Jūsų kūnas šaukiasi vandens by knygos.lt

Dr Fereydoon Batmanghelidj

jūsų kūnas šaukiasi vandens Natūralus būdas apsisaugoti nuo ligų bei atgauti gerą sveikatą

Iš anglų kalbos vertė agnė motiejūnaitė-pometko

Autoriaus pastaba

Informacija bei vandens vartojimo rekomendacijos, pristatomos šioje knygoje, yra paremtos mokymais, asmenine patirtimi, išsamiu tyrimu bei kitomis autoriaus publikacijomis vandens metabolizmo kūne tema. Knygos autorius nesiūlo be gydytojo patarimo pradėti vartoti ar nutraukti kokių nors vaistų vartojimą. Vienintelis autoriaus tikslas yra paremtas naujausiomis mikroanatomijos bei molekulinės fiziologijos žiniomis. Jis siekia suteikti informacijos apie vandens svarbą gerai savijautai bei informuoti visuomenę apie žalingą lėtinės kūno dehidracijos įtaką tiek mažiems vaikams, tiek seniems žmonėms. Ši knyga nėra lygiavertė gydytojo konsultacijai. Priešingai, rekomenduojama pasidalyti šioje knygoje esančia informacija su gydytoju. Taikydami knygos rekomendacijas, turite prisiimti ir asmeninę atsakomybę. Be to, būtina griežtai laikytis čia pateiktų instrukcijų. Sunkiai sergantys žmonės, taip pat praeityje sirgę sunkiomis ligomis bei prižiūrimi profesionalų ligoniai, ypač sergantys lėtinėmis inkstų ligomis, neturėtų vadovautis šioje knygoje esančia informacija be savo gydytojo priežiūros. Autorius ar leidėjas, jų atstovai bei darbuotojai neduoda garantijų dėl visų čia aprašytų rekomendacijų bei procedūrų. Iškilus problemoms, autorius bei leidėjas atsisako visos atsakomybės, susijusios su čia esančia informacija, kuri visuomet turėtų būti taikoma remiantis kita įgimta dovana – sveiku protu.

Pratarmė

Nors ir praėjo 25 metai nuo to laiko, kai buvo atrasta, jog vanduo turi galingų skausmą malšinančių savybių bei gali sustabdyti ligos progresą ir netgi gydyti, medikų bendruomenė vis dar neigia tai, o farmacijos pramonė renka derlių, kurį išaugina profesionalų abejingumas didžiausiam medicinos istorijos atradimui – vanduo gali pasitarnauti žmonėms daug geriau nei vaistai. Teisingai paskirti bei vartojami vaistai kasmet dar labiau susargdina daugiau nei du milijonus žmonių ir pražudo daugiau nei 100 000. Klaidingai paskirti vaistai pražudo dar 100 000 žmonių. Dažniausios klaidos skiriant vaistus yra neteisinga diagnozė ar klaidingai parinkti vaistai, neįskaitoma gydytojų rašysena, paruošimo ir išdavimo painiava vaistinėje. Bet didžiausia ir pagrindinė klaida yra normaliai paskirtų cheminių preparatų vartojimas standartinėms gydymo procedūroms. Tai yra tikrasis žudymo procesas, o jo priežastis labai paprasta: užuot prisipildęs vandeniu, kūnas gauna nuodingų chemikalų. 2003 metų gruodžio mėnesį atsitiko neįtikėtinas dalykas. Daktaras Allenas Rosesas, tarptautinės vaistus gaminančios įmonės GlaxoSmithKline viceprezidentas, davė interviu Londono laikraščiui The Independent. Pirmo puslapio straipsnyje jis pripažino, jog „dauguma vaistų – daugiau nei 90 procentų – veikia tik nuo 30 iki 50 procentų žmonių.“ Mokslinis laikraščio redaktorius pakomentavo šį teiginį: „Vieša vaistų pramonės paslaptis yra ta, jog didžioji dalis jos gaminamų produktų neveikia daugumos pacientų, bet tai pirmas kartas, kai tokias aukštas pareigas užimantis kompanijos vadovas apie tai paskelbia viešai.“

Dr Fereydoon Batmanghelidj

Daktaras Rosesas kaltino pacientus. Jis teigė, jog kai kurie žmonės turi tam tikrus genus, kurie neutralizuoja vaistus. Jis nesuvokė, kad vaistai neveikė dėl vienintelės priežasties – jie nėra sukurti taip, kad numalšintų ligų sukeltą troškulį. Deja, šie vaistai ne tik negydo, bet ir kenkia žmonėms. Praeityje, kai mes dar nebuvome tokie arogantiški, dauguma sveikatos problemų, kurios turėtų būti atpažįstamos kaip kūno dehidracijos apraiškos bei komplikacijos, buvo vadinamos „nežinomos kilmės ligomis“. Dabar dėl šių ligų kaltinama genetika. Jeigu medicinos korifėjai suvoktų, jog sausra ląstelėse paveikia ir DNR bei RNR struktūrų veiklą branduoliuose, tai dauguma minėtųjų genų veikimo sutrikimų būtų antraeiliai pagal svarbą, palyginti su vandens veiklos nepakankamumu ląstelių viduje. Kad šie genai galėtų efektyviai atlikti savo vaidmenis fiziologinėse/biocheminėse kūno funkcijose, būtinas pakankamas vandens kiekis. Genai nėra tvirtos struktūros. Jie turi būti gaminami iš neapdirbtų medžiagų, kurias atneša kūne cirkuliuojantis vanduo. Kadangi visos organizmo ląstelės, išskyrus neuronus, kurie yra neatsinaujinantis smegenų turtas, atsinaujina kas keletą savaičių, tai kiekviena genetinė anomalija, pastebima vėlesniais metais, turi būti iš karto pripažįstama ilgalaikės dehidracijos pasekme. Pirmuose dviejuose šios knygos leidimuose buvo kalbama apie dehidraciją kaip apie pirminę skausmo bei ligų priežastį. Dabar jau žinote, jog dauguma vaistų nepadeda pacientams. Iš tiesų vaistai gali net pakenkti arba nužudyti. Taigi šios knygos informacija turi tapti nurodymais žmonėms, kurie nenori nusinuodyti ir per anksti mirti nuo licencijuotų bei legaliai skiriamų vaistų, nes jie nesukurti tam, kad malšintų troškulį. Jei kūnui reikia vandens, niekas jo negali pakeisti. Aš noriu, kad gydytojai suvoktų šį paprastą faktą. Trečiasis knygos leidimas yra papildytas, įskaitant ir skyrių apie gydymo vandeniu taisykles. Rengiant pirmąjį bei antrąjį knygos leidimus, buvo manoma, jog skaitytojai turėtų nesukdami galvos

jūsų kūnas šaukiasi vandens

pritaikyti patarimus apie vandenį bei suvokti, kodėl dieta be druskos yra kenksminga. Tačiau paaiškėjo, jog skaitytojams reikia daugiau informacijos ir paaiškinimų, kad galėtų palengvinti ligą ir pasveikti. Pradinė knygos idėja nepatenkino sunkiai sergančių žmonių poreikių. Jiems reikėjo papildomos informacijos apie mineralų bei druskos vartojimo, mankštos, saulės šviesos bei pasaulėžiūros vaidmenį kovojant su ligomis. Šie klausimai yra aptariami trečiajame leidime. Sudarant šią knygą taip pat labai pravertė daugiau nei dešimt metų gaunami skaitytojų atsiliepimai. Man rašė žmonės, kurie išsigydė ligas, naudodamiesi mano skelbta informacija apie vandenį – geriausią vaistą, geresnį nei bet kuris kitas farmacijos pramonės siūlomas produktas.

Įvadas

Nemalšinkite troškulio vaistais „Neįmanoma išspręsti rimtų problemų tuo pačiu mąstymo lygmeniu, kuriuo jas sukūrėme.“ Albertas Einšteinas 2002 metais sveikatos apsaugai išleista apie 1,6 trilijono dolerių. Manoma, jog iki 2010 metų šios išlaidos gali sudaryti 28 % bendrojo nacionalinio produkto, jeigu dabartinė tendencija išliks tokia pati. Apie 90 % šios sumos sudaro individualios visuomenės narių sveikatos apsaugos išlaidos. Sakoma, kad federalinė vyriausybė yra atsakinga tik už 10 % šių išlaidų. Tačiau tokios didžiulės išlaidos tampa apmokestinamomis pajamomis dešimčiai milijonų žmonių, kurie šiuo metu dirba Amerikos sveikatos apsaugos sistemoje. Akivaizdu, jog vyriausybė siekia pasipelnyti iš didėjančių išlaidų sveikatos apsaugai. Egzistuoja interesų konfliktas tarp visuomenės poreikių bei vyriausybės siekio išsaugoti pajamų bazę. Toks kontekstas padeda suprasti, kodėl vyriausybė nesuinteresuota imtis priemonių, leidžiančių sumažinti amerikiečių išlaidas sveikatos apsaugai. Akivaizdu, jog žmonės yra atsakingi už savo sveikatą. Jie turi apsiginti nuo komercinių sveikatos apsaugos veikėjų siekių bei vyriausybės, norinčios išlaikyti dabartines išlaidas sveikatos apsaugai. Esmė ta, kad Amerikos sveikatos apsaugos krizė nėra sąlygota vien jos valdymo ar nulemta gudriai pagrįstu kainų nustatymu. Ją sąlygoja esminė fiziologijos mokslo klaida, kuri yra visų medicinos bei mokslo žinių apie žmogaus kūną pagrindas. Krizė kilo pirmiau-

Dr Fereydoon Batmanghelidj

siai dėl to, jog visuomenė ir gydytojai vis dar nežino, kada žmogaus kūnas trokšta vandens! Šią situaciją galima ištaisyti. Platūs klinikiniai skrandžio skausmų stebėjimai bei vertinamasis lėtinių skausmų tyrimas rodo, jog sveikatos apsaugos problemas galima spręsti paprastu būdu. Nuostabiausia yra tai, jog sprendimas yra visiškai pagrįstas mokslu. Jis paremtas naujausiu žmogaus kūno fiziologijos suvokimu. Čia rasite įdomios informacijos apie žmogaus kūną – tą jau tikriausiai atspėjote.

Pirmas skyrius

Kodėl vaistai negydo ligos Šiuolaikiniai medikai nesuvokia gyvybiškai svarbios vandens įtakos žmogaus organizmui. Vaistai gydo tik simptomus. Jie nėra sukurti degeneracinėms žmogaus ligoms gydyti. Šioje knygoje aptariamas vandens vaidmuo mūsų organizmui. Perskaitę sužinosite, kaip šios temos suvokimas galėtų pakeisti visuomenės sveikatos poreikius, o profilaktinė medicina būtų vyraujanti bet kurios visuomenės sveikatos priežiūros kryptis. Svarbiausias šios knygos veikėjas yra vanduo. Knygos autoriaus įsitikinimu, vanduo yra pirminė substancija bei pagrindinis visų žmogaus organizme vykstančių procesų veiksnys. Turėdami galvoje šį lemiamą vandens vaidmenį, mes žvelgiame į kai kurias ligų priežastis. Vandens trūkumas tam tikrose psichologinėse situacijose gali sukelti ligą. Nustatant ligą ir jos kilmę, pirmiausia reikia pašalinti pagrindinę priežastį – vandens stoką, – o tada ieškoti kitų priežasčių. Taip derėtų suvokti profilaktinę sveikatos priežiūrą. Nereikėtų pradėti nuo sudėtingų ligos kilmės priežasčių, o derėtų galvoti apie gerokai paprastesnes. Paprasta tiesa yra ta, jog dehidracija gali sukelti ligą. Kiekvienas žino, jog vanduo yra naudingas kūnui, bet nedaugelis supranta, koks jis svarbus gerai savijautai ir kas atsitinka, kai kasdienis vandens poreikis nepatenkinamas. Kai perskaitysite šią knygą, lengviau rasite atsakymus. Dehidracijos sukeltų ligų profilaktikai bei gydymui reguliariai vartojamas vanduo. Tai ir aprašoma šioje knygoje. Aš paaiškinsiu,

Dr Fereydoon Batmanghelidj

kodėl daugelis ligų turi būti laikomos dehidracijos sukeltais sutrikimais. Jeigu kasdien paprasčiausiai vartodami papildomą kiekį vandens jūs galite pasijusti geriau, nėra ko nerimauti. Turėtumėte kreiptis pagalbos, jeigu patenkinus mitybos poreikius sveikatos problema ir toliau jus vargina. Šioje knygoje rasite būtinų žinių apie dehidracijos sukeltų ligų profilaktiką bei gydymą. Knygos gale galite rasti informacijos apie kasdienes vandens vartojimo rekomendacijas bei papildomą dietą, kuri skiriama dehidracijos ligų profilaktikai ar netgi gydymui, jeigu, žinoma, padėtį dar galima ištaisyti.

Pagrindai Kadangi žmogaus organizmas išsivystė iš vandenyje gimusių rūšių, jis paveldėjo tą pačią priklausomybę nuo gyvybinių vandens galių. Vandens vaidmuo visų rūšių organizmams – įskaitant ir žmones – išliko nepakitęs nuo gyvybės sukūrimo sūriame vandenyje ir vėliau sekusio prisitaikymo prie gėlo vandens. Kad gyvybė išliktų žemėje, o rūšys galėtų ir toliau vystytis, turėjo būti sukurta tolygiai ištobulinta vandens išsaugojimo kūne sistema. Laikinas prisitaikymas prie trumpalaikės dehidracijos tapo puikiai suderintu žmogaus kūno mechanizmu. Jis tapo šiuolaikinio žmogaus organizmo infrastruktūros dalimi. Ankstesnių vandenyje gyvenusių rūšių nuotykiai už jiems žinomos teritorijos ribų dažnai baigdavosi didžiuliu stresu – gyvos būtybės paprasčiausiai išdžiūdavo. Šis „stresas“ sukūrė dominuojančią fiziologiją, valdančią vandens trūkumo sukeltas krizes. Jeigu mes dabar tokį pat stresą sukeltume žmonėms, atsirastų lygiai toks pats vandens krizių valdymo mechanizmas. Vykstant šiam procesui, pirmiausiai normuojamos vandens atsargos. Manoma, jog vandens

jūsų kūnas šaukiasi vandens

atsargos būtiniausioms organizmo reikmėms yra ribotos. Už vandens rezervų valdymą organizme atsakingos sudėtingos sistemos. Šis sudėtingas įvairių lygmenų vandens normavimo bei paskirstymo procesas vyksta tol, kol kūnas gauna neabejotinus signalus, kad jam vėl pakanka vandens. Kadangi kiekviena kūno funkcija yra kontroliuojama vandens tėkmės, vandens valdymas yra vienintelis būdas, kuris užtikrina, kad pakankamas kiekis skysčio bei jo nešamų maistingų medžiagų pirmiausiai pasiektų gyvybiškai svarbius organus, kuriems tenka susidurti bei susidoroti su naujais išbandymais. Šis mechanizmas tampa vis svarbesnis išlikimo kovoje su natūraliais priešais bei plėšrūnais. Tai pagrindinė išlikimo sistema kovos už būvį situacijose. Ir ji pasiteisina konkurencinėje aplinkoje, kurioje vyksta šiuolaikinis mūsų visuomenės gyvenimas. Vienas iš neišvengiamų vandens normavimo faktorių yra griežta tam tikrų funkcijų kontrolė, kuri užtikrintų, kad jokia struktūra negautų daugiau vandens nei buvo numatyta iš anksto. Tą galima pasakyti apie visus kūno organus. Šiose vandens normavimo sistemose smegenys tampa pagrindine sritimi kitų sistemų atžvilgiu. Jos sudaro apie du procentus visos kūno masės, tačiau gauna nuo 18 iki 20 procentų viso kraujo. Kai normavimo meistrai, atsakingi už kūno vandens atsargų normavimą bei paskirstymą, tampa vis aktyvesni, jie perspėja, kad tam tikroje vietoje trūksta vandens, panašiai kaip mašinos radiatorius išleidžia garus, kai aušinimo sistema ima perkaisti. Šiuolaikinės visuomenės nuomonė, jog arbata, kava, alkoholis bei įvairūs dirbtiniai gėrimai gali pakeisti natūralų vandenį, kurio kasdien reikia stresiniam kūnui, yra elementari, tačiau katastrofiška, klaida. Žinoma, jog šiuose gėrimuose yra vandens, tačiau juose esama ir dehidruojančių medžiagų. Jos pašalina vandenį, kuriame yra ištirpusios, o kartu ir dalį organizme sukauptų vandens atsargų! Modernus gyvenimo būdas daro žmones priklausomus nuo dirbtinai

Dr Fereydoon Batmanghelidj

gaminamų gėrimų. Vaikai nemokomi gerti vandens; jie tampa priklausomi nuo gazuoto vandens bei sulčių. Tai savanoriškas vandens kiekio ribojimas. Dirbtinai pagaminti gėrimai negali pakeisti vandens, kurio reikia kūnui. Išlavintas skonis, teikiantis pirmenybę gazuotiems gėrimams, automatiškai susilpnina natūralų potraukį gerti vandenį, kai nėra pamėgtų gėrimų, ir taip skatina dehidraciją. Medikai nežino daugybės cheminių vandens funkcijų kūne. Kadangi dehidracija galiausiai sąlygoja tam tikrų organizmo funkcijų išnykimą, daugybė sudėtingų signalų, kuriuos dėl užsitęsusios dehidracijos siunčia vandens normavimo programos operatoriai, buvo bei yra interpretuojami kaip nežinomų sutrikimų indikatoriai. Tokia yra pagrindinė klaida, kuri neteisinga linkme pakreipė mediciną. Todėl medikai nesugeba pasiūlyti profilaktinių priemonių ar paprastų fiziologinių gydymo būdų, kurie tiktų kovoti su kai kuriomis dažnai pasitaikančiomis ligomis. Kai atsiranda tokie signalai, kūną reikėtų aprūpinti vandeniu, kurį paskirstytų normuojančios sistemos. Tačiau tradicinės medicinos specialistai buvo išmokyti nutildyti šiuos signalus pasitelkę cheminius produktus. Žinoma, jie nesupranta šios didžiulės klaidos. Įvairūs signalai, kuriuos siunčia vandens paskirstymo mechanizmas, rodo tam tikros organizmo dalies troškulį bei viso kūno sausrą. Tokius simptomus galima greitai pašalinti išgėrus didesnį kiekį vandens, tačiau į juos reaguojama netinkamai – cheminiai produktai vartojami tol, kol išsivysto patologija bei atsiranda ligos. Ši klaida kartojama vis dažniau ir grubiau. Vartojama vis daugiau cheminių preparatų, kurie slopina simptomus, todėl dehidracijos komplikacijos tampa nebeišvengiamos, ir pacientas miršta. Ironiška tai, kad gydytojai sako, jog pacientas mirė dėl ligos! Įvairių kūno siunčiamų signalų apie vandens trūkumą nutildymas cheminiais produktais tiesiogiai kenkia kūno ląstelėms. Išsivysčiusi ir nuolat signalus siunčianti lėtinė dehidracija taip pat žalinga suaugusiojo palikuoniams.

jūsų kūnas šaukiasi vandens

Mielai pasidalysiu su jumis naujausiomis medicinos žiniomis, kurios gali būti naudingos kiekvienam potencialiam ligoniui, ypač senyviems žmonėms. Trumpai tariant, manasis paradigmos pakeitimas supaprastins pasaulinę medicinos praktiką ir atvers kelius naujiems organizmo fiziologijos tyrimams. Naujieji pokyčiai bus naudingi visuomenės sveikatai. Išmokę atpažinti dehidracijos požymius organizme, jūs galėsite sumažinti įvairių ligų gydymo išlaidas.

Paradigma, kurią reikia pakeisti Kas yra paradigma ir kaip ji kinta? Paradigma yra pagrindinis suvokimas, kuriuo remiantis kaupiamos naujos žinios. Pavyzdžiui, anksčiau buvo manoma, jog Žemė plokščia. Dabar žinoma, kad Žemė yra apvali. Žemės apvalumas yra pagrindinė paradigma, kuria remiamasi kuriant žemėlapius, gaublius, atpažįstant žvaigždes danguje bei apskaičiuojant atstumus kosmose. Tai reiškia, kad senoji paradigma, pagal kurią Žemė laikyta plokščia, buvo klaidinga. Teisingas Žemės, kaip rutulio, supratimas leido padaryti daugelio mokslo sričių pažangą. Lemiamu tapo pats paradigmos pasikeitimas. Šis paradigmos pokytis bei jį sekusios transformacijos vyko ilgai ir sudėtingai. Sudėlioti naują medicinos mokslo paradigmą nėra lengva, nors permainos būtų ypač reikšmingos visuomenei.

Medicinos klaidų priežastys Žmogaus kūną sudaro 25 % kietosios materijos (tirpinio) bei 75 % vandens (tirpiklio). Teigiama, kad smegenų audiniai sudaryti iš 85 % vandens. Organizmo tyrimai prasidėjo nuo tada, kai jau egzistavo moksliniai kriterijai ir buvo sukaupta chemijos žinių. Todėl

Dr Fereydoon Batmanghelidj

automatiškai nuspręsta, jog chemijos dėsniai gali būti taikomi ir kūno tirpinių tyrimams. Buvo manoma, jog tirpinys yra veiklus visų kūno funkcijų reguliatorius. Nuo pat organizmo fiziologijos tyrinėjimų pradžios buvo manoma, jog vanduo kūne yra paprasčiausias tirpiklis, užpildantis erdvę bei atliekantis transportavimo funkciją. Toks pats požiūris buvo formuojamas ir atliekant chemijos eksperimentus. Tirpikliui nebuvo priskiriamos jokios kitos funkcinės savybės. Esminis šiuolaikinės „mokslinės“ medicinos požiūris yra paveldėtas iš mokomųjų programų, susiformavusių sisteminio mokslo apyaušriu. Juo remiantis tirpiniai yra laikomis reguliatoriais, o vanduo yra traktuojamas kaip tirpiklis ir medžiagų transportavimo priemonė. Net dabar žmogaus kūnas yra laikomas didžiuliu mėgintuvėliu, kurį užpildo įvairios kilmės kietosios medžiagos ir chemine prasme neutrali tarpinė medžiaga – vanduo. Mokslininkai manė, jog tirpiniai – kraujyje ar serume ištirpusios ir pernešamos medžiagos – reguliuoja visus organizme vykstančius procesus, taip pat tvarko vandens (tirpiklio) suvartojimą. Kadangi vandens trūkumo nepastebėta ir už jį nereikia mokėti, manoma, jog organizmui negali stigti to, kas taip lengvai gaunama! Laikantis tokios klaidingos prielaidos, organizmas buvo tiriamas siekiant nustatyti vieną konkrečią substanciją, kuri tariamai atsakinga už ligos atsiradimą. Kilus įtarimui, kad vyksta kokie nors cheminiai svyravimai ar smarkūs pakitimai, buvo atliekami tyrimai be aiškių ligos gydymo metodų. Dėl to visa metodika tik šalina simptomus, bet ligos negydo (išskyrus antibiotikus, kurie naikina bakterines infekcijas). Padidėjęs kraujospūdis nėra išgydomas; jis gydomas visą gyvenimą. Astma nėra išgydoma; inhaliatoriai yra pastovūs tų, kurie nuo jos kenčia, palydovai. Skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opos nėra išgydomos, šalia visuomet reikia turėti antacidų, vaistų, kurie mažintų rūgštingumą. Alergija nėra išgydoma; jos auka yra

jūsų kūnas šaukiasi vandens

priklausoma nuo vaistų. Artritas neišgydomas; jis suluošina ligonį. Sąrašą galima tęsti. Jau tapo tradicija, kad žmonės džiūstančią burną laiko signalu, jog kūnui trūksta vandens. Žmonės tiki, jog troškulio sistema yra gerai sureguliuota – jeigu burnoje nejaučiama sausumo, tai vandens atsargos yra gausios ir lengvai pasiekiamos. Toks požiūris yra visiškai klaidingas ir kelia painiavą. Dėl tokios neteisingos pozicijos tęsiami brangūs tyrimai, o rezultatų nėra. Jau rašiau apie savo klinikinius bandymus, kai vandeniu išgydžiau daugiau nei 3000 žmonių, kentėjusių nuo skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opos. Pirmą kartą medicinos istorijoje atradau, jog ši liga pasiduoda gydymui vandeniu. Akivaizdu, jog ši negalia priminė troškulio sukeltą ligą. Panašiose situacijose kitos ligos taip pat reagavo į gydymą vandeniu. Išsamūs tyrimai patvirtino mano pirminius pastebėjimus, jog kūnas siunčia įvairiausių sudėtingiausių troškulio signalų, kad organizmas reguliuotų turimą vandenį, kai jam gresia dehidracija. Mano atlikti tyrimai įrodo, kad reikia keisti fiziologinę organizmo paradigmą, jei norime nugalėti ligas. Tapo akivaizdu, jog klinikinės medicinos praktika remiasi apgaulingu manymu bei klaidinga prielaida. Priešingu atveju, argi būtų galima taip ilgai ignoruoti signalų sistemos egzistavimą, kuris informuoja apie vandens trūkumą organizme? Jau aiškinau, kad šiuo metu išdžiūvusi burna yra vienintelis pripažįstamas dehidracijos požymis. Bet tai yra paskutinis išorinis signalas, kuris pasireiškia kraštutinės dehidracijos atveju. Grėsmė kyla, kai vandens trūkumas yra pastovus, nors apie tai išdžiūvusi burna nepraneša. Mokslininkai turėtų pripažinti, kad maisto kramtymo ir rijimo metu seilės išsiskiria netgi tuomet, kai organizmas jau stipriai dehidratavęs. Mano mokslines pažiūras ir anksčiau recenzavo kolegos. 1987 m. skaičiau pranešimą tarptautinėje vėžio konferencijoje apie paradigmos pakeitimą. Dr. Barry Kendlerio laiškas (spausdinamas šioje

Dr Fereydoon Batmanghelidj

knygoje jam leidus) patvirtina mano hipotezių pagrįstumą, jog lėtinė dehidracija gali sukelti ligą. Dr. Kendlerio laiške patvirtinama, kad svarbi priežastis, kuri sąlygoja daugybę degeneracinių žmogaus organizmo ligų, kurių priežastys iki šiol nėra nustatytos, gali būti elementari vandens stoka organizme. Galite atsiversti bet kurį ligų žinyną, kuriame rasite standartinę frazę: „Ligos priežastys nenustatytos“. Savaime suprantama, lėtinė kūno dehidracija reiškia nuolatinį vandens trūkumą. Tai toks pat sutrikimas, kaip, tarkim, vitamino C trūkumas skorbuto atveju, vitamino B trūkumas neuralgijos metu, geležies trūkumas sergant anemija, vitamino D trūkumas rachito atveju. Paprasčiausias gydymas – parūpinanti trūkstamą elementą. Jeigu mes atpažinsime lėtinės dehidracijos komplikacijas, tai jų profilaktika ar netgi ankstyvas gydymas nekels didelių problemų. Manhatano koledžas

Šv. Vincento Kalno

koledžas

Riverdale, New York, 10471

Biologijos fakultetas

(212) 549 8000

Šv. Vincento Kalno koledžas

1994–06–20

Medicinos daktarui F. Batmanghelidjui 2146 Kings Garden Way Falls Church, 22043 Brangus daktare Batmanghelidjau, Turėjau galimybę perskaityti keletą jūsų publikacijų apie pakankamos hidracijos bei lėtinės dehidracijos vaidmenį ligos etiologijai. Skaitydamas šią medžiagą, aš atidžiai išanalizavau daugelį jūsų cituotų nuorodų, ypač iš jūsų straipsnio, spausdinto Anticancer Research leidinyje (1987:7:971) bei Science in Medicine Simplified publikaciją pirmame tome.

jūsų kūnas šaukiasi vandens

Kiekviena nuoroda, kurią patikrinau, buvo tinkamai panaudota bei patvirtino jūsų hipotezę, teigiančią, jog reikia pakeisti paradigmą – pereiti nuo tirpiniu prie tirpikliu paremtos organizmo medžiagų apykaitos paradigmos. Atsižvelgdamas į jūsų revoliucingos idėjos teiginius, darau išvadą, jog jeigu šią idėją priims sveikatos apsaugos profesionalai bei plačioji visuomenė, ji tikrai turės milžinišką poveikį gerai žmonių savijautai ir sveikatos apsaugos sistemai. Darysiu viską, ką galiu, kad paviešinčiau jūsų atradimų svarbą. Nuoširdžiai jūsų, Filosofijos mokslų daktaras Barry Kendleris Jaunesnysis Manhatano koledžo biologijos profesorius Diplomuotas Niujorko medicinos koledžo mitybos programų specialistas