, Meksikoje ir Kolumbijoje vykdoma daugiau kaip 100 regioninių kampanijų. Visa ši veikla kasmet įtraukia milijonus vaikų. Tolesniuose šios knygos skyriuose apibendrinsiu pastarojo meto tyrimų rezultatus, įrodančius, kad ilgas buvimas gamtoje yra pagrindinis sveikatos šaltinis ir ypač vaikams turi didžiulį pažintinį poveikį. Gamtos nauda – tai tikrai ne vien puiki fizinė savijauta, bet ir intelektualiai ir emociškai tvirta asmenybė, turinti stiprią savimonę, pamatines vertybes ir moralės normas. Buvimas gamtoje stiprina sveikatą – padeda greičiau pasveikti, mažina įtampą, didina kūrybiškumą ir savivertę. Be to, gamta kaip niekas kitas gerai pažadina jausmus, natūraliai sukelia stiprius potyrius, priversdama žavėtis, džiaugtis, jausti baimingą pagarbą, paslaptingumą ir – taip, baimę. Uostyti lauko gėlę alpių pievoje, šokti į vandenyno bangas arba akis į akį susitikti kojotą – šie potyriai gerokai skiriasi nuo virtualios tikrovės.
Kita žmogaus ir gamtos santykių pusė Yra ir dar viena, ne mažiau svarbi, priežastis, kodėl būtina stiprinti ryšį su gamta. Neabejotinai teko girdėti, kad prastėja ne 30 k aip užauginti gamtos vaik ą
tik žmonių sveikata, bet ir pačiai gamtai (bent čia, Žemėje) kyla išnykimo grėsmė. Moksliškai įrodyta ir plačiai žinoma – dėl žmogaus veiklos padarinių – pasaulinio atšilimo, gamtos arealų ardymo ir rūšių nykimo – Žemės gamtinės ekosistemos atsidūrė prie prarajos krašto. Jei dabartinės tendencijos nepasikeis iki šio šimtmečio pabaigos, pasaulio klimatas pašiltės vidutiniškai trimis ar keturiais laipsniais, dėl to pakrantės regionuose kils pragaištingų potvynių, giliau esančios vietovės sparčiai virs dykumomis, o namų neteks milijardai žmonių. Per tą patį laikotarpį išnyks maždaug pusė įvairių planetos gyvybės rūšių. Tai bus dar vienas ekologinis-evoliucinis perversmas, paskutinį kartą įvykęs prieš 66 milijonus metų, kai išnyko dinozaurai. Kyla grėsmė ir žmonijos būčiai. Jei gyvenimo būdas nesikeis, mažų mažiausiai reikia tikėtis, kad nukentės neapsakomai daug žmonių, o ateities kartoms nebeliks švarios biosferos. Per daug retai savęs klausiame – kodėl? Kodėl taip uoliai naikiname Žemės gamtą ir keliame grėsmę savo pačių ateičiai? Ypač nesuprantama, kodėl naikinama taip sparčiai, nors ir yra krūva mokslinių duomenų, perspėjančių apie artėjančią katastrofą? Daugelis tų, kurie dabartinę ekologinę krizę pripažįsta, pagrindines jos priežastis mato „kažkur ten“ gamtoje. Jie mini įvairius kaltininkus arba šių problemų „šaltinius“, pavyzdžiui, šiltnamio efektą sukeliančias dujas, nuodingus teršalus ir miškų nykimą; dėl šių procesų kaltė dažnai verčiama tarptautinėms korporacijoms ir godiems jų vadovams. Jų manymu, geriausias sprendimas – pasitelkti daugiau pažangesnių technologijų: saulės ir vėjo energiją, hibridinius automobilius, didelio energetinio naudingumo pastatus ir t. t.; taip pat „supaprastinti“ įžanga 31
gyvenimo būdą ir plėsti žaliąją ekonomiką. Kai kada nueinama dar toliau reikalaujant iš pagrindų keisti pramoninę visuomenę, demokratinę politinę santvarką ir kapitalizmo ekonomiką. Ne tokia gausi, bet greitai didėjanti grupė žmonių, tarp kurių yra mokslininkų, menininkų, įtakingų bendruomenės žmonių, švietėjų, aplinkosaugininkų, dvasinių lyderių ir filosofų, teigia, kad žaliosios technologijos, paprastesnis gyvenimo būdas ir pertvarkyta šalių ekonomika – labai svarbu, tačiau vien to nepakanka. Net jei visi pažangių šalių suaugę žmonės taptų vegetarai, maudytųsi ne ilgiau kaip tris minutes ir išmoktų gyventi beveik be atliekų, net jei visi įsirengtume saulės baterijas, lietaus vandens rinkimo sistemas ir naudotume taupiąsias fluorescencines lemputes, net jei pirkinius dėtume tik į medžiaginius krepšelius, nevažinėtume po vieną automobiliais ir valgytume tik vietoje išaugintą organišką maistą, šių žmonių teigimu, vis tiek būtume pasmerkti. Jų manymu, išorės pokyčiai turi vykti kartu su esminiais mąstysenos pokyčiais. Pritariu antrosios grupės nuomonei. Vien naujomis technologijomis nieko nepasieksime. Kas būtų, jei rytoj kažkokiu būdu įgyvendintume svajonę ir išmoktume išgauti visiškai „švarią“ energiją, kurią valdytų „išmaniosios plokštelės“? Ar tada iškart nustotume kenkti aplinkai? Vargu. Labiau tikėtina, kad gamta būtų naikinama dar sparčiau, nes ta pigi ir švari energija būtų panaudota gamtinių išteklių gavybai. Štai garsioji Alberto Einsteino frazė: „Jokių reikšmingesnių problemų neišspręstume žinodami tiek, kiek žinojome joms atsirandant.“ Daugelį priemonių, galinčių padėti žmonijai žengti nauju keliu ir pradėti gyventi tausiai, – žinias, technologijas ir turtus – jau laikome savo rankose. Ir vis dėlto žinant, kaip skubiai reikia 32 k aip užauginti gamtos vaik ą
imtis veiksmų, mūsų atsakas – labai vangus. Todėl svarbiausias ir vis dar neišspręstas darnios būties klausimas yra susijęs su mąstysena ir švietimu, o ne su mokslu ir technologijomis. Dabartinis mūsų požiūris į pasaulį yra pagrįstas klaidingu įsitikinimu: žmonija gyvuoja atsijusi nuo gamtos. Nors iš gamtos gauname žaliavų, kurios panaudojamos ekonomikoje, ir aiškiai suvokiame, kad mūsų planetos ištekliai baigtiniai, ekonomistai ir toliau gamtą vertina kaip sudedamąją ekonomikos dalį, kalbėdami apie neribotas augimo galimybes. Tačiau iš tikrųjų yra atvirkščiai: tai ekonomika yra gamtos dalis, ir tą suprasime pamatę, kokių skaudžių ekonominių pasekmių turi nesiskaitymas su gamta, kai ribos peržengiamos. Antras, labai panašus įsitikinimas – manymas esą gamtoje vyrauja žmogus. Manydami, kad nesame gamtos dalis ir jausdamiesi už ją viršesni, įsivaizduojame turį teisę gamtinius „išteklius“ naudoti be atodairos. Skęsdami daiktų jūroje, nebetenkame prasmingos buveinės, juo labiau noro saugoti ir tausoti savo gyvenamąsias vietas. Kaip sugebėjome šitaip toli nuklysti nuo teisingo kelio? Kaip atsitiko, kad gamta tapo „kitų“ teritorija, tarsi didžiulių dėžių prikrauta parduotuvė, skirta nepasotinamai masei godžių vartotojų? Šiuo klausimu nuomonių yra įvairių. Vieni teigia esą viskas prasidėjo dar tada, kai ėmė rastis rašytinė kalba, nes dėl to ėmė nykti sakytinės tradicijos, glaudžiai susijusios su žmogaus gyvenamosiomis vietomis. Kiti tvirtina: kaltas mūsų besaikis manipuliavimas gamtos pasauliu atsiradus žemdirbystei. Yra ir manančių, kad atsakymo reikia ieškoti pirmųjų graikų filosofų darbuose, kuriuose žmonija specialiai buvo atribota nuo gamtos, o religiniu požiūriu žmonės buvo laikomi įžanga 33
vyraujančia rūšimi, kuriant pasaulį, ir šią žmogaus viešpatavimo idėją dar labiau įtvirtino mokslo revoliucija. Beveik neabejotina – nuo gamtos nutolome pamažu, istoriškai šiame kelyje buvo daug atšakų, ir čia buvo paminėtos tik kai kurios iš jų. Kad ir kokios būtų šio reiškinio priežastys, pirmiausia šią darnių santykių krizę buvo stengiamasi spręsti racionaliai įsisąmoninant problemą. Suprantama, daugelis mokslininkų ir aplinkosaugininkų manė, kad, žinodama tikrąją padėtį, žmonija nustotų taip elgtis (tai žinau, nes ir man teko dirbti šį bevaisį darbą). Kaip paaiškėjo, girdėdami tokią gąsdinančią informaciją, žmonės dažniau užsikiša ausis arba ima viską neigti, ypač žinodami, kad didžioji šios informacijos dalis tiesiogiai niekaip nesusijusi su kasdieniu gyvenimu. Prisiminkite, kaip jautėtės perskaitę pirmąją šio skyriaus pastraipą. Reakcija galėjo būti įvairi – gal apėmė slogios mintys, o gal pasijutote įkvėptas. Vis dėlto būčiau linkęs manyti, kad nuotaika nebuvo pakili. Rinkodaros specialistai seniai žino: keisti elgseną veiksmingiausia pasitelkus ne protą, bet širdį. Pavyzdžiui, automobilių reklamos į galvą nebruka statistikos apie arklio jėgas arba per kiek laiko automobilis įsibėgės iki 100 kilometrų per valandą – mums rodomi gražūs žmonės, vairuojantys automobilį patraukliais kraštovaizdžiais. Sėkmės pagrindas – įsisąmoninta informacija, kurią dar papildo emocinis žavėjimasis. Privalome dar kartą iš pagrindų įsigilinti į gamtos procesus, kad pažadintume savo užuojautą. Kaip kartą pasakė jau miręs evoliucinės biologijos specialistas Stephenas J. Gouldas, „negalime laimėti šio mūšio už gyvybės rūšių ir aplinkos išsaugojimą, kol nejusime emocinio ryšio su gamta, nes nekovosime, siekdami išgelbėti tą, ko nemylime.“ Vadovaudamiesi šiuo 34 k aip užauginti gamtos vaik ą
požiūriu, Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos pradėtos vykdyti kampanijos „Mylėti, bet neprarasti“ rengėjai tvirtina kad mūsų požiūris turi pasikeisti ir būti pagrįstas ne faktais, o meile. Jų manymu, mūsų tikslas – padėti žmonijai iš naujo pamilti gamtą. Sutinku su kiekvienu žodžiu. O kada geriausias laikas mokyti įsimylėti gamtą? Vaikystėje.
Nebijokime išsukti iš tako Skirtingai nuo daugelio kitų suaugusiųjų, kurių vaikystėje brangintos gamtos kertelės užklotos betono sluoksniu, mano jaunystės miškas išliko. Dalis universitetinių miškų teritorijos vakarinėje Vankuverio pusėje dabar vadinasi Ramiojo vandenyno krašto regioniniu parku. Išliko ir senieji miško keliukai, dabar sutvarkyti ir aiškiai pažymėti ženklais, kai kur per juos nutiestos medinės plokštės, kad šiais takeliais vaikštinėjantiems, bėgiojantiems ar jodinėjantiems žmonėms netektų bristi per purvą. Ten dažnai galima išvysti profesionalius šunų vedžiotojus su būriu gauruotų šunų. Pastaraisiais metais atsirado puikių programų vaikams – pavyzdžiui, galima dalyvauti gidų rengiamuose dieniniuose ir naktiniuose pasivaikščiojimuose po gamtą. Vaikystėje man tai būtų labai patikę. Vis dėlto per kiekvieną iš savo retų apsilankymų šiame miške man suskausta širdį, matant, kad čia tiek mažai vaikų, o paauglių beveik visai nėra. Nepatinka ir dar kai kas: jaučiu – šis žaliuojantis miškas prarado savo magišką galią. Net ir gavęs įmantrų naująjį pavadinimą, miškas atrodo prijaukintas ir netekęs dvasios. Galbūt toks ciniškas požiūris atsiranda senstant, tačiau, vaikščiodamas tais išpuoselėtais takeliais, nebejuntu įžanga 35
to laukinės gamtos dvelksmo, kuris buvo taip užvaldęs mano jauną širdį. „Vaikščioti tik takais“ nuolat primenama aplink susmaigstytose lentelėse, ir tai matydamas suprantu, kad tos dienos, kai skindavomės kelią per kemsynus, seniai praeity. Norint visais pojūčiais pažinti vieną ar kitą vietovę, neišvengiamai bent kartais reikės išsipurvinti. Esminį skirtumą tarp pasivaikščiojimo takeliu ir brovimosi per neįžengiamą tankmę puikiai apibūdino kalnų vedlys ir filosofas Jackas Turneris: Eiti takeliu po to, kai teko skintis kelią per tankmę, – tai peržengti psichologines ribas: ribą tarp to, ką praradai, ir to, ką radai, tarp nežinojimo ir žinojimo, žmogiško ir nežmogiško, tarp laukinio ir prijaukinto, sunkaus ir lengvo, pavojingo ir saugaus, tarp apsisprendimo ir pasyvaus sekimo iš paskos... Eiti takeliu po to, kai teko skintis kelią per tankmę, – tai nusileisti laipteliu žemyn.
Suprantu, kad gali būti padaryta didelė žala gamtai, jei ištisoms vaikų gaujoms leisime brautis per Ramiojo vandenyno krašto regioninio parko augaliją, kaip kadaise elgėmės su Timu (suprantama tik tada, jei apskritai atsirastų nors viena gauja, norinti traukti į tokį žygį). Ir vis dėlto. Argi nebūtų galima rasti keleto didesnių miško plotų su vienu ar pora tvenkinių, kur nebūtų nutiestų takelių, ir vaikai galėtų leistis į laukinius nuotykius. Tą patį galima pasakyti ir apie bet kuriame mieste esančias žaliąsias erdves. Draugystė su gamta – kontaktinis sportas, kuris gamtai tikrai nepadarys nieko bloga. Žinoma, ne mažiau svarbu įtikinti vaikus leisti laiką gamtoje. Kaip teigiama neseniai pasirodžiusiame Kanados vaiko ir gamtos aljanso plakate, „Geriausias būdas priversti vaikus būti lauke – eiti kartu su jais“. 36 k aip užauginti gamtos vaik ą
Per dažnai manome, kad gamta gyvuoja visiškai atskirai nuo mūsų, kad tai – nacionaliniai parkai, miškai ir pakrantės paplūdimiai, ir į šias vietas išvykas reikia kruopščiai planuoti. Iš tikrųjų gamta mus supa visur – namo arba mokyklos kieme, sode ir tuščiuose žemės plotuose, kur augalija stiebiasi net ir per šaligatvių trūkius. Jei norime, kad vaikai užaugtų sveiki ir gyvenime mokėtų prisitaikyti, gamta turi tapti neatsiejama jų kasdienybės dalimi, pradedant nuo tinkamai parinktos pamokų vietos mokykloje iki savarankiškų, neprižiūrimų ir netgi kiek rizikingų žaidimų netoliese namų. Gamta – tai ne vien egzotiniai augalai, gyvūnai ir kraštovaizdžiai, apie kuriuos sužinoję, kartą ar du per metus nuvažiuojame pažiūrėti. Gamta – mūsų tiesioginė aplinka, kurioje kasdien turime praleisti daug laiko, ypač vaikystėje. Gal dar prisimenate garsųjį Aveirono berniūkštį – 1800 metais rastą laukinuką, kuris daug metų vienas gyveno pietų Prancūzijos miškuose. Vaikas, pavadintas Viktoru, sugebėjo įgyti tik pačius pagrindinius kalbėjimo, skaitymo ir rašymo įgūdžius. Tiesa, šiandien manoma, kad jis galėjo būti autistas, o ankstyvoje vaikystėje patyrė smurtą. Tačiau akivaizdu: gyvendamas atsiskyręs laukinėje gamtoje žmogus nebūna sveikas, neišmoksta prisitaikyti ir nejaučia ypatingo ryšio su gamta. Labiau tikėtina, kad dėl tokio atsiskyrėliško gyvenimo būdo žmogus palūš ir bus pažeistas psichologiškai. Šioje knygoje vartodamas sąvoką gamtos vaikas turiu omeny visai ką kita. Taip vadinu vaiką, kuris jaučia artimą ryšį su gamta ir su žmonėmis. Nei ryšio su gamta, nei su žmonėmis nebus, jei vaikas nesulauks tinkamos suaugusiųjų pagalbos. Esame socialinės būtybės, ir, kaip pamatysime vėliau, ryšiai su įžanga 37
gamtos pasauliu tvirčiausi tuomet, kai vaikui padeda įvairūs žmonės. Glaudūs santykiai su žmonėmis lemia ir glaudų santykį su gamta. Prisimenant pasakojimą apie varlių tvenkinį, nuo kurio pradėjau šį skyrių, reikia pasakyti: tikroji šio pasakojimo herojė – mano mama. Kaip viskas galėjo susiklostyti tada, jei ji būtų nusprendusi tą 1965 metų pavasario rytą su manimi likti namie, užuot maklinėjusi po gretimą mišką? Arba jei bijodama, kad man ko nenutiktų ar nenorėdama, kad išsitepčiau, nebūtų man leidusi bristi gilyn? Net sudrebu pagalvojęs, kad mano gyvenimas galėjo būti visiškai kitoks, jei paauglystėje nebūčiau galėjęs vaikštinėti po miškus, arba jei per atostogas su šeima nebūtume ėję į žygius ir stovyklavę gamtoje. Mama pasirūpindavo, kad lauke praleisčiau daug laiko. Man sulaukus devynerių, ji mus abu užrašė į vietinį alpinizmo klubą. Kai buvau dešimties, kartu vaikštinėdavome po viršukalnių ledynus, ir apledėjusių kalnų vaizdas amžiams įstrigo mano sąmonėje. Ji atidžiai mane prižiūrėdavo ir klausinėdavo, kas labiausiai domina. Pasakodavo didingas ar visai paprastas istorijas apie gamtą, ir, kol neužaugau, man net į galvą neatėjo, kad tokiu būdu esu mokomas. Net nesu tikras, ar ir ji pati manė esanti mano mokytoja. Šiandien daugelio vaikų vaikystė prabėga nepažinus gamtos, ir tai gali turėti pražūtingų pasekmių ir jiems patiems, ir toms vietoms, kurias jie laiko namais. Privalome rasti būdą pakeisti dabartinę padėtį ir grąžinti vaikus į gamtą. Tai galėsime padaryti tik turėdami gamtos mokytojus – tokius žmones, kaip jūs. Daug daugiau vaikų turi patirti tą jausmą, kai batas prisipildo buožgalvių. 38 k aip užauginti gamtos vaik ą
Šios knygos tikslai ir sandara Rašydamas knygą „Kaip užauginti gamtos vaiką“ siekiau trijų tikslų. Pirmiausia – atkreipti dėmesį į neatidėliotiną problemą – žmonijos atotrūkį nuo gamtos – ir plačiau apie ją kalbėti. Nors dabartinis judėjimas, siekiantis suartinti vaikus su gamta, ir plečiasi, tačiau jis vis dar yra paprastų žmonių iniciatyva, įtraukianti tik kai kuriuos sąmoningesnius ir labiau pasiturinčius visuomenės sluoksnius. Teks dar daug nuveikti, kad pamatytume pirmuosius vaikų suartėjimo su gamta ženklus, o ką kalbėti apie darniai gyvenančios visuomenės sukūrimą! Kaip minėta, nuo to priklauso daug daugiau nei tik vaikų laisvalaikis. Antras šios knygos tikslas – išsiaiškinti, kaip su gamta suartėjama. Svarbiausi klausimai yra šie: ar mūsų polinkį į gamtą lemia genai? Kokios žinios veiksmingiausiai padeda stiprinti meilę gamtai? Kaip šis procesas turėtų keistis vaikams augant? Koks skaitmeninių technologijų vaidmuo? Kaip sudominti vaikus lėtais gamtoje vykstančiais procesais, kai jiems ir taip vis sunkiau išlaikyti dėmesį? Koks gamtos pažinimo būdas – nuo dokumentinių filmų iki pasivaikščiojimo miesto parkuose ir išvykų į laukinę gamtą – padeda veiksmingiausiai užmegzti tvirtą ryšį su gamta? Kaip prie gamtos priartinti miesto vietovėse gyvenančius vaikus ir iš pagrindų išplėsti dabartinį judėjimą, kad jis neapsiribotų tam tikrais socialiniais, ekonominiais, etniniais aspektais? Galų gale, žinant, kad laikai, kai tėvai skatindavo vaikus, parėjus iš mokyklos, kuo ilgiau būti lauke, jau praėjo (bent šiuo metu), kaip įtikinti suaugusiuosius kartu su vaikais leisti laiką gamtoje?
įžanga 39