Mes su mano pasauliu einame pasivaikščioti.
Pi r m in is ket in imo š al t in is Žmogaus santykiai su aplinkiniu pasauliu klostosi taip, kad bet kuri naujovė neišvengiamai virsta kasdienybe. Realybė nuolat keičia savo pavidalą – tarsi debesys padangėje. Bet keitimosi greitis nėra toks didelis, kad būtų galima justi materialiosios realizacijos judėjimą variantų erdvėje. Lygiai taip pat debesų judėjimas ir kitimas aiškiai suvokiamas tik greitai atkuriant uždelstinio filmavimo kadrus. Net permainų naujumas, paįvairindamas gyvenimą trumpalaikiu blyksniu, taip pat greitai nublanksta. Nepaprasti dalykai tampa įprastais, šventės džiaugsmas išsisklaido kasdienybėje. Nuobodu... Retorinis klausimas: „O kas yra tas nuobodulys?“ Suprantamai atsakyti sunku – lengviau paaiškinti, kaip su juo kovoti. Gelbėdamiesi nuo kasdienybės monotonijos, siela ir protas išgalvoja visokiausių žaisliukų, kurie suteikia neįprastų įspūdžių. Žaislas – geras vaistas nuo nuobodulio. Žaidimas – dar geresnis.
12
Va dim Ze la nd
Kaip ir čiuožimas, labai populiarios yra slėpynės, gaudynės ir kitos linksmo išdykavimo variacijos. Bręsdamas žmogus sugalvoja vis įmantresnių pramogų: nuo sporto rungtynių iki virtualiosios realybės. Netgi daugelis profesijų iš esmės yra ne kas kita kaip žaidimai. Nors, beje, kodėl daugelis? Pamėginkite pasakyti, kurio darbo nebūtų galima laikyti žaidimu. Atkreipkite dėmesį: jeigu žmogus ką nors daro, jis, šiaip ar taip, žaidžia. Tai, ką daro vaikai, suaugusieji atlaidžiai vadina žaidimu. O suaugusieji žaidžia žaidimą, kurį išdidžiai vadina savo darbu. Ir vieni, ir kiti labai atsakingai žiūri į savo užsiėmimus. Paklauskite vaiko, ką jis veikia, ir jis rimtai, beveik susirūpinęs atsakys: „Aš žaidžiu!“ Pamėginkite atitraukti suaugusįjį nuo darbo, ir jis pasipiktins: „Tai labai svarbu!“ Taigi žaidimas – rimtas dalykas. Ką daro vaikas, kai jis nežaidžia? Paprastai išdykauja. O suaugęs žmogus? Dykinėja – suaugusiųjų pasaulyje tai šitaip vadinama. Bet dykinėjimas greitai nuvargina, sukelia nuobodulį, todėl vėl norisi žaisti kokį nors žaidimą. Tad kam vis dėlto reikalingi žaidimai – ar tik tam, kad būtų galima atsikratyti nuobodulio? Arba paklauskime kitaip: „Kas yra nuobodulio priežastis? Gal tai įspūdžių stygius?“ Iš tikrųjų šis klausimas nėra toks lėkštas, kaip gali atrodyti. Žaidimų pomėgį nulemia poreikis, kuris yra toks pat senas kaip ir šis pasaulis. Kas yra svarbiausia gyvai būtybei? Išlikimas, savisaugos instinktas? Toks susiklostęs stereotipas, bet tai neteisingas atsakymas. Galbūt
Š o k ia i su šeš ė l i a i s
13
troškimas daugintis? Ir vėl atsakymas neteisingas. Tai kas gi tada? Svarbiausias yra poreikis bent šiek tiek savarankiškai lemti šį savo gyvenimą – štai esminis principas, kuriuo remiasi visų būtybių elgesys. Visa kita, taip pat savisaugos ir dauginimosi instinktai, yra šio principo padarinys. Kitaip tariant, visų būtybių gyvenimo tikslas ir prasmė yra valdyti realybę. Bet tai neįmanoma, jeigu aplinkinis pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo tavęs ir elgiasi visiškai nekontroliuojamai ar netgi priešiškai. Visada atsiras norinčiųjų atimti valgio kąsnelį, išvyti iš jaukaus kampelio ir net tave patį suryti. Skaudu ir net baisu, kai gyvenimas – ne gyvenimas, o atsitiktinumų grandinė, ir tu nieko negali padaryti. Štai ir atsiranda primygtinis ir kartais nesuvokiamas poreikis kontroliuoti aplinkinį pasaulį. Daugeliui toks posūkis gali atrodyti netikėtas: „Kaipgi taip, juk mums visada buvo visiškai akivaizdu, kad svarbiausias yra savisaugos instinktas, o čia paaiškėja, jog jis viso labo tėra kažkokio fundamentalesnio dalyko padarinys?“ Bet tai atrodo keista tik iš pirmo žvilgsnio. Įsigilinkime – kad ir ką darytų gyva būtybė (įskaitant išlikimą ir dauginimąsi), viskas apsiriboja mėginimais kontroliuoti aplinkinę tikrovę. Štai tai ir yra bet kurio ketinimo, sudarančio visų būtybių veiklos pagrindą, svarbiausias motyvas ir pirminis šaltinis. O neveiklumas yra kontrolės nebuvimas. Taigi: nuobodulio nėra – yra tik nuolatinis ir nenumaldomas troški-
14
Va dim Ze la nd
mas valdyti realybę. Nesvarbu kaip, bet pajungti ją savo valiai. Šiuo požiūriu žaidimas yra valdomos realybės modeliavimas. Pavyzdžiui, kai kurie paukščiai mėgsta žaisti su kankorėžiais. Štai kankorėžis – nepriklausomai egzistuojančios ir nevaldomos realybės dalelė. Bet kai tik paukštis pavertė kankorėžį savo žaidimo atributu, ši dalelė, taigi tam tikru mastu ir pati realybė, tapo valdoma. Čiuožimas – irgi savotiškas valdymas. Realybė neša mane, bet taip, kaip noriu aš. Bet kuris kitas žaidimas taip pat vienaip ar kitaip paklūsta taisyklei: „Bus taip, kaip aš noriu.“ Žaidimo scenarijus daugiau ar mažiau nulemtas, todėl situacija prognozuojama. Žinoma, yra žaidimų, kuriuose gana sunku išsaugoti lyderio pozicijas, bet jų visų tikslas, šiaip ar taip, yra vienas ir tas pats – pajungti įvykius savo valiai. Reginys stebėtojui vėlgi yra žaidimas, kuriame modeliuojamas realybės valdymas. Muzika, knygos, kinas, kitos pramogos – visa tai yra sūpuoklės sielai ir protui. Varginantis įtemptų minčių bėgimas baigiasi ir virsta grakščios melodijos skrydžiu arba įdomaus siužeto sparnais. Kad ir kas atsitiktų kūrinio veikėjams, visa tai – tik prijaukinta, dresuota realybė, ir stebėtojas nerūpestingai mėgaujasi vaidinimu. Žaidimai su realybe nesibaigia net miegant. Siela ir protas patiria džiaugsmą sapnų erdvėje, kur realybė švelniai paklūsta lengvam ketinimo dvelksmui. Galiausiai vaizduotės žaismas – dar vienas priimtinas būdas. Žmogus išgalvoja net neegzistuojančią realybę,
Š o k ia i su šeš ė l i a i s
15
kad tik pažaistų valdymą. Fantastika neįprasta. Jai būti neįprastai leidžiama tol, kol ji nereali. Ji toli. O realybė kasdienė dėl savo artumo, bet kartu ji neprieinama, nes ją sunku paveikti. Apskritai visi šie žaidimai pradedami ne dėl kovos su nuoboduliu. Kasdienė tikrovė ne nuobodi – ji pilka, nes nevaldoma. Ją nelengva pajungti taisyklei: „Bus taip, kaip aš noriu.“ Todėl žmogus ir stengiasi pasislėpti nuo tokios realybės žaidime, kur viskas paprasta ir nesunkiai numatoma. Ir vis dėlto nuo neišvengiamos tikrovės nepasislėpsi. Žmogaus gyvenimą lemia aplinkybės ir jo padėtis visuomenėje. Realybė paprastai rutuliojasi nepriklausomai nuo jo valios. Kiekvienam „noriu“ atsiranda savas „negalima“. Į „duok“ atsakoma „negausi“. Ko griebtis esant tokiai situacijai? Žmogus paprastai elgiasi vienaprasmiškai. Kad gautų tai, ko trokšta, jis stengiasi tiesmukai, pagal principą „atiduok“ paveikti aplinkinį pasaulį. Tiesioginis poveikis, grindžiamas betarpišku kontaktu, yra viena iš valdymo formų. Bet tai ne vienintelis ir anaiptol ne efektyviausias būdas. Mes su jumis pasielgsime kitaip: paslėpsime rankutes už nugaros ir padarysime taip, kad pasaulis pats pradėtų paisyti mūsų norų. Visas tolesnis pasakojimas bus apie tai, kaip tai daryti. Transerfingas – tai realybės valdymo be tiesioginio poveikio technologija. Tik valdoma jau ne juokais, kaip žaidime, o iš tikrųjų.
16
Va dim Ze la nd
Nesėk mės dė s n i s Kad būtų galima išmokti valdyti realybę, reikia bent jau išsiaiškinti jos formavimo mechanizmą. Kiekvienas žmogus tiesiogiai kuria savo pasaulio sluoksnį. Bet jis dažniausiai nesupranta, kaip tai vyksta. Žmogus siekia, kad „viskas būtų taip, kaip aš noriu“. Jis mėgina taikyti pasauliui savo nesudėtingą principą: kur pasuksiu, ten ir važiuosiu; kur spustelėsiu, ten ir įlinks. Bet pasaulis kažkodėl nenori paklusti. Negana to, žmogus suka į vieną pusę, o jį neša į visai kitą. Vertėtų susimąstyti: jeigu realybė elgiasi taip neadekvačiai, vadinasi, reikalingas kitoks požiūris. Gal ji paklūsta visai kitiems dėsniams? Bet žmogus nenori sustoti, kad apsidairytų aplinkui, ir atkakliai daro savaip. Dėl tokios „kūrybos“ atsiranda pasaulio sluoksnis, kuriame „viskas ne taip, kaip aš noriu“. Netgi priešingai, daug kas vyksta kaip tik „taip, kaip aš nenoriu“. Kažkokia keista, aikštinga, nesukalbama realybė. Dažnai apima jausmas, kad pasaulis elgiasi lyg tyčia. Tarsi nepaaiškinama jėga trauktų nemalonumus. Būgštavimai išsipildo, blogiausi lūkesčiai pasitvirtina. Mus nuolat persekioja tai, ko mes nemėgstame ir stengiamės išvengti. Kodėl taip atsitinka? Pradiniame transerfingo kurse jau pasakojome, kodėl „jūs gaunate tai, ko nenorite“, ypač jei šis nenoras – didžiulis. Neapkenčiate arba bijote visa širdimi, vadinasi, išorinis ketinimas suteiks jums viso šito su kaupu. Sielos ir proto vienovėje kilusių minčių energija įkūnija poten-
Š o k ia i su šeš ė l i a i s
17
cialią galimybę tikrovėje. Kitaip tariant, erdvės variantų sektorius, atitinkantis minčių spinduliavimo parametrus, materializuojasi, jeigu sielos jausmai susijungia su proto mintimis. Bet tai ne vienintelė blogiausių lūkesčių išsipildymo priežastis. Apskritai gyvenimas be problemų yra norma. Viskas klostosi gerai ir sklandžiai, jeigu judama variantų tėkmės kryptimi, nepažeidžiant pusiausvyros. Gamta nemėgsta veltui eikvoti energijos ir nėra linkusi regzti pinklių. Nepageidaujamas aplinkybes ir įvykius nulemia tai, kad pertekliniai potencialai iškreipia aplinkinį energetinį vaizdą, o priklausomybės santykiai dar labiau komplikuoja padėtį. Pertekliniai potencialai atsiranda, kai kurioms nors savybėms suteikiama pernelyg didelė reikšmė. O priklausomybės santykiai tarp žmonių klostosi tuo atveju, jeigu jie pradeda lyginti save su kitais ir kelti sąlygas pagal principą „jeigu tu taip, tai aš šitaip“. Perteklinis potencialas ne toks jau baisus, kol iškreiptas vertinimas egzistuoja nepriklausomai, savarankiškai. Bet kai tik dirbtinai pagerintas vieno objekto vertinimas pradedamas lyginti su kitu, atsiranda poliarizacija, sukelianti pusiausvyros jėgų vėją. Pusiausvyros jėgos stengiasi pašalinti atsiradusią poliarizaciją, ir jų veikimas dažniausiai būna nukreiptas prieš tą, kuris šią poliarizaciją sukūrė. Štai nepriklausomų potencialų pavyzdžiai: aš tave myliu; aš myliu save; aš tavęs nekenčiu; aš sau bjaurus; aš ge-
18
Va dim Ze la nd
ras; tu blogas. Tokie vertinimai savaime pakankami, nes nesiremia lyginimu ir supriešinimu. O štai potencialų, kurie remiasi priklausomybės santykiais, pavyzdžiai: aš tave myliu, jeigu tu myli mane; aš myliu save, nes esu aukščiau už jus visus; tu blogas, nes aš geresnis; aš geras, nes tu blogas; aš sau nepatinku, nes esu blogesnis už visus; tu man bjaurus, nes esi ne toks kaip aš. Pirmoji ir antroji vertinimų grupės labai skiriasi. Vertinimai, kurie remiasi lyginimu, sukelia poliarizaciją. Pusiausvyros jėgos pašalina šį nevienodumą, sukeldamos priešybių susidūrimą. Lygiai taip pat priešingi magnetų poliai traukia vienas kitą. Kaip tik todėl nemalonumai lenda į gyvenimą taip įkyriai ir tarsi tyčia. Pavyzdžiui, sutuoktinių poras sudaro pažiūrėti nesuderinamos asmenybės, tarsi bausmė vienas kitam. Įvairiuose kolektyvuose visada atsiras bent vienas žmogus, kuris jus kažkuo erzins. Merfio dėsniai, arba mūsiškai – šunybės, yra tos pačios prigimties. Na, o pikti kaimynai apskritai tapo neatskiriama bet kokio bendro gyvenimo dalimi. Erzinančių kaimynų pavyzdys gerai iliustruoja poliarizacijos efektą. Nors šis klausimas kasdieniškas, jis tiesiogiai susijęs su metafizika. Problema ta, kad vieni žmonės kliudo ramiai gyventi kitiems. Bet kodėl?! Kodėl visada ir visur atsiranda „blogų“ dėdžių ir tetų, kurie neduoda ramybės „geriems“? Kaip čia yra – žmonės suskirstyti į dvi stovyklas? Bet jeigu surengsime apklausą: „Katrai stovyklai jūs save
Š o k ia i su šeš ė l i a i s
19
priskiriate?“ – tik labai mažai kas prisipažins esą blogi. Daugelis jūsų kaimynų tokie pat normalūs žmonės kaip ir jūs patys. Tendenciją sukuria pusiausvyros jėgų vėjas, kuris pučia jūsų priešiško nusistatymo link. Vėjo kryptį nustato štai toks „niekšiškas“ principas: visa, kas nepatinka, jums atsitiks. Kas nors gali paprieštarauti: „Kokios jau ten, po velnių, pusiausvyros jėgos? Tie žmonės tiesiog prarado sąžinę, štai ir viskas, ir nėra čia ko filosofuoti.“ Bet aš jums dabar įrodysiu, kad tai ne tuščia filosofija. Tarkime, jus erzina jūsų kaimynai. O jūs juos erzinate? Greičiausiai ne. O kodėl? „Ogi todėl, kad jie tokie ir anokie – blogi, o mes ne tokie“, – sakysite jūs. Tačiau tik gerų ar tik blogų žmonių nebūna. Bet kuris vertinimas reliatyvus, nes jį sąlygoja lyginimas ir supriešinimas. Bet kodėl jūs neerzinate savo kaimynų? Mano atsakymas jums atrodys netikėtas: jūs neerzinate savo kaimynų, nes jiems į jus nusispjauti. „Taigi, – sakysite jūs, – todėl jie ir blogi, kad visiškai nebeturi sąžinės.“ Štai šiuo savo požiūriu jūs ir įjungiate poliarizaciją, tarsi elektromagnetą, kuris trauks prie jūsų vis naujas bėdas iš kaimynų pusės. O jie gyvens lyg niekur nieko, nes jūs jiems neįdomūs. Jiems neateina į galvą mintis jus su kuo nors lyginti ir vertinti, t. y. užmegzti su jumis priklausomybės santykius. Ir šiuo atžvilgiu jiems į jus nusispjauti – jie neteikia jums reikšmės ir neįtraukia jūsų į savo pasaulio sluoksnį. Todėl jie ir išvengia nemalonumų.
20
Va dim Ze la nd
Kaimynai nėra poliarizuoti jūsų atžvilgiu tol, kol gyvena savo rūpesčiais ir neskiria jums didesnio dėmesio. Bet kai tik jie pradės teikti reikšmę jūsų kaimynystei ir lyginti jus su savimi, iškart paaiškės, jog jūs ne tokie kaip jie. Ir jeigu tai juos labai papiktins ir sujaudins, jūs taip pat pradėsite juos erzinti. Iš gerų kaimynų jūs virsite blogais. O tolesni įvykiai bus dar labiau neįtikimi. Jūs imsite daryti jiems nemalonumus, nors šito nežinosite. Jūs erzinsite savo kaimynus, patys to nesuvokdami. Lygiai taip pat jiems dabar neateina į galvą, kad jie erzina jus. Garsiniai efektai – pirmučiausias dalykas. Kuo labiau jums nepatinka, tuo aktyviau tai persekios. Tyla ir ramybė – optimalus egzistavimo būdas ne tik jums, bet ir jūsų kaimynams. Šitaip sunaudojama mažiau energijos. Ramybės sutrikdymas – visada anomalija, kuri neatsiranda tuščioje vietoje. Iš kurgi gaunama energijos? Kaimynų keliamas triukšmas išveda jus iš pusiausvyros, ir jūs pradedate tyliai (arba garsiai) jų nekęsti. Jūsų susierzinimas kaip tik ir yra energijos šaltinis. Užsimezga priklausomybės santykiai, sukeliantys poliarizaciją. Nirtingi jausmai, kuriuos galima išreikšti žodžiais „aš nekenčiu tų triukšmingų kaimynų!“, sukuria galingą magnetą, trauksiantį prie jūsų vis naujus dirgiklius. Šalia įsikurs vis naujų gyventojų, linkusių triukšmauti, o seni kaimynai pirksis atitinkamos aparatūros tarsi specialiai tam, kad jus įerzintų. Dar reikia atsižvelgti į tai, kad jūsų kaimynų kaimynai taip pat įneša tam tikrą savo indėlį, ir jeigu bendri
Š o k ia i su šeš ė l i a i s
21
jausmai ramybės trikdytojų atžvilgiu sutampa, efektas sustiprėja. Suprantama, vien tik triukšmu „maloni kaimynystė“ neapsiriboja. Viskas priklauso nuo to, kuo jūs linkę bjaurėtis. Jie gali užversti jus šiukšlėmis, uždusinti nemaloniais kvapais, išpaišyti sienas laiptinėje ir t. t. O priešiškumas kaimynams kaip žmonėms apskritai gali turėti dar skaudesnių padarinių – sukelti tvaną ar gaisrą. Analogiškai visais kitais atvejais veikia savotiškas nesėkmės dėsnis. Daiktas ar savybė, kuriems teikiama ypatinga reikšmė, traukia prie savęs priešingų ypatybių objektus. Na, o reikšmė, kaip žinoma, padidėja lyginant ir supriešinant. Jeigu yra vienas polius, turi atsirasti ir kitas. Poliarizacija sukuria magnetą nemalonumams. Pritraukiama visa tai, kas kelia priešiškumą. Visa, kas erzina, persekioja. Visa, kas labai nepageidaujama, atsitinka. Ir čia nėra jokios mistikos – tai dėsninga. Poliarizacija iškreipia energetinį vaizdą ir sukelia pusiausvyros jėgų sūkurius, dėl to realybė atsispindi neadekvačiai, tarsi kreivame veidrodyje. Žmogus nesupranta, kad patologija yra pusiausvyros pažeidimo padarinys, ir mėgina kovoti su aplinkiniu pasauliu, užuot pašalinęs poliarizaciją. O tereikia laikytis pagrindinės transerfingo taisyklės: leisti sau būti savimi, o kitam – būti kitu. Reikia paleisti pasaulį į visas keturias puses. Atleisti savo gniaužtus. Kuo atkakliau jūs ginate savo norus ir pretenzijas, tuo stipresnis magnetas, traukiantis visa, kas priešinga.
22
Va dim Ze la nd
Štai kas vyksta: jūs laikote pasaulį už gerklės, o jis priešinasi, mėgindamas išsivaduoti. Spausti ir primygtinai reikalauti beprasmiška – situacija tik dar labiau susikomplikuos. Užuot tai darius, reikia sąmoningai pakeisti savo požiūrį į situaciją pagal transerfingo taisyklę. Pavyzdžiui, pasistenkite bent kuriam laikui išmesti kaimynus iš galvos, liaukitės juos smerkti, įsivaizduokite, kad jų tiesiog nėra. Pasakykite sau: „Suk juos bala!“ Tiesiog pašalinkite juos iš savo pasaulio sluoksnio. Kai tik jums pavyks atplėšti nuo jų savo požiūrio čiuptuvą, poliarizacija išnyks, ir kaimynai pamažu nustos jus erzinti. Negana to, jeigu jums pavyks visiškai nutraukti priklausomybės santykius, gali įvykti kažkas nesuvokiama: tie bjaurūs tipai taps jūsų geriausiais draugais.
Vi sk as bu s lyg t yč ia Apskritai „šunybės dėsnio“ egzistavimas savaime yra gana keistas, ar ne? Kodėl, dėl kokios priežasties pasaulis elgiasi štai šitaip bjauriai? Ar tai tik spėliojimai, prietarai? Ne, tendencija vis dėlto yra, ir niekur nuo šio fakto nepabėgsi. Laimė, transerfingo modelis ne tik atskleidžia tokio dėsningumo priežastį, bet ir paaiškina, kaip to išvengti. Transerfingo taisyklė veikia be sutrikimų, išvaduodama tą, kuris jos laikosi, nuo daugybės nesuprantamos kilmės problemų. Tereikia atleisti gniaužtus ir „nebelai-
Š o k ia i su šeš ė l i a i s
23
kyti pasaulio už gerklės“, ir jis tuoj pat tampa draugiškas ir paklusnus. O tas, kuris „nepaleidžia“, vaikščios tarsi magnetas traukdamas prie savęs visa, kas priešinga. Bet nesėkmės dėsnis – tai dar ne viskas. Kai tik priešybės susitinka, jų priešprieša yra linkusi toliau didėti. Žinomas priešybių vienovės ir kovos dėsnis, kurio esmę nusako pats pavadinimas, jau virto mokyklinėmis žiniomis. Volga įteka į Kaspijos jūrą, o Misisipė į Meksikos įlanką. Bet viskas ne taip paprasta. Paklauskime savęs: „O kodėl, tiesą sakant, šis dėsnis galioja?“ Visuotinės priešybių vienovės priežastį mes jau išsiaiškinome: sukeldamos jų susidūrimą, pusiausvyros jėgos taip atkuria ramybės būseną. Bet kodėl konfliktuojančios šalys kovoja nesibaigiančią kovą? Atrodytų, turi būti priešingai: susidūrė, nuslopino viena kitą ir nurimo. Bet ne, priešybės „pykdys“ viena kitą tol, kol „susipeš“. Ir jeigu mušeikų neišskirsi, tai nesiliaus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Jūs patys galite patvirtinti, kad pasaulis dažnokai jus nervina. Žinoma, kiekvieną skirtingai ir savaip. Bet apskritai esmė tokia: jeigu šią akimirką kas nors gali išvesti jus iš pusiausvyros, tai lyg tyčia ir atsitinka. Jeigu esate dėl ko nors sunerimę, susirūpinę, prislėgti, jūsų nervai bent iš dalies yra įtempti. Staiga atsiranda kažkoks juokdarys ir pradeda šokinėti ir viauksėti, kad dar labiau įtemptų jūsų nervų stygas. Jūs irztate, o juokdarys vis labiau šėlsta.