VIRSELIS
j Ouverture – Uvertiūra
Kad ir kokie būtų prancūzų ir amerikiečių santykiai – reikia pripažinti, kartais jie būna šiek tiek pakrikę – neturėtume pamiršti prancūzų civilizacijos įstabiųjų pasiekimų. Viena iš jos šlovingų pergalių iki šiol, drįstu nuolankiai pareikšti, yra likusi beveik nepastebėta – tai paprasta ir visiems girdėta antropologinė tiesa – prancūzės nestorėja. Nesu nei gydytoja, nei fiziologė, nei psichologė ar dietologė, nepriklausau ir jokiems kitiems „-ologams“, kurie profesionaliai padeda žmonėms ar juos tyrinėja. Gimiau ir augau Prancūzijoje, be to, pati daug valgau. Nėra taisyklių be išimčių, tačiau didžioji dauguma prancūzių elgiasi kaip aš: valgo, ką nori, bet nestorėja. Pourquoi? – kodėl? Per paskutinįjį dešimtmetį mes, amerikiečiai, padarėme nemažą pažangą bandydami suprasti, kaip prancūzai sugeba išlikti liekni turėdami tokius „žvėriškus“ valgymo ir gėrimo įpročius. Štai, pavyzdžiui,
• 9 •
atsargus „prancūziško paradokso“ pripažinimas nesuskaičiuojamą daugybę amerikiečių širdininkų ir sveiko gyvenimo būdo entuziastų paskatino bėgti į parduotuves pirkti raudonojo vyno. Kita vertus, prancūzų maitinimosi įpročiai, gyvenimo būdas, o ypač stebinantis moterų gebėjimas išlikti lieknoms, tebėra mažai suprastas ir dar mažiau įsisavintas. Esu gyvas prancūziško gyvenimo būdo pavyzdys, daugelį metų sėkmingai konsultuoju dešimtis moterų amerikiečių, iš jų ir tas, kurios atėjo dirbti į mano vadovaujamą Clicquot, Inc. Niujorke. Šia tema taip pat esu kalbėjusi tūkstančiams klausytojų per pristatymus. Amerikiečiai draugai ir verslo partneriai mane jau seniai erzina: „Tai kada gi parašysi tą knygą?“ Tai štai, le jour est arrivé! – toji diena atėjo! Ar viską lemia vien tik prigimtis? Negi tokiam lėtam žmonijos evoliucijos procesui užteko laiko sukurti atskirą genofondą lieknoms moterims? J’en doute – abejoju. Tikrai ne, tiesiog prancūzės turi per ilgą laiką ištobulintą mažų gudrybių kolekciją. Ir nors aš pati tai gavau su motinos pienu ir be rūpesčių praleidau vaikystę ir paauglystę elgdamasi taip, kaip maman (mama) mokė, vienu metu ankstyvoje jaunystėje ratai sulūžo. Išvažiavusi mokytis į Ameriką pagal mainų programą, patyriau katastrofą, kuriai visiškai nebuvau pasiruošusi, – priaugau dešimt kilogramų. Pradėjau klimpti į pelkę, iš kurios reikėjo išsikapstyti. Laimei, atėjo pagalba – šeimos gydytojas, kurį iki šiol vadinu Daktaru Stebuklu. Jis išmokė mane prancūziškos gastronomijos paslapčių ir padėjo atgauti ankstesniąją formą. (Taip, mano istorija yra ir „amerikietiška istorija“ – nuopuolio ir prisikėlimo parabolė.) Didžiausią savo amžiaus dalį praleidau gyvendama ir dirbdama Amerikoje. (Norėčiau tikėti, kad esu ir amerikiečių, ir prancūzų geriausių savybių pavyzdys.) Baigusi universitetą, po kelerių metų išvažiavau gyventi į Ameriką. Dirbau Jungtinių Tautų organizacijoje
Uvertiūra
vertėja, vėliau Prancūzijos vyriausybės iniciatyva reklamavau prancūzišką maistą ir vyną. Ištekėjau už nuostabaus amerikiečio. 1984-aisiais žengiau žingsnį, kuris leidžia man atstovauti dviem kultūroms. Puikios reputacijos Champagne House of Veuve Clicquot (Veuve Clicquot šampano namai), veikiantys nuo 1772 metų, nusprendė JAV atidaryti savo filialą, kuris tvarko Champagne Veuve Clicquot ir kitokių aukštos klasės vynų importo ir rinkodaros reikalus. Būdama pirmoji naujojo filialo darbuotoja, aš iš karto tapau aukščiausią tarnybos laiptelį pasiekusia moterimi nuo Madam Kliko (ji mirė 1866 metais) laikų. Dabar esu Champagne Veuve Clicquot (kuris priklauso LVMH prabangos prekių grupei) prezidentė ir direktorė. Visą šį laiką gyvenu pagal principus, kurių laikosi dauguma prancūzių, apie juos net nepagalvodamos. O pavojai, kurie manęs tykojo visuomet, dabar dar didesni. Mano darbas reikalauja, kad restoranuose valgyčiau apie tris šimtus kartų per metus – taip sakydama nė kiek neperdedu (sunkus darbas, žinoma, bet kam nors reikia jį atlikti). Taip gyvenu jau dvidešimt metų ir niekuomet neišsiverčiu be taurės vyno arba šampano (darbas yra darbas). Ir visad tai būna rimti pietūs ar vakarienė – ne tik salotos ir gazuotas vanduo. Tačiau dar kartą pakartosiu: aš neturiu nei antsvorio, nei problemų dėl sveikatos. Šios knygos tikslas ir yra paaiškinti, kaip man tai pavyksta, ir – dar svarbiau – kaip to išmokti galite ir jūs. Susipažinusi su tradiciniu prancūzių požiūriu į maistą bei gyvenimo stiliumi ir laikydamasi jų principų, jūs irgi galite padaryti tai, kas atrodo neįmanoma. Tai kokia gi ta paslaptis? Iš pradžių keletas žodžių apie tai, kas prancūzėms visiškai nepriimtina. Daugelis iš mūsų velka dvigubą naštą – dirba daug sunkiau negu dauguma vyrų ir namuose, ir už jų sienų. Negana to, mes dar turime rasti būdų, kaip nekenkiant savo sveikatai išlaikyti figūrą, kuria ir pačios būtume patenkintos. Tačiau pažvelkime tiesai į akis – daugiau negu pusė iš mūsų nesugeba išlaikyti pastovaus, sveikatai nekenkian-
• 11 •
čio svorio netgi daug ko atsisakydamos. Šešiasdešimt penki procentai amerikiečių turi antsvorio, o pelningiausiai parduodamos knygos yra apie dietas, nors dauguma jų primena biochemijos vadovėlius. Kad ir kiek jų jau būtų išleista, dar dešimtys pakeliui į dienos šviesą. Ar tikrai dietos kuriamos vis tobulesnės ir taip pat greitai, kaip sparčiai tobulėja rinkodara? Kad ir kaip ten būtų, paklausa nemažėja. Kodėl? Kodėl milijoniniais tiražais parduodami „stebuklai“ mūsų skundų numaldyti vis dėlto nesugeba? Atsakymas paprastas – ekstremalumas, o jo nuolat laikytis neįmanoma. Daugelyje dietų knygų siūlomos radikalios programos. Bet su prancūzų gyvenimo stiliumi ekstremalumas, išskyrus trumpą jakobinų valdymo laikotarpį aštuonioliktame amžiuje, neturi nieko bendro. O Amerika yra linkusi į įvairiausias filosofijas, greitus sprendimus ir ekstremalias priemones. Laikantis dietos tokie dalykai kurį laiką gali būti veiksmingi, tačiau gyvenimo būdu tapti negali. Vieną gražią dieną jūs neišvengiamai „išklysite“ iš savo „zonos“, „nukrisite“ nuo „piramidės“, susipainiosite kalorijų aritmetikoje. Argi gali būti kitaip? C’est normal! – tai normalu! Reikalą dar labiau komplikuoja tai, kad vienas ekstremalus receptas dažnai prieštarauja kitam, kad tik būtų didesnė reklamos trauka. Kas neprisimena angliavandenių laikų? Arba greipfrutų dietos? Dabar viskas – tik riebalai ir baltymai, o angliavandeniai – blogis. Vienu metu pieno produktai buvo didžiausias priešas, o po kiek laiko tik juos ir tegalėjai vartoti. Ta pati istorija su vynu, sėlenomis, raudona mėsa. Esmė maždaug tokia: jei tau iki gyvo kaulo atsibos viena maisto rūšis, visai nustosi valgyti ir kilogramai patys nukris. Kartais taip ir būna. Kas atsitinka, kai radikaliąją programą baigi? Visi žinome kas. Attention! – dėmesio! Šalin dietų knygas! Jums reikia ne ideologijos ar technologijos, jums reikia to, ką turi prancūzės, – subalansuoto ir laiko patikrinto santykio su maistu ir gyvenimu. Coup de grâce – lemiamas smūgis minėtoms ekstremalioms lieknėjimo pro-
Uvertiūra
gramoms būtų tai, kad jose skiriama per mažai dėmesio individualiai medžiagų apykaitai. Dažniausiai parašytose vyrų, jose retai atsižvelgiama į tai, kad moterų fiziologija kitokia. Moters medžiagų apykaita bėgant laikui keičiasi: dvidešimt penkerių metų moteris, kuriai reikia numesti keletą kilogramų, susiduria su visai kitokiomis problemomis nei penkiasdešimtmetė. Nors mano istorijos ir pamokymai gali būti naudingi visiems, knygą skiriu pirmiausia moterims, nes joje atskleisiu savo, moters, patirtį. Ji skirta ne tik amerikietėms, bet ir viso pasaulio moterims, kurios, siekdamos karjeros, nuolat susiduria su sunkumais, rūpesčiais asmeniniame gyvenime, globalizacija ir įvairiausiais dvidešimt pirmojo amžiaus visuomenės spąstais. Mano knyga skirta ne toms, kurių antsvoris pavojingas sveikatai, ir ne toms, kurioms reikalinga medicininė dieta. Rašau moterims, kurioms reikia numesti iki penkiolikos kilogramų, o tokių yra gana daug. Istorija, kurią papasakosiu, tinka visoms amžiaus grupėms (nuo septynerių iki septyniasdešimt septynerių metų) ir mano patarimus galėsite prisitaikyti skirtingais gyvenimo tarpsniais. Kadangi prancūzės gyvos tikrai ne vien duona ar vien baltymais, pristatysiu mūsų gyvenimo būdą, strategijas ir filosofiją, kad to išmokti galėtumėte ir jūs. Pateiksiu valgiaraščių pavyzdžių ir nesudėtingų patiekalų receptų, kuriuos kiekvienas gali lengvai paruošti. Bien sûr – be abejo, gausite patarimų, kaip daugiau judėti. Tiesa, manyčiau, kad ir visų tautų vyrijai būtų ne pro šalį sužinoti keletą smulkmenų apie kitą lytį. Taip, tai vis dėlto kurgi slypi ta prancūzių moterų paslaptis? Kaip galėtume paaiškinti faktą, kad Paryžiaus bulvarais vaikštinėja tiek vidutinio amžiaus moterų, kurių figūros kaip dvidešimt penkerių metų merginų? Tolesniuose šios knygos skyriuose kalbėsiu apie tai, ką pastebiu būdama Paryžiuje (maždaug dvylika savaičių per metus),
• 13 •
Niujorke ir keliaudama po JAV ir kitas šalis. Kviečiu ir skaitytoją pamąstyti apie mano pastebėtus skirtumus ir apie savo požiūrį į sveiką gyvenseną. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad prancūzės nėra patyrusios tokio siaubo dėl nereikalingų kilogramų kaip daugelis jų sesių amerikiečių. Šurmulys dėl lieknėjimo, kurį girdžiu kokteilių vakarėliuose Amerikoje, priverstų krūpčioti bet kurią prancūzę. Prancūzijoje apie dietas nekalbama, ypač su nepažįstamais. Su labai gera drauge, žinoma, galime pasidalyti viena kita gudrybe, kurią neseniai sužinojome. Dažniausiai kalbamės apie tai, kas mus džiugina: jausmus, šeimą, pomėgius, filosofiją, politiką, kultūrą, taip, ir apie maistą, ypač daug apie maistą (bet ne dietas). Prancūzėms malonu gerai valgyti ir kartu likti lieknoms, o amerikietėms šie du dalykai paprastai atrodo nesuderinami, todėl kelia neviltį. Prancūzės neatsisako nei pusryčių, nei pietų, nei vakarienės ir vietoj jų negeria liekninančių kokteilių. Jos valgo dviejų ar trijų patiekalų pietus, o paskui trijų (kartais ir keturių) patiekalų vakarienę. Su vynu, bien sûr. Kaip jos taip gali? Ką gi, štai ir tikrasis klausimas. Mažytė užuomina: prancūzės valgo „su protu“ ir kildamos nuo stalo nesijaučia prisikimšusios ar nusidėjusios. Svarbiausia yra įsisąmoninti, kad mažiau gali būti daugiau, ir atrasti, kaip su saiku galima valgyti viską. Taip pat būtina kontroliuoti suvartojamų kalorijų proporcijas ir gerti daug daug vandens. Juk mes jau nebedirbame aštuoniolika valandų per parą kasyklose ar prie žagrės, o paleolito medžiotojų ir maisto rinkėjų laikai jau seniai praeity. Vis dėlto dauguma amerikiečių maisto suvartoja nuo 10 iki 30 procentų daugiau, negu reikia organizmui – ne tam, kad išgyventų, bet tam, kad patenkintų psichologinį alkį. Visa gudrybė, kontroliuojant ir patenkinant savo apetitą, nustatyti, kaip, kada ir kokių produktų vartojimą būtų galima sumažinti. Nuostabus pasitenkinimo jausmas,
Uvertiūra
kurį pajusite, kai naujame meniu sumažinsite bendrą maisto kiekį, bet nebūsite alkana, – tikrai įkvėps ir toliau rūpintis sveikata. Reikia tiktai išmokti pagrindinę prancūzišką taisyklę: apgauk save. Daugelis dietologų (naudingi žinių šaltiniai) liepia vadovautis sveiku protu, kad sužinotumėte, kaip tai padaryti, turėsite jiems sumokėti milijonus. Palyginti su rezultatais, pinigų sumos, išleidžiamos bandant numesti svorio, yra neproporcingai didelės. Dauguma moterų tiesiog negali sau leisti nueiti pas gydytoją ar dietologą, vaikščioti į sporto klubą, lankytis grožio ir sveikatingumo centre ar užsisakinėti specialų maistą. Kiek jums kainuos gyventi pagal prancūzių principus? Tik tiek, kiek kainavo ši knyga, ir dar truputį. Mano siūlomas metodas „pasidaryk pats“ yra prieinamas beveik kiekvienai. Vienintelis būtinas inventorius – tai mažos svarstyklės, jomis reikės sverti tam tikrus produktus pirmuosius tris mėnesius, kurie yra patys svarbiausi. Būtų gerai nusipirkti jogurto plakiklį, jei norėsite valgyti le vrai yaourt – tikrąjį jogurtą, kuris yra pagrindinis mano sveikos gyvensenos programos elementas, o jei jums per keturiasdešimt, dar turėtumėte įsigyti ir svarmenis jėgos pratimams atlikti. C’est tout – viskas. Istoriją pradėsiu nuo vaikystės, ją praleidau Prancūzijoje. Vėliau atskleisiu savo patirtį susidūrus su antsvoriu. Papasakosiu, kaip suskambėjus pavojaus signalui pagalbos ieškojau prancūzų tradicijose. Dalijuosi ne tik mitybos, bet ir sveikos gyvensenos patirtimi vildamasi, kad kiekvienai skaitytojai padėsiu rasti individualią pusiausvyrą. Pusiausvyra čia yra tikrai le mot juste (teisingas žodis) – tai esminis dalykas. Nors mūsų kūnai tik „mašinos“, dviejų visiškai vienodų nebūna, be to, laikui bėgant kūnas nuolat „persiprogramuoja“. Jei gyvensena nesikeis kartu su jumis, ji neturi jokių perspektyvų. Pateiktus meniu galėsite naudoti, tačiau, įsiklausydama į savo organizmą, turite atrasti tai, kas geriausiai tinka konkrečiai jums. Siūlau ne gatavus lieknėjimo receptus, o modelius. Naudokite juos pagal poreikius, atsižvelgdama į
• 15 •
savo dienotvarkę, aplinką ir kitus individualius dalykus. Svarbiausia, noriu pabrėžti, yra paprastumas, lankstumas ir atpildas sau už pastangas. Kaip ir gydytojai, taip ir dietų knygų autoriai, jūsų nematę vaistų išrašyti negali. Istoriją pradėdama nuo jaunystėje patirtos katastrofos ir išsigelbėjimo ir baigdama naujuoju gyvenimo būdu, kuris puikiai tinka jau dešimtis metų, noriu parodyti jums kelią. Savo skaitytojoms siūlau tokią programą. Pirmas etapas – pavojaus signalas: maisto raciono surašymas. Jis truks tris savaites. Įdėmus žvilgsnis į tai, ką valgote, gali jau po keleto dienų atnešti permainų. Antras etapas – pertvarka: įvadas į prancūzų mokyklą. Porcijų dydis ir maisto įvairovė. Turėsite atpažinti savo pagrindinius „priešus“ ir laikinai jų atsisakyti. Paprastai šis procesas trunka tris mėnesius, nors kai kuriems žmonėms visiškai pakanka ir vieno. Kalbame ne apie marinimąsi badu, o apie galimybę jūsų organizmui „susireguliuoti“. Disciplina labai reikalinga, bet gyvybiškai būtinas ir lankstumas, ypač šiame – motyvaciniame – etape: kad būtų išvengta rutinos ir mityboje, ir fizinėje veikloje, pagrindinis akcentas turi būti ne kiekybė, o kokybė. Tris dienas iš eilės maitintis pica yra lygiai taip pat nepatartina, kaip ir sporto salėje praleisti ištisas tris šeštadienio valandas. Pertvarkos metas jums leis visas penkias jusles pripratinti prie naujos gastronomijos (šis žodis, vėliau perėjęs į prancūzų kalbą, graikų kalba reiškia „skrandžio taisyklės“). Trys mėnesiai nėra trumpas laikas, bet kartu nėra ir per daug tam, ko paskui jau niekada nebereikės daryti. Normalu, kad kūną „perprogramuoti“ užtrunka ilgiau, nei „numesti“ tris kilogramus vandens, kaip nutinka pradėjus laikytis ekstremalios dietos. Kadangi mano siūlomas būdas – prancūziškas, malonumų tikrai netrūks, pažadu. Trečias etapas – stabilizacija: fazė, kurioje viskas, ką mėgstate, vėl grąžinama į jūsų racioną – normaliais kiekiais. Jūs jau pasiekėte savo
Uvertiūra
„persiprogramavimo“ balansą ir turėtumėte būti bent jau pusiaukelėje iki nusistatyto svorio metimo programos tikslo. Geriausias dalykas šiame etape bus tai, kad nuo šiol galėsite leisti sau pasilepinti, bet ir toliau lieknėsite arba išlaikysite pusiausvyrą, jei ją jau pasiekėte. Patarsiu, kaip vartoti prieskonius ir sezoninius produktus, ir skirsiu tikrai ne tiek daug namų darbų, kaip gali atrodyti. Mano pateikiami receptai yra pagrįsti prancūzų sugebėjimu sukurti daug variacijų viena tema, arba kaip iš vieno patiekalo nesunkiai pasidaryti kitus tris skanius ir sutaupyti laiko, pinigų ir kalorijų. Ketvirtas etapas – tolesnis jūsų gyvenimas: pasiekėte savo trokštamą svorį, jis pastovus. Jau žinote apie savo organizmą ir jo poreikius pakankamai, kad sugebėtumėte keistis ir prisitaikyti prie naujų poreikių, jei užkluptų kokie netikėtumai, ypač kai pradėsite naują gyvenimo etapą. Jūsų mitybos ir gyvensenos įpročiai jau prisitaikė prie jūsų skonio ir medžiagų apykaitos ir, kaip klasikinis Chanel kostiumėlis, turėtų tarnauti jums visą amžinybę, šiek tiek pataisomas metams bėgant. Nuo šiol į maistą žiūrėsite visai kitaip, o jūsų intuicija galės varžytis su bet kurios prancūzės – išsiugdyta pagarba šviežumui ir skoniui atvers naują jutiminių malonumų pasaulį, kurį įkūnija maisto pateikimas, spalvos ir įvairovė. Kad ir ką valgytumėte, tai bus malonumas, o ne kaltė. Galėsite save palepinti šokoladu ir taure vyno per vakarienę. Pourquoi pas? – kodėl gi ne? Be maisto, kuris yra mūsų pagrindinė tema, aptarsiu ir įvairius sveikos gyvensenos aspektus. Ji taip pat turėtų teikti malonumą ir nereikalauti jokių ekstremalių priemonių (fizinių, emocinių, intelektualinių, dvasinių ar finansinių) – tik gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą. Sveikai gyvensenai priklauso ir dalis to, ką aš vadinu prancūziškuoju zen. Jis paprastas ir greitai išmokstamas, juo galima užsiimti bet kur (prancūzės retai vaikšto į sporto klubus, bet, jei tai teikia jums malonumo, à chacun son goût! – kiekvienam savo). Net ir prancūzai žino,
• 17 •
kad gyvenimas nėra vien valgymas, todėl čia jūs rasite ir prancūzų požiūrį į kitus malonumus, tokius kaip meilė ir juokas. Nuo pat pradžių būtina suvokti, kad Montenio aperçu (ištarmė) ir šiandien yra labai reikšminga: sveikas kūnas ir sveika siela dirba kartu. O padėti juos abu tokius išlaikyti niekas negali geriau už joie de vivre – gyvenimo džiaugsmą (daug pasako tai, kad šiai prancūziškai idiomai sunku rasti amerikietišką ekvivalentą). O dabar papasakosiu keletą istorijų, tiksliau sakant, keletą tuzinų istorijų. Pasakoti istorijas man yra taip pat malonu, kaip valgyti ar gerti. Jos tik iliustruos mano idėjas, bet tikiuosi, kad patiks jums ir šiaip – comme ça. Ši knyga – ne dietų, kad galėtumėt nuo instrukcijų „šokti“ tiesiai prie lentelių, ir pirmyn. Mano knygą reikės skaityti. Mokytis taisyklingos mitybos yra tas pats, kas mokytis kalbos – geriausiai pavyksta, kai atsiduri toje aplinkoje. Tad pradėkime.
Uvertiūra
jau tikrai galėsiu vilkėti savo senąjį maudymosi kostiumėlį, tą, kurį vežiausi į Ameriką. Tarsi pasakoje, susitarėme viską laikyti paslaptyje. (Kam kankinti kitus nuobodžiomis mūsų plano detalėmis, sakė jis.) O svoris nukris daug greičiau, nei priaugo. Ši idėja man labai patiko. Savaime aišku, norėjau tikėti daktaru Mejeriu, be to – mano laimei – tuo metu neatrodė, kad turiu iš ko rinktis.
Daktaro Stebuklo receptas
Tris savaites turėjau rašyti dienoraštį – registruoti viską, ką valgau. Apie šią strategiją jau galite būti girdėjusi iš amerikietiškų dietų programų. Man reikėjo užsirašyti ne tik ko ir kiek suvalgiau, bet ir kada bei kur. Kalorijų skaičiuoti nereikėjo, to ir nebūčiau galėjusi padaryti. Tai buvo reikalinga, kad daktaras galėtų įvertinti to, ką valgiau, maistinę vertę (šį žodį girdėjau pirmą kartą). Kadangi nieko daugiau daryti nereikėjo, man teliko tik su džiaugsmu paklusti. Tai pirmasis dalykas, kurį turėtumėte padaryti ir jūs. Daktaras Mejeris labai tikslių skaičiavimų nereikalavo. Spręsk iš akies, sakė jis, vienintelį kiekio matą – porciją – prilygindamas vidutinio dydžio obuoliui. Kadangi Amerikoje didžiausias subalansuotos mitybos priešas yra vis didėjančios porcijos, siūlau įvesti šiek tiek daugiau tikslumo. Štai kam prireiks tų mažų virtuvinių svarstyklių. (Duoną, kuri čia kartais būna supjaustyta milžiniškomis riekėmis, lengviau būtų pasverti, nei palyginti su obuoliu, kurie čia irgi atrodo kur kas didesni!) Po trijų savaičių vėl parvažiavau namo savaitgaliui. Prieš pat vidudienį Daktaras Stebuklas, elegantiškasis ponas žilais smilkiniais, atvyko pas mus antrą kartą. Pasiliko ir pietums. Peržiūrėjęs mano dienoraštį aptiko pasikartojantį motyvą, kuris jam buvo akivaizdus,
Dukters
paklydėlės sugrįžimas
o man nebuvo net atėjęs į galvą, kai patenkinta registravau kiekvieną trupinėlį, kurį dėjau į burną. Pakeliui iš kambario, kurį nuomojausi Septintojoje apygardoje, į universitetą buvo ne mažiau kaip šešiolika konditerijos parduotuvių. Nė nepastebėjau, kaip mano racione atsirado daugiau tešlainių. Kadangi gyvenau Paryžiuje, tėvai nieko apie tai nežinojo, o kai grįždavau namo, mama, žinoma, stengėsi mane palepinti mėgstamiausiais gardėsiais, nė neįtardama, kad valgau ir taip per daug saldumynų. Mano apsirijėliškas paryžietiškų tešlainių racionas buvo įspūdingai įvairus. Ryte – croissant (prancūziškas raguolis) arba pain au chocolat (bandelė su šokoladu), ar chouquette (sluoksniuotos tešlos pyragėlis, apibarstytas cukrumi), arba tarte au sucre (pyragaitis su cukrumi). Prieš pietus užeidavau į Poîlane, garsiojo duonkepio krautuvėlę, kur neatsispirdavau pain aux raisins (bandelei su razinomis) arba tarte aux pommes (obuolių pyragaičiui), arba petits sablés (trapios tešlos sausainiams). Kita stotelė būdavo kokia kavinukė, kur su kava suvalgydavau tradicinį jambon-beurre (sumuštinį su prancūzišku batonu, sviestu ir kumpiu) ir tos dienos Poîlane tešlainio likučius. Po vakarienės visuomet gardžiuodavausi – o kartais vakarienė būdavo vien tik tai – éclair (plikytais pyragėliais su kremu) arba Paris Brest (žiedo formos tešlainiais su kremo įdaru), religieuse (plikytais pyragėliais su šokolado įdaru) ar mille-feuille (įdomu, kad už Prancūzijos ribų jis vadinamas „Napoleonu“). Žodžiu, kokiu nors saldumynu su kremu ar sviestu. Kartais netgi stabtelėdavau goûter (užkąsti pavakarių) ir suvalgydavau palmier (didžiulį cukrumi apibarstytą sluoksniuotos tešlos sausainį). Kaip tikra studentė, maitindavausi tuo, ką buvo galima suvalgyti bėgomis. Į mano burną retai tepatekdavo koks žalumynas, o vaisių dienos normą gaudavau iš pyragaičių su vaisiais. Mitau šiuo nesubalansuotu maistu apie pasekmes negalvodama ir buvau labai patenkinta. Tik figūra, aišku, ne.
• 27 •
Žinoma, maitinausi ne taip kaip Amerikoje, kur tikrai niekas nedrįstų teigti, kad gatvės pilnos cukrainių, kurioms neįmanoma atsispirti (nors jau tuomet, kaip ir dabar, ten netrūko kioskelių, viliojančių dar šiltais sausainiais su šokolado gabalėliais, ir pardavėjų, prekiaujančių kaloringais ledais, o ką jau kalbėti apie nesuskaičiuojamą daugybę prekybos centruose parduodamų saldumynų, į kuriuos dedama kur kas blogesnių dalykų nei kremas ar sviestas). Tačiau, kaip paaiškės, būtent amerikietiškas maitinimosi būdas, įstrigęs mano galvoje, ir paruošė dirvą tam, kad grįžusi negalėjau atsispirti paryžietiškiems skanėstams. Amerikoje įpratau valgyti stovėdama, nesigaminti maisto, valgyti bet ką (n’importe quoi, kaip pasakytų prancūzai), kaip darė ir kiti mano bendraamžiai. Šokoladiniai pyragaičiai ir mielinės tešlos riestainiai kenkė labiausiai – namuose niekada nevalgydavome nieko panašaus, tad kas galėjo pasakyti, kiek jie turi kalorijų. Sugrįžusi į Prancūziją ir toliau maitinausi n’importe quoi, nors aplinkui ir nebuvo šokoladinių pyragaičių. Galbūt ilgėjausi savo antrųjų namų ir ieškojau savo madeleine – prarastųjų saldėsių atminimo. Kad ir kaip ten būtų, pradėjau labai lengvabūdiškai elgtis su visais skanėstais, kuriuos siūlė Prancūzija. Ir tikrai negalėjau gyventi be „Napoleono“. Kaip nutinka narkomanams, mano kūnas pradėjo reikalauti pernelyg didelio kiekio to, kas anksčiau mažomis dozėmis teikdavo svaiginančią palaimą. Atėjo laikas pradėti priklausomybės atsikratymo programą. Laimei, Daktaras Stebuklas nebuvo nė girdėjęs apie amerikietiškąjį „šaltą kalakutą“.* (Prancūzai apskritai nėra dideli dinde – kalakuto – gerbėjai, nesvarbu, ar jis būtų karštas, ar šaltas.) Daktaro Stebuklo metodas buvo kur kas švelnesnis ir civilizuotesnis. Anot jo, kiekvienas turime dvi puses: viena trokšta būti liekna * „Cold turkey“ (angl.) – ši idioma reiškia „mesti iš karto“, kai kalbama apie priklausomybę, dažniausiai nuo rūkymo. – Vertėjos pastaba.
Dukters
paklydėlės sugrįžimas
ir sveika, kita – kažko kito. Pirmoji galvoja apie gerą savijautą, savigarbą, madingus drabužius. Antroji trokšta malonumų – kuo daugiau ir iš karto. Pirmoji – tarsi Narcizas, palinkęs prie savo atvaizdo vandenyje, antroji – Pantagriuelis, užgulęs gardumynais lūžtantį stalą. Svarbiausia, sakė jis, yra ne nugalėti antrąją, bet išsiugdyti pusiausvyrą: padaryti taip, kad tos dvi pusės susidraugautų, bei tapti ir savo valios, ir savo malonumų šeimininku. Taip, kaip daro prancūzai. Nevertėtų pamiršti, sakė jis, „il y poids et poids“ („yra toks svoris ir yra toks svoris“): yra „idealus“ kūno svoris, nustatytas tiesiog pagal ūgį; yra „madų diktuojamas svoris“, idealas, kurio nepavadinsi natūraliu, nes jį kuriant didelį, dažniausiai paslėptą vaidmenį vaidina komercija; ir yra „geros savijautos“ svoris – toks, kai kiekvienas individas jaučiasi „bien dans sa peau“ („savame kailyje“), kaip sako Montenis. Būtent šį paskutinįjį konceptą – bien dans sa peau – Daktaras Stebuklas pristatė kaip siektiną. Tai svoris, kai galite sau pasakyti: „Gerai jaučiuosi ir gerai atrodau.“ Konkretus kilogramų skaičius bus nevienodas skirtingais mūsų gyvenimo tarpsniais, bet kad ir koks būtų laikotarpis, svarbiausia yra išmokti būti šiek tiek narcizu ir šiek tiek hedonistu tuo pat metu – šios dvi sąvokos nėra nei tokios blogos, nei tokios nesuderinamos, kaip mano daugelis amerikiečių. (Tik neišsigąskite, žinau, kas yra kalvinizmas, esu gimusi hugenotų – prancūzų protestantų – šeimoje.) Tout est question d’équilibre (svarbiausia – pusiausvyra): tokia buvo Daktaro Stebuklo kvintesencinė prancūziška mantra. Tuo laiku ji tapo ir manąja, tokia liko ir iki šių dienų. Išmokyti mane surasti ir išlaikyti individualią pusiausvyrą, gyventi bien dans ma peau – toks buvo mūsų tikslas. Tešlainiai nėra blogai, aiškino jis, bet aš juos vartojau nesaikingai. Todėl tris mėnesius turėsiu jų vengti ir susirasti ne tokių kaloringų pakaitalų, o tikruosius skanėstus palikti ypatingoms progoms – ku-
• 29 •
rioms jie ir yra skirti. Buvo kalbama ne tiek apie savęs varžymą, kiek apie permąstymą ir „persiprogramavimą“, nes, kaip man pačiai vėliau paaiškėjo, pusiausvyra priklauso ne tiek nuo skrandžio, kiek nuo sąmonės; kad ją pasiektum, turi išsiaiškinti nos petits „démons“ – savo mažuosius „demonus“, kaip juos pavadino gerasis daktaras, ir išmokti juos įveikti. (Kai įsisąmoninsite, kad įpročių pakeitimas, kaip ir buvimas prancūze, iš esmės yra sąmonės būsena, suprasite, kodėl vienintelis efektyvus būdas keisti gyvenseną yra pradėti nuo galvosenos.) Vėliau aš vėl galėsiu valgyti savo mėgstamiausią maistą, tačiau tik su saiku, mėgaudamasi juo be savigraužos ir antsvorio. Lengva pasakyti, sunku padaryti? Peut-être – Galbūt. Skaitykite ir spręskite pačios. Daktaras Stebuklas buvo geras psichologas teoretikas. Jis perprato vieną svarbią daugumos dietų, net ir tų, kurių poveikis neilgalaikis, savybę – tai greitas pozityvus paskatinimas. Keičiant gyvenimo būdą, sunkiausia nugalėti inerciją, todėl ankstyvas padrąsinimas tiesiog būtinas. Pusiausvyrą reikia ugdyti pamažu – neįmanoma jos įgyti iš karto. Todėl, kad pakaktų jėgų visai pirmajai savaitei, tą šeštadienį turėjau padaryti vieną dalyką. O po to savaitė tiesiog vijo savaitę. Savaitgaliais ir per šventes leisdavau sau pasilepinti. Pamažu ir mano lepinimosi būdai darėsi išmintingesni. Išmokau susigrąžinti pusiausvyrą kitą savaitę šiek tiek kompensuodama. Daktaras Stebuklas buvo dar ir gurmanas. Iš daugybės receptų, kuriuos jis man davė, svarbiausias buvo skirtas pirmajam ir vieninteliam „sunkiajam“ savaitgaliui. Nors dabar atrodo, kad jis visai nebuvo sunkus dėl daktaro Stebuklingosios porų sriubos (ją vietinės moterys vartojo nuo seno). Kadaise šį vaistą jis buvo išrašęs ir mano mamai, ir močiutei. Porai – tai švelnus diuretikas, jie turi mažai kalorijų, bet yra labai maistingi. Keturiasdešimt aštuonios valandos su porų sriuba ir kiek tik norite vandens tuoj pat atneš rezultatų – pertvarka iš karto įgaus pagreitį. Man asmeniškai tai buvo įsipareigojimų sveikai
Dukters
paklydėlės sugrįžimas
gyventi pradžia, nuo to laiko pradėjau vertinti ir mėgti porus, apie kuriuos dar daug ką gero galima pasakyti. Šia gudrybe kartais pasinaudoju iki šiol. Išbandykite ją ir jūs – pirmąjį savaitgalį po mitybos inventorizacijos.
• 31 •
STEBUKLINGOJI PORŲ SRIUBA (SULTINYS) Savaitgalio norma vienam žmogui 1 kilogramas porų
1. Porus nuvalykite ir nuplaukite, kad ne-
liktų smėlio ar žemių. Tamsiai žalius galus nupjaukite, palikite tik baltus kotus iki šviesios žalumos. Laiškus atidėkite tirščiams. 2. Sudėkite į didelį puodą, užpilkite vande-
niu ir užvirkite, tada sumažinkite ugnį ir 20–30 minučių virkite neuždengusi. Nuovirą nupilkite į atskirą indą. Išvirusius porus sudėkite į dubenį.
Nuovirą (pašildytą arba kambario temperatūros) gerkite kas 2 ar 3 valandas, po 1 puodelį. Porus valgykite pusryčiams, pietums ir vakarienei ar šiaip išalkusi – po pusę puoduko. Užpilkite kelis lašus pirmo spaudimo alyvuogių aliejaus ir citrinos sulčių. Pagardinkite druska ir pipirais. Jei patinka, apibarstykite susmulkintomis petražolėmis. Toks bus jūsų racionas savaitgalį iki sekmadienio vakarienės, kuomet galėsite suvalgyti nedidelį gabalėlį mėsos ar žuvies (nuo 120 iki 170 gramų – tikiuosi, dar neišmetėte svarstyklių?) su 2 bet kokiom daržovėm, troškintom ir pagardintom trupučiu sviesto ar alyvuogių aliejaus, ir kokį nors vaisių. Telieka tik gailėtis tų, kurie nemėgsta saldaus porų skonio. Po kiek laiko jūs greičiausiai juos pamėgsite. Jei ne, galite sekti mano pusseserės iš Provanso Ekso pavyzdžiu. Pagimdžius du sūnus, jai reikėjo numesti keletą kilogramų. Kadangi porų ji nemėgo, kaimynė patarė juos „paslėpti“ tarp kitų skanių ir sveikų produktų. Tokia provansietiška porų sriubos versija vadinama soupe mimosa (mimozų sriuba).
Dukters
paklydėlės sugrįžimas
MIMOZŲ SRIUBA Savaitgalio norma vienam žmogui 1. Visas daržoves (išskyrus žiedinius ko-
1 salotų galva
pūstus ir petražoles) nuplaukite, stam-
250 gramų morkų
biai supjaustykite ir sudėkite į puodą.
250 gramų salierų
Užpilkite vandeniu ir užvirkite, tada
250 gramų griežčių
sumažinkite ugnį ir 40 minučių virkite
500 gramų porų
neuždengusi. Tuomet sudėkite žiedinius
250 gramų žiedinių ko-
kopūstus ir virkite dar 15 minučių.
pūstų
2. Išvirtas daržoves sutrinkite virtuvės
kombainu. 3. Sriubą patiekite dubenėlyje. Įmeskite
susmulkinto kietai virto kiaušinio gaba-
½ puodelio susmulkintų petražolių 2 kietai virti kiaušiniai (smulkiai supjaustyti)
lėlių ir apibarstykite petražolėmis.
Valgykite (kambario temperatūros ar pašildytą) po puodelį maždaug kas 3 valandas visą šeštadienį ir sekmadienį. Sekmadienio vakarienei galite suvalgyti nedidelį gabalėlį mėsos ar žuvies (120–170 gramų) su 2 bet kokiom daržovėm, troškintom ir pagardintom trupučiu sviesto ar alyvuogių aliejaus, ir kokį nors vaisių. Nors ir ne tokia skysta ir stebuklinga kaip porų sriuba, mimozų sriuba yra efektyvi ir skani. Kadangi abi šios sriubos yra tikrai geros ir suteiks nepaprastų naujų skonio potyrių, jos tikrai neturėtų pasirodyti panašios į kalėjimo maistą. Jei nesate jų ragavusi, užsirašykite patirtus skonio ir aromato įspūdžius naujame sąsiuvinio, kuriame tris savaites užrašinėjote savo racioną, lape. Laikui bėgant, toks pratimas padės geriau patirti gastronominius malonumus, todėl patartina nuolat juos aprašyti dienoraštyje, įtraukiant ir pastabas apie vyną (taip, kaip daro rimti vyno mėgėjai).
• 33 •