Lietuvių pasaka
Vieną kartą kiškis ėjo girdytis ir sutiko genį. Genys jo klausia: – Kodėl tu, kūmai, toks nuliūdęs? Kur eini? – Kur aš nebūsiu nuliūdęs, – sako kiškis. – Manęs niekas nesibijo, aš turiu visų bijotis! Einu ir prisigirdysiu... – Nebūk kvailas, – sako genys. – Jei taip nori, kad tavęs bijotųsi, nueik krūman ir, kai pamatysi atvarant pievon aveles, šok iš krūmo – avelės ir išsigąs tavęs. Kiškis paklausė genio. Nuėjo ir atsitūpė krūman. Pamatęs aveles, kai šoko iš krūmo – išsigando avelės ir nubėgo tolyn. Apsidžiaugė kiškis ir pradėjo juoktis. Juokės, juokės – net jam lūpelės plyšo.
dainelė Oi tu kiški, žvairy, tai tau, Nežvairuok į mane, tai tau, Kai įšoksi daržan, tai tau, Kopūstėlių ėsti, tai tau, Aš pagausiu tave, tai tau, Už auselių stačių, tai tau, Už striukos uodegos, bus tau.
24
mįslė Du kiškeliai pagiry. (Ausys)
Kiškio lūpos
Z uikelis gruodžio pūgoje Aldona Elena Puišytė Pūgos šuoliuoja Per girią baltą. Pilkas zuikeli, Ar tau nešalta? Ką pasikloji, Kuo užsikloji, Ar drabužėlį Šiltą nešioji? Ar židinėly Ugnužė dega, Ar kepa krosny Kiškių pyragas?
25
Debesėliai
Paukštelių laiškas
Kur jūs plaukiat, debesėliai. Per padangės upę? Jau paukšteliai dainorėliai Ant šakų sutūpę.
Susitiko du paukščiukai ir kalbasi: – Kur, paukščiuk, taip skubinies? – Į paštą. – Ko? – Noriu visiems žmonių vaikams laiškus išsiuntinėti. – Ką gi jiems rašysi? – Žiema artinasi, visus kelius ir laukus sniegas pridengs: mums, paukščiukams, sunku bus maisto rasti, turėsim badą kęsti. Taigi noriu parašyti visiems vaikams, kad trupinėlių rinktų ir mums, paukščiukams, barstytų. Vaikams tai nebus sunku, o mes, maži paukšteliai, ir trupinėliais pasisotiname.
Eduardas Selelionis
Jau šešėliais užsiklojo Miškas, pieva, kelias. Į namus išsilakiojo Darbščiosios bitelės. Jau žiedų taurelės merkias, Šaltos rasos rieda. Už melsvų kalnų pavargus Saulužėlė sėda.
Pranas Mašiotas
Debesėliai, debesėliai... Kas ir kur jus traukia? Tai vakariai spindulėliai Debesėlių laukia. Debesėliai, debesėliai – Saulės pagalvėliai...
32
33
mįslė Išlekia kaip žvirblis, parlekia kaip jautis.
Mamytei Kostas Kubilinskas Tu šviesi kaip saulė, Kaip rytų aušra. Už tave pasauly Geresnės nėra!
(Žodis)
Tau karšta saulytė Siunčia spindulių... Dar karščiau, mamyte, Aš tave myliu.
Gražiausias vaikas Lietuvių pasaka
Mama, mano mama, Aš tave myliu! – Tau vėjelis šlama Tarp margų gėlių!..
Kai erelį išrinko miško paukščių karalium, jam labai daug padėjo pelėda. Erelis ją paskyrė savo pagalbininke ir patarėja. Vieną dieną sako jis: − Mano išmintingoji patarėja. Suieškok iš visų paukščių gražiausią paukščių jauniklį ir atvesk man jį parodyti. Noriu iš jo išauginti kilmingą didiką. Pelėda tuoj nuskrido vykdyti karaliaus įsakymą. Ji atsidėjus ieškojo, žiūrėjo visus paukščius, bet nė vieno nerado tokio, kuris jai būtų gražesnis už jos pačios vaiką. Taigi paėmė savo pelėdžiuką ir atnešė ereliui parodyti. Pažiūrėjo karalius į pelėdos vaiką ir tarė: − Koks bjaurus! Nejaugi nieko gražesnio nesuradai? − Karaliau, − atsakė pelėda, − visus miškus aplaksčiau, visus paukščių lizdus apžiūrėjau, bet niekur neradau gražesnio paukštelio už savo vaiką.
52
53
PATARLĖ
V aško kumelaitė ir buroko rateliai Lietuvių pasaka Buvau jau piemuo ir ganiau motutės vištas. Norėjau ganyti ir galvijus, kaip ganė juos kiti kaimo vaikai, bet motutė neleido. Ji sakydavo: „Palauk dar dvejus metus, kai paūgėsi, ganysi ir galvijus, ir aveles.“ Motutė turėjo daug bičių. Jos prinešdavo daug medaus ir vaško. Kartą motutė nulipdė man iš vaško kumelaitę, padarė buroko ratelius su virkščių drangomis, pakinkė tą kumelaitę, apvilko mane grietinės drabužiais, apavė stiklo bateliais, ant galvos užmovė cukraus skrybėlaitę, įsodino į ratelius ir išleido pasivažinėti, sakydama: „Tiktai žiūrėk, kad sugrįžtum sveikas su viskuo.“ Aš išvažiavau. Bevažiuojant kumelaitė kažin ko pasibaidė, nupyškėjo per laukus, per pievas už devynių kaimų ir, gerokai privargus, sustojo ties smukle pakelėje.
76
Lig aš atsipeikėjau, atėjo smuklininko ožkos su Telšių pliumpis kiaulėmis ir suėdė mano ratelius. Vos vos suskubau užšokti ant kumelaitės ir parjojau namo raitas. Motina pasitiko mane su dideliu ražu ir kad ims rėkti, kad ims bartis ant manęs, kam aš pargrįžęs be ratelių. Aš išsigandau ir leidaus bėgti. Peršokau per tvorą ir nukūriau į girią. Belekiant bateliai sudužo, drabužiai nutekėjo, skrybėlaitė sutirpo. Įbėgau į girią, įlipau į ąžuolą ir sėdžiu. Žiūriu – uodai aplink mane zirzia: vienas – treigys, kitas – penkergis. Aš užsėdau ant penkergio, ir jis užkėlė mane į gandralizdį. Ten buvo prinešta visokių šakelių, skurlių, pakulų. Taip aš įsisukau į kezulį pakulų ir ėmiau snausti. Tą valandėlę atėjo medžiotojas, paėmė iš gandralizdžio pakulas kartu su manim, įkišo į šautuvo vamzdį, gerai sugrūdo ir kad šovė, tai aš nuzvimbiau net prie savo namų, krisdamas pramušiau stogą su lubomis ir atsidūriau savo lovoje.
77