ABELIS by knygos.lt

Alessandro Baricco ABELIS

METAFIZINIS VESTERNAS

Iš italų kalbos vertė

Inga Tuliševskaitė

VILNIUS 2024

Alessandro BARICCO ABEL

Un western metafisico

Feltrinelli, Milano, 2023

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-848-7

Vesternų West dažniausiai yra pramanyta vieta.

Dar labiau tokia vieta yra šios knygos Vakarai.

Net ir ten, kur jos puslapiuose minimi tikrai egzistavę vardai ir kraštai ar tikri įvykiai, kuriamas pasaulis tėra vaizduotės vaisius. Jei kurdamas šią neegzistuojančią vietą netyčia užgavau atskirus

žmones ar net visą bendruomenę – apgailestauju. Nors, prisipažinsiu, ne taip ir labai, nes absoliuti laisvė yra kiekvieno literatūros kūrinio teisė, sąlyga ir likimas.

JAUČIU VIRPULĮ, TADA ŠAUNU

J aučiu virpulį, tada šaunu.

Ką žinau, lyg virpulį.

Ištraukiu ir šaunu.

Toks lengvas pasaulio drebulys. Trunka trumpiau už mirksnį. Dar vaikystėje išmokau jį pajausti, tose begalinėse vienatvėse, kur iš pradžių buvau kūdikis, paskui vienuolikos metų vyras, galiausiai devyniolikametis senis, kai mano tėvas Džon Džonas mus paliko – jį paskerdė, sakyčiau, bodėdamiesi, taip atsitiko – ir man, vyriausiam iš šešių vaikų, teko užbaigti darbą.

Tas darbas buvo išlikti.

Anuomet daugelis tą darė, bet ne visi tuo būdu, kokį pasirinkome mes: dirbome kaip gyvuliai. Dirbome tylėdami, tose begalinėse mano minėtose vienatvėse, žinomo pasaulio pakrašty, taip toli nuo visko, kad mes buvome viskas, o niekas – mūsų vienintelė žinia. Aplink plytėjo kūrinija – prisimenu ją beribę. Jai priklausė ir tie reti žmonės, kurie nelauktai išryškėdavo horizonte lyg perėjos link artėjantys miražai. Griebtis ginklo buvo na -

tūrali reakcija, instinktas, kaip pasikasyti gyjančią žaizdą. Dažnai iššaudavome dar prieš paklausdami. Bet retkarčiais tėvas pakviesdavo juos prie stalo, ir tarp pilno ir tuščio šaukšto laukdavom jų pasakojimų. Mes stovėdavom atsišlieję sienų. Žiūrėdavom į juos. Stebėdavausi, kad nė vienas iš jų neturėjo jokios pagrįstos priežasties pereiti tą neapsakomą erdvę – nesuprasi, kaip, po galais, jie čia atsirado. Nepasakytum ir kad būtų pasiklydę.

Jie keliavo pirmyn per įspūdingą tarpinių tikslų virtinę, vedami nereikšmingų, neretai bailių planų. Tik tiek. Taip sužinojau, kad per laiką susikaupę menkaverčiai sprendimai, išvagoti bailumo gyslų, gali nuvesti toli, net į kažkokią poetinio didvyriškumo formą. Pimpiagalvių epopėja.

Kai kuriuos iš jų pribaigdavom miegančius. Beveik paslauga. Tuose kraštuose nebuvo daktarų, akivaizdu.

Todėl pribaigdavom juos, nutraukdami jų beprasmes kančias. Sunykę organai ir niekada neužgysiančios žaizdos.

Kiek siekia atmintis, tik trys atėjo vedami aiškiai suvokto likimo.

Vienas tvirtino esąs mano tėvo brolis. Jie užsidarė arklidėse pasikalbėti, jiedu ir butelis viskio.

Kitas ieškojo Dievo.

Ir neužmiršau trečiojo, senio auksiniais pentinais.

Jis pasakė atkeliavęs susitikti su mano motina.

Bet apie savo motiną dar nekalbėjau.

TOS ERDVĖS, KURIOS PLYTĖJO NEBYLIOS

Tos erdvės, kurios plytėjo nebylios tolimuosiuose Vakaruose, žinomo pasaulio pakraštyje, dabar sunyko, baigėsi. Mes ėjom ir klojom pabėgius, skaičiavome juos, gremžėm priskretusias putas nuo arklių kailių ir vijome šalin mintis, o to ėjimo gale mūsų laukė vandenynas, amžiams užsmaugęs žemės troškulį.

Bet anuomet jos dar plytėjo – tos neregėtos erdvės, plotai, apie kuriuos niekas neturėjo jokio supratimo. Matydavai jas pakėlęs akis nuo darbo, ten, kitapus spygliuotos vielos. Jos buvo Nepaliestas pasaulis. Jis driekėsi be regimo gyvūno žmogaus įsikišimo, todėl buvo darnus viename nuostabos, kraujo, spermos ir siaubo alsavime. Lengva jį suvokti kaip savotišką paslaptį, bet nutikdavo ir tokių apreiškimo akimirkų, kai jis mums atsiskleisdavo kaip pradžia ar pabaiga, sakytum, likimas. Tarsi jis marias laiko ten būtų plytėjęs, turėdamas tik vieną apibrėžtą užduotį: laukti mūsų.

Taip, tuoj pamatysim, kas mūsų laukia.

Ne mūsų. Visų.

Tu keistas, Abeli.

Jau tūkstančius metų laukia.

Klausyk, gal eik šikt.

Paskui mano brolis Deividas bedė pentinais į arklio

pilvą ir šuoliais perrėžė tą Nepaliestą pasaulį, plyšodamas visa gerkle, žolė žėlė aukšta, sulig bėrio kulkšnimis.

Žinau, turėjo iliuziją, lyg kažką prievartautų ir jam tai

teiktų malonumą. Bet aš jaučiau, kad tas Nepaliestas pasaulis mūsų laukė ir buvo seniai numatęs tą rėžį – ži -

nojo jį jau tada, kai mano brolis jo dar nė neįsivaizdavo. Kaip vėliau atradau savo nemigų gelmėse, tai galiojo viskam. Jau esame buvę, kur niekada nebuvom, ir, tiesą sakant, iš ten ateinam.

Mano brolis nesiliovė šuoliavęs, kol galiausiai pasisotino ir sustojo sustingęs balne, tarsi pritrūkęs užmojų. Ilgai taip stovėjo. Atrodė kaip lėlytė nebūtyje, mažutis.

Aplink jį per mylių mylias švelnus vėjelis siūravo žolę.

Tada mano tėvas kažką sumurmėjo.

Kokios ganyklos.

Jis jau matė projektą ten, kur buvo dar tik esmė, naudą ten, kur niekas neturėjo tikslo, turtus ten, kur augo tik žolė.

Kokios ganyklos.

Nebeturėjo ką pridurti, neskubėdamas atsisegė nuo balno šarpsą. Nuostabus įrankis. Penkių šimtų penkiasdešimt devynių milimetrų vamzdis, užtaisomas per galą, su muštuku, užraktas nusileidžia vertikaliai. Kai

turi 52 kalibro šovinių, gana trijų gramų parako, kad 475 rutuliukai nuskrietų tris ketvirčius mylios. Iš tokio atstumo – sakydavo Mokytojas – žmogus yra vabzdys, o pataikyti į jį menas. Paskui jis man paaiškino, kad pusė darbo padaroma akimis, o kas liko – siela. Nes iš tokio atstumo akis atveda tave prie taikinio, toliau nepajėgia. Čia kaip nusilenkti, pasakė nemokėdamas iki galo išreikšti minties. Siela jaučia, pridūrė, kada žmogus, į kurį šauni, yra tiksliai vienoje tiesėje su tavo ginklo vamzdžiu, ir tą akimirką pajunti lyg trumpą atodūsį, nematomą giją tarp savo ir jo širdies. Tada šauk, užbaigė. Mano tėvas įrėmė šarpso buožę į petį ir lėtai pakėlė 559 vamzdžio milimetrus, lyg grąžindamas į vietą per pasaulio kūrimą pražiopsotą detalę. Sustabdė jį nematomoje tiesėje, kuri siejo kairę jo akį su mažučiu mano brolio pavidalu, perverta per vamzdžio gale nutūpusį taikiklį. Nesupratau, ką jis ruošiasi daryti, bet neprisimenu, kad būčiau ko nors paklausęs. Mėgavausi stojusia

ilga tyla. Tądien buvau penkiolikos metų ir devyniasdešimt septynių dienų. Tėvas paspaudė gaiduką.

Tai, kas išlėkė iš vamzdžio, buvo pirmasis šovinys, kirtęs Nepaliestą pasaulį. Jis perbrėžė jo šviesą kaip mirtinas deimantas stebuklingo veidrodžio paviršių.

Niekada neužmiršau to garso.

Tai buvo pradžių pradžia. Viskas ateis po to.

Tai buvo skaisčioji pasaulio aušra. Viskas nutiks po to.

Taip supratau pirmąją Evangelijos pagal Joną eilutę ir nuo tada žinau prasmę Žodžio, kuris, pasak Dievo, buvo pradžioje. Man jis kvepia paraku. Dar ir dabar spausdamas gaiduką jaučiuosi, lyg tarčiau pirmuosius tos Evangelijos žodžius. Todėl darau tą neklysdamas. Akivaizdu, tas šarpso šūvis mane paženklino: savotiškai aš ateinu iš ten. Kartą iš stebėtino neapdairumo pasakiau Aleliujai: gimiau ties Nepaliesto pasaulio riba tą dieną, kai tėvas iššovė iš šarpso, o aš supratau, kad mano būdas kurti bus atverti paslaptį gaiduko paspaudimu. Norėjau paaiškinti, kodėl verčiuosi šaudydamas iš pistoletų ir 44 kalibro vinčesterio. Ji vangiai atsigręžė, kažko paklausė, bet pro plaukus.

Po daugelio metų mano brolis Deividas prisipažino pirma išgirdęs pro ausis švilpiančius rutuliukus ir tik paskui sausą čiak čiak , mechaninį šarpso krimsnį. Todėl jam Žodis buvo dvelksmas, lotyniškai spiritus , graikiškai pneuma , kurį Anaksimenas laikė visko pradžių pradžia.

Galbūt dėl to jis galiausiai tapo pamokslininku Sokore ir kvietė legionus tikinčiųjų mylėti Dievą.

Tačiau tą kartą jis atsigręžė į mus apstulbęs. Tėvas plačiu rankos mostu pakvietė grįžti. Tai buvo įsakymas, nors, kaip supratau po daugelio metų, – kartu malda ir glamonė.

Aš visą gyvenimą šaudžiau. Tas, kuris taikosi, tiki, kad pasaulį kerta tiesės. Nuo prieš tai iki po to. Nuo čia iki ten.

ALESSANDRO BARICCO (Alesandras Barikas, g. 1958 m.) – šiuolaikinės italų literatūros fenomenas, 15 romanų autorius. Gimė Turine, studijavo filosofiją ir muzikologiją, ilgai dirbo muzikos kritiku dienraštyje „La Repubblica“. Pasaulinę šlovę jam pelnė 1996-aisiais išleistas romanas „Šilkas“, išverstas į 27 kalbas. Už kūrybą rašytojas apdovanotas „Prix Médicis éstranger“ ir ne viena prestižine italų literatūros premija. Lietuviškai jau pasirodė 11 jo knygų. „Abelis“ –naujausias, po aštuonerių metų pertraukos Italiją nustebinęs A. Baricco romanas.

Abelis Krou – Laukiniuose Vakaruose gyvenantis jaunas šerifas, miesto legenda. Anksti pasisėmęs išminties ir įgūdžių iš neregio Mokytojo, gebėjusio pataikyti į bet kurį taikinį, Abelis meistriškai valdo ginklą. Jis pasirengęs apginti savo šeimą ir mylimą moterį. Tačiau vienas šūvis visiems laikams pakeičia jų gyvenimą.

Tai autentiška raiška pasižymintis šių dienų tekstas, vaizduojantis realybę, kur žudyti – vienintelis būdas išlikti gyvam. Žmogui lieka stebėti arba veikti, šauti arba mirti. Skaitytojai kviečiami į filosofinę kelionę ieškant tikrosios būties prasmės.

Europos literatūros meistras, dažnai prilyginamas Italo Calvino.

Publishers Weekly