Prologas
Niujorkas, 1990
Ji grįžta į Palmetą. Stovėdama prie savo biuro lango Džeidė Speri pataisė užuolaidas ir pažvelgė per dvidešimt aukštų žemyn į šurmuliuojantį eismą prie Linkolno centro. Šaltas vėjas talžė gatvių kampus su tokia pat jėga, kaip ir miesto autobusai, spjaudantys nuodingus dūmus į užterštą orą. Taksi automobiliai tarsi geltoni pašėlę vabalai nardė tarp užgrūstų eismo juostų. Nelėtindami žingsnio pėstieji, suspaudę savo mantą, skubėjo gatve. Kai Džeidė persikėlė į Niujorką, jai buvo sunku priprasti prie nuolatinio šio miesto šurmulio. Iš pradžių gatvių sankryžos atrodė pavojingos. Stovėdama ant judrios gatvės šaligatvio Manhatano centre Džeidė jausdavo didžiausią siaubą ir spėliodavo, kas pirmas ją „nukirs“ – grėsmingas taksi, gremėzdiškas miesto autobusas ar iš užpakalio spaudžianti žmonių minia, kurią erzino atvykėlė, kalbanti taip pat lėtai, kaip ir nesiryžtanti bėgti per gatvę. Džeidė tada staiga palenkdavo galvą ir puldavo kliūtį – šitaip ji elgdavosi ir susidūrusi su kitais iššūkiais. Ji nebuvo tokia greita ir neišgirsdavo ar neprabildavo taip pat staigiai, kaip vietiniai, tačiau niujorkiečiai Džeidės nebaugino – tiesiog jie buvo kitokie. Džeidė buvo neįpratusi gyventi sambrūzdyje.
6 •
Sand ra Brown
Ji užaugo aplinkoje, kur karštą vasaros dieną judriausia būtybė gali būti laumžirgis, sklendžiantis virš jūros potvynio užlietos pelkės. Tačiau iki atvykdama į Niujorką ji įprato daug dirbti ir aukotis. Tad Džeidė prisitaikė ir išgyveno, nes jos atkaklus Pietų Karolinos išdidumas buvo toks pat ryškus kaip ir kalba. Šiandien viskas atsipirko. Už tūkstančius valandų, praleistų planuojant, sudarinėjant grafikus ir sunkiai dirbant, pagaliau buvo atlyginta. Niekas nesužinos, kiek Džeidė praliejo ašarų, kad galėtų grįžti į savo gimtąjį miestą. Ji grįžta į Palmetą. Ten yra žmonių, kurie turi išpirkti didelę kaltę, ir Džeidė pasirūpins, kad jie taip padarytų. Žalos atlyginimas, apie kurį svajojo Džeidė, tapo ranka pasiekiamas. Dabar ji turi galių įvykdyti tai, ko troško. Džeidė vis dar žiūrėjo pro langą, tačiau beveik nematė, kas vyksta apačioje, gatvėje. Jai prieš akis siūbavo jūros pakrantės žolė. Džeidė užuodė aštrų druskingo oro ir svaigų magnolijų dvelksmą, burnoje pajuto paprasto kaimiško maisto skonį. Vietoj dangoraižių išniro aukštos pušys; plačios gatvės virto vangiai tekančiais kanalais. Džeidė prisiminė jausmą, kuris apimdavo įkvepiant sunkų ir tokį tirštą orą, kad jis nė nepajėgdavo sujudinti gležnų ispaniškų samanų, nukarusių nuo senųjų ąžuolų šakų. Ji grįžta į Palmetą. Ir kai ten atvyks, užvirs pats tikriausias pragaras.
Pirmas skyrius
Palmetas, Pietų Karolina, 1976
N
– ė velnio netikiu! – Kaip Dievą myliu. – Meluoji, Pačetai. – Lamarai, kaip manai? Ar aš meluoju? Ar gali gera kekšė užmauti tau gumytę naudodamasi tik burna? Lamaras Grifitas pašaipiai pažvelgė į savo geriausius draugus, Hačą Džolį ir Nilą Pačetą. – Nežinau, Nilai. Ar ji gali? – Nevertėjo tavęs klausti, – nusišaipė Nilas. – Juk niekada nesi buvęs pas kekšę. – O tu buvai? – nusikvatojo Hačas. – Taip, buvau. Daug kartų. Trys abiturientai sėdėjo vietinėje pieno kavinėje. Hačas su Lamaru buvo įsitaisę ant vieno vinilu dengto suolo, Nilas – išsidrėbęs ant kito plastiku dengto stalo kitapus. – Netikiu nė vienu žodžiu, – pareiškė Hačas. – Mane pas ją nusivedė mano senis. Apie tai pagalvojęs Lamaras susiraukė. – Tikriausiai buvo nedrąsu? – Nė velnio. Hačas pašaipiai pažvelgė į Lamarą.
8 •
Sand ra Brown
– Kvaily, jis meluoja, – atsigręžęs į Nilą paklausė: – Kur yra tas viešnamis? Nilas pažvelgė į savo atvaizdą lange veidrodiniais stiklais. Išvydo dailų savo veidą. Tamsiai gelsvų plaukų sruogos karojo virš antakių, gaubiančių seksualias žalias akis. Kaštoninės ir baltos spalvos uniforminis mokyklos švarkas buvo nerūpestingai užmestas ant pečių. – Nesakiau, kad jis mane nusivedė į viešnamį. Aiškinau, kad nusivedė pas kekšę. Hačas Džolis buvo ne toks patrauklus kaip jo draugas Nilas. Stambus, nerangus vaikinas plačiais kaulėtais pečiais ir ryškiais rausvais plaukais. Hačo ausys statmenai styrojo galvos šonuose. Palinkęs arčiau jis apsilaižė putlias lūpas. Tyliu sąmokslininko balsu paklausė: – Nori pasakyti, kad čia, mūsų mieste, yra kekšė? Kas ji? Kuo vardu? Kur gyvena? Nilas tingiai nusišypsojo bičiuliams. – Manote, išduosiu jums tokią paslaptį? Nespėsiu nė mirktelėti, o jūs jau belsitės į jos duris ir apsikvailinsite. Man bus gėda prisipažinti, kad jus pažįstu. Nilas mostelėjo ranka padavėjai ir visiems užsakė dar vyšninės kolos. Kai gėrimai buvo atnešti, Nilas iš uniforminio švarko kišenės išsitraukė sidabrinę gertuvę, dosniai šliūkštelėjo alkoholio į savo stiklą, paskui pasiūlė draugams. Hačas irgi įsipylė viskio. Lamaras atsisakė: – Ne, ačiū. Man pakaks. – Niekingas bailys, – niekinamai pareiškė Hačas ir alkūne bakstelėjo draugui į pilvą. Nilas vėl įsikišo gertuvę į švarko kišenę. – Mano senis tvirtina, kad vyrui niekada negana dviejų dalykų: viskio ir moterų. – Amen, – pritarė Hačas, kuris sutikdavo su visais Nilo pareiškimais.
S k a n d a la s
•
9
– Tu nesutinki, Lamarai? – erzino Nilas. Tamsiaplaukis vaikinas gūžtelėjo pečiais. – Sutinku. Nilas nepatenkintas susiraukė ir atsilošė į kavinės suolo atkaltę. – Lamarai, imi prie mūsų nepritapti. Jeigu nepajėgi, teks tave palikti. Tamsiose Lamaro akyse suspindo nerimas. – Ką turi galvoje sakydamas „nepajėgiu“? – Siausti. Sugulti su kekšėmis. Pasigerti. – Jo mamytei nepatinka, kai sūnelis blogai elgiasi, – nusišaipė Hačas moteriškai pasikišdamas stambias rankas po smakru ir sumirksėdamas. Jo falcetas nuskambėjo juokingai. Lamaras rimtai sureagavo į pašaipą. – Praėjusį penktadienį aš vėmiau taip pat kaip judu! – sušuko jis. – Ar ne aš šią vasarą tavo lieptas pavogiau arbūzus, Nilai? Ar ne aš atnešiau purškiamų dažų, kai mes ant pašto sienos rašinėjome grafičius? Bičiulio aistringas teisinimasis prajuokino Hačą su Nilu. Nilas palinko per stalą ir paplekšnojo Lamarui skruostą. – Buvai iš tiesų šaunus, Lamarai. Tikrai. Nepajėgdamas išlikti rimtas jis vėl prapliupo kvatotis. Kaulėti Hačo pečiai virpėjo iš juoko. – Tu privėmei daugiau už mudu su Nilu kartu paėmus, Lamarai. Ką tavo mama vakar rytą manė apie pagirias? – Ji nesužinojo, kad blogai jaučiuosi. Aš nesikėliau iš lovos. Vaikinai nuobodžiavo. Sekmadienio vakarai visada buvo nuobodūs. Išdykusios mergaitės ilsėdavosi po šeštadienio bakchanalijų ir nenorėjo, kad jas kas nors trukdytų. Pavyzdingos mergaitės eidavo į bažnyčią. Sekmadieniais nevykdavo jokių sporto varžybų. Tą vakarą vaikinams nesinorėjo nei gaudyti krabų, nei žvejoti. Tad Nilas, nepamainomas vadas ir strategas, susisodino
10 •
Sandra Bro w n
kitus du bičiulius į savo sportinį automobilį, ir jie važinėjosi Palmeto gatvėmis ieškodami linksmybių. Tačiau kelis kartus pervažiavę pagrindine gatve vaikinai mieste nerado nieko įdomaus. – Gal važiuojame paslampinėti po Walmarto parduotuvę? – pasiūlė Lamaras. Kiti du bičiuliai sutartinai pareiškė: – Ne. – Žinau, – pagautas įkvėpimo tarė Nilas. – Važiuokime į kurią nors nigerių bažnyčią. Ten visada būna linksma. – Aha, – paprieštaravo Hačas purtydamas liepsningais plaukais vainikuotą galvą, – tėtis grasino man nudirti kailį, jeigu dar sykį ten pasirodysime. Kai buvome paskutinį kartą, vos nekilo rasinės riaušės. Hačo tėvas Fricas buvo miesto šerifas, jam dažnai tekdavo vaikinų sąžinės balso vaidmuo. Paskutinė viltis buvo vėl nuvažiuoti į pieno kavinę viliantis, kad ten nutiks kas nors įdomaus. Kol vaikinai užsakinės ir padoriai elgsis, kavinės vadovai jų neišmes. Žinoma, kils tikra velniava, jeigu Nilas bus nutvertas su viskio buteliu švarko kišenėje. Nilo tėvas Ivanas prieš sūnui išeinant iš namų liepė neimti alaus. – Kodėl? – nustebo Nilas. – Todėl, kad vakar rytą man paskambino Fricas. Jis buvo gerokai suirzęs. Sakė, kad penktadienį vakare Hačas grįžo namo dvokdamas alkoholiu ir kad tu parūpinai alaus. Fricas aiškino, kad šerifo sūnus negali važinėti girtas po miestą ir šėlti. Dorai Džoli irgi klius. Prižadėjau pasirūpinti, kad taip nebūtų. – Na, ir? – Aš rūpinuosi, – sumaurojo Ivanas. – Šįvakar neliesk alaus. – Jėzau, – suaimanavo Nilas ir trinktelėjęs durimis išėjo iš namų.
S k a n d a la s
•
11
Įlipęs į automobilį jis sukikeno ir paplekšnojo per vidinę švarko kišenę, ten buvo paslėpęs brangaus kukurūzų viskio gertuvę. Ivanas jo nepasiges. Tačiau dabar džiūgavimas, kad pavyko apmauti senolį, išblėso. Hačas šlamštė antrą mėsainį. Jo elgesys prie stalo Nilui kėlė pasibjaurėjimą. Hačas rijo taip, tarsi valgytų paskutinį kartą, žiaumodamas didelius kąsnius, triukšmingai čepsėdamas ir nesivargino kramtydamas nekalbėti. Lamaras visada buvo ištižėlis. Jis nuolat dėl ko nors nerimaudavo, ir Nilas bičiulį pakentė tik dėl jo nuolankumo. Visai smagu po ranka turėti mulkį, kuriam gali krėsti šunybes ir užgaulioti. Lamaras mielas ir ganėtinai išvaizdus, bet Nilui jis tėra atpirkimo ožys. Šįvakar Lamaras buvo kaip visada paniuręs ir sudirgęs. Kai tik kas nors į jį kreipdavosi, bičiulis krūptelėdavo. Nilas įtarė, kad Lamaras šitaip krūpčioja todėl, jog gyvena su mamyte. Toji sena žiežula gali bet kurį priversti krūpčioti. Mairadžeinė Grifit save vertino labai aukštai, nes buvo kilusi iš Kovanų. Kadaise Kovanams priklausė medvilnės plantacijos, didesnių už jas nebuvo nuo Savanos iki pat Čarlstono. Tačiau tai buvo labai seniai, ir šiandien niekas jų neprisimena. Kovanams atėjo sunkūs laikai, ir dauguma jų išmirė. Senasis plantacijos namas vandenyno pakrantėje vis dar stovi, bet jo nuosavybės teisė seniai atimta, namas nebetinkamas gyventi. Tačiau Mairadžeinė atkakliai, tarsi nuogaiša paršiukas paskutinio spenelio, laikėsi įsikibusi savo mergautinės pavardės. Kaip beveik visi trijų kaimyninių apygardų gyventojai, Mairadžeinė dirbo Pačeto sojų pupelių fabrike. Ji trynėsi alkūnėmis kartu su spalvotaisiais, į kuriuos geresniais laikais nesiteiktų nė nusispjauti. Mairadžeinė tol kankino savo vyrą, kol vargšelis pasimirė. Pamatęs Lamaro tėvo kūną karste, Ivanas pareiškė, kad vargeta per daugelį metų šypsosi pirmą sykį. „Jėzau, – pagalvojo Nilas, – nenuostabu, kad Lamaras, gyvendamas su tokia harpija, yra amžinai išsigandęs.“
12 •
Sandra Bro w n
Nilas džiaugėsi, kad jo motina mirė, kai jis dar buvo kūdikis. Berniuką augino auklės, daugiausia spalvotosios iš Palmeto rajono, ir auklėjo tol, kol Nilas užaugo per didelis, kad auklės pajėgtų jį mušti, o berniukas jau gebėjo vožti atgal. Nilo motina Rebeka Florė Pačet buvo šviesiaplaukė, blyškaus veido ir blogiausia sugulovė, kokią Ivanas kada nors yra turėjęs, ar bent jau taip aiškino tėvas, kai berniukui parūpo motinos prigimtis. – Rebeka buvo daili mažytė, bet ją dulkinti – tas pat, kas kišti savo daiktą į ledų maišelį. Tačiau ji man davė tai, ko norėjau, – ištaręs šiuos žodžius, Ivanas patapšnojo Nilui per žandą. – Sūnų. Nilui atrodė, kad pakanka klausyti ir vieno iš tėvų, nors Ivanas buvo atlaidus ir dažniausiai nusigręždavo, kai tik Nilas įsiveldavo į nemalonumus. Ivanas sumokėdavo Nilo baudas už greičio viršijimą ir atlygindavo nuostolius, kai Nilas ką nors suniokodavo arba pavogdavo parduotuvėje. – Ar žinai, kas yra mano tėtis! – šaukė Nilas ūkinių prekių pardavėjui, kuris neseniai jį nutvėrė vagiant. Šerifas Fricas Džolis iškvietė į parduotuvę Ivaną, kad šis užglaistytų padėtį. Nilas išėjo iš parduotuvės nešinas pavogtu medžiokliniu peiliu, išdidžiai šypsodamasis, tuo sukeldamas suirzusio pardavėjo įsiūtį. Vėliau pardavėjas pamatė, kad visos keturios jo automobilio padangos supjaustytos. Nilas ir šįvakar norėjo panašiai pasismaginti. – Pamaldos baigėsi, – nutraukė Nilo apmąstymus Lamaras. Būrys jaunuolių sugužėjo į pieno kavinę. Nilas išsyk nusprendė, kad vaikinai yra Jėzų mylintys mulkiai, todėl neverti jo dėmesio. Tačiau jis liepsningu ir tiriamu žvilgsniu nužvelgė kiekvieną merginą. Vien tokio žvilgsnio pakakdavo pažadinti merginų savimeilę ir sapnuoti svajingus sapnus. Be to, niekada ne pro šalį parengti dirvą, kurią vėliau gali tekti arti. Kurį nors vakarą Nilui gali desperatiškai trūkti draugijos ir jam prireiks vienos šių merginų. Jeigu Nilas
S k a n d a la s
•
13
paskambins, mergina prisimins jo geidulingą žvilgsnį. Kartą Nilas gyrėsi galintis vos per penkias minutes bažnytinio choro sopraną paversti kekše. – Sveikas, Nilai. Sveikas, Lamarai. Sveikas, Hačai. Prie vaikinų prisiartino Dona Di Monro ir atsistojo stalo gale. Iš įpročio Nilas perbėgo akimis merginos kūną nuo kojų iki galvos. – Sveika, Dona Di. Ar šįvakar tapai išganyta? – Aš jau ir taip esu išganyta, bet tu, Nilai Pačetai, tikrai degsi pragare. Vaikinas nusijuokė. – Po velnių, teisybė. Nekantraudamas laukiu, kol ten pateksiu. Sveika, Florena. Viena kartu su Dona Di atėjusių merginų prieš kelias savaites buvo Valentino dienos šokiuose golfo klube. Tą vakarą ne iš kažin ko buvo galima rinktis, tad Nilas ėmė flirtuoti su mergina, nors įprastai būtų jos net nepastebėjęs. Vaikinas šoko su ja tol, kol ši pradėjo tirpti – tiesiogine prasme. Kai Nilas išsivedė ją į lauką ir pakišo ranką po suknele tarp šlaunų, ištraukė sudrėkusius pirštus. Kaip tik pačią įdomiausią akimirką išdygo ieškantis merginos tėvas. Dabar Nilas nuleido akis ir geidulingu balsu paklausė: – Ar šįvakar turėjai nuodėmių, kurias reikėjo išpažinti, Florena? Gal pastaruoju metu mėgavaisi nedoromis mintimis? Mergina išraudo iki plaukų šaknų, kažką nerišliai sumurmėjo ir nuskubėjo prie būrelio bažnyčią lankančių draugių, su kuriomis atėjo. Dona Di liko stovėti prie vaikinų. Ji buvo įžūli mergina tamsiomis spindinčiomis akimis ir garsėjo sąmoju, kuris kartais būdavo storžieviškas. Deja, Dona Di buvo ne itin išvaizdi. Jos plaukai buvo tiesūs ir ploni. Mergina buvo juos perskyrusi sklastymu per vidurį, ne dėl to, kad jai patiko, bet todėl, kad tik šitaip buvo įmanoma sušukuoti. Jos smailus profilis susiliejo į vieną tašką, jame susitiko šnervės ir vir-
14 •
Sandra Bro w n
šutinė lūpa. Donos sąkandis buvo netaisyklingas, akys neramiai lakstė, tad mergina priminė draugiškai nusiteikusią žiurkę. Ji jautė simpatiją Hačui, bet šis, kaip įprastai, nekreipė į Doną Di dėmesio. – Pažiūrėkite, kas atvyko, – tarė Hačas atkreipdamas Nilo dėmesį į stovėjimo aikštelę už lango. – Ponas moksleivių prezidentas. Visi stebėjo, kaip Garis Parkeris stato automobilį į laisvą vietą. Nuolatinė jo draugė Džeidė Speri sėdėjo priekinėje sėdynėje prisiglaudusi prie vaikino. – Su juo atvažiavo šauniausia moksleivė. Nilas, nesuprasdamas, ar Lamaras iš jo tyčiojasi, pagiežingai pažvelgė į bičiulį. Tikriausiai, ne. Nilas nuo visų slėpė, kad domisi Džeide Speri. – Tas automobilis nieko vertas, – pareiškė Hačas. – Regis, Džeidei tai nė motais, – įsiterpė Lamaras. – Žinoma, kad ne, pataikūne, – įgėlė jam Dona Di. – Džeidė įsimylėjusi Garį, ir jai visai nesvarbu, kad vaikinas plikas kaip tilvikas. Einu su jais pasisveikinti. Iki pasimatymo. Nilas paniuręs pro langą stebėjo Garį su Džeide. Garis, matyt, pasakė ką juokinga, nes Džeidė nusijuokė, atsišliejo į vaikiną ir smilkiniu pasitrynė jam į smakrą. – Po velnių, kaip ji gundo, – suaimanavo Hačas. – O jis – tik prakeiktas fermeris. Kas Džeidę prie jo traukia? – Jo protas, – atsakė Lamaras. – O gal Džeidei daro įspūdį didelis Gario plūgas? – pajuokavo Hačas. Lamaras nusijuokė. Nilas buvo nebylus tarsi akmuo. Nejudėdamas ir nemirksėdamas jis stebėjo, kaip Garis, prieš atidarydamas automobilio dureles ir išlipdamas, švelniai pabučiuoja Džeidę į lūpas. Bučinys buvo nekaltas, šaltokas. Nilui jau ne pirmą sykį parūpo, ar kas nors yra Džeidę bučiavęs rimtai – pavyzdžiui, kaip bučiuoja jis. Džeidė buvo neginčijamai dailiausia Palmeto gimnazijos mergina. Dailiausia mergina, kaip ir prašmatniausi drabužiai
S k a n d a la s
•
15
bei prabangiausias automobilis, turi priklausyti Nilui Pačetui. Jo senolis čia buvo turtingiausias ir įtakingiausias. Matyt, niekas apie tai nepasakė panelei Džeidei Speri. Kad ir koks aukštas būtų Gario intelekto koeficientas, Nilas niekaip negalėjo suprasti, kodėl Džeidė pasirinko ne jį, o tokį nuskurdusį fermerį kaip Garis. Mergina ne tik juo nesidomėjo, bet Nilui susidarė įspūdis, kad Džeidė juo bjaurisi. Dėl nesuprantamo atvirkštinio snobiškumo Džeidė jį laikė prastuoliu. Ak taip, ji visada būdavo mandagi, – Džeidė su visais šitaip elgdavosi, – tačiau po plonu mandagumo šydu Nilas aptiko panieką, kuri jį graužė. Galbūt Džeidė nežino, ką praranda. Gal nesupranta, kad išsirinko ne patį geriausią. Galbūt atėjo metas jai tai sužinoti. – Eime, – netikėtai paragino Nilas lįsdamas iš už stalo. Jis numetė pinigų už visų vaikinų gėrimus bei Hačo mėsainius ir nupėdino prie durų. Išėjęs į lauką, Nilas patraukė prie langelio, pro kurį lankytojai užsako valgius išsinešti. Jam nereikėjo klausti Hačo su Lamaru, ar šiedu sutinka eiti kartu. Vaikinai nusekė iš paskos, Nilas žinojo, kad jie šitaip pasielgs.
•
Dona Di atidarė Gario Parkerio automobilio dureles keleivio pusėje ir įslinko šalia Džeidės. – Nežinojau, kad tu čia ateisi, – tarė Džeidė. – Galėjai iš bažnyčios važiuoti kartu su mumis. – Ir būti šuniui penkta koja? Ne, ačiū. Donos Di balse nebuvo girdėti pagiežos. Abi merginos neperskiriamos nuo pat pirmos dienos vaikų darželyje. Nors kiekvienam, matančiam jas kartu, buvo aišku, kad Džeidė nustelbia Doną Di, ši nejautė jokios pagiežos savo patrauklesnei ir tobulesnei draugei. – Ką manai apie šio vakaro pamokslą? – paklausė Dona Di. – Ar jautei Dievą kvėpuojant tau į sprandą kaskart, kai kunigas ištardavo žodį „sanguliavimas“?
16 •
Sandra Bro w n
Džeidei ši pamokslo tema buvo nesmagi, bet ji atsakė ramiai: – Neturiu dėl ko jaustis nusidėjusi. – Tačiau... – mėgino prieštarauti Dona Di. Džeidė sunkiai atsiduso. – Žinojau, kad nevertėjo tau pasipasakoti, jog mudu su Gariu apie tai kalbėjome. – O ne, tu apie tai rėkte rėkei! – sušuko Dona Di. – Judu su Gariu kartu jau treji metai. Visi mano, kad judu tai darėte milijonus kartų. Džeidė prikando lūpą. – Mano mama galvoja tą patį. Mudvi su ja susibarėme prieš Gariui šįvakar atvažiuojant manęs paimti. – Ir kas čia tokio? – atšovė Dona Di paimdama iš Džeidės rankinės lūpdažį ir dažydamasi lūpas. – Tu nuolat bariesi su savo mama. Man nesmagu tai sakyti, Džeide, bet tavo mama – tikra kalė. – Ji nesupranta, kad aš myliu Garį. – Žinoma, supranta. Čia ir visa bėda. Mama nenori, kad tu jį mylėtum. Ji mano, kad gali rasti geresnį už Garį. – Už jį geresnio nėra. – Žinai, ką turiu galvoje, – aiškino Dona Di vis dar rausdamasi Džeidės rankinėje. – Ji norėtų, kad susirastum kokį nors turtingą ir įtakingą, žinai – tokį kaip Nilas. Džeidė pasibjaurėjusi nusipurtė. – Nieko sau laimė. – Kaip manai, ar jis tikrai grabaliojo Floreną golfo klube per Valentino dienos šokius? Gal ji tik gyrėsi? Dažnai ji tik mala liežuviu. – Nemanau, kad verta girtis, jog Nilas Pačetas tave grabaliojo. – Na, tu esi išimtis. – Ačiū Dievui. – Nilas dailus, – pareiškė Dona Di. – Negaliu jo pakęsti. Pažvelk į jį. Nilas mano esąs labai kietas.
S k a n d a la s
•
17
Merginos stebėjo, kaip Nilas su draugužiais apsupa Garį, šis stovėjo eilėje, kad užsakytų maisto išsinešti. Nilas porą kartų kumštelėjo Gariui į petį, o kai šis liepė liautis, atsistojo boksininko stovėsena. – Koks jis koktus, – pasibjaurėjo Džeidė. – Taip. Norėčiau, kad Hačas su juo taip dažnai nesitrainiotų. Ne paslaptis, kad Dona Di buvo beprotiškai įsimylėjusi Hačą Džolį. Ji atvirai rodė savo širdį. Džeidė manė, kad Hačas ir atrodo, ir elgiasi tarsi stuobrys, bet bijodama įskaudinti draugę niekada garsiai savo nuomonės nereiškė. Džeidė taip pat nesakė Donai Di, kad Hačas ne sykį kvietė ją į pasimatymą. Ji atsisakydavo, nes turėjo Garį. Tačiau net jeigu ir neturėtų nuolatinio draugo, niekada neitų į pasimatymą su Haču, kad neužgautų Donos Di. – Tau nepatinka Hačas, tiesa? – paklausė draugės Dona Di. – Ne, jis man patinka. Tiesą sakant, dėl Hačo Džeidė jausdavosi nepatogiai. Jiedu kartu lankė trigonometrijos pamokas, ir Džeidė dažnai užklupdavo Hačą spoksant į ją. Kai tik taip atsitikdavo, vaikinas išrausdavo taip, kad net nesimatydavo jo strazdanų, o tada, slėpdamas sutrikimą, pasipūsdavo. – Ko jam trūksta? – paklausė Dona Di, ir jos balse pasigirdo teisinimosi gaidelė. – Nieko. Tikrai. Tik pasirinko netikusius draugužius. – Kaip manai, Džeide, ar jis pakvies mane į išleistuvių vakarą? Mirsiu, jeigu nepakvies. – Nemirsi, – suirzusi atšovė Džeidė. Nesulaukusi draugės užuojautos Dona Di atrodė tokia nusiminusi, kad Džeidė išsyk pakeitė toną. – Atleisk, Dona Di. Tikiuosi, Hačas tave pakvies. Tikrai. Abiturientų išleistuvės, turėsiančios įvykti gegužę, jau dabar atrodė trivialios ir vaikiškos. Džeidei jos reiškė tik tai, kad jiedviem su Gariu teks dar palaukti, kol galės pradėti gyventi savo gyvenimą. Ji tikrai nieko nesitikėjo iš to vakaro,
18 •
Sandra Bro w n
nors galbūt taip jautėsi todėl, kad turėjo porą – Garį. Kitaip nei Donai Di, Džeidei nereikėjo jaudintis, kad patirs pažeminimą tą iškilmingą vakarą pasirodydama be poros. – Neįsivaizduoju, kad Hačas galėtų pakviesti kurią kitą. Kaip tu manai? – susirūpinusi paklausė Dona Di. – Ne, – atsakė Džeidė dirstelėdama į laikrodį. – Kodėl jis taip gaišuoja? Turiu iki dešimtos grįžti namo, antraip mama vėl ims bartis. – Tau reikia laiko, kad galėtumėte kur nors sustoti, ar ne? – paklausė Dona Di akylai nužvelgdama draugę. Paskui sušnibždėjo: – Kai judu su Gariu kur nors išsiruošiate, turbūt beprotiškai jaudiniesi jo geisdama? – Taip, – sutiko Džeidė suvirpėdama. – Ir dėl to mes turime liautis tai darę. – Nebūtinai. Džeidė suraukė dailius tamsius antakius. – Dona Di, kodėl mudu negalime to daryti, jeigu Garis ir aš mylime vienas kitą? – Niekada nesakiau, kad negalite. – Tačiau kunigas taip sako. Ir Biblija. Ir mano mama. Visi. – Visi sako, kad sanguliavimas... – Nevartok šio žodžio. Jis bjaurus. – Kaip tu tai pavadintum? – Mylėjimusi. Dona Di gūžtelėjo pečiais. – Koks skirtumas? Kad ir kaip ten būtų, visi tvirtina, kad mylėtis ne santuokoje yra nuodėmė, bet ar kas nors iš tiesų tuo tiki? – Dona Di papurtė galvą, apvainikuotą tamsiais tiesiais plaukais. – Nemanau. Galvoju, kad visi, išskyrus mus, nusideda kaip pašėlę ir velniškai smagiai leidžia laiką. Jei turėčiau galimybę, aš sanguliaučiau. – Tikrai? – paklausė Džeidė laukdama draugės patvirtinimo. – Jeigu Hačas pasiūlytų, gali neabejoti, kaipmat sutikčiau.
S k a n d a la s
•
19
Džeidė pro priekinį stiklą pažvelgė į Garį ir pajuto, kaip kaista iš pasitenkinimo, susipynusio su nerimu. – Galbūt tai nėra nuodėmė. Gal mudviem su Gariu reikėtų nustoti klausyti kunigo ir vadovautis instinktais. Ak, aš nežinau, – sudejavo ji. – Mudu nežinia kiek apie tai kalbėjome ir esame tik labiau nusivylę negu prieš tai. – Dėl Dievo meilės, – sumurmėjo Dona Di. – Grįžtu į vidų. Iki. – Palauk, Dona Di, – sulaikė draugę Džeidė čiupdama už rankovės. – Gal pyksti? – Ne. – Tavo žodžiai skambėjo piktai. – Viešpatie, Džeide. Norėčiau turėti tokių bėdų kaip tu. Kaip būtų gerai, jeigu ir mano plaukai būtų tamsūs ir savaime banguotųsi, o veido oda būtų nepriekaištinga. Norėčiau, kad mano akys būtų didelės ir žydros, blakstienos – kilometrinės. Norėčiau turėti vaikiną, kuris dustų išvydęs mano kūną, bet tuo pat metu mane gerbtų. Norėčiau, kad mano smegenys būtų kaip kompiuteris ir kad gaučiau stipendiją studijuoti universitete. – Aš dar negavau stipendijos, – paprieštaravo Džeidė stengdamasi sumenkinti draugės komplimentus. – Tačiau gausi. Tereikia tik luktelėti. Tau visada viskas sekasi, Džeide. Štai kodėl mane velniškai erzina, kai girdžiu tave inkščiant. Tu neturi dėl ko skųstis. Esi nuostabi nė nesistengdama tokia būti. Esi išmintinga. Populiari. Tikriausiai mūsų laidos vardu sakysi atsisveikinimo kalbą, o jeigu ne tu, tai vaikinas, kuris dievina žemę, kuria tu vaikštai, ir orą, kuriuo kvėpuoji. Jeigu norite dulkintis, kol neteksite sąmonės, taip ir padarykite. Jei nenorite, nesidulkinkite. Tačiau apie tai daugiau nė žodžio, gerai? Išsakius viską, kas gulėjo ant krūtinės, Donai Di pritrūko oro. Tylesniu balsu ji pridūrė: – Turėtum man mokėti už tai, kad esu geriausia tavo draugė, Džeide. Žinok, tai nelengvas darbas.
20 •
Sand ra Brown
Ji pagriebė savo rankinę, išlipo ant šaligatvio ir uždarė automobilio dureles.
•
– Sveikas, Gari, – apsimestinai draugišku tonu pasisveikino Nilas. Jį mėgdžiodami draugiškai pasisveikino ir Lamaras bei Hačas. – Sveiki, – atvirai ir nuoširdžiai šypsodamasis atsakė Garis. – Kas gero? – Nieko ypatinga, – atsakė Nilas. – Ar jau ką nors girdėjai dėl savo stipendijos? – Kol kas ne. Džeidė irgi. Tačiau žinia gali ateiti bet kurią akimirką. – Gari, ar norite, kad ant ledų užbarstyčiau riešutų? – paklausė padavėja pro langelį. – Žinoma. – Žinoma, – pakartojo Nilas su pietietišku akcentu. Jis pažvelgė į automobilį, kuriame sėdėjo Džeidė. – Džeidei labai patinka riešutai*. Dideli. Hačas nusikvatojo net apsiseilėdamas. Lamaras suprunkštė. Šypsena Gario veide išnyko. – Liaukis, Nilai, – piktai perspėjo jis per petį dirstelėdamas į automobilį. Nilas nekaltai iškėlė rankas. – Pajuokavau. Nejaugi nesupranti juokų? Jis žaismingai kumštelėjo Gariui į petį. Garis piktai suvirpėjo. – Tik ne tada, kai kalbama apie Džeidę. – Prašau, Gari, – tarė padavėja pro langelį paduodama dvi deserto porcijas. – Viena porcija irisinių ir viena šokoladinių. Iš viso doleris ir penkiasdešimt centų. * Žodžių žaismas. Nuts (angl.) – riešutai ir kiaušiai. (Čia ir toliau – vert. past.)
S k a n d a la s
•
21
– Ačiū. Garis sumokėjo, ištraukė iš dėklo dvi popierines servetėles ir paėmė ledų desertą į kiekvieną ranką. Jis nusigręžė nuo langelio, bet jam kelią pastojo Nilas. Hačas su Lamaru apsupo Garį iš šonų. – Kuri porcija yra Džeidės? Nesuprasdamas tariamai nekalto klausimo tikslo Garis gūžtelėjo pečiais ir atsakė: – Irisinė. Ant abiejų desertų pūpsojo po ryškiai raudoną vyšnią. Nilas paėmė vyšnią už kotelio ir ištraukė iš plaktos grietinėlės. Jis įsidėjo uogą į burną, paskui teatrališku judesiu ištraukė kotelį. Vaikinas pavoliojo vyšnią burnoje, paskui sukando ją priekiniais dantimis, kad matytųsi. Žiūrėdamas tiesiai į Džeidę jis dviprasmiškai suleido dantis į uogą, paskui, prieš prarydamas, su gašliu pasitenkinimu ją sukramtė. Atsigręžęs į Garį Nilas nusišaipė: – Pasakyk savo merginai, kad suvalgiau jos vyšnią*. – Ak, tu šunsnuki! Dabar suėsk tai. Garis sugrūdo vieną desertų pasipūtusiam Nilui į veidą. Šis, netikėtai užkluptas, susvirduliavo atatupstas ir paspringo uždribusia ant veido lipnia mase. Garis pasinaudojo šia proga. Užkišęs savąjį kulną už Nilo, jis stipriai trūktelėjo ir pargriovė atbulą ant šaligatvio. Tada Garis palinko virš Nilo: – Užčiaupk savo purviną srėbalynę ir nedrįsk kalbėti apie Džeidę. Jis numetė antrą deserto porciją Nilui ant kelių ir nužingsniavo prie savo automobilio. Pašokęs Nilas ėmė grasinti: – Užmušiu tave už tai, Parkeri. Dar niekam nėra pavykę išsisukti už tokius dalykus. – Tada Nilas suprato, kad atrodo juokingai, ir nukreipė įsiūtį į kitus. – Jėzau Kristau! – sušuko * Praryti vyšnią taip pat reiškia atimti nekaltybę.
22 •
Sand ra Brown
jis savo bičiuliams, kurie, išvydę Nilą nugalėtą, kiurksojo tarsi mietą prariję. – Ar taip ir stovėsite susikišę pirštus į šikną? Padėkite man. Hačas su Lamaru puolė prie Nilo siūlydami jam nosines ir popierines servetėles. Švariai nusišluostęs Nilas įsiutęs pažvelgė į tolstantį Gario automobilį. Galbūt šis fermeris mano esąs nugalėtojas, bet netrukus jo laukia staigmena.