Andrius U탑kalnis
Įvadas
Autorius, 1995 m.
Vis dar atsimenu, kai pirmą kartą, būdamas vaikas, jau beveik paauglys, per ausines išgirdau kokybišką garsą iš kasetinio ausinuko. Toks ten ir kokybiškas – tik penkiasdešimt kartų švaresnis ir gražesnis nei visa tai, ką buvau girdėjęs iki tol. Kasetė, rodos, buvo „Duran Duran“. Kai būdamas dar vyresnis pirmą kartą išgirdau kompaktinio disko garsą, jis buvo tūkstantį kartų puikesnis negu visa tai, ką girdėjau anksčiau. Kai pirmą kartą nuvažiavau į tikrą užsienį, t. y. ne į vieną iš buvusių Tarybų Sąjungos valstybių, o į tikrą šalį už geležinės uždangos, Suomiją, pirmą kartą ten paragavau burgerio – skonio prasme man tai buvo potyris, nuskraidinęs į kosmosą. Iki tol net nieko panašaus nebuvau ragavęs. Nors esu tikras, kad ten tebuvo paprastas burgeris, greičiausiai dar ir labai vidutiniškai pagamintas. 4
Panašiai jaučiausi ir 10 ar 12 metų kartą su tėvais svečiuodamasis pas draugus. Viena pažįstama ponia Jūratė1 buvo grįžusi iš Vietnamo ir, be keraminių niekniekių bei privalomų smilkalų, parsivežusi rudo saldaus padažo, kuriame marinavo ir kepė mėsą; nuo tada svajojau apie tą padažą, kurio vėliau, po daugelio metų, vėl paragavau tik Londone.
1
Žinoma, ji tada tikrai ne ponia Jūratė vadinosi, o tur-
būt draugė Jūratė arba tiesiog Jūratė. Žodis „draugas“, vartojamas kaip proletarinis ir politiškai taisyklingas kreipinys (ponų nėra, visi tik draugai), mirė natūralia mirtimi greičiau, nei kas nors galėjo pastebėti. Kreipinys „ponas“ nebuvo nei labai patogus, nei malonus daugumai kalbėtojų (pernelyg priminė storus pasipūtusius asmenis iš vaikiškų knygelių), tačiau tai nesutrukdė staigiai pamiršti pabodusį „draugas“. Šia įžangos išnaša noriu jus perspėti, kad knygoje, kaip ir pirmojoje Evangelijoje, daug kalbėsiu apie žodžius. Be to, turėkite omenyje, jog, kaip ir anksčiau, išnašų čia bus gyvas velnias.
Jei pabandyčiau prisiminti, kada paskutinį kartą taip jaučiausi dėl naujai patirtų dalykų, turėčiau atsukti laikrodį labai smarkiai. Ryškių pojūčių nebeliko. Liko tik rūpestingai suplanuotos, apgalvotai nušviestos ir prognozuojamos transformacijos. Kažkada vieno estų politiko paklausė, kokios ateities jis labiausiai norėtų savo šaliai. Jis pasakė, jog norėtų, kad jo šalis būtų tokia pat 5
laiminga, turtinga ir nuobodi kaip Švedija. Ne nuobodesnė, bet tokia pat nuobodi. Svajonė išsipildė, regis, ne tik Estijai, bet ir Lietuvai. Ir todėl iš pašėlusių laikų2 liko tik prisiminimai. Reikia juos užrašyti ir jais pasidalyti – tada jie taps amžini, ir tegul taip ir būna.
2
Net žodžio „laikas“ daugiskaita „laikai“ prarado
anksčiau turėtą pirmapradę prasmę. Dabar „laikas“ tai ne tik tas dalykas, kurio nesustabdysi ir kuris viską užgydo, bet ir sulietuvintas angliškas žodis like – „patinka“; tai mygtukas su iškeltu nykščiu, spaudžiamas internete, kai patinka kieno nors įrašas.
*** O kol nepradėjome kalbėti apie atgimimo laikus, apie kuriuos bus atskira knyga (kaip tiksliai vadinti tuos laikus – atgimimo, sąjūdžio, nepriklausomybės, laukinio kapitalizmo ar dar ko nors, – mes dar nuspręsime, tiksliau, aš nuspręsiu), reikia padaryti dar vieną darbą: pakalbėti apie tuos tarybinių laikų įvykius, kurie liko neaptarti pirmojoje Evangelijoje.
6
Mat kiekviena Evangelija yra tęstinis darbas: ji daug pasako, bet dar daugiau nepasako, kad liktų apie ką kalbėti vėlesnėse knygose. Todėl dar reikia pakalbėti apie vaistus, sportą, kiną ir dar daug ką. Taigi iki galo išsiaiškinkime su tarybiniais laikais ir tarybiniais žmonėmis.
8
Medicina ir vaistai: kuo mus gydÄ— 9
Šį skyrių skiriu mylimoms tetoms. Prof. Dalei Marčiulionytei iš Kauno klinikų3, kuri ne tik nusivesdavo mane į darbą, kai mažas būdamas augau Kaune, bet ir rasdavo man baltą chalatą, ir dar pramogos tikslais pasiūlydavo paimti iš piršto kraujo, o aš sutikdavau, nes man viskas buvo labai įdomu. Ten, laboratorijoje, būdavo jos bendradarbis gydytojas, kuris parūkęs užkrimsdavo iš tūbelės dantų pastos, nes „prisirūkius negalima eiti pas ligonius“. Ir a. a. Irenai Jaraminienei (Marčiulionytei), kuri daugelį metų buvo kadrų vyriausioji inspektorė LTSR Sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausiojoje farmacijos valdyboje. Kartais tekdavo pabuvoti ir ten, ji leisdavo man žaisti spausdinimo mašinėle ir net herbiniu antspaudu. Tarnybos vadovas buvo Vytauto Sakalausko, LTSR ministrų tarybos pirmininko 1985–1990 metais, brolis.
Kodėl knygą pradedu skyriumi apie vaistus? Turbūt todėl, kad pirmiausia reikia pakalbėti apie tokius dalykus, kuriuos anais laikais vienareikšmiškai pripažino absoliučiai visi. Pavyzdžiui, visoje Tarybų Sąjungoje (ne tik Lietuvoje) nebuvo nė vieno žmogaus, manančio, kad tarybinis aspirinas geresnis už atvežtą iš Vakarų. Vienas populiariausių vaistų pasaulyje, kurio per metus suvartojama apie 40 tūkst. tonų (40 000 000 kg, arba dešimtys milijardų tablečių – kaip jums tatai?), tarybinei farmacijos pramonei Vilniaus vaistinėje Nr. 1. Vilnius, 1962 m. 10
3
Kauno klinikos yra daugiausia pavadinimų turėjusi
medicinos įstaiga – gydytojai patys turi pasižiūrėti į popieriaus lapelį, kad prisimintų, kaip oficialiai vadinosi ši įstaiga. 1940 metais atidaryta prancūzų suprojektuota ligoninė – brangiausias tarpukario Lietuvos projektas – iki dabar vadinta visaip: Vytauto Didžiojo universiteto klini-
kos, Kauno srities klinikinė ligoninė, Respublikinė Kauno klinikinė ligoninė, Klinika prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno medicinos instituto, Petro Jašinsko klinikos (šį pavadinimą jau visi pamiršo, rentgenologas Petras Jašinskas Kauno klinikų vyriausiasis gydytojas buvo neįtikėtinai ilgai – nuo 1945 iki 1986 metų, keturiasdešimt vienus metus, iki pat mirties), Kauno akademinės klinikos ir Kauno medicinos universiteto klinikos. Šiandien ligoninė vadinasi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligo-
ninė Kauno klinikos. Pastarasis pavadinimas (trečias per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį), manyčiau, labiausiai siutinantis ir neįmanomas įsiminti.
buvo nepasiekiamas – tiksliau tariant, nepasiekiamas pageidaujamo grynumo. Acetilsalicilo rūgštis, pirmą kartą susintetinta daugiau nei prieš šimtą metų, tarybiniam žmogui buvo žinoma firminiu pavadinimu „Aspirinas“, kurio anuo metu negynė jokie įstatymai ir kuris priklausė vokiečių bendrovei „Bayer“. Tačiau visi žinojo, kad jei tik gali gauti – iš pažįstamų, spekuliantų arba dar iš kur nors kitur, – griebk „bajerio aspiriną“. Vokišką prekės ženklą, nė cento neinvestavusį į rinkodarą 11
Kino teatre „Garsas“ lankytojai apžiūri respublikinės ligoninės poliklinikos narkologų organizuotą parodą apie alkoholio žalą. Panevėžys, 1972 m.
viename pasaulio sausumos šeštadalyje, pripažino net ir lotyniškomis raidėmis nemokėję rašyti (nes rašė ir skaitė tik kirilica4) gyventojai.
4
Kitas vokiškas prekės ženklas, nesusijęs su farmacija,
tačiau įgavęs neįtikėtiną prestižą, buvo „Salamander“ batai, dažnai vadinti tiesiog salamandromis. XIX a. vid. įsteigta ir Europoje išsiplėtusi vokiškų batų gamybos įmonė daugelio laikyta absoliučiai geriausia pasaulyje batų gamintoja, nepaisant to, kad iš tiesų pasižymėjo masine gamyba ir vidutine kokybe – pagaliau net ir pati batų kaina nebuvo įspūdinga. Žinoma, perskaičiavus į tarybinius pinigus Vokietijos markės kursu juodojoje rinkoje, batų pora kainavo labai brangiai, tačiau tai tikrai nebuvo išskirtinė avalynė. Kita vertus, kai žmonės nelabai ką kito turėjo ar žinojo, buvo gera įsivaizduoti, kad šie gaminiai geriausi pasaulyje.
12
Taigi paanalizuokime, iš ko susidėjo mūsų medicina ir užvis labiausiai vaistinėlės. Kalbant apie vaistinėles, reikėtų pasakyti, kad Tarybų Lietuvoje tradiciškai namų vaistinėlės niekada nelaikytos ten, kur buvo jų vieta Vakaruose ir Šiaurės Amerikoje – vonios kambaryje (būtent čia tarybiniai žmonės matydavo vakariečius, vartojančius vaistus – tabletes nuo nervų arba raminamuosius, – kai anie sumanydavo nusižudyti ir išgerdavo visą buteliuką). Pirmiausia taip buvo todėl, kad tarybiniai žmonės niekada netikėjo, jog vaistų reikia tada, kai jų reikia. Vaistų reikia visada ir kuo daugiau, nes niekada nežinai, kada ir ko galėsi gauti, todėl reikia kaupti viską, ką įmanoma sukaupti ir laikyti – ne tik aspiriną, bet visokius raminamuosius, migdomuosius, tepalus gerklei ir visa kita, ką tik pagamina medicinos pramonė. Normalios šeimos vaistų atsargos į mažą vonios spintelę netilpdavo – tam reikėdavo vidutinio dydžio spintelės, primenančios drabužių spintą. Mano tėvų ir pažįstamų namuose viskas atrodė būtent taip. Vienintelė problema, neleidusi išsipildyti tarybinio žmogaus svajonei apie farmacijos atsargas visam gyvenimui, buvo vaistų galiojimo laikas, todėl tarybinis žmogus priimdavo paprastą sprendimą: galiojimo laiką paprasčiausiai ignoruodavo („vis tiek geriau seni vaistai negu jokių“). Nedrąsi tarybinė propaganda bandė su tuo kovoti ir priminti, kad pasenusių vaistų laikyti negalima, tačiau kas klauso propagandos? Net ir gydytojo patarimai paprastai būdavo ignoruojami. Žmonės paisydavo tik nurodymų drabužių etiketėse – kaip skalbti, kokią 13
Kauno endokrininių preparatų gamykloje pagaminti akių tūbelėse-pipetėse vaistai. Kaunas, 1972 m.
temperatūrą nustačius laidyti (mano močiutė sakydavo prosyti, ir kas ją dabar pataisys, kai ji žiūri iš dangaus į jus, skaitančius šią knygą, ir šypsosi) ir ar tinka cheminiam valymui. Šie ženklai, kaip ir matavimo vienetai (metrai ir kilogramai), dėl nesuprantamų priežasčių (kažkodėl Tarybų Sąjunga nesugalvojo nuosavos drabužių priežiūros ir skalbimo žymėjimo sistemos) buvo tokie patys kaip ir Vakaruose. Tad vaistai kaupdavosi namie ne metais, o dešimtmečiais. Kiekvienas save gerbiantis gyventojas, arba greičiau gyventoja (vyrai paprastai žinojo, kad geriausiai gydo degtinė ir pirtis), žinojo pagrindinių prekių ženklų vaistus (dešimtmečiais nesikeisdavusius, nes kam keisti sėkmingą daiktą – būtent todėl ligi šiol vaistinių tinklai noriai ieško nostalgijos prekių ženklų ir be jokių skrupulų veža juos iš Rusijos baisiose, šlykščiose pakuotėse, atrodančius taip, kaip Berlyne kai kuriose 14
parduotuvėse parduodami baisaus dizaino Vokietijos Demokratinės Respublikos laikų gaminiai), juos noriai vartodavo ir kitiems patardavo, o jei kiti neklausydavo patarimų, tai jiems suduodavo tuos vaistus per prievartą. Štai beveik baigtinis (abėcėlės tvarka) vaistų ir medžiagų, sudariusių tarybinio gydymo pagrindą, sąrašas.
Aktyvinta anglis Vienas iš praktiškai nepasendavusių vaistų (todėl tarybiniams pacientams atrodė įtartinas, be to, dar ir juodos spalvos). Aktyvinta anglis yra labai akyta, todėl sugeria viską, kas yra bloga skrandyje. Vienas gramas anglies turi neįtikėtiną 500 m2 paviršių. Ji pati nieko negydo, tik išvalo tai, kas gali pakenkti arba jau pradėjo kenkti. Dar aktyvintos anglies tabletėmis naudojosi dailės studentai, jei negaudavo anglies pieštukų (anglį piešimui parduodavo tik dailės parduotuvėse, kur įleisdavo tik Dailininkų sąjungos narius, o tablečių galėjai nusipirkti absoliučiai kiekvienoje parduotuvėje – kaip ir prezervatyvų, tik jų niekas nenorėjo, nes tarybiniai prezervatyvai buvo pageidaujami taip pat, kaip ir Vilkaviškio gamybos džinsai).
Analginas Pats populiariausias tarybinis vaistas nuo skausmo tais laikais, kai Tarybų Sąjungos pacientai dar buvo neatradę dabar plačiai vartojamų ibuprofeno ir paracetamolio. Kitur žinomas kaip metamizolis, 15
„Žalioji“ vaistinė po rekonstrukcijos. Kaunas, 1987 m.
šis vaistas, pradėtas skirti Vokietijoje dar 1921 metais, po Antrojo pasaulinio karo pamažu buvo išimtas iš apyvartos visame išsivysčiusiame pasaulyje – Švedija jį uždraudė jau 1972 metais, JAV – 1977-aisiais. Tarybų Sąjunga nepriklausė išsivysčiusiam pasauliui, todėl šis vaistas, pavojingas dėl šalutinio poveikio, gertas saujomis nuo beveik bet kokio skausmo. Žmonės, ištvėrę ilgalaikį analgino vartojimą, jau nebijo nieko, net mirties.
Aspirinas Šį vaistą mėgo ir vertino pagiringi asmenys, norintys ryte pasijusti geriau. Šnypščiančių gėrimų (kai tabletė įmetama į vandenį), su16
kurtų aspirino pagrindu, pavyzdžiui, Alka-Seltzer, atsiradusio JAV 1931 metais, tarybinis žmogus nežinojo.5 Labai keista, turint galvoje, kaip buvo aktualu Tarybų Sąjungos gyventojui po išgertuvių atgauti sveikatą.
5
Vienas plačiausiai parduodamų vaistų Vakarų pa-
saulyje Alka-Seltzer žinomas ir dėl populiarių reklamos klipų, kuriuos farmacininkai užsakydavo geriausiose reklamos agentūrose. Šio vaisto reklama 1971 metais išleido į apyvartą nuostabiai paprastą frazę „Pabandyk, tau patiks!“ („Try it, youʼll like it!“), kuri šiandien anglų kalboje taikoma absoliučiai viskam: nuo narkotikų iki kepsnio ar pasiūlymo bendraklasei pasimylėti.
Tarybiniai žmonės buvo įsitikinę, kad ryte kamuojant pagirioms būtinai reikia dar šiek tiek išgerti (pavyzdžiui, susiversti porą butelių alaus arba įkalti šimtą gramų degtinės). Procedūra iki šiol vadinama pachmielu, ji, medikų nuomone, visiškai nepagerina savijautos (išskyrus tuos atvejus, kai ligonį kamuoja abstinencijos sindromas, kitaip tariant, kai pacientas jau yra alkoholikas) – tiesiog blogai jautiesi ir dar esi šiek tiek girtas. Šios knygos autorius ir leidėjai rekomenduoja vaišintis atsakingai ar bent jau taip, kad kitą rytą nereikėtų galvoti apie papildomas gaivinimosi priemones.
17
įsigykite
knygą dabar