Maja Gogulan
Iš rusų kalbos vertė VIKTORIJA ŠENBERGS
Autorės žodis
Ši knyga – atsakymas į daugelį mano skaitytojų, paskaitų klausytojų, praktinių mokymų dalyvių laiškų, skambučių, prašymų. Atsakau visiems iš karto. Yra du požiūriai: pirmasis teigia, kad sveikatą, gerovę, laimę suteikia kiti – tėvai, valstybė, gydytojai, mokytojai, ekstrasensai. Daugelis to imasi: klauso kitų žmonių patarimų, ryja vaistus ir gyvena kaip gyvenę. Pasitaiko, kad jiems sekasi, bet trumpai. Tikra gerovė ir sveikata jiems tampa neįmanomos. Šiuolaikinė medicina stengiasi greitai šiek tiek pagydyti žmogų. Nėra jokio pagrindo ginčytis dėl jos nuopelnų. Medicina visiškai atitinka savo paskirtį ir tenkina nedidelius poreikius. Kitas požiūris – pašalinti ligų ir nelaimių priežastis, išrauti blogį su šaknimis, pakeisti dirvą, kurioje jie gali augti. Akivaizdu, kad norintysis eiti šiuo keliu – tapti visiškai sveikas, vadinasi, gauti šansą pasiekti visišką gerovę – turi pasitelkti energiją, tvirtybę ir imtis reikalo, pasirengti keisti gyvenimo būdą ir mąstyseną. Tik taip pats galės tapti sau gydytoju ir patarėju. Tereikia jam parodyti kelią. Tai ir noriu padaryti šia knyga. Dėkoju visiems, be kurių pagalbos ši knyga nebūtų pasirodžiusi: mamytei Adelei Gogulan; sesei, draugei ir Kacudzo Niši darbų iš anglų kalbos vertėjai Liudmilai Kuzemčenko; 5
Maja Gogulan
brangiai draugei Aločkai Basarginai, kurios dėka susipažinau su Kacudzo Niši darbais; padėjėjai Rašelei Kaganovai, kuri apdovanojo mane sveikatos srities ir japonų profesoriaus Kacudzo Niši, rusų gydytojo A. Zalmanovo, šveicarų dietologo M. Biršė-Benė ir daugelio kitų darbų žiniomis. Dėkoju savo konsultantams: atominės fizikos specialistui Borisui Jelnikovui ir mikrobiologei Anai Matvejevai. Dėkoju visiems, atsiuntusiems man pranešimus apie pasveikimą, draugams ir paskaitų klausytojams, kurie įtikino mane, kad ši knyga reikalinga. Jaučiu didžiulį dėkingumą šio rankraščio redaktorei Tamarai Kirejevai, parodžiusiai savo talentą. Tikiuosi, kad knyga bus naudinga tėvams, auklėtojams, bet kokios amžiaus, tautybės, religijos ir socialinės padėties vyrams ir moterims. Brangūs mano skaitytojai, būkite visada sveiki ir sėkmingi. Su meile Maja Gogulan
Liga – nusikaltimas, Nebūkite nusikaltėliai! Pats baisiausias nusikaltėlis – neišmanymas, Apsiginkluokite prieš jį žiniomis, gebėjimais, įgūdžiais!
Kodėl parašiau šią knygą
Esu tikra, kad knygos pavadinimas greičiau sukels nepasitikėjimą ir abejones nei susidomėjimą, bet tvirtinu, kad tereikia žmogui palinkėti ir jis pats susidoros su visomis ligomis. Knygoje bus kalbama apie visiškai naują požiūrį į žmogaus sveikatą, atveriantį patikimą, moksliškai pagrįstą ir eksperimentų patikrintą kelią į sveikatą ir gerovę. Aš nesu gydytoja, ekstrasensė, šamanė ar aiškiaregė. Mano patirtis greičiau panaši į varlės iš žinomos pasakos. Pamenate? Dvi varlės įkrito į ąsotį su pienu. Viena išsigando, paspringo ir nugarmėjo į dugną, o antra beviltiškai blaškėsi kojelėmis ir iki kitos dienos ryto sumušė ąsotyje sviestą, įsirėmė į jį ir iššoko iš spąstų. Išmintinga pasaka, ar ne? Ji moko bet kurioje situacijoje nenuleisti „kojelių“, nepasiduoti baimei, veikti. Mano gyvenime tokių „ąsočių“ buvo pakankamai. Skrofuliozė, limfadenitas, ausų, nosies ir gerklės ligos, reumatas, širdies ligos, ma7
Maja Gogulan
liarija, augliai, anemija – viską patyriau. Nors ir kaip stengėsi mano močiutės, tetos, tėvai! Kad ir kokiems medicinos šviesuoliams mane rodė, kad ir kuo gydė – niekas nepadėjo. Nutiko taip, jog mano tėvą perkėlė dirbti į Krymą. Kai tik ten persikraustėme, tapau sveiku vaiku. Visos ligos išnyko. Net nesirgau nė viena vaikiška liga. Ištisas dienas laksčiau tik su kelnaitėmis lauke, maudžiausi jūroje, valgiau šviežių vaisių, daržovių, riešutų. Aš visa esybe jutau susiliejimą su gamta. Prasidėjo karas. Tėvas išėjo į frontą, o mus su mama evakavo iš Krymo į Uralą. Ten pasigavau maliariją. Vaistų nebuvo. Šaltis, badas sunkino ligos eigą. Kas antrą dieną užklupdavo karščiavimas, o po priepuolio kaip išgręžtas skuduras lėtai bandydavau atgauti jėgas. Tai tęsėsi beveik metus. Kartą netyčia išgirdau, kaip aptarinėdami mano būklę suaugusieji verkė: jie manė, kad man padėti neįmanoma ir kad turiu greitai mirti. Man tuomet buvo devyneri. Tai mane labai nustebino. „Nejaugi suaugusieji, dideli protingi žmonės, nežino, kaip man, vaikui, padėti?! – mąsčiau. – Kodėl jais labai pasitikiu? Kodėl pati nebandau gelbėtis?“ Pradėjau ieškoti. Pirmiausia norėjau sužinoti, nuo ko prasideda ši bjaurastis. Pastebėjau, kad priepuolis užeidavo kas antrą dieną, pirmiausia šaltos kaip ledas pėdos susiglausdavo ir akimirksniu visas kūnas imdavo taip drebėti, jog sustabdyti šio proceso jau buvo neįmanoma, nors ir kiek šildytuvų dėdavo man prie kojų, apklodavo. Priepuolis baigdavosi po dviejų, trijų ar keturių valandų – išmušdavo šaltas prakaitas, būdavo silpna, patekdavau į juodą nebūties prarają. „Viskas, – nutariau. – Daugiau to neleisiu.“ Tą dieną, kai mane vėl turėjo ištikti priepuolis, nutariau užbėgti už akių: suglaudžiau kelius, o pėdas, priešingai, atitraukiau vieną nuo kitos, delnus suglaudžiau. Visą dėmesį sutelkiau į tai, kad pėdos jokiu būdu nesusiliestų. Taip gulėjau visą dieną. Tą dieną priepuolio nebuvo. Neištiko jis ir kitą kartą – priepuoliai iš viso išnyko. Tai buvo 8
Atsisveikinkite su ligomis
pergalė. Ji suteikė man Tikėjimą, kad turiu jėgų, galinčių nugalėti ligą. Tikėjimas lydi mane visą gyvenimą. Pamenu sunkius 1965 metus, kai man aptiko didžiulį auglį gimdoje (jo dydis buvo kaip 17 savaičių nėštumas), o hemoglobino kiekis kraujyje tuo metu buvo 37 g/l (norma – 110 g/l – red. past.). Vis dėlto man pasiūlė nedelsiant operuotis. Po tokios operacijos ne tik niekad nebūčiau galėjusi turėti vaikų, bet ir būčiau turėjusi pamiršti, jog esu moteris! Aš atsisakiau šalinti gimdą. „Jei Gamta sukūrė mane moterį, ji už mane kovos, – nutariau. – Pabandysiu pagimdyti kūdikį turėdama auglį! Arba auglys mane, arba aš jį!“ Mintis, žinoma, buvo fantastinė. Jai įgyvendinti reikėjo gydytojo, kuris imtųsi stebėti tokį nėštumą, padėtų pasiekti fiziologinę pabaigą, tai yra natūralų gimdymą, o esant būtinybei atliktų Cezario pjūvį, kad vaisių išgelbėtų ir paaugintų (galbūt inkubatoriuje), kol šis taptų visaverčiu kūdikiu. Pradėjau ieškoti tokio gydytojo. Ieškojimai nuvedė mane į Mokslinės tiriamosios akušerijos ir ginekologijos institutą pas chirurgę Nataliją Selezniovą. Ji paaiškino, kad mano mintis labai rizikinga, nes auglys augs greičiau už vaisių ir trukdys šiam vystytis, bet jei aš tokia „drąsi“, galiu kreiptis į profesorių A. Vyšnevskį, dirbantį Chirurgijos institute. Ten jau dvejus metus buvo atliekami eksperimentai su gyvūnais ir gauti vilčių teikiantys rezultatai: iš trijų gimdos vėžiu sergančių operuotų karvių dvi atsivedė sveikus veršiukus. Kokia buvo profesoriaus A. Vyšnevskio idėja? Jis išpjaudavo auglius, bet nesiūdavo sveikų audinių kraštų, kaip visur priimta, o į išpjautą vietą įstatydavo tinklelį iš teflono siūlų, kurie buvo kaip „lopai“. Per keturis mėnesius užaugdavo naujas sveikas raumeninis audinys. Galiausiai organas atsikurdavo, o dirbtinis pluoštas, atlikęs užduotį, ištirpdavo. Tai buvo nuostabi mintis, galinti atverti šiuolaikinei chirurgijai kelius į organų regeneraciją (atkūrimą) paties organizmo pastangomis. 9
Maja Gogulan
– Svajoju atlikti tokias kraujagyslių, širdies, kepenų, bet kokių organų operacijas, bet iš pradžių turiu pabandyti pritaikyti kokiam nors nelabai svarbiam organui, – kalbėjo Aleksandras Vyšnevskis. – Paimkite mane, – įtikinėjau jo šalininkes, profesorę T. Daurovą ir medicinos mokslų daktarę N. Grafskają, – aš moku stebėti vidinius potyrius. Sugebėsiu papasakoti tai, kas bus jums įdomu. Karvė juk nieko nepasakys! Tikriausiai mano pamąstymai jiems nepasirodė beprasmiški ir mes tapome bendraminčiais. 1966 metų balandžio 23 dieną pirmą kartą Maskvoje buvo atlikta tokia operacija žmogui, tas žmogus buvau aš. Operacija pranoko lūkesčius. Aš greitai pasveikau, po kurio laiko pastojau ir pagimdžiau sveiką mergaitę. Vėl nugalėjau! Ėjo metai. Staiga man netikėtai aptiko auglį beveik toje pat vietoje. „Kas dedasi? – mąsčiau. – Gydytojai naikina padarinius, bet priežastis lieka. Kaip iš viso atsiranda augliai? Juk negimiau su jais.“ Profesorius A. Vyšnevskis jau buvo miręs. Man buvo 47 metai. Apie antrą vaiką mąstyti per vėlu. Sutikau operuotis. Tik tą kartą operacija baigėsi beveik tragiškai. Po jos nepakilau. Pradėjau katastrofiškai tukti. Ant rankų ir kojų susidarė trombų, ėmė trūkinėti kraujagyslės. Visa tai kėlė siaubingą skausmą. Po keturių mėnesių nepertraukiamo gydymo man pasiūlė neįgalumą. – Tik pamanykite – skauda kojas, – ramino mane gydytoja. – Man jas 20 metų skauda, bet gyvenu! „Jos organizmas 20 metų „šaukia“ apie negeroves, – pamaniau, – ir ji mano, kad galima nieko nesiimti?! Ne! Nėra kuo pasikliauti. Reikia ieškoti sprendimo pačiai... Iš kur atsiranda tie augliai? Juk tai tam tikri padariniai. Kieno?“ Pradėjau skaityti medicinos žinynus, vadovėlius, žurnalus, taikyti įvairius patarimus ir ištisas sveikatos sistemas. Kaip ginklų griebiausi 10
Atsisveikinkite su ligomis
visko, kas, atrodė, gali padėti atsikratyti ligų: P. Brego, H. Šeltono, N. Vokerio, G. Šatalovos, P. Ivanovo rekomendacijų. Būklė šiek tiek pagerėjo, bet skausmas nedingo ir tebebuvau neįgalioji, prikaustyta prie lovos. Šeima ir artimieji nuoširdžiai rūpinosi manimi, bet jų akyse mačiau sunkiai nuslepiamą beviltiškumą. Kartą man atnešė iš anglų kalbos verstą straipsnį „Vėžys pagydomas. Įspėjimai, gydymas ir pagijimas pagal Niši sveikatos sistemą“. Tik dvidešimt aštuoni mašinraščio puslapiai, kuriuos perskaičiusi supratau: radau tai, ko labai ilgai ieškojau. Pradėjau daryti viską, kas buvo rekomenduojama tame straipsnyje, ir, savo pačios nuostabai, greitai sveikau. Po dviejų savaičių skausmas aprimo. Po trijų savaičių sugebėjau atsisėsti ir pamačiau knygų spintos stikle savo atvaizdą – tik užuominą į ankstesnį siluetą. Tada patikėjau, kad einu teisingu keliu. Mano užsispyrimas nenuėjo veltui: išaušo diena, kai pasijutau beveik sveika. Tromboflebitas, kurį šiuolaikinė medicina laiko nepagydomu, dingo. Dešinė koja, beveik nelanksti, pradėjo judėti, skausmai liovėsi. Tai buvo tikras stebuklas! Kai tik atsistojau ant kojų, iš karto nulėkiau pas savo gydytojus. Man atidarius kabineto duris, gydytoja sušuko: – Maja! Jūs gyva?! Pasirodo, medikai buvo tikri, kad aš jau mirusi. – Kaip jūsų kojos, tebeskauda? – pasidomėjau. – Skauda... – Leiskite – pagydysiu, – pasiūliau ir papasakojau apie savo neįtikėtiną pagijimą pagal Niši sveikatos sistemą. Aš padaviau jai brangųjį rankraštį, bet gydytoja, skeptiškai į mane pažiūrėjusi ir sunkiai atsidususi, švystelėjo lapukus ant popierių krūvos stalo kampe. Man pasidarė negera. „Ji neturi net profesinio smalsumo! – pamaniau. – Nejaugi neįdomu suvokti, kokia šios unikalios sistemos esmė? Aš juk žurnalistė. 11
Maja Gogulan
Mano profesija – rinkti informaciją, apibendrinti ir perduoti žmonėms. Pati turiu viską išsiaiškinti.“ Man pasisekė. Mano draugė, Didžiojo teatro koncertmeisterė Ala Basargina, tuo metu ketino vykti gastrolių į Japoniją. Jos padedama tikėjausi gauti atsakymus į savo klausimus. Perdaviau jai laišką su daugybe klausimų. Tokijuje Ala susisiekė su Niši sveikatos sistemos medicinos mokslo institutu ir parvežė iš ten dvi knygas anglų kalba. Mano sesuo jas išvertė. Tai suteikė man galimybę suvokti sistemos esmę. Kelerius metus sugaišau tam, kad pritaikyčiau šią sistemą pagal mūsų klimato, ekonomikos, socialines, buitines ir kitas sąlygas, kurios labai skiriasi nuo Japonijos sąlygų! Tik tada pradėjau manyti, kad įmanoma propaguoti talentingą, veiksmingą sveikatos sistemą, ir nutariau pasidalyti praktine savo patirtimi su visais norinčiaisiais. Esu įsitikinusi, kad jeigu Niši sveikatos sistema žmogui tampa kasdienybės dalimi (kaip kadaise žmonės įprato plautis rankas, virinti vandenį, valytis dantis ir taip atsikratė daugybės ligų, tokių kaip maras ir cholera), jis gali nugyventi ilgą, sveiką, kūrybingą gyvenimą ir išeiti numatytu laiku į kitą pasaulį lengvai, be kančių ir skausmo. Kas yra Niši sveikatos sistema? Kuo ji paremta? Pirmiausia filosofija, kurios pagrindinė mintis – „gyvybės dėsniai valdo sveikatos dėsnius“. Gamta gyvą organizmą sukuria sveiką ir gyvybingą, aprūpina jį viskuo, ko reikia gyventi, augti, vystytis ir visiškai realizuoti savo funkcijas. Niši sveikatos sistema – naujas sveikatos iškovojimo metodas, nauja sveikatos strategija. Ji gimė iš visuomeninio judėjimo, XVIII a. viduryje ir XIX a. pradžioje pavadinto natūralia higiena. Norėdami geriau suvokti esmę, įsivaizduokite, kad jums padovanojo raudoną brangų automobilį. Nežinodamas, kaip jį vairuoti, sėdate ir važiuojate. Kas jums nutiks? Žinoma, pateksite į avariją: susižalosite pats ir sugadinsite automobilį. Būtent taip kiekvienas mūsų nusikalsta: gauna dovanų nuostabų unikalų aparatą – sudėtingą bioe12
Atsisveikinkite su ligomis
nerginę sistemą, – vieną vienintelį gyvenimą ir visiškai neišmanydami skuodžia savo likimo keliais, nesuprasdami gamtos dėsnių. Mes tai darome taip pat, kaip tėvai, o mūsų gimdytojai atkartojo savo tėvus, nes žmogus gali lavintis tik mėgdžiodamas. Vaikai mokosi iš mūsų, mūsų vaikų vaikai – vaikaičiai – mėgdžios juos. Taip neišmanymas perduodamas iš kartos į kartą. Išvada viena: anksčiau ar vėliau katastrofa neišvengiama. Ar ne geriau sustabdyti šį procesą, pamąstyti ir pradėti laikytis vadinamųjų eismo taisyklių, tai yra nekintamų gamtos dėsnių? Kaip tik to reikalauja natūrali higiena. Papasakosiu legendą. Senovės graikai turėjo gydymo dievą Asklepijų (vėliau romėnai vadino jį Eskulapu). Jis turėjo dvi dukteris – Panakėją (arba Panacėją) ir Higėją. Abi galėjo gydyti, visur padėjo tėvui, bet nuolat pykosi tarpusavyje. Arogantiška Panacėja laikė save visa išgydančiąja ir išdidžiai sakė, jog gali rasti ir padovanoti žmonėms vieną vaistą nuo visų ligų, o kukli Higėja protingai tramdydavo seserį, kad neskelbtų tokių daug žadančių pranešimų. – Vienos priemonės visiems gyvenimo atvejams negali būti, – kalbėjo ji, – antraip, kam žmogui duotas protas ir gebėjimas kurti? Viskas sukurta tam, kad bet kokiomis netikėčiausiomis sąlygomis žmogus galėtų išsigelbėti. – Jeigu tai tiesa, – priešgyniavo Panacėja, – kam žmogui reikia visagalių dievų? – Dievų žmogui visada reikės. Mes jam Tiesos, Gėrio, Meilės, Grožio idealai – to žmogus nuolat siekia. Tik jis silpnas, pažeidžiamas. Kad viską pasiektų, jam reikia mūsų pagalbos, – aiškino Higėja. – Ne, ne, – prieštaravo Panacėja. – Dievai jau ir taip daug davė žmogui. Jis apdovanotas protu, atmintimi, valia, jausmais, net viršsąmone, tai yra gebėjimu kurti! Argi žmogus visuomet atsimoka mums Dėkingumu ir Meile? 13
Maja Gogulan
– Taip, tiesa, nes jis neišmano gamtos dėsnių. Turime išmokyti žmogų laikytis šių dėsnių, kad žemėje neįvyktų katastrofa. – Na jau ne, nė už ką gyvenime savo galių nepatikėsiu žmogui! Kad ir kaip Higėja stengėsi įtikinti seserį, Panacėja nenorėjo klausyti. Taip ir išsiskyrė gydymo dievo Asklepijaus dukterys ir nuėjo skirtingais keliais: Panacėja gydo žmones įvairiais nuodais – milteliais, mikstūromis, tabletėmis – ir iki šiol ieško vienos vienintelės priemonės nuo visų ligų. Higėja šviečia žmones, skleidžia gamtos dėsnius, kuriems niekam nedera nusižengti. Higėja tiki, kad įvaldę gamtos dėsnius žmonės galės juos perduoti vieni kitiems ir savo vaikams, laikui bėgant visa žmonija taps fiziškai ir dvasiškai sveika, o gyvenimas žemėje bus nuostabus. Ši legenda kalba apie tai, kad meno gyventi šaknys siekia meną būti sveikam, jis atsirado gerokai prieš atsirandant tokiai žmogaus veiklos sričiai kaip medicina (daugiau nei penki tūkstančiai metų prieš Kristų, ji buvo vadinama ajurveda: aju – gyvenimas, vedos – žinios, tai yra gyvenimo žinios) ir daug seniau nei vaistų pramonė. Pats gyvenimas Žemės planetoje sudarytas iš neginčijamų dėsnių, kurių žmogus turi laikytis, kad neprarastų Gyvenimo. Tenka rinktis – gyventi pagal gamtos dėsnius ar aklai eiti nežinant kur, neišmanant, kartais naudojantis vaistinės medicinos paslaugomis. Jau keturiolika metų laikausi dėsnių ir taisyklių, kurias man atvėrė Niši sveikatos sistema, paremta natūralia higiena. Įsitikinau tuo, kad higienos patirtis gerokai vaisingesnė. Kviečiu jus, mano brangus skaitytojau, susipažinti su tuo, ką žmonijai siūlo natūrali higiena.
Natūrali higiena – kas tai?
Ar kada susimąstėte, kad sveikata tik mūsų asmeninis reikalas? Medicina, be abejonės, mumis rūpinasi, bet tik ligomis, o ne sveikata. Farmacijos pramonė žlugs ir bankrutuos be ligų. Valstybei, darbovietei, žinoma, reikia sveikų darbuotojų pelnui didinti. Niekas neuždarys alkoholio ir tabako gamyklų, nors visi žino, kaip sveikatai kenkia jų produkcija. Vadinasi, savo sveikata kiekvienas turi rūpintis pats. Tik kaip? Tradicinė vaistinė medicina – specialistų reikalas, be to, siauro profilio: jeigu šeimos gydytojui skauda inkstus, jis negali gydytis pats, kreipiasi į urologą; jeigu urologui skauda dantis, šis kreipiasi į odontologą, nė nesusimąstydamas, kad skausmo priežastis gali būti kita. Ko galima tikėtis iš tokio specialisto atėjus į konsultaciją? Kaip atsakas į nesėkmingą gydymą vaistais, nuo kurio mirė žmonių, atsirado nauja srovė ir gavo pavadinimą pagal vienos senovės graikų gydymo dievo Asklepijaus dukterų vardą – natūrali higiena. Ką ji mums siūlo? Pirmiausia, ne siaurą specializaciją, ne vaistus ir nuodus, o visaapimančios gamtos dėsnių tyrimą, kompleksinį viso organizmo gydymą daugiausia natūraliais būdais (šviesa, oru, vandeniu, maistu, judėjimu), kad padidėtų naudingo gydomųjų jėgų koeficiento poveikis, duotas organizmui gamtos. 15
Maja Gogulan
Gali pasirodyti, kad natūrali higiena artima liaudies medicinai. Taip nėra. Nuo liaudies medicinos natūrali higiena skiriasi bent jau trimis dalykais: pirma, ji sisteminė ir kompleksinė; antra, pratimai ir metodai pagrįsti moksliškai; trečia, ji yra šviečiamojo pobūdžio. Tradicinės ir liaudies medicinos tikslas – gydyti, o natūralios higienos – išmokyti žmogų sveikatos dėsnių, apginkluoti jį konkrečiomis žiniomis, mokėjimu, įgūdžiais, kad išmoningai remtųsi veikiančiais gyvenimo dėsniais. Gyvenimo dėsniai – tai įprastai veikiantys biologiniai dėsniai (pirmoji žodžio dalis „bio“ reiškia susijęs su gyvenimu), kurie visą gyvenimą valdo ląstelių, audinių, organų ir sistemų funkcijas, sveikatą, žmogaus organizmo galimybes ir rezervą. Natūralios higienos šūkis: „Iki keturiasdešimties metų žmogus arba pats sau gydytojas, arba kvailys.“ Knygos „Didžiausi sveikatos atradimai“, išleistos Čikagoje 1978 metais, autoriai labai vaizdžiai aprašo aplinką, kurioje plėtojosi natūrali higiena (šis terminas patvirtintas 1856 metais): „Iš prieštaravimų, painiavos, chaotiško iliuzinio požiūrio sumaišties, vadinamų „medicinos mokslu“ ir „medicinos menu“, iš įvairių gydymo mokyklų konfliktų, iš negebėjimo įvykdyti pažadus, iš gydytojų atsisakymo atsižvelgti į natūralius gyvenimo poreikius slaugant ligonius gimė aiški revoliucinės biologinių idėjų pertvarkos ir biologinio požiūrio į žmogaus poreikius atgimimo būtinybė.“ 1832 metais Niujorke niekam tuomet nežinomas Silvestras Grehemas skaitė paskaitų ciklą apie taisyklingą mitybą. XIX a. pradžioje per choleros epidemiją Filadelfijoje S. Grehemas atkreipė dėmesį, kad nė vienas sektos „Biblijos krikščionys“ narių nesirgo. Tos sektos nariai nevalgė jokio gyvulinio maisto, nes manė, kad tai Dievo įsakymų pažeidimas. Jie taip pat nevartojo jokių stimuliuojančių priemonių – arbatos, kavos, tabako, svaigalų, prieskonių. Tai S. Grehemui sužadino mintį apie gydomąsias natūralaus maisto galias. Jis pradėjo skleisti 16
Atsisveikinkite su ligomis
savo požiūrį į sveiką mitybą. Nė vienas jo šalininkų nesusirgo cholera! S. Grehemo išvada buvo paprasta: „<...> žmogus pats yra savo ligų ir kančių priežastis... ir beveik visada pats kaltas dėl to, kad serga, todėl turi prašyti atleidimo visuomenės, kaip ir už tai, kad girtauja“ (iš H. Šeltono knygos „Natūrali higiena. Teisingas gyvenimo būdas“ epigrafo). 1861 metais vienas natūralios higienos išradėjų R. Trolis suformulavo natūralios higienos kredo: „<...> Vaistinės medicinos sistema klaidinga, neteisinga filosofiniu požiūriu, absurdiška moksliškai, kenksminga gamtai, prieštarauja sveikam protui, katastrofiška remiantis rezultatais, ji yra žmonijos prakeiksmas... Higieniškos medicinos sistema, kurią mes skleidžiame ir praktikuojame, yra harmoninga su gamta, atitinka gyvo organizmo dėsnius, teisinga moksliniu požiūriu, teigiama remiantis rezultatais – žmonijos gėris.“ Per šimtą penkiasdešimt metų judėjimas už natūralią higieną augo ir stiprėjo. Jis paplito ne tik JAV, bet ir Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, daugelyje Vakarų Europos šalių, Japonijoje. Priskaičiuojama dešimtys didžių XIX a. veikėjų pavardžių, tokių kaip S. Grehemas, I. Dženingsas, R. Trolis, T. Nikolė, Dž. Džeksonas, K. Ostinas, Č. Peidžas, R. Volteris, S. Dodsas, F. Osvaldas, Dž. Tildenas ir kiti, o XX a. – B. Makfedenas, Dž. Rodžersas, P. Bregas, K. Džefris, K. Niši, S. Batanabė, H. Šeltonas ir kiti. Nuo pat gyvavimo pradžios natūrali higiena ryžtingai pasisako prieš ligoto organizmo prievartą ir mano, kad liga ir sveikata yra viena, kad karščiavimas, uždegimas, temperatūra, kosulys, sloga, pykinimas, viduriavimas – visa paklūsta gyvenimo dėsniams. Liga – būdas, kuriuo organizmas gydosi. Remiantis šiuolaikinio mokslo duomenimis, skrandžio gleivinės ląstelės atsinaujina per tris ar keturias paras, raudonieji kraujo kūneliai – per devyniasdešimt parų (tai yra per tris mėnesius), o visas or17
Maja Gogulan
ganizmas atsinaujina per septynerius metus. Vadinasi, sukūrus sveikų sąlygų sistemą ir laikantis sveiko gyvenimo būdo, bet kokia liga susirgusio žmogaus organizmas sugeba pasveikti pats, atsikurti ir atsinaujinti. Dokumentiniame filme „Įeik į šią šventyklą“ žinomas bulgarų natūralios higienos šalininkas Piotras Dimkovas suformulavo visą natūralios higienos filosofiją: „Visą sveikatos formulę galima užrašyti ant nago plokštelės: saugok vidinę švarą – švarias mintis, norus, poelgius, žodžius, maistą. Būk kuklus. Laikykis gamtos dėsnių.“ Manau, žodis „šventykla“ Piotrui Dimkovui reiškia Gamtos šventyklą. Būtina suprasti, kad natūrali higiena apima ne tik fizinę, bet ir psichinę žmogaus sveikatą, dorovinį ir dvasinį atsinaujinimą. Žinoma, norint realizuotis bet kurioje žmogiškos veiklos srityje, reikia pirmiausia būti sveikam, o norint būti sveikam, reikia suvokti, kokiais principais paremta visavertė sveikata. J. V. Gėtė sakė: „Ko žmogus nesupranta, to nevaldo.“ Vadinasi, norint valdyti sveikatą pirmiausia reikia suprasti. Pabandykime suvokti, kokie pagrindiniai natūralios higienos principai. Natūralios higienos principai
Pirmas natūralios higienos principas – ne gydyti ligas, o mokyti, kaip jų išvengti pasitelkiant gamtos dėsnių išmanymą. Gamta gyvą organizmą sukuria sveiką. Ji suteikia jam apsauginių ir gydomųjų galių. Garsus rusų fiziologas I. Pavlovas rašė: „Žmogaus organizmas yra savaime besirealizuojanti sistema, pati save nukreipianti, paremianti, atkurianti ir net tobulinanti.“ Vadinasi, būtina žmogui sukurti tokias sąlygas, kuriomis bus įmanoma nustatyti ir palaikyti tolesnius abipu18
Atsisveikinkite su ligomis
sius organizmo ir išorinės bei vidinės aplinkos ryšius. Tik tai užtikrina sklandų prisitaikymo galių veikimą, duotą gamtos – imunitetą, savireguliaciją, atsikūrimą ir apsirūpinimą. Antras natūralios higienos principas – kompleksinis (sisteminis) požiūris į žmogaus organizmą kaip visumą. Natūralios higienos šalininkai pasisako prieš siauros specifikos gydymą. Pakanka pagrindinių biologinių organizmo valdymo dėsnių, taip pat mokėti naudoti pagrindinius „sraigtus“ profilaktiškai ir siekiant pasveikti. „Sraigtai“ yra tokie: 1. ląstelių kvėpavimo atkūrimas (gydymas apsinuoginant, kontrastinio vandens procedūros, vibracinė gimnastika ir specialūs pratimai); 2. mityba (šviesa, oras, vanduo, maistas); 3. galūnių būklė (vibracinė gimnastika ir kitoks fizinis aktyvumas); 4. organizmo valymas; 5. poveikis psichikai (optimizmas, savitaiga). H. Šeltonas taip pat įsitikinęs, kad „bet kokia liga yra viso organizmo liga. Tad būtina veikti visą organizmą natūraliu būdu (sisteminis požiūris). Tik kompleksinis natūralių metodų poveikis padeda realizuotis vidinės švaros principui, veikti objektyviems, nuo mūsų valios nepriklausantiems savireguliacijos ir savigydos dėsniams, kurie yra viso žmogaus organizmo gyvybingumo pagrindas. Peršalimo ar kitos nenormalios būklės, kurias žmonės vadina liga, išsigydymas priklauso nuo gyvo organizmo gebėjimo gydyti save, o tai yra tokia pat gyvybinė funkcija kaip kvėpavimas, ekskrecija ir mityba.“ Trečias natūralios higienos principas – aiškus sveikatos fenomeno supratimas. Pagal H. Šeltono apibrėžimą, natūrali higiena sveikatos fenomeną aiškina kaip „visumos ir harmoningo kiekvieno organo vystymosi, augimo ir adaptacijos būklę, kai netrūksta nė vieno ir nėra jokio papildomo organo.“ Žodis „sveikata“ (angl. health) kilęs iš angliško whole („visa, visybė“), „gydyti“ (angl. heal) kilęs iš tos pat šaknies ir reiškia visumos 19