gyvačių ir chrizantemų sriuba
1914 metais, kai buvau aštuonerių, mane užklupo slapčiomis stebinčią savo tėvą, princą Su, kai šis mylėjosi su keturiolikme te. Mergaitės akys spindėjo, o žavingos lūpos buvo be linkio, forma ir spalva primenančios raudono apelsino skiltelę – švel nią, žydinčią raudoniu. Pro ažūrinę širmą mačiau, kaip tėvas nuavė mergaitei šil kinius batelius ir prieš siurbteldamas arbatos pavilgė puode lyje jos pėdutę. Nejudėdama ir visiškai nuoga mergaitė sėdėjo ant putnios grindų pagalvėlės. Jos ilguose plaukuose, kurie blizgėjo it lauro lapai, nebuvo nė įsmeigiamų šukų. Įsijautęs į meilės ritualą mano tėvas tarp jos kojų pirštų įspraudė sal dų migdolą, tada pasilenkęs paėmė jį lūpomis ir lėtai suvalgė, tarsi tai būtų skaniausias kada nors ragautas dalykas. Mer gaitė tylėjo net tuomet, kai jis ant jos užvirto ir ekstaziškai dejuodamas pasiekė didžiausią palaimą. Jam baigus ir nusi ritus nuo mergaitės, ši perdėtai atsiduso lyg iš malonumo ir kažką pašnibždėjo jam į ausį. Jis nusišypsojo ir atrodė savimi patenkintas. Netrukus mergaitė atsikėlė, įpylė į dubenį šilto kvapnaus vandens ir rūpestingai numazgojo tėvo tarpkojį. Paskui įsispyrė į savo lėliškus batelius ir su neužsagstytu rūbu išpleveno iš kambario.
Batuose po raiščiais mergaitės pėdos pūtų ir smirdėtų; ta čiau vargu ar tai buvo svarbu, kai jos suspaustos į lotoso žiedo formą, kad, pasak legendos, jos viešpats galėtų mėgautis „val gydamas auksinį lotosą, kai savo nefrito ietį stums į jos nefrito makštį, kol apsiniauks ir prapliups lietus“. Visų svarbiausia – įsiteikti savo ponui. Mane likimas apsaugojo nuo šio ritualo ir nuo aistros, ku rią vyrams sukelia vaikiškų pėdų vaizdas. Mandžiūrai neturėjo papročio mėgautis pėdų suveržimu. Mums pasisekė. To meto Kinijoje moterų gyvenimas priklausė nuo vyrų užgaidų, nes šie buvo jų viešpačiai. Moterys deformuotomis pėdomis negalėjo per toli nuklysti, ir vyrai jas laikė it antis prie namų tvenkinio. Gerai, kad mes, mandžiūrės, su savo didelėmis pėdomis galė jome pabėgti. Aš – Mandžiūrijos princesė vardu Rytų Brangenybė, ke turiolikta princo Su, vieno iš aštuonių imperatoriškojo Pekino dvaro Geležinio Šalmo princų, duktė. Kaip ir mano tėvas, esu tiesioginė mandžiūrų dinastijos įkūrėjo Nurhaci palikuonė ir tolima mažojo imperatoriaus Pu I pusseserė. Tačiau kad ir kokia kilminga, esu moteris, tad mandžiūrai vyrai mane lai ko menkesne, nereikšminga būtybe, dėl kurios išvis neverta sukti galvos. Tačiau mano elgesys nuolat vertė juos galvoti apie mane. Visada buvau įsitikinusi prilygstanti savo broliams ir siutindavau juos, kad žemai nesilankstydavau. Devintasis brolis sakė, kad praėjusiame gyvenime turėjau būti kariu. Slaptavietėje mane užklupo Nefrito Liutnia, tryliktoji iš devyniolikos seserų, tėvo antrosios ir pavydžiausios sugulovės duktė. Mano motina, rami, elegantiška moteris, buvo ketvir toji ir jauniausioji princo Su sugulovė. Ji buvo laikoma japonų kilmės ir antra gražiausia moterimi tėvo namuose. Dėl gero tono jo žmona neprieštaravo pagyroms, kad yra pirmoji. Mano motina buvo pavadinta Judzu, kvapniojo mandarino, vertingo citrusinio vaisiaus, vardu. Jos veidas buvo mielas, ovalus, akys 10
tamsios it anglis, lūpos rausvos, o tarp priekinių dantų – mažy tis gundantis tarpelis. Kaip dauguma sugulovių, ji buvo paklus ni, tačiau turėjo linksmumo, kuris kartais ją pagaudavo visai netinkamu metu. Buvau taip pakerėta to, ką mačiau pro įmantriai išpjausti nėtą širmą, kad visai negirdėjau besiartinančios tryliktosios se sers. Ši griebė man už plaukų ir ėmė rėkti: – Radau bjaurią šnipukę, šlykščią kirmėlytę! Nefrito Liutnia spiegė ir laikė mane, kol visi namiškiai su bėgo pažiūrėti, kas atsitiko. Tėvas pasipiktino mano elgesiu ir įkalino mane motinos kambariuose. Jis valandų valandas žingsniavo namų korido riais ir kiemais, vis kvietėsi motiną ir nepaliaujamai vardijo mano nusižengimus. Motinos gėda buvo visa persmelkianti ir skausminga, dar pasunkinta tėvo žmonos ir sugulovių džiaugs mo dėl ją ištikusios nemalonės. Prisiekiau sau, kad vieną dieną nunuodysiu jas visas. O tuo tarpu keršijau svajonėse, kuriose Nefrito Liutnia buvo pusiau gorgonė, pusiau mergaitė, nuola tos persekiojama demonų ir jų suryjama. Motinai pasisekė, kad ji jau buvo tėvui padovanojusi sūnų, mano brolį Sianą Li, kitaip būtų buvusi išvaryta už tai, jog ap sunkino tėvo gyvenimą manimi. Ji buvo apkaltinta, kad nėra reikli, todėl šokiruojamu dukters elgesiu užsitraukė nešlovę. Anot tėvo, negirdėtas dalykas, kad duktė būtų tokia begėdė, nekukli ir nedora. – Nuo tada, kai Rytų Brangenybė visa kraujuota įsiveržė į šį pasaulį, nuvarginusi sušlapusią pribuvėją iki išsekimo, tu lei di, kad jos norai būtų svarbesni už tavuosius, – tėškė jis mano motinai. Tėvas priminė jai, kad tai aš seksualiai kabinėjausi prie jo tarno Pao ir tas buvo išplaktas ir perduotas ne tokiam dosniam šeimininkui. Tiesą sakant, aš tik paprašiau Pao parodyti man savo gyvačiuką, nes vis gyrėsi turįs labai didelį, o aš tenorėjau 11
įrodyti, kad meluoja. Jau buvau patikrinusi ir net palietusi bent dviejų savo brolių organus ir negalėjau patikėti, kad tarnas ga lėtų turėti dailesnį. Tryliktajai seseriai turėjau padėkoti ir už šią išdavystę. Kaip vargina gyvenimas moterų namuose, kur oras persunktas pavydu ir apkartęs nuo jų smulkmeniškumo! Mano motina, sulinkusi iš nusižeminimo, tipeno šalia siautėjančio tėvo ir vos girdimai atsiprašinėjo. Šįsyk nuėjau per toli, ir ji nebuvo tokia kvaila, kad mane teisintų. Kitų su gulovių dukterys užsiimdavo moteriškais reikalais, o aš buvau laukinė ir neišauklėta, atvirai domėjausi seksu, galėjau būti iki kvailumo žiauri ir maištinga. Nors motina mane mylėjo, bu vau jos našta ir gėda. Dienos slinko, tėvo pyktis vėso, bet vis tiek likau įkalinta motinos kambariuose ir net be jokios tarnaitės, kuri pabūtų drauge. Iš vienišumo ir nuobodumo ėmiausi menkesnių išdai gų. Suvalgiau visą dėžutę kvapnių džiovintų ličių, kurie buvo mano motinos silpnybė, sugadinau jos vertingas skaistalų lape lių atsargas ir it bijūnas raudonai išsidažiusi veidą kaip pašėlusi šokau kambaryje. Galiausiai, pritrūkusi kuo užsiimti, kai riks mais ir durų daužymu jau nebeprisišaukiau motinos, susipy niau plaukus į dvi ilgas kaseles ir su jos peiliu kauline rankena vaisiams pjaustyti išsivadavau nuo vienos kasos. Ji gulėjo ant grindų kaip maža tamsi nudvėsusi gyvatė. Pamačiusi nukirptą kasą, motina suaimanavo ir įsikando kumštį, kad niekas neišgirstų jos dejonės, jei už durų klausytų si. Ji valandų valandas studijavo savo medicinos knygą ir ieškojo mišinio, kuris paspartintų plaukų augimą ir apramintų mane. Motina nusprendė man duoti gyvačių ir chrizantemų sriubos, bet ji, nors ir skani, beveik nepadėjo nei dėl vieno, nei dėl kito. Ji suklydo iš nevilties mėgindama pasiguosti trečiajai sugulovei. Taip mano likimas buvo nuspręstas. Šįsyk tėvas nešaukė, bet siuto bauginamai tylomis. Jo sugu lovės kalbėjosi pašnibždom, kad nesukeltų dar didesnio pyk 12
čio. Galiausiai, kai jau atrodė, kad tėvo pyktis niekada neuž kunkuliuos, jis sušaukė namų moteris į centrinį kiemą, o mano motinai paliepė atvesdinti mane. Visos nuolankiai su lūkesčiu klūpėjo, o aš prieš jį stovėjau. Tarsi keltų katę už uodegos, jis iškėlė mano likusią kasytę taip aukštai, kad nuo skausmo man sudrėko akys. Paskui nupjovė ją ir numetė ant žemės. Kai kurios seserys aiktelėjo, o antroji sugulovė suprunkštė vos akimirką prieš mano tėvui nutildant jas visas pakelta ranka. Jis stumtelėjo mane link motinos, kuri buvo sukaitusi iš gėdos, ir kreipėsi į auditoriją. – Tikra nelaimė būti Rytų Brangenybės tėvu, – tarė jis. – Ši niekinga duktė ir toliau gėdingu elgesiu teršia savo vardą. – Jis dėbtelėjo į mano motiną ir kalbėjo toliau: – Ji tarsi paklydėlė avis ir tai tikriausiai ne jos kaltė. Neketinu kankintis dėl tokių nemalonių reikalų. Rytų Brangenybė bus išsiųsta į Japoniją, į kraujo priesaiką davusio mano bičiulio Kavašimos namus, ir ten bus išmokyta deramo elgesio, tinkančio jos visuomeninei padėčiai: nors aukštai, bet tik tokiai, kokią gali užimti moteris. Eikite dirbti savo moteriškų darbų, ir kad daugiau neišgirsčiau apie jūsų niekingus reikaliukus. Praėjus kelioms minutėms po pareiškimo, tėvas, lydimas bėgančių tarnų ir šaukdamas jiems, kad neatsiliktų, išjojo iš namų. Moterims pradėjus čiauškėti ir plakti liežuviais jautėsi didelis palengvėjimas, nes visos žinojo, kad priėmęs sprendimą jis galiausiai grįš namo vėl su gera nuotaika. Priešiškai prunkš čiant seserims mane išsivedė visas ašaras išverkusi motina. Savo tėvo daugiau nemačiau. Negalėjau patikėti, kad būsiu išsiųsta į svetimą šalį, kuri vadinasi Japonija. Mano tėvo „kraujo bičiulis“ skambėjo taip baisiai kaip drakonai, apie kuriuos pasakojo trečioji sugulovė, turinti lakią vaizduotę ir kenčianti nuo siaubingų košmarų, pri visusių šių pramanytų padarų. Aš taip bijojau, kad negalėjau nei valgyti, nei miegoti, tik maldavau motiną pasilikti mane. 13
– Būk gera, mama, išgelbėk mane nuo kraujo žmogaus, – meldžiau aš. Bet liūdnai žiūrėdama ji pasakė, kad į tėvą daugiau kreiptis negalima ir kad iš padėties turėsiu suktis kaip įmany dama. Nuo minties, kad prarasiu motiną ir vienintelius namus, kokius iki šiol turėjau, mano širdyje vėrėsi tuštuma. Bijojau ateities, bet keista, kad mintis apie nežinomybę lydėjo jaudulys, kuris vertė mano širdį dainuoti. Visą savaitę kasnakt miegojau motinos glėbyje, kol ji verk dama užmigdavo. Aš uosčiau jos plaukus ir gedėjau taip, tarsi jau būčiau ją praradusi. Per tą laiką tėvas nė sykio nepasikvietė motinos į lovą. Nuo aušros iki sutemų motina krovė skrynias, kurios turėjo keliauti su manimi į Kavašimos namus. Sakė, kad Kavašima Naniva – puikus žmogus. Jis senos, didelei prekybos imperijai vadovaujančios šeimos sūnus ir aukščiausiu lygiu dalyvauja Japonijos politikoje. Ji nieko nežinojo apie tų namų moteris ar vaikus, bet buvo užtikrinta, kad jie man bus geri ir kad gy vensiu puikiai. Tik vėliau sužinosiu, kad Kavašima, kuriam atrodžiau gražus vaikas, mano tėvo prašė atiduoti mane au klėti į jo japonišką šeimą dvejais metais anksčiau, nei mano tryliktoji sesuo mane išdavė. Tačiau tėvas rado dingstį mano tremčiai, nors jis būtų mane atidavęs Kavašimai vien dėl to, kad šis to paprašė, nesvarbu, koks būtų buvęs mano elgesys. Iš savo devyniolikos seserų ir dešimties brolių tik aš viena buvau atiduota. Mūsų namai buvo turtingi, pilni ploniausio šilko, trapiau sio porceliano, minkštutėlių antklodžių žiemos naktims ir palisandro baldų, įmantriai inkrustuotų dramblio kaulu bei nefritu. Pas mus buvo daug tarnų, arklidėse gausybė arklių, į virtuves buvo tiekiami geriausi makaronai, rinktiniai ryžiai ir tokia minkšta mėsa, kad jos beveik ir kramtyti nereikėjo. Pas mus niekada netrūko saldžių pyragų ar cukruotų abrikosų, ir net tarnai mažiausiai kartą per savaitę valgė mėsos virtinius. 14
Svarsčiau, ką man iš šių prabangių turtų įdės į kelionę. Tuomet, kaip ir dabar, buvau gobši, tačiau vertėtų pridurti, kad ir kilnia širdiška. Mano nuomone, gobšumas nėra blogai, nes jis para gina žmogų, išmoko gyventi. Kokia prasmė gyventi, jei nieko iš gyvenimo nereikalauji? Lagaminams pilnėjant nuo rinktinio lino, siuvinėtų šilko takelių ir subtilių kaligrafijos ritinėlių, kurie turėjo būti pado vanoti Kavašimos šeimai, suvokiau, kad mane iš tiesų išsiun čia iš namų, toli nuo motinos. Nuosprendis nebus atidėtas paskutinę minutę. Į atokiau pastatytą man skirtą skrynią motina rūpestingai įdėjo mano mėgstamiausią dubenėlį ryžiams, savo pasidabruo tus koralų auskarus, sėkmę nešantį amuletą – gintaro gabalė lyje įstrigusią bitę, dailią odinę rašymo reikmeninę, ant kurios buvo išsiuvinėtas šeimos ornamentas, ir dėžutę džiovintų ličių. Sakė, kad ličiai sustiprins mane ir primins ją iki to laiko, kol su valgysiu paskutinį, o tuomet ateisiąs laikas ją pamiršti. Paklau siau, ar bus lengva ją pamiršti. Motina atsakė, kad esu ne tokia kaip kitos dukterys, todėl turbūt man būsią nesunku, nors jos širdis plyšta, kad reikia su manimi skirtis. Mama sakė niekada nepamiršianti savo dailios maištingos mergaitės. Aš įsidėjau brangią ličių dėžutę į rašymo reikmeninę ir nu sprendžiau, kad nors ir kokia alkana būsiu, suvalgysiu tik pusę jų. Nenorėjau, kad iš atminties išdiltų mano gražioji motina, kol pas ją grįšiu. – Juk dar pamatysiu tave, mama? – paklausiau. – Jei toks tavo likimas, Rytų Brangenybe, – atsakė ji. – Pri valai būti drąsi, mažoji dukra, ir atmink: kuo stipresnis vėjas, tuo tvirtesnis turi būti medis. Kelionę iš namų pradėjau paprastuose neštuvuose, lydima storos tarnaitės su pajuodijusiais dantimis ir miela šypsena. Mūsų lagaminus iš paskos tempė du tarnai, kurie keikė savo dalią, kad turi palikti patogius tėvo namus ir leistis į ilgą ir sun 15
kią kelionę su gėdą užsitraukusia jo dukterimi. Mums tarškant pro kiemo vartus, į neštuvų dureles viltingai pabarbeno elge ta, bet netrukus nusivylė pamatęs nieko gera nežadančią liesą mergaitę ir jos storą tarnaitę. Iš kišenės išsitraukiau monetą ir numečiau jam po kojomis. Man visada buvo smagu stulbinti žmones parodant, kad jie apie mane daro neteisingas prielai das, ir apskritai išmaldos davimas vargšams neša sėkmę. Atsigręžiau tikėdamasi paskutinį kartą žvilgtelėti į motiną, bet pamačiau tik vieną virėją, iš jos patalpų atgal į virtuvę ne šantį gyvačių ir chrizantemų sriubos puodą. Mano kūną už plūdo nežmoniškas liūdesys, išdžiūvo burna ir ėmiau vemti ant tarnaitės sijono. Kad bent būčiau galėjusi parodyti motinai, kaip ją myliu, bet dėl kažkokios savo charakterio ypatybės man sunku žmo nėms duoti, ko jie nori. Nemanau, jog ji kada nors suprato, kaip karštai ją myliu ir kad tai ji išmokė mane mylėti. Iš tėvo pavel dėti žiaurumo genai buvo stipresni ir dažnai užgoždavo švel niuosius motinos genus. Vis tiek turėjau įveikti savo prigimtį ir palikti motiną įsitikinusią, kad ją myliu ir esu jai dėkinga. Tik dabar tai prisiminusi įsivaizduoju, su kokiu akmeniu širdyje ji gyveno manęs netekusi. Mums dardant duobėtais keliais nusprendžiau daugiau neleisti sau prabangos taip liūdėti. Juk norint gyventi visavertį gyvenimą natūralu būti svarbiausiu asmeniu jame. Liūdėti ko nors netekus – tai lyg nutarti sirgti, kai galėtum būti sveikas. Tačiau kad ir ką nuspręstume, mylimos motinos atminimas mus lydi visą gyvenimą. Mano kelionė į Japoniją buvo ilga ir įdomi. Per ją supratau, kad pasaulis daug didesnis, nei kada nors galėjau įsivaizduoti. Traukiniu važiavome iki Šanchajaus, po to plaukėme jūra iki Jokohamos. Man patiko šis nuotykis – kelionė jūra – ir neį prasti dalykai, kurie dėjosi laive. Vieną rytą denis buvo visas nuklotas medūzomis, kurių prikrito per nakties audrą. Kapito 16
nas sakė, kad blogas ženklas, kai jūros būtybės nesijaučia kaip žuvys vandenyje. Laivu plaukė trys europiečiai. Jie buvo aukšti ir baltaodžiai, su beveik peršviečiama oda kaip tos medūzos. Niekada nebu vau mačiusi užsieniečių, man jie atrodė labai keisti: nepropor cingi, ypač nosys, todėl apsidžiaugiau, kad esu kinė. Kalbėjo, lyg dejuotų, bet man patiko mėlynos jų akys ir kaip jie vienas kitam tapšnoja per nugarą sveikindamiesi. Kiti keleiviai kalbėjo apie karą, kuris ką tik prasidėjo tų aukštų ateivių tėvynėje, o aš beviltiškai mėginau įsivaizduoti šiuos išblyškusius milžinus mūšyje. Jie vis kliūdavo už ko nors, lyg jų galvos būtų per toli nuo kojų, todėl buvo sunku įsivaiz duoti juos mosuojančius kardais. Visi trys mano tarnai labai kamavosi nuo jūros ligos ir visą kelionę praleido vemdami arba gulėdami ir dejuodami ant de nio. Man buvo gėda dėl jų, ypač dėl to, kad užsieniečiai, kaip ir aš, buvo puikūs jūreiviai. Į Kavašimos namus atvykome pavargę, dulkėti ir buvome sutikti mirties spalvos. Balti žibintai kabojo abiejose aukštų vartų pusėse ir plazdėjo ant namą supančio sodo medžių. Bu dintis sargas linksėdamas, tarsi melstųsi už mirusiuosius, nu lydėjo mus siauru takeliu, kurio pakraščiuose gulėjo sušluotos skiedros. Namas, didelė tradicinė medinė rezidencija, buvo ap juosta akmenine tvora su vakarietiško stiliaus flygeliu viename gale, kur sodas šlaitu leidosi link karpių pilno tvenkinio. Vieno je gilaus tvenkinio pusėje, beveik pasislėpusi už žieminių slyv medžių, stovėjo medinė šventykla ir atsispindėjo vandenyje. Palikusi savo tarnus sekti iš paskos su mano daiktais, nuė jau įkandin tarno į pritemdytą namą. Oras buvo net tirštas nuo kamelijų kvapo. Jų žiedai vaiduokliškai styrojo vazose, it sargy biniai išrikiuotose išilgai koridoriaus. Manoma, kad kamelijos simbolizuoja mirtį, nes jų žiedai subliūkšta taip netikėtai, bet kokios jos gražios kai žydi, kad ir trumpai. 17
Praėjusią savaitę mirė Kavašimos motina, ir tai, kad atvy kau per gedulą, buvo blogas ženklas. Taigi nuo tos akimirkos, kai įžengiau į namus, moterys mane laikė nelaimę nešančia ir nenorėjo su manimi bendrauti. Tarnas mostelėjo. Mes perėjome per ilgą kambarį, pusiau atitvertą balto muslino užuolaida, už kurios buvo nedidelio ūgio pagyvenusi ir į pilką kimono kietai susivyniojusi moteris. Ji buvo pasilenkusi prie stalo, dosniai nukrauto skaniai atro dančiu maistu. Vos matomas šešėlis ant blyškaus audinio atro dė kaip vaiduoklis puotoje, bet tai turbūt buvo virėja ar kokia tarnaitė. Mano pilvas sugurgė iš alkio, ir prisiminiau, kad pa skutinį kartą deramai valgiau tik savo tėvo namuose: žuvį su imbieru, medaus virtinius ir maltų migdolų pastą, įvyniotą į ploną it nosinė ryžių paplotėlį. Kaip strėlė šoviau prie stalo galo ir pagriebiau ryžių kukulį, mirkusį žvilgančiame slyvų aliejuje. Senė sušnypštė priblokšta tokio laukinio elgesio. Mano kinė tarnaitė, kurią praminiau Atsipraša dėl įpročio nuolat atsipra šinėti, sumurmėjo deramą atsiprašymą už mano pamirštas el gesio taisykles. Šluostydama mano rankas į savo padurkus, ji ištempė mane iš kambario. Dviem tarnams, kurie mus lydėjo iš Kinijos, buvo įsakyta grįžti į tėvo namus. Atsipraša turėjo likti su manimi Japonijoje ir būti mano asmenine tarnaite. Džiaugiausi dėl to, nes pamė gau ją per kelionę, o ir ji nutarė mylėti mane kaip galėdama ir būti atsidavusi. Mums parodė šiaurinėje namo pusėje virš siauro sodo ruo želio stūksančius mažus kambarius. Nors buvo vasara, gėlių nesimatė – nei rožių, nei bijūnų – nieko, kas pripildytų orą aro mato ar žadintų pojūčius. Tai buvo plokščių ir neįdomių akme nų sodas. Palyginti su erdviais mano motinos apartamentais, kambariai atrodė kaip celės. Net labai turtingi japonai, kaip Kavašima, neturėjo tokios prabangos kaip to paties rango as menys Kinijoje. Atsipraša išėjo paieškoti mums ko nors valgyti 18
ir atsisveikinti su tarnais, kurie prieš grįždami į Pekiną galės pasidžiaugti taip reikalingu miegu. Palikta viena trijuose beveik tuščiuose kambariuose, nu liūdau ir išsigandau. Palyginti su triukšmingais mano šeimos namų koridoriais, šie namai buvo tylūs ir persmelkti liūdesio. Ilgėjausi motinos ir svarsčiau, kaip be jos gyvensiu. Ilgėjausi savo brolių su seserimis ir svarsčiau, ar šiuose namuose bus su kuo žaisti ir muštis, kaip žaisdavau ir mušdavausi su jais. Buvau būtybė be šeimos, gėdingai išvaryta iš savo namų. Tąsyk mane pirmą kartą, bet toli gražu ne paskutinį, prislėgė mintis, kad gal iš tiesų esu toks žmogus, kurio neįmanoma mylėti. Manau, kad, užuot mėginusi pasikeisti, ėmiau nesąmoningai šiuos lūkesčius tenkinti. Tai buvo klaida, kaip galėčiau pavadinti ir daugelį kitų dalykų savo gyvenime. Buvau užsimąsčiusi, kai įėjo liesa kaip šakalys viena iš šių namų tarnaičių ir pasakė, kad Kavašimos šeima negali su mani mi pasisveikinti, nes yra išvykusi į šventyklą, norėdama pagerb ti savo protėvius ir rasti paguodą. Jie turintys grįžti po vienos ar kelių dienų. Liesoji moteris įteikė man svirplį varinėje dėžutėje su mažytėmis skylutėmis orui. Pasakė, kad jo čirškimas palai kys man draugiją. Kai moteris išėjo, atidariau dėžutę ir išleidau svirplį. Jis liūdnai nušuoliavo į kambario kampą, atsitūpė dul kėse ir atrodė toks pat nelaimingas kaip aš. Kaip paprastai sunkiomis savo gyvenimo akimirkomis, norėjau tik miegoti, todėl susiriečiau ant žemiausios lovos, atsukau nugarą į sieną ir užmigau. Neturėjau supratimo, kiek laiko praėjo, kai mane pažadino Atsipraša, rankose laikydama kiaušininių makaronų dubenį ir truputėlį žalios baltamėsės žu vies. Žinojau, kad ji užtruko ilgai, nes šviesa buvo kitokia, ta čiau naujienos, su kuriomis ji grįžo, buvo vertos ilgo laukimo. Japoniškoje šeimoje, pasakojo ji, yra Kavašima Naniva, mano naujasis patėvis, jo tėvas Kavašima Tešima, pradėjęs aštuntąją dešimtį ir dabar gedintis savo neseniai mirusios žmonos, mano 19
pamotė Nacuko ir jos netekėjusi pusiau luoša sesuo Šimako. Kavašima ir Nacuko turi du sūnus, Hideo ir Nobu, bei šešias dukteris. Vienos veidą darko nelaimingu laikomas apgamas. Visi Kavašimos palikuonys kur nors ant kūno turi braškės for mos apgamą. Dažniausiai tai maža dėmelė ant kojos ar rankos, tik vienintelė duktė Itanė yra šio apgamo subjaurota. Mano nuostabai, Atsipraša pasakė, kad šiuose namuose nėra sugulovių. Didžioji liežuvautoja virėja pasakiusi jai kaip paslaptį, kad Kavašima malonumų ieškąs ne namie, o arbati nėse arba viešnamiuose, kurie Tokijo gatvėse tarpte tarpsta. Jis dažnai ilgam vykstąs į Osaką, didžiulį prekybinį miestą, kuriame, sakoma, pavydėtinai prabangiai laikąs geišą. Sklinda gandai, kad ta geiša turinti šimtus kimono ir daugybę brang akmenių, kuriuos Kavašima dosniai jai perkąs už įvairų ir ma lonų jo gyvatės priėmimą į savo olą. Atsipraša nusijuokė iš malonumo, kad taip vulgariai pasakė, ir atsiprašė manęs už šiuos žodžius. Ji pasakojo, kad Kavašima nemyli savo žmonos, o Nacuko išgyvenanti tragediją – ne tik dėl to, bet ir todėl, kad davė jam daugiau dukterų nei sūnų ir jis buvo labai nepa tenkintas. Nors Kavašima negeidžia savo žmonos, didžiai ją gerbia, nes ji – įtakingiausios ir rafinuočiausios šeimos duk tė. Namuose patyliukais kalbama, kad Nacuko tik apsimeta sielvartaujanti dėl savo anytos mirties, esą tokiu vaidinimu ji norinti padaryti įspūdį savo vyrui. Kavašimos motinai buvę sunku įtikti, ji blogai elgėsi su Nacuko duodama suprasti, jog marti apkvailinusi jos sūnų priversdama patikėti, kad jos įs čios duosiančios daug sūnų. Pamaniau, kad Atsipraša puikiai padirbėjo, jei per tokį trumpą laiką surinko tiek informacijos. Man patiko paskalos, nes jausdavausi patogiau ir saugiau, kai žinodavau, kas aplink mane vyksta. Pasakiau jai, kad galėtų tapti gera šnipe. Atsi praša nusijuokė ir atsakė, kad atvykome į tokius namus, ku riuose tarnai nesantūrūs, todėl būtų protingiau savo paslap 20
čių niekam nepasakoti. Žinojau, kad man nebus labai sunku tylėti, nes užaugau šalia sugulovių ir jų dukterų konkurenčių, todėl buvau nepatikli. Praėjo šešios savaitės, kol susitikau su pačiu Kavašima. Ke tvirtą dieną tuose namuose oficialiai, nenuoširdžiai mane pa sveikino jo žmona Nacuko ir jos sesuo Šimako. Nusiminiau, kad jos tokios atsainios, bet džiaugiausi, jog turiu Atsiprašą, su kuria galiu pasikalbėti apie jas. Pasakiau, kad man jos visai nepatiko, o ji patarė įsiteikti joms, nors ir sunku, kad tik pasi lengvinčiau gyvenimą. Atsipraša patarė apsimesti, kad mano protas toks pats jaunas kaip kūnas, nes tokių metų mergaitės žinios apie gyvenimą gali joms pasirodyti vulgarios. Tačiau kad ir ką sakiau ar dariau, savo pamotės Nacuko nei jos sesers Šimako meilės nepelniau. Jos iš pat pradžių buvo nusiteikusios prieš mane, tad abejingumas buvo geriausia, ko galėjau iš jų tikėtis. Jos buvo keista pora, iš pažiūros labai skir tingos, tačiau viena kitai atsidavusios. Neapsakomas Nacuko grožis, ilgos tamsios akys, aukšti skruostikauliai ir nuostabi šypsena slėpė jos charakterį. Šimako buvo negraži, plataus vei do, sulinkusi ir atrodė tarsi dievų sukurta kančioms sugerti. Jai turėjo būti sunku gyventi gražuolės ir kerinčio dieverio Kava šimos šešėlyje. Vienintelis žmogus, kuriuo iš tiesų galėjau pasikliauti, buvo Atsipraša. Ji visada palaikė mane, net jei kartais žiauriai bandy davau jos kantrybę. Ji niekada neleido abejoti savo atsidavimu, ir be jos gyvenimo Japonijoje pradžia būtų buvusi labai atšiauri.
Po keleto mėnesių įsiliejau į naujų namų ritmą, o gimtinės ilgesys sumažėjo išaugus batus ir praėjus kančioms. Tame il game name su vienspalviu sodu susiradau įdomesnę ir sudė tingesnę vietą, nei turėjau namuose Kinijoje. Praėjo šiek tiek laiko, kol pripratau prie namų be sugulovių. Iš pradžių tai at 21
persimonai meduje ir puodelis auksinės arbatos
Savo penkioliktojo gimtadienio išvakarėse, kai jau maniau, kad diena praeis be ypatingų įvykių, nutiko du dalykai, kurių nieka da nepamiršiu. Ėmus temti senukas Tešima liepė pakviesti mane sakyda mas, kad šios laimingos dienos proga norįs įteikti man dovaną. Atsipraša žinią perdavė nenoromis. – Ne visomis dovanomis reikia džiaugtis, – tarė ji niūriai. – Tai gali būti tokia malonė, kokios norėtum iš ko nors kito, ne iš šito senelio japono. Nuėjau į Tešimos kambarius ir radau jį sėdintį ant medi nės sofos su pakeltomis ir išžergtomis ant ilgo suolo kojomis. Prie kiekvienos kojos ant šiaudinio kilimėlio klūpinčios jaunos prasčiokės mergaitės, ne daugiau kaip dvylikos, kirpo ir dildė jo kojų nagus. Kambarys skendėjo Tešimos mėgstamuose san dalo smilkaluose, kurie miešė orą ir strigo mano gerklėje. Teši ma vilkėjo ilgu medvilniniu laisvai perrištu chalatu, kuris krito jam skersai kelių palikdamas kojas nuogas. To senuko odoje, baltoje tarytum popierius, mačiau besidriekiančias iššokusias mėlynas venas. Dėl prigludusių prie kaukolės aliejumi suteptų išretėjusių plaukų jis buvo panašus į giltinę, nors, regis, buvo 34
pasiskaistinęs skruostus, kad atrodytų jaunas, bet gal tai buvo aukšto kraujospūdžio padarinys. Tarp jo pirštų į juodą popie rių rankomis susukta stora cigaretė leido į orą dūmų gyvatę. Mergaitės savo darbą baigė, kokosų aliejumi įtrynusios jo ko jas nuo tarpupirščių per suglebusius blauzdų raumenis iki pat tarpkojo. Rodės, Tešima nesupranta, kad esu kambaryje, nes abiem mergaitėms ant galvos uždėjo po ranką ir dūsaudamas iš pasitenkinimo švelniai braukė pirmyn atgal. Baigusios jos at sisėdo ant šlaunų ir laukė, kol bus leista išeiti. Tešima pakėlė rankas nuo jų galvų ir išvarė iš kambario. Tada pamojo man, kad atsisėsčiau ant atsilaisvinusio kilimėlio, o kai atsisėdau šalia jo aliejuotų kojų, įteikė man mažą kedro dėžutę su geležiniu rakteliu spynelėje. – Ilgai laukiau, kada galėsiu tau įteikti šitą, Jošiko, – mįs lingai tarė žiūrėdamas į mane savo mažomis tamsiomis akutė mis. – Manau, pagaliau esi tam pasiruošusi. Atidariau dėžutę ir pamačiau ant tamsiai žalio šilko vieną šalia kito įsodintą porą medžio drožinių – varpą ir vulvą. – Jie senoviniai, didelio menininko išdrožti, – tarė jis, ties damas ranką pro mane, kad paimtų juos. – Pati tinkamiausia dovana jaunai moteriai jos penkioliktojo gimtadienio proga. Jis parodė, kaip abi dalys sueina viena į kitą ir tampa neat skiriamu vieniu. Jau nuo aštuonerių žinojau, kaip sueina vyras su moterimi, todėl garsiai nusikvatojau iš šio senovinio vyro, manančio, kad tokia sena pamoka man bus nauja. Tešima nusi šypsojo ir juokėsi kartu. – Nesidrovėk, mažoji Jošiko, – tarė jis. – Tu jau pakankamai didelė ir turi žinoti dalykus. Netrukus tau teks teikti malonumą sutuoktiniui, tai jau geriau mokėti nei eiti prie jo su baime ir nemokšiškai. Pasėdėjome tylomis, tada jis vėl suguldė mano dovaną į dė žutę ir padėjo ant grindų. – Duok man savo ranką, Jošiko, – paprašė jis. 35
Tešima įsikišo mano pirštus į burną ir po vieną juos lai žė, kol abi rankos buvo šlapios nuo seilių. Po to nuvedė mano rankas po savo chalatu link varpos ir sudejavo, kai tvirčiau su ėmiau aplink. Jo varpa buvo plona kaip jaunas bambukas, visai ne tokia kaip vyriausiojo anūko Hideo, kuri buvo gerokai di desnės apimties. Tešima apkabino mano rankas savosiomis ir pradėjo smau kyti mūsų keturiomis rankomis savo organą. Po, kaip man at rodė, ilgo laiko jis pastorėjo. Tada Tešima nusivedė mane į savo lovą, liepė nusirengti ir gultis. Neprieštaraudama padariau kaip sakyta. Žavėjausi ir šlykštėjausi to senuko aistra. Patiko many je kaip imbierinė sakė gurguliuojantis jausmas. Nepatiko iš jo burnos sklindantis žuvies kvapas ir minkšta oda, bet buvau su žavėta, kad pagaliau esu šio pažįstamo ritualo dalyvė. Jis pasikėlė chalatą ir užlipo ant manęs sėdomis, lėtai bro vėsi vidun vis liepdamas atsipalaiduoti. Kai suspurdėjau lyg abejodama, ar man tai patinka, jis suurzgė ir liepė gulėti ramiai, o aš taip ir padariau. Iš savo spintelės prie lovos ištraukęs krei vą pagaliuką pamirkė jį medaus stiklainyje ir apdrabstė mano lūpas medumi, o pats garsiai apčiulpė pagaliuką ir vėl įmerkė į stiklainį. Tada pasilenkė ir į mano burną įspraudė savo liežuvį. Kai švokšdamas artėjo prie savo viršūnės, į mane skverbėsi gi liau, nei maniau įmanoma įeiti į kitą žmogų, o jo aimana virto vienu ilgu bimbimu, tarsi tai būtų agonija. Kad nesušukčiau ir kad lytinį aktą visada siečiau su saldumu, kaip tik tada, kai mane pervėrė skausmas, jis iš savo burnos medų suleido į manąją. Dėl skausmo nustebau, nes niekada nebuvau girdėjusi, kad kuri nors sugulovė tuo skųstųsi ar kuri nors mergaitė suveržtomis kojomis, kurias jodė mano tėvas, kada nors unkščiotų. – Džiaukis, kad tai buvau aš, Jošiko, – tarė jis, lipdamas iš lovos ir plodamas delnais, kad ateitų tarnaitės. – Buvau tau švelnus, o jaunam vyrui gali taip ir nepavykti. Galiu pažadėti, kad daugiau taip niekada neskaudės. 36
Ant paklodės buvo mažytė dėmelė kraujo. Tešima sakė, kad turėčiau dėl jos didžiuotis, nes tai įrodymas, kad dabar jau esu moteris. Jis sugrįžo prie lovos krašto pirštu pasikabinti medaus, o pakeliui dar suplojo delnais ir pašaukė tarnaites. Išėjau iš jo kambario jausdamasi keistai liūdna ir nekaip nusiteikusi. Praėjau pro Tešimos tarnaites, kurios su vande niu ir minkštais medvilniniais rankšluosčiais skubinosi prie jo. Nepaisant skausmo, aktas man patiko, nors jei būčiau turėjusi galimybę rinktis, savo pirmuoju meilužiu Tešimos pasirinkusi nebūčiau. Niekada tam keistam pasijodymui neverčiau kaltės dėl savo nepasotinamo seksualumo, nors po to jau nekantra vau kuo greičiau vėl atsigulti po vyru. Nors jaučiausi svarbi ir išrinkta, kažkokioje slaptoje sąmonės kertelėje tūnojo suvoki mas, kad praradau ne tik skaistybę, bet ir teisę vadintis Kava šimų vaiku. Dar sykį, tik šįsyk jau kitaip, buvau atskirta nuo tikros šeimos rūpesčio ir globos. Grįžusi pas Atsiprašą parodžiau jai dovaną ir juokiausi iš se nio kvailumo. Pasakiau, kad ją būtų galima pelningai parduoti, nes Tešima buvo užsiminęs, jog tai nemažai pinigų vertas ori ginalas. Ji paklausė, ar buvo kraujo, ir aš linktelėjau. Nutarėme valgyti anksti, nes mane ta patirtis išvargino, o Atsiprašai atro džiau išblyškusi. Tačiau nežinia kodėl Šimako nutarė, kad tą va karą nė viena Kavašimos namų galva pagalvės anksti nepalies. Tekant mėnuliui buvo užžiebti namų šviestuvai, o man pa tiekta gera vakarienė – chanko-nabe – maistingas troškinys, kurį prieš susiėmimą valgo sumo imtynininkai. Kaip pagarbos ženklą gimtadienio proga Atsipraša pridėjo dubenėlį garuose virtų ryžių su raudonosiomis pupelėmis, nes tokiu valgiu įpras tai ženklinamos laimę pranašaujančios akimirkos. Diena buvo nuotykinga, nes, be to, kad Tešima mane suvedžiojo, buvo ne įprastai ilgas žemės drebėjimas, o po jo besileidžianti saulė nu sidažė it kraujas. Atsipraša sakė, kad tai reiškia, jog mano gyve nimas nebūsiantis iš ramiųjų, ir aš dievams už tai padėkojau. 37
Vėliau tą vakarą, kai skaitydama ir rūkydama amerikinę cigaretę gulėjau ant kilimėlio, iš Nacuko kambarių išgirdau silpną, ploną riksmą. Garsas buvo bjaurus, gedulingas, tarsi vienišo banginio klyksmas jūroje naktį. Atsipraša pasileido bėgti link garso, o aš iš paskos, nes mano kraujyje vilnijo susi jaudinimas vien nuo minties, kad ši, regis, ypatinga diena dar kažką pasiūlys. Prie karpių tvenkinio esančioje medinėje koplyčioje naktinis sargas surado ant sijos kabančią Šimako. Pirmą kartą apeidamas teritoriją, blausioje mėnulio šviesoje jis pamatė lėtai virš Budos lentynėlės siūbuojantį jos kūną ir nubėgo su žinia pas Kavašimą. Kavašima įsakė nukabinti Šimako, nunešti palaikus į jos kamba rius ir paguldyti į lovą, o tik tada pas ją leisti Nacuko. Iš pradžių pasirodė, kad tai ne jos kūnas, nes buvo labai keistai apsirengusi – labiau panėšėjo į geišą nei į negražią Na cuko seserį. Numirėlė buvo kietai susivyniojusi į apeiginį ki mono, plaukus susitepusi aliejumi ir susisukusi į tris dideles bangas, persmeigtas daugybe plaukų lazdelių, lūpas nusida žiusi tamsiai raudonai, o veidą išbalinusi iki ryžių spalvos. Ji kvepėjo rožių aliejumi ir būtų atrodžiusi romi, jei ne liežuvis, kuris buvo mėlynas ir šlykščiai kyšojo iš burnos. Jau buvau susipažinusi su keista mirties tyla, bet negyvo Šimako kūno vaizdas apstulbino ir sukaustė mane. Buvo sunku patikėti, kad ji mirusi, nes, regėjosi, kad prie jos, taip gulinčios lovo je, tokios išdažytos ir romios, negalima nieko nei pridėti, nei atimti. Pradėjau drebėti, Atsipraša stengėsi ištempti mane iš kambario, bet atsisakiau išeiti. Nacuko siaubingai raudojo, meldžiau ją liautis, bet ji manęs negirdėjo. Tik apsupta savo vaikų galiausiai liovėsi staugusi ir nurimo iki tylios dejonės. Paaiškėjo, kad prieš vakarienę Šimako pasiskundė skauda ma galva ir užsidarė savo kambariuose. Tikriausiai ji apsirengė savo puošniausiais drabužiais ir nuėjo į šventyklą temstant, ži 38
nodama, kad niekas jos nepamatys, nes visa šeima tuo metu valgė. Ji pasikorė ant kimono juostos, kuri buvo tokios pat spal vos kaip jos ištepliotos lūpos. Gyvybės pulsavimui paliekant jos kūną nuo sveikosios kojos ant aslos nukrito medinis sandalas, o kitas siūbavo ant deformuotos kojos, tarsi norėdamas atkreipti į save dėmesį. Nacuko taip gedėjo, kad buvo lyg nesava. Linguodama pirmyn atgal, verkdama ir dejuodama klūpėjo prie sesers lo vos, jos akys nuo verkimo buvo raudonos ir užtinusios. Na cuko dukterys pleveno aplink tarsi kandžių debesis, leisdamos šnypščiančius garsus, reiškiančius šoką. Matėsi, kad Kavašima sukrėstas keisto reginio – nuostabiais rūbais išsipuošusios, tar si miegančios Šimako. Ji buvo taip jai nebūdingai apsirengusi ir išsidažiusi, kad jautėme gėdą lyg pro rakto skylutę stebėdami jos neįprastai atrodantį kūną. Kavašima jos savižudybe padary tą pareiškimą įvertino kaip begalinį nedėkingumą, tačiau ma loniais žodžiais stengėsi guosti Nacuko. – Ji turbūt nenorėjo palikti tavo mirusios motinos vienos, – sakė jis, švelniai tapšnodamas jai per petį. Jo žmona, pareiginga net ištikus tokiai tragedijai, pamėgino silpnai nusišypsoti sena pažįstama šypsena ir linktelėjo. Mano širdis plyšo, kai mačiau Nacuko taip kenčiančią, bet ji kaip visada buvo atsiribojusi savo dukterimis ir manęs į savo ratą nepriėmė. Su verkiančia Atsipraša grįžome į savo kambarius, gėrėme sakę ir pašnibždomis aptarinėjome šią baisią Šimako poelgio sukeltą dramą. Tą naktį sapnavau, kad stebiu, kaip Šimako brenda į kar pių tvenkinį paplaukioti. Nepajėgiau perspėti jos apie tam sią dėmę, ryklį, laukiantį drumstame vandenyje, ir prieš man pabundant ryklys ją prarijo. Nuo to laiko visuose sapnuose esu kaip nors kalta dėl Šimako mirties. Atsipraša sakė, kad neturėčiau jausti kaltės, gal Šimako ir nemylėjau, bet mirties jai nelinkėjau, o tai tikra tiesa. 39
Nacuko savo dukteriai Ičijo pasakė, kad jos nenustebino per mano gimtadienį įvykusi tragedija, sesers mirtis, nes pas kui mane visada vilkosi blogos lemties tvaikas. Sakė, man pa sisekė, kad jį užuodžia tik moterys, priešingu atveju iš grožio turėčiau maža naudos. Nacuko buvo tokių minčių pritvinkusi senamadė. Aš Šimako mirtį laikiau nenatūraliu dalyku, tarsi medžiai lapus mestų vasarą. Nė vienas mano žinomas gyvūnas savo noru nebaigia gyvenimo, net įkliuvęs į spąstus jau verčiau pa lieka galūnę, kad tik išsilaisvintų ir liktų gyvas. Šimako širdis buvo tokia pat suluošinta kaip ir kūnas, ši moteris buvo pilna pavydo ir pykčio. Tiesa, visi turime kokių nors trūkumų, tačiau kaip įmanydami privalome dėl savęs stengtis. Jei tik sėdėsime ir keiksime savo likimą, užmiršime, kad galime daryti jam įtaką. Ji gimė turtingoje ir įtakingoje šeimoje. Jei būtų turėjusi nors šiek tiek daugiau drąsos, būtų galėjusi daug geriau susitvarkyti savo gyvenimą. Kai nuėjau pas Nacuko oficialiai pareikšti jai užuojautos, užsiminiau apie savo nuomonę dėl Šimako ir pa siūliau melstis už ją, kad nebūtų nubausta už gyvybės dovanos paniekinimą. Nacuko įniršo, jos akys susiaurėjo, vos galėjo į mane žiūrėti. Atsakė, kad nors Šimako gyveno nedraugiškame pasaulyje, bet mirė tyra ir niekam nieko neskolinga. Dar pri dūrė, kad jei būčiau tikra japonė, suprasčiau Šimako poelgio garbingumą. – Manaisi esanti japonė, Jošiko, – tarė ji, – bet tave visada išduos kiniškas kraujas. Žinau, kad negedi Šimako, kurios gy venimas švietė labiau nei tavasis. Kaip tapai tokia beširdė? Tu nepanaši į savo motiną, kuri, girdėjau, buvo švelni moteris. Nepykau ant Nacuko, bet ji klydo, nes tikrai gedėjau Šima ko. Toje vietoje, kurią ji mano gyvenime užėmė, atsivėrė tuštu ma. Kažkoks nepakartojamas liūdesys, kai netenki priešo. – Mano charakterį brandino kitokios jėgos nei jūsų, Nacu ko, – atsakiau. – Jūs turėjote mylintį tėvą, o manasis mane ati 40
davė tiesiog todėl, kad kitas vyras manęs paprašė. Mačiau, ko kia nelaiminga buvo motina dėl kitų sugulovių pavydo, o judvi su Šimako labai panašiai mėginote paveikti ir mano gyvenimą. Juk mane atstūmėte dar prieš man čia atvykstant. – Taip, visa tai tiesa, Jošiko, – atsakė ji. – Bet tu protinga ir galėjai pasistengti, kad pamėgtume tave. Pasakiau jai, kad norėjau taip padaryti, kai tik atvykau į Ka vašimos namus, bet netgi tada, prieš tiek daug metų, negalėjau prisiversti maldauti meilės. – Na taip, suprantu, – atsakė ji, – jau tada buvai subrendusi. Ko gero, ji buvo teisi, nes iki šiol negaliu įsiteikinėti dėl mei lės. Man atrodo, kad ji bevertė, jei neduodama šiaip sau. Kaip dažnai šeimose nutinka, mirtis pakeičia žmogaus cha rakterį. Taip prasidėjo ir Šimako legenda, anot kurios, ji buvo begalinio gerumo žmogus, nuostabiausias tyrumo ir savęs iš sižadėjimo pavyzdys, ta, kuri kėlė pasigėrėjimą aplink kurda ma taiką. O aš ilgėjausi Šimako suktumo, jos gebėjimo visus sukiršinti ir tyliai besivelkančių jos kojų garso, iš kurio galėjau atpažinti ją besiartinančią. Bėgant dienoms ir savaitėms po Šimako mirties ėmė aiškėti jos gyvenimo tiesa. Ir galvoje, ir širdyje ji buvo geiša. Jos kam bariuose esančiose skryniose buvo rasta puošniausių kimono ir visokiausių spalvų kimono juostų. Ji turėjo dešimtis šilkinių plaukų papuošalų, buteliukų su kamelijų aliejumi, plaukų vaš ko ir puodus baltų ir tamsiai raudonų makiažo dažų. Vienoje spintelėje buvo rastos aštuonios poros nenešiotų naujutėlaičių aukštų okobo sandalų, tokių, su kuriais ji buvo rasta savo mirties vakarą. Šalia savo lovos akmeninėje puodynėje ji laikė trupin tas lakštingalų išmatas, senovinę geišų klasės moterų priemonę odai balinti. Po pagalve slėpė įrištą knygą su savo gėlių pieši niais. Jie buvo neregėtai subtilūs, kiekvienas puslapis tobulesnis už ankstesnį. Prisimenu leliją, taip gyvai nupieštą, kad beveik galėjau ją užuosti. Virš vieno žiedo kabojo stora bitė, o nuo jos 41
į gėlės žiotis krito maži žiedadulkių debesėliai. Po šia vaisin ga sueitimi Šimako buvo užrašiusi Kavašimos vardą. Nors iki tol man niekada nebuvo atėję į galvą, pamaniau, kad Šimako turbūt mylėjo Kavašimą. Įsivaizdavau, kaip savo kambariuose užsirakinusi Šimako naktį ruošia arbatos ceremoniją priešais sėdinčiam įsivaizduojamam Kavašimai su palankia šypsena sa murajiškame veide. Gal ji manėsi esanti graži ir geidžiama, jo mylima. Nustebau, kad nieko nežinojau apie naktinius Šimako žaidimus. Atsiprašai pasakiau, kad Šimako asmeninė tarnaitė Džiunko tikrai mokėjo laikyti liežuvį už dantų. Atsipraša atsakė paprastai: „Džiunko mylėjo savo šeimininkę.“ Kavašimos namai vėl paskendo mirties spalvoje. Beveik buvo laikas gelsti klevams, todėl Šimako laidotuvių gėle tapo baltoji chrizantema. Jos buvo išdėliotos priešais nišas, kurio se kabėjo ant popieriaus ritinio tapyti paveikslai, ir sumerktos puokštėmis, perrištomis baltais ir juodais kaspinais. Buvo iš siuntinėti specialūs pranešimai, ir pradėjo plaukti užuojautos – dovanojami pinigai. Nacuko kruopščiai vedė dovanų apskaitą, žinodama, kad dera atsidėkoti tokios pačios vertės dovana. Prie Šimako durų iš abiejų pusių ji padėjo žalią ir geltoną porcelianinį liūtšunį, kurie buvo jos pačios kraičio dalis, kad saugotų miru sios sesers kūną. Praėjus savaitei po laidotuvių įvyko pamaldos už mirusiąją. Taigi Šimako savo ranka sutvarkė, kad metų laikai keistųsi be jos, kad ji neragautų Naujųjų metų ryžių pyragaičių ir kad Nacuko būtų palikta kaip vienišiausioji iš seserų. Labai skubėdama išeiti iš šio pasaulio, Šimako užmiršo pasirūpinti savo ištikima tarnaite Džiunko ir ši, likusi be šeimininkės ir ne beturėdama, kam patarnauti, buvo išvaryta iš namų. Netrukus po Šimako atminų susivokiau besijaučianti suau gusi, be jokių vaiko charakterio likučių. Norėdama tai parodyti Kavašimos namiškiams nuėjau į neseniai atidarytą grožio sa loną „Ginzos“ viešbutyje ir trumpai, vakarietišku stiliumi apsi kirpau plaukus. Po mėnesio ar kelių pradėjau rengtis vyriškais 42
drabužiais. Man jie buvo ne tik patogesni, bet ir žavesni. Jie turėjo romantiškumo aureolę, dėl kurios jaučiausi drąsi. Nacuko man į akis pasakė, kad, jos nuomone, atrodau šlykščiai. Tik įsivaizduokite kontrastą: mano jojikės bridžiai su mėgstamiausiais auliniais batais iki kelių ir jos tradicinė sukne lė. Man patiko šokiruoti Nacuko, gal todėl, kad žinojau niekada neužsitarnausianti jos meilės, tad bent šitaip patraukdavau jos dėmesį. Nacuko šie metai turėjo būti labai sunkūs. Be kartu su ja dienas leidusios Šimako ji tikriausiai jautėsi vieniša, nes jai nepatiko Taeko, išpaikinta mergaitė, kurią Kavašima išrinko būti Hideo žmona. Netrukus ši snobė turėjo persikelti į Nacu ko namus, o jos mylimos dukterys viena po kitos kraustėsi iš namų, kad įsikurtų savo naujų garbingų vyrų namuose. Kavaši ma daugiau nesiartino prie Nacuko lovos, ir ji darėsi vis pana šesnė į vystančią užmirštą žmoną. Be savo sesers draugijos ir be vyro, kurį taip mylėjo, švelnumo Nacuko dienos buvo apgai lėtinos. O aš savo akimis regėjau, kad už pareigingą gyvenimą atpildo gali ir nebūti. Apsisprendusi nesekti paklusniosios Nacuko pėdomis, visa širdimi pasinėriau į šiuolaikišką gyvenimą tikėdamasi, kad jis mane išves į įdomesnį pasaulį už namų sienų. Nors supratau, kad išsikovoti laisvės lengva nebus. Senoji Japonija vyravo ir namuose, ir tų namų vyrų širdyse, o moterys turėjo menką balsą, todėl vieninteliu vyro įsakymu bet kokie jų norai galėjo būti atmesti. Tačiau optimizmo turėjau. Kavašima visada man buvo at laidus, todėl vyliausi, kad prieš ištekindamas leis man truputį pakeliauti už mano kraičio dalį. Taip pat tikėjausi, kad galėsiu pareikšti savo nuomonę renkant man vyrą. O jeigu taip nenu tiks, nusprendžiau, kad ir kaip mano gyvenimą suplanuotų Ka vašima, galiausiai ištrūksiu ir gyvensiu savaip. Pradėjau lankytis šventykloje prie žieminių slyvmedžių ir prašyti dievų neleisti manęs kaip kokio kilnojamojo turto atiduoti išrinktam vyrui. 43
Visai netrukus suvokiau, kad mano trumpučiai plaukai ir berniokiški drabužiai jaudina Kavašimą taip, jog neįmanoma nepastebėti. Žinojau, kad visada atrodžiau jam patraukli, bet anksčiau jis niekada nerodė man tiek daug dėmesio. Dabar atei davo į mano fechtavimosi pamokas ir nenuleisdavo nuo manęs akių, krenkšdavo iš pasitenkinimo, kai padarydavau teatrališką įtūpstą, ir juokdavosi, kai mane netikėtai užklupdavo fechtavi mo mokytojo ginklas. Gal su bridžiais ir auliniais batais žadinau Kavašimai tas homoerotines fantazijas, kurios įsišaknijusios karių tradicijoje ir į kurias, sakoma, japonai turį didelį polinkį. Negalvodami apie moteris, vyrai galėjo tapti geresniais kariais. Kavašima – samurajų kilmės, o sakoma, kad samurajams turint aukščiausią valdžią moterys buvo niekinamos kaip menkesnės ir laikomos tinkamomis tik jų palikuonims gimdyti. Buvau slapčiomis mačiusi, kaip Kavašima mylisi ir su vyrais, ir su moterimis, o apskritai manau, kad jam labiau patiko vyrai, nes su jais tai jau tikrai būdavo smarkesnis. Kartą stebėjau jį iš savo slėptuvės, kai taip riaumojo iš pasitenkinimo paėmęs jau ną kareivį, kad tas vaikinas net pabalo. Su vyrais buvau mačiusi jį elgiantis ir žiauriai, ir švelniai, bet niekada abejingai, koks ga lėdavo būti su moterimis. Jau pamečiau skaičių visų berniukų, su kuriais jis yra gulėjęs, bet suskaičiavau tik vienuolika mo terų. Tarp jų buvo Tešimos mergaitės, kaip dovana pasiūlyta kolegos geiša, jo kasmėnesinis poravimasis su Nacuko, kuris man atrodė kaip veiksmas iš pareigos, be jokio gyvuliškumo. Šnipinėdama Kavašimą labai rizikavau ir žinojau, kad jei pama tys, galiu būti vėl išsiųsta į Kiniją. Mirus abiem tėvams svars čiau, kuris brolis vargintųsi priimti apsigėdinusią seserį. Tačiau negalėjau liautis gyvenusi jo seksualiniais nuotykiais ir troškau juose dalyvauti. Manau, bemaž visada žinojau, kad galų gale jis pramins takelį ir į mano namo dalį užbaigti to, kas tarp mūsų užsimezgė tą akimirką, kai prieš daugelį metų manęs paprašė mano tėvo. 44
yra jos namai, nes nuolat kalbėjo apie ateitį, kai grįš į įprastą didžiojo Čingų dinastijos Kinijos imperatoriaus žmonos gyve nimą. Neįmanoma buvo nepastebėti, koks didžiulis ilgesys ją graužia. Troškimas grįžti į savo imperatoriškuosius namus buvo toks stiprus, kad įveikė net įgimtą pesimizmą. Supratau, kad namų ilgesys gali kelti skausmą, bet tas, kurį jautė Van Dziunga, jau buvo tapęs manija, menkinančia jos paprastai puikų gebėji mą protauti. Nors imperatorienė neapkentė japonų ir nepasiti kėjo jais, ji puoselėjo viltį, kad jie galiausiai su triumfu sugrąžins ją ir Pu I į Pekiną. Prasitarė vien dėl šio tikėjimo neišgėrusi nuo dingo maudų antpilo, nors tomis dienomis, kai būdavo sunku išlaikyti rusenančią viltį, kartais apie tai pagalvodavusi. Kai su užuojauta išklausiau Van Dziungos naujienas, maža me darbo kambaryje jaukiai atsisėdome ant grindų pagalvėlių ir, jai kartais vis paglostant kurį nors pekinų veislės šuniuką, kalbėjomės apie paskutines madas. Parodžiau jai savo papuo šalus ir šilkinius naktinius marškinius su puošniais prancūziš kais nėriniais, kuriuos nusipirkau norėdama paguosti Džeką iki mūsų išsiskyrimo likus vos kelioms dienoms. Dar nebuvau jų apsivilkusi. Van Dziunga elgėsi it vaikas, kuriam leista pa sirausti motinos daiktuose. Susijaudinau žiūrėdama, kaip ji žavėdamasi apžiūrinėja mano daiktus. Tą popietę be perstojo rūkėme cigaretes ir dviese išgėrėme pusantro butelio šampano. Aš jai padovanojau šilkinius naktinius, o ji pasakė, kad kai grįš į Pekiną, iš imperatoriškųjų rūmų galėsiu išsirinkti bet kokį jos daiktą, kuris man patiks. Nejaugi Van Dziunga iš tiesų manė, kad viskas tebėra taip, kaip paliko senuosiuose savo namuose? Gal įsivaizdavo, kad jos drabužiai vis dar tebėra sulankstyti, perkloti servetėlėmis ir su dėlioti penkiasdešimtyje jos drabužinėje tebestovinčių skrynių? Gal eilėmis surikiuoti jos batai, importiniai kvepalai ir smilkalų prikimšti stalčiukai vis dar laukė šeimininkės prisilietimo nie kieno nejudintuose apartamentuose, bet aš tuo abejojau. 263
Tą popietę labai atvirai bendravome, liežuvavome ir juokė mės iš visokių niekų. Ji manęs paklausė, kur pasuko mano gy venimo kelias nuo to laiko, kai paskutinį sykį matėmės, ir aš jai papasakojau apie Džeką. – Neverk, – tarė ji, paduodama man lininę nosinę. – Vis dar galėtum būti su juo, jei tik norėtum. – Taip, žinoma, – atsakiau. – Vis dar galėčiau būti su juo, jei norėčiau. Bet ar Džeko noriu labiau nei Japonijos? Jei pasirinkčiau jį, o ne savo šalį, ar nereikėtų viso likusio gyvenimo praleisti gai lintis ir kenčiant pabėgėlės pažeminimus? Jei paleisčiau Džeką ir pasirūpinčiau Japonijos interesais, ar tai padėtų numalšinti širdies skausmą, kurį jaučiu jį praradusi? – Tu daug laimingesnė, nei manai, princese, – tarė ji. – Aš kartais pagalvoju, kad manyje jau niekada daugiau nebus vyro. Pu I prie jos nesiartino, o ji ir nenorėjo, bet kartais, pri sipažino, ilgėdavosi prisilietimo. Pajuokavau, kad gyvena vyrų apsupta ir tikrai kurio nors vieno iš jų geidžia. – Supranti, Rytų Brangenybe, tu niekada neleidai savo kla sei nulemti tavo gyvenimo kelionės, o manoji uždariusi mane kalėjime, iš kurio negalima pabėgti. Imperatorienė gali gulėti tik su imperatoriumi, nes bet koks žemesnio rango vyras keltų pavojų ir sostui, ir jos gyvybei. – Van Dziunga, – pašnibždėjau, – jei atsisakytum troškimo būti imperatoriene, galėtum pabėgti iš šių rūmų. Jauna ir graži moteris gali gyventi ir kitaip, tik truputis drąsos ir būsi laisva. – Rytų Brangenybe, būti imperatoriene – tai man likęs pa skutinis ir vienintelis dalykas, – atsakė ji. – Tu savo likimą kuri, o aš neturiu kito pasirinkimo, kaip tik pasiduoti savajam. Tik tą vienintelį kartą Van Dziungai sakiau, kad ji galėtų pabėgti. Neturėjau jokio noro išduoti Japoniją drąsindama ją elgtis priešingai, nei tikėjosi mano šalis, tačiau kažkas mano širdyje troško išvaduoti ją iš tokio siaubingo gyvenimo. Baisu 264
buvo net pagalvoti, kad ji gali mirti šiuose Druskos mokesčių rūmuose, bet jos prigimtyje buvo veikti trukdančio fatališ kumo, ir aš nieko negalėjau pakeisti. Po „Tyliojo sodo“ viloje kartu praleisto laiko nemaniau, kad Van Dziunga iš tiesų vėl manimi pasitikėtų, bet be savo mokytojo, kuždančio jai į ausį, manau, galėjo man atleisti. Pamėgau kartu su ja leidžiamas vėlyvas popietes ir vis dar branginu prisiminimus apie jas. Jai patikdavo, kai pasakodavau apie Šanchajų ir savo senus nuo tykius, ir ji mėgo spėlioti, kaip dabar Amerikoje galėtų gyventi Tamura, ar Marija gyva, ar mirusi. Tas kelias valandas, kai ji nemaitindavo narkomanijos despoto, bendraudavome nuo širdžiai kaip seserys. Tris savaites nemačiau Pu I, nes jis sirgo, jam nuo skausmo plyšo galva ir vėmė. Van Dziunga sakė, kad buvo praradęs balsą ir laikėsi aukšta temperatūra. Jo gydytojas sakė su tokia liga su sidūręs ir patikino, kad per mėnesį Pu I pasveiks. Imperatorie nė bijojo, kad jam buvo pakišta nuodų, bet esu įsitikinusi, jog ji klydo. Jos imperatoriui paprasčiausiai nesisekė su sveikata kaip ir su kitais dalykais gyvenime. Praėjus trylikai dienų po išvykimo iš Šanchajaus gavau laiš ką iš Tanakos – jis džiaugėsi, kad esu Mandžiūrijoje su Van Dziunga, nes manė, kad tai priartins mūsų planuojamą grįžimą į Japoniją. Be kitų naujienų, dar parašė: „Girdėjau, tavo draugas Džekas Stounas grįžo į Ameriką.“ Šių žodžių buvau taip priblokšta, kad vis skaičiau juos iš nau jo, stengdamasi ašarų aptemdytomis akimis įsitikinti, jog tai ne tiesa. Vos galėjau tuo patikėti, bet pažinojau Tanaką, o jis nebū tų to rašęs, jei tai nebūtų buvusi tiesa. Vadinasi, Džekas nelaukė nė mėnesio, jis nutraukė mūsų ryšį ir išsilaisvino. Jei širdis gali sudužti dukart, manau, kad manoji tądien sudužo antrą kartą gyvenime. Kadangi Džekas neatsiuntė jokio laiško, nepasiaiški no ir nepažadėjo grįžti į Kiniją, mane apėmė senas jausmas, kad esu palikta. Ėdantis skausmas privertė griebtis opijaus. 265
Nors, atvirai pasakius, nepaisant duoto pažado, nebuvau įsitikinusi, kad per mėnesį būčiau pas Džeką grįžusi. Kita ver tus, meilė yra neteisinga ir nelogiška, ir tai, kad jis nepalaukė, taip giliai mane sužeidė, kad ramiai su tuo susitaikyti neįsten giau. Ši išdavystė privertė mane griebtis senų skausmo malši nimo būdų ir su didžiausiu nusivylimu supratau, kad netrukus imsiu veržtis į generolo Hajao Tado lovą. Tanaka nematė, kokia tikroji mano priklausomybė, o tai niekuomet nebuvo opijus. Tą vakarą, kai perskaičiau Tanakos laišką, kartu su Van Dziunga pasidalijau ilga pypke, o dalydamasi ir jos skausmu sapnavau Uždraustąjį miestą. Jis buvo pasidengęs šaltu baltu šerkšnu. Dvidešimt miesto rūmų spindėjo taip, tarsi būtų nu kloti deimantais, o vartai ir puošnūs tiltai buvo apkibę varve kliais. Imperatoriškuosius rūmus supantis griovys buvo inkrus tuotas pasidabruotu ledu. Jame atsispindinčios rūmų stogo čerpės atrodė tarsi tūkstančiai geltonų vėliavėlių. Mano sapne miestas buvo toks tylus, kad buvo galima girdėti kvėpuojančius dievus. Kai sapną papasakojau Van Dziungai, ji atsakė, kad tai ženklas, reiškiantis, jog Uždraustasis miestas laukia, kol impe ratoriškoji šeima grąžins jam gyvybę. Mano sapnas ne vienai dienai pataisė jai nuotaiką. Pasveikęs Pu I pasikvietė mane vakarienės, ir aš su džiaugs mu sutikau, nes vakarienės metu Druskos mokesčių rūmuose visuomet jausdavausi vieniša. Van Dziunga nebesivargino dėl pusryčių, pietų ar vakarienės, tik paknaibydavo į apartamen tus ant padėklo atneštus valgius. Ji ne tik suvartodavo didžiulį kiekį opijaus, bet ir gėrė daug šampano ir rūkė tiek turkiškų cigarečių, kad jos pirštai buvo nusidažę sieros geltonumo spal va. Turint galvoje Van Dziungos gyvenimo būdą, nekeista, kad didžiąją savo laiko dalį ji miegodavo. Rūpestingai pasipuošiau pirmajai vakarienei su Pu I, nes spėjau, kad su mumis bus ir generolas Tadas. Išsirinkau ilgą vidurnakčio mėlynumo krepdešininį čeongsamą, o virš krū 266
tų įsisegiau deimantinę laumžirgio formos sagę. Ją savo pa aukštinimo proga buvau nusipirkusi Šanchajuje ir nė karto nesegėjau būdama su Džeku. Riešų pulso vietas ir tarpkrūtį pasitepiau chrizantemų aliejumi ir nors tai nebuvo muskusas, prisiminiau Džeką. Nujausdama, kad Tadui patiks, ir žinoda ma, kad Džekui nepatiktų, išorinius vokų kampučius pasida žiau juodais dažais. Jeigu tiesa, kad Tadą galima sugundyti viskuo, kas kiniš ka, tai labai pasistengsiu atitikti jo fantazijas. Man tai puikiai sekėsi su Sesju Tokijuje. Šiaip ar taip, bet kada mieliau vaidin čiau sugulovę, o ne geišą. Po savo makiažu, rafinuotu elgesiu ir nesuskaičiuojamais apatiniais pasislėpusios geišos labai ap sunkina sekso šokį. Sugulovė pasirengusi atsiduoti, kai tik yra geidžiama. Pu I mane sutiko su jam būdingu mandagumu, bet ne galėjau pasakyti, ar jo akyse yra šilumos, nes dėvėjo tamsius akinius. Dėl jų atsiprašė paaiškindamas, kad liga komplikavosi akies uždegimu ir nuo šviesos ašaroja akys. Žinojau, kad jam progresuoja trumparegystė ir kad be savo akinių yra beveik aklas. Apsivilkęs Mandžuko armijos vyriausiojo vado unifor ma, kuri, be jokios abejonės, buvo sukurta būtent jam, ir ap sisagstęs medaliais jautėsi nepatogiai. Jam prie kojų seiles ant kilimo varvino du didžiuliai anglų dogai. – Sveika atvykusi, princese, į Druskos mokesčių rūmus ir į Mandžuką, – tarė jis, savo suglebusia ranka spustelėjęs manąją. Atkreipiau dėmesį, kad Van Dziunga savo naująją šalį vi suomet vadina kiniškai, Mandžiūrija, o Pu I mielai įsiteikinėja savo šeimininkams ir vadina japoniškai, Mandžuku. Niekinau jį, kad yra toks išskydęs mandžiūras. Puikiai atrodantis Tadas stovėjo šalia imperatoriaus, pa sipuošęs savo japoniška paradine uniforma. Su manimi pa sisveikino kaip su sena drauge ir įpylė šampano. Valgis buvo 267
gana geras, daug skanesnis nei tai, ką teko valgyti „Tyliojo sodo“ viloje. Man patiko stebėti, kaip Tadas malšina savo svei ką apetitą. Prie antienos įsidėjo kiniško marinuoto imbiero ir atsisakė žalios žuvies, kuri būtų labai patikusi daugumai japo nų. Po vakarienės lošėme pokerį trise: aš, Tadas ir Japonijos žandarmerijos vyresnysis karininkas, toks rimtuolis be jokio humoro jausmo. Žandarai buvo įkurdinti tokioje rūmų vieto je, kad be jų žinios niekas negalėjo įeiti ar išeiti. Pu I gaudavo laiškus tik tada, kai juos perskaitydavo mūsų pokerio partne ris, ir bet koks namų ūkio reikmuo pirmiausia buvo pristato mas jo žmonėms, kad būtų kruopščiai patikrintas. Žandarai Kinijos imperatorių kontroliavo taip, kad šis nė nusišlapinti negalėdavo, kol jie nepakeldavo jo drabužių. Man toks smul kmeniškumas atrodė įspūdingas, bet nestebino. Kruopštu mas – tai japonų moralinio veido dalis ir viena iš sėkmės prie žasčių pasaulio arenoje. Manęs nestebino, kad Pu I niekada nekelia klausimo, ką iš tiesų reiškia jo įkalinimas. Buvau pastebėjusi, kaip puikiai jis Tiandzine apsisaugodavo nuo akivaizdžios tiesos. Manau, jis, kaip ir Van Dziunga, klaidingai manė, kad į Pekiną bus sugrą žintas su triumfu, todėl, kol ateis ta šlovingoji diena, buvo pasi rengęs susitaikyti su bet kuo. Lošdami iš aukštų stiklinių gėrėme jazminaičių arbatą ir valgėme cukruotas apelsino žieveles. Pu I atsisakė arbatos pa siaiškindamas, kad daugiau jos gerti negalįs, nes nuo prastų Mandžiūrijos ryžių jam atsirado hemorojus, o nuo arbatos jo būklė dar pablogėjanti. Dešimtą valandą jis atsistojo ir atsipra šė, kad taip anksti išeina, nes turįs tiek darbo, jog dirbsiąs iki paryčių. Iš susijaudinimo drebančiu balsu pridūrė, kad apsi sprendė daugiau niekuomet netingėti. Tokia esanti jo pareiga žmonėms – nepaliaujamai siekti vėl atsisėsti į Čingų dinastijos sostą, kuris ne tik leistų susigrąžinti išdidumą, bet ir nuramintų įžeistus protėvius. Jam išeinant du milžiniški anglų dogai paki 268
lo ir išsekė paskui jį iš kambario. Nepaisant didingos uniformos ir įspūdingo šunų dydžio, imperatorius atrodė apgailėtinai. Paklausiau Tado, ką imperatorius dirbs, o šis atsakė, kad greičiausiai skaitys „Permainų knygą“, kuri, jo nuomone, pa dedanti jam protingai mąstyti. Aš irgi buvau gaišusi laiką su ta knyga, bet man ji pasirodė per daug vyriška, kad sudomin tų moterį. Joje buvo daugybė sakinių, prasidedančių žodžiais „viršesnis vyras“ arba „didysis vyras“. Taigi aišku, kodėl ji galėjo patikti Pu I. Tadas pasisiūlė nuvežti mane į vieną iš naujų barų Sindzin ge, kur Mandžuke gyvenantys turtingesnieji imigrantai japonai gerdavo sakę ir gulėdavo su prostitutėmis japonėmis. Atsakiau, kad mieliau išgerčiau šampano jo biure, kur galėtume pabūti vieni. Jis išėmė butelį iš bufeto, kuriame jie buvo surikiuoti tvar kingomis eilėmis, padavė man dvi taures ir parodė kelią į ryti nį namo sparną, kur buvo puikūs kinišku stiliumi apstatyti jo apartamentai. Mes gėrėme šampaną, grįžome jo pasiimti dar, o paskui, gerdami sakę taurelė po taurelės, lenktyniavome, kuris daugiau pakelsime. Pasirodo, Tadas buvo linksmas draugužis, traukiantis gyvu humoro jausmu ir negailestingu mėgdžiojimo talentu. Jis buvo idealiai išmokęs mėgdžioti Pu I balsą ir kūno kalbą. Supratau, kad gal ne tą naktį, bet greitai sugulsime ir jis bus puikus meilužis. Žinoma, nėra taisyklių be išimties, bet jau buvau išsiaiškinusi, kad vyrai, kurie geba prajuokinti, geba ir priversti dejuoti lovoje. Tadas pasipasakojo Osakoje palikęs atsibodusią žmoną ir visai neketinąs grįžti. Sakė, kad jis, kitaip nei aš, mylįs Kiniją ir nenorįs nė pagalvoti, koks būtų jo gyvenimas Japonijoje. Man pagailo jo žmonos, kuri prarado tokį gyvenimą puošiantį vyrą, ir dar labiau pagailo, kai sužinojau, kad ji nevaisinga. Japonei būti nevaisingai yra baisi, kiekvieną gyvenimo minutę nuodi janti negarbė. Tai paveikia ir jos vyrą – neturėdamas atžalų, jis negali tęsti savo giminės linijos. 269
Įpusėję gerti antrą butelį šampano, nerangiai vienas kitą nu rengėme ir nuogi kritome į lovą. Aš norėjau mylėtis, bet Tadas pasakė, kad reikia palaukti, kol pojūčiai nebus tiek persmelkti alkoholio. Jis paprašė manęs papasakoti apie savo pirmąją suei tį su vyru ir nenuslėpti nė menkiausių detalių. Negalėjau pri siversti jam papasakoti, kaip mane draskė senis Tešima ir visi, kurie buvo po jo Kavašimos namuose. Jis gal ir žinojo apie tai, bet niekada neišsidavė. Pasakiau, kad pirmasis mano partneris buvo Kandžiurdža bas, bet pasakojimas apie santykius su juo Tadui būtų pasiro dęs nuobodus, todėl nusigriebiau Hario ir vidurnakčio pasi plaukiojimo „Šanchajaus“ klube. Storulio vokiečio meilužį savo pasakojime pakeičiau jauna kine, nes supratau, kad Tadą tai sujaudins labiau. Kinę vaizdavau pagal mano tėvą aptarnavusią keturiolikmetę, kurią mačiau pro ažūrinę širmą prieš labai daug metų savo gimtuose namuose. Pasakiau, kad mergaitė buvo su tamsiais ilgais plaukais, kurie vandenyje vyniojosi it gyvatės, ir kad, be šilkinių šlepečių, kurios slėpė jos mažytes suveržtas pė das, ji plaukė nuoga. Baseino vandenį nupiešiau kaip šviesiai žydrą, kuriame mergaitės kūnas žvilgėjo it undinės. Pasakiau, kad kai su Hariu mylėjomės persirengimo kabinoje, girdėjome į jaunutę kekšę besibraunančio storulio vokiečio gomurines dejones ir silpną jos inkštimą iš apsimestinio malonumo. Kai pabaigiau pasakoti, abu buvome per daug girti, kad mylėtumės, todėl toliau gėrėme, kol užmigome. Kai saulei tekant pabudome, jis prisitraukė mane ir įėjo ne taręs nė žodžio. Man patiko jo svoris ir kietumas. Stengiausi galvoti apie tai, o ne apie Džeką, ir beveik pavyko. Norėjau įsi teikti Tadui, kad prisimintų mane kaip geresnę už visas kitas meilužes, su kuriomis, neabejoju, jam buvo gera. Noras, kad prisiminimas apie seksą su manimi būtų standartas būsimoms sueitims, tebuvo mano tuštybė. Jo liežuvį savo burnoje sutikau taip, tarsi mėgaučiausi pačia skaniausia austre. Išsiriečiau, kad 270
suteikčiau jam daugiau malonumo, ir nagais perbėgau per nu garą, paskui suėmiau jo sėdmenis, leisdama lengviau į mane įsiskverbti. Nedažnai užsiiminėdama seksu taip nesavanaudiš kai atsiduodavau. Norėjau, kad baigtų trokšdamas dar. Taip pat norėjau skausmą dėl Džeko išdavystės pakeisti keršto jausmu. Kerštas daug saldesnis už skausmą. Prieš išeidama iš Tado kambario pabučiavau tamsiai raudo ną randą, likusį po išoperuoto apendikso, ir paklausiau, kas jam būtų maloniausia, kai vakare ateisiu vėl. – Ateik pas mane apsirengusi kaip Kinijos princesė, kas ir esi, – paprašė jis, – tik būk paklusni kaip sugulovė. Pasikve pink tais pačiais kvepalais, taip pat tamsiai pasidažyk akis ir būk basa. Man patinka vyrai, kurie žino, kokį žaidimą nori žaisti, ir nekantriai laukiau, kada šiuo vaidmeniu galėsiu palepinti ir jį, ir save. Parodydama savo būsimo nuolankumo pavyzdėlį, atsiklaupiau prieš jį, sėdintį ant lovos, ir apžiojusi jo organą čiulpiau švelniai, kaip tik mokėjau, kol jis smarkiai sudejavo iš pasitenkinimo. Per visus dešimt mėnesių gyvenimo pas Pu I šeimą, nė vienos nakties nepraleidau ne Tado lovoje. Vaidinau jo kinę kalę ir neatsakiau nieko, ko manęs prašė. Jis buvo toks vyras, kuris prisilietęs prie moters kūno gali prarasti nuovoką, ir iš dalies dėl to, nepaisant vergiškų žaidimėlių, jaučiausi džiugiai galinga. Jam patiko mano ausų spenelių apvalumas, mano lūpų pusmėnulis, mano gerklės lomelė ir net pėdų linkiai. Jis sakė, kad kinių formos turi tokio subtilumo, kad joms nepri lygsta jokia kita tauta. Generolui labai patiko sugulovių idėja, kaip ir legendiniai kinų pasakojimai apie trapias gražuoles, kurias, gulinčias apačioje, vyras gali net sutraiškyti. Tadas troško gyventi Kinijoje su pilnomis arklidėmis žirgų ir pilnais namais sugulovių, besivaržančių dėl malonumų, patiriamų su juo patale. Pamaniau, kad jis būtų stiprus šeimininkas, ku 271
riam pagarbiai lankstytųsi tarnai ir kurį dievintų jo moterys. Netroškau būti viena iš jų, bet lovoje su Tadu beveik praras davau nuovoką ir pamiršdavau merginą su mėlyna suknele, kurią Džekas sakė mylįs. Pasisekė, kad su manimi buvo generolas, nes visą Mandžiū rijoje praleistą laiką būčiau jautusis labai vieniša. Užsirakinusi savo pliušiniame miegamajame, Van Dziunga miegojo, o Pu I savo dienas švaistė dalyvaudamas nesibaigiančiuose susitiki muose, kurie buvo organizuojami, kad jis būtų užsiėmęs, kol Japonija pasirengs valdyti Mandžuką. Mokytojas mandžiūras mokė Pu I protėvių kalbos, bet jam labiau patiko anglų kalba, todėl mėgino ją padaryti antrąja rūmų kalba. Suprantama, ja ponai anglų kalbos visai nemokėjo. Už Druskos mokesčių rūmų sienų pasaulis buvo pilnas in trigų. Europoje vyko karas, o Japonija tapo Ašies valstybių – Vokietijos ir Italijos – sąjungininke. Visam kitam nelaimių kamuojamam pasauliui Čingų dinastijos imperatorius ir jo pir moji žmona turbūt atrodė kaip mirusios praeities liekanos. Tadas dažnai lankydavosi šalia esančiame Kvantuno armi jos štabe ir jeigu buvo galima tikėti Van Dziunga, mėgavosi tuo, ką ji vadino jo žiauria prigimtimi, prigalvodamas baisių baus mių į nelaisvę paimtiems banditams, kurie Mandžiūrijoje truk dė japonams. Tikėjau ja, bet nesmerkiau Tado taip kaip ji. Ge nerolas turi mokėti naudotis propaganda ir būti geru strategu mūšio lauke. Kaip geriau pamokyti banditus, jei ne panaudoti jų bendrus badymo durklu pratyboms. Niekuomet neklausiau Tado, kaip elgiasi su kaliniais, nes jis turėjo dirbti savo darbą Japonijos labui, kaip ir mes visi. Dažnai su Tadu išjodavau ant žirgo, o kartą ar kelis jis paliko mane vadovauti savo pasiskolintam Mandžiūrijos karių pulkui. Aš permiegojimui rinkausi gražiausius kapitonus, o už pas laugas mokėjau jiems Kvantuno auksu. Tadui nebuvo paslap tis, kad išnaudoju jo vyrus, tiesą sakant, jis net skatino mane 272